B l o g a k a r m a • 83

84 • D a v i d S a f i e r

2 2 S k y r i u S

Vėl turėjau planą, tik šįsyk jis privalo gyvuoti ilgiau nei tris su puse minutės. reikia sukaupti geros karmos!

ir jau žinojau kaip.– Įspėsiu skruzdėles apie užtvindymą, – tariau.Tą akimirką po manimi sudrebėjo žemė. aleksas kaip vėjas

apsiavė batus ir energingu žingsniu patraukė į sodą. Valandėlę ti­krai užtruks, kol mūsų sujauktoje pašiūrėje ras sodo žarnos antga­lį, tačiau laiko vis tiek turėjau nedaug. reikia perspėti skruzdėles. Palikau kazanovą ir išdūmiau.

– madam! – susirūpinęs sušuko kazanova man pavymui. – kad atgimtumėte, iš pradžių teks numirti.

Bet aš jo nesiklausiau, norėjau geros karmos. Tuojau pat. mirtis čia atrodė antraeilis dalykas.

išlėkiau į terasą pirma alekso. Tada atsigręžiau pažiūrėti, ar jis toli. Tai buvo klaida!

Pataikiau tiesiai į voratinklį.Jo gijos man atrodė kaip laivo lynai, aptepti momentiniais kli­

jais. iš karto prilipau ir kuo smarkiau stengiausi išsivaduoti, tuo sti­priau jos mane veržė. Veržė tol, kol beveik nebegalėjau kvėpuoti.

Pabandžiau nusiraminti. giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Dar gi­liau įkvėpiau ir iškvėpiau. aprimau. Vis dar buvau supančiota, bet kai atsipalaidavau, oro nebestigo. kiek apsiraminau.

Svarsčiau, kaip išsivaduoti iš šitos keblios padėties. Bet čia įsijungė mano pavojaus signalas – skausmas pervėrė kiaušą.

kojos norėjo bėgti, tačiau tik kyburiavo tinkle. gijos vėl ėmė labiau veržti, bet nevaliojau liautis – instinktas bėgti tapo neval­domas. Spurdėjau, trūkčiojau, o mane vis tvirčiau pančiojo. Pa­sukau galvą ir pamačiau, kodėl įsijungė pavojaus signalas, – vir­šutiniame tinklo pakrašty kabėjo voras!

B l o g a k a r m a • 85

Jis buvo milžiniškas, kojos plaukuotesnės nei argentiniečių fut­bolininko profesionalo, o visa išvaizda sakyte sakė: „man nelabai būdinga užuojauta.“ ir jis ropojo prie manęs! Pamažėle. kaip tas storulis, per reklaminę pertraukėlę šlempinantis prie šaldytuvo. Buvau jam tik menkas užkandis. Pusę dešimtos ryto Vokietijoje.

Norėjau sprukti, bet juk buvau įsipainiojusi į lipnius lynus. Todėl ėmiau rėkti:

– gelbėkit! gelbėkit!– klausyk, negaliu pakęsti, kai valgis kelia triukšmą, – su­

niurzgė voras gergždžiu ir irzliu balsu.kad man tavo bėdos, pamaniau.mintis, kad nugalabyta vėl atgimsiu skruzdėle, šią akimirką

manęs neguodė. Viena vertus, tada nesuskubsiu įspėti skruzdėlių apie užtvindymą ir praleisiu puikią progą sukaupti geros karmos. antra vertus, nė kiek neviliojo, kad mane iš lėto, kąsnis po kąsnio suės voras.

– Tavęs ne kažin kiek tėra, – bambėjo voras.Buvau per daug išsigandusi, kad gilinčiausi į šio nusiskundi­

mo esmę.– Bet kaip snekas tiksi, – užbaigė jis.Snekas? Nustebau. iš kur voras žino anglišką žodį snack?Jis ropojo vis artyn, pamažu. Jam nebuvo ko skubėti.– Na, vis nebūsiu tuščiu skrandžiu iki brančo.Brančas? Šis voras žino ir žodį branch? galvoje ėmė suktis

mintys: nejaugi? o kodėl ne? Tai vis dėlto – galimybė.Dabar voras kabėjo tiesiai virš manęs.– Taigi, skruzdėliuke. Šiaip jau turėčiau įšvirkšti tau nuodų.

Bet, atvirai sakant, man nepatinka nuodingosios medžiagos mais­te. Todėl atleisk, bet mieliau ėsiu tave gyvą.

Nuodingosios medžiagos? – pakartojau pati sau. Dabar gali­mybė virto įsitikinimu!

86 • D a v i d S a f i e r

Voras išžiojo savo milžiniškus žabtus. Skubiai paklausiau:– Juk ir jūs esate atgimęs žmogus, ar ne?Voras patraukė nuo manęs žabtus, užsičiaupė ir mąsliai pa­

kraipė galvą.– ar aš teisi? – neatlyžau.Po valandėlės voras atsargiai linktelėjo. mano pavojaus signa­

las išsijungė, tad jau ne taip įsitempusi pridūriau:– aš taip pat atgimiau. Esu kim langė.– Televizijos laidos vedėja?– Taip, ta pati, – atsakiau su palengvėjimu ir net pasijutau

savotiškai pamaloninta, kad voras mane pažįsta.– o kas jūs?– Buvote.– o kas jūs buvote?– Torstenas Borchertas, – atsakė voras.Nuskaičiau savo atminties duomenų saugyklą, bet įrašo „Tors­

tenas Borchertas“ neradau.– Nesivarginkit. Jūs manęs nepažįstate, – ištarė voras. – aš

buvau niekas.To niekaip nepavadintum savikliovos įsikūnijimu.– Niekas nėra niekas, – atsiliepiau maloniu laisvo pokalbio

tonu, specialiai išmoktu tiems atvejams, kai sunku prakalbinti studijos svečią.

– o aš esu, – išgirdau atsakymą. – Jūs buvote pokalbių laidos vedėja. o aš – tik menkas tarnautojas nuotekų valymo įmonėje.

– o, juk tai irgi įdomi profesija, – atsakiau dar malonesniu tonu.

– ir kas gi čia įdomaus?– Na, ėėė... viskas. Nuotekos – tai labai įdomu, – suokiau.Tą akimirką pastebėjau, kad ir voro žvilgsnis gali pasakyti:

„Nekabink makaronų.“

B l o g a k a r m a • 87

– Tokia kaip jūs į mane anksčiau nė užpakalio atsukusi nebū­tų, – tvirtai pareiškė Torstenas Borchertas.

– ką jūs, – paskubėjau užginčyti. – Būčiau atsukusi ir veidą.– Juk ir dabar kalbate su manimi tik todėl, kad noriu jus

suėsti.Noriu? – pagalvojau sau. Jis sako: „Noriu“? Juk turėtų sakyti:

„Norėjau“. man apskritai labai nepatiko, kad jis vartoja esamąjį laiką. Vėl įsijungė pavojaus signalas.

kaip įmanydama ramiau ištariau:– man viskas apie jus įdomu. atriškite mane. Tada galėsime

paplepėti.– Norite plepėti su tipu, kuris būdamas trisdešimt trejų vis

dar gyveno pas mamą?– Ėėė... taip, – sumelavau.– Netikiu, – atšovė jis.– kodėl turėtumėte manimi netikėti? – paklausiau ir pastebė­

jau, kad mano balsas skamba visai neįtikimai.– Visas mano gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos, – ėmė

verkšlenti Torstenas. – Neįgyvendinau nė vienos savo svajonės. ar žinot, kad niekada nešokau nuogas lietuje?

– Ne... – mane tai mažiausiai domino.– o taip būčiau norėjęs nuogas šokti lietuje, – dūsavo Torste­

nas. – ar kada nors šokote lietuje nuoga?– Ne, – pasakiau teisybę. Nebuvau nusiteikusi aiškintis.– o mano mama šoko.Dirstelėjau į pašiūrę, stovinčią mūsų didžiulio sodo gale, ir

išgirdau, kaip aleksas keikdamasis ieško žarnos antgalio.– Bet dabar prašyčiau mane atrišti! Turiu išgelbėti skruzdėles

nuo užtvindymo! – paraginau.Staiga pakeitus temą, Torstenas, voras, suglumo, tad pasku­

bom paaiškinau, kas nutiko.

88 • D a v i d S a f i e r

– Tie padarai man vienodai rodo!– Bet man – ne! – sušukau.– Tai ar norite su manimi pašnekėti, ar ne? – paklausė jis.– Ne! – atrėžiau, nors tai tikrai buvo nevykęs ėjimas. – Paleisk

mane pagaliau, idiote!Jau gana mandagių frazių!– mamos teisybė, visos moterys – melagės.man nepatiko, kad pokalbis įgavo tokią kryptį.Torstenas vėl ėmė ropoti prie manęs. Ši kryptis man taip pat

nepatiko. Juo labiau nepatiko mano instinktui, nes nuo pavojaus signalo, rodėsi, sprogs kiaušas.

– ką čia darai? – paklausiau vos tvardydamasi, kad nervingai neužlūžtų balsas.

– Ėsiu tave, – trumpai drūtai pareiškė. Jis irgi atsisakė man­dagios formos „jūs“.

– kĄ?! – surikau.– aš alkanas.– Juk negali suėsti žmogaus!– Tu ne žmogus. Tu – skruzdėlė. o aš – voras. Tai mūsų

naujasis gyvenimas. Su tuo reikia susitaikyti. Visa kita būtų sa­viapgaulė.

Toks požiūris į atgimimo fenomeną man vienareikšmiškai pa­sirodė per daug pragmatiškas.

Torstenas ropojo artyn. ką daryti su tuo bepročiu? Skubiai pamąsčiau ir griebiausi abejotinos minties.

– Paleisk mane, nes papersiu tau į burną.– ką? – nelabai aiškiai perklausė Torstenas, mat jo žabtai jau

buvo plačiai išžioti.– Paleisk mane, nes pirstelėsiu tau į burną.Jis pagalvojo ir tarė:– Vis dėlto galiu tave perkąsti.

B l o g a k a r m a • 89

– Bet tada būsiu neskani, – atkirtau.Padelsęs Torstenas atšovė:– Bet juk būsi negyva.– atgimsiu, – ginčijausi. Torstenas tylėjo, dvejojo. o aš pri­

dūriau: – Bet prieš mirdama pirstelėsiu tau į burną. Tą skonį jausi per dienų dienas.

Torstenas ieškojo kontrargumento ir, deja, rado tinkamą.– gal nurysiu tave greičiau, negu spėsi pirstelėti.Dabar jau aš ieškojau kontrargumento jo kontrargumentui ir

taip pat radau tinkamą.– Pirstelėsiu žaibiškai.Torstenas abejojo. ilgai. ieškojo kontrargumento mano kon­

trargumentui jo kontrargumentui. Tuo metu savo skruzdėlišku užpakaliu jaučiau jo karštą kvėpavimą. Vis labiau nervinausi, kad bet kurią akimirką instinktas bėgti gali paimti viršų ir aš mėgin­siu sprukti. ir tada Torstenas kąs. kovojau su savimi. Žūtbūti­nai. galiausiai nebegalėjau įveikti savo instinkto. kojos pasiruošė startui, o tai, be abejonės, reikš pražūtį. Paskutinę akimirką Tors­tenas nusileido.

– gerai jau gerai. Tu laimėjai. – Jis išpainiojo mane iš gijų bur­bėdamas: – man nepatinka maistas, kuris su manimi ginčijasi.

Nudribau ant žemės. užsigavau, bet man nepaprastai palen­gvėjo, kad nebaigiau šio gyvenimo kaip voro užkandis.

Žvilgtelėjau į aleksą, išeinantį iš pašiūrės. Jis rado žarnos ant­galį. Pasileidau tekina, bet mano kojos vis dar buvo lipnios nuo voratinklio gijų ir prisiklijavo prie terasos grindų.

– gal galėčiau padėti, madam? – pasiteiravo kazanova, aki­moju atidūręs šalia manęs.

Nespėjus man atsakyti, jis savo šešiomis kojomis nuvalė nuo manęs klijų likučius.

– ačiū, – padėkojau ir buvau beskuodžianti.

90 • D a v i d S a f i e r

– Palaukite, – sustabdė mane kazanova.– Turime įspėti skruzdėles, – atkirtau ir nudūmiau urvelio

link.kazanova dūmė paskui mane.– Jūs nuskęsite, madam. o nuskęsti nėra graži mirtis, – pa­

reiškė jis, ir iš balso atrodė, kad jam pačiam yra tekę nuskęsti.�– man reikia geros karmos! – ryžtingai atsakiau.– Jūsų drąsa didesnė už jūsų protą, – atsiduso kazanova,

žengdamas su manimi koja kojon.išspaudžiau šypseną.– Nelabai miela girdėti iš žmogaus, garsėjančio žavesiu.– o, anaiptol. aš žaviuosi moters protu, garbinu juslingumą,

bet narsa, moters narsa – štai kas daro man didžiausią įspūdį.– ačiū, – padėkojau, staiga nustebinta savo pačios drąsumo.

Narsiausias dalykas, kurį padariau savo žmogiškajame gyveni­me, – tai pagimdžiau lilę.

Prieš pat urvelį kazanova užstojo man kelią.– Nemėginkite manęs sulaikyti, – griežtai tariau.– Nė neketinu, – atsakė kazanova. – ropškitės man ant nu­

garos.Nustebusi pažvelgiau į jį.– gal ir man praverstų šiek tiek geros karmos.– maniau, kaupti gerą karmą – ne jūsų natūrai?– Na, lig šiol mes jos nekaupėme, – šypsodamasi atsiliepė

žavioji skruzdėlė.

� iš kazanovos atsiminimų: Pažanga, kurią žmonija padarė per pastaruosius šimt­mečius, man ne kartą buvo pražūtinga. Savo šimtas šeštajame gyvenime nutū­piau ant balto keraminio indo. Jo paviršius buvo toks lygus, kad nuslydau ir įkritau į vandenį. Buvo gilu. Paskutiniai išgirsti žodžiai man pasirodė didžiai mįslingi. Žemas vyriškas balsas tarė: „Žiūrėk, brangioji. Bakelyje įtaisiau taupy­mo mechanizmą.“

B l o g a k a r m a • 91

2 3 S k y r i u S

Beprotišku greičiu nušvilpėme urveliu ir stabtelėjome prie pat že­mės. iš visų jėgų suriaumojau:

– gelbėkitės! gelbėkitės! Čia tuoj viską užtvindys!Skruzdėlės tik trumpam pakėlė akis.– greičiau, bėkite, gelbėkitės! – rėkiau.Jos nebėgo.– greičiau! opa, opa!Jos vis dar nebėgo.– „opa, opa“ reiškia: pajudinkite savo prakeiktus užpakalius!Jos dar kartą pažvelgė į mane tuščiomis akimis ir toliau tempė

savo nešulius. kadangi nebuvau jų komendantė, juo labiau jų karalienė, į mano įspėjimą joms buvo nusispjaut. kaip ir bet ku­rioje didelėje įmonėje – sveiką protą nustelbia vidinė hierarchija.

– Jos jūsų neklauso, madam, – tarė kazanova.– ačiū, šiaip būčiau nepastebėjusi, – kandžiai atkirtau ir pri­

dūriau: – Skriskime pas karalienę. karalienė – vienintelė, kurios skruzdėlės klauso. Tik ji gali įsakyti evakuotis.

– Bet mes lyg tyčia nesame jos numylėtinės, – įspėjo kazanova.– Nesvarbu. man reikia geros karmos! – atsakiau.– Esate labai užsispyrusi, – atsiduso kazanova, mudu pakilo­

me ir nuskridome link karalienės apartamentų.Priskridome panoraminį langą, saugomą dviejų karališkosios

gvardijos žynių, ir ėmėme pleventi joms prieš akis.– ko norite? – paklausė viena.Ji mūsų nepažino, matyt, vakar pasprukome nuo kitų sar­

gybinių.– mums reikia pas karalienę. Tai skubu! – pareikalavau.– karalienė nepriima iš anksto nepranešusiųjų.– Bet kalbama apie visų skruzdėlių gyvybę.

92 • D a v i d S a f i e r

– karalienė nepriima iš anksto nepranešusiųjų.– Jei ji tuojau mūsų neišklausys, visos skruzdėlės žus.– karalienė nepriima iš anksto nepranešusiųjų.– ar nieko daugiau nemoki, tik „karalienė nepriima iš anksto

nepranešusiųjų“? – suirzau.– karalienė nepri...– gerai, gerai! – nutraukiau ją.– gal jau skriskime iš čia? – sukuždėjo man kazanova.– Ne, – atšoviau ir parodžiau į karalienės menę. – mes skri­

sime į čia!– Jei dabar įskrisime vidun, žynės mus įveiks.Dėbtelėjau į jį veriančiu žvilgsniu.– Jūsų žvilgsnyje įskaitau, kad neperkalbėsiu, – atsiduso ka­

zanova.– Teisingai įskaitote, – atšoviau.kazanova apskriejo didelį lanką, kad galėtų kaip reikiant įsi­

bėgėti, ir nušvilpė ryžtingai žvelgiančių žynių link. Tiesa, mums artėjant jos žvelgė nebe taip ryžtingai.

Didžiausiu greičiu pralėkėme pro abi sargybines. oro banga nusviedė jas šalin ir parbloškė ant žemės. gal ir skaudėjo, bet vis dėlto joms pasisekė kur kas geriau nei mums.

– Negaliu... – sušuko kazanova, skriedamas kaip pašėlęs.– ko negalite? – atsišaukiau.– Negaliu susto­ti­ii­ii!Trenkėmės į karališkosios menės sieną ir apsvaigę nukritome

tiesiai į karalienės guolį.Vien šitai jau būtų buvęs nusikaltimas. o tai, kad tame guo­

lyje tebesnūduriavo pati karalienė, dar labiau pablogino reikalą. Nukritome palyginti minkštai, bet karalienė buvo dar labiau ne­patenkinta nei tada, kai praėjusį sykį nusileidome ant jos karališ­ko kūno.

B l o g a k a r m a • 93

kazanova pirmas atsistojo ant kojų ir tarė:– man susidarė įspūdis, kad karalienė nėra nusiteikusi mūsų

išklausyti.Nespėjau atsakyti: „ir man.“ karalienė išsitiesė visu savo pa­

baisišku kūnu ir sugriaudėjo:– Šįsyk nešauksiu sargybinių.– Ne? – paklausiau su nedrąsia viltimi.– Pati jums nusuksiu galvas. Čia ir dabar! – suriko ji.Žioptelėjau, o ji ėmė spardytis savo milžiniškomis kojomis.– klausykite, – maldavau, išsisukinėdama nuo spyrių. – mūsų

gyvybei gresia didžiausias pavojus!– Tuoj nebegrės. Nes būsite nebegyvi! – toliau spardėsi ji, o aš

traukiausi. kol galų gale buvau užspeista į kampą.kitas spyris bus tikslus.Skubiai tariau:– Skruzdėlyną tuoj užtvindys milžiniška banga.karalienė sustingo pakėlusi abi priekines kojas. Jos pakibo tik

per nanometrą nuo mano galvos.– užtvindys banga? – sukluso ji.– Taip, vienas žmogus...– ką reiškia „žmogus“?– atsiprašau, vienas grgld, – pasitaisiau.– grgld vienaskaita yra grglu, – šūktelėjo man kazanova.Dar kartą pasitaisiau:– atleiskite, Jūsų Didenybe, vienas grglu nori vandeniu užlie­

ti visą skruzdėlių miestą.karalienė nuleido kojas ir pareiškė:– grgld gali taip padaryti.– Įsakykite skruzdėlėms palikti miestą, – mygau.karalienė pažiūrėjo į mane ir paklausė:– kodėl turėčiau tikėti menka juokinga darbininkėle?

94 • D a v i d S a f i e r

– Vargu ar šiaip būčiau grįžusi, juk norėjote mane nužudyti.karalienė linktelėjo, tiek ji suprato. o tada įsakė evakuotis.

Deja, evakuaciją karalienė suprato kitaip nei aš. Ji įsakė žynėms:– Pakvieskite iš mano kambarių geriausius meilužius. išskri­

sime su jais. – abi žynės išbėgo. karalienė šūktelėjo joms pavy­mui: – ir nesakykite kitoms žynėms, kad dingstame!

Suglumusi žvelgiau į karalienę.– Jūs nenorite, kad apie tai sužinotų kitos žynės?– mano meilužiai galės panešti tik mane ir abi sargybines, –

paaiškino ji, tarsi tai būtų normaliausias dalykas pasaulyje. ir nu­skubėjo prie panoraminio lango.

– Vadinasi, kitos žynės tegu sau paskęsta? – pasibaisėjau.– Na ir kas? – atšovė karalienė.Į menę grįžo žynės, lydimos aštuonių sparnuotųjų skruzdėlių.– Negi neketinate kreiptis į tautą?– Tokiomis aplinkybėmis brangi kiekviena akimirka. Negaliu

švaistyti laiko! – pareiškė karalienė. Tada kreipėsi į meilužius: – Nuskraidinkite mus į žemės paviršių.

Sparnuotosios skruzdėlės pakluso. Dvi pasičiupo po žynę, o kitos šešios stenėdamos pakėlė karalienę.

– Juk negalite leisti tautai nuskęsti! – šaukiau.– Svarbu tautos tęstinumas, – atsakė karalienė kaip tikra dik­

tatorė per spaudos konferenciją. – kad išgelbėčiau tautą, privalau gelbėtis pati.

Tai pareiškusi liepė meilužiams skristi.Stovėjau pasibaisėjusi. aleksas tuoj užtvindys miestą, o kara­

lienė palieka savo pavaldines nelaimėje!Nesumodama, ką daryti, priėjau prie lango. Visur zujo nedi­

deli būriai. Žinoma, kažkur buvo ir krtks bei Fs būrys. Jos daug labiau nusipelnė gyventi nei karalienė.

B l o g a k a r m a • 95

– Turime įspėti skruzdėles, – tariau kazanovai, nors nė nenu­tuokiau, kaip šįsyk galėčiau priversti jas klausyti.

Staiga išgirdome, kaip urveliais griausmingai atšniokščia vanduo.

– Per vėlu, – atsiliepė kazanova.– Bet kad šitaip... – liūdnai linktelėjau.– Na, išgelbėjome bent porą skruzdėlių, – kalbėjo kazano­

va. – gal gerai karmai to užteks?– Tikėkimės, – atsakiau.ir tada mus užliejo banga.

2 4 S k y r i u S

ir vėl prieš mano sielos akis praplaukė visas gyvenimas: pabėgi­mas iš karalienės apartamentų, Nina su chalatu, nusiminęs alek­sas, aš, užmieganti lilytei ant skruosto...

Čia iš visų jėgų pamėginau sustabdyti filmą. Norėjau mėgautis prisiminimu apie lilę, apie jos kvėpavimą, jos artumą, aš, mažutė skruzdėlė, ją pabučiuoju – norėjau, kad viskas tvertų amžinai...

Tačiau prisiminimai plūdo nesulaikomu srautu: akimis nulydžiu sprunkančią karalienę ir klausau, kaip atšniokščia vanduo. išvystu tvano bangą, iš viršaus užliejančią skruzdėlių miestą! girdžiu skruz­dėlių riksmus! matau, kaip tyžta žemės skliautas ir griūva ant mūsų. Suvokiu, kad mane nusineša purvo lavina... ir man aptemsta akyse.

Sekundę.

Vėl išvydau šviesą.Ji vis stiprėjo.Ji buvo nuostabiai graži.Ji mane apgaubė.