R O M A N A S

Iš anglų kalbos vertėMarius Burokas

VILNIUS 2016

UDK 821.111(73)-31Eg-19

THE CIRCLECopyright © 2013, Dave EggersAll rights reserved© Marius Burokas, vertimas į lietuvių kalbą, 2016© „Tyto alba“, 2016

ISBN 978-609-466-149-5

Dave EGGERSTHE CIRCLEPenguin Books, 2014

Ateitis siūlo neribotas, nežabotas galimybes. Netrukus žmogus neturės kur tos laimės dėti.

John SteinbeckĮ rytus nuo rojaus

7

Dieve mano, pagalvojo Mėja. Patekau į rojų.Miestelis buvo erdvus ir pakrikas, akino Ramiojo vande-

nyno spalvomis, bet viskas čia apgalvota iki mažiausių smulk-menų, sukurta pačiomis išmaningiausiomis rankomis. Ten, kur kadaise stūksojo laivų statykla, vėliau buvo įvažiuojamasis kino teatras, sendaikčių turgus, o dar vėliau plytėjo dykvietė, dabar bangavo žalios kalvos ir tryško Kalatravos* fontanas. Žaliavo iškylų pievutė su ratais sustatytais stalais. Buvo įrengti teniso kortai – gruntas ir žolė. Ir tinklinio aikštelė, kurioje, vinguriuo-dami it vandens srovelės, lakstė ir cypavo kompanijos vaikų darželio mažyliai. O pačiame šurmulio viduryje stovėjo darbui skirti pastatai  – daugiau nei pusantro kvadratinio kilometro matinio plieno ir stiklo, įtakingiausios pasaulyje kompanijos būstinė. Viršum galvos švietė giedras žydras dangus.

Stengdamasi apsimesti sava, Mėja žingsniavo iš automobi-lių stovėjimo aikštelės pagrindinio vestibiulio link. Takelis vin-giavo tarp citrinmedžių ir apelsinmedžių; tarp blausiai raudonų tako akmenų vietomis mirgėjo plytelės su įkvepiančiais pata-

* Santiago Calatrava Valls (Santjagas Kalatrava, g. 1951 m) – pasaulinio garso ispa-nų architektas, skulptorius ir statybos inžinierius. (Čia ir kitur – vertėjo pastabos.)

8

rimais. „Svajok“,  – lazeriu išpjautu žodžiu kvietė viena plytelė. „Dalyvauk“, – siūlė kita. Čia jų buvo begalė. „Ieškok bendrystės.“ „Išradinėk.“ „Fantazuok.“ Ji vos neužmynė ant rankos vaikinui pilku kombinezonu – jis klojo naują plytelę su užrašu „Kvėpuok“.

Saulėtą birželio pirmadienį Mėja sustojo ties pagrindinio įėjimo durimis; stikle virš jos galvos buvo išgraviruotas kompa-nijos logotipas. Kompanijai dar nesuėjo nė šešeri, bet jos logo-tipas – grotelių pynę su mažąja „c“* viduryje supantis apskriti-mas – jau buvo žinomas visame pasaulyje. Šioje, pagrindinėje, kompanijos būstinėje dirbo daugiau nei dešimt tūkstančių žmo-nių, bet „Ratas“ turėjo biurų visoje planetoje ir kas savaitę samdė šimtus talentingų jaunų protų. Ketvirti metai iš eilės „Ratas“ buvo išrenkamas patraukliausia kompanija pasaulyje.

Jei ne Anė, Mėjai nė į galvą nebūtų atėję čia įsidarbinti. Anė buvo dvejais metais vyresnė, jiedvi su Mėja tris semestrus gyveno kartu bjauriame studentų bendrabutyje, kur gyvenimas buvo pa-kenčiamas vien tik dėl jas siejančio ypatingo ryšio. Jos buvo lyg ir draugės, bet veikiau jau seserys ar pusseserės, ir gailėjosi, kad nėra giminės – tuomet galėtų niekada nesiskirti. Pirmąjį jų gyve-nimo kartu mėnesį Mėja temstant susilaužė žandikaulį: sirgdama gripu, nuolat neprivalgiusi, per sesiją ji nualpo. Anė buvo jai lie-pusi likti lovoje, bet Mėja išėjo į „7-eleven“ parduotuvę kofeino tablečių ir atsipeikėjo po medžiu ant šaligatvio. Anė nuvežė ją į ligoninę, palaukė, kol jai sukabins žandikaulį, ir pasiliko prie Mėjos budėti: visą naktį miegojo šalia, ant medinės kėdės, o vė-liau, jau namie, ištisas dienas maitino Mėją per šiaudelį. Tokio pašėlusio atsidavimo ir sumanumo tarp savo bendraamžių Mėja dar nebuvo mačiusi, ir nuo tos dienos ji buvo Anei itin ištikima – net pati iš savęs to nesitikėjo.

* „Ratas“ – angl. Circle.

9

Mėja mokėsi Karltono universitete, blaškėsi nuo vieno dalyko prie kito – meno istorija, vadyba, psichologija, – kol galų gale apsi-gynė psichologės diplomą, bet dirbti pagal specialybę neketino. O Anė įgijo verslo magistro laipsnį Stanforde ir ją troško nusisamdyti visi, bet labiausiai „Ratas“, ten ji, vos baigusi studijas, ir atsidūrė. Dabar ji ėjo kažkokias baisiai aukštas pareigas – Ateities užtikri-nimo skyriaus direktorė, juokavo ji – ir įkalbėjo Mėją kreiptis dėl darbo. Mėja taip ir padarė ir, nors Anė įtikinėjo, kad ji čia niekuo dėta, Mėja buvo tikra, kad Anė prikišo nagus, ir jautėsi jai skolinga iki karsto lentos. Milijonai, milijardas žmonių troško atsidurti ten, kur dabar stovėjo Mėja – priešais šį devynių metrų aukščio Kali-fornijos saulės persmelktą atrijų, pirmąją savo darbo dieną vienin-telėje šiame pasaulyje iš tikrųjų svarbioje kompanijoje.

Mėja pastūmė sunkias duris. Vestibiulis buvo ilgas kaip pro-menada ir aukštas tarsi katedra. Viršuje visur biurai, abiejose pu-sėse po keturis aukštus, visos sienos stiklinės. Mėjai trumpam susvaigo galva, ji pažvelgė žemyn ir nepriekaištingai švariose, žvilgančiose grindyse pamatė savo susirūpinusio veido atspindį. Pajutusi, kad už nugaros kažkas stovi, ji šyptelėjo.

– Tu tikriausiai esi Mėja?Mėja atsisuko ir virš baltos šilkinės palaidinės bei raudono

šalio išvydo dailią galvutę.– Aš Renata, – prisistatė ši.– Sveika, Renata. Aš ieškau...– Anės. Žinau. Ji jau ateina. – Renatos ausyje it skaitmeninis

lašelis cinktelėjo ausinė.  – Tiesą sakant, ji...  – Renata žvelgė į Mėją, bet matė kažką kita.

Tinklainės sąsaja, pamanė Mėja. Dar vienas čionykštis išra-dimas.

– Ji Laukiniuose Vakaruose,  – tarė Renata, vėl sutelkdama žvilgsnį į Mėją, – bet turėtų netrukus pasirodyti.

1 0

Mėja nusišypsojo:– Tikiuosi, ji turi džiūvėsių atsargą ir ištvermingą žirgą.Renata mandagiai šyptelėjo, bet nenusijuokė. Mėja žinojo

kompanijos įprotį kiekvieną korpusą pavadinti kokios nors is-torinės epochos vardu – taip ši didžiulė erdvė tampa intymesnė ir mažiau primena korporaciją. Tikrai geriau už Rytų 3B pa-statą, kuriame anksčiau dirbo Mėja. Jos paskutinė darbo diena gimtojo miesto komunalinėje įmonėje baigėsi vos prieš tris sa-vaites – jie visi nustėro, kai ji pranešė išeinanti iš darbo, – bet Mėjai jau dabar sunku buvo suvokti, kaip ji galėjo ten iššvaistyti tiek laiko. Laimingo kelio, pagalvojo ji, jūsų katorgai ir viskam, kam ji atstovauja.

Renatai vis dar kažkas kalbėjo į ausinę. – Oi, palauk, – tarė ji. – Anė sako, kad įstrigo.Ji akinamai nusišypsojo Mėjai:– O gal nuvesti tave prie tavo stalo? Ji sako, kad po valandos

ten su tavimi susitiks. Mėja trupučiuką susijaudino, išgirdusi žodžius „tavo stalas“,

ir tučtuojau prisiminė savo tėtį. Jis ja didžiavosi. Taip didžiuo-juosi, – pasakė jis balso pašto žinutėje, kurią įrašė jai ketvirtą ryto. Mėja išklausė ją vos pabudusi. Taip tavimi didžiuojuosi, – pasakė jis iš susijaudinimo užspausta gerkle. Mėja vos prieš dvejus metus baigė universitetą ir, žiūrėk tu man, įsitaisė į gerai mokamą darbą „Rate“; ji turi medicinos draudimą, butą mieste, nesėdi tėvams ant sprando, juk jiems ir savų rūpesčių per akis.

Mėja išėjo iš atrijaus paskui Renatą. Pievutėje, ant žmogaus rankomis supilto kalnelio, mirguliuojančioje šviesoje sėdėjo du jaunuoliai ir aistringai kalbėjosi, laikydami kažkokią perma-tomą planšetę.

– Tu dirbsi Renesanse, štai ten, – tarė Renata ir parodė į kitą pievelės pusę, į stiklo ir oksiduoto vario pastatą. – Ten sėdi visi iš Klientų poreikių skyriaus. Ar esi anksčiau čia buvusi?

1 1

Mėja linktelėjo galva.– Esu. Lankiausi keletą kartų, bet kituose pastatuose.– Tai tikriausiai matei mūsų baseiną ir sporto kompleksą, –

Renata mostelėjo ranka į melsvą lygiagretainį ir už jo iškilusį aštriakampį sporto salės pastatą.  – Ten joga, kūno rengyba, pi-latesas, masažas, dviračių aerobika. Girdėjau, tu ja užsiimi? Už jų – petankės aikštelės ir nauja teterbolo įranga. Už tos pievu-tės – kavinė...

Renata parodė į sodriai žalią šlaitą, kur saulės atokaitoje tį-sojo saujelė kostiumuoto jaunimo.

– Štai ir atėjome.Jie sustojo priešais Renesansą. Jis taip pat turėjo devynių

metrų aukščio vestibiulį, virš kurio lėtai sukosi judri Kalderio skulptūra.

– Ak, dievinu Kalderį, – tarė Mėja.Renata nusišypsojo:– Žinau.Jos abi pažvelgė į skulptūrą.– Šita anksčiau kabojo Prancūzijos parlamente. Ar pana-

šioje vietoje.Į atrijų paskui jas įskriejęs vėjelis pasuko skulptūrą, ir viena

jos rankų dabar rodė į Mėją, lyg asmeniškai su ja sveikintųsi. Renata paėmė Mėją už alkūnės.

– Pasiruošusi? Tai kilkim į viršų.Jos įžengė į stiklinį švelniai oranžinio atspalvio liftą. Su-

mirgėjo šviesos, ir ant sienelių išryškėjo Mėjos vardas bei jos mokyklos išleistuvių albumo nuotrauka. SVEIKA ATVYKUSI, MĖJA HOLAND. Iš Mėjos lūpų išsprūdo slopus aiktelėjimas. Šios nuotraukos ji nebuvo mačiusi daugybę metų – ir anaiptol netroško vėl pamatyti. Tai tikriausiai Anės pokštai – ji vėl erzina ją šia nuotrauka. Tai iš tiesų buvo Mėja – jos plati burna, plonos lūpos, alyvinio atspalvio oda, juodi plaukai, – tik šioje nuotrau-

1 2

koje skruostikauliai labiau išsišovę, veidas atšiauresnis, o rudose akyse – nė pėdsako šypsenos, jos šaltos ir primerktos lyg prieš mūšį. Nuo tų laikų – Mėjai tada buvo aštuoniolika, ji nuolat irzo ir nepasitikėjo savimi – Mėja priaugo taip reikalingo svorio, jos veido bruožai sušvelnėjo, o išryškėjusios apvalios kūno formos ėmė traukti paties įvairiausio amžiaus ir ketinimų vyrus. Nuo pat mokyklos laikų Mėja stengėsi būti atviresnė, pakantesnė, ir šis seniai pražuvusių dienų, kai ji iš pasaulio tikėjosi tik blogiau-sio, liudijimas ją išmušė iš vėžių. Kai žiūrėti į nuotrauką tapo beveik nebepakeliama, ji dingo.

– Taip, čia visur įtaisyti jutikliai, – paaiškino Renata. – Liftas nuskaito tavo asmens pažymėjimą ir pasisveikina. O nuotrauką mums davė Anė. Jūs turbūt buvote geriausios draugės, jei ji saugo tavo mokyklos nuotraukas. Na, tikiuosi, tu nieko prieš. Mes dažniausiai taip ir elgiamės su svečiais. Jiems tai paprastai padaro įspūdį.

Liftas kilo, ant stiklo rodėsi pranešimai apie šiandienos įvykius, vaizdai ir tekstas slinko nuo vienos sienelės ant kitos. Prie kiekvieno pranešimo buvo pridėti vaizdo įrašai, nuotrau-kos, animacija, muzika. Vidurdienį – „Koyaanisqatsi“* peržiūra, pirmą valandą  – savimasažo pamoka, trečią  – pratimai pilvo raumenims stiprinti. Pusę septynių rotušėje kalbą sakys žila-plaukis, bet dar jaunas kongresmenas, apie kurį Mėja nebuvo nė girdėjusi. Jis pasirodė ant lifto durų – kalbantis kažkur ant pakylos, atraitotomis marškinių rankovėmis, iš nuoširdumo su-gniaužtais kumščiais, o jam už nugaros plaikstosi vėliavos.

Durys prasivėrė, ir kongresmenas perskilo perpus.– Štai ir atėjome,  – tarė Renata, žengdama ant plieninių

siauro tiltelio grotų.

* „Koyaanisqatsi“ („Išbalansuotas gyvenimas“) – 1982 m. sukurtas novatoriškas Godfrey Reggio dokumentinis filmas apie žmogaus, gamtos ir technologijų san-tykį. Muziką jam parašė Philipas Glassas.

1 3

Mėja pažvelgė žemyn ir jai susuko pilvą. Galėjai matyti kiaurai visus keturis aukštus, iki pat grindų.

– Žmonės, kuriems svaigsta galva, čia tikriausiai nedirba, – apsimestinai lengvabūdiškai pratarė ji.

Renata stabtelėjo ir labai sunerimusi atsisuko:– Žinoma, ne. Bet tavo CV parašyta...– Ne, ne, – pertraukė Mėja. – Man viskas gerai.– Aš rimtai. Galime perkelti tave žemiau, jeigu...– Ne. Tikrai. Čia nuostabu. Atleisk. Aš tik norėjau pajuo-

kauti.Renata atrodė sukrėsta.– Gerai. Jeigu kas ne taip, būtinai pasakyk.– Pasakysiu.– Tikrai? Nes Anė prašė viskuo tinkamai pasirūpinti.– Taip. Pažadu,  – atsakė Mėja, nusišypsojo atsipeikėjusiai

Renatai ir žengė į priekį.Tiltelis vedė į ketvirtą aukštą  – platų, su daugybe langų.

Jį kirto ilgas koridorius. Iš abiejų pusių nuo lubų iki grindų – stiklas, už stiklo  – biurai ir juose sėdintys darbuotojai. Kiek-vienas savo darbo erdvę pasipuošęs įmantriai, bet skoningai; viename kabinete pilna buriavimo reikmenų, daugelis jų kabo ore, ant atvirų sijų, kitame pristatyta bonsų. Mėja su Renata praėjo virtuvėlę  – visos indaujos ir lentynos pagamintos iš stiklo, įmagnetinti valgymo įrankiai tvarkinga eilute pritvirtinti prie šaldytuvo, viską apšviečia didžiulis stiklinis rankų darbo sietynas, įvairiaspalvės jo lemputės spindi ant oranžinių, per-sikų spalvos ir rausvų atšakų.

– Na štai.Jiedvi sustojo ties kabinetu – mažu, pilku, kažkokiu sinte-

tiniu audiniu apmuštomis sienomis. Mėjai net širdį nusmelkė. Panašiame kabinete ji dirbo pastaruosius pusantrų metų. Tai buvo pirmoji jos pamatyta patalpa „Rate“, ji atrodė neperkurta,

1 4

priminė praeitį. Kabineto sienos apmuštos – Mėja negalėjo pa-tikėti savo akimis, juk tai neįmanoma – maišiniu audiniu.

Mėja žinojo, kad Renata ją stebi, ir juto savo veide atsispin-dint siaubą. Šypsokis, pagalvojo ji. Šypsokis.

– Ar gerai? – paklausė Renata, žvilgsniu tyrinėdama Mėjos veidą.

Mėja pasistengė išspausti šiokią tokią pasitenkinimo šypseną.– Nuostabu. Neblogai.Ji tikėjosi visai ne to.– Ką gi. Man metas. Įsitaisyk, netrukus ateis Denisė ir Džo-

saja, padės tau įsikurti ir susigaudyti.Mėja vėl prisivertė nusišypsoti, o Renata apsisuko ir išėjo.

Mėja prisėdo. Pajuto, kad kėdės atkaltė vos laikosi, o rateliai užsikirtę. Visi. Ant stalo stovėjo kompiuteris, atkeliavęs iš gū-džios senovės, tokių ji čia niekur daugiau nematė. Visa tai ją pribloškė, jos nuotaika sparčiai ritosi į bedugnę, kurioje Mėja praleido pastaruosius keletą metų.

Nejaugi kas nors vis dar dirba komunalinių paslaugų įmonėse? Kaip Mėja ten atsidūrė? Kaip ji ten ištvėrė? Kai žmonės klaus-davo, kur ji dirba, Mėja mieliau pameluodavo esanti bedarbė. Ar jai būtų buvę lengviau, jei būtų dirbusi ne savo gimtajame mieste?

Ji šešerius metus nekentė savo gimtojo miesto, keikė į jį per-sikrausčiusius tėvus, pasmerkusius ją gyventi užkampyje, kur visko trūksta ir niekas nevyksta – jokių pramogų, restoranų, jo-kių išsilavinusių žmonių, – bet pastaruoju metu prisimindavo Longfildą su savotišku švelnumu. Šiam mažam tarp Fresno ir Trankiličio įsikūrusiam miestukui vardą suteikė ir jį įkūrė nė lašo fantazijos neturintis ūkininkas. Gyventojų skaičius jame net ir po pusantro šimto metų siekė vos porą tūkstančių, ir dau-guma jų dirbo už trisdešimties kilometrų esančiame Fresne.

1 5

Gyventi Longfilde buvo pigu, Mėjos draugių tėvai dirbo apsau-gininkais, mokytojais, sunkvežimių vairuotojais ir mėgo me-džioklę. Mokyklą kartu su Mėja baigė aštuoniasdešimt vienas mokinys, bet tik ji ir dar vienuolika bendramokslių ketveriems metams įstojo į universitetą, ir tik ji viena išvažiavo už Kolorado valstijos ribų. Ji išvyko taip toli, šitiek įsiskolino – ir viskas vien tam, kad grįžtų dirbti vietos komunalinėje įmonėje. Tas faktas draskė širdį tiek jai, tiek jos tėvams, nors šie ir tvirtino, kad ji šaunuolė, nes pasinaudojo gera proga, pradėjo grąžinti skolas.

Komunalinė įmonė, Rytų 3B pastatas, buvo varganas ce-mento kubas su šaudymo angomis vietoj langų. Biurai viduje įrengti iš šlakbetonio blokų, viskas nudažyta vimdančia žalia spalva. Lyg dirbtum drabužinėje. Mėja buvo bent dešimčia metų jaunesnė už visus savo bendradarbius, ir netgi trečiąją dešimtį perkopusieji atrodė lyg būtų iš kito amžiaus. Jie žavėjosi jos kompiuteriniu raštingumu, nors jos įgūdžiai buvo minimalūs ir įprasti visiems jos pažįstamiems. Tačiau bendradarbiai stebėjosi ir tokiais. Vadino ją Juoduoju žaibu – nyki užuomina į jos plau-kus – ir pranašavo jai „šviesią ateitį“ komunaliniame ūkyje, jei tik ji tinkamai elgsis. Po ketverių penkerių metelių, sakydavo jie, galbūt tapsi viso skyriaus ar net padalinio viršininke! Ji siaubin-gai niršo. Juk ne tam važiavo į universitetą ir už 234 tūkstančius dolerių gavo geriausią humanitarinį išsilavinimą, kad dirbtų tokį darbą. Bet darbas yra darbas, o jai reikalingi pinigai. Studentiški kreditai rajūs, juos reikia maitinti kas mėnesį, todėl Mėja susi-taikė su darbu dėl atlyginimo, bet nuolat dairėsi geresnės vietos.

Jos tiesioginiu viršininku tapo toks Kevinas, atseit atsakin-gas už komunalines technologijas, bet, taip jau keistai susi-klostė, nieko apie tas technologijas nenutuokiantis. Jis nutuokė apie kabelius ir skirstytuvus; jau verčiau būtų savo rūsyje litavęs trumpabangius radijo imtuvus, o ne komandavęs Mėjai. Kiek-vieną dieną, kiekvieną mėnesį jis dėvėjo tokius pat trumparan-

1 6

kovius marškinius su sagutėmis apykaklės kampuose ir ryšėjo rūdžių spalvos kaklaraiščius. Kevinas buvo tikra kančia jutimo organams: jam iš burnos dvokė kumpiu, o pūkuoti pasišiaušę ūsai lyg dvi letenėlės styrojo po nuolat išplėstomis šnervėmis į pietryčius ir pietvakarius.

Visa tai, visi jo trūkumai, būtų buvę dar pusė bėdos, jei jis nebūtų tikėjęs, kad Mėjai nenusispjaut į savo darbą. Jis buvo įsitikinęs, kad jai, Karltono absolventei, nuostabių aukso svajų puoselėtojai, tikrai rūpi darbas dujų ir elektros tarnyboje. Manė, kad Mėja susikrims, jei Kevinas nuspręs, jog šiandien ji, tarkim, prastai atliko savo darbą. Tai varė ją iš proto.

Kai jis pasikviesdavo ją užeiti, uždarydavo duris ir prisės-davo ant stalo kampo – o, tai būdavo tikra kančia! „Ar supranti, kodėl esi čia?“ – klausdavo griežtai tarsi kelių policininkas. O būdamas patenkintas jos atliktu darbu elgdavosi dar blogiau – ją girdavo. Vadindavo savo protežė. Jis mėgavosi tuo žodžiu. Taip ir pristatydavo ją lankytojams:

– O čia mano protežė Mėja. Paprastai labai nuovoki,  – ir mirkteldavo jai, tarsi būtų laivo kapitonas, o ji  – jo padėjėja, tarsi jie abu būtų patyrę daugybę audringų nuotykių ir likę išti-kimi vienas kitam iki karsto lentos. – Jei pati nepakiš sau kojos, jos laukia puiki ateitis.

Ji negalėjo to pakęsti. Kiekvieną dieną, visus tuos pusantrų metų, Mėja svarstė, ar nepaprašius Anės paslaugos. Ji buvo ne iš tų, kurie prašo padėti, meldžia pagalbos. Ji nemėgo kaulyti, nebuvo landi, arba, kaip sakydavo jos tėtis – neturėjo noro prisi-plakti. Jos tėvai buvo kuklūs, niekam ant sprando nesikariantys žmonės. Ramūs, išdidūs ir niekuomet gyvenime nieko neprašę.

Ir Mėja buvo tokia, bet šis darbas palaužė ją, pakeitė; ji būtų padariusi bet ką, kad tik iš čia ištrūktų. Nuo visko aplinkui da-rėsi bloga. Nuo žalių šlakbetonio blokų. Nuo vandens aušin-tuvo. Nuo perforacinių kortelių. Nuo garbės raštų, kai kas nors

1 7

padarydavo ką nors ypatinga. O darbo valandos! Nuo devynių iki penkių. Rimtai! Viskas kaip iš senų, pelnytai pamirštų laikų, ir Mėjai atrodė, kad ne tik ji, bet ir visa įmonė veltui švaisto gy-venimą, tuščiai eikvoja žmonių galimybes ir stabdo Žemės ru-tulio sukimąsi. Darbo kambarėlis toje kontoroje, jos kambarėlis, įkūnijo visą tą beprasmybę. Ją supančios žemos sienos, neva pa-dedančios susikaupti esamam darbui, buvo apmuštos maišiniu audeklu, tarsi kokia nors kita medžiaga būtų ją blaškiusi, būtų buvusi užuomina į daug egzotiškiau leidžiamą laiką. Ji pusantrų metų pratūnojo kontoroje, kurioje buvo manoma, kad iš visų žmogaus ir gamtos išrastų medžiagų darbuotojams geriausia kasdien spoksoti į maišinį audeklą. Purviną, šiurkštų maišinį audeklą. Urmu pirktą, skirtą vargetoms, biudžetinį maišinį au-deklą. O Dieve, pamanė ji; išeidama iš darbo ji prisiekė daugiau niekada nematyti tos medžiagos, nečiupinėti jos, ir apskritai pamiršti ją visiems laikams.

Ji tikrai nesitikėjo vėl ją pamatyti. Ar dažnai, pasibaigus devynioliktam amžiui, už devyniolikto amžiaus krautuvės ribų tenka susidurti su maišiniu audeklu? Mėja manė, kad jai daugiau nebeteks, bet štai, maišinis audeklas supa ją naujame „Rato“ kabinete – ir nuo to vaizdo, nuo priplėkusio kvapo Mė-jos akys paplūdo ašaromis.

– Suknistas audeklas, – sumurmėjo ji.Jai už nugaros pasigirdo atodūsis, o tada ir balsas:– Jau imu manyti, kad mintis nebuvo tokia gera.Mėja atsisuko. Priešais ją stovėjo Anė: kumščiai įremti į šo-

nus, lūpa patempta kaip vaiko.– Suknistas audeklas,  – pamėgdžiojo ją Anė ir pratrūko

juoktis.– Neįtikėtina. Labai tau ačiū, Mėja. Žinojau, kad tau nepa-

tiks, bet norėjau pamatyti, kaip labai. O tu vos neverki. Dieve mano! Atleisk, – išsijuokusi tęsė ji.

1 8

Mėja pažvelgė į Renatą  – ši pakėlė rankas tarsi pasiduo-dama:

– Tai ne aš sugalvojau! – pasiteisino. – Mane įkalbėjo Anė! Nepyk!

Anė patenkinta atsiduso:– Šitą kambarėlį man teko nusipirkti iš „Walmart“. O kom-

piuteris! Šimtą metų internete ieškojau. Maniau, gal mūsų rū-syje mėtosi panašaus seno šlamšto, bet tokios bjaurios senienos neradau visoje kompanijoje. Oi, būtum save mačiusi!

Mėjos širdis daužėsi.– Tau galvoje visai negerai.Anė apsimetė sutrikusi:– Man? Aš čia niekuo dėta. Esu nuostabi, ir su galva man

viskas puiku.– Tu tiek nėreisi iš kailio tam, kad mane paerzintum? Nega-

liu patikėti!– Na, taip. Tik taip ir užkopiama į viršūnę. Svarbiausia – su-

planuoti ir kruopščiai įgyvendinti.  – Ji mirktelėjo Mėjai, tarsi tikras prekybos agentas, ir ši nesusilaikė neprunkštelėjusi. Anė buvo trenkta. – O dabar eime. Surengsiu tau ekskursiją.

Žingsniuodama iš paskos Mėja prisiminė, kad Anė ne visada buvo viena iš kompanijos „Ratas“ vadovų. Vos prieš ketverius metus Anė mokėsi universitete ir į paskaitas, į valgyklą ir vi-sokius nereikšmingus pasimatymus vaikščiodavo apsimovusi vyriškomis pižaminėmis kelnėmis. Anė, kaip sakydavo vienas iš jos vaikinų – o jų buvo daug, visi monogamai, visi padorūs – buvo kvaišelė. Bet ji galėjo sau leisti būti tokia. Ji buvo kilusi iš pinigingos, per keletą kartų turtus susikrovusios šeimos, ir labai daili – su duobutėmis skruostuose, ilgomis blakstienomis, to-kiais šviesiais plaukais, kad dažytų tokių nebūna. Visi pažinojo

1 9

šią džiaugsmu trykštančią merginą, kuriai, regis, niekas nerū-pėjo ilgiau nei keletą sekundžių. Bet ji buvo kvaišelė. Išstypusi, kalbėdama ji pašėlusiai, net pavojingai, mostaguodavo ranko-mis, buvo linkusi nukrypti nuo pokalbio temos ir domėjosi įvai-riais keistais dalykais: urvais, mėgėjiška parfumerija, duvopu*. Ji draugavo su visais savo buvusiaisiais, net atsitiktiniais, su visais dėstytojais (pažinojo juos asmeniškai ir siųsdavo dovanas). Anė dalyvavo daugelyje universiteto klubų ir judėjimų arba jiems vadovavo, bet rasdavo laiko ir stropiai mokytis  – viską spė-davo, – o kiekviename vakarėlyje dažniausiai elgdavosi kvailai, taip, kad visi kiti atsipalaiduotų, ir iš vakarėlių išeidavo pati pas-kutinė. Vienintelis logiškas to paaiškinimas – kad Anė niekados nemiega – neatitiko tikrovės. Anė miegodavo begėdiškai ilgai, po aštuonias–dešimt valandų, ir galėjo užmigti bet kur  – tris minutes trunkančios kelionės metu taksi, purvinoje šalia uni-versiteto esančioje valgykloje, ant pirmos pasitaikiusios sofos – ir bet kada.

Mėja tai žinojo iš patirties, nes ilgose kelionėse per Mine-sotą, Viskonsiną ir Ajovą į begalines ir gana beprasmiškas kroso varžybas ji dirbdavo Anės vairuotoja. Karltono universitetas iš dalies mokėjo už Mėjos mokslą, nes ji buvo bėgimo komandos narė. Ten ji ir susipažino su Ane – ši skynė laurus be jokių pa-stangų, buvo dvejais metais vyresnė ir tik retkarčiais pasidomė-davo, ar ji ir jos komanda laimėjo. Per vienas varžybas Anė pa-sinerdavo į kovas iki pat ausų, erzindavo varžovus, tyčiodavosi iš jų sportinės aprangos ar stojamųjų egzaminų rezultatų, o per kitas tapdavo visiškai abejinga, bet noriai prisidėdavo prie kom-panijos. Per ilgas keliones automobiliu  – Anė pageidaudavo, kad vairuotų Mėja – ji susikeldavo basas kojas ant šoninio stiklo

* Duvopas (angl. Doo-wop) – XX a. 5 deš. juodaodžių bendruomenėse išsivystęs muzikos žanras.

2 0

arba iškišdavo jas pro langą ir pliaukšdavo apie plaukiančius pro šalį vaizdus arba ištisas valandas postringaudavo apie tai, kas dedasi jų trenerių – sutuoktinių poros vienodomis, beveik kariškomis šukuosenomis  – miegamuosiuose. Mėja juokda-vosi iš Anės tauškalų – šie nukreipdavo jos mintis nuo varžybų, kurias ji, skirtingai nei Anė, turėdavo laimėti ar bent jau gerai jose pasirodyti, kad pateisintų universiteto jai skiriamą paramą. Jos visados atvažiuodavo likus vos keletui minučių iki varžybų, nes Anė nuolat pamiršdavo, kuriose lenktynėse ji turės bėgti, ir apskritai nežinodavo, ar ji nori bėgti, ar ne.

Kaip nutiko, kad tokia iširėlė ir juokdarė, vis dar besinešio-janti savo vaikiškos antklodės skiautę kišenėje, šaute šovė į pa-čias „Rato“ aukštybes? Dabar ji buvo viena iš keturiasdešimties svarbiausių kompanijos protų  – 40-ies šutvės narė  – ir žinojo slapčiausius „Rato“ planus ir duomenis. Kaip nutiko, kad ji ga-lėjo nė nemirktelėjusi prastumti į darbą Mėją? Kaip jai pavyko viską prasukti prabėgus vos kelioms savaitėms nuo tada, kai Mėja pagaliau užgniaužė savo išdidumą ir paprašė padėti? Tai rodė vidinę Anės stiprybę, paslaptingą ir gilų savo likimo suvo-kimą. Išoriškai Anė nedemonstravo jokių išskirtinių ambicijų, bet Mėja neabejojo, kad kažkas Anės viduje stūmė ją į priekį, ir kad ji būtų pasiekusi savo dabartinę padėtį nepriklausomai nuo kilmės. Jei būtų užaugusi Sibiro tundroje, gimusi akla piemenų šeimoje, ji vis tiek būtų atsidūrusi čia.

– Ačiū, Ane, – išgirdo savo balsą Mėja.Jos praėjo keletą konferencijų salių, poilsio kambarių ir da-

bar žingsniavo naująja kompanijos galerija, kurioje kabėjo pus-tuzinis Baskijos* darbų, ką tik nusipirktų iš beveik bankrutavu-sio Majamio muziejaus.

* Jean-Michel Basquiat (1960–1988)  – amerikiečių dailininkas neoekspresio-nistas.

2 1

– Eik jau, – atsakė Anė. – Atleisk, kad patekai į Klientų po-reikius. Skamba šūdinai, bet, žinok, pusė kompanijos vadovų savo karjerą pradėjo kaip tik ten. Netiki?

– Tikiu.– Ir gerai, nes sakau teisybę.Jos išėjo iš galerijos ir užsuko į kavinę antrame aukšte.

(„Stiklo užkandinė“, siaubingas pavadinimas, suprantu,  – pa-sakė Anė.) Kavinė buvo įrengta taip, kad žmonės valgė devy-niuose skirtinguose aukščiuose, visos jos sienos ir grindys buvo stiklinės. Iš pirmo žvilgsnio atrodė taip, lyg šimtai žmonių kramtytų pakibę ore.

Jos apžiūrėjo kambarį „Pasiskolink“, kur bet kuriam dar-buotojui už dyką skolindavo ką tik jis nori, nuo dviračių iki teleskopų ir skraidyklių, ir perėjo prie akvariumo – mėgstamo vieno iš kompanijos įkūrėjų žaislo. Pastovėjo priešais žmogaus ūgio stiklą, už kurio be menkiausios prasmės ir ritmo kilo ir leidosi vaiduokliškos tingios medūzos.

– Aš tave paglobosiu, – tarė Anė. – Kai tik padarysi ką nors nuostabaus, išskalambysiu visiems, todėl ilgai ten neužtruksi. Mūsų darbuotojai čia gana tvirtai kopia į viršų, be to, kaip jau ir žinai, pašalinių mes beveik nesamdom. Todėl stenkis, neišsi-šok ir pati nustebsi, kaip greit dingsi iš Klientų poreikių ir gausi riebesnį kąsnį.

Mėja pažvelgė į akvariumo šviesoje spindinčias Anės akis.– Nesirūpink. Man čia visur gerai.– Geriau jau stovėti ant apatinio kopėčių, kuriomis nori už-

lipti, skersinio, nei viduryje kopėčių, kuriomis lipti visai nesi-nori, ar ne? Šūdinų iš šūdo nulipdytų kopėčių viduryje?

Mėja nusijuokė. Ją apstulbino iš tokios dailios būtybės lūpų besiliejančios nešvankybės.

– Ar tu visada taip keikeisi? Kažkodėl neprisimenu.– Keikiuosi, kai pavargstu, o pavargusi esu beveik visada.

2 2

– O anksčiau buvai tokia meilutė.– Na, atleisk. Atsiprašau. Užpiso mane visa tai, Mėja. Pa-

kaks. Eime, dar pasidairysim. Į šunidę!– O mes šiandien dirbsim? – paklausė Mėja.– O čia kas? Čia ir yra darbas. Tokios tavo pirmosios dienos

užduotys: apsidairyti, susipažinti, prisitaikyti. Žinai, kai kloji namuose naujas medines grindis...

– Ne, nežinau.– Na, nesvarbu. Taigi, kai kloji, jos dešimtį dienų turi išgu-

lėti tiesiog padėtos ant žemės, kad mediena prisitaikytų. O jau tada galima jas kloti.

– Šiame palyginime aš esu mediena?– Esi.– Ir mane ketina pakloti?– Taip, paklosim tave vėliau. Sukalsim į tave dešimtį tūks-

tančių vinučių. Tau patiks.Jos aplankė šunidę, kuri buvo sumanyta Anės  – jos šuo,

vardu Daktaras Kinsmanas, neseniai padvėsė, bet spėjo pragy-venti čia, greta savo šeimininkės, keletą labai laimingų metų. Kodėl tūkstančiai darbuotojų turi palikti savo šunis namuose, jei galima apgyvendinti juos čia, greta žmonių ir kitų šunų, ku-riais rūpinamasi, kur jie nesijaučia vieniši? Taip svarstė Anė, o ši jos mintis netrukus buvo pasigauta kitų ir dabar vadinama iš-ganinga. Dar jos aplankė naktinį klubą – dienomis ten vykdavo ekstatiški šokiai, puiki mankšta, kaip pakomentavo Anė, – ap-žiūrėjo didelį lauke esantį amfiteatrą ir teatriuką po stogu („mes turime apie dešimtį komiškų improvizacijų trupių“); viską ap-žiūrėjus atėjo laikas pietauti kitoje, didesnėje kavinėje pirmame aukšte, kurios kampe ant mažos scenos gitara grojo žmogus, panašus į senstantį atlikėją, kurio klausydavosi Mėjos tėvai.

– Ar tai?..– Taip, – net nesulėtinusi žingsnio atsakė Anė. – Čia kasdien

2 3

kas nors būna. Muzikantai, komikai, rašytojai. Tai Beilio aistra, jo projektas, jis atsitempia juos čia, kad jie galėtų nors kažkiek pasirodyti. Ten, išorėje, jiems ne pyragai.

– Žinojau, kad retkarčiais kas nors atvyksta, bet kiekvieną dieną? Tikrai?

– Užrašome juos metams į priekį. Sunku nuo jų atsiginti.Atlikėjas aistringai dainavo, palenkęs galvą, plaukai krito

jam ant akių, pirštais jis karštligiškai brazdino stygas, bet dau-guma valgytojų nekreipė į muzikantą beveik jokio dėmesio.

– Net neįsivaizduoju, kiek lėšų tam reikia, – tarė Mėja.– O Dieve, mes juk jiems nemokam. Pala, štai su juo tau

reikėtų susipažinti.Anė susistabdė vyriškį, vardu Vipulas, kuris, pasak jos, ne-

trukus perkurs televiziją, nes ši žiniasklaidos priemonė tvirčiau už kitas įstrigo dvidešimtame amžiuje.

– Jau greičiau devynioliktame, – su lengvu indišku akcentu paprieštaravo Vipulas; angliškai jis kalbėjo itin aiškiai ir išdi-džiai.  – Tai paskutinė terpė, kurioje vartotojai niekados ne-gauna to, ko nori. Paskutinė feodalinio susitarimo tarp kūrėjo ir žiūrovo liekana. Mes daugiau nebe vasalai! – sušuko jis ir ne-trukus atsisveikino.

– Tas vaikinas  – visai kitas lygis,  – paaiškino Anė, joms žingsniuojant per kavinę.

Jos stabtelėjo dar prie penketo ar šešeto staliukų, susipa-žino su nuostabiais žmonėmis – ir kiekvienas jų dirbo su ko-kiu nors, Anės žodžiais kalbant, gyvenimą keičiančiu, pasaulį aukštyn kojom apverčiančiu ar pusę amžiaus visus lenkiančiu projektu. Darbų aprėptis tiesiog stulbino. Jos pasikalbėjo su ty-rimams skirtą batiskafą konstravusių moterų pora, – jos ketino atskleisti visas Marianų įdubos paslaptis.

– Sužymės ją žemėlapyje kaip Manhataną, – įsiterpė Anė, o moterys šios hiperbolės nė neketino paneigti.

Visam tavo gyvenimui internete tereikia vieno mygtuko.

(DEIVAS EGERSAS, g. 1970 m.) – amerikiečių autorius, kurio 2013 m.

parašyta knyga „Ratas“ pribloškė visą pasaulį.

Mėja negali patikėti savo laime: ji gavo darbą geidžiamiausioje pasaulio interne-

to kompanijoje! „Ratas“ – tobula darbovietė. Tiksliau, visas miestelis Kalifornijoje,

kur daugiau nei 10 000 „ratuotųjų“ kasdien dirba kompanijos labui. „Ratas“ – tai

Jungtinė operacinė sistema, jungianti visus vartotojų duomenis: žmonių sociali-

nių tinklų profilius, mokėjimo sistemas, elektroninio pašto paskyras, slaptažodžius,

internetinę bankininkystę, vardus, pomėgius. Viskas vienu mygtuko paspaudimu:

nepaprastai patogu, nepaprastai patrauklu. Ir nepaprastai skaidru: atrodo, kad gy-

venimas vis gerėja, artinasi nauja pilietinio ir socialinio skaidrumo era. Juk taip ma-

lonu dalytis su kitais tuo, ką matai, jauti, patiri. Nuostabu kasdien gauti pranešimų

ir šypsenėlių, jaustis reikalingam. Gera žinoti, kad gali kiekvieną akimirką matyti, ką

veikia tavo artimieji. Neįtikėtina būti „Rato“ bendruomenės dalimi – ten visi rūpina-

si tavo gerove, darbuotojai po darbo gali klausytis miestelyje vykstančių koncertų,

linksmintis vakarėliuose, sportuoti, galiausiai – negrįžti namo ir nakvoti puikiuose

kompanijos bendrabučiuose.

Modernumas, skaidrumas, bendruomeniškumas, darbas visuotinės gerovės labui

Mėją be galo žavi. Ji iš visų jėgų stengiasi tapti šios pasakiškos bendruomenės da-

limi. Mėjos pastangos nenueina perniek – jos karjera kyla svaiginamai greitai. Mėja

tampa „Rato“ veidu ir balsu, ją beveik visą parą mato ir girdi visas pasaulis... Tačiau

ar tikrai viskas taip puiku? Ką „Rate“ veikia keistuolis Kaldenas? Kodėl Mėjos buvęs

vaikinas ir tėvai atmeta peršamą saugumą ir gerovę? Ir apskritai – ar tikrai visa, kas

daroma dėl gėrio, iš tiesų yra gera? Ar mums reikia viską žinoti apie save ir kitus?

„Ratas“ – tai vidinės įtampos kupina istorija apie vis stiprėjančią visuotinę kontro-

lę, kurią pasirenkame mes patys. Apie mirtiną tinklą, į kurį džiaugsmingai ir laisva

valia įsiraizgome.