36 kadrai. Raimundas Urbonas

UDK 77(474.5):929 Urbonas

Tr-155

Sudarytojai – Ignas Kazakevičius, Remigijus TreigysTekstų autorius – Ignas KazakevičiusVertimas – UAB „Fokaja”Dizaineris – Darius Petreikis (Kūrybinė grupė „Mamaika”)

Rėmėjai:

© Raimundas Urbonas, 2009 © Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis”, 2009© Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, 2009© Ignas Kazakevičius, 2009© Kūrybinė grupė „Mamaika”, 2009

ISBN 978-9986-588-35-1

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis” Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius 2009

Už pagalbą kuriant šį leidinį dėkoju:Palmirai Barkuvienei, Mindaugui Klusui, Ramintai Lampsatis, Eglei Petreikienei, Rolandui Rastauskui, Mindaugui Valiukui, Remigijui Treigiui, Adelei Urbonienei, Rimvydei Urbonienei

36 kadrai. Raimundas Urbonas

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA

Leidiniui pasirinkau užrašų knygelės struktūrą. Tokią, kokios buvo Urbo-no fotografijos – „vaizdas apie tą vietą, istorija apie tą daiktą“. Tačiau kaip jos nekalba pažodine literatūrine kalba, taip ir aš nenorėčiau ilius-truoti Raimundo gyvenimo. Pasmerkti skaitytoją „gražiems dalykams“... Neįsivaizduoju knygos intymios, asmeniškos, su daugybe mažų smul-kmenų, kurios sušildo žmogų, arba monografijos, į kurios formatą Rai-mundo kūryba ir gyvenimas niekaip „neįsipaišo“.

Nuosekli dokumentika pririša skaitovą prie įvykių sekos. Betgi dvigubi Raimundo kadrai, kuriuose sugretinami skirtalaikiai, esti žymiai pa-veikesni nei statiškas šūvis. Ieškojau teksto ir fotonuotraukos „dvigubo kadro“, kuris aptariamą fragmentą paverstu Raimundo gyvensenos ir kūrybos akcentu.

Atskirus fragmentus pateikiau tarsi kadrus, kuriais aš suvokiu jo kūrybą. Ką jis norėjo pasakyti? Ir kaip tai permąstyta fotografijoje? Neatsitiktinai leidinį traktuoju kaip foto ir teksto dialogą. Atkarpas, įdomias savaime.

Kartais Raimundas į nuotrauką įterpdavo perforaciją. Pro punktyrus, bėgančius išilgai fotovaizdo, skverbiasi mintys, šviesa, mūsų regimos autentikos ir būtojo laiko kontrastas?

Koncepcija – stop kadras. Fragmentai. Pars pro toto. Argi ne tuo rėmėsi Urbono fotografija? Renkuosi ekspresionizmą, suspaustą vaizdinio lo-pinėlyje. Akivaizdžią formą formoje. Ir anilino kraują, tekantį pozityvu. Temos fiksažą ir viražus. 36 kadrus. Maksimalų kiekį fotojuostelėje ir Raimundo gyvenime...

1 kadras

Šis leidinys tai literatūrinė fotosesija su Raimundu Urbonu. Aš fotogra-fuoju savo pastebėjimais, kitų mintimis, dėlioju savotišką koliažą. Vienas kadras gali talpinti kelias aktualias frazes, ištartas Urbono apie Urboną, jo artimo draugo, šeimos nario, jį pažinojusio kolegos... Kadras gali ap-imti kūrybinį etapą, fotografijų ciklą, leitmotyvus ar pavienius epizo-dus... Dažniausiai menininkas fotografuoja gerai nepažinodamas savo personažų, vietos svarbos ir konteksto, o tik nujausdamas. Taigi kadras už kadro, kadras po kadro, fragmentai ir minčių nuotrupos, sekant Rai-mundo suvoktą bet nespėtą pratęsti realybę.

2 kadras

Su R. Urbonu nebuvau susidūręs jam esant gyvam, susitinkame dabar. Tik 2000‐aisiais išsamiau susipažinau su menininko aplinka ir jo menu, su R.Treigiu. Pastarojo kūryba leido pažvelgti kitu rakursu į daiktišką-jį R. Urbono fotolangą, į kurį, savo ruožtu, jau buvau atkreipęs dėmesį mėnraštyje „Gintaro lašai“ („Klaipėdos“ dienraščio literatūrinis priedas). „Jo nuotraukos velniškai tinka čia spausdinamiems tekstams“, – pasa-kiau puslapio redaktoriui poetui Gintarui Grajauskui. „Ko tu stebiesi? – atšovė šis.– Urbonas nebuvo fotografas. Jis buvo poetas...“

3 kadras

Karjeros pradžia – šuolinė, energinga. Daug bandymų, tuščio „pyškini-mo“, sekimo kitais.

R. Urbonas startuoja įprastai – reportažu. Dauguma pradedančiųjų per-eina stichiško fotografavimo, vaizdų sugėrimo be atrankos momentą. Vėliau vieni palinksta į režisūrinį ar technologinį montažą, kiti ir toliau lieka ištikimi klasikiniam reportažui.

Devintajame dešimtmetyje buvo pigus popierius, ryškalai ir kitos me-džiagos. Už vieną bendroms Fotomenininkų sąjungos parodoms pateik-tą atspaudą jos nariui priklausė 5 lapai fotopopieriaus. Tad „šaudydavo“ į valias. Grįžęs iš medžioklės jis dažnai sakydavo: „Išfotografavau juostą. Kažin, ar bus bent vienas kadras?“. Naujoko kasdienybė.

Kas į kadrus nusėdo iš literatūros, muzikos, paprasčiausio bendravimo ir požiūrio į buitį? Jo vizualinis santykis su kolegomis – daiktiškųjų apraiš-kų, modernizmo / postmodernizmo, režisūrinio metodo ir tiesiog foto-kampo ieškojimų priešstatos. Priešstatos? Skirtingai nei režisuojantieji daiktų pasaulį ar tik fiksuojantieji daiktą,eksperimentuojantys su nega-tyvais ar nuotraukomis (dabar ir kompiuterio pagalba), Urbonas sustoja ties pačiu vaizdu, sukdamasis aplink jį korpusu.

Tuo metu R. Urbonas dar nebuvo rimtai įsitraukęs į fotografiją, tačiau liguistai jautė maudulį – turįs įsitikinti, ar TAI jam skirta? Nusižiūrėjęs „Kijevą“ su keičiamais objektyvais ilgai dvejojo: toks pirkinys įpareigo-ja. Įpareigoja pradėti veikti. Išbandęs Raimundas taria fotografuosiąs metus laiko. Neradęs atsakymų padėsiąs „žaislą“ į šalį ir toliau sėdėsiąs „savo kombinate“. Raimundas dirbo Klaipėdos medienos kombinate, o nepamaininėmis poilsio akimirkomis „fotovalkataudavo“ – ženklindavo miestą.

„Urbonui reikėdavo stumtelėjimo,– prisimena R. Treigys,– na, kad ir ne-didelio sėkmės avanso“.

Per užsibrėžtą laikotarpį pavyksta 10 darbų. Stimulas! Paskatintas vieti-nių kolegų P. Malūko ir A. Stubros Raimundas tęsia eksperimentus. Dar po metų, 1986‐aisiais jis priimamas į Fotomenininkų sąjungą. Pripažini-mas! Kiek vėliau Raimundui buvo pasiūlytas fotografo darbas tuometi-niame KPI Klaipėdos filiale.

Ratas įsisuko. Žvelgiant nūdienos akimis, galėtume tarti, jog buvo duota pakankamai daug. Duota galimybė. Galimybė įleisti šaknis pasirinktoje terpėje, galimybė darbą susieti su gyvenimu.

4 kadras. Pradžia

Isroildžonas Baroti, keramikas, galeristas:Tik pas mus Raimis pasilikdavo savo parodos atidarymuose. Iš visur kitur išeidavo... Sakė, man neįdomu. Vertinkite be manęs...

,

Hipiai. Lietuvoje ir tuometinėje TSRS. Prieš gerus keturis dešimtmečius dvasinės alternatyvos formavosi natūraliai. Jos turėjo vienokia ar kitokia forma rastis kaip atsvara oficialiai būčiai. Vienai iliuzijos formai visada lemta pakeisti kitą... Hipiuose visko buvo daugiau. Daugiau romantikos, egzotikos ir draugystės, daugiau poezijos, čia ir dabar euforijos, legendų ir ikonų, stabų ir dievų, šventųjų, eretikų ir palaimintųjų.

Raimundas pritapo natūraliai, be idealizavimo, skambių žodžių, kanonų ir ypatingo tikėjimo įsiliejo į paskutiniąją hipiavimo bangą aštuonias-dešimtųjų pradžioje. Tiesiog buvo kelyje. Kaip ir daugelis tuometinių azartiškų, savadarbiais džinsais ginkluotų ilgaplaukių išmaišė Tarybų Sąjungą. Be „privalomų“ piligriminių turnė į Taliną ir Peterburgą jo marš-rutai punktyravo per Rytų Europos ir Vidurinės Azijos miestus, priekalnes ir padykumes, kaimelius, gelžkelio stotis, aikštes, skverus ir tarpuvartes.

Klaipėda – Vilnius – Minskas – Gomelis – Charkovas – Dnepropetrovskas – Rostovas prie Dono – Maikopas – Tuapsė – Krasnodaras – Armaviras – Soči – Suchumi – Batumi – Baku – Krasnovodskas – Džanga – Ašchabadas – Ošas – Samarkandas – Buchara – Taškentas – Alma‐Ata – Taldy Kurganas – Semipalatinskas – Novoaltaiskas – Novosibirskas – Tomskas...

Fotoaparatas – dar ne būtinybė, o paprasčiausias kelionės palydovas. Fiksavimas – elementari kasdienybė. Nuotaika – akimirka – frazė – faktas. Kiekvienos dienos paženklinimas nieko nelaukiant ir nieko ne-sitikint. Ciklą iš hipių gyvenimo autorius atranda netikėtai, jau suvokęs save kaip fotografą. Buvo prisimintos ir tos, it džinsai nutrintos ir nu-blukusios, subraižytos, kleckuotos ir nublikintos, rusvos nuotraukėlės. Ieškodamas temą paryškinančių sugretinimų Raimundas pirmą kartą iš-bando dvigubą kadrą. Tačiau šio periodo kadras, skirtingai nuo vėlesnių, fotojuostelinių, yra klijuotas iš dviejų, trijų nuotraukų. Jos ir šiandien to-lydžio blunka, lyg epocha traukiasi iš abiejų pusių. Ir mes nužygiuojame, ir laikas savo atsiima...

5 kadras. Requiem for blue jeans

Gintautas Trimakas, fotomenininkas:Kai sutikau Raimundą, tik grįžusi iš hipiškų klajonių, tuo metu jo dar-buose visko buvo... Visko daug primaišyta, pradedant sepijos tonavimu. Rolandas Rastauskas, eseistas:Azija. „Requiem for blue jeans”. Kai jis atvežė tas nuotraukas į Palangą, pas mane svečiavosi Ivanauskaitė... Fotografijos ant rudo kartono. Na, tai buvo kažkas… Tos Raimio Rytų kelionės – kadrai iš filmų. Kadrai iš gyvenimo filmų.

Rasa Paukštytė, teatro ir kino kritikė:Klaipėdietiška aštuoniasdešimtųjų vidurio terpė buvo pavojinga – visuose „paradnikuose“ tvyrojo žolės kvapas… Ir kad nebūtum dugno žmogumi, reikėjo kažkuo tapti. Raimundas tuo kažkuo tapo, nes jam buvo įdomus pats gyvenimas...

6 kadras. Intuicija

Urbonas nebuvo įgijęs specialaus meninio išsilavinimo. Tačiau į R. Trei-gio pasiūlymą – stoti į Dailės akademiją – atsakė neigiamai. Ar buvo apsisprendęs ginti savo matymo laisvę nuo technologinių žaidimų? Ar labiau pasikliovė intuicija, šnibžtelėjusia pasirinkti būtent šią saviraiškos formą?

Kaip bebūtų, R. Urbonas nesureikšmino technikos, bet ir neatsuko jai nugaros. Negalėdamas skirti technikai tinkamo dėmesio, stigdamas lai-ko, analizavo kitų jau išbandytus metodus, ieškojo sau artimo.

1990‐aisiais pamatęs V. Balčyčio parodą Vilniuje patiria kultūrinį šoką. Netrukus pradeda kurti savo miestelius. Mėgaujasi mažo formato pri-valumais. Menininko fotografijos grynėja, jose ima dominuoti pavieniai mažagabaričiai daiktai (pavadinkime juos daikteliais), konkretizuoti peizažai. Raimundą stipriai veikia naujas estetinis požiūris į formą, lei-džiantis tvarkyti turinį ir sykiu neatmetantis reportažinio paprastumo, kuris prigyja visose Raimundo kūrybos paralelėse.

Padaryti šį šuolį, atsiplėšti nuo mėgėjiškos terpės padeda instinktyvus imlumas.

Rolandas Rastauskas, eseistas: Raimundas Urbonas tuomet buvo įkvėptas V. Balčyčio, A. Šeškaus, A. Budvyčio, ankstyvųjų S. Paukščio darbų. Norėjo susipažinti su jais, pažinti jų kūrybą ir pats būti pripažintas.

Viena iš Urbono dramos priežasčių buvo ta, jog vilniečių „traukinys“ nuvažiavo tolyn. Be abejo, Raimis nebuvo toks stiprus ir autentiškas

7 kadras. Kupė „Klaipėda‐Vilnius“

kaip A. Lukys, G. Trimakas ar R. Treigys. Na, Treigiui buvo nusispjaut į bet kokius ten traukinių grafikus. O Urbonas visada jautė nuoskaudą... Bet Raimis niekada nesiskundė, net ir tada, kai akivaizdžiai buvo sunku. Jis nesibeldė. Niekada. Na, nepakvietėt, tai nepakvietėt...

8 kadras. Kultūrinis kontekstas iki 2000-ųjų…

Rolandas Rastauskas, eseistas...Pamenu, devyniasdešimt tretieji, ketvirtieji... Vilnius ėmė tolti, tolti, tolti... Sostinė pradėjo gyventi tarsi atskiros respublikos, tarsi kitos pla-netos gyvenimą… Klaipėdoje menininkų nebuvo daug. Apskritai, buvo mažai kitokių žmonių. Keistumo tankis mieste nors minimalus, tačiau jis tikrai egzistavo. Galėjai pajusti daugiau erdvės aplinkui. Ir anything goes. Ir viskas tiko. Tuomet dar nebuvo atrankos ir kuravimo strategijų, o kažko naujo reikėjo...

Viena iš pirmųjų eksperimentinių parodų, kurią atmenu Klaipėdoje, – tai bandymas sujungti dailę ir poeziją. Eilėraščiai ir fotografijos. Nuo-traukoms buvo parinkti tekstai, o vietos kaligrafai juos užrašė. Atrodė, kažkas neįtikėtino vyksta. Tikras avangardas, menų sintezė! – šypsosi RoRa, suradęs tekstų Raimio nuotraukoms, kuriose – bendrabučio gy-venimas, šeimyniniai rakursai, skurdūs pusryčiai, kompanijos pasisėdė-jimai...

Virgilijus Bizauskas, dizainerisPradžioje emocijos. Moralinė, dvasinė laisvė. Tačiau kokia laisvė? Tikroji. Apie finansinę – tyliu, jos juk niekada nebuvo. Bet… Meniniams ju-dėjimams tada teko tokia gera dirva, taip gerai patręšta: dirbo ir eks-perimentavo visi, atrodė, jog ištrūkome iš kažkokio indo. Išsiveržėme ir išputojome… „Prarastoji karta“. „Doooooris“. Vėliau protestas išsisėmė. Tapome patys sau cenzoriais.

Norvydas Birulis („Geltonasis lagaminėlis“), apšvietimo režisierius: Jis buvo savo vietoje. Buvo radęs savo tematiką, savo kampą, požiūrį į gyvenimą, savo sferas ir viską neblogai suderinęs. Jis tiesiog ėjo per gyvenimą. Kiek galėjo, tiek prasiėjo...

9 kadras. Laikografija

Atvykęs į Klaipėdą 2000 metais pasineriu į kultūrinį gyvenimą stačia galva. Visas nevaržomo a la undeground’o kultūrinis aktyvumas buvo nuputojęs, išsigazavęs. Bizauskas 2002 m. dar padaro paskutinius „Smė-lio žaidimus“... 2003 m. „Baroti“ galerija pristato „Zoną S“, kuri tebeste-bina Klaipėdą gan paviršine erotika...

Originalesnio koncepto nebėra. Galutinai praranda prasmę buvę ekspe-rimentai, o iki šiol sėkmingai daromi tikrieji menai – juo labiau. Inerci-ja… Anuomet, iki 2000-ųjų, viskas atrodė nauja, viskas buvo iššūkis. Nereikėjo specialios temos, svarbiausia – kad būtų nematyta. Na ir kas, kad primityvoka, bet kaip tai atpalaiduojančiai veikė: manifestai, mos-tai, vieši skaitymai, meno akcijos, keisti objektai iš šiukšlių... Tai ir ekolo-gija, ir protestas prieš nieko nereiškiančius kūrinius, kurių autoriai ir po dvidešimties metų juos tebegamina. Dabar „ikidutūkstantinės“ akcijos likusios tik archyviniuose kadruose. Lietuvos menui įtakos nepadarė ir nedaro nei „Doooooris“, nei „Prarastoji karta“, bet tų dalykų reikėjo, norint pažadinti menininko mąstymą. Reikėjo padėti kitiems menams įžengti į tradicinės dailės teritoriją, atsirasti palyginimui.

10 kadras .„Doooooris“ praėjo kaip šventė

Menininkų grupė „DOOOOORIS“. Andrius Jankauskas, Saulius Kanapec-kas, Arvydas Karvelis, Remigijus Treigys, Raimondas Urbonas. Pirmoji grupės „Doooooris“ paroda buvo surengta 1990 m. spalio 11 dieną Klai-pėdos dailės parodų rūmuose.

„Doooooris“ menininkai perkuria vieni kitų kūrybą, draugų akiratin dažnai patenka Raimundo fotografijos, kurios yra šmaikščiai apipavida-linamos. Gimsta plakatiškos siurrealistinės fantazijos. Žaismė ir pokštai, kurie rimtus menininkus erzina. Menininkai paišo, tapo, fotografuoja, nesilaiko nei stilistinių, nei formos, nei kokios nors normos rėmų. Gru-pės kūrybą trumpai drūtai galima įvardinti kaip klaipėdietišką fluxus. Tai iliustruoja vieno grupės nario A.Jankausko žodžiai: „Mes nebuvome elitiniai ir negalvojome, kad tai, ką darome, yra menas“.

Menininkų grupės „DOOOOORIS“ manifestas: Grupės „Doooooris“ nariai noriai linksminasi. Grupės „Doooooris“ nariai noriai atvyksta į susitikimus. Grupės „Doooooris“ nariai labai noriai val-go įvairius valgius. Kepenėles stroganovietiškai, befstrogeną su svogū-nais, virtų bulvių cepelinus, ir kt. Grupės „Doooooris“ nariai noriai foto-grafuojasi. Jie labai droviai pozuoja. Grupės „Doooooris“ nariai noriai ir daug keliauja. Jie noriai semiasi įspūdžių ir mėgsta nuotykius. Grupės „Doooooris“ nariai mėgsta būti dėmesio centre. Jie mielai duoda inter-viu ir dalija autografus. Grupės „Doooooris“ nariai labai jautriai reaguoja į kritiką. Grupės „Doooooris“ nariai mielai dalijasi patyrimu ir atidžiai išklauso pastabų. Grupės „Doooooris“ nariai noriai ilsisi. Jie labai noriai rengia parodas. Grupės „Doooooris“ nariai juokauja. Jie supranta jumo-rą. Grupės „Doooooris“ nariai daug ir sunkiai dirba. Jie žino prakaito skonį. Jie vaikšto į sultininę ir kulinariją. Grupės „Doooooris“ nariai turi draugų ir pažįstamų. Jie skaito ir rašo knygas. Grupės narių rankos ir ko-jos labai ilgos, o akys skvarbios. Jie labai kuklūs, saikingi ir skoningi. Taip pat jie labai sąžiningi. Jie visados pasisako už rinkos ekonomiką. Grupės „Doooooris“ nariai nekenčia žudikų, prievartautojų etc. Jie nebendrauja su mažumomis (ne tautinėmis). Grupės nariai visapusiškai subrendę. Grupės „Doooooris“ nariai griežti, bet teisingi vaikų atžvilgiu. Grupė „Doooooris“ mėgsta skraidyti lėktuvu. Jiems labai patinka flooorida ir kaaalifoornija. Grupės „Doooooris“ nariai nemėgsta apkalbų ir patyčių bei kivirčų. Jie neturi priešų. Jie nemėgsta viešbučių ir kelių policijos. Grupės „Doooooris“ nariai žino, ką daro, bet nedaro. Grupės nariams su-darytos visos sąlygos visapusiškai bendrauti su kitų grupių „Doooooris“ nariais. Jie taip pat bendrauja tarpusavy. Grupės „Doooooris“ nariai jau seniai nebe vaikai!!!

Audrius Jankauskas, dizaineris:Tuo metu mūsų aplinkoje nuolat skambėjo grupės „The Doors“ muzika, matyt, jos įkvėptas Karvelis vieną rytą, po girtų klajonių, ant kupros parsitempia duris. Tokias sunkias sunkias, senoviškas, raižytas. Kitą rytą bando pakelti – neįstengia… Mes jas padėjome dirbtuvėse šalia paprastų durų tarsi vizitinę kortelę… Mūsų grupės pavadinime buvo penkios „o“ raidės – kaip „Google“ – kiekvienam po vieną.Gal viskas ir būtų pasibaigę vienu parodiniu pakvailiojimu, tačiau R. Rastauskas pasakęs atidarymo kalbą, sakytum, prievarta prilipino mums tą pavadinimą ir teko toliau „promuoti šią markę“.Beje, tų durų neeksponavome, nes buvo žiauriai sunkios…

Audrius Jankauskas, grupės „Doooooris“ narys, dizaineris: Doooooris – tai ilga šventė, kuri truko keletą metų… Pasibaigė kaip ir visos…

11 kadras. Gyventi

Rolandas Rastauskas, eseistas: Jie su Rimve – „pora iš bendrabučio kambarėlio“. Jinai neturėjo profesi-jos. Ir jis taip pat. Raimis buvo žmogus, kuris kartais kažką nufotografuo-davo. Sovietmetis, viena vertus, tokiems buvo labai dėkinga terpė. Juk galėjai gyventi be pinigų...Raimis dvasiškai negalėjo pereiti į komercinę fotografiją. Jis buvo kitoje pusėje. Iš tos komandos į komerciją niekas ir neperėjo, tačiau akademi-nes karjeras padarė (A. Lukys, G. Trimakas).

Norvydas Birulis, apšvietimo režisierius: Dabar paprasčiausiai daugiau reikalaujame iš gyvenimo: neįsivaizduo-jame savęs be kompiuterio, kad ir vargano, be interneto... Atsimenu Raimio bendrabutį – tenai nieko nebuvo, nieko, krūva lentynų su foto-grafijų dėžėmis, visiškai chaotiškomis, lova ir keli čiužiniai ant grindų... Ir jie su žmona buvo laimingi. Ir visi draugai rasdavo vietos savo mieg-maišiams – kamputyje tarp vaikų ir fotoobjektų, šiandieną regimų jo fotografijose... Rasa Paukštytė, teatro ir kino kritikė: Taip, mes buvome laimingi. Na, galbūt, todėl, jog jauni. Juk tada visi buvo laimingi, net tie, kurie lageriuose sėdėjo. Nes jaunystė... Ne tikslas yra svarbu, ne pats tikslas savaime, na, svarbiau – nufotografuoti Prūsi-ją, o ne pasistatyti namą… Nors – jei atvirai – ta buitis labai knisdavo visus. Tada buvo kitoks ritmas, kuris leido paprasčiausiai gyventi, pa-prasčiausiai džiaugtis, paprasčiausiai važiuoti, juokauti, kreizėti. Leido neturėti tikslo. Buvo tik laiko, o ta laimė – tokia efemeriška... Ir atrodė, niekada nesibaigs šitas laikas, niekada nesubyrės. Iliuzijų, ieškojimų laikas. Pinigų nedarymo, negruobuoniškumo laikas… Dabar – karjera, bėgimas, lėkimas, paskolos… Tada buvo galima turėti savo gyvenimą... Ir mums pavyko kartu tą laiką išgyventi…

„Karvelinės“, t.y. tapytojo Arvydo Karvelio gimtadieniai, kuomet prie „Centro“ baro sienos pozuodavo tuometinė bohema, susirinkusi švęsti.

12 kadras. Šeimos formatas

„...Ne viena diena yra praėjusi, stovint šalia ir stebint nuotraukų ryški-nimą. Raimis „pamojuoja“ ranka ryškaluose, tarsi paburia, ir pasirodo vaizdas..., – prisimena Rimvydė, nuolat dalyvaudavusi fotosesijose; pati save šiame tandeme traktavo kaip stebėtoją: – Aš stebiu meną ir me-nininkus. Jis buvo menininkas ir kūrė meną. Man iš tiesų buvo įdomu, kodėl jis tuo užsiėmė? Kodėl? Ką tame matė?“.

Po Raimundo mirties peržiūrinėdama nuotraukas ji atvirai sau prisipa-žino pasaulį jautusi panašiai. Žiūrėdama į namuose esančius daiktus pajausdavo: „...šitas kadras būtų Raimio“, jautė galinti nuspėti sekantį. Sekantį kadrą – objektą – žingsnį...

13 kadras. 50 x 60

Sąlyginis komunikacijos vienetas – menininko šeima; terpė, iš kurios, pasak Urbono, negali išeiti net ir nutraukęs tiesioginius saitus. Tame rate lieka mintys, pasilieki nejučia ir tu. Čia. Ir jei kasdien nesisuktum – ne-būtum priverstas suktis – bendraminčių tarpe, stokotum jų, jaustumei poreikį būti. Čia. Nes tai tavo žmonės.

R. Urbono fotoestetika gimė dvylikos kvadratų kambarėlyje su pusantro kvadrato vonia ir dviejų kvadratų virtuve. Pastaroji buvo tapusi ir priima-muoju, ir rūbine – vieta, kur svečiai vaišinami arbata ar vynu. Kambary-je vaikai. Intymių ir kasdienių diskusijų forumas (su parūkymais) išsiteko šalimais. „Raimis sėdi ant vonios, aš – ant tūliko dangčio. Pliurpdavom apie viską, kartais net iki penktos valandos ryto. Iš visų pažvengdavom ir sykiu susigėsdavome. Kaipgi taip – apkalbam juk, ar ką?“ – pasakoja Rimvydė. Vietos tarp vonios, kriauklės ir unitazo – lyg standartiniame Urbono formate – „50 ant 60“. Čia ir kūrybinės mintys, ir dienos jovalas, pastebėjimai, pokštai...

Rimvydė, žmona:Žiūrėdama į daiktus jaučiau, kad šitas kadras yra Raimio, žinojau, koks bus sekantis jo žingsnis.

14 kadras. Apie „vilnietišką“ ir „klaipėdietišką“

Kalbant apie klaipėdietišką ar vilnietišką stilistiką, reikėtų paminėti, jog, išskyrus R. Treigį, su kuriuo filosofuota, keistasi idėjomis, daugiau su nie-kuo iš vietinių fotografų meniniai saitai jo nesiejo. Neatsitiktinai, nuva-žiavęs į savo pirmąjį Nidos seminarą su klaipėdiečiais, atgalios Urbonas grįžta su savais žmonėmis: G. Trimaku, R. Treigiu, A. Lukiu. Žmonėmis, su kuriais galėjo kalbėtis tylėdamas.

Fotografijos istorikė M. Matulytė laiko Urboną vienu įdomiausių Klai-pėdos fotografų: „Jis ir R. Treigys, atstovaujantys visiškai individualią, alternatyvią pasaulėžiūrą, galėjo tapti puikia uostamiesčio fotomeni-ninkų pora”.

15 kadras. Originalumas

Lietuvos fotografijoje prasideda estetinė revoliucija: grupė iš anksto nesusitarusių fotomenininkų keičia nusistovėjusias reportažo taisykles, eliminuoja žmogų, kaip informacijos nešėją, reportažinę metaforą. Kas-dienybės rutiną Vilniuje 8-ojo dešimtmečio pabaigoje nutraukė kitaip, nei klasikinės Lietuvos fotografijos mokyklos buvo įprasta, kurti pradėję „maištininkai“ – V. Luckus, A. Budvytis, A. Šeškus, R. Pačėsa ir kiti, sukilę prieš reportažą. Įvyko lūžis: atsisakius „lemtingų momentų“ fiksavimo, prasidėjo „nuobodulio estetikos“ žygis per Lietuvą (cituoju S. Žvirgždą ir S. Valiulį).

Kiek vėliau įvyksta naujosios „nuoboduliškosios“ Lietuvos fotogra-fijos poslinkis nuo leidžiamo, toleruojamo, suvokiamo ir jau „main-streem’inio (!) underground’o“ link savo atrastų technikų „įteisinimo“. Netašytumas, rambumas, blogas kadras būdingas ne tik Urbonui. Ilgai-niui „kita fotografija“ pradėta traktuoti ne vien kaip stilius, bet ir kaip pozicija. Maištininkams buvo nusispjauti, ir tas „spjūvis“ tapo deklara-cija. Tačiau ilgainiui Treigio „nusispjauti“ perauga į brandžią estetiką. O Urbono, deja, taip ir neišsivysto...

Klausimas – ar jis ir liktų toje pačioje stadijoje šiandien – tebėra atviras. Kiek jam reikėjo ir būtų reikėję realybės faktūros, dokumentiškumo, o gal siurrealizmo?

Balčytis su Trimaku neįprastai ramūs ir atlaidūs savo sekėjui. O štai A. Budvytis jautriau žiūrėdavęs ir, jeigu surasdavo ką į jo daržą kėsinan-tis: arba mesdavo savo įdirbį, arba improvizuodamas mėtydavo pėdas jau atrastame formate. Budvytis fotografuodamas miestelius lankėsi Kaliningrado srityje… Nenuostabu, jog jis įtariai vertino Urbono ieško-jimus. Na, traktavo, kaip asmenine patirtimi išgyventus, staiga kažkieno nuasmenintus ir perpatirtus.

„Kaip gi gali pykti, kai tave mėgdžioja? – sako S. Paukštys. – Taigi džiaugtis reikia… Kai kiti daro panašiai kaip tu, turi jaustis pamalonin-tas – atrodo, kažko pasiekiau. Regis, mano kelias buvo geras?… Kopi-javimas – tai įvertinimas...“

16 kadras. Interpretacija

„Urbonas – interpretatorius,– rėžia fotografas S. Paukštys. – O kaip ki-taip vertinti? Antai vieno fotografo darbuose patiko vienas formato va-riantas, stilistinis sprendimas, kitur patiko kita. Savaip juos interpretavo ir panaudojo... Tai irgi talentas kažkoks, – ironizuoja Saulius...– Ne vi-siems juk taip išeina. Net ir norint. Replika į Balčytį, replika į Budvytį, re-plika į Trimaką. Kažkokie ten padažymai tų nuotraukų, patonavimai… Tiesą sakant, nelabai būdavau sužavėtas,– ir tęsia: – Originalus dviejų kadrų sandūris? Ne, šitą jis, manau, nusikopijavo nuo Trimako. Nevykęs mėgdžiojimas. Dar buvo žaidimai: tai laikrodis, tai gėlytė ant lango… Mano manymu, pagrindinis trūkumas – jis nesistengė išsigryninti ir vis-ką pateikdavo kaip meną. Tačiau kitam tai juk gali atrodyti brokas. Jeigu kas prieštaraudavo, tai jis – kontra. Čia toks va menas…“

„V. Balčytis pradėjo du kadrus dėti pirmasis. Be abejo, tai įtakojo. Tačiau ką jungia tie du kadrai – labai individualu... Menininko valioje – ar jis bus sekėju, plagiatoriumi ar konceptualizuos „atrastą“,– sako G. Trima-kas.

Urbonas, sekdamas Vytautu Balčyčiu, dideliame lakšte komponuoja „mažą“ fotografiją. Tuo tarpu, Vytauto nuomone, neverta teigti, jog mi-nėtą kontrastą būtent jis atradęs... „O koks skirtumas? – sako Balčytis. – Juk to krašto kadras, kurį Urbonas fotografavo, tas motyvas, kurį jis įsivaizdavo turint būti ir būti būtent taip nufotografuotu, ir yra svarbiau-sia“...

17 kadras. Konceptualumas

Nėra Raimundo kūriniuose tikros literatūros. Nėra ir tikro reportažo. Kiekvienas kūrinys individualus. Kiekviena fotografija dažniausiai yra vienas kadras, skirtas vienam objektui.

Kas galėjo būti geriausiu Raimundo taikiniu XXI amžiuje?

Nors kaip ir visi „nuobodulio estetikos“ žyniai jis pririštas ir prisirišęs prie ano laikmečio interjero; nors dabartiniai daugiabučiai interjerai niekada nebus apgyvendinti žmogaus, niekada nebus “išgyventi” ir „nugyventi“; nors sovietinė architektūra ir interjerai buvo imlesni laiko erozijai, kurios

meninę vertę pasverti tegali meniškos sielos; nors joje tilpdavo daugiau pesimizmo ir drumzlinos nevilties… – būčiau jam siūlęs labiau kon-ceptualizuoti daikto ir interjero santykį, suteikti šiam socialinę potekstę, analitinį kyptingumą. Visi išvardinti fotografai išgyveno formalistinių ieškojimų periodą. Raimundas – taip pat. Tačiau sėkmingai. Jau buvo pasiruošęs minėtam konceptualiam panirimui į gelmę. Gelmė, kurį jį pasiglemžė, deja, buvo žymiai arčiau...

18 kadras. Paieškos

R. Urbono naudojamos išraiškos priemonės tarsi kovėsi tarpusavyje ir kiekviena maištavo prieš kūrėją, diktavo stiliaus ieškojimus. Analizuojant archyvą kyla mintis, jog ciklai nebuvo sumanyti iš anksto. Pavadinimai atsirado vėliau, sudarinėjant jo biografiją leidiniui „Klaipėdos fotografi-ja“. Ciklai niekada nebuvo sąmoningai pradėti ir niekada nebuvo baigti. Kuriant nuolatos iškildavo vieni ar kiti motyvai, kartais buvo norima vėl sugrįžti, peržvelgti nueitą etapą. O gal įgauti jėgų, dar kartą įvertinant tai, kas išmokta?

Nuolat šmėžuoja, iškyla paviršiun daiktų natiurmortai ir Prūsija, mieste-liai. Tarp jų įsiterpia teatras, dar anksčiau bandyti portetai, tačiau jų ci-klas taip ir neišsivysto... Nesgi pastaruosiuose nori nenori atsiras ir poza, ir subjekto charakteris „pareikš pretenzijas“, ir režisūros reikės...

Pažįstamos, išbandytos ir naujos situacijos. Sukadravimai. Ciklų parale-lės.

Štai čia stabtelkime, ar verta mums ieškoti, koks fotografas į ką buvo panašus, ką pasiskolino, o ką sukūrė savo? Ar tikrai norime nuvainikuoti autorių, apie kurį G. Trimakas pasakė: „Raimis nerefleksavo savo aplin-kos. Jis buvo prie tų, kurie norėjo daryti ką nori. Tik jam taip „pavyko“, kad į kažką buvo panašus“.

Imlus, pastabus, jautrus kontekstui – tačiau jo negali vadinti kūrėju ta didžiaja prasme, jei turėsime galvoje misiją atrasti unikalią techniką, motyvą, kurio niekas nepakartos, sugalvoti kūrybos strategiją. Raimun-das tiesiog sintetino fotoaplinkos nuotrupas. Nuobodulio estetiką darė mažiau komplikuotą, mažiau prozišką, mažiau paslaptingą, mažiau stoišką. Antai R. Treigys kuria mitą, kultūrinę abstrakciją, Raimundas pristato realybę. Kitas fotografas, ir norėdamas padaryti urboniškai, ne-sugebėtų – jį nevalingai trauktų prie noro perpasakoti, prie suprantamų dalykų, prie visiems atvirų kodų, prie seniai nukastų, išeikvotų karjerų. Prie nuvalkiotų, todėl jau nebepastebimų metaforų – tiek plastinių, tiek vizualių, prie neįveikiamo, mumyse tūnančio saldumynų ragautojo, prie grakščių kontūrų ir raiškių linijų, prie spalvų – gerokai daugiau nei reikia spalvų – idėjai išreikšti.

„Kai mes pradėjome, daug ko nežinojome, – prisimena G. Trimakas. – Raimis irgi nežinojo, tačiau tęsė ten, kur mes stabtelėjome“.

„Mes ilgai ieškojome objekto vietos fotografijoje, kompozicinių spren-dimų, detalių… O jame buvo daug nežinojimo, jis nepatyrė atradimo ir pradžios abejonių, todėl galėjo jaustis drąsus“, – akcentuoja V. Balčytis.

Gintautas Trimakas, fotomenininkas:„Raimundas dar daug, daug galėjo nuveikti. Buvo perfekcionistas. Kiek jis sugebėjo per duotą laiką sukurti, darė viską labai gerai... Ieškojo objekto. Ieškojo formato. Žavus pastarojo tikslumas ir ribos analoginėje fotografijoje, bet individualūs sprendimai ir džiaugsmai atrandami ne kuriant formato ribose, o tiesiog dirbant. Skaitmeninė ar bet kokia kita fotografija yra tik priemonė. Juk gali rašyti su kableliais, taškeliais ar be jų. Taip, kaip tau reikia, jeigu žinai, kaip reikia, ir kad tau – būtent tau – taip reikia.“ Raimundas – kultūrinio konteksto šalikelėje. Svajingas atstumtasis savo noru, kuris niekada lygi galo neatsidavė nei beatodairiškam šėlsmui, nei eksperimentui su savo menu. Nei troškimams, nei svajonei. Autsaide-rio pozicija būnant avangarde? Paradoksas. Tik trys šimtai kilometrų jį skyrė nuo teritorijos, kurioje virė pilnakraujis gyvenimas su atradimais, konfliktais, intrigomis, su visais prieskoniais ir dinamika. Nuo Vilniaus iki Klaipėdos, regis, pasmerktos likti provincija, – tik trys šimtai kilometrų. Juos buvo galima įveikti savo kūryba. Nuosekliu, kryptingu darbu. Svar-biausia priežastis, dėl kurios vertėjo pasibelsti į metaforišką R. Rastaus-ko kupė „Klaipėda‐Vilnius“, buvo ta, jog Raimundas Klaipėdoje neturėjo nė vieno kūrybinio partnerio, nė vieno lygiaverčio oponento. Stilistiškai jam artimiausio R. Treigio kūryba pasižymi kažkada sėkmingai atrasto metodo gryninimu, tobulinimu ir kartojimu. Jo kūriniai – kultūrinio archetipo saugykla. R. Urbono fotografijos primena skubomis rašytus, vaizdateksčiais vibruojančius atvirlaiškius, kurie paruošti išsiųsti, tačiau vieni pamiršti, kiti sąmoningai neišsiųsti arba išdalinti. Tikrojo fotogra-finio konteksto, kuriame Raimundas rastų jį stimuliuojančią polemiką, uostamiestyje nebuvo. Nėra ir šiandien.

„Mūsų buvo labai mažai. Dabar liko dar mažiau“, – šypteli G. Trimakas.

Virgilijus Bizauskas, menininkų grupės „Prarastoji karta“ dalyvis, dizaineris: Urbonas kadre matė baigtą vaizdą. O gyvenimas jo buvo ne taip sėkmingai iškadruotas…

19 kadras. Pozicija

R. Urbonui buvo sunku rasti savo poziciją, nekalbant apie kūrybos kon-cepciją. Raimundas turėjo jausti nepatogumą, tam tikrą moralinį pre-singą, juk jis kartoja tai, kas jau padaryta iki jo... Atrasta stilistika, iš-eksploatuota estetika, išnaudoti motyvai... Vieni anksčiau nei jis sukuria pirmąjį hipių ciklą, kiti – jau rimtai susidomėjus fotografija. Praktiškai viską užbrėžia dešimtmetis nuo 1980-ųjų iki 1990-ųjų. Kur dursi – visur užimta niša, kur suksies – ten siena...

Jei kursi ką nors iš serijos „kelyje“ – jau A. Budvytis padarė. Jei spalvinsi nuotraukas – vėl Budvytis. Miestelius fotografuosi – visų pirma V. Bal-čytis ir Budvytis, dar A. Šeškus… Objektai buityje – R. Pačėsa, G. Zinke-vičius, Budvytis, vėl Balčytis. Torsai – Budvytis ir G. Trimakas. Blikai, à la prasta kokybė, dvigubi kadrai – Budvytis, Balčytis…

V. Balčyčio įtaka visgi stipriausia, ji jaučiama visuose Raimundo kūrybi-niuose etapuose. Žinant, kad pagrindiniai autoriaus kūrybos keliai ėjo paraleliai – ir „miesteliai“, ir „Prūsija“, ir „daiktai“, nevalingai norisi pri-klijuoti amžinojo epigono etiketę. Tačiau yra vienas bet… Visi minėti autoriai yra kūrę beveik visuose nuobodulio estetikos formato žanruose. Kiekvienas šioje estetikoje apsibrėžė nors ir nedidelę, bet savo terito-riją… Tarkime, V. Balčyčiui priskirčiau Vilnių: miestas tik toks ir turėjo būti. Tokio formato, kurį puikiai išnarstė kritikė Agnė Narušytė: mono-toniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių, laiko lėtumo fik-savimas ir atsitiktinumas, logiškai apskaičiuotas apatijos momentas…

Jeigu ieškotume Raimundo teritorijos, atkreipčiau dėmesį į šią jėgų dis-poziciją, į jų santykį. Dar pridėkime vidinį etinį presingą ir pasąmoninį kažkieno pirmumo patvirtinimą. Tu juk žinai, gerai žinai, kad bandai pa-kartoti jau „padarytą“... Na, smalsu, įdomu, iššūkis sau pačiam... Gerai, padaryk... Pavyko? Pasidžiaugei? Tai eik pirmyn. Ieškok savo teritorijos...

Labai didelė tikimybė, kad išleidus „Prūsijos“ albumą, būtų pastebėtas ne tik Raimundas, bet ir kiti jo darbai. Būtų pastebėti ir niuansai, skyrę minėtų menininkų darbus bei kūrybos metodus.

20 kadras. Socialumas

Kas socialiau – langas į Raimundo pasaulį ar vaizdas pro Raimundo langą? Ir vienu, ir kitu atveju tarp mūsų ir horizonto stovi menininko... ne, ne reflektuotas, bet pastebėtas ir –… net nežinau kaip įvardinti, bene labiausiai čia tiktų žodis, kurį dažnai vartoja R. Treigys – „nupa-veiksluotas pasaulis“. Tokia savotiška Giotto mažakalbystė. Tiesiog tai ir nieko daugiau. Tik paveikslas. Tik toks paveikslas. Kur kiekviena detalė turi savo simboliką. Todėl autorius man ir patinka – amžinai nemadin-gas, pasmerktas stovėti fotografinio kelio šalikelėje, kaip nuoroda au-tostradoje į jaukius miestelius, kuriuos jis fotografuodavo. Raimundas

miglotai nujautė savo fiksacijas būsiant įdomias, svarbias ir intriguojan-čias vėlesniems stebėtojams, ypač tiems, kurie tai išgyveno ir apsisukę suprato, jog tai tikrai buvo. Buvo, bet nepasikartos. Ne, ne laikas – tavo būsena tame laike…

Ypač kai anas laikas galutinai užsivėrė, o paskutiniai placdarmai sėk-mingai naikinami euroremontais ir eurovirtuvės meniu... Tie, kurie naujai vertina, jau kitaip kvėpuoja, mąsto ir neįsivaizduoja, kokia gali būti liūdna Klaipėdos žibintų šviesa, kaip slysta miesto atšvaitai balose, žengiant senamiesčio grindiniu lyg pilkųjų karvelių nugaromis, ir kaip kartais sunkiai dyla diena savęs belaukiant.

Likimo valia Raimundas praranda Prūsiją, dėl neišvengiamos aplinkos evoliucijos būtų praradęs ir „daiktus“. Tai, kam jis aukojasi, – nostal-gija. Nostalgija, kuri iš esmės svarbi ir įdomi būtojo laiko dalyviams.

Ir tik mes – kolegos, draugai ir draugeliai, žmonos ir meilužės, mene-streliai maksi paltais – galime praplėsti Raimundui svarbių reikšmių diapazoną. Išvada – alternatyvos nebuvo. Arba turi pasikeisti, išsaugo-damas kuo daugiau įmanoma savęs, arba išnykti...

Vytautas Balčytis, fotomenininkas, vienas labiausiai įtakojusių R. Urbono kūrybą: Raimis nenorėjo primesto gyvenimo – ieškojo alternatyvios kultūros...

21 kadras. Ciklai

Margarita Matulytė, fotografijos istorikė:Kam priskirti Urboną? Turime daug klišių ir visos jos patogios. „Lietuvių nacionalinė mokykla“, „Tradicionalistai“ ir pan. Taip vertindami mes tarsi niveliuojame individualumą. O pakėlus nuotraukas, tiek daug jo atrandi: Urbono estetika, stilistika, psichologizmas... Laikas mums išlipti iš sovietinės istorinės zonos, nes labai patogiai joje įsitaisėme ir tūnome. Socialinis peizažas, naujoji devintojo dešimtmečio raiška, iro-niška nihilistinė pozicija, mūsų visuomeninė būsena, pasipriešinimas, nepriėmimas, ignoravimas... A. Šeškus, G. Zinkevičius, R. Pačėsa. Bet tai klišė, bandymas apibendrinti, išreikšti vienetinius momentus, pagauti bendrumus. Tik atskirai nagrinėdami raiškiau pamatome skirtumus ir konceptą. Urbono „diskografija“ nėra labai plati: apibendrinusi visą jo kūrybą skirstyčiau į „Hipius“, „Peizažus“ ir „Daiktus“. Pastarieji du yra „nesueinantys“ ciklai. Jų net lyginti neverta. Pats autorius nedaug spėjo pasakyti. Yra visiškai neanalizuotas. Jį patogu priskirti devintojo dešimt-mečio kartos standartui ir nusiraminti… Betgi nėra taip paprasta. Net jei lygintume peizažus… Antai A. Budvytis – šmaikštesnis... V. Balčytis – lyriškesnis, poetiškesnis… R. Urbonas – dramatiškas… Tačiau ur-boniškas daiktiškumas labiau kalba apie Raimundo gyvenimą ir labiau reprezentuoja jo kūrybą. O peizažuose bunda profesionalumas, be kurio neįmanoma tolimesnė kelionė. Galgi šitai suvokdamas Raimundas kon-centruojasi ties Prūsija, o Lietuvos miesteliai lieka paralelėje.

Miesteliuose – nieko originalaus. Matau per Balčytį ir per Budvytį vėl atrastus tuos pačius sprendimus. Urbonas išsikirto nišą savo idė-joms būtent daiktiškosiose serijose. Bet tuo pačiu sugebėjo išnaudoti palankią situaciją peizažinėje fotografijoje, atsiskleidęs ypatingame Karaliaučiaus krašte. Šią teritoriją Raimundas atvaizdavo tikrai ypatin-gai, nefabrikuodamas estetikos. Jis buvo ir išliko Urbonas, netgi peizažą fotografuodamas.

Prūsija jauki savo griuvėsiuose, nereikalingo laikmečio erozijoje. Tas pa-smerktas kraštas, pasmerktas laikas, pasmerkta būtis. Ir svarbiausia, ją įmanoma prisijaukinti, įmanoma fiksuoti, fiksuoti fragmentais. Kaip tik šitai Raimundas jau buvo įvaldęs, sekdamas savo daiktus. Taip, įdomiau-sias jis per daiktiškumą, per objektų jungtis. Per tas serijėles...

Margarita Matulytė, fotografijos istorikė: Raimundas buvo menininkas, teigęs visiškai individualią, alternatyvią pasaulėžiūrą.

Gintautas Trimakas, fotomenininkas, įtakojęs Raimundo kūrybą: Mes darėme kitą fotografiją...

22 kadras. Teatras

Raimis ir teatras. Vienintelės jo „teatrinės“ nuotraukos, kurias drąsiai galima pavadinti menu, susijusios su „Gliukų“ teatru. Skirtingai nei kitų Raimundo ciklų fotografijose, čia ypač svarbus pats fotografinis objektas – dažniausiai Benas Šarka. Jis – ir daiktas, ir personažas, ir dvasia… Šios nuotraukos, kaip atvirukai išleistos S. Jokužio spaustuvės, tapo dar viena ano laiko ikona.

„Gliukų“ teatrą ir Raimundą, vėliau – ir R. Treigį, siejo nebaigtos es-tetikos kanonas. Abu fotografavo „Gliukų“ teatrą. Treigio „gliukinės“ nuotraukos monumentalesnės, žmogus jose tampa forma. Raimundo – jautresnės, akcentuoja „Gliukų“ teatrą kaip buities nuoskilas. Tokių prisodrintos visos jo daiktiškosios serijos fotografijos.

Benas Šarka, „Gliukų“ teatro režisierius ir aktorius:Teatrui Raimis buvo abejingas. Klaipėdos dramos teatre jis dirbo scenos darbininku.

Kai fotografuodavome, mes „nedarydavome” meno. Tiesiog bandėme sustabdyti kino akimirkas: kaip kine netikra, taip ir čia netikra. Keisčiau-sia – beveik visi bandymai pavykdavo…

Tai buvo elementarūs kūrybiniai pašnekesiai. Jo nuotraukas galima traktuoti kaip teatrinį tekstą. Kaip tekstą apie teatrą. Tai, ką mes norėjo-me pasakyti teatru, Raimis nufotografuodavo…

Jis dirbo tyliai ir šviesiai. Jo nuotraukose daug šviesos. Kaip išnyksta va-kare prietema, kaip išnyksta į dieną pereidama rytmetinė šviesa, taip ir teatras baigiasi tada, kai baigiasi pasirodymas. Nuotraukos – blefas, toks pats kaip ir mes gyvenime…

Jis pats atėjo į meno pasaulį. Ir mokėjo atskleisti, kas jam duota. Rai-mundas – geras dokumentalistas. Jei būtų turėjęs kamerą, būtų pui-kiausiai nufilmavęs Prūsiją...

Benas Šarka, „Gliukų“ teatro režisierius ir aktorius: Mus vienijo požiūris į šviesą.

23 kadras. Nukirsta erdvė

Nukirstas R. Urbono gyvenimo kadras verčia dar kartą pažvelgti į fik-suotą akimirką. Iš jos trūnėsių menininkas gaminosi savotišką peniciliną egzistencinei infekcijai. Žvelgdami į nuasmenintą Raimundo buitį mes jaučiame jos sunkų abejingumą. Atskirai paimtas kadras nieko nesako – tik sužinome apie objektus ar patį jų fiksavimo momentą bei vietą. Daikto anonimiškumą Urbonas likviduoja itin tiksliai įrašydamas jo „kas, kur, kada“. Tačiau tai nuotraukoms nesuteikia reportažinės gyvybės, kuri sunkiasi iš tradicinių, klasikinių autorių kompozicijų, planų suprie-šinimo, režisūros ir deformacijos. Kitaip tariant, R. Urbono fotografijose nėra jokios papildomos informacijos ar emocijų šaltinio, kurie papildytų nuogą fotolakštą. Apie pastatymą, išankstinį efekto numatymą, eskizą negali būti ir kalbos! Daiktavaizdžiai yra ištraukti iš aplinkos. Natūraliz-mas dirgina. Ne tiesmukumu – paprastumu! Paprastumu, kurio įveikti nesistengiama techninėmis priemonėmis. Raimundas kadrą „imdavo“ frontaliai. Apie tokią metodiką sakydavo, jog yra realistas ir nenaudoja techninių gudrybių.

Prastas sovietinis popierius labai tiko jo estetikai. Trimakas, Lukys nau-doja nukainuotas juostas, kurių garantinis laikas pasibaigęs. Du trys metai virš normos. Tą patį daro ir Raimundas, savo fotografijų „netech-niškumą“ sustiprindamas išlaikymą ir ryškinimą veikiančiu laikosluoks-niu...

Kompozicija „pjaustyta“. Šaltas ramus paviršius. Frontaliteto nervas, „nuvaryti daiktai“ ir juose sukoncentruota erdvė. Nukirsta erdvė, dulkės, pamiršti buities kampeliai. Atrodytų, jog Raimundo fotografijas suprasti ir pajausti galėtų tik žmogus, gyvenęs tokiomis pat sąlygomis – su pa-geltonijusiomis voniomis, su „Pomorin“ dantų pastomis, šleivų gyvatu-kų ir skilusių klozetų metafizika.

Betgi kokia materialiai „neokupuota“ ta sovietinė idilė, tie dvasiškai iš-kreipti interjerai, kurie net nereikalauja jau ne kartą minėtos režisūros! Tiesiog užkentėta erdvė su beviltiškai joje prikaltais rakandais ir dvasin-ga tuštuma.

24 kadras. Žymėjimas

Tikrai negalėtume Raimundo fotografijas pavadinti metraščiu. Ar žymėjimas yra pasakojimas? Taip, fragmentai, tos labai trumpos epochos aidas, atspindžiai, bet jokiu būdu ne refleksija. Tik mes, stebėdami menininko nuotraukas, bandome reflektuoti anuos laikus. Na, tai toks „markingas“, kai pastebi jau esama, ir belieka po tuo pasirašyti. Raimundo Urbono markingas… Kad ir ant staltiesės, paliktų daiktų. Ant sienos. Skilusio stiklo. Užfiksuoti. Paliesti nieko nekeičiant. Nieko specialiai nedarant dėl „gražaus kadro“.

Rolandas Rastauskas, eseistas:Jis ne po viskuo pasirašydavo. Ne. Ne visur. Aš manau, ten, kur nėra parašo, jis liko nepatenkintas kadrais. Raimis niekada nerodydavo savo eskizų, bandymų, juodraščių, visą laiką likdavo abejonių zonoje. Klysta, kas Raimundo fotografijas vadina minimalistinės egzotikos apologija. Jis pamatydavo natiurmortą vidaus žvilgsniu ir nuspausdavo fotokameros mygtuką tik tada, kuomet kadre buitis susidėliodavo taip, kaip reikia. Raimundas sugebėjo paversti ikonomis tą visą interjero skurdą ir per aplinkos fragmentą papasakoti gyvenimo istoriją. Tai buvo jo forte, jo stiprioji pusė. Natiurmorte, kuris pasakoja, teigia gyvenimą, tu girdi užkoduotą labai tragišką gaidą. Lyg viskas ir tvarkoje. Ir vis viena sunku patikėti, įsivaizduoti, ką jis dabar būtų daręs.

25 kadras. Normalus fotografas

Raimundas lengvai priėmė laisvės periodo pokyčius. Revoliucija. Laisvė. Kitas gyvenimas, kitas pasaulis. Paskutiniojo praėjusio amžiaus de-šimtmečio pradžiai lemta išlikti mūsų atmintyje kaip nepakartojamų permainų epochai. Kiekviena patirtis buvo išbandyta ir atpirkta prara-dimais, nesėkmėmis, krizėmis, idealų griūtimi, staigiu praregėjimu. Pa-raleliai kuriasi verslas ir šešėlinė ekonomika, iš naujakultūrinio chaoso materializuojasi mecenatai, kurių dauguma išnyksta taip ir nespėję suvokti pastarojo žodžio reikšmės. Postsovietinės zonos menas įdomus vakariečiams, jie perka net fotografijas. Greiti pinigai, gauti už menus, taip pat greitai išleidžiami. Džiaugsmas vienadienis. Euforija. Pokšt! Saugus ir smagus pasaulis išsilaksto į šipulius. Jei anksčiau „Bohemoje“ kabojo ilgiausi skolininkų sąrašai, vėliau pasidarė nepatogu ir cigaretės paprašyti...

Vienu metu Raimundas buvo sumanęs tapti „normaliu“ fotografu – „dirbti užsakymams“. „Baroti“ galerijai fotografuodavo parodų akimir-kas, būdavo ir kitų pasiūlymų. Deja, nei kokybės, nei turinio prasme „ne jo“ kadrai nepavykdavo. Raimundas kankindavosi pats ir kitus kan-kindavo dirbdamas „atbulomis“ rankomis. Bambėdavo ir purtydavosi. Jam tai buvo neįdomu ir beviltiška...

Tačiau bandymų prisiliesti prie komercijos pasaulio būta. Antai išleisti uostamiesčio graffiti atvirukai: naivūs grafitai, elementari dokumentika ir primityvi leidybos samprata... Pradžių pradžia. Pasisekimo jie neturė-jo. Marginalijos juk.

Pranciškonų vienuoliai, pamatę Urbono fotografuotas bažnyčias ir kapi-nes, užsako kalendorių su miestelių vaizdais, kuris išleidžiamas 1991 m. Vienuoliai nori su Raimundu bendradarbiauti nuolatos... Tačiau vėl susi-kerta požiūris į meną...

Toks susipriešinimas gyventi nepadėjo.

Saulius Paukštys, fotomenininkas:...žmogus prašydavo nufotografuoti, tarkim, namą, o jis pradėdavo daryti meną. Aišku, užsakovas prabildavo maždaug taip: „Tu čia ką at-nešei“?… Ir tada Urbonas mirtinai įsižeisdavo… Kad ir kaip banaliai beskambėtų, gyvenimas neretai diktuoja sąlygas, tenka atskirti meną ir darbą. Kas yra menas? Turi idėją, kurią nešioji, kuri vystosi nepriklauso-mai nuo to, ar fotografuoji alų reklamai, ar kažkokį portretą rinkimams. Ir tai neturi įtakoti tavo meno ir idėjos. Tu ją realizuosi arba ne.

26 kadras. Knyga

„Prūsijos“ albumas. Sukaustęs valią gyventi, pakirtęs prasmę kurti. Daug Raimundo aplinkos žmonių akcentuoja, įvardija jį kaip akmenį po kaklu, kuris nugramzdino menininką.

Albumas. Nebaigtas, neišleistas, nesukurtas. Net leidinio pavadinimas – „Prarastas pasaulis“– skamba lemtingai ar tyčiojasi aplinkybėmis? Čaižo kirčiais žodžiai, daužosi galvoje, aidi nesėkme, neviltimi, beprasmybe. Vokiečių leidykla staiga nutraukia kontraktą. Bandyti leisti Lietuvoje? Čia galimybių nedaug: nei Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriui nei pačiam Centrui Urbonas ir jo albumas nėra aktualūs, jam neverta tikėtis pagalbos teikiant paraiškas ar gaunant rekomendacijas. Kodėl? Nepamirškime, kad Raimundas oponuoja vietinei fotobendruo-menei, pats to nenorėdamas, vien savo kūrybos egzistavimu. Vilniuje jis taip pat nėra laukiamas. Juk daro kitokią fotografiją.

Šiandien leidinys tapo norma ir būtinybe, meno projekto estetine tąsa, idėjos pristatymu kita forma. Šiandien pats katalogas yra ir menas, ir forma, ir žanras; šiandien nebūtina kurti nei fiziškai apčiuopiamų tūrių, nei plokštumų, pakanka koncentruotis vien ties idėjos raiška; šiandien spaudos kokybės ir kainos santykis leidžia įvairaus formato ir stiliaus lei-diniais paženklinti kiekvieną svarbesnį meno įvykį. O tuomet katalogas reiškė ne tik kūrybos ir autorystės įprasminimą, tačiau buvo suvokiamas ir kaip likimo dovana: o, jam pasisekė! Jis geras menininkas...

Dar kartą sugrįžkime atgalios. Sudėliokime priežasties ir pasekmės mo-zaiką. Atkuriama nepriklausomybė. Blokada. Infliacija. Pirmoji krizė Lie-tuvoje. Kontrabanda. Įvedamas litas. Valiutos kursai stabilizuojasi. Realy-bė įkainojama. Laisvė įgauna materialią vertę. Visuomeninis gyvenimas sparčiai kinta. Meno ir kūrybos vertinimo kriterijai diferencijuojasi: auga jų kiekis, skleidžiasi įvairovė. Atsiveria užsienis. „Atrandamas“ šiuolaiki-nis menas. Užplūsta dideli kultūrinės informacijos kiekiai. Kontekstas – dirbtuvė – namai – artimiausia galerija – kavinė – jau nebe priebėga. Eteryje naujos sąvokos: socialumas, „dedlainas“, identitetas, koncepcija. Vienodai svarbūs tampa menininko kūrybinis autentiškumas ir įvaizdis. Evoliucionuoja projektinę kultūrą inicijuojančios ir administruojan-čios įstaigos bei institucijos. Paskutiniojo, modernistinio ano amžiaus dešimtmečio antroje pusėje jau buvo įmanoma tikėtis jų paramos ir vie-nokia ar kitokia forma išleisti „Prūsiją“. Tačiau Raimundas knygos leidybą vis dar sieja su Vokietija, „stato“ ant nostalgijos, turtingesnės rinkos ir savo stalkeriškos Rytprūsių patirties.

„Ant vokiečių išeinama“ atsitiktinai. 1990 m. išlindęs parūkyti pro nuo-mojamo buto langą Urbonas pamato bohemos kolegos A. Didžiulio senamiestyje vedžiojamus vokiečių turistus. „Na, štai, – anas kilstelėjęs galvą sako, – Klaipėdos fotografas, menininkas...“ Raimundas pakvietė visus vidun, susipažino. Jų tarpe buvo ir Ruth Kibelka-Leiserowitz, tuo metu rinkusi archyvinę medžiagą apie ankstyvąjį pokarį, Rytų Prūsijos evakuacijos metu nuo tėvų pasimetusių vaikų likimus (jos knygą „Vilko vaikai“ 2000 m. Lietuvoje išleido ,,Baltų lankų“ leidykla). Ruth ne tik pri-kalbina Raimundą rimtai susidomėti Kaliningrado sritimi (į kurią iki 1992 m., kol Lietuva neuždarė sienos su Rusija, buvo galima važinėti be doku-mentų), bet ir pametėja albumo idėją, padeda ją pristatyti leidykloms,

tampa pirmaja ir paskutiniaja Raimundo prodiusere. Leidykla „Wolf Jobst Siedler“ priima pasiūlymą ir pasiūlo fotografuoti leidiniui, kuriame atsi-spindėtų vokiečių kultūros liekanos Rytų Prūsijoje. Leidinyje, be abejo, turėjo dominuoti architektūra ir vietovaizdžiai. Iš bendro pasiūlyto sąra-šo buvusiuose Vakarų ir Rytų Prūsijos regionuose Raimundui leidžiama pasirinkti vietoves, o jose – objektus: miestelių turgaus aikštes, ūkinin-kų sodybas, kopas, pamarį, didmiesčių – Koenigsberg’o, Pillau, Danzig’o, Marienburg’o ir kt. – rotušes, taip pat Klaipėdos motyvus, Tomo mano namelį Nidoje. Nuspręsta, jog 1994 pavasarį turėjęs būti išleistas 150 puslapių leidinys vadinsis „Prarastas pasaulis“(„Verlorene Welten“). Lei-dinyje žadėta panaudoti 200 juodai‐baltų fotografijų. Honoraras aniems laikams fantastiškas – 7000 markių. Detalės iš sutarties: „...išmokama per 2 kartus, priskaičiuojant 5% nuo parduotų egzempliorių skaičiaus; p. Urbonas turi teisę nuotraukas eksponuoti parodose, naudoti jas žur-naluose; leidykla įsipareigoja publikuoti albumo fotografijas spaudoje savo lėšomis“.

Deja, Raimundas tebūtų gavęs 20 pirmojo leidimo egzempliorių, o iš kitų sekančių – po 2 egz. nuo kiekvieno papildomo tūkstančio. Tie vė-lesni autoriui būtų tekę su 40% nuolaida, be teisės platinti reklamos tikslais.

Urbonas sutartį pasirašo 1992 lapkričio 19 dieną Berlyne...

Rolandas Rastauskas, eseistas: Raimis buvo per žingsnį nuo gero, stipraus albumo, kuris būtų pakreipęs jo likimą. Tai jam buvo baisus smūgis, ir jis pirmą kartą užgėrė. Nebuvo girtuoklis. Visiškai nenorėjo gerti. Iš gėrimo patirdavo tik baisų skausmą. Jokio džiugesio ar euforijos. Visai nepakėlė alkoholio, iškart pasigerdavo. Košmariška. Tiesiu taikymu į depresiją. Paskutinis jo gyvenimo penkme-tis yra paženklintas slydimu. Bet kuri rimtesnė gyvenimiška situacija jį galėdavo paversti „lūzeriu“. Vienu metu Raimis tuo netgi patikėjo...

Saulius Paukštys, fotomenininkas:Sakytum, jis tebegyveno aname laike.... Impresionistas. Na, iš tų, kurie viską mesdavo ir eidavo į laukus tapyti...

27 kadras. Projektas

Šiandien yra madinga kūrybinius planus pavadinti projektu. Galime kalbėti labai rimtai, o galime – su ironija, tačiau Raimundas „Prūsijos“ albumą traktavo kaip projektą, kuris būtų įrėminęs jo Rytprūsių atkar-pas, brandžiau pristatęs kuriamą ciklą.

Fotografas, jautęs prielankumą tai vietai, jautęs jos kampelius ir tarsi mintinai žinojęs motyvų rakursus, staiga įgyja garantą – leidyklos avansą. Ir jau gali mąstyti nuosekliai, fotografuoti kryptingai, rinkti kadrus tik tokius, kokių reikia. Vokiečiai finansuoja apleistų Rytprūsių miestelių fotoalbumo – jiems neprieinamos teritorijos metraščio – lei-dybą. Taigi, albumo vertė gali būti įvairiai suprasta... Ar pats Raimundas, visada bėgęs nuo kontraktinės priklausomybės, pasvėrė, kiek ta laisvė yra sąlygiška?

Edmondas Kelmickas, poetas: Prūsijos ciklas – vienas gražiausių Raimio kūrybos etapų.

28 kadras. Prūsija

Ko mes ten ieškome? Garbingos praeities nuodėgulių? Karžygiško lais-vės mito? O gal madingos purvinos egzotikos, socrealistinės praeities? Tikimės atrasti trūkstamą grandį dingusių akimirkų archeologijoje? Ar traukiame ten grožėtis stovinčio laiko karkasais, kuriuose istorija sluoks-niuojasi: gotika, mūšių aidai, vienišumo, erozijos estetika – viskuo, kas telpa į egzistencijos saują?

Ar fotografuodamas Raimundas įsivaizdavo Kantą, kryžiuočius, o gal teritoriją be jokios tapatybės, su daugiataučio identiteto daigais? Herkų Mantą, „baumkuchenus“, teiginį „prastas Klaipėdos grindinys – Rytų Prūsijos klasika“, Adolfą Hitlerį, povandeninius laivus ir poligonus... Gal hegemoniškai svarstė: kas būtų, jei ši žemė mums priklausytų? Ir kodėl Lietuvai? Ragainė... Tilžė... O kokie nevykę rusiški pervadinimai...

R. Treigio nuomone, Prūsija Urbonui tapo pastovaus įkvėpimo vieta. Raimundas jam sakėsi vertinęs Prūsiją labiau nei tuos daiktų ir aplinkos fiksavimus. Sakoma, daiktas neturi dvasios. Tačiau jis kelia asociacijas. O vieta – kokia ji bebūtų, pažįstame ją ar ne – kiekvieną kartą atrandama naujai; vieta tampa sąsajų ir pabirų, nusitrynusių fragmentų kratiniu. Prūsija...

Remigijus Treigys, fotomenininkas, Raimundui artimiausias stilistiškai: O jis vienas iš nedaugelio, jeigu ne vienintelis, sugrojęs Prūsiją, metaforiškai tariant, tokią, kokia ji yra…

29 kadras. Tarp objekto ir objektyvo

„Tačiau dievas išrinko tautas ne dėl vietos, bet dėl tautos jis išrinko vie-tą. Todėl ir pati vieta dalyvavo tautos nelaimėje, taip kaip dar dalyvaus jos gerovėje; ji, kuri dabar apleista dėl visagalio Dievo rūstybės, vėl bus išaukštinta ir susilauks didelės garbės, kai didysis Viešpats bus per-maldautas“ (2 Mak. 5, 19‐20). Post scriptum Rytų Europos geografijai, trijų tautų ambicijoms ir in memoriam išnykusiai tautai. Taip suprantu R. Urbono nuotraukų ciklą, ir gal todėl nesinori šaipytis arba koliotis, cituojant rusiškus miestų pavadinimus, nes „ir pati vieta dalyvavo tautų nelaimėje“.E. Kelmickas (Literatūros almanachas „Baltija“, 1995)

V. Bizauskas akcentuoja fotografo drąsą: „Urbonas buvo pakankamai novatoriškas ir drąsus tam laikui. Kitą kartą pagalvoji, Prūsijos ciklas... Ten negyvenant, jo neįmanoma iki galo sukurti. Toks sumanymas tarsi pasmerktas nebuvimui. Negimčiai…“

Aš siūlyčiau palyginti Raimundo ir E. Butkevičiaus Prūsiją. Pastarasis fo-tografavo greitai, reportažiškai, nuotraukose žymu tiesmukas realizmas, gana grubi šviesotamsa, aštriai fragmentuota plastika. Ne apie filosofiją ir sentimentus kalbu. Antai menkiausiai smulkmenai, netgi debesėliui R. Urbono fotografijose atsiranda vietos, o E. Butkevičiaus nuotraukose architektūra užima visą kadrą, regis, „lipa“ iš jo. Raimundas instinktyviai surasdavo jautresnį atstumą tarp objekto ir objektyvo.

O gal viskas žymiai paprasčiau? Galbūt teisi R. Paukštytė sakydama: „Prūsijos epopėja – jo aistra, jo raudonas golfiukas, kuriuo, amžinai gendančiu, jis Prūsiją skersai išilgai išvažinėjo, jo meilė tai sugriuvusiai, bet nesugriaunamai dvasios ir istorijos vietai“.

30 kadras. Tiesiog kadras

Norėčiau nors fotoakimirkai tapti Raimio dalimi...

Vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, fotografuoti „trimakiškai“, laikant kamerą prie krūtinės, o kadrą leisti rinktis objektyvui, penktą valandą ryto pasibelsti į duris ir pasakyti: „Tu gražesnė nei dešimt litų“, valkiotis po taškus, kuriuos tik depresyvi mėnuleigė naktis laiko atlapotus, o lai-kas užaugina romantikos vijoklius...

Very sad story....

Raimundas fotografuoja, ką mato, tačiau ne tai, ką mes norėtume maty-ti: plastmasinę antį, žmonos nuogą nugarą, krentančio chalato dengia-mą, ir liūdnas akis, dujinę ir juodą rytą viešbutyje, ir vaizdą pro langą, pro kurį pažvelgus norisi nusigerti – priešais kitas, toks pats blokinis... Tos pačios vaikų žaidimų aikštelės, prišiktos šunų... Sakytum, refleksas nuo lango stiklo meta iššūkį ir atsispindi tavo fotolakšte. Ilgainiui tai tampa vertybe...

Seni, o jei žinotum turėjęs avansą? Juk vis tiek nekeistum kameros į skaitmeninę, ar ne?...

31 kadras. Citadelė – Berlynas

Berlynas. Miestas, tapęs paskutiniu Raimundo placdarmu. Paskutinė Urbono citadelė. Tik jis to nežinojo...

Berlynas. Galimybė. Viltis ir prakeikimas. Užsikabinti. Atrasti naująjį pasaulį. Ir paniška baimė prarasti save. Sumautas kapitalizmas, veikiantis ir vykstantis, egzistuojantis, neršiantis ir mus pagrobiantis, daug greičiau nei Lietuvoje. Ta-čiau tasai užsienis anuomet atrodė žaismingas: Raimundas parkeliauja žydru žiguliuku. Parvairuoja jį per sienas ir be teisių. Berlynas, padovanojęs pirmuo-sius pinigus, platesnį akiratį, viltį ir depresiją, galutinai supriešino jį patį su savim. Kadras – autoportretas?

Griuvus sienai, Raimundas atsiduria Vokietijoje, svečiuojasi pas pianistę Ra-mintą Lampsatis. Migruoja tarp sostinės ir Hamburgo. Tampa savu Ramintos namuose. „Pirmą kartą liko savaitei, vėliau po mėnesį apsistodavo. Mes susi-draugavome, jis tapo mūsų šeimos nariu. Jis buvo toks... Toks lyg permatomas, lyg jo nebūtų... Jam gyvenant pas mus, nejausdavau, kiek jis jau čia... Jis mėgo žaisti su mūsų vaikais, kai jie dar buvo maži... Vaikai labai jį mylėjo“, – dalijasi prisiminimais R.Lampsatis.

Urbonas atveža savąsias fotografijas, kurios bemat išperkamos. Nes kitokios, nes nostalgiškos... Vokiečiai perka Rytprūsius... Čia esantys lietuviai – gimtųjų miestelių ir kapinių nuotraukas... Jis atsisako parduoti fotografijas brangiau nei už 100 markių. Normalu būtų tūkstantis, – stebisi Raminta. Ne, – ramiai atremia Raimundas, – tegul žmonės perka. Taip palengva Raminta pradeda kaupti menininko kūrinių kolekciją. Įsigyja pati, padovanoja dėkingas autorius. Raminta paprašo nufotografuoti savo restauruojamo, besikeičiančio buto in-terjerą. Kaip tik Raimundo akiai, su įskilusiomis sienomis, atsilaupiusiu tinku, krentančiais dažais, vienišais daiktais.

Jis sukuria kitokius darbus nei Lietuvoje. Švelnesnės faktūros, tarsi išplaukusių kontūrų. Mažiau skausmingus ir, be abejo, mažiau nostalgiškus. Mažiau nuės-tus laiko...

Raminta traukia tvarkingai supakuotas, saugomas Raimundo nuotraukas. Ko-mentarai tokie pat taupūs ir nuoširdūs, kaip ir Vokietijoje sukurtos fotografijos: Berlyno kavinė... Vienas baras, kur mėgstame nueiti... Šitaip atrodė mūsų vir-tuvė, kai mes ją išsigriovėme... Vaizdas pro duris... Šitokios sienos... Jam tokie dalykai patiko... Mano koncertiniai batai... Kiemas... Grindys... Buvo... Šviestu-vų instaliacija... Čia vaikučiai mūsų... Jis pats...

Šioje nuotraukoje Raimundas moja it kviesdamas, skrisdamas, plasnodamas, sėdėdamas tame pačiame krėsle, kuris tapo vienu iš fotoobjektų Ramintos bute. Tai vienas paskutiniųjų menininko autoportretų...

Raminta Lampsatis, pianistė, supažindinusi Raimundą su Vokietija: Depresyvus romantikas. Raimundas – jo darbai. Jungtis – filosofinė akimirka...

32 kadras. Atspaudas

Ką naujo suranda klajūnas Vokietijoje? Visose kelionėse Raimundą lydi lietuviškos nuotaikos. Kadruose – nusivylimas, apatija, nerimas, išdidu-mas. Po muziejus nevaikščiodavo, naktimis slankiodavo gatvėmis, ste-bėdavo paprastų žmonių gyvenimą. Tyrinėdavo žvilgsniu apleistų namų fasadus. Kapinės ir sodai jam buvo pilnesni ženklų nei permainų išlaižy-tas didmiestis... Net kavos barą susirado tokį patį kaip anuometiniai mū-siškiai gastronomai... Pasak R. Lampsatis, turtas jo nedomino. Tereikėjo tiek, kad užtektų pavalgyti, užtikrinti šeimai normalų gyvenimą.

Perteklius ji slėgė ir keistai nederėjo su gyvenimo fragmentais, kuriuos Raimis atmatuodavo klajūniško minoro fotokadrais. Berline jis neuž-mezgė ypatingų pažinčių, tokių, kurios galėjo praplėsti jo atspaudo geografiją visomis prasmėmis. Galerijos, kuratoriai, kontaktai. Magiški raktažodžiai, apie kuriuos svajoja dažnas kylantis menininkas. Parodos, prestižas, žurnalai, recenzijos, publika... Stilius. Piaras. Prodiuseris. Tik žodžiai. Nei vietoje, nei laiku neištarti:Sveiki, aš – Urbonas... Laba diena, norėčiau jums pristatyti Raimundą Urboną... Atkreipkite dėmesį į šias fotografijas... Autorius dar nežinomas, taip, taip – mūsų galerijos debiutas...

Kita vertus, nenoras socialiai angažuotis ir fotografijas paversti šiuo-laikinio meno „plakatais“ užbrėžė ribą – Vokietijoje jo kūriniai galėjo kelti nostalgiją tik tiems, kuriems atstojo prarastus vietolaikius. Mažiau sentimentaliems jos turėjo sietis su dokumentika. R. Urbono vystoma lyriška, literatūrinė jos versija yra pernelyg jausminga (nors lietuviška-me kontekste Urbonas atrodo pakankamai tiesmukas ir kartais netgi barbariškas). Toks menas įdomus nebent kolekcininkui profesionalui ar smalsiam, tik atrandančiam postsovietinę meno erdvę mėgėjui. Rimtai pretenduoti į užsienio rinką Raimundui vilčių buvo nedaug.

Taip, jo fotografijos jaudina širdį, tačiau protą palieką abejingą. Jos ne-žudo ir nešokiruoja. Negąsdina, neprovokuoja, ne ne ne ne, neerzina, jos tyli įsuktu rūkuosna žinojimu ar saugo dieną prieš spragtelint degtukui po kreivasnapiu virduliu. Tuoj gersime arbatą, pusryčiai, tuoj viauktels langas, užuolaidą prakirs drungna šviesa ir tėkšis ant stalo lyg dar viena parašo laukianti nuotrauka. Nuotrauka su pilkuma, pilna spalvos. Čia ir tamsos daugiau, taip, daugiau juodumo ir baltas horizontas. Štai ir visa atspaudo geografija...

Stefanija Bagdonavičienė, kultinio „Bohemos“ baro savininkė:Tik juoda arba balta. Kaip fotografijoje, taip ir jo gyvenime. Gal jo kūriniuose buvo daugiau pustonių?...

33 kadras. Kodas

2008-ieji metai. Po Klaipėdą kaip visada susirūpinęs laksto fotografas A. Darongauskas. Klaipėdos dramos teatras – kažkada Raimundo darbovietė – uždaromas remontui, valomos patalpos. Metamos lauk šiukšlės, seni nebereikalingi daiktai, tarp jų – R. Urbono negatyvai, nuotraukos... Teatro darbuotojas Vladas išsaugo ir perduoda šimtus nuotraukų bei tūkstančius kruopščiai supakuotų negatyvų... Kas šiandien galėtų peržvelgti juos? Įsigilinti į Raimundo kūrybą? Įminti jo kodą?

Rolandas Rastauskas, eseistas: Jis buvo ryškus, bet jo ryškumą reikėjo pastebėti...

34 kadras. Kadras ieško fotografo

Išėjo menininkas. Mirė fotografas. Dar sūnus. Dar, kaip visada sakoma, vyras. Tėvas. Dar sakoma: mylėjo, gyveno, kūrė. Beveik kaip Stendalio epitafijoje. Kažkam smalsu. O kitiems – jokio skirtumo. Nuo buitinio lygmens iki pranašiškojo, tokio, kad galėtume kalbėti apie gyvenimo legendą, – vienas tarpas. Na gal būt toks, koks skyrė krantinę ir vandenį tą audringą naktį, o ribas ištrynė gamta ir jis pats.

Raimundas neperėjo į kitą pusę, bet ir atgalios nebegrįžo. Ne, pasidėjo fotoaparatą paskutiniam autoportretui. Ir dingo. Ir jis, ir fotoaparatas. Kažkas tikino radęs. Prigėrė patvinusiame senamiestyje. Paslydo... Vel-nioniška audra buvusi, – tvirtina viena ponia. Nieko panašaus. Kyštelėjo į „Bohemą“ galvą, lyg ko ieškodamas, bet žinodamas, kad čia neras. Diena buvo. Lauke klaikiai draskėsi lūžtančios šakos. Linktelėjo sau ar kitiems. Ir dingo. Dar tą vakarą sėdėjo ant „Bohemos“ laiptų. Apie pir-mą nakties atsikėlė ir nuėjo tiesiu taikymu. Kodėl jis nupėdino į tą pusę – teatro, upės link? Turbūt į naktinę kavinę, kuri dar dirbo tuo metu... Nėjo jis į kavinę, ieškojo. Bandė prisiminti duris, į kurias dar nesibeldė, seniai nesibeldė. Nerado. Tiesiog sėdėjo. Ant krantinės nunėręs kojas. Užsirūkė. Užsimerkė. Šyptelėjo, linktelėjo ir nuplaukė, bangų priglaustas ir priplaktas jachtklube.

O gal neturėjo užrūkyti ir buvo įstumtas? Gal kam pasakė porą atsitikti-nių žodžių ir buvo įmestas? Ne, ne, ką jūs, dar tą vakarą pradreifavo pro Hitlerio balkoną... Ir išnyko... Ne, šiaip sau išnykti negalėjo. Jį sekė, ir jis buvo nužudytas... Faktas. Policija net siūlė kelti bylą. Turėjo įtarimų, ku-rie galėjo virsti įrodymais... Ne. Nebuvo jokių įrodymų. Raimundas jokiu būdu negalėjo būti nužudytas. Juk neturėjo priešų. Jo siela buvo išdalin-ta, ir jos niekam nereikėjo, net jam. Ar tik tąkart? Ėjo namo. Bet neturėjo kur eiti. Ėjo prieš vėją. Nors ėjo niekur. Ir audra siautė visur. Neužgesin-si degančio skrandžio, karščiuojančių akių, nevilties alkio, kuomet net kvapą tavąjį vėjas iš dantų išrauna. Ride the lightning. Ne, nebalnojo Raimundas žaibo ir niekada jais nesisvaidė. Nebuvo griovėjas. Jei statė, statė tik savo pasaulį. Raimundas paprasčiausiai neturėjo perkopti XX a. pabaigos slenksčio. Kadras tebeieško fotografo...

35 kadras. P.S.

Pasikeitė aplinka, kuri maitino Raimundo meną. Ką daryti toliau? Kai lieki tik tu ir tavo menas, tuomet turi išsiaiškinti, kiek jis tau svarbus, privalai atlaikyti išo-rės spaudimą, panieką, kreivą žvilgsnį. O kodėl, po velnių, tai epochai, žmogui, praeiviui, muziejaus direktoriui turėtų būti įdomūs tavo menai? Juk tai nėra užprogramuota. Mylimi tik nekenksmingi, atleidžiama tik kvailiams...

Ilgainiui visa romantika nugaravo, Kaliningradas tapo nebeaktualus. Gal tai – viena priežasčių, pastūmėjusių Raimį išnykti, kuris buvo taip jo įsikabinęs, jog nieko kito negalėjo tęsti ir juolab – pradėti naują...

Pasakoja Raimundo mama, žmona Rimvydė, Stefanija Bagdonavičienė, Andželika ir Isroildžonas Baročiai, Norvydas Birulis, Andrius Jankauskas, Raminta Lampsatis, Rasa Paukštytė, Rolandas Rastauskas, Remigijus Treigys:

Pozicijos nedemonstravimas buvo esminis Raimio bruožas. Nedemons-travimas nei dogmų, nei savo pozicijų. Jeigu jam kur nors ar kas nors ne-patikdavo, tiesiog užbraukdavo tai… Jis buvo neprotestuojantis. Susi-taikęs, bet nedalyvaujantis. Savo kuriamo meno taip pat nedeklaravo...

Pradėjo fotografuoti, be abejo, savo bendraamžius, Rimkų vaikinukus. Sudėdavo portretukus į savadarbius fotoalbumus, sužymėdavo tikslias datas, vardus surašydavo...

Namuose turėjo fotolaboratoriją... Įsirengė užkampy. Su tais chemika-lais kankindavosi… Vedė tikslius užrašus: ką, kiek, ir už kiek pirko pir-miesiems fotoeksperimentams...

...Kūrybiniais planais niekada nesidalindavo... Be to, nemanau, kad ir turėjo tų didelių ateities planų, gal tik nuojautų... Tiesiog buvo jaučiantis ir jaučiamas žmogus...

...Nuotraukos. Seni interjerai ir žmonės juose. Prieš dvidešimt dvejus metus. Įsivaizduokite, jei mes sėdėtume Vokietijoje keturiasdešimt septintaisiais, tai prieš dvidešimt dvejus būtų dvidešimt penktieji, dar Hitlerio nebuvo valdžioje, taigi – visa epocha!

...Raimundas – tai draugas. Tai žmogus, kuris visada rasdavo laiko pokal-biui, rasdavo ir laiškui… Mes turėjome laiko. Ir tas laiko leidimas kartu, ir tas neįpareigojantis buvimas, be ypatingo tikslo, be pragmatizmo…

...Raimis buvo hipis… Tačiau ne iš tų išprotėjusių idėjinių – ilgi plaukai ir kliošai, kurie už pacifizmo idėjas gali „duoti į dūdą“...

...Kai klausdavau: „iš kur tu tai žinai?“, Raimis atsakydavo: „nežinau“… Jis nepastebimai, neprikišamai lavinosi pats… Tiems laikams jis buvo eruditas…

...Be jo neįmanoma įsivaizduoti Klaipėdos…

...Buvo tylus…Taigi mes sėdėjome ir tylėjome sykiu. Su abipuse simpa-tija…Tolerancija…

...Kuo skyrėsi Raimis nuo visos chebros? Buvo nepaprastai jautrus. Gerie-tis, kuris lengvai susigrauždavo ir viską lengvai atleisdavo... Pulsuodavo. Jam reikėjo romantikos... Grožio... Idealo...

36 kadras...

...Šiaip jis buvo „cool“. Nesikeikdavo, neblevyzgodavo programiškai, kaip priimta. Buvo elegant. Juodi džinsai, gražūs megztiniai... Labai dailus bernas, išlaikytas, stilingas...

... Jis labai norėjo tą albumą išleisti. Tai buvo jo didžiausia svajonė...

...Raimis – tarsi Kaliningrado Buračas... Dirbau tuo metu vienoje kate-droje su labai senu tų kraštų žinovu – Mališausku Jurgiu. Ir kai Raimis pradėjo fotografuoti, Mališauskas sako: „Žinai, jis dabar daugiau už mane žino“…

...Apie fotografiją galėdavo kalbėti ištisai... Buvo tikras menininkas, ta-čiau jį pribaiginėjo nepripažinimas ir kapeikos neturėjimas...

...„Teatrabary“ sėdėjome. Priėjo Raimis ir sako: „Sveikas, aš esu Urbonas. Man čia sakė, kad tu turi mašiną. Ar galime padaryti taip – aš perku benziną, ir važinėjame po Kaliningradą?“… Aštuoniasdešimt septintie-ji‐aštuntieji metai buvo… Per keliones ir išsikalbėjome…

...Jis paskambino: „Aš – Raimundas Urbonas,– prisistatė. – Norėčiau pas jus į Hamburgą atvažiuoti“... Sakau: „Prašau“. Atvažiavo... Neklau-siau, kas jis... Pasitikiu žmonėmis...

...Dailus ir visada nelaimingas. Moterims tokie patinka? Niekada balso nepakeldavo, neesu girdėjęs jo šaukiant. Stailą jis tikrai turėjo. Nepai-sant bendrabutinio skurdo… Labai subtilus buvo tipas…Tų laikų Klai-pėdoje, pakankamai plebėjiškoje, jis atrodė labai stilingai. Very special guy. Labai nebanalus. Labai nebanalus...

...Nusistebėjau… Tiek daug menininkų... Ir kaip čia tas mano nežino-mas vaikas pateko į parodą...

Born on January 2nd, 1963, in Plungė. Since 1988 became a member of Union of Lithu-anian art photographers. Participated in exhibitions since 1985.

R. Urbonas, a representative of informal underground in Lithuanian photography, chose position of a photographer – observer – at that time widely spread approach among artists stemming from the notion of “aesthetics of boredom“ originated in the 1980’s.

Having rejected the method of photojournalism, staged composition of a photograph, visual metaphor, the artist focused on a thing and landscape as an intrinsically valu-able object of observation that is worth recording. The main motives of the photo-graphs: fragments of hippie movement in Soviet Union, depersonalised Soviet-time every-day life, unarranged compositions of still-life objects, Lithuanian small towns, performances and rehearsals of “Gliukai” theatre, Eastern Prussia…

Raimundas’ works were displayed both in Lithuania and in international exhibitions abroad: in Germany, Belarus, Czech Republic, Estonia, Finland, Hungary, Poland, Ro-mania, Russia, Spain, the USA, the Ukraine, Uzbekistan.

In 1982 he creates the first series of photographs “Requiem seniems džinsams” (Re-quiem For Old Jeans) – about life and travels of hippies in the Soviet Union (Middle Asia, Siberia).

In 1987 he started receiving his first awards in the international photography exhibi-tions abroad: Hungarian Art Photography Union medal for the photograph “Portre-tas prie lango” (Portrait By The Window, 1986), prize in Poland for the photograph “Pagarba Jozefui Sudekui” (Homage To Jozeph Sudek, 1987), later, in 1989 – the third premium in Spain for the photograph “Lėlės” (Dolls, 1989).

From 1988 to 1993 R. Urbonas focused his attention on Lithuania Minor and, up un-til 1997, travelled there constantly, scrupulously “documented” the remained small towns, created big series of photographs “Rytprūsiai” (East Prussia), organized exhibi-tions (“Prūsų Lietuva” / Prussian Lithuania), and got one step closer to the completion of the album which had already had a name – “The Lost World”. However fate put an abrupt end to everything...

Less than a month before his 37th birthday Raimundas tragically died on December 5th, 1999. He is buried in Plungė.

Raimundas Urbonas wurde am 2. Januar 1963 in Plunge geboren. Seit 1988 ist er Mitglied des Kunstphotographenbundes. Seit dem Jahr 1985 nimmt er an den Aus-stellungen teil.

Raimundas Urbonas ist Vertreter der unformaler litauischen Photographie des Unter-grunds, er hat die zu dieser Zeit moderne Taktik des Photobeobachters gewählt, die ih-ren Anfang im achten Jahrzehnten nahm, und zu dieser Zeit entstand das sogenannte Format der „Langeweileästhetik“.

Abgesagt von der Reportage - Kompositions-und Regie- Methode, Bildmetapher, konzentrierte sich der Künstler auf die Gegenstände und die Landschaften, die er für selbstverständlich wertvolle Beobachtungs-und Fixierungsobjekte hielt. Die Haupt-themen seiner Bilder sind: Hippiebewegung in der damaligen Sowjetunion, Alltags-leben zur Sowjetzeit, natürliche Kompositionen der Gegenstände, kleine Städchen Litauens, die Vorstellungen und Proben im Theater „Gliukai“, Ostpreussen, u.a.

Seine Bilder wurden nicht nur in Litauen, sondern auch an den internationalen Aus-stellungen in Deutschland, Weissrussland, Tschechien, Estland, Finnland, Hungarn, Polen, Rumänien, Russland, Spanien, USA, Ukraine, Usbekistan ausgestellt.

Im Jahr 1982 schuf er die erste Fotoserie „Requiem für die alten Jeans” – über Hippiele-ben und ihre Reisen im damaligen Sowjetunion (Mittelasien, Sibirien).

Im Jahr 1987 erhielt er die ersten Auszeichnungen an den internationalen Fotoaus-stellungen im Ausland: die Medaille des hungarischen Photographien Kunstvereins für das Foto „Porträt am Fenster” (1986), einen Preis in Polen für das Foto „Ehre dem Herrn Joseph Sudek” (1987), und später 1989 erhielt er den dritten Preis in Spanien für das Foto „die Puppen” (1989).

In den Jahren 1988–1993 wendete Herr R. Urbonas seinen Blick auf Kleinlitauen. Bis zum Jahr 1997 besuchte er ständig dieses Land, „dokumentierte” skrupulös die erhal-tenen Städchen, und schuf eine grosse Bilderserie „Ostpreussen”, zugleich veranstalte-te er die Ausstellungen („Preusisches Litauen”) und näherte sich dem Schaffen eines Fotoalbums, der schon seinen Namen hatte „Verlorene Welt”. Aber alles bleibt fatal stecken.... vor seinem

37 Geburtstag ist Raimundas nicht mehr am Leben. Er ist am 05. Dezember 1999 an einem Unfall umgekommen. Er ist in Plungė begraben.

Gimė 1963 m. sausio 2 d. Plungėje. 1970 m. Raimundo šeima persikėlė į Klaipėdą. Baigęs 8 klases, nusprendė mokytis šaltkalvio specialybės, tačiau po pusantrų metų įsidarbino ir baigė vakarinę mokyklą. Dirbo įvairiose Klaipėdos įmonėse, paskutinė darbovietė (nuo 1995 m.) – Klaipėdos dramos teatras.

1984 m. sausio 6 d. vedė Rimvydę Lukaitę ir susilaukė dviejų vaikų: Mikalojaus (g. 1984) ir Teresės (g. 1991 m.).

1982 m. sukūrė pirmąją fotografijų seriją „Requiem seniems džinsams“ – apie hipių gyvenimą ir keliones tuometinėje Sovietų Sąjungoje (Vidurinė Azija, Sibiras). Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1985 metų.

1987 m. tarptautinėse fotografijos parodose pelnė pirmuosius apdovanojimus: Ven-grijos fotografijos meno sąjungos medalį už fotografiją „Portretas prie lango“ (1986), prizą Lenkijoje už fotografiją „Pagarba Jozefui Sudekui“ (1987), vėliau – 1989 m. tre-čiąją premiją Ispanijoje už fotografiją „Lėlės“ (1989).

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1988 metų.

Lietuviškos fotografijos „underground’o“ atstovas R. Urbonas pasirinko fotostebėtojo taktiką, kurios pradžia 9-ajame dešimtmetyje atsiradęs „nuobodulio estetikos“ for-matas. Atsisakęs reportažinio, kompozicinio-režisūrinio metodo, vaizdinės metaforos, menininkas susikoncentravo į daiktą ir peizažą, kaip savaime vertą stebėjimo ir fiksa-vimo objektą. Raimundą stipriai veikė naujas estetinis požiūris į formą, leidęs tvarkyti turinį ir sykiu neatmetęs reportažinio paprastumo, kuris prigijo visuose Raimundo kūrybos cikluose.

Iki 1991 m. jo kūryboje vyravo nuasmenintos kasdienės buities motyvai, nerežisuotos daiktų kompozicijos. R. Urbonas sukūrė ir artimų žmonių portretų. Tačiau autoriaus „prekiniu ženklu“ tapo natiurmortai. Pakankamai originalūs, jie daug pasako apie autoriaus gyvenimą ir labiau reprezentuoja jo kūrybą nei kiti objektai, kuriuos fotogra-fuojant budo menininko profesionalumas.

1988–1995 m. fotografavo Vilnių, Klaipėdos senamiestį, tačiau daugiausia – nedide-lius miestelius: Švėkšną, Žemaičių Kalvariją, Gardamą ir kt. Žemaitija ypač artima jo sielai. Į Urbono akiratį pateko Vilniaus „Rasų“, Beržoro, Salantų, Plungės kapinės, taip pat ir didelį įspūdį padariusieji Berlyno žydų kapai Weisensee.

Raimundas Urbonas kartu su Audriumi Jankausku, Sauliumi Kanapecku, Remigijumi Treigiu ir Arvydu Karveliu 1990 m. subūrė Klaipėdos menininkų grupę „Doooooris“. Ypač dažnai Raimundo fotografijas smagiai apipavidalindavo grupės nariai, nesilaiky-dami nei stilistinių, nei formos, nei kokios nors normos rėmų. Ironija, žaismė ir pokštai grupės kūryboje leidžia įvardyti ją kaip klaipėdietišką fluxus.

1995–1998 m. fiksuojant Gliukų teatro aktorių improvizacijas, atsirado nauja fotogra-fijų serija „Gliukų teatras“.

1988–1993 m. R. Urbonas žvilgsnį nukreipė į Mažąją Lietuvą ir iki 1997 m. nuolat ten keliaudavo, skrupulingai „dokumentuodamas” dar išlikusius miestelius, sukūrė didelį ciklą „Rytprūsiai“, surengė parodą („Prūsų Lietuva“), artėjo prie albumo, kuris jau turė-jo ir pavadinimą – „Prarastas pasaulis“. Tačiau viskas lemtingai įstrigo...

37-ojo gimtadienio Raimundas nebesulaukė. Jis tragiškai žuvo 1999 m. gruodžio 5 d. Palaidotas Plungėje.

Raimundas Urbonas

Grupinės parodos2008Testas: 11 vs 1 / Lietuvos dailė ’08. Fotografija. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva; Aš tarp jų / Pirmasis tarptautinis meninės fotografijos festivalis „In focus”. Galerija „Arka”, Vilnius, Lietuva;Po vandens ženklu / Klaipėdos apskrities menininkų projektas. Lietuvos centras prie Lietuvos respublikos ambasados Lenkijoje, Varšuva; Kintančios erdvės [R. Urbonas, G. Skudžinskas, R. Treigys]. Giedre Bartelt galerija, Berlynas, Vokietija.

2007 Klaipėdos fotografija. „Prospekto” fotografijos galerija, Vilnius, Lietuva.

2001 Klaipėdos dailininkų paroda. Riugeno sala, Vokietija.

1998 Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos (KADS) paroda. Klaipėdos dailės parodų rūmai, Klaipėda, Lietuva.

1996A. Anuso metaloplastikos ir R. Urbono fotografijų paroda, galerija „Bohema“, Klaipėda, Lietuva.

1991Keli fotografai. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva;Fotografijų paroda. Fotografijos muziejus, Helsinkis, Suomija; Šiuolaikinė Rusijos ir Baltijos šalių fotografija, Roy Boyd galerija, Čikaga, JAV.

1990Fotografija ’90: respublikinė fotografijos paroda. Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius, Lietuva; Portretas: 2-oji respublikinė fotografijos paroda. Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius, Lietuva; Keli fotografai. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, Lietuva;Gintaro kraštas ’90: Baltijos respublikų fotografijos paroda. Klaipėdos dailės parodų rūmai, Klaipėda, Lietuva; Grupės „DOOOOORIS“ paroda. Klaipėdos dailės parodų rūmai, Klaipėda, Lietuva; Atmintis ir intuicija: šiuolaikinė Lietuvos fotografija. Dailės muziejus, Lodzė, Lenkija;Šiuolaikinis menas / Art of Today: 3-oji tarptautinė vaizduojamojo meno paroda. Budapeštas, Vengrija; Fotografijų paroda. Parodų galerija, Berlynas, Vokietija; Religija Lietuvoje. Lietuvių dailės muziejus, Pasaulio lietuvių centras, Lemontas, JAV;Lietuvių šventės: 19-oji kasmetinė lietuvių fotografijos paroda. Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV.

1989Moteris fotomene ’89: 3-asis tarptautinis fotografijos salonas. Tartu, Estija;37-asis tarptautinis kalėdinis fotografijos salonas. Asturija, Ispanija; Gyvenimas fotografijose, fotografija gyvenime: sąjunginė paroda, skirta fotografijos išradimo 150-mečiui, Maskva, Rusija;Aš savo tėvynės ir pilietis, ir karys: 3-oji tarpklubinė fotografijų paroda, Severomors-kas, Rusija;

Fotografijų paroda. Miesto salė, Vespremas, Vengrija; Eksperimentinė-siurrealistinė fotografija: 18-oji kasmetinė lietuvių fotografijos paro-da, skirta fotografijos išradimo 150-mečiui. Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV.

1988Fotoforum ’88: 21-asis tarptautinis meninės fotografijos salonas. Ružomberokas, Čekoslovakija; Jaunųjų Pabaltijo fotografų paroda. Kiek in de Kök galerija, Talinas, Estija; Jaunosios kartos portretas / Tarptautinė meninės fotografijos bienalė „Interfoto-88“. Zeliona Gura, Lenkija; Fotografijų paroda. Jaunimo rūmų parodų salė, Leningradas, Rusija; Jaunųjų fotografų paroda. Fotocentras, Kultūros rūmai, Leningradas, Rusija; Jaunųjų fotografų paroda. Mokslų akademijos miestelis, Novosibirskas, Rusija; Jaunųjų fotografų paroda. Kultūros rūmai, Taškentas, Uzbekija; Fotografijų paroda. Kultūros rūmai, Ivanovo, Rusija; Jaunystės pasaulyje: tarprespublikinė fotografijos paroda. Dnepropetrovskas, Ukraina;Fotopeizažas ’88: 2-oji tarpklubinė fotografijos paroda. Užgorodas, Ukraina;2-asis tarptautinis fotografijos salonas. Hertenas, Vokietija; Miestas: 17-oji kasmetinė lietuvių fotografijos paroda. Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV;Fotografijų paroda. Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV.

1987Klaipėdos jaunųjų fotografų paroda [P. Malūkas, A. Stubra, R. Urbonas]. Alumnato kiemas, Vilnius, Lietuva; Amžininko pasaulis: 4-oji tarpklubinė meninės fotografijos paroda. Gardinas, Balta-rusija; Gintaro kraštas ’87: tarprespublikinė meninės fotografijos paroda. Talinas, Estija;Vėjas nuo jūros: 2-oji Lenkijos fotografijos paroda. Ščecinas, Lenkija;Kas esi, jaunas žmogau?: 10-asis tarptautinis meninės fotografijos salonas “Foto-Expo 87”, Poznanė, Lenkija; Sibiu ’87: 3-asis tarptautinis meninės fotografijos salonas. Sibiu, Rumunija;Jaunųjų fotografų paroda. Žurnalistų sąjungos centrinė parodų salė, Maskva, Rusija; Fotografijų paroda. Kultūros rūmai, Kogalymas, Tiumenės sritis, Rusija; Draugystės tiltai: 14-oji tarptautinė fotografijos paroda, Kopošvaras, Vengrija;47-asis tarptautinis Šiaurės Vakarų fotografijos salonas. Vašingtonas, JAV.

1986Fotodebiutas ’86: 6-oji respublikinė jaunųjų fotografų paroda, Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius, Lietuva; Ataskaitinė Klaipėdos skyriaus fotografų paroda. Klaipėdos fotografijos galerija, Klaipėda, Lietuva; Klaipėdos skyriaus jaunųjų fotografų paroda. Klaipėdos fotografijos galerija, Klaipė-da, Lietuva; Klaipėdos skyriaus jaunųjų fotografų paroda. Viešbutis „Vėtrungė“ (konferencijų salė), Klaipėda, Lietuva.

1985Ataskaitinė Klaipėdos skyriaus fotografų paroda. Klaipėdos fotografijos galerija, Klaipėda, Lietuva.

BibliografijaAtsisveikinant su XX amžiumi: Lietuvos fotografija 1932‐2000, sudarė A. Sutkus, S. Žvirgždas, Vilnius: LFS, Vaga, 2000.Interviu: Lietuvos dailė ’08. Fotografija, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2008.Kintančios erdvės, sudarė G. Bartelt, G. Skudžinskas, Klaipėda: LFS Klaipėdos skyrius, 2008.Klaipėdos fotografija, sudarė A. Jankūnas, Klaipėda: LFS Klaipėdos skyrius, 2000.Klaipėdos fotografija, sudarė R. Treigys, Klaipėda: LFS Klaipėdos skyrius, 2007.Lietuvos fotografija, Kaunas: Šviesa, 2007.Lietuvos fotografija vakar ir šiandien, sudarė S. Valiulis, Vilnius: LFS, 1997.Lietuvos fotografija vakar ir šiandien, sudarė S. Valiulis, Vilnius: LFS, 1998.Lietuvos fotografija vakar ir šiandien, sudarė S. Valiulis, Vilnius: LFS, 2000.Lietuvos fotografija vakar ir šiandien, sudarė M. Matulytė, Vilnius: LFS, 2006.Lietuvos fotografija vakar ir šiandien, sudarė M. Matulytė, Vilnius: LFS, 2008.Lietuvos fotomenininkų sąjunga: Žinynas, sudarė S. Žvirgždas, Vilnius: LFS, 2004.Narušytė A. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje: Monografija, Vilnius: VDA leidykla, 2008.

Po vandens ženklu, sudarė I. Kazakevičius, S. Kazarauskaitė, Klaipėda: KKKC „Kultūrpolis”, 2008.37 Salon de Navidad de Fotografia, Oviedo: Caja de Ahorros de Asturias, 1989.Art of Today: 3rd International Fine Art Exhibition, Budapest: 1990.

Baronienė D. „Rekviem menininkui ir jo „Mėlyniems džinsams“, in: Sekundė, Panevėžys, 2000, birželio 6.

Bočiulytė R. „KADS, arba Reiškinys, kurio nepaneigsi“, in: Klaipėda, Klaipėda,1998, vasario 18.

Bočiulytė R. „Iš Gliukų virtuvės: fotografija, kulinarija, poezija“, in: Klaipėda, Klaipėda, 1998 birželio 20.

Bočiulytė R. „Apie fotografiją, teatrą, poeziją ir gliukus“, in: Klaipėda, Klaipėda, 1998, birželio 24.

Bočiulytė R. „Pirmoji Raimundo Urbono retrospektyva“, in: Klaipėda, Klaipėda, 2000, sausio 26.

Kazakevičius I. „Mirtis avansu“, in: Fotografija, Vilnius, 2006. Nr.1(12).

Lukoševičienė R. „Fotografiniai nuotykiai Gliukų šaly“, in: Vakarų ekspresas, Klaipėda, 1998, birželio 13.

Lukoševičienė R. „Fotonuotykiai Gliukų šalyje“, in: Literatūra ir menas, Vilnius,1998, birželio 20.

Mezginaitė E. „Tarsi atvirukai draugams – biografijos partneriams“, in: Panevėžio rytas, Panevėžys 2000, birželio 6.

Petronytė J. „Menininkas įvertintas po mirties“, in: Vakarų ekspresas, Klaipėda, 2000, sausio 31.

„Raimundas Urbonas“, in: Šviesoraštis, Vilnius,1997, Nr. 1(11).

„Raimundo Urbono fotografijų paroda“, in: Vakarų ekspresas, Klaipėda, 2000, sausio 29.

Rastauskas R. „Raimundas Urbonas“, in: Nemunas, Kaunas, 1988, Nr.6.

Rastauskas R. „Tykusis donas“, in: Fotografas, 2000, Nr. 3‐4 (14‐15).

Skudžinskas G. „Išviešintas R. Urbonas“, in: Klaipėda, Durys, Klaipėda , 2008, liepos 9.

Žigienė V. „37 tapo mistiniu skaičiumi?“, in: Panevėžio balsas, 2000, birželio 3.

Žiemytė I. „Triakis angelas “, in: Vakarų ekspresas, Klaipėda, 1994, kovo 11.

Pastaba: LFS – Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Personalinės parodos Lietuvoje2008Nematytas Urbonas. Klaipėdos fotografijos galerija, Klaipėda.

2000Raimundas Urbonas (1963‐1999). Retrospektyvinė fotografijų paroda / Kuratorius R. Rastauskas. Baroti galerija, Klaipėda; Raimundas Urbonas (1963‐1999). Retrospektyvinė fotografijų paroda / Kuratorius R. Rastauskas. Fotografijos galerija, Panevėžys; Raimundas Urbonas (1963‐1999). Retrospektyvinė fotografijų paroda / Kuratorius R. Rastauskas. Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius.

1998Paroda, skirta Gliukų teatro dešimtmečiui. Baroti galerija, Klaipėda.

1997Prūsų Lietuva. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerija, Vilnius;Apie nieką. Klaipėdos dailės parodų rūmai, Klaipėda.

1996Galerija „Langas“, Vilnius; Galerija „Skliautai“, Vilnius; Fotografijų paroda (kartu su A. Anuso metaloplastika). Galerija „Bohema“, Klaipėda; Algimanto galerija, Panevėžys.

1994Baroti galerija, Klaipėda; Galerija „Bohema“, Klaipėda.

1993Galerija „Bohema“, Klaipėda.

1992Prūsija 1991‐1992. Klaipėdos dailės parodų rūmai, Klaipėda.

1989 Fotografijų paroda (kartu su G. Stulgaičiu). Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius; Klaipėdos dailės parodų rūmai, Klaipėda; Šiaulių fotografijos muziejus, Šiauliai.

1986Lietuvos žemės ūkio akademija, Kaunas; „Neringos“ poilsio namų klubas, Palanga.

Apdovanojimai: 1989 – 37-oji tarptautinė kalėdinės fotografijos paroda. Asturija, Ispanija. Nomi-nuotas kūrinys – „Lėlės“. Trečioji premija;

1987 – „Draugystės tiltai“, 14-oji tarptautinė fotografijos paroda, Kopošvaras, Vengrija. Nominuotas kūrinys „Portretas prie lango“. Vengrijos fotografijos meno sąjungos medalis.

Fotografijos kolekcijoseLietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius, Lietuva;Lietuvos dailės muziejus, Vilnius, Lietuva;Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Klaipėda, Lietuva;Šiuolaikinio meno muziejus, Budapeštas, Vengrija;Bodo Niemann galerija, Berlynas, Vokietija;Arkanzaso menų centras (Arkansas Arts Center), Litl Rokas, Arkanzasas, JAV.

Ignas Kazakevičius

Tr-155 36 kadrai. Raimundas Urbonas, Klaipėda: KKKC „Kultūrpolis”, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, 2009. – 184 p.

ISBN 978-9986-588-35-1

Lietuviškos fotografijos „underground’o“ atstovas, Raimundas Urbonas pasirinko fotostebėtojo taktiką, kurios pradžia – 9-ajame dešimtmetyje atsiradęs „nuobodulio estetikos“ formatas. Atsisakęs reportažinio, kompozicinio režisūrinio metodo, vaizdinės metaforos, menininkas su-sikoncentravo į daiktą ir peizažą, kaip savaime vertingą stebėjimo ir vertą fiksavimo objektą.

UDK 77(474.5):929Urbonas

36 kadrai. Raimundas Urbonas

Leidėjai:Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis”Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4, Klaipėdawww.kulturpolis.lt

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius Tomo g. 7, Klaipėdawww.photoartklaipeda.lt

Maketavo kūrybinė grupė „Mamaika“Vilniaus g. 13A, Kaunaswww.mamaika.lt

Spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvėNemuno g. 139, Klaipėdawww.spaustuve.lt