TURINYSKaro lakūnas, pirmasis profesionalus sklandytojas kpt. Grigorius Radvenis. I dalis 2Ilgas kelias nuo Napoleono kepurės iki Sakalo 12Karštas šaltojo karo dangus. II dalis 20Amerikietis, žuvęs už Lietuvos laisvę 28Kelio užrašai 34

Žurnalą rengia Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcija • Adresas: Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius; tel. (8 5) 210 3897; el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt • Leidėja – Krašto apsaugos ministerija. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami • Tiražas 2 500 egz., ISSN 1392-9437, GL-255 • Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. • I ir IV viršeliuose – M. Sereičiko kolekcijos nuotr.

Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m. 2015 m. Nr. 2 (466)

KARO LAKŪNAS, PIRMASIS PROFESIONALUS

SKLANDYTOJAS KPT. GRIGORIUS

RADVENISI DALIS

M I N D A U G A S S E R E I Č I K A S

Tarpukariu Nepri-klausomos Lietuvos kariuomenėje tarnavo daug iškilių, pareigai atsidavusių asmeny-bių, dauguma jų sava-noriais atėjo į kariuo-menės gretas dar Ne-priklausomybės kovų metais. Ypatingu ryžtu, kartais netgi fanatišku polėkiu savo tarnybai pasižymėjo tuometi-

nių Karinių oro pajėgų kariškiai. Šiame KARDO numeryje – pir-moji pasakojimo apie kpt. Grigorių Radvenį dalis.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 2

T E M A

Š E Š I O L I K M E T I S L I E T U VO S K A R I U O M E N Ė S S AVA N O R I SRadvenis (Heidrikis) Grigorius (kai kuriuose

šaltiniuose yra minimas ir kaip Gregoras) Ver-neris gimė 1903 m. lapkričio 25 d. Vilkaviškio apskrities Bartininkų valsčiaus Parausių dvare – evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstančių Ka-rolio Heidrikio ir Klaros Fuchs šeimoje. Per I pasaulinį karą jis mokėsi Gumbinės realinėje mokykloje, 1918 m. baigė šios mokyklos 4 klasę. Kadangi augo dvikalbėje šeimoje, jis gerai mo-kėjo lietuvių ir vokiečių kalbas, be to, rusų ir len-kų, buvo pramokęs anglų kalbos.

Lietuvoje vykstant Nepriklausomybės ko-voms, 1920 m. lapkričio 22 d. šešiolikmetis G. Radvenis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuo-menės Oro laivyno (1920 09 22–1921 06 27 Karo aviacija buvo vadinama Oro laivynu) Mokomąją oro eskadrilę. Mokomojo būrio pagrindu sufor-muotoje Mokomojoje oro eskadrilėje G. Radvenis buvo įtrauktas į mokinių sąrašą. Vis dėlto moky-tis skraidyti nepradėjo, nes didžioji dalis 1919 m. gruodžio 16 d. baigusių Karo aviacijos mokyklą lakūnų Mokomojoje oro eskadrilėje tobulino savo skraidymo įgūdžius, todėl naujų lakūnų mokymas buvo pristabdytas. Reikia pasakyti, kad galimybę

mokytis skraidyti užkirto ir aviacijos vyresnybės skeptiškas požiūris į kareivius kaip į potencia-lius lakūnus. Pirmąjį Karo aviacijos egzistavimo dešimtmetį, iki pat 1929 m. pabaigos, lakūnų ka-reivių, tarnavusių kovinėse eskadrilėse, buvo vos keli, tokia tarnyba buvo laikoma išimtimi.

Nuo 1920 m. žiemos G. Radvenis buvo me-chanikas. Nors mokytis skraidyti jam buvo ne-galima, tačiau kartkartėmis lakūnai jį priimdavo į skrydį, leisdami sėdėti ant antrosios lėktuvo sėdynės. Vienas toks skrydis vos nesibaigė tra-giškai. Lakūnai ruošėsi antrajai aviacijos šven-tei. 1921 m. gegužės 28 d. jie treniravosi skristi rikiuotėje. Ltn. Simo Stanaičio pilotuojamas Albatros C.III dėl greta rikiuotėje skridusio lėk-tuvo staigaus manevro sukeltos oro srovės pate-ko į plokščią suktuką ir nukrito apie 3 km nuo Garliavos. Avarijos metu ltn. S. Stanaitis buvo sunkiai sužeistas – lūžo koja, buvo sutrupinta girnelė, o eil. G. Radvenis patyrė nestiprų galvos sutrenkimą, jam buvo sužeista lūpa. Abu lakūnai buvo skubiai evakuoti į Karo ligoninę, iš kurios G. Radvenis į tarnybą grįžo birželio 3 dieną.

Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos ka-riuomenėje tarnavo daug neraštingų, nemo-kančių skaityti žmonių, todėl buvo labai aktuali beraštystės problema. Siekiant ją išspręsti, 1920 m.

Ltn. Simo Stanaičio pilotuoto lėktuvo Albatros C.III nuolaužos. Kauno r., 1921 m. gegužės 28 d.

3

pavasarį kiekviename dalinyje buvo įsteigta švie-timo komisija, kai kuriuose – ir knygynėlis. Ka-dangi G. Radvenis buvo gana išsilavinęs ir mo-kantis keletą užsienio kalbų, 1921 m. balandžio 16–18 d. jis komandiruotas į 3-iosios armijos švietėjų susirinkimą atstovauti eskadrilei.

Pirmasis G. Radvenio tarnybos etapas Lie-tuvos kariuomenėje baigėsi 1921 m. gruodžio 1 dieną. Vadovaujantis 1919 m. gruodžio 10 d. Įsakymu Lietuvos kariuomenei Nr. 203, visi sa-vanoriai, kurie Lietuvos kariuomenėje ištarnavo vienerius metus ir nebuvo šaukiamojo amžiaus, jiems pareiškus norą, buvo paleidžiami į atsargą. Laikantis įsakymo nuostatos, eil. G. Radvenis, kaip vienerius metus ištarnavęs savanoris, 1921 m. gruodžio 1 d. paleistas į atsargą. Trečius metus gyvuojančioje Karo aviacijoje ypatingai trūko patyrusių specialistų, todėl lojalaus, apmokyto ir patirtį turinčio eil. G. Radvenio neskubėta pa-leisti. Jau kitą dieną (gruodžio 2 d.) kaip reikalin-gas ir patyręs specialistas eil. G. Radvenis priim-tas į 2-ąją oro eskadrilę laisvai samdomu civiliu tarnautoju. Eskadrilėje jis buvo jaunesnysis dai-lidė, nuo 1922 m. spalio 10 d. – vyresnysis dai-lidė, o lapkričio 1 d. paskirtas vyresniuoju san-dėlininku ir vyresniuoju mechaniku aerodrome.

D A R K A R TĄ M O K I N I O L A K Ū N O S Ė DY N Ė J EPraėjus daugiau kaip metams, 1923 m. ba-

landžio 5 d. G. Radvenis antrą kartą savanoriu

įstojo į Lietuvos kariuomenės aviaciją – į karo lakūno vyr. ltn. Vsevolodo Šenbergo vadovauja-mą 2-ąją oro eskadrilę. Balandžio 6 d. jis buvo paskirtas šios eskadrilės vyresniuoju motoristu (mechaniku). Eil. G. Radvenis prižiūrėjo eska-drilės lėktuvus – ruošė juos skrydžiams ir taisė nedidelius techninius gedimus. Kaip gerai mo-kantis vokiečių kalbą vykdavo priimti iš Vokie-tijos atgabentų lėktuvų atsarginių dalių (gegužės 7–9 d. buvo komandiruotas į Virbalį).

Tikėtina, kad antrą kartą stoti savanoriu į Lietuvos kariuomenę jį paskatino žinojimas, kad bus formuojama mokinių lakūnų grupė. Eil. G. Radveniui galimybė mokytis skraidyti atsirado prie Mokomosios oro eskadrilės pra-dėjus formuoti naują mokinių lakūnų grupę, vadovaujamą instruktoriaus, karo lakūno Jurgio Pavlovo. Į šią mokinių lakūnų grupę gegužės 16 d. buvo paskirtas ir eil. G. Radvenis. Liepos 1 d. už pavyzdingai einamas pareigas ir karo tarnybą eil. G. Radveniui buvo suteiktas grandinio laipsnis.

Tačiau ką tik pradėjęs mokytis skraidyti eil. G. Radvenis patyrė sunkų sužalojimą. 1923 m. lie-pos 13 d. Mokomosios oro eskadrilės vadas vyr. ltn. Antanas Gustaitis nutarė paskraidyti mažai naudojamu įspūdingos medinės konst-rukcijos dvimotoriu bombonešiu Friedrichsha-fen G.IIIa (borto Nr. 236). 1920 m. kovo 3 d. šis lėktuvas, kaip oro erdvės pažeidėjas, buvo apšau-dytas jam skrendant netoli Kauno. Priverstinai prie Kauno tvirtovės forto įtvirtinimų leisdama-sis apsivertė, o juo skridę keturi asmenys buvo

Bombonešis Friedrichshafen G.IIIa po avarijos, kurios metu sunkiai sužeistas Grigorius Radvenis. Kaunas, 1921 m. gegužės 21 d.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 4

T E M A

sulaikyti. Konfiskuotas aplaužytas lėktuvas Karo aviacijos dirbtuvėse buvo suremontuotas ir 1921 m. gegužės 21 d. išbandytas ore. Paskraidyti lėktuvu Friedrichshafen G.IIIa vyr. ltn. A. Gustaitis pa-kvietė lakūnus Viktorą Reimontą, Stasį Tumą, Viktorą Čemarką, Mykolą Mačioką ir Grigorių Radvenį. Skrisdamas 200 metrų aukštyje dėl A. Gustaičio dvimotorio lėktuvo pilotavimo įgū-džių stokos posūkio metu lėktuvas pateko į plokš-čią suktuką ir sudužo. Gr. G. Radvenis avarijos metu buvo sunkiai sužeistas (lūžo dešinė koja) ir evakuotas į Karo ligoninę. Iš ligoninės grįžo beveik po keturių mėnesių – lapkričio 1 dieną. Tą pačią dieną, atsižvelgiant į Ypatingosios sveikatos tikri-nimo komisijos liudijimą, jis buvo išleistas atos-togų sveikatai taisyti. Iš atostogų grįžęs 1924 m. sausio 1 d. jis vėl buvo pasiųstas gydytis į Karo ligoninę. Savo laiške Viktorui Ašmenskui gr. G. Radvenis rašė: „1924 m. vasario mėn. lūžusi koja blogai sugijo ir ją teko vėl laužti. Šią operaciją man atliko daktaras Hagentornas savo ligoninėje Miškų gatvėje.“ Po gydymosi, reabilitacijos ir atostogų į

tarnybą grįžo tik 1924 m. birželio 25 d., t. y. beveik po metų.

Buvo manoma, kad dėl sunkaus sužalojimo gr. G. Radvenis nebegalės tarnauti aviacijos ri-kiuotės tarnyboje. Vis dėlto, patikrinus jo sveika-tą, buvo pripažinta, kad grandinis yra tinkamas tarnybai. 1924 m. rugpjūčio 20 d. jis jau buvo komandiruotas į Mokomąją oro eskadrilę ir pa-skirtas į suformuotą II mokinių lakūnų grupę. Skraidyti jis mokėsi I pasaulinio karo vokiečių konstrukcijos mokomuoju lėktuvu Albatros B.II (borto Nr. 326). Lietuvos aviacijoje šiuo lėktuvu mokėsi ir pirmuosius savarankiškus skrydžius atliko ne viena dešimtis būsimųjų karo lakūnų.

Konstruktoriaus Ernsto Heinkelio 1914 m. sukonstruotas Albatros B.II buvo neginkluotas medinės konstrukcijos biplanas, skirtas žvalgy-biniams skrydžiams. Nuo 1915 m. buvo pradėta tobulinti dviviečius, kulkosvaidžiais ginkluo-tus C serijos Albatros lėktuvus. Albatros B.II buvo naudojamas lakūnams mokyti. Amžinin-kų teigimu, Albatros B.II – pakantus ir atlaidus

3-iosios eskadrilės skraidantis personalas su eskadrilės vadu kpt. Antanu Stašaičiu. Antroje eilėje iš dešinės antras stovi vrš. Grigorius Radvenis – vienintelis 3-iosios eskadrilės lakūnas nekarininkas. Kaunas apie 1928–1930 m.

5

lakūno mokinio ore daromoms klaidoms. Šiuo lėktuvu 1924 m. rugsėjo 6 d. po 93 mokomųjų skrydžių su instruktoriumi gr. G. Radvenis at-liko pirmąjį savarankišką skrydį. 1924 m. spalio 1 d. tolimesnei tarnybai iš 2-osios oro eskadrilės jis, kaip pradėjęs skraidyti savarankiškai, buvo perkeltas į Mokomąją oro eskadrilę, nuo spalio 22 d. paskirtas lavintis į mokinių lakūnų grupę. Pagal mokymosi skraidyti programą spalio 30 d. savarankiškai išskrido mokytis vėlesniam lakūnų lavinimuisi skirtu 1915 m. vokiečių konstrukcijos lėktuvu Albatros C.I.

Nuo 1924 m. lapkričio 10 d. Mokomosios es-kadrilės vadui vyr. ltn. A. Gustaičiui Aviacijos viršininkas gen. ltn. Juozas Kraucevičius pavedė pradėti teorinius užsiėmimus Karininkų mokslo klasėje. Gr. G. Radveniui buvo suteikta galimybė kartu su karininkais lankyti Karininkų mokslo klasės užsiėmimus. Šioje klasėje jauniems Karo aviacijos karininkams gen. ltn. J. Kraucevi-čius dėstė aviacijos taktiką; vyr. ltn. A. Gustai-tis – aviacijos teoriją ir istoriją; ltn. Eugenijus Kraucevičius – vidaus degimo motorų teoriją; inž. Adolfas Bliumentalis – aviacijos technolo-gijas; ltn. Mykolas Mačiokas – aviacijos ginklų

naudojimo teoriją; inž. Timinskas – elektro-technikos, radijo telegrafijos teoriją; ltn. Leonas Sliužinskas – fotografijos teoriją (fotografija tuo metu aviacijos srityje buvo labai svarbi).

Artėjant skraidymo sezono pabaigai, gruo-džio 10 d. gr. G. Radvenis (tuo metu jis buvo atlikęs 46 skrydžius; su Albatros C.I išskraidęs 27 val. 40 min.) savarankiškai išskrido lėktuvu Albatros C.III. „Albatros-Flugzeugwerke“ ga-mykloje pagamintas Albatros C.III I pasaulinio karo metu buvo naudojamas žvalgybos tikslams (fotografavimui), taip pat taikiniams bombar-duoti ir oro kovoms, o besikuriančioje Lietuvos karo aviacijoje Albatros C.III buvo naudojamas vėlesniam lakūnų mokymui ir rengimui. Gr. G. Radvenis, skirtingai nei kiti lakūnai mokiniai, mokydamasis skraidyti nepatyrė avarijų ir spar-čiai tobulėjo. Iki 1924 m. pabaigos baigė pradinę lakūnų mokymo programą, savarankiškai skrai-dė trijų skirtingų tipų mokomaisiais ir lavinimo-si lėktuvais.

Žiemos metu skraidymai Mokomojoje oro eskadrilėje praktiškai nutrūkdavo, tik kovos eskadrilės lakūnai kildavo į orą atlikti žiemos skraidymo pratimų. Mokomosios oro eskadrilės

Žiemos skraidymo metu 3-iosios eskadrilės lakūnai prie lėktuvo Ansaldo A.120. Trečias kairėje – Grigorius Radvenis. 1931 m. žiema.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 6

T E M A

lakūnai mokiniai, 1925 m. gegužės mėnesį pradė-ję skraidymo sezoną, tęsė mokymosi programą – įvaldę mokymuisi ir lavinimuisi skirtus lėktuvus, mokėsi skraidyti kovos lėktuvais. Po šiek tiek daugiau nei mėnesį trukusių intensyvių skrai-dymų, kurių metu ore išbūta daugiau nei 19 val., gr. G. Radvenis 1925 m. birželio 2 d. savarankiškai išskrido kovos lėktuvu LVG C.VI. Willy Sabers-ky-Müssigbrodto sukonstruotas ir „Luft-Ver-kehrs-Gesellschaft“ (LVG) gamykloje pagamin-tas LVG C.VI pirmą kartą ore buvo išbandytas 1917 metais. I pasauliniam karui einant į pabaigą, mišrios konstrukcijos biplanas aktyviai naudotas artilerijos koregavimui ir žvalgybiniams skry-

džiams Vakarų fronte. Besikuriančioje Lietuvos karo aviacijoje lėktuvais LVG C.VI buvo vienas pagrindinių kovos lėktuvų. Pastaraisiais lėktu-vais atlikta daugiausia skrydžių į Nepriklauso-mybės kovų frontą su Lenkijos kariuomene.

L E N K Ų N E L A I SV Ė J ESavarankiškas skrydis kovos lėktuvu buvo

mokymosi skraidyti pabaiga. Birželio 30 d. gr. G. Radvenis baigė Aviacijos karininkų kursų 1924–1925 m. laidą, tą pačią dieną buvo perkeltas į 3-iąją oro eskadrilę ir kaip savarankiškai skrai-dantis kovos lėktuvu liepos 23 d. paskirtas eiti

karo lakūno pareigas. Rugpjūčio 1 d. Aviacijos viršininko gen. ltn. J. Krau-cevičiaus įsakymu, kaip baigęs Avia-cijos karininkų teorinį kursą, įgijęs naujų žinių ir gebėjimų bei skraidantis kovos lėktuvais, buvo paaukštintas – jam suteiktas jaunesniojo puskari-ninkio laipsnis.

Kaip ir 1923 m., jo paaukštinimą tarnyboje lydėjo nelaimė. 1925 m. rugsėjo 21 d. j. psk. G. Radvenis, su lėktuvu LVG C.VI (borto Nr. 7626) at-likdamas pakilimo į 5 000 aukštį už-duotį, dėl blogų oro sąlygų paklydo, atsidūrė netoli Vilniaus ir pritrūkęs degalų nutūpė okupuotos sostinės teritorijoje. Patekęs į lenkų nelaisvę buvo kalinamas Modlino tvirtovėje. Dėl įšaldyto teritorinio konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo užmegzti diplomatiniai santykiai, todėl pateku-sių į nelaisvę Lietuvos karių likimas buvo sudėtingas ir nenuspėjamas. Nesant tarpvalstybinio susitarimo, abi pusės vengė keistis belaisviais, kurie buvo laikomi prastomis sąlygo-mis. Kol diplomatai laukė ir galvojo, j. psk. G. Radvenis ėmėsi veikti – į nelaisvę patekęs karys privalo arba stengtis pabėgti ir grįžti pas savuo-sius, arba organizuoti diversinę kovą. J. psk. G. Radvenis pasirinko pirmą-jį kelią. Iškalėjęs daugiau nei metus

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalio, įteikto karo lakūnui vyr. psk. Grigoriui Radveniui, liudijimas.

7

lenkų nelaisvėje, pabėgo ir 1926 m. lapkričio 14 d. grįžo į Lietuvą.

3 - I O S I O S O R O E S K A D R I L Ė S K A R O L A K Ū N A S Nuo 1927 m. j. psk. G. Radvenis kilo tarny-

boje. Karo aviacijos viršininkas 1927 m. rug-sėjo 3 d. j. psk. G. Radvenį pakėlė į vyr. puska-rininkius. Lenkų nelaisve pasibaigęs skrydis sutrukdė nuoseklų lavinimąsi skraidyti, todėl

šiek tiek vėliau nei tarny-bos draugai, tik 1927 m. rugsėjo 15 d., išlaikęs eg-zaminus jis baigė aukštojo pilotažo – privalomą vi-siems kovinėse eskadrilėse skraidžiusiems lakūnams – kursą. Jis išmoko skraidy-ti geriausiu I pasaulinio karo vokišku naikintuvu Foker D.VII. „Fokker-Flu-gzeugwerke“ manufaktū-roje pagamintas Reinholdo Platzo sukurtas naikintuvas Foker D.VII pasižymėjo jautrumu ore, o galingas variklis leido atlikti sudė-tingas aukštojo pilotažo figūras.

1927 m. gruodžio 1 d. vyr. psk. G. Radveniui, įgi-jusiam reikalingų teorinių žinių, „kaip išpildžius rei-kiamą skaičių užduočių“ ir baigusiam aukštojo pilo-tažo kursą, suteiktas karo lakūno vardas. Lietuvos karo aviacijos karo lakū-no vardas buvo aukščiau-sias lakūno kvalifikacinis įvertinimas, suteikiamas lakūnams, kurie ginkluoto konflikto metu galėtų sava-rankiškai atlikti sudėtingas kovines užduotis.

1928 m. buvo vieni sėk-mingiausių tarnybos metų Lietuvos karo avia-cijoje. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 10-mečio proga vyr. psk. G. Radvenis 1928 m. gegužės 18 d. apdovanotas Lietuvos nepriklau-somybės atkūrimo 10 metų jubiliejaus medaliu. Tais pačiais metais Lietuvos kariuomenės Karių savanorių komisija, vadovaujama pirminin-ko plk. ltn. Adolfo Bironto, rugsėjo 15 d. karo lakūną vyr. psk. G. Radvenį, savanoriu įstojusį į Lietuvos kariuomenę 1920 m. lapkričio 22 d., buvusį nemobilizuotą bei nešaukiamojo am-

Lietuvos karo lakūnas, konstruktorius Antanas Gustaitis ilgus metus buvo Grigorio Radvenio bendražygis.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 8

T E M A

žiaus, pripažino Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu ir spalio 31 d. apdovanojo Lietuvos ka-riuomenės kūrėjų savanorių medaliu (medalio liudijimo Nr. 1110).

Septynerius metus ištarnavęs liktiniu puska-rininkiu, 1928 m. spalio 1 d. Aviacijos viršininko įsakymu vyr. psk. G. Radveniui buvo suteiktas vir-šilos laipsnis. Tarpukariu Lietuvos kariuomenėje viršilos laipsnis buvo aukščiausias kareivių laips-nis. Užsitarnavę šį laipsnį kariai dėvėjo karininkų uniformą su skiriamuoju tarnybos ženklu, gauda-vo papildomą priedą prie algos ir buvo vertinami dėl patirties. Vrš. G. Radvenio patirties svarbą liudija jo pareigos – nuo 1928 m. gruodžio 3 d. iki 1929 m. spalio 1 d. jis buvo laikinasis 3-iosios eskadrilės technikos karininkas. Taikos metu vir-šilos paskyrimas į karininko vietą buvo ypač retas

atvejis. Vrš. G. Radvenis daugiau kaip metus ėjo technikos karininko pareigas. Eskadrilės techni-kos karininkas privalėjo rūpintis visais eskadrilėje esančiais lėktuvais, užtikrinti lėktuvų kovinę pa-rengtį ir organizuoti lėktuvų remontą.

Tais pačiais metais Lietuvos karo aviaciją pasiekė didžiausias pirkinys – 20 Italijoje, Tori-ne, pagamintų lėktuvų Ansaldo A.120. 1929 m. į Kauno aerodromą pradėtos gabenti didžiulės dėžės, jas išpakavus, pradėti montuoti aliuminiu blizgantys dideli lėktuvai. Tai buvo metalinės konstrukcijos tolimosios žvalgybos (prireikus – lengvieji bombonešiai) aukštasparniai monopla-nai Ansaldo A.120. Jų 580 AG varikliai buvo au-šinami vandeniu. Orlaivio greitis – 250 km/val., į Ansaldo A.120 tilpo 200 kg bombų, jie buvo ginkluoti dviem (priekiniu nejudamu, sinch-

ronizuotai pro propelerį šaudančiu, ir judamu žvalgo) kulkosvaidžiais. Nau-jaisiais Ansaldo A.120 buvo apginkluota 3-ioji oro eskadrilė. Kartu su likusiais eskadrilės lakūnais 1929–1930 m. vrš. G. Radvenis įvaldė naujuosius lėktuvus.

S U T E I K TA S L E I T E N A N T O L A I P S N I S

Po daugiau nei dešimties metų tar-nybos Lietuvos kariuomenės aviacijoje susigriebta, jog vrš. G. Radvenis ne vien eina karininko pareigas, bet ir pagal iš-silavinimą turėtų būti pakeltas į kari-ninkus. Iniciatyvos pakeisti šią situaciją ėmėsi 3-iosios eskadrilės vadas, karo la-kūnas kpt. Antanas Stašaitis. Jis 1930 m. spalio 23 d. „Pakėlimo į leitenanto laipsnį lape“ apie vrš. G. Radvenio tin-kamumą būti karininku rašė: „Už ilga-metę tarnybą, sąžiningai ir sumaniai einant karo lakūno pareigas ir už tai, kad savo darbštumu, drausmingumu ir išauklėjimu atatinka karo lakūnui – ka-rininkui.“ Gen. št. plk. Stays Pundzevi-čius, Aviacijos viršininkas, ant eskadri-lės vado parengtų dokumentų užrašė rezoliuciją: „Visais atžvilgiais tinka būti pakeltas į pirmą karininko leitenanto

Pirmasis profesionalus lietuvis sklandytojas ltn. Grigorius Radvenis prie sklandytuvo Nidos kopose. Nida, apie 1933–1934 m.

9

laipsnį“ ir raportu kreipėsi į Vyriausiojo štabo viršininką dėl karo lakūno vrš. G. Radvenio pa-aukštinimo. Aviacijos viršininkas raporte rašė: „Vrš. Radvenis, kaipo baigęs drauge su karinin-kais aviacijos kursus, drauge ilgus metus skraidęs, instruktavęs jaunus karininkus – lakūnus, savo

G . R A DV E N I O S K R A I DY M A I 19 2 3 – 193 4 M .

Data Skrydžių skaičius Ore išbūtas laikas

1923 m. gegužės–liepos mėn. 65 13 val. 1 min.

1924 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. 120 53 val. 45 min.

1925 m. sausio–liepos mėn.* n. d. 35 val. 00 min.

1926 m. Buvo lenkų nelaisvėje

1927 m. 151 98 val. 25 min.

1928 m. 148 129 val. 10 min.

1929 m. 128 99 val. 15 min.

1930 m. 107 78 val. 43 min.

1931 m. 83 64 val. 00 min.

1932 m. 118 94 val. 00 min.

1933 m. 77 63 val. 20 min.

1934 m. 171 94 val. 25 min.

* Neįtraukti 1925 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. skrydžių duomenys.

pavyzdingu elgesiu, drausmin-gumu ir išauklėjimu pilnai tin-ka būti karininkų korporacijos nariu. Vienkart turiu pareikšti, kad kareivių, baigusių karininkų aviacijos skyriaus kursus buvo tik du asmenys, kurių vienas, viršila Mikėnas, jau 1927 metais tapo pakeltas į leitenanto laipsnį.“ Minint Lietuvos kariuomenės įkūrimo dvyliktąsias metines, 1930 m. lapkričio 23 d. karo la-kūnas vrš. G. Radvenis Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos aktu Nr. 868, kaip bai-gęs aviacijos karininkų kursus ir įgijęs karo lakūno vardą, pakel-tas į leitenanto laipsnį (1931 m. balandžio 8 d. vykdant karinin-kų laipsnių reformą ltn. laipsnis pakeistas į j. ltn. laipsnį).

Kai nėra ginkluotojo konflik-to, Lietuvos kariuomenėje labai

retai, tik išimtinais atvejais, kareiviai, nebaigę Karo mokyklos ar Karo mokykloje neišlaikę spe-cialiųjų egzaminų, būdavo pakeliami į karininkus. G. Radvenio atvejis dar svaresnis, nes jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis, skirtingai nei daugumai pakeltųjų, kuriems buvo suteikia-

Karo lakūno kpt. Grigoriaus

Radvenio 1937 m. gruodžio 30 d.

priesaikos tekstas.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 10

T E M A

mi administracijos kainininko laipsniai. Po paaukštinimo jis toliau tarnavo karo lakū-

nu 3-iojoje oro eskadrilėje, atliko programinius skraidymus. 1930–1933 m. j. ltn. G. Radvenis per metus vidutiniškai atlikdavo po 96 skrydžius ir ore praleisdavo apie 75 valandas. 3-iosios oro es-kadrilės vadas, karo lakūnas mjr. A. Stašaitis apie j. ltn. G. Radvenį 1933 m. rašė: „Aviacijos srity iš-silavinęs gerai, turi gan gerą skraidymo techniką ir kaip po karo lakūnas geras.“

Siekiant paskatinti ir įvertinti Karo aviacijos skraidantį personalą, 1920 m. rugpjūčio mė-nesį buvo nustatytos Taisyklės karo lakūno ir oro žvalgo vardams gauti. Nuo 1931 m. įsteigtas dviejų rangų (I ir II) karo lakūno vardas, kuris, kaip ir anksčiau, buvo įgyjamas įvykdžius nu-statytą skaičių užduočių, išlaikius egzaminus, parašius darbą aviacijos tema. Vis dėlto karo la-kūno vardas ilgainiui tapo ne pasižymėjimas ar išskirtiniai gabumai, o tik įgytos kvalifikacijos įrodymas. Siekiant iškirti labiausiai patyrusius ir pasižymėjusius lakūnus, 1932 m. balandžio 7 d. Įsakymu Kariuomenei Nr. 24 buvo įsteigtas

Lietuvos karo aviacijos „Plieno sparnų“ garbės ženklas. Taikos metais „Plieno sparnų“ garbės ženklu Lietuvos karo aviacijos lakūnai buvo apdovanojami tik ištarnavęs ne mažiau kaip 5 metus 1-ojo rango karo lakūnu, neturėję jokių tarnybinių ar drausminių nusižengimų ir įvyk-dę numatytus skraidymo normatyvus. 1932 m. gruodžio 31 d. j. ltn. G. Radvenis eskadrilės vado teikimu krašto apsaugos ministro apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu.

Aviacijoje, skirtingai nei kituose daliniuose (pėstininkų, artilerijos ir pan.), siekiant aukštes-nio karinio laipsnio, dėl tarnybos sudėtingumo ir pavojingumo reikėjo ištarnauti mažiau metų. Po šiek tiek daugiau nei dvejų metų tarnybos, 1933 m. vasario 10 d. gen. št. plk. S. Pundzevičius, atsižvelgdamas į 3-iosios eskadrilės vado, karo lakūno mjr. A. Stašaičio pasirašytą rekomenda-ciją, parašė galutinę išvadą: „Tinka būti pakeltas į sekantį, leitenanto, laipsnį“. 1933 m. kovo 17 d. Respublikos Prezidento Antano Smetonos aktu Nr. 310 karo lakūnui j. ltn. G. Radveniui buvo suteiktas leitenanto laipsnis.

Karo lakūno kpt. Grigoriaus Radvenio iš Jungtinės Karalystės parskraidintas lėktuvas De Havilland DH-89A Dragon Rapide Zoknių aerodrome.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos aviacijos muziejaus, VšĮ „Plieno sparnai“ archyvo, M. Sereičiko kolekcijos nuotr. 11

ILGAS KELIAS NUO NAPOLEONO

KEPURĖS IKI SAKALO.

RADVILIŠKIO IR KIETO ŠARVO KAREIVINIŲ

80 METŲ ISTORIJA

S R Ž . M J R . A L V Y D A S TA M O Š I Ū N A S

Šiaurės vakarinė Radviliškio miesto dalis, esanti prie Radvi-liškio geležinkelio stoties, šiapus geležinkelio yra Durpyno rajo-nas, o jame esančios S. Dariaus ir S. Girėno gatvės (prieškariu – Šiaulių g.) gale matosi Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (KOP) Oro gynybos bataliono (OGB) kareivinės. Šios kareivinės, o ir visa karinė teritorija dar nuo tarpukario laikų vadinama Dur-pyno kareivinėmis. Kodėl Radvi-liškyje gerokai prieš II pasaulinį karą buvo pastatytos dvejos, tuo laikmečiu modernios, gana didelės trijų aukštų kareivinės, valgykla, sukurta infrastruktūra?

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 12

K R A Š T O G Y N Y B A

Pirmiausia reikia prisiminti 1919 m. Nepri-klausomybės kovas. Nors Šiauliai buvo akivaiz-džiai didesnis miestas nei Radviliškis (Šiau-liuose tuomet gyveno iki 11 000 gyventojų, Radviliškyje – iki 3 000), bet bermontininkai dantimis ir nagais įsikibo būtent į Radviliškį. Ir priešinosi atkakliau būtent Radviliškyje. Čia jie ir sutelkė daug mūsų kraštui dar nematyto kari-nio turto: ginklų, technikos, lėktuvų, amunici-jos. Dalį jo lietuviai sėkmingai perėmė po per-galės, pasiektos kautynėse, vykusiose 1919 m. lapkričio 21–22 dienomis.

Tiek lietuviai, tiek bermontininkai geležin-kelio mazgą laikė strateginiu objektu, nes trau-kiniai tuomet ir dar ilgą laiką vėliau buvo pa-grindinė, efektyvi ir pigi transporto priemonė. Netoli Linkaičių kaimo buvusios geležinkelio atšakos vedė link Kauno, Vilniaus ir Daugpilio. Visi traukiniai, kurie važiuodavo per Lietuvą, neaplenkdavo Radviliškio geležinkelio stoties. Per Radviliškio stotį buvo galima iš Kauno ap-rūpinti ir remti karius Dauguvos fronte. Taigi Radviliškio geležinkelio mazgas buvo labai svar-bus užtikrinant Lietuvos pietryčių sienos apsau-gą, siekiant pergalės prieš bolševikus Dauguvos fronte. O bermontininkai ne kartą buvo sulaikę

būtent ten vykstančius lietuvių traukinius. Radviliškyje buvo dislokuotas II inžinerijos

batalionas. Šis vienetas 1935 m. rugpjūčio 1 d. buvo suformuotas iš Geležinkelių ir Pionie-rių kuopų. Radviliškis pasirinktas dėl to, kad jame buvo geležinkelio transporto mazgas, taigi iš čia krizės atveju buvo galima II inžine-rijos bataliono kuopas ir jų techniką bei įrangą greitai permesti į I ir III pėstininkų divizijas (I pėstininkų diviziją sudarė štabas Panevėžyje

II inžinerijos bataliono puskarininkiai Vladislovas Verbliugevičius ir Karolis Lasauskas.

1934 m. birželio mėn. 29 d. pionieriai pietauja pratybų metu improvizuotoje lauko valgykloje.

13

ir pėstininkų pulkai: 1-asis Ukmergėje; 4-asis Panevėžyje; 10-asis Kupiškyje. III pėstininkų diviziją sudarė štabas Šiauliuose ir pėstinin-kų pulkai: 7-asis Tauragėje; 8-asis Šiauliuose; 12-asis Varniuose). Taip pat prireikus II inži-nerijos batalionas dalimis ar visas galėjo būti greitai permetamas visomis kryptimis. Radvi-liškyje taip pat buvo dislokuota kariuomenės Šarvuočių rinktinė. Dėl tos pačios priežasties – Radviliškio geležinkelio transporto mazgo. Tankai ir šarvuočiai iš čia per labai trumpą lai-ką galėjo atsidurti bet kurioje Lietuvos vietoje. Dar reikėtų pridurti, kad Lietuvos kariuomenė jau buvo išmokusi Nepriklausomybės kovų pa-moką, kad būtina geležinkelio mazgo gynyba.

1935 m. II inžinerijos batalionas persikė-lė į ką tik pastatytas modernias trijų aukštų kareivines su centriniu šildymu. Čia tarnavo 591 karys. Vyko įvairaus lygio ir trukmės pus-karininkių ir kareivių mokymai pagal specia-lizaciją. Pionierių pratyboms buvo išnuomotas Gudelių ežeras, esantis už 14 km nuo Radvi-liškio. Batalionas savo reikmėms turėjo 80 ha žemės su mišku, kur galėjo treniruotis. Išli-kusiame kareivinių rajono plane rytinėje Ra-dviliškio pusėje esantis miško ir žemės plotas

turėjo simbolinį pavadinimą – Puskarininkių rajonas. Didesnėms pratyboms kariai vykdavo treniruotis į Gaižiūnų poligoną. Geležinkeli-ninkai praktiką atlikdavo Radviliškio stotyje. Tuometės Lietuvos kariuomenės kariai ant-siuvų neturėjo, juos galima buvo atskirti pagal specializacijos ženklą ant antpečių – dalinių karių antpetinį ženklą. Šis ženklas dar buvo va-dinamas trafaretu, jis buvo metalinis arba siu-vinėtas. Geležinkelininkų ženklas – pasuktas ratas su iš ašies į abi puses išskleistais sparnais; pionierių – sukryžiuoti kastuvėlis ir kirvis. Beje, ant abiejų kuopų karių antpečių buvo skaičius „2“ – tai rodė, kad kuopa priklauso II inžinerijos batalionui. Pastarojo vadas buvo plk. ltn. Jokūbas Baublys (Baubliauskas). (Jis 1940 m. liepos 6 d. buvo išleistas į atsargą, 1941 m. suimtas ir ištrem-tas į Sverdlovsko sritį, kur dingo be žinios.)

Sovietams okupavus Lietuvą, Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso štabo viršininko 1940 09 01 slaptu įsakymu Nr.1 II in-žinerijos batalionas buvo įtrauktas į 29-ojo teri-torinio šaulių korpuso sudėtį.

Šarvuočių rinktinė iš Kauno į Radviliškį buvo

perkelta 1935 m. rugpjūčio 21 dieną. Skirtingai

Lengvieji tankai VCL.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 14

K R A Š T O G Y N Y B A

nuo II inžinerijos bataliono, kuris iškart įsikūrė kareivinėse, rinktinės kariams savo namų teko palaukti dar dvejus metus. Šarvuočių rinktinę sudarė štabas, 3 tankų, šarvuotųjų automobilių (šarvuočių) kuopos ir mokomasis būrys. Rink-tinei vadovavo pulkininkas leitenantas, majo-ras buvo kuopos vadas, jo pavaduotojas – ka-pitonas, būrio vadas – vyresnysis leitenantas, kuopininkas – viršila. Paprastai kuopa turėjo 16 tankų; 5 tankai trijuose būriuose, o vienas tankas priklausė kuopos vadui, kuris su būrių vadais ryšį palaikė per radijo ryšio priemones. Būrio vadas savo būrį valdydavo vėliavėlėmis rodomais ženklais. Beje, Šarvuočių rinktinės vadas kartu ėjo ir Radviliškio įgulos viršinin-ko pareigas. Rinktinės karių antpečiai taip pat buvo pažymėti skiriamuoju specializacijos ženklu. Jame pavaizduotas šarvuotis: šarvas, primenantis Napoleono trikampę kepurę, iš kraštų kyšo kulkosvaidis ir pabūklas, o pats šarvas ant vikšrų ir ratų.

Rinktinėje tarnavo (surašyta pagal tuomet

taliono kariams savanoriams, kai 1944 m. balan-džio 5 dieną, jau penktą kartą Gedimino bokšte iškeliant trispalvę.

1940 m. birželį Sovietų Sąjungai (SSRS) oku-pavus Lietuvą ir likviduojant jos kariuomenę rugpjūtį Šarvuočių rinktinė buvo performuota į 29-ojo teritorinio korpuso 179-osios ir 184-osios šaulių divizijų žvalgybos batalionus, dalis pri-skirta 615-ajam artilerijos pulkui.

S A U S U M O S L A I VA ISausumos laivais Lietuvoje jau 1916 metais

buvo vadinami tankai ir šarvuočiai. L E N G VA S I S TA N K A S C H A R L E G E R R E N A U L T F T M O D E L E 1917, T R U M P A S I S P AVA D I N I M A S – R E N A U L T F T- 17 1923 m. kariuomenė įsigijo 12 naujų prancū-

ziškų lengvųjų tankų Renault FT-17. Šis tanko

galiojusią laipsnių sistemą) 28 karininkai, 7 viršilos, 339 puskarininkiai, 182 grandinių ir eilinių – iš viso 556 kariai.

Kai Šarvuočių rinktinė buvo persidislo-kuota į Radviliškį, jai vadovavo (1935–1939 m.) plk. ltn. Antanas Sidabras (sovietai jį sušau-dė Norilske 1942 m.). Iki Lietuvos okupacijos rinktinei dar vadovavo (1939–1940 m.) plk. ltn. Pranas Grėbliauskas (1945 m. sovietai jį suėmė – vienuolika metų jis buvo ištremtas į Mordoviją ir Krasnojarską). Beje, plk. ltn. P. Grėbliauskas vadovavo Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo ba-

Šarvuočių rinktinės j. psk. A. Juozapaitis 1937 metais.

Lengvasis tankas FT-17 „Slibinas“.

15

modelis buvo pripažintas geriausia I pasaulinio karo šarvuotąja kovos mašina su 360 laipsnių sukiojamuoju bokšteliu. Šį tanką galima drąsiai vadinti visų šiuolaikinių tankų seneliu. Lietuvos įsigyti tankai nebuvo nauji, dalyvavę kautynėse – matėsi kulkų ir skeveldrų paliktų įlenkimų. Tan-kai, valdomi dviejų žmonių ekipažo (vairuoto-jas sėdėjo, vadas stovėjo), galėdavo važiuoti iki 10 km/val. greičiu. Nesunkiai galima įsivaizduo-ti, kad instruktoriui nereikėdavo būti kartu su tanko vairuotoju-mokiniu pačiame tanko viduje, o užtekdavo eiti šalia ir aiškinti mokinio klaidas net jam važiuojant maksimaliu greičiu... Prancū-ziškame tanke buvo 8 mm kulkosvaidis Hotchkiss arba 37 mm patranka Puteaux. Lietuviški tankai buvo ginkluojami išskirtinai tik kulkosvaidžiais. Pagrindinė tanko įgulos užduotis buvo nuslopin-ti priešą įtvirtintose pozicijose.

Prieškariu Lietuvoje buvo puoselėjama tra-dicija suteikti unikalius pavadinimus šarvuotie-siems traukiniams, lėktuvams, laivams, tankams ir šarvuočiams. Pavadinimas atitikdavo kovos dvasią: „Audra“, „Drąsutis“, „Galiūnas“, „Gilti-nė“, „Griaustinis“, „Karžygys“, „Kerštas“, „Ko-vas“, „Pagieža“, „Pikuolis“, „Slibinas“ „Smūgis“ – tai Lietuvos tankų vardai. Jie buvo užrašyti ant

tanko šviesiomis raidėmis. Vėliau ši tradicija nu-nyko, ir naujesniems tankams buvo suteikiami tik numeriai. Be to, tankus puošė Vyčio ženklas.

Tankas turėjo tik šiam modeliui būdingą iš-sikišusią uodegą-slidę, kuri neleisdavo tankui apsiversti įveikiant aukštas kliūtis.

Renault FT-17 techniniai duomenys:kilmės šalis – Prancūzija;svoris – 6,5 t;ilgis – 5 m;plotis – 1,74 m;aukštis – 2,14 m;šarvo storis – 8–22 mm;įgula – 2 kariai (vadas ir vairuotojas);26 kW/35 AG karbiuratorinis variklis;kuro bakas 100 l talpos – galima įveikti iki

60 km ir judėti iki 8 val.

L E N G VA S I S TA N K A S V I C K E R S C A R D E N L OY D ( VC L ) M 1933 / M 1936 1933 m. modelius buvo lengva atskirti nuo

modernesnių 1936 m. pagamintų tankų: se-nesnių buvo apvalūs sukiojamieji bokšteliai, o naujesnių – kampuoti su briaunomis. Ant bokštelio plokštumų buvo nupiešti Gedimino stulpai. Naujesniuose modeliuose jau buvo ra-

Kariuomenės šarvuočių paradas Radviliškio miesto aikštėje. Apie 1935 m.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 16

K R A Š T O G Y N Y B A

dijo ryšys. Tokių angliškų tankų Lietuva įsigijo visiškai naujų. Pirmieji šių kovos mašinų ban-dymai vyko Radviliškyje. Toks tankas jau galė-jo važiuoti 60 km/val. greičiu.

Beje, yra išlikusių ne tik nuotraukų, bet ir daug filmuotos medžiagos, iliustruojančios 1939 m. rugsėjo mėnesio įvykius Vilniuje, kai būtent tokie tankai tada įvažiavo į atgautą Lie-tuvos sostinę – per Vievį į sostinę vyko ltn. J. Gaidamavičiaus vadovaujama kuopa (31 tan-kas). Yra duomenų, kad šie tankai iki pat sovie-tų okupacijos pamainomis budėdavo Gedimi-no kalno papėdėje.

VCL M1933/M1936 techniniai duomenys:kilmės šalis – Anglija;svoris – iki 3,9 t;ilgis – 4,1 m;plotis – 1,8 m;aukštis – 1,8 m;šarvo storis – 4–9 mm;įgula – 2 kariai (vadas ir vairuotojas);su pilnu kuro baku galėjo įveikti iki 200 km.

Š A R V U O Č I A I L A N D SV E R K L - 181 Gaminami nuo 1933 metų. Lietuva 1934 m.

įsigijo šešias naujas tokias kovos mašinas. Mas-

kuojamųjų spalvų šarvuočiai buvo atgabenti tiesiai iš gamyklos. Lietuvoje ant jų buvo nu-piešti Gedimino stulpai. Tokį šarvuotį valdė didelė įgula: vadas, vairuotojas, užtaisytojas, artileristas ir šaulys. Landsverk L-181 galėjo va-žiuoti 80 km/val. greičiu. Lietuviški šarvuočiai buvo ginkluojami dviem kulkosvaidžiais: Ma-xim; 7,92 mm ir Oerlikon; 20 mm. Tiesa, šios kovos mašinos neilgai buvo Radviliškyje, nes jie (po 2) buvo priskirti kavalerijos pulkams.

Landsverk L-181 techniniai duomenys:kilmės šalis – Švedija;svoris – 7,8 t;ilgis – 5,86 m;plotis – 2,24 m;aukštis – 2,28 m;šarvo storis – 5–15 mm;įgula – 5 kariai;kuro bakas beveik 120 l talpos; pilno bako už-

tenka važiuoti iki 290 km. Prieš 80 metų mažame Radviliškio miestelyje

akmenimis gristu grindiniu iškilmingomis pro-gomis žvangėdami vikšrais riedėdavo Šarvuočių rinktinės tankai ir šarvuočiai, o II inžinerijos ba-taliono kariai garbės sargyba pagerbdavo sutin-kamus aukštus pareigūnus. Šarvuočių rinktinės

Šarvuotis L-181.

17

rikiuotės ar kolonos priekyje būdavo švediški Landsverk šarvuočiai, po jų rikiuodavosi angliški VCL tankai, o rikiuotės gale – prancūziški FT-17 – tokį eiliškumą lėmė kovos mašinos greitis. Prie tankų ir šarvuočių per paradą kariai buvo rikiuo-jami irgi pagal taisykles, pavyzdžiui, šarvuočių įgulos trys kariai, vilkintys odinėmis striukėmis, kombinezonais, užsidėję odinius šalmus stovėjo kovos mašinai iš kairės, o du kariai pėstininkų apranga – iš dešinės. Išnagrinėjus tuometės Lie-tuvos kariuomenės vizijas ir išlikusį kareivinių planą, galima daryti išvadą, kad buvo ruošiamasi Šarvuočių rinktinės plėtrai. Plane pavaizduotos dar vienos identiškos kareivinės, kuriose galėjo gyventi per 500 karių. Buvo planuojama plėsti Šarvuočių rinktinę iki pulko su 130 įvairaus tipo tankais ir šarvuočiais. Lietuva 1937 m. Čekijoje buvo užsakiusi 21 lengvąjį tanką LTL (ček. lehký tank litevský), bet II pasaulinis karas sujaukė planus. Be to, buvo bandoma iš sovietų įsigyti 32 lengvuosius tankus T-26. Paradoksas, bet ne-trukus T-26, kaip okupantų kovos mašinos, rikia-vosi Radviliškio kareivinių teritorijoje.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo SSRS.

Lietuvių kariai buvo išleidžiami į atsargą, bet dauguma jų buvo ištremti į Sibirą, uždaryti į kalėjimus. Visą karinį turtą perėmė okupantai, taigi, ir Radviliškyje dislokuoto II inžinerijos bataliono, taip pat ir Šarvuočių rinktinės. Už-grobtose kareivinėse įsikūrė SSRS Raudonosios armijos 202-oji motorizuotoji divizija, visiškai sukomplektuota ji buvo tik 1941 m. vasarį.

Vėliau sovietų okupantus keitė nacistinės Vokietijos kariuomenė. Radviliškyje kariniams tikslams buvo panaudotos net tik kareivinės, bet ir mokyklos. Iš išlikusių nuotraukų matyti, kad vokiečiai naudotus pastatus nudažydavo maskuojamosiomis spalvomis. Kol kas rasta tik viena nuotrauka, susijusi su šiame straips-nyje aprašomomis kareivinėmis: pozuojantys vokiečių kariai su medicinos seselėmis.

Dabartiniame KOP OGB tarnauja karių, ku-rių seneliai, net iš Šiaulių į Radviliškio kareivines atvykdavo plauti kruvinos tvarsliavos bei ligoni-nės patalynės. Senesni miestelio gyventojai pa-

Šarvuočių rinktinės kareivinių atidarymo ceremonija.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 18

K R A Š T O G Y N Y B A

mena, kad kareivinių teritorijoje buvo karo ligo-ninė ir belaisvių stovykla, netoliese galėjo būti ir žydų getas. Gyventojai prisimena, kaip vesdavo karo belaisvių kolonas per miestelį. Tačiau apie šį laikotarpį išlikę labai nedaug duomenų.

Sugrįžus SSRS kariuomenei, toje pačioje stovykloje jau buvo laikomi patys vokiečiai. Gyventojai pamena išbadėjusius vokiečius, kurie už maistą galėjo padaryti bet ką. Tarp suimtųjų būta ir dailininkų. Radviliškyje lai-kyto belaisvio vokiečio pieštas paveikslas buvo išmainytas į kiaušinius ir duoną. Šis paveikslas tapo vienos radviliškiečių šeimos relikvija.

Per karą sudegė jau minėta Radviliškio bažnyčia. Naujieji maldos namai buvo įrengti vokiečių belaisvių statytame pastate. Karui pa-sibaigus, apie 1950–1960 m., Šiauliuose buvo pastatytas strateginis karinis aerodromas. Jame buvo dislokuota daug SSRS karinių orlaivių, aerodromui ir orlaiviams prižiūrėti buvo daug įvairios technikos. Šiam darbui atlikti buvo rei-kalingas kvalifikuotas personalas. Tam buvo panaudotos Radviliškio kareivinės, todėl jose įsikūrė SSRS kariuomenės Karinių oro pajėgų

Jaunesniųjų aviacijos specialistų mokykla, ka-rinis dalinys Nr. 13763.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepri-

klausomybę, į kareivines persikėlė ką tik sufor-muota Savanoriškosios krašto apsaugos tarny-bos Šiaulių rinktinės Radviliškio kuopa, įkur-tas Petro Bartkaus mokymo centras. 2008 m. rugsėjį Oro gynybos bataliono štabas, Štabo ir aprūpinimo baterija pakeitė savo dislokacijos vietą ir iš Šiaulių rajono Mumaičių kaimo per-sikėlė į Radviliškį.

Oro gynybos batalionas – Lietuvos kariuome-nės Karinių oro pajėgų dalinys, įkurtas 2000 m., ginkluotas moderniomis raketinėmis oro gyny-bos sistemomis RBS-70 ir Stinger. Batalioną su-daro trys oro gynybos, viena apžvalgos radarų, viena štabo ir aprūpinimo baterijos. Pagrindinis bataliono uždavinys – Sausumos pajėgų ugnies parama ir strateginių objektų oro gynyba.  Šie-met batalionas mini 15-ąsias įkūrimo metines, todėl planuojama organizuoti nemažai renginių. Taip pat bus minimas Radviliškio kareivinių 80-metis.

Šarvuočių rinktinės kareivinėse dabar įsikūręs Lietuvos kariuomenės KOP OGB.

V. Verbliugevičiaus dukters L. Sendrauskienės šeimos archyvo, E. Peikštenio kolekcijos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo, KOP OGB archyvo nuotr. 19

KARŠTAS ŠALTOJO

KARO DANGUS.

II DALISD A R I U S S U T K U S

1955 m. per susitikimą Ženevo-je Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Dwightas Davidas Eisenhoweris Sovietų Sąjungos (SSRS) atstovui Niko-lajui Bulganinui pasiūlė sudaryti „atvirojo dangaus“ sutartį, kuri abiem šalims panaikintų apri-bojimus skraidyti virš minėtų šalių teritorijų. Tokiu būdu būtų palengvinta karinės veiklos ati-tikimo nustatytas tarptautinių sutarčių sąlygas kontrolė. Toks atvirumo gestas būtų leidęs abiem šaltojo karo oponentams turėti šiokią tokią garantiją, kad branduolinė ataka nebus įvyk-dyta netikėtai. Maskva atmetė šį pasiūlymą. Tokia reakcija negalėjo nekelti įtarimo ir grėsmės pojūčio.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 20

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

G I L Y N U Ž G E L E Ž I N Ė S U Ž D A N G O SIki tol JAV (iš dalies ir britų) lėktuvai, vyk-

dantys žvalgybines misijas, skraidė šalia SSRS sienų, o anapus geležinės uždangos įsiskverbda-vo palyginti negiliai.

Bet pamažu ryškėjo poreikis žinoti, kas vyks-ta pačioje raudonosios imperijos gilumoje. Kaip teisingai buvo manoma, būtent prie Uralo turėjo būti sutelkta sovietų masinio naikinimo ginklo gamyba. Branduolinių užtaisų ir sparčiai vysto-mos raketinės technikos išbandymo poligonai taip pat buvo paslėpti žemyninėje SSRS dalyje arba kitose sunkiai pasiekiamose vietose, pavyz-džiui, arktinėse platumose esančioje Naujojoje Žemėje. Daugelis šių objektų, įskaitant ir dide-lius – miesto dydžio – pramonės centrus, net ne-buvo pažymėti žemėlapiuose, o jų teritorija sau-goma ne ką prasčiau nei valstybinė siena. Griež-tu uždarų saugomų objektų slaptumo režimu rūpinosi kariuomenė ir saugumo organizacijos.

„Pirmąsias dvi savaites naujokų už tvoros ne-išleisdavo. Dienų dienas KGB darbuotojas kalė jiems į galvas apie tai, kiek gresia kalėjimo tam, kas išsiplepės apie uždarą miestą. Galiausiai kiek-vienas kareivis turėjo pasirašyti dokumentą, susi-dedantį iš 35 punktų. Visą likusį gyvenimą niekas iš jų nebegalėjo būti regionuose, kurie ribojosi su valstybine siena – Pabaltijo, Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos, Užkaukazės respublikose…

Apie apsilankymą užsienyje nebuvo nė kalbos“, – prisimena priverstinai savo karinę tarnybą atli-kęs viename iš „atominių miestų“ vienas buvu-sių sovietinės armijos šauktinių.

Nors ir buvo daug slaptumo priemonių, JAV sugebėjo gauti neįtikėtinai daug žinių apie SSRS karinę pramonę ir karinius pajėgumus. Čia ir vėl pravertė techninė pažanga ir jos pagrindu inici-juoti projektai.

U-2 : ŽV I LGSNIS IŠ STRATOSFEROS1955 m. koncernas „Lockheed“ perdavė užsako-

vams 25 naujus, iki tol nematytus orlaivius, kurie vėliau buvo skirti JAV centrinės žvalgybos val-dybai (angl. trumpinys CIA), Karinių oro pajėgų (KOP) Strateginės aviacijos valdybos (angl. trum-pinys SAC) 4028-ajai ir 4080-ajai žvalgybos eska-drilėms Teksase ir Puerto Rike, taip pat ir NASA. Vienvietis grakščių formų lėktuvas, pagamintas mažiau nei per vienerius metus, buvo itin įslap-tintas. Dokumentuose nebuvo net įprasto žvalgy-biniams orlaiviams ženklo RB. Vietoj jo naudota raidė U (angl. Utility), norint sudaryti įspūdį, kad tai – bendrosios paskirties orlaivis.

Konstruktorius K. Džonsonas mažiau kaip per metus sukūrė gana paprastą – sklandytu-vą primenantį – žvalgybos lėktuvą, kuris būtų pajėgus vykdyti skrydžius daugiau nei 20 km aukštyje – dukart aukščiau, nei skraidė iki tol

Lokheed konstruktorius K. Džonsonas mažiau kaip per metus sukūrė gana paprastą, sklandytuvą primenantį žvalgybinį lėktuvą, kuris būtų pajėgus vykdyti skrydžius daugiau nei 20 km aukštyje.

Kai U-2 beveik pasiekdavo žemę, tik per keliolika metrų šalia turėdavo dideliu (130–150 km/val.) greičiu važiuoti sportinis automobilis, o jame esantis kitas pilotas radijo ryšiu koreguodavo besileidžiančio kolegos veiksmus.

21

buvę oro žvalgai. Be to, U-2 turėjo pasižymėti autonomiškumu ir taupumu. Galimybės papil-dyti kuru ore, kaip tai prireikus buvo daroma su RB-47 „Stratodžetais“, tiesiog nebuvo. Todėl U-2 naudotas Pratt & Whitney J57 turboreaktyvinis variklis su patobulinta įpurškimo sistema. Talki-nant kompanijai „Shell“, teko sukurti ir specia-lius degalus stratosferiniams skrydžiams. Įprasti aviaciniai degalai nebuvo naudojami – tokiame aukštyje jie tiesiog pasiekdavo virimo tempera-tūrą…

Lėktuvo komponuotė ir sparnų konstrukcija, kurių mostas siekė beveik 31 metrą, kaip rašoma, leido pilotui kartkartėmis išvis nutraukti degalų tiekimą ir atskirose maršruto atkarpose tiesiog sklęsti. Bendras svoris buvo kiek galima labiau mažinamas, ir U-2 prototipas kaskart pasiekdavo naujų aukščio rodiklių. Per galutinius bandymus jis gana greitai pakildavo iki 19,5 kilometro, po to kilimas dėl išretėjusio oro žymiai sulėtėdavo.

Lėktuve įtaisyta fotokamera daugiau nei dvi-dešimties kilometrų aukštyje aprėpdavo 150 km pločio ir 3 000 km ilgio juostą. Skiriamoji geba pasirodė esanti dar geresnė nei iki tol – specialis-tai įžvelgdavę mažesnes nei metro dydžio deta-les. Galingas borto generatorius maitino radio-lokacinę įrangą, infraraudonojo režimo optiką ir kitus (pavyzdžiui, meteorologinius) prietaisus. Kai kurie specialistai mini, kad šiuo atveju į se-

nuką U-2 tilpo daug daugiau ir galingesnės įran-gos nei į dabartinius žvalgybinius dronus.

Kita vertus, greitosiomis sukurtas stratosferinis žvalgas pasirodė turintis savų trūkumų. Supapras-tinta važiuoklės konstrukcija sudarydavo nepato-gumų kylant ir leidžiantis. Lėktuvui įsibėgėjant pa-kilimo taku, kurį laiką šalia turėdavo bėgti (!) me-chanikas, kuris vėliau ištraukdavo trosą, atpalai-duojantį nuo sparnų papildomas stabilizuojančias važiuokles. Nusileidimo metu U-2 nosis visiškai užstodavo kabinoje esančiam pilotui vaizdą prie-kyje. Todėl lėktuvui beveik pasiekus žemę, šalia jo tik per keliolika metrų turėdavo dideliu (130–150 km/val.) greičiu važiuoti sportinis „Pontiakas“, o jame esantis kitas pilotas radijo ryšiu koreguoda-vo besileidžiančio kolegos veiksmus. Nutupdyti šį orlaivį ant dviejų dviračio principu išdėstytų ratų kaskart kainavo nemažai adrenalino.

Leidžiantis išlaikyti ilgasparnį orlaivį visiškai horizontaliai ne visad pavykdavo – lėktuvas daž-nokai brūkšteldavo į pakilimo taką sparnu, todėl jų galai buvo palenkti žemyn ir kaustyti savotiš-komis iš titano pagamintomis pavažomis.

Pilotai bandytojai iškart pastebėjo naujojo skrajūno įnoringumą žemuosiuose atmosferos sluosniuose – dėl didelės turbulencijos ilgi spar-nai „plasnodavo“. Valdyti lėktuvą tapdavo sunku, nes valdymo svirtys buvo be hidraulinių stiprin-tuvų. Bet pasiekus darbinį aukštį, visi techniniai

Valandą prieš pakylant pilotas kvėpuodavo deguonies mišiniu. Iki 8–10 valandų trunkantis skrydis stratosferoje būdavo varginantis.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 22

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

trūkumai išnykdavo. Dėl „permainingo charak-terio“ U-2 pilotai orlaivį vadino „drakone“ (angl. Dragon Lady).

„Drakonių raitelių“ buvo ieškoma tarp pa-tikimų ir kvalifikuotų karo pilotų. Jiems būda-vo aptakiai pateikiamas pasiūlymas, nuo kurio neįmanoma atsisakyti: „Ar kandidatas nenorįs paskraidyti iki šiol nematyta supertechnika? Pa-dalinys – jo numeris „10-10“. Tokio nežinote? Ri-zikos būsią, tačiau tikimės, jog triskart didesnis atlyginimas – 2 500 dolerių – gera kompensacija.“

Kaip turėjo jaustis U-2 pilotas misijos metu? Be abejo, skrydis iki tol nematytuose aukščiuo-se ir slaptas užduočių pobūdis nebuvo lengvas darbas. Jau pirmojo atrankos etapo metu pilotui pasiūlydavo užsivilkti skafandrą ir ilgesnį laiką pasėdėti prietemoje – norėta sužinoti kandida-to atsparumą sensorinei deprivacijai. Tie, kurie pradėdavo jausti klaustrofobijos požymių, pra-rasti ryšį su realybe ar jiems prasidėdavo haliu-cinacijos, U-2 misijoms netiko. Bet net ir stiprios psichikos pilotams iki 8–10 val. trunkantis skry-dis būdavo varginantis. Jau valandą laiko prieš pakylant pilotas kvėpuodavo deguonies mišiniu. Norint išvengti dekompresijos, kilti reikėdavo

tiksliai pagal nustatytus normatyvus. Viso marš-ruto metu – jokių fiziologinių poreikių tenki-nimo. Slegiantis vienišumo, kartais grėsmės, jausmas kaitaliodavosi su lengva euforija, tačiau emocijomis nebuvo įmanoma su niekuo pasi-dalyti – buvo laikomasi absoliutaus eterio tylos režimo. Pilotas žinojo, jog misijos metu jo šalies vyriausybė faktiškai jo išsižada – lėktuvas nebu-vo paženklintas atpažinimo ženklais, o pilotas kuriam laikui tapdavo privačiu civiliu asmeniu. Viskas, ką jis turėjo avarijos ar priverstinio nusi-leidimo atvejui, buvo išgyvenimo kurso žinios, žemėlapis ir kompasas, asmeninė ginkluotė (pistoletas ir peilis), valiuta arba juvelyriniai dir-biniai. Vaistinėlėje buvo įvairių medikamentų ir preparatų, taip pat vadinamosios „L-pills“ – greitai veikiantys nuodai paskutiniam atvejui. U-2 neturėjo patekti į svetimas rankas – jame buvo įtaisytas savilikvidatorius, kurio mygtuką pagal instrukciją buvo privaloma paspausti prieš katapultuojantis.

Vis tik daugelis pilotų susidomėdavo ir pa-sirašydavo kontraktą, tapdami slaptaisiais oro žvalgybininkais.

D R A M O S V I R Š B A L T I J O S1956 m. pirmieji U-2 pasirodė karinėse oro

bazėse Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijos Fede-racinėje Respublikoje.

1956 m. birželio 20 d. iš Bylefeldo aerodromo šalia Vysbadeno pakilęs U-2 pasuko rytų link ir skraidė virš Vokietijos Demokratinės Respubli-kos ir Lenkijos. Skrydžiai į SSRS kol kas nebuvo vykdomi: vyravo blogos meteorologinės sąlygos, o Maskvoje tuo metu viešėjo stebėti karinio oro parado atvykęs JAV karinių oro pajėgų štabo viršininkas gen. N. Tvainingas.

Liepos 4-ąją skrydžių virš SSRS „sesija“ prasi-dėjo. Pirmosios misijos metu lėktuvas praskrido virš Maskvos, tuometinio Leningrado ir grįžo palei rytinę Baltijos pakrantę; kaip pažymima ataskaitoje, „kirsdamas du labiausiai saugomus pasaulyje rajonus“. „Kas keisčiausia, – pažymėjo tuomečiai analitikai, – kad Maskva ir Leningra-das radarų buvo dengiami silpniausiai, palyginti su pasienio rajonais.“

U-2 pilotai miesto išgyvenimo pratybose. M. Knutsonas (kairėje) – jis atliko žvalgybinį skrydį virš Lietuvos.

23

O tuo metu sovietiniai ekspertai teigė, kad Pamaskvės oro gynyba pajėgi sustabdyti kelių šimtų strateginių bombonešių antskrydį!

Per kelias dienas buvo įvykdyta apie dešimt žvalgybinių skrydžių. Vieno jų metu („Misija 2020“) liepos 9 d. iš M. Knutsono pilotuojamo U-2 buvo nufotografuotos Šiaulių, Kauno Vil-niaus ir šalimais esančios vietovės. Skrydžio metu išaiškintos zenitinių baterijų pozicijos, sovietinės oro gynybos radiolokacinės sistemos darbo prin-cipai, nufotografuota nemažai karinių ir pramo-nės objektų. „Gautų atvaizdų kokybė buvo tokia, kad matėsi aerodromuose sustatytų lėktuvų nume-riai“, – prisimena vienas amžininkų, kuriam tuo metu buvo lemta žinoti U-2 projekto paslaptis. Paaiškėjo, kad strateginių bombonešių skaičius tikrai ne triženklis, kaip bandė įteigti Vakarams Maskva. Tačiau, tarkim, povandeninių laivų skai-čius pasirodė esąs didesnis, nei tikėtasi.

Galiausiai paskutinę informaciją suteikė patys sovietai. Gana operatyviai – liepos 10 dieną – SSRS užsienio reikalų ministerija parengė protesto notą JAV, kurioje buvo kalbama apie „dvimotorius lėk-

tuvus-šnipus“ (U-2 turėjo tik vieną variklį). Iš to buvo galima spręsti, kad Kremlius nieko nenutuo-kia apie naująjį oro žvalgą. O kaip buvo iš tikrųjų?

N E L YG I O S G A U DY N Ė S : „ F E R M E R I A I “ P R I E Š „ D R A KO N Ę “Nagrinėjant rusų autorių rašytą medžiagą,

galima susidaryti įspūdį, kad sovietinė oro gy-nybos sistema fiksavo aukštuminius skrydžius ir netgi pakeldavo į orą naikintuvus, tačiau ke-tverius metus iki galo taip ir nesuprasdavo, su kuo jie turi reikalų... U-2 nebuvo nematomas lėktuvas, tačiau jo techniniai duomenys buvo to-kie neįprasti, kad iki pat 1960 m. šis oro žvalgas išliko nesuprantamas ir nepasiekiamas – „neži-nomas skraidantis objektas“.

Pirmiausia, labai aukštai skrendantis ir kart-kartėmis planiruojantis U-2 visiškai suklaidinda-vo radiolokacinių stočių personalą. Jei objektas ir būdavo užfiksuojamas, kildavo įvairių netikslumų nustatant aukštį. Senesnės stotys (R-8, R-10) fik-suodavo tik azimutą ir apytikrį atstumą iki taiki-

U-2 žvalgomieji skrydžiai 1956 metų vasarą. Nepertraukiama linija pažymėtas „Misijos 2020“ maršrutas. Jis kerta Lietuvos teritoriją.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 24

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

nio. Aukštį galėdavo nustatyti tik naujosios R-30, kurių tuomet turėta per mažai. Bet ir jų ekranuose kartais U-2 atspindėtas signalas būdavo toks, lyg skristų ne orlaivis, o aerostatas ar paukščių pulkas. Neretai sekamas objektas tiesiog kuriam laikui dingdavo iš radiolokacinės stoties ekrano.

Buvusio lakūno-naikintojo V. Pikalino atsi-minimai apie pirmuosius susidūrimus su neži-nomais pažeidėjais virš Latvijos, Lietuvos ir va-karinės Baltarusijos dalies labai charakteringai atskleidžia tvarką (tiksliau, netvarką) tuometėje sovietų „nenugalimojoje armijoje“.

1956 m. liepos 5-osios rytas. Rumbulės karinis aerodromas Latvijoje, maždaug 10 km į pietry-čius nuo Rygos. Pagal planą turi būti vykdomi „prikomandiruoto“ Oršos oro gynybos pulko naikintuvų mokomieji skrydžiai. Tačiau lakū-nas netikėtai buvo iškviestas tiesiog iš pulko valgyklos ir pulko vado automobiliu nedelsiant pristatytas prie savo MiG. Šalia jo, kas buvo itin neįprasta, jau buvo padėtas aukštuminis-kom-pensuojantis skrydžio kostiumas, šalmas ir pa-rašiutas. Čia pat duotas įsakymas sulaikyti pa-žeidėją, kuris tuo metu grįžo iš Maskvos.

Naikintuvas pakilo ir pasuko 180 laipsnių kur-su. Susilpnėjus radijo ryšiui su 30-osios armijos komandiniu punktu, buvo duotas įsakymas su-sisiekti su komandiniu punktu Zokniuose, nu-rodant sąlyginį signalą „1001“ (kad būtų perimta tolesnė skrydžio valdymo kontrolė). Tačiau Zok-nių dispečeris atsakė, kad tokio signalo nežino.

„Skrydžio kontrolės nebuvo, o kuro mažėjo, to-dėl paprašiau leidimo leistis Šiauliuose. Iš pradžių komandinis punktas sutiko, bet po kiek laiko pa-gal „01-ojo“ (30-osios oro armijos vado) įsakymą teko apytikre kryptimi tęsti skrydį link pažeidėjo, kurį KP, ko gero, matė tik protarpiais. Po poros minučių man vis tik leido leistis – varikliai užge-so vos palietus pakilimo taką. Sustojus manęs jau laukė divizijos štabo viršininkas, kuris paklausė, kodėl aš perdaviau komandą „1001“, o ne „10-01“? Atsakiau, kad tokią komandą nurodė armijos KP. Po to sužinojau, kad dėl to štabo viršininkas ir kai kurie karininkai gavo nuobaudas.“

Kitą dieną buvo sukurtas naujas pažeidėjo perėmimo planas, kurį pavesta vykdyti dviem naikintuvams. Blogiausia, kad MiG-19 (pagal NATO klasifikaciją – „Farmer“) sugeba pakilti

G. Powersas prie savo lėktuvo. Nuotraukoje aiškiai matyti užlenkti U-2 sparnų galai.

25

17 500 m – taigi iki U-2 lieka dar 2–3 km.„Man davė užduotį pasiekti nurodytą aukštį įsi-

bėgėjus ir darant „kalnelį“... Liepos 6 dieną, anksty-vą rytą mums pranešė, kad virš VFR skrenda aukš-tuminis lėktuvas, kuris galimai kirs mūsų sieną.“

Žvalgui dar nepriskridus Bresto, V. Pikalino naikintuvui buvo liepta kilti.

„Oras buvo giedras, matomumas – puikus. 12 500 m aukštyje komandinis punktas mane pra-dėjo kreipti pažeidėjo link. Šis neva skrido prie-šingu kursu tokiame pat aukštyje. Netrukus aš jį pamačiau… Tai pasirodė esąs toks pat MiG’as, kuris skrido iš Prikarpatės karinės apygardos, taip pat medžiojantis tą patį šnipą. Mus „užvedė“ vie-ną į kitą, o tikrasis pažeidėjas ramiausiai nuskrido Maskvos link…“

Liepos 8-ąją įvykiai rutuliojosi toliau. Veiks-mus tiesiogiai kontroliavo vidurdienį atvykęs į Kėdainių aerodromą pats 30-osios oro armijos vadas. Generalinio štabo nurodymu perimti žvalgą šįkart pavesta tik vienam pilotui naikin-tojui. V. Pikalinui buvo atgabentas naujas nai-kintuvas, nes senojo variklis buvo išnaudojęs visą savo resursą. Kai buvo pranešta apie artė-jantį pažeidėją, naikintuvas pakilo į pietus, ir pasiekęs 12 500 m, buvo nukreiptas 270 laipsnių kursu. Tuo metu U-2 buvo kirtęs sieną ir skri-do virš Bresto. Po nedidelio kurso koregavimo komandinis punktas pranešė, kad iki pažeidėjo liko 6 km, aukštis – 16 000–16 500 metrų.

„Buvo duota komanda: „Įjungti forsažą“. Aš pasiruošiau atakai. Bet… maždaug po 15–20 se-kundžių išgirdau sprogimą. Indikatorius pranešė – užsidegė kairysis variklis. Pažeidėjas vėl nenu-baustas praskrido link Maskvos, nes, be manojo, ore nebuvo jokio kito naikintuvo. U-2 grįž-tant, iš Rumbulės aerodromo pakilo labiausiai patyrę mūsų pulko lakūnai. Be rezultatų: pirmajam teko leistis Šiauliuose, antrajam – Len-kijos teritorijoje. Trečiasis, nepriskridęs iki Kėdai-nių nusileidimo tako per 500 m, pasuko kairiau į pievą, leisdamasis taranavo avių bandą ir pa-kankamai dideliu greičiu rėžėsi į namo griuvėsius, sudaužydamas lėktuvą. Pats liko gyvas, bet tapo invalidu – pažeidė stuburą…“

Rašoma, kad nesklandumų turėjo ir kita pusė. Vieno U-2 reiso virš Pabaltijo metu jo variklio

darbas sutriko ir jis pradėjo sparčiai leistis. Ta-čiau sutrikimas buvo pašalintas, ir žvalgas tąsyk liko nepasiekiamas raketoms bei naikintuvams.

Po pirmosios nusisekusios žvalgybinės „sesi-jos“ stojo pauzė. 1956 m. rudenį, prasidėjus Izra-elio ir Egipto konfliktui, U-2 buvo perdislokuoti į Turkijoje esančią Inčirlyko karinę oro bazę ne-toli Adanos miesto.

„ T O N Ė R A I R N E G A L I B Ū T I ! “1957 m. sausį skrydžiai virš SSRS vėl buvo

atnaujinti. U-2 šįkart kilo iš Turkijos. Artimųjų Rytų placdarmas labai tiko reisams į tolimus SSRS rajonus – Kazachstaną, Vidurinę Aziją ir Pietų Sibirą, įsiskverbiant gilyn daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų. 1957–1959 m. buvo atlikta ne mažiau trisdešimties tokių skrydžių. Ir vėl so-vietų radarų ekranuose žybčiojo keisti, tai pasiro-dantys, tai pranykstantys pėdsakai.

Komandiruoti oro apsaugos kariškiai pa-šnibždom nešiojo gandą apie „virš pribaltikos skraidžiusius nepasiekiamus lėktuvus-šnipus“, nors Generalinis štabas ir pats gynybos ministras vis dar abejojo tokių orlaivių egzistavimu.

Padėtis tapo labai dviprasmiška: radiolokaci-ninkai jau kuris laikas raportavo apie keistus pa-žeidimus, į orą kildavo naikintuvai. Pora jų paty-rė rimtas avarijas. O karinė vadovybė nenorėjo tikėti apie skrydžius tokiame aukštyje, bet pažei-dimų fakto atmesti taip pat negalėjo. Ir pagaliau vieną mitinių pažeidėjų pavyko išvysti virš Vidu-rinės Azijos gyvai – ne tik lokatoriaus ekrane.

Apie vieną tokį atvejį užsimena sovietinis gen. plk. J. Votincevas, tuo metu vadovavęs oro gynybos korpusui, kurio štabas buvo įsikūręs Taškente.

„Prieš 3–4 mėnesius iki mano paskyrimo, maž-daug 1959-ųjų vasarį (kituose šaltiniuose nurodo-ma data – 1960-ųjų balandžio 9 d. – aut. past.), vienintelė čia buvusi radiolokacinė stotis P-30 už-fiksavo oro taikinį 20 000 m aukštyje. Perimti jį buvo paskirtas patyręs naikintojas, eskadrilės va-das. Jis sugebėjo išvesti MiG’ą „kalneliu“ ir pasiekęs 17,5 km aukštį, pranešė, kad 3–4 km aukščiau savęs mato lėktuvą. Bet po kelių sekundžių MiG’as pradė-jo staigiai leistis, ir pilotas prarado taikinį iš akių.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 26

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

Vėliau pilotas pranešė apie savo stebėjimo re-zultatus. Jis nupiešė lėktuvą, kurį pamatė – kry-žiaus formos, su ilgais sparnais. Apie tai buvo raportuota Maskvai, vyriausiajam oro gynybos pajėgų štabui. Netrukus iš ten su specialistų grupe atvyko aviacijos generolas pulkininkas J. Savickij. Maskviečiai ilgai bendravo su pilotu, analizavo gautus duomenis. Išvados privertė sunerimti visą pulką. Savickij pareiškė: pilotas išsigalvojo, kad matė taikinį – atsieit, norėdamas pasižymėti… At-rodė, kad komisija turėjo tvirtą išankstinę nuomo-nę – tokių lėktuvų, kurie sugebėtų kelias valandas laikytis 20 000 m aukštyje, nėra ir negali būti…“

Šis įvykis tapo žinomas ir politinei viršūnei. Į SSKP Centro komiteto posėdį buvo pakviesti du aviacijos ekspertai – aviakonstruktorius A. Mi-kojanas ir Ministrų Tarybos Valstybinio komi-teto aviacijos reikalams pirmininkas P. Dement-jevas. Abu kaip vienas tvirtino: tokiuose retuose atmosferos sluoksniuose lėktuvai skraidyti ne-

gali. Dementjevas pridūrė, jog jei toks lėktuvas ir yra, didžiąją laiko dalį jis turi skristi žemiau. Tokiu atveju kaltieji aiškūs: tai naikintojai ir ra-ketininkai, nesugebantys jo numušti!

N. Chruščiovas įtūžęs skaitė notacijas generali-tetui: „Gėda! Šalis jums davė viską, kas būtina, o jūs ikigarsinio lėktuvo negalite priploti!..“ Bet dėl visa ko lakūnui, numušusiam žvalgybos orlaivį, buvo pažadėtas karinis laipsnis, Didvyrio žvaigždė ir „materialinis atlygis, kokio tik pageidaus lakūnas“.

Po trijų savaičių, 1960 m. gegužės 1 d., U-2, pilotuojamas F. Pauerso, buvo numuštas netoli slapto atomininkų miesto Čeliabinsko-40 (Kyšty-mo). Tam tikslui buvo paleista iki keturiolikos (!) zenitinių raketų С-75, kurių dalis net nepakilo iš starto pozicijų. Viena jų numušė ir savą naikin-tuvą, kurio pilotas žuvo. Priežasčių būta įvairių: prasta radiolokacija, atsakiklio „savas-svetimas“ trūkumas, netikusi sąveika (komandinis punktas patikino, kad savų lėktuvų oro erdvėje nėra), ra-ketų defektai. Savaime suprantama, šios detalės liko nežinomos plačiajai visuomenei. „Šnipo“ numušimas buvo pateiktas kaip didi sovietinių ginkluotųjų pajėgų pergalė bei Gegužės 1-osios dovana „liaudžiai ir vyriausybei“. Sukurta propa-gandinė įvykio versija, pasak kurios, pažeidimas buvo užfiksuotas jau kertant valstybinę oro erdvę, o U-2 sąmoningai numuštas šalies gilumoje taip, kad „imperialistų šnipas“ liktų gyvas. Maskvoje buvo organizuota pompastiška paroda, kurioje demonstruotos U-2 liekanos ir asmeniniai piloto daiktai. Neapsieita be kuriozų – Pauerso turėtas šveicariškas daugiafunkcis peiliukas buvo įvar-dytas kaip CŽV sukurtas specialusis įrankis...

Pilotas buvo teisiamas, tačiau netrukus „im-perialistų šnipą“ sovietai iškeitė į savą „šaunų žvalgą“ – R. Abelį.

Viena, ką nutylėjo sovietinė valdžios viršūnė, – dažni lėktuvų-žvalgų skraidymai siuntė jiems ži-nutę, kad jų kariniai pajėgumai ir veiksmai yra po JAV ir NATO padidinamuoju stiklu.

Nesugebėjimas numušti „Stratodžetų“ ir U-2 faktiškai reiškė dar ir tai, kad amerikiečiai laisvai gali įvykdyti ne tik žvalgybinius, bet ir kovinius skrydžius. Tai supančiojo rankas Kremliui, ku-ris taip paprastai nebūtų atsisakęs praplėsti savo valdas Europos sąskaita...

U-2 numušimas 1960 m. buvo pateiktas kaip didi sovietinių ginkluotųjų pajėgų pergalė. Sovietinė valdžios viršūnė nutylėjo, jog tokių skrydžių buvo kelios dešimtys, ir jų kariniai pajėgumai yra po JAV ir NATO padidinamuoju stiklu.

Nbcnews.com, coldwar.org, airforce-technology.com, torch.aetc. af.mil., globalsecurity.com nuotr. 27

AMERIKIETIS, ŽUVĘS UŽ LIETUVOS LAISVĘ

Vašingtone, garsiosiose Arlingtono karių kapinėse, kur palaidoti įvairiuose karuo-se žuvę arba mirę Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) kariai, tarp kitų antkapių stūkso ir niekuo neišsiskiriantis balto marmuro paminklas. „Tokių čia tūks-tančiai“, – tikriausiai pasakytų bet kuris kapinių lankytojas. Ir praeitų pro šalį. Vis dėlto siūlome stabtelti, neskubėti, tai – ne paprastas paminklas, jis primena įdomią ir garbingą JAV kadrinio kariškio, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio vyr. ltn. Samuelio J. Harrio, neturėjusio nė lašelio lietuviško kraujo, istoriją.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 28

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Paminklą puošia tokia dedikacija: „Erected by the Lithuanians and sons and daughters of Lithu-anians in America, and dedicated in loving me-mory of Lieutenant Samuel J Harris who died figh-ting for the freedom of Lithuania“ (liet. Pastatytas lietuvių bei lietuvių sūnų ir dukterų Amerikoje ir skirtas šviesiam leitenanto Samuelio J. Harrio, žuvusio kovoje už Lietuvos laisvę, atminimui). Šį monumentą už sunkiu prakaitu uždirbtus pini-gus labai nelengvais laikais – 1922 m. liepos 22 d. – pastatė JAV lietuviai. Tikimės, gal kas nors, pa-skaitęs šį rašinį, sumanys aplankyti jo kapą, nors tylos minute ir malda pagerbs jo atminimą.

Samuelis J. Harris gimė 1896 m. gruodžio 24 d. Šipensburgo miestelyje Pensilvanijoje. Jo tėvas buvo Kumberlando apygardos šerifas. Samuelis studijavo Dikinsono koledže Karlistės miestelyje. 1914 m. balandžio 4 d. buvo mobilizuotas į JAV kariuomenę. Iš pradžių vienerius metus tarna-vo 8-ajame pulke Meksikos pasienyje. Vėliau dar kartą buvo pašauktas į kariuomenę ir dalyvavo I pasaulinio karo kautynėse Europoje. 1916 m. rugsėjį jam suteiktas seržanto laipsnis, tų pačių metų gruodžio mėnesį buvo paskirtas tarnauti į aprūpinimo pulką. Organizuodavo sunkvežimių vilkstines daliniams aprūpinti amunicija. Demo-bilizuotas 1917 m. kovo mėnesį. 1917 m. liepos 8 d. vėl pašauktas į karo tarnybą ir pasiųstas į 28-osios divizijos 112-ąjį pulką vyresniuoju seržantu kaip šaudymo ir durtuvų kautynių instruktorius. Nuo 1918 m. vasario tarnavo Prancūzijoje. Buvo pės-tininkų būrio vadas. Paleistas iš pulko 1918 m. rugsėjo 2 dieną. Karą baigė turėdamas leitenan-to laipsnį. Iš JAV kariuomenės paleistas 1919 m. rugsėjo 5 dieną. 1919 m. rudenį su sąjungininkų karine misija turėjo būti atsiųstas į Lietuvą (tar-pininkaujant Lietuvos karinei misijai Prancū-zijoje). Paryžiuje su karininku Miku Gedgaudu pasirašęs sutartį, 1919 m. rugsėjo 6-ąją savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1920 m. sausio 1 d. į Kauną atvykus Amerikos lietuvių brigados štabo karininkams (sakoma, kad Samuelis J. Harris at-vyko 1919 m. gruodžio 31 d.), perėjo štabo žinion – tarnavo, vadovaujamas plk. ltn. Petro Kubiliūno. Pagal pasirašytą kontraktą, jam kas mėnesį buvo mokami 166 doleriai – labai didelė Lietuvoje suma. Dokumentuose jis pateikė ir savo aprašymą: 5 pė-

dos 11,5 colio (180,3 cm) aukščio, randai ant abiejų alkūnių, sužeidimo šrapneliu pėdsakai ant kojos.

Gausios Amerikos lietuvių brigados (arba Amerikos legiono), sudarytos iš 6–10 tūkstančių karių, suorganizuoti nepavyko. Norinčiųjų buvo labai daug, tačiau tai padaryti sutrukdė diploma-tiniai, organizaciniai, finansiniai, įvairūs trans-portavimo sunkumai, pavyzdžiui, dėl prasidėju-sio Niujorko uosto darbininkų streiko kariams teko išplaukti iš Kvebeko (Kanadoje). Amerikie-čiai Londone susitiko su Lietuvos atstovu grafu A. Tiškevičiumi ir iš jo išgirdo apie Lietuvos ka-riuomenės pergalę prieš bermontininkus ties Šiauliais.

Ltn. S. J. Harris nuo 1919 m. lapkričio 16 d. iki 1920 m. sausio 21 d. buvo pasiųstas į komandi-ruotę Klaipėdoje. Nėra žinoma, ką jis prancūzų kontroliuojamame mieste veikė, tačiau žinant to meto tarptautinę padėtį ir ką tik atsikūrusios Lietuvos geopolitinius siekius šiame mieste bei visoje apskrityje, galima numanyti, kad koman-diruotė negalėjo būti skirta laikui prie jūros su gražiomis merginomis praleisti. Jau tada Klai-pėdoje kirtosi skirtingų šalių interesai. Įdomu ir tai, kad šiame mieste savo misiją vykdė kitas amerikietis – JAV lietuvis J. Žilius, laikytas neofi-cialiu Lietuvos ambasadoriumi Klaipėdoje. Kai kurie istorikai būtent jį laiko Klaipėdos ginkluo-tojo užėmimo idėjos autoriumi. Yra duomenų, kad ten lankėsi ir tuometinis admirolo Kolčiako armijos kontržvalgybos viršininkas, vėliau – Lie-tuvos kariuomenės žvalgybos ir kontržvalgybos asas Jonas Polovinskas-Budrys (nors kyla įvairių klausimų, mat oficialiai jo sugrįžimas į Lietuvą datuojamas tik 1921 m.), vėliau suvaidinęs neeili-nį vaidmenį per Klaipėdos sukilimą. Ten stropiai darbavosi ir lenkų konsulas bei lenkų žvalgybos – dvujkos emisarai, suinteresuoti vokiečių ir pran-cūzų veikėjai. Klaipėdos klausimas dar laukė sprendimo. Kad ir kaip būtų keista, šiai JAV lei-tenanto misijai pasibaigus, iš Lietuvos biudžeto jam išmokėta 40 207 markės dienpinigių bei ke-lionės išlaidų. Beje, ir visa kelionė, ir piniginės išlaidos taip ir lieka klaustukas – savotiška mįslė visoje jo komandiruotės-misijos istorijoje.

1920 m. Kaune, kariuomenės daliniuose Aukš-tojoje Panemunėje ir Aleksote, kilo komunistų

29

inspiruotas sukilimas, kitaip sakant, maištas. Lietuvos Vyriausybė ėmėsi priemonių sustabdyti šį maištą, kėlusį grėsmę jaunos valstybės saugumui ir egzistencijai. Prieš maištininkus Kaune ir jo apylinkėse buvo mesta Vyriau-sybei ištikima kariuomenė. Sukilimas buvo palaužtas, žuvo du maištininkai ir JAV kariškis – ltn. Samuelis J. Harris. Tikslioms jo žūties aplinkybėms nustatyti pasi-telksime tų dienų įvykių liudininkų atsiminimus.

Štai ką apie tai 1969 m. „Kario“ Nr.1 (1448) 24 p. rašo

Osvaldas Žadvydas: „Lietuvių Enciklopedijos VIII t. 137 p. apie Ame-

rikos ltn. Samuel J. Harris žuvimą trumpai pažymėta: „1920.11.24 Kaune, belipant į Aleksoto kalną, sukilėlių buvo sunkiai sužeistas ir tuoj mirė.“ Atrodo, kad jis ten pripuolamai atsirado ir kaip pašalinis asmuo ten žuvo. Nei eitos pareigos, nei vykdomas uždavinys nepažymėta.

Praeitais metais minint Lietuvos kariuomenės atkū-rimo 50 m. sukaktį, Tautiniuose namuose (sprendžiant iš sukakties aprašymo 1968 m. „Karyje“, regis, turimi omenyje Lietuvių tautiniai namai Los Andžele), Lie-tuvos gen. konsulas dr. J. J. Bielskis pasakytoje kalboje nurodė ir patikslino JAV ltn. S. J. Harris žuvimo aplin-kybes.

Dr. J. J. Bielskis 1920 m. sausio 1 d. atlydėjo į Kau-ną Amerikos lietuvių brigados štabo karininkus ir tuo metu vykusius įvykius asmeniškai patyrė, todėl ir pa-aiškino tikslius faktus apie žuvusį Amerikos leitenantą S. J. Harris.

Ltn. Samuel J. Harris pagal 1919 m. susitarimą su Lietuvos karine misija Prancūzijoje atvyko Lietuvon ir dalyvavo kautynėse prieš bermontininkus. Atvykus į Kauną Amerikos lietuvių brigados štabui, perėjo jo žinion. 1920 m. A. Panemunėj ir Aleksote įvykus ko-munistų suruoštam sukilimui Lietuvos kariuomenės daliniuose, tuo metu Kaune buvusios mums draugin-gų valstybių karinės misijos padėjo malšinti sukilėlius. Amerikos lietuvių brigados štabo viršininkas plk. Wil-liam N. Swarthout susitarė su Anglijos karinės misijos viršininku gen. Frank Percy Crozier, kuris kartu buvo ir Lietuvos vyriausybės karinis patarėjas, padėti: savo karininkus skiriant patarėjais prie lietuvių dalinių vadų. Patarėjai buvo paskirti prie artilerijos ir aviaci-jos dalinių. Ltn. S. J. Harris buvo priskirtas patarėju prie dalinio, kuris malšino sukilusius aviacijos karius Aleksote. Ltn. S. J. Harris, vykdydamas uždavinį, buvo sunkiai sužeistas ir tuoj mirė .

K A R I N Ė S M I S I J O SL I E T U VO J E1919 – 19 2 0 M .

Šie plk. R. Liormono prisiminimai apie pirmąsias užsienio šalių karines misijas Lietuvoje paskelbti 1969 m. emi-gracijoje leisto KARIO Nr. 1 (1448) 14 p.

„Dr. Albertas Gerutis, pasiuntiny-bės patarėjas Berne, Šveicarijoje, krei-pėsi į mane laišku, kuriame rašo:

„Iš Lietuvių enciklopedijos matau, kad Tamsta Želigovskiados metu bu-vai prikomandiruotas prie prancūzų Karinės misijos. Man seniai rūpi nu-šviesti karinių misijų vaidmenį, kurios nepriklausomybės pradžioje lankėsi Lietuvoje. Ar neparašytumėt apie savo paties patyrimą ir, be to, suminėtumėt visas karines misijas, kurios lankėsi Lietuvoje? Neturint archyvų, be abejo, neįmanoma tiksliai viską aprašyti. Bet Tamsta anais laikais buvai pačiame Krašto apsaugos ministerijos centre, tad greičiausia turėjai reikalų su tomis misijomis. Man toji tema įdomi todėl, kad tos misijos pačioje pradžioje ėjo kaipo avangardas, kurį tik vėliau pasekė konsuliniai ir diplomatiniai atstovai.“

Tokiu būdu aš pasidariau lyg gyvas archyvas anų, senų, gerų laikų ...

Atsižvelgiant į tai, kad dr. A. Gerutis renka medžiagą apie mūsų nepriklau-somybės laikotarpį, pasistengsiu čia pat į jo iškeltą klausimą, kiek dar atmintis leidžia, atsakyti. (Tai buvo beveik prieš 50 metų, o aš jau įžengiau į 77-osius metus.)

Tais laikais turėjome Lietuvoje bent keturias karines misijas: amerikiečių, anglų, švedų ir vokiečių.

Ryšių karininkais ir vertėjais buvo šie karininkai: Kazys Tallat-Kelpša (vė-liau kavalerijos generolas), Leopoldas

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 30

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Dymša (vėliau diplomatas), Pranas Tamašauskas (vėliau generolas), karo valdininkas Biliūnas, ka-rin. Stasys Girdvainis, atstovas prie Šv. Sosto.

1. Amerikiečių karinės misijos rūpesčiu ir pa-stangomis mūsų jaunutė kariuomenė buvo ap-rūpinta mundiruote ir maistu iš likusių po I-jo pasaulinio karo sandėlių Prancūzijoje. Kaip sy-kis, mums tų dalykų labai trūko, nes savanoriai ir pašauktieji dėvėjo kaimo drabužiais, papildant vokiškais kariškais mundurais, arba vokiškomis karinėmis kelnėmis ir milinėmis. Taigi, ameri-kiečių karinės misijos rūpesčiu buvome aprengti vienodai ir tvarkingai. Buvome gana sočiai mai-tinami: gavome amerikoniškų lašinių, konservų, miltų ir kt. Tai buvo mūsų pagrindinis maistas, kadangi algos, dėl finansinių trūkumų, kelis mė-nesius nebuvo išmokamos. Misija gyveno Metro-polio viešbutyje Kaune. Amerikai nedraugingai nusiteikę vokiečių kariai triukšmaudami veržėsi viešbučio vidun. Prie durų stovėjęs sargybinis, sav. Pranas Eimutis sulaikė juos, bet vokiečio pa-leistais revolverio šūviais buvo nukautas.

2. Anglų karinės misijos tarpininkavimu pra-džioje gavome šautuvų, o vėliau ir artilerijos pa-būklų, kai į Londoną buvo nuvykęs karininkas Gedgaudas. Gavome šiek tiek ir maisto produk-tų, tarp kurių svarbesni dalykai buvo arbatžolės ir tabakas „Prince Albert“: galėjome ir dūmą užtraukti, ir stiprios arbatos atsigerti, pavalgius amerikoniškų lašinių.

3. Domėjosi jie ir fronto įvykiais, tarpinin-kaudami mūsų ginčuose su lenkais prie demar-kacinės linijos.

4. Prancūzų karinės misijos viršininkas buvo plk. Reboul, nariais – mjr. Poduvani ir kpt. de Jonker. (Poduvani pramoko lietuviškai ir buvo mums palankus asmuo.)

5. Prancūzų karinės misijos, kaip Lenkijos są-jungininkės, svarbiausias uždavinys, atrodo, buvo sekti mūsų santykius su lenkais, stengtis mus su lenkais sutaikyti. Jie, mūsų karininkų lydimi, dažnai lankydavosi prie demarkacijos linijos. Kai 1920 m. spalio 7 d. lenkų generolas Želigovskis pradėjo žygį užimti Vilnių, mūsų valdžios įstaigos buvo priverstos išvykti į Kauną. Kad Vilnius per-einamuoju laikotarpiu neliktų be valdžios, mūsų vyriausybė paliko Vilniuje vieną pėstininkų kuo-

pą, o miesto šefu tapo prancūzų karinės misijos viršininkas, kurio žinion ir aš, Krašto apsaugos ministerijos atstovas, buvau prikomandiruotas.

6. Čia turiu pažymėti misijos nario kpt. de Jon-ker ryžtą ir drąsą. Spalio 9 d., vidurdienį, lenkų partizanų būrys staiga puolė mūsų kuopos buvei-nę su šautuvais ir šauksmais „zabic litvinuv!“ (už-mušti lietuvius). Jau buvo paleisti net keli šūviai. Kilo nejauki ir pavojinga padėtis, bet ją išgelbėjo su mumis buvęs prancūzas kpt. de Jonker. Jis su išskėstomis rankomis atsistojo tarpduryje, šaukda-mas kad čia „France“, o ryšių karininkas Biliūnas laikė pro langą iškištą prancūzų vėliavą. Partizanai visgi vidun veržtis neišdrįso, buvo išvengtas nema-žas konfliktas, nes buvome pasiryžę gintis ginklu. Prancūzų karinė misija atliko svarbų uždavinį.

7. Švedų karinė misija nebuvo tiesiogiai su-interesuota politiniais dalykais. Jie atvyko mūsų diplomatinio atstovo J. Aukštuolio kviečiami ir buvo grynai karinio apmokymo instruktoriais, vienas pėstininkams, antras – kavalerijai, trečias – aviacijai. Jie gana gerai ir sėkmingai darbavosi ir kitais metais išvyko, tuo tarpu kai kitos karinės misijos pasiliko ir vėliau perėjo tų valstybių dip-lomatinių atstovų žinion.

8. Vokiečių karinė misija nebuvo specialiai atsiųsta. Kaip žinoma, I pasaulinio karo metu Lietuva buvo vokiečių kariuomenės užimta. Ci-viliniams reikalams tvarkyti buvo įsteigta civili-nė vokiečių valdžia, kuriai vadovavo Zimmerle. Jo įstaigoje patarėju kariniams reikalams buvo vokiečių kariuomenės kapitonas Tschunke, ge-neralinio štabo karininkas, su kuriuo ryšius pa-laikyti buvau paskirtas aš. Jis ir atlikinėjo karinės misijos funkcijas iki galutinio vokiečių okupa-cinės valdžios išvykimo 1919 m. Jo pastangomis mūsų kariuomenė pačioje organizavimosi pra-džioje buvo dalinai aprūpinta mundiruote, šar-vuote, įvairių rūšių ginklais, susisiekimo prie-monėmis ir t. t. Jis buvo mūsų besiorganizuo-jančiai kariuomenei palankus ir dėka jo mums buvo suteikta didelė ir greita pagalba.

Baigiant turiu pareikšti, kad būsiu patenkin-tas, jei šios iš atminties surašytos žinios bus nau-dingos ne tik dr. Geručiui, bet ir mūsų karinei istorijai.“

PA R E N G Ė K A Z Y S J O N U Š A S

31

Lietuvos vyriausybė velionies motinai, gy-venusiai Harrisburg, Pa., paskyrė pensiją, kuri buvo išmokama per JAV Konsulatą Kaune. Amerikos lietuviai 1922 m. liepos 20 d. Arling-ton Karių kapinėse jam pastatė marmurinį pa-minklą su įrašu: „Erected by the Lithuanians and sons and daughters of Lithuanians in America.“ Taigi ltn. S. J. Harris žuvo eidamas patarėjo par-eigas ir vykdydamas kovos uždavinį.“

Apie tolesnius įvykius savo prisiminimuose

vaizdžiai pasakoja garsus lakūnas plk. Leonar-das Peseckas:

„Tą dieną Sąjungininkų karinė misija, nuolat turėjusi savo būstinę „Metropolio“ viešbutyje, skubiai vyko link Aleksoto aerodromo, nes ten pasigirdo maištininkų kulkosvaidis. Jis šaudė į senamiestį. Sąjungininkų atstovai norėjo pa-tikrinti, kiek stiprūs maištininkai, kokie jų po-litiniai reikalavimai... Iš tos atvykusios Vakarų valstybių grupės išsiskyrė Amerikos leitenantas Samuelis Harris – aukšto ūgio šviesiaplaukis žydas. Į vieną ir kitą ranką pasiėmęs po stam-bų koltą, kaip kaubojus, jis drąsiai žengė į krū-mais apžėlusį Aleksoto šlaitą, nors gerai girdėjo, kaip kiti jį draudė, įkalbinėjo būti atsargesniam. Amerikietis ėjo vis vien pirmyn...“

1920 m. vasario 23 d. ltn. S. J. Harris, vykdy-damas specialią užduotį, buvo sunkiai sužeistas ir tuojau mirė (dokumentuose rašoma, kad vis dėlto JAV karininką spėta nuvežti į karo ligoninę, kur juo rūpinosi amerikietis karo gydytojas Lynnas Walkeris, tačiau nepaisant visko, jau po vidurnak-čio, t. y. kitą dieną, jis mirė). Iš pradžių jo kūnas buvo pašarvotas Vokiečių bažnyčioje netoli Alek-soto tilto. Atsisveikinimo ceremonijoje dalyvavo ir prancūzų bei britų karinių misijų karininkai, o viskuo rūpinosi Amerikos Raudonasis Kryžius (oficialų laišką rašė jo atstovas plk. Edwardas Rya-nas). Žuvusį karininką vasario 27 d. išvežė į Ame-riką, palydėti jo kūną iki Eitkūnų Lietuvos valdžia išdavė užsienio pasą leitenanto draugui Amerikos kapitonui Abrahamui Wymanui.

Pagal mūsų pasiuntinybėje Vašingtone esan-čius dokumentus, už pasižymėjimą tarnyboje JAV vyr. ltn. Samuelis J. Harris (po mirties) buvo ap-dovanotas Vyties Kryžiumi. Apdovanojimo raštas

pasirašytas Kaune 1920 m. vasario 28 dieną. Doku-mentą pasirašė vyriausia-sis karo vadas ir apsaugos ministras gen. ltn. Pranas Liatukas, einąs Generalinio štabo viršininko pareigas gen. ltn. Stasys Nastopka ir Apsaugos ministerijos kan-celiarijos reikalų vedėjas mjr. Raimundas Liormanas. Beje, apdovanojimo akto tekste pasižymėjimu skel-biami narsūs žygiai kovose su bermontininkų „Geležine divizija“...

Biuletenyje „Įsakymai Kariuomenei“ Nr. 4 (1920 02 26) minimas apdovanojimas leitenan-tui Samueliui J. Harriui. Pagal 1930 m. įstatymą Vyties Kryžiaus savininkas turėjo būti apdova-notas Nepriklausomybės medaliu. 1934 m. ba-landžio 20 d. jis buvo pasiųstas velionio motinai, bet grįžo atgal – motina buvo mirusi.

Lietuvos Vyriausybė velionio motinai, gy-venusiai Harrisburge (Pensilvanijoje), paskyrė pensiją, kuri buvo mokama per JAV konsulatą Kaune. Lietuviškame sprendimo variante mini-ma, kad žuvusiam karininkui skiriama vienkar-tinė 7 500 litų pašalpa ir kasmėnesinė 200 litų išmoka jo motinai.

Taigi ltn. S. J. Harris žuvo eidamas patarėjo pareigas ir vykdydamas kovos uždavinį. Jis buvo vienintelė auka iš taip ir nepradėjusios veikti Amerikos lietuvių brigados (turėjusios sutelk-ti iki 10 tūkstančių karių). Jo žūtis kai kuriems Amerikos istorikams davė pagrindo teigti, kad prokomunistinis sukilimas Aukštutinėje Pane-munėje buvo sėkmingai likviduotas „pirmiausia dėl Amerikos ir Anglijos karininkų veiklos“...

Skaitytojams gal bus įdomu sužinoti žuvusio

leitenanto sąsajas su Čikaga ir Čikagos lietuviais. Po jo žūties Čikagoje gyvenę lietuviai karo vete-ranai buvo įkūrę Amerikos legiono S. J. Harrio postą, tačiau 1933 m. liepos 21 d., po S. Dariaus ir S. Girėno žūties, posto pavadinimas pakeistas ir nuo tų metų iki dabar jis vadinamas Amerikos

Vyr. ltn. Samuelio Harrio atminimo medalis. Piešinio autorius Nerijus Treinys.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 2 ( 4 6 6 ) 32

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

legiono S. Dariaus ir S. Girėno postu Nr. 271.Už sūnaus trijų mėnesių tarnybą motinai

buvo skirta išmokėti 40 207 auksinai bei pagal kontraktą numatyta kompensacija. 1923 m. ge-gužės 26 d. Lietuvos Vyriausybės nutarime sa-koma, kad karininko motinai turi būti išmokė-ta vienkartinė pašalpa – 4 000 dolerių. Pinigai buvo pradėti mokėti per Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone, kai į ją kreipėsi ne tik S. J. Harrio motina, bet ir brolis, taip pat karininkas, sunkiai sužeistas gulėjęs karo ligoninėje.

1923 m. birželio 4-ąją Elenos gatvė Aleksote, netoli tilto, pervardyta į Samuelio Harrio. 1946 m. gatvės pavadinimas pakeistas į Šlaito ir tik 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu Nr.614 gatvė buvo pavadinta taip – S. Hariso gatvė.

1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse ati-dengtas ir pašventintas skulptoriaus Antano Alek-sandravičiaus sukurtas 6 metrų aukščio pamink-las „Pieta“ savanoriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Ant jo, be kitų, buvo įrašyta ltn. Samuelio J. Harrio pavardė ir mirties data. Dalis paminklo išliko iki šių dienų.

Beje, ltn. S. J. Harrio žūtis ir jo apdovanojimas buvo paminėti 1922 m. liepos 20 d. lietuviams Baltuosiuose rūmuose teikiant peticiją preziden-tui Hardingui dėl Lietuvos pripažinimo de jure.

Netrukus po to JAV oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. JAV vyriausybė vyr. ltn. S. J. Harrį yra apdovanojusi Purpurinės Širdies me-daliu – tai aukštas jo karinės veiklos įvertinimas.Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje narys ERNESTAS LUKOŠEVIČIUS ir

kaunietis, LŠS atkūrimo iniciatyvinės grupės steigėjas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius STASYS IGNATAVIČIUS

1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus sukurtas 6 metrų aukščio paminklas „Pieta“ savanoriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Ant jo, be kitų, buvo įrašyta leitenanto Samuelio J. Harrio pavardė ir mirties data. Dalis paminklo išliko iki šių dienų. (Nuotrauka apačioje – paminklo atidarymo iškilmės).

33

KELIO UŽRAŠAI A N TA N A S Š I M K U SĖjo