Archivum Lithuanicum 1

1

A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 1

I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

2 Archivum Lithuanicum 1

3 A r c h i v u m L i t h u a n i c u m

K L A I P Î D O S U N I V E R S I T E T A S

L I E T U V I Ë K A L B O S I N S T I T U T A S

Í I A U L I Ë U N I V E R S I T E T A S

V I L N I A U S U N I V E R S I T E T A S

V Y T A U T O D I D Û I O J O U N I V E R S I T E T A S

P E T R O O F S E T A S

V I L N I U S 1 9 9 9

ARCHIVUM L i t h u a n i c u m 1


Redaktori¨ kolegija:

H A B I L . D R . Giedrius Subaçius(vyriausiasis redaktorius),L I E T U V I Ë K A L B O S I N S T I T U T A S ,

U N I V E R S I T Y O F I L L I N O I S A T C H I C A G O

D R . Ona Aleknaviçien∂,L I E T U V I Ë K A L B O S I N S T I T U T A S

H A B I L . D R . Saulius Ambrazas,L I E T U V I Ë K A L B O S I N S T I T U T A S

D R . Roma Bonçkut∂,K L A I P Î D O S U N I V E R S I T E T A S

P R O F . D R . Pietro U. Dini,U N I V E R S I T À D I P I S A

D R . Jolanta Gelumbeckait∂,L I E T U V I Ë K A L B O S I N S T I T U T A S ,

V I L N I A U S U N I V E R S I T E T A S

D R . Birut∂ Kabaßinskait∂,V I L N I A U S U N I V E R S I T E T A S

D O C . D R . R∆ta Marcinkeviçien∂,V Y T A U T O D I D Û I O J O U N I V E R S I T E T A S

P R O F . H A B I L . D R . Jochen D. Range,E R N S T - M O R I T Z - A R N D T - U N I V E R S I T Ä T

G R E I F S W A L D

D R . Christiane Schiller,E R N S T - M O R I T Z - A R N D T - U N I V E R S I T Ä T

G R E I F S W A L D

P R O F . D R . William R. Schmalstieg,P E N N S Y L V A N I A S T A T E U N I V E R S I T Y

D O C . D R . Skirmantas Valentas,Í I A U L I Ë U N I V E R S I T E T A S

© Lietuvi¨ kalbos institutas

5 A r c h i v u m L i t h u a n i c u m

Archivum Lithuanicum

Naujå metin^ mokslo leidin^ Archivum Lithuanicum simbolißkai siejame su art∂-jançiu Lietuvos vardo t∆kstantmeçiu. Per pastaråj^ deßimtmet^ suaktyv∂jo d∂me-sys senesniesiems lietuvißkiems ir Lietuvoje kitomis kalbomis kurtiems tekstams.Jau vien mokslini¨ (kritini¨) j¨ leidim¨ kasmet pasirodo po kelis. Rengiamossenojo periodo autori¨ ar atskir¨ j¨ veikal¨ ΩodΩi¨ rodykl∂s bei Ωodynai. Vilniuje,Lietuvi¨ kalbos institute, jau keleri metai sudarin∂jamas sen¨j¨ lietuvißk¨ tekst¨lingvistini¨ duomen¨ bankas. Senieji lietuvißki raßtai leidΩiami bei tiriami ne tikLietuvoje, bet ir uΩsienyje, ypaç Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Kaupiantis ßaltini¨bazei, formuojasi kokybißkai kitokia sen¨j¨ tekst¨ paΩinimo ir tvarkymo pakopa.

Íiek tiek atsilieka teorinis nauj¨ proces¨ ^vertinimas. Tyrim¨ metodika ne vi-sada sp∂ja su augançia ir ^vair∂jançia publikuojam¨ ßaltini¨ medΩiaga. Vienas ißArchivum Lithuanicum tiksl¨ ir bus ugdyti teorin´ mint^ apie teksto istorijå. Visd∂lto ßiuo etapu, dar nepakankant konkreçi¨ tyrim¨, Ωurnalas orientuojamas nevien ^ teorijå, bet ir ^ paçi¨ tekst¨ analiz´. Galima sakyti, kad Archivum Lithua-nicum yra atsigr´Ω´s ^ tradicin´ filologijå: senesni¨ lietuvißk¨ raßt¨ ßaltini¨, t¨raßt¨ såsaj¨ ir apskritai genez∂s studijas. Tad viena iß jo krypçi¨ yra filologin∂lietuvi¨ kalbos tekst¨ analiz∂. Íiuo aspektu m∆s¨ Ωurnalas yra ^vairi¨ lituanisti-ni¨ disciplin¨ susid∆rimo erdv∂.

Kita vertus, Archivum Lithuanicum skiriamas ir socialinei lietuvi¨ kalbos isto-rijai. Íi lingvistikos ßaka nuo tradicin∂s istorin∂s gramatikos skiriasi pirmiausiatuo, kad jos objektas yra ne kalbos sistema, o kalba kaip visuomeninis reißkinys.Socialin∂ kalbos istorija tiria kalbos vartosenå, ^vairi¨ vartosenos sfer¨ santykius,poΩi∆r^ ^ kalbå, visuomen∂s poveik^ kalbai, kalbos ^takå ir svarbå visuomenei,kalbos variant¨ (dialekt¨, raßom¨j¨ kalb¨, skirting¨ kalb¨) santykius kuriuo norsistorijos pj∆viu arba ^Ωvelgia bei vertina vis¨ ßi¨ reißkini¨ raidå, procesus. TadArchivum Lithuanicum orientuotas ir ^ socialinio kalbos konteksto istorijå.

Sujungus ßiuodu – filologin^ ir sociolingvistin^ aspektus, galima skirti tokiassvarbiausias Archivum Lithuanicum tyrim¨ kryptis: 1) lietuvi¨ raßomosios kalbos(ir jos variant¨) istorija, 2) lietuvi¨ bendrin∂s kalbos formavimo id∂j¨ istorija (pre-skriptyvinis aspektas, ypaç ikijablonskiniu periodu), 3) lietuvi¨ kalbos tyrimo is-torija (deskriptyvinis aspektas, ypaç ikijablonskiniu periodu), 4) senesni¨j¨ lie-tuvißk¨ tekst¨ filologin∂ tekstologin∂ analiz∂, 5) lietuvißk¨ tekst¨ vertimo istorija,6) lietuvißk¨ tekst¨ redagavimo istorija.


Bendrin∂s kalbos formavimo id∂j¨ istorija (2), kalbos tyrimo istorija (3), ypaçteorinis j¨ aspektas, apskritai bet kokia lingvistin∂s minties istorija kartais såly-gißkai vadinama apibendrintu lingvistin∂s istoriografijos terminu. Kai kurios kitoskryptys, pavyzdΩiui, lietuvißk¨ tekst¨ vertimo (5) bei redagavimo (6) istorija, darmaΩai tirtos, ypaç menkai suvokti teoriniai j¨ aspektai. Laikui b∂gant iß j¨ gal∂t¨formuotis naujos savarankißkos lituanistin∂s disciplinos.

Dar vienas Archivum Lithuanicum uΩdavinys yra ne vien lituanistinis: tirdamilietuvi¨ kalbos tekstus bei sociolingvistinius procesus, neißvengiamai turime ma-tyti ir platesn^ europin^ bei pasaulin^ kontekstå. Tad naujasis leidinys ießkos j∂g¨reaguoti ne tik ^ lietuvi¨ filologijos istorijos reißkinius, bet kartu ßiek tiek sekti,reflektuoti ir vertinti kit¨ kalb¨ senosios filologijos, socialin∂s istorijos paΩinimoir tyrim¨ b∆kl´.

Archivum Lithuanicum bus skelbiami vis¨ min∂t¨ krypçi¨ moksliniai straips-niai, recenzijos, diskusijos ir kritin∂s smulkesni¨ lietuvißk¨ tekst¨ publikacijos.

Vilnius, UΩupis, 1999 m. balandΩio 21 d.

7

Turinys

Archivum Lithuanicum ¡ 5

Straipsniai

Pietro U.ÊDini, Giedrius SubaçiusKonstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631)p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai ¡ 11

Jonas PalionisDaukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai ¡ 57

Ona Aleknaviçien∂Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se ¡ 67

Giedrius SubaçiusSimonas Daukantas — Motiejaus Valançiaus raßtininkas ¡ 85

Jurgita Baltrußaityt∂Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba ir vert∂jo tapatyb∂s problema ¡ 96

Neringa Klumbyt∂Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847)Ωemaiçi¨ kalba ¡ 106

Pietro U.ÊDiniVilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika ¡ 115

Publikacijos

Dainora Poci∆t∂Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne ¡ 129

Recenzijos

Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas, 1997 (V I N C A S U R B U T I S ) ¡ 143

Dominykas Urbas, Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas, 1996 (S A U L I U S A M B R A Z A S ) ¡ 155

T u r i n y s


Sap∆no ir Íulco gramatika, 1997 (G I E D R I U S S U B A Ç I U S) ¡ 162

Clavis Germanico-Lithvana 1—4, 1995—1997 (J U O Z A S K A R A C I E J U S) ¡ 171

øemczuga Theologischka, 1997 (J O L A N T A G E L U M B E C K A I T Î ) ¡ 177

Giesm∂s dangaus miestui, 1998 (B I R U T Î K A B A Í I N S K A I T Î ) ¡ 183

Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, 1997;1759 met¨ „Ziwatas“, 1999 (R E G I N A V E N C K U T Î , G I E D R I U S S U B A Ç I U S ) ¡ 192

Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui, 1996(R O M A B O N Ç K U T Î ) ¡ 199

Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai, 1998 (W I L L I A M R . S C H M A L S T I E G ) ¡ 208

Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai, 1998 (R O M A B O N Ç K U T Î ) ¡ 215

Audron∂ Kaukien∂, Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂, 1997(C H R I S T I A N E S C H I L L E R ) ¡ 222

Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas, 1998 (Z I G M A S Z I N K E V I Ç I U S ) ¡ 229

Egl∂ Patiej∆nien∂, Brevitas ornata, 1998 (E U G E N I J A U L Ç I N A I T Î ) ¡ 236

Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda (XVI gs.—XVII gs. s‡kuma) latvießu raksti, 1998(S A U L I U S A M B R A Z A S ) ¡ 243

John H. Fisher, The Emergence of Standard English, 1996(G I E D R I U S S U B A Ç I U S ) ¡ 247

Diskusijos, apΩvalgos

Brigita Speiçyt∂Kelios pastabos d∂l Antano Baranausko raßt¨ ¡ 261

Birut∂ Kabaßinskait∂Pirmoji Greifswaldo universiteto jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija ¡ 264

Archivum Lithuanicum tekst¨ rengimo principai ¡ 267

9

Straipsniai


11 K o n s t a n t i n o S i r v y d o Dictionarium

n e i ß l i k u s i o a n t r o j o l e i d i m o ( 1 6 3 1 )

p ∂ d s a k a i C h r i s t i a n o M e n t z e l i o

i n d e k s e ( 1 6 8 2 ) : f i t o n i m a i

Pietro U. DiniUniversità di Pisa

Giedrius SubaçiusLietuvi¨ kalbos institutas,

University of Illinois at Chicago

Konstantino Sirvydo Dictionariumneißlikusio antrojo leidimo (1631)p∂dsakai Christiano Mentzelioindekse (1682): fitonimai

Vienas iß ßio straipsnio autori¨ Pietro U. Dini 1998 met¨ rugs∂j^1 Çikagos New-berry bibliotekoje esançioje Christiano Mentzelio knygoje Index nominum planta-rum2 pasteb∂jo daug lietuvißk¨ ΩodΩi¨ iß Konstantino Sirvydo 1631 met¨ Ωodyno.Botanikams ßis Mentzelio veikalas buvo Ωinomas ir anksçiau, j^ yra citav´ kaikurie botanikos leidini¨ autoriai, kuriems r∆p∂jo ir lietuvi¨ kalbos fitonimai (au-gal¨ pavadinimai): Erazm Majewski, S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznychPolskich [...] 1–2, Warszawa: nak¬adem autora, 1889–1894; Lietuvißkas botanikos Ωo-dynas 1, redagavo Jonas Dagys, Kaunas: Varpas, 1938 (toliau – LBÛ). Taçiau apieChristianå Mentzel^ (1622–1701), gydytojå, botanikå, sinologå ir, be kita ko, nusi-

A r c h i v u m L i t h u a n i c u m 1, 1 9 9 9

I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

1 Nor∂çiau pad∂koti Pasaulio lietuvi¨bendruomenei, Ilinojaus universitetoÇikagoje (University of Illinois at Chica-go) Lituanistikos katedrai ir jos ved∂jaiprof. Violetai Kelertienei uΩ sudarytassålygas ßiame universitete m∂nes^staΩuoti – P. U. D.

2 [Christianus Mentzelius,] INDEX NOMI-NUM PLANTARUM MULTILINGUIS,

Latinorum, Græcorum · Germanorumliteris, per Europam u∫itatis con∫criptus,· ∫ic con∫tructus [...] Operâ CHRISTIANI

MENTZELII, D. Sereni∫∫imi ElectorisBrandenburgici Con∫iliarii · Archiatri [...]BEROLINI, [...] RUNGIANA, M. DC.LXXXII. [1682] (toliau – MInd).


pelnius^ lietuvi¨ kalbos istorijai mokslininkå, lietuvißkose enciklopedijose nera-sime nieko. Nors Lietuvos botanikai juo r∂m∂si, taçiau kalbininkai kol kas neskyr∂jam rimtesnio d∂mesio. Tod∂l iß pradΩi¨ dera nors trumpai apraßyti Mentzeliogyvenimå, kupinå darb¨ ir kelioni¨3.

1. C H R I S T I A N O M E N T Z E L I O G Y V E N I M O E T A P A I I R D A R B A I . Ment-zelis gim∂ 1622 m. liepos 15 d. Fürstenwalde, netoli Frankfurto prie Oderio, ir tenpraleido vaikyst´. Berlyne 1636–1637 bei 1639–1643 metais lank∂ gimnazijå. 1644metais jis prad∂jo studijuoti medicinå, iß pradΩi¨ Frankfurte prie Oderio, o v∂liau,nuo 1646-¨j¨ – Karaliauçiuje. Po met¨ Mentzelis tapo Lenkijos karaliaus pasiun-tinio Creitzo palydovu ir nuolat lank∂si Varßuvoje bei Krokuvoje. 1648 metais jisapsigyveno Dancige (Gdanske), kur prisid∂jo prie Johanno Rauhe’s prad∂to ßvieti-mo reformos projekto. Dancige Mentzelis d∂st∂ botanikå ir organizavo botanikosekspedicijas ^ miesto apylinkes. Íios veiklos rezultatas buvo knyga Centuria plan-tarum circa nobile Gedanum sponte nascentium (1650).

1650 metais Mentzelis paliko Dancigå ir kone penkerius metus keliavo po Eu-ropå, mok∂si ^vairiuose universitetuose bei kitose aukßtojo mokslo ^staigose. Taipprasid∂jo gydytojo ir botaniko kelion∂s (Peregrinatio academica), kurios v∂liau tu-r∂jo ^takos jo karjerai ir reputacijai mokslo pasaulyje.

Pirmiausia Mentzelis apsilank∂ Olandijoje (Amsterdame, Leidene), kur susipa-Ωino su biologu Georgu Eberhardu Rumphu, tarnavusiu oland¨ Ryt¨ Azijos kom-panijoje kartu su aukßtu pareig∆nu iß Ryt¨ Indijos kompanijos Andreasu Cley-eriu. Çia Mentzelis susidom∂jo Kinija ir Japonija4. V∂liau jis daug keliavo poPranc∆zijå, Ispanijå, Portugalijå, po VidurΩemio j∆ros salas (Maljorkå, Korsikå,Sardinijå, Elb´, Maltå, Kretå, Korfù) ir ypaç po Italijå (Venecijå, Pizå, Florencijå,Romå, Neapol^). Metus studijavo Bolonijos bei Padujos universitetuose, o 1654metais gavo medicinos daktaro laipsn^. Po to Mentzelis gr^Ωo ^ t∂vyn´.

Nuo tada prasid∂jo jo tarnyba Brandenburgo kunigaikßçio dvare. 1658 metaisMentzelis buvo paskirtas dvaro bei lauko gydytoju (Hof- und Lagerarzt)5 ir ne-

3 Autoriai d∂koja ponui Matthiasui Krachtuiiß Göttingeno uΩ pagalbå ießkant literat∆-ros apie Mentzel^, Onai Aleknaviçienei,Sauliui Ambrazui ir Vincui Urbuçiui uΩvertingas pastabas, pad∂jusias tobulinti ß^straipsn^. Mentzelio biografijå Ωr. NeueDeutsche Biographie 17, Berlin: Duncker ·Humblot, 1994, 94–96, çia pateikta irbibliografija (sudaryta Konrado Fuchso);smulkiau Ωr. Walter Artelt, ChristianMentzel, Leibarzt des Groπen Kurfürsten,Botaniker und Sinologe. III. MonographienGesch. Med. 1, Leipzig, 1940.

4 Plaçiau apie Mentzelio dom∂jimåsi Toli-m¨j¨ Ryt¨ augalais ir gyv∆nais bei kin¨kalba Ωr. Walter Artelt, Medizinische

Wissenschaft und ärztlicher Praxis im altenBerlin in Selbstzeugnissen 1. Von Elsholtzund Mentzel bis zum Ausgang des 18. Jh. ,Berlin: Urban · Schwarzenberg, 1948, 12–21. Apie santykius su kitais mokslininkaisΩr. Rolf Winau, „Der Hof des GroπenKurfürsten als Mittelpunkt wissenschaftli-cher Forschung“, Werkstattgespräch‘Berliner Ausgaben’ , hrsg. von Roloff,Bern-Frankfurt ⁄ M., Las Vegas: P. Lang,1981, 35–36.

5 Apie Berlyno dvaro kult∆rin^ gyvenimå Ωr.Rolf Winau, „Der Hof des GroπenKurfürsten und die Wissenschaften“,Medizin in Berlin , Berlin, New York: deGruyter, 1987, 11–25.





trukus dalyvavo Holsteino kare prieß ßvedus. 1660 metais pakeltas Frydricho Vil-helmo I r∆m¨ gydytoju (Leibarzt). Tada ved∂ Evå Marijå Falkenhagen ir apsigy-veno Karaliauçiuje. Taçiau naujosios pareigos vert∂ vis daΩniau keliauti tiek poVokietijå (Klevå, Aachenå, Elzaså, kur dalyvavo kare prieß Pranc∆zijå, ir kitur),tiek po uΩsien^ (Ispanijå, Olandijå). 1660–1664 metai jo gyvenime buvo palygintiram∆s. Tada jis tvark∂ dar 1652-aisiais iß Moritzo von Nassau-Siegeno gautå bra-zil¨ pießini¨ kolekcijå. Íito darbo vaisius – veikalas Theatrum rerum naturaliumBrasiliae, taçiau jis per Antråj^ pasaulin^ karå Ωuvo. Tais paçiais metais Mentzelistapo Academia Curiosorum nariu (vardu Apollo)6 ir nuo to laiko Akademijos lei-dinyje paskelb∂ nemaΩai straipsni¨. Jis raß∂ apie ^vairius gamtos reißkinius: vietosfaunå (daugiausia vabalus), dangaus fenomenus (vaivorykßt´ ir meteorus), ak-menis (pagal kunigaikßçio kolekcijå). Medicinos darbuose Mentzelis daΩniausiaipasakojo apie siaubingus ir stebuklingus ^vykius7.

1685 metais Mentzelis tapo turtingos kunigaikßçio Frydricho Vilhelmo kin¨knyg¨ bibliotekos kuratoriumi8. Kunigaikßçio paragintas, tur∂damas per ßeßias-deßimt met¨, jis prad∂jo rimtai mokytis kin¨ kalbos ir raßto. Tuo metu spausdinoir du darbelius apie kin¨ medicinå: Specimen medicinae sinicae, sive opuscula medicaad mentem sinensium ir Clavis medica ad chinarum doctrina de pulsibus; v∂liau pa-skelb∂ Lotyn¨–kin¨ kalb¨ Ωodyn∂l^ (1685) prie Miscellanea Curiosa ir pagaliau Trum-påjå kin¨ chronologijå (1696); kiti Mentzelio sinologiniai darbai liko rankraßçiai9.Visa tai rodo, kaip ßis Ωmogus buvo ^sigilin´s ^ filologijos, ypaç sinologijos, stu-dijas. Jis pasidar∂ garsus ir plaçiai vertinamas kin¨ kalbos mokovas10.

Po kunigaikßçio mirties (1688) Mentzelis praß∂si atleidΩiamas iß r∆m¨ gydyto-jo, o po ketveri¨ met¨ savo s∆naus labui taip pat iß bibliotekos kuratoriaus pa-reig¨. Parkinsono ligos kankinamas Mentzelis mir∂ Berlyne 1701 m. sausio 17 d.

Iß trumpai nusakyto Mentzelio gyvenimo matyti, kad jis, nors ir su ilgomispertraukomis, nemaΩai laiko gyveno Karaliauçiuje (pirmå kartå nuvyko tikriau-siai 1646-aisiais ir iki pat mirties ten vis sugr^Ωdavo gyventi). Pagrindiniame savoveikale Index nominum plantarum jis mini Pr∆sijå: „[...] taip pat ^maißiau tam tikräugal∂li¨, kadaise jaunyst∂je mano pasteb∂t¨ ir surinkt¨ Pr∆sijoje, Brandenburge,

6 Apie Mentzelio santyk^ su ßia AkademijaΩr. Rolfo Winau disertacijå ChristianMentzel und die Academia Naturae Curioso-rum. Aus dem Medizinhistorischen Institutder Johannes Gutenberg-Universität Mainz,Mainz, 1970.

7 Detaliau apie Mentzelio raßtus AkademijosΩurnale Ωr. Rolf Winau, „ChristianMentzels wissenschaftliche Interessen imSpiegel seiner Beiträge in der ‘Miscella-nea Curiosa’“, Fachliteratur des Mittelal-ters. Festschrift für G. Eis , Stuttgart:Metzlersche Verlagsbuchhandlung, 1968,101–113.

8 Apie kunigaikßçio dom∂jimåsi Kinija ir josudarytå kin¨ knyg¨ kolekcijå raß∂ EvaKraft, „Die chinesischen Bücherherausge-ber des Groπen Kurfürsten und seinesNachfolgers“, China und Europa. Chinaver-ständnis und Chinamode im 17. und 18. Jh. ,Berlin, 1973, 18–25.

9 Apie tai Ωr. Winau 1981, 38.10 Apie tai Ωr. Harald Bräuner, „Europäische

Chinakenntnis und Berliner Chinastudienim 17. und 18. Jahrhundert“, Kuo Heng-Yü, Berlin und China. Dreihundert Jahrewechselvolle Beziehungen, Berlin: Colloqui-um Verlag, 1987, 5–29, ypaç 16–23.


1 pav. MInd: pirmasis antraßtinis lapas;

Pizos universiteto biblioteka, sign.: D.c.3.9





Italijoje bei kituose Europos regionuose, – niekieno, regis, neapraßytus“ (MInd^vadas). Tod∂l visai gali b∆ti, kad jis yra vaikßçioj´s ir lietuvi¨ gyvenamose Ryt¨Pr∆sijos vietose.

2. M E N T Z E L I O INDEX NOMINUM PLANTARUM ( 1 6 8 2 ) . Savo Ωymiausiå veika-lå Mentzelis paskelb∂ Berlyne 1682 metais. Jis pavadintas dvejopai. Ítai pirma-jame antraßtiniame lape (su raiΩiniu) raßoma: „Pºnaj Botan√nymoq pol¥glvttoq,INDEX NOMINUM PLANTARUM MULTILINGUIS [...]“ (plg. 1 pav.11), o antra-jame antraßtiniame lape: „PIŃAJ Botan√nymoq Pol¥glvttoq KauolikØq, INDEXNOMINUM PLANTARUM UNIVERSALIS [...]“ (plg. 2 pav.). Atkreiptinas d∂-mesys, kad antrasis graikißkas pavadinimas jungia skirtingus antraßtini¨ lap¨paΩyminius (multilinguis ir universalis): Pol¥glvttoq ‘daugiakalbis’ ir KauolikØq‘universalus’.

Veikalo spausdinimo istorijå smulkiai ißtyr∂ Walteris Arteltas: knyga iß kartoiß∂jo su priedu Pugillus rariorum plantarum, jame pateikta papildym¨. Kitas prie-das – Corollarium ißspausdintas ne anksçiau kaip 1692 metais, jame daugiausiaskelbiami rusißki augal¨ pavadinimai12.

Tiesa, MInd antrajame antraßtiniame lape Mentzelis prisistat∂ ne kaip autorius,o kaip galutinis pareng∂jas (Adornavit · perfecit opus CHRISTIANUS MENTZE-LIUS). Taip jis paraß∂ tikriausiai tod∂l, kad svarbus jo pagalbininkas buvo vidu-rinysis s∆nus Johannas Christianas (tai nurodyta pratarm∂je bei Mentzelio laiß-kuose Volkameriui13).

Veikalas susideda iß 331 didelio formato puslapio. Jame pagal ab∂c∂l´ suraßytiaugal¨ pavadinimai daugeliu pasaulio kalb¨ ir tarmi¨. Mentzelis naudojosi ^vai-riomis XV–XVII amΩiaus botanikos knygomis ir Ωodynais. Formas pateik∂ origina-lo raßyba, o esant reikalui transliteravo. Íaltinius steng∂si nurodyti santrumpo-mis, j¨ aißkinamasis såraßas labai platus. Kalb¨ ^vairov∂ taip pat labai ^sp∆dinga.Iß Europos kalb¨ çia pamin∂tos: „Latinâ ∫ive vetere Romanâ, Græcâ antiquâ, Italicâcum ∫uis, Hetruriæ, I∫triæ, Venetorum, Forojulien∫ium, nec non In∫ularum adjacentinm[sic!] Malthæ, Cretæ vel Candiæ, Lesbi. ·c. Dialectis. Hi∫panicâ, Lu∫itanicâ · in eaRegnorum Cataloniæ, Valentiæ, ·c. Gallicâ vetere · neotericâ cum ∫uis, Burgundiæ,Narbonæ, Pari∫ien∫ium, ·c. Idiomatibus. Anglicâ, Scoticâ · Irlandicâ. it: Danicâ,Germanicâ cum ∫uis, Sile∫iorum, Marchicorum, Pomeranorum, Boru∫∫orum ·c. ∫ermo-num proprietatibus. Belgicâ cum ∫ua Brabanticâ. Bohemicâ, Polonicâ, Lituanicâ, Vi-nidicâ, Rutenicâ, Wallachicâ olim Dacicâ, Hungaricâ, Sclavonicâ, Croaticâ. ·c.“14

11 NuoßirdΩiai d∂kojame Pizos universiteto(Università di Pisa) bibliotekai uΩpadarytas visas ßio straipsnio iliustracijas.Fotografuota iß ßios bibliotekos MIndegzemplioriaus, sign.: D.c.3.9.

12 Walter Artelt, „Christian Mentzel und seinIndex nominum plantarum universalis“,Acta Historica Leopoldina 9, 1975, 9–26.

13 Apie tai Ωr. Artelt 1975, 14–15.14 Taip pat ißvardytos Azijos kalbos:

„Hebræâ, Chaldaicâ, Syriacâ, Arabicâ,Turcicâ cum ∫ua Tripolitana. ·c., Tarta-ricâ, Per∫icâ, Malabaricâ, Bramanicâ olimBrachmanicâ, Prophetarum, Magorúmqueveterum, Zeilanicâ ∫ive Cingalicâ, Javanicâ,Bengalicâ, Sinicâ, Japonicâ, Malaicâ,


(plg. 2 pav.). Vadinasi, indekso sudarytojas pats nurod∂ pateik´s bent kelias-deßimties kalb¨ ir tarmi¨ medΩiagå.

Nors Mentzelio veikla ir interesai buvo ^vair∆s, reikia pabr∂Ωti, kad pagrin-dinis mokslas, kuriam jis viså gyvenimå skyr∂ daugiausia laiko, buvo botanika:„Botanikos studijas iß jaunyst∂s [...] tarp pagrindini¨ malonum¨ [...] tur∂jau“ („Bo-tanicum studium a juventute [...] inter delicias [...] praecipuas habui“15). Taçiaunegalima nepasteb∂ti, kad rengdamas Index nominum plantarum jis patenkino netik botaniko, bet ir filologo aistrå.

3. M E N T Z E L I O INDEX NOMINUM PLANTARUM – K O N S T A N T I N O S I R V Y D O

DICTIONARIUM A N T R O J O L E I D I M O P A Û I N I M O Í A L T I N I S . Tarp kit¨ kalbïndekse minima ir Lituanicâ. Net trijose literat∆ros såraßo vietose apraßomas ßalti-nis, iß kurio imti lietuvißki botanikos pavadinimai – Konstantino Sirvydo Ωodynas:1) „Diction. Dictionarium trium Linguarum, Polonico-Latino Lituanicum. R. P. Con-∫tantini Schirvvid. Vilnæ 1631. 8.“; 2) „Lex. Lit. Lexicon Lituanicum, ∫ive DictionariumPolonico-Latino-Lituanicum à CONSTANTINO Sƒyrwid. P. Soc. Je∫. ∫eculo præ∫ente 16.editum Vilnæ, 1631. in 8.“; 3) „Sƒyrwid CONSTANTINUS Sƒyrwid. P. Soc. Je∫u. Scrip∫itDictionarium trium Linguar. Polonico Latino-Lituanicum Vilna. 1631. 8.“ Ketvirtå kar-tå Sirvydo Ωodynas pamin∂tas ^vade: „Ex Lituanis, R. P. Con∫tantini Szyrwid Dic-tionarium Polonico-Latino-Lituanicum“. Kaip Ωinoma, ßio leidimo n∂ra ißlikusion∂ vieno egzemplioriaus.

1631 met¨ Sirvydo Ωodynu yra naudoj´sis ir Liudvikas R∂za. Jis 1825 metaisißleisto dain¨ leidimo komentaruose nurod´s tok^ jo pavadinimå: „Dictionariumtrium linguarum, Wilna 1631“16. Visi keturi Mentzelio pateikti Dictionarium pa-vadinimo variantai ir penktasis R∂zos kiek skiriasi. Iß sutampançi¨ element¨ gali-ma sp∂ti, kad originalo antraßt∂je tur∂jo b∆ti bent du dalykai: 1) Dictionariumtrium linguarum (cituoja Mentzelis ir R∂za); 2) 1631 metai (taip pat Mentzelis irR∂za). Indekse net keturis kartus nurodytos Ωodyno kalbos Polonico-Latino-Litua-nicum gali b∆ti tik aißkumo d∂lei priraßytas paaißkinimas. R∂za Dainose j¨ nemini.Íiaip ar taip, neabejotina, kad tai yra antrasis Dictionarium leidimas (toliau – SD2),iß∂j´s 1631 metais. Taip pat aißku, kad pagrindinis jo pavadinimo Ωodis buvoDictionarium. Íiuodu faktus patvirtina ir treçiojo Dictionarium leidimo pratarm∂:

Coreicâ, ·c.“; Afrikos kalbos: „Ægyptiacâ,Æthiopicâ, Mauritanicâ ∫ive Barbaricâ ·Tunen∫ium, cum Poenorum antiqua, Cana-ricâ et Madaga∫caricâ“; iß Amerikoskalb¨: „Bra∫ilianâ, Virginianâ, Mexicanâ ·adjacentium populorum aliorúmque in In∫ulis,· continente ∫olo, hinc inde habitantium,quorum Sermonum nomina non omnibus, ∫edquibusdam tantùm Plantis, quotquot apudAuctores reperta fuerunt, ∫par∫im adpo∫ita∫unt“.

15 Cit. iß: Artelt 1975, 9.16 [Liudvikas R∂za,] Dainos oder Litthaui∫che

Volkslieder ge∫ammelt, ¯ber∫ett und mit ge-gen¯ber∫tehendem Urtext herausgegeben vonL. J. Rhe∫a [...], Künigsberg: Druck undVerlag der Hartung∫chen Hofbuch-drukkerei, 1825, 310: „Das Dictionariumtrium linguarum, Wilna 1631. S. 20. ∫ettbei Bojarƒyn, Nobilis inferioris ordinis“.





2 pav. MInd: antrasis antraßtinis lapas;



„DIctionarium hoc trium linguarum, Vilnæ Typis Academicis Anno 1631. in lucemprodierat [...]“17.

Konstantinas Sirvydas yra sudar´s du visißkai skirtingus Ωodynus. Kadangi t¨Ωodyn¨ santyk^ anksçiau yra apraß´s Vincas Urbutis18, o ypaç j^ detalizav´s ßiameArchivum Lithuanicum tome19, çia pamin∂sime tik keletå fakt¨.

Pirmojo Sirvydo Ωodyno, Kazio Pakalkos vadinamo Senuoju Konstantino Sir-vydo Ωodynu20, teißlik´s vienas defektuotas egzempliorius, saugomas Maskvoje.Iß Ing∂s Lukßait∂s rast¨ dokument¨ matyti, kad Saliamono Risinskio (mirusioapie 1625 metus) knyg¨ såraße nurodytas (apytiksliai?) toks Ωodynas: Promp-t[u]arium dictionum Polonicarum Latinarum at Lituanicarum (SKSÛ 12). Tai galib∆ti senesniojo Ωodyno pavadinimas. Íis Ωodynas labai skiriasi nuo Dictionariumtreçiojo (toliau – SD3) leidimo, iß∂jusio 1642 metais. Jame yra tik apie 6000 Ωo-dΩi¨, o SD3 – net 10 000. Urbutis raß∂, kad „K. Sirvydas, rengdamas v∂lesn^j^‘Dictionarium’, viskå yra dar´s iß naujo, ^ senesn^j^ Ωodynå bemaΩ visai neΩi∆r∂-damas“ (Urbutis 1967, 210).

Antrasis Ωodynas, kurio pavadinime vartotas Ωodis Dictionarium, buvo ißleis-tas penkis kartus. Vinco Urbuçio nuomone, 1631 met¨ Ωodynas gali b∆ti antrasisDictionarium leidimas, bet ne pirmojo Ωodyno antrasis leidimas. Pirmasis Dic-tionarium leidimas gal∂j´s b∆ti spausdintas, pavyzdΩiui, 1629 metais (Urbutis1999, 146). Íiå datå, nors ir abejodamas, 1867 metais buvo nurod´s lenk¨ biblio-grafas Franciszekas Maksymilianas Sobieszczaˆskis (PLKÛ 22). 1629-ieji gal gal∂-t¨ b∆ti pirmojo Dictionarium leidimo metai, taçiau pirmasis Ωodynas nevadinti-nas Dictionarium. Tad ißlikus^ seniausiå Sirvydo Ωodynå sålygißkai çia vadinsimeSirvydo Promptuarium (toliau – SPr).

Apie antråj^ Sirvydo Dictionarium leidimå (1631) daΩniausiai spr´sta iß netiesio-gini¨ ßaltini¨. Viena konkretesn∂ citata, kuria r∂m∂si Pakalka, yra Liudviko R∂zosDainose: „L. R∂za (1776–1840) ‘Dain¨’ pastabose prie ΩodΩio ‘bajoras’ cituoja Íir-vydo Ωodyno, ißleisto 1631 m. (jei R∂za neapsiriko, nurodydamas leidimo metus),Ωodynin^ straipsn^ Bojarzyn, Nobilis inferioris ordinis ir paΩymi, kad ßis straipsnisesås dvideßimtame puslapyje. Toks pat straipsnis tame paçiame puslapyje yra irIII leidime. Tai leidΩia manyti, kad II ‘Dictionarium’ 1631 m. leidimas buvo toks,kaip III (1642), t. y. parengtas pagal Knapskio Ωodynå“ (PLKÛ 28). Vadinasi, SD2

tur∂j´s b∆ti panaßus ^ treçiåj^ leidimå SD3.

17 Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas. Konstanti-nas Íirvydas: Dictionarium trium lin-guarum, pareng∂ Kazys Pakalka, Vilnius:Mokslas, 1979, 97: „Íis trij¨ kalb¨Ωodynas Vilniuje, Akademijos spaus-tuv∂je, ^ ßvieså iß∂jo 1631 metais [...]“(toliau – PLKÛ).

18 Vincas Urbutis, „Pirmasis lietuvi¨ kalbosΩodynas ir keletas jo ret¨ ΩodΩi¨“, Blt3(2), 1967, 210.

19 Vincas Urbutis, rec.: „Senasis KonstantinoSirvydo Ωodynas“, ALt 1, 1999, 143–154.

20 Plg. fotografuotin^ leidin^: Senasis Konstan-tino Sirvydo Ωodynas , pareng∂ KazysPakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨leidybos institutas, 1997 (toliau – SKSÛ).





Taip pat Ωinoma, kad Sirvydas mir∂ tais metais, kai buvo ißleistas SD2 (1631).Pats Sirvydas negal∂jo redaguoti SD3 (1642), nes ßis ißspausdintas pra∂jus 11 met¨po jo mirties. Antraip, jei SD2 (vadinasi, ir SD1) b∆t¨ tik menkai pakeistas SPrperleidinys, jau treçiojo Dictionarium leidimo autoriumi negal∂tume laikyti Sirvy-do, nes autoriui gyvam tebesant rengti leidimai b∆t¨ labai skyr´si nuo pomirtini¨!Sirvydas gal∂jo parengti spausdinti SPr, SD1, SD2, bet ne SD3. Kaip nurodyta SD3

pratarm∂je, tas leidimas buvo redaguotas: „O kiek ßis paskutinis leidimas yra ge-resnis uΩ ankstesn^j^, gal∂site spr´sti iß daugelio pataisyt¨ ir patikslint¨ pasa-kym¨, gausesni¨ sinonim¨“ („Porro quantum priori præ∫tet hæc editio po∫trema, cumè pluribus dictionibus emendatis aucti∫q[ue], tum è Synonimorum conge∫tu vberiore, in-dicium capietis“, PLKÛ 97). Vadinasi, treçiasis Dictionarium leidimas kaΩkiek skiria-si nuo antrojo d∂l redaktori¨, leid∂j¨ ar rink∂j¨, bet ne autoriaus padaryt¨ pataisär klaid¨.

Taigi SD2 yra tikras originalus dar paties Sirvydo pateiktas spausdinti Dictio-narium leidimas. Jo p∂dsak¨ ir randame Mentzelio indekse. Pagal lietuvißkusMentzelio veikalo duomenis m∂ginsime rekonstruoti kai kurias jo lytis ir detaliaunustatyti jo santyk^ su kitais Ωodynais bei j¨ leidimais (ißlikusiais SD3 ir SPr).

4. M E N T Z E L I O L I E T U V I Ë K A L B A . Pirmiausia svarbu nustatyti, ar Indexnominum plantarum galutinis pareng∂jas Mentzelis, vokietis, bet ilgokai gyven´sKaraliauçiuje, mok∂jo lietuvißkai.

Lietuvißki ΩodΩiai jo knygoje daΩnai uΩraßyti su klaidomis. Tiesa, bent dalisj¨ gali b∆ti padarytos ne Mentzelio, o spaustuv∂s rink∂jo. Taçiau to atskirti kolkas negalima. Íiaip ar taip, Mentzelis (kaip kuratorius [autorius] ir tik∂tinaskorektorius) kartu su savo s∆numi vis tiek atsako uΩ nepasteb∂tus ir neißtaisytusriktus.

Toliau ^vertinsime kai kuriuos MInd pasitaikançius klaid¨ tipus. Esama ne-maΩa atvej¨, kur Mentzelis neskyr∂ lietuvißk¨ ΩodΩi¨ rib¨. Ítai SD3 straipsnyjeBlu∫cƒ. Hedera. Jonoµiaus ˇo¬e 19 yra du lietuvißki ΩodΩiai. Mentzelis analogißkuatveju ΩodΩius vienå kartå raß∂ kartu: Jono∫iansrole. Lituan. v. Hedera 162. Tik∂-tiniau, kad SD2 taip nebuvo sujungta. SD3 straipsnyje Jáwor cudƒo≤iem∫ki. Platanus.Klawas ∫wetimos sálies 86 ΩodΩi¨ ribos labai aißkiai atskirtos. Matyt, panaß¨ SD2

straipsn^ Mentzelis vienå kartå perdar∂ ^ Klawas ∫wetino∫∫alies. Lituan. v. Platanus168, o kitå – ^ PLATANUS. [...] Klawas Swetime∫∫alies. Lituan. 245. Taigi Mentzelisneatskyr∂ ΩodΩi¨, tik iß pradΩi¨ padar∂ maΩiau klaid¨, o pavyzd^ pakartodamas –daugiau (visai ne^tik∂tina, kad toki¨ klaid¨ gal∂jo b∆ti originaliame SD2).

Kitos Mentzelio ΩodΩi¨ rib¨ klaidos:

Liemo ⁄ saknis wino SD3 160 – Limo∫∫akins winolit MInd 180 (prie formos wino netprid∂ta lit – matyt, iß pradΩi¨ Mentzelio prisiraßyta santrumpa lit. netyçia tapoΩodΩio dalimi);


Medˇias raudonas ⁄ ba¬tas ⁄ Jndios SD3 38 – Medˇias raudonaibaltas Jndos. MInd 197(nors kitoje vietoje Mentzelio ΩodΩiai atskirti tiksliau – Medƒias raudonas baltasindos MInd 271);

∫auline ˇo¬e SD3 409 – Saulineƒale MInd 286;Soros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros kulines SD3 10 – Serasneiƒ∫i∫∫akorii MInd 229;Voga wino d≤iawinta SD3 391 – Vogo winodƒia winka MInd 323.

Tokios klaidos rodo Mentzel^ neatpaΩinus lietuvißk¨ ΩodΩi¨, tad ir nemo-k∂jus kalbos.

Yra ir kitokio pob∆dΩio, sakytume, interpretacijos klaid¨. PavyzdΩiui, MIndparaßyta: PALMA. [...] Plastaka. Lituan. 226. SD3 yra straipsnis D¬oˆ ⁄ Palma,P¬ástaká 46. Ûodis palma lotynißkai reißkia ir ‘delnas’, ir ‘palm∂’. SkaitydamasSD2, Mentzelis rado lotynißkå palma ir nuraß∂ j^ kartu su lietuvißku atitikmeniuPlastaka. Jis tur∂jo nesuprasti ΩodΩio Plastaka reikßm∂s, jei pavartojo j^ medΩio‘palm∂’ reikßme.

Taip pat Mentzelis bus nesuprat´s Sirvydo SD2 straipsnio, kuris SD3 taip para-ßytas: Bylicá. Artemi∫ia. Kietis ⁄ gen. ¢io 26. Mentzelis perraß∂ j^ ARTEMISIA. [...]Bilicƒa. Pol. [...] Kietis geneio. Lituan. 34. Vargu ar mokantis lietuvißkai Ωmogusb∆t¨ padar´s toki¨ klaid¨.

Bene didΩiausia Mentzelio klaid¨ grup∂ – tai smulkesni, raidΩi¨ neperskaity-mo riktai. Gana daΩnai painiojamos tam tikros panaßios raid∂s. PavyzdΩiui:

<a> ≥ <o>: Voga wino d≤iawinta SD3 391 – Vogo winodƒia winka MInd 323; ¢ie∫-nakas SD3 42 – Ciesnockas MInd 81; Kanape SD3 118 – Konape MInd 60;

<e> ≥ <c>: ¢iobray ¬aukiney SD3 161 – Ciobray laukmicy MInd 83; Ri≤ieySD3 393 – Riˇicy MInd 222; Riƒicy MInd 263; ¢iemerey SD3 34 – Ciemerie MInd 81;Gemeric MInd 145;

<e> ≥ <r>: Apwiniey SD3 30 – Apwiniry MInd 30; ≥ <l>: Mie≤iey SD3 86 – Mieƒley MInd 156, 202;<m> ≥ <w>: Sƒáknis med≤io Antiora wadinamo SD3 39 – Sƒaknis nidƒio Antitora

wadinawa MInd 330; Aliwa miskine SD3 264 – Oliwa wiskine MInd 218;<n> ≥ <r>: Apwiniey SD3 30 – Apwiriey MInd 188;<n> ≥ : Drigne SD3 432 – Drigue MInd 106;<o> ≥ <a>: Soros nei≤∫isákoij SD3 10 – Serasneiƒ∫i∫∫akorii MInd 229; Sƒáknis

med≤io Antiora wadinamo SD3 39 – Sƒaknis nidƒio Antitora wadinawa MInd 330;<o> ≥ <e>: Klawas ∫wetimos sálies SD3 86 – Klawas Swetime∫∫alies MInd 245;

¬uobas SD3 121 – Luebas MInd 187, 293; Soros nei≤∫isákoij SD3 10 – Serasneiƒ∫i∫∫akoriiMInd 229;

 ≥ <n>: Akiu ˇo¬e SD3 85 – Akin MInd 10, 75; Jonoµiaus ˇo¬e SD3 19 – Jono∫iansrole MInd 143; Jono∫iansrole MInd 162.

Nemokantis lietuvi¨ kalbos autorius gal∂jo neatpaΩinti kai kuri¨ raßmen¨ ird∂l panaßios formos supainioti. Mokantis kalbå tiek tokio pob∆dΩio klaid¨ neb∆t¨padar´s. Ûinoma, lyginant remiamasi SD3, o ne SD2, kuriuo iß tikr¨j¨ naudojosi





Mentzelis, taçiau net jeigu viena ar kita iß nurodyt¨ klaid¨ ir yra SD2, o ne Ment-zelio riktas, tai absoliuti j¨ dauguma vis tiek verçia manyti klydus Mentzel^.

Ir dar viena klaid¨ r∆ßis – kit¨ kalb¨ raßybos ir tarties interferencija, t. y. klai-dos, padarytos d∂l nuraßytojo (Mentzelio) gimtosios (ar ir kokios kitos gerai mo-k∂tos) kalbos ^takos. PavyzdΩiui:

<a> ≥ <o>: Aliwa SD3 264 – Oliva MInd 218; Aliwa miskine SD3 264 – Oliwawiskine MInd 218; çia Mentzelis bus buv´s paveiktas kit¨ mok∂t¨ kalb¨ ir [a]netyçia pakeit´s ^ toms kalboms ^prastesn^ [o]; kitur jis ißlaik∂ originaliå Sirvydolyt^ su a: Aliwa miskine SD3 264 – Aliwa wi∫knie MInd 13;

<k> ≥ <c>, <k> ≥ <ck>, <x> ≥ <cks>: ridikas SPr 162r; Ridikas SD3 396 – Ridi-cas MInd 263; ¢ie∫nakas SD3 42 – Ciesnockas MInd 81; alixnis SPr 113r; AlikinisSD3 264 – Alicksnis MInd 15; matyt, d∂l vokieçi¨, lotyn¨ ar kt. kalb¨ raßybos ^takosMentzelis lietuvi¨ <k> ar <x> kartais perraßydavo <c>, <ck> ar <cks>;

<s> ≥ <s>: Abuolis ⁄ way∫ius cytrinis SD3 39 – Abvolis way∫ius cytrinis MInd 3;Gribas SD3 79 – Gribas MInd 124; klawas SPr 56r, Klawas SD3 86 – Klawas MInd 4;vo∫is SPr 47r, Wuo∫is SD3 88 – Vosis MInd 121; tik∂tina, kad d∂l vokieçi¨ kalbosraßmens <s> garsui [s] Ωym∂ti Mentzelis gal∂jo ir papraståjå <s> retkarçiais para-ßyti kaip <s>.

Èvairi¨ lietuvi¨ kalbos klaid¨ Mentzelio Index nominum plantarum yra ir dau-giau, taçiau ir çia pateikt¨ turb∆t pakanka parodyti, kad Mentzelis negal∂jomok∂ti lietuvi¨ kalbos. Vadinasi, jis vis¨ pirma dirbo su grafine lietuvißk¨ Ωo-dΩi¨ ißraißka.

5. S I R V Y D O K A L B O S D U O M E N Ë P O B Ô D I S M E N T Z E L I O I N D E K S E .

Kaip jau uΩsiminta, SD3 tur∂jo b∆ti panaßus ^ SD2. Kalb∂dami apie Mentzelioklaidas tar∂me, kad SD3 su tam tikromis ißlygomis gali reprezentuoti SD2. Taçiauvis d∂lto tarp t¨ leidim¨ negal∂jo neb∆ti smulki¨ skirtum¨ (kaip min∂ta, SD3

pratarm∂je kalbama apie taisymus). Bandydami juos nustatyti, vis¨ pirma remsi-m∂s SPr duomenimis ir rekonstruosime tam tikras tik∂tinas Sirvydui b∆dingasSD2 lytis, kurios skyr∂si nuo SD3 (5.1.). V∂liau m∂ginsime nustatyti, koki¨ gal∂job∆ti bendrybi¨ tarp SD2 ir SD3 (5.2., 5.3.).

5.1. SD2 F O R M O S , S U T A M P A N Ç I O S S U SPr, T A Ç I A U S K I R T I N G O S

N U O SD3. Yra tam tikr¨ atvej¨, kurie leidΩia sp∂ti, jog SD2 Sirvydas vartojo tokiåpaçiå ar panaßiå formå kaip ir SPr, taçiau SD3 toji forma jau kitokia ir, tik∂tina,galinti b∆ti ne Sirvydo, o kit¨ j∂zuit¨ redaktori¨, leid∂j¨ ar rink∂j¨ darbas. Pa-vyzdΩiui, SPr yra olsa ⁄ alnus. alixnis 113r. Ta pati forma nuraßyta ir Mentzelio nuoSD2: Alik∫nis MInd 13 (skiriasi tik raßyba, t. y. vietoj raid∂s <x> yra <ks>); AlicksnisMInd 15 (vietoj raid∂s <x> yra <cks>). Taçiau SD3 jau vartojama Alikinis 264.Matyt, SD2 buvo ^ SPr, o ne ^ SD3 panaßesn∂ forma ir Mentzelis jå uΩfiksavo ganatiksliai, su <∫> ar <s> (Alik∫nis, Alicksnis), taçiau SD3 redaktoriai, leid∂jai ar rink∂jaipadar∂ klaidå ir atspausdino Alikinis.


Analogißkas atvejis yra su ΩodΩiu diemedis. Tiesa, ßis Ωodis nefiksuotas SPr.Taçiau Mentzelis j^ vartoja: Diemedis MInd 1, 104 (plg. 3 pav.). SD3 tokio ΩodΩiotaip pat n∂ra, vietoj jo paraßytas bene taip pat klaidingas dieniamedis: Boˇe drƒewko.Abrotonum. Dienemedis SD3 21. Labai abejotina, kad Mentzelis, nemok∂damas lie-tuvi¨ kalbos, b∆t¨ gal∂j´s Dienemedis (=Diewemedis) atsitiktinai sutrumpinti ^ Die-medis. Matyt, Ωod^ Diemedis jis nusiraß∂ nuo SD2, matyt, tai buvo Sirvydui ir jotarmei b∆dingas Ωodis, tik SD3 redaktoriai j^ pakeit∂. Tokiå hipotez´ patvirtinaLKÛ duomenys: diemedis ypaç Ωinomas Piet¨ ir Ryt¨ Lietuvoje (plg. Brsl, Ds, Kp,Rdm, Slk, Slm), tad tikrai gal∂jo b∆ti ryt¨ aukßtaiçio Sirvydo pavartotas. O redak-toriai turb∆t „patais∂“ ^ Dienemedis (*Diewiamedis?), nes gal∂jo b∆ti kit¨ tarmiätstovai ir to ΩodΩio neΩinoti. ÛodΩio *dieniamedis LKÛ iß viso n∂ra, o dieviamedisfiksuotas vien tik iß Sirvydo Ωodyno.

Taip pat kiek netik∂tai ΩodΩio sviklas skaiçius MInd sutampa su SPr, bet ne suSD3: SPr yra daugiskaita ¢wik¬á. beta, ∫wik¬ay 16r, o SD3 – vienaskaita Swik¬as 38;plg. MInd daugiskaitå Swiklay 47; 294. Matyt, tokia pati forma ∫wik¬ay tur∂jo b∆tiparaßyta ir SD2. Ji bus patekusi ir ^ Mentzelio veikalå. Tai, kad SD3 vienaskaitinis

3 pav. MInd 104: fragmentas su ΩodΩiais Diemedis, Diligine, Dinca;






variantas Swik¬as skiriasi ir nuo SPr, ir nuo MInd (SD2), turb∆t patvirtina, jog SD3

buvo pakoreguotas jo redaktori¨, bet ne paties Sirvydo.Su SPr, o ne su SD3 sutampa ir MInd vartotas Ωodis uosis: vo∫is SPr 47r, Vo∫is

MInd 323; Vosis MInd 121. O SD3 jau esama paredaguotos formos vuosis: Wuo∫is88. Tik∂tina, kad ir SD2 b∆ta formos uosis, ne vuosis.

Panaßiai galima manyti ir apie raidΩi¨ ar <y> raßymå Ωodyje cyprisas. Plg.cypri∫as SPr 16v ir Cypri∫as MInd 83, 100. Taçiau SD3 tas pats Ωodis jau paraßytassu dviem <y> raid∂m – Cypry∫as SD3 38–39. Galb∆t tai SD3 redaktori¨ pakeitimas.

Dar vienas tik∂tinas SD2 skirtumas nuo SD3 yra Ωodis r∆gßtyn∂. SPr paraßytaScˇaw ⁄ aceto∫a. rukstine 163v, t. y. su raide <k>. Mentzelio taip pat pateikta su <k>,nors padaryta kit¨ klaideli¨: Kukstines. Lituan. v. Aceto∫a MInd 169. Taçiau SD3

vietoj <k> raßoma <g> – Sƒcƒaw. Oxalis. Rugstine 433. Neißmanydamas lietuvi¨kalbos, Mentzelis vargu ar gal∂jo pats pakeisti <g> ^ <k>, matyt, <k> buvo paraßy-ta jau ir SD2. Tokiå ißvadå paremt¨ ir lotynißkas atitikmuo: Mentzelis vartoja irSirvydo SPr esant^ aceto∫a, nors SD3 yra tik Oxalis. Vadinasi, ir antrajame Dictio-narium leidime Sirvydas gal∂jo pakartoti aceto∫a (kaip ir Promptuarium), pakeitim¨gal∂jo atsirasti tik SD3. Apskritai, kaip matyti iß Jono Palionio tyrim¨, Sirvydaspriebalsius labiau linko raßyti morfologißkai, o ne fonetißkai, taçiau „kokio dides-nio vienodumo bei d∂sningumo priebalsi¨ raßyboje nematyti“21.

MaΩiau ^rodomosios galios turintis, bet n∂ra ne^tik∂tinas dar vienas pavyz-dys – ΩodΩio pußis raßyba. SPr raßoma su vidurine raide <µ> [ß’]: puµis 12r, 171r.Mentzelis vartoja taip pat vienå raid´, tik ilgåjå <∫>: Pu∫is MInd 241, Pu∫ie MInd254. Tok^ pakitimå b∆t¨ galima aißkinti tuo, kad nepaΩ^stama raid∂ <µ> su dia-kritiku Mentzeliui gal∂jo pasirodyti panaßi ^ <∫>22. Taçiau SD3 vartojamas dvigu-bas raßmuo <s> [ß]: pusis 414. Vis d∂lto visai greta SD3 ta pati ßaknis raßoma irsu <µ>, plg. puµinas [...] puµinis 414. Apskritai Sirvydui buvo labai ^prasta minkß-tåj^ [ß’] Ωym∂ti Ωenklu <µ>23. Jonas Palionis raßmen^ <µ> net laiko ryßkiausiusirvydinio raidyno (DLK raidyno tipas!) skirtumu nuo 1737 met¨ Universitaslinguarum Litvaniae24. Tod∂l visai gali b∆ti, kad SD2 pußies pavadinime nebuvoΩenklo <s>, o vartota forma su <µ>. Vadinasi, çia v∂l tik∂tina redaktori¨ ranka,SD3 <µ> pakeitusi ^ <s>.

Analogißkai interpretuotinas pa∫ternakay SPr 119v bei Pa∫ternakay MInd 231. Sir-vydo SPr ir Mentzelio formos sutampa, taçiau skiriasi nuo SD3: Pa∫ternokay 286,t. y. çia vietoj <a> (pa∫ternakay, Pa∫ternakay) vartojama raid∂ <o> (Pa∫ternokay). Ti-k∂tina, kad pastaråjå formå bus pakoregav´ v∂lesni SD3 leid∂jai ar korektoriai, o

21 Jonas Palionis, Lietuvi¨ literat∆rin∂ kalbaXVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 46.

22 Plg. kitus analogißkus (<µ> ≥ <∫>)Mentzelio netikslumus: wiµnia SPr 194v,wiµnia SD3 481, o MInd jau Wi∫nia 71;¬yµiey SD3

414, o MInd – Li∫iey 175.

23 Plg. Palionis 1967, 40.24 Plg. Jonas Palionis, „XVIII a. lietuvi¨

raßyba“, LKK 36, 1996, 35.


paties Sirvydo vartota forma buvusi su raide <a>. Kita vertus, Mentzelis taip patdar∂ tokio tipo klaid¨.

Tad visi ßie ΩodΩiai (ar bent j¨ dauguma) antrajame Sirvydo Ωodyne (Dictiona-rium) tur∂jo b∆ti raßomi panaßiai kaip ir pirmajame (Promptuarium), taçiau v∂les-niajame SD3 redaktoriai, leid∂jai ar korektoriai juos tikriausiai paredagavo ar per-raßydami padar∂ klaid¨: SD2 *Alik∫nis ≥ SD3 Alikinis, SD2 *Diemedis ≥ SD3 Die-nemedis, SD2 *Swiklay ≥ SD3 Swik¬as, SD2 *Vo∫is ≥ SD3 Wuo∫is, SD2 *Cypri∫as ≥ SD3

Cypry∫as, SD2 *Rukstines ≥ SD3 Rugstine, SD2 *Puµis ≥ SD3 pusis, SD2 *Pa∫terna-kay ≥ SD3 Pa∫ternokay.

5.2. SD2 F O R M O S , S U T A M P A N Ç I O S S U SD3, T A Ç I A U S K I R T I N G O S

N U O SPr. Tos Mentzelio pavartotos formos, kurios sutampa su SD3, aißku, liudija,jog ir SD2 tur∂jo tokiå pat lyt^, kad SD3 redaktoriai jos nebuvo pakeit´. SkirtingaSPr forma rodo, jog pats Sirvydas, rengdamas antraj^ Ωodynå SD (SD1, SD2), jauvartojo kitokiå.

Íitoje grup∂je dar galima skirti paties Sirvydo kitonißkai raßyt¨ form¨ pogrup^.SPr jis buvo pavartoj´s kai kuri¨ augal¨ pavadinim¨ daugiskaitå, o SD2 jau raß∂vienaskaitå. PavyzdΩiui, SPr yra daugiskaitin∂ forma cˇo∫nek ⁄ allium, ¢ie∫nakay 18v,taçiau tiek MInd, tiek SD3 yra vienaskaita: Ciesnakas MInd 14, Ciesnockas MInd 81;¢ie∫nakas SD3 42. Vadinasi, SD2 pats Sirvydas tur∂jo b∆ti pateik´s vienaskaitosformå. Taip pat piotruskœ ⁄ petro∫elinum, vulgo petruskas SPr 123r gali b∆ti s. f.nom. pl. petrußkos (nors LKÛ nurodoma, jog tai s. m. nom. sg. petrußkas, taçiau taiabejotina). O MInd ir SD3 yra moterißkosios gimin∂s vienaskaita: Petruska MInd235; petruska SD3 296. Abu atvejai turb∆t rodo, jog Sirvydas antrajame Ωodyne,skirtingai nei SPr, rinkosi vienaskaitå, o ne daugiskaitå.

Taçiau yra ir prießing¨ pavyzdΩi¨, kur Sirvydas SD2 raß∂ ne vienaskaitå kaipSPr, o daugiskaitå. Antai, nors SPr yra morkwa 77r, MInd ir SD3 paraßyta: MorkwosMInd 284; Morkwos SD3 164. Panaßiai vietoj SPr buvusios vienaskaitos Sirvydasgal∂jo vartoti daugiskaitå ir tokiu atveju: pe¬ynas SPr 123r, o Mentzelio PelinosMételey MInd 2 (plg. 4 pav.), 232; Pe¬inos ⁄ meteley SD3 296. Tai reikßt¨, kad Sirvy-das ∂m∂ vartoti ir kitå linksniavimo paradigmå (SPr pe¬ynas ~ pelynas s. m. nom.sg., o SD3 Pelinos ~ pelynos s. f. nom. pl.). Ûinant, kad Ryt¨ Lietuvoje yra abuskoliniai: pelynas (Aps, Dkß, Gdl, Kp, Rud, Sn) ir pelyna (Ant, Ds, Dv, Grv, Ob),tokia versija atrodo visai tik∂tina. Tikriausiai Sirvydas buvo gird∂j´s abu ir rinkosiçia vienå, çia kitå variantå.

DaΩnai ten, kur SPr ßaknyje ar gal∆n∂je dar raßyta raid∂ <a>, SD2 jau turb∆tbuvo <o>; galb∆t tai rodo tam tikras Sirvydo pastangas norminti kitos tarm∂slytis. Ítai nors SPr ßaknis raßyta su <a>, plg. Cƒ¡br ⁄ Tymbra, ∫atureia. ¢iabraiSPr 16v, taçiau MInd ir SD3 jau esama su <o>: Ciobray MInd 83, 272, Ciobray lauk-micy MInd 83; ¢iobray SD3 39, ¢iobray ¬aukiney SD3 161. Analogißkai <a> yra SPrßaknyje fia¬ka 31r, nors MInd ir SD3 – <o>: Fyo¬ka MInd 118, Fiiolka MInd 319; Fijo¬kaSD3 61. Taip pat ir SPr ∫amanas 78v s. f. nom. pl. yra gal∆n∂ -as, o v∂liau MInd ir





SD3 – jau -os, plg., Samanos MInd 206, 269; Samanos SD3 167. V∂lgi visai analogißkasneatitikimo tipas: ∫oras SPr 44r, 149v; Soro∫ MInd 202, 289, Suros neiƒ∫i∫∫akoii MInd289; Soros SD3 84, 345, Soros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros kulines SD3 10. Aißku, kad çia SD2

buvo nom. pl. gal∆n∂ -os, o ne -as kaip SPr.Keit∂si ir minkßtumo Ωenklo po <l> vartosena. Antai SPr yra koralius 60v,

v∂liau Sirvydas ∂m∂ minkßtumo Ωenklo neberaßyti. Tai liudija Koralus MInd 93,168; Koralus SD3 121.

Çia pateikti (5.2.) pavyzdΩiai rodo, kad Sirvydas SD2 pats vartojo kitå Ωod^ arformå, negu buvo SPr: SPr ¢ie∫nakay – SD2 *Ciesnakas, *Ciesnockas, SPr petruskas –SD2 *Petruska, SPr morkwa – SD2 *Morkwos, SPr pe¬ynas – SD2 *Pelinos, SPr ¢iabrai –SD2 *Ciobray, SPr fia¬ka – SD2 *Fyo¬ka, SPr ∫amanas – SD2 *Samanos, SPr ∫oras – SD2

*Soro∫, *Soros, *Suros, SPr koralius – SD2 *Koralus.

5.3. SD2 F O R M O S , S U T A M P A N Ç I O S S U SD3, T A Ç I A U N E S A M O S SPr.

Kai kuri¨ MInd randam¨ lietuvißk¨ pavadinim¨ SPr n∂ra, taçiau labai panaßi¨variant¨ yra SD3. Gaus∆s pavyzdΩiai prikißamai rodo SD2 panaßumå su SD3 irskirtumå nuo SPr.

Toliau pateikiama MInd ir SD3 ΩodΩi¨, kuri¨ n∂ra SPr (grafikos neatitikimaiturb∆t daΩniausiai yra Mentzelio ar jo rink∂j¨ netikslumai):

Arkladuntes MInd 34, 171; Arkladuntes SD3 433;Beƒdaƒ MInd 47, 269; Beƒdas SD3 10;Brƒas MInd 47, 52; Berˇas SD3 23.Dinca25 MInd 98, 104 (plg. 3 pav.); Dinia SD3 121;Di∫∫a MInd 104; Dir∫a SD3 124;Drigue MInd 106, Drigne MInd 153; Drigne SD3 432;

25 Turb∆t Mentzelio suklysta: ≥ <c>.

4 pav. MInd 2: fragmentas su ΩodΩiais Pelinos Mételey;



Gile MInd 133; Gi¬e SD3 551;Ka∫tanas MInd 68; Ka∫tanas medˇias SD3 99;Kruminas MInd 169, 266; Kruminas ⁄ erskietinas SD3 89;Laniµius MInd 182; ¬aniµius SD3 119;Luebas MInd 187, 293; ¬uobas SD3 121;Mira MInd 203; Mira SD3 175;Mirtus MInd 204; Mirtas SD3 175;Papartis MInd 118, 229; papartis SD3 284;Piwania MInd 225; piwania SD3 297;P¬adi∫tay MInd 244, 249; p¬adi∫tay SD3 158.Pupa MInd 115, 253; Pupa SD3 19;Serbintos MInd 140, 280; Serbintos SD3 330;Siepronay MInd 97, 282; µiepronay SD3 431;Sƒalawia MInd 269; Sƒa¬awia SD3 432;Terebinthas MInd 298; Terebinthas SD3 443;Umede MInd 125, 322; Vmede SD3 10;Walakiskas MInd 215; Riesutis wa¬akiskas SD3 270;2alinianas MInd 57, 2œlinianas MInd 329; ˇalini=nas SD3 32.

Vadinasi, ßie ΩodΩiai tur∂jo b∆ti visai ar beveik identißki ir SD2 leidime. J¨ labaidaug, ir tai liudija, kad SD3 iß esm∂s buvo to paties SD2 perleidimas. SD3 redak-toriai, leid∂jai ar rink∂jai, matyt, koregavo ne tiek daug atvej¨. Daugyb∂ j¨ likosirvydißki. Tod∂l aißku, kad SD3 t∂ra naujas, maΩai keistas SD2 leidimas, Sirvyduimirus ißleistas pagal autorin^ SD2.

5.4. Û O DÛI Ë J U N G I N I A I . SD3 daug daugiau negu SPr vartota ΩodΩi¨ jun-gini¨. MInd j¨ dauguma, tegu ir daΩnai ißkreipti, taip pat atitinka SD3. Toliaunurodomi MInd ir SD3 sutampantys ΩodΩi¨ junginiai, kuri¨ n∂ra SPr:

Abvolis way∫ius cytrinis MInd 3, Abuolis waysius cytrinis MInd 192; Abuolis ⁄ way-∫ius cytrinis SD3 39;

Aliwa wi∫knie MInd 13; Aliwa miskine SD3 264;Ciobray laukmicy MInd 83, Ciobray laukinicy MInd 280; ¢iobray ¬aukiney SD3 161;Jono∫ians role MInd 143, Jono∫iansrole MInd 162; Jonoµiaus ˇo¬e SD3 19;Klawas ∫wetino∫∫alies MInd 168, Klawas Swetime∫∫alies MInd 245; Klawas ∫wetimos

sálies SD3 86;Krumas awije¢ium awietes MInd 169; Krumas awie¢iu ⁄ awietes SD3 162;Limo∫∫akins winolit MInd 180; Liemo ⁄ saknis wino SD3 160;Medˇias nuoduotas MInd 197, Medƒias nuoduotas MInd 297; Med≤ias nuoduotas

SD3 35;Medˇias raudonaibaltas Jndos MInd 197, Medƒias raudonas baltas indos MInd 271;

Medˇias raudonas ⁄ ba¬tas ⁄ Jndios SD3 38;Obelis armeines MInd 191, Obelis armenios MInd 216; Obelis Armenios SD3 179;Oliwa wiskine MInd 218; Aliwa miskine SD3 264;





Rie∫∫utis kwepius MInd 216, Ries¢utis kwepius MInd 263; Riesutis kwepius SD3 183;Rie∫∫utis ¬aƒdos MInd 41, Ries¢utis taƒdos MInd 263; Riesutis ¬aƒdos SD3 270;Saulineƒale MInd 286; ∫auline ˇo¬e SD3 409;Serasneiƒ∫i∫∫akorii MInd 229; Soros nei≤∫isákoij SD3 10;Sƒaknis nidƒio Antitora wadinawa MInd 330; Sƒáknis med≤io Antiora wadinamo SD3 39;Vogo winodƒia winka MInd 323; Voga wino d≤iawinta SD3 391;Wira¬as dœƒuni MInd 154, Wira¬as daƒuni MInd 326; Wira¬as darˇiniu ˇolu SD3 68;Wi∫nia niedƒias MInd 71, Wi∫nia medƒias MInd 326; wiµnia medˇias SD3 481;2iewe medelo ƒynnamomo MInd 81; 2iewe medelo cynnamomo SD3 38.

Ir MInd, ir SD3 randami ΩodΩi¨ junginiai dar kartå akivaizdΩiai patvirtina ißvadå,jog SD3 buvo labai panaßus ^ SD2. Taip pat matyti, kad Mentzelis panaudojo daugmedΩiagos iß SD2 ir, nors nemok∂damas lietuvi¨ kalbos, nuraß∂ gana kruopßçiai.

6. Û O D ÛI A I , N E R A S T I N E I SPr, N E I SD3. MInd yra ir toki¨ lietuvißk¨ Ωo-dΩi¨, kuri¨ negalima sieti nei su SPr, nei su SD3: j¨ n∂ra ißlikusiuose SirvydoΩodynuose. Tokiais atvejais teorißkai ^manoma bent trejopa ΩodΩi¨ interpretacija:1) SD2 to ΩodΩio nebuvo, vadinasi, Mentzelis j^ gal∂jo paimti iß kur nors kitur(6.1.); 2) Mentzelis suklydo ir lietuvi¨ kalbos santrumpå paΩym∂jo prie kokiosnors kitos kalbos ΩodΩio (6.2.); 3) SD2 toji forma buvo, taçiau v∂lesni¨ redaktori¨nebuvo perkelta ^ SD3 (treçiosios grup∂s mums nepavyko rasti joki¨ aißkesni¨pavyzdΩi¨).

6.1. Min∂ta, kad Mentzelis ^vade ir naudotos literat∆ros såraße nurod∂ vie-nintel^ lietuvißkå ßaltin^: Sirvydo 1631 met¨ Dictionarium. Taçiau jo tekste esamair ne iß Sirvydo Ωodyno imt¨ lietuvißk¨ ΩodΩi¨. PabandΩius nustatyti j¨ ßaltiniuspaaißk∂jo, kad Mentzelis juos gal∂jo b∆ti ∂m´s iß Ryt¨ Pr∆sijos lietuvißk¨ raßt¨.Juk jis Karaliauçiuje gyveno netrumpai (nors ir su pertraukomis), min∂jo iß täpylinki¨ rink´s augalus. Mentzelio tekste pasitaiko pavartota pr∆s¨ kalbos san-trumpa: Lituan. · Prus∫is. (prie ΩodΩio Ramey ‘ramun∂’). Íiuo atveju santrumpaPrus∫is., matyt, reißkia ne pr∆s¨ kalbå, bet Ryt¨ Pr∆sijos vokieçi¨ dialektå. Tadßios pirmosios grupel∂s ΩodΩiai Mentzelio tikriausiai rasti Ryt¨ Pr∆sijos lietuvi¨tekstuose.

MInd yra Penkpir∫∫ey 232 ir Penkpir∫ey 255 ~ penkpirßçiai (‘penkiapirßt∂ sidab-raΩol∂’). Tokio augalo pavadinimo ne tik n∂ra SPr ir SD3, bet d∂l nerytietißko -en-negal∂jo b∆ti n∂ SD2. Sirvydas ßiå ßakn^ raßydavo rytietißkai su dvigarsiu in, plg.SD3: pinkieli metay 290, pinkietas 291, pinkiokas 291, pinktas 290 ir kt.; SPr: pinki 121r,pinkieli metay 121r, pinktas 121r ir kt. To meto Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos Ωodynuoseesama panaßi¨ ^ MInd form¨. PavyzdΩiui, ißlik´s XVII amΩiaus vidurio rankraßti-nis Ryt¨ Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos Ωodynas Lexicon Lithuanicum26 turi straipsn^ Fin-

26 Lexicon Lithuanicum. Rankraßtinis XVII a.vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, pareng∂

Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslas,1987 (toliau – Lex).


gerLeinKrautFunft Penkpirscƒei (Lex 36 [169]). Kitame, taip pat rankraßtiniame XVIIamΩiaus Ωodyne Clavis Germanico–Lithvana27 yra ypaç ^ Mentzelio pavartotåsiaspanaßi forma (t. y. be afrikatos cƒ): F¯nffFingerKraut. Penk-Pirsai (C I 729 [II 107]).LKÛ taip pat nurodo, kad ßis Ωodis ßia reikßme buvo Ωinomas ir iß kit¨ Ryt¨Pr∆sijos lietuvißk¨ raßt¨: B, K, Q200, R.

Pr∆sijoje tuo metu nebuvo spausdint¨ lietuvi¨ kalbos Ωodyn¨. Taçiau ten po-plaçiai cirkuliavo vieni nuo kit¨ nuraßin∂jami rankraßtiniai Ωodynai (su didesniaisar maΩesniais pakeitimais). Urbutis nustat∂ buvus populiar¨ Ωodynå, kuriuo daugkas naudoj´sis: „ankstesnis rankraßtinis Ωodynas, deja, n∂ra ißlik´s. Taçiau matyti,kad jo b∆ta populiaraus. Jis ilgokai imtas vis¨ v∂lesni¨ rankraßtini¨ Ωodyn¨ pa-grindu – C, Q1, Q, KlpÛ“28. Tai leidΩia manyti, kad Mentzelis, ilgai gyvendamasKaraliauçiuje, gal∂jo pasinaudoti kokiu nors Pr∆sijoje raßytu (perraßytu) lietuvi¨kalbos Ωodyno rankraßçiu.

Tå pat^ dvibals^ en turi ir MInd Serbentes 280 bei Serbentas 321 Vitis idea, ‘vyn-medis’. SD3 vartota forma su in – Serbintos nom. pl. 330. Paraleliai Mentzelis per-∂m∂ ir ßiå sirvydißkå lyt^ su in – Serbintos 140, 280 Gro∫∫ularia, Ribes, ‘agrastas,serbentas’. Vadinasi, labai tik∂tina, kad Mentzelis tur∂jo du skirtingus ßi¨ form¨ßaltinius. D∂l nesirvydißk¨ form¨ su dvibalsiu en plg. Pr∆sijos Ωodyn¨ Bock∫beerenSerbentos Lex 19 (101), BocksBeeren. Serbéntos C I 377 (I 380). Tad gali b∆ti, kadlietuvißkos formos Serbentes ir Serbentas ^ Mentzelio veikalå bus patekusios iß Ryt¨Pr∆sijos Ωodyn¨.

Sirvydo Ωodynuose n∂ra termino laukin∂ m∂ta, taçiau MInd fiksuota Laukinni mé-tas 69; Laukinni Metas 17329 Cauda equina, ‘asi∆kliai’. Nuraßydamas nuo SirvydoMentzelis neb∆t¨ gal∂j´s vokieçi¨ raßybos pavyzdΩiu uΩraßyti dviej¨ <nn> potrumpåj^ bals^ Ωyminçios , nes negal∂jo suvokti jo trumpumo. Plg. nuo SD2

Mentzelio kitaip nuraßytå Ωod^ laukiniai: Ciobray laukmicy MInd 83 (¢iobray ¬aukineySD3 161). Dvigubå <nn> tur∂jo nuraßyti nuo kokio nors lietuvißko teksto, kurtovokieçi¨ raßybos pamatu: plg. Lex 106 (449) ir C II 984 (IV 417) ΩodΩio laukinne‘laukin∂’ grafin´ raißkå. Matyt, tai irgi iß Pr∆sijos lietuvi¨ tekst¨ paimtas terminas.

MInd yra fitonimas Drbe∫∫elay 144 Helenium, ‘saulain∂’, kuris turb∆t taisytinas^ *Debe∫∫elay (=debes∂liai). SD3 atitinkamoje vietoje yra tik straipsnis be jokio lietu-vißko atitikmens: Oman ≤iele ⁄ Helenium, nephentes, n. 264. Pr∆sijoje labai panaßusΩodis tokia reikßme buvo Ωinomas, plg. Aland. Debbe∫ylas. Debe∫ynai, û C I 62 (I 64).LKÛ nurodo, kad dabesylas uΩfiksuotas ir kituose Ryt¨ Pr∆sijos Ωodynuose: B, K,

27 Clavis Germanico–Lithvana. RankraßtinisXVII amΩiaus vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨Ωodynas I–IV, pareng∂ Vincentas Drotvinas,Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybosinstitutas, 1997 (toliau – C).

28 Vincas Urbutis, „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωo-dyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1),1987, 74.

29 Plg. Majewski 1894, 305–306: „Equisetumpalustre [...] lit. Asiukliai [...] Laukin∂m∂ta szyrw-Mentz.“ Kaip matyti, Ma-jewskis jau buvo pasteb∂j´s, kad Mentze-lis panaudojo Sirvydo Ωodyno ΩodΩius.Taçiau patik∂j´s Mentzelio deklaracija,eså MInd lietuvißki ΩodΩiai imti vien ißSirvydo, ir laukin´ m∂tå man∂ buvusDictionarium terminu.





MÛ, R15, taip pat ^vairiose Lietuvos tarm∂se: Plt, Rm, Ík, Ívnç. Matyt, çia Ment-zelis taip pat gal∂jo pasinaudoti kokiu nors rankraßtiniu Ryt¨ Pr∆sijos lietuvi¨kalbos Ωodynu.

ÛodΩio liubysta ‘gelsv∂’ (Lubi∫ta MInd 187) n∂ra nei SPr, nei SD3. Taçiau jisrandamas Ryt¨ Pr∆sijos Ωodynuose, plg. Liebstock luby∫tos Lex 261 (59); Lieb∫tock.Luby∫tos, û C I 1199 (II 674). Pasak LKÛ, liubysta uΩfiksuotas ir [K], MÛ bei Kv∂dar-noje. LBÛ 197 dar nurodo Ferdinando Nesselmanno Ωodynå ir Taurag∂s apskrit^.Visi ßaltiniai orientuoja ne ^ Sirvydo tarm´. Taigi labai tik∂tina, kad ir ß^ Ωod^Mentzelis taip pat pa∂m∂ iß Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos tekst¨.

Sirvydo Ωodynuose n∂ra ir fitonimo Jgnoƒole MInd 160 Hypericon, ‘jonaΩol∂’.Galb∆t çia MInd klaida: vietoj <o> kaΩkuriuo rengimo etapu atsirado <g> (grei-çiausiai Mentzelio, o ne spaustuvininko, nes pakartota du kartus). Kadangi SPr irSD3 termino *Igno Ωol∂ n∂ra, o Jonå Sirvydas vadina Jonoßiumi (Blu∫cƒ. Hedera. Jono-µiaus ˇo¬e 19 = ‘geben∂’), ir kadangi Mentzelis taip pat buvo nuraß´s tå JonoßiausΩol´ iß Sirvydo (Jono∫ians role MInd 143, Jono∫iansrole MInd 162), tai labai tik∂tina,kad Mentzelis pavadinimå Jono Ωol∂ (Jgnoƒole) pa∂m∂ ne iß Sirvydo. Nors nei Lex,nei C tokio jonaΩol∂s pavadinimo n∂ra, taçiau ten vartojamas vardas Jonas (ne tikJonoßius), plg. Johann. Jonas, ô C I 1019 (II 485). Neatmestina, kad pagal analogijåsu vokieçi¨ JohannsKraut C I 1019 (II 485) Ryt¨ Pr∆sijoje gal∂jo funkcionuoti irjunginys Jono Ωol∂.

Dar vienas Ωodis, nefiksuotas nei SPr, nei SD3, yra elpr∆s∂ Veronica, ‘veronika’:Elppru∫es MInd 109, 317. LKÛ jis min∂tas tik iß LBÛ, o ten – tik iß MInd ir iß PoviloMatulionio darb¨, kur taip pat, matyt, remtasi Mentzeliu. Tad formos elpr∆s∂ teΩi-nomas vienas ßaltinis – Mentzelis. Íis Ωodis irgi gal∂t¨ b∆ti skolintas iß vokieçi¨kalbos, d∂l formos plg. dabartin^ vokieçi¨ Alprose ‘rododendras’.

ÛodΩio Jerwagas MInd 160, Jerwogal MInd 140 nei SPr, nei SD3 taip pat n∂ra.Galb∆t tai d∂l vokieçi¨ raßybos (<g> gal∂jo b∆ti tariama [j]) atsirad´s gervuog∂spavadinimas? Dar plg. Clavis: Kratƒelbeeren. Gerw√ges, Gér√ges, û C I 1110 (II585). Taçiau MInd nurodyta reikßm∂ Grossularia, Uva cri∫pa ‘agrastas’ tarsiprießtaraut¨ tokiam aißkinimui. Atkreiptinas d∂mesys, kad toje paçioje GROSSU-LARIA vokabuloje kartu suraßyti ΩodΩiai Jerwogal ir Serbintos. Íiaip ar taip, atrodo,kad Mentzelio Jerwagas, Jerwogal ßaltinis tur∂jo b∆ti ne SD2 (nes iß SD2 jau yraSerbintos).

Ûodis, kurio negalima rasti ne tik Sirvydo Ωodynuose, bet ir LKÛ, yra hun-m∂t∂(?) Mentha sylv. sive Menthastrum, ‘mißkin∂ m∂ta’: MInd Hun mieta 157, Hu-œieta 199. Iß karto krinta ^ akis, kad antrasis (sud∂tinio ΩodΩio?) d∂muo -mietaraßoma kitaip, nei b∆dinga Sirvydo Ωodynams – su <ie>, o ne su <e> ßaknyje. Plg.meta SPr 80r; Meta SD3 173. Ûinodami Ωod^ ßunm∂t∂, galime manyti, kad hunm∂t∂gali b∆ti d∂l vokieçi¨ kalbos Hund ‘ßuo’ kontaminuota hibridin∂ forma (dar plg.Ryt¨ Pr∆sijos vokieçi¨ tarm∂s d∆rin^, taip pat fitonimå, su ßaknimi Hund: – „Hun-


demyrte [...] Thymus Serpullus L.“30. Kadangi ßitoji mißkin∂ m∂ta – Mentha sylvest-ris, arba Mentha longifolia, – „lig ßiol Ωinoma tik iß Klaip∂dos kraßto ir Kretingosaps.“ (LBÛ 219), tik∂tina, kad ir pat^ Ωod^ Mentzelis v∂l bus rad´s b∆tent Ryt¨Pr∆sijos tekstuose.

Kitas problemißkas Mentzelio Ωodis yra garstytai: Garosmum. [...] Gar∫titai. Li-tuan. v. Sinapi MInd 129. Tiek SPr, tiek SD3 yra kitokios lytys, plg. gorcˇycœ ⁄ ∫inapi,garsi¢ias SPr 37v, Gorcƒycá ⁄ Sinapi. Gar∫wi¢ia SD3 73. LKÛ forma garstytis (galb∆tMInd lyties Gar∫titai vienaskaitinis atitikmuo?) Ωinomas iß raßt¨, taip pat iß Ryt¨Pr∆sijos Ωodyn¨: brß, K, P, R. Gal∆n∂s <ai> visai neb∆dingas Sirvydui, jo Ωodynetik∂tum∂m∂s <ay>, plg. ¢ie∫nakay SPr 18v ir pan. Taçiau Ryt¨ Pr∆sijos tekstuosetoks <ai> kaip tik ^prastas, plg. Pa∫turlakai C I 936 (II 414). Vadinasi, ßiå formåMentzelis irgi gal∂jo paimti iß Ryt¨ Pr∆sijos lietuvißk¨ Ωodyn¨. Dar plg.Senff=Korn. Garstycƒû Grudas C II 534 (III 542), kur forma Garstycƒû gali b∆ti netik ΩodΩio garstyçia, bet ir garstytis gen. pl. linksnis.

Baigdami galime suskaiçiuoti Mentzelio ^trauktus tik∂tinus Pr∆sijos (MaΩo-sios Lietuvos) lietuvi¨ kalbos ΩodΩius: toki¨ çia ißskyr∂me bent deßimt termin¨:penkpirßçiai, serbentas, laukin∂ m∂ta, debes∂liai, liubysta, Jono Ωol∂, elpr∆s∂, jervagas?,hunm∂t∂, garstytai.

6.2. Yra bent trys ΩodΩiai, kuriuos galima manyti Mentzelio per klaidå pa-Ωym∂tus lietuvißka santrumpa, nors iß tikr¨j¨ tai ne lietuvi¨ kalbos ΩodΩiai. ÍtaiKresél MInd 211, Kre∫∫es MInd 169 Nasturtium, ‘r∂Ωiukas; rapunsk∂’. Taçiau tokslietuvißkas Ωodis Ωodynuose nefiksuojamas. Turb∆t jis nelietuvißkas (nebent b∆t¨neΩinomas skolinys). Lietuvi¨ kalbos santrumpa Lituan. tikriausiai nurodyta vie-toj kokios nors slav¨ kalbos, plg.: „¬uØ. kr˚z, czes. kRezice, chorw. vodna kreßa,kreßon, kreßun, kres“ (Majewski 1894, 515).

Kita panaßi klaida gali b∆ti Ωodis Libu∫tica MInd 180 Ligusticum, Leviticum,Panaces, Panacea. Nelabai tik∂tina, kad tokia forma gal∂jo b∆ti SD2 (jos n∂ra neiSPr, nei SD3). Galb∆t tai irgi kokios nors kitos kalbos Ωodis, tik jam Mentzelisnetyçia priraß∂ klaidinançiå santrumpå Lituan.?

Ramey MInd 73–74 ~ ram∂ja? Chamaemelum, ‘ramun∂’ turi nuorodas Lituan. ·Prus∫is. Íitokio ΩodΩio ar iß viso ΩodΩio ramunei pavadinti n∂ra nei SPr, nei SD3.Aißku, kad nuoroda Prus∫is. rodo, jog toks Ωodis Mentzelio Ωinotas iß Ryt¨ Pr∆sijosvokieçi¨ tarmi¨, dar plg. H. Frischbiero pateikiamus t¨ tarmi¨ ΩodΩius Romei, Re-mey ‘ramun∂’31. Taçiau santrumpa Lituan. liudyt¨ Mentzel^ manius tokiå pat formåesant ir lietuvi¨ kalboje. Galb∆t jis buvo kur nors rad´s ir analogißkai raßomå lietu-

30 H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch. Ost-und Westpreussische Provinzialismen inalphabetischer Folge 1, Berlin: Verlag vonTh. Chr. Fr. Enslin, 1882, 304.

31 Frischbier 1882, 232: „Romei, m., Pflzn.,echte Kamille, Matricaria chamomilla L.,lit. ramùne [...] Nach Pritzel, 93, in Ostpr.auch Remey“.





vißkå skolin^ iß Ryt¨ Pr∆sijos vokieçi¨ tarmi¨. Vis d∂lto Ramey gal∆n∂ neatrodolietuvißka. Galb∆t çia Mentzelis taip pat ne vietoje pavartojo santrumpå Lituan.?32

7. I ÍV A D O S . Christianui Mentzeliui dera skirti reikßmingå vietå lietuvi¨ kal-bos tyrimo istorijoje. Jau ne tiktai iß Liudviko R∂zos, bet ir iß Mentzelio MIndΩinome, kad neißlik´s Konstantino Sirvydo Dictionarium antrasis leidimas (SD2)tikrai buvo iß∂j´s 1631 metais.

MInd lietuvißk¨ duomen¨ analiz∂ taip pat leido patikslinti santykius tarp Sir-vydo Promptuarium bei Dictionarium antrojo ir treçiojo leidim¨. Ûinoma, negalimaatskleisti viso antrojo Dictionarium leidimo turinio tik iß vienos jo leksikos gru-p∂s – fitonim¨ (augal¨ pavadinim¨). Tod∂l tolesnes ißvadas (1–3) reikia suprastikaip apibendrinimå, darytå iß gretinamosios lietuvißk¨ ΩodΩi¨ (daΩniausiai fito-nim¨) analiz∂s. Vis d∂lto nemaΩas fitonim¨ kiekis jau gali sudaryti gana ^tikinamåvaizdå apie SD2 sud∂t^. Nor∂tume atkreipti d∂mes^:

1) kad SD2 ir SD3 leidimai tur∂jo b∆ti labai panaß∆s. SD3 yra Sirvydo SD2 per-leidinys, t. y. neidentifikuoti redaktoriai, leid∂jai ar rink∂jai bus nedaug tais´ au-torin^ Sirvydo darbå (Ωr. 4., 5.3., 5.4.);

2) kad kai kurios SD2 ir SD3 smulkmenos skyr∂si, ir tos skirtyb∂s daΩnai su-sijusios su fitonim¨ gimin∂s bei skaiçiaus kategorijomis (Ωr. 5); uΩ redakcines pa-taisas, padarytas SD3, atsakingas ne pats autorius Sirvydas, o v∂lesni redaktoriai,leid∂jai ar rink∂jai.

Patikimesni¨ ißvad¨ galima padaryti apie pat^ Mentzel^ bei jo darbo ypatybes:3) Mentzelis pririnko per 150 lietuvißk¨ ΩodΩi¨;4) iß analizuot¨ klaid¨ (Ωr. 4., 5.1.) aißk∂ja, kad Mentzelis nemok∂jo lietuvißkai;

jis dirbo vis¨ pirma su grafine lietuvißk¨ ΩodΩi¨ ißraißka; nemok∂damas kalbos,

32 Íiuo straipsniu neißsemiamos Mentzelioindekso lituanistini¨ duomen¨ interpre-tacijos. Galima atkreipti d∂mes^ ^ dar vienåMentzelio veikalo ypatyb´. Nors kol kasn∂ra pagrindo kalb∂ti apie Mentzel^ kaipapie balt¨ kalb¨ paleokomparatyvistå, betnurodytina, kad paçiame MInd yra atvej¨,kur galima ^Ωvelgti ßioki¨ toki¨, norsßiandien ir naivokai atrodançi¨, ^vairi¨kalb¨ gars¨ lyginimo bruoΩ¨. Jie Mentzel^sieja su kitais Europos autoriais, tadam∂ginusiais lyginti pasaulio kalb¨duomenis. PavyzdΩiui, MInd yra Ωodyni-nis straipsnis C’ien kiñ cù. Chin. v. Sem.quodd. Chin: Cleyer. Ciesnockas. Lituan.v. Allium. Cieuko Sinicè Boym MInd 81.Çia sugretinami ΩodΩiai C’ien kiñ cù (kin¨k.), Ciesnockas (liet.) ir Cieuko (kin.). Visaiskirting¨ kalb¨ – kin¨ ir lietuvi¨ –ΩodΩiai d∂l gars¨ panaßumo Mentzeliui

atrod∂ suraßytini ^ vienå vokabulå.Panaßiai lyginta ir tokiais atvejais:(1) Kiaœ hoâm. Chin. v. rad. quædamCleyer. Kiau∫∫as. Lituan. v. Lupinus.Kibol. Hung. v. Larix MInd 168 (lyginamaKiaœ hoâm [kin.], Kiau∫∫as [liet.], Kibol[vengr¨]); (2) Akin. Lituan. v. chelidonia.Aklet. v. Crocus. Ind. Zan. Alaa∫is. Arab.v. centaurium minus MInd 10 (lyginamaAkin [liet.], Aklet [ind¨?], Alaa∫is [arab¨k.]); (3) Aliebruha. Arab. v. Mandragora.Alierha. Arab. v. ericius magnus ∫pino∫us.Alihilemelich. Arab. v. Melilotus. Alik∫nis.Lituan. v. Alnus. Alimbach, Alimbar,Alimbath. Arab. v. Terebinthus MInd 13(lyginama Aliebruha [arab.], Alierha[arab.], Alihilemelich [arab.], Alik∫nis [liet.],Alimbach ir kt. [arab.]). Toki¨ pavyzdΩiÿra daug (tai matyti ir iß ßio straipsnioantrojo priedo, Ωr. p. 38–56).


jis steng∂si kruopßçiai nuraßin∂ti (pavyzdΩiui, ißlaikyti ΩodΩi¨ junginius), bet pa-dar∂ ir nemaΩai klaid¨ (daugiausia grafikos) (Ωr. 5.1.);

5) sp∂jama, kad SD2 nebuvo vienintelis Mentzelio lietuvißkas ßaltinis; kai kuriefaktai leidΩia manyti, kad Mentzelis naudojosi ir kitais nenustatytais, bet greiçiau-siai Ryt¨ Pr∆sijos lietuvißkais raßytiniais ßaltiniais (nors pats to nenurod∂); tai galiliudyti bent 10 (~7%) iß apie 150 MInd fitonim¨ (Ωr. 6.); vis d∂lto absoliuti MIndlietuvißk¨ pavyzdΩi¨ dauguma (~93%) yra imti iß SD2.

Literat∆ra ir ßaltiniai:

A R T E L T , W A L T E R , 1940: Christian Mentzel, Leibarzt des Groπen Kurfürsten, Botaniker undSinologe. III. Monographien Gesch. Med. 1, Leipzig.

A R T E L T , W A L T E R , 1948: Medizinische Wissenschaft und ärztlicher Praxis im alten Berlin inSelbstzeugnissen 1. Von Elsholtz und Mentzel bis zum Ausgang des 18. Jh., Berlin: Urban ·Schwarzenberg, 12–21.

A R T E L T , W A L T E R , 1975: „Christian Mentzel und sein Index nominum plantarum univer-salis“, Acta Historica Leopoldina 9, 9–26.

B R Ä U N E R , H A R A L D , 1987: „Europäische Chinakenntnis und Berliner Chinastudien im17. und 18. Jahrhundert“, Kuo Heng-Yü, Berlin und China. Dreihundert Jahre wechselvolleBeziehungen, Berlin: Colloquium Verlag, 5–29.

C – Clavis Germanico–Lithvana. Rankraßtinis XVII amΩiaus vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas I–IV,pareng∂ Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997.

F R I S C H B I E R , H . , 1882: Preussisches Wörterbuch. Ost- und Westpreussische Provinzialismen inalphabetischer Folge 1, Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin.

K O E R N E R , E . F . K O N R A D ; R . E . A S H E R , 1995: Concise History of the Languages Scien-ces from the Sumerians to the Cognitivists, Oxford, New York, Seoul, Tokio: Pergamon.

K R A F T , E V A , 1973: „Die chinesischen Bücherherausgeber des Groπen Kurfürsten undseines Nachfolgers“, China und Europa. Chinaverständnis und Chinamode im 17. und 18.Jh., Berlin, 18–25.

LBÛ – Lietuvißkas botanikos Ωodynas 1, redagavo Jonas Dagys, Kaunas: Varpas, 1938.Lex – Lexicon Lithuanicum. Rankraßtinis XVII a. vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, pareng∂ Vin-

centas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987.M A J E W S K I , E R A Z M , 1889–1894: S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...]

1–2, Warszawa: nak¬adem autora.MInd – [Christianus Mentzelius,] INDEX NOMINUM PLANTARUM MULTILINGUIS, La-

tinorum, Græcorum · Germanorum literis, per Europam u∫itatis con∫criptus, · ∫ic con∫-tructus [...] Operâ CHRISTIANI MENTZELII, D. Sereni∫∫imi Electoris Brandenburgici Con∫i-liarii · Archiatri [...] BEROLINI, [...] RUNGIANA, M. DC. LXXXII. [1682].

Neue Deutsche Biographie 17, Berlin: Duncker · Humblot, 1994.P A L I O N I S , J O N A S , 1967: Lietuvi¨ literat∆rin∂ kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis.P A L I O N I S , J O N A S , 1996: „XVIII a. lietuvi¨ raßyba“, LKK 36, 30–50.PLKÛ – Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas. Konstantinas Íirvydas: Dictionarium trium linguarum

(fotografuotinis leidimas), pareng∂ Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979.





[R ∂ Z A , L I U D V I K A S , ] 1825: Dainos oder Litthaui∫che Volkslieder ge∫ammelt, ¯ber∫ett und mit

gegen¯ber∫tehendem Urtext herausgegeben von L. J. Rhe∫a [...], Künigsberg: Druck und Ver-lag der Hartung∫chen Hofbuchdrukkerei.

SD1 – [Constantinus Szyrwid, DICTIONARIVM TRIVM LINGVARUM, ~1629]. Hipotetinispirmasis Sirvydo Dictionarium leidimas.

SD2 – Neißlik´s antrasis Konstantino Sirvydo Dictionarium leidimas, duomenys pagal vienåiß Mentzelio variant¨: Dictionarium trium Linguarum, Polonico-Latino Lituanicum.R. P. Con∫tantini Schirvvid. Vilnæ 1631. 8.

SD3 – [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM, In v∫um Studio∫æIuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO SZYRWID è SOCIETATE JESV; Cum Superiorum permi∫∫ueditum. Tertia editio recognita · aucta, VILNÆ, Typis Academicis Societatis JESV. AnnoDomini M.DC.XLII [1642]. (Naudotasi fotografuotiniu PLKÛ leidiniu.)

SKSÛ – Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas (fotografuotinis leidimas), pareng∂ Kazys Pa-kalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997.

SPr – Prompt[u]arium dictionum Polonicarum Latinarum et Lituanicarum. (Naudotasi foto-grafuotiniu SKSÛ leidiniu.)

U R B U T I S , V I N C A S , 1967: „Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir keletas jo ret¨ ΩodΩi¨“, Blt3(2), 209–218.

U R B U T I S , V I N C A S , 1987: „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωodyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt23(1), 57–75.

U R B U T I S , V I N C A S , 1999: rec.: „Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas“, ALt 1, 143–154.W I N A U , R O L F , 1968: „Christian Mentzels wissenschaftliche Interessen im Spiegel seiner

Beiträge in der ‘Miscellanea Curiosa’“, in Fachliteratur des Mittelalters. Festschrift fürG. Eis, Stuttgart: Metzlersche Verlagsbuchhandlung, 101–113.

W I N A U , R O L F , 1970: Christian Mentzel und die Academia Naturae Curiosorum. Aus dem

Medizinhistorischen Institut der Johannes Gutenberg-Universität Mainz, Mainz.W I N A U , R O L F , 1981: „Der Hof des Groπen Kurfürsten als Mittelpunkt wissenschaftlicher

Forschung“, Werkstattgespräch “Berliner Ausgaben”, hrsg. von Roloff, Bern-Frankfurt/M.,Las Vegas: P. Lang, 35–36.

W I N A U , R O L F , 1987: „Der Hof des Groπen Kurfürsten und die Wissenschaften“, Medizin

in Berlin, Berlin, New York: de Gruyter, 11–25.

Pietro U. Dini,Giedrius SubaçiusS P U R E N D E R Z W E I T E N V E R S C H O L L E N E N A U F L A G E D E S DICTIO-

NARIUM V O N S I R V Y D A S ( 1 6 3 1 ) I M INDEX V O N C H R I S T I A N M E N T -

Z E L ( 1 6 8 2 ) : D I E P H Y T H O N Y M E

Z u s a m m e n f a s s u n g

In der Geschichte der Untersuchung der litauischen Sprache ist der Name des deut-schen Botanikers und Sinologen Christian Mentzel (1622-1701) sehr wenig oder gar nicht


bekannt. In diesem Artikel soll der Beitrag Mentzels zur Lituanistik, genauer zur Geschich-te der Lexikographie der litauischen Sprache, gewürdigt werden.

In seinem Buch Index nominum plantarum multilinguis (universalis) (Berlin, 1682) führtMentzel u.a. auch 150 litauische Wörter (fast ausschlieπlich Phytonyme) an.

Deren Analyse zeigt folgendes: 1., daπ Mentzel kein Litauisch beherrschte und 2., daπer die litauischen Wörter aus unterschiedlichen schriftlichen und mündlichen (z.B. aus denlitauischen Mundarten Ostpreuπens, da Mentzel lange Jahre in Königsberg lebte) Quellenzusammentrug.

Hinsichtlich der Quellen Mentzels ist das im Jahre 1631 herausgegebene und verschol-lene Dictionarium Trium Linguarum von Sirvydas hervorzuheben. Von dieser zweiten Auf-lage des berühmten Wörterbuches von Sirvydas (=SD2) hatte man bisher nur Kenntnisdurch eine Notiz von Ludwig J. Rhesa. Nun wird die Existenz dieses Wörterbuches auchvon Mentzel bezeugt, der das Wörterbuch von Sirvydas ausdrücklich als seine Quellebenennt.

Diese erfreuliche Tatsache erlaubt es, einiges über die Struktur des Wörterbuches vonSirvydas zu erfahren. Es kann sich dabei allerdings nur um allgemeine Aussagen handeln,da hier nur ein kleiner Teil des Wortschatzes, und zwar die Phytonyme, angeführt sind.Insofern können die Schluπfolgerungen im Hinblick auf das ganze Wörterbuch von Sirvy-das nur rein hypothetisch-deduktiven Wert haben.

Ungeachtet aller Einschränkungen lassen sich durch den Vergleich mit dem Werk vonMentzel folgende Schluπfolgerungen ziehen: 1. die zweite und die dritte (=SD3) Auflagedes Wörterbuches von Sirvydas waren wahrscheinlich sehr ähnlich, so daπ im groπen undganzen SD3 als praktisch unveränderte Nachauflage gelten kann. 2. nichtsdestotrotz sindgewisse Unterschiede hinsichtlich der Kategorien Genus und Numerus zwischen den Phy-tonymen von SD2 und SD3 festzustellen, die offensichtlich auf Korrekturen in SD3 zurück-zuführen sind.

Schlieπlich sei darauf hingewiesen, daπ einige bei Mentzel belegte litauische Wörterohne eine befriedigende Erklärung geblieben sind, die einer eingehenderen Untersuchungbedürfen.

P I E T R O U . D I N I Gauta 1999 m. kovo 20 d.

Dipartimento di Linguistica

Università di Pisa

via S. Maria, 36

I-56126, Pisa, Italija

elektroninis paßtas: [email protected]

G I E D R I U s S U B A Ç I U S

Lietuvi¨ kalbos institutas

Antakalnio g. 6

LT-2055, Vilnius, Lietuva

elektroninis paßtas: [email protected];

[email protected]





1. P R I E D A S . MInd L I E T U V I Í K Ë Û O D Û I Ë R O D Y K L Î . Per 150 ΩodΩi¨.Tarp skliaust¨ nurodytas pavartojim¨ skaiçius. DidΩiosiomis raid∂mis ^raßyti Ωo-dΩiai, kuriuos Mentzelis gali b∆ti pa∂m´s ne iß Sirvydo Ωodyno.

ELPRÔSÎ (2) Veronica, ‘veronika’: Elppru∫es

109, 317.emalas (2): Emalas 109, 320.erßk∂tis (2): Erskieti 112, Ersƒkieti 224.eskulus (2): Esculus 113, 115.fyga (1) ‘Ficus’: Figa 117.fijolka (2): Fyo¬ka 118, Fiiolka 319.GARSTYTAI (2) Sinapi, ‘garstyçios’: Gar∫ti-

tai 129, Gor∫titai 283–284.gervuog∂s Ωr. jervagas (?)gil∂ (1): Gile 133.grybas (2): Gribas 124, Gribas 140.grikiai (1): Grikiey 140.HUNMÎTÎ (2) Mentha sylv. sive Mentas-

trum, ‘mißkin∂ m∂ta’: Hun mieta 157, Hu-

œieta 199.*IGNAS Ωr. Jonas.imbieras (2): Jmbieras 161, 330.Indija (2): Medˇias raudonaibaltas Jndos

197, Medƒias raudonas baltas indos 271.izapas (2): Jƒapas 155, 166.JERVAGAS? (2) Ggrossularia, Uva crispa,

‘gervuog∂s?’: Jerwagas 160, Jerwogal 140.JONAS (2): Jgno ƒole 153 [Hypericum, ‘jo-

naΩol∂’], Jgnoƒole [t. p.] 160.Jonoßius (2): Jono∫ians role 143 [Hedera, ‘ge-

ben∂’], Jono∫iansrole [t. p.] 162.kanap∂ (1): Konape 60.karklas (1): Karkay 268.kaßtanas (1): Ka∫tanas 68.kiaußas (2): Kiau∫∫as 168, 188.kietis, -çio (1): Kietis geneio 34.klevas (4): Klawas 4, Klawas 168, Klawas ∫we-

tino∫∫alies 168, Klawas Swetime∫∫alies 245.kmynas (1): Kminay 99.kop∆stas (2): Kopu∫tay 50, 168.koralius (2): Koralus 93, 168.koriandras (2): Koriandras 93, 168.

akis (2): Akin [=Akiu] 10, 75.aliksnis (2): Alik∫nis 13, Alicksnis 15.alyva (4): Aliwa wi∫knie 13, Oliva 218, Oliwa

wiskine 218.aloj∂ (2): Aloes 15(2x).Antiora (1) Sƒaknis nidƒio Antitora wadina-

wa 330.apvyniai (2): Apwiniry 30, Apwiriey 188.arkliadant∂s (2): Arkladuntes 34, 171.Arm∂nija (2): Obelis armeines 191, Obelis ar-

menios 216.aviet∂ (2): Krumas awije¢ium awietes 169.åΩuolas (2): Uƒuolas 254, 324.baltas (2): Medˇias raudonaibaltas Jndos

197, Medƒias raudonas baltas indos 271.berΩas (2): Brƒas 47, 52.bezdas (2): Beƒdaƒ 47, 269.cedras (1): Cedras 69.cinamomas (1): 2iewe medelo ƒynnamomo 81.cyprisas (2): Cypri∫as 83, 100.citrinis (2): Abuolis waysius cytrinis 192,

Abvolis way∫ius cytrinis 3.çemeriai (2): Ciemerie 81, Gemeric 145.çesnakas (2): Ciesnakas 14, Ciesnockas 81.çiobras (3): Ciobray 83, 272, Ciobray lau-

kmicy 83.darΩinis, -∂ (2): Wira¬as dœƒuni 154, Wira¬as

daƒuni 326.DEBESÎLIAI (1) Helenium, ‘saulain∂’:

Drbe∫∫elay 144.diemedis (2): Diemedis 1, 104 (plg. 3 pav.).dil(i)gyn∂ (2): Diligine 104 (plg. 3 pav.), 323.dynia (2): Dinca 98, 104 (plg. 3 pav.).dirsa (1) ‘dirs∂’: Di∫∫a 104.drign∂ (2): Drigue 106, Drigne 153.dΩiovinti (1): Vogo winodƒia winka 323.egl∂ (2): Eyle 1, Egle 108.∂glis (2) ‘kadagys’: Eglo 108, Egli 165–166.


krapas (1): Krapay 25.*KRESÎS (2) Nasturtium, ‘r∂Ωiukas, rapun-

sk∂’: Kresél 211, Kre∫∫es 169.krienas (1): Kriemas 169.kr∆mas (1): Krumas awije¢ium awietes 169.kr∆mynas (2): Kruminas 169, 266.k∆kalis (2): Kakalis 166, 186.kvep∂ti (2): Rie∫∫utis kwepius 216, Ries¢utis

kwepius 263.kvieçiai (2): Kwie¢iey 169, Kwieƒiey 308.lanißius (1): Laniµius 182.laukinis, -∂, LAUKINIS, -Î (3): Laukinni

métas 69 [Cauda equina, ‘asi∆kliai’],Ciobray laukmicy 83, Laukinni Metas 173[Cauda equina, ‘asi∆kliai’].

lauras (2): Lauras 173, 174.lazda (3): Rie∫∫utis ¬aƒdos 41, Laƒda 174, Rie-

s¢utis taƒdos 263.l´ßiai (1): Li∫iey 175.*LIBUSTICA (1) Ligusticum, Leviticum,

Panaces, Panacea: Libu∫tica 180.liemuo (1): Limo∫∫akins winolit 180.liepa (1): Liepa 302.lilija (2): Lilia 181(2x).limonija (2) ‘citrina’: Limonia 182, 192.linai (1): Linay 184.LIUBYSTA (1) Levisticum, ‘gelsv∂’: Lubi∫-

ta 187.luobas (2): Luebas 187, 293.majeronas (2): Majeronay 17, Majeranay 189.medelis (1): 2iewe medelo ƒynnamomo 81.medΩias (5): Medˇias nuoduotas 197, Me-

dƒias nuoduotas 297, Medˇias raudo-naibaltas Jndos 197, Medƒias raudonasbaltas indos 271, Sƒaknis nidƒio Antitorawadinawa 330.

melonas (1): Me¬onas 198.m∂ta (4): Laukinni métas 69, Laukinni Metas

173, Mi™ta 199, 202 [dar plg. Hunm∂ta 199].met∂liai (2): Pelinos Mételey 2 (plg.

4 pav.), 232.mieΩiai (2): Mieƒley 156, 202.

myra (1): Mira 203, Sunkamiros 294.mirtas (1): Mirtus 204.mißkinis, -∂ (2): Aliwa wi∫knie 13, Oliwa

wiskine 218.morkvos (1): Morkwos 284.muilin∂ (1): Muyline 271.narcisus (1): Narcisus 209.nedatka (2): Nedakta 54, 212.neißsißakoti (2): Serasneiƒ∫i∫∫akorii 229, Suros

neiƒ∫i∫∫akoii 289.nendr∂ (2): Nindre 35, 214.nuoduotas (2): Medˇias nuoduotas 197, Me-

dƒias nuoduotas 297.obelis (3): Obelis armeines 191, Obelis 216,

Obelis armenios 216.obuolys (3): Abvolis way∫ius cytrinis 3, Abuo-

lis waysius cytrinis 192, Obelis [sic!] 193.papartis (2): Papartis 118, 229.pasternakai (1): Pa∫ternakay 231.pelynos (2): Pelinos Mételey 2 (plg.

4 pav.), 232.PENKPIRÍÇIAI (2) Quinquefolium, Penta-

phyllum, ‘penkiapirßt∂ sidabraΩol∂(=Potentilla reptans)’: Penkpir∫∫ey 232,Penkpir∫ey 255.

petrußka (1): Petruska 235.pipirai (2): Piray 241, Pipiray 242.pivanija (1): Piwania 225.pladystai (2): P¬adi∫tay 244, 249.plaßtaka (1): Plastaka 226.pupa (2): Pupa 115, 253.pußis (2): Pu∫is 241, Pu∫ie 254.*RAMÎJA? (1) Chamaemelum, ‘ramun∂’:

Ramey Lituan. · Prus∫is. 73–74.raudonas, -a (2): Medˇias raudonaibaltas

Jndos 197, Medƒias raudonas baltas in-dos 271.

ridikas (2): Rindikas 259, Ridicas 263.rießutis (4): Rie∫∫utis kwepius 216, Ries¢utis

kwepius 263, Ries¢utis taƒdos 263, Rie-

∫∫utis ¬aƒdos 41.ryΩiai (2): Riˇicy 222, Riƒicy 263.





ruduok∂ (2): Rudokye 49, 266.rugiai (2): Rugiey 266, 283.r∆gßtyn∂ (3): Rug∫tine 4–5, Kukstines 169,

Rug∫∫tine 266.r∆ta (1): Ruta 267.sakai (2): Sakay 260, 268.samanos (2): Samanos 206, 269.saulinis, -∂ (2): Sauline ƒolt 272, Saulineƒa-

le 286.serbenta (2) Gro∫∫ularia, Ribes, ‘agrastas,

serbentas’: Serbintos 140, 280.SERBENTAS (2) Vitis idea, ‘vynmedis’: Ser-

bentes 280, Serbentas 321.slyva (2): S¬iwa 251, Sliwa 285.soros (4): Milium, ‘sorok∂’: Soro∫ 202, Soros

289; Panicum, ‘sora’: Serasneiƒ∫i∫∫akorii229, Suros neiƒ∫i∫∫akoii 289.

sunka (1): Sunkamiros 294.svetimas, -a (2): Klawas ∫wetino∫∫alies 168,

Klawas Swetime∫∫alies 245.sviklas (2): Swiklay 47, 294.svog∆nas (2): Swogunas 70–71, 294.ßaknis (2): Limo∫∫akins winolit 180, Sƒaknis

nidƒio Antitora wadinawa 330.ßalavija (1): Sƒalawia 269.ßalis (2): Klawas ∫wetino∫∫alies 168, Klawas

Swetime∫∫alies 245.ß∂pronas (2): Siepronay 97, 282.ßermukßnis (2): Siermullinis 282, 288–289.

terebentas (1): Terebinthas 298.∆m∂d∂ (2): Umede 125, 322.uoga (1): Vogo winodƒia winka 323.uosis (2): Vosis 121, Vo∫is 323.usn∂ (2): V∫ne 62, U∫ne 324.vadinti (1): Sƒaknis nidƒio Antitora wadina-

wa 330.vaisius (2): Abvolis way∫ius cytrinis 3, Abuo-

lis waysius cytrinis 192.valakißkas, -a (1): Walakiskas 215.varlel∂ (2): Wartele 257, 324.varnal∂ßa (2): Warna¬esa 172, Warnalesa 324.vynas (2): Limo∫∫akins winolit 180, Vogo wi-

nodƒia winka 323.viralas (2): Wira¬as dœƒuni 154, Wira¬as da-

ƒuni 326.virΩis (2): Wirƒis 111, Wi®ƒis 326.vyßnia (2): Wi∫nia niedƒias 71, Wi∫nia me-

dƒias 326.vißtakoj∂ (1): Wi∫∫takoje 26.vosilka (1): Mowosilka 78, Wo∫ilka 327, Wo∫il-

kas 327.Ωiev∂ (1): 2iewe medelo ƒynnamomo 81.Ωirnis (2): 2ieniey 244, 2irniey 331.Ωli∆g∂ (2): 2licgies 190, 2liegies 331.Ωol∂ (6): Jgno ƒole 153, Jgnoƒole 160, Jono-

∫ians role 143, Jono∫iansrole 162, Saulineƒolt 272, Saulineƒale 286.

Ωolynynas (2): 2alinianas 57, 2œlinianas 329.


2. P R I E D A S . N E A B Î C Î L I N I S MInd L I E T U V I Í K Ë Û O D Û I Ë S Å R A Í A S .MInd ΩodΩiai pateikiami iß eil∂s (ne pagal ab∂c∂l´) su minimaliu kontekstu. Gretaparodomi panaßiausi SD3 bei SPr atitikmenys. Straipsnio autoriai pusjuodΩiu ßrif-tu paryßkino kai kurias MInd, SD3 bei SPr vietas, taçiau kursyvas yra ißlaikytasoriginali¨ tekst¨ bruoΩas.

1: ABIES. [...] Ged¬ina. Pol. [...] Eyle.Lituan. Lex: [...] Loca amat monto∫a,

frigida · ∫eptentrionalia, ut ∫unt: Boru∫∫ia,

Lituania, Ru∫∫ia ·c.

1: ABROTANUM. [...] Boˇa ⁄ Boˇe drƒew-ko. Pol. Syrenn. l. 2. c. 4. Diemedis.Lituan. Lex.

2: ABSINTHIUM. [...] Piö¬yn. Pol. Tab. l. c.Syr. l. 2. c. 2. Pelinos Mételey. Lituan.

Lex.

3: Abvolis way∫ius cytrinis. Lituan.v. malum citrium.

4: ACER. [...] Jawor. Pol. Syren. Kla-was. Lituan.

4–5: ACETOSA, Acidum Lapathum,Acidus Rumex. [...] Sƒcƒaw. Pol.Syren. l. 4. c. 5. Rug∫tine. Lituan.Lex. Lit.

10: Akin. Lituan. v. chelidonia.

13: Aliebruha. Arab. v. Mandragora.[...] Alik∫nis. Lituan. v. Alnus.

13: Aliwa wi∫knie. Lituan. v.Olea∫ter.

14: ALLIVM [...] Cƒosnek. Pol. Syrenn.l. 4. c. 131. Ciesnakas. Lituan.

86: Jedliná. Abies.Eg¬e.

21: Boˇe drƒewko.Abrotonum. Dieneme-dis.

296: pio¬un ⁄ Ab∫yn-thium. pe¬inos ⁄ me-teley.

39: Citryn owoc ⁄ Ma-lum citreum, citrum.Abuolis ⁄ way∫ius cyt-rinis.

86: Jáwor ⁄ Acer. Kla-was.

433: Sƒcƒaw. Oxalis.Rugstine.

85: Já∫ko¬cƒe ≤iele ⁄Chelidonia. Akiu ˇo¬e ⁄krekˇdine.

264: Olsa ⁄ Alnus, i f.Alikinis.

264: oliwá leµna ⁄ olea∫-ter, m. Aliwa miskine.

42: Cƒo∫nek. Allium.¢ie∫nakas.

46v: Jed¬inœ ⁄ abies. eg¬e.

–

123r: pio¬un ⁄ ab∫yn-

thium, pe¬ynas.

–

56r: klon ⁄ acer. klawas.

163v: Scˇaw ⁄ aceto∫a.rukstine.

–

113r: olsa ⁄ alnus.alixnis.

113r: oliwœ ⁄ oliua.aliwa.

18v: cˇo∫nek ⁄ allium,¢ie∫nakay.

MInd SD3 SPr





15: ALNUS. [...] O¬∫ka ⁄ Ol∫ƒa. Pol.

Tab. l. c. Alicksnis. Lituan. [...] Wol-∫chowe. Sclavon. Kolkha. Rutenis.Cal.

15: ALOË. [...] Alöé. Pol. Aloes.Lituan.

15: Aloes. Lituan. v. Aloë.

17: AMARACVS vel SAMPSVCHVM, MAJO-RANA, [...] Majeran. Pol. Syrenn. l. 2.41. [...] Majeronay. Lituan.

25: ANETHUM. [...] Swoyski kopr ⁄∫ive Kopr ∫woyski. Pol. Tab. l. c.Krapay. Lit.

26: ANGELICA. [...] Dˇi™giel. Pol.Syrenn. l. 1. c. 22. Wi∫∫takoje.Lituan.

30: Ap∫inthion. [...] Apwiniry.Lituan. v. Lupulus.

34: Arita ∫eu Rita. Zan. [...] Arkla-duntes. Lituan. v. Lapathnm.

34: ARTEMISIA. [...] Bilicƒa. Pol. Tab. l.c. Bylica. Pol. Syrenn. l. 3. c. 48.Kietis geneio. Lituan.

35: ARVNDO. [...] Tr±iua Trƒeƒma.Pol. Cal. Nindre. Lituan.

41: AVELLANA vel CORYLUS. [...] La∫-kowiorƒech. Pol. Cal. Rie∫∫utis ¬aƒ-dos. Lituan.

47: BETA. [...] Cwikla. Pol. Syrenn. l.4. c. 87. Swiklay. Lituan.

47: BETVLA. [...] Broƒoƒa. Pol. Brƒas.Lituan.

264: Olsa ⁄ Alnus, i f.Alikinis.

2: Aloe. Aloes herbæ∫uccus. Suika ˇo¬esaloes.

2: Aloe. Aloes herbæ∫uccus. Suika ˇo¬esaloes.

161: Maieran Amara-cus, · amaracum. Ma-ieronay.

120: Kopr ∫woy∫ki ⁄Anethum. Krapay.

58: D≤i™giel. Panacea,Angelica Wystákoie.

30: Chmiel. Lupulus,lupus ∫alictarius Ap-winiey.

433: Sƒcƒaw kobyli ⁄Rumex, Arkladuntes.

26: Bylicá. Artemi∫ia.Kietis ⁄ gen. ¢io.

446: Tr¢ina ⁄ Arundo,canna, Nindre.

270: Orƒech la∫kowy ⁄Auellana nux Riesutis¬aƒdos.

38: Cwik¬á. Beta.Swik¬as.

23: Brƒoƒá. Betulla.Berˇas.

113r: olsa ⁄ alnus.alixnis.

–

–

78r: Maieran ⁄ amaracus.

∫am∫uchus. mayranai.

60v: kopr ⁄ ∫woy∫ki ⁄anethum. krapay darˇo.

–

–

–

–

182r: Trƒ¢ina ⁄ calamus,

canna, arundo. nindre.

70r: La∫kowy orƒech ⁄nux auellana, pontica,riesutis.

16: ¢wik¬á. beta, ∫wik¬ay.

–

MInd SD3 SPr


47: Bezart. Arab. v. Galbanum.Beƒdaƒ. Lituan. v. Sambucus.

49: Boletus. [...] Ryƒ ⁄ Ridƒik. Pol.Rudokye. Lituan.

50: BRASSICA CRAMBE. [...] Komp∫t.Prus∫is. [...] Kapu∫ta. Bohem. Tab. l.c. · Pol. Syrenn. l. 4. c. 84. [...]Kopu∫tay. Lituan.

52: Bru∫cus C. B. p. 470. [...] Brƒas.Lituan. v. Betula.

54: BVPHTHALMVM. [...] Nedakta.Lituan. Wo¬oweoko. Pol. Syrenn. l. 3.c. 89.

57: CALAMINTHA. [...] Chwa∫t. Pol.

2alinianas. Lituan.

60: CANNABIS, CANNABIVM. [...]Konape. Lituan. Konopie. Pol. Syr. l.3. c. 107.

62: CARDUUS. [...] O∫et. Pol. V∫ne.Lituan.

68: CASTANEA. [...] Ka∫tan Bohem. ·

Pol. Tab. l. c. Ka∫tanas. Lituan.

69: – Ephedra Anaba∫is J. B. l. c.Cauda equina. C. B. p. 16. v.Equi∫etum palu∫tre brevioribusfoliis. Laukinni métas. Lituan.

69: CEDRUS. [...] Cedr ⁄ Cedrowedrƒewa. Pol. Cal. Cedras. Lituan.

70–71: CEPA vel CEPE. [...] Cebula.Pol. Syrenn. l. 4. c. 130. Swogunas.Lituan.

71: CERASUS. [...] Wi∫n. Pol. Wi∫nianiedƒias. Lituan.

10: Beƒ drƒewko.Sambucus. Beƒdas.

393: Rydƒ ⁄ Boletus.Rudnokie.

96: Kápu∫tá ⁄ Caulis.Kopu∫tay.

23: Brƒoƒá. Betulla.Berˇas.

226: Nogietek. Buph-thalm•, caltha. Nedat-ka.

32: Chwa∫t. Calamen-tum, ∫ylua herbarum.ˇalini=nas.

118: Konop ⁄ Cannabis,canabum. Kanape.

271: O∫et ⁄ Carduus,V∫ne.

99: Kástan drƒewo.Ca∫tanea. Ka∫tanasmedˇias.

–

27: Cedr. Cedrus.Cedras.

27: Cebulá. Cepe, cepa.Swogunas.

481: wiµn ⁄ wiµniowedrƒewo ⁄ Cera∫us,wiµnia med≤ias.

–

153v (=155v): Rydƒ ⁄boletus. ruduokie.

128v: Kœpu∫tœ ⁄ bra∫sica

capitata. kopu∫tay.

–

98v: Nogietek ⁄ caltha,

calendula, herba. nedatka.

–

60v: konopie ⁄ canabis.kanapes.

115v: o∫et ⁄ carduus,

tribulus. u∫ne.

–

–

–

–

194v: wiµnia ⁄ cera∫us ·

um, wiµnia.

MInd SD3 SPr





73–74: CHAMÆMELUM. [...] Rumyen.Pol. Syrenn. l. 3. c. 96. Romayen.Pol. Tab. l. c. Ramey. Lituan. ·

Prus∫is.

75: CHELIDONIA MAJOR · CHELIDONIUM

MAJUS. [...] Jaskolcƒe. Pol. Syrenn. l.3. c 144. Akin. Lituan.

78: CYANUS. [...] Ehrya vel Modrak.Bohem. Tab. l. c. it. Pol. Syrenn. l. 4.c. 106. Mowosilka. Lituan.

81: Cidras. Hi∫pan. v. Malum citrium.[...] Ciemerie. Lituan. v. Helleb.

81: C’ien kiñ cù. Chin. v. Sem.quodd. Chin: Cleyer. Ciesnockas.Lituan. v. Allium.

81: CINAMOMVM. [...] Cynamom. Pol.

2iewe medelo ƒynnamomo. Lituan.

83: Ciobray. Lituan. v. Satureia.Ciobray laukmicy. Lit. v. Serpil-lum.

83: Cypres. Dan. v. Santolina. [...]Cypris. Boh. · Pol. Cypri∫as. Lituan.

93: CORALLIUM. [...] Korœl. Pol.

Koralus. Lituan.

93: CORIANDRUM. [...] Koriandrƒe. Pol.

Syrenn. l. 2. c. 2. Koriandras. Lituan.

97: CROCUS, CROCUM. [...] Sˇafran.Pol. Siepronay. Lituan.

98: CUCURBITA. [...] Dinca. Lituan.

Kurba∫y. Pol. Syrenn. l. 4. c. 107.Bania korbas. Pol. Cal.

–

85: Já∫ko¬cƒe ≤iele ⁄Chelidonia. Akiu ˇo¬e ⁄krekˇdine.

178: Modrak ⁄ modrƒe-niec. Cyanus. Wo∫i¬ka.

34: Ciemierƒycá. Helle-borum, helleborus, ve-ratr•. ¢iemerey ⁄ kilci-baras.

42: Cƒo∫nek. Allium.¢ie∫nakas.

38: Cynámon. Cynna-momum, cinnamum.2iewe medelo cynna-momo.

161: Má¢ierƒanká ⁄ Ser-pillum ¢iobray ¬auki-ney.

38–39: Cyprys. Cipari∫-∫us, cupre∫∫us. Cypry∫as.

121: Koral ⁄ Coralium,gorgonia, æ. Koralus.

121: Koryánder ⁄ Co-riandrum. Koriandras.

431: Sƒafran ⁄ Crocus.µiepronay.

121: Korbas ⁄ bánia.Cucurbita, Dinia.

–

–

83r: modrak ⁄ caltha,

calendula, wa∫i¬ka.

14r: ¢iemierƒycœ ⁄ellebor∆. ¢iemieriey.

18v: cˇo∫nek ⁄ allium,¢ie∫nakay.

15r: Cynœmon ⁄ Cyna-

mom∆. cynnamum.cynamomas.

16v: Cƒ¡br ⁄ Tymbra, ∫a-

tureia. ¢iabrai.

16v: Cypris ⁄ cupre∫us,cypri∫as.

60v: koral ⁄ corallium.koralius.

–

–

–

MInd SD3 SPr


99: CUMINUM. [...] Kmin. Pol. Tab. l.C. Kminay. Lituan.

100: CUPRESSUS. [...] Cypri∫as. Lituan.

104: Didar, Dirdar. Arab. v. Ulmus.[...] Diemedis. Lituan. v. Abrotan-um.

104: Diine amelauny. Bohem. v. Melopepo. [...] Diligine. Lituan. v. Urtica.

104: Dill. Angl. [...] Dinca. Lituan. v.Cucurbita.

104: Di∫∫a Lituan. v. Panicum ∫ylv.

106: Dreuwdi∫tel. Germ. v. Hieracan-tha. Driakech ⁄ Driaknew. Pol. v.Scabio∫a. Drigue. Lituan. v. Hyo∫cia-mus.

108: Egyptski fuk. Bohem. v. Syco-morus. [...] Egle. Lituan. v. Abies.Eglo. Lituan. v. Juniperus. Egmbr.Pol. v. Satureia.

109: Elppru∫es. Lituan. v. Veronica.El∫enboom. Belg. v. Alnus.

109: Elƒenbaum ⁄ Elƒbeer. v. Ma∫pi-lus ∫ylv. apii fol. Emalas. Lituan. v.Vi∫cum.

111: ERICA. [...] Wrƒos. Pol. Wirƒis.Lituan.

112: Erpa. Bohem. v. Cyanus. [...]Erskieti. Lituan. v. Oxyacantha.

113: E∫chbaum ⁄ E∫chen. Germ. v.Fraxinus. [...] Esculus. Lituan. v.Fagus.

108: Kmin. Cumin•.Kminay.

38–39: Cyprys. Cipari∫-∫us, cupre∫∫us. Cypry-∫as.

21: Boˇe drƒewko. Ab-rotonum. Dienemedis.

319: pokrƒywá ⁄ Vrtica.Dilgine.

121: Korbas ⁄ bánia.Cucurbita, Dinia.

124: Ko∫trƒewá. Pani-cum ∫ylue∫tre, Miliumagre∫te. Dir∫a.

432: Sƒaley ⁄ Hyo∫cia-mus, Drigne.

86: Jedliná. Abies.Eg¬e; 84: Já¬owiec ⁄Iuniperus. Eglis.

–

88: Jemio¬á ⁄ Vi∫cum.Ema¬as.

487: Wrƒos ⁄ Erica, erix.Wirˇis.

68: G¬og. Oxyacantha,pina alba. Erskietis.

24: Buk. Fagus. E∫ku-lus.

56v: kmin ⁄ cuminum ∫eu

cyminum. kminay.

16bv: Cypris ⁄ cupre∫us,cypri∫as.

–

330v: pokrƒywá ⁄ vrtica.dilgine.

–

–

–

46v: Jed¬inœ ⁄ abies. eg¬e.

–

71r: Lep ⁄ vi∫cus · um,ema¬as ⁄ lipikai kurieispaukµ¢ius gauda.

197r: Wrƒos ⁄ meli∫∫a,

apium, narci∫∫us. wirˇiey.

14v: ¢iernie ⁄ ∫pina,

∫entis, repres, erskie¢iey ⁄

–

MInd SD3 SPr





115: FABA. [...] Bob. Pol. · Boh.

Syren. l. 4. c. 43. Pupa. Lituan.

115: FAGUS. [...] Bugk. Pol. [...]Esculus. Lituan. Lex.

117: FICUS. [...] Figa. Pol. · Lituan.

118: Figvvort. Angl. v. Scrophularia.Fijo¬eck. Pol. Fyo¬ka. Lituan. v.Viola.

118: FILIX. [...] Paproe. Pol. Syren. l.5. c. 204. Papartis. Lituan.

121: FRAXINUS. [...] Je∫ion. Pol. Vosis.Lituan.

124: FUNGUS. [...] Brƒyb. Pol. Syr.Gribas. Lituan. [...]

125: Fung. nemorum albus amplusaliquando maculis nigris di∫tinctus.[...] Betlka. Pol. Umede. Lituan.

129: Garosmum. [...] Gar∫titai.Lituan. v. Sinapi.

133: Glans, [...] ˇo¬¡dƒ. Pol. Gile.Lituan.

140: Great vvilde cicheling. Angl. v.Lathyrus. [...] Gribas. Lit. v. Fungus.

140: Grichscondrillenkr. v. Chondr.gr. [...] Grikiey. Lituan. v. Cicer.

140: GROSSULARIA, gro∫∫ula, gro∫∫ula-ris, uva cri∫pa, uva ∫pina, uva cri∫-pina. [...] Porƒecƒky. Pol. Jerwogal.Lituan. Serbintos. Lituan. i. e. Ribes.

143: HEDERA. [...] Blu∫oƒ. Polon.

Jono∫ians role. Lituan.

19: Bob. Faba. Pupa.

24: Buk. Fagus. E∫ku-lus.

61: Figá ∫ucha. Carica,ficus liuiana. Figa ∫au∫a.

61: Fijo¬ek. Viola.Fijo¬ka.

284: papro¢ ⁄ Filix, f.papartis.

88: Jeµion ⁄ Fraxinus.Wuo∫is.

79: Grƒyb ⁄ Fungus, tu-ber, callus terræ. Gribas.

10: Bed¬ká. Fungorumgenus album. Vmede.

73: Gorcƒycá ⁄ Sinapi.Gar∫wi¢ia.

551: Øo¬¡d≤ ⁄ Glans,Gi¬e.

79: Grƒyb ⁄ Fungus, tu-ber, callus terræ. Gribas.

442: Tatárka iarƒyna ⁄Ocymum (vulgo) cicer.Grikiey.

330: porƒecƒki ⁄ wino µ.Jáná ⁄ Ribes, is, f. Ser-bintos.

19: Blu∫cƒ. Hedera.Jonoµiaus ˇo¬e.

–

–

31r: figœ ⁄ ficus. figa.

31r: fio¬ek ⁄ viola, fia¬ka.

–

47r: ieµion ⁄ fraxinus.vo∫is.

40v: grƒyb ⁄ boletus, tu-

ber, fungus. gribas.

–

37v: gorcˇycœ ⁄ ∫inapi,garsi¢ias.

–

40v: grƒyb ⁄ boletus, tu-

ber, fungus. gribas.

180r: Tatœrka ⁄ cicer,

cicercula, grikiey.

–

–

MInd SD3 SPr


144: HELENIUM. Enula, Inula, Enulacampana offic. [...] Drbe∫∫elay.Lituan. Oman. Pol. Syrenn. l. 1. c.16. p. 58.

145: HELLEBORUS. ∫eu Elleborus albusvulgò Elleborum. [...] Ciemierƒyca.Pol. Syrenn. l. 5. c. 168. Gemeric.Lituan.

153: HIOSCYAMUS, Apollinaris. [...]Sˇaley. Pol. Syrenn. l. 5. c. 85.Drigne. Lituan.

153: HYPERICUM. [...] Pannymarjendƒwonki. Pol. Syrenn. l. 3. c. 111.Jgno ƒole. Lituan.

154: Hippo∫elinum. Selinum ∫ylvest-re. Smyrnium. [...] Giers. Polon.

Dƒi™giel ⁄ Arabski. Pol. Syrenn. l. 1.c. 24. Wira¬as dœƒuni. Lituan.

155: HYSSOPUS. [...] J∫opie. Pol.

Syrenn. l. 2. c. 23. Jƒapas. Lituan.

156: HORDEUM. [...] Jacƒmien. Pol.

Syrenn. l. 4. c. 17. Mieƒley. Lituan.

157: Hundslook. Belg. v. Hyacinthus.[...] Hun mieta. Lituan. v. Mantha∫-trum.

160: Jervos. Hi∫p. v. Orobus. – Gall.

v. Lathyrus. [...] Jerwagas. Lituan. v.Uva. cri∫pa.

160: Jglikœ. Pol. v. Scandix. – w¬os-ka. Pol. v. Ru∫cus. [...] Jgnoƒole. Li-

tuan. v. Hypericon.

161: Jmbier. Pol. Jmbieras. Lit. v.Zingiber.

–

34: Ciemierƒycá. Helle-borum, helleborus, ve-ratr•. ¢iemerey ⁄ kilci-baras.

432: Sƒaley ⁄ Hyo∫cia-mus, Drigne.

–

68: Giers ⁄ Olus atrum,hyppo∫elinum. Wira¬asdarˇiniu ˇolu.

91: Jƒop ⁄ Hy∫∫opus ·Hy∫∫opum. Jƒapas.

86: J™cƒmieˆ ⁄ Horde-um. Mie≤iey.

–

–

–

89: Jmbier. Zingiber,zinziber. Jmbieras.

–

14r: ¢iemierƒycœ ⁄ ellebo-

r∆. ¢iemieriey.

–

–

136v: Potrœwœ ⁄ fercu-

lum, ob∫onium, mi∫us. wi-ra¬as ⁄ walgik¬a; 190r:Warƒywo ⁄ ob∫onium ad

coquendum idoneum, edu-

lium, legumen wira¬as.

48r: iƒop ⁄ Hy∫opus ·

um, iƒapas.

46r: i™ciœieˆ ⁄ hordeum,mieˇiey.

–

–

–

47v: Jmbier ⁄ zimziber,

gingiber. imbieras.

MInd SD3 SPr





162: Jono∫iansrole. Lituan. v. He-dera.

165–166: JUNIPERUS. [...] Kaddig.

Prus. [...] Jalowiec. Pol. Egli. Lituan.

166: Ixocaulos. [...] Jƒapas Lituan.

Jƒop. Pol. v. Hy∫∫opus.

166: Kaida ciakan. Ind. Or. pl. Zan.

[...] Kakalis. lit. v. Lolium.

168: Kiaœ hoâm. Chin. v. rad. quæ-dam Cleyer. Kiau∫∫as. Lituan. v. Lu-

pinus. Kibol. Hung. v. Larix.

168: Klawas. Lituan. v. Acer. Kla-

was ∫wetino∫∫alies. Lituan. v.Platanus.

168: Koprw¬oski. Pol. v. Foeniculum.

Kopu∫tay. Lituan. v. Bra∫∫ica. Kora.Pol. v. Cortex. Koral. Boh. · Pol.

Koralus. lituan. v. Carallium. Kora-

¬owy mech. Pol. v. Corallina. Kor-cheych. Pol.

168: Körfelrüben. v. Cicutaria bulb.

Koriander. Polon. Koriandras.Lituan. Coriandrum.

169: Kr™cisek. Pol. v. Cuminum ∫yly.

[...] Kre∫∫es. Lituan. v. Na∫turt.

169: Krichen over Zee Belg. v. Solan.ve∫ic. [...] Kriemas. Lit. v. Raphan

ru∫tic. Kroliki. Pol. v. Bellis major.

[...] Kropid¬o. Pol. v. Filipendula.

19: Blu∫cƒ. Hedera. Jo-noµiaus ˇo¬e.

84: Já¬owiec ⁄ Iunipe-

rus. Eglis.

91: Jƒop ⁄ Hy∫∫opus ·Hy∫∫opum. Jƒapas.

92: K¡kol ⁄ Lolium, æra,

æ. Kukalis.

159: Lupiná ⁄ ¬uscƒyná⁄ ob¬upina grochu ⁄ etc.

Tunica lupini valuuæ,vtriculus, concha, folli-

cul9 Kiausas ⁄ kiautas ⁄

¬ukstas ⁄ ode¬e ⁄ nuo-¬uopa.

86: Jáwor cudƒo≤iem∫-

ki. Platanus. Klawas∫wetimos sálies.

96: Kápu∫tá ⁄ Caulis.

Kopu∫tay; 121: Koral ⁄Coralium, gorgonia, æ.

Koralus.

121: Koryánder ⁄ Cori-

andrum. Koriandras.

–

31: Chrƒan. Raphanusmaior. Krienas.

–

46v: Jœ¬owiec ⁄ iuniperus.

eglis.

48r: iƒop ⁄ Hy∫opus ·

um, iƒapas.

50r–50v: K¡kol ⁄ lolium,

zizanium. kukaliey.

75r: ¬uscˇyná ⁄ puta-

men ⁄ kiausas.


60v: koral ⁄ corallium.

koralius.

–

–

12v: chrƒan ⁄ raphanus

maior, krienas.

MInd SD3 SPr


169: Krowia reˇ. Pol. v. Myagrum.[...] Krumas awije¢ium awietes. Lit.

v. Rubus idæus. Kruminas. Lit. v.Rubus.

169: Kukstines. Lituan. v. Aceto∫a.

169: Kürbs. Germ. v. Cucurbita. [...]Kurƒyµlep. Pol. [...] Kwie¢iey.Lituan. v. Triticum.

171: LAPATHUM. [...] Scƒawokobyli.Pol. Syrenn. l. 4. c. 74. Arkladuntes.Lituan.

172: LAPPA ∫eu Arcium. [...] Lapion.Pol. Syrren. l. 5. c. 138. 139. Warna-¬esa. Lituan.

173: Laugenbluhm. Tab. l. I. p. 74.Laugenkraut Arnica. v. Dracunc.prat. Laukinni Metas. Lituan. v.Cauda equina. Lavothe. Afris. v.Vitis nigra. Lauras. Lit.

174: LAURUS. [...] Bobeck. Boh. · Pol.

Tab.l c. Lauras. Lituan.

174: Laza margiada ∫eu pes CapræInd. Or. pl Zan. Laƒda. Lituan. v.Corylus.

175: LENS. [...] Socˇowicœ. Pol.

Syrenn. l. 4. c. 49. Li∫iey. Lituan.

180: Limo∫∫akins winolit. Lituan. v.Vitis.

180: LIGUSTICUM, Leviticum, Panaces,Panacea. [...] Potocniik. Pol. Libu∫-tica. Lituan.

162: Malinowy krƒak ⁄Rubus idæus. Krumasawie¢iu ⁄ awietes ⁄awietinas; 89: Jeˇyny ⁄Rubus. Kruminas ⁄erskietinas.

433: Sƒcƒaw. Oxalis.Rugstine.

369: Psenica ⁄ Triticum.Kwie¢iey.

433: Sƒcƒaw kobyli ⁄Rumex, Arkladuntes.

156: Lopian ⁄ rƒep wiel-ki ⁄ ¬opuch ⁄ Baˇyna.Lappa, peta∫ites. War-na¬esa.

19: Bobek drƒewo.Laurus. Lauras.

19: Bobek drƒewo.Laurus. Lauras.

152: Lescƒyná ⁄ drƒewolescƒynowe. Corylus.¬aƒda.

414: ∫ocƒewicá ⁄ Lens,lenticula, ¬yµiey.

160: Má¢icá winna ⁄Vitis, viticula. Liemo ⁄saknis wino.

–

–


152r: Psenicœ ⁄ triticum,kwie¢iey.

–

73v: ¬opian ⁄ lappa,

bulapathum. warna¬esa.

–

–

70v: Lescˇyná ⁄ corylus,¬aƒda.

–

75v: Ma¢icœ ⁄ matrix, vte-

rus muliebris. item vitis.liemuo. item wino me-delis.

–

MInd SD3 SPr





181: Lyi∫the. Ægypt. v. Smilax a∫pe-ra. [...] Lilia. Pol. · Lituan. v. Li-lium.

181: LILIUM, Junonia, Junonis ro∫a,[...] Lilia. Pol. Syrenn. l. 2. c. 65. it.Lituan.

182: LILIVM CONVALLIVM. [...] Lanka.Pol. Syrenn. l. 3. c. 63. Laniµius. Li-

tuan.

182: Limnæum, [...] v. Centauriumminus. [...] Limonia. Pol. · Lituan. vMalum limonium.

184: LINVM. [...] Len. Boh. Zal. it. Pol.

Syrenn. l. 4. c. 39. [...] Linay.Lithuan.

186: Lolium, [...] Kakol. Pol. Syrenn.l. 4. c. 37. Kakalis. Lit.

187: Lubia. Arab. v. Pha∫iolus. Lu-bi∫ta. Lituan. v. Levi∫ticum.

187: Lucƒuy cƒa∫nek. Pol. v. Sco-rodopra∫um. Luebas. Lituan. v. Su-ber.

188: LVPINVS. [...] Kiau∫∫as. Lituan.

S¬onekƒnik. Pol. Syrenn. l. 4. c. 51.

188: LVPULUS. [...] Chmiel. Pol.

Syrenn. l. 5. c. 163. Apwiriey.Lituan.

189: Majele. Cord. C B. p. 242. v.Verbasculum umbelatum alpin. mi-nus. Majeran. Pol. Majeranay. Li-

tuan. v. Amaracus.

153: Lilia ⁄ Lilium. Li-lia.

153: Lilia ⁄ Lilium. Li-lia.

119: Konwália ⁄ lilyikálanká ⁄ lanuská. Liliumconuallium. ¬aniµius.

153: Limonio owocdrƒewny. Malum limo-nium. Limonia.

151: Len ⁄ ziele. Linum.Linay.

92: K¡kol ⁄ Lolium,æra, æ. Kukalis.

–

121: Korek drƒewo ⁄ ykorá iego. Suber.¬uobas.

159: Lupiná ⁄ ¬uscƒyná ⁄ob¬upina grochu ⁄ etc.Tunica lupini valuuæ,vtriculus, concha, folli-cul9 Kiausas ⁄ kiautas ⁄¬ukstas ⁄ ode¬e ⁄ nuo-¬uopa.

30: Chmiel. Lupulus,lupus ∫alictariusApwiniey.

161: Maieran Amara-cus, · amaracum. Ma-ieronay.

–

–

–

–

–

50r–50v: K¡kol ⁄ lolium,

zizaniam. kukaliey.

–

–

75r: ¬uscˇyná ⁄ putamen.⁄ kiausas.

–

78r: Maieran ⁄ amaracus.

∫am∫uchus. mayranai.

MInd SD3 SPr


190: MALVA. [...] S¬aƒ. Pol. Syrenn. l.4. c. 7. 2licgies. Lituan.

191: MALVS ARMENIACA. [...] Morela.Polon. Obelis armeines. Lituan.

192: MALUS CITRIA ∫ive Medica. [...]Cytrin cwoc. Pol. Abuolis waysiuscytrinis. Lituan.

192: MALUS LIMONIA. [...] Fructusdicuntur Limones, Limonia mala.Lat. [...] Limonia. Pol. · Lituan.

193: MALUM, fructus arboris Mali e∫t,[...] Jab¬ko. Pol. Obelis. Lituan.

197: Medowevvoulle. Angl. v. Gramentomentos. Medˇias raudonaibaltasJndos. Lituan. v. Santalum.

197: Medˇias nuoduotas. Lituan. v.Taxus.

198: MELO, it. Pepo, Melopepo. [...]Mœ¬ony. Pol. Syrenn. l. 4. c. 109.Me¬onas. Lituan.

199: MENTHA, Menta, Mintha. [...]Mi™ta. Lituan. it. Pol. Syrenn. l. 2.c. 32.

199: Mentha ∫ylv. ∫ive Menta∫trum [...]Huœieta. Lituan. Polna Mi™ta. Pol.

Syrenn. l. 2. c. 33.

202: Mi™ta. Lituan. v. Mentha. [...]Mieƒley. Lituan. v. Hordeum.

408: Slaƒ ⁄ Malua.ˇlugies.

179: Morela drƒewko.Malus Armeniaca.Obelis Armenios.

39: Citryn owoc ⁄ Ma-lum citreum, citrum.Abuolis ⁄ way∫ius cyt-rinis.

153: Limonio owocdrƒewny. Malumlimonium. Limonia.

83: Jáb¬ko ⁄ Malum, po-mum. Abuolis; 83: Jáb-¬oˆ. Malus, pomus.Obelis.

38: Cynda¬. Santalum.Medˇias raudonas ⁄ba¬tas ⁄ Jndios.

35: Cis. Taxus, Smilax.Med≤ias nuoduotas.

168: Melon ⁄ malon.Melon, pepo, melope-po. Me¬onas.

173: Mi™tká domowa.Mºta, mintha. Meta.

–

173: Mi™tká domowa.Mºta, mintha. Meta;86: J™cƒmieˆ ⁄ Horde-um. Mie≤iey.

168v: µlaƒ ⁄ malua,ƒlugies.

–

–

–

43v: Jáb¬oˆ ⁄ malus, po-

mus. ábelis; 43v: Jáb¬-ko ⁄ malum, pomum.abuolis.

–

–

–

80r: mi™tkœ ⁄ menta.meta.

–

80r: mi™tkœ ⁄ menta. me-ta; 46r: i™ciœieˆ ⁄ horde-

um, mieˇiey.

MInd SD3 SPr





202: MILIUM. [...] Pro∫o. Boh. Zal. it.Pol. Syrenn. l. 4. c. 32. Soro∫. Lituan.

203: Myrrha. [...] Mira. Pol. ·Lituan.

204: MYRTUS. [...] Mirt. Pol. Mirtus.Lituan.

206: MUSCUS. [...] Mech. Pol. Syrenn.l. 3. c. 122. Samanos. Lituan.

209: NARCISSUS. [...] Narcisik. Pol.

Syrenn. l. 5. c. 180. Narcisus. Li-

tuan.

211: NASTURTIUM. [...] Kresél. Lituan.

212: Naveau. Gall. v. Napus, Rapum.[...] Nedakta. Lituan. Buphthalinum.

214: Nin. Ægypt. v. Palma vetus.Nindre. Lituan. v. Arundo.

215: Nux junglans, Nux Regia, · dearbore · fr. dicitur. Caria. [...]Grƒech w¬esky. Pol. Walakiskas. Li-

tuan.

216: Nux Mo∫chata [...] Muskatowa-gat. Polon. Rie∫∫utis kwepius. Li-

tuan.

216: Oat Zontic. Recch. p. 393. Obe-lis. Lituan. v. Malum. Obelis arme-nios. Lituan. Malus armeniaca.

218: OLEA. [...] Oliwa. Pol. Oliva. Li-

tuan.

84: Jág¬y ⁄ Milium. So-ros; 345: Pro∫o ⁄ Mi-lium. Soros.

175: Mirá ⁄ ˇywica ydrƒewko. Myrtha. Mira.

175: Mirt drƒewko ⁄Myrtus. Mirtas.

167: Mech drƒewny ⁄Mu∫c9, lanugo. Sama-nos.

194–195: Nár¢isek ⁄ ≤ie-le ⁄ pierƒga. Narga. Nar-ci∫∫us. 2o¬e narci∫∫us.

–

226: Nogietek. Buph-thalm•, caltha. Nedat-ka.

446: Tr¢ina ⁄ Arundo,canna, Nindre.

270: Orƒech w¬o∫ki ⁄Iuglans, dis, f. Riesutiswa¬akiskas.

183: Muskátowá gá¬ka.Nux myri∫tica, myroba-lanus, nux mo∫chata,odorata, vel vnguenta-ria, glans vnguentaria.Riesutis kwepius ⁄ gi-¬e kwepiunti.

179: Morela drƒewko.Malus Armeniaca.Obelis Armenios.

264: oliwá drƒewo ⁄ oli-ua, olea Aliwa.

44r: Jag¬y ⁄ milium, ∫o-ras; 140v: pro∫o ⁄ mi-

lium. ∫oras.

–

–

78v: Mech ⁄ mu∫cus, la-

nugo, p[l?]uma, in genit.

mcha. ∫amanas.

–

–

98v: Nogietek ⁄ caltha,

calendula, herba. nedat-ka.

182r: Trƒ¢ina ⁄ calamus,

canna, arundo. nindre.

–

–

43v: Jáb¬oˆ ⁄ malus, po-

mus. ábelis.

113r: oliwœ ⁄ oliua. ali-wa.

MInd SD3 SPr


218: Olea ∫ylv. fol. duro ∫ubtus incano,cum aculeis · ∫ine aculeis [...] Oli-walesna. Pol. Oliwa wiskine. Li-

tuan.

218: Oliva. fruct Oleæ. v. ∫. l. Oliva.Lituan. v. Olea.

222: ORYZA. Oriza, Oryzum. [...] Ry≤.Polon. Syrenn. l. 4. c. 30. Riˇicy. Li-

tuan.

224: Oxycantha, Pyrina, Pityanthe[...] Ersƒkieti. Lituan.

225: PAEONIA. [...] Piwonia. Pol.

Syrenn. l. 3. c. 92. Piwania. Lituan.

226: PALMA. [...] D¬on ⁄ PalmoweDrƒewo. Pol. Cal. Tab. [...] Plastaka.Lituan.

229: PANICUM. [...] Serasneiƒ∫i∫∫ako-rii. Lituan.

229: Papay. arbor Marg. in Ind. [...]Papartis. Lituan. v. Filix.

231: PASTINACA, [...] Pa∫ternack ⁄ Kœ-rotœ. Pol. Syrenn. l. 4. c. 60. Pa∫ter-nakay. Lituan.

232: P˘ lieú. Chin. v. Radix quædamCleyer. Pelinos Mételey. Lituan. v.Ab∫inthium.

232: Pengelblade. Dan. v. Nummula-ria. [...] Penkpir∫∫ey. Liiuan v.Pentaphyllum.

264: oliwá leµna ⁄ ole-a∫ter, m. Aliwa miski-ne.

264: oliwá drƒewo ⁄oliua, olea Aliwa.

393: Ryˇ ⁄ Oryza. Ri-≤iey.

89: Jeˇyny owoc ⁄ Morarubi Vogos erskie¢io;34: Ciernie. Vepres, ∫pi-na, ∫entis, dumus. Ers-kie¢iey; 68: G¬og. Oxy-acantha, pina alba.Erskietis.

297: piwonia ⁄ poeonia.piwania.

46: D¬oˆ ⁄ Palma,P¬ástaká.

10: Ber. Panicum. So-ros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oroskulines.

284: papro¢ ⁄ Filix, f.papartis.

286: Pá∫ternak ⁄ Pa∫tina-ca. ∫icer n. Pa∫terno-kay ⁄ burkuntay.

296: pio¬un ⁄ Ab∫yn-thium. pe¬inos ⁄ mete-ley.

–

MInd SD3 SPr

–

113r: oliwœ ⁄ oliua.aliwa.

161r: ryˇ ⁄ oriza. riˇiey.

14v: ¢iernie ⁄ ∫pina, ∫en-

tis, repres, erskie¢iey ⁄

–

–

–

–

119v: pa∫ternak ⁄pa∫tinaca, pa∫ternakay.

123r: pio¬un ⁄ ab∫yn-

thium, pe¬ynas.

–





235: Pietruska. Pol. Syrenn. l. 4. c.67. Petruska. Lituan.

241: PINUS. [...] Soski. Polon. Pu∫is.Lituan.

241: PIPER. [...] Pieprƒ. Pol. Piray.Lituan.

242: Piperella. v. Haernia. Arab. [...]Pipiray. Lituan. v. Piper.

244: PISUM. [...] Groch. Pol. 2ieniey.Lituan.

244: Pizietl. Mex. [...] P¬adi∫tay.Lituan. v. Porrum.

245: PLATANUS. [...] Jaworcudƒoƒiem-sky. Pol. Klawas Swetime∫∫alies. Li-

tuan.

249: PORRUM. [...] Lucƒek. Polon. Syr.

P¬adi∫tay. Lit.

251: PRUNUS. [...] S¬iwa. Pol. · Lit.

253: Pungitopi. Ital. Hetru∫c. v.RUSCUS. [...] Pupa. Lituan. v. Faba.

254: Purslain. Angl. v. Portulaca. [...]Pu∫ie. Lituan. v. Pinus.

254: QUERCUS. [...] D¡b. Polon.

Uƒuolas. Lituan.

255: QUINQUEFOLIUM. [...] Pi™ciornik.Pol. Syrenn. l. 1. c. 86. Penkpir∫ey.Lituan.

296: piotruská ⁄ petro-∫elinum. petruska.

414: ∫o∫na borowa ⁄ Pi-na∫ter, pinus. pusis.414: [...] puµinas [...]puµinis.

293: pieprƒ ⁄ Piper, eris.n. pipiray.

293: pieprƒ ⁄ Piper, eris.n. pipiray.

75: Groch ⁄ Pi∫um. ≤ir-niey.

158: Lucƒek ⁄ ≤iele ¬uk.Porrus · um. p¬adi∫tay.

86: Jáwor cudƒo≤iem∫-ki. Platanus. Klawas∫wetimos sálies.

158: Lucƒek ⁄ ≤iele ¬uk.Porrus · um. p¬adi∫tay.

409: ∫liwa drƒewo ⁄Prunus. ∫liwa med≤ias.

19: Bob. Faba. Pupa.

414: ∫o∫na borowa ⁄ Pi-na∫ter, pinus. pusis;414: [...] puµinas [...]puµinis.

44: D¡b. Quercus,robur. Vˇuo¬as.

–

MInd SD3 SPr

123r: piotruskœ ⁄ petro∫e-

linum, vulgo petruskas.

12r: choiœ ⁄ pinus, pu-µis ⁄ ; 171r: So∫nœ ⁄ pi-

nus, puµis.

122r: pieprƒ ⁄ piper. pi-piray.

122r: pieprƒ ⁄ piper. pi-piray.

39r: groch ⁄ pi∫um, ˇirni-li. [sic]; 39r: groch prœ-ˇony ⁄ pi∫um ∫uffocatum,∫proginti ˇirniei; 139v:prœˇony groch ⁄ pi∫a ∫uf-

focata. ∫proginti ˇirniey.

–


–

169r: µliwœ ⁄ prunus ·

um, ∫liwa.

–

12r: choiœ ⁄ pinus, pu-µis ⁄ ; 171r: So∫nœ ⁄ pi-

nus, puµis.

19v: D¡b ⁄ quercus, ilex,

robur, vˇuo¬as.

–


257: RANUNCULUS. [...] 2abka. Pol.

Wartele. Lituan.

259: RAPHANUS. Radix. [...] Rƒodkiew.Pol. Syrenn. l. 4. c. 57. Rindikas. Li-

tuan.

260: RESINA. [...] 2ywika. Pol. Sakay.Lituan.

263: Ridder∫pore. Dan. · Germ. v.Calcatrippa. [...] Ridicas. Lituan. v.Raphanus.

263: Ries¢utis kwepius. Lituan. v.Nux mo∫chata. Ries¢utis taƒdos.Lituan. v. Nux avellana.

263: Ryƒec. Boh. v. Fungus cervinus.Ry≤ niemiecki. Pol. v. Typha cerea-lis. Riƒicy. Lituan: v, Oryza.

266: RUBUS Sentis. [...] Jeˇymy. Pol.

Syrenn. l. 5. c. 50. Kruminas. Lituan.

266: Ruda. Hi∫p. v. Ruta. [...] Rudo-kye. Lituan. v. Boletus.

266: Rugiey. Lit. v. Siligo. Rug∫∫ti-ne. Lituan.

267: RUTA. [...] Ruta. Lituan. · Pol.

Syrenn. l. 2. c. 47.

268: Saheteregi. Arab. [...] Sakay.Lituan. v. Re∫ina.

514: 2abká ⁄ Ranuncu-lus, War¬e¬e.

396: Rƒodkiew ⁄ Rapha-nus. Ridikas.

443: Terpentiná ⁄ Tere-binthina re∫ina. ∫akayterebintho; 559: ˇywica ⁄Re∫ina. Sakay.

396: Rƒodkiew ⁄ Rapha-nus. Ridikas.

183: Muskátowá gá¬ka.Nux myri∫tica, myroba-lanus, nux mo∫chata,odorata, vel vnguenta-ria, glans vnguentaria.Riesutis kwepius ⁄ gi¬ekwepiunti; 270: Orƒechla∫kowy ⁄ Auellana nuxRiesutis ¬aƒdos.

393: Ryˇ ⁄ Oryza.Ri≤iey.

89: Jeˇyny ⁄ Rubus.Kruminas ⁄ erskietinas.

393: Rydƒ ⁄ Boletus.Rudnokie.

559: Øyto ⁄ reˇ. Siligo.Rugiey; 433: Sƒcƒaw.Oxalis. Rugstine.

392: Rutá ⁄ Ruta. Ruta.

443: Terpentiná ⁄ Tere-binthina re∫ina. ∫akayterebintho; 559: ˇywica ⁄Re∫ina. Sakay.

MInd SD3 SPr

–

162r: Rƒodkiew ⁄ rapha-

nus · um, ridikas.

70v: Smo¬œ ⁄ pix, axun-

gia. ∫akay.

162r: Rƒodkiew ⁄ rapha-

nus · um, ridikas.

70r: La∫kowy orƒech ⁄nux auellana, pontica,riesutis.

161r: ryˇ ⁄ oriza. riˇiey.

–

(I)153v: Rydƒ ⁄ boletus.ruduokie.


160v: Rutœ ⁄ ruta. ruta.

70v: Smo¬œ ⁄ pix, axun-

gia. ∫akay.





268: SALIX [...] Rokicina. Pol. Karkay.Lituan.

269: SALVIA. [...] Sˇalwia. Pol. Sy-renn. l. 2. c. 30. Sƒalawia. Lituan.

269: Salzio. Ital. v. Salix. [...] Sama-nos. Lituan. v. Mu∫cus.

269: SAMBUCUS. [...] Beƒdaƒ. Lituan.

271: SANTALUM lignum, [...] Cyndal.Polon. Medƒias raudonas baltasindos. Lituan.

271: SAPONARIA, [...] Mydelnik. Pol.

Syrenn. l. 2. c. 91. Muyline. Lituan.

v. Struthion.

272: SATUREIA. [...] C¡brƒe ⁄ Egmbr.Pol. Syrenn. l. 2. c. 39. Ciobray.Lituan.

272: Sauline ƒölt. Lituan. v. Solarisherba.

280: Serbentes. Lituan. v. Vitis idæa.[...] Serbintos. Lituan. v. Gro∫∫ularia.

280: SERPYLLUM, Serpyllus. [...] Ma-¢ierƒarka. Pol. Syrenn. l. 2. c. 40.Ciobray laukinicy. Lituan.

282: Sidion, [...] Siepronay. Lituan.

v. Crocus.

282: Siermullinis. Lituan. v. Sorbus.

283: Siligo, [...] 2yto ⁄ reˇ. Pol.

Rugiey. Lit.

378: Roki¢ina ⁄ Salix vi-minalis, vimen. Kark-¬ay.

432: Sƒálwia. Saluia.Sƒa¬awia.

167: Mech drƒewny ⁄Mu∫c9, lanugo. Sama-nos.

10: Beƒ drƒewko. Sam-bucus. Beƒdas.

38: Cynda¬. Santalum.Medˇias raudonas ⁄ba¬tas ⁄ Jndios.

183: Mydelnyk ≤iele ⁄Radicula, lunaria, ∫apo-naria, ∫ullonia. 2o¬emuyline.

39: Cƒ¡br ≤iele. Satu-reia. cunila, Thymbra.¢iobray.

409: ∫¬onecƒnik ≤iele ⁄Heliotropium, ∫olarisherba. ∫auline ˇo¬e.


161: Má¢ierƒanká ⁄ Ser-pillum ¢iobray ¬auki-ney.

431: Sƒafran ⁄ Crocus.µiepronay.

85: Járƒebiná ⁄ Sorbus.µiermukµnis.

559: Øyto ⁄ reˇ. Siligo.Rugiey.

MInd SD3 SPr

154v: Roki¢inœ ⁄ iuncus,

∫alix, vimen. kark¬as.

–

78v: Mech ⁄ mu∫cus, la-

nugo, p[i?]uma, in genit.

mcha. ∫amanas.

–

–

84v: mydle ⁄ ∫migmate

inungo, ∫apone oblino.muyliis: [sic]

16v: Cƒ¡br ⁄ Tymbra,

∫atureia. ¢iabrai.

–

–

16v: Cƒ¡br ⁄ Tymbra, ∫a-

tureia. ¢iabrai.

–

44v: Járƒ™biná ⁄ ∫orbus,µiermuksnis.

–


73: Gorcƒycá ⁄ Sinapi.Gar∫wi¢ia.

164: Márchew ogrodnaˇo¬ta ⁄ Si∫er. Morkwos.

409: ∫liwa drƒewo ⁄Prunus. ∫liwa med≤ias.

409: ∫¬onecƒnik ≤iele ⁄Heliotropium, ∫olarisherba. ∫auline ˇo¬e.

85: Járƒebiná ⁄ Sorbus.µiermukµnis.

10: Ber. Panicum. So-ros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oroskulines; 84: Jág¬y ⁄ Mi-lium. Soros; 345: Pro-∫o ⁄ Milium. Soros.

121: Korek drƒewo ⁄ ykorá iego. Suber. ¬uo-bas.

175: Mirowy oleiek ⁄Stactees, ∫tyrax liqui-dus. Sunka miros.

38: Cwik¬á. Beta. Swik-¬as; 27: Cebulá. Cepe,cepa. Swogunas.

35: Cis. Taxus, Smilax.Med≤ias nuoduotas.

443: Terpentinowedrƒewo. Terebinthus,Terebinthas.

153: Lipá ⁄ Tilia, Liepa.

MInd SD3 SPr

283–284: SINAPI. [...] Gor∫titai. Lituan.

284: SISARUM. [...] Marchew. Pol. Sy-renn. l. 4. c. 65. Morkwos. Lituan.

285: Slœƒ wy∫oki. Pol. v. Althæa. [...]Sliwa. Pol. · Lit. v. Prunus.

286: Solaris herba Gazæ [...] Slo-ciecynikƒiele. Pol. Saulineƒale. Li-

tuan.

288–289: SORBUS [...] Jœrˇebina. Pol.

Siermullinis. Lituan.

289: Soros. Lituan. v. Milium. Surosneiƒ∫i∫∫akoii. Pol. v. Panicum.

293: SUBER. [...] Kork. Pol. Luebas.Lituan.

294: Sunflour. Angl. v. Chamæci∫tus[...] Sunkamiros. Lit. v. Styraxliquida. [...]

294: Schwartse Wurtƒ. v. Symphyti-mu. [...] Swiecƒki. Pol. v. Euphara∫ia.Swiklay. Lit. v. Beta. Swinia wes.Pol. v. Cicuta. [...] Swogunas. Lit. v.Cepa.

297: TAXUS. [...] Cis. Pol. Syrenn. l. 5.c. 105. Medƒias nuoduotas. Lituan.

298: TEREBINTHUS [...] Terpentinow.Pol. Terebinthas. Lithuan.

302: TILIA. [...] Liepa. Lituan.

37v: gorcˇycœ ⁄ ∫inapi,garsi¢ias.

77r: Marchew ⁄ ∫i∫er lute-

um, pa∫tinaca lutea. mor-kwa.

169r: µliwœ ⁄ prunus ·

um, ∫liwa.

–

44v: Járƒ™biná ⁄ ∫orbus,µiermuksnis.

44r: Jag¬y ⁄ milium, ∫o-ras; 140v: pro∫o ⁄ mi-

lium. ∫oras.

–

–

16r: ¢wik¬á ⁄ beta, ∫wik-¬ay.

–

–

73r: Lipœ ⁄ tilia, Liepa ⁄liepas.





MInd SD3 SPr

308: TRITICUM. [...] Kwieƒiey. Lituan.

P∫euicœ. Pol. Syrenn. l. 4. c. 3.

317: VERONICA. [...] Elppru∫es. Lituan.

Prƒetœrƒnik. Pol. Syrenn. l. 3. c. 24.

319: VIOLA [...] Fio¬ek. Pol. Strenn. l.5. c. 155. Fiiolka. Lituan.

320: VISCUM. [...] Jemiola. Pol.

Emalas. Lituan.

321: VITIS IDEA, [...] Serbentas. Li-

tuan.

322: Umbu. Pi∫o. H. B. p. 77. 78.Umede. Lituan. v. Fungus albus.

323: Vogelkraut. Tab. l. 2. p. 381. v.Al∫ine. [...] Vogo winodƒia winka.Lituan. v. Uva pa∫∫a.

323: Voros∫ fenyo. hungr. v. Larix.[...] Vo∫is. Lituan. v. Fraxinus.

323: URTICA. [...] Pakrƒywa. Pol.

Strren. l. 5. c. 123. [...] Diligine.Lituan.

324: Urupariba. v. Guirapariba. U∫ne.Lituan, v. Carduus.

324: Uzegi. Alpin. C. B. p. 479. v.Lycium Indicumalterum. Uƒuolas.Lituan. v. Quercus.

324: Warnalesa. Lituan. v. Lappa.Wartele. Lituan. v. Ranunculus.

326: Windbohnen. v. Pha∫iolus. [...]Winny korƒen. Pol. v. Vitis. [...] Wi-ra¬as daƒuni. Lit. v. Hippo∫elinum.[...] Wi®ƒis. Lit. v. Erica.

369: Psenica ⁄ Triticum.Kwie¢iey.

–

61: Fijo¬ek. Viola.Fijo¬ka.

88: Jemio¬á ⁄ Vi∫cum.Ema¬as.


10: Bed¬ká. Fungorumgenus album. Vmede.

391: Roƒynka ⁄ Vuapa∫∫a. Voga wino d≤ia-winta.

88: Jeµion ⁄ Fraxinus.Wuo∫is.

319: pokrƒywá ⁄ Vrtica.Dilgine.

271: O∫et ⁄ Carduus,V∫ne.

44: D¡b. Quercus, ro-bur. Vˇuo¬as.

156: Lopian ⁄ rƒep wiel-ki ⁄ ¬opuch ⁄ Baˇyna.Lappa, peta∫ites. War-na¬esa. 514: 2abká ⁄Ranunculus, War¬e¬e.

68: Giers ⁄ Olus atrum,hyppo∫elinum. Wira¬asdarˇiniu ˇolu; 487:Wrƒos ⁄ Erica, erix.Wirˇis.

152r: Psenicœ ⁄ triticum,kwie¢iey.

–

31r: fio¬ek ⁄ viola, fia¬ka.

71r: Lep ⁄ vi∫cus · um,ema¬as ⁄ lipikai kurieispaukµ¢ius gauda.

–

–

158r: Roƒynki ⁄ vuæ, pa∫-

∫æ. vóga wino.

47r: ieµion ⁄ fraxinus.vo∫is.

330v: pokrƒywá ⁄ vrtica.dilgine.

115v: o∫et ⁄ carduus,

tribulus. u∫ne.

19v: D¡b ⁄ quercus, ilex,

robur, vˇuo¬as.

73v: ¬opian ⁄ lappa,

bulapathum. warna¬esa.

197r: Wrƒos ⁄ meli∫∫a,

apium, narci∫∫us. wir-ˇiey.


326: Wi∫nia medƒias. Lituan. v. Ce-ra∫us. Wi∫u. Pol. Cera∫us. [...] Wi∫∫ta-koje. Lituan. v. Angelica.

327: WormWood. Angl. v. Ab∫in-thium. [...] Wo∫ilka. Lituan. v. Cya-nus. Wo∫ilkas. Lituan. v. Cyanuscaerul. [...] Woscƒyca. Pol. v. Vis-naga.

329: Zaitor. Arab. v. Olea. [...]2œkutœ Studenteke ƒiele. Pol. [...]2œlinianas. Lituan. v. Calamintha.

330: ZEDOARIA [...] Cytwar. Pol.

Syrenn. Sƒaknis nidƒio Antitorawadinawa. Lituan.

330: ZINGIBER [...] Jmbier. Pol. Jm-bieras. Lituan.

331: 2ipperleinskraut [...] 2irniey.Lituan. v. Pi∫um.

331: 2latytraut Boh. v. Conyza. 2lie-gies. Lituan. v. Malva. 2¬ymnisek.Pol. v. Napellus.

481: wiµn ⁄ wiµniowedrƒewo ⁄ Cera∫us, wiµ-nia medˇias; 58: D≤i™-giel. Panacea, AngelicaWystákoie.

178: Modrak ⁄ modrƒe-niec. Cyanus. Wo∫i¬ka.

32: Chwa∫t. Calamen-tum, ∫ylua herbarum.ˇalini=nas.

39: Cytwar. Zedoaria.Sƒáknis med≤ioAntiora wadinamo.

89: Jmbier. Zingiber,zinziber. Jmbieras.

75: Groch ⁄ Pi∫um. ˇir-niey.

408: Slaƒ ⁄ Malua. ˇlu-gies.

194v: wiµnia ⁄ cera∫us ·

um, wiµnia.

83r: modrak ⁄ caltha,

calendula, wa∫i¬ka.

–

61r: korƒen ⁄ radix.saknis.

47v: Jmbier ⁄ zimziber,

gingiber. imbieras.

39r: groch ⁄ pi∫um, ˇirni-li. [sic]; 39r: groch prœ-ˇony ⁄ pi∫um ∫uffocatum,∫proginti ˇirniei; 139v:prœˇony groch ⁄ pi∫a

∫uffocata. ∫progintiˇirniey.

168v: µlaƒ ⁄ malua, ƒlu-gies.

MInd SD3 SPr

57 Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne p r a l e i s t i a r

n e t i k s l i a i a t s t a t y t i Ω o d Ω i a i

Jonas PalionisVilniaus universitetas

Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleistiar netiksliai atstatyti ΩodΩiai

1977 metais Poznan∂je pasirod∂ maßinraßtiniu ßriftu multiplikuotas dviej¨tom¨ (t. I A–N, t. II O–Û raides apimantis) Mikalojaus Daukßos Postil∂s indeksas-Ωodynas1 . J^ pareng∂ Ωinomas lenk¨ lingvistas, baltistas ir fin¨-ugr¨ kalb¨ specia-listas, Poznan∂s Adomo Mickeviçiaus universiteto profesorius Czes¬awas Kudzi-nowskis (1908–1988). Tai daugelio met¨ jo kruopßtaus ir nelengvo darbo vaisius,didΩiai reikßmingas ne tik Daukßos palikimo, bet ir apskritai senojo lietuvi¨ raßy-tinio periodo tyrin∂tojams.

Kaip matyti iß pareng∂jo ^vado („Wst´p“), esançio pirmajame tome (p. I–VI),id∂ja sudaryti DP indekså-Ωodynå yra susijusi su 1947 metais kilusia mintimißv´sti Ωymaus lenk¨ katalik¨ teologo Jok∆bo Wuj(e)ko2 , kurio MaΩåjå postil´vert∂ Daukßa, 350-åsias mirties metines. Íio jubiliejaus programoje buvo numa-tyta ißleisti ir naujå WP leidimå. Tuo tikslu Kudzinowskis kreip´sis patarimo ^prof. Janå Otr´bsk^, kuris pasi∆l´s perspausdinti 1596 met¨, t. y. ketvirtåj^, WPleidimå. Taçiau pasirod∂, kad Lenkijoje neså nedefektuoto t¨ met¨ leidimo. To-d∂l Kudzinowskis iß defektuot¨ Krokuvos universiteto ir prof. Otr´bskio egzem-pliori¨ sudar´s pilnå 1596 met¨ Wujeko MaΩosios postil∂s tekstå, bet turb∆t d∂l

1 Czes¬aw Kudzinowski, Index-s¬ownik do„Daukßos Postil∂“ 1(A–N), 2(O–Û), Poznaˆ:Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im.Adama Mickiewicza, 1977 (toliau – KI-S).Daukßos Postil∂s santrumpa DP, o WujekoMaΩosios postil∂s – WP .

2 Pirmojo, t. y. 1579 ir 1580 met¨, dviej¨ at-skirai numeruot¨ dali¨ leidimo (POSTIL-LE MNIEYSZEY) antraßtiniuose pusla-piuose paraßyta: „Prƒeƒ ... Jákubá Wuyká“.Antrojo, t. y. 1582-¨j¨ leidimo (Po∫tilla

Catholiczna Mnieysza), lenkißkoji prakalbapasiraßyta lotynizuota forma: Jacob Vuie-cus, o treçiojo, t. y. 1590 met¨, leidimo(Po∫tilla Catholicka Mniey∫za), lenkißkojiprakalba – Jákub Wuiek. Lietuvi¨ moks-linink¨ darbuose vartojamos abi formosVuikas ir Vujekas (galb∆t der∂t¨ sekti Ωy-maus lietuvi¨ senosios literat∆ros tyrin∂-tojo prof. Jurgio LebedΩio pavyzdΩiu irvartoti formå Vujekas [Wujekas]).


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


ano meto prosovietin∂s lenk¨ valdΩios neigiamo nusistatymo to teksto rankraß-tis liko nespausdintas („R´kopis zosta¬ przygotowany, ale nie dosz¬o wówczasdo jego wydania“, p. I)3 .

Nors WP4 tekstas nebuvo perspausdintas, bet, kaip paΩym∂jo pats Kudzinow-skis, jo darbas nenu∂j´s veltui („nie posz¬a na marne“): turint viså originalo tekstå,buv´ galima galvoti ir apie lietuvißko Daukßos vertimo ΩodΩi¨ indekså bei Ωodynå(ten pat). Tuo tekstu ir remtasi sudarin∂jant KI-S, kurio multiplikuota, deja, tik 380egzempliori¨.

Iß ßio indekso-Ωodyno ^vado galima spr´sti, kad Kudzinowskis (gal ir Otr´bs-kis?) buvo link´s manyti WP4 leidimå ∂jus Daukßos vertimo pagrindu („Profesorzaproponowa¬ wznowienie wydania z 1596 roku, które prawdopodobnie by¬opodstawå przek¬adu litewskiego“, p. I). Taçiau sunku patik∂ti, kad ano meto så-lygomis Daukßa b∆t¨ gal∂j´s taip greit ißversti ir ißspausdinti tok^ didel^ veikalå.Be to, ir DP palyginimas su turimu Vilniaus universiteto bibliotekoje defektuotuWP4 originalo egzemplioriumi4 nepatvirtina tokio sp∂jimo: esama nemaΩai tekstoskirtybi¨. Tik∂tinesn∂ b∆t¨ prielaida, kad DP versta iß WP3 (1590) leidimo. Taçiaujau Eberhardas Tanglis, lygin´s vertimå su ßiuo leidimu, tvirtino, kad jis negal∂j´sb∆ti DP originalu, ir savo tvirtinimå par∂m∂ tiek tekst¨ skirtyb∂mis, tiek tuo fak-tu, kad lietuvißkame vertime minimas popieΩius Grigalius XIII, „kuris nú ∫édiRimé ant Sósto Apâstalisko“ (DP 24617)5 , o WP3 leidime – kitas popieΩius Siks-

3 Rankraßtis, prof. Micha¬o Hasiuko tvirtini-mu, dabar yra Poznan∂je.

4 VUB Ret¨ spaudini¨ skyrius, sign.: II 1658.

1 pav. DP 282: fragmentas su ΩodΩiais draugia téwikstaici£;

VUB, sign.: LR 1619, buv. Telßi¨ bernardin¨ vienuolyno egz. Fot. Virginija Valuckien∂

5 Íiame straipsnyje ^ eiluçi¨ skaiçi¨ ^trauktasir kolontitulas, tod∂l vienu vienetu (paly-ginti su KI-S) tas skaiçius yra didesnis.



tas V. Kadangi Grigalius XIII popieΩiavo 1572–1585 met¨ laikotarpiu, tad ir DPgal∂jusi b∆ti ißversta prieß 1585 metus6 .

Tanglio studijoje raßoma, kad prof. Ernstas Sittigas Lenkijoje rad´s WP pirmåjîr antråj^ leidimå ir juos palygin´s su Daukßos vertimu. Jo lyginamieji tyrin∂jimaiprived´ prie ißvados, kad „Daukßos galutin∂ redakcija buvo atlikta pagal W3 [t. y.treçiåj^ WP leidimå – J. P.], bet Ωymi jo vertimo dalis r∂m∂si W2 [t. y. antruoju WPleidimu – J. P.]7 . Tokiai ißvadai buvo link´s pritarti ir prof. Jurgis Lebedys, kuris,pasir∂m´s prof. Zenono Ivinskio tyrin∂jimais, sukonkretino ir DP vertimo laikå:„1595 m. pradΩiå reikt¨ laikyti galutine M. Daukßos postil∂s vertimo uΩbaigimodata, o 1582 m., kuriais iß∂jo J. Vujeko originalo II leidimas, galimà vertimo pra-dΩios data“8 .

Galima tiktai apgailestauti, kad Kudzinowskis neatsiΩvelg∂ ^ ßi¨ tyrin∂toj¨ ißva-das ir pri∂m´s labai ne^tikinamå prielaidå d∂l r∂mimosi ketvirtuoju (1596) leidi-mu, pateik∂ ßio leidimo atitikmenis. Tiesa, lyginant WP treçiojo ir ketvirtojo leidi-mo tekstus nematyti, kad tie leidimai esmingiau skirt¨si. Tod∂l KI-S lenkißk¨jätitikmen¨ didΩioji dalis (turb∆t daugiau kaip 99%) sutampa. Taçiau kurie nekurie t¨ leidim¨ atitikmenys vis d∂lto skirtingi. PavyzdΩiui, KI-S prie antraß-tin∂s lyties drauget∂vikßtaiçiai (plg. 1 pav.) nurodytas lenkißkasis atitikmuo ißWP4 leidimo towarzystwo, o WP3 leidime yra ∫po¬d≤ied≤icy 28945 (plg. 2 pav.); prie

6 Eberhard Tangl, Der Accusativus und Nomi-nativus cum Participio im Altlitauischen,Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nach-folger, 1928, 23.

2 pav. WP3 289: fragmentas su ΩodΩiu ∫po¬d≤ied≤icow;

Krokuvos Jogailos bibliotekos egz. mikrofilmas, sign.: Cim. 8306

7 Tangl 1928, 24.8 Jurgis Lebedys, Mikalojus Daukßa, Vilnius:

Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla,1963, 236.


palangius (part. ind. praet.) KI-S duotas atitikmuo ucierpiawszy, o WP3 leidime –pobuiawsy 27936; prie rangtis KI-S nurodytas kwapienie, bet ßis sutampa su WP3

leidimo atitikmenimis trimis atvejais (atitinkamai DP 47218, 47324 ir 47547), o vie-nu atveju 38036 nesutampa (çia Kudzinowskio apsirikta nurodant eilut´): WP3

leidime yra poµpiech 39443.Tokios skirtyb∂s, be kita ko, taip pat liudija, kad Daukßa n∂ra naudoj´sis WP4

leidimu ir kad ßis leidimas, pasirod´s jau prießpaskutiniais autoriaus gyvenimometais (Wujekas mir∂ 1597-aisiais), jo paties ar kit¨ redaktori¨ buvo ßiek tiekpataisin∂tas.

KI-S yra praleist¨, netiksliai atstatyt¨ ar interpretuot¨ ΩodΩi¨ bei ΩodΩi¨ for-m¨. Toliau çia pateikiami pasteb∂t¨ netikslum¨ alfabetiniai såraß∂liai, kurie galipraversti DP kalbos, ypaç leksikos, tyr∂jams.

1. P R A L E I S T I Û O D Û I A I

9 Pirmasis skaiçius çia ir toliau Ωymi DP ori-ginale esamå, bet ne visur tiksliai nuro-dytå puslap^, o antrasis (tarp skliauste-li¨) – tiksliosios sekos puslap^.

10 Forma pamêtes KI-S klaidingai laikomaveikiamosios r∆ßies b∆tojo kartinio laikodalyvio forma ir ^traukta ^ veiksmaΩodΩiopamesti straipsn^.

aprokavotis v. ‘apsiskaiçiuoti’ (obracho-wa¢): „Nes’ kad g´rai aprokawôtiµ norê-

tumbime [...]“ 362(=364)189 ;

darkçioti v. ‘kankinti’ (katowa¢): „[...] ir pra-

déio ∫mârkí p¬ák¥ ⁄ kir∫t ⁄ ir darkc≤io¥ ¡n¡

swent¡ [...] kuna Chri∫taus“ 168(=172)51;grießnykas s. ‘nusid∂j∂lis’ (grzesznik): „[...] ir

∫utrint• i≤“ ios wi∫∫us ios grîesnikus“ 1416;meilesys s. ‘meilingumas, meil∂’ (mi¬oµ¢):

„[...] ⁄ ir dâro k¡ nor g™ro d™¬ méi¬esio“

217; „[...] ne drin’ á¬gos kaiπ ∫amdinîkai:bet’ tikrai drin’ mêi¬e∫io [...] tarnáuia“ 561

(=564)23;

pam∂t∂ s. ‘pyktis’ (z¬oµ¢): „Id¢nt wi∫sôkiaspamêtes [...] e¬kt•s n√sird≤ei ∫u œrtimáis∫awais“ 3124

10 ;parodnai adv. ‘tinkamai, padoriai’ (porzåd-

nie): „[...] ⁄ io“ kaiπ kúnigas parodnáipawadîntas ⁄ pasw§ncƒe d√n¡ ir wîn¡[...]“ 265(=267)7;

rupis s. ‘uola’ (opoka): „[...] Céphas 2ydis-kai ir Syriyskai i≤gúld≤ias rupis arba√¬á“ 467(=469)55;

sub∆stim∂ s. ‘b∆kl∂s vienov∂, tapatumas’(spó¬istny): „Regêiom´ ∫ubû∫timeie ir drau-gé ∫u *ám≤in¡11 ∫u Téwú“ 402(=404)40.

11 ÛvaigΩdute paΩymimas d∂l apsirikimo arspaustuv∂s kalt∂s indekse-Ωodyne atsira-d´s DP nebuv∂lis Ωodis. Íiuo atveju Ωo-dΩi¨ jungin^ ∫u am≤in¡ (=såamΩinå) vei-kiausiai „pagamino“ spaustuvininkas, Ωr.såamΩinas (toliau!).

Kai kurie iß ßi¨ praleist¨j¨ ΩodΩi¨ yra reikßmingi d∂l to, kad jie visai nefiksuotididΩiajame Lietuvi¨ kalbos Ωodyne (aprokavotis, parodnai) arba nepamin∂ti DP pavar-totomis reikßm∂mis (darkçioti, pam∂t∂). Be to, LKÛ, neatsiΩvelgus ^ originalå, ΩodΩiosub∆stim∂ reikßm∂ nurodyta netiksliai.



2. N E T I K S L I A I A T S T A T Y T I A R I N T E R P R E T U O T I Û O D Û I A I B E I Û O -

D Û I Ë F O R M O S . Íioje grup∂je galima skirti dar du pogrupius: netiksliai arnetinkamai atstatytos ΩodΩi¨ antraßtin∂s lytys (2.1.) ir netiksliai interpretuoti Ωo-dΩiai bei ΩodΩi¨ formos (2.2.).

2.1. N E T I K S L I A I A R N E T I N K A M A I A T S T A T Y T O S

Û O D Û I Ë A N T R A Í T I N Î S L Y T Y S

bereikiamai adv. ‘nepakankamai’ (niedosta-

tecznie) 450(=452)32. KI-S skyrium pa-

teiktas prießd∂lis be- ir reikiamai;bereikiamas adj. ‘nesubrend´s’ (niedosz¬y)

352(=354)40–41. KI-S skyrium pateiktas be-

ir bereikiamas, pastarasis reikti (=reik∂ti)

straipsnyje kaip ßio veiksmaΩodΩio ne-

veikiamosios r∆ßies dalyvis;dievystykl∂lis s. ‘Dievo vystykl∂lis’ (pie-

luszka) 426(=428)6. KI-S skyrium pateik-tas Dié ir vystykl∂lis, nors DP yra sudur-

tinis Ωodis;

*^sinauti v. Íi antraßtin∂ lytis atstatyta ißfut. 3 ^nautis ir neteisingai laikoma praes.

forma, bet, kaip rodo originalo atitik-muo przegniewa, çia tur∂t¨ b∆ti ¿nártis ÷

^nartyti, plg.: „[...] o ne br¢ginkimeµ teip’

labái ∫u at¬aidimú ⁄ kad’ mus kas ¿náu-tis“ 361(=363)23. Forma ^náutis, be abe-

jon∂s, yra korekt∆ros ar spaustuv∂sklaida;

*ißvenyti v. Kaip rodo originalo atitikmenys

wyrzuca¢ ir zrzuca¢ ‘ißmesti’ ir konteks-tas: „[...] tawé padê∫iu iswénit’ iˇ“ na∫-

r• máno“ 353(=355)20; „[...] i≤wńia n√“ap∫iriiimo [...]“ 379(=381)35, ßios formos

taip pat veikiausiai yra spaustuv∂s rik-

tas. Tur∂t¨ b∆ti iswémt’, i≤w´mia ir ant-raßtin∂ lytis ißvemti (taip tarp skliausteli¨

su klaustuku yra nurod´s ir indekso-Ωodyno autorius, tiktai nedr^s´s jos at-

statyti);

*kalinejis adj. Çia be reikalo antraßt∂je po

<l> ^sprausta , DP jos n∂ra: „[...] ta∫-

sái tu® sird¿ ir dûm¡ n√“ t£ ≤´mûi£ ir≤êmes daikt• anúmp’ ka¬neiumπ o aug-

stumpiump’ pakê¬t’“ 619(=622)31; LKÛ

atstatyta forma kaln´jis;

ketvirtas liekas num. ord. ‘keturioliktas’

(czternaµ¢ie). Íi samplaikin∂ kelintinioskaitvardΩio lytis pateikta ne kaip ant-

raßtin∂, o ißskaidyta dviejuose straips-niuose: ketvirtas ir liekas. DP paraßytas

vienas Ωodis: „[...] kayp waykœi pirm

ketwirt•lieku met£ [...]“ 7021;lapysta, storastysta, vießpatysta ir pan. ve-

diniai KI-S ^traukti ^ lapyst∂s, storastyst∂s,vießpatyst∂s straipsnius, bet jie tur∂t¨ eiti

atskiromis antraßt∂mis arba b∆ti greta

vienoje antraßt∂je kaip skirting¨ priesa-g¨ ΩodΩiai;

*luginait∂ s.? Íitaip atstatyta antraßtin∂ ly-tis, be abejo, nebuv∂l∂. Iß originalo ati-

tikmens ir konteksto galima spr´sti, kad

tai b∆dvardin∂ ar dalyvin∂ lytis, plg.:„Abowiem lepse ∫å rany od prƒyia¢iela ⁄

á ni≤li ƒdradliwe poca¬owanie od ne-przyia¢iela“ WP3 37813–14; „Nes’ g´re∫nes

yra ƒáiƒdos n√“ priét´laus ⁄ o ne“ ¬úgi-

naii§ pabucƒêwimas nepriételaus“ DP

366(=368)13–14. Veikiau tai ^vardΩiuotin∂

dalyvin∂ (spausdinant ißkreipta) gen. sg.lúginoiio, ji sietina su veiksmaΩodΩiu lù-

ginti ‘vilioti’, plg. BB Ps 5,9. Taigi jos ant-


raßtin∂ forma gal∂t¨ b∆ti arba veiksma-

ΩodΩio bendratis, arba (tikslingiau) da-

lyvio vardininkas: luginåjis ‘klastingas,zdradliwy’;

*naΩiestas part. ‘nuΩiestas’ (ulepiony). Çiavietoj , kaip ir ne vienu kitu atveju,

DP 24132 ißspausdinta <¢>. Ar tai yra at-

sitik´ d∂l spaustuvinink¨ kalt∂s, ar d∂lkoki¨ kitoki¨ prieΩasçi¨, sunku pasaky-

ti. Galima tiktai paΩym∂ti, kad tokio pai-niojimo esama ir kai kuriuose kituose

tekstuose (pvz., vad. Mork∆no Postil∂je);

neved´s part. ‘bemoteris’ (bezØeˆski). Iß tri-j¨ pavyzdΩi¨, pavartot¨ DP (KI-S tenu-

rodyti tiktai du, tr∆ksta 5044) daugiskai-tos kilmininko forma, atstatytinas ant-

raßtinis daiktavardis nevedΩia, plg.: „[...]

kaiπ kad’ l√m¡ mergâwimo ir ne w´-d≤i£ ⁄ nor nieku πawêr∫t [...]“ 5044; „[...] ir

¬abiáus ¬√må ne wêd≤i£ [...] peyk¥ turé-io“ 6832; „Wienóki“ nórin¥ ¬√mas w´du-

∫iu ir tekéiu∫iu g´ras yra: b´t’ g´r´∫nis

n´w´dƒi£ [...]“ 698. Toks daiktavardis uΩ-fiksuotas ir SD3 13.

niekbyliai s. ‘niek¨ kalbos’ (próØne mowy).Neaißku, kod∂l KI-S atstatyta daugiskai-

tos forma. Iß DP 541(=543)24 sakinio –

„[...] Ariônai ⁄ ∫tebuk¬us sw™tûi£ arbá v≤∫ekmes [=∫akmes – J. P.] ir niékbi¬es tú-

r¿“ – matyti, kad galimà ir antraßtin∂ for-ma niekbyl∂ (WP3 atitikmuo baµnie). O DP

783 pavyzdys „[...] kurie b´ w´liia wi∫∫¡

∫áw¡ ámƒi¡ p√to∫´ i√k√∫´ ir niekbil√∫´[...] vˇtrúk¥“ rodo, jog galimà ir forma

niekbylis (WP3 atitikmuo prozna mowa).Taigi çia der∂jo atstatyti antraßtines for-

mas niekbylis, niekbyl∂ (kaip gretimines)12;

12 KI-S daΩnai antraßt∂se pateikiamos ir ne-daugiskaitini¨ daiktavardΩi¨ daugiskaitosformos, bet tai nepagr^stas principas.

nodbojimas, nodbolas, nodboti antraßtin∂s

lytys tur∂t¨ b∆ti raßomos su <t> pagal

dabartin∂s raßybos normas, nes jos kilu-sios iß ne+atbojimas, ne+atbolas, ne+atboti

(ir turi kontrahuotus morfem¨ sand∆rosbalsius);

nodbolas s., Ωr. nodbojimas;

nodboti v., Ωr. nodbojimas;*nud∂jimas s. ‘nuod∂m∂’ (grzech). Çia pa-

prastas spausdinimo riktas, tur∂t¨ b∆tiantraßtin∂ forma nusd∂jimas, plg.: „[...]

io“ pradéiu∫is b´ pirmgimio nudeiimo ar-

bá n√d≤ios [...]“ 440(=442)2;pinigas, pinig∂lis, pinigmainis, piniguojis

KI-S atstatyti su po , nors DP vy-rauja lytys su <e> (penigas, penig∂lis ir

kt.) Tod∂l antraßt∂se tur∂jo b∆ti pateik-

tos vyraujançios formos arba jos nurody-tinos bent prieß retesnes;

pinig∂lis s., Ωr. pinigas;pinigmainis s., Ωr. pinigas;

piniguojis adj., Ωr. pinigas;

*pirmadienis s. Íi lytis pateikta kaip an-traßtin∂ su nuoroda ^ paldienykas, bet

pirmadienio DP n∂ra. Rad´s tok^ antraß-tin^ Ωod^ KI-S vartotojas gali kartais pa-

galvoti, kad iß tikr¨j¨ pirmadienio jau

b∆ta ir DP;*podraug adv. DP dukart pavartota tik for-

ma podráugei, tod∂l tokia tur∂jo b∆ti irantraßt∂;

*posauti v. ‘garbinti’ (chwali¢): „[...] taw•

Diew£ ne pô∫sam´ ir ∫tú¬pui áuk∫inam ⁄kur¿ tú pa∫tatéi ne k¬ônio∫imeµ“ DP 8141.

Kaip rodo lytys gen. sg. pó∫∫eiimo DP

11131, instr. sg. pó∫seiimu 11422 ir kt., ant-

raßtin∂ forma tur∂t¨ b∆ti pos∂ti13;

13 Ûr. dar Kazimieras B∆ga, Rinktiniai raßtai 1,Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂sliterat∆ros leidykla, 1958, 146.



*praΩiosti v. ‘prakalb∂ti’ (przemówi¢). Ant-

raßtin∂ lytis tur∂t¨ b∆ti praΩosti; tai, bekita ko, rodo ir jos raßyba DP: „[...] tadt™n’ ne ≤odƒio pra≤ost’ n´dr™∫∫a“ 514

(=515)5;ruzgis (-ys?) s. ‘ruzg∂tojas’ (szemracz). Íis

Ωodis ^d∂tas ^ ruzg∂tojas straipsn^, norstai visai skirtingos darybos ΩodΩiai;

såamΩinas adj. ‘vienodai amΩinas’ (spó¬-

wieczny). Íitas Ωodis (veikiausiai d∂lspaustuv∂s kalt∂s) DP 402(=404)40 iß-

spausdintas ∫u ám≤in¡ ir KI-S traktuoja-mas kaip dviej¨ ΩodΩi¨ junginys; plg.pirmojo såraßo sub∆stim∂;

stambiai adv. ‘atkakliai’ (upornie). Nors DP

tik vienintel^ kartå teparaßyta ∫t¡gei 485

(=486)53, o tris stambei, taçiau d∂l reikß-m∂s ‘atkakliai’ antraßtine lytimi laikytistambiai vargu ar galima (prie ßio maΩ¨

maΩiausia bent klaustukå der∂t¨ prira-ßyti). Klaustukas praverst¨ ir prie stam-

bus ‘uporny’, stambumas ‘upor’14;storastysta s. Ωr. lepysta;*susibrolinimas s. ‘zbracienie’. Çia apsirik-

ta, nes DP yra subrolinimas: „Gra≤us ∫u-brólinimas mergî∫tes su nu∫i≤eminimu

[...]“ 598(=601)26–27;t∂vykßt∂ s. ‘t∂vißk∂’ (ojczyzna). Iß vienuoli-

kos pavyzdΩi¨ DP tik vienas yra ∂ ka-mieno, o visi kiti – 8‡ kamieno, tad ant-raßt∂je ^ pirmå vietå der∂jo ißkelti t∂-

vykßçia;*tolo. Kadangi DP lytis tolo be prielinksni¨

iß ir nuog nevartojama, tad netinka jå iß-kelti kaip antraßt´ be ßi¨ prießd∂li¨. Çiader∂t¨ pateikti junginius iß tolo, nuog to-

lo. DaiktavardΩio *tolas nepasteb∂ta se-nuosiuose lietuvi¨ raßtuose;

tvardas s. Tai junginio tvardu draust kompo-nentas, originale turintis atitikmen^ ha-mowa¢: „[...] ir nepak¬u∫n√∫ius twardu ⁄draú∫t’ ir bart’ tu®“ 499(=500)19. KI-S jisneißkeltas kaip antraßt∂ nei vienas, neikaip min∂tas junginys, bet ^trauktas ^tvardyti straipsn^ be jokios gramatin∂spaΩymos (tokio ΩodΩio n∂ra ir LKÛ!);

*uΩdriskimas s. ‘skarmalas’ (odrapanie). DP

kontekstas „[...] b´t’ tacƒéu v≤dri∫kini√∫emû∫£ ⁄ tatái ´∫t’ piktói’ giwátoi pat™ka-m´“ 352(=354)32 rodo, kad antraßtin∂ ly-tis tur∂t¨ b∆ti uΩdriskinis. Be to, paste-b∂tina, kad WP3 leidime lenkißkas atitik-muo yra odrapanina (w odrápáninách36355);

vandenis s. ‘tokios religin∂s sektos atstovas’(wodnik). KI-S ^d∂tas ^ straipsn^ vanduo,tod∂l j^ sunku surasti. Íis Ωodis tur∂jo ei-ti atskiru straipsniu su antraßte vandenis,plg.: „B´t tie imp√¬a in“ H´re≤¿ w¡ndê-ni£“ 13913;

veldamas s. ‘pavaldinys’ (poddany). KI-S,panaßiai kaip vandenis, pateiktas ne at-skiru straipsniu, bet ^raßytas prie ΩodΩioveld∂ti kaip ßio veiksmaΩodΩio neveikia-mosios r∆ßies dalyvio forma. Taçiau vi-sais 12 atvej¨ sakiniai rodo, kad tai su-daiktavard∂j´s dalyvis, tod∂l jis ißkelti-nas atskira antraßte, plg.: „Kiti karâluspra¬ob∫ta ⁄ i≤“ grinumo ∫awûi£ wê¬da-m£“ 410;

vießpatysta s. Ωr. lepysta;*visavimas s. ‘visata?’ (powszechnoµ¢). Íio

Daukßos naujadaro kontekstas – „[...] Jo-kûbas S. wi∫sauimu arba pa∫aulu ne tei-∫úmo wadína“ 2825 – neduoda pagrindoatstatyti antraßtin´ lyt^ visavimas. TeΩi-nant iß DP tiktai vienintel^ ß^ pavartoji-

14 Turint galvoje, kad spaustuvininkas buvoveikiausiai nelietuvis ir lietuvißkai nemo-k∂jo, ir <g> gal∂jo supainioti.


mo atvej^, nepasteb∂tå ir kituose senuo-siuose raßtuose, sunku pateisinti KI-S at-statå;

*vyΩius s. ‘reg∂jimas’ (wzrok). Nors iß ketu-ri¨ pavyzdΩi¨ DP du yra su <z> ir du su<Ω>, daugiau pamatuota yra antraßtin∂lytis vyzius ÷ veiz∂ti. DK taip pat yra Wî-ƒius 17520;

*zokinykas s. ‘ker∂tojas’ (czarownik). Íito-kia antraßtin∂ lytis yra aißkus apsiriki-

mas – tur∂t¨ b∆ti Ωolinykas, plg.: „[...]ne[i] i√daknigei ⁄ ney ≤okinîkay ⁄ bet’môk∫¬e ≤way≤d≤i£ geráy ismôkiti [...]“5936. Ûolinykas ‘Zauberer’ vartojamas irBB Ps 58,6;

*ΩvaigΩdinykas s. ‘ΩvaigΩdΩi¨ steb∂tojas,astrologas’ (gwiazdarz). Antraßtin∂ for-ma tur∂t¨ b∆ti Ωvaizdinykas, plg.: „[...] irt´ i≤gialb taw´ ≤wâyƒdinikay kurie wey-ƒdéio ¡nt’ ≤waiƒdƒi£ ⁄ [...]“ 604.

Baigiant netiksliai ar netinkamai atstatyt¨ ΩodΩi¨ antraßtini¨ lyçi¨ poskyr^(2.1.) pabr∂Ωtina, kad KI-S, mano manymu, pasirinktas ne visai tinkamas indekso-Ωodyno antraßtini¨ lyçi¨ atstatymo principas. Rekonstruojant prieß keletå ßimt-meçi¨ pasirodΩiusi¨ raßt¨ kalbos lytis negalima visur remtis dabartine vartosena,dabartiniais norminamaisiais Ωodynais, nes ßitaip elgiantis sunku pasiekti dides-nio autentißkumo. È tai kadaise yra atkreip´s Kudzinowskio d∂mes^ ir ßi¨ pastabäutorius. Taçiau ^ tai, rodos, nuosekliau neatsiΩvelgta, ißskyrus priesagos -inykasvedinius (Kudzinowskio nor∂ta ir juos atstatyti su priesaga -ininkas).

2.2. N E T I K S L I A I I N T E R P R E T U O T I Û O D Û I A I B E I Û O D Û I Ë F O R M O S .

Prieß pateikiant antrojo pogrupio, t. y. netiksliai interpretuot¨ KI-S ΩodΩi¨ form¨,såraßå, pravartu pasakyti, kad tokio pob∆dΩio netikslum¨ buvo nurodyta jau kal-bant ir apie antraßtini¨ lyçi¨ atstatymo tr∆kumus (2.1.), nes ßiedu dalykai yraglaudΩiai susij´, ir juos sunku grieΩtai atriboti.

atençia s. ‘ateitis’ (przysz¬y czas). KI-S ßisdaiktavardis ^d∂tas ^ straipsn^ ateiti irtraktuojamas kaip ßio veiksmaΩodΩioveikiamosios r∆ßies dalyvis. Taçiau, kaiprodo kontekstas ir WP3 atitikmuo, tokstraktavimas netikslus, plg.: „O Téipo ki-táiπ ne gal’ bût’ tiektái k¬ausi¥ pamók∫¬oW. Chri∫taus ⁄ apweiƒdinétiµ ¡nt’ at§n-cƒioµ ⁄ o gaut’ ∫aw [...]“ 308(=310)25;

god∂tis v. È ß^ straipsn^ yra ^trauktas ir daik-tavardis godinçia ‘goduolis’ (¬akomy),plg.: „[...] io“ ¡nt’ gódinc≤ióµ ner’ niékopikt™∫nio“ 15548; „[...] i≤“ godincƒios do∫-numi ⁄ i≤“ muitin¿ko Apasta¬u padari¥teikes [...]“ 511(=512)19. Kuo motyvuotastoks ^traukimas, sunku pasakyti;

karys s. È ßitå straipsn^ sud∂ti net keturiskirting¨ reikßmi¨ ΩodΩiai, kuri¨ origi-nalo atitikmenys: 1. wojsko, 2. zast´p,3. chor ir 4. rycerstwo. Be to, abejotina irantraßtin∂ forma, nes XVI–XVII amΩiausraßtuose daΩniausia forma yra karias ‘ka-riuomen∂’, ‘karas’. Íiå formå liudija irDP nom. sg. formos: kârias 743, kárias 543(=546)41; acc. sg.: kâri¡ 1553, 586(=589)46,kári¡ 229(=231)14;

praΩvelgimas s. È ß^ straipsn^ KI-S ^d∂tas irΩodis praΩvelgyvas (matyt, palaikius j^korekt∆ros ar spaustuv∂s klaida ir atsi-Ωvelgus ^ originalo atitikmen^ przejzrze-

nie). Taçiau DP çia nesilaikyta originaloir pavartotas (veikiausiai paties vert∂jo



susikurtas) naujadarinis nomen agentis,plg.: „Ne ismanîki“ idœnt’ W. Diéwasbût£ kokiá prie≤œ∫timi sito papiktinimo ⁄arbá parêditoiu ⁄ arbâ pra≤welgiwu ∫a-wú“ 519(=520)11 ir: „Nie rozumieyse ábyPan Bog by¬ iak¡ pr≤yc≤yn¡ tego ƒgorse-nia ⁄ álbo ƒrƒ¡dzeniem ⁄ abo prƒey≤rƒe-niem ∫woim“ WP3 56442. Taigi praΩvelgy-

vas tur∂jo b∆ti pateiktas atskiru antraß-tiniu ΩodΩiu;

skyrius s. KI-S skirtos net aßtuonios ßio Ωo-dΩio reikßm∂s, tarp j¨ esama ir labaiskirting¨ (pvz., ‘roØnoµ¢, roØnica’ ir ‘roz-sådek’), tod∂l b∆t¨ buv´ tikslingiau pa-teikti homoniminius straipsnius;

tuointimpos adv. ‘nuolatos’ (ustawicznie).Íis prieveiksmis traktuojamas kaip b∆d-vardΩio tuointimpa kilmininkas. TaçiauDP tik vienå kartå pavartota b∆dvardΩiotuointimpa f. nom. sg. forma („Né∫∫¡ ¬abái

Çia pateikti aßtuoni¨ praleist¨ ir 55 netiksliai atstatyt¨ ar interpretuot¨ Ωo-dΩi¨ bei ΩodΩi¨ form¨ såraßai, be abejo, n∂ra pilni15. È juos ^traukti tik tie Ωo-dΩiai, kurie pasteb∂ti siekiant nustatyti, kuriuo Wujeko MaΩosios postil∂s leidimuyra r∂m´sis Mikalojus Daukßa, o ne specialiai norint ißaißkinti KI-S pasitaikiu-sius apsirikimus.

Turint galvoje DP apimt^ (627 p. in folio) ir tai, kad KI-S buvo rengiamas bekompiuteri¨, ^prastu rankiniu b∆du, tie netikslum¨ såraßai n∂ra dideli (vargu arb∆t¨ jie labai dideli ir specialiai patyrin∂jus tå veikalå). Taçiau, kad ir kokio b∆t¨jie dydΩio, be Czes¬awo Kudzinowskio indekso-Ωodyno negali ißsiversti n∂ vienasDP kalbos, ypaç jos leksikos, tyrin∂tojas.


B Ô G A , K A Z I M I E R A S , 1958: Rinktiniai raßtai 1, Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂sliterat∆ros leidykla.

KI-S – Czes¬aw Kudzinowski, Index-s¬ownik do „Daukßos Postil∂“ 1(A–N), 2(O–Û), Poznaˆ:Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977.

L E B E D Y S , J U R G I S , 1963: Mikalojus Daukßa, Vilnius: Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla.

br¢gi W. Diewiép t√intimpa ma¬dá ≤mô-gaus tei∫iniko“ 321 [=323]2), o visur kiturta kilmininko forma vartojama prieveiks-mißkai. Tod∂l jå der∂jo atskirti ir pateiktikaip antraßtin´, juoba kad indekso-Ωody-no autorius paprastai nejungia b∆dvar-dΩi¨ ir prieveiksmi¨ ^ vienå lizdå (plg.aukßtas – aukßtai, geras – gerai ir kt.);

Ωnaibyti v. ‘gnaibyti’ (szczypa¢). Íio veiks-maΩodΩio pateikta pirmoji reikßm∂ ne-kelia abejoni¨, bet antroji – dalyvin∂sformos reikßm∂ ‘dotkliwy’ – netiksliainurodyta, nes WP3 35143 ≤náibancƒi£ len-kißko atitikmens n∂ra (dotkliwych DP iß-versta palitancƒi£ 341(=343)3. Be to, DP

1021 esanti forma praet. 2 sg. ƒnaibei visainenurodyta. Taçiau svarbiausia çia tai,kad Ωnaibyti ßlov´ (WP3 wymowa¢ s¬aw´)yra frazeologizmas, bet jo reikßm∂ neat-skleista.

15 Dar plg. Vinco Urbuçio (Blt 14[1], 1978,81–85) ir Zigmo Zinkeviçiaus (LKK 19,1979, 188–192) KI-S recenzijas.


T A N G L , E B E R H A R D , 1928: Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitaui-

schen, Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nachfolger.WP – Jakub Wujek, Postylla Katolicka mniejsza (keli leidimai: 21582, 31590, 41596).

Jonas PalionisA U S G E L A S S E N E U N D F A L S C H R E K O N S T R U I E R T E W Ö R T E R

I M INDEX-WÖRTERBUCH DER POSTILLE V O N D A U K Í A


Im vorliegenden Artikel werden die Wörter aus der Postille von Mikalojus Daukßa(1599) untersucht, die im Werk von Czes¬aw Kudzinowski Indeks-s¬ownik do „Daukßos Posti-

le“ [...] Poznaˆ 1977 ausgelassen oder falsch rekonstruiert bzw. interpretiert sind. Zu denausgelassenen Wörtern gehören: Substantiva grießnykas ‘der Sünder’, meilesys ‘die Liebe’,pam∂t∂ ‘der Grimm’, rupis ‘der Fels’, sub∆stim∂ ‘gleichartige Existenz’, Verba aprokavotis

‘berechnen’, darkçioti ‘martern’, Adverb parodnai ‘ordnungsgemäπ’. Zu den falsch rekon-struierten bzw. interpretierten Wörtern und Wortformen gehören: *^sinauti=^nartyti, *kali-

nejis=kaln´jis, *luginait∂=luginåjis, *naΩiestas=nuΩiestas, *nud∂jimas=nusd∂jimas, *posauti=pos∂-

ti, *praΩiosti=praΩosti, *uΩdriskimas=uΩdriskinis, *zokinykas=Ωolinykas u. a. (insgesamt 55 Be-lege).

J O N A S P A L I O N I S Gauta 1999 m. sausio 20 d.

Balt¨ filologijos katedra

Vilniaus universitetas

Universiteto g. 5


67 P r i d ∂ t o s i r p r a l e i s t o s

B i b l i j o s e i l u t ∂ s

J o n o B r e t k ∆ n o Postil∂s

p e r i k o p ∂ s e

Ona Aleknaviçien∂Lietuvi¨ kalbos institutas

Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂sJono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se

Jono Bretk∆no Postil∂ – XVI amΩiaus paskutin^j^ deßimtmet^ ißleistas lietuvißk¨pamoksl¨ rinkinys. Kai imame dom∂tis daugiau nei prieß 400 met¨ paraßyta kny-ga, mums pasidaro svarbu ne tik jos mintys ir kalba, bet ir suk∆rimo istorija. Jaisuprasti labai reikalingas rankraßtis, taçiau jo neturime ir d∂l to iß teksto prieß-istor∂s iß karto ^Ωengiame ^ istorin´ teksto erdv´ – spausdintå knygå.

Kad suvoktume Bretk∆no k∆rybin^ proceså, ^ galutin^ tekstå turime Ωi∆r∂ti nekaip ^ uΩbaigtå darbå, o kaip ^ nepaliaujamå minçi¨ jud∂jimå. Tå jud∂jimå bent ißdalies pavyksta atkurti tiriant teksto istorijå ir derinant rastus faktus su kult∆rosistorijos bei literat∆ros Ωiniomis. Sekdami atskirus, daΩnai vienas nuo kito ati-tr∆kusius jo p∂dsakus, kai kur galime surasti tr∆kstamas grandis ir uΩpildyti tar-pus visoje darbo eigos grandin∂je.

Postil∂ (1591, toliau BP) – tokio tyrimo ypaç reikalinga knyga: daugelis jos keliotarpsni¨ nuo suk∆rimo id∂jos iki spausdinimo stadijos neryßk∆s, vis dar ^kalintisustingusio laiko ir gaubiami paslapties. Pirmiausia d∂l to, kad ji susideda iß vers-to ir pusiau originalaus teksto. Pamokslus Bretk∆nas veikiausiai yra paraß´s pats,tik remdamasis kit¨ protestant¨ teolog¨ darbais1 , o prieß pamokslus einançiosÍventojo Raßto ißtraukos, arba perikop∂s2 , taip pat „Passio“ ir pirmo tomo gale

1 Apie tai autorius uΩsimena ne tik knygospratarm∂je (BP I IV–V), bet ir raßo laißkePr∆sijos kunigaikßçiui Jurgiui Frydrichui:„[...] pagal savo menkus, dievo man duo-tus sugeb∂jimus paprastai ir trumpaisud∂sçiau savo lietuvißkus pamokslus, aiß-kinançius ßvençi¨ ir sekmadieni¨ evange-lijas [...]“ (Jonas Bretk∆nas, Rinktiniai raß-tai, pareng∂ Jonas Palionis, Julija Ûukaus-kait∂, Vilnius: Mokslas, 1983, 321; kur-syvas mano – O. A.).

2 Gr. Ô perikop¸ ‘ißtrauka’; perikøptein ‘aplin-kui apkapoti, apipjauti, apkirpti’. Periko-p∂s såvoka Biblijoje n∂ra paliudyta. Pir-masis ßiå såvokå Biblijos ißtraukai reikßtiantrame amΩiuje prad∂jo vartoti Justinas(Neues Bibel-Lexikon 11 [Obadja – Qud-schu], Zürich und Düsseldorf: BenzigerVerlag, 1997, 113).


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


ißspausdintos dvi maldos3 yra vertimai. Siekdamas, kad Dievo Ωodis „vaisingaigyvuot¨ tarp lietuvi¨“, daug verst¨ citat¨ iß Biblijos autorius ^d∂j´s ir ^ pamoks-lus. Tokia sud∂tinga ßios knygos strukt∆ra skatina dom∂tis ir pusiau originali¨, irverst¨ fragment¨ ßaltiniais.

Iki ßiol senosios lietuvi¨ raßtijos tyr∂jai laikosi Liudviko Gedimino R∂zos 1816metais pasakytos minties, kad Biblijos ißtraukas Bretk∆nas ∂m´s iß BaltramiejausVilento knygos Euangelias bei Epistolas (1579, toliau EE)4 . Treçiojo Biblijos lietuvi¨kalba leidimo iniciatorius ir redaktorius buvo atidΩiai ^sigilin´s ^ Biblijos vertimoistorijå. Rengdamas naujå leidimå jis r∂m∂si ne tik ankstesniais dviem, bet kai kurnaudojosi ir Bretk∆no Biblijos vertimo rankraßçiu. Apie tai jis raßo ir treçiojo leidi-mo pratarm∂je5 , ir savo studijoje Geschichte der litthauischen Bibel (Rhesa 1816a, 9).R∂zos ^raßas Bretk∆no Biblijos septinto tomo 2v lape liudija, kad ßis rankraßtis jobuvo lygintas su naujai rengiamos Biblijos lietuvißku tekstu 1811, 1815 ir 1816metais. Tur∂damas Bretk∆no Biblijos rankraßt^, jis gal∂jo palyginti vertimå ir suBretk∆no Postile6 bei Vilento EE. Lyginamoji analiz∂ jam leido prieiti prie ißvados,kad Postil∂s pamokslai paraßyti pagal Vilento tekstus.

Vis d∂lto taip tvirtinti be joki¨ ißlyg¨ negalime. Atlikus pirmin´ BP tekstolo-gin´ analiz´, reikalingå sudarant kompiuterin´ ΩodΩi¨ form¨ konkordancijå7 , pa-

3 Viena malda (BP I 430) gali b∆ti perspaus-dinta iß Bretk∆no maldyno Kollectas(1589), ten ji vadinasi „Ape Muka Chri∫-taus“, o ^ Kollectas paimta iß MartynoMaΩvydo giesmyno Gesmes Chriksczoniskas(1566) I dalies (Martynas MaΩvydas, Kate-kizmas ir kiti raßtai, Vilnius: Baltos lankos,1993, 270(228)), kur ji vadinasi „Antramalda ape muka Chri∫taus. E∫a. 53“. Ißßio giesmi¨ rinkinio gali b∆ti ir antrojimalda, çia ji vadinasi „Trecƒa malda. E∫a.53“ (MaΩvydas 1993, 271(229)–272(230)).

4 Studijoje Geschichte der litthauischen Bibel,apΩvelgdamas Biblijos ir kit¨ religini¨raßt¨ vertimo ^ lietuvi¨ kalbå istorijå,vienoje ißnaßoje (a) R∂za nurodo, kad:„Da nicht bey allen Gemeinden, wegenMangel an wi∫∫en∫chaftlich gebildetenM£nnern, Pfarrer und Prediger ange∫telltwerden konnten, ∫o war es wohl hüch∫tnothwendig, ein Homiliarium oder einePredigt∫ammlung [...] ƒum Able∫en in denKirchen, ƒu veran∫talten. J a n u s B r e t-k e ∫orgte auch daf¯r, indem er ƒu denEvangelien von W i l l e n t u s eine Po∫-tille [...] im Jahr 1591 herausgab“ (L[ud-wig] J[edimin] Rhesa, Ge∫chichte der lit-thaui∫chen Bibel. Ein Beytrag ƒur Religions-ge∫chichte der Nordi∫chen Völker , Königs-

berg: Hartung∫chen Hofbuchdruckerei,1816, 9; toliau – Rhesa 1816a).

5 Pratarm∂je R∂za apraßo ne tik j¨ vertimoistorijå bei pareng∂jus, bet ir nurodo, kuonaujasis leidimas skiriasi nuo ankstesni¨-j¨ (L[udwig] J[edimin] Rhesa, „Vorrede“,BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas RástasSéno ir Naujo Te∫tamento [...], Karalauczu-je, 1816b, 56).

6 Kadangi Postil∂ buvo ißleista palyginti di-deliu tiraΩu, tai nemaΩai egzempliori¨tur∂jo b∆ti ißlik´ dar ir XIX amΩiaus pra-dΩioje. Johanas Jakobas Quandtas Chris-tiano Langhanzeno postil∂s Trumpas irprá∫tas I∫ƒguldimas wi∫∫û nedºlês ir ∫ƒwentuDienu (Karaláucƒujie 1750) ^vade tvirtino,kad sekmadieniais ir ßventadieniais lietu-vißkose parapijose tebebuvo skaitoma ißBretk∆no pamoksl¨ rinkinio, „nors siau-rai ir paprastai paraßyto“ (Lietuvi¨ lite-rat∆ros istoriografijos chrestomatija. Iki 1940m., pareng∂ Leonas Gineitis, Vilnius: Va-ga, 1988, 40).

7 BP konkordancijå Valstybin∂s lietuvi¨ kal-bos komisijos prie Lietuvos RespublikosSeimo l∂ßomis pagal „Lietuvos Respubli-kos valstybin∂s kalbos vartojimo ir ugdy-mo 1996–2005 met¨ programå“ 1997 me-tais pareng∂ Lietuvi¨ kalbos instituto





aißk∂jo, kad tam yra bent dvi prieΩastys: 1) dvi BP perikop∂s tikrai negali b∆tiimtos iß Vilento EE; 2) tos perikop∂s, kurios gali b∆ti imtos iß EE, nemaΩai taisy-tos. Taigi ne viskas, kas priklauso BP perikop∂ms, priskirtina Vilentui ir jo litur-gini¨ skaitini¨ knygai.

Viena papildomai ^d∂ta perikop∂, pavadinta „KOSANIS APE VVÆCZÆ- ⁄⁄ rePono mu∫u Ie∫aus Chri∫taus, Dienoie ⁄⁄ kaledu ant Mi∫chparo ∫akama“ (BP I 62),imtà iß Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus [...]“8 . Kita yra iß-trauka iß Evangelijos pagal Matå – Mt 3,13–17 (BP I 137–138), ji ißversta iß MartynoLiuterio 1546 met¨ Biblijos ar ja sekusi¨ v∂lesni¨j¨ leidim¨9 , vietomis remiantisir Vulgata ar graikißkuoju Naujuoju Testamentu.

Lygindami likusias BP perikopes su atitinkamais EE tekstais, randame ganadaug ir ^vairi¨ skirtum¨, pradedant raßyba ir baigiant teksto nesutapimais. Atsi-Ωvelgdamas ^ tai, kad ißtraukos bus skaitomos tikintiesiems prieß pamokslå, o ßienetur∂s viso Biblijos teksto prieß akis ir pirmojo sakinio ißkart nesupras, Bretk∆naskai kur prieß pirmåjå Biblijos eilut´ prideda paaißkinançiå fraz´ ar ^terpia situacijåkonkretizuojançi¨ ΩodΩi¨. T¨ frazi¨ ir ΩodΩi¨ n∂ra ne tik EE, bet ir Bretk∆noverstame Naujajame Testamente. Jie apskritai n∂ra Íventojo Raßto dalis ir d∂l toneturi atitikmen¨ n∂ viename Liuterio Biblijos leidime, n∂ vienoje spausdintojeXVI amΩiaus Vulgatos versijoje ar graikißkajame originale. Prid∂jimai perikopi¨pradΩioje BP atsirad´ d∂l pragmatini¨ ir didaktini¨ prieΩasçi¨10 .

Be to, Postil∂je yra ßeßios perikop∂s, kurios nuo Vilento EE skiriasi Biblijoseiluçi¨ skaiçiumi bei ilgiu. Íiame straipsnyje ir bus apΩvelgiamos tos BP prid∂tosir praleistos Biblijos eilut∂s. Jo tikslas n∂ra nustatyti skirtumus tarp BP bei EE irlaikyti juos teksto ißkraipymais, atsiradusiais perraßant Vilento ißtraukas. Såmo-ningi pakeitimai ar nesåmoningi pakitimai negali kelti abejoni¨ BP perikopi¨ ver-te. Tiriant ßio pusiau originalaus k∆rinio kalbå, mums svarbu neißleisti iß aki¨,

Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriausdarbuotojai: Ona Aleknaviçien∂, SauliusAmbrazas (darbo vadovas), Riçardas Pet-keviçius ir Vytautas Zinkeviçius (progra-muotojas). Plaçiau Ωr. Saulius Ambrazas,Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius,„Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir se-n¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK 39,1998, 192–210.

8 È „Kosan^“ panaßi¨ tekst¨ randame bentketuriose iki ißeinant Postilei ißspausdin-tose knygose, o Vilento Enchiridione jisyra dviejuose skyriuose. Argumentai, kadßi perikop∂ imta iß Enchiridiono skyriaus„Sacramentas Altoriaus [...]“, ißd∂stytistraipsnyje: Ona Aleknaviçien∂, „JonoBretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂:‘Kosanies’ ßaltiniai“, LKK 39, 1998, 39–80(toliau – Aleknaviçien∂ 1998a).

9 Lyginamoji analiz∂ parod∂, kad Mt 3,13–17n∂ra imta iß Bretk∆no Naujojo Testamento(baigtas versti 1580, toliau BNT), o verstaiß naujo. Plaçiau Ωr. Ona Aleknaviçien∂,„Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ auto-ryst∂: Mt 3,13–17 ßaltiniai“, Blt 5 priedas,5–45 (toliau – Aleknaviçien∂ 1998b).

10 Liuteron¨ pamokslams (ir netgi choralui)ypaç b∆dingas didaktißkumas (Karl Heus-si, Kompendium der Kirchengeschichte, Tü-bingen: Mohr, 181991, 307). Protestantïßkalbos teorija, kuria r∂m∂si ir pamokslosakymas, akcentavo didaktin´ retorikosfunkcijå (docere) ir netgi skyr∂ didaktiníßkalbos r∆ß^ (genus didascalicon) (EugenijaUlçinait∂, „Antikos poveikis lotynißkaiS. Rapolionio k∆rybai“, Stanislovas Rapo-lionis, sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, JuozasTumelis, Vilnius: Mokslas, 1986, 106).


kad BP perikop∂s yra ne vieno, o maΩiausiai dviej¨ autori¨ darbas11 . D∂l to reikiaatskirti, kå jose turime laikyti Vilento kalbos pavyzdΩiais, o kå galime priskirtiBretk∆nui. Tam pirmiausia surastina, kas BP perikop∂se prid∂ta (sakiniai, ΩodΩiaiir ΩodΩi¨ junginiai) arba pakeista. Íiame straipsnyje labiausiai bus susitelkiamaießkoti prid∂t¨j¨ eiluçi¨ ßaltini¨.

Praleidimai ^dom∆s d∂l kit¨ prieΩasçi¨: jie irgi yra teksto istorijos dalis ir jänaliz∂ padeda atskleisti dinamißkåj^ k∆rybos aspektå. Genetin∂s kritikos teoreti-kai, b∆dingu teksto bruoΩu laikydami geb∂jimå sudaryti pakankamai atspariå vi-din´ strukt∆rå, raßymå apibr∂Ωia kaip proceså, „atvirå, paslank¨, pasiduodant^visokiausiam ißor∂s ^siterpimui, prielipams ir ißkrypimams“12 . Íis straipsnis ißesm∂s ir skiriamas raßymo dinamikos reißkiniams (prid∂jimams ir praleidimams)bei j¨ interpretacijai.

1. BP P R I D Î T O S B I B L I J O S E I L U T Î S I R J Ë V E R T I M O Í A L T I N I A I . Per-raßant Vilento tekstus, Biblijos eiluçi¨ prid∂ta trijose BP vietose: vienoje perikop∂-je, esançioje BP II 257–260, Bretk∆nas yra prid∂j´s viså eilut´, kitoje – BP I 329–332pus´, treçioje – BP I 264–266 tik vienå Ωod^, taçiau jis atstoja viså, nors ir trumpå,bet Vilento praleistå sakin^.

1.1. Vilento EE 158–159 ßventei, pavadintai IN DIE VISITATIONIS MA- ⁄⁄ riævirginis numatyta Lk 1,39–55, o BP II 257–260 tai paçiai progai (DIENOIE ATLAN-KIMO ⁄⁄ Panos Marios) – Lk 1,39–56, taigi BP yra viena Biblijos eilute daugiau.

Kiek Biblijos eiluçi¨ ßitai dienai Bretk∆nas paΩym∂jo savo verstame NaujajameTestamente? Çia prie Lk 1,39 raudonu br∆kßniu jis pabrauk∂ perikop∂s pradΩiå,paraßt∂je paraß∂ Eu. in die Vi∫itat. Mariæ, o po Lk 1,56 – taip pat raudonu br∆kßniupaΩym∂jo pabaigå. Vadinasi, BNT ißskirta tiek pat eiluçi¨, kiek yra ir Postil∂je.Liuterio perikopi¨ såraße, kuris pirmå kartå buvo ißspausdintas 1526 metais Wit-tenberge ißleistame jo Naujajame Testamente ir pagal kur^ v∂liau Ωym∂tos peri-kop∂s nuo 1539 iki 1546 met¨ leidΩiamose Biblijose13 , taip pat nurodoma tokia

11 Skirtum¨ tarp BP ir EE gal∂jo atsirasti darir d∂l to, kad Postil´ tikrino ir tais∂ Pr∆-sijos kunigaikßçio paskirti kunigai. J¨ pa-vard∂s nurodytos rezoliucijoje, paraßytojeBretk∆no laißke Pr∆sijos kunigaikßçiui Jur-giui Frydrichui. Laißkas kunigaikßçio kan-celiarijoje uΩregistruotas 1590 05 11 (Ωr.Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der li-tauischen Bibel Johannes Bretke und seineHelfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchenge-schichte Altpreuπens, Königsberg [Pr] undBerlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 432–433).Apie tai, kad patys tais∂ rankraßt^ ir darnurod∂, kå reikia autoriui pataisyti, jieraßo 1590 06 01 laißke Pr∆sijos kunigaikß-

çiui (Falkenhahn 1941, 103–104). Iß laißkosuΩinome, kad daugiausia pastab¨ kunigaidav∂ d∂l pamoksl¨ turinio ir formos. Ta-çiau nustatyti, kå ir kaip jie tais∂, neturintPostil∂s rankraßçio, deja, negalima.

12 Ûr. Pierre-Marc de Biasi, „Genetin∂ kriti-ka“, Daniel Bergaz, Pierre Barbéris, Pierre-Marc de Biasi, Marcelle Marini, Gisèle Va-lency, Literat∆ros analiz∂s kritini¨ metod¨pagrindai , Vilnius: Baltos lankos, 1998, 42.

13 Ferdinand Cohrs, „Register der Epistelnund Evangelien“, D. Martin Luthers Werke.Kritische Gesamtausgabe 7. Die DeutscheBibel, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfol-ger, 1931, 529–544.





pati apimtis – Lk 1,39–56. Taigi Bretk∆nas pateikia viena eilute daugiau nei Vilen-tas, bet tiek pat, kiek numatyta Liuterio perikopi¨ såraße ir paΩym∂ta BNT.

Iß kokio ßaltinio versta Bretk∆no prid∂toji Lk 1,56? Ar ji gali b∆ti imta iß BNT?Kad b∆t¨ lengviau palyginti, pirmiausia pateiksime ßiå Biblijos eilut´ iß ^vairi¨ßaltini¨14 :

BP II 2601–3 Ir Maria pa∫ilikka pas ie kaip per ⁄⁄ tris Mene∫ius ⁄ potam wel ∫ugrinsa ⁄⁄namie.

BNT Ir pa∫silika Maria pas ie kaip per tris ⁄⁄ menus ≥menesi<us>15 , ir≥patam∫ugrinsa ¢ing namus≥namu<m>p ∫awa.

LB16 VND Maria bleib bey jr bey dreien monden, Darnach keret ∫ie widerumbheim.

V Mansit autem Maria cum illa quasi mensibus tribus et reversa est indomum suam.

G =Emeinen d‚ MariÅm sÂn aªtÎ ˜q m∂naq tre¡q, kaÁ Êp™strecen e˝q tØn oµkon aªt∂q.

Lyginant ß^ BP sakin^ su atitinkamu BNT sakiniu, matyti, kad jis gerokaiskiriasi nuo BNT, ir ne tik nuo pirminio jo varianto, bet ir nuo pataisytojo. Íie

14 BNT cituojamas iß Jocheno D. Range’s iß-ßifruoto teksto (Jochen D. Range, Kommen-tierte Edition des Bandes 7 der altlitauischenBibelübersetzung [Evangelien und Apostelge-schichte] von Joh. Bretke, Labiau 1580. Ha-bilitationsschrift, Münster, 1992; toliau –Range KE). Cituojant vartojami tie patysΩenklai (j¨ paaißkinimå Ωr. Range KE, VI),ißskyrus 2 rodykles: rodykl∂ ≥ reißkia, ^kå Bretk∆no taisyta (paprastai v∂liau, jauperΩi∆rint vertimå (Spätkorrektur), o ro-dykl∂ ÷ reißkia, iß ko taisyta raßant pa-grindin^ tekstå (Sofortkorrektur). Kur rei-kia, papildoma informacija nurodoma iß-naßose. Liuterio Biblija cituojama iß kriti-nio Weimaro leidimo: D. Martin LuthersWerke. Kritische Gesamtausgabe 6. DieDeutsche Bibel, Weimar: Hermann BöhlausNachfolger, 1929. Íis Liuterio Biblijos lei-dimas (12 tom¨) yra Vokietijos Federaci-n∂s Respublikos dovana Lietuvi¨ kalbosinstitutui, gauta 1998 metais Greifswaldouniversiteto Baltistikos instituto prof.Range’s ir Vokietijos ambasados Lietuvojer∆pesçiu. D∂kojame uΩ suteiktå galimybńaudotis ßiuo leidimu. Vulgata ir graikiß-kasis Naujasis Testamentas cituojami iß

Nestle-Aland Novum Testamentum Graece etLatine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesell-schaft, 31994, naudojantis kritiniu aparatu.

15 Taisyta tuoj pat (Range KE, 168), Ωodismenesi<us> paraßytas paraßt∂je.

16 Santrumpa LB rodo 1546 met¨ LiuterioBiblijos leidimå. Íis leidimas iß∂jo su pas-kutin∂mis Liuterio pataisomis, padaryto-mis 1544 met¨ ruden^ ir Ωiemå. Jas poLiuterio mirties suk∂l∂ jam daug met¨leidybos reikaluose talkin´s korektoriusGeorgas Röreris. Paskutin∂s Liuterio pa-taisos padarytos Laißke romieçiams irabiejuose Laißkuose korintieçiams (KlausMeiπ, Streit um die Lutherbibel. Sprachwis-senschaftliche Untersuchungen zur neuhoch-deutschen Standardisierung [SchwerpunktGraphematik] anhand Wittenberger undFrankfurter Drucke, Frankfurt am Mainetc.: Peter Lang, 1994, 43–50). Kanonin´reikßm´ kaip labiausiai atitinkanti 1545met¨ leidimå po 1579-aisiais paskelbt¨tikrinimo rezultat¨ (Saksonijos kurfiurstoAugusto pavedimu tikrino Wittenbergoteologijos profesoriai P. Leyseris irJ. Schützas) gavo 1581 metais Wittenbergeißleista Liuterio Biblija (Paul Vogel, Eu-


skirtumai, ypaç nuo pirminio varianto, akivaizdΩiai rodo buvus ne tå pat^ verti-mo ßaltin^. BNT Evangelijå pagal Lukå Bretk∆nas vert∂ iß lotynißkosios Vulga-tos, o ßtai Postil∂s Lk 1,56 ßaltinis yra ne Vulgata, o Liuterio Biblija. Tai rodo ßiepoΩymiai:

1) Postil∂je ißlaikoma LB b∆dinga veiksnio ir tarinio vieta, t. y. veiksnys einaprieß tarin^ (plg. Ir Maria pa∫ilikka BP II 2601 ir VND Maria bleib LB), tuo tarpu BNTrandame Vulgatoje esançiå tarinio ir veiksnio konstrukcijå (plg. Ir pa∫silika MariaBNT; Mansit autem Maria V; =Emeinen d‚ MariÅm G);

2) BP II 2603 pavartotas suprieveiksm∂j´s inesyvas namie17 , kuris atitinka LBheim, o BNT iß pradΩi¨ paraßyta prielinksnin∂ konstrukcija ing namus ∫awa pagallot. in domum suam ar gr. e˝q tØn oµkon aªt∂q (v∂liau ji pakeista aliatyvu na-mu<m>p ∫awa18 );

3) prieveiksmis wel BP II 2602 turi atitikmen^ tik LB – widerumb, tuo tarpu neilotynißkame, nei graikißkame ßaltinyje jo atitikmens n∂ra; jo nerandame ir BNT;

4) laiko prieveiksmis potam BP II 2602 gali b∆ti atsirad´s tik verçiant LB esant^Darnach, o ßtai BNT pirmiausia paraßytas jungtukas ir (vadinasi, pagal lot. et ar gr.kaº) ir tik v∂liau nubrauktas ir virßuj paraßyta patam19 , taigi BNT pataisyta jaupagal LB, o gal ir pagal BP.

Remiantis çia pateiktais duomenimis, galima daryti dvi ißvadas: 1) BP Lk 1,56versta iß Liuterio Biblijos, o ne iß Vulgatos kaip BNT; 2) Lk 1,56 n∂ra imta iß BNT,o rengiant Postil´ versta iß naujo.

1.2. EE 149 perikop∂je Lk 1,26–38, skirtoje IN FESTO ANNVNCIATIO- ⁄⁄ nisMariæ virginis, praleista Lk 1,36 antroji dalis, BP I 3323–5 ji ^raßyta. BNT, V ir Gji taip pat yra.

Iß kurio ßaltinio gali b∆ti ißverstas ßis BP perikop∂s fragmentas? Kad b∆t¨lengviau palyginti, taip pat pateiksime viså Lk 1,36 iß BP, BNT, LB, V ir G beiesamå jos pus´ iß EE:

ropäische Bibeldrucke des 15. und 16. Jahr-hunderts in den Volkssprachen. Ein Beitragzur Bibliographie des Bibeldrucks, Baden-Baden, 1962, 26). Pagrindiniu BNT verti-mo ßaltiniu, ißskyrus Evangelijå pagalLukå, taip pat laikomas ßitas 1546 met¨leidimas ar juo sek´ v∂lesnieji, nors Bret-k∆nas gali b∆ti r∂m´sis ir kai kuriaisankstesniaisiais leidimais (ißsamiai apietai raßo Jochen D. Range Bausteine zurBretke-Forschung. Kommentarband zur Bret-ke-Edition [NT]. Paderborn etc.: Ferdi-nand Schöningh, 1992, 79–98).

17 Suprieveiksm∂jusi senojo inesyvo formanamie reikßme ‘namõ’ pavartota ir BNTLk 7,10: kaip ¢ ∫ugrjsa ∫iu∫tieî ⁄⁄ namieÜ ≥pareîa ∫iun∫tieî|pareîa pa∫lai. Ji ganaplaçiai randama ir dabartin∂se lietuvi¨tarm∂se. LKÛ VIII 530–531 pateikiamapavyzdΩi¨ iß BirΩ¨: man reikia gr^Ωtnamiº; Pag∂gi¨ (Íilut∂s raj.): Aß namiºvaΩiuoju; Kabeli¨ (Var∂nos raj.): Parsive–Ωa namiº; taip pat iß liaudies dain¨ rin-kini¨.

18 Íis taisymas Range KE, 168 priskiriamasv∂lesniosioms korekt∆roms.

19 Íis taisymas Range KE, 168 taip pat pri-skiriamas v∂lesniosioms korekt∆roms.





EE 1498–10 Ir ∫chitai ⁄ El∫bieta gentaine tawa jra taipaieg ne∫cƒia ∫unumi ⁄ ∫enj= ⁄⁄ ∫te

∫awa

BP I 3321–5 Ir ∫chitai ⁄ El∫bieta gentaine tawa ⁄ ira teipaieg nie∫cƒia ∫u= ⁄⁄ numi ⁄∫eni∫teie∫awa ⁄ ir ∫chitai iei ira ⁄⁄ ∫che∫chtas meno ⁄ kuri ∫kelbama ira

newai= ⁄⁄ ∫inga

BNT A dabakes≥Schitai, ⁄⁄ Eli∫abetha≥El∫beta gentaine tawa, ¢ir ta≥ta

teipaieg nie∫chcƒa ira ⁄⁄ ∫unumi ∫enibei≥∫enatweie ∫awa, a ∫chis menu ira∫che∫ch= ⁄⁄ tas anai kuri buwa ∫chaukima≥∫chaukema ne wai∫inga

LB Vnd ∫ihe, Eli∫abeth deine gefreundte, i∫t auch ∫chwanger mit einem Son,

in jrem alter, vnd gehet jtt im ∫ech∫ten mond, die im ge∫chrey i∫t, das∫ie vnfruchtbar ∫ey

V Et ecce Elisabeth cognata tua et ipsa concepit filium in senectute sua, et

hic mensis est sextus illi, quae vocatur sterilis

G kaÁ ˝doÂ |Elisåbet Ô syggenºq soy kaÁ aªtÓ syneºlhfen yØn ®n g¸rei aªt∂q kaÁkaÁkaÁkaÁkaÁ

o»toq mÓn ’ktoq ®stÁn aªtÎ tÎ kaloym™në steºrQo»toq mÓn ’ktoq ®stÁn aªtÎ tÎ kaloym™në steºrQo»toq mÓn ’ktoq ®stÁn aªtÎ tÎ kaloym™në steºrQo»toq mÓn ’ktoq ®stÁn aªtÎ tÎ kaloym™në steºrQo»toq mÓn ’ktoq ®stÁn aªtÎ tÎ kaloym™në steºrQ

Kadangi ir ßis prid∂tasis BP fragmentas n∂ra tapatus BNT fragmentui, v∂l kylaklausimas, ar tai negali b∆ti naujas vertimas.

BNT ßi Biblijos eilut∂s dalis ißversta tiksliai pagal Vulgatå, ißskyrus tik prijun-giamojo sakinio ßalutiniame d∂menyje esançio veiksmaΩodΩio laikå: lotynißkapraesens indicativi passivi forma vocatur BNT ißversta sud∂tine neveikiamosiosr∆ßies b∆tojo kartinio laiko forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu buwa∫chaukima≥∫chaukema (o ne atitinkama esamojo laiko forma). BP ßalutinis d∂muoißverstas taip pat pagal Vulgatå, tik dar tiksliau nei BNT: Postil∂je sutampa su Vir veiksmaΩodΩio sud∂tin∂s neveikiamosios r∆ßies formos laikas: vocatur V – ∫kel-bama ira BP I 3324. Liuterio Biblija verçiant ßalutin^ BP d∂men^ nesiremta, nes BPprijungiamasis sakinys turi vienå, o LB du – I ir II laipsnio – ßalutinius d∂menis.Verçiant nesinaudota ir graikißkuoju ßaltiniu, kadangi ßiame pavartotas partici-pium attributivum tÎ kaloym™në steºrQ.

Íalutiniame BP ir BNT d∂menyje yra ir leksikos skirtumas: ∫kelbama BP I 3324 –∫chaukima≥∫chaukema BNT. Ir vienas, ir kitas veiksmaΩodis pavartotas reikßme ‘lai-kyti, vadinti’. Íita reikßme Ωodis skelbti BP tepasitaiko tris kartus ir tik su b∆dvar-dΩiu nevaisinga: be min∂to pavyzdΩio, jis dar yra dviejuose pamoksluose: El∫bietagen= ⁄⁄ taine tawa teipaieg nie∫chcƒia ira Sunumi kurri ∫kel= ⁄⁄ bama ira newai∫inga BP I33920–21; ir ∫chitai iei ira ∫che∫chtas menu ⁄ ⁄⁄ kuri ∫kelbama ira ⁄ newai∫inga BP II 26210.Tokia paçia reikßme BP vartojamas ir veiksmaΩodis ßaukti, bet jau tik su daik-tavardΩiais: nauiei pakwie∫ti Swetei e∫me mes pa= ⁄⁄ gonis ⁄ kurie nu e∫me ∫chaukiamikrik∫chcƒonimis BP II 21422; Bet Io∫ephas ira ⁄⁄ ∫chaukems Tiewu Kri∫taus ⁄ iog ghis i∫chpri∫akimo ⁄⁄ Diewo ⁄ tureia ∫argu buti BP I 11715 ir pan.


Pagrindin∂ prijungiamojo sakinio dalis BNT taip pat atitinka lotynißkåj^ (irgraikißkåj^) ßaltin^, tuo tarpu BP ji artimesn∂ jau ne Vulgatai, o Liuterio Biblijai,plg.: ir ∫chitai iei ira ⁄⁄ ∫che∫chtas meno BP I 3323–4; vnd gehet jtt im ∫ech∫ten mond LB;et hic mensis est sextus illi V. È LB orientuoja dar du poΩymiai: 1) prieveiksmis∫chitai, atitinkantis LB jtt (BNT yra parodomasis ^vardis ∫chis, atitinkantis lot. hicir gr. o»toq); 2) prijungiamojo sakinio atraminis Ωodis iei, einantis ne ßalia jungia-mojo ΩodΩio kuri kaip BNT (çia anai kuri atitinka lot. illi, quae). Taçiau BP atraminisΩodis iei LB atitikmens neturi, jis yra tik lotynißkame ir graikißkame ßaltinyje:V illi, G aªtÎ, tod∂l gali b∆ti paraßytas jau d∂l ßi¨ ßaltini¨ ^takos.

Taigi lyginant Postil∂je Lk 1,36 prid∂tåj^ fragmentå su galimais vertimo ßalti-niais, matyti, kad BP prijungiamojo sakinio ßalutinis d∂muo verstas tiksliai pagalVulgatå, o pagrindinis d∂muo – labiau laikantis LB. Tuo tarpu BNT viso sakiniovertimo pagrindas yra Vulgata. D∂l to tik∂tina, kad Bretk∆nas Lk 1,36 tr∆kstamåjådal^ (taip pat kaip ir Lk 1,56) rengdamas Postil´ vert∂ iß naujo ir bent iß dviejöriginal¨, o ne nuraß∂ iß BNT. Juo labiau kad net ir ßalutiniame d∂menyje, versta-me neabejotinai iß to paties ßaltinio – Vulgatos, tarp BP ir BNT yra trys skirtumai:leksikos, ΩodΩi¨ tvarkos ir morfologijos.

1.3. Treçiåj^ prid∂jimå, esant^ Mt 4,9, gal∂tume skirti Bretk∆no prid∂t¨j¨ Ωo-dΩi¨ grupei, kadangi palyginti su EE teprid∂tas tik vienas Ωodis. Taçiau jis atstojaviså, nors ir trumpå, bet Vilento praleistå sakin^:

EE 4413–148parode yamui wi∫∫as karali∫as ∫cho ⁄⁄ ∫wieta ir ∫chlowe an∆. 9Tatai wi∫s taud√∫iu

BP I 26518–8pa= ⁄⁄ rode iamui wi∫∫as ka= ⁄⁄ rali∫tas ∫cho ∫wieto ir ∫chlowe anu ⁄ 9bilo= ⁄⁄

2662 dams. Tatai wis taw do∫iu

BNT 8pa= ⁄⁄ rode iam wi∫sas karali∫tes semes ir iu ⁄⁄ ∫chlow¥. 9Ir biloio iop.Tatai taw wis ⁄⁄ d√∫iu

LB 8ƒeiget jm alle Reich der Welt, vnd jre Herrligkeit, 9Vnd ∫prach ƒu jm,

Das alles wil ich dir geben

V 8ostendit ei omnia regna mundi et gloriam eorum 9et dixit ei: Haecomnia tibi dabo

G 8deºknysin aªtˆ påsaq tÅq basileºaq to† køsmoy kaÁ tÓn døjan aªt©n 9kaÁ eµpenkaÁ eµpenkaÁ eµpenkaÁ eµpenkaÁ eµpen

aªtˆ?aªtˆ?aªtˆ?aªtˆ?aªtˆ? ta†tå soi pånta d√sv

Íis prid∂jimas yra pernelyg trumpas, kad gal∂tume tiksliai nustatyti jo ßaltin^.Be to, tris ar keturis original¨ ΩodΩius (vok. Vnd ∫prach ƒu jm; lot. et dixit illi; gr.kaÁ eµpen aªtˆ) BP atitinka vienas – pusdalyvis bilodams. BNT, atvirkßçiai, visiΩodΩiai ißlaikomi ir pateikiami tokia paçia tvarka kaip originaluose: Ir biloio iop.





Nors Bretk∆nas Postil∂je Vilento spragå ißtaiso, bet jo pataisa ir vertimo vienetasyra skirtingo lygmens atitikmenys.

Taigi Postil∂je prid∂t¨ fragment¨ – visos Lk 1,56 ir Lk 1,36 antrosios dalies –lyginamoji analiz∂ rodo, kad jie n∂ra nauja atitinkam¨ BNT fragment¨ redakcija,o naujas vertimas. Lk 1,56 versta iß Liuterio Biblijos, o tr∆kstamoji Lk 1,36 dalis –iß Liuterio Biblijos ir Vulgatos. Mt 4,9 pradΩioje esantis prid∂jimas neatspindi netik BNT, bet ir n∂ vieno originalo sakinio strukt∆ros.

Kalbos vienetai iß min∂t¨ fragment¨ turi b∆ti laikomi Bretk∆no kalbos pa-vyzdΩiais ir nesiejami nei su Vilento EE, nei su BNT.

2. BP P R A L E I S T O S B I B L I J O S E I L U T Î S I R P R A L E I D I M O P R I E Û A S T Y S .

Lygindami BP ir EE tekstus, atvirkßçiå reißkin^ – praleidimå pastebime taip pattrijose BP perikop∂se: jose yra puse Biblijos eilut∂s maΩiau nei Vilento EE, norsBNT ir kituose ßaltiniuose jos yra. Eiluçi¨ fragment¨ tr∆ksta tik antrame BP tomeißspausdintose perikop∂se: 1) Jn 16,23–30 (BP II 94–96), 2) Mt 9,1–8 (BP II 451–452)ir 3) Mt 7,15–23 (BP II 306–308).

Kokios prieΩastys gali b∆ti l∂musios praleidimus? Ar autorius apsiriko, ar ei-luçi¨ ne^raß∂ såmoningai?

Ir versdamas Naujåj^ Testamentå Bretk∆nas yra praleid´s teksto fragment¨:viså Jn 16,14, dal^ Mt 8,12, Lk 8,44, Jn 9,27, Apd 2,38 ir kt. Kai kurie j¨ taip ir likonepasteb∂ti nei paties autoriaus, keletå kart¨ perΩi∆r∂jusio vertimå, nei rankraßt^taisiusi¨ korektori¨ (Range 1992, 257–259). Postil∂je vienas kitas fragmentas gal∂jo„ißkristi“ dar ir d∂l spaustuv∂s kalt∂s. Pirmo tomo gale ißspausdintame klaidätitaisyme yra ^d∂ti du praleidimai iß pamoksl¨ ir priraßytos nuorodos Adde BP I[432] bei Pridek BP I [433]. Antro tomo gale BP II [526–527] taip pat yra klaidätitaisymas „Patai∫imas nuklidimu ⁄⁄ Antros Dalies“, taçiau jame n∂ra nurodytaskaip prid∂tinas n∂ vienas iß trij¨ min∂t¨ fragment¨. Vadinasi, jie liko nepasteb∂tiir ißspausdinus knygå. Lyginamoji analiz∂ leidΩia daryti ißvadå, kad praleista ned∂l spaustuv∂s kalt∂s – ßi¨ fragment¨ nebuvo spaudai pateiktame Postil∂s rank-raßtyje. Iß koki¨ poΩymi¨ tai galime nustatyti?

2.1. Jn 16,23–30, esançioje BP II 94–96 ir sakomoje PENKTOIE NEDELIOIEPO ⁄⁄ vveliku, kuri vvandinama ira Vocem iu- ⁄⁄ cunditatis, tr∆ksta Jn 16,26 pirmosiosdalies:

BP II 958–9 Ir nekalbu iumus ⁄ Kaip a∫ch norecƒio ⁄⁄ pra∫chiti Tiewa us ius.

EE 7114–15 Toie dienoie pra= ⁄⁄ ∫chi∫it wardana mana. Ir ne kalbu yumus ⁄ ⁄⁄ idant

e∫ch turiecƒo pra∫chiti Tiewa v∫ch yus.

BNT Ta diena pra= ⁄⁄ ∫chi∫ite mano Wardana. Ir ne ∫akau ⁄⁄ iumus, kaip≥ioge∫ch Tiewa usu ius pra= ⁄⁄ ∫chi∫iu.


LB An dem ∫elbigen tage werdet jr bitten in meinem namen. Vnd ich ∫ageeuch nicht, das ich den Vater fur euch bitten wil,

V In illo die in nomine meo petetis, et non dico vobis quia ego rogaboPatrem de vobis;

G ®n ®keºnë tÎ Ôm™rQ ®n tˆ πnømatº moy a˝t¸sesue,®n ®keºnë tÎ Ôm™rQ ®n tˆ πnømatº moy a˝t¸sesue,®n ®keºnë tÎ Ôm™rQ ®n tˆ πnømatº moy a˝t¸sesue,®n ®keºnë tÎ Ôm™rQ ®n tˆ πnømatº moy a˝t¸sesue,®n ®keºnë tÎ Ôm™rQ ®n tˆ πnømatº moy a˝t¸sesue, kaÁ oª l™gv Êm¡n Œti ®g◊

®rvt¸sv tØn pat™ra perÁ Êm©n?

Íeßioliktame Evangelijos pagal Jonå skyriuje pasakojama apie Kristaus pasiΩa-d∂jimå sugr^Ωti, duotå apaßtalams per Paskutin´ vakarien´. Jn 16,26 pirmoje dalyjeminima konkreti Prisik∂limo diena, kai apaßtalai v∂l pamatys Krist¨, jau prisi-k∂lus^. Iß BP pateikiamos trumpos Biblijos ißtraukos n∂ra aißku, apie kokiå dienåkalbama, tod∂l gali susidaryti ^sp∆dis, kad Bretk∆nas ß^ sakin^ praleido såmonin-gai. Po perikop∂s einançiame pamoksle Prisik∂limo diena taip pat neakcentuoja-ma, visas d∂mesys çia sutelktas kitam aktualiam dalykui – protestantißkam mal-dos supratimui ißd∂styti: kod∂l, kam ir kaip reikia melstis.

Taçiau ßis praleidimas veikiausiai yra skaitymo klaida – „ßuolis nuo panaßausprie panaßaus“, arba haplografija, kai akis, kitoje eilut∂je, daΩniausiai gretimoje,

1 pav. EE 71: beveik vienas po kitu eina ΩodΩiai mana;

VUB, sign.: LR 1387. Fot. Virginija Valuckien∂





radusi panaß¨ Ωod^ ar j¨ grup´ skaito toliau ir praleidimo nepastebi20 . Vilento EE71 14-oje ir 15-oje eilut∂je beveik vienas po kitu eina ΩodΩiai mana ir taßkas (çiabaigiasi sakinys; plg. 1 pav.). Bretk∆nas, nuraß´s atkarpå, akimis v∂l gr^Ωo prieVilento knygos, bet ne ^ tå paçiå vietå, kur baig∂, o d∂l panaßaus ΩodΩio perßokoeilute Ωemiau ir per∂jo prie kito sakinio. Kadangi d∂l perßokimo buvo praleistasvisas sakinys, praleidimas tolesnio teksto gramatinei sandarai bei turiniui akivaiz-dΩiai nepakenk∂ ir turb∆t d∂l to liko nepasteb∂tas.

2.2. Mt 9,1–8, esançioje BP II 451–452 ir sakomoje DEVVINOLIK: NEDEL: PO ⁄⁄Schvventos Traices, tr∆ksta Mt 9,4 antros dalies:

BP II 4526 Bet i∫chwidens IE∫us du= ⁄⁄ mas iu ⁄ biloia.

EE 11810–12 Bet i∫chwi= ⁄⁄ d™s Ie∫us dumas y∆ ⁄ biloia. Kodrilei y∆s pikt ⁄⁄ dumoiet∫chirdi∫a y∆∫u?

BNT Bet≥O kaip Je∫us dumas iu ⁄⁄ regeio, biloio, Kodiel≥Kodel taip pikta

du= ⁄⁄ moiat iu∫u ∫chirdi∫a?

LB Da aber Jhe∫us jre gedancken ∫ahe, ∫prach er, Warumb denckt jr ∫o argesin ewren herten?

V Et cum vidisset Iesus cogitationes eorum, dixit: „Ut quid cogitatis mala

in cordibus vestris?

G kaÁ ˝d◊n ∏ |Ihso†q tÅq ®nuym¸seiq aªt©n eµpen????? natº ®nuyme¡sue ponhrÅ ®n ta¡qnatº ®nuyme¡sue ponhrÅ ®n ta¡qnatº ®nuyme¡sue ponhrÅ ®n ta¡qnatº ®nuyme¡sue ponhrÅ ®n ta¡qnatº ®nuyme¡sue ponhrÅ ®n ta¡q

kardºaiq Êm©n;kardºaiq Êm©n;kardºaiq Êm©n;kardºaiq Êm©n;kardºaiq Êm©n;

Bretk∆nas, praleid´s ß^ (visuose ßaltiniuose esant^) klausimå, prie veiksmaΩo-dΩio biloia prijungia toliau einançius kitos Biblijos eilut∂s – Mt 9,5 klausimus:Katratai ira pige∫ni ∫a= ⁄⁄ kiti? Tau ira tawa griekai atlei∫ti? alba ⁄⁄ ∫akiti ⁄ kelke∫i irwaik∫chcƒok. BP II 4527–9. Íiais klausiamaisiais sakiniais norima patikslinti jau kitusdalykus ir siekiama gauti kitokios informacijos nei BP tr∆kstamuoju Mt 9,4 saki-niu. Kadangi Mt 9,4 klausimas eina kaip atsakas ^ Raßto aißkintoj¨ murm∂jimå,eså J∂zus piktΩodΩiauja, ir yra kil´s perskaiçius t¨ aißkintoj¨ mintis, galima darytiprielaidå, kad autorius j^ praleido taip pat netyçia. Postil∂je prie veiksmaΩodΩiobiloia prijungtasis sakinys EE prasideda kitoje eilut∂je po ΩodΩiu biloia (plg.2 pav.), taigi çia irgi perßokta ^ kitå eilut´ ir praleidus vienå klausimå pereita priekito. Ir ßiuo atveju praleistas visas sakinys, nors Vilento knygos gretimose eilut∂se

20 Apie perraßin∂jant tekstus pasitaikançiastokio tipo klaidas Ωr. Å˛Ò M. MÂˆ„Â,TÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒÌ‡flÚ‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ‚ÂÌËÂ ËÒÍ‡ÊÂÌËÈ ËÂÍÓÌÒÚÛÍˆËfl ÓË„ËÌ‡Î‡, åÓÒÍ‚‡: ÅË·-

ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚËÚÛÚ Ò‚.Ê‡ÔÓÒÚÓ-Î‡ ÄÌ‰Âfl, 1996, 184–185; ÑÏËÚËÈ ãËı‡-˜Â‚, TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡ÚÂË‡ÎÂ ÛÒÒÍÓÈÎËÚÂ‡ÚÛ˚ ï-ïVII ‚ÂÍÓ‚, ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡-ÛÍ‡, 1983, 71–72.


n∂ra panaßi¨ ΩodΩi¨ ar j¨ jungini¨ kaip EE 7114–15 (Ωr. aukßçiau) ir EE 972–3 (Ωr.toliau). Ak^ suklaidinti gal∂jo ta paçia didΩiåja <K> raide prasidedantis tolesnisklausimas.

2.3. Mt 7,15–23, esançioje BP II 306–308 ir skaitomoje ASCHMOIE NEDELIOIEPO ⁄⁄ Schvventos Traices, tr∆ksta Mt 7,18 antros dalies, nors visuose ßaltiniuose jiyra. Reikia iß karto atkreipti d∂mes^ ^ tai, kad Vulgatos 1529 met¨ Wittenbergo

2 pav. EE 118: klausimas Kodrilei y∆s pikt ⁄⁄ dumoiet ∫chirdi∫a y∆∫u?,

kur^ Bretk∆nas BP praleido;






(Wi) leidime pirma ir antra Mt 7,18 dalys sukeistos vietomis. Vadinasi, ßi Biblijoseilut∂ lotynißkuose ßaltiniuose tur∂jo bent du variantus ir gal∂jo sukelti tam tikrospainiavos:

BP II 3074–5 Geras medis negal pikto wai∫iaus ⁄⁄ ne∫chti.

EE 972–4 Gieras medis negal pikta ⁄⁄ wai∫iaus atne∫chti. A piktas medis negalgiera ⁄⁄ wai∫aus atne∫chti.

BNT Gieras≥Geras Medis ne gal pikto wai∫iaus ⁄⁄ ne∫chti. Ir piaulingas Medis

ne gal ⁄⁄ giero≥gero wai∫iaus ne∫chti.

LB Ein guter Bawm kan nicht arge Fr¯chte bringen, Vnd ein fauler Bawn,kan nicht gute Fr¯chte bringen.

V non potest arbor bona fructus malos facere, neque arbor mala fructus

bonos facere.

Wi non potest arbor mala bonos fructus facere neque arbor bona malosfructus facere.

G oª d¥natai d™ndron ΩgauØn karpoÂq ponhroÂq poie¡n oªd‚ d™ndron saprØnoªd‚ d™ndron saprØnoªd‚ d™ndron saprØnoªd‚ d™ndron saprØnoªd‚ d™ndron saprØn

karpoÂq kaloÂq poie¡n.karpoÂq kaloÂq poie¡n.karpoÂq kaloÂq poie¡n.karpoÂq kaloÂq poie¡n.karpoÂq kaloÂq poie¡n.

Ir prieß tai einanti Mt 7,17 sudaryta iß dviej¨ sakini¨, kuri¨ viename taip patkalbama apie gerå med^ ir gerå vaisi¨, o kitame apie blogå med^ ir blogå vaisi¨,tod∂l Mt 7,18 antrasis sakinys apie blogå med^ gal∂jo b∆ti praleistas per neapsi-Ωi∆r∂jimå. Juo labiau kad EE 97 antra ir treçia eilut∂ prasideda vienodai: wai∫iausatne∫chti EE 972 ir wai∫aus atne∫chti EE 973 (abiem atvejais çia baigiasi sakinys; plg.3 pav.). Skaitydamas Vilento tekstå, Bretk∆nas taip pat gali b∆ti perßok´s iß vienoseilut∂s ^ kitå. Galimyb∂ praleisti çia dar didesn∂, nes toliau abiejose eilut∂se beveikvienas po kitu atspausdinti ΩodΩiai medis. Be to, abi eilut∂s baigiasi tuo paçiuΩodΩiu giera. Kadangi vienodai baigiasi ir prasideda antra ir treçia eilut∂, nuraßiusantrå, Ωvilgsnis gal∂jo ißkart perßokti prie ketvirtosios. Taigi Bretk∆nas çia galib∆ti praleid´s ir viså treçiå ßio puslapio eilut´. Íis praleidimas laikytinas kitapanaßia skaitymo klaid¨ atmaina, vadinama parablepsiu („Ωvilgsniu ^ ßonå“).

Vadovaudamiesi nuostata, kad rastå skirtumå nesåmoningu galime laikyti tiktada, kai ißbandytos visos galimyb∂s paaißkinti j^ kaip såmoningå21 , turimekonstatuoti, kad vis¨ trij¨ min∂t¨ Biblijos eiluçi¨ fragment¨ praleidimas Pos-til∂je n∂ra såmoningas reißkinys. J^ nul∂m∂ specifin∂s skaitymo klaidos – perßo-kimas iß vienos eilut∂s ^ kitå arba ir visos eilut∂s praleidimas. Jn 16,26 pirmojidalis ir Mt 9,4 antroji dalis BP praleistos d∂l to, kad skaitant Vilento EE perßokta

21 ÊÑÏËÚËÈ ãËı‡˜Â‚, TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ä‡ÚÍËÈÓ˜ÂÍ , åÓÒÍ‚‡-ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡ÛÍ‡, 1964, 24.


^ gretimå eilut´ d∂l joje esançi¨ panaßi¨ ΩodΩi¨ ir raidΩi¨. Mt 7,18 antrosiosdalies praleidimo prieΩastis panaßi, tik çia d∂l vienodos pradΩios ir pabaigosgali b∆ti praleista visa eilut∂.

Kå rodo ßie teksto istorijos faktai? Praleidimai (ypaç Jn 16,26 ir Mt 7,18) leidΩiadaryti tris ißvadas: 1) Biblijos eiluçi¨ fragmentai gal∂jo b∆ti praleisti tik rengiantBP rankraßt^, tod∂l priskirtini paçiam Bretk∆nui, o ne spaustuvininkui (spaustu-vininkas rinko iß BP rankraßçio, o ne iß EE); 2) perraßyt¨ perikopi¨ nei Bretk∆nas,nei BP rankraßt^ tur∂j´ ^vertinti Pr∆sijos kunigaikßçio paskirti kunigai ißtisai nely-gino su Vilento EE ir kitais ßaltiniais; 3) perikopes Bretk∆nas tikrai perraßin∂job∆tent iß ßitos Vilento liturgini¨ skaitini¨ knygos.

Taigi Bretk∆nas yra tris kartus Biblijos eiluçi¨ (ar j¨ fragment¨) prid∂j´s ir triskartus praleid´s. Abiem atvejais çia galiot¨ principas, kad ilgesnis variantas yravertingesnis: longior lectio potior. D∂l praleidim¨ negalime kaltinti Bretk∆no at-sainokai rengus Postil´. Tai daΩnas reißkinys, pasitaikantis perraßin∂jant ir religi-nius, ir nereliginius tekstus. Íis pamoksl¨ rinkinys – labai stora knyga (I t. 433 p.,II t. 527 p.; iß viso joje yra 134 697 ΩodΩi¨ formos) ir rengta remiantis keliaisßaltiniais. Kai tenka Ωi∆r∂ti çia ^ vienå, çia ^ kitå knygå, çia v∂l gr^Ωti prie pagrin-dinio teksto, toki¨ dalyk¨ sunku ißvengti. Kaip min∂ta, Biblijos eiluçi¨ fragment¨tr∆ksta tik antro BP tomo perikop∂se, taigi netikslumus gal∂jo lemti jau kiek

3 pav. EE 97: vienoda dviej¨ eiluçi¨ pradΩia wai∫iaus atne∫chti ir pabaiga giera;






22 Regina KoΩeniauskien∂, XVI–XVIII amΩiausprakalbos ir dedikacijos , Vilnius: Mokslas,1990, 85–86.

susilpn∂j´s d∂mesys. Vilentas, savo vertimui atidav´s „kone 10 kruopßtaus darbomet¨“, vyl∂si, kad jam darbas pavyko: „r∆pestingas tekst¨ sulyginimas tai paro-dys“ (EE III)22 . Be to, EE kaip ir BP buvo perΩi∆r∂j´ didel´ patirt^ turintys kalbosmokovai ir teologijos specialistai, taçiau ir çia praleidim¨ neißvengta23 .

Postil∂je prid∂t¨ fragment¨ (visos Lk 1,56 ir Lk 1,36 antrosios dalies) lyginamojianaliz∂ parod∂, kad jie n∂ra atitinkam¨ BNT fragment¨ nuoraßas, o naujas verti-mas. Lk 1,56 versta iß Liuterio Biblijos, o tr∆kstamoji Lk 1,36 dalis – iß LiuterioBiblijos ir Vulgatos. Mt 4,9 esantis prid∂jimas neatspindi ne tik BNT, bet ir n∂vieno originalo sakinio strukt∆ros. Tuo ßie fragmentai siejasi su viena iß Postil∂jeprid∂t¨ perikopi¨ – Mt 3,13–17: ji taip pat n∂ra imta iß BNT, o versta iß naujo. Jospagrindinis vertimo ßaltinis irgi Liuterio Biblijos 1546 met¨ leidimas ar juo sek´v∂lesnieji, taçiau pasiΩi∆r∂ta ir ^ Vulgatå ar graikißkåj^ NT. Íie sutapimai tarpprid∂tosios perikop∂s ir prid∂t¨j¨ Biblijos eiluçi¨ nubr∂Ωia krypt^, kuria tur∂t¨vykti tolesni tyrimai. Ûinant, kad pildydamas Vilento perikopes Bretk∆nas nesi-naudojo savo Biblijos vertimu, reikia nustatyti, ar juo r∂m∂si bent redaguodamasnusiraßomus Vilento tekstus.

Íaltiniai:

BNT – [Jonas Bretk∆nas,] NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwi∫chka Liesuwj perra-∫chi-tas. per Iana Bretkuna Labguwos Plebona. 1580. BNT faksimilinis perspaudas: NAVIAS

TESTAMENTAS Ing Lietuwi∫chka Liesuwj perra∫chitas. per Iana Bretkuna Labguwos Plebona.

1580. DAS NEUE TESTAMENT in die litauische Sprache übersetzt von Johann Bretke, Pastor

zu Labiau 1580. Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen

D. Range und Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh, 1991. Cituojamaiß: Range KE.

BP I – [Jonas Bretk∆nas,] POSTILLA Tatai e∫ti Trumpas ir Pra∫tas I∫chguldimas Euangeliu ⁄∫akamuiu Basnicƒoie Krik∫chcƒioni∫chkoie ⁄ n√g Aduento ik Wæliku. Per Iana BretkunaLietuvos Plebona Karaliaucƒiuie Pru∫√∫u. I∫∫paude Karaliaucƒiuie Iurgis O∫terbergeras.Mæta Pono 1591.

BP II – [Jonas Bretk∆nas,] POSTILLA tatai e∫ti Trumpas ir Pra∫tas I∫chguldimas Euangeliu ⁄∫akamuiu Basnicƒoie Krik∫chcƒioni∫chkoie ⁄ n√g Wæliku ik Aduento. Per Iana BretkunaLietuvos Plebona Karaliaucƒiuie Pru∫√∫u. I∫∫pau∫ta Karaliaucƒiuie ⁄ Iurgio O∫terbergero.Mæta Pono 1591.

EE – [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei Epi∫tolas ⁄ Nedeliu ir ∫chwentuju dieno∫u ∫kai-tomo∫ias ⁄ Basnicƒo∫u Chrik∫cƒoni∫chko∫u ⁄ pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwi∫ch-ka Sƒodƒia ⁄ per Baltramieju Willenta ⁄ Plebona Karalaucƒui ant Schteindama. Priegtam ⁄ant gala priedeta jra Hi∫toria apie muka ir ∫merti Wie∫chpaties mu∫u Ie∫aus Chri∫taus

23 Ar praleidim¨ yra ir tose EE perikop∂se,kurios nepatekusios ^ BP, ßiuo metu darnenustatyta.


pagal kieturiu Euangeli∫tu. I∫ch∫pau∫tas Karalaucƒui per Iurgi O∫terbergera ⁄ Metu

M. D. LXXIX. [1579].

G – Graikißkas Naujasis Testamentas. Cituojama iß: Nestle-Aland, Novum Testamentum

Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 31994.

LB – Luther, Martin, Das Newe Te∫tament Deutƒ∫ch. Vuittemberg. 1546. Cituojama iß: Lu-ther, Martin, Werke. Kritische Gesamtausgabe 6 Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann

Böhlaus Nachfolger, 1929.

R A N G E , J O C H E N D . , KE – Jochen D. Range, Kommentierte Edition des Bandes 7 der altli-

tauischen Bibelübersetzung. Evangelien und Apostelgeschichte, von Joh. Bretke, Labiau 1580.

Habilitationsschrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik ⁄ Slavistik der Westfäli-schen Wilhelms-Universität Münster, 1992.

V – Vulgata. Cituojama iß: Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece et Latine, Stuttgart:

Deutsche Bibelgesellschaft, 31994.

Literat∆ra:

A L E K N A V I Ç I E N Î , O N A , 1998a: „Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: ‘Kosanies’ßaltiniai“, LKK 39, 39–80.

A L E K N A V I Ç I E N Î , O N A , 1998b: „Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: Mt 3,13–17

ßaltiniai“, Blt 5 priedas, 5–45.A M B R A Z A S , S A U L I U S ; O N A A L E K N A V I Ç I E N Î , V Y T A U T A S Z I N K E V I Ç I U S , 1998: „Is-

torinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK 39, 192–210.B I A S I , P I E R R E - M A R C D E , 1998: „Genetin∂ kritika“, Daniel Bergaz, Pierre Barbéris, Pierre-

Marc de Biasi, Marcelle Marini, Gisèle Valency, Literat∆ros analiz∂s kritini¨ metod¨ pagrindai,

Vilnius: Baltos lankos.B R E T K Ô N A S , J O N A S , 1983: Rinktiniai raßtai, pareng∂ Jonas Palionis, Julija Ûukauskait∂,

Vilnius: Mokslas.

C O H R S , F E R D I N A N D , 1931: „Register der Episteln und Evangelien“, D. Martin Luthers

Werke. Kritische Gesamtausgabe 7. Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfol-

ger, 529–544.F A L K E N H A H N , V I K T O R , 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine

Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreuπens, Königsberg (Pr) und Berlin:

Ost-Europa-Verlag.H E U S S I , K A R L , 181991: Kompendium der Kirchengeschichte, Tübingen: Mohr.

K O Ω E N I A U S K I E N Î , R E G I N A , 1990: XVI–XVIII amΩiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius:Mokslas.

Lietuvi¨ literat∆ros istoriografijos chrestomatija. Iki 1940 m., pareng∂ Leonas Gineitis, Vilnius:

Vaga, 1988.ã à ï Äó Ö Ç , Ñ å à í ê à â , 1964: TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ä‡ÚÍËÈ Ó˜ÂÍ, åÓÒÍ‚‡–ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡ÛÍ‡.

ã à ï Äó Ö Ç , Ñ å à í ê à â, 1983: TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡ÚÂË‡ÎÂ ÛÒÒÍÓÈ ÎËÚÂ‡ÚÛ˚ ï–ïVII ‚Â-

ÍÓ‚, ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡ÛÍ‡.





M A Ω V Y D A S , M A R T Y N A S , 1993: Katekizmas ir kiti raßtai. Vilnius: Baltos lankos.

å Ö ñ É Ö ê , Å ê û ë å . , 1996: íÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒÌ‡fl Ú‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ-

‚ÂÌËÂ ËÒÍ‡ÊÂÌËÈ Ë ÂÍÓÌÒÚÛÍˆËfl ÓË„ËÌ‡Î‡, åÓÒÍ‚‡: ÅË·ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚË-

ÚÛÚ Ò‚.Ê‡ÔÓÒÚÓÎ‡ ÄÌ‰Âfl.

M E I π, K L A U S , 1994: Streit um die Lutherbibel. Sprachwissenschaftliche Untersuchungen zur

neuhochdeutschen Standardisierung (Schwerpunkt Graphematik) anhand Wittenberger und

Frankfurter Drucke, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang.Neues Bibel-Lexikon 11 [Obadja – Qudschu], Zürich und Düsseldorf: Benziger Verlag, 1997.R A N G E , J O C H E N D . , 1992: Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bretke-Edi-

tion (NT), Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh.R H E S A , L [ U D W I G ] J [ E D I M I N ] , 1816a: Ge∫chichte der litthaui∫chen Bibel. Ein Beytrag ƒur

Religionsge∫chichte der Nordi∫chen Völker, Königsberg: Hartung∫chen Hofbuchdruckerei.R H E S A , L [ U D W I G ] J [ E D I M I N ] , 1816b: „Vorrede“, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas

Séno ir Naujo Te∫tamento [...], Karalauczuje.U L Ç I N A I T ∂ , E U G E N I J A , 1986: „Antikos poveikis lotynißkai S. Rapolionio k∆rybai“, Sta-

nislovas Rapolionis, sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, Juozas Tumelis, Vilnius: Mokslas.V O G E L , P A U L , 1962: Europäische Bibeldrucke des 15. und 16. Jahrhunderts in den Volksspra-

che. Ein Beitrag zur Bibliographie des Bibeldrucks, Baden-Baden.

Ona Aleknaviçien∂D I E H I N Z U G E F Ü G T E N U N D A U S G E L A S S E N E N B I B E L V E R S E

I N D E N P E R I K O P E N D E R POSTILLA V O N J O H A N N B R E T K E


Im Artikel werden zwei Arten der Unterschiede zwischen den Perikopen der Postilla

(BP) von Johann Bretke (Jonas Bretk∆nas) und Euangelias bei Epistolas (EE) von Bartholo-mäus Willent (Baltramiejus Vilentas) untersucht: das Hinzufügen und Auslassen von Bibel-versen.

In der Zahl der Bibelverse und ihrer Länge weisen 6 Perikopen Unterschiede auf: In derPostilla sind an drei Stellen (Lk 1,56; Lk 1,36; Mt 4,9) Verse oder deren Fragmente hinzu-gefügt; Auslassungen kommen auch dreimal vor (Jn 16,26; Mt 7,18; Mt 9,14), und das nurim zweiten Teil.

Im Artikel werden die Hauptquellen der hinzugefügten Verse festgestellt und die Mög-lichkeit ihrer Übernahme aus dem bereits durch Bretke übersetzten Neuen Testament(BNT) untersucht.

Der Vers Lk 1,56 ist aus der Luther-Bibel von 1546 übersetzt worden. Das hinzugefügteFragment des Lk 1,36 wurde aus zwei Quellen übersetzt: der Vulgata und der Luther-Bibel.Zum Vers Mt 4,9 ist nur ein Wort hinzugefügt worden, doch es entspricht einem ganzen,zwar kurzen, durch Willent ausgelassenen Satz. Das Wort bilodams hat in keinem der demVergleich unterzogenen Grundtexte eine formale Entsprechung.


Die vergleichende Analyse macht deutlich, daπ diese Bibelverse bei der Aufarbeitungder Postilla von neuem übersetzt und nicht aus dem BNT übernommen wurden.

Die in der Postilla vorkommenden Auslassungen (Jn 16,26; Mt 7,18; Mt 9,14) stellenkeine bewuπte Erscheinung dar. Das sind typische Lesefehler (Haplographie und Parablep-sis), die bereits bei der Niederschreibung des Manuskripts der Postilla entstanden seinkönnten.

O N A A L E K N A V I Ç I E N Î Gauta 1999 m. balandΩio 1 d.


Antakalnio g. 6



85 S i m o n a s D a u k a n t a s —

M o t i e j a u s V a l a n ç i a u s r a ß t i n i n k a s

Giedrius SubaçiusLietuvi¨ kalbos institutas,


Simonas Daukantas –Motiejaus Valançiaus raßtininkas

Motiejus Valançius 1853 metais Vilniuje, Abraomo Dvorçiaus spaustuv∂je, iß-leido knygå øIWATAS JEZAUS KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA ISTORI-JE NAUJOJE ISTATIMA1. Lietuvos bibliografijoje nurodyta, kad Lietuvos moksläkademijos bibliotekoje (LMAB) yra ißlik´s ir originalus ßio leidinio rankraßtis2.Pastaruoju metu rankraßt^ tyrin∂jo Zita Medißauskien∂, ji atkreip∂ d∂mes^ ^ kaikurias vietas, buvusias ißbrauktas ir nepatekusias ^ spausdinamå knygå d∂l cenz∆-ros priekabi¨3. Ji net paskelb∂ fotografuot¨ rankraßçio puslapi¨4, taçiau nenurod∂,kad rankraßtis iß tikr¨j¨ paraßytas ne Valançiaus raßysena.

Vien pasklaidΩius rankraßt^ darosi akivaizdu, kad paties Valançiaus ranka pa-raßytas tik antraßtinis puslapis, dviej¨ puslapi¨ „Praka¬ba“ ir „Rodikle“ (VaøR 1,3–4, 283–289). DidΩiausioji rankraßçio dalis, iß viso apie 234 puslapiai, paraßytakito Ωmogaus – Simono Daukanto – raßysena (p. 5–106 ir 151–282). Valançiustekstå tik nemaΩai tais´s. Taip pat matyti, kad dar vienas 44 puslapi¨ pluoßtas(p. 107–151) perraßytas kol kas neidentifikuotu braiΩu.

Pasteb∂jus, kad ßitas rankraßtis raßytas ne Valançiaus ranka, kad tai iß esm∂sDaukanto rankraßtis, nors ir pasiraßytas Motiejaus Valançiaus pavarde, atsiradoporeikis nustatyti individual¨ Valançiaus ir Daukanto santyk^ su ßiuo tekstu. Taileist¨ toliau tikslinti, pildyti jau Ωinomus duomenis apie Daukanto ir Valançiaus

1 [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUSKRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBAISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUS-TA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ A. DWORCZIAUS,1853 (toliau – VaøS).

2 [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS KRI-STAUS. Wieszpaties musu. Arba Istorije Naujo-je Istatima, iszspausta Wilniuj SpaustuwiejN. N. 1853 (rankraßtis saugomas LMAB,sign.: f. 18 – 57; toliau – VaøR).

3 Zita Medißauskien∂, „Lietuvißk¨ knyg¨ cen-z∆ravimas (XIX amΩiaus ketvirtasis–septin-tasis deßimtmeçiai)“, Lt 2, 1996, 59, 60.

4 Zita Medißauskien∂, „Lietuvißka knyga carin∂scenz∆ros br∆zgynuose (XIX a. pirmoji pu-s∂)“, Knygotyra 25(32), 1998a, 321; Zita Me-dißauskien∂, Rusijos cenz∆ra XIX a. viduryje,Kaunas: Vytauto DidΩiojo universitetas,1998b, 241, 244.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


bendradarbiavimo pob∆d^ tais 1850–1855 metais, kai Valançiaus globojamas irremiamas Daukantas gyveno Varniuose.

Pirmiausia kyla klausimas, ar tai tikrai paties Valançiaus darbas, Daukanto tiknuraßytas, ir ar kartais negalima jo laikyti Daukanto k∆riniu. Valançiaus rankaparaßytoje pratarm∂je aißkiai tvirtinama, kad „Noriedamas tada aweles sawa juo-ba apszwie∫ti, para∫ziau tå kningå [...]. Ra∫ziau Warniusi 1853. metusi. MotiejusWo¬onczewskis Wiskupas“ (VaøR 3–4).

Vis¨ pirma atkreiptinas d∂mesys ^ Valançiaus taisymus. Ryßkiau jis koregavoDaukanto raßytå tekstå ßiose vietose: p. 5, 12, 14, 15, 25, 27, 28, 31, 34, 37, 38, 39,

1 pav. VaøR 72: Daukanto raßytame tekste Valançius ^terp∂ Ωod^ mini;

Daukantui netipißka hiperafrikata sergåczi;

LMAB, sign.: f. 18 – 57. Fot. Virginija Valuckien∂



40, 47, 48, 50, 53, 54, 56, 58, 61, 62, 69, 70, 72, 73, 74, 77, 81, 82, 85, 86, 90, 94, 95,153, 154, 156, 157, 158, 166, 180, 198, 203, 205, 207, 214, 216, 217, 218, 222, 224, 225,232, 241, 245, 252, 253, 256, 265, 267, 278. Taisym¨ ir korekcij¨ esama vos ne kaskelintame puslapyje, tad matyti, jog Valançius perskait∂ viså Daukanto perraßytårankraßt^, patais∂, kas ir kur jam atrod∂ reikalinga. Elg∂si kaip su savo paties darbu.

Taisym¨ b∆ta ^vairi¨. Kai kurie rodo Valançi¨ taisius Daukanto klaidå. Pa-vyzdΩiui, Daukantui (Da) pasitaik∂ praleisti kok^ Ωod^ – su didi ∏moniu eje 72, oValançiaus (Va) ißtaisyta su didi mini ∏moniu eje (plg. 1 ir 2 pav.). Panaßiai

2 pav. VaøS 60: vieta, maΩdaug atitinkanti VaøR 72, kur Valançius buvo ^terp´s mini;

çia yra ir Daukantui netipißka hiperafrikata sergåczi;

LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 79, Inv. Nr. 7721 ⁄ 649227. Fot. Virginija Valuckien∂


Da szwentomis dienomis ipatingaj turem gieraj ir gielbieti artimå 85, o Va szwentomisdienomis ipatingaj turem gieraj dariti ir gielbieti artimå. Íios klaidos liudija, kadDaukantas tik nuraßin∂jo, o ne k∆r∂ savarankißkå tekstå.

Taip pat b∆dinga nuraßin∂jimo klaida yra kokio nors ΩodΩio ar teksto atkarposnetyçinis pakartojimas, vadinamoji ditografija5. PavyzdΩiui, Da wiena wiena mot-riszkie 81, Va wiena ‹wiena›6 motriszkie; Da Jej tada asz Wieszpatiu. Jei tada asz Wiesz-patiu ir mokitoju budamas 154, Va ‹Jej tada asz Wieszpatiu.› Jei tada asz Wieszpatiuir mokitoju budamas; Da nuwi¬ka nuwi¬ka Wieszpaties wisus drabu∏ius 207, Va nuwi¬ka‹nuwi¬ka› Wieszpaties wisus drabu∏ius. Vienas pavyzdys net leidΩia atkurti buvusiooriginalaus juodraßçio, nuo kurio nuraßin∂jo Daukantas, vienos eilut∂s ilgumå irformå. Daukantas paraß´s: kielies giwas ir iszeje garbingaj isz graba. Tujaus suwirpiejeir iszeje garbingaj isz graba. Tujaus suwirpieje Øiame, nes Anio¬as Diewa nuØengie 252–253; Valançius vienå sakin^ ißbrauk´s: kielies giwas ir iszeje garbingaj isz graba. ‹Tu-jaus suwirpieje ir iszeje garbingaj isz graba.› Tujaus suwirpieje Øiame, nes Anio¬asDiewa nuØengie. Juodraßçio eilut∂s ßioje vietoje tegal∂jo b∆ti taip ißsid∂sçiusios:

[...] kielies giwas/ir iszeje garbingaj isz graba. Tujaus suwirpieje/Øiame, nes Anio¬as Diewa nuØengie [...]

Tik taip galima paaißkinti Daukanto klaidå – susipainioj´s tur∂jo netyçia nura-ßyti tå paçiå eilut´ antrå kartå. Toks bent vienos ißtisos juodraßçio eilut∂s rekon-stravimas leidΩia ß^ tå spr´sti ir apie jo pob∆d^. Toje eilut∂je buvo 48 Ωenklai (sutarpeliais). Daukanto nuoraße eilut∂s yra paprastai iß 40–45 Ωenkl¨, tad kiek trum-pesn∂s nei originale. Vadinasi, originalas buvo arba raßytas ant platesnio formatopopieriaus, arba glaustesne raßysena (nuoraßo popierius yra tradicinio såsiuvinioformato). Íiaip jau Valançiaus raßysena ir yra glaustesn∂ uΩ Daukanto.

Yra ir daugiau tik∂tin¨ Daukanto nuraßin∂jimo klaideli¨, bet j¨ Valançius,skaitydamas nuoraßå, nepasteb∂jo. PavyzdΩiui, Da nes JEZUSUS Kristusuj uØgimus32 (spaudinyje klaida jau ißtaisyta: nes JEZUSUJ Kristusuj uØgimus VaøS 28); Da Jrtejp dalej mita 37 (spaudinyje pataisyta: Ir tejp dajlej mita VaøS 32); Da isz naujejpardutu [pardurtu – G. S.] koju ir ranku Jo tek cziurkszliu szwencziausis kraujas 225(spaudinyje VaøS liko nepataisyta: isz naujej pardutu koju ir ranku Jo tek cziurkszliuszwencziausis kraujas 215). Ir ßie netikslumai liudija, kad Daukantas tik nuraßin∂jo,o ne k∆r∂ tekstå tuo metu, kai raß∂.

Toliau reikia stengtis nustatyti, ar Daukantas nuraßin∂jo buvus^ savo paties, arValançiaus juodraßt^. Kitaip sakant, svarbu ißsiaißkinti, kam gi skirtina pirminio

5 Plg. Å˛Ò M. MÂˆ„Â, TÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡-‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒÌ‡fl Ú‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ‚ÂÌËÂËÒÍ‡ÊÂÌËÈ Ë ÂÍÓÌÒÚÛÍˆËfl ÓË„ËÌ‡Î‡, åÓÒ-Í‚‡: ÅË·ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚËÚÛÚÒ‚.Ê‡ÔÓÒÚÓÎ‡ ÄÌ‰Âfl, 1996, 185.

6 Çia ir toliau tokios formos smailieji skliaustairodo ißbrauktå tekstå.



originalo (tad ir apskritai knygos teksto) autoryst∂, verifikuoti, ar Valançius tikraipasiraß∂ savo paties tekstå (Daukantas taip pat yra pareng´s maldaknyg´, tadnegalima automatißkai atmesti jo autoryst∂s galimyb∂s). Ißsiaißkinti ßitokiå prob-lemå gali pad∂ti abiej¨ autori¨ grafikos, fonetikos, morfologijos lyçi¨ palygini-mas. Tiesa, Daukantas tuo metu, apie 1853-iuosius, kada turb∆t raß∂ ir Did^j^ len-k¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynå7, buvo gerokai supaprastin´s savo raßybå ir priartin´s jåprie valançißkos. Valançius pats 1848 metais pagyr∂ Daukantå uΩ tå kalbos pa-prastinimå: „dafljo ^ mano rankas du egzemplioriai kn^gut∂s apie iszdirbimå taba-ko ir apini¨ – paraszytos nesulygintinai lengvesniu lieØuviu, kaip pirmesni Tams-tos darbai“8. Vis d∂lto, nors ir raßyba supanaß∂jo, ir tarm∂ abiej¨ artima (abudukil´ iß Ωemaiçi¨ douninink¨ paj∆rißki¨ teritorijos), buvo lik´ ir svarbi¨ raßybos beikalbos skirtum¨, kurie padeda identifikuoti autori¨.

1. Daukanto nuraßytose VaøR vietose aißkiai vyrauja digrafas <uo> Ωym∂tiaukßtaiçi¨ dvibalsiui [uo], nors tiek Valançiaus, tiek Daukanto tarm∂je j^ d∂snin-gai atitinka dounininkißkas [≤u]. PavyzdΩiui, Da a¬puluoti 222 ~ alpuliuoti, duota214, 270, iszjuokimus 211 ~ ißjuokimus, iszjuokti 216 ~ ißjuokti, juodos 69, Piemuo271, suo¬u 69 ~ suolu. Tuo metu Daukantui nebuvo b∆dingas toks Ωym∂jimas, plg.jo DaDLL formas alpul√ti II 192 ~ alpuliuoti, d√ti I 132 ~ duoti, iszj√kimas III 294 ~ißjuokimas, iszj√kti III 294 ~ ißjuokti, j√das I 124 ~ juodas, piem√ II 229 ~ piemuo,s√¬as I 330 ~ suolas. Matyti vyraujantis såmoningas Daukanto apsisprendimasraßyti <√>. Savo tarme Ωemaitißkai <ou> DaDLL paraßydavo tik atsitiktinai: isz-mierouti I 146 ~ ißmieruoti. Iß v∂lyvuoju Daukanto gyvenimo laikotarpiu raßytolaißko nenustatytam adresatui matyti, kad Daukantas buvo såmoningai apsispren-d´s vartoti polifonin^ raßmen^ <√>: „Kur iszpu¬ raszyti uo, taj ¬abaj yra raszyt √,par tå wisims ga¬ itikti, tie, kurie pirmu uo, ir tie, kurie isztar ou, nesgi wieni sakaduoti, kiti douti“9.

Valançius, prießingai, nuosekliai Ωym∂davo aukßtaitißkå dvigars^ [uo] digrafu<uo>. PavyzdΩiui, ir kitoje jo knygoje – TAMOSZIAUS ISZ KEMPIS. APEJ SEKI-MA JEZAUS KRISTAUS, 185210 raßoma tik duok 182, duonu instr. sg. 56 ~ duona,iszsiluosuotumi 63 ~ ißsiliuosuotumi, juoba 53, juokamos 53 ‘juokiam∂s’, juomi 53,luosu 57 ~ liuosu, pasiduotumi 151, tuo 55, tuokartu 53 ~ tuo kartu. Íis digrafasvartotas taip pat 1852 metais leist÷s knygos originaliame Valançiaus ranka raßyta-me rankraßtyje Istorije Szwńta Senoje istatima11: atiduosiu 19, parsijuosusi 95, stip-

7 Simono Daukanto raßtai, Didysis lenk¨–lietuvi¨kalb¨ Ωodynas 1–3, pareng∂ Giedrius Subaçius,Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla,1993–1996 (toliau – DaDLL).

8 Medega S. Daukanto bijografijai, LAIS 5. SimonasDaukantas, Vilnius: Viltis, 1993, 334 (toliau –MDB).

9 Simonas Daukantas, Raßtai 2, pareng∂ Vy-tautas Merkys, Birut∂ Vanagien∂, Vilnius:Vaga, 1976, 789.

10 [Motiejus Valançius,] TAMOSZIAUS ISZKEMPIS. APEJ SEKIMA JEZAUS KRISTAUSKNINGAS KIETURES. ISZGULDYTOS PAR [...]Motieja-Kazimierå WOÒONCZEWSKI [...].WILNIUJE DRUKARNIOJ A. DWOR-CZIAUS. 1852 Metuose (toliau – VaTK).

11 [Motiejus Valançius,] Istorije Szwńta Seno-je istatima, 1852 (rankraßtis saugomasLMAB, sign.: f. 18 – 59; toliau – VaIS).


ruok 55, Tuo tarpu 118. Ir paçiame VaøR yra Valançiaus ^terptas Ωodis su dvi-raidΩiu <uo>: iszduoti 214 ~ ißduoti. Petro Joniko ΩodΩiais, „apskritai apie Va-lançiaus raßt¨ [...] tarm´ galima pasakyti, kad ^ savo Ωemaitißkåj^ garsynå ^trau-kiami ßie aukßtaiçi¨ vakarieçi¨ garsai: [...] ie, uo dvibalsiai [...]“12. Vadinasi,perraßydamas VaøR Daukantas digrafå <uo> bus raß´s ne taip, kaip jam ^prasta,o kaip buvo juodraßtyje.

2. Kitas grafinis Daukanto ir Valançiaus raßybos skirtumas yra raidΩi¨ ir<y> vartojimas. VaøR Daukantas visai neraß∂ raid∂s <y>, visais atvejais apsi∂jo su: dariti 48 ~ daryti, giwentojems 37 ~ gyventojams, pagimdima 25 ~ pagimdymo,Skajtitojau 50 ~ skaitytojau, walgiti 69 ~ valgyti, wira 25 ~ vyro. Taçiau tuo patmetu savo DaDLL Ωym∂jo abi raides: MaΩosios Lietuvos raßt¨ pavyzdΩiu <y>vartojo ilgajam, o – trumpajam garsui Ωym∂ti, pavyzdΩiui, daryti III 36, gim-dymas III 36, gymdytojinis III 37 ~ gimdytojinis, gywentojas I 368 ~ gyventojas,skajtytojas I 131 ~ skaitytojas, walgyti I 252 ~ valgyti, wyras I 360 ~ vyras. Ir v∂lValançiaus autentißkuose darbuose raßyta skirtingai – vien raid∂ , plg. VaTKdalikusi 165 ~ dalyk∆se, ikwiepima 192 ~ ^kv∂pimo, iszpildisiu 122 ~ ißpildysiu,mi¬aszirdiszcziu 123 ~ mylaßirdysçi¨, wisi kiti ira 52 ~ visi kiti yra; VaIS atsakisiu43 ~ atsakysiu, giwena 47 ~ gyveno, i∫zwida 70 ~ ißvydo, wira 35 ~ vyrå. Matyti,kad VaøR Daukanto nuraßytos lytys sutampa su Valançiui b∆dingomis, o ne supaties Daukanto tada vartotomis DaDLL. Vadinasi, ir çia Daukantas ne vadovavo-si savo galva, o tiesiog tiksliai nuraßin∂jo rankraßt^, kuriame nebuvo raid∂s <y>.

3. Dar vienas Valançiaus ir Daukanto tekst¨ fonetikos dalykas ßeßtajame de-ßimtmetyje buvo relevantißkai skirtingas – kaitmenini¨ afrikatini¨ ir beafrikaçi¨lyçi¨ Ωym∂jimas. Daukantas svyravo, paraßydavo ir vienoki¨, ir kitoki¨ form¨,plg. DaDLL afrikatines: medziokle II 294 ~ medΩiokl∂, medzioti II 294 ~ medΩioti,pùswelcziuj II 290 ~ pusvelçiui, s¬apczej II 284 ~ slapçiai ir atitinkamas beafrika-tes: mediokle II 294, medioti II 294, pùsweltiuj II 290, slaptej II 284. Daukantas tarsinebuvo apsisprend´s, kurias geriau vartoti, ir paraßydavo paralelini¨ Ωemai-tißk¨ bei aukßtaitißk¨ form¨. Taçiau neprik∆r∂ dirbtini¨ hipernormali¨ lyçi¨(kaip ißimt^ galima tik pamin∂ti DaDLL ¬aukajczis II 293 ‘maΩas laukas’ greta¬aukajtis II 293 ‘t. p.’).

Valançius buvo nusistat´s kitaip. Joniko ΩodΩiais, „labai keblus dalykas Va-lançiui buvo vad. ‘Ωemaitißkasis gars¨ d∂snis’, t. y. dj, tj vertimas afrikatomis. IßpradΩi¨ jis t¨ priebalsi¨ jungini¨ atitikmenis vartoja iß savo paj∆rini¨ Ωemaiçi¨tarm∂s, vadinasi, neverçia afrikatomis. [...] Bet, matyt, v∂liau pastebi, kad ßiypatyb∂ trukdo aukßtaiçiams, taip pat ir daliai pietini¨ Ωemaiçi¨ [...] jo raßtusskaityti, ima tj, dj versti afrikatomis. [...] Bet kadangi to afrikat¨ d∂snio kitose

12 Petras Jonikas, Lietuvi¨ bendrin∂s raßomosioskalbos k∆rimasis antrojoje XIX a. pus∂je, Çi-kaga: Pedagoginis lituanistikos institutas,1972, 130.



tarm∂se jis gerai nesuvok∂, tai savo raßtuose iß pradΩi¨ vartojo ten, kur neiaukßtaiçiai, nei pietiniai Ωemaiçiai d∆nininkai j¨ nepaΩ^sta (hipernormalizmai).[...] hipernormalizmai: esanczis [...], rodanczis [...], esanczi [...], nu∏udØe [...],Iszgird∏es [...], uØwedØe“13. Dar plg. VaTK ka¬banczi 116 ~ kalbant^, pranokanczi139 ‘pranokstanti’, saugojenczi 139 ~ saugojanti, sekanczi 139 ~ sekanti, traukanczi252 ~ traukant^ ‘traukiant^’; VaIS paczi 79 ~ pat^, tekanczi 19 ~ tekant^, ∏alczi43 ~ Ωalt^.

Tókios gausios hiperafrikatos visai neb∆dingos Daukantui. Tod∂l j¨ vartojimasir Daukanto nuraßytose VaøR dalyse panaßesnis ^ Valançiaus, o ne ^ Daukantok∆rybå, plg. kibanczi 230 ~ kybant^, milinczi 209 ~ mylint^, neØind∏e 221 ~ neΩindo,parod∏e 219 ~ parod∂, pasiuncze 280 ~ pasiunt∂, sergåczi 72 ~ serganti (plg. 1 pav.),wed∏e 182 ~ ved∂. Ne^sivaizduotina, kad Daukantas pats b∆t¨ gal∂j´s prikurti tiekir toki¨ hiperafrikaçi¨ lyçi¨. Tai, matyt, lytys, atsiradusios iß buvusio ankstesnioValançiaus juodraßçio.

4. Dar viena fonetin∂ ypatyb∂, nevartota paties Daukanto, taçiau esanti jonuraßytose VaøR vietose – tai vidurio ir ryt¨ aukßtaiçi¨ tariamas ir raßomaskietasis <¬> prieß e tipo vokalizmå, ypaç ßaknyje leis- (leid-). DaDLL Daukantasraß∂ tik <le>, pavyzdΩiui, atlejdamas II 359 ~ atleidΩiamas, atlejdås II 359 ~ at-leidΩiås, atlejdimas II 359 ~ atleidimas, atlejdingas II 359 ~ atleidingas, atlejsti II359 ~ atleisti. O VaøR jis jau daΩnai Ωym∂jo <¬a>: at¬ajdima 268 ~ atleidimo,at¬ajsite 267 ~ atleisite, at¬ajsk 231 ~ atleisk, isz¬ajsti 214(2x) ~ ißleisti. Tiesa, ne-retai Daukantas VaøR paraßydavo ir minkßtåj^ <l>, turb∆t ranka maßinaliai ^ra-ßydavo ^prastå gimtosios tarm∂s lyt^. Taçiau Valançius tikrindamas rankraßt^ tainegailestingai taisydavo: Da atlajsete 267 – Va at¬ajsete; Da atlejda 267 – Va at¬aj-da; Da atlejdima gen. sg. 267 – Va at¬ajdima; Da atlejdimo gen. sg. 268 –Va at¬ajdimo; Da atlejsta 267 – Va at¬ajsti part. praet. pass. nom. pl. m.; Da atlejstiinf. 267 – Va at¬ajsti; Da atlejsti part. praet. pass. nom. pl. m. 267 – Va at¬ajsti;Da atlejzdawa 267 – Va at¬ajzdawa (plg. 3 pav.); Da neiszlejd∏e 214 ~ neißleido –Va neisz¬ajd∏e. Vis d∂lto Valançius kai kur Daukanto paraßyto minkßtojo <l>nepatais∂: atlejsk 231 ~ atleisk, dasilejda 215 ~ dasileido, iszlejsi 215 ~ ißleisi,iszlejsti 215 ~ ißleisti. Matyt, nepasteb∂jo.

Tiesa, kitoje to meto knygoje (VaTK) Valançius nuosekliai Ωym∂jo tik minkßtåjå<l>, plg. aplejdi 209 ~ apleidi, dalejdu 215 ~ daleidu, dalejsti 217 ~ daleisti, parlejda150 ~ parleido, pralejsti 217 ~ praleisti. Taip pat ir VaIS, plg. atlejsk 59 ‘atsi¨sk’,dasilejdes 7 ~ dasileid´s, dasilejstu 7 ~ dasileist¨, i∫zlejda 14 ~ ißleido, pasilejda 12 ~pasileido, u≤lejda 88 ~ uΩleido. Taçiau min∂tas ryßkus Valançiaus VaøR <l> ≥ <¬>taisymas rodo, kad 1853 metais jau buvo apsigalvoj´s raßyti toje paçioje pozicijojekietåjå <¬>. Matyt, taip apsispr´sti j^ privert∂ vidurietißk¨ religini¨ raßt¨ tradicija,kur prieß e tipo vokalizmå visada vyravo kietasis <¬>. PavyzdΩiui, aukßtaitißkame

13 Jonikas 1972, 132–133.


vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraiçio 1816 metais ißleistame Naujame Èstatyme14

tokios lytys gana d∂sningos15.5. Be jau nurodyt¨ keturi¨ akivaizdΩi¨ raßybos, fonetikos ir morfologijos ypa-

tybi¨, kurios VaøR tekste yra valançißkos, o ne daukantißkos, galima pamin∂ti dar

14 [Juozapas Arnulfas Giedraitis,] NAUJASISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUS WIESZ-PATIES MUSU LIETUWISZKU LEøUWIUISZGULDITAS PAR JOZAPA ARNULPAKUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI WISKUPAøIEMAYCIU, øENKLINIKA S. STANISLO-

WO, ISZSPAUSTAS PAS KUNIGUS MISSIONORIUS

WILNIUJE 1816.15 Plg. Giedrius Subaçius, Ûemaiçi¨ bendrin∂s

kalbos id∂jos. XIX amΩiaus pradΩia, Vilnius:Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas,1998, 184.

3 pav. VaøR 267: Daukanto raßytame tekste Valançius tais∂ ΩodΩius:

at¬ajsete, at¬ajda, at¬ajdima, at¬ajsti (3x), at¬ajzdawa, pats Daukantas paraß∂ at¬ajsite;

LMAB, sign.: f. 18 – 57. Fot. Virginija Valuckien∂



kelias. Daukantas buvo link´s bent ßiek tiek orientuotis ^ MaΩosios Lietuvos raßt¨tradicijå, plg. jau min∂tå raßmen^ <√> bei raidΩi¨ <y> ir distribucijå. Kaip irMaΩosios Lietuvos autoriai, Daukantas DaDLL dar vartojo raides su diakritiniaisΩenklais <û>, <¿>. Visi ßie bruoΩai visai svetimi Valançiui, jokio akivaizdesnio joorientavimosi ^ MaΩosios Lietuvos tekstus tuo metu nematyti. DaDLL gana d∂s-ningai Ωemaitißkas garsas [≤] Ωym∂tas ir raßmeniu <ù>, jo Valançius taip pat nie-kada nevartojo. Vis¨ ßit¨ daukantißk¨ ypatybi¨ n∂ra VaøR, nors jis ir raßytasDaukanto ranka.

Vadinasi, taisym¨, grafikos ir kalbos tyrimo duomenys leidΩia daryti ganatvirtå ißvadå, kad VaøR, kaip ir iki ßiol manyta, yra originalus Valançiaus darbasir kad Daukantas tik ßvariai perraß∂ Valançiaus jam duotå rankraßt^. Valançiusturb∆t reikalavo Daukantå nuraßin∂ti viskå labai tiksliai, nesidav∂ ^kalbamas raßy-ti kaip nors kitaip, net jei tai ir b∆t¨ klaidos (hiperafrikat∂s lytys). Daukantuitikriausiai neleista pasirinkti ir keisti perraßomo teksto lyçi¨. Tad Daukantas buvone teksto k∆r∂jas, o tik paklusnus nuraßin∂tojas.

Dabar reikia atsiminti senus Íli∆po kaltinimus Valançiui, kad nors ßis pasi-kviet´s Daukantå ^ Varnius ir nor∂j´s kartu ^kurti Ûemaiçi¨ akademijå16, iß tikr¨j¨„j^ nuslogino daug sunkiais darbais: jis liep∂, kad po tris adynas kasdien Daukan-tas skaityt¨ kunigui Kodaniui, kurs buvo apak´s, jis jam uΩd∂jo ant peçi¨ naßtåraßymo vieno lenkißkai Ωemaitißko Ωodyno. Tolesniai Daukantas per trejus metusvyskupå Ûemaiçi¨ ißmokino vokißkai kalb∂ti [...]. Tolesniai Daukantas tur∂jo vys-kupui perraßyti lenkißkai pranc∆zißkå Ωodynå“17. ÛodΩiu, Íli∆pas teig∂ Valançi¨nemaΩai ißnaudojus Daukantå saviems darbams dirbti. Íli∆pas nem∂go Valan-çiaus ir apskritai kunig¨, tad visada kildavo ^tarimas, eså Íli∆pas gal∂jo be reikalojuodinti Valançi¨. Antra vertus, Íli∆pas naudojosi kaΩkokiais Daukanto laißkais,bet jie yra prading´ ir po Íli∆po niekieno nematyti. Tad paties Íli∆po apraßas,nors ir galimas ^tarti esås ßalißkas, yra tap´s ßaltiniu, kur^ reikia interpretuoti.

Tik vienas iß min∂t¨j¨ Íli∆po teigini¨ pasirod∂ esås netikras: Valançius ne-spaud∂ Daukanto perraßin∂ti pranc∆z¨ kalbos Ωodyno, nes Daukantas ne ßiaip sauvien nuraßin∂jo pranc∆zißkå Ωodynå, o perraßin∂jo lenk¨–pranc∆z¨ kalb¨ Ωodynolenkißkå registrå b∆simajam savo DidΩiajam lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynui (DaDLL)18.Kiti Íli∆po teiginiai kol kas n∂ra niekieno paneigti. Dabar, ^vertinus Valançiausveikalo nuoraßå VaøR, galima sakyti, kad Íli∆po såraßas pildytinas dar vienu Va-lançiaus Daukantui uΩkrautu darbu: paklusniai ir nek∆rybißkai perraßin∂ti Valan-çiaus k∆rinius – tiesiog raßtininkauti. Ar Valançius, tokio masto k∆r∂jå kaip Dau-kantas padar´s raßtininku, gal∂jo tik∂tis ilgos santarv∂s su juo? Ar tikrai Daukantasnesijaut∂ vargo pel∂19, kai tur∂jo pelnytis duonå iß nuraßin∂jimo vyskupui?

16 MDB 334–335.17 Jonas Íli∆pas, Rinktiniai raßtai, Vilnius: Vaga,

1977, 178.18 Plg. Giedrius Subaçius, „Simono Daukanto

didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas“,DaDLL 1, 1993, 8.

19 Daukantas save vadino vargo pele, plg. inter-pretacijas: Saulius Ûukas, „Vargo pel∂?“,Literat∆ra ir menas, 1987 02 15; Saulius Ûu-kas, Simonas Daukantas, Kaunas: Íviesa,1988, 156–160.



DaDLL – Simono Daukanto raßtai, Didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas 1–3, pareng∂ Gied-

rius Subaçius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1993–1996.D A U K A N T A S , S I M O N A S , 1976: Raßtai 2, pareng∂ Vytautas Merkys, Birut∂ Vanagien∂, Vil-

nius: Vaga.

[ G I E D R A I T I S , J U O Z A P A S A R N U L F A S , ] NAUJAS ISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUSWIESZPATIES MUSU LIETUWISZKU LEøUWIU ISZGULDITAS PAR JOZAPA AR-

NULPA KUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI WISKUPA øIEMAYCIU, øENKLINIKA S. STA-NISLOWO, ISZSPAUSTAS PAS KUNIGUS MISSIONORIUS WILNIUJE 1816.

J O N I K A S , P E T R A S , 1972: Lietuvi¨ bendrin∂s raßomosios kalbos k∆rimasis antrojoje XIX a. pu-

s∂je, Çikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas.MDB – Medega S. Daukanto bijografijai, LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993, 249–

385.å Ö ñ É Ö ê , Å ê û ë å . , 1996: íÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒÌ‡fl Ú‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ-

‚ÂÌËÂ ËÒÍ‡ÊÂÌËÈ Ë ÂÍÓÌÒÚÛÍˆËfl ÓË„ËÌ‡Î‡, åÓÒÍ‚‡: ÅË·ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚË-

ÚÛÚ Ò‚.Ê‡ÔÓÒÚÓÎ‡ ÄÌ‰Âfl.

M E D I Í A U S K I E N Î , Z I T A , 1996: „Lietuvißk¨ knyg¨ cenz∆ravimas (XIX amΩiaus ketvirta-

sis–septintasis deßimtmeçiai)“, Lt 2, 54–82.M E D I Í A U S K I E N Î , Z I T A , 1998a: „Lietuvißka knyga carin∂s cenz∆ros br∆zgynuose (XIX a.

pirmoji pus∂)“, Knygotyra 25(32), 306–327.

M E D I Í A U S K I E N Î , Z I T A , 1998b: Rusijos cenz∆ra XIX a. viduryje, Kaunas: Vytauto DidΩiojouniversitetas, 241, 244.

S U B A Ç I U S , G I E D R I U S , 1993: „Simono Daukanto didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas“,DaDLL 1, 8–54.

S U B A Ç I U S , G I E D R I U S , 1998: Ûemaiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus pradΩia, Vilnius:

Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas.Í L I Ô P A S , J O N A S , 1977: Rinktiniai raßtai, Vilnius: Vaga.

VaIS – [Motiejus Valançius,] Istorije Szwńta Senoje istatima, 1852 (rankraßtis saugomasLMAB, sign.: f. 18 – 59).

VaTK – [Motiejus Valançius,] TAMOSZIAUS ISZ KEMPIS. APEJ SEKIMA JEZAUS KRI-

STAUS KNINGAS KIETURES. ISZGULDYTOS PAR [...] Motieja-Kazimierå WOÒONCZEW-SKI [...]. WILNIUJE DRUKARNIOJ A. DWORCZIAUS. 1852 Metuose.

VaøR – [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS KRISTAUS. Wieszpaties musu. Arba Istorije

Naujoje Istatima, iszspausta Wilniuj Spaustuwiej N. N. 1853 (rankraßtis saugomas LMAB,

sign.: f. 18 – 57).

VaøS – [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBAISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUSTA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ A. DWORCZIAUS,

1853.Û U K A S , S A U L I U S , 1987: „Vargo pel∂?“, Literat∆ra ir menas, 1987 02 15.

Û U K A S , S A U L I U S , 1988: Simonas Daukantas, Kaunas: Íviesa.



Giedrius SubaçiusS I M O N A S D A U K A N T A S — A S C R I B E O F M O T I E J U S V A L A N Ç I U S

S u m m a r y

Motiejus Valançius, a Catholic bishop of the Lithuanian Lowlands, published a book,The Life of Jesus Christ (øIWATAS JEZAUS KRISTAUS, 1853), in Vilnius. The originalmanuscript of this book is preserved in the Library of the Lithuanian Academy of Scienc-es. Recently I discovered that Simonas Daukantas (the famous nineteenth century Lithua-nian historian) had compiled the major part of this manuscript (pages 5-106 and 151-282).Only a few traces of Valançius’ handwriting can be found here and there throughout themanuscript.

Some phonetic, morphological and graphic peculiarities help to determine who the realauthor of the text is. For instance, in other texts Valançius would usually write the digraph<uo> (duok ‘give’), whereas during the same period Daukantas would use only the graph-eme <√> (d√ti ‘to give’); Valançius preferred the letter and in fact had completelyeliminated the letter <y> from his texts (iszpildisiu ‘I will fulfill’). Daukantas, on the otherhand, used both letters (gimdymas ‘giving birth’). Valançius made frequent erroneous pho-netic reconstructions (hypercorrections) with affricates (ka¬banczi ‘speaking’), which werevery rare and unusual in Daukantas’ texts. Valançius would sometimes employ the depal-atalized consonant letter <¬> before the phoneme /e/, even though the latter vocalic pho-neme itself might be rendered by orthographic <a>, e.g., (at¬ajsti ‘to forgive’), a phenom-enon which was not known to his or Daukantas’ native dialect. Daukantas, however, didnot do this. In spite of the fact that the manuscript was mostly written in Daukantas’handwriting, all the aforementioned linguistic peculiarities are common to Valançius’ textsalone. Daukantas preferred other forms. All this means that Daukantas was forced to copyValançius’ manuscript literally and no hint of Daukantas’ own orthography was permitted.

It is obvious that Valançius used Daukantas for his own purposes. When Daukantaswas living in Varniai under the protection of Valançius (1850-1855), Valançius simply tur-ned Daukantas into a scribe of his own religious texts.

G I E D R I U S S U B A Ç I U S Gauta 1999 m. sausio 27 d.


Antakalnio g. 6



[email protected]


Jurgita Baltrußaityt∂University of Illinois at Chicago

Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalbair vert∂jo tapatyb∂s problema

Lenk¨ raßytojo Jano Chodzkos (1777–1851) didaktin∂ apysaka Jonas iß Svisloç∂s1

^ lietuvi¨ kalbå ißversta 1823 metais. Jos leid∂ju bei vert∂ju pasiraß∂ JuozapasRupeika (1789–1854). Antraßtiniame puslapyje nurodyta: „ISZGULDITAS KASZ-TU YR STORONY PAR JOZAPA RUPEYKA“. Savo pavard´ jis pamin∂j´s ir de-dikacijoje kunigaikßçiui Çartoryskiui – „JA∞NIE O∞WIECONEU [sic!] XIÅø‰CIUCZRTORYSKIEMU [...] w dowód g¬´bokiego uszanowania ofiaruie T¬umacz X. Jó-zef Rupeyko“. Taçiau kas iß tikr¨j¨ buvo vert∂jas, iki ßiol tiksliai nenustatyta2.Jurgis Lebedys ßtai kaip apraßo Jono iß Svisloç∂s autoryst∂s problemå: „[...] visaipagr^stai sp∂jama, kad vert∂jas buvo koks Vilniaus studentas, o jis [Rupeika] tikdav´s l∂ß¨ ißleisti, nes Rupeika netur∂jo didesni¨ gabum¨, aukßtesnio ißsilavini-mo, buvo karjeristas, r∆pinosi daugiausia turto ^sigijimu ir, nors ißlaik∂ Íeduvoje2 klasi¨ mokyklå, iß vizitatori¨ raporto neatrodo, kad b∆t¨ skyr´s didesnio d∂me-sio lietuvi¨ kalbai“3.

Praslinkus beveik keturiems deßimtmeçiams po apysakos pasirodymo, 1860metais iß∂jo antrasis ßios knygos leidimas, tik jau Jono Ißmisloçiaus pavadinimu. Íisbuvo daug redaguotas, sulietuvintas. PavyzdΩiui, „apraßant mug´ Lietuvos mies-telyje, vietoj apysakos originale minim¨ lenkißk¨ knyg¨ ißvardijami lietuvißki lei-diniai, vaizduojami liaudies Ωmon∂s, j¨ buitis“ (LLICH 336).

1 [Juozapas Rupeika,] JONAS ISZ SWISÒO-CZES KROMINIKAS W‰DRAWOIS LIE-TUWISZKU LIEøUWIU ISZGULDITASKASZTU YR STORONY PAR JOZAPARUPEYKA [...], WILNIUJE Pri baØniczesµ. Kazimiera 1823 metuosie.

2 Lietuvi¨ literat∆ros istorijos chrestomatija.Feodalizmo epocha , red. Kostas Korsakas,Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybin∂groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1957, 336(toliau – LLICH).

3 Jurgis Lebedys, Simonas Staneviçius, Valsty-bin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1955, 143.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

97 Jono iß Svisloç∂s ( 1 8 2 3 ) Ω e m a i ç i ¨ k a l b a

i r v e r t ∂ j o t a p a t y b ∂ s p r o b l e m a

Nors Jono iß Svisloç∂s vert∂jo tapatyb∂ ne^rodyta, XIX amΩiaus Ωemaitißkus raß-tus nagrin∂jançiuose m∆s¨ dien¨ veikaluose juo paprastai laikomas Juozapas Ru-peika. Antai Jonas Palionis raßo: „ßios [Ωemaiçi¨ douninink¨] patarm∂s atspindΩiësama taip pat Juozo Rupeikos didaktin∂s apysakos ‘Jonas isz Swis¬oczes’ vertime(1823)“4. Petras Jonikas teigia, jog lietuvißkå medΩiagå Ωodynui Dionizas Poßka∂m∂ iß keleto savo pirmtak¨ veikal¨, tarp kit¨ iß „J. Rupeikos 1822 m. [sic!] versto‘Jono iß Svisloç∂s’“5.

Rupeikos gimimo vieta, tad ir tarm∂, n∂ra tiksliai Ωinoma. Anot Vaclovo Bir-Ωißkos, Rupeika gim∂ Taurag∂s apskrityje, Rußki¨ viens∂dyje, 2 km atstumu nuoKaltin∂n¨, 1778 ar 1785–1786 metais6. Pasak Vytauto Vanago, Rupeika pasaulîßvydo Telßi¨ rajone, Siraiçi¨ kaime, 1789 metais7. Pirmuoju atveju Rupeika b∆t¨d∆nininkas, o antruoju – dounininkas. Íio straipsnio tikslas – analizuoti Jono ißSvisloç∂s vertimo kalbå ir iß rezultat¨ bandyti nustatyti, ar vert∂jas gal∂jo b∆tiRupeika.

Jono iß Svisloç∂s kalba yra tam tikras Ωemaitybi¨ ir aukßtaitybi¨ mißinys. Ypaçgausu toki¨ aukßtaitißk¨ gramatini¨ form¨, kuri¨ Ωemaitißki atitikmenys Ωemai-çiams lengviausiai pastebimi eså tokie ir tod∂l lengviausiai suaukßtaitinami8. Pa-vyzdΩiui, d∂sningai ißlaikoma vyrißkosios gimin∂s daiktavardΩi¨ vienaskaitosnaudininko gal∆n∂ -uy: diewuy 4 ‘Dievui’, Jonuy 214 ‘Jonui’, katalikuy 12 ‘katalikui’,Kudikiuy 191 ‘k∆dikiui’, ponuy 128 ‘ponui’, tinginiuy 176 ‘tinginiui’. Íioje knygoje,kaip ir Ωemaiçi¨ Dionizo Poßkos, Kaliksto Kasakauskio, broli¨ Kiprijono ir Kaje-tono Nezabitauski¨ bei kai kuriuose Jurgio Pabr∂Ωos raßtuose, ΩodΩio gal∆n∂jed∂sningai raßomi aukßtaitißki diftongai: karoley 5 ‘karoliai’, katalikay 2 ‘katalikai’,lengway 49 ‘lengvai’, niekniekieley 5 ‘niekniek∂liai’, tay 4 ‘tai’, tiktay 1 ‘tiktai’, ways-tay 5 ‘vaistai’, øiday 2 ‘Ωydai’. DaΩnokai pasitaiko ir aukßtaitißk¨ dvibalsi¨ [ie]:dienoj 1 ‘dienoj’, dienomis 5, kiek wiena 5 ‘kiekvienå’, liepe 15 ‘liep∂’, szirdies 5 ‘ßir-dies’. Taip pat aukßtaitißkas ir dvibalsis [uo] – vien 156 p. autorius penkis kartusparaßo Ωod^ duona: duona ‘duonå’ 2x, duonas ‘duonos’ 3x. Neretos ir kitos tiksliaisuaukßtaitintos lytys: duod 4 ‘duoda’, iszduod 7 ‘ißduoda’, kuo 4 ‘kuo’, rokuoti 4, tuo3, tuotarpu 12 ‘tuo tarpu’. Aukßtaiçi¨ dvibalsiui [uo] ißreikßti autorius vartojo irraid´ <o>: apjok 6 ‘apjuokia’, girtoklis 36 ‘girtuoklis’, Jokingas 28 ‘juokingas’, namose5 ‘namuose’, olekties 27 ‘uolekties’, pardodu 5 ‘parduodu’. Formos su <o> rodovert∂jo aukßtaitißkos fonetikos intencij¨ uΩraßymå Ωemaitißkai, taçiau neb∆tinaidounininkißkai. Autorius tikriausiai o, kur^ Ωemaiçiai dvibalsina, suvok∂ kaip aukß-

4 Jonas Palionis, Lietuvi¨ literat∆rin∂s kalbosistorija, Vilnius: Mokslas, 1979, 191.

5 Petras Jonikas, Lietuvi¨ kalba ir tauta amΩi¨b∆vyje. Visuomeniniai kalbos istorijos bruo-Ωai, Çikaga: Lituanistikos instituto leidyk-la, 1987, 174.

6 Vaclovas BirΩißka, Aleksandrynas 2, Çikaga:JAV LB kult∆ros fondas, 1963, 352.

7 Vytautas Vanagas, Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas,Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjungos lei-dykla, 1996, 66.

8 Ûemaitybi¨ pastebimumo Ωemaiçiams hie-rarchija perimta iß: Giedrius Subaçius, Ûe-maiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiauspradΩia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨leidybos institutas, 1998, 32–39.


taitißkå [uo] ir uΩraß∂ hiperaukßtaitißkai <o>9. Aukßtaitißkas vert∂jo intencijas pa-br∂Ωia ir hiperaukßtaityb∂ paskuo 4 ‘paskui’.

Kaip matyti iß pateikt¨ lengviausiai pastebim¨ Ωemaitybi¨, dauguma j¨ su-aukßtaitintos ar (ir) såmoningai besistengtos aukßtaitinti.

Nepaisydama pakankamai aißki¨ vert∂jo pastang¨ aukßtaitinti, nenor∂çiau su-tikti su Palionio teiginiu, eså vertimo kalba „ypaç suaukßtaitinta“, jog Ωemaitybi¨joje tik „sporadißkai bepasitaiko ir apstu ^vairi¨ hipernormalizm¨“10. Hipernor-malizm¨ Jono iß Svisloç∂s vertime iß ties¨ esama (pvz.: negijdose 193 [plg. 1 pav.]‘nesigydo’, Øiemeycziose 34 ‘Ωemaiçiuose’). Taçiau Ωemaitybi¨ pasitaiko ne spora-dißkai. PavyzdΩiui, vidutinißkai Ωemaiçiams pastebimas daugiskaitos liepiamosios

9 Rasa Kalinauskait∂ pastebi panaßiå tenden-cijå ir maΩdaug tuo metu (t. y. apie 1826metus) kaip ir Jonas iß Svisloç∂s pasiro-dΩiusiame Rupeikos bendraamΩio AntanoSavickio vertime S. Tamosziaus à Kempis.

1 pav. Jonas iß Svisloç∂s 193: lytys negijdose,

widuriose, uØduod, wijstima; LMAB, sign.:

LK 19 ⁄ 654, Inv. Nr.: 61878. Fot. Virginija

Valuckien∂

Ûr. Rasa Kalinauskait∂, „Raßomosios kal-bos samprata A. Savickio vertime ‘S. Ta-mosziaus à Kempis’“, LKK 37, 1997, 249.

10 Palionis 1979, 191.



nuosakos formas vert∂jas nuosekliai raß∂ Ωemaitißkai: darikiet 187 ‘darykit’, eykiet51 ‘eikit’, iszarkiet 27 ‘ißarkit’, nebjudinkiet 27 ‘nebejudinkit’, Pak¬ausikiet 26 ‘pa-klausykit’, suekiekiet 27 ‘suak∂kit’, uØweszkiet 27 ‘uΩveΩkit’.

Ûemaitißkai daΩnai raßomas ir vidutinißkai pastebimas daugiskaitos vietinin-kas t¨ daiktavardΩi¨, b∆dvardΩi¨ ir ^vardΩi¨, kuri¨ vienaskaitos vardininkas bai-giasi -as, -us, -is: blogesniuse metuse 30 ‘blogesniuose metuose’, kituse gieruse darbuse156 ‘kituose geruose darbuose’, metunse pigiesniunse 30 ‘metuose pigesniuose’,szpitoluse 23 ‘ßpitoliuose’, tolesniunse metuse 30 ‘tolesniuose metuose’. Vis d∂ltoßiuo atveju pasitaiko ir hiperaukßtaitißk¨ form¨: ba¬tose rubose 184 ‘baltuose r∆-buose’, i¬gose ba¬tose marszkiniose 171 ‘ilguose baltuose marßkiniuose’, kuriose 16‘kuriuose’, tuose namose 102 ‘tuose namuose’, widuriose 193 (plg. 1 pav.) ‘viduriuo-se’, Øiemeycziose 34 ‘Ωemaiçiuose’. Tad çia jau matyti, nors ir nenuosekli¨, bet så-moning¨ pastang¨ ßiek tiek aukßtaitinti.

Vert∂jas d∂sningai ißlaik∂ Ωemaitißkå vyrißkosios gimin∂s ^vardΩi¨ daugiskai-tos naudininko gal∆n´ -ims: anims 8, 16, 99, 158 ‘aniems’, kitims 96 ‘kitiems’, kurims41 ‘kuriems’, patims 124 ‘patiems’, wisims 171 ‘visiems’.

Gana nuosekliai vietoj aukßtaiçi¨ [∂] vartotas Ωemaiçi¨ [ie] = <ie>: atsisiedom101 ‘atsis∂dom’, bieg 1 ‘b∂ga’, darØinies 171 ‘darΩin∂s’, ka¬bieima 84 ‘kalb∂jimå’,nedielo 68 ‘ned∂lioje’, nenoriedamas 37 ‘nenor∂damas’, pradiejo 171 ‘prad∂jo’, sieden-tims 33 ‘s∂dintiems’, Skubiek 53 ‘skub∂k’, Tiewas 10 ‘t∂vas’.

Autorius d∂sningai vartoja redukuotas Ωemaitißkas veiksmaΩodΩi¨ esamojolaiko vienaskaitos treçiojo asmens gal∆nes: atweØ 1, 2 ‘atveΩa’, bieg 1 ‘b∂ga’, gielb53 ‘gelbsti’, nepaeyn 5 ‘nepaeina’, prider 12 ‘pridera’, priwed 1 ‘priveda’, priweØ 1‘priveΩa’, stow 3 ‘stovi’, suweØ 2 ‘suveΩa’, tur 9 ‘turi’, twirtin 12 ‘tvirtina’, uØduod193 (plg. 1 pav.) ‘uΩduoda’, wed 12 ‘veda’, wiesin 6 ‘v∂sina’.

Ûemaiçi¨ [i] ir [¥] skirtumas Ωym∂tas nenuosekliai. Yra tiek aukßtaitißk¨ (pvz.:didesney 1 ‘didesniai’, dirpti 12 ‘dirbti’, iszmintingu 2 ‘ißmintingu’), tiek Ωemaitißk¨form¨ (pvz.: gauty 1 ‘gauti’, wys 1 ‘vis’, wysokius 1 ‘visokius’).

Vis d∂lto didΩioji ßit¨ vidutinißkai Ωemaiçiams pastebim¨ Ωemaitybi¨ dalis iß-laikyta Ωemaitißka. Tad netikslu sakyti, kad Ωemaitißk¨ lyçi¨ pasitaiko tik spora-dißkai. Kita vertus, hiperaukßtaityb∂s liudija autori¨ Ωemait^ nor∂jus kalbå aukß-taitinti, bet gerai nemok∂jus aukßtaiçi¨ tarm∂s. Jis nepasteb∂jo didΩiumos ßiaip jauvidutinißkai Ωemaiçiams pastebim¨ savo tarm∂s ypatybi¨.

Palionis taip pat teigia, kad Jono iß Svisloç∂s vertime esama Ωemaiçi¨ douni-nink¨ tarm∂s atspindΩi¨. Taçiau dounininkavimo klausimas atrodo sud∂tingesnisir reikalauja atidesnio Ωvilgsnio.

PavyzdΩiui, vert∂jo d∆nininkißkumå gal∂t¨ liudyti tokios hiperaukßtaityb∂s:buoti 12, 109, 129, 158, 167, 181, 182 ‘b∆ti’, buotu 156 ‘b∆t¨’. DaΩniausiai taip su-aukßtaitina d∆nininkai, bet ne dounininkai11. D∆nininkißkå vert∂jo måstymå iß-

11 Rasa Kalinauskait∂ (1997, 249) pastebiveiksmaΩodΩio b∆ti form¨ hiperaukßtaiti-nimå, tiesa, nenuosekl¨, ir d∆nininko Sa-

vickio vertime S. Tamosziaus à Kempis. Çiaraßoma buosi ‘b∆si’ hiperaukßtaitißkai,nors taip pat yra ir buti ‘b∆ti’, nebuk


duoda kai kurie aukßtaiçi¨ [ie] ir [uo] atliepiniai. PavyzdΩiui, ΩodΩius piemu 186‘piemuo’, rudu 30 ‘ruduo’ ir wandu 48 ‘vanduo’ autorius raßo turb∆t taip, kaiptaria, d∆nininkißkai, nes nepastebi, kad jo tarm∂s gal∆n´ -u aukßtaiçi¨ tarm∂jeatliepia -uo.

D∂l <ij> dounininkißkas Palioniui tikriausiai tur∂jo pasirodyti Ωodis tolij 168‘toli’ ir pan. Panaßiai paraßoma Motiejaus Valançiaus raßtuose. Taçiau formos atsi-lipe 167 ‘atsiliep∂’, gisme 199 (plg. 2 pav.) ‘giesm∂’, lipsna 196 ‘liepsna’ akivaiz-dΩiai iliustruoja d∆nininkißkå vert∂jo tart^. Çia reikia nurodyti ir gana netik∂tasbei keistas formas su <ij> aukßtaiçi¨ garsui [¤] Ωym∂ti. PavyzdΩiui, Jono iß Svisloç∂s

‘neb∆k’, butu ‘b∆t¨’. Taip pat analogißkaslytis vartojo senieji autoriai d∆nininkaiMartynas MaΩvydas (b√ti, b√s ir t. t., plg.Zigmas Zinkeviçius, „M. MaΩvydo kalba“,Blt 13[2], 1977, 366), Simonas Vaißnoras

2 pav. Jonas iß Svisloç∂s 199: lytys gisme,

tijkiet; LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 654, Inv. Nr.:

61878. Fot. Virginija Valuckien∂

(i√∫u ‘j∆s¨’, ∫√naus ‘s∆naus’ ir t. t., plg.Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theo-logischka ir jos ßaltiniai , pareng∂ GuidoMichelini, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 8).



vert∂jas raß∂ negijdose 193 (plg. 1 pav.) ‘nesigydo’, tijmu 195 ‘tym¨’, wijstay 192‘vystai’, wijstima 193 (plg. 1 pav.) ‘vystymo’. Taçiau greta min∂to tolij raßyta ir tijk213 ‘tiekia’ bei tijkiet 199 (plg. 2 pav.) ‘tiekiat’. Vadinasi, autorius neskyr∂ aukß-taiçi¨ [¤] ir [ie], o taip neskirti gal∂t¨ tik d∆nininkas, nes jo tarm∂je ßie garsaimaΩdaug sutampa (galima sp∂ti, kad formos tolij, tijk, tijkiet ir pan. uΩfiksavod∆ninink¨ tariamus, bet sunkiai ausimi skiriamus diftongoidus [¤8]12). DionizasPoßka taip pat vartojo digrafå <ij>, bet jis buvo raßomas vien tik d∆nininkißko [¤]ar [¤8] (aukßtaiçi¨ [ie]) pozicijoje13 .

Atkreiptinas d∂mesys dar ^ kai kurias Jono iß Svisloç∂s lytis su un, an, å. Pavyz-dΩiui, raßytas digrafas un: kunkine 172 ‘kankyn´’, kunkines 172 ‘kankyn∂s’, ne api-kuntos 42 ‘neapykantos’, unt 226 ‘ant’. Kai kurie Ωemaiçiai, pavyzdΩiui, Klementas,[≤n] kartais paraßydavo un14. Vadinasi, un neb∆tinai rodo ryt¨ aukßtaiçi¨ formå.Ûemaitijoje, teritorijoje tarp Telßi¨ apylinki¨ ßiaur∂je, Íilal∂s apylinki¨ pietuose irVentos up∂s rytuose, tokia pozicija tariama [≤n]15. Plotas apima tiek d∆ninink¨,tiek douninink¨ teritorijå. Hiperaukßtaitißka forma anØu¬u 25 ‘åΩuolu’ labai aißkiailiudija vert∂jå buvus Ωemait^, nes an jis tegal∂jo atstatyti iß [≤n]. Panaßiai atstatytasan: sukanstus 44 ‘sukåstus’, kuris turb∆t tartas [suk≤nstus], analogißkai kaip kun-kine [k≤nkin¥]. Taigi nemok∂damas gerai aukßtaitißkai, vert∂jas atstat∂ Ωemaitißkån turinçias formas, dar plg. dransey 190 ‘dråsiai’, dransi 190 ‘drås¨’. O lytis dråsu186 ‘dråsiu’ autorius jau tur∂jo nusiΩi∆r∂ti iß aukßtaitißk¨ raßt¨. Vadinasi, vert∂jastikriausiai buvo kil´s iß min∂to ploto, kur aukßtaiçi¨ å ir an verçiama vienodai –[≤n]. Íiame plote yra tiek Kaltin∂nai, tiek Telßiai.

Kaip matyti iß pateikt¨ pavyzdΩi¨, Jono iß Svisloç∂s vertime bandyta orientuotis^ aukßtaiçi¨ tarm´. Tekste gausu aukßtaitybi¨, taçiau akivaizdu, jog vert∂jo b∆taΩemaiçio. Yra (dirbtini¨) lyçi¨, kurias gal∂jo padaryti tik d∆nininkas, tod∂l galimadaryti ißvadå, jog autoriaus b∆ta d∆nininko, besistengusio kalbå aukßtaitinti. Ta-çiau d∂l menko ßios tarm∂s ißmanymo jis nesugeb∂jo visko pertvarkyti, labiaupavyko suaukßtaitinti tik lengviausiai pastebimas Ωemaitißkas ypatybes.

Gal¨ gale, jei Rupeika buvo gim´s ir tarm∂s ißmok´s Rußki¨ vienkiemyje prieKaltin∂n¨ – jis ir lieka tik∂tinas Jono iß Svisloç∂s vert∂jas. Taçiau jei gim∂ Siraiçiuo-se prie Telßi¨ ir t¨ viet¨ tarm∂ jam buvo gimtoji – vargu ar galima laikyti j^ Jonoiß Svisloç∂s vert∂ju.

12 Jonas Bukantis, „Piet¨ Ωemaiçi¨ diftongoi-d¨ ¤8, ∆9 (= bk. ie, uo) fonetin∂s ypaty-b∂s“, Klb 30(1), 1979, 14–23.

13 Pasak Subaçiaus (1998, 221), Poßka „çiasteng∂si geriau perteikti d∆ninink¨ tart^,ij skirti grafißkai nuo kitka reißkiançiosraid∂s i ir digrafo ie“. Galima nurodyti irkit¨ grafikos su Dionizu Poßka pana-ßum¨, pavyzdΩiui, tik Poßka raß∂ <tc>[ç], o Jono iß Svisloç∂s vertime randamewieszpatcia 44 ‘vießpaçia’ ir pan. N∂rane^manoma, kad Jono iß Svisloç∂s vert∂jui

Poßka tur∂jo ^takos, nors gal∂jo b∆ti iratvirkßçiai. Pasak Joniko (1987, 174), Poß-ka lietuvißkå medΩiagå savo Ωodynui ∂m∂iß keleto savo pirmtak¨ veikal¨, tarp kitïr iß „J. Rupeikos 1822 m. [sic!] versto‘Jono iß Svisloç∂s’“. 1824 metais ißleistojeknygoje Naujas skaitymas d∂l maΩ¨ vaik¨Ûemaiçi¨ ir Lietuvos Kajetonas Nezabitaus-kis taip pat vartojo digrafus <ij> bei <ji>.

14 Subaçius 1998, 99.15 Ûr. LKA II, Ωem∂l. 68, 69.



B I R Ω I Í K A , V A C L O V A S , 1963: Aleksandrynas 2, Çikaga: JAV LB kult∆ros fondas.

B U K A N T I S , J O N A S , 1979: „Piet¨ Ωemaiçi¨ diftongoid¨ ¤8, ∆9 (= bk. ie, uo) fonetin∂s ypaty-b∂s“, Klb 30(1), 14–23.

J O N I K A S , P E T R A S , 1987: Lietuvi¨ kalba ir tauta amΩi¨ b∆vyje. Visuomeniniai kalbos istorijos

bruoΩai, Çikaga: Lituanistikos instituto leidykla.K A L I N A U S K A I T Î , R A S A , 1997: „Raßomosios kalbos samprata A. Savickio vertime ‘S. Ta-

mosziaus à Kempis’“, LKK 37, 247–255.L E B E D Y S , J U R G I S , 1955: Simonas Staneviçius, Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla.

LLICH – Lietuvi¨ literat∆ros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha, red. Kostas Korsakas,

Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1957.P A L I O N I S , J O N A S , 1979: Lietuvi¨ literat∆rin∂s kalbos istorija, Vilnius: Mokslas.

[ R U P E I K A , J U O Z A P A S , ] JONAS ISZ SWISÒOCZES KROMINIKAS W‰DRAWOIS LIETU-WISZKU LIEøUWIU ISZGULDITAS KASZTU YR STORONY PAR JOZAPA RUPEYKA

[...], WILNIUJE Pri baØniczes µ. Kazimiera 1823 metuosie.

Simono Vaißnoro øemczuga Theologischka ir jos ßaltiniai, pareng∂ Guido Michelini, Vilnius:Baltos lankos, 1997.

S U B A Ç I U S , G I E D R I U S , 1998: Ûemaiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus pradΩia, Vilnius:Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas.

V A N A G A S , V Y T A U T A S , 1996: Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas, Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjun-

gos leidykla.Z I N K E V I Ç I U S , Z I G M A S , 1977: „M. MaΩvydo kalba“, Blt 13(2), 358–371.

Jurgita Baltrußaityt∂T H E L O W L I T H U A N I A N L A N G U A G E O F JONAS IÍ SVISLOÇÎS ( 1 8 2 3 )

A N D T H E P R O B L E M O F I T S T R A N S L A T O R ’ S I D E N T I T Y

S u m m a r y

The Polish writer Jan Chodzko (1777-1851) is the author of Jonas iß Svisloç∂s and Juoza-pas Rupeika (1789-1854) is believed to be the translator of Chodzko’s text into Lithuanian.

The language of the translation is a mixture of both the Low Lithuanian and the HighLithuanian dialects. Despite the translator’s noticeable efforts to incorporate the High Li-

thuanian dialect into his writing, he maintains many original Low Lithuanian forms, hence

proving his Low Lithuanian origin. Moreover, the analysis of the Low Lithuanian forms inthe text indicates that the translator must have been born in the South (D∆nininkai) rather

than in the North Low Lithuanian (Dounininkai) dialect area. Different scholars suggestdifferent birthplaces for Rupeika. If it is proven that Rupeika was born in the D∆nininkai



dialect area near Kaltin∂nai, it will be clear that he was indeed the translator of Jonas iß

Svisloç∂s. If, however, it is found that Rupeika was born in the Dounininkai dialect areanear Telßiai, it will be obvious that he was not the real translator of Chodzko’s text.

J U R G I T A B A L T R U ÍA I T Y T Î Gauta 1999 m. vasario 1 d.

Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures


601 South Morgan St., 1628 UH

Chicago, IL 60607-7116, U.S.A.


Redaktoriaus prieraßas:

Atsiradus progai, m∂ginau tikslinti Juozapo Rupeikos gimimo vietå. Jå nusta-çius ir atsiΩvelgus ^ Jurgitos Baltrußaityt∂s ißtirtus kalbos duomenis, gal∂t¨ did∂tiar maΩ∂ti tikimyb∂, kad Jonå iß Svisloç∂s vert∂ b∆tent Juozapas Rupeika.

Vytauto Vanago ißkláusiau, iß kur jis ∂m∂ duomenis apie Rupeikos kilm´ ißSiraiçi¨. Vanagas maloniai nurod∂ archyvinius dokumentus – 1832 m. kovo 30 d.darytå Rupeik¨ genealogijos med^ ir apraßå16.

Baltrußaityt∂ min∂jo Vaclovå BirΩißkå manius, eså Rupeika gim´s Taurag∂s ap-skrityje, Rußki¨ viens∂dyje, 2 km atstumu nuo Kaltin∂n¨. BirΩißka argumentavotaip: „Kadangi vienoje rubricel∂je jis vadinamas Josephus de Ruszla Rupejko, tai,matyti, jo gimimo vieta buvo Rußkiai, dabar Kaltin∂n¨ vls., Taurag∂s aps. vien-s∂dis, 2 km. atstumo nuo Kaltin∂n¨“ (BirΩißka 1963, 352). Regis, keista, kad formade Ruszla BirΩißkos atstatyta ^ Rußkius (formos labai skirtingos). Ir tikrai, iß Ru-peik¨ genealogijos dokument¨ matyti, kad de Ruszla reißk∂ ne vietov´, o seniausiåΩinomå Rupeik¨ gimin∂s asmen^, vadinamå Rußliu17. Vadinasi, vietov∂ Rußkiai (ar*Rußliai) visai nesusijusios su Rupeik¨ gimin∂s gyventomis vietomis.

Senoji Rupeik¨ gimin∂s valda buvo Dideliai18. Matyt, kaΩkur ßalia t¨ Dide-li¨19 1569 metais Rupeikos gavo Pãtausal´20, dabar Telßi¨ r., Degáiçi¨ apylink∂.Juozapo Rupeikos proprosenelis Petras ved∂ Kotrynå Bukantait´ ir kartu su jagavo valdyti Bukançiùs21. Tai, matyt, buvo Bukañçiai, esantys dab. Ruzg¨ apyl.,

16 „Wywod Familij Urodzonych z Ruszla Dy-delow Rupeykow“, LVIA f. 391, a. 1,b. 1027, l. 112–117.

17 „Rod ich ca¬y zaczåwszy od Ruszlisa“;„prØodek tey familij Ruszlis czyli Ruszelza protoplast´ wzi´ty“, LVIA f. 391, a. 1,b. 1027, l. 112v.

18 Plg. „Wywod Familij Urodzonych z Rusz-la Dydelow Rupeykow“, l. 112r.

19 Dar plg. „w oyczystey mai´tnoµci Potow-solu, czyli Dydelach“, l. 112v.

20 „[...] przeznaczy¬ i odgraniczy¬ dla nichobr´b Potowsolis, czyli Potowsole zwany,w Xi´stwie Æmudzkiem w Powiecie Tel-szewskim“, l. 112v.

21 „[...] wspolnie z niå posiada¬ mai´tnoµ¢Bukoncie w Xi´stwie Æmudzkiem w Po-wiecie Telszewskim“, l. 113r.


MaΩeiki¨ r., nes Petro s∆nus Danielius, t. y. Juozapo prosenelis, savo valdasißpl∂t∂ – pripirko Bugeniùs22, o Bugºniai yra kaip tik toje Ruzg¨ apyl. kaip irBukañçiai.

Tad tiek Juozapo Rupeikos proprosenelis Petras, tiek prosenelis Danielius,senelis Kazimieras ir t∂vas Juozapas greiçiausiai buvo kil´ iß Bukañçi¨, netoliMaΩeiki¨, t. y. iß douninink¨ tarm∂s ploto. Dokumentai taip pat rodo, kad Juo-zapo Rupeikos t∂vas, irgi Juozapas, buvo krikßtytas Mos∂dΩio baΩnyçioje1738 m. kovo 12 dienå23. Nors Mos∂dis yra tolokai nuo Bukañçi¨, tai taip patdouninink¨ teritorija.

Mums r∆pimo Juozapo Rupeikos t∂vas Juozapas (Kazimieraitis) ved∂ pirmåjåΩmonå Elenå Vitkeviçi∆t´ ir kartu su ja paveld∂jo pus´ Siraiçi¨ dvaro24. Su antråjaΩmona Prancißka RubaΩeviçi∆te susilauk∂ vieno s∆naus Antano, o su treçiåja Ωmo-na Marijona Staneviçi∆te – vieno s∆naus Juozapo25, mums r∆pimo kvestionuoja-mojo Jono iß Svisloç∂s vert∂jo. Jis (Juozapas [Juozapaitis] Rupeika) 1789 m. sausio4 d. buvo krikßtytas Telßi¨ baΩnyçioje26. Kadangi Juozapo (Kazimieraiçio) po pir-mosios Ωmonos Elenos paveld∂ti Siraiçiai yra prie pat Telßi¨, tai daro labai tik∂-tinå Vytauto Vanago ißvadå, kad Juozapas (Juozapaitis) gal∂jo gimti savo t∂vopaveld∂tame Siraiçi¨ dvare ir iß ten b∆ti nuveΩtas krikßtyti ^ Telßi¨ baΩnyçiå. IrSiraiçiai, ir Telßiai, Ωinoma, taip pat êina ^ douninink¨ tarm∂s plotå.

Taçiau ar tokia Juozapo Rupeikos kilm∂s istorija yra pakankama teigti, kadRupeika tur∂jo ßnek∂ti dounininkißkai? Galb∆t reik∂t¨ atsiΩvelgti ^ tai, kad Juoza-po Rupeikos motina buvo Staneviçi∆t∂, kuriå BirΩißka net band∂ sieti giminyst∂sryßiais su Simono Staneviçiaus gimine (BirΩißka 1963, 352)? Nors tai ir nepatik-rinta, bet negalima atmesti galimyb∂s, kad ji buvo kilusi ne iß douninink¨, o ißd∆ninink¨. Taip pat neΩinia, ar tikrai viså vaikyst´ Rupeika praleido Siraiçiuose,neΩinia, kiek lietuvi¨ kalbos jis buvo pramok´s.

Vis d∂lto akivaizdu, kad per amΩius Rupeik¨ gimin∂ gyveno keliose douninin-kißkai ßnekançiose apylink∂se, kad ir pats mums r∆pimas Juozapas (Juozapaitis)Rupeika buvo kil´s iß Siraiçi¨ prie Telßi¨. Tod∂l tik∂tiniau manyti, kad jei Rupeika

22 „[...] powi´kszy¬ [...] prØykuplå mai´tnoµ¢Bugieniow“, l. 113r.

23 „1738. Marca 12. metryka chrØestna Jóƒefasyna KazimierØa Rupeyki przy KoscieleMasiadskim zapisana“, l. 115r–115v;„1738. Marca 12. datt, i w Ksi´gach Kos-cio¬a Masiadskiego zapisana metryka–“,l. 118r.

24 „Józef Kazimierˇowicƒ z Ruszla Rupeykopoiåwszy za Øon´ Helen´ Witkiewiczow-n´ [...] zosta¬ dziedzicem wspólnie z niåpó¬owy mai´tnosci Syrayciow [...]“,l. 115v.

25 „[...] po zeysciu tey zony poiå¬ drugåFranciszkå RubaØewiczownå i zniåsp¬odzi¬ syna iednego Antonego, [...], a ztrØeciå zonå Maryannå StaniewicƒownåØe sp¬odzi¬ syna takØe iednego Józefa,który wståpiwszy w stan duchowny zo-sta¬ Kanonikiem P¬otskim i proboszczemSzadowskim, tudzieØ Kanonikiem dyece-zyi Æmudzkiey“, l. 115v.

26 „Metryki chrzestne 1784. Junij 3. Antonie-go, 1789. Stycznia 4. Józefa synow JozefaprØy Kosciele Telszewskim zapisane“,l. 116r; „1789. Stycznia 4. Metrykachr∏estna“, l. 118r.



mok∂jo lietuvißkai, tai tur∂jo mok∂ti Ωemaiçi¨ douninink¨ tarm´. Rimtesni¨ argu-ment¨ uΩ d∆nininkißkå ^takå tarsi n∂ n∂ra. Tod∂l Baltrußaityt∂s ißvadå d∂l auto-ryst∂s b∆çiau link´s tikslinti taip: ^tikinamiau, kad Juozapas Rupeika nebuvo Jonoiß Svisloç∂s vert∂jas.

Giedrius Subaçius


Neringa Klumbyt∂Vytauto DidΩiojo universitetas,


Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845)ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba

XVIII amΩiaus pabaigoje ir XIX pradΩioje greta aukßtaitißko vidurietißko ra-ßomosios kalbos varianto pradeda formuotis Ωemaitißk¨ raßt¨ tradicija. XIX am-Ωiuje prasid∂jus lituanistiniam såj∆dΩiui imama svarstyti galimyb∂ Ωemaiçi¨kalbai tapti bendrine – „bendra ir vienoda visiems vießåja tautos kalba“1. Íiuolaikotarpiu ne tik keliamos Ωemaiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos, bet ir kuriamibendrin∂s kalbos modeliai, projektai. Ûemaitißk¨ raßt¨ kalba formuojasi dviej¨patarmi¨ pagrindu: d∆ninink¨ (d∆nininkißkai raß∂ Dionizas Poßka, SimonasStaneviçius ir kt.) ir douninink¨ (raß∂ Antanas Klementas, Jurgis AmbraziejusPabr∂Ωa, Juozapas Çiulda, Simonas Daukantas, Motiejus Valançius ir kt.). D∆ni-ninkißka tradicija vyrauja pirmaisiais XIX amΩiaus deßimtmeçiais, bet v∂liauima dominuoti dounininkißki raßtai.

XIX amΩiuje Ωemaitißkai pradedama leisti daug religinio turinio knyg¨. Nema-Ωå j¨ dal^ sudaro maldaknyg∂s, daugiausia verstos iß lenk¨ kalbos arba kompi-liuotos. Maldaknygi¨ kalba n∂ra grynai Ωemaitißka: jose yra ir tradicin∂s vidurie-tißkos raßomosios kalbos element¨ (pvz., Jok∆bo Kurmaviçiaus Jeneralnas rokundassumen∂s), raßoma tradicin∂s ir Ωemaiçi¨ kalbos mißiniu (pvz., Silvestro Rucevi-çiaus Jezus, Marija, Juozapas ßventas)2.

1 Giedrius Subaçius, „Ûemaiçi¨ måstymoapie bendrin´ kalbå istorijos metmenys“,Metmenys 72, Chicago, 1997, 126.

2 Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 4.Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius:Mokslas, 1990, 120.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

107 K a z i m i e r o P r i a l g a u s k i o

Spasab¨ ( 1 8 4 5 ) i r Naujo altoriaus ( 1 8 4 7 )

Ω e m a i ç i ¨ k a l b a

Íis darbas skirtas dounininko Kazimiero Prialgauskio (~1801–1856) raßt¨ Ωe-maiçi¨ kalbai ^vertinti. Remiamasi dviem Prialgauskio knygomis: Spasabai vedimogero ir krikßçionißko gyvenimo (1845)3 ir Naujas altorius (1847)4.

Istorini¨ duomen¨ apie pat^ autori¨ ar jo knyg¨ paraßymo aplinkybes ißlikńedaug. Spasab¨ pratarm∂ buvo paraßyta Ív∂kßnoje 1843 metais, antraßtiniamepuslapyje Prialgauskis save vadina Ív∂kßnos baΩnyçios kamendoriumi. Matyt, irpati knyga rengta Ív∂kßnoje, nors nuo 1843 met¨ Prialgauskis jau buvo paskirtasvikaru ^ Mos∂d^. Vaclovas BirΩißka sp∂ja, jog Spasabai gal∂jo b∆ti ißleisti paraginusSimonui Staneviçiui, tuo metu gyvenusiam netoli Ív∂kßnos5. Bet Naujas altoriusjau tur∂jo b∆ti raßytas Mos∂dyje.

Spasab¨ pratarm∂je Prialgauskis trumpai paaißkina, kod∂l jis nusprend∂ raßytiΩemaitißkai: „Wo asz uØsystanawidams, jogiey Øemaytyszko ka¬bo niera kningu,wedåcziu ant doskona¬astes duszes yr kas czionay buwa apleystu, kitur ne galesrasty; pastanawyiau dielto, padauginty tå kningiel´, idant anay nieka neb truktuyr wys anoje adsyrastu, kas ira Ømogou reykalingu ant iszganima“ (p. 6). Be to,çia netiesiogiai paΩymima, kad ßi knyga, be kita ko, skiriama ir valstieçiams (jågal∂siås kiekvienas, tad ir valstietis, ^sigyti): „yr diel jos maØuma, gales koØnusturiety, kaypo pamacziu wysureykalingiausi diel iszganima, maØu kasztu yr py-giey“ (p. 8). Kit¨ knygos paraßymo prieΩasçi¨ autorius nenurod∂.

* * *1845 metais Vilniuje ißleista kunigo Kazimiero Prialgauskio mald¨ knyga Spa-

sabai iß kit¨ religinio pob∆dΩio raßt¨ ißsiskiria gana gryna Ωemaiçi¨ tarme, jojebeveik n∂ra vidurietißkos raßomosios kalbos element¨. Antrojoje knygoje Naujasaltorius (1847) ßi¨ element¨ yra jau ßiek tiek daug∂liau.

Abiejose Prialgauskio knygose Ωemaitißkas [ie] nemaißomas su aukßtaitißku [∂](tada aukßtaiçi¨ paprastai raßytu raide <e>), pavyzdΩiui, Spasabuose: atydiety 39‘atid∂ti’, diel 11, 13 (plg. 1 pav.) ‘d∂l’, garbies 30 ‘garb∂s’, niera 30, 19 ‘n∂ra’, noriesi25, 45 ‘nor∂si’, turiesi 28 ‘tur∂si’; Naujame altoriuje: kalbiek 1 ‘kalb∂k’, miegsti 17(plg. 2 pav.) ‘m∂gsti’, neturiejau 2 ‘netur∂jau’, siedi 24 ‘s∂di’, wiel 1 ‘v∂l’, Øwylkteriek97 ‘Ωvilgter∂k’.

Taip pat gana nuosekliai jose skiriami Ωemaiçi¨ [¥] ir [i] garsai, pavyzdΩiui,Spasabuose: buty 19, 20, 31 ‘b∆ti’, darity 30 ‘daryti’, yr 11, 12, 13 (plg. 1 pav.) ‘ir’,matity 150 ‘matyti’, neØynoma 36 ‘neΩinoma’, papyldity 33 ‘papildyti’, waykszczioty

3 [Kazimieras Prialgauskis,] SPASABAY WE-DYMA GIERA YR KRYKSZCZIONISZKAGIWENYMA PAR WIENA KUNEGAFRANCUZYSZKAY PARASZITY, WO DA-BARCZIOU ANT øEMAYTISZKA LEøU-WY ISZGULDITY YR ANTRATIEK PA-DAUGINTY. par KUNEGA KAZIMIERAPRYAÒGAWSKI. Komendoriu SzwieksznasBaØniczes . [...] WYLNIUJE, DrukarnyioM. Zymelowicza Typografa. 1845.

4 [Kazimieras Prialgauskis,] NAUJES AÒTO-RIUS ARBA Surynkimas Parsergieimu yrMa¬du pri Spawiednes, Kamunyjes Szw´-tos, diel Lygonu yr Myrsztancziu; [...]PAR Kunega Kazimiera Prya¬gawski, Ka-mendoriu Mosiede BaØniczes. WILNIUJE.SPAUSTUWIEJE JUOZAPA ZAWADZKIA. 1847.

5 Vaclovas BirΩißka, Aleksandrynas 3, Vilnius:Sietynas, 21990, 135.


30 ‘vaikßçioti’, wysa 13 (plg. 1 pav.) ‘viså’, wysy 15, 26 ‘visi’, wysus 38 ‘visus’;Naujame altoriuje: ira 2 ‘yra’, yr XI ‘ir’, yszpyldity 3 ‘ißpildyti’, klausity 15 ‘klausy-ti’, parlaykity 2 ‘perlaikyti’, wysus 4, 16 ‘visus’. Pasitaiko ir ßiek tiek nenuosek-lum¨. Antai priesaga -ißkas raßoma dvejopai: -yszkas ir -iszkas, (plg. Spasabuose:dangiszkasis 32 ‘dangißkasis’, bet dwasyszka 248 ‘dvasißkå’; Naujame altoriuje: dan-giszka 84 ‘dangißka’, bet dwasyszku 44 ‘dvasißk¨’. Pasitaiko ir to paties ΩodΩiodublet¨, plg. Spasab¨: krykszczioniszka 16 ‘krikßçionißkå’ ir krykszczionyszku instr.sg. 16 ‘krikßçionißka’.

Prialgauskio tekstuose neΩymimi Ωemaitißki monoftongizuoti gal∆ni¨ dvibal-siai ai [‡] ir ei [fl], juose vartojamos tik atitinkamos aukßtaitißkos formos su ißlai-kytais diftongais, pavyzdΩiui, Spasabuose: ayszkiey 28 ‘aißkiai’, amØynay 27 ‘am-Ωinai’, buway 18 ‘buvai’, l´gway 25 ‘lengvai’, linksmay 42 ‘linksmai’, prisakimay 39‘prisakymai’, skaytey 17 ‘skaitei’, tasay 26 ‘tasai’, tiktay 12, 29 ‘tiktai’ (matyt, nepa-steb∂ta ir neißpl∂sta tik ^vardΩiuotin∂ lytis prakieyktases 39 ‘prakeiktaisiais’); Nau-jame altoriuje: buway 2 ‘buvai’, gieray 15 ‘gerai’, ipatingay 45 ‘ypatingai’, matay 16

1 pav. Spasabai 13: lytys diel, yr, wysa, kuriy,

ne douk, Diewou;

LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 9, Inv. Nr. 7017 ⁄ 649106.

Fot. Virginija Valuckien∂




‘matai’, noray 80 ‘norai’, tenay 3 ‘tenai’, tiktay 1 ‘tiktai’, Øynay 4, 24 ‘Ωinai’. Veikiau-siai Prialgauskis çia sek∂ kitais Ωemaitißkais raßtais. Mat dvibalsi¨ ai ir ei nemo-noftongizavo Ûyvato (1759) vert∂jas, Dionizas Poßka, Kajetonas Nezabitauskis irkiti Ωemaitißkai raß´ autoriai. Danut∂s ir Alekso Girdeni¨ nuomone, Ûyvate aukß-taitinta „vengiant ‘negraΩaus’ digrafo [...] -aa, -ee“6.

Naujame altoriuje vyrauja ir aukßtaitißkas dvibalsis [ie], raßomas digrafu <ie>,pvz.: anie 81 ‘anie’, apszwiesk 100 ‘apßviesk’, apszwiestu 62 ‘apßviest¨’, diena 76‘dienå’, kiek 58 ‘kiek’, kietumas 100 ‘kietumas’, kokie 66 ‘kokie’, kurie 17 (plg. 2pav.), 58, 80 ‘kurie’, priØasties 59 ‘prieΩasties’, szyrdies 62, 65, 68 ‘ßirdies’, wienas 2,24, 77, 97 ‘vienas’, wietas 45 ‘vietos’. Taçiau pasitaiko ir <yj>, pvz.: yjszkosiu 74‘ießkosiu’, palyjkt 60 ‘palieka’. Spasabuose ßis dvibalsis dar daΩnai buvo raßomasdounininkißkai ([¥i] atspindi digrafas <iy>), pvz.: apszwiysk 37 ‘apßviesk’, aniy 36‘anie’, iszsyliys 36 ‘ißsilies’, kuriy 3, 13 (plg. 1 pav.), 36, 41, 152, 154, 155, 247‘kurie’, melstiys 12, 155 ~ melsties ‘melstis’, naktiys 36 ‘nakties’, prapultiys 25, 45‘prapulties’, stotiys inf. refl. 4 ~ stoties ‘stotis’, swiysibes 38 ‘ßviesyb∂s’. Taçiau irçia daΩnesniuose ΩodΩiuose jau vartotas aukßtaitißkas <ie>: diena 36 ‘diena’, diena43 ‘dienå’, kiek 25, 36, 154 ‘kiek’, niewienas 38 ‘n∂ vienas’, prapulties 38 ‘prapulties’,szyrdies 7, 245 ‘ßirdies’, wienas 41 ‘vienas’; net Ejway 149 ‘Ievai’, iszkay 40 ‘ießkai’,lepsnu 44 ‘liepsn¨’, liØuwis 37 ‘lieΩuvis’. Taigi Spasabuose Prialgauskis po truput^jau ima vartoti aukßtaitißkå <ie>, taçiau dar labai nenuosekliai. Íi knyga yra tarsipereinamoji stadija, o po dvej¨ met¨ iß∂jusiame Naujame altoriuje tas aukßtaitini-mas jau beveik uΩbaigtas.

Be min∂tos dounininkißkos fonetin∂s ypatyb∂s ([¥i], Ωym∂to digrafu <iy>), Spa-sabuose vyrauja ir dounininkißkas dvibalsis [≤u], raßomas <ou>, pvz.: anou 24‘anuo’, gaylous 27 ‘gailiuos’, ne douk 13 (plg. 1 pav.) ‘neduok’, toukart 22, 25, 37,38 ‘tuokart’. Íi ypatyb∂ d∂sningai ißlaikoma ir Naujame altoriuje, pvz.: Anoumi 15‘anuomi’, douty 4, 17 (plg. 2 pav.) ‘duoti’, kou 15, 79 ‘kuo’, oulos 62 ‘uolos’, pou¬u72, 83 ‘puolu’.

Iß Ωemaitißk¨ morfologini¨ ypatybi¨ pirmiausia min∂tinas ir i kamien¨ veiks-maΩodΩi¨ esamojo laiko treçiojo asmens gal∆n∂s trumpinimas. D∂sningai raßo-mos trumpos Ωemaitißkos lytys, pavyzdΩiui, Spasabuose: abgaun 244 ‘apgauna’,atmet 149 ‘atmeta’, mok 247 ‘moka’, negal 20, 38 ‘negali’, negird 43 ‘negirdi’, reyk 9,148 ‘reikia’, trauk 149 ‘traukia’, tur 155 ‘turi’; Naujame altoriuje: eyn 37 ‘eina’, gal 18‘gali’, gied 37 ‘gieda’, mi¬ 83 ‘myli’, tur X, 17 (plg. 2 pav.) ‘turi’.

Autorius d∂sningai ißlaiko ir Ωemaiçiams labai sunkiai pastebimå ^vardΩiänas, kuris, tas Ωemaitißkå daugiskaitos galininko gal∆n´ -us, pavyzdΩiui, Spasa-buose: anus 10, 44, 149, 150 ‘anuos’, kurius 6, 12, 14, 20 ‘kuriuos’, nekurius 8 ‘neku-riuos’, tus 5, 6, 7, 151, 154, 244 ‘tuos’. Naujame altoriuje ßios formos vartojamos taip

6 Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂,1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius:Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos insti-tutas, 1997, 11.


pat nuosekliai, pvz.: anus 5, 17 (plg. 2 pav.), 25, 45, 81 ‘anuos’, kurius 4, 24, 36, 59,75 ‘kuriuos’, tus 24, 25, 44 ‘tuos’.

Abiem knygoms b∆dingas ir u kamien¨ daiktavardΩi¨, b∆dvardΩi¨ bei ^var-dΩi¨ Ωemaitißkas daugiskaitos vietininkas, pavyzdΩiui, Spasabuose: dayktuse 14,242, 247 ‘daiktuose’, kituse 247 ‘kituose’, metuse 8 ‘metuose’, wysuse 14, 242 ‘visuo-se’; Naujame altoriuje: darbuse 67 ‘darbuose’, kraujuse 97 ‘kraujuose’, naguse 85 ‘na-guose’, warguse 65 ‘varguose’, wysuse 37 ‘visuose’.

Ûemaitißkos daugiskaitos liepiamosios nuosakos formos tekstuose taip pat iß-laikomos d∂sningai, pavyzdΩiui, Spasabuose: apimkiet 42 ‘apimkit’, atimkiet 42 ‘at-imkit’, bukiet 42 ‘b∆kit’, eykiet 42 (7x) ‘eikit’, gidokiet 42 ‘giedokit’, parspiekiet 15‘persp∂kit’; Naujame altoriuje: eykiet 100 ‘eikit’, prisystebiekiet 100 ‘prisisteb∂kit’,weyziekiet 100 ‘veiz∂kit’.

Spasabuose ir Naujame altoriuje vyrauja Ωemaitißkas ^vardΩi¨ bei dalyvi¨ dau-giskaitos naudininkas, pavyzdΩiui, Spasabuose: anims 21, 44 ‘aniems’, tyms 151, 247‘tiems’, tokims 10 ‘tokiems’, wysims 37 ‘visiems’, wysyms 15, 247 ‘t. p.’; Naujamealtoriuje: kuryms 2 ‘kuriems’, tyms 17 (plg. 2 pav.), 37, 45 ‘tiems’, wysyms 17 (plg.2 pav.) ‘visiems’, bet neturentems 73 ‘neturintiems’ (aukßtaitißka forma).

Dar viena morfologijos ypatyb∂ – ir u kamien¨ daiktavardΩi¨ vienaskaitosnaudininko gal∆n∂ Spasabuose ir Naujame altoriuje raßoma jau skirtingai. Spasabuo-se ji dar d∂sningai Ωemaitißka: digrafas <ou> Ωymi [≤u] (t. y. Ωemaitißkå gal∆n´-uo), pvz.: Adomou 149 ‘Adomui’, artymou 148, 247 ‘artimui’, Diewou 13 (plg.1 pav.), 17, 20, 21, 24, 26, 32, 45, 244, 245 ‘Dievui’, Dowidou Karalou 149–150 ‘Do-vydui Karaliui’, kunou 39 ‘k∆nui’, Ømogou 6, 30 ‘Ωmogui’. Taçiau Naujame altoriujegal∆n∂ jau suaukßtaitinta: çia randame <uy>, pvz.: Diewuy 15, 17 (plg. 2 pav.), 65,101 ‘Dievui’, yszganimuy 15 ‘ißganymui’, pasytaysimuy 16 ‘pasitaisymui’, Tiewuy 78‘T∂vui’, troszkymuy 2 ‘troßkimui’.

Abiejose knygose d∂sningai vartojamas dalies Ωemaiçi¨ (ypaç b∆dingas dou-nininkams7) tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmasis asmuo, pavyzdΩiui, Spa-sabuose: apmysliczio 16 ‘apmislyçiau’, galeczio 26, 244 ‘gal∂çiau’, nemokieczio 10 ‘ne-mok∂çiau’, parodiczio 152 ‘parodyçiau’, pasygausinczio 245 ‘pasigausinçiau’, su-rinkczio 31 ‘surinkçiau’, Øynoczio 25 ‘Ωinoçiau’. Tokios formos yra ir Naujamealtoriuje, pvz.: atraszczio 4 ‘atrasçiau’, buczio 5, 16, 36 ‘b∆çiau’, galeczio 37, 63, 72‘gal∂çiau’, mileczio 62 ‘myl∂çiau’, paØinczio 63 ‘paΩinçiau’, su¬åcziczio 17 (plg.2 pav.) ‘sujungçiau’.

Dalis min∂t¨ duomen¨ aißkiai rodo, kad Prialgauskis buvo dounininkas. Spa-sabuose douninink¨ tarm∂ tiesiog vyrauja, o tos ypatyb∂s, kurios Naujame altoriujeyra Ωemaitißkos – taip pat neretai dounininkißkos. Tod∂l galima paabejoti kaikuri¨ tyr∂j¨ keliama mintimi8, kad Prialgauskis kil´s iß Raseini¨ (sakyçiau, kad

7 Plg. LKA III, Ωem∂l. 103. 8 BirΩißka 21990, 135; Zinkeviçius 1990, 122;Lietuvi¨ Enciklopedija 24, Bostonas: Lietu-vi¨ Enciklopedijos leidykla, 1961, 12.




gal∂jo b∆ti ten gim´s, bet lietuvi¨ kalbos tur∂jo ißmokti kitur). Be to, ir ZigmasZinkeviçius raßo, jog Prialgauskio tekstuose „vyrauja ne piet¨ [...], bet ßiaur∂sΩemaiçi¨ [...] patarm∂s ypatyb∂s“9. Vytautas Vanagas Lietuvi¨ raßytoj¨ såvade tepa-mini, jog Prialgauskis gim∂ Ûemaitijoje, bet tikslesn∂s vietos nenurodo10.

Prialgauskio tekstuose nenuoseklum¨ lik´ palyginti nedaug. Jei kuris nors Ωo-dis ar forma raßoma aukßtaitißkai, tai tokia j¨ raßyba paprastai ißlaikoma visametekste. Aukßtaitybi¨ Spasabuose (pvz.: diena 15, 25, 36 ‘diena’, wienas 15, 20 ‘vie-nas’, wietas 151, 155 ‘vietas’) veikiausiai atsirado iß aukßtaitißk¨ raßt¨ tradicijos, ov∂lesniame Naujame altoriuje j¨ net padaug∂jo. Pasteb∂ti vos keli dubletai, kai tapati ΩodΩio lytis turi skirtingå ßaknies ar gal∆n∂s vokalizmå, plg. Spasabuose:

9 Zinkeviçius 1990, 122.

2 pav. Naujas altorius 17: lytys miegsti, kurie, dou-

ty, tur, anus, tyms, wysyms, Diewuy, su¬åcziczio;


10 Vytautas Vanagas, Lietuvi¨ raßytoj¨ såva-das, Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjungosleidykla, 1996, 74.


wysims 37 ‘visiems’ ir wysyms 15, 247, kientieimus 44 ‘kent∂jimus’ ir kintieimus 243;Naujame altoriuje: isz 4, 43, 45 ‘iß’ ir ysz 16, 18, 44.

Prialgauskis, ypaç Spasabuose, vartoja daugiau polonizm¨ negu dauguma tometo autori¨. Kadangi bent dalis Spasab¨ teksto, pasak autoriaus, turi b∆ti verstaiß pranc∆z¨ kalbos11, galima sp∂ti, kad pranc∆zißki ΩodΩiai såmoningai keiçiamilenkißkais, o ne lietuvißkais atitikmenimis. Viena iß galim¨ prieΩasçi¨ – lenk¨kalbos autoritetas, r∂mimasis BaΩnyçios kalbos vartosena ir baΩnytiniais raßtais.Giedriaus Subaçiaus nuomone, XVIII ir XIX amΩi¨ Ûemaitijoje „baΩnyçios kalbosnormos, o tai daΩnai buvo polonizmai, buvo suvokiamos esançios aukßtesnio sti-liaus“12. Pabr∂Ωa, suk∆r´s savo bendrin∂s kalbos projektå, tikybos raßtuose taippat vartojo daug polonizm¨, maΩiau normino kalbå. Jis raß∂, jog retesnis lietuviß-kas Ωodis religiniame tekste b∆t¨ „visai naujas ir liaudyje negird∂tas“, „niekadΩemaiçi¨ nevartotas“13, vadinasi, nepageidautinas. Antra vertus, Naujame altoriujepolonizm¨ yra jau maΩiau negu Spasabuose. Tai galb∆t liudija ißaugus^ Prialgaus-kio r∆pest^ raßomosios kalbos grynumu.

Spasabuose ir Naujame altoriuje ryßki lenk¨ raßybos ir tradicini¨ baΩnytini¨ teks-t¨ ^taka. Antai prieß bals^ [e] Prialgauskis Ωym∂jo priebalsi¨ [g] ir [k] minkßtumå,pvz., Spasabuose: giera 3, 155 ‘gerå’, kielu 242 ‘keli¨’; Naujame altoriuje: gieriesni 20‘geresn^’, Kietwyrta 58 ‘ketvirta’. Antra vertus, po minkßtojo [l’] neraß∂ Ωemaiçi¨dvibalsio [ie] (bendrin∂s kalbos ∂) pirmojo d∂mens , pavyzdΩiui, Spasabuose:iszgaletu 7 ‘ißgal∂t¨’, pargalesi 5 ‘pergal∂si’; Naujame altoriuje: galetumi 62 ‘gal∂tum’,ne galeje 24 ‘negal∂jo’. Po <l> neraß∂ ir minkßtinamojo , Spasabuose: dydelu 31‘dideliu’, gaylous 33 ‘gailiuosi’; Naujame altoriuje: gaylous 12 ‘gailiuosi’, prietelu 29‘draug¨’. Vartojo tradicinius dviraidΩius <cz> [ç] bei <sz> [ß] ir pan.

Bet be paties bendriausio tradicin∂s raßybos bendrumo, nepasteb∂ta nei ling-vistini¨, nei biografini¨ duomen¨, leidΩiançi¨ daryti ißvadas apie kit¨ konkreçi¨Ωemaitißk¨ raßt¨ ^takå çia analizuojamiems tekstams. Nematyti nei Ûyvato (1759),nei Klemento, Poßkos ar Pabr∂Ωos tekst¨ tiesiogin∂s ^takos. PavyzdΩiui, Ûyvatevartotas dviΩenklis <yi> [¥i], Klemento – v∂liausiu Ωinomu periodu <yj> bei <ij>,Poßkos – <ij> bei <ji>, Pabr∂Ωos – <yi>. Tokiame kontekste Spasab¨ dviraidis <iy>yra savitos Prialgauskio raßybos bruoΩas. Prialgauskis nevartoja nei Klementoraid∂s <¨>, nei Pabr∂Ωos <µ∏> ir <¢∏> Ωym∂ti [ß’] ir [ç’] ar dvigubinam¨ balsi¨<aa>, <ee>, <ii> ir kt., nei Poßkos ir Daukanto <√>. Vadinasi, galima manytiPrialgausk^ buvus gana savarankißkå k∆r∂jå.

11 Prialgauskis nurodo: „PAR WIENA KU-NEGA FRANCUZYSZKAY PARASZITY,WO DABARCZIOU ANT øEMAYTISZKALEøUWY ISZGULDITY YR ANTRATIEKPADAUGINTY“ (antraßtinis puslapis);„prydiejau parskirymus: apey Sakramen-ta pakutas, pariedima sawa giwenyma[...]“ (pratarm∂).

12 Giedrius Subaçius, „Jurgio AmbraziejausPabr∂Ωos Ωemaiçi¨ kalba“, LAIS 8. As-muo: tarp tautos ir valstyb∂s, Vilnius:Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla,1996, 48.

13 Subaçius 1996, 48.




Negaus∆s ir biografiniai duomenys neleidΩia atsakyti ^ klausimå, kokiå vietåPrialgauskio raßtai uΩima XIX amΩiaus Ωemaiçi¨ kult∆riniame såj∆dyje, kaip jiesiejasi su bendrin∂s Ωemaiçi¨ kalbos k∆rimo pastangomis, kurios aißkiai matyti ißKlemento, Poßkos, Pabr∂Ωos ir kit¨ to meto autori¨ raßt¨. Prialgauskio poΩi∆r^ ^kalbå galima rekonstruoti nebent iß Spasab¨ ir Naujo altoriaus tarmini¨ skirtum¨.Kai kuri¨ Ωemaitißk¨ ypatybi¨ keitimas aukßtaitißkomis Naujame altoriuje iß daliesgal∂t¨ Ωym∂ti såmoningos autoriaus orientacijos ^ kitatarm^ skaitytojå uΩuomaz-gå, bandymå tekstå padaryti prieinamå ne tik Ωemaiçiui, bet ir aukßtaiçiui (tairemt¨ Daukanto, Valançiaus pavyzdΩiai). Gal Prialgauskis, ißleid´s Ωemaitißkes-nius Spasabus, kai kå nutar∂ paaukßtaitinti d∂l tradicißkai buvusios prestiΩiß-kesn∂s aukßtaiçi¨ tarm∂s (ypaç religiniuose raßtuose)? Antra vertus, sunormintair gana tvarkinga Spasab¨ kalba liudyt¨ autoriaus intencijå diegti bendras Ωe-maitißkas normas. Pats Ωemaitißko teksto, be kita ko, skirto ir valstieçiams, buvi-mas gali reikßti, kad XIX amΩiaus viduryje visuomen∂ jau buvo bepasirengiantitok^ tekstå skaityti.


B I R Ω I Í K A , V A C L O V A S , 21990: Aleksandrynas 3, Vilnius: Sietynas.

G I R D E N I S , A L E K S A S ; D A N U T Î G I R D E N I E N Î , 1997: 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vil-

nius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas.

Lietuvi¨ Enciklopedija 24, Bostonas: Lietuvi¨ Enciklopedijos leidykla, 1961.[ P R I A L G A U S K I S , K A Z I M I E R A S , ] NAUJES AÒTORIUS ARBA Surynkimas Parsergieimu

yr Ma¬du pri Spawiednes, Kamunyjes Szw´tos, diel Lygonu yr Myrsztancziu; [...] PAR

Kunega Kazimiera Prya¬gawski, Kamendoriu Mosiede BaØniczes. WILNIUJE. SPAUSTU-

WIEJE JUOZAPA ZAWADZKIA. 1847.

[ P R I A L G A U S K I S , K A Z I M I E R A S , ] SPASABAY WEDYMA GIERA YR KRYKSZCZIONISZ-

KA GIWENYMA PAR WIENA KUNEGA FRANCUZYSZKAY PARASZITY, WO DA-BARCZIOU ANT øEMAYTISZKA LEøUWY ISZGULDITY YR ANTRATIEK PADAU-

GINTY. par KUNEGA KAZIMIERA PRYAÒGAWSKI. Komendoriu Szwieksznas BaØni-

czes. [...] WYLNIUJE, Drukarnyio M. Zymelowicza Typografa. 1845.

S U B A Ç I U S , G I E D R I U S , 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabr∂Ωos Ωemaiçi¨ kalba“, LAIS 8.

Asmuo: tarp tautos ir valstyb∂s, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 10–113.S U B A Ç I U S , G I E D R I U S , 1997: „Ûemaiçi¨ måstymo apie bendrin´ kalbå istorijos metme-

nys“, Metmenys 72, Chicago, 125–148.

V A N A G A S , V Y T A U T A S , 1996: Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas, Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjun-

gos leidykla.

Z I N K E V I Ç I U S , Z I G M A S , 1990: Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vil-nius: Mokslas.


Neringa Klumbyt∂T H E L O W L I T H U A N I A N L A N G U A G E I N K A Z I M I E R A S P R I A L -

G A U S K I S ’ SPASABAI ( 1 8 4 5 ) A N D NAUJAS ALTORIUS ( 1 8 4 7 )

S u m m a r y

At the beginning of the nineteenth century writings based on Low Lithuanian dialectshad become predominant in Lithuania. The Catholic priest Kazimieras Prialgauskis’(~1801-1856) religious books Spasabai vedimo gero ir krikßçionißko gyvenimo (1845) and Naujas

altorius (1847) are examples of certain efforts to codify the Low Lithuanian standard. Spa-

sabai is almost entirely based on the North Low Lithuanian dialect (Dounininkai). Thisbook stands out among other similar editions of the period for its quite consistently cod-ified Low Lithuanian forms. On the other hand there are more traditional High Lithuaniandialect features in the next book by Prialgauskis (Naujas altorius). It might be evidence ofPrialgauskis’ attempt to develop certain High Lithuanian features in his version of thewritten language. All this means that the native dialect of Prialgauskis was North LowLithuanian instead of South Low Lithuanian as certain scholars have so far maintained.

N E R I N G A K L U M B Y T Î Gauta 1998 m. birΩelio 7 d.

Vytauto DidΩiojo universitetas

Daukanto g. 28

LT-3000, Kaunas, Lietuva


115 V i l n i a u s h u m a n i s t ¨

„ l o t y n i n t o j ¨ “ l i n g v i s t i k a

Pietro U. DiniUniversità di Pisa

Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika1

È V A D A S . Svarbi diskusija apie kalbas tarp Lietuvos humanist¨ prasid∂jo prießLiublino unijå (1569). Sumißusi su istoriniais debatais, ji t´s∂si, nors ir nevienodaiintensyviai, ne tik XVI, bet ir XVII amΩiuje. Tuo metu buvo atsiradusi tendencijapabr∂Ωti gimtåjå lietuvi¨ kalbå esant tikruoju lietuvißkumo pamatu (MikalojusDaukßa, Merkelis Giedraitis, Abraomas Kulvietis, Martynas MaΩvydas). Antravertus, egzistavo ir kita kryptis – ^rodin∂ti lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ giminingumåbei nurodyti abiej¨ kalb¨ panaßumus.

Antrajai tendencijai pritar∂ Vilniaus humanistai Vaclovas Agripa, AugustinasRotundas ir, svarbiausia, Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus; tikrasis vardasVenclovas Mikalojaitis; Wenc¬aw Miko¬ajewicz). Jie uΩsitarnavo lotynintoj¨ vardå.Visi ßie humanistai tik∂jo, kad atsigr´Ω´ ^ tokiå klasikin´ kalbå, kurios kilnumas(dignitas) buvo nediskutuotinas, tur∂s svaresni¨ argument¨ prieß kitas DidΩiosiosLietuvos Kunigaikßtijos (DLK) vartotas kult∆ros kalbas ir gal∂s geriau su jomiskonkuruoti – vis¨ pirma, su rut∂n¨ (ruski) kalba2.

Íiuo straipsniu keliu du uΩdavinius. Pirma, nuodugniai ißtirti diskusijå d∂llotyn¨ ar rut∂n¨ kalbos prioriteto. Íiai diskusijai Mykolas Lietuvis (apie 1490–1560) bei Augustinas Rotundas (apie 1520–1582) skyr∂ ypatingå d∂mes^. Antra,^vertinti, kokia vieta lotynintoj¨ kalbin∂je diskusijoje teko lotyn¨, lietuvi¨ ir ru-t∂n¨ kalboms.

1 Autorizuotas bei pataisytas vertimas iß PietroU. Dini, „Ruski e Latino/Lituano secondoi ‘Latinizzanti’ di Vilnius“, RBl 1, 1995,141–156. Iß ital¨ kalbos vert∂ G. S.

2 Plg. Antoine Martel, La langue polonaisedans les pays Ruthènes (1569-1667), Lille:

Travaux et mémoires de l’Université deLille, 1937, 51–54; Darius Kuolys, Asmuo,tauta, valstyb∂ Lietuvos DidΩiosios Kuni-gaikßtyst∂s istorin∂je literat∆roje, Vilnius:Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1992,63–70.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


1. L O T Y N I N T O J A I I R L O T Y N Ë ( R E S P . L I E T U V I Ë ) K A L B A . Prad∂tireikia nuo Mykolo Lietuvio veikalo, paraßyto XVI amΩiaus viduryje (apie 1550),nors netrukus ^ diskusijå ^sitrauk∂ ir kiti humanistai. Kaip Ωinoma, humanistasMykolas Lietuvis buvo ^domi asmenyb∂, karaliui Ûygimantui Augustui dedikuototraktato De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum (Bazelis, 1615) autorius.Jo darbo tebuvo publikuoti fragmentai3. Íiame traktate (apie 1550), labiausiai iß-gars∂jusiame d∂l kalbini¨ argument¨, r∂musi¨ lietuvi¨ kilm∂s iß rom∂n¨ mitå,pirmå kartå ißd∂styta lietuvi¨ reakcija prieß rut∂n¨ kalbos vartojimå DLK. Kal-biniai Mykolo Lietuvio argumentai sukasi apie dvi logißkai susijusias temas:a) lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ identißkumå, b) b∆simåj^ lotyn¨ (lietuvi¨) kalbos vaid-men^ valstyb∂s administracijoje. Joms verta skirti d∂mesio atskirai.

Iß karto reikia pasakyti, kad pirmoji, lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ tapatumo, temayra labai svarbi lietuvi¨ kilm∂s mitui paremti – patys svarbiausi argumentai yrakalbiniai, visi kiti ^rodin∂jimai tik juos paremia. Lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ identiß-kumas kalbiniuose ginçuose tampa pagrindiniu ^rodymu, kad lietuvi¨ tauta kiloiß rom∂n¨. Skirdamasis nuo vis¨ kit¨ toki¨ lietuvi¨ kilm∂s mit¨ autori¨, MykolasLietuvis kalba apie pusiau lotynißkå ßios kalbos prigimt^ (ex sermone nostro semi-latino) ir savo teigin^ gausiai paremia lyginamåja medΩiaga, t. y. pateikia 74 lotyn¨kalbos leksikos vienetus, kad juos b∆t¨ galima palyginti su lietuvißkais atitik-menimis4 (plg. 1 pav.). Lygyb∂s Ωenklas tarp lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ lotyninto-jams galiojo tiek diachronißkai (eså lietuvi¨ kalba ißsirutuliojusi iß lotyn¨, plg.

3 Pirmasis mokslo pasaulio d∂mes^ ^ jo frag-mentißkå veikalå atkreip∂ Filipas Fortu-natovas (Filipp Fortunatov, „Miscella-nea“, Beiträge zur vergleichenden Sprachfor-schung 8, 1876, 113); taip pat Ωr. VittorePisani, „Rom und die Balten“, Blt 4(1),1983, 4–9. Traktatå perspausdino JuozasJurginis (Mykolas Lietuvis, Apie totori¨,lietuvi¨ ir maskv∂n¨ paproçius, [fotografuo-tinis leidimas], vert∂ Ignas Jonynas, pa-reng∂ Juozas Jurginis, Vilnius: Vaga, 1966[1615]). Apie j^ Ωr. Lietuvi¨ literat∆ros isto-rija 1, red. Kostas Korsakas ir kt., Vil-nius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂sliterat∆ros leidykla, 1957, 83–88; JurgisLebedys, Senoji lietuvi¨ literat∆ra, Vilnius:Mokslas, 1977, 30–32.

4 Mykolas Lietuvis 1966 (1615), 95–96(23–24):„Etenim · ignis, · vnda, aer, ∫ol, men∫is,dies, noctis, ros, aurora, deus, vir, deuiri. e. leuir, nepotis, neptis, tu, tuus, meus,∫uus, leuis, tenuis, viuus, iuuenis, vetu∫-tus, ∫enis, oculus, auris, na∫us, dentes,gentes, ∫ta, ∫ede, verte, inuerte, peruerte,

aratum, occatum, ∫atum, ∫emen, lens, li-num, canapum, auena, pecus, ouis, an-guis, an∫a, corbis, axis, rota, iugum, pon-dus, culeus, callis, cur, nunc, tractus, in-tractus, pertractus, extractus, merctus[meretus], immerctus [immeretus], ∫utus,in∫utus, ver∫us, inuer∫us, peruer∫us, pri-mus, vnus, duo, tres, quatuor [sic], quin-que, ∫ex, ∫eptem, · pleraque alia, idem∫ignificant Lituano ∫ermone quod · Lati-no.“ Lietuvi¨ kalbos atitikmenys b∆t¨ to-kie: ugnis, vanduo, oras, saul∂ , m∂nuo, die-na , naktis, rasa, außra, Dievas, vyras, dieve-ris, nept∂ (sen. liet. nepuotis), tu, tavas,manas , savas, lengvas, t´vas (dial. tenvas),gyvas, jaunas, vetußas, senas, akis, ausis, no-sis, dantis, gentis, stok, s∂d∂k, versk , ^versk,perversk, art¨ , ak∂t¨, s∂t¨ , s∂muo , l´ßis, li-nas , kanap∂ , aviΩa, pekus, avis, angis, åsa ,karbas , aßis, ratas , jungas, pundas/p∆das,k∆lis/k∆l∂ , kalnas, kur , n∆/n∆n(-gi), (^-,per-, iß-)trauktas, (ne-)mieruotas, (^-)si∆tas ,(^-, per-)verstas, pirmas, vienas, du, trys, ke-turi, penki, ßeßi, septyni.



legendin´ Palemono kilm´), tiek sinchronißkai (socialinis skirtumas: aristokrat¨kalba versus liaudies kalba)5.

Beje, Mykolo Lietuvio traktate analogißkai kalbinis aspektas nuΩymi ir lietu-vi¨ tautos skirtumus nuo rut∂n¨: „[... nes] rut∂n¨ kalba svetima mums, lietu-viams, t. y. italams, kilusiems iß ital¨ kraujo“6 (plg. 1 pav.). Taigi rut∂n¨ kalbabuvusi svetima lietuviams, kurie buv´ ne kas kita kaip italai ar, dar tiksliau, kilíß ital¨ kraujo.

5 Plg. Pietro U. Dini, „Lituano e latino nelRinascimento. Sull’importanza del mo-mento linguistico nel mito dell’origineromana dei Lituani“, Italy and Europe inRenaissance Linguistics 2. Comparisons andRelations, ed. Mirko Tavoni [ir kt.], Mo-dena: Panini, 1996, 363–375.

1 pav. MICHALONIS LITVANI,

DE MORIBUS TARTARORVM LITVANORUM ET MOSCORUM 23 (=Mykolas Lietuvis 1966, 95);

LMAB, sign.: L – 17 ⁄ 104. Fot. Virginija Valuckien∂

6 Mykolas Lietuvis 1966 (1615), 49, 95(23):„[... cùm] idioma Ruthenum alienum ∫it ànobis Lituanis, hoc e∫t, Italianis, Italico∫anguine oriundis“. Lietuvißkasis Igno Jo-nyno vertimas çia ir kitur, esant reikalui,patikslintas.


Kitas svarbus humanistas, priklausantis tai paçiai vadinam¨j¨ lotynintoj¨ gru-pei, yra Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas7. Iß keleto Ωymi¨ jo veikal¨, be abe-jo, ißsiskiria Rozmowa Polaka z Litwinem (1564)8. Taçiau savo analizei labiausiainaudosiuosi kitu Rotundo darbu, Antrojo Lietuvos statuto lotynißkojo vertimopratarme, kuri kartu su Statutu buvo ^teikta naujajam valdovui Steponui Batorui1576 met¨ spalio 20 dienå9. Rotundas taip pat pradeda nuo lietuvi¨ ir lotyn¨kalb¨ tolygyb∂s bei nuo teorijos apie lietuvi¨ kilm´ iß rom∂n¨. Jis raßo didΩiajamkunigaikßçiui: „O kad, Karaliau, tau, puikiausiajam lotyn¨ kalbos Ωinovui, va-dovaujant, lotyn¨ kalba tose srityse, kuriose anksçiau buvo ^sigal∂jusi, suΩyd∂tïr savo teises atgaut¨! Puikiai Ωinodamas tavo didyb´, tvirtinu, kad lietuviai savokilme yra lotynai, kil´ iß Italijos ir ^ ßiuos kraßtus P. Libono, paprastai vadinamoPalemonu, vedami atvyk´, o kad tai, be abejoni¨, atitinka tieså, patvirtina raßyto-jai ir likuçiai lotyn¨ kalbos, iki ßiol girdimi liaudies kalboje“10.

Toliau Rotundas giria lotyn¨ kalbos tobulumå, ragina atstatyti jos vartosenåvießajame ir net kasdieniame gyvenime: „Dera, kad ta kalba, kuri lietuviams yra^gimta ir pirmoji, viena iß trij¨, kurias m∆s¨ Dievas Kristus paskelb∂ esant verto-mis jo vardå ßlovinti, b∆t¨ lietuviams gråΩinta, ir, be to, visur: ^statymuose, pri-vilegijose ir raßtuose (kå jau nuo krikßçionyb∂s ^vedimo turime), ediktuose, teismobylose, teismin∂se formul∂se, sutartyse ir, pagaliau, jeigu tik tai ^manoma, kasdie-niniame bendravime – b∆t¨ vartojama daΩniau, nei toji priimta barbarißkoji, ben-dra su Maskv∂no, amΩino ir nuolatinio lietuvi¨ prießo (kalba), kuri iki ßiol trem-tin∂s vietoje vert∂ b∆ti lotyn¨ kalbå“11. Kaip matyti, ir Rotundas si∆lyt¨ lotyn¨

7 Maria Baryczowa, „Augustyn Rotundus Mie-leski, wójt wileˆski, pierwszy historyk iapologeta Litwy“, Ateneum Wileˆskie 10,1935, 70–96; 11, 1936, 117–172; Korsakas1957, p. 89–91; Lebedys 1977, 124–125.

8 Augustyn Rotund, Rozmowa Polaka z Litwi-nem, przygotowa¬ Jerzy Korzeniowski,Kraków: Wydawnictwo Akademji Umie-j´tnoµci, 1890 [1564].

9 Antrojo Lietuvos statuto pratarm∂s per-spaudai skelbti: [Augustinas Rotundas,]„Statvta magni Dvcatvs Litvaniae in Biels-cen. comitiis promulgata [...]“, ArchivumKomisji Prawniczej 7, Kraków, 1900, XV–XXII (lotynißkas originalas); [AugustinasRotundas,] „Íviesiausiajam valdovui ir po-nui, ponui Steponui, iß Dievo malon∂s Len-kijos karaliui, Lietuvos didΩiajam kuni-gaikßçiui, Rusijos, Pr∆sijos, Ûemaitijos, Ma-zovijos, Livonijos, Voluin∂s, Polies∂s, Tran-silvanijos valdovui ir maloniausiajam po-nui“, vert∂ Rasa Jurgel∂nait∂, Sietynas 5,1989, 113–125.

10 [Rotundas] 1989, 120; [Rotundas] 1900,XVIII–XIX: „Atque vtinam te Latinae lin-guae peritissimo rege auctore, in iis re-

gionibus Latina lingua, quae hic prorsusexoleuerat, florescere incipiat ac velutipostliminio redeat. Non enim ignorareMaiestatem tuam arbitror, Lituanos genteLatinos esse, ex Italiaque oriundos, inhas regiones P. Libone, vel, ut vulgusopinatur, Palemone duce migrasse, vtinon dubiae fidei scriptores probant et re-liquiae Latini sermonis, quo hactenusagrestes vtuntur, argumento sunt“.

11 [Rotundas] 1989, 120; [Rotundas] 1900,XIX: „Par itaque est, ut ea lingua [latina],quae natiua et primigenia Lituanorumfuit, vna ex tribus, quas Christus Deusnoster dignas suo titulo ornando iudica-vit, Lituanis restituatur, passimque hic inlegibus, in priuilegiis ac diplomatibus,quod ab initio Christianismi factum accepi-mus, in edictis, in iudiciis, in actionum for-mulis, in contractibus, in commerciis, in fa-miliaribusque denique, si fieri possit, ser-monibus frequentetur potius, quam ascitaista ac barbara cum perpetuo ac hereditarioLituanorum hoste Moscho communis, quaeLatinam exulare hactenus coegit“.



kalbå vartoti daΩniau negu rut∂n¨, taip pat visuose socialiniuose – vießojo ir pri-vataus – gyvenimo sluoksniuose. Kaip raßomoji irgi esanti proteguotina lotyn¨, one rut∂n¨ kalba, ir valstyb∂s ^statymai turintys b∆ti spausdinami b∆tent ja. Rotun-das praß∂ valdovo tiesiogiai ^sikißti ir savo valdΩia pad∂ti, kad lietuviams b∆t¨sugråΩinta lotyn¨ kalba12.

Íita ir kitos lotynintoj¨ mintys liudija buvus jausenå, kad gr^Ωtama prie pro-t∂vi¨ kalbos, bei vilt^, kad, lotyn¨ kalbai sugr^Ωus, pakils visos DLK kult∆ra. Ro-tundas r∆pinosi sumaΩinti rut∂n¨ kalbos vartosenå, nes toji kalba esanti barbariß-ka ir bendra „amΩinam bei paveldimam“ lietuvi¨ prießui13.

Kaip Ωinoma, lietuvi¨ kalbos kilm∂s iß lotyn¨ id∂ja lotynintojus pasiek∂ perilgå tradicijå, kuri matyti iß Jano D¬ugoszo (1415–1480) Historiae Polonicae14 ir ißãÂÚÓÔËÒÂˆ ÇÂÎËÍÓ„Ó ÍÌflÊÂÒÚ‚‡ ãËÚÓ‚ÒÍÓ„Ó Ë ÜÓÏÓÈÚÒÍÓ„Ó. Renesanso Lietu-voje ßi id∂ja ^sitvirtino. Lotynintojai suk∆r∂ tam tikrå paleokomparatyvistin´formul´, kuri rodo daug subtilesn^ lingvistin^ ißmanymå, nei gal∂jo suformuluo-ti originalios lietuvi¨ kalbos vert∂s propaguotojai (Daukßa, Giedraitis, Kulvietis,MaΩvydas). Be to, lotynintojai lygino klasikin´ lotyn¨ su liaudies lietuvi¨ kalba(kuri iki tol dar buvo pagrindinis paskutini¨ Europos pagoni¨ atpaΩinimo bruo-Ωas ir kuria tada dar tik buvo prad∂tos spausdinti religin∂s liuteronißkos kny-gos)15. Íis lyginimas rodo, kad labai svarbi buvo kilnumo såvoka (dignitas), pri-valoma bet kokiai kalbai – Renesanso diskusijose vienas iß kalbos vert∂s mat¨ irbuvo kilnumas.

Panieka rut∂n¨ ir pagarba lotyn¨ kalbai bei ßios vaidmuo valstyb∂s kult∆raiatnaujinti tiesiogiai ir l∂m∂ lotynintoj¨ diskusijas. Jos taip pat ^gyja ypatingosreikßm∂s, kai norime uΩçiuopti teorines lotynintoj¨ nuostatas d∂l lietuvi¨ kalbos.Tos nuostatos geriausiai ißreikßtos Mykolo Lietuvio argumentais ir jo socialine nuo-roda ^ lietuvi¨ bajorijå – terminai lotyn¨ ir lietuvi¨ kalba sulyginami ir pasidaropakeiçiami vienas kitu. Tai reißkia, kad smarkiai ginamas ir lietuvi¨ kalbos dignitas,palyginti su kitomis pagrindin∂mis DLK kalbomis, vis¨ pirma rut∂n¨. Iß tikro, arlotynintojai diskutuot¨ apie literae (raßmenis, raßtus), ar bandyt¨ padaryti lotyn¨kalbå oficialia valstyb∂s kalba, kartu netiesiogiai kvestionuoja ir lietuvi¨ kalbos

12 [Rotundas] 1989, 121; [Rotundas] 1900, XIX.13 Íias Rotundo id∂jas ^domiai komentuoja ir

Eugenija Ulçinait∂ („Literatura neo¬aciˆs-ka jako µwiadectwo litewskiej µwiado-moµci paˆstwowej i narodowej“, Òacina wPolsce. Zeszyty naukowe 1–2. Mi´dzy SlaviaLatina i Slavia Orthodoxa , pod red. JerzegoAxera, Warszawa: Uniwersytet War-szawski, 1995, 33–35; „Letters of the Hu-manists of 16th Century Lithuania: Euro-pean Tradition and Originality“, MartynasMaΩvydas and Old Lithuania , compiled byRegina KoΩeniauskien∂, Vilnius: Pradai,1998, 225–227).

14 Preliminariai apie D¬ugoszå ir balt¨ kal-bas Ωr. Pietro U. Dini, „Jan D¬ugosz unddie baltischen Sprachen. Baltische Spra-chen und Kulturen in der Renaissance“,å‡ÚÂË‡Î˚ XXVII ÏÂÊ‚ÛÁÓ‚ÒÍÓÈ Ì‡Û˜ÌÓ-ÏÂÚÓ‰Ë˜ÂÒÍÓÈ ÍÓÌÙÂÂÌˆËË [...]. ëÂÍˆËflÅ‡ÎÚËÒÚËÍË, 10–12.III.1998. íÂÁËÒ˚ ‰Ó-ÍÎ‡‰Ó‚, ë‡ÌÍÚ-èÂÚÂ·Û„, 1998 , 15–16.

15 Apie galimå sålyt^ tarp balt¨ pagoni¨ irvad. pirmosios reformos erezij¨ Ωr. PietroU. Dini, „Eretici boemi e tedeschi nellaBaltia del Quattrocento“, Ricerche Slavis-tiche 41, 1994, 179–200.


vietå, atstovaujamå jos kilniojo lotynißko varianto. Tod∂l, manau, galima tvirtaiteigti, jog lotynintoj¨ panieka rut∂nißkai paraßytiems raßtams netur∂jo jokio kitotikslo, tik m∂ginti – pirmå kartå16 – parodyti liaudies lietuvi¨ kalbos dignitas.Bandyta pasinaudoti tuo, kad rut∂n¨ kalbos funkcijos silpn∂jo lenk¨ kalbos at-Ωvilgiu (greitai kylançios DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos dvaro kalbos), ir pa-daryti lotyn¨ kalbå nauja valstyb∂s administracijos kalba – jå vartoti ne tik ißori-niams valstyb∂s reikalams, kaip buvo iki tol, bet padaryti oficialiå ir valstyb∂sviduje. Taçiau lotynintoj¨ diskusijose kelti lotyn¨ kalbå reißk∂ aukßtinti ir liaudieslietuvi¨ kalbå.

2. L O T Y N I N T O J A I I R R U T Î N Ë K A L B A . Íioje vietoje tinka aptarti ir neigia-må lotynintoj¨ poΩi∆r^ ^ rut∂n¨ kalbå – kaip prießyb´ nuostatai palankiaÊ vertintilotyn¨ kalbå – bei tekstologißkai verifikuoti j¨ mintis. Abiej¨ min∂t¨ lotynintoj¨veikaluose nuolat prasikißa poleminis rut∂n¨ ir lotyn¨ kalb¨ suprießinimas. Pa-vyzdΩiui, deßimtajame savo traktato fragmente Mykolas Lietuvis pasitelkia kon-kreçi¨ argument¨ prieß rut∂n¨ kalbos – tiek raßomosios, tiek ßnekamosios –vartojimå DLK. Çia jis rekomenduoja uΩimti aißkiå pozicijå d∂l rut∂n¨ kalbosvartojimo mokyklose ir apskritai kult∆riniame valstyb∂s gyvenime: „Gail∂tis rei-kia, kad mes neturime mokslui eiti gimnazij¨. Mes mokom∂s maskv∂n¨ raß-men¨ [plg. lot. literae], kurie neturi nieko senovißka ir negali Ωadinti dorybin-gumo“17 (plg. 1 pav.).

Íioje polemikoje lietuvi¨ humanistas pateikia tris susijusius, apgalvotus, nuo-sekliai ißd∂stytus teiginius, kuriais siekia pritraukti savo pagrindinio paßnekovo,t. y. Gedimino palikuonio valdovo Ûygimanto Augusto d∂mes^. Jie pakankamai^dom∆s tuo, kå teigia, taçiau dar ^domesni tuo, kå nutyli.

Pirmiausia Mykolas Lietuvis tiesiog konstatuoja, kad tr∆kstå mokykl¨ d∂s-tomåja lotyn¨, kitaip sakant, lietuvi¨, kalba, kuria j¨ prot∂viai senov∂je kalb∂j´, irskundΩiasi, jog d∂l to labai plintanti rut∂n¨ kalba. Íiuo argumentu Mykolas Lie-tuvis grindΩia efektingå antråj^ teigin^: maskv∂n¨ raßmenys (ar raßtai) visai nesan-tys seni (suprask: prießingai lotyn¨ raßmenims, raßtams). Gal¨ gale treçiasis teigi-nys – maskv∂n¨ raßmenys negalintys Ωadinti dorybingumo (ßiuo atveju taip patsuprask kaip prießyb´ lotyn¨ raßmenims).

Neigiamas Mykolo Lietuvio rut∂n¨ kalbos vertinimas ribojasi mokymo aspek-tais. Bet Rotundo pozicija kitokia. Ji ne tik geriau suformuluota, bet turb∆t iraißkesn∂. Reikia prisiminti, jog Rotundas nesigail∂jo net lenk¨ kalbå ∂musi¨ var-toti (vietoj savo senosios lotyn¨ kalbos) Lietuvos feodal¨. Bet çia ribosiuosi tik jopastabomis apie rut∂n¨ kalbå.

16 Garsioji Mikalojaus Daukßos lietuvi¨ kal-bos gynyba, ißd∂styta Po∫tilla CATHOLIC-KA (1599) lenkißkoje pratarm∂je, buvo pa-raßyta v∂liau.

17 Mykolas Lietuvis 1966 (1615), 49, 95(23):„Gymna∫ijs literariis, dolendum, caremus.literas Mo∫couiticas nihil antiquitatis c÷-plectentes, nullam ad virtutem efficaciãhabentes edi∫cimus“.



Taigi cituotoje pratarm∂je Rotundas skiria bent penkis neigiamus rut∂n¨ kal-bos bruoΩus. Juos galima prad∂ti vardyti nuo impresißkojo – (1) tai esanti barbar¨kalba. Toliau eit¨ kitokie, vadinamieji ekstralingvistiniai bruoΩai – (2) rut∂n¨ kal-bå taip pat vartojå prießai maskv∂nai (cum [...] Lituanorum hoste Moscho communis)ir (3) rut∂n¨ raßtai (scriptae) neså plaçiai paplit´, t. y. tevartojami Lietuvos valsty-b∂je, kaimynin∂je prießißkoje Maskvoje ir kai kur kitur, kur tautos dar velka turk¨jungå (Russice scriptae in sola Lituania et vicina hostili Moscouia legerentur).

Taçiau atrodo, kad Rotundas sugeba pateikti ir lingvistini¨ argument¨: (4)„raßydami rut∂nai yra pernelyg Ωodingi, nuslysta ^ daugΩodΩiavimå, pasikartoji-mus, tußçiaΩodΩiavimå ir kitas raßto ydas“18. Tokie bruoΩai Rotundui ypaç apgai-l∂tinai atrodo teis∂s veikaluose. Jis, teisininkas, pasirodo esås ypaç jautrus savoprofesijai ir nepraleidΩia progos sk¨stis rut∂nißkai paraßytais ^statymais: „O v∂-liau, kai ^statymai pirmå kartå geriausiojo karaliaus Ûygimanto ne geriausiai,nes rusißkai (Russice), buvo ißleisti, – bylose, teismin∂se formul∂se, sutartyse,negaliu pasakyti, ko, – bet kaΩko nuolat tr∆ko, ir buvo reikalaujama (juos) pa-koreguoti [...]; v∂l kasdien girdime daugyb∂s nepatenkint¨ skundus ir si∆lymusjuos patobulinti ir pataisyti. Bet vis skelbiami ir v∂l atßaukiami ^statymai, ir kol(jie) bus raßomi rusißkai (Russice), niekad nebus tokie, kad jiems nieko iki tobu-lyb∂s netr∆kt¨.“19

Kad b∆t¨ ißtaisyti apgail∂tini Russice paraßyt¨ ^statym¨ padariniai – stabili¨ irvisuotin¨ atskaitos taßk¨ stoka ir galimyb∂ kiekvienam interpretuoti ^statymuskaip tinkant, Rotundas si∆lo tokias ißeitis: „Taigi lietuviai tegu r∆pinasi, kad j¨^statymai lotynißkai b∆t¨ raßomi, arba tegu tai kalbai, kuria jie buvo kuriami ikißiol, tinkamas kalbos normas ir raßymo taisykles nustato, nes tol, kol deramub∆du kalbos vartojimas nebus sutvarkytas, kiekvienas pagal savo nuomon´ gal∂s^statymo ΩodΩius aißkinti ir pagal savo supratimå ißkreipti (prasm´), kå lotynißkaikalbantiems ir raßantiems daugyb∂ gramatikos taisykli¨ draudΩia“20. Greta jaumin∂tos kilnumo stokos, tai yra pats stipriausias lotynintojo Rotundo puolimasprieß rut∂n¨ kalbå, çia tiesiog kritikuojama silpna norma (tai dar vienas terminas,

18 [Rotundas] 1989, 119; [Rotundas] 1900,XVIII: „Ruteni nimis verbosi in scribendosunt, perisologiis, tautologiis, pleonasmis,ceterisque scribendi vitiis laborant“.

19 [Rotundas] 1989, 124; [Rotundas] 1900,XXI: „Porro autem postquam leges ab op-timo rege Sigismundo primo, non optime,quoniam Russice, editae sunt, semper iniudiciis, in actionum formulis, in contrac-tibus desideratum, nescio quid est, etemendatio legum postulata [...], audimusrursus quotidie querelas multorum eamincusantium, et iterum atque iterumemendari et corrigi expetentium. Sed fi-gant iterum leges, iterumque refigant,

quamdiu Russice scriptae prodibunt, nun-quam ita prodibunt, quin aliquid in eisad perfectum desideretur“.

20 [Rotundas] 1989, 124; [Rotundas] 1900,XXI: „Aut igitur Latine scribi leges suascurent Lituani, vel huic, quo scriptae hac-tenus exstant sermoni, regulas certasqueloquendi et scribendi rationes praescri-bant, nam prius, quam constrictus hic adcertum modum sermo fuerit, licebit vni-cuique arbitrio suo verba legis interpreta-ri, et in suum detorquere sensum, quodLatine loquentibus ac scribentibus faceremulta Grammaticorum praescripta prohi-bent“.


vartotas Europos Renesanso kalbiniuose debatuose). Vadinasi, paskutinis Rotun-do argumentas prieß rut∂n¨ kalbå – (5) eså ji neturinti gramatikos norm¨.

Íioms problemoms spr´sti Rotundas si∆lo rinktis iß dviej¨ galimybi¨: lietuviaituri arba raßyti savo ^statymus lotynißkai, arba stabilizuoti ßnekamåsias ir ra-ßomåsias rut∂n¨ kalbos normas kaip lotyn¨. Toks formulavimas tik ißryßkina ne-diskutuotinå lotyn¨ kalbos pranaßumå.

3. L O T Y N I N T O J A I I R R U T Î N Ë K A L B O S S A N T Y K I S S U L O T Y N Ë

( R E S P . L I E T U V I Ë ) . Apie santyk^ tarp rut∂n¨ kalbos peikimo ir lotyn¨ (resp.lietuvi¨) kalbos garbinimo jau kalb∂ta pirmame skirsnyje („Lotynintojai ir lotyn¨[resp. lietuvi¨] kalba“). Çia reikia paΩvelgti ^ dar vienå aspektå – daΩnai min∂tåsantyk^ tarp rut∂n¨ kalbos (idioma Ruthenum) ir maskv∂n¨ raßtijos (literae Mosco-viticae).

PaΩym∂siu, kad galutinis lotynintoj¨ debat¨ apie Lietuvos valstyb∂s gyven-tojus rut∂nus politinis tikslas buvo Maskva. Iß tikr¨j¨, lietuvi¨ ir lenk¨ valdom¨teritorij¨, kalbançi¨ rut∂n¨ kalba, susijungimas su Maskvos valstybe21 MykoluiLietuviui buvo tiesiog ne^sivaizduojamas, nes DLK rut∂n¨ Ωem∂s, kaip tiksliaipasteb∂jo Janas Jakubowskis22, buvo suvokiamos esançios integralios valstyb∂sdalys. Tod∂l çia reikia atkreipti d∂mes^, kad Mykolas Lietuvis, kaip citavau,tame paçiame diskurse taikiniu pasirenka tiek DLK rut∂n¨ kalbå, tiek maskv∂n¨raßmenis.

Stebina tai, kad pramaißiui vartojami terminai rut∂nai ir maskv∂nai, nors toki¨sutapatinim¨ b∆ta ir kit¨ autori¨ darbuose23. Mykolo Lietuvio traktate svarbusb∆tent terminas literae (raßmenys, raßtai), kå kitur yra paΩym∂j´s ir BohdanasStruminskis24. Ypaç reikia atkreipti d∂mes^, kad Mykolas Lietuvis ad hoc nustatoesant sait¨ tarp rut∂n¨ ir maskv∂n¨ kalb¨, o po to abi såvokas tiesiog asimiliuoja.Tod∂l negalima atmesti tikimyb∂s, kad ßitas sait¨ nurodymas vaidino propagan-din^ vaidmen^ ir Mykolas Lietuvis j^ naudojo vien retoriniais sumetimais.

Jerzy Ochmaˆskio studijoje25 daroma ißvada, kad Mykolas Lietuvis, kitaip –Venclovas Mikalojaitis – buvo gerai lingvistißkai ißsilavin´s. Per daugel^ met¨,

21 Plg. Korsakas 1957, 87.22 Plg. Jan Z. Jakubowski, Tautybi¨ santykiai

Lietuvoje prieß Liublino unijå, Kaunas: Ûai-bas, 1921.

23 Pavyzdys to, kad Vakar¨ Europoje buvonesuvokiami tokie skirtumai, gali b∆tiKonradas Gessneris, kuris savo Mithrida-tes (Tiguri, 1555, 21610) teigia, jog „rusai,arba rut∂nai, yra tas pats, kas maskv∂-nai“ (Ru∫∫i vel Rutheni, iidê qui Mo∫covit´∫unt, p. 68), ir toliau v∂l, kad „rut∂n¨ irrus¨ gyventoj¨ kalba yra ta pati kaipmaskv∂n¨“ (Rvthenorum vel Ru∫∫orum inco-larum lingua eadem, quæ Mo∫covitica, p. 73).

24 Plg. Bohdan Struminskyj, „The LanguageQuestion in the Ukrainian Lands beforethe Nineteenth Century“, Aspects of theSlavic Language Question 2, ed. by Riccar-do Picchio · Harvey Goldblatt, New Ha-ven: Yale Russian and East European Pu-blications, 1984, 9–47.

25 Plg. Jerzy Ochmaˆski, „Michalon Litwin ijego traktat o zwyczajach Tatarów, Litwi-nów i Moskwicinów z po¬owy XVI wie-ku“, Kwartalnik Historiczny 4, 1976, 765–783.



praleist¨ diplomatin∂se DLK tarnybose, jis turb∆t ißmoko ^vertinti skirtumus tarp^vairi¨ senosios rus¨ kalbos variant¨, pavyzdΩiui, tarp vartojamo Maskvoje (tenMykolas Lietuvis gyveno maΩdaug penkerius metus, 1532–1537) ir paplitusio apieKijevå, kur^ smulkiai apraß∂ savo traktato devintajame skyriuje. Tod∂l negali b∆tiatsitiktinumo ar apsirikimo, kai savo tekste ßnekamåjå kalbå (ir vietinius jos va-riantus) jis sutapatina su raßomåja. Íitaip formuluojant antirut∂nißkå ir proloty-nißkå pozicijå buvo galima pasiekti greitå politin^ efektå: iß karto ^ akirat^ patekoMaskva, didysis politinis Lietuvos prießas, ir aktual∂jo klausimas d∂l rut∂n¨ Ωe-mi¨ politin∂s (kult∆rin∂s) orientacijos ^ Maskvå rytuose ar Lietuvå vakaruose26.

4. G A L I M I R Y Í I A I S U R U T Î N I Í K O M I S T E O R I J O M I S . Belieka aptartidar vienå klausimå, kur^ formuluoçiau tik kaip paprastå darbin´ hipotez´: nusa-kyti problemas, galinçias kilti tiriant santyk^ tarp dviej¨ skirting¨ – ßiuo straips-niu apraßytos lotynintoj¨ ir çia dar nemin∂tos rut∂n¨ kalbos ßalinink¨ – diskusij¨.Iß karto reikia paΩym∂ti, kad religin∂s temos, ^prastos rut∂n¨ teritorij¨ kalbiniamsdebatams, nebuvo b∆dingos lietuvi¨ kalbos vartojimo teritorijoje – çia vyravomokomoji ir ypaç teisin∂ tematika. Galima b∆t¨ svarstyti, kad taip, kaip po visåDLK keliavo teis∂s mintys (Statutai) ir poΩi∆riai ^ istorijå (kronikos), gal∂jo cirku-liuoti ir lingvistin∂s id∂jos. Taçiau taip pat visißkai aißku, kad nesant parengia-m¨j¨ ßios srities darb¨, tokia hipotez∂ gali b∆ti paremta vien atsitiktiniais paste-b∂jimais. Tegalima skirti vienå akivaizd¨ lotynintoj¨ primygtinai kartojamåpoΩym^ – raßmenis (literae). Apie ißskirtin^ termino literae vartojimå Struminskisyra pasak´s: „Daugelis ßeßioliktojo ir septynioliktojo amΩiaus Ωmoni¨ tebebuvoißtikimi dominavusioms ortodoksin∂ms slav¨ tradicijoms. Jie labiau r∆pinosi raß-menimis (litterae) negu ‘kalba’ – t. y. ritualu ir simboliniu fasadu, o ne Ωodinebendravimo priemone“27.

Tod∂l çia dr^sçiau sp∂ti, kad ypatingas d∂mesys, kur^ lotynintojai skyr∂ mask-v∂n¨ literae (ir kuris ypaç ißryßk∂jo Mykolo Lietuvio veikalo fragmentuose), gal∂t¨b∆ti simptomai, kad Vilniaus lotynintojai Ωinojo apie to meto kalbines diskusijasir rut∂nißkose DLK Ωem∂se (nors negalima atmesti ir prießingos galimyb∂s). Visaikitaip yra su Rotundo leges Russicae scriptae, t. y. ^statymais, parengtais ta kalba,kuri laikoma nesanti kilni ir neturinti norm¨ – tai jau primena kalbini¨ VakarËuropos Renesanso diskusij¨ stili¨. Kitaip sakant, Mykolo Lietuvio teorijos gal∂job∆ti patyrusios rut∂nißk¨ Ωemi¨ id∂j¨ ^takos, o Rotundo – Vakar¨ Europos. Ta-çiau tai t∂ra tebetyrin∂jam¨ problem¨ projekcija; çia nor∂jau ne tik nurodyti pir-m¨j¨ tekstologini¨ tyrin∂jim¨ rezultatus, taçiau ir paskelbti tam tikr¨ hipotezi¨ iß

26 Plg. Horst Jablonowski, Westrusslandzwischen Wilna und Moskau , Leiden:J. E. Brill, 1961.

27 Struminskyj 1984, 21: „[...] many people ofthe 1500s and 1600s remained faithful toa dominant trend in the Orthodox Slavic

tradition. They were more concernedabout script (litterae) than ‘language’—that is, the ritual and symbolic facaderather than the verbal means of commu-nication“.


28 Plg. David Frick, „Meletij Smotryc’kyj andthe Ruthenian Language Question“, Har-vard Ukrainian Studies 9(1–2), 1985, 26–27.

b∆sim¨ savo darb¨. Vis d∂lto jau dabar svarbu pabr∂Ωti, kad jei ßi hipotez∂ pasi-tvirtint¨, tai diskusij¨ d∂l rut∂n¨ kalbos pradΩiå, tradicißkai siejamå su poleminiuPetro Skargos (1536–1612) veikalu O jednoµci Koµcio¬a BoØego... (Vilnius, 1577), rei-k∂t¨ nukelti anksçiau, net ^ pirmåjå XVI amΩiaus pus´28.

Literat∆ra:

B A R Y C Z O W A , M A R I A , 1935–1936: „Augustyn Rotundus Mieleski, wójt wileˆski, pierw-

szy historyk i apologeta Litwy“, Ateneum Wileˆskie 10, 70–96; 11, 117–172.[ D A U K Í A , M I K A L O J U S , ] Po∫tilla CATHOLICKA Tái e∫t: Iˇguldimas Ewangeliu kiekwie-

nos Nedelos ir ∫ƒw™tes per wi∫∫ús metús, Per Kúniga MIKALOIV DAVKSZA KanonîkaMédniku ⁄ iˇ ¬§ki∫ƒko pergûldita. Su walá ir da¬âidimu wîreu∫iui£. W Wilniui ⁄ Drukâr-

nioi Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599.

D I N I , P I E T R O U . , 1994: „Eretici boemi e tedeschi nella Baltia del Quattrocento“, Ricerche

Slavistiche 41, 179–200.

D I N I , P I E T R O U . , 1995: „Ruski e Latino/Lituano secondo i ‘Latinizzanti’ di Vilnius“, RBl

1, 141–156.

D I N I , P I E T R O U . , 1996: „Lituano e latino nel Rinascimento. Sull’importanza del mo-

mento linguistico nel mito dell’origine romana dei Lituani“, Italy and Europe in Renais-

sance Linguistics 2. Comparisons and Relations, ed. Mirko Tavoni [ir kt.], Modena: Pani-

ni, 363–375.D I N I , P I E T R O U . , 1998: „Jan D¬ugosz und die baltischen Sprachen. Baltische Sprachen

und Kulturen in der Renaissance“, å‡ÚÂË‡Î˚ XXVII ÏÂÊ‚ÛÁÓ‚ÒÍÓÈ Ì‡Û˜ÌÓ-ÏÂÚÓ‰Ë-

˜ÂÒÍÓÈ ÍÓÌÙÂÂÌˆËË [...]. ëÂÍˆËfl Å‡ÎÚËÒÚËÍË, 10–12.III.1998. íÂÁËÒ˚ ‰ÓÍÎ‡‰Ó‚, ë‡ÌÍÚ-

èÂÚÂ·Û„, 1998, 15–16.

F O R T U N A T O V , F I L I P P , 1876: „Miscellanea“, Beiträge zur vergleichenden Sprachforschung 8,111–119.

F R I C K , D A V I D , 1985: „Meletij Smotryc’kyj and the Ruthenian Language Question“, Har-

vard Ukrainian Studies 9(1–2), 25–52.[ G E S S N E R , K O N R A D , ] 1555 [21610]: Mithridates Gesneri, exprimens differentias lingvarum,

tum veterum, tum què hodie, per totum terrarum orbem, in usu sunt, Tiguri: Typis Wol-phianis.

J A B L O N O W S K I , H O R S T , 1961: Westrussland zwischen Wilna und Moskau, Leiden: J. E. Brill.

J A K U B O W S K I , J A N Z . , 1921: Tautybi¨ santykiai Lietuvoje prieß Liublino unijå, Kaunas:Ûaibas.

K O R S A K A S , K O S T A S , 1957: Lietuvi¨ literat∆ros istorija 1, red. Kostas Korsakas ir kt., Vil-nius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s literat∆ros leidykla.



K U O L Y S , D A R I U S , 1992: Asmuo, tauta, valstyb∂ Lietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂s istorin∂je

literat∆roje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla.L E B E D Y S , J U R G I S , 1977: Senoji lietuvi¨ literat∆ra, Vilnius: Mokslas.M A R T E L , A N T O I N E , 1937: La langue polonaise dans les pays Ruthènes (1569-1667), Lille:

Travaux et mémoires de l’Université de Lille.M Y K O L A S L I E T U V I S , 1966 (1615): Apie totori¨, lietuvi¨ ir maskv∂n¨ paproçius (fotografuo-

tinis MICHALONIS LITVANI, DE MORIBUS TARTARORVM LITVANORUM ET MOSCORUM leidi-mas), vert∂ Ignas Jonynas, pareng∂ Juozas Jurginis, Vilnius: Vaga.

O C H M A æ S K I , J E R Z Y , 1976: „Michalon Litwin i jego traktat o zwyczajach Tatarów, Lit-winów i Moskwicinów z po¬owy XVI wieku“, Kwartalnik Historiczny 4, 765–783.

P I S A N I , V I T T O R E , 1983: „Rom und die Balten“, Blt 4(1), 7–22.R O T U N D , A U G U S T Y N , 1890 (1564): Rozmowa Polaka z Litwinem, przygotowa¬ Jerzy Korze-

niowski, Kraków: Wydawnictwo Akademji Umiej´tnoµci.[ R O T U N D A S , A U G U S T I N A S , ] 1900: „Statvta magni Dvcatvs Litvaniae in Bielscen. comi-

tiis promulgata [...]“, Archivum Komisji Prawniczej 7, Kraków, XV–XXII.[ R O T U N D A S , A U G U S T I N A S , ] 1989: „Íviesiausiajam valdovui ir ponui, ponui Steponui, iß

Dievo malon∂s Lenkijos karaliui, Lietuvos didΩiajam kunigaikßçiui, Rusijos, Pr∆sijos,Ûemaitijos, Mazovijos, Livonijos, Voluin∂s, Polies∂s, Transilvanijos valdovui ir malo-niausiajam ponui“, vert∂ Rasa Jurgel∂nait∂, Sietynas 5, 113–125.

S T R U M I N S K Y J , B O H D A N , 1984: „The Language Question in the Ukrainian Lands beforethe Nineteenth Century“, Aspects of the Slavic Language Question 2, ed. by RiccardoPicchio · Harvey Goldblatt, New Haven: Yale Russian and East European Publica-tions, 9–47.

U L Ç I N A I T Î , E U G E N I J A , 1995: „Literatura neo¬aciˆska jako µwiadectwo litewskiej µwia-domoµci paˆstwowej i narodowej“, Òacina w Polsce. Zeszyty naukowe 1–2. Mi´dzy Slavia

Latina i Slavia Orthodoxa, pod red. Jerzego Axera, Warszawa: Uniwersytet Warszawski,27–43.

U L Ç I N A I T Î , E U G E N I J A , 1998: „Letters of the Humanists of 16th Century Lithuania: Eu-ropean Tradition and Originality“, Martynas MaΩvydas and Old Lithuania, compiled byRegina KoΩeniauskien∂, Vilnius: Pradai, 215–233.

Pietro U. DiniT H E L I N G U I S T I C S O F T H E V I L N I U S H U M A N I S T L A T I N I Z E R S

S u m m a r y

Even before the Union of Lublin (1569) there was an important linguistic controversyamong Lithuanian humanists. In the wider context of a general ‘Latinization’ of the cultureof the Grand Duchy, the so-called ‘Latinizers’ (Agrippa, Rotundus, Michalo Lituanus) har-ked back to a classical language such as Latin, the dignitas of which was considered to beundisputed. The Latin language could compete with other languages of culture used inside


the Grand Duchy, primarily with Ruski. In this paper I discuss the textual aspects of thedebate about the literae (Latin vs. Muscovite or Ruthenian) which may be found in theworks of Michalo Lituanus (Tractatus de moribus Tartarorum, Lithuanorum et Moschorum,1550 [1615]) and Augustinus Rotundus (Preface to the Second Lithuanian Statute, 1576).

P I E T R O U . D I N I Ißversta, autorizuota 1998 m. spalio 17 d.

Dipartimento di Linguistica

Università di Pisa

via S. Maria, 36

I-56126, Pisa, Italija


127

Publikacijos


129 R a n k r a ß t i n ∂ s g i e s m ∂ s

D a n i e l i a u s K l e i n o g i e s m y n e

Dainora Poci∆t∂Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas

Rankraßtin∂s giesm∂sDanieliaus Kleino giesmyne

Torun∂s Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekoje esançiame DanieliausKleino giesmyne Naujos giesmi¨ knygos (1666)1 rastos keturios ranka ^raßytos lietu-vißkos giesm∂s2. Trys iß j¨ yra tußçiuose lapuose, ^rißtuose knygos pradΩioje prießantraßtin^ puslap^, o viena – knygos gale, po Mald¨ knygeli¨ klaid¨ atitaisymo(„Errata“). Knygos ^rißtos pergamentu ant kartono. Pergamente ^spaustas paauk-suotas ^raßas „Fridericus D[ei] G[ratia]. Rex in Prussia ⁄ Bibliotheca ⁄ Regiomonta-na ⁄ M.D.CCXII.“3 suteikia d∂kingos informacijos: vadinasi, knygos su rankraßti-niais papildymais ^rißtos 1712 metais.

Trys giesm∂s yra pasiraßytos kriptonimais, o ketvirtoji – anonimin∂:1) „Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk“ – M. E. P. T. L.;2) „O kas Kraujai!“ – I. A. C. P. C.;3) „Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk“ – I. A. C. P. C.;4) „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“.

1. V E R T Î J A I . Visos keturios giesm∂s verstos iß vokieçi¨ kalbos. Tai liudijapateikti vokißki j¨ pavadinimai. Kas gali b∆ti ßi¨ giesmi¨ vert∂jai?

XVII–XVIII amΩiuje Pr∆s¨ Lietuvoje buvo nemaΩai autori¨, vertusi¨ ir k∆rusi¨lietuvißkas baΩnytines giesmes ir net parengusi¨ atskirus giesmyn∂lius, bet dalisj¨ liko neißspausdinti. Ûinoma, jog apie 1648 metus buvo sudarytas giesmynas,

1 Íis giesmyno egzempliorius (sign.: Pol. 7.II. 4334–4335) yra vienas iß dviej¨ ißliku-si¨ ßiuo metu Ωinom¨. Antrasis saugomasVokietijoje, Marburgo prie Lahno biblio-tekoje (sign.: En 9810); jo fotokopija irmikrofilmas yra LMAB.

2 Giesmes rado ir j¨ nuoraßus ßios publikaci-jos autorei perdav∂ kalbininkas VidasGarliauskas, o Torun∂je gyvenantis

prof. dr. Vytautas Armonas mielai sutikopadaryti j¨ kopijas. UΩ tai jiems abiemd∂koju.

3 Informacijå apie giesmyno ^rißimå ir jameesant^ ^raßå suteik∂ Torun∂s universitetoSen¨j¨ spaudini¨ skyriaus ved∂ja MariaStrutyˆska. Universiteto prof. J. Tondelisß^ ^rißimå ^vertino kaip ^prastå masin^.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


susidedantis iß Valentino Fojerßtoko, Burkardo Lebelio, Jono Lemano, KristupoSap∆no tekst¨, apie 1663 metus savo giesmynå buvo sudar´s Melchioras Ívoba,v∂liau (apie 1764-uosius) – Jonas Melankaitis, apie 1782 metus – Kristijonas My-kolas Pieçys ir kiti4. Giesmynå XVII amΩiaus pabaigoje ar XVIII pradΩioje (prieß1710) pareng∂ ir Jonas Andrius Cezaris (apie 1650–1710), gim´s Piktup∂nuose(dab. Íilut∂s r.), po studij¨ Karaliauçiaus universitete nuo 1674 met¨ iki pat mir-ties kunigav´s Katyçiuose (Íilut∂s r.). Keturios Cezario giesm∂s pirmå kartå iß-spausdintos 1685 metais Jono Rikovijaus giesmyne. Galb∆t jau tada Cezaris buvopareng´s spaudai ir daugiau giesmi¨, tik jos liko neißspausdintos. Jo rankraßtini¨giesmi¨ buvo mat´s pirmasis m∆s¨ giesmyn¨ istoriografas Gotfrydas Ostermeje-ris. Cezar^ jis skyr∂ prie labiausiai nusipelniusi¨ autori¨, k∆rusi¨ ir spausdinusi¨giesmes savo parapijoms. Pamin∂j´s keturias ^ Rikovijaus giesmynå ^d∂tas jo gies-mes, Ostermejeris nurod∂, jog Cezaris „yra paraß´s ir daugiau, kai kurias turiu iraß pats. Jo poezija neprasta“5. B∆tent Cezario pavard∂s kriptonimu – I. A. C. P. C.(Jonas Andrius Cezaris, Katyçi¨ pastorius [kunigas]) – ir yra pasiraßytos dvi ißketuri¨ Kleino giesmyne ^rißt¨ rankraßtini¨ giesmi¨. Tad tik∂tina, jog çia turimedvi giesmes iß neißlikusio Cezario rankraßçio.

Kaip matome, apie jo vertimus palankiai atsiliep∂ net gana grieΩtai ^vairiäutori¨ k∆rybå vertin´s Ostermejeris. Kitå Cezario verstå giesm´ „Kám réƒai∫i≤iwata“ („Was willt du, armes Leben“), ißspausdintå Rikovijaus giesmyne, o v∂-liau gerokai perdirbtå Jono Berento, Ostermejeris apib∆dino taip: nors ji ir „supoetin∂mis klaidomis, taçiau originalo mintis perteikta visißkai teisingai. Berentastå giesm´ taip subjaurojo, kad ji tapo nebepanaßi ^ save. Ir dar ißdr^so prie josnurodyti Cezario pavard´“6. Kitoje vietoje Ostermejeris ^vertino j^ kaip geriausiåRikovijaus giesmyno vert∂jå: „Cezaris tarp j¨ geriausias“7.

Antråj^ kriptonimå – M. E. P. T. L., kuriuo pasiraßyta viena giesm∂ „IeƒauKri∫tau Tu mums padêk“, taip pat nesunku ißßifruoti. Tai Mykolas Engelis, TilΩ∂slietuvi¨ kunigas. Lietuvi¨ literat∆ros istorijoje Ωinomi du Ωmon∂s ta paçia pavar-de: Mykolas Engelis (vyresnysis), 1656–1666 metais Piktup∂n¨, nuo 1666-¨j¨ Til-Ω∂s kunigas (mir´s 1687), ir jo s∆nus Mykolas Engelis (jaunesnysis), gim´s apie1650 metus Piktup∂nuose arba TilΩ∂je, studijav´s Rostoko ir Karaliauçiaus univer-sitetuose, o nuo 1683 met¨ iki mirties (1707) dirb´s TilΩ∂s lietuvi¨ parapijoje.

4 Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuvi¨kalba 1 (1547–1861) , Vilnius: Mintis, 1969,489–544.

5 „[...] er hat mehr verfestiget, davon ichselbst was besiπe. Seine Poesie ist nichtzu verachten“ (Er∫te Littaui∫che Lieder-ge∫chichte [...] von Gottfried O∫termeyer,König∫berg, 1793, 242; cit. iß: GotfrydasOstermejeris, Rinktiniai raßtai, pareng∂ irißvert∂ Liucija Citaviçi∆t∂, Vilnius: Moks-lo ir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 414).

6 „Johann Andr. Cäsar übersezte das Lied:Was willt du armes Leben – nicht ohnepoetische Fehler, aber dem Sinne des Ori-ginals nach, ganz richtig. Behrendt ver-darb es so, das es sich nicht mehr ähn-lich sah, und sezte doch Cäsers Namendarüber“ (Ostermeyer 1793, 96; cit. iß:Ostermejeris 1996, 350).

7 Ostermejeris 1996, 337.



Matome, jog Cezar^ ir Engel^ jaunesn^j^ sieja ta pati gimtin∂ – Piktup∂n¨ kaimas(dab. Íilut∂s r.). Engelis jaunesnysis yra Cezario amΩininkas, jo giesmi¨ taip patgal∂jo b∆ti ^traukta ir ^ Cezario giesmynå. Vienå Engelio pavarde pasiraßytårankraßtin´ giesm´ „Gra∏ey ô ∏mónes júsu“ tarp kit¨ (net penkiomis skirtingomisraßysenomis uΩraßyt¨) giesmi¨ 1938 metais surado Izabel∂ Matuseviçi∆t∂ 1612met¨ Lozoriaus Zengßtoko giesmyne, saugotame Berlyno valstybin∂je biblioteko-je. Giesmyno likimas, deja, ßiuo metu n∂ra Ωinomas8. Matuseviçi∆t∂ nenurod∂,kiek iß viso rankraßtini¨ giesmi¨ buvo ßiame egzemplioriuje, bet, atrodo, kadßeßios ir dar aßtuonios psalm∂s. Vadinasi, ßiuo metu tikrai yra Ωinomos dvirankraßtin∂s Engelio giesm∂s – po vienå Zengßtoko ir Kleino giesmynuose. Galib∆ti, kad vienas kitas nei kriptonimu, nei pavarde nepasiraßytas ßi¨ giesmyn¨rankraßtinis tekstas taip pat yra jo.

Daugiausiai klausim¨ tiek autoryst∂s, tiek ^vairiais kitais poΩi∆riais kelia pas-kutin∂, Kleino knygos gale ^rißta ßeßi¨ posm¨ giesm∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡man¡“. Vert∂jo kriptonimas nenurodytas, tad ji kol kas lieka anonimin∂.

2. G I E S M I Ë O R I G I N A L A I I R L I K I M A S . N∂ viena iß rankraßtini¨ giesmi¨,kaip ir ankstesni ^raßai Zengßtoko giesmyne, nebuvo ißspausdinta to meto ar v∂-lesniuose Pr∆s¨ Lietuvos liuteronißkuose giesmynuose. Engelio versta giesm∂Zengßtoko knygoje, kurios vokißkas originalas yra Karaliauçiaus poeto ValentinoThilo giesm∂ „Mit Ernst Ihr Menschen Kinder“, v∂liau iß naujo buvo ißverstaPetro Gotlybo Milkaus ir ißspausdinta Kristijono Gotlybo Milkaus giesmyne9.Kleino giesmyne ^raßyta Engelio giesm∂ „Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk“ taip patsusilauk∂ kito spausdinto vertimo. Naujas vertimas jau kitokiu pavadinimu – „AkIeƒau! mus dabar pri∫tok“ buvo ißspausdintas 1705 metais Frydricho Íusterio gies-myne, taigi ji ißversta labai panaßiu metu kaip ir rankraßtin∂ Engelio giesm∂.Giesm´ vert∂ pats Íusteris10. Ir rankraßtinis Engelio, ir spausdintas Íusterio va-riantas yra tos paçi÷s vokißkos giesm∂s „Herr Jesu Christ dich zu uns wend“skirtingi vertimai. Galima tik sp∂ti, jog Engelis ßiå giesm´ buvo ißvert´s ßiek tiekanksçiau, taçiau d∂l neΩinom¨ prieΩasçi¨, kaip ir min∂toji kita jo rankraßtin∂ gies-m∂, ji nepateko nei ^ Rikovijaus, nei ^ Íusterio bei kitus v∂lesnius spausdintusgiesmynus.

Èdomu, jog viena iß dviej¨ Kleino giesmyne ^raßyt¨ rankraßtini¨ Cezario gies-mi¨ – „Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk“ – taip pat yra tos paçiõs vokißkos giesm∂svertimas. Tad ßiuo metu turime retå pavyzd^ – tris skirtingus vienos vokißkosgiesm∂s lietuvißkus variantus, atsiradusius labai panaßiu metu – iki 1705–1710met¨. Iß j¨ ißspausdintas tik Íusterio verstasis jo paties sudarytame giesmyne, o

8 Izabel∂ Matuseviçi∆t∂ „Prieraßai Berlynovalstybin∂s bibliotekos Sengstacko origi-nale“, APh 7, 1938, 88–101.

9 Sénos ir naujos krikscƒoniskos Gie∫m∂s, ypa-cƒey Senniem∫iems ant Géro ∫u dideleis

Rastais is∫páu∫tos draug ∫u naujom’s Mal-dû Knygélemis. Karaláucƒuje, 1806, 585.

10 Naujos ∫u pritarimu wi∫∫u Ba≤nycos mu∫u ⁄Lietuwoje Mokitoju pagerintos ⁄ Giesmj¨Knygos. Karalaucuje. 1705, 240.


v∂liau kartotas v∂lesniuose (Berento, Adomo Íimelpenigio, Kristijono GotlyboMilkaus ir kt.) giesmi¨ rinkiniuose.

Íios giesm˙s vokißko originalo autoryst∂ n∂ra tiksliai nustatyta. Manoma, kadpirmå kartå ji ißspausdinta 1651 met¨ Gotos giesmyne, nors galb∆t ir anksçiau11.Íiame ir daugelyje v∂lesni¨ liuteronißk¨ giesmyn¨ (1666 met¨ Gotos, 1673 – Leip-cigo, 1676 – Niurnbergo) ji pateikta kaip anonimin∂. Tik 1692 metais jos autoriumibuvo nurodytas Saksonijos hercogas Vilhelmas II, o 1707-¨j¨ Berlyno giesmyne jipriskirta Vitenbergo teologui Abrahamui Calowui (1612–1686). Lietuvißkas Enge-lio vertimas turi tris posmus. Vokißkas originalas daugumoje giesmyn¨ – keturi¨posm¨, bet kaip triposm∂ giesm∂ buvo ißspausdinta J. Niedlingo giesmyne (Alten-burgas, 1655), 1676 metais Rygos ir 1683 Coburgo giesmynuose. Matyt, kuriuonors iß ßi¨ ßaltini¨ ir naudotasi12.

Kito – spausdinto – vertimo susilauk∂ ir antroji Cezario giesm∂ „O kas Krau-jai!“ Jå ißvert∂ Berentas. Giesm∂ „Ak kaip Kraujas!“ paskelbta jo paties parengta-me giesmyne, pirmå kartå ißleistame 1732 metais13, v∂liau ji kartota visuose v∂-lesniuose liuteron¨ giesmynuose. Vokißkasis ßi¨ lietuvißk¨ vertim¨ originalas –Justo Sieberio giesm∂ „O theures Blut, o rothe Flut“ – ißspausdinta 1658-aisiaisDrezdene. Tai ilga, 39 posm¨ giesm∂; ji v∂liau kai kuriuose giesmynuose buvotrumpinama: iß 31–33 bei 35–39 posm¨ padaroma atskira aßtuoni¨ posm¨ giesm∂.Pirmå kartå trumpesnioji pasirod∂ 1671 metais Leipcige ißleistame Johano Oleari-jaus giesmyne. Be to, jå sutrumpinus, atsirado, kaip teigia himnologas AlbertasFriedrichas Fischeris, ir klaidinga nuoroda – autoryst∂ priskirta ΩinomamKlaip∂dos poetui Simonui Dachui14. Nei prie lietuvißkos rankraßtin∂s taip pat aß-tuoni¨ posm¨ Cezario giesm∂s, nei prie Berento ißspausdintosios vokißko origina-lo autorius nenurodytas15.

Ketvirtoji Kleino giesmyne ^raßyta giesm∂, kaip min∂ta, anonimin∂. Jos vokiß-kas pavadinimas „Lieb∫ter Je∫u hor mein Klagen“. Tai sp∂jama Ahasvero Fritscho,1675 met¨ Jenos giesmyno Hundert und Ein und Zwanzig Neue Himmel-süsse Jesus-Lieder sudarytojo giesm∂16. Taçiau autoryst∂ abejotina, nes ßiame giesmyne yra^vairi¨ autori¨ giesmi¨. V∂liau giesm∂ spausdinta 1697 met¨ Hal∂s giesmyne,1704 met¨ Berlyno ir t. t. Lietuvißko ßios giesm∂s vertimo spausdintuose gies-mynuose nerasta, taigi ji vienintel∂ iß keturi¨ aptariam¨ rankraßtini¨ giesmi¨ ne-susilauk∂ kit¨ vert∂j¨ d∂mesio.

3. G I E S M I Ë P O E T I K A . Visi keturi rankraßtiniai vertimai yra tipißkos bran-daus bei v∂lyvojo Baroko liuteron¨ giesm∂s. J¨ poetika paremta Ωmogaus ir J∂-

11 Kirchenlieder-Lexicon. Zusammengestelltvon Albert Friedrich Wilhelm Fischer,Gotha, 1878, 270.

12 Ta pati Íusterio versta giesm∂, ißspausdin-ta jo paties giesmyne, taip pat trij¨ posm¨.

13 Lietuvoje (VUB) ankstyviausias ißlik´s Be-rento giesmyno egzempliorius – 1748 met¨.

14 Kirchenlieder-Lexicon 1878, 202.15 Dachå, kaip autori¨, prie ßios giesm∂s

nurodo ir Frydrichas Kurßaitis savo 1880metais ißleistame giesmyne.

16 Kirchenlieder-Lexicon 1878, 18.



zaus ryßio emociniu ißgyvenimu. Tai invokacin∂s, tiesioginio kreipimosi ^ J∂z¨giesm∂s. Jos priklauso b∆dingoms XVII amΩiaus liuteron¨ giesmi¨ grup∂ms: dvi(Cezario ir Engelio tos paçiõs vokißkos giesm∂s vertimai „Ieƒau Kri∫tau Tu mumspadêk“ ir „Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk“) yra ßventadienio giesm∂s, Cezario „Okas Kraujai!“ – Kristaus kançios giesm∂, o anonimin∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡man¡“ – ißpaΩinties giesm∂.

Abu tos paçios vokißkos giesm∂s („Herr Jesu Christ dich zu uns wend“) ver-timai n∂ra kuo nors ypatingi. Palyginus tris (rankraßtinius Engelio ir Cezario beispausdintåj^ Íusterio) vertimus su vokißkuoju originalu, galima daryti ißvadå, jogvisi vert∂jai steng∂si nenutolti nuo originalo Ωodyno ir eil∂daros, laik∂si aßtuonia-skiemen∂s strofos strukt∆ros. Visiems blogiausiai pavyko treçioji strofa ir ypaçpaskutin∂s dvi jos eilut∂s. Engelio vertimas tiek leksikos, tiek apskritai poetikospoΩi∆riu labiausiai atitinka originalå. PavyzdΩiui, pirmoje strofoje jam pavykstaißlaikyti nuosekl¨ rimå (pad∂k – ißliek, valdyk – r∂dyk) ir originale vyraujançiå veiks-maΩodin´ liepiamosios nuosakos sistemå, liudijançiå tiesiogin´ herojaus kreipi-mosi ^ Krist¨ dominant´. Nei Cezaris, nei Íusteris tiesioginio kreipinio visoje stro-foje neißlaik´s. Panaßus ir antros bei treçios strofos originalo ir vertim¨ santykis.

Reikia paΩym∂ti ir tai, jog Engelio leksika yra archajißkiausia, labiausiai sekantidar XVI ir XVII amΩiuje susiformavusia baΩnytini¨ giesmi¨ kalbos tradicija. Pa-vyzdΩiui, Engelio fraz∂s Dvasiå ißliek, mus r∂dyk, daugsink vierå ir kt. yra vartotosjau MaΩvydo giesmynuose, taip pat ir ΩodΩiai ∆mas ‘protas’ bei amΩias ‘amΩinyb∂’.Tuo tarpu Cezario ir ypaç Íusterio leksika jau daug labiau sumoderninta: ∆måCezaris keiçia ißmintimi, Íusteris ißmanymu, amΩiå – ißganymu ir pan. Kai kur Íus-teris visißkai nutolsta nuo originalo. Antai antros strofos paskutin´ eilut´ Daπ unsdein Nam werd wohl bekandt jis verçia vis Sƒirdije tawe laikyt. Jå tiksliausiai ißvert´sEngelis: Ieib pa≤intum tawo Ward¡.

Skirtingi to paties laikotarpio giesmi¨ vertimai liudija, jog vienu metu Pr∆s¨Lietuvoje egzistavo skirtingos vertimo sampratos, o ΩodΩio ir daikto vienyb∂sproblematika, aktualizuota dar Martyno Liuterio, buvo nevienodai suvokiama ar-chajin∂s tradicijos ßalinink¨ (tokiu ßiuo atveju gal∂tume laikyti Engel^) ir moder-nizuotoj¨ (Íusteris).

Cezario „O kas Kraujai!“ bei anonimin∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“ – s∂k-mingi ir puoßn∆s vertimai, tam tikrais aspektais net pranokstantys spausdintasXVII amΩiaus giesmes. Íie vertimai turi esmini¨ XVII amΩiaus liuteron¨ poetikoselement¨: estetizuoto, labiau id∂jin´ prasm´ akcentuojançio Kristaus kançios vaiz-davimo ir emocingos, hiperbolizuotos, ^ deklaratyvumå linkusios herojaus nuod∂-mingumo raißkos. Cezario giesm∂s „O kas Kraujai!“ poetinis ^vaizdis – „tvinstetvinstanti“ iß Kristaus Ωaizd¨ kraujo up∂, nuplaunanti individualiå nuod∂m´. Jisperteiktas ^sp∆dingiau, raißkiau, ir d∂l to giesm∂ labiau atitinka vokißkå originalånegu v∂liau ißspausdintas Berento vertimas. Pastarasis jau atspindi XVIII amΩiausracionalizuotå, „barokå“ prislopinançiå, logikai ir id∂jißkumui pirmenyb´ teikian-çiå poetikå. Tai rodo Cezario ir Berento septinto posmo variantai:


Cezario

O Sƒiltu≤∂l!O Gúlbut∂l!D√k man toktai minnêti,Ikki kol’ gallês man™I Kappùs lydêti.

Cezario giesm˙s turtingesn∂ ir leksika. Ítai pirmo ir treçio posmo variantai:

Cezaris

1. O kas Kraujai!Taip warw tenay,Kaip twinte twy∫t’ is RónûIeƒus kurs ¿≤éiƒdin√[s]Mu∫u del Korónû. [...]3. Warwêk, tekkêk,Iei ir padêk,Sunkus kad Griekas ∫páud≤iaPeklôs Baigulys kad p√l,Kad u≤púlta gáudƒia.

Leksika paprastai liudija gana individualiå poetin´ raißkå. Jos sutapimas –tvysta, varv∂k, tek∂k, gaudΩia ir kt. – leist¨ sp∂ti, kad Berentas gal∂jo pasinaudotiCezario vertimu, nors giesm´ pasiraß∂ savo pavarde. Taçiau, Ωinoma, ne visi suta-pimai vertintini ßitaip. Abiejose giesm∂se pasikartojantys ΩodΩiai ir frazeologiz-mai ronos, koron∂s, Ωegnon∂, apteisintas, malon∂, einu tev´spi, imk [Cezario – vok] manesav´spi, griekai spaudΩia, smert^ pergal∂jai ir kt. yra beñdros, visuotin∂s XVII amΩiausliuteron¨ leksemos ir frazeologizmai.

Eiliavimo poΩi∆riu anonimin∂ giesm∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“ yra tik-rai vykusi ir savo poetikos ypatumais primena ßiek tiek ankstesnes, maΩdaugXVII amΩiaus vidurio lietuvißkas giesmes. Giesm∂je ryßkus individualus kalt∂sißgyvenimas, „griek¨“ kankinamo, pagalbos besißaukiançio herojaus ^vaizdis, b∆-dingas Kleino giesmyno suformuotai liuteron¨ pasaul∂jautos raißkai. Tik∂tina,kad tai n∂ra nei Cezario, nei Engelio giesm∂.

Visos keturios rankraßtin∂s giesm∂s gali b∆ti apib∆dinamos kaip liuteron¨ Ba-roko specifikå atitinkantys, XVII amΩiaus pabaigos arba paçios XVIII amΩiauspradΩios vertimai. 1732 metais savo giesmynå ißleidusiam Berentui nebebuvo pri-imtina Barokui b∆dinga egzistencin∂ poetikos raißka, tod∂l jis XVII amΩiaus gies-mes labai stipriai redagavo arba net vert∂ iß naujo.

Rankraßtini¨ ir spausdint¨ tekst¨ sugretinimas liudija XVII amΩiaus pabaigojeir XVIII amΩiaus pradΩioje egzistavusiå skirtingo pob∆dΩio ^tampå: tarp archaikosir modernumo bei tarp puoßnios barokin∂s ir racionalizuotos poetin∂s kalbos sam-

Berento

As17 swent’s IeƒauDiewo Sunau,d√k wi∫∫adôs minnéti,man tawo brangaus Kraujo,neygi to mirs∂ti.

17 Çia korekt∆ros klaida, tur∂t¨ b∆ti Ak.

Berentas

1. Ak kaip Kraujas!diddey swentas!is I∂ƒaus twy∫ta Ronû!Kraujas twy∫ta ant Kry≤aus,mu∫û d∂l Koronû. [...]3. Ant jôs warw∂k,ant jôs tekk∂k,Griekai kad Dus´ ∫paudƒa;ir kad jau gywa Pekla,wi∫∫iskay j´ gáudƒa.



pratos. XVIII amΩiaus giesmi¨ vert∂jai ir k∆r∂jai ΩodΩio ir daikto tapatumui iß-reikßti ∂m∂ ießkoti estetinio ir id∂jinio grynumo, paprastumo, suformuodami kri-tißkå poΩi∆r^ ^ pernelyg jausmingå ir daugiaprasmißkå Baroko poetikå.

Rankraßtin∂s Kleino giesmyne esançios giesm∂s papildo liuteron¨ Baroko gies-mi¨ såraßå ir rankraßtin^ lietuvi¨ senosios literat∆ros palikimå.

D A I N O R A P O C I Ô T Î Gauta 1999 m. balandΩio 16 d.

Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas

Antakalnio g. 6




[1b L A P A S ]

Herr Ie∫u Chri∫t dich ƒuuns wend. ·. ·. M. E. P. T. L. 1.Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk,Sƒwent¡ Dwá∫™ daba‰ iµliek,Su jôs Malóne mus waldyk,Ant Kielo Tie∫ôs mus redyk. 2.Ant Laup∫ês Burn¡ addaryk,Nóba≤n¡ Sƒird¿ nudalyk,Daug∫ino Wiera, ∫tipprino Um¡,Ieib pa≤intum’ tawa Ward¡. 3.Pakol’ mes ten’ giedó∫imeSƒwent’s Sƒwent’s Sƒwent’s es∫i WieµpatieIr reggê∫im’ taw¡ Weid¡Pilnoj’ Sƒwie∫ybej’ ant Am≤i¡.

[2a L A P A S ]

O theúres Blut! ô rohte Flûth!I. A. C. P. C. 1.O kas Kraujai!Taip warw tenay,Kaip twinte twy∫t’ is RónûIeƒus kurs ¿≤éiƒdin√[s]Mu∫u del Korónû 2.Ak brángu∫i[s]Raudóna∫is,Uppéli! atgaiwínti18

Man Dusél¿ tu galli,Kad ne gal parímti19

3.Warwêk, tekkêk,Iei ir padêk,Sunkus kad Griekas ∫páud≤ia,Peklôs Baigulys kad p√l,Kad u≤púlta gáudƒia.

18 Ak∆tas yra tarp ir <n>.19 Ak∆tas yra tarp ir <m>.



[2b L A P A S ]

4.Pannôs Sunau,Ganytojau,Tu mirsti jeib gywéncƒau,Ir prikíbb™s prie Taw™s,At∫i∫kírti wéngcƒau.

5.As GriékininkasAptéi∫intas,Wir∫t Kéikim’s ¿ 4egnón™,As Aukµc≤iau∫am KúdikisIeƒaus per Malón™.

6.Tad d∂kuj’ jauTaw miel’s Ieƒau,Iog u≤ man™ kentêjeiIr macnèy20 man Smerti t¡,Mirdam’s pergallêjei.

[3a L A P A S ]

7.O Sƒíltu≤∂l!O Gúlbut∂l!D√k man toktai minnêti,Ikki kol’ gallês man™I Kappùs lydêti.

8.Tad Gywenù,Kaip pats geid≤iu,Iey mirstu eit tawé∫piReik; Eiks Ieƒau miéla∫is,Wôk man™s ∫awé∫pi.

Herr Ie∫u Chri∫t dich ƒu uns wendI. A. C. P. C.

1.Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôkIr Dwa∫™ Sƒwent¡ dówanôkPamok∫lu jis mus te-walloj’Ir tei∫ey Tie∫oj’ te-wadƒoj’.

20 Gravis yra tarp <e> ir <y>.


[3b L A P A S ]

2.Mums garbint Burn¡ addarykIr Sƒird¿ noba≤nay redykPadúk∫ink Wier¡ Iµmint¿,Sƒw§∫t Ward¡ taw¡ swentaj¿.3.Kol’ ten’ giedo∫ime link∫maySƒwent’s, Sƒwentas Sƒwentas Diew’s pilnayIr Wéid¡ tawa tad D≤auk∫me,Matty∫ime Iµganyme.

Giesm∂ knygos pabaigojepo „ERRATA“

[1a L A P A S]

Lieb∫ter Ie∫u hor mein KlagenAnt Bal∫oIau nu d≤aukis Dus™ mana.

1.Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡Smutnôs Dusôs iµklau∫ykTu nes wiens kurs iµ-mi-gánaTu≤m¡, meld≤iu, prawarykAk Griekai man™ kankinn’,Nera kas man™ link∫minn’,Nar∫as Diewo, Peklôs SieraNu-mi-gandino per Mier¡.

2.Ieƒau ak ateik miel’s PóneSƒoje Tú≤moje pasôkIr paródyk man Malón™Griék√∫a ne-mi-pra∫tôkWeln¡ tóli práwarykDangaus Wartus áddarykRóno∫a, wis∫’, Ieƒau tawoDuse mana Dƒaug∫ma gawo.



[1b L A P A S ]

3.Abelnay e∫mi pra∫tôtasIeƒau Dusôs PrietelauBet dƒaugi√s jog apglobôtasMéil∂ tawa pátapauMéil™ tawa palink∫minn’Ir man™ swelnay gaiwinn’Gallu Méil∂ at∫igáutiKadda Wiera nor palauti.

4.Tawa ∫aldu Ieƒaus WardaSkryneje Sƒirdies drutayKaip Malonês brangu Skarb¡Pakawô∫u butinayDuse mana kad ∫unk¿sGriekai ir j¿ nu∫im¿sTad per s¿ Dangaus Saldum¡Lengwi∫√s Grieku Kartum¡.

5.Toli, toli at∫itráuketN√ man™s jus Pries’ninkai

[2a L A P A S ]

Kurie Dusôs mano láuketPra≤uddyti amƒinayIeƒus mana pri-mi-∫toj’Ir n√ ju∫u ap∫augoj’Ius kad jêµkat man™Ir man Gala padaryti.

6.Ieƒu as kol gyw’s mylê∫uNepra∫to∫u niekadayIng j¿ drutay kabinê∫uCƒon’ tikkêdam’s wis∫adayIr po Swieto pikto soAs iswydes Weid¡ joApie Méil™ jo giedô∫uIr jam ámƒ’n¡ Garb™ d√∫u.


141

Recenzijos


143 S e n a s i s

K o n s t a n t i n o S i r v y d o

Ω o d y n a s

Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas,pareng∂, ^vadin^ straipsn^ paraß∂ ir ΩodΩi¨ rodykl´ sudar∂ Kazys Pakalka

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas,

1997, 572 p. ISBN 5–420–01397–5

Íiuo leidiniu, kurio didΩiausiå ir kartu svarbiausiå dal^ sudaro KonstantinoSirvydo Ωodyno fotografuotinis perspaudas (47–456), pagaliau padaromas lengvaiprieinamas seniausias bei pirmasis lietuvi¨ leksikografijos veikalas. Panaßus lei-dinys, pavadintas Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas, jau buvo, tiesa, pasirod´s bemaΩdviem deßimtmeçiais anksçiau (1979), taçiau ten, deja, pirmasis Ωodynas ne^d∂-tas – jo vietoj duotas Sirvydo Dictionarium trium linguarum treçiojo leidimo (1642)fotografuotinis perspaudas (95–658). Abiej¨ leidini¨ reng∂jas – Kazys Pakalka,Ωinomas leksikografas, kurio pavard´ galima rasti ^raßytå LKÛ kiekvieno tomopratarm∂je pradedant nuo septintojo (1966) tomo. Kitas gretimas jo gyvenimoilgalaikis darbas kaip tik ir yra Sirvydo leksikografin∂s veiklos bei jos rezultat¨studijavimas.

Kaip gal∂jo taip keistai atsitikti, kad leidinyje Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas topirmojo Ωodyno n∂ra, bet dabar jis atsid∆r´s leidinyje Senasis Konstantino SirvydoΩodynas? Vadinasi, neabejojama, kad tai senasis Sirvydo Ωodynas palyginti su nau-juoju Dictionarium (koks jis paΩ^stamas pradedant nuo III leidimo), taçiau pirmuo-ju lietuvi¨ kalbos Ωodynu laikomas ne jis, o v∂lesnysis Sirvydo Dictionarium. Tokiaparadoksali maißalyn∂ atsirado d∂l niekuo nepateisinamo nusistatymo toliaulaikytis pasenusio ankstesnio ^sitikinimo, kad b∆ta tik vieno Sirvydo Ωodyno –Dictionarium su jo penkiais tarpusavy beveik nesiskiriançiais leidimais. O jeigutaip, tai, matyt, bus pasirod´, kad pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå visai gerai gal∂-t¨ reprezentuoti ir treçiasis Sirvydo Dictionarium leidimas. Anuomet susipaΩinussu pirmuoju leidiniu, tiesiog sunku buvo patik∂ti, kad jo reng∂jas, kaip tik pats


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


aißkiai parod´s, jog Sirvydo senasis Ωodynas ir jo kur kas plaçiau paΩ^stamasDictionarium yra ißaug´ iß dviej¨ visißkai skirting¨ prototipini¨ Ωodyn¨, savo va-lia, o ne kieno nors iß ßalies (tiksliau gal çia b∆t¨ sakyti – iß virßaus) spiriamas,toliau gina vieno bei vientiso Sirvydo Ωodyno koncepcijå. Rod∂si, kad d∂l „tra-dicin∂s“ Sirvydo vieno Ωodyno koncepcijos leidinio reng∂jas, ko gero, niekuod∂tas, panaßiai, kaip jis niekuo d∂tas d∂l tame leidinyje vartotos pirmojo m∆s¨leksikografo pavard∂s „tradicin∂s“ formos Íirvydas, kuri sovietmeçiu buvo pri-valoma maΩ¨ maΩiausiai visiems Lietuvi¨ kalbos ir literat∆ros instituto direkto-riaus Kosto Korsako pavaldiniams. Dabar matyti, kad klaidinga ßitaip manyti:antrajame, çia recenzuojamame, leidinyje pirmosios tradicijos (Í vartojimo) tikrainelik´ n∂ paduj¨, taçiau antrajai ir toliau stengiamasi iß paskutini¨j¨ teikti pir-menyb´, kad ir kaip sunkiai sekt¨si tai daryti.

Èsipainiojusiam ^ Sirvydo leksikografinio palikimo tai vienokio, tai kitokio trak-tavimo bei ^vardijimo br∆zgynus reng∂jui ne per plaçiausioje ^Ωangin∂je dalyje„Pastabos apie senåj^ Konstantino Sirvydo trikalb^ Ωodynå (~1620 m.)“ beveikniekas daugiau ir ner∆pi, kaip tik tariamoji dilema „vienas ar du Ωodynai“. Patsjis terminus vartoja pramaißomis, nenuosekliai. ÈΩangos (ir viso leidinio) antraßt∂jepirmåj^ Ωodynå lyg ir laikydamas atskiru senuoju Ωodynu, jis çia pat (jau pra-tarm∂je ir ^Ωangos pirmajame puslapyje) be joki¨ ißlyg¨ j^ vadina Dictionarium Ileidimu. Nor∂damas ir savo vieno Ωodyno sampratå apginti, ir sykiu ne visaipaniekinti tuos, kurie aißkiai mato du Ωodynus, Pakalka susigalvoja, kad esåsgalimas dvejopas poΩi∆ris – (tradicinis) bibliografinis ir (naujasis) leksikografinis,bent jau kol nerasta pirm¨j¨ dviej¨ leidim¨ egzempliori¨ su antraßtiniais lapais(6 t.). Iki ßiol nebuvo tek´ gird∂ti, kad bibliografinis poΩi∆ris gal∂t¨ b∆ti tiekypatingas, jog leist¨ ar net verst¨ realiai esançius ir vis¨ (ne vien leksikograf¨)nesunkiai skiriamus du Ωodynus laikyti vienu. Vadinamasis bibliografinis poΩi∆-ris, matomas iß bibliografinio objekto (knygos) apraßo, pats yra antrinis dalykas,priklausomas nuo objekto paΩinimo. Ilgainiui neretai paaißk∂ja, kad kadaisinisapytikris bibliografinis apraßas nebeatitinka objekto ißaugusio paΩinimo. Tada ob-jektas bibliografißkai naujai apraßomas, o senasis apraßas ißmetamas ^ ßiukßlynå arpaprasçiausiai pamirßtamas, o ne toliau ^sikibus laikomasi prasimanyto „tradici-nio bibliografinio poΩi∆rio“. Be to, koks gi iß ties¨ yra tas tradicinis poΩi∆ris ^Sirvydo leksikografin´ produkcijå, arba, pagarbiau kalbant, jo leksikografin´ k∆-rybå? Seniausias dabar Ωinomas bibliografinis apraßas yra iß to meto, kai Sirvydasiß ties¨ dar tebebuvo vieno Ωodyno autorius. Tai Sirvydo amΩininko SaliamonoRisinskio ^raßas jo turtingos bibliotekos knyg¨ 1625 met¨ såraße (prieß penkiolikamet¨ paskelbtame Ing∂s Lukßait∂s): Promptarium dictionum Polonicarum Latinarumet Lituanicarum. Galima abejoti, ar tai visißkai tikslus pirmojo Ωodyno pavadini-mas, taçiau kartu nedera pamirßti, kad apraßyta ne iß koki¨ nors nuogird¨, oremiantis savo paties turimu egzemplioriumi, tad, kaip sako bibliografai, de visu(tiksliai nurodytas ir Ωodyno formatas – In octavo). Kiti senieji apraßai jau ne prieSirvydo gyvos galvos daryti ir n∂ra tiksl∆s, tik tiek iß juose vartojamos formos

145 S e n a s i s


Ω o d y n a s

Dictionarium matyti, kad jie taikomi antrajam Ωodynui. Pirmas, kiek tuo tarpuΩinoma, tiksliai nurod´s apraßomojo Dictionarium leidimo metus, yra KristijonasMencelis (apie pastarojo 1682 met¨ botanikos Ωodyne randamus Sirvydo 1631met¨ Dictionarium fragmentus Ωr. ßiame Archivum Lithuanicum tome skelbiamåPietro U. Dinio ir Giedriaus Subaçiaus studijå [p. 11–56], galutinai nebepa-liekançiå vietos n∂ maΩiausiai abejonei d∂l to, kad Dictionarium II leidimo b∆ta ißesm∂s jau tokio kaip ir v∂lesnis III leidimas). Tik Ωymiai v∂liau, remiantis ißliku-siuose trijuose (III–V) leidimuose randamais duomenimis, apraßuose atsiradotiksli antraßt∂ Dictionarium trium linguarum, imta kalb∂ti apie penkis leidimus irnurodytos keturi¨ paskutini¨j¨ leidim¨ pasirodymo datos; iß kaΩkur ißtraukti irI leidimo metai – 1629. Íis, prapl∂stas bei patikslintas, Sirvydo Ωodyno suvokimas,nors galutinai susiformavo palyginti v∂lai, bet dar prieß XIX amΩiaus paçiå pa-baigå, kai po ilgos pirmojo Ωodyno uΩmarßties ißkilo ^ vießumå per stebuklåMaskvoje uΩsilik´s jo apdrisk∂lis egzempliorius, pasiek´s ir m∆s¨ dienas. Tadsavaime suprantama, kad ßis suvokimas telieçia antråj^ Sirvydo Ωodynå. Vadinasi,jokio tradicinio, tikrai seno bibliografinio poΩi∆rio, apr∂pusio iß karto abu Ωody-nus ir juos traktavusio kaip vienå, iß ties¨ n∂ra, tai tik Pakalkos pramon∂. At-virkßçiai, nuo seniausi¨ laik¨ atskirai kalbama apie pirmåj^ Ωodynå, vadintåPromptarium, ir atskirai apie antråj^, Dictionarium. V∂liau, susiradus maskvißkiamegzemplioriui, beje, vienas kitas, dar nesp∂j´s arçiau su juo susipaΩinti, yralepter∂j´s, kad tai gal b∆siås I ar II Sirvydo Dictionarium leidimas (svarbiau, matyt,jiems buvo pasakyti, kad tai to paties leksikografo darbas). Nebent ßiuos niekuonepagr^stus ir palyginti nesenus sp∂liojimus Pakalka bus klaidingai pavadin´stradiciniu bibliografiniu poΩi∆riu.

Po to, kai susirado maskvißkis apipl∂ßytasis senojo Sirvydo Ωodyno egzemplio-rius ir kai paaißk∂jo, kad n∂ra n∂ maΩiausio pamato Dictionarium (jo ißlikusiusleidimus) laikyti to ankstesniojo Ωodyno t´siniu, tegu ir smarkiai pataisytu beipapildytu, ir kad iß tikr¨j¨ vienas ir kitas Ωodynas yra atsirad´ atskirai, verçiantskirtingus lenk¨–lotyn¨ kalb¨ Ωodynus, toliau abstrakçiai svarstyti, vienå ar dutrikalbius Ωodynus yra paraß´s Sirvydas, apskritai jau per v∂lu ir beprasmißka.Pakalkai vis d∂lto rodosi kitaip. Jis dar kabinasi uΩ to, kad maskvißkis egzemplio-rius be antraßtinio lapo, ir samprotauja, kad pavadinimas gal∂j´s b∆ti panaßus ^Folkmaro Ωodyno ir gal maΩdaug toks pat kaip v∂lesnio Dictionarium (çia jam savopaties sp∂liojimai daugiau sveria negu iß Risinskio realiai Ωinomas pavadinimas).Pavadinimå neleistinai tapatinant su pavadinamuoju dalyku, klaidingai mano-ma, kad susiradus bendram ar bent artimam pavadinimui pasitvirtint¨ ^sit∂ptojivieno Ωodyno samprata. Kai tarm∂s atstovas atsisako ^prastinio ßpókas ir pereinaprie bendrin∂s kalbos varnµnas, artimo kito paukßçio pavadinimui va∆nas, skirtu-mas tarp t¨ dviej¨ paukßçi¨ (varno ir varn∂no), deja, nesumaΩ∂ja, o lieka, koksbuv´s prieß tai.

Pasirink´s ir iß paskutini¨j¨ gindamas klaidingå vieno trikalbio Ωodyno sam-pratå, leidinio reng∂jas pakeliui neißvengia ir kit¨, smulkesni¨, netikslum¨ bei


apsirikim¨. PavyzdΩiui, atpasakodamas V. Pogorelovå (10), kaip ir vienå iß tokiossampratos pradinink¨, tik nutyl∂damas, kad pastarasis sykiu maskvißk^ egzem-pliori¨ klaidingai laik∂ Gregorijaus Knapijaus Ωodyno santrauka (kaip ir III lei-dimå), neteisingai perteikia jo mint^, kad tas leidinys labai glaustas ir smarkiaiskiriasi tiek nuo treçiojo, tiek nuo lenk¨–lotyn¨ kalb¨ Sirvydo Ωodyno, kurie esåbeveik visißkai vienodi (reng∂jo vertimas ir ^terptas komentaras verçia klaidingaisuprasti, kad çia kalbama apie IV ir V leidimo vienodumå). Ten pat, tik jau ißnaßo-je, reng∂jas priduria pastabå, kad uΩsimintas dvikalbis Sirvydo Dictionarium po-lonolatinum, ißleistas 1641 metais Varßuvoje, „greiçiausiai parengtas J. Jaknavi-çiaus“. To dar betr∆ko! Tarsi atsikerßydamas kokiam savo ilgameçiam kankinto-jui, autorius ne tik iß paskutini¨j¨ stengiasi pirmåj^ m∆s¨ leksikografå padarytitiktai vieno trikalbio Ωodyno (nors iß tikr¨j¨ toki¨ yra du) autoriumi, bet dar noriiß jo atimti ir dvikalb^. Jeigu lenkai, ißsileisdami ß^ Ωodynå Varßuvoje, antraßti-niame lape aißkiausiai yra ^raß´ „Avctore Constantino Szyrwid [...] Editio nova“, taikokios çia dar gali b∆ti abejon∂s d∂l autoriaus (ar reng∂jo)?! Ûodynas, tiesa, ißleis-tas pra∂jus deßimtmeçiui po Sirvydo mirties. Taçiau jo lenkißki ir lotynißki ΩodΩiaitiksliai sutampa su SD3 (tepasitaiko neΩymi¨ spaudos, grafinio vaizdo skirtum∂-li¨). Kadangi SD3 metais v∂lesnis, pasinaudota SD2 (o gal kartais net DictionariumI leidimu?) – ir iß to matyti, kad SD2 (jo le.–lo. dalis) jau tur∂jo b∆ti toks, koks yraSD3. Tad, viena, n∂ra ne^manoma, kad le.–lo. dal^ iß savo trikalbio Dictionariumyra ißskyr´s dar pats Sirvydas (gal kartais b∆ta ir senesnio, neißlikusio, leidimo –ar taip neleidΩia manyti 1641 met¨ leidime esantis ^raßas „Editio nova“?). Antra,parengti ß^ Ωodynå – tai tik atmesti lietuvi¨ kalbos ΩodΩius, o tai toks paprastasdarbas, kur^ gal∂jo atlikti net n∂ ΩodΩio lietuvißkai nemokantis spaustuv∂s rin-k∂jas, iß turimo prieß akis SD2 perkeldamas ^ naujåj^ dvikalb^ Ωodynå tik lenkißkåir lotynißkå tekstå. Tad tiesiog nerimta kalb∂ti apie kaΩkok^ atskirå ßio dvikalbioΩodyno reng∂jå ir dairytis ^ Jaknaviçi¨ ar kur^ kitå anuometin^ lietuvi¨ intelek-tualå, kuris gal∂t¨ uΩimti ßitaip atsiradusiå vakuojançiå vietå. Beje, Pakalka n∂rapirmasis, kuris be reikalo mini Jaknaviçiaus vardå – taip jau yra dar´s ir VaclovasBirΩißka, raßydamas apie tå pat^ Ωodynå (Aleksandrynas 1. XVI–XVII amΩiai, Vil-nius: Sietynas, 21990, 247, 249).

Negalima palikti visai be pastab¨ n∂ to, kas pasakyta d∂l maskvißkio egzemp-lioriaus datavimo (14). Pats tå driski¨ klaidingai skirdamas, kaip ir kiti dabardaro, Dictionarium I leidimui, autorius çia pat, remdamasis vandenΩenkliais, nei-gia seniau nurodytå 1629 met¨ datå. Ißeit¨, kad jis lyg ir pats su savimi ginçijasi:1629 metai – juk tai, kaip jau uΩsiminta, tikrojo Dictionarium pasirodymo data (nev∂liau susiradusio pirmojo Ωodyno, Promptarium). Be to, d∂l maskvißkio egzemp-lioriaus (ir kartu pirmojo Ωodyno) datavimo dabar nebeder∂t¨ pasikliauti vienvandenΩenkliais. Tvirtesn´ orientacin´ datå – ne v∂liau kaip 1625 metais – teikiaRisinskio såraßas. Ateityje ß^ tå gal dar gal∂t¨ duoti patikslinimas, iß kurio giFolkmaro Ωodyno leidimo paimti lenkißki ir lotynißki ΩodΩiai. Kas kita yra Dictio-narium I leidimo, kurio, kaip ir II, nelik´ n∂ vieno egzemplioriaus, datavimas. Tuo

147 S e n a s i s


Ω o d y n a s

tarpu reikia tenkintis arba iß kaΩkur imta 1629 met¨ data, arba tur∂ti galvoje tikapytikr´ 1625–1629 met¨ orientacin´ datå.

Apraßant maskvißk^ defektin^ egzempliori¨, sakoma, kad pabaigoje tr∆ksta„dalies z ir visos Ω raid∂s straipsni¨“ (17). Iß tikr¨j¨ taip n∂ra ir b∆ti negali. UΩ<Ω>, be abejo, autorius mato (dab. le.) <Ø> (gal sykiu ir <∏>), tik pamirßta, kadΩodyne didΩioji <Z> (<2>) atstoja ne tik (dab.) <Z>, bet ir <ø>, <∑>, o skirtumastarp maΩ¨j¨ <ƒ> ir <ˇ> (<≤>) neatsiliepia ΩodΩi¨ alfabetinei eilei. Vadinasi, n∂radingusi ne tik pirmoji pus∂ (pasibaigianti straipsniu 2nam) z- straipsni¨, bet lygiaitaip pat ir pramaißomis su jais alfabetißkai einançi¨ Ø- (∏-) straipsni¨ (plg. kad ir2akrywam...ˇal...ˇa¬obá...2á¬ámi™ 208v).

Tame egzemplioriuje leidinio reng∂jas sako tesant apie 5700 lietuvißk¨ ΩodΩiïr çia pat (19) t´sia, kad vienod¨ su SD3 eså daugiau kaip 4000, skirting¨ – dau-giau kaip 2000. Iß to tik tiek aißku, kad autorius susipyk´s su aritmetika. Ar çiatrejetu ger¨ ßimtini¨ padidinti pirmåj^ skaiçi¨, ar, atvirkßçiai, tiek pat sumaΩintiantråj^ arba treçiåj^, ar gal geriau paçiam pam∂ginti iß naujo suskaiçiuoti (pasi-kliaunant pirmajame leidinyje ^d∂ta rodykle)? Netikrumo ∆kanos dar labiau su-tirßt∂ja iß ^Ωangos lenkißkos santraukos (28) suΩinojus, kad tik pirmasis skaiçius(5700) taikomas lietuvißkiems ΩodΩiams, o kiti du jau rodo, kiek tame Ωodynebendr¨ ir kiek skirting¨ straipsni¨ (~lenkißk¨ antraßtini¨ ΩodΩi¨) palyginti suSD3. Tarp kitko, toje paçioje santraukos vietoje skaiçiai, ^Ωangoje teisingai Ωym∂j´lapus, jau Ωymi puslapius.

Vieno ir to paties Ωodyno sampratå bent kiek m∂ginama remti ir kitaip, ießkantturinio bendrybi¨. Tokio pob∆dΩio pastangos ir v∂l visißkai nevaisingos. ÈΩangosautorius sakosi Ωodynuose (jis, Ωinoma, juos vadina savaip – leidimais) rad´s dau-giau kaip 60 straipsni¨ su tokiais pat lietuvißkais sinonimais, pasikartojançi¨ Ωo-dΩi¨ jungini¨, t¨ paçi¨ skolini¨ ir keletå naujadar¨ (20 t.). Ir pats suvokdamas,kad tokio pob∆dΩio ir kartu ne tiek jau gaus∆s radiniai dar neleidΩia kalb∂ti apieΩodyn¨ tapatinimå, gretinimå jis baigia kuklesne ißvada: „Taigi çia sumin∂tosbendryb∂s rodyt¨, kad didesniam Ωodynui kai kas buvo paimta iß I leidimo“ (21).Kalb∂ti, kad v∂lesniam Ωodynui tik „kai kas buvo paimta“ iß ankstesnio (pirmo-jo) – jau visai kas kita, negu uΩmojis kalb∂ti apie vienå Ωodynå bei jo pl∂tojimå tikß^ tå pridedant v∂lesniame leidime. Dar autori¨ reikia pagirti, kad jis cituotojeißvadoje vartoja ne rodo, o tik tariamosios nuosakos formå rodyt¨, vadinasi, abe-joja, kad tokias bendrybes reik∂t¨ aißkinti esant paimtas iß kito Ωodyno. Rodyt¨,jei tokios bendryb∂s negal∂t¨ atsirasti ir d∂l kit¨ prieΩasçi¨, kurias maΩdaug tei-singai prieß tai buvo nurod´s pats autorius: „To paties autoriaus, t¨ paçi¨ kalb¨,vienodos paskirties, nors ir parengtas pagal skirtingus lenk¨–lotyn¨ kalb¨ regist-rus, turi ßiek tiek neatsitiktini¨ bendrybi¨“ (20). Ir iß ties¨, tarp pateikiam¨ suta-pim¨ ne vienas yra toks, kur^ net ir labiausiai norint ne^manoma aißkinti pirmojoΩodyno atsakançio straipsnio (ar tik jo lietuvißkosios dalies) perk∂limu ^ antråj^;pasitaiko, kad tokio straipsnio pirmajame n∂ n∂ra, plg. Letny podes¬y w le¢iech ⁄Anno∫us, affecta ætate Senas ⁄ wetusas SD3 152 ar kad ir Gwiaƒdá wiecƒorna ⁄ He∫perus.


≤wayƒde wakarine SD3 80 – tiesiog ne^sivaizduojama, kad ßiuos iß Knapijaus paim-tus lenkißkus (ir lotynißkus) ΩodΩius Sirvydas b∆t¨ ne tiesiai vert´s, o tik po tolietuvißkuosius ΩodΩius ßalia priraß´s, kai juos po ilg¨ ießkojim¨ pagaliau nelauk-tai surado savo ankstesnio Ωodyno visai kituose ir alfabetißkai visai kitur sly-pinçiuose straipsniuose: ∫táry ⁄ vetus, antiqu9, anno∫us, exoletus, pri∫cus. ∫enas ⁄ wetu-sas 174v (jeigu iß çia lietuvißk¨ sinonim¨ pora b∆t¨ perkelta ^ visißkai kitå antrojoΩodyno straipsn^, tai kaip reik∂t¨ aißkinti jos nebuvimå tå pat^ antraßtin^ Ωod^turinçiame straipsnyje ∫táry ⁄ Senex, vetulus, grandæuus, ∫enas SD3 422?), wiecˇernká⁄ he∫perus. wakarine ƒwayƒde 192v. Ir kitas ^Ωangos autoriaus nurodomas bendrybes,net ir tas, kurios iß tikr¨j¨ yra labai artimuose straipsniuose, n∂ra b∆tina aißkintilietuvißk¨j¨ dali¨ ar juo labiau ißtis¨ straipsni¨ ∂mimu iß pirmojo Ωodyno, plg.kad ir Dách ⁄ ex germ. tectum, dunktis ⁄ ∫togas 19v ir Dách ⁄ przykry¢ie. Tect•, contig-natio. D•gtis ⁄ ∫togas SD3 44. Tai tik patvirtinimas, kad vieno ir kito Ωodyno leksikapriklauso tam paçiam ideolektui, kad abiej¨ Ωodyn¨ autorius tas pats – Sirvydas.

Kai taip siaubingai nesiseka rasti pirmojo Ωodyno neabejotin¨ p∂dsak¨ antra-jame Ωodyne net ir labai to geidΩiant, nors pirmasis turi gal per porå t∆kstançi¨vien jame esançi¨ ΩodΩi¨ (straipsni¨?), tad norint b∆t¨ buv´ kå perimti, dabar jaugal ir maΩam vaikui tur∂t¨ b∆ti aißku, kad tikrai nebegalima toliau tik∂ti mokyt¨Ωmoni¨ pasaka apie vienå bei vientiså Sirvydo Dictionarium trium linguarum, ta-riamai pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå. Ta pasaka, deja, ir po ßiai dienai vis darsekama net vadov∂liuose, ir ne tik skirtuose mokiniams, bet ir lituanistikos stu-dentams, seniai ißaugusiems iß pasak¨ amΩiaus.

Ûinant, kad Sirvydas lenkißkus ir lotynißkus ΩodΩius savo pirmajam Ωodynui(Promptarium) n u s i r a ß ∂ iß Folkmaro, o antrajam (Dictionarium) – iß Knapijaus,keista rasti sakin^, kuriame tik tiek konstatuojama, kad „K. Sirvydas buvo geraisusipaΩin´s su to meto N. Folkmaro, G. Knapskio lenk¨ kalbos Ωodynais“ (21).

Netikslu sakyti, kad Sirvydas Folkmaro tik „didesnius lizdus ißskaid∂ ^ atski-rus straipsnius“ (21). Sirvydas laik∂si kiek kitokio principo – visus ΩodΩius pateik-ti atskirai, savarankißkais straipsniais, tad skaid∂ ir paçius maΩuosius Folkmarolizdinius straipsnius, kartais tik pusantros ar net vienos eilut∂s, plg. Chlew ⁄ Hara,∫tabulum, chlewik ⁄ dimin: ir Sirvydo chlew ⁄ hara, ∫tabulum. gurbas su (jau atskirustraipsniu) chlewik ⁄ dim. gurbelis 11; Jwá ⁄ Ilex. Jwiná ⁄ Iligneus ir Jwá ⁄ ilex. iewa,atskirai Jwina ⁄ iligneus 48v.

Toliau pakalbama apie Sirvydo taikytus ΩodΩi¨ (j¨ reikßmi¨) aißkinimo b∆dus,kiek plaçiau tesustojant prie apraßomojo aißkinimo (nors jis tesås randamas maΩ-daug 100 straipsni¨), ypaç jo formaliosios pus∂s (21 t.). UΩsimenamas ir nuoro-dinis aißkinimo b∆das, tik ßioje vietoje nepateikiama n∂ vieno jo pavyzdΩio. Visinuorodiniai straipsniai bene bus perimti iß Folkmaro. Dal^ Folkmaro nuorodini¨straipsni¨ (ypaç t¨, kuriais siuntin∂ta ^ lizdinius straipsnius) Sirvydas praleido,tik tai dar∂ nenuosekliai.

D∂l palyginti daΩnai pasitaikançi¨ straipsni¨ visai be lietuvißk¨ ΩodΩi¨ taipraßoma: „Daugeliui abstrakt¨, egzotißk¨ kraßt¨ gyv∆nijai ir augmenijai ^vardyti

149 S e n a s i s


Ω o d y n a s

tr∆ko lietuvißk¨ atitikmen¨ ir nelengva buvo juos deramai ißversti ^ lietuvi¨ kal-bå. Tod∂l suprantama, kad 572 Ωodyniniai straipsniai liko neißversti“ (22 t.). Norstekstas ir nesuredaguotas kaip reikiant, bet mintis maΩdaug aißki. Taçiau ßitokioaißkinimo bei teisinimo kaΩin ar pakanka. Viena, ar ne geriau b∆t¨ buv´ toki¨retenybi¨, kuri¨ nesupranti ir nemoki ißversti, ^ savo Ωodynå visai neperkelti?Antra, nereik∂t¨ nutyl∂ti, kad ne taip jau retai lietuvißk¨ reikßm∂s atliepini¨ tr∆kstair ßalia paprasçiausi¨ ΩodΩi¨ (ar ΩodΩi¨ jungini¨), Ωr. s. v. Drukarƒ 26v (nors ver-çiant gretimå Drukár∫ki pavartotas vns. klm. drukariaus), Ja 43v, Jáie ∫tare (ir darkeletas panaßi¨ jungini¨ su kitokiais b∆dvardΩiais) 45v, Jáµnie cˇerwony 45, ied¬owy46v (nors kå tik buvo Jed¬iná...eg¬e), kie¬b 53v, spak 179, 2abieram 206 ir kt. M∂gi-nama ißskaiçiuoti, kuri¨ sriçi¨ bei dalyk¨ lietuvißk¨ pavadinim¨ labiausiai tr∆ko,kuri¨ – maΩiausiai; drabuΩiai pakli∆va ir prie pirm¨j¨, ir prie antr¨j¨.

ÈΩangos autorius, vis tuose paçiuose vieno Ωodyno koncepcijos ∆kuose klai-dΩiodamas, taip keistai nukalba apie (ne)ißverst¨ straipsni¨ skaiçius viename irkitame Ωodyne, kad lieka tik sp∂lioti, kas skaiçiuojama ir ar norima tais skaiçiaiskå nors pasakyti d∂l Ωodyn¨ tarpusavio santykio (23). Kad ir kaip ten b∆t¨, galnereikia suprasti, kad Sirvydui taip patiko pirmojo Ωodyno neißversti straipsniai,kad jis juos persik∂l∂ ^ antråj^ Ωodynå, iß j¨ 236 ißvert∂, paskui, matyt, ir dardaugiau, kol pagaliau teliko „10 bendr¨ neißverst¨ straipsni¨“ (prie kuri¨, tarpkitko, priskirti Lieˆ∫kie prawo 72v – Lenne práwo SD3 151, Saletrƒny 162v – SáletrowySD3 397 ir pan.).

Trumpoje senojo Ωodyno lietuvißk¨ ΩodΩi¨ apΩvalgoje esançio pasakymo„Knyginei leksikai priklauso ^vairios darybos verstiniai naujadarai, kuri¨ reikß-m∂s be lenkißko atitikmens kartais ne^manoma arba sunku suprasti“ (23) pra-dΩioje pavartotas terminas knygin∂ leksika, autoriaus prießinamas su terminu liau-din∂ leksika, tur∂t¨ b∆ti, savaime aißku, daug platesn∂s apimties; be to, antråjå topasakymo atßakå tikriausiai reikia suprasti kitaip, negu ißversta lenkißkoje san-traukoje: „Cz´µ¢ z nich jest niezrozumia¬a lub trudna do zrozumienia, gdyØ bra-kuje objaµnieˆ w j´zyku polskim båd∏ ¬aciˆskim“ (29) – verçiant kaΩkod∂l pamirß-ta, kad kalbama apie Ωodynå, kuriame visißkai ne^manomi tik lietuvißkus ΩodΩiusturintys straipsniai.

Lenkißkoje ^Ωangos santraukoje teisyb∂ apie pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå galdar labiau uΩmaskuota negu paçioje ^Ωangoje. Apie defektin^ maskvißk^ egzemp-liori¨, kurio fotografuotinis perspaudas dedamas ^ ß^ leidin^, çia taip kalbama:„zachowa¬ si´ jedyny niepe¬ny egzemplarz bez poczåtku i zakoˆczenia z pierw-szej edycji. UwaØa si´ go za jeden z najwczeµniejszych z dotåd znanych s¬ow-ników litewskich“ (26). Vadinasi, tai ne tik kad ne pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωody-nas, bet jau net ir ne senasis Sirvydo, o tik vienas iß paçi¨ ankstyv¨j¨. Ir iß ties¨,argi pritikt¨ kalb∂ti dar apie kaΩkok^ kitå pirmåj^ Ωodynå, kai to pirmojo kopijajau prieß porå deßimtmeçi¨ paskelbta leidinyje Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas?!Tiesa, treçiåj^ Dictionarium leidimå vadinti pirmuoju lietuvi¨ kalbos Ωodynu, otariamai to paties Ωodyno pirmåj^ leidimå tiktai vienu iß paçi¨ ankstyv¨j¨ Ωodyn¨


irgi lyg neißeit¨, taçiau tai, rod∂s, vis jau gal maΩesnis apjuokas, negu prisipaΩintianksçiau klydus ir atvirai pasakyti, kad aname leidinyje jokio pirmojo Ωodyno darnebuvo, kad jis perspausdinamas tik dabar.

Nors jau dveji metai, kaip knygynuose kiekvienas be sp∆sties gali uΩ ßunspinigus (taip profesorius Juozas Balçikonis patardavo savo studentams keisti sve-timå pasakymå „pigiau gryb¨“) nusipirkti pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå, tok^,rodos, b∆tinå kiekvienam mokytojui lituanistui ir ßiaip Lietuvos ßviesuoliui, retaskuris yra tai padar´s. Tarp susilaikiusi¨j¨, ko gero, nemaΩai yra toki¨, kurie,kadaise ^sigij´ Pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå, tariasi jau ir tur^ tå Ωodynå, klaidingaimanydami, kad dar kaΩkoks negird∂tas Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas jiemsne tiek jau ir b∆tinas.

D∂l pirmojo Ωodyno fotografuotinio perspaudo n∂ra ko daug kalb∂ti. Gerai,kad tr∆kstam¨ lap¨ vietoje ^d∂tas Folkmaro tekstas. Perspaude yra sunkiauskaitom¨ viet¨. Kur tai ne paties originalo kalt∂, gal buvo galima paießkoti ryß-kesni¨ nuotrauk¨, nesilaikyti visur tos paçios kopijos. DidΩiausia nes∂km∂ yraißtikusi trejetå gretim¨ lap¨. Íiokia tokia painiava jau buvo atsiradusi anuomet,leidΩiant Ωodynå pirmå kartå, kai 155 lapas buvo klaidingai paΩym∂tas kaip 153(nors lapas su tokiu skaiçiumi jau buvo savo vietoje). Taçiau t¨ lap¨ sukeitimasvietomis (dabar [II]153 [=155] eina prieß 154) bene bus atsirad´s tik dabarti-niame, fotografuotiniame, leidime. Negana to, çia sumaißytos, ne savo vietojepad∂tos, lap¨ atvirkßtini¨ pusi¨ nuotraukos: 1) 153v t. b. tai, kas dabar yra[II]153v (su straipsniais pytánie – Raycá); 2) 154v t. b. 153v (su Rdzewiei™ – Rydzy);3) [II]153v [=155v] t. b. 154v (su Rok ƒawity – ro∫o¬), o tai, kaip toliau bus matyti,sykiu apgadina ir ΩodΩi¨ rodykl´. Labiausiai yra pasisek´ pirmojo ißlikusio lapo(10 lp.) pirmajam puslapiui – jis ^d∂tas du kartus (8 ir 47), be to, jau buvo irpirmajame leidinyje (PÛ 46).

Po perspaudo leidinio pabaigoje dar ^d∂ta vis¨ pirmojo Ωodyno ißlikusio tekstolietuvißk¨ ΩodΩi¨ (su visomis j¨ tiksliai perteiktomis formomis) rodykl∂ (469–570).Tie ΩodΩiai jau buvo Pakalkos ^traukti ^ bendråjå Sirvydo Ωodyn¨ rodykl´ pirma-jame leidinyje (PÛ 665–895). Pakartojimas leidinio negadina, tik padidina jo sava-rankißkumå. Be to, ßis tas pataisin∂ta, patikslinta.

Rodykl∂je tenkinamasi, kaip ir anksçiau, lap¨ nurodymu. Eilut∂s ßiuo sykiugal ir neb∆tinos, bet jei b∆t¨ paΩym∂ta, kada reikia ießkoti antroje (atvirkßtin∂je)lapo pus∂je, paießk¨ laikas b∆t¨ dvigubai sutrumpintas, o jeigu dar, kada deßin∂jeskiltyje – keturgubai.

Pasirinkta ΩodΩi¨ ißd∂stymo rodykl∂je tvarka n∂ra visai be priekaißt¨. Skirtin-gai negu ^prasta m∆s¨ Ωodynuose, veiksmaΩodΩiai ir b∆dvardΩiai su ne- laikomitarsi savarankißkais vediniais ir dedami atskirai nuo atsakançi¨ ΩodΩi¨ be ne-, plg.dråsus 487 ir nedråsus 518, pramußti 538 ir nepramußti 520. Neprießtaraujant tokiamtikr¨j¨ prießd∂lini¨ veiksmaΩodΩi¨ traktavimui, plg. apdovanoti 470 ir dovanoti487, vis d∂lto b∆t¨ gerai prie veiksmaΩodΩio be prießd∂lio rasti nurodytus darvisus prießd∂lius, su kuriais jis pavartotas.

151 S e n a s i s


Ω o d y n a s

Dar prieß pradedant paçiå rodykl´ supaΩindinama su jos svarbesn∂mis ypaty-b∂mis. Tarp kitko, ten sakoma: „Po antraßtinio ΩodΩio kartais paaißkinama ret¨ΩodΩi¨ reikßm∂“ (465). Iß to jau galima numanyti, kad kokio nors grieΩtesnionusistatymo kå aißkinti, rodykl∂s sudarytojas n∂ra laik´sis. Tai matyti ir iß paçiosrodykl∂s. PavyzdΩiui, nenurodyta, kad apießkoti reißkia ‘apgauti’, ir tuo paçiu neiß-ryßkintas to veiksmaΩodΩio verstinis pob∆dis (plg. dar ir jo vedinius apießkojimas,apießkotojas). Der∂jo ^sp∂ti, kad Promptarium esantis jungas yra visai kas kita negum∆s¨ ^prastinis jungas ir reißkia ‘skliautas’ (Dictionarium turi abu tuos ΩodΩius;dar Ωr. Blt 31[2], 1996, 219). Ne visur yra visai vienodas kuodelis – vienur (50) tai‘(lin¨) gumulas verpti’, kitur (19) – deminutyvas iß kuodas ‘plunksn¨, plauk¨kuokßtas’. Nepaaißkintas n∂ viename lietuvi¨ kalbos Ωodyne dabar nerandamasmalmazija, anais laikais iß piet¨ gabento ypatingo saldaus vyno pavadinimas, ga-liausiai kildinamas iß vieno Graikijos miesto vardo; o tokio malionas, atvirkßçiai,reikßm∂ ‘agurotis’ nurodyta, nors ir taip paΩ^stantiems labiau paplitus^ meliònasnesunku atsp∂ti, kad tai tik kitas pastarojo variantas (< s. le. malon). Neb∆t¨ kenk´prie skaitlingas priraßyti ‘paskaitomas, ^skaitomas (geras skaityti)’.

Apie nesamus aißkinimus n∂ra ko daug ir kalb∂ti. Juk rodykl∂ – ne aißkinama-sis Ωodynas, reikßm∂s uΩuominos ir taip çia tarsi koks perteklius, neb∆tinas prie-das, ißskyrus nebent homonim¨ atvejus.

Kaip jau sakyta, matyti, jog iß bendrosios rodykl∂s ißskirta pirmojo Ωodynorodykl∂ ßen bei ten keista, gerinta. PavyzdΩiui, vietoj snastys ‘ßlamßtas’ PÛ 848atsirado snastis ‘nam¨ apyvokos daiktai, rakandai’; reikßm∂ veikiausiai maΩdaugtokia, kaip Ωem. rakybolai. Teisingai atsisakyta tariamos taßyti reikßm∂s ‘linksminti,raminti’ PÛ 868, atsiradusios klaidingai pamanius, kad ^ tå pat^ cies™ (formos,reprezentuojançios tiek le. cieszy¢ ‘linksminti, guosti’, tiek ciosa¢ ‘taßyti’) straipsn^pakliuv´ lie. tieµiiu ⁄ linksminu ir tasau (15) tur∂t¨ b∆ti sinonimai.

Buvo galima ir daugiau kå pagerinti. Prie Ωiedas, kaip ir anksçiau, tik uΩsiminta(ir dar netiksliai), kad galimas semantinis ^vairavimas (priraßyta ‘g∂l∂; papuo-ßalas’), uΩuot aißkiai atskyrus homonimus (kitur j¨ rodykl∂je pasitaiko, net iß anks-to paaißkinta, kad jie sunumeruoti, taçiau tarp sunumeruot¨j¨ maißosi kartu irparonim¨). Prie tavoras net visai ne^sp∂ta d∂l semantini¨ skirtum¨, nepaisant, kadir çia geriau b∆t¨ buv´ nurodyti du homonimus: be iki ßiol gerai paΩ^stamo tavo-ras ‘prek∂’ (181), pirmajame Ωodyne pavartotas ir tavoras ‘palapin∂, (ßak¨) b∆da,trobel∂’ (67v; tik iß pastarojo yra tavor∂lis 67v).

Kai homonimai skiriami ne be priekaißt¨, jau vien tai nebeleidΩia tiksliai pasa-kyti, kiek indekse (ir Ωodyne) ΩodΩi¨. Taip priart∂jama prie platesnio klausimo,kiek apskritai ißsami ta rodykl∂. Tiksliai bei tvirtai atsakyti ^ tå klausimå be spe-cialaus ilgesnio tikrinimo, o sprendΩiant vien iß to, kiek s∂kmingai buvo susi-ßelpta, tik prießokiais ßio bei to ießkin∂jant, n∂ra ^manoma, bet vis d∂lto gal nebussuklysta jau dabar pasakius, kad rodykl∂ gana ißsami, beveik be tikr¨ praleidim¨.Tik çia b∆tina viena ißlyga – rodykl∂ tokia b∆t¨, jei ne anas nelabasis trij¨ lapätvirkßtini¨ pusi¨ nuotrauk¨ sumaißymas. Rodykl∂je ΩodΩi¨ vieta nurodyta taip


kaip originale, o tai perspaudui nebetinka, tad t¨ trij¨ puslapi¨ ΩodΩiai rodykl∂svartotojui yra kaip ir ding´. Dabar belieka patarti, kai prie ießkomo ΩodΩio ro-dykl∂je priraßyta 153, 154 ar 153 [=155], neradus pirmoje lapo pus∂je, toliau ießkotine fotografuotinio leidimo to paties lapo atvirkßtin∂je pus∂je, o taip: 153≥153[=155]v; 154≥153v; 153 [=155]≥154v.

Iß pasteb∂t¨ tikr¨ sprag¨ pirmiausia galima nurodyti straipsnio brandus (subrundus 46, 123) nebuvimå: ^ bendråjå rodykl´ tas b∆dvardis ^trauktas (PÛ 696),bet klaidingai priskirtas SD3, tod∂l ^ pirmojo Ωodyno rodykl´ neperkeltas. Ûodisstrazdas rodykl∂je yra, tik pamirßta nurodyti jo vietå – t. b. 26 (tiksliau – 26v). Netiek praleidimu, kiek esamo Ωodyne ΩodΩio pakeitimu nesamu reikia laikyti eglinis^raßymå SÛ 489 vietoj ∂glinis (b∆dvardis – vedinys iß ∂glis ‘kadagys’, ne egl∂); taklaida jau buvo PÛ 710 (be to, SD3 84 irgi reikia skaityti ∂glinis). Vienu veiks-maΩodΩiu sumaΩ∂ja, kai visißkai skirtingi du veiksmaΩodΩiai – karoti ‘kaboti’ 194v,202v (pastarojoje vietoje ne karus, o karu) ir slavizmas karoti (t. y. koroti, plg. koro-jimas 51) ‘bausti‘ 52 – sutapatinami ir pateikiami kartu (nieko neuΩsimenant apiereikßm´); taip ir PÛ 741, tik ten dar ir Ωodynai supainioti. Ding´s vksm. sutykoti‘uΩklupti, nutykoti’, bet jo vietoj atsirad´s nesamas Ωodyne sutikti (taip interpre-tuoti prie ƒdybiam esant^ ∫utikau 214 neleidΩia nei reikßm∂, nei forma – es., ne bt. l.1 a.); PÛ 859 ne tik ta klaida, bet praΩudytas dar ir SD3 esantis sutekti, prißliejus joformas prie to paties sutikti. Vksm. pritikti neteis∂tai yra uΩ∂m´s pritekti vietå (taipir PÛ 830). Klaidingas ir rodykl∂s ^raßas apiplikti su formomis apiplinku 101, api-p¬inku 112 (taip ir PÛ 670), nes sutapatinti du skirtingi veiksmaΩodΩiai; pirmojevietoje yra apiplikti (apiplinku) ‘plikam pasidaryti, nuplikti’: oblysam ⁄ calue∫co. api-plinku, antroje – dar ir iß kitur (60) Ωinomo vksm. apipl∂kti (apipl∂kstu) ‘apr∆kti,aptukti’ kitas variantas (jei tik Ωodyne pateikta es. l. 1 a. forma n∂ra klaidinga)apiplekti (apiplenku): okop¢iam ⁄ fumo, infumo, fumigo. apip¬inku.

Pasitaiko rodykl∂je ir toki¨ ißdaig¨, d∂l kuri¨ ΩodΩi¨ ne sumaΩ∂ja, o, atvirkß-çiai, padaug∂ja ar bent atsiranda vadinam¨j¨ ΩodΩi¨ nebuv∂li¨ vietoj tikr¨j¨ pir-mojo Ωodyno ΩodΩi¨. Ítai dΩiaugiasi pakliuv´s ^ rodykl´, kurioje ßiaip jau antraß-tin∂s formos visur yra dabar bendrin∂je kalboje ^prasto pavidalo, hala ‘ola, giliduob∂’, pailiustruotas Ωodyno ha¬a 44; taip ir PÛ 720, tik ten 793 iß SD3 dar yra sußiuo net jokia nuoroda nesusietas ola; çia sykiu viena iß daugyb∂s t¨ prog¨, kurioskiekvienam leidΩia ^sitikinti, kad Sirvydas raßydamas Dictionarium yra vert´sKnapijaus Ωodyno straipsnius n∂ kiek nesaistomas savo ankstesnio Ωodyno (Prom-ptarium) net ir tada, kai ten visißkai panaß∆s Folkmaro Ωodyno straipsniai jaubuvo ißversti, plg. ia∫kiâ ⁄ ∫pecus, antr•, cauerna, meat9 ∫ubterra: ha¬a ⁄ duobe gili ⁄tum∫i ⁄ praparsas 44v ir Já∫kiniá ⁄ Specus, ∫pelunca, cauerna, antrum. O¬a ⁄ ¬indine ⁄ duobegili SD3 85 (d∂l r∆pimo ΩodΩio ^vairavimo reikia tur∂ti galvoje, kad pirmajameΩodyne sen. /‡/ bei dab. /o/ vietoje apskritai a daΩnesnis nei antrajame Ωodyne).

Iß ankstesn∂s rodykl∂s (PÛ 724) ir ^ ßiå perkeltas ^raßas irpançia ‘toks apsiaustas’su Ωodyne tariamai esançia forma irpun¢ia 115. Iß niekur kitur lie. *irpançia neΩino-

153 S e n a s i s


Ω o d y n a s

mas. Jis ißrastas paties rodykl∂s sudarytojo, Ωodyne esançio ΩodΩio ne visai aißkiåantråjå raid´ <e> klaidingai palaikius <r>. Tad tur∂t¨ b∆ti jepançia (Sirvydo su ryt.-un-), kur^ tikriausiai reikia laikyti atsiradusiu iß s. br. ÂÔ‡Ì˜‡, ÂÔÓÌ˜‡ ‘platus ap-siaustas be rankovi¨, apdangalas’ ÉiÒÚ. ÒÎ. ·. Ï‚. 9, 210 t., o ßis dalies slav¨ kalb¨Ωodis su dar kitokiais variantais galiausiai kildinamas iß tiurk¨ kalb¨; anksçiau ißlietuvi¨ kalbos tebuvo Ωinomi variantai japançia (ret.) ir ypaç (labiau perdirbtas,kaip manoma, d∂l siejimo su kitu skoliniu jupa) jupançia (-∂, -ius), kuriems ßaltiniopirmiausia ießkota (s.) lenk¨ kalboje.

Kitas ^raßas, taip pat paveld∂tas iß bendrosios rodykl∂s (PÛ 753) ir taip patskirtas ΩodΩiui nebuv∂liui, yra k∆l∂kas ‘k∆jis, tvokl∂’ su Ωodyne tariamai esançiaforma ku¬ekas 81. Tai atsirado iß Promptarium straipsnio m¬ocek, triturator, ku¬eias81v, pirmiausia klaidingai perskaiçius lietuvißkåj^ Ωod^, o paskui dar jam ir kitåreikßm´ suteikus (le. m¬ocek, sinonimißkas su m¬ocarz ir kt., semantißkai maΩdaugsutapatintas su m¬otek); ßitaip nebuv∂lio nustelbtas tikrasis Ωodyno Ωodis k∆l∂jas‘kas javus kulia, k∆likas’ liko anapus rodykl∂s.

Tolygus nesamo ΩodΩio prasimanymui yra pirmajame Ωodyne s. v. kl™ka esan-çiam lie. kelka (rodykl∂je Ωr. kleka) neΩinia iß kur trauktos reikßm∂s ‘dvasininkas,kaimo mokytojas’ priskyrimas (taip ir PÛ 748). Lie. (gal tik Sirvydo) kelka negalisavo reikßme labai skirtis nuo s. le. (ret.) kl´ka ‘pavaΩa (rogi¨, vaΩio apatin∂, at-ramin∂ dalis)’, kurio perdirbiniu (siejant su kelti?) jis veikiausiai ir laikytinas.

Rodykl∂je ir LKÛ XI 244 ratyti reikßmei aißkinti vietoj ‘galåsti’ geriau tikt¨ ‘risti,ridenti’ (gal dar sykiu ‘tekinti’); rodykl∂je sp∂jamas ratau interpretavimas [råtau?]ne^manomas (plg. Sirvydo runtau 53); Ωodis veikiausiai susij´s su rãtas (plg. iß topaties Ωodyno straipsnio lo. roto, susijus^ su rota); LKÛ nurodytos pagrindin∂sformos (ratyti, -ija, -ijo) vis d∂lto lieka abejotinos.

Bendrojoje rodykl∂je uΩsimintas dvejopas ΩodΩio raupeΩ∂ vartojimas – v∂Ωliui irrup∆Ωei vadinti, bet vartojimo vietos suraßytos, kaip paprastai, neatsiΩvelgiant ^reikßm´ (PÛ 835). È ßiå rodykl´ perkelta reikßm∂ ‘rup∆Ω∂’. Iß tikr¨j¨ pirmajameΩodyne tas Ωodis pavartotas tik straipsnyje µlimak, tad reikßme ‘sraig∂’, kuri likovisai nenurodyta (nors ißkyla dar ir SD3 409 esançiame tokiame pat straipsnyje).

Dar viena smulkm∂, uΩkliuvusi besidairant po rodykl´, tik tai jau visai nebe-lieçia reikßm∂s, o tiktai vienå iß ΩodΩio form¨: ßioje rodykl∂je, kaip ir anoje (PÛ844), nurodyta, kad pirmajame Ωodyne 179 tur∂t¨ b∆ti ∫kay∫tawaris, bet iß ties¨n∂ra, ir lieka ne visai aißku, ar tai kurios nors vienos iß dviej¨ panaßiai nurodyt¨to ΩodΩio viet¨ – 1, 79 ar 3, 179 – pakartotinis, tik jau ißkreiptas ^raßas, ar vienatokia forma tikrai dar kaΩkur t∆no.

ApΩvelgus svarb¨ lietuvi¨ filologijos leidin^, pastaruoju metu m∆s¨ sen¨j¨raßto paminkl¨ panaßi¨ publikacij¨ graΩiai padid∂jusiame b∆ryje likus^ gal kiekßeß∂lyje ir iki ßiol nesusilaukus^ deramo d∂mesio bei pasvarstym¨ nei platesneivisuomenei skirtoje, nei specialesn∂je spaudoje, dar syk^ reikia pasidΩiaugti, kadpagaliau kiekvienas nor∂damas gali be vargo, n∂ nevaΩiav´s ^ Maskvå, susipaΩinti


su pirmuoju lietuvi¨ kalbos Ωodynu ir kad tå paΩint^ dar labiau palengvina leidi-nio reng∂jo Kazio Pakalkos jau anksçiau sudaryta ir paskelbta ißsami lietuvißk¨ΩodΩi¨ rodykl∂, dabar ßiek tiek patobulinta.

Vincas Urbutis

V I N C A S U R B U T I S



Universiteto g. 5


Gauta 1999 m. balandΩio 13 d.

155 D o m i n y k a s U r b a s , M a r t y n o M a Ω v y d o

r a ß t ¨ Ω o d y n a s

Dominykas Urbas,Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas


1996, 459 p. ISBN 5–420–01348–7

Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas, ißleistas 1996 metais, pasitinkant pirmosios lie-tuvißkos knygos 450 met¨ jubiliej¨, – tai didΩiul∂ dovana lietuvi¨ kalbos, kult∆-ros, istorijos tyr∂jams, viso pasaulio baltistams. Labai gaila, kad ßios knygos pa-sirodymo nesulauk∂ jos autorius Dominykas Urbas (1908–1996), Ωymus vert∂jas,redaktorius, kur^ laikå dirb´s ir Juozo Balçikonio vadovaujamoje didΩiojo Lietuvi¨kalbos Ωodyno redakcijoje. Jå rengti spaudai baig∂ redaktorius dr. Antanas Balaßai-tis, jam talkino prof. habil. dr. Jonas Palionis ir prof. habil. dr. Zigmas Zinkeviçius,Ωymiausias MaΩvydo kalbos specialistas1.

Çia recenzuojamame Ωodyne pateikiamas MaΩvydo ΩodΩi¨ vartojimo daΩnu-mas, j¨ leksin∂s reikßm∂s bei formos, duodama daug iliustracini¨ pavyzdΩi¨, ku-rie atspindi ne tik ΩodΩi¨, bet iß dalies ir j¨ form¨ vartosenå. Tad ßis Ωodynas bussvarbus tiek leksikologams, tiek morfologijos specialistams. Juo labiau kad formospateiktos praretintai, tad jas lengva susirasti. Be to, Ωodyne bandoma atspind∂ti irkai kurias MaΩvydo raßt¨ fonetines ypatybes. Antai stengiamasi parodyti (nors nevisai reguliariai), kur ßaknyje ar priesagoje yra ißlaikytas baltißkas [‡] (plg. nuo-rodas altarius Ωr. altorius, davana s. f. Ωr. dovana, neßiati v. tr. Ωr. neßioti ir t. t.)arba kur vietoj dabar turim¨ nosini¨ raidΩi¨ <^>, <´>, <¨> MaΩvydas raß∂ <in>ar <im> (pavyzdΩiui, atstatytos antraßtin∂s formos impilti, indavimas, induoti,ineiti, in∂jimas), <en>, <un> (plg. nuorodas: apskunsti v. tr. Ωr. apsk¨sti, siunstiv. tr. Ωr. si¨sti, ßvensti v. tr. Ωr. ßv´sti).

1 Plg. plaçiå Zigmo Zinkeviçiaus studijå:„M. MaΩvydo kalba“, Blt 13(2), 1977,

358–371; 14(1), 1978, 38–44; 14(2), 1978,139–146; 15(1), 1979, 16–22.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


Taçiau sen¨j¨ raßt¨ Ωodynuose (ar ΩodΩi¨ indeksuose) antraßtin∂s formos turikuo tiksliau atspind∂ti ne fonetikos (jas daΩnai sunku nustatyti d∂l netobulos irnenuoseklios raßybos), o morfologijos (kaitybos) ir darybos ΩodΩi¨ ypatybes. La-bai gerai, kad Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodyne prießd∂liniai veiksmaΩodΩiai ir iß j¨padaryti prießd∂l∂tieji priesagos -imas/-ymas vediniai pateikti ne prie atitinkam¨neprießd∂lini¨ form¨ (kaip daroma pobalçikoniniame LKÛ), o kaip visai savaran-kißki ΩodΩiai. Ißimt^ sudaro prießd∂liniai veiksmaΩodΩiai su neiginiu ne-. Savovietoje prie raid∂s n yra tik veiksmaΩodΩiai neatboti (p. 236) ir nek´sti (p. 238).Kitais atvejais veiksmaΩodin∂s MaΩvydo formos su ne- pateikiamos pramaißiui suatitinkamomis lytimis be ne-. Net ir tais atvejais, kai MaΩvydo raßtuose yra tikforma su ne-, vis tiek Ωodyne atstatoma antraßtin∂ jos forma be ne-, plg. ^kerßinti(nors yra tik neijker∫chink 4112), ingivadΩioti (nors yra tik ne ingi wadƒiakiet 3511),^Ωagti (nors yra tik neijsaki 1910), pagal∂ti (nors yra tik nepagal 4914) ir t. t.

VardaΩodΩius su ne- skaitytojui bus lengviau susirasti. J¨ dauguma pateiktaprie raid∂s n. Taçiau ir çia pasitaiko nenuoseklumo. Antai atstatyta girt∆kl∂(p. 135), pateisiai (p. 276), nors MaΩvydo raßtuose yra tik ne girtukle 2914, negir-tukles 305; ne patei∫ei 422, 3622. Form¨ nemas 1016, nemasaus 997 reikia ießkoti priemaΩ (p. 221). Remiantis viena ir ta paçia forma newƒdƒiencƒnas 39614 atstatytas irΩodis nevzdziençnas (p. 242), ir vzdziençnas (p. 431).

Nevienodai elgiamasi ir su sangråΩiniais veiksmaΩodΩiais. Antai atskirais straip-sniais aptarti veiksmaΩodΩiai pam∂gti (p. 271) ir pasim∂gti (p. 266). Iß antraßtinioΩodΩio bijoti(s) (p. 64) irgi aißkiai matome, kad MaΩvydo raßtuose yra irsangråΩin∂, ir nesangråΩin∂ ßio veiksmaΩodΩio lytis. Taçiau recenzuojamame Ωo-dyne (kaip ir LKÛ) sangråΩin∂s formos paprastai pateikiamos pramaißiui su ne-sangråΩin∂mis, o sangråΩini¨ form¨ buvimas daΩniausiai neatsispindi ΩodΩi¨straipsni¨ antraßt∂se. Tai apsunkina skaitytojui jas pasteb∂ti. Net priesagos -imasveiksmo pavadinimas pa∫isinimas 10720 yra patek´s prie atitinkamo nesangråΩiniovedinio paΩinimas (p. 281). Tik t¨ veiksmaΩodΩi¨, kurie MaΩvydo raßtuose teturisangråΩines formas, antraßtin∂s formos atstatytos su sangråΩos dalelyt∂mis (pvz.:atsiΩad∂ti, pasim∂gti, pasisylyti ir t. t.). Ateityje rengiant kit¨ sen¨j¨ raßt¨ Ωody-nus (ar ΩodΩi¨ indeksus) si∆lyçiau aißkiau skirti sangråΩinius ir nesangråΩiniusveiksmaΩodΩius (bei iß j¨ padarytus priesagos -imas/-ymas vedinius). Geriausiab∆t¨ juos pateikti atskirais straipsniais. Juo labiau kad kai kurie tyr∂jai visai pa-gr^stai sangråΩos dalelyt´ link´ laikyti ne kaitybos, o ΩodΩi¨ darybos priemone.

Tikra m^sl∂ teb∂ra MaΩvydo ir kai kuri¨ kit¨ XVI–XVII amΩiaus raßt¨ b∆tojokartinio laiko formos su -inojo (pvz.: dauk∫inoya 43912, mieginoghi 4389, palinx∫minoija5346 ir kt.). Jomis remiantis ßiame Ωodyne (panaßiai kaip ir LKÛ) greta daugsintiatstatyta daugsinoti, greta palinksminti – palinksminoti ir t. t. Taçiau nei lau-kiam¨ bendraties form¨ su *-inoti, nei esamojo laiko form¨ su *-ino (ar *-inoja)lietuvi¨ kalboje visai neuΩfiksuota2. Tad kyla klausimas, ar ne geriau ateityje mi-

2 Tiesa, j¨ kadaise gal ir gal∂jo b∆ti, plg. ati-tinkamus latvi¨ kalbos veiksmaΩodΩiussu -in‡t , pvz.: dedzinât, dedzina, dedzinãja

(Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbosistorin∂ gramatika 2, Vilnius: Mokslas,1981, 93).



n∂tas b∆tojo kartinio laiko formas su -inojo skirti prie priesagos -inti veiksmaΩo-dΩi¨3 negu vis operuoti rekonstruotomis formomis su *-inoti?

Labai gerai, kad deminutyvai (net ir paçi¨ produktyvi¨j¨ darybos tip¨) Ωody-ne pateikti atskirais straipsniais, o ne prie pamatini¨ ΩodΩi¨ (kaip daΩnai daromaLKÛ). Taçiau ißkyla rimta problema, kaip reik∂t¨ interpretuoti MaΩvydo raßt¨priesag¨ -elis/-∂lis vedinius. Mat Ωemaiçi¨ tarm∂je deminutyvai su -elis daromi netik iß dviskiemeni¨, bet ir iß daugiaskiemeni¨ vardaΩodΩi¨ (LKA III 131–132, Ωe-m∂l. 117). Tad visai gali b∆ti, kad MaΩvydas vartojo ne vedinius eryt∂lis, k∆di-k∂lis, J∂zul∂lis (kaip atstatyta Ωodyne), o erytelis, k∆dikelis, J∂zulelis. Juk balsius/e/ ir /∂/ jis Ωym∂jo ta paçia raide <e>.

Ûemaiçi¨ tarm∂je jau MaΩvydo laikais buvo sumiß´ 8o ir i8o kamien¨ daiktavar-dΩiai. Kartais tai graΩiai atspind∂ta Ωodyne, plg. antraßtines formas amΩias, amΩis(p. 16); kelias, kelis (p. 186); kraujas, kraujis (p. 196). Bet, deja, ne visada. MaΩvy-do raßtuose i8o kamieno formas turi ir dauguma priesagos -tojas vedini¨. TaçiauΩodyne atstatomos antraßtin∂s formos tik su -tojas (o ne su -tojis), ißskyrus links-mintojas, -jis, -j∂ (p. 212). Taip daroma net ir tais atvejais, kai MaΩvydo raßtaineabejotinai rodo, kad tikrai egzistavo vedinys su -tojis, plg. atstatymus apçysty-tojas (nors yra tik acc. sg. apcƒi∫titoghi 20811), apjuoktojas (nors yra tik acc. sg.apij√ktoghij 4298, gen. pl. apj√ktoju 5095), pad∂tojas (nors yra tik padetoghis 52514,instr. sg. padetaiu 629, 3543), peiktojas (nors yra tik acc. sg. peiktoghij 4299) ir t. t.

Ûymiai geriau parodytas analogißkas 8‡ ir (8)fl kamien¨ mißimas. Tik formåDu∫chie 53315 gal geriau pateikti prie d∆ß∂, o ne prie dußia (kaip p. 109) ir Dwa∫ie3552 – prie dvas∂, o ne prie dvasia (kaip p. 111).

MaΩvydo raßtuose kai kurie u kamieno b∆dvardΩiai turi senesnes o kamienoformas. Tai irgi atspind∂ta Ωodyne atskirais straipsniais. Taçiau neretai u ir o ka-mien¨ b∆dvardΩi¨ (taip pat ir 8u ir [i]8o kamien¨ daiktavardΩi¨) linksni¨ formos(ar j¨ paraßymai) visai sutampa. Juo labiau kad MaΩvydas (kaip ir kiti seniejiautoriai) daΩnai neraß∂ minkßtumo Ωenklo. PavyzdΩiui, prie teisas priskirtos for-mos gen. pl. em. tei∫uju 40114, 45918, 50512, dat. pl. tei∫iemus 4605, acc. pl. tei∫us 561,583, 4109, 5705, 57210, em. tei∫u∫ius 51616 (p. 380) visai gali priklausyti ir b∆dvardΩiuiteisus. Mat abiej¨ kamien¨ formos MaΩvydo raßtuose daΩnos: pasak Urbo, teisasrastas 21x, o teisus – 34x. Tad ar nevert∂t¨ tikslumo d∂lei ßiais ir panaßiais atvejais,kai esama homonimini¨ form¨ (ar j¨ paraßym¨), kurios gali b∆ti priskirtos dviemar keliems kamienams, visas toki¨ b∆dvardΩi¨ ir daiktavardΩi¨ formas pateiktiviename straipsnyje (pavyzdΩiui, ßiame Ωodyne taip pateiktos neprietelis ir ne-prietelius formos, Ωr. p. 238–239)? Kitas svarstytinas variantas – neaißkias formasißkelti ^ special¨ straipsn^.

Labai gerai, kad b∆dvardiniai prieveiksmiai atskirti nuo j¨ pamatini¨ ΩodΩi¨.Tik çia pakeliui viena menkut∂ pastab∂l∂. Vargu ar MaΩvydo paraßymas ru∫tei

3 Plg. Jonas Palionis, Lietuvi¨ literat∆rin∂ kalbaXVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 135.


43614 Ωymi prieveiksm^ r∆stai (taip p. 324). Juo labiau kad jo raßtuose, atrodo, t∂ratik b∆dvardis r∆stus (plg. p. 325), o ne r∆stas.

Galima paabejoti dar vienu kitu atstatymu. Pirmiausia, neΩinia kod∂l padsuk∫is‘pasidΩiaugimas’ 5128 atstatytas kaip padΩiugsnys (p. 256), çia tur∂t¨ b∆ti padΩiug-sis. Tai gal∆n∂s -is veiksmo pavadinimas, plg. veiksmaΩod^ pasidΩiugs∂ti (p. 221).

Atstatymai svetastis ir svietastis (p. 359) taisytini ^ sv∂tastis4, pastat∂ ‘esyb∂’ –^ pastot∂ (plg. Mikalojaus Daukßos pastotis ‘ißvaizda’, Ωr. LKÛ IX 535–536), n∆din-gas (p. 246) – ^ nuodingas (plg. LKÛ VIII 916)5. Visai be reikalo greta nuoma (p. 248)atskirai pateikta ir n∆ma (p. 245), remiantis vieninteliu Jurgio Gerulio parengtamefotografuotiniame MaΩvydo raßt¨ leidime uΩfiksuotu paraßymu numomis 3895 (çiagali b∆ti arba d∆nininkavimo faktas, arba d∂l retußavimo nunyk´s diakritikas nuoraid∂s <√>).

Forma ∫chonai 1209 pateikta ir prie çionai (p. 79), ir prie ßionai (p. 363), otrumpesnioji Scha 1955, 3512 – tik prie çia (p. 78). Matyt, manyta, kad çià ir ßià yrato paties ΩodΩio variantai. Taçiau iß tikr¨j¨ tai visai skirtingi prieveiksmiai: çiàpadarytas iß tàs, o ßià – iß ßìs (plg. LEW 990, 1064).

Atstatyta tas pats (p. 378), bet pateikti duomenys rodo, kad b∆ta senesni¨form¨ tas patis ir tasai patis, plg. ir visai tiksliai atstatytus ΩodΩius patis (p. 276–277), vießpatis (p. 422–423).

Neb∆tinai forma prietam 49916 taisytina ^ plaçiai MaΩvydo raßtuose paplitusiåpriegtam (taip p. 305), nes prieveiksmis prietam yra Ωinomas ir iß kit¨ (tiesa, v∂les-ni¨) MaΩosios Lietuvos raßt¨ (Ωr. LKÛ X 719). Çia reikia tur∂ti galvoje dar ir tåaplinkyb´, kad pastaroji forma pavartota Giesmi¨ Chrikßçionißk¨ antroje dalyje,kuriå MaΩvydas reng∂ jau ilgå laikå pagyven´s Ragain∂je.

Apskritai Ωodyno autorius MaΩvydo formas tais∂ per daΩnai ir ne visada pa-gr^stai. Antai be reikalo abejojama d∂l ΩodΩio neteisa (greta netiesa) buvimo MaΩ-vydo raßtuose (p. 241). Mat, atrodo, çia b∆ta ir neprießd∂linio daiktavardΩio teisa(Amen e∫t tei∫a taip gedokem 2381, plg. dar LKÛ XV 1078). Pastarasis ßiame Ωodynepalaikytas b∆dvardΩio teisas forma (p. 380).

Atskirais straipsniais gal∂jo b∆ti apΩvelgti ir ΩodΩiai ikikolei, jogi, kunigaistis. Jiesuraßyti atitinkamai prie iki (p. 146), jog (p. 175) ir kunigaikßtis (p. 201). Kadangi

4 Plg. Kazimieras B∆ga, Rinktiniai raßtai 1,Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂sliterat∆ros leidykla, 1958, 348; PranasSkardΩius, Die slavische Lehnwörter im Alt-litauischen, Kaunas, 1931, 211 (toliau –SLA); LEW 251; Vincas Urbutis, Balt¨ eti-mologijos etiudai, Vilnius: Mokslas, 1981,200; LKÛ XIV 319.

5 È tai atkreip∂ d∂mes^ jau Jonas Palionis sa-vo recenzijoje, Ωr. Jonas Palionis, „GraΩidovana Martyno MaΩvydo jubiliejui“, Kul-t∆ros barai 3, 1997, 77. Kita vertus, galimakiek paabejoti çia pareikßta nuomone,kad „vietoj antraßtin∂s formos pamieluoti

der∂jo raßyti pamyluoti [...], nes pamie-luoti yra hipernormalizmas“. Mat veiks-maΩodΩio pamyluoti (ar myluoti) MaΩvydoraßtuose, atrodo, visai n∂ra, o sangråΩin∂forma pasimieluoti dar Ωinoma iß VaiΩgan-to raßt¨. Be to, tarm∂se paliudyti kiti pa-naß∆s veiksmaΩodΩiai, plg. mielúoti Ar;LTR(Ûl); míelauti Ds, Mlt, Sdk, Slk; atsi-míelauti JΩ; ißmíelauti Ds; primíelauti Ds;míeloti Mrk, Kp (LKÛ VIII 145, 148–149).Visi jie padaryti iß b∆dvardΩio míelas, ku-ris plaçiai paplit´s jau MaΩvydo raßtuose(Ωr. p. 226).



atskirai nuo anas ir ans pateiktas ansai (p. 20), tai nat∆raliai kyla klausimas, kod∂lkitaip elgiamasi su analogißkomis ^vardΩi¨ formomis jisai, tasai (taip pat tasaipatis)? Be to, sekdami Pranu SkardΩiumi (SLA), Jonu Kruopu6 ir LKÛ, gal∂tumepageidauti, kad atskiros antraßtin∂s formos atspind∂t¨ dvejopå slavizm¨ krikßçio-nis, krikßtas, krikßtyti ir iß j¨ padaryt¨ vedini¨ raßybå: su <k> ir <ch>. Juo labiaukad kai kurie iß pastar¨j¨ raßomi tik su <ch>, pvz.: apchrikßtymas, chrikßtymas,chrikßtytojis, chrikßçionißkas, nechrikßçionyst∂. Atstatant visus juos ^ apkrikßtymas,krikßtymas ir t. t., kaip daroma ßiame Ωodyne, uΩmaskuojama ßi¨ ΩodΩi¨ istorijaisvarbi informacija.

Sudarytojui ißraßant pavyzdΩius ^ korteles, paskui perraßin∂jant juos ^ Ωodynorankraßt^ ir galiausiai skaitant korekt∆rå, sunku buvo ißvengti vienos kitos klai-del∂s, pvz.: Letuwininkus 396 (p. 204) taisytina ^ Letuwinikus, atitinkamai ∫amdinin-kai 363 (p. 327) – ^ ∫amdinikai7, taip pat poni∫chai 1585 (p. 296) – ^ poni∫chkai, ∫chau-kiencƒiu∫ius 5010 (p. 362, 242) – ^ ∫cha∆kiencƒiu∫ius. Reikia atsiΩvelgti dar ir ^ tai, kadUrbas Ωodynå reng∂ iß Jurgio Gerulio 1922 metais ißleisto MaΩvydo raßt¨ fotogra-fuotinio leidimo, kuriame retußuojant yra atsirad´ netikslum¨8. Tiesa, kaip sako-ma Ωodyno pradΩioje ^d∂tame Zinkeviçiaus ir Balaßaiçio „Ûodyje skaitytojui“, „re-daktorius ∂m∂si tikrinti visus Ûodyne pateiktus sakinius ir ΩodΩi¨ junginius pagalnaujausiå leidimå“ (p. 5), kuriame pateiktos naujai iß ißlikusi¨ original¨ padarytosKatekizmo, Giesm∂s ßv. Ambraziejaus, Formos Chrikßtymo, Parafrazio fotokopijos9. Ta-çiau, atrodo, kai kas liko nepasteb∂ta. PavyzdΩiui, p. 105 pateikta acc. sg. formaduna, nors jau prof. Pietro U. Dini (Ωr. 8 ißn.) atkreip∂ d∂mes^, kad originale 1379,1408 yra d√na.

Ûodyne gali pasitaikyti vienas kitas praleidimas. Antai Ona Aleknaviçien∂ yrapasteb∂jusi, kad çia tr∆ksta vienos ΩodΩio chrikßtas formos (Prieme chrik∫chta n√gJana 1298); be to, Krik∫chta 243 (Ape Sueta∫ti Krik∫chta) yra ne acc. sg. (taip p. 198),o gen. sg. forma.

Etimologai bei kiti kalbos istorikai nudΩiugs Ωodyne rad´ atitinkamomis san-trumpomis paΩym∂tus MaΩvydo raßt¨ skolinius, neretai skliausteliuose nurodytiir j¨ ßaltiniai. Tik prie vieno kito skolinio tr∆ksta tokios santrumpos, pvz.: argu-mentas, krikßçionis (tiesa, atitinkami slavizmai krikßtas, krikßtyti jå turi), melo-dija, psalmas, psalteras, serafinas, silabizat∆ra. Daug sunkiau Ωodyno autoriuisek∂si atskirti hibridus nuo tikr¨j¨ skolini¨ (apie tai uΩsimenama ir „Ûodyje skai-tytojui“, p. 6). Santrumpå hibr. apskritai turi tik vienas kitas Ωodis. Daugumahibrid¨ (net ir toki¨ aißki¨ kaip karaliauti, karali∆nas, karalyst∂ ir t. t.) paprastailaikomi tiesiog slavizmais ar germanizmais (pvz., hercikyst∂). Keli hibridai pa-

6 Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai, Vilnius:Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institu-tas, 1998, 36tt.

7 PaΩym∂tina, kad priesagos -ininkas MaΩvy-das dar visai nevartojo, plaçiau Ωr. Sau-lius Ambrazas, „Keli M. MaΩvydo raßt¨

ΩodΩi¨ darybos bruoΩai istoriniu po-Ωi∆riu“, Blt 32(2), 1997, 214–216.

8 Plg. Pietro U. Dini, „Apie J. Gerul^ – MaΩvy-do (GA, MPr) leid∂jå“, LKK 36, 1996, 21–24.

9 Martynas MaΩvydas, Katekizmas ir kiti raß-tai, Vilnius: Baltos lankos, 1993.


teikti visai be santrumpos, liudijançios j¨ kilm´, pvz.: byskupyst∂, krikßçiony-st∂, krikßçionißkai, krikßçionißkas, kunigaikßt∂, kunigaikßtis, kunigauti. Ûino-ma, autori¨ galima suprasti, nes Lietuvoje hibridus sistemingiau Ωym∂ti imtadar visai neseniai.

Ûodyno gale atskirai pateiktas nomina propria såraßas (p. 445–453). NemaΩå jodal^ sudaro bibliniai asmenvardΩiai ir vietovardΩiai, kurie MaΩvydo raßtuose ge-rokai skiriasi nuo dabar vartojam¨. Kai kurie iß j¨ raßomi visai be lietuvißk¨gal∆ni¨. DaΩniausiai Ωodyne tai atspind∂ta paçiomis antraßtin∂mis formomis (pvz.:Basan, Nazaret, Neftalim, Sabaot, Sinai, Zabulon), ißskyrus sudabartintus at-statymus Betliejus (nors yra tik Bethlehem 1943,5, 18812, 2059) ir Nojus (nors yra tikNoe 1032, 3308[2x]). Kadangi Izraelis, Sionas kartais buvo vartojami su lietuvißkagal∆ne, o kartais be jos, tai antraßtin^ Ωod^ gal tiksliau b∆t¨ raßyti Izrael(is), Sio-n(as), o ne tiesiog Izraelis, Sionas (taip p. 447, 452). Be mums ^prastin∂s formosJeruzal∂, MaΩvydo raßtuose randame dar dvi ßio miesto vardo lytis: nelinksniuo-jamå Jeruzalem ir kiek aplietuvintå Jerozolyma. Jas visas ne pro ßal^ b∆t¨ pateiktikaip antraßtines formas. Tikslintinas dar vieno kito tikrinio vardo atstatymas:Aharonas (o ne Aaronas, p. 445), Abrahamas (o ne Abraomas, p. 445), Jozefas (one Juozapas, p. 449), Melkizedek (o ne Melchizedek, p. 450), Moizis, Moizießius(o ne Moz∂, Maizießius, p. 451).

Baigdamas nor∂çiau dar kartå pabr∂Ωti didΩiul´ Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynomokslin´ vert´. Jos autoriui Dominykui Urbui esame ir b∆sime d∂kingi uΩ plaçiaiatkeltus vartus ^ MaΩvydo ΩodΩi¨ ir j¨ form¨ pasaul^, o Mokslo ir enciklopedij¨leidybos institutui – uΩ tai, kad daugelio met¨ jo tri∆så, sugulus^ ^ paprastusmokyklinius såsiuvinius, dabar matome graΩiai ißleistå. Recenzijoje ißkeldamasaikßt∂n vienå kitå tr∆kum∂l^ ar diskusinio pob∆dΩio mint^, prieß akis tur∂jau netik ß^, bet ir tolimesnius darbus. Juk dar ne vienå tok^ Ωodynå (ar ΩodΩi¨ indekså),skirtå vienam XVI–XVII amΩiaus autoriui ar knygai, reik∂s parengti. Labai svarbu,kad tai b∆t¨ daroma pagal kuo vienodesnius principus, kad iß j¨ ateityje nat∆raliaiißaugt¨ bendras istorinis Ωodynas, apimantis visus senuosius lietuvißkus raßtus.

Toliau tyrin∂tini ir patys MaΩvydo raßtai. Ypaç tr∆ksta ißsami¨ tekstologiniopob∆dΩio studij¨. Kaip Ωinome, MaΩvydas dirbo ne vienas. Jis plaçiai naudojosisavo bendradarbi¨, skirting¨ tarmi¨ atstov¨, tekstais (daugiausia giesmi¨ verti-mais). Galb∆t viena kita giesm∂ (ar malda, tik v∂liau kiek paredaguota) ^ MaΩvy-do raßtus gal∂jo ateiti ir iß ankstesni¨ laik¨10. Be to, abi Giesmi¨ Chrikßçionißk¨dalys bei Parafrazis iß∂jo po jo mirties. D∂l to kai kas, vis¨ pirma, matyt, Baltra-miejus Vilentas ir Jonas Bretk∆nas prie j¨ bus prid∂j´s ir savo plunksnå11. Tadateityje reik∂t¨ pabandyti tiksliau atskirti, kas MaΩvydui priskiriamuose tekstuoseyra maΩvydißka, o kas ne. Lietuvi¨ kalbos institute susib∆rusi sen¨j¨ raßt¨ kom-

10 Plg. Zigmas Zinkeviçius, „M. MaΩvydokalba“, Blt 14(1), 1978, 43–44; DainoraPoci∆t∂, XVI–XVII a. protestant¨ baΩny-tin∂s giesm∂s, Vilnius: Pradai, 1995, 17.

11 Plg. Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbosistorija 3. Sen¨j¨ raßt¨ kalba, Vilnius:Mokslas, 1988, 52.



piuterizavimo grup∂12 tam reikalui yra numaçiusi sudaryti MaΩvydo raßt¨ ΩodΩi¨form¨ kompiuterin´ konkordancijå, kurioje prie kiekvienos formos b∆t¨ paΩy-m∂ta ne tik ,,gerulißkas“ puslapis ir eilut∂ (kaip dabar ^prasta), bet ir tam tikrapirmin∂ tekstologin∂ informacija (pavyzdΩiui, iß kokios knygos paimta atitinkamaforma, ar tå teksto dal^ paraß∂ pats MaΩvydas, ar koks kitas asmuo ir kt.)13. Nema-Ωa apmåstym¨ ir impuls¨ naujiems darbams sukels greitai pasirodysiantis prof.Guido Michelini’o rengiamas MaΩvydo raßt¨ su j¨ prototipais leidimas.

Saulius Ambrazas

S A U L I U S A M B R A Z A S


Antakalnio g. 6



12 Apie jos darbus plaçiau Ωr. Saulius Ambra-zas, Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinke-viçius, „Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynasir sen¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK39, 1998, 192–210.

13 Panaßiais principais parengtomis konkor-dancijomis jau dabar plaçiai naudojamasityrin∂jant Bretk∆no Postil∂s perikopes,plg. Ona Aleknaviçien∂, „Jono Bretk∆noPostil∂s perikopi¨ autoryst∂: Mt 3,13–17ßaltiniai“, Blt 5 priedas, 1998, 5–45.

Gauta 1999 m. vasario 19 d.


Sap∆no ir Íulco gramatika,pareng∂ Kazimieras Eigminas, Bonifacas StundΩia


1997, 335 p. ISBN 5–420–01393–2

Neseniai buvo ißleistas vienos iß pirm¨j¨ lietuvi¨ kalbos gramatik¨ – Kristu-po Sap∆no ir Teofilio Íulco – perspaudas. Gramatika buvo ißversta KazimieroEigmino, taçiau netik∂ta mirtis sutrukd∂ ßio mokslininko darbå: vertimo rank-raßt^ spaudai rengti baig∂ Bonifacas StundΩia. Èvadinis straipsnis apie gramatikåraßytas dar Eigmino, taçiau ΩodΩi¨ rodykl∂ sudaryta jau StundΩios. RedagavoVirginija Bogußien∂.

Naujåj^ gramatikos leidimå sudaro „Pratarm∂“, poplatis ^vadinis Eigminostraipsnis „Kristupo Sap∆no ir Teofilio Íulco ‘Compendium Grammaticae Lithva-nicae’“, paçios gramatikos tekstas su vertimu, gramatikos lietuvißk¨ ΩodΩi¨ in-deksas ir StundΩios „Ûodis apie a. a. Kazimierå Eigminå“. Tai labai tvarkingai irgraΩiai parengtas leidinys, visos dalys, kuri¨ galima b∆t¨ tik∂tis iß tokio pob∆dΩioleidinio, yra tinkamose vietose. Galb∆t b∆t¨ pravertusi tik rezium∂ kita kalba, taippat paçios gramatikos turinys (dabar turinys labiausiai rodo Eigmino ^vadiniostraipsnio poskyrius, bet ne gramatikos strukt∆rå).

Èvadiniame straipsnyje Eigminas apΩvelg∂ gramatikos pasirodymo aplinkybes,jos sandarå, pristat∂ jos k∆r∂jus Sap∆nå bei Íulcå. Taçiau vienas iß reikßmingiau-si¨ ^vadinio straipsnio skyreli¨ yra Eigmino studija apie gramatikos ßaltinius.Eigmino nustatyta, kad jos ßaltiniai buvo skirtingi nuo Danieliaus Kleino grama-tik¨. Vis¨ pirma sakoma, kad „Sap∆nas naudojosi ne viena ir ne vienos kalbosgramatika. Tai rodo [...] lyginimai su lotyn¨, senåja graik¨, vokieçi¨, hebraj¨ kal-bomis“ (p. 22). Taçiau toliau skiriama ir viena pagrindin∂ prototipißka gramatika:„Savo strukt∆ra ir bendriausiais apibr∂Ωimais Sap∆no ir Íulco gramatika labaipanaßi ^ populiariå Velerio graik¨ kalbos gramatikå“ (p. 23) (Nova GrammaticaGraeca Communis M. Jacobi Welleri, Neukircho-Varisci [...], Lipsiae, 1635). Toliau pa-teik´s nemaΩai iliustracin∂s medΩiagos, panaßi¨ ar tiesiog sutampançi¨ abiej¨gramatik¨ viet¨, Eigminas padar∂ ißvadå: „Artimiausias Sap∆no ir Íulco grama-


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

163 S a p ∆ n o i r Í u l c o g r a m a t i k a

tikos prototipas tur∂jo b∆ti Velerio graik¨ kalbos gramatika, kuria ganaakivaizdΩiai sekta“ (p. 25).

Vis d∂lto Eigminas ne tik nustat∂ pagrindin^ Sap∆no ir Íulco gramatikos ßal-tin^, bet taip pat parod∂ ryß^ su kitomis gramatikomis. Ítai ißanalizav´s NikodemoFrißlino lotyn¨ kalbos gramatikå, Eigminas raß∂: „Sap∆nas r∂m∂si Frißlino grama-tika, bet aklai ja nesek∂“ (p. 26; Nicodemi Frischlini Grammatica Latina Compendiosescripta, Ac In Octo Libros Distributa [...], Francoforti ad Moenum [...], 1599). Pana-ßiai sprend∂ ir apie santyk^ su Nikolajaus Folkmaro lenk¨ kalbos gramatika: „Jei-gu Folkmaro gramatika nebuvo SC prototipas, tai bent abiej¨ ßaltiniai tur∂jo b∆tivienodi“ (p. 26, Compendium Linguae Polonicae [...], a Nicolao Volkmaro, Dantisci,1640). Nurod∂ Eigminas ir daugiau bendrum¨ su ^vairiomis kitomis gramatiko-mis. Íitos ßaltini¨ studijos ypaç nusipelno palankaus vertinimo. Tai bene vienasiß paçi¨ paskutini¨ mokslini¨ Kazimiero Eigmino atradim¨.

Pirmosios ißlikusios lietuvi¨ kalbos gramatikos laurai ir toliau turb∆t liekaDanieliui Kleinui (1653), nors yra Ωinoma, kad dar prieß Kleinå gramatikå buvoparaß´s Kristupas Sap∆nas. Gotfriedo Ostermeyerio duomenimis, Sap∆no grama-tika paraßyta dar 1643 metais1. Taçiau ar galima jo gramatikå tapatinti su Eigminoir StundΩios perspausdintåja? Sap∆nas savo „lietuvi¨ kalbos gramatikå [...] 1651m. ^teik∂ Karaliauçiaus universiteto Filosofijos fakultetui aprobuoti, taçiau leidi-mu spausdinti kaΩkod∂l nepasinaudojo“ (p. 13). Gerokai v∂liau, 1673 metais, tojigramatika, kaΩkiek perdirbta, buvo paskelbta Teofilio Íulco. Antraßtiniame pus-lapyje t∂ra pasiraß´s Íulcas, o apie Sap∆nå, kaip apie lietuvi¨ kalbos pradmen¨„sumanytojå“, Íulcas tekalba knygos pratarm∂je „Sveikinu skaitytojå!“. Vadinantgramatikå abiem – Sap∆no ir Íulco – vardais, kaip tradicißkai daroma lietuvi¨kalbotyroje, visada knieti klausimas, kiek joje yra ißlikusio Sap∆no raßyto teksto,o kiek gramatika perdirbta Íulco ir kiek teis∂tai jis uΩsiraß∂ esås vienintelis kny-gos autorius. PavyzdΩiui, neseniai paskelbtame straipsnyje apie ßios gramatikosstrukt∆rinius skirtumus nuo Kleino darb¨, Loredana Serafini Amato tevartoja Sa-p∆no pavard´, tad nesåmoningai daugiau autoryst∂s skiria jam, nors pavadinimeyra ^raßiusi ir Íulcå2.

Filologai jau senokai m∂gina aißkintis Kleino ir Sap∆no–Íulco gramatik¨ san-tyk^. Tamara Buchien∂ ir Jonas Palionis yra ißtyr´, kad „t¨ gramatik¨ pamatai jäutori¨ buvo pad∂ti savarankißkai, nepriklausomai vienas nuo kito“, taçiau kadpasitaikantys „sutapimai gal∂jo atsirasti v∂liau, jau redaguojant tas gramatikas“3.T. y. norima pasakyti, kad skaitydamas Kleino gramatikos rankraßt^, Sap∆nas ga-

1 Kazimieras Eigminas, „Kristupas Sap∆nasiniziatore della linguistica Lituana“, RBl 1,1995, 157.

2 Loredana Serafini Amato, „Zum ‘Compendi-um Grammaticae Lithvanicae’ von K. Sa-p∆nas – T. Schultz“, Baltistik. Aufgaben undMethoden, hrsg. von Alfred Bammesberger,

Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter,1998, 195–205.

3 Jonas Palionis, Tamara Buchien∂, „Pirmosiosspausdintos lietuvi¨ kalbos gramatikos“,Pirmoji lietuvi¨ kalbos gramatika, Vilnius:Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s literat∆rosleidykla, 1957, 25.


l∂j´s tur∂ti tiesiogin∂s ^takos jo gramatikai: yra „daugiau pagrindo teigti, jog neSap∆nas bus pasinaudoj´s Kleino gramatika, o atvirkßçiai – Sap∆no gramatikosrankraßtis ar jo pastabos tur∂jusios kiek ^takos Kleino gramatikoms“4. Taçiau Eig-minas visai pagr^stai mano esant „sunku tik∂ti, kad Kleinas b∆t¨ naudoj´sis Sap∆-no gramatikos rankraßçiu“ (p. 21), nes Kleinas savo gramatikoje jos visai nemini.

Vadinasi, pagr^sta atrodo nuomon∂, jog specialios Sap∆no pastabos, o ne gra-matikos rankraßtis, gal∂jo tur∂ti ^takos Kleinui. Antra vertus, labai ne^tik∂tinaKleino gramatikos ^taka Sap∆no gramatikai, kuri buvo paraßyta bent deßimtmeçiuanksçiau uΩ Kleino ir jai buvo gautas net leidimas spausdinti: manyti antraipreikßt¨, kad Sap∆nas tur∂jo perdirbin∂ti savo veikalå ir daug v∂liau, jau iß∂jus(1653 m.) pirmajai Kleino gramatikai.

Kaip tiksliai pasteb∂jo Buchien∂ ir Palionis, su Kleino gramatikomis galimarasti kai kuri¨ panaßum¨, kuriuos nul∂m∂ ne Sap∆no, o Íulco plunksna. Eigmi-nas taip pat remiasi j¨ mintimis: „Buchien∂s ir Palionio straipsnyje teigiama,kad Kleino ^takå SC rodo toks faktas: Kleino gramatikoje ^vardΩiuotiniai b∆d-vardΩiai vadinami terminu adjectiva emphatica, o SC ßis terminas randamas tikten, kur gramatik¨ tekstai sutampa; kur abi gramatikos skiriasi, vartojamas ter-minas adjectiva composita“ (p. 21–22). Vadinasi, tai turb∆t paties Íulco redagavi-mo (sulig Kleinu) faktas.

Naujas gramatikos leidimas palengvina ießkoti ir daugiau argument¨, kuriepad∂t¨ m∂ginti rekonstruoti, kå Íulcas gal∂jo daryti su savo mokytojo Sap∆nogramatikos rankraßçiu.

Kaip ^Ωanginiame Eigmino straipsnyje nurodyta, ßioji gramatika yra „trumpaskalbos pagrind¨ vadov∂lis, Íulco ΩodΩiais tariant, pradmenys ar elementorius“,jos „konspektyvumas matyti iß ^vairi¨ teksto viet¨“ (p. 15). Ir tikrai, kai kurios ißt¨ viet¨ ypaç leidΩia kelti hipotez´, kad Íulcas, ne Sap∆nas, bus to konspektyvu-mo iniciatorius: „Kiek ir koki¨ skiemen¨ yra, lengvai gal∂t¨ b∆ti surandama iß kit¨gramatik¨“ (p. 79); „Kad nesuskaiçiuojamai neißaugt¨ puslapi¨ skaiçius [...], sud∂-tinius vardaΩodΩius çia tyçia praleidΩiame [∫uper∫edemus]“ (p. 107; kursyvas –G. S.). Surandama iß kit¨ gramatik¨ gal∂jo reikßti ir tai, kad d∂l Kleino gramatik¨Íulcui nebuvo baisu trumpinti savåjå, o praleidΩiame – tai, kad Íulcas gal∂jo trum-pinti Sap∆no rankraßt^.

Panaßu, kad uΩ gramatikos trumpumå tegal∂t¨ atsakyti Íulcas, ne Sap∆nas.Galima atkreipti d∂mes^ ir ^ tas vietas, kur apie trumpumå neabejotinai kalba patsÍulcas, pavyzdΩiui, savo pratarm∂je „Sveikinu skaitytojå!“: „Pradmenis reikia pa-gr^stai prisiminti, nes jie ißd∂styti kaip galima trumpiau“ (p. 49); pabaigos Ωodyje„R∆pestingajam skaitytojui“: „daug kas çia praleista, dar daugiau prid∂tina“(p. 255). Gal¨ gale ir Sebastijonas Miuleris bei Ernestas Dicelijus, raß´ dedikacijasÍulcui, leidΩiançiam gramatikå, taip pat atkreip∂ d∂mes^ ^ ypatingå gramatikos

4 Palionis, Buchien∂ 1957, 26.


glaustumå; plg. atitinkamai: „Nesutilpo knygel∂j maΩut∂j ⁄ Viskas, kå ißtikimasiela lietuviams rengei. ⁄ Trumpinti teko gan daug“ (p. 57) ir „Kalbai lietuvi¨çionai puslap∂li¨ nedaugel paskirta“ (p. 59).

Antra vertus, Íulcas teigia gramatikå raß´s aßtuonerius metus (p. 255), ir „d∂ltokio daΩno perraßin∂jimo kilusi baim∂, kad be sumanytojo bei autoriaus [matyt,Sap∆no – G. S.] sutikimo spaustuv∂ gali nepasitik∂ti“ (p. 53). Vadinasi, nors Sap∆-nas jau buvo gav´s leidimå spausdinti gramatikå, po to Íulcas su ja dar dirboaßtuonerius metus ir daΩnai perraßin∂jo. Toks intensyvus darbas greiçiausiai irbuvo glaustos gramatikos formos ießkojimas. Tai darydamas, Íulcas, Ωinoma, ne-gal∂jo tik ißmesti kai kuri¨ gramatikos viet¨, jis tur∂jo ir perraßyti, perredaguotiißtisus gabalus, – net tam, kad tekstas b∆t¨ nuoseklus ir rißlus, jau nekalbant apiemin∂tas pastangas tam tikrais atvejais derintis prie Kleino. Tod∂l pagrindin∂ daramΩinink¨ nurodyta Compendium Grammaticae Lithvanicae ypatyb∂ – trumpumas,vadov∂lißkumas – tikriausiai tenka b∆tent Íulco, o ne Sap∆no plunksnai. Gal b∆-tent tod∂l Íulcas ir ißdr^so pavadinti gramatikå savo vardu. Simbolißkai net gali-me sakyti, kad gramatikos pavadinimo dalis Grammatica Lithvanica yra labiau Sa-p∆no, o Compendium – labiau Íulco darbo rezultatas.

Gal¨ gale ir prasm∂ leisti ßiå gramatikå po daugelio met¨, jau atsiradus netdviem plaçiom Kleino gramatikom, tur∂jo b∆ti jos glaustumas – dar vis tr∆kopradΩiamokslio vadov∂lio. Serafini Amato ΩodΩiais, „vien didaktinis tikslas tega-l∂jo pateisinti ßitå leidimå“5. Abejotina, ar Sap∆nas, raßydamas pirmin^ tekstå darprieß Kleinå, b∆t¨ taip pat steng´sis viskå suglausti...

Sap∆no bei Íulco gramatika yra reikßminga ir ankstyviausiam såmoningamlietuvi¨ kalbos tarmi¨ suvokimui tyrin∂ti6. Ten raßoma: „Skiriamos trys tarm∂s:1) Ûemaiçi¨, 2) Karalißkosios Lietuvos, 3) Kunigaikßtißkosios Lietuvos. Savo ruoΩ-tu pastaroji yra grynoji, pusiau Ωemaiçiuojançioji ir kurßiuojançioji“ (p. 67). ÈΩan-giniame straipsnyje Eigminas visas tris ißvardytåsias laiko DidΩiosios Lietuvos(DL) tarm∂mis, o ßalia dar nurodo: „MaΩosios Lietuvos tarm∂ vadinama Kuni-gaikßtißkosios Pr∆sijos (Ducalis Prussiae) tarme“ (p. 16). Toliau aptar´s Ûemai-çi¨ (1) ir Karalißkosios Lietuvos (2) tarmes, Eigminas pereina prie KunigaikßtißkosLietuvos (3), kuri Sap∆no bei Íulco nurodyta tur∂jusi dar ir tris patarmes: grynåjå,pusiau Ωemaiçiuojançiåjå ir kurßiuojançiåjå. Taçiau Eigminui nesisek∂ lokalizuoti,kokias patarmes autoriai tur∂jo galvoje konkreçiai: „Apie Kunigaikßtißkosios Lie-tuvos grynosios tarm∂s ypatybes n∂ra joki¨ uΩuomin¨“ (p. 17; Eigminas net ^tar∂esant klaidå), „Ûemaiçiuojançioji patarm∂ tikriausiai bus rytini¨ ir pietini¨ pa-

5 Amato 1998, 204: „ein rein didaktischerZweck diese Veröffentlichung durchausrechtfertigen konnte“.

6 Kai ßi recenzija jau buvo ^teikta spausdinti, pa-sirod∂ P∂terio Vanago straipsnis ir knygosrecenzija (Pflteris Vanags, „Pastaba d∂l lietu-

vi¨ kalbos tarmi¨ klasifikacijos Sap∆no irÍulco 1673 met¨ gramatikoje“, Blt 33[1],1998, 115–117; Pflteris Vanags, „Sap∆no irÍulco gramatika“, Baltu filologija 8, 1999, 191–195), kuriuose jis panaßiai koregavo Sap∆noir Íulco gramatikos tarmi¨ apraßymå.


kraßçi¨ Ωemaiçi¨ [tarm∂s] ßnektos“ (p. 17), o „kurßiuojançiåjå patarm´ dar sun-kiau lokalizuoti“ (p. 17).

Kod∂l lokalizuoti taip keblu? Keistas ir dviej¨ Lietuv¨ buvimas vienoje DL:karalißkosios ir kunigaikßtißkosios. Matyt, Eigminas numan∂, kad karalißkoji reißk∂Lenkijos ir Lietuvos karaliaus valdomå valstyb´, o kunigaikßtißkoji – Lietuvos di-dΩiojo kunigaikßçio valdas. Taçiau geopolitißkai tai juk ta pati teritorija. B∆t¨ keis-ta, jei Sap∆nas ir Íulcas b∆t¨ nesusigaud´ tarp toki¨ elementari¨ j¨ laiko politini¨teritorini¨ såvok¨.

Pats perspausdintos gramatikos tekstas labai padeda interpretuoti ßias proble-mas. Ítai lotynißkame originale raßoma: „pro o in Genitivis Ma∫culinorum primæterminationis, quod dialectus Pru∫∫iæ Ducalis pura ubivis retinet, tum Samogitiæ,tum Regalis Lithvaniæ, tum Ducalis; · Samogitizans · Curonizans u∫urpat a ⁄ ut:Pona Diewa ⁄ tawa ⁄ pro Pono Diewo tawo“ (p. 70). Eigmino ißversta lietuvißkai:„Vietoj vyrißkosios gimin∂s [vienaskaitos] kilmininko pirmosios gal∆n∂s o, kuriåKunigaikßtißkosios Pr∆sijos tarm∂ visur ißlaiko sveikå, tiek Ûemaiçi¨, tiek Karaliß-kosios bei Kunigaikßtißkosios Lietuvos tarm∂ – ir Ωemaiçiuojançioji, ir kurßiuojan-çioji, vartoja a, pvz., Pona Diewa tawa vietoj Pono Diewo tawo“ (p. 71). Taçiau atro-do, kad tikslesnis b∆t¨ toks vertimas: „Vietoj vyrißkosios gimin∂s kilmininko pir-mosios gal∆n∂s o, kuriå grynoji Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos tarm∂ visur ißlaiko,o tiek Ûemaiçi¨, tiek Karalißkosios Lietuvos, tiek Kunigaikßtißkosios Ωemaiçiuo-jançioji ir kurßiuojançioji tarm∂s vartoja a [...]“. Kadangi autoriai pasak∂, jog tikKunigaikßtißkoji tarm∂ turi tris patarmes (grynåjå, Ωemaiçiuojançiåjå ir kurßiuo-jançiåjå), reik∂t¨ interpretuoti, kad ßiame sakinyje iß pradΩi¨ minima grynoji Ku-nigaikßtißkosios Pr∆sijos patarm∂, o kiek toliau – pereinama prie kit¨ tos paçiostarm∂s patarmi¨: Ωemaiçiuojançiosios ir kurßiuojançiosios. Vadinasi, tai, kas Eig-mino laikoma skirtingomis Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos ir Kunigaikßtißkosios Lietuvostarm∂mis, yra tiesiog sinonimai pavadinti toms paçioms MaΩosios Lietuvos (ML)tarm∂ms. Gramatikos autoriai, Ωinoma, daug geriau ir paΩino ML, o ne DL tarmes,tod∂l nenuostabu, kad tris min∂tas patarmes ißskyr∂ b∆tent ML tarm∂je.

Yra ir daug daugiau pavyzdΩi¨, leidΩiançi¨ patvirtinti tokiå tarmi¨ strukt∆rossampratå. PavyzdΩiui, raßoma: „ia diphthongus mutatur à Samogitiæ, LithvaniæRegalis, Ducalis Pru∫∫iæ tum Samogitizane, tum Curonizante dialecto in præ∫entisConjunctivi primâ per∫onâ, quam pura dialectus ∫emper retinet, in au ⁄ ut: Ra∫≤y-c≤iau ⁄ pro Ra∫≤ic≤ia ⁄ Scribam“ (p. 70, 72; Eigmino ißversta: „Tariamosios nuosakosesamojo laiko pirmojo asmens dvibals∂ ia, kuriå grynoji [Kunigaikßtißkosios Pr∆-sijos – G. S.] tarm∂ visuomet ißlaiko, Ûemaiçi¨, Karalißkosios Lietuvos, Kunigaikß-tißkosios Pr∆sijos – tiek Ωemaiçiuojançiojoje, tiek kurßiuojançiojoje tarm∂se, keiçia-ma ^ au, pvz., Ra∫≤yc≤iau vietoj Ra∫≤ic≤ia“ [p. 71, 73]). Aißku, kad kalbama apieatskiras Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos patarmes, ir n∂ra joki¨ uΩuomin¨ apie atskiråKunigaikßtißkosios Lietuvos tarm´, neva galinçiå b∆ti DidΩiojoje Lietuvoje.

Neanalizuojant çia kit¨ pavyzdΩi¨, galima m∂ginti rekonstruoti (patikslinti)tokiå Sap∆no ir Íulco suvoktå lietuvi¨ kalbos tarmi¨ strukt∆rå:


1) Ûemaiçi¨ (DL);2) Karalißkosios Lietuvos (DL);3) Kunigaikßtißkosios Lietuvos, arba Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos (ML):

a) grynoji,b) pusiau Ωemaiçiuojançioji,c) kurßiuojançioji.

Kalbant apie skiriamas abi DL tarmes, tik∂tiniausia manyti, kad jos buvo sie-jamos pirmiausia su raßomaisiais (ne ßnekamaisiais) to meto kalbos variantais:vidurietißkuoju ir rytietißkuoju. Raßomieji DL variantai, ne dialektai, tur∂jo b∆tigeriausiai paΩ^stami ML autoriams. Zigmas Zinkeviçius yra graΩiai pademonstra-v´s, kad vidurietißkasis raßomosios kalbos variantas XVII amΩiuje DL buvo vadi-namas Ωemaiçi¨ kalba, o rytietißkasis – lietuvi¨ kalba7. Tai visißkai atitinka Sap∆nobei Íulco nurodomas Ωemaiçi¨ ir karalißkosios Lietuvos tarmes.

Íitaip rekonstravus Sap∆no ir Íulco tarmi¨ sampratos strukt∆rå, ir trij¨ MaΩo-sios Lietuvos patarmi¨ lokalizavimas nebeatrodo toks keblus. Be jokios abejon∂s,grynoji yra toji, kuriå normina savo gramatika Sap∆nas bei Íulcas ir kuri buvonorminta dar Kleino gramatikose, t. y. pietin∂ ML vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂. Jilengvai vadinama grynåja, nes tai jau prestiΩißkesn∂, imanti ^sigal∂ti kaip MLraßomosios kalbos pamatas, tarm∂.

Kita, pusiau Ωemaiçiuojançioji, patarm∂, be abejo, yra nebe piet¨, o ßiaur∂s MLvakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ (TilΩ∂s ir kt. viet¨). Ûemaiçiavimas, matyt, bus atrod´sesås tam tikr¨ gal∆ni¨ trumpinimas, panaßus ^ Ωemaiçi¨ tarmi¨.

Ir treçioji, kurßiuojançioji patarm∂, matyt, tegal∂jo b∆ti ML Ωemaiçi¨ tarm∂, MLteritorija arçiau Kurßo, t. y. apie Klaip∂då, Priekul´ (dabar vadinami donininkai,arba vakar¨ Ωemaiçiai).

Vadinasi, tarm∂s apibr∂Ωtos gana såmoningai ir apskritai suvoktos gana tiks-liai. Tik DL geriau pasteb∂tos tarm∂s, fiksuotos tekstuose, o paçioje ML – paΩintosir gyvosios tarm∂s, suskaidytos bent ^ tris patarmes.

Taigi bandymas patikslinti, kuris iß autori¨ gal∂t¨ b∆ti atsakingas uΩ tamtikrus gramatikos teksto aspektus, m∂ginimas rekonstruoti senåsias lietuvi¨kalbos tarmi¨ strukt∆ros sampratas ML – tai tik viena kita mintis, suΩadintanaujos gramatikos publikacijos. Be abejo, leidinys skatins ir daugiau tyrim¨,ießkojim¨, ir uΩ tai abu reng∂jai – Eigminas bei StundΩia – nusipelno nuoßir-dΩiausios pad∂kos.

Íiek tiek nor∂t¨si padiskutuoti apie tai, kokia teorine nuostata labiau vadovau-tinasi apskritai rengiant tokius senus lietuvi¨ kalbos gramatik¨ perspaudus: arlietuvißkå vertimå laikyti tik papildymu prie kartu skelbiamo originalo, ar sava-rankißku tekstu. Nuo nuostatos ßiek tiek gali priklausyti pati vertimo strukt∆ra.

7 Zigmas Zinkeviçius, „D∂l lietuvi¨ raßt¨ kal-bos kilm∂s“, Blt 13(1), 1977, 237–244.


Vienas iß svarbesni¨ rodikli¨, skiriançi¨ abi nuostatas – kaip vertimo teksteelgiamasi su nurodytomis kitakalb∂mis (Sap∆no ir Íulco atveju – lotynißkomis)lietuvißk¨ ΩodΩi¨ reikßm∂mis. PavyzdΩiui, Sap∆no ir Íulco j√das ⁄ niger, Wejas ⁄ventus (p. 82) pareng∂j¨ lietuvißkai paraßyta tiesiog j√das, Wejas, t. y. visai nenu-rodytos ßi¨ ΩodΩi¨ reikßm∂s. Vertimas iß esm∂s parengtas tokiu principu. Nuro-dyti pavyzdΩiai dabartiniam skaitytojui iß ties¨ lengvai suprantami ir be pateikt¨reikßmi¨. Taçiau yra ir ne toki¨ aißki¨ atvej¨, pavyzdΩiui, „Wie∫≤patene ⁄ Materfamilias“ (p. 106), „Pakèles ⁄ fa∫ciæ“ (p. 126). Tok^ neaißkumå ßiek tiek atstoja lei-dinio gale pateiktas ΩodΩi¨ indeksas, kur Ωodis vießpatien∂ paaißkintas kaip ‘ßei-mos motina’, o Ωodis pakel∂ – kaip ‘keliaraißtis’.

Ir patys pareng∂jai jaut∂, kad kai kur t¨ reikßmi¨ tr∆ksta, tod∂l retkarçiaisband∂ jas perteikti. PavyzdΩiui, originalo „Mote ⁄ ês · ers. Uxor es · ers DuorumFratrum Uxores“ (p. 128) ißversta taip: „Mote, -ês ir -ers ‘Ωmona’, -es ir -ers ‘dviej¨broli¨ Ωmonos’“ (p. 129), taigi reikßm∂s paΩym∂tos tarp viengub¨ kabuçi¨. Kiturv∂lgi gana atsitiktinai vieno kito ΩodΩio reikßm∂s nurodytos tarp skliaust¨,pavyzdΩiui, originalo „Melm√ ⁄ Calculus“ (p. 112) – vertimo „Melm√ (akmen∂lis)“(p. 113); „Men√ ⁄ Luna“ – vertimo „Men√ (m∂nulis)“ (p. 113); „Karla ⁄ pygmæus“(p. 112) – vertimo „Karla (pigm∂jas)“ (p. 113). O treçiur vietoj lietuvißkos reikßm∂starp skliaust¨ iß fotografij¨ tiesiog ^kelti lotynißki ΩodΩiai, pavyzdΩiui, „Annu∫≤e ⁄Anna“ (p. 110) – vertimo „Annu∫≤e (Anna)“ (p. 111); „≤emína ⁄ Ceres“ (p. 110) –vertimo „≤emína (Ceres)“ (p. 111). Dar kitais nedaΩnais atvejais svetimesni¨ ßian-dieniam skaitytojui ΩodΩi¨ reikßm∂s paaißkinamos ißnaßomis, pavyzdΩiui, „U∫≤i-ninke ⁄ S≤e∫≤awninke. Puerpera“ (p. 110) – vertimo „U∫≤ininke, S≤e∫≤awninke“ paaiß-kinta ißnaßoje: „Abu paskutiniai ΩodΩiai reißkia gimdyv´“ (p. 111).

Vis d∂lto tokie atvejai su nurodytais atitikmenimis labai reti ir gali b∆ti laikomiißimtimis. Vertimo tekste vyrauja pavyzdΩiai su neißverstomis reikßm∂mis. Ap-skritai jauçiama nuostata, kad lotynißkasis originalas tur^s b∆ti parama, paspirtislietuvißkajam vertimui. Matyt, nesistengta vertimo daryti savarankißku tekstu,tenkintasi tuo, kad jis visada tiesiogiai priklausys nuo originalo. Deja, taip pareng-tas vertimas neißlaiko originalo strukt∆ros ir negali funkcionuoti atskirai nuo ori-ginalo. Nors, kaip uΩsiminta, daugelio ΩodΩi¨ reikßm∂s nurodytos ΩodΩi¨ indek-se, taçiau tai negali visißkai atstoti apardytos teksto strukt∆ros. Pats vertimaspasidar∂ Compendium kompendiumas.

Nor∂çiau atkreipti d∂mes^ ir ^ vertimo antraßçi¨ skyrybå. Antraßçi¨ pabaigojeißtisai raßomas taßkas, pvz., „I. Sujungiamieji.“ (p. 203), „II. Naudininkas su veiks-maΩodΩiu.“ (p. 217), „I. APIE DALYVIUS.“ (p. 227) ir t. t. Tai, Ωinoma, rodo, kadpareng∂jai orientavosi ne ^ dabartin´, o ^ originalo skyrybå (plg. atitinkamas loty-nißkas vietas: „I. Copulativæ.“ (p. 202), „II. Dativus cum Verbo.“ (p. 216), „I. DePARTICIPIIS.“ (p. 226). Vis d∂lto ßi nuostata absoliuçiai neißlaikyta, plg. antraßtesbe taßko gale: „LIETUVIË KALBOS GRAMATIKA“ (p. 63), „R∆pestingajam skai-tytojui“ (p. 255), nors originalas çia taip pat atspaustas su taßkais: „GRAMMATI-


CA LITHVANICA.“ (p. 62), „Lectori Curio∫o.“ (p. 254). Toks noras ißlaikyti origi-nalo skyrybå visai nedera su vyraujançia, prie dabartini¨ taisykli¨ pritaikyta kit¨skyrybos atvej¨ dauguma (tokio taikymosi pavyzdys gali b∆ti ^striΩo br∆kßniokeitimas kableliu: „Mi∫tre ⁄ per wis∫¡ Nakt¿ dirbom’ ⁄ ô nieko nè gavom’“ [p. 242],o vertimo – „Mi∫tre, per wis∫¡ Nakt¿ dirbom’, ô nieko nè gavom’“ [p. 243]). Turb∆tir antraßçi¨ skyrybå der∂jo taikyti prie dabartini¨ nuostat¨.

Ypaç gerå ^sp∆d^ palieka ΩodΩi¨ indeksas, parengtas labai skrupulingai. Smul-kiai nurodomos ir suskaiçiuojamos vis¨ lietuvißk¨ ΩodΩi¨ formos. Kiekviena for-ma precizißkai apib∆dinama gramatin∂mis nuorodomis (kvalifikatoriais). Kaipmin∂ta, prie daugelio ΩodΩi¨ nurodomos reikßm∂s (taçiau ne prie vis¨: „tik pa-senusi¨ bei retesni¨ ΩodΩi¨ arba sinonim¨“ [p. 265]). Labai paranku, kad atski-romis vokabulomis ißkelti deminutyvai, prießd∂liniai veiksmaΩodΩiai (net nuro-doma, kur rasti prießd∂linio veiksmaΩodΩio ßakn^, pvz., ßipti Ωr. atßipti, ΩemintiΩr. paΩeminti), ko nepadaryta net LKÛ. Toks indeksas yra geras raktas ^ publikuo-jamå veikalå.

Gerai, kad probleminiais atvejais indekse parodomos abidvi atstatymo ^ ben-drin´ kalbå galimyb∂s. PavyzdΩiui, kaip vienos vokabulos antraßt∂ suraßyta va-Ωuoti, vaΩiuoti, t. y. dvejopa originalo Wa≤√ju ir Wa≤awau (p. 164) interpretacija.Panaßiai ir Ωiçyti, Ωyçyti – galimas dvejopas originalo ≤ic≤iju (p. 218) perskaity-mas. Net sveikoti, sveikuoti pamatuotai nesiryΩta iß Sweikoju (p. 142) atstatyti tikdabartin∂s formos.

Antra vertus, Ωuvis ir Ωiuvis vokabulos pateiktos atskirai. Tai suponuoja, kadskirtumas tarp ≤uwìs (p. 100), ≤uwis (p. 114) ir ≤iuwìs (p. 86) yra ne tik grafinis, betir fonetinis. Ar taip gal∂jo b∆ti iß tikr¨j¨, t. y. ar gramatikoje uΩfiksuotos dviskirtingos XVII amΩiaus tarmin∂s lytys? Taip pat atskirai pateikta Ωmogus bei Ωmo-n∂s, tad skirtinga daugiskaitos forma atskirta nuo vienaskaitos. O kitur suple-tyvin∂s paradigmos juk neißskaidytos, skirtingos vienos paradigmos ßaknys pa-teiktos toje paçioje vokabuloje (pvz., a∫≤ [p. 68], Manes [p. 136] ir t. t.). Grafinioskirtumo vis d∂lto nepaisyta atstatant biesas iß Be∫as, aliejus iß Alejus.

ÛodΩi¨ reikßm∂s, kaip ir ^prasta, indekse pateikiamos tarp kabuçi¨. Problemiß-kesnis yra tikrini¨ ΩodΩi¨ reikßmi¨ Ωym∂jimas. Tikriniai ΩodΩiai juk iß viso neturileksin∂s reikßm∂s. Visai patogu, kai galima nurodyti dabartin^ tikrinio ΩodΩio ati-tikmen^ ir pateikti j^ kaip reikßm´, pavyzdΩiui, raßoma: Èstrutis ‘Èsrutis’. Taçiautokio pavyzdΩio retai laikytasi, daΩniau tiesiog nusakyta, kokiam objektui tas tik-rinis Ωodis taikomas, pavyzdΩiui, Keiteris ‘ßuns vardas’, Sap∂ ‘moters vardas’ (juktai Sofija!), Tuß∂ ‘moters vardas’ (tai Dorot∂ja), Turkus ‘ßuns vardas’, Ungura ‘up∂svardas’, Valterkiemiai ‘kaimo vardas’. Jeigu nenorima (ar neturima) nurodyti da-bartinio atitikmens, tai gal nevert∂t¨ vartoti bent kabuçi¨, o kaip nors kitaip gra-fißkai ißskirti nusakytå objekto pob∆d^ – kabut∂mis ^prasçiau skirti reikßm´.

Korekt∆ros klaid¨ beveik n∂ra, ir tai didelio reng∂j¨ tri∆so rezultatas. Gal tikvienas kitas pasitaikantis riktas (Kalb∂jo [p. 217] – turi b∆ti Kalbejo; Dieva [p. 71] –turi b∆ti Diewa) visai nemenkina leidinio kokyb∂s.


StundΩia raß∂: „Leidinys b∆t¨ tobulesnis ir greiçiau ißvyd´s dienos ßvieså, jeine staigi Kazimiero Eigmino netektis“ (p. 7). Net ir tokiomis kebliomis sålygomisißleistas leidinys yra nereikalaujantis kokios nors tolerancijos d∂l netobulumo,skatinantis ir nuo ßiol visada skatinsiantis naujas mintis apie senåjå lietuvi¨ raß-tijå. Jau vien tai ßiå publikacijå daro nepakeiçiamå.

Giedrius Subaçius

G I E D R I U S S U B A Ç I U S Gauta 1998 m. spalio 15 d.


Antakalnio g. 6



[email protected]

171 C l a v i s G e r m a n i c o—L i t h v a n a .

R a n k r a ß t i n i s X V I I a m Ω i a u s

v o k i e ç i ¨—l i e t u v i ¨ k a l b ¨ Ω o d y n a s

Clavis Germanico–Lithvana. RankraßtinisXVII amΩiaus vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas,pareng∂ Vincentas Drotvinas

I(A–E), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla,

1995, XLVI + 629 p. ISBN 5–420–00234–5.

II(F–L), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla,

1997, 697 p. 5–420–01378–9.

III(M–S), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas,

1997, 584 p. 5–420–01409–2.

IV(T–Z), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas,

1997, 620 p. 5–420–01411–4

Visiems sen¨j¨ raßt¨ tyr∂jams ir visiems besidomintiems m∆s¨ senåja raßtijalabai dΩiugu, kad pastaruoju metu, Lietuvai v∂l tapus nepriklausoma valstybe, ge-rokai suintensyv∂jo sen¨j¨ raßt¨ fotografuotinis leidimas: nuo 1993 met¨ pasirod∂nauji Martyno MaΩvydo raßt¨1, Mikalojaus Daukßos Katekizmo2, Konstantino Sirvy-do pirmojo Ωodyno3, Sap∆no ir Íulco gramatikos4, Simono Vaißnoro Ûemçi∆gos Teo-logißkos5, 1759 met¨ Ûyvato6 leidimai. Bet tarp vis¨ ßi¨ leidini¨ ißskirtin´ vietå uΩimapalyginti ilgai savo „eil∂s lauk´s“ ir 1995–1997 metais iß spaudos iß∂j´s XVII am-

1 Martynas MaΩvydas, Katekizmas ir kiti raß-tai, Vilnius: Baltos lankos, 1993.

2 Mikalojaus Daukßos 1595 met¨ katekizmas, pa-reng∂ Vida Jakßtien∂, Jonas Palionis, Vil-nius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla,1995.

3 Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas, pa-reng∂, ^vadin^ straipsn^ paraß∂ ir ΩodΩi¨rodykl´ sudar∂ Kazys Pakalka, Vilnius:Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos insti-tutas, 1997. (Ûr. Vinco Urbuçio recenzijåßio ALt tomo p. 143–154.)

4 Sap∆no ir Íulco gramatika, Vilnius: Mokslo

ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997.(Ûr. Giedriaus Subaçiaus recenzijå ßio ALttomo p. 162–170.)

5 Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theolo-gischka ir jos ßaltiniai, pareng∂ Guido Mi-chelini, Vilnius: Baltos lankos, 1997. (Ûr.Jolantos Gelumbeckait∂s recenzijå ßio ALttomo p. 177–182.)

6 1759 met¨ „Ziwatas“, pareng∂ Aleksas Gir-denis, Petras Skirmantas, Vilnius: Moksloir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1998.(Ûr. Reginos Venckut∂s ir Giedriaus Suba-çiaus recenzijå ßio ALt tomo p. 192–198.)


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


Ωiaus antrosios pus∂s rankraßtinis Ωodynas Clavis Germanico–Lithvana, kur^ pareng∂Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Vincentas Drotvinas.

Anksçiau ißspausdintose pirmos dalies recenzijose (Jono Palionio Blt 31[1],1996, 123–126; Juozo Karaciejaus LKK 37, 1997, 270–272) buvo linkima, kad likimasßiam leidiniui b∆t¨ palankus ir kad kuo greiçiau sulauktume viso teksto. Dabarbelieka pasidΩiaugti, jog ßie link∂jimai ißsipild∂ gana greitai. 1997 metais, palan-kiai susiklosçius aplinkyb∂ms, iß∂jo visos trys likusios ßio Ωodyno dalys. Taigidabar jau turime paskelbtå viså Clavio tekstå ir jis, be jokios abejon∂s, gerokaipalengvins tyr∂jams giliau ^siskverbti ^ MaΩosios Lietuvos leksikografijos istorijospaslaptis. Ûinoma, kalbos istorikams labai reik∂t¨ ßio rankraßtinio Ωodyno lietu-vißk¨ ΩodΩi¨ indekso, bet jo tikriausiai dar reik∂s palaukti, nes sudaryti tokiodidelio raßto paminklo, turinçio ßimtus iliustracini¨ sakini¨, lietuvißk¨ ΩodΩiïndekså n∂ra taip paprasta. Tod∂l jau dabar darosi aißku, kad paskutiniosios –penktosios ßio leidinio dalies d∂l objektyvi¨ prieΩasçi¨ taip greitai, kaip nor∂-tume, nesulauksime.

Be to, ta paçia proga dar kartå nor∂t¨si paΩym∂ti, kad ßio leidinio pareng∂jasVincentas Drotvinas dabar yra Ωymiausias MaΩosios Lietuvos leksikografijos isto-rijos tyr∂jas, geriausiai ^sigilin´s ^ ßiame kraßte paraßyt¨ Ωodyn¨ atsiradimo aplin-kybes ir toliau tiriantis senuosius MaΩosios Lietuvos rankraßtinius bei spausdin-tus Ωodynus7. Toks ilgas ir kruopßtus darbas dav∂ pirm¨j¨ lituanistikai labai ver-ting¨ rezultat¨. Jau 1987 metais iß∂jusiame jo parengto Lexicon Lithuanicum leidi-mo ^vade „‘Lexicon Lithuanicum’ – rankraßtinis vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωody-nas“8 pateikta daug nauj¨ fakt¨, subtili¨ pasteb∂jim¨ apie ß^ raßto paminklå.Svarbiausia – gana argumentuotai ^rodyta, kad 1922 met¨ Jurgio Gerulio nuo-mon∂ eså ßis raßto paminklas yra Danieliaus Kleino neißleisto Ωodyno nuoraßas,n∂ra tiksli ir kad jo autorius toliau lieka neΩinomas (Lexicon Lithuanicum 10–15).Vadinasi, po ßios studijos jau turb∆t niekam nekyla mintis pritarti Gerulio (ir j^palaikiusio Ωinomo baltisto Viktoro Falkenhahno9) nuomonei.

Tur∂damas galvoje Lexicon Lithuanicum leidin^ ir jame pasakytus teiginius,skaitytojas, imdamas ^ rankas pirmå Clavio dal^, taip pat tikisi rasti panaßiå ^va-din´ studijå. Iß tikr¨j¨, ßiuo atΩvilgiu Drotvinas skaitytoj¨ neapvilia, – Clavio pir-ma dalis pradedama kukliai pavadintu ^vadiniu straipsniu „Pastabos apie Fryd-

7 Ûr. naujausius Drotvino darbus apie HaackoΩodynå „F. W. Haacko ‘VocabvlarivmLitthvanico–Germanicvm et Germanico–Litthvanicvm’ (Halle, 1730)“, LKK 39,1998, 82–100; „F. W. Haacko ‘Vocabvla-rivm Litthvanico–Germanicvm et Ger-manico–Litthvanicvm’ (Halle, 1730)rankraßtini¨ papildym¨ egzemplioriai“,LKK 40, 1998, 3–21.

8 Lexicon Lithuanicum. Rankraßtinis XVII a. vo-kieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, pareng∂ Vin-centas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987,6–23.

9 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litaui-schen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer:Beiträge zur Kultur- und KirchengeschichteAltpreuπens, Königsberg (Pr) und Berlin:Ost-Europa-Verlag, 338; taip pat jo, „Zuden Anfangen der Baltistik“, Beiträge zurGeschichte der Slavistik, Berlin, 1964, 255.




richo Pretorijaus Ωodynå Clavis Germanico–Lithvana“ (p. x–xxiv). Jame taip patnemaΩa nauj¨ teigini¨ bei subtili¨ pasteb∂jim¨ ar uΩuomin¨, ne tik koreguojançiänkstesnius teiginius, bet ir skatinançi¨ naujus tyrimus, kurie dabartinius aprio-rinius teiginius apie ß^ paminklå arba patvirtint¨, arba paneigt¨. Pirmiausia apta-r´s Frydricho Pretorijaus Vyresniojo lituanistin´ veiklå, jo Ωodyno sandarå beiapimt^ ir toliau pateik´s duomen¨ apie rankraßçio ^rißimå, popieri¨, raßysenos^vairavimus, kurie daΩniausiai pastebimi papildymuose bei prieraßuose, Drotvi-nas daro ißvadå, kad t¨ prieraß¨ autoriumi gal∂j´s b∆ti Pretorijaus s∆nus Fryd-richas, paveld∂j´s iß t∂vo Ûili¨ parapijå, bei buv´ ßio rankraßçio savininkai Vilhel-mas Teodoras Íimelpenigis ir Kristijonas Frydrichas Ítimeris. Pastar¨j¨ pavard∂s^raßytos ßio rankraßçio pradΩioje. Be to, Drotvinas sp∂ja, kad prieraß¨ autoriaigal∂jo b∆ti ir dar kokie du ar trys neΩinomi asmenys, kuriems nustatyti reik∂t¨speciali¨ tyrim¨ (p. xii). Iß karto reikia pasakyti, kad toks teiginys tik iß pirmoΩvilgsnio atrodo pagr^stas, bet, labiau ^sigilinus, atsiranda abejoni¨. Juk vargu arkalbininkams kå nors gal∂s pad∂ti grafologai, nes kai kurie sp∂jami prieraß¨ au-toriai (pvz., Ítimeris) joki¨ raßt¨, atrodo, n∂ra palik´. Tod∂l dabar turimaisduomenimis identifikuoti prieraß¨ autori¨, kaip esu raß´s pirmos dalies anotaci-joje (Ωr. LKK 37, 1997, 272), mano galva, beveik ne^manoma. Dabar, grafologamspadedant, galima b∆t¨ tik patikimiau nustatyti, kiek asmen¨ iß tikr¨j¨ yra prid∂j´rankas prie ßio rankraßçio ir kiek t¨ prieraß¨ kiekvienas iß j¨ yra ^raß´s.

Toliau ^vade Drotvinas, pabr∂Ω´s, kad „Ωodyno autoriaus ir paraßymo datosnustatymas yra du glaudΩiai tarpusavyje susij´ dalykai“, nurodo, jog „Lebedyslaiko j^ Frydricho Pretorijaus Ωodynu, baigtu apie 1674, v∂liausiai – 1675 metus“10

(p. xiii). Çia Drotvinas suabejoja LebedΩio data. Drotvino manymu, Pretorijus var-gu ar per dvejus gerus metus b∆t¨ sp∂j´s tok^ Ωodynå paraßyti, d∂l to jis m∂ginaparaßymo datå tikslinti. Drotvinas bando remtis Ωodyno popieriaus vandenΩenk-liais, nes Ωodyno popierius pagamintas keturiose dirbtuv∂se. Bet iß keturi¨ van-denΩenkli¨ jam pavyko identifikuoti tik pirmåj^, o popierius su ßiuo vandenΩenk-liu buv´s prad∂tas gaminti nuo 1680 met¨. Tuo remdamasis ^vadinio straipsnioautorius daro ißvadå, kad Clavis yra raßytas deßimtmeçiu v∂liau, negu sp∂jo Lebe-dys (p. xiii–xiv). Taçiau çia gana smulkiai pateiktos aplinkyb∂s verçia konstatuoti,kad ir Drotvino nurodoma Ωodyno paraßymo data, kaip ir LebedΩio, yra hipote-tin∂. Tod∂l belieka tik pakartoti Pretorijaus Ωodyno pirmos dalies recenzijoje JonoPalionio pasakytå mint^, kad „kiek tokia abejon∂ yra pagr^sta, specialiai netyri-n∂jusiam t¨ vandenΩenkli¨, sunku pasakyti“ (Ωr. Blt 31[1], 1996, 123), juoba kadir Drotvino pateikiama data iß esm∂s nieko nekeiçia, – ßis raßto paminklas ir toliaulieka XVII amΩiaus antrosios pus∂s darbu.

Ûinome, kad leksikografin∂s technikos poΩi∆riu Pretorijaus Clavis, palyginti suLexicon Lithuanicum, yra gerokas Ωingsnis ^ priek^. Jame randame ne tik nemaΩa

10 Plg. Jurgis Lebedys, Smulkioji lietuvi¨ tau-tosaka XVII–XVIII a., Vilnius: Valstybin∂groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1956, 508–512.


gramatini¨ nuorod¨, bet ir ßimtus iliustracini¨ sakini¨, paimt¨ iß Biblijos. Ûinant,kad XVII amΩiuje Biblija lietuvi¨ kalba nebuvo ißleista, nors viså Íventåj^ Raßtå ^lietuvi¨ kalbå dar XVI amΩiuje buvo ißvert´s Jonas Bretk∆nas, iß karto kyla klau-simas, ar Pretorijus iliustracinius sakinius iß Biblijos vert∂ pats, ar pasinaudojoBretk∆no vertimu. Drotvinas, ißk∂l´s ß^ klausimå, atsakymo ^ j^ nepateikia, o tikpasitenkina tvirtinimu, kad „greiçiausiai Biblijos iliustracijas jis vert∂ pats (ißtisoBiblijos teksto jos nesudaro)“ (p. xiv). Anotuodamas pirmå ßio leidinio dal^ sa-kiau, kad kruopßti tekstologin∂ bei kalbin∂ analiz∂ parodys, ar Frydrichas Preto-rijus naudojosi ankstesniais (Bretk∆no, Baltramiejaus Vilento) darbais, ar dirbosavarankißkai (LKK 37, 1997, 271). Taçiau atsakymo ^ klausimå, ar Clavio autoriusnaudojosi Bretk∆no Biblijos vertimo rankraßçiu, ilgai laukti nereik∂jo. Pirmos da-lies recenzijoje ^ j^ argumentuotai atsak∂ Palionis – pateik∂ akivaizdΩi¨ pavyzdΩi¨,^rodançi¨, kad Pretorijus Bretk∆no Biblijos vertimu nesinaudojo, bet tikriausiainaudojosi (tik ne visai aißku, kokiu mastu) Lexicon Lithuanicum ar jo prototipu (Ωr.Blt 31[1], 1996, 124–125). Mat prof. Vincas Urbutis, tirdamas 1728 met¨ klaip∂-dißki¨ Ωodyno leksikografinius ßaltinius, gana patikimai ^rod∂, kad yra egzistav´sankstesnis neißlik´s rankraßtinis Ωodynas, kuriuo naudojosi ir Frydrichas Preto-rijus bei kit¨ rankraßtini¨ Ωodyn¨ autoriai. Bet iß vis¨ j¨ „originaliausias, savopob∆dΩiu ir turiniu ryßkiausiai nutol´s nuo bendrojo prototipo ir labiausiai vertassavarankißko Ωodyno vardo yra C[lavis]“11. Pats Drotvinas tuo gal ir be reikaloabejoja (p. xiv). Vis d∂lto smalsesniam skaitytojui ir toliau gali r∆p∂ti, ar Pretorijusnesinaudojo jau ißleistais Biblijos fragmentais, t. y. Vilento Evangelijomis bei Episto-lomis ir Jono R∂zos Psalteru Dovydo. Ûinoma, atsakyti ^ ß^ klausimå galima nesun-kiai, – belieka tik palyginti bent keletå atitinkam¨ pavyzdΩi¨ iß abiej¨ raßto pa-minkl¨, pvz.:

Lk 2,29:Wie∫ƒpatie nu léidi tawo Tarn¡ Pakajuje eiti (C I 630 [II 8]).PONE iaw nu lei∫k tawa tarna pakaiuie kaip tu e∫∫i ∫ak™s (EE 70)12.

2 Kor 9,10:Kurs Sekl¡ d√∫t Sejejui, tas D√nôs d√s ant Walgimo (C II 354 [III 362]).[...] tas kurs pri∫reig (d√∫t) ∫ekla ∫egeiuy pri∫reig (d√s) taipaieg d√na ant walgima(EE 147–148).

Mt 5,13:Jey Dru∫ka ne∫ƒmocƒni tampa, k√mi ∫údi∫im (C II 582 [IV 14]).O iey dru∫ka garduma pame∫tu k√ tur™s ∫∫uditi? (EE 158).

Iß tokio trumpo lyginimo darosi aißku, kad Pretorijus Vilento knyga nesinau-dojo. Bet gerokai kebliau yra atsakyti ^ klausimå, ar Pretorijus bei prieraß¨ auto-

11 Vincas Urbutis, „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωo-dyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1),1987, 74.

12 Naudotasi F. Bechtelio leidimu: BartholomäusWillent’s litauische Uebersetzung des Luther’-schen Enchiridions und der Episteln und Evan-gelien, Göttingen: Robert Peppmüller, 1882.




riai nesir∂m∂ Jono R∂zos Psalteru Dovydo13. Palyginus kelis atsitiktinius pavyz-dΩius, neatlikus kruopßçios tekstologin∂s ir kalbin∂s analiz∂s, negalima dråsiaiteigti, kad ir ßiuo leidimu nebuvo pasinaudota. Juk vienas pavyzdys abiejuoseßaltiniuose beveik visißkai sutampa (1), trij¨ – skiriasi ΩodΩi¨ tvarka (2–4), o pen-kiuose pavyzdΩiuose (5–9) tie skirtumai didesni, plg.:

1. Ps 102,7:A∫ƒ e∫mi kaip Bublys Pu∫ƒcƒoje (C II 325 [III 333]).A∫ƒ e∫mi kaip Baublys Pu∫chtƒojê (JR 355).

2. Ps 111,10:Baime Wie∫ƒpaties yra I∫ƒminties Pradƒia (C I 90 [I 92]).Baime WIESchpaties ira Pradƒia i∫chminties (JR 403).

3. Ps 102,7:A∫ƒ e∫mi kaip Apok∂lis ¿∫ƒpu∫tyt√∫e Mie∫t√∫e (C I 1137 [II 612]).A∫ch e∫mi kaip app√kellis Mie∫t√∫a i∫ch pû∫tito∫a (JR 355).

4. Ps 139,20:Kalba apie taw™ bluƒningay (C I 1158 [II 633]).Ne∫a blu∫ƒningai apie taw™ kalba (JR 485).

5. Ps 128,3:Tawo Mote bus kaip wai∫ingas WynMedis aplink taw¡ Butt¡ (C I 914 [II 392]).Mote tawa bus kaip wai∫ingas Wynmedis aplinkui tawa Nammus (JR 461).

6. Ps 139,7:Katrul b∂g∫u n√ tawo Wéido (C I 942 [II 420]).Jr kur bêk∫iu n√g tawo wæido? (JR 483).

7. Ps 110,1:Ikki a∫ƒ Neprietelus tawo pade∫u Pakoju tawo (C II 413 [III 421]).Jkkol‘ Neprietelius tawa S√leliu Kojû tawa pade∫iu (JR 401).

8. Ps 102,9:Kiek Diena lojoja man™ mano Neprietelei (C II 457 [III 465]).Ko∫ƒna diena gedin mane mana Neprietelei (JR 355).

9. Ps 102,4:Mano Dienos pragai∫ƒo kaip Dumas (C II 667 [IV 99]).Ne∫a dienos mana nueje kaip Dumai (JR 355).

Taigi, kaip min∂ta, iß ßi¨ atsitiktinai parinkt¨ pavyzdΩi¨ kol kas joki¨ grieΩ-tesni¨ ißvad¨ daryti negalima, nes vienas visißkai sutampantis pavyzdys n∂ra joks^rodymas, jog R∂zos leidiniu Pretorijus ar jo darbå pild´ kiti asmenys b∆t¨ naudo-

13 [Jonas R∂za,] PSALTERAS DOWIDO VVO-KISCHKAI BEI LIETUWISCHKAI Kara-

liautƒoje Pru∫∫u per Lorintƒu Segebadu ⁄Mæto∫∫a Chri∫taus 1625 (toliau – JR).


j´si. Likusiuose pavyzdΩiuose skirtumai yra tokie neΩym∆s, kad galima b∆t¨ ^tar-ti, jog Clavyje pateikti tik daugiau ar maΩiau paredaguoti R∂zos sakiniai. Taçiau irtoks teiginys b∆t¨ per dråsus, mano galva, d∂l dviej¨ prieΩasçi¨. Pirmiausia, çiapalyginau maΩai pavyzdΩi¨ (reik∂t¨ ißrinkti visus Clavyje esançius Dovydo psal-mi¨ iliustracinius pavyzdΩius ir sugretinti su atitinkamais R∂zos Psaltero Dovydosakiniais). Antra, psalmynas yra gana specifißka, savita Biblijos knyga, ir bentdalis psalmi¨ sakini¨ abiejuose minimuose ßaltiniuose gali b∆ti labai panaß∆satsitiktinai, juoba kad jie abu versti iß to paties ßaltinio – Martyno Liuterio Biblijos.Tod∂l ßis klausimas kol kas lieka neatsakytas. Tam reik∂t¨ atskirai ißanalizuotipaties Pretorijaus ^raßytus iliustracinius psalmyno pavyzdΩius ir atskirai – kitäsmen¨, nes toks skyrimas gali b∆ti reikßmingas.

Daugiausia vietos Drotvino ^vadiniame straipsnyje skiriama Ωodyno leksikaibei sandarai apib∆dinti. Çia teigiama, kad ^vairiausia ir gausiausia Ωodyne esantiliaudin∂ leksika ir frazeologija (p. xv), uΩsimenama apie vadinamuosius tarptau-tinius ΩodΩius. Taçiau kaΩin ar galima prie ano meto tarptautini¨ ΩodΩi¨ skirtitokius „tarptautin∂s kilm∂s“ (p. xviii) vokißkus ΩodΩius be lietuvißk¨ atitikmen¨kaip Mu∫ieus, Pelican, Phanta∫ey, Planet, Poet, Policey. Íie ΩodΩiai, kaip teisingaipastebi pats ^vadinio straipsnio autorius, paimti iß vokieçi¨ kalbos ir galb∆t laiky-tini germanizmais, nes vargu ar tuo metu jie buvo kiek plaçiau paplit´, o tarptau-tini¨ ΩodΩi¨ statuså lietuvi¨ kalboje gal∂jo ^gauti gerokai v∂liau. Apskritai Clavioleksikos charakteristika çia aptarta tik prob∂gßmais, o daugelis dalyk¨ (Pretorijausnaujadarai, skoliniai) liko visai nemin∂ti. Taçiau tai iß dalies suprantama, nes pa-lyginti nedideliame ^vadiniame straipsnyje aptarti visus klausimus sunku. È ßiuosklausimus prival∂s atsakyti b∆simi ßio rankraßtinio Ωodyno tyrimai, juoba kaddabar jis yra prieinamas visiems besidomintiems m∆s¨ senåja raßtija. Tod∂l bai-giant ßias pastabas belieka tik dar kartå pad∂koti Vincentui Drotvinui, kuris ry-Ωosi imtis tokio sunkaus darbo (kartu palink∂ti ißtverm∂s rengiant Pretorijaus Ωo-dyno lietuvißk¨ ΩodΩi¨ registrå), bei Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutui(buvusiai Mokslo ir enciklopedij¨ leidyklai) su Spindulio spaustuve, kurie koky-bißkai ir puoßniai ißleido ß^ svarb¨ raßto paminklå.

Juozas Karaciejus

J U O Z A S K A R A C I E J U S Gauta 1999 m. balandΩio 10 d.


Antakalnio g. 6


177 S i m o n o V a i ß n o r o 1 6 0 0 m e t ¨

ø e m c z u g a T h e o l o g i s c h k a i r

j o s ß a l t i n i a i

1 Guido Michelini, Le traduzioni dal latino diun volume lituano del 1600. Studio sulla lin-gua della „Margarita theologica“ (Universitàdegli studi della Basilicata, Instituto di lin-guistica 3), Potenza: Casa Editrice Il Salice,1991a, 233 p.

2 [Simonas Vaißnoras], MARGARITA THEO-LOGICA, Collecta · con∫cripta à M. ADA-MO FRANci∫ci, Iegerndorfen∫e, Mona∫terîHeilsbrunnen∫is Abbate. Zemcƒuga The-ologi∫chka kuri Saweie aptur ⁄ trumpa pa-rodima ⁄ ir i∫chguldima Wiriau∫i√iu daliumoxlo Chrik∫coni∫chkoio ⁄ pro Baƒnicƒesir I∫chkalas Orthodoxi∫chko∫es Confe∫ies

Augu∫tanos ⁄ alba Sa∫∫u. O nu: Lituwi∫ch-kai jra perguldita per Simona Wai∫chnorawarni∫chki Plebona Ragaines. I∫ch∫pau∫taKaraliaucƒiuie Pru∫u ⁄ per Jurgi O∫terber-ger¡ ⁄ mæt√∫¡ ⁄ Chri∫taus 1600.

3 APIE DVSCHES ZMONIV NVMIRVSIVIV,KAIP SV IOMIS DESTISI. Iakubas Herbran-das D. Versta iß: Compendium Theologiæ,Nunc paπim AVCTVM, · Methodi Quæ∫-tionibus tractatum À IACOBO HEER-BRANDO [...] TVBINGAE excudebat Ge-orgius Gruppenbachius ANNO M. D.LXXVIII.

Simono Vaißnoro 1600 met¨øemczuga Theologischka ir jos ßaltiniai,pareng∂ Guido Michelini

Vilnius: Baltos lankos,

1997, 742 p. ISBN 9986–813–29–8

Tiriam¨ XVI–XVII amΩiaus verstini¨ tekst¨ lietuvi¨ kalbå reikia sistemißkaigretinti su originalais. Kad toks gretinimas b∆t¨ vaisingas, pirmiausia reikia nu-statyti kuo tikslesn^ vertimo ßaltin^ ar ßaltinius, jeigu paaißk∂ja, kad j¨ b∆ta nevieno. Tokiu keliu eina Parmos universiteto profesorius Guido Michelini. Prießßeßetå met¨ (1991) pasirodΩiusioje Michelini’o studijoje sistemißkai gretinant sunustatytais ßaltiniais ißtirta Simono Vaißnoro Ûemçi∆gos Teologißkos morfologija irsintaks∂1 . Tai pirmoji iß lotyn¨ kalbos versta spausdinta lietuvißka knyga, iß∂jusi1600 metais2 . Michelini’o monografijoje taip pat nagrin∂jamas kartu su Ûemçi∆gaißleistas ir kitas iß lotyn¨ kalbos verstas veikalas Apie d∆ßias Ωmoni¨ numirusi¨3 .Tais paçiais 1991 metais iß∂jo dar viena Michelini’o studija, skirta treçiam Ûem-çi∆goje ißspausdintam tekstui – Egidijaus Hunijaus traktato vertimui Apie po-


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


4 Guido Michelini, La versione in lituano anti-co del XVI capitolo dell’ „Articulus“ diHunnius. Università degli studi della Basili-cata, Instituto di linguistica 4, Potenza, Mi-lano: Casa Editrice Il Salice, 1991b, 69 p.

5 APIE POPIESZISCHKAIE MISSCHE. D.Ægidius Hunnius; versta iß lotynißko ori-ginalo ir vokißko vertimo: Articulus ∫iueLocus DE SACRAMENTIS VETERIS ET

NOVI TESTAMENTI [...] AVTORE ÆGI-DIO HVNNIO [...] M. D. X. C. FRANCO-FORTI AD MOENVM excudebat IoannesSpies; Der Artickel Von den SacramentenAltes vnd Neuwes Te∫taments [...] Vndaus dem Latein [...] durch IEREMIAMVIETORAM [...] Gedruckt ƒu Franckfurtam Mayn ⁄ durch Johann Spies ⁄ 1591.

pieΩißkåjå mißiå4 . Çia plaçiau analizuojamas pats vertimo procesas ir technika: kal-bamasis traktatas verstas iß dviej¨ ßaltini¨ – lotynißko ir vokißko5 .

Abi studijos pad∂jo tvirtå pamatå moksliniam Vaißnoro raßt¨ leidimui ir filo-loginiam teksto komentavimui. Jos yra labai svarbios dar ir tuo, kad atkreipiamasd∂mesys ^ vienos iß svarbiausi¨ XVI–XVII amΩiaus kontaktini¨ kalb¨ (lotyn¨)poveik^ lietuvi¨ kalbai ir skatinami tolesni ßios srities tyrimai.

Ypaç dΩiugu, kad kruopßtaus Michelini’o darbo d∂ka jau turime tolesniamtyrimui prieinamå paçiå Ûemçi∆gå. Leidimo vert´ didina tai, kad, laikantis princi-po ad fontes, greta lietuvißko Ûemçi∆gos teksto pateikiami originalai: lotynißkas irvokißkas tekstas. Straipsnyje „Lietuvi¨ kalbos sen¨j¨ raßt¨ lingvistin∂s analiz∂sklausimai“ Michelini pagr^stai sak∂, kad „norint pereiti nuo senosios lietuvi¨ kal-bos ißorini¨ ypatybi¨ analiz∂s prie gilesni¨ tyrim¨, pagr^st¨ gretinimu su origina-lais, reikia tur∂ti sen¨j¨ raßt¨ kritini¨ leidim¨, kuriuose b∆t¨ pateikti vert∂j¨panaudoti ßaltiniai“ (Lt 3[19], 1994, 13; Michelini original¨ kopijas par∆pino irVilniaus universiteto bibliotekai, iki tol j¨ Lietuvoje netur∂ta). Kritiniame aparatesuregistruotos skirting¨ met¨ leidim¨ teksto variacijos.

Sen¨j¨ lietuvißk¨ raßt¨ faksimiliniai leidimai daugeliu atΩvilgi¨ yra pranaßesniuΩ perspausdintus. Vis d∂lto kalbamojoje knygoje susiduriame su fotografuotinioteksto pateikimo problema. Originalus Ûemçi∆gos formatas In octavo çia beveiktreçdaliu sumaΩintas, veikiausiai leid∂jams stengiantis sutalpinti du puslapius ^vienå. D∂l to lietuvißkasis tekstas yra sunkiai ^skaitomas, o vietomis be originaloir visai neißßifruojamas. AtsiΩvelgiant ^ tai, kad Lietuvoje t∂ra ißlik´ du Ûemçi∆gosegzemplioriai, kokybißkas faksimilinis leidimas b∆t¨ buv´s mokslininkams labaipravartus. SumaΩinus formatå, leidinys tapo suvenyrinis, o ne darbinis. Gretapateiktas lotynißkas (resp. vokißkas) perrinktas originalas pasidar∂ daug patoges-nis naudotis. Skaitytojas, ißvargintas beveik minuskulu virtusio lietuvißko verti-mo, gali guostis tik Biblijos ißmintimi: Raudinimas prid√∫ti ⁄⁄ prota – Vexatio datintellectum (Iz 28,19; 180v23–24).

Lietuvißkas tekstas fotografuotas iß Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomoegzemplioriaus (LR 1379). Michelini nurodo, kad jis iß esm∂s sutampa su esançiuLietuvos moksl¨ akademijos bibliotekoje (p. xi). Pastaroji Ûemçi∆ga (LMAB, LK –16 ⁄ 2) kiek apgadinta, pvz., 264v–265r puslapiai visai ne^skaitomi. Neapsiriboda-mas tik tokia pastaba, reng∂jas komentaruose pateikia VUB ir LMAB egzemplio-ri¨ skirtumus, pvz., 28v9; 30v25–26. B∆t¨ naudinga palyginti ir kitus tris ne Lietu-




6 Mokslinio Ûemçi∆gos leidimo principaiißd∂styti ir straipsnyje – Guido Michelini,„Eine wissenschaftliche Edition der øem-czuga Theologi∫chka aus dem Jahr 1600“,Baltistik. Aufgaben und Methoden, hrsg. vonAlfred Bammesberger, Heidelberg: Univer-sitätsverlag C. Winter, 1998, 165–169.

voje saugomus Ûemçi∆gos egzempliorius: Gotos Ωem∂s bibliotekoje (Theol. 8˙ 345);Londone, Brit¨ muziejuje (3557 aaa. 9.); Berlyno slaptajame valstyb∂s archyve (Ωr.Michelini 1991a, 5).

Lietuvißko vertimo ßaltinius bei verstinio ir originalo tekst¨ pateikimo princi-pus Michelini nuodugniai aptaria knygos ^vade lietuvi¨ (p. viii–xiii), angl¨(p. xiv–xx) ir vokieçi¨ (p. xxi–xxvii) kalbomis6 . Nurodoma, kad citatas iß BiblijosVaißnoras vert´s naudodamasis ir kitais ßaltiniais, tarp kuri¨ – vokißka LiuterioBiblija bei Vulgata (p. viii). Kaip matyti iß autoriaus analiz∂s (1991a, 9–11) beiVytauto Ambrazo preliminaraus tyrimo7 , vert∂jas nesir∂m∂ Jono Bretk∆no Biblijosvertimu (nors buvo vienas iß keturi¨ Pr∆sijos kunigaikßçio paskirt¨ jos korekto-ri¨8 ). Biblijos citat¨, ypaç lietuvißkojo j¨ prototipo, klausimas dar reikalingas at-skiro tyrimo, bet tai nebuvo pagrindinis Michelini’o mokslini¨ komentar¨ dom∂sobjektas. Tai liudija ir ne visur pateikti Liuterio Biblijos atitikmenys; kartais tikpaminima, kad vokißkas Biblijos tekstas skiriasi nuo lotynißko, pvz., 41r19; 93v20–21;187v9–10. D∂l to Biblijos citat¨ parinkimo principas lieka kiek miglotas. Be to, ne-patikslinama, kod∂l Liuterio Biblija cituojama b∆tent iß 1545 met¨ leidimo (nors1546-aisiais iß∂jo dar vienas leidimas su paskutin∂mis Liuterio pataisomis), o Vul-gatos apskritai nenurodomas n∂ vienas XVI amΩiaus leidimas. Tai nustatyti, Ωi-noma, sunku, nes ir lotynißkame Ûemçi∆gos originale Vulgatos tekstas daΩniausiaitik atpasakojamas, o ne cituojamas.

Apmaudu, kad ^vade trumpai pristatant Vaißnoro biografijå bus ^siv∂lusi klai-da – çia teigiama, kad Vaißnoras Karaliauçiaus universitete 1568 metais „imatri-kuliuotas kaip lenkas“ (p. x). Vaclovas BirΩißka (Aleksandrynas 1, Çikaga: JAV LBkult∆ros fondas, 1960, 182) Vaißnoro tautin´ priklausomyb´ iliustruoja jo patiesimatrikuliaciniu ^raßu – Simon Wosnarus Lituanus. Tad lyg ir n∂ra pamato manytij^ buvus lenkå.

Po ^vado einançiame skyriuje glaustai, bet informatyviai aptariamos Vaißnorovertimo ypatyb∂s: raßyba, vertime pasitaikantys lotynißki bei graikißki ΩodΩiai,leksiniai variantai bei ΩodΩi¨ junginiai, kiti vertimo ir originalo komponent¨ skir-tumai (p. 2–33). Galime atkreipti d∂mes^ tik ^ keletå smulkmen¨. Antai sakoma,kad lietuvi¨ kalbos sistema „treçiojo asmens veiksmaΩodin∂se formose neskiriantiasmen¨“ (p. 33, ißn. 2). Kaip matyti iß pateikiam¨ pavyzdΩi¨, plg., [...] ghis atweda(164a) < [...] adducit (p. 28), çia tur∂ta omenyje, kad lietuvi¨, skirtingai negu lo-tyn¨, kalbos veiksmaΩodΩi¨ treçiajame asmenyje neutralizuojama vienaskaitos irdaugiskaitos opozicija, tod∂l lietuvißkame vertime prie veiksmaΩodΩio prideda-

7 Ûr. Vytauto Ambrazo raßytå Michelini’oknygos Le traduzioni... recenzijå Blt 28(1),1994, 104–108.

8 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litaui-schen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer.Beiträge zur Kultur- und KirchengeschichteAltpreuπens, Königsberg (Pr) und Berlin:Ost-Europa-Verlag, 1941, 398–400.


mas jo skaiçi¨ rodantis ^vardis. Skyrelyje apie Ûemçi∆goje randamus graikißkusΩodΩius pateikiami tik Vaißnoro ißlaikomi pavyzdΩiai. Çia tikt¨ vienas kitas pa-vyzdys, kur jie praleidΩiami, plg.: kurie tris di=∫chimtis Diewu pramane – qui trigintaa˝©naq seu Deos finxerunt (11r15–16). Iß esm∂s ßis skyrius supaΩindina su toliau tekstepateikiamais aißkinimais ir komentarais. Jis skatina gretinti Vaißnoro vertimå suoriginalais, atkreipia skaitytojo d∂mes^ ^ vertimo savitumus.

Ypaç ^dom∆s teksto paraßt∂se ^raßyti ΩodΩiai: jie nei ^vade, nei kritiniame apa-rate neaptariami, taçiau ^traukti ^ knygos gale esant^ lotyn¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωody-n∂l^, taigi n∂ra visißkai ignoruojami. Marginaliniai tipografo ^raßai, nors j¨ n∂radaug (paçioje Ûemçi∆goje – 22, Apie mißiå – 2, Apie d∆ßias ^ paraßtes ißkelta tikBiblijos 12 citat¨ nuorod¨), rodo tam tikras teksto redagavimo tendencijas. Pavyz-dΩiui, 3v17–18 greta Vaißnoro vartojamo Medita=woimas alba didcƒau∫ei mislingi∫te(resp. lot. Meditatio) ^raßytu ΩodΩiu Godoimas bandoma tikslinti vert∂jo si∆lomusdu vieno lotynißko ΩodΩio vertimo variantus (plg. paties Vaißnoro Godoimas – lot.Meditatio [4r1]). Kai kur pateikiama palikt¨ ^ lietuvi¨ kalbå neverst¨ lotynißk¨ΩodΩi¨ atitikmen¨, pvz., 7v7–8: norint ⁄⁄ jra communicatum – etiamsi est communica-tum – marg. nudalijmu nuteikimu (plg. nudalij=mas – communicatio [232v13–14]). Kar-tais vietoj slavyb∂s ar lotynyb∂s si∆lomas lietuvißkas Ωodis (pvz., panna – virgo –marg. merga [13v19; panaßiai 12r7]; Kar∫chtu ˇeliojmu – ardenti zelo – marg. giesumu[256r5]) ar, atvirkßçiai, atstatomas aißkesn∂s reikßm∂s lotynißkas skolinys ar iß jopadarytas hibridas (pvz., pridailinime Karali∫tes – in administratione Regni – marg.admini∫tra=woime [30v10]).

Kitas dalykas, ^ kå dar buvo galima atkreipti d∂mes^, – tai Ûemçi∆goje ißspaus-dinta 12 puslapi¨ lotynißka Vaißnoro dedikacija Pr∆sijos kunigaikßçiui JurgiuiFrydrichui. Lotynißkas Adomo Prancißkaus originalas taip pat dedikuojamastam paçiam kunigaikßçiui (jo dedikacija kiek ilgesn∂, 17 puslapi¨). Íios dedika-cijos vertos ir ^domios palyginti. Tai padaryti b∆t¨ paprasçiau, jeigu greta Vaiß-noro b∆t¨ ißspausdinta ir lotynißkoji. Be to, Vaißnoro dedikacijos komentaruoselik´ ßioki¨ toki¨ nevienodum¨, pvz., formå Humilimus si∆loma taisyti ^ Hu-millimus (1212[43]), bet nieko nepasakoma apie su viena <l> paraßytå prieveiksm^humilimè (1114[43]). Zacharijo Blotno prakalbos „Skaititoiop“ komentaruose ^si-v∂lusi juokinga klaidel∂: sakinio Todeilei ∫uns ghiems Diewas (41[45]) veiksmaΩo-dis atstatomas ne ^ dabartin∂s lietuvi¨ kalbos formå si¨s, o ^ sius. Vaißnoro prakal-bos „Tikram Catholischkam Chriksczonisckam Skaititoiui ∫weikatos“ komentaruoseabejojama, ar nekeistina forma ˇodczu ^ ˇodczui sakinyje Tam ˇadetam ⁄⁄ ˇodczu Abraho-mas intikeia (125–6[53]). Si∆lymas taisyti nereikalingas – galima ir tokia dat. sg. forma(plg. Jonas Kazlauskas, Lietuvi¨ kalbos istorin∂ gramatika, Vilnius: Mintis, 1968,138–148). Panaßi¨ naudininko lyçi¨ pasitaiko ir Bretk∆no Biblijoje, pvz., pigu iraDiewu (Lk 18,27); idant patai∫itu wie∫chpacƒiu [≥wie∫chpati] ∫ƒmanes (Lk 1,17).

Ûemçi∆gos tekstas komentuojamas su klasikin∂s filologijos ir sen¨j¨ raßt¨ beidabartin∂s lietuvi¨ kalbos mokovo ^Ωvalga. PerΩi∆r∂jus aißkinimus matyti, kad çiadaug d∂mesio skiriama ne tik lietuvißko teksto ypatumams, bet taip pat vertimo




ir originalo sintaksiniam bei semantiniam santykiui. Ryßk∂ja kelios komentavimotendencijos: korekt∆ros klaid¨ nurodymas, gramatikos aißkinimai ir su jais susiju-sios pastabos d∂l vertimo technikos.

Korekt∆ros klaidomis daΩniausiai laikomi klaidingai ißspausdinti ΩodΩiai (pvz.,39v8: „taisyti nebuwi∫ius ^ nebuwu∫ius“; panaßiai ir 134v17; 151v7 ir kt.) ar spausdinantsusiliejusios formos (pvz., 123r10: „skaityti wiera gal“ [tekste wieragal]); nurodomipraleisti ΩodΩi¨ k∂limo Ωenklai (pvz., 57r9: „tr∆ksta perk∂limo Ωenklo po ∫ugai“) irpanaßiai. Ûemçi∆goje tokio pob∆dΩio klaid¨ yra nemaΩai, tod∂l kartais jos pra-spr∆sta, lieka nepasteb∂tos. Nepasteb∂ti daΩniau lieka su klaidomis ißspausdintiar klaidingai sukirçiuoti graikißki ΩodΩiai, pvz., formoje Koinvnnºa 21r12 nurodytapanaikinti geminatå <nn>, o visai greta, 24v3 tokios nuorodos n∂ra; 28r17 ^ datyvoformå Êpoståsei (çia virß <a> komentare nepaΩym∂tas ak∆tas) keistina ne Êpoståsin(taip nurodoma), bet Êpøstasin (taip ißspausdinta Vaißnoro tipografo). Kartaisperspausdintame lotynißkame originale graikißkas Ωodis lieka nesukirçiuotas,pvz., Êfistamenon vietoj originale aißkiai matomo Êfiståmenon (lot. originalo p. 29[107]). Panaßi¨ netikslum¨ esama dar ir 54r16; 58v2; 205v5.

Komentaruose randame nemaΩa verting¨ duomen¨ apie Vaißnoro gramatikosypatumus, lotynißko teksto sintaks∂s ^takå vienam ar kitam vertimo variantui,veiksmaΩodΩi¨ junglumå bei prielinksni¨ valdymå (pvz., 58v; 193v; 202r–v; 243r–vir kt.). Svarbios ir pastabos, kuriomis atkreipiamas d∂mesys ^ Vaißnoro vertimotechnikå, skirtingai ißverstas sutampançias originalo vietas (pvz., 141v15–22 ; 183r6–7;211r14–16; 234r7 ir kt.). Tiesa, kartais matyti polinkis kiek hiperkoreguoti. Pavyz-dΩiui, sakinio 68r1–3: Tie ne∫∫a i∫ch ∫awa pri=gimto∫es macies nieka nedaro neigi gal k¡⁄⁄ dariti ˇmogaus pri∫iwertime (Nihil enim ex sua naturali virtute agunt, neque agerepossunt ad hominis conversionem) komentare sakoma, jog aliatyvas pri∫iwertimop çiab∆t¨ aißkesnis negu inesyvas pri∫iwertime (panaßiai ir 69r22). Taçiau toks tiksloinesyvas gali b∆ti siejamas su slinkt^ erdv∂je nusakançiu krypties inesyvu, varto-jamu iliatyvo resp. aliatyvo reikßme. Kitu atveju (104v3–5) aliatyvå (2x) si∆lomakeisti ant+gen. konstrukcija atsiΩvelgiant ^ tame paçiame sakinyje vartojamasprielinksnines sintagmas bei lotynißkus atitikmenis: ∫o∫top Rimioni∫chkop ⁄ antrædinga ⁄⁄ pa∫ekima Bi∫kupu ⁄ ant pa∫tatima Con=ciliu ⁄ ir pa∫tatimump ˇmogi∫chkumppri=ri∫cha (resp. ad sedem Romanam, ad ordinariam successionem Episcoporum, addecreta conciliorum, et ad traditiones humanas alligant). Taçiau aliatyvus çia galimasuprasti ir kaip stilistißkai Ωym∂tas formas. Íie ir panaß∆s atvejai skatina giliaupatyrin∂ti Vaißnoro vartojam¨ postpozicini¨ vietinink¨ sistemå ir j¨ santyk^ sulotyn¨ kalbos prielinksnin∂mis konstrukcijomis (kiek daugiau apie tai Ωr. Mi-chelini 1991a, 171–182).

Íios pastabos t∂ra tik, Adomo Prancißkaus tipografo ΩodΩiais tariant, errataminuscula, quae clanculum irrepserunt. Apskritai ßis darbas gali b∆ti pavyzdys, kaiptur∂t¨ atrodyti sen¨j¨ raßt¨ filologinis komentaras, ir atraminis taßkas kit¨ auto-ri¨ mokslini¨ leidim¨ reng∂jams.


Knygos gale pateiktas nedidelis lotyn¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodyn∂lis ne tik padedageriau paΩinti Vaißnoro leksikå, bet ir sukelia minçi¨ apie galimus rengti atskir¨verstini¨ tekst¨ dvikalbius Ωodynus. Taigi pateik´s skaitytojui ilgameçio tri∆sorezultatus Guido Michelini br∂Ωia aißkiå perspektyvå ateities darbams.

Jolanta Gelumbeckait∂

J O L A N T A G E L U M B E C K A I T Î Gauta 1999 m. balandΩio 26 d.


Antakalnio g. 6



183 G i e s m ∂ s d a n g a u s m i e s t u i .

X V I—X V I I I a m Ω i a u s l i e t u v i ¨

b a Ω n y t i n i ¨ g i e s m i ¨ a n t o l o g i j a

Giesm∂s dangaus miestui. XVI–XVIII amΩiauslietuvi¨ baΩnytini¨ giesmi¨ antologija,

pareng∂ Dainora Poci∆t∂-Abukeviçien∂, Mikas Vaicekauskas,redagavo Juozas Karaciejus

Vilnius: Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas,

l998, 664 p. ISBN 9986–513–51–0

Prasminga ir simbolißka, kad baigiantis XX amΩiui pasirod∂ Giesm∂s dangausmiestui – pirma ißsami literat∆ros specialist¨ parengta giesmi¨ antologija. Jau patsvykusiai parinktas leidinio pavadinimas skaitytojui nurodo linkm´, kuria su trijämΩi¨ laukimo ^karßçiu skaitytojo Ωvilgsn^ kreipia krikßçionißkosios giesm∂s.Adomo Frydricho Íimelpenigio (p. 249), Prancißkaus Írubauskio (p. 364) giesmi¨dangaus miestas – tai mesijin∂ dangaus Jeruzal∂, pasak Apreißkimo Jonui, kilsian-ti laik¨ pabaigoje. Íi knyga – puiki galimyb∂ apΩvelgti ir ^vertinti nepelnytai nu-stumtå ^ ßal^ pra∂jusi¨ laik¨ krait^ ir pasiimti ^ naujåj^ amΩi¨ tai, kas vertingiausia.

Senåsias baΩnytines giesmes kaip savitå m∆s¨ senosios literat∆ros Ωanrå at-skiru skyriumi populiariai pristat∂ dar Mykolas BirΩißka savo chrestomatijoje1 .Naujoji giesmi¨ antologija, kaip matyti, skirta labiau ißsilavinusiems visuomen∂ssluoksniams, mokslininkams. Leid∂jai (knygos dailinink∂ – Elona Marija LoΩyt∂)ypatingå d∂mes^ kreip∂ ^ giesmi¨ pateikimo kult∆rå, knygos apipavidalinimå –antologija 1999 met¨ Dailinink¨ såjungos ir Atviros Lietuvos fondo organizuota-me Lietuvos knygos meno konkurse pripaΩinta graΩiausia met¨ knyga.

Reprezentacin^ knygos pob∆d^ nurodo ir antologijos pareng∂j¨ Dainoros Po-ci∆t∂s ir Miko Vaicekausko ^vadas lietuvi¨ bei angl¨ kalba. Çia trumpai supa-Ωindinama su krikßçionißkojo giedojimo, himn¨ istorija, aptariami svarbiausilietuvißk¨j¨ giesmi¨ kaip pirm¨j¨ m∆s¨ poezijos k∆rini¨ bruoΩai, j¨ raida. Pasi-

1 Rinktiniai m∆s¨ senov∂s raßtai. MedΩiagalietuvi¨ raßtijos mokslui aukßtesniosiosemokyklose, Kaunas: Ívietimo ministerijos

knyg¨ leidimo komisijos leidinys, 1927,106–195.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


rinkta giesmi¨ klasifikacija pagal baΩnytin´ priklausomyb´, „kuri l∂m∂ tiek gies-myn¨ pasirodymo aplinkybes, tiek giesmi¨ Ωanrines bei poetikos ypatybes“(p. v). Ja pamatuotai gr^sta ir visos antologijos sandara – knyga susideda iß trij¨pagrindini¨ dali¨: evangelik¨ liuteron¨, katalik¨ ir evangelik¨ reformat¨ giesmi¨(beje, ßitaip skirstoma ir BirΩißkos chrestomatijoje). Aißkiai formuluojami giesmiätrankos principai – iß vis¨ XVI–XVIII amΩiaus giesmyn¨ (bei kai kuri¨ kit¨ lei-dini¨) pateikiamos tos giesm∂s, kurios viename ar kitame giesmyne spausdintospirmå kartå. Íitaip atspindima ne giesmyn¨ visuma, o „naujos giesmi¨ istorijosvystymosi tendencijos“ (p. xv). (Tokiam atrankos principui vienå kartå vis d∂ltobuvo nusiΩengta: nors Írubauskio giesmyno giesm∂ „Eyna eyna Diews garbin-gas“ [p. 368] buvo perimta iß ankstesnio Saliamono Mozerkos Slavoçinskio gies-myno, antologijoje ji ^d∂ta prie Írubauskio giesmi¨.) Taip pat atsiΩvelgiama ^giesm∂s menißkumå, poetißkumå, r∆ßi¨ ^vairov´. Komentuojama knygos dali¨strukt∆ra, tam tikri raßybos principai.

Kaip nurodoma antologijos ^vade, trij¨ knygos dali¨ giesm∂s sugrupuotos pa-gal giesmynus. Visi jie (ir j¨ sudarytojai) pristatomi anotacijomis. Çia paminimiypatingesni toliau spausdinam¨ giesmi¨ raßmenys, nurodoma, kuriuo giesmynoleidimu buvo naudotasi. Prieß anotacijå, atskirame puslapyje, tarsi antraßtiniamelape, ißspausdintas sutrumpintas ir pilnas giesmyno pavadinimas bei sudarytojopavard∂. Iß vis¨ vadinam¨j¨ antraßtini¨ lap¨ ißsiskiria trys – „Robertas Bellarmi-nas Katekizmas“; „Vincenzas Caraffa P∂delis miros“; „Ív. Bonavent∆ras Ûivatas“.Nurodytieji autoriai n∂ra lietuvißk¨ knyg¨ sudarytojai ar k∆r∂jai. Svarstytina, arreik∂jo ^ autori¨ vietå „d∂ti“ ßiuos tolimus k∆r∂jus, kuri¨ darb¨ lenkißkais verti-mais naudojosi neΩinomi vert∂jai ^ lietuvi¨ kalbå. Turb∆t nuosekliai laikantis nu-sistatyt¨ princip¨ b∆t¨ pakak´ vien leidini¨ pavadinim¨.

Be to, daugumos knyg¨ autentißki ilgieji pavadinimai antraßtiniuose lapuosepateikti labai ner∆pestingai – su gausybe korekt∆ros klaid¨ (jos matyti vien paly-ginus su çia pat pateiktomis original¨ nuotraukomis). Ne visada paisoma, kadoriginale ΩodΩiai ißspausdinti didΩiosiomis raid∂mis ar kursyvu. Apskritai pava-dinim¨ raßybos neatitikim¨ pasitaiko: 1) visuose reformat¨ giesmyn¨ pavadini-muose (beje, po bendro Knygos NobaΩnyst∂s pavadinimo nevert∂jo pateikti ßio lei-dinio perdirbinio, esançio Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos instituto bibliotekoje,falsifikuotos antraßt∂s; ji klaidingai atrodo esanti atskira giesmyno antraßt∂, o jukgiesmynas jos apskritai neturi); 2) liuteron¨ Martyno MaΩvydo, Lozoriaus Zengß-toko, Danieliaus Kleino, Jono Rikovijaus, Íimelpenigio; 3) katalik¨ MikalojausDaukßos, Slavoçinskio, Bellarmino Katekizmo, Írubauskio, P∂delio miros, Ûyvato,Tado Plakeviçiaus, Jono Jaskaudo, Simono Jakßtaviçiaus, Tado Juozapo Bukotos,Gaspadoriaus datirto. Neaißku, kod∂l Jurgio Kasakauskio RoΩançiaus pateiktas 1779met¨ pavadinimas, nors antologijoje operuojama tik 1681 ir 1726 met¨ leidimais.Pageidautina, kad greta nurodyto Altoriaus Duchauno pavadinimo (p. 411) benttarp skliaust¨ b∆t¨ pamin∂tas ir kitas pavadinimas Aukso Altorius. Juk pristato-mas giesmynas b∆tent tokiu pavadinimu (Ωr. p. 413). Savavalißkai pertvarkant ir




savaip ißd∂stant pavadinimo tekstå, kartais visißkai nepaisoma ^prastinio ΩodΩi¨k∂limo, pvz., MaΩvydo giesmyno pavadinime perkeliama Kar-alaucƒui (p. 17).

Giesmi¨ antologija pradedama liuteron¨ giesm∂mis. Jos, kaip ir visos protes-tant¨ giesm∂s, parinktos labai kruopßçiai, kiekvienos giesm∂s pabaigoje yra trum-pas apraßas, kur nurodytas originalo puslapis, giesm∂s tipas, autorius ar vert∂jas(jei Ωinomi), vertimo ßaltinis, taip pat pasakoma, ar giesm∂ buvo ^traukiama ^kitus giesmynus. Protestantißk¨ giesmi¨ specialist∂ Dainora Poci∆t∂ çia pateik∂tik nedidel´ dal^ savo tyrim¨ rezultat¨, o ißsamiai ir plaçiai juos apraß∂ monogra-fijoje2 . Apie protestant¨ giesmes praspr∆do tik keletas netikslum¨. MaΩvydogiesm∂s „CHri∫tus Jordanop ateiha“ apraße (p. 34), taip pat ir min∂toje monogra-fijoje (Poci∆t∂ 1995, 153) nurodyta, jog pirmåkart ji buvo ißspausdinta MaΩvydoGiesm∂se Chrikßçionißkose (I 231). Iß ties¨, kaip pasteb∂jo Ona Aleknaviçien∂, pirmå-kart ßi giesm∂ pasirod∂ ankstesn∂je MaΩvydo knygoje Forma Chrikßtymo3 . Íimelpe-nigio giesmyno anotacijoje (p. 253) klaidingai pateikta pirmojo leidimo data –1750 metai, nors pati pareng∂ja Çikagos Newberry bibliotekoje yra varçiusi nese-niai susiradus^ pirmåj^ Íimelpenigio giesmyno leidimå, kurio pratarm∂je nurodyti1751 metai. Beje, galima pamin∂ti, kad MaΩvydo giesmyno originaliõs lietuvißkosgiesm∂s „CHri∫tus Diewas mu∫∫u“ (p. 34 t.) dal^ galima b∆t¨ sieti ne tik su Sla-voçinskio giesmyno katalik¨ giesme „Chri∫tus po kielima“ (p. 319), bet ir su an-tologijoje nepateikta Írubauskio katalik¨ giesme „CHry∫tus Diewas mu∫u“4 –abiej¨ pirmosios dvi eilut∂s visißkai sutampa, panaßi siuΩetin∂ linija.

Katalik¨ giesm∂s Miko Vaicekausko pristatytos kukliau. Iß apraß¨ matyti, jogdaug giesmi¨ ßaltini¨, autori¨ liko nenustatyta. Ne visada nurodoma, ar giesm∂buvo v∂liau ^traukta ^ kitus giesmynus. Toki¨ „nenustatytos kilm∂s“ giesmiÿra Írubauskio giesmyne, bet ypaç daug j¨ v∂lesniuose giesmi¨ rinkiniuose irkitokiuose leidiniuose (Kasakauskio RoΩançiuje, Contiones Litvanicae, AltoriujeDuchauname ir kt.). Pati antologija sukuria sålygas naujai interpretuoti kai kuri¨katalikißk¨ giesmi¨ kilm´. Ítai palyginus katalikißkå Írubauskio giesmyno gies-m´ „Garbink nû duµia manoi“ (p. 376), verstå iß lenkißkojo Magnificat – „Wielbidu∫zo moja Pana“, su Stepono Jaugelio Telegos giesmyno reformat¨ giesme„MAria Panná Szwetoy“ (p. 582), versta iß kito (?) lenkißkojo Magnificat varian-to – „Márya µwi´ta D≤iewicá“, darosi akivaizdu, jog tai ta pati giesm∂. Reforma-tißkoji tik turi papildomå pradΩios posmel^, skirting¨ ΩodΩi¨ (pvz., TelegosLaup∫ink – Írubauskio Garbink; Telegos prœd≤iugo – Írubauskio Pra∫id≤iaugie ir

2 Dainora Poci∆t∂, XVI–XVII a. protestant¨baΩnytin∂s giesm∂s. DidΩioji Kunigaikßtyst∂ir Pr∆s¨ Lietuva, Vilnius: Pradai, 1995.

3 Ona Aleknaviçien∂, „Jono Bretk∆no Postil∂sperikopi¨ autoryst∂: Mt 3,13–17 ßaltiniai“,Blt 5 priedas, 1998, 21, ißn. 29. Beje,Aleknaviçien∂ taip pat yra nurodΩiusi,jog konsekracijos giesm∂ „Ponas mu∫uJe∫us Kri∫tus“ (ji ne^traukta ^ antologijå)

pirmåkart pasirod∂ ne Zengßtoko giesmy-ne, kaip teigiama Poci∆t∂s monografijoje(1995, 169), o MaΩvydo katekizme (OnaAleknaviçien∂, „Jono Bretk∆no Postil∂sperikopi¨ autoryst∂: ‘Kosanies’ ßaltiniai“,LKK 39, 1998, 72, ißn. 54).

4 [Prancißkus Írubauskis,] BAÒSAS SIRDIES[...] Metuo∫e [...] 1726. W WILNIE, 89–90.


kt.), archajißkesni¨ gramatini¨ form¨ ir apskritai jos eiliavimas sklandesnis. Taijau antra Ωinoma reformat¨ giesm∂, kuri XVII amΩiaus pabaigoje pasirod∂ kata-likißkame Írubauskio giesmyne (apie kitå Ωr. antologijos p. 591–593). Tai galibyloti apie religini¨ oponent¨ bendradarbiavimå rengiant giesmynus DidΩio-joje Lietuvoje. Kita vertus, galima svarstyti, ar ßi¨ giesmi¨ kilm∂ nesiek∂ darikireformacini¨ laik¨.

Faktografin∂ giesmyn¨ anotacij¨ medΩiaga ißd∂styta aißkiai ir lakonißkai.Silpnoji anotacij¨ vieta – giesmyn¨ raßybos pristatymas. Vis¨ pirma, grafema nevisuomet skiriama nuo garso ir fonemos. Paraßoma: „Raid∂s U, u raßomos taip,kaip ir ßiandienå, joms Ωym∂ti nebenaudojamos V, v“ (Kleino giesmyno anota-cija, p. 109); „Raid∂ ∫ daΩnokai Ωymima ß, ypaç prieß i tipo balsius. Raidei jΩym∂ti, [...], vartojama g“ (Petkeviçiaus katekizmo anotacija, p. 535). Teigiama,eså MaΩvydas grafema <√> Ωym∂j´s ne tik /uo/, bet ir /u/, /∆/ (p. 5). Iß ties¨ΩodΩiai su uo vietoj aukßtaiçi¨ u, ∆ yra MaΩvydo hiperkorekcijos, kilusios d∂lperd∂to savo kalbos aukßtaitinimo5 . Be to, patys raßmenys daΩnai paaißkinaminetiksliai ir ne visi. Ítai aptariant MaΩvydo katekizmo ir giesmyno /ß/ ir /Ω/Ωym∂jimå (p. 5), nepamin∂ta, kad neretai abi fonemas Ωenklino tokios pat gra-femos: /ß/, be <sch>, <∫µ> [<∫s>?], <∫ƒ>, dar ir <π>, o /Ω/ – be <π>, <ƒ>, <≤>,dar ir <sƒ>, <sˇ>. Klaidingai nurodoma, kad MaΩvydas vartojo ir <å>, <´> raß-menis (p. 5), nes XVI–XVII amΩiaus gotikinio stiliaus lenkißkiems ir lietuviß-kiems raßtams b∆dingos tik <¡>, <™> raid∂s (su „ßakele“), o kablelio formosnosin∂s <å>, <´> buvo ^sivestos tik Ostermejerio XVIII amΩiuje (ißimtis – Dauk-ßos <´>, bet ji reißk∂ visai kå kita). Taigi giesmi¨ ΩodΩiai su nosin∂mis raid∂mis(nors ßiaip jau <¡>, <™> turimi!) yra klaidingos grafikos, pvz., dångugi 7, Dån-gui™∫is 7, N´s 58, πabågha 9, tikrågi 7 ir t. t.

Bretk∆no giesmyno anotacijoje netiksliai teigiama, kad ßis nevartoj´s nosini¨raidΩi¨ (p. 63). Savo rankraßçiuose Bretk∆nas nosines Ωym∂jo taßkais raidΩiäpaçioje. Ir tik jo spausdinti darbai yra be nosini¨. Lygiai taip pat netikslu gretaoriginalo korekt∆ros klaidos bragoiu pateikti gal∂jusius b∆ti ankstesnius variantusbrangoiu ir brågoiu (p. 85) – çia ^tik∂tinas tik pirmasis variantas. Kaip buvo min∂ta,MaΩvydo raßybos savitumas yra grafema <∫ƒ> Ωym∂ti fonemas /Ω/ ir /ß/, taigi tain∂ra Bretk∆no naujov∂, kaip galima suprasti iß anotacijos.

Aptariant Kleino giesmyno raßybå (p. 109) nenurodyta, jog raßmenis <£>, <¿>Kleinas per∂m∂ iß Daukßos raßt¨, o ne suk∆r∂ pats. Nepaaißkinta ir viena ganaryßki ßio autoriaus bei v∂lesni¨ Ryt¨ Pr∆sijos giesmyn¨ raßybos ypatyb∂ – neΩy-m∂ti minkßtumo Ωenklo prieß uΩpakalin∂s eil∂s balsius.

Slavoçinskio giesmyno anotacijoje (p. 291) neißsamiai apib∆dintas /ß/ Ωym∂ji-mas – nepamin∂ti <∫Ø>, <∫ƒ> raßmenys. Nepasakyta, jog giesmyno originale dalisgiesmi¨ ißspausdinta nebe gotikinio, o lotynißkosios antikvos stiliaus raßmenimis.

5 Ûr. Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos isto-rija 3. Sen¨j¨ raßt¨ kalba, Vilnius: Moks-las, 1988, 51.




Taip pat nepamin∂ta, kad <á> diakritikas jokios skirtingos fonetin∂s reikßm∂sgrafemai <a> nesuteikia.

Merkelio Petkeviçiaus katekizmo anotacijoje klaidingai aißkinama, kad ßis lei-dinys, „kaip ir kiti Lietuvos DK raßtai, buvo ißspausdintas lotynißkåja antikva“(p. 535). Nei min∂ta knyga, nei kiti XVI amΩiaus DidΩiosios Lietuvos Kunigaikß-tijos raßtai nebuvo spausdinami lotynißkåja antikva – vien gotikiniu ßriftu. TikXVII amΩiaus viduryje j^ ∂m∂ keisti lotynißkuoju. Be to, Petkeviçius savo katekiz-me nevartojo ne nosini¨ <¨>, <^>, o raßmen¨ su „ßakele“ <£>, <¿>; /j/ Ωym∂jo netik <g>, bet ir . Nepasakyta ir tai, kad toliau pateiktose giesm∂se visur spaus-dinama <±>, <µ>, <¢>, nors originale dar yra ir <ˇ> ar <≤>, <v>, <c>.

Visose anotacijose taip pat b∆t¨ pravert´ nurodyti, kokia tarme ar tarmi¨mißiniu paraßytas giesmynas. Tai skaitytojui b∆t¨ pad∂j´ ißßifruoti kai kuriasgiesmi¨ eilutes.

Antologijos reng∂jai pasirinko daug atidos reikalaujant^ giesmi¨ pateikimo b∆-då – ißlaikyti autentißkå giesmi¨ raßybå. Tai leidin^ tur∂jo daryti vertingå ne tiksenosios literat∆ros specialistams, bet apskritai visiems filologams. Gaila, kad ßiopagirtino autentißkos raßybos principo nepavyko iki galo gerai ^gyvendinti. Per-Ωi∆r∂jus nemaΩå dal^ Giesmi¨ dangaus miestui matyti, kad beveik kiekviena giesm∂perspausdinta su viena ar keliomis korekt∆ros klaidomis. Ypaç daug korekt∆rosklaid¨ yra dviejose Daukßos katekizmo giesm∂se (originalo raßyba iß ties¨ sud∂-tinga). DaΩniausiai praleidΩiami raidΩi¨ diakritikai, pvz., ißspausdinta kriƒ™aus 285vietoj kriƒ™us, Meld≤iu 285 vietoj Meldƒiú, motina 284 vietoj mótina, N√g 284 vietojNu“, u≤¬ai∫tóii 284 vietoj u≤¬ái∫tóii, u≤taritoia 284 (paaißkinimas) vietoj u±taritoia,ƒaiƒd¨´ táw¨ 285 vietoj ƒaiƒd• táw•.

Taçiau ir paprastesn∂s raßybos tekstuose toki¨ klaid¨ nemaΩa, ten taip patneretai praleidΩiama (arba sudvigubinama) raid∂, ypaç kai vartojami dvilypiai artrilypiai raßmenys, pvz.: paraßyta cƒi∫ƒau∫o∫es 28 vietoj cƒi∫cƒau∫o∫es, Giekus 255 vie-toj Griekus, µińdiena 313 vietoj µi´diena, smerti 105 vietoj smierti, ∫wentai 20 vietoj∫chwentai, Tawes∫p 15 vietoj Tawe∫p, wi∫okias 57 vietoj wi∫∫okias. PraleidΩiamas irvisas Ωodis: iog ne patogu 612 vietoj iog ir ne patogu, ar net posmelis: DanieliausKleino giesmyno giesm∂s „Pabu∫k’ duπéle mano Tu“ (p. 112–114) tr∆ksta pasku-tinio posmelio „Nu d∂kawoj’ diddi ⁄ ma≤i“6 .

DaΩnai ißspausdinama ne ta raid∂: ijau 58 vietoj jjau, jiems 165 vietoj jems,karalius 28 vietoj karalus, Naktes 14 (iß ties¨ toks yra kustodas) vietoj Nactes, Parodik20 vietoj Porodik, schlawintingas 56 vietoj schlowintingas, Schwentibei 18 vietoj∫chwentibei, wetra 165 vietoj w∂tra. Pasitaiko ir klaidingai perskaityt¨ ΩodΩi¨: Jo neiπ¬auktumim 596 vietoj Jd ne iπ¬auktumim, Jr padugnui jis iπke¬i 164 vietoj Jr padugnuijes [jas – B. K.] iπke¬i, mes áns mili 53611 vietoj nes áns mili, Walnai ple∫chdams 27vietoj Wainai [kare – B. K.] ple∫chdams.

6 [Danielius Kleinas,] NAUJOS GIESMJUKNYGOS [...] KARALAUCZUJE [...] Mé-t√∫e M. DC. LXVI., 48.


Keliais atvejais d∂l korekt∆ros klaid¨ tapo nebeaißki giesm∂s mintis. ParaßytaNuog io ir ¬áy∫ius ir gœlwias tikás 612 vietoj Nuog io ir ¬áy∫tus ir gœlwias tikás ‘nuogjo yra leistas ir galvijas tykus’. O ¬áy∫tus raid∂ vietoj <a> veikiausiai yraoriginalo korekt∆ros klaida. Taip pat ßios antologijos (p. 286) ir Daukßos katekiz-mo7 reng∂jai ßv. Tomo Akvinieçio giesm∂s („Adoro te devote latens Deitas“)vertime iß lenk¨ kalbos vietoj D√na ∫awimπ turint’ ⁄ giw™nimu ≤môgaus klaidingaiißspausdino D√na ∫awimπ turtint’ ⁄ giw™nimu ≤môgaus. Neegzistuojanti forma tur-tint’ Jono Palionio buvo ^traukta ir ^ ΩodΩi¨ form¨ rodykl´ (Jakßtien∂, Palionis1995, 737). Pasteb∂jus ßiå korekt∆ros klaidå, tampa suprantamas ir Ernsto Sittigo,seniau paskelbusio Daukßos katekizmå, padarytas ΩodΩio formos giw™nimu taisy-mas ^ giw™nim¡ (Ωr. Jakßtien∂, Palionis 1995, 624). Taip aißkesn∂ pasidaro min∂toseilut∂s mintis: ‘Duona (Komunija) – Ωmogaus gyvenimo ßaltinis’. Gaila, kad abiej¨leidini¨ pareng∂jai nekreip∂ d∂mesio ir nefiksavo kustod¨, kurie skiriasi nuo teks-te esançi¨ form¨: galima palyginti kustodå átminîme (Jakßtien∂, Palionis 1995, 422)ir teksto Ωod^ átminimé (Jakßtien∂, Palionis 1995, 424).

Korekt∆ros netikslumais turb∆t laikytina ir tai, jog leidinyje labai retai nurodo-mos ißsitrynusios ar d∂l kit¨ prieΩasçi¨ tapusios neaißkios (o pareng∂j¨ atstatytos)originalo raid∂s ar ΩodΩiai. PavyzdΩiui, antologijoje iß Slavoçinskio giesmyno per-spausdinta Diewas 293, taçiau tiksliau b∆t¨ D[i]ewas, i∫zwidu∫i 293 – tiksliau i∫zwi-du[∫i], Iwos 294 – tiksliau [I]wos, MARIA 292 – tiksliau [M]ARIA, Panna 292 –tiksliau [P]anna, Rodik 292 – tiksliau [R]odik, ∫e¢tu 295 – tiksliau ∫[e¢]tu, Sweyka292 – tiksliau [Sw]eyka, ∫wie∫iáu∫ioia 293 – tiksliau ∫wie∫iáu∫i[oia], Tu 292 – tiksliau[Tu], wardu 293 – tiksliau w[a]rdu ir t. t.

Çia aptarti raßybos dalykai glaudΩiai siejasi apskritai su giesmi¨ pateikimoprincipais. Norint sukurti graΩ¨ ißorin^ vaizdå giesmi¨ eilut∂s buvo pertvarkomossavaip, nepaΩym∂ti originale keliami ΩodΩiai – autentißkumo principas neißlaiky-tas. Kai kurios giesm∂s (Contiones Litvanicae, Fabijono Ulricho Glazerio, Jono Be-rento, Íimelpenigio, Írubauskio ir kt. giesmynuose) antologijoje skelbiamos arperspausdinamos pirmå kartå, taçiau menka paguoda – pagal ßiå publikacijå j¨visapusißkai tirti ne^manoma.

Der∂t¨ atkreipti d∂mes^ ^ MaΩvydo giesmes. Daugelis originali¨ MaΩvydo ka-tekizmo ir giesmyno tekst¨ yra su melodijomis, tod∂l pirmojo giesm∂s posmelioΩodΩiai su dirbtiniais tarpeliais ißskaidyti pagal virßuje einançias gaidas. Perspaus-dinant ßitaip ißskaidytus ΩodΩius galima buvo kaip nors paΩym∂ti. To nepadarius,antologijoje atsirado painiavos. Iß pradΩi¨ tokie ΩodΩiai buvo pateikti tiesiog su-jungti, be joki¨ paaißkinim¨, pvz., Turek 6 vietoj Tu rek, dawanai 6 vietoj dawa nai,giei∫i 6 vietoj giei ∫i, Na∫rais 8 vietoj Na ∫rais ir kt. Tolesn∂se giesm∂se jie daΩniausiaipateikti autentißki, pvz., isch gielbetas 12, taçiau daug kur klaidingai aißkinama, esåtai korekt∆ros klaidos, plg. no malde 12, At eik 20 ir kt.

7 Mikalojaus Daukßos 1595 met¨ katekizmas,pareng∂ Vida Jakßtien∂, Jonas Palionis,

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla,1995, 425 (toliau – Jakßtien∂, Palionis 1995).




Pagrindinis antologijos tr∆kumas – pareng∂j¨ neapsisprendimas, kas yra ßiosknygos adresatas – filologas profesionalas ar tiesiog ißsilavin´s literat∆ros m∂g∂-jas. Retesni¨ skolini¨, tarmybi¨, archaizm¨ Ωodyn∂lis knygos pabaigoje (sudary-tas Juozo Karaciejaus) rodyt¨, kad antologija skirta neprofesionalui. Taçiau tokiuatveju per maΩai paaißkinta archajini¨ morfologini¨ form¨ ir kit¨ ypatybi¨. Ma-tyt, bandoma taikytis prie abiej¨ adresat¨, bet tai ne visada pasiseka. Kaip irdaugeliu literat∆rolog¨ parengt¨ leidini¨ Ωodyn∂li¨ kalbininkas, deja, menkai te-gali pasinaudoti, nes nenurodyti pateikt¨ ΩodΩi¨ puslapiai (maloni ißimtis ir pa-geidaujamas pavyzdys b∆t¨ jau senokai Jurgio LebedΩio parengtas Slavoçinskiogiesmyno leidimas8 ). Be to, çia lyg ir per daug ^traukta gerai Ωinom¨ skolini¨:bagotas 645, ciesorius 646, d∂kavoti 646, grabas 647, ißkolioti 647, k∆das 648, sirata 651,ßlovnas 652, vieçnas 653 ir pan. MaΩiau gal∂t¨ b∆ti suraßyta ir lengvai suvokiam¨sav¨ ΩodΩi¨, ypaç t¨, kurie nuo bendrin∂s kalbos skiriasi tik kamienu ar kitokiaisafiksais: apreg∂ti 645, atils∂ 645, atleida 645, atpildytojas 645, atvaduoti 645, byloti 645,deßinas 645, ^k∆nintis, ^sik∆ninti 647, ißnykinti 647, kaltyb∂ 647, klanas 647, linksmauti648, pritartis 650, sunkulys 651, ∆kana 652, varginai 652. Be reikalo ^ Ωodyn∂l^ buvo^trauktas Ωodis h∆mai 647 ‘∆mai’, ßiek tiek klaidinançiå ΩodΩio raßybå b∆t¨ pakak´pakomentuoti paçiame tekste.

Kita vertus, Ωodyn∂lyje nespecialistas gali pasigesti toki¨ ret¨ ΩodΩi¨ kaipakrutnas (sl.) ‘Ωiaurus’, apjovyti (sl.) ‘apreikßti’, asabistai (sl.) ‘asmenißkai’, asab-lyvas (sl.) ‘ypatingas, nepaprastas’, bajus ‘baim∂’, giliukis (germ.) ‘laim∂’, gloda‘prapultis, nebuvimas, stoka, galas’, ißtrivoti (sl.) ‘ißtverti, ißk´sti, ißtur∂ti’, kriesas(sl.) ‘riba, galas, tikslas’, metavotis ‘gail∂tis, atgailauti’, noçyna (sl.) ‘^rankis, ^na-gis’, noglas, -a (sl.) ‘staigus, greitas’, nuod∂mai ‘labai, visai’, peld∂ti ‘privengti,bijoti, gail∂ti, taupyti’, perjednoti (hibr.) ‘v∂l sutaikyti, suvienyti’, pristoti ‘uΩstoti,saugoti, globoti, pad∂ti’ (ypaç daΩnas liuteron¨ giesm∂se), prova (sl.) ‘^statymas,teisingumas, teismas, vießpatavimas, valdΩia’, provininkas (sl.) ‘vienuolis’, s∂dnis‘sostas’, syndonas (sl.) ‘tam tikras audeklas’, sprova (sl.) ‘darbas, pareigos, reika-las, ginças, prova’, stalyçia (sl.) ‘sostas’, ßalbierius (sl.) ‘ißdyk´s, nerimtas, suktasΩmogus’, t∆limas ‘t∆las, daΩnas’, zokonikas (sl.) ‘vienuolis’, Ωosti ‘tarti, kalb∂ti(?)’.Ètrauktinas ir Ωodis kuotas 199, kuris turb∆t yra slavizmo kotas ‘budelis’ varian-tas; kad skolinio ßaknies balsis ^vairuoja, rodyt¨ ir greta kotavoti ‘kankinti’ esan-tys variantai kutavoti, k∆tavoti (LKÛ VI 1000).

Patogumo d∂lei ^ Ωodyn∂l^ galima b∆t¨ d∂ti ne tik ΩodΩius su prießd∂liais, betir be j¨ – greta nuΩavinti 649 ‘nuΩudyti, praΩudyti’ d∂ti pasitaikant^ Ωavinti, bepaduksis 649 ‘viltis, paguoda, pasitik∂jimas’, ^traukti ir daΩnå veiksmaΩod^ duk-s∂tis ‘viltis’; lygiai taip pat greta nodieja 649 ‘viltis’ vert∂t¨ ^d∂ti ir nadieja beinudieja. Íiek tiek netiksliai apib∆dinta kai kuri¨ ΩodΩi¨ kilm∂. Ûodyn∂lyje pa-

8 Saliamonas M. Slavoçinskis, Giesm∂s tik∂jimuikatalickam priderançios 1646, fotografuoti-nis leidimas, paruoß∂ Jurgis Lebedys,

Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂sliterat∆ros leidykla, 1958.


teiktas paminklas ‘atminimas, pamin∂jimas, paminklas’ n∂ra slavizmas (p. 650;plg. Ernsto Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch [LEW 535], LKÛ IX300). Ûodis puik∂ 650 ‘puikyb∂’ taip pat n∂ra slavizmas (plg. Zinkeviçius 1988,199). Nepamin∂ta, kad ißprovyti 647 yra hibridas, o Traiç∂ 652 – slavizmas. Ne-tiksliai nurodytos ΩodΩio prastoti 650 (vert.) ‘nusikalsti, nusid∂ti’ reikßm∂s: anto-logijos liuteron¨ giesm∂se jis vartojamas reikßm∂mis ‘apleisti, palikti, mesti’ (Ωr.p. 208, 239).

Ûodyn∂lis glaudΩiai susij´s su neaißki¨ ΩodΩi¨, archajißk¨ form¨ komentaraisprie paçi¨ giesmi¨ tekst¨. DaΩniausiai taip paaißkinamos originalo korekt∆rosklaidos, neaißk∆s verstiniai posakiai. Pavarçius antologijå, ^ akis krinta t¨ paaiß-kinim¨ nevienodumas, netolygus ißd∂stymas. Katalik¨ giesm∂se j¨ daug daugiaunei protestant¨; ypaç daΩnai, bet nenuosekliai, çia bandoma komentuoti archaji-nes postpozicini¨ vietinink¨ formas. Protestant¨ giesm∂s taip nekomentuojamos;iß morfologini¨ form¨ (taip pat tik iß dalies) çia teaißkinamos elips∂s, kontrakcijos,viena kita atematin∂ forma, keli veiksmaΩodΩiai su senoviniais enklitiniais ^var-dΩiais. Paaißkinim¨ padrikumas, atsirad´s veikiausiai d∂l skuboto darbo, matyti iriß tr∆ktin¨ komentar¨. Nepaaißkinta liko: MaΩvydo giesmyno neaple∫tumbi 15 –veikiausiai korekt∆ros klaida vietoj neaplei∫tumbi; Berento giesmyno artunta 231 –korekt∆ros klaida vietoj kartunta; Daukßos glitéiimas 285 – turb∆t ißspausdintasvietoj norimo litéiimas; Altoriaus Duchauno – ∫tubieima 416 – korekt∆ros klaida vie-toj ∫tebieima; Giesmi¨ apie ßvençiausiå Panå Marijå – kayriu 469 – klaida vietoj kariu;karnu 471 – klaida vietoj karunu; rektu ∫zaktala 477 – korekt∆ros klaida vietoj reiktuir neaißkus, perdirbtas Ωodis (t. y. ßoktel∂ti, ßokt toli?); Telegos bawu 588 – korek-t∆ros klaida vietoj sawu; tes 613 – sutrumpintas iß testo. Kai kurie komentaraikoreguotini, pildytini: pridurtina, jog MaΩvydo vartotas n√ 30 ‘dabar, ßiandien’yra hiperkorekcija iß n∆; Slavoçinskio Ti∫ei yra d∆nininkißka forma iß tiesiai, o neiß teisiai 326; Rikovijaus giesmyno ∫wito – tai korekt∆ros klaida ne iß πito 171, o iß∫wieto. Vert∂jo paaißkinti ir vienå kitå tarmin´ formå, pavyzdΩiui, Slavoçinskiod∆nininkißkå tis mumis 296 ‘ties mumis’, Ûyvato dounininkißkå Tegu¬ at∫to∫ey, Tegu¬nedu∫ey 442 ‘tegul atstos, tegul neduos’.

Pagyrimo antologijoje nusipelno gerai sutvarkytas nelietuvi¨ autori¨, vert∂j¨pavardΩi¨ pateikimas. T¨ autori¨, kurie yra k∆r´ lietuvißkas giesmes arba vert´ ^lietuvi¨ kalbå, asmenvardΩiai nuosekliai adaptuojami, o vertim¨ ßaltini¨ autori¨,tiesiogiai nesusijusi¨ su lietuvi¨ kult∆ra, pavard∂s pateikiamos autentißkos. Pa-abejoti b∆t¨ galima nebent d∂l Kleino bendradarbio Kristupo Ímito (vok.Schmied, Schmid) pavard∂s adaptacijos (p. 109) – geriau b∆t¨ raßyti Ímidas (plg.Zinkeviçius 1988, 96).

Nors ne be tr∆kum¨, Giesm∂s dangaus miestui – reikßmingas leidinys, keliantisnauj¨ minçi¨, id∂j¨. Filologui kyla noras ^ giesmes paΩvelgti ir siauresniu aspek-tu – tirti kurio nors giesmyno leidim¨ santyk^ ir raidå, pasigilinti ^ vieno XVI–XVIII amΩiaus giesm∂s teksto redagavimo istorijå, jo kelion´ per ^vairius giesmy-




nus arba detaliau ißsiaißkinti giesm∂s vertimo santyk^ su ßaltiniu. Labai lauktinasir didel^ mokslininko smalsumå keliantis b∆t¨ antras antologijos tomas – XIX–XXamΩiaus giesmi¨ rinkinys. Beje, ne maΩiau ^domu b∆t¨ suΩinoti, kurias iß sen¨j¨giesmi¨ naujesnieji giesmynai ir kiti leidiniai atneß∂ iki ßio amΩiaus pabaigos.

Birut∂ Kabaßinskait∂

B I R U T Î K A B A Í I N S K A I T Î Gauta 1999 m. balandΩio 15 d.



Universiteto g. 5




Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂,1759 met¨ „Ziwato“ indeksas


1997, 462 p. ISBN 5–420–01407–6

1759 met¨ „Ziwatas“,faksimilinis leidimas, pareng∂ Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas


1998, 336 p. ISBN 5–420–01438–6

Pavyzdingai pàrengtos ir graΩiai ißleistos knygos neißvyst¨ pasaulio ir negal∂-t¨ pradΩiuginti t¨, kuriems jos labai reikalingos, jeigu neatsirast¨ pasißvent∂lißkosdvasios Ωmoni¨, sudedançi¨ ^ jas neapr∂piamå daugyb´ ilgo, sunkaus, didel∂s irgreitos ßlov∂s neΩadançio darbo. Tókios knygos yra vieneri¨ met¨ tarpo skiriamas1759 met¨ Ûyvato indeksas (1997) ir paties ßio raßto paminklo (Ûyvato) faksimilinisleidimas (1998). NedaΩnas tokiam darbui ryΩtasi, gal tod∂l ßiandien, skaiçiuodamiißspausdintus sen¨j¨ raßt¨ ΩodΩi¨ registrus, kol kas neuΩlenkiame n∂ vis¨ deßim-ties pirßt¨. Ir pati ßio tipo darb¨ tradicija baltistikoje bei lituanistikoje n∂ra senair tolydi: jos pradΩia laikytini 1964 metai, kai buvo ißleistas Czes¬awo Kudzinows-kio parengtas Chylinskio Naujojo Testamento indeksas1 . Paskui buvo ilgokas lai-ko tarpas, tepasirod∂ vos vienas kitas, ir tik pastaraisiais 1993–1997 metais iß∂jokeli iß eil∂s. Sen¨j¨ raßt¨ duomen¨ netolyd¨ sisteminimå, ßiuo atΩvilgiu gerokai„tußçius“ septintåj^ ir aßtuntåj^ deßimtmet^, Ωinoma, neb∆t¨ sunku paaißkinti to

1 Visus indeksus smulkiau steng∂si ißvardytipirmieji Ûyvato indekso recenzentai Juo-

zas Aleksandraviçius ir Jonas Palionissavo recenzijoje (Blt 33[1], 1998, 126).


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

193 A l e k s a s G i r d e n i s ,

D a n u t ∂ G i r d e n i e n ∂ ,

1 7 5 9 m e t ¨ „ Z i w a t o “ i n d e k s a s ;

1 7 5 9 m e t ¨ „ Z i w a t a s “

laiko gyvenimo aplinkyb∂mis, taçiau mums regis, kad tyrin∂tojo asmenyb∂ visaislaikais buvo ir lieka labai svarbus veiksnys.

Ûyvato indekso reng∂jai – Aleksas Girdenis ir Danut∂ Girdenien∂ – jo pra-tarm∂je sakosi daugiausia r∂m´si Kudzinowskio tradicija, taçiau vienu kitu at-veju jaut´ tur^ nuo jos nutolti. Tai visißkai pateisinama, nes siekiant tiksliai trans-ponuoti antraßtinius ΩodΩius, indekso sudarytojams, matyt, ne „vienu kitu“, ogana daΩnu atveju teko ießkoti sav¨ sprendim¨ ir esamå tradicijå koreguoti.Chylinskio ΩodΩi¨ indeksas, kuriame yra nemaΩa visoki¨ nelygum¨, çia anaip-tol ne visada gal∂jo b∆ti svarbiausias patariamasis ßaltinis. Ûyvato indekso auto-riai siek∂ maksimalaus form¨ autentißkumo ir pateik∂ jas tokias, kokias raß∂Ûyvato vert∂jas. Jie netais∂ n∂ akivaizdΩi¨ korekt∆ros klaid¨, tik paΩym∂jo jasßauktuku, taip pat atsisak∂ bet kokio raßybos bei paçios leksikos vienodinimo,antraßtinius ΩodΩius (dabartine raßyba) pateik∂ transponuotus, o ne dirbtinaipriartintus prie bendrin∂s kalbos, pvz., dyvyties, dovena, Ωvaizd∂ (Naujojo Testa-mento indekse Chylinskis vartojo formå be <g>: zwajzde, nors Kudzinowskisnurod∂ antraßtin^ ΩvaigΩd∂). Manytume, kad Girdeni¨ pasirinktas ir nuosekliaiißlaikytas antraßtini¨ ΩodΩi¨ pateikimo principas gal∂t¨ galutinai ^sitvirtinti ßiotipo darbuose kaip objektyviausias, universaliausias ir geriausiai atitinkantis pa-çius skirtingiausius vartotoj¨ interesus.

Palyginti su kitais iki ßiol ißleistais sen¨j¨ raßt¨ indeksais, ßis turi dar ir netra-dicini¨ pried¨: ΩodΩi¨ daΩnum¨ ir atvirkßtin^ Ωodyn∂l^. Tai yra ßiuolaikißka, nau-dinga naujov∂, ir jeigu ji ateityje prigyt¨, tradicija d∂l to tik praturt∂t¨2 .

D∂l vieno kito Ûyvato indekso maΩmoΩio galima b∆t¨ diskutuoti. Galima pri-taikyti Vinco Urbuçio pageidavimå, pasakytå d∂l Konstantino Sirvydo Ωodynoregistro – prie neprießd∂linio veiksmaΩodΩio suraßyti visus prießd∂lius, kurie sujuo vartojami – tai b∆t¨ svarbus palengvinimas etimologams, ießkantiems ΩodΩi¨ßakn¨ (plg. ßio ALt tomo p. 150). Taip pat kyla klausimas, kod∂l, pavyzdΩiui,vokabuloje jau pirmiau pateikiama forma jaw (177x), o v∂liau – ta pati formakitaip paraßyta – iaw (2x)? Atrodyt¨, kad çia pavyzdΩi¨ pateikimo eil´ nul∂m∂daΩnumas, nes jeigu b∆t¨ laikytasi ab∂c∂l∂s, tai pirmiau b∆t¨ paraßyta iaw, o nejaw. Taçiau kitoje jei vokabuloje nei daΩnumas, nei ab∂c∂l∂ n∂ra pavyzdΩi¨ eil∂smotyvas: jey (11), je (1), iey (52), ie (1). Pasitaiko netikslum¨, pavyzdΩiui, pamirßtasnurodyti pavartojim¨ skaiçius prie formos µiytay (p. 315), kaip dvi skirtingos for-mos pateikta lytis neµio (2x) (p. 2325 ir 7224), praleista forma wienas (plg. faksimi-linio leidimo p. 3024), vartojamas terminas titulinis lapas (Ûyvato indeksas, p. 9),nors bibliograf¨ t∂ra ^teisintas antraßtinis lapas. Taçiau toki¨ maΩmoΩi¨ nedaug irjie jokiu b∆du nesumenkina viso darbo svarbos.

Kadangi 1759 metais Vilniuje iß∂jusi ßv. Bonavent∆ros knyga Ûyvatas Pono irDievo m∆s¨ J∂zuso Christuso3 ißversta ßiaur∂s vakar¨, arba paj∆rio, Ωemaiçi¨ (Kre-

2 È tai jau yra atkreip´ d∂mes^ Aleksandra-viçius ir Palionis (1998, 126–129).

3 ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZU-SA CHRISTUSA, TAY IRA KIELAS YSZ-


tingos) tarme, prieß sudarant indekså reik∂jo ne tik detaliai ißtirti ßio teksto tar-min^ pagrindå. Reik∂jo ir subtilaus vis¨ Ωemaiçi¨, ir ypaç ßiaur∂s Ωemaiçi¨, tarm∂spaΩinimo. Íiuo atΩvilgiu Ûyvatas buvo itin patikimose rankose: m∆s¨ ta∆m∂s jaunebe pirmas deßimtmetis yra nuolatinis Alekso Girdenio tyrim¨ objektas. Iß mo-tinos l∆p¨ perimta ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarm∂ jo darbuose visada uΩ∂m∂ ißskirtin´vietå ir, galima sakyti, subrandino j^ kaip vienå iß Ωymiausi¨ m∆s¨ dialektolog¨.Ir ßis XVIII amΩiaus ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarm∂s paminklas jau seniai yra Girdenioakiratyje. Remdamasis Ûyvate uΩfiksuotais ßios tarm∂s faktais, jis yra patikslin´sne vienå istorin∂s gars¨ raidos interpretacijå4 , be to, kaip liudija nuorodos ^ dip-lominius ir net kursinius darbus abiej¨ knyg¨ „Èvadin∂se pastabose“, Ûyvato kalbaskatino dom∂tis ir savo studentus. Be jokios abejon∂s, visa tai l∂m∂, kad indeksastartum savaime ißaugo iß atidaus ßirdΩiai artimos tarm∂s tyrimo, ^prasminto gra-Ωi¨ atradimo akimirk¨. Dabar galime pasidΩiaugti, jog faksimilinio leidimo sulau-k´s Ûyvatas (pareng∂ Girdenis ir Petras Skirmantas) naujå savo buvimo m∆s¨kalboje ir kult∆roje atkarpå pradeda ne vienißas – jo indeksas tampa savotißkagrandimi, jungiançia „anuomet“ su „dabar“ ir bus daugelio mokslinink¨ paran-kin∂ knyga. Tik, kaip pabr∂Ω∂ Mikas Vaicekauskas, neder∂t¨ faksimilinio leidi-nio laikyti indekso priedu, nesvarbu, kad indeksas ißleistas anksçiau. Tyrim¨ßaltinis yra faksimilinis leidinys, o indeksas – jo priedas. DaΩniausiai indekso,Ωinoma, prireiks kalbininkams – kalbos istorikams, dialektologams, Ωodyninin-kams, neißskiriant n∂ dabartin∂s kalbos tyr∂j¨, taçiau pravers ir literatams arkult∆ros istorikams.

Atskirai pamin∂ti ve∆tos abiej¨ knyg¨ „Èvadin∂s pastabos“ (Ûyvato indeksas,1997, 11–44; faksimilinis leidinys, vii–xiv). Savo turiningumu jos prilygsta ißsa-mioms studijoms.

Indekso „Èvadines pastabas“ galima laikyti glausta ir ^Ωvalgia ßiaur∂s vakar¨Ωemaiçi¨ (kretingißki¨) tarm∂s studija, kurioje gausu tiksli¨, istorinei dialektolo-gijai reikßming¨ fonologin∂s ir morfonologin∂s sistemos ^Ωvalg¨, pvz., ißvada, kadkretingißki¨ (Ûyvato vert∂jo) tarm∂je b∆ta nosini¨ balsi¨ [¨] ir galb∆t [^], kad [o]buvo palyginti neseniai sudvibals∂j´s, kad ΩodΩio gale buvusi trilyp∂ prießakini¨balsi¨ prießprießa /i/ : /¥/ : /e/ (dyde∫ne ‘didesn∂’ : dyde∫ny ‘didesn´’ : dyde∫ni‘didesn^’), kuri v∂liau pamaΩu nyko ir ßiandienin∂je Kretingos tarm∂je jau beißlai-koma tik vyresni¨j¨ tarm∂s atstov¨. Atskir¨ ißvad¨ apie ßiaur∂s vakar¨ Ωemaiçi¨tarm∂s fonologin∂s sistemos ypatybes, be kita ko, remiam¨ ir Ûyvato duomenimis,Girdenis yra skelb´s daugelyje ankstesni¨ savo straipsni¨, taçiau b∆tent iß „Èvadi-

GANIMA Kuriuw Ponas y∫zganitoies yrAtpyrktoies mu∫u JEZUS CHRISTUS [...]Mumis y Dangu wede, moki, yr atgide[...]. WILNIÅW Drukarnie J. K. M. yr RP.Kollegio Kunigu Pioriu. Ka∫ztu yr ∫toron´MATIEJAWS JUSUPA DOWBORA Metu∫y Pona1759.

4 Aleksas Girdenis, „Baltißk¨j¨ *tj, *dj reflek-sai 1759 m. ‘Ûyvate’“, Blt 8(2), 1972, 173–191; Aleksas Girdenis, „D∂l vieno prie-linksnio formos XVIII a. ßiaur∂s Ωemaiçi¨kretingißki¨ tarm∂je“, Blt 16(2), 1980,111–116.




1 7 5 9 m e t ¨ „ Z i w a t a s “

ni¨ pastab¨“ (p. 19–44) galima susidaryti aißk¨ visos sistemos vaizdå. B∆simie-siems skaitytojams patartume nepraleisti pro akis ir smulkiu ßriftu surinkt¨ iß-naß¨. Jose Ωerte paΩerta daug ^domi¨ detali¨ bei ^Ωvalgi¨ trump¨ pastab¨, kuriosliudija pavyd∂tinå tyr∂jo nuovokå, jautriå lingvistin´ klauså ir pagarbå, rodos,menkiausiam kalbos faktui. Pasijunti ^tikintas, kad norint paΩinti visumå, sistemå„iß vidaus“ nieko n∂ra nereikßmingo. Iß ißnaß¨, beje, matyti, kaip yra kitusi tyr∂jonuomon∂ vienu ar kitu konkreçiu klausimu (pvz., plg. p. 37, ißn. 86 d∂l sargi¨jäfrikat¨ galimumo Ûyvato tarm∂je). Jose daug kur patikslinama ar naujais argu-mentais tvirçiau pagrindΩiama anksçiau padaryta ißvada.

1759 met¨ Ûyvato naujojo leidimo „Èvadin∂se pastabose“ taip pat aptarti reikß-mingiausi kalbos bruoΩai, stengiantis paryßkinti j¨ vert´ b∆simiems ßiaur∂s va-kar¨ Ωemaiçi¨ tarm∂s gramatin∂s sistemos tyrimams. Pasak Girdenio su Skirman-tu, tarm∂s morfologija Ûyvato vert∂jo ißlaikyta kone pagirtinai gryna ir yra ganaarchajißka. Jeigu taip, aißkus visos morfologin∂s sistemos vaizdas praverst¨ nevien kalbos istorikams.

Íios knygos „Èvadin∂se pastabose“ rasime duomen¨ ir socialinei raßomosioslietuvi¨ kalbos istorijai. Tradicißkai ^prasta peikti XVIII amΩiaus DLK skolintin´leksikå ir kartu religinius raßtus, kuriuose ji vartota. Mokslinink¨ emocißkai nu-spalvintos fraz∂s, kad t¨ tekst¨ kalba „buvo tik paprastas lietuvißkai lenkißkasΩargonas“5 , kad ji buvusi „prasta, gausu svetimybi¨, Ωargonizm¨“6 , kad buvusi„uΩterßta gausybe visai nereikaling¨ polonizm¨“7 , dominavo viså XX amΩi¨ (bentiki deßimtojo deßimtmeçio pradΩios). Girdenis ir Skirmantas skolintin´ leksikå jaulink´ vertinti kitaip – ne pajuokti, o nustatyti jos vartojimo prieΩastis. Tiesa, jie,regis, nepasteb∂jo kiek anksçiau beprasidedançios, taçiau taip ir ne^siliepsnojusiosdiskusijos apie tai, kad tuo metu Lietuvoje „plagijavimas, skolinimasis, kliß∂s bu-vo laikomos mokytumo Ωyme“8 .

Taçiau savo Ûyvato publikacijos pratarme Girdenis bei Skirmantas realiai pri-taria toje diskusijoje keltoms mintims: gina Ûyvatå nuo priekaißt¨, kad Ωodynasesås perd∂m uΩterßtas svetimyb∂mis. Jie mano, kad panaßius teiginius der∂t¨ pa-gr^sti ΩodΩi¨ daΩnumu. DaΩniausiai vartojami Ûyvato skoliniai yra pripaΩ^stami irßiandienin∂je vartosenoje (altorius, baΩnyçia, dekretas, ßetonas...), o kitais perteikia-mos specifin∂s krikßçionißkosios kult∆ros såvokos, „kurioms lietuvi¨ kalbos tar-m∂s tikrai negal∂jo tur∂ti tiksli¨ sav¨ atitikmen¨“, pvz., aniolas, c∆das, grießyti,

5 Vaclovas BirΩißka, Knygotyros darbai. Sen¨j¨lietuvißk¨ knyg¨ istorija , Vilnius: Pradai,21998, 259.

6 Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius:Mokslas, 1990, 38.

7 Jonas Palionis, Lietuvi¨ raßomosios kalbosistorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨leidykla, 1995, 112.

8 Mikas Vaicekauskas, „Prießkalb∂ Jonui Pa-lioniui, arba Mykolo Olßevskio apologi-ja“, Naujasis Ωidinys (Aidai) 4, 1996, 208;dar plg. komentarå – Giedrius Subaçius,„D∂l Miko Vaicekausko apologijos Myko-lui Olßevskiui“, Naujasis Ωidinys (Aidai) 6,1996, 579–580.


pekla ir kt. (p. x). Be to, buvo jauçiama esmin∂ sakralini¨ ir profanini¨ ΩodΩi¨ beipasakym¨ prießprießa (p. xi), o svetimΩodΩi¨ vartojimas „buvo kaip ir kokia t¨laik¨ kalbin∂ mada“ (p. xi), kitaip sakant, Girdenis su Skirmantu atkreipia d∂mes^^ makaronißkos raßomosios kalbos prestiΩå to meto kult∆roje. Apskritai ßitaspos∆kis kitaip vertinti XVIII amΩiaus lietuvißkus DLK raßtus ∂m∂ ryßk∂ti deßim-tajame ßio amΩiaus deßimtmetyje – Lietuvos naujosios nepriklausomyb∂s laikais.Nors ir paçiose naujausiose publikacijose ßiandien dar tebekalbama apie XVIIIamΩi¨ kaip apie raßomosios kalbos degradacijos laikotarp^9 , taçiau labai ryßki irkitokia tendencija.

Art∂jant prie recenzijos pabaigos, nor∂t¨si padaryti ßiok^ tok^ ekskurså ^ ßal^ irpadiskutuoti su kitais Ûyvato indekso recenzuotojais: Juozu Aleksandraviçiumi irJonu Palioniu. Jie uΩsimena, kad Girdeniai eså gal∂j´ Ûyvatå kvalifikuoti tik kaipgeriausiå spausdintå XVIII amΩiaus ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarm∂s knygå, „nes esamager¨ ir rankraßtini¨ ßios tarm∂s paminkl¨, pvz., neseniai (1979 m.) surasta ‘Pur-pura iszganima mukos...’ (307 lap¨ turintis 1707 m. nuoraßas)“ (Aleksandraviçius,Palionis 1998, 126).

Purpuros10 rankraßtis tikrai labai Ωemaitißkas, iß jo reng∂jo pastang¨ aukßtaitin-ti galima pamin∂ti tik såmoningå Ωemaiçi¨ gal∆ni¨ monoftong¨ dvibalsinimå(brongiejs ‘brangiais’ 28r, gieraj ‘gerai’ 8r, tyktaj 108r). Taçiau d∂l jo kilm∂s teb∂radaug neaißkum¨. Antraßtiniame lape iß ties¨ ^raßyti 1707 metai, ßia data ir r∂m∂sivisi, kurie min∂jo rankraßt^. Taçiau pats tekstas liudija kå kita. PavyzdΩiui, ypaçΩodΩio gale nuosekliai vartojami balsi¨ junginiai su <j>: <aj>, <ej>, <oj>, <uj>dvibalsiams [ai], [ei], [oi], [ui] Ωym∂ti: grieszninkaj ‘nusid∂j∂liai’, 78r, palyiktontej‘paliekançiai’ 30r, pojkibiej ‘puikyb∂j’ 75v, pynktuj ‘penktam’ 62v (ΩodΩio pradΩiojear viduryje neretai paraßoma ir su raide vietoj <j>, pvz., teikies ‘teik∂s’ 30r,nors plg. ir tejkies ‘t. p.’ 29v). Taçiau raid∂ <j> tokiuose dvibalsiuose Lietuvoslenk¨ plaçiau imta vartoti tik XIX amΩiaus pirmaisiais deßimtmeçiais, o visißkai^sigal∂jo tik ketvirtojo XIX amΩiaus deßimtmeçio pabaigoje11 . Lietuvi¨ autoriai, bejokios abejon∂s, dvibalsi¨ raßymå <aj>, <ej>, <oj>, <uj> per∂m∂ iß lenk¨ raßybosir pritaik∂ lietuvißkiems tekstams. Iki tol ßie dvibalsiai buvo raßomi <ay>, <ey>,

9 Aleksandraviçius, Palionis 1998, 129.10 PURPURA ISZGANIMA MUKOS JEZUSA

Ånt Dyinu Deszimtyis Yszdalita Yr priÅnt apmyslyiema o Dwasyszkas wargusypatiekas, Noba∏nam Skaititojou Metusy1707 nu W.J.M.X. ALEKSANDRA DAW-GIALY S.Th.C. Koznadyie ordynaryinaWylniuj S.Dwases ZKM AFIERAWOTAÅnt wysodydiausi Troszkiyma DusziuApmyslyiymy tos Mukos milyntiu Sto-rony– K. JUZAPA GRYGALAUS SZYMA-KA S. Th: aktualna Bakalarza, topatyisZoka Kozn: so pazwaleny WiresnibysPARDRUKAWOTA Diel pazitka Dwa-

syszka ir part¬umoczita isz Lynkiyszkaåt Æemajty:; rankraßtis saugomas LLTIBRS, sign.: f. 11 – 356.

11 Plg. Irena Bajerowa, Polski j´zyk ogólnyXIX wieku, Stan i ewolucja 1. Ortografia,fonologia z fonetykå, morfonologia , Kato-wice: Uniwersytet ∞låski, 1986, 39; Gied-rius Subaçius, „Simonas Daukantas: raßy-bos ir k∆rybini¨ interes¨ kitimas“, Iß Lie-tuvos istorijos tyrin∂jim¨, Vilnius: Acade-mia, 1991, 58–64; Giedrius Subaçius, Ûe-maiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiauspradΩia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨leidybos institutas, 1998, 103–105.




1 7 5 9 m e t ¨ „ Z i w a t a s “

<oy>, <uy>. Vadinasi, j¨ grafika rodo, kad Purpura raßyta turb∆t ne anksçiau kaipketvirtåj^ XIX amΩiaus deßimtmet^.

Kitas grafikos dalykas, b∆dingas didΩiumai XVIII amΩiaus DLK autori¨ ir netkai kuriems XIX amΩiaus pradΩios autoriams (nenuosekliai raßytas Dionizo Poß-kos, Jurgio Pabr∂Ωos, net Motiejaus Valançiaus), yra gotikini¨ ilg¨j¨ raßmen¨ <∫>,<ƒ> ir pan. vartojimas. Visißkai ne^tik∂tina, kad ßi¨ raidΩi¨ neb∆t¨ buv´ XVIIIamΩiaus pradΩios rankraßtyje, o Purpuroje j¨ n∂ra.

Taip pat kai kurios fonetin∂s Ωemaiçi¨ lytys rodo gerokai v∂lyvesn^ laikå neiXVIII amΩiaus pradΩia. PavyzdΩiui, Purpuroje neraßomos kaitmenin∂s afrikatosformose erszkietiu ‘erßk∂çi¨’ 46r, 90r, galietio ‘gal∂çiau’ 45r, myrsztontius ‘mirßtan-çius’ 42r, muszontius ‘mußançius’ 88r, neoØrysztio ‘neuΩrißçiau’ 89r, Øodiu ‘ΩodΩi¨’35r, 51r, Øodius ‘ΩodΩius’ 51r. Íios formos paj∆rio Ωemaiçi¨ tarm∂je yra palygintinaujas dalykas. Kaip nustat∂ Girdenis, „vakariniai paj∆rio Ωemaiçiai XVIII am-Ωiuje yra tur∂j´ afrikatas, kurias v∂liau prarado“ (Girdenis 1972, 187). XIX amΩiuje,„vos ßimtui met¨ pra∂jus – Daukanto, Valançiaus ir Pabr∂Ωos raßtuose – paj∆rioΩemaiçi¨ ypatyb∂ (-t’u, -d’u vietoj -ç’u, -dΩ’u) yra jau ^sigal∂jusi maΩdaug tiek pat,kiek ir dabartin∂se paj∆rio Ωemaiçi¨ ßnektose“ (Girdenis 1972, 187). Tad Purpurosteksto ypatyb∂s skatina jo autoriaus ießkoti tarp Daukanto ir Valançiaus amΩi-nink¨, o ne XVIII amΩiaus pradΩioje.

Bet kod∂l antraßtiniame Purpuros puslapyje vis d∂lto paΩym∂ta 1707 met¨ da-ta? Iß to puslapio matyti, kad 1707-aisiais J∂zaus Kristaus gyvenimå nuo Alyv¨kalnelio epizodo ^ deßimt^ dien¨ suskirst∂ Vilniaus Íventosios Dvasios (vadinasi,dominikon¨) vienuolyno pamokslininkas kunigas Aleksandras Daugelas. Dar rei-kia ißsiaißkinti, ar negal∂jo tai b∆ti tas pats Aleksandras Vaclovas Daug∂la, kuris1696 met¨ liepos 4 dienå kaip liudytojas pasiraß∂ po nuosprendΩiu keturiomssudegintinoms KraΩi¨ valsçiaus „raganoms“12 . Antraßt∂ taip pat teigia, kad vyres-nyb∂s leidimu knyga perspausdinta to paties Íventosios Dvasios vienuolyno ak-tualiojo bakalauro Juozapo Grigaliaus Íimako. Vadinasi, tik∂tiniausia, kadbuv´s ankstesnis rankraßtis, kur^ Íimakas perraß∂ ir reng∂ spausdinti. Ißlik´stekstas gali b∆ti Íimako rankraßçio XIX amΩiaus nuoraßas. Prieraßas, jog verstaiß lenk¨ kalbos, gal gali reikßti, kad pirmasis senasis Daugelo rankraßtis buvoverstas iß lenk¨ kalbos?

Visiems ßiems dalykams ißtirti reikia nuodugnesn∂s studijos (diskusijos recen-zijos „paraßt∂je“ tam nepakanka): ießkoti vertimo ßaltinio ir abiej¨ minim¨ autori¨(Vilniaus dominikon¨) gyvenimo p∂dsak¨. Taçiau jau ir dabar aißku, kad kol n∂rasurasta joki¨ kit¨ gera ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarme paraßyt¨ XVIII amΩiaus tekst¨,Ûyvatå, pritariant Girdeniams, ir toliau reikia vadinti geriausiu.

XVIII ir XIX amΩiuje Ûyvatas dar∂ ryßkios ^takos besipleçiançiai Ωemaitißkairaßybai. Ûyvatißkus raßmenis <uw>, <yi> buvo per∂m´s Kozoniaus K. Mykolo

12 Motiejus Valançius, Raßtai 2. Ûemaiçi¨ vys-kupyst∂, paruoß∂ Birut∂ Vanagien∂, Vil-nius: Vaga, 1972, 349.


Karpaviçios (1794) vert∂jas, Antanas Klementas. O grafemå <y> Ωemaiçi¨ pa-plat∂jusiam garsui [¥] Ωym∂ti, matyt, buvo per∂musi tiesiog didΩiuma Ωemaitiß-kai raßiusi¨ autori¨ (Dionizas Poßka, Simonas Staneviçius, Juozapas Çiulda irdaugelis kit¨).

UΩbaigti recenzijå galb∆t pritikt¨ gr^Ωtant prie jos pradΩios: 1759 met¨ Ûyvatofaksimilinis leidimas ir indeksas, parengti remiantis tvirtu teoriniu ir praktiniutiriamo teksto kalbos sistemos paΩinimu, yra aißkiai ißsiskirianti gair∂ ßio pob∆-dΩio darb¨ tradicijoje. Jos Ωenklinamas kelias labai nelengvas, taçiau neabejotinaiperspektyvus.

Regina Venckut∂Giedrius Subaçius

R E G I N A V E N C K U T Î Gauta 1999 m. balandΩio 15 d.



Universiteto g. 5



G I E D R I U s S U B A Ç I U S


Antakalnio g. 6



[email protected]

199 S i m o n o D a u k a n t o r a ß t a i ,L a i ß k a i T e o d o r u i N a r b u t u i .E p i s t o l i n i s d i a l o g a s

Simono Daukanto raßtai,Laißkai Teodorui Narbutui.Epistolinis dialogas,pareng∂ Reda Grißkait∂

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla,

1996, 662 p. ISBN 5–420–01357–6

Ûymus graikißk¨ rankraßçi¨ tyrin∂tojas Alphonse’as Dainas ßio ßimtmeçio vi-duryje pabr∂Ω∂, jog visas filologijos mokslo progresas susij´s su tekst¨ leidyba1 .Norint tekstå plaçiau tirti, reikia „diskurs¨ aktui sugråΩinti viså jo medΩiagiß-kumå“2 . Lietuvoje tekst¨ rengimo ir leidimo pad∂tis ger∂ja: ^vair∂ja rengimo b∆-dai, leidini¨ tipai ir kokyb∂. Tekstologija, ilgå laikå pas mus buvusi filologijosparaßt∂se, atrodo, ^gauna didesn∂s svarbos. Geriausiai tai rodo sen¨j¨ rankraßçi¨leidimas. 1996 metais iß∂jo dar vienas itin svarbus leidinys: Simono Daukanto raßtai.Laißkai Teodorui Narbutui.

Simonå Daukantå, kaip istorikå, geriau suvokiame ne iß jo istorij¨, bet iß laiß-k¨, raßyt¨ Teodorui Narbutui. Íiå mint^ dar 1913 metais pasak∂ Augustinas Janu-laitis. Ir ßi¨ dien¨ istorikai sutinka, jog Daukanto erudicija, istoriko kompetencija,mokslißkumas geriausiai matyti iß laißk¨.

Daukanto laißkus Narbutui pirmå kartå pareng∂ Janulaitis ir 1922 metais pa-skelb∂ M∆s¨ senov∂je (t. 1, kn. 4–5). Jau gerokai v∂liau, 1976 metais leidΩiant Dau-kanto Raßtus, laißkus iß naujo pareng∂ akademikas Vytautas Merkys3 . Taçiau Nar-buto laißkai ilgå laikå buvo sunkiau prieinami. Daugelis tyr∂j¨, pavyzdΩiui, Ze-nonas Ivinskis, Augustinas Janulaitis, Alfonsas Kalnius, Vincas Maci∆nas, Vincas

1 ÊÑÏËÚËÈ ãËı‡˜Â‚, TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡ÚÂË-‡ÎÂ ÛÒÒÍÓÈ ÎËÚÂ‡ÚÛ˚ ï–ïVII ‚ÂÍÓ‚,ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡ÛÍ‡, 1983, 25.

2 Dominique Maingueneau, Literat∆ros k∆-rinio kontekstas, Vilnius: Baltos lankos,1998, 89.

3 Simonas Daukantas, Raßtai 2, pareng∂ Vy-tautas Merkys, Birut∂ Vanagien∂, Vilnius:Vaga, 1976, 708–819.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


Trumpa „ilg∂liau nesustojo prie Daukanto adresato – Narbuto fenomeno“4 . TikMerkio monografijoje Simonas Daukantas5 cituojami Narbuto laißkai, plaçiau„paΩvelgta ^ dviej¨ istorik¨ bendravimå, Daukanto ^takå Narbutui (ypaç kaip Lie-tuvos istorijos ßaltini¨ publikuotojui)“ (p. 13). Laikui b∂gant, per Daukanto 200met¨ jubiliej¨, atsirado galimyb∂ ne tik leisti ßio istoriko ir literato akademiniusraßtus, bet atskiru tomu paskelbti ir dviej¨ istorik¨ susiraßin∂jimå, – çia recenzuo-jamå knygå.

Íiems laißkams skirtas ketvirtas Daukanto raßt¨ tomas. J^ pareng∂ istorik∂ Re-da Grißkait∂, redagavo Toleina DarΩinskait∂, o ißleido Mokslo ir enciklopedij¨leidykla (1996). Tomo pareng∂ja sud∂jo abiej¨ istorik¨ laißkus bei studijå apie ß^susiraßin∂jimå „Simono Daukanto ir Teodoro Narbuto epistolinis dialogas“(p. 11–170) – skaitytojams pateik∂ per 650 puslapi¨ knygå. Laißk¨ tekstai publi-kuojami originalo (lenk¨) ir lietuvi¨ kalba. Originalai pateikti net dviem lygmeni-mis: faksimil∂s ir ißßifruoti tekstai. Laißk¨ tekstus lydi plat∆s tekstologiniai, daly-kiniai ir istoriniai komentarai, be to, knyga graΩiai iliustruota nemaΩa nuotrauk¨.

Grißkait∂s kruopßçiai pateikta laißk¨ visuma leidΩia dar kartå svarstyti Dau-kanto, kaip istoriko ir literato, problemå. Tiek Daukantas, tiek Narbutas laißkuoselink´ save vadinti literatais: „dΩiaugiausi, matydamas Tamstå visuomet veikl¨literatå“ (p. 303); „dΩiaugiausi, matydamas Tamstå toliau veikl¨ literatå“ (p. 324);„m∆s¨ literat∆rinis darbas vyksta gerai, taçiau nepaprastas vargas yra j^ ißleisti ^pasaul^“ (p. 456); „Paraßiau apie tai nedidel^ straipsn^ – noriu pasitarti su moks-lininkais“ (p. 457). Galb∆t sekdamas kitais tyr∂jais, kurie Gottholdo E. LessingopavyzdΩiu rod∂ tam tikrå paniekå kosmopolitiniam Europos akademizmui, Dau-kantas raß∂: „[...] dabar Ponas Danilaviçius ßitai neigia!! Reik∂jo iß pradΩi¨ ^Ωymia-jam profesoriui ißmokti bent ßios kalbos asmenavimå ir linksniavimå, tuomet galb∆t¨ uΩ∂m´s teisingå pozicijå bei kitaip galvoj´s apie ßiå tautå! Skaiçiau kito arki-mokslininko laißkå, raßytå taip pat mokslininkui, kuriame praßo patarimo, ar mi-n∂ti Gedimino m∆ßius [...]“ (p. 376), „o mokslininkai jau n∂ tiek nebeΩino“ (p. 377).Iß laißk¨ matyti, kad Daukantas daΩnai uΩima abi pozicijas – literato ir mokslinin-ko – arba pereina iß vienos ^ kitå, ir tai graΩiai atsispindi jo veikaluose.

Daukanto id∂jin∂s nuostatos vert∂ vengti iß anksto kodifikuotos teksto formos.Galima sakyti, kad Daukantas, b∆damas liberalas ir nepripaΩindamas luom¨, taippat nepripaΩino ir Ωanr¨ hierarchijos. Nors laißke Vladimirui Andrejauskui jisraß∂, kad b∆tina „laisvom valand∂l∂m skaityti naudingas istorijos arba kelioni¨knygas, bet ne romanus, kurie nieko neduoda, tik atima laikå ir kvailina jaunåprotå“ (Daukantas 1976, 712), bet savo istorijose m∂gdΩiojo romanui b∆dingå pa-sakojimå. Pats to nejausdamas, kai kå iß romano perimdamas (tai b∆dinga jo lai-

4 Reda Grißkait∂, „Simono Daukanto ir Teo-doro Narbuto epistolinis dialogas“, Simo-no Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Nar-butui. Epistolinis dialogas, Vilnius: Moksloir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 13.

5 Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vil-nius: Vyturys, 21991.


kui), jis nor∂jo paraßyti kaΩkå visißkai nauja, galb∆t kaΩkå panaßaus ^ Homero epå.Kaip Friedrichas von Schlegelis sak∂, didΩi¨j¨ poet¨ k∆riniai neretai alsuoja kitomeno dvasia6 .

Nuo XVII ir XVIII amΩiaus Europoje ^sivyravus saloninei kult∆rai ir ∂mus ver-tinti draugyst´ labiau uΩ luomus, ißaugus raßting¨ Ωmoni¨ skaiçiui, laißkai buvopatogiausia neakivaizdaus bendravimo forma. Jie ilgå laikå buvo raßomi laikantissaloninio bendravimo reikalavim¨. Dominique Maingueneau nurodo, kad „salo-ninis bendravimas sudaro palankias sålygas Ωanrams, kurie pakl∆sta pokalbio tai-sykl∂ms“7 . Laißkas yra tarsi viena iß dialogo pusi¨. Bet laißkå reikia daugiau ap-doroti, nes jis tik m∂gdΩioja improvizacijå, yra kuriamas ir siunçiamas lyg dova-na8 . Pokalbis turi b∆ti „nat∆ralus, laisvas, mandagus, daΩniausiai linksmas, pai-santis aplinkybi¨ ir padorumo, taip pat ir laißkå raßant teturi r∆p∂ti padarytilaimingus savo paßnekovus“9 . Kaip galima spr´sti iß Daukanto laißk¨ (ißliko para-ßyt¨ ir publikuot¨ 36), jis buvo geros draugijos m∂g∂jas: „Ißvykus Í[viesiausiajam]D[auggaliui] Vyskupui Geradariui, viskas apmir∂, niekas taip giliai d∂l ßito ne-sisieloja, kaip aß ir ponas Antanas, nebeturime pas kå susirinkti ir pavieß∂ti, pa-sitabokawusiu ir Tamistas swekata paminawoiusiu eitau numyi tile“ (Daukan-tas 1976, 716–717).

Laißkas – lyg nesançio pokalbis su nesançiu, jis daΩniausiai raßomas kokiu norsnaudingu tikslu10 . Antai ir Narbutas, tik∂damasis sulaukti Daukanto pagalbosleidΩiant istorijos ßaltinius, raß∂: „Vieta, kuriå, Pone Geradary, uΩimi, Lietuvosistorikå verçia susipaΩinti su Tamsta. Íito vildamasis, turiu garb´ rekomenduotisTamstos gerbtinam d∂mesiui bei praßyti leisti ir toliau naudotis patarimais beipagalba varganiems tyrin∂jimams dar varganesn∂s tautos, kurios palikuonys esa-me abu – gal taip geriau sujungsime savo pastangas tyrin∂ti ir aißkintis, kuobuvome kadaise“ (p. 184).

Visais laikais laißkuose buvo raßoma tai, kå susitikus b∆t¨ galima pasakyti âkis. Buvo manoma, kad laißko puoßnumå lemia aißkiai suformuluota mintis,pasakyta trumpais sakiniais, pavartoti archajißki posakiai, prieΩodΩiai ir pan. Neviename Daukanto laißke Narbutui tarp istorijos fakt¨ randame nuotaiking¨pasakojim¨:

„[...] Ponas Vilgockis, Vilniaus vyriausi¨j¨ teism¨ regentas, buvo didelis savokraßto myl∂tojas, ir jis man pasakojo, kad ant senosios Lietuvos sien¨ ligi ßiolteb∂ra senoviniai riboΩenkliai, ißsid∂st´ tarp dabartini¨ Voluin∂s ir Kijevo guber-nij¨, o iß kitos pus∂s – tarp Minsko gubernijos ir Poles∂s; Ûalioji giria ir Juodojigiria visuomet b∆davusios Lietuvos, tam patvirtinti jis tok^ atsitikimå pasakoda-

6 ÊîË‰Ëı òÎÂ„ÂÎ¸, ùÒÚÂÚËÍ‡, ÙËÎÓÒo-ÙËfl, ÍËÚËÍ‡, åÓÒÍ‚‡: àÒÍÛÒÒÚ‚Ó,1983, 309.

7 Maingueneau 1998, 72.

8 Êí.ÊÇ.ÊèÓÔÓ‚‡, „îËÍÚË‚ÌÓÂ ÔËÒ¸ÏÓ Í‡Í ÎËÚÂ-‡ÚÛÌ˚È Ê‡Ì (èÓ˝ÚËÍ‡ Ó·‡Á‡ „ÂÓfl Ò˛-ÊÂÚ‡ Ë Ê‡Ì‡)“, ÄÌÚË˜Ì‡fl ÔÓ˝ÚËÍ‡,åÓÒÍ‚‡: ç‡ÛÍ‡, 1991, 186.

9 Maingueneau 1998, 72.10 ÊèÓÔÓ‚‡ 1991, 186.


vo. Po paskutinio kraßto padalijimo, atmatuojant kunigaikßçiui Potiomkinui, jeineklystu, prie Lucko aptiktas labai didelis riboΩenklis, kur^, nepamenu d∂l kokiosprieΩasties nukasus, apaçioje rado kelis vaßku uΩlipdytus butelius, kuriuose buvolik´s vos ketvirtadalis skysçio. Kai jo ^pyl∂ ^ sidabrin^ ßaukßtå ir pakaitino antΩvak∂s, visas kambarys pakvipo liep¨ Ωiedais, ir iß to suprato, kad çia liep¨ mi-dus; tad smalsuoliai po pirßçiukå ißg∂r∂ ir tuoj visi, lyg opiumo paragav´, uΩmigoir nepabusdami ißmiegojo dvideßimt keturias valandas“ (p. 208).

Daukanto ir Narbuto laißkai priklausomai nuo temos paraßyti ilgesni ar trum-pesni, su moksliniais ißvedΩiojimais ar be j¨. Taçiau, kaip tada ir buvo ^prastapatarti, moksliniai ißvedΩiojimai kartais supinami su laisvesniu pasakojimu, kadskaitydamas laißkå adresatas nesikamuot¨, o jaust¨ malonumå.

Kadangi laißkai yra arçiau ßnekamosios raißkos negu istorijos, tai iß j¨ pajuntameDaukanto charakter^, plg., pavyzdΩiui, sakin^: „Mano nuomone, kurti projektus irruoßti planus ßimtui met¨ – tußçias pagyr∆nißkumas, ir sumanym¨ k∆r∂jas neturisav´s apgaudin∂ti, kad po jo mirties kas kitas eis jo p∂domis ir vykdys [jo planus]“(p. 546). Beje, vienas iß laißk¨ raßymo reikalavim¨ – atspind∂ti adresanto charakter^,jo polinkius, sielå, b∆då, dorovines savybes. Grißkait∂ mini, kad XIX amΩiaus pir-moje pus∂je buvo svarstomi laißk¨ raßymo klausimai (p. 175). Daukanto susido-m∂jimå epistoliniu Ωanru gali liudyti jo uΩraß¨ knygose esantys ^raßai apie ißleistuslaißk¨ rinkinius, kuriuos istorikas perskait∂ arba ketino perskaityti. Kita vertus, irpatys laißkai rodo, kad Daukantas buvo salonin∂s kult∆ros Ωmogus. Draug¨ b∆–relyje ^vald´s disputo Ωanrå, laißkuose savo kalbå jis taip pat sugeb∂jo valdyti. Gerasto pavyzdys yra laißkai, raßyti Narbutui jau tuomet, kai santykiai buvo aptemdytinepasitik∂jimo. Galima trumpai pacituoti vienå iß paskutini¨ laißk¨, kuriame reika-laujama gråΩinti dokumentus: „Nuolankiausiai praßau praneßti, kada juos, Malo-ningasis Pone Geradary, gal∂si atsi¨sti, antraip b∆siu priverstas Maloningojo Kapi-tono såskaita atvykti ^ Tamstos dvarå“ (p. 621).

Kaip sakyta, pirmå kartå Daukanto laißkai Narbutui ir vienas Narbuto laißkasDaukantui buvo publikuoti 1922-aisiais. Laißkus pirmajam leidimui perraß∂ Juo-zas Kairi∆kßtis (MS 4–5, 1922, 691). Spausdinant laißkus pirmå kartå, buvo sten-giamasi nekeisti originalo teksto: ißlaikyti raßybos, skyrybos ypatumus, netaisytiklaid¨. Taçiau klaid¨, neteisingai perskaityto teksto, praleidim¨ liko. Kita vertus,to meto spaustuv∂s netur∂jo vis¨ Daukanto laißkuose buvusi¨ raidΩi¨, ypaç sudiakritiniais Ωenklais. Grißkait∂, siekdama kuo tiksliau ir autentißkiau pateiktitekstå (p. 171), ißlaik∂ visus rankraßçi¨ raßybos ypatumus ir d∂l to jos parengtaskritinis tekstas maksimaliai perteikia originalå.

Palyginus Grißkait∂s ir Janulaiçio publikuotus tekstus, matyti, kad naujausia-me leidime neb∂ra buvusi¨ teksto praleidim¨, ißlaikoma originalo raßyba. Pa-vyzdΩiui, Grißkait∂s parengtame tekste ΩodΩi¨ raßymas kartu ir atskirai yra pa-teiktas laikantis originalo, o Janulaitis daug kur buvo atstat´s nenuosekliai, savonuoΩi∆ra:


Janulaiçio

widzimisi´ (p. 700)azdrugiej (p. 701)miarzacnego (p. 703)niewiedzå (p. 727)dalejciågni (p. 727)do myslac (p. 730)tensam (p. 730)Polesio widamy (p. 758)

Daukantas raß∂ gana aißkiai, ir jo rankraßçiams ßifruoti nereikia itin dideli¨pastang¨. Taçiau yra keletas pamin∂tin¨ jo raßysenos (raßybos) ypatum¨, kurierengiant tekstus spausdinti tiek Janulaiçiui, tiek kitiems k∂l∂ problem¨. Daug ne-nuoseklum¨ perteikiant autentißkus Daukanto tekstus kyla ne tik d∂l ΩodΩi¨ raßy-mo kartu ir atskirai (ypaç kai ΩodΩiai raßomi su neiginiais, prießd∂liais). Sunkum¨kelia ir ΩodΩi¨ raßymas didΩiåja ar maΩåja raide. Tikrinius daiktavardΩius Dau-kantas kartais paraßydavo, atrodyt¨, maΩåja raide, taçiau neretai ji yra ßiek tiekdidesn∂ uΩ ßalia esançias maΩåsias raides. Iß Daukanto braiΩo ypatum¨ galimapamin∂ti <a> ir <o>, <¬> ir <t>, <c> ir <e> (arba be taßkelio), <w> ir , <n>ir , <mi> ir <niu> panaßumå. Daukantui b∆dinga ir virß raid∂s esant^ taßkå ardiakritikå nukelti ant tolesn∂s raid∂s. DaΩnokos yra ir neuΩbaigtos <m>, ,<w>; rusißkos raid∂s pavartojamos vietoj lotynißk¨. Íiuo atΩvilgiu palygin´ Griß-kait∂s ir Janulaiçio tekstus, pamatytume, kad naujausiame laißk¨ leidime tekstasbuvo suprastas daug geriau:

Janulaiçio

stracie (p. 699)swicå (p. 701)Menkemiesa (p. 705)niezos¬awa¬o (p. 707)s¬arannoµ¢ (p. 716)moemo (p. 717)skrócenia (p. 717)wyrznå (p. 731)

Lenkißkus laißkus Grißkait∂ pateik∂ nepriekaißtingai. Tai taip pat ^vertino savorecenzijoje ir Zbigniewas Wójcikas11 . Daugiau diskutuoti nor∂t¨si d∂l j¨ vertimo.Grißkait∂, rengdama lietuvißkus tekstus, laik∂si Merkio vertimo, taçiau nenor∂jo,„kad lietuvißkas laißk¨ variantas teb∆t¨ paΩodinis originalo atkartojimas, t. y. bu-

11 Zbigniew Wójcik „Laißkai Teodorui Nar-butui. Epistolinis dialogas, Mokslo ir En-ciklopedij¨ Leidykla, cz´µc wst´pnå na-pisa¬a i listy do druku przygotowa¬a Re-da Grißkaité, streszczenia: polskie i an-

Grißkait∂s

widzi mi si´ (p. 204)a z drugiej (p. 204)miar zacnego (p. 206)nie widzå (p. 365)dalej ciågni (p. 365)domyslac (p. 400)ten sam (p. 400)Polesiowi dany (p. 545)

Grißkait∂s

stracic (p. 206)swciå (p. 204)Menkenuisa (p. 238)niezostawa¬o (p. 301)starannoµ¢ (p. 357)mocno (p. 358)skroienia (p. 358)wyrzucå (p. 401)

gielskie, Vilnius 1996, 663 s., ilustracje(Simono Daukanto raßtai)“, Wroc¬awskieStudia, Wschodnie 2, Wroc¬aw: Wydaw-nictwo uniwersytetu Wroc¬awskiego,1998, 253–255.


vo siekiama maksimaliai ißsaugoti Daukanto ir Narbuto laißk¨ dvasiå, j¨ stili¨ –suprantama, tiek, kiek tai apskritai ^manoma verstiniame tekste“ (p. 174). „Ver-çiant Daukanto ir Narbuto laißk¨ tekstus ^ lietuvi¨ kalbå, daugiausia abejoni¨kilo d∂l ßiuose tekstuose vartojam¨ kreipini¨ vertimo“ (p. 175). Daugelyje laißk¨vartojamå kreipin^ WielmoØny Moµci Dobrodzieju, kuris paprastai verçiamasDauggali Pone Geradari, Grißkait∂, pasiremdama XIX amΩiaus rusißkoje kores-pondencijoje vartojamu kreipiniu åËÎÓÒÚË‚˚È „ÓÒÛ‰‡¸ ir 1922 metais Juozo (?)Balçikonio Daukanto laißk¨ vertimu, ißvert∂ ßiltesniu Maloningasis Geradary(p. 175–176). Nuo ankstesnio Daukanto laißk¨ vertimo ^ lietuvi¨ kalbå atsiskirtair tuomet, kai m∂ginta interpretuoti originaluose esançius kai kuriuos paraßy-mus, pavyzdΩiui:

Kaip matyti, pareng∂ja laißkuose esant^ neparyßkintå uΩraßymå pateikia kur-syvu ten, kur mano esant pavadinimå. Taçiau ne visada lengva atsp∂ti kores-pondent¨ intencijas. Sunku pasakyti, kada laißkuose atitinkamas Ωodis vartoja-mas bendrine reikßme (sakykim, istorija, veikalas, kronika, indeksas), o kada – kaippavadinimas. Daukantas ir Narbutas skirtingai raßo veikal¨ pavadinimus. AntaiNarbutas savo veikalus, taip pat ir kit¨ raßo didΩiåja raide (Dziejach 216, TomuDziejów 516, 3cim Tomie Dziejow Litew 556 ir kt.), o Daukantas daΩniau paraßomaΩåja (dziejom narodu Litewskiego 190, do 10 Tomu jego dziela 238). Kai vert∂jainterpretuoja, skaitytojui neißvengiamai kyla klausim¨. Kod∂l, pavyzdΩiui, para-ßymas „jak dzieje wychodzi¬y“ (p. 542) lietuvißkai verçiamas „kaip istorija buvoleidΩiama“ (p. 547), o „Za tym indexem u¬oØone Corpus diplomaticus“ (p. 292)verçiamas „Ißleidus ß^ Indekså reik∂s spausdinti Corpus diplomaticus“ (p. 296).Gali b∆ti, kad toki¨ klausim¨ skaitytojui neb∆t¨ kil´, jei Grißkait∂ teksto komen-taruose tai b∆t¨ plaçiau aptarusi.

Nors teksto pareng∂jos intencijos rengiant vertimus numanomos, sunku sutik-ti, kad lietuvißkoje laißk¨ tekst¨ dalyje reik∂jo keisti maΩåsias raides didΩiosiomis.

Lietuvi¨ tautos istorijå (p.192)Ißleidus ß^ Indekså reik∂s spausdinti Corpus

diplomaticus (p. 296)leisdamas kodekså (p. 303)vokißkosios Rivijaus kronikos (p. 313)iß pono Napierskio spausdinto Indek-

so (p. 314)„Senasis archyvas, vadintas slaptuo-

ju“ (p. 402)Kronikå, o gal ir Istorijos X tomas (p. 444)kaip istorija buvo leidΩiama (p. 547)Kunigaikßçio Obolenskio veikalo (p. 548)treçiajame Lietuvi¨ [tautos] istorijos to-

me (p. 558)

dziejom narodu Litewskiego (p. 190)Za tym indexem u¬oØone Corpus diplo-

maticus (p. 292)wydajåc kodex (p. 301)Kroniki Niemieckiej Riviusa (p. 310)z Indexu drukowanego P. Napierskie-

go (p. 311)Archiwum dawne sekretnym zwa-

ne (p. 400)kronik´ a moØe i 10 tom dziejow (p. 439)jak dzieje wychodzi¬y (p. 542)Dzie¬a Xićia Obolenskiego (p. 544)3cim Tomie Dziejow Litew. (p. 556)


Galb∆t gal∂jo taip ir likti: Narbuto laißkuose daugiau kas paraßoma didΩiåja raide,ir skaitytojas pats suvokt¨, kad tai galima suprasti kaip pavadinimå. O Daukanto(ir Narbuto) laißk¨ ΩodΩi¨, paraßyt¨ maΩåja raide, galima neinterpretuoti kaippavadinim¨. Nors toks raßymas galb∆t daΩnai ir b∆t¨ nusiΩengimas bendrin∂skalbos raßybai, taçiau perteikt¨ to meto norm¨ nebuvimå arba j¨ såmoningå arnesåmoningå nesilaikymå. Bandymas sudabartinti veda tolyn nuo originalo, juo-lab kad turb∆t ne visi skaitytojai skaitys lenkißkus laißkus. Skaitytojas, nepa-lygin´s lenkißko teksto su lietuvißku, tur∂s priimti pareng∂jos vertimo interpre-tacijå. Be to, tekste esantys ißskyrimai kitu ßriftu (pusjuodΩiu, kursyvu) neretaitarsi bruka vienå teksto perskaitymo galimyb´. DidΩi¨j¨ raidΩi¨ ißlaikymas ver-timuose leist¨ skaitytojui ir lietuvißkame variante pajusti skirtumus tarp XIXamΩiaus ir m∆s¨ dien¨. Yra Ωinoma, jog raßymas didΩiåja raide buvo susij´s irsu emociniu nusiteikimu, bet pareng∂ja j^ vietomis ryΩtasi pakeisti. Kad didΩi¨jïr maΩ¨j¨ raidΩi¨ keitimas daΩnai atspindi jau m∆s¨ laik¨ dvasiå, rodo kad ir ßiepavyzdΩiai:

pierwszy statut Litewski (p. 203)P. Professor On. (p. 244)Tyranym (p. 244)Prezydentowi GruØewskiemu (p. 301)Translator Jzby Ciwilnej

Wileˆskiej (p. 440)W Sowietnika (p. 440)Wielki Mistrz (p. 507)do PapieØa (p. 507)Pan Hrabia Ty∫ƒkiewicƒ (p. 556)

Lietuvißkuose tekstuose Grißkait∂ neißlaik∂ vienodumo tuomet, kai origina-luose esançius skirtingus arba klaidingus paraßymus vienur tais∂, kitur paliko.PavyzdΩiui, ißtaisyta Ateneum 206 ^ Athenaeum 210, Monimenta 387 ^ Monumenta393, curiculum vitae 541 ^ curriculum vitae 546, bet palikta sine teloneo 192 ir cumtaloneo 443; la Physiologie [...] le Docteur 315 ir la physiologie [...] le docteur 326; ActaLithuanorum 324, Acta Lituanorum 372, Acta Lithuanica 458.

Daukanto akademini¨ raßt¨ tomai yra palydimi ilg¨ ^vadini¨ straipsni¨. Beabejo, akademini¨ raßt¨ ^vadinio straipsnio pob∆d^ lemia spausdinamoji medΩiagabei tyrin∂tojo patirtis. Knyg¨ leidybos istorijoje galima rasti tris b∆dus, kaip pu-blikuoti akademinius raßtus: 1) ^Ωanginis straipsnis dedamas tik pirmame tome,2) ^Ωanginiai tekstai palydi kiekvienå tomå, 3) leidΩiamas atskiras tomas, kur su-dedama visa su autoriaus k∆ryba ir gyvenimu susijusi tyrimo medΩiaga. Teksto-logijos teoretikai (j¨ darbais pasiremta ir raßant ßiå recenzijå) rekomenduoja aka-demini¨ raßt¨ tome ned∂ti ^vadinio straipsnio, o jeigu b∆t¨ dedamas, tai kadakademini¨ raßt¨ didesn´ dal^ sudaryt¨ mokslinis aißkinamasis aparatas, teksto-loginis komentaras, o ne literat∆rologin∂, lingvistin∂, istorin∂ studija, kadangi lai-

Pirmasis Lietuvos Statutas (p. 207)Ponas Profesorius On[aceviçius] (p. 257)tironu (p. 258)Prezidentå GruΩevsk^ (p. 303)Vilniaus civilinio teismo r∆m¨

vert∂jas (p. 444)Maloningåj^ Patar∂jå (p. 445)Didysis magistras (p. 509)popieΩiui (p. 509)Ponas Grafas Tißkeviçius (p. 559)


kui b∂gant ßi medΩiaga sensta12 . Buvo manoma, kad laißk¨ tekstus gal∂t¨ paly-d∂ti ir didesn∂s apimties ^vadas13 .

Ankstesniuose Daukanto akademini¨ raßt¨ tomuose b∆ta ilgesni¨ negu lankoapimties ^Ωangini¨ straipsni¨14 . Tad galima sakyti, kad leidΩiant Daukanto akade-minius raßtus, nusistov∂jo tradicija plaçiai pristatyti parengtå tekstå. Grißkait∂ sa-vo darbå – Daukanto ir Narbuto epistolin^ dialogå – palyd∂jo ypaç ilga, 159 pus-lapi¨ apimties studija.

Studijoje puikiai atkuriama XIX amΩiaus pirmos pus∂s Lietuvos kult∆rin∂ iristorin∂ aplinka. Cituojamos Narbuto biçiuli¨, ypaç Aniceto Renj∂ (Renjer, Renier,Rengnier, Reniger), laißk¨ vietos padeda skaitytojui, nepaΩ^stançiam epochos, jågeriau ^sivaizduoti, pajusti to meto Ωmoni¨ r∆pesçius. Grißkait∂ sako, jog straips-nyje „ießkoma nauj¨ interpretacij¨, akyliau ^siskaitoma ^ rankraßtin^ palikimå, pa-galiau paprasçiausiai ^siklausoma ^ aplinkå, kurioje buvo raßomi tie tekstai“ (p. 15).Autorei pavyksta perteikti to laiko dvasiå. Galb∆t ßiek tiek keistokai nuskambaGrißkait∂s pasirinkto tyrin∂jimo metodo nusakymas: „Tai bus bandymas ißm∂gintipaties Narbuto istorijos raßymo metodå“ (p. 16). Skaitytojui gali pasirodyti, kadXIX amΩiaus tekst¨ tyrimo metodai visißkai nepasen´, vartotini ir ßiandienosmokslo tyrimuose.

Grißkait∂s ^vadinis straipsnis – tai jos daktaro disertacija. Taçiau atsiΩvelgiant^ akademini¨ raßt¨ pob∆d^, ^ tai, kad tokie raßtai leidΩiami deßimtims met¨, kadjie tarnaus keletui kartƒ, buvo b∆tina ß^ straipsn^ kiek pertvarkyti, pirmiausiatrumpinti. Kaip ^vadin^ straipsn^ skelbiant disertacijå, gal∂tume pasakyti, buvopaΩeistas tinkamumo principas. Tai, kas tikt¨ populiariam leidiniui arba atskiraknyga leidΩiamai studijai, tas nedera akademini¨ raßt¨ tomui. Jau pirmieji saki-niai verçia suabejoti, ar nereik∂jo siekti didesnio objektyvumo, atsisakyti patetißk¨teksto viet¨. Archeografinio pob∆dΩio tekste iß viso netur∂t¨ b∆ti toki¨ interpre-tacij¨: „milΩinißk¨ dvasini¨ ir fizini¨ j∂g¨ pareikalavusios LTI tomas“ (p. 17),„Tikriausiai buvo skait´s Kraßevskio mintis“ (p. 23), „tikras epistolinio Ωanro ße-devras“ (p. 35), „Daukantas neskub∂jo atsakyti, o Narbutas nekantravo“ (p. 36),„pernelyg daug sau leido“ (autor∂s pateikta tarp kabuçi¨; p. 36), „Narbuto atsa-kymas Daukantå ßiek tiek pradΩiugino, bet pasitik∂jimas ∂m∂ bl∂sti“ (p. 50).

Kita vertus, ^vade pasigendama ne tik konkretumo, bet ir tam tikr¨ fakt¨,susijusi¨ su publikuojamais laißkais. PavyzdΩiui, lieka neaißku, kokiå dal^ iß Dau-kanto ißlikusi¨ laißk¨ sudaro susiraßin∂jimas su Narbutu. Neaptarta laißk¨ tekstoistorija. Daug svarbios informacijos pasiklysta, kai daugiausia d∂mesio skiriamaNarbuto asmenybei.

Taçiau dΩiugu, kad vis daΩniau pasirodo anksçiau niekad neskelbt¨ sen¨jäutori¨ tekst¨ ir kad pamaΩu ^gyvendinamas vienas svarbiausi¨ nacionalin∂s lei-

12 ÊéÒÌÓ‚˚ ÚÂÍÒÚÓÎÓ„ËË, ÔÓ‰ Â‰‡ÍˆËÂÈÇ.Êë.ÊçÂ˜‡Â‚ÓÈ, åÓÒÍ‚‡: àÁ‰‡ÚÂÎ¸ÒÚ‚ÓÄÍ‡‰ÂÏËË ç‡ÛÍ ëëëê, 1962, 395.

13 ÊçÂ˜‡Â‚‡ 1962, 149.

14 Ûr. Simono Daukanto raßtai, Didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas 1–3, pareng∂ Gied-rius Subaçius, Vilnius: Mokslo ir enciklo-pedij¨ leidykla, 1993–1996.


dybos uΩdavini¨. Tam, kaip raß∂ Aleksandras Ûirgulys, reikia, jog tauta tur∂t¨Ωym¨ raßytojå ar Ωym¨ veikalå, b∆t¨ pakankama archyvin∂ ir literat∆rin∂ baz∂,nestigt¨ dråsesni¨, toliau siekiançi¨ uΩmoj¨ ir sveikos ambicijos juos ^gyvendinti,susidaryt¨ tam tikras branduolys mokslini¨ paj∂g¨, b∆t¨ planingai ir nuolatos, one prießokiais leidΩiama palikimo literat∆ra, kuri ^galina s∂kmingai spr´sti teksto-logines problemas15 .

Roma Bonçkut∂

R O M A B O N Ç K U T Î Gauta 1999 m. kovo 10 d.

Lietuvi¨ literat∆ros katedra

Klaip∂dos universitetas

Herkaus Manto pr. 84

LT-5808, Klaip∂da, Lietuva


15 Ûr. Aleksandras Ûirgulys, TekstologijosbruoΩai, Vilnius: Mokslas, 1989, 13.


Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai,pareng∂ Stasys Keinys, Kazys Mork∆nas, Algirdas Sabaliauskas


1998, pp. 1-555. ISBN 5–420–01440–8

It is certainly fitting that many of the more important works of Jonas Kruopasbe made available to the scholarly world in a single volume. The compilers havedivided Kruopas’ works into four broad thematic categories: (I) works copiedfrom scientific publications (28 items), (II) articles from periodicals about dictio-naries and reviews of various publications which are important from the linguis-tic point of view (26 items), (III) articles about matters of language culture andterminology (24 items), (IV) a few articles on language history and linguists pub-lished in various periodicals (6 items). The bibliography (pp. 549-555) is dividedinto three sections, the first including brochures, articles and reviews and doesinclude some items not reprinted here in the Selected Works. The second part of thebibliography includes edited publications, the Dictionary of the Lithuanian Language(LKÛ), terminological and other dictionaries, and the third part contains literatureabout Kruopas. Some items not pertaining to language or too ideological in con-tent and articles for encyclopedias are not included. Still “J. V. Stalinas apie kalbosΩodynin´ sud∂t^ ir pagrindin^ fondå” (p. 549) made it into the bibliography, butwas not chosen for reprinting in this volume. One can easily imagine why.

Those articles reprinted here which originally appeared in periodicals with alarge format, e.g., Lietuvi¨ kalbotyros klausimai (LKK), Literat∆ra ir kalba (LiK), theAcademy of Sciences Darbai (LMAD), etc. were merely reproduced by some kindof photographic process. For these the original pagination is retained at the bot-tom of the page, whereas a new pagination for these Selected Works is to be foundat the top of each page. Articles originally appearing in journals with a smallerformat, e.g., Kalbos kult∆ra, M∆s¨ kalba were reset again.

Following the Foreword (pp. 9-10) there is a brief biography of Jonas Kruopaswritten by Algirdas Sabaliauskas. Everyone knows from Sabaliauskas’ previous


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

209 J o n a s K r u o p a s ,

R i n k t i n i a i r a ß t a i

publications such as Íimtas kalbos m^sli¨ (Vilnius: Vaga, 1970), ÛodΩiai atgyja (Vil-nius: Vaga, 1980), Mes baltai (Kaunas: Íviesa, 1986) and many others that Saba-liauskas is an engaging and interesting author, usually very sympathetic to thepersons he describes. His brief biography of Jonas Kruopas is no exception.

Kruopas was born on the 23rd of April 1908, in the village of Sakalin∂ in theTaurag∂ region, and spent his early years on a farm, but during World War I hisfamily was forced to evacuate to a place near Vitebsk, where he began his primaryeducation (in Russian, of course). When the Russian revolution began, his familyreturned to Lithuania where he continued his primary education (this time inLithuanian), then he attended a business school, next a teachers’ college and final-ly in 1928 he entered the Lithuanian University (later named after Vytautas theGreat) which had become a center for Lithuanian studies and linguistics. He grad-uated in 1937 and in 1938 he was appointed as an assistant at the Klaip∂da Ped-agogical Institute. When the Germans occupied the Klaip∂da region the Institutewas moved first to Panev∂Ωys and then to Vilnius. Kruopas worked at the Univer-sity of Vilnius beginning in 1941 and was de facto head of the Lithuanian depart-ment from 1945 until 1951 when he was relieved of this position, being chargedwith Marrism, bourgeois nationalism and not having studied Stalin’s works onlinguistics. In addition, having taken advantage of the lack of bolshevik criticismin the Lithuanian language department and the scientific council he had defendeda clearly “anti-scientific” work. Although persecuted by Soviet security forces, hewas allowed to work at the Institute of Lithuanian Language. In 1952 he defendedhis candidate’s degree on the lexicon of Merkelis Petkeviçius’ 1598 Catechism. Thiswas the first post-war Lithuanistic dissertation defended in Lithuania. Kruopasactually defended twice, because at the time of the first defense he had not takenaccount of the works of the linguistic genius Stalin and therefore his work wasclearly “antiscientific.”

From 1955-1960 Kruopas headed the Language history and dialectology sec-tion of the Institute of Lithuanian Language and Literature and from 1961 untilhis death the Dictionary section. From 1955-1964 he was assistant director of theInstitute.

He began his scientific work with investigations of Old Lithuanian literature.The fundamental part of his dissertation “1598 m. Merkelio Petkeviçiaus katekiz-mo leksika” was published in 1970 in LKK (12, 83-154; reprinted here onpp. 101-172), a periodical which Kruopas himself had founded. In this work Kruo-pas notes that compared to Daukßa’s 1595 Catechism the lexicon of Petkeviçius’1598 Catechism is a big step backward. Thus, for example, Daukßa used such termsas Vießpats Dievas ‘Lord God,’ Merga Marija ‘Virgin Mary,’ pasaulis ‘world,’ nuo-d∂m∂ ‘sin,’ kançia ‘suffering,’ etc. whereas for the same concepts Petkeviçius usedrespectively the Slavisms Ponas, Pana, svietas, griekas, m∆ka. Dialect words includeatpentui ‘v∂l, atgal; again, back,’ girklas ‘g∂rimas, g∂ralas; drink,’ keltuva ‘gyvulys,galvijas; animal, live-stock.’


In his article “Ûodynin∂s slavyb∂s M. MaΩvydo raßt¨ kalboje” (original in Se-noji lietuvißka knyga, Kaunas: Valstybin∂ enciklopedij¨, Ωodyn¨ ir mokslo litera-t∆ros leidykla, 1947, 217-256; reprinted here on pp. 28-67), Kruopas noted thatPranas SkardΩius’ dissertation Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen (TÛ 7,1931, 14-129) had missed some Slavisms in MaΩvydas works, e.g., izopas ‘hyssop,’pak∆ta ‘penance,’ Ωelotojis ‘zealot,’ kaplanas ‘pastor,’ priprovyti ‘to prepare.’ Differ-ently from SkardΩius, Kruopas gives also a list of loan translations from Slavic,e.g., ^statyti for ^kurti ‘to establish,’ ißpildyti for ^vykdyti ‘to accomplish,’ lieΩuvis forkalba ‘language,’ etc. To a contemporary reader it may seem odd that SkardΩius’name is never mentioned, but in those times it required courage even to say thatSkardΩius’ work was the most recent and best investigation of Slavic borrowings.Although in general there are no omissions in the publications, in a few cases theclichéd praises of the then existing Soviet government and ritual bows to theCommunist party are said to be omitted. Nevertheless it has been impossible toextirpate all the ghosts of the past. Thus, in this article (p. 29) we read (I translate):“With the advent of the Soviet era in Lithuania our language has become enrichedwith words of the new order, e.g., bolßevikas, leninizmas, kolchozas, stachanovininkas,etc.” (Unfortunately the latter words need no English translation.) One can onlyspeculate how much such a sentence might have annoyed the spirit of its de-ceased author.

In his study of the language of Mikalojus Daukßa’s Catechism, (“Leksiniai para-lelizmai Daukßos katekizmo [1595] kalboje,” LKK 3, 1960, 223-255; reprinted hereon pp. 238-270) Kruopas calls attention to the fact that in his attempt to create arich, varied, pure literary language comprehensible to the people as a whole,Daukßa frequently gave parallel words, thus aklatis ‘blindness’—aklyst∂, atΩvilgis‘regard, respect, point of view’—atvyzdis, gyvata ‘life’—gyvenimas, nert∂ti ‘to beangry’—r∆stauti. Daukßa created many neologisms, some of which have becomepart of today’s standard language, e.g., abejojimas ‘doubting, doubt,’ ^kv∂pimas‘inspiration,’ nusiΩeminimas ‘humiliation, humility,’ privalomas ‘compulsory, oblig-atory,’ pasmerkimas ‘condemnation,’ supratimas ‘understanding, intelligence.’

Kruopas also put a great deal of effort into the publication of important OldLithuanian texts. He was instrumental in editing and publishing Pirmoji lietuvißkaknyga (1947), a compendium containing MaΩvydas’ Catechism published on its400th anniversary. In fact, the first selection in these Selected Works (pp. 24-27) isfrom this 1947 book. Similarly Kruopas directed the group of linguists who pub-lished Pirmoji lietuvi¨ kalbos gramatika “The First Lithuanian Grammar” containingphotocopies of the original of Daniel Klein’s Grammatica Litvanica (1653) and of hisCompendium Litvanico-Germanicum (1654) with Lithuanian translations of both ofthem and broad commentaries by Tamara Buch and Jonas Palionis.

Kruopas also published Simonas Daukantas’ manuscript written in Polish inwhich the latter discusses the linguistic peculiarities of Laurynas Ivinskis’ calen-dars (“S. Daukanto pastabos d∂l L. Ivinskio kalendori¨, arba metskaitli¨, kalbos,”



LiK 3, 1958, 477-491; reprinted here on pp. 177-192). Along with the original ma-nuscript Kruopas prepared a Lithuanian translation and a rather complete com-mentary. For the foreign reader at least a comment on the following lapsus mighthave been helpful. For example, we read (p. 189): Ûemaiçi¨ ßnektose -o- ir -∂-kamien¨ vns. kilmininko ir dgs. kilmininko ßakninio kirçiavimo formos sutampa “InSamogitian dialects the genitive singular and the genitive plural stem-stressedforms coincide.” At first glance this seemed to me to be an exciting new factuniting Lithuanian with Hittite where genitive singular and genitive plural doindeed sometimes coincide. Actually, however, the immediately following ex-amples, viz., rankas ‘hand’ gen. sg., ßakes ‘fork’ gen. sg. and rankas nom. pl., ßakesnom. pl., correct the oversight in the text. In reality the footnote refers to Dau-kantas’ proposals for writing the genitive singular and nominative plural formsdifferently in order to ensure understanding of the difference in function. Some-times Daukantas’ etymologies were quite fanciful. For example, he called theßvedai ‘Swedes’ Ωuv∂dai ‘(literally) fish-eaters’ (< Ωuvis ‘fish’ and ∂sti ‘to eat’),since the Swedes supported themselves by fishing in summer and winter andate fish (191, fn. 32).

For fifteen years Kruopas headed the most important Lithuanistic work of thiscentury, the Lithuanian Academy Dictionary (LKÛ), during which time the newvolumes VI-X were prepared for publication and new versions of volumes I andII were written. He was also the chief editor of the one-volume explanatory dic-tionary Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos Ωodynas (DLKÛ1) published in Vilnius in 1954. Anexpanded and corrected version was published in 1972 (DLKÛ2) and this formedthe basis for the explanatory dictionary published in 1993 (DLKÛ3; with StasysKeinys as chief editor).

According to Sabaliauskas (p. 19) as a result of Kruopas’ practical work as alexicographer, early on he became interested in the history of Lithuanian lexicog-raphy, and if it had not been for his untimely death he would probably haveproduced an exhaustive history of Lithuanian lexicography. His work on SimonasDaukantas may be the most important in this area. Thus Kruopas concluded thatthe composition of Daukantas’ Large Polish-Lithuanian Dictionary (Didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas) is rich and varied and that it would be well to pay moreattention to it in the investigation of the Lithuanian lexicon and in the productionof various dictionaries. This lacuna was filled when in the years 1993-96 Daukan-tas’ Didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas was published in three volumes. GiedriusSubaçius, who had prepared the volumes for publication, defended his disserta-tion on this topic, where he had occasion to refine some of Kruopas’ assertions.

Kruopas showed that the ascription of the manuscript Lithuanian-Polish dic-tionary to Mikalojus Akelaitis must be wrong, since Akelaitis was a Western HighLithuanian, whereas the dictionary’s author must have been an Easterner(“M. Akelaitis leksikografas,” LKK 12, 1970, 155-177; reprinted here on pp. 312-334). Kruopas was also the first one to discuss exhaustively the lexicographic


work of Dominykas Sutkeviçius (“D. Sutkeviçiaus leksikografiniai darbai,” LKK 8,1966, 217-223; reprinted here on pp. 287-223). Kruopas was co-author (with JuliusB∆t∂nas) of a small book about the famous Lithuanian linguist Kazimieras B∆ga.

One of Kruopas’ specialties was Lithuanian scientific terminology and he wor-ked on a number of specialized terminological dictionaries. He headed the Termi-nology commission (founded in 1952) of the Institute of Lithuanian Language andLiterature and from 1971 until his death he was vice-president of the Terminologycouncil of the Lithuanian Academy of Sciences.

Even as a student Kruopas had published articles devoted to Lithuanian lan-guage culture and as early as 1935 had pointed out that (Lithuanian) societyshould pay more respect to and more highly value its language (“Kalbos ugdymasir m∆s¨ visuomen∂,” Gimtoji kalba 7, 1935, 97-99; reprinted here on pp. 491-493).

In Soviet times, although forced to pay homage to the reality of the day, Kruo-pas had the courage to write that in the bourgeois epoch the use of the Lithuanianlanguage was increased and the orthographic, grammatical and lexical normswere strengthened (“Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos vystymosi tyrin∂jimas,” LKK 6,1963, 21-30; reprinted here on pp. 407-416). This article was particularly interest-ing for me, since it contains an example of the correction of Ωmogaus ißnaudojimasΩmogumi ‘exploitation of man by man’ (an obvious calque of Russian ˝ÍÒÔÎÛ‡Ú‡-ˆËfl ˜ÂÎÓ‚ÂÍ‡ ˜ÂÎÓ‚ÂÍÓÏ with an instrumental agent) to Ωmogaus ißnaudojimas Ωmo-gaus with both an objective and agentive genitive in the same sequence. The Lith-uanian construction with a genitive of agent is, in spite of its apparent awkward-ness, certainly older than its Russian counterpart with an instrumental of agent.It seems that with all their morphological impedimenta the Indo-European lan-guages should have been able to avoid the confusion of a genitive case whichcould express either the subject or the object of a verbal noun. But, unfortunate-ly, this confusion is not only in Lithuanian, but also in Latin (where, e.g., metushostium (gen. pl.) ‘fear of the enemies’ can mean either the fear which the ene-mies inspire or that which the enemies experience), Greek (where phóbospolemí_n ‘fear of the enemies’ is similarly ambiguous), and even in modern Eng-lish where the interpretation of such a sequence as ‘this man’s exploitation’ willdepend on further contextual considerations, e.g. “this man’s exploitation by thecapitalists (communists) is deplorable” or “this man’s exploitation of naturalresources is deplorable.”

A problem with the interpretation of the genitive comes up again in an article(“D∂l kai kuri¨ literat∆rin∂s kalbos taisym¨,” Tiesa, 1958 01 14; reprinted here onpp. 510-515) co-authored by Jonas Kruopas, Kazys Ulvydas and Juozas ÛiugΩdawho discuss, among other things, Balçikonis’ comments on the use of adjectiveswith the suffix -ißkas, where it is a question of whether the ascribed vs. inherentvalue of an adjective is intended. Thus Kruopas et al. write that vokißkieji grobikai‘German plunderers’ is perfectly correct, because it would denote only those Ger-mans who happened to be plunderers, whereas grobikai vokieçiai ‘German plun-



derers’ would imply that Germans were inherently plunderers. On the other handthe expression vokieçi¨ (gen. pl.) grobikai is ambiguous in that vokieçi¨ ‘German’might function as a descriptor or it might be interpreted as the object of plunder-ing, in which case the sequence could be interpreted as ‘plunderers of Germans.’

The authors write also that one can imagine that the sequence of prepositionplus case will eventually replace the simple case usage, e.g., tris kartus dienoje‘three times a day’ will be replaced by tris kartus per dienå, atsisakyti ko ‘to re-nounce something’ will be replaced by atsisakyti nuo ko, etc. This again seems tobe a recurring feature in the development of the Indo-European languages. Note,for example, the replacement of Latin ¤re Romam ‘to go to Rome’ by ¤re ad Romamin the daughter languages.

One appreciates not only Kruopas’ vast contribution to Lithuanian linguistics,but also his human qualities as a pedagogue, always ready to extend a helpinghand to young students. Sabaliauskas quotes (p. 22) the distinguished academi-cian Zigmas Zinkeviçius (recently, quite without reason in my view, dismissedfrom his post as minister of education) who wrote that Jonas Kruopas and Eugeni-jus Meßkauskas (dean of the faculty) were like real fathers to him, following hisfirst scientific steps and supporting him in those difficult times. I met Kruopaswhen I first visited Lithuania in 1968 and I remember that at lunch somehow orother some political question arose (I should have kept silent) and he becamevisibly nervous. Unfortunately it is now too late for me to apologize for anydiscomfort I may have caused him.

On reading Kruopas’ article about Juozas Miliauskis’ (Miglovara’s) lexicogra-phic works (“J. Miliauskio [Miglovaros] leksikografiniai darbai, [1. Kalbin∂s pa-Ωi∆ros ir lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodyn∂liai],” LMAD 3[48], A serija, 1974, 139-151;reprinted here on pp. 358-370) I noticed that Miliauskis had written that thatsystem of writing is best which has the fewest diacritical marks, thus he proposedto write <y> as <ii>, <∆> as <uu>, <å> as <an>, etc. One almost wishes that hisproposals had been accepted, if one tries to write e-mail in Lithuanian. Perhapsit would be a good idea for someone to develop a special Lithuanian e-mailorthography which uses only those Latin characters available on an ordinary La-tin alphabet keyboard which is essentially designed only for English.

Between pages 16 and 17 of the printed text there are eight pages of black andwhite photographs commemorating various important events in Jonas Kruopas’and his family’s life: his parents’ wedding photograph; a ceremony in honor ofthe famous Latvian linguist, J‡nis Endzel¤ns; Kruopas with his daughter Laimut∂;the staff of the Institute of Lithuanian Language and Literature with AntanasSalys, etc. These are interesting pictures, rendering Kruopas more human to thosewho, perhaps, never saw him in person.

The last article in the book is the obituary of one of Kruopas’ first mentors,Napalys Grigas. Kruopas writes that the former was a linguist of the older gen-


eration, who, having imbibed the spirit of the Lithuanian language, will remain inthe hearts of the friends who knew him, as one characterized by modesty, simplic-ity and sincerity. From the accounts of his students it seems that one could prob-ably say much the same about Kruopas himself.

William R. Schmalstieg

W I L L I A M R . S C H M A L S T I E G Gauta 1999 m. vasario 22 d.

Department of Germanic and Slavic Languages

The Pennsylvania State University

311 Burrowes Building

University Park, PA 16802-6203, U.S.A.


215 V i l i u s G a i g a l a i t i s , A t s i m i n i m a i

Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai,sudarytoja ir vyriausioji redaktor∂ Audron∂ Kaukien∂

Klaip∂da: MaΩosios Lietuvos fondas, Klaip∂dos universiteto leidykla,

1998, 531 p. ISBN 9986–505–77–1

1999-¨j¨ pradΩioje skaitytojå pasiek∂ Viliaus Gaigalaiçio Atsiminimai. Íi knygasudomino ne tik tod∂l, kad Gaigalaitis retokai minimas kit¨ MaΩosios Lietuvosgyventoj¨ atsiminimuose ir apie ß^ Ωym¨ XIX amΩiaus pabaigos ir XX amΩiauspradΩios kult∆ros bei politikos veik∂jå iki ßiol nedaug buvo galima suΩinoti. Au-dron∂s Kaukien∂s sudaryti ir redaguoti Atsiminimai parengti diplomatiniu b∆du,stengiantis ißlaikyti autentißkå publikuojamo originalo tekstå, tod∂l pasirod∂ svar-bu ^vertinti publikacijos principus bei j¨ taikymo metodikå.

Memuaristika, matyt, gimsta ne tik iß didaktini¨ paskat¨, bet ir norint pasitei-sinti. Raßtijos istorija rodo, kad atsiminimus gana daΩnai raßo valstyb∂s veik∂jai.Politiko kelias sud∂tingas, neretai verçiantis prießtarauti sau paçiam, daryti ir ne-populiari¨ tuo metu sprendim¨. Politikai, manydami anksçiau lik´ neteisingaisuprasti, atsiminimuose tarsi bando sau ir kitiems pasiaißkinti. Panaßios mintyskyla skaitant Gaigalaiçio atsiminimus. Èsitrauk´s ^ MaΩosios Lietuvos prijungimoprie DidΩiosios Lietuvos veiklå, jis netrukus tapo nesuprastas ir vienißas, nuo jotuomet „nusigr´Ω∂ artimi Ωmon∂s, buv´ mokiniai“ (p. 499). 1941–1944 metais, jaugyvendamas Vokietijoje, Gaigalaitis paband∂ atkurti nelengvå savo gyvenimå pa-gal viså laikå raßytus dienoraßçius. J¨ stilius labiau primena plat¨ iß b∆tinyb∂ssuraßytå protokolå, o ne iß malonumo raßyti kilus^ vaizdingå pasakojimå, supintåsu istorijos faktais. Tik pirmoje Atsiminim¨ dalyje, kur raßoma apie vaikyst´, t∂viß-k´, jaunyst∂s metus, kartais galima pajusti ir kaimo pasakotojo stilistikå.

Kita vertus, Gaigalaiçio atsiminim¨ stiliui ^takos gal∂jo tur∂ti ir tai, kad tekstasliko neuΩbaigtas, kad, sakyçiau, mus pasiek∂ tik smulkus viso sumanymo planas,o ne galutinis k∆rinys. Be to, kaip Gaigalaitis pats raß∂, nemok∂jimas graΩbyliautigal∂jo b∆ti paveld∂tas iß t∂vo, kuris „menkai pasakodavo“ (p. 10). Perskait´s tik


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


keletå puslapi¨, pajunti labai rimtai autoriaus fiksuojamå praeit^, kurioje tarsineb∆t¨ buv´ pakankamai linksm¨ ^vyki¨, jaunatvißk¨ neproting¨ poelgi¨. Norsprisimenama, kad „dvasißkas stovis teologijos student¨ nebuvo visad pagirtinas,neretas kas nuklysdavo ant nedoryb∂s keli¨“ (p. 30). Tai leidΩia sp∂ti ankstyvå jobrandå, nenorå „laikå veltui praleisti“ (p. 33).

Vis d∂lto ißlaikytas autentißkas tekstas daΩnai pamalonina skaitytojå retesnetarmybe. Labai ßiltai skamba tos teksto vietos, kur kalbama apie vaikyst´: “Tuomtarpu aß jau taipgi buvau kelis metus ßioje varg¨ dauboje gyven´s. Nesir∆pinauapie niekå kitå, kaip tik kad gauçiau savo pienukå ir laikyçiaus kokiå nors zabovå.Vesdavosi mane kartais ir ^ sveçius, taip kartå ^ Vilkyßkius pas avynå, kur radauir nemaΩ vaik¨, kuriems miel b∆davo mane nainioti. Kad namieje kartais t∂v¨neb∆davo, tai man atsikerßydavo sesut∂ arba broleliai ir erzindavo mane. Aß Ωi-noma tverdavau tuojaus prie savo ginklo ir prad∂davau garsiai çerkßti“ (p. 17).

Atsiminimuose randame daug ^domi¨ liudijim¨ apie naujai besiklostançius san-tykius tarp MaΩosios ir DidΩiosios Lietuvos: „Klaip∂dos Kraßtui prisid∂jus prieLietuvos visgi santykiai tarp abiej¨ buvo neperartimiausi. Klaip∂dieçiai per maΩaitepaΩ^sta lietuvius, o anie v∂l nededa did^ svarbumå sueiti su ßiais ^ artimå paΩin-t^. Keletas ekskursij¨ vasaromis ßen bei ten, ir viskas. [...] Pasekm∂s visgi tokios,kad mes neΩinome, kas Kaune, o anie, kas pas mus d∂stos [...]. Kai kurie m∆s¨lietuviai valdininkai, tur∂j´ po pranc∆z¨ valdΩia ^Ωymias tarnybas, yra degraduotiir gr∂Ωia dantis prieß Lietuvos vyriausyb´. Beveik jokio klaip∂dieçio nerasi svar-bioje ^takingoje vietoje“ (p. 237).

Domo Kauno ΩodΩiais, „sprendΩiant iß ißlikusi¨ tekst¨, V. Gaigalaitis buvo uΩ-simoj´s paraßyti didel^ memuarin^ veikalå“ (p. 484). Iß jo rankraßtini¨ fragmentïr sudaryta didel∂, 531 puslapio atsiminim¨ knyga, su nuotraukomis, priedais(p. 339–480), Kaukien∂s ^vadiniu (p. 5–8) ir biografijå bei asmenyb´ nagrin∂jan-çiais Domo Kauno (p. 481–515) ir Alberto Jußkos (p. 516–520) straipsniais. Knygosvert´ didina ne tik tai, kad publikuojamas sunkiai prieinamas rankraßtis, bet ir tai,kad tai yra pirmas XX amΩiaus pirmojoje pus∂je MaΩosios Lietuvos atstovo ißei-vijoje raßytas, o dabar diplomatißkai parengtas tekstas. Skaitytojui ßiå knygå busnesunku skaityti, nes Gaigalaiçio tekste esançios tarmyb∂s bei kiti nuo m∆s¨ da-bartin∂s bendrin∂s kalbos besiskiriantys elementai yra arba lengvai suvokiami ißkonteksto, arba suΩinomi retesni¨ ΩodΩi¨ Ωodyn∂lyje (p. 339–416).

Publikuojamå Gaigalaiçio k∆rybin^ palikimå sudaro patys atsiminimai ir die-noraßtis. Sekdamas memuaristikos Ωanro tradicija, savo pasakojimå jis pradedanuo k∆dikyst∂s, apraßo kilm´, t∂velius, gimtin´... Kadangi knyga rengta iß neuΩ-baigto, nesutvarkyto maßinraßçio, pareng∂ja savo nuoΩi∆ra atsiminim¨ tekstå su-skirst∂ ^ dvi dalis: „autobiografin´ (‘Gyvenimo patyrimai’) ir tematin´ (‘Darbuot∂ir siekiai’)“ (p. 5). Íitaip skaitytojas ißtraukiamas iß maßinraßtyje buvusio chaoso,taçiau jau nebegali spr´sti apie originalaus Gaigalaiçio teksto strukt∆rå. Gaila, kadir pratarm∂je neatsispindi tikslesnis leid∂jus pasiekusio maßinraßçio vaizdas. Te-pasakoma, kad „Turimas ‘Atsiminim¨’ tekstas sud∂liotas gana stichißkai. Jame


yra chronologini¨ ßokin∂jim¨, asmeninio gyvenimo dalykai neatskirti nuo temati-ni¨. Turinys ne visai atitinka pat^ tekstå, antraßçi¨ formuluot∂s ne visur atspindiskyriaus turin^“ (p. 5). Vadinasi, pats atsiminim¨ autorius n∂ra atskyr´s asme-ninio gyvenimo nuo visuomeninio, tad ar vert∂jo tai daryti reng∂jams? Kaunasjau po atsiminim¨ einançiame skyriuje „Gyvenimas vardan tik∂jimo ir lietuvy-b∂s. Viliaus Gaigalaiçio b∆ties Ωenklai“ teksto strukt∆rå apraßo plaçiau: „Atsimi-nimai turi 293 puslapius, kuri¨ kiekviename yra vidutinißkai po 35 eilutes. Taigijie sudaryt¨ gana nemaΩå 16 autorini¨ lank¨ knygå. Taçiau problema yra ta, kadrißlaus, nuosekliai temomis d∂stomo teksto t∂ra tik 150 puslapi¨. Kitå dal^ su-daro atskirai uΩraßyti atsiminim¨ epizodai ir netgi padrikos smulkios faktini¨duomen¨ pabiros bei pastabos, kurios perraßytos maßin∂le, matyt, iß paties au-toriaus parengt¨ ^vairi¨ lap¨, nepaisant pasakojimo logikos ir ^vyki¨ chronolo-gijos“ (p. 484).

Kyla klausimas, ar nebuvo galima nieko nekeisti, ißlaikyti antraßtes bent t¨150 puslapi¨, kurie maßinraßtyje sudaro rißl¨ tekstå. Dabar lieka neaißku, kod∂lelgiamasi taip nenuosekliai: tekstas dedamas autentißkas, t. y. beveik nereda-guojamas, taçiau antraßt∂s ir teksto strukt∆ra keiçiama. Pasiremiant uΩraß¨, juod-raßçi¨ publikavimo tradicija, buvo galima nebijoti sud∂ti ir nerißl¨ tekstå, kuria-me pilna pasikartojim¨, – taip, kaip padaryta rengiant dienoraßçio rankraßt^.Tada skaitytojas ir tyrin∂tojas tur∂t¨ tikrai autentißkå tekstå, kuris atspind∂täutoriaus minties vingius, prioritetus. Dabar sunku suprasti, ^ kokio leidiniotipå pretenduojama: didesn˙s teksto dalies strukt∆ra pakeista, pakeisti ir skyri¨pavadinimai, taçiau publikuojama diplomatiniu b∆du. Bandoma ißlaviruoti tarpmokslinio ir populiaraus leidinio?

Íis leidinys ißsiskiria ir tuo, kad Atsiminim¨ parengimo metodai aptariami pra-tarm∂je. Kauno biografin∂ studija pateikiama gale, po Ωodyn∂lio. Çia dar yra irJußkos straipsnis „Laikas n∂ra visagalis“, paryßkinantis Gaigalaiçio asmenyb´, jo^takå Klaip∂dos kraßto Ωmon∂ms.

Didesn´ knygos dal^ sudaro atsiminimai (skyrius taip ir pavadintas – „Atsimi-nimai“). Jie parengti iß neΩinia kieno raßomåja maßin∂le perraßyto teksto kopijos(atßviesto maßinraßçio), o dienoraßtis – iß atßviesto autografo. Ir pratarm∂je, irKauno straipsnyje nurodoma, kad abiej¨ tekst¨ originalai (vieno maßinraßtinis,kito rankraßtinis) yra neΩinomi. Leid∂jams buvo „prieinamas maßinraßtinis nuora-ßas, kur^ iß V. Gaigalaiçio ^p∂dini¨ Vokietijoje par∆pino A. Hermannas“ (p. 484).Taçiau Gaigalaiçio atsiminimai buvo daug kart¨ publikuoti (p. 485). Dal^ jo atsi-minim¨ buvo pareng´s ir 1986–1988 metais m∂nraßtyje Lietuvos paj∆ris paskelb´sAnsas Lymantas. Kaunas nurodo, kad Lymantas juos nusiraß´s apie 1950 metus ißpluoßto såsiuvini¨, kuri¨ likimo publikacijos metu jau neΩinoj´s (p. 485; sic!). Galib∆ti, kad Lymantas tur∂jo originalå. Vadinasi, Kaukien∂s turimas kopijas buvogalima palyginti su min∂tomis Lietuvos paj∆rio publikacijomis, kurios, nors ir re-daguotos, leist¨ visus abiejuose tekstuose esançius sutapimus priskirti Gaigalai-


çiui. Tekstologai reikalauja pirma atkurti teksto istorijå, o tik paskui publikuotirankraßt^1. Kol n∂ra atkurta teksto istorija, kyla abejoni¨ ir d∂l kai kuri¨ komen-tuojam¨ viet¨, pavyzdΩiui: karetå [karietå?] 26; Íernius [Íernus] 28 (plg. M. Íernus127, 225); gyvenimu [gyvenimo], bet tame pat puslapyje paliekama su DidΩiosiosLietuvos inteligencijos nariais ir j¨ gyvenimo vis arçiau susipaΩinau 28; glud∂ [glud∂jo?]31, bet neredaguojama tap∂ ‘tapo’ 32.

Kita vertus, ir kopij¨ kokyb∂ nebuvo itin gera. Rengiant knygå iß nepakan-kamai kokybißkai nukopijuoto teksto, liko keliolika neperskaityt¨ viet¨. Tokiaisatvejais neatßviestos vietos paΩym∂tos daugtaßkiais – Ωodis ar jo dalis, eilut∂ arnet kelios eilut∂s. Pareng∂ja nepabr∂Ω∂, kad asmuo (inicialai G. L.), kuris turb∆tatßviet∂ dienoraßçio autografå, neryßkiai nukopijuotas ar ir visai nematomas tek-sto vietas pats priraß∂ juodu tußinuku. Knygoje tokios vietos pateikiamos nepaaiß-kintos, pavyzdΩiui: „[paraßt∂je prieraßas, papildantis paskutin´ kopijos eilut´: CiaÛe [?] iß karo d∂kavoja uΩ ‘Pagalba’, tai brangus sveikinimai, duoda stiprumo ir kantrumoG. L.]“ (p. 264). Skaitytojas niekaip nesupras prieraßo kilm∂s ir pob∆dΩio, juolabinicial¨ G. L. Juk panaßiai komentuojami ir paties Gaigalaiçio prieraßai: „[paraßt∂-je: Naglo kalnas Su bolßevikais]“ (p. 282); „[paraßt∂je: Atgal su ReiØiu ^ Kaunå]“(p. 282). Manytume, kad panaßi¨ dviprasmybi¨ buvo galima ißvengti pratarm∂jeplaçiai apraßius kopij¨ kilm´, suregistravus visas blogai nukopijuotas vietas. Tadagalb∆t neb∆t¨ praslyd´s ir ^ knygå b∆t¨ patek´s dar vienas kopijuotojo (?) pri-raßytas papildymas iß vieno G. L., plg. (pusjuodis ßriftas çia ir toliau mano – R. B.):

rankraßtyje

nusiskund±ia d∂l lietuvi¨ vad¨,kad jie su vok. iß vieno G. L. (p. 12)

Ilgas tekstas ir l∂ß¨ stygius l∂m∂ tai, jog buvo atsisakyta ne tik dalykini¨,istorini¨, bet ir tekstologini¨ komentar¨. Iß dalies tekstologo komentarå atstoja ^tekstå tarp lauΩtini¨ skliaust¨ ^terpiami paaißkinimai. Pareng∂ja raßo, kad siek∂ißlaikyti teksto kalbos, raßybos autentißkumå, bet tais∂ „neabejotinas korekt∆rosklaidas ar apsirikimus, atsiradusius blogai perskaiçius rankraßt^ spausdinant j^maßin∂le. Visais atvejais greta lauΩtiniuose skliaustuose pateikiama ir buvusiojiforma, pavyzdΩiui: albumas [labumas]. Taisoma ir tuomet, jei originalo formå gali-ma suvokti dviprasmißkai. Jei taisymas kelia abejoni¨, tekste paliekama originaloforma, taçiau greta lauΩtiniuose skliaustuose su klaustuku nurodoma ir sp∂jamojiforma, pvz., vislab buvo ißpustyta [ißp∆styta?] ir d∂l senatv∂s sulyginta“ (p. 6). Taçiaukadangi maßinraßçio genez∂ ir rankraßçio ypatumai pratarm∂je smulkiau neapra-ßyti, sunku spr´sti, kas laikoma tekstiniais rankraßçio elementais (t. y. kurie ele-mentai susij´ su kalba ir raßyba), o kas – netekstiniais.

1 Tendencija pirma publikuoti rankraßt^, o poto atkurti jo istorijå, laikoma nevykusia,Ωr. ÑÏËÚËÈ ëÂ„ÂÂ‚Ë˜ ãËı‡˜Â‚, íÂÍÒÚÓ-

knygoje

nusiskund±ia d∂l lietuvi¨ vad¨,

kad jie suvok... (p. 265)

ÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡ÚÂË‡ÎÂ ÛÒÒÍÓÈ ÎËÚÂ‡ÚÛ˚ï–ïVII ‚ÂÍÓ‚, ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡ÛÍ‡, 1983, 26.


Neatk∆rus teksto istorijos, ne tik lieka neaißkus teksto santykis su kitais m∆-s¨ dienas pasiekusiais Gaigalaiçio archyvo dokumentais, bet nesuprantama, ko-d∂l kai kas pareng∂jos keista (redaguota), bet lauΩtiniuose skliaustuose nepaaiß-kinta, pvz.:

maßinraßtyje

Gerybe (p. 15)mums (p. 22)MaΩisios (p. 19)pas Mauderode (p. 19)Jims (p. 24)

rankraßtyje

Draugija (p. 1)norejo (p. 2)Kanzleris (p. 6)Íventådien^ (p. 14)Ligonin∂s (p. 16)Konferencija (p. 17)Katgism¨ (p. 20)

Spausdinant tekstå diplomatiniu b∆du, ypaç kai rankraßtis sunkiai prieinamasir skaitytojas knygos teksto negal∂s su juo palyginti, paçios pavojingiausios klai-dos yra neteisingai suprastas rankraßtis. Atsiminimuose daugiausia klaid¨ ir likotoje teksto dalyje, kuri publikuota iß rankraßçio, o ne iß maßinraßçio kopijos. Pa-lyginus Kaukien∂s turimå rankraßçio kopijå su knygos tekstu paaißk∂jo, kad permaΩai d∂mesio kreipta raßytojo braiΩo ypatumams. Kad tyrin∂tojams nekilt¨ abe-joni¨, braiΩo niuansus vert∂jo apraßyti pratarm∂je ar teksto komentaruose. Der∂jopamin∂ti, kad Gaigalaitis panaßiai raßo raides ir <t>, ir <c>, <K> ir <R>,<M> ir <N>, <r> ir <n>, ne visada virß raidΩi¨ uΩdeda diakritinius Ωenklus ir kt.D∂l tokio pob∆dΩio neatidos atsirado nemaΩa netikslum¨:

rankraßtyje

Molkenkur (p. 1)24 b (p. 2)Katechisation (p. 3)Kalanke (p. 3; plg. p. 9)zckgesandt (p. 7) [trumpinta zurück]ji (p. 8) [ be taßkelio]Beck, (p. 11)1 h (p. 11)Dowgind (p. 13)atvyko (p. 15)Libauer (p. 15)

knygoje

Geryb∂ (p. 21)mus (p. 23)MaΩosios (p. 25)pas Mauderod´ (p. 26)Jis (p. 30)

knygoje

draugija (p. 258)nor∂jo (p. 259)kanzleris (p. 261)Íventadien^ (p. 266)ligonin∂s (p. 268)konferencija (p. 269)katgism¨ (p. 270)

knygoje

Molkerkur (p. 258)246 (p. 258)Rateihisation (p. 259)Ralanke (p. 259; plg. p. 263)zukgesandt (p. 262)jo (p. 262)Bezirk (p. 264)14 [?] (p. 264)Dowgondt (p. 265)atvyks (p. 267)Litauer (p. 267)


Æilius (p. 16)Borchert (p. 24)Resƒeleit (p. 28)ißrinktas (p. 34)exercieravo (p. 42)

Klaidos rodo, kad didelis rankraßtis nuvargina pareng∂jå, tod∂l vietomis nebe-siekiama suprasti teksto visumos, bandoma atkurti atskirus Ωenklus. Rengiantrankraßt^ spaudai ypaç pavojinga nesistengti suprasti teksto prasm∂s, o elgtis sujuo mechanißkai2. Juk kai kuriose vietose, kur paliktos klaidos, paprastai paΩeistalogika ir tekstas tap´s beprasmis. PavyzdΩiui (kursyvas – R. B.): „Lietuvi¨ GlobosDraugija Vilniuje ^steigta Blagovießçenskaja 246“ (p. 258; ar to meto Vilniuje buvotoki¨ ilg¨ gatvi¨ su tokiais dideliais numeriais?!); „Gastpredigt u. Rateihisation inCoadjuthen [...]“ (p. 259); „Herzog zu Sachsen. Staatsminister v. Vitztum u. Eic-stadt(?), Bezirk Seydewitƒ“ (p. 264).

Nuovargiui pasiduota ir kitose teksto vietose:

rankraßtyje

Hospiz (p. 1)sargalinga (p. 1)Kriegsgefangene (p. 2)Juli (p. 2)Wehrverein (p. 3)Strantz (p. 3)Konfirmanden. (p. 5)Urlauberzug benutƒen (p. 5)Empfangsabende (p. 6)mitgewikt (p. 7)Wladislawowo (p. 9)Cierpinskas (p. 12)Íventådien^ (p. 14)Eydtkunen (p. 19)teisingumo (p. 26)Josefi (p. 28)ißrinktas (p. 34)23.7 (p. 36)Valst. Prezidentui (p. 36)Schulenburg (p. 38)SA–vyrai (p. 42)SS–vyrai, (p. 42)Stiklorum (p. 43)

Zilius (p. 268)Borhert (p. 271)Resƒdeit (p. 275)ißrinkta (p. 277)exerrieravo (p. 280)

2 „ÄËÙÏÂÚËÍ‡ ÚÂÍÒÚ‡ ‰ÓÎÊÌ‡ ÛÒÚÛÔËÚ¸ ÏÂÒÚÓËÒÒÎÂ‰Ó‚‡ÌË˛ ÚÂÍÒÚ‡“ (ãËı‡˜Â‚ 1983, 20).

knygojeHospitz (p. 258)sergalinga (p. 258)Krieggefangene (p. 259)Junli (p. 259)Verein (p. 259)Stranz (p. 259)Konfirmanten (p. 260)Urlauberzugabenutzen (p. 261)Empfagsabende (p. 261)mitgewirkt (p. 262)Wladidlawowo (p. 263)Cierkinskas (p. 265)Íventadien^ (p. 266)Eidtkunen (p. 270)teisingimo (p. 273)Jozefi (p. 274)ißrinkta (p. 277)27.3 (p. 278)-Valst. Prezidentui (p. 278)Sculenburg (p. 279)SA vyrai (p. 281)SS vyrai (p. 281)Stikliorium (p. 282)


Rengiant knygå, stengtasi ißnaudoti kompiuterio galimybes, bet kartais jomism∂gautasi per daug. Autografo tekste esantys ^terpiniai knygoje perteikiami peti-tu, nors ir ne visada. Kartais lieka neaißku, kur tas ^terpinys yra rankraßtyje (pvz.,p. 266). Vienur kitur pareng∂ja suklysta, ir ^terpinys atsiranda kitoje eilut∂je neibuvo rankraßtyje, pavyzdΩiui, „4.XII praßiau Konsistorijos man´ perkelti ^ pensijåant 1.4.19 Sen¨ liet. kn^g¨“ (p. 265). Petitu aukßçiau pridurti ΩodΩiai iß tikr¨j¨ tur∂t¨ b∆tiankstesn∂je eilut∂je: „Ich eingeladen zur Mitarbeit mit Vortrag, Kanklessänger, lit.Strickereien, Schiffswimpel, Dowgondt. Sen¨ liet. kn^g¨“ (plg. rankraßçio p. 13). Autori-nis ^terpinys klaidingai nurodytas ir kitoje vietoje. Rankraßtyje yra: „1.9 ^ Datnavå.Apie 15. 9 pas Endri¨“, o virß ΩodΩio Datnavå uΩraßyta 14 dien¨. Taçiau ßis ^ter-pinys suprastas kaip esantis ankstesn∂je eilut∂je, surinktas petitu ir knygoje iß-spausdinta: „14 dien¨ Birßtone 14 d. buvome“ (p. 282). Pats ^terpini¨ raßymas petitun∂ra nuoseklus, pavyzdΩiui, raßoma Lesezirkel (p. 277), nors rankraßtyje Ωodis LeseuΩraßytas virß zirkel (p. 35), taigi reik∂t¨ raßyti Lesezirkel. Panaßiai ^terpiniai neper-teikti ir p. 280 (dviejose vietose), p. 281. Ißsiaißkinus braiΩo, teksto pildymo ypa-tumus, daugumos klaid¨ b∆t¨ ißvengta. Kadangi autoriaus taisym¨ yra nemaΩair ^vairi¨, tekstå b∆tinai reik∂jo komentuoti.

Lyginant ßaltinius su knyga pasteb∂tas klaidas galima taip apibendrinti: 1) ne-tiksliai perskaitytas rankraßtis, 2) gausu korekt∆ros klaid¨, 3) tr∆ksta nuosekli¨tekstologini¨ komentar¨, 4) esti teksto perteikimo nevienodum¨ (neißlaikomosoriginalo pastraipos; kartais raidynas dabartinamas, o kartais paliekamas origi-nalus; neißlaikomi tarpai tarp ΩodΩi¨). NusiΩengiant lietuvi¨ kalbos skyrybos tai-sykl∂ms Kauno straipsnyje ir pratarm∂je (ißskyrus Alberto Jußkos straipsn^) vietojilg¨ br∆kßni¨ paprastai vartojami trumpi, nesivarginta kelti ΩodΩi¨ ^ kitå eilut´,d∂l to tarpai tarp ΩodΩi¨ kartais pasidar´ ypaç dideli.

Kad ir kaip b∆t¨, knyga susilauk∂ didelio skaitytoj¨ d∂mesio. Tik∂kim∂s, kadpaliktos klaidos nesukels klaiding¨ interpretacij¨. Demokrat∂jançios Lietuvosnuotaikos veikia ir knyg¨ leidybå. Laikas parodys, ar nauji sen¨j¨ tekst¨ publika-vimo b∆dai yra pakankamai geri, ar verta gr^Ωti prie tradicini¨. Lieka dΩiaugtis,kad ^ knygos rengimo darbå buvo ^traukti jaunieji tyr∂jai ir kad knyga buvo ißleis-ta per palyginti trumpå laikå.

Roma Bonçkut∂

R O M A B O N Ç K U T Î Gauta 1999 m. kovo 10 d.


Klaip∂dos universitetas

Herkaus Manto pr. 84

LT-5808, Klaip∂da, Lietuva



Audron∂ Kaukien∂,Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂.Broli¨ Viliaus ir Makso Gaigalaiçi¨ raßt¨kalbos pagrindu

Klaip∂da: Klaip∂dos universiteto leidykla,

1997, 436 S. ISBN 9986–505–53–4

Im vorliegenden Buch versucht Audron∂ Kaukien∂ auf der Basis von hand-schriftlichen Texten der Brüder Max und Wilhelm Gaigalat1 eine Beschreibungdes westaukßtaitischen Dialekts des Memelgebietes. Sie konzentriert sich dabeiim wesentlichen auf Aspekte der Morphologie, wobei ihr Hauptinteresse alleindem Aufzeigen des Formeninventars gilt. So verwendet sie viel Sorgfalt auf dieAufstellung von Flektionsparadigmen (S. 70–73, 96–102, 132, 134–136, 138, 186).Darüber hinaus untersucht sie Besonderheiten der Verbalrektion und Präposi-tionalrektion im Vergleich zur litauischen Standardsprache (lietuvi¨ bendrin∂kalba). Phonetische Besonderheiten werden nur am Rande erwähnt und im Zu-sammenhang mit der Orthographie besprochen (S. 8–15). Durch die Vielzahlvon Belegen, die Verfasserin (weiter: Verf.) im Streben nach Vollständigkeit an-führt, erhält das Buch seinen beachtlichen Umfang. Die analysierten Texte wer-den am Ende des Bandes angeführt (S. 388–433).

Das Anliegen der Verf., jene untergegangene Varietät des Litauischen, die inPreuπisch-Litauen bis in die Mitte des 20. Jhs. gesprochen wurde, wieder in diewissenschaftliche Diskussion zu bringen, ist auπerordentlich zu begrüπen.

1 In Anbetracht dessen, daπ die Rezension indeutscher Sprache geschrieben wurde,verwende ich dort, wo zwei Namensfor-

men existieren, jeweils die deutsche Na-mensform.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

223 A u d r o n ∂ K a u k i e n ∂ ,

K l a i p ∂ d o s k r a ß t o

v a k a r ¨ a u k ß t a i ç i ¨ t a r m ∂

Betrachtet man die Vielzahl von Werken (Monographien, Grammatiken undTextsammlungen)2, die im 19. und noch zu Beginn des 20. Jhs. gerade diese Varie-tät (wobei das Preuπisch-Litauische mit dem Litauischen schlechthin gleichgesetztwurde) zu ihrem Gegenstand hatten, so nehmen sich die Nachkriegswerke überdas Preuπisch-Litauische bis zu Beginn der 90er Jahre äuπerst bescheiden aus3.Der faktische Untergang der preuπisch-litauischen Sprachgemeinschaft nach 1945kann als Argument für das sprachwissenschaftliche Desinteresse am Preuπisch-Litauischen nicht herhalten. Anders als z.B. für das Altpreuπische verfügen wirnicht zuletzt dank der Sammlungstätigkeit der Litauischen Literarischen Gesell-schaft und ihres Umfeldes über eine beachtliche Sammlung von preuπisch-litaui-schen Texten. So dankenswert auch die Publikation von weiteren handschriftli-chen Texten dieser litauischen Varietät durch die Verf. ist, so bringt sie doch keineneuen sprachlichen Fakten zutage. Die von ihr angeführten grammatischen For-men und Verwendungsweisen sind seit den Grammatiken der Litauischen Spra-che von August Schleicher und Friedrich Kurschat, die doch beide in erster LinieGrammatiken der preuπisch-litauischen Varietät des Litauischen sind, hinlänglichbekannt. Diese Standardwerke zum Preuπisch-Litauischen vermiπt allerdings die

2 Erwähnt seien hier August Schleicher,Handbuch der litauischen Sprache 1. Litaui-sche Grammatik , 1856; 2. Litauisches Lese-buch und Glossar , 1857, Prag; FriedrichKurschat, Grammatik der littauischen Spra-che, Halle, 1876; Friedrich Kurschat, Wör-terbuch der littauischen Sprache , Halle,1870–1883; Leopold Geitler, Beiträge zurlitauischen Dialektologie, Wien, 1885; Adal-bert Bezzenberger, „Zur litauischen Dia-lektforschung“, Beiträge zur Kunde der in-dogermanischen Sprachen 8, 1884, 98–142;Aleksander Doritsch, Beiträge zur litaui-schen Dialektologie. Mitteilungen der Litaui-schen literarischen Gesellschaft 6(1), Heidel-berg: Winter, 1912); J[urgis] Gerullis,Chr[istianas] Stang’as, Lietuvi¨ Ωvej¨ tarm∂Pr∆suose, Kaunas, 1933; Walter Fenzlau,Die deutschen Formen der litauischen Orts-und Personennamen des Memelgebietes , Hal-le/Saale: Niemeyer, 1936; Textsammlun-gen zum Preuπisch-Litauischen geben:August Leskien, Karl Brugmann, Litaui-sche Volkslieder und Märchen aus dem preu-πischen und russischen Litauen , Straπburg,1882, 13–80; Adalbert Bezzenberger, Li-tauische Forschungen. Beiträge zur Kennt-niss der Sprache und des Volkstums der Li-tauer , Göttingen, 1882; Hugo Scheu undAlexander Kurschat (Hrsg.), Pasakos apiepaukßçius; Ûemaitische Tierfabeln , Heidel-

berg, 1913; Carl Capeller, Kaip seneji Letu-vininkai gyveno, Heidelberg, 1904; C. Jurk-schat, Litauische Märchen und Erzählungen ,Heidelberg, 1898; Leopold Geitler, Litaui-sche Studien. Auswahl aus den ältesten Denk-mälern, dialectische Beispiele, lexikalischeund sprachwissenschaftliche Beiträge, Prag,1875, 19–21; Paul Schultze, Der Ausklangder litauischen Sprache im Kirschspiel Pil-lupönen, Kreis Stallupönen. Beiträge zur Ge-schichte und Volkskunde des ostpreuπischenGrenzgebiets, Diss., Halle (Saale), 1932.

3 Läπt man hier die Arbeiten zum altlitaui-schen Schrifttum Ostpreuπens unberück-sichtigt bleiben nur: Tamara Buch, „ZurEntpalatalisierung der Konsonanten imPreussisch-Litauischen“, StB 10, 1969,120–126; Ûaneta Urbanaviçi∆t∂, „Priebal-si¨ kietinimas Pr∆s¨ Lietuvos tarm∂se“,Blt 6(2), 1970, 147–167; Vytautas Rimßa,„Ryt¨ Pr∆sijos Lietuvi¨ kalbos elementaidabartin∂je bendrin∂je lietuvi¨ kalboje“,Klb 24, 1972, 75–81; Janina Janaviçien∂,„Rytpr∆si¨ lietuvi¨ kalbos liekanos Ûe-maiçi¨ Naumiesçio ßnektoje“, M∆s¨ kalba5, 1982, 21–25; Jonas UΩpurvis, Trys kal-bin∂s studijos. Drei sprachwissenschaftlicheStudien, Chicago: Draugas, 1990, 3–167;Vladas Grinaveckis, „Lietuvininkai ir Ma-Ωosios Lietuvos tarm∂s“, Kalbos kult∆ra61, 1991, 59–64.


Rezensentin im äuπerst dürftigen Literaturverzeichnis der Verf., genau wie sämt-liche andere in Anm. 2 angeführten Werke, so daπ von der Verf. der Eindruckerweckt wird, das Preuπisch-Litauische sei gänzlich unerforscht. Da aber diesprachlichen Formen des Preuπisch-Litauischen als bekannt vorausgesetzt wer-den können, kann ein Erkenntnisgewinn, der doch Ziel jeder wissenschaftlichenForschung und Publikation sein sollte, nur durch die Anwendung neuer metho-discher Ansätze erreicht werden. Angesichts der rasanten Entwicklung in derSprachwissenschaft, die immer mehr Teildisziplinen hervorgebracht hat und nochbringt, kann man in einer dialektologischen Arbeit die Ergebnisse sozio- und text-linguistischer Forschungen nicht unberücksichtigt lassen. Sprache existiert nurim sozialen Kontext, d.h. sprachliche Fakten können auch nur aus diesem sozia-len Kontext adäquat interpretiert werden.

Wenn die Verf. durch den Titel Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ vorgibt,den westaukßtaitischen Dialekt im Memelgebiet untersuchen zu wollen, übersiehtsie, daπ die vorliegenden schriftlichen Quellen nicht Aufzeichnungen mündlicherRede darstellen, in denen sich dialektale bzw. mundartliche Merkmale unmittel-bar manifestieren. Vielmehr handelt es sich bei den von der Verf. angeführtenTexten in erster Linie um textsortenspezifische Realisierungen der preuπisch-li-tauischen Schriftsprache, zu der bereits Schleicher bemerkte:

... für das ganze preuπische gebiet, auch für den niderlitauisch redenden teil, istauπschlieπliche schriftsprache das hochlitauische (der dialect von Pilkallen, Inster-burg, überhaupt des südlichsten teiles des sprachgebietes, nur in etwas älterer undreinerer form als die jetzige umgangssprache). (Schleicher 1856, 4f.)

Die von der Verf. angeführten „dialektalen“ Merkmale – wobei die Verf. offenläπt, wie sie den von ihr untersuchten Dialekt abgrenzen will – sind somit überweite Strecken die der preuπisch-litauischen Schriftsprache. Insofern ist es nichtverwunderlich, daπ die Verf. groπe Übereinstimmungen mit der litauischen Stan-dardsprache feststellt, die an dieser Stelle eigentlich keiner Erwähnung bedürfen,da – wie bekannt – die litauische Standardsprache maπgeblich von der preuπisch-litauischen Schriftsprache geprägt wurde. Bei den späten Texten Wilhelm Gaiga-lats ist zudem zu überlegen, ob diese nicht als standardsprachliche Texte mitpreuπisch-litauischen Elementen zu klassifizieren sind.

Der Sprachgebrauch, in dem sich eine Sprache oder ein Dialekt manifestiert,ist abhängig von einer Vielzahl von interdependeten textinternen und textexter-nen Faktoren. Eine sprachwissenschaftliche Analyse von Texten, will sie zu ver-läπlichen Aussagen kommen, kommt damit heute nicht mehr umhin, eine ein-gehende Untersuchung der Kommunikationspartner, der Textsorte, des Medi-ums (schriftlich vs. mündlich), der besprochenen/beschriebenen Sachverhalte,der Situation u.a. vorzunehmen.

Die Angaben der Verf. zu den Textproduzenten sind äuπerst fragmentarisch.So gibt sie die Lebensdaten nur für Wilhelm Gaigalat an, für Max Gaigalat müs-

225 A u d r o n ∂ K a u k i e n ∂ ,



sen sie aus der genealogischen Übersicht am Ende des Buches erschlossen wer-den. Diese Daten sind durchaus nicht unerheblich, zeigen sie doch, daπ für MaxGaigalat (*1863) immerhin noch die Möglichkeit der litauischen Erstalphabetisie-rung in Frage kommt – die Verf. geht von einer generellen deutschsprachigenSchulbildung für beide Brüder aus (S. 8) –, was u.U. die Kenntnis der preuπisch-litauischen Schriftsprache erklären würde (s.u.). Mit den Angaben zu den Ge-burtsorten und dem Hinweis auf ein litauischsprachiges Umfeld erschöpfen sichdie Aussagen über die Textproduzenten bereits. Wer Wilhelm Gaigalat eigentlichwar und welche Rolle er im geistig-kulturellen Leben Preuπisch-Litauens spielte,erfährt der Leser aus den Ausführungen der Verf. nicht.

Dabei hätte eine eingehende Analyse des Ausbildungsweges des Wilhelm Gai-galat: Gymnasium in Tilsit (Litauischer Sprachunterricht!?) und Memel, Theolo-giestudium in Königsberg (Litauisches Seminar!?), Beschäftigung mit philologi-schen Fragestellungen bei Adalbert Bezzenberger, Dissertation zur WolfenbüttelerPostille bereits deutlich gemacht, daπ er nicht nur Unterricht in litauischer Spracheempfangen hat, sondern sich auch sprachwissenschaftlich mit der litauischenSprache und ihren Varietäten auseinander gesetzt hat. Insofern muπ man bei Wil-helm Gaigalat von einer sehr bewuπten Sprachverwendung ausgehen, so daπ erals Informant für den von der Verf. postulierten Dialekt nicht in Frage kommt.Wie die vorliegenden Texte zeigen, beherrschte er nicht nur die preuπisch-litaui-sche Schriftsprache, sondern auch, zumindest in Grundzügen, die litauische Stan-dardsprache (in seinen Tagebüchern bedient er sich im wesentlichen der stan-dardsprachlichen Orthographie) und verfügte darüber hinaus – bedingt durchseine Studium der Theologie und seine Tätigkeit als Pfarrer – über eingehendeKenntnis des religiösen Registers des Preuπisch-Litauischen. Sein Sprachgebrauchist damit in keiner Weise repräsentativ für die Litauer des Memelgebietes, so daπdessen Texte für die Fragestellung der Verf. völlig ungeeignet sind.

Ebensowenig wie Wilhelm Gaigalat ist Max Gaigalat der naive Sprachbenut-zer, der die mündliche und damit dialektale Rede unreflektiert verschriftlicht.Wie die Briefe Max Gaigalats dokumentieren, beherrscht auch er bis zu einemgewissen Grade die preuπisch-litauische Schriftsprache und ist mit den Regelnder Orthographie durchaus vertraut. Insofern ist die Unterstellung der Verf.,daπ Max Gaigalat eine Person ist nesusipaΩinusio su lietuvi¨ raßybos reikalavimais(S. 8f.) – was ist eigentlich die litauische Orthographie angesichts der vielen inRaum und Zeit variierenden Orthographien litauischer Schriftsprachen? – unzu-treffend. Max Gaigalat benutzt das preuπisch-litauische Alphabet – nicht wie dieVerf. behauptet das deutsche (S. 8) – und die Abweichungen zur Orthographieder preuπisch-litauischen Schriftsprache sind nicht erheblich und betreffen inerster Linie die Nichtkennzeichnung der Quantität der Vokale sowie der Nasal-vokale (nosin∂s).

Ein anderes Problem, daπ die Textproduzenten unmittelbar betrifft, wird vonder Verf. nur angedeutet. Wesentlich für das Preuπisch-Litauische zu Ende des


19./Anfang des 20. Jhs. ist, daπ es keine einsprachigen Sprecher des Preuπisch-Litauischen mehr gibt. Wie Max und Wilhelm Gaigalat sind auch die übrigennoch litauischsprachigen Bewohner Preuπisch-Litauens zweisprachig.

Aus dieser Zweisprachigkeit resultiert eine massive Beeinflussung des Preu-πisch-Litauischen durch Interferenzen aus dem Deutschen (sowohl aus demHochdeutschen als auch aus dem Niederpreuπischen), so daπ das Preuπisch-Li-tauische mit dem Begriff des Dialekts nicht mehr adäquat zu beschreiben ist.

Da die Verf., anders als vorgegeben, nicht die Sprache von Wilhelm und MaxGaigalat (die alle sprachlichen Elemente unabhängig von ihrer Genese umfaπt)analysiert, sondern nur deren vermeintlich dialektalen Bestandteile, sieht sie sichimmer wieder mit dem Problem konfrontiert zu entscheiden, welche Elementeunmittelbar dem von ihr postulierten Dialekt zuzurechnen sind, welche ältereEntlehnungen und damit ebenfalls bereits Bestandteil des Dialekts und welcheneuere Entlehnungen oder Interferenzen sind. Letztere werden von der Verf. un-berechtigter Weise als verstin∂s konstrukcijos (S. 326) bezeichnet, obwohl eine Über-setzung weder als Prozeπ noch als Ergebnis vorliegt.

Bei dieser Herangehensweise und der Dürftigkeit des Materials müssen diediesbezüglichen Aussagen der Verf. vage bleiben. Daπ die Verf. in diesem Zu-sammenhang auch den Gebrauch von Slawismen moniert (S. 6), verwundert:gehören diese doch zum organischen Bestandteil der preuπisch-litauischen reli-giösen Lexik.

Damit kommen wir zum nächsten Problem – den Textsorten. Die o. angedeu-tete Dürftigkeit des Materials liegt u.a. auch in der Heterogenität der Texte be-gründet. Texte unterschiedlicher Textsorten können nicht oder nur bedingt zueinem Korpus zusammengefaπt werden. Läπt sich das nicht vermeiden, solltezumindest bei der Analyse des sprachlichen Materials die Spezifik der jeweiligenTextsorte berücksichtigt werden, da sie maπgeblich die Auswahl der sprachlichenMittel durch den Textproduzenten bestimmt.

Das Korpus der Verf. umfaπt ausschlieπlich schriftliche Texte, und zwar:einen Predigttext, das Fragment eines Lebenslaufes, die litauischen Passagendes Tagebuches von Wilhelm Gaigalat, 3 Briefe von Wilhelm Gaigalat und 11Briefe von Max Gaigalat an seinen Bruder Wilhelm bzw. seine Eltern. Von die-sen Texten können nur die Briefe Max Gaigalats und der Predigttext u.a. auchdurch Ausweis der Orthographie als preuπisch-litauische Texte klassifiziertwerden. Bei den übrigen Texten handelt es sich im wesentlichen um standard-sprachliche Texte, die mehr oder minder stark vom Preuπisch-Litauischen bzw.Deutschen interferiert sind.

Mit Ausnahme des Tagebuches – von einer beabsichtigten Veröffentlichungdurch Wilhelm Gaigalat ist nicht auszugehen – besitzen die sämtlichen anderenTexte einen expliziten Adressatenbezug, der in entscheidender Weise die Wahlder jeweiligen Varietät (Preuπisch-Litauisch bzw. litauische Standardsprache) so-wie des Registers (z.B. religiöses Register) steuert. Das wird besonders deutlich

227 A u d r o n ∂ K a u k i e n ∂ ,



bei den Briefen Wilhelm Gaigalats. Da die Adressaten offenbar nicht preuπischeLitauer sind, bemüht sich Wilhelm Gaigalat in seinen Briefen um eine standard-sprachliche Realisierung, wie weit ihm das gelingt, sei dahingestellt. Da es sichbei den Adressaten aber gleichzeitig um Pfarrer bzw. Lehrer mit religiösem Hin-tergrund handelt, benutzt er ein an der preuπisch-litauischen Schriftsprache ori-entiertes religiöses Register, wobei er Psalmenzitate einflechtet. Auch der Lebens-lauf, der offenbar für offizielle Stellen in der Republik Litauen angefertigt wurde,antizipiert seinen Adressaten durch die Verwendung der litauischen Standard-sprache. Nur der erste Satz scheint gleichsam als Baustein einer preuπisch-litaui-schen Fassung des Lebenslaufes entnommen zu sein. Für die Textsorte Predigt istdie Verwendung des religiösen Registers konstitutiv. Zur Beurteilung der Spracheder Predigt muπ darüber hinaus die entsprechende Bibelstelle, die als Vorlagegedient hat, herangezogen werden.

Das religiöse Register zeigt durch die Orientierung an den religiösen Schriftenstarke konservative Tendenzen. In ihm finden wir bedingt durch die Vorlagen eineVielzahl von – bezogen auf die anderen Register des Preuπisch-Litauischen – Ar-chaismen. Insofern können sprachliche Erscheinungen, die nur im religiösen Regi-ster nachgewiesen werden, nicht verallgemeinert werden (Vgl. die Anmerkungender Verf. zum Allativ, S. 39).

Im Bemühen, das in den Texten vorgefundene sprachliche Material möglichstlückenlos morphologisch zu klassifizieren, unterliefen der Verf. eine Vielzahlvon Inkonsequenzen und Fehlern. Die Rez. gewinnt den Eindruck, daπ die Aus-wahl der Belege oftmals nur formalen, nicht aber funktionalen Kriterien folgt.Wenn die Verf. den folgenden Beleg ßiaip vieni dirbsi(me) (S. 140) zur Illustrationdes Gebrauchs der Kardinalzahlen anführt, übersieht sie, daπ vieni an der zitier-ten Stelle kein Zahlwort sein kann. Ebenso wenig können, wenn die Verf. ananderer Stelle die Bildungsweisen litauischer Personennamen untersucht, dieverfestigten dt. Formen litauischer Familiennamen wie Ambrassat, Otto Gaigalat,M. Killat (S. 64) als Beispiele für die Suffigierung als produktive Wortbildungs-art angeführt werden.

Eine Vielzahl von Beispielen sind hinsichtlich der untersuchten grammatischenMerkmale indifferent und hätten, da sie die Aussagen der Verf. nicht stützen,nicht angeführt werden müssen. So kann, um nur einen Beleg anzuführen, [...] jammenkay wertybes te be tur (S. 21) nicht als Beispiel für den Genitiv der unbestimm-ten Menge angeführt werden, da doch hier der Genitiv eindeutig durch menkayregiert wird. Ebenso kann die vermeintliche Genitivrektion eines Verbs nichtdurch die negierten Formen, die ihrerseits bereits den Genitiv verlangen, illu-striert werden, vgl. neΩi∆r∂ti prie to koki¨ maΩmoΩi¨ (S. 19). Auch scheint die Anfüh-rung von einer Vielzahl von Beispielen zur Illustration, daπ Zahlen in den von ihruntersuchten Texten zumeist nur durch arabische Ziffern wiedergegeben werden(S. 139) in einer sprachwissenschaftlichen Untersuchung unangemessen.


Viele Aussagen bleiben aufgrund des unzureichenden Korpus Vermutungenund damit ohne wissenschaftliche Relevanz. Vgl. Ilgieji ΩodΩio galo balsiai tarm∂jegal∂jo b∆ti sutrump∂j´, taçiau teturime labai maΩa duomen¨ tam paliudyti (S. 10).

Im Rahmen ihrer Betrachtungen zur Morphologie nimmt der Vergleich vonOrthographien einen groπen Platz ein, der doch dem Kapitel Orthographie hättevorbehalten sein müssen. Wenn die Verf. also eine Vielzahl von Paradigmen zu-sammenstellt, deren Formen sich untereinander und im Vergleich zur preuπisch-litauischen Schriftsprache nur durch die Orthographie, d.h. im wesentlichendurch die Kennzeichnung der Vokallänge und der Nasalvokale, unterscheiden,dann muπ man sich nach dem Nutzen dessen im Hinblick auf den Erkenntnisge-winn fragen. Auch die unterschiedlichen Notierungen der Endungen der -ia-Stämme (-e bzw. -ia) sind hinlänglich bekannt und bereits von Kurschat (1876,§ 513) diskutiert worden.

Das Verdienst der Verf., mit ihrem Buch neuaufgefundene preuπisch-litauischehandschriftliche Texte einer breiten Öffentlichkeit zugänglich gemacht zu haben,wird geschmälert, da trotz des Bemühens um sorgfältige Transkription Inkonse-quenzen in der Graphie und zuweilen auch Ungenauigkeiten in der Wiedergabeaufgetreten sind. So wird das Graphem <≤> in den Briefen Max Gaigalats durch-gehend durch <Ω>, in den Belegen stellenweise jedoch richtig durch <≤> wieder-gegeben. Auch wird das <∫> nicht gekennzeichnet. Im Brief an E. Leijeris (S. 395)muπ es anstelle von Nes (Ves?) – Mes heiπen, im Brief an M. Jonuschaitis (S. 395)n∂jo anstelle von n∂ji. Im Brief von Max Gaigalat vom 3. Juni 1888 (S. 429) muπ esanstelle von wiskas Ωaluoja – wiskas gra≤ei ≤aluoja heiπen.

Die Erforschung des Preuπisch-Litauischen bedarf eines neuen Ansatzes, willsie Ergebnisse im Sinne eines Erkenntnisgewinns zeitigen. Ausschlieπlich dialek-tologisch orientierte Arbeiten, auch wenn sie solider als die der Verf. sind, werdendurch die fortwährende Orientierung und Beschränkung auf die vermeintlich li-tauischen Formen und Elemente dem Preuπisch-Litauischen nicht gerecht werdenkönnen. Erst wenn man das Preuπisch-Litauische nicht mehr ausschlieπlich alsDialekt, sondern vielmehr als Varietät des Litauischen begreift, deren Spezifikmaπgeblich aus den Folgen des Sprachkontakts resultiert, werden sich neue For-schungsperspektiven ergeben.

Christiane Schiller

C H R I S T I A N E S C H I L L E R Gauta 1999 m. kovo 29 d.

Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald

Institut für Baltistik, Domstr. 9/10

D-17487 Greifswald, Deutschland


229 A l o y z a s V i d u g i r i s ,

Z i e t e l o s ß n e k t o s Ω o d y n a s

Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas


1998, 846 p. ISBN 5–420–01403–3

Neseniai pasirod∂ Aloyzo Vidugirio Zietelos ßnektos Ωodynas, kur^ Valstybin∂slietuvi¨ kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo l∂ßomis pagal Valsty-bin∂s kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 met¨ programå ißleido Mokslo irenciklopedij¨ leidybos institutas. Mokslin∂ redaktor∂ Danguol∂ Mikul∂nien∂. Di-del∂je, 846 puslapi¨ knygoje sud∂ti ßios unikalios ir mokslui labai svarbios ßnek-tos daugiau negu uΩ 100 kilometr¨ nuo Lietuvos valstybin∂s sienos (pusiaukel∂jetarp Lydos ir Slanimo) leksikos lobiai. Juos ißgelb∂jo nuo praΩ∆ties Aloyzas Vidu-giris, paaukoj´s ßios ßnektos tyrimui didel´ savo gyvenimo dal^. Tai didingas, uΩgranitå tvirtesnis paminklas m∆s¨ akyse uΩgesusiai kalbai, ja ßnek∂jusiai unikaliaietninei grupei, savitam lietuvi¨ dvasiniam pasauliui, kurio dabar jau neb∂ra. „Kaikalba nutyla, nutr∆ksta Ωmonijos arfos styga“ – vartant ß^ Ωodynå prisimena di-dΩiojo måstytojo Vyd∆no ΩodΩiai.

Be aptariamojo Ûodyno, Aloyzas Vidugiris apie Zíetelos lietuvius ir j¨ kalbå yrapaskelb´s dar daugyb´ straipsni¨, ta tematika apgyn´s daktaro disertacijå. Visusstraipsnius sud∂jus ^ vienå vietå, gautume puikiå monografijå, kuriå reik∂t¨ ißleis-ti. Zietelos ßnekta tikrai to verta. Mokslininkai ja labai domisi. Ji pirmiausia ^domituo, kad b∆dama toli nuo Lietuvos, nesutampa su jokia lietuvi¨ kalbos tarme.Geografijos poΩi∆riu ji yra dz∆kuojançi¨ Ryt¨ Lietuvos tarmi¨ t´sinys, bet nuo j¨labai skiriasi, artimesn∂ ne ryt¨ ar piet¨, bet vakar¨ aukßtaiçiams. Joje nedz∆-kuojama, yra ypatybi¨, primenançi¨ vakar¨ baltus. Tai viena iß paçi¨ archajiß-kiausi¨ lietuvi¨ kalbos ßnekt¨, tikra m^sl∂ kalbos tyr∂jams.

Jau daugiau negu ßimtas met¨, kai Zietelos ßnekta atsid∆r∂ kalbotyros d∂-mesio centre. Pirmasis ja susidom∂jo Eduardas Volteris (nuo 1886 met¨), daugkart¨ lank´s ßiå tolimåjå lietuvi¨ kalbos salå, ßimtmeçiais ißlikusiå slav¨ kalbäpsuptyje. V∂liau ßiå ßnektå tyr∂ Ωym∆s kalbininkai Janas Rozwadowskis, Kazi-mieras B∆ga (1906), Peteris Arumaa, Jurgis Gerulis (1929–1930), ChristianasStangas (1930), Ernstas Fraenkelis, Vladimiras Toporovas, Juozas Balçikonis irdaug kit¨.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


Taçiau svarbiausias Zietelos lietuvi¨ kalbos tyr∂jas buvo aptariamojo Ûodynoautorius Aloyzas Vidugiris, ^sitrauk´s ^ tyrimo darbå nuo 1956 met¨, kaip patssakosi, paskatintas Ωodynininko Jono Paulausko. Tada dar jaunas (gim´s 1928metais), labai energingas ir gabus dialektologas nykstançiai Zietelos ßnektai pa-skyr∂ visas savo j∂gas. Matyt, buvo paties Dievo nukreiptas ßiam ßventam darbui,gelb∂jo nuo praΩ∆ties kalbos mokslui labai reikalingus kalbos duomenis. Per dau-giau negu 40 met¨ jis gerai ißtyr∂ ßiå unikaliå ßnektå. Vidugiris laikytinas apskri-tai Ωymiausiu rytini¨ lietuvi¨ kalbos ploto pakraßçi¨ tyr∂ju. Raß∂ apie daugel^ tokraßto ßnekt¨ ßnekteli¨. Drauge su Jonu Petrausku 1985 metais ißleido kitos uni-kalios pakraßtin∂s ßnektos – Laz∫n¨ – Ωodynå, v∂liau ir tos ßnektos tekstus. Tyr∂Çiornaja Padina (Saratovo srityje, Rusija) tremtini¨ kalbos likuçius. Rinko onoma-stikå, daug prisid∂jo prie Lietuvi¨ kalbos atlaso rengimo, papild∂ sudarin∂jamuskalbinius Ωem∂lapius nykstançi¨ ßnekt¨ duomenimis. Drauge su kitais dialekto-logais sudar∂ lietuvi¨ kalbos tarmi¨ chrestomatijå (1970). Nykstançi¨ ßnekt¨ ty-rimas – tai pati svarbiausia Vidugirio aistra.

Prad∂j´s tirti Zietelos ßnektå, Vidugiris rado apie 50 Ωmoni¨, dar gerai jåmok∂jusi¨. Taigi tyrimo baz∂ buvo pakankama. Taçiau ji nuolat tirpo. Vidugiristvirtina, kad pirmuosius zietelißki¨ ΩodΩius uΩraß´s iß buvusios Zasºçi¨ kaimomokytojos Katrynos Ûukelyt∂s-Juodien∂s (1890–1978), kuri atvykdavo ir ^ Lietu-vi¨ kalbos ir literat∆ros institutå, yra nemaΩa m∆s¨ kalbininkams pad∂jusi. Tekosu ja susitikti ir ßi¨ eiluçi¨ autoriui, ß^ bei tå uΩsiraßyti iß jos l∆p¨. Anksti nete-kusi t∂vo, Ûukelyt∂ jauna tarnavo pas Ωmones, o 1908–1910 metais Vilniuje suge-b∂jo baigti mokytoj¨ kursus. 1918-aisiais ji ^steig∂ Zaseçiuose pirmåjå lietuvißkåmokyklå, kurioje mok∂si lietuvißkai ir lenkißkai skaityti, raßyti ir skaiçiuoti apie40 vaik¨. Lenk¨ valdΩia mokyklå lankiusi¨ vaik¨ t∂vus bausdavo ^vairiomisbaudomis, persekiojo ir galop 1928 metais mokyklå uΩdar∂. Lietuviukai buvopriversti lankyti lenkißkå mokyklå. Sovietmeçiu lietuvißkai mokyklai atsikurtiirgi nebuvo leista. Dar anksçiau, 1921 metais, buvo panaikintos ir lietuvißkospamaldos baΩnyçioje. DidΩiulis sm∆gis lietuviams buvo 1931 met¨ Zaseçi¨ kai-mo gaisras, po kurio gyventojai ißkeldinti ^ vienkiemius. Ißblaßkyti jie visißkaiprarado vieningå branduol^.

Prieß Pirmåj^ pasaulin^ karå Zietelos apylinki¨ kaimuose – Zasºçiuose, Pagi-riuosè, Narçiuosè, Kùrpeßiuose, Dainavojè – daug gyventoj¨ dar kalb∂jo lietuviß-kai. 1886 met¨ oficialios statistikos duomenimis, lietuvi¨ ten b∆ta 1156, bet ißtikr¨j¨ j¨ tur∂jo b∆ti dar gerokai daugiau, nes ne visi buvo lietuviais uΩraßyti.Kazimieras B∆ga 1906 metais vien Zaseçiuose rado 400 Ωmoni¨, su kuriais gal∂j´slietuvißkai susikalb∂ti, antra tiek dar daug kå lietuvißkai suprato. 1916 metais iß1300 Zaseçi¨ gyventoj¨ 500 uΩsiraß∂ lietuviais. 1933-iaisiais ten lank´sis Ωurnalis-tas Antanas Valaitis rado 31 ßeimå, kurios nariai, neißskiriant n∂ vaik¨, tarpusavykalb∂jo lietuvißkai (95 suaug´ ir 25 vaikai), o 80 ßeim¨ suaugusieji tarp sav´skalb∂jo lietuvißkai, bet jaunimas daugiau gudißkai (baltarusißkai). Narçiuose jau



1929 metais buvo mirusi paskutin∂ lietuvißkai kalb∂jusi moteris, o Pagiriuose lie-tuvißkai tada dar tebekalb∂jo du senukai.

Kad praeityje apie Zietelå lietuvi¨ gyventa dar daugiau, rodo lietuvi¨ kilm∂skaim¨ pavadinimai, pvz., Gíedgalai, Gìrnykai, KlißiaÊ, Kria•çißk∂s, Mald∫nai (Maldù-çiai), Narbutónys, Pìnçiai, R∂kliaÊ, ÛadeÊkiai, ÛybartaÊ ir kt. Yra ißlik´ pasakojim¨, kadlietuvißk¨ kaim¨ seniau yra buv´ ne tik apie Zíetelå, bet ir apie Bieliçiå, Dva∆çi¨,Ga∆dinå, Lidå, Na•gardå (taip zietelißkiai vadina Naugardùkå) ir kitur.

Iß vis¨ lietuvißk¨ kaim¨ didΩiausias (daugiau kaip 200 sodyb¨) buvo Zasºçiai.Çia ilgiausiai ir ißliko lietuvi¨ kalba. Taçiau lenkams 1921 metais panaikinus lie-tuvißkas pamaldas ir 1928 metais lietuvißkå mokyklå, kalba ∂m∂ sparçiai nykti.NemaΩa Zaseçi¨ lietuvi¨ ißblaßkyta ir Ωuvo karo metais. Vieni ißveΩti ^ Vokietijå,kiti Ωuvo vietoje fronto metu, treti, bijoj´ bolßevik¨, pasitrauk∂ ^ Lenkijå, net apiepusßimtis gerai lietuvißkai mok∂jusi¨ Ωmoni¨ ir apie kita tiek gerai lietuvißkaisupratusi¨. Keletas lietuvi¨ ßeim¨ buvo ißtremta ir Ωuvo Sibire.

Aloyzas Vidugiris, kaip sakyta, net apie 40 met¨ kruopßçiai uΩraßin∂jo mer-dinçiå Zietelos ßnektå, paskutiniuosius zietelißki¨ atod∆sius. Buvo tikrasis tosßnektos mirties metraßtininkas. Mokançi¨ lietuvi¨ kalbå ten vis maΩ∂jo. 1972metais nebeliko n∂ vienos lietuvißkai kalbançios ßeimos. Devintajame deßimtme-tyje mir∂ paskutiniai Zietelos ßnekta kalb∂j´ Ωmon∂s: 1984 metais ZaseçiuoseAdolis Laurukeviçius (gim´s 1899 m.) ir Saviçi¨ kaime Adomas Ûukelis (gim´s1895 m.), o 1988 metais Rygos priemiestyje gyven´s Adolis Ûukelis. Galb∆t darkur nors Lenkijoje ar kitur teb∂ra koks nors Ωmogus, mokantis zietelißki¨ ßnektå,bet mes to neΩinome.

D∂l Zietelos lietuvi¨ ßnektos kilm∂s tyr∂j¨ nuomon∂s nesutampa. Paplitusimintis, kad Zietelos lietuviai yra XIII amΩiuje atsik∂lusi¨ pr∆s¨ ar jotvingi¨ (s∆-duvi¨) palikuonys. Eduardas Volteris, juo sekdami ir kai kurie kiti mokslininkaiZietelos lietuvius sieja su didΩiojo Lietuvos kunigaikßçio Traidenio 1276 metaisprie Slanimo (Zietela yra tarp Lydos ir Slanimo) apgyvendintais nuo kryΩiuoçi¨pab∂gusi¨ pr∆s¨ ar jotvingi¨ palikuoniais. Zietelos ßnektoje iß tikr¨j¨ esama sa-vit¨ ypatybi¨, primenançi¨ vakar¨ baltus. Tai atskiruose ΩodΩiuose priebalsis zvietoj lietuvi¨ Ω (pvz., zåsìs ‘Ωåsis’, zºm∂ ‘Ωem∂’, zivìs ‘Ωuvis’, zvaizd˙ ‘ΩvaigΩd∂’ irkt.), dvibalsi¨ ei ir ie sumißimas (pvz., sviºkas ir sveÊkas, sviekatà ir sveikatà, ßievà irßeivà, tiºp ‘taip’...), nom. sg. gal∆n∂s -as fakultatyvißkas trumpinimas (vaÊks ‘vai-kas’...), ^vardΩio instr. sg. formos tajiœ ‘tavimi’, sajiœ ‘savimi’ (plg. pr∆s¨ m‡im‘manimi’) ir kai kurios kitos ypatyb∂s.

Patys zietelißkiai tvirtai tik∂jo, kad j¨ prot∂viai ßiose vietov∂se gyven´ nuoamΩi¨. Ir jie, be abejo, buvo teis∆s. J¨ prot∂viai tikrai nebuvo slavai ir çia nuoamΩi¨ gyveno, nesvarbu, kuria giminaiçi¨ balt¨ (ne slav¨!) kalba jie kalb∂jo. Kadir kaip ten b∆t¨, ßi ßnekta iß tikr¨j¨ kelia ^vairi¨ problem¨. Viena aißku, kad josistorija sud∂tinga. Galb∆t ßnekta atsirado sumißus autochtonams piet¨ aukßtai-çiams su v∂lesniu atsik∂lusi¨ vakar¨ aukßtaiçi¨ antsluoksniu. Galimas dalykas,b∆ta ir pr∆s¨, net jotvingi¨ priemaißos. Dar plg. kaim¨ vardus ZåsinaÊ, Zasºçiai (su


Z- vietoj Û- ßalia ÛadeÊkiai su ißlaikytu Û-), up∂vard^ Zélva, juoba kad senov∂je çiakaΩkur netoliese tur∂jo eiti jotvingi¨ gençi¨ junginio ir rytini¨ balt¨ kalbin∂ riba.Suslav∂j´ Dainavos kaimo (plg. etnonimå Dainavà) gyventojai savo kaimå vadinaüÚ‚ÂÁ¸ (Jotvingiai) – dar vienas etninio mißimo liudijimas.

Aptariama knyga pradedama pratarme, turinçia ^sid∂m∂tinå moto: ÛODI,tavo d∂ka mes perßokame mirties bedugn´ (pagal Gintarå Ießmantå). Pratarm∂jetrumpai papasakojama Zietelos ßnektos tyrimo istorija ir raßoma apie ßio Ûodynoatsiradimå.

Toliau didokame skyriuje „Zietelos ßnekta ir jos Ωodynas“ kalbama apie tragiß-kå ßnektos likimå ir apie Ûodyno ßaltinius. Konstatav´s, kad daugelis zietelißki¨nepaprastai myl∂jo savo t∂v¨ ir seneli¨ kalbå (teko ir ßi¨ eiluçi¨ autoriui ne kartåtuo ^sitikinti), Aloyzas Vidugiris aptaria bent pusßimt^ iß j¨ – tuos, kurie buvopagrindiniai jo informantai ir, kaip pats nusako, tapo ne tik ßio ilgameçio darbo,bet ir paties autoriaus gyvenimo dalimi. Gerai padar∂ prid∂damas kai kuri¨ infor-mant¨ fotografijas – vaizdin^ j¨ dokumentå.

Po to apraßomos svarbiausios ßnektos ypatyb∂s, aptariamas kirçio svyravimas,pateikiama ^domi¨ duomen¨ apie ßnektos fonetin´ sistemå, morfologin´ jos struk-t∆rå, ΩodΩi¨ darybå ir leksikå. Kadangi tie dalykai ne kartå ^vairi¨ autori¨ buvoaptarin∂ti, j¨ çia nekartosime. Pasitenkinsime tik vienos kitos anksçiau tyr∂j¨ ne-pasteb∂tos ar neakcentuotos ypatyb∂s nurodymu.

Iß fonetini¨ ßnektos ypatybi¨ atkreiptinas d∂mesys ^ neißkeltå iki ßiol formåvíeras ‘vyras’, kuri traktuotina kaip hipernormalizmas, atsirad´s ßalia ^prastin∂svhras d∂l sutaptinio dvibalsio ie (resp. uo) fakultatyvißko tarimo kaip [y] ([∆]), plg.dynà, Zhtela (vaΩi∫kim) ßalia ^prastini¨ form¨ dienà, Zíetela (vaΩiúokim), tariam¨ irdienà, Zíetela (vaΩiúokim). Ta proga prisimintina, kad hipernormalizmå víeras ‘vyras’tur∂jo ir Ωemaitis „d∆nininkas“ Martynas MaΩvydas.

Iß morfologijos dalyk¨ specialiojoje literat∆roje, rodos, plaçiau dar neaptarta Ilinksniuot∂s daiktavardΩio forma su dat. sg. gal∆ne -o (pvz., árklio ‘arkliui’) ßaliaßnektai ^prastin∂s su -u (árkliu ‘arkliui’). Tas pat pasakytina d∂l skaitvardΩi¨ ‘11’–‘19’ antrojo d∂mens -lyka (su pailgintu balsiu i), pvz., vienúolyka... devyniólyka irveinúolyktas... devyniólyktas.

Aptardamas Ûodyno sandarå, Vidugiris konstatavo, kad neveng∂ pateikti ΩodΩi¨variant¨, net okazionalizm¨. Ir gerai dar∂. Juk tyrimo metu ßnekta jau merd∂jo,t. y. gyveno jau paskutiniåjå savo egzistavimo stadijå, kurioje visokie individual∆skraipymai yra ^prastinis reißkinys. Íiå ßnektos b∆senå Ûodynas ir tur∂jo atspind∂ti.

Kokia ^vairi ir kartu ^domi zietelißki¨ leksika, galima ^sitikinti vien pasklai-dΩius Ûodyno puslapius, net labai nesigilinant ^ tekstå. Vieni ΩodΩiai primena se-n¨j¨ raßt¨ kalbå (èß ‘aß’, kíeka ‘kiek’, mu¡kti ‘ryti’, nasraÊ ‘burna’, pºkus ‘galvijai’,tõdrin ‘tod∂l’...), kiti m∆s¨ d∂mes^ nukreipia ^ senåjå lietuvi¨ buit^ (pvz., vytìn∂‘sieli¨ plaustas’, plg. sen¨j¨ dokument¨ vytìn´ ‘didel^ plokßçiadugn^ upi¨ laivå’,vytìnykas ‘sielininkas’, dokument¨ ‘upeivis’), taçiau daugumas sav¨ lietuvißk¨ (neskolint¨) ΩodΩi¨ yra ßiaip jau labai ^dom∆s, niekur ar beveik niekur Lietuvoje



negird∂ti, pvz., kuõpinos ‘vaiß∂s’, lãkßtas ‘laißkas’, laœbas ‘stagaras, stambas’, latõtis‘puriena’, mµnas ‘m∂nulis’, pãvardas ‘pravard∂’, plãksn∂ ‘blakstiena; pelekas’, rypúo-ti ‘dejuoti’, sãgikas ‘ßvarkelis, apsiaustas’, skraid˙ (ir skraÊΩd∂) ‘kregΩd∂’, ßãlusis ‘pa-nagi¨ skausmas sußalus’, ßepatà ‘pelk∂, bala’, ßókoti ‘nerißliai kalb∂ti’, ß©gauti ‘ßuo-rais, su protr∆kiais p∆sti’, ßvergetóti ‘paistyti, bet kå kalb∂ti’, térl∂ ‘molinis dubuo’,tinis ‘virßugalvis, momuo’, ∆kúoti ‘ß∆kauti’, v∂sùt∂ ‘pav∂sis’.

NemaΩa visoki¨ perdirbini¨, kitokios darybos ΩodΩi¨, kartais archajißkesn∂snegu bendrin∂je kalboje, turinçi¨ kitas priesagas, kitokiå reikßm´, skirtingi tarny-biniai Ωodeliai ir panaßiai. Keli pavyzdΩiai: lieΩìvis ‘lieΩuvis’, mºdΩias ‘medis’, mer-gutà ‘mergina’, ramõnas ‘ramun∂’, sà ‘su’ (ir sadiºu ‘sudiev’, salìg ‘sulig’...), spl∫sna‘plunksna’, ßkileñdis ‘v∂daras’...

PaΩym∂tina, kad pasitaiko atvej¨, kai vartojamas savas Ωodis vietoj kit¨ tarmiïr net bendrin∂s kalbos slavizmo, pvz., kvietiºnis ‘pyragas’, lup˙kas ‘kazl∂kas’.

Nors Zietelos ßnekta ne vienå ßimtmet^ ißgyveno atskirta nuo lietuvi¨ kalbosmasyvo, nors jos sålytis su bendrine kalba buvo menkas, taçiau naujai ^ ßnektåat∂jusi¨ bendrin∂s kalbos ΩodΩi¨, kad ir reçiau vartojam¨, Ûodyne uΩfiksuota ne-maΩa, toki¨ kaip mokyklà, mokinis, mókytojas ir pan.

Slavizm¨ Zietelos ßnektoje buvo labai daug, turb∆t daugiau negu bet kuriojekitoje Pietryçi¨ Lietuvos pakraßçi¨ ßnektoje. Ir tai savaime suprantama turint gal-voje ßimtmeçiais uΩsit´susiå slav¨ – gud¨, lenk¨ ir rus¨ – kalb¨ apsupt^. Ínektosslavizmai irgi ^dom∆s, kitoms lietuvi¨ tarm∂ms ne^prasti, paprastai neturimi. Ía-lia daugelio slavizm¨ vartoti ir lietuvißki atitikmenys. Patys slavizmai skolinti^vairiais laikais ir ne iß vienos slav¨ kalbos. Kartais net tas pats Ωodis b∆na nevienå kartå paskolintas ir iß skirting¨ slav¨ kalb¨. Tuo atveju turimi skirtingislavizmo variantai. Jie Ûodyne suregistruoti, pvz., pójezdas ir pociõngas ‘traukinys’,Ωìcia, Ωìtia ir Ωìzn∂ ‘gyvenimas’.

Pateikiamas Ωiupsnelis ^domesni¨ Ûodyno slavizm¨: diçis ‘laukinis’, dirãvas ‘sky-l∂tas’, dj˙blas (ir dºblas) ‘velnias’, gãradas ‘miestas’, gledinµti ‘dairytis’, jauliótis ‘rody-tis, atvykti’, krepkùs ‘stiprus’, krißà ‘stogas’, ksionßkà ‘knyga’, lãstauka ‘kregΩd∂’, pal˙-kas ‘lenkas’, pãpas ‘popas’, pãtas ‘prakaitas’, paΩ˙ris ‘gaisras’, pºklas ‘pragaras’, pienà‘puta’, ryvà ‘karçiai’, rõstas ‘∆gis’, salaujis ‘lakßtingala’, sãmas ‘pats’, sañdas ‘teismas’,sarnà ‘stirna’, sausiºm ‘visai’, savà ‘pel∂da’, s˙dlas ‘balnas’, slynà ‘seil∂’, spynà ‘nuga-ra’, ßaßà ‘plentas’, ßaukòvas ‘ßilkinis’, táinas ‘slaptas’, talmõkas ‘vert∂jas’, tençià ‘vaivo-rykßt∂’, tr∆nà ‘karstas’, tumõnas ‘r∆kas’, uçióba ‘mokslas, mokymasis’, udãlas ‘puikus;gabus’, ∆lis ‘avilys’, ©Ωas ‘Ωaltys’, vãlasas ‘plaukas’, vastõkas ‘rytai’, velikas ‘didelis’,vºselas ‘linksmas’, vºst∂ ‘Ωinia’, vies˙ (ir ves˙) ‘kaimas’, viesµnas (vesµnas) ‘kaimietis’,zãlatas ‘auksas’, zãras ‘tuoj’, zausiõ, zausiõdi ‘visada’, zdáisia (^terptinis Ωodis) ‘ro-dos, turb∆t’, zm∂jis ‘slibinas’, zno• ‘v∂l, iß naujo’, Ωálka ‘gaila’, Ωãludas ‘gil∂’, Ωárnos‘girnos’.

Gausu hibrid¨, toki¨ kaip stichºlis ‘eil∂raßtis’. NemaΩa perdirbini¨, atsiradusi¨nusiΩi∆r∂jus ^ lietuvißkus ΩodΩius, susijusius prasm∂s poΩi∆riu, pvz., karßtavóti‘ragauti’ (plg. karßtas).


Èdomi slavizm¨ fonetika. Daug ΩodΩi¨ turi bals^ o vietoj slav¨ a arba o taisatvejais, kai kitose tarm∂se, kartais ir bendrin∂je kalboje, turimas a, pvz., ap÷ßtolas‘apaßtalas’, chr÷bras ‘dråsus’, çioplià ‘garnys’, kopl÷nas ‘kunigas’, moskà ‘kauk∂’, r÷-kas ‘v∂Ωys’. Kadangi pasitaiko ir gretimini¨ variant¨ su a, tai slavizm¨ pavyzdΩiuatsirado atitinkam¨ lietuvißk¨ hipernormalizm¨, plg. komolis, komuolis ‘kamuo-lys’. Tas pat pasakytina d∂l balsi¨ ∂ ir e buvimo slavizmuose po priebalsi¨ ç, r, ß,Ω, net l, vietoj laukiamo o (iß slav¨ a). Toki¨ pavyzdΩi¨ Zietelos ßnektoje yra daugir jie kitur bemaΩ ar ir visai negird∂ti, antai çerv˙kas ‘kirminas’, çºsta ‘daΩnai’,l˙chas ‘lenkas’, Ω˙lis ‘gailestis’.

Gerai mok∂dami kaimyn¨ slav¨ kalbas, Zietelos lietuviai ^gudo slavizmuosetarti ir t¨ kalb¨ garsus bei gars¨ junginius, neb∆dingus lietuvi¨ kalbai, pvz., nrã-vytis ‘patikti’ (sako ir narãvytis), tiõmnas ‘tamsus’, tkáina ‘audykla’. Pastang¨ veng-ti panaßaus slavißko skolini¨ tarimo bei paçius skolinius lietuvinti (pvz., verãdyti‘kenkti’) pastebime palyginti retai, paprastai tik senesniuose slavizmuose. Pasi-taiko keistok¨, kitur ne^prast¨ vengimo atvej¨, pvz., imßà ‘mißios’ (plg. mißià ißlenk¨ msza).

Lietuvi¨ kalbai iß seno svetimas priebalsis h zietelißkiams buvo visai ^prastasgarsas, matyt, jau seniai mok∂jo j^ tarti. D∂l daugyb∂s gudißk¨ skolini¨-dublet¨,t. y. su ßiuo priebalsiu (naujesni¨) ir be jo (senesni¨) ΩodΩio pradΩioje (plg. hadynàir adynà ‘valanda’, h©taryti ir ©taryti ‘ßnek∂ti’), ßnektoje atsirado nemaΩa hipernor-malizm¨ su h- lietuvißkuose ΩodΩiuose. Ûodyne uΩfiksuota, pvz., hãdata ‘adata’,haÊti ‘eiti’ (iß aÊti), hakìs ‘akis’, hálkanas ‘alkanas’, halk∫n∂ ‘alk∆n∂’, hãnas ‘jis’ (ißãnas), hardhti ‘ardyti’, harklis ‘arklys’, hárti ‘arti’, hãßara ‘aßara’, háudeklas ‘audek-las’, háugti ‘augti’, hausìs ‘ausis’, hãΩeras ‘eΩeras’ (iß ãΩeras), hìs ‘jis’, hobuolis ‘obuo-lys’, húoga ‘uoga’, hùp∂ ‘up∂’. Íalia paprastai vartotos ir formos be h-.

Slavizm¨ persunkta Zietelos ßnekta – tai tikra laboratorija kalbos patvarumo irjos gyvasties tyr∂jams. Ûodynas rodo, kiek kalba geba pakelti svetimos kalbos Ωo-dΩi¨. Galima spr´sti apie tai, koks svetimybi¨ kiekis yra jau mirtinas, kaip sveti-mos kalbos ΩodΩiai negr^Ωtamai keiçia leksikos ir semantikos tarpusavio ryßius,kol galiausiai poveikis tampa mirtinas. Matome, kaip kalba prießinasi ir vis vienb∆na priversta pasiduoti svetimoms ^takoms.

Ûodyno pabaigoje prid∂tas vardynas – zietelißki¨ vartot¨ vietovardΩi¨ irasmenvardΩi¨ (vard¨, pavardΩi¨, pravardΩi¨) såraßai. Pateikiami ^domesni pa-vyzdΩiai. VietovardΩiai: MastaÊ ‘åÓÒÚ˚’, Na•gardas ‘Naugardukas’, Slãnimas ‘ëÎÓ-ÌËÏ’, Valkaviskas ‘ÇÓÎÍÓ‚˚ÒÍ’, Vìlnia ‘Vilnius’. Labai ^vairios ir ^domios pavard∂s,kuri¨ dalis nuraßyta iß antkapi¨, sen¨j¨ dokument¨. UΩfiksuota nemaΩa pavar-dΩi¨, ißlaikiusi¨ lietuvißkas formas: Bablis, Bajõras, Bambirius, Bringºlis, Cìgelis(Cigºlis), Çinçeikà, Çiulkìnis, Dargºviçius, Dubìckas, Dubíeka, D∆dà, Gérv∂, Gi¡vinas,Ginºlis, Grainis (GraÊnis), Gribas, Gr∫dis, Gurnà, Gùrskas, Jakùbçikas, Jaskà, Jíerus,Júoda, Juodkà, Jurçiùkas, Karvºlis, Karpºlis, Kaßkà, Klizas, Kuliºßis, Kurilà, Lailà, Lauru-kºviçius, Lénkas, Liaußùkas, Maldùtis, Marciùkas, Mikßutà, Minçiùkas, MindΩià, Mìz-giris, Miziùkas, Moz©ras, Pacºlis, Pãtißas, Pºtraßas, Pißçiùkas, Pùkas, RagaÊßis, Raubà,



Rìmßa, Rudùlis, Sãkalas, Saukà, Saukºlis, Sáuras, Svìbas, Íaipùkas, Íavºlis, Ímáustas,Ímáußta, Tilvìkas, Tùminas, Turkºviçius, Ùrbonas, Urbanãviçius, Vaitießkà, Vançiùkas,Vasiukºviçius, Vaßkºlis, Û(v)ìrblis, -is, Ûùkas, Ûukºlis, Ûurlºviçius. Daug suslavint¨pavardΩi¨, taçiau ir toki¨ lietuvißkumas daΩnu atveju akivaizdus, pvz., Cilvík,Dervúk (Dziervúk), Doilida, Domontoviç, Dovgialoviç, Gintout, Ginvid, Grigeleviç, Jur-gél’, Kestuteviç, Klißeviç, Lupik, Montviloviç, Íil, Vanagel’, Vanagelioviç ir pan.

Dar lietuvißkesn∂s pravard∂s, pvz., Carùkas, Gaidºlis, Gaidis, Garsùkas, Gvazdù-kas, Jurgºlis, Kaziùlis, Kazußõkas, Kordõßius, Lìtikas, Maçiõkas (Maçiùkas), Manochºlis,Maßnà, Mata•ßas, Mikailùkas, MindΩià, Mutkà, Peçiùkas, Petußõkas, Pici∆gà, Pirogà,Ponºlis, Salotà, Seredà, Stùkas, Svìlis, Íenkà (Íeñkas), Íirnà, Íumrà, Tij©nas, Tumuo-s˙lis, TuΩilà, VaÊtas, Vaikºlis, Zesiõnas.

Pateikiame b∆dingesnes krikßto vard¨ lietuvißkas bei labiau sulietuvintas for-mas: Adõlis ‘Adolfas’, Alenà ‘Elena’, AlΩbietà ‘ElΩbieta’, Bonifãtas ‘Bonifacas’, Bèni-kas ‘Benjaminas’, Cacalijà, Cìl∂, Cilià ‘Cecilija’, Damijõnas ‘Dominykas’, Danilà ‘Da-nielius’, Dievodúotas (vertinys iß sl. Bogdan) ‘Teodoras’, Gabris, Gabrùkas ‘Gabrie-lius’, Ivõnas ‘Jonas’, Jãsius, Jasùkas ‘Jonas’, Jaz˙pas ‘Juozapas’, Karãlius ‘Karolis’,Macis, Macùkas, Maçiùkas ‘Meçislovas’, Marcùkas ‘Martynas’, Marùkas ‘Marius’,Mikõsis ‘Mykolas’, Nelià ‘Anel∂’, Pabijõnas ‘Fabijonas’, Páulas, Pauliùkas ‘Povilas’,Polinà ‘Apolonija’, Ráina, Rajinà ‘Regina’, Ramõnas, Ramon˙lis ‘Romanas’, Silvùkas,Silvùlis ‘Silvestras’, Íìmas, Íimùkas, Simùkas ‘Simonas’, Vãlius ‘Valentinas’, Zìdorius‘Izidorius’, Zmìtras, Zmitrùkas, Zmitruk˙lis ‘Dimitrijus’.

Èdomu, kad Zietelos lietuviai sulietuvino kai kuri¨ savo ßnektos tyr∂j¨ nelietu-vi¨ pavardes, pvz., estå Arumaa vadino Ãrumas, norvegå Stangå – Stañkas.

Ißkeltas tik vienas kitas ßios nepaprastos mirusios lietuvi¨ ßnektos bruoΩas.Aptariamasis Ûodynas – tai ißtisinis kalbos lobynas, kuriuo amΩiais naudosisdialektologai ir kalbos istorikai, su didΩiu d∂kingumu min∂dami jo autori¨ Alo-yzå Vidugir^.

Zigmas Zinkeviçius

Z I G M A S Z I N K E V I Ç I U S Gauta 1998 m. gruodΩio 27 d.


Antakalnio g. 6



Egl∂ Patiej∆nien∂, Brevitas ornata.MãΩosios literat∆ros formos XVI–XVII amΩiausLietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂sspaudiniuose. Senoji Lietuvos literat∆ra,VII knyga,

Vilnius: Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas,

1998, 372 p. ISBN 9986–513–48–0, 9986–513–49–9

Sulauk∂me dar vienos reikßmingos knygos, skirtos senajai Lietuvos literat∆rai.Vien per pastaruosius porå met¨ j¨ pasirod∂ net kelios. Skirtingai nuo ankstes-ni¨j¨, skirt¨ vieno autoriaus1 ar vieno Ωanro2 analizei, glaustam skirting¨ epoch¨pristatymui3, Egl∂s Patiej∆nien∂s knyga apr∂pia didΩiul´ Ωanr¨ bei maΩ¨j¨ li-terat∆ros form¨ ^vairov´ XVI–XVII amΩiaus DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijosspaudiniuose.

Daugelis skaitytoj¨ çia suras dar visißkai neΩinomå Ωem´, pirmå kartå ißgirsne^prastai skambançius pavadinimus: akromesostichas, chronostichas, elogijas,enigma, lema, onomastikas, telestichas ir kitus. Daugelis j¨ iß tikro lietuvißkaipateikiami pirmå kartå, kai kuriuos autorei teko sukurti paçiai, kaip antai: herbin∂poezija, artificiozin∂ poezija, dedikatas, ikona. Terminologinius sunkumus bei

1 Sigitas Narbutas, Tradicija ir originalumasJono Radvano „Radviliadoje“, Vilnius:Vaga, 1998.

2 Rasa Jurgel∂nait∂, Lotynißkoji laidotuvi¨ po-ezija. XVI amΩiaus pabaigos Vilniaus Akade-mijos tekst¨ retorin∂ analiz∂, Vilnius: Lietu-vi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas, 1998.

3 Sigitas Narbutas, Lietuvos Renesanso literat∆-ra, Vilnius: Baltos lankos, 1997; EugenijaUlçinait∂, Lietuvos baroko literat∆ra, Vil-nius: Baltos lankos, 1997.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

237 E g l ∂ P a t i e j ∆ n i e n ∂ ,

B r e v i t a s o r n a t a

principus, pagal kuriuos ßie terminai buvo kuriami, autor∂ aptaria „Pratarm∂je“.Reikia tik∂tis, kad jie prigis lietuvi¨ literat∆rologijoje, êis ^ literat∆ros termin¨Ωodynus, ^gis aprobuotos vartosenos statuså.

Patiej∆nien∂s darbo objektas – nedideli eiliuoti tekstai, sudarantys neatsiejamåvis¨ sen¨j¨ XVI–XVII amΩiaus spaudini¨ dal^. Knygos pabaigoje pateiktame „Íal-tini¨ såraße“ nurodyta 320 knyg¨, iß kuri¨ autor∂ atrinko analizuojamus tekstusbei iliustracijas. Be jokios abejon∂s, ßis såraßas n∂ra galutinis ir uΩbaigtas. Vilniausuniversiteto bibliotekoje dabar yra apie 18 500, o Moksl¨ akademijos biblioteko-je – apie 17 500 XVI ir XVII amΩiaus knyg¨.

Beveik kiekvienoje iß j¨ galima rasti herbini¨ eil∂raßçi¨, epigram¨, dedikacij¨.Taigi bendras maΩ¨j¨ literat∆ros form¨ skaiçius gal∂t¨ siekti kelis t∆kstançiusvienet¨. Patiej∆nien∂s darbo tikslas nebuvo juos visus suregistruoti ar bibliogra-fißkai apraßyti. Ji rinkosi tekstus tipologiniu principu, stengdamasi ißryßkinti vie-nos ar kitos literat∆rin∂s formos „gimimå“, raidå nuo Antikos iki Baroko epochos,aptarti kult∆ros kontekstå, kuriame konkretus eil∂raßtis buvo paraßytas, steng∂siapib∆dinti autori¨, uΩsakovå ar dedikatå, galimå poveik^ ir funkcionavimo erdv´.Tokiå savo tyrimo krypt^ Patiej∆nien∂ motyvuoja taip: „Buvo uΩsibr∂Ωtas ir tamtikras aukßtesnis tikslas – apib∆dinti terp´, kurioje brendo reikßmingesni XVI–XVII a. LDK literat∆ros k∆riniai, bent iß dalies atspind∂ti anuometin^ måstymob∆då, atskleisti senåjå estetini¨ vertybi¨ sistemå, tokiå nepanaßiå ^ dabartin´, tarsiiß vidaus paΩvelgti ^ nepaprastai margå ir intensyv¨ ano meto literat∆rin^ gyve-nimå. Nor∂josi ne tik papasakoti, bet ir parodyti, – tai viena iß prieΩasçi¨, kod∂l ßiknyga taip gausiai iliustruota“ (p. 12–13).

Darbe atsiribota nuo XVIII amΩiaus spaudini¨ (b∆t¨ per daug ißaugusi knygosapimtis), nuo MaΩosios Lietuvos tekst¨ (reik∂t¨ lyginti su vokieçi¨ literat∆ra),nuo rankraßtin∂s XVI–XVII amΩiaus medΩiagos (pasinaudota tik teoriniais kai ku-ri¨ Ωanr¨ apibr∂Ωimais). Savo ruoΩtu XVI–XVII amΩiaus DidΩiosios Lietuvos Ku-nigaikßtijos k∆rini¨ analiz´ papild∂ gausus Europos literat∆ros kontekstas: Itali-jos, Vokietijos, Lenkijos, Belgijos spaudiniai, rodantys, jog Renesanso ir Barokoepochos Europoje buvo susiformavusi bendra intelektualin∂ erdv∂ su vienodaisliterat∆rin∂s, menin∂s k∆rybos modeliais, su tais paçiais estetikos kanonais beivertinimo principais. Galime aißkiai konstatuoti, jog Lietuvos XVI–XVII amΩiausliterat∆ra yra integrali Europos literat∆ros dalis.

Taigi imame ^ rankas 372 puslapi¨ foliantå, kuriame ißanalizuoti 145 ilgesni beitrumpesni tekstai, juos papildo 156 iliustracijos, teorißkai apibr∂Ωti ir paaißkinti 60Ωanrini¨ bei literat∆rologini¨ termin¨.

Knygå sudaro pratarm∂, keturios pagrindin∂s dalys, apibendrinimas, termin¨rodykl∂, asmenvardΩi¨ rodykl∂ ir santrauka angl¨ kalba. Pirmojoje dalyje „NuoSenov∂s Graikijos iki Lietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂s“ (p. 20–37) aptariamaepigrama ir kitos „epigramin∂s poezijos“ (poesis epigrammata) literat∆rin∂s formos,kilusios iß epigrãfo (gr. ®pigråfv – ‘^r∂Ωti, ^raßyti, uΩraßyti’), t. y. „^raßo“, arba „uΩ-raßo“, lotynißkai vadinamo inskripcija (inscriptio). Trumpi ^raßai, ißraiΩyti ant kapo


paminkl¨, ind¨, daikt¨, pastat¨ ilgainiui virto literat∆riniu Ωanru. Jo skiriamasisbruoΩas buvo glaustumas (brevitas), t. y. kondensuota mintis, pasibaigianti netik∂-ta, kartais paradoksalia, ißvada. Baroko epochos retorikos vadov∂liuose bei skai-tomuose kursuose imta reikalauti, jog epigramos pabaiga b∆t¨ ne tik netik∂ta(conclusio inopinata), bet ir „aßtri“, „konceptißka“ (acuta), ji laikyta svarbiausia epi-gramos dalimi ir jos puoßmena (F3–2183: acumen est praecipua pars epigrammatis etmaximum eius ornamentum).

Egl∂ Patiej∆nien∂ apΩvelgia epigramos kilm´ bei raidå Senov∂s Graikijoje, Ro-moje, ViduramΩiais bei Renesanso epochoje, ißryßkindama tam tikras epigramosraidos slinktis bei ßio Ωanro atßakas: epitafijå, akrostichå, anagramå, emblemå irkitas. Çia daugiausia remiamasi lenk¨ (Alina Siomkai¬o, Zygmunt Kubiak, JuliuszChroµcinski) bei rus¨ (åËı‡ËÎ É‡ÒÔ‡Ó‚, àÎ¸fl ÉÓÎÂÌË˘Â‚-äÛÚÛÁÓ‚) mokslinink¨tyrimais. N∂ra pagrindo prikißti, kad autor∂ nesinaudoja lietuvi¨ mokslinink¨darbais, nes 1988–1998 metais, kai buvo raßoma disertacija ir spaudai rengiamaknyga, dar nebuvo nei Dalios Dilyt∂s „Antikin∂s literat∆ros“ vadov∂lio, nei Mar-cialio epigram¨ vertimo ^ lietuvi¨ kalbå, nei kit¨ publikacij¨4. Vis d∂lto keistaiatrodo, kai antikinei epigramai apib∆dinti pasitelkiama Vytauto Kubiliaus citata,nieko bendra neturinti su Marcialiu.

Atsiribojusi nuo „didΩi¨j¨“ DLK epigramin∂s k∆rybos meistr¨ – Petro Roizi-jaus, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Danieliaus Naborovskio, Stanislovo Sa-muelio Íemetos, – Patiej∆nien∂, deja, nepaaißkina, kas gi veik∂ „maΩuosius“epigram¨ k∆r∂jus, iß ko jie mok∂si, kuo sek∂. Ar vien tik iß Marcialio? Ir artiesiogiai iß jo? Veikale Apie aßtrumå ir ßmaikßtumå, arba Seneka ir Marcialis (Deacuto et arguto, sive Seneca et Martialis) Sarbievijus ißvardija svarbiausius XVIIamΩiaus epigram¨ k∆r∂jus, juos cituoja ir ragina sekti. Tai vokieçi¨ j∂zuitai Mo-tiejus Raderis (1561–1634), Jok∆bas Bidermanas (1561–1634), pranc∆z¨ j∂zuitasBernardas Bauhusijus (1575–1619). B∆tent ßie autoriai daΩniausiai minimi ir rank-raßtiniuose retorikos kursuose. Greta j¨ paprastai nurodomas angl¨ poetas Joh-nas Owenas (1563–1622), lenk¨ poetas Janas Kochanowskis (1530–1584) ir patsSarbievijus (1595–1640). B∆tent jie ir suformavo poetin´ epigramos mokyklåXVI–XVII amΩiaus Europoje, jie buvo imitacijos ßaltinis poetikos bei retorikosklas∂s studentams kolegijose bei universitetuose. Íi¨ dalyk¨ aptarimas b∆t¨ da-v´s gerokai tvirtesn^ teorin^ pagrindå DLK epigramos analizei. Lieka neaißku,kod∂l pagrindini¨ Renesanso ir Baroko literat∆ros teoretik¨ – Julijaus CezarioSkaligerio ir Jok∆bo Pontano veikal¨ n∂ra nei ßaltini¨, nei literat∆ros såraße, oJok∆bo Masenijaus vienas veikalas ^trauktas ^ literat∆ros, o kitas – ^ ßaltini¨såraßå, nors abu yra to paties lygmens.

4 Dalia Dilyt∂, Antikin∂ literat∆ra , Vilnius: Jo-ßara, 1998, 168–170, 389–393; [Marcus Va-lerius Martialis,] Epigramos , ^ lietuvi¨ kal-bå vert∂, ^Ωangå ir paaißkinimus paraß∂Aleksandra Teres∂ Veliçkien∂, Vilnius:

Baltos lankos, 1998; J∆rat∂ Terleckien∂,„Epigramos Ωanro genez∂s problemos“,Literat∆ra (VU mokslo darbai), Vilnius,1998, 96–101.

239 E g l ∂ P a t i e j ∆ n i e n ∂ ,


Antroji monografijos dalis – „Poesis tacens, pictura loquens“5 – susideda ißtrij¨ skyri¨. Pirmas – „Vaizdo ir teksto derm∂“ – skirtas literat∆rinei emblemai,sujungusiai vaizduojamåj^ menå ir Ωod^. Tai barokißkiausia literat∆ros ir menoforma. Patiej∆nien∂ pabr∂Ωia ikonologijos, emblemißkos hieroglifikos tyrim¨ spra-gas Lietuvoje, palyginti su panaßaus pob∆dΩio darbais Vokietijoje, Anglijoje, Len-kijoje, Olandijoje. Reikia pripaΩinti, jog aptariamoji knyga ßiuo metu labiausiai tåspragå ir uΩpildo6. Çia pateikiami gaus∆s emblem¨ pavyzdΩiai rodo, jog LietuvojeXVI–XVII amΩiuje buvo gerai Ωinomos Ωymiausi¨ Europos hieroglifikos bei em-blemikos klasik¨ Jono Pierijaus Valeriano, Mikalojaus Kausino, Andriaus Alciato,Çezar∂s Ripos knygos. Tai, kad j¨ b∆ta Lietuvos bibliotekose, o DLK autori¨ k∆-riniuose yra identißk¨ emblem¨ atvaizd¨, iß ties¨ akivaizdΩiai liudija, jog ßalyje,palyginti neseniai dar netur∂jusioje raßto, jau XVI amΩiaus pabaigoje buvo susi-formav´s kult∆ros elitas, pasaul^ suvokiantis per europietißk¨ simboli¨ sistemå irgebantis laisvai tais simboliais operuoti (p. 333).

Emblemin∂s poezijos ^vadå papildo skyrius „Herbiniai eil∂raßçiai“ (p. 77–151),kurie traktuojami kaip emblemin∂s ar epigramin∂s poezijos dalis. Çia pateikiamadaug istorin∂s, etimologin∂s, kult∆rin∂s informacijos, susijusios su ßio Ωanro spe-cifika. Ißryßkinamas mecenat¨ vaidmuo, esmingai paveik´s emblemin∂s, heral-din∂s k∆rybos formå bei turin^. Per herbinius eil∂raßçius atsiveria ^domi XVI–XVIIamΩiaus DLK kult∆ros panorama, kalb¨ bei tikyb¨ santykiai, autori¨ ißsilavini-mas bei individualus talentas, gyvenimo aktualijos, reikßmingiausios konkretauslaikotarpio id∂jos (p. 83). Herbiniai eil∂raßçiai patvirtina bendråjå XVI–XVII am-Ωiaus literat∆ros tendencijå: nuo konkretaus, detalaus apraßymo einama prie ale-gorinio aißkinimo ir panegirikos. Knygos pradΩioje dedami eil∂raßçiai buvo savo-tißkas raktas turiniui suprasti. Juose kondensuotai b∆davo pasakoma tai, kå v∂liauautorius pl∂todavo tekste, ryßkindamas atskirus herbo elementus, siedamas sukonkretaus herojaus gimine, ßlove, nuveiktais darbais. Herbiniai eil∂raßçiai rodoypatingå Baroko poet¨ ißradingumå, pom∂g^ kurti uΩßifruotå, metaforißkå, oksi-moronais ir konceptais gr^stå poezijå. Kartu herbiniai eil∂raßçiai atlikdavo ir puo-ßybin´ knygos atsklandos funkcijå.

Vaizdo ir teksto santykiui skirtå dal^ pabaigia skyrius „Emblemikos raida“(p. 153–203), kuriame dar kartå gr^Ωtama prie herbin∂s ir emblemin∂s poezijosryßio, j¨ tarpusavio såveikos. Çia pateikiama nemaΩai literat∆rin∂s emblemos pa-vyzdΩi¨, ryßkinamas santykis tarp tradicin∂s literat∆rin∂s emblemos „triados“:lemos (lemma, epigraphus, inscriptio), pießinio (imago, icon, pictura) ir j^ komentuo-jançio teksto (epigramma, subscriptio). Aißkinami tie atvejai, kai turime tik lite-rat∆rin´ emblemå be pießinio, taçiau ir lema, ir ikona aißkiai ^sivaizduojamos.Vardijami XVI–XVII amΩiaus spaudiniuose pasitaikançi¨ emblem¨ k∆r∂jai: Mika-

5 Poesis tacens, pictura loquens (lot.) – ‘tylintipoezija, kalbantis paveikslas’.

6 Beveik tuo paçiu metu pasirod∂ ir JolitosLißkeviçien∂s parengtas leidinys (XVI–

XVII a. knyg¨ grafika. Herbai senuosiuoseLietuvos spaudiniuose, Vilnius: VDA lei-dykla, 1998), daug kuo papildantis Pa-tiej∆nien∂s keliamas problemas.


lojus Miekickis, Tomas Mamçinskis, Martynas Merkinißkis, Jonas Lanckoronskis,Jonas Volskis, Stanislovas ir Jonas Kißkos, Jeronimas Bildziukeviçius ir kiti. Dau-gelis j¨ literat∆rines emblemas k∆r∂ dar besimokydami Vilniaus akademijoje, tarsinor∂dami pademonstruoti humanitarinio ißsilavinimo galimybes, prisid∂ti priegarbingo asmens (karaliaus, vyskupo, vaivados) paßlovinimo.

Pirmuoju spausdintu literat∆rini¨ emblem¨ (kai yra tik ikona ir tekstas) rinki-niu Patiej∆nien∂ laiko Bildziukeviçiaus knygå Íventojo t∂vynainio, glob∂jo Kazimierodorybi¨ Ωenklas, hieroglifin∂mis emblem¨ fig∆romis atspind∂tas (Divi tutelaris patrii Ca-simiri insigne virtutum, hieroglyphicis emblematum figuris adumbratum, Vilnae, 1610).Autor∂ paΩymi aukßtå ßio leidinio gravi∆r¨ kokyb´, såsajas su renesansine hierogli-fika, rom∂nißkos lietuvi¨ kilm∂s priminimå. Èdomios Patiej∆nien∂s mintys apie eu-ropini¨ simboli¨ ir vietini¨ realij¨ jungt^ DLK emblemose. XVI–XVII amΩiaus spau-diniuose gausu krikßçionißk¨ emblem¨. Patiej∆nien∂s manymu, ßi emblem¨ gru-p∂ yra gausiausia. Po jos eina hieroglifin∂, mitologin∂, ikonologin∂ ir „istorin∂“emblema (p. 197).

Labai svarbu, kad analizuodama herbin´ bei emblemin´ poezijå Patiej∆nien∂panaudojo daug naujos medΩiagos, surado Lietuvos bibliotekose neturim¨ tekst¨,^trauk∂ juos ^ m∆s¨ literat∆rin´ ir kult∆rin´ apyvartå. Vis d∂lto ^ akis krinta tai,kad vaizdin∂ emblemos forma autorei yra daug ^domesn∂ nei literat∆rin∂. Likonet nepamin∂tas bene Ωymiausias literat∆rini¨ emblem¨ k∆r∂jas Zbignievas Morß-tinas. Tai rodo, jog ateityje b∆t¨ pravartu ißleisti atskirå literat∆rini¨ emblem¨rinkin^, kuriame ikonografin∂s iliustracijos atlikt¨ vien pagalbin^ vaidmen^.

Treçioji monografijos dalis – „Poezijos ir prozos paribyje“ – skirta bene popu-liariausi¨ Baroko epochos Ωanr¨ – elogij¨ ir epitafij¨ (p. 205–228) bei inskripcijïr epigraf¨ (p. 229–265) analizei. Pasak Patiej∆nien∂s, elogijuose „sukoncentruotavisa, kas laikoma b∆dingiausiais baroko literat∆ros estetikos poΩymiais: retorini¨fig∆r¨ gausa, netik∂çiausi palyginimai, minties l∆Ωiai, konceptai, nuolat ΩaidΩia-ma dviprasmyb∂mis, perkeltin∂mis prasm∂mis, minçi¨ ir gars¨ såskambiais, m∂-gaujamasi ißorine teksto forma“ (p. 227). Taçiau smulki¨j¨ literat∆ros Ωanr¨ ne-galima traktuoti vien kaip pramogos, Ωaidimo rezultato. Tai buvo savotißka „isto-rijos pamoka“, poetinio meistrißkumo, estetinio skonio, pilietinio såmoningumougdymas. Svarbu paΩym∂ti ir tai, jog ßiais tekstais buvo priminta ir ^prasmintadaug svarbi¨ istorini¨ ^vyki¨ bei asmenybi¨ (Chotino m∆ßis, Livonijos karas),pabr∂Ωtas istorijos t´stinumas, praeities ir dabarties jungtis. Didingos Lietuvospraeities priminimas, didΩi¨j¨ Lietuvos kunigaikßçi¨ ßlovinimas, Lietuvos valsty-b∂s simboli¨ (Vyçio, Gedimino stulp¨) demonstravimas ßi¨ tekst¨ iliustracijoseugd∂ tautin´ lietuvi¨ savimon´, T∂vyn∂s meil´ ir patriotizmå.

Ketvirtoji monografijos dalis – „Poesis artificiosa“ – skirta aptarti beveik visáißiais laikais nebeΩinomoms maΩosios literat∆ros formoms, pavyzdΩiui: enigmai,anagramai, echo, chronostichui, telestichui, logogrifui, akrostichui. Neatsitiktinaiß^ terminå Patiej∆nien∂ palieka neißverstå: tai ißties nelengva padaryti, nes poesisartificiosa gali reikßti ir „menißkå“, „meistrißkå“, ir „dirbtin´“, „nenat∆raliå“,

241 E g l ∂ P a t i e j ∆ n i e n ∂ ,


„^mantriå“ poezijå. Lenkai ßiuo atveju vartoja terminå „poezja kunsztowna“,rusai – „ÍÛ¸fiÁÌ‡fl, ÙË„ÛÌ‡fl ÔÓ˝ÁËfl“. Manyçiau, jog lietuvißkai ßios poezijossampratå geriausia atitinka „^mantriosios poezijos“ terminas, ir jis tikrai tinka-mesnis negu paΩodinis vertimas „artificiozin∂ poezija“. Íio pob∆dΩio k∆rybaipagr^stai taikomas ir „epigramin∂s poezijos“ pavadinimas: ßiaip ar taip, ji arti-mai siejasi su „^raßo“ etimologija. Galima pritarti Patiej∆nienei, tvirtinançiai, jog„ta pati literat∆ros forma pagal funkcijos kriterij¨ buvo laikoma epigramine, opagal komponavimo b∆do kriterij¨ – artificiozine“ (p. 268). Tokie k∆riniai – taisavotißki galvos∆kiai, kryΩiaΩodΩiai ar pasjansai, kur ΩaidΩiama ΩodΩi¨ pras-m∂mis ir formomis, kur griaunamos ^prastos morfologijos, sintaks∂s normos,maißoma skirting¨ kalb¨ leksika, derinamos skirtingos Ωenkl¨ sistemos, sureikß-minta vizualin∂ raßyto ar spausdinto ΩodΩio ißraißka. Suprantama, jog tokio po-b∆dΩio k∆ryba daΩnai vadinama „keistenyb∂mis ir ißsigimimais“, laikoma be-verte ir „intelektualiai tußçia“ (p. 268).

Skaitytojas çia ras iß ties¨ daug peno „proto mankßtai“ ir vaizduotei. Stebinair Ωavi Patiej∆nien∂s kantryb∂ ir ^Ωvalgumas ßifruojant viså ßitå „kabalistikå“, pa-vyzdΩiui, Laurencijaus Bojerio, Jono Nekraßeviçiaus, Jono Radvano eil∂raßçius(p. 313, 315, 317). Tiesa, çia atsirado ir smulki¨ netikslum¨: 319 puslapyje cituo-jamas eil∂raßtis yra iß rinkinio, ißleisto ne mirus vyskupui Eustachijui Valaviçiui,o Vilniaus vyskupui Valerijonui Protaseviçiui (1580); ΩodΩius „Tertio Idvs Ivli“reik∂t¨ versti ne „treçiå liepos id¨ dienå“ (p. 304), o „treçiå dienå po liepos id¨“.Neteisingai ißverstas dvieilis:

MosChe IVgo fera CoLLa para, reX eCCe PoLonVsIn te enseIs propIor frena rotasqVe parat.

„Maskv∂ne, laukin^ sprandå jungui paruoßk, ßtai Lenkijos karalius ⁄⁄ tau ruoßiapakinktus ir veΩimå, kurie tau labiau pritinka nei kardai“ (p. 305). EnseIs negalib∆ti laikomas vienu ΩodΩiu, nes tokio ΩodΩio ar gramatin∂s formos lotyn¨ kalbojen∂ra. Originale pakankamai aißkiai matyti, jog ense ir Is paraßyti atskirai. Tad irprasm∂ ßio dvieilio yra tokia: „Maskv∂ne, laukin^ sprandå jungui ruoßk, [nes] ßtaiLenkijos karalius ⁄⁄ ruoßia prieß tave Ωåslus ir ratus; [savo] kardu jis [jau] yra artitav´s“. Abejotinas ir Jono Radvano eil∂raßtyje (p. 313) ΩodΩio rhadios siejimas sugraikißku ΩodΩiu Wådioq (‘lengvas, nesunkus’). Jeigu tai prieveiksmio forma, netin-ka kirtis (Wadºvq), jeigu acc. pl. ‘lengvus’ [spindulius] – tur∂t¨ b∆ti rhadi∆s (Wå-dioyq). Taigi greiçiausiai çia yra tik sugraikinta lotynißkos radius forma, kaip irΩodΩiuose lachryma (vietoj lacryma), charus (vietoj carus), pheretrum (vietoj feretrum)ir panaßiuose.

Patiej∆nien∂s knyga atveria mums dar vienå turtingå, bet kol kas maΩai Ωino-må senosios Lietuvos raßtijos klodå, akivaizdΩiai parodo, kaip nuo Antikos Euro-pos kult∆roje egzistuojantys Ωanrai bei literat∆rin∂s formos funkcionavo Lietuvo-je, kokiuose socialiniuose sluoksniuose labiausiai reißk∂si, kas buvo t¨ k∆riniäutoriai ir uΩsakovai. Çia labai svarbus k∆r∂jo ir skaitytojo santykis. Egl∂ Patiej∆-


nien∂ teisi, jog „knygos nespausdinamos ten, kur n∂ra kam jas skaityti“ (p. 327).Smulki¨j¨ Ωanr¨ ir „^mantriosios poezijos“ tekst¨ gausa Lietuvoje XVI–XVII am-Ωiuje rodo çia buvus Vakar¨ Europai prilygstant^ literat∆ros ir kult∆ros lyg^, tamtikrå visuomen∂s brandå, norå ir geb∂jimå priimti, suvokti ir savaip panaudotivisuotin∂s civilizacijos laim∂jimus.

B∆t¨ naudinga ißversti ßiå vertingå knygå ^ kuriå nors iß pagrindini¨ Europoskalb¨, nusi¨sti ^ svarbiausias pasaulio bibliotekas. Tai b∆t¨ ne blogesnis Lietuvosvardo priminimas negu politik¨ kalbos ar sportinink¨ pergal∂s.

Belieka priminti, jog 1999 met¨ trij¨ Baltijos valstybi¨ graΩiausios knygos me-no konkurse ßi knyga (dailininkas a. a. Saulius Chlebinskas) laim∂jo I premijå.Taigi pra∂jus maΩdaug keturiems ßimtams met¨ nuo knygoje apraßyt¨ tekst¨ darkartå patvirtinta mokslo ir meno derm∂.

Eugenija Ulçinait∂

E U G E N I J A U L Ç I N A I T Î Gauta 1999 m. kovo 10 d.

Klasikin∂s filologijos katedra


Universiteto g. 5

LT-2734 Vilnius, Lietuva

243 Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda

(XVI gs.—XVII gs. s‡kuma)

latvießu raksti

Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda(XVI gs.–XVII gs. s‡kuma) latvießu raksti.Avotu vflsture un daΩas problem‡tiskasfonologijas, morfologijas, sintaksesun leksikas ¤patn¤bas

Habilit‡cijas darbs

Vilna, 1998, 86 lpp.

Labai dΩiugu, kad pamaΩu ^sib∂g∂ja ne tik lietuvi¨, bet ir latvi¨ sen¨j¨ raßt¨tyrimai, – jie Latvijoje ilgå laikå buvo beveik sustoj´. Íioje srityje nemaΩa jau yranuveik´s jaunas latvi¨ baltistas P∂teris Vanagas (gim´s 1962 metais). Jo pirmoji1988 metais Vilniuje apginta disertacija buvo plataus baltistinio profilio: joje nag-rin∂ta u kamieno b∆dvardΩi¨ raida lietuvi¨, latvi¨ ir pr∆s¨ kalbose. Beje, ßiodarbo pirmasis variantas buvo paraßytas lietuvißkai. Tik reikia apgailestauti, kadjis ligi ßiol n∂ra ißleistas atskira knyga (ßia tema pasirod∂ tik keletas straipsni¨).

V∂liau Vanagas pasin∂r∂ ^ pirm¨j¨ latvißk¨ tekst¨ studijas. Jas apvainikavohabilitacinis darbas Seniausio periodo (XVI a.–XVII a. pradΩios) latvi¨ raßtai: ßaltiniïstorija ir kai kurios problemißkos fonologijos, morfologijos, sintaks∂s ir leksikos ypatyb∂s1 ,apgintas 1998 m. birΩelio 2 d. Vilniaus universitete. Jame yra prab∂g´ ir Vanagoaspirant∆ros metai, çia jis subrendo kaip mokslininkas. Íis darbas apibendrina 18straipsni¨, paraßyt¨ latvi¨, vokieçi¨, angl¨ kalbomis: 16 iß j¨ 1992–1998 metaispasirod∂ ^vairiuose Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Vokietijos, Ívedijos moks-liniuose leidiniuose, 2 straipsniai atiduoti spaudai.

Pirmoje darbo dalyje atlikta kruopßti tekstologin∂ ^ latvi¨ kalbå ißversto Mar-tyno Liuterio Enchiridiono (1586) ir 1587 bei 1615 met¨ latvißk¨ giesmyn¨ ana-liz∂. Palygin´s ßiuos tekstus su Vokietijos bibliotekose bei rankraßtynuose ras-

1 Parengta ßio darbo santrauka lietuvi¨ irangl¨ kalba.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


tais originalais (daugiausia raßytais vokieçi¨ Ωemaiçi¨ kalba), autorius daro iß-vadå, kad dalis 1586 met¨ Enchiridiono gali b∆ti ißversta dar antrajame XVI am-Ωiaus deßimtmetyje, o apie 20 giesmi¨ – treçiajame to amΩiaus deßimtmetyje.Ilgå laikå tie latvißki tekstai plit´ rankraßçiais, o ßiek tiek paredaguoti ißspaus-dinti gerokai v∂liau.

Íie Vanago atradimai tur∂t¨ skatinti ir mus toliau ießkoti lietuvißkos raßtijosißtak¨. Juk ji, aißku, irgi neatsirado staiga – prieß spausdintå Ωod^ tur∂jo egzistuotiilgesn∂ ar trumpesn∂ rankraßtin∂ era. Tik t¨ prießmaΩvydini¨ rankraßtini¨ ^raß¨kol kas rasta labai nedaug ir tik XVI amΩiaus pradΩios knygose. Jie paraßyti vil-nißke aukßtaiçi¨ tarme ir susij´ daugiausia su prancißkonais, atsik∂lusiais ^ Vilni¨tuoj po Mindaugo krikßto. Be to, lietuvißkuose (kaip ir latvißkuose bei pr∆sißkuo-se) poteriuose pasteb∂ta tam tikr¨ vokißkos tradicijos atßvait¨. Visa tai paskatinoprof. Zigmå Zinkeviçi¨2 kelti hipotez´, kad, galimas daiktas, lietuvißkai raßyta jauXIII amΩiuje. Galb∆t iß rankraßtinio periodo at∂jusi Martyno MaΩvydo Katekizmeißspausdinta giesm∂ „Bernelis gime mumus“. Tai visoje Europoje viduramΩiaispopuliaraus himno „Dies est laetitiae“ lietuvißkas variantas3. Min∂toje giesm∂jeirgi pasteb∂ta pora MaΩvydui neb∆ding¨ rytietybi¨4. Vienoje kitoje maldoje yralabai archajißk¨ ypatybi¨5, taigi jos taip pat gal∂jo b∆ti ißverstos anksçiau. Darneißaißkinta, kod∂l Wolfenbüttelio Postil∂je prieß pamokslus eina tik pirmasis peri-kop∂s sakinys, o ne visa perikop∂ kaip Jono Bretk∆no Postil∂je. Gal tai rodo dar ikipasirodant Baltramiejaus Vilento Evangelijoms bei Epistoloms buvus ^ lietuvi¨ kalbåißverst¨ Naujojo Testamento ißtrauk¨6? Visoms çia ißkeltoms problemoms spr´stireikia nuodugni¨ tekstologini¨ studij¨. Kaip jas raßyti, galima pasimokyti iß P∂-terio Vanago.

Antroje darbo dalyje aptariama XVI ir XVII amΩiaus pradΩios latvißk¨ tekst¨balsi¨ fonologin∂ sistema (p. 40–52) ir keletas ßiam laikotarpiui b∆ding¨ varda-ΩodΩi¨ bei veiksmaΩodΩi¨ morfologijos (kaitybos) bruoΩ¨ (p. 52–61). Kai kurie ißj¨ yra svarb∆s ne tik latvistikai, bet ir lituanistikai bei baltistikai apskritai. AntaiXVI–XVII amΩiaus latvi¨ kalbos tekstuose iliatyvo formos su -n Ωymi ne tik krypt^(pvz., Basniczan negays), bet ir buvimo vietå (pvz., Darzan kliu tas notwerts) beilaikå (pvz., thas tan Jounan denan auxkam czelszes, p. 54–56). Tokia iliatyvo varto-sena b∆dinga dabartin∂s lietuvi¨ kalbos pietinei aukßtaiçi¨ tarm∂s daliai, plg.trejùs metùs ßitõn pirkiõn (=ßitoje pirkioje) vienà; subatõn (=ßeßtadienyje ‘ßeßtadien^’)

2 Zigmas Zinkeviçius, „Über die Sprache derältesten litauischen handschriftlichen Tex-te“, LB 4, 1995, 83–91; „Das Probleme derlitauischen handschriftlichen Texte bisMaΩvydas“, Baltistik. Aufgaben und Metho-den, hrsg. von Alfred Bammesberger, Hei-delberg: Universitätsverlag C. Winter,1998, 145–150.

3 Dainora Poci∆t∂, XVI–XVII a. protestant¨ baΩ-nytin∂s giesm∂s, Vilnius: Pradai, 1995, 17.

4 Plg. Zigmas Zinkeviçius, „Stanislovo Rapo-lionio lietuvißk¨ tekst¨ kalba“, StanislovasRapolionis , sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, Juo-zas Tumelis, Vilnius: Mokslas, 1986, 146.

5 Zigmas Zinkeviçius, „M. MaΩvydo kalba“,Blt 14(1), 1978, 43–44.

6 Juozas Karaciejus, „Wolfenbüttelio Postil∂styrin∂jimo problemos“, Wolfenbüttelio Pos-til∂ , Vilnius: Ûara, 1995, 18tt.

245 Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda

(XVI gs.—XVII gs. s‡kuma)

latvießu raksti

ìßved∂. Taçiau panaßiai pasakoma ir gana toli nuo ßio ploto, pavyzdΩiui, prie Lat-vijos pasienio esançioje BirΩ¨ ßnektoje (LKA III 50–52). Matyt, nykstant iliaty-vin∂ms formoms ir joms sumißus su inesyvin∂mis, tiek lietuvi¨, tiek ir kadaiselatvi¨ kalboje iliatyvines formas (jos dabartin∂je latvi¨ kalboje visai ißnykusios)kartais imta vartoti vietoj inesyvini¨. Galimas daiktas, kad ir dabartin∂s latvi¨kalbos inesyvo form¨ vartojimas krypties reikßme yra iliatyvin∂s prigimties7.

Labai ^domios senuosiuose latvi¨ kalbos raßtuose daugiskaitos ^nagininko for-mos su -ims: tokiå gal∆n´ turi ne tik i kamieno, bet ir o, 8o bei i8o kamien¨ vardaΩo-dΩiai (pvz.: ar muszims Thewims; exkan wuessims letims, p. 53). Jas galima lyginti suJono Kazlausko8 aptartomis Bretk∆no Biblijos vertime paplitusiomis formomis bro-lims, paukßtims ir pan. Formå vókietims Jurgis Gerulis ir Christianas Stangas yrauΩfiksav´ dar ir lietuvi¨ Ωvej¨ tarm∂je Pr∆suose9. Visa tai rodo nykstançio i ka-mieno poveik^ produktyviajam i8o kamienui. Balt¨ kalbose yra ir daugiau atvej¨,kai nykstançios morfologin∂s formos tam tikru j¨ raidos etapu tampa produkty-vios. Vienas ryßkiausi¨ pavyzdΩi¨ – u kamieno istorija: lietuvi¨ kalboje u kamienoform¨ inventorius nuolat maΩ∂ja, kita vertus, tas formas turinçi¨ vardaΩodΩi¨(ypaç b∆dvardΩi¨) daug∂ja10.

Specialiai tyrin∂ta ir vokieçi¨ Ωemaiçi¨ kalbos ^taka seniesiems latvi¨ kalbostekstams – j¨ raßybai, leksikai, sintaksei bei morfologijai (p. 61–74). Palyginti Mar-tyno Liuterio Enchiridiono vertimai ^ latvi¨ (1586) ir pr∆s¨ (1561) kalbas (p. 74–78).Kaip Ωinome, ß^ katekizmå ir ^ pr∆s¨, ir ^ latvi¨ kalbå vert∂ vokieçiai. Vanagasnustat∂, kad latvißkas Enchiridionas geriau atspindi to meto gyvåjå latvi¨ kalbå(tiksliau tariant, Rygos dialektå) negu analogißkas 1561 met¨ pr∆sißkas katekiz-mas (vad. treçiuoju pr∆s¨ katekizmu) gyvåjå pr∆s¨ kalbå.

Lietuvi¨ kalbos istorijos tyr∂jus tur∂t¨ sudominti ir autoriaus mintis, kadvokißko originalo ^takå sen¨j¨ latvißk¨ (taip pat pr∆sißk¨) raßt¨ morfologijai irsintaksei nul∂m∂ ne vien vert∂j¨ geresnis ar blogesnis latvi¨ (ar pr∆s¨) kalbosmok∂jimas, bet ir viduramΩiais vyrav´s religin∂s literat∆ros paΩodinio vertimoprincipas, b∆dingas daugeliui taut¨ (p. 66–67). Mat d∂l pastarosios prieΩastieslenkißki, vokißki bei lotynißki originalai yra paveik´ ir verstini¨ XVI–XVII am-Ωiaus lietuvißk¨ raßt¨ kalbå, ypaç sintaks´11, nors juos k∆r∂ jau ne uΩsienieçiai

7 Albertas Rosinas, „Latvi¨ kalbos lokatyvoevoliucija ir jos vidin∂ motyvacija“, Blt23(2), 1987, 152–155.

8 Jonas Kazlauskas, Lietuvi¨ kalbos istorin∂gramatika, Vilnius: Mintis, 1968, 182–183.

9 J[urgis] Gerullis, Chr[istianas] Stang’as, Lie-tuvi¨ Ωvej¨ tarm∂ Pr∆suose, Kaunas: Ívie-timo ministerijos knyg¨ leidimo komisija,1933, 30.

10 Saulius Ambrazas, „Kelios pastabos apiepr∆s¨ kalbos daiktavardΩi¨ ¤ kamienoraidå“, Blt 30(1), 1995, 63 ir lit.

11 È tai jau seniai atkreiptas tyr∂j¨ d∂mesys,pvz.: Eberhard Tangl, Der Accusativus undNominativus cum Participio im Altlitaui-schen, Weimar: Druck Hermann BöhlausNachfolger, 1928; Ernst Fraenkel, Sprachli-che, besonders syntaktische Untersuchungdes kalvinistischen litauischen Katechismusdes Malcher Pietkiewicz von 1598, Göttin-gen: Vandenhoeck · Ruprecht, 1947.


(kaip senuosius latvißkus ir pr∆sißkus tekstus), bet patys lietuviai. Kadangi se-nieji autoriai, be lietuvi¨ kalbos, gerai mok∂jo lotyn¨, lenk¨ ar vokieçi¨ kalbas,ßit¨ kalb¨ ^taka juntama ir j¨ originaliuose bei kompiliacinio pob∆dΩio darbuo-se12. Be to, pasteb∂ta, kad XVI–XVII amΩiaus raßt¨ sakinio strukt∆rå taip patveik∂ pagal kit¨ kalb¨ pavyzd^ besiformuojantis lietuvißkas aukßtasis stilius13.Tod∂l istorinei sintaksei ypaç svarb∆s tie atvejai, kai sen¨j¨ raßt¨ autoriai „ryΩ-tasi nutolti nuo originalo sakinio strukt∆ros ir verçiamo teksto turin^ perteikiasavitomis priemon∂mis“14.

Antra vertus, vienokie ar kitokie nukrypimai nuo originalo iß dalies rodo ver-t∂jo k∆rybißkumå, t. y. kiek jis sugeba pasiprießinti grieΩtiems to meto vertimoprincipams ir tapti savarankißku k∆r∂ju. PavyzdΩiui, apie Mikaloj¨ Daukßå kaipapie vert∂jå nemaΩai pasako tas faktas, kad ißvestinius lenk¨ kalbos b∆dvardΩiussu -ny, -ski savo Katekizme jis daΩniausiai vert∂ ne atitinkamais b∆dvardΩiais su-inis ar -ißkas, o priklausomyb∂s kilmininku (pvz.: kos¢ielny ≥ baΩnyçios, szataˆ-ski ≥ velino ir t. t.) arba ießkojo kitoki¨, paprastai grynai lietuvißk¨ ißraißkos prie-moni¨15. Tai rodo gerå Daukßos lietuvi¨ kalbos jausmå. Juk ir dabar neretai ißkylaproblema, kur geriau vartoti priesagos -inis ar -ißkas b∆dvard^, o kur – priklauso-myb∂s kilmininkå.

Taigi P∂terio Vanago habilitacinis darbas yra svarbus ne tik latvi¨, bet ir lie-tuvi¨ kalbos istorijai. Nekantriai lauksime jo pagrindu parengtos monografijosapie latvißkos raßtijos pradΩiå.

Saulius Ambrazas

S A U L I U S A M B R A Z A S Gauta 1999 m. vasario 9 d.


Antakalnio g. 6



12 Plg. Pranas SkardΩius, Rinktiniai raßtai 4,Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybosinstitutas, 1998, 385–387; Guido Michelini,„Über die Stellung des Objektes in derPostille von Bretk∆nas“, Analecta Indoe-vropaea Cracoviensia Ioannis Safarewicz me-moriae dicata, ed. Wojciech Smoczyˆski,Cracoviae: Vniversitas, 1995, 249–256;„Lietuvi¨ kalbos sen¨j¨ raßt¨ lingvisti-n∂s analiz∂s klausimai“, Lt 3(19), 1994,14–15.

13 Plg. Virginija Vasiliauskien∂, „Daiktavar-dΩio ir ^vardΩio genityvo vieta senojojelietuvi¨ kalboje“, LKK 38, 1995, 119.

14 Vytautas Ambrazas, „Verstiniai XVI–XVII a.lietuvißki raßtai kaip istorin∂s sintaks∂s ßal-tiniai“, Blt 33(1), 1998, 71.

15 Pietro U. Dini, „Sul ‘velato’ influsso po-lacco negli aggettivi derivati del lituanoantico (Ledesma 1590, Daukßa 1595, Ano-nimo 1605)“, Annali della Facoltà di Letteree Filosofia, Potenza: Edizioni Ermes, 1993–1994, 147–159; „Apie lenk¨ kalbos ^takålietuvi¨ kalbos ißvestiniams b∆dvar-dΩiams XVI a. Iß M. Daukßos ir J. Ledes-mos ryßi¨ istorijos“, Lietuvi¨ kalba: tyr∂jaiir tyrimai. Konferencijos praneßim¨ tez∂s, Vil-nius: Lietuvi¨ kalbos institutas, 1995, 8–9.

247 J o h n H . F i s h e r , T h e E m e r g e n c e

o f S t a n d a r d E n g l i s h

John H. Fisher,The Emergence of Standard English

Lexington, Kentucky: The University Press of Kentucky,

1996, 208 p. ISBN 0–8131–0852–7

Jau vien iß knygos antraßt∂s matyti, kad ir amerikieçiai kartais susidomi ben-drin∂s angl¨ kalbos geneze. Autorius Johnas H. Fisheris yra Tennessee universi-teto (University of Tennessee) profesorius emeritas, ißleid´s kelias knygas apieGeoffrey Chaucer^ bei angl¨ kalbos istorijå. Kaip pats raßo pratarm∂je, ßiå knygåsudarantys straipsniai buv´ paraßyti ^vairiomis progomis per kokius dvideßimtmet¨ (p. 15). Taçiau reikia pabr∂Ωti, kad straipsnius siejançios panaßios mintysknygå daro vientiså, ir skaitytojas, neatkreip´s d∂mesio ^ ß^ autoriaus prisipaΩini-må, gali jos eklektißkumo net nepajusti.

Vienas iß svarbiausi¨ uΩdavini¨, kuriuos knygoje sau kelia Fisheris, yra suvok-ti, atpaΩinti, rekonstruoti mechanizmå, kaip XV amΩiuje buvo pad∂tas pamatasangl¨ bendrinei kalbai (standard English). Jam r∆pi prieΩastys, kurios nul∂m∂ tamtikro kalbos varianto pasirinkimå bendrinei kalbai (bk).

Çia galima prisiminti gerai Ωinomå Einaro Haugeno teorijå (1966) apie keturisbendrini¨ kalb¨ formavimosi etapus: 1) normos (tarm∂s, kalbos varianto) pasirin-kimas (selection of norm), 2) formos kodifikavimas (codification of form), 3) funkcijosißtobulinimas (elaboration of function), 4) visuomen∂s pri∂mimas (acceptance by thesociety)1. Pagal tokiå schemå sakytina, kad Fisheriui labiausiai r∆pi pirmojo bkformavimosi periodo – norm¨ pasirinkimo bendrinei angl¨ kalbai – problemos.

Toje paçioje pratarm∂je Fisheris skundΩiasi: „for many years, I have been avoice crying in the wilderness“ (p. 3). Pirmiausia jis nusako tradicin^ poΩi∆r^,kuriam paneigti ir skiria daugiausia d∂mesio: „Language historians assumed that

1 Plg. Einar Haugen, The Ecology of Language,Stanford, California: Stanford UniversityPress, 1972, 252. PavyzdΩiui, pagal Hau-geno teorijå yra paraßyta visa pranc∆z¨

kalbos istorija: Anthony R. Lodge, French:from Dialect to Standard, London and NewYork: Routledge, 1993.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


regularity developed simply as a convenience with the accumulation of literacy,was eventually imposed by the decisions of printers, and was codified by lexi-cographers and grammarians“ (p. 3). Fisheris teigia prießingai: „My contentionthroughout these essays is that language is standardized by government and busi-ness rather that by literary usage“ (p. 9). Jis taip pat ^rodin∂ja: „[...] in no case does[...] early ecclesiastical writing represent the tradition from which modern verna-cular standards emerged. [...] standard languages emerge from government andbusiness, not from magic and ceremony“ (p. 69). Visos ßios mintys lietuvi¨ bend-rin∂s kalbos istorijos specialistui gali pasirodyti bent jau keistos ar netradicin∂s.DidΩioji Fisherio knygos dalis skirta b∆tent tokiems samprotavimams pagr^sti.

Iß karto reikia pasakyti, kad Fisheris tiria beveik vien raßomåjå bendrin´ kal-bå (written standard): „evidence indicates that written languages were regulari-zed long before the spoken“ (p. 4). Mat, anot Fisherio, bendrin∂ kalba esantiraßomoji, o ne ßnekamoji kalba, ßnekamieji dialektai (variantai) labiau susij´ suprestiΩu negu su norminimu: „the only standard language is a written language.Differences in spoken dialects involve prestige rather that standardization“(p. 4). Taçiau prie ßnekamosios bendrin∂s kalbos (standarto) dar sugr^ßiu ßiosrecenzijos pabaigoje.

Bendrini¨ kalb¨ istorijoje pagal tai, kokia gal¨ gale susiformavo bendrin∂ kal-ba, sakyçiau, galima b∆t¨ skirti dvi tyrim¨ kryptis: (a) to raßomosios kalbos va-rianto, kuris v∂liau ^sigal∂jo (pagrindin∂ kryptis); (b) t¨ raßomosios kalbos vari-ant¨, kurie v∂liau nunyko ir neißaugo ^ bk (ßalutin∂, papildomoji kryptis). Tokiuatveju Fisheris skirtinas prie (a) krypties mokslinink¨, jam pirmiausia r∆pi genez∂to angl¨ bk varianto, kuris v∂liau prigijo ir ißliko iki ßi¨ dien¨.

Nor∂damas pagr^sti savo teorijå apie bendrini¨ kalb¨ formavimosi pradΩiåapskritai, Fisheris apraßo ne tik angl¨, bet ir kai kuri¨ kit¨ dabartini¨ Europosbendrini¨ kalb¨ genez´: pranc∆z¨, ispan¨, vokieçi¨, ital¨. Ítai pranc∆z¨ bend-rin∂s kalbos pradΩios istorija: „The earliest documents in the provincial archivesare in local dialects, but by 1250 the français of the Parisian chancellery began toappear in the local archives, and by 1300 local dialects disappear from officialdocuments. From this time onward, Parisian French means the written standardof the royal chancellery“ (p. 71). Vadinasi, Fisheris nurodo, kad pranc∆z¨ raßomo-ji kalba, kuri sklido iß karaliaus kanceliarijos, ilgainiui nustelbusi vietinius raßo-m¨j¨ kalb¨ variantus ir tapusi bendrine pranc∆z¨ kalba.

Panaßi ispan¨ bk genez∂: „Castile completed the conquest of the Emirate ofToledo in 1085 under Alphonso VI, and Toledo remained the seat of the Castiliancourt until Philip II established the capital at Madrid in 1561. [...] Alphonso X(1252-84) is credited with taking a personal interest in establishing the Castilianstandard. In 1253 he decreed the usage of Toledo to be the standard for all officialdocuments“ (p. 74–75). Taigi Kastilijos tarm∂ tapo bendrine ispan¨ kalba tod∂l,kad jå, kaip ir pranc∆z¨ bk atveju, vartojo karaliaus administracija: „The spread



of Castilian reaffirms the connection between political power and the establish-ment of standard language“ (p. 75).

Fisheris taip pat pabr∂Ω∂ administracin∂s vokieçi¨ kalbos svarbå vokieçi¨ bksusiformuoti: „[...] the Electorate of Saxony (which provided the first emperorfor the Holy Roman empire) was advancing to the leadership of Germany be-cause of its central location and the wealth of its industrial cities such as Meis-sen, Dresden, Wittenberg, and Leipzig. After the accession of Ernest and Albertas electors in 1464, Saxony became the most influential state in Germany and thecradle of the Reformation. Its chancellery, with branches in Meissen, Dresden,and Wittenberg, developed a standard language [...]“ (p. 77–78). Vadinasi, vo-kieçi¨ bendrin´ kalbå suformavo Saksonijos, galingiausios ir ^takingiausios tometo vokieçi¨ valstyb∂s, valdov¨ kanceliarija. Taip pat Fisheris grieΩtai disku-tuoja su tais, kurie link´ vokieçi¨ bendrin∂s kalbos formavimåsi sieti su litera-t∆ra plaçiåja prasme, konkreçiai – su Martyno Liuterio vardu. Fisheris cituoja irremiasi netgi Liuteriu: „‘I [...] make use of the common German language [...].I speak according to the Saxon chancery, which is followed by all princes andkings in Germany.... Hence it is also the commonest German language’“. O patsFisheris dar prideda, kad bendrin∂s vokieçi¨ kalbos pradΩiå Ωymintys ne Liute-rio, o Saksonijos valdov¨ kanceliarijos tekstai, Liuteris esås ne standarto k∆r∂jas,o sek∂jas: „his assertion indicates that his enormously influential Bibeldeutschwas based on the official language of the Saxon chancery“ (p. 78).

Fisherio akimis nedaug kuo skiriasi ir ital¨ bendrin∂s kalbos ißtakos: „Histo-rians of the Italian language cite Florence’s cultural importance, and particularlythe influence of the ‘three crowns’ of Florence, Dante, Boccaccio, and Petrarch, asone of the reasons for the city’s linguistic dominance. I suspect, however, that thisis a matter of post hoc ergo propter hoc. Like Luther, these three men wrote in theofficial language of their city. [...] These poets undoubtedly helped to establish theprestige of the Florentine dialect, but they were exponents of a written languagealready preeminent in northern Italy“ (p. 80). Tad Dant∂, Bokaças ir Petrarka nesuk∆r´, o tik platin´ ir tvirtin´ ßiaur∂s Italijoje jau vyravusiå, Florencijos dialektuparemtå raßomåjå ital¨ kalbå.

Fisheris anksçiau ißd∂stytas mintis apibendrina taip: „standard languages allemerged as written and not oral forms; [...] these written standards were createdby government secretariats, not by literary figures“ (p. 65). Kitaip sakant, autoriusnebijo tvirtinti, kad eså vìsos bendrin∂s kalbos sukurtos valdΩios sekretoriat¨, o neliterat¨ (prie literat¨ çia, matyt, patekt¨ ir lietuvi¨ kalbos gramatik¨, Ωodyn¨,religini¨ tekst¨ reng∂jai). Apskritai tokia Fisherio mintis visai vykusi, taçiau jåreik∂t¨ tikslinti. Ji ypaç tinka toms bendrin∂ms Europos kalboms, kurios tarmin^pamatå pasirinko anksti, v∂lyvaisiais ViduramΩiais ar Renesanso metu. Taçiau ßis,pavadinkime, Fisherio d∂snis (standard languages all [...] were created by governmentsecretariats) negalioja v∂lai susiformavusioms bendrin∂ms kalboms, galutinai pasi-rinkusioms dialektå tik Romantizmo ar net Neoromantizmo epochoje – XIX am-


Ωiuje ar XX amΩiaus pradΩioje (lietuvi¨, bulgar¨, serb¨, slovak¨ ir kt. kalboms).Fisheris taip v∂lai susiformavusi¨ bendrini¨ kalb¨ iß viso nepasteb∂jo. XIX amΩiu-je ir sålygos jau buvo kitos – buvo atsiradusios ar radosi modernios laisv¨ pilieçi¨visuomen∂s, kurios ir be valdΩios sekretoriat¨ paj∂g∂ kurti bendrin´ kalbå. Lietu-vi¨ kalba raßançios kanceliarijos ar sekretoriato DidΩiojoje Lietuvos Kunigaikß-tijoje (DLK) nei ViduramΩiais, nei Renesanso laikotarpiu nebuvo.

Kita vertus, toliau rutuliojant Fisherio mint^ galima t´sti, kad lietuvi¨ bendrin∂kalba nepateko tarp ankstyv¨j¨ bendrini¨ Europos kalb¨ b∆tent d∂l to, kad tr∆kotos lietuvi¨ kalbå vartojançios kanceliarijos. V∂lyvosios bendrin∂s kalbos XIX am-Ωiuje jau gal∂jo b∆ti suformuotos ne sekretoriato, o kaip tik literat¨, raßiusi¨ irrengusi¨ gramatikas, Ωodynus, k∆rusi¨ groΩin´ literat∆rå, leidusi¨ laikraßçius. Taiypaç pasakytina apie lietuvi¨ kalbå, kuri susik∆r∂ ne tik netur∂dama sekretoriato,bet net iß viso b∆dama uΩdrausta (1864–1905 negalinti vartoti tradicin∂s lotyniß-kos ab∂c∂l∂s).

Na, o d∂l DLK sekretoriato, tai gerai Ωinoma, kad jis ilgå laikå vartojo raßo-måjå rut∂n¨ (kanceliarin´ slav¨) kalbå. Istoriko Edvardo Gudaviçiaus nuomone,jei ne DidΩioji Lietuvos Kunigaikßtija, iß viso neb∆t¨ susiformavusios baltarusiïr ukrain¨ tautos2. Tai pasakyti tinka ir apie j¨ bendrines kalbas. Tokiu atveju v∂lgalima taikyti Fisherio d∂sn^: DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos kanceliarija buspad∂jusi pamatå ne lietuvi¨, o baltarusi¨ (gud¨) ir ukrain¨ bendrin∂ms raßomo-sioms kalboms.

Ûinoma, angl¨ bendrin∂s kalbos istorijai Fisheris skiria daugiausia d∂mesio.DidΩiuma knygos skyri¨ susij´ b∆tent su ja, ypaç su Anglijos karaliaus kanceliari-ne (Chancery) kalba, pavyzdΩiui: „A Language Policy for Lancastrian England“,„Chancery and the Emergence of Standard Written English“, „Animadversions onthe Text of Chauser“, „Chauser’s French: A Metalinguistic Inquiry“, „Piers Plowmanand Chancery Tradition“, „Caxton and Chancery English“.

Fisheris tiria, kokiomis aplinkyb∂mis gal∂jo formuotis b∆simojo Anglijos kara-liaus Henriko V, valdΩiusio ßal^ devynerius metus (1413–1422), poΩi∆ris ^ angl¨kalbos vietå to meto visuomen∂je. Manoma, kad jaunyst∂je (paçioje XIV amΩiauspabaigoje) b∆simasis Henrikas V lavin´sis Oksforde. J^ aukl∂ti tada gal∂jo d∂d∂,Oksfordo kancleris Henrikas Beaufortas, v∂liau keturis kartus buv´s Anglijos kan-cleriu (valdant Henrikui IV, V ir VI), tap´s turtingiausiu Anglijos Ωmogumi, buv´slabai ^takingas Anglijos politikas. Jaunyst∂je b∆simajam Henrikui V dar gal∂j´stur∂ti ^takos ir Thomas Chauceris, Philippos Chaucer ir galb∆t Geoffrey’o Chau-cerio s∆nus, artimas Beaufort¨, o gal net paties karaliaus giminaitis, bent ketu-riuose parlamentuose uΩ∂m´s Bendruomeni¨ r∆m¨ spykerio vietå, buv´s svarbustarpininkas tarp karaliaus ir Bendruomeni¨ r∆m¨. Treçiasis Fisherio sp∂jamas

2 Remiuosi Edvardo Gudaviçiaus mintimis,sakytomis 1999 met¨ vasario m∂nes^ perLietuvos televizijos laidå „B∆tov∂s sl∂-piniai“.



princo Henriko b∆relio Oksforde narys – tai poetas Johnas Lydgate’as, ilgå laikåglobotas Thomo Chaucerio. Fisheris paΩymi: „Thomas’s [Chaucer – G. S.] manorwas the salon for a literate Lancastrian circle“ (p. 26). B∆tent çia gal∂jusios br´stipirmosios bendrin∂s angl¨ kalbos id∂jos: „An association of Prince Henry, HenryBeaufort, Thomas Chaucer, and John Lydgate at Oxford and Ewelme between1398 and 1403 would have offered an appropriate opportunity for the initiation ofthe plan to cultivate English as the official and prestige language of the nation“(p. 35). Tiesa, Fisheris, suprasdamas savo teiginio hipotetißkumå, atsid∆sta: o kadjis b∆t¨ gal∂j´s pab∆ti svirpliu ir pasiklausyti tais metais prie Ωidinio vykusi¨pokalbi¨!

Fisheris tvirtina, kad netrukus po to, kai 1413 metais Henrikas V tapo Angli-jos karaliumi, ∂m∂ egzistuoti (came into existence) oficialus raßomosios kalbos stan-dartas: „An official written standard came into existence in August 1417 whenHenry V embarked upon his second invasion of France. Until that time, all of hiscorrespondence had been in Latin and French, but from August 1417 until hisdeath in August 1422 Henry communicated in English [...]“ (p. 122). 1417 metaieså ypaç svarb∆s d∂l laißk¨, kuriuos karalius ∂m´s raßyti anglißkai, bet ne pran-c∆zißkai ar lotynißkai, kaip dar´s iki tol. Tiesa, Fisheris kalba apie paties Hen-riko V stiliaus (bet ne fonetikos, morfologijos) ^takå angl¨ bk pradΩiai: „Al-though written by more than a dozen different scribes, his Signet letters areremarkably uniform in style and language, without any trace of regional dialectand with orthography and syntax that point the way toward Modern English.Two extant holograph letters indicate that this Signet usage was based on Hen-ry’s personal style“ (p. 122).

Íioje vietoje Fisheris cituoja savo bendradarb^ ir kolegå Malcolmå Richard-sonå3, kuris apie karaliaus stili¨ mano panaßiai: „the content and style of Henry’scorrespondence are his own: here indeed is the voice of a king“ (Richardson 1980,731). Taçiau Richardsonas nedr^sta tvirtinti, kad tie vadinamojo Signet∂s biuro(Signet Office) laißkai atspindi paties karaliaus kalbos polinkius: „Henry’s cor-respondence is [...] not necessarily a reflection of his own personal language pre-ferences, but it is his official voice speaking in ‘the king’s English,’ and that iswhat is important here“ (Richardson 1980, 730). Çia nepasakyta, kad Signet∂sbiuro raßomoji kalba b∆t¨ b∆tinai pagr^sta paçiam karaliui ^prastomis ir vartoto-mis raßybos, fonetikos ar morfologijos formomis, netgi prießingai: „it is clear thatthe written language of Henry’s letters was not shared by other members of hisfamily and is in no way a ‘royal’ style“ (Richardson 1980, 735) – Henriko V ßeimosnariai vartoj´ kitokias raßomosios kalbos lytis.

3 Malcolm Richardson, „Henry V, the Eng-lish Chancery, and Chancery English“,Speculum 55(4), 1980, 726–750.


Richardsonui aißku, kad Henrikas V, ißvyk´s ^ karå su Pranc∆zija, 1417 met¨rugpj∆çio 5-åjå paraß∂ ^ Anglijå pirmåj^ anglißkå laißkå. Pranc∆z¨ raßomosios kal-bos atsisakymas buv´s politinis aktas – anglißkas laißkas paraßytas po keturi¨dien¨, kai Henrikas V ißsilaipino Pranc∆zijoje. Nuo tada karaliaus koresponden-cija tapusi anglißka. Tå korespondencijå tvark´, karaliaus laißkus perraßin∂j´ arraß´ karaliui diktuojant mobilios nedidel∂s ^staigos (Signet∂s biuro) klerkai, visurkeliav´ kartu su karaliumi. Fisheris teigia: „the English of Henry’s Signet lettersserved as the model for the English of documents written in the other offices ofgovernment, which together were designated as ‘Chancery’“ (p. 122). Taigi Hen-rikas V, siunt´s Signet∂s biuro paraßytus laißkus ^ savo kanceliarijå Anglijoje, ∂m∂formuoti vadinamåjå kanceliarin´ angl¨ kalbå (Chancerry English). Çia net galimakalb∂ti apie simbolin^ bendrin∂s angl¨ kalbos gimtadien^, kok^ turi toli graΩu nekiekviena bendrin∂ kalba. Tai 1417 met¨ rugpj∆çio 5 diena. Richardsono ΩodΩiais,„Henry V was, if not the father, at least the step-father of Chancery English“(Richardson 1980, 741). Kanceliarin∂ angl¨ kalba, Fisherio (ir Richardsono)nuomone, pamaΩu tapo bendrine angl¨ kalba.

Gana smulkiai Fisheris apraßo ir mechanizmå, kaip Henriko V kanceliarijosnormos gal∂jusios ^sigal∂ti. PavyzdΩiui, dar 1400 metais kanceliarijoje dirb´ apie120 klerk¨ (p. 43), tad v∂liau j¨ gal∂j´ b∆ti ir daugiau. Nuo Henriko VI valdymopradΩios (1422) kanceliarijoje daug dokument¨ eså raßyta angl¨ kalba. È kancelia-rijå patekusius skundus, peticijas ir pan., prieß pateikdami Parlamentui, kancelia-rijos klerkai perraßydav´, laikydamiesi kanceliarinei kalbai b∆ding¨ norm¨. Tairodå kai kuri¨ ißlikusi¨ dokument¨ originalai ir skirtingi kanceliarijos padarytinuoraßai (perraßai) (p. 54–55). Fisheris pabr∂Ωia: „It was the language of theseprofessional clerks that circulated about the country and established the model forofficial English between 1420 and 1460“ (p. 56). Tuo metu dar nebuvo ißrastaspauda ir publikuoti reißk´ ne ‘spausdinti’, o ‘ranka perraßyti tam tikrå nuoraß¨kiek^’. Tada gramatin∂s ar ortografin∂s formos ugdymå l∂musi saujel∂ klerk¨:„a handful of men in a strategic position at the moment of the creation of theofficial language“ (p. 57); „During the crucial period between 1420 and 1460,before the advent of printing and before English became part of the educationalestablishment, English first began to be used regularly for government, business,and private transactions. The essential characteristics of Modern written Englishwere determined by the practice of the clerks in Chancery and communicatedthroughout England by professional scribes writing in Chancery script and underthe influence of Chancery idiom“ (p. 64). At∂j´ spaustuvininkai XV amΩiaus an-trojoje pus∂je jau rad´ raßtinink¨ suformuotå kanceliarin∂s kalbos standartå, ben-drin´ raßomåjå angl¨ kalbå. Williamas Caxtonas, pirmasis Anglijos spaustuvinin-kas, pirmåj^ leidin^ ißspausdino apie 1476 metus. Caxtono reikßm∂ bendrinei kal-bai taip apib∆dinama: „From the beginning of his printing career until the end,Caxton [...] used a preponderance of Chancery forms and spellings. [...] Caxton’s



place in the history of the development of standard written English must beregarded as that of a transmitter rather than an innovator“ (p. 128–129).

Tiems, kuriems gal∂t¨ ateiti ^ galvå mintis, kad gal Oksfordo universitetasprisid∂j´s prie angl¨ bk formavimo pradΩios, Fisheris aißkiai pasako: „No doubtthe formal curriculum at Owestry, as at Oxford, was Latin grammar and rheto-ric. [...] The grammar being construed was still Latin“ (p. 59); „The influence ofChancery reached into Oxford itself“ (p. 57). Taigi kanceliarijos standartas taippat patek´s ^ Oksfordå, o ne Oksforde formuotas, nes angl¨ kalbos tada ten darmaΩai reik∂j´.

Taigi remiantis Fisherio mintimis, galima skirti tokius angl¨ bendrin∂s kalbospradΩios etapus:

a) princo Henriko (b∆simojo Henriko V), Beauforto, Thomo Chaucerio ir Lyd-gate’o b∆relyje (1398–1403) br´sta id∂jos apie oficialiå, bendrin´ angl¨ kalbå;

b) Henriko V anglißki Signet∂s laißkai (Signet letters; nuo 1417 08 05) pradedaangl¨ kanceliarin∂s kalbos standartå (Chancery English);

c) susiformuoja raßomosios angl¨ kanceliarin∂s bk modelis, platinamas kance-liarijos raßtinink¨ (1420–1460);

d) spaustuvininkai perima rankraßtin^ kanceliarin∂s raßomosios angl¨ bk mo-del^ (pirmasis Londono spaustuvininkas Caxtonas spausdina nuo 1476 met¨).

Tokia raidos schema atrodo labai ^tikinama. Taçiau joje dar neatsispindi vienasiß svarbiausi¨ kiekvienos bendrin∂s kalbos genez∂s aspekt¨: tarm∂s pasirinkimas.Jeigu negalima tvirtinti, kad Henrikas V laißkuose tikrai vartojo savo ßnekamojodialekto bruoΩus, tai kokios tarm∂s (tarmi¨) lytys tapo jo laißk¨ ir v∂liau kan-celiarin∂s raßomosios kalbos pamatu?

Fisheris skiria nemaΩai d∂mesio ßiai problemai. Vis¨ pirma jis diskutuoja suprofesoriumi M. L. Samuelsu4, kuris kalb∂jo apie keturis XIV–XV amΩiaus angl¨bendrin∂s kalbos variantus:

1) Johno Wyclifo, pirmojo Biblijos vert∂jo ^ angl¨ kalbå XIV amΩiuje, ir josek∂j¨, vadinam¨j¨ lolard¨, raßomosios kalbos normos. Jas mokslininkai buvolink´ kildinti iß Oksfordo, kiek v∂lesni – iß Londono dialekto (Samuels 1963, 84).Taçiau Samuelsas, remdamasis istorin∂s dialektologijos duomenimis, ^rodin∂ja,kad jos remiasi maΩdaug vidurio, bet ne piet¨ ar ryt¨ Anglijos tarme: „this is astandard literary language based on the dialects of the Central Midland coun-ties, especially Northamptonshire, Huntingdonshire, and Bedfordshire“ (Samu-els 1963, 85);

2) Grup∂ septyni¨ XIV amΩiaus rankraßçi¨, kuri¨ tarminis pamatas, Samuelsonuomone, tur^s b∆ti Londono ar jo apylinki¨ kalba („they must all be from thegreater London area“; Samuels 1963, 87);

4 Plg. M. L. Samuels, „Some Applications ofMiddle English Dialectology“, EnglishStudies 44(2), 1963, 81–94.


3) Chaucerio, Piers Plowman ir kiti XIV amΩiaus rankraßçiai; taip pat pagr^stiLondono tarme, bet savo kalba ßiek tiek besiskiriantys nuo antrosios grup∂s; tuosskirtumus Samuelsas aißkina taip: „that the London dialect changed suddenly andradically in the fourteenth century“ (Samuels 1963, 88);

4) Fisherio apraßytas kanceliarin∂s angl¨ kalbos standartas (Samuelsas j^ pava-dino Chancery standard; ß^ terminå, sekdamas Samuelsu, vartoja ir Fisheris).

Gal¨ gale Samuelsas teigia: „the resulting standard language [...] evolved later,from a combination of spoken London English and certain Central Midland ele-ments, which themselves would be transmitted via the spoken, not the writtenlanguage“ (Samuels 1963, 93). Kitaip sakant, bendrin∂s angl¨ kalbos tarminis pa-matas Samuelsui atrod∂ esås Londono ßnekamosios kalbos ir imigrant¨, atvyku-si¨ ^ Londonå iß vidurio Anglijos provincij¨, tarmi¨ mißinys.

Fisheris iß esm∂s sutinka su Samuelso mintimis apie dviej¨ skirting¨ kalbosvariant¨ derin^: „the new official language was a combination of the two earlierwritten standards that M. L. Samuels distinguished“ (p. 51). J^ sudar´ Wyclifo(taip pat lolard¨) vartota vidurio Anglijos provincij¨ kalba bei Londono kalba,vartota Chaucerio, Piers Plowman ir kit¨. Taçiau Fisheris pabr∂Ωia nebe ßnekam¨j¨variant¨ (tarmi¨) susimaißymå (kaip Samuelsas), o dviej¨ raßom¨j¨ standart¨^takå bendrinei raßomajai kanceliarinei kalbai: „Chancery written English hadceased to be a representation of any spoken dialect“; „preferred Chancery formsare representative of various dialects. They, them, their and the adverbial ly arenorthern, while third person th and preterit d, the be/ben forms, and yive/ayenforms are southern“ (p. 50–51). Fisheris nurod∂ pagrindin^ bendrin∂s kancelia-rin∂s kalbos bruoΩå: „a principal characteristic of any standard language is itsdivorce from regional pronunciation, lexicon, and syntax [...], the beginning of itsemancipation from speech“ (p. 124). Akivaizdu, kad Fisheris nesiejo jos tarminiopamato vien su Londono tarme: „it does appear that we can distinguish diffe-rences between examples of London English printed by Chambers and Daunt andChancery English of the same period“ (p 62); „there was no London ‘standard’before the advent of Chancery Standard“ (p. 63).

Tad apsuk´ ratå v∂l gr^Ωtame prie Henriko V raßomosios Signet∂s laißk¨ kal-bos. Fisherio mintis gal∂tume suglausti ^ tokiå ißvadå: Henrikas V bent savo raß-tuose tur∂jo vartoti dviej¨ raßom¨j¨ kalb¨ variant¨ – vidurio Anglijos bei Londo-no – mißin^ (derin^).

Taçiau anksçiau min∂tas Richardsonas ßiuo atveju ^ angl¨ bk tarm∂s pamatåΩi∆ri kiek atsargiau. Fisheris buvo nurod´s, kad „Chancery English does not re-semble most of the London English printed by Chambers and Daunt“ (Richardson1980, 738). Tuo tarpu pats Richardsonas sako, kad vis d∂lto to meto Londonomero, miesto tarybos nari¨ laißk¨ kalba esanti labai panaßi ^ Henriko V: „this typeof London English is closer to Henry’s language than any other fifteenth-centuryEnglish thus far printed“ (Richardson 1980, 738). Tai Richardsonui leidΩia sp∂ti,kad Henriko V sekretoriatas r∂m´sis „oficialia“ londonieçi¨ raßomåja kalba: „Most



likely, Henry’s secretariat largely imitated the written ‘official’ language of theLondoners, substituting a few of its own usages to suit its own preferences. Hi-storically, this seems the most probable theory, since it would have been difficultfor Henry’s secretariat to standardize its usages so quickly“ (Richardson 1980,738). Vadinasi, Richardsonas palieka maΩiau vietos Wyclifo (ir lolard¨) vidurioAnglijos raßomosios tradicijos poveikio galimybei. Pagaliau Richardsonas teigia,kad nesant pakankamai publikuot¨ to meto londonieçi¨ dokument¨5, negalimagalutinai nuspr´sti, ar jau buvo tuo metu Londone susik∆rusi raßomoji kalba,kuria Henrikas V gal∂j´s sekti ir prad∂ti ^tvirtinti savo kanceliarijoje kaip bendrinángl¨ kalbå. Jeigu pasirodyt¨ jå iß ties¨ buvus, tai ßi koncepcija turb∆t nepaneigt¨kanceliarin∂s raßomosios kalbos mißraus (ne vienos tarm∂s) pob∆dΩio, o tik pa-rodyt¨, kad tokia mißri raßomoji kalba jau tada funkcionavo kaip vienas iß Lon-dono raßom¨j¨ kalb¨ variant¨.

Kå gi, telieka patiems angl¨ bendrin∂s kalbos ißtak¨ Ωinovams nuspr´sti, arvien tik Londono, ar dar ir Wyclifo (bei lolard¨) tekst¨ tradicija nul∂m∂ tarmi-ni¨ lyçi¨ pasirinkimå Signet∂s biuro parengtuose Henriko V laißkuose. Baigiantdiskutuoti ßiå problemå, dar galima pacituoti tais paçiais 1996 metais iß∂jusiåpopuliaresn´, bakalauro laipsnio siekiantiems studentams bei plaçiajai visuo-menei skirtå Normano F. Blake’o angl¨ kalbos istorijå (joje jau sp∂ta pasinaudotirecenzuojamåja Fisherio knyga): „How the Signet Office arrived at its own pre-ferred forms is not known“6.

Kaip jau min∂ta, Fisherio monografijoje daugiausia nagrin∂jama raßomoji ben-drin∂ kalba. Taçiau paskutinis jos skyrius skirtas ßnekamosios bendrin∂s angl¨kalbos formavimuisi: „The History of Received Pronunciation“. Fisheris iß kartopabr∂Ωia, kad ßnekamosios kalbos prestiΩin∂s normos susidar∂ daug v∂liau neguraßomosios: „Until the end of the eighteenth century, everyone in England spokea local dialect. Pronunciation was considered an inherent trait“ (p. 147); „It wasthe pronunciation and intonation of the aristocratic circle in London [...] thatdeveloped during the nineteenth century into ‘Public School English’“ (p. 154).

Vadinasi, nuo kanceliarin∂s raßomosios angl¨ bk susidarymo XV amΩiaus pra-dΩioje iki ßnekamosios bk atsiradimo XVIII amΩiaus pabaigoje pra∂jo beveik ke-turi ßimtmeçiai! Tuo laikotarpiu raßomoji bk laik∂si apystabiliai, o tartis, kuriaitada nebuvo skirta d∂mesio, rutuliojosi nepriklausomai nuo raßybos norm¨. KaiXVIII–XIX amΩiuje atsirado poreikis vienodinti ir kurti bendrin´ tart^ (receivedpronunciation), ßnekamoji kalba jau buvo gerokai nutolusi nuo raßomosios bk ly-çi¨, sunormint¨ prieß kelis ßimtus met¨. Taigi angl¨ bendrin∂s tarties normosatsirado gana nepriklausomai nuo raßom¨j¨. Anglai, kurie ßnek∂jo bendrine tarti-

5 Toks specialisto nusiskundimas – kad ne-galima ißtirti rankraßçi¨, kol jie nepubli-kuoti, skamba kiek keistai – juk tyrin∂tigalima ir rankraßçius. Kita vertus, taiakivaizdΩiai rodo mokslin∂s visuomen∂s

poreik^ dirbti su kuo autentißkiau publi-kuotais ßaltiniais.

6 Norman F. Blake, A History of the EnglishLanguage, New York: New York Universi-ty Press, 1996, 176.


mi, matyt, d∂l susiformavusio didelio skirtumo tarp ortografini¨ ir ßnekam¨j¨^proçi¨ visai nebuvo link´ orientuotis ^ raßomåjå bk.

Tok^ ßnekamosios bendrin∂s kalbos atsiradimo model^ galima lyginti su lietu-vißkuoju. Jis iß esm∂s skiriasi. Netrukus po to, kai Außros ir Varpo skatinama ∂m∂formuotis dabartin∂ bendrin∂ raßomoji lietuvi¨ kalba, iß karto atsirado poreikistart^ derinti prie raßybos norm¨, t. y. kurti ßnekamåjå bendrin´ kalbå raßomosiospagrindu7. Tuo tarpu angl¨ kalbos tarimas ilgå laikå ∂jo savo vaga, raßyba – savo(nebuvo orientuojamasi tarti taip, kaip raßoma).

Tai galb∆t vienas iß esmini¨ bendrini¨ kalb¨, susiformavusi¨ skirtingais perio-dais, istorijos skirtum¨. Ankstyvuoju periodu besiformavusi raßomoji angl¨ bk(v∂lyvieji ViduramΩiai ar ankstyvasis Renesansas) buvo veikiama kitoki¨ d∂sni¨negu lietuvi¨, kurios normos vis dar nebuvo nusistojusios XIX amΩiaus pabaigoje.Kuriantis lietuvi¨ raßomajai bk, aplinkui jau buvo nemaΩai kit¨ kalb¨ pavydΩi¨,kur greta raßomosios bendrin∂s kalbos jau egzistavo ir vienodos ßnekamosioskalbos normos. Tod∂l poreikis ßnekamajai bendrinei lietuvi¨ kalbai atsirado be-veik kartu su raßomåja bk. Net galima sakyti, kad antrosios XIX amΩiaus pus∂sEuropoje bendrin´ kalbå apskritai dar∂si normalu suvokti kaip sykiu raßomåjå irßnekamåjå, tiesiog kaip dvi tos paçios bendrin∂s kalbos dalis.

Taip pat turb∆t bus tikslu pasakyti, kad tokia dvinar∂ bendrin∂s kalbos såvo-ka – raßomoji + ßnekamoji, – susiformavusi Europoje maΩdaug XIX amΩiuje, rodonaujos modernios bendrin∂s kalbos sampratos atsiradimå. Nuo ViduramΩi¨ ikipat XVIII ar net XIX amΩiaus Europoje dominavo kitas modelis, nulemtas darlotyn¨ kalbos pavyzdΩio: vienoda, tad ir bendrin∂, svarbiausia turinti b∆ti raßo-moji kalba (kaip lotyn¨; lotynißkai kaip gimtåja kalba tada jau niekas nekalb∂jo).Kreipti d∂mesio ^ mirusios lotyn¨ kalbos tarties vienodumå, ypaç kai jå vartojotiek ^vairi¨ taut¨ Ωmoni¨, nebuvo nei reikalo, nei galimyb∂s. O lotyn¨ kalba buvoprestiΩin∂ kalba, ir pagal jos pavyzd^ imta modeliuoti gimtåsias (vernacular) bend-rines kalbas. Ir tik kai lotyn¨ kalbos suformuota bendrin∂s kalbos samprata ∂m∂silpti, radosi kitoks, dvinaris bendrin∂s kalbos modelis, ßalia raßomosios impli-kuojantis ir ßnekamåjå bk.

Remiantis Fisherio mintimis, galima naujai paΩvelgti ir ^ nesenå Jono Palionioir Zigmo Zinkeviçiaus polemikå apie interdialekt¨ poveik^ raßomajai DLK lietu-vi¨ kalbai. Palionis teig∂, kad „‘interdialektin∂’ lietuvi¨ literat∆rin∂s kalbos kil-m∂s koncepcija [...] paremta netvirtais pamatais ir bent dabartiniu metu, neturintpatikimesni¨ nei lingvistini¨, nei istorini¨ duomen¨, ji tegali b∆ti traktuojama tik

7 Plg. Petro Joniko pasteb∂jimus: „J. Tumassakosi nuo 1888 met¨, susidurdamas suinteligentais, ∂m´s kalb∂ti raßomåja kal-ba“; T∂vyn∂s sargo 1898 met¨ 10 Nr. A. J.straipsnyje „Seni paveikslai ir nauji uΩ-manymai“ sakoma, kad „daug geriau b∆-t¨, jei kiekvienas kunigas lietuvis gerai

ißsimokyt¨ raßomåjå kalbå ir ta kalba vi-sur skelbt¨ Dievo Ωod^, nesir∆pindamasißlaikyti vietin∂s parapijieçi¨ tarm∂s ypa-tybi¨“ (Petras Jonikas, Lietuvi¨ kalba irtauta amΩi¨ b∆vyje. Visuomeniniai lietuvi¨kalbos istorijos bruoΩai , Chicago: Lituanisti-kos instituto leidykla, 1987, 352, 339–340).



kaip hipotez∂“8. Zinkeviçiui atrod∂ prießingai, kad „iß ano meto LDK raßt¨ kalbos,atmet´ autori¨ gimt¨j¨ ßnekt¨ elementus ir tå ^vairavimå, kuris susij´s su eks-tralingvistika, galime retrospektyviniu metodu nesunkiai rekonstruoti dvi min∂-tas antdialektines formacijas – ßnekamuosius interdialektus“9. Jo nuomone „ßne-kamieji interdialektai juk tegal∂jo sudaryti tik tam tikrå kalbin´ baz´, iß kuriosv∂liau ißaugo raßt¨ kalba. Jie traktuotini tik kaip tos kalbos ißtakos“ (Zinkeviçius1988, 203). Kitaip sakant, buvo diskutuojama, ar atsiradus raßomajai kalbai ilgai-niui tur∂jo prad∂ti vienod∂ti (pagal raßomåjå) ir ßnekamoji kalba (Palionis), ar d∂ljau apvienod∂jusios ßnekamosios kalbos ir pirmuosiuose lietuvißkuose DLK raß-tuose matyti vienodumo Ωymi¨ (Zinkeviçius). Turint galvoje Fisherio mintis apieapskritai v∂lyvå galimyb´ ßnekamosios kalbos prestiΩißkumui atsirasti (palygintisu senesne raßomåja kalba), turb∆t reikia manyti, kad interdialektin∂s prießraßy-tin∂s ßnekamosios lietuvi¨ kalbos (koin∂) koncepcija vargiai gali peraugti ne^ro-dytos hipotez∂s statuså. Raßomoji kalba yra daug ^taigesn∂, ir tik∂tiniau, kad pir-m¨j¨ lietuvißk¨ raßt¨ skirting¨ tarmi¨ elementai atsirado ne d∂l to, kad autoriusjuos vartojo kalb∂damas, o d∂l to, kad b∆tent raßymo metu jis band∂ ^traukti ^tekstå ne vienos tarm∂s lyçi¨. Ínekamosios kalbos ^g∆dΩius labai sunku keisti,ypaç jei tam n∂ra svaraus motyvo.

Giedrius Subaçius

G I E D R I U S S U B A Ç I U S Gauta 1999 m. kovo 16 d.


Antakalnio g. 6



[email protected]

8 Jonas Palionis, „D∂l lietuvi¨ literat∆rin∂skalbos kilm∂s ‘interdialektin∂s’ koncepci-jos“, Blt 23(2), 1987, 192.

9 Zigmas Zinkeviçius, „Dar kartå d∂l lietu-vi¨ XVI–XVII a. raßt¨ kalbos kilm∂s“, Blt24(2), 1988, 201.


259

Diskusijos, apΩvalgos


261 K e l i o s p a s t a b o s

d ∂ l A n t a n o B a r a n a u s k o r a ß t ¨

Kelios pastabos d∂l Antano Baranausko raßt¨

Naujasis Antano Baranausko Raßt¨ akademinis leidimas1 – vienas dråsiausi¨ßiandienos lituanistikos tekstologini¨ projekt¨. Be abejo, d∂l kiekvieno projektoprincip¨ bei metodikos galima ir reikia diskutuoti. Lietuvi¨ tekstologija n∂ra sle-giama tradicij¨ ir gali dar daug kå atrasti bei pritaikyti saviems tekstams. Íiospastabos n∂ra 1995 metais iß∂jusio pirmojo Baranausko Raßt¨ tomo recenzija. Esupatekusi ßi¨ Raßt¨ rengimo dirbtuv∂n, tad nor∂çiau ^ juos paΩvelgti ne „iß ßalies“,o „iß vidaus“.

Kaip teko patirti, min∂tasis pirmasis tomas paçi¨ jo reng∂j¨, bendradarbi¨ bu-vo vertintas prießtaringai, nors j¨ nuomon∂ vießai ir nebuvo aißkiau pareikßta. Kaikas nor∂jo nuo ßio leidimo net atsiriboti, pakreipti projektå kita linkme. To nebu-vo padaryta, taçiau t¨ paçi¨ abejoni¨ liko ir rengiant kitå tomå. Manyçiau, kad uΩj¨ slypi ir bendresn∂ tekstologini¨ paΩi∆r¨ problema.

Neabejotinai sveikintina ßio projekto sumanytoj¨ bei reng∂j¨ intencija sukurti„stabiliå prielaidå kanoniniam tekstui“2, „suteikti pagrindå tekstologin∂ms studi-joms ir galimoms naujoms poeto k∆rini¨ publikacijoms“3, kiek ^manoma autentiß-kiau pateikti tekstus. Su ßia intencija reng∂jai kreipiasi ir ^ ypatingå adresatå:leidinys skiriamas akademinei bendruomenei kaip medΩiaga ^vairiakrypt∂ms stu-dijoms bei interpretacijoms, populiariems leidimams.

Vargu ar ^manoma suabejoti d∂l toki¨ ketinim¨ adekvatumo ir pagr^stumo.Galima tik dΩiaugtis bei m∂gautis laisve pagaliau pateikti Baranauskå viså ir visainecenz∆ruotå. Taçiau ßi laisv∂ kartu yra ir profesionalumo ißbandymas. Kokioskokyb∂s tekstå parengti esame paj∂g∆s? Çia ir prasideda diskusijos. Atrodo, kadskirtingai yra suvokiamas tekstologißkai apdoroto teksto autentißkumas. Kitaip

1 Antanas Baranauskas, Raßtai 1, pareng∂ Re-gina Mikßyt∂, Marius Daßkus, Vilnius:Baltos lankos, 1995.

2 Regina Mikßyt∂, „Iß Baranausko raßt¨ isto-rijos“, Antanas Baranauskas, Raßtai 1, Vil-nius: Baltos lankos, 1995, xxi.

3 Marius Daßkus, „Apie parengimå“, AntanasBaranauskas, Raßtai 1, Vilnius: Baltos lan-kos, 1995, xxiii.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


tariant, skirtingai suprantama tekstologini¨ korekcij¨ riba, kuriå perΩengus teks-tas tampa neautentißkas, nepatikimas, kiek reikia tekstologini¨ priemoni¨, proce-d∆r¨, kad tå autentißkumå ißlaikytume. Be to, skirtingiems Baranausko tekstamsnorima taikyti skirtingus tekstologinio rengimo principus.

Pirmiausia, dalies bendradarbi¨ nuomone, Baranausko raßtai b∆t¨ ißlik´ auten-tißki ir tada, jei visi jo tekstai b∆t¨ parengti bei pateikti paprastesniu b∆du, nesie-kiant atspind∂ti vis¨ rankraßçio ypatybi¨. Juokaudami galime tarti, kad tokiu at-veju patirtume Baranausko uΩkeikimå pirmiesiems jo tekstologams: „Tegul tasnepatirs laim∂s, kurs pakeis raßybå, o tuo labiau bent vienå teksto Ωod^“ (Mikßyt∂1995, xv). Tada rankraßçio taisym¨, teksto variant¨, raßybos ^vairavimo ir klaid¨nepripaΩintume svarbiu kult∆rin∂s informacijos ßaltiniu, reikßmine teksto visu-mos dalimi – nemanytume, kad ir jiems galioja tas pats autoriaus persp∂jimas. Kolkas galb∆t akademin∂je bendruomen∂je dar neatsirado tyr∂j¨, besidominçi¨ b∆-tent ßiuo Baranausko k∆rybos raßytin∂s fakt∆ros sluoksniu. Taçiau dokumentißkaitikslus jo Raßt¨ paskelbimas gal∂t¨ b∆ti „investicija“ ^ ateit^. Pribrendus toki¨studij¨ b∆tinybei, nebereik∂t¨ dar kartå raustis rankraßtynuose, ießkoti autogra-f¨ – jie visi b∆t¨ po ranka. Nebent manytume, kad toji akademin∂ bendruomen∂jokios aißkesn∂s ateities neturi, kad savais interpretaciniais sugeb∂jimais ji maΩaikuo skiriasi nuo vidutinio literat∆ros skaitytojo, tad ir ji tur∂t¨ pasitenkinti masi-nio tipo leidimais.

Antra, diskutuojama ir d∂l lenkißko Baranausko palikimo. Apskritai lenkißkojom∆s¨ kult∆ros sluoksnio, jo interpretacij¨, leidybos problema pastaruoju metu nekartå svarstyta, bet anaiptol n∂ra ißspr´sta, su ja nuolat susiduriame. Baranauskopoezija lenk¨ kalba jau ißleista, tad çia uΩsiminsiu apie dienoraßçio rengimo spau-dai sunkumus.

DidΩiulis Baranausko leidybos laim∂jimas buvo 1970 met¨ dvitomyje4 ReginosMikßyt∂s paskelbta dienoraßçio faksimil∂ bei vertimas. Taçiau ßis Baranausko au-tografas, net jei kopijos ar faksimil∂s kokyb∂ gera, yra sunkiai ^skaitomas. Aki-vaizdu, kad ß^ autografå b∆tina transliteruoti ir padaryti prieinamesn^ skaitytojui.Bet toji proced∆ra laikoma grynai techniniu darbu, nereikalaujançiu mokslinio^dirbio, nes Baranausko lenk¨ kalba tarsi ir nelaikoma galimu mokslinio tyrimoobjektu. Pirmajame Raßt¨ tome sakoma, jog Baranausko vartota lenk¨ kalba yraarchajißka, besiremianti „XVII–XVIII amΩiaus pavyzdΩiais“ (Mikßyt∂ 1995, xvii),neatitinkanti tuo metu Lietuvoje gyvavusios lenk¨ kalbos atmainos. Taçiau tiknuodugn∆s Baranausko vartotos kalbos tyrimai XIX amΩiaus „polszczyzna litews-ka“ kontekste gali ß^ teigin^ patvirtinti ar paneigti. Juolab kad paçiame dieno-raßtyje uΩfiksuoti kai kurie Baranausko gyvenimo faktai (to meto – ne XVII–XVIIIamΩiaus – lenkißkos spaudos, literat∆ros skaitymas, bendravimas lenkißkai su pa-Ω^stamais, biçiuliais: patar∂ju Vißnevskiu, klebonu Butkeviçiumi, poete Pra-

4 Antanas Baranauskas, Raßtai 1–2, paruoß∂Regina Mikßyt∂, Vilnius: Vaga, 1970.

263 K e l i o s p a s t a b o s

d ∂ l A n t a n o B a r a n a u s k o r a ß t ¨

niauskaite) gal∂t¨ rodyti, jog Baranauskas vartojo gyvåjå to meto lenk¨ kalbå.Tai skatina ießkoti tikslesni¨ argument¨. Taçiau rengiant tekstus nesusipratim¨kyla kaip tik çia: si∆loma Baranausko lenk¨ kalbå dabartinti, raßybå vienodinti,t. y. lenkißkus raßtus rengti jau pagal kitå principå nei lietuvißkus. Apie ßiåproblemå jau yra prad∂ta raßyti ir spaudoje5.

Baranausko raßtai, leidΩiami daugiau nei ßimtmet^, b∆davo nuolat taisomi, irtaisomi nemaΩai – dabartinami, koreguojami, cenz∆ruojami. Atrodo, jau sugeba-me mokslißkai vertinti tiek archajißkå jo kalbå, tiek raßybå, bet kol kas tik lietuviß-kå. Tuo tarpu jo lenk¨ kalbai tarsi nenorime tos teis∂s pripaΩinti, nelaikome josm∆s¨ kult∆ros savastimi. Kadaise Baranauskas såmoningai vadavosi iß kalbini¨kompleks¨ – kad nejaust¨ neapykantos sau paçiam. Ar ne laikas b∆t¨ toki¨pastang¨ d∂ti ir ßiandien, dorojantis su lenkißkåja m∆s¨ kult∆ros paveldo dalimi?

D∂l teorini¨ princip¨ lengviau susitarti, bet daug sunkiau juos praktißkai ^gy-vendinti. Lietuvoje, deja, nedaug mokslinink¨, galinçi¨ profesionaliai aptarti len-kißk¨j¨ Baranausko raßt¨ kalbå. Antai pirmasis tomas iß∂jo be toki¨ komentar¨.Tikriausiai j¨ netur∂s ir dienoraßtis. Atrodyt¨, gal nieko baisaus, galima tai pa-daryti ir post factum. Taçiau vien „technini¨ darbuotoj¨“ (esu viena iß j¨) pareng-tas, to meto lenk¨ kalbos specialisto neperΩi∆r∂tas tekstas b∆simiems tyr∂jamsgali b∆ti ne visai patikimas ßaltinis.

Baranausko k∆rybinis palikimas – didelis ir daugialypis. Jo rengimas spaudai,leidyba negali nekelti problem¨. Reng∂j¨ dar laukia Baranausko homiletikos pas-kaitos, Goffine’o Katekizmo, Biblijos dalies vertimas. Vienoks ar kitoks ißkilusi¨klausim¨ sprendimas padeda akademinei bendruomenei susivokti, ^vertinti savoj∂gas, poreikius ir galimybes. Kokia gali b∆ti ßi¨ tekst¨ parengimo kokyb∂, komen-tar¨ ißsamumas, kiek informacijos sugeb∂sime atspind∂ti ir apr∂pti? Ar neliks atsi-dusti, panaßiai kaip Czes¬awui Mi¬oszui apie vienå savosios literat∆ros klasikå:„chyba za wielki nam...“?

Brigita Speiçyt∂

B R I G I T A S P E I Ç Y T Î Gauta 1999 m. kovo 15 d.



Universiteto g. 5


5 Plg. Giedrius Subaçius, „Kalba, istorija, Ωmo-gus – sintez∂s ilgesys“, Metmenys 68,1995, 130–132.


Pirmoji Greifswaldo universitetojaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija

1998 m. rugpj∆çio 17–21 dienomis Vokietijos Greifswaldo universitete ^vykopirmoji jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija „Philologia Baltica ’98“. Reng∂j¨ suma-nymu tokia studij¨ savait∂ tur∂t¨ vykti kasmet. Íi buvo skirta sen¨j¨ lietuvißk¨tekst¨ leidybos, vertimo kritikos ir lingvistin∂s sen¨j¨ tekst¨ analiz∂s klausi-mams. Iß Lietuvos ir Latvijos ^ rengin^ buvo pakviesti aßtuoni jauni mokslininkai –hum. m. daktarai Laimutis Bilkis (LKI), Birut∂ Kabaßinskait∂ (VU), Virginija Va-siliauskien∂ (VDU), doktorantai Vytautas Kardelis (VU), Gina Kavali∆nait∂(VDU), Evija Lipart∂ (LKI), Everita Milçonoka (LU), student∂ Irma Macijauskait∂(VDU). Taip pat dalyvavo ßios vasaros akademijos organizator∂, Greifswaldo uni-versiteto Baltistikos instituto mokslo asistent∂ dr. Christiane Schiller bei Vokietijosuniversitet¨ studentai, besidomintys baltistika – Birgit Schröder, Katharina Hop-pe, Silke Brohm.

Paskaitas pagrindine „Philologia Baltica ’98“ tema skait∂ prof. habil. dr. Joche-nas D. Range. Per jas akademijos dalyviai gal∂jo detaliau susipaΩinti su sen¨j¨rankraßtini¨ tekst¨ leidybos principais. Faktißkai tai buvo dviej¨ prof. Range’sdarb¨ – knygos Bausteine zur Bretke-Forschung (Paderborn, München, Wien, Zü-rich: Ferdinand Schöningh, 1992) ir straipsnio „Philologisch-sprachwissenschaftli-che Aufbereitung und Edition altlitauischer Texte“ (Baltistik. Aufgaben und Metho-den, hrsg. von Alfred Bammesberger, Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter,1998) pristatymas. Prasminga, kad rankraßtini¨ tekst¨ pavyzdΩiu buvo pasirink-tas prof. Range’s spaudai rengiamas Jono Bretk∆no Biblijos rankraßtis. Tai leidopalyginti jau ißßifruoto teksto1 fragmentus su rankraßçiu, matyti, kaip praktißkaitaikomas filologinis metodas. Filologijos mokslo pradΩiamokslis prasid∂jo b∆tinujo objekto – raßomosios kalbos – apibr∂Ωimu ir santykio su bendrine, ßnekamåja,autoriaus kalba nustatymu. Buvo aptartas leid∂jo vaidmuo ir verstini¨ tekst¨

1 Jochen D. Range, Kommentierte Edition desBandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung(Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh.Bretke, Labiau 1580. Habilitationsschrift,

vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanis-tik ⁄ Slavistik der Westfälischen Wil-helms-Universität Münster, 1992.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

265 P i r m o j i G r e i f s w a l d o u n i v e r s i t e t o

j a u n ¨ j ¨ b a l t i s t ¨ v a s a r o s a k a d e m i j a

specifika. Paskait¨ leitmotyvas – b∆tinyb∂ atskirti tai, kas yra tikra (Befund) ir kasjau yra subjektyvi interpretacija. Iß çia aißk∂ja ir didΩiul∂ tekst¨ leid∂jo, reng∂joatsakomyb∂ – jo padaryta klaida gali suklaidinti sen¨j¨ raßt¨ tyr∂jå (juk jis nebe-Ωi∆ri ^ rankraßçio originalå!), lemti klaidingas ißvadas. Kaip didΩiausias nesusipra-timas buvo pamin∂tas LKÛ VIII 392 muÊtyti iliustracinis sakinys Ißvydo L∂j¨, s∆nÄlf∂jo, muitijant^ (BB Mk 2,14) su neegzistuojançiu ΩodΩiu L∂jus, kuris iß ties¨ t∂raneaißkiai uΩraßyto ΩodΩio Levis netikslus perskaitymas. Jei b∆t¨ buv´ paΩi∆r∂ta ^verstinio teksto ßaltinius, ßiuo atveju Biblijå, tokios klaidos b∆t¨ ißvengta. Akade-mijos dalyviai susipaΩino ir su elementariausiu ißoriniu leidΩiamo teksto apraßy-mu, visuotinai priimtomis taisykl∂mis (puslapi¨, lap¨, pastab¨ Ωym∂jimu ir kt.).Ypatingas d∂mesys buvo skirtas autoriaus, korektoriaus taisym¨ nurodymui spaus-dinamame leidinyje; aptarti ^vair∆s j¨ Ωym∂jimo b∆dai. NemaΩai buvo kalbama irapie sunkiai ^skaitom¨ teksto viet¨ analiz´. Tokiu atveju reng∂jas tur∂t¨ nesku-b∂ti, tekstå kruopßçiai lyginti su ßaltiniais. Prof. Range pateik∂ nemaΩa pavyzdΩi¨,kai d∂l skub∂jimo, nekruopßtumo ^ sen¨j¨ raßt¨ leidimus buvo privelta apmau-dΩi¨ klaid¨ (ir net be pastab¨, jog Ωodis n∂ra aißkiai ^skaitomas). Íitaip, pavyz-dΩiui, vietoj discipulus atsirado Falkenhahno klaidingai perskaitytas D. Sapulus (Vik-tor Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer,Königsberg (Pr) und Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 179). Be to, akademijosdalyviai tur∂jo puikiå galimyb´ pavartyti ir gausius sen¨j¨ religini¨ tekst¨ ßalti-nius – Vulgatå, protestant¨ Biblijos leidinius, konkordancijas, apsilankyti univer-siteto bibliotekoje. Gaila, kad nebuvo aptartos problemos, susijusios su spaus-dint¨ sen¨j¨ tekst¨ leidyba, kritißku ^vertinimu. NemaΩa to, kas buvo kalb∂ta apierankraßçius, Ωinoma, tinka ir spausdiniams, taçiau yra ir specifini¨ dalyk¨. Kitavertus, ne pro ßal^ b∆t¨ buv´ skirti daugiau d∂mesio filologijå pranokstantiemsvidin∂s lingvistikos klausimams, kuri¨ vis kildavo analizuojant Bretk∆no tekstus.

Proga diskusijoms buvo suteikta antrojoje vasaros akademijos dalyje – per po-pietinius savo projekt¨ pristatymus. Tai buvo iß ties¨ gera galimyb∂ suΩinoti, kåveikia kolegos, pabandyti kartu spr´sti kai kurias problemas. Keletas pristatyt¨darb¨ analizavo su ΩodΩi¨ istorija, etimologija, istorine gramatika susijusius da-lykus – Bilkis aptar∂ komplikuotus lietuvißk¨j¨ helonim¨ darybos atvejus, Kaba-ßinskait∂ supaΩindino su lietuvi¨ kalbos liaudies etimologija bei jai artimais reiß-kiniais ir svarst∂, kokios tur∂t¨ b∆ti ßi¨ reißkini¨ tarpusavio ribos, Kardelispanagrin∂jo vienå slavizm¨ morfologin∂s adaptacijos atvej^. Sinchroninei leksiko-logijai, semantikai skirtinas Macijauskait∂s darbas apie mirties metaforas lietuvi¨kalboje ir j¨ dar gana sålygißkå klasifikacijå. Kiti praneßimai buvo susij´ su senai-siais raßtais, raßomosios kalbos istorija. Kavali∆nait∂, tirianti Chylinskio Biblijå,jos santyk^ su ßaltiniais, supaΩindino su sunkumais, kylançiais rengiant kompiute-rin^ ßio teksto variantå; latvi¨ kalbos sen¨j¨ tekst¨ kompiuterizavimo pad∂t^ ap-Ωvelg∂ Milçonoka. Lipart∂ lygino lietuvi¨, latvi¨ kalbos partikulini¨ veiksma-ΩodΩi¨ (Partikelverben) konstrukcijas su j¨ atitikmenimis kitose kalbose (ypaçvokieçi¨, fin¨), ji ypaç r∂m∂si senuoju Georgo Mancelio vokieçi¨–latvi¨ kalb¨


Ωodynu. Lietuvi¨ kalbos raßomosios istorijos, jos sintaks∂s tyrin∂jimus prapl∂t∂Vasiliauskien∂s praneßimas apie atributines konstrukcijas senuosiuose ir v∂les-niuose tekstuose; çia buvo svarstoma, kokios prieΩastys l∂m∂ iki XIX amΩiausvyravusiå daiktavardinio, ^vardinio paΩyminio postpozicin´ vartosenå. Schillerpraneßimas apie Pr∆sijos lietuvinink¨ kalbå grind∂ teigin^, jog kontaktin∂s socio-lingvistikos poΩi∆riu reik∂t¨ kalb∂ti ne apie Pr∆s¨ Lietuvos tarm´, o tiesiog apievienå lietuvi¨ kalbos variantå, kurio savitumå, ypaç sintaks∂s srityje, nul∂m∂ di-del∂ vokieçi¨ kalbos ^taka.

Vasaros akademijoje vyko labai intensyvus darbas. Be min∂t¨ paskait¨, pra-neßim¨, jos dalyviai dar susitiko su universiteto lingvist¨ ratelio vadovu V. Fuch-su, su dideliu susidom∂jimu ißklaus∂ jo paskaitå „Modernios lingvistini¨ tyrim¨kryptys“. Vyko ir susitikimai su universiteto student¨ såjungos atstovais, Vokie-tijos parlamento deputatais. Studij¨ savait∂s uΩdarymo ißkilm∂se dalyviams buvo^teikti vasaros akademijos sertifikatai.

Vasaros akademija tikslå pasiek∂ – ji ißjudino Vokietijos ir Lietuvos jaunuo-sius baltistus, buvo uΩmegztos naujos paΩintys, pasidalyta savomis id∂jomis,kilo nauj¨ sumanym¨. D∂l to nuoßirdΩiai d∂kojame jos reng∂jams, kuri¨ svetin-gumas, r∆pestingumas ypaç prisid∂jo prie akademijos geranorißko bendradar-biavimo dvasios.

Birut∂ Kabaßinskait∂

B I R U T Î K A B A ÍI N S K A I T Î Gauta 1998 m. gruodΩio 17 d.



Universiteto g. 5



267 Archivum Lithuanicum

t e k s t ¨ r e n g i m o p r i n c i p a i

Archivum Lithuanicumtekst¨ rengimo principai

1. R E I K A L A V I M A I S T R A I P S N I U I , P U B L I K A C I J A I ,

R E C E N Z I J A I , D I S K U S I J A I , A P Û V A L G A I

1.1. Pagrindin∂ Archivum Lithuanicum kalba yra lietuvi¨, taçiau straipsniai skelbiamiir angl¨, vokieçi¨, lenk¨ bei rus¨ kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti

dvejopai:a) jei citata yra ne lietuvi¨, angl¨, vokieçi¨, lenk¨ ar rus¨ kalba, jå pagrindiniame tekste

rekomenduojama pateikti ißverstå, o ißnaßoje perraßyti originalo kalba;

b) jei citata yra lietuvi¨, angl¨, vokieçi¨, lenk¨ ar rus¨ kalba, tada jos galima visaineversti.

1.2. Pageidautina, kad straipsni¨, publikacij¨, recenzij¨, diskusij¨, apΩvalg¨ apimtisb∆t¨ ne didesn∂ kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos Ωenkl¨). Tam tikrais at-

vejais gali b∆ti skelbiama ir ilgesni¨ darb¨, taçiau d∂l to reikia atskirai tartis su redak-tori¨ kolegija.

1.3. Po straipsnio b∆tina pateikti ab∂c∂lin^ literat∆ros såraßå. Po publikacijos, recenzi-jos, diskusijos, apΩvalgos literat∆ros såraßas nesudaromas. (Dar Ωr. toliau 2.5.)

1.4. Straipsnio pabaigoje (po literat∆ros såraßo) b∆tina santrauka. Jei straipsnis lietuviß-kas, santrauka turi b∆ti viena iß ßi¨ kalb¨: angl¨, vokieçi¨, lenk¨ arba rus¨ (ißimties tvarka

galima ir kita) kalba. Jeigu straipsnis skelbiamas ne lietuvißkai, bet kuria kita kalba, patei-kiama lietuvißka santrauka. Publikacijos, recenzijos, diskusijos, apΩvalgos pabaigoje san-

traukos nededamos.

1.5. Straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apΩvalgos pabaigoje autorius turi

nurodyti savo ^staigos (arba nam¨) bei elektroninio paßto adreså. Íalia adreso redaktori¨kolegija nurodo datå, kada redakcija straipsn^ gavo.


I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X


2. R E I K A L A V I M A I T E K S T U I

2.1. Vardai netrumpinami. Pirmå kartå tekste pateikiamas visas vardas ir pavard∂(Mikalojus Daukßa), o toliau teraßoma to paties asmens pavard∂ (Daukßa). Tiesa, stilistiniais

sumetimais retkarçiais v∂l gali b∆ti pakartotas visas vardas ir pavard∂ (Mikalojus Daukßa).

2.2. Senosios lietuvi¨ kult∆ros veik∂j¨ asmenvardΩius tekste tradicißkai galima raßyti

pagal dabartin∂s lietuvi¨ kalbos reikalavimus (Mikalojus Daukßa). Taçiau bibliografin∂jeißnaßoje ar literat∆ros såraße ißlaikytina autentißka tiek pavadinimo, tiek autoriaus pavar-

d∂s forma (MIKALOIV DAVKSZA). Tarp lauΩtini¨ skliaust¨ galima ißkelti ir sudabartintåautoriaus pavard´:

[Mikalojus Daukßa,] Po∫tilla CATHOLICKA Tái e∫t: Iˇguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir ∫ƒw™tes per

wi∫∫ús metús, Per Kúniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka Médniku ⁄ iˇ ¬§ki∫ƒko pergûldita. Su walá ir

da¬âidimu wîreu∫iui£. W Wilniui ⁄ Drukârnioi Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599.

Nelietuvißki tikriniai vardai raßytini autentißki pagal priimtas lietuvi¨ kalbos taisykles

(plg. Lietuvi¨ kalbos raßyba ir skyryba, pareng∂ Nijol∂ SliΩien∂, Adel∂ Valeckien∂, Vilnius:Mokslas, 21992, 81–89).

2.3. Lietuvißkus knyg¨, j¨ dali¨ bei straipsni¨ pavadinimus, paraßytus prieß susifor-muojant bendrinei kalbai, tekste galima pateikti dabartine raßyba (juos galima trumpinti).

Taçiau ißnaßoje, literat∆ros ar ßaltini¨ såraße jie nurodomi autentißka raßyba. PavyzdΩiui,pagrindiniame tekste raßytina Ûyvatas, nors ißnaßoje cituotinas autentißkas pavadinimas:

ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTUSA, TAY IRA KIELAS YSZGANIMA Kuriuw Ponas

y∫zganitoies yr Atpyrktoies mu∫u JEZUS CHRISTUS, [...] Mumis y Dangu wede, moki, yr atgide, [...] WILNIÅW

Drukarnie J. K. M. yr RP. Kollegio Kunigu Pioriu. Ka∫ztu yr ∫toron´ MATIEJAWS JUSUPA DOWBORA Metu∫y Pona 1759.

Íitaip cituojant senuosius tekstus, si∆loma ißlaikyti autentißkå raßybå, ßrift¨ formå:

didΩiåsias, maΩåsias raides, kursyvå, punktuacijå, ypatingas gotikines raides <∫>, <s>, <ƒ>,<ˇ>, <≤> ir pan. (ißskyrus ßrifto dyd^, retinimå, pusjuod^ ßriftå). Trumpinant ilgus pavadi-nimus, praleidΩiamosios vietos nurodytinos daugtaßkiais tarp lauΩtini¨ skliaust¨: [...].

2.4. Cituojamå literat∆rå reikia nurodyti ißnaßomis. Cituojamo straipsnio ißnaßos pa-

vyzdys:

Vincas Maci∆nas, „Vilniaus universitetas ir lietuvißkasis XIX amΩiaus pradΩios såj∆dis“, Lituanistikos instituto

1979 m. suvaΩiavimo darbai. Vilniaus universitetas 1579–1979, Chicago, 1981, 204.

a) Çia raßomas visas autoriaus vardas ir pavard∂, jie neatskiriami jokiu skyrybos Ωenklu

ir neißskiriami kitokiu ßriftu.b) Straipsnio (ar skyriaus, eil∂raßçio bei kitokio smulkesnio teksto) pavadinimas nuro-

domas tarp kabuçi¨ ir nuo autoriaus pavard∂s atskiriamas kableliu: Vincas Maci∆nas, „Vil-niaus universitetas ir lietuvißkasis XIX amΩiaus pradΩios såj∆dis“.

c) Knygos ar periodinio leidinio pavadinimas raßomas kursyvu, nuo straipsnio (ar sky-

riaus, eil∂raßçio bei kitokio smulkesnio teksto) pavadinimo atskiriamas kableliu: „Vilniaus



universitetas ir lietuvißkasis XIX amΩiaus pradΩios såj∆dis“, Lituanistikos instituto 1979 m.

suvaΩiavimo darbai.d) Knygos, periodinio leidinio paantraßt∂ ar platesnis pavadinimas taip pat raßomas

kursyvu, taçiau atskiriamas taßku: Lituanistikos instituto 1979 m. suvaΩiavimo darbai . Vilniaus

universitetas 1579–1979.

e) Toliau raßomas miesto (miest¨), kuriame (kuriuose) leista, pavadinimas, atskirtaskableliu: Lituanistikos instituto 1979 m. suvaΩiavimo darbai. Vilniaus universitetas 1579–

1979, Chicago.f) Toliau po kablelio nurodomi leidimo metai: Chicago, 1981.g) Pabaigoje po kablelio nurodomas cituojamos vietos puslapis be joki¨ sutrumpini-

m¨: 1981, 204.Cituojant t´stinio (periodinio) leidinio straipsn^ ar daugiatom^ veikalå, po jo pavadini-

mo iß karto arabißkais skaitmenimis Ωymimas tomo (knygos, numerio, såsiuvinio) numerisbe jokio skyrybos Ωenklo:

Jonas Palionis, „Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai“, ALt 1, 1999, 57.

Vincas Urbutis, „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωodyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1), 1987, 74.

Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 112.

Vartojant tradicines LKÛ ßaltini¨ santrumpas (dar plg. toliau 2.12.), tomo (knygos, nu-merio, såsiuvinio) numeris gali b∆ti raßomas rom∂nißku skaiçiumi: BP II 26, C II 127, LKÛ

XVIII 984.Kai cituojamas ne t´stinis (periodinis) leidinys, o knyga, nurodoma ne tik leidimo me-

tai, bet ir vieta bei leid∂jas (leidykla). Tarp leidimo vietos ir leid∂jo pavadinim¨ dedamasdvitaßkis:

Petras Jonikas, Lietuvi¨ bendrin∂s raßomosios kalbos k∆rimasis antrojoje XIX a. pus∂je, Çikaga: Pedagoginis lituanis-

tikos institutas, 1972.

Jonas Íli∆pas, Rinktiniai raßtai, Vilnius: Vaga, 1977.

T´stinio (periodinio) leidinio leidimo vietos ir leid∂jo (leidyklos) nurodyti n∂ra b∆tina:

Albinas Jovaißas, „Iß Ωemaiçi¨ ir lietuvinink¨ ryßi¨ istorijos“, Aitvarai 1, 1990, 35.

Neringa Klumbyt∂, „Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba“, ALt 1,

1999, 108.

Knygos, leidinio pareng∂jas (pareng∂jai), sudarytojas (sudarytojai) nurodomi po leidi-nio pavadinimo tokia formuluote, kokia ^raßyta paçioje knygoje, leidinyje. Jie atskiriamikableliu:

Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas, pareng∂ Reda Grißkait∂, Vilnius: Mokslo

ir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 129.

Eugenija Ulçinait∂, „Antikos poveikis lotynißkai S. Rapolionio k∆rybai“, Stanislovas Rapolionis, sudar∂ Eugenija

Ulçinait∂, Juozas Tumelis, Vilnius: Mokslas, 1986, 106.


1759 met¨ „Ziwatas“. Faksimilinis leidinys, pareng∂ Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas, Vilnius: Mokslo ir

enciklopedij¨ leidybos institutas, 1998, 121.

Esant reikalui, tarp skliaust¨ galima prid∂ti savo paaißkinimå, pavyzdΩiui, apie fotogra-fuotin^ leidinio pob∆d^:

Lietuvi¨ tautos praeitis. Istorijos ir gretim¨j¨ sriçi¨ neperiodinis leidinys 6(1–4)–7(1–4) (fotografuotinis Außros [1883–

1886] leidimas), Chicago: Lietuvi¨ istorijos draugija, 1983.

Jei knygå, leidin^, straipsn^, publikacijå, recenzijå, diskusijå, apΩvalgå ir kt. paraß∂, pa-reng∂, sudar∂ ne vienas autorius, pareng∂jas, sudarytojas, j¨ pavard∂s atskiriamos kableliais:

Saulius Ambrazas, Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius, „Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ raßt¨

kompiuterizavimas“, LKK 39, 1998, 193.

Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos

institutas, 1997, 99.

Cituojant antrå ir tolesnius kartus vietoj visos nuorodos pakanka nurodyti tik autoriauspavard´ ir jo knygos, leidinio, straipsnio ir kt. leidimo metus bei puslap^. Pirmas kartas:

(a) Albinas Jovaißas, „Iß Ωemaiçi¨ ir lietuvinink¨ ryßi¨ istorijos“, Aitvarai 1, 1990, 31–36.

(b) Czes¬aw Kudzinowski, Index-s¬ownik do „Daukßos Postil∂“ 1(A–N)–2(O–Û), Poznaˆ: Wydawnictwo naukowe

uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977, I.

(c) Jurgis Lebedys, Vincas Urbutis, „Du Ωemaitißki XVIII a. vidurio laißkai“, Blt 4(2), 1968, 294.

(d) Erazm Majewski, S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...] 2, Warszawa: nak¬adem autora,

1894, 305–306.

(e) Jonas Palionis, „Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai“, ALt 1, 1999, 57.

(f) L[udwig] J[edimin] Rhesa, Geschichte der litthauischen Bibel. Ein Beytrag zur Religionsgeschichte der Nordischen

Völker. Königsberg: Hartungsche Hofbuchdruckerei, 1816, 13.

(g) L[udwig] J[edimin] Rhesa, „Vorrede“, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas Séno ir Naujo Te∫tamento [...],

Karalauczuje, 1816, 16.

(h) Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 190.

Toliau tekste arba ißnaßose:

(a) Jovaißas 1990, 31–36.

(b) Kudzinowski 1, 1977, I.

(c) Lebedys, Urbutis 1968, 294.

(d) Majewski 2, 1894, 305–306.

(e) Palionis 1999, 57.

(f) Rhesa 1816a, 13.



(g) Rhesa 1816b, 16.

(h) Zinkeviçius 1990, 190.

2.5. Po straipsnio pateikiamas literat∆ros såraßas (tai netaikytina publikacijai, recenzi-jai, diskusijai, apΩvalgai). PavyzdΩiui:

(a) Jovaißas, Albinas, 1990: „Iß Ωemaiçi¨ ir lietuvinink¨ ryßi¨ istorijos“, Aitvarai 1, 31–36.

(b) Kudzinowski, Czes¬aw, 1977: Index-s¬ownik do „Daukßos Postil∂“ 1(A–N)–2(O–Û), Poznaˆ: Wydawnictwo nau-

kowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza.

(c) Lebedys, Jurgis; Vincas Urbutis, 1968: „Du Ωemaitißki XVIII a. vidurio laißkai“, Blt 4(2), 293–306.

(d) Majewski, Erazm, 1894: S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...] 2, Warszawa: nak¬adem

autora.

(e) Palionis, Jonas, 1999: „Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai“, ALt 1, 57–66.

(f) Rhesa, L[udwig] J[edimin], 1816a: Geschichte der litthauischen Bibel. Ein Beytrag zur Religionsgeschichte der Nor-

dischen Völker. Königsberg: Hartungsche Hofbuchdruckerei.

(g) Rhesa, L[udwig] J[edimin], 1816b: „Vorrede“, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas Séno ir Naujo Te∫tamento

[...], Karalauczuje.

(h) Zinkeviçius, Zigmas, 1990: Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas.

a) Literat∆ros såraße, skirtingai negu ißnaßoje, pirmiausia eina cituoto autoriaus pavar-d∂, o po kablelio – vardas.

b) Iß karto po autoriaus vardo raßomi leidimo metai ir dvitaßkis.c) Jeigu nurodomas straipsnis, publikacija, recenzija, diskusija, apΩvalga, skyrius ir pan.

(bet ne visa knyga ar leidinys), tai reikia ^raßyti j¨ puslapius.Jei knygå, leidin^, straipsn^, publikacijå, recenzijå, diskusijå, apΩvalgå ir kt. paraß∂, pa-

reng∂, sudar∂ ne vienas autorius, pareng∂jas, sudarytojas, pirmojo iß j¨ pavard∂ ißkeliamaprieß vardå (ir pavard∂ su vardu atskiriami kabliataßkiu), o kit¨ autori¨ pavard∂s toliau pokablelio suraßomos ^prastine tvarka:

Ambrazas, Saulius; Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius, „Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ raßt¨

kompiuterizavimas“, LKK 39, 1998, 192–210.

Girdenis, Aleksas; Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos

institutas, 1997.

Esant reikalui, autorius gali sudaryti ir atskirå ßaltini¨ såraßå.

2.6. Esant reikalui, galima sutrumpintai nurodyti knygos ar pan. leidimå. Jei vartojamaleidinio santrumpa, leidimo numeris Ωym∂tinas deßin∂je santrumpos pus∂je skaitmen∂liuvirßuje: LKÛ2 I, SD3 ir pan. Jeigu leidinio santrumpa nevartojama, leidimo numeris gali b∆tiraßomas kair∂je leidimo met¨ pus∂je skaitmen∂liu virßuje: 21967, 21992.

2.7. Kabut∂s atidaromos eilut∂s apaçioje („), o uΩdaromos – virßuje (“). Kabuçi¨ smai-galiai nukreipiami atitinkamai ^ apaçiå ir ^ virß¨: „...“


Dviem atvejais vartojamos ne tradicin∂s dvigubos, o viengubos kabut∂s eilut∂s virßuje:1) ΩodΩio ar pasakymo reikßmei nurodyti: dabarcziu ‘dabar’;2) tarp ^prastini¨ kabuçi¨ esançioms kitoms kabut∂ms nurodyti:

Vincas Maci∆nas raßo: „Vaizduojam∂s anuos 1823 metus: s∂di anksti intelektualißkai subrend´s trylikametis

grafiukas ‘Ωemaiçi¨ surinkime’, ^d∂miai klausosi savo buvusio korepetitoriaus“.

2.8. Cituojant literat∆rå arba ßaltin^ praleista dalis teksto paΩymima daugtaßkiu tarplauΩtini¨ skliaust¨: „protestawojusi akise tawa, o Anio¬ay Szw´tas [...]; jog noriu, irtroksztu to tykroi wiero Katalikiszkoy [...] giwente ir mirte“. Tarp lauΩtini¨ skliaust¨ pa-teikiamas ir straipsnio autoriaus patikslinimas, intervencija ^ cituojamå tekstå: „S. Sta-neviçius perspausdino rytieçi¨ [vidurieçi¨!] tarm∂s gramatikå, pats b∆damas Ωemaitis“.LauΩtiniai skliaustai taip pat raßomi vietoj lenktini¨, jei ßie atsiduria kit¨ lenktini¨skliaust¨ viduje:

Esant reikalui, retkarçiais nurodoma, kokia gramatin∂ forma transponuojama (pvz., ki´tan¢ies gen. sg. 40

[ki´tan¢ias nom. pl. 54] ~ kentançios).

UΩb∂gant uΩ aki¨ galima pasakyti, kad ir v∂liau dauguma Ωemaiçi¨ steng∂si atsisakyti monoftongizuot¨ lyçi¨,

t. y. prioritetå teikti tradicini¨ raßt¨ sveikiems aukßtaitißkiems dvibalsiams (iß ißimçi¨ galima min∂ti Kozoniaus

ir S∆do vert∂jå, taip pat Pabr∂Ωå, Daukantå vienu k∆rybos periodu [1837 metais], kai paskelb∂ Prasmå Òotinû

ka¬bos).

2.9. Kiti skyrybos Ωenklai (pavyzdΩiui, ilgi ir trumpi br∆kßniai, br∆kßneliai) vartojamipagal taisykles, nurodytas leidinyje Lietuvi¨ kalbos raßyba ir skyryba, pareng∂ Nijol∂ SliΩien∂,Adel∂ Valeckien∂, Vilnius: Mokslas, 21992.

2.10. Fonemas si∆loma tradicißkai Ωym∂ti tarp ^striΩ¨ skliaust¨: /a/, garsus – tarplauΩtini¨ skliaust¨: [‡], grafemas – tarp smaili¨j¨ skliaust¨: <¢>.

2.11. Tild∂s Ωenklas vartotinas fonetinei tarminei ar sen¨j¨ raßt¨ lyçiai d∂sningai fone-tißkai atstatyti ^ bendrin´ kalbå: gîwiu ~ ghvi¨, Ωem. niekas ~ n∂kas, Øod∏iuse ~ ΩodΩi∆se.

2.12. Rekomenduojame laikytis kai kuri¨ ^prastini¨ leidini¨ santrump¨:

ALt – Archivum Lithuanicum, Vilnius, 1999–.

APh – Archivum Philologicum, Kaunas, 1930–

1939.

Blt – Baltistica, Vilnius, 1966–.

DLKG – Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos gramatika,

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨

leidykla, 1994.

DLKÛ1, 2, [3] – Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos Ωodynas, Vil-

nius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s

literat∆ros leidykla, 11954; Mintis, 21972;

Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, [3]1993.

IF – Indogermanische Forschungen, Straπburg,

1892–1916, Berlin, 1917–.

Klb – Kalbotyra, Vilnius, 1958–.

KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachfor-

schung auf dem Gebiete der indogermani-

schen Sprachen (nuo 1988 met¨ eina

pakeistu pavadinimu Historische

Sprachforschung), Berlin, 1852–1885;

Gütersloh, 1887–1907; Göttingen, 1907–.

LAIS – Lietuvi¨ Atgimimo istorijos studijos,

Vilnius, 1990–.



Taip pat si∆lome laikytis toki¨ ^prastesni¨ gramatin∂s ΩodΩio formos kvalifikatori¨:

1 pirmasis asmuo

2 antrasis asmuo

3 treçiasis asmuo

abl. ablativus abliatyvas

acc. accusativus galininkas

act. activus veikiamoji r∆ßis

ad. adessivus esamasis paßalio vietininkas

adj. adjectivum b∆dvardis

adv. adverbium prieveiksmis

all. allativus einamasis paßalio vietininkas

bd. b∆dinys

card. cardinale kiekinis

coll. collectivum kuopinis

comm. commune bendroji gimin∂

comp. gradus comparativus aukßtesnysis laipsnis

cond. conditionalis tariamoji nuosaka

conj. conjunctio jungtukas

dat. dativus naudininkas

du. dualis dviskaita

em. emphaticum ^vardΩiuotin∂ forma

f. femininum moterißkoji gimin∂

fut. futurum b∆simasis laikas

gen. genetivus kilmininkas

LKÛ – Lietuvi¨ kalbos Ωodynas I–XIX, Vilnius:

Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s

literat∆ros leidykla; Mintis; Mokslas;

Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla; Mokslo

ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1956–

1999.

LMAD – Lietuvos TSR moksl¨ akademijos darbai,

Vilnius, 1955–1989.

Lt – Lituanistica, Vilnius, 1990–.

LT – Lietuvi¨ tauta, Vilnius, 1907–1936.

MS – M∆s¨ senov∂, Kaunas, 1921–1922, 1937–

1939.

PB – Ponto-Baltica, Milano, 1981–.

RBl – Res Balticae, Pisa, 1995–.

StB – Studi Baltici, Roma, 1931–1940; Firenze,

1952–1969.

TÛ – Tauta ir Ωodis, Kaunas, 1923–1931.

LEW – Ernst Fraenkel, Litauisches etymologisches

Wörterbuch I–II, Heidelberg: Carl Winter

Universitätsverlag; Göttingen: Vanden-

hoeck · Ruprecht, 1955–1962.

LgB – Linguistica Baltica, Warszawa, 1992–1993;

Kraków, 1994–.

LiK – Literat∆ra ir kalba, Vilnius, 1956–1995.

LKA – Lietuvi¨ kalbos atlasas I. Leksika, Vilnius:

Mokslas, 1977; II. Fonetika, Vilnius: Moks-

las, 1982; III. Morfologija, Vilnius: Mokslas,

1991.

LKG – Lietuvi¨ kalbos gramatika I–III, Vilnius:

Mintis, Mokslas, 1965–1976.

LKK – Lietuvi¨ kalbotyros klausimai, Vilnius, 1957–.

LKÛ1 – Lietuvi¨ kalbos Ωodynas I–II, Vilnius, Kau-

nas: Valstybin∂ enciklopedij¨ ir mokslo

literat∆ros leidykla, 1941–1947.


ill. illativus einamasis vidaus vietininkas

imp. imperativus liepiamoji nuosaka

ind. indicativus tiesiogin∂ nuosaka

indecl. indeclinabile nelinksniuojamas Ωodis

iness. inessivus esamasis vidaus vietininkas

inf. infinitivus bendratis

instr. instrumentalis ^nagininkas

interj. interjectio jaustukas ir ißtiktukas

intr. verbum intransitivum intranzityvinis veiksmaΩodis

loc. locativus vietininkas

m. masculinum vyrißkoji gimin∂

n. neutrum bevard∂ gimin∂

nom. nominativus vardininkas

num. numerale skaitvardis

ord. ordinale kelintinis

part. participium dalyvis

part. cont. participium contemporale pusdalyvis

part. indecl. participium indeclinabile padalyvis

part. necess. participium necessitatis reikiamyb∂s dalyvis

pass. passivus neveikiamoji r∆ßis

perm. permissivus geidΩiamoji nuosaka

pl. pluralis daugiskaita

plr. plurale dauginis

praep. praepositio prielinksnis

praes. praesens esamasis laikas

praet. praeteritum b∆tasis kartinis laikas

praet. fr. praeteritum frequentativum b∆tasis daΩninis laikas

pron. pronomen ^vardis

pron. def. pronomen definitum paΩymimasis ^vardis

pron. demonstr. pronomen demonstrativum parodomasis ^vardis

pron. indef. pronomen indefinitum neΩymimasis ^vardis

pron. inter. pronomen interrogativum klausiamasis ^vardis

pron. pers. pronomen personale asmeninis ^vardis

pron. poss. pronomen possessivum savybinis ^vardis

pron. rel. pronomen relativum santykinis ^vardis

propr. substantivum proprium tikrinis daiktavardis

prt. particula dalelyt∂

refl. reflexivum sangråΩinis veiksmaΩodis

s. substantivum daiktavardis

sg. singularis vienaskaita

sup. supinum siekinys

super. gradus superlativus aukßçiausiasis laipsnis

275

tr. verbum transitivum tranzityvinis veiksmaΩodis

v. verbum veiksmaΩodis

voc. vocativus ßauksmininkas

PavyzdΩiui: part. praet. act. nom. sg. m.; praes. 2 pl.; s. f. dat. pl. ir pan.Vietovi¨ ir ßaltini¨ santrumpos vartotinos tokios kaip LKÛ. Autorius daΩniau cituoja-

miems leidini¨ pavadinimams gali vartoti ir savo santrumpas. Íventojo Raßto knyg¨ san-trumpos raßytinos pagal ekumenin^ Biblijos leidimå (1998). Kalb¨ pavadinimus galimatrumpinti pagal Baltisticos rekomendacijas (plg. Blt 30[2], 1995, 124–125).


R E D A K C I J A

A R C H I V U M L i t h u a n i c u mLietuvi¨ kalbos institutas

Antakalnio g. 6


http://www.mch.mii.lt/more/alt/alt.htm

Tel./faksas: (+370 2) 22 65 73

S P A U S T U V Î

Petro Kalibato IÈ Petro ofsetas

Ûalgirio g. 90


Tel./faksas: (+370 2) 73 33 47

157 uΩsakymas

A R C H I V U M

L i t h u a n i c u m 1, 1999

LeidΩiamas kartå per metus

D A I L I N I N K A S

Alfonsas Ûvilius

Documents

Archivum Lithuanicum 1