177

Priedai

Leonidas MELNIKAS

Audronë Þiûraitytë. Skiautinys mano miestui. Monografija apie Onutës Narbutaitës kûrybà.Vilnius: Lietuvos kompozitoriø sàjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2006

Supplement

Kaskart atsivertæ muzikologinæ studijà ar ðiaip kny-gà apie muzikà nejuèiomis susimàstome: o kokia muzi-kologijos prasmë? Juk muzika pati kalba apie save, josneatpasakosi ir neperteiksi þodþiais (jei tai bûtø ámano-ma, nebûtø jos paèios). Muzika turi savo specifinëmismeninëmis priemonëmis iðreikðtà ir áprasmintà tiesà.Tai pirmapradë tiesa, kurios kûrëjas – menininkas. Ðitiesa yra áaugusi á mûsø gyvenimà, neatsiejama nuo mûsøpaèiø, tapusi kultûros ir istorijos faktu. Visa kita – nesu-skaièiuojamos interpretacijos, nesibaigianèios muzikolo-ginës studijos, muzikos sukelti jausmai, mintys, idëjos –tai tik begalinës variacijos ðios pirmapradës tiesos tema.

Kà naujo apie muzikà galime suþinoti ið knygø, ko-kiø minèiø apmàstymams jos teikia ar apskritai priarti-na prie muzikos supratimo? Atsakymø á ðiuos klausi-mus pabandykime paieðkoti Audronës Þiûraitytës kny-goje „Skiautinys mano miestui. Monografija apie Onu-tës Narbutaitës kûrybà“1.

Tarp meno ir mokslo

Muzikologijai tenka specifinë vieta tarp mokslo irmeno. Joje nemaþai bruoþø, lemianèiø ryðá tiek su me-nu, tiek su mokslu, ir kartu nemaþai poþymiø, nutoli-nanèiø jà ir nuo vieno, ir nuo kito. Tradiciðkai laiko-ma, kad muzikologijos ryðys su mokslo sfera akivaizdusir neginèijamas, nes muzikologija yra mokslas apie mu-zikos menà. Toks poþiûris, nors ir visai pagrástas, visgituri tam tikrø ypatumø. Juk negalime nematyti, kad ágrieþtà mokslinës veiklos schemà daug kas ið to, kassudaro muzikologijos esmæ, neásikomponuoja. Iðvardy-kime ðiuos neatitikmenis:

• Mokslui privalus objektyvumo reikalavimas mu-zikologijoje nëra vienintelis; objektyvumà èia daþnai at-stoja subjektyvus poþiûris – mes daþniau aiðkinamësne objektyvø dalykà, bet mûsø paèiø ðio dalyko vizijà

(kaip tik todël kiekviena muzikologø karta, vis ið naujotyrinëdama muzikos klasikø kûrybà, neblëstanèiame mu-zikiniame pavelde bando áþvelgti ir iðryðkinti tai, kaslabiausiai atitinka naujos epochos estetinius idealus irdvasines intencijas).

• Skirtingai nei dauguma mokslo srièiø, kuriø atra-dimai ir laimëjimai nurodo tolesnës veiklos gaires, mu-zikologija tik klusniai seka kûrybinei praktikai ið pas-kos – ji tik aiðkina muzikø jau padarytus meno atradi-mus, analizuodama kûrinius ji neatranda naujos muzi-kos kalbos.

• Muzikologija maþiau domisi tuo, kas sudaro kitømokslo srièiø pagrindiná tyrimø objektà, – dësningu-mais; taip yra dël to, kad menui dësningumai ne itinsvarbûs – kur kas svarbesnë ðiø dësningumø neatitinkan-ti unikali kûrybinë veikla (pagrindinis muzikologijosobjektas yra ne mokslà traukiantis vis atsikartojantisuniversalumas, bet nepakartojama, individualizuota,senas taisykles lauþanti ir vis naujas tradicijas formuo-janti menininko kûryba).

• Maþai domëdamasi dësningumais, muzikologija ne-gali vykdyti dar vienos mokslui svarbios funkcijos – jinegali prognozuoti ateities meninës raidos tendencijø,ji þvelgia ne á ateitá, bet á praeitá, ákvëpimo ir inspiraci-jø ji ieðko jau ávykusiame kûrybos akte.

• Muzikologijai netinka pagrindinis metodologinismokslo principas – redukcija (aiðkinimo bûdas supa-prastinant tyrinëjamà reiðkiná); muzikologija negali, kaiptai daro mokslas, supaprastinti reiðkinio, kreipti dëme-sá vien tik á jo esmines, universalias, atsikartojanèiasapraiðkas ir tokiu bûdu aiðkinti jo esmæ ir prigimtá –eidama tokiu keliu, akcentuodama áprastinius dalykusir ignoruodama tai, kas prasilenkia su universalia patir-timi, muzikologija absoliuèiai nieko negalëtø pasakytiapie menà, nes vietoj unikalumo ieðkotø amato, vietojsubtilybiø dëmesá kreiptø á tiraþuojamà primityvumà.

Lietuvos muzikologija, t. 8

178

2007

• Mokslas á iðkeltus klausimus siekia teikti viena-reikðmius atsakymus, jo formuluojami dësningumai yrauniversalûs, akivaizdûs, tam tikrose ribose visiðkai ne-ginèijami; muzikologijos nuostatos yra kà tik minëtøjøprieðybë, jos teikiami aiðkinimai ir siûlomi sprendimobûdai daugiareikðmiai, lygiai kaip daugiareikðmis yrameno kûrinys, kurio neámanoma sutapatinti su jokiaviena schema, o suvokimo apriboti tik vienu poþiûriu.

Ar iðvardytieji muzikologijos ir stereotipais tapusiømokslo apibrëþimø neatitikmenys reiðkia, kad, ëmæsimuzikologiniø tyrimø, darome neþinia kà? Atsakymastegali bûti neigiamas: gamtoje ir mûsø gyvenime viskasyra subalansuota, veikia globalios ekologijos dësningu-mai – kà nors ágydami, visada ko nors netenkame. Taipir muzikologija, liesdamasi prie muzikos meno, perimatam tikrus menui bûdingus poþymius, be kuriø negalë-tø gilintis á kûrybos sferà, suprasti vien racionaliu màs-tymu sunkiai paaiðkinamus dalykus. Ekologinis savire-guliacijos ir kompensavimo mechanizmas lemia, kadmuzikologijos atsiribojimas nuo grieþtø mokslo kano-nø leidþia jai artëti prie meno. Tiesa, artëjimo prie me-no intencijos, nors ir turëdamos daug vidinës potenci-jos, visgi turi ribas – jos nepasiekia tokio taðko, kadmuzikologo þodis apie muzikà ir pats taptø menu (jeigutaip atsitiktø, tai visiðkai iðnyktø muzikologijai bûdingimoksliniai pagrindai). Kita vertus, kaip tik toks balansa-vimas tarp mokslo ir meno sudaro muzikologijos specifi-kà, teikia jai nepaprasto þavesio, leidþia harmoningai pri-siderinti prie savo tyrimø objekto, já papildyti, prilygtijam autoritetingumu, o retais atvejais – net ir susilieti(prisiminkime teorines kompozitoriø sistemas) su juo.

Kaip visa tai siejasi su Audronës Þiûraitytës knyga?Atsakyti galime palietæ du svarbius knygos aspektus, vie-nas ið jø artimesnis muzikologijos polinkiui á menà, ki-tas – á mokslo sferà. Tai:

• knygos polifoniðkumas, atspindintis menui bûdingàdaugiasluoksniðkumo bei daugiareikðmiðkumo sieká;

• laiko ir erdvës matai, atitinkantys mokslui priva-lomus reikalavimus aiðkiai apibrëþti objektyvius tyrinë-jamo reiðkinio parametrus.

Polifoninis pjûvis

Audronës Þiûraitytës knygoje medþiaga dëstoma negrieþtai laikantis mokslinei studijai bûdingø principø –chronologinio, hierarchinio ar kurio kito, bet mene daþ-nai pasitaikanèia savotiðka laisvos mozaikos maniera.Bûtent toks medþiagos dëstymo bûdas autorei teikia ga-limybæ paliesti ávairias problemas, jas nuðviesti ávairiaisaspektais, kitaip tariant, ið atskirø fragmentø kompo-nuoti daugiamatá visumos vaizdà. Audronës Þiûraitytësknyga daugiasluoksnë, joje galima iðskirti kelias tarpu-savyje besikryþiuojanèias plotmes. Pagrindinës yra ðios:

• Tematinë plotmë. Ðia prasme paþymëtina platiknygoje gvildenamø temø amplitudë. Apibûdindamasavo darbà, autorë raðo, kad ávadinëje dalyje pateikiamosestetinës knygos nuostatos ir O. Narbutaitës mintys apiemenà. Tolesnë medþiagos dëstymo logika yra tokia: „kû-rybos studijos (pagrindinë keturiø skyriø knygos dalis)pradedamos kompozitorës muzikos percepcijos pasau-lyje tyrinëjimu, intertekstiniø jos muzikos ryðiø atsklei-dimu („Pasaulinës kûrybos kontekstai“), taip ið pat pra-dþiø iðkeliant aukðtus vertybinius kriterijus. Globaliza-cijos laikais aktualios tautinio identiteto transformaci-jos analizuojamos skyriuje „Nacionaliniai O. Narbutai-tës kûrybos aspektai“, ryðiai su gyvenimu, kitomis þmo-gaus veiklos sritimis – „Kûriniø semantika“. Pasaulieti-nio ir religinio muzikos turinio sàveikos aspektai at-skleidþiami skyriuje „O. Narbutaitës kûrybos sacrumlink“. Post scriptum padaloje aptariami kai kurie opu-sai, poskyriø tematikà papildantys þanriniu, semantiniuaspektu. Pabaiga átvirtina O. Narbutaitës kûrybos ori-ginalumà“2. Taigi knygos tematinæ paletæ sudaro Onu-tës Narbutaitës kûrybos kontekstø tyrimas, tautiðkumoapraiðkø aptarimas, semantikos analizë, meninio brai-þo ypatumø nustatymas ir kt.

179

Priedai

• Recepcinë plotmë. Á Onutës Narbutaitës kûrybàþvelgiama skirtingais aspektais:

a) stebëtojo þvilgsniu – tai kritinis, analitinis moks-lininko þvilgsnis (tiesa, kaip ir dera menotyrininkui, ðisþvilgsnis daþnai gana asmeniðkas);

b) paèios kompozitorës akimis, o tai prapleèia studi-jos vidiná turiná, formuoja savotiðkà kontrapunktà;

c) kiek prabëgomis mëginama ávertinti ir klausytojøreakcijà (tai svarbus studijos aspektas, nors ir ðalutinis).

• Kalbinë-intonacinë plotmë. Skirtinga knygojepateiktø tekstø autoriø kalbos maniera, taip pat skirtin-gus dalykus svarstant atsirandanti vis kitokia pasakoji-mo intonacija teikia knygai átaigø polikalbiná ir poliinto-naciná efektà.

Knygos polifoniðkumà sudaro temø, poþiûriø, pras-miø gretinimas ir jø prieðprieðinimas. Ávairûs proble-mø aspektai tarsi veja, papildo, dengia vienas kità, opolifoniðkumui paryðkinti skamba vis kita argumenta-vimo logika, vis kita teksto intonacija, jis vis naujaiartikuliuojamas. Knygos autorës mintys susipina su Jû-ratës Landsbergytës, daug apie Onutæ Narbutaitæ raðiu-sios muzikologës, tekstais (beje, ðie tekstai – á knygàpuikiai ásikomponavæ ávairiø laikotarpiø J. Landsber-gytës raðiniø apie O. Narbutaitæ fragmentai – yra labaituriningi ir teikia studijai papildomø obertonø). Pras-miø horizontai pleèiami ir paèios kompozitorës raði-niais. Tekste gerai dera moksliniai analitiniai apiben-drinimai, literatûriniai vaizdiniai ir konkretûs faktai.Pati knygos kompozicija specifiniu bûdu tarsi bandoatkartoti O. Narbutaitës kûrybos elementus (ne veltuiknygos pavadinimas asocijuojasi su Onutës Narbutai-tës oratorija Centones meae urbi, ryðá su ðiuo kûriniupabrëþia ir mokslinei studijai netipiðki knygos fragmen-tai – tokie kaip Atsklanda, Vietoj uþsklandos).

Audronës Þiûraitytës knygoje kalbama apie esmi-nius dalykus. Tai knyga apie menà, þmogø, laikà. Irviena, ir kita, ir treèia be galo ádomu. O. Narbutaitëskûryba labai savita ir iðsiskirianti, pati kompozitorë –ádomus þmogus, daug kà matantis savaip, nebijantis ei-ti savais keliais, jos laikas (visø mûsø laikas) – tai kon-troversiðkas lûþiø metas, suprieðinantis tiesà ir melà,kilnumà ir iðdavystæ, o kartais juos sulydantis. Visa ðijausmø, minèiø, ávykiø, poelgiø polifonija pateikta kny-goje, kuri, kaip ádomi daugiasluoksnë partitûra, sugre-tina ávairias temas, kartais – tarsi stretto epizoduose –suspaudþia jas laike, kartais „iðretina“ ir eksponuoja povienà, sugráþta á pradþià ir vël ðokteli á mûsø dienas.

Laikas ir erdvë

Laikas ir erdvë – du universalûs matai, leidþiantystiksliai apibrëþti meno reiðkiná, susieti já su konkreèiuistoriniu momentu ir erdvëje lokalizuota menine terpe.

Ðie du matai – tai galimybë mus supanèiame chaoseieðkoti darnos ir tvarkos, atrasti atramos taðkus, nusta-tyti reiðkiniø prieþastingumo ryðius, tarpusavio sàsajasir sankirtas. Bandymas aiðkintis ðias esmines proble-mas – tai þingsnis mokslinës precizikos keliu.

Laiko aspektas A. Þiûraitytës studijoje iðreikðtas ke-leriopai:

• Autorë, apþvelgdama beveik tris deðimtmeèius tru-kusá O. Narbutaitës kûrybos kelià, atspindintá neiðven-giamà kûrybos dinamikà, ir daug dëmesio skirdama spe-cifiniam kompozitorës kûrybinës stilistikos homogenið-kumui, kaupia vertingà medþiagà ádomios ir reikðmin-gos problemos – kûrybos kintamumo ir stabilumo pro-blemos svarstymui.

• O. Narbutaitës kûrybos ryðio su epochos menotendencijomis pabrëþimas siejasi su svarbiu kûrybinësveiklos sinchronijos aspektu (ðia prasme ádomios A. Þiû-raitytës áþvalgos apie O. Narbutaitës ir jos amþininkøkûrybos sàsajas ir paraleles, kurios yra tiek sàmoningoapsisprendimo rezultatas, tiek natûrali to paties istori-nio momento kûrybinës raidos raiðka).

• Apibûdinami O. Narbutaitës kûryboje esami mu-zikos paveldo citavimo atvejai netiesiogiai kreipia dë-mesá á kultûrinës diachronijos dalykus.

• Ir galiausiai – A. Þiûraitytës knyga, kaip ir muzi-kologija apskritai, – tai autentiðkas epochos dokumen-tas, atsakantis á klausimà, kas supo kompozitoriø, apiekà buvo màstoma, kas jauèiama, kas ir kaip vertinama.Knygoje pateikiami poþiûriai ir nuomonës ateityje galitapti svarbia priemone rekonstruoti mûsø laikà, artëtiprie autentiðkø mûsø amþiaus kûrybos prasmiø.

Dar daugiau reikðmingø dalykø autorës iðsakyta ry-ðium su erdvës aspektu:

• Knygoje iðsamiai analizuojama tautinës tapaty-bës problema, ávairiomis plotmëmis iðryðkëjanti O. Nar-butaitës muzikoje. Nacionalinis kûrybos matmuo – tra-dicinë Lietuvos muzikologijos tema, atspindinti siekáformuoti kompleksinæ kultûrinëje ir geografinëje erd-vëje apibrëþtos lietuviø muzikos sampratà. Knygoje ran-dame nemaþai naujø áþvalgø ðia tema.

• Daug reèiau Lietuvos muzikologijoje nagrinëjamasdaugiatautiðkumo klausimas. Ðia prasme O. Narbu-taitës oratorijos Centones meae urbi inspiruotas ir kny-goje daþnai skambantis daugiasluoksnës Lietuvos kul-tûrinës praeities motyvas – savotiðkas Babelio leitmo-tyvas – reikðmingas muzikologinis proverþis. Tai tema,turinti labai didelæ mokslinæ perspektyvà. Dël daugelioprieþasèiø maþai nagrinëta, ji teikia daug galimybiø nau-jiems atradimams. Atspirties taðkas èia galëtø bûtiL. Donskio teiginiai apie dvi vizijas, siejanèias Lietu-vos tapatybës ieðkojimus ið vienos pusës su multietni-ne, multireligine ir multikultûrine Renesanso ir barokopraeitimi, ið kitos – su romantizmo inspiruotu polinkiu

Lietuvos muzikologija, t. 8

180

2007

á mistikà ir archaikà3. Lietuvos muzikologijoje kaip tikði antroji – neoromantinë tautinio identiðkumo vizijabuvo gerokai uþgoþusi nemaþiau reikðmingà, atvirumàskelbusià bei Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës lai-kus menanèià renesansinæ vizijà. Tad jos iðkëlimas –ðiandien svarbi muzikologijos tema. Ðiame kontekstelabai aktualiai suskamba nuoðirdûs O. Narbutaitës þo-dþiai, iðreiðkiantys jos kaip þmogaus ir menininkës po-zicijà: „Klausiu savæs – ar mes esame ið tikrøjø jautrûssavo istorijai, ar apima mûsø ðirdys visà Lietuvà, visusjos kultûros klodus, visà jos patirtá? Bûtume turtingi irdaug stipresni, jei pajëgtume sugerti á save liûdesá net irtø þmoniø, kurie nevadino savæs lietuviais arba niekadajais ir nebuvo, taèiau paliko gimtuosius namus Vilniujear Klaipëdoje, ir tos vietos, gal kitokios, nei mes mato-me, yra skaudþiai gyvos jø prisiminimuose“4. Ðiø min-èiø ákvëpta O. Narbutaitë sukûrë vienà reikðmingiau-siø savo kûriniø – oratorijà Centones meae urbi, o A. Þiû-raitytë ðià temà áprasmino savo knygoje.

Laiko ir erdvës tema, padedanti nustatyti kultûrosvisatoje menininko áspausto pëdsako kontûrus, identi-fikuoti kûryboje áamþintà meniná veiksmà, – studijosmoksliðkumo þenklas, në kiek ne menkesnis uþ jos me-niðkumo intencijas.

• • •

Recenzento pareiga – ne tik dþiaugtis atliktu darbu,já girti, bet ir rasti bei iðryðkinti jo trûkumus, diskutuo-tinus momentus, silpnas vietas. Tai labai nelengva, nesautorius, ásigilinæs á savo studijos temà, suaugæs su ja,daþnai iðmano jà kur kas geriau nei kas kitas. Vis dëlto,vykdydamas recenzento priedermæ, norëèiau pasakytiporà pastabëliø. Viena ið jø – dël knygoje vis praslys-tanèio teiginio apie gyvenimo pusiaukelëje esanèià

jaunosios kartos kompozitoræ. Nuo paties þmogaus pri-klauso, ar jis jauèiasi esàs jaunas ar senas. Kartais jau-no amþiaus þmonës, puikiai iðmokæ taisykles, neásten-gia iðtrûkti ið jø gniauþtø, màsto taip atsargiai, tarsi jaubûtø pertekæ karèios patirties ir prislëgti metø naðtos;kartais (kur kas reèiau) atsitinka prieðingai – þmogusjauèiasi pajëgus pats spræsti, kaip gyventi ir kaip elgtis,ði sprendimø laisvë ir sprendimø dþiaugsmas teikia jamjaunystës jëgø. Todël visai nebûtina mëginti priskirtiO. Narbutaitæ jaunajai ar kokiai kitai kartai. Meninin-kas, toks, koks jis yra, – yra vienintelis, toks buvo, toksir iðliks. Ðia prasme gimimo data, nors ir neginèijamasfaktas, bet tikrai ne lemiamas kûrybos veiksnys. Lygiaitaip pat sunku sutikti su þodþiais apie gyvenimo pusiau-kelæ. Kûrëjas – pavydëtina profesija: jo kelias tolimas irilgas tuo atveju, jei jo muzika nenustoja skambëjusi.Tikëkime, kad ðia prasme O. Narbutaitë dar tik paèio-je savo kelio pradþioje.

Kûryba, kaip ir pats þmogus, tuo ádomesnë, kuo jidaugiaplaniðkesnë, daugiasluoksniðkesnë. Taip ir su kny-ga: nors ji fiksuoja statiðkà bûsenà (tokia, deja, kiekvie-nos mokslo studijos prigimtis), bet – jei pateikia margàir daugiaplanæ ðios bûsenos panoramà – visada keliasusidomëjimà ir randa savo skaitytojà. Manyèiau, kaiptik tokia yra Audronës Þiûraitytës knyga.

Nuorodos

1 Þiûraitytë A., Skiautinys mano miestui. Monografija apie Onu-tës Narbutaitës kûrybà, V., Lietuvos muzikos ir teatro akade-mija, Lietuvos kompozitoriø sàjunga, 2006, 339 p.2 Þiûraitytë A., ten pat, p. 17.3 Donskis L., Tracing a Modern Identity // Lithuania in theWorld, Vol. 15, No. 1, 2007, p. 5.4 Narbutaitë O., Iðtrupëjusio paveikslo paraðtëse // Þiûraity-të A., Skiautinys mano miestui, p. 205.

181

Priedai

Dana PALIONYTË

Algirdas Jonas Ambrazas. Muzikos tradicijos ir dabartis. Sudarë Graþina Daunoravièienë.Vilnius: Lietuvos kompozitoriø sàjunga, 2006

Jau daugiau nei keturi deðimtmeèiai sprendþiamasisbalsas lietuviø muzikologijoje priklauso habil. dr. pro-fesoriui (dabar emeritui) Algirdui Jonui Ambrazui. Au-toritetà mokslininkas pelnë savo ilgameèiu kruopðèiutiriamuoju darbu, nuoðirdþiu siekiu áminti muzikos kal-bos ir gyvo jos skambesio paslaptis, gebëjimu ásiskverbtiá tautos istorinës minties gelmes, justi bendrà kultûri-nio gyvenimo pulsà, matyti perspektyvà. Tø darbø svar-ba ir apimtis iðryðkëja paëmus á rankas 2007 m. balan-dþio mën. pasirodþiusià solidþià A. J. Ambrazo studijø,straipsniø ir atsiminimø knygà „Muzikos tradicijos irdabartis“. Mintis sudaryti toká leidiná kilo doc. dr.G. Daunoravièienei. Visais atþvilgiais puikus sumany-mas, nors ir nespëtas realizuoti iki garbingo jubiliejaus,buvo sëkmingai ágyvendintas – didelë dalis vis dar akty-viai dirbanèio, naujø kûrybiniø uþmojø nestokojanèioA. J. Ambrazo triûso virto áspûdinga knyga monumentu.

A. J. Ambrazo straipsnius, mokslo metodinius dar-bus (ir, þinoma, knygas) skaitydavau (ir ið jø mokiausi)vos tik jie pasirodydavo. Gyvenimo tëkmë kai kuriuosjø iðtrynë ið atminties, taèiau dabar, surikiuoti á rinkti-næ, jie vël atgimë ir nustebino savo gausa, þanrine ávai-rove, dalykiðkumu. Kol kas paliksiu nuoðalëje pirmàjáknygos skyriø, kuriame þinomi mûsø muzikologai kiek-vienas savaip reiðkia profesoriui savo pagarbà ir meilæ,ir pirmiausia stabtelësiu ties antruoju, pristatanèiu vie-nà svarbiausiø A. J. Ambrazo studijø – „Lietuviø tauti-nës kompozitoriø mokyklos raida“.

Muzikos nacionalinio stiliaus samprata, jos forma-vimosi iðtakos ir peripetijos daugiau nei du deðimtme-èius nedavë mokslininkui ramybës, kol pagaliau 1987 m.specialioje spaudoje pasirodë daugiabriaunis raðinys ðiatema. Jame, pasitelkiant uþsienio specialistø patirtá, api-brëþiama stiliaus samprata, nusakomi minimo reiðki-nio ypatumai, akcentuojama sisteminio poþiûrio bûti-nybë, pateikiami esmingiausi individualaus nacionali-nio stiliaus bruoþai. A. J. Ambrazas pagrástai pabrëþiastiliaus sàvokos dialektiðkumà ir dinamizmà, kurie reið-kiasi per màstymo bûdà, stilistinæ sistemà sudaranèiøelementø raidà; taip pat gvildenamas platus nacionali-niam stiliui bûdingø reiðkiniø diapazonas, jø ávairovë,nevienalytiðkumas. Mokslininkas pabrëþia folkloro

reikðmæ ryðkinant lokalinæ priklausomybæ, taip pat kon-kreèiai tautai bûdingà pasaulëjautà, mentalitetà, tempe-ramentà. Abejoniø nekelia ir teiginys, kad „Nacionalinásavitumà lemia ne tik specifiðki, nepakartojami, iðskir-tiniai, bet ir kai kurie bendresni, internacionalinio po-bûdþio dalykai“ (p. 67). Taèiau nacionalinis stilius – taidar ne meniðkumo garantas: „Nacionalinis stilius tam-pa menine vertybe, kai jis padeda iðryðkinti kûrinio origi-nalumà, jo meniniø vaizdø ryðkumà, muzikinës kalbosiðraiðkingumà“ (p. 70). Straipsniuose „Tautinës kom-pozitoriø mokyklos samprata“, „Lietuviø kompozitoriømokyklos raidos bruoþai“ profesorius pateikia ir dau-giau su tautine specifika, atskiromis jos savybëmis susi-jusiø svarbiø dalykø. Èia modeliuojami ir svarbiausilietuviø kompozitoriø mokyklos raidos etapai, atveria-ma erdvë nuo M. K. Èiurlionio iki mûsø dienø – V. Bar-tulio, A. Martinaièio, M. Urbaièio...

Minimà knygos skyriø solidþiai papildo atskiromspersonalijoms skirtos studijos. Teorine prasme ypaèreikðmingi puslapiai, iðryðkinantys M. K. Èiurlionio,E. Balsio muzikos tautinius ypatumus, F. Bajoro vo-kaliniø ciklø folkloriná iðskirtinumà. Juose analitiðkai,su bûdingiausiø kûriniø natø pavyzdþiais pateikiamanemaþai reikðmingø detaliø, nulëmusiø tø autoriø brai-þo savybes, visumà apibendrinanèiø iðvadø. Vertingaspaties kompozitoriaus mintimis praturtintas straipsnisapie J. Juzeliûno stiliaus raidà, ádomûs straipsniai apieJ. Gruodþio ir J. Juzeliûno kûrybiniø intencijø panaðu-mus ir skirtumus, apie aðtuntojo–devintojo deðimtme-èiø kompozitoriø þvalgytuves ieðkant naujø keliø lietu-viø muzikai.

Kiek maþesnës apimties, taèiau në kiek nemaþiausvarbus ir treèiasis knygos skyrius – Ars et praxis musica.Èia visø pirma dëmesá patraukia lyginamuoju metodugrástas, diskusinio uþtaiso turintis straipsnis „M. K. Èiur-lionio simfoninës poemos „Miðke“ analitinës interpre-tacijos“, taip pat studija, atskleidþianti baþnytinës muzi-kos patriarcho Teodoro Brazio indëlá á muzikos teorijosraidà Lietuvoje. Studijoje pirmà kartà taip iðsamiai irargumentuotai aptariamos T. Brazio teorinës nuostatos,darbø apimtis, jø sklaida ir reikðmë lietuviø muzikosmokslo plëtotei.

Lietuvos muzikologija, t. 8

182

2007

Naujos A. J. Ambrazo profesinës veiklos savybës at-siskleidþia ketvirtame ir penktame knygos skyriuose –„Premjerø rezonansai“ ir „Tekstai apie tekstus“. Norstai proginiai straipsniai ir recenzijos, paraðyti vos nu-skambëjus vieno ar kito kûrinio premjerai arba iðëjusnaujai muzikologinei knygai, juose netrûksta mokslið-kai motyvuotø minèiø, prasmingø paraleliø, tipiðkosambraziðkos nuomonës svarumo. Tiesa, 1959–1969 me-tø laikraðèiø publikacijose dar esama apraðomojo po-bûdþio pastraipø, publicistinio patoso, taèiau vëliau visatai dingsta. Þurnaluose spausdinti net ir ankstesni raði-niai verti visapusiðko dëmesio. Ið jø ypaè iðskirèiaustraipsnius „Iðgirsk mano dainà, Afrika“ (apie J. Juzeliû-no „Afrikietiðkus eskizus“) ir „Prieðybiø vienybë“ (pasta-bos apie to paties kompozitoriaus sonatas fortepijonui).

Recenzuodamas naujas knygas, A. J. Ambrazas at-kreipia dëmesá á pasitaikanèius netikslumus, spragas,kryptingai iðreiðkia pageidavimus. Jo kritika paprastaiyra subtili, geranoriðka. Ðtai, raðydamas apie prof.V. Landsbergio knygà „Pavasario sonata“ (1965 m.),A. J. Ambrazas paþymi, kad kai kurios M. K. Èiurlio-nio dainø harmonizacijos pernelyg iðaukðtintos (p. 257),kad stinga objektyvesnio poþiûrio á pirmøjø ðio kom-pozitoriaus fortepijoniniø opusø ypatumus (p. 258).Nieko stebëtina: tyrinëtojas paprastai ásimyli savo dë-mesio objektà... Beje, ir paties A. J. Ambrazo darbusneretai lydi apologizavimo „nuodëmë“ (ypaè tuos, kurieskirti J. Gruodþiui ir J. Juzeliûnui). Ðiø eiluèiø autorëtaip pat yra patyrusi skvarbø kolegos þvilgsná: pasiro-dþius mano knygelei jaunimui „Valanda su kompozito-rium Antanu Raèiûnu“, profesorius negailëjo kritiniøpastabø (p. 267), kurios tada, 1971 m., mane, þinoma,nuliûdino, bet sykiu ir paskatino siekti aukðtesniø savoprofesijos pakopø.

A. J. Ambrazo muzikologiniame gyvenime bûta áspû-dingø kontaktø su uþsienio kolegomis, kompozitoriais,atlikëjais (ðeðtas ir septintas knygos skyriai – „Uþsieniokontekstai“ ir „Muzikø siluetai“). Prisiminimai apie juosiðryðkino ir kitø profesoriaus asmenybës bruoþø – ge-bëjimà nuoðirdþiai ir sykiu santûriai bei dëmesingai ben-drauti, áþvelgti tai, kas kultûrinëje aplinkoje svarbiau-sia, ávertinti situacijà. Antai 1973 m. straipsnyje „Vokie-tijos operø scenose“, be kita ko, pateikiama tais laikaismums nepasiekiamo, plaèiai garsëjusio Berlyno Komið-kosios operos reþisieriaus W. Felsensteino novatoriðkøieðkojimø ir atradimø esmë, tiesiai pasakoma apie Leip-cigo operos teatro reþisieriaus J. Herzo savivalæ bei pasta-tymø neskoningumà. Po A. J. Ambrazo vieðnagës Balti-jos regiono muzikologinëje konferencijoje Stokholme1978 m. gimë iðsamus straipsnis ne tik apie ten gvilden-tas folkloristikos problemas, bet ir apie specialistamstuomet neþinomà Ðvedijos muzikiná gyvenimà, kûryboskryptis, laimëjimus. Nepaprastai ádomûs ir informaty-

vûs darbai „Èiurlionis vokieèiø akimis“ ir profesoriaustiesiogiai iðgyventos Paryþiaus muzikinës impresijos(„Paryþiaus muzikologinë mozaika“, „Tarptautinis teat-rinës muzikos simpoziumas Paryþiuje“). O „Gëlës antOskaro Milaðiaus kapo“ nevysta iki ðiol: raðinys pri-lygsta vaizdingam literatûriniam esë ir yra svarbus kul-tûros istorijos prasme.

Muzikø siluetai – tai trumpos, bet labai talpios ir,galima sakyti, ðirdimi paraðytos apybraiþos apie þymiuslietuviø, rusø, vokieèiø, estø ir prancûzø kompozito-rius bei teoretikus. Vos keliais ðtrichais profesorius ge-ba atskleisti tai, kas jiems bûdinga, kas buvo svarbuanuomet ir kas liko ásimintina iki ðiø dienø. Ne tikpaþintine, bet ir specifine profesine prasme vertingasstraipsnis „Nepamirðtamas muzikos metras Claudeas Bal-lifas“ – apie originalios màstysenos prancûzø teoretikàir kompozitoriø, O. Messiaeno mokiná, suformulavusámetatonalumo sàvokà ir gvildenusá ðio sudëtingo har-moninio reiðkinio problematikà. Esë „Paskutinis pasi-matymas su Juliumi Juzeliûnu“ jaudinamai atskleidþianepakartojamus ðios ðviesaus atminimo asmenybës bruo-þus: skaitant paskutinius puslapius nevalingai jauti iðvidaus kylantá aðarø tumulà...

Knyga „Muzikos tradicijos ir dabartis“ – A. J. Amb-razo kûriniø rinktinë. Á jà pateko tik palyginti nedidelë

183

Priedai

jo darbø dalis. Priedø skyrelyje, greta profesoriaus ið-leistø aðtuoniø monografijø ir trijø mokslo metodikaiskirtø knygeliø, nurodoma visa galybë jo paraðytø sky-riø kolektyviniuose rinkiniuose, enciklopedijose, termi-nø þodynuose, periodikoje, minimi praneðimai moksli-nëse konferencijose Lietuvoje ir uþsienyje, nemaþa pa-straipø ir apie dar kità jo veiklà.

Bet metas gráþti á knygos pradþià, á pirmàjá skyriø,kuris svariai papildo profesoriaus nuveiktø darbø dydáir vertæ. Gyvai ir savitai modeliuojamas V. Landsbergiostraipsnis – „Apie Algirdà Ambrazà dar ne viskas“ – taipaðnekesys su penkiasdeðimtmetá ðvenèianèiu kolega.G. Daunoravièienë mokslininko darbus vaizdþiai apta-ria solidþioje studijoje „Algirdo Ambrazo opus mag-num...“ – ji tarsi kuria ðakotà J. Gruodþio kompozito-riø mokyklos genealoginá medá, aptaria jo ðaknis, ka-mienà, ûglius, t. y. paties J. Gruodþio ir jo mokiniø beimokiniø mokiniø nuostatas, priesakus, tradicijas, atra-dimus. I. Mikulevièiûtë straipsnyje „Metodologija mu-zikos paþinimui...“ dalykiðkai raðo apie profesoriaus mu-zikos teorijos dëstymo metodus ir naujoves, jo priorite-tus, pagrástai akcentuojami profesoriaus siekiai átvir-tinti istoriðkumo principà, eiti gilyn á reiðkiniø esmæ,plësti atskirø kursø programas, koordinuoti disciplinaspagal stilistines epochas ir kt. Visà ávadiná skyriø vidineðiluma nutvieskia dr. doc. J. Gustaitës straipsnis apieA. J. Ambrazo muzikologinës veiklos „paraðtes“, ið kurioiðryðkëja svarbûs jo asmenybës bruoþai – tolerancija,principingumas, gilus pareigos ir atsakomybës jausmas.Profesorius, nepaisydamas, kad darbai veja vienas kità,

visuomet geba atsirasti ten, kur jo patirties labiausiaireikia, nevengia gilintis á kitø problemas, patarti, ko-mentuoti, oponuoti. Ir ið tiesø, ne vienas mûsø dþiau-gëmës mokslininko dëmesiu, buvome jo konsultuoja-mi, skatinami naujiems darbams.

A. J. Ambrazo muzikologija – ið tiesø daugialypë,daugiakryptë, brandi ir patikima. Gerai, kad rengiantknygà spaudai buvo atsisakyta kai kuriø sovietinës pra-eities ideologiniø apnaðø. G. Daunoravièienë ir redak-torë D. Linèiuvienë, autoriaus priþiûrimos, iðgryninoir atðvieþino tekstus. Knyga puikiai parengta, matyti ne-abejotina sudarytojos selekcinë nuojauta, iðdëstymo irakcentø tikslingumas. Gaila tik, kad á rinktinæ nepate-ko pamfletinio profilio A. J. Ambrazo raðiniai, kupinipublicistinës aistros, kandûs ir taiklûs.

Aptariamasis rinkinys gausiai iliustruotas. Greta pa-ties profesoriaus veiklos ir gyvenimo kelià atspindinèiønuotraukø turime galimybæ iðvysti daug mielø ir, deja,dabar jau ið Anapilio á mus þvelgianèiø muzikø veidø...Bûtø buvæ gerai, jei prie visø jø be iðimties bûtø nuro-dytos datos.

Algirdo Jono Ambrazo darbø rinktinë „Muzikos tra-dicijos ir dabartis“ ið tiesø svariai praturtina ðios rûðieslietuviø muzikologinæ literatûrà. Jaunajai kartai ði kny-ga atskleis daug neþinomø muzikinio gyvenimo faktø,ano meto ir vëlesniø laikø aktualijø, o tiems, kurie darir studijuoja muzikà, suteiks teorinio màstymo pamo-kø. Neabejoju, kad jà mielai skaitys ir kitø specialybiøkultûros, mokslo þmonës ir, galimas daiktas, patirs tamtikrø aspiracijø.

Lietuvos muzikologija, t. 8

184

2007

Irena MIKULEVIÈIÛTË

Muzikos kalba. II dalis. Barokas. Sudarytoja Graþina Daunoravièienë. Vilnius: Enciklopedija, 2006

Praturtëjæs beveik ðimtu puslapiø, dienos ðviesà ið-vydo antra „Muzikos kalbos“ leidiniø serijos dalis – Ba-rokas1. Neabejotina, kad gilintis á ðià knygà ryðis nekiekvienas. Informacijos lavina, griûvanti ið storos kny-gos puslapiø, vienam gali sukelti skepticizmà, kitam –baimingà pagarbà ir iðankstiná pojûtá, kad distancija tarpturimos patirties ir knygos turinio labai didelë. Vis dras-tiðkiau á ávairias gyvenimo sritis besibraunanti „sma-gaus þaidimo koncepcija“ nesunkiai galëtø prigyti ir kiekpalengvinti knygos solidumo naðtà nebent baigiamaja-me skyriuje „Baroko muzikos numerologija“. Kai jauuþverstas paskutinis to skyriaus puslapis, atskleidþiantisskaitmeniniø þaidimø mastà baroko muzikos kûryboje,kodël gi nepaþaidus ir akivaizdþiausiø knygos duomenøskaièiais: iðleidimo metai – 2006, II dalis, 16 skyriø,9 autoriai... Laimei, dar tebeegzistuoja gyvas mokslinisinteresas, noras skverbtis á istorijos gelmes ir suteiktisavo vizijoms trokðtamo tikroviðkumo. Tad numerolo-ginës interpretacijos be jokio barokiðkojo hipotetiðku-mo èia vienaprasmës: II dalis – tai Graþinos Daunora-vièienës rûpesèiu parengti ir iðleisti skaitiniai apie ba-roko epochos muzikà, ðeðiolika devyniø autoriø paraðy-tø skyriø – tai iðsamiai ir plaèiai iðnagrinëtos temosapie jà. Daugelyje knygà sudaranèiø studijø apstu sche-mø, klasifikacijø, ávairiausiø praeityje sukurtø taisykliøbei pamokymø. Tad knygos sudarytojai tikriausiai tekogerokai papluðëti, kad toks áspûdingos apimties folian-tas nepadvelktø didaktine sausra. To iðvengti padëjo ypa-tingas dëmesys istoriniam aspektui. Istorinë baroko mu-zikos reiðkiniø retrospektyva atsispindi ir knygos struk-tûroje, ir atskirose studijose. Á kultûrinæ baroko epo-chos terpæ ir joje funkcionuojanèiø muzikos reiðkiniøpanoramà – pradedant protestantiðkojo choralo kultû-rine reikðme bei muzikos retorika ir baigiant formomisbei þanrais – organiðkai ápinama didaktinio pobûdþiomedþiaga – mokymas apie skaitmeniná bosà bei laisvo-jo stiliaus kontrapunktà. Beveik kiekviena tema vaini-kuojama J. S. Bacho kûriniø analize. Abejoniø dël kûri-nio struktûros galëtø sukelti nebent Lietuvoje maþai ty-rinëta „Baroko muzikos numerologijos“ tema, pateiktapaskiausiai – lyg priedas prie vientiso veikalo. Galbûtðià vietà tai temai autorë skyrë kaip paslaptingojo baro-ko apoteozæ, o gal norëta pavargusá nuo knygos moks-

liðkumo skaitytojà pamaloninti kad ir nemaþiau profe-sinio ásigilinimo reikalaujanèiais, bet kartu ir intriguo-janèiais skaièiø manipuliacijomis skaitiniais. Atsiþvel-giant á konstruktyviàjà retoriniø figûrø ir skaièiø reikð-mæ bei paramuzikines prasmes, ðiø reiðkiniø, tad ir te-mø, manytume, nereikëtø atskirti.

Knygos metodologiná pagrindà sudaro sukaupti is-toriniai bei teoriniai faktai ir jais remiantis keliamosproblemos. Konceptualusis pagrindas – tai pratarmëjeapibrëþtas ir ávade akcentuotas naujas muzikos garsøorganizavimo bûdas, t. y. modalinæ sistemà pakeitusimaþoro-minoro sistema. Vadovaudamasi ðia nuostata,pratarmës autorë Graþina Daunoravièienë barokà pri-stato kaip epochø lûþio ribà, kurio esmë „<...> iki tolnepatirta tonalios muzikos ir kontrapunktinio stiliausdarna“ (p. 9). Ði nuostata konceptualiai skleidþiama ki-tuose specifines – kontrapunkto, formos, fugos – temasplëtojanèiuose skyriuose. Teisutis Makaèinas radikaliuo-sius muzikos pokyèius sieja su „tonaciðkai saistomo,vadinamojo laisvojo, kontrapunkto sistema“ (p. 223).Algirdas Ambrazas kaip lemiamus imanentiniø muzi-kos dësningumø ir muzikinës formos autonomizacijosveiksnius nurodo „tonacinës-harmoninës, teminës ir rit-minës struktûros“ (p. 277) pokyèius. Juozas Antanavi-èius á barokà skatina þvelgti kaip á reikðmingà istoriniomuzikos vyksmo etapà teigdamas, jog svarbus veiksnys„brandþios barokinës fugos link <...> – modalinës dia-tonikos susidëvëjimas ir <...> palaipsnis pakeitimas to-nacine maþoro-minoro sistema“ (p. 452). Tad akivaiz-du, kad, plëtojant skirtingas temas, dëmesá siekiamatelkti vienos minties linkme.

Nepaliaudama stebëtis barokiðkosiomis keistenybë-mis, tarsi pati uþsikrëtusi epochos „vitaliðkuoju gyvy-bingumu“ (p. 9), G. Daunoravièienë entuziastiðkai da-bina jà vaizdþiais epitetais. Ðie estetiniai puoðnios pa-noramos bruoþai Audronës Jurkënaitës-Epih „Barokomuzikos kultûros ávade“ natûraliai áprasminami teori-niu aspektu. „Ávado“ autorei teko itin sunkus uþdavi-nys – ið gausios teorinës ir istorinës medþiagos faktøatrinkti svarbiausius duomenis, paversti juos ðiuolaiki-nës muzikos teorijos kategorijomis, nustatyti jø patei-kimo tvarkà, suformuluoti mûsø laikø sampratai aktua-lias istorinio vyksmo kuriamas problemas. Tad ðiame

185

Priedai

skyriuje greta specialiøjø dalykø aiðkinama baroko ter-mino kilmë ir jo sampratos pokyèiai, keliama epochoschronologiniø ribø nustatymo problema, aptariami besi-formuojanèiø naujø muzikos reiðkiniø ir muzikos kalbosypatumai. Èia nurodoma daug veikalø, atspindinèiø sti-liaus, þanro, formos sampratø raidà. Muzikinio barokogyvybingumas ir dinamika atskleidþiami aptariant jo rai-dos ávairiose Europos ðalyse etapus – nurodomi nesin-chroniðkai formavæsi muzikos reiðkiniai, jø nacionali-nis savitumas. Baroko geografija papildoma ir lietuvið-kuoju baroku. A. Jurkënaitë-Epih, nors ir veikiama pri-paþintø faktø diktato, turi ir savo vizijà – skirtingø sti-liø sàsajas ji áþvelgia vokalinio ir instrumentinio stiliausidiomø kaitos ir perstatymo galimybëse ir vertina taikaip „vienà ástabiausiø baroko muzikos savybiø“ (p. 22).

Atsiþvelgiant á ypatingà protestantiðkojo choralo svar-bà baroko muzikoje, knyga pradedama Graþinos Dau-noravièienës studija „Protestantiðkasis choralas. Protes-tantiðkojo choralo iðdailos“. Tai tikras informacijos oke-anas. Detalios istorinës apþvalgos su ávairiausiais dis-kursais nusidriekia net iki Karolingø laikø, o iðnaðø ko-mentarai virsta savarankiðkomis papildomomis temo-mis. Kai kurios citatos (ypaè vaizdþios ir itin turinin-gos) pateiktos abiem – lietuviø ir vokieèiø – kalbomis:galbût dël to, kad argumentas bûtø svaresnis, o gal ir dëlromantiðkøjø postûmiø – iðlaikyti nepaþeistà patikusiosminties tyrumà. Iðplëtota protestantizmo ir paties Lut-herio asmenybës tema, su daugybe biografijos faktø,teiginiø, citatø, tikrai átikins skaitytojà, kad „atsiskyru-sio brolio“ reformos idëjos buvo itin reikðmingos pro-testantiðkojo choralo radimuisi. Visapusiðkas jo raidosistorijos atskleidimas, daugybës leidiniø (nuo tabula-tûriniø iki S. Sheidto linijinës notacijos, taip pat XX a.J. S. Bacho choralø rinkiniø) pristatymas – tai tik áva-das á teorinæ ðio darbo dalá. Visà faktologinæ medþiagàsiekiama sisteminti paèiais ávairiausiais aspektais – nuobendriausiø þanriniø iki technologiniø protestantiðkojochoralo funkcionavimo apraiðkø. Gausi medþiaga apiechoralo raidà sutelkiama á Zsolto Gardónyi modalinësir maþoro-minoro harmonijø palyginimo lentelæ. Ði re-dukcija padeda suvokti esmingà muzikos màstymo po-sûká á naujà tonacinio màstymo erà.

Skyriuje nuolat deklaruojamos krikðèioniðkojo mo-kymo ir muzikos sàsajos – pradedant teiginiais apielutheriðkøjø Biblijos ir muzikiniø (kontrafaktûros) ko-mentarø analogija ir baigiant autorës ásisàmoninta nuo-stata – þvelgti á protestantiðkàjá choralà „kaip á sakraliàuniversalijà“ (pabraukta G. D.). Jame autorë mato„ákvëpimo ðaltiná, tikëjimà ákûnijanèià struktûrà, ku-rios skambesys iðreiðkiamas tobula intonacine forma“(p. 67). Nuoseklus didaktiniams tikslams skirtø dalykøsakralinimas kuria atitinkamà skaitinio atmosferà, mu-zikinio màstymo autentiðkumo iliuzijà.

Kitoje G. Daunoravièienës studijoje „Skaitmeninisbosas“ skleidþiami jo teorijos aspektai – vertikalës san-dara, jos þymëjimas, balsavada ir ávairiomis interpreta-cijomis grindþiami teiginiai apie atlikimà. Nors retsy-kiais cituojami su atlikimu susijæ estetinio pobûdþio ver-tinimai (pvz., „groþis ir grakðtumas“, „sielos ir kûnoaistra“ (cit. pagal M. Mersenne‘à, p. 187, iðnaða) arbakoks krikðèioniðkosios euforijos paþenklintas ðûksnis(F. E. Niedto citata)), ðiame darbe didaktinës askezësdaugiau, nes jà lemia pati tema. Èia randame XVIII a.nacionalinëse mokyklose visuotinai vartotà signatûrøsàvadà ir skaitmeninio boso teorijos pagrindus, pateik-tus su ávairiomis sàskambiø vartojimo taisyklëmis –nurodymais ir draudimais. Ne vienà jø harmonijos irpolifonijos kursuose teko „kalti“ ir mûsiðkiam studen-tui. Tad apimtajam skepticizmo bûtø visai parankiA. N. Whitcheado mokslininkø profesinës ideologijosdvasios pagava: „Mokslas, kuris nesiryþta uþmirðti savopradininkø, yra þuvæs“. O toliau – Th. S. Kuhno ðioteiginio komentaras: „Kam aukðtinti tai, kà su didþiau-siomis ir atkakliausiomis mokslo pastangomis pasidarëgalima atmesti?“2

G. Daunoravièienë toli graþu nenuvertina istoriniofakto. Jos studijoje, baroko kultûros kontekste, gausiaipateikta kompozitoriø, teoretikø ir atlikëjø virtuozø var-dø ir dar gausiau jø mokymø taisykliø. Kaip þinoma,kûrinio atlikimas ir konkretus kûrinys baroko epochoje

Lietuvos muzikologija, t. 8

186

2007

buvo visiðkai netapatûs dalykai. Tad G. Daunoravièie-nës iðsamiai pateikti, komentuojami bei sisteminamiistoriniai faktai, skleidþiantys patá muzikos màstymoprincipà, yra raktas, kad ir nelengvai rakinantis, á ðimt-meèius nutolusià „baroko muzikos kompozicijos kûri-mo, atlikimo bei skambëjimo tikrovæ“ (p. 200). Visisuprantame, kad ta tikrovë sàlygiðka ir ne vienas josfaktas pasmerktas taip ir likti nepaþinùs, taèiau meno-tyrininko áþvalgos kuria mokyklos, autoriaus, kûriniovizijà, be kurios negalëtø egzistuoti ir pats menas.

G. Daunoravièienës darbai reikalauja ypatingo susi-kaupimo ir atidumo, kad informacijos sraute bûtø gali-ma nustatyti „neþinomuosius“, tuo tarpu keturios Algir-do Ambrazo studijos apie baroko formas pasiþymi itiniðgryninta mintimi ir nuoseklia jos plëtote. Iðskyræs ba-roko epochà kaip esminá posûkio taðkà ir kokybiná ðuolámuzikinës formos evoliucijoje, jis vienaprasmiðkai irtiksliai atskleidþia ðio posûkio esmæ – naujai organizuo-jamus garsø aukðèio santykius, modalinæ sistemà pa-keitusius tonacine. Atkreipæs dëmesá á istorinæ sistemøkaitos reikðmæ formuojant kûriná „vien tik muzikiniaisprincipais <...>, pirmà kartà pasaulio muzikos istorijo-je tap[usá] nepriklausomu nuo þodþio ir judesio“ (p. 277),A. Ambrazas atveria duris á baroko formø panoramà.Iðskyræs svarbiausius ðiø formø principus, jis pateikia(taip pat pirmà kartà susiklosèiusià) iðbaigtà jø tipø sis-temà ir konkreèiai jas ávardija. Naujesniø rusiðkø va-dovëliø3 autorës – T. Kiuregian ir V. Cholopova patei-kia kiek kitokià ðiø formø raidos sekà, kai kurias jøkitaip ir ávardija. T. Kiuregian metodikos atraminis tað-kas – baroko formø santykinis savarankiðkumas, ku-riam „iki bûsimo stabilumo dar toli.“4

A. Ambrazas, ilgus metus savo metodologijoje patspropagavæs istoriðkumo principo svarbà, su bûdingu jamnuoseklumu pirmiausia sutelkia dëmesá á tai, kas esmin-giausia nutiko baroko kûriniø formavime, á imanenti-niais paèios muzikos dësningumais grindþiamas naujas(pabrëþta I. M.) formø konstrukcijas. O tada jø esmæperpratusiam ir sugebanèiam atpaþinti jø pagrindiniusbruoþus skaitytojui detalios analizës pavyzdþiais patei-kiami ir ávairûs formos nestabilumo, „tarpiðkumo“, „te-kamumo“ ir panaðûs atvejai. Pradëdamas analizuoti ba-roko formas, A. Ambrazas atkreipia dëmesá á terminøvartojimo problematikà, atspindinèià skirtingas VakarøEuropos ir rusø muzikinës formos teorijos tradicijas.Antai nurodoma, kad mums áprastà paprastøjø formøterminà atitinka dainos forma, figûruojanti A. B. Mar-xo formø sistemoje (A. Ambrazas atkreipia dëmesá, kadði sistema rusø muzikologijoje buvo ignoruojama ir tapoatgaivinta J. Cholopovo iniciatyva). Akcentuojamos visurvienodai ávardytos, bet skirtingai traktuojamos sakinioir periodo sàvokos bei jø santykis – vienu atveju iðkelia-mi struktûriniai poþymiai, kitu – dramaturginë funkcija.

Pavyzdþiui, senovinio rondo kupletà, kuris yra periodostruktûros, taèiau neatlieka eksponavimo funkcijos,A. Ambrazas siûlo vadinti metriniu periodu. Aiðkinamiir kai kurie baroko amþininkø vartoti terminai, kuriøprasmë ðiandien jau pakitusi (pvz., prancûzø siuitø par-tijos, J. Ph. Rameau vartotas refreno terminas). Istorið-kai iðsamiai nagrinëdamas formø kûrimosi pradmenis,jø raidà, geografinæ sferà, A. Ambrazas tikslina ir formøpavadinimus: nurodomas ir argumentuojamas senovi-nio rondo termino sàlyginumas, sàvokos „prancûzø kla-vesinistø rondo“ þanrinis ir geografinis netikslumas.

A. Ambrazas, puikiai ásigilinæs á vertingiausià teori-næ literatûrà ir iðstudijavæs naujausiàjà, atitinkamø formøkontekstuose pateikia autoriniø ir mokyklos tradicijaibûdingø terminø bei formø ávardijimø (pvz., V. Cholo-povos ir T. Kiuregian vartojamas sonatiniø rimø termi-nas, vokieèiø muzikos teorijoje – arkos arba rëminë for-ma (Rahmenform), H. Erpfo dualinë forma; iðlaikytasir 1977 m. „Muzikos kûriniø analizës pagrindø“ vado-vëlio terminas – sakinys-periodas. Vienadalei ir papras-tajai vientisinei polifoninës faktûros formai ávardyti pa-teikiama net po keturis terminologinius variantus. Nu-rodomas ir atvirkðtinis faktas – Vl. Protopopovas tamtikru atveju apskritai atsisako vartoti terminà riturnelë.Kaip tik ðiuo terminu ávardytomis formomis (skyrius„Rondinës ir riturnelinës formos“) A. Ambrazas papil-do ir atnaujina savo sudaryto senojo vadovëlio formøgalerijà. Studija baigiama senovine koncertine forma,kurios reikðmë baroko epochos muzikoje prilyginamaklasicizmo epochos sonatos formai. Laikydamasis isto-rinio tikslumo ir reaguodamas á dël ðio termino vykusiàdiskusijà, A. Ambrazas sintetiná klasicizmo epochos for-mos tipà, turintá ir riturnelës, ir sonatos formos bruo-þø, siûlo vadinti naujàja koncertine forma.

Aptardamas teorinius klausimus ir analizuodamas kû-rinius, A. Ambrazas nuolat atkreipia dëmesá á esmingusbarokinës formos monotematizmo ir dviejø daliø simet-rijos principus. Antra vertus, vesdamas skaitytojà baro-ko formø keliu, jis neiðleidþia ið akiraèio ir gimstanèiødialektinës logikos þenklø, tokiø kaip „intensyvesni mo-duliaciniai procesai“, „ypatingas dinamiðkumas“, „epi-zodø prieðprieða ir sàveikos“ (p. 350) ir pan. Ðio keliopabaigoje leidþiama iðvysti ir klasicizmo formø virðû-nës – sonatos kontûrus.

Konstruktyviàsias imanentiniø muzikos dësningumøapraiðkas konceptualiai pratæsia Danos Palionytës studija„Baroko epochos sonata“. Ði autorë medþiagà pateikiaitin koncentruotai, sutelkdama dëmesá á bûtiniausiusþinoti istorinius faktus ir teorinius teiginius. Ið daugeliokûrëjø, pasiþymëjusiø þanro raidoje, ji iðskiria A. Corel-li, reglamentavusá sonatiná ciklà, G. Tartini, garsëjusákaip soliniø smuiko sonatø autoriø (nurodomos ðio þanroradimosi aplinkybës), D. Scarlatti ir C. Ph. E. Bachà,

187

Priedai

átvirtinusius trijø daliø sonatiná ciklà. Sonatos raidoskelià ribodama dviem prieðingais muzikinio màstymopoliais – vienaafektiðkumu ir kontrastiðkumu, formavi-mo principø atþvilgiu juos ávardija kaip monocentrið-kumà ir bicentriðkumà. Toká besiklostanèios klasicisti-nës sonatos formos ávaizdá su jam bûdingais bruoþais –daliø tarpusavio priklausomybës ir prieþastiniø ryðiø (ið-skirta D. P.) siejamà visumà autorë apibendrina svar-biu teiginiu: „XVIII a. pirmosios pusës sonatos pagrin-dë istoriðkai naujà kompozicijos tipà ir svarbias struk-tûrines idëjas“ (p. 388). Aiðkiai nurodþiusi baroko so-natos raidos kryptá, apþvelgdama paèià jos raidà, autorëgal kiek per daug pasitikëjo skaitytojo nuovoka. PoA. Ambrazo pateiktø baroko formos tipø (p. 281), ku-riuose figûruoja senovinë sonatos forma ir instrumenti-niams þanrams (siuitai, sonatai, koncertui) bûdingas cik-liniø formø blokas, pasigendi tradiciðkai prigijusios arbent aiðkesnës ðiø formø diferenciacijos ir ypaè kon-kretaus senovinës sonatos formos apibrëþimo. D. Pa-lionytë specialiai iðskiria binarinës struktûros plëtoja-mosios sonatos tipà ir kartu teigia, kad „baroko sonatosreprezentavo iðtisai plëtojamà sonatos formà“ (p. 375).Turint galvoje dvi ansamblinës sonatos raidos kryptis –siuitinio pobûdþio ciklà ir bûsimos klasicizmo sonatosbruoþus telkianèià vientisà formà, þanro, formos, joscikliðkumo ir binariðkumo ribø kontûrai lieka kiekdrumsti. Antra vertus, akivaizdþios D. Palionytës inten-cijos lanksèiau ir dinamiðkiau panagrinëti barokinës so-natos raidà. Jos teoriniø interpretacijø prioritetus auto-rë pateikia R. Kirkpatricko, V. Gerstenbergo, J. Tiuli-no sonatø klasifikacijose.

Antrojoje D. Palionytës studijoje itin nuosekliai iriðsamiai plëtojama baroko variacijø tema. Termino var-tojimo istorija, reikðmingi variacingumo principo rai-dos etapai, variacijø formos esmë ir jos istoriniai pro-totipai – puiki áþanga nekintamo boso ir ornamentiniøvariacijø studijoms. Glaustai pateikdama potemiø min-tis, D. Palionytë sugeba iðryðkinti svarbiausius barokovariacijø bruoþus: visapusiðkai aptaria temos poþymius,faktûrinius bei harmoninius aspektus, technologijas, va-riacijø ciklo sandaros ypatumus, formavimo logikà irbûdus kûrinio vientisumui pasiekti. Paprasti ir vaizdûsmuzikos pavyzdþiai, sklandþiai, lengvai, vadovaujantisaiðkiais orientyrais plëtojama tema tarsi pratæsia lako-niðkà, bet turiningà minëto „Muzikos kûriniø analizëspagrindø“ vadovëlio sudarytojo kalbëjimo stiliø.

Teisuèio Makaèino „Laisvojo stiliaus“ studijø cikleir Juozo Antanavièiaus baigiamojoje studijoje „Fuga“iki galo atskleidþiama pagrindinë knygos idëja, apiben-drinanti baroko muzikos kalbà. Tobulumo pasiekusi to-nalaus ir polifoninio màstymo, „kurio neámanoma per-kopti“ (J. A., p. 507), darna tampa esmine nuostatadëliojant specifinius temø akcentus.

Metodiðkai pateiktos T. Makaèino studijos plëtojalaisvojo stiliaus kontrapunkto ir fugos archetipø temas.Siedamas naujojo stiliaus radimàsi su muzikos menosavarankiðkumo pradþia, T. Makaèinas pateikia naujojostiliaus formavimosi prielaidas, o laipsniðkà jo pokyèiøprocesà sutelkia á svarbiausius tø pokyèiø raiðkos aspek-tus. Skleisdamas imanentiniø muzikos dësningumø idëjà,A. Ambrazo iðkeltà formos aspektu, T. Makaèinas jàpateikia aptardamas atskirus muzikos kalbos elementus –melodikos, ritmo, disonanso emancipacijà bei instru-mentinio atlikimo meno ásigalëjimà. Atskirai aptariamaritmikos evoliucija, menzûrinæ jos sistemà pakeitusi re-guliariàja, apþvelgiami temos sampratos formavimosi ke-liai ir atkreipiamas dëmesys á ypatingà temiðkojo pradosvarbà laisvojo stiliaus polifonijos esmei suvokti. Trak-tuodamas laisvàjá stiliø kaip „sudëtingà ávairiø faktoriøpynæ“ (p. 207), T. Makaèinas iðskiria jø sàsajø darnu-mà koordinuojanèius garsø aukðèio santykius, atspin-dinèius tonacinës sistemos dësningumus. Tonacinio pri-oriteto konceptualiai ir nuosekliai laikomasi aptariantlaisvojo stiliaus muzikos kalbos ypatumus. Tai atspin-dëta ir ðio stiliaus – „daugybinio reiðkinio“ (p. 207) –schemoje, su tonaciðkumo dominante jos projekcijoje,harmoniniø funkcijø saistomoje melodijoje bei ritme,ir aptariant harmoniná slaptosios polifonijos aspektà.Funkcinës logikos reikðmë nuolat pabrëþiama ir kruopð-èiai parengtose didaktinës paskirties dalyse, skirtoselaisvojo stiliaus kontrapunkto technikai. Teoriniø trak-tatø istorinëje apþvalgoje T. Makaèinas kontekstualiaiiðskyrë du veikalus – J. J. Fuxo „Gradus ad Parnassum“ir H. Bellermanno „Der Kontrapunkt“, atspindinèiusmodalinës sistemos kontrapunkto pritaikymà tonacineimaþoro-minoro sistemai.

Kita savo studija „Fugos archetipai“ T. Makaèinas,sutelkdamas dëmesá á svarbiausius fugos prieðistorës fak-tus, parengia skaitytojà ðio specifinio baroko þanro irformos studijoms. Aptariama pirminë fugos kaip kom-ponavimo metodo samprata, lemiami jos radimosi veiks-niai (kanconos vaidmuo kuriantis instrumentiniams þan-rams, sudëtingojo kontrapunkto technikos, pakeitusiosstrofiná moteto formavimà bei skatinusios melodikostematizavimà ir kt.). Dar kartà patvirtinus, kad „visiiðvardyti reiðkiniai <...> vyko generaliniø permainø fo-ne“ (p. 421), t. y. formuojantis tonaciniam muzikiniogarsyno organizavimui, specifiniai fugos kaip grynai po-lifoninio þanro aspektai nuðvieèiami ir plëtojami JuozoAntanavièiaus studijoje „Fuga“. Joje konceptualiai sutelk-tos kitose knygos dalyse ávairiais aspektais iðskirtos ba-roko polifoninës kalbos apraiðkos.

Fugos þanro ir formos istorinë vieta ir reikðmë,T. Makaèino ávardyta kaip „homofoniðkosios sonatosalternatyva“, o estetiniu aspektu – kaip „rafinuota irintelektuali pjesë“ (p. 448), J. Antanavièiaus studijoje

Lietuvos muzikologija, t. 8

188

2007

papildoma nemaþu pluoðtu fugos apibrëþimø. Pateikæsjos atlikimo praktikos bei paskirties galimybiø varian-tus, autorius pabrëþia invariantinæ fugos þanro esmæ,imanentinius jos principus, pasireiðkianèius visose – netik baroko – epochose. Apþvelgus fugà formavusius kon-struktyviuosius ir iðraiðkos priemoniø istorinio paveldoveiksnius, nurodomi esminiai postûmiai jos klasikineibrandai pasiekti – tai daugiabalsiø instrumentø muzi-kos raida ir besikurianèios tonacinës sistemos funkcijølogika. Pilnakraujá ðios sistemos funkcionavimo galimy-biø atsiskleidimà J. Antanavièius sieja su temperacijostobulëjimu, tikslindamas ir paèià darnos sampratà. Po-lifoniðkumo ir tonaciðkumo vienovë studijoje parodo-ma ávairiausiais – ir struktûriniais, ir technologiniais,ir dramaturginiais, ir retorinës interpretacijos aspek-tais. Itin iðsamiai pateikta fugos temos (be ðios sàvokosneapsieinama në viename apibrëþime) samprata ir jossantykis su forma. Daugybëje analizuojamø J. S. Bachofugø pavyzdþiø pateikiami jø sandaros elementai beistruktûrinë ávairovë. Pagrindinis studijos tekstas papil-dytas fugos formavimosi procesà vaizduojanèiomis sche-momis bei ávairaus pobûdþio nuorodomis.

Be metodiniø, nebûtinai tiesioginiø, fugø analizësrekomendacijø, J. Antanavièiaus studijoje nuolat aptin-kama iðskirtinë nuostata – „þvelgti á konkretø fugos kû-riná polifoniðku þvilgsniu, vengti vienpusiðko kategorið-kumo“ (p. 489). Atsiþvelgdamas á nepertraukiamà fu-gos muzikos tëkmæ, jis siûlo atkreipti dëmesá á drama-turgines plëtotës etapø funkcijas, paieðkoti savø argu-mentø formai bei kitiems galimiems jos sandaros pla-nams nustatyti. Tokiø argumentø J. Antanavièius su-randa ir pats, diskutuodamas su Vakarø ir rusø autoriøanalitinëmis versijomis. J. Antanavièiaus kaip analitikopozicijà atspindi á jo „polifoninio þvilgsnio“ akiratáátraukti ir „horizontalieji“ laiko poslinkiai. Atkreipæs dë-mesá á Renesanso-baroko epochø kaitoje vykusius in-tensyvius „þanrø mainus“ (p. 450), jis pabrëþia fugos(kaip ir kitø þanrø) raidos istorinio procesualumo po-bûdá, prieðtaraujantá grieþtam jos radimosi chronologi-niø ribø apibrëþtumui – dëliojimui „á tiksliai datuotasistorinës lentynos vietas“ (p. 450).

Naujais poþiûriais á baroko muzikos komponavimoprincipus bei estetikà praturtina dvi studijos – Aleksan-dros Pister ir Juditos Þukienës „Baroko muzikos retori-ka: teorija ir praktika“ bei Rimos Povilionienës ir Gra-þinos Daunoravièienës „Baroko muzikos numerologi-ja“. Neátrauktos á didaktiniams tikslams skirtas barokomuzikos programas, daþniausiai aptinkamos paskuti-niøjø XX a. deðimtmeèiø ar vos keletà metø egzistuo-janèioje specialiojoje literatûroje, ðios temos ne vienamsuteiks nepatirtø analizës áspûdþiø.

Pirmojoje studijoje iðdëstyta muzikinës retorikos teo-rija grindþiama senovës Graikijoje universaliai taikytu

retorikos mokslu. Nesureikðmindamos atskiro fakto kaipargumento istorinei tikrovei atkurti, autorës kvestionuojaJ. G. Buelowo teiginá dël muzikos parametrø sàsajø suþodinës retorikos principais visuotinumo. Dëmesyssutelkiamas á akivaizdþiausius retorikos átakø muzikailygmenis – „kûrinio komponavimo procesà; kûrinioformà; kûrinio formos turiná – muzikines retorines fi-gûras“ (p. 88).

Nemaþiau atsakingai autorës traktuoja ir afektø kal-bos – kaip tariamai klestëjusios ir susistemintos moksloðakos faktà. Negausûs XVII a. traktatø duomenys apieatskirais muzikiniais parametrais kuriamus afektusgreièiau rodo paèià to meto tendencijà – dëmesá jaus-miniam pradui ir sensualizmu paþenklintai muzikosteorijai. (Beje, á autoriø akiratá kaþkodël nepateko vienasþinomiausiø afektø teorijos pagrindëjø R. Descartes’as.)Atlikta retorinë kûriniø analizë, paremta „retoriniøkalbø sakymo formomis“ (iðskirta autoriø, p. 93),muzikos kalbos specifika, atsispindinti pasiektame ver-baliniø kategorijø „ágarsinime“, retoriniø figûrø klasi-fikacijos bei jø þodynas kilsteli amþiø uþdangà, slepianèiàepochos muzikinæ jausenà.

Antràja studija bandoma atskleisti dar paslaptinges-næ baroko muzikos pusæ. Iki ðiol specialiai neliestas ana-lizës aspektas (iðskyrus vienà pirmøjø, deja, ne pas muspaskelbtø studijø, Rimanto Janeliausko „Êîìïîçèöèÿêàê ñèìâîë“. – Íîâîå ñàêðàëüíîå ïðîñòðàíñòâî,Ìîñêâà, 2004) vis dar neliauja stebinti simboliniø skai-èiø panaudojimo galimybëmis, visø ámanomø muzikoskalbos parametrø skaitmenine raiðka, matematiniø pro-cedûrø iðmonëmis uþðifruojant numerologines prasmes.Krikðèioniðkosios numerologijos tradicijà autorës siejasu antikine matematine muzikos kaip meno filosofijossamprata – su koncepcija, kad kosminæ tvarkà atitinkamuzikos garsai. Tad darbas pradedamas diskursu apiegarsus ir skaièius senajame pasaulyje ir baigiamas skai-èiø simboliniø prasmiø katalogu – pirmiausia pateikia-mos krikðèioniðkosios numerologijos reikðmës, o po to –kiti turiningi atitikmenys.

Tema plëtojama itin metodiðkai. Pateikiama detaliistorinë panorama, numerologinës analizës metodai, ávai-riø muzikos parametrø skaitmenizavimo teorija, nume-rologiniø manipuliacijø lauko sklaida apibrëþiama spe-cifinë muzikos analizës kryptis. Atsiþvelgdamos á hipo-tetiná ir individualø konkretaus kûrinio analizës pobû-dá, autorës pateikia keletà numerologinës interpretaci-jos pavyzdþiø, demonstruojanèiø skirtingas skaièiaus se-mantizavimo galimybes. Tai J. S. Bacho kûriniai, ku-riø numerologiniai ðifrai daþniausiai siejami su sakrali-niais, D. Buxtehudës „Pasakalija vargonams“ d-moll,grindþiama astronominëmis prielaidomis, J. Kuhnau„Biblische Historien“ taikomas skaitmeninis raidþiø ek-vivalentø ádiegimo metodas.

189

Priedai

Átikinamai, naudojant ávairias skaitmeniniø ðifrø at-skleidimo metodikas, atskleistos konstruktyviosios skai-èiaus galimybës, bet kai kas gali suabejoti, ar reikia taipsmulkmeniðkai plësti „kompoziciniø prasmiø atskleidi-mo galimybes“ ir tokiu bûdu „sukonkretinti kûriniø vaiz-dinius“ (p. 556). Ar nepakaktø pasikliauti imanentiniaismuzikos dësningumais, ðiuolaikine formos pajauta iráprastiniais muzikinës raiðkos orientyrais? Tà apimtàjáskepticizmo bûtø galima nuraminti Antano Venckausprieð ketvirtá amþiaus pasakyta sentencija: „Svarbu pa-stebëti dësná, – visada rasis, kur já pritaikyti.“

Susipaþinæs su knyga, susimàstai – kam ji skirta?Skirtinga autoriø kalba – vienø santûri, kitø entuziastin-ga, dar kitø didaktiðkai pasaususi arba þurnalistiðkai „gy-venimiðka“ – palanki ávairaus pobûdþio dialogui su skai-tanèiuoju. Savo komentare G. Daunoravièienë knygàtradiciðkai skiria „akademiniam jaunimui ir visiems be-sidomintiems iðsamesnëmis ðio laikotarpio studijomis.“J. Antanavièius jà patiki tik „subrendusiam muzikui“(p. 499). Ir studijuojantysis, ir pedagogas, iðsamiai pa-teiktoje medþiagoje ieðkodamas jiems reikalingos ar juosdominanèios informacijos, nuolat jaus mokslinæ tø þi-niø terpës atmosferà. Ypaè vertingas A. Ambrazo ilgusmetus puoselëtas ir knygoje ádiegtas istoriðkumo prin-cipas. Jis atskleidþia baroko teorijos paradigmas, jø kaitàir ðiandien besiformuojanèius naujus màstymo modelius.Lingvistikos ir filosofijos profesorius Th. S. Kuhnas,tyrinëjæs paradigmø kaità mokslo plëtotëje, pastebëjo,kad daugumoje vadovëliø teigiama mintis, jog pateik-tos „disciplinos raida nenukrypstamai vyko dabartinësjos situacijos linkme“ (p. 163). Taèiau, „stengdamasispavaizduoti mokslo raidà kaip tiesinæ, vadovëlis pasle-

pia procesà, sudarantá daugelio svarbiø mokslo raidosávykiø esmæ“ (p. 165).

Muzikos kalba vadovaujasi ðiandienos mokslo pri-imtomis normomis ir, praeities reiðkiniams ávardyti beiapibûdinti, be abejo, vartoja naujus terminus ir defini-cijas. Kartu ji ryðkiai perteikia ir mokslo raidos bei„ikiparadigminiø“ jo bûriø neiðvengiamumo pojûtá,teorijø stadijiðkumà. Kad muzikos reiðkiniø sampratosprocesas nenutrûkstamas, rodo dar nenusistovëjusios irdiskutuojamos definicijos, á kurias atkreipia dëmesáA. Ambrazas. J. Antanavièiaus kvietimas analizuojantkûriná atsiþvelgti á ávairiausiø veiksniø ir kriterijø visu-mà, t. y. þvelgti á já „polifoniðku þvilgsniu“ (p. 489),taip pat rodo, kad paþinimo galimybës pleèiasi ir kadtaisyklës nekuriamos visiems laikams.

Be abejo, baroko kanonø mes nesuvoksime taip, kaipjie buvo suvokiami anoje mums svetimoje aplinkoje.Taèiau ðios knygos turinys, gvildenantis praeityje galnet ið viso neegzistavusias problemas, tikrai labiau neiakademinëms studijoms skirtas vadovëlis skatins nuo-dugniau ir iðsamiau apmàstyti muzikos meno raidà irjo paþinimo galimybes apskritai.

Nuorodos

1 Muzikos kalba. II dalis. Barokas. Sudarytoja Graþina Dauno-ravièienë. Vilnius: Enciklopedija, 2006.2 Kuhn Thomas S. Mokslo revoliucijø struktûra.Vilnius: Pradai,2003, p. 164.3 Êþðåãÿí Ò. Ôîðìà â ìóçûêå XVII–XX âåêîâ. Ì., 1998;Õîëîïîâà Â. Ôîðìû ìóçûêàëüíûõ ïðîèçâåäåíèé.Ñàíêò-Ïåòåðáóðã, 1999.4 Êþðåãÿí Ò. 1998, c. 143.

Lietuvos muzikologija, t. 8

190

2007

Leonas Stefanija. Nuo 1995 m. Liublianos universitetoMenø fakulteto Muzikologijos katedros docentas. Jo moksliniødarbø objektas – muzikinës analizës epistemologija, ðiuolaikinë(visø pirma slovënø klasikinë ir populiarioji) muzika, sociologija,muzikos psichologija ir muzikinis ugdymas. Svarbiausiospublikacijos: On The New In Music („Apie naujumà muzikoje“),Ljubljana, 2001, ir Methods of Musical Analysis: A Historicaland Theoretical Survey („Muzikos analizës metodai: istorinë irteorinë apþvalga“), Ljubljana, 2004.

Straipsnis áteiktas 2007 02 14.leon.stefanija@ff.uni-lj.si

Lina Navickaitë, g. 1978 m. Lietuvos muzikos akade-mijoje studijavo fortepijonà ir muzikologijà. Muzikologijosmagistro studijas baigë 2003 m., magistro darbo tema –Ludwigo van Beethoveno kûriniø recepcija ir interpretacija.Nuo 2004 m. – Helsinkio universiteto (Suomija) doktorantë.Ávairiuose leidiniuose yra paskelbta apie 100 jos recenzijø beistraipsniø muzikinëmis temomis. Dalyvavo muzikologøkonferencijose Suomijoje, Lietuvoje, Prancûzijoje, Lenkijoje,Belgijoje, Italijoje. Parengë tarptautiniø ðiuolaikinës muzikosfestivaliø „Gaida“ bei „Jauna muzika“, keliø kompaktiniøplokðteliø bukletus. Nuo 2002 m. – þurnalo „Muzikos barai“redaktorë. Ávairiais aspektais tyrinëja muzikos interpretacijosfenomenà, pastaruoju metu gilinasi á XX a. atlikëjø stiliø –standartiná ir individualøjá.

Straipsnis áteiktas 2007 03 21.linanavickaite.eu@gmail.comTel. +370 614 72275

Tuukka Ilomäkis. Studijavo fortepijonà Helsinkio kon-servatorijoje, jà baigë ir 1994 m. gavo muzikos mokytojo dip-lomà. 2001-aisiais baigë magistro studijas Sibelijaus akademijoje(Muzikos teorijos ir kompozicijos klasë). Greta muzikiniødisciplinø studijavo matematikà, informatikà ir filosofijà Hel-sinkio universitete, kur 2002 m. jam suteiktas filosofijos magistrolaipsnis. Tais paèiais metais ástojo á doktorantûrà Sibelijaus aka-demijoje. 2004–2006 m., gavæs Fulbrighto stipendijà, studi-javo Eastmano muzikos mokykloje. Domisi XX a. muzika,panaðumø ir transformacijos teorijomis. Ðiuo metu yra Sibelijausakademijos mokslinis bendradarbis ir rengiasi ginti daktarinædisertacijà apie dvylikatoniø eiliø panaðumus.

Straipsnis áteiktas 2007 01 15.tuukka.ilomaki@iki.fi

Kalliopi Stiga, g. 1975 m. Graikijoje. 2002 m. baigë Atënømuzikos akademijos fortepijono klasæ. 1997-aisiais Jonijosuniversitete (Corfu mieste) gavo muzikologo diplomà cum laude(su pagyrimu), o 1998 m. ágijo dar vienà – Sorbonos universitetoMuzikos ir Muzikologijos instituto – diplomà, taip pat cumlaude. Savo muzikologiniuose darbuose daugiausia dëmesio

skiria „teksto ir muzikos ryðiui“. 2006 m. apgynë daktaro diser-tacijà tema „Mikis Theodorakis: poetas, suartinæs profesionaliàjàmuzikà su populiariàja muzika“. Nuo 1998 m. dësto muzikosmokyklose Graikijoje, skaito paskaitas ir dalyvauja ávairiosetarptautinëse konferencijose. Jos tyrinëjimai minimi MikioTheodorakio knygoje Where Can I Find My Soul?.. (Kur galiurasti savo sielà?..)

Straipsnis áteiktas 2007 06 06.kstiga@yahoo.com

Niallas O’Loughlinas. Anglø muzikologas, ypatingàdëmesá skiriantis Slovënijos ir Lenkijos bei Jungtinës Karalystësmuzikai, taip pat Vidurio Europos kompozitoriams (Mahleriuiir Schönbergui). Dalyvavo daugelyje konferencijø Anglijoje,Skandinavijos ðalyse, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovënijoje. 18 labaisvarbiø praneðimø jis skaitë kasmetiniuose Liublianos (Ljubljana)simpoziumuose. 2000 m. Liublianoje iðleista jo monografija,kurioje analizuojama Slovënijos XX a. muzika. Yra iðspausdinæsdaug straipsniø ávairiø ðaliø muzikiniuose þurnaluose. Ilgà laikànuolat raðë straipsnius ir apþvalgas leidiniui The Musical Times.Nemaþa jo straipsniø iðspausdinta muzikos þodynuose (serijojeThe New Grove Dictionary of Music). Prieð iðeidamas á pensijà2006 m. dr. O’Loughlinas buvo Loughborough’o universitetoMenø centro vadovas ir vyresnysis lektorius.

Straipsnis áteiktas 2007 01 29.niall.oloughlin@hotmail.co.uk350 Beacon RoadLoughborough, LeicestershireLE11 2RD, U.K.

Asta Pakarklytë, g. 1982 m. Lietuvos muzikos ir teatroakademijos magistrantë (nuo 2007). 2006–2007 m. uþ aktyviàmuzikologinæ veiklà ir labai gerà mokymàsi muzikologë tapopirmàja Adeodato Tauragio stipendininke. 2006–2007 m.dirbo Lietuvos nacionaliniame radijuje, programoje „Klasika“,laidos „Muzikinis pastiðas“ autore ir vedëja. Netrukus pradëjodirbti Lietuvos nacionalinës filharmonijos Visuomenës infor-mavimo skyriuje pagrindine muzikos redaktore. Pasaulineimuzikos mugei MIDEM 2007 m. parengë Lietuvos naciona-linës filharmonijos orkestrø, dirigentø ir kameriniø ansambliøelektroninæ vizitinæ kortelæ (Business Card CD). Nuolat skelbiamuzikos kritikos straipsniø, parengë tarptautinio ðiuolaikinësmuzikos festivalio „Gaida“ (2006 ir 2007), kompaktiniøplokðteliø „Jurgis Juozapaitis. Bokðtø kontrapunktai“ (2005)ir „Mindaugas Baèkus. Pas de deux: Netikëèiausi duetai suviolonèele“ (2007) bukletus. Jos mintis aktyviai skverbiasi áXX a. ir naujàjà muzikà, postmoderniàjà kultûrà ir netradiciniusgarsinës terpës reiðkinius, kaip antai triukðmas ir tyla.

Straipsnis áteiktas 2007 05 17.astapa@gmail.comTel. +370 686 37706

191

Priedai

Kamilë Rupeikaitë, g. 1973 m. Humanitariniø mokslødaktarë (2006), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikosistorijos katedros lektorë, kultûros savaitraðèio „7 meno dienos“muzikos redaktorë. 1998 m. staþavo Lundo universitete (Ðve-dija). 1998–2001 m. dirbo Lietuvos radijo klasikinës muzikosprogramos redaktore. 2004–2005 m. studijavo Europos Judai-kos institute Paideia (Stokholmas). Skaitë praneðimus tarptau-tinëse mokslinëse konferencijose Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje,Suomijoje, Izraelyje. Moksliniø interesø sritis – muzika Ðventa-jame Raðte, muzikos instrumentø simbolika ávairiose kultûrose,bibliniø motyvø panaudojimas profesionaliojoje muzikoje.

Straipsnis áteiktas 2007 03 27.kamile_r@yahoo.comTel. +370 614 46350

Eglë Ðeduikytë-Korienë, g. 1971 m. Lietuvos muzikos irteatro akademijos doktorantë, Vilniaus universiteto Kultûroscentro meno vadovë, vargonininkë. Gimë muzikø ðeimoje, nuoXX a. pradþios puoselëjusioje vargonø meno tradicijas. 1990 m.baigë M. K. Èiurlionio menø mokyklos fortepijono klasæ,2001 m. vargonø magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatroakademijoje, 2003 m. suteiktas meno licenciato kvalifikacinislaipsnis. Dalyvavo vargonø meistriðkumo kursuose Ðvedijoje,Vokietijoje, Olandijoje, Lietuvoje. Koncertuoja, dalyvauja vargo-nø muzikos festivaliuose, su VU Kamerinës muzikos ansambliupadarë áraðø Lietuvos radijui, áraðë CD. Dalyvauja mokslinësekonferencijose, vargonø meno tema paskelbë straipsniø moks-linëje spaudoje. Pagrindinë tyrimø sritis – Lietuvos vargonømenas XIX a. II–XX a. I pusëje.

Straipsnis áteiktas 2007 03 21.egle.korys@gmail.comTel. +370 687 59362

Gaila Kirdienë, g. 1966 m. Humanitariniø mokslø daktarë(1998), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijosinstituto Etnomuzikologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuo-toja, Etnomuzikologijos katedros lektorë. 1990 m. baigëLietuvos valstybinës konservatorijos smuiko, 1992 m. – etno-muzikologijos specialybæ. 1995 m., gavusi stipendijà KAAD

(Katholischer Akademischer Austausch Dienst), staþavo Vokieti-joje, Getingeno (Göttingen) universitete ir Vokietijos liaudiesdainø archyve Freiburge/Breisgau. 2003–2006 m. vadovavoLietuvos valstybinio mokslo ir studijø fondo remiamam 5 Lie-tuvos mokslo institucijø darbuotojø vykdytam projektui „Regio-niniai folkloro ir tarmiø tyrimai: Vakarø Lietuva“. Monografijos„Smuikas ir smuikavimas lietuviø etninëje kultûroje“ (2000)autorë, skaitmeniniø metodiniø priemoniø „Lietuviø etninëkultûra“ („Gyvûnijos pasaulis etninëje kultûroje“, 2004, „Auga-lijos pasaulis lietuviø etninëje kultûroje“, 2005, „Namai lietuviøetninëje kultûroje“, 2006) bendraautorë, rinktiniø „Lietuviøliaudies smuiko muzika. 100 kûriniø“ (2007) ir „Tradicinëvestuviø muzika: Rytø Aukðtaitija“ (su 2 CD; numatoma iðleisti)sudarytoja ir parengëja. Paskelbë per 20 straipsniø apie lietuviøliaudies smuiko ir kitø muzikos instrumentø muzikà bei muzi-kavimo tradicijas Lietuvoje ir uþsienyje. Dalyvavo mokslinëse irmetodinëse konferencijose. Folkloro ansamblio „Grieþikai“vadovë, koncertavo, dëstë tradicinio smuikavimo kursuose, vedëtradicinio muzikavimo renginius Lietuvoje ir uþsienyje.

Straipsnis áteiktas 2007 03 07.gailakirdiene@gmail.comTel. +370 5 231 5018, +370 686 61504

Mindaugas Karèemarskas, g. 1978 m. 2007 m. baigëLietuvos muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologijosmagistro studijas. Lietuviø literatûros ir tautosakos institutovyr. laborantas. Tyrimø sritis: lietuviø muzikos instrumentai.

Straipsnis áteiktas 2007 07 12.karcema@gmail.comTel. +370 687 12058

Rasa Norinkevièiûtë, g. 1974 m. Lietuvos muzikos irteatro akademijos Etnomuzikologijos katedros magistrë (1999).Paskelbë straipsniø, skaitë praneðimus etnomuzikologø konfe-rencijose. Nuo 2000 m. dirba Lietuvos nacionalinëje televizijo-je. Vadovauja folkloro ansambliams.

Straipsnis áteiktas 2007 05 10.norinkeviciute@gmail.comTel. +370 659 95003

Lietuvos muzikologija, t. 8

192

2007

Leon Stefanija joined the Department of Musicology,Faculty of Arts, University of Ljubljana in 1995 and chairs thesystematic musicology there as an associate professor. His mainresearch and teaching areas are epistemology of music research,contemporary (pimarely Slovenian, classical and popular)music, sociology, psychology of music and music education.Main publications: On The New In Music, Ljubljana 2001,and Methods of Music Analysis: A Historical And TheoreticalSurvey, Ljubljana 2004.

2007 02 14Oddelek za muzikologijo Filozofska fakultetaAskerceva 2, SI-1000 Ljubljanahttp://www.ff.uni-lj.si/muzikologijaE-mail: leon.stefanija@ff.uni-lj.si

Lina Navickaitë (b. 1978) studied piano and musicologyat the Lithuanian Academy of Music. Her Master thesis (2003)dealt with the reception and interpretation of works by Ludwigvan Beethoven, focusing particularly on the performances ofthe Piano Sonata in D minor, Op. 31 No. 2. She is a doctoralstudent of musicology at the University of Helsinki since 2004.Author of around 100 articles and reviews on musical topics.She has been participating in the conferences in Finland,Lithuania, France, Poland, Belgium, and Italy. She has preparedthe catalogues for the international festivals of contemporarymusic, such as “Gaida” and “Jauna muzika”, and for severalCD’s. Since the year 2002 she has been working as an editor ofthe musical magazine “Muzikos barai”. She focuses her researchon various aspects of the musical performance phenomenon,more concentrating recently to the issues of standardizationand individuality in performance practices of the 20th century.

2007 03 21linanavickaite.eu@gmail.comPhone: +370 614 72275

Tuukka Ilomäki studied piano performance at the Hel-sinki Conservatory and received the degree of music teacher in1994. He studied music theory and composition at the SibeliusAcademy and received the degree of Master of Music in 2001.He also studied mathematics, computer science and philosophyat the University of Helsinki and received the degree of Masterof Philosophy in 2002. He began his doctoral studies at theSibelius Academy in 2002. During the academic years 2004–2005 and 2005–2006 he studied at the Eastman School ofMusic under the auspices of the Fulbright program. His researchinterests include 20th century music, similarity, and transfor-mation theory. Currently he works as a researcher at the SibeliusAcademy and is preparing his doctoral dissertation on thesimilarity of twelve-tone rows.

2007 01 15tuukka.ilomaki@iki.fi

Kalliopi Stiga (PhD) was born in 1975 in Athens, Greece.She started studying the piano at age 4 and later joined theAcademy of Music of Athens, where she graduated in 2002.At the same time, she studied at the Faculty of Musical Studiesof the Ionian University of Corfu (Greece), where she receivedher diploma in Musicology cum laude in 1997. In 1998, shereceived her D.E.A. cum laude at the Faculty of Music andMusicology of the Sorbonne University in Paris (France). Sincethen, she has focused her research on the area of “the linksbetween text and music” and has studied these links in theworks of the Greek artist Mikis Theodorakis. Her PhD thesis,entitled «Mikis Theodorakis: the poet who brought “savant music”and “popular music” together», was done under the direction ofProfessor Anne Penesco. It was presented on November 2006at the Faculty of Music and Musicology of the LumièreUniversity in Lyon (France). During her research, she did severalinterviews with Mikis Theodorakis as well as his main singers.For her research, she was honored with a prize and a grant fromthe Gazi-Triantafyllopoulos Foundation in 2002. Mikis Theo-dorakis refers to the works of Kalliopi Stiga in his book Wherecan I find my soul..? / Music, Athens, Ed. Livanis, 2002, 278 p.

2007 06 06kstiga@yahoo.com

Niall O’Loughlin is an English musicologist specialisingin the music of Slovenia and Poland and composers of CentralEurope such as Mahler and Schönberg, as well as music of theUnited Kingdom. He has given papers at conferences inEngland in Cambridge, Leicester, Loughborough, Nottingham,Leeds, Keele and Preston, and in mainland Europe in Bergen,Uppsala, Utrecht, Kraków, Bratislava, Ljubljana, and Radenci(Slovenia). Of particular note have been his 18 papers at theannual symposium of Slovenski glasbeni dnevi in Ljubljana.His monograph, Novejði glasba v Sloveniji, a history and analysisof music in Slovenia in the 20th century, was published inLjubljana in 2000. He has written numerous articles for TheMusical Times, Tempo, Muzikoloðki zbornik, Zvuk, Musica-Realtàand for Quarta, the journal of the Polish music publisher PWMin Kraków. His articles in The New Grove Dictionary of Musicand Musicians (1980 and 2001 editions), The New GroveDictionary of Musical Instruments, The New Grove Dictionary ofOpera and The New Grove Dictionary of Music in the UnitedStates, have been extensive. For many years he was a regularcontributor and reviewer for The Musical Times and, until hisretirement in 2006, Dr. O’Loughlin was Director of the ArtsCentre and Senior Lecturer in Music at Loughborough Univer-sity in the United Kingdom.

2007 01 29niall.oloughlin@hotmail.co.uk350 Beacon RoadLoughborough, LeicestershireLE11 2RD, U.K.

193

Priedai

Asta Pakarklytë (b. 1982), an MA student of the Lithua-nian Academy of Music and Theatre, a recipient of the presti-gious Adeodatas Tauragis scholarship. In 2006–2007 she wasemployed at the Lithuanian National Radio as programmeauthor and director. In addition, she worked as principal musicaleditor at the Lithuanian National Philharmonic and preparedan electronic business card CD of the orchestras, conductors,and chamber ensembles of the Philharmonic. She writes articlesof musical criticism on a permanent basis and has composedbooklets for the Gaida International Contemporary MusicFestival and texts for several CDs. She is an active investigatorof the 20th century and contemporary music, postmodernculture and non-traditional phenomena of the sound mediumsuch as noise and silence.

2007 05 17astapa@gmail.comPhone: +370 686 37706

Kamilë Rupeikaitë (b. 1973) is a musicologist who recei-ved her PhD in humanities (2006); she works as a junior lec-turer of the Music History Department at the LithuanianAcademy of Music and Theatre and a music editor at the cul-tural weekly “7 Days of Arts”. She studied at the EuropeanInstitute for Jewish Studies Paideia in Stockholm (2004–2005)and worked as an editor for the classical music program onLithuanian State Radio (1998–2001). K. Rupeikaitë haspresented the results of her research in scientific conferences inLithuania, Russia, Latvia, Israel and Finland. Her researchinterests include: music in the Scriptures, symbolism of musicalinstruments in different cultures, use of biblical motives inprofessional music.

2007 03 27kamile_r@yahoo.comPhone: +370 614 46350

Eglë Ðeduikytë-Korienë (b. 1971), a doctoral student ofthe Lithuanian Academy of Music and Theatre, artistic directorof the Centre for Culture, Vilnius University, an organist, wasborn into a family of musicians who have been cherishing thetradition of the art of the organ since the beginning of the 20th

century. After finishing her piano studies at the M.K.ÈiurlionisArts School in 1990, she received her MA in the Organ at theLithuanian Academy of Music and Theatre in 2001, while in2003 she was granted a Licenciate degree in Arts. She hasperformed extensively, including her appearances in a numberof organ music festivals, participated in organ master classes inSweden, Germany, Holland, and Lithuania, recorded for theLithuanian Radio (together with the Chamber Music Ensembleof Vilnius University), and issued a CD. She has also madepresentations at research conferences and contributed articlesin the area of the art of the organ to academic publications. The

principal area of her research is the art of the Lithuanian organat the end of the 19th c. – the beginning of the 20th c.

2007 03 21egle.korys@gmail.comPhone: +370 687 59362

Gaila Kirdienë, b. 1966. a PhD in Humanities (1998),a senior researcher in the Ethnomusicology Section, the Instituteof Musicology, the Lithuanian Academy of Music and Theatreand a lecturer at the Department of Ethnomusicology. In 1990she graduated from the Lithuanian Academy of Music andTheatre, the class of violin and in 1992, ethnomusicology. In1995 was on a study period in Germany (a KAAD scholarship).In 2003–2006 was in charge of the project “Regional Investi-gation into Folklore and Dialects: Western Lithuania“ carriedout by five Lithuanian research institutions. Author of themonograph “Violin and Violin Playing in Lithuanian EthnicCulture” (2000), coauthor of a number of pedagogical publi-cations devoted to Lithuanian ethnic culture. She has alsocompiled and prepared for publication a collection of articlesthat address the issues of Lithuanian traditional music. Hascomposed over 20 articles about the folk music and musicmaking traditions of the violin and other musical instrumentsin Lithuania and abroad. Artistic director of the “Grieþikai”Traditional Music Ensemble, she has performed extensively,participated in a number of research and methodological confe-rences, acted as teacher in courses on traditional violin playing,was in charge of traditional music making events both inLithuania and abroad.

2007 03 07gailakirdiene@gmail.comPhone: +370 5 231 5018, +370 686 61504

Mindaugas Karèemarskas (b. 1978) completed his MAstudies in ethnomusicology at the Lithuanian Academy of Musicand Theatre in 2007. Assistant of the Institute of LithuanianLiterature and Folklore. The area of research: Lithuanian musicalinstruments.

2007 07 12karcema@gmail.comPhone: +370 687 12058

Rasa Norinkevièiûtë, b. 1974. In 1999 she received herMA from the Lithuanian Academy of Music and Theatre.Author of a number of articles; she has also made presentationsat conferences of ethnomusicologists. Since 2000 she has beenemployed at the Lithuanian National TV; besides, she is incharge of traditional music ensembles.

2007 05 10norinkeviciute@gmail.comPhone: +370 659 95003

Lietuvos muzikologija, t. 8

194

2007

Teikiamø publikuoti straipsniø reikalavimai, jø recenzavimo tvarka

Á þurnalà priimami tokios arba analogiðkos struktûros moksliniai straipsniai: ávadas, tyrimø tikslas, objektas,metodas ir metodikos, gauti rezultatai, iðvados arba apibendrinimas, nuorodos, naudotos literatûros sàraðas.

Prieð pagrindiná tekstà turi bûti anotacija, kurioje nurodoma: tyrinëjimo objektas, metodas (metodikos), tikslas,iðdëstomi tyrimo rezultatai. Po to iðvardijami reikðminiai þodþiai. Anotacija turi bûti pateikiama lietuviø ir anglø(vokieèiø) kalbomis.

Straipsnio pabaigoje turi bûti pateikiamos nuorodos ir literatûros sàraðas. Po literatûros sàraðo pateikiamasantrauka. Jei straipsnis lietuviø kalba, santrauka raðoma anglø (vokieèiø, prancûzø) kalba; uþsienio kalba teikiamostraipsnio santrauka turi bûti lietuviø kalba. Santraukos apimtis – 0,5–1 puslapis.

Straipsnio iliustracinë medþiaga (nuotraukos, grafikai, schemos, lentelës ir kt.) turi bûti nespalvota, geroskokybës ir tinkama reprodukuoti. Natø pavyzdþiai turi bûti parengti kompiuteriu.

Straipsnius galima teikti lietuviø ir pagrindinëmis uþsienio kalbomis. Apimtis neturëtø virðyti vieno spaudoslanko. Didesnës apimties straipsnio spausdinimo galimybë aptariama su vyriausiuoju redaktoriumi.

Straipsnio autorius atskirame lape lietuviø ir anglø (vokieèiø, prancûzø) kalbomis turi pateikti trumpà savomokslinæ biografijà – nurodyti moksliná laipsná ir vardà, svarbiausius darbus, mokslinius interesus, darbovietæ,pareigas ir adresà.

Redakcijai pagal nurodytus reikalavimus parengtà straipsná autorius turi pateikti spausdintà ant balto tipinioA4 formato popieriaus (1 egz.) ir pridëti kompiuterinæ laikmenà su straipsnio áraðu.

Pateiktà straipsná recenzuoja du redakcinës kolegijos paskirti mokslininkai. Laikomasi nuostatos, kad kiekvienasstraipsnis turi turëti dvi recenzijas – vidinæ ir iðorinæ. Jeigu pateikto straipsnio problematika tarpdisciplininë,privaloma gretutinës mokslo srities ar krypties mokslininko rekomendacija.

Straipsnis spausdinamas gavus dviejø mokslininkø rekomendacijas.

Bibliografiniø nuorodø sistemos reikalavimai

„Lietuvos muzikologijai“ teikiamuose straipsniuose turi bûti laikomasi citavimo tvarkos ir bibliografiniø nuorodøsàraðo sudarymo metodikos. Redaktoriø kolegija vadovaujasi Osvaldo Janonio instrukcijomis, nurodytomis leidinyjeBibliografiniø nuorodø ir jø sàraðo sudarymo studijø bei mokslo darbuose metodika (pagal Lietuvos standartus LSTISO 690 ir LST ISO 690-2). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005. ISBN 9986-19-775-9).

Nuorodose (iðnaðose) ir literatûros sàraðe bibliografiniai duomenys pateikiami originalo raðyba. Dokumentaikirilica nelotyninami (netransliteruojami). Kinø, japonø, arabø ir kitø kalbø ðaltiniai nurodomi naudojantisatitinkamais transliteravimo standartais. Sulotyninti duomenys gali pakeisti vartotuosius originaliame dokumentearba papildyti – tuo atveju suskliausti lauþtiniais skliaustais. Didþiøjø raidþiø raðyba turi atitikti nurodomo dokumentokalboje susiklosèiusià praktikà. Pagrindinis nuorodos ðaltinis iðryðkinamas kursyvu.

Tekstinës iðnaðos áterpiamos á straipsnio tekstà lenktiniuose skliaustuose arba teikiamos kaip pastaba nuorodosedarbo gale. Á tekstà áterptose iðnaðose nurodomas cituojamo teksto autorius arba antraðtë, iðleidimo metai ir – jeireikia – puslapis, pavyzdþiui, (Èiurlionis 1973, 51). Keliø autoriø leidinio nuoroda gali bûti trumpinama nurodantpirmojo autoriaus pavardæ ir priraðant „et al.“. Nuorodose teikiami bibliografiniai duomenys gali bûti nurodomidvejopai. Pirmuoju atveju, pavyzdþiui: Tekstas ið Mikalojaus Konstantino Èiurlionio laiðkø Sofijai Kymantaitei-Èiurlionienei rinktinës leidinyje Èiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiðkai Sofijai. Parengë Vytautas Landsbergis.Vilnius: Vaga, 1973, p. 51. Antruoju atveju gali bûti teikiama vien tik bibliografinë nuoroda laikantis citavimotvarkos ir literatûros sàraðo sudarymo metodikos.

195

Priedai

Literatûros sàraðas turi bûti iðdëstytas autoriø arba antraðèiø abëcëlës tvarka. To paties autoriaus darbai raðomiiðleidimo chronologine tvarka.

Bibliografinës nuorodos sudaromos laikantis ðiø reikalavimø:a) po autoriaus pavardës prieð vardà dedamas kablelis; po kiekvieno asmenvardþio dedamas kabliataðkis;b) jei autorius neþinomas, nurodoma antraðtë (pavadinimas);c) jei antraðtës nëra, ji keièiama pirmaisiais þodþiais, reiðkianèiais baigtinæ mintá; po jø dedamas daugtaðkis;d) toliau eina antraðtë – straipsnio arba knygos pavadinimas (kursyvu) originalo kalba;e) prieð ðaltiná, kuriame iðspausdintas straipsnis, raðoma „In“ arba „Ið“; ðaltinio antraðtë iðryðkinama kursyvu.f) jei esama antraðtës, t. y. antraðtæ paaiðkinanèiø duomenø (informacija apie leidinio tipà, þanrà, paskirtá,

rengëjus), jie teikiami po antraðtës; prieð paantraðtæ dedamas dvitaðkis;g) leidinio rengëjø (redaktoriø, vertëjø ir pan.) nurodyti neprivalu, taèiau jie gali bûti nurodomi po antraðtës;h) bûtini bibliografijos elementai yra iðleidimo duomenys – originalo kalba raðomi duomenys: vieta, leidëjas, metai;i) po leidinio iðleidimo vietos nuorodos dedamas dvitaðkis (kai leidëjas nenurodomas, dedamas kablelis); po

dvitaðkio toliau raðomas leidëjas, esant keliems leidëjams – iðryðkintasis arba pirmasis leidëjas; po leidëjo ávardijimodedamas kablelis;

j) toliau nurodomi leidinio metai; esant tæstiniø ar periodiniø leidiniø numeriø, tomø ir pan. nuorodoms, poleidinio metø dedamas kablelis; nesant ðiø duomenø, po leidinio metø dedamas taðkas, pavyzdþiui:

Landsbergis, Vytautas. Geresnës muzikos troðkimas. Vilnius: Vaga, 1990. ISBN 5-415-00635-4.Raèiûnaitë-Vyèinienë, Daiva. Vienbalsumas ðiaurës rytø Aukðtaitijoje: vëlesnës monofoninës dainos. Ið Lietuvos muzikologija.Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2005, t. 6, p. 150–160.

k) toliau nurodomi leidinio dalies (pvz., straipsnio) puslapiai, pavyzdþiui:Kramer, Lawrence. Perspektyvos: postmodernizmas ir muzikologija. Ið Goðtautienë, Rûta (sud.). Muzika kaip kultûros tekstas.Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 124–160.

l) toliau áraðomas knygà, daugiatomius arba serialinius leidinius identifikuojantis standartinis numeris – ISBN,ISMN ar ISSN; po jø nuorodos dedamas taðkas; standartinis numeris neprivalomas nurodant knygø, daugiatomiøarba serialiniø leidiniø dalis (straipsnius ir pan.);

m) cituojant arba nurodant elektroninius dokumentus, bûtina nurodyti leidinio autoriø, antraðtæ, elektronináadresà ir elektroninio leidinio þiûrëjimo datà, pavyzdþiui:

Paulauskis, Linas. Bronius Kutavièius: jeigu nëra paslapties – nëra ir muzikos. Ið Lietuvos muzikos link [interaktyvus]. 2005–2006,Nr. 11 [þiûrëta 2007 m. lapkrièio 5 d.]. Prieiga per internetà: <http://www.mxl.lt/lt/classical/info/251>.

Lietuvos muzikologija, t. 8

196

2007

Lietuvos muzikologija, 8Lithuanian Musicology, 8

Maketavo Rima Bukaveckienë

SL 1695. 25 sp. l. Tiraþas 200 egz.Iðleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Gedimino pr. 42, LT-01110 VilniusSpausdino UAB „Petro ofsetas“, Þalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius