Laikyk savo mokytumą kaip laikrodį – vidinėje kišenėje; netrauk jo ir neversk mušti valandų vien tam, kad

pasirodytum jį turįs. Jeigu tavęs paklaus, kiek valandų, pasakyk, bet neskelbk laiko kas valandą ir niekieno

neprašomas, lyg bū tum naktinis sargas.

Šioje knygoje skelbiamų laiškų autorius – anglų aristokratas Phi-lipas Dormeris Stanhope’as (Filipas Dormeris Stenepas; 1694–1773 m.), po tėvo mirties tapęs 4-uoju Česterfildo grafu ir nuo tol žinomas kaip Chesterfieldas (Česterfildas) – Didžiosios Britanijos politikas, diplomatas, publicistas. Po mirties išleisti jo laiškai ne-santuokiniam sūnui Philipui iškart sulaukė neeilinio visuomenės dėmesio tiek Britanijoje, tiek žemyninėje Europoje ir tapo žanro klasika, o Chesterfieldo vardas įsitvirtino ir literatūros pasaulyje. „Laiškai sūnui“ išversti į visas Europos kalbas.

Nors ir retai matė sūnų, Chesterfieldas rėmė jį materialiai, rūpi-nosi lavinimu ir... rašė jam laiškus. Tėvo erudicija, diplomato, politi-ko ir aukštuomenės žmogaus patirtis, anglų džentelmeno manieros – visa tai su begaline meile buvo bandoma perteikti sūnui. Sūnui, kurį Chesterfieldas ilgainiui ėmė vadinti – ir laikyti – draugu: „Ir tu, ir aš turime rašyti visiškai atvirai – kaip draugas draugui.“

„Manydamas, jog tu esi mano kūrinys, aš – kadangi nelaikau savęs prastu autoriumi – darausi griežtas kritikas. Aš kruopščiai įsigilinu į mažiausius netikslumus ar trū kumus ne tam, kad viešai juos demaskuočiau, o kad ištaisyčiau ir kūrinys taptų tobulas“, – rašė sūnui Chesterfieldas. Laiškai rašyti iki pat netikėtos 36 metų sūnaus mirties.

„Laiškai sūnui“, kupini elegancijos, išminties, sąmojo, žavingų portretų, išskirtinių įžvalgų ir loginių išvadų, tapo tikru to meto aukštuomenės jaunuolių auklėjimo kodeksu.

3

4

UDK 821.111-6Ch296

2-oji pataisyta laida

© Gražina Pruskuvienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2011© Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2011© „Tyto alba“, 2011ISBN 978-9986-16-811-9

5

I laiškas*

Batas, 1746 m. spalio 9 (sen. st.)

MIELAS BERNIUK,

Nepatogumai ir nesėkmės, kuriuos patyrei ke liaudamas iš Heidelbergo į Šofhauzą, kai turėjai miegoti ant šiaudų ir valgyti juodą duoną ir kai sulūžo tavo berline**, buvo pui-kus pasiruošimas dar didesniems nemalonumams ir nesėk-mėms, pa prastai ištinkantiems keliaujant. Jeigu ta proga norėtume sukurti moralą, galėtume teigti, jog minėti var-gai tai lyg pavyzdžiai tų nelemtų atsitiktinumų, kliūčių ir sunkumų, kurie iškyla kiekvieno žmo gaus gyvenimo kelyje. Šiame kelyje tavo protas bus nelyginant voiture***, padėsiantis tau įveikti kliū tis, ir pagal tai, kiek jis tvirtas, gerai prižiūri-mas, tavo kelionė bus arba lengvesnė, arba sunkesnė, nors net geriausiu atveju tavęs būtinai tykos šun keliai ir bjau-rios smuklės. Štai todėl pasirūpink, kad voiture, be kurio išsiversti neįmanoma, būtų kuo puikiausios būklės, tikrink jį, tobulink ir stip rink kas dieną: tai įveikiama kiekvienam ir kiek vienas privalo tą daryti. Žmogus, nekreipiantis į tai

* Šiame rinkinyje pateikiami ne visi išlikę laiškai (leid. past.).** dengtas vežimas (pranc.) *** ekipažas (pranc.)

6

dėmesio, vertas patirti ir tikrai patirs neišvengia mus savo aplaidumo padarinius.

A propos*, dėl aplaidumo; privalau apie tai kai ką pasaky-ti. Kaip pameni, ne kartą kalbėjau, kad mano meilė tau – ne silp nadvasiškas moterų jaus mas; jis toli gražu neakina manęs, priešingai, stip rina mano sugebėjimą pastebėti tavo trūkumus, ku riuos nurodyti tau ne tik mano teisė, bet ir pareiga, o tavo priedermė yra juos taisyti, ir taip daryda mas tu daug laimėsi.

Kruopščiai tave tyrinėdamas aš, dėkui Dievui, iki šiol neaptikau ko nors blogo tavo širdyje ir ne pastebėjau jokių didesnių tavo proto trūkumų, ta čiau įsitikinau, jog tau bū-dingas tingumas, išsiblaš kymas ir abejingumas – ydos, at-leistinos nebent seniams, kurie gyvenimo saulėlydy, kūno ir dva sios jėgoms veik išsekus, turi teisę taip atsipalai duoti. Tuo tarpu jaunam žmogui privalomas troš kimas išsiskirti iš kitų ir visuomet pirmauti. Jaunuolis turi būti budrus, veiklus ir nenuilstamai ieškoti būdų, kaip aplenkti kitus – nelyginant Ceza ris, nil actum reputans, si quid superesset agendum**.

Tau, regis, stinga tos vivida vis animi ***, kuri žadi na ir kurs-to daugumos jaunuolių troškimą patikti, spindėti, išsiskirti iš savo bendraamžių. Nejausda mas noro ir nedėdamas pa-stangų tapti reikšmingas, toks ir netapsi, lygiai kaip be noro ir pastangų, būtinų siekiant kam nors patikti, tu niekam ir nepa tiksi. Posakis Nullum numen abest, si sit prudentia****, be abejo, tinka viskam, išskyrus poeziją, ir aš tvirtai įsitikinęs, jog kiekvienas vidutinių gabumų žmogus, kuris tobulina

* beje (pranc.)** nemanęs, kad atlikai darbą, jeigu nesi jo visiškai užbaigęs (lot.)*** gyvybingos dvasinės jėgos (lot.)**** Dievai tavęs neapleis, jei pats būsi išmintingas (lot.)

7

save, yra stropus, susikaupęs ir atkaklus, taps kuo panorėjęs, bet tik ne geru poetu.

Tavo gyvenimo kelionės tikslas – didelis, kupi nas veiklos pasaulis, o dabartinių tavo studijų ob jektas – keleto Europos valstybių interesai, veikla, istorija, santvarka, papročiai ir gy-venimo būdas. Esu tikras, kad šiuos dalykus sėkmingai per-pras kiekvienas normalių gabumų žmogus, skirdamas tam vidutinišką kiekį jėgų ir pastangų. Istoriją, tiek senovės, tiek naujųjų laikų, išmokti nesunku, jeigu gerai susikaupsi. Tas pats pasakytina apie geogra fiją bei chronologiją; nei viena, nei kita nereikalauja ypatingo sumanumo ar nepaprastų sugebėjimų. Nėra abejonės, kad mokytis kalbėti ir rašyti ne tik aiškiai, bet ir dailiai bei gražiai reikia stropiai įsiskaitant į geriausių rašy-tojų veikalus ir dėmesin gai įsiklausant, kaip kalba tie amžinin-kai, kurie labiausiai verti, idant būtų pamėgdžiojami. Pami-nėjau savybes, kurios tavo veiklos lauke būti niausios ir kurias, jeigu norėsi, galėsi išsiugdyti, ir sakau atvirai, labai ant tavęs supyksiu, jeigu to ne padarysi, juk, turėdamas visas galimybes, privalai jomis ir pasinaudoti, o kitaip tik pats ir būsi kaltas.

Stropumas ir pastangos būtinos, jei nori įgyti sa vybių, be kurių niekad niekuo netapsi visuomenėje, tačiau ne mažiau šito reikia norint išsiugdyti bruo žų, kurie daro žmogų ma-lonų ir pageidaujamą aukš tuomenėje. Tiesą sakant, tai, ką verta daryti, verta da ryti tik gerai, o ką nors atlikti gerai ne-įmanoma be atidumo. Štai todėl, manyčiau, net ir menkes-niems dalykams, pvz., šokiams ar mokėjimui rengtis, būtinas atidumas. Pagal mūsų papročius šokiai kartais jaunam žmo-gui būtini, nors šis užsiėmimas ir gana juokingas. Tas pats pasakytina apie drabužius. Rengtis būtina, taigi žiūrėk į tai dėmesingai – ne tam, kad nustelbtum ko kius puošeivas, o

8

tam kad neišsiskirtum iš kitų ir dėl to neatrodytum juokin-gas. Nepagailėk pastangų, kad tavo drabužiai būtų derantys save gerbiančiam tavo amžiaus žmogui, besilankančiam ten, kur lankaisi tu, ir kad nebūtų jokios dingsties aptarinėti tavo apran gos kaip per daug nerūpestingos ar itin įmantrios.

Išsiblaškėliu laikomas žmogus paprastai būna arba labai silpnas, arba labai į ką nors įsigilinęs, tačiau ar vienoks, ar kitoks, esu tikras, draugijai jis darys labai nemalonų įspūdį. Išsiblaškėlis nuo lat atsiduria keblioje padėtyje, atrodo, kad šiandien jis jau nebepažįsta žmonių, su kuriais vakar arti mai bendravo. Jis nedalyvauja bendrame pokalby je, priešingai, tarsi pabudęs iš sapno nutraukia jį, prašnekdamas apie tai, kas domina tik jį. Tai (kaip jau minėjau) tikras požymis, kad žmogus yra arba tokio silpno proto, jog neįstengia susikaupti prie vieno dalyko, arba kad jis taip kuo nors domisi, jog atro-do paniręs į labai svarbias ir didin gas problemas. Seras Iza-okas Niutonas (Isaac Newton), ponas Lokas (Locke) ir dar (galbūt) penki ar šeši asmenys nuo pat pasaulio sukūrimo turėjo teisę būti išsiblaškę, nes jų tyrinėjimo objektas reikala-vo ypatingos minčių įtampos ir gilinimosi. Tačiau jeigu jau-nuolis, besi lankantis aukštuomenėje ir neturintis pagrindo tokiam išsiblaškymui, įsivaizduoja jį turįs, šios pretenzi jos, manau, baigsis tuo, kad jis bus pavarytas iš draugijos. Nors ir kokia tuščia bei lengvabūdiška atrodytų viena ar kita kompa-nija, tačiau jeigu esi joje, savo nedėmesingumu neišsiduok, ką manąs, ir, užuot demonstravęs jiems savo panieką, geriau prisitaikyk prie tų žmonių silpnybių. Mat panie kos žmonės ypač nepakenčia ir už ją itin sunkiai atleidžia – jiems daug lengviau užmiršti patirtą žalą negu įžeidimą. Taigi, jeigu nori patikti žmonėms, o ne įžeidinėti juos, jeigu pageidauji, kad

9

apie tave būtų atsiliepiama gerai, o ne blogai, jeigu sieki ap-linkinių meilės, venk jų neapykantos, niekad ne užmiršk ro-dyti jiems nuolatinio dėmesio, kuriuo paglostysi kiekvieno jų mažytę savimeilę. Dėme sio stoka įžeidžia žmonių išdidu-mą, neišvengiamai sukelia jų pasipiktinimą ar bent jau nepa-lankumą. Juk dauguma žmonių (aš net pasakyčiau – visi be išimties) turi silpnybių: vieniems dalykams jie jau čia aistrą, kitiems – pasišlykštėjimą; taigi jeigu su manytum pasijuokti iš žmogaus už tai, kad jis ne pakenčia kačių arba sūrio (beje, šitų dalykų nemėgsta dauguma), arba per savo nedėmesingu-mą ir abejingumą leistum, kad tas žmogus susi durtų su tuo, kas jam nemalonu ir kam tu būtum galėjęs užkirsti kelią, tai šis žmogus pirmąjį tavo poelgį palaikytų įžeidimu, o antrą-jį – nepagarbumu ir nė vieno iš jų neužmirštų. Tačiau jeigu tu pasistengsi gauti jam tai, ką jis mėgsta, ir išvaduo si nuo to, ko nepakenčia, jis pajus, kad esi jam bent jau dėmesingas; jo savimeilė bus paglostyta ir šitaip tu, ko gero, lengviau tap-si jam draugu, negu padarydamas kokią nors tikrai svarbią paslau gą. Moterims, turiu pasakyti, būtina būti dar dėme-singesniam ir daryti tai lai kantis aukštuomenės papročių, kaip visuomet tikimasi iš puikiai išauklėto žmogaus.

Ilgi ir dažni laiškai, kuriuos siunčiu tau, visai ne būdamas tikras jų paveikumu, primena man popie riaus lapelius, ku-riuos tu dar neseniai (o aš kitados) paleisdavome, pritvirtin-tus prie virvučių, kilti aitva rų link. Tuos lapelius mes vadin-davom „pasiunti niais“: vienus iš jų vėjas nunešdavo kažkur šalin, kiti atitrūkdavo nuo virvučių ir tik nedaugelis pakil-davo aukštyn ir prilipdavo prie aitvaro. Bet dabar – kaip ir tada – būsiu patenkintas, jeigu bent kai kurie iš ma no „pa-siuntinių“ įstengs „prilipti“ prie tavęs. Sudie!

10

III laiškas

Londonas, 1746 m. gruodžio 2 (sen. st.)

MIELAS BERNIUK,

Šiuo metu* aš neturiu laiko rašyti tau tokių ilgų laiškų ir taip dažnai, kaip darydavau eidamas anks tesnes, ne tiek daug lai-ko reikalaujančias ir pelnin gesnes, pareigas. Tačiau neturė-tum spręsti apie ma no meilę tau pagal laiškų dažnumą – ma-žiau laiškų, bet ne meilės.

Aš ką tik gavau tavo lapkričio 25-osios (n. st.) laišką, o prieš tai – dar ir pono Harto – su ge rais atsiliepimais apie tave, o tavo – su tiksliais duomenimis, kurių pageidavau. Prašau ir toliau siųsti man pranešimus apie tai, kaip valdoma šalis, ku-rioje dabar gyveni. Tikiuosi, kol tau reikės iš jos išvykti, būsi išsamiai iš studijavęs šį klausimą. Manau, vietovės, kurioje yra Lozana, kalvotumas labai patogus esant to kiam šaltam orui: leisdamasis nuo kalvų ir kop damas į jas gali sušilti. Sa-kai, kad mieste esama geros draugijos. Ar tu priimtas į ją? Parašyk, ar užmezgei naujų pažinčių ir su kuo? Išvardyk bent keletą pavardžių. Ar tebesimokai vokiečių kal bos – skaityti, rašyti, kalbėti?

* Nuo 1746 m. iki 1748 m. Česterfildas ėjo valstybės sekretoriaus pareigas.

11

Vakar vienas iš mano draugų parodė man jo gau tą pono Boša (Bochat) laišką, suteikusį man didžiulį pasi tenkinimą, nes autorius jame giria tave. Tarp kitų pagyrimų ponas Boša užsimena apie tai, kaip neri mavai ir susirūpinai dėl mano li-gos (nors ap skritai tai yra tavo pareiga). Aš esu patenkintas, nes dėkingumo jausmas būdingas toli gražu ne vi siems ir netgi ne daugeliui. Kadangi tavo meilė man gali priklausyti tik nuo tavo gyvenimiškosios pa tirties ir įsitikinimo, jog aš myliu tave (nes kalbos apie įgimtą meilę – tikra nesąmonė), tai kaip atly gio už tai tenoriu vieno, ir būtent to, kas ir tau svar biausia – kad nesiliaudamas mokytumeis gyventi dorai ir nenuilstamai siektum žinių. Sudie! Būk tikras, kad labai mylėsiu tave, kol būsi vertas ma no meilės, bet nė valandėlės ilgiau.

12

IV laiškas

Londonas, 1746 m. gruodžio 9 (sen. st.)

MIELAS BERNIUK,

Nors turiu labai mažai laiko ir nors su šiuo paš tu siunčiu laiš-ką ponui Hartui, vis dėlto negaliu atiduoti paketo, adresuoto į Lozaną, neparašęs ke leto eilučių tau. Dėkoju už sveikinimo laišką, ta vo parašytą nepaisant skausmo, kurį turėjai ken tėti tai darydamas. Nelaimingas atsitiktinumas, tapęs skausmo priežastimi, man rodos, įvyko dėl tavo lengvabūdiškumo, apie kurį jau ne kartą esu tau rašęs. Postas, kurį dabar užė-miau, nors dau gelis apie jį svajoja ir jo siekia, man buvo tam tikru atžvilgiu primestas. Aplinkybės susiklostė taip, jog teko jį užimti. Bet jaučiu, kad šiam darbui privalėčiau skirti dau-giau jėgų – tiek fizi nių, tiek dvasinių. Kad taip būtum trejais ketve riais metais vyresnis – padėtum man susidoroti su rū-pesčiais, ir aš galėčiau pasiimti tave į savo įstaigą. Bet tikiuo-si, kad tu taip gerai išnaudosi šiuos trejus ar ketverius metus, jog jiems praėjus įstengsi būti man naudingas, jeigu iki to lai-ko te beeisiu šias pareigas. Naujos kalbos, mokėji mas taisy-klingai skaityti, rašyti ir kalbėti jomis, įvairių šalių įstatymų ir ypač valdžios struktūros išmanymas, istorijos, geografijos ir chro nologijos žinios yra absoliučiai būtinos tam darbui,

13

ku rį visuomet tikėjausi tave dirbsiant. Su minėto mis žinio-mis tu galėsi tapti mano įpėdiniu, nors gal ir netiesioginiu.

Turiu vilties, kad tausoji savo laiką taip, kaip tesugeba ne-daugelis žmonių, ir kad gauni vieno kios ar kitokios naudos iš kiekvienos valandėlės. Buvoti aukštuomenėje, eiti į pasi-vaikščiojimus, jo dinėti ir pan. – visa tai, mano nuomone, naudingas laiko leidimas, ypač susiklosčius tam tikroms ap-linkybėms. Bet tai, ko aš negaliu atleisti niekam, yra tingu-mas ar visiškas nieko neveikimas, tuščiai eikvojant laiką, tokį brangų ir tokį nesugrąžinamą tiems, kurie jį praranda.

Ar susipažinai su kokiomis nors Lozanos da momis? Ir ar pakankamai esi mandagus, kad joms būtų maloni tavo drau-gija?

Turiu baigti: telaimina tave Viešpats!

14

VI laiškas

Londonas, 1747 m. kovo 6 (sen. st.)

MIELAS BERNIUK,

Viskas, ką tu darai, visuomet labai jaudina ma ne – arba džiu-gina, arba skaudina. Štai ir dabar didelį pasitenkinimą man suteikė laiškai, neseniai gauti iš Lozanos, kuriuose kalbama apie tave. Vie ną parašė ponia Sen Žermen (St. Germain), kitą – ponas Pampinji (Pampigny): abu jie taip gerai atsilie-pia apie tave, kad aš pajutau pareigą, deramai įvertindamas ir tave, ir juos, pranešti apie tai tau. Žmonės, pelnę gerų at-siliepimų, turi teisę apie juos žinoti – tai jiems ir dovana, ir paskatinimas. Abiejuose laiškuose kal bama, kad tu ne tik décrotté *, bet ir esi pakanka mai gerai išauklėtas ir kad iš an-gliško luobo – ne grabaus drovumo ir šiurkštumo (kas tau, teisybę sakant, buvo būdinga) – dabar nedaug teliko. Vi sa širdim dėl to džiaugiuosi, nes, kaip daug sykių tau sakiau, ši-tos tarsi antraeilės savybės – lipšnu mas ir meilumas, elgesio ir kalbos laisvumas, ke liančios simpatiją manieros ir paslau-gumas – reiš kia daug daugiau, negu paprastai manoma, ypač pas mus, Anglijoje.

* apsitašei (pranc.)

15

Dorybės ir žinios turi savo vertę, kaip ją turi auksas, bet jeigu jų nešlifuosi, jos, be abejonės, praras didžiąją savo spin-desio dalį, – o juk net rū pestingai nušveistas žalvaris gali dau-geliui žmo nių padaryti geresnį įspūdį už neapdorotą auksą.

Kokią daugybę savo ydų prancūzai pridengia laisvu, malo-niu ir simpatingu elgesiu! Daugeliui iš jų trūksta sveiko pro-to, daugeliui paprasčiausių žinių, tačiau jų geros manieros dažniausiai taip pui kiai paslepia trūkumus, kad pastarieji lieka neat skleisti.

Aš dažnai sakydavau ir dabar tebemanau, kad prancūzas, kuriam būdinga tiek aukšta moralė, iš simokslinimas ir svei-kas protas, tiek išsiauklėjimas ir geros savos šalies manieros, yra tobulos žmo giškos prigimties pavyzdys. Tu gali pasiekti šio to bulumo ir, tikiuosi, pasieksi. Kas yra moralumas, tu ži-nai – jeigu panorėsi, jis bus tavo savybė; tapti moralus įstengs kiekvienas, ir nelaimingas tas, ku ris toks nepasidarys. Sveiku protu tave apdovano jo Dievas. Tau pakanka išsimokslinimo, kad laikui bėgant įgytum viską, ko žmogui reikia. Tu rėdamas visas šias savybes, tu labai anksti buvai išleistas į šį pasaulį ir būsi pats kaltas, jeigu neiš moksi gerų manierų, elegantiš-kumo ir kitokių pa našių dalykų, kurie papildytų ir papuoštų tavo cha rakterį. Gerai pasielgtum, jeigu pareikštum savo pa-garbą poniai Sen Žermen bei ponui Pampinji ir pasakytum jiems, kaip vertini jų gerą nuo monę apie tave, pareikštą laiš-kuose, kuriuos jie, kaip tu žinąs, yra pasiuntę man.

Sudie. Stenkis ir toliau užsitarnauti panašių at siliepimų ir tada tu ne tik pelnysi mano nuoširdžią meilę, bet ir pajusi jos vaisius.

16

VII laiškas

Londonas, 1747 m. kovo 27 (sen. st.)

MIELAS BERNIUK,

Malonumai – tai uola, į kurią sudūžta daugelio jaunuolių lai-vai. Siekdami malonumų tokie jaunuo liai leidžiasi į jūrą iškė-lę visas bures, tačiau jie ne turi kompaso, kad įstengtų laikytis teisingos kryp ties, ir supratimo, pakankamo išsaugoti laivą sveiką; dėl to jų kelionė, užuot teikusi malonu mą, baigiasi kančiomis ir gėda. Nemanyk, jog ren giuosi pasmerkti malo-numus, lyg būčiau stoikas arba pamokslautojas kunigas. Ne, priešingai, keti nu į malonumus atkreipti tavo dėmesį ir kaip tik ras epikūrietis rekomenduoti juos tau. Linkėčiau, idant kaip reikiant pasimėgautum jais, ir tesiekiu vieno – neleisti, kad apsigautum.

Kone kiekvienas jaunuolis labiau už viską sten giasi tapti žmogumi, mokančiu džiaugtis gyvenimo malonumais. Ta-čiau paprastai visiems šis apibūdi nimas atrodo kaip savaime suprantamas ir, užuot pa mėginę pažinti savo paties polin-kius ir skonį, jie ak lai pasirengę laikyti malonumais, ką taip įvardija tie, su kuriais jie daugiausia bendrauja. O žmogus, mokantis džiaugtis gyvenimo malonumais, plačiai paplitu-sia nuomone, yra tiesiog lėbautojas, amžinas girtuoklis, pa-

17

sileidėlis ir baisus neprausta burnis. Kadangi tau tai gali būti naudinga, neveng siu prisipažinti, nors ir jausdamas gėdą, kad mano jaunystės ydas pagimdė ne tiek natūralūs blogi polinkiai, kiek kvailas noras atrodyti žmogumi, kuris moka džiaugtis gyvenimo malonumais. Visą savo amžių aš nepa-kenčiau vyno, bet vis tiek dažnai gerdavau, nors ir jausdamas pasibjaurėjimą ir pa smerkdamas save pagirių kankynei. Taip elgiausi būdamas tikras, jog džentelmenui ir žmogui, mo-kančiam džiaugtis gyvenimu, gerti privaloma.

Tą patį galėčiau pasakyti apie kortas. Man ne trūko pinigų ir todėl niekada nelošdavau dėl jų. Bet aš maniau, jog lošti kortomis – tai antroji būtina žmogaus, mokančio džiaugtis gyvenimo malonu mais, ypatybė ir todėl, pradėjęs lošti be jokio ma lonumo, vėliau dėl kortų atsisakydavau daugybės tikrų malonumų ir tuščiai pražudžiau trisdešimt ge riausių savo gyvenimo metų.

Vienu metu buvau toks paikas, kad išmokau keiktis, šitaip norėdamas papildyti tą šaunų vaid menį, kurį norėjau vaidin-ti; tiesa, greitai atsisveiki nau su šia beprotybe, supratęs, kad bet koks burno jimas ydingas ir nepadorus.

Taigi, susiviliojęs mada ir aklai atsiduodamas tariamiems malonumams, aš netekdavau tikrųjų; mano turtas sumažėjo, sveikata sušlubavo – štai kaip, turiu prisipažinti, pelnytai bu-vau nubaustas už savo klaidas.

Tegul tai, ką papasakojau, bus tau įspėjimas: mo kėk pasi-rinkti malonumus pats ir niekam neleisk jų tau primesti. Klau-sykis savo prigimties, o ne mados: padėk ant vienos svarstyklių lėkštės pasitenkinimą, kurį tau teikia kokie nors malonumai, o ant kitos – padarinius, kurie neišvengiamai seks po malonu-mų, ir tada, pasitelkęs sveiką protą, pasirink, kas verčiau.

18

Jeigu galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo, turė damas da-bartinę savo patirtį, tai pripildyčiau jį tik rų, o ne tariamų malonumų. Pasimėgaučiau maistu ir vynu, tačiau apsisaugo-čiau nuo kančių, kurias sukelia vieno ir kito perteklius. Bū-damas dvidešim ties metų aš netapčiau susilaikymo ir blaivy-bės skelbėju ir nepriekaištaudamas bei nepamokslau damas leisčiau kitiems elgtis, kaip nori jie, tačiau tikrai nuspręsčiau nedaryti žalos savo gabumams ir negriauti savo sveikatos tam, kad įtikčiau žmonėms, kurie savęs netausoja. Aš loščiau kortomis dėl malonumo, o ne tam, kad tektų kankintis: ki-taip sa kant – loščiau iš mažų sumų mišrioje draugijoje, idant prasiblaškyčiau ir atiduočiau duoklę aukštuo menės įpročiui. Bet vengčiau lošti iš tokių sumų, kurios, jeigu laimėčiau, ne-suteiktų man nieko gero, o jei praloščiau, verstų mane pri-sidaryti skolų, ku rias sumokėjus tektų suvaržyti savo porei-kius. O ką jau kalbėti apie tuos pykčius, kurie paprastai lydi kiekvieną stambų lošimą.

Dalį savo laiko aš skaityčiau, o likusias valandas praleis-čiau protingų ir išsilavinusių žmo nių draugijoje, stengdama-sis būti tarp pranašesnių už save. Dažnai lankyčiausi miš-riose – vyrų ir mo terų – aukštuomenės kompanijose. Nors tokios drau gijos dažnai būna gana lengvabūdiškos, tačiau jos at gaivina ir atpalaiduoja protą, be to, naudingos tuo, kad, be jokios abejonės, šlifuoja ir švelnina manieras.

Tokie būtų mano malonumai ir pramogos, jeigu galėčiau dar sykį nugyventi pastaruosius trisdešimt metų. Šie malo-numai yra protingi ir, negana to, turiu tau pasakyti, kad tik jie dera aukš tuomenės žmogui, nes visi kiti toli gražu nebūdin-gi tiems, kuriuos laikau aukštuomenės atstovais, o tik tiems, kurie patys save tokiais laiko. Nejaugi gerai draugijai būtų

19

malonu matyti tarp savęs mirtinai pri sigėrusį žmogų arba tokį, kuris raunasi plaukus ir koneveikia Dievą, nes prasilošė kortomis ir negali susimokėti skolos? Arba galų gale pasilei-dėlį, kuris neteko pusės nosies ir pasidarė luošas dėl to, kad gėdingai ištvirkavo? Ne, tie, kurie taip elgiasi, o juo labiau tie, kurie tuo giriasi, neturi tei sės priskirti savęs aukštuomenei, o jeigu tokie kartais ten ir įsileidžiami, tai visada labai ne-noromis. Tikras aukštuomenės žmogus ir tikrais gyvenimo malonumais mokantis džiaugtis žmogus laikosi pa dorumo ir bent jau neperima svetimų ydų ir nesigėri jomis. O jeigu, nelaimė, turi kokių ydų, tai patenkina jas laikydamasis atsar-gumo ir slapta.

Nepaminėjau proto malonumų (kurie labai sva rūs ir pa-stovūs), nes jų neįprasta laikyti malonu mais; manoma, kad žodis „malonumas“ susijęs tik su jausmų sritimi. Mėgautis dorybėmis, labdarybe ir žiniomis – tai tikras ir ilgalaikis ma-lonumas, ir aš tikiuosi, jog tu gerai ir ilgam jį pažinsi. Sudie.

Laikyk savo mokytumą kaip laikrodį – vidinėje kišenėje; netrauk jo ir neversk mušti valandų vien tam, kad

pasirodytum jį turįs. Jeigu tavęs paklaus, kiek valandų, pasakyk, bet neskelbk laiko kas valandą ir niekieno

neprašomas, lyg bū tum naktinis sargas.

Šioje knygoje skelbiamų laiškų autorius – anglų aristokratas Phi-lipas Dormeris Stanhope’as (Filipas Dormeris Stenepas; 1694–1773 m.), po tėvo mirties tapęs 4-uoju Česterfildo grafu ir nuo tol žinomas kaip Chesterfieldas (Česterfildas) – Didžiosios Britanijos politikas, diplomatas, publicistas. Po mirties išleisti jo laiškai ne-santuokiniam sūnui Philipui iškart sulaukė neeilinio visuomenės dėmesio tiek Britanijoje, tiek žemyninėje Europoje ir tapo žanro klasika, o Chesterfieldo vardas įsitvirtino ir literatūros pasaulyje. „Laiškai sūnui“ išversti į visas Europos kalbas.

Nors ir retai matė sūnų, Chesterfieldas rėmė jį materialiai, rūpi-nosi lavinimu ir... rašė jam laiškus. Tėvo erudicija, diplomato, politi-ko ir aukštuomenės žmogaus patirtis, anglų džentelmeno manieros – visa tai su begaline meile buvo bandoma perteikti sūnui. Sūnui, kurį Chesterfieldas ilgainiui ėmė vadinti – ir laikyti – draugu: „Ir tu, ir aš turime rašyti visiškai atvirai – kaip draugas draugui.“

„Manydamas, jog tu esi mano kūrinys, aš – kadangi nelaikau savęs prastu autoriumi – darausi griežtas kritikas. Aš kruopščiai įsigilinu į mažiausius netikslumus ar trū kumus ne tam, kad viešai juos demaskuočiau, o kad ištaisyčiau ir kūrinys taptų tobulas“, – rašė sūnui Chesterfieldas. Laiškai rašyti iki pat netikėtos 36 metų sūnaus mirties.

„Laiškai sūnui“, kupini elegancijos, išminties, sąmojo, žavingų portretų, išskirtinių įžvalgų ir loginių išvadų, tapo tikru to meto aukštuomenės jaunuolių auklėjimo kodeksu.