Upload
aivaras-kasperas
View
42
Download
4
Embed Size (px)
Citation preview
Teisės institutas
Gedimino pr. 39/Ankštoji g. 1, LT-01109 Vilnius
Tel./faks. (+370 5) 249 75 91 El.p.: [email protected]
www.teise.org
Tyrimas
„Atkuriamasis teisingumas: samprata, tarptautinių dokumentų
rekomendacijų, uţsienio valstybių patirties apţvalga, atkuriamojo
teisingumo sistemos kūrimo sąlygų analizė ir pasiūlymai dėl jos kūrimo
Lietuvoje “
Pagal 2005 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 12
patvirtintą Nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos
2005-2006 metų įgyvendinimo priemonių planą
Parengė:
Laura Kietytė
Agnė Matijaškaitė
Dr. Rokas Uscila
Vilnius
2006
2
Turinys
Įvadas 3
1. Atkuriamojo teisingumo samprata 5
2. Tarptautinių dokumentų rekomendacijos 24
3. Uţsienio valstybių patirtis: 30
3.1. Atkuriamojo teisingumo institutų atsiradimas ir raida valstybėje 30
3.2. Teisinis reglamentavimas 33
3.3. Sąlygos mediacijai baudţiamosiose bylose taikyti 39
3.4. Atkuriamojo teisingumo modelio taikymo reikšmė baudţiamajai atsakomybei 42
3.5. Institucijų sistema ir specialistai 44
3.6. Atkuriamojo teisingumo modelių populiarumas ir veiksmingumas valstybėse 48
4. Situacija Lietuvoje, pokyčių galimybės bei kryptys 52
4.1 Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas pagal BK ir BPK 52
4.1.1. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas. Kiekybinis situacijos įvertinimas 60
4.1.2 Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas. Kokybinis situacijos įvertinimas 67
4.2 Vykdyti ir esami atkuriamojo teisingumo projektai, organizacijos, iniciatyvos,
priemonės 71
Išvados ir pasiūlymai 78
Literatūra 80
Priedai 85
3
ĮVADAS
XX-ojo amţiaus 7-8 dešimtmečiuose susiformavusi viktimologijos doktrina pateikė
naujus nusikaltimų aukų socialinės ir teisinės apsaugos standartus. Atlikti tyrimai, atskirų
nusikaltimų aukų rūšių viktimologinės studijos parodė, kad būtinos inovacijos sprendţiant dėl
nusikaltimų padarymų kylančius konfliktus.
Atsiţvelgiant į nusikaltimo aukos teisėtų interesų bei poreikių tenkinimą, buvo ţengtas
labai svarbus ţingsnis, siekiant sukurti saugią aplinką, maţinant nesaugumo jausmą,
sprendţiant konfliktus jiems dar tik formuojantis. Pasirinkta labai pragmatiška pozicija
svarstant ir vertinant patiriamas išlaidas bei gautą naudą. Analizuojant šį santykį buvo įrodyta,
kad baudţiamojo teisingumo sistemos išlaidos galėtų būti maţesnės taikant atkuriamojo
teisingumo modelius.
Sprendţiant nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio konfliktą nepaprastai svarbi „bendrumo
idėja”, skatinant ilgalaikių ramių, kaimyniškų santykių perspektyvą, tiesioginį ţmonių
bendravimą. „Tai sukuria artumą, daro įtaką tam tikrų politinių sprendimų priėmimui,
formuoja bendraujančio ir altruistinėmis savybėmis pasiţyminčio ţmogaus sąvoką”.1
Svarbiausias atkuriamosios (restitucinės) baudţiamosios justicijos modelio tikslas –
atkurti paţeistus santykius, kai nusikaltėlis pats atlygina nukentėjusiajam padarytą ţalą,
atsiprašo, susitaiko.2 Omenyje turimas normalių (gerų) santykių atkūrimas, naujų ryšių
uţmezgimas tais atvejais, kai nebuvo jokios aukos ir nusikaltėlio sąveikos. Šių santykių
kūrimu ir uţmezgimu siekiama, kad nusikaltėlis visiškai įsisąmonintų ir suvoktų
viktimizacijos padarinius, norėtų susitaikyti su auka ir tai suvoktų ne tik kaip galimybę
išvengti bausmės. Šiuo metu interakcijos šalys neturi pakankamai galių, kad jų nuomonė ir
sprendimas darytų svarią įtaką jų pačių byloje, todėl palaikyti tolesnius santykius tampa
neįmanoma, o šalys supriešinamos.
Taigi reformuojant „senąją” teisingumo vykdymo sistemą, būtina pakeisti paradigmą, kai
„sena ir apsunkinta” bylos tyrimo ir bausmių taikymo sistema nebetinka, yra neefektyvi ir
neuţtikrina atitinkamo ţalos kompensavimo nusikaltimo aukai.3
Tam tikrų atkuriamojo teisingumo elementų yra ir Lietuvos Respublikos Baudţiamajame
Kodekse (toliau – LR BK) bei Lietuvos Respublikos Baudţiamojo Proceso Kodekse (toliau –
LR BPK). Tačiau tarptautinių dokumentų detalios rekomendacijos ir uţsienio valstybių
1Albrecht H. J. Restorative Justice-answers to questions that nobody has put / Victim policies and criminal justice on the road to
restorative justice. Essays in honour Tony Peter. (eds) Fattah E., Parmentier S. 2001. P. 297. 2 Justickis V. Kriminologija. I dalis – Vilnius, 2001. P. 279.
3 Barnett R. Restitution: a new paradigm of criminal justice // International Journal of Social Political and Legal Philosophy. 1977.
Vol. 87 (4). P. 280.
4
turima patirtis įgyvendinant atkuriamojo teisingumo modelius leidţia suprasti, kad tai, ką
turime Lietuvoje – kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutą – galime laikyti tik
atkuriamojo teisingumo modelio uţuomazga.
Nors Lietuvoje jau ne kartą bandytą šį modelį įdiegti neformaliai, taip pat Vyriausybės
programose jau buvo numatyta ne viena priemonė atkuriamojo teisingumo apraiškoms
teisinėje sistemoje skatinti4, galima teigti, jog padėtis kalbant apie atkuriamąjį teisingumą
baudţiamosios justicijos srityje nedaug tepasikeitusi.
Šio darbo tikslas - išnagrinėti socialines ir ekonomines atkuriamojo teisingumo
sistemos kūrimo sąlygas, išanalizuoti tarptautinius dokumentų rekomendacijas bei uţsienio
valstybių patirtį ir pateikti pasiūlymus dėl atkuriamojo teisingumo sistemos Lietuvoje
įgyvendinimo.
4 Pavyzdţiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 12 „Dėl Nacionalinės
nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos 2005-2006 metų įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo,
Ţin., 2005, Nr. 6-158 numato dar 3 priemones, susijusias su atkuriamojo teisingumo elementų skatinimu:
išnagrinėti galimybes išplėsti sutaikinimo instituto taikymą ir pateikti Teisingumo ministerijai ir Generalinei
prokuratūrai atitinkamus pasiūlymus, parengti bei įgyvendinti eksperimentinę Nusikaltusių nepilnamečių ir
nukentėjusiųjų sutaikinimo programą.
5
1. ATKURIAMOJO TEISINGUMO SAMPRATA
Iš vienos pusės – atkuriamo teisingumo terminas itin plačiai vartojamas tiek
baudţiamosios teisės, baudţiamojo proceso, tiek kriminologijos, psichologijos, penitencinės ir
kitų teisės šakų doktrinose. O tai sąlygoją atkuriamojo teisingumo definicijų įvairovę. Iš kitos
pusės – pateikiami terminai, definicijos turi daugiau bendrybių nei skirtumų. Tačiau šioje
studijoje tikslinga pateikti kelis daţniausiai vartojamus atkuriamojo teisingumo terminus.
Ţymi dalis atkuriamojo teisingumo atstovų atkuriamąjį teisingumą įvardija kaip
„procesą“. Pvz., atkuriamasis teisingumas – tai procesas, kuriame susitinka visos šalys,
susijusios su konkrečiu nusikaltimu, kad kartu išspręstų, kaip įveikti nusikaltimo padarinius5.
Atkuriamasis teisingumas – tai procesas, per kurį atgailaujantis nusikaltėlis prisiima
atsakomybę uţ jo nusikalstamą poelgį, padarytą nukentėjusiesiems ir bendruomenei, kuri jo
nesmerkia, o leidţia nusikaltėliui integruotis į ją. Ypač pabrėţtinas santykių atkūrimas tarp
nusikaltėlio ir aukos, nusikaltusio asmens savigarbos atkūrimas bendrijoje6. Atkuriamasis
teisingumas – tai procesas, kuris suteikia galimybę aukai ir nusikaltėliui susitikti akis į akį,
susiţinoti apie padarytą nusikaltimą bei patirtą viktimizaciją, taip pat apie viens kito esamą
situaciją (darbą, išsilavinimą ir t.t.), kartu bendrai pasiekti susitarimą dėl nusikaltusio
bausmės7.
Atkuriamojo teisingumo studijos rodo, kad dalis tyrėjų, ekspertų į pirmą poziciją
neiškelia nusikaltimo padarymo fakto (kas daţnai akcentuojama tradiciniame – klasikiniame
poţiūryje į teisingumą), dėmesys kreipiamas į aukos ir nusikaltėlio bei bendruomenės
konsensusą. Tačiau teisinėje literatūroje pateikiamos atkuriamojo teisingumo sampratos, kai
visų pirma akcentuojama pati nusikalstama veikia.
Atkuriamojo teisingumo koncepcijoje nusikalstamas elgesys (visų pirma) turi būti
įvertintas kaip šiurkštus teisės paţeidimas vieno asmens kito asmens atţvilgiu. Padarius
nusikaltimą atsiranda auka (asmuo – auka, bet ne valstybė – auka), kuri patyrė ţalą,
nuostolius. Uţuot turėjęs skolą valstybei, kuri vėliau anuliuojama, uţuot išgyvenęs kokią nors
valstybės nustatytą bausmę, nusikaltėlis pirmiausia turėtų grąţinti skola aukai. Atkuriamasis
teisingumas – tai klausimo dėl ţalos spendimas, derybų procesas, kuris įtraukia ne tik
5 Marshall T. The Evalution on restorative justice in Britain. Council of Europe, Strasbourg 1996, p. 22. Cituota
iš Michailovič I. Atkuriamasis teisingumas: genezė ir raida. Teisės institutas: Teisės problemos. 2001. Nr. 4. P.
50. 6 Haley J. "Crime Prevention Through Restorative Justice: Lessons from Japan." In Restorative Justice:
International Perspectives, edited by Burt Galaway and Joe Hudson. Monsey, NY; Amsterdam, The Netherlands:
Criminal Justice Press and Kugler Publications, 1996. P. 352. 7 Immarigeon R. "The Impact of Restorative Justice Sanctions on the Lives and Well-Being of Crime Victims: A
Review of the International Literature" in Restorative Juvenile Justice: Repairing the Harm of Youth Crime,
edited by Gordon Bazemore and Lode Walgrave. Monsey, NY: Criminal Justice Press. 1999. P 306.
6
nusikaltėlį bei auką, bet ir jų šeimas bei visuomenines organizacijas ir pan., t.y. visus tuos,
kuriuos palietė nusikaltimas8.
Paminėtina ir tai, kad dalis tyrėjų, kaip startinę poziciją atkuriamojo teisingumo
sampratoje, akcentuoja nusikaltusiojo atsakomybės prisiėmimą. Atkuriamasis teisingumas –
tai visų pirma nepriverstinis atsakomybės uţ nusikalstamą elgesį prisiėmimas, kuriuo
siekiama atstatyti/atkurti padarytą ţalą nusikaltimo aukoms, o taip pat pasiekti taiką ir ramybę
tarp abiejų priešingų pusių9. Atkuriamasis teisingumas – suteikia skirtingą nusikaltimo
įvertinimo ir atsakomybės uţ jį struktūrą. Nusikaltimas suprantamas kaip ţala individui ir
bendruomenėms, o ne kaip teisės paţeidimai ,nukreipti prieš valstybę. Aukos, bendruomenės
nariai ir nusikaltėliai tiesiogiai paveikiami nusikaltimo, todėl skatinami atlikti aktyvų
vaidmenį teisingumo procese10
.
Be to, tikslinga išskirti nors ir sąlyginai nedidelę atkuriamojo teisingumo koncepcijos
atstovų grupę, kuri pateikia „struktūrines“ definicijas.
Atkuriamasis teisingumas – tai reagavimas į nusikaltimo padarymą, kada
akcentuojamas nuostolių, netekčių aukai atlyginimas, nusikaltusiojo atsakomybės dėl
padarytos ţalos prisiėmimas bei santarvės, taikos formavimas bendrijoje.
Atkuriamasis teisingumas yra: a) kai bendrijoje galimas skirtingas poţiūris į
nusikaltimo padarymą, atsakomybę bei padarinių vertinimą; b) akcentuojamas ţalos
atlyginimas bei tikimybės patirti antrinę ţalą maţinimas; c) nusikaltusio atsakomybės uţ jų
veikas/veiksmus, taip pat uţ sukeltą ţalą, nuostolius prisiėmimas; d) į nusikaltimo
nagrinėjimą įtraukiamos abi šalys (auka ir nusikaltėlis) ir bendruomenė; e) konstruktyvus
spendimas pasiekiamas per bendruomenių ir vyriausybės bendradarbiavimo pastangas.
Atkuriamasis teisingumas – tai procesas, kuriame visos šalys, susijusios konkrečiu
nusikaltimu, nutaria bendrai išspręsti, kaip pašalinti nusikaltimų padarinius ir jų atsiradimą
ateityje11
.
Atkuriamojo teisingumo definiciją sudaro šie pagrindiniai elementai: a) nusikaltimas
visų pirma matomas kaip konfliktas tarp individų, kurio pasėkoje padaroma ţala aukoms,
bendruomenėms, patiems nusikaltėliams; b) baudţiamojo teisingumo proceso tikslas – taikos
8 Wundersitz J., Hetzel S. "Family Conferencing for Young Offenders: The South Australian Experience." In
Family Group Conferences: Perspectives on Policy & Practice, edited by Joe Hudson, et al. Leicherdt, NSW,
Australia; Monsey, NY: The Federation Press, Inc. and Criminal Justice Press, 1996. P. 113-114. 9 Minor K. I., Morrison J. T. "A Theoretical Study and Critique of Restorative Justice." In Restorative Justice:
International Perspectives, edited by Burt Galaway and Joe Hudson. Monsey, NY; Amsterdam, The Netherlands:
Criminal Justice Press and Kugler Publications, 1996. P. 117. 10
Umbreit M. "Avoiding the Marginalization and 'McDonaldization' of Victim-Offender mediation: A Case
Study in Moving Toward the Mainstream" in Restorative Juvenile Justice: Repairing the Harm of Youth Crime,
edited by Gordon Bazemore and Lode Walgrave. Monsey, NY: Criminal Justice Press. 1999. P 213. 11
Marshall T. Restorative Justice: An Overview. London: Home Office Research Development and Statistics
Directorate, 1999. P 5.
7
atstatymas bendruomenėse, sutaikant šalis ir atstatant/atlyginant konflikto sukeltą ţalą; c)
baudţiamojo teisingumo procesas turėtų palengvinti aktyvų aukų, nusikaltėlio, bendruomenės
bendrininkavimą/dalyvavimą, siekiant surasti konflikto išsprendimo būdą/galimybę12
.
Apibendrinant:
Atkuriamojo teisingumo definicijų apţvalga rodo, kad nėra vieningo poţiūrio į
atkuriamąjį teisingumą. Tai koncepcinis terminas, apjungiantis specifines konfliktų, kylančių
dėl nusikaltimų, nagrinėjimo procedūras, būdus, metodus. Ir tik kalbant apie konkrečius
atkuriamojo teisingumo modelius tikslinga gryninti definicijas, kurios jau yra ne tik teorinio,
bet ir praktinio – taikomojo pobūdţio;
Paminėtina ir tai, kad spartesnės atraukiamojo teisingumo praktikos sklaidos
Jungtinių tautų organizacijos suformuota ekspertų grupė pateikia atkuriamojo teisingumo
apibrėţimą. Atkuriamasis teisingumas – tai bet kuris procesas, kuriame nusikaltėlis, jo auka,
atskirais atvejais suinteresuoti tretieji asmenys, taip pat bendruomenė aktyviai dalyvauja
bendrame konflikto, kylančios iš nusikaltimo, sureguliavime, kaip taisyklė su tarpininko
pagalba13
.
Atkuriamojo teisingumo modeliai
Praktiškai neįmanoma pateikti visų esamų, t.y. sukurtų, įdiegtų ir realiai taikomų
atkuriamojo teisingumo modelių. Kiekviena valstybė ar net jos dalis (bendruomenė) gali
sukurti savitą ir unikalų nusikaltimų nagrinėjimo modelį, yra atvejų kai vienoje valstybėje
taikomi keli atkuriamojo teisingumo modeliai. Modelio pasirinkimas, o svarbiausia
prigijimas, priklauso tiek nuo socialinių – teisinių, tiek nuo kultūrinių ar net istorinių veiksnių.
Šiuo metu atkuriamojo teisingumo koncepcijoje nėra suformuluota aiški modelių
klasifikacija, t.y. neišskiriami vieningi kriterijai, pagrindai leidţiantys sistemiškai grupuoti,
kartu analizuoti minėtuosius modelius. Praktikoje aptinkami atvejai, kai vienu pavadinimu,
pvz. “mediacija”, įvardinti aukos ir nusikaltėlio konflikto sprendimo modeliai turi daugiau
skirtumų nei panašumų. Tad šiame darbe tikslingai pateikiami bendriausi modeliai, kurie
grindţiami pamatiniais (savanoriškumo, nešališkumo, neutralumo, bendruomenės aktyvumo
ir suinteresuotumo ir kitais) atkuriamojo teisingumo principais.
12
Galaway B., Hudson J. Criminal Justice, Restitution and Reconciliation. Monsey, NY: Criminal Justice Press.,
1990. P. 2. 13 United Nations Economic and Social Council Distr.: E/CN.15/2002/5/Add.1 General 7 January 2002
Commission on Crime Prevention and Criminal Justice Eleventh session Vienna, 16-25 April 2002 Items 3 and 4
of the provisional agenda. Report of the Secretary-General Addendum Report of the meeting of the Group of
Experts on Restorative Justice.
8
Paminėtinas Europos Sąjungos Ministrų tarybos apibendrinimas dėl uţsienio šalių
praktikos įgyvendinant mediacijos programas, atitinkamose rekomendacijose pateikiami šie
mediacijos modeliai:14
Neformalus mediacijos modelis (angl. Informal mediation) kai teisėsaugos institucijų
pareigūnai pagal savo kompetenciją be atitinkamų specialių įsakymų ir nurodymų
įgyvendina mediaciją, t. y. baudţiamasis procesas pasipildo mediacijos elementais,
kurie pripaţįstami ir vertinami teisme;
Tradicinis kaimo ar genties susirinkimo modelis (angl. Traditional village or tribal
moots). Tai bene seniausiai taikomas mediacijos modelis, kai bendrijos narių
konfliktas sprendţiamas visuotiniame bendrijos susirinkime. Šis mediacijos modelis
praktiškai nebetaikomas, tačiau būtent jis paskatino daugelio šiuolaikinių mediacijos
programų atsiradimą bei plėtojimą;
Tradicinis aukos ir nusikaltėlio mediacijos modelis (angl. Victim-offender mediation)
taikomas tik tuomet, kai paţeidţiamas baudţiamasis įstatymas, tiksliai ţinomos abi
šalys, tarpininkauja tik gerai apmokytas, tokiam darbui pasirengęs mediatorius, kurio
paslaugos gali būti apmokamos;
Derybinės programos žalai atlyginti, kompensuoti (angl. Reparation negotiation
programmes). Tai mediacijos programos, vykdomos siekiant įvertinti patirtus
nuostolius bei atlyginti patirtą ţalą. Šiuo atveju bendri abiejų šalių susitikimai nėra
būtini (sąveika per tarpininkus). Kaip rodo praktika, daţniausiai mediatorius susitinka
su kiekviena šalimi atskirai bei suderina jų nuomones. Šio modelio mediacijos
programos mokamos.
Bendruomenės grupių ar tarybų mediacijos modelis (angl. Community panels or
courts) taikomos tada, kai bylos tyrimas ir nagrinėjimas iš teismo ar prokuratūros
perduodamas specialiai įkurtoms bendruomeninėms taryboms. Jų įgyvendinamas
procesas yra neformalaus, lankstaus pobūdţio, jo pagrindą sudaro mediacijos ar
derybų elementai;
Šeimos ar bendruomenės grupių susitikimų mediacijos modelis (angl. Family and
community group conferences). Mediacijoje dalyvauja ne tik auka bei nusikaltėlis, bet
ir nusikaltėlio ar aukos giminės, taip pat bendruomenės nariai, paramą ir pagalbą aukai
ir nusikaltėliui teikiančios organizacijos ir pan.
Pateiktas apibendrinimas parodo, kad daţnai atkuriamasis teisingumas klaidingai
prilyginamas mediacijai. Mediacija, tai viena iš atkuriamojo teisingumo formų. Tad toliau
14
Expose des Motifs. Recommandation n° r (99) 19 du Comité des Ministres aux Etats Membres sur la Médiation en Matière
Pénale. Adoptée par le Comité des Ministres le 15 septembre 1999, lors de la 679e réunion des Délégués des Ministres.
9
plačiau analizuojami atkuriamojo teisingumo modeliai, kuria laikomi geros praktikos
pavyzdţiais: a) Spendimo priėmimas apskritojo rato principu, b) “Konferencijos–
pasitarimai”, c) Bendruomenės nuostolių atlyginimo modelis, d) Šeimų sueiga, e)
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija.
A. Spendimo priėmimas apskritojo rato principu (angl. k. circle sentencing)
Spendimo priėmimas apskritojo rato principu – tai atkuriamojo teisingumo medelis,
kuris pagrįstas apskritojo rato principu, kai kiekvienas dalyvis, t.y. auka, nusikaltęs, policijos
atstovai, teisėjas, prokuroras ir pan., turi teisę pareikšti savo nuomonę, pateikti pageidavimus,
prašymus. Tai modelis, kuris pasiţymi savo dalyvių gausa. Teisėsaugos institucijos nėra
nuošalyje, nes dalyvauja restituciniame procese. Nagrinėjamas procesas išsiskiria savo
principais, t.y. tarpusavio pagarbos, sąţiningumo, galimybės pasisakyti, savanoriškumo,
teisingumo ir kt.
Sprendimo priėmimo apskritojo rato principu modelis pradėtas taikyti 1991 metais
Kanadoje bei Šiaurinėje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje. Šis modelis taikomas tiek
nusikaltusių nepilnamečių, tiek pilnamečių bylose. Vienas iš svarbiausių reikalavimų – tai, kad
nusikaltėlis pripaţintų savo kaltę, prisiimtų atsakomybę, be to, būtų palankios sąlygos jo
elgesio korekcijai. Svarbu ir tai, kad modelis taikomas įvairių nusikaltimų rūšių atvejais, t.y.,
net ir sunkių.
Sprendimo priėmimo apskritojo rato principu modeliu siekiama ne tik smulkiai
išsiaiškinti nusikaltimo aplinkybes, motyvus, bet ir apsvarstyti aukos, nusikaltėlio, jų šeimų,
bendruomenės poreikius. Šio proceso metu nusikaltimo aukos, nusikaltėliai, abiejų pusių
šeimų nariai, draugai, teisingumo ir socialinių tarnybų personalas, suinteresuoti bendruomenės
nariai aiškinasi nusikaltimo aplinkybes, kilusias pasekmes bei jų išvengimo galimybes ateityje.
Šio modelio išskirtinumas tas, kad gali keistis jo forma (priklausomai nuo nusikaltimo
rūšies, sunkumo, nusikaltusio asmens amţiaus ir pan.), taip pat jis galimas bet kurioje
baudţiamojo proceso stadijoje. Nuosprendţio priėmimo apskritojo rato principu modelio
proceso sėkmė priklauso nuo abipusio bendradarbiavimo tarp formalios teisingumo sistemos ir
bendruomenės.
Procesui vadovauja “priţiūrėtojas” (angl. k. keeper arba peacekeeper). Prieš pradedant
procesą kiekvienas dalyvis supaţindinamas su bendrąja proceso tvarka, pasisakymų, bendro
susitarimo priėmimo, taikos sudarymo detalėmis.
Paminėtina ir tai, kad šiam modeliui būdingas ilgas, detalus pasiruošimas, procesas
vykdomas labai intensyviai, todėl reikalauja iš suinteresuotų pusių daug laiko ir pastangų.
10
Minesotos tyrimas parodė, kad po proceso nusikaltę asmenys pareiškė pasitenkinimą dėl
atvejo nagrinėjimo sprendimo priėmimo apskritojo rato principu. Nagrinėjamas procesas
įvertinamas kaip geras būdas kurti stiprius bendruomeninius ryšius15
.
B. “Konferencijos–pasitarimai” (angl. k. conferencing)
Konferencijos–pasitarimai - tai atkuriamojo teisingumo principais pagrįstas
nusikaltimo nagrinėjimo procesas, kuris pasiţymi savo dalyvių gausa, t.y. konflikto
nagrinėjime dalyvauja ne tik auka ir nusikaltėlis, bet ir jų šeimos, taip pat socialinės
palaikymo grupės, policija, kiti pareigūnai, dirbantys nepilnamečių justicijoje.
Šis atkuriamojo teisingumo modelis įdiegtas 1989 m. Naujojoje Zelandijoje.
Pagrindinis šio modelio uţdavinys – sukurti neteisminę nusikaltimo, kurį padarė nepilnametis,
nagrinėjimo procedūrą, kurioje dalyvautų tiek nusikaltęs asmuo ir jo tėvai, globėjai, tiek auka
bei bendruomenės atstovai. Šiuo metu konferencijos–pasitarimų modelį sprendţiant
konfliktus dėl šeiminio smurto, nepilnamečių smurto vienas kito atţvilgiu naudoja Anglija,
Australija, Kanada ir JAV.
Vienas iš pagrindinių šio modelio uţdavinių – tai nusikaltusio nepilnamečio
įtraukimas į aktyvų atvejo nagrinėjimą, atsakomybės suvokimas ir prisiėmimas, kartu
parodant kiek ţmonių nusikaltimas paveikė, kiek ţmonių yra suinteresuoti jo pozityviu
elgesiu, pilnaverte socializacija. Svarbu tai, kad galutiniam restitucinio pobūdţio sprendimui
turi pritarti visos dalyvavusios šalys.
Konferencijos–pasitarimų modelis savotiškai derina savanoriškumo ir privalomumo
principus, t.y. pačio modelio taikymas iš valstybinių pozicijų yra imperatyvaus pobūdţio,
siekiama išvengti stigmatizacijos procesų, prielaidų kriminalinės karjeros formavimuisi,
subkultūros palaikymo ir pan. Iš kitos pusės – šalių dalyvavimas yra iškirtinai savanoriškas,
bet kuriuo momentu šalys (tiek auka, tiek nusikaltęs) gali atsisakyti dalyvauti procese ir
reikalauti tradicinio (teisminio) nagrinėjimo.
Konferencijos–pasitarimų procesas susideda iš šių stadijų: parengiamosios, pasitarimo
(nagrinėjimo), post–pasitarimo, kontrolinės.
- Parengiamojoje stadijoje konferencijos facilitatoriui16
persiunčiama byla iš
teisėsaugos institucijos ar teismo. Jis konsultuojasi su atitinkamomis tarnybomis, kurios yra
15
Umbreit, Mark S., William Bradshaw, and Robert B. Coates. 2001. Victim sensitive offender dialogue in
crimes of severe violence: Differing needs, approaches, and implications. Washington, DC: U.S. Department of
Justice, Office for Victims of Crime.
11
suinteresuotos ar įtrauktos į šio atvejo tyrimą, analizuoją pirminę informaciją, identifikuoja
šalis, nustato konferencijos uţdavinius.
- Pasitarimo stadija pradedama nusikaltusiojo pasisakymu–pasakojimu, vėliau
pasisako auka. Po to seka dialogas, klausimai ir atsakymai, interesų derinimas. Vėliau
svarstomas ţalos atlyginimo klausimas, po jo nusikaltęs, jo šeima pateikia pasiūlymą aukai ir
bendruomenei, kaip bus pašalinti neigiami padariniai. Priėmus sprendimą pasirašomas
susitarimas, nurodomos sumos, terminai, kontrolinės priemonės.
- Post–pasitarimo stadijoje facilitatorius atlieka visus formalumus, t.y. šalims
pateikiami dokumentai jų kopijos. Tais atvejais, kai nebuvo priimtas konstruktyvus
sprendimas, facilitatorius apie tai informuoja teisėją, šalis. Byla perduodama atgal teisėsaugos
institucijoms.
- Kontrolinėje stadijoje facilitatorius atlieka stebėjimo funkciją, tikrina, kaip vykdomi
prisiimti įsipareigojimai, ar šalių konfliktas nesitęsia17
.
Pateikiami duomenys, kurie rodo, kad konferencijos–pasitarimų modelis yra efektyvus
jaunų nusikaltėlių atvejais: 90 proc. aukų pareiškė satisfakciją, 95 proc. po restitucinių
procesų nereikėjo tolimesnio policijos įsikišimo (paslaugų)18
.
C. Bendruomenės nuostolių atlyginimo modelis (angl. k. community reparative board)
Bendruomenės nuostolių atlyginimo procesą įgyvendina Bendruomenės nuostolių
atlyginimo tarybos (toliau – BNAT), sudarytos iš bendruomenės narių, kurie siekia išspręsti
ginčą kompromiso būdu. Šis modelis daţniausia taikomas nusikaltusių nepilnamečių ir
nesunkių nusikaltimų atvejais. BNAT paskiria atitinkamą nuobaudą nusikaltimą padariusiam
asmeniui ir stebi, kaip jis vykdo paskirtus įsipareigojimus. Šio modelio tikslas – uţtikrinti
bendruomenės įtraukimą į teisingumo vykdymo procesą. Be to, siekiama padrąsinti nusikaltėlį
prisiimti atsakomybę uţ savo veiksmus, uţ nusikaltimu padarytą ţalą aukai ir bendruomenei.
Bendruomenės nuostolių atlyginimo modelis pradėtas taikyti 1980 m. Australijoje. Jis
išsivystė iš “Kaimynystės tarnybų”, “Visuomenės nukreipimo tarnybų”, kurios veikė nuo 1920
metų. BNAT sudaromos iš nedidelių piliečių (specialiai apmokytų) grupelių, kurios, gavę
teismo nurodymą dalyvauti atkuriamojo teisingumo procese, susitinka akis į akį su
nusikaltėliu. Susitikimų metu BNAT nariai konstruktyviai aptaria įvykusį atvejį, aiškinasi
16
Pastaba: atskirose šalyse šis asmuo įvardijamas, kaip pagalbininkas, koordinatorius, pagalbininkas –
tarpininkas, tarpininkas ir pan. 17
Sieppert, Jacki D and Hudson, Joe and Unrau, Yvonne (2000). Family Group Conferencing in Child Welfare:
Lessons from a Demonstration Project Families in Society: The Journal of Contemporary Human Services 81(4). 18
Van Ness, Daniel W. (1997). Legislating for Restorative Justice. Drafting Juvenile Justice Legislation: An
International Workshop Cape Town, South Africa 4-6 November, 1997.
12
nusikaltimo sukeltas negatyvias pasekmes. Tada jie pateikia siūlomų nuobaudų sąrašą, kurį
aptaria su nusikaltėliu. Tuo siekiama priimti bendrą susitarimą, kuriuo duodamas laiko tarpas
atlyginti nusikaltimu padarytą ţalą.
BNAT nuostolių atlyginimo tarnyba kontroliuoja nusikaltėlio įsipareigojimų vykdymą.
Nusikaltėlis turi sistemingai pranešinėti jai apie susitarimų įvykdymą ir ţalos atlyginimą. Po
tam tikro laiko BNAT informuoja teismą apie nusikaltėlio elgesį bei įvykdytą arba neįvykdytą
susitarimą.
Šis modelis anksčiau buvo taikomas tik nepilnamečių bylose, o neseniai pradėtas
naudoti ir sprendţiant suaugusiųjų nusikaltėlių bylas. Būtina paminėti ir tai, kad, kai kurių
autorių nuomone, dėl per maţo aukos įtraukimo į procesą, jo negalima vadinti atkuriamojo
teisingumo modeliu.19
D. Šeimų sueiga (angl. k. family group conferencing)
Tai vienas ir specifiškiausių atkuriamojo teisingumo modelių, kurio pagalba
nagrinėjami atvejai, kai nusikalsta nepilnametis. Procesą organizuoja socialinis darbuotojas, o
į šeimų sueigas (pasitarimus) kviečiami ne tik auka ir nusikaltėlis su šeimomis, bet ir jų artimi
giminaičiai (ypač tais atvejais, kai vaiką augina vienas iš tėvų arba jis našlaitis). Taip pat
procese dalyvauja bendruomenės autoritetai, mokymo įstaigų atstovai. Vienas iš svarbiausių
šio modelio bruoţų – tai, kad galutiniam sprendimui turi pritarti visi dalyviai, t.y., kad neliktų
nepatenkintų šalių.
Šeimos sueigų modelis 1989 metais pradėtas įgyvendinti Naujojoje Zelandijoje.
Australija 1991 metais, pasinaudojusi N. Zelandijos patirtimi irgi pritaikė šį modelį savo
teisinėje sistemoje, pavadindama jį “Wagga Wagga” modeliu, kurį įgyvendina policijos
pareigūnai. Vėliau šis atkuriamojo teisingumo modelis buvo pritaikytas ir atskirose Amerikos
valstijose bei Kanadoje.
N. Zelandijoje proceso taisyklės, pagal kurias vyksta Šeimų sueigos darbas, yra
numatytos 1991 metais priimtame Vaikų, jaunimo ir jų šeimų akte (angl. k. Children, Young
Persons and Their Families Act)20
.
Paminėtina ir tai, kad nagrinėjamas modelis taikomas nesunkių nusikaltimų atvejais,
t.y. vagysčių, apiplėšimų, nusikaltimų, susijusių su narkotikais, vandalizmo atvejais ir t.t. Šis
modelis netaikomas smurtinių nusikaltimų atvejais. Atliktas tyrimas parodė, kad 38 proc.
19
Declan R. Restorative Justice. London School of Economics and Politikal Science. – UK, 2003. P. 263 20
Declan R. Restorative Justice. London School of Economics and Politikal Science. – UK, 2003. P. 366.
13
smurto šeimoje aukų po Šeimų sueigos pasijuto blogiau, negu iki jos21
. Matyt, kad tam įtakos
turėjo nuolatinė baimė dėl smurto pasikartojimo galimybės, tam tikras spaudimas iš
nusikaltėlio pusės, baimė susitikti akis į akį su smurtautoju ir pan. Be to, aukščiau minėti
tyrimo autoriai padarė išvadą, kad aukos galėjo būti netinkamai paruoštos susitikimui, aukų
lūkesčiai galėjo neatitikti realybės, aukos galėjo nusivilti pačiu Šeimų sueigos taikymo
modeliu, nes proceso metu daugiau dėmesio buvo skiriama ne joms, o nusikaltėliui. Todėl
smurtinių nusikaltimų šeimoje aukos daţniau renkasi tradicinį bylos nagrinėjimo kelią.
Taigi šeimų sueigos modelio pagalba yra sprendţiamos nepilnamečių (iki 17 metų)
nusikaltėlių bylos. Policijos pareigūnas, prieš atiduodamas medţiagą į teismą dėl nepilnamečio
nusikaltimo padarymo, pasiūlo konfliktą spręsti padedant jaunimo teisingumo koordinatoriui
(jouth justice co-ordinator). Jeigu šeima sutinka bendradarbiauti, priima bendrą susitarimą, o
nusikaltėlis įvykdo jame numatytus įsipareigojimus dėl ţalos atlyginimo, medţiaga
neperduodama teismui. Priešingu atveju bylą nagrinėja teismas. Kai nusikaltėlis yra
areštuojamas, byla nagrinėjama teisme ir, jeigu kaltinimai bylos nagrinėjimo metu
nepaneigiami, teisėjas gali pavesti jaunimo teisingumo koordinatoriui surengti Šeimų sueigą.
Procesas prasideda jaunimo teisingumo koordinatoriaus pasveikinimu, padėkojimu,
kad visi atrado laiko susitikti ir padėti aukai bei nusikaltėliui išspręsti kilusį konfliktą. Auka ir
jaunasis nusikaltėlis pristato dalyvius, kurie juos palaikys. Koordinatorius patikslina, kokios
procedūros laukia dalyvių tam, kad jie turėtų bendrą supratimą apie įvyksiantį procesą.
Pradţioje policijos pareigūnas perskaito parengtą raportą, kuriame išdėstyti visi faktai apie
nusikaltėlį bei jo padarytą nusikaltimą. Po to nusikaltėlis išreiškia savo poziciją jam pateiktų
kaltinimų atţvilgiu ir juos prisiima arba neigia. Jeigu raporte pateikti faktai yra diskutuotini,
atsiranda galimybė ištaisyti klaidas. Tačiau, jeigu nusikaltėlis neigia savo atsakomybę dėl
nusikalstamų veiksmų, kas praktikoje pasitaiko labai retai, Šeimų sueigos darbas baigiamas ir
byla grąţinamą į policiją medţiagai papildyti. Tuo atveju, kai nusikaltėlis pripaţįsta savo
kaltę, Jaunimo teisingumo koordinatorius prašo pasisakyti nusikaltimo auką. Ji turi galimybę
išsakyti nusikaltimo metu patirtus jausmus bei uţduoti nusikaltėliui aukai rūpimus klausimus.
Tuo atveju, jeigu auka negali dalyvauti Šeimų sueigoje, jos parengtas raštu pasisakymas
perskaitomas garsiai visiems sueigos dalyviams. Kalbant aukai nusikaltėlis privalo tylėti, jis
neturi, priešingai nei nusikaltėlio šeima, klausimų uţdavimo nusikaltimo aukai teisės. Po
nusikaltimo aukos pasisakymo, nusikaltėlis turi galimybę paaiškinti visas su nusikaltimu
susijusias aplinkybes, nusikaltimo padarymo motyvus, atsakyti į visų susirinkimo dalyvių
iškeltus klausimus. Šių pokalbių dėka sudaromos sąlygos nusikaltėliui pajusti, kokį poveikį jo
veiksmai padarė aukai, aukos artimiesiems, taip pat nusikaltėlio šeimai, jo draugams.
21
Maxwell G. and Morris A. Family, Victims and Culture: Youth Justice in New Zeland. – 1993. P. 75.
14
Nusikaltėlio artimieji, aktyviai dalyvaudami procese, sudaro sąlygas visiems daugiau suţinoti
apie nusikaltėlio gyvenimą, o tai daţnai leidţia geriau suprasti jo nusikalstamos veiklos
motyvus. Po visų diskusijų prašoma, kad dalyvaujančios susirinkime pusės įvardintų,
kokių rezultatų jos tikisi iš šio proceso.
Šio modelio išskirtinis bruoţas tas, kad veiksmų planą parengia ir siūlo svarstyti
nusikaltėlio šeima. Tuo išreiškiamas pasitikėjimas šeima priimti tinkamą, teisingą sprendimą.
Koordinatorius sudaro sąlygas ir galimybę nusikaltėlio šeimai bendrai spręsti iškilusią
problemą ir priimti konstruktyvų sprendimą jų šeimos nario – nusikaltėlio atţvilgiu. Tas
faktas, kad nusikaltėlio šeima gali bendrai susitikti ir atvirai bandyti spręsti iškilusią problemą,
gali turėti didelės reikšmės šeimos tarpusavio santykiams ateityje. Pasibaigus nusikaltėlio
šeimos apmąstymams, diskusijoms dėl iškilusių nusikaltimo aplinkybių, sudaromas planas,
pagal kurį jaunasis nusikaltėlis turės atlyginti aukai nusikaltimu padarytą ţalą. Jame
nustatoma nuostolių atlyginimo tvarka, terminai, paskiriama bausmė, pvz., viešieji darbai. Be
to, nusikaltėlis įpareigojamas atsiprašyti nusikaltimo aukos. Nusikaltėlio šeimos sudarytas
nuostolių atlyginimo planas svarstomas tolimesniame Šeimų sueigos procese. Planas,
tenkinantis visas suinteresuotas puses, yra priimamas uţ pagrindą. Priešingu atveju, jeigu
iškyla nesutarimų dėl nusikaltėlio šeimos priimto sprendimo tinkamumo, ţalos atlyginimo
terminų, jos dydţio, medţiaga grąţinama į teismą dėl galutinio sprendimo priėmimo22
.
E. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija
Pačia bendriausia prasme terminas mediacija – tai konflikto sprendimo procesas, į kurį
įtraukiama nešališka trečioji šalis, skatinanti ir padedanti šalims priimti savanorišką
sprendimą.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija – tai tarpininkavimo procesas, pagrįstas
savanoriškumo bei konfidencialumo principais, kurio metu tarpininkas (mediatorius) padeda
dviems ar daugiau šalių išnagrinėti probleminę situaciją, gauti atsakymus į kilusius klausimus,
išspręsti konfliktą bei priimti konstruktyvų sprendimą.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos ypatumas tas, kad pirmenybė teikiama
nusikaltimo aukai, būtinybei atlyginti jai padarytą ţalą bei suteikti atitinkamą pagalbą
(psichologinę, teisinę ir kt.), kartu nepamirštant ir nusikaltėlio, jo atţvilgiu taikant socialinio –
reabilitacinio poveikio priemones, įvairias programas, o ne tik valstybės pasmerkimą,
visuomenės atstūmimą. Mediacijos įgyvendinimas reikalauja aukos ir nusikaltėlio bei visos
visuomenės atitinkamo sąveikos „lygio”. Represinio pobūdţio baudţiamajame procese
22
Morris, Allison and Gabrielle Maxwell. 1998. "Restorative Justice in New Zealand: Family Group
Conferences as a Case Study." Western Criminology Review 1 (1).
15
nusikaltimas asmens atţvilgiu suprantamas kaip „nusikaltimas prieš valstybę”. Visų pirma
įţvelgiamas nusikalstamą veiką įvykdţiusio asmens, t. y. nusikaltėlio ir valstybės, santykis.
Tuo tarpu aukos ir nusikaltėlio bei visuomenės, kurioje jie yra, santykis nesulaukia dėmesio.
Pabrėţtina, kad tik valstybė pajėgi susitvarkyti su nusikaltėliu, taikydama jam
baudţiamuosiuose įstatymuose numatytas sankcijas. Nusikaltėlis, kaip aktyvus interakcijos
dalyvis, tiesiog eliminuojamas, o auka tampa ne daugiau kaip liudytoju byloje.
Svarbu ir tai, kad atskirais atvejais interakcijos šalių susitikimai suteikia aukoms emocinę
kompensaciją, kurią jos labai vertina. Joks formalus atsiprašymas, kitoks panašaus pobūdţio
veiksmas, apgailestavimas, sąţinės grauţatis neatstoja bendro susitikimo, nors jo metu daug
dėmesio skiriama materialinių nuostolių atlyginimui.23
Atsiprašymas „nenubraukia”
nusikaltėlio padarytų veiksmų, tačiau tai būdas uţmegzti aukos ir nusikaltėlio ryšį, konflikto
taikaus sprendimo ateityje galimybė24
. Australijoje atlikto tyrimo duomenimis, tais atvejais,
kai interakcijos šalys dalyvavo mediacijoje, nusikaltėlis atsiprašė aukos, pasiūlė atitinkamą
materialinę kompensaciją, 89 proc. aukų patyrė satisfakciją, o tais atvejais, kai vyko teisminis
konflikto nagrinėjimas, tik 14 proc. aukų nurodė, kad jų materialiniai bei emociniai poreikiai
buvo patenkinti. Be to, dauguma mediacijoje dalyvavusių aukų nurodė, kad jautėsi saugesnės,
labiau uţtikrintos dėl galimybės išvengti pakartotinos viktimizacijos.25
Kitų Australijos tyrimų duomenys atrodo gana neįtikėtini, tačiau nustatyta, kad net 98
proc. aukų buvo patenkintos problemos išsprendimu mediacijos procese, 94 proc. nusikaltėlių
(dalyvavusių mediacijoje) bei 99 proc. paramos/pagalbos aukoms asmenų (įtrauktų į
mediaciją) pareiškė, kad jie rekomenduotų nusikaltimų aukoms šį bylos nagrinėjimo būdą.
Nusikaltėliai šį procesą apibūdino kaip teisingą, kuriame su jais elgiamasi pagarbiai,
mandagiai. Be to, dalyvavusieji mediacijoje jautė didesnę pagarbą policijai bei įstatymui
apskritai nei tie, kurių bylos buvo nagrinėtos teisme įprasta tvarka.26
Šiaurės Amerikoje atliktų tyrimų duomenimis, 50–60 proc. aukų sutiko būti įtrauktos į
mediaciją susitinkant su nusikaltėliu akis į akį.27
Anglijoje atliktų tyrimų duomenimis, 6
aukos iš 10 ir beveik visi nusikaltėliai pasinaudojo mediacija, tačiau iš tikrųjų susitikimai
23
Retziner S., Scheff T. Strategy for Community Conferences: Emotions and Social Bonds / Galaway B. and Hudson J. (eds),
Restorative Justice: International Perspective – Monsey, New York Criminal Justice Press, 1996. P. 56. 24
Davis G. Mediation and Reparation in Criminal Justice. – Routledge, London, 1992. P. 205. 25
Pollard Ch. Victims and the Criminal Justice System: A New Vision. // The Criminal Law Review. January 2000. P. 10.
26Sherman L. W., Barries G. Restorative Justice and Offenders Respect the Law. Paper 3, Reintegrative Shaming Experiment
(RISE) Working Paper, Law Program. Canberra: Australian National University, 1997. P. 15.
27 Coates R. B. Victim-Offender Reconciliation Programs in North America: An Assessment / Galaway B. and Hudson J.
Criminal Justice, Restitution and Reconciliation. – New York: Criminal Justice Press. 1990. P. 128., Umbreit M. S. Mediating
Victim –Offender Conflict. From Single-Site to Multi Site Analysis in the U.S. / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on
Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers
Group, 1992. P. 432.
16
įvyko tik 40 proc. iš visų perduotų mediacijai atvejų.28
Suomijos duomenys rodo, kad beveik
pusei mediacijai nukreiptų atvejų buvo priimti susitarimai.29
Prancūzijoje atliktais tyrimais
nustatyta, jog mediacijoje bei šalių sutikime dalyvauja (dalyvautų) nuo 50 iki 80 proc. visų
respondentų30
.
Uţsienio šalių nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymo praktika parodė,
kad ji taikoma: a) baudţiamųjų nusiţengimų bei lengvų nusikaltimų atvejais, b) netyčinių
nesunkių, apysunkių nusikaltimų atvejais, c) tyčinių nesunkių, apysunkių nusikaltimų
atvejais, d) sunkių (daţnai smurtinių) tyčinių nusikaltimų atvejais tam tikromis sąlygomis.31
Atsiţvelgiant į nusikaltėlio asmenybę apibūdinančius duomenis, mediacija taikoma: a)
asmenims (pilnamečiams/nepilnamečiams), pirmą kartą paţeidusiems baudţiamuosius
įstatymus, b) nepilnamečiams nusikaltėliams, c) asmenims, jau teistiems uţ padarytus
nusikaltimus.
Be to, kaip rodo uţsienio šalių mediacijos programų taikymo praktika, mediacijos
institutas labai veiksmingas šiais atvejais a) kai interakcijos šalys turi bendrų ateities planų,
nebaigtų darbų, kurie vienaip ar kitaip turės būti baigti b) kai viena ar abi interakcijos šalys
nori susigrąţinti savo, kaip gero, sąţiningo ţmogaus, reputaciją visuomenėje, išlaikyti
socialinį statusą c) kai bylos nagrinėjimas teisme labai uţsitęs, nualins interakcijos šalis
emociškai, materialiai ir pan., d) kai abi interakcijos šalys ne tiek suinteresuotos teisiniu
įvykio vertinimu, kiek linkusios į pragmatinius sprendimus, kurie gali ir neatitikti teisėsaugos
institucijų vertinimo, e) kai dėl objektyvių (įstatymo spragos, nusikaltėlio amţiaus ir t. t.)
28 Marshall T. Restorative Justice on Trial in Britain / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on Trial. Pitfalls and
Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer Academic Publishers Group, 1992. P.19.
29 Livari Juhani. The Process of Mediation in Finland / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on Trial. Pitfalls and
Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers Group, 1992. P.146.
30 Bonafe-Schmitt J. P. Penal and Community Mediation. The case of France / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on
Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers
Group, 1992. P. 189.
31 Šių nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos atvejų skaičius nepaliaujamai didėja. JAV atliktos apklausos metu sunkių
smurtinių nusikaltimų aukos, o jei nėra gyvų (nuţudymų atvejais), tai jų artimieji, taip pat seksualinių nusikaltimų aukos pareiškė,
kad jų akistata su nusikaltėliu saugioje ir kontroliuojamoje aplinkoje dalyvaujant mediatoriui sugrąţina prarastą saugumo jausmą ir
kontrolę jų gyvenime. Tokiais atvejais nepaprastai sudėtinga auką įtraukti į mediacijos programą. Tik po daugelio mėnesių (kartais
metų) sudėtingo ir kruopštaus darbo, kurį atlieka specialiai apmokyti, aukštos kvalifikacijos mediatoriai, bendradarbiaujantys su
aukos asmeniniu gydytoju, psichologu ar kitais atitinkamais specialistais, atsiţvelgiant į konkrečią situaciją, jos sudėtingumo lygį,
nusikaltimo padarinių sunkumą, galima įgyvendinti mediaciją. Šiose aukos ir nusikaltėlio mediacijos programose nepaprastai stipriai
pabrėţiama pirminės, paruošiamosios mediacijos proceso stadijos svarba. Mediatorius būtinai privalo atlikti kruopščią bylos analizę,
turi numatyti visus galimus situacijos pasikeitimus tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę, atlikti preliminarią prognozę. Prioritetiniai
uţdaviniai – uţtikrinti aukos interesus ir jos saugumą. Tačiau nėra pamirštama ir kita interakcijos šalis, t. y. nusikaltėlis. Šiose
mediacijos programose gali dalyvauti tik tie asmenys, kurie nuoširdţiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, suvokia savo veiksmų
esmę, svarbą, pripaţįstą kaltę, sutinka atlyginti patirtus nuostolius ir t. t. Atleidimas, kaltės pripaţinimas nėra pagrindinis mediacijos
tikslas. Pirminis tikslas – padėti nusikaltimo aukai sukurti aplinką, erdvę, kurioje abi šalys jaustųsi saugios, gerbtų viena kitą. Tada
galima kalbėti apie mediacijos teigiamą poveikį. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos sunkių, smurtinių (ţiaurių)
nusikaltimų atvejais niekada negali ir negalės „pakeisti” paskirtos kriminalinės bausmės. Tokiais atvejais teismai, priimdami
sprendimą, retai atsiţvelgia į mediacijos programoje pasiektus tikslus. Šių programų pritaikymas labai įvairus, pavyzdţiui, jie padeda
nustatyti, kurie asmenys gali būti amnestuojami ar anksčiau paleidţiami iš įkalinimo vietos.
17
aplinkybių nusikaltusiam asmeniui uţ padarytą veiką negali būti pritaikyta adekvati
kriminalinė bausmė.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija – tai procesas, kurį galima (sąlyginai)
suskirstyti į tam tikrus etapus, nors mediatoriaus funkcijos/pereigos atskleidţiamos ir
pateikiamos tam tikru proceso metu, tačiau tai nereiškia, kad jos nevykdomos viso proceso
metu:
I. Bylos, atvejo registravimas (mediacijos inicijavimas)
Atsiţvelgiant į konkretų viktimizacijos atvejį, nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediaciją
inicijuoti bei atsiųsti atitinkamą dokumentaciją gali a) teisėsaugos institucija, kurios
kompetencijai priskiriama byla (policija, prokuratūra, teismas, pataisos reikalų įstaigos, jų
padaliniai ir pan.), b) nusikaltimo auka arba nusikaltėlis, jų advokatas, atstovas, c)
savivaldybių, kitų municipalinių tarnybų atstovai, d) NVO, teikiančios pagalbą ir paramą
nusikaltimo aukoms, e) kiti.
Be to, uţsienio šalių nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymo praktikos analizė
parodė, kad mediacija inicijuojama, kai: a) iniciatyvą pareiškia abi interakcijos šalys, b)
iniciatyvą pareiškia viena iš interakcijos šalių. Suprantama, kad padarius nusikaltimą daugeliu
atvejų nusikaltimo auka bei nusikaltėlis nebendrauja, todėl dalyvavimas mediacijos
programoje daţniausiai inicijuojamas vienos iš šalių, kuri kreipiasi į atitinkamą visuomeninę
ar privačią mediacijos organizaciją (centrą). Gavusi prašymą, kuriame būna nurodyta
informacija apie kitą šalį, mediacijos organizacija uţmezga ryšį su ta kita šalimi c) iniciatyvą
pareiškia ne interakcijos šalys, o atitinkamos specialiosios institucijos (daţniausiai
nepilnamečių bylose)
Galimi atvejai, kai mediacija taikoma kaip ikiteisminio ginčo nagrinėjimo „sąlyga”. Kai
kuriose JAV valstijose, taip pat Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, esant tam tikriems teisės
paţeidimams, šeimos narių, giminaičių konfliktams, prieš kreipdamiesi į teismą dėl bylos
iškėlimo bei nagrinėjimo asmenys pirmiausia privalo kreiptis į mediacijos centrą.32
II. Bylos, atvejo analizė
Įforminus atitinkamą pranešimą bei susitarus dėl konkretaus viktimizacijos atvejo
nagrinėjimo mediacijos centre (tarnyboje), susipaţįstama su medţiaga (byla), atliekama
32
Brown H., Marriott A. Alternative Dispute Resolution principles and practice. – London, 1993. P. 114.
18
analizė, sprendţiamas mediacijos modelio parinkimo bei konkretaus mediatoriaus skyrimo
klausimas.
Mediacijos centro koordinatorius (administratorius) turi nustatyti ir įvertinti, ar dalyviai
sugebės dalyvauti mediacijos procese. Mediatorius dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., nusikaltimo
aukos ligos, laikino sveikatos sutrikimo, ir pan.) gali atidėti bylos nagrinėjimą mediacijos
centre, ir, jei reikia, nukreipti asmenį pas atitinkamus specialistus. Smurtinių nusikaltimų
mediacijos procesuose mediatorius gali prašyti dalyvių sutikimo (leidimo) konsultuotis su
specialistais dėl jų dvasinės ir psichinės sveikatos.
JAV atliktų tyrimų duomenimis, nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija 34 proc. visų
atvejų prasideda iš karto po paţeidimo, be formalaus kaltės pripaţinimo, 29 proc. – jau bylos
parengtinio tyrimo metu, ir 27 proc. – nagrinėjimo teisme metu ar jau paskelbus teismo
sprendimą. Atsiţvelgiant į tai, mediatoriaus bylos analizei turimas laikas bei galimybės
priklauso nuo to, kada buvo kreiptasi į mediacijos centrą.
III. Individualūs (priešmediaciniai) mediatoriaus pokalbiai su nusikaltimo auka ir
nusikaltėliu
Kartais interakcijos šalys, daţniausiai nusikaltimo aukos, bijo dalyvauti mediacijoje,
nes šis procesas joms neţinomas. Daţniausiai nusikaltimo aukos vengia tiesiogiai susidurti su
nusikaltėliu bei kilusia problema apskritai, tačiau po mediacijos teigia esančios patenkintos,
kad ryţosi šiam ţingsniui bei pačios išsprendė problemą. Paminėtinas ir tas faktas, kad
nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio paklausus, ar ateityje dalyvautų panašiose programose, buvo
gautas vienareikšmiškai teigiamas atsakymas.33
Be to, 91 proc. mediacijoje dalyvavusių aukų
mano, kad mediacijos programos turėtų būti inicijuojamos ir skatinamos kiekvienos
teisėsaugos institucijos. 34
Mediatorius privalo: a) per pirmą susitikimą informuoti interakcijos šalis apie įstatymuose
įtvirtintas konfidencialumo ribas, b) informuoti interakcijos šalis apie aplinkybes, kuriomis jis
gali (ar negali) būti priverstas liudyti teisme, pateikti tam tikrą informaciją, kuri buvo gauta
mediacijos metu, c) aptarti su interakcijos šalimis faktų atskleidimo mediacijos procese
tvarką, d) informuoti dalyvius apie tikimybę atskleisti, paviešinti mediacijos rezultatus
suinteresuotai institucijai ar teismui, tačiau išlaikant konfidencialumą bei uţtikrinant visos
asmeninės informacijos anonimiškumą, e) informuoti, kad bus imtasi visų įmanomų apsaugos
priemonių.
33
Stone-Randolph N. Victim-Offender Mediation, Dialogue Programs. 1994. P. 4. 34
Umbreit M. S. Victim-offender mediation training manual. – University of Minnesota, 1998. P.12.
19
Taigi konfidencialumas yra vienas iš pirminių, pamatinių principų, kuris mediacijos
procesui suteikia vientisumą, o interakcijos šalims garantiją, kad jų duomenys bus
apsaugoti.35
Tiek nusikaltimo aukai, tiek nusikaltėliui turi būti suteiktos atitinkamos
garantijos. Neuţtikrinus konfidencialumo interakcijos šalys tiesiog atsisakytų kūrybiškai ir
aktyviai spręsti kilusias problemas. Mediatorius turi garantuoti konfidencialumą kaupdamas ir
sistemindamas dokumentus, susijusius su įgyvendintais mediacijos procesais. Tačiau būtina
skirti konfidencialumą nuo teisės atsisakyti duoti bei pateikti įrodymus. Konfidencialumo
principas nėra absoliutinamas. Teisės normose, reglamentuojančiose nusikaltimo aukos ir
nusikaltėlio mediaciją, numatytos išimtys, kada duomenys ir informacija gali būti naudojami
bylos nagrinėjime teisme (pvz., atvejai, kai būtina įrodyti, kad mediacijos procese sprendimas
buvo priimtas sukčiaujant arba panaudojus fizinę ar psichinę prievartą.). Šiuo metu vyksta
diskusijos ir keliami klausimai ar mediatorius gali būti liudytoju byloje, ar gali būti
apklausiamas apie konkrečias mediacijos proceso aplinkybes, ar interakcijos šalys gali
atskleisti informaciją, kurią suţinojo mediacijos metu, ar garso, vaizdo įrašai, padaryti
mediacijos metu, gali būti pripaţinti įrodymais? Vieni mediatoriai teigia, kad nesvarbu,
kokios yra aplinkybės – duomenys negali būti atskleidţiami („absoliutus konfidencialumas”),
kiti mano, kad gali ir turi būti daromos išimtys pačių šalių labui ir vardan teisingumo („dalinis
konfidencialumas”). Manyčiau, antroji nuomonė yra priimtinesnė, tačiau būtina nustatyti
tokius reikalavimus: a) minėti duomenys turi būti pateikti uţdarame teismo posėdyje ir viešai
neskelbiami; b) teismas, teisėsaugos institucijos privalėtų motyvuoti, kodėl būtina ši
informacija. „Teismai tik išskirtinais, ypatingais atvejais gali kreiptis į mediacijos
organizacijas (centrus) prašydami perduoti konfidencialią informaciją, reikalingą bylai
išspręsti36
”; c) reikia nurodyti tvarką bei numatyti, kada ir kaip duomenys gali būti panaudoti
uţ mediacijos programos ribų; d) kai nusikaltimo auka arba nusikaltėlis reikalauja, leidţia,
kad duomenys būtų pateikti teismui ar teisėsaugos institucijoms (šalis gali atskleisti, pateikti
tik jos suteiktą informaciją).
Be to, mediatorius yra įpareigotas išlaikyti nešališkumą visų interakcijos šalių
atţvilgiu. Nešališkumas reiškia atsiribojimą nuo simpatijų ar išankstinio nusiteikimo
atitinkamo proceso dalyvio atţvilgiu. Jo pareiga – padėti tiek nusikaltimo aukai, tiek
nusikaltėliui išspęsti jų konfliktą nesiimant nei kaltintojo, nei gynėjo vaidmens.
Neutralumas nurodo, kokie yra mediatoriaus ir interakcijos šalies santykiai. Jei
mediatorius jaučia ar bent vienas iš dalyvių nurodo, kad mediatoriaus „kilmė” ar asmeninė
patirtis trukdys tarpininkavimo funkcijai įvykdyti, jis privalo pasitraukti iš proceso, išskyrus
35
Ten pat. P. 13. 36
Hochman S. A. Hands Off Mediation Confidentiality! Internetinis adresas – http://www.mediate.com. (2002.02.26)
20
atvejus, kai niekas neprieštarauja tolesniam jo darbui. Atskirais atvejais mediatorius negali
dalyvauti mediacijoje, jei anksčiau teikė paslaugas bent vienai ar abiems interakcijos šalims,
išskyrus atvejus, kai jie aptaria šiuos santykius, atskiria jo vaidmenį nuo ankstesnio konflikto
nagrinėjimo. Be to, mediacijos proceso dalyviams suteikiama teisė laisvai pasirinkti
mediatorių, jei sutinka kita interakcijos šalis. Taigi vengdamas interesų konflikto, mediatorius
turi atskleisti interakcijos šalims visas aplinkybes, kurios gali sukelti naują bei eskaluoti seną
konfliktą.
IV. Bendri susitikimai
Įsitikinus interakcijos šalių savanorišku apsisprendimu dalyvauti mediacijoje, organizuojamas
bendras interakcijos šalių susitikimas. Susitikimo tikslas – aptarti konflikto sprendimo būdus
bei priimti konstruktyvų susitarimą. Mediatorius turi informuoti interakcijos šalis apie jų
teises pasitraukti iš mediacijos bet kuriuo metu ir dėl bet kokių prieţasčių.
Prieš pradedant šalims kalbėti, mediatorius primena pagrindines taisykles bei savo
neutralų vaidmenį šiame susitikime. Jo pagrindinis uţdavinys – prireikus pakreipti pasitarimą
reikiama linkme, kad nebūtų nukrypstama į pašalinius dalykus, be to, skatinti derinti
nuostatas, kontroliuoti, kad pasitarimas nepatektų į aklavietę. JAV buvo atliktos nusikaltimo
aukų, nusikaltėlių ir mediatorių apklausos, kurių metu gauti duomenys rodo, kad: 53 proc.
atvejų mediatorius nusprendė, kas pradės susitikimą, 20 proc. tai buvo nurodyta mediacijos
sąlygose, 12 proc. – taip norėjo nusikaltimo auka, 15 proc. atvejų tai nusprendė abi
interakcijos šalys. Daţniausiai įvardytos vietos, kuriose vyksta bendri šalių susitikimai, yra:
mediacijos centrai – 72 proc. atvejų, 44 proc. – bendruomenės centrai, 42 proc. – konferencijų
salės bibliotekose, 39 proc. – baţnyčios, sinagogos, 18 proc. – teismo salės, 17 proc. – aukos
namai .37
Po įţanginio mediatoriaus ţodţio ţodis daţniausiai suteikiamas nusikaltimo aukai.
Auka trumpai išdėsto savo samprotavimus dėl padaryto nusikaltimo, nurodo, kokią ţalą ir
nuostolius patyrė, kaip šis įvykis paveikė ar pakeitė jos gyvenimą. Tuomet nusikaltėliui
suteikiama galimybė atsakyti į pateiktus klausimus, atsiprašyti, pasiaiškinti, kodėl jis taip
pasielgė, apie ką galvojo darydamas nusikaltimą ir pan. Tada šalys pateikia viena kitai
klausimus, atsakinėja į juos. Kai abi šalys aptaria bei atkuria įvykio aplinkybes, mediatorius
pasiūlo pereiti prie ţalos atlyginimo klausimo bei susitarimo dėl jos kompensavimo
pasirašymo.
37
Umbreit M. S., Greenwood J., Div M. Guidelines for victim-sensitive, victim-offender mediation: Restorative justice through
dialogue. – Minnesota, 2000. P. 36.
21
Taigi mediatoriaus funkcijos/pereigos šiame etape yra šios: 1) padėti šalims
įsisąmoninti ir pasiekti savanorišką sprendimą, garantuoti sąmoningą dialogą. Mediatorius
negali priversti interakcijos šalies dalyvauti mediacijoje bei sudaryti tam tikrą sutartį.
Mediatorius negali priimti sprendimo uţ bet kurį proceso dalyvį; 2) skatinti dalyvių
apsisprendimą (sprendimo priėmimą); be to, mediatoriaus pareiga – padėti dalyviams suţinoti
ir išsiaiškinti interakcijos šalių poreikius ir bendrus interesus. Esant atitinkamoms
aplinkybėms, kai interakcijos šalys negali susitarti, jos turi būti drąsinamos ieškoti kitų
(papildomų) specialistų pagalbos (konsultacijų); 3) padrąsinti dalyvius gauti nepriklausomų
ekspertų išvadas, patarimus, reikalingus pasiekti sąmoningą susitarimą ar apginti savo teises
bei teisėtus interesus; 4) pateikti informaciją tik pagal savo kvalifikaciją; 5) uţtikrinti
„proporcingas” derybas, neleisti šalims panaudoti manipuliacinę ar bauginančią (grasinančią)
derybų taktiką. Jeigu mediatorius mato, jaučia, kad derybos vyksta negarbingai, jis turi
stengtis pataisyti situaciją arba, jeigu reikia, nutraukti, atidėti susitikimą.
V. Susitarimo dėl susitaikymo pasirašymas
Susitarime dėl viktimizacijos padarinių pašalinimo gali būti įtvirtinta, kad nusikaltęs
asmuo visiškai atlygins aukos patirtą ţalą (iš karto arba dalimis per atitinkamą laikotarpį),
atliks aukos „naudai” atitinkamus darbus (pvz., suremontuos duris, langus, sutvarkys
automobilį ir pan.). Be to, gali būti nurodoma, kad nusikaltėlis uţsiregistruos į gydymo nuo
alkoholizmo, narkomanijos ar toksikomanijos programą, atitinkamą laiką (atlygintinai arba
ne) atlikinės viešuosius darbus bendruomenės labui, pradės studijas ar bus įdarbinamas,
lankys specialius kvalifikacijos kėlimo kursus ir pan.
Interakcijos šalių pasirašomą sutartį daţniausiai sudaro 5 dalys: 1) materialinės ţalos
atlyginimas, 2) reikalavimai, keliami tolesniam nusikaltėlio elgesiui (pvz., pagalbos aukai
finansavimas (daţniausiai reabilitacijos laikotarpiu)), 3) įpareigojimai nusikaltėliui gydytis,
lankyti atitinkamą terapijos kursą, konsultacijas, 4) kontrolės priemonės, uţtikrinančios
įsipareigojimų įvykdymą, 5) nusikaltimo aukos įsipareigojimai (atsiimti pareiškimą, inicijuoti
baudţiamosios bylos nutraukimą kaltininkui ir aukai susitaikius ir t. t.).
Pabrėţtina, kad į susitarimą gali būti įtraukti ir tretieji asmenys, pavyzdţiui, vietos
bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų, dirbančių tiek su nusikaltimų aukomis, tiek su
nusikaltėliais, nariai. Kartu uţtikrinama: susitarime prisiimtų įsipareigojimų kontrolė, jų
vykdymas laiku, galimų konfliktų kilimo prevencija ir pan.
Taigi mediacijos proceso metu gali būti priimti šie sprendimai 1) problema/konfliktas
visiškai išspręstas 2) kompromisas pasiektas tik iš dalies, susitarta tik dėl kai kurių klausimų;
22
konstatuojama, kad konsensusas nepasiektas, 3) mediacija nepasiekė savo tikslų (kai kuriais
atvejais, nepasiekus susitarimo, registruojamasi vėlesniam mediacijos seansui).
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija gali būti taikoma bet kuriuo bylos (atvejo)
tyrimo momentu ir net jį atlikus. Be to, šalys gali būti įtrauktos į baudţiamąjį procesą ir veikti
paraleliai. Mediacijos pasiektas rezultatas gali paskatinti nutraukti baudţiamąjį persekiojimą
ar būti pateiktas kaip rekomendacija sprendţiant ginčą teisme.38
VI. Susitarimo įvykdymo kontrolė
Vienais atvejais manoma, kad mediacija pasibaigia, kai įforminamas ir pasirašomas šalių
susitarimas. Kitais atvejais laikoma, kai susitarimas pasiekė savo galutinį tikslą, kai
įvykdomos visos sutartyje numatytos sąlygos. Šiais atvejais mediatorius, atlikęs mediaciją,
privalo patikrinti, kaip vykdomas susitarimas, ar atlyginta ţala, ar atlikti darbai, ar kaltininkas
gydosi ir t. t. Tais atvejais, kai mediaciją inicijuoja tam tikra institucija, turi būti
informuojama apie interakcijos šalių susitarimų įvykdymo aplinkybes. Tik tuomet, kai visos
sąlygos įvykdytos, mediatorius gali konstatuoti, kad mediacija pasiekė savo tikslą. Čia
paţymėtinas psichologinis momentas, kai šalys jaučia vidinį įsipareigojimą įvykdyti priimtą
susitarimą, nes jis yra jų darbo rezultatas, o ne iš šalies primestas įpareigojimas.
Nors nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija taikoma tik kelis dešimtmečius,
tačiau yra susiformavusi tam tikra praktika, leidţianti išskirti tam tikrus mediacijos modelius.
Suprantama ir tai, kad nėra ir negali būti išsamaus visų mediatorių naudojamų stilių bei
mediacijos modelių sąrašo. Mediacijos stilių įvairovę lėmė mediatorių gausa bei jų
individualios savybės. Kiekvienas naudojamas stilius gali būti veiksmingas.39
Pasaulyje
egzistuoja tiek mediacijos modelių, kiek yra mediatorių.40
Be to, tipinių, „pavyzdinių”
mediacijos modelių išskyrimas yra sąlyginis, nes kiekvienas jų turi savo specifiką, trūkumų
bei pranašumų.
Atsiţvelgiant į mediacijos programos proceso ypatumus bei siektinus tikslus,
išskiriami šie daţniausiai taikomi mediacijos modeliai: paprastasis, klasikinis, humanistinis.
Paprastasis. Tai maksimaliai sutrumpintas mediacijos procesas, kurį daţniausiai inicijuoja ne
pačios konflikto šalys, o įvykį, bylą tiriantis pareigūnas ar institucija. Čia nereikalaujama šalių
raštiškų prašymų, apsiribojama tik jų sutikimu. Be to, šio proceso metu nevyksta
priešmediaciniai susitikimai, visi klausimai nagrinėjami vieno bendro susitikimo metu.
38
Expose des Motifs. Recommandation n° r (99) 19 du Comité des Ministres aux Etats Membres sur la Médiation en Matière
Pénale (adoptée par le Comité des Ministres le 15 septembre 1999, lors de la 679e réunion des Délégués des Ministres).
39 Hill R. The Dispute Resolution Journal. Non-adversarial Mediation. July, 1995. P. 14.
40 Ordever A. Alternative to Litigation Mediation. National Institute for Trial. 1994. P. 25.
23
Tikslas – kuo greičiau ir maţiausiomis laiko bei materialinėmis sąnaudomis išspręsti bylą
siekiant, kad asmuo (daţniausiai nepilnametis) išvengtų įkalinimo; kartu sudaromos sąlygos
atlyginti dėl nusikaltimo padarytą ţalą.
Klasikinis. Tai daţniausiai taikomas mediacijos modelis, kuriam būdinga: konkretaus atvejo
vertinimas, duomenų ir informacijos analizė, šalių patikimų santykių nustatymas
priešmediacinių sesijų metu, šalių sąlyginai savarankiškas, individualus pasiruošimas
bendram susitikimui. Tikslas – pasirašius atitinkamą sutartį pasiekti kompromisą, susitarti dėl
ţalos atlyginimo, įvykdyti abipusius įsipareigojimus.
Humanistinis. Tai sudėtingiausias, daugiapakopis, ilgiausiai trunkantis mediacijos procesas,
reikalaujantis ypač kruopščiai pasirengti mediacijos seansams bei kontroliuoti šalių
įsipareigojimų vykdymą. Tikslas – skatinti aukos ir nusikaltėlio dialogą, patenkinti šalių
informacinį poreikį, šalinti emocinę įtampą, neutralizuoti galimas papildomas traumas, netgi
vykdyti socialinę – psichologinę terapiją.
24
2. TARPTAUTINIŲ DOKUMENTŲ REKOMENDACIJOS
Tarptautiniai dokumentai rekomenduoja taikyti atkuriamojo teisingumo modelius kaip
alternatyvą baudţiamosios teisės priemonėms.
Mediacijos vystymasis įvairiose Europos valstybėse yra labai nevienodas, nemaţoje jų
dalyje mediacija vis dar pirminiame vystymosi etape, kai kurios šalys mediaciją neseniai
įtraukė į savo teisinę sistemą, kai kurios (taip pat ir Lietuva) svarsto mediacijos įdiegimo
galimybes. Skirtingose valstybėse veikia labai įvairios mediacijos programos ir modeliai.
Vykstantys procesai paskatino Europos Tarybą susirūpinti tam tikrų mediacijos
baudţiamosiose bylose gairių ir standartų kūrimu.
Europos Taryba yra priėmusi privalomo pobūdţio dokumentų bei apie 10
rekomendacijų, kuriose skatinamas mediacijos ar panašių programų taikymas:
1996 m. sausio 25 d. Europos konvencija dėl vaiko teisių įgyvendinimo
13 straipsnyje pabrėţia, jog norint uţkirsti kelią ginčams arba juos išspręsti, arba
išvengti su vaikų interesais susijusių teismo procesų, valstybės narės turi skatinti
tarpininkavimą arba kitus ginčų sprendimo būdus, taip pat šį procesą taikyti siekiant
susitarimo tais atvejais, kuriuos numato pačios valstybės narės;
Rekomendacija Nr. R(85) 11 dėl aukų padėties baudţiamosios teisės ir
baudţiamojo proceso rėmuose ragina ištirti galimus mediacijos ir susitaikymo
programų privalumus;
Rekomendacija Nr. R(87) 18 dėl baudţiamosios justicijos
supaprastinimo rekomenduoja valstybėms narėms perţiūrėti savo teisės aktų bazę,
siekiant vystyti konfliktų ir bylų sprendimą uţ teismo ribų, neteisminėse institucijose;
Rekomendacija Nr. R (87) 20 dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių
nusikalstamumą ragina valstybes nares perţiūrėti savo teisės aktų bazę ir jos taikymo
praktiką, siekiant paskatinti diversijos (nukreipimo iš baudţiamojo proceso) ir
mediacijos institutų taikymą. Tai vienas iš kompleksiškiausių dokumentų, nes jo
nuostatos dėstomos atsiţvelgiant į Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijoje įtvirtintus
principus, Jungtinių Tautų standartines minimalias nepilnamečių teisenos
įgyvendinimo taisykles (Pekino taisykles), ankstesnį Europos Tarybos darbą
nepilnamečių nusikalstamumo srityje. Antrasis rekomendacijos skyrius skirtas
alternatyvioms konflikto sprendimo priemonėms (Diversija – mediacija). Jame
įtvirtintas skatinimas valstybėms kuo plačiau taikyti mediacijos procedūrą prokuroro
lygmenyje (kaltinimo nutraukimas) arba policijos lygmenyje tose valstybėse, kur
policija vykdo baudţiamojo persekiojimo funkcijas. Tuo siekiama sulaikyti
25
nepilnamečius nuo patekimo į baudţiamosios justicijos sistemą ir apsaugoti juos nuo
šios sistemos sukeliamų nemalonių pasekmių patyrimo. Taip pat valstybės turi remti
vaiko teisių apsaugos įstaigų ir tarnybų įsijungimą į šių procesų vykdymą.
Rekomendacija pabrėţia būtinybę imtis priemonių siekiant uţtikrinti, kad:
- būtų gautas nepilnamečio sutikimas jam taikyti mediacijos procedūras;
- būtų vykdomas bendradarbiavimas su jo šeima;
- būtų teikiamas reikiamas dėmesys nepilnamečio (nusikaltimo
kaltininko ar aukos) teisėms ir interesams.
Rekomendacija Nr. R (87) 21 dėl pagalbos aukoms ir viktimizacijos
prevencijos kviečia valstybes skatinti nacionaliniu arba vietos lygmeniu kaltininko ir
aukos mediacijos programų eksperimentus;
Rekomendacija Nr. R (92) 16 dėl Europos bendruomeninių sankcijų ir
poveikio priemonių taisyklių nukreipia į priemones, pagal kurias kaltininkas yra
priţiūrimas bendruomenės taikant alternatyvius laisvės atėmimui įpareigojimus (pvz.:
mediaciją);
Rekomendacija Nr. R (92) 17 dėl nuoseklumo skiriant bausmę
pabrėţia, jog bausmės ar poveikio priemonės paskyrimo valstybėse narėse pagrindas
turi būti šiuolaikinė ir humaniška baudţiamoji politika, ypač siekiant sumaţinti laisvės
atėmimo paskyrimo skaičių, naudojant tokias priemones kaip diversija, mediacija ir
pan.;
Rekomendacija Nr. R (95) 12 dėl baudţiamosios justicijos
administravimo primena, jog baudţiamosios politikos elementai: dekriminalizavimas,
depenalizavimas, diversija, mediacija ir baudţiamojo proceso supaprastinimas gali
labai pagelbėti įveikiant baudţiamosios justicijos sistemos sunkumus: didelį darbo
krūvį ir biudţeto suvarţymus;
Rekomendacija Nr. R (98) 1 skatina vystyti šeimos mediacijos
programas.
Išsamiausias Europos Tarybos dokumentas dėl atkuriamojo teisingumo
baudţiamojoje teisėje yra Rekomendacija Nr. R(99) 19 „Mediacija baudžiamosiose
bylose“. Skirtingoms mediacijos programoms populiarėjant valstybėse, šia rekomendacija
bandyta išskirti pagrindinius mediacijos principus bei jos organizavimo ir vystymo gaires.
Rekomendacijoje įtvirtinti pagrindiniai mediacijos principai, būdingi ir kitoms
atkuriamojo teisingumo formoms:
26
1) Savanoriškumas. Mediacija byloje turėtų būti taikoma tik tais atvejais,
kai šalys savo noru sutinka dalyvauti joje. Abi šalys turi turėti teisę savo sutikimą
atšaukti bet kuriuo momentu. Prieš nukreipiant atvejį į mediaciją, šalims turi būti
suteikiama visapusiška informacija apie jų teises, mediacijos pobūdį, jų sprendimo
galimas pasekmes. Nė vienai šaliai negali būti daromas neteisėtas poveikis, siekiant
kad ji pasirinktų mediaciją.
2) Konfidencialumas. Diskusijos, vykstančios mediacijos metu, yra
konfidencialios ir negali be šalių sutikimo vėliau būti atskleistos ir panaudotos.
Konfidencialumas uţtikrina, pirma, šalių interesų apsaugą, antra, vaisingą apsikeitimą
nuomonėmis ir konstruktyvias pasekmes, rezultatą.
3) Prieinamumas. Nepaisant to, ar valstybė pasirenka privačių ar viešų
mediaciją teikiančių įstaigų sistemą, ji turi būti valstybės pripaţįstama kaip galimybė,
alternatyva arba tradicinę baudţiamosios justicijos sistemą papildanti priemonė.
Mediacijos programos turėtų gauti bent dalį finansavimo iš valstybės arba
savivaldybių biudţeto, taip pat turėtų būti numatyta tam tikra jų vieša atskaitomybė.
Rekomendacija visgi neapibūdina mediacijos kaip šalių „teisės“, kurios uţtikrinimo
jos gali reikalauti; pagal ją mediaciją turėtų būti laikoma teisėta pasirinkimo galimybe,
kurią baudţiamosios justicijos institucijos turėtų apsvarstyti.
4) Autonomiškumas. Jis yra būtinas, kad mediacijos tarnybos galėtų veikti
lanksčiai ir atsakingai šalių atţvilgiu.
5) Taikymas visose baudţiamojo proceso stadijose. Pagal Rekomendaciją
numatyta galimybė taikyti mediaciją bet kurioje proceso stadijoje svarbi todėl, kad
pirminėse proceso stadijose šalys (ypač auka) gali būti nepasiruošusios pasinaudoti
mediacijos teikiamais privalumais, tačiau kai kuriais atvejais klausimą išspręsti reikia
kaip galima greičiau.
Teisinis reglamentavimas. Europos Tarybos dokumentai rekomenduoja teisės aktais
palengvinti mediacijos įdiegimą ir funkcionavimą. Siekiant išvengti pernelyg detalaus
reglamentavimo bei turint omeny skirtingų valstybių labai įvairias mediacijos programas,
Rekomendacija tiesiogiai nereikalauja įstatyminio mediacijos įtvirtinimo. Tačiau nacionaliniai
teisės aktai turi sudaryti prielaidas veikti mediacijos programoms ir net padėti naudojimuisi
jomis. Mediacija kur kas neformalesnė negu tradicinis baudţiamasis procesas, todėl ji
neturėtų būti reglamentuojama iki smulkmenų. Siūloma numatyti gaires, kada ir kaip yra
taikoma mediacija: bylos nukreipimo į mediaciją sąlygas, bylos nagrinėjimo, taikant
mediacijos programą, eigą, mediacijos rezultatų galimą įtaką tolimesnei bylos eigai, reikšmę
27
kaltininko baudţiamajai atsakomybei. Pabrėţiama, jog taikant mediaciją turi būti
nepamirštamos pagrindinės procesinės garantijos, ypač šalių teisė į teisinę pagalbą, teisė, jei
reikia, turėti vertėją, nepilnamečiams – įstatyminio atstovo dalyvavimas.
Mediacijos ryšys su baudžiamąja justicija. Europos Tarybos rekomendacijos paţymi,
kad sprendimą dėl bylos nukreipimo į mediaciją priimti bei mediacijos rezultatų vertinimą
atlikti turėtų baudţiamosios justicijos pareigūnai. Kiekvienas sprendimas nukreipti bylą į
mediaciją turėtų apimti ir pagrįstą laiko terminą, per kurį baudţiamosios justicijos pareigūnai
turi būti informuoti apie mediacijos proceso eigą bei padėtį.
Specialios teisės normos ir teisinės garantijos, skirtos nepilnamečių dalyvavimui
teisminiame procese, turėtų būti taikomos ir jų dalyvavimui mediacijoje baudţiamosiose
bylose. Mediacija negali būti atliekama, jei viena iš šalių nėra pajėgi suprasti mediacijos
proceso esmės dėl amţiaus, protinio atsilikimo ar kitų prieţasčių.
Viena iš būtinų mediacijos sąlygų pagal tarptautinius dokumentus – abiejų šalių
sutarimas dėl pagrindinių bylos faktų. Tai nereiškia reikalavimo kaltininkui pripaţinti kaltę.
Jis turi sutikti, jog dalis atsakomybės uţ įvykį tenka jam. Sutikimas dalyvauti mediacijoje ir
dalyvavimas joje negali būti naudojami kaip kaltės prisipaţinimas ir vėlesniame teisminiame
procese.
Mediacijos susitarimu pagrįstas sprendimas turėtų turėti tokią pat reikšmę kaip ir
teisminiame procese priimta nutartis ar nuosprendis. Kai mediacijos metu nėra pasiekiamas
susitarimas arba susitarimas nėra įvykdytas, byla turėtų būti grąţinama baudţiamosios
justicijos institucijoms, kurios nedelsiant turėtų priimti sprendimą dėl tolimesnės bylos eigos.
Mediacijos tarnybų veikla. Mediacijos tarnybos, atlikdamos savo funkcijas, turėtų
turėti pakankamą savarankiškumą. Kiekviena valstybė turėtų apgalvoti ir nuolat tobulinti
mediacijos tarnyboms taikomus kompetencijos standartus ir etikos taisykles, taip pat
mediatorių atrankos, mokymų ir vertinimo sistemą. Mediacijos tarnybos turėtų būti
priţiūrimos tam tikros įgaliotos institucijos.
Mediatoriai turėtų būti atrenkami iš įvairių visuomenės grupių, jie turi gerai suprasti
vietos kultūrą ir bendruomenę. Jiems turėtų būti būdingas sveikas nuovokumas ir
tarpasmeninio bendravimo įgūdţiai. Mediatoriai turi gauti pirminį apmokymą dar iki
pradėdami atlikti mediatoriaus funkcijas. Taip pat jie turi būti apmokomi ir toliau, jau jiems
dirbant mediatoriais. Jų mokymai būtinai turi apimti baudţiamosios justicijos sistemos,
konfliktų sprendimo bei darbo su nusikaltimų aukomis ţinias bei įgūdţių lavinimą.
28
Prieš pradėdamas mediacijos procesą mediatorius turėtų būti susipaţinęs su
pagrindiniais bylos faktais ir turėti reikiamus dokumentus, kuriuos baudţiamosios justicijos
pareigūnai jam turėtų perduoti. Mediacija atliekama nešališkai, remiantis bylos aplinkybėmis,
šalių poreikiais ir norais. Mediatorius turi gerbti abi šalis ir uţtikrinti, jog jos viena kitos
atţvilgiu elgtųsi pagarbiai. Mediatorius atsakingas uţ saugią ir komfortabilią aplinką
mediacijos metu. Nepaisant konfidencialumo principo, moderatorius privalo perduoti
atitinkamiems pareigūnams mediacijos metu gautą informaciją apie gresiančius sunkius
nusikaltimus.
Mediacijos metu šalys susitarimą turi pasiekti savarankiškai. Šis reikalavimas yra
absoliutus. Tai skiria mediaciją ir nuo arbitraţo, kur gana neformalioje aplinkoje trečias
asmuo išklauso abiejų šalių ir pats, bet ne šalys priima sprendimą. Pasiektas susitarimas turi
apimti tik protingus ir proporcingus įsipareigojimus. Protingumas šiuo atveju reiškia ryšio
tarp paţeidimo pobūdţio ir kaltininkui numatytų įpareigojimų buvimą, o proporcingumas –
kaltininko įpareigojimų atitikimą paţeidimo sunkumui. Mediatorius nuolat turi informuoti
baudţiamosios justicijos pareigūnus apie mediacijos eigą ir jos rezultatus. Tačiau
mediatoriaus ataskaita šiems pareigūnams neturi atskleisti mediacijos proceso turinio bei
išreikšti nuomonės dėl kurios nors šalies elgesio mediacijos metu.
Baudţiamosios justicijos pareigūnai ir mediacijos tarnybos turi nuolat bendradarbiauti
ir konsultuotis, kad būtų suformuluotas bendras supratimas apie mediaciją, jos sąlygas,
nukreipimą į ją ir kitas sąlygas. Valstybės narės taip pat turi skatinti ir plėtoti tyrimus bei
periodiškai vertinti veikiančias mediacijos baudţiamosiose bylose programas.
Skatinimas valstybėms taikyti atkuriamojo teisingumo priemones baudţiamojoje
justicijoje atsispindi ir Jungtinių Tautų dokumentuose. Juose ypač pabrėţiamas tokių
priemonių taikymas nepilnamečių bylose. Vienas iš svarbiausių dokumentų šioje srityje yra
Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės
(Pekino taisyklės), priimtos 1985 m. lapkričio 29 d. Generalinės Asamblėjos. Nors tai ir
rekomendacinio pobūdţio dokumentas, tačiau, anot jo preambulės, šio dokumento nuostatos
turėtų tapti modeliu, tam tikru minimumu valstybėms-narėms. Be to, JTO Generalinė
Asamblėja valstybėms - narėms siūlo, jei yra reikalinga, suderinti savo nacionalinius
įstatymus, politiką ir praktiką šioje srityje su rekomendacijomis.
Minėto dokumento 11 taisyklė yra skirta baudţiamųjų priemonių pakeitimui
alternatyviomis. Joje nurodoma, kad, jeigu tik įmanoma, kompetentinga institucija turi vengti
kreiptis į oficialų teismą, spręsdama nepilnamečio paţeidėjo bylą (11.1). Kiekvienoje
valstybėje turi būti nustatomi kriterijai ir taisyklės, pagal kurias nepilnamečių bylos
29
perduodamos nagrinėti taikant alternatyvias priemones, o ne į oficialų teismą (11.2).
Rekomenduojama numatyti galimybes bet kuriuo sprendimo priėmimo metu pakeisti
baudţiamąją atsakomybę alternatyviomis priemonėmis. 11.4 taisyklėje ypač siūloma
nepilnamečių teisenos nuostatas keisti gyvybingomis bendruomene grindţiamomis
alternatyviomis priemonėmis, kai tai susiję su ţalos atlyginimu aukai ir kai tokios priemonės
gali sąlygoti teisės paţeidimo išvengimą ateityje. Tačiau Pekino taisyklės pabrėţia, kad
kiekvienu atveju pasirenkant alternatyvą baudţiamajam – teisiniam konflikto sprendimo
būdui turi būti gaunamas nepilnamečio arba jo tėvų (globėjų) sutikimas (11.3). Taip keičiant
priemones reikia pasirūpinti, kad galima prievarta ir bauginimas būtų kiek galima labiau
sumaţinti ir nepilnamečiai nejaustų spaudimo.
JT Vaiko teisių komitetas 2006 m. kovo 17 d. pateikdamas išvadas dėl Lietuvos
ataskaitos apie Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą, pabrėţė, jog šiuo metu greta kelių
kitų priemonių nepilnamečių baudţiamosios justicijos srityje Komitetas itin rekomenduoja
Lietuvai sukurti veikiančią sistemą su alternatyviomis laisvės atėmimui priemonėmis,
pavyzdţiui, lygtinis nuteisimas (probacija), tarpininkavimas (mediacija), viešieji darbai
bendruomenėje arba bausmės vykdymo atidėjimas (69 e)41
.
Apibendrinant, tarptautinių dokumentų turinys yra aiškiai orientuotas į mediacijos bei
kitų atkuriamojo teisingumo programų taikymo skatinimą visose valstybėse, ypač
akcentuojant šių programų taikymą nepilnamečių baudţiamojoje justicijoje. Siekiama
uţtikrinti kuo platesnį jų taikymą, numatant teisės aktuose bylos nukreipimo į tokias
programas sąlygas, galimybes jas taikyti visose baudţiamojo proceso stadijose, taip pat
šviečiant tiek pareigūnus, tiek visuomenę apie tokių priemonių buvimą bei jų privalumus.
Lietuvoje veikiantis kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutas negalėtų būti laikomas
tarptautinių dokumentų rekomenduojamu atkuriamojo teisingumo modeliu, o tik tam tikra jo
uţuomazga. Mūsų šalyje nėra pakankama teisinė bazė atkuriamojo teisingumo programos
vystymui, nėra atitinkamų tarnybų, nerengiami specialistai, menkai šviečiama visuomenė apie
baudţiamosios justicijos sistemai alternatyvius konflikto (net nusikalstamo) sprendimo būdus
(plačiau apie padėtį Lietuvoje ţr. 4. Situacija Lietuvoje, pokyčių galimybės bei kryptys). Nors,
kaip jau minėta, dauguma tarptautinių dokumentų dėl atkuriamojo teisingumo yra
rekomendacinio pobūdţio, tačiau juose įtvirtintos šiuolaikinės darnios visuomenės gairės,
kurios, mūsų manymu, Lietuvai turėtų būti vienu iš artimiausių tikslų.
41
Vaiko teisių komitetas. Keturiasdešimt pirmoji sesija. Ataskaitų, kurias pateikė valstybės šalys pagal
Konvencijos 44 straipsnį, nagrinėjimas. Baigiamosios pastabos: Lietuva. CRC/C/LTU/CO/2, 2006 m. kovo 17 d.
30
3. UŢSIENIO VALSTYBIŲ PATIRTIS TAIKANT
ATKURIAMOJO TEISINGUMO MODELIUS
Atsiţvelgiant į tai, jog Europos valstybėse labiausiai prigijo, daugiausia diegiamas ir
taikomas atkuriamojo teisingumo modelis yra mediacija (ji sudaro apie 80 proc., o kai kuriose
valstybėse ir daugiau visų atkuriamojo teisingumo modelių programų Europoje), šiame
skyriuje nagrinėjamos būtent mediacijos ištakos, teisinis reglamentavimas, sąlygos jai taikyti,
reikšmė baudţiamajai atsakomybei, ją įgyvendinančių institucijų sistema ir specialistai, jos
veiksmingumas įvairiose Europos valstybėse.
3.1. Atkuriamojo teisingumo institutų ištakos
Europoje pirmosios mediacijos programas XX a. 8-9 dešimt. pradėjo vykdyti
Skandinavijos bei kai kurios vakarų Europos valstybės42
. Paprastai mediacijos projektai ir
programos daţniausiai pradedami organizuoti tam tikroje valstybės dalyje eksperimento būdu,
nesant teisinio reguliavimo, viename ar keliuose regionuose, savivaldybėse, teismuose, ar
policijos įstaigose. Vėliau, projektui ar programai pasitvirtinus bei pasiteisinus mediacijos
taikymas imamas plėsti po visą šalies teritoriją. Toliau pateiktini valstybių, taikančių
mediaciją jau ilgą laiką, taip pat valstybių, kurios dar tik deda pamatus mediacijos institutui,
pavyzdţiai, siekiant parodyti, jog valstybių praktika yra labai įvairi ir jog iš tikrųjų kiekviena
valstybė (vieši ar privatūs subjektai) turi plačią diskreciją pasirenkant mediacijos
įgyvendinimo būdus.
Pirmieji mediacijos projektai Suomijoje, inicijuoti mokslų akademijos ir Vantaa
miesto municipaliteto, buvo įgyvendinami 1983 m. Mediacija Suomijoje paplito gana greitai
ir plačiai: 1984 m. tik vienas Suomijos municipalitetas buvo įdiegęs mediaciją, 1990 m. – 25,
1994 m. – 120, o 1996 m. – 175 (38 % visų Suomijos municipalitetų)43
.
Aptartinas ir Airijos pavyzdys, kur mediacija taip pat praktiškai vykdoma
eksperimentų pagrindu. Airijoje yra tik vienas formalus mediacijos centras, įsikūręs
Tallaght„e (Dublino priemiestyje). Nuo 2000 m. šis centras gauna nukreipimus į mediaciją iš
Dublino ir gretimų apylinkių teismų. Šių paslaugų šaknys siekia 1994 m., kai buvo sukurtos
bendruomenės mediacijos paslaugos (angl. – community mediation service) spręsti kaimynų
ginčams. Bendruomenės mediacijoje kartais buvo sprendţiami ginčai ir dėl smulkių
42
Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –
metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P.140. 43
Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –
metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P.148.
31
baudţiamosios teisės paţeidimų, kai lengvas bylas perduodavo policija. Čia ir gimė paţeidėjo
bei aukos mediacijos idėja. 1996 m. buvo sudaryta darbo grupė parengti pilotiniam projektui,
kuris buvo patvirtintas ir pradėtas vykdyti. 1999 m. buvo paskirtas projekto vadybininkas ir
administratorius bei 4 mediatoriai, kuriuos apmokė Jungtinės Karalystės Mediacijos ir
Reparacijos Tarnyba. Oficialiai paslaugos buvo pradėtos teikti 2000 m. paskelbus apie jas
teisingumo ministrui. Iki šiol Airijoje nėra priimtas sprendimas dėl nuolatinio šių paslaugų
finansavimo, tačiau atsiţvelgiant į šių paslaugų plėtrą, tokio sprendimo svarba yra plačiai
suvokiama44
.
Rytų Europos valstybėse mediacija – naujas reiškinys, pamaţu įtvirtinantis savo
pozicijas. 1994 m. grupelė Lenkijos mokslininkų, nevyriausybinės organizacijos „Patronat“
atstovų ir kiti asmenys, susipaţinę su mediacijos praktika uţsienyje, subūrė iniciatyvos grupę
(vėliau komitetą) „Dėl mediacijos sukūrimo Lenkijoje“. Buvo rengiamos tarptautinės
konferencijos, seminarai, išleista knyga mediacijos temomis. Vėliau prie iniciatyvos grupės
prisijungė teisėjai, studentai, akademikai, kurių bendromis pastangomis buvo sukurta
eksperimentinės mediacijos nepilnamečių bylose programa. Buvo nuspręsta eksperimentą
įgyvendinti 5 teismuose (vėliau dar 3 teismai prisijungė prie eksperimento įgyvendinimo) 3
metų laikotarpiui. Eksperimento metu taip pat vyko ir kitų teismų, nedalyvaujančių
eksperimente, teisėjų mokymai. Eksperimento rezultatai buvo pristatyti parlamentui, buvo
organizuojami susitikimai su parlamento komisijomis dėl įstatymų pakeitimų, siekiant
formaliai įtvirtinti mediacijos institutą. Eksperimente dalyvavo apie 20 mediatorių ir šeimos
teismų teisėjų ir buvo surengta apie 200 mediacijų45
.
Rusijoje 1997 m. darbą pradėjo Maskvos atkuriamojo teisingumo darbo grupė. 1997
metų rudenį buvo pradėta kurti pirmoji aukos ir kaltininko sutaikymo programa, kurią vykdė
nevyriausybinė organizacija - visuomeninis centras. Veikla su nepilnamečiais buvo viena iš
svarbiausių centro veiklos sričių. Šiuo metu atkuriamojo teisingumo programas
nevyriausybinės organizacijos vykdo aštuoniuose Rusijos miestuose. Centro veiklos praktika
rodo, kad valstybinės institucijos dėl nepakankamo teisinio reglamentavimo labai nenoriai
bendradarbiauja įgyvendinant mediacijos programas. Siekiant koordinuoto bendradarbiavimo
centras sudarinėja sutartis su apylinkių teismais dėl atkuriamojo teisingumo koncepcijos
44
Victim-Offender Mediation with Juveniles in the Republic of Ireland. Kieran O„Dwyer (Garda College,
Templemore). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.
JAI/2002/GRP/029, “Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems “. 45
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and Dobrochna Wojcik
(Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,
Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice
systems“.
32
įgyvendinimo, tačiau nors aukos ir kaltininko susitaikymas įvyksta, teismas vis dėlto neturi
jokios pareigos į jį atsiţvelgti46
.
1994 metais įsteigtas Ukrainos bendruomenių centras (angl. - Ukrainian Centre for
Common Ground – UCCG), kuris 2003 metais pradėjo eksperimentinį projektą finansuojamą
3 metams Europos Komisijos, Jungtinės Karalystės Ambasados Ukrainoje ir Bendruomenių
paramos instituto (the Insitute for Sustainable Communities). Projektas vykdomas penkiais
etapais. Pirmajame projekto etape buvo sukurta interneto svetainė, kurioje buvo talpinama
informacija apie atkuriamąjį teisingumą ir jo vystymąsi Ukrainoje. Antrasis etapas buvo
eksperimentinės sistemos įtvirtinimas viename Kijevo apygardos teismų. Trečiasis etapas
apėmė eksperimentinio modelio įvertinimą ir tyrimo rezultatų paskelbimą seminare, kuriame
taip pat buvo pateiktos rekomendacijos. Ketvirtame etape patobulintas modelis įdiegiamas
Ukrainos regionuose. Paskutiniame etape Ukrainos bendruomenių centras planuoja vykdyti
modelio pritaikymo Kijevo bei kitų Ukrainos miestų teismų lyginamuosius tyrimus.
Eksperimento metu buvo apmokyti 20 savanorių mediatorių darbui47
.
Pirmasis Švedijos aukos ir nusikaltėlio mediacijos projektas pradėtas įgyvendinti 1987
m. Hudiksvallo mieste. Mediacijos projektas buvo įdiegtas policijos įstaigose. Tais pačiais
metais pradėtas vykdyti „savanorių mediacijos projektas“ Stokholmo priemiesčiuose
Solna/Sundbyberg. 1990 m. pradţioje mediacija buvo įdiegta daugelyje šalies municipalitetų.
Paţymėtina, jog nemaţai valstybių mediacijos taikymas pradėtas nuo nepilnamečių
bylų ir tik vėliau perkeltas ir į suaugusiųjų bylas. Pavyzdţiui, Liuksemburge pirmieji
eksperimentiniai mediacijos nepilnamečių bylose projektai pradėjo veikti 1997 metais,
įsteigus mediacijos centrą (ne pelno siekiančios organizacijos forma). Remiantis pirmaisiais
sėkmingais mediacijos rezultatais nepilnamečių bylose, 1999 m. balandţio 18 d. į
Liuksemburgo Baudţiamojo proceso kodeksą buvo įtrauktas mediacijos institutas, skirtas
suaugusiesiems. Nuo to laiko mediacija suaugusiųjų bylose taikoma visoje šalyje, o
nepilnamečių mediacija vykdoma tik Liuksemburgo mieste48
. Šveicarijoje 1990 m. pirmosios
iniciatyvos mediacijos taikymo praktikoje buvo susijusios su nepilnamečių justicija. Projektai
buvo sukurti dviejuose kantonuose ir jų taikymas paprastai priklausė nuo teisėjų iniciatyvos.
Mediacija Norvegijoje taikoma jau daugiau nei dvidešimt metų. 1981 – 1983 m. buvo
vykdomas eksperimentinis mediacijos projektas, sprendţiantis nepilnamečių konfliktines
situacijas bei ţalos, nuostolių atlyginimo klausimus. 1983 m. Socialinių reikalų ministras
pasisakė dėl mediacijos programų sukūrimo ir taikymo visose savivaldybėse. 1983 – 1985 m.
46
[Interaktyvus] http://www.sprc.ru/ 47
[Interaktyvus] http://www.sfcg.org/Programmes/ukraine/pdf/ukraine.pdf 48
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Luxembourg. Paul Schroeder (Centre de Médiation a.s.b.l.).
European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “
Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.
33
buvo išleisti du Generalinės prokuratūros vadovo aplinkraščiai, raginantys policiją vykdyti
mediacijos programas. Italijoje pirmieji mediacijos centrai buvo įsteigti 1990 m. daugiausia
spręsti nepilnamečių bylas. Ispanijoje pirmieji mediacijos ţingsniai pradėti ţengti 1980 m.
Katalonijoje (autonominiame Ispanijos regione). Kiti Ispanijos regionai mediaciją ėmė
įgyvendinti nuo 1985-1990 m. Katalonijoje 5 metus buvo siekiama įlieti atkuriamojo
teisingumo koncepciją į visuomenę be atitinkamo įstatyminio reguliavimo. Čia smarkiai
išplėtota nepilnamečių mediacija, o suaugusiųjų mediacija taikoma tik nuo 1998 m. kaip
pilotinė programa, finansuojama teisingumo ministerijos ir vidaus reikalų ministerijos
lėšomis49
.
Olandija išskirtinė tuo, jog joje mediacijos institutui pradėti buvo pasirinkta kita
asmenų grupė - suaugusieji, todėl čia pirmiausia buvo įdiegti eksperimentiniai mediacijos
modeliai suaugusiesiems. Šiuo metu Olandijoje egzistuoja keturios mediacijos programos, iš
kurių viena yra skirta nepilnamečiams, t.y. vadinamoji HALT programa, pagal kurią
įgyvendinama baudţiamojo proceso nutraukimo priemonė nepilnamečių civilinėse bei
baudţiamosiose bylose. Projektas buvo pradėtas policijos iniciatyva. Pirmasis eksperimentinis
modelis buvo įsteigtas Tilburge 1999 metų rugpjūtį. Šiuo metu yra 65 HALT centrai visoje
šalyje, finansuojami teisingumo ministerijos ir savivaldybių.
Apibendrinant uţsienio valstybių patirtis rodo, jog daţniausiai mediacijos institutas
šalyse diegiamas palaipsniui – pirminiame etape apsiribojama tam tikra teritorija (viename ar
keliuose administraciniuose vienetuose, teismuose ar pan.) arba asmenų grupe (nepilnamečių
arba suaugusiųjų bylos), vėliau pasiteisinusi praktika plinta ir pradedama taikyti visuotinai.
Manytina, jog Lietuvoje taip pat tikslinga mediacijos taikymą pradėti nuo eksperimentinio
modelio. Siūlytina pirmiausia jį išbandyti nepilnamečių bylose tam tikrame mieste (pvz.:
Vilniuje).
3.2. Teisinis reglamentavimas
Mediacija įvairiose valstybėse modeliuojama skirtingai, todėl skiriasi jos
reglamentavimo ypatybės bei įgyvendinimo praktika. Galima išskirti šiuos pagrindinius
mediacijos teisinio reglamentavimo būdus: pirma, mediacija nereglamentuojama privalomojo
pobūdţio teisės aktais (neformalus mediacijos pobūdis); antra, egzistuoja bendros nuostatos
valstybės baudţiamuosiuose bei baudţiamojo proceso kodeksuose dėl mediacijos galimybės;
49 Victim-Offender Mediation with Juveniles in Catalonia (Spain). Jaume Martin Barberan (Department of
Justine, Barcelona). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.
JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.
34
trečia, mediacija detaliai reglamentuojama baudţiamaisiais įstatymais bei specialiais teisės
aktais.
Mediacija nereglamentuojama teisės aktais tada, kai laikoma, kad ji operuoja visiškai
uţ teisminio proceso ribų. Paprastai šiose valstybėse mediacija atsirado palyginti seniai, kaip
neformali priemonė įvairaus pobūdţio konfliktams spręsti, pradėta taikyti ir baudţiamųjų
įstatymų atvejais, tačiau ji egzistuoja daugiau remiantis tradicija ir neformaliais susitarimais,
nėra įtvirtinama teisės aktuose. Visgi pastebėtina, jog valstybių, kuriose visai
nereglamentuojama, bet praktikoje taikoma mediacija sparčiai maţėja. Paskutiniu metu šios
valstybės įtraukė į savo teisės aktus bent minimalias nuorodas į mediacijos programas.
Ryškiausios šios grupės atstovės – Skandinavijos šalys.
Suomijoje nėra specialiai sukurtos teisinės bazės, reguliuojančios mediacijos
įgyvendinimą, nors baudţiamajame kodekse ji minima kaip viena iš galimybių nagrinėti
baudţiamąją bylą50
. Iš esmės mediacijos procesas veikia uţ baudţiamojo proceso ribų.
Aktualūs teismo procese tampa tik mediacijos rezultatai. Todėl nenuostabu, jog Suomijos
priimtuose teismų nuosprendţiuose, sprendimuose „aukos ir nusikaltėlio mediacijos” terminas
arba panašus į jį praktiškai nevartojamas. Daţniausiai tai įvardijama kaip „veiksmas, kai
nusikaltėlis susitaikė su auka, atlygino ţalą, ėmėsi kitų priemonių, uţkirtusių arba šalinusių jo
padaryto nusikaltimo sukeltus padarinius”51
.
Švedijoje tik 2002 m. buvo priimtos įstatyminės pataisos, susijusios su mediacijos
taikymu, nors įvairūs mediacijos projektai įgyvendinami nuo 1987 m. 2002 m. Jaunų
paţeidėjų įstatymas buvo papildytas norma, numatančia mediacijos tikslą, mediacijos
savanoriškumo principą, taip pat, jog mediacija gali būti taikoma tik tokiais atvejais, kai apie
nusikaltimą/paţeidimą buvo pranešta policijai, bei, kad mediacija jaunesniems nei 12 metų
vaikams gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Praktiškai, tokios pataisos tėra labai bendro
ir rėminio pobūdţio bei detaliai nereglamentuoja mediacijos. Paţymėtina, jog policijos
vaidmuo inicijuojant mediaciją yra labai svarbus Švedijoje, tačiau įstatymai visgi nenumato
teisinės pareigos policijai pasiūlyti konflikto šalims šią galimybę. Taip pat svarbu atkreipti
dėmesį ir į tai, jog mediacija negali būti taikoma tuo atveju, jeigu toje vietovėje nėra
įgyvendinama tokio pobūdţio programa. Taigi Švedijoje mediacijos teisinis reguliavimas yra
minimalus, nes mediacija praktiškai nėra teisinės sistemos dalimi.
Airijoje kodeksai nereglamentuoja mediacijos nei suaugusiesiems, nei
nepilnamečiams. Teisinėje bazėje yra tik įstatyminė nuostata dėl atkuriamojo teisingumo
50
Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –
metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P. 148. 51
Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija Skandinavijos šalyse. Jurisprudencija, 2002, t. 29(21);
93-108.
35
intervencijos į nepilnamečių bylas. Danijoje taip pat pasisakoma uţ minimalų mediacijos
proceso suvarţymą atitinkamomis teisės normomis bei uţ jos nepriklausomumą nuo teismų ir
kitų teisėsaugos institucijų.
Belgijoje (Flandrijos dalyje) nepilnamečių mediacijos nereguliuoja jokie įstatymai.
Nepilnamečio byla gali būti nukreipta į mediaciją Jaunimo apsaugos įstatymo (angl. - Youth
Protection Law) bendro straipsnio pagrindu, kuris numato, jog nepilnametis gali būti
nukreiptas į socialinės prieţiūros institucijas, esant atitinkamoms sąlygoms52
. Specialaus
mediacijos teisinio reglamentavimo nebuvimas gali būti vertinamas dvejopai. Viena vertus,
aiškaus reguliavimo nebuvimas neuţtikrina šalių tikrumo principo, taip pat neuţtikrinamas
stabilus mediacijos paslaugų finansavimas bei gali būti sunkiau uţtikrinti mediacijos platų
taikymą. Kita vertus, eksperimentinis mediacijos taikymas palieka plačią erdvę naujovėms ir
lankstumui, kokybiniam mediacijos vystymuisi. Yra nuomonių, jog kai mediacija tampa
standartine priemone reaguoti į nepilnamečių paţeidimus, gali susiklostyti situacija, jog
mediacija koncentruosis išimtinai ties nusiţengusiuoju bei apsunkins dalyvių savanoriškumą,
nors iš tikrųjų mediacijos procesas lygiagrečiai turi atitikti ir nukentėjusiojo interesus bei
lūkesčius. Nereglamentuojant bylų rūšių, galimų spręsti mediacijos būdu, uţtikrinamas
lankstumas, leidţiantis pasinaudoti šiuo konflikto sprendimo būdu esant didţiausiai būtinybei,
kuri turi uţtikrinti tiek paţeidėjo, tiek aukos interesus.
Antra grupė valstybių yra pasirinkusi mediacijos bei kitų atkuriamojo teisingumo
programų reglamentavimą bendrais baudţiamaisiais įstatymais. Baudţiamajame ar
baudţiamojo proceso įstatyme paprastai įtvirtinamos tik pagrindinės normos, numatančios
mediacijos galimybę, nukreipimo į ją sąlygas, bet nėra detalizuojama, kas ir kaip vykdo
mediaciją. Tai paliekama nuspręsti atskiroms tarnyboms, kurios vykdo mediacijos programas.
Prie valstybių, kurios baudţiamaisiais įstatymais reglamentuoja nusikaltimo aukos ir
nusikaltėlio mediaciją, priskirtina Vokietija. Paţymėtina, kad Vokietijoje iš esmės egzistuoja
dvi atkuriamojo teisingumo sistemos: suaugusiems bei nepilnamečiams (14-18 m.), kadangi
šių subjektų bylas nagrinėja atskiri teismai, atitinkamai bendrosios kompetencijos ir jaunimo
teismai. Vokietijos Baudţiamojo kodekso 46a str. įtvirtina galimybę susitaikyti
nukentėjusiajam ir kaltininkui, pasinaudojus mediacijos paslaugas teikiančios organizacijos
pagalba arba kaltininkui savanoriškai atlyginti nuketėjusiajam padarytą ţalą (visą ţalą ar
didţiąją jos dalį). Iš esmės ši norma ir yra atkuriamojo teisingumo gyvavimo Vokietijoje
52
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Belgium. Inge Vanfraechem, with the co-operation of Sabien De
Klerck (OGJC, Catholic University Leuven). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME
2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile
justice systems“.
36
pagrindas. Vokietijos BPK 160 str. taip pat numato prokuroro ir teismo pareigą stengtis, kad
ginčas tarp nukentėjusiojo ir kaltininko būtų išspręstas pasinaudojant mediatorių pagalba.
Mediacija nepilnamečių justicijoje reglamentuojama atskirame įstatyme – Jaunimo
teismų įstatyme. Jaunimo teismų įst. 45 ir 47 str. numato galimybę prokurorui arba teismui
leisti nukentėjusiajam ir nepilnamečiui kaltininkui susitaikyti, 10 str. įtvirtinta praeiga stengtis
pasiekti susitarimą tarp nukentėjusiojo ir kaltininko. Įstatymai nereglamentuoja laiko, per kurį
turi būti pasiektas susitarimas. Taip pat neriboja galimybės įgyvendinti susitaikymą bet
kurioje baudţiamojo proceso stadijoje: susitaikymas gali būti pasiektas iki baudţiamosios
bylos perdavimo teismui, bylą nagrinėjant teisme bei šalims paliekama teisė susitaikyti ir po
teismo sprendimo priėmimo. Tokia politika labiau įgyvendinami atkuriamojo teisingumo
principai, kai susitaikymas laikomas ne tik bausmės švelninimo priemone, bet svarbiu
tarpusavio santykių atkūrimo instrumentu53
.
Šveicarijoje asociacija uţ mediaciją pirmoji bandė inicijuoti mediacijos įtvirtinimą
teisės aktuose. Siūlomame įstatymo projekte buvo išdėstyti ginčo perdavimo mediacijai
principai, kurie turėtų būti įtraukti į baudţiamojo proceso kodeksą. Tačiau pakeisti buvo du
teisės aktai. Keletas pakeitimų buvo padaryta administracinės justicijos įstatyme (pranc. - Loi
d’organisation juriciaire), kuriuo buvo sureguliuotas mediatorių akreditavimas, jų pareigos
bei santykis su prokuroru. Be to, 2001 m. į Ţenevos baudţiamojo proceso kodeksą (pranc. -
Code de procedure penale Genevois) įtrauktas straipsnis, reglamentuojantis bylos perdavimo
mediacijai procedūrą (atkreiptinas dėmesys, jog kalbama apie Ţenevos kantoną, tačiau
panašūs projektai buvo vykdomi ir kituose kantonuose (ypač Vaude ir Ciuriche)). Mediacija
Šveicarijoje taip pat yra vykdoma ir nepilnamečių bylose. 2003 m. buvo priimtas federacinis
įstatymas, skirtas nepilnamečių justicijai, atvėręs kelią plačiam atkuriamojo teisingumo
taikymui.
Prancūzijoje greta bendruomenės mediacijos, veikia ir baudţiamoji mediacija,
reglamentuojama Prancūzijos baudţiamuosiuose įstatymuose. Baudţiamosios mediacijos
ypatumas tas, jog tarpininkavimą įgyvendina bei visus bylos perdavimo aukos pagalbos
programoms arba tarpininkavimo įstaigoms klausimus sprendţia prokuroras. Prancūzijos
baudţiamojo proceso kodeksas formaliai neuţdraudţia galimybės nukreipti asmenų iki 18
metų į mediacijos procesą, nors iš esmės baudţiamojo proceso kodekso norma skirta
suaugusiesiems. Mediacija nepilnamečių byloje gali būti įgyvendinta, tik jeigu sutikimą tam
duoda nepilnamečio tėvai. Mediaciją nepilnamečio byloje gali inicijuoti prokuroras (jeigu
iniciatyva pasiteisina, reparacijos priemonės sėkmingai įgyvendinamos – kaltinimas
53
Vokietijos federalinės teisingumo ministerijos paruoštas dokumentas „Täter-Opfer-Ausgleich in der
Entwicklung” 1993-2002 metų apibendrinta atkuriamojo teisingumo statistika.
37
nepasiekia teismo), jaunimo teismas (mediacija paskiriama kaip auklėjamoji priemonė,
sustabdanti bausmės vykdymą) arba vaiko teisėjas (laikoma, kad mediacija šiuo atveju tėra
auklėjamoji priemonė be jokių baudţiamųjų pasekmių)54
.
Trečioji galimybė – reglamentuoti mediaciją detaliai. Valstybėse, pasirinkusiose šį
reguliavimo medelį, bendros nuostatos randa vietą bendruose baudţiamąją atsakomybę ir
baudţiamąjį procesą reglamentuojančiuose įstatymuose. Tačiau taip pat yra priimami detalūs
teisės aktai (įstatymai arba poįstatyminiai teisės aktai), kuriuose detalizuojamas mediacijos
procesas, mediaciją atliekančių tarnybų ir specialistų veikla, kvalifikacija ir pan.
Paminėtinas Norvegijos pavyzdys. Teisinis pagrindas mediacijai yra įtvirtintas 1991
m. Municipalinių mediacijos tarnybų įstatyme (angl. – Municipal Mediation Boards Act) bei
1993 m. Prokuratūros generalinio direktoriaus aplinkraštyje. Baudţiamojo proceso kodekse
yra numatyta asmenų, vykdančių persekiojimą policijos lygmenyje, kompetencija perduoti
bylą mediacijai. Nuo 2001 m. mediacija Norvegijoje taip pat gali būti taikoma kaip
bendruomeninės sankcijos (angl. - community sentence) dalis, remiantis 2001 m. Bausmių
vykdymo įstatymu. Nuo 2003 m. Norvegijos Baudţiamasis kodeksas taip pat numato, jog
mediacija yra speciali lygtinės bausmės taikymo sąlyga55
.
Lenkijoje mediacija formaliai buvo įtvirtinta teisės norminiuose aktuose 2000 m. 2001
m. birţelio pabaigoje įsigaliojo Lenkijos Respublikos teisingumo ministro nuostatai dėl
mediacijos. Iki to laiko, mediacija Lenkijoje nuo 1996 m. buvo praktikuojama eksperimento
pagrindu. Labai bendrų straipsnių dėl mediacijos galima rasti ir Lenkijos baudţiamajame
kodekse bei Baudţiamojo proceso kodekse, kurie praktiškai numato tik kokioms sąlygoms
esant galima inicijuoti mediaciją ir kas gali ją inicijuoti; taip pat kokią įtaką mediacijos
uţbaigimas turi sprendţiant sąlyginio teisminio proceso nutraukimo, taip pat bausmės
atidėjimo klausimus. BPK normos nubrėţia mediacijos trukmės ribas skirtingose teismo
proceso stadijose. Kitus mediacijos klausimus reguliuoja teisingumo ministro nuostatai.
Mediacijos galimybę kiekvienoje teismo proceso stadijoje numato ir atskiras nepilnamečių
justicijai skirtas įstatymas – 1982 m. Elgesio su nepilnamečiais įstatymas (keistas 2000 m.)56
.
2003 m. Kroatijoje buvo priimtas Sutaikinimo įstatymas (angl. - the Law on
Reconciliation), suteikęs galimybę spręsti konfliktus neteisminiu būdu. Čekijoje 1995 m.
54
Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –
metodinis leidinys. Vilnius, 2005.P. 165 55
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Norway. Siri Ilona Kemeny (Ministry of justice, Department of
civil affairs, Oslo). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.
JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 56
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and Dobrochna Wojcik
(Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,
Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice
systems“.
38
mediacija numatyta baudţiamojo proceso akte kaip alternatyvi sankcija, kuri gali būti taikoma
nesunkių ir vidutiniškai sunkių nusikaltimų atvejais, uţ kuriuos numatyta bausmė neviršija 5
m. laisvės atėmimo bei jeigu nukentėjusioji bei paţeidusioji teisę šalys sutinka taikyti
mediaciją. 2000 m. buvo priimtas naujas Probacijos ir mediacijos tarnybos įstatymas57
.
Vengrijoje 2002 m. buvo priimtas Mediacijos įstatymas, kuriuo buvo sukurtas
mediacijos institutas, visiškai laisvas nuo bet kokios valstybės kontrolės. Mediacija
Vengrijoje dar yra ypatinga tuo, kad šalys (auka ir paţeidėjas) nebūtinai turi pačios dalyvauti
mediacijos posėdţiuose. Jos gali atsiųsti savo atstovus, tačiau yra padaryta išimtis, kad
pirmame susitikime šalys turi būtinai dalyvauti ir pasirašyti, jog sutinka perduoti spręsti ginčą
mediacijos būdu. Įstatymas numato ir maksimalią mediacijos trukmę (4 mėn.).
Valstybėse, kuriose tiek suaugusiųjų, tiek nepilnamečių baudţiamoji justicija nėra
atskirtos – mediacijos reglamentavimas taip pat yra vienodas (pvz.: Norvegija). Tuo tarpu
valstybėse, kuriose nepilnamečių justicijos sistema yra atskira nuo bendrosios baudţiamosios
justicijos daţniausiai galioja atskira teisinė bazė, reguliuojanti be visa ko ir mediacijos
procesą (pvz.: Vokietija).
Ispanijoje 2000 m. buvo priimtas Nepilnamečių baudţiamosios atsakomybės
įstatymas (Katalonijoje veikia atskira nepilnamečių justicija), suteikęs galimybes skatinti
ţalos atlyginimą aukoms, susitaikinimą ir mediacijos programas nepilnamečių konfliktų
atvejais. Įstatymas taikomas 14-18 metų jaunuoliams bei jaunuoliams iki 21 metų dėl
nesunkių nusikaltimų ir nusiţengimų. Praktiškai šiuo įstatymu yra reguliuojami visi
mediacijos aspektai. Visų pirma įstatymu suteikiama kompetencija prokurorui nutraukti
baudţiamąjį procesą bei inicijuoti mediacijos procedūrą nepilnamečių bylose. Įstatymas
detaliai reglamentuoja mediacijos sąlygas: nepilnametis pripaţįsta savo atsakomybę uţ
padarytą paţeidimą; jis išreiškia savo norą atlyginti nuketėjusiajam padarytą ţalą;
nepilnamečio dalyvavimas mediacijoje turi būti savanoriškas bei jam turi pritarti tėvai;
nepilnametis turi būti pasiruošęs atlyginti ţalą, t.y. turėti tam pajamų ar kitas galimybes.
Tokie reikalavimai keliami tam, kad nepilnametis pilnai suprastų siūlomą alternatyvą teismui
bei kad jis įsipareigotų aktyviai ir prasmingai dalyvauti mediacijos procese. Įstatymas taip pat
numato, jog mediacijos procedūra turi būti inicijuojame kai padarytas
nusiţengimas/nusikaltimas nėra labai sunkus; taip pat mediacija turi būti organizuojama kai
nepilnametis nusikalsta pirmą kartą58
.
57
New Juvenile Justice Law in the Czech Republic. Doc. JUDr. Helena Válková, CSc., Law Faculty of West
Bohemian University in Pilsen.
<http://www.esc-eurocrim.org/files/new_juvenile_law_in_czech_republic_h_valkova_dec03.doc>. 58
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Catalonia (Spain). Jaume Martin Barberan (Department of
Justine, Barcelona). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.
JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.
39
Apibendrinant svarbu pabrėţti, jog valstybė, norėdama pradėti taikyti mediaciją,
turėtų apsispręsti dėl jos teisinio reglamentavimo formos. Jos pasirinkimas gali lemti
mediacijos taikymo realumą, paplitimą bei veiksmingumą. Atsiţvelgiant į tai, jog vis maţėja
valstybių, kuriose mediacija teisės aktais visai nereglamentuojama, bei į tai, kad naujai
mediaciją diegiančios, neturinčios jos tradicijų valstybės (Lenkija, Čekija ir pan.) priima
specialius teisės aktus, skirtus mediacijos organizavimui detalizuoti, manytume, jog Lietuvoje
tikslingiausia būtų bendruose baudţiamuosiuose įstatymuose įtvirtinti mediacijos taikymo
galimybes, nukreipimo į ją sąlygas bei priimti atskirą teisės aktą, skirtą mediacijos procesui,
tarnybų veiklos organizavimui, specialistų rengimui reglamentuoti. Tokiame teisės akte turėtų
būti specialios nuostatos (pvz.: atskiras skyrius) mediacijai nepilnamečių bylose detalizuoti.
3.3. Sąlygos mediacijai baudţiamosiose bylose taikyti
Teisės aktais mediacijos taikymą reglamentuojančios valstybės juose paprastai nustato
ir sąlygas, kurioms esant baudţiamoji byla gali būti nukreipta į mediacijos programą
Daugelyje valstybių pabrėţiama, kad mediacija gali būti vykdoma ne visų nusikalstamų veikų
atveju. Paprastai ji galima turtinių ir nesunkių nesmurtinių nusikaltimų atţvilgiu, o bylos dėl
sunkių smurtinių nusikaltimų (tyčinis nuţudymas, tyčinis sunkus kūno suţalojimas,
išţaginimas ir pan.) keliauja į teismą paprastai be mediacijos alternatyvos galimybės. Tokiu
atveju taikomos grieţtesnės priemonės, o susitaikymo faktas gali švelninti atsakomybę, turėti
įtakos skiriant bausmę. Nors praktikos pavyzdţių yra ir kitokių. Atkreiptinas dėmesys, jog
daugumoje valstybių nepilnamečiams kaltininkams numatomos kur kas platesnės galimybės
jų bylai būti nukreiptai į mediacijos programą.
Liuksemburge tik Liuksemburgo miesto ribose yra vykdoma mediacijos programa su
nepilnamečiais. Jokios rašytinės rekomendacijos nenumato kokių nors apribojimų dėl tam
tikrų rūšių bylų nagrinėjimo mediacijos būdu, teoriškai į mediaciją gali būti nukreiptos bylos
dėl bet kokių nusikaltimų. Praktikoje mediacija ypatingai rekomenduojama taikyti vagysčių,
suţalojimų, vandalizmo, grasinimo atvejais bei tais atvejais, kai personaliniams aukos ir
paţeidėjo ryšiams iškyla ypatingas pavojus. Į mediaciją linkstama nenukreipti reketo,
betikslio ţiaurumo veiksmų bylų bei bylų, kuriose nėra nukentėjusiojo.
Nepilnamečių bylų pasiskirstymas pagal veikas Liuksemburgo mediacijos centre:
40
Suaugusiųjų atveju Liuksemburge (taip pat ir Prancūzijoje) teisės normos leidţia
prokurorui perduoti bylą mediacijai, jei tokia priemonė sudaro sąlygas:
- atlyginti ţalą, kurią patyrė auka,
- nutraukti nusikaltimo sukeltas pasekmes,
- kaltininkui vėl integruotis į visuomenę59
.
Vokietijos galiojantys įstatymai nenustato jokių apribojimų norintiems kreiptis į
atkuriamojo teisingumo įstaigas ar naudotis kitomis atkuriamojo teisingumo programomis,
nenustato konkrečių sudėčių, kurioms esant galėtų būti taikomas sutaikymas. Tačiau šiuo
metu Vokietijoje susiformavo tokia padėtis, jog didţioji dauguma kreipimųsi į mediacijos
įstaigas yra dėl nusikaltimų sveikatai (sveikatos sutrikdymai) ir turtinių nusikaltimų (vagystės,
plėšimai, turto sunaikinimas ar sugadinimas). Tai yra paaiškinama tuo, kad šiomis veikomis
ţala padaroma privačiam interesui. Vokietijoje tarp sąlygų yra išskiriamas ir individualus
nukentėjusysis. Tokios sąlygos reikšmė pagrindţiama tuo, kad sutaikinimo metu svarbus yra
kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninio susitikimo poveikis. Nukentėjusysis pokalbyje gali
asmeniškai išreikšti savo jausmus ir išsakyti savo nuoskaudas kaltininkui. Anot vokiečių
mokslininkų, šio instituto taikymas galimas ir tada, kai nukenčia įmonė, įstaiga ar
organizacija, tačiau jai turi atstovauti konkretus nukentėjusysis, suinteresuotas ţalos
atlyginimu ir pasiruošęs susitaikyti su kaltininku60
. Asmuo pats asmeniškai patiria skausmą
arba neigiamą poveikį jo turtui. Todėl toks asmuo turi norą susigrąţinti bent dalį patirtų
nuostolių. Tai skatina naudotis atkuriamojo teisingumo institutu.
59
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Luxembourg. Paul Schroeder (Centre de Médiation a.s.b.l.).
European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “
Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 60
G.Sakalauskas. Sutaikinimo institutas Vokietijos jaunimo baudţiamojoje teisėje. Teisės problemos. 1998. Nr.
1, p. 78.
Paţeidimas 2000 m. 2001 m. 2002 m. Iš viso:
Vagystė 44 73 44 161
Uţpuolimas ir sumušimas 30 29 22 81
Ţala nuosavybei/ vandalizmas 10 21 11 42
Įţeidimas 7 3 8 18
Pavogtų daiktų valdymas 0 3 1 4
Grasinimas 0 1 1 2
Šantaţas 0 1 1 2
Sukčiavimas 0 0 2 2
Įsilauţimas 1 0 0 1
Seksualiniai nusikaltimai 0 0 1 1
Šmeiţtas 0 0 1 1
Neonacizmas 0 0 1 1
41
Vokietijos Jaunimo teismo įstatyme pabrėţiamas ir kitas aspektas – sutaikinimo
institutas negali būti taikomas maţareikšmių deliktų atvejais. Priešingas poţiūris prieštarautų
šio instituto esmei – būtų praplėstos baudţiamosios atsakomybės ribos61
. Švedijoje, taip pat
siekiant nepraplėsti baudţiamosios atsakomybės ribų, nustatyta, kad jei kaltininkui nėra
sukakę 12 metų, mediacija gali būti taikoma tik esant išimtinėms sąlygoms.
Austrijoje baudţiamoji byla gali būti nukreipta į mediaciją, kai:
1) Aiškios bylos aplinkybės;
2) Nėra labai sudėtingas nusikaltimas;
3) Nusikaltimas nesukėlė mirties;
4) Gresia ne didesnė negu 3 m. laisvės atėmimo bausmė (nepilnamečiams – 5
m.);
5) Bausmė nebūtina norint uţkirsti kelią tolimesniems nusikaltimams.
Ukrainoje teoriškai atkuriamojo teisingumo programos gali būti taikomos bet
kokioms nusikaltimų rūšims. Ukrainos BK nenumato jokių apribojimų kada suinteresuoti
asmenys gali susitaikyti. Tačiau nusikaltimo rūšis turi reikšmės, kokias pasekmes sukels
susitaikymas tarp nukentėjusiojo ir kaltininko teismo sprendimui. Nesunkių ar vidutinio
sunkumo nusikaltimų padarymo atvejais kaltininkas gali būti atleistas nuo baudţiamosios
atsakomybės. Sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymo atvejais – teismas gali arba
vertinti tokį susitaikymą kaip bausmę lengvinančią aplinkybę, arba teismas gali skirti maţesnę
negu įstatymuose numatytą bausmę.
Apibendrinant, Lietuvoje sprendţiant atkuriamojo teisingumo instituto įvedimo
klausimą svarbu apsispręsti dėl sąlygų, kurioms esant atvejis galėtų būti nukreipiamas į
mediaciją, bei jas reglamentuoti. Pasirinktos sąlygos neturėtų būti labai grieţtos ir
nustatančios siaurą atvejų ratą, bet paliekančios diskrecijos pareigūnams galutinai nuspręsti.
Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tokias sąlygas, kaip aiškios bylos aplinkybės, nusikaltimas
neturi būti labai sudėtingas (tyrimo prasme), aiškus individualus nukentėjusysis ir kt.
Uţsienio valstybių patirtis rodo, jog prasminga nepilnamečiams padarius nusikalstamą veiką
numatyti platesnes galimybes taikyti mediaciją.
61
G.Sakalauskas. Sutaikinimo institutas Vokietijos jaunimo baudţiamojoje teisėje. Teisės problemos. 1998. Nr.
1, p. 79.
42
3.4. Atkuriamojo teisingumo modelio taikymo reikšmė baudţiamajai
atsakomybei
Baudţiamosios bylos nukreipimas į mediacijos programą vėliau gali turėti skirtingą
poveikį tradicinio baudţiamojo proceso eigai bei kaltininko atsakomybei. Mediacijos reikšmė
tolimesniems procesams priklauso nuo to, ar valstybėje mediacija yra baudţiamosios
justicijos dalimi (įsiliejusi į ją), ar egzistuoja greta jos, kaip alternatyva ir galimybė. Be to,
daug lemia ir padaryto nusikaltimo pobūdis, sunkumas, juo padaryta ţala, taip pat
baudţiamojo proceso stadija, kurios metu byla buvo nukreipta į mediaciją. Bendriausia
prasme Europos valstybių praktikoje galima būtų išskirti tokius sėkmingos mediacijos
poveikio tolimesnei baudţiamojo proceso eigai ir kaltininko baudţiamajai atsakomybei
atvejus:
Baudţiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė;
Atleidimo nuo baudţiamosios atsakomybės pagrindas
Atleidimo nuo bausmės pagrindas;
Pagrindas atidėti bausmės vykdymą;
Pagrindas taikyti lygtinį paleidimą;
Bendruomeninė sankcija, auklėjamojo poveikio priemonė.
Skirtingos valstybės pasirenka bent kelis mediacijos rezultatų poveikio tolimesnei
bylos eigai variantus. Be to, net ir esant sėkmingai mediacijai, daugeliu atveju paliekama
diskrecija teismui ar pareigūnui spręsti apie tolimesnę eigą. Pateikiame kelis pavyzdţius, kaip
valstybės pasirinko ir įtvirtino mediacijos poveikį tolimesnei baudţiamosios bylos eigai.
Suomijoje sėkmingos mediacijos atveju yra parengiamas susitarimas. Jame
apibūdinamas ir nusikaltimo pobūdis, susitaikymo turinys (kaip kaltininkas sutiko atlyginti
ţalą), ţalos atlyginimo vieta ir laikas, taip pat susitarimo neįvykdymo pasekmės. Kas vyksta
toliau labai priklauso nuo to, ar tai privataus kaltinimo byla, ar ne, nuo nusikaltimo sunkumo
bei nuo kaltinimą palaikančio asmens. Privataus kaltinimo byloje sėkminga mediacija reiškia
viena – byla yra nutraukiama, prokuroras atsiima kaltinimus. Kitose bylose situacija yra
sudėtingesnė. Viešas interesas jose yra svarbesnis, todėl prokuroras kiekvieną kartą sprendţia,
ar atsiţvelgiant į mediacijos rezultatus yra pagrindas nutraukti bylą. Priimant sprendimą
nusikaltimo pobūdis ir sunkumas, kaltininko asmenybė, jo socialinė branda yra pagrindiniai ir
lemiantys veiksniai. Net jeigu prokuroras nusprendţia nenutraukti bylos, sėkminga mediacija
Suomijoje turi teisinės įtakos. Pirmiausia – mediacijos metu pasirašytas susitarimas atlaisvina
teismą nuo ţalos atlyginimo klausimų nagrinėjimo byloje. Kitaip tariant, teismas patvirtina
susitarimą kaip privalomą vykdyti dokumentą, kaip nuosprendţio dalį. Tolimesnė susitarimo
43
vykdymo prieţiūra patikima mediatoriui. Be to, mediacija gali turėti įtakos ir teismui skiriant
bausmę. Jos pagrindu kaltininkas gali būti visiškai atleistas nuo bausmės arba ji gali būti
sušvelninta.
Lenkijoje pozityvios mediacijos proceso pasekmės gali nulemti vieną iš tokių teismo
sprendimų:
1. Sąlyginis baudţiamųjų veiksmų nutraukimas – baudţiamasis procesas
nutraukiamas ir neatnaujinamas, jei per teismo nustatytą terminą kaltininkas nepadaro
naujų nusikaltimų bei per susitarime numatytą laiką įgyvendina savo įsipareigojimus;
2. Besąlyginis baudţiamųjų veiksmų nutraukimas – taikomas tada, kai iš viso
nėra arba yra labai maţa paţeidimu padaryta socialinė ţala;
3. Sprendimas, patvirtinantis mediacijoje pasiekto susitarimo sąlygas (pvz. ţalos
atlyginimą, piniginę restituciją, moralinės ţalos atlyginimą, asmenines ir bendruomenines
paslaugas, nusikaltėlio pareigą pakeisti elgesį, gydytis nuo alkoholio ar narkotikų
priklausomybės, apsiprašyti aukos);
4. Bausmės paskyrimas be teisminio nagrinėjimo – kaltininko savanoriškas
sutikimas su bausme kaip mediacijos proceso pašaline pasekme.
Ukrainoje teismui prijungus nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymą patvirtinantį
dokumentą prie baudţiamosios bylos, galimos tokios pasekmės:
1. Teismas gali atleisti kaltininką nuo baudţiamosios atsakomybės remdamasis
Ukrainos BK 45 straipsniu;
2. Teismas nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymą gali vertinti kaip bausmę
lengvinančią aplinkybę pagal BK 66 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktą. Tokiu atveju teismui
turi būti pateiktas susitaikymą patvirtinantis dokumentas ir šio susitaikymo sąlygų įvykdymą
patvirtinantis dokumentas, arba po susitaikymo nukentėjusysis neturi reikšti jokių pretenzijų
dėl tokio susitaikymo sąlygų nevykdymo.
3. Privataus kaltinimo bylose suinteresuotiems asmenims susitaikius, teismas
nutraukia baudţiamosios bylos nagrinėjimą pagal Ukrainos BPK 27 straipsnio 1 dalį.
Svarbu pabrėţti, jog Ukrainoje kaltininko ir aukos susitaikymas išimtinais atvejais
vyksta mediacijos projektą įgyvendinančioje įstaigoje. Todėl daugeliu atveju analogiški
sprendimai gali būti priimti ir šalims nesusitikus su mediatorium, nepasirašius susitarimo ir
pan.
Apibendrinant norint uţtikrinti mediacijos veiksmingumą bei pareigūnų ir visuomenės
tikėjimą šiuo institutu, būtina apsispręsti, kokį poveikį baudţiamajame procese turės bylos
nukreipimas į mediaciją bei sėkmingo sutarimo pasiekimas jos metu. Atsiţvelgiant į tai, jog
mediacija gali būti taikoma įvairiose baudţiamojo proceso stadijose, be to, esant labai
44
skirtingoms sąlygoms (nusikalstamos veikos sunkumas, kaltininkas nepilnametis ir pan.),
valstybė turėtų numatyti kelis mediacijos rezultato poveikio baudţiamosios bylos eigai
variantus teisės aktuose.
3.5. Institucijų sistema ir specialistai
Mediacijos praktika įvairiose Europos valstybės labai skiriasi. Paţymėtina, jog kai
kurių valstybių regioninės mediacijos praktikos pasiţymi tam tikrais ypatumais, o
federalinėse valstybėse (pvz., Vokietijoje) tie skirtumai bei praktikos įvairovė dar ryškesnė.
Pateiktini keletas pavyzdţių apie tai, kokios institucijos, asmenys skirtingose valstybėse
vykdo mediaciją, kas atsakingas uţ jos finansavimą, kokie profesiniai reikalavimai keliami
specialistams, dirbantiems mediatoriais.
Norvegijoje 1991 m. priimtas bendro pobūdţio įstatymas „Dėl mediacijos proceso bei
bendruomeninių mediacijos centrų“, kuriuo buvo siūloma visiems municipalitetams
individualiai arba kooperuojantis tarpusavyje įsteigti atitinkamas „konfliktų tarybas“.
Šiandien Norvegijoje galima suskaičiuosi apie 40 mediacijos centrų, vadinamų Konfliktų
sprendimų tarybų (angl. - Conflict Resolution Board). Norvegijos aukos ir nusikaltėlio
mediacijos centrai yra nepriklausomos organizacijos, visiškai finansuojamos vyriausybės.
Pinigai paskirstomi atsiţvelgiant į municipaliteto gyventojų skaičių bei mediacijos bylų,
išnagrinėjamų toje savivaldybėje, skaičių. Kai kurios savivaldybės finansuoja konfliktų
sprendimo tarybas taip pat ir iš savo biudţeto lėšų. Programų administravimo klausimai yra
tiesioginė municipalitetų prerogatyva. Visų aukos ir nusikaltėlio mediacijos centrų kontrolė
bei auditas priklauso Teisingumo ministerijai. Be to, yra atitinkamas administracijos vadovas,
kuris tiesiogiai atsakingas uţ atitinkamos statistikos rinkimą bei finansinių ataskaitų
apibendrinimą ir pateikimą, atliekamą du kartus per metus. Mediacija daţniausiai vyksta
paţeidėjo gyvenamojoje vietoje neutraliose patalpose: daţniausiai savivaldybės patalpose
arba konfliktų sprendimo tarybos patalpose, jeigu jos yra ne savivaldybės pastate. Norvegijoje
2002 m. buvo apie 700-800 mediatorių, teikiančių mediacijos paslaugas savivaldybėse,
paskirstytų pagal savivaldybių gyventojų skaičių. Kiekvienoje savivaldybėje turi būti
maţiausiai vienas mediatorius. Buvimas mediatoriumi laikomas viešąja pareiga, kurią
pageidaujantys atlikti asmenys savivaldybės tarybos nario, policijos atstovo bei konfliktų
sprendimo tarybos koordinatoriaus skiriami 4 metams. Visi mediatoriai yra savanoriai,
turintys kitus pagrindinius įvairių profesijų darbus, atliekantys mediatoriaus funkcijas laisvu
nuo darbo metu, gaunantys „simbolinį“ valandinį atlyginimą bei išlaidų (pvz. telefono)
atlyginimą.
45
Asmeniui, norinčiam tapti mediatoriumi nėra keliami jokie specialūs išsilavinimo ar
profesiniai reikalavimai. Svarbiausiu principu laikomas asmens vidinių savybių tinkamumas
dirbti tokį darbą. Norvegijoje mediatoriais daţniausiai yra mokytojai, teisininkai, socialiniai
mokslininkai, verslininkai, buvę policininkai ir pan. Kiekvienas mediatorius turi būti
apmokytas prieš pradedant eiti pareigas. Mediatoriai iš skirtingų savivaldybių daţnai
bendradarbiauja bei dalinasi patirtimi seminaruose, konferencijose. Paţymėtina, jog
Norvegijoje vidutiniškai vienam mediatoriui tenka viena byla per mėnesį62
.
2001 m. Suomijoje 255 savivaldybės iš 452 buvo pasiruošusios teikti mediacijos
paslaugas. 1999 m. 145 savivaldybės (kuriose gyvena 71.7 % visos šalies populiacijos) jau
sprendė bylas mediacijos būdu. Suomijoje, kaip ir Norvegijoje, mediacijos „ofisai“ pirmiausia
yra savivaldybių prieglobstyje, tačiau Suomijoje mediacijos paslaugas gali teikti ir kitos
organizacijos pagal susitarimus su savivaldybe bei joms finansuojant. Taip pat paţymėtina,
jog maţos savivaldybės perka mediacijos paslaugas iš didesnių savivaldybių. Mediacijos
centrus net didesniuose miestuose sudaro tik 3-5 darbuotojai: vadovaujantis bei
kanceliarinis/techninis darbuotojas ir, suprantama, mediatoriai. Maţesniuose miestuose
pasitaiko, kad aukos ir nusikaltėlio mediaciją įgyvendina vienas mediatorius, kuris gali veikti
nusikaltimų aukų rėmimo ir pagalbos organizacijoje, atitinkamame centre arba prie juridinės
kontoros, socialinių paslaugų įstaigoje. Daţniausiai toks tarpininkavimas yra papildoma
mediatoriaus funkcija greta jo profesinių pareigų63
.
Liuksemburge suaugusiųjų mediaciją veda mediatoriai, akredituoti prie Teisingumo
ministerijos. Šie mediatoriai dirba nepriklausomai ir dauguma iš jų yra teisininkai, išskyrus
mediatorius, dirbančius Mediacijos centre. Mediacija Liuksemburgo mieste vykdoma tik
Mediacijos centre, kuris gauna bylas iš prokuratūros jaunimo apsaugos departamento ir
sprendţia išimtinai tik nepilnamečių bylas. Mediacijos centrą, kuris veikia kaip
nevyriausybinė organizacija, finansuoja tik šeimos reikalų ministerija, taip išlaikomas
nepriklausomumas nuo teisingumo ministerijos. Mediacijos centras atkuriamojo teisingumo
programas ir projektus kuria ir įgyvendina nepriklausomai nuo ministerijos, pastaroji nesikiša
į centro valdymo reikalus. Kartą per metus mediacijos centras pateikia ministerijai ataskaitą
apie gautų iš jos lėšų panaudojimą, taip pat reguliariai informuoja ministeriją apie
62 Victim-Offender Mediation with Juveniles in Norway. Siri Ilona Kemeny (Ministry of justice, Department of
civil affairs, Oslo). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.
JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 63
Victim-Offender Mediation with Juveniles Offenders in Europe: Case of Finland. Ossi Eskelinen (Research &
Planning R& P Oy, Helsinki) and Juhani Iivare (STAKES, Helsinki). European Commission GROTIUS II
CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation:
organization and practice in the juvenile justice systems“.
46
įgyvendinamus projektus. Suaugusiųjų mediacijos veiklą, t.y. nepriklausomų mediatorių
darbą finansuoja teisingumo ministerija.
Mediacijos centro sąraše yra 25 mediatoriai darbui su nepilnamečiais. 3 iš jų yra
nuolatiniai centro darbuotojai, kiti 22 mediatoriai yra savanoriai, kuriems atlyginimas
mokamas uţ mediacijos procedūrai skirtas valandas. Paţymėtina, jog Liuksemburgo centro
mediacijas veda du mediatoriai, nors daugelio valstybių praktika rodo, jog pakanka vieno
mediatoriaus, išskyrus sudėtingų bylų atvejus (pvz., Austrija, Norvegija). Liuksemburgas tokį
pasirinkimą grindţia tuo, kad preliminaraus susitikimo metu vienas mediatorius turi sukurti
glaudesnius santykius ir pasitikėjimo atmosferą su nukentėjusiuoju, kitas – su paţeidėju. Tai
neturėtų reikšti, jog mediacijos metu jie labiau gins tų asmenų interesus. Abu mediatoriai turi
lygiavertį statusą mediacijos metu, bei yra įpareigoti bendradarbiauti vienas su kitu
sprendţiant konfliktą.
Liuksemburge nėra privalomojo pobūdţio normų, reguliuojančių mediatorių
priėmimo procedūrą bei reikalavimus asmenims, norintiems tapti mediatoriais
baudţiamosiose bylose. Mediatoriais šiuo metu yra įvairiausių profesijų asmenys, pabaigę 90
val. mediatorių kursus. Nuo 2002 m. Liuksemburgo universitete (Centre Universitaire de
Luxembourg) galima įgyti mediatoriaus diplomą. Studijų programoje gali dalyvauti asmenys,
jau įgiję akademinį laipsnį arba turintys 10 metų profesinę patirtį64
. Paţymėtina, jog
Vokietijoje pradėta praktika mediatoriais skirti profesionalius asmenis, turinčius šios srities
diplomą65
.
Paţymėtina, jog Lenkijos teisingumo ministro nuostatai nurodo, kokie asmenys, susiję
su teismu, negali dalyvauti mediacijos procedūroje: t.y. pareigas einantys teisėjai, prokurorai,
advokatai, teisės patarėjai, probacijos pareigūnai (pastarųjų eliminavimas yra diskutuotinas).
Teisingumo ministro nuostatai numato, jog mediacija yra vedama 1) įgaliotose
institucijose, kurios veikia socialinių problemų sprendimo srityje bei turi tinkamus
ţmogiškuosius ir logistinius išteklius (patalpas ir pan.); arba 2) mediatorių – privačių
patikimų asmenų. Tiek institucijos, tiek asmenys, tinkami būti mediatoriais, pagal nuostatus
turi būti uţregistruoti regioninio teismo (atitikmuo Lietuvoje – apygardos teismas)
pirmininko. Reikalavimai asmeniui, norinčiam tapti mediatoriumi: ne jaunesnis nei 26 m.
amţiaus; neteistas; turintis Lenkijos pilietybę; tinkama gyvenimo patirtis; gebėjimas spręsti
64
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Luxembourg. Paul Schroeder (Centre de Médiation a.s.b.l.).
European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “
Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 65
Victim-Offender Mediation with Juvenile Offenders in Germany. Michael Kilchling (Max Planck Institute for
Foreign and International Criminal Law, Freiburg). European Commission GROTIUS II CRIMINAL
PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and
practice in the juvenile justice systems“.
47
konfliktus; įgytos tam tinkamos ţinios, ypatingai psichologijos, sociologijos, resocializacijos
arba teisės srityje; mediacijos apmokymų baigimas.
Susitikimus su paţeidėju bei nukentėjusiuoju daţniausiai veda vienas ar du
mediatoriai, įstatyme mediatorių skaičius nereglamentuojamas. Praktikoje susiklostė, jog tik
naujieji mediatoriai, pradedantys šį specifinį darbą, dalyvauja kartu su labiau patyrusiu
mediatoriumi66
.
Airijoje mediacija vykdoma eksperimentinių programų pagrindu. Nepilnamečių
mediacija šioje valstybėje priskirtina policijos funkcijoms. Apie 90 pareigūnų visoje šalyje
dirba išimtinai su nepilnamečių reikalais. Pagrindinė jų veikla yra susijusi su įspėjimą dėl
teisės paţeidimo gavusiais nepilnamečiais, tik retais atvejais pareigūnai veda mediacijos
susitikimus. 2001 m. Vaikų įstatymas nustato, jog policija turi inicijuoti ir organizuoti
kontakto palaikymą tarp aukos ir paţeidėjo. Pareigūnai, dirbantys su nepilnamečiais, įvertina
jaunojo paţeidėjo tinkamumą ir pasirengimą atkuriamojo teisingumo intervencijai bei
rekomenduoja taikyti šią programą. Jeigu vykdomos programos nacionalinis vadovas
patvirtina rekomendaciją, mediaciją veda vienas iš pareigūnų, dirbančių su nepilnamečių
reikalais, tačiau parenkamas neutralus pareigūnas, kuris prieš tai nebuvo susidūręs su tuo
nepilnamečiu. Vienu iš minusų, jog mediatoriumi yra policijos pareigūnas, laikoma, jog jie
gali būti labiau jautresni aukai ir ginti jos, o ne paţeidėjo, interesus. Tačiau atlikus programos
rezultatų vertinimą buvo nustatyta, jog programa buvo patenkinti tiek paţeidėjai, tiek aukos
bei jų artimieji, o programos šališkumas aukų naudai nebuvo nustatytas.
Iš tiesų Airijoje manoma, kad toks pareigūnas, kuris specializuojasi nepilnamečių
reikaluose, yra tinkamas mediatorius, nes daugumą aukų ir netgi paţeidėjų teigiamai veikia
tas faktas, jog konfliktas sprendţiamas policininko, kuris atrodo patikimas saugant
konfidencialumą, pagalba67
.
Apibendrinant skirtingų valstybių institucijų, įgyvendinančių mediaciją, sistemų
įvairovę galima išskirti tokius modelius:
1. Nepilnamečių pareigūnai policijoje (Airija)
2. Privatūs mediatoriai, samdomi viešųjų institucijų arba asociacijų, arba
profesionalai, pasamdyti viešųjų organizacijų arba privačių asmenų, finansuojamų iš
viešųjų fondų (Lenkija)
66
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and Dobrochna Wojcik
(Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,
Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice
systems“. 67
Victim-Offender Mediation with Juveniles in the Republic of Ireland. Kieran O„Dwyer (Garda College,
Templemore). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.
JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.
48
3. Įgaliotos valstybinės institucijos, kurios veikia socialinių problemų
sprendimo srityje bei turi tinkamus išteklius mediacijai organizuoti ir įgyvendinti
(Lenkija)
4. Savanoriai (Norvegija).
Lietuvai apsisprendţiant dėl atkuriamojo teisingumo tarnybų sistemos, jų veiklos
organizavimo, reikėtų apsvarstyti ir, kaip uţtikrinti mediatorių rengimo, mokymo
nenutrūkstamumą, taip pat apsispręsti dėl institucijos, kuri audituotų mediacijos tarnybų
veiklą ar vestų mediatorių sąrašus, tarnybų veiklos finansavimo būdus.
3.6. Atkuriamojo teisingumo modelių populiarumas ir veiksmingumas
Mediaciją įgyvendinančiose valstybėse periodiškai atliekami tyrimai, stebima, kiek
gyventojų naudojasi mediacijos paslaugomis, ar jie lieka patenkinti jomis. Vienas iš
problematiškiausių ir daugiausiai diskusijų sukeliančių mediacijos tyrimo aspektų – recidyvas
po mediacijos. Teiginiai, kad mediacija sumaţina recidyvą nėra patikimi, nes paprasčiausiai
yra per maţai tai patvirtinančios informacijos, kritikuojama recidyvo tyrimų metodika.
Daugelyje šalių pastebimas nedidelis recidyvo skirtumas tarp į mediaciją nukreiptų ir tradicinį
baudţiamąjį procesą praėjusių atvejų. Visgi pripaţįstama, jog net jeigu ir mediacijos atveju
recidyvas nėra maţesnis, toks konfliktų sprendimo būdas yra priimtinesnis abiems šalis,
visuomenei ir justicijos sistemai.
Lenkijoje buvo atliktas eksperimentinės mediacijos programos rezultatų vertinimas
parodė, jog 75 % bylų, nukreiptų į mediaciją, buvo pasiektas susitarimas, bei 90 % tokių
susitarimų buvo pilnai įgyvendinta. Recidyvizmo rodiklis (14,4 %) ypatingai nesiskyrė nuo
kitų tyrimų dėl recidyvizmo rodiklių68
.
Norvegijoje 2001 m. į mediaciją buvo nukreipta 5520 bylų dėl baudţiamųjų
nusiţengimų/nusikaltimų. 2598 iš jų buvo padaryti asmenų, nesulaukusių baudţiamosios
atsakomybės amţiaus (15 m.). Iš likusiųjų 2922 paţeidimų, 2069 buvo padaryti asmenų nuo
15 iki 17 m., bei 700 paţeidimų, padaryti 18-24 m. amţiaus asmenų, likę 153 paţeidimai
buvo padaryti asmenų, sulaukusių 25 m. Iš 5520 nukreiptų į mediaciją bylų 4500 mediacija
įvyko. 91 % mediacijos atvejų buvo pasiektas susitarimas, 95 % susitarimų buvo pilnai
įgyvendinti.
68
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and Dobrochna Wojcik
(Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,
Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice
systems“.
49
2001 m. Norvegijoje sudarytų susitarimų rūšys, %, 1998 m., 2001 m.
Susitarimų rūšys 1998 m. 2001 m.
Dėl kompensacijos (ţalos atlyginimo) 41 % 41 %
Dėl darbų atlikimo aukos naudai 24 % 21 %
Dėl susitaikymo (nereikalaujant kompensacijos ar darbų) 21 % 21 %
Dėl kompensacijos ir darbų atlikimo 6 % 7 %
Kitokie (pvz., simboliniai „skausmo pinigai“, atsiprašymo dovana ir
pan.)
8 % 10 %
Tyrimai Norvegijoje rodo, jog pakankamai didelis skaičius meditacijoje dalyvavusių
asmenų buvo patenkinti pasiektais rezultatais, t.y. 1996 m. – 63 % asmenų buvo labai
patenkinti mediacija, 32 % buvo iš dalies patenkinti, o 2002 m. 92 % mediacijos šalių buvo
patenkintos mediacijos rezultatais. Norvegijoje buvo atliktas ir nedidelis tyrimas dėl
recidyvizmo. Rezultatai atskleidţia, jog recidyvizmo rodikliai tų nusikaltimų, kurie buvo
spręsti mediacijos būdu, yra šiek tiek maţesni nei nusikaltimų, uţ kuriuos bausmės buvo
paskirtos teisminiu būdu69
.
Suomijoje vidutiniškai per metus visiems mediacijos centrams perduodama apie 3500
bylų. Be to, matyti, kad jų gausėja: 1995 m. buvo perduotos 3030, 1996 m. – 3640, 1997 m. –
3626 baudţiamosios bylos. Apţvelgiant mediacijai perduodamų bylų pobūdį, pateiktini šie
duomenys, nurodantys nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos programose išnagrinėtus
nusikaltimus (1990 - 1997 m.): uţpuolimai/ grasinimai – 33,6 proc., turto
sunaikinimai/sugadinimai – 24,5 proc., vagystės – 20,5 proc., neteisėti pasinaudojimai
automobiliu – 4,2 proc., kiti – 17,2 proc. atvejų70
. 1997 m. Suomijos tyrimų duomenimis, apie
44 proc. nagrinėtų atvejų buvo priskirti baudţiamiesiems nusiţengimams (arba
maţareikšmėms veikoms), kita dalis, t.y. apie 54 proc., buvo sunkiems nusikaltimams
nepriskirti nusikaltimai71
. Iš visų mediacijai persiunčiamų bylų 70 proc. atvejų įgyvendinamas
tarpininkavimas, iš jų – tik 60 proc. atvejų pasiekiami susitarimai, o iš pastarųjų – 68 proc.
visų susitarimų įvykdomi iki galo. Taip pat pabrėţtina tai, kad apie 60 proc. visų bylų yra
susijusios su ţalos kompensavimu ir atsispindi jų susitarimuose, apie 15 proc. bylų buvo
prisiimami kitokio pobūdţio įsipareigojimai ir tik 20 proc. visų bylų ţalos kompensavimo
aukai klausimas nėra sprendţiamas. Be to, Suomijoje egzistuoja vadinamosios simbolinės
kompensacijos, kai iš esmės dėl nusikaltimo nebuvo padaryta materialinė ţala. Suomijoje
69
Victim-Offender Mediation with Juveniles in Norway. Siri Ilona Kemeny (Ministry of justice, Department of
civil affairs, Oslo). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.
JAI/2002/GRP/029, “Victim-offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“. 70
Uscila Rokas, Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –
metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P. 150. 71
Uscila Rokas, Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis –
metodinis leidinys. Vilnius, 2005. P. 150.
50
atliktų tyrimų duomenimis, vidutiniškas šios kompensacijos dydis yra 67 eurai72
. Suomijoje
mediacijos įdiegimo praktika nesulaukė jokių neigiamų atgarsių, kritikos ar pasipriešinimo.
Mediacija buvo priimta kaip tikrai veiksminga priemonė, taikytina sprendţiant konfliktus,
kartu padedanti teisėsaugai.
Liuksemburge atlikti tyrimai rodo, jog 68,4 % mediacijos atvejų turėjo teigiamas
pasekmes, lentelėje matyti, kokių rezultatų buvo pasiekta mediacijos eigoje:
Vokietijoje „Waage“ projektu buvo siekiama nustatyti, kaip nusikaltimo aukos vertina
aukos ir nusikaltėlio mediaciją. 64,5 proc. aukų teigė, kad jų vaidmuo mediacijos procese
buvo vienas iš vyraujančių, jos sulaukė ţalos kompensavimo; 79,1 proc. aukų buvo visiškai
patenkintos mediatorių teikiamomis paslaugomis, gavo norimą teikiamą pagalbą; 61,1 proc.
aukų pareiškė, kad jei patirtų viktimizaciją ateityje, vėl kreiptųsi, t.y. naudotųsi mediacijos
programų paslaugomis, ir tik 13,9 proc. aukų nurodė, kad ateityje nedalyvautų (arba tai maţai
tikėtina) panašaus pobūdţio programose; 14 proc. aukų nurodė, kad mediatorius buvo
šališkas, t.y. palaikė nusikaltėlį. Aukos ir nusikaltėlio poţiūris dėl mediatoriaus šališkumo
vienos iš šalių atţvilgiu gali formuotis priklausomai nuo vykdomos mediacijos programos
pobūdţio. Vieni projektai būna nukreipti į nusikaltėlį, kiti – į auką. Pavyzdţiui, vykdant
nusikaltimų aukų rėmimo programą, kurios pagrindu organizuojamos mediacijos,
nusikaltėliai mano, kad atstovaujama aukai, o jais pačiais domimasi tik tiek, kiek ir kaip
greitai bus atlyginta ţala.
Pabrėţtina, jog vykdant mediacijos projektus ir programas, ypatingai svarbu laikytis
tikrosios mediacijos koncepcijos ir siekti išlaikyti tiek aukos, tiek nusikaltėlio interesų balansą
bei mediatoriaus nešališkumą.
Apibendrinant skirtingą valstybių patirtį, svarbu pabrėţti, kad nei vienoje iš jų
mediacija nėra panacėja, išsprendusi pakartotinio nusikalstamumo problemą, tačiau visose
72 Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga Lietuvoje. Mokslinis – metodinis
leidinys. Vilnius, 2005. P. 151.
2000 2001 2002 Iš viso: %
Susitarimas 43
47 44 134 53,6 %
Dalinis
susitarimas
2 0 0 2 0,8 %
Susitarimas
prieš mediaciją
17 10 8 35 14 %
Nesusitarimas 1 1 0 2 0,8 %
Mediacijos
atsisakymas
18 27 28 73 29,2 %
Faktų
nepripaţinimas
0 3 1 4 1,6 %
51
valstybėse mediacijos projektai yra palankiai vertinami visuomenės narių, pasinaudojusių jais.
Mūsų manymu, Lietuvoje keliant mediacijai šį tikslą (nusikalstamų veikų pakartotinumo
sumaţinimas), taip pat turėtų būti nenuvertinamas ir lygiai taip pat siekiamas taikaus
konfliktų sprendimo būdo skatinimas visuomenėje. Kitas svarbus momentas – dar prieš
pradedant vykdyti atkuriamojo teisingumo modelį Lietuvoje, turėtų būti apsispręsta dėl jo
veiksmingumo vertinimo, o vėliau ši veikla nuolat stebima.
52
4. Kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymas
4.1 Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas pagal BK ir BPK
Šiuo metu galiojantys baudţiamieji įstatymai numato du kaltininko ir nukentėjusio
susitaikymo būdus:
Kaltininko ir
nukentėjusio
susitaikymas
I. Kaltininko ir
nukentėjusio
susitaikymas
ikiteisminio tyrimo ar
teisminio nagrinėjimo
metu (BK 38 str.)
II. Kaltininko ir
nukentėjusio
susitaikymas teisme
privataus kaltinimo
atvejais (BPK 413 str.)
53
I. Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo
metu
Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas – tai sąlyginė atleidimo nuo baudţiamosios
atsakomybės rūšis, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo atleidţiamas nuo baudţiamosios
atsakomybės nustatant 1 metų bandomąjį laikotarpį73
.
Baudţiamieji įstatymai (Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso (toliau - LR BK)
38 str. 1 d.) numato sąlygas, kada galima taikyti minėtąjį susitaikymą:
Taigi baudţiamasis įstatymas numato atitinkamas sąlygas (suminės), kurios
privalomos kiekvienu atveju, taikant kaltininko ir nukentėjusiojo asmens susitaikymą. Toliau
trumpai apie šias sąlygas:
73
Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga. Bendroji dalis. Teisinės informacijos
centras, 2004. P. 238
Yra pagrindo
manyti, kad jis
nedarys naujų
nusikalstamų
veikų
Turi susitaikyti su
nukentėjusiuoju arba
juridinio asmens
arba valstybės
institucijos atstovu
Turi savu noru atlyginti ar
pašalinti
asmeniui padarytą
ţalą arba susitarti
dėl šios ţalos
atlyginimo
Kaltininkas
Padarė baudţiamąjį
nusiţengimą,
neatsargų arba
nesunkų ar
apysunkį tyčinį
nusikaltimą
Turi prisipaţinti
padaręs
nusikalstamą veiką
54
A. Kaltininkas padarė baudţiamąjį nusiţengimą, neatsargų arba nesunkų ar
apysunkį tyčinį nusikaltimą. Paminėtina, kad anksčiau galiojusiame 1964 metų
baudţiamajame kodekse buvo pateikiamas tik keliolikos nusikaltimų baigtinis sąrašas, todėl
nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio susitaikymas buvo nepateisinamai ribojamas. Vien dėl to,
kad veika neįtraukta į įstatyme pateiktą sąrašą, šalys negali konflikto išspręsti susitaikydamos.
Tačiau naujo Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnyje atleidimas nuo baudţiamosios
atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, yra daug paţangesnis. Buvo
pasirinktas (kaip ir daugelyje Europos šalių) kitas šio klausimo reguliavimo būdas, kai
įstatyme įtvirtinamas ne atskirų nusikaltimų sąrašas, o nusikaltimų kategorijos. Taigi šiuo
metu susitaikymas galimas (formaliai) bene 80 proc. visų nusikalstamų veikų atvejais.
B. Kaltininkas turi prisipaţinti padaręs nusikalstamą veiką. Baudţiamosios teisės
doktrinoje nurodoma, kad prisipaţinimas - tai kaltininko savanoriškas veiksmas, kartu
atskleidţiant visas įvykio aplinkybes ir pripaţįstant kaltę. Asmuo neturi būti verčiamas
prisipaţinti nei teisėsaugos pareigūnų, nei trečiųjų asmenų ar nukentėjusiojo. Tačiau
praktikoje daugeliu atvejų stebimos priešingos tendencijos, pvz., kai kaltininkas uţimą
pasyvią proceso dalyvio poziciją ir tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams surinkus įrodymus,
pastarasis pradeda galvoti apie susitaikymą. Ţvelgiant į šią situaciją iš kaltininko pozicijų
suprantama, kad pastarasis tikisi išvengti atsakomybės, o kai yra priremiamas įrodymų, jam
gresia reali bausmė, daţnai laisvės atėmimo, tada ji sutinka su “lengvesniu” atsakomybės
prisiėmimo variantu, t.y. susitaikymu. Taigi šiuo aspektu nagrinėjamas susitaikymas neturi
nieko bendro su atkuriamojo teisingumo modeliu.
C. Turi savu noru atlyginti ar pašalinti asmeniui padarytą ţalą arba susitarti dėl
šios ţalos atlyginimo. Susitaikymo instituto praktikos studijos rodo, kad ši sąlyga daugelyje
atvejų yra centrinė (pagrindinė).
Vėlgi paminėtinos inovacijos naujame Baudţiamajame kodekse, kur kalbama ne tik
apie ţalos atlyginimą, bet ir jos pašalinimą, taip pat galimybę susitarti dėl ţalos atlyginimo.
Taigi šios sąlygos išplėtimas sudarė palankias sąlygas “taikiai” spręsti konfliktą ne tik
kaltininkui, net ir aukai.
Svarbu paminėti, kad ţalos atlyginimas apsiriboja tik fizinės ar materialinės ţalos
atlyginimu, o apie moralinę ţalą kalbama itin retai. Daţniausiai nukentėjęs asmuo sutinka su
minimaliomis sąlygomis, tačiau yra atvejų, kai aukos piktnaudţiauja savo teisėmis bei
reikalauja didesnės ţalos atlyginimo. Daţni atvejai, kai šalys net nenori viena kitos matyti, o
tyrėjas suinteresuotas greitesniu bylos nagrinėjimu, tiksliau jo nutraukimu šalims
55
“susitaikius”. Manau, kad šios problemos sprendimas galimas atkuriamojo teisingumo
pagalba, kur šalys niekieno neverčiamos, nevarţomos gali derėtis ir priimti kompromisinį
sprendimą.
Susitaikymo praktika rodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui daţnai tenka atlikti ne
tik “siūlytojo” susitaikyti, bet ir pseudotarpininko vaidmenį, kartu organizuojant, keliant
klausimą dėl ţalos atlyginimo.
Ţalos atlyginimas reiškia piniginį nusikalstama veika padarytos ţalos kompensavimą,
pvz., atlyginama sugadinto, suţaloto ar pagrobto turto vertė, padengiamos sugadinto turto
remonto išlaidos ir pan. Ţalos pašalinimas reiškia padarytos ţalos neutralizavimą: turtinė ţala
pašalinama darbu (pvz., įstatomas išdauţtas langas); perduodamas kitas, analogiškas
pavogtam, daiktas; apmokamos gydymosi, reabilitacijos dėl padarytos ţalos sveikatai
išlaidos; sumokama pinigų suma kaip kompensacija uţ ţalą, padarytą nukentėjusiojo
reputacijai74
.
Ţalos atlyginimo, pašalinimo ar susitarimo dėl ţalos atlyginimo ateityje faktas
fiksuojamas susitaikymo protokole, kurį vėliau patvirtina ikiteisminio tyrimo teisėjas. Tais
atvejais, kai šalys susitaria dėl ţalos atlyginimo vėliau, procesiniuose dokumentuose privalu
nurodyti konkretų ţalos atlyginimo terminą, bet neilgesnį nei 1 metai, kadangi kaltininkui
skiriamas vienerių metų bandomasis laikotarpis. Priešingu atveju asmuo prarastų teisę kreiptis
į teismą dėl sąlyginio atleidimo panaikinimo bei asmens patraukimo baudţiamojon
atsakomybėn.
Paminėtini ir tyrimai, kurie nurodo, kad nusikaltimų aukų susitaikymo motyvai
tiesiogiai priklauso nuo nusikalstamos veikos pobūdţio bei šalių interakcijos specifikos. Tais
atvejais, kai asmenis sieja artimi giminystės, draugystės ryšiai, vyrauja motyvas „nenoras
įkalinti asmenį”, ypač kai padaroma nusikalstama veika dėl neatsargumo, kai konfliktas kyla
ne dėl viktimizacijos fakto, o kaip rodo šių atvejų analizė, išsirutulioja vėliau.
Ankstesnio viktimologinio tyrimo75
duomenys parodė, kad greičiau atgauti ţalos
atlyginimą daţniausiai nori turtinių nusikaltimų aukos, kai interakcijos šalių konflikto
pagrindas yra pinigai (ţr. 1 lentelėje).
74
Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga. Bendroji dalis. Teisinės informacijos
centras, 2004. P. 240. 75
Pastaba: tyrimas atliktas 2002-2003 metais, kai galiojo 1964 m. Baudţiamasis kodeksas, kurio 53 – 1 str.
pateikė baigtinį nusikaltimų sąrašą, pagal kurį ir buvo išskirtos atitinkamos grupės.
56
1 lentelė. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio susitaikymo motyvai (proc.)76
NPLC tyrimo “Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos įdiegimo galimybės Lietuvoje”77
duomenys parodė, kad didţioji dalis respondentų, t.y. net 748, išskyrė susitaikymo motyvą
“aukos noras greičiau gauti ţalos atlyginimą”. Net 57,9 proc. respondentų nurodė, kad tai
daţniausias susitaikymo motyvas ir tik 5,1 – rečiausias, t.y. aukai svarbiausia materialinė
pusė, kaip pagrindinis veiksnys sprendţiant aukos ir nusikaltėlio konfliktą. (ţr. 1 paveikslą)
1 paveikslas. Nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo motyvas – “Aukos noras gauti
greitesnį ţalos atlyginimą (absol. skaič. / proc. dalis), (įvertinant nuo 1 (rečiausiai) iki
5 (daţniausiai)?
76
Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas: disertacija. – Vilnius: LTU,
2003. P. 145. 77
Pastaba: šiame tyrime susitaikymo motyvai nebuvo išskiriami pagal atskiras nusikalstamų veikų grupes, rūšis,
kadangi jų vertinimas būtų itin apsunkintas dėl susitaikymo galimybės daugeliu BK numatytų veikų atvejais.
Tad buvo tyrėjams buvo pateikti bendri, daţniausiai išskiriami motyvai bei palikta galimybė nurodyti ir įvertinti
kitus motyvus.
Nusikaltimų grupės / susitaikymo
motyvai
Greitesnis
žalos
atlyginimas
Nenoras
įkalinti
asmenį
Nusikaltimo
vertinimas
nereikšmingu
Nenoras
dalyvauti
baudžiamajam
e procese
Kita
Tyčiniuose turtiniuose 38 14,3 9,5 38,2
Neatsargiuose turtiniuose 29,7 60,2 10,1
Tyčiniuose smurtiniuose 10,3 39,6 30,1 30
Neatsargiuose smurtiniuose 10,1 45,3 5,4 39,3
Chuliganizmo atvejais 9,6 19,2 10,9 60,3
Transporto (kelių eismo saugumo) 29,5 50,3 20,2
3860 56
161
433
57,9
21,57,5
8,05,10
50
100
150
200
250
300
350
400
450
500
1 2 3 4 5
Absol. skaič. Proc. dalis
57
D. Turi susitaikyti su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės
institucijos atstovu. Nagrinėjamas institutas naudoja “susitaikymo” terminą, tačiau atliktos
studijos, tyrimai78
leidţia kelti pagrįstą klausimą, ar šį institutą galime vadinti “susitaikymu”,
ar tai nėra paprasčiausias šalių susitarimas? Mat šalys realiai nesusitaiko, tarpusavio
konfliktas neišsprendţiamas, jis išlieka, daţnai net paūmėja.
Susitaikymas reiškia, kad nukentėjusysis ne tik paprasčiausiai atleido kaltininkui, bet
iš esmės pašalino visas savo pirmines pretenzijas ir reikalavimus, pareikštus baudţiamojo
proceso tvarka79
. Kaip rodo praktika, kas pateikta anksčiau yra tik teorijoje, realiai
susitaikymas nevyksta, pakanka paprasčiausio įrašo į procesinį dokumentą, kad neva šalys
susitaikė.
E. Yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai dar viena
sąlyga, kuri pasiţymi fiktyvumu. Suprantama, kad tokia kategorija, kaip “manymas” yra
abstraktaus pobūdţio, o pats pagrindas nėra detalizuojamas. Baudţiamosios teisės doktrinoje
nurodoma, kad kaip pagrindas gali būti medţiaga apie visas bylos aplinkybes, liudijančias,
kad nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė kaltininko elgesio pasekmė ir pan.80
Tektų
sutikti, kad tai svaru, kai kalbame apie neatsargius nusikaltimus. Tačiau, kai kalbame apie
tyčines veikas, susiduriama su aplinkybių, duodančių pagrindą manyti, išskyrimu. Taigi, tai
daugiau susiję su spėjimu, nei su įsitikinimu, pagrįstumu.
Be anksčiau minėtų sąlygų, baudţiamasis įstatymas numato atitinkamus šio instituto
taikymo apribojimus, mat galimi ir piktnaudţiavimo atvejai. LR BK 38 str. 2 d. numato, kad
numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudţiamosios atsakomybės: a) recidyvistas,
b) pavojingas recidyvistas, c) asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudţiamosios
atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos
veikos padarymo praėjo maţiau nei 4 metai.
Be to, jeigu asmuo, atleistas nuo baudţiamosios atsakomybės, per 1 metus padarė
baudţiamąjį nusiţengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų prieţasčių nevykdo
teismo patvirtinto susitarimo dėl ţalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti
78
Pvz., Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas. Daktaro disertacija:
socialiniai mokslai, teisė (01 S) Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003. Aţubalytė R. Diskrecinis
baudţiamasis persekiojimas: teoriniai pagrindai, taikymo problemos ir perspektyvos Lietuvoje: daktaro
disertacija: socialiniai mokslai, teisė (01 S) Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002. 79
Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga: Bendroji dalis. Teisinės informacijos
centras, 2004. P. 241. 80
Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga: Bendroji dalis. Teisinės informacijos
centras, 2004. P. 242.
58
sprendimą dėl atleidimo nuo baudţiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens
baudţiamosios atsakomybės uţ visas padarytas nusikalstamas veikas. O tais atvejais, kai
minėtas asmuo per vienus metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas
atleisti nuo baudţiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendţiama dėl tokio asmens
baudţiamosios atsakomybės uţ visas padarytas nusikalstamas veikas.
II. Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas teisme privataus kaltinimo atvejais
Baudţiamieji įstatymai numato privataus kaltinimo atvejus, kai procesas pradedamas
tik teismui gavus nukentėjusiojo asmens skundą (LR BPK 407 str.). Taigi privataus kaltinimo
procese yra išskiriamas taikinamasis posėdis. Būtina uţakcentuoti, kad šis kaltininko ir
nukentėjusio asmens susitaikymo institutas neturi būti tapatinamas su anksčiau nagrinėtu
susitaikymu.
Pabrėţtina, kad taikomasis posėdis turi nemaţai atkuriamojo teisingumo elementų,
pvz., trečiosios šalies, šiuo atveju teisėjo, siūlymas šalims taikiai išspręsti konfliktą, susitarti
dėl ţalos atlyginimo ir pan., o svarbiausia, kad šalims paliekama teisė patiems spręsti dėl
susitaikymo sąlygų.
Be to, tai nėra kaltininko sąlyginis atleidimas nuo baudţiamosios atsakomybės.
Taikomasis posėdis - tai miniprocesas, kur kaltininkas nėra stigmatizuojamas, t.y. nėra
paţenklinamas, neįtraukiamas į teisėsaugos stebėseną, įvardijamas kaip “nusikalstamos
veikos padarymu kaltinamas asmuo”. Priešinga situacija stebima sąlyginiame kaltininko ir
nukentėjusiojo susitaikyme, kur būtinas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, kur asmuo, nors ir
įvykdęs visas sąlygas, priskiriamas prie asmenų, turinčių kriminalinę patirtį. Ankstesni
baudţiamieji įstatymai numatė galimybę nepradėti parengtinio tyrimo, šiuo metu BK 38 str.
numato tik ikiteisminio tyrimo nutraukimą.
Paminėtina ir tai, kad sąlyginio susitaikymo atveju įstatymas nenumato, kaip turi vykti
susitaikymo procesas. Daţnai susitaikymo procesas priklauso nuo šalių fantazijos arba
ikiteisminio tyrimo pareigūno gebėjimų šalis privesti prie bendro susitarimo. Priešinga
situacija su taikomuoju posėdţiu, kai įstatymas atskleidţia šio proceso turinį (LR BPK 413
str.).
Kai teisme privataus kaltinimo tvarka gautas nukentėjusiojo skundas pareiškimas, jis
ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti.
Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui kartu su šaukimu išsiunčiamas ir
skundo nuorašas. Taikinamasis posėdis prasideda teisėjo pranešimu apie nukentėjusiojo
skundo turinį ir kvietimu susitaikyti. Po to pasisako nukentėjusysis ir kaltinamas asmuo. Jeigu
59
šie asmenys susitaiko, procesas dėl skundo nutraukiamas. Nukentėjusysis ir kaltinamas asmuo
susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl ţalos atlyginimo. Pagal sutartį dėl ţalos atlyginimo
vėliau gali būti išduotas vykdomasis dokumentas. Tiek pareikštas nuomones dėl susitaikymo,
tiek sutartį dėl ţalos atlyginimo taikinamojo posėdţio protokole pasirašo nukentėjusysis ir
nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo. Jeigu nukentėjusysis ir kaltinamas asmuo
nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame
posėdyje. Jeigu nukentėjusysis į taikinamąjį posėdį neatvyko be svarbios prieţasties, laikoma,
kad privatus kaltintojas kaltinimo atsisakė. Tokiu atveju procesas dėl skundo nutraukiamas.
Jeigu be svarbios prieţasties į taikinamąjį posėdį neatvyksta nusikalstamos veikos padarymu
kaltinamas asmuo, teisėjas nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoda
nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Taigi matome, kad įstatymas suteikia plačias galimybes nukentėjusiajam ir kaltininkui
savarankiškai išspręsti kilusi konfliktą. Tačiau būtina parėţti, kad taikomasis posėdis yra
privalomas, tai atskiras preliminarus privataus kaltinimo proceso etapas, kur teisėjas tampa
privalomuoju tarpininku. Tad šis faktas neleidţia teigti, kad taikomasis posėdis yra vienas iš
atkuriamojo teisingumo modelių.
Apibendrinant:
Šiuo metu egzistuojantys kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo modeliai
baudţiamojoje ir baudţiamojo proceso teisėje (formos) tik dalinai atitinka atkuriamojo
teisingumo koncepciją.
Atkuriamojo teisingumo modeliai turi uţtikrinti alternatyvius priėjimo prie
baudţiamojo proceso būdus (skirtingus nei tradiciniai: ikiteisminis nagrinėjimas, teisminis
tyrimas, bausmės skyrimas), tai yra įgyvendinti restitucinius (atkuriamuosius) procesus81
.
Tačiau tai nereiškia, kad atkuriamojo teisingumo modeliai turi konkuruoti su tradiciniu
baudţiamuoju procesu. Atvirkščiai, atkuriamasis teisingumas yra daugiau pagalbinio, ypač
tose sferose, kur tradiciniai aukos ir nusikaltėlio konfliktų sprendimų metodai nėra efektyvūs
(pvz., nusikaltusių nepilnamečių atvejais) arba nebūtini (pvz., konfliktai tarp kaimynų,
sutuoktinių, giminaičių ir pan.).
81
United Nations. Economic and Social Council Distr.: E/CN.15/2002/5 General 7 January 2002.
Commission on Crime Prevention and Criminal Justice, Eleventh session Vienna, 16-25 April 2002. Reform of
the criminal justice system: achieving effectiveness and equity. Restorative justice Report of the Secretary-
General
60
4.1.1. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas. Kiekybinis situacijos įvertinimas.
Nors kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas turi didesnę nei dešimtiems metų
taikymo praktiką, tačiau situacijos įvertinimas yra problemiškas dėl nereguliaraus ir
netinkamo statistinių duomenų kaupimo, apdorojimo bei pateikimo, nepakankamų atrankinių
tyrimų, įstatymų, kartu ir ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo praktikos kaitos, taip pat
atitinkamų apibendrinimų nebuvimo ir kt.
Bendri duomenys apie kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymą parengtinio tardymo
metu buvo kaupiami iki 2003 05 01d. Informatikos ir ryšių departamente (toliau – IRD) prie
VRM, kuris pateikdavo ataskaita apie uţregistruotus ir išnagrinėtus nusikaltimus, padarytus
Lietuvos Respublikoje (Forma 1-GS). Tačiau Nuo 2003 05 01 d. įsigaliojo nauji Lietuvos
Respublikos baudţiamojo, baudţiamojo proceso ir bausmių vykdymo kodeksai, keitėsi
nusikalstamų veikų registracijos ir apskaitos tvarka. Tad šiuo metu negalime pateikti išsamių
duomenų apie kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo atvejus pagal naujuosius įstatymus,
kurie esmingai pakeitė nagrinėjamo instituto taikymo sąlygas.
Duomenys apie kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymą vėl pradėti kaupti tik nuo
2004 metų IRD ataskaitoje apie nusikalstamų veikų tyrimo rezultatus Lietuvos Respublikos
prokuratūrose (Forma_LRGP). Tačiau minėtoje ataskaitoje pateikiami tik bendriausi
duomenys, t.y. kiek registruota susitaikymo atvejų, nenurodant, kokių nusikalstamų veikų
atvejais jis taikytas.
Toliau pateikiami statistiniai duomenys yra gana skurdūs bei epizodinio pobūdţio. Tai
tik patvirtina, kad reikalingi pakeitimai šių atvejų registracijoje bei apskaitoje.
1 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymų skaičius 2004 – 2005 metais
(absoliut. skaičiai)
74 119
54455193
0
1000
2000
3000
4000
5000
6000
2004 m. 2005 m.
Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas teisme privataus kaltinimo atvejais (BPK 413 str.)
Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu (BK 38 str.)
61
Statistinių duomenų analizė rodo, kad didţioji dalis, t.y. 98 proc. kaltininko ir
nukentėjusiojo susitaikymų įvyksta ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, kai
asmeniui taikomas sąlyginis atleidimas nuo baudţiamosios atsakomybės (BK 38 str.).
Susitaikymai privataus kaltinimo atvejais sudaro vos kelis procentus. Tačiau tai nereiškia, kad
atkuriamojo teisingumo modeliai negali būti taikomi minėtais atvejais.
Būtina paminėti ir tai, kad dviejų metų laikotarpis yra nepakankamas kalbėti apie
susitaikymų dinamiką, tačiau 2005 m. stebimas jų padidėjimas. Nors registruotas
nusikalstamumas bei ištirtų veikų skaičius sumaţėjo (2005 m. lyginant su 2004 m.),
kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymų skaičius sudaro 14 – 15 proc. visų ištirtų veikų
skaičiaus. Todėl šių veikų “perkėlimas” alternatyviam konfliktų nagrinėjimui būtų tikrai
ţenklus.
2 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymų pasiskirstymas pagal rūšis
2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)
Tolesnė statistinių duomenų analizė parodė, kad susitaikymų skaičius koncentruojasi Vilniaus
(2005 m. – 33 proc.), Kauno (2005 m. – 21 proc.) bei Klaipėdos (2005 m. – 22 proc.)
apygardose. Todėl teikiami siūlymai dėl pilotinio projekto Lietuvos sostinėje ar didţiuosiuose
miestuose yra grindţiami būtent šiais skaičiais.
1652
17
1806
27
1216
21
1133
26
936
19
1174
51
821
6
871
7
568
11
460
7
0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 1800 2000
BPK 212 str. 1 d. 5 p.
BPK 3 str. 1 d. 5 d.
BPK 212 str. 1 d. 5 p.
BPK 3 str. 1 d. 5 d.
2004
m.
2005
m.
Panevėžio apyg.
Šiaulių apyg.
Klaipėdos apyg.
Kauno apyg.
Vilniaus apyg.
62
1 lentelė. Baudţiamųjų bylų nepradėjimas ar pradėtų nutraukimas, kai nukentėjusysis
susitaikė su kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu (BPK str. 3 str. 1d. 5p.) 2004 –
2005 m. (absoliut. skaičiai)
1 lentelėje pateiktų statistinių duomenų analizė parodė, kad vadovaujantis BPK str. 3 str. 1d.
5p. nukentėjęs asmuo bei kaltininkas sutaikomi ir tais atvejais, kai įstatymas nenumato tokios
galimybės. Minėtas straipsnis nurodo, jog susitaikymas galimas BPK 407 straipsnyje
nurodytų nusikalstamų veikų atvejais, t.y. BK 139 str. 1 d., 140 str. 1 d., 148, 152, 154, 155,
165, 168 str., 187 str. 1 ir 3 d., 188, 313 str. Tačiau statistiniai duomenys rodo, susitaikymas
atliekamas ir vagysčių, plėšimų, viešosios tvarkos paţeidimų bei kitų nusikalstamų veikų
atvejais.
Tolimesnė duomenų analizė parodė, kad susitaikymai privataus kaltinimo atvejais yra daugiau
smurtinių nusikalstamų veikų atvejais. 2005 metais nesunkus sveikatos sutrikdymas, fizinio
skausmo sukėlimas sudarė 59 proc. (2004 m. – 46 proc.) visų nagrinėjamų susitaikymų.
Nusikalstamos veikos pavadinimas 2004 m. 2005 m.
138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 9 12
139 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 2 2
140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar neţymus sveikatos sutrikdymas 23 56
155 str. Įţeidimas 2 -
165 str. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo paţeidimas - 1
178 str. Vagystė 10 9
180 str. Plėšimas - 2
182 str. Sukčiavimas 1 1
187 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 8 15
188 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo - 1
189 str. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas - 1
202 str. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla - 1
206 str. Kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį ar
nustatytą tvarką - 1
214 str. Netikrų mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynais pinigais, gaminimas ar neteisėtas disponavimas jais - 1
219 str. Mokesčių nesumokėjimas - 1
281 str. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių paţeidimas 7 3
284 str. Viešosios tvarkos paţeidimas 9 10
286 str. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui 2 -
294 str. Savavaldţiavimas 1 1
302 str. Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas - 1
63
3 paveikslas. Daţniausiai įgyvendinami kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai, kai
nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar teisminis baudţiamosios bylos nagrinėjimas pagal
BKP BPK 212 str. 1 d. 5 p., 2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)
3 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai daţniausiai
įgyvendinami turtinės ir smurtinės nusikalstamos veikos padarymo atvejais, kurie sudaro
daugiau nei ½ visų susitaikymų. Tačiau būtina paminėti ir kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių bei viešosios tvarkos paţeidimus, dėl kurių per
pastaruosius du metus susitaikyta atitinkamai 17 proc. ir 13 proc. atvejais.
Čia svarbu paminėti bei palyginti anksčiau taikyto (1964 m. BK 53 – 1 str.) bei
dabartinio susitaikymo instituto skirtumus bei panašumus. Iš vienos pusės – naujieji įstatymai
praplėtė susitaikymo pritaikomumą. Ankstesniame įstatyme buvo pateikiamas baigtinis
dvidešimties veikų sąrašas, o dabar pateikiamos atskiros nusikalstamų veikų kategorijos
(rūšys). Šiuo metu susitaikymas taikomas septyniasdešimties nusikalstamų veikų atvejais (ţr.
1 priedą), t.y. net 3 kartus plačiau. Iš kitos pusės – statistinių duomenų lyginamoji analizė
1708
878
619
422
198
195
161
290
107
127
1494
883
694
416
326
259
234
248
147
125
0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 1800
178 str. Vagystė
281 str. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių paţeidimas
284 str. Viešosios tvarkos pažeidimas
138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas
214 str. Netikrų mokėjimo instrumentų, skirtų
atsiskaityti ne grynais pinigais, gaminimas ar neteisėtas
disponavimas jais
140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar neţymus
sveikatos sutrikdymas
182 str. Sukčiavimas
180 str. Plėšimas
187 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas
300 str. Dokumento suklastojimas ar disponavimas
suklastotu dokumentu2004 m. 2005 m.
64
parodė, kad daţnai šiuo metu dėl nusikalstamų veikų taikomas susitaikymo institutas,
absoliutūs atvejų skaičiai, yra labai panašūs į “senojo” modelio susitaikymo praktiką. Todėl
kyla klausimas dėl šio instituto tolesnio plėtojimo ar alternatyvių priemonių, leisiančių
asmenims plačiau realizuoti savo teises (ţr. 4 paveikslą).
4 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo atvejai 1998–2001 metais (pagal
atskirų nusikaltimų rūšių būklę)
1901
525
805
360
247
67
78
52
28
99
1786
567
817
381
304
54
63
45
29
101
1632
926
650
406
331
56
69
43
41
148
1342
898
634
330
272
62
74
45
31
146
0 500 1000 1500 2000 2500 3000
Kita
Turto sunaikinimo ar sužalojimo
dėl neatsargumo atvejai
Turto pasisavinimo arba
iššvaistymo atvejai
Sukčiavimo atvejai
Sunkūs ar apysunkiai kūno
sužalojimai dėl neatsargumo
Tyčiniai apysunkiai kūno
sužalojimai
Tyčiniai turto sunaikinimo ar
sužalojimo atvejai
Chuliganizmo atvejai
Nusikaltimai, susiję su KET ar
TPET pažeidimais
Vagystės
2001 m. 2000 m.1999 m. 1998 m.
65
5 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai smurtinių nusikalstamų veikų
atvejais, kai nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar teisminis baudţiamosios bylos
nagrinėjimas pagal BKP BPK 212 str. 1 d. 5 p., 2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)
Atlikta duomenų analizė parodė, kad nusikaltimai ţmogaus gyvybei, taip pat nusikaltimai,
pavojingi ţmogaus sveikatai ir gyvybei, nusikaltimai ţmogaus laisvei bei nusikaltimai ir
baudţiamieji nusiţengimai ţmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui 2005
metais sudarė 15 proc. (2004 m. – 14 proc.) visų šios rūšies susitaikymų.
Tolimesnė analizė parodė, kad susitaikymas taikomas pusėje visų baudţiamajame
įstatyme XVII – XXI skyriuose numatytų smurtinių nusikalstamų veikų atvejais. Daugiausia
susitaikymų įgyvendinama nesunkių sveikatos sutrikdymų (2004 m. – 60 proc., 2005 m. – 51
proc.) bei fizinio skausmo sukėlimo ar neţymių sveikatos sutrikdymų (2004 m. – 27 proc.,
2005 m. – 32 proc.) atvejais
2
1
5
5
32
8
195
8
422
21
4
0
8
2
2
2
4
78
8
259
2
416
24
11
3
3
0 50 100 150 200 250 300 350 400 450
153 str. Mažamečio asmens tvirkinimas
151 str. Privertimas lytiškai santykiauti
150 str. Seksualinis prievartavimas
146 str. Neteisėtas laisvės atėmimas
145 str. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti
žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas
144 str. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus
žmogaus gyvybei
140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar neţymus sveikatos
sutrikdymas
139 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl
neatsargumo
138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas
137 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo
136 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas labai
susijaudinus
135 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas
132 str. Neatsargus gyvybės atėmimas
2004 m. 2005 m.
66
6 paveikslas. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai turtinių nusikalstamų veikų
atvejais, kai nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar teisminis baudţiamosios bylos
nagrinėjimas pagal BKP BPK 212 str. 1 d. 5 p., 2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)
6 paveiksle pateikti duomenys rodo, jog didţioji dalis nagrinėjamų susitaikymų
atliekami bene visų nusikaltimų ir baudţiamųjų nusiţengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir
turtiniams interesams atvejais (BK XXVIII skyrius). Susitaikymai turtinių nusikalstamų veikų
atvejais 2005 bei 2004 metais sudarė daugiau nei 2/5 visų susitaikymų (2004 m. – 46 proc.,
2005 m. – 41 proc.).
Tolimesnė duomenų analizė parodė, kad daţniausiai tarp visų turtinių nusikaltimų
susitaikomas vagysčių (2004 m. – 72 proc., 2005 m. – 67 proc.), plėšimų (2004 m. – 12 proc.,
2005 m. – 11 proc.), sukčiavimų (2004 m. – 7 proc., 2005 m. – 10 proc.) bei turto
sunaikinimo ir sugadinimo atvejais (2004 m. – 5 proc., 2005 m. –7 proc.).
16
1
107
4
8
58
161
25
290
8
1708
18
1
147
17
7
47
234
23
248
8
1494
0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 1800
189 str. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba
realizavimas
188 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl
neatsargumo
187 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas
186 str. Turtinės ţalos padarymas apgaule
184 str. Turto iššvaistymas
183 str. Turto pasisavinimas
182 str. Sukčiavimas
181 str. Turto prievartavimas
180 str. Plėšimas
179 str. Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių
paslaugomis
178 str. Vagystė
2004 m. 2005 m.
67
4.1.2 Kaltininko ir nukentėjusio susitaikymas. Kokybinis situacijos įvertinimas
2005 pabaigoje buvo atliktas tyrimas82
“Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos
įdiegimo galimybės Lietuvoje”, kurio rezultatai parodė, kad nukentėjusiojo ir kaltininko
susitaikymo institutas taikomas gana efektyviai. Net 1/3 respondentų nurodė, jog jis taikomas
labai efektyviai ir efektyviai, priešingai manančių buvo 1/4, tačiau didţioji dalis, t.y. daugiau
nei 2/5 susitaikymo instituto įgyvendinimą įvertino vidutiniškai.
1 paveikslas. Kaip šiuo metu taikomas nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo
institutas Lietuvoje (absol. skaič./proc. dalis) N=794))?
Tad pastarieji rezultatai leidţia daryti prielaidą, kad tikslinga ieškoti naujų ar net
inovacinių būdų tobulinant aukos ir nusikaltėlio taikaus konflikto spendimo procedūras,
uţtikrinant diskrecijos principą.
82
2005 m. lapkričio mėn. sudaryta standartizuota anketa ir pateikta teisėsaugos institucijos, kuriose dirba
asmenys taikantys ir kontroliuojantys nukentėjusio ir kaltininko susitaikymo institutą, t.y. į visus Lietuvos
apylinkės teismus, apylinkės prokuratūras ir miestų bei rajonų policijos komisariatus. Respondentai (pagal
priklausomumą institucijai/įstaigai) suskirstyti į 3 grupės. Anketos 2005 metų lapkričio mėnesio pabaigoje
išsiųstos: 54 apylinkių teismams, 57 apylinkių prokuratūroms ir 79 policijos komisariatams. Uţpildytos anketos
buvo gautos iš 29 teismų, 40 prokuratūrų ir 64 policijos įstaigų. Iš viso buvo gautos 819 uţpildytos anketos, iš jų
25 pripaţintos netinkamomis tyrimo analizei atlikti. Tinkamai uţpildytų anketų skaičius (N=794) pilnai
pakankamas situacijos analizei atlikti ir reprezentuojantis visų minėtų Lietuvos teisėsaugos institucijų nuomonę.
Labai efektyviai
24 / 3%
Labai neefektyviai
40 / 5%
Neefektyviai
163 / 21%
Vidutiniškai
336 / 42%
Efektyviai
231 / 29%
68
2 paveikslas. Ar pasikeitė nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo instituto taikymas
lyginant anksčiau galiojusius (LR BK 53-1str.) bei dabartinius baudţiamuosius
įstatymus (LR BK 38 str.)?
Ankstesni nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo tyrimai83
parodė, kad nagrinėjamas
institutas buvo taikomas neefektyviai, tad baudţiamieji įstatymai pakeitė kelias (esmines)
sąlygas.
Šis tyrimas parodė, jog susitaikymo instituto pasikeitimai teigiamai įtakojo taikymo
praktika, t.y. net 39 proc. respondentų nurodė, kad taikymas pagerėjo, supaprastėjo. Tačiau
1/3 respondentų teigė, jog praktika nepasikeitė, o 18,5 proc. – taikymas tapo
problematiškesnis.
1 lentelė. Ar pasikeitė nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo instituto taikymas
lyginant anksčiau galiojusius bei dabartinius baudţiamuosius įstatymus (vidinis
pasiskirstymas pagal efektyvumo vertinimą) (absol. skaič./proc. dalis) N=794))?
Respondentų
susitaikymo instituto taikymo
vertinimas
Taikymo
praktika
nepasikeitė
Taikymas
pagerėjo,
supaprastėjo
Taikymas
tapo
problematiškesnis Kita
Labai efektyviai 20,8 / 5 75,0 / 18 - 4,2 / 1
Efektyviai 27,3 / 63 68,4 / 158 - 4,3 / 10
Vidutiniškai 40,8 / 137 39,3 / 132 17,9 / 30 2,1 / 7
Neefektyviai 41,7 / 68 1,2 / 2 32,5 / 53 24,5 / 40
Labai neefektyviai 10,0 / 4 - 85,0 / 34 5,0 / 2
83
Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas. Daktaro disertacija:
socialiniai mokslai, teisė (01 S) – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003. Aţubalytė R. Diskrecinis
baudţiamasis persekiojimas: teoriniai pagrindai, taikymo problemos ir perspektyvos Lietuvoje: daktaro
disertacija: socialiniai mokslai, teisė (01S) / Lietuvos teisės universitetas Vilnius: LTU, 2002.
Taikymas tapo
problemiškesnis
147 / 19%
Kita
60 / 8%
Taikymo praktika
nepasikeitė
277 / 35%Taikymas
pagerėjo,
supaprastėjo
310 / 38%
69
Iš pirmos lentelės duomenų matyti, kad tarp respondentų, vertinusių susitaikymo
praktiką - labai efektyviai ir efektyviai, kiek daugiau nei 1/5 teigė, kad praktika nepasikeitė.
Tad kyla tam tikrų abejonių dėl šių vertinimų, ar tikrai susitaikymo praktika buvo efektyvi,
priešingu atveju, gal nereikėjo baudţiamųjų įstatymų pakeitimo.
Paminėtina ir tai, kad respondentai, įvertinę susitaikymo praktiką vidutiniškai, net 40,8
proc.teigė, kad taikymo praktika nepasikeitė. Galime teigti, kad nors įstatymas suteikė
platesnes susitaikymo instituto taikymo sąlygas, tačiau realiai praktikoje daug kas vyksta
inertiškai.
Aukos ir nusikaltėlio konflikto sprendimas susitaikymo institutu
3 paveikslas. Ar efektyviai išsprendţiamas nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio
konfliktas ? (absol. skaič./proc. dalis) N=794))
Teisėsaugos institucijos pareigūnams nepavyksta išspęsti interakcijos šalių konflikto.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio susitaikymas yra tik formalus veiksmas, kuris iš esmės
nepasiekia numatytų tikslų. 64 proc. respondentų nurodė, kad kilęs konfliktas dėl
nusikalstamos veikos išsprendţiamas dalinai, o 23 proc., kad apskritai neišsprendţiamas. Tai
tiesiogiai susiję su asmenų pakartotine ar tęstine viktimizacija, daţnai netgi įtraukiant naujus
interakcijos dalyvius, išplečiant jos mastą, veikimo sritį, sukuriant, palaikant nusikaltusio
asmens nebaudţiamumo atmosferą, aukos „bejėgiškumo”, „susitaikymo su likimu” stereotipą
ir t. t.
Be to, tik 27,7 proc. respondentų nurodė, kad teisėti nusikaltimo aukų interesai ir poreikiai
patenkinami, o 53,3 nurodė, kad tai padaroma tik iš dalies.
Taip, iš dalies
508 / 64%
Taip, visiškai
102 / 13%
Ne,
neišsprendžiamas
184 / 23%
70
Aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymo galimybės Lietuvoje
4 paveikslas. Ar tikslinga taikyti nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediaciją
(tarpininkavimą) Lietuvoje? (proc. dalis / absoliut. skaičiai)
Duomenų analizė patvirtino ankstesnių tyrimų rezultatus, paantrino, kad Lietuvoje
tikslinga įdiegti aukos ir nusikaltėlio mediacijos institutą, pradėti teikti tarpininkavimo
paslaugas.
Be to, tyrimas patvirtino tyrimo pradţioje iškeltą hipotezę, jog didelė dalis respondentų
gali neţinoti apie aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymą baudţiamojoje justicijoje. Taigi
tyrimas parodė, kad 17 proc. respondentų neţinojo ar tikslinga mediacija Lietuvoje, dalis
anketų buvo su pastabomis, pvz. “neturiu ţalio supratimo …”, “kas tai per naujadaras”,
“nieko neţinau apie mediacija” ir t.t. Tad būtina intensyviau organizuoti specializuotus
informacinius seminarus, pastaruoju metu pradėtus tarpininkavimo mokymus, viešas
kampanijas ir kt.
5 paveikslas. Ar Jūsų manymu nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacija gali būti
taikoma šalių susitaikymo atvejais, numatytais LR BK 38 str.?
Nežinau
133 / 17%
Ne
67 / 8%
Taip
594 / 75%
Taip
480 / 62%
Ne
67 / 8%
Nežinau
184 / 23%
Kita
59 / 7%
71
3/5 respondentų nurodė, kad mediacija galima taikyti nukentėjusiojo ir kaltininko
susitaikymo atvejais, t.y. keliant baudţiamajame įstatyme numatytas sąlygas. Tačiau tai
nereiškia, kad mediacija turi būti tapatinama su susitaikymo institutu. Mediacija nėra
pagalbinio pobūdţio aukos ir nusikaltėlio konflikto spendimo procedūra, tai daugiau
alternatyvi, autonomiška procedūra, kuri daţniausiai reglamentuojama atskiru įstatymu.
4.2. Vykdyti ir esami atkuriamojo teisingumo projektai, organizacijos, iniciatyvos,
priemonės
Aukos ir nusikaltėlio mediacija Lietuvoje nėra įteisinta teisės aktuose, todėl šiuo metu
ji egzistuoja tik de facto.
Pirmieji mediacijos projektai Lietuvoje sprendţiant įvairaus pobūdţio tarpasmeninius
konfliktus pradėti įgyvendinti 1998–1999 metais. Šiuo metu nusikaltimo aukos ir
nusikaltėlio mediacija egzistuoja rengiant tik pavienius eksperimentinius projektus ir
atliekant tyrimus.
Išskirtinos šios veiklos kryptys:
1) mokslinė – didaktinė: rengiami jau esamų tarpininkų įgūdţių tobulinimo
seminarai, vykdomi naujų tarpininkų apmokymai, pradedant pagrindinėmis ţiniomis apie
tarpininkavimą ir baigiant specializuotais apmokymais. Be to, leidţiama mokomoji
metodinė medţiaga, atliekami tyrimai ir t. t.;
2) praktinė – taikomoji: vykdant eksperimentinius projektus teikiama mediacijos
paslauga įvairių kategorijų aukoms. Tačiau tai pavieniai atvejai. Kol kas tikrai anksti kalbėti
apie reguliarią, kiekvieną dieną teikiamą visiems prieinamą paslaugą.
Lietuvoje didţiausia iniciatyva kuriant ir taikant mediaciją priklauso
nevyriausybinėms (NVO) ir kitoms pelno nesiekiančioms organizacijoms, savo darbe
padedančioms spręsti šalių konfliktus tarpininkaujant. Kai tarpininkavimo paslaugas teikia
visuomeninė organizacija, yra daug didesnė tikimybė, kad tarpininkavimo plėtojimas ir
diegimas bus sėkmingas.84
Šis mediacijos (tarpininkavimo) praktikos duomenų sisteminimas, analizė apsunkinta dėl
nepakankamos jos gausos, informacijos trūkumo apie vykdomus projektus, programas,
skirtingų jos taikymo sričių ir pan. Tad pasirinktas mediacijos praktikos apibendrinimo
būdas pagal organizacijų pobūdį. Išskirtinos:
84
Jurkšaitė J. Ar Lietuvos Respublikoje įstatymai leidţia naudoti tarpininkavimą kaip alternatyvų ginčų
sprendimo būdą? Teisės apţvalga. – VDU, Kaunas, 2001. Nr. 5. P. 25.
72
I. Nevyriausybinės organizacijos:
Baltic Partners for Change Management 85
(BPCM – tai tarptautinis NVO
tinklo padalinys Lietuvoje, įsteigtas 1998 m.), teikianti paslaugas konfliktų sprendimo ir
prevencijos srityje, sprendţianti asmeninius, grupės, bendruomenės vidaus bei išorės
konfliktus ir t. t., taip pat tarpininkaujantis ir siūlantis nepriklausomų ir nešališkų tarpininkų
paslaugas bei alternatyvius konfliktų sprendimo metodus, reguliariai rengiantis
tarpininkavimo įgūdţių ugdymo ir lavinimo seminarus bei apmokymus Vilniuje ir kituose
Lietuvos miestuose. Be to, paminėtina, kad Socialinių ir psichologinių paslaugų centras
(SPPC) kartu su BPCM 1999 m. įgyvendino projektą „Tarpininkavimo paslaugų plėtra”,
kurio metu parengė 15 tarpininkų Vilniuje ir Kaune86
. Šiuo metu organizacijos minėtų
mediacijos paslaugų neteikia.
Lietuvos konfliktų prevencijos asociacija (LKPA) šiuo metu vienija kelias
dešimtis narių. Joje darbuojasi M. Romerio universiteto, Vilniaus universiteto, Vilniaus
pedagoginio universiteto dėstytojai, valstybinių institucijų, teikiančių psichologines paslaugas
darbuotojai, kitų organizacijų atstovai. Dauguma LKPA specialistų savo kvalifikaciją
tobulino JAV, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Danijoje ir kitose valstybėse.
LKPA aktyviai vykdo projektinę veiklą, atlieka socialinius tyrimus, konsultuoja ir
tarpininkauja. Paminėtini keli (vieni iš pirmųjų Lietuvoje) LKPA vykdyti projektai: 1998 m.
“Bendruomenės tarpininkavimo centro kūrimas Lietuvoje”. Parėmė Kanados tarptautinės
plėtros agentūra; 1999 m. “Tarpininkavimo mokymas bendruomenės ir verslo lyderiams”.
Parėmė Europos verslo plėtros programa.87
. 1999 m. projektas „Tarpininkavimas sprendţiant
ginčus”. Į projektą įtraukta 18 asmenų (tarp kurių yra ir policijos pareigūnų), nesusijusių su
kasdiene minėto centro veikla88
. Šiuo metu organizacija mediacijos paslaugų neteikia.
Petrašiūnų bendruomenės centras (Kaune), kuriame veikė kontaktinis
tarpininkų telefonas. Centras yra savarankiška institucija, keletas jo darbuotojų, be kitos
veiklos, dalyvauja ir tarpininkavimo projekte. Kaune vykdant projektą „Konfliktų
85
Šios NVO pavadinimas neverčiamas į lietuvių kalbą, t. y. neturi lietuviško pavadinimo. 86
Vaitekūnienė J. Atpirkimo oţys savo noru. Verslo ţinios, 1999 12 22 d. Nr. 233 (672). 87
Plačiau - http://www.lkpa.lt/Formalu/Projektai_done.htm 88
Potapovienė S. Tarpininkavimo institucijos Lietuvoje: alternatyvus būdas uţbėgti konfliktui uţ akių arba jį
gesinti. Lietuvos aidas, 1999 02 18 Nr. 33. P. 13.
73
bendruomenėje sprendimo tarpininkavimo paslaugų plėtra” pavyko pasiekti tikrai gerų
rezultatų: tarpininkai padėjo išspręsti apie 80 proc. konfliktų.
Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacija (LNARA – įsteigta 1998 m.)
yra numačiusi teikti tarpininkavimo paslaugas nusikaltimų aukoms. Viena iš LNARA
įstatuose įtvirtintų funkcijų – tarpininkavimas nusikaltimų aukoms.89
Šiuo metu organizacija
mediacijos paslaugų neteikia.
VĮ Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinis centras (SC) įregistruotas 2000
m. Vienas iš SC tikslų - Skatinti ţmones aktyviau spręsti savo problemas, padedant jiems
vystyti tarpusavio pagalbą ir bendradarbiavimą90
. 2001 – 2005 metais buvo 8 atvejai (tiek
buvę darbuotojai prisiminė), kai SC darbuotojai tarpininkavo tarp nusikaltimą padariusio
asmens ir aukos. Visi atvejai susiję su vagystėmis. Keturi iš tų atvejų buvo, kuomet apie
vagystes pranešta policijai ir SC darbuotojai tarpininkavo susitaikymo procese, ir 4 atvejai,
kuomet į policiją kreiptasi nebuvo, o rastas sprendimas, kaip vagystę įvykdęs asmuo atlygina
ţalą nukentėjusiajam. 5 iš šių atvejų buvo rasti sprendimai, kaip atlyginti ţalą; 3 atvejais
susitaikymas neįvyko ir bylos perduotos į teismą. Šiuo metu organizacija mediacijos paslaugų
neteikia.
NVO Anykščių bendruomenės centras. 2006 m. II ketvirtyje pradėjo vykdyti
projektą „Mediacijos poveikis darbe su smurto šeimoje aukomis ir smurtautojais“
(finansuotojas - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija). Projekto trukmė – 1 metai,
mediacijos paslaugų teikimas fokusuojamas į šeiminio smurto aukas, paslaugas teikia (pagal
išgales) NVO darbuotojai, specialiai parengtų mediatorių neturi.
VĮ Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras (NPLC). Vykdoma
“Nusikaltimų aukų socialinės ir teisinės apsaugos programa”, kurios viena pagrindinių veiklos
krypčių – nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio konflikto sprendimas: teisiniai ir psichologiniai
aspektai, nusikaltimo aukos (nukentėjusiojo) ir nusikaltėlio (kaltininko) susitaikymas, aukos ir
nusikaltėlio mediacija (tarpininkavimas)91
. 2005 m. NPLC atliko tyrimą “Nusikaltimo aukos
ir nusikaltėlio mediacijos įdiegimo galimybės Lietuvoje”92
.
89
Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos įstatų (patvirtintų steigiamajame susirinkime 1998 m. birţelio
18 d.) II d. 12 p. 90
Plačiau - http://www.lcn.lt/Matulaitis/?do=apiesc 91
Plačiau - http://www.nplc.lt/aukos/programa.htm 92
Tyrimas atliktas įgyvendinant Nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir kontrolės 2003 – 2006 m. programos
(LR Seimo 2003 05 20 d. nutarimas Nr. IX-1383 (Ţin., 2003, Nr. 32-1318)) 15 priemonę, kuria siekiama
74
II. Savivaldybių organizacijos:
Viena iš tokių Vilniaus miesto biudţetinė, socialinių paslaugų organizacija
“Vaiko ir motinos pensionatas” nuo 2005 m. teikia mediacijos paslaugą šeiminio smurto
atvejais. Paslauga teikiama reguliariai, dirba etatinis mediatorius. 2005 metais mediacijos
būdu nagrinėti 28 atvejai.
III. Mokslo įstaigos:
Formaliai galime teigti, kad šioje grupėje bandoma derinti mediacijos instituto
teorinius – mokslinius (paţintinius) bei praktinius – taikomuosius aspektus.
Mykolo Romerio universitetas:
- 2006 m. “ELSA MRU” projektas “Teisminė mediacija”. Projektą sudaro: a)
teorinė dalis - (organizuoto renginio metu skaitomi pranešimai, dalyviai supaţindinami su
teismine mediacija, praktinėmis galimybėmis ją taikyti Lietuvoje ir kt.), b) praktinė dalis -
„Teisminės mediacijos“ inscenizacija. Dvi ginčo šalys, tarpininkaujant mediatoriui, sieks
abiem pusėms naudingo sprendimo;
- Specializuotos studijų programos: a) “Atkuriamasis teisingumas” dėstomas
Socialinio darbo fakulteto penitencinės teisės ir veiklos programos dieninių ir neakivaizdinių
studijų magistrantams. Kurso tikslas – suteikti teorinių ţinių iš atkuriamojo teisingumo
koncepcijos; supaţindinti su šiuolaikinėmis (alternatyviomis) technologijomis baudţiamosios
justicijos srityje dirbant su interakcijos šalimis; formuoti gebėjimus dirbant su nusikaltusiais
asmenimis, diegti progresyvius konfliktų sprendimo metodus į Lietuvos penitencinę
sistemą93
; b) “Tarpininkavimas konfliktų sprendimo procese”. Kurso tikslas –
supaţindinti studentus su tarpininkavimo, alternatyvaus konflikto sprendimo būdo, proceso
esme ir išnagrinėti konkrečius jo etapus. Išmokyti praktinių tarpininkavimo įgūdţių,
supaţindinti su tarpininkavimo metodo taikymo ypatumais ir skirtingais tarpininkavimo
stiliais. Svarbiausi šio kurso uţdaviniai yra išanalizuoti tarpininkavimo proceso stadijas,
padėti studentams įgyti pakankamai įgūdţių, įgalinančių praktiškai pritaikyti tarpininkavimo
išnagrinėti galimybes išplėsti nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio susitaikymo instituto taikymą. Tyrimas
publikuotas ţurnale “Teisės problemos” Nr. 2. 93
Programa NPLC interneto svetainėje
http://www.nplc.lt/aukos/viktimologija/Mokymas/MRU/Atkuriamojo_teisingumo_programa_2005.doc
75
metodą, priklausomai nuo atvejo ir situacijos tinkamai pasirinkti tarpininkavimo stilių ir
strategijas94
.
- Penitencinės teisės ir veiklos katedroje įkurtas “Konsultacinis ir informacinis
Probacijos ir mediacijos centras” (KIPMC). Centras sukurtas vykdanr tarptautinį Socrates
Grundtvig G1 projektą "Another way". Pagrindinis KIPMC tikslas – rinkti, kaupti, sisteminti
teisinę, mokslinę, praktinę informaciją apie probacijos ir mediacijos procesus, rengti
realizavimo programas ir rekomendacijas, teisės aktų projektus bei paslaugas bausmių
vykdymo institucijoms, tarnyboms, pareigūnams, visuomeninėms organizacijoms,
savanoriams. KIPMC uţdaviniai: 1. Tirti probacijos ir mediacijos metodus, formas ir
priemones nacionalinėje ir uţsienio valstybių penitencinėje praktikoje; 2. Apibendrinti
teisines ir praktines probacijos ir mediacijos priemones, rengti teisės aktų projektus bei
metodines rekomendacijas pataisos inspekcijų probacijos ir mediacijos tarnyboms,
pareigūnams ir kitiems specialistams; 3. Padėti spręsti klientų asmenines ir tarpasmenines
problemas, spręsti konfliktines situacijas; 4. Rengti mokslines, teisinės minties konferencijas,
seminarus probacijos ir mediacijos klausimais, taip pat aktualias publikacijas mokslo
darbuose bei visuomenės informavimo priemonėse; 5. Rengti specialistų rengimo,
kvalifikacijos kėlimo programas, visuomenė atstovų, savanorių įtraukimo į procesą
motyvavimo ir jų darbo formas bei priemones95
.
- Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros darbuotojų iniciatyva 2002 m.
gruodţio mėnesį buvo įsteigta “Psichologinė tarnyba”, parengti ir Fakulteto taryboje
patvirtinti jos nuostatai. Šios tarnybos tikslas – teikti universiteto bendruomenei nemokamas
psichologines paslaugas, tokias kaip individualios psichologinės konsultacijos sprendţiant
asmenines problemas, karjeros planavimas, konfliktinių situacijų sprendimas tarpininkavimo
metodu, grupinės konsultacijos, socialinių įgūdţių lavinimas ir įvairūs psichologiniai
mokymai96
.
Vilniaus universitetas:
- Teisės bei Filosofijos fakultetai reguliariai organizuoja intensyvius mediatorių
(tarpininkų) rengimo kursus įvairių specialybių ekspertams (pvz., advokatams, antstoliams,
94
Programa MRU interneto svetainėje
http://www.mruni.lt/padaliniai/FAKULTETAI/sdf/psichol/magistro%20prog/tarpininkav.doc 95
Penitencinės teisės ir veiklos katedros Konsultacinio ir informacinio Probacijos ir mediacijos centro nuostatai.
PVK 2006 03 20. Posėdţio protokolas Nr. 2PVK-30 96
Plačiau -
http://www.mruni.lt/padaliniai/FAKULTETAI/sdf/psichol/psich%20tarnyba/LTU%20Psich%20tarnybos%20ata
skaita.doc
76
juriskonsultams, teisininkams, psichologams) ir kitiems asmenims, pageidaujantiems įgyti
tarpininkavimo įgūdţių.
- Teisės fakultete dėstomos disciplinos: a) Nejurisdikciniai ginčų sprendimo būdai.
Šis mokymo kursas yra skirtas nejurisdikcinių (“alternatyvių“) ginčų sprendimo būdų analizei
ir studentų praktinių įgūdţių spręsti ginčus derybomis bei mediacija formavimu97
; b)
Mediacijos teorinės ir praktinės problemos. Tikslas - sugebėjimas savarankiškai analizuoti
mediacijos (sutaikymo) instituto ir jo taikymo Lietuvos ir kitų šalių praktikoje klausimus98
.
IV. Teismai:
Lietuvos Aukščiausias Teismas 2005 m. veiklos ataskaitoje nurodo, kad
bendradarbiaujant su Europos Sąjungos Aukščiausiųjų Teismų Pirmininkų Tinklu parengtos
<……lyginamosios studijos dėl …. mediacijos procedūrų taikymo teismuose >99
. Taigi tai
svarus indikatorius, nurodantis apie atkuriamojo teisingumo koncepcijos apraiškas teismų
sistemoje.
Nuo 2006 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme pradėjo veikti
bandomasis teisminės mediacijos projektas. Šio projekto tikslas - padėti šalims išspręsti
ginčą taikiai tarpininkaujant vienam ar dviems mediatoriams (tarpininkams). Teisminę
mediaciją vykdo teismo mediatoriai - specialiai apmokyti teisėjai arba teisėjų padėjėjai.
Dėl teisminės mediacijos gali kreiptis proceso šalys, kurių civilinė byla nagrinėjama
Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme. Ginčą teisminei mediacijai, kai yra abiejų šalių prašymas
arba sutikimas, nutartimi perduoda civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas. Ta pačia nutartimi
bylos nagrinėjimas atidedamas nustatant tikslų kito posėdţio laiką. Teisminė mediacija vyksta
su šalimis suderintu laiku teismo patalpose ir trunka iki 3 valandų. Mediatorius šalių
susitikimu šį laiką gali pratęsti. Mediacijos metu pagrindinis dėmesys skiriamas šalių
savitarpio supratimo, bendrų interesų ir poreikių paieškoms. Skatinamos ir vyksta abiems
šalims priimtino ginčo sprendimo būdo paieškos. Teisminė mediacija vyksta uţ uţdarų durų.
Jos metu gali dalyvauti tik mediatorius, dalyvaujantys byloje asmenys ir tik tie kiti asmenys,
su kurių dalyvavimu šalys sutiko. Teisminė mediacija vyksta pagal Teismų tarybos
patvirtintas Teisminės mediacijos taisykles, laikantis Europos mediatorių elgesio kodekso
nuostatų100
.
97
Plačiau - http://www.tf.vu.lt/failai/Nejurisdikciniai%20gincu%20sprendimo%20budai_programa.doc 98
Plačiau - http://www.tf.vu.lt/failai/MediacijaN.doc 99
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pristato 2005 metų veiklos ataskaitą.
http://www.litlex.lt/lat/LAT_2005m._Ataskaita.doc 100
Plačiau - http://www.tm.lt/default.aspx?item=tmed
77
V. Kita. Pvz., 2001–2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje programoje
nurodyta, jog Vyriausybė sieks sukurti veiksmingą ginčų sprendimo sistemą, socialinius ir
teisinius mechanizmus, galinčius minimizuoti ginčų atsiradimą, rems alternatyvius ginčų
sprendimo būdus – arbitraţą ir tarpininkavimą.101
Apibendrinant:
Aukos ir nusikaltėlio mediacija, kaip teisinė konfliktų nagrinėjimo procedūra
Lietuvoje neegzistuoja, t.y. nėra reglamentuojama teisės aktais ir t.t.;
Aukos ir nusikaltėlio mediacija, kaip socialinė paslauga, yra teikiama keliose
NVO, tačiau konflikto sprendimas neturi įtakos aukos ir nusikaltėlio konflikto sprendimui
teisėsaugoje. Mediacija (tarpininkavimas), kaip paslauga, įtraukta į socialinių paslaugų sąrašą.
Stebimi pozityvūs pokyčiai mediatorių rengimo, mokymų sferoje, tad galime
daryti prielaidą, kad esant reikalui, t.y. diegiant aukos ir nusikaltėlio mediaciją, bus
pakankamai profesionaliai parengtų mediatorių.
Nors pirmieji aukos ir nusikaltėlio mediacijos projektai pradėti vykdyti dar
1998 m., tačiau mediacijos institutas nebuvo pakankamai išvystytas dėl nepakankamos minėtų
NVO paramos, netinkamai organizuotos informacinės veiklos bei koncentravimosi tik į
projektinę veiklą, o ne į pastovų mediacijos paslaugų teikimą.
101
Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. lapkričio 9 d. nutarimas Nr. IX-20 „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2000-2004 metų programos” .V. Ţ, 2000, Nr. 98.
78
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Atkuriamasis teisingumas – tai bet kuris procesas, kuriame nusikaltėlis, jo auka, atskirais
atvejais suinteresuoti tretieji asmenys, taip pat bendruomenė aktyviai dalyvauja bendrame
konflikto, kylančios iš nusikaltimo, sureguliavime, kaip taisyklė su tarpininko pagalba
2. Šiuo metu egzistuojantys kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo modeliai Lietuvos
baudţiamojoje ir baudţiamojo proceso teisėje (formos) tik dalinai atitinka atkuriamojo
teisingumo koncepciją.
3. Išnagrinėjus socialines, teisines ir kitas atkuriamojo teisingumo sistemos kūrimo sąlygas,
susipaţinus su uţsienio valstybių patirtimi Teisės institutas pateikia šias išvadas bei
siūlymus dėl atkuriamojo teisingumo koncepcijos Lietuvoje ir jos įgyvendinimo
priemonių rengimo:
Šis darbas parodė, kad atkuriamojo teisingumo koncepcija turi daug sėkmingų realizacijos
formų Europoje. Stebimas spartus atkuriamojo teisingumo modelių plėtojimas baudţiamojoje
justicijoje, ypač akcentuojant aukos ir nusikaltėlio mediaciją. Tarp ES šalių narių yra tik trys
valstybės, t.y. Lietuva, Latvija ir Estija, kurios neturi teisiškai reglamentuotos aukos ir
nusikaltėlio mediacijos.
Atsiţvelgiant į tarptautines rekomendacijas Lietuvoje būtina sukurti ir įdiegti atkuriamojo
teisingumo modelį numatant teisės aktuose bylos nukreipimo į jį sąlygas, galimybes jį taikyti
visose baudţiamojo proceso stadijose, taip pat šviečiant tiek pareigūnus, tiek visuomenę apie
jo buvimą bei privalumus. Tarptautinių dokumentuose ypač akcentuojamas atkuriamojo
teisingumo modelio taikymas nepilnamečių baudţiamojoje justicijoje.
Atlikta studija, atrankiniai tyrimai parodė, kad Lietuvoje yra tikslingas nusikaltimo aukos
ir nusikaltėlio mediacijos įdiegimas. Šiuo metu stebimas mediacijos paslaugų poreikis visų
suinteresuotų šalių, t.y.: tiek potencialių paslaugos gavėjų, tiek ir naujai parengtų ar rengiamų
šios paslaugos teikėjų.
Studija parodė, kad šiuo metu teisinės atkuriamojo teisingumo modelio įdiegimo
prielaidos Lietuvoje yra silpniausios. Todėl šioje srityje būtina imtis neatidėliotinų priemonių
rengiant įstatymų pakeitimų, jų papildymų projektus, taip šalinant teisines kliūtis minėtųjų
modelių taikymui baudţiamojoje justicijoje. Būtina sudaryti ekspertų grupę, kuri parengtų ne
tik esamų įstatymų, poįstatyminių aktų pakeitimus bei papildymus, bet ir sukurtų atskirą
mediacijos procesą reglamentuojantį įstatymą, kitus reikiamus teisės aktus, suderintų naujai
diegiamą konfliktų sprendimo modelį su veikiančiais teisiniais institutais. Tokiame teisės akte
79
turėtų būti specialios nuostatos (pvz.: atskiras skyrius) mediacijai nepilnamečių bylose
detalizuoti.
Uţsienio valstybių patirtis rodo, jog daţniausiai mediacijos institutas šalyse diegiamas
palaipsniui – pirmiausia tam tikroje teritorijoje arba asmenų grupei. Lietuvoje taip pat
tikslinga mediacijos taikymą pradėti nuo eksperimentinio modelio. Siūlytina pirmiausia jį
išbandyti nepilnamečių bylose tam tikrame mieste (pvz.: Vilniuje). Teisės institutas siūlo
parengti ir įgyvendinti eksperimentinį “Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos (toliau -
ANM)” projektą, kuris apimtų metodinį, organizacinį, teisinį ir kitus būtinus eksperimentinio
mediacijos centro sukūrimo bei veiklos aspektus. Numatoma, kad minėtas centras galėtų
veikti pagal Skandinavijos šalių modelį.
Sprendţiant mediacijos įvedimo klausimą svarbu apsispręsti dėl sąlygų, kurioms esant
atvejis galėtų būti nukreipiamas į mediaciją, bei jas reglamentuoti. Pasirinktos sąlygos
neturėtų būti labai grieţtos ir nustatančios siaurą atvejų ratą, bet paliekančios diskrecijos
pareigūnams galutinai nuspręsti. Uţsienio valstybių patirtis rodo, jog prasminga
nepilnamečiams padarius nusikalstamą veiką numatyti platesnes galimybes taikyti mediaciją.
Būtina apsispręsti, kokį poveikį baudţiamajame procese galės turėti bylos nukreipimas į
mediaciją bei sėkmingo sutarimo pasiekimas jos metu. Atsiţvelgiant į tai, jog mediacija gali
būti taikoma įvairiose baudţiamojo proceso stadijose, be to, esant labai skirtingoms sąlygoms
(nusikalstamos veikos sunkumas, kaltininkas nepilnametis ir pan.), valstybė turėtų numatyti
kelis mediacijos rezultato poveikio baudţiamosios bylos eigai variantus teisės aktuose bei
palikti vietos pareigūnų diskrecijai.
Svarbu numatyti ir įtvirtinti mediaciją vykdysiančių institucijų sistemą, reikalavimus
specialistams, jų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo tvarką, finansavimo šaltinius,
veiksmingumo vertinimo sistemą.
80
LITERATŪRA
1. Albrecht H. J. Restorative Justice-answers to questions that nobody has put / Victim policies and
criminal justice on the road to restorative justice. Essays in honour Tony Peter. (eds) Fattah E.,
Parmentier S. 2001.
2. Barnett R. Restitution: a new paradigm of criminal justice // International Journal of Social
Political and Legal Philosophy. 1977. Vol. 87 (4).
3. Baudţiamoji teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 1998.
4. Bonafe-Schmitt J. P. Penal and Community Mediation. The case of France / Eds. Messmer H.,
Otto H-U. Restorative Justice on Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation.
International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers Group, 1992.
5. Brown H., Marriott A. Alternative Dispute Resolution principles and practice. – London, 1993.
6. Coates R. B. Victim-Offender Reconciliation Programs in North America: An Assessment /
Galaway B. and Hudson J. Criminal Justice, Restitution and Reconciliation. – New York:
Criminal Justice Press. 1990.
7. Davis G. Mediation and Reparation in Criminal Justice. – Routledge, London, 1992.
8. Declan R. Restorative Justice. London School of Economics and Politikal Science. –
UK, 2003.
9. Explanatory memorandumo of Recommendation No R(99)19. Committee of Experts
on Mediation in Penal Matters.
10. Expose des Motifs. Recommandation n° r (99) 19 du Comité des Ministres aux Etats Membres
sur la Médiation en Matière Pénale (adoptée par le Comité des Ministres le 15 septembre 1999,
lors de la 679e réunion des Délégués des Ministres).
11. Folberg J., Taylor A. Mediation. 1984.
12. Galaway B., Hudson J. Criminal Justice, Restitution and Reconciliation. Monsey, NY:
Criminal Justice Press., 1990.
13. H.E.Pepinsky, R.Quinney. Criminology as peace making. 1991.
14. Haley J. Crime Prevention Through Restorative Justice: Lessons from Japan. Edited
by Burt Galaway and Joe Hudson. Monsey, NY; Amsterdam, The Netherlands:
Criminal Justice Press and Kugler Publications, 1996.
15. Hill R. The Dispute Resolution Journal. Non-adversarial Mediation. July, 1995.
16. Hochman S. A. Hands Off Mediation Confidentiality! Internetinis adresas –
http://www.mediate.com. (2002.02.26)
81
17. Immarigeon R. "The Impact of Restorative Justice Sanctions on the Lives and Well-
Being of Crime Victims: A Review of the International Literature" in Restorative
Juvenile Justice: Repairing the Harm of Youth Crime, edited by Gordon Bazemore
and Lode Walgrave. Monsey, NY: Criminal Justice Press. 1999.
18. Jacki D and Hudson, Joe and Unrau, Yvonne (2000). Family Group Conferencing in
Child Welfare: Lessons from a Demonstration Project Families in Society: The
Journal of Contemporary Human Services 81(4).
19. Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės
(Pekino taisyklės), priimtos 1985 m. lapkričio 29 d. Generalinės Asamblėjos.
20. Jurkšaitė J. Ar Lietuvos Respublikoje įstatymai leidţia naudoti tarpininkavimą kaip
alternatyvų ginčų sprendimo būdą? Teisės apţvalga. – VDU, Kaunas, 2001. Nr. 5.
21. Justickis V. Kriminologija. I dalis – Vilnius, 2001.
22. Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos įstatų (patvirtintų steigiamajame
susirinkime 1998 m. birţelio 18 d.) II d. 12 p.
23. Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso komentaras. I knyga. Bendroji dalis.
Teisinės informacijos centras, 2004.
24. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. lapkričio 9 d. nutarimas Nr. IX-20 „Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programos” .V. Ţ, 2000, Nr. 98.
25. Livari Juhani. The Process of Mediation in Finland / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative
Justice on Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research
Perspective. – Kluwer: Academic Publishers Group, 1992. P.146.
26. Marshall T. Restorative Justice on Trial in Britain / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative
Justice on Trial. Pitfalls and Potentials of Victim-Offender Mediation. International Research
Perspective. – Kluwer Academic Publishers Group, 1992.
27. Marshall T. Restorative Justice: An Overview. London: Home Office Research
Development and Statistics Directorate, 1999.
28. Marshall T. The Evalution on restorative justice in Britain. Council of Europe,
Strasbourg 1996.
29. Maxwell G. and Morris A. Family, Victims and Culture: Youth Justice in New
Zeland. – 1993.
30. Mediation in penal matters. Recommendation No R(99)19 adopted by the Committee
of ministres of the Council of Europe. 15 September 1999.
31. Michailovič I. Atkuriamasis teisingumas: genezė ir raida. Teisės institutas: Teisės
problemos. 2001. Nr. 4.
82
32. Minor K. I., Morrison J. T. "A Theoretical Study and Critique of Restorative Justice."
In Restorative Justice: International Perspectives, edited by Burt Galaway and Joe
Hudson. Monsey, NY; Amsterdam, The Netherlands: Criminal Justice Press and
Kugler Publications, 1996.
33. Morris, Allison and Gabrielle Maxwell. 1998. "Restorative Justice in New Zealand:
Family Group Conferences as a Case Study." Western Criminology Review 1 (1).
34. New Juvenile Justice Law in the Czech Republic. Doc. JUDr. Helena Válková, CSc.,
Law Faculty of West Bohemian University in Pilsen. <http://www.esc-
eurocrim.org/files/new_juvenile_law_in_czech_republic_h_valkova_dec03.doc>.
35. Ordever A. Alternative to Litigation Mediation. National Institute for Trial. 1994.
36. Penitencinės teisės ir veiklos katedros Konsultacinio ir informacinio Probacijos ir
mediacijos centro nuostatai. PVK 2006 03 20. Posėdţio protokolas Nr. 2PVK-30
37. Pollard Ch. Victims and the Criminal Justice System: A New Vision. // The Criminal Law
Review. January 2000.
38. Potapovienė S. Tarpininkavimo institucijos Lietuvoje: alternatyvus būdas uţbėgti
konfliktui uţ akių arba jį gesinti. Lietuvos aidas, 1999 02 18 Nr. 33.
39. Retziner S., Scheff T. Strategy for Community Conferences: Emotions and Social Bonds /
Galaway B. and Hudson J. (eds), Restorative Justice: International Perspective – Monsey, New
York Criminal Justice Press, 1996.
40. Sakalauskas G. Sutaikinimo institutas Vokietijos jaunimo baudţiamojoje teisėje.
Teisės problemos. 1998. Nr. 1.
41. Sherman L. W., Barries G. Restorative Justice and Offenders Respect the Law. Paper 3,
Reintegrative Shaming Experiment (RISE) Working Paper, Law Program. Canberra: Australian
National University, 1997.
42. Stone-Randolph N. Victim-Offender Mediation, Dialogue Programs. 1994.
43. Umbreit M. "Avoiding the Marginalization and 'McDonaldization' of Victim-Offender
mediation: A Case Study in Moving Toward the Mainstream" in Restorative Juvenile
Justice: Repairing the Harm of Youth Crime, edited by Gordon Bazemore and Lode
Walgrave. Monsey, NY: Criminal Justice Press. 1999.
44. Umbreit M. S. Mediating Victim –Offender Conflict. From Single-Site to Multi Site Analysis in
the U.S. / Eds. Messmer H., Otto H-U. Restorative Justice on Trial. Pitfalls and Potentials of
Victim-Offender Mediation. International Research Perspective. – Kluwer: Academic Publishers
Group, 1992.
45. Umbreit M. S. Victim-offender mediation training manual. – University of Minnesota, 1998.
83
46. Umbreit M. S., Greenwood J., Div M. Guidelines for victim-sensitive, victim-offender mediation:
Restorative justice through dialogue. – Minnesota, 2000.
47. Umbreit, Mark S., William Bradshaw, and Robert B. Coates. 2001. Victim sensitive
offender dialogue in crimes of severe violence: Differing needs, approaches, and
implications. Washington, DC: U.S. Department of Justice, Office for Victims of
Crime.
48. United Nations. Economic and Social Council Distr.: E/CN.15/2002/5 General 7
January 2002. Commission on Crime Prevention and Criminal Justice, Eleventh
session Vienna, 16-25 April 2002. Reform of the criminal justice system: achieving
effectiveness and equity. Restorative justice Report of the Secretary-General
49. Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas:
disertacija. – Vilnius: LTU, 2003.
50. Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos instituto samprata, pagrindiniai
modeliai ir jų veikimo principai. Jurisprudencija. 2001, t. 20(12).
51. Uscila R. Viktimologijos pagrindai. Nusikaltimų aukų socialinė ir teisinė apsauga
Lietuvoje. Mokslinis – metodinis leidinys. Vilnius, 2005.
52. Vaiko teisių komitetas. Keturiasdešimt pirmoji sesija. Ataskaitų, kurias pateikė
valstybės šalys pagal Konvencijos 44 straipsnį, nagrinėjimas. Baigiamosios pastabos:
Lietuva. CRC/C/LTU/CO/2, 2006 m. kovo 17 d.
53. Vaitekūnienė J. Atpirkimo oţys savo noru. Verslo ţinios, 1999 12 22 d. Nr. 233 (672).
54. Van Ness, Daniel W. (1997). Legislating for Restorative Justice. Drafting Juvenile
Justice Legislation: An International Workshop Cape Town, South Africa 4-6
November, 1997.
55. Victim-Offender Mediation with Juvenile Offenders in Germany. Michael Kilchling
(Max Planck Institute for Foreign and International Criminal Law, Freiburg).
European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract
no. JAI/2002/GRP/029, “Victim-offender mediation: organization and practice in the
juvenile justice systems“.
56. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Belgium. Inge Vanfraechem, with the
co-operation of Sabien De Klerck (OGJC, Catholic University Leuven). European
Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no.
JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and practice in the
juvenile justice systems“.
57. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Catalonia (Spain). Jaume Martin
Barberan (Department of Justine, Barcelona). European Commission GROTIUS II
84
CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-
offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.
58. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Luxembourg. Paul Schroeder (Centre de
Médiation a.s.b.l.). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME
2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization
and practice in the juvenile justice systems“.
59. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Norway. Siri Ilona Kemeny (Ministry of
justice, Department of civil affairs, Oslo). European Commission GROTIUS II
CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-
offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.
60. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Poland. Beata Czarnecka-Dzialuk and
Dobrochna Wojcik (Institute of Justine, Warsaw). European Commission GROTIUS
II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-
offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.
61. Victim-Offender Mediation with Juveniles in Sweden. Lottie Wahlin (National
Council for Crime and Prevention, Stockholm). European Commission GROTIUS II
CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-
offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.
62. Victim-Offender Mediation with Juveniles in the Republic of Ireland. Kieran
O„Dwyer (Garda College, Templemore). European Commission GROTIUS II
CRIMINAL PROGRAMME 2002-03, Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-
offender mediation: organization and practice in the juvenile justice systems“.
63. Victim-Offender Mediation with Juveniles Offenders in Europe: Case of Finland. Ossi
Eskelinen (Research & Planning R& P Oy, Helsinki) and Juhani Iivare (STAKES,
Helsinki). European Commission GROTIUS II CRIMINAL PROGRAMME 2002-03,
Contract no. JAI/2002/GRP/029, “ Victim-offender mediation: organization and
practice in the juvenile justice systems“.
64. Vokietijos federalinės teisingumo ministerijos paruoštas dokumentas „Täter-Opfer-
Ausgleich in der Entwicklung” 1993-2002 metų apibendrinta atkuriamojo teisingumo
statistika.
65. Wundersitz J., Hetzel S. "Family Conferencing for Young Offenders: The South
Australian Experience." In Family Group Conferences: Perspectives on Policy &
Practice, edited by Joe Hudson, et al. Leicherdt, NSW, Australia; Monsey, NY: The
Federation Press, Inc. and Criminal Justice Press, 1996.
85
PRIEDAI
1 priedas. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymai nusikalstamų veikų atvejais, kai
nutraukiamas ikiteisminis tyrimas ar teisminis baudţiamosios bylos nagrinėjimas pagal
BKP BPK 212 str. 1 d. 5 p., 2004 – 2005 m. (absoliut. skaičiai)
Nusikalstamos veikos pavadinimas 2004 m. 2005 m.
132 str. Neatsargus gyvybės atėmimas 8 3
135 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas - 3
136 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus 4 11
137 str. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 21 24
138 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 422 416
139 str. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 8 2
140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar neţymus sveikatos sutrikdymas 195 259
144 str. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus ţmogaus gyvybei 8 8
145 str. Grasinimas nuţudyti ar sunkiai sutrikdyti ţmogaus sveikatą arba ţmogaus terorizavimas 32 78
146 str. Neteisėtas laisvės atėmimas 5 4
150 str. Seksualinis prievartavimas 5 2
151 str. Privertimas lytiškai santykiauti 1 2
153 str. Maţamečio asmens tvirkinimas 2 2
154 str. Šmeiţimas 1 -
155 str. Įţeidimas 2 -
156 str. Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas - 1
159 str. Vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką 1 13
164 str. Vengimas išlaikyti vaiką 32 53
165 str. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo paţeidimas 4 7
176 str. Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų paţeidimas 15 21
177 str. Trukdymas profesinių sąjungų veiklai 1
178 str. Vagystė 1708 1494
179 str. Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis 8 8
180 str. Plėšimas 290 248
181 str. Turto prievartavimas 25 23
182 str. Sukčiavimas 161 234
183 str. Turto pasisavinimas 58 47
184 str. Turto iššvaistymas 8 7
186 str. Turtinės ţalos padarymas apgaule 4 17
187 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 107 147
188 str. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo 1 1
189 str. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas 16 18
194 str. Neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių pašalinimas - 1
198 str. Kompiuterinės informacijos pasisavinimas ir skleidimas - 4
202 str. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla 1 -
207 str. Kreditinis sukčiavimas 1 -
214 str. Netikrų mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynais pinigais, gaminimas ar neteisėtas disponavimas jais 198 326
215 str. Neteisėto mokėjimo instrumento ar jo duomenų panaudojimas 30 77
218 str. Manipuliavimas vertybinių popierių kaina - 1
219 str. Mokesčių nesumokėjimas 2 4
220 str. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas 9 6
222 str. Apgaulingas apskaitos tvarkymas 12 19
86
223 str. Aplaidus apskaitos tvarkymas 4 7
224 str. Netikrų ar suklastotų pašto ţenklų, vaţiavimo ar kitokių bilietų, banderolių ar kitų oficialių ţymėjimo ţenklų pagaminimas, laikymas ar realizavimas 3 3
225 str. Kyšininkavimas 1 -
228 str. Piktnaudţiavimas 1 1
229 str. Tarnybos pareigų neatlikimas - 1
233 str. Poveikis liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui - 3
236 str. Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą - 1
245 str. Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas - 1
253 str. Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar
sprogstamosiomis medţiagomis 1 -
258 str. Neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu 1
270 str. Aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių paţeidimas - 5
278 str. Transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių netinkama prieţiūra ar remontas - 1
280 str. Transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimas 2 1
281 str. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
paţeidimas 878 883
282 str. Transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių paţeidimas 1
284 str. Viešosios tvarkos paţeidimas 619 694
286 str. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui 29 31
287 str. Grasinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam
asmeniui 1 2
290 str. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įţeidimas 23 14
294 str. Savavaldţiavimas 59 48
300 str. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu 127 125
301 str. Antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimas 5 1
302 str. Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas 14 24
306 str. Valstybinio kontrolinio prabavimo ţenklo arba Lietuvos Respublikos tarptautinėje
sutartyje numatyto ar uţsienio valstybės kontrolinio prabavimo ţenklo įspaudo pagrobimas,
suklastojimas, realizavimas - 1
308 str. Įtraukimas į prostituciją 1
310 str. Ţiaurus elgesys su gyvūnais - 1
312 str. Kapo išniekinimas 2 5
320 str. Kario terorizavimas 1 -
322 str. Savavališkas pasišalinimas 1 -