21

22

Metodiškas, kryptingas – prigimtis neišdavė net tokiu kritišku atveju. Jis stabčiojo prie visų šviesoforų, net tuščiose gatvėse rodė posūkius. Kas kelias minutes viena ranka ji įsiremdavo į prietaisų skydelį ir susikaupusi kvėpuodavo, o jis nutildavo ir skersakiuoda­vo – taip susinervinęs kaip šiąnakt, kiek prisimena, dar nėra buvęs. Daug labiau nei per pirmą anatomijos pamoką, kai pjaustė jauno vaikino lavoną, kad atskleistų jo paslaptis. Kur kas labiau nei savo vestuvių dieną, kai jos šeima užpildė vieną bažnyčios pusę, o an­trojoje įsitaisė tik nedidelė jo kolegų grupelė. Jo tėvai, kaip ir se­suo, buvo jau mirę.

Aikštelėje stovėjo tik vienas automobilis, seselės – melsvai pilkšvas Fairlaine: konservatyvus, praktiškas ir daug naujesnis nei jo. Jis ir jai paskambino. Sustojęs priešais duris padėjo žmonai iš­lipti. Dabar, kai saugiai atvažiavo iki klinikos, abu buvo pralinks­mėję ir kvatodami įsiveržė į laukiamąjį, plieskiantį šviesomis.

Juos pasitiko seselė. Kai tik ją pamatė, jis iškart suprato, kad kažkas negerai. Jos blyškiame veide, kuriam galėjo būti ir ketu­riasdešimt, ir dvidešimt penkeri, švietė didelės mėlynos akys, o kaktoje tarp akių susimetė plona vertikali raukšlelė – ji visada at­sirasdavo, kai jai kas nepatikdavo. Ir tada ji pranešė jiems naujie­nas: užmiestyje gyvenančio daktaro Bentlio automobilis nuslydo nuo kelio – du kartus apsisuko ant ledo, padengto sniego sluoks­niu, – ir nulėkė į griovį.

– Norite pasakyti, kad Bentlis neatvažiuos? – paklausė žmona.Seselė linktelėjo. Ji buvo tokia aukšta ir prakauli, jog atrodė,

kad bet kurią akimirką iš po odos gali išlįsti kaulai. Didelės mė­lynos akys buvo rimtos ir protingos. Jau daug mėnesių liežuvau­jama ir juokaujama, kad seselė truputį jį įsimylėjusi. Jis nekreipė dėmesio, manė, kad tai tik tuščios paskalos – nors jos erzino, bet buvo suprantamos, juk vyras ir mergina dienų dienas dirba petys į petį. Tačiau vieną vakarą jis užmigo prie darbo stalo. Miegodamas sapnavo vaikystės namus, motiną, pasterizuojančią vaisių stiklai­nius, jie kaip brangakmeniai mirgėjo ant klijuote apdengto stalo prie lango. Penkiametę seserį, viena ranka abejingai laikančią lėlę. Šmėkštelėjęs vaizdas, galbūt trumpam grįžęs prisiminimas, tuo pat metu pripildė jį liūdesio ir ilgesio. Dabar, kai sesuo mirusi,

23

o tėvai išsikraustė, jo namai ištuštėjo; kambariai, kuriuos motina grandydavo iki niūraus švytėjimo, buvo apleisti, pripildyti tik vo­verių ir pelių šnarėjimo.

Kai jis atsimerkęs pakėlė galvą nuo stalo, jo akys buvo pilnos ašarų. Tarpduryje stovėjo seselė – jausmingas jos veidas sušvelnė­jo. Tą akimirką ji atrodė graži: švelniai besišypsanti moteris, o ne ta darbštuolė, šalia jo dienų dienas taip tyliai ir uoliai triūsianti. Jų akys susitiko, ir daktarui pasirodė, kad jis ją pažįsta – kad juodu abu vienas kitą pažįsta – persmelkianti abejonių nekelianti įžvalga. Akimirką jų niekas nebeskyrė: pajuto tokį artumą, kad sukausty­tas nevaliojo pajudėti. Paskui ji smarkiai išraudo ir nusuko žvilgs­nį į šalį. Atsikosėjusi ir išsitiesusi pranešė, kad dirbo dvi valandas viršvalandžių, o dabar jau išeinanti. Dar daug dienų jos akys vengė jo žvilgsnio.

Po to nutikimo, kai žmonės jį paerzindavo, jis juos užčiaupda­vo. „Ji labai puiki seselė, – sakydavo jis ir pakėlęs ranką nutrauk­davo juokus, taip pagerbdamas tą jųdviejų patirtą bendrumo aki­mirką. – Ji geriausia, su kokia man yra tekę dirbti.“ Tai buvo tiesa, ir dabar jis labai džiaugėsi, kad ji kartu su juo.

– O gal į pirmosios pagalbos punktą? – paklausė ji. – Gal dar spėtumėte?

Gydytojas papurtė galvą. Sąrėmiai suimdavo jau vos ne kas minutę.

– Kūdikis nebelauks, – tarė jis žiūrėdamas į žmoną. Tirpstantis sniegas jos plaukuose žibėjo kaip briliantų diadema. – Tas vaikutis jau pakeliui.

– Kaip nors iškęsiu, – stojiškai pratarė žmona. Dabar jos balsas buvo atšiauresnis, ryžtingesnis. – Visai puiki istorija, galėsi jam – ar jai – augančiam pasakoti.

Seselė nusišypsojo, nors raukšlelė tarp akių neišnyko, bet jau nebebuvo tokia ryški.

– Ką gi, tada prašom vidun, – pakvietė ji. – Padėsime jums ap­malšinti skausmą.

Jis nuėjo į kabinetą chalato ir kai grįžo į Bentlio priimamąjį, žmona jau gulėjo ant gimdymo stalo, jos kojos buvo užkeltos ant atramų. Melsvas kambarys buvo pilnas chromo, balto emalio ir

24

puikių, spindinčių plieninių instrumentų. Priėjęs prie kriauklės gydytojas nusiplovė rankas. Buvo labai įsitempęs, bet pradėjęs įprastą ritualą – juk viską žino atmintinai iki menkiausių smulk­menų – pajuto, kaip sklaidosi panika, kad Bentlis neatvyko. Užsi­merkęs prisivertė sutelkti dėmesį.

– Gimdymas pajudėjo, – tarė seselė, kai jis atsisuko. – Atrodo neblogai. Sakyčiau, kaklelis prasivėręs dešimt centimetrų, pažiūrė­kite, ką jūs manote?

Jis atsisėdo ant žemo suoliuko ir įkišo ranką į minkštą ir šiltą žmonos kaklelį. Amniono maišas vis dar buvo sveikas, per jį už­čiuopė kūdikio galvutę – glotnią ir kietą kaip beisbolo kamuolys. Jo kūdikis. Jis turėtų žingsniuoti koridoriumi. Ištraukęs ranką iš šilto žmonos kūno patalpoje, kurioje ant vienintelio lango buvo nuleistos žaliuzės, jis pagavo save galvojantį apie sniegą – ar jis vis dar krinta, versdamas po savim nutilti miestą ir žemę?

– Taip, – patvirtino jis, – dešimt centimetrų.– Fibė, – prabilo jo žmona. Jis nematė jos veido, bet balsas

skambėjo aiškiai. – Jeigu gims mergaitė, bus Fibė. O jeigu berniu­kas – Polas, kaip ir mano senelio brolis. Ar aš tau sakiau? – pa­klausė ji. – Norėjau pranešti, ką nusprendžiau.

– Gražūs vardai, – pataikaudama pritarė seselė.– Fibė ir Polas, – pakartojo gydytojas, bet jau buvo sutelkęs

dėmesį į žmonos kūną tampantį sąrėmį.Jis mostelėjo seselei – ši paruošė deguonies kaukę. Kai dirbo

rezidentu, buvo įprasta iki pat gimdymo pabaigos moterį panar­dinti į miegą, bet laikai pasikeitė, – ėjo 1964­ieji, – ir jis žinojo, kad Bentlis retai naudoja dujas. Geriau tegu ji išlieka budri, kad galėtų stangintis: jis jai duos pakvėpuoti dujų mišinio, kai prasidės patys baisiausi sąrėmiai – pabaigoje, kai kūdikis pajudės. Žmona įsitem­pusi suriko – maišas plyšo ir vaisius pajudėjo gimdymo takų link.

– Dabar, – sukomandavo gydytojas, ir seselė uždėjo kaukę.Žmonos rankos suglebo, kumščiai atsigniaužė – dujos pradėjo

veikti. Ji gulėjo rami, apsvaigusi ir nieko nesuvokianti, tada dar vienas, paskui kitas sąrėmis ir jos kūnas vėl įsitempė.

– Kaip pirmagimis gana aktyvus, – pasakė seselė.– Taip, – pritarė gydytojas. – Kol kas viskas gerai.

25

Taip prabėgo dar pusė valandos. Žmona pabudusi dejavo, stū­mė, ir kai jis jusdavo, kad ji jau negali, – arba kai rėkė, kad skaus­mas nebepakenčiamas, – linktelėdavo seselei, o ši duodavo jai de­guonies. Neskaitant tylių nurodymų, su sesele juodu nesikalbėjo. Lauke vis dar snigo – sniegas leidosi palei namus, klojo gatves. Gydytojas sėdėjo ant nerūdijančio plieno suoliuko, kreipdamas dėmesį tik į svarbiausius dalykus. Mokydamasis medicinos jis asis­tavo per penkis gimdymus, – visi penki kūdikiai gimė gyvi, gimdy­mai praėjo sėkmingai, – todėl dabar susikaupęs mėgino atmintyje atgaivinti veiksmų smulkmenas. Jam stengiantis visa tai prisimin­ti, ant laikiklių kojas užkėlusi žmona, – per aukštai pūpsantį pilvą net negalėjo įžiūrėti jos veido, – pamažu tapo viena tų moterų. Jos apvalūs keliai, glotnios, grakščios blauzdos, kulkšnys – visa taip mylima ir pažįstama buvo prieš akis. Tačiau jam ir į galvą neatėjo jos paglostyti ar raminamai uždėti ant kelio rankos. Tai seselė lai­kė jai už rankos, kai ji stanginosi. Gydytojui, kuris buvo susitelkęs į akyse vykstantį gimdymą, žmona virto kažkuo kitu, vos panašiu į ją: vienas iš daugelio kūnų, pacientė, kurios poreikiai, jam prisi­minus visus techninius įgūdžius, turi būti patenkinti. Jam tiesiog būtina – net labiau nei įprastai – valdyti jausmus. Bėgant valan­doms tas keistas pojūtis, kurį patyrė savo miegamajame, dar kar­tą grįžo. Jis ėmė jaustis taip, tarsi nuo šios gimdymo vietos būtų atskirtas, tuo pat metu dalyvautų ir čia, ir pleventų kaži kur kitur, stebėdamas viską iš saugaus atstumo. Jis žiūrėjo, kaip rūpestingai, kruopščiai pats įkerpa tarpvietę. Geras pjūvis, pagalvojo stebėda­mas, kaip kraujas teka tiesia linija, ir neleisdamas sau prisiminti tų kartų, kai tą kūną lietė apimtas aistros.

Galvutės pirmeiga. Ji pasirodė po trijų stangų, paskui į laukian­čias gydytojo rankas išslydo kūnelis: kūdikis pravirko, jo mėlyna odelė ėmė rausti.

Berniukas – raudonas veidelis, tamsūs plaukai, gyvos akys, įta­riai reaguojančios į šviesą ir šaltą permatomo oro gūsį. Mano sū-nus, pagalvojo. Mano sūnus.

– Koks gražus, – pagyrė seselė.Ji palaukė, kol jis apžiūrėjo naujagimį: atkreipė dėmesį į rit­

mingus širdelės dūžius – greitus ir ryžtingus, į ilgus rankų pirš­

26

telius, į tamsių plaukų kuokštelius. Tada nusinešė naujagimį į kitą kambarį, ten jį išmaudė ir įlašino į akis sidabro nitrato. Iš gretimo kambario pasigirdo negarsus verksmas, ir žmona su­krutėjo. Gydytojas stovėjo šalia, uždėjęs ranką jai ant kelio, porą kartų giliai įkvėpė laukdamas placentos. Mano sūnus, dar kartą pagalvojo.

– Kur kūdikis? – atsimerkusi paklausė žmona ir nusibraukė plaukus nuo įraudusio veido. – Ar viskas gerai?

– Berniukas, – atsakė jai šypsodamasis. – Mums gimė sūnus. Pamatysi jį, kai tik apvalys. Jis tiesiog puikus.

Žmonos veidas, nuo palengvėjimo ir išsekimo sušvelnėjęs, stai­ga ir vėl įsitempė – vėl sąrėmis, ir gydytojas, laukdamas gimstant placentos, grįžęs ant suoliuko prie kojų švelniai spustelėjo jai pilvą. Ji suriko, ir jis tą pačią akimirką suprato, kas vyksta, ir išsigando taip, tarsi betoninėje sienoje staiga būtų atsivėręs langas.

– Nebijok, – ramino jis. – Viskas puiku. Sesele! – Šūktelėjo, kai užėjo dar vienas sąrėmis.

Ji pasirodė iš karto, nešina kūdikiu, jau suvyniotu į baltą ant­klodėlę.

– Devyni pagal Apgar� skalę, – pranešė ji. – Labai geras rodiklis.Žmona ištiesė rankas į kūdikį ir prasižiojo, bet ją perliejo nauja

skausmo banga ir ji vėl išsitiesė.– Sesele! – šūktelėjo gydytojas. – Man jūsų reikia čia. Greičiau.Akimirksnį sutrikusi seselė greitai padėjo ant grindų dvi pagal­

ves, paguldė ant jų kūdikį, o pati priėjo prie gydytojo.– Dar dujų, – paliepė jis.Jis pastebėjo jos nuostabą, bet paskui, vykdydama nurodymą, ji

greitai ir supratingai linktelėjo. Jo ranka gulėjo ant žmonos kelio: jis pajuto, kaip pradėjus veikti dujoms žmona atsipalaidavo.

– Dvyniai? – paklausė seselė.Gydytojas, kuris sūnui gimus šiek tiek atsipalaidavo, dabar jau­

tėsi netvirtai, todėl net nerizikavo pritardamas linktelėti. Ramiai,

� Gimusio naujagimio būklė pagal širdies susitraukimų dažnį, kvėpavimą, rau­menų tonusą, refleksinį jaudrumą ir odos spalvą vertinama nuo 0 iki 10 Ap­gar skalės balų.

27

paliepė sau, kai pasirodė kita galvutė. Viskas gerai, iš taško palubė­je galvojo stebėdamas, kaip jo rankos metodiškai ir tiksliai dirba. Tai tik paprasčiausias gimdymas.

Šis kūdikis buvo mažesnis, išlindo daug lengviau – jis taip grei­tai išslydo į pirštinėtas rankas, jog gydytojas turėjo linktelėti prie­kin, kad naujagimis neišsprūstų.

– Mergaitė, – tarė atsargiai laikydamas ją kaip kamuolį galvyte žemyn ir tapšnodamas per nugarytę, kol ši pradėjo verkti.

Tada apvertė ją, kad pamatytų veiduką.Baltos, riebios apnašos vagojo jos švelnią odelę, nuo vaisiaus

vandenų ir kraujo kūnelis buvo slidus. Mėlynos akutės buvo apsi­blaususios, plaukai – blizgūs, juodi, bet jis matė ne tai. Jis žiūrėjo į akivaizdžius požymius: tarsi nuo juoko į viršų pakilusios akys, abiejų akyčių kampučiuose prie nosies į pusmėnulį panaši odos klostė, pati nosis plokščia. Klasikinis atvejis, prisiminė profeso­riaus žodžius, kai prieš daugelį metų jie apžiūrėjo tokį pat vaiku­tį. – Mongoloidas. Ar žinote, ką tai reiškia? Ir pareigingas jaunas gydytojas išpylė simptomus, kuriuos buvo išmokęs iš knygos: silpnas raumenų tonusas, sulėtėjęs augimas, protinis atsilikimas, galima širdies yda, ankstyva mirtis. Priglaudęs stetoskopą prie ly­gios, nuogos kūdikio krūtinės profesorius linktelėjo. Vargšelis. Jie niekuo negali jam padėti, belieka laikyti švarų. Jiems reikėtų tauso-ti savo jėgas ir atiduoti tą kūdikį į vaikų namus.

Gydytojas pasijuto persikėlęs į praeitį. Jo sesuo gimė su šir­dies yda, ji augo labai lėtai ir šiek tiek pabėgiojusi nuolat dusda­vo ir kvėpuodavo žiopčiodama. Daugelį metų, iki pat pirmosios jų kelionės į Morgantauno kliniką, jie net nenutuokė kodėl, dėl kokios priežasties. O kai sužinojo, jau niekuo nebegalėjo padėti. Visą dėmesį motina skyrė seseriai, sesuo mirė sulaukusi dvyli­kos metų. Tada gydytojui buvo šešiolika, jis jau gyveno mieste, mokėsi vidurinėje mokykloje ir buvo pakeliui į Pitsbergą, į me­dicinos mokyklą ir dabartinį gyvenimą. Vis dėlto jis prisiminė, kokia baisi ir nenumaldoma buvo motinos širdgėla, kaip ji kas rytą kopdavo į kalnelį prie kapo – sukryžiuotos rankos, kad ir koks oras būtų buvęs.

Seselė, stovėdama šalia, spoksojo į kūdikį.

28

– Užjaučiu, daktare, – pasakė ji.Laikydamas naujagimę jis pamiršo, ką turėtų daryti toliau.

Mažytės rankutės buvo tobulos. Tačiau tarpas tarp didžiojo ko­jos nykščio ir kitų pirštukų atrodė kaip iškritus dančiui, ir kai jis atidžiau įsižiūrėjo į jos akis, pamatė Brašfildo dėmes – mažytes ir aiškias, kaip sniego taškeliai ant rainelių. Jis įsivaizdavo jos širdelę, dydžio sulig slyva, galimas ydas, dar prisiminė vaikų kambarį, taip rūpestingai išdažytą, tuos pliušinius žaisliukus ir vienvietę vaikiš­ką lovelę. Jis pagalvojo apie žmoną, stovinčią ant šaligatvio prie­šais namą, uždengtą šviesiu šydu, ir sakančią: Mūsų pasaulis jau niekada nebebus toks pats.

Kūdikio rankutė brūkštelėjo, ir jis išsijudino. Mechaniškai ėmėsi įprastų veiksmų. Nukirpo virkštelę, patikrino jos širdutę, plaučius. Visą tą laiką jis galvojo apie sniegą, apie sidabrinę maši­ną, nuslydusią į griovį, apie spengiančią šios klinikos tylą. Vėliau, kai galvoje perkratys tos nakties įvykius, – tai darys dažnai, – te­prisimins patalpoje tvyrojusią tylą ir lauke nepaliaujamai kritusį sniegą. Tyla buvo tokia stingdanti, taip jį apgaubė, kad jis pasiju­to tarsi pakilęs į kitą aukštį, į tašką virš šio kambario, paskui dar aukščiau, kur liko vienui vienas su sniegu, o kambaryje vykstanti scena vėrėsi tarsi kitame gyvenime, gyvenime, kuriame jis tebu­vo atsitiktinis stebėtojas – kaip ir vaizdas, šmėstelėjęs pro šiltos šviesos užlietą langą, kai vaikštinėji tamsia gatve. Štai ką jis prisi­mins – tą beribės erdvės pojūtį. Gydytoją, atsidūrusį griovyje, ir tolumoje degančias savo paties namo šviesas.

– Gerai. Prašom ją sutvarkyti, – perdavęs lengvutę naujagimę seselei tarė jis. – Bet laikykite ją kitame kambaryje. Nenoriu, kad žmona žinotų. Bent jau ne dabar.

Seselė linktelėjo. Ji pradingo, paskui grįžo perkelti sūnaus į ne­šioklę, kurią buvo atsivežę. Dabar gydytojas susikaupė laukdamas pasirodant placentų: tamsios ir storos, jos gimė lengvai, kiekviena buvo nedidelės lėkštės dydžio. Heterozigotiniai� dvyniai, vyriškos ir moteriškos lyties, vienas sveikas, o kito – kiekviena kūno ląs­

� Išsivystę iš skirtingų kiaušinėlių.

29

telė turi papildomą chromosomą�. Ką tai reiškia? Jo sūnus, ret­karčiais sumojuodamas rankutėmis, gulėjo nešioklėje. Jis suleido žmonai migdomųjų ir pasilenkė sutvarkyti epiziotomijos vietos. Jau beveik aũšo, languose pasirodė blyški šviesa. Jis stebėjo savo judančias rankas, kaip gražiai gula dygsniai – beveik taip pat kaip jos – lygiai tokie pat dailūs. Ji išardė visą skiautinio gabalą dėl vie­nos klaidelės, kurios jis net nepastebėjo.

Kai gydytojas baigė, rado seselę sėdinčią laukiamajame, supa­majame krėsle, ir liūliuojančią naujagimę. Ji tylomis pažvelgė jam į akis, ir atmintyje iškilo anas vakaras, kai ji stebėjo jį miegantį.

– Yra štai tokia vieta, – tarė jis rašydamas ant kitos voko pusės pavadinimą ir adresą. – Norėčiau, kad ten ją nuvežtumėte. Na, kai prašvis. Išrašysiu gimimo liudijimą ir paskambinęs pranešiu, kad atvažiuojate.

– Bet jūsų žmona... – pratarė seselė, ir jis iš toli jos balse išgirdo nuostabą ir nepritarimą.

Jis prisiminė seserį, išblyškusią ir liesą, mėginančią atgauti kvapą, ir motiną, kuri stengdamasi nuslėpti ašaras nusisukdavo į langą.

– Argi nematote? – švelniu balsu paklausė jis. – Šis vargšas vaikelis greičiausiai turi rimtą širdies ydą. Mirtiną. Tik stengiuosi mus visus apsaugoti nuo siaubingos širdgėlos.

Jis kalbėjo įtikinamai. Netgi pats tikėjo savo žodžiais. Seselė ne­nuleido nuo jo akių, nustebusi išraiška – daugiau nieko nepajėgė jos veide įskaityti, todėl laukė, kol ji pasakys „taip“. Būdamas to­kios dvasinės būsenos, nė nepagalvojo, kad ji galėtų kokius kito­kius žodžius ištarti. Nei tą naktį, nei vėliau per daugybę kitų naktų jis nė neįtarė, kaip viską statė į pavojų. Priešingai, jis nekantravo dėl seselės lėtumo, netikėtai pajuto begalinį nuovargį, o pažįstama klinika pasirodė tokia keista, tarsi būtų vaikščiojęs sapnuodamas. Seselė spoksojo į jį mėlynomis, neįskaitomomis akimis. Jis tvirtai atrėmė jos žvilgsnį, ir ji galiausiai linktelėjo, bet taip, kad jis vos pastebėjo.

– Sniegas, – sumurmėjo ji nudelbdama akis.

� Genetinis sutrikimas, prie vaiko organizmo ląstelių 21­osios chromosomų poros būna papildoma chromosoma.

191

veidas švytėjo iš tylaus pasitenkinimo, kai stebėjo Polą, iškeliantį ją iš dėžės. Dabar pažvelgė į Deividą, miegantį kitoje verandos pusė­je, jo skruoste trūkčiojo raumuo. Deividai, – sušnibždėjo ji, bet jis neišgirdo. – Deividai, – šūktelėjo garsėliau, bet jis nesujudėjo.

Ketvirtą valandą Nora tingiai atsikėlė. Išsirinko gėlėmis išmar­gintą paplūdimio suknelę – per liemenį suklostytą, su siauromis petnešėlėmis. Prisijuosusi prijuostę pradėjo ruošti paprastą, bet prašmatnų patiekalą – troškintas austres su traškučiais. Ant stalo geltonavo kukurūzų burbuolės, šviežios salotos; maži omarai, ku­rių šiandien rytą nusipirko turguje, vis dar plūduriavo jūros van­dens kibirėliuose. Kol ji sukiojosi po mažą virtuvę improvizuoda­ma, – pyrago formą pavertė kepimo skarda, į salotų padažą vietoj raudonėlio įbėrė mairūno, – šiugždus medvilninis audinys lietė klubus, šlaunis. Sumerkusi rankas į kriauklę su šaltu vandeniu la­pas po lapo nuplovė gležnas salotas. Deividas su Polu vargo lauke mėgindami įkurti ugnį aprūdijusioje kepsninėje – jos skylės buvo užsikimšusios aliuminio folija. Ant vėjų nugairinto stalo gulėjo popierinės lėkštės, vyną išpilstė į raudonas plastikines stiklines. Jie valgys omarus pirštais, per rankas tekės sviestas.

Nora pirmiau išgirdo jo balsą, tik paskui jį pamatė: kitas tonas, šiek tiek žemesnis už Deivido, labiau nosinis, neutrali šiaurietiška tartis: sniego apsuptas gaivus oras veržėsi į kambarį su kiekvienu jo skiemeniu. Nora nusišluostė rankas į virtuvinę pašluostę ir išėjo į tarpdurį.

Trys vyrai – ji pati nustėro, kad šitaip pamanė apie Polą, dabar jis stovėjo petys į petį su Deividu, jau beveik suaugęs ir nepriklau­somas, tarsi jo kūnas niekada nieko bendra su jos kūnu neturėjo, – būriavosi ant smėlio visai netoli verandos. Nuo kepsninės kvepėjo dūmais ir sakais, nuo anglių į dangų virpėdamas kilo karštis. Be­marškinis Polas, susikišęs rankas į nukirptų senų džinsų kišenes, nerangiai ir trumpai atsakinėjo į jam užduodamus klausimus. Jie – vyras ir sūnus – jos nematė, nes buvo įsmeigę žvilgsnius į liepsną, į vandenyną, šis buvo lygus kaip matinis stiklas. Tai Ho­vardas, stovintis priešais juos, kilstelėjo smakrą ir jai nusišypsojo.

Akimirką, kol dar kiti neatsisuko, kol Hovardas dar neatkišo jai vyno butelio ir neįspraudė į rankas, jųdviejų akys susitiko. Ši

192

akimirka buvo tik jų, tarp jųdviejų kažkas plykstelėjo, vėliau nieko neįrodysi, – žaibiškas pranešimas, ką žada ateitis. Iš tiesų akimirka buvo tikra: jo tamsios akys, jos veidas, prasivėręs iš malonumo ir vilties, aplink juos kaip bangų mūša dūžtantis pasaulis.

Atsisuko besišypsantis Deividas, ir akimirka pradingo – užsi­trenkė kaip durys.

– Baltasis vynas, – tarė Hovardas duodamas jai butelį. Norą pribloškė, koks eilinis pasirodė besąs Hovardas, kaip kvailai atro­dė įdegęs ir nusilupęs jo sprandas. Reikšminga akimirka – o gal ji tik įsisvajojo? – pradingo, buvo paslėpta. – Tikiuosi, tiks?

– Puiku, – atsakė ji. – Valgysime omarus. Taip, kasdieniškas pokalbis. Stulbinama akimirka jau išgaravo, ir

dabar ji – grakšti šeimininkė – į šį vaidmenį įsijautė taip pat lengvai, kaip įlindo į šiugždančią suknelę. Hovardas buvo svečias: pasiūlė jam pintą kėdę ir taurę gėrimo. Kai grįžo nešina padėklu su džino ir toniko buteliais, ledukų kibirėliu, saulė jau lietė vandens pakraštį. Aukštai dangumi plaukė rausvi, persiko spalvos debesėliai.

Jie valgė verandoje. Sutemos greitai apgaubė žemę, ir Deividas uždegė žvakes, sustatytas ant turėklų. Kilo potvynis, per smėlį nu­vilnijo nematomos bangos. Mirgančioje žvakių šviesoje Hovardo balsas kilo, leidosi ir vėl kilo. Jis pasakojo apie optinį įrenginį, kurį pats sukonstravo. Kamera obscura buvo aklinai užtamsinta rau­donmedžio dėžė su vienintele mažyte skylute. Ši skylutė sukuria mažytį pasaulio atvaizdą veidrodyje. Panaši dėžė ir buvo fotoapa­rato pirmtakė; kai kurie dailininkai, pavyzdžiui, Vermeras Delf­tietis, naudojo ją norėdami savo darbuose parodyti smulkiausias detales. Hovardas taip pat bandė šį būdą.

Užlieta nakties Nora klausėsi ir stebėjosi jo išradingumu: pa­saulis perkeliamas ant užtamsintos vidinės sienelės; šviesos pagau­tos mažos figūrėlės vis dėlto juda. Visa tai taip skyrėsi nuo Deivido fotosesijų, kai aparatas, regis, smeigte prismeigdavo ją prie kon­krečios vietos ir laiko, sustingdydavo ją. Gurkšnodama tamsoje vyną ji suprato, kad tai ir buvo jų bėda. Juodu su Deividu įstrigo pusiaukelėje. Sukosi vienas aplink kitą, bet kiekvienas savo orbito­je. Pokalbį pakeitė, ir Hovardas ėmė pasakoti apie Vietname pra­leistą laiką – dirbo ten karo fotografu, įamžino kovas.

193

– Tiesą sakant, darbas buvo nuobodus, – patikino jis, kai Po­las susižavėjęs šūktelėjo. – Didumą laiko tiesiog plaukiojome Mekongo upe aukštyn žemyn. Ta upė ypatinga, ir vietos ten ne­paprastos.

Po vakarienės Polas nuėjo į savo kambarį. Po kelių minučių pro bangų mūšą nuvilnijo gitaros garsai: Polas nenorėjo čia va­žiuoti, nes turėjo atsisakyti savaitės muzikos stovykloje, o grįžęs namo, vos po kelių dienų, jis ketino skambinti svarbiame koncer­te. Deividas primygtinai reikalavo, kad jis važiuotų drauge: į Polo muzikines svajones rimtai nežiūrėjo. Muzika tiko laisvalaikiui, bet ne karjerai. Tačiau Polas buvo įsimylėjęs gitarą ir svajojo apie stu­dijas Džulijarde. Deividas sunkiai dirbo, kad galėtų juos išlaikyti, todėl kaskart įsitempdavo, kai užeidavo apie tai kalba. Ir dabar Polo natos sklandė ore lyg sparnuotos, grakščios, bet tuo pat metu kiekviena priminė nedidelį pjūvį, į kūną smingantį peilį.

Pokalbis nuo optikos peršoko prie išretėjusios Hadsono upės slėnio šviesos – ten gyveno Hovardas – ir prie pietų Prancūzijos, ten jis mėgo lankytis. Jis pasakojo apie siaurą keliuką, nuo kurio kyla lengvos dulkės, ir pulsuojančius saulėgrąžų laukus. Jis tebuvo balsas, tik neryškus šalia jos sėdintis šešėlis, bet jo žodžiai virpino ją kaip ir Polo muzika – kartu ir jos vidų, ir išorę. Deividas įpylė dar vyno ir pakeitė temą – jie jau stojosi ir žengė į ryškią svetainės šviesą. Deividas ištraukė iš aplankalo nespalvotas nuotraukas, ir juodu su Hovardu įsitraukė į karštą diskusiją apie šviesos kokybę.

Nora lūkuriavo netoliese. Visose nuotraukose, apie kurias jie kalbėjo, buvo nufotografuota ji: jos klubai, jos oda, jos rankos, jos plaukai. Vis dėlto ji nedalyvavo pokalbyje – nei kaip subjek­tas, nei kaip objektas. Kartais įžengusi į biurą Leksingtone Nora rasdavo fotografijų, – beveidžių, bet klaikiai pažįstamų, koks nors jos kūno linkis arba vieta, kurioje juodu su Deividu lankėsi, – tos nuotraukos buvo tarsi transformuotos, atplėštos nuo jų pirminės reikšmės: jos kūnas buvo tapęs abstrakcija, idėja. Ji labai stengė­si pozuodama Deividui, mėgindama sumažinti tą atstumą, kuris tarp jų atsirado. Nesvarbu, dėl katro kaltės – jos ar jo. Bet dabar žiūrėdama į Deividą ji suprato, kad jis iš tiesų jos nemato, ir tai prasidėjo jau prieš daugybę metų.

194

Ją užliejo pykčio banga, ir ji pajuto drebulį. Apsisukusi Nora išėjo iš kambario. Nuo tos atmintinos dienos, kai kovėsi su šir­šėmis, ji gėrė labai mažai, bet dabar nuėjusi į virtuvę iki kraštų prisipylė vyno į raudoną plastikinę stiklinę. Aplink ją stovėjo rie­baluoti puodai, stingo sviestas, ugninės raudonos spalvos omarų kiautai atrodė kaip negyvos cikados. Tiek darbo, o toks trumpas malonumas! Paprastai indus plauna Deividas, bet šįvakar Nora pasirišo prijuostę, prileido į kriauklę vandens, omaro likučius sukišo į šaldytuvą. Iš svetainės tai kilo, tai leidosi žemyn balsai – visai kaip jūra. Apie ką ji galvojo rengdamasi šią suknelę, ža­vėdamasi Hovardo balsu? Ji, Nora Henri, Deivido žmona, Polo, jau beveik suaugusio sūnaus, motina? Jau atsirado pirmosios žilų plaukų sruogelės, kurių, ji tikėjosi, be jos pačios, prisimerkusios ryškioje vonios kambario šviesoje, niekas nepastebi. Vis dėlto jos jau pasirodė. Hovardas atėjo su Deividu pasikalbėti apie fotogra­fiją, štai ir viskas.

Ji išnešė laukan į šiukšlių konteinerį atliekas. Basomis pėdomis juto atvėsusį smėlį, o oras buvo toks pat šiltas kaip ir jos oda. Nora patraukė prie vandenyno ir sustojusi grožėjosi ryškiomis po visą dangų išsibarsčiusiomis baltomis žvaigždėmis. Trinktelėjo atida­romos ir uždaromos tinklinės durys. Deividas su Hovardu išėję į lauką traukė per smėlį į tamsą.

– Ačiū, kad sutvarkei virtuvę, – tarė Deividas. Ištiesęs ranką palietė jai nugarą, o ji įsitempusi susivaldė ir nepasitraukė. – At­siprašau, kad nepagelbėjau. Manau, mes per daug įsitraukėme į kalbas. Hovardas turi puikių idėjų.

– Tiesą sakant, mane pakerėjo jūsų rankos, – prisipažino Ho­vardas kalbėdamas apie šimtus Deivido kadrų.

Jis pakėlė nuo smėlio jūros išskalautą pagalį ir sviedė jį tolyn. Jie išgirdo, kaip medgalis pliumptelėjo, ir jūra nuvilnijo bangelės.

Už jų stovintis namas priminė žibintą, metantį ryškios šviesos ratą, nors jie stovėjo tokioje tirštoje tamsoje, kad Nora beveik neį­žiūrėjo nei Deivido, nei Hovardo veidų ir net savo pačios rankų. Tik siluetai ir bekūniai balsai naktyje. Kalbos vėl sukosi apie techniką, apie fotografijos procesą. Ji jau kėlė koją, ketindama apsisukti ir eiti, kai staiga ranka perbraukė jai per šlaunį. Apstulbusi ji sustojo. Lauk­

195

dama. Netrukus Hovardo pirštai perbėgo jos suknelės siūlę, paskui ranka įslydo jai į kišenę – netikėta, slapta šiluma prie jos kūno.

Nora sulaikė kvapą. Deividas ir toliau kalbėjo apie savo nuo­traukas. Ji vis dar ryšėjo prijuostę, vis dar buvo labai tamsu. Po se­kundės ji šiek tiek pasisuko, ir Hovardo ranka prigludo prie plono audinio, prie jos plokščio pilvo.

– Na, iš tiesų, – tyliu, ramiu balsu pritarė Hovardas. – Nau­dodamas tą filtrą prarasite šiek tiek aiškumo, jo teikiamas efektas tikrai vertas tokios aukos.

Nora lėtai lėtai iškvėpė orą vis klausdama savęs, ar Hovardas jaučia padažnėjusį audringą jos kūno pulsavimą. Nuo jo pirštų sklido šiluma; ją apėmė skausmingas troškimas. Bangos ją tai už­liedavo, tai vėl nusirisdavo tolyn. Stovėdama apmirusi Nora klau­sėsi savo pačios kvėpavimo.

– Na, su optine kamera jūs žingsniu prie to proceso priartė­tumėte, – kalbėjo Hovardas. – Tikrai nuostabu, kaip ji įrėmina pasaulį. Norėčiau, kad kada užsuktumėte ir pažiūrėtumėte. Ar at­eisite? – pakvietė jis.

– Rytoj su Polu traukiame giliau į jūrą žvejoti, – paaiškino Dei­vidas. – Gal kurią kitą dieną?

– Einu į vidų, – Noros balsas buvo silpnas.– Nora nuobodžiauja, – tarė Deividas.– Ar galima ją dėl to kaltinti? – atsakė Hovardas, o jo ranka

greitai ir smarkiai brūkštelėjo jai per pilvo apačią – suplakė kaip sparnu. Paskui jis ištraukė ranką iš kišenės. – Jeigu norite, užsuki­te ryt iš ryto, – pasiūlė jis. – Su savo kamera piešiu paveikslus.

Nora nepratarusi nė žodžio tik linktelėjo, įsivaizduodama, kaip pro mažą skylutę patekęs šviesos spindulys skrodžia tamsą ir pie­šia ant sienos stebuklingus vaizdus.

Po kelių minučių jis išėjo – tarsi skradžiai pradingo tamsoje.– Man jis patiko, – įėjęs vidun pasakė Deividas.Virtuvė jau sutvarkyta – visi jos popietinio šurmulio įrodymai

paslėpti.Stovėdama prie lango Nora žvelgė į tamsų paplūdimį, klausėsi

bangų mūšos, rankas buvo giliai susikišusi į suknelės kišenes.– Taip, – pritarė ji. – Ir man.

196

� � �Kitą rytą Deividas su Polu atsikėlė dar prieš aušrą, kad spėtų į žvejybinį laivelį. Gulėdama tamsoje Nora mėgavosi prie odos švelniai prigludusia švaria medvilnine paklode ir klausėsi, kaip ruošdamiesi jie nerangiai sukiojasi po svetainę stengdamiesi ne­triukšmauti. Paskui pasigirdo žingsniai, variklio gausmas pradin­go tyloje, ir galiausiai plakė tik bangų mūša. Nora apatiškai dryb­sojo kaip šviesos ruoželis ten, kur dangus susilieja su vandenynu. Atsikėlusi išsimaudė po dušu, apsirengė ir išsivirė puodelį kavos. Suvalgė pusę greipfruto, paskui suplovusi ir tvarkingai sudėjusi indus išėjo pro duris. Šortai, flamingais išmarginta palaidinukė. Balti sportukai, surišti raišteliais, karojo permesti per ranką. Ji išsitrinko plaukus, tad vandenyno vėjas dabar juos džiovino ke­dendamas aplink veidą.

Hovardo vasarnamis, vos už kokios mylios pakrante, buvo ly­giai toks pat kaip ir jų. Jis sėdėjo priebutyje palinkęs virš tamsiai nudažytos medinės dėžės. Hovardas mūvėjo baltus šortus, oranži­nės spalvos dryžuoti medvilniniai marškiniai plaikstėsi nesusags­tyti. Kaip ir ji buvo basas. Jai prisiartinus jis atsistojo.

– Norite kavos? – paklausė. – Stebėjau, kaip einate paplūdimiu.– Ne, ačiū, – atsisakė ji.– Ar tikrai nenorite? Kava airiška. Trupučiuką trinkteli, jei su­

prantate, ką turiu galvoje.– Gal šiek tiek vėliau. – Užlipusi laipteliais ranka perbraukė

poliruotą raudonmedžio dėžę. – Ar tai ir yra optinė kamera?– Taip, – patvirtino jis. – Ateikite, pažiūrėkite.Ji atsisėdo ant kėdės, kuri dar buvo šilta nuo jo kūno, ir pažvel­

gė pro kiaurymę. Matė pasaulį: ilgą paplūdimio pakrantės ruožą, akmenų krūvas, ties horizontu pamažėle slystantį laivelį. Vėjas, įsisukęs į visžalės kazuarinos šakas; visi daiktai atrodė miniatiūri­niai, bet labai ryškūs, nors įrėminti, suvaržyti, tačiau ne statiški, o gyvi. Mirksėdama Nora pakėlė akis ir pamatė, kad pasaulis trans­formuotas: gėlės smėlyje, kėdė su ryškiomis juostelėmis, pora, slampinėjanti pajūriu. Viskas taip ryšku, taip pribloškiama – kur kas labiau, nei įsivaizdavo.

197

– Oho, – tepratarė ji vėl prikišusi akį prie dėžės. – Stulbinama. Pasaulis toks aiškus, toks sodrus. Galiu net vėją, braukiantį per medžių šakas, įžiūrėti.

Hovardas nusijuokė.– Juk nuostabu, tiesa? Žinojau, kad jums patiks.Ji prisiminė Polą, kai jis buvo dar kūdikis, jo burną, tobulai į

O raidę sudėtas lūpas, kai gulėdamas lovytėje išvysdavo kasdienį stebuklą. Ji vėl palenkė galvą, kad pasižiūrėtų į suspaustą pasaulį ir pakėlusi žvilgsnį vėl pamatytų jo transformaciją. Išsilaisvinusi iš tamsos gniaužtų net šviesa atrodė virpanti, kaip gyva.

– Kaip viskas gražu, – sušnibždėjo ji. – Negaliu žodžiais nusakyti.– Man tai suprantama, – atsakė Hovardas. – Eikite. Susiliekite

su tuo grožiu. Leiskite man jus nupiešti.Atsitiesusi Nora nupėdino per karštą smėlį į akinamą šviesą.

Sustojusi atsisuko į Hovardą, kurio galva palinko virš kiaurymės, ir stebėjo jo plaštaką, slankiojančią lapu. Jos plaukai liepsnojo, – saulė tiesiog kepinte kepino, – ir ji prisiminė, kaip pozavo praėju­sią dieną, ir dar prieš dieną. Kiek kartų jau taip yra stovėjusi – tuo pat metu ir objektas, ir subjektas, kiek kartų užrakinusi savo pa­čios mintis po užraktu pozavo mėgindama sužadinti ar bent išsau­goti tai, kas iš tiesų nė neegzistavo?

Ir štai ji dabar vėl stovi – moteris, paversta tobula miniatiūrine savo pačios kopija, šviesa veidrodyje atspindėjo jos esmę. Vande­nyno vėjas, šiltas ir drėgnas, kedeno jam plaukus, o jo ilgi pirštai tvarkingais nagais greitai judėjo, kai piešė jos atvaizdą popieriuje. Ji prisiminė, kaip po jos klubais gurėjo smėlis, kai vakar pozavo priešais Deivido fotoaparatą, kaip vėliau jie – Deividas su Hovar­du – kalbėjo apie ją, bet ne kaip apie kambaryje esančią moterį iš kūno ir kraujo, greičiau kaip apie atvaizdą, pavidalą. Nuo šių prisiminimų kūnas staiga tapo trapus, tarsi būtų ne patyrusi, pa­sitikinti verslininkė, sugebanti nugabenti turistų grupę į Kiniją ir atgal, o kokia lengva esybė, kurią gali nupūsti vėjo gūsis. Tada ji prisiminė Hovardo ranką, šildžiusią jai kišenę ir kūną. Tą ranką, kuri dabar judėjo, ranką, kuri ją piešė.

Nuleidusi rankas Nora sugriebė palaidinukės kraštą. Lėtai, bet nė kiek nesvyruodama ji nusivilko ją per galvą ir numetė

198

ant smėlio. Priebutyje stovintis Hovardas nustojo piešęs, tačiau galvos nepakėlė. Jo rankų ir sprando raumenėliai įsitempė. Nora atsisegė šortų užtrauktuką. Jie nuslydo ant žemės, ir ji išlipo iš jų. Kol kas nebuvo nieko nepaprasta – tas pats maudymosi kos­tiumėlis, su kuriuo ji pozavo jau tiek daug kartų. Tačiau dabar ji atsegė liemenėlės kabliuką, nusmaukė kelnaites per klubus, ko­jas ir paspyrė į šalį. Ji stovėjo jausdama, kaip saulė ir vėjas glosto jai odą.

Hovardas lėtai pakėlė galvą nuo kameros ir sėdėdamas žiūrėjo.Akimirką Norai pasivaideno, kad vėl sapnuoja baisiausią koš­

marą, ją apėmė panika ir gėda kaip ir sapno vidury, kai vaikštinė­dama parduotuvėje ar pilnutėliame žmonių parke apsižiūrėdavo pamiršusi apsirengti. Ji pradėjo dairytis maudymosi kostiumėlio.

– Ne, nereikia, – sušnibždėjo Hovardas, ir ji atsitiesusi sustin­go. – Tu toki graži. – Tada jis atsargiai atsistojo, tarsi ji būtų koks paukščiukas, kurį galėtų nubaidyti. Tačiau Nora nejudėjo: dar niekada taip nejautė savo pačios kūno, tarsi jis būtų vien iš smė­lio – smėlio, kuris netrukus susidurs su ugnimi ir transformuosis, išsilydys, ims žvilgėti. Hovardas žengė kelis žingsnius. Regis, tai truko visą amžinybę, jo kojos grimzdo į šiltą smėlį. Kai galiausiai prie jos priėjo, neliesdamas jos sustojo ir žiūrėjo. Vėjas kedeno jai plaukus, jis nuėmė jai prie lūpų prilipusią sruogą ir labai švelniai užkišo už ausies.

– Man nepavyks perteikti, kokia tu dabar graži, – prabilo jis. – Niekada.

Nora nusišypsojusi uždėjo delną jam ant krūtinės, juto ploną medvilninį audinį, kūno šilumą, raumenų sluoksnį, kaulus. Krū-tinkaulis, prisiminė ji dar iš tų laikų, kai mokėsi kaulų pavadini­mus, kad geriau suprastų Deividą ir jo darbą. Krūtinkaulio ranke­na, kardinė atauga, nes smailėja kaip kardas. Tikrieji ir netikrieji šonkauliai, jų susijungimo vietos.

Jis švelniai delnais suėmė jai veidą. Jos ranka nusviro. Nekal­bėdami jie žengė kartu į mažą vasarnamį. Savo drabužius ji pali­ko ant smėlio – jai visai nerūpėjo, kad kas gali pamatyti. Priebu­čio lentos po kojomis šiek tiek išlinko. Audinys, dengęs kamerą

199

obskurą, buvo atitrauktas, ir ji mėgaudamasi pamatė, kad Hovar­das nupiešė paplūdimį, horizontą, akmenis, medžius – tai buvo tobula reprodukcija. Jis nupiešė jos plaukus – išsidraikiusius kaip debesis, bet nieko daugiau. Ten, kur ji stovėjo – tuščia. Jos drabu­žiai nukrito žemėn kaip lapai, ir jis pakėlęs akis stebėjo ją nuogą.

Nors kartą ir jai pavyko sustabdyti laiką.Po ryškios paplūdimio saulės kambarys atrodė blausus, čia pa­

saulį įrėmino langas – visai kaip kameros obskura lęšiai; vaizdai buvo tokie ryškūs, tokie gyvi, kad jai iš akių ištryško ašaros. Ji pri­sėdo ant lovos krašto. Atsigulk, – paliepė jis per galvą traukda­mas marškinius. – Noriu dar kiek tavimi pasigrožėti. Ji padarė ko prašoma, o jis atsistojo virš jos, jo akys nuslydo jos kūnu. Lik su manim, – paprašė jis, ir ji pajuto tikriausią šoką, kai suklupęs jis padėjo galvą jai ant kūno, neskustas skruostas dūrė jai į lygų pilvą. Su kiekvienu kvėptelėjimu jautė jo svorį, ir jo kvėpavimas švelniai kuteno jai odą. Ji perbraukė rankomis jam per išretėjusius plau­kus, o paskui prisitraukė jį pabučiuoti.

Vėliau ji stebėsis, ne dėl to, kad nebūtų dariusi to anksčiau, bet kad mylėjosi ant Hovardo lovos prie atviro, neužtraukto užuolai­domis lango – įrėminta, kaip vaizdas fotoaparate. Deividas buvo išvykęs: toli su Polu žvejojo. Vis tiek bet kas galėjo eiti pro šalį ir juos pamatyti.

Nei dabar, nei vėliau ji nesustojo. Hovardas jai buvo kaip karš­tinė, neįveikiama manija, atvertos durys į savo pačios galimybes, į tai, ką manė esant laisvę. Keista, jai pasirodė, kad jos paslaptis nė kiek nepagilino bedugnės tarp jos ir Deivido. Ji vis grįždavo pas Hovardą, netgi tada, kai Deividas nusistebėjo, kad ji tiek daug laiko praleidžia vaikščiodama, kaip toli nueina. Netgi tada, kai drybsodama hamake iš Hovardo šortų kišenės ištraukė jo besišyp­sančios žmonos ir trijų mažų vaikų nuotrauką su laišku, kuriame buvo parašyta: Mama jaučiasi jau geriau, mes visi tavęs pasiilgo-me, kitą savaitę pasimatysime.

Tai įvyko vieną popietę, kai saulė blizgėjo ant raibuliuojančio vandens, o karštas oras mirguliuodamas kilo nuo smėlio. Kam­bario prietemoje įsijungė palubėje įtaisytas ventiliatorius, o ji,

laikydama nuotrauką, žvelgė į įsivaizduojamą, nepaprastai spin­duliuojantį gamtovaizdį. Tikrame gyvenime ši nuotrauka būtų įskaudinusi, sužeidusi, bet čia ji nejautė nieko. Nora įkišo nuo­trauką į kišenę ir numetė šortus ant grindų. Čia visa tai neturi reikšmės. Tik svajonė ir karščio šviesa ką nors reiškia. Ji susitiki­nėjo su juo visas dešimt dienų.

216

II

Jie žingsniavo geležinkelio pabėgiais: Diukas Madisonas, susikišęs rankas į odinio švarko, kurį išsirinko parduotuvė­

je „Goodwill“, kišenes, ir Polas, spardydamas akmenukus, kurie zvimbčiodami trankėsi į bėgius. Tolumoje pasigirdo traukinio švilpukas. Abu vaikinai be žodžių sutartinai užlipo ant bėgių briaunos ir balansuodami sustojo. Traukinys važiavo ilgai: po jų pėdomis vibravo bėgiai, garvežys, iš pradžių atrodęs kaip taškelis, vis didėjo ir tamsėjo, o mašinistas užgulęs spaudė signalą. Polas pažvelgė į Diuką – nuo rizikos ir pavojaus jo akys gyvai blizgė­jo; jaudulys Polo kūne irgi augo, buvo jau beveik nepakeliamas, o traukinys vis artėjo, isteriškas jo signalas aidėjo aplinkinėmis ga­tvėmis ir toli už jų. Tada užsidegė žibintai, aukštame lange matė mašinistą, paskui vėl perspėdamas sužviegė signalas. Sąstatas visai priartėjo, žolė nuo garvežio keliamo vėjo prisiplojo; Polas laukė žvilgčiodamas į Diuką, kuris balansuodamas stovėjo ant bėgių ša­lia; traukinys lėkė – jau beveik ant jų, o jie vis dar delsė, ir Polas pamanė, kad Diukas nebenušoks. Bet paskui jis stryktelėjo – ir jau gulėjo žolėje, o traukinys skriejo vos pėda nuo jo veido. Akimirką jie dar spėjo pamatyti mašinisto veidą, pabalusį iš baimės, o pas­kui pro juos nudundėjo vagonai – šviesa­tamsa; šviesa­tamsa – ir netrukus traukinys pradingo tolumoje, netgi vėjas nurimo.

Diukas sėdėjo vos už pėdos nuo jo užvertęs galvą į apniukusį dangų.

217

– Velniai trauktų, – pratarė jis. – Čia tai bent!Abu vaikinai nusipurtė drabužius ir patraukė prie Diuko

namų – nedidelio, vienaukščio pastato, visai prie geležinkelio. Polas gimė netoliese – vos kelios gatvės nuo čia, ir nors motina kartais atsiveždavo jį į nedidelį parkelį su apžvalgos bokšteliu, ir rodydavo priešais stovintį namą, kuriame jie kadaise gyveno, jai nepatiko, kad jis lankosi pas Diuką. Bet, po galais, juk jos niekada nėra namie, ir jeigu jis paruošia namų darbus, o juos tikrai pa­ruošia, nupjauna žolę ir paskambina pianinu, – ir šiuos darbus jis padaro, – tada jis laisvas.

Jos neturėtų skaudinti tai, ko ji nemato. Ir ko nežino.– Jis buvo kaip nesavam kaily, – nusišaipė Diukas. – Tas vyru­

kas iš traukinio.– Aha, – pritarė Polas. – Tai jau tikrai, velniai griebtų.Jam patiko keiktis, prisiminė, kaip karštas vėjas degino veidą

ir nors akimirką numalšino tylų įsiūtį. Tą rytą Aruboje jis išbė­go palakstyti paplūdimiu laimingas, patenkintas – drėgnas smėlis prie vandens slydo iš po kojų, jo kojų raumenys įsitempdavo. Dar patenkintas, kad žlugo žūklės planas su tėvu. Tėvas mėgo žvejo­ti – ilgas valandas sėdėdavo tylėdamas valtyje arba dokuose, tai užmesdamas, tai vėl ištraukdamas meškerę, kartais net žuvį pa­gaudavo. Polui vaikystėje žvejyba irgi patiko, bet ne tiek ritualas, kiek galimybė leisti laiką su tėvu. Bet kai paaugo, žūklė ėmė vis labiau panėšėti į suplanuotą prievolę, tarsi tėvas nebūtų galėjęs nieko kita sugalvoti. Tarsi žvejyba galėtų sutvirtinti jų ryšį: Polas įsivaizdavo, kad tėvas perskaitė tai kokioje nors vaikams auklėti skirtoje knygoje. Per vienas atostogas, sėdėdamas spąstuose – val­tyje Minesotos ežero vidury, jis išklausė visą paskaitą apie gyveni­mą: raudonis mušė jo saulės nudegintą veidą, kai tėvas dėstė tiesą apie reprodukciją. Pastaruoju metu mėgstamiausia tėvo pokalbių tema tapo jo ateitis, bet tėvo mintys šiuo klausimu Polą domino ne daugiau nei veidrodinis vandens paviršius.

Todėl jis buvo laimingas, jautė palengvėjimą bėgiodamas po paplūdimį ir iš pradžių visai nekreipė dėmesio į drabužių krūvą, išmėtytą priešais žemą vasarnamį, plačiai išsikėtojusį po kazuari­nomis. Jis prabėgo pro juos nesustodamas ritmingais žingsniais,

218

raumenys dirbo tarsi pagal muziką, ji lydėjo jį iki pat akmenin­go kyšulio. Paskui jis sustojo, pavaikščiojo ratais ir sulėtinęs tem­pą grįžo atgal. Drabužiai bangavo: palaidinės rankovė plevėsavo plaikstoma vandenyno vėjo – tamsaus turkio spalvos fone šoko ryškiai rausvi flamingai. Jis sustojo. Ši palaidinukė galėjo priklau­syti bet kam. Tačiau ir motina turėjo tokią. Jie juokėsi iš jos turis­tams skirtoje parduotuvėje – ji iškėlusi ją apžiūrėjo ir pralinksmė­jusi nusipirko. Tai buvo tiesiog pokštas.

Gerai, gal šiose apylinkėse tokių palaidinukių yra šimtai, net tūkstančiai. Vis dėlto jis pasilenkęs pakėlė ją. Iš rankovės iškri­to motinos maudymosi kostiumėlis: kūno spalvos buklė – tokio su niekuo nesupainiosi. Polas stovėjo kaip įkastas, negalėdamas pajudėti, lyg būtų sugautas vagiant – tarsi blykstelėjusi kamera jį būtų užklupusi nusikaltimo vietoje. Jis numetė palaidinukę, bet pajudėti niekaip neįstengė. Galų gale išsijudino, paskui pradėjo bėgti atgal prie savo vasarnamio, tarsi ieškodamas prieglobsčio. Tarpduryje sustojo mėgindamas susiimti. Tėvas dubenį su apel­sinais perkėlė ant spintelės. Ant didelio medinio stalo jis išdėlio­jo nuotraukas. Kas atsitiko? – paklausė pažvelgęs, bet Polas nieko neatsakė. Jis užlipo į savo kambarį, užtrenkė duris ir neišlindo net tada, kai atsekęs tėvas į jas beldė.

Po dviejų valandų niūniuodama grįžo motina, palaidinukė, išmarginta flamingais, buvo tvarkingai sukišta į gelsvai rudus šortus.

– Pamaniau, gal prieš pietus kiek paplaukioti? – tarė ji, tarsi niekas nebūtų pasikeitę. – Nori kartu?

Jis pakratė galvą, ir paslaptis, jo paslaptis, – pradžioje jos, o da­bar ir jo, – nusileido tarp jų tarsi šydas.

Tėvas taip pat turėjo paslapčių, nutikimai darbe ar jo gyveni­mas tamsiajame kambaryje. Visa tai Polui atrodė normalu, taip gyvena visos šeimos, kol Polas pradėjo draugauti su Diuku – pui­kiu pianistu, su juo vieną popietę susipažino orkestro salėje. Ma­disonai pinigų turėjo ne marias, traukiniai dunksėdavo taip arti jų namo, kad jiems pasirodžius namas kiekvieną kartą sudrebėdavo, o langai subarškėdavo. Diuko mama per savo gyvenimą dar ne­buvo skridusi lėktuvu. Polas žinojo: turėtų jos gailėtis, bent jau jo

219

tėvai taip elgtųsi: ji turėjo penkis vaikus ir vyrą, dirbantį General Electric gamykloje – turtų jis niekada nesusikraus. Tačiau Diuko tėtis mėgo su sūnumis žaisti beisbolą, kiekvieną vakarą po pamai­nos jis grįždavo namo šeštą valandą ir nors kalbėjo ne ką daugiau nei Polo tėvas, visada sukiodavosi šalia, be to, jeigu jo nebūdavo, visada žinojai, kur jį rasti.

– Ką norėtum dabar veikti? – paklausė Diukas.– Velniai žino, – tarstelėjo Polas. – O tu? Metaliniai bėgiai vis dar gaudė. Įdomu, spėliojo Polas, kur

traukinys pagaliau sustos? Įdomu, ar kas nors matė, kaip jis sto­vėjo ant bėgių, taip arti, kad galėjo ranka paliesti pravažiuojančius vagonus, vėjas kedeno jam plaukus, degino akis. O jeigu kas matė, įdomu, ką pagalvojo? Vaizdai, lekiantys pravažiuojančio trauki­nio langais kaip fotografijų galerija – vienas paskui kitą: medis, akmuo, debesis – ir visi skirtingi. Paskui berniukas – jis pats – gal­va užversta, jis juokiasi. O tada viskas dingo. Krūmas, elektros lai­dai, švystelėjęs kelias.

– Galim pamėtyti į krepšį, – pasiūlė Diukas.– Nenoriu.Jie žingsniavo palei bėgius. Kai priartėjo prie Rosmonto parko

ir juos apsupo aukšta žolė, sustojęs Diukas ėmė grabaliotis odinio švarko kišenėse. Jo akys buvo žalios su mėlynomis dėmelėmis. Pa­našios į pasaulį, pamanė Polas. Štai kokios Diuko akys. Jos pana­šios į žemę – toks vaizdas atsiveria iš mėnulio.

– Žiūrėk, – tarė Diukas. – Štai ką praėjusią savaitę gavau iš pus­brolio Denio.

Ant delno gulėjo mažytis plastikinis džiovintų žolės stiebelių maišelis.

– Kas čia? – paklausė Polas. – Suvytusių žolių sauja? Dar nespėjęs baigti suprato ir paraudo – koks jis apkiautėlis.Diukas nusijuokė. Aplink tvyrojo tyla, tik žolė šnarėjo, todėl jo

juokas nuskambėjo garsiai.– Būtent, žmogau, žolė. Ar kada mėginai gaudyti kaifą?Polas nepajuto, kaip sukrėstas pakratė galvą.– Nebijok, prie žolės neįprantama. Jau dukart rūkiau. Fantas­

tika. Sakau tau.

220

Dangus vis dar buvo pilkšvas, vėjas judino lapus, ir tolumoje pasigirdo kito traukinio švilpukas.

– Aš ir nebijau, – atkirto Polas.– Žinoma. Nes nėra ko, – nuramino Diukas. – Tai nori pa­

mėginti?– Kodėl gi ne. – Polas apsidairė. – Tik ne čia.Diukas nusikvatojo.– Kas, tavo nuomone, mus čia sugautų?– Pala, – nutraukė jį Polas. Juodu įsiklausė, paskui pamatė

traukinį, pasirodžiusį iš kitos pusės. Mažas taškelis, jis vis didė­jo ir jo švilpukas skrodė orą. Nulipę nuo bėgių jie sustojo abipus geležinkelio. – Varom pas mane, – riktelėjo Polas pro artėjančio traukinio gausmą. – Namie nieko nėra.

Jis įsivaizdavo, kaip jie rūko ant naujos kartūninės motinos sofos, ir garsiai nusijuokė. Tada tarp jųdviejų prašvilpė trauki­nys: pravažiuojančių vagonų gaudesys­tyla, gaudesys­tyla. Tarp vagonų Diukas švysčiojo kaip nuotraukos, pakabintos tamsiaja­me tėvo kambaryje – visos tėvo gyvenimo akimirkos kaip pra­bėgančio traukinio vaizdai. Papuolę į spąstus, sugauti. Šuoras, paskui tyla. Kaip ši.

Taigi jie grįžo į Diuko kiemą, sėdo ant dviračių ir kirtę Niko­lasvilio gatvę nukūrė aplinkkeliais į Polo namus.

Namai užrakinti, raktas paslėptas po didele grindinio plokšte šalia rododendro. Oras viduje šiltas, šiek tiek tvankus. Kol Diu­kas skambino namo, kad praneštų vėluojąs, Polas pravėrė langą, ir lengvas vėjelis kilstelėjo užuolaidą, kurią pasiuvo motina. Kol niekur nedirbo, ji kasmet namą remontuodavo. Polas prisimena, kaip palinkusi prie siuvamosios mašinos ji plūdosi, mat pamuša­las kliuvo ar raukšlėjosi. Užuolaidos išmargintos tamsiai mėlynais kaimo vaizdais šviesiame fone, jos derėjo prie sienų, prie jų tamsių dryžių apmušalų. Dar Polas prisimena, kaip sėdėdamas prie stalo spoksodavo į užuolaidas, vaidendavosi, kad staiga figūros pajuda: eina iš namo, džiauna skalbinius ir atsisveikindamos mojuoja.

Diukas padėjęs ragelį apsidairė.– Brolau, – švilptelėto jis, – bet tu turtingas! – Atsisėdęs prie

pietų stalo jis padėjo ant jo ploną kvadratinį popierėlį ir jį išlanks­

221

tė. Polas susižavėjęs stebėjo, kaip Diukas į vieną liniją subėrė su­smulkintą žolę, o paskui susuko į ploną baltą tūtelę.

– Gal ne čia, – paskutinę minutę persigalvojo sumišęs Polas.Juodu išėjo laukan ir susėdę ant užpakalinių laiptų užsirūkė:

marihuanos cigaretės galiukas žybsėjo oranžine liepsnele, ji judėjo tarp jųdviejų tai pirmyn, tai atgal. Pradžioje Polas nieko nejautė. Pradėjo lynoti, paskui vėl nustojo; po kiek laiko – nebuvo tikras, kiek jo praėjo, – Polas suprato spoksąs į lietaus lašą ant šaligatvio. Šis pamažu pradėjo plėstis, paskui susiliejo su kitu lašu ir nutekėjo nuo šaligatvio į žolę.

– Brolau, turėtum save pamatyti, – juokėsi Diukas. – Tu visiš­kai apdujęs!

– Atsiknisk, subingalvi, – sušnypštė Polas ir pratrūko juoktis.Po kiek laiko jie grįžo vidun, bet daug vėliau – kai vėl pasipylęs

lietus juos kiaurai permerkė ir staiga jiems pasidarė šalta. Motina ant viryklės paliko puodą, bet Polas net nedirstelėjo į jį. Jis atidarė marinuotų agurkėlių stiklainį, paskui dar vieną – riešutinio sviesto; vėliau Diukas užsakė picą, o Polas, paėmęs gitarą, patraukė improvi­zuoti į svetainę, joje stovėjo fortepijonas. Prisėdęs ant židinio pakylos Polas barkštelėjo kelis akordus, ir pirštai nejučia pradėjo skambinti graudžiai pažįstamus vos išvakarėse atliktus Segovijos kūrinius: Es-tudio ir Estudio Sin Luz. Pavadinimas „Etiudas be šviesos“ priver­tė susimąstyti apie tėvą – aukštą, nekalbų, palinkusį virš didintuvo tamsiame kambaryje. Etiuduose girdėjo šviesos ir šešėlių žaismą, ir dabar garsai įsiliejo į jo paties gyvenimą: į tylą, nuolatos tvyrančią jų namuose, į atostogas paplūdimyje, užtvindė jo mokyklos klases su aukštais langais. Skambindamas jautė, kaip kyla vis aukštyn ir ritasi bangos, Polas pats atsidūrė ant jų keterų – kūrė muziką, pats buvo muzika, kuri jį nešė vis aukštyn, aukštyn, iki pačios viršūnės.

Kai jis baigė, akimirką tvyrojo tyla, paskui Diukas išlemeno: Velniai griebtų, jėga! Prisėdęs prie fortepijono Diukas sugrojo gamą ir netrukus ėmė skambėti ištrauka iš jo rečitalio – Grygo „Trolių maršo“ – visa energija ir paslaptingu džiaugsmu. Diukas skambino fortepijonu, vėliau gitara vėl Polas, todėl jie negirdėjo nei durų skambučio, nei beldimo į jas – staiga tarpduryje išdygo picų išvežiotojas. Jau temo; į namą įsiveržė sutemų vėjas. Atplėšę

222

dėžes jie pradėjo valgyti – pašėlusiai, greitai, godžiai, nusideginda­mi liežuvius, nejausdami skonio. Polas juto, kaip pica tarsi akmuo leidžiasi jam į pilvą. Jis žvelgė pro stiklines duris į niūrų, pilkšvą dangų, paskui stabtelėjo prie Diuko veido – tokio blyškaus, kad išryškėjo visi jo spuogai, riebaluoti tamsūs plaukai, prilipę prie kaktos, raudono padažo dėmė ant lūpų.

– Velniai griebtų, – papurtė galvą Polas.Jis palietė delnu ąžuolines grindis ir pradžiugo – jos nesisuko,

ir jis pats, sėdintis ant jų, ir kambarys taip pat.– Nejuokauju, – pritarė Diukas. – Geras. Kiek dabar valandų?Atsistojęs Polas nuėjo prie prieškambaryje stovinčio senelio

laikrodžio. Prieš kelias minutes, o gal valandas juodu stovėjo čia leipdami juokais, o sekundės tiksėdamos slinko, ir tarp jų vėrėsi visa amžinybė. Dabar, žiūrėdamas į nuotraukomis apskleistą stalą, Polas tegalėjo galvoti apie tėvą, kuris kiekvieną rytą sustodavo prie šito laikrodžio sutikrinti laiko, ir jį apėmė liūdesys. Pažvelgęs atgal į popietę matė, kaip ji pradingo, – atmintyje liko ne didesnis už lietaus lašą taškelis, dangus jau buvo beveik sutemęs.

Suskambėjo telefonas. Diukas vis dar gulėjo išsitiesęs ant sve­tainės kilimo, ir, atrodo, prabėgo visa valanda, kol Polas pakėlė ragelį. Skambino motina.

– Mielasis, – prabilo ji per triukšmą ir įrankių skambėjimą. Jis įsivaizdavo ją vilkinčią kostiumėlį, galbūt tamsiai mėlyną, jos pirš­tai kedena trumpus plaukus, žybčioja žiedai. – Turėjau klientus pakviesti vakarienės. Tai dėl IBM, labai svarbu. Ar tėvas namie? Ar tau nieko nenutiko?

– Namų darbus paruošiau, – atraportavo jis tyrinėdamas sene­lio laikrodį, dar taip neseniai kėlusį nevaldomą juoką. – Paskam­binau fortepijonu. Tėčio dar nėra.

Stojo tyla.– Jis žadėjo grįžti, – tarė motina.– Man nieko nenutiko, – atsakė Polas ir prisiminė vakarykštį

vakarą, kai sėdėdamas ant palangės galvojo apie šuolį žemyn, pas­kui tą jausmą, kurį patyrė ore krisdamas; jis švelniai bumbtelėjo ant žemės – niekas nieko neišgirdo. – Šiandien niekur neisiu, – pridūrė jis.

223

– Nežinau, Polai. Man dėl tavęs neramu.Tai grįžk namo, – norėjo pasakyti, bet ragelyje girdėjo kaip

bangas tai kylantį, tai slopstantį juoką.– Man nieko nenutiko, – pakartojo jis.– Ar tu dėl to tikras?– Taip.– Na, nežinau. – Ji atsiduso, pridengusi ragelį su kažkuo persi­

metė keliais žodžiais ir vėl kreipėsi į jį. – Na, bent jau šaunu, kad paruošei namų darbus. Klausyk, Polai, paskambinsiu tėvui: kad ir kokie būtų jo planai, aš grįšiu ne vėliau kaip po dviejų valandų. Gerai? Ar esi tikras, kad susitvarkysi? Nes jeigu tau manęs reikia, viską tuojau pat mesiu.

– Jaučiuosi puikiai, – patvirtino jis. – Tėčiui skambinti nereikia.Kai ji prašneko, jos tonas buvo atšiaurus, kapotas.– Bet jis sakė, kad tokiu laiku jau bus namie. Jis žadėjo.– Ar tiems žmonėms iš IBM patinka flamingai? – paklausė jis.Vėl stojo tyla, kurioje girdėjosi juokas ir taurių skambesys.– Polai, – pagaliau prašneko motina. – Ar tu tikrai gerai jautiesi?– Gerai. Aš tik pajuokavau. Nekreipk dėmesio.Kai ji baigė pokalbį, Polas kurį laiką dar stovėjo klausydama­

sis pypsėjimo ragelyje. Name spengė tyla. Ši tyla nepriminė salės tylos – laukiančios, įsitempusios, greičiau panėšėjo į tuštumą. Pa­ėmęs gitarą pagalvojo apie seserį. Jeigu ji nebūtų mirusi, ar būtų panaši į jį? Ar jai patiktų bėgioti? Ar ji dainuotų?

Svetainėje Diukas vis dar gulėjo ranka užsidengęs veidą. Polas pakėlė tuščias picų dėžes, ploną vaškinį popierių ir viską išnešė į šiukšliadėžę. Buvo vėsu, pasaulis atrodė naujut naujutėlis. Jis jautėsi išdžiūvęs kaip dykuma, ištroškęs kaip po dešimties mylių bėgimo, todėl į svetainę nusinešė dvilitrį pieno – gėrė tiesiai iš butelio, paskui davė Diukui. Vėl atsisėdęs pradėjo skambinti – šįkart tyliau. Gitaros garsai, tarsi būtų sparnuoti, lėtai, gracingai sklandė ore.

– Ar dar turi žolės? – paklausė Polas.– Taip. Bet kainuos.Polas linktelėjo ir toliau brązgino gitara, kol Diukas skambino

telefonu.

224

Kai buvo dar vaikas, kartą, gal darželyje, jis nupiešė seserį. Mo­tina jam viską apie ją papasakojo, todėl jis nupiešė ją ir paveikslėlį pavadino „Mano šeima“: rudai apvedžiotas tėvas, motina tamsiai geltonais plaukais, ir jis pats už rankų susikibęs su veidrodiniu savo atvaizdu. Nupiešęs jį darželyje perrišo kaspinėliu ir per vie­nus pusryčius padovanojo tėvams – jis pajuto, kaip viduje atsivėrė tamsuma, kai pamatė tėvo veidą, jausmus, kurių penkiametis Po­las negalėjo nei paaiškinti, nei apibūdinti, nors jau tada suprato, kad tie jausmai susiję su širdgėla. Motina, paėmusi paveikslėlį iš tėvo rankų, taip pat nuliūdo, bet greitai užsidėjo kaukę – tą pačią linksmą kaukę, kurią dabar nešioja bendraudama su klientais. Jis prisimena, kaip ilgai jos delnas lietė jam skruostą. Ji ir dabar kar­tais taip daro – stebi jį taip pat įdėmiai, tarsi jis galėtų pradingti. Ak, kaip gražu, – tąryt pasakė ji. – Labai gražus piešinys, Polai.

Vėliau, kai buvo vyresnis, gal kokių devynerių ar dešimties, motina nusivežė jį į tylias kaimo kapinaites, kuriose palaidota jo sesuo. Buvo vėsi pavasario diena, ir motina palei ketaus sienelę pasėjo sukučių. Polas, perskaitęs vardą – FIBĖ GREISĖ HEN­RI – ir savo paties gimimo datą, pajuto keistą nerimą, sunkumą, kurio niekaip negalėjo paaiškinti. Kodėl ji mirė? – paklausė jis, kai nusimovusi gumines pirštines motina galiausiai atsitiesė. Niekas nežino, – atsakė ji, bet pamačiusi jo veido išraišką jį apsikabino. Tai ne tavo kaltė – įnirtingai tvirtino. – Tu čia niekuo dėtas.

Tačiau jis ja nepatikėjo ir dabar netiki. Jeigu tėvas kiekvieną vakarą užsidaro tamsiame kambaryje, o motina daugelį dienų dir­ba iki vėlumos ar per atostogas išmėto savo drabužius ir smunka į vasarnamius pas nepažįstamus vyrus – kas dėl to kaltas? Ne sesuo, kuri gimė jau mirusi ir paliko šią tylą. Nuo visų šių dalykų Polo pilve užsiverždavo mazgas – kiekvieną rytą jis būdavo vos penso dydžio, bet per dieną užaugdavo ir imdavo jį pykinti. Juk pagaliau jis gyvas. Jis yra čia. Žinoma, kad tai jo darbas juos ginti.

Tarpduryje pasirodė Diukas, ir Polas nustojo skambinęs.– Tas vyrukas, Džo, ateina, – tarė jis. – Jeigu turi grynųjų.– Aha, – atsiliepė Polas. – Sek paskui mane.Jie nuėjo prie užpakalinių durų, nusileido drėgnais betoniniais

laiptais, paskui užlipo šoniniais laiptais į didelę patalpą virš gara­

225

žo. Kiekvienoje kambario sienoje buvo po langą, ir per visą dieną iš visų pusių galeriją užliedavo šviesa. Tamsusis, belangis kambarys buvo įrengtas kaip sieninė spintelė visai šalia durų. Tėvas įsirengė šią patalpą prieš kelerius metus, kai į jo nuotraukas atkreipė dėmesį. Dabar jis čia praleisdavo bemaž visą laisvalaikį: ryškindavo juostas, eksperimentuodavo su šviesa. Čia beveik niekas nevaikščiojo, bent jau motina – niekada. Kartais tėvas pasikviesdavo Polą, jis laukdavo tokių akimirkų su neapsakomu ilgesiu, kuris jį patį glumino.

– Oho, čia tai bent! – nusistebėjo Diukas vaikštinėdamas palei sienas ir apžiūrinėdamas įrėmintas fotografijas.

– Mums čia nevalia būti, – perspėjo Polas. – Todėl ilgai neuž­truksime.

– Ei, o šitą esu jau matęs. – Diukas sustojo priešais smilkstan­čių ROTC pastato griuvėsių nuotrauką – blyškūs sedulos žiedai prie apdegusios sienos.

Ši fotografija padarė tėvo karjeroje lūžį. Prieš daugelį metų te­legrafo agentūros ją išsirinko ir paskleidė po visą šalį. Nuo jos vis-kas ir prasidėjo, – mėgdavo kartoti tėvas. – Ji mane išgarsino.

– Taip, – atsiliepė Polas. – Mano tėvo darbas. Tik nieko ne­liesk, gerai?

Diukas nusikvatojo.– Nusiramink, žmogau. Atsipalaiduok.Polas įėjo į tamsų kambarį, jame buvo šilčiau ir tyliau. Džiū­

vo pakabintos nuotraukos. Jis atidarė mažytį šaldytuvą, kuriame tėvas laikė juosteles, ir iš paties jo galo ištraukė vėsų manilinio popieriaus voką. Jame buvo dar vienas vokas, pilnas dvidešimties dolerių banknotų. Polas ištraukė vieną banknotą, paskui antrą, o kitus padėjo atgal.

Jis ateidavo čia su tėvu, bet retsykiais slapčia įslinkdavo ir vie­nas. Taip ir aptiko tuos pinigus: vieną popietę čia skambino gitara supykęs, nes tėvas, pažadėjęs pamokyti, kaip dirbti su didintuvu, paskutinę akimirką pamoką atšaukė. Buvo piktas, nusivylęs ir dar alkanas. Išvertęs šaldytuvą jis surado šį voką, pilną vėsių, naujų, nežinia kodėl čia gulinčių banknotų. Pirmą kartą paėmė vieną dvidešimtinę, vėliau dar kelias. Tėvas, regis, nieko nepastebėjo. Todėl retkarčiais jis ateidavo čia pasiskolinti pinigų.

226

Pinigai, vagystė, faktas, kad jo niekas nenutvėrė, kėlė Polui neri­mą. Tokį pojūtį išgyvendavo kartu su tėvu stovėdamas šiame kam­barėlyje tamsoje, kai prieš akis imdavo ryškėti nuotraukos kontū­rai. Negatyve yra ne viena, o daugybė nuotraukų, – sakydavo tėvas. Kiekvienąkart užfiksuojama ne viena akimirka, o daugybė skirtin­gų – tai priklauso nuo to, kas ir kaip žiūri. Klausydamasis tėvo Po­las jautė, kaip jame atsiveria duobė. Jeigu visa tai tiesa, jis niekada tėvo nepažins, ir tai jį gąsdino. Vis dėlto jam patiko lankytis šiame kambarėlyje – švelni šviesa ir chemikalų kvapas. Jam nuo pradžios iki pabaigos patiko visi tie tikslūs žingsniai: kai fotopopierius nuo didintuvo nuslysta į ryškalus, kai iš niekur atsiranda vaizdai, kai chronometras atskaičiuoja sekundes ir popierius kišamas į fiksažą. Ant virvės džiūsta nuotraukos – blizgančios, paslaptingos.

Stabtelėjęs Polas ėmė tyrinėti nuotraukas. Keisti, besisukantys pavidalai – tarsi suakmenėjusios gėlės. Juk tai koralai iš Arubos, susiprotėjo jis, smegenų koralai, sudžiūvę į sudėtingus griaučius. Ir kitos nuotraukos atrodė labai panašiai: tarsi mėnulio kraterių kraštovaizdis – porėtas, su baltomis kiaurymėmis. Koralai sme-genys/kaulai, – parašyta tėvo raštelyje, tvarkingai gulinčiame ant stalo šalia didintuvo.

Tą dieną vasarnamyje, kol tėvas nepajuto, kad Polas stovi kam­baryje, ir nepažvelgė į jį, jo veido išraiška buvo visiškai atvira, jausmai jį buvo užlieję kaip koks lietus – galima buvo įžiūrėti seną meilę ir netektį. Tai pamatęs Polas panoro ką nors pasakyti, ką nors padaryti – bet ką, kad tik pasaulis grįžtų į vėžes. Bet tuo pat metu troško pabėgti, pamiršti tėvų bėdas, išsilaisvinti. Todėl jis nusuko akis į šalį ir kai vėl pažvelgė į tėvą, šio veido išraiška buvo šalta, abejinga. Tėvas jau galėjo galvoti apie techninius sunkumus, kilusius dėl juostos, arba apie kaulų ligas, o gal priešpiečius.

Akimirka gali turėti tūkstančius skirtingų variantų.– Ei! – šūktelėjo Diukas stumtelėjęs duris. – Ar tu kada iš ten

išlįsi?Polas įsikišo vėsius banknotus į kišenę ir grįžo į didįjį kambarį.

Atėjo du vyresni už juos vaikinai – mokykloje per pertraukas jie rūkydavo tuščioje automobilių aikštelėje. Jie atsinešė šešių alaus butelių paką ir atkišo jam vieną. Polas jau beveik žiojosi sakyti:

227

Eime iš čia, gal išgerkime lauke, bet lietus pylė vis smarkiau, be to, jie buvo už jį vyresni ir didesni, todėl atsisėdęs prie jų prisidėjo. Jis padavė Diukui pinigus, tada pridegta cigaretė pradėjo keliauti ratu. Polą be galo žavėjo Diuko pirštų pagalvėlės – kaip jis rafi­nuotai laikė marihuanos cigaretę, dar Polas prisiminė, kaip tiks­liai jie skraidė klavišais. Jo tėvas taip pat labai kruopštus. Jis gydo žmonių kaulus, jų kūnus.

– Jauti kaifą? – po kiek laiko pasidomėjo Diukas.Balsas Polui atskambėjo iš labai toli, tarsi sklistų per vandenį ar

pro tolimą traukinio gausmą. Šįkart nekilo noro kvatotis kaip iš­protėjusiam, nebuvo apsvaigęs, tik viduje prasivėrė gilus šulinys, į kurį jis krito. Tas vidinis šulinys susiliejo su lauke tvyrančia tamsa, jis negalėjo įžiūrėti Diuko, jam buvo baisu.

– Kas jam darosi? – paklausė vienas vaikinukų, o Diukas atsa­kė: Manau, jam prasideda paranoja.

Žodžiai buvo tokie dideli, kad užpildė visą kambarį ir pradėjo spausti jį prie sienos.

Kambarį užliejo ilgos juoko bangos – persikreipę iš linksmumo veidai. Polas juoktis negalėjo: stovėjo sustingęs. Gerklė buvo per­džiūvusi, jautė, kaip rankos tapo per didelės kūnui, jis spoksojo į duris, tarsi bet kurią akimirką pro jas galėtų įgriūti tėvas, jo pyktis irgi persiristų per juos kaip bangos. Paskui juokas nutilo, vaikinai pakilo. Jie pradėjo raustis stalčiuose ieškodami maisto, bet nieko juose, be tvarkingų tėvo segtuvų, nerado. Neliesk, – mėgino žiotis, kai vyriausias jų, tas su barzda, pradėjo traukti segtuvus ir juos ati­darinėti. Neliesk, riksmas skambėjo jo galvoje, o iš burnos neišėjo nė garso. Dabar jau visi stovėjo, traukė vieną aplanką po kito ir vertė ant grindų nuotraukas, negatyvus, kuriuos tėvas taip rūpes­tingai buvo sutvarkęs.

– Ei, – tarė atsisukęs Diukas, rodydamas jam blizgančią 20 ir 25 centimetrų dydžio nuotrauką. – Ar čia tu, Polai?

Polas sėdėjo ramutėlis: rankomis apglėbęs kelius, plaučiuose švilpte švilpė oras. Jis nejudėjo – negalėjo. Numetęs nuotrauką ant grindų Diukas prisidėjo prie kitų, jie dar labiau įsisiautėjo: į visus šonus lakstė nuotraukos ir negatyvai, nuklodami šviesiai dažytas grindis.

228

Jis sėdėjo labai labai tylus. Jis dar ilgai bijojo krustelėti, o kai galų gale išdrįso, atsidūrė tamsiajame kambaryje, įsispraudė į šiltą kampą prie dokumentų spintos, kurią tėvas rakindavo, ir iš ten klausėsi, kas vyksta didžiajame: triukšmo verpetai, juokas, dūžtan­tys buteliai. Pagaliau triukšmas aprimo. Atsidarė durys ir Diukas paklausė: Ei, žmogau, ar tu čia? Tau nieko nenutiko? Kai Polas nie­ko neatsakė, greitai pasitarę jie išėjo – nudardėjo laiptais žemyn. Polas lėtai atsistojo ir per tamsą žengė į galerijos erdvę, užverstą sugadintų nuotraukų krūvomis. Jis žiūrėjo pro langą, kaip Diu­kas ant dviračio tyliai, nemindamas pedalų leidžiasi jų įvažiavimo keliuku nuo kalniuko, kaip jo dešinė koja tabaluoja virš rėmo, o paskui jis pradingsta gatvėje.

Polas buvo toks pavargęs. Atsisukęs permetė kambarį žvilgsniu: visur mėtėsi nuotraukos, pro langą pučiantis lengvas vėjelis jas kil­nojo, nuo spintelių ir šviestuvų kaip kaspinai tįso išskleistų negaty­vų juostos. Vienas butelis sudaužytas. Ant grindų mėtėsi žalio stiklo šukės, spintelės aplaistytos alumi. Ant sienų prirašinėta, pripiešta nepadorių piešinių, grafitų. Atsišliejęs į duris jis ėmė slinkti, kol ga­liausiai atsisėdo tarp šios netvarkos ant grindų. Netrukus jis turės keltis, viską tvarkyti, rūšiuoti nuotraukas, sukabinti jas į vietas.

Kilstelėjęs ranką pažvelgė į vieną, gulinčią po delnu, ir ją pa­ėmė. Vietovė pasirodė nepažįstama: nutriušęs namukas, prilipęs prie kalvos. Prieš namą stovi keturiese. Moteris su blauzdas sie­kiančia suknele, pasirišusi prijuostę, sunėrusi rankas. Vėjas plaiks­to išsipešusią plaukų sruogą. Šalia stovi prakaulus, sulinkęs kaip kablys vyras, spausdamas prie krūtinės kepurę. Moteris šiek tiek pasisukusi į vyrą, abu vos sulaiko šypseną – tarsi kas būtų ką tik pajuokavęs, ir dabar abu stengtųsi nepratrūkti juokais. Motinos ranka guli ant šviesiaplaukės mergaitės galvos, o tarp jų stovi ber­niukas, panašaus kaip jis dabar amžiaus, jis labai rimtai žiūri į objektyvą. Nuotrauka atrodė keistai pažįstama. Nuo marihuanos išsekęs, vos neverkdamas iš nuovargio Polas užmerkė akis.

� � �Kai jis pabudo, pro rytinius langus jau matėsi pirmieji aušros spin­duliai, o šviesos viduryje kalbėjo tėvo siluetas:

267

dvi polaroido nuotraukos – prastos, blankių spalvų, neryškios ir papilkėjusios. Pirmoje šypsanti Karolina apkabinusi šalia stovin­čią mergaitę aptempta mėlyna suknele nuleistu liemeniu, perriš­tu juosta. Jos nusifotografavo lauke, pozuodamos priešais plytinę namo sieną, ryški saulė prislopino nuotraukos spalvas. Mergina buvo tvirta, ir suknelė jai nesuteikė grakštumo. Plaukai švelniomis garbanomis krito jai ant veido, ji plačiai šypsojosi ir iš malonumo buvo beveik užsimerkusi priešais fotoaparatą ar žmogų, kuris už jo stovėjo. Jos veidas buvo platus, švelnus, ir galėjai pamanyti, kad jos akys šiek tiek įkypos tik dėl kampo, iš kurio nuotrauka daryta. Kitoje nuotraukos pusėje Karolina užrašė: Fibės gimtadienis. Mie-la šešiolikmetė.

Jis užkišo pirmą nuotrauką už antrosios – daug naujesnės. Joje taip pat nufotografuota Fibė – žaidžianti krepšinį. Ji kabėjo ore pasiruošusi mesti, kojos atsiplėšusios nuo asfalto. Krepšinis, kurį Polas atsisakė žaisti. Deividas apvertė nuotrauką, žvilgtelėjo voko vidun, bet jokio adreso nerado. Išgėręs šampaną pastatė taurę tie­siai ant marmurinių grindų. Perpildyta meno galerija gaũdė nuo žmonių šurmulio. Stabtelėjęs tarpdury Deividas smalsiai ir kartu abejingai kurį laiką stebėjo salę, tarsi šis vaizdas būtų atsitiktinis, nieko bendra su juo neturintis. Jis apsisuko ir išėjo į ramų, bet šal­tą ir nuo lietaus drėgną orą. Įsikišęs Karolinos voką į vidinę kišenę jis žingsniavo kur akys veda.

Ouklandas, senosios jo studijų laikų apylinkės, buvo ir pa­sikeitusios, ir kartu tokios pačios. Forbso stadionas nušluotas nuo žemės paviršiaus, jame susikūprinęs ant suoliukų po atviru dangumi praleido tiek daug valandų kepdamas popietės saulėje, džiūgaudamas, kai pokštelėdavo lazda, o kamuoliukas pakildavo aukštai virš ryškių, žalių laukų. Ten, kur kadaise aidėjo tūkstančių sirgalių šūksniai, dabar kilo naujas universiteto pastatas – kva­dratinis, tiesus. Deividas sustojo ir, pasisukęs į Mokslo katedrą – grakštų, pilkšvą monolitą, iškilusį tamsiame danguje, – bandė atgauti pusiausvyrą.

Tada patraukė toliau miesto gatvėmis, prasilenkdamas su žmo­nėmis, grįžtančiais iš restoranų ir teatrų. Net negalvojo, kur link eina, nors pasąmonėje suvokė. Deividas suprato, kad nuo tos aki­

268

mirkos, kai atidavė Karolinai Gil savo dukterį, visus tuos metus buvo tarsi sugautas, tarsi sustingęs. Jo gyvenimas sukosi aplink vieną vienintelį veiksmą: naujagimė mergaitė jo rankose – paskui jau tiesia rankas, kad ją atiduotų. Regis, jis fotografavo tik todėl, kad norėjo bėgančioms akimirkoms suteikti panašų turinį, tokią pat vertę. Norėjo pamėginti pristabdyti tą skubantį pasaulį, įvykių srautą, nors, deja, – tai neįmanoma.

Jis vis dar žingsniavo – susijaudinęs, retkarčiais murmėdamas sau po nosimi. Tai, ką ilgus metus laikė užspaudęs širdyje, po susi­tikimo su Karolina vėl sukilo. Deividas galvojo apie Norą, materia­liai apsirūpinusi, tapusi galinga moterimi, ji labai ryžtingai ir pasi­tikėdama savo jėgomis valdė įmonę, ji grįždavo namo iš vakarėlių kvepėdama vynu ir lietumi, juoko pėdsakais – triumfas ir sėkmė vis dar švytėjo jos veide. Per tuos metus ji turėjo ne vieną meilės romaną, jis tai žinojo, ir jos paslaptys drauge su jo paties išaugo į sieną. Kartais vakarais jis matydavo trumpai šmėkštelint moterį, kurią vedė: Nora stovi su naujagimiu Polu ant rankų; Nora rišasi prijuostę, lūpas išsiterliojusi uogomis; Nora, dar nepatyrusi kelio­nių agentė, sėdi iki išnaktų, kad suvestų sąskaitų balansą. Tačiau ji paliko visas šias Noras, nusimetė jas kaip seną odą, ir dabar jie gyveno kartu milžiniškame savo name kaip du svetimi žmonės.

Jis žinojo, kad Polas dėl to kankinasi. O Deividas taip stengė­si jam viską duoti. Jis kaip įmanydamas stengėsi būti geras tėvas. Juodu rinko fosilijas, dėliojo, rūšiavo jas ir rengė jų parodas sve­tainėje. Kai tik ištaikydavo laiko, tempdavosi Polą žvejoti. Bet kad ir kaip jis stengėsi, kad Polo gyvenimas būtų sklandus ir lengvas, tas gyvenimas buvo kuriamas ant melo. Deividas mėgino apsau­goti sūnų nuo tokių dalykų, dėl kurių vaikystėje pats kentėjo: nuo skurdo, nerimo ir širdgėlos. Tačiau jo pastangos išvirto į netektis, apie kurias Deividas niekada nebūtų nė pagalvojęs. Melas tarp jų iškilo kaip uola, priversdama juos visus išsikraipyti, augti keistai išsilenkus – kaip medžius aplink riedulį.

Gatvės kirtosi viena su kita pačiais keisčiausiais kampais – mies­tas siaurėjo ten, kur susiliejo dvi didžiosios upės – Monongahila ir Alegenis, du Ohajo intakai, o šis savo ruožtu plukdė vandenis į Kentukį, kuris pradingdavo įsiliejęs į Misisipę. Jis pasiekė patį

269

šio susikirtimo smaigalį. Kai buvo jaunas, dar studentas, Deividas Henris dažnai čia ateidavo, stovėdavo pačiame žemės pakraštyje ir žiūrėdavo, kaip susilieja dvi galingos srovės. Ne kartą stovėdavo iškišęs batų nosis virš tamsios upės ir atitrūkęs nuo rūpesčių gal­vodavo, kokio šaltumo galėtų būti tas juodas vanduo ir ar pakaktų jam jėgų nuplaukti iki kranto, jeigu į jį įkristų. Dabar, kaip ir tada, vėjas kiaurai košė per kostiumo audinį, jis spoksojo žemyn, kaip po batų nosimis teka upė. Jis pasistūmė į priekį dar coliu, pakeitė kompoziciją. Per nuovargį blykstelėjo gailestis: išeitų puiki nuo­trauka, bet jis paliko fotoaparatą viešbučio seife.

Žemai, apačioje, vanduo sūkuriavo, baltai putojo prie cemen­tinės krantinės ir skubėjo toliau. Pėdos linkiu Deividas jautė beto­ninio krašto spaudimą. Jeigu nukristų arba įšoktų ir neišplauktų, jie rastų šiuos daiktus: laikrodį, ant jo nugarėlės išgraviruotas tėvo vardas, piniginę su dviem šimtais dolerių, vairuotojo pažymėjimą ir akmenuką iš upelio, kuris tekėjo pro vaikystės namus ir kurį ne­šiojasi jau trisdešimt metų. Ir nuotraukas, sudėtas į voką ir įkištas į kišenę prie širdies.

Jo laidotuvėse dalyvautų labai daug žmonių. Laidotuvių korte­žas nusidriektų per kelis kvartalus.

Bet ten viskas ir baigtųsi, tiek žinios. Jos Karolina gal nė neiš­girstų. Žinia nepasiektų ir atokesnių vietų, tų, kur jis gimė. O jei ir pasiektų, kas dar galėtų prisiminti jo vardą?

Kai jis vieną dieną grįžo iš mokyklos, laiškas, pakištas po tuščia kavos skardine, jau laukė jo. Niekas nepratarė nė žodžio, bet visi jį stebėjo – visiems buvo aišku, kas tai, ant voko puikavosi Pitsbergo universiteto ženklas. Nusinešęs voką viršun jis pasidėjo jį ant stalo prie lovos – per daug nervinosi, kad galėtų jį atidaryti. Jis priminė už lango plytintį pilką tos popietės dangų – žemą, tuščią, – jį dalijo guobos šakos.

Jis iškentė dar dvi valandas to laiško neskaitydamas. Bet galiau­siai atplėšė, jame rado puikias naujienas – jis priimtas mokytis, jam skiriama stipendija ir išlaikymas. Jis prisėdo ant lovos karšto, jautėsi per daug priblokštas, niekaip negalėdamas patikėti gera ži­nia, net neleido sau pasidžiaugti – ir taip Deividas elgsis visą gyve­nimą. Su malonumu jums pranešame...

270

Paskui jis pastebėjo klaidą, ant laiško buvo užrašytas ne jo var­das, ir niūri tiesa pakilusi įsitaisė ten, kur jis ir tikėjosi – pašir­džiuose po šonkauliais. Adresas ir visos kitos detalės – pradedant gimimo data ir baigiant jo socialinio draudimo numeriu, buvo tei­singi. Teisingai buvo išspausdinti ir jo pirmieji du vardai: Deivi­das, duotas tėvo garbei, ir Henris – senelio garbei, juos rūpestingai išspausdino sekretorė, kurią galbūt nutraukė telefono skambutis ar koks lankytojas. O gal gražus pavasario oras privertė ją pakelti nuo darbo akis, pasvajoti apie vakarą, apie sužadėtinį, laukiantį jos su gėlėmis, ir apie savo pačios kaip lapelis virpančią širdį. Paskui trinktelėjo durys. Ji krūptelėjo, susiėmė ir grįžo į dabartį. Mirkte­lėjusi pastūmė rašomosios mašinėlės vežimėlį ir spausdino toliau.

Ji jau buvo teisingai parašiusi – Deividas Henris.Tačiau jo pavardė – Makalisteris – prapuolė.To jis niekam nesakė. Deividas išvažiavo į koledžą, prisiregis­

travo, ir niekas nieko nesužinojo. Juk galų gale tai buvo jo tikra­sis vardas. Vis dėlto Deividas Henris buvo visai kitas žmogus nei Deividas Henris Makalisteris – jis išvažiavo į koledžą kaip žmogus be biografijos, be praeities naštos. Kaip žmogus, gavęs šansą kurti save iš naujo.

Taip jis ir elgėsi. Vardas jam suteikė tokią galimybę, tam tikru požiūriu net įpareigojo – tai buvo ryškus, net šiek tiek aristokra­tiškas vardas. Juk buvo toks Patrikas Henris – valstybės veikė­jas ir oratorius. Iš pradžių per pokalbius jis jausdavosi tarsi ant seklumos užplaukęs – jį supo turtingi ir galingi žmonės. Jie kuo puikiausiai jautėsi pasaulyje, į kurį jis dar tik mėgino iš visų jėgų prasimušti, todėl kartais jis užsimindavo, tiesa, visada netiesiogiai, apie tolimus, bet svarbius giminaičius, tarsi telkdamas į pagalbą išgalvotus protėvius.

Štai tokią dovaną jis mėgino įteikti ir Polui: vietą, dėl kurios niekam pasaulyje nekiltų klausimų.

Vanduo tarp jo kojų buvo rudas, jo pakraščiuose kaupėsi šlykš­čiai balkšvos putos. Vėjas pūtė vis stipriau, ir jo oda tapo tokia pat akyta kaip ir kostiumas. Vėjas smelkėsi į kraują, raibuliuodami vis artėjo vandens sūkuriai – ir jis gerklėje pajuto rūgštį: suklupęs ant kelių, delnais atsirėmęs į šaltus akmenis jis pradėjo vemti į audrin­

271

gą pilką upę, traukuliai nepraėjo, nors, regis, nebebuvo ko vemti. Jis dar ilgai gulėjo ten, tamsoje. Pagaliau lėtai atsikėlė, nusišluostė burną atgalia ranka ir grįžo į miestą.

� � �Jis visą naktį prasėdėjo Greihoundo stotyje: panirdavo į snaudulį, krūptelėjęs vėl pabusdavo, o rytą sėdo į pirmą autobusą, važiuo­jantį į vaikystės namus Vakarų Virdžinijoje – traukė gilyn pro kalvas, kurios priėmė jį į savo glėbį. Po septynių valandų auto­busas sustojo ten, kur visada ir stodavo – prie Meino ir Vaino gatvių kampo, paskui riaumodamas nuvažiavo toliau, palikęs Deividą Henrį priešais bakalėjos parduotuvę. Gatvė buvo rami: ant telefono stulpo prilipo laikraštis, pro šaligatvio plyšius kalėsi piktžolės. Jis, gabus vaikinas, atvykęs iš kalnų studijuoti, plušo šioje parduotuvėje, kad užsidirbtų maistui ir kambariui virš jos; tada jį stulbino varpelių garsai, mašinų gausmas, apsipirkti atė­jusios namų šeimininkės, mokiniai, sugužėję į parduotuvę sodos vandens, kad išgertų jį prie fontano; vakarais prisirinkdavo vyrų, spjaudydavo tabaką, žaisdavo kortomis ar stumdavo laiką po­rindami istorijas. Tačiau dabar viskas pasikeitė. Kartono lakštais užkalti langai apipaišyti raudonais ir juodais grafitais – nusitry­nusiais, neįžiūrimais.

Deivido gerklė nuo troškulio perdžiūvo. Kitapus gatvės jis pa­matė du vyrus, – pusamžiai, vienas praplikęs, kitas su ilgais, pečius siekiančiais retais plaukais, – sėdėdami priebutyje jie žaidė šaškė­mis. Jie smalsiai ir įtariai jį stebėjo, ir Deividas matė save jų akimis: kelnės purvinos, susiglamžiusios, marškiniai antrą dieną nekeisti, kaklaraištis kažkur dingęs, plaukai nuo snūduriavimo autobuse prisiploję. Jis šiai vietai nepriklausė, visada čia buvo svetimas. Siau­rame kambarėlyje virš parduotuvės paskleidęs knygas ant lovos jis ilgėdavosi namų, negalėdavo susikaupti, nors kai grįždavo į kalnus, jo ilgesys neaprimdavo. Mažame lentomis apkaltame tėvų namely­je, patikimai prisiglaudusiame kalno papėdėje, valandos slinko lė­tai, matuojamos tėvo pypkės stuksenimu į kėdės ranktūrį, motinos atodūsiais ir sesers krutėjimu. Ten, žemiau upelio ir virš jo, kunku­liavo gyvenimas, bet visur kaip tamsi gėlė skleidėsi vienatvė.

272

Jis linktelėjo vyrams, paskui apsisukęs žengė keliu jausdamas į nugarą įsmeigtus jų žvilgsnius.

Pradėjo krapnoti. Krito švelnus kaip migla lietutis. Jis žingsnia­vo, nors jam skaudėjo kojas. Jis galvojo apie savo šviesų kabinetą, nutolusį gyvenimą, o gal svajonę. Buvo pavakarys. Nora dar dar­be, o Polas sėdėdamas savo kambaryje lieja vienatvę ir pyktį mu­zika. Jie tikėjosi, kad šįvakar jis grįš namo, bet gali būti ir kitaip. Vėliau, kai suvoks, ko nori, jis turėtų jiems paskambinti. Jis galėjo sėsti į kitą autobusą ir tuojau pat pas juos važiuoti. Pats tai žinojo, bet kartu jam atrodė, jog neįmanoma, kad tas gyvenimas galėtų egzistuoti tame pačiame pasaulyje.

Žolės lopinėliais išmargintas nelygus šaligatvis – brūkšnių ir taškų raštas, kaip Morzės abėcėlė, – miesto pakraštyje visai pra­dingo. Abipus siauro keliuko iškasti negilūs grioviai: jis prisiminė, kad juose priželdavo vienadienių lelijų – išsipūtusi oranžinė masė primindavo plevenančią liepsną. Jis pasikišo rankas po pažastimis, kad plaštakos nors kiek sušiltų. Čia dar ankstyvas pavasaris. Iki Pitsbergo alyvų ir šilto lietučio čia dar toli. Po kojomis trupėjo sniego pluta. Jis paspyrė pajuodusius ledukus į griovį, jame gulėjo dar daugiau piktžolių suvarpyto sniego luitų.

Priėjo vietos greitkelį. Lekiančios mašinos, aptaškiusios purvo lašeliais, privertė jį pereiti į žole apžėlusį kelkraštį. Kadaise čia būta ramaus kelio, dar už mylios girdėdavai atvažiuojančius automobi­lius, tik paskui jie pasirodydavo; dažniausiai už priekinio stiklo iš­vysdavai pažįstamą veidą, mašina sumažindavo greitį, sustodavo, atsidarydavo durelės ir jį pakviesdavo vidun. Jis buvo savas, jo šei­mą visi pažinojo, ir po nereikšmingo pokalbio – Kaip laikosi tavo mama, tėvas; koks šiemet derlius sode? – stodavo tyla. Ir vairuoto­jas, ir kiti keleiviai atsargiai galvodavo, ką dar galima būtų pasa­kyti, apie ką dar kalbėtis su tokiu protingu berniuku, kuris gavo stipendiją studijoms ir kurio sesuo tokia ligota, kad negali lankyti mokyklos. Kalnuose, o gal ir visame plačiame pasaulyje, egzistavo pusiausvyros dėsnis – už viską, ką gaudavai, reikėjo tuojau pat su­mokėti. Na, tu labai protingas, o tavo pusbrolis labai gražus. Kaip gėlės viliojančios pagyros turėjo savo dyglius ir reiškė visai ką kita: Taip, gal tu ir protingas, tačiau esi negražus. Gal tu ir gražiai atro-

273

dai, bet visai neturi smegenų. Visatoje egzistuoja kompensavimas, pusiausvyra. Deividas kiekvienoje pastaboje apie mokslus girdėjo kaltinimą – jis gavęs per daug, jam atiteko viskas, ir lengvuosiuose automobiliuose ar sunkvežimiuose tyla tvyrodavo tol, kol, regis, žmogaus balsas nebepajėgdavo jos suardyti.

Kelias pasuko kartą, paskui antrą – šokantis Džunės kelias. Kalnai vis statėjo, vandens kriokliai krito žemyn, namų matė vis mažiau, jie buvo varganesni. Pasirodė kilnojamieji nameliai, pri­sišlieję prie kalnų kaip patamsėję pigūs papuošalai – turkio, sida­brinė ir geltona spalva buvo išblukusios iki kreminės. Čia augo platanas, riogsojo širdies pavidalo akmuo, o posūkyje įkasti į žemę stovėjo trys balti kryžiai, papuošti išblukusiomis gėlėmis ir kaspi­nais. Pasukęs Deividas ėmė kilti palei upelį – savo upelį. Takelis buvo užžėlęs, beveik, nors dar ne visai pradingęs.

Jam prireikė geros valandos, kol priėjo senąjį namą – švelniai papilkėjusį nuo oro, su įlinkusiu per vidurį stogu – stogo kraigas tikriausiai įlūžo, trūko ir kelių malksnų. Deividas sustojo: praeitis jį suėmė taip galingai, kad beveik ir vėl tikėjosi išvysti šeimą: moti­ną, lipančią laiptais žemyn su cinkuotu skardiniu kubilu – surink­ti skalbiniams lietaus vandens; priebutyje sėdinčią seserį; išgirsti rąstus kapojančio kirvio garsus – už namo tėvas skaldo malkas. Jis išvažiavo mokytis, Džunė mirė, o tėvai gyveno čia tol, kol galėjo – jie niekaip nenorėjo palikti šios žemės. Tačiau jie vertėsi sunkiai, todėl kai tėvas dar palyginti jaunas mirė, motina galiausiai išvyko į šiaurę pas savo seserį – jai buvo pažadėtas darbas automobilių ga­mykloje. Deividas iš Pitsbergo retai grįždavo namo, o po motinos mirties iš viso nebevažiavo. Šią vietą jis būtų pažinęs net užsimer­kęs, bet tuo pat metu ji buvo nutolusi nuo jo dabartinio gyvenimo kaip mėnulis.

Pakilo vėjas. Jis užlipo laipteliais. Durys ant vyrių girgždėda­mos atsivėrė ir nebeužsidarė. Viduje oras buvo šaltas, priplėkęs. Sveikas tik vienas kambarys, nes dabar palėpėje, kurioje jie mie­godavo, buvo pavojingai išlinkusi stogo gegnė. Ant sienų drėgnos dėmės, pro skyles žiojėjo pilkšvas dangus. Jis padėjo tėvui uždengti stogą – prakaitas žliaugė jiems per veidus, rankos buvo sakuotos, jų plaktukai kilo į saulę, į aitrų šviežiai nukirstų kedrų aromatą.

274

Kiek Deividas žino, čia jau daug metų niekas kojos nėra įkė­lęs. Vis dėlto ant senos viryklės padėta keptuvė – šalta, su sustin­gusiais taukais, ir kai Deividas pasilenkęs pauostė, užuodė gaižų kvapą. Kampe tebestovėjo sena geležinė lova, užklota nušiurusia dygsniuota antklode – tokias siuvo ir senelė, ir motina. Uždėjęs ranką jis pajuto vėsų, drėgną audinį. Lovoje nebuvo jokio čiuži­nio, tik ant plikų lentų, įstatytų į lovos rėmą, sulankstytos kelios antklodės. Lentų grindys buvo švariai iššluotos, ant palangės ąso­tyje pamerkti trys krokai.

Kažkas čia gyvena. Per kambarį pūstelėjęs silpnas vėjelis paju­dino popierinius karpinius, jie kabėjo visur: ant lubų, langų, virš lovos. Deividas vaikščiojo aplinkui tyrinėdamas juos su vis didė­jančiu smalsumu. Šiek tiek panėšėjo į snaiges, – tokias jis karpė mokykloje, – tik šie buvo kur kas sudėtingesni, įmantresni, buities scenos skrupulingai pavaizduotos iki smulkmenų: valstijos mugė, tvarkinga svetainė priešais židinį, iškyla su fejerverkais. Subtilūs, kruopštūs karpiniai teikė senam namui paslaptingą nuotaiką. Jis palietė dantytą karpinio, vaizduojančio šieno vežimą, kraštelį: mergaitės su nėriniais puoštomis skrybėlaitėmis, iki kelių kelnes atsiraitę berniukai. Apžvalgos ratas, skriejančios karuselės, greit­keliu lekiančios mašinos – karpiniai kabėjo virš lovos ir skersvėjo traukiami lengvai pleveno kaip sparnai.

Kas taip meistriškai ir kantriai juos iškarpė? Jis prisiminė savo paties fotografijas: taip sunkiai dirbo, kad pagautų kiekvieną aki­mirką, prismeigtų ją, sustabdytų, o kai tamsiajame kambarėlyje imdavo ryškėti vaizdai, suprasdavo, kad jie jau seniai pasikeitę. Nuo tos akimirkos jau būdavo praėjusios valandos, ištisos dienos; net ir pats jau būdavo šiek tiek kitoks. Vis dėlto jis labai trokšdavo užfiksuoti plevenantį šydą, vėl sugauti pradingstantį pasaulį.

Jis prisėdo ant kietos lovos. Galvoje vis dar gaudė. Atsigulęs užsitraukė drėgną dygsniuotą antklodę. Pro langus sruvo švelni pilkšva šviesa. Tuščias stalas, viryklė – viskas šiek tiek atsidavė pelėsiais. Sienos apklijuotos keliais laikraščių sluoksniais – jie jau pradėję luptis. Jo šeima buvo labai neturtinga, ir visi, kuriuos jie pažinojo, buvo neturtingi. Tai nebuvo nusikaltimas, nors ir galėjo. Buvo kaupiama viskas – pievose ir kalnuose riogsojo seni varikliai,

275

mėtėsi skardinės ir pieno buteliai; tai buvo tarsi burtažodis nuo nepriteklių, tarsi siena, kompensuojanti stygių. Kai Deividas buvo mažas, berniukas, vardu Danielius Brinkerhofas, įsiropštė į seną šaldytuvą ir užduso. Deividas prisimena prislopintus balsus ir bendraamžio berniuko kūną, paguldytą labai panašioje į jų trobe­lėje tarp degančių žvakių. Berniuko motina raudojo – jam tai atro­dė nesuprantama, Deividas buvo per mažas, kad suvoktų netekties širdgėlą, mirties svarbą. Tačiau atmintin įsirėžė sielvartaujančio, sūnaus netekusio tėvo žodžiai, pasakyti lauke taip, kad išgirstų jo motina: Kodėl mano vaikas? Jis buvo sveikas, stiprus. Kodėl ne ta serganti mergaitė? Jeigu turėjo kas mirti, kodėl ne ji?

Deividas užsimerkė. Buvo taip tylu. Jis prisiminė garsus, kurie užpildydavo jo gyvenimą Leksingtone: žingsnių aidą, balsus kori­doriuose, telefono skambučius, spiegimą ausyje; savo pranešimų daviklio pypsėjimą, prasimušantį pro radijo garsus, kol vairuoda­vo automobilį; namie nuolat gitara skambinantį Polą; Norą, ap­sivyniojusią telefono laidą aplink riešą ir kalbančią su klientais; ir dar skambučius vidury nakties – jo reikia ligoninėje, privaląs ateiti. Ir atsikėlęs tamsoje, šaltyje jis ėjo.

Tik ne čia. Čia girdėjo vienintelį garsą: kaip vėjas nešioja senus lapus, o kažkur tolumoje po ledu švelniai čiurlena upelis. Lauke į sieną barkštelėjo šaka. Šalta, pasikėlęs aukščiau jis dar tvirčiau įsisuko į dygsniuotą antklodę. Kai vertėsi, krūtinėn bakstelėjo į kišenę įkištos nuotraukos – jis vėl pajuto jį užplūdusią kaltę. Dar kelias minutes drebėjo nuo šalčio ir kelionės nuovargio, o kai užsi­merkė, galvojo apie dvi viena į kitą įtekančias, susiliejančias upes, apie tamsų kunkuliuojantį vandenį. Ne nugriūti, o įšokti – štai koks pasirinkimas pakibo ore.

Jis vėl užsimerkė. Vos kelioms akimirkoms, kad atsipūstų. Pro pelėsių ir drėgmės tvaiką prasimušė saldus, cukrinis kvapas. Mo­tina mieste nupirko cukraus, ir jis beveik jautė gimtadienio torto, geltono, tiršto, tokio riebaus ir saldaus, skonį – regis, tirpte tirpo burnoje. Žemiau gyveno kaimynai, jų balsai aidėjo iki pat klonio; spalvingi ir linksmi moterų drabužiai braukė per aukštą žolę. Vy­rai, mūvintys tamsias kelnes, įsiavę į aulinius; rėkaudami vaikai įsiaudrinę laksto po kiemą, vėliau visi susirenka ir maišo ledus;

276

įkišę juos į sūrymą, pakištą po veranda, stipriai šaldo, kol galų gale nukelia metalinį apšerkšnijusį dangtį ir su kaupu krauna saldaus, šalto kremo į dubenėlius.

Gal ta šventė įvyko tada, kai gimė Džunė, o gal po jos krikšty­nų – ta ledų diena. Džunė buvo panaši į kitus kūdikius – mažomis rankutėmis makalavo orą, braukė jam veidą, kai jis pasilenkdavo jos pabučiuoti. Vasaros dienos karštyje – ledai šalo po veranda – jie visi šventė. Atėjo ruduo, paskui žiema, bet Džunė kaip nesisė­do, taip nesisėdo, o sulaukusi pirmojo gimtadienio buvo tokia silp­nutė, kad vos kepėstavo. Vėl atėjo ruduo, juos aplankė pusseserė su sūnumi, beveik tokio paties amžiaus kaip ir Džunė – pusseserės berniukas ne tik vaikščiojo, dargi tekinas lakstė po kambarius, net mėgino kalbėti, o Džunė vis sėdėjo ir tylėdama stebėjo pasaulį. Jau tada jie suprato – kažkas negerai. Jis pamena, kaip ilgai mama sto­vėjo, o ašaros tyliai ritosi per skruostus, kol ji žiūrėjo į išvažiuojan­tį mažąjį pusseserės berniuką, bet galiausiai tik graudžiai atsiduso ir grįžo į kambarį. Tą širdgėlą – sunkią kaip akmuo – jis nešiojosi širdyje. Tai nuo šios širdgėlos jis norėjo apsaugoti Norą su Polu, deja, sukėlė tik dar didesnę.

– Deividai, – tądien pasakė motina, greitai nusišluosčiusi akis, nenorėjo, kad jis matytų ją verkiančią, – sutvarkyk tuos popierius ant stalo, tada atnešk iš lauko malkų ir vandens. Tučtuojau. Ne­dykaduoniauk.

Ir jis nedykaduoniavo. Jie visi diena po dienos gyveno toliau. Užsidarė savyje, net nebevaikščiojo į svečius, na, nebent į krikšty­nas ar laidotuves – ir tai tik iki tos dienos, kai Danielius Brinker­hofas užsitrenkė šaldytuve. Tąkart jie grįžo iš budynių tamsoje ap­čiuopomis, iš atminties mynė takeliu palei upelį; tėvas nešė Džunę ant rankų, ir motina jau niekada nekėlė kojos iš kalnų, niekada, kol išvažiavo į Detroitą...

� � �– Tik nesitikėk, kad tau kas išdegs, – išgirdo balsą, ir pusmigis Deividas nebuvo tikras, ar jam sapnuojasi, ar jis iš tiesų girdi bal­sus vėjyje; apsiversti jam trukdė tempiami riešai ir niurnėjimas, todėl jis tik perbraukė išdžiūvusiu liežuviu per gomurį. Jų gyve­