Upload
others
View
0
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
Lietuviškos kolekcinėsmonetos
LIETUVOS GAMTA
Drevinė bitininkystė
Nominalas 1,50 euro Monetos briaunoje rantai
Metalas Cu/Ni lydinys Kokybė „unc“
Skersmuo 27,50 mm Masė 11,10 g
Tiražas 30 000 vnt.
Monetų dailininkas Vytautas Narutis
Išleista 2020 m.
Informacija Lietuvos banke:
tel. (8 5) 268 0316
el. p. [email protected]; www.lb.lt
Monetų galima įsigyti
Lietuvos banko
e. parduotuvėje
www.monetos.lb.lt
Lietuviškos kolekcinės monetos
© Lietuvos bankas, 2020
Dizaineris Liudas Parulskis
Leidinyje panaudotos Selemono Paltanavičiaus
nuotraukos
Spausdino UAB „INDIGO print“
www.indigoprint.lt
Išleido Lietuvos bankas
Gedimino pr. 6, 01103 Vilnius
Monetos nukaldintos
UAB Lietuvos monetų kalykloje
www.lithuanian-mint.lt
Nominalas 10 eurų Monetos briaunoje stilizuoti bičių atvaizdai
Metalas sidabras Ag 925 Kokybė „proof“
Skersmuo 34,00 mm Masė 23,30 g
Tiražas 2 500 vnt.
Monetų dailininkas Vytautas Narutis
Išleista 2020 m.
Bitės, kaip ir medus, vaškas, pikis bei kiti bi-
čių veiklos produktai, nuo gilios senovės
buvo svarbūs žmogaus gyvenime. Jais mes
mėgavomės ir gydėmės. Be to, bičių sukurti
produktai padėjo žmonijai plėtoti pirmuosius
ekonominius santykius.
Apie bitininkystės, kaip kryptingo ir or-
ganizuoto bičių globojimo ir jų kuriamų pro-
duktų pritaikymo savo reikmėms, pradžią
duomenų nėra daug. Medaus liekanų aptin-
kama 30 mln. m. senumo gintare, iškastame
prie Jutlandijos ir Sembos krantų. Akmens
amžiaus žmonės medų naudojo maistui.
Prieš 6000 m. bitės laikytos Egipte. IV a. pr.
Kr. Hipokratas rašė apie bičių produktų nau-
dą žmogui, mūsų eros pradžioje Plinijus Vy-
resnysis aprašė bitininkystės plėtrą Romos
imperijoje.
Lietuvoje bitės laikomos ne mažiau kaip
1000 m. Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje plė-
tota bitininkystė pirmą kartą paminėta XIII a.
istoriniuose šaltiniuose, o nuo XIV a. bitinin-
išliko ilgiausiai. Šiame regione ilgai buvo jau-
čiama slavų kalbų įtaka, tas pasakytina ir apie
vietovardžius, žyminčius ne tik bitininkų, bet
ir lietuvių gyventus kaimus, nes abi šias pras-
mes – amato ir tautybės – žmonės dažniausiai
tapatindavo. Antai Pelesos kaimą vadino Bor-
cianska Peliasa, taigi – Bartininkų Pelesa. Biti-
ninkai visada laikyti kitokiais žmonėmis, labiau
gerbti – norėdamas pasididžiuoti savo išrink-
tąja lietuvaite, gudas jaunuolis, Tado Ivanaus-
ko žodžiais, sakydavo vedęs borcianočku, taigi
– bartininkaitę. Dravės (šio krašto žmonės bū-
tent taip vadina medy išskobtas bičių dreves)
baltarusių visada sietos su lietuviais, jie dažnai
lietuvį taip ir vadindavę – borciak, arba dravi-
ninkas.
Senovėje nemažai drevių išplėšdavo meš-
kos, todėl žmonės sugalvojo, kaip apsisaugoti
paprastais, bet gudriais įtaisais – pakabindavo
medin lipti trukdančias kalades, o žemėn su-
kaldavo kuolus smailais galais aukštyn.
Drevinei bitininkystei ir drevėms moder-
nėjantys laikai nebuvo palankūs – daugiau
kaip prieš 100 m. bitininkai nupjaudavo me-
džio kaladę su dreve ir parsigabendavo į savo
būklės. Senos pušys, kuriose išlikusios drevės, jau yra perkopu-
sios visas rūšiai būdingas brandos ribas.
Lenkijoje dar 1929 m. buvo paskelbta, kad drevinė bitininkystė
išnyko. Lietuvoje to neįvyko, lietuviai yra vieninteliai Europoje šio
senojo palikimo saugotojai. Archajiškos bitininkystės tradicijų tąsa
ir medžiai su dreviniais aviliais iki šiol gyvuoja Lietuvai gretimuose
Lenkijos bei Baltarusijos regionuose, tačiau tikros drevės, išskap-
tuotos augančiuose medžiuose, gyvos tik Lietuvoje.
Jeigu šiandien norime pamatyti tikrąsias drevėtas pušis, turi-
me keliauti į Varėnos rajoną, Dainavos girią. Musteikos kaimo pa-
kraštyje esančioje drevinės bitininkystės ekspozicijoje yra keleto
kilometrų pažintinis takas, einant juo galima pamatyti drevėse
dūzgiančias bites, o nacionalinio parko darbuotojai gali pade-
monstruoti visus drevinės bitininkystės įrankius ir parodyti, kaip
jais naudojamasi.
2019 m. Gamtos tyrimų centro mokslininkai po kruopščių ty-
rimų pranešė suradę išlikusių vietinių tamsiųjų medunešių bičių
šeimų – šios bitės Lietuvoje gyveno ir prieš 1000 m., jos dūzgė
ir drevėse. Tai pati seniausia mūsų bičių veislė, ji yra atspari šal-
čiams, labai aktyvi net ir prasto medunešio sąlygomis. Šios bitės
yra vidutinio dydžio, žiemą išgyvena su negausiomis medaus at-
sargomis, dažnai spiečia. Ši savybė padėjo joms išlikti iki mūsų
dienų.
Selemonas Paltanavičius
būtų įvykę, vagims grėsė griežtos bausmės.
Vėliau pradėtos daryti dirbtinės drevės. Tai
buvo pirmieji primityvieji aviliai, kuriuose gy-
veno medunešės (naminės) bitės. Žmonės
ne tik juos įruošdavo, bet ir saugodavo, im-
davo medų bei vašką. Daugiau bitininkavimo
„gudrybių“ senieji mūsų protėviai nemokėjo.
Dreves įrengdavo bitininkai, spiečius
į jas viliodavo drevėj paliktas korio gabalėlis,
vaškas. Drevės įrengimas buvo pakankamai
sudėtingas darbas. Drevės būdavo skaptuo-
jamos 10–15 m aukštyje storose pušyse, to-
kiomis sąlygomis dirbti nėra lengva. Į medį
kopiama ypatingu įrenginiu, pagamintu iš
pintos virvės arba briedžio odos atraižų,
vadinamu geiniu. Tinkamame aukštyje ant
pakabinto suolelio įsitaisęs meistras pušies
kamiene iškerta vertikalią metro ilgio ertmę
ir ją pridengia tokio paties pločio, tik šiek tiek
trumpesniu nei drevė (paliekant vietos lakai
– angai bitėms landžioti) medžio kaiščiu, va-
dinamu plautu. Apžiūrint drevę ir kopinėjant
Geinio paruošimas
Kartais drevės būna 6–10 metrų aukštyje
medų, kaištis nuimamas. Tokiuose aviliuo-
se bitininkauti nebuvo lengva – bitės korius
lipdė savaip – „liežuviais“, tad juos tekdavo
išpjauti, sujaukiant visą bičių namų tvarką.
Bitininkai visais laikais buvo ger-
biami. Pietų Lietuvoje, Dainavos girioje, kur
drevinė bitininkystė išliko ilgiausiai, pana-
šiai kaip ir šiaurinėse šių laikų Baltarusijos
teritorijose (Gardino, Lydos apskrityse),
drevininko, o senoviškai – bartininko – pro-
fesija buvo priskiriama lietuviams. Lietu-
voje bartininko profesija davė pagrindą
atsirasti Bartininko, Bartninko pavardei ir
vietovardžiams: Kazlų Rūdos savivaldybėje
yra Bartininkai, Jurbarko rajone – Bartnin-
kai, o Šilutės rajone – net dveji Bartininkai.
Pietų Lietuvoje bartininkai ir bičių drevės
sodą. Kiti iš rąsto skobdavo savotiškus avilius,
kuriuose bitės gyvendavo panašiai kaip drevė-
je – lipdydavo korius, nešdavo medų. Drevinės
bitininkystės ir drevių likimą nulėmė rėminiai
aviliai, kuriuose bitininkauti buvo paprasta. Taigi
XIX a. pab. pasirodę pirmieji tokio tipo aviliai iš
esmės pakeitė bitininkų požiūrį. Pamažu buvo
pamiršti vadinamieji kelminiai, iš rąsto pagaminti
aviliai, taip pat likimo valiai paliktos drevės. Tos,
kurios išliko iki dabar, yra drevinės bitininkystės
eros liudininkės.
Kodėl išliko drevės? Kodėl net pikta ranka
jų nesunaikino? Juk girios istorinių permainų ir
negandų metu buvo labai kertamos. Gali būti,
kad to daryti neleido vietiniai žmonės, kurie dar
buvo ragavę iš drevės paimto medaus. Kad taip
galėjo būti, liudija ir tai, jog Dainavos girioje, kur
pro Jogailos kalną nutiestas geležinkeliukas
medienai išvežti, išliko keletas drevėtų pušų...
Antras, ne mažiau svarbus drevėtų pušų
gelbėjimo etapas – teisinė šių medžių apsauga.
1960 m. net 28 Dainavos girios drevėtos pušys
ir 2 drevėti ąžuolai paskelbti medžiais gamtos
paminklais. Toks statusas užtikrino jų apsaugą,
tačiau negalėjo sustabdyti laiko ir pagerinti jų
kų teisės ir drevių apsauga jau aptariamos
daugelyje dokumentų. Išsamiausiai ši teisė
įtvirtinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės Statutuose (1529, 1566 ir 1588 m.).
Drevės sunaikinimas buvo baudžiamas
60–300 lietuviškų grašių bauda, drevės iš-
plėšimas ir medaus pagrobimas – iki 600
lietuviškų grašių bauda.
Bitininkystė prasidėjo nuo drevių prie-
žiūros – aptikęs medžių plyšiuose, genių
iškaltose drevėse gyvenančias bites ir jų
suneštą medų, žmogus tapdavo jų savinin-
ku – net ir svetimame miške šią teisę užti-
krindavo ant medžio paliktas giminės žen-
klas. Medaus vagystės ir svetimų drevių
plėšimas buvo neregėtas dalykas. Jei taip
DREVĖSE DŪZGIA BITĖS
Drevės viduje glaudžiasi bičių šeima
Dreviniai aviliai Musteikoje, Varėnos rajone
Bitininko atributai
Geinio virve apjuosiamas pušies kamienas...
... o po to kylama drevės link
Štai kokia ji, drevinė bitininkystė