RENATT

DES CARTES,MEDITATIONES

D E P R IMA

PHILOSOPHIArN wA DEI EXTSIENTI A

f T A N I M . , G I I { M O R T A L T T A S

PAR. IS I IS ,Apud Mr cHAEr r x _So r r . u i d l cobc i , l ub

f igno phanic is .

MMCw?riai lcgio, 15: lppr"ba t; ont Dorltsran,

Dekarto r .e ikalo, ,Metaf iz in ia i apmqstymai" p i rmoio lotyni ikoiole id i rno (1641 m.) t i tu l in is puslapis

PONUI P ARYZI AU S TEOTOGIJOS

FAKULTETO DEKANUIIR PONAMS DAKTARAMSI

Ponai!Pateikdumas iums savo kArini, aS vodovauiuosi pa-

ciais geriausiois sume/imais ir esu tikros, kad, gericru

su iuo susipaLing, ls i t ik ins i te mlno kel in imt4 le is i r tgu '

mu ir jmsiles i i gtoboti. Manau, iog geriausros brldas

porodyti i! vertq i ist4 dbmesio -- tai trumpai i\ddstyti

sovo t iks lus. Visodo buvau tos nuomonds, kad du k lQu-

s jmoi- d ievo bei s ieJos -y Ia svorbiousi iS v is4, ku-

r iuos re ikdtq l rodyt i , remiant is ne teologi ios, bet l i lo '

so l i jos etgumentqis . Mums, t ik in t ies iems, pokanko t ike-

ti, karl cl ievas ytct, o sielu nen'tir ita drauge su kunu, bet

net ik i r , i io io n iekaip neikalb ins i pr i imt i kok! nors t ikd '

j imq ar kokias nors morcll ines dorybes, pirmiousio ire-

jrocles i iq dalykt-1 protui. . luo labiau, kadangi Siame pa'

sautyie ydos dainai geriau atlyginamos ui dorybes,

tik netlcrugelis imonit4 vietoi nQudos pasirinktq leisin-

gumq, ieigu iq nesutaikyttl dievo bqim'| ir busimas po-

mirtinis gyvenimas. Ir nors visiSkoi pagristai t ikima,

kad dievas )rra, nes taip moko Sventas rastas, kuriuo

taip pat reikiu tiketi, res i is yro iE clievo, t ikdiimas,

biduntas clievo clovqna, leicl| ianiia paZirtt i ki lus daly'

kus, gcr l i te is l i ls i t ik i r t t i po l ies d ievo buvimu. Be abeio,

tqi ne lrod"ymas netikintiems, galintiems pamanyti, kad

iia d.aroma klqida, logikr4 vadinama ,,ratu".

Atkreipiau demesi, kad i ls, ponai ir visj teologai

tikinate, jog dievo buvimq ne tik galima irodyti pri-

gimtu protu, bet, kaip rodo Sventas rcilos, dievo pa-

iinimas yra daug ai5kesnts ir lengvesnis, negu kitt4 su'

kurtr4 dalykt4, paiinimas. O kQd is tikrt4it4 i is toks lengvas

ir kad io neturintys tik patys kalti, matyti i3 trylikto I3-

minties knygos skyriaus, kuriame pasakyta: ,,Jq neii-R.

I J J

nojimas neatleistinas, nes, ieigu ir1, protas laip toli t'tu-

ienge, paiindamas pascu/j, koip galdio atsitikti, kadjie nepaiino vieipaties?" O laiiko romenams pirmante

skyriuje sekoma, kad iie ,,nepateisinami". Ir dar tamepaciame laiike iodiiais: ,,Kas gali bttt i i inoma apie

dievq, j iems aiiku, nes dievas l iems tai Ieido suprosfi",atrodo, duodamq suprosli, kod vjsos musq iinias apie

dievq goli buti irodytos argumentais, kurit4 reikia ie\-ko l i ne kur nors k i lur , o t ik savyie, paprasi iausio i s le-bint savo proto prigimti. Toddl, aS manau, nenusiieng-siu Iilosofo pareigai, tia purodydamas, kaip it kokiaisbidais, neperiengdami suvo prigimties ribr4, dievq mesgalime paiinti lengviau ir patikimiou, negu pai,istdmeaplinkos dalykus.

Visq pirma apie sielq. Dauguma imoniq mano, kadpai in t i jos pr ig imt i yra gana sunku. Ki t i netg i js ic l rqs ino

teigti, jog Lmogaus prolos mus it ikina, kad sielq mirSlqkartu su klnu ir kad vien tiktai t ikdjimas rodo prie-Singai. Vis ddlto ai imsiuos nagrineti 5j ft, lausimq sovodarbe. Juo lubiou, kad Lalercno susirinkimas2, ivyhqs,popieiiaujant Leonui X, VIII sesijoje tok! poiiuri pa-

smerke ir l iepd krikii ionit4 Ii losolams alsakyti ! iq ar-gumentus, pasitelkianl vjsos proto i6gas teisybei iro-dyti. Imsiuos Sio klausimo, nes i inau, jog pagrinQindprieiastis, veriienti daugeli bedieviq nelikdti dievi irsielos skirt ingumu nuo kino, yru lo, kad, pasak iq,nieka.s lig Siol nepaidgd to irodyti. AS nesu ,os nuolno-nds. Prieiingai, ai maneLl, kad dauguma argumentq, ku-

riuos Siois dviem ftlousirnois pateikd daugybd garsiqimoniq, yra pakankamas irodymas, ir sugalvoti kq norsnaujo beveik nelmanoma. Vis ddlto, man atrodo, f i losoli-jai reikdtr4 syki ir visiems laikams surosli geriausius iro-dymus, sutvarkyti juos taip aiskici ir t iksliai, ko.d nie-kam neprisieitq abeioti jr4 tikrumu. Juo labiau, kad tomane praid daugelis i,moniq, Zinaniitl, iog, sprqsdamasbet kokius moks/o sunkumus, naudoiuosi tam tikru me'todu. Tas metodas, t iesq sokcnt, nera nauias, nes nerqnieko senesnio uZ, teisybq, bet iuo gana sekmingai nau-

1s4 doiausi ankstiau, todel pagalvoiau, iog turiu iSbandyti

j! ir dabar, sprgsdomos lokius svarbius - dievo ir sie-los - Jtlausimud.

Taigi Siame trsktate aS stengiausi aprdpti visa, kqatradau, taikydamas savqji metodq. Ne loddl, kqd bA-diou sukoupgs visus argumentus, kuriuos galima pateik-ti, lrodind jant toki svarbq dalykq. Netikiu, kad tai blil4reikdinga, nebent tik tuo atveju, iei nebutt4 jokio tei-singo argumento. AS iJnogrin€jau tik patius svarbiau-sius, loddl dristu pateikti juos kaip akivaizdiius ir vi-siSftoj t ikrus lrodymus. Be to, pridursiu, jog Eie argu-mentai tokie, kad oi netikiu, jog i,mogaus prolas darkokiu nors budu ga|Atq rasti geresniq irodymr4, Dalykosvarbu ir dievo 51ovd, su kuria visq. tai siejasi, veriiumane apie save kalbeti kiek laisviau, negu esu pratgs.Vis dOlto, nors ir labai t ikiu savo irodymt4, t ikrumu irakivqizdumu, nesu isit ikings, kqd visi Tuos supros. Jukgeomelrijoje susidurictme su kai kuriq.is Archimedo,Apolonijaa, Papo ir kittq paliktais lrodymais, kurie vi-siems alrodo visjSkoi a.kivaizdis ir t ikri, nes luose neronieko, kq, atskirai paemus, nebutt4 galima paiinti, o se-kantis dalykas visur glaudiiai siejasi ir priklauso nuopirmesniojo. Bet kadsngi Eie irodindiimai kiek i lgoki irreikalouja dideles proto itampos, juos suyokiq ir supran-ta tik nedaugelis imoniq. Taip ir o5, nors ir Laikau lrody-mus, kuriais naudo juosi sovo darbe, vienodqis arbo netgiI ikresnjq is i r ak iva izdesnio is u i geometr jn ius, v is del lobugSlauju, kod kai kas luos gali nepakonkamai geraisuprcs l i - t iek del jLa i lgumo, t iek ddl tarpusavio pr i -klausomybes, o svarbiausio de/ lc-t, ksd l iems suproslireikiq proto be iokiq prietarq, proto, galintio iSsiverstibe pojutit4 paslaugq. Juk pasauly je, t iesq saka.nt, Lmo-niq su metatiziko mqstysena daug maiiau, negu su gea-melro. Be to, sk i r lumos dar i r tas, kad geometr i jo je k iek-vrenos i5 ankslo |ino, jog be tikro irodymo negales L,eng-ti n€ i ingsnio. Toddl maZai kq i imanantys geometri jojegreitiau nusideda, pripaiindami klaidingus irodymus,negu atmesdami tikruosius. Visoi kos kita fi losof i joje,kur kiekvienas tiki, ftod vislros i ia problemqtiika, ir re-los kurjs pots imasi ieikoti f iesos. Be to, dainas, nore- 1s5

damqs pelnyti moks/o vyro vardq, t ik ir Lino giniy.tiscle I skivaizdiiq t iesq.

Toddl, ponai, kad ir kokie s/iprtls bultl mano irody-mai, j ie l ieiia Ii losoli jq, ir oi rresu tikras, kad j ie sliprjoiveiks protus, jeigu lr.rs nesrimsite jq globoti. Pagarba,rodoma j isq bendrovei , tok ic l d idel | , o Sorbonos vorc iasj lak ingas ne v ien l ike j ino, bct i r in togiskosios I i losol i -jos k lausimais, jog,r r iekqs ne negalvo ju , kacl kur nors k i -lur kas taip nusinrunylq ir i inotq reikalq, bAlq loks c'1t-rloirus ir darytq leisrngus sprendimus. ToddI, jeigu lusleiftsi lds pasirupinti ,Siuo fturjnru, malonedami vistl pir-ma ji pataisyti ( i inodamas ne tik savo bej'bgiEkumq, belir nemok{iikumq, nedrjslu tvirt inti, kad jame rrecfsirosjokios klaidos), uipildyti sprogos, uibaigti nebaiglasv ie las i r kq i kq p la i iuu paciSkin l i ar bent jau nurodyl iman, kur dar re iketq padi rb,Ot i , kod argumentai , kur ia isjrctdindju dievo buvimq ir skirtumq tarp imogaus kunoir sielos, pasiektq tokj aiikumq ir akivaizdumq, kokio,mano monymu, reikdtt4, kad juos galima butt4 laikytivisii/tqi l iksliois irodymais, ir jeigu tqda teiksites i ieinspritarti ir viei;ai paliudyti jt4 teisingumq ir t ikrumq, aSneabe joju, kad i3 imoniq prolq greitai dings kloidittgussupral imos i r nete is ingos nuomonds, ke ikade susidor iu-sios i iois lt lousimois. Juk teisybe skatins protit lgus irmokytus imones pritarti justq sprenclimui ir jusq cutori-tetui, o bedieviqi, kurie dainiousioi yra greii iau oto-gontiski, negu mokyti ir protingi, atsikratys d.i 'osiosprie9taravimq arba, ko gero, bi jodomi pasirodyti rreisrnct-neliai, palys ims ginti tas tiesas, pamotg, kad visi trtro-tingi imonds ias laiko jrodymais. Pagaliau ir visi ki l jgreitai posrduos, i{vydq tiek daug liudij imq, jr nelik-sne vieno, kcs i5drjst14 sakyti, jog dievo tlera, or abe jotutikrq tikriausiu Lmogaus kuno ir sielos skirt ingumu.

Dabar l ieka jums sprgsli, koki vaisitq duos loks tike-jimas, jei kartq j is bus gerai nustatytas, jums, kurieinsiinoma abe joniq keliama netvarka. Man daugiau neder<rpatarindli dievo ir t ikybos reikaluose tiems, kurie visa-da buvo \aikomi patikimiausia dievo atrama Zemdie.

PRATARME

AS iau esu nagrinejqs dievo ir Zrnogaus sielos klausimusknygoje apie metodq, i3leistoje 16i17 metais prancftzq kalba.Joje kalbama apie metodE gerai nukreipt i prot inqumui, ieS-kant t iesos moksle. Neturedamas t ikslo i3samiai aptart i 5i t1klausimq, t ik prabegomis luos perivelgiau, kad vel iau i3 at-si l iepimq Zinoi iau, kaip juos trakiuoti . Jie visada man atroclesvarbus, todel manau prie jq sugriZt i dar kartq. Kel ias, kurlai pasir inkau, taip maZai i ivaikSiiotas ir toks nepanaius Iip ras t in ius , jog aS nemaniau , kad ap ie j i ver te tq ka lbe t i p ran-c[zi3kai - kalba, kuria galetq perskaityt i kiekvienas, b[e3-taudamas, kad neiSmaneliai nepagalvotq, jog rr j iems leistapas inaudot i manuo ju ke l iu .

Savo ,,Samprotavime apie metod4" esu praSgs visus, kastik ras mano vcikale kq nors giniyt ino, teikt is man prane5ti .Bet susi laukiau t ik dviejq didesniq minetais dviem klausimaismano nuomone i p l ie i ta rau jan i iq pas tabq. I ias , p r ie i p rad€ ' -damas issamiau nagr ine t i S iuos k laus imus, nor iu ke l ia is 2o-d2 ia is a tsaky t i .

Pagal pirmqjq pastabq, i3 to, kad Zmogaus protas, svarstJ/-darnas apie save pati , paZlsta save t ik kaip mqstanti ctaikt. t ,nc l ru { ino i tu r i i i p lauk t i , kad jo p r ig imt is , a rba esme, y ra v ient ik ta i m. rs tynras . Zo t l i s , , t i k ta i " a tmeta v isa k i ta , kas ga le tq

P r i k l a u s l t i i r s i t ' l o s P r i g r r r r i i . r i .

! S iq pas tab . l a tsakys iu , k<r t l tuorue I aS nu tar iau a tmest i v i -sa k i ta , tu redamas ga lvo je ne t i k rq jq da ik tq padet i (kur iostada nea i ik inau) , t re t t i k savo mincrq e igq . Tuo a i nore jau pa-sakyti , jog dar neZinau nieko, kas priklauso mano esruei, is-skyrus tai, kad aS esu mqstantis claiktas, arba daiktas, gebc-lsI l4s t_v t i .

- I i r l i au paror lys iu , ka ip i i to , ka t l as nc2 inar r r r i cko k i -

to , kas ga le tq p r ik lausy t i rn t rno t - ' smt ' i , i i p lauk ia , jog i3 t i k -r q j q n e l a n i c k o k i t o , k a s 1 a i y r r i k l a u s y t r l .

Paga l an t r4 j4 pas tab4, i i to , iog aS tu l iu tobu lesn io da ik to ,nei as pats, idejq, nei5plaukia, kacl ta icleja yra tobulesne uZmane pati i r kad egzistuoja ja reiSkiamas daiktas.t . )o

l J t

Taiiau atsakysiu, kad iodis ,, ideja" t ia yra dviprasmis. Jisgali buti pavartotas materialia prasme, kaip mano protavimo(entendement) vyksmas, ir Siuo atveju negalima pasakyti, kadjis tobulesnis uZ mane. Si Zoai galima pavartoti ir objektyviai,t. y. kaip daiktas Siuo vyksmu i5reiSkiamas. Tada, nors ir ne-laikytume, kad ji yra ui mano supratimo, vis delto j i savoesme gali bDti tobulesne uZ mane. Toliau Siame traktate i3-samiau parodysiu, kaip vien i5 to, kad turiu uZ save tobules-nio daikto idejq, i5plaukia, jog Sis daiktas tikrai yra.

Be to, Sia tema aS rnaciau dar du gana platius darbus, ku-rie puola ne tiek mano irodinejimus, kiek i5 jq iSplaukianiiasi5vadas, ir dar argumentais, skolintais i3 nuvalkiotq ateistiniqpaZitrq. TaCiau Sie argumentai nepadarys jokio lspldZiotiems, kas supras mano irodinejimus, be to, kai kuriq asmenqsamprotavimai tokie silpni ir neprotingi, kad j ie daZniausiaipasiduoda pirmajam ispfidiiui, nors j is butq visiSkai klaidin-gas ir nepagristas, o ne tvirtai ir teisingai nuomonei, susida-riusiai, griaunant pirmuosius ispudZius. Todel aB dabar neno-riu i tuos prie5taravimus atsakineti, kad nereikdtq pirmiausiajq iSdestyti.

Tik pasakysiu, jog visi ateistq pasisakymai, neigiantys die-vo buvimq, visada atsiranda del dievui primetamq ZmogiSkq-jq afektq arba del Zmogaus protui (6sprit) priskiriamos perdideles galios ir i5minties. Be to, dri l perdeto pasitikdjimo nu-rodyti ir suprasti, kq dievas gali ir turi darft i. Taigi jq pasl-sakymai nesudarys jokiq sunkumq, jei tik atsiminsime, kad ,i2mogaus protq reikia Ziureti kaip i baigtini ir r ibotq, o i cl ie-vq - kaip ! beribq ir neiSaiSkinamq esybq.

Dabar, Siek tiek paiinqs kitq Zmoniq paZirlras, aS vel grlZ-tu prie dievo ir sielos klausimq. Kartu ketinu padeti pagrin-dus pirmajai f i losofi jai, nelaukdamas minios pagyrimq ir ne-sit ikedamas, kad mano knygq daug kas skaitys. Prieiingai, ainepatariiau jos skaityti niekam, isskyrus tuos, kas drauge sumanirni nores rimtai pamqstyti ir gales atsisakyti pojuiiq pa-slaugq ir atsikratyti bet kokiq prietarq. Tokiq, manau, atsi-ras labai nedaug. Kas nekreips demesio i mano irodinejimqtvarkq ir tarpusavio priklausomybq (taip daugelis paprastaidaro), tas netures naudos, skaitydamas mano traktatq. Ir norsjis tures progos prie kai ko prikibti, vargu ar gales pareikit ikq nors svarbaus ir verto atsakyti.

NepaZadu ir kitq i5 karto patenkinti, nes nesu isit ikinqs,jog numatysiu viskq, kas gali sudaryti kam nors sunkumq.

158 Siuose savo ,,Apmqstymuose" pirmiausia i3d6stysiu tas mintis,

kuriomis, kaip lsit ikinau, akivaizdZiai paZinau tiesq, kad su-2 inociau, ar tomis padiomis mint imis gal ima i t ik in t i k i t r - rs . Po

to atsahysiu i priekaiStus tq didelio proto mokyt-u vyrq, ku-riems, prieB atiduodamas spausdinti, aS pasiunciau per2ifrel"isavo ,,Apmqstymus"5. Mat, j ie man dave tiek daug !vairiq pa-stabq, kad dabar, mano nuomone, bus sunku kit iems pasakytikq nors nauja, ko j ie nebutq l ietq.

Stai kodel tuos, kas panores skaityti mano ,,Apmqstymus",pra5au nesusidaryti apie juos nuomon€s, neperskaii ius minetqpastabr l i r mano atsakymq i jas.

TRUMPAS SESITJ SEKANCIU APMASTYMIJATPASAKOJiMAS

PIRMO APMASTYMO ATPASAKOJIMAS

Pirmajame apmqstyme iSkel iu irodymus, kurie mums lei,c iZ ia abe jo t i v isa is da lyka is , o ypa i mater ia l ia is ia is , bent jaukol moksle neturesime kitq pagrindq, kaip tuos, kuriuos ture-jome l ig i iolei. Nors tokro visuotinio abejoj imo naudos i5 kar-to nemdtyt i , i i vis de.l to yra labai didele. Juk Sis abejoj imasiSvaduoja mus nuo ivair iausiq prietarq ir palengvina musq<ivasic.rs vadavimqsi i3 poj l i iq parodymrl. Pagaliau j is nelei-dZ ia abe jo t i da lyka is , kur iq te is ingumq mes a tsk le is ime ve-l iau .

ANTRO APMASTYMO ATPASAKOJIMAS

Antrajame apmqstyme dvasia (esprit) , pasinaudodama jaibudinga laisve, isivaizduoja, kad nera jokiq daiktq, kuriq bu-vimu bent kiek abejojama, ir pripaZlsta, kact visi3kai neimano-ma abejol i , jog egzistuoj l tu pats. Tai yra naudinga, nes lei-< lZ ia r l vas ia i lengva i sk i r t i c la lykus , p r ik lausanc ius ja i pac id i ,t . y . mqstana ia ja i p r ig imi ia i , nuo da lykq , p l i k laus t rn i i l i k lnu l .

Tac iau ga l i a ts i t i k t i ta ip , kad ka i kas c ra iauks i l rgument l lsielos nert lr l t lngumui lrodyti . Todel as manau privalqs juos

ispeti , iog, stengdamasis Siame traktate nreko neralyt i apiec la lykus , kur iq nega l€c iau t i k ra i i rody l " i , esu pr ivers tas ta i l<1 ' t i stokros tvarkos , kok ios la ikos i geomet ra i , re ika lau jan l ,vs i3 -des ty I i r la l lu [15 , nuo kur iq p t i k lauso j loc ly rnas , p i rn t iau , nc .gubus 1>ar la ly ta kok ia nor -s iSvada.

Targ i , nor in t te is ingd i supras l i s ie los nent i r t ingum. l , p i r -miaus ia bu t ina su lo rmuluo t i a i i kq (c la i re ) i r t i ks lq (ne t te ) s ie -los supra t in . i , n iekuo nesus i jus ! su be t kok i t r kuno supra t imu.Ta i i r buvo i ia pada ly ta . Tarp k i ta ko , re t l< ra Z ino t i , kac i v is imtsq aiskiai i r apibreZtai (dist inctement) su\zokiani dalykaii5 t i k rq jq y ra tok ie , kok ius mes juos suvok iame, be t s i to ne-buvo gal ima lrodyti anksaiau, kaip ketvirtuoju aprn.lstymu.Be to , r 'e ik ia tu re" i ap ib reZtq (d is t inc t ) k fno pr ig imt ies su l t ra -i rmq, l<ur is lo rmuluo iamas i5 c la l ies i ia , i5 da l ies - penk ta ia -

me i r Se i t a j ame apmqs tyn luose . Pa rga l i e ru i 3 v i so t o I e i k i a pa -

da r , r ' t i i 5 vad t1 , ka t l t l a i k t a i , ku r i uos mes a i s l < i a i i r l i k s l i a i su -

vok iame ka rp sk i l t i neas subs tanc i j as , ka i l l ' 1 l av l z t l 2 i u i , t l v t t s i . r

i r kunas , i s l i k r q j q y ra sk i r t i ngos subs tanc i l os . T t - r l . i , t i i v i r t i a

p r i e i na rnc sc i t a j ame ap tna l s t yme . S iame ap rn i l s l v t t i l l l ) ( l l ( ) ( ! ( ) -

ma da l r r t a i , kud be t kok ! kunq suvo l i i ame ka i l l t [ ; t l t ] , o Z t l t r ' -

gaus r l vas i . 1 , a rba s i e l q , t i k ka i p neda l i q ' i i t i c sq m i " j t r ( 'Q ( r -

i ime suvok t i v i enos ku r i os no t s s i e l os p l - l ses , o k i ekv i eno , n t ' i ' l i

l r a i - i c s maZ iaus io , kuno - qa l ime . Ta ig i t uo i au p r i paZ i s l a -

me , kac i j t l p r i g im tys ne ( i 1 " , p i i e r i t t r r i ngos ' be l " ne tg i kaTk i t ' k

p r i e i i nqcs . l ) auQ ia tu savo l r ' t k . t t c a i ncs i g i l i na r r 1 s i t i r r c i l <a1 .1 ,

nes i r t o poka t t k . i g i r n , i ( l j i l i l . l i pa l o t l y l i , 1og kun t l i - u ' . i s ne re i i -

k i r t s i c l o s n t i r l i c s , i l s u t l i J . l i z t l t o l l t ' n l s v i l t i i a n t r t l j i , p o u l i t L i n t ,

q1 , ve t l i t n , . t . l i c i ( ) . l r r i t ' i . t t t l o s , i ! ! - u r i i 1 Ra l i l na l ) c r ( La rv t i i s va r l ' r

ap i c s i t t l o s t t t : r t t i t l i t r ! t t l t l . ! , l l t i k l auso nuo -v i sos l i z i kos a i sk i n i -

m i r . i ) i u l r i , r l r s i i r , r t , ' i k i a i s i c l c m r : I i , k a c l i r p s k l t t a i v i s o s s u b s l a n c i -

1os , l . I v i s i c l a i i . , l , . r i , 1 . u r i e r - r ega l i egz i s t u r r t i , ne l ; udam i suku t t i

i l i t , vo , i r , p l iQ r ru i i es 1 i . t ncs i t t l a i k i nam i i r ga l i l ) ' JS t ( ) l i c ' qz i s t a -

r . ' . 1 l i k i . t r o t t Lv t - ' j u , j t l i r l i r ' , , i a s , . t ' . s i sak t ; s l r ade t i , 1 ; i r v ' r t r ' i , l j t t o s

n r . l ; ' e i i n ( r t ( ' a n l ) . A n l l ; i , r ' t ' r k i a l s i l n r n i i , k ; r r l k u n , - t s a l l r s l ' t i t a t

l t a su l l s t a t i c i j a i I t o r i e l l l i o ka t l a t t c2us l . . l o zn roQ . r t - t s k l n . t s

s l ' r : i a s i r i . t o i . i ' . t i k f i t l t l , t r es i ; s su t l ; r i 1 ' t as l r l ' - r i t i r u i i i k i t l na -

i i r . 1 j L r n g i n : t 1 i r k i L i l i ) . j l ) . r s i t i a l . a i i i t n ' : i i L l . Z t t t o g , i t r s s i t l l a s l t t l a -

r \ r . l l i i l : - ; . r k ' - i c l r - ' t i c i j t 1 . c ) ' r l , i [ l i vna su l t s ' i i l t t i j ; i . ] i r r r s s i r l s

111 , r i r l r ' 1 - ; i ; 1 r ; . ; ; r t . . ; qa r l : ; I ' i c l o j r t l i t : i t ' i r s i , l r t v i ' zd l . r t r i , k - t r i i t : ; t t vo -

k r . t k . r i l r u i i , l i ) l j , - l i i l i ' k u s , q l i i l 2 ! a k r i U i t t i r i t j a u i i t r l : r ' i i t t s i i

l . [ . t a i i r ; u p i i i i s ; c ] , i I l l l o l o n t ' l l a s : k c ' i c i a . ( - ) l m o g a u s k r l n a s

i r , r s : k , i t i a ne t t ac l a , l <a i l l a i ' l i n t ; , r t i k a t s l i i r t l s j o da l i os l o rma '

\ ' , r c l i r t , r s i , 7 t i t , ( J l ' . i l l . t i t r as ! r ' n ' i r . ' . : i t l a l i ) l u i i , o p l o ta -q i c sp r i t ) ,, l r l r , r r l , , , r s , r l i ; r r f j t t n t " l , t t i t r t i t t k t o s k i l ( t r t t l r r ) , : " ; p r i r l ' l r l l . i c s

I i , 1 r l r ' i , I I i ' l ) ' , r , r

I l i i ( i r ) . \ l ' \ 1 , \ 5 ' l \ ; \ l ( ) AT I 'ASA I { ( ) . i lN lA : i

T re i i a r j a i ne ( l i ) l l t . t s l \ l t i c . l l l i l l l l ( : ! l s , ! c l i t c ' t i s sa i l l l i . ) l i s r i es t i au

s r ' , r r l r i a r r : ; i , i i t r ! l r l n l e l I i c i , l . . t i t i u ( J a ! n . r u t l o i r l < - r s i , ! r . oc i i ne r i amas( l r ( ' v ( ) l , { l \ i r } 1 , 1 . l a i ( : i a t l , I t r . ' n l t c t l a i n d s i o i y t r n t i s u j o k i a l s l < u -

I t i i L , , r s r l , r l Y l , , r i : ; , l . , r r l l . i 0 l ' l , t l e t l . t t l t o s t r p s a u g o i i i l u s : ) . . r i l 1 ' l r l j t l

l ) f ( ) i r i : i l r U ( ) l ) i r j t t r ' i r t i r l i ! I ) i ) s l r l l t g r l t l o V r - i k r o , g a l e j a U l l a l i k l . ir l . t r t , ; t t . t . r i : ; i i - L i r r r t t . . J t l { r s ; , r s l l l \ . t l r ) s i 1 ; , r , i i s k l n t . t . l t s a j . . \ l n l u o s e i

r nan pada l y l es i . r . i s t , , l r , t s ; . i ) , r r ' , z t i 2 i t t i . v i cna i i t ok i t l nea i i k i q

r r r r : t u : ka iP rnu rnyso ( ' s cu t i l i o l r t t i i , t t t s i t x ; l t l t y t l es i c l e j a t t t r i t i e k

ob ie l i 11 , vy l l s s , t . y . kok i t r l r i t r l r t v . t i z t i i n i r - r c l eka j i t a i l i sus i s i e j a160 1 6 1

su bfi t imi ir lobulumu, kad nej ivengiamai privalo ki l t i i3 to-bul iausios prieZasties. Tai aS paai3kinau rninetuose atsaky-

muose, palygindamas iq su sudetinga dirbt ine ma3ina, kurioside jq ga l ima ras t i kok io nors meis t ro p ro te . Ka ip ob iek tyvuscl irbt inis tokios idejos lgyvendinimas privalo turet i kokiq norspr ieZas t i , bu ten t a rba 5 io mc is t ro Z ino j imq, a rba 2 ino j imq to ,iS ko j i s gavo S iq i c le j4 , l yg ia i ta ip pa t ne lmanoma, jog mu-myse esant i d ievo ide ja no tu fe l r . l p I r t :2as t ics r i ievu je .

KETVIRTO APMASTYMC) ATPASAKO.]IMAS

Ketvirtajame apm.istyme jrodinejama, kad visi rnrlsq la-bai ai5kiai i r ry3kiai suvokiami dalykai yra visiSkai t ikl i . Kar-tu dia ai5kinama, kur slypi klydimo ir melo prigimtis. O tarbu t ina i re ik ia 2 ino t i , nor in t supras t i t iek p r ie i ta i , t iek poto einancius iroclymus.

' I 'ai iau reikia paZymeti, kacl Sioje vie-

toje ai svarstau ne apie nuoclemr2, t . y. apie klaidq, kur- iq ptr-darome, va ikydamies i ger io i r b log io , o t i k ap ie k la id . r , pas i -taikani iq, meginant atskirt i meli l nuo t icsos. Bc to, ai craka lbu v isa i ne ap ie c la lykus , p r ik lausan i ius t i l<e j imu i a r gy-vensena i , o t i k ap ie tuos , kur ie sus i jq su spcku l ia tyv inemismqstymo t iesomis, kurias gal ima paZint i vien natfrral ia musr-1proto Sviesa.

PENKTO APNIASTYMO ATPASAKO.IIMAS

Penkta iame apm. ls tyme, be kun i5kos pr ig i rn i i cs apskr i ta i ,dar a i i l< , inan ias r l i c .vo l tuv imas. .J is a i i k i r - ra rnas n , ru ju c l t lLu l tc l t -tu , de l l iu r . io , ko eero , i le i gar l i k i l i . i nea iskur i t r l , bc l j11 paa is -kinimq rasite atsakyi l luose i l ran prarlatylas pastal-,as. Be to,i ia as pa lodau, i rad ne tg i gcomct r in iq i loc l ine j imr l t i k ru rnasp l i k lauso nuo c l ievo pa i rn in ' r r t .

SEST() IR I)A' iKt rTINI( ) AI,Nl., \sryN.1() ivf pr\SAIt( ) .JiN,I_\s

Paga i iau ics i . r j l r r i c a l ) l l r . ! s ty ln l , rs sk i r iu su1 l r a I in io {en ten-( lement ) ve ik l .1 nuo vd izduotes i in lag ina t ion) vc rk l r ts i r apra-Sau i io skirtumo poi.yrnius. AB parodau, jog Znrogaus sielaL ik ra i sk i r ias i nuo kuno, be t kar tu ta ip g laudZ ia i sus i jus i sujuo, k.rcl sudaro su juo tarylum vien4 daiktq.

Cia iSdestonos visos i3 pojui iq kylancios klaidos ir ai iki-nama, ka ip jq i i vengt i . Paga l iau c ia nuroc lau v isas pr ie2as t is ,leidZiancias daryt i isvadq, kad yra materral0s r laiktai. Tai cla-

rau v isa i ne c le l I ' o , kad mauy i iau esant l lau t l inga i rody l i ta i '

k , i j i e i roc lo , bu ten t - jog y ra pasau l is , . iog Z l t t r . rn t ' s i r i i t r "s

1)ana ius c la ik ta i tu r i kunus , kur iq buv imu n t t ' ka t l i t r l t ' s t ta l r t ' i o -

jo joks sve ik ( ) p ro to Zmogus. Ta i darau to r le l , k t r t l , t y r in t ' ' r la -

rnas r i a r t i , rs i t i k in i , jog tos p r ie i .as tys nera tok ios paqr ts tos

i r ak iva izc l i . ios , pa lyg inus su tomis , kur ios padeda pa i r i r r t i t l i c -

vq . Vac l inas i , pas taros ios y ra pac ios t i k r iaus ios i r pa i ios ak i '

vaizdi iausios, kokias t ik gal i paZint i Zmogaus protas. f , i i i rS

ir norejau lrodyti savo SeSiais apm.lstymais. Todel praleidl iu

c laug k i tq da lykq , ap ie kur iuos ka i kur iosc savo t rak ta to v ic -

tose esu uZsiminc2s.

1 b 2 163

KETV/RTAS APMASTYMAS

APIE TIKRUS IR NETI(RUS DAIYI{US

Atskyrus protq nuo poiui i t4, lengva perei l i pr ie nenwleriu-1it4 clalykt4. Dievo paiinimos - Iai budas kitiems dalykams pct-i inl i . Neimanoma, kad dievos mus epgaudinetq. Tinkamainaudoclamie.si mums duolu prolu, niekado nesuklysirte. TainereiSkia, jog niekacla neturime klyst i . Kctdangi klaida- tru-kumas, tereikia btTti r ibotu, kad galetum klyst i . Toi ictu at-rodo, jog klaida ne t ik tr lkumas, bet ir kaikokios tt tbulybesstoka. Atrodo, neimanoma, kad dievas butq atemgs kokiq norslobulybg, kurios mums reikia. Tai, kctd diev<t t ikslai nei ivel-giami net dristant jq ieF;koti , neturi verst i abe jot i jo buvimu.Pagoliau nereikia gvildenti kiekvieno dievo kurinro cltskirai,norint suprosl i j r .4, tobulumq. Misr4 klaidos priklauso nuo dvie-jq p r ie ias t i t l -p ro to i r vu l i< ts -p r ieS loros . Mis t l p ro te n ie -kado nebuna kokios nors ai5kjos klaidos. Mrlsq noros (volon-te), arba laisva valia, yra did|iausias ir tobuliau^sias ii rnusqsugebejimtq. Kas yra laisva valia ir kodel dieviikoji malonejq st ipr ina. MDst1, klaidq prieLostys sayaime nera nei prolas, neivalia, bet blogas naudo jimasis laisve. I5 to, kcld labai ai\kiaisuv<tkiame protu, kyla didelis valios pasiryiimas. Prieiingai,ddl iinojimo slokos atsiranda visiikas valios abejingrumos.Nor.s prolos ir turdtq kaikoki i inoj imq, val io l iks abej inga,jei i is i inoj imos bus netobulas. Mes protaujame teisingai otneteisingai pagal tai, kiek siekiame sovo val ia- t iek pat, ardaugictu ui i ino j imq. Kokia yra klaidos Iorma. Neturine prie-kai i tauti dievui, kad must4 pt()tos nera tobulesnis ir kad must1,val ia didesne ui suptat imq. Neturime priekai i tauti i r del to,kad dievas padeda mums, kai mes klystame. Tai, kad dieyosmuns dave laisvq valiq, ne jo lrukumas, bet mAsq, nes blogaita vol ia naudojames. Tai iau dievas galejo pedaryt i taip, kadja naudotumes viscdo teisingai. Nor.s dievcs to nepadare, mesnelurime pagrindo luo skqsl is, nes gcrl ime iprosti neklyst i . Vi-sos mlsq gal imr4 klaidq prieiast is ir gal ime i i i ia ki ldint i . Tcr-i iau t iktai yra budt4 t iesai pai int i .

AS jpratau leisti dienas, stengdamasis iSlaisvinti dva-siq (esprit) nuo pojldiq, ir labai teisingai pastebejau, kadlabai nedaug kq Zinome apie jutiminius dalykus, o kurkas geriau paZistame tai, kas susijg su Zmogaus protu,dar geriau - tai, kas susijg su dievu. Dabar lengvai ga-

lesime atsitraukti nuo jutiminiq bei isivaizduojamq da-lykq ir nukreipti savo mintis prie dalykq, neturiniiqjokio ryiio su materija ir suprantamq grynai intelektu(intell igibles). Zinoma, mano ideja apie imogaus protq,kadangi j is - mqstantis daiktas, netisus i i lgi, plot! beigyli ir neturintis nieko bendro su tuo, kas priklausokunui, yra nepalyginamai ai5kesne uZ bet kokio kuni5kodaikto idejq. Ir kai mqstau save kaip abejojanti, t. y.netobulq ir priklausomq daiktq, tai tobulos ir nepriklau-somos esybes ideja, t. y. dievo ideja, iskyla mano protelabai t iksliai ir aiSkiai. Todel vien i5 to, kad turiu Si4idejq, kad esu, akivaizdziai galiu padaryti iSvadq, jog

tl ievas yrar o mano buvimas visi5kai priklauso nuo jobet kuriuo gyvenimo akimirksniu. Todel nemanaLl, kadZmogaus protas galetrl kq nors paZinti akivaizdiiau irt ikriau uZ dievq. Ir, atrodo, aS jau uZtikau keliq, kurisrrrro tikrojo dievo, apimanaio visus mokslo bei i6mintieslobius, stebejimo mus nuves prie kitq pasaulio daiktq

lraZinimo.Todel pirmiansia pripaZistu, jog neimanoma, kacl die-

r',rs kada nors mane apgaudinetq, nes kiekvienas melas,rr .rpgaule - savotiSkas trukumas. Ir nors atrodytq, kadsrrqebej imas apgaut i yra subt i lumo ar jegos poiymis, v isr i r . l le 1s1a5 apgaut i neabejot inai rodo s i lpnybq ar k las-l in{ . lumq. O dievas toks but i negal i .

l l t ' lo , as Siek t iek sugebu sprqst i arba sk i r t i t iesq nuonr ' l r { ,s( )s . Si sugebej imq, be abejo, gavau i i d ievo kaip i rr rs , r kr l , r , k . t , r i tur iu . O kadangi neimanoma, jog d ievasI r r r l i . , 1 , , n r ru l r ' < r f ) f . l r l u t i , t a i t i k ra i i r man d l l o tas sugebe -p rn , r . , l r r , r , r l oks , kad , t e i s i nga i j uo naudodamas is , kadal l i l l ' , I ' l l k l l s i i , r r l .

l ) r , l l o r r t ' k i l l r r j ok ios abe jones , j e i neb [ tq ga l ima ,f . , r r 1 r , r l r ( ) ( l ( ) , I ) ( l ( l ( r r y t i i i vados , kad a i n i ekada nega l i uk l l s l r . . l r r k , j c r v i s , r , k , 1 , t i l u t i u , y r a i i d l e v o i r j e i d i e -v , t : i r r t r r l ) t r l r l , r v l s r r p c l r l j r r r r o k l y s l i , , r l r o t l y t i l , i o g a i i rr r l l r r r o i r , r t r I l r r , k , r r l , r , r p s i t i k l i . l i t i k r t l j t r , k a i Z i u r i u I s a v el r k k . r i p 1 k i l t r s r i i t l i c vo i r ka i s t r t e l k i u v i sq demes i i j i ,r r r ' r r ) ( l l ( ru jok ios k la ic los. Bet , vos t ik susimqstau apie sa-r r . , patyr i rnas rodo, kad v is del to darau begalq k la idq.

1 9 11 9 5

Ielkodamas jq prieZasiiq, pastebiu, jog mano mintysgauna ne tik realiq ir teigiamq dievo, arba tobuliausiosesybes, idejq, bet ir tam tikrq neigiamq nebrlties idejq.t, y. idejq to, kas labai tolima bet kokiai tobulybei' ASpats esu tarsi vidurys tarp dievo ir nebuties, t. y. taippatalpintas tarp auk5diausios esybes ir nebuties, kad i5tiestl, kadangi esu aukSdiausios esybes srJkurtas, neturiunieko, kas galetq mane klaidinti. Bet, kai tik save laikaukaZkiek susi.lusir.r su nebrrtim, arba nebuvimu, t' y. ka-dangi as pats nesu auk5diausioji esybe ir kadangi mandaug ko trfksta, tai nesu apsaugotas nuo trukumq ir ne-tureiiau stebetis tuo, kad klysttt.

Taigi aS iinau, kad apsirikimas - ne kas nors rea-laus, priklausandio nuo dievo, bet trlkumas. Vadinasi,kad apsiriktum, nereikia jokio ypatingo dievo duotosugebejimo. .Iei aS retkarciais klystu, tai tik todel, kaddievo suteikta galia skirti tiesq nuo netiesos manyje ne-ra begaline.

Tadiau tai mangs dar nepatenkina, nes apsirikimasnera grynas neigimas, t. y. nera paprastas trtkumas arstoka kokios nors man neprivalomos tobulybds, bet trt-kumas arba stoka ka2kokiq Ziniq, kurias man deretqtureti.

Turint galvoje dievo prigimt!, neatrodo, kad jis btttlgalejqs man duoti kokl nors netobulq sugebejimE, t. y.toki, kuriam truktq kokios nors jam privalomos tobu-lybes. Jeigu tiesa tai, kad, kuo labiau igudqs amatinin-kas, tuo tobulesni ir geresni jo dirbiniai, tai argi galejoaukSdiausiasis pasaulio krlrejas sukurti koki nors daik-tq, ktrris nebttq tobulas ir iSbaigtas ligi smulkmenqilNera iokios abejones, dievas galejo mane sukurti tokl,kacl niekada neklysciau. Be abejo, ir jo norai visada kuogeriausi. O kas gerlatr - galeti ar negaleti klystl?

Atidiiau tai panagrinejus, man kyla mintis, kad ne-turiu stebetis, jei nesugebu suprasti, kodel dievas darotai , kq daro. Tadiau netur iu abejot i jo buvimu de} to,kacl ealbut pat i r t is rodo, jog yra daugybe ki tq dal 'vkt1,nors ai ir negaliu sttprasti, kam ir kaip juos dievas pa-

1s6 dare. .Iuk, Zinodamas, kad mano prigimtis labai silpna

ir ribota, o dievo, prie5ingai, neapreipiama, nesupranta-

ma ir begaline, ai nesunkiai galiu isitikinti, kad jo ga-

lioje yra begale dalykrl, kuriq prieZastys pericngia

,rruto proto ribas' Vien to pakanka isitikinti ' kad vistl

i iq prieiasciq, kurios paprastai nusttltomos' nut.otlatrl

tikslq, negalima pritaikyti fizi5kiems ir nalhrtrliems cla-

Iykams. Juk, man atrodo, nenorint pasirodyti akiplesa'

riegalima ie-(kcti ir stengtis lminti nesuprantamus dievo

tikslus.Be to, man kyla mintis, jog, norint suZinoti' tobtrli

dievo ktriniai ar ne' neprotinga tirti koki nors vienq

kurin! atskirai. Mat, vienas ir tas pats daiktas gana pa-

gristai gali atrodyti netobulas, budamas pasaulyje pats

..' i"trut,lr labai tobulas, jei i i i Ziuresime kaip i visatos

riali. Ir nors nuo tada, kai uZsimojau abejoti viskuo' a3

tikiai paiinau tik save ir dievo buvimq, bet, patyrqs die-

,ro guiio. begalinumq, aS nebegaliu neigti, kad jis ne-

aale-jo arba bent negaletq sukurti kitq daiktq ir kad ai

pasaulyje esu kaip sudetine visq bfltybiq visumos dalis'

Todel, pasiZilrejqs is ardiau ir pamatqs, kokias da-

rau klaidai, - o jos vieninteles parodo, jog turiu tr[-

kumt1, - pastebiu, kad jos priklauso nuo dviejq aplin-

kybiq, butent: nuo mano sugebejimo paZinti ir nuo suge-

bitlimo atrinkti, arba nuo laisvosios valios, t' y' nuo

rnano proto ir kartu nuo mano valios'

Taciau vien protu aS nieko netvirtinu ir nieko ne-

ncigi tr , t ik srrvoki tr idejas daiktq, kur iq buvimq teigiu

arba neigiu. () la ip 2iur int i protq, gal ima sakyt i ' kadjcrme nieicada nebuna jokios klaidos, jeigu Zod! ,,klaida"imsime tikrqja jo prasme. Ir nors pasaulyje butq aibe

rlaiktq, kurir-f idejq nera mano prote, vis delto negalima

sakyti, kacl protas jq neturetq lyg kaZko privalomo savopri [ ime iai , o t iktai - kad jq netur i . Juk nera jokio pa-

.qririao, galincio iroclyti, jog sugebcjimq paZinti dievas

l,rivale,jo duoti diciesni ir platesn!, negu yra davqs' Kad

ir kok! igudusi ir nagingq meistrq ji lsivaizduodiau, ne-

r.ikia tiktai del to galvoti, kad jis privalejo suteikti hiek-

vienarn kuriniui visas tobulybes, kurias jis gali suteikti

kai kuriems i5 jq. 197

Negaliu skqstis ir tuo, kad dievas man nedave noro(volonte), arba laisvos valios, gana pladios ir tobulos,nes iS tikrqjq jautiu, kad j i tokia didele ir plati, jog ne-turi jokiq ribq. Mano manymu, tia reikia paZymeti, jogi5 visq kitq manyje esanciq dalykq nera ne vieno tokiodidelio ir tobulo, kurio negaleiiau suvokti galint br"rtidar didesniu ir tobulesniu. PavyzdZiui, mqstydamas apiesavo sugebejimE suvokti, matau, kad j is gana nedidelisir labai ribotas, o drauge isivaizduoju kito, daug dides-nio ir netgi begalinio sugebejimo idejq. Ir vien del to,kad turiu tokio sugebejimo idejq, nesunkiai suvokiu, jogjis priklauso dievo prigimiiai. Tyrinedamas savo atmin-t! arba vaizduotq, arba koki nors kitq sugebejimq, taippat nerandu ne vieno, kuris nebttq manyje maZas ir ri-botas, o dievuje - didelis ir neaprepiamas. Vien tik no-rq, arba laisvE valiq, jaudiu savyje tokiq didele, kadne!sivaizdr.roju didesnio ir platesnio sugebejimo idejos.Bltent j i ir parodo, jog esu panaius ! dievq. Nors SiIaisvoji dievo valia butq neprilygstamai didesne uZ ma-no, - t iek del paZinimo ar galios, padedandiq jai ir da-raniiq jE tvirtesne ir veiksmingesnq, tiek del objekto,kurio deka ji siekia ir apima daugiau dalykq, - visdelto j i man neatrodo didesne, jei Zirlr iu i jq formaliai,b l tent ka ip i esandiq savaime.

Jos esme yra ta, kad tq pati dalykq galime padarytiarba nepadaryti, t. y. teigti arba neigti, siekti arba veng-ti jo. Arba veikiau jos esme ta, kad, teigdami arba neig-dami, siekdami arba vengdami kokiq nors proto per6a-mq dalykq, mes veikiame taip, jog nejaudiame jokios iS-orines priverstines jegos. Juk pagaliau, kad b[diaulaisvas, nebutina brlt i abejingam, renkantis vienq i3dviejq prieSingybiq. Greidiau prie5ingai, kuo aS labiauiinkqs i vienq ii jq, ar todel, kad akivaizdZiai Zinau, jogjoje yra gerio ir t iesos, ar todel, kad dievas taip dispo-nuoja mano mintimis, tuo laisviau jq pasirenku ir su-vokiu. Zinoma, dievo malone ir t ikras i inojimas toligraZu nesumaZina mano laisves, o greiaiau padidina irsutvi.rt ina. Todel abejingumas, kurl jauiiu, kai joks sva-rus argumentas mangs netraukia i vienq pusq labiau, neii kitq, yra pats Zemiausias laisves laipsnis ir rodo grei-

ciau Zinojimo stokq, o ne valios tollulll l9. Jeigu as vi-sacla ai5kiai Zinociau, kas yra t ikra i r kas gera, man nie-kada nebttq sunku kq nors nusprqst i i r ptrsir inkt i .

- I 'a is i

aS buiiau laisvas ir niekada nebtciau abejingas.I5 viso Sito matau, kad nei dievo man duotas s\Ige-

bejimas noreti, kadangi jis yra labai platus ir tollulas,nei sugebejimas suvokti ir suprasti pats savaime ni:ramano klydimq prieZastis. Juk, nesuvokdamas nieko ki-taip, kaip tiktai dievo duotos galios deka, be abejo, vi-sa, kq suvokiu, suvokiu teisingai ir negaliu suklysti'

Tad i3 ko atsiranda klaida? Tr.rrbut i5 to, kad valiayra daug platesne ir didesne uZ supratimq (entende-ment), ir aS jos nei5laikar-r tuose paiiuose remuose, bettaikau ir dalykams, kuriq nesuvokiu. Valia, pati b[da-ma jiems abejinga, greit pasiklysta ir vietoj tiesos pa-sirenka melq, vietoj gerio - blogi. O tai ir vercia maneklysti bei nusideti.

PavyzdZiui, paskutiniu metu tirdamas, ar tikrai kasnors yra pasaulyje, ir i inodamas, kad vien i5 to' joggvildenu 5l klausimq, yra akivaizdu, kad esu ai pats, asnegalejau susilaikyti nepagalvojqs, kad dalykas, kuritaip aiskiai suvokiu, yra tikras. Ir anaiptol ne i.odel, kadtaip manyti mane butq vertusi kokia nors i3orine prie-Zastis, bet tik todel, kad del tokio didelio proto aiSkumoatsirado didelis valios polinkis. Ir kuo maZiau dariauslabejingas, tuo laisviau dmiau tuo tiketi'

Dabar, prie5ingai, ne tik Zinau, kad esu, kadangi as -

mqstantis daiktas, bet mano dvasioje iSkyla ir tam tikrakuniikos prigimties ideja. Tai verdia mane abejoti, arta mano mqstanti prigimtis, arba, tiksliau, ai pats, ski-ritrosi nuo klni5kosios prigimties, ar jos abi yra vienasrr tas pats. Tarkime, jog ai neZinau jokio argumento,rlikinantio mane labiau vienu, negu kitu. Taigi i5eina'k.rcl ai esu visiSkai abejingas tai paneigti, patvirtinti ar-lr.r netgi susilaikyti nuo bet kokio sprendimo.

Ir sis abejingumas taikomas ne tik dalykams, apiekrrriuos protas neturi jokio supratimo, bet apskritai irr isiems tiems, kuriuos protas ne visai aiSkiai suprantalrromet, kai sprendZia valia. Juk, kad ir kokios tikros I 9 S

butq prielaidos, del kuriq aS linkqs kq nors nusprqsti,vien mano iinojimas, jog tai tik prielaidosr o ne tikri irneabejotini irodymai, yra pakankamas pagrindas nu-sprqsti prie5ingai. Tai aS patyriau pastarosiomis dieno-mis, emqs laikyti klaidingu tai, kq anksdiau maniauesant labai teisinga, vien del to, kad pamaiiau, jog gali_ma tuo suabejoti.

O jeigu nesiimu kq nors sprgsti apie kok! nors da-lykq, kai jo nesuvokiu gana ai3kiai ir iySkiai, tai, aisku,elgiuosi gerai ir visai neapsirinku. Tadiau, ryidamasis j!paneigti ar patvirtinti, aS naudojuosi savo laisva valiane taip, kaip pridera ja naudotis. Teigdamas tai, kasneteisinga, aiSkiausiai klystu. O jei ir nusprendiiu tei_singai, tai padarau iitai atsitiktinai ir nesillauju klydgsbei piktnaudZiavqs savo laisva valia, nes nattrali protoSviesa mus moko, kad paZinimas protu turi eiti pirmiauu2 laisvos valios pasiryZimq.

. Toks neteisingas naudojimasis laisvu apsisprenclirnuir yra trukumas, lemiantis suklydimo formo. Si. t.lk.,_mas, mano manymu, galimas kaip veiksmas tik todel,kad kyla iS mangs. Bet jo nera nei ii dievo gautamesugebejime, nei veiksme, kadangi jis priklauso nuodievo.

Tad aS neturiu jokio pagrindo skqstis, kad dievasman nesuteike didesnio proto arba tobulesnes naturaliosSviesos, nes baigtiniam protui visai naturalu ne viskasuvokti, o sukurtam protui - buti baigtiniu. prieiingai,aS turiu pagrindo jam padekoti uZ tai, kad, niekuo mannebudamas isipareigojqs, jis vis clelto suteike man norsir nedaugel! manyje esandiq tobulybiq. Ir neturiu pik_tintis, neteisingai isivaizduodamas, kad dievas ateme iSmanqs ar neteisingai nuslepe kitas tobulybes, kuriq aSnegavau.

Be to, neturiu skqstis ir tuo, kad dievas man suteikedidesng valiq, o ne protE, kadangi valia, sudarydamavienq lyg ir nedalomE dalykE, savo prigimtimi, atrodo,yra tokia, jog negalima nieko ii jos atimti, nesunaiki_nant jos pacios. Ir, Zinoma, kuo ji didesne, tuo dekinges_nis turiu btti tam, kuris man jq dave.

Pagaiiau nederetq skqstis ir tuo, kad dievas man pa-deda kurti tokius Sios valios veiksmus, t. y. sprendimus,kuriuose aS klystu. Juk Sie veiksmai yra teisingi ir vi-siikai geri tiek, kiek jie priklauso nuo dievo, o manoprigimtis yra Siek tiek tobulesne todel, kad ai galiu juossudaryti. O tmkumui, sudarandiam formali4 klaidos irnuodemes prieZasti, nereikia jokios dievo paramos, neslai ne daiktas ar esatis. O jeigu 5i trukumq priskirtumedievui, kaip jo prieZasiiai, tai j! reiketq vadinti ne tn_r-kumu, o neigimu ta prasme, kokia Siam ZodZiui sutei-kiarna mokykloje.

Juk i5 tiesq tai, kad dievas suteike man laisvq spres-li arba nesprgsti apie dalykus, kuriq aiSkaus ir tikslausTinojimo jis nedave mano protui, nera dievo trukumas.lJert, irnoma, visa kalte tenka man paiiam, kad blogait.r laisve naudojuosi ir perdaug drqsiai sprendZiu apie<l,rlykr.rs, kuriuos suvokiu neai.ikiai ir rniglotai.

Vis delto matau, jog dievas lengvai galejo padarytil . r ip, kad aS niekada neapsir ikdiau, btrdamas laisvas i rrilroto paZinimo, butent: duodamas mano protui aiSkrtr irryiku supratimq visq dalykq, apie kuriuos ai kada norss\'(rrst),siu, arba taip giliai ireZdamas mano atmintyjelr , rs iryZimq niekada nesprgst i apie kok! nors ai6kiai ne-srrrokl<1 clalyk4, kad negalei iau jo niekada uZmirst i . Ok,rr l , rnqi ! save Ziur iu taip, lyg pasaulyje bui iau vienas,l ,u r ' , ' r , r i matau, kad bui iau buvqs tobulesnis, negu esu,l, r rlrr',rs lrrltrl sukurqs mane neklystantl. Tadiau del1 , , , r . , n i 'q , r l i r r nc ig t i , kad pasau l is nebus tobu lesn is , je if . , rr hrr l lor; jo r l . r lys, palyginus su ki tomis, nestokos trD-l . , r r r r r t r r z r r o l l r r r v u s i o s v i e n o d o s .

' . ' l r r t rr jok ios teises skqstis ir tuo, kad dievas, pa-l , r . . r l , r r r r , rs I l r , rnc i p t rsaul i , nepanoro manes pr isk i r t i pr iel . r l t r r , r r r , , r t l r t l o l r r r l i aus i r l da i k tq . AS ne tg i t u r i u pag r i ndol r r r t r 1 , , r t . r r l i . r r r l , r s , k , t r l l i s n e s t r t e i k e m a n t o b u l y b e s v i -r r ' , L , r r r r r . l . l \ , t 1 l i l r r , ; s r t r l , r r y l r t k t ; l i k m i n e t a p r i e m o n e ,I r I l , n k l , r r r . , y t r l n r r ) , r i i k , r r r s i r , r k i v a i z r l a u s p a Z i n i m o1 1 , r 1 r l , r r k l r l , , r l r t r , k t t t r r t o s q , t l r t t s v . t r s l y t i , p a l i k d a m a s m a -r r , ' r ' , r l r o 1 r , f . r t , 1 l r r r r l , 1 , k r r r r o t ' s l t ) r ' y r a g e r a i l s i m i n t i p a -' , u \ / r n l ( l r r i t ' k r r r l r r n t ' s1u r . , s l i . r 1 l i < . < la l ykus , ku r i q t i k rumas 20120 t )

nera Zinomas. Ir nors savo dvasios nepajegiu nuolat iS-laikyti tos minties valdZioje, vis delto atidZiais ir pakar-totiniais samprotavimais galiu jq lsiminti taip stipriai,kad, vos prireikus, netruktiau jq prisiminti ir taip !gus-ciau visai neklysti. O tai ir yra pati didZiausia ir pagrin-dine Zmogaus tobulybe. Taigi Siandien, Siuo apmqsty-mu atskleidqs klaidos ir melo prieZasti, manau nemaZalaimejqs.

Ir, i,inoma, negali bnti kitq prieZasciq, iSskyrus kqtik i5aiSkint4, nes kiekvienq kartq, kai valiq ii laikausavo Zinojimo ribose ir ji nesprendZia apie tai, ko ais-kiai ir tiksliai nepaZista protu, apsirikti neimanoma. Jukkiekvienas aiSkus ir tikslus supratimas, be abejo, yrakaZkas, todel negali kilti i3 nebuties, bet butinai privalotureti savo kurejq dievq, o dievas, budamas tobulas, ne-gali buti jokio suklydimo prieZastis. O tai rei3kia, kadtoks supratimas arba toks sprendimas yra teisingas.

Pagaliau Siandien suZinojau ne tik tai, ko turiu veng-ti, noredamas neapsirikti, bet ir tai, kaip turiu elgtis,noredamas pasiekti tiesos paZinimo. Ir aS ji tikrai pa-sieksiu, jei tik parodysiu pakankamai demesio daly-kams, kuriuos puikiai suvokiu, ir jeigu juos atskirsiunuo tq, kuriuos suvokiu tik neai5kiai ir miglotai. O tuoateityje aS ypad rlpinsiuosi.

PENKTAS APMASTYMAS

APIE I\TATERIALIA DAIKTV ESME IR VEL APIE TAI,KAD DIEVAS YRA

PrieS pradedant t ir t i , at yrct materialus daiktai, reikia pa-si i iAret i , kokios yra mist1 idejos apie luos. Mes turirne ai i-ltios ir liftslios tisumo i ilgi, ploti, gyli bei kit4 ljsumo savvbitlid'ljas. Mes ailkiai paiistame daugumq savybir.1,, susilusirl suskoiiiois, IigLromis, juddjimu ir kt. Mes turime ideias dau-gelio dalykr4, kuritl prigimtis tikra ir nekintama. Siq daikttlidejas gavome visai ne pojui iais, i r jos yra teisingos. / , i i joi ieina, kad dievas yra. Tik prolos (raison), atrodo, irodine japrie\ ingai. Sis suprol imas- gryniausios sofizmos. /r nors ne-

lrnunon'ta gctlvoti apie dievq, nepriskit iant iam ivait iausit{ lo '

l tulybir4, tai iau jo buvimas, kuris iomis irodomas, nerl gty-

niou.sios prielaidos padarinys, Must4 iddia apie dievq nero

koikas ii;galvota. Tik aiskiai ir tiksliai suvokiomi dalykai gali

mus luo galut inai i t ik int i . Nera nieko, kq butt4 gal ima pai int i

lcngviau, kaip dievq. Nuo drevo buvimo t ikrumo pri .klouso

kitr1, dolykt-1 t ikrumas. Antraip turAtume t ik neai ikias ir ne'

likras iinias. Net dalykuose, kuriuos mdnome esoniius tik-

r inusrojs. Tai iau taip nera, pai inus dievq. Dievo pai inimas

leicl i ia pai int i begalg dalYkt4.

Man dar lieka iStirti daug kitq dalykq, susijusiq suclievo poZymiais ir savo paties prigimtimi, t. y. savo dva-sios prigimtimi. Tadiau Sito imsiuos turbut kitq kartq.Dabar, pamates, kq reikia daryti ir ko vengti, norint pa-Zinti ties4, pirmiausia turiu pabandyti i3sipainioti ir at-sikratyti visq abejoniq, apnikusiq mane pastarosiomisclienomis, ir pasiZitreti, ar negalima nieko tikro suZinotiapie materialius daiktus. Bet, priei imdamas tirti ' ar yratokiq daiktq uZ manqs, as privalau pasiZiureti i jq ide-

las, kadangi turiu jas savo mintyse, ir suiinoti, kuriosii jq yra tikslios, o kurios - miglotos.

Pirmiausia ai5kiai isivaizduoju dyd!, fi losofq papras-tai vadinamq nenutrukstamu dydZiu, arba tisums ! ilgi,ploti ir gyli, leinantius i 3i dydi arba veikiau ! daiktq'kuriam jis priskiriamas. Be to, as galiu isivaizduoti ke-lertq ir,'airiq sio daikto daliq ir priskirii kiekvienai i5 jq

iv,r i r i r rs r lvdZius, f iguras, padet is i r judesius. Pagal iau,kiekvienam iS sitl judesiq galiu nurodyti trukmq.

Ai aiSkiai pailstu iiuos daiktus ne tik Zitredamas !Irros apskritai, bet, atidZiau paZvelggs, pradedu paZinti<l.rr-rgybq ypatybiq, susijusiq su skaitiais, figtlromis, ju-rlesiais ir kitais dalykais, kurir4 teisingumas atsiskleidZiataip akivaizdliai ir taip gerai dera su mano prigimtimi'kat l , j r ros atrast lamas, atrodo, neiSmokstt t nieko naujo,o greiciau pr is imenu tai , kq jau Zinojau, t . y. suvokiurlalykus, esaniius mano prote, bet nepatraukusius ma-no minciq.

Dabar reiketq paZymeti, kad aptinku savyje daugybqirlr:jq tam tikrq dalykq, kurie negali buti gryna nebfltis,

nors galbut jq visai nera uZ mano mqstymo, ir kurienera mano pramanyti, nors laisvai galiu apie juos mqs-tyti ar nemqstyti, bet kurie turi tikrq ir nekintamq pri-gimti. PavyzdZiui, kai isivaizduoju trikampi, nors gal-but tokios figrlros pasaulyje uZ mano mqstymo niekurnera ir niekada nebuvo, vis delto yra prigimtis arba for-ma, arba tam tikra esme Sios nekintamos ir amiinos fi-gDros, kurios ai neisgalvojau ir kuri visiikai nc,pri-klauso nuo mano dvasios. Tai darosi ai5ku todel, jog ga-lima irodyti ivairias trikampio savybes, butent: kad trysjo kampai lygus dviem statiesiems kampams, o didZiau-sias kampas yra pr ieS i lg iausiq kra5t inq, i r panai ius da-lykus, kuriuos dabar, noriu to ar ne, ai5kiai ir tikrai Zi-nau esant jam budingus, nors anksdiau, pirmq kartq isi-vaizduodamas trikampl, visi3kai negalvojau apie tai.Todel negalima sakyti, kad blciau juos pramanqs ariSgalvojqs.

Ir veltui dabar pradeciau sau prie6tarauti, kad galbut3i trikampio ideja i mano dvasiq pateko per pojuiius,kadangi esu matqs trikampio formos kr1nq. protu a! ga-liu sudaryti begalg kitq figurq, del kuriq negali kilti jo-kio itarimo, kad kada nors jos buvo prieinamos manopoj[ciams, nors ivairias jq prigimties ypatybes visaclagaliu irodyti taip pat gerai, kaip ir trikampio. Sios sa-vybes, atrodo, turi br:ti tikros, nes aiSkiai jas sur,'okiu.Taigi jos yra kaZkas, o ne gryna nebrltis, nes visiikaisuprantama, kad visa, kas tikra, yra kaZkas, kadangi tie-sa - tai tas pats, kas ir butis. O anksdiau aS jau nuodug-niai lrodZiau, jog visi aiskiai ir rySkiai paZistami dalykaiyra tikri. Jeigu to ir nebiidiau irodqs, mano proto pri-gimtis yra tokia, jog negaleciau tq dalykq nelaik-vti tik-rais, aiSkiai juos suvokclamas. Prisimenu, kad netgi ta-da, kai dar buvau stipriai prisiriSqs prie jutiminiq daik-tq, neabejotinomis tiesomis laikiau tai, kq aiSkiai irry5kiai suvokiau apie figuras, skaicius ir kitus aritmeti_kos bei geometrijos dalykus.

Taigi vien iS to, kad savo mqstymu galiu gauti ko-kio nors dalyko idejq, iSeina, jog visa, kq ai3kiai ir ry3-kiai Zinau priklausant Siam dalykui, i3 tikrqjq jam pri-

klauso. Argi tai nera dievo buvimo patvirtinimas arbalrodymas? Be abejo, as randu savyje dievo, t. y. paiiostobuliausios butybes, idejq, kaip randu ir bet kokiosfiguros arba skaitiaus idejas. Ir Zinau ne maZiau ai5kiaiir rylkiai, kad tos idejos prigimdiai priklauso aktuali iramZina butis, kaip Zinau, jog visa, kq galiu lrodyti apiekokiq nors figurq ar skaitiq, tikrai priklauso Sios figlrosar skaidiaus prigimiiai. Todel, nors ankstesniqjq sam-protavimq iSvados pasirodyttl neteisingos, dievo buvi-mas mano dvasiai turetq blti bent jau toks pat tikras,kokiomis lig Siol laikiau matematikos tiesas, susijusiastik su figuromis ir skaitiais. Nors, tiesq sakant, is pir-rno Zvilgsnio tai neatrodo visiSkai aiiku, bet labiatr pana-Su ! sofizmq. Juk, kituose dalykuose lpratgs atskirti btt!nuo esmes, lengvai lsitikinu, jog buvimq galima atskirtinrro dievo esmes ir dievq suvokti kaip aktualiai neeg-zistuojantl. Ta6iau, geriau pagalvojgs, ai5kiai matau, kadlnties negalima atskirti nuo dievo esmes, kaip nuc ly-giaionio trikampio esmes negalima atskirti to, kad trys1o kampai lygts dviem statiesiems, arba kalno idejos -nuo slenio idejos. Vadinasi, mqstyti dievq, t. y. padiqlolrr.rliausiq esybg, be btties, t. y. be kokios nors tobu-Iybes, lygiai taip pat prieitaringa, kaip mqstyti slenioncturinti kaln4.

Bet, nors ir negaliu suvokti dievo be btties, kaip irk,rlno be slenio, vis delto, kaip vien tai, kad suvokiuk,rlnq kartu su sleniu, nerei5kia, jog pasaulyje yra koksrrors kulnas, taip, atrodo, i r tai , kad dievq suvokiu esan-t i , nerei5kia, jog j is yra. Mat, mano mqstymas neprime-l ,r <laiktams jokios btt inybes. PavyzdZiui , kaip t iklrro rrano noro priklauso galejimas isivaizduoti spar-rrrrola 2irgq, nors tokio i r nera, taip galbut gal iu pr iskir-l r < l r t , v r r i b r r t i , nors jok io d ievo i r nera .

. lok i r r l r r r r l r r . ' fok i i t i s io r lZ ia is dangs tos i so f izmas. Jukl , r i , 1o1 ' n ( ' i . l ( r l i l l s t tvok t i k , t lno l re s lc 'n io , nere iSk ia , kadl ) , r \ , r u l y ; r ' y ' r , r k o k s r r o r s k , r l n t r s a r k o k s n o r s s l e n i s , b e tl r l i l . i i , ko< l k . r l r ras i r s lc 'n is , nepa isant to , a r j ie y ra a rni , , yr(r ncartskir iami vienas nuo ki to. O tai , kad dievon,, t(r l iu suvokt i k i taip, kaip esandio, rei5kia, jog but is

yra neatskiriama nuo jo ir jis tikrai yra del to, o ne delto, kad ai taip mqstau arba savo mqstymu primetu daik-tams kokiq nors butinybq. Prie5ingai, butinybe, esantipaciame daikte, t. y. dievo buvimo butinybe, priverdiamane taip mEstyti. Juk ne mano valioje suvokti dievqbe buties, t. y. padiq tobuliausiq esybq be didZiausios to-bulybes, panaiiai kaip leista isivaizduoti iirgq su spar-nais ir be sparnq.

eia nereiketq ir sau prie3tarauti. Tiesq sakant, brltinapripa2inti, jog dievas yra, jeigu jau tariau, kad jis turijvairiausiq tobulybiq, nes butis yra viena iS jq. Bet pir-moji mano prielaida nebuvo butina, kaip neb[tina gal-voti, jog visas keturiq kraitiniq figlras galima ibreZtii apskritimq. Tadiau, manydamas, kad aS taip galvoju,brrsiu priverstas pripaZinti, jog rombq irgi galima ibreZtii apskritimq, kadangi jis- taip pat keturiq kraStiniq fi-gtr4. Taigi brlsiu priverstas pripaZinti klaidingq clalykq.Mano manymu, tuo anaiptol nereikia remtis. Nors ir ne-butinai tureciau kada nors susidurti su dievo ideja, ta-diau kiekvienq kartq, kai pasitaiko pagalvoti apie pir-ming ir auk6ciausiq esybq, kitaip tariant, rasti jo idejqsavo dvasios lobyne, brltinai turiu jam priskirti ivairiqtobulybiq, nors negaliu jq visq isvardyti ir kiekvienaiskirti demesio atskirai. Ir 6ios butinybes pakanka, kadveliau, vos suZinojqs, jog butis - tobulybe, prieiciau tei-singq iSvadq, kad 5i pirmine ir auk3tiausia esybe yra.Be to, man nebutina kada nors isivaizduoti kok! norstrikampi. Bet kiekvienq syk!, kai noriu tirti lygia5onqfigurq, turindiq tik tris kampus, butinai turiu jai priskir-ti visa, kas privercia padaryti i5vadq, kad Sie trys kam-pai nera didesni uZ du stadiuosius, nors galblt tada irnenagrineju iios ypatybes atskirai. Taciau, tirdamas, ko-kias figuras galima ibreZti j apskritimq, nebltinai turiugalvoti, jog taip galima pasielgti su visomis keturiqkraStiniq figlromis. Prieiingai, aS netgi negaliu to isi-vaizduoti, jei nenoriu i savo dvasiq isileisti nieko, konegalesiu aiSkiai ir tiksliai suvokti. Taigi yra didelis sklr-tumas tarp Sitokiq klaidingq prielaidq ir tikrq idejq, gi-

musiq drauge su manimi , is kur iq p i rmoj i i r pagr indineyra dievo ideja.

IS tiesq ivairiais btdais aS suZinau, jog i i icleja - taine kaZkas pramanyta ar i5galvota, priklausoma nuo ma-no mqstymo, bet t ikros ir nekintancios prigimties pa-veikslas. Pirmiausia todel, kad be dievo nepajegiu mqs-tyti jokio kito dalyko, kurio esmg butinai sudarytq blt is.Antra vertus, todel, kad nelmanoma mqstyti du ar kelistokius pacius dievus. Nustatqs, jog yra tik vienas die-vas, ai5kiai matau, kad j is turejo buti visais amZiais rramZinai bus ateityje. Pagaliau dar ir todel, kad dievujemqstau daug kitq dalykq, i5 kuriq nieko negaliu atimtine prideti prie jq.

Tadiau, kad ir kokius argumentus naudodiau, visadareikes griZti prie to, kad tik aiSkiai ir ry5kiai suvokiamidalykai pajegia galutinai mane lt ikinti. Tiesa, i5 taip su-vokiamq dalykq keletE aiSkiai supranta visi. Kiti atsi-skleidZia tik t iems, kas ! juos Ziuri i3 ari iau ir idemiautiria. Tadiau ir Sie, kai yra atskleisti, laikomi tikrais nemaZiau ui pirmuosius. PavyzdZiui, kiekvieno stadiakam-pio trikampio iZambines kvadratas yra lygus statiniqkvadratams. Nors Si savybe i5 pirmo zvilgsnio neatrodotokia akivaizdi, kaip ta, kad lZambine yra prieS didZiau-siq kampE, tadiau, syki tai suZinojq, vienodai t ikime tiekviena, t iek kita tiesa.

Zinoma, jei mano dvasia br.rtq laisva nuo visokiqprietarq, o minciq neblaskytq nuolatiniai jutiminiq daik-lq paveikslai, neatsirastq nieko lengviau ir greiciau pa-2istamo uZ dievq. Argi yra kas nors savaime ai5kiau irsuprantamiau uZ minti, kad yra dievas, t. y. aukii iausiair tobuliausia esybe, kurios vien idejq sudaro butina iramZina lr0tis ir kuri todel yra?

Nors Sia i t iesai s t tvokt i man re ike jo d idel iq dvasiospastangq, tac iau dabar a i ne t ik ta i ls i t ik inqs ja ta ip, ka ipir viskuo, kas man atrodo labiausiai patikima, bet ir ma-tau, kad visq kitq dalyktl t ikrumas nuo jos priklausotaip absoliuciai, jog, neZinant Sios tiesos, nieko neima-noma kada nors tobulai paZinti. z0T

Tiesa, esu tokios prigimties, kad, vos supratqs kq norslabai aiSkiai ir rySkiai, negaliu nepatiketi, jog tai tei-singa, Antra vertus, velgi del savo prigimties negaliunuolat laikyti savo dvasiq prikaustgs prie vieno dalykoir, kaip pamenu, daZnai laikydavau kok.i nors dalyk4tikru ir tada, kai liaudavausi tyrqs prieZastis, privertu-sias mane taip sprqsti. Taigi tuo metu galcjo atsirastikitq argumentq, galindiq lengvai pakeisti mano nuomo-nq, jei nebuciau Zinojqs, kad yra dievas. Taigi niekadanebDciau Zinojgs nieko t ikro i r tv ir to, o turcciau t i lcmiglotq ir nepastoviq nuomonq,

PavyzdZiui, tirdamas lygia5onio trikampio prigimt!,a5, Siek tiek nutuokdamas geometrijoje, be abejo, Zinau,kad trys jo kampai lygls dviem statiesiems kampams, irnegaliu tuo netiketi tada, kai Sitai irodineju. Bet, vost ik at i t raukgs savo mint is nr,ro sio i rodymo, nors i r ai5-kial prisiminciau ji supratqs, galediau lengvai suabejotiiia tiesa, jei neZinociau, kad yra dievas. Juk galiu itikin-ti save, kad is prigimties esu sukurtas toks, jog galiulengvai apsirikti netgi dalykuose, kuriuos manau aki-vaizdZiausiai ir geriausiai paZistqs. Ypac jei prisimenu,kad daZnai laikiau tikrais ir neabejotinais daugeli da-lykq, kuriuos veliau del kitq prieZasdiq prisiejo laikytiabso l iuc ia i ne te is inga is .

Bet, jsitikines, jog yra dievas, ir pripaZinqs, kacl nuojo priklauso visi dalykai ir kad jis negali apgaudineti,nusprendZiau, jog visa, kq suvokiu aiskiai ir rySkiai, turibhti tikra. Ir negalima isivaizduoti jokio prieSingo argu-mento, kuris priverstrl mane tuo suabejoti, nors aS dau-giau ir nebegalvoju apie prieZastis, paskatinusias manepripaZinti tai esant teisinga, o tik prisimenu, kad tai aiS-kiai ir rySkiai suvokiau. Taigi apie dievq as Zinau tikraiir tvirtai. Sis Zinojirnas tinka ir visiems kitiems daly-kams, kuriuos, prisimenu, anksciau esu irodqs, pavyz-d2iui, geometrijos tiesos ir kt. Juk kq gi galima manprikiSti, kad suabejodiau jomis? Ar tai, kad aS i3 pri-gimties greitas klysti? Tatiau ai jau Zinau, jog negaliuapsirikti sprendimuose, kuriq prieZastis gerai Zinau. Artai, kad anksdiau laikiau teisingais ir tikrais dalykus,

kuriuos veliau pripaZinau klaidingais? Betgi ne vieno iijq aS neZinojau ai5kiai ir ry5kiai. Be to, kadangi dar ne-Zinojau taisykles, padedancios paZinti t iesq, patiketi jaisrnane paskatino argumentai, kuriuos vr\l iau pripaiinarrne tokiais svarbiais, kaip isivaizdavau tada. Kq gi dargalima butq man prikiSti? Argi galima btltq man prikisti,kaip ankstiau pats sau prikai5iodavau, kad miegu arbal<ad visa, kq dabar mEstau, nera tikriau uZ sapnus? Bet,jelgu net sapnuodiau, visa tai, kq akivaizdZiai matornano dvasia, bus visi5kai t ikra.

Taigi visiSkai ai6kiai suZinau, jog kiekvieno Zinojirnoteisingumas ir t ikrumas priklauso tik nuo tikrojo dievopaZinimo. Vadinasi, jo nepaZinqs, negalejau nieko tobu-lai suprasti. Bet dabar, j i paZindamas, galiu tobulai pa-Zinti begalq dalykq. Ir ne tik dalykus, esandius jame,bet ir tuos, kurie priklauso klni5kajai prigimdiai. Mat,1i gali btlt i geometrtl, neatsiivelgianciq 1 jos buvim.1,, rodinej imq objektas.

SI,STaS APMASTYMAS

APIE }TATERIAL]q DAIKTIJ EGZISTAVIM4 IR APIE REAIUZI^OGAUS SIEIOS IR fiLTNO SKIRTUA{4

MaterialAs daiktai gali egzistuoti. Sugebd jimas isivoizduotigoli mus it ikinti j t1 buvimu. Koks sftir lumos tup vaizduotesit gryno protavimo. Nors olrodo, kad vaizduote priklausonuo kaiko kunii:ko, taiiau tai neirodo, jog yra materiolAs<laiktai. Norinl isit ikinti j14 buvimu, reikia pasii i1reti, kq ap-,kri lai reiikia jausti, kq luo tikslu reikia daryti. Viso to, kqtneneme jutq, i ivardij imas. Kodel yra taip, kad jusdami tike-iotne juntq daiktus ui savgs ir skirt ingus nuo sovo mqstymo.Kode,l rne^s tnoneme, jog daiktai pono5-s i idejas, kurias j iernurnyrie sukc/dovo. MLstl prote nera nieko, kos nebDltl oteigslttr po jucius. I i kur mes iinr>me, jog kunos, kurj vadiname sa-\, 'u, mums yra arl imesnis ui bet kuri ki lq. Kodel maneme 1i;-rnokg iS prigimties visa, kq gulvo jame esonl susilus su pojA-Iit1 objektais. lgudiiai, sugriovg pasitikejimq pojuiiats. Dviltugrindines prieiastys, privertusios mus suabe joti po jfrt iq pa-,':l,T::".ru padedami, lengvai satime atsakyti i arsumentus,

jlikinusius mus jutiminiq daikttl tikrumu. Dabar mes nebe-galime abejoti viskuo apskritai, kq mums duoda pojAiiai.Dyosios esmg sudcro mqstymas. Dvasia tikrai skiriosi nuo ku-no. Kodel sugebejimai isivaizduoti i r just i pr iklauso dvasiai,o sugebi: j imai keist i vielq, ui imti jvair ias padetis ir kt. pri-klauso ne jai, o kunui. Solio musr4 yra kaikokia substanciia,gal int i sukelt i mumyse iut iminiq daiktt l ideias. Si .subslonci-

lo -k r ln iSka, i r lode l k ina i y ra . V isa , kq mes d iSk io i i r t i k . ; -l iai suvokiame esonl kinuose, t i fuai j iems budinga. Mes nega-l ime aiSkiai i r t iksl iai Linoti apie dar miglotai suvokiamusdalykus. Visa, ko mus moko prigimtis, turi dali tiesos. Doljl iesos luri i r tai , kq prigimtis moko apie sftousmq, alki i r kt.Prigimtis po jui iais moko apie glaudtl ptoto i t kino ryi i . DatiIjesos luri ir tai, kq prigimtis moko apie daugelict mumskenksmingq, orba palankiq dalykt4 buvimq. Iiivardijimas kaikuriq nuomoniLl, kut ir4, atrodo, moko prigimlis, nors tai - t ikprietorai. Kaip reikia sup/osl i iodi , ,pr igintt is". Prigimtis anoip-tol nemoko pojniiais spresl,i apie daiktt4 prigimti, ji padeclamums skirt i naudingus pojui ius nuo kenksmingq. Be reikalomoneme, kad ivaigides nera didesn6.s ui Lvakes l iepsnq, Ug-nis /uri kaikq panaicus j Sllumq, kuriq ji mumyse sukeliu.Erdvd yra tuSiio, jei niekas neveikia musq pojuiitl. Kas ne-tyi ia su mesa suvalgo nuodus, nera t iesictgiai prigimties ao-gautas. Vis delto mes dainai apsir inkame dalykuose, apie ku-riuos prigimlis mums prane\a tiesiogiai. Vadinasi, tai, kad.se.gonlis vandenlige nuolat nctr i gert i ,-gomtos klaida. No,r int sutinoti , ar tai nepriei larauict dievo gerumui, reikia pri-paiinli, kad: 1) dvasia- nedali, o .krinos - dalus, 2) visuspoveikius dvasia gauna tik per smegenis, 3) mr.rsr4 organq, san-dara rodo, jog kokio je nors kuno daly je gal ime iust i skous-mq. nors nera j<tkios ioizdos. Negalima noreti nieko geresnio,nebent Io, kod smegenq gaunami poveikiai sveikam imoguisukel l t4 gerus po j i i jus. Jer toip yrcl- tai dievo getumo po-Lymis. Pavyzdys, kad bAdas, kuriuo kyla mano jausmai, -

naudingas. Kiekvienqs ki los br-rdcs bLtq ne !oks poronkus vi-sodo iSsougoti k?nq. Kiti bAdo, kuriuo atsiranda m1sr4 jausmai,naudingumo pavyzdiiai. Tai reiikia, kad imogus retkariiaisgal i klyst i , nepaisant cl ievo gerumo. Sls somprotavimas pade-da pai int i k/ojclas ir jLl isvengti , j is netgi padeda atskirt i mie-gq nuo bude j imo. Bet vis ddlto reikia pripai int i misq, prigim-ties si)pnumq ir nepatvdrumq.

Dabar belieka i3tirti, ar yra materialiq daiktq, Zino-ma, aS bent Zinau, kad jq gali buti, nes, Zilredamas ijuos kaip i geometriniq irodinejimtl objektus, suvokiujuos labai aiSkiai i r rySkiai . Juk negal i k i l t i jokios abc-jones, kad dlevas gal i sukurt i v isa, kq aS sugebu t iksl ia isuvokti. Kad dievas negaletq ko nor,s padaryti, aS nie-kada nemaniau, tik todel, jog be prie3taravimq negaledd-vau to gerai suvokti.

Be to, mano sugebejimas isivaizduoti, kuriuo, kaipZinau i5 patirties, tirdamas materialius daiktus, naudo-juosi kiekvienq kartq, pajegia mane itikinti, kad jie yra.Juk, geriau pasvarstQs, kas yra vaizduote, matau, jog taine kas kita, kaip tam tikras sugebejimo paZinti santykissu kunu, kuris paZinimo galiai iSkyla vidujai ir, vadi-nasi, yra.

Noredamas tai akivaizdZiai parodyti, pirmiausia nu-rodysiu skirtumq tarp vaizduotes ir grynai intelektinioveiksmo, arba supratimo. PavyzdZiui, isivaizduodamastrikampl, savo dvasios jega ir vidinemis pastangomisaS ne tik suprantur kad trikampis - figura su trimis kraS-tinemis, bet ir isivaizduoju tas kra3tines, lyg jos butqman priei akis. Butent tai a5 ir vadinu isivaizdavimu.Noredamas isivaizduoti tukstantkampi, aS, Zinoma, suvo-kiu, kad tai figrlra, turinti tukstanti kraStiniq, taip patlengvai, kaip ir tai, kad trikampis - figlra, turinti tiktris kraStines. Tadiau ai negaiiu isivaizduoti visq t[ks-tantkampio kraStiniq, kaip kad isivaizduoju trikampiokraitines. Taip pat, tiesq sakant, negaliu lsivaizduoti jqtaip, lyg jos butq pries mano akis. Ir nors del iproeionaudotis vaizduote kiekvienq syki, kai galvoju apie kt-ni5kus daiktus, pasitaiko, kad, mqstydamas apie ttks-tantkampi, miglotai isivaizduoju kaZkokiq figtlrq, taiiaulabai akivaizdu, jog tai _- ne t[kstantkampis. Mat, jiniekuo nesiskiria nuo figlros, kuriq isivaizduoiiau, mqs-tydamas apie 1O-tukstantkampi arba apie kokiE norskitq daugiakampg figurq, ir niekaip nepadeda paZintisavybiq, leidZianiiq atskirti tukstantkampi nuo bet ku'rio kito daugiakampio.

2102 1 1

z t 4

Tiesa, penkiakampio figtrq ai galiu be jokios vaiz-duotes suvokti taip pat gerai, kaip ir t[kstantkamp!. Beta5 galiu jq isivaizduoti ir skirdamas savo dvasios demesikiekvienai i5 penkiq jo kraStiniq, taip pat plotui beierdvei, kuriq jos apriboja. Taigi dabar aiSkiai matau,jog, norint isivaizduoti, man reikia ypatingo dvasiosjtempimo, kuriuo nesinaudoju, kq nors suvokdamas arbasuprasdamas. Si ypatinga dvasios itampa ai5kiai rodoskirtumq tarp vaizduotes ir protavimo, arba grynojosuvokimo (conception).

Be to, paZymesiu, kad Sis mano sugebejimas isivaiz-duoti, kadangi jis skiriasi nuo galios suvokti, visai nerabltinas mano prigimiiai, arba esmei, t. y. mano dvasiosesmei. Juk, netgi neturedamas Sio sugebejimo, Iikdiautoks pat, kaip ir dabar. Vadinasi, galime padaryti i5vadq,kad vaizduote priklauso nuo kaZko netapataus musqdvasiai. Ai lengvai suvokiu, kad jeigu yra koks norskunas, su kuriuo mano dvasia taip susijusi, jog gali j imqstyti kada tik nori, tai galbut Sitokiu brldu ji ir isi-vaizduoja kuniikus daiktus. Vadinasi, iis mqstymas ski-riasi nuo grynojo suvokimo tuo, kad dvasia suvokdamatarsi gilinasi i save ir tiria kuriq nors i5 turimq idejq.O isivaizduodama ji gilinasi i kunq ir tiria tai, kas jameatitinka idejq, kuriq pati sukDre arba gavo pojrldiais.Taigi nesunku suprasti, kad isivaizdavimas gali vyktibutent tokiu budu, jei tik kunai i5 tikrqjq egzistuoja.Kadangi negaliu rasti jokio kito budo paai3kinti, kaipvyksta isivaizdavimas, tai manau, jog daiktai greidiau-siai yra. Bet tai tik tiketina. Ir nors r[pestingai iStirdiauvisus daiktus, vis delto nemanau, kad i3 tos aiikios ide-jos, kuriq turiu vaizduoteje apie krrni5kq prigimt!, ga-leciau gauti kokiq nors argumentq, leidZianiiq teigti, jogktnai yra.

Tadiau be Sios kuni3kos prigimties, esandios geomet-rijos objektu, aS esu pratqs, nors ir ne taip ry3kiai, isi-vaizduoti ir daug kitq dalykq, butent: spalvas, garsus,skoni, skausmq ir kt. Siuos dalykus daug geriau skiriupojuciais, nes per juos, taip pat per atminti, Sie dalykai,atrodo, pasiekia mano vaizduotg. Todel manau, jog, no-

r int ger iau i6t i r t i , kq reiSkia , , jut t tu", bus pravartu tuopatiu metu suZinoti, kas yra jutimas, ir pasiZiureti, ar i5

iclejq, atsirandandiq mano dvasioje is tokio mEstymo'kur! ai vadinu jutimu, negaleeiau isitikinti, kad yra k[-

niskq daikttl.Pirmiausia prisiminsiu, kokitts dalykus anksdiau lai-

kiau tikrais todel, kad juos gaudavau pojrldiais, ir kuobuvo pagristas mano isitikinimas. Po to iStirsiu prieZas-tis, privertusias mane tuo suabejoti. Pagaliau pasiZir.r-resiu, kq apie tuos dalykus turddiau galvoti dabar.

Taigi , pirmiclusia, jutau tur is gulvq, rankas, kojasir visus kitus narius, sudarancius mano k[nq, kur! lai'kiau savo dalimi, arba, ko gero, netgi savimi. Be to,jutau, kad Sis k[nas yra tarp daugelio kitq kr1nq, iS ku-riq jis patiria patogumq arba nepatogumq' Siuos pa-togumus pastebedavau del tam tikro malonumo arba pa-sitenkinimo, o nepatogumus - clel kandios pajautos. Bemalonumo ir skausmo, aS dar jutau alki, troskul! ir kituspanaSius norus, o kartu ir tam tikrus kuniSkus polinkius

i dZiaugsmq, liudesl, pykti bei kitas panaiias aistras,Be to, pastebejau, jog, be tlsumo, formos, judejimo, kt1-nai turi kietumo, Silumos ir kitokiq ypatybiq, suvokiamqlytejimu. Dar pastebedavau kunq Sviesq, spalvas, kva-pr.rs, skonius bei garsus, kuriq lvairove leido skirti dan-gq, Zemq, jurq ir apskritai visus kitus kunus vienus nuokitq.

Zinr>rna, tirdamas vistl siq savybitl idejas, kurios at-sirasdavo mano mintyje ir kurias tik vienas jutau tiesio-giai, aS, aiSku, ne be pagrindo tikejau juntqs dalykus,visi$kai skirtingus nuo savo mqstymo, butent dalykus,nuo kuriq kyla Sios idejos. Mat, prakti5kai madiau, kadjos atsirasdavo mano mintyse be mano sutikimo, taigi,net ir labiausiai noredamas, negaledavau jausti jokio ob-jekto, je igu jo nepasiekdavo kuris nors mal lo j t t t imoorganas. Ir , pr iei ingai, as negalr : jau jo jaust i , je igu j isneveike mano pajautos.

O kadangi pojudiais gaunamos idejos bldavo gyves-nes, iSrai3kingesnes ir tikslesnes uZ bet koki4 i5 tq, ku-rias galedavau isivaizduoti mqstydamas arba kurias ras- 2 1 3

davau lsireZusias savo atmintyje, tai man atrode, kadjos negali kilti iS mano dvasios. Taigi reikejo, kad jasmanyje sukeltq kaZkas kita. O kadangi apie tai neture-jau jokio supratimo, iSskyrus tq, kuri man teike idejos,tai man negalejo ateiti i galvq nieko, i5skyrus tai, kadtie dalykai yra panasus i jq sukeltas idejas.

Kiek pamenu, pojDtiais aB naudodavausi pirmiau, ne-gu nuovoka, o savo paties sudarytas idejas laikiau netokiomis i3rai5kingomis, kaip tas, kurias gaudavau poju-tiais, ir daZniausiai netgi manydavau, kad jos sudarytosi3 pastarqjq daliq. Taigi aS isitikinau, jog neturiu savoprote jokios idejos, kuri bttq aplenkusi pojudius.

Taip pat ne be prieiasties tikejau, kad tas klnas, kur!del tam tikros prieZasties vadinau savu, priklauso mandaugiau ir labiau uZ bet kur! kitq. Juk i5 tiesq aS nie-kada negalejau buti atskirtas nuo jo kaip nuo kitq kunq.Tik juo ir per ji aS jausdavau visus savo norus ir igei-diius, pagaliau patirdavau malonumo bei skausmo jaus-mus jo dalyse, o ne kituose, nuo manqs atskirtuose kr-r-nuose.

Bet, tirdamas, kodel po kokio nors skausmo brrna liu-desys, o po malonumo atsiranda dZiaugsmas arba kodelkaZin koks skrandZio sudirginimas, vadinamas alkiu,verdia mus noreti valgyti, o gerkles sausumas -- gertiir pan., aS tai tegaledavau paai5kinti nebent tik tuo, kadtaip iSmoke prigimtis. Juk, Zinoma, nera jokio, bent jautokio, kuri galeciau suprasti, panaiumo arba rySio tarpto skrandZio sudirginimo ir noro valgyti, kaip ir tarpskausmq sukelianiio dalyko jutimo ir 5io jutimo sukeltosminties apie litdesi. Todel man atrode, kad i5 prigimtiesi5mokau ir visq kitq dalykq, susijusiq su mano pojfdiqobjektais. Kaip pastebejau, sprendimai, kuriuos buvauipratqs daryti apie Siuos objektus, susidarydavo manyjepirmiau, negu surasdavau laiko juos pasverti ir i5tirtiprieZastis, vertusias taip samprotauti.

Bet paskui patyrimas pamaZu sugriove pasitikejimqpojrrdiais. Man daugsyk teko stebeti, kaip bokitai, iS toliatrodq apvalus, iS arti pasirodydavo besq keturkampiai,o milZinai, lkelti i Sitt bokitq vir5unes, atrodydavo maZy-

tes statuleles, iiurint 13 apaiios. Taip ir daugeliu kitq at-vejq aS rasdavau klaidq sprendimuose, pagrlstuose iS-oriniais pojuiiais. Ir ne tik i5oriniais, bet ir vidiniais, nesargi yra kas nors vidujesnio uZ skausmq? Taciau ii Zmo-niq, netekusiq kojq ir rankq, aS suZinojau, kad kartais jiejunta skausmq nesamose gah:nese. Tai dave pagrindogalvoti, kad negaliu buti visiSkai tikras kurio nors savoktno nario negalavimu, nors ji ir skaudetq.

Prie Siq abejojimo prieZasdiq veliau priduriau darrlvi bendro pobrldZio prieiastis. Pirmoji i5 jq ta, kad nie-kada net ikejau, jog nemiegodamas juntu tai , ko nega-lc-:ciau retkariiais justi per miegus. O kadangi netikiu,jog dalykai, kur iuos, atrodo, juntu miegodamas, galetqkilti iS kaZko uZ manqs, tai nemadiau prieZasties, kodelveikiau tureciau tiketi dalykais, kuriuos manau juntqsbudedamas. Antroji prieZastis ta, kad, dar nepaZindamasarba, tiksliau, apsimesdamas neZinES savo kDrejo, ai ne-madiau nieko, kas galetq sukliudyti man is prigimtiesbuti tokiam, kad klysdiau netgi dalykuose, kurie manatrodo tikriausi.

O paprie5tarauti prieZastims, kq tik itikinusioms ma-ne jutiminiq daiktq tikrumu, man nebuvo labai sunku.Kadangi prigimtis, rodos, traukia prie daugybes dalykq,nuo kuriq nuovoka verte nusigrqZti, tai nemaniau, jogprivalau labai pasitiketi prigimties mokymu. Ir nors po-juciais gaunamos idejos nepriklauso nuo valios, aS visdelto negalvojau, jog turiu del to padaryti iSvadq, kadSios idejos kyla i3 daiktq, skirtingq nuo manqs, kadangiaS galiu tureti kok! nors sugebejimq, nors lig Siol mandar ir neZinomq, kuris bttq tas idejas gaminanti prie-Zastis.

Bet dabar, pradedamas geriau paiinti save ir ai3kiairiiureti savo kurejq, a5, tiesa, jau nebegalvoju turls drq-siai pripaZinti visus daiktus, kuriuos mums, atrodo, itei-gia pojudiai, bet ir nemanau, jog turiu abejoti jais visais,rpskritai.

Pirmiausia todel, jog Zinau, kad visi aiSkiai ir ry5kiaistrvokiami dalykai gali buti sukurti dievo tokie, kokiusluos suvokiu. Ir jei galiu aiSkiai ir ryikiai suvokti vienq

2 1 4z t J

dalykq be kito, tai man to uZtenka, kad bttiau tikras,jog jis skiriasi nuo kito, nes juos atskirti vienq nuo kitogati kad ir ta pati dievo galybe. O tam, kad imtum lai-kyti juos skirtingais, nesvarbu, kokia jega juos atskiria.Remdamasis tuo, kad aS tikrai Zinau, jog esu, ir vis del-to nematydamas jokio kito dalyko, bltinai priklausandiomano prigimiiai, arba esmei, i5skyrus tai, kad aS - mqs-tantis daiktas, padarau visiSkai teisingq iSvadq, jog ma-no esme sudaro tik tai, kad aS - mqstantis daiktas, arbasubstancija, kurios visa esme, arba prigimtis, yra mqs-tymas. Zinoma, galbut arba greidiau tikrai, kaip greitaitai lrodysiu, aS turiu k[nq, labai glaudZiai susijttsi sumanimi. Tadiau aS turiu ai5kiq ir ryikiq idejq apie savekaip apie mqstanti ir netisq daiktq. Antra vertus, aS tu-rir.r aiSki4 idejq apie kunq kaip tisq ir visai nemqstantldaiktq. Todel darosi aisku, jog a5, t . y. mano siela, delkurios esu tuo, kuo esu, tikrai yra visiSkai skirtinga nuokrrno ir gali blti be jo.

Be to, turiu ivairiq sugebejimq mqstyti, i i kuriq kiek-vienas turi savq ypatybiq. PavyzdZiui, turiu sugebejimqisivaizduoti ir justi, be kuriq galiu kuo puikiausiai visaiai5kiai ir tiksliai suvokti save, bet ne prieiingai - su-vokti Siuos sugebejimus be savgs, t. y. be dvasines subs-tancijos, su kuria jie siejasi ir kuriai jie priklauso. JukSiq musq sugebejimq sqvokoje, arba, kalbant mokyl<-los terminais, formaliame jq koncepte, yra savos rlSiesprotavimo. IS dia matau, kad Sie sugebejimai skiriasi nuomanqs, kaip modusai skiriasi nuo daiktq.

Zinau ir dar keletq sugebejimq. PavyzdZiui, sugebe-jimas keisti vietq, sugebejimas uZimti ivairias padetisir pan., kuriq, kaip ir ankstesniqjq, negalima suvokti bekokios nors substanci jos, su kur ia j ie siejasi , i r kur ie ne-gali be jos egzistuoti. Ta6iau labai akivaizdu, kad Siesugebejimai, jeigu jie tikrai yra, turi priklausyti kokiainors kuni5kai arba tlsiai, o ne dvasinei substancijai, ka-dangi jq ai5kus ir tikslus konceptas suponuoja savo rt-Sies tisumq, o ne mqstymq.

Be to, negaliu abejoti, jog turiu pasyvr+ sugebejim4justi, t. y, suvokti ir paZinti jutiminiq daiktq idejas. Ta-

ciau Sis sugebejimas butq nenaudingas ir man netektqjuo pasinaudoti, jei netureciau pats arba kaikas kitasaktyvaus sugebejimo, galindio kurti Sias idejas. Bet aSpats, budamas tik mqstantis daiktas, negaliu tureti sioaktyvaus sugebejimo todel, kad j is anaiptol nesuponuo-ja mano mqstymo, taip pat todel, kad Sias idejas gaunu,niekuo prie jq neprisidedamas, o labai daZnai netgi prieisavo valiq. Vadinasi, j is brlt inai turi buti kokioje norsskirt ingoje nuo manes substancijoje, kurioje, kaip jauminejau anksdiau, formaliai ir eminenti5kai butq visatikrove, objektyviai esanti idejose, sukurtose sio suge-bejimo. Ir 5i substancija yra arba k0nas, t. y. kuni3kosprigimties, kuri formaliai ir iS tlkrqjq apima visa tai, kasobjektyviai ir vaizdiniais yra idejose, arba dievas, arbakoks nors kitas uZ musq kun4 tauresnis daiktas, kuriamevisa tai yra eminenti3kai.

Kadangi dievas nera apgavikas, tai darosi aiSku, kadidejq j is nesiuniia pats ar per kok! nors kitq tvarini, ku-riame jq tikrove yra ne formaliai, bet t iktai eminentilkai.Juk dievas man nedave jokio sugebejimo tai paZinti,bet, prieSingai, mane sukure l inkusi t iketi, kad idejoskyla is kuni5kq daiktq, todel nematau, kaip bt1tr1 galimapateisinti dievo apgaulq, jei i i t iesq Sios idejos atsirastqdel kitq prieZastiq arba jas gamintq kit i, nekuniSki, daik-tai. Vadinasi, reikia padaryti iSvadq, kad yra kuuiskr,egzis tuojq daik ta i .

Taiiau j ie turbut ne visai tokie, kokius mes juos su-vokiame, nes yra daug dalykq, daraniiq suvokimq po-judiais neaiskq ir miglotq, Vis delto reikia pripaZinti,kad v isa, kq a iSkia i i r t iks l ia i suvo,k iu, t . y . v isa, kqaprepia spekuliatyviosios geometri jos objektas, t ikraiyra.

O del kitu dalykq, kurie yra tik kaip dalys, pavyz-dZiui, tam tikras saules dydis arba forma ir kt., arba delkitq ne taip ai5kiai ir t iksliai suvokiamq dalykq, kaip,pavyzdiiui, iviesa, garsas, skausmas ir kt., yra aiSku,kad, nors visa tai labai abejotina ir netikra, ai vis deltomanau ramiai galls padaryti i ivadq, jog turiu bfldq visalai t ikrai paZinti. Juk dievas, nebrldamas apgavikas, ne-216

218

galejo leisti mano nuomonese buti netiesai, neduodamassugebejimo jai iStaisyti.

Visq pirma nera jokios abejones, kad visa, k4 mesfgyjame i5 prigimties, turi clal! l iesos. Mat, dabar ilod?itl,,prigimtis" pladiqja prasme ai suprantu ne kq kita, kaippat! dievq arba tvarkq ir iSdestymq, clievo nustatytq savosukurtuose daiktuose. O savo prigimt! konkreciai su-prantu t iktai kaip vist l man cl ievo duotq dalyku jungi-ni ir visumq.

Taigi prigimtis aiskiausiai ir juntamiausiai rodo, kadturiu kunq, kurio sveikata yra sutrikusi, kai aS kendiuskausmq, kuris reikalauja valgyti bei gerti, kai aS jautiualki, troSkuli ir t. t. Taigi aS neprivalau abejoti, kad tiayra dalis tiesos.

Prigimtis Siais skausmo, alkio, troikulio ir kitais po-juciais man rodo, jog aS ne tik patalpintas savo kune,kaip vairininkas laive, bet esu su juo taip glaudZiai susi-jgs, tiesiog sumiSgs, kad sudarau su juo lyg ir vienq vi-sumq. Jei taip nebutq, susiZeidqs kunq, a3, budamas tikmqstantis daiktas, nejausdiau skausmo ir Zaizdq suvok-iiau tiktai protu, kaip vairininkas regejimu pastebi, jeikas suluZta laive. O kai mano krlnas noretq gerti ar val-gyti, as tai paprasiiausiai Zinodiau ir netgi nebuiiau per-spejamas neaiSkiq alkio ir troskulio pojr-rdiq. Mat, ii tie-sq Sie alkio, troikulio, skausmo ir kiti pojlciai yra nekas kita, kaip tam tikri migloti mqstymo budai, kylan-tys ir priklausantys nuo ktno ir dvasios susijunqimo irderinio.

Be to, prigimtis man rodo, jog aplink mane yra daugkitq knnq, i5 kuriq vienq turiu siekti, o kitq - vengti.Ir, Zinoma, del to, kad skiriu ivairias spalvas, kvapus,skonius, garsus, Silumq, kietumq ir kt., ramiai galiu pa-daryti iSvadq, jog klnuose, teikianiiuose visus Siuosskirtingus poj[dius, yra juos atitinkandios skirtybes,nors galbut iS tikrqjq Sios skirtybes i juos visai nepana-Sios. Tatiau del to, kad iS Siq ivairiq pojutiq vieni manyra malonus, kiti - nemalonus, nekyla ne maiiausi<tsabejones, jog mano kunas, tiksliau, aS visas, kadangi su-

sidedu ii kuno ir sielos, galiu susilaukti i5 aplinkiniq k[-nq lvairiq patogumq ar nepatogumq.

Tatiau yra daug kitq dalykq, kuriuos, nors ir atrodo,kad esu igijes i5 prigimties, igijau ne i3 jos. Greiciausiai

i mano dvasiq jie pateko del mano lproiio lengvabldii-kai sprqsti apie daiktus, ir todel juose gali btti melo.Pavyzdiiui, aS manau, kad visa erdve, kurioje nera nie-ko jrrdancio ir veikiancio mano pojutius, - tu36ia, kadSiltame kune yra kaZkas pana5aus ! mano turimq silu-mos idejq, kad juodame arba baltame krlne yra bltenttas juodumas arba baltumas, kuri as jauciu, kad kar-ciame arba saldiiame yra butent tas skonis, kad Zvaig2-cles, bok3tai ir kiti tolimi kunai yra tokio dydZio ir for-mos, kokie jie mums atrodo, ir t. t.

Kad neliktq iia ko nors neaiSkaus, privalau apibreZ-ti tai, kq turiu galvoje, sakydamas, jog prigimtis maneko nors moko. Mat, cia Zodi ,,prigimtis" suvokiu daugsiauriau, negu tuo atveju, kai juo suprantu visq dievoman duotq daiktq jungini ar visumq. Juk iis junginys,arba visuma, apima daug dvasiai priklausanciq dalykq,kuriq a5, kalbedamas apie prigimti, visai neturiu galvo.je. Pavyzdziui, supratimas, jog syki sukurtas daiktas jaunebegali vel buti nesukurtas, ir aibe kitq, kuriuos suvo-kiu naturalia savo proto Sviesa be krrno pagalbos. Be to,Si visuma apima ir daugell kitq dalykq, priklausantiqtiktai kunui ir neleinantiq i Zodi ,,prigimtis". PavyzdZiui,kfino ypatybe tureti tam tikrq svori ir kitos, pana5ios ijq. Tadiau dabar kalbu ne apie jas, bet apie daiktus, ku-riuos dievas man dave kaip bDtiai, sudarytai i5 dvasiosir kuno.

Taigi si prigimtis mane moko vengti dalykq, suke-lianciq skausm4, ir ie5koti tokiq, kurie teikia malo-numq. Bet aS nematau, kad, be Sito, j i mane mokytq, jogiS lvairiq pajautq negalime nieko sprqsti apie daiktusSalia m[sq, kol protas jq rfpestingai ir brandZiai neiS-tyre. lr4at, bent man taip atrodo, kad dvasiai, o ne dva-sios ir k[no junginiui, lemta paZinti tiesq apie Siuosdaiktus. 2 1 9

Todel, nors ZvaigZde man neatrodo didesne ui. Lva-kes liepsnq, vis delto a5 neturiu kokio nors kito realausarba natlralaus sugebejimo, verdiandio mane tiketi tuo,kad ji nera didesne uZ Zvakes liepsnq. Bet vaikystejeai taip ir manydavau be jokio rimto pagrindo.

Ir nors, pr iejqs pr ic ugnies, juntu Si lumq, o pr iejqsdar ardiau, netgi skausmq, vis delto nerandu jokio pa-grindo, kuris mane itikintq, kad ugnyje esama kaZkopanaiaus i silumq ir skausmq. Tadiau aS turiu pagrindotiketi, kad joje kaZkas yra, nesvarbu, kas tai bitu, kasgali sukelti manyje Silumos ir skausmo pojutius.

Lygiai taip pat, nors ir yra erdveje vietq, kuriose ne-randu nieko, kas jaudintq ar dirgintq mano jutimus,del to neturiu daryti i5vados, jog ten nera kokio norskuno. Juk ai matau, kad dia, kaip ir kituose panaiiuosedalykuose, esu pratqs i3kraipyti prigimties tvarkq. Mat,Sie jutimai, arba jutiminiai suvokimai, man duoti tiktam, kad parodytq dvasiai, kas tinka ir kas kenkia vi-sumai, kurios dalis ji yra. Kadangi lig iiol iie jutimaibuvo gana ai5kus ir ryikts, jais naudojausi kaip tikro-mis taisyklemis, kuriomis galiu betarpiskai paZinti uimanes esanciq daiktq esmq ir prigimt!, nors apie daiktqprigimtj Sie jutimai gali suteikti tik labai neai3kiq ir mig_lotq Ziniq.

AS jau parodZiau, kodel, nepaisant viso dievo geru-mo, tokiuose sprendimuose atsiranda klaidq. eia lSt<yladar vienas sunkumas, susijqs su dalykais, kuriq siektiarba vengti moko prigimtis, taip pat dalykuose, susi-jusiuose su vidaus jausmais, kuriuos ji man suteike.lvlat, man atrodo, jog kelis sykius esu pastebejqs klai-dq ir, vadinasi, esu klaidinamas savos prigimties. pa_vyzdZiui, malonus skonis mesos, i kuriq imaiiyta nuoclq,gali mane suvilioti paragauti tq nuodq ir tokiu buduapgauti mane. Teisybe, prigimti iia galima pateisinti,nes ji skatina mane valgyti skaniq mesq, o ne ten esan_cius nuodus, apie kuriuos ji nieko nenutuokia. Taigigaiiu padaryti i5vadq, kad mano prigimtis nevisiikai irner.isapusiSkai paZlsta daiktus. Tuo, Zinoma, nereikia

stebetis, kadangi Zmogus - baigtines prigimties, todelir Zinojimq tegali tureti ribotq.

Bet mes lygiai taip pat apsirinkame, ir netgi labaidaZnai, dalykuose, prie kurig mus betarpi3kai traukianuosava prigimtis. Taip esti l igoniui, noriniiam gertiar valgyti tai, kas jam gali pakenkti. Cia butq galimapasakyti, jog jis ktysta todel, kad jo prigimtis nesveika.Bet tai nepa5alina sunkumo, nes ligonis - toks pat dievokurinys, kaip ir sveikas Zmogus. Vadinasi, tai nesiderin'tq su dievo gerumu, jeigu jo prigimtis butq klaidinges-ne ir apgaulingesnd uZ kitq Zmoniq prigimti. Juk laikro-dis, sutnontuotas is ratukq ir Svytuokles, paklustd g.rm-

tos clesniams tiek tada, kai rodo netiksliai, jeigu jis blo-gai padarytas, tiek ir tada, kai rodo tiksliai ir visi3kaiatitinka krlrejo sumanymus. Taip pat, jei laikysiu imo-gaus kunq ma3ina, susidedancia i5 kaulq, nervq, rau-menq, gyslq, kraujo bei odos ir galindiE judeti netgi bedvasios taip, kaip ir dabar, tais atvejais, kai ji judavisai be valios pastangq, taigi ir be dvasios pagalbos,o tik savo organq iSsidestymo deka, lengvai pamatysiu,jog visai natr:ralu, kad 3is k[nas, sirgdamas vandenlige, -kentes del gerkles sausumo. Sis sausumas dvasiai pa-prastai atstoja troikulio pojUti ir paveikia nervus beikitas kuno dalis taip, kad kyla noras gerti, kuris padidi-na kuno ligq ir jam pakenkia. Visi5kai sveikam Zmoguidel tokio gerkles sausumo noreti gerti savo paties labuiyra visi3kai natlralu. Tiesa, turedamas galvoje laikro-dZio paskirti, aS galiu sakyti, kad jis nutolsta nuo savoprigimties, kai blogai rodo laikq. Lygiai taip pat, i Zmo-gaus kuno maSinq Zirrredamas kaip i dievo sukrtrt4 vi-sierns kunui btdingiems judesiams atlikti, turiu pagrin-do manyti, kad ji nutolsta nuo savo prigimties, kai jaidZiusta gerkle, o gerimas kenkia jos i3saugojimui. Ta-ciau aS matau, jog Sis prigimties ai5kinimas smarkiaiskir iasi nuo ankstesnio. Mat, i is aiskinimas - ne kaskita, kaip savoti3ka isorin(. rlenominacija, visi5kai pri-klausanti nuo mano rnqstymo, lyginandio serganti Zmo-gq ir blogai padarytq laikrodi su sveiko Zmogaus ideiair gerai padarytu laikrodZiu, - denominacija, nepasa- 221220

kanti nieko apie tai, kas i5 tikrqjq yra daikte, apie kur!kalbama. O ankstesniu prigimties aiSkinimu aS suvokiukaZkq, kas tikrai pasitaiko daiktuose ir turi dali tiesos.

Aisku, pasakymas, kad vandenlige serganiio k0noatZvilgiu jo prigimtis nesveika, jei gerkle yra sausa iri3dZiuvusi, kai kunas nenori gerti, butq tik i3orine de-nominacija. Bet visumos atZvilgiu, t. y. dvasios, arbasielos, susijusios su kunu, atZvilgiu noras gerti, kai Sitaikenkia kunui, nebus tik denominacija, bet tikra prigim-ties klaida. Taigi dar reikia iSsiaiSkinti, kodel dievo ge-rumas nesukliudo tokiai imogaus prigimtiai buti klai-dinga ir klystancia.

Pradedamas tai nagrineti, pirmiausia paZymesiu, jogyra didelis skirtumas tarp dvasios ir ktno. Kunas savoprigimtimi visada dalus, o dvasia visi5kai nedali. Juki5 tiesq, tirdamas dvasiq, t. y. save patl kaip mqstantidaiktq, aS neatskiriu savyje jokiq daliq, bet labai ais-kiai suvokiu ir suprantu, kad esu absoliuciai vienalytisir vientisas. Ir nors atrodo, jog dvasia susijusi su visukunu, aS puikiai Zinau, kad kojos, rankos ar kitos ktnodalies paialinimas nieko neatima i3 dvasios. Valios, ju-

'timo, suvokimo ir kitq sugebejimq taip pat negalima

laikyti dvasios dalimis tiesiogine Sio ZodZio prasme, nespati dvasia visa dalyvauja tiek norint, tiek jauiiant,tiek suvokiant ir pan. Visi5kai prieiingai yra su k[niS-kais, arba t is iais, daiktais. Mat, nepajegiu is ivaizduot ine vieno, kad ir paties maZiausio dalyko, kurio mintimisarba protu negaleciau suskaidyti i daugybq daliq irkurio del to negalediau paZinti esant daliu. Sito u2-tektq ltikinti mane, kad Zmogaus dvasia, arba siela, ski-riasi nuo kuno, jei tuo pakankamai gerai nebrrtiau isiti-kings anksdiau.

Taip pat paZymesiu, jog dvasia ispudZius i3 visq kunodaliq gauna ne tiesiogiai, bet tik i3 smegenq arba, kogero, tik is vienos patios maZiausios dalies, bttent istos, kurioje yra sugebejimas, vadinamas bendra nuovo-ka. Si dalis kiekvienq syk!, kai yra toje padioje padety-je, verdia dvasiq jausti vienq ir tq pati dalykq, nors ki-tos kflno dalys gali br:ti iSsidesciusios visiSkai skirtingai.

Tai liudija daugybe bandymq, kuriq vardinti cia nerareikalo.

Be to, paZymesiu, kad kuno prigimtis yra tokia, jogne vienos jo dalies negali i6iudinti kita, tnrputi nuojos nutolusi, jeigu pirmoji dalis tokiu padiu budu nerajudinama kiekvienos tarpines dalies, nors tolesnioji irvisi5kai neveiktq. PavyzdZiui, jei patrauksime ir pri-versime judeti paskutinq itemptos virves ABCD dal!D, tai pirmoji dalis A judes taip, kaip ji judetq, jei bttqtraukomos vidurines dalys B arba C, nors paskutineD ir nejudetq. Lygiai taip pat buna, kai jaudiu skaus-mq pedoje. Fizika mane moko, jog sis jutimas plintanervais, issiiakojusiais pedoje ir is dia nusitgsusiais ligipat smegenq. UZkliudyti pedoje, nervai tuoj pat atsilie-pia smegenyse ten, kur jie prasideda ir kur baigiasi, su-keldami tam tikrq judes!, kuri prigimtis yra davusi tam,kad dvasia jaustq skausmq taip, lyg jis butq pedoje.Kadangi Sie nervai, prie5 pasiekdami smegenis, turi per-eiti visq kojq, juosmeni, nugarq ir kaklq, tai pedojeesantys jq galai gali ir nejudeti. Judeti gali tik kai ku-rios dalys, einaniios per juosmen! ir kaklq. Bet ir taismegenyse sukels tuos patius judesius, kuriuos sukeltqzatzda pedoje. Todel pedoje dvasia jaus toki pat skaus-mq, Iyg peda tikrai butq suZeista. Taip galima sampro-tauti ir apie visas kitas mtsq pajautas.

Pagaliau paZymesiu, jog kiekvienas judesys, kylantistoje smegenq dalyje, iS kurios dvasia betarpi3kai gauna!spudZius, verdia ji pajusti tik vienq jutimq. Negalimanoreti ar isivaizduoti kq nors geresnio, i3skyrus tai, kadSis judesys i5 visq jutimq, kuriuos jis gali sukelti, verstqdvasi4 justi tik pati budingiausiq ir, Zinoma, naudingiau-siq, padedanti i6laikyti Zmogaus kunq sveikq.

Patirtis rodo, jog visi prigimties duoti jutimai yra to-kie, kaip kE tik papasakojau, Taigi juose nera nieko,kas nepatvirtintq dievo galybes bei gerumo.

PavyzdZiui, kai pedoje esantys nervai virpa stipriau,nei paprastai, tai jq judejimas, perejgs stuburq ir pa-siekqs galvos smegenis, veikia dvasiq ir verdia jq kenors jausti, pavyzdZiui, skausmq, kuris, atrodo, br.rtq pe-

T

doje. Siuo skausmu dvasia jspejama ir raginama darytivisa, kas tik galima, kad skausmo prieZastis bttq pa5a-linta kaip pavojinga ir kenksminga pedai.

Tiesa, dievas galejo sutvarkyti Zmogaus prigimt!taip,kad tas nervq judesys dvasioje sukeltq visai kq kita.PavyzdZiui, dievas galejo priversti dvasiq jausti savepadiq arba kaip esandiq smegenyse, arba kaip esanciqpedoje ar kokioje nors kitoje vietoje tarp pedos ir sme-genq, arba dar kq nors, kas tik gali btti. Tatiatr niekasis viso Sito nesugebetq taip gerai iSsaugoti krlno, kaiptas jausmas, kuri dievas verdia patirti dvasiai. Todel,kai norime gerti, pradeda dZifiti gerkle. Tai sujudinanervus, o per juos ir vidines smegenq dalis. O tai su-kelia dvasioje troikulio pojuti, ir tuo atveju nera niekonaudingesnio, kaip Zinot i , jog, noredami l ikt i sveiki , tu-r ime gert i . Taip pat yra i r k i tais atvejais.

I5 tia paaiSkeja, kad imogaus prigimtis, kadangi Zmo-gus susideda iS dvasios ir kuno, nepaisant viso dievogerumo, retkariiais gali buti klaidi ir apgaulinga. Mat,jei kokia nors prieiastis ne pedoje, o kokioje nors kito-je nuo pedos ligi pat smegenq nutisusio nervo dalyjearba net patiose smegenyse sukelia t4 pat! judes!, kurispaprastai kyla tada, kai skauda pedq, tai skausmas busjauiiamas taip, lyg jis butq pedoje, ir, Zinoma, pojDdiaibus apgauti. O kadangi tas pats judesys smegenyse galisukelti tik vienq ir tq pati pojnt! ir tokio jausmo prieZas-tis daZniausiai yra suZeista peda, o ne kas nors kita,tai savaime suprantama, kad 3is judesys perduoda dva-siai skausmo pojuti i5 pedos, o ne i3 kokios nors kitosvietos. O jei kartais gerkle dZiusta ne del gerimo ktlnosveikatos palaikymui, bet del kokios nors visiSkai prie-iingos prieiasties, kaip atsitinka sergantiems vandenli-ge, vis delto geriau, kad mes klystame Siuo atvejur o netada, kai kunas sveikas. Taip pat yra ir kitais atvejais.

Zinoma, Sis tyrinejimas man labai praverdia ne tiknorint paiinti visas mano prigimdiai bldingas klaidas,bet ir norint jq iSvengti bei lengvai jas pataisyti. Mat,kai Zinau, kad visi mano jausmai paprastai daZniau rei5-

224 kia tiesq, o ne netiesE su krlno patogumais ir nepatogu-

mais susijusiq dalykq atZvilgiu, ir beveik visada galiupasinaudoti keletu is tq jausmq tam paiiam dalykui tirti,be to, galiu pasinaudoti atmintimi dabartinems ltei anks-tesnems Zinioms susieti ir savo protu, jau atradusiu visasmano klaidq prieZastis, man nereikia saugotis netiesos,kuri gali pasitaikyti pojudiais gaunamuose dalykuose.

Vadinasi, aS turiu atmesti pastarqjq dienq abejones,kaip perdetas ir juokingas, ypad visuotini nepasitikeji-mq, susijusi su miegu, kurio negalejau atskirti nuo bu-dejimo. Mat, dabar matau didel! skirtum4 tarp budeji-mo ir miego. Ji sudaro butent tai, kad atmintis niekadanegali susieti musq sapnq vienq su kitais ir su visu gy-venimu, kaip ji paprastai susieja visa, kq mes patiria-me budedami. I5 tikrqjq, jei, man budint, kas nors stai-ga pasirodo ir cia pat i5nyksta, kad aS negaliu pastebeti,nei i5 kur tai atejo, nei kur dingo, kaip brlna su sapnuo-se regimais vaizdais, tai ne be pagrindo palaikau taine Zmogumi, o Smekla arba vaiduokliu, kuri yra suku-rusios mano smegenys ir kuris yra pana5us i tuos, ku-riuos matau sapnuodamas. Bet suvokdamas ai5kiai pa-Zistamus daiktus ir iinodamas, ii kur jie kyla, kur yrair kada pasirodo, ir galedamas be jokio vargo susieti jqjut imus su l ikusia gyvenimo eiga, aS esi ,r v is iskai ls i t i -kinqs, jog tuos daiktus suvokiu budedamas, o ne sapne.Ir jokiu b[du nedera abejoti Siq daiktq tikrumu po to,kai jiems i5tirti pasitelkiau visus pojidius, atmint! ir pro-tq, kuriq parodymai visiSkai nesiskyre. Mat, tai, kaddievas neapgaudineja, butinai rodo, jog dia aS neapsi-rinku.

Tadiau, kadangi butinybe veikti daZnai mus veriianusprqsti pirmiau, negu randame laiko sprendimams ru-pestingiau iStirti, reikia prisipaZinti, jog 2mogus gyve-nime labai dainai klysta atskiruose dalykuose. Pagaliatrreikia pripaZinti musq prigimties nepatvarumq ir silp-numq.

l 5 R . D c ' k a r t , r s