1.Anatomijos ir fiziologijos mokslo apibrėžimas, jo skirstymas ir reikšmė. Tyrimo metodai. Terminai. Žmogaus kūno ašys ir plokštumos. Žmogaus sistematinė padėtis.

Anatomija – mokslas apie kūno sandarą, formas, struktūras, šių struktūrų vystimąsi ir atliekamas funkcijas. Anatomija priklauso biologijos morfologinių mokslų šakai. Ji sistemingai aprašo kūno organus, jų tarpusavio ryšį, įvertina individualius, lytinius, amžinius ir rasinius skirtumus, išaiškina formos ir funkcijos ryšį, nušviečia kūno morfologines ir funkcines ypatybes ir jų atsiradimą, supažindina su žmogaus, kaip rūšies ir kaip individo vystimosi bruožais. Kūno sandaros nagrinėjimas suteikia mums žinių apie žmogų, leidžia suprasti išorinių ir vidinių faktorių įtaką nuolatiniam žmogaus kūno formos kitimui, išaiškina priežastinį ryšį tarp aplinkos ir organizmo, tarp organų ir jų funkcijos ir tarnauja materialistinės pasaulėžiūros formavimui, jos moksliniam pagrindimui. Fiziologija - mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų fizikines, biochemines ir informacijos perdirbimo funkcijas. Normalioji fiziologija nagrinėja sveiko organizmo funkcijas, jų reguliavimo mechanizmus. Norint suprasti gyvo organizmo funkcijas būtina išmanyti jo struktūrą, sandarą. Todėl fiziologija glaudžiai siejasi su anatomija bei kitais mokslais. Fiziologijos tyrimo objektas: gyvas organizmas ar jo struktūrinės dalys (organų sistemos, organai, audiniai, ląstelės). Ji padeda suprasti sveiko organizmo veiklą, jo sugebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos, nepakitus vidinės terpės sudėčiai. Šis mokslas sudaro teorinį ir praktinį pagrindą nagrinėjant organizme vykstančius patologinius procesus. Tradiciškai fiziologija skirstoma į augalų fiziologiją ir gyvūnų fiziologiją, tačiau fiziologijos principai yra tie patys visiems organizmams, pvz., žinios apie mielių ląsteles gali būti pritaikomos ir žmogaus ląstelėms.

Pagal tyrimo metodus anatomija skirstoma į: Makroskopinę anatomiją, kuri dar skirstoma į sisteminę(ji nuosekliai aprašo žmogaus kūno sandarą atskiromis sistemomis), topografinę

(daugiausia rūpi organų sistemų, atskirų organų ir jų dalių topografinis ryšys, jų erdvinė padėtis, santykis su kraujagyslėmis ir nervais bei kitais gyvybiškai svarbiais organais) ir plastinę(tiria išorines kūno formas, jų plastiką ir dinamiką, kūno ir jo dalių proporcijas, matmenis), klinikinę (remiantis sisteminės ir topografinės anatomijos faktais, išryškinamos klinikai svarbios struktūros ir jų variantai, teorinės morfologijos žinios siejamos su klinikine praktika), funkcinę (objektas – žmogaus kūno mechanika, judamojo aparato sandaros ir funkcijos ryšys), lyginamąją (gvildena įvairių gyvūnų rūšių organų ir jų sistemų sandaros, raidos panašumus ir skirtumus filogenezės požiūriu) . Mikroskopinė anatomija tiria žmogaus kūno sandarą be optikos pagalbos.

Mikroskopinę anatomiją, kuri tiria smulkesnes žmogaus kūno struktūras bei audinius. Taip pat skirstoma į augalų anatomiją ir gyvūnų anatomiją, kuriai priklauso ir žmogaus anatomija.

Anatomijos ir fiziologijos tyrimo metodai:

Anatomijos tyrimo metodai Fiziologijos tyrimo metodai1. Eksperimentinis morfologinis metodas 1.Eksperimentai (su gyvūnais):

ūmūs (pašalinama liauka, organas ir pan.);

lėtiniai (implantuojami elektrodai ir pan.).2. Lavono (skrodimas, preparavimas, nuskaidrinimas, įšvirkštimas, korozija, užšaldytų pjūvių metodas)

2.Klinikiniai tyrinėjimai - stebėjimai;

3.Gyvo žmogaus: apžiūra (priklauso ir endoskopija), apčiuopa, išklausymas ir barbenimas, peršvietimas rentgeno spinduliais, echoskopija, kompiuterinė topografija, branduolio magnetinis rezonansas, antropometrija, endoskopija, rengenografinė nuotrauka.

3.Organizmo skysčių tyrimai (kraujo, šlapimo, likvoro);

4.Instrumentiniai - kardiografija, echoskopija, spirometrija.

Terminai. Žmogaus kūno dalys: Liemuo arba kamienas skirstomas į krūtinę, pilvą dubenį ir nugarą; Galva, kurioje yra kakta, pakaušis, smilkiniai, veidas. Pastarajame skiriamos akies, žando, nosies, burnos ir smakro sritys; Ranka dalijama į krūtinės arba viršutinės galūnės lanką ir laisvąją galūnės dalį, kuri susideda iš žasto, dilbio ir plaštakos. Tarp galūnės

lanko ir žasto yra pažastis, tarp žasto ir dilbio yra alkūnė. Plaštakai priklauso riešas, delnas arba plaštakos vidurinė dalis ir rankos pirštai. Koja dalijama į dubens, arba apatinės galūnės, lanką ir laisvąją galūnės dalį. Pastaroji susideda iš šlaunies, blauzdos ir pėdos. Sritis

tarp galūnės lanko ir šlaunies vadinama pasturgaliu, arba sėdmenimis, o tarp šlaunies ir blauzdos – keliu ir pakinkliu. Pėdai priklauso čiurna, padas, arba pėdos vidurinioji dalis, ir kojos pirštai.

Ašys: Stačioji (vertikalinė) – eina iš viršaus žemyn ir yra statmena žemės paviršiui; Skersoji (transversalinė) – vedama iš vieno šono į kitą (iš kairės į dešinę arba

atvirkščiai); Strėlinė (sagitalinė) - eina kaip strėlė, iš priekio į nugarą, yra statmena vertikalinei

ir skersajai ašims, bet lygiagreti žemės paviršiui.

Plokštumos: Strėlinė (sagitalinė) – eina per patį kūno vidurį; Kaktinė (frontalinė, vainikinė) – lygiagreti kaktai, statmena žemės paviršiui, dalina

kūną i priekinę ir užpakalinę dalis; Gulsčioji (horizontalinė) – atskiria viršutinė ir apatinę kūno dalis, yra lygiagreti

žemės paviršiui, statmena strėlinei bei kaktinei plokštumoms.

2. Nervų sistemos anatominis ir funkcinis skirtstymas.

Funkciškai skirstoma į somatinę (valinga) ir autonominę (nevalinga). Somatinė valdo skeleto raumenis , priima jutimus, palaiko ryšį tarp organizmo ir aplinkos. Autonominė (valdo vidaus lygiuosius raumenis, odos raumenis, liaukas) nervų sistema yra skirstoma į simpatinę (kovoti ir bėgti, jaudinanti) (išplėčia vyzdį, didina kraujospaudį, slopina virškinimą) ir parasimpatinę (ilsėtis ir virškinti, raminanti) (susiaurina vyzdį, mažina kraujospudį, skatina virškinimą). Anatomiškai skirstoma į centrinę nervų sistemą ir periferinę nervų sistema. CNS susideda iš nugaros ir galvos smegenų. PNS iš galvos nervų(12 porų) nugaros nervų(31 pora), rezginių ir periferinų mazgų (ganglijų).

3. Nervinio audinio sandara: neuronai ir neuroglija. Nervinė ląstelė, jos struktūra. Membraninis ramybės ir veikimo potencialai. Sinapsės sandara, nervinio impulso perdavimas sinapsėje. Neuromediatoriai. Sujaudinimo ir slopinimo procesai nervų sistemoje.

Neuronas – perduoda nervinius signalus – pagrindinė ląstelės paskirtis. Neuroną galima skirstyti pagal ląstelės sandara į kūną ir ataugas(dendritai-nerviniai signalai sklinda į neurono kūną, dendrito galūnė vadinama receptoriumi, aksonas - signalai plinta iš neurono kūno). Neuroglijos ląstelės (gliocitai) – pagalbinės ląstelės. Funkcijos (apsauginės) – palaiko smegenų struktūrą, atskiria vienas neuronų grupes nuo kitų, formuoja mielino (apsauginis aplankas aplink aksoną) dangalą.Vykdo neuronų trofinę (maitina deguonim, atp) funkciją. Sinapsės sandara: tai aksono terminalių sąlyčių taškai su kitais neuronais ir kitų audinių ląstelėmis. Signalas perduodamas per neurodinamines medžiagas – mediatorius. Sinpasę sudaro priešsinapsinė ir posinapsinė membranos bei tarp jų esantis submikroskopinio dydžio plyšys.Sinapsė – jungtis tarp neuronų ar kitų organų lastelių.Neuromediatorius ar neurotransmiteris – organizme susidarantis cheminis junginys, pernešantis nervinį impulsą tarp nervinių ląstelių (neuronų) cheminėse sinapsėse.Membraninis ramybės ir veikimo potencialai. Pasiekus postsinapsinę membraną mediatorius keičia tam tikriems jonams šios membranos pralaidumą. Jeigu dėl šito poveikio lokaliai ties postsinapsine membrana mažėja potencialų skirtumas, sakome kad tokia sinapsė yra žadinanti, arba dirginanti, o jos generuojamas signalas vadinamas jaudinančiu, dirginančiu postsinapsiniu potencialu. Jeigu yra atvirkščiai, tai tokią sinapsę vadiname slopinančia, o jos generuojama signalą vadinsime slopinančiu postsinapsiniu potencialu.

4. Reflekso sąvoka. Nesąlyginiai ir sąlyginiai refleksai, jų skirstymas.

Organizmas ryšį su aplinka palaiko per nervų sistemą, kuri nuolat priiminėja iš išorės ir kūno vidaus dirginimus, smegenyse analizuoja juos ir siunčia atsakomuosius impulsus į organus, pakeisdama jų veiklą. Ši nervų sistemos, o kartu ir viso organizmo, atsakomoji reakcija į dirginimą yra vadinama refleksu. Morfologinės struktūros, nuo kurių priklauso refleksinės reakcijos atsiradimas, vadinamos reflekso lanku.

Refleksas - nevalinga organizmo reakcija į dirgiklį. Refleksai skirstomi į sąlyginius ir nesąlyginius (I. Pavlovo pasiūlymu).

Nesąlyginis refleksas - tai įgimta reagavimo į biologiškai reikšmingus aplinkos poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma, kuri vyksta automatiškai, nedalyvaujant mūsų sąmonei. Svarbiausi nesąlyginiai refleksai skirstomi į mitybinius, lytinius, gynybinius, orientacinius. Svarbiausi nesąlyginių refleksų centrai yra nugaros smegenyse ir galvos smegenų kamiene.

Sąlyginis refleksas – tai individualiai įgytos, nepastovios ir laikinos organizmo reakcijos. Šių refleksų centrai yra galvos smegenų žievėje. Sąlyginiams refleksams susidaryti reikalinga ne tik žievė, bet ir specialūs laidai, kuriais sujaudinamas iš nugaros smegenų ir smegenų kamieno pasiekia žievę ir iš žievės grįžta i periferiją (refleksas, susidarantis tada, kai tuoj po kokio nors indiferentiško dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, kuris iš pradžių buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis tampa sąlyginiu – į jį pradedama reaguoti kaip prieš tai reaguota į nesąlyginį dirgiklį).

Reflekso lankas. Reflekso anatominiu pagrindu laikomas reflekso lankas. Kad refleksas vyktų, visų pirma turi būti tam tikra priežastis, tai yra dirginimas. Dirginimus gali sukelti įvairios kilmės dirgikliai, pavyzdžiui cheminis arba mechaninis. Dirgiklis veikia receptorių, kuriame dirginimai transformuojami i nervinius impulsus ir mechanizmas pradeda veikti. Nervinis impulsas sklinda juntamuoju arba įcentriniu neuronu. Įcentrinis neuronas impulsą perduoda nugaros smegenims. Čia informacija apdorojama ir siunčiama į išcentrinį arba judinamąjį neuroną. Šis perduoda informaciją raumenims. Tai sužadinamas reflekso vyksmas. Sukeltos refleksinės situacijos intensyvumas ir trukmė priklauso nuo dirginimo stiprumo ir trukmės.

5. Nugaros smegenų sandara ir topografija. Nugaros smegenų vidinė sandara (baltoji ir pilkoji medžiaga). Nugaros smegenų segmentinė sandara.

o Funkcijos:o Nugaros smegenys tai yra CNS dalis.o Atsakingos už refleksines funkcijas.o Perduoda impulsus iš periferinės nervų sistemos į galvos smegenis ir atgal.o Valdo motorines kūno funkcijas (išskyrus galvos raumenų)o Valdo jutimo funkcijas (skausmas, temperaturos suvokimas, lytėjimas, ir kita...)o Dalyvauja autoniminių funkcijų valdyme

o Nugaros smegenų topografija:o Tęsiasi 40-45 cm nuo galvos smegenų iki juosmens sritieso Viršuje pereina į pailgąsias smegeniso Apačioje susmailėja ir pasibaigia kūgiu. Apatinio galo riba nepastovi – keičiasi augant. Vaiko ties III juosmens slanksteliu,

suaugusiojo ties I ir II juosmens slanksteliu.o Nugaros smegenų vidinė sandara:

o Nugaros smegenys sudarytos iš baltosios ir pilkosios medžiagų.o Pilkoji medžiaga yra viduje. Drugelio arba H raides formos.

Pilkoji medžiaga turi priekinius ir užpakalinius ragus. Priekiniai ragai yra storesni, sudaryti iš judinamųjų branduolių. Užpakaliniai ragai – smailūs, juose išsidėstę juntamieji branduoliai bei įterpiniai (asociaciniai) neuronai. Tie įterpiniai

neuronai sujungia juntamuosius branduolius su priekinių ragų judinamaisiais branduoliais arba su gretimais nugaros smegenų segmentais.

Viršutinėje dalyje (nuo I krūtininio iki II-III juosmeninio slankstelio) nugaros smegenų pilkoji medžiaga turi dar ir šoninius ragus.

Šoninius ragus sudaro simpatiniai branduoliai. Sritis tarp priekiniu ir uzpakaliniu ragu vadinama tarpiniu ruožu. Pilkosios medžiagos centre yra centrinis kanalas. Pilkoji medžiaga atsižvelgiant į neuronų sankaupas yra suskirstyta į 10 plokštelių. Kas ir kaip pateikta žemiau

esančiame paveiksliuke.o Baltoji medžiaga yra išorėje, apsupa pilkąją.

Sudaryta iš kylančiųjų (įcentrinių) ir nusileidžiančiųjų (išcentrinių) laidų. Šie laidai sujungia nugaros smegenis su galvos smegenų centrais ir žieve.

Nugaros smegenų vagu dalijama į 3 pluoštus: Užpakalinis pluoštas – kylantieji laidai Šoninis pluoštas – kylantieji ir nusileidžiantieji laidai Priekinis pluoštas – nusileidžiantieji laidai

o Nugaros smegenų segmentai:o Nugaros smegenų segmentas tai yra pilkosios

medžiagos atkarpa, kuri atitinka nugarinių nervų porą (jų yra 31 pora).

o Kiekvienas segmentas (pavaizduotas dešinėje) sudarytas iš:

2 priekinių šaknelių 2 užpakalinių šaknelių su jų

nugariniais mazgais 1 nugarinio nervo pora

o Viso yra 31-32 nugaros smegenų segmentai: 8 kakliniai 12 krūtininių

5 juosmeniniai 5 kryžmeniniai 1-2 stuburgaliniai

o Stuburas yra ilgesnis negu nugaros smegenis, todėl juosmeninių, kryžmeninių ir stuburgalinių segmentų šaknelės yra labai ištysusios, ilgos ir sudaro taip vadinamaja arklio uodegą. Žiūrime geltonąją dalį paveiksliuke.

1. Priekinis ragas (judinamasis)2. Užpakalinis ragas (juntamasis)3. Tarpinis ruožas4. Priekinis baltosios medžiagos pluoštas (nusileidžiantieji laidai)5. Šoninis baltosios medžiagos pluoštas (kylantieji ir nusileidžiantieji laidai)6. Užpakalinis baltosios medžiagos pluoštas (kylantieji laidai)10. Centrinis kanalas11. Priekinė šaknelė12. Užpakaline šaknelė13. Nugarinis mazgas užpakalinėje šaknelėje netoli susijungimo vietos. Sudarytas iš neuronų, kurių centrinės ataugos eina į nugaros smegenys sudarydanos užpakalinę šaknelę. O šių ląstelių kitos ataugos susijungia su priekine šaknele ir su periferiniais nervais eina į odą ir organus, kur pasibaigia juntamosiomis galūnėmis.

Pilkosios medžiagos pluokštai:

Užpakaliniame rage 1, 2, 3, 4, 5

Tarpiniame ruože 6,7

Priekiniame rage 9

Centrinį kanalą supa 10

6. Galvos smegenų kamieno sandara. Kamieno pamatas ir dangtis. Laidai ir branduoliai. Galvos nervai. Tinklinis darinys. Specifiniai smegenų kamieno branduoliai.

Smegenų kamienas (truncus encephali) – arčiausiai nugaros smegenų esanti galvos smegenų dalis.

Kamieną sudaro: pailgosios smegenys, tiltas ir vidurinės smegenysSkirtstomas į du aukštus: viršutinį pamatą ir kamieno dangtį. Galvos smegenųkamieno funkcijos: valdo raumenis, vidaus organų raumenis, vykdo jutimo funkcijas (veido ryklės) vtkdo k.k. autonomines (parasimpatines) funkcijas, turi klausos, pusiausvyros valdymo centrus ,sekrecijos, virškinimo ir kt.

Galvos smegenų kamieno pamatas: beveik visą pamatą sudaro baltoji medžiaga (nusileidžiantieji laidai): Žievinis nugaros smegenų laidasŽievinis branduolių laidasŽievinis smegenėlių laidas

Galvos smegenų kamieno dangtis: Dangčio sudėtyje yra ir baltosios ir pilkosios medžiagos. Pilkoji medžiaga (3sluoksniais):1asis sluoksnis dangčio paviršiuje sudarytas iš galvos nervų branduolių2asis sluoksnis. Jį sudaro tinklinio darinio branduoliai (branduoliai išsidėstę trimis kolonomis:Pirmoji ties kamieno vidurio linija – siūlės branduoliaiAntra kolona – vidurinės/medialinės grupės branduoliaiTrečia kolona – šoninės/ lateralinės grupės branduoliai3asis sluoksnis yra specifinės struktūros branduoliaiBaltoji medžiaga: joje kylantieji laidai, kuriais plinta jutimai iš odos, vidaus organų receptorių, proprioreceptorių:Medialinė kilpaLateralinė kilpaTaip pat dangtyje yra laidų, kurie jungia galvos smegenų kamieną su smegenėlėm:Apatinės smegenėlių kojytėsVidurinės smegenėlių kojytėsViršutinės smegenėlių kojytės

Galvos nervų branduoliai: trijų rūšių: motoriniai (judinamieji), sensoriniai (juntamieji), parasimpatiniai(autononinės n.s. br.)

Specifiniai smegenų kamieno branduoliai: Pailgosiose smegenyse: alyvos, grakštusis ir pleištinis branduoliai, piramidės.Tilte: trapecinio kūno branduolys ir lateralinės kilpos branduolysVidurinėse smegenyse: raudonasis branduolys, juodoji medžiaga ir keturkalnisTarpinės smegenys: vystosi iš priekinės pūslytės, giminingos su galinėmis smegenimis. Joms priklauso:Poriniai dariniai – gumburas ir užgumburisNeporiniai dariniai – atgumburis, pagumburis ir trečiasis skilvelisGumburo branduoliai: priekinės, vidurinės, vidinės ir šoninės grupių branduoliai (keturi tipai)Užgumburio branduoliai( jis yra greta gumburo pagalvės): vidinis kelinis kūnas ir šoninis kelinis kūnasAntgumburis: ribojasi su gumburu ir keturkalniu. Yra konkorežinė liauka. Epifizė sintetina melatoninąPagumburis: jam priklauso regos nervo kryžmė, pilkasis gūbrys, pasmegeninė laiuka, speniniai kūnai. Jo funkcijos: vykdo medžiagų apykaitos reguliaciją,reguliuoja augimo intensyvumą, aktyvuoja alkio centrą, receptoriais „registruoja“ cukraus koncentraciją, atsakingas už termoreguliacinių fuknkcijų valdymas, įtakoja autonom. Sist. Veiklą. Pagumbury yra neuroendokrininės reguliacijos centras per kurį valdoma pasmegeninės laikos funkcija. Turi ~30įv. branduolių Trečiasis skilvelis: siauras vertikalus plyšys tarp gumburo vidinių paviršių.

pons varoli – voralio tiltasbrachium pontis cerebelli – vidurinės

smegenėlių kojytėsOlive – alyvos

Piramid – piramidėsMedulla oblongata – pailgtosios

smegenysDecussatio pyramidum – piramidžių

kryžmė

7. Tarpinių smegenų skirstymas ir funkcijos. Gumburo branduoliai. Pogumburio sandara. Neuroendokrininė organizmo funkcijų reguliacija: pogumburio – hipofizės sistema.

Tarpinių smegenų skirstymas Tarpinėms smegenims priklauso: simetrinės, porinės ir neporinės dalys. Porinėms dalims priklauso gumburas (thalamus) ir užgumburis, o neporiniams dariniams - antgumburis , pogumburis ir trečiasis skilvelis.

1. Gumburinės smegenys (gumburas, antgumburys, užgumburys)2. Pogumburys3. III-asis skilvelis

Gumburo sandara ir funkcijosTarpinių smegenų gumburas siunčia impulsus pagumburiui ir vidurinėms smegenims ( somatinių ir visceralinių refleksų lankas ). Gumburas yra susijęs su ekstrapiramidine sistema, tinkliniu dariniu, limbine sistema ir smegenų kamieno branduoliais.Gumburas ir pogumburis tvarko vidaus organų darbą, medžiagų apykaitą, apetitą, miegą, kūno temperatūrą. Juodu siejasi su tinkliniu dariniu ir limbine sistema, todėl turi įtakos emocijoms, elgesiui, aktyvumui, judrumui, jausmams, seksualumui, dėmesiui, atminčiai ir suvokimui. Sandara:1. Pilkosios medžiagos telkiniai – priekinės, šoninės, vidinės grupių branduoliai2. Pagalvė3. Persijungia dauguma žievės link einančių įcentrinių laidų4. Paviršių ir tarpus sudaro baltoji medžiaga

Visų bendras jutimo centras, kur randama smegenų kojyčių tąsa, baigiasi raudonieji branduoliai ir vidurinių smegenų juodoji medžiaga. Čia randami tokie centrai: skausminiai, temperatūros, taktiriniai. Atlieka laidinę funkciją, nes perduoda nervinius impulsus iš šių centrų į žievines dalis.

Užgumburis: klausos ir regos požieviniai centraiUžgumburis (lot. metathalamus) - tarpinių smegenų porinė dalis, esanti greta gumburo pagalvės. Jame randami poriniai dariniai, vadinami keliniais kūnais, kuriuose yra požieviniai klausos ir regos centrai. Iš šių centrų nerviniai laidai eina į žievinius centrus.

Pagumburio sandara1. Pilkasis gūbrys2. Pasmegeninė liauka, hipofizė3. Regos nervų kryžmė4. Speniniai kūnai5. Pagumburinė sritis

Pagumburis susideda iš dviejų dalių: leteralinės ir medialinėsPagumburio reikšmė palaikant homeostazę: mitybinis elgesys, termoreguliacija, lytinis elgesys

Pagumburis – dar vadinamas aukščiausiu požieviniu vegetaciniu nervų sistemos centru. Čia radami centrai, kurie reguliuoja vegetacines organizmo funkcijas; homeostazę, t.y. riebalus, angliavandenius, vandens apykaitą.

Pagumburis susideda iš dviejų dalių: leteralinės ir medialinės. Leteralinėje dalyje randami alkio centrai, o medialinėje – sotumo centrai. Priekinė pagumburio dalis aktyvina parasimpatinę nervų sistemą, užpakalinė – simptinę nervų sistemą. Pagumburis jungia kitas galvos

smegenų dalis, t.y. vidurines smegenis, limbinę žievę, gumburą, todėl dalyvauja formuojantis tam tikroms reakcijoms, kaip džiaugsmas, baimė, neapykanta; reguliuoja cirkadinį miego ir budravimo ritmą, t.y. reguliuoja paros ritmą. Užpakalinėje pagumburio dalyje randama regos kružmė, kuria praeina susikryžiuodami regos laidai.

Pagumburio funkcijos:- kontroliuoja kūno temperatūrą- kontroliuoja troškulį- kontroliuoja maisto paėmimą (valgymą)- kontroliuoja hipofizės priekinės dalies hormonų sekreciją- gamina hipofizės užpakalinės dalies hormonus- kontroliuoja šlapimo pūslės susitraukimus- veikia kaip pagrindinis autonominės nervų sistemos koordinuojantis centras- yra svarbus emocijų ir elgsenos paternuose

Pagumburyje yra biologinis laikrodis, jis ilgesnis nei 24val. (pagumburys nereguliuoja miego)

Reguliuoja homeostazę panaudodamas mechanizmus:

1. hormoninius 2. vegetacinius 3. somatinius

Miego – būdravimo ciklas

Tilte esančioje tinklinio darinio dalyje yra dvi tarpusavyje sąveikaujančios neuronų sistemos. [Hobsono schema] Budros sistemos neuronai per aksonus ir aminergines (noradrenergines ir serotonergines) sinapses:a) palaiko smegenų žievę budros būsenoje,b) slopina sapnavimą skatinančios sistemos ir slopina ją,c) per uždarą kilpą sužadina savos sistemos neuronus, palaikydami budros sistemą aktyvią. Taip susidaro uždaras budrą palaikantis

nervinių impulsų ratas.Kai organizmas ir nervų sistema pavargsta ir prireikia poilsio, tam tikri poveikiai1 ima slopinti budros sistemos neuronus. Dabar

šie mažiau žadina save ir mažiau slopina sapnavimo sistemos neuronus. Sapnavimo neuronai ima aktyvėti per aksonus ir cholinergines (mediatorius acetilcholinas) sinapses:a) sužadina save ir palaiko savo aktyvumą,b) slopina budros sistemos neuronus,c) eina į didžiųjų pusrutulių žievę.

Silpstant budros neuronų sistemos aktyvumui, stiprėja sapnavimo sistemos neuronų aktyvumas. Galų gale įsivyrauja sapnavimo sistemos neuronų aktyvumas. Šių neuronų signalai per acetilcholinines sinapses perjungia smegenų žievės veiklą į sapnavimo režimą.

Sapnuodamos smegenys negauna vaizdinės informacijos iš akių, o ima ją iš atminties. Žievės asociacinės zonos šią informaciją įvairiai kombinuoja, ir žmogus sapnuoja. Tuo metu aktyviai veikia ir judesius valdanti žievė, todėl žmogus gali sapnuoti, kaip vaikšto ar bėgioja, kažką dirba ir pan. Tačiau neuronai, siunčiantys komandas į skeleto raumenis, yra atjungti, todėl net žmogus, sapnuojantis, kad visu greičiu bėga ar plaukia, iš tikrųjų dažniausiai ramiai guli lovoje. Tačiau matuojant smegenų biosroves matyti, kad smegenys aktyviai veikia, lyg žmogus būtų budrus ir aktyviai kažką darytų. Akys būna užmerktos, tačiau obuoliai juda, lyg žmogus kažką apžiūrinėtų. Dėl tokio savotiško smegenų ir akių aktyvumo bei nejudrumo miegas su sapnais vadinamas paradoksiniu miegu.

Po 15-20 minučių sapnavimo paradoksinio miego būsenoje sapnavimo sistemos neuronų aktyvumas aprimsta, ima aktyvėti budros sistema, ir žmogus galėtų savaime atbusti. Bet jei organizmas dar nepailsėjęs, budros sistema negali įsivyrauti, ir vėl ima nugalėti sapnavimo sistema. Toks bangavimas trunka tol, kol organizmas visiškai pailsi. Ir tuo metu žmogus visiškai atsibunda.

Prieš pirmąjį paradoksinio miego tarpsnį ir tarpuose tarp kitų paradoksinio miego tarpsnių būna gilusis miegas, kai žmogus nesapnuoja.

Būdravimo sritys:- tilto retikulinė formacija. - mėlynoji dėmė (locus coeruleus). Sekretuoja noradrenaliną, ją suardžius išnyksta paviršinio miego fazė.- juodoji medžiaga (substantia nigra), sekretuojanti dopaminą.- bazaliniai ganglijai, ypač stimuliuojant pagumburį greit galima aktyvuoti gyvūną. Miego sritys:

- Siūlės branduolys (dorsal raphe, serotonerginis), jį suardžius katė negali užmigti.- Pavienio trakto branduolys (nucleus tractus solitarius), jį stimuliuojant EEG sinchronizuojasi, irgi sukeliamas miegas.- Area postrema. Ši sritis neturi hematoencefalinio barjero (vėmimą sukelia toksinės medžiagos, patenkančios su krauju į šią sritį). - Preoptinės srities pažeidimai sukelia nemigą.

Miegą galima sukelti ir stimuliuojant kitas smegenų sritis- priekines pagumburio dalis (pagrinde priešchiazmines dalis –suprachiasmatic), kai kuriuos gumburo branduolius

Normalus miego ciklas yra sudarytas iš skirtingo gilumo miego fazių - nuo lengvo mieguistumo iki gilaus miego.

Neuroendokrininė organizmo funkcijų reguliacija: pagumburio – hipofizės sistemaHipofizės veiklą reguliuoja pogumburis (hipotalamas), išskiriantis į hipofizę liberinus Hipofizėje kaupiasi pagumburio hormonai. Pogurmurys ir neurohipofizė – vieningai veikiantis savarankiškas padalinys. Hipofizė gamina hormonus, tiesiogiai veikiančius visą organizmą, ir tuos, kurie skatina kitų liaukų veiklą. Simpatiniai ir parasimpatiniai nervai stimuliuoja jūsų organus, o hipofizė duoda signalą antinksčiams gaminti adrenaliną.

1

Hipofizė - posmegeninė liauka, gaminanti daug svarbių žmogaus organizmo veiklą reguliuojančių hormonų. Vieni iš jų – gonadotropinai reguliuoja lytinius hormonus gaminančias ir kiaušialąstes brandinančias kiaušides.Priekinė hipofizė išskiria trofinius hormonus, kurie reguliuoja atitinkamų periferinių liaukų veiklą, bei patys sukelia endokrininius pokyčiusUžpakalinė hipofizė hormonų negamina, bet kaupia pagumburio išskiriamus antidiurezinį hormoną ir oksitociną.

Hipofizės funkcijosHipofizė reguliuoja:

augimą, kraujospūdį ,

iš dalies – nėštumą ir gimdymą,

laktaciją , lytinių organų veiklą, skydliaukės veiklą,

vandens pusiausvyrą organizme,

maisto medžiagų pavertimą energija.

8. Galinių smegenų pusrutulių išorinė sandara. Smegenų žievės sandara. Projekcinė ir asociacinė žievė. Pusrutulių baltoji medžiaga: asociacinės, komisūrinės ir projekcinės skaidulos.

Galinės smegenys (didieji pusrutuliai) – tai didžiausia ir labiausiai išsivysčiusi galvos smegenų dalis, iš viršaus ir iš šonų apgaubianti visas kitas galvos smegenų struktūras. Ją sudaro du pusrutuliai, sujungti baltosios medžiagos dariniu – didžiąją smegenų jungtimi. Kekvienas pusrutulis susideda iš apsiausto, pamato mazgų su priedinėmis struktūromis ir šoninių skilvelių. Smegenys turi tris paviršius: viršutinį šoninį, apatinį ir vidinį, taip pat yra trys pagrindinės vagos – centrinė, momeninė pakaušio ir šoninė smegenų vagos.Smegenų žievės sandara – tai nervinių ląstelių sluoksnis smegenų apsiausto paviršiuje. Tai aukščiausio lygio integracinės nervinės veiklos materialioji medžiaga – sudaryta iš pilkosios medžiagos. Skiriamos šešios smegenų žievės skiltys:

1. Kaktos skiltis esanti po kaktikauliu – atsako už kalbą, raumenų judesius, veiklos planavimą bei sprendimų priėmimą.2. Momens skiltis viršugalvyje – apima abiejų pusrutulių juntamosios žievės dalis.3. Pakaušio skiltis užpakalinėje galvos dalyje – apima abiejų pusrutlių regos sritis. 4. Smilkinių skiltis esanti virš ausų ir apimanti klausos sritis.5. Sala6. Limbinė skiltis.

Projekcinė ir asociacinė žievė. Smegenų žievės sandara įvairiose vietose skiriasi sluoksnių skaičiumi, neuronų skaičiumi, išsidėstymo tvarka, neurochemine sudėtimi. Pagal morfologines ir funkcines žievės ypatybes skiriami smegenų žievės laukai – projekciniai (žieviniai analizatorių centrai) ir asociaciniai. Projekciniai centrai tai pastovios vietos smegenų žievėje į kurias atkeliauja aferentiniai laidai antešantys informaciją iš atitinkamų receptorių. Somatosensorinės ž.c.(momeninėje skiltyje, užcentriniame vingyje). Ateina juntamieji signalai iš odos, vidaus organų, gleivinės ir judinamojo aparato receptorių.Uoslės ž.c. (hipokampo vingyje ir kablyje pusrutulių vidiniame paviršiuje). Regos ž.c. (pakaušio skiltyje pentinės vagos pakraščiuose). Klausos ž.c. (smilkinėje srityje viršutiniame vingyje). Pusiausvyros ž.c. (prie klausos ž.c. Smilkiniame vingyje). Skonio ž.c. (jo vieta nėra tiksliai žinoma, manoma yra salos srityje). Somatosensorinis projekcinis centras valdo valingus judesius. Asociaciniai laukai. Projekciniai laukai užima nedidelę apsiausto žievės dalį. Likusioje dalyje gyvenimo metu formuojasi asociacinių funkcijų centrai. Jie atsiranda greta projekcinio lauko, kurie reikalingi asocijuotoms funkcijoms atlikti. Visa pakauš. Skiltis užimta asocijuotų regos funkcijų. Kaktinėje skiltyje yra rašymo centras , kalbos motorinis centras, greta klausos ir kalbos juntamasis centras. Asociaciniai centrai yra morfologinis pagrindas reguliuojantis žmogaus psichinę veiklą.Kaktinė skiltis sąlygoja žmogaus poelgių strategiją.(sąmonę, mastymą...).Pusrutulių baltoji medžiaga: asociaciniai, komisūriniai ir projekciniai laidai. Asociaciniai – sieja to paties pusrutulio atskirus laukus. Įtraukia į darbą visą žievę. Komisūriniai – skaidulos sieja priešingų pusrutulių vienarūšius laukus. Šių laidų sistema sudaro didžiąją smegenų jungtį ir priekinę jungtį. Projekciniai – sujungia galinių smegenų žievę su tarpinėmis smegenimis, smegenų kamienu ir nugaros smegenimis. – judinamieji ir juntamieji laidai.

9. Pusrutulių pamato branduoliai: uodeguotasis, lęšinis, užtvara, migdolinis kūnas.

Pamato mazgai (nuclei basales) - tai pilkosios medžiagos sankaupos pusrutulių viduje.Uodegotasis branduolys (nucleus caudatus): yra lanko pavidalo pilkosios medžiagos darinys, iškiląja puse atsisukęs į momeninę skiltį, o įgaubtąja — į pamatą. Jo priekinis galas yra kaktinėje skiltyje, jis sustorėjęs, užlinkęs į apačią ir vadinamas uodegotojo branduolio galva. Vidurine dalis yra momeninėje skiltyje ir vadinama kūnu Uodegotojo branduolio užpakalinis galas palaipsniui plonėja, užlinksta į apačią ir užsibaigia smilkininės skilties baltojoje medžiagoje. Ši dalis vadinama uodegotojo branduolio uodega.Lęšinis branduolys (nucleus lentiformis): yra šiek tiek ventraliau ir lateratiau uodegotojo branduolio kūno. Jo medialinio paviršiaus priekinė dalis atsisukusi į uodegotojo branduolio galvos pusę, o užpakalinė dalis— į tarpinių smegenų gumburą. Medialinis paviršius nuo šių darinių atskirtas plonu baltosios medžiagos sluoksniu, vadinamu vidine kapsule Ventralinis lęšinio branduolio paviršius yra ties priekine akytąja medžiaga. Frontaliniuose ir horizontaliuose pjūviuose lęšinis branduolys yra pleišto formos, kurio viršūnė atsisukusi į medialinę pusę, o pamatas — į

salos pusę. Pjūviuose nesunku įžiūrėti, kad šio branduolio lateraline dalis yra tamsesnė. Ji vadinama kiautu, putamen, o likusioji šviesesnė medialinė dalis — blyškiuoju kamuoliu, globus pallidus. Nežiūrint to, kad topografiškai kiautas yra lęšinio branduolio sudėtinė dalis, tačiau kilmės atžvilgiu, histologine sandara ir funkcija jis yra

artimesnis uodegotajam branduoliui ir abu kartu vadinami striatum vardu. Tuo tarpu blyškusis kamuolys kilmės atžvilgiu yra senesnis ir išskiriamas į savarankišką darinį

Uodegotasis ir Lęšinis branduoliai reguliuoja nesąmoningus automatinius judesius (pavyzdžiui,rankų judesius einant, veido išraišką išsigandus ar juokiantis), raumenų įtempiną, derina preišingai veikiančių raumenų darbą, tai yra priklauso ekstrapiramidinei sistemai.

Užtvara (claustrum): tai plona pilkosios medžiagos plokštelė, esanti lateraliai lęšinio branduolio.

Nuo pastarojo užtvarą skiria siauras baltos medžiagos ruoželis, išorinė kapsulė, capsuta extera. Nuo salos žievės užtvarą skiria plonas sluoksnis baltosios medžiagos, vadinamos kraštine kapsule, capsula extrema

Migdolinis kūnas (amygdaloid body): yra pilkosios medžiagos sankaupa, esanti smilkininėje skiltyje. Morfologiškai jis yra tarsi užtvaros tąsa, o pagal funkciją migdolinis kūnas ir užtvara priskiriami limbinei sistemai. Migdolinis kūnas yra atsakingas už emocijas (labiausiai susijęs su agresija ir baime).. Jeigu migdolinis kūnas būtų atskirtas nuo likusių

smegenų, žmogus nepajėgtų įvertinti emocijų.

10. Limbinė sistema: sandara ir funkcijos. Hipokampo kompleksas.

Limbinė sistema (tai smegenų dalis esanti tarp smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių):- galvos smegenų žievė- bazaliniai ganglijai- uodžiamosios skiautes- hipokampas- gumburas- pagumburis- migdolinis kūnasŠios sistemos funkcijos siejasi su žmogaus elgesiu, atmintimi, emocijų pobūdžiu, vidaus organų veiklos reguliacija. Visa iš išorinės

aplinkos einanti informacija perduodama į limbinę sistemą.

Hipokampas – seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės - (lot. pallium) dalis. Atlieka svarbų vaidmenį atminties procese. Po hipokampo pašalinimo žmogus negali atsiminti naujos (po pašalinimo įgytos) informacijos.

Hipokampo kompleksą sudaro: - tikrasis hipokampas (Amono ragas)- ramstis- dantytasis vingis- hipokampo spurgaTikrasis hipokampas hyppocampus proprius (cornu ammonis) - apsiausto pilkosios medžiagos darinys šoninio skilvelio apatinio rago

užpakalinėje sienoje, sudarantis apie 5 cm ilgio lanko formos pakylą. Jos gale yra nedidelis sustorėjimas, vadinamas hipokampo koja, kurios paviršiuje yra nežymūs grioveliai.

Į apačią, vidine kryptimi hipokampas pereina į ramstį, subiculum. Tai jungtis, apjuosianti amono ragą su hipokampo pusės vingiu, čia seniausioji žievė pereina į senąją žievę.

Dantytasis vingis, gyrus dentatus, yra platoka dantyta apsiausto žievės plokštelė, kuri apačioje suaugusi su hipokampu. Hipokampo spurga, fimbria huppocampi, yra baltosios medžiagos darinys, skliauto kojyčių suplokštėjęs artimasis galas, kuris šoniniu

kraštu suaugęs su hipokampu ir dantytuoju vingiu.

11. Smegenėlių išorinė ir vidinė sandara. Smegenėlių kojytės: jungtys su kitomis smegenų dalimis. Smegenėlių funkcijos.

o Smegenėlių išorinė sandara:o Du pusrutuliaio Tarp jų, per vidurį yra kirminaso Smegenėlių paviršių dengia pilkoji medžiaga, kuri sudaro smegenėlių žievę.

o Smegenėlių vidinė sandara:o Viduje yra baltoji medžiaga ir nervinių ląstelių telkiniai, kurie sudaro branduolius:

Dantytasis branduolys (didžiausias) Kamštinis Kamuolinis Porinis šelmeninis branduolys (kirmino viduje yra).

o Smegenėlių kojytės:o Apatinės:

Jungia pailgąsias smegenis su smegenėlėmis. Sudarytos iš aferentinių ir eferentinių laidų, kurie jungia smegenėles su kitomis CNS dalimis:

Užpakalinis nugaros smegenų – smegenėlių laidas Alyvos – smegenėlių laidas aferentiniai Pusiausvyros organo – smegenėlių laidas Tinklinio darinio – smegenėlių laidas Smegenėlių – pusiausvyros organo laidas Smegenėlių - tinklinio darinio laidas eferentiniai

o Vidurinės: Yra stambiausios Jungia tiltą su smegenėlėmis Sudarytos tik iš aferentinių laidų, kurie didžiųjų smegenų pusrutulių puses jungia su priešingomis smegenėlių

pusrutulių pusėmiso Viršutinės:

Jungia smegenėles su vidurinėmis smegenimis. Šios kojytės yra sujungtos viršutine smegenine bure (irgi pagrinde iš baltosios medžiagos ir laidų sudaryta)

Priekinis nugaros smegenų – smegenėlių laidas Keturkalnio – smegenėlių laidas

o Smegenėlių funkcijos:o Judesių koordinacijos centras o Atsakingos už pusiausvyrąo Tvarko atskirų raumenų darbą, susitraukimo jėgą bei tonusąo Turi reikšmės akių ir kitų porinių darinių judėsiamso Susijusios su kalba ir išmokimuo Pjūvyje smegenėlės primena išsišakojusį medį, todėl buvo pavadintos „gyvybės medžiu“o Į smegenėles ateina laidai informuojantys apie raumenų, raiščių įtempimo laipsnį

Žodynėlis: Eferentiniai = nusileidžiantieji = motoriniaiAferentiniai = kylantieji = juntamieji

12. Periferinė nervų sistema. Nugaros nervai: kaklinis ir petinis rezginys, tarpšonkauliniai nervai. Juosmens ir kryžmens rezginiai. Galvos nervai.Periferinė nervų sistema – nervų sistemos dalis, kurią sudaro nervai, nervų rezginiai ir mazgai.

o Nervai sudaryti iš motorinių ir juntamųjų skaidulų pluoštų, apgaubtų jungiamojo audinio dangalais. Jie sujungia centrinę nervų sistemą su kitomis kūno dalimis, visais audiniais ir organais ir perduoda nervinius impulsus.

o Išsišakoję po visą kūną nervai sudaro nervinius rezginius. o Nervinis mazgas – tai neuronų, nervinių skaidulų

ir neuroglijos telkinys. Paprastai nervinis mazgas yra apgaubtas jungiamojo audinio kapsule.

Nugaros nervų susidarymo schema:Kiekvienas nugaros smegenų segmentas turi judinamąją priekinę (ventral) ir juntamąją užpakalinę (dorsal) šaknelę. Tarpslankstelinių angų srityje tos šaknelės susijungia – susidaro mišrus nugaros nervas. Prie susijungimo vietos, užpakalinėje šaknelėje yra nugarinis mazgas. Nugaros nervai, įšėję iš tarpslankstelinių stuburo angų, tuoj pat suskyla į priekinę ir užpakalinę šakas. Tik priekinės šakos sudaro rezginius!

o Nugaros nervų yra 31 pora:o Kakliniai nugaros nervai (8 poros)o Krūtininiai nugaros nervai (12 porų)o Juosmeniniai nugaros nervai (5 poros)

o Kryžmeniniai nugaros nervai (5 poros)o Uodeginis nugarinis nervas (1 pora)

o Nugaros nervų priekinės šaknelės sudaro rezginius:o Kaklinį

Sudarytas iš 4 viršutinių kaklinių nervų priekinių šakų. Guli ant giliųjų kaklo raumenų. Jo juntamosios šakos inervuoja ausies kaušelio, pakaušio, krūtinės ląstos odą ir odą

virš raktikaulio ir kaklo apačioje. Diafragmos nervas. Stambiausias kakliniame rezginyje. Judinamosios skaidulos inervuoja diafragmos raumenį,

juntamosios – pleurą ir perikardą. Mažasis pakaušio nervas – juntamasis, inervuoja pakaušio odą. Skersinis kaklo nervas – juntamasis, inervuoja kaklo priekines srities odą. Antraktikauliniai nervai – juntamieji, inervuoja krūtinės viršutinės dalies odą.

o Petinį Sudaro 4 apatinės kaklinių nervų priekinės šakos ir didžioji dali pirmojo krūtininio nervo priekinės šakos. Skiriama antraktikaulinė ir poraktikaulinė dalys.

Antraktikaulinė dalis sudaryta iš trumpųjų peties rezginio šakų. Inervuoja peties lanko raumenis ir odą, krūtinės ląstos priekio ir šono raumenis ir odą.

Poraktikaulinė dalis sudaryta iš ilgųjų peties rezginio šakų. Inervuoja viršutinių galūnių odą bei raumenis:o Alkūninis nervas. Mišrus. Suskyla į delninę (inervuoja kai kuriu pirštų ir delno srities raumenis bei odą) ir

nugarinę (juntamasis, inrv. kai kuriu pirštų odą) šakas.o Vidurinis nervas. Mišrus. Judinamosios šakos inervuoja dilbio ir pirštų raumenis, juntamosios šakos –

pirštų, delno odą.o Stipininis nervas. Vienas stambiausių peties rezginyje. Judina – dilbio tiesiamuosius raumenis, žasto

raumenis. Jaučia – žasto ir dilbio, kai kurių pirštų odą.o Pažastinis raumuo. Mišrus, storas, trumpas. Judina – deltinį ir mažajį apvalųjį raumenis. Jaučia – peties,

žasto odą.o Raumeninis odos nervas. Pereina į šoninį dilbio odos nervą. Yra poodyje, inervuoja dilbio odą.o Visi kiti poraktikaulinės dalies nervai yra juntamieji ir inervuoja rankos odą.

Apibendrinant peties rezginys inervuoja žasto, dilbio ir plaštakos raumenis ir odą bei krūtinės ląstos šono ir priekio raumenis, peties lanko raumenis ir odą.

o Juosmeninį Juosmeninio rezginio šakos inervuoja juosmens, pilvo sienos raumenis ir odą, lyties organų odą, šlaunies priekinės ir

vidinės grupės raumenis ir odą virš jų, klubo sąnarį. Klubinis papilvės nervas. Inervuoja pilvo plačiuosius raumenis bei odą. Klubinis kirkšnies nervas. Inervuoja dali pilvo raumenų ir kapšelio arba didžiųjų lytinių lūpų odą. Šlauninis nervas. Storiausias juosmeninio rezginio nervas. Judinamosios šakos inervuoja šlaunies priekio raumenis.

Juntamosios šakos – šlaunies bei blauzdos odą. Užtvarinis nervas. Šlaunies vidurinės dalies oda bei raumenis.

o Kryžmeninį Kryžmeninis rezginys guli ant mažojo dubens užpakalinių raumenų. Jo trumposios šakos inervuoja dubens raumenis ir odą,

o ilgosios šakos - šlaunies užpakalinius, visus blauzdos ir pėdos raumenis bei virš jų esančią odą. Trumpieji nervai:

Viršutinis sėdmens nervas. Judinamasis. Inervuoja vidurinį ir mažąjį sėdmens raumenis. Apatinis sėdmens nervas. Judinamasis. Inervuoja didįjį sėdmens raumenį. Gaktinis nervas. Mišrus. Inervuoja tarpvietės odą, jos raumenis, išorinius lytinius organus.

Ilgieji nervai: Sėdimasis nervas. Stambiausias ir ilgiausias visame kūne. Inervuoja visus šlaunies užpakalinės grupės raumenis.

Suskyla į:o Blauzdinį nervą. Judinamosios skaidulos inervuoja blauzdos bei pado raumenis. Juntamosios – blauzdos

užpakalinio paviršiaus bei pado odą.o Bendrąjį šeivinį nervą. Blauzdos oda ir raumenys.

o Tarpšonkauliniai nervai:o II-XI krūtiinių nervų priekinės šakos rezginio nesudaro. Išsidėsčiusios tarp šonkaulių. Judinamosios skaidulos inervuoja krųtinės

raumenis (išskyrus diafragmą), o juntamosios skaidulos – krūtinplėvę, krūtinės ir pakrūtinio odą.

Galviniai nervai (lot. nervi craniales) – periferinės nervų sistemos dalis.o I-oji pora. Uoslės nervas, arba uodžiamasis nervas (nervus olfactorius)o II-oji pora. Regos nervas (nervus opticus)

o III-oji pora. Judinamasis akies nervas (nervus oculomotorius)o IV-oji pora. Skridininis nervas (nervus trochlearis)o V-oji pora. Trišakis nervas (nervus trigeminus)o VI-oji pora. Atitraukiamasis nervas (nervus abducens)o VII-oji pora. Veidinis nervas (nervus facialis)o VIII-oji pora. Prieangio ir sraigės nervas (nervus vestibulocochlearis)o IX-oji pora. Liežuvinis ryklės nervas (nervus glossopharyngeus)o X-oji pora. Klajoklinis nervas (nervus vagus)

Uoslės nervas (lot. nervus olfactorius) – galvinių nervų (nervi cranalis) I -oji nervų pora. Sudarytas iš keliolikos plonų nervinių pluoštų, kurie praeina pro akytkaulio akytąją plokštelę į kaukolės ertmę ir pasibaigia uoslės stormenyje. Nosies uodžiamojoje gleivinėje yra bipolinės ląstelės, kurių aksonai susijungia į uoslės nervinius pluoštus.

Regos nervas (lot. nervus opticus) – tai baltoji smegenų medžiaga, kuri jungia tinklainę su smegenimis. Tinklainės ganglijinių ląstelių skaidulos sudaro regos nervą. Regos nervas perduoda nervinius impulsus į smegenis. Toje vietoje, kur regos nervas išeina iš tinklainės (regos nervo diske), nėra stiebelių ir kūgelių, todėl ši vieta vadinama akląja dėme.

Judinamasis akies nervas (lot. nervus oculomotorius) – galvinių nervų III poros motorinis (judinamasis) nervas. Prasideda vidurinių smegenų dangtyje. Šio nervo skaidulos išeina į smegenų paviršių, o po to pro akiduobės plyšį patenka į akiduobę ir inervuoja daugelį akies obuolio raumenų: viršutinį, apatinį, vidinį tiesiamąjį, apatinį įstrižinį ir viršutinio voko keliamąjį.

Skridininis nervas (lot. nervus trochlearis) – galvinių nervų IV poros motorinis (judinamasis) nervas. Prasideda vidurinių smegenų dangtyje. Jo skaidulos iš galvos smegenų paviršiaus patenka per akiduobės plyšį į akiduobę ir inervuoja akies viršutinį įstrižinįraumenį.

Trišakis nervas (lot. nervus trigeminus) – galvinių nervų V poros mišrus nervas. Jis yra sudarytas iš juntamųjų ir judinamųjų skaidulų.

Juntamosios skaidulos prasideda iš trišakio mazgo (lot. ganglion trigeminale), kuris yra ant smilkinkaulio uolos priekinio krašto, kietojo dangalo maiše. Šis mazgas sudarytas iš pseudounipolinių neuronų, kurių centrinės atšakos, išėjusios iš mazgo, sudaro juntamųjų skaidulų pluoštelį, kuris vadinamas juntamąją šaknele (lot. radix sensoria). Ji ties tilto ir vidurinių smegenėlių kojyčių riba įeina į smegenis. Rombinės duobėsdugne yra trišakio nervo juntamieji branduoliai, kur pasibaigia juntamosios skaidulos. Mazgo periferinės atšakos išėjusios iš mazgo sudaro akinį, viršutinį ir apatinį žando nervus.

Judinamosios skaidulos prasideda motoriniame branduolyje, kuris yra tilte, rombinės duobės dugne. Skaidulos, išėjusios į smegenų paviršių greta juntamosios šaknelės įėjimo į jas vietos, sudaro judinamąją šaknelę (lot. radix motoria). Ji eina po trišakio nervo mazgu ir prisijungia prie apatinio žando nervo. Dėl šios priežasties jis yra mišrus.

Akinis nervas (lot. n. ophtalmicus) - juntamoji, ploniausia trišakio nervo šaka. Dar kaukolėje atskilusi padangtinė šaka inervuoja kietąjį dangalą. Į akiduobę akinis nervas patenka pro viršutinį akiduobės plyšį. Čia suskyla į kaktinį, nosinį krumplyno ir ašarinį nervus.Kaktinis nervas (lot. n. frontalis) - storiausia šaka. Inervuoja kaktos, viršutinio voko, nosies šaknies odą.Nosinis krumplyno nervas (lot. n. nasociliaris) akiduobėje skyla į daugybę smulkių šakų,

kurios inervuoja akies obuolio dangalus, nosies ertmės priekinės dalies gleivinę.Ašarinis nervas (lot. n. lacrimalis) inervuoja ašarų liauką, akies šoninio kampo odą.

Viršutinis žando nervas (lot. n. maxillaris) - juntamasis nervas. Iš kaukolės išeina pro foramen rotundum (apvaliąją angą) ir patenka į sparninę gomurio duobę. Čia skyla į galines šakas.Paakiduobinis nervas (lot. n. infraorbitalis) yra tarsi tąsa viršutinio žando nervo. Nuo jo atskyla daug viršutinių alveolinių nervų. Jie skirstomi į priekines, vidurines ir užpakalines šakas. Jos inervuoja viršutinius dantis, dantenas. Paakiduobinio nervo galinės šakos inervuoja apatinį voką, nosies sparnelių ir nugarėlės odą, viršutinių lūpų odą, gleivinę.Skruostakaulinis nervas (lot. n. zygomaticus) inervuoja skruostakaulio veidinį paviršių dengiančią odą, odą virš skuorstakaulinio lanko.Mazginės šakos nueina į parasimpatinį gomurio mazgą. Iš jo prasidėjusios mišrios (parasimpatinės ir simpatinės skaidulos) šakos inervuoja nosies ertmės sienų užpakalinę dalį, minkštojo gomurio gleivinę.

Apatinis žando nervas (lot. n. mandibularis) - mišrus nervas. Iš kaukolės per ovaliąją angą patenka į pasmilkininę duobę, kur suskyla į juntamąsias ir motorines šakas. Judinamosios šakos inervuoja kramtomuosius raumenis. Juntamosios šakos turi nervus.Liežuvinis nervas (lot. n. lingualis) inervuoja priekinius du trečdalius liežuvio gleivinės.

Apatinis alveolinis nervas skyla į šakas, kurios sudaro rezginį, inervuojantį apatinius dantis ir dantenas. Šis nervas baigiasi kaip smakrinis nervas. Jis inervuoja smakro odą, apatinės lūpos odą ir gleivinę.Skruostinis nervas inervuoja skruosto gleivinę, odą.Ausinis smilkinio nervas inervuoja smilkinio apatinio žandikaulio sąnario kapsulę, išorinę klausomąją landą, būgnelį, paausinę liauka, smilkinkaulio odą.

Atitraukiamasis nervas (lot. nervus abducens) – galvinių nervų VI poros motorinis nervas. Prasideda tilto dangtyje. Skaidulos išeina į smegenų paviršių tarp tilto ir piramidės. Po to per akiduobės plyšį įeina į akiduobę ir inervuoja akies šoninį tiesųjų raumenį.

Veidinis nervas (lot. nervus facialis) – galvinių nervų VII poros mišrus nervas, kurį sudaro motorinės (judinamosios), parasimpatinės ir juntamosios skaidulos. Motorinės skaidulos inervuoja mimikos raumenis, specifinės skonio juntamosios skaidulos – liežuvio priekinės dalies skonio svogūnėlius, parasimpatinės – kai kurias veido liaukas.Veidinis nervas prasideda tilto dangtyje, išeina į smegenų paviršių, įeina į vidinę klausomąją angą. Iš čia veidinis nervas eina į veidinį kanalą ir galiausiai pasiekia paausio liauką, kur suskyla į daugelį šakų,

sudarydamas paausinį nervinį rezginį.

Prieangio ir sraigės nervas (lot. nervus vestibulocochlearis) – galvinių nervų VIII poros specifinis juntamasis nervas, kuris per vidinę klausomąją angą patenka į kaukolę ertmę ir įeina į smegenis. Sudarytas iš sraiginės ir prieanginės dalies. Abi tos dalys vidinės klausomosios landos pradžioje susijungia į vieną bendrą nervą. Atsakingas už klausos ir pusiausvyros jutimų funkciją.

Liežuvinis ryklės nervas (lot. nervus glossopharyngeus) – galvinių nervų IX poros mišrus nervas. Prasideda pailgosiose smegenyse, išeina iš kaukolės ertmės ir pasiekia liežuvio šaknį, kur suskyla į galines šakas. Motorinės (judinamosios) skaidulos inervuoja ryklės raumenis, parasimpatinės – pausinę seilių liauką. Dar yra skaidulos, kurios inervuoja liežuvio gleivinės užpakalinę dalį, kur yra pyliminiai speneliai. Šis nervas iš kaukolės ertmės per jungo angą išeina kartu su klajokliniu ir priediniu nervais.

Klajoklinis nervas, arba nervas klajoklis (lot. nervus vagus) – ilgiausias galvinis nervas. Tai 10-oji galvinių nervų pora. Jį sudaro juntamosios, motorinės ir parasimpatinės skaidulos. Juntamosios skaidulos inervuoja vidaus organus, motorinės – ryklės, minkšojo gomurio ir gerklų raumenis, parasimpatinės – vidaus organius: širdį, plaučius, virškinimo ir kitus organus.

Priedinis nervas (lot. nervus accessorius) – galvinių nervų XI poros motorinis (judinamasis) nervas. Jis susidaro iš dviejų šaknelių – nugarinės ir galvinės. Nugarinės šaknelės skaidulos prasideda nugaros smegenyse. Per pakauškaulio didžiąją angą ši šaknelė įeina į kaukolės ertmę. Galvinė šaknelė prasideda iš IX ir X nervų judinamojo branduolio. Ji kaukolėje susijungia su nugarine šaknele į vieną kamieną, kuris išeina į kaklą. Šis nervas inervuoja trapecinį ir galvos sukamąjį raumenį.

Poliežuvinis nervas (lot. nervus hypoglossus) – galvinių nervų XII poros motorinis (judinamasis) nervas. Jo skaidulos prasideda pailgosiose smegenyse, iš kur išeina į jų paviršių, po to iš kaukolės, iš priekio kryžiuoja miego arteriją ir įeina į liežuvį. Šis nervas inervuoja liežuvio raumenis ir kai kuriuos kaklo raumenis.

13. Vegetacinės (autonominės) sistemos sandara. Simpatinė ir parasimpatinė sistemos: autonominiai branduoliai centrinėje nervų sistemoje, simpatinio kamieno sandara.

Vegetacinė nervų sistema - inervuoja visus vidaus organus, lygiuosius raumenis, širdį, kraujagysles, taip pat tvarko audinių trofiką, liaukų sekreciją.Taigi visa sąmonės nekontroliuojama organizmo veikla yra valdoma vegetacinės nervų sistemos. Norint pabrėžti jos savarankiškumą ir nepriklausomumą, ji dar vadinama autonomine.Sandara:1. Simpatinė2. Parasimpatinėa)Centrinėb)Periferinė

Simpatinė sistema:Aktyvina daugelį gyvybinių organizmo procesų, išplečia vyzdį, greitina širdies ritmą, didina širdies sustraukimų jėgą, kelia kraujospūdį, didina gliukozės kiekį kraujyje, išplečia bronchus. Simpatinė nervų sistema yra autonominės (nepriklausomos nuo žmogaus norų) nervų sistemos dalis. Ji vyrauja, kai žmogus aktyvus, ir stimuliuoja fiziniam krūviui svarbius organus (dažnina ir stiprina širdies susitraukimus, didina kraujospūdį, gerina raumenų aprūpinimą krauju, plečia kvėpavimo takus).

Jos sandara:

1. Simpatinis kamienas (simpatiniai nervai, vidurių nervai)2. Nervų rezginiai (vidurių rezginys)

Parasimpatinė nervų sistema:Aktyvi poilsio metu, miegant. Ji įtakoja maisto medžiagų ir energijos resursų atstatymą ir kaupimą, siaurina vyzdį, lėtina širdies ritmą, gausina

liaukų išskyrimą. Parasimpatinė nervų sistema (lot.) - tai vegetacinės nervų sistemos dalis, inervuojanti vidaus organų raumenis bei liaukas. Pats stambiausios jos nervas - klajoklinis nervas (lot. nervus vagus).

Jos sandara:1. Krumplyninis nervinis mazgas2. Sparninis gomurio mazgas3. Pažandinis nervinis mazgas4. Ausinis nervinis mazgas5. Daug parasimpatinių skaidulų yra nervo klajoklio sudėtyje

Vegetaciniai branduoliai centrinėje nervų sistemojeIš jų prasideda vegetacinės skaidulos į periferiją ir aukštesnieji centrai.

Simpatinio kamieno sandara1. 25 simpatiniai nerviniai mazgai2. Pilkosios jungiamosios šakos3. Simpatiniai nervai4. Didysis ir mažasis vidurių nervai

Svarbiausieji vegetaciniai (simpatiniai ir parasimpatiniai) nervai ir rezginiai:Simpatiniai:

- Didysis ir mažasis vidurių nervai. Rezginiai yra ant visų miego arterijų, ant aortos. Nervai eina nuo krūtinės - juosmens nugaros smegenų segmentų).

Parasimpatiniai:nervai eina nuo galvos smegenų kamieno ir nugaros smegenų kryžmens skyriaus.

14. Smegenų dangalai. Smegenų skilveliai (šoniniai, trečiasis ir ketvirtasis). Smegenų skysčio apytaka.

Kietasis smegenų dangalas yra išorinis storiausias ir tvirčiausias dangalas. Jis laisvai apsupa nugaros smegenis. Stuburo kanalo sienų jis neliečia, sudaro lyg maišą, kurio viduje guli smegenis. Galvos smegenų kietasis dangalas silpnai suauga su kaukolės skliauto kaulais, o pamato srityje jis suauga daug tvirčiau. Tam tikrose vietose kietasis galvos smegenų dangalas skyla į dvi plokšteles, sudarydamas endoteliu išklotus plyšius – kietojo dangalo ančius, kuriais teka veninis kraujas.

Voratinklinis dangalas yra vidurinis ploniausias dangalas. Tai yra plona jungiamojo audinio dalis, iš abiejų pusių išklota plokščiomis ląstelėmis. Nuo švelniojo dangalo voratinklinį dangalą skiria povoratinklinis dangalas. Jį varsto gausios sijos, jungiančios voratinklinį dangalą su švelniuoju.

Švelnusis dangalas betarpiškai liečia smegenis ir suauga su jomis. Jis yra sudarytas iš dviejų laoų, tarp kurių eina kraujagyslės, maitinančios smegenis

Smegenų skilveliai:Ketvirtasis skilvelis: Yra rombinių smegenų ertmės liekana. Forma panašus į palapinę, kurio viršūnė remiasi į smegenėles. Skilvelio dugną ir šonines sienas sudaro rombinė duobė, o jo stogą - viršutinė ir apatinė smegenų burės. Burės suauga smailiu kampu sudarydamos skilvelio viršūnę Viršutinė smegenų burė - tai plona baltosios medžiagos plokštelė, šoniniais kraštais suaugusi su viršutinėmis smegenėlių kojytėmis. Jos

viršutinis galas pereina į smegenėlių kirmino apatinį paviršių. Apatinė smegenų burė - tai plona gyslinė epitelio plokštelė, lamina chorioidea epithelialis. Iš išorės plokštelė suaugusi su kraujagysliniu

audiniu, kuriame yra gyslinis rezginys. Apatinė burė suauga su smegenėlėmis ir su rombinės duobės kraštais. Sustorėjusi apatinės burės dalis, esanti pačiame apatiniame rombinės duobės kampe, vadinama skląsčiu. Virš jo apatinėje burėje yra neporinė medialinė atvara, apertura mediana. Kitos 2 lateralinės atvaros, yrarombinės duobės lateraliniuose kampuose..

Per šias atvaras skilvelis susisiekia su subarchnoidine ertme. Per smegenų vandentiekį ketvirtasis skilvelis jungiasi su trečiuoju. Be to, apatiniame rombinės duobės kampe į ketvirtąjį skilvelį atsiveria nugaros smegenų centrinis kanalas. Ketvirtojo skilvelio ertmėje yra smegenų skysčio, liquor cerebrospinalis, kurį gamina skilvelio gysliniai rezginiai. Smegenų skystis per ketvirtojo skilvelio medialinę ir lateralines atvaras nuteka į subarchnoidinę ertmę.

Trečiasis skilvelis: Trečiasis skilvelis, tarpinių smegenų pūslelės liekana, yra vertikalus plyšys tarp dviejų tarpinių smegenų gumburų. Pastarųjų medialiniai paviršiai sudaro šio skilvelio šonines sienas.

Priekinę trečiojo skilvelio sieną sudaro didžiosios smegenų jungties kelio tąsa — snapinė plokštelė, lamina rostralis, apačioje pereinanti į lamina terminalis, prieš pastarąją esanti skersa priekinė smegenų jungtis, ir skliauto šulai

Tarp skliauto šulų ir gumburų priekinėje sienoje yra porinės tarpskilvelinės angos, sujungiančios trečiąjį ir šoninius skilvelius. Užpakalinė trečiojo skilvelio siena yra trumpa, ją sudaro užpakalinė smegenų jungtis Ventraliau pastarosios atsiveria smegenų vandentiekis, jungiantis trečiąjį skilvelį su ketvirtuoju. Apatinę skilvelio sieną, dugną, sudaro pagumburio dariniai: speniniai kūnai, pilkasis gūbrys, regos nervų kryžmė ir priekyje jos esanti

priekinė akytoji medžiag Viršutinė trečiojo skilvelio siena yra plona. Ją sudaro trikampė epitelinė plokštele, lamina epithelialis. Ji šoniniais kraštais suaugusi su gumburo smegeniniais ruoželiais, jos viršūnė prisitvirtinusi ties tarpskilvelinių angų kraštais, o užpakalinis

kraštas suaugęs su kankorėžines liaukos dorsaliniu paviršiumi. Iš viršaus epitelinė plokštelė suaugusi su švelniojo dangalo kloste Dangalo klostės šoniniai kraštai įsiterpę į šoninių skilvelių ertmes ir turi daug išaugų su tankiu kraujagyslių tinklu, vadinamu šoninio

skilvelio gysliniu rezginiu Tai tamsiai pilkos spalvos dariniai, kurie nukarę į skilvelio ertmes. Trečiojo skilvelio viršutine siena, abipus vidurinės linijos, nutįsta trečiojo skilvelio gyslinis rezginys, kuris, pasiekęs tarpskilvelines angas,

pereina į bendravardžius šoninių skilvelių rezginius. Skilvelių gysliniai rezginiai gamina smegenų skystį, kuris išsiskiria į skilvelių ertmes. Trečiojo skilvelio vidinis sienų paviršius nelygus, vietomis yra didesni įdubimai, vadinami kišenėmis. Tokios kišenės yra virš piltuvo, recessus infundibuli, virš regos nervų kryžmės, recessus opticus, ties kankorėžine liauka, recessus pinealis

ir kt.

Šoniniai skilveliai:1. Centrinė dalis (momeninėje skiltyje)2. Priekinis ragas (trumpa, plati ertmė kaktinėje skiltyje)3. Užpakalinis ragas (nutįstanti į pakaušinę skiltį)4. Apatinis ragas (smilkininėje dalyje)

Šoniniai skilveliai yra susisiekiančių plyšių sistema purutulių baltojoje medžiagoje.

Smegenų skysčio apykaitaSmegenų skystis gaminasi šoninių, III ir IV skilvelių šoniniuose kraujagysliniuose rezginiuose.

Smegenų skystį iš veninio kraujo gamina skilvelių gyslinis rezginys, jis teka skilveliais, iš IV-jo skilvelio patenka į povoratinklinę ertmę, teka nugaros ir galvos smegenų išoriniu paviršiumi ir per voratinklinio dangalo išaugėles įsiurbiamas į kietojo dangalo ančiais tekantį veninį kraują. Jis saugo smegenis nuo mechaninių poveikių, dalyvauja smegenų metabolizme, palaiko jų osmosinį slėgį.

15. Somatosensorinės (bendrųjų jutimų, analizatorių) sistema. Sensorinės sistemos receptoriai, laidinė dalis ir centrai.

Somatosensorinė sistema tvarko mūsų kūno (somos) paviršinį ir gilųjį jutimus.Receptoriai:odoje, paodyje, didelis kiekis kūno paviršiuje, kurie kontaktuoja su dirgikliais (lietimo, spaudimo, vibracijos, skausmo, temperatūros)- eksteroreceptoriai, jie gali būti suskirstyti į dvi stambias grupes: laisvąsias ir nelaisvąsias nervines galūnes.Laisvąsias galūnes sudaro juntamųjų skaidulų terminalės, tiesiogiai sąveikaujančios su aplinkiniais audiniais, jos plačiai šakojasi. Jų daug odoje, gleivinėje, judamojo aparato audiniuose (sausgyslėse, sąnarių maišeliuose, raiščiuose, antkaulyje) ir vidaus organuose.Nelaisvosioms nervinėms galūnėms priklauso receptoriai, kurių terminales nuo inervuojamo audinio atskiria papildomos struktūros: jungiamojo audinio kapsulės, neuroglijinės kilmės membranos ar ląstelės.

Receptoriais odoje baigiasi juntamosios skaidulos, kurios prasideda iš juntamųjų neuronų. Jie yra nugariniuose mazguose (ganglion spinale). Išplinta po visą kūną, o galvos srityje – iš n.trigeminus mazgo neuronų.Odoje yra iki 14 tipų, receptorių. Tankumas ploto vienete sąlygoja jautrumo lygį. Pvz.: jautriausia yra ragena. Galva jautresnė, nei galūnės. Daugiausia receptorių ploto vienete yra veido, plaštakos pirštų galų odoje. Odoje ir poodyje esantys receptoriai padeda mums pajusti spaudimą, lytėjimą, vibraciją, temperatūros pokyčius ir skausmą. Tai yra somatosensorinės sistemos paviršinio jutimo receptoriai.

Sausgyslėse, raumenyse yra giliojo jutimo receptoriai – proprioreceptoriai, jie yra judamojo aparato organuose:antkaulyje, sąnarių maišeliuose, raiščiuose, raumenų sausgyslėse bei sausplėvėse ir raumenyse. Sausgyslių galuose – sausgysliniai receptoriai. Dėl proprioreceptorių galime įvertinti kūno ar kūno dalies padėtį erdvėje.

Vidaus organuose interoreceptoriai, kurių impulsai labai svarbūs autonominei nervų sistemai.Laidinė dalis: Paviršinio ir giliojo jutimų receptoriais pasibaigia juntamosios skaidulos, prasidedančios nuo nugarinių mazgų ir tam tikrų galvinių nervų juntamųjų mazgų neuronų. Šios skaidulos periferiniais nervais pasiekia inervuojams sritis. Nervinės skaidulos storis tiesiogiai proporcingas nervinio impulso plitimo greičiui. Somatosensorinės sistemos receptorių signalai žievinius centrus pasiekia dviem keliais – nugariniais nervais per nugaros smegenis ir galviniais nervais (V, IX, X) per smegenų kamieną. Nugaros smegenų keliu jutimai perduodami beveik iš viso kūno. Tik iš veido srities ir nedaug jutimų iš smegeninės plinta tiesiog į galvos smegenų kamieną.Somatosensorinės sistemos nugarinio kelio neuroanatominėms struktūroms priklauso šie dariniai:

1. Nugariniai mazgai2. Grakštusis pluoštelis3. Užpakalinio rago drebutinė medžiaga ir savasis užpakalinio rago branduolys4. Nugarinis gumburo laidas5. Vidinė kilpa6. Priekinis ir užpakalinis nugarinis smegenėlių laidas

7. Tarpinių smegenų gumburas8. Užcentrinis vingis

Somatosensorinės sistemos galviniais nervais tiesiai į galvos smegenų kamieną perduodami jutimai iš daug mažesnio kūno ploto – veido odos, raumenų (mimikos,kramtymo), nosies, burnos ertmės gleivinių, akies obuolio dangalų, priekinių 2/3 skalpo audinių ir skliauto kaulų. Šio kelio periferinės dalies svarbiausias nervas yra trišakis nervas. Juntamosios skaidulos prasideda nuo trišakio mazgo ir į savo inervacijos sritis plinta per nervo periferines šakas: akinį nervą, viršutinį žando nervą ir apatinį žando nervą.

Nugaros smegenų kelias:Signalai iš galūnių, liemens, kaklo į nugaros smegenis ateina per nugarinius nervus, užpakalines jų šakneles. Iš užpakalinių šaknelių plinta laidais.

16. Akis. Akies dangalai, akies obuolio branduolys, priediniai organai. Regos analizatoriaus laidų sistema ir centrai.

Akis – ištisas organų kompleksas, kurį sudaro akies obuolys su regos nervu, laidu ir smegenų centrais bei priedai: ašarų aparatas, akies obuolio raumenys, vokai, junginė, blakstienos ir antakiai.

Akies dangalai:

Skaidulinis dangalas – ragena, odena.

– Odena palaiko obuolio formą. Išorinis paviršius baltas ir lygus, vidinis paviršius – rudas, išvagotas nervų bei kraujagyslių

– Ragena – skaidri išorinio dangalo dalis ir veikia kaip fiksuotas lęšis, laužiantis spindulius ir fokusuojantis juos į tinklainę. Ragena labiau išgaubta už odeną.

Kraujagyslinis dangalas sudaro akies obuolio kapsulės vidurinį sluoksnį, skirstomas į:

– Gyslainę – plonas, gausiai išvagotas kraujagyslių

– Krumplyną – gyslainės tęsinys ir priekyje pereina į rainelę. Susijęs su lęšio pakabinimu ir jo akomodacija, gamina akies skystį. Priekyje susijungia su rainele

– Rainelę. Ji reguliuoja akies centrinę angą – vyzdį, kontroliuoja šviesos, patenkančios į akį, kiekį. Vyzdžio skersmuo gali keistis nuo 1 iki 8 mm; Rainelė yra tarp ragenos ir lęšio bei padalija priekinę ir užpakalinę akies kameras, kur skalauja akies skystisRainelės spalva priklauso nuo jungiamojo audinio ir pigmentinių ląstelių bendro poveikio, sugeriant ir atspindint skirtingų dažnių šviesos energiją. Svarbiausias veiksnys lemiantis spalvą – melanocitų koncentracija. Rainelės raumenys: Vyzdžio sutraukiamasis raumuo – lygiųjų raumenų žiedas supantis vyzdį. Inervuoja parasimpatinė nervų sistema.Vyzdžio plečiamasis raumuo – skaidulos išsidėsčiusios spinduliu. Inervuoja simpatinė nervų sistema.

Vidinis dangalas. Jis iškloja akies obuolio kapsulę iš vidaus. Skiriamas išorinis ir vidinis dangalo sluoksniai . Išorinis pigmentinių ląstelių sluoksnis yra suaugęs su kraujagysliniu dangalu. Vidinis sluoksnis yra nervinės kilmė ir vadinamas tinklaine.

Tinklaine:

Tai nervinis, juntamasis akies obuolio sluoksnis Akloji tinklainės dalis Regimoji tinklainės dalis: Turi fotoreceptorių, jautri šviesaiSkiriami keli nervinių elementų sluoksniai:

– Lazdelės, kolbelės, specializuoti neuronai. Kolbelės (apie 6 mlj.) reikalingos matyti ryškioje šviesoje, lazdelės (apie 120 mlj.) – prietemoje

– Viduryje yra du dvipolių neuronų sluoksniai

– Išorinis – ganglinis sluoksnis, iš daugiapolių neuronų.Tinklainės neuronai tarp savęs jungiasi sinapsėmis. Nuo lazdelių ir kolbelių einančios nervinės skaidulos susirenka į vieną pluoštą ir sudaro regos nervą. Centrinė (geltonoji) dėmė (2 mm) – regėjimas yra geriausias. Regos nervo diskas – akloji dėmė (6 mm)

Akies branduolys Priekinė akies kamera – tarp ragenos ir rainelės Užpakalinė akies kamera – tarp rainelės ir lęšiuko. Abi kameros užpildytos skysčiu. Lęšiukas – skaidrus, minkštos konsistencijos, elastingas diskas, lęšiuko ašis apie 4 mm, o diametras pusiaujo srityje 1 mm. Nėra

kraujagyslių ir nervų Stiklakūnis – žele pavidalo, skaidrus, sudaro plonų skaidulų tinklas ir baltymingas skystis. Nėra kraujagyslių ir nervų

Priediniai akies organai• Akies obuolio guolis

• Vokai – viršutinis ir apatinis, blakstienos, ašarų upė, ašarų ežeras

• Vokus iš viršaus riboja antakiai

• Junginė – plona skaidri jungiamojo audinio plėvelė, nuo vokų pereina ant akies obuolio. Apdengia visą matomą akies dalį, išskyrus rageną.

• Ašarų aparatas: liauka (viršutiniame šoniniame akiduobės kampe) , ištekamieji latakai, ašarų maišelis, ašarinis nosies latakas.

• Akies obuolį judinantys raumenys (keturi tiesieji raumenys ir du įstrižiniai).

Regos analizatoriaus laidų sistema ir centrai.Regos laidinė dalis

Tinklainės ganglinių neuronų skaidulos sudaro regos nervą (II – oji pora). Nervas iš akiduobės per reginį kanalą patenka į kaukolės ertmę. Tarpinių smegenų priekyje susidaro regos nervo kryžmė. Joje susikryžiuoja

vidinės regos nervų skaidulos, o šoninės nueina ta pačia puse nuo kryžmės prasideda regimasis laidas, kuris baigiasi pažieviniuose regos centruose.Regos pažieviniai ir žieviniai centrai

• Pažieviniai centrai: šoniniai (lateraliniai) keliniai kūnai, gumburo pagalvis ir keturkalnio viršutiniai kalneliai. Šoninio kelinio kūno ir gumburo pagalvio neuronų skaidulos pasiekia regos sensorinės sistemos žievinį centrą, esantį pusrutulių pakaušinės skilties vidiniame paviršiuje.

• Keturkalnio viršutiniai kalneliai yra pažieviniai refleksiniai regos centrai. Jų skaidulos pasiekia III, IV, VI galvos nervų nervų motorinius br. bei III poros parasimpatinius branduolius, šis ryšys užtikrina abiakį regėjimą, koordinuotą žvilgsnio nukreipimą į daiktą, padeda akomoduoti akį. Taip pat jungiasi su nugaros sm. priekinių ragų motoriniais branduoliais bei šoniniais tarpiniais br. Tai sąlygoja sprando ir liemens raumenų refleksinį susitraukimą bei refleksinį vyzdžio išsiplėtimą.

Projekcinė ir asociacinė regos žievė Vaizdas iš tinklainės per regos nervą ir pažievinius regėjimo centrus perduodamas projekciniam regos laukui, kuris yra pakaušinės skilties

vidiniame paviršiuje. Joje įvertinama daikto forma, spalva, judesys, erdviškumas. Asociacinė regos žievė padeda suvokti, pažinti daiktą, objektą, juos emociškai įvertinti. Agnozija, kai sutrinka pažinimo procesai, kai žmogus matydamas artimuosius, gerai pažįstamus daiktus, jų nebeatpažįsta.

Regos funkciniai parametraiRefrakcija. Akomodacija

Ragena, akies kamerų skystis, lęšiukas ir stiklakūnis sudaro optinę akies sistemą, per kurią praeina šviesos spinduliai iki pasiekdami tinklainę. Didžiausią laužiamąją galią turi lęšis. Akies optinių terpių galia vadinama refrakcija. Ji matuojama dioptrijomis.

Regėjimui didelę reikšmę turi akomodacija, t.y. gebėjimas matyti įvairiu atstumu nutolusius daiktus, keičiantis lęšiuko išsigaubimui. Žmogus gerai mato tik tuomet, kai objekto vaizdas susidaro tiksliai tinklainėje. Tai vadinama normalia (emetropine) refrakcija. Jei

laužiamoji galia nepakankama, spinduliai susikerta už tinklainės – tai toliaregė (hipermetropinė) refrakcija. Jai esant žmogus palyginti gerai mato toli esančius daiktus, o iš arti mato prastai.

Jei spinduliai laužiami per stipriai, jie susikerta prieš tinklainę – tai trumparegė (miopinė) refrakcija. Šiuo atveju gerai matomi artimi objektai, o tolimi – blogai.

Regėjimo aštrumas Tai suvokiamų objektų matymo ryškumo laipsnis. Regėjimo aštrumas didžiausias centrinėje duobutėje, kur tankus kolbelių išsidėstymas.

Centrinės duobutės kolbelė perduoda sujaudinimą tik vienai ganglijinei ląstelei, vyksta persijungimas 1:1:1. Regėjimo aštrumui svarbus smegenų žievėje esančių regos centrų gebėjimas diferencijuoti dirgiklius. Regėjimo aštrumas tiriamas Landolto lentelėmis, kurias sudaro įvairaus dydžio raidžių, žiedų ir kt. specialių ženklų eilės. Kiekvienos eilės

ženklų dydis skiriasi 0,1%. Priklausomai nuo suvokiamo simbolio dydžio nustatomas regėjimo aštrumas. Normalus regėjimo aštrumas prilyginimas vienetui (V=1,0), jei iš 5 m atstumo žmogus mato pirmąją apatinę eilutę.

Abiakis (binokuliarinis) regėjimas Regėjimas abiem akimis kaip vienu organu yra svarbiausia erdvinio regėjimo sąlyga: padeda suvokti objektų padėtį erdvėje, jų tarpusavio

santykius, daiktų formas, nuotolį, tūrį, apimtį. Žmogus geba skirti erdvės gilumą (nuotolį ir reljefiškumą) 1000 iki 2600 metrų atstumu.

Regėjimo laukas arba akiplotis Tai matomas laukas esant fiksuotam žvilgsniui ir stabiliai galvos padėčiai Kuo daugiau skirtingose erdvės vietose esančių dirgiklių aprėpia akis tuo platesnis regėjimo laukas Bendrą regėjimo lauką sudaro kiekvienos akies regėjimo laukas

Regėjimo kampas Tai atstumas iki stebimo daikto ir daikto dydžio santykis Dėl akomodacijos akis gali keisti regėjimo kampą artėjant ar tolstant objektui. Sutrikus abiakiam matymui, objektas fiksuojamas nevienodu kampu, todėl matomas netiksliai

Šviesos ir spalvų jutimas Šviesą jaučia tik gimęs kūdikis. Jo vyzdžiai, nukreipus akis į šviesos šaltinį, susiaurėja, jis mirksi. Patekus iš tamsos į šviesą, reikalingas tam

tikras laikas, kad akis priprastų. Prie ryškios šviesos akys adaptuojasi per 4-6 min., o prie tamsos ilgiau. Naujagimis spalvų neskiria. Spalvos pradedamos skirti 2-6 gyvenimo mėnesį, o intensyviai šis sugebėjimas vystosi antraisiais gyvenimo

metais. Pirmiausia pradedama skirti raudona ir geltona, vėliau žalia, dar vėliau – mėlyna. Spalvų jutimas visiškai susiformuoja 8-9 gyvenimo metais. Žmogus geba atskirti apie 200 juodos ir baltos spalvos šviesumo atspalvių.

Šviesos kontrasto skyrimas – svarbi regėjimo savybė. Be jos žmogus matytų neryškias daiktų formas arba mišrias šviesų dėmes.

17. Klausos ir pusiausvyros analizatorius. Išorinė, vidurinė ir vidinė ausys. Klausos laidai ir centrai. Pusiausvyros laidai ir centrai.

Klausos ir pusiausvyros sensorinė sistema analizuojaoro virpėjimus, garsus, jų stiprumą, tonų aukštį, ūžesius bei kūno padėties kitimus erdvėje. Receptorinę šios sensorinės sistemos dalį sudaro ausis.

Ausis – sudaryta iš trijų sandara ir funkcijomis susijusių dalių: išorinės, vidurinės ir vidinės ausies.

Išorinė ausis – sudaro aussies kaušelis ir išorinė klausomoji landa.

Ausies kaušelį sudaro savitos formos elastinė kremzlė, apdengta oda. Kaušelio apatiniame gale kremzlės nėra, o čia esanti odos raukšlė pripildyta riebalinio audinio.

Išorinė klausomoji landa prasideda ausies kaušelio gilumoje ir tęsiasi iki būgnelio. Landa sudaro S formos linkius. Gamina ausies sierą.

Vidinė ausis - garsas transformuojamas į nervinį signalą.

Kaulinis labirintas: prieaugis sraigė, trys pusrūtuliniai kanalai; Plėvinis labirintas yra kaulinio labirinto viduje. Tarp kaulinio ir plėvinio labirinto yra ertmė pripildyto skaidraus bespalvio skysčio

perlimfos, o plėvinis labirintas – endolimfa;

Vidurinė ausis – koncentruoja stiprina garsą ir perduoda i vidinę ausį.

Būgninė ertmė yra smilkinkaulio piramidėje; Šoninėje sienoje yra būgnelis. Skiria išorinę klausiamąją landą nuo būgninės ertmės; Būgninėje ertmėje yra trys klausiamieji kauliukai: plaktukas, priekalas, kilpa. Kauliukų banga perduoda garso bangų sukeltą būgnelio

virpesį į vidinę ausį. Prie kauliukų tvirtinasi tempiamasis raumuo; Ausies vamzdis jungia būgninę bangą su nosiaryklę.

Klausos sensorinės sistemos laidinė dalis ir centrai.

Garso bangos turi pereiti daugelį anatominių struktūrų, kol pasiekia spiralinį organą ir sudirgina juntamąsias neuroepitelines kalusos ląsteles.

Per išorinę klausomąją landą garso bangos suvirpina būgnelį. Jis virpesius perduoda plaktukui, o šis priekalui ir kilpai; Endolimfos srovės dirgina sensorinių ląstelių plaukelius ir sukelia nervinio signalo atsiradimą; Centrinės sraigės nervo skaidulos per spiralinius ritės kanaliukus bei centrinį ritės kanalą išeina į sraigės pamatą ir patenka į vidinę

klausomąją landą. Joje jos susijungia su prieangio nervo skaidulomis, sudarydamos sraiges ir prieangio nervą. Sraigės nervo skaidulos įeina į smegenis ir pasiekia tilte esančius sraigės branduolius. Juose yra antrieji neuronai, o jų skaidulos

sudaro klausos laidus. Lateralinės kilpos skaidulos baigiasi požieviuose klausos centruose: keturkalnio apatiniuose kalneliuose ir medialiniuose keliniuose

kūnuose; Apatinių keturkalnio kalnelių branduolių neuronų skaidulos laidais jungiasi su akies judinamųjų nervų bei kitų galvinių nervų

motoriniais branduoiais, taip pat su nugaros smegenų priekinų ragų motoriniais branduoliais. Šiais ryšiais vyksta refleksinės reakcijos į garso dirgiklius;

Medialinių kelinių kūnų neuronų ataugos pasiekia pirminę klausos sensorinės sistemos žievės sritį, esančią pusrutulių žievės smilkininėje skiltyje. Joje vyksta garsinių signalų integracija, analizė.

Pusiausvyros centrai ir laidai. Prieangio sensorinės sistemos laidinę dalį sudaro prieangio nervas ir laidai.

Pirmasis neuronas yra prieangio mazge, vidinėje klausomojoje landoje; Centrinės skaidulos, įsijungusios į sraigės ir prieangio nervą, pasiekia tilte esančius prieangio branduolius.; Prieangio nervo branduoliuose yra antrieji neuronai, o jų skaidulos nueina į gumburą, o iš čia į viršutinio smilkinio vingio žievę; Iš prieangio branduolių eferentiniai laidai nueina į smegenėles ir nugaros smegenis.

18. Uoslės ir skonio analizatorai (periferinė, laidinė ir centrinė analizatoriaus dalys).

Skonio ir kvapo receptoriai vadinami cheminiais receptoriais, nes jie yra jautrūs tam tikroms cheminėms medžiagoms, esančioms maiste, skysčiuose ir ore.

Skonio analizatorius

Skonio svogūnėliai daugiausiai yra išsidėstę ant liežuvio. Dauguma jų yra liežuvio spenelių, mažų, bet plika akimi matomų liežuvio išaugėlių sienelėse.

Pavienių skonio svogūnėlių yra kietajame gomuryje, ryklėje ir antgerklyje.

Skonio svogūnėliai yra iš ląstelių sudarytos kišenėlės, skonio poromis

atsiverčiančios į liežuvio paviršių. Skonio jutimų ląstelių plazminės membranos receptorius yra baltymas ar greičiausiai glokoproteinas, kuris, būdamas ląstelės paviršiuje, jungiasi su atitinkama molekule. Šluotelės plazminėje membranoje turi atitinkamus receptorius įvairioms cheminėms medžiagoms. Medžiagos molekulei jungiantis su plazminės membranos receptoriumi, susidaro tam tikri elektrocheminiai pokyčiai, dėl to su skonio ląstelėmis besijungiančių sensorinių nervų skaidulose generuojami nerviniai impulsai. Šie nerviniai impulsai keliauja į galvos smegenų viršugalvinę skiltį.

Liežuvio speneliai (juose yra svogūnėliai)

Skonis būna 4rūšių: kartus, rūgštus, sūrus ir saldus. Kiekvieną skonio rūšį atpažįstantys skonio svogūnėliai susitelkę tam tikrose liežuvio zonose.

Informacija iš skonio receptorių keliauja tiesiai į galvos smegenis bei į smegenų kamieną. Tai, kad skoniui suvokti nereikia sąmoningos smegenų veiklos, yra gyvybiškai svarbu, nes, pvz., to dėka kūdikis gali maitintis nesąmoningai.

Uoslės analizatorius

Uolsės receptoriai yra viršutinėje nosies ertmės dalyje po akytkaulio plokštele.Mūsų uoslė priklauso nuo uodžiamųjų ląstelių, kuriose yra nosies ertmės viršutinėje sienoje, uodžiamojoje gleivinėje.

Uodžiamosios ląstelės yra pakitę neuronai. Kiekvienos uodžiamosios ląstelės gale yra šluotelė iš maždaug 5 uodžiamųjų plaukelių, kurių plazminėje membranoje išsidėstę įvairių cheminių medžiagų receptoriai. Kai kvapiosios molekulės jungiasi su receptoriumi, jo sukuriami nerviniai impulsai sklinda nervinėmis skaidulomis į uoslinį stormenį, kuris yra pusrutulių apatiniame paviršiuje iš priekio.

Daugelyje uodžiamųjų ląstelių yra to paties tipo receptoriai. Kiekvienas kvapas sudirgina tam tikrą, būdingą. Ląstelių rinkinį, ir iš jo sklindanti informacija surenkama uosliniame stormenyje. Po to smegenys nustato, kokio tipo receptorių rinkiniai buvo sujungti.Uoslės receptoriai, taip pat kaip ir lytėjimo bei temperatūros receptoriai, prisitaiko prie išorinio dirginimo.Skonio ir kvapo pojūčiai papildo vienas kitą, smegenims sukuriant bendrą jutimą. Dalis to, ką mes vadiname kvapu, iš tiesų gali būti skonis.

19. Kaulą sudarantys audiniai. Kaulų funkcijos žmogaus organizme. Kaulų skaičius. Kaulų forma ir sandara. Kaulų cheminė sudėtis. Kaulų nervai ir gyslos. Kaulų jungtys. Sąnario sandara, sąnarių klasifikavimas. Skeleto dalys: kaukolė, stuburas, krūtinės ląsta, viršutinės ir apatinės galūnės. Skeleto svarba vertikaliai kūno padėčiai palaikyti. Kaulų sistemos amžiaus ypatumai.

Kaulas – kietas ir standus organas, sudarantis griaučius. Sudarytas iš kaulinio audinio, susidedančio iš kaulinių ląstelių (osteoblastocitų) ir tarpląstelinės medžiagos. Osteoblastocitai (žiūr. pav.) turi daug ataugų, kuriomis jie susisiekia su gretimų kaulinių ląstelių ataugomis. Tarpląstelinė medžiaga yra kieta ir stipri, kadangi persunkta mineralinių druskų. Subrendusios kaulinės ląstelės, arba osteocitai, kartu su jas supančia tarpląsteline medžiaga sudaro kaulines plokšteles. Tos kaulinės plokštelės sudaro cilindrą osteoną, kurio viduryje yra osteono kanalas, per kurį įeina kraujagyslės ir nervai.

Pagrindinė kaulo sandaros dalis – kaulinis audinys, nuo jo priklauso kaulo kietumas ir stiprumas, pastovi, kaului būdinga forma. Kaulo paviršių dengia skaidulinio audinio plėvė (antkalis), panaši, tik plonesnė plėvė iškloja kaulo ertmę. Kaulo viduje esantieji čiulpai sudaryti iš netikulinio audinio, čia būna ir riebalinio audinio. Kaulą išvarsto kraujagyslės, limfagyslės inervuoja nervai.

Jungčių surišti kaulai sudaro kaulų sistemą, kuri tiek anatomiškai, tiek funkciškai yra neatsiejamai susijusi su skeletinių raumenų sistema ir kartu sudaro judamą aparatą.

Kaulų reikšmė. Pagrindinės funkcijos: Apsauginė – sudaro ertmes (kaukolės, krūtinės, dubens ir kt.) bei kanalus (stuburo), gyvybiškai svarbių organų talpyklas; Atraminė – griaučiai yra tvirti rėmai, apie kuriuos išsidėsto minkštos kūno dalys (prie kaulų tvirtinasi minkštieji kūno audiniai);

Judėjimo – prie griaučių prisitvirtinę raumenys susitraukdami keičia jų padėtį ir laiduoja kūno judėjimą iš vienos vietos į kita (lokomociją) ir specifinius judesius (kvėpavimą, skiemenavimą arba artikuliaciją, darbinius rankų judesius);

Kraujodaros – raudonuosiuose kaulų čiulpuose bręsta kraujo ląstelės, arba forminiai elementai; Mineralų kaupimo (Sandėlinė) – kauluose susikaupęs kalcis, fosforas, magnis ir kiti elementai, reikalingi daugelio organų veiklai, gali

pereiti į kraują, jeigu maiste trūksta tų medžiagų. Apie 95 proc. kalcio ir 90 proc. fosforo, kurie yra kūne, kaupiasi kauluose.

Kaulų skaičius. Kaulų skaičius keičiasi su amžiumi. Naujagimis jų turi apie 270. Vaikystėje susidaro vis nauji kaulėjimo taškai, ir keturiolikmečio kaulų jau yra 356.Brendimo metru atskiros kaulinės skeleto dalys susilieja į vientisus kaulus, tad kaulų skaičius sumažėja. Suaugusio žmogaus kūne yra 200 vadinamųjų kanoninių (pagrindinių, pastoviųjų) kaulų. Be jų dar yra 3 klausomieji kauleliai, įvairuojantis skaičius sezamoidinių kaulų, įsiterpusių į raumenų sausgysles, įterptiniai ir kaukolės siūlų kaulai, sukaulėjusios kai kurios kremzlinės griaučių dalys. Tad suaugusiojo kaulų skaičius gali būti 206 - 228.

Kaulų forma.Kaulo funkcija dažniausiai nulemia jo pavidalą. Tipingą kaulo formą atitinka ir tam tikra sandara. Skiriamos 5 pagrindinės kaulų formos:1. Ilgieji kaulai. Jo vienas iš trijų pagrindinių matmenų yra didžiausias. Tai galūnių kaulai, kurie sudaro svertus, kurie svarbūs lokomocijai, ir

kai kuries specifiniams judesiams atlikti. Kuo ilgesnis kaulas, tuo ilgesnis svertas, didesnė judėjimo amplitudė, greitesnis judesys. Ilgojo kaulo vidurinė cilindrinė dalis vadinama kūnu, o jo galai būna sustorėję. Skiriami artimasis ir tolimasis galai. Pastarieji sudaro sąnarius, o platesnis sąnarinis paviršius didina pasyvų sąnario stabilumą, leidžia remtis galūnei be didesnio raumenų įtempimo. Pagal sąnarius ir prie sąnarių gumburų prisitvirtina raumenys. Kaulo kūno viduje yra čiulpų ertmė, o joje čiulpai. Veikia kaip svirtys.Turi:

a) epifizes (galvutės su sąnarių paviršiais, padengtais hialininėmis kremzlėmis),b) diafizes (ilgas vamzdiškas dalis tarp galvučių),c) metafizes (arba epifizines augimo kremzles) -.

Diafizės viduje yra tuštumos, užpildytos kaulų čiulpais. Kūdikių diafizėse - tai raudonieji čiulpai, suaugusio žmogaus - geltonieji čiulpai. Epifizių akytojo audinio tuštumose - raudonieji čiulpai. Raudonųjų čiulpų audinys dar vadinamas mieloidiniu audiniu. Spalvą jam suteikia gaminami eritrocitai.Metafizės - tai kremzlines augimo zonas tarp epifizių ir diafizės. Baigus augti jos sukaulėja:

a) merginos - 18-20 metai,b) vaikinai - 23-25 metai.

Kaulų paviršių sudaro tankusis audinys. Jo sluoksnis storesnis diafizės vidurinėje dalyje. Likęs kaulinis audinys - akytasis. 2. Trumpieji kaulai. Turi apylygius visus 3 pagrindinius matmenis (riešakauliai, čiurnikauliai). Šie kaulai yra ten, kur reikalinga tvirta sandara ir

ribotas, bet būtinas judrumas. 3. Plokštieji kaulai. Jų vienas iš trijų matmenų žymiai mažesnis. Tai įvairios formos, lygios ir gaubtos kaulinės plokštelės, sudarančios kaulines

talpyklas: smegeninę, dubenį. Tokie yra kaukolės skliauto kaulai, mentė, dubenkaulis.4. Netaisyklingieji kaulai. Jie yra sudėtingos formos ir jų dalys gali turėti įvairių kaulų tipų (ilgųjų, plokščiųjų) bruožų. Pvz. slankstelio kūnas

turi ilgojo kaulo požymių, o jo lankas susideda iš dviejų plokštelių. Šis kaulas yra įvairios formos derinys su išaugomis raumenims tvirtintis ir sąnariniais paviršiais (stuburo slanksteliai, kaukolės pamato kaulai). Kaulo reljefas įvairuoja. Čia gali būti įvairių iškilimų – atauga, krumplys, gubrys, gumburas ir pan., įdubimų – duobė, vaga, anga ir t.t. Iškilimų kilmė iš esmės yra dvejopa: raumeniniai (raumens prisitvirtinimo siaurame plote rezultatas) ir sąnariniai (prisitaikymas prie sąnario mechanikos). Įdubimai yra nuo gretimų organų – raumenų, nervų, gyslų – spaudimo.

5. Orinis kaulas. Turi oro ertmės, jis lengvas, bet tvirtas. Tokie kaulai supa nosies ertmę.

Dar yra įterptinių, nepastovių , kaulų – sezamoidinių, kurie išsirutulioja iš raumenų sausgyslių kaulinių židinių. Kaulo girnelė – vienintelis ir didžiausias kaulas, kuris yra visada. Ji įsiterpusi į šlaunies keturgalvio raumens sausgyslę. Kaukolės siūlėse gali būti siūlių kaulų, kurių atsiradimą lemia palyginti nesudėtingos genų sistemos.

Kaulo sandara. Išorinė kaulo forma susijusi su tam tikra vidine sandara. Kiekvienas gyvas kaulas susidaro iš:

1. Antkaulio. Standi plėvė, gaubianti visą kaulą, išskyrus sąnarinius paviršius, nes juos dengia kremzlė. Antkaulis turi 2 sluoksnius: paviršinis – skaidulinis ir gilusis - gemalinis. Į antkaulį įsipina raumenų sausgyslių ir raiščių skaidulų pluoštai. Kai kurios šių skaidulų įeina į kaulo medžiagą, įsiterpia į kaulo struktūrines plokšteles, išsiskaido kaule. Šios skaidulos, vadinamo Šerpėjaus vinimis, stipriai pritvirtina sausgysles prie kaulo. Gemalinis sluoksnis turi ląstelių, gebančių gaminti kaulą ir vadinamų osteoblastais. Vaikystėje antkaulis sąlygoja kaulo augimą storyn, suaugusiems jis gali atkurti kaulą lūžio vietoje, užgydyti kaulo defektą. Antkaulyje yra daugybe kraujagyslių, nervu, limfagyslių. Stambesnės gyslos išsidėsto antkaulio paviršiuje, smulkesnės – gilumoje. Juntamieji nervai daro antkaulį jautrų. Vidinis antkaulis iškloja kaulo vidų. Griaučių kremzles dengia antkremzlis, kurio f-ja ir sandara panaši į antkaulio. Jis maitina kremzlę, leidžia jai regeneruoti.

2. Kaulinės medžiagos. Susideda iš kaulinio audinio, kraujagyslių, nervų. Ji nevienalytė. Kaulo paviršių dengia vadinamoji tankioji medžiaga. Kaulo gilumoje kaulinė medžiaga yra puri, susideda iš įvairiomis kryptimis besikertančių kaulinių sijelių, todėl vadinama akytąja medžiaga. Ji sudaryta iš kaulų plokštelių, kurios susikerta įvairiomis kryptimis palikdamos tarpelius. Tuos tarpus užpildo čiulpai. Jos stambesnės sijos susideda iš osteonų, smulkesnės turi tik nedaug struktūrinių plokštelių, o ploniausios susidariusios iš vientiso kaulinio audinio sluoksnelio. Kaulinės medžiagos sandara yra dviejų tipų: tinklinė ir plokštelinė. Pirmasis tipas yra pradinis, vėliau jo lieka tik sausgyslių prisitvirtinimo vietose – gumburuose, smilkinkaulio uolinėje dalyje. Taigi visur kitur yra plokštelis kaulas. Kaulinė medžiaga susidariusi iš struktūrinių vienetų, vadinamų osteonais arba averso sistemomis, kuri sudaro cilindrinis kanalas, supamas kelių sluoksnių plokštelių. Plokštelėse

skaidulos eina įstrižai, gretimų plokštelių skaidulos kryžiuojasi smailiu kampu, o tai teikia kaului didelį tvirtumą, atsparumą sukimui ir lenkimui. Patys osteonai gali šiek tiek slinkti vienas kito atžvilgiu, o tai suteikia kaului tam tikrą elastingumą.

3. Čiulpų. Užpildo kaulo ertmę ir akytosios medžiagos tarpelius. Suaugusio žmogaus kauluose yra raudonųjų ir geltonųjų čiulpų. Raudonieji kaulų čiulpai sudaryti iš retikulinio audinio, kuriame vyksta kraujo gamyba (hemopeozė). Juose daug kraujagyslių, dėl to jie raudoni. Geltonieji- iš riebalinio audinio, užpildo ilgųjų kaulų ertmes. Iki 3 – 4 metų kauluose būna tik raudonieji čiulpai, vėliau pradeda rastis riebalinis audinys ir iki brendimo pabaigos užpildo ilguosius kaulus. Senstant šių čiulpų mažėja.

Kaulų cheminė sudėtis.Nuo kaulo medžiagos cheminės sudėties labai priklauso kaulo formos savybės ir jo vizinės ypatybės – kietumas bei tvirtumas. Atmetus vandenį ir riebalus, 1/3 kaulo svorio sudaro organinė medžiaga – oseinas, o 2/3 neorganinės medžiagos (kalcio druskos 95proc., daugiausia kalcio fosfato 85proc. kalcio karbonato 10proc, magnio fosfato 1,5 proc., randama ir kalcio fluorido, citrinos rūgšties junginių). Kaulo cheminė sudėtis keičiasi su amžiumi - mažėja vandens ir keičiasi mineralizacija, todėl kaulai tampa trapesni. Kaulo cheminei sudėčiai turi įtakos individo sveikatos būklė, mitybos pobūdis, vitaminų kiekis maiste. Dėl organinių ir neorganinių medžiagų derinio, vidinės mikrostruktūros ir makroarchitektūros kaulai laibai atsparūs įvairioms deformacijoms. Blauzdikaulis yra stipriausias – jis atlaiko iki 1650kg. Raktikaulis atlaiko apie 192kg vyro ir 126kg moters, stipinkaulis 334kg ir 220 kg, šlaunikaulis – 815kg ir 506kg.

Kaulų nervai ir gyslos. Kaule kraujagyslių yra daug. Jos eina pačiu kaulu ir čiulpais. Kraujagyslės į kaulą patenka dvejopai. Vienos jų ateina iš antkaulio ir jų gausios smulkios šakelės sueina pro įvairaus dydžio angas į kaulą, kur išsišakoja. Ilgieji kaulai turi vieną arba kelias didesnes maitinamąsias kraujagysles, kurios eina tiesiai į kaulą pro maitinamąją angą ir maitinamuoju kanalu pasiekia čiulpus, pakeliui atsiskiria šakelės į kaulą. Venos prasideda iš čiulpų kapiliarų. Kaulo kanaluose jos lydi arteriją ir kartu pasiekia antkaulį. Limfagyslės išsišakoja antkaulyje. Čiulpuose jų nėra. Nervai ateina į antkaulį, kur dalis jų baigiasi juntamaisiais kūneliais, o dalis, bemielininės skaidulos, inervuoja kraujagysles. Į kaulą ir čiulpus įeina kraujagyslių nervai.

Kaulų jungtys.Specialios kaulų jungtys yra susidariusios iš jungiamojo audinio. Anatomoškai paprasčiausia jungtis yra jungiamojo audinio tarpsluoksnis, jungiantis dvi griaučių dalis. Nuo šio audinio purumo priklauso jungties judrumas. Jungties f-ja patobulėja, atsiradus plyšiui jungiamajame audinyje, plyšio perskirtos griaučių dalys gali laisviau judėti. Dvi kremzles arba kaulus jungiančio audinio išliko tik plyšio pakraščiais – jis sudarė sąnario kapsulės prototipą. Kaulams vystantis tiesiai iš jungiamojo audinio ar iš kremzlės, sąnarių paviršius atitinkamai padengia skaidulinė arba hialininė kremzlė. Tokiu būdu skiriamos 2 pagrindinės kaulų jungčių formos: nepaslankios - ištisinės kaulų jungtys ir paslankios - sąnariai.

Ištisinė jungtis griaučių vienetus jungia ištisiniu sluoksniu. Priklausomai nuo to, koks audinys sudaro jungtį, skiriamos 3 jų rūšys: 1. Skaidulinė jungtis, susidariusi iš skaidulinio jungiamojo audinio. Ji būna kelių formų:

Raištinė jungtis yra didesnio ploto plėvės arba juostos. Tai labai paplitusi jungties forma, dažnai ji papildo ir sustiprina sąnarį. Čia priklauso: raiščiai, tarpkaulinė plėvė, tamprioji jungtis, momenėliai.

Siūlė yra glaudi jungtis tarp kaukolės kaulų. Siaurą tarpkaulio tarpelį užpildo skaidulinis audinys, kurio skaidulų didesnė dalis galais įauga į gretimus kaulus ir šiuos tvirtai sujungia. Siūlės neleidžia kaulams judėti, bet visai kaulinei konstrukcijai suteikia tam tikrą elastingumą. Dėl siūlų plokštieji kaulai auga pakraščiais platyn. Pagal besijungiančių kaulų kraštų formą skiriamos kelios siūlų rūšys: lygioji siūlė, žvyninė siūlė, dantytoji siūlė.

Įkalas, danties šaknies įsitvirtinimo žandikaulyje būdas.2. Kremzlinė jungtis, susidariusi iš kremzlinės plokštelės. Ji teikia kaulų konstrukcijai tam tikrą elastingumą, proporcingą kremzlės storiui.

Kremzlės jungtys būna laikinos (būna vaikystėje, o tam tikrame amžiuje sukaulėja. Tokios yra epifizinės kremzlės.) ir nuolatinės (išbūna visą amžių, tik senatvėje gali apkalkėti). Nuolatinių tarpe skiriama:

Kremzlinė sąauga, ištisinė kremzlės plokštelė. Kremzlinė sąvarža, skaidulinės kremzlės jungtis su plyšiu, kurį užpildo skystis. Tai pussąnarys, pereinamoji forma tarp ištisinės jungties ir

sąnario.3. Kaulinė jungtis yra kaulų susijungimas kauliniu audiniu (kryžmens slankstelių suaugimas į kryžkaulį).

Sąnarys. Sąnariai– tai kaulus jungianti jungtis, nuo kurių priklauso paslankumas ir judesių amplitudė. Kiekvieną sąnarį sudaro sąnarinė ertmė, sąnarinė kremzlė, sąnarinė kapsulė. Sąnarį sudarančius kaulų galus apsupa sąnario kapsulė. Ji uždengia visus siaurus plyšius ir hermetizuoja sąnarinę ertmę. Pačią sąnarinę kapsulę sudaro du sluoksniai – išorinis, arba skaidulinio audinio, ir vidinis, arba tepalinis. Pastarasis gamina tąsų sąnarinį tepalą, kuris tepa ir paslidina sąnarinius paviršius, kad jie vienas į kitą nesibrūžintų. Į sąnario ertmę patekus mikroorganizmams gali prasidėti uždegimas (bursitas). Sąnarį sudarančius kaulų galus jungia ir sąnarį tvirtina raiščiai. Be to, kaulų sąnariniai paviršiai atitinka vienas kitą, t. y. jei vienas įdubęs, tai kitas – atitinkamai iškilas.

Sąnario sandara.Sąnarys yra paslanki kaulų jungtis su ertme tarp sąnarinių kaulų. Sąnario sandarai būdinga: Sąnariniai paviršiai. Paprastai vieno kaulo galas būna iškilas ir vadinamas sąnarine galva, kito kaulo galas būna įdubas ir vadinamas

sąnarine duobe. Sąnarinis kaulo paviršius sudaro glotnų lanką. Sąnarinį paviršių dengia sąnarinė kremzlė. Dauguma atvejų tai hialininė kremzlė, kitais – skaidulinė. Sąnarinės kremzlės neturi kraujagyslių ir nervų. Jos minta difuzijos būdu iš kaulo, iš kaulo prie kurio yra priaugusios. Senatvėje sąnarinės kremzlės pagelsta, sumažėja jų elastingumas.

Sąnarinė kapsulė. Ji sujungia sąnarinių kaulų galus ir uždaro sąnario ertmę. Kuo judresnis sąnarys, tuo laisvesnė sąnarinė kapsulė. Ji susideda iš dviejų sluoksnių: skaidulinės plėvės, kuri dengia kapsulės paviršių ir suteikia sąnariui tvirtumo, ir tepalinės plėvės, kuri iškloja sąnarinės kapsulės vidų. Ji izoliuoja sąnarinę ertmę, išskiria sąnarinį tepala, reguliuoja visą tepimo procesą.

Sąnarinė ertmė. Tai kapiliarinis plyšys, kurį užpildo sąnarinis tepalas. Tai skaidrus, gelsvas, lipnus skystis.

Sąnariniai priklausiniai. Tai įvairūs sąnario sandaros priedai, kurie padeda sąnario funkcija: sąnariniai raiščiai – tai skaidulinio audinio juostelės apie sąnarį, jo dydis priklauso nuo sąnario dydžio ir paties raiščio funkcinio krūvio. Jo reikšmė dvejopa: sutvirtina sąnarį ir reguliuoja judesius, vienus apribodami, kitiems netrukdydami; Sąnarinės lūpos – yra skaidulinio audinio kranteliai, kurie pagilina sąnarinę duobę; Sąnariniai diskai ir meniskai – yra skaidulinio audinio plokštelės sąnario viduje, tarp sąnarinių paviršių. Diskas sąnario ertmę dalina į dvi ertmes, bet kartais disko viduryje būna anga. Storesniu kampu meniskas suaugęs su kapsule; Tepaliniai maišeliai ir makštys – susisiekia su sąnarine ertme ir sudaro jos išvaržas. Šie dariniai yra po raumenų sausgyslėmis ir palengvina jų judėjimą.

Sąnarių klasifikavimas.Sanariai klasifikuojami pagal tai, keliose plokštumose yra galimi to sąnario judesiai. Jeigu sąnarių judėjimas galimas vienoje ašyje, sąnarys vadinamas vienaašiu, jei dviejose - dviašiu, o jei trijose ir daugiau - daugiaašiu sąnariu.Vienaašių sąnarių rūšys: Skridininis sąnarys. Sąnario duobė turi skiauterėlę, o galva- nedidelį griovelį. Cilindrinis (ritininis) sąnarys. Tokio sąnario vieno kaulo sąnarinis paviršius yra su cilindro formos iškilimu, o kitas – su tokiu pat įdubimu.Dviašių sąnarių rūšys: Balninis sąnarys. Toks yra riešinis nykščio sąnarys, leidžiantis pasukti 90 laipsnių kampu. Elipsinis sąnarys. Kaulų sąnariniai paviršiai yra elipsės formos, t. y. vieno kaulo galas yra elipsinio gumburo pavidalo, o kito – elipsinės

įdubos pavidalo. Toks yra stipininis riešo sąnarys, kuris leidžia judėti apie dvi statmenas ašis. Krumplinis sąnarys. Jis primena tiek skridininį, tiek elipsinį sąnarius: turi du gumburus, kuriuos skiria vaga. Toks sąnarys yra kelio sąnarys.Daugiaašių sąnarių rūšys: Plokščiasis sąnarys. Abu sąnarinai paviršiai yra plokšti, primenantys rutulio nuopjovą. Tokie sąnariai yra vangūs, tačiau padeda judėti

visomis kryptimis, bet mažomis amplitudėmis. Riešutinis sąnarys. Tokį sąnarį sudaro vieno kaulo sąnarinio paviršiaus rutulio formos galva, o kito – gili sąnarinė įduba. Toks yra klubo

sąnarys, kuris leidžia judėti įvairiomis kryptimis, tačiau mažesnėmis amplitudėmis. Šis sąnarys dažnai senatvėje būna pažeistas ir atliekamos jo keitimo operacijos.

Rutulinis sąnarys. Jį sudaro vieno kaulo rutulio formos sąnarinė galva ir kito kaulo sąnarinę įduba. Tokios formos sąnarys leidžia atlikti judesius įvairiomis kryptimis ir didžiulėmis amplitudėmis. Toks yra peties sąnarys.

Dar sąnariai gali būti: Paprastasis sąnarys – kai sąnarį sudaro du kaulai. Sudėtingasis sąnarys – kai sąnarį sudaro trys kaulai ir trys sąnariai (pvz., alkūnės sąnarys). Kompleksinis sąnarys - sąnarys kurį diskas arba meniskas dalija į ertmes (kelio sąnarys). Derinamieji sąnariai – kai judesį galima atlikti tik per du arba per tris sąnarius. Tokie yra apatinio žandikaulio sąnariai.

Pagrindiniai sąnariai Smilkininis žandikaulio sąnarys Krūtinkaulinis raktikaulio sąnarys Petinis raktikaulio sąnarys Peties sąnarys Alkūnės sąnarys Kryžmeninis klubo sąnarys

Klubo sąnarys Kelio sąnarys Pėdos sąnariai

Skeleto dalys: kaukolė, stuburas, krūtinės ląsta, viršutinės ir apatinės galūnės.

Kaukolė.

Galvos griaučiai, dar vadinami kaukole , - tai keletas tarpusavyje suaugusių kaulų, sudarančių ašinio skeleto viršutinę dalį. Galvos griaučių paskirtis - apsaugoti galvos smegenis nuo pažeidimų, kaukolėje taip pat yra klausos, uoslės ir regos organai. Pati kaukolė susideda iš smegeninės dalies, talpinančios smegenis, bei veidinės dalies, kurioje yra akiduobės, nosies ir burnos ertmės.

Žmogaus kaukolėKaukolės ertmėSmegenys užpildo kaukolės smegeninę dalį; nuo jų priklauso kaukolės forma. Pradžioje (iki gimimo ir kurį laiką po gimimo) kaukolės kaulus jungia kremzlės, todėl kaukolė esti šiek tiek paslanki. Palengva jas pakeičia kaulinis audinys, ir apie 18-24 mėnesį kaukolė tampa kietesnė.Galvos smegenys sudarytos iš minkštoko, stangrių drebučių konsistencijos audinio, kurį lengva sužaloti ar sutraiškyti. Smegenis supa tamprus kietasis smegenų dangalas ir kaukolės kaulai, kurie jas ir apsaugo. Tačiau, jeigu smegenys yra sužeistos ir paburksta (atsiranda smegenų edema), kaukolės kaulai gali dar labiau suspausti smegenų audinį. Smegenis dar dengia plonas ir skaidrus voratinklinis dangalas, kurį nuo kietojo dangalo skiria subduralinė ertmė su seroziniu skysčiu, bei silpnas švelnusis galvos smegenų dangalas, tiesiogiai liečiantis smegenis. Voratinklinį dangalą nuo švelniojo skiria subarachnoidinė ertmė su likvoru (smegenų skysčiu).Kaukolės veidinėje dalyje yra mažesnių ertmių – tai akiduobės ir nosies ertmės, susisiekiančios su kaukolės vidumi, bei burnos ertmė. Iš nosies ertmių galima patekti ir į prienosinius ančius (sinusus) – oringas ertmes, esančias apie nosies ertmę. Kaukolės apatinis žandikaulis – tai vienintelis paslankus suaugusio žmogaus kaulas su dviem vienu metu judančiais sąnariais.Kaukolės pamate gausu angų ir angelių, pro kurias eina nervai, arterijos ir venos. Pakaušinėje kaukolės pamato dalyje yra didžiausia kaukolės anga, ties kuria baigiasi nugaros smegenys ir prasideda pailgosios galvos smegenys.Veidinės dalies kaulai: Viršutinis žandikaulis – 2 kaulai; jų duobelėse įsitvirtina viršutiniai dantys. Apatinis žandikaulis – 1 kaulas; jo duobelėse įsitvirtina apatiniai dantys. Noragas – 1 kaulas; atskiria dešiniąją ir kairiąją nosies ertmės puses. Nosikaulis – 2 kaulai; sudaro išorinę nosį. Ašarikaulis – 2 kaulai. Skruostakaulis – 2 kaulai skruosto srityje. Akytkaulis .1 – kaulas; kartu su pleištakauliu sudaro kaukolės pamatą. Gomurikaulis .– 2 kaulai; sudaro užpakalinę kaulinio gomurio dalį. Poliežuvinis kaulas .Smegeninės dalies kaulai: Momenkaulis – 2 kaulai. Smilkinkaulis – 2 kaulai; yra iš šonų, ausų srityje. Kaktikaulis – 1 kaulas kaktos srityje. Pakauškaulis – 1 kaulas užpakalinėje kaukolės dalyje. Pleištakaulis – 1 kaulas.Kaukolės kaulų jungtysKaukolės kaulai tarpusavyje yra sujungti ištisinėmis jungtimis. Sąnarį kaukolėje sudaro tik apatinis žandikaulis ir smilkinkaulis. Skaidulinės kaukolės jungtys- siūlės, raiščiai ir momenėliai. Kremzlinės jungtys randamos tik kaukolės pamate. Kaukolės siūlės- tarp kaukolės kaulų išsidėstęs skaidulinis jungiamasis audinys. Siūlės gali būti dantytosios (skliauto siūlės) ir lygiosios

(veido kaulų siūlės). Žmogui senstant, siūlės kaulėja. Apie 60-uosius gyvenimo metus dauguma kaukolės siūlių būna sukaulėjusios. Paprastai siūlės vadinamos pagal kaulus, kurie jose susijungia, tačiau yra ir specifinių siūlių pavadinimų, pavyzdžiui, strėlinė siūlė, jungianti momenkaulius.

Kaukolės momenėliai- naujagimio kaukolėje esantys dideli skaidulinio jungiamojo audinio intarpai. Yra keturi momenėliai- priekinis, užpakalinis, pleištinis ir speninis. Paprastai visi momenėliai būna sukaulėję vaikui sulaukus dvejų metų.

Svarbiausi kaukolės raiščiai yra sparninis dyglio raištis ir ylinis poliežuvinio kaulo raištis – šis raištis laiko pakabinęs poliežuvinį kaulą. Kaukolės kremzlinės jungtys yra kaukolės pamate. Jų dėka žmogaus kaukolės pamatas auga, storėja. Senstant, apie 20-uosius gyvenimo

metus, sukaulėja pleištinė pakauškaulio kremzlinė sąauga, sujungdama pleištakaulio kūną ir pakauškaulio pamatą

Stuburas.Stuburas – žmogaus ir kitų stuburinių gyvūnų atraminė ašis, sudaryta iš 33 (kartais 34) slankstelių. Stuburas apsaugo nugaros smegenis ir palaiko galvą. Su stuburu jungiasi krūtinės ląsta ir dubens kaulai. Kaklinę stuburo dalį sudaro septyni kaklo slanksteliai. Krūtininę dalį sudaro 12 krūtinės slankstelių, prie kurių yra prisijungę šonkauliai. Juosmens dalį sudaro 5 juosmens slanksteliai, išsidėstę žemyn iki stuburo apačios. Tai didžiausi paslankūs stuburo kaulai. Apatinę stuburo dalį sudaro 5 kryžkaulio slanksteliai, kurie yra suaugę į vientisą kietą kaulą, kad būtų stipresni. Žemiau jų esti 3, 4 arba 5 maži slanksteliai. Tai uodegikaulis. Šioje vietoje gyvūnams auga uodega. Žmogaus stuburas priklauso ašiniam skeletui.

Stuburo jungtysStuburo jungtis galima skirstyti į slankstelių kūnų ir slankstelių lankų ir ataugų jungtis.Slankstelių kūnų jungtis sudaro tarpslanksteliniai diskai bei užpakalinis ir priekinis išilginiai raiščiai. Tarpslankstelinį diską sudaro: Hialinės kremzlinės plokštelės, skaidulinis žiedas ir minkštiminis branduolys. Užpakalinis išilginis raištis yra suaugęs su tarpslanksteliniais diskais ir jungia slankstelių kūnus iš stuburo kanalo pusės, nuo pakauškaulio iki kryžkaulio. Šis raištis atsakingas už stuburo lenkimo varžymą. Priekinis išilginis raištis yra priaugęs prie slankstelių kūnų ir eina nuo priekinio atlanto lanko iki kryžkaulio. Šis raištis atsakingas už stuburo lenkimą.Slankstelių lankų ir ataugų jungtis sudaro: Tarpslanksteliniai sąnariai Geltonieji raiščiai Tarpskersiniai raiščiai Tarpketeriniai raiščiai Antketerinis raištis

Krūtinės ląsta.Krūtinės ląsta – nupjauto kūgio formos, apsaugo gyvybiškai svarbius organus – širdį ir plaučius. Ją sudaro 25 kaulai: 12 porų (arba 24 kaulai) šonkaulių ir krūtinkaulis . Krūtinės ląsta priklauso ašiniam skeletui.Krūtinės ląstoje širdis ir plaučiai išsidėsto daugiau apatinėje ląstos dalyje. Dvylika porų šonkaulių lanku juosia krūtinės ląstą. Vienu galu šonkauliai tvirtinasi prie krūtinės slankstelių, o kitu – arba prie krūtinkaulio (pirmieji septyneri), arba prie kremzlinio šonkaulių lanko (iki dešimtojo), arba yra laisvi (du apatiniai). Krūtinės ląstą nuo pilvo ertmės skiria storas raumeninis kupolas – perdanga, arba diafragma.

Tarpšonkaulinius tarpus užpildo tarpšonkauliniai raumenys, kurie padeda kvėpuoti. Įkvepiant išoriniai tarpšonkauliniai raumenys pakelia šonkaulius, diafragma susitraukdama nusileidžia, krūtinės ertmė didėja, krūtinės ląstoje susidaro neigiamas slėgis. Tuomet oras srūva iš aplinkos pro nosies arba burnos ertmę ir pro kvėpuojamąją gerklę įsiurbiamas į plaučius. Iškvėpimo metu vidiniai tarpšonkauliniai raumenys nuleidžia šonkaulius, diafragma atsipalaiduoja ir pakyla, ląstos tūris sumažėja ir oras išstumiamas lauk.Krūtinės ląstą iš vidaus iškloja krūtinplėvė, toliau pereinanti ant plaučių ir dengianti juos iš visų pusių. Dažna pleuros liga – jos uždegimas (pleuritas). Širdį gaubia panaši plėvė – širdiplėvė.Kairysis ir dešinysis plaučiai užpildo didžiąją krūtinės ląstos dalį. Juos išraizgo įvairaus skersmens bronchai. Pagrindiniai bronchai atsišakoja nuo kvėpuojamosios gerklės (trachėjos). Jų šakos – tai skiltiniai bronchai, kurie kerojasi į segmentinius bronchus. Kiekvienas pastarųjų skyla į du smulkesnius bronchus. Tolydžio vis šakodamiesi ir smulkėdami, bronchai pereina į bronchioles, kurių sienelėje jau nebėra kremzlinio audinio. Bronchiolių tąsa – tai kvėpuojamieji takai, kurie baigiasi alveoliniais takais ir maišeliais. Trachėjos išsišakojimas iki alveolinių takų vadinamas bronchiniu medžiu, kurio pagrindinė funkcija,– kad srūvantis iš aplinkos oras tekėtų iki pat alveolių. Alveolių sieneles tankiai apraizgo smulkiausios kraujagyslės (kapiliarai). Pro šias sieneles nuolat vyksta dujų apykaita: deguonis iš įkvepiamo oro įsiurbiamas į kapiliarus, o medžiagų apykaitos metu susidaręs anglies dvideginis iš kapiliarų patenka į alveoles ir iškvepiant pašalinamas.Širdis guli tarp abiejų plaučių, daugiau tarpuplaučio priekyje, tarp plaučius dengiančios krūtinplėvės (pleuros) lapelių. Kraujas iš organizmo (veninis) atkeliauja į dešiniąją jos pusę (dešinįjį prieširdį ir skilvelį), iš kurios yra išstumiamas į plaučius. Deguonimi prisotintas kraujas (arterinis) grįžta į kairiąją širdies pusę (kairįjį prieširdį bei skilvelį), o iš ten išstumiamas į stambiausią organizmo arteriją – aortą.Krūtinės ląstoje be širdies ir plaučių yra dar ir stemplė, kuria maistas iš burnos ertmės patenka į skrandį, gulintį iškarto po diafragma. Tarpuplaučio priekinėje viršutinėje dalyje yra ir čiobrialiaukė, arba užkrūčio liauka, turinti didelės reikšmės imunitetui.

Viršutinės galūnės.Viršutinės galūnės, arba viršutinių galūnių kaulai – žmogaus ir kitų stuburinių gyvūnų pridėtinio skeleto dalis. Žmogaus viršutines galūnes sudaro 64 kaulai: Pečių lankas – du kaulai: raktikaulis ir mentė . Žastas – vienas žastikaulis. Dilbis – du kaulai: alkūnkaulis ir stipinkaulis. Plaštaka – 27 kaulai:

o riešas – 8 kaulai: didysis daugiakampis, mažasis daugiakampis , galvinis, kablinis, žirnis, trikampis, mėnulis ir laivelis;o delnas – 5 kaulai: delnakaulai;o pirštai – 14 kaulų: kiekvienas pirštas susideda iš 3 pirštakaulių, išskyrus nykštį (jis turi tik 2 pirštakaulius).

Apatinės galūnės.Apatinės galūnės, kojos – žmogaus ir kitų dvikojų stuburinių gyvūnų galūnės, kuriomis remiamasi į žemę. Viršutinės galūnės būna griebiamosios ar virtusios sparnais. Dubenkaulis – vienas kaulas, sudarytas iš trijų susijungusių kaulų: klubakaulio, sėdynkaulio ir gaktikaulio. Šlaunis – vienas kaulas šlaunikaulis, kurio viršutinė galva jungiasi su dubenkauliu, o apatinis kaulo galas baigiasi gumburais, kurie yra kelio

sąnario dalys. Blauzda – trys kaulai: blauzdikaulis, šeivikaulis ir girnelė. Pėda – 26 kaulai:

o čiurna – 7 kaulai: šokikaulis , kulnikaulis, laivakaulis, kubakaulis, 3 pleištukai; o padas – 5 kaulai: padikauliai;o pirštai – 14 kaulų: kiekvienas pirštas susideda iš 3 pirštakaulių, išskyrus nykštį (jis turi tik 2 pirštakaulius).

Stuburo spyruoklinė forma yra susijusi su žmogaus stačia stovėsena. Priekinė stambi stuburo dalis remia kūno dalių masę, užpakalinė sudėtingo reljefo dalis sudaro atramas nugaros raumenims prisisegti, o viduje yra nugaros smegenų talpykla – stuburo kanalas.

20. Raumens sandara. Raumenų skaičius. Raumeniį sudarantys audiniai. Pagalbiniai raumenų įtaisai. Kūno raumenys: nugaros, krūtinęs, pilvo, galvos, kaklo, viršutinės ir apatinės galūnės raumenys. Mimikos raumenys. Kvėpavimo funkcijoje dalyvaujantys raumenys.

Sandara.Raumeninė ląstelė yra vadinama miocitu. Širdies raumens - kardiomiocitu. Raumenų ląstelių citoplazma yra vadinama sarkoplazma, plazminė membrana- sarkolema. Miocitai, priklausomai nuo audinio tipo, gali būti ruožuoti ir neruožuoti, cilindriški ir verpstės formos.

Raumenų skaičius.Kiekvienas sveikas žmogus turi virš 600 raumenų, kurie pas vyrus sudaro 40%, o pas moteris 23% kūno masės.Pagalbiniai raumenų įtaisai:

Fascijos Sausgyslių kanalai Tepaliniai maišeliai

Raumenį sudarantys audiniai.Raumeniniams audiniams priskiriama lygusis, skersaruožis, širdies raumeniniai audiniai ir kai kurios specializuotos raumeninių audinių rūšys. Šių audinių susitraukimo elementai yra lygiosios ir skersaruožės raumenų fibrilės.Lygusis raumeninis audinys sudarytas iš ląstelių ir turi lygių miofibrilių pavidalo sutraukiamąjį aparatą. Jis susitraukia lėtai ir sugeba ilgą laika būti susitraukęs; be to, naudoja palyginti mažai energijos ir nepavargsta. Tokio tipo susitraukimai vadinami toniniais. Šiuos raumenis inervuoja vegetaciniai nervai ir, skirtingai nuo skersaruožio raumeninio audinio, jie nepavaldūs sąmonei, nors ir kontroliuojami galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės. Šios rūšies audinių aptinkama įvairių vidaus organų ir kraujagyslių sienose.Skersaruožis raumeninis audinys sudaro griaužių raumenis, burnos, ryklės, iš dalies stemplės, tarpvietės raumenis. Kiekviename skyriuje jo savybės yra skirtingos. Didesnioji dalis griaučių raumenų skersaruožių raumeninių skaidulų gali labai greitai susitraukti ir pavargti. Šio tipo susitraukimai vadinami tetaniniais. Skersaruožis raumeninis audinys susitraukia valingai, atsakydamas į impulsus, einančius iš galvos smegenų

didžiųjų pusrutulių žievės.Tačiau dalis raumenų (tarpšonkauliniai, diafragma ir kt.) susitraukia ne tik valingai, bet ir automatiškai-nedalyvaujant sąmonei, o ryklės ir stemplės raumenys visai nepavaldūs valingiems impulsams.

Nugaros raumenys.Nugaros raumenys skirstomi į paviršinius ir giliuosius. Paviršiniai raumenys išsidėsto trimis sluoksniais. Pirmajam sluoksniui priklauso trapecinis raumuo ir platusis nugaros raumuo; antrajam-mentės keliamasis raumuo, didysis ir mažasis rombiniai raumenys; trečiajam- viršutinis ir apatinis užpakaliniai dantytieji raumenys. Visi jie prasideda nuo stuburo ir prisitvirtina, išskyrus abu dantytuosiuos raumenis, prie pečių lanko arba žastikaulio. Gilieji nugaros raumenys sudaro du laidus- lateralinį ir medialinį, kurie išsidėstę abiejose stuburo pusėse per visą jo ilgį nuo pakauškaulio iki kryžkaulio.

Krūtinės raumenys.Krūtinės raumenys skirstomi į pečių lankui bei rankai priklausančius raumenis (didysis ir mažasis krūtinės raumuo, paraktinis ir priekinis dantytasis raumuo) ir savuosius krūtinės raumenis (išoriniai ir vidiniai tarpšonkaulių raumenys).Didysis krūtinės raumuo yra trikampio formos, guli paviršiuje. Prasideda nuo raktikaulio išorinės dalies, krūtinkaulio ir 2-7 šonkaulių kremzlių. Prisitvirtina pire žastikaulio didžiojo gumburėlio skiauterės. Raumuo pritraukia ranką prie liemens, sukdamas ją į vidų. Raktikaulinė raumens dalis kelia ranką į priekį. Fiksavus viršutinę galūnę, kelia šonkaulius. Mažasis krūtinės raumuo guli giliau didžiojo raumens, prasideda nuo 2-5 šonkaulių ir prisitvirtina prie mentės stapinės ataugos. Traukia mentę į priekį ir truputį į apačią. Kai mentė fiksuota, kelia šonkaulius, dėl to palengvėja įkvėpimas.Paraktinis raumuo labai mažas, eina tarp 1 šonkaulio ir raktikaulio. Tempia raktikaulį į apačią ir į medialinę pusę.Priekinis dantytasis raumuo prigludęs prie šoninio krūtinės ląstos paviršiaus. Prasideda danteliais nuo devynių viršutinių šonkaulių ir prisitvirtina prie apatinio mentės kampo ir medialinio jos krašto. Tempia mentę į priekį, kartu sukdamas jos apatinį kampą išorėn. Dėl to ranką galima pakelti aukščiau horizontalaus lygio. Kartu su rombiniu raumeniu jis prispaudžia mentę prie liemens.

Pilvo raumenysPilvo raumenims priklauso išorinis ir vidinis įstrižiniai, skersiniai ir tiesusis pilvo raumenys, taip pat kvadratinis jausmens raumuo.Išorinis įstrižinis pilvo raumuo plačiai eina įstrižai iš viršaus ir šono į priekį ir žemyn. Prasideda danteliais nuo aštuonių apatinių šonkaulių. Jo užpakaliniai pluoštai prisitvirtina prie klubakaulio skiauterės. Priekyje ir apačioje raumuo pereina į plačią plokščią sausgyslę-aponeurozę. Iš priekio ji įeina į priekinės tiesiojo pilvo raumens makšties sienos ir baltosios pilvo linijos sudėtį. Apatinis jos kraštas užsisuka, sudarydamas kirkšninį (Puparto) raištį. Jis eina tarp priekinio viršutinio klubakaulio dyglio ir gaktinio gumburėlio.Vidinis įstrižinis pilvo raumuo guli po išoriniu raumeniu. Jo pluoštai vėduokle eina iš apačios į viršų. Prasideda nuo jausmeninės nugaros fascijos, klubakaulio skiauterės ir kirkšninio raiščio. Užpakaliniai pluoštai prisitvirtina prie trijų apatinių šonkaulių, o priekinės pereina į aponeurozę.Skersinis pilvo raumuo guli po abiem įstrižiniais raumenimis. Prasideda nuo šešių apatinių šonkaulių vidinio paviršiaus, juosmeninės nugaros fascijos, klubakaulio skiauterės ir nuo kirkšninio raiščio. Raumeniniai pluoštai eina skersai ir priekyje pereina į aponeurozę.Tiesusis pilvo raumuo guli labiau į išorę nuo vidurinės linijos. Jį sudaro raumeniniai pluoštai, einantys išilgai iš viršaus į apačią. Prasideda nuo krūtinkaulio kardinės ataugos ir 5, horizontalaus sausgyslinius intarpus. Tiesusis raumuo yra makštyje, kurią sudaro išorinio ir vidinio įstrižinių ir skersinio pilvo raumenų aponeurozės. Kvadratinis juosmens raumuo prasideda nuo klubakaulio skiauterės ir prisitvirtina prie 12 šonkaulio bei 1-4 juosmeninių slankstelių skersinių ataugų. Įeina į užpakalinės pilvo sienos sudėtį.

Galvos raumenysVisi veido ir galvos raumenys skirstomi į dvi grupes: 1) mimikos raumenis, 2) kramtomuosius raumenis.

Mimikos raumenys- tai ploni raumeniniai pluoštai, be fascijų. Jie skiriasi nuo kitų žmogaus kūno raumenų tuo, kad prasideda nuo kaukolės kaulų ir įsipina į odą. Susitraukdami jie judina veido odą, sudaro raukšles bei įdubas, suteikia veidui atitinkamą išraišką. Sudėtingų pojūčių (emocijų)-džiaugsmo, gėdos, paniekos, skausmo, kančios ir t.t. –pasireiškimas paverčiamas nerviniais impulsais, kurie iš galvos smegenų žievės veidiniu nervu eina į mimikos raumenis. Nuo daugybės raumenų susitraukimų kombinacijų priklauso nepaprastai įvairi mimika. Taigi iš mimikos raumenų pavyzdžio ypač gerai matyti, kad nervų sistema glaudžiai susijusi su griaučių raumenimis.Išsidėstydami grupėmis aplink natūralias veido angas (akiduobes, burną, ausis, šnerves), mimikos raumenys uždaro arba išplečia jas, Jie judina skruostus, lūpas, šnerves.Svarbiausi mimikos raumenys:Antgalvinis raumuo sudarytas iš plačios antgalvinės aponeurozės, vadinamojo plėvinio šalmo. Su oda jis suauga tvirtai, o su kaukolės antkauliu-puriai. Į jį įsipina raumenų dalys: iš priekio-kaktinis pilvelis, iš užpakalio- pakaušinis pilvelis, o ausies kaušelio srityje – trys silpnai išsivystę ausies raumenys (viršutinis, priekinis ir užpakalinis). Susitraukdamas pakaušinis pilvelis įtempia plėvinį šalmą ir plaukuotosios galvos dalies odą; susitraukiant kaktiniam raumeniui, pakyla antakiai, o kaktos oda susiraukšlėja išilginėmis raukšlėmis, todėl jis vadinamas „nustebimo raumeniu“.Antakių sutraukiamasis raumuo guli po kaktiniu raumeniu; prasideda nuo kaktikaulio nosinės dalies ir įsipina į odą truputį aukščiau antakio vidurio. Susitraukiant abiejų pusių raumenims, antakiai artėja vienas prie kito, tarp jų susidaro išilginės raukšlės. Jis pavadintas „skausmo, kančios raumeniu“.Žiedinis akies raumuo- susideda iš žiedinių raumeninių pluoštų, juosiančių akiduobę ir įsipinančių į vokų odą. Susitraukdamas užmerkia akį.Žiedinis burnos raumuo. Jį sudaro žiediniai raumeniniai pluoštai, kurie guli po lūpų oda ir aplink jas. Susitraukdamas užčiaupia burną.Lūpų kampo nuleidžiamasis raumuo yra trikampio formos, prasideda plačiu pagrindu nuo apatinio žandikaulio, o viršūne įsipina į burnos kampo odą. Išlygina nosies-lūpų raukšlę, lūpų kampą traukia žemyn, suteikdamas veidui liūdesio, nepasitenkinimo išraišką.Lūpų kampo keliamasis raumuo yra kvadratinės formos, prasideda nuo viršutinio žandikaulio, prisitvirtina prie burnos kampo ir viršutinės lūpos odos. Traukia burnos kampą į viršų, kelia viršutinę lūpą.Žandinis raumuo sudaro burnos ertmės šoninę sieną, suaugdamas su jos gleivine, Prasideda nuo žandikaulio užpakalinių dalių, eina skersine kryptimi ir įsipina į žando bei lūpų odą. Susitraukdamas spaudžia žandą prie dantų, padėdamas slinkti maisto kąsniui, dalyvauja čiulpimo akte. Virš jo yra susikaupę riebalinio audinio, dėl to žando kontūrai yra išgaubti (tai labiau būdinga vaikams ir moterims).

Kramtomieji raumenys- tai keturios poros tvirtų raumenų, iš kurių du yra paviršiniai (kramtomasis ir smilkininis raumenys), du- gilieji (vidinis ir šoninis sparniniai raumenys). Kramtomiesiems raumenims bendra yra tai, kad jie visi prasideda nuo kaukolės kaulų, prisitvirtina skirtingose apatinio žandikaulio vietose ir judina smilkininį apatinio žandikaulio sąnarį. Veikiant šiems raumenims, apatinis žandikaulis gali pakilti, judėti į šonus ir į priekį. Tai svarbu ne tik kramtymui, bet ir artikuliuotai kalbai.Kramtomasis raumuo yra stačiakampio formos. Prasideda nuo skruostinio lanko ir prisitvirtina prie apatinio žandikaulio kampo išorinio paviršiaus. Kelia apatinį žandikaulį, prispausdamas abiejų žandikaulių krūminius dantis vienus prie kitų. Dengianti jį standi fascija pereina į šalia esančią paausinę seilių liauką ir todėl vadinama paausine-kramtomąja fascija.Smilkininis raumuo yra vėduoklės forms, prasideda nuo momenkaulio ir smilkinkaulio, užpildo visą smilkininę duobę, prisitvirtina prie apatinio žandikaulio vainikinės ataugos. Jį dengia tvirta blizganti smilkininė fascija, Kelia apatinį žandikaulį. Patys užpakaliniai smilkininio raumens pluoštai atitraukia iškištą į priekį žandikaulį atgal.Šoninis sparninis raumuo yra trikampio formos, guli pasmilkininėje duobėje. Prasideda nuo pleištakaulio sparninės ataugos ir prisitvirtina prie apatinio žandikaulio sąnarinės ataugos. Susitraukiant abiejų pusių raumenimis, apatinis žandikaulis atsikiša į priekį. Susitraukiant vienos pusės raumeniui, apatinis žandikaulis pastumiamas į priešingą pusę.Vidinis sparninis raumuo yra keturkampio formos; prasideda nuo sparninės ataugos duobutės ir prisitvirtina prie to paties pavadinimo šiurkštumos vidiniame apatinio žandikaulio kampo paviršiuje. Kartu su kramtomuoju raumeniu sudaro fiziologinę raumeninę kilpą, dėl to apatinis žandikaulis geriau prispaudžiamas prie viršutinio. Kramtymo akte dalyvaujančio apatinio žandikaulio judesiai yra labai įvairūs, ko negalima pasakyti apie kitus žinduolių atstovus.

Kaklo raumenys Kaklo raumenys skirstomi į paviršinius ir giliuosius. Be to, į atskirą grupę išskiriami raumenys, prisitvirtinantys prie paliežuvinio kaulo-viršutiniai ir apatiniai paliežuviniai raumenys.Paviršiniams kaklo raumenims priklauso poodinis kaklo ir galvos sukamasis raumuo.Poodinis kaklo raumuo-plona raumeninė plokštelė, gulinti po oda. Prasideda nuo krūtinės fascijos žemiau raktikaulio, dengia šoninį ir iš dalies priekinį kaklo paviršių ir prisitvirtina apatinės veido dalies srityje. Traukia žemyn burnos kampą ir įtempia kaklo odą.Galvos sukamasis raumuo- stipriausias ir didžiausias iš visų kaklo raumenų. Prasideda dviem kojytėmis nuo raktikaulio ir krūtinkaulio, prisitvirtina prie smilkinkaulio speninės ataugos. Susitraukus vienos pusės rameniui, kaklas lenkiamas į tą pačią pusę, kartu sukantis galvai į priešingą pusę. Susitraukiant abiejų pusių raumenims, galva išlaikoma vertikalioje padėtyje, o maksimaliai susitraukiant-atlošiama. Viršutinių paliežuvio raumenų yra keturi. Dvipilvis raumuo turi priekinį pilvelį, prasidedantį nuo apatinio žandikaulio ir pereinantį į tarpinę sausgyslę, pritvirtintą fascine kilpa prie paliežuvinio kaulo. Nuo sausgyslės prasideda užpakalinis pilvelis, kuris prisitvirtina prie smilkinkaulio speninės ataugos įlankos. Apatinių paliežusių raumenų taip pat yra 4. Krūtininis paliežuvio raumuo prasideda nuo krūtinkaulio, prisitvirtina prie paliežuvio raumuo prasideda nuo krūtinkaulio, prisitvirtina prie paliežuvinio kaulo ir traukia jį žemyn. Mentinis paliežuvio raumuo eina nuo mentės prie paliežuvinio kaulo, turi du pilvelius, sujungtus tarpine sausgysle; traukia žemyn paliežuvinį kaulą. Krūtininis skydo raumuo eina nuo krūtinkaulio prie skydinės kremzlės išorinio paviršiaus; traukia žemyn skydinę kremzlę, o su ja ir gerklas bei paliežuvinį kaulą.Skydinis paliežuvio raumuo – prieš tai aprašytojo raumens tęsinys, eina nuo skydinės kremzlės prie paliežuvinio kaulo; kai paliežuvinis kaulas fiksuotas, kelia gerklas. Apatiniai paliežuvio raumenys labai reikšmingi, fiksuojant paliežuvinį kaulą, nes, kol jis nefiksuotas, neįmanoma nuleisti apatinio žandikaulio. Giliesiems kaklo raumenims priklauso šoniniai laiptiniai raumenys ir priešstuburiniai raumenys. Laiptiniai raumenys prasideda nuo kaklo slankstelių skersinių ataugų ir prisitvirtina prie šonkaulių: priekinis ir vidurinis prie 1 šonkaulio, o užpakalinis- prie 2. Prieš priekinį laiptinį raumenį yra priešlaiptinis tarpas, tarp priekinio ir vidurinio- tarplaiptinis tarpas, kur eina kraujagyslės ir nervai.

Kvėpavimo procese dalyvaujantys raumenys:• Šonkaulių keliamieji raumenys. Kai kurie raumenys iš savųjų krūtinės sienos raumenų ir paviršinių nugaros raumenų grupių. Dalyvaujaįkvėpiant orą. Didina krūtinės ląstos skersinį ir strėlinį matmenis;• Šonkaulių nuleidţiamieji raumenys. Kai kurie raumenys iš tų pačių grupių. Dalyvauja iškvėpiant orą. Maţina krūtinės ląstos skersinį ir strėlinį matmenis;• Diafragma. Keičia krūtinės ląstos vertikalinį matmenį

VIRŠUTINĖS GALŪNĖS RAUMENYS1. Pečių lanko raumenys;2. Rankos raumenys skirstomi į:

Žasto raumenys:- priekinė grupė;- užpakalinė grupė;

Dilbio raumenys:

- priekinė grupė (paviršinis ir gilusis sluoksniai);- užpakalinė grupė (paviršinis ir gilusis sluoksniai);

•Plaštakos raumenys (yra tik delninėje pusėje):- nykščio pakylos raumenys;- mažylio pakylos raumenys;- vidurinė grupė.

PEČIŲ LANKO RAUMENYS• Priklauso 6 raumenys.• Deltinis raumuo. Jungia raktikaulį ir mentę su žastikauliu. Atitraukia ranką.

• Kiti raumenys- prasideda nuo mentės, tvirtinasi prie žastikaulio. Funkcijos: suka, atitraukia arba pritraukia žastą, sutvirtina peties sąnarį.

ŽASTO RAUMENYS Priekinė grupė:

o Dvigalvis žasto. Lenkia zasta ir dilbi.o Snapinis zasto. Lenkia zasta.o Zastinis raumuo. Lenkia dilbi.

2. Užpakalinė grupė:o Trigalvis zasto. Tiesia dilbi.

DILBIO RAUMENYS Priekinė grupė. Lenkia plaštaką, pirštus,

atitraukia/pritraukia plaštaką, nugręžia dilbį ir plaštaką.o Alikūninis lenkiamasis riešoo Ilgasis delnoo Stipininis lenkiamasis riešo

o Pavirsinis lenkiamasis pirstu raumuoo Apvalusis nugrežiamasis raumuoo Gilusis lenkiamasisi pirstuo Ilgasis lenkiamasis rankos nykscio raumuoo Kvadratinis nugreziamasis raumuo

2. Užpakalinė grupė. Tiesia plaštaką, pirštus, atitraukia/pritraukia plaštaką, atgręžia dilbį ir plaštaką.

o Žastinis stipinkaulio raumuoo Ilgasis tesiamasis stipinis riešo raumuoo Trumpasis tiesiamasis stipinis riešoo Tiesiamasis pirštųo Tiesiamasis mažylioo Aklūninis tiesiamasis riešo raumuoo Atgręžiamasis raumuo

o Ilgasis atitraukiamasis rankos nyksčioo Trumpasis tiesiamasis rankos nyksčio

o Tiesiamasis smiliaus

PLAŠTAKOS RAUMENYS Nykščio pakylos raumenys. Judina nykštį;

o Trumpasisi atitraukiamasis rankos nyksčio raumuoo Trumpasis lenkiamasis rankos nyksčio raumuoo Priešpriešinis rankos nyksčio raumuoo Pritraukiamasis rankos nuksčio raumuo

2. Mažylio pakylos raumenys. Judina mažylį;

o Atitraukiamasis mažylioo Trumpasis lenkiamasis mažylioo Priešpriešinis mažylio

3. Vidurinė grupė. Išskečia ir suglaudžia pirštus, lenkia pirštus. o Sliekiniai raumenyso Delniniai tarpkauliniaio Nugariniai tarpkauliniai (vieninteliai esantys ne delninėje

plaštakos pusėje)

APATINĖS GALŪNĖS RAUMENYS Dubens raumenys:

- vidinė grupė;- išorinė grupė.

2. Kojos raumenys:- Šlaunies raumenys:

priekinė grupė; užpakalinė grupė; vidinė grupė.

- Blauzdos raumenys: priekinė grupė; užpakalinė grupė; šoninė grupė.

- Pėdos raumenys: pėdos nugarinė grupė; pado raumenys.

DUBENS RAUMENYSVisi prasideda nuo stuburo, kryžkaulio ir dubenkaulio, o prisitvirtina prie šlaunikaulio. Stovint išlaiko vertikalia padėtį, intensyviai dirba ėjimo ar bėgimo metu. Suteikia stabilumo. Vidinė grupė:

o Dydisis juosmenso Klubinis raumuoo Vidinis užtvarinis

Išorinė grupė:o Didysis sėdmenso Vidurinis sėdmenso Mažasis sėdmenso Kriaušiniso Tempiamasis plačiosios fascijos

ŠLAUNIES RAUMENYS Priekinė grupė:

o Keturgalvis šlaunies raumuo. Didžiausias viso kūno raumuo. Tiesia blauzdą. Susideda iš:

Tiesusis šlaunis Šoninis platusis Tarpinis platusis Vidinis platusis

o Siuvėjo raumuo. Lenkia šlaunį ir balauzdą. Vidinė grupė:

o Skauterinis. Pritraukia ir lenkia šlaunį.

o Ilgasis pritraukiamasis. Šlaunį pritraukia.o Trumpasis pritraukiamasis.o Didysis pritraukiamasis.o Grakštusis raumuo. Pritraukia šlaunį, lenkia blauzdą.

Užpakalinė grupė. Tiesia šlaunį, lenkia ir suka blauzdą.o Pusgysliniso Puslplėviniso Dvigalvis šlaunies raumuo

BLAUZDOS RAUMENYS Priekinė grupė. Tiesia pėdą ir kojos pirštus.

o Priekinis blauzdoso Ilgasis tiesiamasis pirštųo Ilgasis tiesiamasis kojos nyksčio

Užpakalinė grupė. Trigalvis blauzdos raumuo. Lenkia blauzdą ir pėdą. Tvirtinasi prie kulnikaulio Achilo sausgysle.

o Dvilypiso Plekšniniso Užpakaliniso Ilgasis lenkiamasis pirštųo Ilgasis lenkiamasis kojos nksčio

Šoninė grupė. Padeda lenkti pėdą, kelia jos išorinį kraštą. o Ilgasis šeiviniso Trumpasis šeivinis

PĖDOS RAUMENYS Pėdos nugarinė grupė. Tiesia kojos pirštus.

• Trumpasis tiesiamasis pirštų• Trumpasis tiesiamasis kojos nyksčio

Pado raumenys:• Kojos nykščio pakylos raumenys;

Atitraukiamasis nyksčio Pritraukiamasis nyksčio Trumpasis lenkiamasis kojos nyksčio

• Mažojo piršto pakylos raumenys; Trumpasis lenkiamasis mažylio Atitraukiamasis mažylio

• Vidurinės grupės raumenys. Trumpasis lenkiamasis pirštų Sliekiniai raumenys Padiniai tarpklauliniai raumenys Nugariniai tarpkauliniai

21. Kraujas: sandara (plazma, forminiai elementai), savybes, funkcijos. Kraujo grupės, kraujo perpylimas.

Kraujas yra jungiamasis audinys su skysta tarpląsteline medžiaga. Tarpląstelinė medžiaga vadinama kraujo plazma. Vidutinio amžiaus ir svorio žmogus turi 5,6 l kraujo (8% kūno svorio). Kraujas yra raudonas, lipnus, klampus, sūrokas, specifinio kvapo (panašaus į prakaito) ir skonio skystis. Kraujo atspalviai priklauso nuo jo prisotinimo deguonio ar anglies dioksido. Sūrų skonį kraujui suteikia plazmos NaCl.Kraujo ląstelės gyvena trumpai – nuo kelių valandų iki 100 parų (išskyrus dalį limfocitų, kurių amžius kaip ir žmogaus ilgas). Dėl tos priežasties nuolat vyksta jų fiziologinė regeneracija, kuri vadinama kraujodara. EritrocitaiTai subrendusios bebranduolės, abipus įgaubto disko formos ląstelės. Eritrocitai yra stangrūs ir, tekėdami siauresniais už savo skersmenį kapiliarais, laikinai gali deformuotis.Svarbiausia eritrocito sudedamoji dalis yra Hb, kurį sudaro baltymas globinas ir pigmentas hemas. Hb ir deguonį sudaro lengvai skylantį junginį oksihemoglobiną, o su anglies dioksidu – karbohemoglobiną. Eritrocitai yra gausiausios kraujo ląstelės. Eritrocitų gyvenimo trukmė yra apie 100 parų. LeukocitaiTai baltosios kraujo ląstelės. Leukocitai skirstomi į dvi grupes: grūdėtuosius (granulocitus) ir negrūdėtuosiuos (agranulocitus). Neutrofiliniai granulocitai yra gausiausia leukocitų grupė. Svarbiausia jų funkcija yra fagocitozė. Agrunulocitai skirstomi į monocitus ir limfocitus. Monocitai yra pačios didžiausios kraujo ląstelės. Jie audiniuose fagocituoja be išimties visus svetimkūnius ir žuvusių ląstelių liekanas. TrombocitaiKaulų čiulpų stambiųjų ląstelių megakariocitų citoplazmos bebranduolės atplaišos vadinamos trombocitais, arba kraujo plokštelėmis. Trombocitų granulėse yra seratonino ir krešėjimo procesą pradedančių medžiagų. Pažeistos kraujagyslės vietoje trombocitai išskiria seratoniną, kuris tuoj pat susiaurina kraujagyslę, sumažina jos sienos pralaidumą ir sulėtina kraujo tėkmę. Patys trombocitai kraujagyslės plyšio žiotyse sulimpa į krūvą ir sudaro kamštį, kuris trukdo kraujui ištekėti. Taip stabdomas nedidelis kraujavimas, toks reiškinys vadinamas homeostaze.Kraujo plazma

Plazmą sudaro vanduo (92%), baltymai (7%) ir kitos medžiagos. Plazmos baltymai skirstomi į tris frakcijas: albuminus, globulinus, firbrinogeną.Visi kartu jie lemia plazmos klampumą, vykdo trofinę,

buferinę, imuninę ir pernašos funkcijas. Tarp plazmos baltymų daugiausia yra albuminų, todėl pirmiausia nuo jų priklauso plazmos onkotinis slėgis.Fibrinogenas yra kraujo krešėjimo baltymas. Degibrinuota kraujo plazma nekreša ir vadinama serumu.

KRAUJO REIKŠMĖ: Aprūpina ląsteles ir audinius maisto medžiagomis; Perneša O² iš plaučių į ląsteles ir audinius, o CO2 – iš ląsteliu ir audinių į plaučius; Medžiagų apykaitos metu susidariusias nereikalingas medžiagas nuneša į šalinimo organus: inkstus, prakaito liaukas, plaučius; Išnešioja po visą kūną hormonus ir kitas biologiškai aktyvias medžiagas lastelėms – taikiniams; Dalyvauja termoreguliacijos procesuose; Saugo organizmą nuo įvairių ligų; Krešėdamas apsaugo organizmą nuo nukraujavimo.

Kraujo grupė - tai kraujo tipas, kurį lemia eritrocitų membranose esantys antigenai. Kraujo grupę lemiantys antigenai yra baltymai, prie kurių gali būti prijungti polisacharidai.

I (0) kraujo grupei priklauso žmones, kurių eritrocituose nėra agliutinogenų, o jų plazmoje yra α ir β agliutininai. II (A) kraujo grupę turinčių žmonių eritrocituose yra agliutinogenas A, o plazmoje – agliutininas β. III (B) kraujo grupę turintys žmonės eritrocituose turi agliutinogeną B, o plazmoje – agliutininą α. IV (AB) kraujo grupės žmonės eritrocituose turi agliutinogenus A ir B, o plazmoje visai nera agliutininų.

KRAUJO PERPYLIMAS Prieš kraujo perpylimą būtina nustatyti kraujo grupę, nes susidurę vienarūšiai agliutininai ir agliutinogenai (A ir α arba B ir β) sukelia

agliutinaciją. Recipientas – žmogus, kuriam perpilamas kraujas.

22. Kraujagyslių skirstymas. Kraujagyslių sienelės sandara. Anastomazės. Širdies topografija, širdies svoris, širdies išorinė sandara. Širdies sienelės sandara. Širdies vožtuvai. Širdies vidinė sandara. Širdies laidžioji sistema. Širdies autonominė intervacija. Širdies kraujagyslės.

Kraujagyslių rūšys: arterijos, kapiliarai, ir venos.

Arterijos – kraujagyslės, kuriomis kraujas teka iš širdies į organus. Jų sienelė palyginti stora ir sudaryta iš trijų sluoksnių:išorinio, vidurinio ir vidinio. Organuose arterijos šakojasi į smulkesnes šakas, paskui – į arterioles, pereinančios į kapiliarų tinklą.Venomis kraujas teka iš organų į širdį. Skirtingai nuo arterijų, venose yra vožtuvai. Jos savo sudėtimi nesiskiria nuo arterijų.Kapiliarai – smulkiausios kraujagyslės, 50 kartų plonesnės už žmogaus plauką. Jų sienelės sudarytos tik iš vieno endotelinių ląstelių sluoksnio. Per visą kapiliarų ilgį pro jų sieneles vyksta visi apykaitos procesai tarp kraujo ir organų audinių. Iš kapiliarų kraujas teka į venas. Visos žmogaus kūno kraujagyslės sudaro du kraujo apytakos ratus – didįjį ir mažąjį.

Kraujagyslių sienelės sandara. Vidinę sienelę sudaro vienasluoksnis plokščias epitelis -endotelis, vidurinis sluoksnis - raumeninis, jį sudaro lygiojo raumeninio audinio ląstelės, išorinį sluoksnį sudaro purusis jungiamasis audinys - adventicija.

Anastomozė - jungtis tarp vamzdinių organų, kraujagyslių, limfagyslių, venų, raumeninių skaidulų.

Širdies topografija. Ji yra priekinio tarpuplaučio apatinėje dalyje,ant diafragmos sausgyslinio centro,tarp abiejų krūtinplėvės ertmių,apsupta širdplėvės ir fiksuota stambiųjų kraujagyslių.

Suaugusio žmogaus širdis yra apie 13 cm ilgio, 9 cm ir 7 cm storio; vyro širdis sveria apie 350, moters – apie 300 gramų. Masė priklauso nuo žmogaus amžiaus, fizinio išsivystymo ir veiklos pobūdžio.

Širdies sienelės sandara.

Vidinis sluoksnis - endokardas, iškloja visas širdies ertmes taip pat sudaro vožtuvus, vidurinis - miokardas, sudarytas iš širdies skersaruožio raumeninio audinio, išorinis –epikardas - uždaras maišas, kuris dengia širdį iš visų pusių.

Širdies sandara. Žmogaus širdis (raumeninis, netaisyklingo kūgio formos, maždaug kumščio dydžio tuščiaviduris organas, varantis kraują) susideda iš 4 kamerų: dviejų skilvelių ir virš jų - dviejų prieširdžių. Širdies pertvara dalija širdį į kairiąją (arterinę) ir dešiniąją (veninę) puses.

Dešinysis skilvelis - į jį įteka abi tuščiosios venos, kurios iš viso organizmo atneša veninį kraują. Iš dešiniojo skivelio išeina plautinis kamienas (truncus pulmonalis), kuris nuneša veninį kraują į plaučius. Jo siena 5-10 mm storio, susitraukdamas išstumis kraują į plaučius (mažąjį kraujotakos ratą);

Kairysis skilvelis - į jį atsiveria keturios plautinės venos, kuriomis teka deguonimi įsotintas kraujas (arterinis) iš plaučių. Jo siena stora, apie 10-15 mm, susitraukimai stiprūs, kadangi kairysis skilvelis skirtas kraujui išmesti per aortą į visą kūną (didįjį kraujotakos ratą);

Platesnis širdies galas, vadinamasis pagrindu, nukreiptas atgal ir į viršų, o smailesnis - viršūnė atsukta žemyn, į kairę ir į priekį. Skiriami du širdies paviršiai: priekinis paviršius yra atkreiptas į krūtinkaulį ir šonkaulius, o užpakalinis - nukreiptas į užpakalį ir prigludęs prie diafragmos

Prieširdžių miokardas yra plonesnis nei skilvelių, kadangi skilveliai atlieka sunkesnį darbą. Kairiojo skilvelio miokardo sluoksnis storesnis nei dešiniojo skilvelio, kadangi kairysis skilvelis varo kraują į visą kūną (į didįjį kraujo apytakos ratą), todėl turi atlikti sunkesnį darbą nei dešinysis, kuris varo kraują į plaučius (mažąjį apytakos ratą). Epikardas – tai plonas sluoksnis, dengiantis širdį iš išorės. Endokardas dengia miokardą iš vidaus, iškloja širdies ertmes, taip pat padengia širdies vožtuvus.

Širdies vožtuvai. Buriniai vožtuvai yra skilveliuose-dešiniajame triburis,kairiajame dviburis.Skilveliams susitraukiant,vožtuvai uždaro prieširdines skilvelių angas ir neleidžia kraujui grįžti į prieširdžius.Pusmėnuliniai vožtuvai yra aortos ir plaučių kamieno angose.Kai jų kraštai susiglaudžia,kraujas negali grįžti iš stambiųjų kraujagyslių atgal į skilvelius.

Širdies laidžioji sistema. Širdis susitraukia automatiškai, kylant impulsams tam tikrose širdies skaidulose, vadinamose širdies laidžiąja sistema. Šios skaidulos esti šviesesnės, nes jose daugiau sarkoplazmos. Impulsas, skatinantis prieširdžius susitraukti, kyla antiniame (sinusiniame) prieširdžio mazge, kuris esti dešiniajame prieširdyje šalia viršutinės tuščiosios venos angos ir dešiniosios ausytės. Iš šio mazgo impulsai perduodami į kitą – prieširdinį skilvelių mazgą dešiniojo prieširdžio sienoje šalia triburio vožtuvo pertvarinės burės.Šis mazgas reguliuoja skilvelių susitraukimus.

Nuo jo žemyn nutįsta vadinamasis Hiso pluoštelis, kuris ties raumeninės skilvelių pertvaros pradžia dalijasi į dvi kojytes (dešiniąją ir kairiąją), išsišakojančias skilvelių miokarde. Tuomet impulsas kyla skilveliuose, ir jie susitraukia. Pažeidus kurią nors laidžiosios sistemos vietą, sutrinka širdies susitraukimų dažnis ir stiprumas (pvz., sulėtėja ritmas, tai – bradikardija). Kartais pasitaiko papildomų didžiosios sistemos skaidulų, kurios gali skatinti papildomus širdies susitraukimus. Tuomet širdis plaka daug dažniau (atsiranda tachikardija).Kartu su laidžiosios sistemos skaidulomis keliauja ir širdies nervinės skaidulos, kurios gali keisti širdies susitraukimų pobūdį: parasimpatinės skaidulos, kurios čia atkeliauja su klajokliu nervu, slopina, o simpatinės, atėjusios iš viršutinių simpatinio kamieno mazgų – skatina širdies susitraukimus. Širdies ritmas priklauso nuo organizmo deguonies poreikių, bendros sveikatos būklės, emocijų, - į visa tai reaguoja vegetacinė nervų sistema, keisdama širdies darbą. Pavyzdžiui, jeigu padidėja kraujo spaudimas, prosoreceptoriai, esantys miego antyje, siunčia impulsus į širdį slopinančius centrus pailgosiose smegenyse. Iš jų per klajoklį nervą atsklinda širdies susitraukimus retinantys ir silpninantys impulsai, dėl to kraujospūdis – taip pat mažėja.

Širdies inervacija. Širdį įnervuoja vegetacinė nervų sistema. Į širdį nervai ateina per simpatinį nervą (n.sympathicus) ir klajoklį nervą (n. vagus). Dirginant simpatinius nervus, širdies veiklos ritmas padažnėja, susitraukimų jėga sustiprėja, pagerėja laidumas ir padidėja jautrumas. Dirginant parasimpa-tinius nervus, širdies ritmas sulėtėja, susilpnėja susitraukimų jėga ir jaudrumas, sumažėja širdies laidumas. Taigi nervai daro įtaką Širdžiai, veikdami: susitraukimų dažnį, susitraukimų jėgą, širdies laidumą, širdies raumens jaudrumą.

Širdies kraujagyslės. Širdį maitina dešinioji ir kairioji vainikinės arterijos. Jos atsišakoja nuo aortos pradžios, lyg vainikai apsupa širdies sienas ir išsiraizgo įvairiose širdies struktūrose.

23. Kraujotaka: mažasis kraujo apytakos ratas ir jo reikšmė. Didysis kraujotakos ratas: kylančiosios aortos ir aortos lanko arterijos. Nusileidžiančiosios aortos arterijos.

Kraujotaka – nenutrūkstamas kraujo tekėjimas širdies ir kraujagyslių sistema. Ji turi itin svarbios reikšmės medžiagų apykaitai: kraujas ne tik nugabena maisto medžiagas ir jame ištirpusias dujas į audinius bei paima iš audinių medžiagų apykaitos atliekas, jis – svarbiausias ryšininkas, perduodantis hormonus lyg cheminius signalus iš belatakių liaukų į organus ir audinius.Širdies darbas/ kraujotaka http://www.mayoclinic.com/health/circulatory-system/MM00636

Mažasis kraujo apytakos ratas. Iš dešiniojo prieširdžio veninis kraujas suteka į dešinį skilvelį. Dešinėje širdies pusėje būna tik veninis kraujas, o kairėje – tik arterinis. Širdies pertvara neleidžia maišytis arteriniam ir veniniam kraujui. Veninis kraujas iliustracijose vaizduojamas mėlyna spalva. Susitraukiant dešiniajam skilveliui, veninis kraujas išstumiamas į arterijas, kuriomis teka į plaučius. Arterijos smulkėja ir virsta kapiliarais, apraizgančiais plaučių alveoles. Iš plaučių alveolėse esančio oro deguonis pro plaučių ir kapiliarų sieneles difuzijos būdu patenka į kraują, o anglies dioksidas iš kapiliarų – į plaučių orą. Plaučių kapiliarais tekančiam kraujui prisisotinus deguonies, veninis kraujas virsta arteriniu ir venomis sugrįžta į kairįjį prieširdį. Mažojo apytakos rato reikšmė yra

labai didelė, nes kraujas nutekėjęs į plaučius yra prisotinamas deguonimi, kuris yra labai svarbus gyvybiniams procesams vykdyti, kaip augimas, judėjimas ir t.t.Kiekvienąsyk, kai susitraukia abiejų širdies skilvelių raumenys, kraujas išstumiamas į arterijas. Kraujas, išstumtas iš kairiojo skilvelio, smarkiai slegia arterijas iš vidaus. Arterijų sienelės yra stangrios ir elastingos. Iš kairiojo skilvelio išstumtas kraujas organizme nukeliauja ilgą kelią ir grįžta į dešinįjį prieširdį. Iš plaučių venų grįžęs deguonimi prisotintas kraujas keliauja į kairįjį prieširdį. Per dviburį (mitralinis) vožtuvą kraujas patenka į kairįjį skilvelį, tada per aortą kraujas teka į išsišakojusias kraujagysles, kurios išsišakoja po visą organizmą iki smulkiausių kraujagyslių- kapiliarų, kur kraujas aprūpina visus organus deguonimi. Bedeguonis kraujas grįžta į širdį venomis į kairįjį prieširdį. Šis kraujo kelias organizme vadinamas didžiuoju kraujo apytakos ratu.

Aorta skirstoma į tris dalis: Kylančiąją aortą (lot. aorta ascendens). Ji yra apie 6 cm ilgio ir kyla už krūtinkaulio į viršų ir į dešinę, eidama dešiniau nuo plaučių

arterijos ir į kairę nuo viršutinės tuščiosios venos. Pakilusi iki II dešiniojo šonkaulio kremzlės prisijungimo prie krūtinkaulio dalies, kylančioji aorta pereina į aortos lanką. Kylančioji aorta į perikardo (širdiplėvės) maiše;

Aortos lanką (lot. arcus aortae). Jis yra už krūtinkaulio rankenos, suka į kairę ir atgal, iš viršaus aplendamas kairįjį bronchą. Ties IV stuburo krūtininės dalies slanksteliu aortos lankas pereina į nusileidžiančiąją aortos dalį.

Nusileidžiančiąją aortą (lot. aorta descendens). Tai ilgiausia aortos dalis, kuri tęsiasi iki stuburo juosmeninės dalies IV slankstelio. Nusileidžiančioji aorta iki diafragmos vadinama krūtinės aorta (lot. aorta thoracica), o pervėrusi diafragmą žemiau esanti jos dalis vadinama pilvo aorta (lot. aorta abdominalis). Ties stuburo juosmeninės dalies IV slanksteliu pastaroji šakojasi į kairiąją ir dešinąją bendrąsias klubo arterijas. Šios ties kryžmeniniu klubo sąnariu skyla į vidinę ir išorinę klubo arterijas:

o Vidinės klubo arterijos (dešinioji ir kairioji) nusileidžia į mažąjį dubenį, kur skyla į sienines bei vidurių šakas.o Išorinės klubo arterijos (dešinioji ir kairioji) leidžiasi medialiniu didžiojo juosmens raumens kraštu, pasiekia gyslinę angą ir ją

perėjusios jau vadinamos šlauninėmis arterijomis. Šlauninės arterijos (dešinioji ir kairioji) šakojasi į keletą šakų, iš kurių stambiausia yra gilioji šlaunies arterija,

maitinanti klubo ir kelio sąnarius, šlaunį, išorinius lytinius organus. Šlauninė arterija pereina į pakinklinę arteriją, o ši šakojasi į priekinę ir užpakalinę blauzdos arterijas.

Iš aortos lanko išsigaubusios dalies išeina trys svarbios kraujagyslės: Kairioji poraktinė arterija, kuri, aplenkusi pirmąjį šonkaulį, patenka į dešiniosios pažasties ertmę. Ten ji pereina į pažastinę arteriją,

pastaroji pereina į žastinę arteriją, o ši skyla į stipininę ir alkūninę arterijas. Nuo visų šių arterijų atsišakoja smulkesnės arterijos; Kairioji bendroji miego arterija, kurios galas sustorėja, o šis sustorėjimas pereina į miego arterijos kamuolį. Sustorėjimo sienelėje

gausu angioreceptorių, kurie drauge su miego arterijos kamuolio karotidiniais receptoriais per CNS reguliuoja kraujotaką. Ties bendrosios miego arterijos kamuoliu ji šakojasi į išorinę miego arteriją ir vidinę miego arteriją;

Aortos žastinis galvos kamienas, kuris šakojasi į dešiniąją poraktinę arteriją ir dešiniąją bendrąją miego arteriją. Šių arterijų sandara analogiška kairiosios pusės bendrajai miego ir poraktinei arterijoms.

24. Virsutines tusciosios venos baseino venos. Apatines tusciosios venos baseino venos. Vartines venos sistema. Galvos ir kaklo arterines ir venines kraujotakos ypatumai. Virsutines ir apatines galuniu arterines ir venines kraujotakos ypatumai. Embriono kraujo apytaka.

Virsutinės tusčiosios venos baseinas .

Viršutinė tuščioji vena yra 2,5cm storio ir 5-6cm ilgio kamienas; Ji susidaro susiliejus porinėms žastinėms galvos venoms,viršutinės tuščiosios venos

pradžia yra dešinėje pusėje ties pirmuoju šonkaulio ir krūtinkaulio jungtimi. Ji leidžiasi žemyn dešinėje kylančiosios aortos pusėje ir įteka į dešinįjį prieširdį. Į viršutinę tuščiąją veną ties jos pradžia įteka lykinė vena;

Venos kurios sudaro viršutinės tuščiosios venos baseiną: Lykinė ir pusiau lykinė venos – jos surenka kraują iš tarpšonkaulinių,

diafragminių venų bei iš krūtinės ląstos organų:stemplės,gerklės, bronchų, tarpuplaučių limfinių mazgų; Žastinė galvos vena – ji yra porinė, į šias venas susirenka kraujas iš krūtinės ląstos sienos ir organų bei skydliaukės liaukų; Galvos ir kaklo venos; Viršutinės galūnės venos – skiriamos paviršinės ir giliosios rankų venos;pažasties vena Paraktinė vena – yra pažasties venos tąsa;

Apatinės tuščiosios venos baseinas.

Apatinė tuščioji vena – susidaro ties ketvirtuoju juosmens slanksteliu, susijungus porinėms bendrosiomis klubo venoms. Ji kyla aortos dešinėje ir pasiekia kepenis. Į ją suteka veninis kraujas iš kojų, mažojo dubens, pilvo sienos ir porinių pilvo organų;

Juosmeninių venų yra keturios poros jos surenka kraują iš pilvo sienos ir stuburo veninių rezginių; Diafragminės venos – surenka kraują iš diafragmos; Vartų vena – surenka veninį kraują iš neporinų pilvo ertmės organų, ji sudaro apatinės tuščiosios venos atskirą sistemą. Vartų vena tai

storas trumpas kamienas, ji per kepeninį dvylikapirštės raištį pasiekia kepenų vartus . kraujas iš virškinimo oraganų į didįjį kraujo apytakos ratą patenka tik pratekėjęs per kepenis .

Bendroji klubo vena – prasideda ties kryžmeniniu klubo sąnariu , susijungus vidinei ir išorinei klubo venoms. Vidinė klubo vena – surenka veninį kraują iš mažojo dubens organų veninių rezginiu (šlapimo pūslės, tiesiosios žarnos). Į ją suteka ir mažojo dubens sienų venos. Išorinė klubo vena – šlauninės venos tąsa, į ją teka venos, surinkusios kraują iš pilvo priekinės apatinės sienos.

Kojų venos – skiriamos paviršinės ir giliosios. Mažoji paoodinė vena – tai viena iš paviršinių venų, ji surenka kraują iš pado ir blauzdos lateralinės pusės; didžioji paoodinė vena – ji surenka kraują iš pėdos ir blauzdos medialinių pusių, iš šlaunies poodinių venų. Giliosios pėdos venos po dvi o pade net po tris, lydi bendravardes arterijas (pakinklinė vena, o jos tęsinys šlauninė vena)

Vartų venos sistema.Veninis kraujas iš virškinamojo kanalo pries patektamas į apatinę tuščiąją veną, teka pro vartų veną į kepenis. Kepenyse visos nuodingos medžiagos patekančios į kraują iš virškinimo organų yra nukenksminamos ir kartu su šlapimu pašalinamos iš organizmo.Vartų vena susidaro prie kasos galvos, susijungus viršutinei pasaito venai, blužnies venai, apatinei pasaito venai. Į ją taipogi įteka smulkesnės venos iš skrandžio, kasos, dvylikapirštės žarnos, tulžies puslės.Vartų vena yra storas, trumpas kamienas. Vartų vena per kepenų vartus įteka į kepenis. Ties kepenų vartais vartinė vena dalijasi į dvi šakas - dešiniąją ir kairiąją, kurios įteka atitinkamai į dešiniąją ir kairiąją kepenų skiltis. Kepenyse dar labiau išsišakoja: tarpskiltelinės šakos, kepenų kapiliarai (dar vadinami sinusoidais). Iš kepenų kapiliarų kraujas susirenka į centrines venas,kurios susijungusios sudaro kepenų venas, kurios savo ruožtu įteka į apatinė tuščiąją veną. Taigi kraujas iš virškinimo organų pirmiausia patenka į kepenis, čia apvalomas ir tik po to patenka į bendrąją kraujo apytaką.

Galvos ir kaklo arterinės ir veninės kraujotakos ypatumai.Galvos ir kaklo organai arteriniu krauju aprupinami per bendrąsias miego ir iš dalies poraktines arterijas. Bendroji miego arterija. Skyla į:

o Išorinę miego arteriją

Jos šakos aprūpina krauju veido ir dalies kaklo organų, smegeninės ir veido odą. Pavadinimai kalba patys už save. Viršutinė skydliaukės arterija Liežuvio arterija Veido arterija Pakaušio arterija Užpakalinė ausies arterija Paviršinė smilkinio arterija Kylančioji ryklės Žandinė

o Vidinę miego arteriją Aprūpina krauju galvos smegenis Suskyla į tris dalis:

Akinė Priekinė smegenų Vidurinė smegenų

Galvos smegenis krauju aprūpina 2 vidinės miego arterijos ir 2 slankstelinės arterijos. Slankstelinė arterija prasideda iš poraktinės, kyla kaklu aukštyn, smegeninėje susijungia su ta pačia priešingos pusės slankteline arterija taip sudarydama pamatinę arteriją. Prie susijungimo vietos atsišakoja priekinė ir užpakalinė nugaros smegenų arterijos, kurio leidžiasi žemyn iki pat nugaros smegenų pabaigos. Pamatinė arterija smegenyse suskyla į dvi užpakalines smegenų arterijas. Smegenų arterijos yra susijungusios tarpusavyje ir sudaro smegenų arterinį žiedą. Jis neturi didelės funkcinės reikšmės, nes ne visada yra uždaras ir dažnai kinta jungiamųjų arterijų spindis.Švelniajame dangale esančios smegenų arterijos paleidžia plonas atšakas gilyn į smegenis. Trumpesnės šakos – žievinės – krauju aprūpina smegenų pusrutulių žievę. Ilgesnės šakos – centrinės – gilesnes smegenų struktūras.Galvos ir kaklo venos Skiriamos dvi stambesnės venos:Veido vena. Surenka kraują iš tų sričių, į kurias kraujas attekėjo bendravarde arterija.Užžandžio vena surenka kraują iš giliųjų veido sričių: žandikaulių ir dantų, ausių, paausio liaukos, smilkinio odos. Iš sričių, kurias krauju aprūpina žando ir smilkinio arterijos.

Viršutinės ir apatinės galūnės arterinės ir veninės kraujo apytakos ypatumai.Peties lanko ir rankos kraujagyslės. Arterijos:

o Pažastinė (išeina iš poraktinės). Aprūpina krauju peties sąnarį, lanko raumenis, odą.o Iš pažastinės išeina šoninė krūtinės ir pomentinė arterijos. o Paskui pažastinė arterija pereina į žastinę.o Toji pasiekusi alkūnę suskyla į alkūnės ir stipininęo Alkūnės arterija leidžiasi iki delno, jį bei dilbį aprupina krauju.o Stipininė arterija. Delnas, dilbis.

Venos:o Išeinančios iš pirštų venos sudaro giliosius ir paviršinius rezginius(teka poodyje).o Kiekvieną arteriją lydi dvi giliosios venos, kitaip dar vadinamos lydinčiosiomis. Jų pavadinimai atitinka arterijų pavadinimus.o Užsibaigia pažastine, vėliau poraktine vena.

Kojos kraujagyslės: Arterijos:

o Šlauninė. Išteka iš klubo arterijoso Nuo pakinklio duobės pastaraja jau vadiname pakinkline arterija.o Gilioji šlaunies arterija krauju aprūpina vidinę ir užpakalinę šlaunies raumenų grupeso Pakinklinė arterija suskyla į priekinę ir užpakalinę blauzdos arterijas.o Blauzdos arterijos skyla į nugarinę pėdos bei vidinę ir šoninę pado arterijas

Venos:o Kraujas iš pėdos nugaros ir pado veninių rezginių teka giliosiomis ir paviršinėmis venomis.o Venos lydi arterijas: priekinės ir užpakalinės blauzdos venos, sutekančios į pakinklinę veną, paskui pereinančią į šlauninę veną.o Tai buvo giliosios venos, o iš paviršinių yra minimos dvi pastoviausios: mažoji ir didžioji poodinės venos.o Šlauninė vena, perėjusi pro kraujagyslinę angą, vadinama išorine klubo vena, kuri paskui susijungia su bendraja klubo vena.

Vaisiaus kraujo apytakaVaisiaus plaučiai ir virškinimo sistema nefunkcionuoja. Visas medžiagas, reikalingas vystymuisi, vaisius gauna iš motinos kraujo. Organas, per kurį vaisius minta ir kvėpuoja taip pat pašalina apykaitos produktus, yra placenta. Ji ovalios formos, sveria 500 - 600 g. Vienas placentos paviršius vadinamas motininiu, yra suaugęs su vidiniu gimdos paviršiumi. Šiame paviršiuje yra daugybė gaurelių, kurie atkreipti į targaurelines

ertmes. Šiomis ertmėmis cirkuliuojantis kraujas skalauja gaurelių paviršių. Placentos gaurelių viduje yra tankus kapiliarų tinklas, kuriuo cirkuliuoja vaisiaus kraujas. Vaisiaus kraujas su motinos krauju nesimaišo, nes juos skiria plona gaurelių membrana ir kapiliaro sienelė. Vaisių su placenta jungia virkštelė, kurioje praeina dvi bambinės arterijos ir viena bambinė vena. Bambinėmis arterijomis iš vaisiaus kūno į placentą teka veninis kraujas, kuris praėjęs placentos kapiliarų tinklą, virsta arteriniu krauju ir per bambinę veną grįžta į vaisiaus kūną. Bambinė vena, įėjusi per bambos žiedą, skyla į dvi šakutes. Viena, plonesnė šakutė, eina į kepenis - vartų vena, o kita, stambesnė, vadinama veniniu lataku, eina į apatinės tuščiosios venos galą. Per šį lataką arterinis kraujas iš bambinės venos patenka į apatinę tuščiąją veną ir pirmą kartą susimaišo su vaisiaus veniniu krauju, tekančiu iš apatinės vaisiaus dalies. Mišrus arterinis ir veninis kraujas patenka į dešinįjį prieširdį. Į dešinįjį prieširdį suteka ir grynai veninis kraujas iš viršutinės tuščiosios venos.. Tačiau šių dviejų šaltinių kraujas nevisiškai susimaišo, nes ties apatinės tuščiosios venos žiotimis yra klostė, kuri nukreipia apatinės tuščiosios venos kraują į kairįjį prieširdį per ovaliąją, esančią prieširdžių pertvaroje. Iš kairiojo prieširdžio kraujas per kairįjį skilvelį teka į aortą.Viršutinės tuščiosios venos kraujas, atitekėjęs į dešinįjį prieširdį ir dalinai susimaišęs su krauju iš apatinės tuščiosios venos, teka į dešinįjį skilvelį, o iš čia į plaučių kamieną. Vaisiaus plaučiai nefunkcionuoja, todėl tik nedidelė kraujo dalis teka į plaučius ir juos maitina. Didesnioji kraujo dalis iš plautinio kamieno patenka į aortą per arterinį lataką. Pastarasis jungia plautinį kamieną su aortos lanku, žemiau šių kraujagyslių išėjimo vietos. Tokiu būdu, nusileidžiančiojoje aortoje arterinis kraujas susimaišo antrą kartą su veniniu krauju, ateinančiu iš plautinio kamieno. Todėl vaisiaus viršutinė kūno dalis, tame tarpe ir galva, per arterijas išeinančias iš aortos lanko, gauna grynesnį kraują, negu vaisiaus liemuo ir apatinės galūnės. Per bambinės venos šakutę grynesnį arterinį kraują gauna ir kepenys. Vaisiaus veninis kraujas teka į placentą bambinėmis arterijomis, kurios išeina iš vidinės klubinės arterijos.Po gimimo vaisiaus ryšys su motinos kūnu nutraukiamas perrišant ir perpjaunant virkštelę. Susikaupus kraujyje anglies dvideginiui ir jam padirginus kvėpavimo centrą, pradeda funkcionuoti plaučiai. Prasidėjus kvėpavimui, padidėja kairiosios širdies pusės kraujospūdis, užsidaro ovalioji anga ir arterinis latakas. Ištuštėjus bambinėms kraujagyslėms, užsidaro ir veninis latakas. Ovalioji anga užanka, o arterinis ir veninis latakai virsta raiščiais, neturinčiais spindžio.

25.Kraujotakos fiziologija: širdies darbas, sistolinis ir minutinis širdies tūris, širdies fiziologinės ypatybės, kraujospūdis, pulsas, kraujotakos nervinis ir humoralinis reguliavimas.

o Širdies veikla:o Prieširdžių ur sklivelių miokardas nuosekliai susitraukinėdamas verčia kraują tekėti širdies kameromis bei mažojo ir didžiojo

kraujotakos ratų kraujagyslėmis.o Miokardo susitraukimas (širdies darbo fazė) vadinamas sistole.o Miokardo atsipalaidavimas (širdies poilsio fazė) vadinamas diastole.o Sistolė ir diastolė sudaro širdies veiklos ciklą:

0,1s abiejų prieširdžių sistolė 0,3s abiejų skilvelių sistolė 0,4s prieširdžių ir sklivelių diastolė Visas ciklas trunka 0,7s, nes dar nepasibaigus skilvelių sistolei, prasideda nauja prieširdžių sistolė Visas ciklas kartojasi vidutinniškai 75 kartų per minutę. Dažnėjant ar lėtėjant širdies ritmui kinta tik prieširdžių ir skilvelių diastolės laikas, kiti parametrai lieka tokie pat.

o Sistolinis ir minutinis kraujo tūris:o Sistolinis kraujo tūris – tas kraujo kiekis, kurį vienos sistolės metu išmeta kairysis skilvelis

Sistolinis kraujo tūris priklauso: nuo to kaip kairysis skilvelis prisipildo kraujo diastolės metu nuo kairiojo skilvelio susitraukimo jėgos

o Minutinis kraujo tūris – kraujo kiekis, kurį kairysis skilvelis išstumia per vieną min. Minutinis š. tūris priklauso:

nuo sistolinio tūrio (MT= ST · širdies ritmas per min.) išorinių veiksnių (ekstrakardinių), t.y. nuo nervų sistemos, endokrininės sistemos, kurios veikia širdies

susitraukimo dažnumą bei stiprumą priklauso nuo cirkuliuojančio kraujo kiekio, nuo venų talpos, nuo žmogaus amžiaus

o Kiekvienos sistolės metu skilveliai į aortą ir plaučių kamieną išmeta po 65 – 70 ml kraujo, tai sistolinis kraujo tūris.o Jei širdis susitraukia 70 – 75 k/min, į kraujo apytaką patenka 4,5 – 5 l kraujo per 1 min., tai minutinis kraujo tūris.o Dėl fizinių krūvių ar emocinės įtampos širdies ritmas keliskart padažnėja. Jei širdis dirbs dažniau, ciklas bus trumpesnis, nes

širdies darbas vyks diastolės sąskaita. Sportininkų, esant maksimaliems krūviams, širdies minutinis kraujo tūris gali padidėti iki 30 - 35 l.

o Širdies fiziologinės ypatybėso Automatija – izoliuota širdis sugeba pati susitraukinėti (tai paremta laidžiosios sistemos funkcionavimu).o Be nervų pagalbos ir humoralinių veiksnių širdis gali keisti savo susitraukimo jėgą (širdies arba Starlingo dėsnis).o Širdis dalinai klausosi “viskas arba nieko” dėsnio.o Širdžiai būdingas ilgas refrakterinis periodas.

o Kraujospūdis:o Kraujospūdis (kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles) įvairiose kraujo apytakos vietose nevienodas.o Kraujospūdis arterijose susidaro dėl to,kad iš širdies ištekantis kraujas sutinka didelį kraujagyslių pasipriešinimą

Arterinis kraujospūdis yra vienas iš organizmo homeostazės rodiklių Stambiose arterijose – 120 - 80 mmHg Arterijolėse kraujospūdis nukrenta 100 – 80 mmHg

o Kraujospūdis priklauso nuo: širdies darbo kraujotakos intensyvumo (kiek kraujo prateka, kokios būklės rezervuarai) kraujagyslių elastingumo kraujagyslių spindžio kraujo klampumo

o Kraujospūdis matuojamas žasto arterijoje. Kada arterija užspaudžiama, leidžiant orą iš manžetės, kraujas prasiveržia ir išgirstame pirmą kraujo prasiveržimo bangą skilvelio sistolės metu. Toliau leidžiant orą iš manžetės kraujas prasiveržia porcijomis, paskutinė pulso banga – tai diastolinis kraujo spaudimas

o Ką reiškia šie skaičiai? Pirmas skaičius – 140 mmHg – rodo sistolinį kraujo spaudimą, t.y. spaudimą arterijose širdžiai susitraukiant. Antrasis – 90 mmHg – diastolinis kraujospūdis, kai širdies raumuo atsipalaiduoja. Anksčiau gydytojai daugiau dėmesio kreipdavo į diastolinį spaudimą. Šiuo metu akcentuojama sistolinio kraujospūdžio svarba, nes būtent jo smarkus padidėjimas ir gali sukelti insultą.

o Normalus sistolinis kraujo spaudimas 100 – 140 mmHg, diastolinis - 60 – 90 mmHg.o Kraujospūdis gali padidėti dėl fizinio darbo, prigėrus skysčių, sočiai pavalgius. Kraujospūdis pakyla susijaudinus, nes į

kraujotaką patenka katecholaminai, kurie sutraukia kraujagysles.Kraujospūdį reguliuoja nerviniai mechanizmai ir humoraliniai veiksniai.

o Pulsas:o Kadangi širdis veikia ritmiškai, tai sistolės metu kraujospūdis būna didesnis, diastolės mažesnis, dėl to kraujagyslės pulsuoja.

Pulsuoja daugiausiai arterijose.o Pulsas – tai kraujagyslių bangavimas dėl kraujospūdžio kitimo.o Pulsinis spaudimas – skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio spaudimo. Esant 40 – 60 mmHg pulsiniam sp. organizmas

geriausiai aprūpinamas krauju.o Pulso banga sklinda greičiau negu teka kraujas (aortoje kr. tekėj. greitis 50 cm/s pulso banga – 4 - 5 m/so Paprasčiausias metodas pulsui įvertinti, t. y. jį užčiuopti ten, kur arterijai yra kietas pagrindas. Taip galima įvertinti pulso

dažnumą, ritmiškumą, didumą, kietumą, greitį.o Pulso dažnumas – pulso bangų greitis per min. Žmogaus pulso dažnis 60 – 80 k/min.o Kada pulsas būna padažnėjęs – tachikardija, retas pulsas – bradikardija.o Kai pulso bangą vieną nuo kitos skiria vienodi tarpai – pulsas reguliarus, jei nevienodi – nereguliarus.o Fiziologinėmis aplinkybėmis pulsas gali keistis. Pulsas padažnėja sunkiai dirbant, pavalgius, susijaudinus, didėjant kūno

temperatūrai. Sportininkų pulsas retesnis.o Pulsas gali būti didelis, stiprus, gero prisipildymo. Greitas pulsas gali būti dėl vožtuvų nepakankamumo (greitai atsiradusi

pulso banga – greitai ir išnyksta)o Kraujotakos nervinis ir humoralinis reguliavimas:

o Hormoninė kraujo apytakos reguliacija: Skatina kraujo apytaką, didina kraujospūdį:

adrenalinas; noradrenalinas; vazopresinas – antidiuretinis hormonas; angiotenzinas; serotoninas.

Lėtina kraujotaką, mažina kraujospūdį: acetilcholinas; histaminas; insulinas; prostoglandinai

o Nerviniai kraujotaką reguliuojantys mechanizmai: Parasimpatinė n. s. retina širdies darbą, didina kraujagyslių talpą, kraujo rezervuarų talpą. Kai vyrauja

parasimp.n.s., širdis plaka rečiau, ilgiau trunka diastolė, širdies prisipildymas krauju būna geresnis. Susidaro palankesnės sąlygos širdžiai pačiai reguliuoti kraujo išstūmimą, padidėja minutinis kraujo tūris.

26. Limfoidine sistema, Limfmazgiu sandara ir funkcijos. Bluznies, tonziliu, uzkrucio liaukos sandara ir reiksme. Atskiru kuno daliu limfoidines sistemos ypatumai.

Limfinė sistema – žmogaus ir kitų stuburinių gyvūnų organų sistema, atliekanti organizmo apsaugines ir gyvybines funkcijas. Jai priklauso limfagyslės, limfmazgiai, limfa, blužnis, užkrūčio liauka ir raudonieji kaulų čiulpai.

Funkcijos: Dalyvauja apsauginėse organizmo reakcijose prieš infekcijas Formuoja imunitetą Palaiko skysčių homeostazę audiniuose užtikrina, kad į audinius pratekėję skysčiai bei makromolekulės (baltymai, lipidai ir kt.) būtų

grąžinti atgal į kraujotaką plonosiose žarnose sugeria riebalus ir perneša juos į širdies ir kraujotakos sistemą Šalina iš audinių kenksmingų dalelių ir medžiagų apykaitos liekanas

Limfagyslės – limfinės sistemos indai, kuriais teka limfa (skaidrus skystis, kuriame nėra eritrocitų, trombocitų, bet yra daug limfocitų). Jos yra plonasienės, banguojančio spindžio, su vožtuvais. Skiriamos giliosios ir paviršinės limfagyslės. Pirmosios apraizgo arterijas, o antrosios teka su paviršinėmis venomis. Vožtuvai trukdo limfai tekėti atgaline kryptimi. Limfagyslės transportuoja riebalų rūgštis ir cholesterolį, kurį sugeria plonųjų žarnų gleivinė.Limfmazgis – limfagyslių sutekėjimo vieta.

Sandara: kapsulė (pro ją įeina limfagyslės) vartai (pro jios išeina limfagyslės ir venos, o įeina arterijos ir

nervai) pertvarėles ( nutįsta nuo kapsulės į vidų) skiltelės ( pertvarėlėmis padalina kapsulę) limfoidinis audinys (išsidėsto tarp pertvarėlių)

Funkcijos: fagocitozinis mikroorganizmų, vėžinių ląstelių naikinimas -

limfmazgyje esantys makrofagai stabdo ir naikina su limfos srove plintančius svetimkūnius. Šitaip yra sulaikomos ir bakterijos, piktybinės auglių ląstelės.

imuninio atsako užtikrinimas - limfmazgiuose esantys B ir T limfocitai atpažįsta svetimus antigenus ir ima gaminti jiems specifinius antikūnus.

Blužnis – kraujotakos ir limfinės sistemos organas. Ji glūdi tarp diafragmos ir skrandžio, IX-XI šonkaulių srityje.

Sandara: gaubia kapsulė pertvaros - sijelės (nutįsta į vidų nuo kapsulės) blužnies minkštimas – raudonoji ir baltoji pulpa (tarp sijelių)

Funkcijos: filtruoja kraują šalina senas ir pakitusias kraujo ląsteles sulaiko kraujotakos sistemoje plaukiojančias

kenksmingas daleles, bakterijas gamina antikūnų

Užkrūtis (čiobrialiaukė) – centrinis kraujo gamybos, pagrindinis imuno genezės organas, kuriame bręsta ir diferencijuojasi limfocitai. Funkcija nėra visiškai išaiškinta, tačiau žinoma, kad jis svarbus visos imuninės sistemos darbui.Orgnas išsidėstęs viršutiniame ir priekiniame tarpuplautyje už krūtinkaulio.Sandara:

kapsulė (gaubia) pertvarėlės (nutįsta nuo kapsulės) skiltelės (susidaro dėl pertvarėlių)

Tonzilės (migdolai) – limfoidinio audinio telkiniai.

Migdolai: liežuvio šaknies gomurio (išsidėstę tarp gomurinių lankų) ryklės (yra nosiaryklės skliauto srityje) – svarbus įkvepiamo oro “nukenksminimui” trimito (yra nosiaryklės šonuose, už minkštojo gomurio, kur atsiveria klausomasis vamzdis) – saugo nuo mikroorganizmų ora,

patenkantį į vidurinę ausį.Funkcijos:

saugo organizmą nuo antigenų (papupla su meistu ir įkvepiamu oru) gamina limfocitus, antikūnus vietiškai ginasi nuo kenksmingų medžiagų

Limfoidinio audinio telkiniai – virškinimo ir kvėpavimo takų gleivinėje esantys pavieniai limfocitai ir jų telkiniai. Tokie pavieniai limfocitai ir jų telkiniai saugo visą virškinamąjį kanalą ir kvėpavimo takus nuo mikroorganizmų ir svetimkūnių.

27. Endokrininės sistemos organų sandara ir funkcijos. Neuroendokrininė organizmo funkcijų reguliacija.

Endokrininė sistemaEndokrininė sistema, systema endocrinum – belatakės, arba vidaus sekrecijos liaukos, kurios į kraują išskiria specifinius cheminius junginius – hormonus, reguliuojančius vidines organizmo funkcijas. Žmogaus endokrininė sistema išsidėsčiusi įvairiose kūno vietose ir sudaryta iš:1. Endokrininių liaukų:

smegenyse:hipofizė (arba posmegeninė liauka, tiksliau priekinė jos dalis - adenohipofizė);kankorėžinė liauka - epifizė;

kaklo srityje:skydliaukėprieskydinės liaukos

už krūtinkaulio – užkrūčio liauka; pilvo ertmėje:

antinksčiai;2. Endokrininių komponentų įeinančių į kitas liaukas ar organus:

kasa - kasos salelės, Langerhanso salelės lytinės liaukos:

sėklidės - Leidigo ląstelėskiaušidės - intersticinės ląstelės

Laikinoji vidaus sekrecijos liauka - placenta (nėštumo metu).3. Difuzinės neuroendokrininės sistemos ląstelės, kuriai priklauso ir APUD ląstelės.Visos endokrininės sistemos dalys yra glaudžiai susijusios ir valdomos nervų sistemos, tačiau ir hormonai turi grįžtamąjį ryšį, jie veikia ir nervų sistemą. Kai kurie hormonai turi savo organus-taikinius, kuriuose yra receptorių atpažįstančių tik tam tikrus hormonus. Struktūriniu požiūriu endokrininės liaukos skirstomos į sijelines, folikulines ir fibroblastines. Endokrininės sistemos dalys vystosi iš labai įvairių šaltinių - ektodermos (hipofizė, epifizė, antinksčių šerdis), mezodermos (lyt. liaukos, antinksčių žievė) ir endodermos (skydliaukė, kasa, prieskydinės liaukos).Centrinę endokrininės sistemos dalį sudaro epifizė (kankorėžinė liauka), adenohipofizė(priekinė hipofizės dalis), pagumburio branduoliai (nuclei supraopticus ir paraventricularis). Visos kitos dalys yra periferinės ir arba priklauso nuo hipofizės veiklos(skydliaukė, antinksčių žievė, lyt. liaukos) arba ne (visos likusios).Endokrininė sistema labai svarbi homeostazei – organizmo vidinės aplinkos dinaminei pusiausvyrai palaikyti, todėl ji kartu su nervų sistema užtikrina darnią organizmo veiklą.Belatakės liaukos:1. Kankorėžinė liauka 2. Hipofizė 3. Skydliaukė 4. Užkrūčio liauka 5. Antinksčiai 6. Kasa 7. Kiaušidės 8. Sėklidės

Kankorėžinė liauka (lot. corpus pineale) — liauka, esanti galvos smegenyse, trečiajame smegenų skilvelyje (tarp tarpinių smegenų, didžiųjų pusrutulių ir smegenėlių). Tai nedidelis, ovalios formos, neporinis organas, 0,2 g masės. Geriausiai išsivysčiusi yra vaiko kankorėžinė liauka. Ją gaubia plonas jungiamojo audinio apvalkalas, iš kurio į liauką eina ataugos, dalijančios parenchimą į atskiras skiltis arba folikulus. Pastarieji susideda iš glijinio audinio, kuriame yra daug kraujagyslių. Parenchimos ląstelių citoplazma yra grūdėta. Septintaisiais gyvenimo metais organas pradeda nykti, išauga jungiamasis audinys, daugelis parenchiminių ląstelių žūva, vietoj jų atsiranda kalkinių kūnelių – smegenų smėlio, acervalus cerebri. Kankorėžinė liauka atrofuojasi dar prieš lytinį brendimą. Ji gamina melatoniną, kurio gamyba priklauso nuo šviesos kiekio. Varliagyvių kankorėžinė liauka yra arti kūno paviršiaus, todėl kaip „trečioji akis“ pati reaguoja į šviesą. Žinduolių kankorėžinės liaukos šviesa negali pasiekti, todėl ji gauna informaciją per regos nervą. Melatoninas regulioja paros ciklus, vadinamus cirkadiniu ritmu (lot. circa – „apie“, dies – „diena“). Naktį, kai tamsu, melatonino koncentracija padidėja, ir žmonės apsnūsta, o atėjus dienai ir melatonino koncentracijai sumažėjus, atsibundame. Daugeliui gyvūnų būdingas ir metinis ciklas (gyvūnai dauginasi ar migruoja tik tam tikru metų laiku). Tai siejama su melatonino koncentracijos pamažėjimu vasarą ir padidėjimu žiemą dėl dienos ilgio pokyčių.

Hipofizė, arba posmegininė liauka (lot. hypophysis) – tai maždaug žirnio dydžio endokrininė liauka, esanti smegenų pamate, turkiškojo balno (sella turcica) duobėje. Žmogaus hipofizė yra vidutiniškai 12 mm ilgio, 14,5 mm pločio, 6 mm storio; masė apie 0,60 gramo. Hipofizė – svarbiausia organizmo hormoninės reguliacijos grandis. Sutrikus hipofizės veiklai, jos funkcijos dažniausiai suintensyvėja (hiperpituitarizmas) arba susilpnėja (hipopituitarizmas), rečiau – visiškai išnyksta. Pavyzdžiui, hipofizės hormonų hipersekrecija vaikams gali sukelti augimo sutrikimą – gigantizmą, o

suaugusiesiems – akromegaliją (nepraporcingai padidėja plaštakos, apatinis žandikaulis, pėdos, nosis ar vidaus organai). Hipofizės funkcijoms susilpnėjus arba išnykus, vaikai lieka neūžaugomis (nanizmas), sulėtėja jų psichinis vystymasis, atsiranda infantilizmas, atrofuojasi skydliaukė ir antinksčių žievė, pakinta riebalų ir angliavandenių apykaita, sulėtėja oksidacijos procesai. Suaugusieji dėl šių priežasčių nutunka, jiems nutrūksta lytinis ciklas, atrofuojasi skydliaukė, lytinės liaukos, antinksčių žievė.Hipofizės veiklą reguliuoja pogumburis (hipotalamas), išskiriantis į hipofizę liberinus (angl. releasing-factor).

Hipofizė reguliuoja: augimą, kraujospūdį, laktaciją,

lytinių organų veiklą, skydliaukės veiklą, vandens pusiausvyrą

organizme,

maisto medžiagų pavertimą energija.

iš dalies – nėštumą ir gimdymą

Prieskydinės liaukos (lot. glandulae parathyroideae) – nedidelės žmogaus ir stuburinių gyvūnų (išskyrus žuvis) endokrininės liaukutės, esančios kaklo srityje. Dažniausiai jų yra 4, nors gali būti nuo 2 iki 6. Dvi prieskydinės liaukos dažniausiai išsidėsto skydliaukės šoninių skilčių viršutinėje, dvi – apatinėje dalyje. Žmogaus prieskydinė liauka yra rusva, masė apie 0,05 g.Prieskydinė liauka sudaryta iš parenchimos, kurios tarpuose yra jungiamasis audinys. Jame yra kraujagyslės, nervai. Iš išorės liauką dengia jungiamojo audinio kapsulė.[1]

Prieskydinė liauka gamina hormoną paratiroidiną (parathormoną), kuris svarbus kalcio metabolizmui. Šis hormonas veika kaulus, inkstus, virškinimo traktą. Padidėjus liaukos aktyvumui, kraujyje padaugėja kalcio, tuomet slopinama nervų sistema, silpsta raumenų susitraukimai. Dėl liaukos hipofunkcijos – kalcio kraujyje sumažėja, prasideda traukuliai ir, nesuteikus pagalbos, žmogus gali mirti.

Skydliaukė Skydliaukės sandara (1 – folikulai, 2 – epitelinis audinys, 3 – endotelinis audinys

Skydliaukė (lot. glandula thyroidea) — tai stambi priekinės kaklo dalies endokrininė liauka. Ji yra išsidėsčiusi tarp 5-ojo kaklo slankstelio ir 1-ojo krūtinės slankstelio, po pat Adomo obuoliu. Ji yra maždaug 15-30 g svorio, paprastai padidėja mėnesinių bei nėštumo metu. Pagrindinė skydliaukės funkcija – hormonų gamyba; šį procesą reguliuoja galvos smegenyse esanti hipofizė.

Sudaryta iš dešiniosios ir kairiosios skilčių, sujungtų sąsmauka ir apgaubtų skaidulinio jungiamojo audinio skaidulų. Nuo kapsulės į organo vidų įauga pertvaros, dalijančios liauką į skilteles. Prie skydliaukės prigludusios keturios nedidelės prieskydinės liaukos.Skydliaukė gamina hormoną tiroksiną, kuris svarbus organizmo metabolizmui (medžiagų apykaitai). Kai šio hormono gaminama mažai, formuojasi miksidema. Kartu su trijodtironinu, tiroksinas skatina energetinius procesus organizme (pvz., spartina pulsą, plečia kraujagysles, didina kraujospūdį), be to, reguliuoja kūno augimo procesą. Kalcitoninas (arba tireokalcitoninas) mažina kalcio ir fosforo kiekį kraujyje, slopindamas šių medžiagų išsiskyrimo procesą iš kaulų, kur jos kaupiamos. Skydliaukės funkcijos reguliacijai svarbi centrinės nervų sistemos ir posmegeninės liaukos (hipofizės) veikla.Paveiksliukas kairėje - Skydliaukė = Thyroid cartilage.

Užkrūčio liaukaUžkrūčio liauka, arba čiobrialiaukė (lot. thymus) — belatakė liauka, esanti krūtinės ląstoje, už krūtinkaulio. Ją sudaro dvi skiltys, kurios asimetriškos, pilkai rožinės spalvos. Naujagimių užkrūčio liauka sveria 13 g, o suaugusio žmogaus – tik 5 g. Liauką supa jungiamojo audinio kapsulė, kurios ataugos įsiskverbia į vidų ir padalija į netaisyklingas skilteles. Vidų užpildo parenchima, sudaryta iš epitelinių ląstelių.Užkrūčio liauka gamina biologiškai aktyvią medžiagą timoziną, kuris svarbus T limfocitų gamybai kaulų čiulpuose. Nesubrendę T limfocitai iš kaulų čiulpų migruoja į užkrūčio

liauką, ten baigia vystytis ir kraujotakos bei limfine sistema pasklinda po visą kūną. Paveiksliukas apačioje.

Antinksčiai (lot. glandulae suprarenales) – tai porinė endokrininė liauka, esanti virš inkstų. Dešinysis antinkstis yra prizmės, o kairysis – pusmėnulio pavidalo. Kiekvienas jų sveria apie 5 g (vidutiniai matmenys: 5 × 3 × 1 cm). Gelsvai rausvi, minkštos konsistencijos antinksčiai yra sudaryti iš žievės (cortex) ir šerdies (medulla), kurios gamina skirtingus hormonus. Žievinis sluoksnis stangresnis, storesnis, gelsvas, o šerdinis – mikštesnis, rausvo atspalvio, šviesesnis, jo ląstelės vadinamos chromafininėmis (jas chromo druskos nudažo rudai). Antinksčių veiklą reguliuoja galvos smegenyse esanti hipofizė. Paveiksliukas dešiniajame kampe – adrenal gland.

ŠerdisŠerdis sudaro tik 10-20 proc. antinksčio masės. Ji gamina kovos, „bėgimo“, streso hormonus – adrenaliną ir noradrenaliną, kurie aktyvina organizmą, parengia jį sudėtingai užduočiai vykdyti, prisitaikyti prie netikėtų sąlygų. Šerdyje yra vegetacinės nervų sistemos ląstelių, mielininių nervinių skaidulų. Toks glaudus antinksčių ir nervų sistemos ryšys reikalingas tam, kad organizmas būtų pasiruošęs atlikti netikėtą veiksmą.

Patiriamas stresas gali būti tiek psichologinis, tiek fizinis, tačiau abiem atvejais organizmo reakcija yra panaši. Tuomet gaminama daugiau adrenalino, kuris aktyvina širdies darbą (sustiprėja susitraukimai, padažnėja ritmas). Odos paviršiaus ir daugelio vidaus organų kraujagyslės susitraukia, todėl didėja kraujospūdis, o žmogus iš išgąsčio pabąla. Adrenalinas taip pat skatina kepenų ir raumenų glikogeno skaidymą į gliukozę, todėl jos kiekis kraujyje padidėja, išskiriama daugiau energijos.Pavojui praėjus arba pasibaigus stresui, adrenalino gamyba sumažėja ir organizmo reakcijos vėl pasidaro normalios. Tačiau jei stresas trunka ilgą laiką, įtampa neatslūgsta, organizmo reakcijos lyg palaiko organizmą nuolat parengtą kovai, ir žmogus tolydžio esti sujaudintas, pervargsta, išsenka, gali susirgti tam tikromis ligomis (pvz., hipertonija, opalige, stenokardija, cukriniu diabetu).

ŽievėSupanti antinksčio šerdį žievė susideda iš trijų sluoksnių (zonų):

paviršinės, vadinamos kamuoline (zona glomerulosa), kuri gamina mineralokortikoidus (kortizolį, kortikosteroną, kurie skatina natrio jonų reabsorbciją inkstų kanalėliuose ir vandens sulaikymą organizme), sudaro apie 20 proc. žievės;

vidinės, arba tinklinės (zona reticularis), kurioje gaminasi lytiniai hormonai, sudaro apie 5 proc. žievės; kartais ji vadinama „antrąja lytine liauka“, kadangi esant lytinių liaukų nepakankamumui, perima jų endokrininę funkciją, be to, ji svarbi pereinamaisiais lytinio gyvenimo laikotarpiais;

vidurinė zona yra storiausia – sudaro apie 75 proc. visos žievės.KasaKasa (lot. pancreas) — virškinimo ir endokrininės sistemos liauka, esanti viršutinėje pilvo ertmėje, tarp skrandžio ir užpakalinės pilvo sienos. Yra minkštos konsistencijos pilkšvai rausvos spalvos, susidedanti iš galvos (caput pancreatis), kūno (corpus pancreatis) ir uodegos (cauda pancreatis). Kasos ilgis 12-22 cm, plotis 3-9 cm, storis 2-3 cm, svoris 50-75 g. Ji per parą pagamina apie 1,4-4 l virškinimo sulčių, kurias savo latakais išskiria į dvylikapirštę žarną. Virškinimo sultyse gausu riebalus, baltymus ir angliavandenius skaidančių fermentų.Kasa taip pat yra vidaus sekrecijos liauka, gaminanti hormonus insuliną ir gliukagoną, kurie reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje.

Plačiau apie endokrininę kasos sistemąEndokrininis (vidaus sekrecijos) audinys, kasos, arba Langerhanso, salelės, gamina ir tiesiog į kraują išskiria hormonus insuliną ir gliukagoną. Visos organizmo ląstelės energijos gauna iš gliukozės; sveikam kūnui palaikyti svarbu, kad gliukozės koncentracija išliktų normos ribose. Insulinas išskiriamas po valgio, kai paprastai gliukozės koncentracija būna didelė. Pagrindiniai insulino veikimo būdai yra trys:

1. stimuliuoja kepenų, riebalines ir raumenų ląsteles pasisavinti ir naudoti gliukozę;2. stimuliuoja gliukozės virtimą glikogenu kepenyse ir raumenyse;3. skatina riebalų kaupimąsi ir stabdo jų kaip energijos šaltinio naudojimą.

Jis (inssulinas) taip pat verčia kūno ląsteles įsavinti gliukozę. Todėl insulinas yra hormonas, mažinantis gliukozės koncentraciją kraujyje. Gliukagoną kasa išskiria tarp valgymų kraujyje. Jis skatina kepenis skaidyti glikogeną, riebalinį audinį – skaidyti riebalus į glicerolį ir riebalų rūgštis. Tada kepenys glicerolį paverčia gliukoze. Gliukagono veikimas didina gliukozės koncentraciją kraujyje.

KiaušidėKiaušidė (lot. ovarium) yra porinė moters lytinių organų liauka (lytinė liauka), kurioje gaminasi moteriškosios lytinės ląstelės – kiaušinėliai. Kiaušidė taip pat gamina hormonus, kurie lemia moters antrinius lytinius požymius bei reguliuoja mėnesinių ciklą.Kiaušidės yra mažojo dubens šonuose, už gimdos. Pagal formą jos primena migdolus; jų vidutinis ilgis apie 4 cm, plotis 2 cm, storis 1,5 cm. Kiaušidėse susiformuoja ir subręsta Grafo folikulai ir kiaušialąstės, be kurių neįmanomas apvaisinimas ir dauginimosi funkcija apskritai. Jos yra ir vidaus sekrecijos liaukos, kuriose gaminami moteriškieji lytiniai hormonai, lemiantys moters lytinių organų ir pieno liaukų išsivystymą, antrinius lytinius požymius, medžiagų apykaitą organizme, kraujo sudėtį ir kt. Prasidedant lytine branda ir baigiantis menopauze, kiaušidėse ir gimdoje vyksta sinchroniški periodiniai pokyčiai: folikulo augimas, kiaušialąstės vystymasis, ovuliacija, geltonkūnio susidarymas, gimdos gleivinės paruošimas galimam apvaisintos kiaušialąstės įsitvirtinimui, o jei apvaisinimas neįvyko – gleivinės atitrūkimas.

Moters lytiniai organai: 1. Kiaušintakis, 2. Šlapimo pūslė, 3. Kaulas, 4. G – taškas, 5. Varputė, 6. Šlaplė, 7. Makštis, 8. Kiaušidė, 9. Gaubtinė žarna, 10. Gimda, 11. Makšties dugnas, 12. Gimdos kaklelis, 13. Tiesioji žarna, 14. IšangėVyro lytiniai organai: 1. Šlapimo pūslė, 2. Kaulas, 3. Varpa, 4. Varpos akytkūnis, 5. Varpos galvutė, 6. Apyvarpė, 7. Išorinė šlaplės anga, 8. Gaubtinė žarna, 9. Tiesioji žarna, 10. Sėklinė pūslelė, 11. Sėklos išmetimo kanalas, 12. Prostata, 13. Kuperio liauka, 14. Išangė, 15. Sėklinis latakas, 16. Sėklidės prielipas, 17. Sėklidė, 18. Kapšelis

Sėklidė (lot. testis) yra vyriškos lyties gyvūno (patino ar vyro) lytinė liauka (sėklidės yra dvi), gaminanti spermatozoidus ir lytinius hormonus (visų pirma testosteroną). Sėklidžių endokrininę veiklą reguliuoja gonadotropiniai hormonai (liuteinizuojantis hormonas ir folikulinas), gaminami galvos smegenyse.Vyrų sėklidės yra kapšelyje. Paprastai viena sėklidė (dažniau – kairioji) būna žemiau už kitą, kairioji yra kiek didesnė ir dėl nesimetriško latakų išsidėstymo kapšelyje guli giliau. Sėklidė yra elipsės formos, truputį suplota, 4-6 cm ilgio, 2,5-3,0 cm pločio ir 15-25 g svorio.Sėklidės paviršių dengia serozinis epitelis. Jungiamojo audinio plonos pertvarėlės padalija sėklidę į 100-250 skiltelių, kurių kiekvienoje vingiuojasi 1-2 apie 70-80 cm ilgio ir 0,15-0,25 mm skersmens sėkliniai kanalėliai (jais ejakuliacijos metu praeina spermatozoidai). Kanalėlių

viduje yra sėklinių ląstelių. Tarp sėklinių kanalėlių esančiame puriajame jungiamajame audinyje randamos pavienės dažniausiai kampuotos intersticinės ląstelės. Šios ląstelės dalyvauja lytinių hormonų gamyboje. Sėkliniuose kanalėliuose formuojasi lytinės ląstelės – spermatozoidai.Sėklidžių temperatūra yra šiek tiek žemesnė nei viso kūno temperatūra (maždaug 2 laipsniais), kadangi spermatozoidams gamintis reikia truputį žemesnės temperatūros. Todėl vyrams, norintiems turėti vaikų, derėtų privengti mūvėti pernelyg aptemptą apatinį trikotažą, kadangi tai gali sąlygoti vaisingumo sumažėjimą.Vienos sueities metu spermatozoidai yra išstumiami iš vienos sėklidės.