ALMANACHAS SKAITYTOJUIapzvalga.eu/images/apzvalga-114.pdf · albanų tauta yra sena, jos šaknys gilios. Ši tauta kildino motiną Teresę. Popiežiaus Pranciškaus ženklai ir žinios

JUOZAS ALEKSA: NORILSKO LAGERYJE IŠGYVENAU PER STEBUKLĄ

POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS ŽENKLAI IR ŽINIOS >> 4 p.

2019

m. b

alan

dis.

Nr.

4 (1

14) (

591)

. Lei

džia

ma

nuo

1889

m. A

tkur

ta 1

989

m.,

2009

m.

ALMANACHAS SKAITYTOJUI

>> 60 p.

w

Turinys

I viršelis • epaveldas.lt, iš „Apžvalgos“ archyvo, iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių, LR Seimo kanceliarijos/ Dž. G. Barysaitės nuotraukosII viršelis • www.pxhere.com nuotraukos, Martynos Trinkūnienės nuotrauka, U.S. Air Force/ Senior Airman Andrew Lee nuotrauka, U.S. Air Force/ Jacob Mosolf paveikslėlis, LR Prezidento kanceliarijos/ R. Dačkaus nuotrauka III viršelis • Gyvybės apdovanojimų reklamaIV viršelis • K. D. RImkevičiaus nuotrauka

Vyriausioji redaktorė: Goda KARAZIJAITĖRedaktorius: Kęstutis D. RIMKEVIČIUSRašykite mums adresu: [email protected]į remia ELP frakcijawww.apzvalga.euTiražas 8000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2019 m.ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

3 | G. KARAZIJAITĖ. Padėka rašiusiems ir skaičiusiems

APŽVALGOS TEMA

4-6 | A. SAUDARGAS. Popiežiaus Pranciškaus ženklai ir žinios

6-7 | V. STUNDYS. Švietimas šeimai: atspirtis destrukcijai

8-9 | P. SAUDARGAS. Aktualus šiandien Justinas Staugaitis

10-12 | V. JANKELIŪNIENĖ. Gyvenimas, išbūtas miške

13-16 | A. GRAŽELIS. Ekspertai ir „ekspertai“

17-18 | M. PILKIS. Trečias nereikalingas? Politikai ir visuomenė be žiniasklaidos

19-22 | S. KLIMANSKIS. Socialinė atskirtis - vis dar problema augančioje šalies ekonomikoje

22-24 | L. GRINIUS. Suvokti valstybę

25-27 | G. ŽAKEVIČIUS. Ar atsivers Sevastopolio uosto vartai NATO laivams

28-33 | Vytautas Landsbergis: Buvo aišku, kad tokios jėgos negalima sustabdyti

34-36 | L. KOJALA. Konradas Adenaueris - lyderis, pakeitęs Europą

37-39 | V. KERŠANSKAS. A. Patackas knygą „Litua“ skyrė gyvenimo meilei - Tėvynei Lietuvai

40-43 | Č. IŠKAUSKAS. Moderniojo amžiaus karai kyla ir šiandien

43-46 | E. MIELDAŽĖ. Šangrila arba kodėl japonai nesensta

47-48 | K. D. RIMKEVIČIUS. Stebuklingieji šaltiniai

APŽVALGOS AIKŠTELĖ49-50 | A. AŽUBALIS. Lietuva pralaimi Astravo AE „fronte“. Ką dar įmanoma padaryti?

51-55 | Z. TAMAKAUSKAS. Lietuvos Himno istorija: dešimt Lietuvos meilės įsakymų

55-58 | K. KRIAUČIŪNAITĖ. Kazys Pakštas - lietuviškojo kolonializmo miražas geopolitinių naratyvų ribose

58-59 | V. RAŠKAUSKAS. 20 metų be tėvo

60-62 | Juozas Aleksa: Norilsko lageryje išgyvenau per stebuklą

POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS ŽENKLAI IR ŽINIOS

TREČIAS NEREIKALINGAS? POLITIKAI IR VISUOMENĖ BE ŽINIASKLAIDOS

EKSPERTAI IR „EKSPERTAI“

GYVENIMAS, IŠBŪTAS MIŠKE

10

ŠVIETIMAS ŠEIMAI: ATSPIRTIS DESTRUKCIJAI

6

13

SOCIALINĖ ATSKIRTIS – VIS DAR PROBLEMA AUGANČIOJEŠALIES EKONOMIKOJE

19

17

4

_32019 BALANDIS | Apžvalga

Pradėję versti pirmuosius šio „Apžvalgos“ numerio puslapius, greitai suprasite, kad jis kitoks. Pirmoji nu-merio dalis – rubrika „Apžvalgos“ tema – skiriama žurnale rašančių autorių rinktiniams tekstams. Tai nuo pat „Apžvalgos“ atgaivinimo 2009-aisiais per dešimtmetį gimę tekstai, kurie, tikime, ir šiandien sudomins Jus, mieli skaitytojai. Vieni gali atrodyti pranašiš-ki, kiti – nesenstantys ir nestokojantys aktualumo net ir po kelerių metų, treti – apie ir po daugelio metų išliksiančias svarbias vertybes ar asmenybes.

Tačiau kaip ir įprastai „Apžvalgoje“ rasite naujų, šviežiai „iškeptų“ mūsų autorių tekstų. Audronius Ažubalis kelia klausimą „Ką dar įmanoma pa-daryti?“ dėl Astravo atominio mons-tro mūsų sostinės pašonėje. Zigmas Tamakauskas išsamiai pateikia Lietuvos Himno istoriją ir pasakoja, kaip Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ su meile prabilo milijonų mūsų tautiečių lūpose.

Kot ryna Kriaučiūnaitė skaitytojus kviečia geriau pažinti Kazį Pakštą – geografą, keliautoją, ateitininką, ryškų to meto visuomenės veikėją. Vytautas Raškauskas savo tekste „20 metų be tėvo“ itin atvirai ir jautriai kalba apie savo asmenines patirtis bei išgyveni-mus. Paskutiniuosiuose puslapiuose dar viena, šįkart pirmiesiems atskleidžiama išskirtinai Jums, „Apžvalgos“ skaitytojai, Gulago partizanų istorija, kurią pasa-koja Juozas Aleksa – Norilsko lagerio sukilimo dalyvis.

Beveik dešimtmetį Jūs, rašiusieji bei skaičiusieji, sprendusieji kryžiažodžius, siuntę savo fotografijas, teiravęsi apie žurnalo ateitį, buvote tarytum įrodymas, kad puoselėti „Apžvalgą“ yra prasmin-ga. Algirdo Saudargo iniciatyva tęsti šį istorinį leidinį ir Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente pagalba užtikrinti jo gyvybingumą, tikime, ne vieną įkvepia prasmės ieškoti ne tik naujovėse, bet ir nesenstančiuose,

prie mūsų istorijos ir mūsų tapatybės reikšmingai prisiliečiančiuose dalykuo-se. „Apžvalga“ pasiekė savo skaitytoją dar XIX amžiuje kaip katalikiškas žur-nalas „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga“, Antrojo pasaulinio karo metais buvo pogrindyje Lietuvos laisvės kovotojų są-jungos leistas laikraštis, Sąjūdžio metais atkurta kaip Lietuvos krikščionių de-mokratų partijos savaitraštis, dar kartą atgaivinta prieš dešimtmetį – 2009 m. Taigi iškilo ir išliko, nepaisant ir sun-kiausių iššūkių, grasiusių lietuvių tautai ir krikščioniškajai mūsų tapatybei.

Nesinori atsisveikinti, bet, mūsų globėjui A. Saudargui baigiant kadenci-ją Europos Parlamente, šiame numeryje turime ištarti viltingą „Iki susiskaity-mo!“

Šios naujosios (pastarojo dešim-tmečio) žurnalo „Apžvalga“ redakcijos vardu dėkoju už tai, kad šiuos metus buvote, esate ir, tikiu, išliksite „Apžval-gos“ idėjai ištikimi bendražygiai! ■

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Goda KARAZIJAITĖ

PADĖKA RAŠIUSIEMS IR SKAIČIUSIEMS

G. K

araz

ijait

ės n

uotr

auka

4_ Apžvalga | BALANDIS 2019

2013 metais, prieš konklavą, kurioje jis buvo išrinktas popiežiumi, Jorge Mario Bergoglio, savo penkių minučių pasisakymą sutrumpinęs beveik per pusę, pasakė, kad iš naujojo popiežiaus lauktų Bažnyčios išvedimo į periferijas, ribų peržengimo. Jis kalbėjo ne tik apie geografines, bet ir egzistencines ribas. Pasakojama, kad ši jo programa sudarė rimtą konkurenciją dar 2005 metais, kai buvo išrinktas tuometinis neginčijamas favoritas Josephas Ratzingeris, tapęs popiežiumi Benediktu XVI. Dabar popie-žius Pranciškus veda Bažnyčią nubrėž-tuoju keliu, vykdamas į tolimas Azijos, Amerikos ir Afrikos šalis. Jis pradeda nuo apsilankymo Korėjoje, Šri Lankoje ir Filipinuose Azijoje, Ekvadore, Bolivijoje ir Paragvajuje Pietų Amerikoje, Kenijoje, Ugandoje ir Centrinės Afrikos Respu-blikoje. Jis eina į lušnynus ir kalėjimus, lanko ligonius ir vargstančius.

Į Europą popiežius Pranciškus įžengė per Albaniją. Grįždamas iš Al-banijos, spaudos konferencijos pabaigoje Popiežius buvo paklaustas: ką norite

pasakyti tiems, kurie mato tiktai galin-gųjų Europą? Pranciškus atsakė, kad „ši mano kelionė yra žinia, ji yra ženklas: tai yra ženklas, kurį noriu duoti“. Kam skirta žinia, kam duodamas ženklas?

Yra nuolat vartojami ženklai, kurie tampa simboliais. Krikščionys turi daug tokių simbolių, kurie tūkstantmečiais palaikė gyvą tradiciją, gaivino atmintį. Pats krikščionių tikėjimo išpažinimas yra vadinamas tikėjimo simboliu.

Yra ženklai, kurie sukuriami čia ir dabar. Kai žodžiai nebegelbsti, kalba pati tyla. 2016 metų liepą, vizito Lenkijoje metu, popiežius Pranciškus prie Aušvico vartų paprašo savo pagalbininkų: „Noriu įeiti vienas ir pabūti tyloje.“ Šventa-sis Tėvas kuria ženklus vietoje. 2014 metais Palestinoje, iš anksto įspėjęs tik artimiausius pagalbininkus, jis išlipa iš automobilio ir prieina prie gelžbetoni-nės sienos, skiriančios žydų naujakurius nuo palestiniečių. Prisiglaudžia prie jos ir tyliai meldžiasi.

Vizito metu Popiežius pačią Albani-jos valstybę padaro ženklu: viso pasau-lio dėmesys į ją nukreiptas. Be karinio

konflikto ar didelio skandalo maža valstybė tokio pasaulio dėmesio nesulau-kia. Kodėl Albanija? Nes Pranciškus ją pasirinko.

Jorge Mario Bergoglio pasirinkimo ženklas yra labai svarbu. Prieš šešiasde-šimt penkerius metus savo apsispren-dimą tapti kunigu būsimasis popiežius suvokė kaip parinkimą – kad jis buvo Viešpaties pasirinktas. Tai įvyko Šv. Mato dieną. Todėl Romoje jis dažnai nueina į Šv. Liudviko bažnyčią pasigerė-ti Carravaggio šedevru, kuriame pavaiz-duotas muitininko Mato pašaukimas tapti apaštalu. Jėzaus pirštas nedvipras-miškai rodo Jo pasirinkimą, o į būsimą apaštalą nukreipta šviesa primena šiuo-laikinės žiniasklaidos dėmesio pluoštą.

Albanija nėra Europos Sąjungos narė. Tai nedidelė periferinė valstybė. Bet ji yra kultūrų sankirtoje: čia kertasi linijos, skiriančios katalikus, pravoslavus ir musulmonus. Albanų tauta išken-tė totalitarizmo dešimtmečius, regėjo religinės nesantaikos šimtmečius. Bet albanų tauta yra sena, jos šaknys gilios. Ši tauta kildino motiną Teresę.

Popiežiaus Pranciškaus ženklai ir žinios aiškiai rodo, kad nėra jokios išskirtinės Europos ar Vakarų tapatybės, bet tiktai Europos tautų tapatybės ir krikščioniškos Europos ar krikščioniškų Vakarų tapatybė.

Popiežius Pranciškus kviečia mus gyvos tradicijos keliu semtis tvirtybės ir tapti tiltininkais.

LR S

eim

o ka

ncel

iari

jos/

Dž.

G. B

arys

aitė

s nu

otra

uka

APŽVALGOS TEMA

POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS ŽENKLAI IR ŽINIOS„Apžvalga“, 2018 m. liepa–rugsėjis, nr. 7–9 (105–107) (583–584)Algirdas SAUDARGAS

_52019 BALANDIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Po dviejų mėnesių Šventasis Tėvas vyksta į Strasbūrą. Ten jis kreipsis į naujai išrinktą Europos Parlamentą ir Europos Tarybą. Šventasis Tėvas vyksta į Stras-būrą, į Prancūziją, bet tai nėra vizitas į Europos Sąjungos šalį narę. Tai vizitas į dvi įstaigas, institucijas – Europos Parlamentą ir Europos Tarybą. Popie-žius Pranciškus tai dar kartą labai aiškiai pabrėžia grįždamas namo per tradicinę spaudos konferenciją lėktuve. Į klausimą, kodėl neaplankė tūkstantmetį švenčian-čios Strasbūro katedros, jis atsako, kad tai jau būtų vizitas Prancūzijoje, o to jis neplanavo. Per ketverius metus nuo vizito į Europos Parlamentą popiežius Pranciš-kus ne kartą lankosi Europos Sąjungos valstybėse narėse. Jis kalbasi su valstybių vadovais – premjerais, prezidentais ir karaliais. Tačiau visos šios kelionės yra į katalikiškus ar ekumeninius rengi-nius, kurie vyksta tose šalyse. Švedijoje švenčiama liuteronų sukaktis, Lenkijoje vyksta pasaulinės jaunimo dienos, Airijo-je – pasaulinės šeimų dienos. Portugalijo-je jis aplanko Fatimą, o į Graikijos Lesbo salą vyksta pas pabėgėlius.

Pirmajam savo apsilankymui Euro-pos Sąjungos valstybėje narėje Šventasis Tėvas pasirinko Lietuvą. Kaip ta šviesa Carravaggio paveiksle į mūsų šalį nu-krypo pasaulio dėmesys. Tai ženklas ir žinia visų pirma mums patiems.

Tradicinė spaudos konferencija lėktu-ve grįžtant iš vizito Baltijos šalyse į Romą parodė, kad dar esame kasdienio feisbu-kinio šurmulio gožiami ir tik pradedame šią žinią suvokti. Klausimus nuo Lietuvos pateikė du patyrę žurnalistai – Saulena Žiugždaitė ir Vykintas Pugačiauskas. Jie puikiai jaučia viešosios erdvės pulsą Lietuvoje ir todėl užsiminė apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų bei Popiežių pasitikusią tamsiaodę lietuvaitę. Šventojo Sosto spaudos tarnyba yra labai profesionali ir atidžiai seka viešąją erdvę. Akivaizdu, kad ji arba nematė reikalo į socialinia-me tinkle Facebook kilusį šurmulį dėl tamsiaodės lietuvaitės atkreipti Popiežiaus dėmesį, arba pats Šventasis Tėvas kal-bėdamas apie esmę nematė reikalo į šią užuominą reaguoti. Neverta prie to grįžti

ir čia. Apie tiltus pakalbėti verta.Norėdami priimti Šventojo Tėvo

žiną, privalome atsikratyti praeities šmėklų. Apie „tiltą tarp Rytų ir Vaka-rų“ kalbėjomės Lietuvoje prieš ketvirtį amžiaus. Norėčiau iš karto priminti, kad tuomet kategoriškai pasisakydavau prieš bet kokius tokio pobūdžio tiltus, nes šią metaforą vartojusieji stūmė Lietuvą į kažkokios buferinės valstybės padėtį. Prisiminkime, tuomet dar tik aptarinė-jome savo santykius su Europos Bendri-ja (kuri dar nebuvo Europos Sąjunga), o apie NATO neleido svajoti ne tik Rytai, bet ir Vakarai. Dar 1998 metais ame-rikiečiai man tvirtino, kad mūsų šansai lygūs nuliui. Tokiomis aplinkybėmis „tiltas“ reiškė numintą vieškelį.

Šiandien, išgirdę minint „tiltą tarp Rytų ir Vakarų“, neturėtumėm gaivinti šios visiškai pasenusios interpretacijos. Saulena Žiugždaitė tiksliai perteikia gerai žinomas nuotaikas, kad „geriau būtų ryžtingai stengtis tapti Vakarų pasaulio dalimi“, negu kalbėti apie kažkokius tiltus. Savo atsakymu popiežius Pranciš-kus viską sustato į vietas. Niekas neabe-joja, kad Lietuva geopolitiškai priklauso Vakarams. Kaip dar galima labiau būti Vakarų pasaulio dalimi? Organizacijos, kurios teisingai laikomos Vakarų civili-zacijos kūriniais – Europos Sąjunga ir

NATO, suteikia mūsų šaliai ekonominės ir karinės tvirtybės. Dar daugiau tvirtu-mo galime gauti jau nebe iš Vakarų, bet iš savo tapatybės puoselėjimo. Iš tiesų, „tiltas tarp Rytų ir Vakarų Europos“, kurį Šventasis Tėvas minėjo savo kalboje, yra atvira interpretacijai metafora. Kas yra Rytai, o kas Vakarai, kur baigiasi Europa? Todėl, atsakydamas į klausimą, popiežius kviečia mus tiltą statyti. Jis tiki, kad esame pajėgūs būti tiltų statytojais – tiltininkais, tokiais kaip Romos popiežius – Pontifex Maximus. Juk savo kalboje jis žavėjosi mūsų istorine patirtimi – šimt-mečiais sugyvenimo su kitos tautybės ir kitos religijos žmonėmis. Pripažįstant ir gerbiant skirtumus, kurti bendrą sugyve-nimo erdvę. Tai Pranciškus įžvelgė mūsų istorijoje ir patikėjo mūsų gebėjimu šią praeities tradiciją perkelti į šiuolaikinį neramų pasaulį. Jis patikėjo mūsų tvirty-be ir todėl mus pasirinko. Vakaruose mes jau esame, o savo tvirtybės turime nuolat „iš praeities semtis“. Šventajam Tėvui įstrigo atmintin šios mūsų himno eilutės. Jei sąmoningai himną giedame, priva-lome žinoti, kur mūsų tvirtybės šaltinis. Popiežius Pranciškus ne tik formaliai vadinasi pontifiku, t. y. tiltininku, bet nori tiesti tiltus realiame gyvenime. Jis juos mato visur, kur yra skirtumai. Yra skirtu-mai tarp tautų ir religijų, kurių nereikia

Pirmajam savo apsilankymui Europos Sąjungos valstybėje narėje Šventasis Tėvas pasirinko Lietuvą. Tai ženklas ir žinia visų pirma mums patiems.

LR P

rezi

dent

o ka

ncel

iari

jos/

R. D

ačka

us n

uotr

auka

Apžvalga | BALANDIS 20196_ APŽVALGOS TEMA

ar neįmanoma pašalinti, yra socialinė atskirtis, kurią siekiame pašalinti, bet kol kas esame nepajėgūs to padaryti. Pranciš-kus eina į pakraštį, prie ribos – dogminės, paprotinės, socialinės ar egzistencinės, ir, pripažindamas bei gerbdamas skirtu-mus, peržengia ribą. Jis keliauja į išorinių ir vidinių konfliktų iškankintas šalis, pasirašo bendrus dokumentus su liute-ronais ir Rytų bažnyčių hierarchais, eina į lušnynus ir kalėjimus, ragina jaunimą ir guodžia mirštančius. Šie veiksmai jau yra tiltai – per tarpusavio nuoskaudų, prietarų, sustabarėjusių institucijų sukurtą prarają. Popiežius Pranciškus pasirinko Lietuvą kaip vartus įžengti į Europos Sąjungą, kaip valstybių narių sąjungą. Jis ieško draugų ir talkininkų savo tiltų sta-tybos programai. Vytautas Landsbergis teisingai pastebėjo, kad ir Lietuva įgijo naują draugą.

Popiežiaus Pranciškaus ženklai ir žinios aiškiai rodo, kad nėra jokios išskir-tinės Europos ar Vakarų tapatybės, bet tiktai Europos tautų tapatybės ir krikš-čioniškos Europos ar krikščioniškų Vaka-rų tapatybė. Todėl stiprinti savo tapatybę galime tiktai kreipdamiesi į savo tautos šaknis, o krikščioniškos tautos šaknys pa¬siekiamos tiktai per krikščioniškos kultūros paveldą. Iš tokių pozicijų aiškiai matosi abu mūsų šiandienos kraštutiniai paklydimai. Siekis būti labiau Vakaruose, negu jau esame, dažniausiai pakeičiamas kokia nors Vakaruose klestinčia ideolo-gija – paprastai liberalų utopijomis. Pa-neigus krikščioniškas Europos šaknis, tai neišvengiama intelektualinio bastymosi po Vakarus pasekmė. Kiti, kritikuodami liberalias ideologijas ir suversdami kaltes Europos institucijoms, kreipiasi į tautinės tapatybės šaknis. Užmiršdami, kad jau šeši šimtmečiai, kaip tauta savo gyvąją kultūrinę tradiciją suliejo su krikščio-nių apreiškimo dimensija, jie atkūrinėja abstrakčias formas bei ritualus. Tai tik tuščiai „skambantis varis“ ir formos be esmės turinio. Tautos tradicijos gelmė pasiekiama tik krikščioniškos kultūros keliu. Popiežius Pranciškus kviečia mus gyvos tradicijos keliu semtis tvirtybės ir tapti tiltininkais. ■

ŠVIETIMAS ŠEIMAI: ATSPIRTIS DESTRUKCIJAI„Apžvalga“, 2013 m. vasaris-kovas, nr. 2-3 (42-43) (523-524)

Valentinas STUNDYS

Šiandien tradicinė šeima, jos gyvy-bingumo ir ateities klausimas tampa dažnų diskusijų tema. Tradicinei šeimos sampratai linkstama priešpriešinti ne-varžomą asmens apsisprendimą elgtis taip, kaip jam atrodo tinkama, kaip jam pačiam atrodo yra geriau. Todėl vis dažniau propaguojama partnerys-tė, vienos lyties santuoka ir panašūs dalykai. Tradicinę šeimą stengiamasi diskredituoti, vaizduoti ją kaip atgyveną ir atsilikimą, kaip tokį gyvenimo būdą, kuris visai neatitinka moderniųjų laikų ir šiuolaikinio žmogaus poreikių.

Filosofai, sociologai, analizuoda-mi žmogaus problematikos pokyčius, įsitikinę, kad gyvename vertybių kaitos metą, tos slinkties kryptis labai aiški: mano interesas, mano „aš“ – visa ko centras. Apskritai, viešojoje erdvėje ima dominuoti laicizmo, neoliberalizmo idėjos, raginančios atsisakyti to, kas varžo asmens laisvę. Taigi kratytis to, kas susaisto, kas įpareigoja, kas reikalauja pastangų – moralinių dėsnių ir tradicijų,

wik

iped

ia.o

rg E

ric

War

d nu

otra

uka

vertybių ir autoritetų, pareigų praeičiai ir ateičiai. Mat šie dalykai kėsinasi į žmogaus laisvę, jie trukdo mėgautis šios dienos malonumais. Žinoma, tokioje filosofijoje nebėra vietos ir Dievui. Ne pareiga ir tai, kas visus jungia, o savo įgeidžių tenkinimas, pasitenkinimo potyriai ir emocinė gerovė yra pasida-vusiųjų laicizmui prioritetas. Nebelieka jokių sankcijų baimės, egoizmą ribo-jančių normų ir visuomenės solidarumo imperatyvų.

Lietuvoje vertybių kaitos ar jų konflikto epicentru tapo šeima. Būtent čia susikryžiavo skirtingi požiūriai.


Kai menksta normų ir vertybių vaidmuo žmonių santykiuose ir požiūryje į savo paskirtį ir į bendrąjį gėrį, kai šios reikšmės, telkiančios žmones, formuojančios jų bendruomeniškumą, prislopsta, žmogus lieka savo įgeidžių, užgaidų, interesų ir ambicijų vergas, bejėgis ir jų valdomas.

Justinas Marcinkevičius: „Tradicijų, papročių, tikėjimo, religijos saugoma šeima iki mūsų dienų atnešė Lietuvą su visomis jos dvasinėmis vertybėmis.“

Mokslininkai vienu balsu sutaria, kad tuomet, kai menksta normų ir vertybių vaidmuo žmonių santykiuose ir požiūryje į savo paskirtį ir į bendrą-jį gėrį, kai šios reikšmės, telkiančios žmones, formuojančios jų bendruome-niškumą, prislopsta, žmogus lieka savo įgeidžių, užgaidų, interesų ir ambicijų vergas, bejėgis ir jų valdomas. Taigi pastangos atsikratyti atsakomybės yra pavojingos mūsų ateičiai, mūsų civili-zacijai, išaugusiai iš krikščionybės, iš krikščioniškojo asmens prioriteto. Anot prof. A. Jokubaičio, mąstymas tik teisių kategorijomis gali sugriauti tiek mo-ralinę, tiek politinę atsakomybę; teisės skatina piliečių pasyvumą – pareigos reikalauja aktyvių veiksmų, sąmoningo įsipareigojimo.

Lietuvoje vertybių kaitos ar jų konflikto epicentru tapo šeima. Būtent čia susikryžiavo skirtingi požiūriai, ypač aktyvūs tie, siekiantys paneigti tradici-nę šeimos sampratą. Net Konstitucinis Teismas, vertindamas Šeimos kon-cepcijos atitiktį Konstitucijai, paskel-bė netikėtą išvadą: tradicinė šeimos samprata yra per siaura, ji neišsemia visų neva moderniųjų jos pavidalų ir formų. Tada pasipylė iniciatyvos ir kalbos apie partnerystę, vienos lyties santuoką, įsivaikinimus ir t.t. Net Seime, Tautos atstovybėje, tokiam požiūriui atstovau-ja pakankamai gausi politikų grupė, propaguojanti lyčių lygybę ir visa, kas su ja susiję. Krikščioniškoji Lietuva sukluso, o Europa palengva šioje srityje

kapituliuoja, atsitraukia nuo savo pačios krikščioniškųjų ištakų, pradžios.

Mūsų Konstitucija vienareikšmiškai nustato, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Konstituci-ja apibrėžia ir šeimos narių tarpusavio pareigas, jų abipusę priklausomybę, papil-domumą: „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais“, o „vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų paliki-mą“. Taigi įtvirtinamas kartų sugyvenimo pareiga, atsakomybė už tradicijos ateitį ir tęstinumą. Poetas Just. Marcinkevi-čius, mąstydamas apie šeimos svarbą, rašys, kad „šeima yra fundamentaliausia, giliausia, intymiausia visuomenės struk-tūra“, kad „tradicijų, papročių, tikėjimo, religijos saugoma šeima iki mūsų dienų atnešė Lietuvą su visomis jos dvasinėmis vertybėmis.“ Atkreipkime dėmesį – šeimą poetas supranta ne tiek kaip vaiko aprūpinimo, o tradicijas, vertybes išsau-gančią ir jas perduodančią instituciją. Čia šeimos esmė, paskirtis ir misija. „Ką pasėsime šeimoje, tą tautoje išauginsim. Valstybė, globodama šeimą, rūpindamasi ja, rūpinasi savo ateitimi.“

Kai nuosekliai ir apgalvotai ver-tybės trinamos iš mūsų kasdienės elgsenos ir mūsų gyvenimo sampratos, kai propaguojama laisvė be pareigos ir

atsakomybės, mūsų vienintelės pasi-priešinimo, nepasidavimo atramos yra šeima, bažnyčia ir švietimas. Švietimas yra pašauktas saugoti ir kurti žmogaus ir tautos tapatybę, perduoti vertybes, kurios padeda žmogui kurtis prasmin-gą ir kilnų gyvenimą, kurios stiprina visuomenės darną ir solidarumą, kurios skatina valstybės raidą. Taigi švietimo centras yra žmogus, jo galios siekti prasmės ugdymas. Švietimas turi padėti žmogui išsiugdyti savo vertybių pasaulį, tvirtas buvimo atramas. ■

ww

w.p

xher

e.co

m n

uotr

auka

8_ Apžvalga | BALANDIS 2019APŽVALGOS TEMA

2016 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Res-publikos Seimo rūmuose vyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo Pirmininko, vyskupo Justino Staugaičio 150-osioms gimimo meti-nėms skirti renginiai. Seimo Vitražo galerijoje atidaryta paroda „Lietuvos Nepriklausomybė – nuolatinis budė-jimas: Justinui Staugaičiui – 150“, istorinėje Kovo 11-osios salėje vyko mokslinė konferencija „Dvasininkas valstybės kūrimo darbe: Lietuvos Ne-priklausomybės Akto signatarui, Seimo Pirmininkui, vyskupui Justinui – 150“. „Apžvalgos“ skaitytojams pateikiame Seimo posėdyje vykusio minėjimo metu sakytą Seimo nario dr. Pauliaus SAUDARGO kalbą.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ – šiais Tautiškos giesmės žo-džiais pasitikime 150-metį švenčiantį, gaila, bet tik per jubiliejus plačiau tepri-simenamą, vieną svarbiausių Lietuvos tarpukario asmenybių.

Signataras, ryškus savo laikmečio Bažnyčios hierarchas ir tuo pat metu politinis lyderis, žurnalistas, diplomatas. Kuri Lietuvos tarpukario asmenybė sugebėjo savyje sutelkti tiek daug? Nuo principingumo vertybiniais, tikėjimo klausimais iki lankstumo diplomatijos vingrybėse, nuo plunksnos aštrumo ir greitos reakcijos iki krikščioniško nuolankumo ir sugebėjimo atsisakyti savo, vardan bendro sutarimo, vardan bendro tikslo. Justinas Staugaitis tampa raktu atveriant Lietuvos duris į pasau-lio pripažinimą, tampa klijais kritinėse Valstybės kūrimo situacijose, tampa atrama tikintiesiems, benusiviliantiems neskaniomis politinėmis peripetijomis. Taigi, vedami himno žodžių, pasisem-kime stiprybės iš šio valstybės vyro. Tiesa sakant, analizuojant prieš amžių

vykusius politinius įvykius, galime rasti daug paralelių su nūdiena.

ŽURNALISTASAtgimstančioje Lietuvoje atgimsta

ir laisvas žodis, kurio su dideliu entu-ziazmu imasi ir Justinas Staugaitis. Jis daug laiko skyrė rašymui. Rašymui – ne tiek kaip saviraiškos priemonei, bet idėjų sklaidai, visuomenės telkimui vertybine kryptimi, reakcijai į įvykius ir politinių oponentų veiksmus ar žodžius.

Justinas Staugaitis rašė: „Lietuvai iš miego pasibudus, pradėjo atsirasti ne tik mūsų krašto apskritai savieji reikalai, bet ir mūsų tikybinis gyvenimas nuolat gamina klausimus, kurie nėra ir negali būti gvildenami lenkų laikraštijoje. Iš čia išeina lietuviškojo dvasiškijai skiriamo organo reikalingumas“.

Po spaudos atgavimo toliau ryškė-jo dvi srovės: labiau tautiška (būsimų valstiečių liaudininkų) ir labiau katali-kiška (būsimų Krikščionių demokratų).

Pirmoji srovė dar buvo vadinama pirmeiviais, antiklerikalais, liberalais ar tiesiog kairiaisiais, antroji – katalikais, klerikalais, konservatoriais, dešiniaisiais.

J. Staugaitis rašė atsiminimuose: „1905 metų revoliucija visiems lie-tuviams atrišo rankas. Nesnaudė ir Griniaus kompanija. Pirmeiviai, ilgai nelaukdami, įkūrė „Šviesos“ draugiją […]. Iš karto, aišku, buvo vengiama kelti ginčus dėl pasaulėžiūros. Bet kadangi draugiją įkūrė ir jai vadovavo pirmeiviai, tai netrukus yla išlindo iš maišo.“

J. Staugaitis rašė ir slapyvardžiu Meškus: „Ar ne labiau reikia įtempti savo jėgas kovai su ypatingu demokra-tizmu, su kuriuo mums taip atkakliai peršasi pirmeiviai. Jų darbas siekia ne tautybės pamatų, bet skverbiasi į pačią žmogaus dvasią, skiepydamas jon tikybi-nės ir socialinės anarchijos nuodus, todėl nepalyginamai yra kenksmingesnis”. Savo rašymu J. Staugaitis buvo aštrus ir tiesus.

Iš viso jis yra parašęs 17 knygų, paskelbęs daugiau kaip 350 straipsnių tuo laikotarpiu ėjusiuose leidiniuo-se „Vadovas“, „Bažnytinė apžvalga“, „Naujoji Romuva“, „Šaltinis“, „Spin-dulys“, „Šviesa“, „Švietimo darbas“, „Tiesos kelias“, „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“. Vienas įdomiausių jo darbų – slapyvardžiu pasirašyta apysaka „Tiesiu keliu“, kuri buvo ne kas kita, kaip reakcija į Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“, kurio silpna-valiui herojui Liudui Vasariui vyskupas pateikia antitezę – ryžtingą kunigą Saulių, kuriame galima įžvelgti ir daug paties Justino Staugaičio.

POLITIKAS, DIPLOMATASJustinas Staugaitis vis labiau įsi-

traukė į politinę veiklą. 1917 m. rugsėjį Vilniaus lietuvių konferencijoje buvo

Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo Pirmininkas, vyskupas Justinas Staugaitis

ww

w.w

ikim

edia

.org

,

AKTUALUS ŠIANDIEN JUSTINAS STAUGAITIS„Apžvalga“, 2016 m. gruodis, nr. 12 (86) (565–566)Paulius SAUDARGAS


išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Ne-priklausomybės Aktą. Kaip krikščionių demokratų bloko atstovas J. Staugaitis dirbo visuose demokratiškai rinktuose Lietuvos Seimuose, užimdamas pirmi-ninko ar vicepirmininko postą. Jo va-dovavimo laikotarpiu buvo įgyvendinti svarbūs valstybingumo įtvirtinimo dar-bai, tarptautinis Lietuvos pripažinimas, priimta Konstitucija, Žemės reformos įstatymas, įvestas litas.

Mokėdamas septynias užsienio kalbas bei pasižymėjęs prigimtine išmintimi bei nuojauta, J. Staugaitis suvaidino svarbų vaidmenį tiek Lie-tuvos Nepriklausomybės pripažinime, tiek vystant tarptautinius santykius, ypač su Šventuoju Sostu. Savarankiški ryšiai su Vatikanu lietuviams tiesio-giai reiškė išsivadavimą iš Lenkijos pretenzijų į Lietuvos Bažnyčios, kartu ir valstybės, globą. Tad jau 1918 m. kovo 24 d. Lietuvos Tarybos delegacija prašo Popiežiaus pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe ir suteikti jai apaštalinį palaiminimą. J. Staugaitis dar du kartus šį prašymą pakartojo pačiame Vatikane ir taip pralaužė pirmuosius ledus diplomatinei atstovybei ir Lietu-vos pripažinimui.

Savo prisiminimuose J. Staugaitis rašė apie labai įtemptus ir subtilius pokalbius, dar tik auštant Nepriklauso-mybei, su tuometės Vokietijos vietinin-kais. Okupantams atleidinėjant varžtus, teko žingsnis po žingsnio, per daug neerzinant artėti prie galutinio tikslo – visiškos Nepriklausomybės. Žvelgiant iš nūdienos perspektyvos, esama daug paralelių su Sąjūdžio metais ir geopo-litiniu Kovo 11-osios stebuklu. Juk ir XX amžiaus pabaigoje mūsų klausė tiek okupantai, tiek demokratiniai Vakarai: „Ar jūs tikrai norite visiškos nepriklau-somybės?“ Norėjome dabar, norėjome ir tada. Tačiau kiek drąsos, kantrybės ir išminties reikėjo dabar ir tada. Justinas Staugaitis mena kompromisus, rastus Vilniaus lietuvių konferencijoje – labai svarbiu ir trapiu valstybei momentu.

Nors savo publicistikoje J. Staugaitis ar-šiai kritikuoja kairiuosius, kaipo ateistus, tačiau jo pažiūros anaiptol nebuvo fun-damentalistinės. Minėtoje konferencijo-je formuojant Lietuvos Tarybą jis pritarė siūlymui atšaukti du demokratiškai išrinktus kunigus ir jų vietas užleisti ma-žumoje atsidūrusių kairiųjų atstovams.

Kaip ir prieš kelias savaites, taip ir prieš 90 metų: pasibaigus Seimo rinkimams 1926-ųjų pavasarį susikuria koalicija, atvedusi lietuvišką parlamen-tinę demokratiją prie bedugnės krašto. Rinkimų rezultatai suponavo daugiausia vietų gavusių krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų koaliciją. Tačiau įtempta ir purvinoka rinkimų kam-panija į Trečiąjį Seimą tik dar labiau padidino takoskyras tarp krikdemų ir valstiečių liaudininkų ir pastarieji partneriais pasirinko trečioje vietoje likusius socialdemokratus, o koalici-jos pilnumui dar pasikvietė ir tautinių mažumų atstovų.

Krikščionys demokratai „Tėvynės sarge“ rašė: „Žinoma, eidami į žmones jie mokės kalbėti plonu liežuvėliu, ypač mokės peikti Seimą, valdžią [...]. Galų gale kaltę suvers krikščionims demo-kratams. Bet kiekvienas iš mūsų, einant į rinkimus, turi prisiminti, kaip laputė gaidelį išviliojo iš medžio neva pasi-vaikštinėti. Atsiminkiet mūsų senelių

pamokinimą: Neik su velniu riešutauti, neik su ponu bičiuliauti.“

Silpna koalicija „iš reikalo“ nesugeba užtikrinti šalies stabilumo. 1926 metais, po įtemptų lapkričio įvykių, Lietuvoje prezidentas Kazys Grinius pripažino, kad koalicija braška per siūles: „Manau, kad ne vėliau kaip kovo mėnesį jau galėsime su socialdemokratais skirtis ir sueiti į koaliciją su praktiškesniu krikš-čioniškuoju bloku“, – vildamasis priimti biudžetą dar su sena koalicija, delsia Prezidentas.

Tai citatos apie amžiaus senumo įvykius, tačiau, atsitiktinai nugirstos, gali pasirodyti lyg šiandienos aktuali-jų nuotrupos. Trapaus valstybingumo klausimas, vertybinės takoskyros šalies politikos viduje ir nuolatinės grėsmės iš Rytų buvo ir tebėra aktualios. Tokios asmenybės kaip Justinas Staugaitis rodo pavyzdį, kaip tvirtai, nuosekliai ir išmin-tingai eiti tiesiu keliu ir vesti kitus.

Išvykęs Vyskupu į Telšius J. Stau-gaitis, paleidus Parlamentą, toliau reiškėsi spaudoje, kovojo už krikščio-nių demokratų veiklos ir žodžio laisvę. Vyskupo autoritetas ir tvirta laikysena tapo atrama ir katalikų politikams, ir daugeliui tikinčiųjų apskritai. Tokie Valstybės tėvai-kūrėjai yra mūsų atrama ir šiandien, vis dar statant demokratinį Valstybės rūmą. ■

J. Staugaitis pralaužė pirmuosius ledus diplomatinei atstovybei ir Lietuvos pripažinimui Vatikane

ww

w.w

ikim

edia

.org

/ U

žsie

nio

reik

alų

min

iste

rijo

s nu

otra

uka

10_ Apžvalga | BALANDIS 2019APŽVALGOS TEMA

Publicistas Vidmantas Valiušaitis žurnale „Miškai“ rašė: „Žodžių junginys „miškas ir lietuvis“ yra tapęs savotišku frazeologizmu, kupinu ne vien lyrinės, melancholiškos nuotaikos, bet ir dra-matiško išgyvenimo, nelengvai per-duodamo ilgesio, užgniaužto sielvarto, drauge – nedrąsiai ir nekonkrečiai reiš-kiamos vilties geresne ateitimi ženklu.“ Tai patvirtina ir Lietuvos partizanų kovų istorija – miškas partizanams buvo nepaprastai, netgi gyvybiškai svarbus, jame svajota ir kovota už šviesesnį, laisvės rytojų.

Lietuvos patriotiškumo istorijos pėdsakai šįkart atvedė į Pasvalį, kur vyko projektas „Broliai“ partizanų apygardo-se“, kvietęs į paskaitas, parodas, viktoriną moksleiviams, grupės „Skylė“ programos „Broliai“ koncertą, buvo galima apžiūrėti J. Vitkaus inžinerinio bataliono pastaty-tą partizanų bunkerį. Projektą Pasvalyje rėmė ir Europos Parlamento narys Al-girdas Saudargas, pats atvykęs į renginį bei apdovanojęs moksleivių viktorinos laimėtojus.

Pasvaliečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į nedidelę išvyką partizanų keliais Paįstrio kryptimi Žaliojoje girioje kartu su dr. Vykintu Vaitkevičiumi iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Panevėžio kraštotyrininku Broniumi Mažyliu. Taigi išvyką mišku – erdve, kurioje, anot dr. V. Vaitkevičiaus, galima labai greitai pasislėpti, išlikti nemato-mam, nežinomam, tyliam, kurioje be patogumų buvo ryžtamasi praleisti sa-vaitę, metus, keletą metų… Šioje erdvėje svarbu pabūti, norint suvokti partizanų ginkluoto pasipriešinimo metus.

Pokarinės partizaninės kovos prasidėjo 1944 m., kai Sovietų Sąjunga antrąkart okupavo Lietuvą ir pradėjo

į frontą imti vyrus. Kadangi lietuviai nenorėjo už kažin ką padėti galvas, pasirinko eiti slėptis į miškus. Anot B. Mažylio, buvo tikimasi, jog netrukus prasidės karas su amerikiečiais ir rusai bus išprašyti atgal, todėl neteks slaps-tytis ilgiau nei pusmetį. Visgi įvykiai susiklostė kitaip ir miškas lietuvių prie-globsčiu liko ilgiau, nei buvo manyta.

Žaliojoje girioje (Pasvalio r.) bun-kerių sistema, slėpusi apie 30–40 vyrų iš gretimų apylinkių, buvo sukurta apie 1945 m., dar tęsiantis karui. Bunkeriai buvo įrengiami uždarose vietose – po tankiomis eglėmis, vienomis ištikimiau-sių partizanų pagalbininkių. „Kai miškas yra iškirstas, bunkeriai, jų vietos netenka svarbiausio prieglobsčio, priedangos, kuri iki tol juos slėpė“, – tikino dr. V. Vaitkevičius. Žiemos metu prie bun-kerių būdavo sunku prieiti nepaliekant pėdsakų, taigi juos buvo stengiamasi

statyti dar ir arčiau kelių.Statybinės medžiagos bunkeriams

būdavo parankinės: pušies ar eglės rąste-liai, kurių tarpai būdavo užkamšomi sa-manomis, taip pat viena kita lenta, gauta iš ūkininkų, grindims ar luboms. „Tuo metu, kai bunkeriai buvo statomi, niekas negalvojo, kad jie bus amžini, – pasakojo dr. V. Vaitkevičius. – Jei būtų apie tai pagalvoję, juos būtų lieję iš betono, būtų naudoję šulinių betoninius žiedus ar panašiai.“ Istoriko teigimu, dažniausiai pasikartojantis bunkerio dydis yra 2 iš 3 metrų. „Todėl, kad nuo seno yra stan-dartas, kaip pjauti medį, – kalbėjo dr. V. Vaitkevičius. – Medis pjaunamas 6 me-trų, jį labai patogu dalyti, nelieka jokių atliekų. [...] Ta 6 metrų žaliava dalijama į tris dalis arba pjaunama pusiau.“ Ka-dangi buvo svarbu likti nepastebėtiems, statant bunkerį tekdavo sukti galvas, kur paslėpti žemes ar statybines atliekas, kad jos nesukeltų įtarimo.

B. Mažylio teigimu, rąstai nepadė-davo apsisaugoti nuo vandens ir, atėjus pavasariui, kada prasidėdavo polaidis, partizanams tekdavo bėgti iš bunkerių, nes šie tvindavo. Visgi pavasarinis polai-dis nebuvo vienintelė problema bunke-riuose: dėl nuolatinės drėgmės ir šalčio, kurį įveikti padėdavo tiktai krosnelė su žarijomis ar primusinė lempa maistui šildyti, tarp partizanų buvo paplitusios reumatinės ligos.

Apskritai partizanų buitis buvo pri-mityvi, be jokių patogumų. Pasak dr. V. Vaitkevičiaus, su savimi jie turėdavo tiek, kiek telpa kuprinėse, kiek netrukdytų pasislėpti po medžiu, krūmu ar šalia akmens kryžkelėje. „Bunkeris yra tokia ypatinga vieta, kur žmogus tegali turėti labai mažai iš to, ko turi labai daug“, – tvirtino istorikas. Išeinant į mišką yra paliekami ne tik būtini daiktai, bet ir artimieji, visa lieka Dievo valioje.

Rezistencijos istoriją priminė ir Lietuvos partizanų bunkerių vietas rodė kraštotyrininkas Bronius Mažylis ir istorikas dr. Vykintas Vaitkevičius

GYVENIMAS, IŠBŪTAS MIŠKE„Apžvalga“, 2012 m. rugsėjis, nr. 9 (37) (518)Vaida JANKELIŪNIENĖ

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka


B. Mažylis: „Tai yra mažasis Pirčiupis Žaliojoje girioje. Visi gerai žinome Pirčiupių tragediją, tačiau tokių Pirčiupių Lietuvoje buvo ne vienas ir ne du.“

Partizanai ne tik ėjo į žygius (apžiūrėti kraštą, palaikyti tvarką ar ją įvesti ten, kur jos nėra), kovėsi mūšiuose, vykdė karines operacijas, siekdami sulaukti laisvės, bet pirmiausia mėgino išgyventi tokiomis tiek fiziškai, tiek psichologiškai sunkiomis sąlygomis.

Bunkerių vietos, aplankytos Ža-liojoje girioje, kurioje pačių bunkerių jau nelikę, jie sunykę, sugriuvę, anot B. Mažylio, dar nebuvo tyrinėtos, todėl gali daug slėpti. Kraštotyrininkui antrino ir dr. V. Vaitkevičius: „Bunkerių yra šimtai ir tūkstančiai. Netiesa, kad tarp jų svarbiausi yra tie, kurie mena žūtį, ar tie, iš kurių buvo vadovaujama. Svarbus yra kiekvienas bunkeris. Kiekvienas jų turi savo istoriją, tačiau ne visų jų istorija yra žinoma. Čia yra mūsų problema. Tai, jog mes nežinome, laiku nesuskubome,

neprakalbinome, nesužinojome, nereiš-kia, kad ta vieta yra kažkuo menkesnė ar prastesnė. Gali atsitikti taip, kad kažko-kiu neįtikėtinu būdu čia atsiras archyvas, koks nors užkastas bidonas ar stiklainis, kuris aukštyn kojomis apvers mūsų įsivaizdavimą, jog šita vieta yra visiškai nevertinga. Gali paaiškėti, kad šita vieta yra pati reikšmingiausia visame krašte.“

Visgi istorikas dr. V. Vaitkevičius yra įsitikinęs, jog autentiška vieta, aplinka yra pati vertingiausia, todėl, jei įmano-ma išvengti kasinėjimo, taip reikėtų ir daryti, nes kasama tik vieną kartą ir tas, kuris tai daro, mato kasinėjamą žemę vieną vienintelį kartą. „Vienas mentelės brūkštelėjimas ir viskas – tas centimetras yra sunaikintas“, – tvirtina istorikas.

Pasak V. Vaitkevičiaus, Lietuvoje yra atstatyti 39 bunkeriai autentiš-kose vietose, tačiau tik 2–3 iš jų yra tikrai ištyrinėti. „Visi kiti, vedant pačių geriausių, patriotiškiausių jausmų, yra sunaikinti, – kalbėjo istorikas. – Nebijau sakyti šito žodžio. Nes jei ateinama tirti Jono Žemaičio bunkerio, kur jis sirgda-mas praleido ne vieną savaitę, o daugiau kaip metus, ir tiriant bunkerį randama vos 12–13 daiktų, tokių, kurie didesni nei abu mano delnai, tai reiškia, kad visi kiti mažieji daiktai yra prarasti, išmėtyti, nepastebėti.“ Dr. V. Vaitkevičius taip pat prisiminė ir paskutinį įvykį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos

1949 m. vasario 16-osios deklaraci-jos signataro Juozo Šibailos bunkerio vietoje Kėdainių rajone, Dovydų miške. Šioje vietoje buvo vykdomas neteisėtas, nelegalus ir niekaip nesuderintas kasi-nėjimas. Istorikas įsitikinęs, kad norint įamžinti, išsaugoti bunkerius, geriau yra ne kasinėti, o paženklinti, pažymėti tas vietas. Čia dr. V. Vaitkevičius paminėjo B. Mažylį, kuris dar sovietmečiu suprato bunkerių vertingumą, tai, kad juos reikia saugoti, pažymėti, jais rūpintis, rinkti jų istorijas, ir tuo užsiima iki dabar. „B. Mažylis buvo arba pralenkęs laiką, arba taip patriotiškai nusiteikęs, kad jo negąsdino oficiali sovietinė nomen-klatūra. [...] Mes turime suprasti, kad tokių žmonių dėka mes turime turtingą savo kultūros žemėlapį – tiek perkelti-ne, tiek tiesiogine prasme, – aiškino dr. V. Vaitkevičius. – Tam, kad pajustume, išgyventume, nebūtina gadinti tų vietų, kurių vertė yra tūkstančiai, milijonai. Jos neturi kainos. Kaina yra pati istorija.“

Antras išvykos partizanų keliais Žaliojoje girioje taškas buvo Mitabynės kaimas– vieta, glaudžiai susijusi su parti-zaniniu karu, įtraukusiu, palietusiu ir paprastus žmones. Vieta, kuri dar kartą įrodė žmogaus ir gamtos ryšį.

Pasak B. Mažylio, Mitabynės kaime

Rekonstruotame partizanų bunkeryje - minimali erdvė, buitis ir nenumaldomo laisvės troškimo dvasia

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Mitabynės pušis, menanti dar 1863 m. sukilimą, - šalia šio, seniausio girios medžio buvo sukilėlių stovykla

APŽVALGOS TEMA

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka


Bendra nuotrauka prieš koncertą - su Aiste Smilgevičiūte, Roku Radzevičiumi ir grupe "Skylė", projekto "Broliai" nuolatiniu rėmėjų EP nariu Algirdu Saudargu, Seimo nariu Pauliumi Saudargu, Pasvalio r. meru Gintautu Gegužinsku ir mero pavaduotoju Povilu Balčiūnu

1945 m. vasarį veikęs Petro Kulbio-Aukštuolio būrys sumanė surengti pa-salą po kaimą vaikščiojantiems stribams. Jiems nepavyko – penki partizanai žuvo, be to, stribų buvo išžudyta į kryžminę ugnį patekusi Savickų šeima (tėvas, mo-tina ir duktė), šalia kurios sodybos vyko susišaudymas. Jų namas buvo padegtas. Tuo tragedija nesibaigė. Žuvusiuosius buvo uždrausta laidoti, prigrasinus, jog ketinantiems tai daryti, baigsis taip pat. Susišaudymui vykus, namuose nebuvusi kita Savickų dukra, sužinojusi apie nelaimę, išėjo į Pumpėnų valsčių prašyti leidimo artimiesiems palaidoti, tačiau atgal nebegrįžo… Gyvas teliko tik Savickų sūnus, nelaimės metu taip pat nebuvęs namuose. „Tai yra mažasis Pirčiupis Žaliojoje girioje, – kalbėjo kraštotyrininkas B. Mažylis. – Visi gerai žinome Pirčiupių tragediją, tačiau tokių Pirčiupių Lietuvoje buvo ne vienas ir ne du.“

Simboliška tai, kad vėliau šalia namo palaidojus žuvusiuosius, toje vietoje išaugo keturi beržai. Anot dr. V. Vaitkevičiaus, tai nesurežisuota buvusios sodybos žemės nepaprastumo istorija: kadangi žmonių gyvybės buvo atimtos prieš jų valią dramatiškomis aplinky-bėmis, jų neišgyventas gyvenimas turi būti išbūtas kitur – tai gali būti ir medis, paukštis ar vabalėlis. Tai atsispindi seno-vės lietuvių kultūroje.

Partizanų ryšys su gamta, mišku yra gilus, nes miškas partizanams yra Žuvusiųjų atminimą saugo beržai

nepaprastai svarbus: viena vertus, jis reikalingas tol, kol partizanai kovoja, kol jiems reikia vietos pasislėpti, kita vertus, jis vienodai svarbus tuomet, kai parti-zanai, dalyvavę kovoje, žūsta – miškas tampa jų vėlių buveine.

Apskritai, anot dr. V. Vaitkevičiaus, į mišką galima žiūrėti įvairiai: kaip į medieną, kada miškas matuojamas kubi-niais metrais ir pelnu, nesuvokiant, kad medžiui užaugti reikia daugybės laiko; kaip į erdvę, kuri būtina gyvūnams, augalams ir kitiems gyvosios gamtos elementams, todėl reikalingą apsaugos; ir kaip į ypatingą atmintį turinčią vietą, kurioje galima rasti nusiraminimą, ryšį su savo protėviais. ■

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Ženklas, liudijantis Mitabynės kaimo kovas ir tragediją

V. Vaitkevičius: „Tuo metu, kai bunkeriai buvo statomi, niekas negalvojo, kad jie bus amžini. Jei būtų apie tai pagalvoję, juos būtų lieję iš betono, būtų naudoję šulinių betoninius žiedus ar panašiai.“

APŽVALGOS TEMA


Autoriaus pastabos rašiniui praėjus 6 metams:Deja, apsišaukėlių ekspertų Lietuvoje nesumažėjo, eksperto vardo suteikimo teisinė tvarka naujais reglamentais ne-papildyta, todėl Gerbiamiems Skaityto-jams siūlau rašinį, kurį perskaitę galė-site pasišaipyti iš žmonių noro vadintis (arba būti vadinamais) ekspertu.

Žmonijai įgyjant gausybę naujų žinių ir tobulinant praktinius įvairių veiklų sugebėjimus, visados reikėjo žmonių, kurie galėjo žinias sisteminti ir siekti naujų (senovėje jie buvo vadina-mi išminčiais), ir puikių įvairių amatų meistrų, kūrusių įvairius gaminius ir mokiusių kitus juos gaminti.

Nenutrūkstamas žinių augimo ir įgūdžių tobulėjimo procesas atkeliavo iki mūsų dienų. Išmanančių žmonių poreikis auga, nes žmogus nepajė-gia įgyti visų jam reikalingų įvairių

Šiuo metu susiduriame su įvairiausios kilmės ekspertais – ir oficialiais, ir apsišaukėliais.

U.S

. Air

For

ce p

hoto

Sam

uel K

ing

Jr. n

uotr

auka

gebėjimų. Specializavimasis konkrečioje veiklos srityje (be jo žmogui neįmanoma apsieiti žinioms ir įgūdžiams imliose profesijose) verčia kitose srityse vado-vautis jas išmanančių žmonių, vadinamų ekspertais, nuomone.

Sovietinės okupacijos metais pla-ninės ekonomikos sistemoje ekspertų beveik ir nereikėjo, išskyrus tik teismų ekspertus ir ekspertus, tyrusius avarijas pramonėje ir energetikoje. Visų kitų veiklos sričių, ypač ekonomikos, finansų, socialinių reikalų, „išmaniausi ekspertai“ buvo komunistų partijos funkcionieriai – nuo sėdėjusių Kremliuje iki partsekre-toriaus kiekviename kolūkyje.

Per 23 atkurtos Nepriklausomybės metus ekspertų korpusą kūrėme pamažu ir nelengvai. Kadangi nebuvo patirties, reikėjo mokytis iš klaidų. Praleista daug galimybių suformuoti tinkamesnes eks-pertų profesines struktūras, todėl šiuo metu turime įvairiausios kilmės ekspertų

– ir oficialių, ir apsišaukėlių.Veiklos sričių gausybė, gausu ir tų

sričių ekspertų, visko apžvelgti šiame rašinyje ir nebandysime. Pradėsime nuo eksperto termino apibrėžimo. Žodis „ekspèrtas“ yra kilęs iš lotynų kal-bos – expertus, reiškia įgudęs, patyręs.

Ekspertas – aukščiausia profesinė specialisto kvalifikacija, kurią gali įgyti asmuo, ką nors puikiai išmanantis, turintis gilių teorinių ir praktinių žinių arba specialių gebėjimų.

EKSPERTAI IR „EKSPERTAI“„Apžvalga“, 2013 m. vasaris–kovas, nr. 2–3 (42–43) (523–524)

Aleksandras GRAŽELIS


Virėjams vadintis ekspertais visai nebūtina, nes aukščiausias virėjo kvalifikacijos vardas yra vyriausiasis virėjas.

U.S

. Air

For

ce p

hoto

Sen

ior

Air

man

And

rew

Lee

nuo

trau

ka

Enciklopedijose ir aiškinamuosiuose žodynuose ekspertas apibūdina keletą išmanančio ir savo specialybėje įgudusio asmens savybių:

• ekspertas yra kurios nors srities (pvz., mokslo, meno, verslo ar kt.) žinovas, kviečiamas atlikti specialių žinių reikalaujančią ekspertizę, įvertinti, ar konkretus sumanymas (projektas, planas, strategija, programa, paraiška ar pan.) atitinka jam keliamus dalykinius reikalavimus;

• ekspertas – aukščiausia profesi-nė specialisto kvalifikacija, kurią gali įgyti asmuo, ką nors puikiai išmanantis, turintis gilių teorinių ir praktinių žinių arba specialių gebėjimų.

KAIP TAMPAMA EKSPERTUEkspertu tampama įvairiais būdais,

čia paminėsime keletą, kurie mūsų valstybėje yra reglamentuoti arba jais naudojamasi dažniausiai.

Ekspertu gali tapti, jei įgysi pro-fesinę kvalifikaciją, kurios pavadinime yra žodis ekspertas. Tokie yra teismo ekspertai, verslo ir turto vertintojai ekspertai, mokytojai ekspertai, pastatų energetinio naudingumo vertinimo ekspertai.

Ekspertu galima tapti, jei tokį vardą tau suteiks įstaiga ar institucija, turinti teisę tą vardą teikti, būdama įsitikinusi, kad tu esi to vardo vertas, arba pati-krinusi tavo išmanymą ir laimėjimus profesinėje srityje. Pavyzdžiai: Lietuvos mokslo taryba nuolatos pildo ekspertų duomenų bazę. Registruotis joje gali mokslininkai, kvalifikuoti tyrėjai ir praktikai (specialistai). Vilniaus univer-sitetas skelbia (nuolat papildydamas) ekspertų – humanitarinių, tiksliųjų ir gamtos mokslų specialistų, kurie žurna-listams mielai suteiks informacijos apie savo mokslinių interesų sritį, sąrašą. Jame kartu su universiteto padalinių teikiamais ekspertais yra daugiau kaip 200 asmenų. Vilniaus Gedimino tech-nikos universitetas, pabrėždamas, kad jame gausu statybos, transporto, finansų, architektūros ir kitų sričių profesionalų, galinčių pakonsultuoti ir išsakyti savo

ekspertinę nuomonę įvairiais klausi-mais, taip pat skelbia ekspertų sąrašą (jame 68 asmenys) nurodydamas, kad jie gali teikti komentarus žiniasklaidai, atlikti užsakytus tyrimus, konsultuoti ir kitaip, panaudodami savo kompetenciją, prisidėti prie visuomenės informavimo. Klaipėdos universitetas pristato penkis ekspertus. Tai puikus mokslininkų-eks-pertų pristatymo visuomenei pavyzdys, juo turėtų pasekti ir kiti universitetai.

Ekspertu gali tapti, jei tave pakvies atlikti ekspertizę toje srityje, kurią, kvietėjo nuomone, tu išmanai ir turi reikalingus kvalifikacijos įrodymus tai veiklai atlikti. Labai daug ekspertų kviečia institucijos, administruojančios Europos sąjungos struktūrinės paramos lėšas, kurios verslo, mokslo, inovacijų, technologijų programoms ir projek-tams skiriamos tik po ekspertų įverti-nimo. Tačiau ekspertu būsi vadinamas tik tą ekspertizę atliekant arba kvietėjo nustatytam laikui – užduotis atlikęs tapsi tuo, kuo buvai iki pakvietimo, – mokslininku ar įstaigos specialistu. Ne-gali būti įsitikinęs, kad kitą kartą tave vėl pakvies būti ekspertu, jei ekspertizę

atliksi netinkamai ir nekvalifikuotai. Kvietėjas, pasirinkdamas nevykusį eks-pertą, taip pat rizikuoja savo geru vardu. Naujausias tokios situacijos pavyzdys – Seimo Aplinkos komitetas ekspertu dėl skalūnų dujų paieškos pakvietė asmenį, visiškai nesusijusį nei su geologija, nei su naftos ar dujų paieškomis.

Ekspertu gali vadintis, jei įgyji aukščiausią finansų analitiko kvalifika-ciją, kurią sertifikuoja speciali organiza-cija. Tokių asmenų Lietuvoje nėra daug, daugiausia bankų ir finansų srityje, todėl „Apžvalga“ apie jų kvalifikaciją pasiteiravo Lietuvos bankų asociacijos prezidento Stasio Kropo. Jo žiniomis, Lietuvoje yra keliasdešimt asmenų, kurie įgijo bankų ekspertų kvalifikaciją, išlaikydami tarptautiniu mastu pripa-žįstamus diplomuoto bankų analitiko (angl. chartered bank analyst) egzami-nus tokią kvalifikaciją suteikiančiuose universitetuose ar profesinėse asocia-cijose. Finansų ekspertais yra vadinami makroekonomikos analitikai, tokių specialistų Lietuvoje kelios dešimtys. Būtent jie kartu su savo kolegomis iš analogiškų padalinių centrinėse bankų

APŽVALGOS TEMA


Intelektualinio pobūdžio veikloje ekspertų kvalifikacijos ir jų etikos samprata tam tikru mastu yra apibrėžta – jei ne teisiniu reglamentavimu, tai toje veikloje dalyvaujančių asmenų išsilavinimu ir padorumu.

būstinėse Danijoje ir Švedijoje anali-zuoja makroekonomines tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje. Tose analizėse, naudingose bankų klientams, daro-mos prognozės, vertinami (kartais ir kritikuojami) vyriausybių sprendimai. Suprantama, vyriausybės kritika nėra mėgstama. Viešas sprendimų komenta-vimas rinkos dalyviams padeda geriau suprasti ekonomiką ir jos sektorių raidos perspektyvas.

Nepriklausomu ekspertu gali pasi-vadinti puikus tam tikros veiklos srities žinovas, darbo santykiais nesusietas su tos srities valdžios institucija ar verslo įmone. Pasiskelbus nepriklauso-mu ekspertu reikia daug nuveikti, kad visuomenei, o ypač savo srities specialis-tams, įrodytum, kad tikrai gali vadintis ekspertu. Be to, tavo nepriklausomumas turi būti labai skaidrus – tokį ekspertą visados bandys įtarinėti, ar jis neturi ryšių su verslu, valdžios institucijomis, kitų valstybių verslo ar valdžios struk-tūromis arba politika.

Galima tapti deleguotu nacionali-niu ekspertu ir dirbti Europos Komisi-joje ar kitose Europos Sąjungos institu-cijose, jei tave, kaip ekspertą, deleguos Lietuvos vyriausybės ar savivaldybių institucijos, teismai, universitetai ar kitos valstybės įstaigos. Tu privalai turėti bent trejų metų reikalaujamo lygio darbo patirtį, be gimtosios kalbos gerai mokėti anglų arba prancūzų kalbą. Tokiu ekspertu galėsi dirbti ne mažiau kaip šešis mėnesius, bet ne ilgiau kaip ketverius metus.

Ekspertu gali būti pavadintas (neo-ficialiai, bet tas vardas gali ir „prilipti“), jei tu to ir nenori. Tai labai lengvai padaro spauda ir televizija, norėdama sureikšminti interviu ar laidą su tavimi, žinomu specialistu, pavadindama eks-pertu, nors juo oficialiai tu nesi vadina-mas. Čia verta pažymėti, kad spaudos, televizijos ir viešųjų ryšių specialistai savo gildijoje eksperto vardais nesi-švaisto – teko rasti žinių tik apie dešimt žiniasklaidos ekspertų, juos pristatė Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutas, o viešojoje erdvėje reiškiasi

tik keli viešųjų ryšių ekspertai.Ekspertu gali pasivadinti bet kas, jei

tai jam naudinga, pavyzdžiui, reklamuo-jant savo verslą, ypač paslaugų srityje. Apie ekspertus–apsišaukėlius pakal-bėsime toliau, dabar norėtųsi išsamiau apžvelgti jau minėtus teismo ekspertus.

NUSIKALTIMŲ ĮKALČIŲ TYRĖJAITeismo ekspertas Lietuvoje – as-

muo, turintis teismo eksperto kvali-fikaciją ir įrašytas į Lietuvos Respu-blikos teismo ekspertų sąrašą. Teismo ekspertus (net 38 kvalifikacijų) rengia Lietuvos teismo ekspertizės centras. Jeigu Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše (šiuo metu jame įrašyti 365 ekspertai) nėra reikiamos spe-cialybės ekspertų, ekspertu gali būti skiriamas į šį ekspertų sąrašą neįrašytas asmuo. Ekspertai reikalingi nagrinė-jant bylas pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, Civilinio proceso kodeksą ir administracinių teisės pažeidimų teiseną. Suprantama, kad visoms byloms minėtų teismo ekspertų nepakanka, ypač administracinio teisės pažeidimo bylas nagrinėjančių organų (pareigūnų) bylose, nes tokių organų (pareigūnų) yra kelios dešimtys. Šiose bylose, taip pat civilinio proceso teisenoje reikia nema-žai ekspertų, kuriais gali būti skiriami

asmenys, turintys reikalingų specialiųjų žinių arba reikiamą kvalifikaciją. Tokiu būdu atsiranda galimybės mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato specialistams tapti ekspertais, teikti pa-tikimas ir kvalifikuotas eksperto išvadas visose bylose, į kurias juos skirs teismas.

Teisme dėl eksperto kvalifikaci-jos ir nepriklausomumo gali ginčytis abi besiteisiančios pusės, todėl teisme ekspertas nėra absoliučiai neklystantis asmuo, bet teismo proceso dalyvis, dėl kurio tinkamumo būti teismo ekspertu yra sutariama.

EKSPERTAI-APSIŠAUKĖLIAIIntelektualinio pobūdžio veiklo-

je ekspertų kvalifikacijos ir jų etikos samprata tam tikru mastu yra apibrėžta – jei ne teisiniu reglamentavimu, tai toje veikloje dalyvaujančių asmenų išsilavini-mu ir padorumu.

Sudėtingesnė padėtis yra suteikiant aukštą kvalifikaciją liudijančius vardus profesijose, kurios susijusios su paslau-gomis ir amatais. Profesinių kvalifikaci-jų nustatymo ir pripažinimo tvarka yra reglamentuota įstatymu, yra vyriausybės nutarimas, nustatantis Lietuvoje aštuo-nis kvalifikacinius lygius, taip pat yra patvirtinta nemažai profesinio rengimo standartų. Tačiau įgyto profesinio išsila-vinimo pavadinimas daugeliui absolven-tų tinka tik įrašyti į formalų specialisto pažymėjimą, bet ne jo veiklos reklamai. Nesuviliosi kliento užrašu „penkto kvalifikacinio lygio kosmetologas“ ar „penkto kvalifikacinio lygio aprangos dizaineris“. Daug patraukliau klientui atrodys užrašas „grožio ekspertas“ ar „mados ekspertas“. Eksperto vardas, gerbiamas ir pripažįstamas visuomenėje, tarnauja reklaminiu rinkodaros triuku klientams pritraukti. Tokių „ekspertų“ gausa ir veiklos sričių įvairovė tiesiog stebina. Peržvelkite reklaminius skel-bimus spaudoje ir internete. Juose pilna ne tik minėtų grožio ir mados, bet ir stiklų, paskolų, padangų, žūklės, bilietų, logistikos, termoputų, rinkoda-ros, statybos, kaminų, židinių, renginių, tvorų, prognozių, reklamos, žaislų ir

APŽVALGOS TEMA


dar visokiausių ekspertų. Suprantama, didelė jų dalis tėra besireklamuojantys prekiautojai, o ne amatininkai. Nedrįs-tame teigti, kad visi minėti amatininkai, save ekspertais pavadinę, neturi teisės pretenduoti į eksperto vardą. Teko skaityti apie tokį chrestomatinį amato eksperto apibūdinimą – piemuo, ganęs avis penkiasdešimt metų, gali būti eks-pertu ganymo ir aviganių šunų dresavi-mo klausimais.

Galimybė suteikti oficialią eksperto kvalifikaciją įgudusiems amatininkams, perduodantiems savo įgūdžius kitiems tos profesijos atstovams, būtų labai naudinga Lietuvos smulkiajam verslui. Reikėtų pagalvoti, kaip įvairių amatų profesinėms asociacijoms nustatyti tvarką, reglamentuojančią amatinin-ko kvalifikacijos lygio kėlimą tokiais laipteliais: mokinys-stažuotojas-specia-listas-meistras-ekspertas. Tokie kvalifi-kacinio lygio pavadinimai būtų aiškiai suprantami klientams. Šiuo metu tokios tvarkos nėra, todėl „ekspertų“ turime labai daug.

Daug kalbama apie neformalųjį profesinį mokymą, mokymąsi visą gyve-nimą. Būtent šiems tikslams skirtas lėšas reikėtų naudoti amatininkų kvalifikacijai kelti, dėl to jie ilgiau galėtų išsilaikyti darbo rinkoje. Nevertėtų jomis išlaidau-ti pensininkų mokymui piešti ar šokti pasadoblį.

Lietuvos ekspertų sistema veikia savaveiksmiškai, tačiau reikalingoms at-likti ekspertizėms kvalifikuotų ekspertų pakanka. Galima būtų nieko ir nekeis-ti, jei profesinės asociacijos sugebėtų sureguliuoti savų „ekspertų“ nustatymo tvarką.

BŪTI EKSPERTU VIRĖJUI NEBŪTINAApžvelgiant įvairių veiklų eksper-

tus ir „ekspertus“, stebina tai, jog nėra ekspertais pasivadinusių virėjų. Pasi-rodo, jiems taip vadintis nebūtina, nes aukščiausias virėjo kvalifikacijos vardas yra vyriausiasis virėjas (pranc. chef de cuisine, angl. chef). Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asocia-cija, ko gero, pats geriausias pavyzdys

kitoms profesinėms asociacijoms, kaip reikia tvarkyti profesinio rengimo ir kvalifikacijos vertinimo reikalus. Aukštą Lietuvos virėjų kvalifikaciją patvirtina šios asociacijos narių komandos daly-vavimas pasaulinėje vyriausiųjų virėjų olimpiadoje Erfurte 2012 metų spalio mėnesį, kurioje lietuviai regionų koman-dų kategorijoje laimėjo bronzos medalį. Tai, kad virėjas yra šios asociacijos narys, yra jo aukštos kvalifikacijos įvertinimas, suprantamas ir darbdaviams, ir restoranų klientams. Galima būtų teigti, kad tei-giamą įtaką šios asociacijos veiklai daro nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako kritinės pasta-bos ir straipsniai maisto kokybės, servi-ravimo, kvalifikacijos kėlimo klausimais. Svarbią reikšmę Lietuvos kulinarijai turi V. Sako bandymai grąžinti į restoranus Didžiosios Lietuvos Kunigaikštys-tės laikų didikų virtuvės patiekalus ir aptarnavimo kultūrą, neapsiriboti vien lietuviškąja kaimietiška, europietiška ir rytietiška virtuvėmis.

VOKIETIJOS EKSPERTAIVokietijoje, garsėjančioje tvar-

kingumu visuose reikaluose, ekspertų sistema kitokia. Eksperto statusas nėra įstatymu reglamentuotas, todėl save ekspertais pasivadinusių taip pat yra

nemažai. Vokietijos įstatymų leidėjas, siekdamas vartotojus apsaugoti nuo netikrų ekspertų, sukūrė Federacinę viešai paskiriamų ir prisiekusių ekspertų asociaciją (vok. Bundesverband öffentlich bestellter und vereidigter sowie qualifi-zierter Sachverständiger e.V.). Ekspertu paskiriamas tik aukštos kvalifikacijos specialistas po sudėtingos patikrinimo procedūros. Jo veiklą po paskyrimo eks-pertu stebi ir kvalifikacijos lygį vertina juos paskyrusios profesinės asociacijos (Pramonės ir prekybos rūmai, Žemės ūkio rūmai, Architektų rūmai ir daug kitų), nes ekspertai paskiriami 250 vei-klos sričių. Šie ekspertai atlieka ir teis-mo ekspertų funkcijas. Ekspertas pa-skiriamas penkeriems metams, siekiant kitos kadencijos, paskyrimo procedūros kartojamos. Ekspertu galima būti iki 68 metų amžiaus.

PATARIMAS VARTOTOJAMSŽinome, kad dirbantieji nelen-

gvai jungiasi į profesines sąjungas, kad galėtų kovoti su darbdaviais dėl didesnio atlygio ir geresnių darbo sąlygų. Jungtis į profesines asociacijas dėl savo profe-sijos prestižo didinimo, dėl profesinio meistriškumo kėlimo jie tuo labiau nesistengia. Pagarbos amatui ir klientui puoselėjusių amatų gildijų tradicijos nu-nyko, jas naikino ir pramoninė revoliu-cija, suvariusi amatininkus į gamyklas, ir socialistinė planinė ekonomika, draudusi veikti amatininkams.

Šiuo metu vartotojams paslaugas teikia gausybė smulkiųjų verslininkų. Turinčių teisę vadintis savo profesijos ekspertais, ypač buitinių paslaugų, staty-bos, remonto, prekybos, tarpininkavimo ir panašiose veiklose, Lietuvoje yra labai mažai, o save pasivadinusių šių veiklų ekspertais – daug.

Patariame vartotojams, kurie gali tapti tokių „ekspertų“ klientais, – papra-šykite jų skelbiamą eksperto kvalifikaciją įrodyti tai patvirtinančiu dokumentu. Net jei kuris iš „ekspertų“ jums pateiktų kokioje nors „plechanovietiškoje aka-demijoje“ išduotą liudijimą, turėtumėte pasirinkimą – tikėti juo ar ne. ■

Turinčių teisę vadintis savo profesijos ekspertais, ypač buitinių paslaugų, statybos, remonto, prekybos, tarpininkavimo ir panašiose veiklose, Lietuvoje yra labai mažai, o save pasivadinusių šių veiklų ekspertais – daug.

APŽVALGOS TEMA


Bijoti ketvirtosios valdžios botago politikams priežasčių lieka vis mažiau. Dešimtmečius drebėję vien nuo minties apie neigiamą žiniasklaidos dėmesį, šiandien politikai turi visas galimybes patys tapti žiniasklaidos priemonėmis ir duoti jai atkirtį. Internetinių socialinių tinklų iškilimas ir suvešėjęs vaikščio-jimas „nuo durų prie durų“ suveikė: pasiektas turbūt nuo Sąjūdžio laikų dar neregėtas politikų ir visuomenės tiesio-ginio bendravimo mastas.

Be „Facebook“ įsiskverbimo to nebūtume sulaukę. Įstatymai Lietuvoje jau seniai numatė politinėms partijoms teisę steigti visuomenės informavimo priemones, tačiau pasiekti masines auditorijas partijų valdomais medijų ka-nalais neatrodė realu. Partiniai leidiniai labiau tarnavo vidinėms pačių partijų reikmėms, suteikiant tribūną partijos lyderiams perteikti savo mintis ben-drapartiečiams ir išvengti žiniasklaidos iškraipymų. Ryšys su visuomene būdavo užtikrinamas per tarpininkus: spaudą, televiziją, radiją. Žurnalistai buvo vie-nintelis politiko greitkelis į visuomenę.

Vietoje to, kad naudotųsi žiniasklaidos priemonėmis savo mintims skleisti, šiuolaikiniai politikai dažnai patys tampa žiniasklaidos priemonėmis.

defe

nce.

gov

Staff

Sgt

. Joe

Yan

ik n

uotr

auka

Žiniasklaida nesibodėdavo tuo naudotis mezgant neskaidrius ryšius ir naudojant spaudimą politikams.

Šiandien padėtis visai kitokia. Nors pagal interneto vartojimo skverbtį Lietuva Vakarų kontekste atrodo gana vidutiniškai, socialiniame tinkle „Face-book“ aktyvių lietuvių kiekis santykinai labai didelis. Čia verda ir aktyvus politi-nis gyvenimas. Pavyzdžiui, TS-LKD ir partijos vadovų populiarumas, atsižvel-giant į šalies dydį, niekuo nenusileidžia ir netgi lenkia JAV, Didžiosios Britani-jos ar Prancūzijos konservatyvių partijų ir jų lyderių populiarumą.

Kokį pokytį tai atneša? Pirma, leidžia partijoms nemokamai pasiekti didžiulį būrį partijos narių bei aistringų rėmėjų žymiai mažesnėmis sąnaudomis nei leidžiant partinę spaudą. Antra, leidžia plačiai pasidalinti su visuomene savo mintimis bei politiniais planais apeinant žiniasklaidą ir neleidžiant jai iškraipyti arba apkarpyti svarbių politiko žinučių. Trečia, partijos lyderiams sutei-kia iniciatyvą formuoti viešą darbotvar-kę: daug sykių matėme, kaip Lietuvos žiniasklaida post-factum perrašinėja

„Facebook“ įvykusias politinių partijų lyderių diskusijas ir pasisakymus, o ne primeta žurnalistams rūpimus klausi-mus. Ketvirta, leidžia partijai nepriklau-santiems asmenims pasijusti partijos bendruomenės dalimi, išvysti ir dalyvau-ti komentaruose vykstančias diskusijas, kurios moderuojamos išlaikant partijai palankų emocinį toną ir skatinant akty-vų gerbėjų įsitraukimą.

Netikėtas rezultatas: vietoje to, kad naudotųsi žiniasklaidos priemonėmis savo mintims skleisti, šiuolaikiniai po-litikai patys tampa žiniasklaidos prie-monėmis, transliuojančiomis pranešimą savo auditorijai per „Facebook“, „You-tube“, ar tiesiog nešiojančiomis jį „nuo durų prie durų“.

TRUMPAS: POLITIKAS = ŽINIASKLAIDA

Tokį politikų vaidmens visuomenėje vystymosi posūkį gerai iliustruoja įspū-dingas Donaldo Trumpo kelias link JAV prezidento posto. Nuo abipusio bendra-darbiavimo pradžioje prieita prie žinias-klaidai gresiančių teismų ir beprecedentės

Nors pagal interneto vartojimo skverbtį Lietuva Vakarų kontekste atrodo gana vidutiniškai, socialiniame tinkle „Facebook“ aktyvių lietuvių kiekis santykinai labai didelis. Čia verda ir aktyvus politinis gyvenimas.

TREČIAS NEREIKALINGAS? POLITIKAI IR VISUOMENĖ BE ŽINIASKLAIDOS„Apžvalga“, 2016 m. spalis–lapkritis, nr. 10–11 (84–85) (565–566)

Martynas PILKIS

APŽVALGOS TEMA


išrinkto prezidento kritikos. Kas nutiko?2015 vasarą D. Trumpui viešai

paskelbus kandidatūrą į JAV prezidento postą, žiniasklaida negailėjo dėmesio multimilijardieriui. Kadangi nekilnojamo turto magnatas dešimtmetį vedė popu-liarią TV laidą „The Apprentice“ ir buvo gerai pažįstama JAV garsenybė, naujienos apie jį būdavo gausiai žiūrimos, kelda-vo reitingus ir reklamos pajamas. Tai išnaudodamas, D. Trumpas vaizdingais ir prieštaringais pasisakymais atkreipdavo į save dar daugiau dėmesio. Ratas sukosi, augindamas tiek žiniasklaidos, tiek D. Trumpo reitingus. Tuo metu iki rinkimų buvo likę beveik metai – politinio ar žiniasklaidos elito gretose rimtai verti-nančių multimilijardieriaus galimybes praktiškai nebuvo. Juokai atrodė nekaltai.

Kandidato ir žiniasklaidos santykių medaus mėnuo ilgai netruko. D. Trum-pui netikėtai įveikus šešioliką varžovų Respublikonų partijos pirminiuose rinkimuose ir tapus vienu iš dviejų realių kandidatų laimėti rinkimus, nacionalinės JAV žiniasklaidos tonas Trumpo atžvilgiu tapo vis labiau neigiamas. Atlikus vakari-nių TV naujienų laidų analizę nustatyta, jog nuo rugpjūčio pradžios 91 proc. apie Trumpą pateiktos naujienų medžia-gos buvo neigiama, skiriant jai žymiai daugiau eterio laiko nei panašių naujienų apie Hillary Clinton rodymui. Panašios tendencijos vyravo ir absoliučioje daugu-moje spaudos ir interneto žiniasklaidos.

Koks D. Trumpo atsakymas? Ata-kuoti pagrindinę žiniasklaidą, kaltinti ją melų platinimu, grasinti ieškiniais teismuose. Kaip ši rizikinga, suprieši-nanti taktika pasiteisino? Prisidėjo ir rinkėjų antisisteminės nuotaikos, tačiau norėdamas tuo pasinaudoti kandidatas vis tik turi įveikti žiniasklaidos blokadą. D. Trumpas tai padarė per tinklaveiką pats išplatindamas žinias socialiniuose tinkluose: ir internete, ir realybėje.

Skaičiuojama, jog nuo rugpjūčio pradžios iki rinkimų respublikonų kandidato mitinguose apsilankė gerokai virš pusės milijono žmonių, taip keletą kartų viršijant H. Clinton gyvai sutiku-siųjų skaičių. Dešimtatūkstantinės minios kertinėse rinkimų kovų valstijose kone kasdien matydavo D. Trumpą kalbantį nuo tribūnos.

Antras dalykas, D. Trumpas sugebėjo suburti gausesnes ir aktyvesnes gerbėjų bendruomenes „Facebook“, „Reddit“ ir „Twitter“ socialiniuose tinkluose, pasiek-damas apie 30 mln. sekėjų ir aiškiai ap-lenkdamas H. Clinton. Nors neatsargiais rašinėjimais internete kandidatas ne kartą įsivėlė į skandalus, socialiniai tinklai davė daug naudos. Vien ko verta tai, jog D. Trumpo gerbėjų būriai internete detaliai ir greitai išnagrinėjo dešimtis tūkstan-čių „Wikileaks“ nutekintų H. Clinton komandos vidinio susirašinėjo laiškų. Į viešumą iškėlus daugybę ten buvusios skandalingos informacijos, Demokratų

partijos kandidatės kampanijai suduotas nemažas smūgis.

D. Trumpas baigiamojoje kampani-jos dalyje stojo į atvirą kovą su žiniasklai-da, kurioje kandidatą palaikė mitingais ir socialinių tinklų aktyvizmu įaudrintas judėjimas. Masių sukilimas prieš medi-jos ir politikos elitą tapo įmanomas, nes pats politikas kaip žiniasklaidos kanalas platino antielitines nuostatas.

TARPININKŲ NYKIMASAntielitinių, antisisteminių naujienų

plitimas nebūtinai turi vykti internetu. Juk Reformacija prasidėjo nuo Mar-tyno Liuterio 95 tezių, prikaltų ant bažnyčios durų Vitenberge. Lietuvoje SSRS pamatus plovė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bebaimiai platintojai. Žmonės randa kūrybiškų būdų persiimti antisistemine žinia ir ją skleisti. Vis tik su internetu tai tapo pigiau ir paprasčiau (bent jau kol elitai neišnaudoja to paties interneto antisisteminių židinių aptiki-mui ir sunaikinimui).

Elektroninė prekyba jau padėjo atpi-ginti įvairias prekes ir paslaugas atsisakius nemenkos dalies didmenos ir mažmenos tarpininkų. Panašius procesus matome ir politikoje. Šiuo metu jie nepalankūs žiniasklaidai, kuri vos spėja gaudyti ir aprašinėti politikų tiesiogiai rinkėjams transliuojamus pranešimus. Neverta jaudintis dėl žiniasklaidos politizavimo – greičiau jau politikai taps žiniasklaidi-zuoti. ■

D. Trumpas baigiamojoje kampanijos dalyje stojo į atvirą kovą su žiniasklaida, kurioje kandidatą palaikė mitingais ir socialinių tinklų aktyvizmu įaudrintas judėjimas.

Socialiniuose tinkluose, o ypač „Facebook“, aktyvių lietuvių kiekis santykinai labai didelis.

U.S

. Air

For

ce g

raph

ic/

Jaco

b M

osol

f pa

veik

slėl

isAPŽVALGOS TEMA


SOCIALINĖ ATSKIRTIS – VIS DAR PROBLEMA AUGANČIOJE ŠALIES EKONOMIKOJE„Apžvalga“, 2013 m. gegužė, nr. 5 (45) (526)

Simonas KLIMANSKIS

Lietuvos ekonomika jau ne pirmus metus auga kone sparčiausiai Europos Sąjungoje (toliau – ES). Eurostato duo-menimis, prognozuojama, kad šiemet šalies BVP augs 3,1 %, o visos ES – tik 0,1 %. Tačiau nepaisant tokių teigiamų ekonomikos perspektyvų, pagal žmo-nių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičių, 2011 m. duomenimis, Lietuva buvo penkta nuo galo tarp visų ES vals-tybių narių – skurdo lygis siekė 20 proc. Situacija prastesnė buvo tik Ispanijoje (21,8 %), Graikijoje (21,4 %), Rumunijo-je (22,2 %) ir Bulgarijoje (22,3 %). Kyla klausimas, kaip spręsti šią jautrią po krizės išliekančią socialinę problemą.

Vyriausybė savo programoje skur-do ir socialinės atskirties mažinimą yra įvardijusi neatidėliotinos veiklos prio-ritetu. Ji deklaruoja siekį „eiti gerovės valstybės kūrimo keliu, kad Lietuvos žmonės jaustųsi orūs, saugūs ir laimingi“. Apie gerovės valstybės kūrimą, socialinės atskirties mažinimą kalbama ir strategi-jose „Lietuva 2030“ bei „Europa 2020“. Pavyzdžiui, pastarojoje vienas tikslų yra 25 % sumažinti gyvenančių žemiau skur-do ribos skaičių. Pažymėtina, kad 2011 m. ES žemiau skurdo ribos gyveno 16,1 % gyventojų. Taigi iki 2020 m. šį rodiklį tikimasi sumažinti iki maždaug 12,1 %.

Tačiau kalbant apie tikslus, reikia kalbėti ir apie būdus tiems tikslams pasiekti, t. y. kokiu konkrečiai keliu turėtų būti einama, koks gerovės valstybės mo-delis tinkamiausias sprendžiant sociali-nės atskirties problemą – įgyvendinant skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemones. Sakoma, kad praėjusi kri-zė, tai – atsivėrusios naujos galimybės. Ar jomis išmokta pasinaudoti? Ar bus einama tuo pačiu keliu, kaip iki 2008 m. pabaigos? Juk du dešimtmečius Lietuvoje bujojęs posovietinio ūkio ir neoliberalaus

Apie socialinės atskirties mažinimą kalbama nuolat, tačiau ši problema Lietuvoje išlieka viena opiausių.

pxhe

re.c

om n

uotr

auka

ekonominio modelio „susiliejimas“, neatsakinga fiskalinė politika ne tik lėmė tai, kad Lietuva yra iš pirmaujančių pagal socialinę atskirtį, bet ir gilino socialines ir ekonomines takoskyras tarp centro ir periferijos, tarp Vilniaus ir kitų šalies regionų. Ar visgi bus pasirinktas modelis, užtikrinsiantis tvarų ekonomikos augimą ir ilgalaikę, o ne trumpalaikę gerovę. Žinant, kokį gerovės valstybės modelį tinkamiausia įgyvendinti atsižvelgiant į šalies galimybes, būtų galima išsikelti konkrečius uždavinius tikslui siekti ir problemai spręsti.

APIE KOKĮ SKURDĄ KALBAMA?Visų pirma, prieš ieškant optimalaus

gerovės valstybės modelio, leidžiančio sumažinti socialinę atskirtį, reikėtų išsi-aiškinti, ką reiškia skurdo rizikos riba ir lygis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 m. Lietuvoje po pa-jamų perskirstymo 20 % žmonių gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Tai penkta-dalis šalies gyventojų. Beje, atkreiptinas

dėmesys, kad tiek spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu, tiek krizės metu šis rodiklis išliko praktiškai toks pat. Pavyz-džiui, 2008, 2009 ir 2010 m. atitinkamai siekė 20, 20,6 ir 20,2 %. Skurdo rizikos lygis buvo padidėjęs tik keliomis dešim-tosiomis, po to vėl sumažėjo – padėtis išliko beveik nepakitusi. Tai lėmė, kad 2008–2010 m. ekonominės krizės metu, siekiant stabilizuoti viešuosius finansus ir užtikrinti rinkų pasitikėjimą, konsolida-cijos našta visoms socialinėms grupėms padalyta daugmaž vienodai. Taupymo politika, vykdytos struktūrinės reformos padėjo suvaldyti krizę. Lietuva tapo pavyzdžiu kitoms ES valstybėms narėms, ypač pietinėms, kaip reikia atsakingai tvarkyti finansus.

Skurdo rizikos riba rodo, kokia dalis ar koks nuošimtis gyventojų gauna grynąsias pajamas, mažesnes nei 60 % ekvivalentinių disponuojamų pajamų medianos. Ekvivalentinių disponuojamų pajamų mediana yra visų šalies gyventojų,

Pajamų diferenciacija gali būti sumažinama perskirstant pajamas. Kuo didesnius mokesčius moka daugiau uždirbantys, tuo didesnes socialines išmokas galima išmokėti mažesnes pajamas gaunantiems, taikyti įvairias kompensacijas, lengvatas ir taip padidinti jų gerovę.

APŽVALGOS TEMA


padalytų į dvi lygias dalis pagal jų ekviva-lentines disponuojamas pajamas, vidu-rinio gyventojo pajamų dydžio reikšmė. Jei aibę sudaro lyginis skaičius elementų, šiuo atveju gyventojų, tai mediana lygi dviejų vidurinių gyventojų pajamų dydžio reikšmių vidurkiui.

2011 m. 60 % ekvivalentinių dispo-nuojamų pajamų mediana sudarė 691 Lt. Vadinasi tie, kurie gavo mažiau nei 691 Lt per mėnesį, skurdo. Tačiau labai išsigąsti nereikėtų, nes tai yra gyventojų, gaunančių mažesnes pajamas nei 691 Lt, santykis, palyginti su tais, kurie gavo daugiau. Santykinai skurstančių yra ir bus visada, nes žmonės gauna nevienodo dydžio pajamas, jų dydis priklauso nuo kvalifikacijos, einamų pareigų ir pan. Juk nėra taip, ir tikrai nebus, kad visų šalies gyventojų pajamų diferenciacija būtų gana maža, taip, kad nė vieno gyventojo ekvivalentinės disponuojamos pajamos nebūtų mažesnės nei 60 % ekvivalenti-nių disponuojamų pajamų mediana. Jei taip būtų, tai tokios visuotinės lygiavos sąlygomis skurdo lygis būtų nulinis.

Pajamų diferenciacija gali būti sumažinama perskirstant pajamas. Kuo didesnius mokesčius moka daugiau

uždirbantys, tuo didesnes socialines išmokas galima išmokėti mažesnes paja-mas gaunantiems, taikyti įvairias kom-pensacijas, lengvatas ir taip padidinti jų gerovę. Taip daroma daugelyje išsivysčiu-sių Europos valstybių. Tačiau, jei kalbama apie progresinius pajamų mokesčius, rei-kia žinoti, kiek daug yra dideles pajamas gaunančių ir galinčių mokėti didesnius pajamų mokesčius asmenų ir kiek bus papildomai surinkta mokestinių pajamų.

Kita vertus, palyginti 2010 ir 2011 m. skurdo rizikos ribą, ji sumažėjo 1,43 % – nuo 701 Lt iki 691 Lt. Tai reiškia, jog sumažėjo daugelio gyventojų, įskaitant ir mažesnes, ir didesnes pajamas gaunančių, gaunamos pajamos. Tuo tarpu vidutinė metinė infliacija 2010 m. buvo 1,2 %, o 2011 m. – 4,1 %. Vadinasi, didėjant kai-noms, gyventojai už minimalų vartojimo prekių ir paslaugų krepšelį išleidžia vis daugiau gautų pajamų. Tai ypač aktualu mažiausias pajamas gaunantiems, kurių netenkina jų turimas minimalus varto-jimo pajamų lygis. Beje, atsižvelgiant į dabartines kainas ir gyventojų perka-mąją galią, jų grynosios pajamos turėtų siekti apie 1000 Lt, kad būtų galima oriai pragyventi.

GALIMAS SPRENDIMASTaigi, tai yra mažiausias pajamas

gaunančių, jų pajamų dydžio arba absoliutaus skurdo problema. Norint ją

spręsti, reikia siekti, kad tokių gyventojų pajamos didėtų. Vien didinti perskirs-tymą nepakanka, nes norint daugiau perskirstyti, reikia, kad būtų daugiau tų, kurie gauna santykinai didesnes pajamas. Pavyzdžiui, šiuo metu gaunantys daugiau nei 5000 Lt per mėnesį, kurie galėtų mo-kėti didesnius pajamų mokesčius, sudaro apie 5 % visų dirbančiųjų. Todėl svarbu, kad didėtų ir tokių gyventojų dalis.

Kita vertus, esant siauram dideles pajamas gaunančių žmonių pasiskirsty-mui ir gana plačiam gaunančių mažas pa-jamas, didinamas pajamų perskirstymas, kad būtų išmokėtos didesnės socialinės išmokos, skatintų ekonominės krizės metu išryškėjusį „išlaikytinių“ visuomenės fenomeną. Sumažėjus daugelio dirban-čiųjų atlyginimams, išaugus nedarbui, kai kurios išmokos, pavyzdžiui, nedar-bo socialinio draudimo, tapo artimos gaunamam atlyginimui ar ėmė jį viršyti. Čia ir išryškėja problema. Žmogus yra skatinamas būti valstybės išlaikytiniu, o ne ieškotis darbo ir pats sau užsidirbti. Maža to, dalis tokių „varguolių“ nevengia apgaudinėti valstybę: gaudami socialinę pašalpą jie dirba neoficialiai, o bendros pajamos neretai būna didesnės nei mi-nimali mėnesinė alga (toliau – MMA) atskaičius mokesčius. Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, nustatyta, kad 2012 m. 1710 asmenų dirbo nelegaliai.

Socialinės apsaugos sistema turėtų

Sumažėjus daugelio dirbančiųjų atlyginimams, išaugus nedarbui, kai kurios išmokos, pavyzdžiui, nedarbo socialinio draudimo, tapo artimos gaunamam atlyginimui ar ėmė jį viršyti. Čia ir išryškėja problema. Žmogus yra skatinamas būti valstybės išlaikytiniu, o ne ieškotis darbo ir pats sau užsidirbti.

pxhe

re.c

om n

uotr

auka

Pagal žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičių, 2011 m. duomenimis Lietuva buvo penkta nuo galo tarp visų ES valstybių narių – skurdo lygis siekė 20 proc.

APŽVALGOS TEMA


būti efektyvi, garantuojanti deramą socialinę apsaugą žmonėms, kurie neturi šansų adekvačiomis rinkos sąlygomis gauti pajamų, kartu skatintų juos dirbti ir užsidirbti. Vienas tokių sprendimų – atsakingesnis socialinių pašalpų dalijimas, kartu siekiant išvengti skurdo spąstų. Taip pat MMA didinimas iki 1000 Lt, kad žmonės būtų skatinami dirbti. Tai šiek tiek padidino MMA gaunančių grynąsias pajamas, tačiau kartu padidėjo ir darbo vietos kaina, bet darbo rinka ir viešieji finansai nebuvo destabilizuoti.

Kalbant apie darbo užmokestį, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje darbo jėga apmokestinama daugiau nei kapitalas (turtas), kuris sudaro apie 4 % visos mokesčių bazės, o euro zonos šalyse – apie 14 %. Todėl siekiant padėti mažas pajamas gaunantiems asmenims, visų pirma reikia mažinti mokestinę naštą darbo jėgai didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau – NPD). Tai prisi-dėtų prie neoficialaus darbo užmokesčio mažėjimo, padidintų šalies ekonomikos patrauklumą investuotojams ir konku-rencingumą.

Beje, didžiausią tikimybę atsidurti žemiau skurdo rizikos ribos turi šeimos, ypač daugiavaikės ir nepilnos. Todėl, siekiant joms padėti, užtikrinti jų finan-sinį stabilumą būtų tikslinga papildomai didinti NPD santuoką sudariusiems gyventojams ir papildomą neapmokes-tinamąjį pajamų dydį už vaikus. Panaši praktika, kai šeimos apmokestinamos palankiau nei vieniši gyventojai, taikoma Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tikėtina, kad tokia parama šeimoms iš dalies prisidės ir prie šeimos instituto stiprinimo ir gimstamumo skatinimo.

Be to, parama nepasiturintiems per NPD yra daug efektyvesnė nei per socialines pašalpas, kurios, kaip minėta, neskatina žmogaus dirbti, nes, jei jis uždirba papildomą litą, jas praranda. Tuo tarpu papildomas NPD užtikrina paramą tik tuomet, jei žmogus dirba ir moka mokesčius. Taigi didėtų žmonių motyva-cija dirbti ir užsidirbti, o ne būti pasyviais valstybės išlaikytiniais.

Žinoma, tokie sprendimai turėtų būti pamatuoti, įvertinant valstybės finansines galimybes, kad nebūtų neigiamai paveik-tas viešųjų finansų stabilumas. Dėl to pa-didėjęs vartojimas netektų pajamų tikrai nekompensuotų. Todėl greta to, taip pat siekiant tolygiau paskirstyti mokestinę naštą, būtina svarstyti galimybę įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, taikant neapmokestinamo turto dydį, taip pat kapitalo prieaugio mokestį. Beje, tai, ypač nekilnojamojo turto mokestis, mokesčių sistemai suteiktų daugiau progresyvumo.

Kalbant apie galimybę užtikrinti gy-ventojams didesnes pajamas, pažymėtina, kad tai priklauso ir nuo šalies ekonomi-kos produktyvumo ir konkurencingumo. Šiuo atveju svarbu toliau gerinti verslo sąlygas, liberalizuoti darbo santykius stiprinant kolektyvinių sutarčių institutą, kas leistų pritraukti daugiau investicijų ir kurti naujas darbo vietas. Ypač svarbu sudaryti kuo geresnes sąlygas socialiai atsakingam verslui.

Socialiai atsakingo verslo įmonės socialiai atsakingai siekia pelno, kuria gerovę ne tik verslininkams, bet ir dar-buotojui, ir bendruomenei. Tai atitinka darbo ir kapitalo solidarumo principą, būdingą socialios rinkos ekonomikos idėjai, paremtą socialinio subsidiarumo ir

solidarumo principais.Vilčių taip pat teikia ir galima Lie-

tuvos narystė Tarptautinėje ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaci-joje, dėl kurios pagerėtų šalies tarptau-tinis įvaizdis ir padidėtų patrauklumas užsienio investuotojams. O tai vėlgi reikštų ir naujų geriau mokamų darbo vietų kūrimąsi.

LIETUVAI TINKAMIAUSIAS KONTINENTINIS GEROVĖS VALSTYBĖS MODELIS

Grįžtant prie gerovės valstybės kūrimo, siūlomos priemonės kovai su socialine atskirtimi atitinka kontinentinį gerovės valstybės modelį. Šiam modeliui priskiriamose šalyse prioritetai teikiami nedarbo socialiniam draudimui, griežtam darbo santykių reglamentavimui ir šei-mos vertybėms, pagrindžiančioms šeimos įsipareigojimus pasirūpinti artimaisiais. Gaunamų pensijų dydis daugiausia priklauso nuo mokėtų įmokų dydžio, eitų pareigų ar šeiminės padėties. Socialinė politika yra ekonominės politikos ele-mentas, skatinantis darbuotojus tobulinti kvalifikaciją ir taip prisidėti prie darbo našumo ir produktyvumo.

Tačiau kontinentinis modelis neiš-vengia ir kritikos. Ekonomistas André Sapiro savo straipsnyje „Globalizacija

Vien didinti perskirstymą nepakanka, nes norint daugiau perskirstyti, reikia, kad būtų daugiau tų, kurie gauna santykinai didesnes pajamas.

pxhe

re.c

om n

uotr

auka

APŽVALGOS TEMA


ir Europos socialinių modelių reforma“ teigia, jog šis modelis kritikuojamas dėl pernelyg griežto darbo santykių regla-mentavimo, kada greitai besikeičiančios ekonomikos sąlygomis darbdavys negali greitai atleisti darbuotojo dėl jo suma-žėjusio produktyvumo ar kvalifikacijos, o darbuotojas negali greitai persikva-lifikuoti ir susirasti darbą. Tai įrodo kontinentinio modelio šalyse santykinai didesnis nedarbo lygis nei šiaurietiško ar anglosaksiško modelio, kur darbo santykių reglamentavimas nėra gan griežtas.

Galiausiai vertėtų atkreipti dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje nėra aiškaus gerovės valstybės modelio – veikiau kelių modelių derinys. Užimtumo politikoje taikomi kontinentinio modelio elementai (nors nedarbo išmokos šiek tiek mažes-nės nei šio modelio šalyse), socialinės apsaugos srityje – kontinentinio ir anglo-saksiško (taikomas išmokų gavėjų turto ir pajamų testavimas, senatvės socialiniame draudime pensijos daugiausia priklauso nuo stažo, gautų pajamų dydžio, nau-dojami rinkos mechanizmai), švietimo srityje – anglosaksiško. Kita vertus, galima pastebėti neformalios globos ir sava-norystės mastą. Visa tai rodo, kad yra realus pagrindas judėti link kontinentinio modelio įgyvendinimo. Žinoma, turint omenyje kritikuojamą griežtą darbo santy-kių reglamentavimą, tai nereiškia modelio mechaninio „perkėlimo“ į Lietuvą. Kur kas svarbesni šio modelio aspektai, mažinantys socialinę atskirtį ir didinantys gyventojų ekonominės veiklos motyvaciją, ir socialios rinkos ekonomikos idėja. ■

Didžiausią tikimybę atsidurti žemiau skurdo rizikos ribos turi šeimos, ypač daugiavaikės ir nepilnos.

Neseniai šventėme išskirtinius Lietu-vos metus – šimtmetį, kuomet buvo atkurta nepriklausomybė. Šalia gražių minėjimo renginių ir pakilios nuotaikos, pasirodė, kad kažko pasi-gendama.

Šviesių renginių kontekste vis ne-apleisdavo rimtos problemos – geopo-litiniai iššūkiai, nelygybė, demografinė krizė ir bendras nerimas dėl ateities. Atrodo, kad trūksta nuoširdaus žmonių ir valdančiojo elito santykio, leidžiančio didžiuotis valstybe, trūksta suvokimo kas yra Lietuva ir koks sudėtingas procesas atkurti demokratišką, tvirtą ir pasididžiavimą keliančią valstybę.

Dabartinėje geopolitinėje aplinkoje

SUVOKTI VALSTYBĘ„Apžvalga“, 2018 m. sausis–vasaris, nr. 1–2 (99–100) (579–580)Lukas GRINIUS

Vytis – tūkstantmete istorija grįstas simbolis – elito buvo sutriuškintas ir be galimybės sugrįžti ištrintas iš valstybinės Lukiškių aikštės.

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ G

uilla

ume

Speu

rt n

uotr

auka

Lietuva balansuoja tarp dviejų geopolitinių jėgų, kurios ją vis labiau spaudžia, tačiau nacionalinis identitetas, kuris šiuo metu toks aktualus, atrodo slogus net ir valstybės šimtmečio metais.

APŽVALGOS TEMA


Lietuva atsiduria tam tikruose gniauž-tuose – iš Rytų ją spaudžia stiprėjantis rusiškasis imperializmas, iš Vakarų – nacionalinės valstybės demontavimas, ją keičiant universalia pilietine visuo-mene.

Šiame kontekste tampa neaišku, kur yra Lietuvos idėjinis centras, kokia šian-dien kuriama Lietuvos valstybė ir kaip reikėtų ją suvokti. Lietuva balansuoja tarp dviejų geopolitinių jėgų, kurios ją vis labiau spaudžia, tačiau naciona-linis identitetas, kuris šiuo metu toks aktualus, atrodo slogus net ir valstybės šimtmečio metais.

Žmonės, kuriems nekilo abejonių, už kokią valstybę kovojo prieš šimtą ar keliasdešimt metų, turi permąstyti ją iš naujo. Tokioje perkuriamoje visuome-nėje tauta vis labiau skaldosi, pavargsta ir galiausiai nuleidžia rankas.

Patriotiškumas, kuris turėtų būti valstybės varomoji jėga, neskatinamas ar net trinamas ir performuojamas. Patrio-tiškumas Lietuvai tampa patriotiškumu pasauliui. Pasiektas toks lygmuo, jog net bijoma paminklo tarpukario Lietuvos simboliui – Lietuvos Respublikos prezi-dentui Antanui Smetonai.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius akcentuoja: „Aš asmeniškai niekada nekėliau sau tikslo, kad Antanas Sme-tona atsirastų Vilniuje. Nemanau, kad tai būtų gera idėja. Jonas Basanavičius – tautos patriarchas, turi būti pažymėtas [...]. O Antanas Smetona – gal Kaune, gal kur kitur, bet Vilnius yra kosmo-politinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas.“

Tačiau džiugu, kad LR Preziden-tūra turėjo viai kitokią poziciją: „Mūsų garbės reikalas iki 2018 metų, kai bus minimas Valstybės atkūrimo šimtmetis, pastatyti paminklus Jonui Basanavi-čiui ir pirmajam prezidentui Antanui Smetonai“, – „Žinių radijui“ tuomet teigė prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja vidaus politikos klausimais Virginija Būdienė.

Atviras kosmopolitizmas, kurį taip akcentuoja meras, yra viena iš Lietu-vą griaunančių jėgų – patriotiškumas

Lietuvai tapo kosmopolitizmu. Kos-mopolitizmas neskatina mylėti savo valstybę, jis neskatina pasilikti joje kurti ir dirbti, jis neskatina patriotišku-mo ir tikėjimo Lietuva. Priešingai, jis skatina pasitaikius pirmai progai išvykti ir ieškoti geresnio rytojaus plačiame pasaulyje. Savo valstybėje pilietis yra bent sąlyginai mylimas ir gerbiamas, tačiau svetimoje – paieškoms nepasise-kus dažnai rizikuojama tapti šiuolaiki-niu vergu.

Toks požiūris patriotiškumą formuoja su baime, kad jis neperaugtų kosmopolitinės vizijos. Vizijos, kuri neleidžia jau 3 dešimtmečius sutvarkyti Lukiškių aikštės, garbingai įprasminant kovą už Lietuvos laisvę, vizijos, kurią gąsdina paminklas LR prezidentui Smetonai, kuriant ne tą valstybę, už kurią buvo pasiaukota.

Nors šiandien Lietuva kaip niekad laisva, laisvė išsikreipė. Laisvė puoselėti savo valstybę tapo laisve išvykti. Kaip priešnuodį emigracijai galime išgirsti

raminimą, kad kuriama globali Lietu-va, Lietuva pasaulyje ir kitus panašius lozungus, tačiau valdančiojo elito tenka klausti, kokio globalumo Lietuvos mes siekiame? Ar visiškas piliečių išsivaikš-čiojimas įprasmins globalios Lietuvos sukūrimą? Tačiau kas tuomet užims lietuvių vietą?

Žmonės išvyksta, nes jie nesupran-ta dabartinės Lietuvos, jie nuoširdžiai nesupranta, kaip ji atrodys po kelioli-kos metų ir kokiais idealais ji kuriama. Reformos, kurios turėtų gerinti žmonių aplinką ir stiprinti nacionalinę valstybę, dažnai būna nukreiptos visiškai priešin-ga kryptimi.

Universali pilietinė visuomenė nesukuria tikėjimo Lietuva – ji neį-gali nubrėžti aiškų tikslą, kurio siektų ši valstybė ir jos žmonės. Universali pilietnė visuomenė kaip tik priešin-gai sukuria globalios Lietuvos mitą, kad kurti ir puoselėti valstybę galima net ir ją palikus. Išties, įmanoma su ja palaikyti ryšius, tačiau visiems palikus

wik

iped

ia.o

rg/

Liet

uvos

nac

iona

linio

muz

ieja

us n

uotr

auka

Tarpukario Lietuvos simbolis – Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona

Teisingumas ir tiesa tampa atgyvena, pakeista tariamai pažangių nuomonių įvairove, kuria, prisidengiant įvairiais pseudotyrimais, galima kritikuoti iškiliausius Lietuvos kūrėjus ir kovotojus. Kiršinant, skaldant ir bandant tautos kantrybę, nepailstančių patriotų jėgas, kurie vis dar bando prikelti Lietuvą ir idealus, už kuriuos buvo kovota.

APŽVALGOS TEMA


valstybę, jos elementariai nelieka, o jos vietą užima kiti.

Laisvė kritikuoti, universalios pilie-tinės visuomenės kontekste tapo gali-mybe ieškoti priekabių ir netrukdomai tyčiotis iš tautos kūrėjų ar kitų valstybę kūrusių iškilių žmonių. Nuomonių įvai-rovė neretai pasiekia ribą, kuomet būtų galima įžvelgti antivalstybinę veiklą. Basanavičius, Kudirka, Ramanauskas-Vanagas ir kiti tapo objektu pseudo-tyrinėjimų, leidžiančių „ištirti“ kažką skandalingo, nurašant pasiaukojimą dėl valstybės, kartu su tokiomis asmenybė-mis ir pačią valstybę.

Tokie tyrinėjimai visiškai negąsdina kosmopolitinės Lietuvos šalininkų, nes kuo daugiau laisvės ją performuoti, tuo geriau.

Tokia vizija žlugdo lietuvių tautą. Teisingumas ir tiesa tampa atgyvena, pakeista tariamai pažangių nuomonių įvairove, kuria, prisidengiant įvairiais

pseudotyrimais, galima kritikuoti iški-liausius Lietuvos kūrėjus ir kovotojus. Kiršinant, skaldant ir bandant tautos kantrybę, nepailstančių patriotų jėgas, kurie vis dar bando prikelti Lietuvą ir idealus, už kuriuos buvo kovota.

Nacionalinės premijos suteikimas Mariui Ivaškevičiui – vienas iš dauge-lio to įprasminimo pavyzdžių, kuomet valstybės vardu pagerbiamas žmo-gus, apjuodinęs partizanus. Žmones, šalusius bunkeriuose, aukojusius šeimų ateitį ir savo gyvybes vardan Lietuvos laisvės. Lengvabūdiški tokio pobūdžio tekstai, nemėginant įsigilinti į sudėtin-gus partizanų likimus ir karo būseną valstybėje, juos apjuodinant ir valstybės mastu skiriant „premijas“, įrodo, kad dar nesuvokėme ką raiškia atkurti savo valstybę.

Tuomet tenka klausti, kokiais ide-alais visgi grįsime šiandieninę Lietu-vą. Ar abstrakčios, išsivaikščiojančios „atviros visuomenės“, atsisakančios savo simbolių ir šaknų? Ar idealais, kurie atvedė Lietuvos gynėjus – laisvų, patri-otinę ir tautinę sąmonę turinčių žmonių Lietuvos, Basanavičiaus Lietuvos.

Man nekyla abejonių – tai Basana-vičiaus ir laisvės gynėjų idealais kurta Lietuva. Lietuva, kuri nebijo savo sim-bolių, kuri nebijo Vyčio. Lietuva, kuri didžiuojasi šaltį ir badą kentusiais parti-zanais ir laisvės kovotojais. Lietuva, kuri didžiuodamasi savo kūrėjais vieningai stato paminklus ir nieko nebijo.

To meto lietuviams nekilo abejonių tautos vienybe, simboliais ir Laisve. Tikiu, kad abejonių daugeliui lietuvių nekyla ir šiandien, nors kartais dirbtinai bandoma stumti naujos, neva moder-nios ir atviros pasauliui Lietuvos vizijas.

Elitas, kuris taip pat paveikus įvairioms idėjoms, neretai įsivaizduoja žinantis ko reikia tautai geriau nei ji pati.

Vytis – tūkstantmete istorija grįstas simbolis, elito buvo sutriuškintas ir be galimybės sugrįžti ištrintas iš valstybi-nės Lukiškių aikštės. Jis netinkamas ne todėl, kad blogai suformuota skulptūra, ar netinkamas jos išpildymas, dabartinio

Kaip priešnuodį emigracijai galime išgirsti raminimą, kad kuriama globali Lietuva, Lietuva pasaulyje, ir kitus panašius lozungus, tačiau valdančiojo elito tenka klausti, kokio globalumo Lietuvos mes siekiame? Ar visiškas piliečių išsivaikščiojimas įprasmins globalios Lietuvos sukūrimą? Tačiau kas tuomet užims lietuvių vietą?

elito mąstyme Vyčio skulpturoje per daug reali ir konkreti patriotiškos Lie-tuvos vizija. Vizija, kuri trukdo įgyven-dinti naujos kosmopolitinės ir atviros Lietuvos idėją.

Kaip prieš keliadešimt metų buvo šlovinamas komunizmas ir daugelis garsių politikų gražiai ir nuoširdžiai pasakojo apie geresnio rytojaus statybas, šiandien dažnai šlovinamas kitas kraš-tutinumas – atvira ir universali kosmo-politinė visuomenė.

Valstybėje, kuri nespėjo idėjiškai susiformuoti ir atsigauti po sovietinės okupacijos, prašokus Europoje ilgai puoselėtą nacionalinės valstybės tarpsnį, įsigalėjo naujos universalios pilietinės visuomenės paieškos. Per keliolika metų jos kainavo milijoną iš Lietuvos išvyku-sių tautiečių ir vis labiau neraminančią ateitį.

Politikai dažnai klysta ne todėl, nes jie to norėtų, jie dažniausiai klysta todėl, nes juos valdo klaidingos idėjos, neleidžiančios suvokti savo klaidos masto. Universali ir atvira visuomenė, praktiškai kuriama nuo pat Lietuvos nepriklausomybės, valstybei jau kainavo daugybę Lietuva nusivylusių tautiečių.

Laikas baigti eksperimentuoti ir klaidinti visuomenę „kosmopolitinės, universalios pilietinės visuomenės Lie-tuvos“ mitais. Vakaruose pradedant JAV ir baigiant Europa vis labiau atsisukama į nacionalinį identitetą ir jo puoselėji-mą, metas tą patį padaryti ir Lietuvoje.

Būtina suformuoti aiškią patrio-tiškumą skatinačią istorijos politiką, identifikuoti idealus, kuriais grindžiama dabartinė valstybė, ir sugrąžinti Lietu-vai šiuolaikinės Basanavičiaus Lietuvos kelią. Visi Lietuvą mylintys žmonės jaučia, už kokią Lietuvą kovojo ir ko-kiais idealais ji turėtų būti grindžiama.

Tikiu, kad Nacionalinės valstybės ir Laisvės idealai, pakvietę prie laužų, nebegąsdins politinio elito ir leis sugrįž-ti prie tų idealų ištakų. Naująjį Nepri-klausomybės šimtmetį pasitinkant dar stipresniems, petys į petį dirbantiems už dar vieningesnę ir geresnę Basanavi-čiaus Lietuvą. ■

APŽVALGOS TEMA


Krymo laivyno istorija prasideda 1695 m., kai Rusijos caras Petras I užkariavo priėjimą prie Juodosios jūros. Beje, pats caras buvo baigęs laivų statybos mokslus Nyderlanduose ir Anglijoje. Tad laivų statyba ir laivyno įkūrimas buvo vienas iš svarbesnių Petro I vidaus politikos aspektų. Vis dėlto karo laivų flotilė buvo įkurta tik 1783 m. carienės Jakaterinos II įsakymu. XVIII ir XIX a. laivynas Sevastopolyje nuolatos turėjo atremti karinių laivų puldinėjimus iš Turkijos ir Prancūzijos ir nuolat kovoti dėl jūrinių kelių kontrolės Juodojoje jūroje. 1798 m. Napoleonui Bonapartui užėmus Egiptą, Rusijos laivynas mobi-lizavosi kartu su osmaniškuoju kariniu laivynu. Pergalės jūriniuose mūšiuose stipriai prisidėjo prie Napoleono galuti-nės nesėkmės.

Nors nuo tų istorinių pergalių ir prabėgo daug metų, tačiau laivyno reikšmė Krymo pusiasalyje išliko tokia pat svarbi, kaip ir anksčiau. Posakis – kas valdo Krymą, tas kontroliuoja visą Juo-dąją jūrą – gerai iliustruoja šio pusiasalio svarbą. Sovietų Sąjungoje atėjus į valdžią Nikitai Chruščiovui, 1954 m. Krymo regionas buvo padovanotas Ukrainos SSR. Šio perdavimo oficiali versija buvo tokia: Krymo energetiniai ir ekonomi-niai ištekliai glaudžiai susiję su Ukraina. Tačiau neoficialioji versija buvo ta, kad Chruščiovui reikėjo rengtis atskleisti Stalino kulto absurdiškumą, bet kartu ir iš anksto užsitikrinti kai kurių visuome-nės sluoksnių SSR Ukrainoje palaikymą. Krymo perdavimo aktas buvo pavadintas „Amžinos draugystės“ sutartimi. Tačiau po SSRS subyrėjimo ta amžina draugys-tė buvo pradėta matuoti milijonais JAV dolerių už karinės bazės Sevastopolyje nuomą, kubiniais metrais dujų ir naftos bareliais. SSRS žlugimo metais Ukrainos

Wik

imed

ia.o

rg/

Deu

tsch

es B

unde

sarc

hiv

nuot

rauk

a

ekonomika buvo stipriai nustekenta, tad vienai Ukrainai buvo finansiškai neį-manoma išlaikyti viso karinio laivyno. Be to, Rusija neišplukdė savo karinės flotilės, taip sukurdama ir išlaikydama suirutę regione. Galiausiai karinė flotilė buvo padalyta Rusijai ir Ukrainai ir pasirašyta sutartis, pagal kurią Rusijos laivynui buvo leista likti Sevastopolyje ir įpareigota kiekvienais metais sumokėti

Laivyno reikšmė Krymo pusiasalyje išliko tokia pat svarbi, kaip ir anksčiau. Posakis – kas valdo Krymą, tas kontroliuoja visą Juodąją jūrą – gerai iliustruoja šio pusiasalio svarbą.

AR ATSIVERS SEVASTOPOLIO UOSTO VARTAI NATO LAIVAMS„Apžvalga“, 2010 m. birželis, nr. 6 (10) (491)

Gytis ŽAKEVIČIUS

po beveik 98 milijonus JAV dolerių už naudojimąsi uostu.

DABARTINĖ PADĖTIS KRYMEŠiame regione gyvena apie 2 mln.

gyventojų, 60 % iš jų yra rusai, likusią gyventojų dalį sudaro ukrainiečiai ir Krymo totoriai. Net 77 % pusiasalio gy-ventojų teigia, kad jų gimtoji kalba yra rusų ir jiems artimesnė rusiška kultūra ir jos tradicijos. Todėl nesunku nuspėti, kad šis regionas dėl savo siekių tapti nepriklausomu ir susijungti su Rusija jau seniai yra tapęs galvos skausmu Kijevui.

1991 m. buvo įkurta Krymo autono-minė respublika Ukrainos sudėtyje. Kad ši autonominė respublika yra ypatinga ir išsiskirianti iš kitų autonomines teises turinčių respublikų, patvirtina šie faktai: respublika turi savo herbą, valdžią ir net prezidentą. Žvelgiant ekonomiškai, verta paminėti, kad Krymo valdžia disponuoja visomis lėšomis, surinktomis per mokes-čius regione. Tai neatrodytų taip keista, jei ne vienas faktas, – Ukrainos Rada skiria lėšų iš bendro Ukrainos biudžeto

Sugriautas Sevastopolio uostas Antrojo pasaulinio karo metu

APŽVALGOS TEMA


Krymo autonominei respublikai. Kitas svarbus veiksnys yra kalba. Krymo auto-nominė respublika garantuoja, kad rusų kalba būtų vartojama visose srityse – teismuose, švietimo ir kultūros instituci-jose, ekonomikos sferose.

Prieš metus Viešosios nuomonės centras atliko apklausą Rusijoje dėl padėties Kryme. Apie 70 % apklaus-tųjų atsakė, kad konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos dėl Krymo pradžia yra tik laiko klausimas. Tik 13 % respondentų buvo įsitikinę, kad jokio karinio konflik-to nebus, likę atsakė neturintys nuomo-nės šiuo klausimu.

NESANTAIKOS PRADŽIAKonfliktai Ukrainoje tarp vietos

gyventojų ir rusų tautybės piliečių užsi-mezgė po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, daugelis rusų atsidūrė svetimoje valstybė-je. Konfliktų židiniai buvo ir yra regionai, kuriuose didžiąją dalį gyventojų sudaro rusų tautybės piliečiai. Tačiau iki 2005 m. Ukrainos vykdoma politika buvo proru-siška – nors Rusijos ir Ukrainos nuo-monės ne visada sutapdavo vienu ar kitu klausimu, tačiau abiem šalims pavykdavo taikiai išspręsti kilusias problemas ir nuo-monių skirtumus. Vis dėlto antirusiškos nuotaikos Ukrainoje brendo.

2005 m. naujuoju Ukrainos

prezidentu tapus Viktorui Juščenkai, Ukrainos politinės gairės pasisuko 180° kampu. Šis politikas yra gerai žinomas ne tik Ukrainoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten baigęs universitetą. Nuo 1993 m. dirbo nacionaliniame banke ir 1997 m. tapo jo valdytoju. Po metu parengė disertaciją „Pinigų pasiūlos ir paklausos išsivystymas Ukrainoje“. Tais pačiais metais už infliacijos pažabojimą šalyje pateko tarp 5 geriausių pasaulio bankininkų ir pelnė Global Finance Award apdovanojimą. V. Juščenka inici-javo sėkmingą valiutos reformą ir stipriai prisidėjo prie korupcijos pažabojimo šalyje.

Su šiuo prezidentu siejama ir „Oranžinės revoliucijos“ pradžia. Juščen-ka inicijavo Ukrainos stojimą į Europos Sąjungą ir NATO karinį bloką, bet jo norams nebuvo lemta išsipildyti, nes šalis taip ir nesulaukė greito priėmimo į „Europos šeimą“. Tačiau Europos Parlamente būta didelių diskusijų dėl greito Ukrainos priėmimo į ES – tokios bendrijos narės kaip Didžioji Britanija, Švedija ar Lenkija, pasisakė už greitą Ukrainos integravimą, kitos narės, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, pasisakė už lėtą, tačiau užtikrintą Ukrainos inte-gravimąsi į Europą. Vis dėlto Juščenkos politika davė apčiuopiamų rezultatų – 2008 m. buvo pasirašyta ES ir Ukrainos

Apie 70 % apklaustųjų atsakė, kad konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos dėl Krymo pradžia yra tik laiko klausimas.

bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią sukurtos bendros ekonominės zonos, sušvelnintos ekonominio bendradarbia-vimo sąlygos ir sukurta greitesnė ir efek-tyvesnė programa Ukrainos piliečiams Šengeno vizai gauti. Kaip teigė Pran-cūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy po sutarties pasirašymo: „Mes stengsimės padaryti viską, kad Ukraina ekonominiu ir diplomatiniu keliu priartėtų prie ES.“

OFICIALI EUROPOS PARLAMENTO POZICIJA

Ukrainos klausimu – Ukraina yra eu-ropietiška šalis, turinti su Europa bendrą ilgą ir turtingą istoriją ir tas pačias ver-tybes. Tokia EP pozicija leidžia suprasti, kad Ukrainos priėmimas į ES ir NATO yra neišvengiamas. Tačiau iki to Ukrainai reikia priimti strateginius sprendimus ir įgyvendinti reformas. Buvęs prezidentas

Sevastopolio uostas 2014 metais

Wik

iped

ia.o

rg/

A. S

avin

nuo

trau

ka

APŽVALGOS TEMA


ne vien žodžiais, bet ir darbais įrodė norą prisijungti prie Vakarų Europos – pa-žabota infliacija, sustiprėjusi Ukrainos valiuta grivina, sąlygiškai sumažėjusi ko-rupcija, priimta rezoliucija dėl privalomo valstybinės kalbos vartojimo visose švie-timo ir valstybinėse įstaigose. Bene pats sudėtingiausias sprendimas buvo 2008 m. išleistas prezidento nutarimas nutraukti Sevastopolio karinės bazės naudojimo-si-nuomos sutartį su Rusija. Negana to, prezidentas paragino Ukrainos Radą priimti nutarimą, kad Rusijos laivai prieš įplaukdami į Ukrainos teritorinius vandenis turėtų informuoti ukrainiečius ir gauti jų sutikimą.

Toks akibrokštas sulaukė didžiulio rezonanso ne tik Ukrainoje, Rusijoje, bet ir pačiame Kryme, kur prasidėjo demonstracijos prieš Ukrainos valdžią, sustiprėjo siekis atsiskirti ir su pavydu buvo žiūrima į Abchazijos ir Pietų Ose-tijos pavyzdžius, kaip šios mažos tautos atgavo savo nepriklausomybę.

Maskva vadovavosi patikrinta taktika – jei jūs taip, tai mes taip – ir paskelbė, kad nuo 2009 m. gamtinių dujų kainos Ukrainai didės beveik dvi-gubai. Verta pažymėti, kad per Ukrainą einantys dujotiekiai ir naftotiekiai 80 % aprūpina žaliavomis visą Europą. Pati Ukraina yra didžiausia Europoje gamtinių dujų importuotoja ir vartoto-ja, palyginti su bendruoju šalies vidaus produktu. Į Ukrainą gamtinės dujos at-keliauja ne tik iš Rusijos (35 %), bet ir iš Turkmėnijos (40 %). 25 % suvartojamų dujų Ukraina pasigamina pati. Tad toks kainų šuolis turėjo Ukrainos ekonomikai neigiamų padarinių. Ukraina atsisakė ketinimų išplukdyti rusišką karinę flotilę iš Sevastopolio, tačiau buvo perskaičiuo-tos ir padidintos nuomos kainos Rusijai.

Kodėl tonas Rusijos atžvilgiu su-švelnėjo? Į šį klausimą geriausiai atsako tuomečio Rusijos prezidento V. Putino išsakytas komentaras JAV prezidentui G. Bushui: „Tu gi žinai, George ai, kad Ukraina – tai net ne valstybė! Kas yra Ukraina? Viena jos teritorijos dalis – tai Rytų Europa, o kita dalis – mūsų dovanota.“ Prisimenant Abchazijos

ir Pietų Osetijos pavyzdžius galima buvo nesunkiai nuspėti, kad Rusija yra pasirengusi ne vien ekonominiam karui prieš Ukrainą. Putinas davė suprasti, kad jeigu Ukraina bus priimta į NATO, gali prasidėti „rusiškų žemių“ atsiėmimas iš Ukrainos, ir pabrėžė, kad tuo atveju Rusi-jos ir NATO santykiai būtų sugadinti ilgam laikui.

POLITINĖS KRYPTIES KAITAUkrainoje 2010 m. naujuoju Ukrai-

nos prezidentu tapo Viktoras Janukovy-čius. Jis yra profesorius, turi ekonomikos daktaro titulą ir yra garbės narys Ukrai-nos ekonomikos mokslo akademijoje. Taip pat dabartinis prezidentas 2002 m. buvo išrinktas metų vyru Ukrainoje. Ja-nukovyčius, skirtingai nei Juščenka, yra prorusiškų pažiūrų politikas, tuo Ukrai-nos piliečiai spėjo įsitikinti 2006 m. jam esant ministro pirmininko poste, tada jis išreiškė savo kategorišką nuomonę prieš Ukrainos stojimą į NATO, tačiau palai-kė idėją stoti į ES. Tad Ukrainos laivas su nauju kapitonu keičia kursą ir plaukia didžiosios kaimynės Rusijos link.

Ukrainos ir Rusijos prezidentai susitarė dėl karinio laivyno bazės Kryme naudojimosi-nuomos sutarties pratę-simo dar 25 metams. Rusija pagal šią sutartį moka po 100 mln. JAV dolerių kiekvienais metais ir sumažina gamtinių dujų kainą 100 JAV dolerių už 1000 m3. Pagal analitikų prognozes taip Ukraina uždirbs apie 40 mlrd. JAV dolerių. Mas-kva pateikė Kijevui ir dar vieną siūlymą išspręsti besitęsiančios krizės ir įsisko-linimų problemą – sujungti Ukrainos valstybinę dujų įmonę „Naftogaz“ su Rusijos energetikos milžine „Gazprom“, kurią kontroliuoja Kremlius...

UKRAINA NATO ALJANSE?Nors Ukraina ir priėmė sprendimus,

kurie buvo reikalingi Maskvai, tačiau šalis liko susiskaldžiusi. Tiek Juščenka, tiek ir Janukovyčius susidūrė su galinga opozicija ir nepasitenkinimo demons-tracijomis. Tad nors Rusija ir džiau-giasi pailginta karo laivyno sutartimi ir Ukrainos pavertimu palydovine valstybe,

bet visa tai gali būti tik trumpalaikė rusų sėkmė, nes politinė situacija bet kada gali pasisukti visiškai į priešingą pusę.

Vakarų Europa tik pasyviai stebi po-litinius įvykius Ukrainoje ir laukia atsa-kymo, ar Ukraina nori tapti NATO ir ES nare, nes aiškios ir vieningos nuomonės nebuvimas yra pagrindinė problema, lė-tinanti Ukrainos integravimąsi. Sevasto-polio uosto praradimas ateinantiems 32 metams taip pat stipriai mažina Ukrainos patrauklumą NATO aljanse. NATO taip pat nepamiršo Maskvos grasinimų, kad priėmus Ukrainą į aljansą, Rusijos ir NATO santykiai stipriai pablogėtų.

Vis dėlto Ukraina išlieka svarbi tiek NATO, tiek ES, nes yra antra pagal dydį Rytų Europos valstybė, turinti net 46 milijonus gyventojų. Kitas svarbus veiks-nys yra strateginė padėtis – per Ukrainą nutiesti pagrindiniai naftotiekiai ir dujo-tiekiai ne tik iš Rusijos, bet ir iš Viduri-nės Azijos į Europą. Verta paminėti, kad Ukraina taip pat turi gamtinių išteklių. Galiausiai nors Sevastopolio uostas dar ilgą laiką bus išnuomotas Rusijai, tačiau jis vis tiek priklauso Ukrainai.

Apibendrinant galima konstatuo-ti, kad Ukraina atsigręždama į Rusiją išsprendė prasiskolinimo problemą ir sumažino krizės padarinius šalyje, tačiau kartu ir atidėjo integravimosi į Europą ir NATO datą, nors durys į tarptautines bendrijas ir neužsivėrė visam laikui. ■

Nors Rusijos ir Ukrainos nuomonės ne visada sutapdavo vienu ar kitu klausimu, tačiau abiem šalims pavykdavo taikiai išspręsti kilusias problemas ir nuomonių skirtumus. Vis dėlto antirusiškos nuotaikos Ukrainoje brendo.

APŽVALGOS TEMA


anų laikų prisimenu, kada gamtininkai, ekologai šaukė, kad tas privalomas trąšų „varymas“ į dirvas yra beprasmis, nes dirva tiek nepriima, o lietus neša viską į upes ir ežerus. Bet iš Maskvos ateina direktyva, kiek reikia „privaryti“ trąšų, reikia derliaus. O derlius kildavo ne tokiu būdu, kad kokių nors šakniavaisių būtų daugiau, bet kad tie šakniavaisiai būtų dideli, tiesiog išpurtę, nesveiki valgyti. Ateina direktyva, atvažiuoja partijos sekretorius iš rajono centro ir prižiūri, kad tikrai tos trąšos būtų išpiltos. Traktorininkui liepia – jis ir pila, keikdamasis dėl beprasmybės. Tai buvo groteskiški laikai.Kitas dalykas – kukurūzai. Kadangi N. Chruščiovas pakeliavo po Ameriką, pa-matė, kokią kukurūzai duoda produkciją – ir derlių, ir pašarą, ir tai pavirsta mil-žiniškais gyvulininkystės produktais, tai jis grįžęs liepė daryti tą patį. Neturėjo nei sėklos, nei atitinkamos agrokultūros. Bet buvo liepta – tai ir darom. Važiuoja partiniai sekretoriai, tikrina. Lietuvoj kolūkių pirmininkai, kurie „su protu“, laukus pakraščiais apsodindavo kukurū-zais, kad atrodytų, jog čia kukurūzai, o viduj – dobilai. Nes dobilai Lietuvoj yra tai, kas auga ir kas prasminga. Reikėjo tą imperiją su jos kvailybėmis apgaudinėti.

Jei grįžtume į 1988 m. birželio 3 d., kai buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kaip Jūs tą laiką, tą dieną atsimenate? Kokie įspūdžiai?Labai gerai prisimenu tą dieną. Tačiau tai nebuvo vienos dienos dalykas. Tai buvo procesas ir tam tikras proveržis, tapęs kūnu. Jau prieš tai bent porą metų kūrėsi, panašiai kaip dabar, savaveiksmiai judė-jimai (tik dabar jie vietiniai, separatisti-niai, nelyginant kunigaikštijos). Tada jie kūrėsi profesinių interesų arba problemos pagrindu – ekologiniai, istoriniai, kalbos gynimo, švietimo. Vykdavo įvairios inte-ligentų konferencijos tam tikrais klau-simais. Paskui universitete gimė atskira paminklų saugotojų ir gynėjų grupė, su kuria turėjo skaitytis net valdžios paminklosaugininkai, kurie šiaip lengvai duodavo leidimus ką nors nugriauti, kas valdžiai trukdydavo. Pavyzdžiui, istorinė Klaipėdos gaisrinė – gražus, reikšmin-gas pastatas, bet valdžia nutarė, kad ten reikia statyti Lenino paminklą ir viešbutį. Sovietinį, didelį (jis ten ir stovi dabar, o priešais – aikštė, kurioje kariškių ir tankų saugoto Lenino paminklo nebėra).

V. LANDSBERGIS: BUVO AIŠKU, KAD TOKIOS JĖGOS NEGALIMA SUSTABDYTI„Apžvalga“, 2018 m. gegužė–birželis, nr. 5–6 (103–104) (583–584)

Kalbino Goda KARAZIJAITĖ, 2018-05-28

Labai lengvai gimdavo idėjos su sąmojo pojūčiu ir su tvirtumu, kad mes nepasiduosime – jūs mus spaudžiat, o mes jus kvailiais laikom.

Atsimenu didelę kovą dėl Tilto gatvės pastatų. Būdavo susitikimų su rašytojais, istorikais dėl neiškraipytos Lietuvos istorijos. Kai prasilaužė dvasia, kuomet jau nesiskaitant su valdžia buvo galima leisti spaudą, tautai apšviesti išėjo A. Ša-pokos „Lietuvos istorija“ šimtų tūkstan-čių tiražu. Greta istorijos sąjūdžio buvo ir kalbos sąjūdis (jau nuo kokių 1973 m. veikė Lietuvių kalbos gynimo draugi-ja), kuris siekė neleisti surusinti kalbos jos formų prasme. Iš užsienio mums signalizuodavo lietuviai, kad rašome lie-tuviškais žodžiais, bet sakiniai – rusiški. Taip nutiko dėl to, kad daugybė tekstų, kurie turėjo būti privalomai spausdinami laikraščiuose, būdavo verčiami per vieną naktį. Juos versdavo vos ne pažodžiui – kam sukti galvą, jeigu nėra laiko. Tai buvo didžiulis kalbos žalojimas.Paskui – išpurtusių daržovių reikalai: privalomai nitratais tręšiami ir purš-kiami laukai ir daržai. Dabar panašiai rašant mačiau spaudoje: kada R. Kar-bauskis turi trąšų verslą, tai perka pigiai, muitų nemoka, daro didelius pinigus ir trąšas į savo klientų žemes supila. Iš

E. K

ruka

usko

nuo

trau

ka

Pokalbis su profesoriumi Vytautu Landsbergiu

APŽVALGOS TEMA


Iš tokių pasipriešinimų kilo ir struktū-ros, ir organizacijos, ir Sąjūdžio iniciaty-vinė grupė.

Bet vienas dalykas – tyli rezistencinė kova prieš tą sovietinę beprasmybę, kitas – išėjimas į viešumą ir garsiai sakoma kritika. Kaip tuo metu reikėjo pasakyti, parodyti visuomenei, jog kita nuomonė egzistuoja?Visą tą laiką galiojo cenzūros įstatymas. Tu turi turėti leidimą ką nors spausdinti ir platinti. „Sąjūdžio žinios“ ėjo masi-niais tiražais ir niekas neprašė jokio lei-dimo. Ir jie nedrįso konfiskuoti. Žmonės stovėjo eilėse laukdami „Sąjūdžio žinių“, nes tai buvo tikras dalykas. Pradėjome leisti „Atgimimą“, Romualdas Ozolas jį redagavo. Tai irgi buvo nepriklauso-mas laikraštis be leidimo, tik vėliau jam buvo duotas leidimas. Po to kita spauda pasidarė laisvesnė. „Gimtasis kraštas“ tapo patriotinis, „Komjaunimo tiesa“ pa-sidarė pažangesnė – už tiesą. Jaunesnis skaitytojas nenorėjo skaityti „dinozaurų“ tekstų, norėjosi kažko naujo, opoziciško, diskusinių dalykų.Nuo 1970 m. aštrėjo naujų pažiūrų ir jų slopinimo susikirtimai. Mano tėvas rašydavo dėl paminklų apsaugos – ne-spausdindavo. Mano straipsnių irgi nespausdindavo – aš rašydavau ir muzi-kos, ir bendrais kultūros klausimais, taip pat dėl paveldo. Bet aš kur nors kitur išspausdindavau. Prikišdavo: „O, matai, tu gudrus, tu iškišai kitur.“ Jei vienas leidinys nespausdina, tai nereiškia, kad nebus atspausdinta kitur. Tuomet, jei tu nespausdini, o kiti išspausdina, esi lyg revoliucionierius. Pavyzdžiui, „Komjau-nimo tiesa“ išspausdina tai, ko „Lite-ratūra ir menas“ nespausdino. Viskas keitėsi vietomis.„Vakarinės naujienos“ apie Sąjūdžio pirmąjį mitingą parašė negražų, neigia-mą, pasityčiojantį straipsnį. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė atsakė, ir nors to mūsų atsakymo niekas nespausdino, bet mes, kur galėjome, ten platinome. Pavyzdžiui, aš Konservatorijoje paka-binau ant sienos. Atsirado Sąjūdžio vitrina – ją visi skaitė ir niekas nedraskė.

Kai kvietėme į Sąjūdžio pirmąjį mitingą Katedros aikštėje 1988 m. birželio 24 d., jokių plakatų mieste negalėjome kabinti, milicija juos plėšė. Tuomet jauni sąjūdi-ninkai studentai vaikščiojo užsikabinę tuos plakatus ant nugarų. Žmonės juos skaitė. Vaikščiojantis plakatas kviečia į mitingą! Labai lengvai gimdavo idėjos su sąmojo pojūčiu ir su tvirtumu, kad mes nepasiduosime – jūs mus spaudžiat, o mes jus kvailiais laikom.

Kaip Jūs prisimenate Sąjūdžio pradžią? Kokie buvo pirmieji sujudimai?Pirmasis mitingas birželio mėnesį tikrai viską sujudino. Oficialus pretekstas – partinė konferencija Maskvoje. Kažkas važiuoja spręsti reformų, M. Gorbačiovo perestroikos klausimų. Sąjūdis jau buvo įsikūręs ir mums reikėjo pasirodyti vie-šumoje. Greta tam tikrų demonstracijų ir manifestacijų prie „Tiesos“ redakcijos, protestuojant prieš straipsnius, kurie juodina Sąjūdį, mes darome rimtą mi-tingą, perspėdami, kad atstovai Mas-kvoje gali pasireikšti kaip stagnatoriai, jie nenori permainų, nenori perestroikos, o mes – už perestroiką. Juk ir Sąjūdžio pati pradžia buvo Pertvarkos sąjūdis. Val-džiai buvo sunkiau, nes mes atėjome su M. Gorbačiovo plakatais. Žinojome, kad

Mes atėjome su M. Gorbačiovo plakatais. Žinojome, kad Vidaus reikalų ministerijos kieme stovi milicija su bananais. Jei reikės daužyti ir varyti, tai daužykit M. Gorbačiovą.

Vidaus reikalų ministerijos kieme stovi milicija su bananais. Jei reikės daužyti ir varyti, tai daužykit M. Gorbačiovą. Po to, 1988 m. rudenį, darome mitin-gą paminėti Hitlerio-Stalino pakto metines. Tai buvo gedulo protestas, mes net nevadinome to mitingu, o visų aukų paminėjimu. Buvo įvardinta, kad karo pradžia yra J. Stalinas su A. Hitleriu. Paskelbėme mitingą Katedros aikštėje. Tema – 100 procentų karšta, politinė. Ar mes tebesame toje stalininėje valstybėje, ar reikia ją atmesti? Matyt, Vilniaus valdžia neturėjo drąsos pati spręsti, ką daryti, iš Maskvos gal nebuvo leidimo,

Pirmasis Molėtuose Sąjūdžio mitingas 1988-10-02. Iš kairės į dešinę: Aušra Grigonienė, muzikos mokyklos mokytoja, Alantos klebonas Balčiūnas, Vytautas Landsbergis, gydytojas Ivanauskas, prie V. Landsbergio jo anūkas Gabrielius Landsbergis

Mol

ėtų

kraš

to m

uzie

jaus

/ A

. Bor

atin

sko

nuot

rauk

a, F

81

4

APŽVALGOS TEMA


tai pradėjo mus kalbinti, kad nedary-tume Katedros aikštėje: „Čia Katedros aikštė, bus masė žmonių iš visos Lietu-vos, netoliese Centro komitetas, gali kas nors būti negerai...“ Mane įgaliojo vesti su jais derybas. Aš sakiau: „Klausykite, mes nebegalim atšaukti minėjimo, mes jau paskelbėm. Ir mes neturim kaip atšaukti, nebent jūs leidžiate išeiti į te-leviziją ir paaiškinti.“ Tai jie pasvarstė ir leido man išeiti į televiziją. Pirmą kartą Sąjūdžio vardu išėjau į tą dar sovietinę televiziją ir pasakiau ne tik, kad pakeista vieta ir minėjimas vyks Vingio parke, bet pasakiau, koks čia mitingas, koks buvo tarptautinis nusikaltimas, kurį minėsime. O jie negali sustabdyti – ką aš sakau, tas ir eina į eterį. Taip norom nenorom valdžia užleido truputį pozici-jų išeiti į viešumą. Ir suvažiavo į Vingio parką apie 300 000 žmonių iš visos Lietuvos. Kadangi temos buvo okupa-cija ir tremtys, prisimenu, tai nebuvo linksmas, šventinis mitingas, tai buvo rūstus susirinkimas. Tremtiniai atėjo su vainikais, supintais iš surūdijusių vielų. Labai rimtai viskas atrodė.Na, o vakare, naktį ir kitą rytą buvo konfrontacija Katedros aikštėje, kur milicija mušė demonstrantus. Po šių įvykių Sąjūdis nuvertė vidaus reikalų ministrą. Iš Maskvos atsiųsti prižiūrėtojai pamatė, kad jau blogai ir davė komandą „nuimti“ S. Lisauską. Tuo metu partijos vadas buvo R. Songaila. Antrasis sekre-torius nuo seniausių laikų visada būdavo rusas iš Maskvos, kuris buvo tikrasis vadas, kontroliavo, cenzūravo ir įsakinėjo. Sąjūdžio reikalavimas buvo, kad jis – N. Mitkinas – išvažiuotų: mums nereikia gubernatoriaus. Jie pasitarė ir gavo Mas-kvoje leidimą atšaukti N. Mitkiną, bet vis tiek reikėjo to antrojo sekretoriaus. Keitė R. Songailą ir klausė Sąjūdžio, ar mes neprieštarausim, jei bus A. Brazauskas. Sakėm: „Ne, A. Brazauskas – neblogai.“ O antruoju sekretoriumi siūlom jiems skirti V. Beriozovą – Lietuvos rusą, kuris ir su Sąjūdžiu sutaria, lankstus, pasisa-kantis už didesnes laisves. Taip Sąjūdžiui spaudžiant ir Komunistų partijos vado-vybei skylant (jie ten ir susipriešindavo),

vietoje R. Songailos atsirado A. Brazaus-kas. Žiūrėti, kas Lietuvoje darosi, buvo atsiųsta speciali delegacija iš Maskvos, kuriai vadovavo M. Gorbačiovui arti-mas, pažangus žmogus – A. Jakovlevas. Atvažiuoja ir kalbasi su partija ir su visuomeninėmis organizacijomis. Mes pasisiūlom – tegul su Sąjūdžiu susitinka, bet jie nesutinka (Sąjūdžiui per daug garbės būtų). Tačiau paskui surengė tokį susitikimą su partiniu aktyvu, o kadan-gi Sąjūdyje buvo ir komunistų partijos narių, taigi ten mūsų irgi buvo, o atskirai su mumis – ne. Bet vienas A. Jakovlevo padėjėjas ar patarėjas iš tos delegacijos atėjo į Sąjūdžio būstinę susitikti atskirai su mumis. Ir atskaitė mums draugišką pamokslėlį. Sakė: „Mes jau matėme šitų reiškinių Armėnijoje, kitur, kaip sukyla visuomenės aktyvas, kuris nori permai-nų; mes taip pat už permainas, bet jos turi būti nuosaikios, prilaikomos, nes atsitinka, kad į permainų sąjūdį ateina daug jaunų radikalų, kurie po kurio laiko „perima vairą“; tie pirmieji, kurie galbūt buvo komunistai, pasisakantys už per-mainas, pamato, kad jau ne jie vadovauja reikalui...“ Mus perspėjo, kad Sąjūdis gali patekti į radikalų rankas. Išties, kai Sąjūdis pradėjo darytis aiškesnis ir dau-giau reikalaujantis, laikraštyje „Izvestia“ pasirodė didelis straipsnis apie Sąjūdžio skilimą ir apie tai, kad Sąjūdis iš pra-džių buvo teigiamas, o dabar jį užvaldė profesoriaus V. Landsbergio klika. Pirmą

V. D

araš

kevi

čiau

s nu

otra

uka

kartą atsirado pavardė – profesorius V. Landsbergis, kuris čia „viską sugadins“. Tada Sąjūdis irgi turėjo ką svarstyti – ar eiti su V. Landsbergiu, ar verčiau kaip nors atsargiai.Kadangi tuo metu atsirado neaiškumų, kas formuoja Sąjūdžio politiką, kas už ją kalba, buvo priimtas bendras spren-dimas, kad reikia asmeninės vadovybės. Palaida bala, kada kiekvienas yra va-dovas arba rotuojamas laikinas pirmi-ninkas – iš to nieko neišeina, žmonės nesusigaudo. Ir valdžiai labai patogu, kai iš Sąjūdžio pusės yra kažkokia neaiški „šaltiena“. Reikia išrinkti pirmininką. Tada buvo gana įtemptas laikas, du kartus balsuota ir vieningai išrinktas V. Landsbergis. Vieningai, nes aš pasakiau: nenoriu lįsti į košę, kada mane pradės daužyti, kad esu to „blogojo“ sparno atstovas, tad jei norite, kad prisiimčiau atsakomybę, palaikykit visi. Ir mane tarybos nariai vieningai išrinko Sąjūdžio tarybos pirmininku.Pradėjome aktyviau veikti. Susipykome su valdžia, nes buvome parengę tiems laikams radikalių įstatymų versiją ir trijų LTSR konstitucijos straipsnių pakei-timus. Vienas – estiškas variantas, kurį estai jau buvo spėję priimti savo Aukš-čiausiojoje Taryboje. Būtent deklaraciją, pagal kurią Sovietų Sąjungos įstatymai įsigalioja Estijoje tik po to, kada Estijos Aukščiausioji Taryba juos įregistruoja. Tai reiškia, kad Estijos Aukščiausioji

APŽVALGOS TEMA


Kaip ir pirmojo mitingo metu. Taip susidėstė: važiuoja atstovai į Maskvą, kur spręs apie visos Sąjungos gyvenimą ir tuo pačiu apie Lietuvos gyvenimą. Ką jie spręs, mes nežinome; jiems ten duos kažkokius klausimus, jie mechaniškai pabalsuos. Bet jie nėra mūsų atstovai, mes jų niekam neįgaliojome. Jie nėra Lietuvos atstovai, bet mes žiūrėsim, kaip jie ten elgsis: jeigu jie apgins Lietuvos teises, gal mes ir pasakysim: na, jie buvo Lietuvos atstovai. Bet jei ne – mes pasakysim, kad jie visiškai nebuvo Lie-tuvos atstovai, neturėjo jokių įgaliojimų kalbėti Lietuvos vardu ir jų sprendimai mūsų nesaisto, neįpareigoja. Aš aikštėje pasakiau: „Ateis laikas ir gana greitai, kai mes rinksime tikrus atstovus“. Kas nors tikrai važiuos į Maskvą ir atstovaus Lietuvai. Tai buvo principinių dalykų statymai vieno prieš kitą. Sąjūdžio pra-džia, kuri nustatė kai kuriuos kertinius akmenis – gaires visam tolesniam visos Lietuvos ir valstybiniam išsivadavimui. Bet pirmiausia turėjo išsivaduoti protas. Ir dvasia turėjo išsivaduoti iš baimės, kad tau neleis, tave nubaus. Tai darėsi visai neveiksminga.

Kalbant apie Sąjūdžio masiškumą ir palaikymą iš visos Lietuvos, sakykite, ar tas procesas buvo „iš apačios“, ar „iš centro“ važiavote, agitavote, kvietėte kurti Sąjūdžio rėmimo grupes?Žinoma, mes ir važiavome. „Iš apačios“ niekas nebūtų pajudėję per visą Lie-tuvą. Bet Lietuva atsiliepė, „apačios“ atsiliepė. Na, jos buvo ne visai „apačios“, sakykime, inteligentiškos „apačios“ – šviesuomenė, galų gale, ir kunigai. Po mitingo Katedros aikštėje mes dviese su J. Juzeliūnu nuvažiavome pas kardinolą į Kaišiadoris, galvojome, reikia pranešti, kas įvyko. Mitingą, aišku, filmavo, vaiz-do kameras jau daug kas turėjo, dalijosi informacija. Ar televizija rodė, ar beveik nerodė, bet kas norėjo – tas matė. Kardi-nolas V. Sladkevičius mūsų laukė, švietė kaip saulė: „Viską žinau!“ Laimina mus, sako: „Jūs – Apvaizdos vaikai.“ Tuomet buvo daug vilties, kad Lietuva keisis – nėra užmūryta amžiams išnykti.

Taryba „atsistojo“ aukščiau už Mas-kvą. Kažkokia fantastika, bet Estija tai priėmė! Mes turėjome paruošę tą patį ir taip pat suvereniteto deklaraciją apie LTSR suverenitetą – kur Maskva neturi lįsti, kur pati Lietuva tvarkosi. A. Brazauskas nuvyko į Maskvą ir grįžo su neigiama nuomone. Matyt, ten nelei-džia. Vietinis CK nutarė: „Padarysim tris dalykus: lietuvių kalba – valstybinė, vėliava – Trispalvė ir Tautiška giesmė – kaip LTSR himnas.“ O Vytis – dar ne! Tačiau įstatymų viršenybė mums buvo svarbiausia. A. Brazauskas sakė, kad tai beprasmis dalykas, nereikia erzinti, vis tiek Maskva tuoj panaikins tokį įstatymą. Nors estai priėmė, bet estams irgi jau naikina... Bet tas naiki-nimas buvo toks, kad Maskvos Centro komitetas įsako patiems panaikinti, o jie patys nenaikina. Ir kai estams pasako, kad aukštesnė valdžia pagal hierarchi-ją nusprendė panaikinti, estai atsako: „Palaukit, mes jau turim įstatymą, pagal kurį jūsų sprendimai galioja tik tuomet, kai jie įregistruojami Taline.“ Vis dėlto tuomet su A. Brazausku buvom sutarę, kad Sąjūdžio pasiūlymus, nors jiems nepritaria valdžia, bus leista diskutuoti ir dėl jų balsuoti Aukščiausioje Taryboje. O paskui jie išsigando – per posėdį pa-sakė: „Einam prie kito klausimo“. Mes baisiausiai įpykom, kad mus apgavo. Išė-jome iš to posėdžio, nuėjome į Katedros aikštę, padarėme spontanišką mitingą, sukritikavome komunistus. Kadangi žmonės buvo mūsų pusėj, komunistams darėsi labai nepatogu – jie buvo įpratę, kad jie yra absoliuti valdžia, o staiga jų neklauso. Norėdami išlikti valdžioje, jie praranda populiarumą žmonių akyse.Galų gale, 1989 m. pradžioje, kada pra-dėjo byrėti organizacijų ir jų pavaldumo centrui sistema, Kompozitorių sąjunga buvo pirmoji Lietuvoje, kuri atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos Kompozitorių sąjungos. Pasiūlėm sudaryti bendradar-biavimo sutartį. Taip, kaip paskui daryta ir valstybiniame lygmenyje: kovo 12-ąją išsiuntėme laišką M. Gorbačiovui, kuria-me rašėm, kad mes jau vėl esame valstybė ir norime kaimyniškai draugiškai gyventi.

Sąjūdis buvo didelė mokykla, kurios pa-grindinė pamoka ta, kad esame jėga, kai kalbame aiškiai, patraukliai. Kai žmonės mus palaiko, tai komunistų partija neturi ką veikti, neturi kaip pasipriešinti, nors ir bando, gąsdina, skelbia, koks Sąjūdis blogas, kaip jis kiršina žmones, kokios čia grėsmės gali kilti – Karabacho konfliktai, kraujo praliejimai... Tie mūsų kolegos nelabai kaip atrodė. Mes su jais bendra-vome, bet tame bendravime ir pasiskel-bėme, kad Sąjūdis yra politinė opozicija. Po to, kai mus apgavo Aukščiausiosios Tarybos sesijoje – nedavė balsuoti, dėl ko buvo sutarta. Tada pasakėm, kad viskas – draugystė pasibaigė, dabar mes esam opozicija. Ana pusė svarstė, ar mus iš viso uždrausti kaip „antitarybiškus“, bet neišdrįso, nes tu negali išvaikyti šimtų tūkstančių žmonių, kurie jau nebijo. O anie bijo... Vyko pokyčiai žmonių sąmonėje ir tuo pačiu toje politinėje – vadinamojo politinio elito – sąmonėje. Kai Sąjūdžiui pasiūlė nekurti didelės organizacijos, neva patys jos nesuvaldysi-te, bet jūs geri, protingi žmonės, jūs „būsit mūsų patarėjais (kompartijos patarėjais – red. pastaba)“, mes atsakėme, kad gal jūs būkite mūsų patarėjais. Ne visai ta forma, bet toks buvo mano pasisakymas: nežinom, su kuo mes kalbam – tarp jūsų yra labai įvairių žmonių, vieni iš tikrųjų nori permainų, o kiti – juodai prieš. Kaip mes galime su tokia neaiškia struktū-ra bendradarbiauti? Tad geriau – mes darom savo darbą, o jūs, kurie „pažan-giečiai“, prisidėkit prie mūsų. Kitus teks išmesti iš ratų.

Ana pusė svarstė, ar mus iš viso uždrausti kaip „antitarybiškus“, bet neišdrįso, nes tu negali išvaikyti šimtų tūkstančių žmonių, kurie jau nebijo.

APŽVALGOS TEMA


Nelaukta, kad yra toks potencialas. Už-teko tik paskatinti tą potencialą, ir viskas staiga sujudo – pirmyn, keičiam, gerinam. Nebuvo šūkių: „Šalin sovietų valdžią, ša-lin Maskvos diktatūrą, mes kuriam savo valstybę ir nieko daugiau nežinom...“ Ne, mes pirmiausia norėjom teisingesnės santvarkos, kur žmogus būtų gerbiamas, kur tauta turėtų savo balsą. Ir kas prieš tai gali pasisakyti? Nelabai kas.Ką gi, reakcionieriai suprato, kas už to slepiasi. Paskui Maskvoje SSRS deputa-tų suvažiavime, kai per antrą balsavimą priėmėme nutarimą dėl Stalino-Hitlerio pakto, atsimenu, vienas toks „medaliuo-tas“ rėkė: „Nebalsuokit, nebalsuokit už tą dokumentą, pribaltai išeis!” Taip ir buvo, jis teisingai numatė, bet jo argumentas, kodėl negalima balsuoti, buvo toks, kad tuos pribaltus reikia laikyti per jėgą. O mes sakydavom: „Norim, kad žmonės turėtų teisę spręsti. O gal jie norės pasi-likti? Bet kodėl juos per jėgą verčia? Ir M. Gorbačiovas už tai, kad būtų permainos, tai mes čia už M. Gorbačiovą...“

Vis dėlto Sąjūdžio tikslas tuo metu buvo vienas labai aiškus visiems.Mes jį įvardindavome labai paprastai – pasirinkimo teisė. Neabejodami, kad žmonės pasirinks laisvę ir nepriklau-somybę. Bet tai yra pasirinkimo teisė. Tegul žmonės apsisprendžia, kodėl jie neturi teisės apsispręsti?

Kokius prisimenate trapiausius, sli-džiausius momentus Sąjūdžio kovoje už Nepriklausomybę? Kur galėjo viskas pasisukti visai kita linkme, nei kad turi-me šiandien?Galėjo, galėjo įvairiai pasisukti. Labai pavojingas buvo vienas momentas Sąjū-džio steigiamajame suvažiavime. Su di-džiausiu entuziazmu vyksta susirinkimas ir visus ovacijomis sutinka tūkstančiai žmonių, suvažiavusių iš Lietuvos. Išeina A. Brazauskas – ir vėl ovacijos, ant ran-kų nešioja. Bet nekalba vieni prieš kitus, tik skirtingai formuluoja. Staiga išeina vienas aršus Kauno veikėjas ir pasako, kad šitas Sąjūdis gali išduoti Lietuvą. Dabar jis kalba tartum Lietuvos vardu,

televiziją labai gerai pasakė: „Negali būti skyrybų, nes nebuvo vedybų, buvo tik išprievartavimas. Apie kokias skyrybas čia kalbama?“ Kartais tokie pasakymai labai padeda.

Profesoriau, sakykite, kaip Sąjūdžiui pavyko sudalyvauti tuose sovietinės sistemos rinkimuose? Ar tai buvo susi-tarimo dalykas, ar pavyko dėl kažkokių atrastų teisinių spragų?Prasidėjo rinkimai dar į sovietinę Lietu-vos Aukščiausiąją Tarybą, kuri iš tikrųjų nebuvo rinkta, bet būdavo paskirti žmonės per partijos struktūras, ir iš ten – vadinamieji „rinkimai“, kai rinkėjas gauna vieną pavardę – nueina ir įmeta, kaip į tualetą. Jokių rinkimų nėra, tik vadinasi rinkimais.O jau į laisvas vietas (nes gal numirė kas nors, liko laisvų vietų), pagal naują įsta-tymą į sovietinę Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą reikia išrinkti naujų žmonių. Čia atsirado konkurencija į tą vieną, antrą, trečią vietą. Susirėmė sąjūdininkai su kompartijos skiriamais žmonėmis. Aš da-lyvavau tokiuose rinkimuose, ėjau į sunkų rajoną, į Vievį, kur daug nelietuvių, didelė komunistų partijos įtaka. Rusus kurstė, kad mes fašistai, lenkus kurstė, kad mes žydai, Landsbergis žydas. Tokie nuodingi koziriai buvo leidžiami. Aš gaudavau daugiausia balsų, bet reikėjo surinkti kaž-kokį procentą, kad būtų užskaityta, jog laimėjai. Tai oponentai sutelkdavo viską: ir kitataučius, ir komunistus, ir kolūkie-čius, kad tik nebalsuotų už sąjūdininką. O po to džiūgaudavo – kokia pergalė, kad sąjūdininkas turi daugiausia balsų, bet neišrinktas. Tą virtuvę mačiau iš labai arti. Nors kalbėdavau ir rusiškai, ir lenkiš-kai su žmonėmis, aiškinau, ką Sąjūdis daro, ko jis siekia, bet balsavimui buvo kiti instruktoriai.Po to vyko rinkimai į Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje, tą naują aukš-čiausiąjį parlamentą. Ten jau buvo kon-kurencija programiniu pagrindu. Sąjūdis negalėjo eiti kaip sąrašas, kaip partija, bet kadangi kandidatus keldavo organi-zacijos ir net įstaigos, mus kėlė tai dar-želis, tai mokykla, tai kokia profsąjunga,

Labai įkvepiantis dalykas buvo Baltijos kelias. Buvo aišku, kad tokios jėgos jie negali sustabdyti. Ir be to, jis yra matomas pasaulyje, jo neįmanoma nutylėti. Gali rėkti, kad čia grupelė ekstremistų, bet kokia ten „grupelė ekstremistų“ – milijonai išėjo!

bet jei per Sąjūdį bus padaryta, kad mes teisėtai esame Sovietų Sąjungoje? Tas perspėjimas nebuvo visai be pagrindo, dalykai priklausė nuo to, kas tas Sąjūdis, kas jam vadovauja ir ką žmonės palai-kys, kai ateis pasirinkimo momentas: ar įsiteisinti Sovietų Sąjungoje, ar vis dėlto pakeisti istorijos situaciją. Jis apkaltino, kad Sąjūdis yra išdavystės projektas. Kiti išėjo pasisakyti prieš jį, bet pasisekė visą procesą sutramdyti, kad tai netaptų tema ginčui, kuris suskaldytų visą suvažiavimą į dvi puses.Buvo ir tokių entuziastų (arba nuošir-džių, arba šiek tiek provokacinių), kurie siūlė jau tame suvažiavime paskelbti Nepriklausomybę. Suvažiavo „kažkas“ ir paskelbė nepriklausomybę – kas gi pasaulyje tai priims? Mes pasakėme, kad turime laimėti rinkimus ir jau turėdami žmonių balsą, jei mus palaiko, priim-ti sprendimą Parlamento vardu, o ne mitinge. Katalonijoje sprendė vis dėlto parlamentas, ir tai „košė“ ten nesibaigia – kodėl be Madrido leidimo?.. Bet jų situa-cija kita, jie šimtus metų Ispanijoje, o mes buvome tik 45-50 metų SSRS, ir tai per Stalino susitarimą su A. Hitleriu. Kai M. Gorbačiovas visur Vakaruose trimitavo, kad „suaugome į vieną kūną; esame viena šeima; kaip skaudu skyrybos; kaip vaikai kenčia, kai būna skyrybos...“, tai tokiuose debatuose Amerikoje A. Čekuolis per

APŽVALGOS TEMA


kuri yra registruota. Mes paskelbiame, kad tas kandidatas, kurį iškėlė 17-as darželis, yra Sąjūdžio remiamas. Ir viskas aišku, ir žmonės balsuoja. Turbūt niekas nesitikėjo, kad mes taip laimėsi-me tuos rinkimus. Iš 42 vietų, kurias tu-rėjo Lietuva tame suvažiavime, 36 buvo Sąjūdžio, o tik 6 – kompartijos. Ir tai mes dvi vietas užleidom A. Brazauskui ir V. Beriozovui. Paprastai visa hierar-chija nuvažiuoja į aukščiausią lygmenį ir ten sėdi, o štai Lietuvoje neišrinktas nei Ministrų tarybos pirmininkas, nei Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas – jie ten nevažiuoja. Mes Maskvoje pa-skelbėme, kad esame Lietuvos delegacija ir atvažiavome tvarkyti reikalų su Sovie-tų Sąjunga. Bandyta juokais nuleisti, esą čia yra svarbesnių problemų – reikia M. Gorbačiovą išrinkti, padaryti viršininku, ir taip toliau. Bet tai jau buvo milžiniš-kas demokratinis Sąjūdžio laimėjimas. 36 – 6. Prašau, ką reiškia, kai galima konkuruoti. Ir žmonės pasirenka.Kai grįžome, sakėme: „Jūs išmetėte mus iš televizijos, jūs viską valdote, bet kieno ta televizija? Ar tai kompartijos nuosa-vybė? Ji yra tautos, visų žmonių, o žmo-nės už mus balsavo.“ Taip mes grįžome į televiziją – turėjome „Atgimimo bangą“. Tiesa, ji trukdavo vieną valandą, bet visa Lietuva ją žiūrėjo. Tokios kovos vyko ir dėl viešumo, dėl informacijos sklaidos.

Baltijos kelias

V. D

araš

kevi

čiau

s nu

otra

uka

Reikėjo visur atsikovoti tai, kas yra de-mokratija, po gabaliuką, kad oponuojan-ti politinė jėga ir jos balsas turėtų teisę skambėti. O jūs kas? Uzurpatoriai? Jūs užgrobėt valdžią. Tad einam į rinkimus ir išsiaiškinam. Ir išsiaiškinom.Taigi pirmiausiai reikėjo išsikovo-ti konkurencinius rinkimus. Nors tą signalą jau buvo paleidęs M. Gorbačio-vas iš Maskvos, bet, pavyzdžiui, birželio mėnesį rinkimų Lietuvoje nedarė – kas yra delegatai nuo Lietuvos komunistų partijos. O jie pagal seną įprotį susėdo politbiure ir paskyrė, kas važiuos. Dabar taip nebeišėjo, dabar buvo rinkimai, kurie parodė, kad žmonės jų nepalaiko. Jie neturėjo kur dėtis.Mes reikalavome, kad rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą būtų anksčiau – dar 1989 m. pabaigoje. Tada su tokiu rezultatu, kaip buvo paskui – kovo mė-nesį, jau lapkričio mėnesį mes būtume atsistoję chronologiškai į vieną gretą su Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija, Bul-garija. Atrodė, koks skirtumas – keliais mėnesiais anksčiau, o pasirodė, kad iki šiol yra skirtumas. Atitolai per keletą mėnesių ir jau kitaip atrodai – kaip sovietinė respublika, kažkokia maištau-janti, kuriai galima pagalius kaišioti.Ne viskas pasisekdavo, bet mes nėjome daryti riaušinės revoliucijos, reikėjo su komunistais susitarti; spaudžiant,

bet vis dėlto susitarti. Jie dar tikėjosi laimėti rinkimus, labai pasikliovė A. Brazausko populiarumu. Dar sužaidė, kad jie atsiskiria nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos – va, nepriklauso-ma Lietuvos komunistų partija. Pasak jų, niekad Lietuvoje nebus leista, kad būtų ne komunistų valdžia, bet jei bus lietuviški komunistai, tai gal išlįsim. O mes išėjom ir tiesiai. Buvo labai įdomu skaityti, jog tokia formuluotė per pasaulį nuėjo: „Lietuva – pirmoji, kuri išsirinko prezidentą ne komunistą.“ O jei būtų prezidentas buvęs kompartijos sekre-torius, tai būtų normalu, „kaip darosi“. Visose sovietų respublikose naujųjų Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkai buvo iš senos komunistinės nomenklatūros. Ir Estijoje, ir Latvijoje jie buvo pažangūs, nepriklausomybininkai, bet prieš tai jie buvo komunistai. O čia atsirado išsišo-kėlis, kuris gadina visą vaizdą.

Koks momentas pasirodė esantis Sąjūdžio metais didžiuliu lūžiu? Kada pats pradėjote suprasti, kad vwiskas labai rimta ir Sąjūdžio fenomenas yra sėkmės fenomenas?Labai įkvepiantis dalykas buvo Baltijos kelias. Buvo aišku, kad tokios jėgos jie negali sustabdyti. Ir be to, jis yra mato-mas pasaulyje, jo neįmanoma nutylėti. Gali rėkti, kad čia grupelė ekstremistų, bet kokia ten „grupelė ekstremistų“ – milijonai išėjo! Nors jie vartojo tokius žodžius, bet ir šie geso, nebuvo veiks-mingi. Šitas momentas labai svarbus.Paskui, žinoma, – rinkimai į Aukščiau-siąją Tarybą, pasiruošimas, dokumentai, kuriuos mes priimsime, jei laimėsime rinkimus. Ten buvo didelis ir labai svar-bus darbas: formuluotės, žodžiai. Sąjūdis juk turėjo savo komisijas, savo struktū-ras, kurios dirbo, svarstė, priiminėjo ne vieno žmogaus tekstus, o apgalvotus, išdiskutuotus tekstus, su kuriais reikėjo laimėti rinkimus. Sužinojus, kad mes laimime, atsakomybė didžiausia – nušli-fuoti, parengti, konsultuotis, pasitariant su S. Lozoraičiu Vašingtone, kas mus parems, ar palaiko pasaulis.Pasirengėm tinkamai ir ėjom laimėti. ■

APŽVALGOS TEMA


atleistas. Nacizmo stiprėjimo periodą Adenaueris praleido pasitraukęs į šešėlį bei skirdamas dėmesį asmeniniam to-bulėjimui: popiežių enciklikų, filosofinių darbų nagrinėjimui. Nepaisant to, jį, kaip potencialų nacių priešą, akylai stebėjo gestapas. 1944 metais, po nesėkmingo pasikėsinimo į Hitlerio gyvybę, Adenau-eris, įtarus jo indėlį į bandymą nuversti

2003 metais Vokietijos nacionalinis transliuotojas ZDF surengė apklausą, kurioje beveik 2 milijonai šalies gyven-tojų išreiškė nuomonę, kas, jų manymu, yra „didžiausią pozityvų indėlį Vokie-tijos istorijai turėjusi asmenybė“. Iš viso buvo paminėta 1 300 pavardžių, pradedant genialiu mokslininku Alber-tu Einšteinu ir baigiant futbolininku Franzu Beckenbaueriu. Visgi daugiausia balsų – beveik 800 tūkstančių – kiek netikėtai surinko Konradas Adenaueris. Jis aplenkė antroje vietoje likusį refor-macijos pradininką Martiną Liuterį ir komunizmui pagrindą padėjusį filosofą Karlą Marksą, kuris palaikymo sulau-kė kone išskirtinai rytinėje Vokietijos dalyje.

Tad kodėl vokiečiai paliko nuošalyje didžius poetus, intelektualus, mąstytojus ir balsavo už politiką, pirmąjį Federa-linės Vokietijos kanclerį, valdžiusį itin sudėtingu 1949–1963 metų laikotar-piu? K. Adenauerio 140-osios gimimo

Tuo metu, kai Adenaueris tapo kancleriu, jam buvo 73 m. – jis gerokai pergyveno tik keliais metais už save vyresnį Leniną ir jaunesnį Staliną ir niekada nesiskundė sveikata ar jėgų stygiumi.

metinės, minimos 2016-aisiais, yra gera proga retrospektyviai pažvelgti į istorinę asmenybę ir įvertinti, kodėl ji išlieka įkvėpimu iki pat šių dienų.

SKIRTINGŲ LAIKMEČIŲ ŽMOGUSK. Adenaueris gimė 1876 metais. Jo

gyvenimas apima keturis labai skirtingus Vokietijos istorijos laikotarpius. Vaikystę ir jaunystę praleidęs prūsiškoje Antrojo-je Vokietijos imperijoje (1871–1818) bei įgijęs teisininko išsilavinimą, jis vėliau atliko reikšmingą vaidmenį Veimaro Respublikos laikotarpiu (1919–1933), kuomet daugiau negu dešimtmetį buvo gimtojo Kelno meras. Nors miestas Adenauerio metais klestėjo, auganti nacizmo banga nubloškė uolų ir prin-cipingą kataliką, o tuo pačiu žymėjo juo-džiausio gyvenimo periodo 1933–1945 metais pradžią.

Jau 1933-iaisiais, į Kelną atvykus Adolfui Hitleriui, Adenaueris atsisakė gatvėse iškelti nacių vėliavas su svastiko-mis, todėl užsitarnavo nemalonę ir buvo

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

Lot

har

Spur

zem

nuo

trau

ka

Adenauerio-Schumano atminimo paminklas Bazenheime. Skirtas Konrado Adenauerio ir Roberto Schumano susitikimui 1948 m., kuris laikomas vėlesnės Vokietijos ir Prancūzijos draugystės pradžia ir pagrindu.

Linas KOJALA

KONRADAS ADENAUERIS – LYDERIS, PAKEITĘS EUROPĄ„Apžvalga“, 2016 m. sausis-vasaris, nr. 1-2 (77-78) (558-559)

APŽVALGOS TEMA


nacių valdžią, buvo suimtas ir kartu su žmona kelis mėnesius praleido kalėjime.

Nepaisant to, būsimasis kancleris ne tik ištvėrė šiuos sunkumus, bet ir po karo grįžo į didžiąją politiką. Dar kartą, tiesa trumpam, tapęs Kelno meru, Ade-naueris netrukus su bendražygiais ėmėsi kurti naują – Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) – partiją. 1946–1949 metais, beveik nesusidurdamas su vidine konkurencija, jis iškilo iki pat viršaus bei buvo paskirtas pirmuoju Vakarų Vokie-tijos kancleriu. Jaunesni politiniai var-žovai tam nekliudė, nes laikė jį pereina-muoju besikuriančios valstybės lyderiu. Kaip paaiškėjo vėliau, jų lūkesčiams apie trumpą Adenauerio valdymo laikotarpį nebuvo lemta išsipildyti – jis valdė net keturiolika metų.

STIPRIOS VERTYBINĖS NUOSTATOSTokiu būdu prasidėjo ketvirtasis ir

pats reikšmingiausias politiko gyvenimo laikotarpis, šiandien pagarbiai vadina-mas „Adenauerio era“ (1949–1963). Tuo metu, kai Adenaueris tapo kancleriu, jam buvo 73 m. – jis gerokai pergyveno tik keliais metais už save vyresnį Leniną ir jaunesnį Staliną ir niekada nesiskundė sveikata ar jėgų stygiumi.

Tai buvo be galo svarbus periodas Vokietijos istorijoje: po Veimaro griū-ties, nacizmo diktatūros ir Antrojo pa-saulinio karo žiaurumų, vokiečiai ėmėsi antrą kartą kurti liberalią demokratiją. Atrodė, jog užduotis gali būti pernelyg sudėtinga: reikėjo įveikti religinius ir socialinius skirtumus, išmokti Veimaro pamokas, įdiegti demokratinės politinės kultūros vertybes, sukurti Konstituciją, kuri nebūtų tik popierius, bet realiai funkcionuojantis dokumentas, bei įtikinti kitas šalis, jog Vokietija nebėra grėsmė. Tuo metu buvo skeptikų, kurie teigė, kad leisdami Vokietijai atgimti ir augti Vakarai save pasmerkia naujiems ateities konfliktams. Tad Adenaueriui reikėjo ne tik atkurti subyrėjusią eko-nomiką, bet ir dėlioti būsimos Europos politinės ir saugumo sistemos pamatus.

Kancleris suprato, jog vieninte-lis kelias – Prancūzijos ir Vokietijos

susitaikymas, Europos integracija bei euroatlantinio bendradarbiavimo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis sti-prinimas. Todėl politiko dėmesio centre buvo užsienio politika, dėl kurios jis turėjo aiškią viziją. Būdamas savo šalies patriotas, jis pirmiausia siekė įtvirtinti Vokietijos, kaip suverenios valstybės, statusą. Kancleris taip pat jautė pareigą būti lyderiu užbaigiant „pilietinių karų“, kuriais laikė Europos valstybių batali-jas, erą, todėl tiesė tiltus į tuomet įtarų Paryžių – jis suprato, jog prancūzų ir vokiečių nesusikalbėjimas galiausiai vėl prives prie chaoso.

Taip pat buvo akcentuojamas Vakarų ir Rytų Vokietijų suvienijimas – geriausia 1937 metų sienomis, – tačiau siekdamas to Adenaueris nė neketino lankstytis Sovietų Rusijai. Kaip jis pats sakė, Vakarų Vokietija turi tapti integralia Vakarų pasaulio dalimi, o ne „pseudoneutralia“ šalimi, kuri praktiškai būtų priklausoma nuo sovietų. Todėl jis neskubino Vakarų ir Rytų susijun-gimo proceso, tikėdamas, kad jis įvyks tada, kai Rytų Vokietija nebeturės kitos išeities kaip tik šlietis prie į Vakarus in-tegruotos Vakarų Vokietijos. Turėdamas omenyje tai, jis pasiekė svarbią pergalę – Vakarų Vokietijos narystę NATO.

Reikėjo įveikti religinius ir socialinius skirtumus, išmokti Veimaro pamokas, įdiegti demokratinės politinės kultūros vertybes, sukurti Konstituciją, kuri nebūtų tik popierius, bet realiai funkcionuojantis dokumentas, bei įtikinti kitas šalis, jog Vokietija nebėra grėsmė.

GYNĖ VOKIETIJĄ NUO KOMUNIZMOTai atspindi ir jo paties pasaulėžiūrą,

kurioje komunizmas nebuvo mažesnė, o gal net ir didesnė blogybė nei fašizmas. Būdamas kancleriu, Sovietų Sąjungą Adenaueris ne kartą vadino „mirtinu priešu“, Staliną pakeitusį sovietų lyderį Nikitą Chruščiovą – „brutaliu kovotoju“ (šis atsakė Adenauerį laikąs „naujuoju Hitleriu“), o komunistinę Rytų Vokie-tiją – „koncentracijos stovykla“. Politiko įsitikinimu, nebuvo galima pataikauti totalitarinei imperijai, nes tai būtų ele-mentarios tarpukario klaidos, kai Vakarų šalys nesugebėjo pasipriešinti augančiam Hitleriui, kartojimas.

Šią idėjinę liniją geriausiai iliustruo-ja jo paties kalba Vokietijos parlamente: „Daugelis Jūsų mano, kad turime sustoti, palaukti ir melsdami Dievo tikėtis taikos, nors aiškiai jaučiame Sovietų Ru-sijos grėsmę. Aš esu įsitikinęs, kad mūsų pareiga panaudoti visą turimą stiprybę tam, kad patys apgintume bei apsaugo-tume taiką. Pasyviai žvelgdami į Sovietų Rusiją tik skatinsime ją tolti nuo taikos. Prisiminkime nacionalsocializmo patirtį – laukianti pozicija neatgraso totalita-rinės valstybės nuo jos tikslų užkariauti kitus. Taiką užtikrinsime tik aiškiai parodydami, kad turime tokią galią,

Konradas Adenaueris

wik

imed

ia.o

rg/

Vok

ieti

jos

fede

ralin

io a

rchy

vo/

Kat

heri

ne Y

oung

nuo

trau

ka

APŽVALGOS TEMA


Būtent viršvalstybinio dėmens sukūrimas ir abiejų šalių interesų suartinimas tapo receptu, kuris užtikrino, kad Vakarų Europoje įsivyrautų taika, o Prancūzijos ir Vokietijos konfliktai nugrimztų užmarštin.

kuri puolimo atveju keltų grėsmę pačios Sovietų Rusijos išlikimui.“

Matyt, tuo stebėtis neverta, nes ateistinė, totalitarinė, kaimynams gra-sinanti Sovietų imperija buvo priešin-ga tam, kuo tikėjo kancleris. Tvirtos krikščioniškosios demokratijos vertybės skatino Adenauerį gręžtis į Vakarus, pa-laikyti JAV ir stiprinti NATO, skatinti Europos integraciją.

VIENAS IŠ EUROPOS SĄJUNGOS TĖVŲ

K. Adenauerio gyvenimo laikotarpiu Vokietija ir Prancūzija išgyveno du kru-vinus konfliktus, tačiau jau po pirmojo, 1919 metais, jis pabrėžė, jog šių šalių nesusikalbėjimas yra „grėsmė Europos civilizacijai“. Po 1945-ųjų tuo nebeabe-jojo niekas, tačiau idėjų, kaip užbėgti už akių ateities problemoms, stokota. Buvo akivaizdu tik tiek, kad ankstesni bandy-mai kurti tarpvyriausybinio bendradar-biavimo forumus, tokius kaip Europos ekonominio bendradarbiavimo organi-zacija (OEEC) ar Europos Taryba, yra nepavykę.

Lūžis įvyko šeštojo dešimtmečio pradžioje. 1950 m. gegužės 9 d. Prancū-zijos užsienio reikalų ministras Rober-tas Schumanas, įkvėptas bendražygio Jeano Monnet ir sulaukęs entuziastingo Adenauerio pritarimo, paskelbė žemyno ateitį esmingai nulėmusią deklaraciją. Ja politikas pasiūlė sukurti Europos anglių ir plieno bendriją, kuri turėjo suartinti Europos valstybes (pirmiausia Prancūzi-ją ir Vokietiją), užtikrinti karo pramonei būtinų išteklių prieinamumo kontrolę bei tokiu būdu ginkluoto konflikto pasikartojimo galimybę paversti „ne tik neįsivaizduojama, bet ir materialiai neį-manoma“. Pasiūlymo esmė buvo ta, kad Vokietijos ir Prancūzijos anglių ir plieno ištekliai, kviečiant prisijungti ir kitas Europos valstybes, turėjo būti perduoti viršnacionalinei nepriklausomų asmenų, kuriuos deleguotų šalys narės, kontro-lei. Tuo pačiu turėjo būti kuriama šios produkcijos vidaus ir išorės rinka, suvie-nodinami standartai, kuriamos bendros taisyklės. Kitaip tariant, tuo buvo padėti

pamatai Europos integracijai, kuri įpras-minta 1957 metais pasirašyta Europos ekonominės bendrijos sutartimi.

Būtent viršvalstybinio dėmens sukū-rimas ir abiejų šalių interesų suartinimas tapo receptu, kuris užtikrino, kad Vakarų Europoje įsivyrautų taika, o Prancūzi-jos ir Vokietijos konfliktai nugrimztų užmarštin. 1963 m. šis susitaikymas įtvirtintas Eliziejaus sutartimi, kuri dar vadinama Draugystės sutartimi, kuria Vokietija ir Prancūzija sukūrė tvirtą santykių pagrindą ir nutraukė šimtme-čius trukusią tarpusavio nesantaiką. Joje teigiama, kad įvyko „istorinė Vokietijos ir Prancūzijos žmonių santykių trans-formacija bei susitaikymas, pabaigęs ilgaamžį varžymąsi“.

Šiandien Adenaueris yra oficialiai laikomas vienu iš Europos tėvų – Euro-pos Sąjungos steigėjų.

ADENAUERIO PALIKIMAS ŠIANDIENNenuostabu, kad Vokietijos gy-

ventojai iki šiol Adenauerį laiko iškilia asmenybe. Jo palikimas – įvairialypis, tačiau, neabejotinai, pozityvus. Jis padėjo Vokietijai įveikti Antrojo pasaulinio karo ekonomines negandas (1950–1959 m. šalies ekonomika kiekvienais metais augo vidutiniškai 8 proc. – greičiau negu bet kurioje kitoje Europos šalyje), sukūrė demokratines institucijas, padėjo šaliai integruotis į Vakarų organizacijas,

paskatino susitaikymą su Prancūzija bei Europos integraciją. Vedamas tvirtų krikščioniškosios demokratijos vertybių, jis padėjo įveikti chaosą ir visam žemy-nui suklestėti.

Nederėtų pamiršti ir jo indėlio į Vokietijos partinę sistemą – būdamas vienas iš CDU partijos įkūrėjų, jis pa-klojo pamatus stipriai centro dešiniosios pakraipos partijai, kuri veikia iki šiol. Nenuostabu, kad vienas pirmųjų da-bartinės CDU lyderės Angelos Merkel sprendimų, tapus šalies kanclere, buvo garbingiausioje kabineto vietoje pasika-binti K. Adenauerio portretą.

Šiandien Adenauerio idėjos ne tik gyvos, bet ir kaip niekad reikalin-gos. Europa išgyvena iššūkių periodą: Rusijos agresija Rytuose, nesuvaldomi pabėgėlių srautai, nestabili finansų pa-dėtis skatina skeptikus prabilti apie ES pabaigą. Visgi laikotarpis, kurio metu valdė Adenaueris, buvo dar sudėtinges-nis, tačiau tvirtos vertybinės nuostatos neleido pasiklysti problemų akivaizdoje.

Kancleris jau pateikė receptus, kurie būtų veiksmingi ir šiandien: tuometę sovietų, o dabar Rusijos agresiją Europa įveiks tik tada, jeigu išliks principinga, nesileis skaldoma ir nebijos užtikrinti rytinių savo narių saugumo; pabėgėlių krizė nebus tokia skausminga, jeigu bus sprendžiama krikščioniškųjų vertybių ir solidarumo šviesoje; finansinis augimas bus atkurtas, jeigu Europos valstybės skatins socialiosios rinkos principais grįstą ekonomiką. Telieka tikėtis, kad šių dienų adenaueriai nepraras ryžto paversti to realybe. ■

Konradas Adenaueris, vedamas tvirtų krikščioniškosios demokratijos vertybių, padėjo įveikti chaosą ir visam žemynui suklestėti.

APŽVALGOS TEMA


A. PATACKAS KNYGĄ „LITUA“ SKYRĖ GYVENIMO MEILEI – TĖVYNEI LIETUVAI„Apžvalga“, 2014 m. sausis, nr. 1 (53) (534)

Vytautas KERŠANSKAS

Algirdas Patackas, pristatydamas savo knygą Signatarų namuose pabrėžė, kad ji – ne jo vieno, bet visų bendra-minčių darbas, su kuriais jis ieškojo atsakymų į rūpimus klausimus apie lietuvybės ištakas, baltų kultūrą, kalbą ir su kurių pagalba jis siekė ne tik apčiuopti formą, bet ir pažinti esmę. Vienas tokių bendražygių – žymus lietuvių etnologas, liaudies filosofas Aleksandras Žarskus. Su A. Patacku jis susipažino Eucharistijos bičiulių susiėjimuose (buvo toks pogrindinis religinis judėjimas), vėliau kartu daly-vavo pogrindinėje veikloje, nuo 1982 m. iki Sąjūdžio slaptai skaitė paskaitas tautinės kultūros, religinėmis ir psi-chologinėmis temomis. Apie bendras atsakymų paieškas bei Algirdo Patacko knygą „Litua“ „Apžvalga“ ir kalbėjosi su Aleksandru ŽARSKUMI.

Kaip prasidėjo Jūsų bičiulystė su Algirdu Patacku? Kodėl susibūrėte ir pradėjote ieškoti atsakymų į įvairius klausimus apie lietuvių šaknis, papro-čius, kalbą, religiją?Su Algirdu susipažinau per Eucha-ristijos bičiulius. Jei konkrečiai, Vidas Abraitis mus suvedė. Kartu lankydavo-mės „nelegaliuose“ susitikimuose ir ten Algirdas mane paskatino imtis saviš-vieta. Apskritai Algirdas daug kalbėjo apie kitokį mokymąsi nei tuometinis švietimas. Man tai buvo labai priimtina, nes baigęs institutą jaučiau, kad reikia mokytis toliau, bet vis nebuvo aiškios krypties. Aš nebuvau toks aktyvus kaip jis, tuomet jis daug temų buvo išmąstęs visai kitaip, pavyzdžiui, labai domėjosi Lietuvos proistorija, senąja baltų religija ir lietuviškumo esme. Kai kartu lanky-davomės susitikimuose, jis jau kalbė-davo apie baltų protėvynę ir lietuviškas šaknis. Jo paskatintas ėmiau domėtis

ww

w.z

arsk

us.lt

nuo

trau

ka

paprotine-dorine lietuvių kultūra ir, pirmiausia, Vydūnu bei mūsų tautosaka.Vėliau susitikę ištisomis valandomis su juo apie tai kalbėdavomės. Tautosakos

„Algirdas teigė, kad kiekvieno lietuvio bibliotekoje turi būti Būgos raštai ir Didysis lietuvių kalbos žodynas. Jo paskatintas aš šias knygas įsigijau ir labai džiaugiuosi – mūsų žodžiai, mūsų kalba buvo raktas, kuris padėjo atrakinti daugelio senųjų papročių prasmę.“

pažinime buvau žalias, tačiau gal ir gerai, kad neturėjau iš anksto su-formuotų pažiūrų. Skaičiau „gryną“ tautosaką – tai, kas surinkta, užrašyta. Ypatingos įžvalgos atėjo skaitant Balio Buračo „Kupiškėnų vestuves“. Algirdas ypač akcentavo klausimą, kodėl senovi-nėse vestuvėse buvo verkiama. Ieškant į tai atsakymo išryškėjo virsmo sąvoka. Vėliau jis gilinosi į Rasos šventės kilmę, jos apeigų prasmes. 1983–1984 m. rašė apie tai straipsnį ir tada jam kilo idėja mokyti, paruošti žmones, kurie galėtų būti mokytojais, lietuvybės skleidėjais. Tą idėją bandėme įgyvendinti. Va-žinėjome po įvairias Lietuvos vietas, miestus, zakristijas, butus ir kalbėdavo-me: jis – apie baltų protėvynę, religiją, Rasos ir kitas šventes, o aš – daugiau dorinės kultūros temomis, apie vestuves, virsmus.Visa tai tęsėsi iki 1986 m., kol jį suėmė. Vėliau vėl viskas vyko savaime. Visos pa-grindinės mums rūpimos temos jau buvo išgvildentos, kontūrai sustatyti. Algirdas teigė, kad kiekvieno lietuvio bibliotekoje turi būti Būgos raštai ir Didysis lietuvių kalbos žodynas. Jo paskatintas aš šias knygas įsigijau ir labai džiaugiuosi – mūsų žodžiai, mūsų kalba buvo raktas, kuris padėjo atrakinti daugelio senųjų papročių prasmę. Su juo, taip pat Algirdu Saudargu, gilinomės į žodžių prasmes.Kalbininkai žiūri tik į fonetiką, raides, bet svarbu yra visas žodžio kompleksas, nes žodis nėra tik garsų rinkinys, bet susijęs ir su pačiu dalyku ar reiškiniu bei papročiais. Žodžio atsivėrimui reikia ilgai apie jį mąstyti, panešioti, susigyventi su juo, – Algirdas dirbdavo ištisomis naktimis. Daug davė bendri pokalbiai, nes bekalbėdami atrasdavome tai, ko anksčiau nematėme. Dėlioda-vome žodžius ir tarsi susišaukdavome mintis, o per tą minčių srautą ateidavo,

Aleksandras ŽARSKUS

APŽVALGOS TEMA


„Panašiai būna, kai pradedi skaityti liaudies dainas. Iš pradžių sunku, mažai ką suvoki. Bet kai jų perskaitai daug, kai pamatai jų ryšį su vidiniais žmogaus išgyvenimais, sąsajas su papročiais, tos dainos atsiveria iš vidaus. Tad panašiai yra su Algirdo tekstais – jie prasminiu požiūriu yra talpūs.“

vestuvių dalis, kaip dažniausiai daroma, tai išvados – lėkštos ir paviršutiniškos. Būtent todėl norėjosi platesnio suvoki-mo ir jau buvusiais aiškinimais nepasi-tenkinome – patys ieškojome atsakymų į klausimus.

Knygoje „Litua“ daug dėmesio skiriama senosios kultūros supratimui, tačiau šiandien yra daug teigiančių, kad senoji baltų kultūra yra mirusi, jos prikelti nebepavyks ir mūsų šiandieniniame gyvenime jos nebereikia. Tad gali kilti klausimas, kam reikia tai taip giliai pažinti. Iš kur jums kilo noras nagrinėti būtent tai? Ar tai buvo savotiška pasi-priešinimo okupacijai forma?Tai buvo ir pasipriešinimas, bet svar-biausia buvo noras suvokti save, koks yra gyvenimas, būtis ir kokia jos pras-mė. Senosios lietuvių kultūros kraičio skryniose sukrauti lobiai vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai sako, kad gyvenimas, būtis ir apskritai viskas susideda iš dviejų sandų – formos ir esmės. Toks matymo kampas, pasak A. Maceinos, palengvina, pagilina ir kartu supaprastina pasaulio, būties ir gyveni-mo reiškinių suvokimą. Palengvina ne ta prasme, kad nuplauki paviršiumi, bet suteikia galimybę apie svarbius dalykus kalbėti paprastai, trumpai, bet iš esmės. Vėliau atradome ar prisiminėme žodį – esà. Forma ir esà yra priešingi, bet vienas be kito negalintys būti sandai.Forma yra kintantis, laikinas dalykas. Pavyzdžiui, jei žmonės laikosi papročio ar atlieka apeigą kartodami ją mecha-niškai ir to nesuprasdami, tada lieka tik forma, apraiška. Tačiau kai lieka tik for-ma, ji tampa negyva, irstanti, tad laikui bėgant ji anksčiau ar vėliau išnyks. Mūsų noras buvo suvokti esmę, kuri atgaivintų paprotį ar apeigą. Nėra svarbu, kokia papročio forma, kokia jo apraiška – svarbu suvokti pačią esmę ir iš tos esmės gimdyti paprotį, kurio apraiška atitiktų dabartinio gyvenimo sąlygas ir galimy-bes. Daug senųjų papročių ar apeigų atlikti buvusiomis formomis šiais laikais nebėra galimybės. Todėl kai suvoki, kad po įvairiomis papročių formomis

Panašiai būna, kai pradedi skaityti liaudies dainas. Iš pradžių sunku, mažai ką suvoki. Bet kai jų perskaitai daug, kai pamatai jų ryšį su vidiniais žmogaus išgyvenimais, sąsajas su papročiais, tos dainos atsiveria iš vidaus. Tad panašiai yra su Algirdo tekstais – jie prasminiu požiūriu yra talpūs.

Kodėl buvo noras nagrinėti pirminius šaltinius? Juk dažnai kažką sužinoti siekiantis žmogus ima skaityti knygas, kurios aprašo ir išaiškina vieną ar kitą dalyką. Ar tokių knygų jūsų tyrinėja-momis temomis nebuvo, o gal siekėte per pirminius šaltinius pažinti giluminę prasmę?Tų knygų buvo ir jos buvo prieinamos, tačiau jose pateiktos išvados mūsų netenkino, jos buvo per daug paviršuti-niškos. Norėjosi išvadas atrasti patiems, skaitant pirmuosius šaltinius, gyvąją tautosaką. Pavyzdžiui, kaip vėliau paaiš-kėjo, senovinių vestuvių aprašai buvo tik daliniai, fragmentiški. Ir tik perskaičius Balio Buračo „Kupiškėnų vestuves“ susidarė išsamus vestuvių vaizdas: kad tos vestuvės yra ir liūdnos, ir linksmos, kad jose yra visko – balta ir juoda, mirtis ir gimimas. Jeigu nagrinėji tik atskiras

išsirutuliodavo kažkas naujo. Taip besi-kalbant atsirado ne viena įžvalga.Paskui prasidėjo Sąjūdis, buvo įkurta Kauno sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla, tad iš pogrindžio perėjome į viešumą. Tada apie senovinius papro-čius, virsmus pradėjome kalbėti viešai, atsirado daugiau pagalbininkų, pradėjo įrašinėti paskaitas ir išrašyti ant popie-riaus – reikėjo pasistengti, kad tai pa-virstų knygomis. Taip atsirado Vestuvių, Mirties ir Gimties virsmų knygos, o vėliau ir Virsmų knyga.Algirdas turi poeto gyslelę. Jo raštų kalba yra gili – kai kuriuos jo sakinius reikia apmąstyti, išmedituoti. Jis sugeba į sakinį sudėti daug prasmės, jo sakinys turi gelmę – toks sakinys gali žmogu-je kažką pažadinti, atsiskleisti, kad ta linkme galėtum mąstyti toliau. Todėl jo tekstai, bent iš pradžių, yra sunkiai skai-tomi, nes iš karto nėra lengvai supran-tami. Jo sakiniuose slypi daugiau, nei parašyta. Jei su Algirdu nesi bendravęs, nesi kalbėjęs tomis temomis, iš pradžių yra gana sunku suvokti jo tekstų prasmę.

Flic

kr.c

om E

PP

nuo

trau

ka

APŽVALGOS TEMA

Algirdas Patackas


slypi jas kildinanti ir palaikanti esmė, tada gali esmę apvilkti tokia forma, kuri atitinka dabartines galimybes ir gyve-nimo sąlygas. Forma – besikeičiantis, yrantis dalykas, ỹras, o esà (esmė) visada išlieka, tačiau ji nematoma, nelengvai suvokiama. Ją suvokus ar prisiminus, ga-lima rasdinti formas ir nebūtinai tokias pačias, kokios buvo. Aišku, formos turi būti tokios, kad atspindėtų esmę.Kaip aš suvokiu skirtingų religijų, kultūrų ar tautų ryšį: kuo daugiau į paviršių, tuo daugiau formos, todėl daugėja ir skirtumų. Kartais atrodo, kad nieko bendro nėra. Tačiau einant į gelmę aptinki tekančią visą gaivinančią esmės srovę, kuri visiems yra viena. Ta-čiau kai žmonės esmę įvelka į formą, ji įgyja įvairias apraiškas ir, paviršutiniškai žiūrint, atrodo, kad skirtumų labai daug. Pvz., visų tautų vestuvių, mirties-laido-jimo bei gimimo apeigose, rasime tuos pačius arba labai panašius papročius, nes tai yra įvykiai, kurie vienodai palie-čia visus žmones, nepaisant kultūros ar religijos. Todėl mūsų ieškojimų kryptis buvo ieškoti gyvastingosios esmės. Kai atskleidi papročio esmę, gauni tam tikrą pagrindą, kurį, atrodo, prisimeni. Ne kartą yra buvę, kai po paskaitos klau-sytojai sakydavo, kad klausantis atrodo, kad tarsi atsimeni, ką jau esi žinojęs. Ir Vydūnas sakė, kad papročius reikia ne kartoti, o gimdyti iš naujo. Tam, kad galėtum juos gimdyti, reikia suvokti po formomis slypinčią esmę, – tai, kas amžinai gyva.Kai šiuos dalykus atrandi, tampi iš tikrųjų tikintis ir religingas. Nors aš užaugau gana religingoje šeimoje, tas tikėjimas buvo tradicinis, negilus. Tačiau kai esminius tikėjimo dalykus radau senuose papročiuose ir tautosakoje, ir kad tai buvo ne šiaip sau, o giliai išgyvenama ir išjau-čiama, tada mano tikėjimas tapo kylantis iš savęs, o ne primestas iš šalies. Pajau-čiau, kad žmogus nėra vien fizinis kūnas, kad jis turi ir dvasinį pradą. Šiuolaikinė kultūra yra formos, paviršutinė kultūra. Toks ėjimas į gylį, mentą daug duoda ir pačiam žmogui. Ne kartą girdėjau iš klausytojų, kad virsmo samprata, gilesnis

savęs suvokimas sulaikė nuo noro nusi-žudyti. Kada supranti, kad gyvenimas yra ne tik paviršius, bet jis turi ir gelmę, kai supranti, kad tariama pradžia ir pabaiga yra tik virsmai, sustiprėji.

Tad galima teigti, kad Jūsų bendra-minčių tyrinėjimai įrodo, kad norint iš tikrųjų kažką pažinti vien mokslinio suvokimo neužtenka, turi tą pajausti?Taip, gilesniam suvokimui būtina tai išjausti. Reikia įjungti ne tik raciją, bet ir jausmą, nuojautą. Kažkoks mokslininkas yra pasakęs, kad visata susideda iš mitų. Ne atomų, ar dar kažko, bet iš mitų. Koks yra tavo mitas, kaip tu suvoki pasaulį, nuo to priklauso tavo gyvensena ir jausena. Mitas turi būti paveikus, nes jeigu jis nėra paveikus tavo gyvenime, jis yra miręs. Tada reikia kurti naują mitą. Tad mes ieš-kojome seno mito, bet naujai atgimusio.

Dar viena svarbi Jūsų ir Algirdo nagri-nėjama tema – kalba. Tačiau ji šiandien yra ypač darkoma ne tik rusicizmais, bet ir anglicizmais, dažnai teigiant, kad šiandieniam pasauliui apibūdinti nebeužtenka lietuviško žodyno. Taip atsiranda appsai, smartfounai ir pan. Ar pritariate tam?Kalbą aš vertinu daug plačiau – ji yra pasaulio versija. Todėl ir Vydūnas sakė, kad tas, kuris kalba gimtąja kalba, tam lengviau atsiveria gyvenimo slėpiniai. Rusicizmai, anglicizmai yra blogai, tačiau tai nėra pati esmė. Reikia suvokti tai, ką kalba reiškia žmogui. Neseniai Algirdas Saudargas supažindino mane su vieno škotų psichiatro knyga, kurioje įtikinamai kalbama, kad kalba sukurta ne kaip bendravimo, o kaip pasaulio kūrimo, manipuliavimo priemonė. Būtent per kalbą, per pavadinimus. Todėl tiek daug dėmesio senose kultū-rose būdavo skiriama dalykams įvardyti, o dabar – pervardyti. Tai, ką pavadini žodžiais, pasaulyje pradeda būti. Žo-džiais galima kurti ir griauti pasaulį, kitaip tariant – juo manipuliuoti. Tąja kalbos galimybe šiandien yra sąmonin-gai naudojamasi, tačiau ne kūrimui, bet griovimui. Kuriama naujakalbė, kai tie

patys reiškiniai yra pervadinami nau-jais – tai yra ypatingas pavojus. Apie tai rašė ir George‘as Orwell‘as savo romane „1984-ieji“: revoliucija bus baigta, kai bus sukurta nauja kalba. Tai reiškia, kad pasaulis per naują kalbą bus perkeistas ir tas dabar akivaizdžiai matyti. Apie tai prieš kelis metus rašėme su A. Patacku straipsnyje „Naujakalbė, arba Juodoji kalbos magija“.

Patacko knyga „Litua“ praminta gyve-nimo knyga. Kokią reikšmę ji jam turi ir kaip manote, kaip šia knyga turėtų pasinaudoti knygoje aptariamomis temomis besidomintys žmonės?Norėtųsi, kad tokia ji būtų ne tik Algirdui, bet ir kiekvienam savimonės ieškančiam lietuviui. Apie jos poveikį sunku spręsti, nes kiekvienas vis kitaip ja pasinaudos. Tačiau joje yra labai daug gelmės, daug gyvos dvasios, net užda-rytos. Ją galima būtų palyginti, pasak pasakos, su į butelį uždarytu džinu – kažkas paskaitys ir jam neatsivers, o jei beskaitant butelis atsidarys, tada knyga bus perkeičianti. ■

„Daug senųjų papročių ar apeigų atlikti buvusiomis formomis šiais laikais nebėra galimybės. Todėl kai suvoki, kad po įvairiomis papročių formomis slypi jas kildinanti ir palaikanti esmė, tada gali esmę apvilkti tokia forma, kuri atitinka dabartines galimybes ir gyvenimo sąlygas.“

APŽVALGOS TEMA


ir Vilniaus kraštą Lietuvai buvo visai ne Stalino geraširdystė, o Hitlerio planas. Būtent fiureris, anot istoriko, nurodė J. von Ribentropui Vilniaus klausimą įtraukti į sutarties tekstą. Jeigu ne ši Hitlerio užgaida, Vilnija būtų atitekusi Sovietų Baltarusijai, kaip, beje, ir dauge-lis buvusių LDK žemių.

Rugsėjo 28 d. įvyko dar vieni mainai: Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų ir draugystės sutartis ir papildomi slaptieji protoko-lai. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos naciai Maskvai atidavė Lietuvą, pasilikdama tik pietvakarinę Užnemunės dalį į pietus nuo dabartinio Kutūzovo – Pilviškių – Marijampolės – Simno ir t. t. Čia gyveno apie 184 tūkst. žmonių.

Rugsėjo 19 d. sovietai jau buvo užėmę Vilnių, tad Maskvai beliko atlikti kilniaširdišką formalumą. Spalio 10 d. pagal primestą SSRS ir Lietuvos abipu-sės pagalbos sutartį Vilnius ir Vilniaus kraštas grąžintas Lietuvai, o į šalį buvo įvestas pirmasis 20 tūkst. raudonar-miečių kontingentas, kitąmet išaugęs iki 130 tūkstančių. Tas nacių ir sovietų sąmokslas turėjęs ir piniginę išraišką:

Artėja Europai ir Lietuvai slogios sukak-tys – 80-osios Antrojo pasaulinio karo ir nusikalstamo Molotovo-Ribentropo pakto metinės. Šios datos turėjo lemia-mos reikšmės Lietuvai.Kai pakeliame istorijos klodus, pastebi-me, kiek daug joje paralelių, sutapimų ir panašumų. Tarsi istorijos ratą suktų kažkieno galinga ranka. Žinoma, ieškoti joje visa lemiančių dėsningumų neverta, tačiau vis dėlto faktai ir įvykiai verčia su-sidomėti, o tarp jų atrandi ir įsidėmėtinų lietuviškų pėdsakų...Iš tiesų, mes ne kartą rašėme apie oku-puotą Lietuvą, prievarta įtrauktą į SSRS ir Vokietijos karą. Dvi grobikiškos impe-rijos dalijosi Europą. Hitleris, 1939-ųjų rugsėjį užėmęs Lenkiją, beveik po dviejų metų nusprendė, kad laikas baigti su Stalinu siurbčioti šampaną ir tą birže-lio 22-osios ankstų rytą (aušo ilgiausia metų diena, kad per ją Vermachtas ga-lėtų kuo giliau įsiskverbti į SSRS gilumą) smogė savo buvusiam bičiuliui.

EUROPOS DALYBOSE YPAČ KENTĖJO LIETUVA

Bet prieš tai buvo lemtingi rugpjūčiai ir rugsėjai, apie kuriuos rašiau savo antro-joje knygoje „Nuo Žemės iki Mėnulio“. 1938 m. rugpjūčio 28 d. Miunchene įvyko konferencija, kurioje buvo pasirašy-tas D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekos-lovakijos. Jį pagrįstai vadiname Miun-cheno sandėriu. Perėmęs Sudetus, praėjus kokiam pusmečiui, 1939-ųjų kovo 15 d., Hitleris užgrobė visą Čekoslovakiją. D. Britanijos ir Prancūzijos vadovai pasi-rašydami susitarimą tuomet manė, kad, atidavę dalį Čekoslovakijos Vokietijai, išvengs karo, tačiau apsiriko.

Tai paskatino Staliną į Europos žemėlapį pažvelgti taip pat grobuonies akimis. Kaip „Aiduose“ rašė 2008-aisiais

MODERNIOJO AMŽIAUS KARAI KYLA IR ŠIANDIEN„Apžvalga“, 2018 m. liepa–rugsėjis, nr. 7–9 (105–107) (583–584).

Česlovas IŠKAUSKAS

Tikriausiai perleisdamas Lietuvą J. Stalino žinion, o Vilnių sutikęs atimti iš lenkų ir atiduoti lietuviams, A. Hitleris žinojo, kad, nepraėjus nė dvejiems metams, visas šis regionas vis tiek puls prieš jį ant kelių.

JAV miręs istorikas Bronius Nemickas, 1939-ųjų rugpjūčio 21 d. Berlyne buvo pasirašyta nauja Vokietijos ir SSRS prekybos sutartis, kuri daugiau buvo reikalinga Maskvai, manančiai, kad Hitleris plečia nuoširdžios draugystės ir bendradarbiavimo ryšius. Tai padė-jo įkalbėti Staliną jau po keleto dienų priimti Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribentropą, kuris rugpjūčio 23-ąją (tiksliau 1 val. nakties į 24-ąją) su SSRS vyriausybės įgaliotiniu užsienio reikalų komisaru Viačeslavu Molotovu (tikroji pavardė – Skriabinas) pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą bei jo slap-tuosius protokolus. Pagal juos Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva patenka Vokie-tijos sferon.

Papildomame protokole atsiranda sakinys, kad „abi šalys pripažįsta Lie-tuvos interesus Vilniaus krašte“. Anot istoriko Algimanto Kasperavičiaus, grąžinti 19 metų lenkų užgrobtą Vilnių

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/U

S A

rmy

nuot

rauk

a

Aukšto rango Vokietijos SS pareigūnas Alfredas Helmutas Naujocks, kurio pavardės sąsajos randamos Klaipėdos krašte.

APŽVALGOS TEMA


Sovietų Sąjunga, įkurdama karines bazes Lietuvoje, vienu ypu peržengė ir Vokie-tijai rezervuotą Užnemunės rajoną. Jis pagal II slaptąjį protokolą buvo paliktas Vokietijai, „kuri turi teisę numatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs šios teritorijos prijungimą prie Vokietijos".

Užėmus ruožą sovietams, V. Mo-lotovas 1940 m. rugpjūčio 12 d. notoje pasiūlė už jį sumokėti 3,86 mln. aukso dolerių, tai yra, pusę sumos, kurią savo laiku JAV sumokėjo Rusijos carui už Aliaską. Kaip rašė istorikas B. Nemickas, trečiasis 1941 m. sausio 10 d. pasirašytas slaptasis protokolas numatė, kad SSRS už šią teritoriją sumokės dukart daugiau – 7,5 mln. aukso dolerių, t. y. 31,5 mln. reichsmarkių – dar brangiau negu 1867 m. buvo parduota Aliaska (7,2 mln. dol., bet, žinoma, tuomet dolerio kursas buvo visai kitas).

Istorikai sulaužė daug iečių, svars-tydami, kodėl per keletą savaičių taip pasikeitė Hitlerio pozicija dėl Baltijos šalių. Tikriausiai perleisdamas Lietuvą Stalino žinion, o Vilnių sutikęs atimti iš lenkų ir atiduoti lietuviams, A. Hitleris žinojo, kad, nepraėjus nė dvejiems me-tams, visas šis regionas vis tiek puls prieš jį ant kelių. Šį suktą reveransą bolševi-kams vokiečių nacionalsocialistai buvo patvirtinę visiškai slapta J. von Ribben-tropo telegrama Nr. 497, kurią 1939-ųjų spalio 5 d. išsiuntė į Maskvą Vokietijos pasiuntiniui grafui Friedrichui Werne-riui von der Schulenburgui.

Kaip tuo metu elgėsi Lietuvos vyriausybė – kitas klausimas, taip pat iki šiol keliantis daug diskusijų. Faktas, kad po rugsėjo 28-osios mainų, kaip rašė „Ūkininko patarėjas“, „Lietuva nuėjo pa-sitikti raudonosios aušros“, dar nenusako viso to meto politinio sudėtingumo. Lietuva sąžiningai laikėsi neutraliteto, nors jis buvo tik saviapgaulė.

ANTRĄJĮ PASAULINĮ KARĄ PRADĖJO LIETUVIS

Kiekviename istorijos patiekale yra sava „razina“. Tad ar žinote, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo...lietuvis? Kai iš čekų Ostravos automobiliu kertate sieną

ir pasukate link lenkų Katovicų, šone atsiduria nedidelis pasienio miestelis Glivicė. Tada vokiečių žemėlapiuose jis vadinosi Gleiwitz. Čia 1939 m. rugpjū-čio 31 d., maždaug 20 val. vakaro, buvo įvykdyta provokacija, davusi pradžią Lenkijos okupacijai. Operacijai vado-vavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-erių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujo-kaitis), po karo liudijęs Niurnberge ir 1960 m. su Günteriu Peisu parašęs pri-siminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).

Viskas atrodė gana įtikinamai, kad net „Lietuvos aidas“ kitą rytą pranešė, jog „lenkų sukilėliai užėmė Gleivico radijofoną“, o rugsėjo 1-osios 4.40 val. ryto liuftvafės bombonešiai jau atakavo Vyslos upę prie Tčevo (Dirschau). Išva-karėse A. H. Naujocks vadovaujama 5–6 civiliais apsirengusių esesininkų grupė, apsimetusi lenkų sukilėliais, įsiveržė į ra-dijo stoties technines patalpas, kur dirbo vos keli žmonės, imitavo susišaudymą, kurio metu neva buvo nukautas pirmas Antrojo pasaulinio karo vokietis – vie-tinis Silezijos gyventojas Franciszekas Honiokas. Paskui incidento vieton buvo pamėtėta dar keletas abvero uniformo-mis aprengtų lavonų...

Nacių logika buvo naiviai paprasta: jei pavyktų įrodyti, kad lenkai pirmieji at-akavo Vokietiją ir įsiveržė į jos teritoriją, Anglija ir Prancūzija neturėtų formalaus

pagrindo stoti Lenkijos kaip agresorės pusėn ir išvengtų ankstesnių įsipareigo-jimų lenkų atžvilgiu. Nors lenkai greitai paneigė Berlyno pranešimus, bet Gleivico operacija (vokiškai „Der Fall Gleiwitz“, lenkiškai „Operacja Himmler“) jau davė savo vaisių, ir rugsėjo 3-ąją, kai karą Vokietijai vis dėlto paskelbė Anglija ir Prancūzija, karo veiksmai Lenkijos teri-torijoje jau buvo įsisiūbavę.

AKLA IŠTIKIMYBĖ NACIAMSAlfredo Helmuto Naujockso (1911

m. rugsėjo 20 d.–1966 m. balandžio 4

Istorikas Algirdas Jakubčionis teigia, kad 1939–1940 m. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas.

NERAMUSIS 1939-ŲJŲ RUGSĖJISRugsėjo 1 d. – Vokietija užpuola Lenkiją. Prasideda Antrasis pasaulinis karas;

Rugsėjo 3 d. – Britanija ir Prancūzija paskelbia Vokietijai karą;

Rugsėjo 4 d. – Nepalas deklaruoja karą su Vokietija;

Rugsėjo 6 d. – Pietų Afrikos Respublika paskelbia karą Vokietijai;

Rugsėjo 10 d. – Kanada deklaruoja karą su Vokietija;

Rugsėjo 17 d. – SSRS pateikia notą Lenkijai dėl Raudonosios armijos įsiveržimo į Lenkijos žemes, SSRS įsitraukia į Antrąjį pasaulinį karą;

Rugsėjo 18 d. – Vermachto kariuomenė apsupa Lenkijos sostinę Varšuvą;

Rugsėjo 28 d. – pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės sutartis su slaptaisiais papildomais protokolais. Lietuva atiduota į Sovietų Sąjungos interesų sferą.

APŽVALGOS TEMA


serbų nacionalistas Gavrilas Principas, kuris 1914-ųjų birželį Sarajeve nužudė Austrijos sosto įpėdinį 50-metį Frantzą Ferdinandą, su žmona keliavusį po tuo metu Austrijos-Vengrijos valdytą Bos-niją ir užtrukusį kariuomenės parade. Ercherzogas dėvėjo neperšaunamą lie-menę, bet kulka pataikė į galvą... Liepos 28 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai.

Įdomi ir kita paralelė – šio karo priešistorė. 1914-ųjų sausio 14–18 d. carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija pa-sirašė sienų sutartį, kuria Lietuva buvo eilinį kartą padalinta ir suskaldyta, o ta imperijų siena ėjo per Lietuvos etnines žemes. Tuomet Lietuva dar įėjo į carinės Rusijos Vakarų gubernijos teritoriją. Viena sienos atkarpa – nuo Vištyčio iki Smalininkų. Imperijų siena toliau ėjo nuo Memelio per Rytų Galiciją pagal Sano upę, tęsėsi per Užkarpatę, rytinius Lenkijos rajonus ir Chelmo guberniją.

Ši takoskyros linija su tam tikrais nukrypimais buvo panaši į 1939-ųjų padalijimą. Istorikas Algirdas Jakubčio-nis teigia, kad 1939–1940 m. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Anto-nas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas. Tačiau su-tartis, kurios iki galo taip ir nespėta įgy-vendinti (kaip, beje, ir 1905 m. Bjorke pasirašytos sąjunginės sutarties), žlugo Vokietijai paskelbus karą Rusijai. Taip Vilhelmas II metė pirštinę savo kraujo broliui Nikolajui II. Šis karas nusinešė mažiau – „tik“ 14 mln. gyvybių...

Šitaip baigėsi dviejų imperatorių ro-žinė meilė. Ji gimė dar 1697 m. pavasarį, kai Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Memelį-Klaipėdą, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes. Jis ką tik buvo aplankęs puikiąją vokišką Rygą ir akimirksniu susižavėjo Europa. O kai pasiekė Kenigsbergą ir žengė savojo laivo „Schtandart“ trapu ant krantinės, jaunuolio širdis net apsalo: „Štai kokia turi būti Rusija!“ – tarė jis tą balandžio 18 d. Pakrikštijęs savo kelionę „Didžiąja

Hitlerį. Ši provokacija vėlgi tapo įsi-veržimo į šalį kitų metų gegužės 10 d. pretekstu.

1943–1944 m. dalyvavo teroristinėse akcijose Danijoje, pavyzdžiui, nužudant liuteronų pastorių Kajų Munką. 1944-ųjų lapkritį pats pasidavė amerikiečių pajėgoms, siekdamas išvengti atsakomy-bės už karinius nusikaltimus. Niurnbergo procese liudijęs H. Naujocks teigė vykdęs gestapo vado Heinricho Müllerio nuro-dymus, tad kalėjimo išvengė. Turėjo savo verslą Hamburge, padėjo vykdyti Otto Scorzeny planą „Odessa“, pagal kuri ren-gė nacių pasitraukimą į Lotynų Ameriką, bet pats pasiliko Vokietijoje ir mirė nuo širdies smūgio sulaukęs 54-erių 1966 m. Hamburge.

Ar verta didžiuotis tokiais kaip H. Naujocks? Tai buvo uolus nacių sraigte-lis, vykdęs kiekvieną jų, nors ir bruta-liausią pavedimą. Vis dėl to, žmogus, pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, nors ir tapęs niūriu nusikaltimų simboliu, vertas mūsų dėmesio.

EUROPOS PERDALIJIMO PANAŠUMAI

Bet nuo šių odiozinių herojų grįžki-me į istoriją. Į tolimesnę – į 1914-uosius metus, kai pasaulis ruošėsi Pirmajam pasauliniam karui. Jis taip pat kilo nuo provokacijos. Šį kartą jį pradėjo

d.) pavardė greičiausiai kilusi iš Klai-pėdos krašto naujakurio lietuviškos pravardės. Vokiečių genealogijos serve-rio paieškoje įvedus Naujocks pavardę, duomenų bankas pateikia keliasdešimt asmenų tokia pavarde. Kai kurie iš jų XIX a. gimę Rytprūsiuose, gyvenvietėse su lietuviškais pavadinimais, ir net turėjo lietuviškus vardus. Pavyzdžiui, Jurgis Naujocks, gimęs 1869 m. Klaipėdos krašto kaime „Lilischken“. Kažin, ar tai buvo esesininko tėvas, nes 2010 m. išleista 350 puslapių Naujockso biogra-fija, kurią parašė vokiečių istorikas dr. Florianas Altenhöneris, tvirtina, kad SS šturmbanfiureris gimęs 1911 m. Kilyje...

Žinynai nurodo, kad jis Kilyje studi-javo inžineriją, gavo tiksliosios mechani-kos inžinieriaus diplomą. 1931 m. įstojęs į SS, buvo neblogas boksininkas ir „dažnai nokautavęs komunistus“. Atėjus Hitleriui į valdžią, 1934 m. vadovavo Rytų Berlyno SD grupei. Dar 1935 m. sausio 23 d. jo vadovaujama juodaraiščių grupė atakavo prieš nacius transliavu-sią radijo stotį Čekoslovakijoje, Slapio miestelyje. Čia žuvo Vokietijos radijo pradininkas Erichas Formis.

Po operacijos Gleivice H. Naujocks dalyvavo ir kituose incidentuose, pavyz-džiui, lapkričio 9 d. sunaikinant du britų agentus Nyderlandų Venlo mieste. Šie lapkričio 8-ąją esą rengė pasikėsinimą į

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ H

. Hoff

man

n nu

otra

uka

iš V

okie

tijo

s fe

dera

linių

arc

hyvų

Nacistinės Vokietijos antskrydžiai Lenkijoje

APŽVALGOS TEMA


Turint laisvą valandėlę Maskvoje, net ir neturint tikslo ką nors nusipirkti, visada smagu užsukti į centrinį, Arbato rajone esantį knygyną. Čia toks didžiulis knygų pasirinkimas, kad knygų mylėtojams gali ne tik galvelės susisukti, bet ir smarkiai paplonėti piniginės. Knygos nepigios, tačiau kas Maskvoje pigu?! Su tokiu nusiteikimu paskutinįkart nusi-pirkau verstinį bestselerį „The Okinava program“ (rus. Почему японцы не стареют”). Pasirinkau knygą ne dėl to, kad labai tikėčiau ant viršelio esančiu teiginiu, esą „menas ilgai gyventi pa-siekiamas kiekvienam“ (gal ir pasiekia-mas, jei kiekvienas to siektų!). Labiau intrigavo knygoje aprašytas 25 metus Okinavos saloje Japonijoje vykdytas mokslinis tyrimas siekiant išsiaiškin-ti, KODĖL ilgaamžiai japonai gyvena

ilgiausiai pasaulyje. Knyga įtikino, kad Šangrila – metaforinė amžinos jaunys-tės ir nemirtingumo vieta – egzistuoja net šiais laikais, ir leido suprasti, kad ne tiek vieta, kiek žmonių gyvenimo būdas yra svarbiausias ilgaamžiškumui.

Japonų posakis: ,,Nesuteikti valgiui gražios spalvos – tas pats, kaip išsiųsti iš namų žmogų be rūbų”

good

free

phot

os.c

om n

uotr

auka

pasiuntinybe“, Petras I ėmė lankyti Eu-ropos sostines ir uostus, o juose mokytis menų bei amatų. Verbavo jis ir specia-listus, braižė Rusijos ateitį, kurią grįžęs ryžtingai įgyvendino. Caras net savo antrąją žmoną Jekateriną I parsivežė iš Livonijos. Paskui atsirado imperatoriaus darbų tęsėja, tikra prūsė nuo Ščecino Jekaterina II...

Po kelių šimtmečių tarp dviejų imperijų ir jų satelitų vykę karai baigėsi vienos iš jų pralaimėjimais. Beje, atrody-tų, kad pirmasis pasaulinis karas išsi-kvėpė 1918 m. lapkričio 11 d. sutartimi Kompjenės miške, tačiau štai Londono „The Daily Telegraph“ rašė, kad iš tikrųjų jis pasibaigė...2010-ųjų spalio 3 d., kai Vokietija, skirdama paskutinę maždaug 66,5 mln. eurų sumą į specialų fondą, baigė mokėti reparacijas, numatytas 1919 m. birželio 28-ąją sąjungininkų pasira-šytoje Versalio taikos sutartyje. Didžioji šių pinigų dalis buvo skirta kompensuoti Belgijai ir Prancūzijai padarytus karo nuostolius, taip pat kai kurių kitų šalių karinėms išlaidoms atlyginti. Vadinasi, Pirmojo pasaulinio karo šmėkla klaidžio-jo susikibusi rankomis su Antrojo...

Iš tikrųjų nė vienas okupantas lietuvių tautai nebuvo gailestingas, o mažos valstybės sienos iš viso nebuvo gerbiamos. 1914-ųjų sutartis tapo 1939-ųjų nusikalstamo pakto repeticija. Jos prasidėjo nuo įžūlių provokacijų, kurių herojais tapo ištikimi imperijų skalikai, nepaisant jų tautybės – lietuvių ar serbų.

O dar ir šiandien sakome, kad gyvename civilizuotame pasaulyje, kur dominuoja demokratija, vakarietiškos vertybės, tolerancija tarp tautų, mus saugoja svarbių sutarčių „stogai“. Tačiau pakaktų įsižiebti menkiausiam konf-liktui Europos vidury, ir šie bendros gyvensenos principai pavirstų karščiu alsuojančiais pelenais.

O dingstis įžiebti degtuką visada atsiras. Tuo įtikina agresyvus Rusijos elgesys: moderniaisiais laikais karas Gruzijoje ir Ukrainoje, Krymo aneksija niekuo nenusileidžia 80-ies metų senu-mo įvykiams Europoje... ■

ŠANGRILA ARBA KODĖL JAPONAI NESENSTA„Apžvalga“, 2013 m. rugpjūtis-rugsėjis, nr. 8-9 (48-49)

Edita MIELDAŽĖ

APŽVALGOS TEMA


AMŽINA JAUNYSTĖ ARBA ŠANGRILAŠangrila – išgalvota vietovė, pirmą

kartą aprašyta 1933 m. britų rašytojo Džeimso Hiltono romane „Prarastas horizontas“. Knygoje aprašomas mistinis, laimingų ir nemirtingų žmonių gyvena-mas, budistų vienuolių prižiūrimas slėnis nepasiekiamuose Kunluno kalnuose. Į šį slėnį galima patekti tik per vartus, padengtus amžinu Tibeto kalnų sniegu, o žmonių gyvenimo trukmė čia siekia šim-tmečius. Tačiau jei gyventojai palieka šį slėnį, jie iškart pasensta ir miršta. Štai to-kia mistinė Šangrila dar XX a. pirmojoje pusėje tapo amžinos jaunystės simboliu Vakarams. Vėliau Dž. Hiltono romanas buvo ekranizuotas, o Šangrilos idėja apsirgo naciai, ieškodami pažadėtosios žemės Tibete. XX a. 7 dešimtmetį Vaka-ruose pasirodė trys istorijos apie ilgaam-žius žmones: Kaukaze Sovietų Sąjungoje, Hunza lygumoje Pakistane ir viename Andų kaimelyje Pietų Amerikoje. Tačiau visų šių istorijų trūkumas buvo tas, kad jų nebuvo galima patvirtinti jokiais doku-mentais, išskyrus pačiais „ilgaamžių“ tei-giniais. Okinavos saloje, priklausančioje Japonijai, gyvenančių ilgaamžių tyrimas parodė, kad jau nuo 1879 m. joje buvo įvesta gyventojų registracija gimimo, santuokos ir mirties atvejais. Šis faktas

užkirto kelią bet kokioms spekuliacijoms dėl tyrimo patikimumo.

OKINAVAOkinavos sala yra pati didžiausia iš

visų Okinavos salų, priklausančių Okina-vos prefektūrai. Tai į pietus nuo likusios Japonijos dalies nutolusi sala, aplink kurią išsidėstęs daugiau nei pusantro šimto salų archipelagas. XVII a. pradžioje Okinava buvo nepriklausoma karalystė, vėliau dalijosi valdžia tiek su japonais, tiek su kinais. Per Antrąjį pasaulinį karą Japo-nijai priklausanti Okinava buvo užimta amerikiečių, o šiam pasibaigus JAV pajėgos galutinai šią salą paliko tik 1972 m. Antrasis pasaulinis karas Okinavos gyventojams yra palikęs gilų netekčių ir prievartos pėdsaką, todėl didelę nuostabą turėtų kelti faktas, kad šioje saloje gyvena ilgaamžiškiausi pasaulio gyventojai!

Ilgaamžių Okinavos gyventojų tyrimas pradėtas 1975 m., kai Japonijos sveikatos apsaugos ministerija (Koseisho) po pasirodžiusių pirmųjų gydytojo Makoto Suzuki išvadų nusprendė remti Okinavos ilgaamžių fenomeną. Gydyto-jas M. Suzuki buvo paskirtas pagrindiniu tyrimo vadovu. 1994 m. šis projektas įgijo tarptautinį statusą, nes prie jo prisijungė tyrėjai antropologai iš JAV broliai B. J.

Willcox ir D. C. Willcox. Naudoda-miesi tų laikų naujausia medicinine ir antropologine įranga, jie bandė atskleisti Okinavos gyventojų ilgaamžiškumą ir šia patirtimi pasidalyti su Vakarais. Tačiau XX a. 8 dešimtmetį Vakarai Okinavos tyrimo rezultatus (kiek tuo metu jų jau buvo surinkta) sutiko gana skeptiškai ir su sau būdingu pasipūtimu. Kaip teigė broliai Willcoxai, XX a. 7 dešimtmetis Vakaruose buvo pažymėtas didžiuliu gimstamumu ir niekam tada nerūpėjo sistemingai aiškintis senėjimo priežasčių, juo labiau skirti lėšų teisingo maitinimosi studijoms: „Kai pasakėme, kad japonai širdies kraujagyslių ligomis serga labai retai, mūsų garbingi medikai pedagogai mums pareiškė, kad visa tai lemia genai, kad maitinimasis niekaip nesusijęs su šir-dies ligomis“. Dabar, praėjus daugiau nei 30 metų po Okinavos tyrimo ir Vakarų medicinai pradėjus daugiau dėmesio skir-ti išoriniams ligų veiksniams, žinoma, kad genai tik trečdaliu kalti dėl išankstinio senėjimo, tuo tarpu net dviem trečdaliais priklauso nuo mūsų pačių: ką valgome, kaip aktyviai gyvename ir kaip mąstome.

OKINAVOS PROGRAMAOkinavos gyventojai, rodos, jau se-

niai suprato, kad kelias į ilgaamžiškumą

APŽVALGOS TEMA

OKINAVOS GYVENTOJŲ MAITINIMOSI PIRAMIDĖ

Saldumynai 0–3 porcijos

Mėsa, paukštiena, kiaušiniai0–7 porcijos

Augaliniai aliejai ir prieskoniai (sojos padažas su mažu natrio kiekiu, vietinės žolelės ir padažai) 1–2 valgomieji šaukštai

Omega-3 riebalų turintis maistas 1–3 porcijos

Flavonoidų turintis maistas 2–4 porcijos

Daržovės 7–13 porcijųRyžiai, makaronai, duona ir kiti nevalyti

grūdiniai produktai 7–13 porcijų

Vaisiai 2–4 porcijosKalcio turintis maistas

2–4 porcijos

Ribotas kiekisalkoholio

Kasdien arbata

Per savaitę

Kasdien


susijęs su maitinimosi režimu, fiziniu aktyvumu, psichine ir dvasine praktika ir gebėjimu teisingai sujungti Rytų ir Vakarų sveikatos sistemas. Okinavos ty-rimo metu buvo ištirta daugiau nei 600 Okinavos gyventojų, sulaukusių daugiau nei 100 metų, ir daugybė „jaunų“ 70, 80 ir 90 amžiaus žmonių. Gydytojo M. Suzuki komanda išskyrė kelias pagrindines priežastis, kodėl Okinavos salos gyventojai gyvena ilgiau. Pagrin-dinė – tai švarios ir jaunos kraujagyslės, žemas cholesterolio ir homocisteino (aminorūgštis, turinti didelės įtakos kraujotakai) lygis kraujyje. Pasak tyrėjų, šie trys veiksniai 80 proc. sumažina koronarinių širdies ligų ir insulto riziką. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis Okinavos ilgaamžiams širdies smūgio tikimybė 80 proc. mažesnė nei JAV gyventojams. Tačiau, anot tyrėjų, genai negali visiškai paaiškinti tokio fenomeno, nes iš salos išvykstantys ir vakarietišką gyvenimo būdą peri-mantys Okinavos gyventojai širdies ligomis suserga daug dažniau. Antroji priežastis, kodėl Okinavos gyventojai ilgiau gyvena, yra ta, kad jie valgo mažai kalorijų turintį maistą. Tokia maitini-mosi sistema sumažina kenksmingų ląstelėms radikalų gamybą, vadinasi, ir bet kokios rūšies vėžio atsiradimą. Oki-navoje kalorijų suvartojama 10–20 proc. mažiau nei kitur Japonijoje ir 40 proc. mažiau nei Šiaurės Amerikoje. Visgi tai nereiškia, kad vakariečiams žūtbūt privaloma sumažinti laisvųjų radikalų kiekį organizme nieko nevalgant. Va-kariečiai pagal sudėjimą yra stambesni nei azijiečiai, todėl jiems reikia daugiau kalorijų, tačiau nereikia pamiršti, kokia Okinavos gyventojų maitinimosi siste-ma: jie kokybiškai valgo, iš valgio gauna pasitenkinimą ir nenaudoja daug kalo-rijų. Jų masės indeksas yra tarp 18 ir 22, o toks salos gyventojų lieknumas yra ne kas kita, kaip sveikas riebalinių audinių lygis organizme. Gydytojo M. Suzuki vadovaujama komanda sudarė Okinavos gyventojų maitinimosi piramidę.

Šioje piramidėje išskiriama gru-pė produktų, kuriuos reikėtų valgyti

kasdien, ir grupė produktų, kuriuos reiktų vartoti kartą per savaitę. Prie kasdienio maisto Okinavos gyventojai priskiria ryžius, makaronus, duoną, grū-dinius produktus ir daržoves. Jų suvarto-jimo kiekis turėtų būti pats didžiausias kasdieniame maisto racione, tačiau ne mažiau svarbus ir kasdienis vaisių, flavonoido (pvz., linų sėmenų, pupelių,

svogūnų), kalcio (pvz., neriebaus sūrio, pieno, jūros dumblių) ir omega-3 (pvz., žuvies, linų sėmenų aliejaus) turinčių produktų vartojimas. Ribotai (kartą per savaitę) patariama vartoti saldumynus, alkoholį, mėsą.

Okinavos projekto autoriai palygi-no Okinavos ilgaamžių maisto racioną (procentais) su amerikiečių. Paaiškėjo,

APŽVALGOS TEMA

OKINAVOS ILGAAMŽIŲ MAISTO RACIONAS (%)

11%

32%

34%

12%

6%

2%

3%

Omega-3 turintis maistas

Flavonoidų turintis maistas

Kalcio turintis maistas

Grūdiniai produktai

Daržovės

Vaisiai

Mėsa, paukštiena,kiaušiniai

0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35%

AMERIKIEČIŲ MAISTO RACIONAS (%)

1%

11%

16%

1%

20%

23%

29%

Omega-3 turintis maistas

Flavonoidų turintis maistas

Kalcio turintis maistas

Grūdiniai produktai

Daržovės

Vaisiai

Mėsa, paukštiena,kiaušiniai

0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35%


prisipažino: „Svarbu džiaugtis gyvenimu ir…gerai naktį miegoti. Neverta jaudintis dėl smulkmenų, dėl amžiaus ar išorės bei skųstis dėl natūralių kūno ligų. Būtina susikoncentruoti į geriausia, kas buvo gyvenime…ir nepamiršti šypsotis“. Ši ilgaamžio Toku Oijakavos istorija pasi-rinkta ne atsitiktinai, o siekiant parodyti, kad daugumos Okinavos ilgaamžių gyvenimas buvo nelengvas, jie sulaukė garbaus amžiaus ne todėl, kad vengė streso. Veikiau jie reagavo į sudėtingas situacijas sveikiau ir efektyviau.

ŽMOGIŠKI SANTYKIAIOkinavoje šie santykiai ypatingi, jie

net turi atskirą pavadinimą „juimaru“, reiškiantį „sujungiantį ratą“. Anksčiau „juimaru“ buvo tiesiogiai susijęs su bendru darbu ir pagalba bendruome-nei. Šiais laikais Okinavoje „juimaru“ daugiau pastebimas asmeniniuose san-tykiuose – tai tarsi instinktyvi pagalba vienas kitam, ypač garbaus amžiaus žmonėms. Okinavos tyrimo koman-da pateikia įdomų „juimaru“ pavyzdį. Viena sena moteris ir jos vyras ilgą laiką Okinavoje turėjo mažą šeimyninę par-duotuvėlę. Deja, vyras pasimirė, o viena likusi moteris dar labiau suseno. Ji tarsi turėjo susiprasti uždaryti parduotuvėlę ir ramiai laukti savo eilės… Tačiau se-nolės kaimynai ir aplinkiniai neleido jai nuleisti rankų – jie ir toliau pirko iš jos mažos parduotuvėles, net jei parduoda-mi produktai būdavo pasenę ir netinka-mi naudoti. Panašių istorijų, pripažįsta knygos autoriai, Okinavoje daugybė!

Okinavos projektas, pradėtas 1975 m., tapo iššūkiu tuometei tradicinei Vakarų medicinai savo „atradimais“: ne vien genai lemia žmonių ilgaamžiškumą, svarbu, ką žmogus valgo, koks jo fizinis aktyvumas, dvasinė būklė. Vėliau, jau XX a. pab.–XXI a. pr., šiais „atradimais“ ėmė aktyviai domėtis ir Vakarai. Galbūt Vakarai šiuos „atradimus“ būtų padarę ir be Okinavos projekto, bet, reikia manyti, Okinavos ilgaamžių analizė gerokai išju-dino ir pagreitino surambėjusius Vakarų medicinos pamatus! ■

pasaulio rykštė, neabejotinai susijusi su laiku. „Siekis kuo daugiau padaryti per kuo mažesnį laiką yra pats stipriausias stresogeninis mūsų epochos veiksnys, jis, sukeldamas chaosą, naikina mūsų sveikatą“, – teigia Okinavos tyrimo komanda. Okinavoje laikas vertinamas dėl to, kad yra susijęs su gamta, augimu ir vystymusi. Tai harmoningas gamtos ir žmogaus santykis, bet tai nereiškia, kad Okinavos gyventojai visada harmo-ningai gyveno ir niekada nepatyrė jokių stresinių situacijų. Vien per Antrąjį pasaulinį karą kas ketvirtas salos gyven-tojas nesulaukė karo pabaigos…

TOKU OIJAKAVA ISTORIJASu ilgaamžiu Toku Oijakava iš

Okinavos broliai Willcoxai susipažino, kai jam buvo 106-eri (mirė būdamas 110 metų!). Oijakava gyveno su 89-erių metų žmona Emi ir vis dar labai mėgo žvejoti. 1905 m., būdamas 17 metų, pagau-tas Okinavoje tvyrojusios emigracijos bangos, išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Vankuverį (Kanadą). Ten dirbo visus juodžiausius darbus, kokius dirba dauge-lis imigrantų, – ir krovėju, ir medkirčiu, ir lašišų paruošėju. Oijakavos tikslas buvo susitaupyti pinigų žemei. Šią svajonę Toku įgyvendino būdamas 47 metų, o ją įgyvendinęs, nusprendė, kad pats laikas susirasti ir žmoną – juk jau galėjo mate-rialiai aprūpinti būsimą šeimą. Ta proga Oijakava išvyko į Okinavą, susipažino su Emi, ją vedė ir atsivežė į Kanadą. Šeimy-ninis gyvenimas Toku su Emi pavyko: gimė keturi vaikai, pora buvo laiminga, ėmėsi auginti paukščius, ūkininkauti. Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas – karas tarp Japonijos ir Vakarų sąjungininkių. Kanados valdžia Oijakavai su šeima įsakė palikti šalį, bet Oijakava nepakluso ir su šeima atsidūrė sulaikytų imigrantų stovykloje. Kai karas baigė-si, Toku su šeima buvo paleisti, tačiau gyvenimą turėjo pradėti nuo pradžių. Per visus 110 metų Oijakava tik kartą rimtai sirgo – 92 metų jam išpjovė apendicitą. Laikraščius Toku skaitė be akinių, tiesa, girdėjo šiek tiek prasčiau. Paklaustas, ko-kia jo ilgaamžiškumo paslaptis, Oijakava

kad daržovių, kurių Okinavos gyventojai suvalgo daugiausia (net 34%), ame-rikiečiai suvartoja perpus mažiau (tik 16%). Amerikiečių pagrindinė maisto grupė – mėsa, paukštiena, kiaušiniai, tuo tarpu tarp Okinavos ilgaamžių ši maisto grupė sudaro tik 3% raciono. Amerikie-čiai maistui per mažai naudoja kalcio, omega-3 ir flavonoidų turinčių medžia-gų. Reikia pabrėžti, kad Okinavoje ne tik pats maistas turi reikšmės ilgesniam gy-venimui. Svarbu ir tai, kaip jis ruošiamas. Japonijoje populiarus posakis: „Nesuteikti valgiui gražios spalvos – tas pats, kaip žmogų iš namų išsiųsti be rūbų“. Oki-navoje, kaip ir visoje Japonijoje, maistas gaminamas itin skrupulingai, dėmesys skiriamas kiekvienai smulkmenai. Visgi Okinavos ilgaamžiškumo fenomenui, be tinkamo maisto, svarbu ir kiti veiks-niai– fizinis aktyvumas, požiūris į laiką ir tarpusavio santykiai.

OKINAVOS LAIKAS IR CHARAKTERISVeikiausiai daugelis iš mūsų yra

girdėję apie kovos menus, kurie kilę iš Japonijos ir/arba ten stipriai praktikuo-jami. Tai ir karatė, ir dziudo, ir aikido, ir kung-fu. Šiems kovos menams per savo (netrumpą) gyvenimą buvo neabejingi ir Okinavos ilgaamžiai. Tačiau, be kita ko, šie ilgaamžiai daug juda vaikščiodami, o tai, pasak tyrėjų, jiems leidžia iki gilios senatvės išsaugoti puikią sveikatą ir fizinę formą. Visgi, kaip pažymėjo Oki-navos tyrimo atstovai broliai Willcoxai, Okinavos gyventojai išsiskiria ir „savo“ požiūriu į laiką: „Japonija žinoma savo ypatingu dėmesiu detalėms – bruožu, kuris tiesiogiai susijęs su tvarkos siekiu. Viskas turi savo vietą ir laiką. Autobusai, traukiniai, lėktuvai ir įvykiai – viskas prasideda ir baigiasi numatytu laiku. Turėdami tai galvoje, buvome didžiai nustebę, kai sužinojome apie Okina-vos gyventojų požiūrį į laiką. <…> Čia gyvenimas teka sau įprastu tempu“. Okinavoje žmonės laiką priima ne kaip savo priešą, o kaip draugą. Kodėl tyrėjai atkreipė dėmesį į laiką? Todėl, kad remdamiesi įvairiais tyrimais, priėjo prie išvadų, kad stresas – šių dienų Vakarų

APŽVALGOS TEMA


Kęstutis D. RIMKEVIČIUS

STEBUKLINGIEJI ŠALTINIAI„Apžvalga“, 2010 m. birželis, nr. 6 (10) (491)

Šaltinio vanduo – geliantis, stingdantis savo lediniu šalčiu pirštus, bet tyras ir gaivinantis. Nenuostabu, kad panašūs pojūčiai užklumpa ir vien ėmusis nagri-nėti šaltinių temą. Nedrąsu, bet kartu taip vilioja leisti šaltiniams nuplauti mintis, atgaivinti tai, kas atminties už-kaboriuose užnešta dulkėmis, gyvenimo pakrantės smėliu ar kitomis apnašomis.

Per skaidrų šaltinio krištolą ima ryškėti vaizdai iš to laiko, kuris paprastai tik esant ypatingai jausminei būsenai kilsteli į sąmonės paviršių vieną kitą situacijos fragmentą, įspūdį – anksty-vosios vaikystės atminimo nuotrupą, – į dangų iškeliančias tėvo rankas ar mamos skubrų žingsnį sekmadienio saulės už-lieta gatve keliaujant į bažnyčią.

Vienas tokių vaikystės vaizdų užklumpa ėmus ieškoti atsakymo į ste-buklingųjų šaltinių mįsles. Vaizdas toks fragmentiškas, kad šalia esančių veidus belieka tik spėlioti, o įspūdžio atmintis išduoda tai, ką mato mažo vaiko akys, – nelengvai vaikiškom kojom įveikiamą pabėgių kelią, paskui žmones, palinku-sius prie versmės, semiančius vandenį ir pilančius į atsineštus indus. Atminimo filmas dar sužaižaruoja ankstyvo rytme-čio saulės spinduliais, dingteli lyg skubos jausmu – kad niekas iš šalies neužkluptų prie stebuklingojo šaltinio susirinkusių – ir perdavęs savo žinią ramiai užgęsta. Gerai pakračius atminties maišą, išbyra ir vietovardis – Mažučiai, kitaip vadina-mi Alksnėnais.

Dar vienas, jau iš vėlesnio laiko at-klydęs, šįkart gausiai iliustruotas maudy-nėmis Dubysoje, tarškančio per laukus dviračio šešėliu, kvepiantis iš paduby-sio pievų prisirinktų čiobrelių arbata, prisiminimas vėl suskamba stebuklingo šaltinio vandens lašų krištoliniu stakato.

Virvele parištas metalinis puodelis

K. D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

leidžiasi į šulinėlį, paskui sklidinas šaltinio gaivos kyla prie ištroškusių lūpų. Vakaro prieblandose, rodos, dar labiau išryškėja Mergelės Marijos žvaigždžių vainikas. Kažkur krūme, visai netoliese, gieda lakštingala. Jos trelių užliūliuota snaudžia Ugionių bažnyčia, o į Dubysos slėnį iš lėto atslenka rūkas.

Kodėl taip asmeniškai, visai ne žur-nalistiškai rašomas šis tekstas? Apžvalgi-nis stilius nuskęsta versmės akyje... Gal todėl, kad pats tikėjimas, o ypač tikėji-mas stebuklais, yra labai asmeniška.

Galbūt nelengvai suformuluotume atsakymą, jei mūsų kas paklaustų, ar tikime stebuklingųjų šaltinių galiomis, bet prisiliesti nuo kasdienybės sudiržu-siais pirštais ir lūpomis prie gaivinančios versmės tikriausiai neatsisakytume. Juk stebuklas todėl ir yra stebuklas, kad ištiktų netikėtai, gal net ir netikint.

Stebuklingų vietų (susijusių su ap-reiškimais ir kitais nežemiškais ženklais)

Juk stebuklas todėl ir yra stebuklas, kad ištiktų netikėtai, gal net ir netikint.

gausa Lietuva tikrai neatsilieka nuo kitų pasaulio šalių, tikriausiai ir pralenkia. Stebuklingi paveikslai, koplytėlės, me-džiai, kalneliai, šaltiniai... Gali net kilti abejonė, ar toli esame pažengę krikščio-nybės keliu, o gal pagoniškieji gamtos tikėjimai iš tiesų valdo mūsų religinę są-monę. Vis dėlto nesinorėtų priešinti šių dviejų tikėjimo pradų, kaip ir Šventasis Raštas nepriešina Senojo ir Naujojo Testamentų. Gal teologiškai ir nevykęs toks palyginimas, bet tikrovėje matome

Ugionių stebuklingojo šaltinio koplyčia (Raseinių r.)

APŽVALGOS TEMA


šaltiniai savo versmėmis gaivino, kas išdeginta, gydė tai, kas sužeista. Tais tamsiausiais laikais, kai iš griaunamų bažnyčių altoriaus lentų būdavo tve-riami gardai kolūkio kiaulėms, o kelius stebuklingųjų versmių link užtverdavo spygliuotų vielų ir melioracijos griovių užkardos, – maldininkų procesijos nenu-trūkdavo, o šventuoju vandeniu suvilgyti pirštai drąsiai brėždavo kryžiaus ženklą.

Ar prarado šiandien savo reikšmę stebuklingieji šaltiniai? Juk dabar atviros bažnyčios, atvira visuomenė, esame laisvi tikėti, būti savimi ir stebuklų, rodos, reikia vis mažiau. Vis dėlto tokias abejo-nes dėl stebuklingųjų šaltinių reikšmės galėtų išsklaidyti dažna šių šaltinėlių galios pradžių pradžia – kieno nors stebuklingas praregėjimas. Tikriausiai ir šiandien ne vienam – nors ir turinčiam žvitrias akis – norėtųsi plačiau matyti širdimi, praregėti dvasia. Jei tam prireik-tų stebuklo – visada galima nuvykti prie stebuklingojo šaltinio. ■

K. D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

K. D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

Šaltinio vanduo – geliantis, stingdantis savo lediniu šalčiu pirštus, bet tyras ir gaivinantis.

Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

K. D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

Stebuklingoji versmė glūdi po koplytėlėje įrengtu altoriumi

gražius tikėjimo stebuklingomis vie-tomis ženklus, o juk pagal Viešpaties nuveiktą darbą žmonių širdyse ir galime įvertinti tikėjimo prasmę.

Sovietmetį išgyvenusioje Lietuvoje stebuklingosios vietovės įgavę ypatingą prasminį krūvį. Bolševikiniams ateis-tams su kirviais ir benzopjūklais įsisu-kus į šventąją Bažnyčios girią, išpjovus iškiliausius ąžuolus, išdraskius derlingus uogienojus, mėginant žmonių protus ir

širdis paversti dykviete, iš sibiruose žu-vusiųjų kaulų, palaistyta partizanų krau-ju ir prispaustųjų ašaromis, į dangų ėmė stiebtis tai, ko „neįkando“ nė aštriausi melo ir prievartos pjūklai. Liaudiškojo, suasmeninto tikėjimo daigai sovietinių aktyvistų pykčiui ir karčiai nuostabai už-gimdavo vienas po kito ir sustiprindavo tą religinę ir drauge tautinę sąmonę, ku-rią raudonojo melo pranašai taip uoliai stengėsi išnaikinti. Čia ir stebuklingieji

APŽVALGOS TEMA


wik

iped

ia.o

rg/

Ren

essa

ince

nuo

trau

ka

Astravo atominė elektrinė Vilniaus pašonėje

LIETUVA PRALAIMI ASTRAVO AE „FRONTE“. KĄ DAR ĮMANOMA PADARYTI?Audronius AŽUBALIS

Ne per seniausiai nuskambėjęs prem-jero ar (priklausomai nuo situacijos) kandidato į Lietuvos Respublikos prezi-dentus Sauliaus Skvernelio pasiūlymas Rusijos vietininkams Baltarusijoje pa-versti Astravo atominę elektrinę dujine nebuvo iš piršto laužtas. Būtent tik toks pasiūlymas, iš esmės kviečiantis rusus ir baltarusius prie derybų stalo, ir galėjo vainikuoti visą šios Vyriausy-bės ir jau antrą kadenciją užsienio rei-kalų ministro portfelį nešiojančio Lino Linkevičiaus politinę kampaniją „prieš Astravą, bet už gerus santykius su Ru-sijos statytinio Lukašenkos režimu“.

Vyriausybė ir, visų pirma, užsienio reikalų ministras užsiėmė ne nacionali-nio ir tarptautinio fronto prieš Astravą mobilizavimu, o atsakomybės perkėlimu

kitiems ir, žinoma, jau gyvąja legenda tapusiems „konservatoriams“. Minis-tras Linkevičius šių metų kovo 14 d. Seime sakė netiesą, kad sprendimas dėl Astravo AE aikštelės parinkimo buvo priimtas 2008 m. pabaigoje. Iš tikro, ir tą patvirtina oficialus Baltarusijos ener-getikos ministerijos puslapis, Baltarusi-jos prezidentas tik 2013 m. lapkričio 2 d. pasirašė įsaką dėl elektrinės statybos šioje aikštelėje – tuo metu jau dirbo Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė.

Gandai apie AE aikštelę Astrave sklido jau seniau. Todėl dar 2010 m. balandžio 4 d. Lietuva poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje pareiškė katego-riškai nesutinkanti su tuo, kad jėgainė galėtų būti statoma Astravo aikštelėje. Šios ataskaitos pagrindu 2011 m. birželį buvo kreiptasi į ESPO konvencijos

Nuostata „prieš Astravą, tačiau už gerus santykius su Lukašenka“ buvo ir yra Lietuvai pražūtinga.įgyvendinimą užtikrinantį komitetą, kuris 2013 d. balandžio mėn. pripažino, kad Baltarusija, vystydama Astravo AE, pažeidė konvenciją. Tad Astravo AE projektas formaliai ir techniškai buvo finalizuotas būtent ministro Lino Lin-kevičiau vadovavimo Lietuvos užsienio

APŽVALGOS TEMA


konstitucinei nuostatai dėl šalies nesijungimo į daugiašales posovietines erdves bei struktūras BRELL susitari-mo iki 2020 m.;

b) ne vėliau kaip iki nesaugios As-travo AE bandymų pradžios Lietuvos teritorijoje išjungti, o po to išmontuoti elektros linijas, kuriose Astravo atomi-nės elektrinės sukelti trikdžiai galėtų lemti avarijas Lietuvos elektros tinkle;

c) neturi būti įgyvendinami jokie elektros energetikos sistemos plė-tros projektai Šiaurės Rytų Lietuvo-je, kuriuos įgyvendinant sukuriama nauja infrastruktūra vėliau galėtų būti panaudota elektros energijos srautams iš Baltarusijos Respublikos patekti į Lietuvos Respublikos elektros energeti-kos sistemą.

Šių siūlymų neįmanoma reali-zuoti be Lietuvos Respublikos Seimo konsoliduotos politinės valios, aiškaus ir vieningo Prezidentės ir Premjero palaikymo. Lieka klausimas, ar Lietuvos valstybė įgali susitelkti realaus bran-duolinio pavojaus akivaizdoje? ■

ir, ko gera, Astravo AE realaus grėsmės suvokimo, nes net nepabandyta pada-ryti to, kas Lietuvos užsienio politi-kos praktikoje pasiteisino: parengti ir pristatyti Lietuvos valstybės požiūrį į Astravo AE „arba – arba“ principu. Lietuvos valstybė tą sėkmingai išdrįso padaryti 2008 metais blokuodama ES mandato deryboms su Rusija priėmimą. Tuo pasiekta, kad į ES derybų mandatą būtų įrašyti svarbūs Lietuvai klausimai, tokie kaip reikalavimas Rusijai laikytis Energetikos chartijoje numatytų įsipa-reigojimų; reikalavimas Rusijai teisiškai bendradarbiauti su Lietuva Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylose; reikalavimas, kad Rusija atlygintų žalą asmenims, deportuotiems iš Baltijos valstybių, ir t. t.

Ir čia Lietuva ne vienintelė, štai ne-seniai graikų tauta dėl žymiai mažesnės svarbos klausimo – istorinio provincijos pavadinimo sugebėjo blokuoti Make-donijos santykius su ES ir NATO, tol, kol nebuvo pasiektas juos tenkinantis sprendimas. Lygiai tą patį, pasiremdami vienbalsiškumo principu ES užsienio reikalų taryboje, galėjo daryti visi Lietu-vos atstovai ir vadovai.

Nuostata, kad, viena vertus „esame susirūpinę dėl Astravo“, o, kita vertus tiesiame ranką Lukašenkai, bei pavienės padrikos valstybės vadovų iniciatyvos niekaip negalėjo įtikinti mūsų partnerių Vakaruose apie visą šios situacijos rim-tumą ir pavojų Lietuvos gyventojams. Taigi ką daryti?

Lietuvos Respublikos Seimas jau yra priėmęs įstatymą, neleidžiantį pirkti elektros iš Astravo, tačiau linijos, mus siejančios su Astravu, Šiaurės Rytų Lie-tuvoje yra atnaujinamos, o sprendimas nepirkti yra techniškai neįmanomas, nepasitraukus iš BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) elektros sistemos. Tad situacija dėl Astravo keisti iš esmės, šiandien būtini drąsūs ir ryžtingi sprendimai:

a) Lietuvos Respublikos elek-tros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ privalo pasitraukti iš galimai prieštaraujančio Lietuvos Respublikos

politikai laikotarpiu ir už Vilniaus matomi kaminai dar ilgiau nei bet kas kitas primins šių ministro kadencijų „nuopelnus“.

Vyriausybės ir asmeniškai L. Linke-vičiaus, šiuo metu bandančio atsiriboti nuo Skvernelio „plano – chuligano“, nuostata „prieš Astravą, tačiau už gerus santykius su Lukašenka“ buvo ir yra Lietuvai pražūtinga. Tokio valstybės aplaidumo užsienio politikos baruose pavyzdžių nereikia ieškoti toli praei-tyje: dar 2018 m. spalio mėn. vykusios Europos Sąjungos Užsienio reikalų ministrų tarybos metu ministras L. Linkevičius savo pasisakymuose siejo tolesnį sėkmingą ES ir Baltarusijos bendradarbiavimą su sąlyga statant Astravo atominę elektrinę užtikrinti aukščiausius branduolinės saugos stan-dartus. Tai yra iš principo neįgyvendi-nama, nes atominės elektrinės statybos vieta parinkta pažeidžiant pagrindinius ESPO konvencijos principus – saugios vietos parinkimą, atstumą nuo didelių miestų ir eilę kitų.

Ministras taip ir neišdrįso pasi-naudoti veto teise ES Užsienio reikalų ministrų taryboje dar 2016 metais blokuoti Astravo AE statybas stabdant ES sankcijų atšaukimą Baltarusijai. Kitaip tariant, neturėta politinės drąsos,

Ministras taip ir neišdrįso pasinaudoti veto teise ES Užsienio reikalų ministrų taryboje dar 2016 metais blokuoti Astravo AE statybas stabdant ES sankcijų atšaukimą Baltarusijai.

Nuostata, kad, viena vertus, „esame susirūpinę dėl Astravo“, o, kita vertus, tiesiame ranką Lukašenkai, bei pavienės padrikos valstybės vadovų iniciatyvos niekaip negalėjo įtikinti mūsų partnerių Vakaruose apie visą šios situacijos rimtumą ir pavojų Lietuvos gyventojams.

APŽVALGOS TEMA


Praėjusiais metais sukako 120 metų nuo dr. Vinco Kudirkos sukurtos „Tautiškos giesmės“ atspausdinimo „Varpo“ šeštame numeryje. Kukliai paminėjome ir mūsų himno autoriaus 160-ąsias gimimo metines. Šiais metais gal paminėsime garbingojo varpininko, savo kūrybiniu žodžiu bei veikla ryškiai prisidėjusio artinant mūsų valstybės atkūrimo rytmetį – V. Kudirkos mirties 120-ąsias metines. Prieš 120 metų pir-mą kartą sugiedota Peterburge sureng-tame koncerte ir jo „Tautiška giesmė“, pelniusi dr. Vincui Kudirkai mūsų tautos Garbės vainiką, nemirtingumo šlovę. Minėdami šią datą, trumpai pažvelgę į kitų himnų esybę, sustosime prie mūsų himno nueito kelio ir jo įteisinimo.

ŠVENTA IR IŠKILMINGA GIESMĖŽodis himnas kildinamas iš grai-

kų kalbos žodžio hymnos. Tai šventa ir iškilminga giesmė, senesniuose laikuose šlovinanti dievus. Dažniausiai himnai grupuojami į dvi dalis – bažnytinius himnus ir pasaulietinius.

Visos senovės religijos turėjo savo himnus, virtusius dabar jau pačių religijų istorijos dokumentais. Pavyzdžiui, iš himno Nilui galima sužinoti nemažai žinių tyrinėjant Egipto religijos istoriją. Žydų psalmės – himnai, skirtos vienam tikrajam Dievui garbinti, net sudarė pir-mųjų krikščionių liturgijos dalį. Himnų galime rasti ir Šventojo Rašto Naujojo Testamento eilutėse. Tai daug kam žino-ma, pavyzdžiui, Magnificat. Ypač himnų reikšmę liturgijoje iškėlė ketvirtame amžiuje gyvenęs krikščionių teologas ir rašytojas, Milano vyskupas šventasis Ambraziejus. Dar ir dabar bažnyčio-se giedamas jo sukurtas himnas Deus creator omnium. Liturginiais himnais žavėjosi ir vienas didžiausių Bažnyčios mokytojų šventasis Augustinas.

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

nuo

trau

ka

Bažnytinių himnų pagausėjo viduramžiais. Iš to laiko mus pasiekė vėl daug kam girdėti himnai Ave maris stella; Salve Regina. Beveik kiekvienas viduramžių rašytojas buvo ir himnolo-gas. Tryliktojo amžiaus garsus katalikų filosofas ir teologas šventasis Tomas Akvinietis sukūrė himnus Švenčiausiojo Sakramento garbei su pabrėžtinais jų fi-nalais: Tantum ergo; O salutaris Hostia ir kitus. Nustatant lietuvišką liturgiją, kai kurie jų buvo išversti į lietuvių kalbą ir dabar skamba mūsų bažnyčiose. Išverstų į lietuvių kalbą bažnytinių himnų randa-me ir mūsų pirmuosiuose lietuviškuose raštuose, kaip, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo, Merkelio Petkevičiaus kate-kizmuose, Šventojo Rašto vertimuose.

Bažnytinius himnus kūrė ir kai kurie mūsų poetai bei kompozitoriai. Pavyzdžiui, kompozitorius ir poetas kaunietis Antanas Paulavičius yra sukūręs himną Kauno Gerojo Ganytojo

Vincas Kudirka, apibūdindamas savo Tautišką giesmę, lyg pranašiškai pasakęs: „Parašiau himną lietuviams.“

parapijai Gerasis Ganytojau.Pasaulietiniai himnai gali būti

skirstomi į valstybinius, tautinius, įvairių miestų, bendruomenių, organizacijų, draugijų ir kt. himnus. Savo himnus turi beveik kiekviena Respublikos mokykla. Daug kam žinomas ir Ateitininkų orga-nizacijos himnas. Į krepšininkų himną lyg pretenduoja daina „Trys milijonai“.

LIETUVOS VALSTYBĖS HIMNO ATRANKA

Plačiau čia apsistosime prie mūsų valstybinio himno, paminėdami tautines giesmes, pretendavusias į valstybinio himno statusą. Valstybiniai himnai atsirado XIX amžiuje. Jie keičiami retai, daugiausiai – pasikeitus visuomeninei sistemai. Dažniausiai jie turi savo žodinę ir muzikinę formą. Tačiau kartais atlie-kama tik jų melodija. Pvz., subyrėjus So-vietų sąjungai, kurį laiką Rusijoje buvo atliekama tik sovietinio himno muzika, o vėliau – jai pritaikyti nauji žodžiai.

Mūsų himnas atspausdintas 1898 metais šeštame „Varpo“ numeryje, mi-nint šio leidinio dešimtmetį, pavadinimu Tautiška giesmė. Pats Vincas Kudirka, apibūdindamas savo Tautišką giesmę, lyg pranašiškai pasakęs: „Parašiau himną lietuviams.“ Tačiau iki himno pripaži-nimo šiai giesmei reikėjo nueiti dar ne

Vincas Kudirka

LIETUVOS HIMNO ISTORIJA: DEŠIMT LIETUVOS MEILĖS ĮSAKYMŲZigmas TAMAKAUSKAS

APŽVALGOS AIKŠTELĖ


organizuotas studentiškas vakarones. Ypač didelį įspūdį ji paliko 1956 metų rudenį, vykusios Vengrijos revoliucijos fone, kada mūsų surengtoje vakaronė-je po kursioko, gerą dikciją turėjusio Adolfo Gurskio raiškingai paskaitytos ištraukos iš Maironio poemos Jaunoji Lietuva – „Jau slavai sukilo...“, susikibę rankomis, jausdami vieni kitų širdies šilumą užtraukėme Lietuva brangi...

Tautine giesme virto ir Jurgio Zau-erveino eilėraštis Lietuvninkai mes esam gimę, atspausdintas 1879 metais Klaipė-doje leistoje Lietuviškoje ceitungoje. Šis eilėraštis, šiek tiek pakoreguotas, (Stasio Šimkaus muzika) dabar įvardytas kaip Mažosios Lietuvos himnas.

Pirmą kartą Tautiška giesmė buvo sugiedota jos autoriui – Vincui Kudir-kai, jo gyvybės jėgoms senkant, 1899 metais lapkričio 13 dieną Peterburge surengtame koncerte, skirtame šelpti lietuvius studentus. Po metų Vinco Kudirkos bendramintis Kazys Grinius spaudoje šią giesmę jau pavadino tautiš-ku himnu, jį propaguodamas savo šeimos surengtuose vakarėliuose, įvairiuose susirinkimuose. Giedant šią giesmę, kaip priderama tikram himnui, susirinkusieji atsistodavo. Ypač entuziastingai su gra-žia himnui skirta pagarba buvo sutikta Tautiška giesmė Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse surengtame koncerte. Kom-pozitoriaus Miko Petrausko vadovau-jamas choras šią giesmę turėjo net kelis kartus pakartoti.

1906 metais kompozitoriaus Antano Kačanausko rūpesčiu išleistas leidinėlis jau tiesiogiai vadinosi Lietuvos himnu: Lietuvių hymnas. Žodžiai ir me-lodija V. Kudirkos. Fortepijonui priruošė A. Kačanovskis. Leidinio viršelį puošė mūsų senasis valstybingumo ženklas – Vytis.

Lietuvos himno giedojimas vi-suose Lietuvos kampeliuose palikdavo didelį įspūdį. Tą įspūdį gražiai aprašo ir rašytoja Žemaitė 1907 metais savo rašinyje Vilniaus „Kanklės“: „<...> būrys lietuvaičių užtraukė sutartinę, visas kam-barys, kaip vienas žmogus, stojo stati, nes pragydo tautišką lietuvišką himną. Himno gaida sujudino ir sugraudino

populiari buvo ir Česlovo Sasnausko sukomponuota, Maironio parašyta giesmė Marija, Marija, kurią ypač mūsų dienomis buvo pamėgęs ir garbingasis popiežius Jonas Paulius II.

Į Lietuvos himnus pretendavo raiškios, patriotinę nuotaiką keliančios Maironio eilės Kur bėga Šešupė... (Česlo-vo Sasnausko ir Aleksandro Kačanausko muzika), Pirmyn į kovą už tėvynę, už brangią žemę Lietuvos! Pastaroji giesmė pradžioje net turėjo „Lietuvos himno“ paantraštę. Taip pat labai populiari tapo Jaunimo giesmė – „Užtrauksme naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras!“ ( Juozo Naujalio muzika). Tautine giesme virto Lietuva brangi ( Juozo Naujalio muzika). Ši giesmė ypač buvo populiari sovietinės okupacijos metais. Ji tarsi buvo Lietuvos himno pakaitalas, po ilgos draudimo pertraukos koncertinėje salėje pirmą kartą legaliai sugiedota vadinamo „chruščioviško atšilimo“ metu Vilniaus universiteto choristų. Ją giedant, reikšdami pagarbą savo Tėvynei, žmonės visada atsistodavo. Ją skatinda-vome giedoti ir per universitete mūsų

mažą kelio atkarpą, reikėjo atlaikyti ir konkurenciją.

Pradžioje Lietuvos himno reikiamy-bę tenkino Adomo Mickevičiaus Pono Tado kreipimosi eilutės: „Lietuva, mano tėvyne, tu esi kaip sveikata...“ Spaudos draudimo laikotarpyje populiari buvo ir Antano Baranausko daina Nu, Lietuva, nu, Dauguva. Ši daina skambėjo lyg tautinė giesmė, žadinusi Tėvynės meilę, degusi neapykanta carizmui, rusifikaci-jai: „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda...“ Šią giesmę, kaip liudija rašytojas J. Tumas Vaižgantas, ypač en-tuziastingai giedodavo jaunimas. Carinė valdžia, stengdamasi šią giesmę uždraus-ti, traktavo ją kaip priešvalstybinį kūrinį. Buvo tada kreiptasi į Maironį, kad šis parašytų šiai A. Baranausko dainos me-lodijai pritaikytus naujus žodžius, prie kurių negalėtų prikibti valdžios cenzūra. Taip atsirado išpopuliarėjęs tuo metu Maironio eilėraštis Eina garsas.

Žinomo istorinio romano „Algi-mantas“ autorius Vincas Pietaris siūlė tautine giesme paversti Dovydo psalmę Dievas galybių su mumis! Tautoje labai


com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ B

ernt

Ros

tad

nuot

rauk

a

Paminklas, skirtas „Tautiškai giesmei“ ir jos kūrėjui


širdį, atsiminei neseniai pergyventą laiką, kuomet žmogus baimėje, paty-liais šnibždėjo: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Sykiu džiaugsmas šildė širdį, jog jau iš-kovojome nors tiek liuosybės, kad galima tuos žodžius viešai ir balsu dainuoti...“ Lietuvos himno giedojimas žadino lietuvių širdyse patriotizmą ir viltį, norą prisidėti prie savo valstybės atkūrimo, skatino abejojančius žengti lietuvybės keliu. Jadvygos Čiurlionytės teigimu, Vinco Kudirkos himnas turėjo įtakos ir jos brolio M. K. Čiurlionio bei visos šeimos atlietuvėjimo procese.

Pakiliai Lietuvos himnas skambėjo ir 1917 metais rugsėjo mėn. vykusioje Vilniuje Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, įgaliota paskelbti mūsų valstybės atkūrimą. Bene iškilmingiausiai su dideliu džiaugsmu Vinco Kudirkos sukurtas himnas buvo sugiedotas 1920 metų gegužės 15 dieną Kauno muzikinio teatro salėje, kada čia posėdžiavusio Steigiamojo Seimo pir-mame posėdyje visiems stovint Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis perskaitė Steigiamojo Seimo narių vien-balsiai priimtą Nepriklausomos Lietu-vos valstybės atkūrimo Deklaraciją. Ta diena laikoma ir lyg oficialiu Tautiškos giesmės patvirtinimu Lietuvos himnu. Jis tapo Nepriklausomos Lietuvos simboliu, nereikalavusiu dėl savo populiarumo jokio formalaus įteisinimo – nė vienoje prieškario Lietuvos konstitucijoje jis ne-minimas. Lietuvos radiofono programos būdavo pradedamos kompozitoriaus Jono Dambrausko Malda už Tėvynę ir baigiamos Valstybės himnu.

HIMNO LIKIMAS OKUPACIJOS METAIS

Sovietams okupavus Lietuvą, po vadinamųjų „Liaudies seimo rinkimų“, Lietuvos radijas buvo priverstas 22 valandą perduoti Kremliaus kurantų skambesį, o 24 valandą baigti progra-mą „Internacionalu“. Tačiau iš viešo gyvenimo stumiamas Lietuvos himnas pasidarė tautinės rezistencijos simboliu. Ypač tai išryškėjo 1940 metais rugpjūčio mėnesio viduryje Kauno sporto halėje

vykusiame Lietuvos mokytojų suvažiavi-me, kada vietoj brukamo „Internaciona-lo“ atsistoję mokytojai sugiedojo Lietu-vos himną. Sėdėję prezidiume Maskvos tarnai pasijuto lyg nesavame kailyje – čia stojos, čia sėdo, tiesiog nesusigaudė, kaip turi elgtis. Tuometinis Liaudies švieti-mo komisaras Antanas Venclova rašė: „Į mokytojų suvažiavimą arba, kaip jį tada daug kas vadino, kongresą atvyko ne mažiau kaip 10 tūkstančių liaudies švietėjų <...> Naujosios santvarkos prie-šai savo minčių reikšti nedrįso. Tačiau, baigiantis suvažiavimui, jie rado būdą priminti, kad egzistuoja – sustoję sugie-dojo buržuazinės Lietuvos himną.“ Taip tada mokytojai parodė savo patriotizmą ir ištikimybę Lietuvai.

Daugelis žmonių su džiaugsmo aša-romis klausėsi Lietuvos himno, skambė-jusio per sukilėlių užimtą Kauno radijo stotį 1941 metų birželio 23 dieną.

„Tautišką giesmę“ sugiedodavo po sukalbėtos maldos ir Lietuvos partiza-nai, rengdamiesi į mūšį su sovietiniu okupantu.

Antros sovietų okupacijos me-tais dar kurį laiką buvo leista giedoti Lietuvos himną. Justas Paleckis siūlė savo darbdaviams iš Maskvos palikti Lietuvos himnui tą pačią Vinco Ku-dirkos sukurtą muziką, o tik pakeisti jo žodžius sovietiniais. 1945 metais buvo sukurpta komisija „Sukurti Lietuvos TSR valstybinį himną“. Į tą komisiją įėjo J. Paleckis, J. Banaitis, J. Žiugžda, K. Korsakas, J. Gruodis, V. Niunka ir K. Preikšas. Komisija buvo įpareigota tai atlikti iki 1946 metų sausio 1 dienos. Rašant sovietinio himno žodžius į darbą kibo Antanas Venclova, Valerija Valsiū-nienė, Teofilis Tilvytis, Vacys Reimeris, Aleksys Churginas, Juozas Melnikas ir Eduardas Mieželaitis. Kiekvienas iš jų norėjo „prakišti“ savuosius tekstus. Ta-čiau dėl vykusios aktyvios partizaninės kovos prieš sovietinį okupantą, sovietinė valdžia, nenorėdama didinti įtampos, savo tarnų sukurtą himną priimti dar delsė. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje, kur pasipriešinimas buvo žymiai silpnesnis, nauji sovietiniai himnai buvo įteisinti

jau 1945 metais. Tik 1950 metų lie-pos mėnesį Lietuvoje buvo paskelbtas Antano Venclovos parašytas naujasis himnas, šlovinantis sovietinį okupantą. Jam muziką parašė Balys Dvarionas ir Jonas Švedas. Demaskavus Stalino žiaurybes, jis vėliau buvo pakoreguotas Vacio Reimerio žodžiais ir Eduardo Balsio muzika.

Tačiau Vinco Kudirkos himnas, kaip ir kiti Nepriklausomos Lietuvos simboliai, per visą sovietinę okupaciją išlaikė savo gyvybę, gąsdindamas mūsų krašto grobikus. Slapta giedamas Lietu-vos himnas stiprino visų lietuvių dvasią pačioje Lietuvoje ir tolimuose sovieti-niuose lageriuose. Jį pakiliai giedodavo ir laisvojo pasaulio lietuviai. Gražūs prisiminimai liko iš vadinamų Vėlinių vakarų, kada Kauno Vytauto prospekto Senosiose kapinėse susirinkusi daugybė žmonių, reikšdami viltį nusimesti sovie-tinius pančius, drąsiai giedodavo Lietu-vos himną. Lietuvos himną giedojome ir Vilniaus Rasų kapinėse prie dr. Jono Basanavičiaus kapo per žinomą studen-tiško jaunimo susirinkimą 1956 metų Visų Šventųjų (Vėlinių) dienos vakarą, sveikdami vykusią tuomet Vengrijos re-voliuciją ir protestuodami prieš Lietuvos

Vinco Kudirkos himnas, kaip ir kiti Nepriklausomos Lietuvos simboliai, per visą sovietinę okupaciją išlaikė savo gyvybę, gąsdindamas mūsų krašto grobikus. Slapta giedamas Lietuvos himnas stiprino visų lietuvių dvasią pačioje Lietuvoje ir tolimuose sovietiniuose lageriuose.



pavergimą. Lietuvos himną sovietiniais metais visada prisimindavome per mūsų surengtas temines ekskursijas „Geriau pažinkime Lietuvą“, būdami Kudirkos Naumiestyje prie dr. Vinco Kudirkos kapo. Pagerbiant įžymųjį varpininką, čia mums lyg legalumo duodavo 1976 me-tais išleista V. Kudirkos knygelė Laisvos valandos, kurioje dviem posmeliais – aš-tuoniomis eilutėmis – buvo atspausdinta „Tautiška giesmė“. Į tą puslapį įdėdavau storesnio lapo žymeklį, kad rankose iš karto, lyg niekam nenurodant, atsiverstų 43 puslapis su Lietuvos himno žodžiais. Vienas iš patikimesnių ekskursijos daly-vių, uždegus ant kapo žvakutę, jį raiškiai paskaitydavo. Susidarydavo patriotinio pakilimo nuotaika, tylos minutę savo širdimis susiliejanti su neišduotos Lie-tuvos šaknimis, su to nulaužto, bet gyvo savo dvasia Ąžuolo raginimu – kelkite, kelkite, kelkite...

Nepaisant siaučiančių okupacinių vėjų, Lietuvos himno garsai metai iš metų vis tapdavo ryškesni. Jį vis dažniau giedodavo ir viešose vietose. Prisimintini jo garsai 1987 metų rugpjūčio mėnesio 23 dieną Vilniuje prie Adomo Mic-kevičiaus paminklo, paskui – 1988 m. vasario 14-ąją Kauno katedroje, Vasario 16-ąją – Vilniaus katedros aikštėje. Himnas skambėjo ir minint birželio tremties dienas, ir kitomis Sąjūdžio organizuotomis atmintinų dienų progo-mis. 1988 metais gimęs Lietuvos Sąjūdis vedė mūsų kraštą į Nepriklausomybės atgavimą. Tai mūsų tautos kančiomis ir aukos dvasia paženklintos dvasinės vienybės bei susitelkimo išdavos stebu-klas, įamžintas Vilniaus katedros aikštės plytele. Šis Dievo laiminamas stebuklas lėmė ir mūsų išlikimą. 1988 metų spalio 6 dieną ir V. Kudirkos Tautiška giesmė gavo oficialumo išraišką, o 1988 m. lapkričio 18 d. patvirtinta kaip Valstybės himnas. Lietuvos himno garsai lydėjo 1988 m. spalio 7 dieną kylančią mūsų Trispalvę Gedimino pilies bokšte, o dar už dviejų dienų Lietuvos himnas buvo giedamas keliant mūsų vėliavą virš Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpinės. Jis iškilmingai sugiedotas ir

1990-jų metų kovo 11-tosios vakarą, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

„TAUTIŠKA GIESMĖ“ PO KOVO 11-OSIOS

Gera prisiminti mūsų himno gar-bingąjį kelią, jo pergalės triumfą. Dabar Vinco Kudirkos Tautiška giesmė, kaip Valstybės himnas, įrašyta į 1992 metais priimtos Lietuvos Respublikos Kons-titucijos I skirsnio 16-ąjį straipsnį. Yra priimtas ir Valstybės himno įstatymas, atitinkami teisiniai aktai. Lietuvos vals-tybės himnas negali būti naudojamas kaip muzikinis kūrinys fonui, reklamai, pramoginiuose montažuose ir pana-šiuose atvejuose. Viešas pasityčiojimas iš Lietuvos valstybės himno gali būti baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

2006 metais viešėdama Lietuvoje Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II iškilmingame Seimo posėdyje, pa-žymėdama mūsų patirtį, mūsų unikalią kalbą, kultūrą, praturtinusią Europos žemyną, savo sveikinimo kalbą Lietuvai baigė pacitavusi mūsų himno žodžius: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“ Himno eilutė „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ nuskambėjo ir iš 2018 metų rugsėjį Lietuvą aplankiusio popiežiaus Pranciškaus lūpų, linkint lietuviams drąsiai žvelgti į akis dabarčiai.

Malonu pažymėti, kad Lietuvos himną išvertęs į anglų kalbą ir greta

pateikęs jo originalų tekstą, 2015 metais išspausdino Lietuvos dvasinę kultūrą propaguojantis JAV Jonas Daugirdas Čikagoje savo leidžiamame ir redaguo-jamame gražiai iliustruotame žurnale „Lithuanian Heritage“.

2009 metais Tautiškai giesmei skulptorius Arūnas Sakalauskas (archi-tektas Ričardas Krištapavičius) suteikė paminklinę išraišką sukurdamas ir jos autoriaus Vinco Kudirkos paminklą priešais Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės rūmus esančioje V. Kudirkos vardu pavadintoje aikštėje Vilniuje. Atidengiant paminklą, Lietuvos himną, kaip vienybės ir meilės Lietuvai ženklą, sutartinai giedojo viso pasaulio lietuviai. Šis giedojimas davė impulsą atsirasti naujai vienijančiai pasaulio lietuvius tra-dicijai: minint Valstybės – Lietuvos ka-raliaus Mindaugo karūnavimo – dieną, kasmet sutartu laiku visiems lietuviams, kokiuose kraštuose jie bebūtų, giedoti Lietuvos himną.

Profesorius Vytautas Landsbergis 2005 m. Kovo 11 dienos iškilmingame LR Seimo posėdyje sakė: „<...> galima palinkėti kiekvienam, kuriam pasitaiko giedoti Lietuvos valstybės himną, kad išgirstų jo žodžius. Ir suprastų, kas ten sakoma. Tai labai nuostabus himnas, nė viena valstybė tokio neturi. Kai kur lyg iškilmingas pasižadėjimas, kai kur lyg malda. Štai pasiklausykim: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Čia apiben-drintai šviesos įvaizdžiu pasakyti dideli dalykai. Gal kas prisimintų Šventojo Rašto evangelinį pamokymą, net palie-pimą žmonėms: „Būkite šviesos vaikai.“

Šiuos žodžius tarsi pratęsė profesorė Regina Koženiauskienė savo apmąs-tymų apie dr. Vincą Kudirką knygoje Būkim šviesos ir tiesos vaikai, įvardinda-ma mūsų himną kaip „dešimt Lietuvos meilės įsakymų“.

Kudirkos Naumiesčio gyvasis me-traštininkas inžinierius Romas Treideris, labai kruopščiai surinkęs medžiagą apie dr. Vincą Kudirką, į savo pateiktą klausimą „Ką daryti, kad pasaulyje išlik-tume kaip tauta su savo kalba, kultūra ir teritorija?“ atsako: „Vincas Kudirka


Pirmą kartą Tautiška giesmė buvo sugiedota 1899 metais lapkričio 13 dieną Peterburge surengtame koncerte, skirtame šelpti lietuvius studentus.


„Tautiškoje giesmėje“ ragina tautą – kie-kvieną iš mūsų – kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, kurioje viešpatautų dorybė, dvasinė kultūra ir meilė Lietuvai.“

Kai kuriose Kauno mokyklose mokiniams buvo pateiktas klausimas – ką jiems reiškia „Tautiška giesmė“? Gražūs buvo atsakymai: „Tautiška giesmė“ yra la-bai svarbi Lietuvos žmonėms, nes ji sim-bolizuoja laisvę ir mūsų valstybės didybę, primena, kad ją reikia mylėti“, „Tautiška giesmė“ palaiko mūsų patriotiškumą ir pasitikėjimą“, „Kai giedu „Tautišką gies-mę“ mano širdyje gimsta pasididžiavimas savo šalimi, jos istorija. Kiekvieną kartą jis gimsta iš naujo“, „Ši giesmė parodo, kad mūsų šalis vieninga, ji gražiausia ir nuoširdžiausia“, „Ji vienija mus, ją reikia dažniau giedoti.“ Deja, mūsų pastango-mis įsižiebusią ugnelę, kad Lietuvos him-nas tikrai dažniau būtų giedamas Kauno bendrojo lavinimo mokyklose, užgesino dabartinė miesto valdžia.

Prezidentas Valdas Adamkus, 2009 metais atidengiant Vilniuje himno Kū-rėjui paminklą, pasakė: „Vinco Kudirkos tautinė giesmė – tai kelrodė šviečianti žvaigždė...“ Norėtume, kad jos šviesa nušviestų ir mūsų gyvenimo kelią, kad ji padėtų mums nepaklysti šių dienų kelio vingiuose. ■

V. Landsbergis: „Galima palinkėti kiekvienam, kuriam pasitaiko giedoti Lietuvos valstybės himną, kad išgirstų jo žodžius. Ir suprastų, kas ten sakoma. Tai labai nuostabus himnas, nė viena valstybė tokio neturi. Kai kur lyg iškilmingas pasižadėjimas, kai kur lyg malda.“

Panoramiškai apžvelgiant Lietuvos istorijos ir teritorijos raidą, atkreip-tinas dėmesys į nuolatinę valstybės plėtrą, kuri XV a. pasiekė kulminaciją, apimdama išties didelius šiuolaiki-nių Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos ir Lenkijos teritorijų plotus. Nusidriekusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, Lietuva tapo išskirtine valstybe, kuriai (tiksliau, tuometinei Abiejų Tautų Respublikai) XVII a. priklausė netgi užjūrio kolonijos Tobage ir Gambijoje, į kurias kėlėsi pirmieji naujakuriai iš Kuršo. Visgi ši egzotinė kolonizacija nebuvo ilgalai-kė, o prisiminimai apie didingą šalies praeitį ir laimėjimus tapo nostalgija, po III ATR padalijimo valstybei išnykus iš žemėlapio ribų ir tapus carinės Rusijos dalimi. Sudėtinga geopolitinė situacija, Lietuvai tapusi jos didybės pragaištimi, paskatino lietuvius visuomet išlikti bu-driais, Vakarų ir Rytų susidūrimo ribose ieškant savarankiškumo galimybių. Šiandien vykstančią sparčią emigraciją taip pat galima įvardinti kaip vieną iš

būdų, kuriais lietuviai plečia savo dias-porą, ištrūkdami iš nuolatinės įtampos židinio tarp Rytų ir Vakarų.

Migracija kaip naujoji kolonizacija buvo įžvelgiama ne vien geografo Kazio Pakšto, bet ir rašytojo Vinco Pietario veikaluose. Visgi skirtingai nei utopinės vizijos puoselėtojas Vincas Pietaris, Ka-zys Pakštas kūrė moksliniais argumen-tais grįstą sumanymą, turėjusį analogų XX a. pasaulio istorijoje. Nors tiek Marius Ivaškevičius, tiek Petras Cvirka vadina Kazį Pakštą idealistu, atsainiai atmesdami jo idėjas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Kazys Pakštas išlieka vie-nu svarbiausių Lietuvos visuomenės vei-kėjų, pasižymėjusių mokslinėje plotmėje. Dėstydamas universitete, Kazys Pakštas savo kursuose naudojo naujausius statis-tinius duomenis, o idėjas grindė pran-cūzų bei anglų geografijos autoritetų teorijomis. Lenkijos ir Rusijos – dviejų pagrindinių Lietuvos kaimynių – iden-tifikavimas kaip pagrindinių grėsmių ša-lies suverenitetui skatino geografą atrasti

Lenkijos ir Rusijos identifikavimas kaip pagrindinių grėsmių šalies suverenitetui skatino geografą atrasti naujas platybes, kurios būtų leidusios išlikti lietuviams kaip tautai ir neišnykti visuotiniame „tautų katile“.

Face

book

.com

nuo

trau

ka

KAZYS PAKŠTAS: LIETUVIŠKOJO KOLONIALIZMO MIRAŽAS GEOPOLITINIŲ NARATYVŲ RIBOSEKotryna KRIAUČIŪNAITĖ

Kazys Pakštas



naujas platybes, kurios būtų leidusios išlikti lietuviams kaip tautai ir neišnykti visuotiniame „tautų katile“.

Svarbia Kazio Pakšto identiteto dalimi buvo ateitininkija, katalikiškos minties plėtra ir pilnutiniu asmenybės ugdymu besirūpinanti jaunimo organi-zacija, kurioje mokslininkas ne tik reali-zavo save, bet ir atrado daugybę mąsty-tojų, pritarusių jo idėjoms ir skatinusių tolimesnius siekius. Vienas pagrindinių jo įkvėpėjų – Stasys Šalkauskis – kultū-ros filosofas, ilgametis Ateitininkų fede-racijos vadas. Stasio Šalkauskio įžvelgta

Lietuvos kaip Rytų ir Vakarų kultūros kryžkelės samprata skatino moralinį Kazio Pakšto budrumą ir gilino tarpu-savio supratimą tarp geografo ir filosofo, pastarajam neslepiant susižavėjimo „ge-ografo minties konstruktyvumu, plačiu geografiniu akiračiu“ ir nestandartiniu požiūriu į Lietuvos geopolitinę situaciją. Stasys Šalkauskis, regėdamas perspekty-vią Kazio Pakšto asmenybę, Ateitininkų federacijos vyriausiuoju vadu po savęs paskyrė būtent žymųjį geografą, taip pat regėdamas jo potencialą tapti valstybės prezidentu.

Svarbu pabrėžti, kad penki kertiniai ateitininkijos principai – katalikišku-mas, šeimyniškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas ir tautiškumas – geografui leido ne tik pajausti gyvenimo pilnatvę ir visapusiškai tobulėti, bet ir atsiskleidė jo darbuose ir tyrimuose. Vienas pagrindinių principų, prisidėju-sių prie Kazio Pakšto idėjų generavimo, buvo tautiškumas, skatinęs geografą ieškoti galimybių esamos geopolitinės situacijos stabilizavimui ir apsaugai, kadangi lietuvių tautos ateities vizija ligi tol nebuvo siejama su migracija. Būtent todėl persikėlimo idėjos naratyvą Kazys Pakštas atskleidžia per „atsarginių“, o ne

Face

book

.com

nuo

trau

ka

„nuolatinių“ žemių principą. Remdama-sis megalostatizmo šalininku, vokiečių etnografu ir geografu Friedrichu Ratze-liu, Kazys Pakštas nustato, kad mažoms valstybėms yra būdingas išnykimas, palaipsniui patenkant į didžiųjų glėbį. Ši perspektyva itin neramino geografą ir skatino jį permąstyti būdus, stiprinan-čius mažųjų valstybių tarptautinę padėtį. Kazys Pakštas siekė bendradarbiavimo su tuometine valdžia, jau 1928 m. savo įžvalgomis skatindamas mąstyti, „ar mūsų nepriklausomybė nebus tik kelių dešimtmečių meteoras?“

Paradoksalu, tačiau budrumas ir įžvalga leido geografui geriau per-prasti Lietuvos geopolitinę situaciją nei tuometiniam prezidentui Antanui Smetonai. Knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ Kazys Pakštas siekė atskleisti autoritariniam Antano Sme-tonos režimui nepriimtinas politinio mąstymo vystymosi kryptis ir priori-tetus, nepaisant utopiškai skambančių realizacijos galimybių. Kalbėdamas apie tuometinę emigraciją, Kazys Pakštas atskleidė, kad išeivijos tikslas – tai ne pabėgimas, o „užtikrinimas tautai daugiau erdvės jos dabartinei ir būsimai plėtotei“. Tad nors plėtotės ir jo remia-mos kolonizacijos strategija yra siektinas tikslas valstybei, siekiančiai didybės, kita vertus, išeivija taip pat gali pasitarnauti kaip „rėmėjas nelaimėse“. Šį savo teiginį Kazys Pakštas grindžia mintimi, kad JAV įsikūrę lietuviai, o ypač Katalikų tautos fondas, finansiškai prisidėjo prie pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atgavimo žingsnių. Vis dėlto, emigra-cija taip pat yra siejama su nuostoliais, kadangi dauguma lietuvių migrantų, pasklidę po visą pasaulį, negeba vie-ningai puoselėti lietuvybės, o trečiosios kartos emigrantai, visiškai praradę savo lietuviškumą, nebeprisideda prie Tautos išlaikymo. Būtent todėl Kazys Pakštas pabrėžia konkrečios vietos būtiny-bę lietuvybės tęstinumui išeivijoje. Jo nuomone, net ir pačiame tolimiausiame pasaulio krašte įkurtas Tautos židinys su „lietuviškomis valdiškomis ir visuome-ninėmis institucijomis būtų lygu <...> K. Pakšto kelionės 1927-1930

1935 m. Kazys Pakštas pabrėžė, kad netikslinga lietuvių emigracija gali tapti valstybės išnykimo priežastimi, pridurdamas, kad kryptinga emigracija kolonizacijos pavidalu reikalauja ypatingų pastangų bei laiko.



Face

book

.com

nuo

trau

ka

K. Pakštas kalba Vidurio Europos Krikščionių demokratų Sąjungos kongrese, vykusiame Niujorke 1953 m. kovo 13-15 d.

padidinimui lietuvių tautos galybės“. Kazys Pakštas išskiria dvi kolonizacijai būdingas sąlygas: visų pirma, kolonijai būdingą sėslumą garantuojanti žemdir-bystė: lietuvių, kaip žemdirbių, tauta, kurių pastovumą konkrečiame žemės plote įgalintų tiek žemės ūkiui, tiek gyvulininkystei tinkama teritorija; visų antra, kolonizacijai tinkamoje teritorijo-je neturi būti įsikūrę aktyvesni piliečiai, galintys „nustelbti nerangaus, flegma-tiško būdo, nesijuokiančius <...> mūsų kaimiečius“. Šiuo aspektu įsikūrimas Vakaruose grėstų tam tikru civilizaci-niu susinaikinimu, todėl Kazio Pakšto kelionės po Pietų Ameriką ir Afriką yra grįstos bandymu atrasti tinkamą vietovę, kurioje lietuviai galėtų būti „laimėtojais“.

1935 m. Kaune vykusiame Pasaulio lietuvių kongrese Kazys Pakštas pabrėžė, kad netikslinga lietuvių emigracija gali tapti valstybės išnykimo priežastimi, pridurdamas, kad kryptinga emigra-cija kolonizacijos pavidalu reikalauja ypatingų pastangų bei laiko. Siekdamas tautybės išlaikymo etnografinėje plo-tmėje, Kazys Pakštas pasitelkia prancū-zų Rytų Kanadoje, ukrainiečių Vakarų Kanadoje, vokiečių ir lenkų Pietų Brazilijoje ir kitus pavyzdžius. Kalbė-damas apie realias europiečių galimybes įsitvirtinti Afrikoje, Kazys Pakštas

remiasi prancūzų politologo ir akademi-ko Eugene Guerniero darbais, kuriuose Angola, Kenija, Tanzanija (Tanganika), Zambija ir Zimbabvė (Rodezija) įvardi-jamos europiečių gyvenimui tinkamomis žemėmis. Vis dėlto Afrikai skiriamas dėmesys plėtojamas ne vien remiantis naujausiais Vakarų akademikų tyrimais ir teorijomis, bet ir asmeninėmis Kazio Pakšto kelionėmis į šiuos kraštus. Šių kelionių rezultatus vainikuodavo išsami tiriamos šalies gamtos sąlygų, ekonomi-kos, gyventojų analizė su išvadomis apie lietuvių tautos kolonizacijos galimybes konkrečioje teritorijoje. Pavyzdžiui, analizuodamas Angolą, Kazys Pakštas nustato, kad šios šalies klimatas yra tinkamas fiziniam europiečių darbui, paupių slėniuose esantis dirvožemis yra derlingas, o mineraliniai turtai nėra pagrindinis šalies išsilaikymo šaltinis, tad nepaneigiama žemdirbystės ir gy-vulininkystės svarba. Kazys Pakštas taip pat išanalizuoja Angolos įstatymus dėl žemės įsigijimo ir ūkio steigimo išlaidas svetimšaliams. Angolos kolonizaciją Kazys Pakštas įsivaizduoja pagal por-tugalų pavyzdį: minima 1889 m. vykusi Madeiros žemdirbių migracija į Angolą. Ši migracija išskirtinė tuo aspektu, kad dauguma žemdirbių dėl prastų kelių ir menkos valdžios paramos atsitraukė nuo žemės ūkio, tačiau sugebėjo realizuoti save prekybos srityje. Gebėjimas atsi-traukti nuo pirminės veiklos, prisitaikant

prie situacijos, leidžia teigiamai ver-tinti gyvenimą šioje teritorijoje, kurios valdytojai portugalai, kaip pastebi Kazys Pakštas, pasižymi draugišku nusiteikimu mažoms tautoms.

Verta pabrėžti, kad bene didžiausiu Kazio Pakšto pasiekimu yra laikoma jo knyga „Afrikos regioninė geografija“, pagrįstai leidžianti Kazį Pakštą įvar-dinti kaip pagrindinį profesionaliosios lietuvių geografijos pradininką ir pirmąjį regionistą Lietuvoje. Šioje knygoje pa-teikiamos fotografijos, žemėlapiai ir brėžiniai liudija ne vien gilų autoriaus susidomėjimą, virtusį asmeninio archyvo dalimi, tačiau nuoseklų gilinimąsi į Afrikos regioną iš įvairių perspektyvų. Šioje knygoje pateikiama nuosekli Afri-kos atradimų ir tyrinėjimų istorija, taip pat minimas XVII a. ATR vasalas Kuršo hercogas Jokūbas, bandęs įgalinti latvių ir žemaičių kolonizaciją Vakarų Afri-koje, Gambijoje. Kazys Pakštas, kaip geografas, skiria didelį dėmesį Afrikos valstybių fiziografinei apžvalgai (dirvo-žemis, klimatas, augmenija, gyvūnija) ir stengiasi tyrinėti skirtingas vietoves: plokštikalnius, dykumą, salas, atogrąžas. Taip pat pastebimas autoriaus noras neapsiriboti vien geografiniais tyrinėji-mais, persikeliant į gyventojų išvaizdos, tautų kultūrinių bruožų aprašymus. Poreikis rinkti itin detalią informaciją leidžia daryti išvadą, kad Kazys Pakštas, net ir negavęs finansavimo, į „atsarginės

Penki kertiniai ateitininkijos principai – katalikiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas ir tautiškumas – Kaziui Pakštui leido ne tik pajausti gyvenimo pilnatvę ir visapusiškai tobulėti, bet ir atsiskleidė jo darbuose ir tyrimuose.



Lietuvos“ projekto viziją Afrikoje vis tiek žiūrėjo itin rimtai.

Dažnai vadinamas Lietuvos valsty-bingumo šaukliu, Kazys Pakštas išties kūrė antagonistinį diskursą nepriklauso-mos valstybės kontekste. Netgi būdamas geografas, jis aktyviai dalyvavo politinia-me šalies gyvenime ir, remdamasis ge-rosiomis kitų valstybių patirtimis, kūrė savitą, naują Lietuvos nepriklausomybės išlaikymo ir šalies išlikimo sudėtingoje geopolitinėje situacijoje viziją. Kaziui Pakštui itin skaudus buvo valstybės posūkis į autoritarizmą. Po 1926 m. valstybės perversmo palaipsniui įsitvir-tinusi Antano Smetonos diktatūra kūrė asmeniniu autoritetu ir tautine ideologi-ja grįstą valstybės valdymą, draudimais ribojusį visuomenės politinę saviraišką. Būtent asmeninio prestižo išlaikymo siekis ir bet kokios opozicijos varžymas lėmė Antano Smetonos negebėjimą ir nenorėjimą gilintis į Kazio Pakšto idėjas ir perspėjimus dėl liūdnos Tėvynės atei-ties perspektyvos. Aktyvi Kazio Pakšto veikla Ateitininkų federacijoje ir puikūs santykiai su Katalikų bažnyčia galimai sustiprino Antano Smetonos nepasiten-kinimą šiuo visuomenės veikėju. Pasyvus pasitikėjimas savo autoritetu neleido Antanui Smetonai gilintis į aktyvaus visuomenės veikėjo mintis ir įžvelgti jose slypintį potencialą.

Taigi prieštaringai vertinama Kazio Pakšto Lietuvos nacionalinių interesų plėtros Afrikoje vizija liudijo geografo kelionių ir aprašymų rezultato apogėjų knygose, kurias pagrįstai galima vadinti Afrikos regionistikos pradžiamoks-liu nepriklausomoje Lietuvoje. Kazys Pakštas, suvokdamas sudėtingą mažos valstybės padėtį tarptautinėje areno-je, neplanavo įgyvendinti okupacijos Afrikos valstybės – jo noras buvo grįstas taikiu bendradarbiavimu tarp Lietuvos, nacionalinių Afrikos valstybių ir tuome-tinių jų kolonizatorių. Visgi tautininkų režimas, pasižymėjęs Antano Smetonos polinkiu į autoritarizmą, tapo barjeru Kazio Pakšto idėjos įgyvendinimui ir opių tuometinių valstybės problemų sprendimui. ■

Atrodo, kad gal jo niekada ir nebuvo. Jis kaip blanki, perregima praeities dvasia – kaip tikroviškas sapnas, kai atsibudęs kurį laiką dar nesupranti, kad visa tai vyko tik tavo galvoje.

O visgi tėvą turėjau. Ir jis turėjo mane.

Pamenu, kaip karštą dieną kaime jis pradėdavo vandens karą, kaip vesda-vosi mane į parką prie namų parodyti netoliese tekančio upelio (ir su juo pasisveikinti), kaip miškelio proskynoje spardėme kamuolį. Daugiausia ir atsi-menu tokias saulėtas, trumpas akimir-kas, kurias iki dabar laikau giliai širdy užrakinęs, o retkarčiais, dažniausiai vėlai naktimis, kai nesimiega, aš praveriu tas

pxhe

re.c

om n

uotr

auka

.

20 METŲ BE TĖVO Vytautas RAŠKAUSKAS

Iš tų gražių akimirkų, kai kitus vyrus mačiau stojant tiesos pusėn, aš susidėsčiau mozaiką, kurią dabar bandau atspindėti savo gyvenime.


širdies duris, ir pro plyšį besismelkianti prisiminimų šviesa pamažu sušildo ir išbaido iš tamsių kerčių baisius praeities


Ir prieš tėčio nelaimę, ir po jos Tapkus kaukė dvi paras. Mačiau jo akis ir savąsias – abu atrodėme, lyg mums ką tik būtų pasibaigusi nerūpestinga ir graži vaikystė.

šešėlius, baimes dėl ateities.O būna, kad prisiminimai sugniuž-

do, trumpam iššokę veikiant kasdienius darbus: valgant, prausiantis, važiuojant troleibusu į darbą – jie staiga pakerta kojas ir suformuoja krūtinėje nemalonų gumulą, kuris ten stovi kaip akmuo ir nejuda iš vietos.

Būna, prisimenu, kaip tada, kai dar buvau vaikas, einant namo su tėčiu būtinai reikėdavo bent trumpam, bent labai trumpam užsukti į aludę arba prisėsti parke prie keistai entuziastingai nusiteikusių nemalonių žmonių bū-relio, nuo kurių dar ir smirda, ir vemti verčia. Arba grįžus namo rasti prirūkytą virtuvę, tuščiais buteliais nukrautą stalą ir rėkaujančius tuos pačius nemalonius svetimus žmones.

Bet paskui ir vėl, lyg pro tirpstančio sniego rūką, iškyla bridimas susikibus rankomis per dideles pusnis. Ir kai kelyje pasitaikydavo jau neperžengia-ma, didesnė už mane patį, tėtis, suėmęs mane už pažastų, iškeldavo aukštai į dangų, kad pasijusdavau lyg aitvaras, ir atrodžiusi nenugalima pusnis jau likda-vo užnugary.

Arba aš, užpultas ir apstumdytas neaiškių tipų pakeliui namo, visas apsi-ašarojęs randu tėtį namuose ir kartu iš-einame tų tipelių medžioti. Jų veidai, kai tėtis prieina ir labai griežtu tonu paaiš-kina jiems, kas yra negarbingas elgesys, man iki šiol išlikę atmintyje kaip koks meno kūrinys. Jų veiduose aš mačiau, kad turiu šitame pasaulyje užnugarį, kad nepaisant visokių nemalonių nutikimų, aš esu ne vienas – aš saugus.

Tėtis ir kitaip mane drąsindavo nu-galėti vaikiškus baubus. Savo gimtajame kaime jis laikė šuniuką, vardu Tapkus. Šitas mažas gauruotas mišrūniukas buvo iš prigimties draugiškas ir geras, bet labai padykęs, todėl būdamas mažas bijodavau prie jo artintis, kad energingai užšokęs neapdraskytų.

Atrodo, lyg būtų vakar: tėtis su dėde pjauna į dalis ilgą beržo kamieną, o aš slankioju aplink stebėdamasis, kad taip lengvai jiems einasi. Netoliese amsi Tapkus, bet manęs neprisileidžia, todėl

tėtis pataria nunešti lašinių, sako: pama-tysi, Vytuk, pamažu Tapkų prisipratinsi, tik turėk kantrybės ir draugiškai su juo elkis. Nežinau, kodėl man tie jo žodžiai paliko tokį įspūdį, bet atsimenu šilumą krūtinėj, kad ir tėtis šalia – toks stiprus ir geras, ir Tapkus čia pat, ir tuoj taps mano draugu.

Ir prieš tėčio nelaimę, ir po jos Tapkus kaukė dvi paras. Mačiau jo akis ir savąsias – abu atrodėme, lyg mums ką tik būtų pasibaigusi nerūpestinga ir graži vaikystė.

Turiu pasakyti, kad apskritai praėjus šitiek metų tėtį prisimenu gana retai. Tikrai nelengva patikėti, kad esu kada nors jį turėjęs. Jau gerokai ilgiau jo netu-riu, nei vaikystėje turėjau, ir esu įpratęs būti šiame pasaulyje be tėvo.

O visgi tuštuma, kurią jis išeidamas paliko, nėra lengvai užpildoma. Kad ir kokia nuostabi mama, kad ir kiek darbų ir vaidmenų ji sugebėjo vienu viena pri-siimti ir atlikti, aš vis žvalgiausi pasauly-je tėčio. Ieškojau ir tebeieškau, kas mane išmokytų būti vyru ir tėvu – jautriu, geru, drąsiu ir teisingu savo šeimai, aplinkai ir pasauliui.

Deja, ne man vienam trūko tėvo. O daug kam netgi jį turint lygiai taip jo trūko. Todėl apie tai, ką reiškia būti vyru ir tėvu, turėjau išmokti iš daugybės padrikų detalių, kurias mačiau pro akis bėgant gyvenimui. Aš taip ir nesuti-kau nė vieno tobulo vyro, kurį galėčiau

atidžiai stebėti ir iš jo visko išmokti, bet visgi mačiau ne vieną tikrai gerą pavyzdį. Iš tų gražių akimirkų, kai kitus vyrus mačiau stojant tiesos pusėn, aš susidėsčiau mozaiką, kurią dabar bandau atspindėti savo gyvenime.

Mano tėtis nebuvo tobulas – toli gražu. Labai toli. Ir visgi kai vakar prisiminiau apie jo gimtadienį (būtų buvęs jubiliejus), mano nuotaika buvo pakili. Nors ir septynerius metus, nors ir netobulą, aš turėjau savo tėtį! Man gera tai žinoti – ir gera už jus visus, kurie šiandien turite gal ir netobulus, bet ge-rus tėčius. Nes kiekviena jų padovanota akimirka yra neįkainojama. Man rodos, jų akyse, rankose ir darbuose auga jautrūs ir tvirti svajotojai, kurie drąsiai jaučiasi kibdami į gyvenimo rūpesčius.

Tėtis taip pat reikalingas, kaip mama. Todėl per šiuos 20 metų vis už-duodavau sau klausimą: gal visą šį laiką tėtis stebi ir laimina mane iš dangaus? Bent jau įkvepia tai tikrai – nuveikti visus gražius dalykus, kurių jis pats nuveikti nedrįso ar nespėjo. ■


ww

w.p

xher

e.co

m n

uotr

auka


– parašą. Visos kelionės metu buvo nepaprastai tvanku, bet iškenčia žmogus viską... Valgyti gaudavome vadinamos košės, tačiau tai buvo panašiau į sriubą. Dudinkoj išlaipino persiuntimo punkte, o po dviejų parų susodino į traukinuką ir nuvežė į Norilską.

REŽIMAS BUVO GRIEŽTASTen lageryje režimas buvo griežtas

– barakai užrakinami nakčiai, užkabino kiekvienam numerius. Pirmiausia mus palaikė lyg ir persiuntimo punkte, o tada nuvežė į visiškai tuščią lagerį. Ten ply-name lauke vyko vario gamyklos ir kitų pastatų statyba. Prieš statant pastatus reikia iškasti tokius kelių metrų gylio šurfus fundamentams, o tiksliau tai net neiškasti, o iškalti beveik į akmenį suša-lusiame uolėtame grunte. Kasėme pirma daužydami tokiais kirtikliais – kirkomis, paskui kastuvais. Reikėdavo kasdienę normą išdirbti – išmesti po du kubus tos sušalusios žemės. Tai per dieną šiaip taip iškrapštai... Iš pradžių dar nieko – kasi

„Apžvalgos“ skaitytojus kviečiame pa-žinti dar vieną mūsų herojų, kurio isto-rija dar nebuvo spausdinta, o ir girdėta labai mažai kam. Pauliaus Saudargo ir Godos Karazijaitės knygoje „Gulago partizanai“ yra dvidešimt keturių sukili-mų Gulago lageriuose dalyvių liudijimai, keletą jų galėjote rasti ir ankstesniuo-se „Apžvalgos“ numeriuose. O su dar viena širdin įsirėžiančia istorija knygos autoriai susidūrė vėliau – jau pristaty-dami savo knygą ir sukilimų lageriuose temą Lietuvoje. Lankantis Kazlų Rūdoje autoriai susitiko su Juozu ALEKSA – politiniu kaliniu, išgyvenusiu Norilsko atšiaurumą per stebuklą. Išskirtinis jo gyvenimo, o jei tiksliau – išgyvenimo, etapas aprašomas autentiškame pasa-kojime.

IŠVEŽĖ PASKIAUSIAI, NES BUVO TIK KETURIOLIKA METŲ

Suėmė mane sovietai už partiza-nų atsišaukimų platinimą. Tuo metu išėjo Bertašiūno kvietimas partizanams legalizuotis, o į jį partizanai išleido ir ėmė platinti atsišaukimus, teigdami, kad nei vienu žodžiu negalima tikėti. Buvau tuo metu dar moksleivis, vienam kitam draugui perdaviau tuos atsišaukimus, o paskui jie papuolė į netinkamas rankas ir buvau suimtas. Į klausimus, iš kur gavęs tuos atsišaukimus, atsakydavau, kad tiesiog radau kažkur išmėtytus ir pasiėmiau. Buvo suimti dar du mano pusbroliai ir du draugai. Saugumas sutelkė mus visus penkis į vieną bendrą bylą ir prirašė ten, ką norėjo. Teisė pagal straipsnį 58-1a (SSRS BK straipsnis „Tėvynės išdavimas...“ – red. past). Tar-dė nuo rudens iki sausio mėnesio ir, nors mes visi neigėm viską, sausio mėnesį mus nuteisė. Teisė karinis tribunolas, teisėjas – vienas pasienietis kapitonas, du patarėjai, iš šono – seržantai. Na, ir

JUOZAS ALEKSA: NORILSKO LAGERYJE IŠGYVENAU PER STEBUKLĄ

Dirbti varydavo ir prie -40 laipsnių šalčio, penkis kilometrus kolonomis, o iš abiejų pusių – sargybiniai su šunimis. Vėjas taip pučia, kad negali atsilaikyti, einam susikibę.

nuteisė. Kam dešimt davė (metų lagerio – red. past), kam mažiau, ir visus išskirs-tė. Aš buvau vienas jauniausių, tai mane paskiausiai išvežė, nors pradžioje norėjo į mažamečių koloniją etapuoti iš kalė-jimo (man buvo tik keturiolika metų). Sąlygos Marijampolės saugumo kalėji-me buvo labai sunkios. Ten uždarydavo į tokius šiukšlinus kambarius, kur žiurkės per galvas bėgioja naktimis. Tačiau, kai žmogus esi labai išvargęs, tai ir tokiom sąlygom užmiegi. Stačias net užmiegi...

Paskui prasidėjo kelionė į lagerius. Tuo metu buvo organizuojami politi-nių kalinių sustiprinto režimo lageriai Vorkutoj, Karagandoj, Norilske ir kitur. Mane išsiuntė į ypatingąjį GORLAG‘ą Norilske 1948 metais. Dvi savaites vežė iš Archangelsko į Krasnojarską, tada apie dvi savaites sugrūstus plukdė baržo-mis iki Dudinkos. Sąlygos baržose buvo nepavydėtinos. Mus per liukus sugrūdo į birių krovinių triumus, kur oras įeidavo tik per mažą plyšelį. Visus gamtinius reikalus atlikdavome į tam skirtą kibirą

G. K

araz

ijait

ės n

uotr

auka

Norilsko lagerio sukilimo dalyvis Juozas Aleksa


Kalbino P. SAUDARGAS ir G. KARAZIJAITĖ


Iš O

kupa

cijų

ir la

isvė

s ko

vų m

uzie

jaus

rin

kini

ų

Norilsko lagerių panorama. Krasnojarsko kr.

pabaigoje pro mūsų zoną iš naktinės pamainos vedė moteris. Ten buvo plytų fabrikas, gamindavo lengvas izoliacines plytas iš molio, šiluminėms trasoms izoliuoti. Tai ten vesdavo moteris iš šeštosios zonos dirbti. O kad nesusitiktų su vyrų kolonomis prie lagerio vartų, tai vesdavo pro kitą lagerio pusę. Vyrai jas vedant pro šalį mėtydavo laiškelius, pasikalbėdavo. Tuokart jos visai arti, gal per tris metrus nuo tvoros ėjo, dar spygliuota viela aptverta draudžiama zona – daugių daugiausia dešimt metrų. Vyrai iš barako mėtė laiškelius ir kalbė-josi, sargybiniai liepė nutraukti dialogą, o kaliniai kažką replikavo sargybai. Tada seržantas ir paleido seriją iš automato. Tą pačią dieną prasidėjo streikas. Iškart prasidėjo. Sužinojo moterų šeštoji zona ir vyrų ketvirtoji, jiems buvo perduota jūrinių signalų pagalba (vėliavėlėmis). Žinot, lageryje kali visokių specialistų: ir inžinierių, ir mokslininkų, ir jūrininkų. Taip streikas iš penktosios Gorlago zo-nos iškart išsiplėtė ir į ketvirtą bei šeštą, o vėliau ir į kitas. Sunku įsivaizduoti, kaip buvo perduota žinia į antrąją zoną – Kajerkaną, buvusį už keliolikos kilo-metrų. Prasidėjo sukilimas – ant dviejų aukštų pastato lagery iškėlėm juodą vėliavą. Įsisteigė kalinių sukilimo ko-mitetas iš 10–12-os veikliausių žmonių, kurie viskam vadovavo. Buvę karininkai, karo belaisviai, partizanai, mokslininkai, net vienas buvo turėjęs SSRS didvyrio

žvaigždę (ją, žinoma, buvo atėmę). Dau-giausia buvo ukrainiečių, taip pat rusai, lietuviai, latvis, ir kiti.

Pradžioje bandė mus paimti ne-ginkluotai. Suvarė apie keturis šimtus karininkų, kurie stengėsi susigrupavu-sius streikuojančius kalinius išblaškyti. Atvarė priešgaisrines mašinas ir kalinius vandeniu laistė. Tai gaisrinių mašinų žarnas supjaustėm, o karininkus primu-šėm ir išvijom. Tuokart jiems nepavyko. Paskui atvyko komisija iš Krasnojarsko. Su jais mūsų derybininkai nesutarė ir ėmėme reikalauti komisijos iš Maskvos. Atvyko ir iš Maskvos gal septynių žmo-nių komisija. Atvyko L. Berijos pava-duotojas, generolas Kuznecovas ir kiti aukšti pareigūnai. Visi susėdo prie stalo ir derėjosi. Paskui, po savaitės buvo du prokurorai atvažiavę, taip pat įtikinėjo, kad baigtume streiką. Pareiškė: „Nenorit – imsim jėga.“ Na ir paskui ėmė jėga.

ĖMĖ JĖGABuvo atvaryta vidaus kariuomenė,

apsupo visą zoną, kai kur iškarpė vielas ir prasidėjo lagerio šturmas. Visi kaliniai buvo susibūrę į vieną grupę, o kareiviai su automatais mus bandė spausti ir išblaškyti. Vienas stambus lietuvis, vardu Jurgis, beveik pusprotis toks, griebė kareiviui už automato ir norėjo atimti. Išsyk karininkai davė komandą: „Ogon!“ („Ugnis!“). Prapliupo automatų serijos. Pirmiausia krito priekyje stovintys. Aš

Aš taip pat stovėjau pirmoje eilėje, susikibęs su kitais. Du draugai šalia manęs iš abiejų pusių krito. Ties manimi kareiviui lyg ir automatas užstrigo, kad į mane neiššovė. Ir taip likau gyvas. Per stebuklą...


ir meti lauk, o kai pagilėja tai reikia per kelias pakopas išmetinėti gruntą laukan.

Norilskas jau toli už poliarinio rato, pavasaris, vasara ir ruduo į tris mėnesius sutelpa, o visa kita – žiema. Nuo lapkričio iki kovo – saulutės nematyt, tik Šiaurės pašvaistės. O kai užeina poliarinė diena, tai ištisą parą šviesu, saulė nebenusilei-džia. Savo akimis gali matyti, kaip saulė prieina iki horizonto ir vėl pradeda kilti. Žiemą būna iki -50 laipsnių su vėju, stipresniu kaip 30 m/s. Dirbti varydavo ir prie -40 laipsnių šalčio, penkis kilometrus kolonomis, o iš abiejų pusių – sargybiniai su šunimis. Vėjas taip pučia, kad negali atsilaikyti, einam susikibę. Viena pamai-na eina į darbą, kita – iš darbo. Vakare vėl tas pats.

Politiniai kaliniai labiausiai telkėsi tautiniu pagrindu. Lietuviai, latviai, estai, rusai, ukrainiečiai, kurių ir buvo daugiausia. Mūsų, lietuvių, susidarė gru-pelė gal apie penkiolika vyrų. Stengėmės laikytis darniai, neskriausdavom vieni kitų, pagelbėdavom.

„TĄ PAČIĄ DIENĄ PRASIDĖJO STREIKAS“

Mirus Stalinui prasidėjo įvairūs incidentai su sargybiniais. Aš jau buvau perkeltas iš ketvirto lagerio į penktą, kaip nusilpęs ir pristatytas prie len-gvesnių darbų viduje. Gegužės mėnesio


Pirma diena laisvėje, 1957 m. liepa, Norilskas. J. Aleksa dešinėje

Iš O

kupa

cijų

ir la

isvė

s ko

vų m

uzie

jaus

rin

kini

ų

Iš a

smen

inio

J. A

leks

os a

rchy

vo


paskui Kaune gyveno, dabar jau miręs, sako: „Prasibudau tarp lavonų...“ Yra nuomonių, kad žuvo iškart apie pen-kiasdešimt žmonių. Ginklu likvidavo tik mūsų, penktąjį, ir katorgininkų, trečiąjį, lagerius, kitur apsiėjo beveik be aukų.

BUVO LIKĘ PUSĖ METŲPaskui prasidėjo skirstymas. Vedė

į tundrą būreliais po porą dešimčių. Už kokių trijų kilometrų laukė komisija iš čekistų ir iš kalinių, bendradarbiavusių su lagerio valdžia, ir jie skirstė sukilimo dalyvius. Vienus išsiuntė į Vladimiro ka-lėjimą, kitus į Magadaną, dar kitus vietoj paliko. Mane paliko vietoje, tik perkėlė mus, apie keturis šimtus vyrų, laikinai į kitą tuščią lagerį. Šeši kilometrai nuo Norilsko, prie tokio aerodromo tuščias lageriukas buvo, tai ten sutalpino. Vėliau perkėlė prie Šmitiko kalno į anglies kasyklos lagerį. Vieni šachtose dirbo, kasė anglį, kiti – visokius ūkinius darbus. Man pačiam šachtoje dirbti neteko. Ten dirbau apie metus laiko iki paleidimo. Įsakas buvo mažamečius paleisti, nors man ir taip buvo likę pusė metų kalėti. Į Lietuvą grįžau 1955 metais. ■

Norilsko lagerio schema. Autorius – buvęs Norilsko politinis kalinys Teofilis Šimonis. 1996 m.

taip pat stovėjau pirmoje eilėje, susiki-bęs su kitais. Du draugai šalia manęs iš abiejų pusių krito, toks dzūkas Suba-čius ir dar vienas lietuvis. Ties manimi kareiviui lyg ir automatas užstrigo ar atsitiko kažkas, kad į mane neiššovė. Ir taip likau gyvas. Per stebuklą... Visi, kas ten buvom, parkritom, visa minia – ant žemės, vieni pakirsti kulkų, kiti – patys griuvo. Prasidėjo sužeistųjų dejonės ir

didelė sumaištis. Tokiu momentu sunku pasakyti, kas galvoje dedasi, tik žinau, kad baimės jau nebuvo tuo metu – baimė prapuola. Tačiau išvakarėse prieš tokius įvykius būna labai negeras jausmas. Pats mačiau, kaip žmonės prieš šį likvidavimą lageryje net pražilo per naktį ar protas pasimaišė. Paskui visus ištampė, buvo ir kur gyvus į lavonyną nutempė. Prasibudo lavonyne. Buvo toks Kurševičius Albinas,

Documents

ALMANACHAS SKAITYTOJUIapzvalga.eu/images/apzvalga-114.pdf · albanų tauta yra sena, jos šaknys gilios. Ši tauta kildino motiną Teresę. Popiežiaus Pranciškaus ženklai ir žinios