95

„Tai, kas dar vakar kėlė susižavėjimą, šiandien yra niekinama, laikoma nieko vertu. O jeigu kokiame nors užkaboryje kokia nors seniena per stebuklą dar yra išlikusi, tai kažin ar išsilaikys iki ryto-jaus. Kas vyksta šiandien, nėra susiję su tuo, kas vyko vakar, nei su tuo, kas vyks rytoj. Niekas negali būti tikras, kad tai, ko išmoko šiandien, bus naudinga ir rytoj.“1

Taip kiek sarkastiškai mūsų gyvenamąjį laiką apibūdino žymus sociologas Zygmuntas Baumanas – postmodernizmo pagrindė-jas, tiriantis šiuolaikinę kultūrą, jos permainas ir bruožus, visai ne-seniai skaitydamas paskaitą Vroclave įvykusiame Kultūros kon-grese (2011). Jis kalbėjo akademiniam jaunimui apie šiandien tarsi sutrumpėjusį laiką, susitraukusį, susispaudusį ir mus pačius prispaudusį, kai iš mūsų reikalaujama kuo efektyvesnių rezultatų, kurie būtų pasiekti per kuo trumpesnį laiką. Juk iš tikrųjų dabar gyvename nuolatos „jausdami spaudimą“. Ne mažesniais tem-pais gyvena ir profesionalūs menininkai, smagiai įsukę profesio-naliosios kultūros smagračius, kurie į sceną, aikštę, kiemą ar kitą netikėtą erdvę išmeta vis naujų, „trumpo galiojimo“ instaliacijų, performansų, šou ir kitokių efektingų bei šokiruojančių reginių. Tos pačios dvasios apimtas ir dabartinis žiūrovas (klausytojas) irgi jų laukia, būtinai vis naujų, vis kitokių. Kaip teigia Bauma-nas, toks pagreitėjęs laikas atsiliepia ir socialiniams ryšiams, kurie tarp žmonių „darosi vis netvaresni, vis paviršutiniškesni, seklesni, laikinesni, vis lengviau išardomi“2, dėl ko „tie, kurie yra gerokai vyresni ir kurių patirtis visai kitokia, šiandien jaučiasi taip nejaukiai“3. Juk iš tikrųjų panašiai nejaukiai, tik, ko gero, daug skaudžiau šiuos laiko nešamus iššūkius, tarp jų ir bendruomeninį pairimą, šiandien išgyvena ir mūsų tuštėjančių kaimų bei mieste-lių gyventojai, pas kuriuos testuoti tradicinės kultūros prasitęsi-mų ir galimų naujovių tradiciškai vis dar traukia jos puoselėtojai bei tyrėjai. Žvelgiantiems iš šalies ypač probleminis šiuo požiūriu dabar turėtų atrodyti sumenkęs folkloristų tyrimų baras, sunykus tautosakos klasikai. Ir tai nėra koks vien lietuviškas ar šiaip lokalus reiškinys, nes iš konferencijų tribūnų daug kur Europoje šiandien nuskamba vis tas pats, tikrai ne visai retorinis klausimas – kas šiandien yra folkloras ir ką su juo daryti?

Lietuvių tradicinei kultūrai priartėjus prie savo gyvavimo tre-čiojo tūkstantmečio ir netgi perkopus jo slenkstį, be įvairių mūsų akyse nykstančių jos segmentų (papročių, senųjų bendruome-ninių bei šeimos švenčių, tarmių), nesunku pastebėti ir vis gilė-jančią tautosakos krizę. Nors gal tik dabar imta garsiau kalbėti apie tūkstantmečių sandūroje vykstantį akivaizdaus klasikinės tautosakos persislinkimą į kultūros nuošalę, bet iš tikrųjų tokio judėjimo būta jau daug anksčiau, sovietmečiu ar net dar iki jo, o, dvidešimtajam šimtmečiui pasistūmėjus pabaigos link, tauto-sakos senuoju pavidalu, antai pasakų, padavimų, o rugiapjūtės ar kalėdinių dainų jau tik pavieniais atvejais galime užtikti pasy-vioje žmogaus atmintyje. Buvusi kadaise aktyvi folkloro ir ben-

TRADICIJA IR DABARTIS

Bronė Stundžienė

FolkloRo DIAlogAS Su lAIku: nAuJI ASpekTAIPriStatant Projektą Homo narranS: folklorinėS atmintieS tyrimai

druomenės komunikacija ne tik keitėsi, bet tolydžio silpnėjo ir geso. Tačiau žarijų prieš pusšimtį metų ir netgi gerokai vėliau (vėlyvuoju sovietmečiu) dar būta labai karštų, lengvai įžiebia-mų – priliesk, ir ima kibirkščiuoti, – antai ne tik iš talentingiausių tautosakos mokovų užrašomas šimtais skaičiuojamas tautosa-kos derlius. Donatas Sauka daug vėliau net šmaikščiai ironizuos, ar tik toks tautosakos užrašymų gausėjimas sovietiniais metais „nereiškia, kad tautosakos populiarumo kreivė šoka aukštyn?“4 Vis dėlto kreivė kreivei nelygu, nelygu kokias prasmes jai teikia-me. Pagaliau net neužginčijant nė vienos iš jų, bet kuriuo atve-ju tautosakinės „empirikos gausinimo“ pastanga neturėtų būti nuvertinta, – jau anuomet, rinkimo įkarštyje, ji davė pirmuosius vaisius, jau nekalbant apie folkloro – praeities ir dabarties – archyvo, kaip ir bet kokios kitos kultūros paveldo saugyklos, nevienadienes paskirtis ir reikšmes5. O bent dviejų aukščiau paminėtų intensyvaus ilgalaikio rinkimo rezultatų, – leidusių per tautosaką užčiuopti, be viso kito, jau anuomet trūkinėjančius, bet dar nenutrūkusius bendruomeninio solidarumo saitus ir pa-matyti iš arti paskiro asmens įdedamą indėlį į tautos sakytinės kultūros paveldą, – niekaip nebeišeis nubraukti. Pirmuoju atveju primintina dar prieškariu tik teoriškai postuluota vizija – paskelbti daugiatomį tautosakos sąvadą, kaip galintį reprezentuoti tautos savastį, kurią įgyvendinti pavyko tik sukaupus daug medžiagos, suteikiant jai solidų „kūnišką“ pavidalą, grįstą kaip tik pačių foklo-ristų ir daugybės savanorių rinkėjų uoliai lasiotų tekstų daugiava-riantiškumu; šiuo metu jau yra pasirodę Lietuvių liaudies dainyno sąvado 22 tomai (tai daugiau nei pusė numatytų sąvado leidinių), patarlyno – 2 tomai, baigiamas rengti pirmasis pasakyno tomas. Antroji tautosakos rinkimo prasmė jau irgi turi savo materialią išraišką – turimas galvoje paskiro žmogaus atsimenamos tau-tosakos publikavimas, kuris atskleidžia ilgai išsilaikiusią gana unikalią tautosakos gyvastingumo terpę. Juk iš tikrųjų iš vieno asmens prisimenamos tautosakos sudaryta rinktinė (iš tekstų visumos atrinkus tik vertingiausią jos dalį) ne vien iliustruoja, ko gero, tebegaliojantį ir šiandien prosenovišką tautosakos perda-vimą iš lūpų į lūpas, bet kartu eksponuoja ir ne mažiau savitą XX amžiaus tautosakos versiją, liudijančią tam tikrą tradicinėje lietuvių kultūroje išsikristalizavusį fenomeną. Argi minėtu laiko-tarpiu daug rastume net europiniu mastu mažai raštingų arba visai neraštingų žmonių, kurie gebėtų iš atminties padainuoti, pavyzdžiui, iki 800 dainų ir „žinoti“ antrą tiek kitos tautosakos? Ne vienas toks v i e n o žmogaus – XX šimtmečio bendraamži-ninko – folklorinio talento atsivėrimas buvo publikuotas atskiromis rinktinėmis, kita jų dalis archyvų lentynose dar tebelaukia savo valandos. Ir ne iš niekur (tiksliau ne vien iš talentų) radosi tokie sakytinės kultūros fenomenalumo proveržiai – kristalizuotis jie tu-rėjo itin palankioje sakytiniam žodžiui dirvoje. Bet ar nepasikeitė dirvožemis, ar neišseko sakytinį žodį maitinę syvai šiandien?

96

Daugelis nesuabejotų galimu vienu atsakymu – pasikeitė, ir dar kaip pasikeitė. Juk gyvename, kaip ir visi europiečiai, vadinamai-siais moderniais, t. y. potradiciniais laikais, kai ankstesnių laikų tautosaka jau senokai yra netekusi savo galių, praradusi ne tik apeigines, bet ir beveik visas kitas komunikacines savo paskirtis6. Kaip tik dėl to tai garsiau, tai labiau patyliukais imta svarstyti, kad štai folkloristams mokslinėse institucijose tai jau tikrai pats laikas pasiieškoti sau naujų veiklos nišų. O pastarieji, turintys galimybę stebėti iš vidaus folklorinės kultūros raidą7, tylėjo, tarsi ko lūku-riuotų, užuot patvirtinę šį jiems nelinksmą verdiktą. Ir lūkuriuota ne tiek iš savanaudiškos savigynos paskatų, – paika būtų nepripa-žinti objektyviai vykstančios kultūros raidos, – kiek greičiau žvel-giant iš savo patirties ir pagaliau iš privalomos, grynai profesinės „įtarumo“ pozicijos. Tiesiog galutinai užbraukiant bendruomenės ir folkloro gyvybinį ryšį, atrodė privalu dar jį patyrinėti savais ka-nalais ir instrumentais, patiems susirenkant patikimus argumentus už ir prieš. Neskubėti su lengvai ištariamu nuosprendžiu skatino būtent iš vidaus stebimi lokalių ir universalesnių tradicinės kultū-ros elementų savaiminiai gelminiai „prasitęsimai“, vis moyvuočiau atitraukiantys dėmesį nuo paviršiuje esančios ir dėl to labiau ma-tomos šiuolaikiškai modifikuotos jų pusės.

Kaip tik šių akstinų vedama prieš beveik trejetą metų ir susitelkė nemaža folkloristų ir jiems artimų humanitarinių disciplinų atstovų grupelė, pasiryžusi įvairiais rakursais ne tiek patestuoti tradicinėje visuomenėje tebegyvuojantį folklorą ir šio paveldo reliktinę tąsą, kiek siekti išryškinti jo pagrindu besiformuojančią/susiformavusią savitai folklorizuotą kultūrinių vertybių sistemą, atsiskleidžiančią per dabartinio žmogaus savimonę, jo kūrybą ir dar kitas specifines kultūrines raiškas. Taip ir gimė Lietuvos mokslo tarybos finansuo-jamas (konkurso būdu laimėtas) Nacionalinės lituanistikos mokslo plėtros programos projektas „Homo narrans: folklorinės atminties tyrimai“ (2010–2012, projektas vykdomas Lietuvių literatūros ir tau-tosakos institute, vadovė – šių eilučių autorė). Pagrindinis projek-to tikslas – aprašyti šiuolaikinėje sakytinėje tradicijoje pastebėtus folk lorinius elementus, leidžiančius tyrimo metu identifikuoti šiuo-laikinio etnokultūrinio tapatumo, jo istorinio tęstinumo pavidalus ir naujas pasireiškimo formas. Jau iš anksto buvo aišku, kad teks žengti mažai pramintu taku: atpažinti ryškiau atsiveriančias, taip pat ligi šiol mažai tirtas, bet šiandien aktualias folklorinės atminties vietas ir, tyrėjams pasirinkus jas kaip individualias tyrimo temas ir potemius, nustatyti tokių atminties vietų praeities ir dabarties są-veikas, galinčias turėti / neturėti tiesioginio poveikio mūsų dabar-tiniam kultūrinam savitumui. Tyrimų akiratyje – žmogaus išgyventą laiką ir dabartį rėpiantis jo pasakojamas naratyvas, nevengiant tiek individualaus asmens išsisakymo, tiek ir tikslingiau modeliuojamo dialogo su juo, taip pat stebint ir fiksuojant dabartines jo kūrybinės saviraiškos formas bei apskritai visą kultūrinę laikyseną ir aplinką. Tai ilgokai brandinta nauja tyrimų kryptis.

Jau teikdami projektą buvome susipažinę su istorinės, socia-linės atminties tyrimų strategijomis, žinomomis iš prancūzų, vo-kiečių ir kitų šalių tyrėjų darbų, davusių impulsų taikyti ir plėtoti jas folkloriniuose kontekstuose. Tos strategijos neretai ir buvo tiesiogiai siejamos su žmogaus gyvenimo istorijomis bei kitais žmogui svarbiais įvykių perpasakojimais. Antai Amerikoje į atski-ras šakas kristalizuojasi gyvenimo/ autobiografinių pasakojimų ir folklorizuotos asmeninės patirties pasakojimų (S.K.D. Stahl ir kt. darbai) studijos. Itin daug šioje srityje yra nuveikę suomių moks-lininkai, sukūrę ištisą žodinio pasakojimo (oral narrative) analizės mokyklą, kurios ideologe galima teisėtai laikyti folkloristikos profe-

sorę Annikki Kaivola-Bregenhøj, taip pat Anna Leena Siikala, Juha Pentikäinen, Anne Heimo ir kt. Estijoje ypač aktyviai kaupiamos gyvenimo istorijos Estų kultūros istorijos archyve, jų analizė tampa mokslinių studijų dalimi (verta ypač išskirti Ene Kõresaar darbus). Analogiškas nacionalinės žodinės istorijos projektas nuo 1992 m. vykdytas Lat vijoje, kur gyvenimo pasakojimai masiškai renkami specialiai organizuotų ekspedicijų metu. Folkloristinė gyvenimo pasakojimų analizės perspektyva įvardijama kaip pasakojimo etnografija (ethnography of narrating), kurios teorinis pagrindimas pateikiamas, pavyzdžiui, amerikietės Katharine Young (1987) ir švedo Ulfo Palmenfelto (2007) darbuose. Ypač akcentuojama lau-ko tyrimų svarba – tiesioginis medžiagos rinkimas, – taip pat gali-mybė naudoti sudėtingas tekstų analizės metodikas, jas jungiant su atlikimo analize, ir teorinis tokių sąvokų, kaip kultūra, tradicija, liaudis ir pan., problematizavimas. Mokslinę intrigą siūlė kolektyvi-nės kultūrinės atminties studijoms skirtos publikacijos pavyzdys – tarptautinio mokslininkų kolektyvo parengtas straipsnių rinkinys8.

Drąsino ir pačių lietuvių folkloristų jau anksčiau įgyta patirtis. Kaupti anksčiau folklorui nepriskirtą medžiagą iš tikrųjų pradė-ta kone jau prieš gerą dešimtmetį, vykdant drauge su etnologais bei geografais tarpinstitutinį projektą „Merkinės gamtinis ir kultū-rinis paveldas: vertė ir kontekstai“, finansuotą 2000–2001 metais anuometinio Valstybinio mokslo ir studijų fondo. Kaip tik per šios ekspedicijos susitikimus su dzūkais, nepakeičiamais liaudies dai ni nin kais, puikiais šio krašto papročių žinovais ir pasakotojais (buvo užfiksuoti įspūdingi jų pateikti įvairių tautosakos žanrų reper-tuarai) ir tų susitikimų aptarimus, viešai diskutuojant (konferencijo-se, seminaruose) ir permąstant privatesniuose pokalbiuose, ėmė ryškėti naujų mokslinių sumanymų kontūrai. Tiesiog nedavė ramy-bės senokai pradėjusi kirbėti abejonė: ar už to vertingo įvairiomis prasmėmis mus pavergiančio tautosakos kūrinių repertuaro, šian-dien dažnai „išsitraukiamo“ iš tolimiausių atminties kampučių, kiek nuošalėje nepasilieka pats jį pateikęs žmogus? Žinoma, neteisinga būtų buvę manyti, kad per visą tautosakos rinkimo istoriją nebuvo domėtasi tautosakos žinovų gyvenimu ir jų individualybėmis, ypač tomis, kurios tarp kitų išsiskyrė neeiline tautosakine kūryba ir jos perteikimo talentais. Tikrai ne kartą domėtasi, ir pirmučiausia ieš-kant talentingos meninės prigimties ištakų bei nustatant kitus įgimtą talentą stiprinusius aplinkos faktorius. Aprašant, pavyzdžiui, kokio garsaus liaudies dainininko, muzikanto ar pasakotojo paveikslą, stengtasi kuo tiksliau artikuliuoti jį veikusias įtakas, kuo adekvačiau atskleisti visą kultūrinę terpę, kurioje gyveno talentu apdovanotas asmuo ir tarpo jo disponuojamas muzikinis bei kitokios rūšies tau-tosakos repertuaras. Kitas dalykas, kad beveik vien šiuo turiniu dažniausiai ir apsiribodavo tradicinei kultūrai nusipelniusio iškilaus tautosakos perteikėjo gyvenimo istorija. Dabar gręžiantis atgal lieka tik apgailestauti, kodėl mūsų, folkloristų, akiratyje taip ilgai nebuvo apskritai žmogaus gyvenimo istorijos kaip folklorinio žan-ro, kodėl nebuvo ir paties naratyvo plačiausia jo prasme (turima omenyje ne koks konkretus pasakojamosios tautosakos žanras: pasaka, sakmė, anekdotas ir pan.). Tiesą sakant, laikantis anks-tesnių laikų tyrimų metodologijos, jų ir negalėjo būti, kadangi tauto-sakos laukui priklausė tik poetiniai kūriniai, tiksliau trys pagrindinės jų rūšys: dainuojamoji, pasakojamoji ir smulkioji tautosaka. Todėl tautosakos mokslo baruose per daug ilgai gana uždaroje sistemo-je plėtotos dvi pagrindinės – istorijos ir teorijos kryptys, pastarajai nenutolstant nuo literatūrai būdingų žodžio meno tyrimų modelių. Nors kaip tik tokia metodologija leido nustatyti dainų, pasakų ir kitų žanrų poetikos dėsningumus, iškelti jų meninę vertę bei savitumą

TRADICIJA IR DABARTIS

97

(plg. 1970 metais pasirodžiusį Donato Saukos konceptualųjį veika-lą Tautosakos savitumas ir vertė). Vis dėlto ilgainiui, ypač kardina-liai pasikeitus gyvenimo sąlygoms, ši metodika išseko, tapo mažai produktyvi, nelyginant būtų save įstūmusi į savotišką užribį. O jau vyko folkloro dialogas su laiku, jis brėžė naujus horizontus, kuriuo-se vėrėsi naujos, greičiau dar neišbandytos tarpdisciplininės pri-eigos, leidžiančios matyti daug platesnį folklorinės kultūros lauką, kuriame yra užsilikusių dar daug nė nepradėtų tirti dalykų ir kurio pakraščiais aukštyn stiebėsi tiek naujos, tiek savaip atsinaujinusios folkloro formos su užleistais jų kontekstų dirvonais.

Taigi dabar vykdomas projektas, galima sakyti, pirmiausia ir kviečia atsisukti į refleksyvų, daugiabriaunį ir daugiaprasmį sa-kytinį naratyvą, klausomą sociologo, antropologo, istoriko, fol-kloristo ir kitų kultūros tyrėjų. Nelygu koks esti tyrimų užduoties pasirinkimas. Nors, nepaisant bet kokio konkretizuoto pasirinki-mo, beveik visais atvejais pravers jau sėkmingai išbandyti kitų disciplinų instrumentai. Štai, imantis folkloriškai interpretuoti as-meninį pasakojimą, gali būti naudingos sociologų įžvalgos apie socialinę atmintį ar pastariasiais metais itin išpopuliarėjusi istori-kų sukurta atminties vietų koncepcija. Metodologiniu požiūriu ne-mažai folklorinės atminties tyrimų daliai ypač paranku studijuoti kultūrinės antropologijos siūlomas intertpretacijas, kurios savai-me įtraukia tiriantįjį į daug platesnį humatinarinių mokslų lauką nei žvelgiant vien iš folkloristikos disciplinos pozicijų. Antai, pa-našiai kaip antropologai, šiandien ir folkloristai siekia tyrinėjamą realybę perteikti taip, kaip ji yra suvokiama ir išgyvenama vietinių bendruomenės narių. Kaip teigia simbolinės, arba interpretaci-nės, antropologijos pradininkas Cliffordas Geertz’as, kultūros susiklosto iš tekstų arba iš žmonių pasakojimų sau apie save,

jie yra nelyginant tekstų kolekcijos, kurias antropologas skaito netiesiogiai, stengdamasis įsigyventi į vietinių tos kultūros žmo-nių savo pačių kultūros skaitymą, t. y. jis jas bando skaityti pro pečius tų, kurie tais tekstais gyvena9. Juo labiau kad kaip tik to-kios metodologinės prieigos plačiai taikytos pastaraisiais metais vykdant folkloro lauko tyrimus, kai buvo kruopščiai fiksuojamas žmogaus kalbėjimas pasirinktomis temomis.

Kartu reikia pabrėžti, kad pats homo narrans dalyvaujančiųjų projekte suprantamas labai plačiai. Vėlgi, kaip ir antropologams, folkloristams sakytinės tradicijos studijos taip pat nesibaigia vien pasakojamais naratyvais, bet paraleliai įtraukiama įvairi kita dau-giasluoksnė verbalinė/neverbalinė medžiaga: apklausos, struktū-ruotų interviu būdais gauti atsakymai, kitokie oficialūs ir neoficialūs pokalbiai, net trumpi pašnekovų pranešimai, replikos ir šiaip ma-žiau rišlios interpretacijos, taip pat tyrėjo asmeninis stebėjimas: užrašai, žmogų ir jo aplinką fiksuojantys vaizdai (fotonuotraukos, vaizdajuostės, tapyba). Visi šie iš pirmo žvilgsnio paskiri empiri-niai rodikliai paprastai tik vėliau tyrėjų selektyviai „persirūšiuojami“ ir interpretuojami kaip jų individualiai pasirinktos ir jiems rūpimos naratyvo versijos. Tik iš jų visumos gali atsiverti platesnė šiuolaiki-nės folkloro kultūros panorama. Jos objektyvesnei interpretacijai dažnai prireikia ir kitos sampratos, kito žodyno, kitų sąvokų.

Nepaliekamos nuošalėje ir naujausios folkloro apraiškos. Į mokslinę apyvartą vis intensyviau įsisuka sparčiai daugėjančių dabartinių modernaus folkloro „naujadarų“: tai ir vadinamųjų an-tipatarlių, antisakmių, net gandų, besitaikančių formuotis į kokį savarankišką šiuolaikinio folkloro žanrą ar požanrį, ir dar kitokios rūšies naujoviškų tautosakinių darinių. Folkloro tyrėjams jie yra parafolklorinei ir postfolklorinei formoms priskiriamas naujausias

TRADICIJA IR DABARTIS

Grikapėdžio apylinkės, Prienų r. 1990. A. Kunčiaus nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių

98

mūsų laiko folkloras: nebe valstietiškos prigimties, labiau neloka-lus nei lokalus, paprastai gretinamas su miesto kultūra, gana fra-gmentuotas, temiškai ir estetiškai internacionalizuotas, taip pat ideologiškai marginalus ir plintantis dažnai ankstesnei sakytinei tradicijai neįsivaizduojamų identiškų kopijų pavidalu. Didesnią-ją jų dalį sudaro žaismingas šiuolaikinės pramoginės funkcijos inspiruotas naujasis folkloras, dažnai spontaniškai atsirandantis ir dar neišlaikęs laiko išbandymo, lyg priklausytų lengvasvorio, „popsinio“ tipo žanrams, tuo iš dalies būdamas ne visai svetimas masinės kultūros „produkcijai“, nesunkiai užsiėmęs platoką da-barties folklorinės kultūros paviršiuje nišą, ypač patrauklią jauni-mui. Tokia sumoderninto folkloro raiška, daugybe saitų sukibusi yra su ankstesniais jos pavidalais ir drauge pagal laiko dvasią daug ką juose pakeitusi. Bene ryškiausias kaitos laidas yra visai kitoks sklaidos būdas ir kitokia komunikacija, kuri vyksta naujųjų medijų sukurtose erdvėse, kur veikia, kalba, klausia ir atsakinėja visai kitas „vox populi“ nei tradicinės tautosakos atvejais.

Kaip buvo mėginta glaustai pristatyti Lietuvių literatūros ir tauto-sakos institute vykdant projektą „Homo narrans: folklorinės atmin-ties tyrimai“, daugelio autorių pastangomis baigiama rengti knyga bandys aprėpti šiap jau sunkiai aprėpiamą dabarties folkloro ir folklorinės atminties sampynomis išmargintą lauką. Iš dabartinės bendresnės sakytinės tradicijos pozicijų bus reflektuojama su-kaupta medžiaga, siekiant pateikti jau užrašyto (ir kitaip gauto) etnokultūrinio diskurso kai kurias selektyvias recepcijas. Atotrūkį tarp folkloro šiandien ir vakar bus mėginama sumažinti apmąstant įvairias temas, praskleidžiančias nevienalytę dabarties folkloro raiškų įvairovę, tarp kurių yra dabartinės, vadinamosios savaiminės dainų kūrybos matmenys, šiuolaikiniai naratyvai (su jų tekstais bei kontekstais ir pačiais naratoriais), vienaip ar kitaip artikuliuojantys sudėtingas karo ir pokario situacijas, žmogaus moralines laisyse-nas jose, atskleidžiantys sapnų folkloriškumą ir dar kitus aspektus. Knygoje bus girdimas ir naujasis „vox populi“, prabylantis moder-nioje aplinkoje – iš mūsų laikų medijų erdvės. Ar lengvai ši knyga prasiskins kelią ligi skaitytojo, nelengva nuspėti. Galime tik patikinti dėl vieno dalyko – šįsyk knygos autoriams, kiek perfrazuojant vieno filosofo pastebėjimą, tikrai buvo svarbiau ne apibendrinimai ar te-orizavimo momentai, o interpretacijos ir aprašymai, atskleidžiantys tai, kas anksčiau buvo nepastebėta, palikta be dėmesio10.

N u o r o d o s :1 Bauman Z. Apie dialogo nekasdieniškumą ir nekasdieninį dialogą, Kul-tūros barai, 2011, nr. 12, p. 21.

2 Ten pat, p. 22.3 Ten pat, p. 21.4 Sauka D. Lietuvių tautosaka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 288.

5 Apie padidėjusį poreikį mūsų dienomis archyvuoti visokios rūšies doku-mentus bene pirmasis bus prabilęs prancūzų istorikas Pierre’as Nora, 1984 metais išleidęs pirmąjį tomą savo garsiojo veikalo „Atminties vietos“ (Les lieux de mémoire). Kaip teigiama, po agrarinės sanklodos griūties, atsiradus neperžengiamai prarajai tarp praeities ir dabarties, žmogų ėmė neraminti ateities miglotumas, jos nebenuspėjamumas; tarsi būtų suardytas, nutrauktas šimtmečiais galiojęs linijinis ryšys: praeitis–da-bartis–ateitis. Istoriko žodžiais tariant, šiandien mes nežinome, ko reiks mūsų ainiams, jei jie norės geriau pažinti ir suvokti save, ir tas negebėji-mas tai žinoti bei apskritai nepasitikėjimas istorine atmintimi (užmaršties sindromas) verčia karštligiškai fiksuoti vos ne viską: „balsus, ateinančius iš praeities“, kuriuos dar galima šiandien išgirsti, sakytines istorijas, tarp jų ir genealogines, prisiminimus, įvairius pagerbimo minėjimus, informa-ciją apie paminklus ir pan. „Atminties pareigai“ atlikti (užfiksuoti ir sau-goti) reikalingi archyvai, kurių steigimo procesas, intensyviai prasidėjęs ir toliau neslopstantis, autoriaus prilyginamas net pagrindiniam mūsų „epochos imperatyvui“ (Pierre Nora, Entre Mémoire et Histoire, La pro-

blématique des lieux, Les lieux de mémoire, sous la direction de Pierre Nora, [volume] 1, Paris: Éditions Gallimard, 1997, p. 35–40).

6 Iš karto rūpi patikslinti: čia kalbame ne apie apskritai kokias nors išlieka-mąsias, jau istorinėmis tapusias tautosakos vertes, kurios niekada nebus išbrauktos iš mūsų istorinio sakytinio paveldo. Ir kalbame ne apie šiandie-nines tautosakos puoselėjimo pastangas, kai, pavyzdžiui, tautosaka, įvilkta į jau istorinį rūbą (ir pagrįstai daugeliui kelianti pasididžiavimo jausmą), mums prabyla nuo scenos, iš knygų, per inkultūraciją, kai jau specialiai tautosa-kos mokomasi. Čia tikrai neketinama diskutuoti nei dėl šio paveldo vertės ir reikšmės, nei dėl pagrįstai valstybės lygmeniu dedamų pastangų gaivinant ir puoselėjant tradicinės kultūros sritį. Rašinio tikslas kitas – aptarti šiuolaikinę savaiminę folkloro būklę, žvelgiant iš grynai mokslinio atskaitos taško.

7 Turimi galvoje folkloro tyrimai per ekspedicijas, kurios vis dažniau šian-dien tiesiog ir vadinamos folkloro lauko tyrimais. Beje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristai šios veiklos nebūtų galėję vykdyti be Lietuvos kultūros ministerijos, taip pat anksčiau veikusio Lietuvos mokslo ir studijų fondo ir dabartinės Lietuvos mokslo tarybos paramos, – būtent šių valstybinių institucijų dėka per pastarąjį dešimtmetį ne vieną kartą buvo sudarytos realios sąlygos (finansiškai remiant) organizuoti folkloro lauko tyrimus ir dirbti įvairiose Lietuvos vietose.

8 Studies in Folk Culture, Vol. IV: Memories and Visions, Ed. by Owe Rons-tröm & Ulf Palmenfelt, Tartu: Tartu University Press, 2005.

9 Geertz Cl. The Interpretation of Cultures, Selected essays by Clifford Geertz, New York: Basic Books, 1973, p. 452; cituota naudojantis ver-timu: Vytis Čiubrinskas, Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, p. 174.

10 Cituota pagal: Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai, Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 19.

TRADITION AND THE PRESENT TIME

Bronė Stundžienė FOLKLORE DIALOGUE WITH TIME: NEW ELEMENTS

SummaryAs the Lithuanian traditional culture was approaching the third millennium of its existence, and even having crossed its threshold, in addition to various vanishing before our eyes segments (customs, old communities and family events, dialects) it was easy to see a deepening crisis of folklore. Although only now people started to speak more loudly about the obvious moving of classical folklore to the cultural out-of-the-way, in fact such a movement existed long before, during the Soviet era, or even prior to it, and in the end of the twentieth century in the old form of folklore (fairy tales, legends, rye harvesting and Christmas songs) very little could be found in the passive memory of a man. The former once active folklore and community communication not only changed, but gradually weakened and started to die. Before finally crossing out the vital community and folklore connection there seemed necessary still to investigate it choosing the credible arguments for and against.

Nearly three years ago these stimuli led to a formation of a group of folklorists and humanities representatives who decided not only to test the folklore still existing in a traditional society and relic continuation of the heritage, but also on the basis of it highlight a forming/having formed peculiarly folklorized system of cultural values revealing itself through the consciousness of a modern man, his creative work and other specific cultural expressions. So a National Lithuanian philology project of educational development program “Homo narrans: folk memory investigation” (2010–2012) was born. (The project is carried out in the Institute of Lithuanian Literature and Folklore; Manager – the author of these lines.) It was resourced by the Science Council of Lithuania (won in a competition).

The main objective of the project is to describe the folklore elements observed in a modern oral tradition allowing to identify in the course of study the modern ethno-cultural identity, forms of its historical continuity and new forms of expression.

B. Stundžienė, doc., dr.Lietuvių literatūros ir tautosakos institutasAntakalnio g. 6, LT-10308, Vilniusbrone@llti.lt

Gauta 2011 10 05Atiduota spausdinti 2012 11 26

TRADICIJA IR DABARTIS