9 789986 168874

ISBN 978-9986-16-887-4

CONN IGGULDEN

Conn Iggulden (Konas Iguldenas; g. 1971 m.) – britų rašytojas, vienas ir su kitais jau parašęs bemaž dvi dešimtis knygų. „Istorija pilna nuostabiausių siužetų“, – sako jis. „Imperatorių“ ir „Užkariautojų“ serijos, skirtos žymiausiems pasaulio istorijos veikėjams, jau patraukė daugelio šalių skaitytojų dėmesį, o su broliu Halu parašyta „Pavojinga knyga

berniukams“ („Tyto alba“, 2008) pradžiugino ir Lietuvos mažuosius nutrūktgalvius.

Didieji užkariautojai per istoriją žengia kruvinais batais. Jų paliktas žaizdas dar ilgai gydosi nugalėtieji, o jų vardai neišdyla per šimtmečius.

Connas Igguldenas tęsia knygoje „Tyrų vilkas“ („Tyto alba“, 2010) pradėtą pasakojimą apie Mongolijos stepių siaubo – Čingischano gy-venimą.

Ši istorija žiauri ir kruvina, kaip ir pagrindinis jos herojus. Mūšiais ir grasinimais suvienijęs mongolų gentis Čingis drauge su broliais patrau-kia į žygį prieš didžiuosius kinų miestus, bet prieš tai reikia pereiti Go-bio dykumą ir įveikti jos pakraštyje įsikūrusią galingą ir paslaptingą Si Sia karalystę. Netoliese – saugiai už Didžiosios kinų sienos besijaučianti Dzinų imperija, viliojanti ir grėsminga. Čingio vadovaujami mongolai žiaurumu, gudrumu ir klasta stengiasi nugalėti priešus, o už jo nugaros šamanas ir šnipai rezga sąmokslus...

„Lanko viešpačiai“ – antrasis pasakojimas apie Čingischaną. Jo gy-venimas – tai kraujo skonis ir pergalių saldumas, svajonės apie didingą imperiją, nerimas dėl tautos ateities ir pavergtų priešų aimanos.

– Dabar ne laikas mirti, šamane. Mes – viena tauta, ir daugiau mūšių tarp mūsų nebus. Aš sukviesiu visus. Mes užkariausime naujus miestus ir žemes. Moterys raudos, ir tai mane džiugins.

LAN

KO

VIEŠPA

ČIA

IC

ON

N

IGG

ULD

ENROMANAS

APIE ČINGISCHANĄ

LANKO

VIEŠPAČIAI

CONN IGGULDEN

NUOTYKIŲ VĖJAS

VILNIUS 2012

CONN IGGULDEN

R o m a n a s

APIE ČINGISCHANĄ

Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė

LANKO

VIEŠPAČIAI

NUOTYKIŲ VĖJAS

4

ISBN 978-9986-16-887-4

UDK 821.111-31Ig-06

Copyright © Conn Iggulden 2008 © Gražina Nemunienė,

vertimas į lietuvių kalbą, 2012

© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2012

© „Tyto alba“, 2012

Serija „Nuotykių vėjas“

Conn IGGULDENLorDS of ThE BowharperCollinsPublishers, 2008

6

Si Sia kara lystė

Gobio dykuma

Chentėjaus kalnai

Inšano kalnai

mylios

km

Jangdzė

ZambaLinhė

ŠidzuišanasInčuanas

7

Geltonoji

jūra

Ry tų Kinijos

jūraSungų

imper ija

Dzinų imper ija

Gobio dykuma

Chentėjaus kalnai

Inšano kalnai

Onona

s

Geltonoji upė

(Huanghė)

Barsuko Nasrų perėja

Dziningas

JenčinasSičengas

hohhotasBaotou

Ujuanas

Kaifengas

hangdžou

8

9

PIRMA DALIS

Štai! Ateina tauta iš šiaurės, galinga tauta, ir daug ka-

ralių pašaukiama iš žemės pakraščių. Ginkluoti lanku

ir ietimi, jie yra žiaurūs ir kietaširdžiai. Jų ūžimas kaip

jūros šniokštimas, – joja ant ristūnų, išsirikiavę mūšio

gretomis.

Jeremijo knyga 50,41-42

10

11

PROLOGAS

Kalvos viršūnėje siaučiantis vėjas vertė seną naimanų chaną dre-bėti. Žemai apačioje jo suburta kariuomenė grūmėsi su priešais, vadovaujamais vyro, vardu Čingis. Kalvos papėdėje bangomis puolantį priešą bandė atremti daugiau nei tuzinas naimanų būrių. Chanas puikiai girdėjo skaidriame kalnų ore aidinčius šauksmus ir dejones, bet jo pusaklės akys nematė mūšio.

– Papasakok man, kas vyksta, – vėl tyliai paprašė šamano.Kokčiu, jaunas, dar trisdešimties nesulaukęs vyras, matė

puikiai, tačiau jo aštrų žvilgsnį temdė liūdesys. – Žažiratai nuleido lankus ir kardus, mano valdove. Jie pra-

rado drąsą, kaip tu ir tikėjaisi.– Jų baimė per didelė garbė Čingiui, – ištarė chanas, stipriau

apsisiausdamas delu*. – Pasakyk, ar maniškiai naimanai dar kaunasi?

Kokčiu ilgai tylėjo, žvelgdamas į vyrų ir žirgų tumulą apa-čioje. Čingis juos užklupo netikėtai, auštant išlindęs iš pievų žolynų, nors geriausi žvalgai buvo pranešę, kad jis dar toli, už šimtų mylių. Jo kariai puolė naimanus nuožmiai, kaip puola tie, kurie įpratę laimėti.

* Delas – į chalatą panašus mongolų drabužis iš medvilnės, šilko, brokato arba kailio. Dažniausiai dėvi klajojantys mongolai. (Čia ir kitur – vertėjos pastabos.)

12

Iš pradžių atrodė, kad priešų antpuolį pavyks atremti, bet dabar Kokčiu tyliai keikė žažiratų gentį, atsivedusią iš kalnų tiek vyrų, kiek reikia laimėti mūšiui. Su sąjungininkais naimanų ka-riuomenė atrodė labai galinga, bet tik iki pirmo puolimo – po jo baimė išblaškė žažiratų gretas ir jie atsitraukė.

Kokčiu keikėsi, stebėdamas mūšį. Kai kurie iš chano karių žudė netgi savo brolius. Jų protas ir taip prilygo šunų gaujos pro-tui, o vėjas ir visai jį išpustė.

– Jie vis dar kaunasi, mano viešpatie, – pagaliau ištarė Kok-čiu. – Kariai atlaikė antpuolį. Jų strėlės kliudo ir žeidžia Čingio vyrus.

Naimanų chanas taip suspaudė kaulėtas rankas, kad net pa-balo krumpliai.

– Puiku, Kokčiu, bet man reikėtų nusileisti pas juos ir pa-drąsinti.

Šamanas nerimastingai pažvelgė į vyrą, kuriam tarnavo visą savo gyvenimą.

– Jei tą padarysi, žūsi, viešpatie. Mačiau tai savo vizijose. Tavo vyrai gins šią kalvą netgi nuo žuvusių karių dvasių.

Kokčiu nuslėpė gėdą. Chanas paklausė jo patarimo, tačiau Kokčiu, išvydęs sutriuškintas pirmąsias naimanų karių gretas, zvimbiančiose priešų strėlėse išgirdo ir savo mirtį. Viskas, ko jis troško – kuo greičiau iš čia dingti.

Chanas atsiduso.– Tu visada gerai man tarnavai, Kokčiu. Esu tau dėkingas.

Pasakyk, ką matai dabar?Kokčiu prieš atsakydamas garsiai įkvėpė.– Dabar ir Čingio broliai stojo į mūšį. Vienas iš jų su savo vy-

rais puolė mūsų karių sparną ir giliai įsiskverbė į mūsų gretas.Jis nutilo ir prikando lūpą. Matė tiesiai į juos lekiančią strėlę,

zvimbiančią lyg musė. Visai prie pat jų ji įsmigo į žemę iki pat plunksnų.

13

– Mums reikia palipti aukščiau, viešpatie, – tarė stodamasis ir neatitraukdamas akių nuo krauju kunkuliuojančių žudynių apačioje.

Senasis chanas, padedamas dviejų ginklanešių, atsistojo. Jie šaltakraujiškai stebėjo savo draugų ir brolių žudynes. Vos Kok-čiu mostelėjo, šie paklusdami ėmė vesti chaną aukštyn.

– Ar mes kirtome atsakomąjį smūgį, Kokčiu? – paklausė chanas virpančiu balsu.

Kokčiu atsigręžė ir susigūžė nuo reginio – atrodė, ore lėtai juda daugybė strėlių. Naimanų kariuomenė buvo perskelta į dvi dalis. Čingio karių šarvai, nusižiūrėti nuo kinų, buvo daug ge-resni nei naimanų virintos odos*. Visi vyrai dėvėjo šilkinius, o ant jų – storos drobės marškinius su piršto pločio metaliniais žvynais. Jie neapsaugojo nuo stiprių smūgių, nors strėlės smai-galys dažnai įstrigdavo šilke. Kokčiu matė, kaip Čingio kariai atlaikė strėlių lietų. Merkitų genties bunčiuką**, besimėtantį ant žemės, trypė šimtai kojų, o patys merkitai metė ginklus ir klau-pėsi. Jų krūtinės sunkiai kilnojosi. Tik įsiutę oiratai ir naimanai dar kovėsi, nors jautė, kad ilgai neištvers. Su vieninteliu priešu kovojo didžiulė sąjungininkų kariuomenė – jos sutriuškinimas reikštų laisvės vilties žūtį. Kokčiu, suraukęs kaktą, svarstė, kas jo laukia.

– Vyrai kovoja garbingai, viešpatie. Jie nebėgs nuo priešo, bent kol juos stebite.

Jis matė, kaip koks šimtas Čingio karių priartėjo prie kalvos papėdės ir grėsmingai žvelgė į chano vyrų gretas. Aukštai ant kalvos pūtė žvarbus vėjas. Pyktis ir neviltis užplūdo Kokčiu. Jis

* Vandenyje (kartais su priedais) virinta oda tampa kieta, panaši į medieną. Buvo naudojama šarvams gaminti.** Bunčiukas – arklio uodegos ašutų kuokštas, pritvirtintas prie ieties ar karties; buvo naudojamas kaip vėliava.

14

per daug pasiekė, kad dabar žūtų ant sausros nualintos kalvos, šviečiant šaltai saulei. Visos paslaptys, visos gudrybės, kurias su-žinojo iš savo tėvo, – o dabar jau ir pranoko jį, – galėjo pražūti nuo vieno kardo kirčio ar paklydėlės strėlės. Vieną akimirksnį jis nekentė senojo chano už tai, kad šis nutarė kautis su užpuolikais lygumose. Dabar jis pralaimi lyg koks kvailys, nors kažkada atro-dė labai galingas. Kokčiu tyliai keikė persekiojančią piktą lemtį.

Naimanų chanas sunkiai šnopavo kopdamas aukštyn. Pa-vargusia ranka mostelėjo vyrams, nešantiems jo ginklus.

– Turiu pailsėti, – tarė krestelėdamas galvą.– Viešpatie, priešai per arti, – pasakė Kokčiu. Sargybiniai, nekreipdami dėmesio į šamano žodžius, paso-

dino chaną ant žolės lopinėlio.– Taigi mes pralaimėjome? – paklausė chanas. – Kaip kitaip

Čingio šunys būtų galėję pasiekti šią kalvą, jei ne per naimanų lavonus?

Kokčiu stengėsi nežiūrėti sargybiniams į akis. Jie žinojo tiesą taip pat gerai kaip jis, bet nė vienas nesiryžo jos pasakyti garsiai, kad neatimtų iš senuko paskutinės vilties. Apačioje žemė buvo išmarginta tiesiais ir lenktais brūkšneliais – tai žuvusių vyrų kū-nai žolėje išrašė kruviną raštą. oiratai kovėsi drąsiai ir tvirtai iki paskutinės akimirkos, bet ir jie palūžo. Čingio kariuomenė atkak liai judėjo pirmyn, išnaudodama kiekvieną priešininkų gretų silpną vietą. Kokčiu matė, kaip mūšio lauke bėgioja dešim-tinės ir šimtinės karių, o jų vadai pribloškiamai greitai jiems įsa-kinėja. Ir didžiausia naimanų karių narsa vargiai būtų atlaikiusi tokį antpuolį. Jiems atkovojus kalno papėdę, Kokčiu akimirksnį blykstelėjo viltis. Deja, tų karių buvo tik saujelė išvargusių vyrų, ir jie netrukus buvo nušluoti dar vieno antpuolio.

– Tavo sargybiniai tebėra pasiryžę numirt už tave, viešpa-tie, – sumurmėjo Kokčiu.

15

Tik tiek žodžių begalėjo išspausti. Prieš akis vėrėsi sutriuškin-tos kariuomenės vaizdai. Dar vakar ji buvo stipri, o šiandien iš jos beveik nieko neliko. Ausyse aidėjo mirštančių vyrų šauksmai.

Chanas linktelėjo ir užsimerkė.– Tikėjausi, kad šiandien dar išsilaikysime, – tyliai, beveik

pašnabždomis pasakė chanas. – Tačiau jei mūsų jėgos senka, liepk mano sūnums nuleisti kardus. Nenoriu, kad jie beprasmiš-kai žūtų.

Tačiau chano sūnūs jau buvo žuvę per pirmąjį Čingio kariuo-menės antpuolį. Chano sargybiniai, išgirdę įsakymą, pažvelgė į Kokčiu, slėpdami liūdesį ir pyktį. Vyresnysis išsitraukė kardą ir patikrino ašmenų aštrumą. Jo kakle ir veide nuo įtampos išryš-kėjo mėlynos venos.

– Aš nueisiu ir perduosiu tavo žodžius sūnums, viešpatie, jei leisi man eiti.

Chanas pakėlė galvą.– Pasakyk jiems, Murachai, kad privalo išgyventi ir pamaty-

ti, ką tas Čingis mums visiems padarys. Murachas piktai nusibraukė ašaras, žvelgdamas į kitą sargy-

binį, visiškai nepaisantį Kokčiu, lyg jo čia ir nebūtų.– Saugok chaną, mano sūnau, – švelniai tarė jis. Jaunesnis vyras nulenkė galvą, o Murachas uždėjo ranką

jam ant peties. Paskui palinko į priekį, kad jų kaktos akimirks-niui susiliestų. Net nepažvelgęs į šamaną, atvedusį juos ant kal-vos, Murachas dideliais žingsniais ėmė leistis šlaitu.

Chanas atsiduso, jo mintys drumstėsi.– Pasakyk jiems, kad praleistų užkariautoją, – sušnabždėjo jis.Kokčiu pamatė ant chano nosies galo sužvilgusį prakaito lašą.– Gal jis pasigailės mano sūnų, kai užmuš mane.Kokčiu stebėjo, kaip sargybinis Murachas priartėja prie pas-

kutinio gynėjų būrelio. Jie pasitempė, išvydę Murachą, nors buvo

16

išsekę ir palūžę, stengėsi slėpti savo baimę. Kokčiu išgirdo, kaip jie atsisveikina vienas su kitu ir lengvu žingsniu eina priešo link.

Kalvos papėdėje Kokčiu pamatė patį Čingį, krauju aptaš-kytais šarvais, besiskinantį kelią tarp kovotojų. Pajuto ir to vyro žvilgsnį – nuo jo sudrebėjo ir griebėsi peilio kriaunų. Ar Čingis pasigailėtų šamano, perrėžusio peiliu savo paties chano gerklę? Senukas sėdėjo čia pat, nulenkęs galvą, jo kaklas atrodė visai plonas. Gal ši žmogžudystė išgelbėtų Kokčiu gyvybę dabar, kai jis taip siaubingai bijo mirties?

Čingis nejudėdamas ilgai spoksojo aukštyn į Kokčiu, kol šis pagaliau atleido peilio kriaunas. Kokčiu nepažinojo to šaltakrau-jiško kario, atsiradusio apyaušriu nežinia iš kur. Jis sėdėjo šalia savojo chano ir žiūrėjo, kaip žūsta paskutiniai naimanai, karto-damas ir kartodamas apsauginius burtažodžius, kurių jį išmokė tėvas ir kurie turėjo palenkti priešą jo pusėn. Atrodė, chanas šiek tiek atsipalaidavo, klausydamasis padrikų žodžių.

Murachas, geriausias naimanų karys, tą dieną dar nesikovė. Da-bar, spiegdamas pratisu balsu, jis drąsiai puolė Čingio kovoto-jus. Tas riksmas išjudino paskutinius gyvus naimanų karius ir išsklaidė jų nuovargį. Naimanų strėlių spiečius privertė Čingio karius pasukti atgal, bet tik trumpam. Netrukus jie vėl griebė ietis ir iššiepę dantis puolė. Vos Murachas nužudė pirmą prieši-ninką, jį iš visų pusių apsupo tuzinas kitų. Po jų kirčių Muracho krūtinė pasruvo krauju.

Kokčiu toliau progiesmiu kartojo žodžius. Jo akys išsiplėtė, kai Čingis ėmė pūsti ragą ir jo kariai atsitraukė nuo gaudančių orą dar gyvų naimanų.

Ir Murachas dar buvo gyvas. Jis atrodė apsvaigęs. Kokčiu gir-dėjo, kaip Čingis kažką sušuko Murachui, bet negalėjo suprasti

17

žodžių. Murachas papurtė galvą, išspjovė ant žemės kraują ir vėl pakėlė kardą. Vos keli naimanai dar laikėsi ant kojų, tačiau jie buvo sužeisti ir jų kojomis žliaugė kraujas. Svirduliuodami jie pakėlė kardus.

– Jūs puikiai kovėtės, – sušuko Čingis. – Pasiduokite ir aš pakviesiu jus prie savo laužų. Pagerbsiu jus.

Murachas iššiepė kruvinus dantis.– Aš spjaunu į vilkų garbę, – atsakė.Čingis akimirką sustingo ant žirgo, galiausiai gūžtelėjo pečiais

ir pamojo ranka. Jo kariai žaibiškai metėsi į priekį, ir Murachą su saviškiais prarijo kapojantys kardai ir viską trypiančios kojos.

Aukštai ant kalvos atsistojęs Kokčiu išvydo, kaip Čingis nušo-ko nuo žirgo ir ėmė kopti aukštyn. Nuo to vaizdo žodžiai įstrigo Kokčiu gerklėje. Mūšis baigėsi. Aplinkui gulėjo šimtai žuvusiųjų, o tūkstančiai pasidavė į nelaisvę. Kokčiu nerūpėjo, kas jiems nutiks.

– Jis ateina čia, – tyliai pasakė Kokčiu, žvelgdamas žemyn.Jam sugniaužė skrandį, o kojų raumenys įsitempė ir suvir-

pėjo lyg arklio, užpulto musių.Vyras, atvedęs stepių gentis po savo vėliavomis, ryžtingai kopė

į viršų. Jo veide nebuvo jokios išraiškos. Kokčiu matė apdraskytus Čingio šarvus, kai kurie metaliniai žvynai kabojo ant siūlų. Ką tik pasibaigęs mūšis buvo sunkus, bet Čingis lipo kietai sučiauptomis lūpomis, lyg ta įtampa būtų nieko nereiškusi.

– Ar mano sūnūs liko gyvi? – pašnabždom paklausė chanas, sutrikdydamas tylą. Jis ištiesė ranką ir sugriebė Kokčiu už delo rankovės.

– Ne, – atsakė Kokčiu, ir jį staiga apėmė kartėlis.Chanas paleido delą ir susmuko. Kokčiu pažvelgė į chaną – į

jį žiūrėjo apsiblaususios akys, tačiau iš jų sklido tvirtybė.

18

– Tegu ateina tas Čingis, – pasakė chanas. – Argi dabar man tai ką nors reiškia?

Kokčiu nieko neatsakė. Jis negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo kario, kopiančio į kalvą. Vėjas vėsino jam kaklą, ir tai buvo ma-loniausias kada nors patirtas jausmas. Buvo matęs vyrų, akis į akį susidūrusių su mirtimi. Pats juos siuntė myriop, pasitelkęs tamsiuosius ritualus, ir jų mirusios sielos sūkuriu kildavo į dan-gų. Išvydo savo paties mirtį, ateinančią užtikrintais žingsniais vyro, kopiančio į kalvą, ir mažai trūko, kad imtų bėgti. Jeigu liko stovėti, tai ne todėl, kad buvo drąsus. Tiesiog bėgti, vadinasi, mirti – tai tiesa, kaip ir tai, kad ateina žiema. Jis buvo žodžių ir burtų žmogus, naimanai jo bijojo labiau negu jo tėvo. Išgir-do, kaip Muracho sūnus išsitraukė kardą, bet tai jo nenurami-no. Kažkas ateinančio užkariautojo žingsniuose kėlė pagarbią baimę. Jo nesugebėjo sustabdyti daugybė kariuomenių. Senasis chanas pakėlė galvą ir laukė jo. Jautė jo artėjimą taip, kaip savo neregėmis akimis jautė saulės šviesą.

Priartėjęs prie trijų vyrų, Čingis stabtelėjo ir įbedė akis į juos. Jis buvo aukštas, jo oda žvilgėjo ir atrodė sveika. Akys buvo geltonos lyg vilko, ir Kokčiu jose neišvydo nė krislelio gailesčio. Kol Kokčiu stovėjo sustingęs, Čingis išsitraukė kardą, suteptą džiūstančiu krauju. Muracho sūnus žengtelėjo pirmyn ir atsi-stojo tarp dviejų chanų. Čingio žvilgsnyje blykstelėjo irzulys, ir jaunuolis įsitempė.

– Lipk žemyn nuo kalvos, berniuk, jei nori likti gyvas, – pa-sakė Čingis. – Šiandien jau užtektinai mačiau savo vyrų mirčių.

Jaunasis karys tylėdamas papurtė galvą. Čingis atsiduso ir, numetęs kardą, kita ranka durklu perrėžė jaunuoliui gerklę. Ne-gyvas Muracho sūnus, išskėtęs rankas, užgriuvo Čingį. Čingis suniurzgė ir nubloškė jį nuo savęs. Kokčiu matė, kaip kūnas nu-sirito šlaitu žemyn.

19

Čingis ramiai nušluostė durklą ir sukišo į makštį, kabančią prie juosmens. Jo veide šmėstelėjo nuovargio šešėlis.

– Aš būčiau pagerbęs naimanus, jei būtumėte prie manęs prisidėję, – ištarė Čingis.

Senasis chanas pažvelgė į jį tuščiu žvilgsniu.– Mano atsakymą girdėjai, dabar siųsk mane pas sūnus.Čingis linktelėjo. Atrodė, kardas leidžiasi lėtai, tačiau jis

vienu kirčiu nukirto chanui galvą. Ji nusirito šlaitu. Kūnas, pri-silietus kardo ašmenims, truktelėjo ir šiek tiek pasviro. Kokčiu girdėjo kraujo teškėjimą ant akmenų... Visais pojūčiais jis troško gyventi. Kai Čingis atsigręžė į jį, šis išblyško, o iš burnos pasipylė srautas žodžių.

– Nepraliek šamano kraujo, viešpatie. Nepraliek. Aš esu ga-lingas ir puikiai suprantu, ką reiškia galia. Smogęs man pajusi, kad mano oda geležinė. Geriau leisk tarnauti tau, tave šlovinti ir skelbti tavo pergalę.

– Ar tarnausi man taip, kaip tarnavai naimanų chanui, kai atvedei jį čia numirti? – paklausė Čingis.

– o ar nenuvedžiau jo kuo toliau nuo mūšio lauko? Mačiau tavo atėjimą sapne, viešpatie. Paruošiau tau geriausią kelią. Sten-giausi, kaip galėjau, nes juk esi genčių ateitis, ar ne? Per mane kalba dvasios. Tu esi žemės ir dangaus valdovas, o aš vandens. Leisk man tarnauti tau.

Čingis stovėjo nuleidęs kardą, apniktas abejonių. Vyras prie-šais jį buvo apsisiautęs tamsiai rudu delu ant nešvarių marškinių ir blauzdinių. Delas buvo išsiuvinėtas violetiniais raštais, dabar pajuodusiais nuo riebalų ir purvo. Kokčiu batai buvo suraišioti virvelėmis – atrodė, jis avi juos tik todėl, kad pirmiau juos avė-jusiam vyrui šie tapo nebereikalingi.

Tačiau jo tamsiame veide šviečiančios akys buvo kažkuo ypatingos. Čingis prisiminė, kaip Elukas iš vilkų genties užmušė

20

savo tėvo šamaną. Galbūt kaip tik ta kruvina diena ir nulėmė jo likimą. Kokčiu stebėjo Čingį, laukdamas mirtino kardo kirčio.

– Man nereikia dar vieno pasakų sekėjo, – tarė Čingis, – jau ir taip turiu tris teigiančius, kad kalba su dvasiomis.

Bet Kokčiu pastebėjo jo susidomėjimą ir nusprendė veikti nedelsdamas.

– Jie tik vaikai, valdove. Leisk man parodyti, ką moku, – iš-tarė.

Nelaukdamas atsakymo, jis pakišo ranką po delu ir išsitrau-kė grakštų metalinį durklą ragine rankena. Juste pajuto, kad Čingis pakėlė kardą, ir užsimerkęs ištiesė laisvąjį delną sustab-dyti smūgiui.

Skausmingomis valios pastangomis šamanas įveikė baimės šaltuką, sugniaužusį pilvą, ir stengėsi nekreipti dėmesio į Čingio kardo sukeltą oro gūsį. Jis murmėjo žodžius, kuriuos tėvas kaž-kada įkalė į galvą, ir pats nustebo, kaip žaibiškai paniro į transą. Jį supo dvasios, jų artumas lėtino širdies ritmą ir ramino. Atro-dė, jis yra kažkur kitur ir stebi viską iš šalies.

Čingis išplėtė akis pamatęs, kaip Kokčiu durklu palietė savo dilbį ir pradūrė odą. Atrodė, šamanui visiškai neskauda nuo į kūną įsmigusio metalo, ir Čingis sužavėtas stebėjo, kaip jis durk-lu pakelia odą. Į kūną įsmigęs metalas atrodė juodas. Kokčiu, traukdamas jį lauk, tik vos vos tingiai sumirksėjo.

Jis žiūrėjo jaunajam chanui į akis, kai traukė durklą lauk. Chanas negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo žaizdos. Kokčiu giliai įkvėpė ir pajuto, kad grimzta į dar gilesnį transą, o galūnės šąla.

– Ar matai kraują, viešpatie? – paklausė, žinodamas atsa-kymą.

Čingis susiraukė. Jis nesukišo kardo į makštį, bet žengtelėjo pirmyn ir šiurkščiu nykščiu perbraukė per ovalo pavidalo žaizdą Kokčiu rankoje.

21

– Ne. Tai naudingas įgūdis, – pripažino nenoriai. – Ar gali-ma to išmokti?

Kokčiu šyptelėjo nebebijodamas.– Dvasios neateis pas tą, kuris nėra jų išrinktasis, viešpatie.Čingis linktelėjo ir žengė į šoną. Netgi pučiant šaltam vėjui

šamanas smirdėjo lyg senas ožys, be to, Čingis nesuprato, kaip ta keista žaizda gali nekraujuoti.

Šniurkštelėjęs nosį, jis perbraukė per kardo ašmenis ir įkišo jį į makštį.

– Duosiu tau metus gyvenimo, šamane. Jų užteks, kad galė-tum įrodyti, ko esi vertas.

Kokčiu puolė ant kelių ir kakta palietė žemę.– Esi didis chanas, kaip ir buvau išpranašavęs, – tarė jis, jo

dulkėtu veidu tekėjo ašarų upeliai. Pajuto, kaip nuo jo traukiasi šnabždančių dvasių šaltis. Jis

truktelėjo žemyn rankovę, kad paslėptų greitai plintančią kraujo dėmę.

– Taip, esu, – atsakė Čingis. Jis pažvelgė žemyn, kur kariuo-menė laukė jo sugrįžtančio. – Pasaulis dar išgirs mano vardą.

Kai Čingis vėl prabilo, kalbėjo taip tyliai, kad Kokčiu turėjo įtempti klausą.

– Dabar ne laikas mirti, šamane. Mes – viena tauta, ir daugiau mūšių tarp mūsų nebus. Aš sukviesiu visus. Mes užkariausime naujus miestus ir žemes. Moterys raudos, ir tai mane džiugins.

Jis susiraukęs pažvelgė į kniūbsčią vyrą.– Tu gyvensi, šamane, jei aš taip pasakiau. Kelkis ir eik su

manimi.

Kalvos papėdėje Čingis linktelėjo savo broliams Kačiunui ir Chazarui. Abu dar buvo jauni; jų autoritetas nuolat augo nuo to

22

laiko, kai jie pradėjo telkti gentis. Broliui priėjus Kačiunas nusi-šypsojo.

– Kas jis? – paklausė Chazaras, žvelgdamas į Kokčiu, apsi-siautusį nudriskusiu delu.

– Naimanų šamanas, – atsakė Čingis.Dar vienas vyras prijojo, nušoko nuo žirgo ir įbedė žvilgsnį

į Kokčiu. Arslanas kažkada buvo naimanų ginklakalys, kaldinęs jiems kardus, ir Kokčiu jį atpažino. Jis prisiminė, kad šis vyras buvo į tremtį išvarytas žudikas, ir visai nenustebo, kad toks žmogus yra vienas iš patikimų Čingio vadų.

– Prisimenu tave, – tarė Arslanas. – Ar tavo tėvas tada mirė?

– Prieš daugelį metų, priesaikos laužytojau, – pasakė Kok-čiu, įžeistas jo tono.

Pirmąkart Kokčiu suvokė praradęs autoritetą, kurį buvo taip sunkiai išsikovojęs tarp naimanų. Mažai tos genties vyrų drįsda-vo pažvelgti jam tiesiai į akis, bijodami, kad bus apkaltinti ne-pakankamu atsidavimu, ir gaus pajusti, ką reiškia jo peiliai bei ugnis. Kokčiu drąsiai sutiko naimanų išdaviko žvilgsnį. Jie dar sužinos, su kuo turi reikalų.

Tarp dviejų vyrų juntama įtampa linksmino Čingį.– Neįžeidinėk mano geriausio kario, šamane. Naimanų gen-

ties daugiau nebėra. Aš juos užvaldžiau.– Mačiau tai savo regėjimuose, – paskubėjo atsakyti Kok-

čiu. – Tavo žygius laimina dvasios. Išgirdęs šiuos žodžius Čingis įsitempė. – Tai sunkus palaiminimas. Kariuomenė, kurią čia matai,

buvo sutelkta jėga ir mano pastangomis. Jeigu man ir padėjo protėvių dvasios, tai darė taip nepastebimai, kad nė nepajutau.

Kokčiu sumirksėjo. Naimanų chanas buvo lengvatikis ir jam buvo nesunku vadovauti. Dabar jis suvokė, kad šis naujas vyras

23

taip lengvai nepasiduos jo įtakai. Tačiau vis vien krūtinę šildė džiaugsmas – jis gyvas, o dar prieš valandą vargiai galėjo tikė-tis, kad taip bus. Čingis atsigręžė į brolius, nebegalvodamas apie Kokčiu.

– Tegu nauji vyrai duoda priesaiką man šį vakarą, leidžiantis saulei, – tarė jis Chazarui. – Paskirstyk juos tarp mūsų karių, kad pasijustų mūsiškiais, o ne nugalėtais priešais. Daryk tai atsargiai. Negaliu nuolat saugotis dūrio į nugarą.

Chazaras linktelėjo galvą, nusisuko ir dideliais žingsniais nuėjo pro karius iki tos vietos, kur tebeklūpojo nugalėtų genčių žmonės.

Kokčiu pastebėjo, kad Čingis meiliai nusišypsojo jaunesnia-jam broliui Kačiunui. Buvo aišku, kad jie draugai. Kokčiu sten-gėsi sužinoti kuo daugiau. Net mažiausios smulkmenos gali būti svarbios ateityje.

– Mes sumušėme sąjungininkų kariuomenę, Kačiunai. Ar nesakiau, kad taip bus? – tarė Čingis ir patapšnojo broliui per nugarą. – Tavo šarvuoti žirgai atjojo pačiu laiku.

– Padariau, kaip tu mokei, – atsakė Kačiunas, džiaugdamasis pagyra.

– Su naujais vyrais ši kariuomenė galės joti tyrais, – pasakė Čingis šypsodamasis. – reikia pagaliau nusitiesti taką tyruose.

Jis akimirką susimąstė. – Pasiųsk mūsų šauklius į visas puses, Kačiunai. Noriu iš

šių žemių išvalyti visas klajoklių šeimas bei mažas gentis. Liepk jiems susirinkti prie juodosios kalvos, šalia onono upės, atei-nantį pavasarį. Toje lygumoje gali tilpti tūkstančiai mūsų žmo-nių. Visi susirinksime ten, pasiruošę joti.

– Kokią žinią jie turi nunešti žmonėms?– Kad tie žmonės dėtųsi prie manęs, – ištarė tyliai. – Tegu

pasako jiems, kad Čingis juos kviečia į susirinkimą. Nėra ga-

24

linčių atsilaikyti prieš mus. Jie gali arba jungtis prie mūsų, arba leisti savo paskutines gyvenimo dienas laukdami, kol pasirodys mūsų kariauna. Pasakykit jiems tai.

Jis patenkintas apsidairė. Per septynerius metus jis surinko daugiau nei dešimt tūkstančių vyrų. Priskaičiavus gyvus liku-sius nugalėtų genčių vyrus, būtų dar dukart daugiau. Tyruose neliko žmogaus, galinčio mesti jam iššūkį. Jis nukreipė žvilgsnį nuo saulės į rytus ir jo vaizduotėje iškilo dideli turtingi Dzinų miestai.

– Per tūkstančius kartų mes buvome suskaldyti, Kačiunai. Mus išnaudojo taip, kad jautėmės lyg laukiniai šunys. Bet tai jau praeitis. Aš suvienijau mūsų gentis, ir tai privers juos drebėti. Aš būsiu jų baimės priežastis.

25

ISKYRIUS

Vasaros vakaro prieblandoje mongolų stovykla nusidriekė my-lių mylias į visas puses. Tačiau ji vis vien atrodė mažytė juodo-sios kalvos šešėlyje. Kiek tik užmatė akys, visur stovėjo gerai*, aplink juos degė laužai. Už jų ganėsi bandos amžinai alkanų žir-gų, ožkų, avių ir jakų. Kiekviena aušra užtikdavo juos geriančius prie upės arba rupšnojančius pakrantės žolę.

Nors Čingis žmonėms pažadėjo taiką, įtampa ir nepasitikėji-mas tvyrojo ore ir kasdien stiprėjo. Niekada anksčiau nėra buvę tokio didelio žmonių susibūrimo. Tokiame žmonių sambūryje buvo nesunku pasijusti belaisviu. Visi jautėsi suvaržyti, nes gy-veno per arti vieni kitų ir nuolat vieni kitus įžeidinėjo. Vakarais jauni vyrai dažnai susikaudavo, nors kautynės buvo uždraustos. Auštant visuomet rasdavosi keli lavonai tų, kurie mėgino suvesti senas sąskaitas ir atsilyginti už nuoskaudas. Genčių vyrai tyliai kalbėjosi tarpusavyje laukdami, kol sužinos, kodėl buvo pašauk-ti atvykti taip toli iš savo žemių.

Apsuptas palapinių ir vežimų, viduryje stovėjo paties Čin-gio geras. Toks, kokio niekada niekas tyruose nematė. Perpus žemesnis už kitus, tačiau dukart platesnis ir pastatytas iš daug

* Gèras – mongolų ir kaimyninių tautų klajoklių palapinė iš veltinio ir medinio rėmo, nesunki, lengvai išardoma ir pastatoma.

26

tvirtesnių medžiagų nei aplinkiniai, supinti iš vytelių. Čingio gerą buvo per sunku išardyti, todėl jis buvo užkeltas ant aštuo-nių jaučių traukiamo vežimo. Atėjus vakarui, šimtai karių pa-suko prie Čingio gero įsitikinti tuo, apie ką buvo tik girdėję, ir išreikšti savo susižavėjimą.

Gere degė avių lajaus lempos. Šilta jų šviesa krito ant gero gyventojų, oras nuo jos atrodė tirštas. Ant sienų kabėjo šilkinės karo vėliavos.

Čingis nesipuikavo savo turtais, jis sėdėjo ant paprasto šiurkštaus medinio suolo. Jo broliai gulėjo išsitiesę ant žirgų gū-nių ir balnų gurkšnodami ir nerūpestingai plepėdami.

Priešais Čingį sėdėjo susijaudinęs jaunas karys, dar supra-kaitavęs nuo ilgo jojimo. Atrodė, jog chaną supantys vyrai į nieką nekreipia dėmesio, tačiau pasiuntinys pastebėjo, kad jie neatitraukia rankų nuo ginklų. Neatrodė nei įsitempę, nei susi-rūpinę, todėl jis nusprendė, kad jiems tiesiog įprasta laikyti ran-kas ant kardų. Pasiuntinio gentis priėmė sprendimą, ir jis tikėjo, kad vyresnieji chanai žino, ką daro.

– Jei jau išgėrei arbatą, aš paklausysiu, kokią atnešei žinią, – tarė Čingis.

Pasiuntinys linktelėjo ir padėjo negilų arbatos puodelį ant grindų, prie kojų. Nurijęs paskutinį gurkšnį, jis užsimerkė ir išdrožė:

– Tai Barčiuko, uigūrų chano, žodžiai.Kalbos ir juokas aplinkui jį nutilo. Jis žinojo, kad visi atidžiai

klausosi, ir vis labiau jaudinosi.„Su džiaugsmu sužinojau apie tavo šlovę, mano viešpatie

Čingischanai. Jau buvome pavargę laukdami, kol mūsų žmonės susipažins ir kils į kovą. Pagaliau nušvito saulė. Upe išplaukė ledai. Tu esi vyriausiasis chanas. Esi tas, kuris vadovaus mums visiems. Skirsiu visas savo jėgas ir žinias tau.“

27

Pasiuntinys nutilo ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. Kai atsimerkė, pamatė, kad Čingis žvelgia į jį pašaipiai. Baimė su-gniaužė jam skrandį.

– Žodžiai gražūs, bet kurgi patys uigūrai? Juk daviau net metus atkeliauti į šią vietą. Jei pačiam teks juos atsigabenti...

ore pakibo grėsmė.Pasiuntinys berte bėrė žodžius:– Daug mėnesių truko, kol pasigaminome vežimus kelionei.

Daugybės mūsų kartų gyvenimas buvo sėslus. Mes niekur ne-judėjome iš savo apgyventų vietų. Dabar mums reikėjo išardyti penkias dideles šventyklas, akmenį po akmens, ir visus juos su-žymėti skaitmenimis, kad galėtume vėl jas pastatyti, tik jau ki-toje vietoje. Vien pervežti rankraščiams mums prireikė dvylikos vežimų. Jie negali greitai judėti.

– Jūs turite raštą? – paklausė Čingis susidomėjęs.Pasiuntinys nesididžiuodamas linktelėjo. – Jau daug metų, viešpatie. Mes esame surinkę vakarų taute-

lių, su kuriomis prekiaudavome, raštus. Mūsų chanas labai mo-kytas žmogus. Jis persirašė kai kuriuos Dzinų ir Si Sia dinastijos raštus.

– Taigi į šią vietą aš pasikviečiau mokslininkus ir mokyto-jus? – pasiteiravo Čingis. – Ar jūsų ginklai bus raštai?

Pasiuntinys nuraudo vyrams gere ėmus kikenti. – Mes turime keturis tūkstančius karių, viešpatie. Jie seks

paskui Barčiuką, kur tik šis ves juos.– Jiems teks sekti paskui mane, jei nenorės virsti mėsos krū-

va ant žolės, – atsakė Čingis. Pasiuntinys, akimirką praradęs žadą, spoksojo į Čingį. Pas-

kui nuleido akis ir tylėjo.Čingis užgniaužė susierzinimą.– Tu nepasakei, kada tie uigūrų mokslininkai mus pasieks.

28

– Jie turėtų čia pasirodyti už kelių dienų. Palikau juos prieš tris mėnulius, tada jie buvo beveik susiruošę keliauti. Netrukus jie bus čia. reikia tik trupučio kantrybės.

– Keturių tūkstančių palauksiu, – kažką mąstydamas tyliai ištarė Čingis. – Ar tu moki kinų raštą?

– Aš nepažįstu raidžių, bet mano chanas gali skaityti jų žo-džius.

– Ar jūsų raštuose parašyta, kaip užimti akmeninį miestą?Pasiuntinys dvejojo, nors jautė susirinkusių vyrų susido-

mėjimą.– Nesu to girdėjęs, valdove. Kinai rašo apie filosofiją, užraši-

nėja Budos, Konfucijaus ir Laozi žodžius. Jie nerašo apie karą, o jeigu ir rašo, tų rankraščių mums nerodo.

– Tada iš tų raštų man jokios naudos, – atšovė Čingis. – Eik, pavalgyk ir neįsivelk į peštynes būdamas toks pasipūtęs. Nu-spręsiu dėl uigūrų, kai jie pagaliau atvyks.

Prieš išeidamas iš gero, pasiuntinys žemai nusilenkė. Paskui atsikvėpė su palengvėjimu, kad pagaliau ištrūko iš uždūmytos patalpos. Dar kartą pasvarstė, ar jo chanas iš tikro suprato, ką padarė, duodamas tokius pažadus. Juk nuo šiol uigūrai savęs ne-bevaldys.

Apsidairęs po didžiulę stovyklą, pasiuntinys matė ištisas my-lias mirksinčių švieselių. Jie gali būti pasiųsti bet kuria kryptimi. Viskas priklauso nuo vyro, su kuriuo ką tik susitiko. Gal uigūrų chanas neturėjo kito pasirinkimo.

hiulana pamirkė skudurą kibire ir uždėjo sūnui ant kaktos. Te-mugė visada buvo silpnesnis už brolius ir tai buvo papildoma našta, nes jis sirgo dažniau už Chazarą, Kačiuną ir Temudžiną. Ji kreivai šyptelėjo nuo minties, jog dabar privalo savo sūnų vadin-

29

ti Čingiu. Tas vardas reiškė „vandenynas“ ir buvo labai gražus, bet Čingio siekiai suteikė jam visai kitą prasmę. Jis pats, nors jau buvo dvidešimt šešerių, dar nebuvo matęs jūros. hiulana taip pat.

Temugė muistėsi per miegus ir krūptelėdavo kiekvieną kar-tą, kai ji pirštu paliesdavo jo pilvą.

– Dabar jis ramus. Gal aš trumpam išeisiu, – pasakė Bortė.hiulana šaltai žvilgtelėjo į moterį, kurią Temudžinas paėmė

į žmonas. Bortė pagimdė jam keturis puikius sūnus, ir hiulana kurį laiką tikėjosi, kad jos gyvens kaip seserys arba nors kaip draugės. Bet jaunosios moters, kuri kažkada buvo pilna gyveni-mo džiaugsmo, viduje kažkas nutrūko. hiulana pastebėjo, kaip Temudžinas žvelgia į vyriausiąjį berniuką. Jis niekada nežaidė su mažuoju Žočiu, tiesiog nepastebėdavo jo. Bortė stengėsi įveikti Temudžino nepasitikėjimą, bet jis įsikirto tarp jų kaip geležinis pleištas į kietą medį. Trukdė ir tai, kad kiti trys berniukai pavel-dėjo geltonas jo giminės akis. Žočio akys buvo tamsiai rudos, o prieblandoje tokios tamsios, kaip juodi jo plaukai. Temudži-nas beprotiškai mylėjo kitus berniukus, o Žočiui tekdavo bėgti pas motiną ir glaustis prie jos, jis negalėjo suprasti šalto tėvo žvilgsnio, kai šis žiūrėdavo į jį. hiulana pastebėjo, kaip jaunoji moteris žvilgtelėjo į gero duris – neabejojo, kad ji galvoja apie sūnus.

– Turi tarnaičių, kurios suguldys juos, o man gali tavęs pri-reikti čia, jei Temugė pabustų, – papriekaištavo hiulana.

Kalbėdama ji pirštais čiuopė tamsų gumbą po sūnaus pilvo oda. Gumbas buvo tik per poros pirštų plotį nuo tamsių kirkš-nies plaukų. Ji buvo mačiusi tokių pakenkimų – jie atsirasdavo vyrams pakėlus per didelį svorį. Jie kęsdavo baisų skausmą, bet dauguma pasveikdavo. Temugei sekėsi prasčiau. Suaugęs į vyrą, jis dar mažiau panėšėjo į karį. Miegant jo veidas buvo pana-šus į poeto, ir motinai tai labai patiko. Temugei ji visada jautė

30

ypatingą švelnumą. Gal dėl to, kad tėvas būtų norėjęs matyti jį tokį, kaip kiti, o jis netapo negailestingas, nors turėjo iškentėti tiek pat, kiek broliai. Ji atsiduso ir pajuto, kad tamsoje Bortė žiūri į ją.

– Gal jis atsigaus, – pasakė Bortė. hiulana krūptelėjo. Jos sūnui nuo saulės kildavo pūslės ir

jis retai nešiodavosi didesnį nei stalo peiliuką. Ji neprieštaravo, kai jis ėmė mokytis genčių istorijos. Jis tai darė taip sparčiai, kad genties vyresnieji tiesiog stebėjosi jo atmintimi. Ne visi gali meistriškai valdyti ginklus ir žirgus, – sakė sau hiulana. Ji žino-jo, kaip sūnus nepakenčia pašaipų dėl jo užsiėmimo. Nedaug kas ir drįso šaipytis, bijodami, kad Čingis išgirs. Temugė nepasako-davo apie įžeidimus, ir tai buvo savotiška narsa. Narsos netrūko nė vienam iš sūnų.

Abi moterys pakėlė galvas, kai atsivėrė gero durelės. hiula-na susiraukė, pamačiusi įeinantį ir joms nusilenkiantį Kokčiu. Jo nuožmios akys iš karto susmigo į jos gulintį sūnų; hiulana stengėsi nerodyti nepasitenkinimo. Ji pati nelabai suprato, kodėl taip reaguoja. Kažkas šamane ją erzino. Ji nekreipė dėmesio į pasiuntinius, kuriuos jis buvo atsiuntęs. Pasistengė susiimti ir neparodė nei pasipiktinimo, nei nuovargio.

– Aš tavęs nekviečiau, – pasakė šaltai.Kokčiu nekreipė dėmesio į jos toną. – Buvau pasiuntęs vergą paprašyti minutėlės su tavimi, cha-

nų motina. Gal jis dar nespėjo atvykti. Visa stovykla kalba apie tavo sūnaus ligą.

hiulana pajuto, kaip šamanas įsispitrijo į ją, laukdamas, kad jį deramai pasveikintų. Ji nukreipė žvilgsnį į Temugę. Šamanas visada žvelgė taip, tarsi iš jo vidaus žvelgtų kitas žmogus. Ji pa-stebėjo, kad jis mėgina įsibrauti tarp artimiausių Čingiui žmo-nių, – jis negalėjo jai patikti. Kariai kartais dvokė avies šūdu,

31

lajumi ir prakaitu, bet tai buvo sveikų vyrų kvapas. o Kokčiu dvokė pūvančia mėsa. Ar dvoką skleidė jo oda, ar drabužiai, sunku buvo pasakyti.

Kadangi ji tylėjo, jam reikėjo išeiti iš gero, nes ji galėjo pa-kviesti sargybinius. Tačiau jis įžūliai prašneko, kažkodėl įsitiki-nęs, kad jo neišvarys.

– Aš turiu gydomųjų galių, leisk man jį apžiūrėti.hiulana stengėsi nerodyti pasibjaurėjimo. olchunų šamanas

jau giedojo prie Temugės gulto, bet tai nedavė jokios naudos.– Sveikas atvykęs į mano namus, Kokčiu, – galiausiai tarė ji.Pastebėjo, kaip jis truputį atsipalaidavo, bet pati negalėjo at-

sikratyti jausmo, kad yra labai arti kažko nemalonaus.– Mano sūnus miega, – tarė ji. – Kai nemiega, jam siaubingai

skauda, todėl noriu, kad jis pailsėtų.Kokčiu perėjo per mažąjį gerą ir susirangė netoli moterų.

Šios nesąmoningai pasitraukė nuo jo. – Manau, jam gydymo reikia labiau nei poilsio, – pasakė

Kokčiu, žvelgdamas į Temugę, pasilenkęs virš jo taip, kad jaustų iš burnos sklindantį kvapą.

hiulana krūptelėjo ir užjaučiamai pažvelgė į Temugę, kai ša-manas ėmė maigyti jam pilvą apie gumbą.

Po kurio laiko Kokčiu linktelėjo galvą ir tarė:– Turėtum pasiruošti, senoji motina. Šis vaikinas mirs.hiulana ištiesė ranką ir sugriebė šamaną už plono riešo. Jį

nustebino jos jėga.– Jam tik išvarža, šamane. Esu mačiusi tai daug sykių. Taip

būna ir žirgams, ir ožkoms. Niekas nuo to nemiršta. Kokčiu atgniaužė jos drebančią ranką ir išlaisvino riešą. Bai-

mė jos akyse teikė jam pasitenkinimą. Jei ji bijos, jis galės valdyti jos sielą ir kūną. Jei ji būtų jauna naimanų motina, jis tikriausiai norėtų lytinių paslaugų už sūnaus išgydymą, bet šioje naujoje

32

stovykloje jam svarbiausia buvo padaryti įspūdį chanui. Kai pra-kalbo, jo veidas buvo bereikšmis.

– Ar matai, koks tamsus tas gumbas? Tai auglys, ir jo neį-manoma išpjauti. Jei būtų odos paviršiuje, galbūt galėčiau jį nu-deginti, bet šis gumbas suleido šaknis į jo pilvą ir plaučius. Jis nenumaldomai ėda vaikiną ir nenurims, kol jis nenumirs.

– Klysti, – atkirto hiulana, jos akyse sužvilgo ašaros. Kokčiu nukreipė žvilgsnį, kad ji nepastebėtų jo džiugesio

blykstelėjimo. – Norėčiau klysti, senoji motina. Esu matęs tokių auglių ir ži-

nau, kad jie turi žvėrišką apetitą. Jis tol ris vaikiną, kol abu žus. Kad būtų aiškiau, jis ištiesė ranką ir suspaudė gumbą. Temu-

gė giliai įkvėpė ir pabudo. – Kas tu? – paklausė jis Kokčiu, gaudydamas orą. Tuomet pamėgino atsisėsti, bet krito atgal ant siauros lovos,

surikęs iš skausmo. Jis truktelėjo antklodę uždengti savo nuogu-mui. Jo skruostai kaito nuo tiriančio Kokčiu žvilgsnio.

– Jis šamanas, Temuge, ir ketina tave išgydyti, – paaiškino hiulana.

Temugę išpylė prakaitas, ir hiulana nusausino jį skudurėliu. Po kurio laiko jo kvėpavimas sulėtėjo ir jis vėl paniro į sunkų miegą. hiulana šiek tiek atsipalaidavo nuo to siaubo, kurį Kok-čiu įnešė į jos namus.

– Jeigu viskas taip beviltiška, šamane, kodėl tu dar čia? – pa-klausė ji. – Yra kitų vyrų ir moterų, kuriems reikia tavo pagalbos.

Ji nebegalėjo paslėpti kartėlio balse ir nežinojo, kad būtent tuo Kokčiu džiaugiasi.

– Man du kartus gyvenime pavyko nugalėti tą, kuris jį dabar ėda. reikės atlikti tamsųjį ritualą, pavojingą tiek man, tiek tavo sūnui. Sakau tai, kad nepultum į neviltį, bet būtų kvaila turėti

33

per daug vilties. Manyk, kad jis mirė, o jeigu aš jį atkovosiu, ga-lėsi patirti visa apimantį džiaugsmą.

Pažvelgusi į šamano akis, hiulana pajuto kūnu perbėgan-tį šaltį. Suvokė, kad jis kvepia krauju, nors ant drabužių krau-jo pėdsakų nebuvo matyti. Nuo minties, kad jis lies jos mylimą sūnų, susigniaužė kumščiai, bet jo kalbos apie mirtį ją gąsdino, ir ji nebesipriešino. Jautėsi bejėgė.

– Ką man reikės daryti? – sušnibždėjo hiulana.Mąstydamas jis sėdėjo labai tyliai. – Prireiks visų mano galių, kad dvasios ateitų pas tavo sūnų.

Man reikės vienos ožkytės, kad paimtų auglį, o kitos, kad savo krauju nuplautų tavo sūnų. reikiamų žolelių turiu. Kad tik jėgų man užtektų.

– o jei tau nepavyks? – staiga paklausė Bortė.Kokčiu giliai, trūkčiojamai įkvėpė. – Jei mane paliks jėgos kartojant burtažodžius, išgyvensiu.

Bet jei galiausiai mane pasiims dvasios, pamatysite, kaip mano siela atsiskirs nuo kūno. Gal dar truputį būsiu gyvas, bet mano kūnas jau bus tik besielė mėsa. Tai labai sudėtingas ritualas, se-noji motina.

hiulana dar kartą įtariai žvilgtelėjo į jį. Jis kalbėjo taip įti-kinamai, bet jo akys nuolat lakstė stebėdamos, kaip veikia jo žodžiai.

– Atvesk dvi ožkytes, Borte. Pažiūrėsim, ką jis gali padaryti.Lauke buvo tamsu. Kol Bortė atvedė ožkytes, Kokčiu nu-

šluostė Temugės krūtinę ir pilvą skuduru. Kai įkišo pirštus Te-mugei į burną, šis pabudo, jo akyse spindėjo siaubas.

– Gulėk ramiai, berniuk. Padėsiu tau, jei tik man užteks jėgų, – pasakė Kokčiu.

Jis neatsigręžė į tempiamas bliaunančias ožkas, sutelkė visą dėmesį į priešais gulintį jaunuolį.

9 789986 168874

ISBN 978-9986-16-887-4

CONN IGGULDEN

Conn Iggulden (Konas Iguldenas; g. 1971 m.) – britų rašytojas, vienas ir su kitais jau parašęs bemaž dvi dešimtis knygų. „Istorija pilna nuostabiausių siužetų“, – sako jis. „Imperatorių“ ir „Užkariautojų“ serijos, skirtos žymiausiems pasaulio istorijos veikėjams, jau patraukė daugelio šalių skaitytojų dėmesį, o su broliu Halu parašyta „Pavojinga knyga

berniukams“ („Tyto alba“, 2008) pradžiugino ir Lietuvos mažuosius nutrūktgalvius.

Didieji užkariautojai per istoriją žengia kruvinais batais. Jų paliktas žaizdas dar ilgai gydosi nugalėtieji, o jų vardai neišdyla per šimtmečius.

Connas Igguldenas tęsia knygoje „Tyrų vilkas“ („Tyto alba“, 2010) pradėtą pasakojimą apie Mongolijos stepių siaubo – Čingischano gy-venimą.

Ši istorija žiauri ir kruvina, kaip ir pagrindinis jos herojus. Mūšiais ir grasinimais suvienijęs mongolų gentis Čingis drauge su broliais patrau-kia į žygį prieš didžiuosius kinų miestus, bet prieš tai reikia pereiti Go-bio dykumą ir įveikti jos pakraštyje įsikūrusią galingą ir paslaptingą Si Sia karalystę. Netoliese – saugiai už Didžiosios kinų sienos besijaučianti Dzinų imperija, viliojanti ir grėsminga. Čingio vadovaujami mongolai žiaurumu, gudrumu ir klasta stengiasi nugalėti priešus, o už jo nugaros šamanas ir šnipai rezga sąmokslus...

„Lanko viešpačiai“ – antrasis pasakojimas apie Čingischaną. Jo gy-venimas – tai kraujo skonis ir pergalių saldumas, svajonės apie didingą imperiją, nerimas dėl tautos ateities ir pavergtų priešų aimanos.

– Dabar ne laikas mirti, šamane. Mes – viena tauta, ir daugiau mūšių tarp mūsų nebus. Aš sukviesiu visus. Mes užkariausime naujus miestus ir žemes. Moterys raudos, ir tai mane džiugins.