Darbą atliko :

Iveta Oksaitė ir Livija Krivickaitė, II b klasė

Lietuvių papročiai draudžia spjaudyti į vandenį, esą apspjaudomos Dievo akys ar veidas. Apie Merkinę sakoma, kad spjaudant į vandenį, sunkiau kentėti vandens dvasioms. Teršiantis ir spjaudantis į vandenį žmogus turės jį po mirties sugerti. Negerbiamas vanduo keršija – paskandina žmogų.

Lietuviai garbino dievą upinį, kurio valdžioje buvusios upės. Jam aukodavo baltą paršelį, kad vanduo būtų skaidrus. Husovianas rašo, jog lietuviai meta į upes vaisius, garbina upių dievybes ir tiki, kad nuo jų valios priklauso likimo palankumas, galvijų bandos vaisingumas.

Dievų vandenų valdovų buvo žinomos ir kitos dievybės, vadinamos traukučiais arba skandintojais. Jos skandindavusios žmones Šaltuonos upėje. Skandintojai buvo vaizduojami žmogumi, nedidelio ūgio, plona, pailga galva, labai ilga uodega, melsvos

vandens spalvos.

Jūrų dievaitis Divytis , globojo jūrininkus ir žvejus. XIX a. viduryje žvejai, ruošdamiesi į Baltijos jūrą žvejoti, giedodavo dievaičiui Divyčiui giesmę, prašydami jį, kad neleistų vėjui drumsti vandens ir saugotų jų valtis.

Upėse gyveno dar ir vyriškos vandenų dvasios. Kai tik kas pasilenkdavo prie upės gerti, dvasia griebdavo jį už barzdos ir neleisdavo, kol žmogus ko nors nepažadėdavo. Kur ežeruose sukasi verpetai, po jais labai giliai sėdinčios vandenų dvasios ir pučiančios į viršų. Kai verpetai kurį nors žmogų susuka ir nuskandina, tikėtina, kad vandenų dvasios juos suvalgydavo.

Apie Merkinę, Marijampolę ir kitur tikėta, kad skenduolių vėlės kas parą po truputį pakylančios iš ežero dugno ir po metų galinčios išeiti iš vandens. Todėl Marijampolės apylinkių žmonės, iki ankstyvo ryto nesemdavo vandens, o jei pasemdavo, tai dalį jo nuliedavo, - manyta, kad vandens paviršiuje esančios paskendusių žmonių vėlės.

Pažymėtina, kad vyrų skenduolių vėlės žmonėms priešiškos, piktos, siekiančios padaryti ką nors bloga, o tarp moterų skenduolių vėlių yra ir žmonėms draugiškų.

Vandens Dievybių, dvasių, vėlių žmonės labai bijojo, todėl joms aukojo aukas. Panašiai tikėjo, elgėsi ir kiti indoeuropiečiai. Žiloje senovėje vėlėms, dvasioms, dievybėms buvo aukojami žmonės, vėliau gyvuliai ir maisto produktai. Tikėta, kad žmonių aukas gali pakeisti gyvulių aukos, pavyzdžiui, vietoj žmogaus įmetant į vandenį arklį ar kitą gyvulį.

Apie Dusetas sakoma, kad šaltiniai, tekantys prieš saulę, turi labai sveiką ir šventą vandenį. Į juos ligoniai eidavo praustis, tikėdamiesi pasveikti. Tą pačią reikšmę turėjo ir apeiginis maudymasis per pavasario ir vasaros šventes. Senovėje iš viso mokėta surasti vietas, kur buvo susikaupęs tam tikras magnetinis laukas, gerai veikiantis žmogaus nuotaiką ir sveikatą.

Lietuvoje išliko nemažai dubenuotų kulto akmenų. Tikėtina, kad kiekvieno akmens, nors ir dubenuoto įdubime susikaupęs vanduo turi stebuklingą gydomąją galią. Padavimai sako, esą tose akmenų dubenyse esantis vanduo yra šventas, atėjęs iš dangaus. Juo žmonės gydydavo akis, odos, sąnarių ir kitas ligas, apsisaugodavo nuo visokių blogybių, piktų dvasių. Šitą hipotezę patvirtina ir tai, kad įvedus krikščionybę, kunigai „šventus“ dubenuotus akmenis ėmė naudoti švestam vandeniui laikyti bažnyčių prieangiuose.

Kitas mitas, aprašytas Jucevičiaus, pasakoja, kad labai seniai, kai Lietuvos ir žemaičių vėliavos su vyčiu ir meška plevėsavusios viršum skaidrių Baltijos vandenų, žydrose jos gelmėse stovėjo puikūs jūros valdovės Jūratės rūmai. Rūmų sienos buvo gryno balto gintaro, slenksčiai – aukso, stogas – žuvų žvynų, tyriausių deimantų. Tai plačiai žinomas pasakojimas apie Jūratės ir Kastyčio meilę.