1

2018 m. gruodis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.

3

TURINYS

I. EUROPOS AREŠTO ORDERIS .............................................................................................. 4

2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas IK (C-551/18) .................................................................... 4

2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas Marin-Simion Sut (C-514/17) ........................................ 6

II. VIEŠIEJI PIRKIMAI ............................................................................................................ 8

2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato –

Antitrust, Coopservice Soc. coop. arl (C-216/17) ....................................................................... 8

III. AUTORIŲ TEISIŲ APSAUGA .......................................................................................... 10

2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas Imran Syed (C-572/17) ................................................. 10

IV. PREKIŲ ŽENKLAI ............................................................................................................. 11

2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas J. Portugal Ramos Vinhos SA (C-629/17) ..................... 11

V. DARBO TEISĖ ......................................................................................................................... 13

2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas Torsten Hein (C-385/17) .............................................. 13

VI. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS VIRŠENYBĖ ............................................................... 14

2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Minister for Justice and Equality, Commissioner of An

Garda Síochána (C-378/17) ...................................................................................................... 14

4

I. EUROPOS AREŠTO ORDERIS

2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas IK (C-551/18)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka

procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas

2002/584/TVR – Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Europos arešto

orderio išdavimas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę – Turinys ir forma – 8 straipsnio 1 dalies

f punktas – Papildomos bausmės nenurodymas – Galiojimas – Pasekmės – Poveikis kalinimui

Belgijos pilietis IK Belgijoje buvo nuteistas pagrindine 3 metų laisvės atėmimo bausme. Tuo pačiu

nuosprendžiu už tą pačią nusikalstamą veiką jam buvo nustatyta papildoma bausmė, dėl kurios

skyrimo 10 metų laikotarpiui turėjo spręsti bausmių skyrimo teismas. Pagal Belgijos teisę papildoma

bausmė pradedama vykdyti, pasibaigus pagrindinei bausmei ir tik tada, kai bausmių skyrimo teismas,

prieš baigiant vykdyti pagrindinę bausmę, nusprendžia nuteistajam, kuriam buvo skirta papildoma

bausmė, toliau taikyti laisvės atėmimo bausmę, o ne paleisti jį į laisvę ir vykdyti jo priežiūrą.

Nepradėjęs atlikinėti laisvės atėmimo bausmės IK išvyko iš Belgijos, todėl dėl jo buvo išduotas

Europos arešto orderis (toliau – EAO), kuriame buvo nurodyta tik pagrindinė bausmė ir nebuvo

nurodyta papildoma bausmė. Sulaikius IK Nyderlanduose, buvo priimtas sprendimas, leidžiantis jį

perduoti Belgijai tam, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė už nusikalstamą veiką, dėl kurios

jį prašyta perduoti. IK buvo perduotas Belgijos institucijoms ir įkalintas. Įkalinimas buvo pagrįstas

nuosprendžiu dėl pagrindinės ir papildomos bausmių. 2018 m. birželio ir liepos mėnesiais bausmių

skyrimo teismas sprendė dėl papildomos bausmės IK skyrimo. Vykstant šiam procesui, IK teigė, kad

Nyderlandų institucijos negalėjo jo perduoti, jog jam būtų vykdoma papildoma bausmė, ir kad

teismas, vykdydamas šią bausmę, negalėjo nuspręsti taikyti laisvės atėmimo bausmės, nes Belgijos

institucijų išduotame EAO tai nebuvo nurodyta. Belgijos teisminė institucija Nyderlandų

institucijoms pateikė papildomą prašymą duoti sutikimą dėl papildomos bausmės, tačiau Nyderlandų

institucijos netenkino šio prašymo. 2018 m. liepos 31 d. bausmių skyrimo teismas atmetė IK

argumentus ir nusprendė palikti jį įkalintą. IK šį nuosprendį apskundė kasacine tvarka prašymą

priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo

2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto

2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (toliau – Pagrindų sprendimas)

8 straipsnio 1 dalies f punktą reikia aiškinti taip, kad EAO, kuriuo remiantis atitinkamas asmuo buvo

perduotas, nenurodžius už tą pačią nusikalstamą veiką tuo pačiu teismo nuosprendžiu paskirtos

papildomos bausmės, kurią bausmių skyrimo teismas nustatys pabaigus vykdyti pagrindinę bausmę,

bet nurodžius tik pagrindinę laisvės atėmimo bausmę, draudžiama, kad pasibaigus pagrindinei

bausmei ir šiuo tikslu bausmių skyrimo srityje kompetentingam nacionaliniam teismui priėmus

formalų sprendimą vykdant šią papildomą bausmę asmuo būtų laikomas įkalintas.

ESTT nurodė, kad negalima iš karto atmesti galimybės, jog asmeniui skirta papildoma bausmė, kuri

nebuvo nurodyta EAO, tam tikromis aplinkybėmis gali pagrįsti atsisakymą vykdyti tokį orderį. Reikia

nustatyti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje (EAO nebuvo nurodyta

papildoma bausmė), buvo paveiktas vykdančiosios teisminės institucijos įgaliojimų, kurie jai suteikti

Pagrindų sprendimo 3–5 straipsniais, vykdymas arba buvo nepaisyta Pagrindų sprendimo 8 straipsnio

1 dalies f punkte numatyto dėl galiojimo keliamo reikalavimo.

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagrindinėje byloje vykdančioji teisminė institucija galėjo remtis

Pagrindų sprendimo 3–5 straipsnių nuostatomis. Tačiau reikia nustatyti, ar papildomos bausmės EAO

nenurodymas nepažeidžia Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies f punkte numatyto reikalavimo

dėl galiojimo. Šioje nuostatoje reikalaujama, kad būtų nurodyta „skirta bausmė, jei yra priimtas

galutinis teismo sprendimas“. Pagrindų sprendimo priede yra pateikta konkreti forma, kurią

išduodančioji teisminė institucija turi užpildyti, nurodydama prašomą informaciją. Tos formos

c punkto 2 papunktyje nurodoma „skirtos laisvės atėmimo bausmės arba įkalinimo terminas“.

5

Teisingumo Teismo teigimu, Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies f punktu siekiama, kad

vykdančiosios teisminės institucijos sužinotų laisvės atėmimo bausmės, dėl kurios prašoma perduoti

ieškomą asmenį, trukmę, tai yra informaciją, skirtą minimaliems formaliems duomenims pateikti, kad

vykdančioji teisminė institucija galėtų greitai įvykdyti EAO. Nagrinėjamu atveju IK skirta pagrindinė

3 metų laisvės atėmimo bausmė viršijo privalomą 4 mėnesių ribą, todėl bausmės nurodymas buvo

pakankamas, norint įsitikinti, kad EAO atitinka Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies f punkte

numatytą galiojimui keliamą reikalavimą.

Tokiomis aplinkybėmis vykdančioji teisminė institucija privalėjo perduoti asmenį, dėl kurio buvo

išduotas EAO, tam, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neliktų nenubaustas, o jam paskirta

bausmė būtų įvykdyta. Taigi, tai, kad EAO nebuvo nurodyta papildoma bausmė, neturi jokio poveikio

po perdavimo vykdant šią bausmę EAO išdavusioje valstybėje narėje. Šios išvados negali paneigti

IK ir Nyderlandų vyriausybės pateiktas argumentas, kad iš esmės vykdančiosios teisminės institucijos

sprendimas yra dokumentas, kuris pagrindžia laisvės atėmimą išduodančiojoje valstybėje narėje,

todėl negalima vykdyti bausmės, dėl kurios nebuvo priimtas vykdančiosios teisminės institucijos

sprendimas ir nebuvo duotas leidimas perduoti asmenį. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad

vykdančiosios teisminės institucijos sprendimo dalykas nėra leisti, kaip nagrinėjamu atveju, vykdyti

laisvės atėmimo bausmę išduodančiojoje valstybėje narėje – šiuo sprendimu tik leidžiama perduoti

atitinkamą asmenį. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo pagrindas – išduodančiojoje valstybėje

narėje paskelbtas vykdytinas nuosprendis, kurį reikalaujama nurodyti pagal Pagrindų sprendimo

8 straipsnio 1 dalies c punktą.

Teisingumo Teismas nepritarė ir nuomonei, kad tuo atveju, jei būtų vykdoma bausmė, apie kurią

nebuvo pranešta vykdančiajai teisminei institucijai, būtų pažeistas specialumo principas. Pagrindų

sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo

persekiojimo, jis negali būti nuteistas ir iš jo negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y.

ne tą, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą, tačiau šio straipsnio 3 dalies g punkte

numatyta galimybė tuo tikslu prašyti, kad vykdančioji teisminė institucija duotų savo sutikimą po

perdavimo. Papildomas sutikimas gali būti duotas tik dėl kitos nusikalstamos veikos, o ne tos, kuri

buvo perdavimo pagrindas, ir ne tos, kuri susijusi su ta pačia nusikalstama veika. Teisingumo Teismas

padarė išvadą, kad specialioji taisyklė, įtvirtinta Pagrindų sprendimo 27 straipsnyje, taikytina tik

kitoms nusikalstamoms veikoms nei tos, kurios buvo perdavimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju

asmeniui papildoma bausmė buvo skirta ne po jo perdavimo. Ji buvo skirta už tą pačią nusikalstamą

veiką tuo pačiu teismo nuosprendžiu, kaip ir pagrindinė bausmė. IK papildoma bausmė buvo skirta

už nusikalstamą veiką, dėl kurios jis buvo išduotas ir įvykdytas EAO, todėl klausimas, ar ta bausmė

gali būti vykdoma, nors vykdančioji teisminė institucija apie ją nežinojo, nepatenka į specialiosios

taisyklės taikymo sritį.

Taip pat Teisingumo Teismas pažymėjo, kad negalima daryti išvados, jog turint omenyje tai, kad

papildoma bausmė nebuvo nurodyta EAO, atsižvelgiant į tarpusavio pasitikėjimo principą, jos

vykdymas gali lemti laisvės atėmimo priemonės taikymą, tik jeigu vykdančioji teisminė institucija

apie ją iš anksto buvo informuota pagal Pagrindų sprendimo 15 straipsnio 3 dalį ir jeigu ji dėl šios

papildomos bausmės nenusprendė pasiremti vienu iš atsisakymo pagrindų ar nustatyti EAO vykdymo

sąlygą, kad išduodančioji valstybė narė pateiktų tam tikras garantijas pagal šio sprendimo 3–

5 straipsnius. Siekiant veiksmingo teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, išduodančiosios

ir vykdančiosios teisminės institucijos turi taip visapusiškai naudotis priemonėmis, numatytomis, be

kita ko, minėto Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnyje, kad tai skatintų tarpusavio

pasitikėjimą, kuris yra tokio bendradarbiavimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju EAO turėjo būti

paminėta papildoma bausmė. Vis dėlto tai, kad papildoma bausmė nebuvo nurodyta EAO, nepaveikė

vykdančiosios teisminės institucijos įgaliojimų pagal Pagrindų sprendimo 3–5 straipsnius vykdymo.

Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo

2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto

2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 8 straipsnio 1 dalies f punktą

reikia aiškinti taip, kad Europos arešto orderyje, kuriuo remiantis atitinkamas asmuo buvo perduotas,

nenurodžius už tą pačią nusikalstamą veiką tuo pačiu teismo nuosprendžiu jam paskirtos papildomos

6

bausmės – ją bausmių skyrimo teismas nustatys pabaigus vykdyti pagrindinę bausmę, – o nurodžius

tik pagrindinę laisvės atėmimo bausmę, pagrindinės bylos aplinkybėmis ta nuostata nedraudžiama,

kad, pasibaigus pagrindinei bausmei ir šiuo tikslu bausmių skyrimo srityje kompetentingam

nacionaliniam teismui priėmus formalų sprendimą, vykdant šią papildomą bausmę asmuo būtų

laikomas įkalintas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208554&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=876511

2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas Marin-Simion Sut (C-514/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –

Pamatinis sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – 4 straipsnio 6 punktas – Europos

arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindas – Nusikalstama veika, už kurią išduodančiojoje

valstybėje narėje baudžiama laisvės atėmimo bausme, o vykdančiojoje valstybėje narėje – tik bauda

Rumunijos teismo sprendimu Rumunijos piliečiui M. S. S. buvo paskirta 1 metų ir 2 mėnesių laisvės

atėmimo bausmė už transporto priemonės vairavimą be galiojančio registracijos numerio ženklo, be

galiojančio vairuotojo pažymėjimo ir avarijos sukėlimą. M. S. S. išvykus iš Rumunijos į Prancūziją,

Rumunijos valdžios institucijos išdavė Europos arešto orderį (toliau – EAO) dėl M. S. S. perdavimo,

kad būtų įvykdytas teismo sprendimas. 2015 m. vasario mėnesį M. S. S. išvyko į Belgiją ir ten jis nuo

to laiko gyvena su savo žmona bei užsiima savarankiška veikla.

Prokuroras paprašė perduoti M. S. S. Pastarasis nesutiko su perdavimu ir paprašė bausmę vykdyti

Belgijoje. Belgijos pirmosios instancijos teismas įsakė vykdyti EAO. M. S. S. minėtą nutartį

apskundė apeliaciniam teismui, remdamasis Belgijos įstatymo dėl EAO 6 straipsnio 4 punktu, kuriuo

perkeliamas į Belgijos teisę 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl

Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario

26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, (toliau – Pamatinis sprendimas) 4 straipsnio 6

punktas.

Valstybės narės teismas atkreipė dėmesį į tai, kad M. S. S. gali būti laikomas „prašomu perduoti

asmeniu, esančiu vykdančiojoje valstybėje“. Be to, už nusikalstamas veikas, už kurias prašomam

perduoti asmeniui paskirta laisvės atėmimo bausmė, Belgijoje baudžiama baudomis.

Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktas turi būti

aiškinamas taip, kad kai asmuo, dėl kurio yra išduotas EAO, susijęs su laisvės atėmimo bausmės

vykdymu, gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje ir yra su ja susijęs šeimos, socialiniais ar

profesiniais ryšiais, vykdančioji teisminė institucija gali dėl priežasčių, susijusių su to asmens

socialine reintegracija, atsisakyti vykdyti šį arešto orderį, net jei už nusikalstamą veiką, dėl kurios

išduotas arešto orderis, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę baudžiama tik bauda.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Pamatiniame sprendime yra aiškiai išvardyti EAO privalomo

nevykdymo (3 straipsnis) ir neprivalomo nevykdymo (4 ir 4a straipsniai) motyvai ir garantijos, kurias

šiais konkrečiais atvejais turi suteikti išduodančioji valstybė narė (5 straipsnis). Nors Pamatinio

sprendimo bendra struktūra pagrįsta tarpusavio pripažinimo principu, toks pripažinimas vis dėlto

nereiškia absoliučios pareigos vykdyti išduotą arešto orderį. Pamatinio sprendimo sistema palieka

valstybėms narėms galimybę konkrečiais atvejais leisti kompetentingoms teisminėms institucijoms

nuspręsti, kad skirta bausmė turi būti vykdoma vykdančiosios valstybės narės teritorijoje. Tai

pasakytina, pavyzdžiui, apie Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, kuriame nurodytas EAO

neprivalomo nevykdymo pagrindas, kuriuo remdamasi vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti

vykdyti tokį orderį, jeigu jis buvo išduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą

dėl įkalinimo, kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje arba yra jos pilietis

ar gyventojas ir toji valstybė įsipareigoja vykdyti šią bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo pagal savo

vidaus teisę.

7

Minėtam neprivalomo nevykdymo pagrindui yra taikomos dvi sąlygos: pirma, prašomas perduoti

asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje arba yra jos pilietis ar gyventojas ir, antra, toji valstybė

imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto, visų pirma iš

žodžio „gali“, matyti, kad kai valstybė narė pasirenka šią nuostatą perkelti į nacionalinę teisę,

vykdančioji teisminė institucija vis dėlto turi turėti tam tikrą diskreciją vertindama, ar reikia atsisakyti

vykdyti EAO. Pagal suformuotą ESTT jurisprudenciją sprendime Popławski ši institucija turi galėti

atsižvelgti į šioje nuostatoje nurodyto neprivalomo nevykdymo pagrindo siekiamą tikslą leisti

vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti

asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę.

Dėl pirmosios sąlygos, nurodytos Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte, Teisingumo Teismas

jau yra pažymėjęs, kad prašomas perduoti asmuo „gyvena“ vykdančiojoje valstybėje narėje, jeigu jis

turi realią gyvenamąją vietą šioje valstybėje ir joje „yra“, kai, nuolat tam tikrą laikotarpį gyvendamas

šioje valstybėje narėje, jis sukūrė ryšius su šia valstybe, panašius į ryšius, atsirandančius dėl gyvenimo

valstybėje. Kalbant apie antrąją sąlygą, numatytą Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte, kaip

Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad atsisakymas vykdyti

EAO reiškia, jog vykdančioji valstybė narė turi prisiimti tvirtą įsipareigojimą įvykdyti prašomam

perduoti asmeniui skirtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, prieš atsisakydama vykdyti EAO,

vykdančioji teisminė institucija turi patikrinti galimybę realiai įvykdyti laisvės atėmimo bausmę

pagal jos vidaus teisę. Jei vykdančioji valstybė narė negali įsipareigoti veiksmingai įvykdyti tokios

bausmės, vykdančioji teisminė institucija privalo įvykdyti EAO.

Kai vykdančioji teisminė institucija nustato, kad dvi aukščiau paminėtos sąlygos yra tenkinamos, ji

turi įvertinti, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis arešto orderį išdavusioje valstybėje skirtos

bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje. Taigi, vykdančiajai teisminei

institucijai suteikta galimybė atsisakyti perduoti prašomą asmenį gali būti įgyvendinta tik, jeigu ta

teisminė institucija, patikrinusi, ar asmuo patenka į šios nuostatos taikymo sritį ir ar laisvės atėmimo

bausmė, paskirta tam asmeniui išduodančiojoje valstybėje narėje, gali būti veiksmingai vykdoma

vykdymo valstybėje narėje, mano, kad egzistuoja teisėtas interesas, pateisinantis išduodančioje

valstybėje narėje paskirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. S. S. gyvena Belgijoje, kaip tai suprantama pagal Pamatinio

sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, todėl pirmoji sąlyga yra tenkinama. Dėl antrosios sąlygos prašymą

priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių buvo

išduotas EAO, Belgijoje baudžiamos ne laisvės atėmimo bausme, o bauda. Teisingumo Teismas

pažymėjo, kad Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte nėra elementų, kurie šioje nuostatoje

nurodytą antrąją sąlygą leistų aiškinti kaip savaime užkertančią kelią vykdančiosios valstybės narės

teisminei institucijai atsisakyti vykdyti EAO, jeigu tos valstybės narės teisėje numatyta tik bauda už

nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas arešto orderis. Šia nuostata tiesiog reikalaujama, kad

vykdančioji valstybė narė įsipareigotų pagal savo vidaus teisę vykdyti su laisvės atėmimu susijusią

bausmę, numatytą išduotame EAO.

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad toks teisės aktas, kuriuo apribojamos situacijos, kai

vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti EAO, tik palengvina prašomų perduoti asmenų

perdavimą, vadovaujantis Pamatinio sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu abipusio pripažinimo

principu. Taigi, valstybės narės nacionalinis įstatymų leidėjas turi teisę įgyvendinti neprivalomo

nevykdymo pagrindą, numatytą Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 dalyje, nustatydamas, kad jei

nusikalstama veika, kuria grindžiamas EAO, šioje valstybėje narėje baudžiama tik bauda, vykdančioji

teisminė institucija negali įsipareigoti vykdyti laisvės atėmimo bausmę šio straipsnio tikslais.

Socialinės reintegracijos tikslas, kad ir koks svarbus jis būtų, iš tikrųjų negali kliudyti tam, kad

įgyvendindamos šį pamatinį sprendimą valstybės narės pagal jo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą esminę

taisyklę apribotų situacijas, kai galima atsisakyti perduoti asmenį, kuriam taikomas minėto

4 straipsnio 6 punktas.

8

Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų

sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš

dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4 straipsnio

6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, susijęs

su laisvės atėmimo bausmės vykdymu, gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje ir yra su ja susijęs

šeimos, socialiniais ar profesiniais ryšiais, vykdančioji teisminė institucija gali dėl priežasčių,

susijusių su asmens socialine reintegracija, atsisakyti vykdyti šį arešto orderį, net jei už nusikalstamą

veiką, dėl kurios išduotas arešto orderis, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę baudžiama tik

bauda, jeigu pagal šią teisę tai netrukdo veiksmingai įvykdyti laisvės atėmimo bausmės prašomam

perduoti asmeniui šioje valstybėje narėje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikęs teismas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208964&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1763188

II. VIEŠIEJI PIRKIMAI

2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato – Antitrust,

Coopservice Soc. coop. arl (C-216/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2004/18/EB – 1 straipsnio 5 dalis –

32 straipsnio 2 dalis – Viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymas –

Preliminariosios sutartys – Išlyga dėl preliminariosios sutarties taikymo išplėtimo kitoms

perkančiosioms organizacijoms – Skaidrumo ir vienodo požiūrio į ūkio subjektus principas –

Paskesnių viešojo pirkimo sutarčių apimties nenustatymas arba nustatymas remiantis įprastais

perkančiųjų organizacijų, kurios nėra preliminariosios sutarties šalys, poreikiais – Draudimas

Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl ASST Valcamonica (socialinės ir sveikatos priežiūros teritorinė

įstaiga) generalinio direktoriaus priimto Dekreto Nr. 1158/2015, kuriuo nuspręsta prisijungti,

nerengiant viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros, prie pradinės sutarties, sudarytos 2016 m.

vasario 1 d. – 2021 m. vasario 15 d. laikotarpiui. Tuo tikslu ASST Valcamonica generalinis

direktorius paprašė išplėsti viešojo pirkimo sutarties, kurią iš pradžių Gardos ežero regiono ASST

generalinio direktoriaus priimtu Dekretu Nr. 828/2011 (toliau – Dekretas Nr. 828/2011) nuspręsta

sudaryti su ATE Markas, taikymą. Minėtu dekretu ATE Markas patikėta teikti valymo, atliekų

surinkimo ir šalinimo paslaugas devynerius metus. Su šiuo viešuoju pirkimu susijusių specifikacijų

5 punkte buvo numatyta išlyga dėl „sutarties taikymo išplėtimo“ (toliau – išlyga dėl išplėtimo), kuri

suteikė teisę šioje išlygoje nurodytai vienai ar daugiau institucijų prašyti subjekto, su kuriuo sudaryta

viešojo pirkimo sutartis, išplėsti šios sutarties taikymą jų naudai „tokiomis pačiomis sąlygomis,

kokios taikytos sudarant atitinkamą viešojo pirkimo sutartį“. Šioje išlygoje, kurioje, be kita ko, buvo

paminėta ASST Valcamonica, buvo nurodyta, kad subjektas, su kuriuo sudaryta viešojo pirkimo

sutartis, nebuvo įpareigotas patenkinti prašymo dėl taikymo išplėtimo.

Coopservice, kuri iki tol užtikrino ASST Valcamonica patalpų valymą, ir AGCM (Konkurencijos ir

rinkos priežiūros tarnyba) kiekviena atskirai pateikė skundus Italijos Lombardijos regiono

administraciniam teismui. Administracinis teismas atmetė abu šiuos skundus, motyvuodamas tuo,

kad preliminarųjį susitarimą gali sudaryti konkretus ūkio subjektas ir viena perkančioji organizacija,

veikianti savo pačios vardu, taip pat kitų perkančiųjų organizacijų, kurios, nors ir paminėtos

susitarime, tiesiogiai nėra jo šalys, vardu.

Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos

derinimo (toliau – Direktyva 2004/18/EB) 1 straipsnio 5 dalis ir 32 straipsnis turi būti aiškinami taip,

kad pagal juos leidžiama sudaryti preliminariąją sutartį, pirma, pagal kurią perkančioji organizacija

9

veikia savo ir kitų konkrečiai nurodytų perkančiųjų organizacijų, kurios vis dėlto tiesiogiai nėra šios

sutarties šalys, vardu ir, antra, kurioje nenustatyta paslaugų apimtis, kurios galės reikalauti šios

sutarties nepasirašiusios perkančiosios organizacijos sudarydamos šioje sutartyje numatytas

paskesnes sutartis, arba ji nustatyta remiantis įprastais jų poreikiais.

Pirmiausia Teisingumo Teismas pasisakė dėl perkančiosios organizacijos teisės veikti savo ir kitų

aiškiai nurodytų perkančiųjų organizacijų, kurios vis dėlto tiesiogiai nėra preliminariosios sutarties

šalys, vardu. ESTT nurodė, kad pagal Direktyvos 2004/18/EB 32 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą

sutartys pagal preliminarųjį susitarimą sudaromos laikantis procedūrų, taikomų tik perkančiosioms

organizacijoms ir ūkio subjektams, kurie nuo pat pradžių buvo šio preliminariojo susitarimo šalys.

Kita vertus, šios nuostatos nepadeda nustatyti, ar reikalavimas nuo pat pradžių būti preliminariojo

susitarimo šalimi taikomas ir perkančiosioms organizacijoms, ir ūkio subjektams, ar tik jiems.

Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 2004/18/EB 32 straipsnio 4 dalies antrąją

pastraipą, siejamą su šios direktyvos 11 konstatuojamąja dalimi, ir 18 punktą, esantį šios direktyvos

VII A priedo dalyje, padarė išvadą, kad reikalavimas nuo pat pradžių būti preliminariojo susitarimo

šalimi taikomas tik ūkio subjektams, nes neįmanoma, kad varžytųsi perkančiosios organizacijos.

Be to, Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad Direktyvos 2004/18/EB 32 straipsnio 2 dalies antra

pastraipa siekiama leisti perkančiajai organizacijai suteikti kitoms perkančiosioms organizacijoms

galimybę pasinaudoti preliminariuoju susitarimu, tik jeigu ji ketina sudaryti sutartį su ūkio subjektais,

kurie nuo pat pradžių yra šio susitarimo šalys.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2004/18/EB

32 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nereikalaujama, jog „antraeilė“ perkančioji organizacija,

kaip antai ASST Valcamonica pagrindinėje byloje, būtų pasirašiusi preliminarųjį susitarimą, kad

galėtų sudaryti paskesnę viešojo pirkimo sutartį. Pakanka, kad tokia perkančioji organizacija būtų

potenciali naudos iš šio preliminariojo susitarimo gavėja nuo jo sudarymo momento, nes buvo aiškiai

nurodyta viešojo pirkimo dokumentuose įtraukiant aiškią nuorodą, kuria apie šią galimybę

informuojama tiek „antraeilė“ perkančioji organizacija, tiek bet kuris suinteresuotasis ūkio subjektas.

Ši nuoroda gali būti pateikiama tiek pačiame preliminariajame susitarime, tiek kitame dokumente,

kaip antai specifikacijose esančioje išlygoje dėl išplėtimo, jeigu paisoma viešumo ir teisinio

saugumo, taigi ir skaidrumo reikalavimų.

Taip pat Teisingumo Teismas pasisakė dėl perkančiųjų organizacijų, kurios nėra preliminariosios

sutarties šalys, teisės nenustatyti paslaugų apimties, kurios galės būti reikalaujama, kai jos sudarys

paskesnes viešojo pirkimo sutartis, arba ją nustatyti remiantis savo įprastais poreikiais. Visų pirma,

ESTT atkreipė dėmesį, kad preliminariojo susitarimo tikslas yra nustatyti sąlygas, taikomas sutartims,

kurios bus sudarytos per tam tikrą nurodytą laikotarpį, visų pirma kainą ir atitinkamais atvejais

numatomus kiekius.

Atsižvelgdamas į Direktyvos 2004/18/EB 9 straipsnio 9 dalį, VII A priedo dalyje „Skelbimai dėl

sutarčių“ esantį 6 punkto c papunktį, 32 straipsnio 2 dalies penktą pastraipą, šioje direktyvoje

įtvirtintus skaidrumo ir vienodo požiūrio principus, ESTT pažymėjo, kad paslaugų bendrosios

apimties nurodymas preliminariajame susitarime yra privalomas.

Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos

derinimo 1 straipsnio 5 dalis ir 32 straipsnio 2 dalies ketvirta pastraipa turi būti aiškinamos taip, kad

pagal jas perkančioji institucija gali veikti savo ir kitų aiškiai nurodytų perkančiųjų organizacijų,

kurios tiesiogiai nėra preliminariosios sutarties šalys, vardu, jeigu paisoma viešumo, teisinio

saugumo, taigi, ir skaidrumo reikalavimų, ir draudžiama, kad perkančiosios organizacijos, kurios nėra

šios preliminariosios sutarties šalys, nenustatytų paslaugų apimties, kurios galės būti reikalaujama,

kai jos sudarys šią sutartį įgyvendinančias sutartis, arba ją nustatytų remdamosi savo įprastais

poreikiais, nes, jei jos taip darytų, būtų pažeisti skaidrumo ir vienodo požiūrio į ūkio subjektus,

suinteresuotus sudaryti šią preliminariąją sutartį, principai.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

10

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=209348&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=2900246

III. AUTORIŲ TEISIŲ APSAUGA

2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas Imran Syed (C-572/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisės ir gretutinės teisės –

Direktyva 2001/29/EB – 4 straipsnio 1 dalis – Platinimo teisė – Pažeidimas – Parduoti skirtos prekės

su autorių teisės ir gretutinės teisės saugomais atvaizdais – Sandėliavimas komerciniais tikslais –

Nuo prekybos vietos atskirtas sandėlis

I. Syed Stokholme (Švedijoje) valdė mažmeninės prekybos parduotuvę, kurioje be kitų prekių

prekiavo ir drabužiais bei aksesuarais su roko muzikos atvaizdais. Tokias prekes jis laikė ir su

parduotuve sujungtame sandėlyje bei kitame sandėlyje, esančiame Stokholmo priemiestyje. Byloje

nustatyta, kad prekiaujant kai kuriomis iš šių prekių buvo pažeistos teisės į prekių ženklus ir autorių

teisės. I. Syed buvo iškelta baudžiamoji byla. Prokuroras teigė, kad I. Syed neteisėtai padarė viešai

prieinamus drabužius ir vėliavas su autorių teisės saugomais atvaizdais. Todėl, anot prokuroro, visos

parduotuvėje ir sandėliuose buvusios prekės su šiais atvaizdais buvo parduodamos arba viešai

platinamos. Pirmosios instancijos teismas pripažino I. Syed kaltu pažeidus teisę į prekių ženklus dėl

visų aptiktų prekių ir Įstatymą dėl intelektinės nuosavybės teisių į literatūros ir meno kūrinius, kiek

tai susiję su jo valdomoje parduotuvėje esančiomis prekėmis su autorių teisės saugomais atvaizdais,

taip pat su abiejuose sandėliuose laikytomis prekėmis, tapačiomis toms, kurios buvo parduodamos

parduotuvėje. Šis teismas nusprendė, kad sąvoka „prekių pardavimas“ apima ir tapačias parduotuvėje

esančioms prekėms prekes, laikomas sandėliuose. Kita vertus, nacionalinis teismas manė, kad

negalima pripažinti, jog sandėliuose buvusios kitos prekės taip pat buvo parduodamos. Apeliacinis

teismas nesutiko su išvada dėl sandėliuose esančių prekių. Taigi, Švedijos teismams kilo klausimas,

ar autoriaus išimtinė platinimo teisė gali būti pažeista taip pat dėl to, kad prekėmis prekiaujantis

asmuo sandėliuose laiko prekes su tapačiais atvaizdais.

Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų

aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29/EB) 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad

dėl to, jog prekybininkas sandėlyje laiko prekes su sandėliavimo valstybėje narėje galiojančios

autorių teisės saugomais atvaizdais, gali būti pažeidžiama išimtinė šios teisės turėtojo platinimo teisė,

kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, jei prekybininkas, negavęs autorių teisių turėtojo leidimo,

parduotuvėje siūlo pirkti prekes, identiškas toms, kurias jis laiko sandėlyje be šio teisių turėtojo

leidimo. Be to, pasisakyta, ar atstumas tarp sandėlio ir prekybos vietos yra reikšmingas.

Teisingumo Teismas nurodė, kad viešam platinimui būdingos kelios operacijos, apimančios

veiksmus bent jau nuo pardavimo sutarties sudarymo iki jos įvykdymo pristatant prekes vienam iš

visuomenės narių. Todėl prekybininkas yra atsakingas už visas savo arba savo vardu įvykdytas

operacijas, dėl kurių įvyksta viešas platinimas valstybėje narėje, kurioje platinamoms prekėms

taikoma autorių teisių apsauga.

ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą platinimo teisę galima

pažeisti veiksmu, atliekamu prieš parduodant autorių teisės saugomą kūrinį ar jo kopiją be šios teisės

turėtojo leidimo ir turint tikslą įvykdyti tokį pardavimą. Kita vertus, nors pardavimo įvykdymas nėra

būtinas tam, kad būtų konstatuotas platinimo teisės pažeidimas, vis dėlto reikia įrodyti, kad

atitinkamos prekės iš tiesų yra skirtos viešai platinti be šios teisės turėtojo leidimo, be kita ko,

prekiaujant jomis valstybėje narėje, kurioje atitinkamas kūrinys yra saugomas.

Atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, ESTT nurodė, kad reikia nustatyti, ar sandėliavimas

gali būti laikomas iki pardavimo atliekamu veiksmu, kuriuo gali būti pažeista išimtinė platinimo teisė.

Visų pirma, pažymėta, kad prekių su autorių teisės saugomais atvaizdais sandėliavimas gali būti

11

laikomas tokiu veiksmu, jeigu įrodyta, kad tokios prekės faktiškai skirtos viešai parduoti be autorių

teisių turėtojo leidimo. Todėl tai, kad asmuo, kuris parduotuvėje prekiauja prekėmis su autorių teisės

saugomais atvaizdais be šios teisės turėtojo leidimo, sandėlyje laiko joms tapačias prekes, gali būti

netiesioginis įrodymas, kad sandėliuotos prekės taip pat skirtos parduoti šioje parduotuvėje, todėl

toks sandėliavimas gali būti laikomas iki pardavimo atliekamu veiksmu, kuriuo gali būti pažeista šio

turėtojo platinimo teisė.

Kita vertus, Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vien iš fakto, kad sandėlyje laikomos

prekės yra tapačios suinteresuotojo asmens parduotuvėje parduodamoms prekėms, negalima daryti

išvados, jog sandėliavimas yra veiksmas, atliekamas turint tikslą parduoti valstybės narės, kurioje

šios prekės yra saugomos autorių teisės, teritorijoje. Negalima atmesti galimybės, kad tokiomis

aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, visos sandėlyje laikomos prekės ar jų dalis nėra

skirtos parduoti valstybės narės, kurioje yra saugomi ant jų pavaizduoti kūriniai, teritorijoje, net jei

šios prekės yra tapačios toms, kurios parduodamos prekybininko parduotuvėje. Todėl šiuo klausimu

Teisingumo Teismas pateikė gaires. Nustatant atitinkamų prekių paskirtį, reikia atsižvelgti į visas

faktines aplinkybes, kurios gali padėti įrodyti, kad šios prekės yra laikomos sandėlyje turint tikslą jas

parduoti valstybėje narėje, kurios teritorijoje ant jų esantys atvaizdai yra saugomi autorių teisės, be

šios teisės turėtojo leidimo. Nors, vertinant šias aplinkybes, atstumas tarp sandėlio ir prekybos vietos

gali būti netiesioginis įrodymas, kad atitinkamos prekės yra skirtos parduoti šioje prekybos vietoje,

vien šis netiesioginis įrodymas negali būti lemiamas. Tačiau į jį galima atsižvelgti išsamiai

analizuojant visas potencialiai svarbias aplinkybes, kaip antai nuolatinį prekių tiekimą iš atitinkamo

sandėlio į parduotuvę, apskaitą, pardavimų ir užsakymų mastą, palyginti su sandėlyje laikomų prekių

kiekiu, arba galiojančias pirkimo–pardavimo sutartis.

Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam

tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog dėl to, kad prekybininkas

sandėlyje laiko prekes su sandėliavimo valstybėje narėje galiojančios autorių teisės saugomais

atvaizdais, gali būti pažeidžiama šioje nuostatoje apibrėžta išimtinė šios teisės turėtojo platinimo

teisė, jei prekybininkas, negavęs autorių teisių turėtojo leidimo, parduotuvėje siūlo pirkti prekes,

tapačias toms, kurias jis laiko sandėlyje, su sąlyga, kad sandėliuotos prekės faktiškai skirtos parduoti

valstybės narės, kurioje šie atvaizdai saugomi, teritorijoje. Atstumas tarp sandėlio ir prekybos vietos

savaime negali būti lemiamas veiksnys nustatant, ar sandėliuotos prekės yra skirtos parduoti tos

valstybės narės teritorijoje.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=209343&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=2900246

IV. PREKIŲ ŽENKLAI

2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas J. Portugal Ramos Vinhos SA (C-629/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Prekių ženklų teisė –

Direktyva 2008/95/EB – 3 straipsnio 1 dalies c punktas – Registracijos pripažinimo negaliojančia

pagrindai – Žodinis prekių ženklas, sudarytas vien iš žymenų ar nuorodų, kurie gali būti naudojami

atitinkamų prekių arba paslaugų charakteristikoms žymėti – Kitos prekių ar paslaugų

charakteristikos – Prekių gamybos įrenginys – Žodinis prekių ženklas, kurį sudaro vyno produktus

žymintis žymuo ir geografinis pavadinimas, kuris yra prekių ženklo savininko įmonės pavadinimo

žodinis elementas

2012 m. J. Portugal Ramos Vinhos pareiškė ieškinį dėl Adega Cooperativa de Borba priklausančių

kelių nacionalinių prekių ženklų, naudojamų vyno produktams žymėti, kurių vienas yra sudarytas iš

žodinio žymens „adegaborba.pt“, registracijų panaikinimo. Šis ieškinys buvo atmestas pirmojoje ir

12

apeliacinėje instancijoje. Teismai nusprendė, kad žodinis žymuo „adegaborba.pt“, kai jį naudoja

Borba (Portugalija) regiono gamintojas, kaip yra šiuo atveju, nepatenka į CPI (Pramoninės

nuosavybės kodeksas) 223 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį. Lisabonos apeliacinis teismas

sprendė, kad terminas „adega“ yra skiriamasis terminas vyno sektoriuje ir juo nurodomi vynai, kurie

yra gaminami Adega Cooperativa de Borba kooperatyvui priklausančių gamintojų. J. Portugal

Ramos Vinhos apskundė minėtą sprendimą Aukščiausiajam Teismui. Prašymą priimti prejudicinį

sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad ginčijamą prekių ženklą naudoja juridinis asmuo, t. y.

Adega Cooperativa de Borba, kurio įmonės pavadinime taip pat yra terminas „adega“ (liet. „rūsys“).

Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė, ar 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2008/95 valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (toliau –

Direktyvos 2008/95/EB) 3 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad turi būti

atsisakoma registruoti tokį prekių ženklą, sudarytą iš žodinio žymens, kaip nagrinėjamas pagrindinėje

byloje, kuris nurodo vyno produktus ir kuriame yra geografinis pavadinimas, kai šiame žymenyje yra

terminas, kuris, pirma, yra paprastai naudojamas įrenginiams arba patalpoms, kuriose gaminamos

tokios prekės, nurodyti ir, antra, yra vienas iš žodinių elementų, sudarančių įmonės, siekiančios

įregistruoti šį prekių ženklą, pavadinimą.

Teisingumo Teismas, remdamasis ankstesne savo praktika, pažymėjo, kad Direktyvos 2008/95/EB

3 straipsnio 1 dalies c punkte vartodamas atitinkamus žodžius Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė,

pirma, kad rūšis, kokybė, kiekis, paskirtis, vertė, geografinė kilmė arba prekių pagaminimo ar

paslaugų suteikimo laikas turi būti laikomi prekių ar paslaugų savybėmis, ir, antra, patikslino, kad šis

sąrašas nėra baigtinis, nes gali būti atsižvelgiama ir į kitas prekių ar paslaugų savybes. Sąjungos teisės

aktų leidėjo pasirinkimas vartoti žodį „savybė“ leidžia manyti, kad minėtoje nuostatoje nurodyti tik

tie žymenys, kurie skirti žymėti prekių ar paslaugų, kurioms prašoma registracijos, savybei, kurią

lengvai atpažįsta suinteresuotieji asmenys. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas darė išvadą, kad

atsisakyti registruoti žymenį pagal Direktyvos 2008/95/EB 3 straipsnio 1 dalies c punktą turi būti

galima tik jei būtų pagrįsta manyti, jog suinteresuotieji asmenys jį iš tikrųjų atpažins kaip vienos iš

minėtų savybių apibūdinimą.

ESTT atkreipė dėmesį, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas terminas „adega“ portugalų kalboje turi

dvi reikšmes. Pirmoji atitinka požeminę patalpą, kurioje yra pirmiausia saugomas vynas. Antroji

susijusi su patalpomis ar įrenginiais, kuriuose gaminami vyno produktai, pavyzdžiui, vynas. Taigi,

šiuo atveju terminas yra susijęs su prekės, pavyzdžiui, vyno, gamybos vieta arba įrenginiais, kuriuose

ji yra gaminama, jis yra iš esmės nuoroda, kuri gali būti naudojama šios prekės charakteristikai, kurią

lengvai atpažintų suinteresuotieji asmenys, žymėti. Toks terminas turi būti laikomas apibūdinančiu

juo nurodomą prekę. Apibendrindamas ESTT nurodė, kad kai žymuo, skirtas prekei žymėti, yra

sudarytas iš dviejų žodinių elementų, t. y. aprašomojo termino ir geografinio pavadinimo, pavyzdžiui,

šiuo atveju „Borba“, susijusio su tos prekės geografine kilme, kuris irgi apibūdina tą prekę, žymuo,

sudarytas iš šių dviejų žodinių elementų, turi būti vertinamas kaip apibūdinamasis ir neturintis

skiriamojo požymio.

Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvos 2008/95 valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti

3 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad turi būti atsisakoma registruoti tokį prekių

ženklą, sudarytą iš žodinio žymens, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris nurodo vyno

produktus ir kuriame yra geografinis pavadinimas, kai šiame žymenyje yra terminas, kuris, pirma,

yra paprastai naudojamas įrenginiams arba patalpoms, kuriose gaminamos tokios prekės, nurodyti ir,

antra, yra vienas iš žodinių elementų, sudarančių įmonės, siekiančios įregistruoti šį prekių ženklą,

pavadinimą.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208553&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=876511

13

V. DARBO TEISĖ

2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas Torsten Hein (C-385/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbo laiko organizavimas –

Direktyva 2003/88/EB – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – 7 straipsnio 1 dalis – Valstybės

narės teisės aktai, pagal kuriuos kolektyvinėse sutartyse leidžiama numatyti galimybę apskaičiuojant

atostoginius atsižvelgti į sutrumpinto darbo laiko laikotarpius – Aiškinamųjų sprendimų poveikis

laiko atžvilgiu

T. Hein įmonėje Holzkamm dirbo betonuotoju. Jų darbo santykius reglamentuoja kolektyvinė

statybos sektoriaus sutartis. 2015 m. T. Hein iš viso 26 savaites dirbo sutrumpintą darbo laiką. 2015

ir 2016 m. jis panaudojo 30 atostogų dienų, į kurias įgijo teisę 2015 m. Nacionaliniame Darbuotojų

minimalių atostogų įstatyme įtvirtinta, kad apskaičiuojant atostoginius pagal įstatymą

neatsižvelgiama į sumažėjusį darbo užmokestį dėl sutrumpinto darbo laiko, prastovų arba nebuvimo

darbe ne dėl darbuotojo kaltės referenciniu laikotarpiu. Kolektyvine sutartimi galima nukrypti nuo

minėto įstatymo nuostatų. Statybų sektoriuje taikomos kolektyvinės sutarties šalys pasinaudojo šia

galimybe ir kolektyvinėje statybų sektoriaus sutartyje numatė specialiąsias nuostatas, be kita ko, dėl

teisės į atostogas atsiradimo ir per atostogas gauto užmokesčio, vadinamųjų „atostoginių“. Pagal

kolektyvinę sutartį atostoginiai skaičiuojami nuo referenciniu laikotarpiu gauto bruto darbo

užmokesčio, todėl jie sumažėja, jeigu darbuotojas per šį referencinį laikotarpį dirbo sutrumpintą

darbo laiką, nes apskaičiuojant atostoginius atsižvelgiama į darbo užmokesčio sumažėjimą dėl

sutrumpinto darbo laiko. T. Hein mano, kad dėl referenciniu laikotarpiu sutrumpinto darbo laiko

neturėtų sumažėti jam priklausantys atostoginiai.

Šioje byloje Teisingumo Teismas pasisakė, ar 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau –

Direktyva 2003/88/EB) 7 straipsnio 1 dalį ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip

draudžiančias tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos,

siekiant apskaičiuoti atostoginius, leidžiama kolektyvinėje sutartyje numatyti galimybę atsižvelgti į

sumažėjusį darbo užmokestį dėl to, kad per referencinį laikotarpį buvo dienų, kai dėl sutrumpinto

darbo laiko faktiškai darbas nebuvo atliekamas ir dėl to darbuotojas už minimalias kasmetines

atostogas, jam priklausančias pagal Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį, gauna mažesnius

atostoginius, nei būtų gavęs tokiu atveju, kai atostoginiai būtų skaičiuojami remiantis vidutiniu darbo

užmokesčiu, kurį darbuotojas būtų gavęs referenciniu laikotarpiu neatsižvelgus į tokį sumažėjimą.

Taip pat spręsta, kiek, nepažeidžiant ES teisės, gali būti sumažinami atostoginiai.

Teisingumo Teismas, primindamas sprendime Maschek pateiktus išaiškinimus, pažymėjo, kad

ypatingos svarbos ES socialinės teisės principas yra tas, jog kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent

keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad

Direktyvoje 2003/88/EB teisė į kasmetines atostogas ir teisė į užmokestį už atostogas pripažįstamos

sudedamosiomis vienos teisės dalimis.

Visų pirma, ESTT pasisakė dėl minimalių kasmetinių atostogų trukmės ir darbo užmokesčio, kurį

darbuotojas turi teisę gauti per šias atostogas. Teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslas yra,

pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių atlikimo ir, antra,

turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui. Atsižvelgdamas į sprendime Dicu pateiktus aiškinimus,

Teisingumo Teismas nurodė, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas iš principo turi būti

nustatoma atsižvelgiant į faktinio darbo pagal darbo sutartį laikotarpį. Esant tokiai situacijai,

darbuotojas teisę į kasmetines mokamas atostogas pagal Direktyvos 2003/08/EB 7 straipsnio 1 dalį

gali įgyti tik už laikotarpius, per kuriuos faktiškai dirbo, nes pagal tą nuostatą neįgyjama teisė į

atostogas už sutrumpinto darbo laikotarpius, per kuriuos toks darbas nebuvo atliekamas. Kita vertus,

minėta direktyva nedraudžia nacionalinės teisės nuostatose ar kolektyvinėse sutartyse suteikti

darbuotojams teisę į ilgesnes kasmetines mokamas atostogas, nei užtikrina pati direktyva,

neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojo darbo laikas buvo sumažintas dėl sutrumpinto darbo laiko.

14

Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl užmokesčio, pakartojo ankstesnę jurisprudenciją, pagal

kurią Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalyje esanti frazė „mokamos kasmetinės atostogos“

reiškia, jog „kasmetinių atostogų“ laikotarpiu, kaip suprantama pagal šią direktyvą, išsaugomas darbo

užmokestis, kitaip tariant, už šį poilsio laiką darbuotojas turi gauti įprastą darbo užmokestį.

ESTT pažymėjo, kad teisių į kasmetines mokamas atostogas padidėjimas viršijant minimalų lygį,

reikalaujamą pagal Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį, arba galimybė įgyti teisę į ištisines

kasmetines mokamas atostogas yra darbuotojams palankios priemonės, kurios viršija šioje nuostatoje

numatytus minimalius reikalavimus, todėl nėra jos reglamentuojamos. Šios priemonės negali būti

skirtos kompensuoti neigiamam poveikiui dėl darbuotojui sumažėjusio užmokesčio už šias atostogas,

antraip būtų pakenkta teisei į kasmetines mokamas atostogas pagal minėtą nuostatą, kurios

sudedamoji dalis yra darbuotojo teisė poilsio ir atsipalaidavimo laikotarpiu naudotis tokiomis

ekonominėmis sąlygomis kaip ir susijusiosios su jo darbo atlikimu.

Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad kai užmokestis, sumokėtas remiantis Direktyvos 2003/88/EB

7 straipsnio 1 dalyje numatyta teise į kasmetines mokamas atostogas, yra, kaip pagrindinėje byloje

nagrinėjamoje situacijoje, mažesnis už įprastą darbo užmokestį, kurį darbuotojas gauna faktinio

darbo laikotarpiais, toks darbuotojas gali būti paskatintas nesinaudoti kasmetinėmis mokamomis

atostogomis, bent jau tokio darbo laikotarpiais, nes tuomet dėl to sumažėtų jo darbo užmokestis.

Šioje byloje išaiškinta, kad dėl savo išimtinio ir neprognozuojamo pobūdžio už viršvalandžius gautas

užmokestis iš principo neįeina į įprastą darbo užmokestį, kurio darbuotojas gali reikalauti už

Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalyje numatytas kasmetines mokamas atostogas. Kita vertus,

priešinga išvada turi būti daroma, jei viršvalandžiai daugiausia yra prognozuojami ir įprasti.

Taigi, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalį ir Europos

Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančias tokius

nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, siekiant apskaičiuoti

atostoginius, kolektyvinėje sutartyje leidžiama numatyti galimybę atsižvelgti į sumažėjusį užmokestį

dėl to, kad per referencinį laikotarpį buvo dienų, kai dėl sutrumpinto darbo laiko darbas faktiškai

nebuvo atliekamas ir dėl to darbuotojas už minimalias metines atostogas, jam priklausančias pagal

7 straipsnio 1 dalį, gavo mažesnius atostoginius nei įprastas darbo užmokestis, kurį jis gauna darbo

laikotarpiais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti nacionalinės teisės

aktus kuo labiau atsižvelgdamas į Direktyvos 2003/88 tekstą ir tikslą taip, kad už minėto 7 straipsnio

1 dalyje numatytas minimalias atostogas darbuotojams sumokėti atostoginiai nebūtų mažesni už

įprastą vidutinį darbo užmokestį, kurį jie gauna faktinio darbo laikotarpiais.

Be to, ESTT pabrėžė, kad ES teisė turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionaliniams teismams,

remiantis nacionaline teise, saugoti darbdavių teisėtus lūkesčius, siejamus su tuo, kad tebegalioja

nacionalinių aukščiausiųjų teismų jurisprudencija, patvirtinanti kolektyvinės statybos sektoriaus

sutarties nuostatų, reglamentuojančių mokamas atostogas, teisėtumą.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208963&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1646947

VI. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS VIRŠENYBĖ

2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Minister for Justice and Equality, Commissioner of An Garda

Síochána (C-378/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vienodas požiūris užimtumo srityje – Direktyva

2000/78/EB – Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas – Priėmimas į policijos pareigūno pareigas –

Nacionalinė įstaiga, pagal įstatymą įsteigta siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą konkrečioje

15

srityje – Įgaliojimai netaikyti Sąjungos teisės neatitinkančių nacionalinės teisės aktų – Sąjungos

teisės viršenybė

Airijoje kilo ginčas, ar Darbo santykių komisija, kuri kaip įstaiga turi bendrą pareigą užtikrinti

nacionalinės ir Sąjungos teisės, susijusios su lygybe užimtumo srityje, laikymąsi, turi teisę netaikyti

nacionalinės teisės nuostatų, kurias ji laiko prieštaraujančiomis Sąjungos teisei. Šioje byloje

Teisingumo Teismas sprendė, ar Sąjungos teisė, visų pirma, jos viršenybės principas, turi būti

aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje,

pagal kurias nacionalinė įstaiga, pagal įstatymą įsteigta siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą

konkrečioje srityje, neturi jurisdikcijos nuspręsti netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančios

nacionalinės teisės normos.

Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad pirmiausia reikia atskirti įgaliojimus netaikyti Sąjungos

teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos konkrečiu atveju nuo platesnį poveikį turinčių

įgaliojimų panaikinti tokią nuostatą, kad ji apskritai nebegaliotų. Iš tiesų valstybės narės turi nustatyti

teismus ir (arba) institucijas, turinčius jurisdikciją tikrinti nacionalinės teisės nuostatos galiojimą, ir

numatyti teisinės gynybos priemones ir procedūras, leidžiančias ginčyti šį galiojimą, o jeigu skundas

pagrįstas, – panaikinti tą nuostatą ir prireikus nustatyti tokio panaikinimo padarinius. Tačiau,

remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą

reikalaujama, kad nacionaliniai teismai, įpareigoti taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal jiems

suteiktą jurisdikciją, turėtų pareigą užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, prireikus savo

iniciatyva netaikydami bet kurios joms prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, ir neprivalo

prašyti, kad ši nacionalinė nuostata būtų panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis

priemonėmis, arba laukti, kol tai bus padaryta.

Pareiga netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų tenka ne tik nacionaliniams

teismams, bet ir visoms valstybės institucijoms, įskaitant ir administracines institucijas, kurios

įpareigotos taikyti Sąjungos teisę pagal joms suteiktą atitinkamą jurisdikciją. Vadinasi, pagal

Sąjungos teisės viršenybės principą ne tik teismai, bet ir visos valstybės narės institucijos privalo

užtikrinti visišką Sąjungos teisės normų veiksmingumą.

ESTT pabrėžė, kad iš tiesų būtų prieštaringa, jeigu privatūs asmenys galėtų remtis konkrečios srities

Sąjungos teisės nuostatomis įstaigoje, kuriai pagal nacionalinę teisę suteikta jurisdikcija nagrinėti

ginčus šioje srityje, tačiau tokia įstaiga neturėtų pareigos taikyti šių nuostatų ir neprivalėtų netaikyti

joms prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Sąjungos teisė, visų pirma jos viršenybės principas, turi būti

aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje,

pagal kurias nacionalinė įstaiga, pagal įstatymą įsteigta siekiant užtikrinti Sąjungos teisės taikymą

konkrečioje srityje, neturi jurisdikcijos nuspręsti netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančios

nacionalinės teisės normos.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208381&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=897695

16