1

PELESOS VIDURINĖ MOKYKLA LIETUVIŲ MOKOMĄJA KALBA

Artimosios aplinkos požiūris į šiandieninę šeimą

Darbą atliko: 10 klasės mokiniai Julija Šimelevič ir Vytautas Matiulevič

Pelesa, 2015

2

TURINYS

1. ĮVADAS 3 2. ŠEIMOS SAMPRATA 4 3. ARTIMOSIOS APLINKOS SAMPRATA 5 4. ŠEIMOS FUNKCIJOS 6 5. ŠIUOLAIKINĖS ŠEIMOS PROBLEMOS 9 6. TYRIMO „ARTIMOSIOS APLINKOS POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ“ REZULTATAI 10 7. IŠVADOS 18 8. LITERATŪRA 19

3

ĮVADAS

Darbo tikslas – panagrinėti šeimos sampratą.

Darbo uždaviniai – atsekti šeimos kaitą nuo tradicinės iki šių dienų,

apklausos pagalba parodyti artimosios aplinkos požiūrį į šiandieninę šeimą.

Kas yra šeima? Turbūt kiekvienas apie tai susimąstome. Šeima- tai trumpas

žodis, į kurį telpa labai daug emocijų, jausmų, akimirkų ir išgyvenimų. Kiekvienas

šį žodį suprantame skirtingai, tačiau šio žodžio esmė išlieka ta pati. Tai giminystės

ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro seneliai, tėvai ir vaikai. Kokį vaidmenį

šeima atliko mūsų ankstesnių kartų gyvenime?

Šeima – didžiausia vertybė. Mūsų nuomone tai tiesa, nes be šeimos ir

artimųjų tu esi niekas. Šeima kiekvienam žmogui turėtų būti pati didžiausia

vertybė, kuri užimtų svarbiausią dalį gyvenime. Juk tai gimdytojai, išleidę tave į

pasaulį, broliai ir seserys, į kuriuos gali kreiptis bet kada, kai tau reikia pagalbos.

Nenorėtume patirti jausmo, ką galėtų reikšti gyventi be šeimos.

Šeima - tai nebūtinai žmogaus giminaičiai. Kartais giminaičius atstoja

visiškai svetimi žmonės. Jie tampa žmogui šeima. Nors jie ir yra visiškai svetimi,

tačiau gali tapti labai artimi ir brangūs. Žinoma, yra žmonių, kuriems šeima

visiškai nerūpi. Tai savanaudžiai, kuriems rūpi tik jie patys, bet dėl to ne visada

kalta jų šeima, dėl to gali būti kalta tuos žmones supanti aplinka. Taip buvo

anksčiau, o kaip yra dabar?

Šeima, kurioje nėra nesutarimų. Šeima, kurioje visi gerbia vieni kitus,

brangina, netrukdo augti. Šeima, kurioje vienas už visus ir visi už vieną. Iš esmės

idealia šeima mes vadiname tokią gerovės, ramybės, supratimo salelę, kurioje

galima atsitraukti nuo problemų, sušilti. Mūsų išprotėjusiame pasaulyje visi ilgisi

tokio saugaus ir patogaus, kaip minkštas fotelis, pasaulėlio.

4

ŠEIMOS SAMPRATA

Mūsu supratimu, šeima, tai patys artimiausi žmonės kuriuos mes labai

mylim ir gerbiam. Šeima yra brangiausias turtas, brangesnis už visus pasaulio

turtus kartu sudėjus. Jos neiškeistume į nieką ir niekada. Šeima - tai giminystės

ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėvai ir vaikai, o plačiąja prasme – ir

seneliai, anūkai, bei kiti kartu gyvenantys giminaičiai. Meilė, supratimas, šiluma,

maži nesusipratimai… šie ir dar daug dalykų sutelpa žodyje „šeima“. Tai ne vien

tėtis ir mama.

Lietuvos Respublikos konstitucijos 38 str. skelbia, kad ,,Šeima yra

visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę,

tėvystę ir vaikystę“ (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1996, p. 8).

Pasak Vaitoškos (2007), Europos ir bendrai Vakarų civilizacijos tradicijoje

šeima yra apibūdinama kaip žmonių grupė, susijusi kraujo, įvaikinimo arba

santuokos ryšiais. Tad šeimą gali sudaryti tėvai ir jų vaikai, du sutuoktiniai be

vaikų, vienas tėvas arba viena motina ir vaikas arba vaikai; vaikai bet kuriais iš

minėtų atvejų gali būti ir pačių tėvų biologiniai, ir įvaikinti.

Šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei

jos kultūros ir vaiko.

5

ARTIMOSIOS APLINKOS SAMPRATA

Artima aplinka – tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje

sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat

asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį.

Šeima yra daug daugiau nei grupė individų, turinčių bendrą fizinę ir

psichologinę erdvę. Tai natūrali socialinė sistema su savomis ištobulintomis

taisyklėmis, paskirstytais šeimos nariams vaidmenimis, galinga valdymo struktūra,

painiomis slapto ir atviro tarpusavio bendravimo formomis, ištobulintais derybų ir

problemų sprendimo būdais, leidžiančiais efektyviai spręsti įvairias užduotis. Šios

mikrokultūros nariai susiję giliais ir daugiasluoksniais ryšiais, susiformavusiais

bendros istorijos, išorinio pasaulio suvokimo ir bendro tikslo pagrindu. Tokioje

sistemoje individus sieja stiprūs ilgalaikiai abipusiai ryšiai ir įsipareigojimai, kurių

intensyvumas, bėgant laikui, gali kisti, bet vis dėlto išlieka visą šeimos gyvenimą.

Yra aišku, vaiko auklėjimas prasideda nuo kūdikystės ir dažniausiai vaikų ir tėvų

problemos prasideda jau gerokai vėliau, kuomet pradeda reikštis amžiaus tarpsnio

krizės.

Kuo vaikas mažesnis, tuo intensyvesnis šeimos poveikis, kuris laikui

bėgant vis mažėja, kol jį pakeičia ikimokyklinių įstaigų ir pradinės mokyklos

bendruomenės narių poveikis. Siekiant sukurti palankią aplinką harmoningai

emocinei, protinei, fizinei ir socialinei vaikų raidai, ypač didelę reikšmę įgyja

šeimos narių bendravimo kokybė, tarpusavio santykiai (tėvų su vaikais, giminėmis,

kaimynais) ir bendras šeimos mikroklimatas.

6

ŠEIMOS FUNKCIJOS

Šeima perduoda žmogui pagrindines normas, vertybes. Šeima yra pamatinė

visuomeninė ląstelė. Kadangi šeima yra socialinio gyvenimo centre, jai

neišvengiamai sukelia stiprią reakciją naujovės bei socialiniai pasikeitimai.

Baiminamasi, kad šeima nesugebės prisitaikyti prie spartaus pasikeitimo ir kad

tradicinės vertybės sugrius, šeimai susidūrus su sunkumais, kuriems ji nėra

pasiruošusi. „Kiekvienas žmogus savo gyvenimą pradeda šeimoje. Šeimoje įgyta

patirtis yra pati reikšmingiausia, labai ryški, ji lemia tai, kas mes esame ir kaip

sąveikaujame su kitais visą savo gyvenimą“ (Sajienė, Norkutė, 2007). Todėl

tinkamas vaiko parengimas savarankiškam gyvenimui yra viena svarbiausių

tėvų pareigų. Pasak Leliūgienės (2005), didžiausią įtaką vaiko socializacijai daro jo

artimiausia socialinė aplinka - šeima, kurioje vaikas gimsta, auga, bręsta,

skleidžiasi kaip asmenybė. Tačiau ne visi tėvai sugeba tinkamai padėti savo vaikui

spręsti kylančias problemas.

Raila (2009) aiškindamas šeimos funkcijas teigia, kad šeimos kūrimas ir

egzistavimas paremtas materialinių vertybių ir turto kaupimu, jo išsaugojimu

vaikams. Tėvai siekia užtikrinti vaikų materialinę gerovę ir nepriklausomybę.

Vadinasi, labai svarbus dalykas, ko nuo seno yra siekiama šeimoje - tai vaiko

gerovės užtikrinimas.

Socializacija yra viena svarbiausių šeimos funkcijų. Šeimos funkcija čia

suprantama kaip šeimos paskirtis, kuri siejasi su šeimos narių poreikių tenkinimu ir

vaidmenų atlikimu. Uzdilos (2012) teigimu, motinai priskiriama daugybė funkcijų,

kurių svarbiausia yra vaikų auklėjimas. Vis dažniau pasirodo ir kita literatūra,

prieštaraujanti tik motinos vaidmens šeimoje iškėlimui. Labiau linkstama pabrėžti

abiejų tėvų darną ir vieningumą šeimoje, teigti tėvystės socialinį vaidmenį, jo

realizavimui reikalingus įgūdžius bei įpročius. Anot Kvieskienės , šeima yra

7

tėvas, motina ir pats vaikas, pagrindiniai, paprasčiausi ir tuo pačiu sudėtingiausi

socializacijos proceso veikėjai. Pasak Vaitoškos (2007) šeimos funkcijos nuolat

keitėsi. Minėtas autorius teigia, kad jos kito priklausomai nuo visuomenės

vystymosi tarpsnių. Šeima, o tai iš esmės reiškė kaimo šeimą arba ūkio šeimą,

teikė didžiumą, jeigu ne visą, išsilavinimą, ekonominę paramą, socialinį saugumą,

koks jis buvo tada, darbą, rūpinosi ligoniais nuo gimimo iki mirties,

sudrausmindavo neklusnius narius, mokė tikėjimo, pamaldumo ir nacionalinių

tradicijų, mokė jaunimą, ką reiškia būti vyru ir moterimi. Jeigu šeima neatlikdavo

šių uždavinių, galima sakyti, kad niekas kitas jų ir neįvykdydavo. Dauguma

uždavinių, kuriuos ūkyje atlikdavo šeima, pradėjo vykdyti visiškai naujos

institucijos. Žmonės paliko ūkį ir nuėjo dirbti į malūną ar fabriką: savo ligonius jie

atidavė į ligonines; vaikus – į mokyklą; lėšų gaudavo nebe iš grūdų pardavimo, bet

iš savo darbo. Šeimos uždavinių likdavo vis mažiau ir mažiau. Šiandien dauguma

moterų dirba ne namuose, o vaikų auginimas perduodamas vaikų ugdymo

teikėjams. Pagal pateiktus šeimos funkcijų pokyčius aišku, kad nuo senų laikų

šeimos funkcijos kito, priklausomai nuo visuomenės pokyčių, tačiau šeima išlieka

pagrindine visuomenės ląstele.

Apibendrinant galima teigti, kad šeima suprantama kaip pirmoji žmogaus

aplinka, kurioje jis turi gauti visus pagrindus, įsisavinti vertybes, susikurti

bendravimo modelį. Labai svarbu yra tai, kad būtų tinkamai įvertinamas teisinis

pagrindas, reglamentuojantis šeimos funkcijas ir atsakomybę. Keičiantis

visuomenei yra stebimi ir šeimos pokyčiai, tačiau šeima išlieka pagrindine vaiko

auklėjimo institucija. Kiekviena šeima turėtų būti suinteresuota, kad vaikai būtų

auklėjami tinkamai ir užaugtų geri žmonės. Gaigalienės (2000) teigimu, tradicinėje

lietuvių šeimoje buvo gana griežtas šeimos funkcijų pasiskirstymas. Vyras daugiau

atliko racionalias, su materialiniu šeimos išlaikymu susijusias pareigas, o moteris -

emocines ir integruojančias funkcijas. Motina atliko ypač svarbų vaidmenį šeimos

gyvenime. Ji mokė savo vaikus sugyventi su giminėmis, ugdė giminystės jausmą

tarp brolių, seserų ir stiprino šeimyninius ryšius. Bendraudami su motina dukros ir

8

sūnūs perimdavo tokius dorovinius postulatus, kaip meilė, paklusnumas,

išmintingumas, pagrindines dorovines ir religines normas. Motinystė ir visa, kas su

ja susiję, buvo laikoma ir palaima, ir sunkia pareiga. Dauguma šeimos tyrinėtojų

pastebėjo, kad specifinės auklėjimo priemonės yra mažiau reikšmingos vaikų

gerovei nei auklėjimo visuma.

Dar viena šeimos funkcija – auklėti vaiką. Tačiau ne visuomet ir ne

visiems tėvams sekasi šią funkciją įgyvendinti tinkamai ir be problemų. Todėl

pirmiausia tėvystės ugdymas turėtų prasidėti nuo tinkamų auklėjimo metodų

pasirinkimo. Reikia pastebėti, kad auklėjimo metodai, naudojami šeimoje,

priklauso ne tik nuo pačių tėvų požiūrio, bet ir nuo visuomenės, kurioje gyvenama.

Šiuolaikinė visuomenė yra įvardijama kaip moderni visuomenė, kuri turi galimybę

naudotis technologijomis, akcentuojami vis nauji mokslo pasiekimai. Šiuolaikinė

vaikystė – aiškiai skiriasi nuo tėvų vaikystės. Vadinasi, dabartinės visuomenės

tėvai nelabai gali taikyti savo turimą patirtį, o turi ieškoti naujų auklėjimo metodų

ir būdų. Bet ir šiuolaikinėje visuomenėje vaiko auklėjimas labiausiai priklauso nuo

šeimos. Špėlytės (2008) teigimu, neneigiant asmenybės vidinių procesų ir elgsenos

reikšmingumo, paskutiniu metu vis plačiau atkreipiamas dėmesys į šeimos aplinką,

kurioje susiformuoja tam tikras individo elgesys. Todėl labai svarbu, kad vaikas

turėtų tinkamą vaikystę ir būtų suprastas.

Apibendrinant galima teigti, kad vaiko auklėjimui ir lavinimui dėmesys

buvo skiriamas nuo seniausių laikų, skyrėsi ir taikomi lavinimo metodai. Taip pat

akcentuotina, kad tėvų įtaka vaikui augant mažėja, nes plečiasi vaiko artomoji

aplinka: pedagogai, draugai, bendraamžiai, kurie taip pat turi įtakos vaiko

auklėjimuisi.

9

ŠIUOLAIKINĖS ŠEIMOS PROBLEMOS

Šiandieninė šeima gerokai skiriasi nuo tradicinės. Nors šeima yra maža

socialinė grupė, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir

globos saitai, patvirtinanti įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka, pastebima

šeimos formavimosi krizė.

Didėja disfunkcinių, asocialių rizikos grupei priklausančių šeimų skaičius

(narkomanija, valkatavimas, girtuokliavimas).

Griūna šeimos vertybės. Įregistruotų santuokų kasmet mažėja. Jei 1990

metais buvo įregistruota 36 110 santuokų, 2000 metais – 16 906, 2014 metais - 22

142 santuokų. Santuokų mažėjimo tendencija ir santuokų atidėjimas lemia

nesantuokinių porų plitimą. Dažnai santuoka sudaroma tik po pirmojo kūdikio

gimimo. Todėl padidėjo vaikų, gimusių nesantuokoje, skaičius. Mažėja ne tik

santuokų skaičius, bet ir jų stabilumas. Tampa norma išsiskirti ( 2013 metais

išsituokė 9 974 žmonės). Pagrindinis neigiamas ištuokų padarinys – nepilnos

šeimos, nes du trečdaliai išsituokusiųjų turi nepilnamečių vaikų. Nepilnose šeimose

vaikai patiria ne tik moralinę skriaudą, jų blogesnė ir materialinė padėtis.

Žmonės pripranta prie nerūpestingo gyvenimo be problemų, pilno komforto

ir pramogų. Jie nemoka dalintis, o pratę tik gauti. Žmonės mažiau linkę gyventi

greta giminių, todėl dažnai tėvai praleidžia senatvę vienumoje. O būten šiame

amžiuje jiems reikalinga globa, rūpestis, dėmesys ir pagalba.

Vis daugiau kuriama netradicinių šeimų.

10

TYRIMO „ARTIMOSIOS APLINKOS POŽIŪRIS Į ŠEIMĄ“ REZULTATAI

Norėdami sužinoti mūsų artimosios aplinkos požiūrį į šeimą mes

paruošėme 9 klausimų apklausą. Ją išdalinome: mokiniams, tėvams, pedagogams,

seneliams, draugams. Respondentų amžius nuo 15 iki 70 metų, dalyvavo 97

respondentai.

Anketa “Šeima” 1. Jūsų amžius: _________ 2. Kiek vaikų jūsų šeimoje? _____ 3. Jūsų šeimos tipas: a) pilna (tėtis ir mama gyvena santuokoje); b) nepilna; c) daugiavaikė (nuo 3 nepilnamečių vaikų); d) globuojanti; 4. Ar pritarete gyvenimui kartu nesusituokus? ____________________________ 5. Jūsų statusas: a) vieniša(-s); b) turite vaikiną/merginą; c) ištekėjusi/vedęs; d) išsiskyrusi(-ęs); e) gyvenate nesantuokoje; f) našlė(-ys); 6. Kaip manote, kokio amžiaus žmonėms tinkamiausias laikas kurti šeimą? a) 18-20 metų; b) 20-25 metų; c) 25-30 metų; d) vėliau. 7. Svarbiausia priežastis, dėl kurios pasiryžtumėte kurti šeimą (pažymėkite vieną variantą) a) meilė; b) vaikai; c) finansinis stabilumas; d) bendri interesai; 8. Šeima tai? __________________________________________________________________ __________________________________________________________________ 9. Jūsų nuomonė apie netradicinę šeimą? __________________________________________________________________

11

1. Pirmame klausime prašėme nurodyti respondentų amžių: Nuo 15 iki 20 metų – nurodė 19 žmonių; Nuo 20 iki 30 metų – 20 žmonių; Nuo 30 iki 40 metų – 22 žmonės; Nuo 40 iki 50 metų –19 žmonių; Nuo 50 iki 70 metų – 17 žmonių.

2. Antrame klausime prašėme pažymėti kiek vaikų auga jų šeimoje. Nėra vaikų – atsakė 6 žmonės; 1 vaikas – atsakė 22 žmonės; 2 vaikai – atsakė 45 žmonės; 3 vaikai – atsakė 14 žmonių; 4 vaikai – atsakė 3 žmonės; 5 vaikai – atsakė 4 žmonės; 6 vaikai – atsakė 3 žmonės.

12

Shemoje matyti, kad daugumoje respondentų šeimų auga po 2 vaikus. Ir tik 3 respondentai augina po 6 vaikus 3. Trečiame klausime prašėme pažymėti respondentų šeimos tipą. a) pilna (tėtis ir mama gyvena santuokoje) – pažymėjo 72; b) nepilna – pažymėjo 25, c) daugiavaikė (nuo 3 nepilnamečių vaikų) – pažymėjo 12; d) globojanti – 0.

Nežiūrint to, kad dauguma šeimų (72 respondentai) yra pilnos, nemaža dalis, tai yra 26 % nurodė nepilnas šeimas. Džiūgina tai, kad tarp apklaustųjų buvo nurodytos 12 daugiavaikių šeimų. 4. Ketvirtu klausimu mes norėjome sužinoti respondentų nuomonę - ar pritaria jie gyvenimui kartu nesusituokus.

Respondentai nuo 15 iki 20 metų: taip – 5, ne – 14

Respondentai nuo 20 iki 30 metų: taip – 4, ne – 16

Respondentai nuo 30 iki 40 metų: taip – 15, ne – 7

Respondentai nuo 40 iki 50 metų: taip – 8, ne – 11

Respondentai nuo 50 iki 70 metų: taip – 2, ne – 15

13

Iš atsakymų matyti, kad daugiau negu puse visų amžiaus grupių respondentų

nepritaria gyvenimui nesusituokus. Išimtį sudaro 30-40-ties metų respondentai,

kurių 68% pritaria gyvenimui nesusituokus.

5. Jūsų statusas: a) vieniša(-s) – 29 b) turite vaikiną/merginą – 15 c) ištekėjusi/vedęs – 40 d) išsiskyrusi(-ęs) – 8 e) gyvenate nesantuokoje – 2 f) našlė(-ys) – 3

14

6. Kaip manote, kokio amžiaus žmonėms tinkamiausias laikas kurti šeimą? Respondentai nuo 15 iki 20 metų: a) 18-20 metų – 1 b) 20-25 metų – 14 c) 25-30 metų – 4 d) vėliau – 0 Respondentai nuo 20 iki 30 metų: a) 18-20 metų – 4 b) 20-25 metų – 8 c) 25-30 metų – 8 d) vėliau – 0 Respondentai nuo 30 iki 40 metų: a) 18-20 metų – 0 b) 20-25 metų – 11 c) 25-30 metų – 11 d) vėliau – 0 Respondentai nuo 40 iki 50 metų: a) 18-20 metų – 3 b) 20-25 metų – 10 c) 25-30 metų – 6 d) vėliau - 0 Respondentai nuo 50 iki 70 metų: a) 18-20 metų – 2 b) 20-25 metų – 5 c) 25-30 metų – 9 d) vėliau – 1

15

Apklausos rezultatai rodo, kad visų amžiaus tarpsnių respondentai tinkamiausią amžių santuokai nurodo 20-25 metus. Tik 50-70 metų apklaustieji mano, kad susituokti reikėtų šiek tiek vėliau – turint 25-30 metų.

7. Svarbiausia priežastis, dėl kurios pasiryžtumėte kurti šeimą:

Respondentai nuo 15 iki 20 metų: a) meilė – 15 b) vaikai – 3 c) finansinis stabilumas – 1

d) bendri interesai – 0 Respondentai nuo 20 iki 30 metų:

a) meilė – 20 b) vaikai – 0 c) finansinis stabilumas – 0

d) bendri interesai – 0 Respondentai nuo 30 iki 40 metų:

a) meilė – 17 b) vaikai – 0 c) finansinis stabilumas – 5

d) bendri interesai – 0 Respondentai nuo 40 iki 50 metų:

a) meilė – 12 b) vaikai – 3 c) finansinis stabilumas – 2

d) bendri interesai – 2 Respondentai nuo 50 iki 70 metų:

a) meilė – 7 b) vaikai – 8 c) finansinis stabilumas – 0

d) bendri interesai – 2

16

Apklausa parodė, kad visiems respondentams svarbiausia priežastis dėl kurios verta kurti šeimą yra meilė, vaikus, kaip priežastį santuokai nurodo keli 15-20 metų, 40-50 metų ir didžioji dalis 50-70 metų apklaustųjų.

8. Mums buvo įdomu kaip mūsų aplinkos žmonės apibūdins šeimą.

Šeima – tai mikropasaulis, kuriame kiekvienas turi turėti savo teises ir pareigas ir būti laimingu;

Šeima – tai tėvai ir vaikai. Šeima – tai artimiausi žmonės. Šeima – tai didžiausia vertybė. Šeima – tai kantrybė, pagarba. Šeima – tai mažiausia visuomenės dalis, kurioje vyras ir moteris turi tam tikrus

įsipareigojimus, atsakomybę, bendrą ūki, buitį ir t.t. Šeima – tai žmonės žiūrintys ta pačia kryptimi. Šeima – tai saugumo garantas. Šeima – tai visuomenės ląstelė, nuo jos stabilumo priklauso kokioje

visuomenėje mes gyvename. Šeima – tai gyvenimas, meilė, gėris, supratimas, pasitikėjimas, vaikai ir anūkai. Šeima – tai meilė, abipusis supratimas, mokėjimas atleisti, užjausti, padėti,

vaikų auklėjimas, rūpinimasis. Šeima – tai galimybė turėti gyvenimo draugą, kovoti su sunkumais kartu, vieta,

kurioje galima iškvėpti, nusiraminti, pajusti palaikymą ir meilę. Šeima – tai kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė. Šeima – tai meilės ir santarvės lopšys, šeimos nariai vienas kitą visada palaiko

ir myli. Šeima – tai vertybė kurią reikia puoselėti ir saugoti.

9. Jūsų nuomonė apie netradicinę šeimą?

Respondentai nuo 15 iki 20 metų: nepritariu – 11, neturiu nuomonės – 8 Respondentai nuo 20 iki 30 metų: nepritariu – 16, neprieštarauja jeigu

nėra vaikų – 4 Respondentai nuo 30 iki 40 metų: nepritariu – 22 Respondentai nuo 40 iki 50 metų: nepritariu – 17, neturiu nuomonės– 2 Respondentai nuo 50 iki 70 metų: toleruoju – 1, neturiu nuomonės– 1,

nepritariu - 15

17

Rezultatai rodo, kad dauguma visų respondentų pasisakė prieš netradicines šeimas. Patys tolerantiški šiuo klausimu yra 15-20-ties metų respondentai.

18

Išvados

1. Mūsų artimoje aplinkoje vyrauja 4 asmenų šeimos: tėtis, mama ir 2 vaikai. 2. Beveik 13% šeimų yra daugiavaikės, tai yra augina 3 ir daugiau vaikų. 3. Dauguma mūsų aplinkos žmonių nepritaria gyvenimui nesusituokus, Išimtį

sudaro 30-40-ties metų respondentai, kurių 68% pritaria gyvenimui nesusituokus.

4. Tinkamiausias amžius kurti šeimą yra 20-25 metai. Tik 50-70 metų apklaustieji mano, kad susituokti reikėtų šiek tiek vėliau – turint 25-30 metų.

5. Svarbiausia priežastis kurti šeimą yra meilė. Vaikus, kaip priežastį santuokai nurodo dauguma 50-70 metų apklaustųjų.

6. Mūsų artimoje aplinkoje vyrauja katalikiškas požiūris į netradicines šeimas.

19

LITERATŪRA

1. Gaigalienė M. (2000). Rengimo šeimai tendencijos. Pedagogika, Nr. 43, p.65 – 81 2. Kvieskienė G.(2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius. 3. Kvieskienė G. (2005). Pozityvioji socializacija. Vilnius 4. Leliūgienė I. (2005). Tėvų išvykimo dirbti į užsienį įtaka vaikų socializacijai. Specialusis ugdymas, Nr. 1(12), p. 35 – 44. 5. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1992. Vilnius 6. Pedagogikos terminų žodynas. (1993). Vilnius: Enciklopedijų ir žodynų leidykla 7. Ralys K. (2009). Rengimo šeimai pagrindai. Profesionalų ir bendruomenės praktika rengiant jaunimą šeimai. Metodinė medžiaga socialinės pedagogikos ir socialinio darbo studentams. 8. Vaitoška G. (2007a). Šeimos samprata ir funkcijos. Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas. Sud. S. Ustilaitė, V. Gudžinskienė, D. Jakučiūnienė ir kt. Vilnius. 9. Vaitoška G. (2007 b). Šeimos modelių įvairovė, jų privalumai ir trūkumai. Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas. Sud. S. Ustilaitė, V. Gudžinskienė, D. Jakučiūnienė ir kt. Vilnius. 10. Vasiliauskas R. (2006). Lietuvių liaudies pedagogikos bruožai. Vilnius: Margi raštai 11. Uzdila J. V. (2012). Tėvystės fenomenas: metodologija ir praktinis taikymas. Žmogus ir žodis, Nr..4, p. 44 – 54 12. Špėlytė G. (2008). Vaiko auklėjimas. Prieiga per internetą: http://zurnalas.darnipora.lt/vaiko-auklejimas-2150.html 13. Sajienė L., Norkutė O. (2007). Jaunuolių rengimo šeimos kūrimui ir gyvenimui šeimoje tendencijos Lietuvoje. Soter, Nr. 22(50). P. 113 – 121 57. 14. Lietuvos sttistikos departamentas.