2017 m. kovas - lat.lt · Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs 2015 m. vasario 5 d. Sprendime M. ir kt. (C-627/13 ir C-2/14, EU:C:2015:59), kiek tai susiję su Reglamento Nr. 273/2004

1

2017 m. kovas

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo

(toliau – ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo

tikslais. Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje

curia.europa.eu.

http://curia.europa.eu/

3

TURINYS

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ ............................................................................................................................ 4

DĖL REGLAMENTŲ NR. 273/2004 2 STRAIPSNIO A PUNKTO IR NR. 111/2005 2 STRAIPSNIO A

PUNKTO NUOSTATŲ AIŠKINIMO, ĮSIGALIOJUS REGLAMENTAMS NR. 1258/2013 IR NR.

1259/2013 ...................................................................................................................................................... 4

2017 m. kovo 2 d. nutartis Juraj Sokáč (C-497/16) .................................................................................. 4

II. DISKRIMINACIJOS DRAUDIMAS ...................................................................................................... 6

2017 m. kovo 14 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Bougnaoui ir ADDH (C-188/15) .......................... 6

2017 m. kovo 9 d. sprendimas Milkova (C-406/15) .................................................................................. 7

III. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA ........................................................................................................ 9

2017 m. kovo 30 d. sprendimas Verband Sozialer Wettbewerb (C-146/16) ............................................. 9

IV. CIVILINIS PROCESAS ....................................................................................................................... 10

1. PAREIGA KREIPTIS PREJUDICINIO SPRENDIMO ..................................................................... 10

2017 m. kovo 15 d. sprendimas Aquino (C-3/16) ................................................................................... 10

2. DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS .............................................................................................................. 12

2017 m. kovo 2 d. sprendimas Henderson (C-354/15) ........................................................................... 12

3. EUROPOS VYKDOMASIS RAŠTAS ............................................................................................... 14

2017 m. kovo 9 d. sprendimas Zulfikarpašić (C-484/15) ........................................................................ 14

4. TEISMŲ BENDRADARBIAVIMAS ................................................................................................ 16

2017 m. kovo 9 d. sprendimas Pula Parking (C-551/15) ....................................................................... 16

V. APLINKOS APSAUGA ........................................................................................................................ 17

2017 m. kovo 30 d. sprendimas VG Čistoća (C-335/16) ........................................................................ 17

4

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ

DĖL REGLAMENTŲ NR. 273/2004 2 STRAIPSNIO A PUNKTO IR NR. 111/2005

2 STRAIPSNIO A PUNKTO NUOSTATŲ AIŠKINIMO, ĮSIGALIOJUS

REGLAMENTAMS NR. 1258/2013 IR NR. 1259/2013

2017 m. kovo 2 d. nutartis Juraj Sokáč (C-497/16)

Narkotinių medžiagų pirmtakai (prekursoriai) – Reglamentas (EB) Nr. 273/2004 – 2 straipsnio

a punktas – Sąvoka „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“ – Vaistų neįtraukimas –

Direktyva 2001/83/EB – 1 straipsnio 2 punktas – Sąvoka „vaistas“ – Vaistas, kurio sudėtyje yra

efedrino ar pseudoefedrino – Reglamentas (EB) Nr. 111/2005 – 2 straipsnio a punktas – Sąvoka

„į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“ – Priedas – Vaistų, kurių sudėtyje yra efedrino ar

pseudoefedrino, įtraukimas – Reikšmės Reglamento (EB) Nr. 273/2004 taikymo sričiai nebuvimas

2015 m. rugpjūčio 20 d. Prahos 7-asis apylinkės teismas pripažino J. Sokáč kaltu taip pat ir už

narkotinių, psichotropinių medžiagų bei nuodų, kaip jie suprantami pagal Čekijos baudžiamąjį

kodeksą, gaminimą ir realizavimą, paskiriant subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir

išsiuntimą iš Čekijos Respublikos teritorijos ketverių metų laikotarpiui. Konfiskuotos jo turėtos

vaisto „Nurofen Stopgrip“ 120 tablečių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl

disponavimo narkotinių medžiagų pirmtakais, rėmėsi Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio

a punktu ir teigė, kad „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“ yra ir „vaistai“, kaip jie suprantami

pagal Direktyvą 2001/83. Pagal Reglamentą Nr. 111/2005 vaistai, kurių sudėtyje yra efedrino ar

pseudoefedrino, aiškiai priskiriami prie jo taikymo srities. Vadinasi, sąvoka „į oficialų sąrašą

įtraukta medžiaga“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 273/2004, turi būti aiškinama taip,

kad ji apima, be kita ko, vaistus, kurių sudėtyje yra efedrino ar pseudoefedrino, nors šio reglamento

priede, kuriame nurodytos į oficialų sąrašą įtrauktos medžiagos, šie vaistai aiškiai nenurodyti.

2015 m. spalio 15 d. sprendimu Prahos apygardos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo

sprendimą tiek, kiek jis susijęs su J. Sokáč kaltės pripažinimu dėl neteisėto narkotinių,

psichotropinių medžiagų ir nuodų gaminimo bei operacijų su jais, ir visą rezoliucinę dalį, susijusią

su bausme bei kardomąja priemone. Tačiau jis J. Sokáč paliko tas pačias bausmes kaip ir pirmosios

instancijos teismas.

J. Sokáč dėl Prahos apygardos teismo sprendimo padavė kasacinį skundą, kuriame kaip vieną iš

argumentų pateikė tai, kad vaistas Nurofen Stopgrip, kurio sudėtyje yra pseudoefedrino, nėra

narkotinių medžiagų pirmtakas (prekursorius), kaip tai suprantama pagal Reglamentą

Nr. 273/2004, ir jis nepriskirtinas prie šio reglamento taikymo srities. Taigi Prahos apygardos

teismas, remdamasis šiuo reglamentu, siekdamas pripažinti J. Sokáč kaltę už narkotinių medžiagų

pirmtakų (prekursorių) laikymą, padarė klaidą.

Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsniu,

sprendė, ar „vaistai“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2001/83 1 straipsnio 2 punktą, kurių

sudėtyje yra „į oficialų sąrašą įtraukt[os] medžiag[os]“, kaip tai suprantama pagal Reglamento

Nr. 273/2004 2 straipsnio a punktą, kaip antai efedrinas ir pseudoefedrinas, išlieka nepriskirtini

prie pastarojo reglamento taikymo srities įsigaliojus reglamentams Nr. 1258/2013 ir

Nr. 1259/2013.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“ apibrėžtis,

pateikta Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio a punkte ir Reglamento Nr. 111/2005 2 straipsnio

a punkte, išplaukia iš šių nuostatų pakeitimų, padarytų atitinkamai reglamentais Nr. 1258/2013 ir

Nr. 1259/2013. Pakeitimai buvo susiję su tuo, kad „į oficialų sąrašą įtrauktos medžiagos“ yra

medžiagos, kurios gali būti naudojamos neteisėtai gaminant narkotines ar psichotropines

medžiagas; minėta apibrėžtis taip pat neapima „veterinarinių vaistų“, kaip jie suprantami pagal

5

Direktyvą 2001/82; iš medžiagų, kurioms netaikoma tos pačios apibrėžties taikymo sritis, buvo

išbraukti „vaistiniai preparatai“ ir „kiti preparatai“, nes jie jau buvo priskirti prie sąvokos „vaistas“

arba dubliavo toje apibrėžtyje jau pavartotą terminą „mišiniai“; Sąjungos teisės aktų leidėjas

pakeitė įvairių produktų, kuriems netaikoma sąvoka „į oficialų sąrašą įtrauktos medžiagos“,

pateikimo tvarką. Nors po Reglamento Nr. 111/2005 pakeitimo Reglamentu Nr. 1259/2013 iš jo

2 straipsnio a punkto, kaip ir iš Reglamento Nr. 273/2004, buvo išbraukti „veterinariniai vaistai,

kaip jie suprantami pagal Direktyvos [2001/82] 1 straipsnio 2 punktą“, tačiau „išskyrus priede

išvardytus vaistus bei veterinarinius vaistus“. Į oficialų sąrašą įtrauktų medžiagų, nurodytų

Reglamento Nr. 111/2005 priede, sąrašas taip pat buvo papildytas nauja 4 kategorija „vaistai ir

veterinariniai vaistai, kurių sudėtyje yra efedrino arba jo druskų“, ir „vaistai ir veterinariniai

vaistai, kurių sudėtyje yra pseudoefedrino arba jo druskų“.

Kalbant apie sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“, esančios Reglamento Nr. 273/2004

2 straipsnio a punkte, apibrėžtį, – jau pirminėje šio reglamento redakcijoje prie šios sąvokos buvo

aiškiai nepriskirti „Direktyvoje [2001/83] nurodyti vaistai“, – šios nuostatos pakeitimais

Reglamentu Nr. 1258/2013 tik siekta patikslinti šią sąvoką, kaip matyti iš pastarojo reglamento

4 konstatuojamosios dalies, kuria niekaip nepadarytas poveikis šiam „vaistų“ netaikymui šios

apibrėžties taikymo sričiai. Iš Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio a punkto formuluotės

neabejotinai matyti, kad „vaistai“, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2001/83, yra, kaip

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs 2015 m. vasario 5 d. Sprendime M. ir kt. (C-627/13 ir

C-2/14, EU:C:2015:59), kiek tai susiję su Reglamento Nr. 273/2004 pirmine redakcija,

nepriskirtini prie šio 2 straipsnio a punkte apibrėžtos sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“.

Reglamentu Nr. 1259/2013 vaistai, kurių sudėtyje yra efedrino ir pseudoefedrino, buvo įtraukti į

Reglamento Nr. 111/2005 2 straipsnio a punkte apibrėžtą sąvoką „į oficialų sąrašą įtraukta

medžiaga“, tačiau atitinkamos reglamentų Nr. 273/2004 ir Nr. 111/2005 taikymo sritys skiriasi.

Nors šių dviejų reglamentų tikslas yra kovoti su netinkamu medžiagų, dažnai naudojamų neteisėtai

gaminant narkotines ar psichotropines medžiagas, naudojimu, iš Reglamento Nr. 273/2004

1 straipsnio matyti, kad juo sukuriamos suderintos priemonės kontroliuoti ir stebėti valstybėse

narėse šias medžiagas, o Reglamento Nr. 111/2005 1 straipsnyje įtvirtintos prekybos tarp Sąjungos

ir trečiųjų šalių šiomis medžiagomis stebėsenos taisyklės.

Iš Reglamento Nr. 1259/2013 2, 3 ir 7 konstatuojamųjų dalių matyti, kad iki jo įsigaliojimo

vaistams nebuvo taikoma sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta medžiaga“, kaip tai suprantama pagal

Reglamentą Nr. 111/2005, apibrėžtis, todėl jiems nebuvo taikoma tarptautinės prekybos kontrolės

sistema, įtvirtinta pastarajame reglamente. Sąjungos teisės aktų leidėjo siekis buvo atlikus

Reglamento Nr. 111/2005 pakeitimus Reglamentu Nr. 1259/2013 sugriežtinti tarptautinės

prekybos vaistais, kurių sudėtyje yra efedrino ar pseudoefedrino, eksportuojamais iš Sąjungos

muitų teritorijos ar gabenamais per ją, kontrolę, kad, netrukdant teisėtai prekybai, būtų užkirstas

kelias jų naudojimui neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai, jei vaistai, kurių

sudėtyje yra šių dviejų medžiagų, naudojami neteisėtai narkotinių medžiagų gamybai už Sąjungos

ribų (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 5 d. Sprendimo M. ir kt., C-627/13 ir C-2/14,

EU:C:2015:59, 64 ir 65 punktus).

Reglamento Nr. 111/2005 pakeitimas Reglamentu Nr. 1259/2013 neturėtų daryti įtakos

Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio a punkto aiškinimui, pagal kurį visi „vaistai“, kaip jie

suprantami pagal Direktyvą 2001/83, įskaitant tuos, kurių sudėtyje yra efedrino ar pseudoefedrino,

nepriskiriami prie šio 2 straipsnio a punkte apibrėžtos sąvokos „į oficialų sąrašą įtraukta

medžiaga“. Taigi „vaistai“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2001/83 1 straipsnio 2 punktą,

kurių sudėtyje yra „į oficialų sąrašą įtraukt[os] medžiag[os]“, kaip tai suprantama pagal

Reglamento Nr. 273/2004 2 straipsnio a punktą, kaip antai efedrino ir pseudoefedrino, išlieka

nepriskirtini prie pastarojo reglamento taikymo srities įsigaliojus reglamentams Nr. 1258/2013 ir

Nr. 1259/2013.

6

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=188822&pageIndex=0&doclan

g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=901037

II. DISKRIMINACIJOS DRAUDIMAS

2017 m. kovo 14 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Bougnaoui ir ADDH (C-188/15)

Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų – Esminis

ir lemiamas profesinis reikalavimas – Kliento pageidavimas, kad jam paslaugų neteiktų

musulmonišką skarą ryšinti darbuotoja

Pagrindinėje byloje A. Bougnaoui 2007 m. vykusios studentų karjeros mugės metu susipažino su

Micropole atstovu, kuris ją informavo, kad musulmoniškos skaros ryšėjimas bendraujant su

įmonės klientais galėtų kelti problemų. 2008 m. atlikdama praktiką Micropole A. Bougnaoui

ryšėjo paprastą skarą, vėliau darbo vietoje ji ryšėjo musulmonišką skarą. 2008 m., pasibaigus

praktikai, ji buvo įdarbinta projektavimo inžiniere pagal neterminuotą darbo sutartį. 2009 m.

birželio 15 d. buvo pakviesta į pokalbį, o 2009 m. birželio 22 d. raštu atleista iš pareigų. Rašte

nurodyta, kad A. Bougnaoui pavesta vykdyti funkcijas Micropole klientų naudai. 2009 m. gegužės

15 d. klientas Micropole nurodė, kad jos kiekvieną dieną vilkimas galvos apdangalas sukėlė tam

tikrų nepatogumų, todėl pokalbių su vykdomuoju direktoriumi ir personalo vadove metu buvo

išdėstyta, kad įmonėje yra gerbiami kiekvieno asmens religiniai įsitikinimai ir laisvės turėti savo

požiūrį principas, tačiau dirbant su klientais įmonės viduje ar už jos ribų A. Bougnaoui negalės

dėvėti galvos apdangalo. 2009 m. birželio mėnesį vykusio pokalbio metu A. Bougnaoui buvo dar

kartą paprašyta laikytis šio būtino neutralumo principo įmonės klientų atžvilgiu ir neryšėti galvos

apdangalo, tačiau ji nesutiko. Micropole vertinimu, tai pateisino darbo sutarties nutraukimą, nes

A. Bougnaoui požiūris užkirto kelią jai toliau vykdyti funkcijas. A. Bougnaoui, manydama, kad

toks atleidimas diskriminacinis, pateikė skundą darbo ginčų komisijai, o vėliau apeliacinį ir

kasacinį skundus.

Teisingumo Teismas sprendė, ar 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB,

nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (toliau –

Direktyva 2000/78), 4 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad darbdavio siekis atsižvelgti

į kliento pageidavimus, kad šio darbdavio paslaugų nebeteiktų darbuotoja, ryšinti musulmonišką

skarą, yra esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas.

Teismas nurodė, kad Direktyvoje 2000/78 nėra 1 straipsnyje vartojamos sąvokos „religija“

apibrėžties, tačiau ES teisės aktų leidėjas Direktyvos 2000/78 1 konstatuojamojoje dalyje rėmėsi

pagrindinėmis teisėmis, garantuojamomis 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurios vėliau buvo patvirtintos ir Europos

Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Atsižvelgiant į tai, Direktyvoje 2000/78 vartojama sąvoka

„religija“ turėtų būti suprantama plačiai ir aiškinama kaip apimanti ne tik forum internum, t. y.

tikėjimo turėjimą, bet ir forum externum, t. y. religijos viešą išpažinimą ir skelbimą.

Teisingumo Teismas nurodė, kad jei A. Bougnaoui atleidimas iš darbo buvo pagrįstas įmonėje

galiojančios darbo tvarkos taisyklės, pagal kurią buvo draudžiama nešioti visus matomus

filosofinių, religinių ar politinių įsitikinimų simbolius, nesilaikymu, nacionalinis teismas turi

įvertinti, ar dėl šios iš pažiūros neutralios taisyklės tam tikrą religiją išpažįstantys asmenys iš

tikrųjų patektų į prastesnę padėtį. Teismas pažymėjo, kad nevienodas požiūris nelaikomas

netiesiogine diskriminacija, jei jis objektyviai pateisinamas teisėtu tikslu ir to tikslo siekiama

tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=188822&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=901037


7

Vis dėlto, jei A. Bougnaoui atleidimas nebuvo grindžiamas minėtos taisyklės nesilaikymu,

Teisingumo Teismas sprendė, ar kliento pageidavimas, kad jam paslaugų neteiktų musulmonišką

skarą ryšinti darbuotoja, galėtų būti vertinamas kaip esminis profesinis reikalavimas Direktyvos

2000/78 prasme. Skirtingas požiūris dėl kurios nors iš savybių, nurodytų Direktyvos 2000/78

1 straipsnyje, gali būti nelaikomas diskriminacija, jei dėl profesinės veiklos pobūdžio arba jos

vykdymo sąlygų tokia savybė yra esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas, su sąlyga, kad

tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas. Esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą turi

sudaryti ne skirtingą požiūrį pagrindžianti priežastis, o su šia priežastimi susijusi savybė. Savybė

gali būti laikoma tokiu reikalavimu tik dėl objektyviai nulemto profesinės veiklos pobūdžio arba

jos vykdymo sąlygų, taigi ji neapima subjektyvių įsitikinimų, kaip antai darbdavio siekio

atsižvelgti į specialius kliento pageidavimus.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2000/78/EB 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama

taip, kad darbdavio siekis atsižvelgti į kliento pageidavimus, kad šio darbdavio paslaugų

nebeteiktų darbuotoja, ryšinti musulmonišką skarą, neturėtų būti laikomas esminiu ir lemiamu

profesiniu reikalavimu, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.



g=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=563471.

2017 m. kovo 9 d. sprendimas Milkova (C-406/15)

Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija –

Sustiprinta neįgalių darbuotojų pagal darbo sutartį apsauga atleidimo iš darbo atveju –Bendrasis

vienodo požiūrio principas

Pagrindinėje byloje P. Milkova, turtinti psichikos sutrikimų, dėl kurių jai buvo nustatytas 50 proc.

darbingumas, nuo 2012 m. buvo valstybės tarnautoja Kontrolės po privatizavimo agentūroje.

2014 m. agentūroje įvykdytas etatų skaičiaus mažinimas nuo 105 iki 65 ir P. Milkovai buvo

įteiktas išankstinis įspėjimas, kad darbo santykiai su ja pasibaigs po vieno mėnesio. 2014 m. kovo

1 d. darbo santykiai nutraukti vadovaujantis valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis. P. Milkovos

vertinimu, jos atleidimas buvo neteisėtas, kadangi buvo galimas tik gavus Darbo inspekcijos

leidimą Darbo kodekso nustatyta tvarka. 1987 m. nacionaliniuose Bulgarijos teisės aktuose buvo

nustatyta papildoma apsauga visiems neįgaliesiems atleidimo iš darbo atveju, kuri 1999 m.

priėmus Valstybės tarnybos įstatymą buvo praktiškai atimta iš valstybės tarnautojų, tačiau tebėra

taikoma pagal darbo sutartį viešajame sektoriuje dirbantiems asmenims. Pirmosios instancijos

administracinis teismas P. Milkovos skundą atmetė, o Vyriausiasis administracinis teismas

kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Kreipimesi teismas nurodė, kad, jo vertinimu,

skundžiamas nevienodas požiūris grindžiamas ne asmens ypatybe „negalia“, o skirtingu teisiniu

santykiu, kurio pagrindu asmenys vykdo profesinę veiklą, vis dėlto jis neatmetė galimybės, kad

galiojantis nacionalinis reguliavimas gali prieštarauti ES teisei ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijai

(toliau – JT konvencija).

Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2000/78 7 straipsnio nuostatos, atsižvelgiant į JT

konvenciją, turi būti aiškinamos kaip leidžiančios tokias valstybės narės reglamentavimo

nuostatas, pagal kurias tam tikrą negalią turintiems darbuotojams pagal darbo sutartį suteikiama

speciali išankstinė apsauga nuo atleidimo iš darbo, tačiau ji nesuteikiama tokią pačią negalią

turintiems valstybės tarnautojams. Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo, ar tokiu atveju, jei

nacionalinės nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančios ES teisei, nacionalinių normų, saugančių

tam tikrą negalią turinčius darbuotojus pagal darbo sutartį, apsauga turėtų būti išplėsta siekiant jas

taikyti ir tokią pačią negalią turintiems valstybės tarnautojams.

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=188853&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=563471


8

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad skirtingas požiūris byloje grindžiamas ne vienu Direktyvoje

2000/78 nurodytų pagrindų, o veikiau buvo nulemtas darbo santykių pobūdžio pagal nacionalinę

teisę. Nematyti, kad nacionalinio reguliavimo nuostatose būtų įtvirtinta tiesioginė ar netiesioginė

diskriminacija dėl negalios.

Vis dėlto Bulgarijos vyriausybė nurodė, kad minėtos nacionalinio reglamentavimo nuostatos iš

esmės yra pozityvūs veiksmai Direktyvos 2000/78 prasme. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad

Direktyva 2000/78 siekiama leisti specialias priemones, kuriomis būtų veiksmingai pašalinta arba

sumažinta galima faktinė nelygybė socialiniame, ypač profesiniame, gyvenime, neigiamai

veikianti asmenis su negalia, ir taip sukurta materiali, o ne formali lygybė, ir sprendė, kad tokie

nacionalinio reguliavimo veiksmai patenka į Direktyvos 2000/78 7 straipsnio 2 dalies taikymo

sritį. Kadangi minėtas nacionalinis reguliavimas patenka į ES teisės taikymo sritį, jam galioja

bendrieji ES principai, tokie kaip vienodo požiūrio principas, ir Europos Sąjungos pagrindinių

teisių chartija (toliau –Chartija). Vienodo požiūrio principu reikalaujama, kad panašios situacijos

nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai

pateisinamas. Skirtingas vertinimas pateisinamas, jeigu jis pagrįstas objektyviu ir protingu

kriterijumi, t. y. jeigu susijęs su nagrinėjamomis reglamentavimo nuostatomis siekiamu teisėtu

tikslu ir jei šis skirtumas yra proporcingas siekiamam tikslui. Situacijų panašumo reikalavimas

taikomas siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, turi būti vertinamas

atsižvelgiant į visus šias situacijas apibūdinančius elementus. Kitaip tariant, situacijų lyginimas

turi būti pagrįstas analize, kuri apimtų visas nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias

neįgalių darbuotojų pagal sutartį ir tokią pačią negalią turinčių valstybės tarnautojų padėtį.

Prašymą pateikęs nacionalinis teismas, kalbėdamas apie nacionalinėmis teisės normomis

suteikiamos apsaugos specifiką, nurodė, kad nacionaliniais teisės aktais suteikiamos apsaugos

esmę sudaro tai, kad specializuota institucija vertina atleidimo iš darbo poveikį asmens sveikatai

ir sprendžia, ar pritarti tokiam atleidimui. Taigi reguliavimo tikslas – apsaugoti darbuotojus

remiantis ne teisiniu ryšiu, kuriuo grindžiami darbo santykiai, o sveikatos būkle. Teisingumo

Teismas nurodė, kad minėtose nuostatose įtvirtintas tam tikrą negalią turinčių darbuotojų pagal

darbo sutartį ir tokią pačią negalią turinčių valstybės tarnautojų diferencijavimas neatrodo

tinkamas atsižvelgiant į šiomis nuostatomis siekiamą tikslą, juo labiau kad toje pačioje institucijoje

gali dirbti abiejų kategorijų neįgalieji. Teismas nurodė, kad nacionalinis teismas turi patikrinti, ar

visose taikytinose nacionalinės teisės normose valstybės tarnautojams yra suteikiamas apsaugos

lygis, lygiavertis numatytajam pagal Darbo inspekcijos išankstinio leidimo mechanizmą viešojo

administravimo sektoriuje pagal darbo sutartį dirbantiems neįgaliems darbuotojams. Jei

nacionalinis teismas nustatytų skirtingą požiūrį į panašioje situacijoje esančių asmenų grupes, jam

reikėtų vertinti, ar jis yra objektyviai pateisinamas atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą, ir

kiek.

Jei būtų nustatyta, kad galiojantis teisinis reguliavimas, kiek tai susiję su nacionalinio reguliavimo,

skirto apsaugoti tam tikrą negalią turinčius asmenis, dirbančius pagal darbo sutartį, išplėtimu

valstybės tarnautojams, prieštarauja ES teisei, Teisingumo Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai

konstatuota Sąjungos teisei priešinga diskriminacija ir kol nėra priimtos vienodą požiūrį

atkuriančios priemonės, lygybės principo laikymasis gali būti užtikrintas tik neprivilegijuotai

kategorijai priklausantiems asmenims suteikiant tas pačias privilegijas kaip ir priklausantiesiems

privilegijuotai kategorijai.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2000/78 7 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į JT

konvenciją ir siejant su Chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtinu bendruoju vienodo požiūrio

principu, turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei numatyti tokias reglamentavimo

nuostatas, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias tam tikrą negalią turintiems

darbuotojams pagal darbo sutartį suteikiama speciali išankstinė apsauga atleidimo iš darbo atveju,

tačiau nesuteikiama tokią pačią negalią turintiems valstybės tarnautojams, nebent būtų nustatytas

vienodo požiūrio principo pažeidimas, o tai turi patikrinti pagrindinę bylą nagrinėjantis teismas.

9

Atliekant šį tikrinimą situacijų lyginimas turi būti pagrįstas analize, kuri apimtų visas reikšmingas

nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias tam tikrą negalią turinčių darbuotojų pagal sutartį

ir tokią pačią negalią turinčių valstybės tarnautojų padėtį, atsižvelgiant į apsaugos nuo atleidimo

iš darbo pagrindinėje byloje tikslą.

Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad jeigu Direktyvos 2000/78 7 straipsnio 2 dalis,

atsižvelgiant į JT konvenciją ir siejant su bendruoju vienodo požiūrio principu, draustų tokias

valstybės narės reglamentavimo nuostatas, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pareiga

paisyti Sąjungos teisės reikalautų, kad nacionalinių normų, saugančių tam tikrą negalią turinčius

darbuotojus pagal darbo sutartį, taikymo sritis būtų išplėsta siekiant, kad šios apsauginės normos

būtų taikomos ir tokią pačią negalią turintiems valstybės tarnautojams.


http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d0f130d61fc81b7b53cd42da9

ac2b5ea3330fec3.e34KaxiLc3eQc40LaxqMbN4Pax0Ne0?text=&docid=188752&pageIndex=0

&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=816993.

III. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

2017 m. kovo 30 d. sprendimas Verband Sozialer Wettbewerb (C-146/16)

Nesąžininga komercinė veikla – Reklama spausdintiniame leidinyje – Esminės informacijos

neatskleidimas – Galimybė susipažinti su šia informacija interneto svetainėje, per kurią platinami

atitinkami produktai

DHL Paket valdo prekybos internetu pardavimo platformą „MeinPaket.de“, kurioje profesionalūs

pardavėjai siūlo prekes. DHL Paket nesudaro sutarčių su pirkėjais dėl šių prekių pardavimo. VSW

yra asociacija, kuriai, be kita ko, priklauso elektrinių ir elektroninių gaminių pardavėjai ir

nuotoliniu būdu prekiaujantys pardavėjai, siūlantys visų rūšių prekes. DHL Paket užsakymu 2012

m. buvo pateiktas skelbimas savaitraštyje, kuriame buvo nurodytos penkios prekės, kurias buvo

galima įsigyti per DHL Paket platformą. Preke susidomėjęs vartotojas buvo raginamas apsilankyti

DHL Paket platformoje ir įvesti skelbime nurodytą tą prekę atitinkantį kodą. Taip vartotojas

patekdavo į atitinkamai prekei skirtą puslapį, kuriame buvo nurodytas konkrečios prekės

profesionalus pardavėjas. Skyrelyje „Pardavėjo informacija“ vartotojas sužinodavo informaciją

apie įmonę ir sandorio šalies adresą. Skelbime taip pat buvo nurodyta, kad ši platforma suteikia

suinteresuotiesiems asmenims galimybę rasti daugiau kaip 5 milijonus prekių ir 2500 pardavėjų.

VSW pareiškė ieškinį, kuriuo prašė remiantis Kovos su nesąžininga konkurencija įstatymu

įpareigoti DHL Paket nebeskelbti tokios reklamos, nes DHL Paket neįvykdė pareigos nurodyti

pardavėjų, kurie naudojasi jos pardavimo platforma, tapatybę ir adresą. Pirmosios instancijos

teismas ieškinį tenkino, apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą panaikino, todėl VSW pateikė

kasacinį skundą. Kasacinės instancijos teismo vertinimu, DHL Paket pateikta reklama gali būti

kvietimas pirkti, todėl jame turi būti prekybininko adresas ir jo tapatybę nustatantys duomenys.

Esminė informacija, kaip ji suprantama pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu

vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios ir panaikinančios kitus teisės aktus (toliau – Direktyva

2005/29), 7 straipsnio 4 dalį, vartotojui pateikiama laiku tik tuomet, kai jis ją sužino prieš tai, kai,

remdamasis kvietimu pirkti, gali priimti sprendimą dėl sandorio, o nagrinėjamos bylos atveju,

kasacinio teismo vertinimu, sprendimas dėl sandorio yra apsilankymas pardavimo interneto

svetainėje, siekiant įsigyti reklamuojamą produktą arba jį apžiūrėti iš arčiau, nes kaip ir

apsilankymas stacionarioje parduotuvėje, taip ir apsilankymas interneto svetainėje tiesiogiai

susijęs su ten siūlomų produktų įsigijimu. Kreipimąsi pateikęs teismas nurodo, kad reklamoje

nenurodytas pardavėjo pavadinimas gali paskatinti pirkėją apsilankyti interneto svetainėje, nors to

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d0f130d61fc81b7b53cd42da9ac2b5ea3330fec3.e34KaxiLc3eQc40LaxqMbN4Pax0Ne0?text=&docid=188752&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=816993



10

jis galbūt nebūtų daręs, jei būtų žinojęs pardavėjo pavadinimą. Taigi, besikreipiančio teismo

nuomone, informacija apie pardavėją pirkėjui pateikiama per vėlai.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2005/29 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad

prekybininko adresas ir jo tapatybę nustatantys duomenys turi būti nurodyti konkrečių produktų

reklaminiame skelbime spausdintiniame leidinyje, jeigu vartotojai reklamuojamus produktus gali

įsigyti per skelbime nurodytą reklamuojančios įmonės interneto svetainę ir šią informaciją galima

lengvai sužinoti šioje interneto svetainėje arba per ją.

Teisingumo Teismas nurodė, kad toks skelbimas yra kvietimas pirkti Direktyvos 2005/29 prasme,

nes jame esančios informacijos apie reklamuojamus produktus ir jų kainą pakanka, kad vartotojas

galėtų priimti sprendimą dėl sandorio. Prekybininko adresas ir tapatybė yra esminė informacija,

tačiau šį reikalavimą reikia vertinti atsižvelgiant į komercinės veiklos faktinę situaciją ir į

naudojamos komunikacijos priemonės ribotumą apimties ir laiko aspektu, o taip pat į priemones,

kurių prekybininkas ėmėsi tam, kad informacija būtų prieinama vartotojams kitais būdais.

Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad informacijos, susijusios su prekybininko

tapatybe, apimtis kvietime pirkti turi būti vertinama atsižvelgiant į kvietimo aplinkybes, produkto

pobūdį, savybes ir į naudojamą komunikacijos priemonę. Tuo atveju, kai prekybos internetu

platforma reklamuojama spausdintiniame leidinyje ir kai reklamoje pateikiama daug galimybių

pirkti iš skirtingų prekybininkų, gali egzistuoti ribotumas apimties aspektu. Kai spausdintiniame

leidinyje pateiktoje reklamoje reklamuojami įvairių pardavėjų produktai, Direktyvoje 2005/29

nurodyta kvietime pirkti informacija būtina, išskyrus ribotumo apimties aspektu atvejus. Taigi

pagal Direktyvą 2005/29 privaloma informacija iš principo turi būti pateikta kvietime pirkti, tačiau

tai nebūtina, kai vykdant komercinę veiklą naudojama komunikacijos priemonė yra ribota apimties

aspektu, jeigu vartotojai, galintys įsigyti reklamuojamų produktų per reklaminiame skelbime

nurodytą reklamuojančios įmonės interneto svetainę, gali lengvai sužinoti šią informaciją toje

svetainėje arba per ją. Nacionalinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar ši sąlyga

įvykdyta.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti

aiškinamas taip, kad toks reklaminis skelbimas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kurį

apima sąvoka „kvietimas pirkti“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, gali įvykdyti šioje

nuostatoje numatytą pareigą informuoti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, pirma, ar reklaminio teksto apimties ribojimais galima

pateisinti informacijos apie pardavėją pateikimą tik prekybos internetu platformoje ir prireikus,

antra, ar šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalies b punkte nurodyta informacija apie prekybos internetu

platformą pateikiama paprastai ir greitai.




IV. CIVILINIS PROCESAS

1. PAREIGA KREIPTIS PREJUDICINIO SPRENDIMO

2017 m. kovo 15 d. sprendimas Aquino (C-3/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos teisė – Privatiems asmenims suteiktos teisės

– Teismo padarytas pažeidimas – Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą –

Galutinės instancijos nacionalinis teismas



11

Italijos pilietybę turintis asmuo, kuris nuo 1970 m. gyvena Belgijoje (toliau – apeliantas) 2006 m.

buvo nuteistas septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Vėliau jis inicijavo keletą teisminių

procesų: pirmąjį, susijusį su prašymu įregistruoti jį Masmecheleno savivaldybėje (Belgija); antrąjį

ir trečiąjį, susijusius su siekiu pakeisti bausmę elektroniniu stebėjimu ir atleisti jį nuo bausmės

lygtinai. 2011 m. apeliantas pateikė prašymą įregistruoti jį Masmecheleno savivaldybėje;

prašymas buvo atmestas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu, kuriame atsisakyta apeliantui leisti

gyventi savivaldybės teritorijoje ir nurodyta palikti nacionalinę teritoriją dėl viešosios tvarkos ir

nacionalinio saugumo priežasčių. 2012 m. apeliantas šį sprendimą apskundė Užsieniečių ginčų

tarnybai ir prieš pat posėdį pateikė prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti

prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2004/38 nuostatų aiškinimo. Užsieniečių ginčų tarnyba

atmetė jai pateiktą skundą kaip nepriimtiną, šis sprendimas buvo apskųstas kasacine tvarka

Valstybės tarybai. Valstybės tarybos tyrėjas nusprendė, kad kasacinis skundas nepriimtas, nes nėra

tinkamų pagrindų, o suinteresuotas asmuo per numatytą terminą nepaprašė tęsti proceso, kad būtų

išklausytas, todėl Valstybės taryba konstatavo, jog egzistuoja prezumpcija, kad apeliantas

pagrindinėje byloje atsisako bylinėtis.

Kituose teismo procesuose, trukusiuose nuo 2010 m. iki 2013 m., priimtais sprendimais apeliantui

bausmė buvo pakeista į elektroninį stebėjimą, o vėliau apeliantas buvo atleistas nuo bausmės

lygtinai. 2012 m. apelianto pateiktas pakartotinis prašymas įregistruoti jį Masmecheleno

savivaldybėje 2013 m. buvo patenkintas. Po to apeliantas pakartotinai kreipėsi į pirmosios

instancijos teismą, prašydamas, inter alia, panaikinti 2012 m. vasario 22 d. sprendimą kaip

prieštaraujantį Direktyvos 2004/38 nuostatoms, konstatuoti, kad kasacinis teismas nepagrįstai

laikė jo teisę gyventi šalyje „abejotina“, įpareigoti Belgijos valstybę sumokėti 25 000 Eur

kompensaciją, nes Belgijos teismai priėmė sprendimus kaip galutinės instancijos teismai ir pažeidė

pagal ES teisę jiems tenkančią pareigą kreiptis prejudicinio sprendimo.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV)

267 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teismas, kurio sprendimai pagal

nacionalinę teisę gali būti skundžiami, vis dėlto gali būti laikomas galutinės instancijos teismu,

jeigu kasacinis skundas dėl šio teismo sprendimo nebuvo nagrinėtas, nes kasatorius atsisakė

bylinėtis; taip pat, ar minėta SESV nuostata gali būti aiškinama taip, kad galutinės instancijos

teismas gali atsisakyti pateikti klausimą Teisingumo Teismui, jei kasacinis skundas turi būti

atmestas dėl su procesu tame teisme susijusių nepriimtinumo priežasčių.

Teisingumo Teismas nurodė, kad SESV 267 straipsnio 3 pastraipoje nustatytos kreipimosi

pareigos tikslas, be kita ko, yra neleisti kurioje nors valstybėje narėje susiformuoti ES teisės normų

neatitinkančiai nacionalinei teismo praktikai. Galutinės instancijos teismas pagal apibrėžtį yra

paskutinė instancija, kurioje privatūs asmenys gali remtis ES teisėje jiems pripažįstamomis

teisėmis, ir jis privalo nacionaliniu lygmeniu užtikrinti vienodą teisės normų aiškinimą. Kadangi

dėl Užsieniečių ginčų tarybos sprendimų gali būti paduodamas kasacinis skundas, jos sprendimus

gali kontroliuoti aukštesnės instancijos teismas, todėl ji nelaikytina galutinės instancijos teismu.

Tai, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas skundą dėl Užsieniečių ginčų tarybos pateikęs asmuo

neprašė tęsti proceso per nustatytą terminą po to, kai jam pranešta apie tyrėjo ataskaitą, pagal kurią

skundas yra nepriimtinas arba atmestinas, neturi jokios įtakos Užsieniečių ginčų tarybos kaip

negalutinės instancijos teismo statusui.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad jei nėra jokio teisminio skundo dėl nacionalinio teismo

sprendimo, tas teismas iš esmės privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kaip tai suprantama pagal

SESV 267 straipsnio 3 pastraipą, kai jame keliamas klausimas dėl ES teisės aiškinimo. Galutinės

instancijos teismai, kaip ir kiti teismai, turi vertinimo diskreciją, ar sprendimui priimti reikia

sprendimo ES teisės klausimu, ir neprivalo klausimo perduoti tuo atveju, jei sprendimas dėl šio

klausimo (kad ir koks jis būtų) negalėtų turėti jokios įtakos ginčo sprendimui. Todėl jeigu pagal

atitinkamos valstybės narės procesinės teisės normas SESV 267 straipsnio 3 pastraipoje

nurodytame teisme pateikti prašymai turi būti pripažinti nepriimtinais, prašymas priimti

12

prejudicinį sprendimą negali būti laikomas būtinu ir svarbiu tam, kad tas teismas galėtų priimti

sprendimą. Prejudicinį klausimą pateisina ne konsultacinių nuomonių bendraisiais ar hipotetiniais

klausimais pateikimas, o poreikis veiksmingai išspręsti ginčą.

Teisingumo teismas išaiškino, kad SESV 267 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip,

kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę gali būti skundžiami, negali būti laikomas

galutinės instancijos teismu, jeigu kasacinis skundas dėl šio teismo sprendimo nebuvo nagrinėtas

dėl to, kad kasatorius atsisakė bylinėtis. Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad SESV 267

straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad galutinės instancijos teismas gali atsisakyti

Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą, jeigu kasacinis skundas atmetamas dėl su

procesu tame teisme susijusių nepriimtinumo priežasčių, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo

ir veiksmingumo principų.




2. DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS

2017 m. kovo 2 d. sprendimas Henderson (C-354/15)

Teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimas – Bylos iškėlimo dokumento įteikimas paštu –

Dokumento vertimo nebuvimas – II priedas – Tipinė forma – Nepridėjimas – Pasekmės – Įteikimas

registruotu laišku su gavimo patvirtinimu – Negautas gavimo patvirtinimas – Dokumento įteikimas

trečiajam asmeniui – Procedūros galiojimo sąlygos

Portugalijoje pagrindinę buveinę turintis bankas Novo Banco ir Airijos pilietis A. M. Henderson

2008 m. sudarė nuomos sutartis dėl dviejų komercinių plotų nuomos Portugalijoje, bankui

priklausančiame pastate. 2012 m. A. M. Henderson nesumokėjo nuomos mokesčio už išsinuomotą

turtą, to nedarė ir vėliau, todėl 2014 m. Novo Banco pareikalavo sumokėti nuomos mokestį arba

nuomos sutartys bus nutrauktos. Vėliau registruotu laišku Novo Banco informavo A. M.

Henderson, kad nutraukia sudarytas sutartis, tačiau A. M. Henderson atsisakė grąžinti turtą

savininkui. Novo Banco kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu taikyti laikinąją

apsaugos priemonę, susijusią su išnuomoto turto grąžinimu teismine tvarka. Teismas šį prašymą

nusiuntė registruotu laišku su gavimo patvirtinimo žyma A. M. Henderson nurodytu adresu

Airijoje. Patvirtinimas nebuvo gautas, o Portugalijos pašto tarnyba atsakė, kad, remiantis Airijos

pašto operatoriaus informaciniais registrais, atitinkamas laiškas adresatui buvo pristatytas 2014 m.

liepos 22 d. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nacionalinėmis nuostatomis,

konstatavo, kad A. M. Henderson neatvyko ir neužginčijo prašomos priemonės, todėl tenkino

Novo Banco prašymą. A. M. Henderson pateikė apeliacinį skundą ir nurodė, kad dokumento

įteikimas negalioja, nes bylos medžiagoje nėra laiško įteikimo patvirtinimo, laiškas nebuvo įteiktas

asmeniškai ir jis nežino, kas priėmė laišką, todėl jam nebuvo žinoma apie prieš jį pradėtą procesą.

Taip pat nebuvo pateikta 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB)

Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo

valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) II priede pateikta tipinė forma, todėl jis nebuvo

informuotas apie teisę atsisakyti priimti teisminį dokumentą, parengtą tik portugalų kalba. Tai

pažeidė A. M. Henderson teisę į gynybą.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamentą Nr. 1393/2007 reikia aiškinti taip, kad pagal jį

draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tuo atveju, kai teisminis dokumentas, įteiktas

kitos valstybės narės teritorijoje gyvenančiam atsakovui, nebuvo parengtas šiam atsakovui

suprantama kalba ar oficialiąja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba, nebuvo pridėta vertimo

į šias kalbas, šio reglamento II priede esančios tipinės formos nepridėjimas lemia tai, kad įteikimas



13

bus pripažintas niekiniu, tačiau tuo atsakovas turi pasiremti per nustatytą terminą arba pačioje

proceso pradžioje ir prieš pateikdamas gynybos argumentus dėl esmės.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai

numatyta adresato galimybė atsisakyti priimti dokumentą, jei jis parengtas jam nesuprantama

kalba arba nėra pridėta vertimo į šią kalbą. Tai yra adresato teisė, kurią lemia būtinybė apsaugoti

adresato teisę į teisminę gynybą. Todėl svarbu, kad asmuo galėtų susipažinti su jam pareikštu

ieškiniu ir suprasti jo turinį ir apimtį, kad veiksmingai įgyvendintų savo teises į teisminę gynybą.

Kad atsisakymo teisė būtų veiksminga, reikia, kad adresatas būtų apie ją tinkamai informuotas.

Pagal Reglamentu Nr. 1393/2007 sukurtą sistemą, tokia informacija perduodama naudojat II tipinę

formą, o reglamente nenumatyta formos naudojimo išimties. Teisingumo Teismas savo praktikoje

yra nurodęs, kad gaunančioji agentūra privalo informuoti dokumentų adresatą apie jo teisę

atsisakyti priimti dokumentą ir tai turi daryti naudodama II priedo tipinę formą, tačiau minėtos

formos nepridėjimas negali lemti įteiktino dokumento ar įteikimo procedūros pripažinimo

niekiniais, o adresatas privalo nedelsiant būti informuotas apie savo teisę atsisakyti priimti

dokumentą pateikiant nurodytą formą. Šie išaiškinimai aktualūs ir naudojant kitus Reglamente

1393/2007 nurodytus dokumentų įteikimo būdus. Taigi nacionaliniuose teisės aktuose negali būti

nustatyta, kad tipinės formos nepateikimas turi lemti dokumentų įteikimo pripažinimą niekiniu,

net jei yra nustatyta, kad pripažinimas niekiniu gali būti netaikomas, jei pasibaigė tam tikras

laikotarpis arba dokumento adresatas neatsakė.

Teisingumo Teismas taip pat vertino, ar Reglamentas Nr. 1393/2007 turi būti aiškinamas taip, kad

bylos iškėlimo dokumento įteikimas per pašto tarnybą yra galiojantis, net jeigu registruoto laiško

gavimo patvirtinimo siuntėjas negavo ir laišką priėmė ne dokumento adresatas, o trečiasis asmuo.

Reglamente 1393/2007 nurodyta, kad įteikimas paštu vykdomas siunčiant registruotą laišką su

gavimo patvirtinimu arba lygiaverčiu būdu. Sąjungos leidėjas laikėsi nuomonės, kad toks formos

reikalavimas gali garantuoti, kad adresatas iš tikrųjų gaus registruotą laišką su įteikiamu

dokumentu, ir suteikia patikimą procedūros atitikties reikalavimams įrodymą siuntėjui.

Registruoto laiško gavimo patvirtinimas yra teisminio dokumento įteikimo adresatui valstybėje

narėje, į kurią kreipiamasi, įrodymas, taip pat šio dokumento perdavimo būdo įrodymas. Vis dėlto

Reglamento 1393/2007 nuostatoje nurodyta, kad toks įteikimas gali būti atliktas registruotam

laiškui su gavimo patvirtinimu „lygiaverčiu būdu“. „Lygiaverčiu būdu“ galima pripažinti bet kokį

teisminio dokumento įteikimo ir šio įteikimo įrodymo būdą, suteikiantį tokias pačias garantijas

kaip ir siunčiant registruotu laišku su gavimo patvirtinimu. Ginčo atveju siuntėjas, naudodamasis

materialiais įrodymais, turi įrodyti įteikimo procedūros atitiktį reikalavimams. Vadinasi, gavimo

patvirtinimo nebuvimas negali padaryti įteikimo procedūros niekine, nes šį formalumą gali

pakeisti lygiavertes garantijas suteikiantis dokumentas.

Kiek tai susiję su aspektu, kad registruotą laišką gavo ne adresatas, o trečiasis asmuo, Teisingumo

Teismas pažymėjo, kad šiuo klausimu reglamente nėra jokios aiškios nuorodos. Vis dėlto, iš

Reglamento 1393/2007 19 straipsnio 1 dalies b punkto darė išvadą, kad įteiktinas dokumentas gali

būti perduotas ne tik asmeniškai adresatui, bet, jei šio nėra, ir jo gyvenamojoje vietoje esančiam

asmeniui. Tokiu atveju svarbu užtikrinti, kad būtų paisoma visų garantijų, kurių reikia dokumento

adresato teisei į gynybą veiksmingai apsaugoti. Tai, ar bylos iškėlimo dokumentas buvo įteiktas

taip, kad atsakovas iš tikrųjų galėjo su juo susipažinti, turi lemiamos reikšmės nustatant, ar paskui

priimtą teismo sprendimą galima laikyti vykdytinu. Galimybė trečiajam asmeniui teisėtai priimti

teisminį dokumentą turi būti taikoma tik aiškiai apibrėžtais atvejais. Tokiu atveju, sąvoka

„gyvenamoji vieta“ suprantama kaip vieta, kur dokumento adresatas paprastai gyvena. Galima

pagrįstai manyti, kad dokumentą adresatui perduos tik suaugę asmenys, esantys adresato

gyvenamojoje vietoje, neatsižvelgiant į tai, ar tai būtų tuo pačiu adresu kaip ir jis gyvenantys jo

šeimos nariai, ar asmenys, kuriuos jis įdarbino šiuo adresu. Bet kuriuo atveju dokumento adresatas

turi galimybę visomis bylą nagrinėjančiame teisme priimtinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti,

14

kad negalėjo iš tikrųjų žinoti, jog jam buvo iškelta byla kitoje valstybėje narėje, ar nustatyti

reikalavimo dalyko bei motyvų ir neturėjo pakankamai laiko pasirengti gynybai.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamentas Nr. 1393/2007 aiškintinas taip, kad pagal jį

draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tuo atveju, kai teisminis dokumentas, įteiktas

kitos valstybės narės teritorijoje gyvenančiam atsakovui, nebuvo parengtas šiam atsakovui

suprantama kalba ar oficialiąja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba arba jei šioje valstybėje

narėje yra kelios oficialiosios kalbos, vietovės, kurioje turi būti įteikta, oficialiąja kalba arba viena

iš oficialiųjų kalbų, arba nebuvo pridėta vertimo į šias kalbas, šio reglamento II priede esančios

tipinės formos nepridėjimas lemia šio įteikimo pripažinimą niekiniu, net jeigu tuo šis atsakovas

turi pasiremti per nustatytą terminą arba pačioje proceso pradžioje prieš pateikdamas bet kokius

gynybos argumentus dėl esmės. Kita vertus, reglamente reikalaujama, kad susidariusi situacija dėl

tokio nepridėjimo būtų ištaisyta pagal jo nuostatas perduodant suinteresuotajam asmeniui šio

reglamento II priede esančią tipinę formą.

Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad Reglamentas 1393/2007 turi būti aiškinamas taip, kad

bylos iškėlimo dokumento įteikimas paštu galioja, net jeigu:

– registruoto laiško, kuriame yra jo adresatui įteiktinas dokumentas, gavimo patvirtinimas buvo

pakeistas kitu dokumentu, su sąlyga, kad šis dokumentas suteikia lygiavertes garantijas dėl

pateiktos informacijos ir įrodymo. Bylą nagrinėjantis perduodančiosios valstybės narės teismas

turi įsitikinti, kad atitinkamą dokumentą adresatas gavo tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo

užtikrinta jo teisė į gynybą;

– įteiktinas dokumentas buvo perduotas ne asmeniškai jo adresatui, su sąlyga, kad jis buvo įteiktas

suaugusiam asmeniui, esančiam įprastoje šio adresato gyvenamojoje vietoje, kaip jo šeimos nariui

arba jo darbuotojui. Prireikus šis adresatas visomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios leistinos bylą

nagrinėjančiame perduodančiosios valstybės narės teisme, turi įrodyti, kad negalėjo iš tikrųjų

sužinoti, jog jam buvo iškelta byla kitoje valstybėje narėje, ar nustatyti reikalavimo dalyko bei

motyvų, taip pat neturėjo pakankamai laiko pasirengti gynybai.



g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=916709

3. EUROPOS VYKDOMASIS RAŠTAS

2017 m. kovo 9 d. sprendimas Zulfikarpašić (C-484/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 805/2004 – Neginčytinų

reikalavimų Europos vykdomasis raštas – Sąvoka „teismas“ – Vykdomąjį raštą remdamasis

„autentišku dokumentu“ išdavęs notaras – Autentiškas dokumentas

Pagrindinėje byloje advokatas su klientu sudarė pagalbos teikimo ir atstovavimo sutartį, o klientas

neapmokėjo jam pagal šią sutartį išrašytos sąskaitos. Remdamasis minėta sąskaita, kuri laikoma

„autentišku dokumentu“, advokatas pagal Kroatijos Respublikos įstatymą dėl vykdymo kreipėsi į

notarą su prašymu pradėti prieš klientą nukreiptą priverstinio vykdymo procedūrą. Notaras išdavė

vykdomąjį raštą, kuris, skolininkui jo neužginčijus, tapo galutinis. Advokatas pateikė notarui

prašymą pripažinti šį vykdomąjį raštą Europos vykdomuoju raštu, tačiau notaras nusprendė, kad

netenkinamos 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB)

Nr. 805/2004, sukuriančiame neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (toliau –

Reglamentas Nr. 805/2004), nustatytos sąlygos. Notaras pažymėjo, kad pagal Reglamentą Nr.

805/2004 neginčytinais laikytini tik reikalavimai, kurie buvo teismo proceso dalykas (3 straipsnio

1 dalies a–c punktai), ir reikalavimai, su kuriais skolininkas aiškiai sutiko autentiškame dokumente



15

(3 straipsnio 1 dalies d punktas), taip pat pažymėjo, kad nėra aišku, ar notaras yra prilygintas

„teismui“ reglamento prasme. Dėl nurodytų priežasčių notaras perdavė advokato prašymą

nagrinėti teismui, kuris kreipėsi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamentas Nr. 805/2004 turi būti aiškinamas taip, kad

Kroatijoje notarai, naudodamiesi jiems pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais per

priverstinio vykdymo procedūras, per kurias remiamasi „autentišku dokumentu“, priskirtini prie

reglamente vartojamos sąvokos „teismas“. Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar, pirma,

Reglamentą Nr. 805/2004 reikia aiškinti taip, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje

notaro išduotas vykdomasis raštas, kuris nebuvo užginčytas, gali būti pripažintas Europos

vykdomuoju raštu, ir, antra, ar kompetenciją išduoti tokį pažymėjimą turi notarai, ar vis dėlto taip,

kad tokią kompetenciją turi nacionaliniai teismai.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamente Nr. 805/2004 nėra nurodyti sąvokos „teismas“ ir

„teisminis procesas“ sudėtiniai elementai, todėl šias sąvokas reikia išnagrinėti atsižvelgiant į

reglamentu siekiamus tikslus. Reglamentu Nr. 805/2004 siekiama, kad neginčytinų reikalavimų

atveju būtų užtikrintas laisvas teismo sprendimų judėjimas visose valstybėse narėse, iki

pripažinimo ir vykdymo nesant reikalo atlikti tarpinės procedūros vykdymo valstybėje narėje. Vis

dėlto šis tikslas negali būti įgyvendinamas kokiu nors būdu susilpninant teisę į gynybą.

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad tarpusavio pripažinimo principas yra kertinis akmuo

kuriant patikimą Europos teisminę erdvę. Būtent valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas

leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų remiantis tarp valstybių narių turinčiu būti aukštu

pasitikėjimo lygiu. Šis principas reiškia Europos vykdomuoju raštu kilmės valstybėje narėje

pripažintų teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą kitose valstybėse narėse. Todėl laisvo teismų

sprendimų judėjimo kontekste turi būti griežtai vertinami sąvoką „teismas“ apibrėžiantys

elementai. Tarpusavio pasitikėjimo principas taip pat reiškia, kad teismo sprendimai, kuriuos

prašoma pripažinti ir leisti vykdyti kitoje valstybėje narėje, turi būti priimami vykstant teismo

procesui, kuriame užtikrinamas nepriklausomumas ir nešališkumas ir laikomasi rungimosi

principo. Reglamento Nr. 805/2004 12 straipsnyje numatyta, kad teismo sprendimas dėl

neginčytino reikalavimo gali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu tik jeigu teismo procesas

kilmės valstybėje narėje vyko laikantis šio reglamento III skyriuje nustatytų minimalių

reikalavimų. Minimaliaisiais reikalavimais užtikrinama, kad skolininkui turi būti suteikta

atitinkama informacija, kad jis galėtų pasiruošti gynybai. Taigi nacionalinė vykdomojo rašto

išdavimo procedūra, vykdoma neįteikiant skolininkui bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento ir

neinformuojant skolininko apie reikalavimą, negali būti laikoma rungimosi principu grindžiama

procedūra.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje notaro išduotas

vykdomasis raštas negali būti laikomas teismo sprendimu, tačiau nagrinėjo, ar toks raštas gali būti

laikomas autentišku dokumentu dėl neginčytino reikalavimo, su kuriuo skolininkas aiškiai sutiko.

Autentiškas dokumentas, be kita ko, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuris buvo formaliai

parengtas arba užregistruotas kaip autentiškas dokumentas ir kurio autentiškumas, susijęs su

parašu ir turiniu, buvo nustatytas bet kurios tokius įgaliojimus turinčios valdžios institucijos.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Kroatijos teisinėje sistemoje notarai turi įgaliojimus sudaryti

autentiškus dokumentus, tačiau tai nereiškia, kad remiantis autentišku dokumentu išduotame

vykdomajame rašte konstatuotas reikalavimas negali būti užginčytas. Pagal Reglamento Nr.

805/2004 nuostatas, autentiškas dokumentas gali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu tik

jeigu autentiškame dokumente skolininkas aiškiai sutiko su reikalavimu. Pagrindinėje byloje

advokatas išrašė sąskaitą vienašališkai ir jos turinys nepatvirtina, kad skolininkas aiškiai sutiko su

reikalavimu, o tai, kad skolininkas nepareiškė prieštaravimo, negali būti prilyginama sutikimui

Reglamento Nr. 805/2004 prasme.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamentas Nr. 805/2004 turi būti aiškinamas taip, kad

Kroatijoje notarai, naudodamiesi jiems pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais per

16

priverstinio vykdymo procedūras, per kurias remiamasi „autentišku dokumentu“, nepriskirtini prie

sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą.

Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje notaro

išduotas vykdomasis raštas, kuris nebuvo užginčytas, negali būti pripažintas Europos vykdomuoju

raštu, nes jis nesusijęs su neginčytinu reikalavimu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento

3 straipsnio 1 dalį.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikimas interneto tinklalapyje adresu:



4. TEISMŲ BENDRADARBIAVIMAS

2017 m. kovo 9 d. sprendimas Pula Parking (C-551/15)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Priverstinio

vykdymo procedūra, per kurią siekiama išieškoti nepadengtą skolą už transporto priemonės

stovėjimą viešoje stovėjimo aikštelėje – Sąvoka „teismas“

Pula Parking, Pulos miestui (Kroatija) priklausanti įmonė, šio miesto mero sprendimu užtikrina

transporto priemonių viešųjų stovėjimo aikštelių, už kurias šiame mieste imamas mokestis,

valdymą, priežiūrą, tvarkymą ir valymą, mokesčio už transporto priemonės stovėjimą surinkimą

ir atlieka kitus su tuo susijusius darbus. 2010 m. Vokietijos gyventojui S. K. Tederahn pasistačius

savo automobilį mokamoje aikštelėje Pula Parking išdavė stovėjimo bilietą, už kurį S. K.

Tederahn privalėjo sumokėti per aštuonias dienas, o pasibaigus šiam terminui pradedamos

skaičiuoti palūkanos. S. K. Tederahn minėtos sumos per nustatytą terminą nesumokėjo, todėl 2015

m. Pula Parking, vadovaudamasi nacionalinių įstatymų nuostatomis, kreipėsi į notarą dėl

priverstinio vykdymo. Autentiškas dokumentas buvo patvirtinta ištrauka iš Pula Parking apskaitos

dokumentų, kuria remdamasis notaras išdavė vykdomąjį raštą. S. K. Tederahn pareiškus

prieštaravimą, kad notaras neturėjo kompetencijos išduoti vykdomojo rašto remdamasis 2010 m.

autentišku dokumentu, t. y. vykdomojo rašto, kuris būtų nukreiptas prieš kitos valstybės narės

pilietį, procesas buvo perduotas teismui.

Teisingumo Teismas sprendė, ar nagrinėjamoje byloje ratione temporis taikomas 2012 m.

gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos

ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau –

Reglamentas Nr. 1215/2012) ir ar reglamento 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad į šio

reglamento taikymo sritį patenka priverstinio vykdymo procedūra, kurią paprašė pradėti vietos

valdžios institucijai priklausanti įmonė ir kuri nukreipta prieš kitoje valstybėje narėje gyvenantį

fizinį asmenį, siekiant išieškoti nepadengtą skolą už automobilio stovėjimą viešoje stovėjimo

aikštelėje, kurią minėta vietos valdžios institucija pavedė eksploatuoti tai įmonei.

Sutartis su Pula Parking dėl transporto priemonių stovėjimo sudaryta prieš Kroatijos įstojimą į

Europos Sąjungą, t. y. prieš 2013 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valstybės

narės stojimo aktas pagrįstas bendru principu, kad tai valstybei nedelsiant taikomos visos Sąjungos

teisės nuostatos, o išimtys galimos tik tais atvejais, kai aiškiai numatytos pereinamojo laikotarpio

nuostatose. Reglamentas Nr. 1215/2012 taikomas pradėtam teismo procesui, autentiškiems

dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios

patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau. Šiuo atveju, nors procesas yra dėl

nepadengtos skolos už automobilio stovėjimą, atsiradusios iki Kroatijos įstojimo į ES, tačiau

išieškojimo procesas pradėtas jau Kroatijai įsigaliojus Reglamentui Nr. 1215/2012. Teismas

pažymėjo, jog įprasta, kad mokėjimo reikalavimų priverstiniam vykdymui būtų taikomos

procedūrinės taisyklės, kurios galioja tuo metu, kai pradedama tokia vykdymo procedūra, o ne



17

taisyklės, galiojusios pirminės sutarties sudarymo dieną, ir kad vienintelė būtinoji sąlyga, kurios

pakanka tam, kad byloms dėl teisinių santykių, susidariusių iki tokio reglamento įsigaliojimo

datos, būtų taikoma šiame reglamente nustatyta tvarka, yra aplinkybė, kad į teismą būtų kreiptasi

po 2015 m. sausio 10 d.

Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ turi būti aiškinama

savarankiškai, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1215/2012 tikslus ir sistemą, taip pat į bendruosius

principus, išplaukiančius iš nacionalinės teisės sistemų visumos. Norint išsiaiškinti, ar byla

patenka į reglamento taikymo sritį, reikia išsiaiškinti bylos šalis siejančius santykius, išnagrinėti

pateikto reikalavimo pagrindą ir jo pateikimo sąlygas. Nors tai turi patikrinti nacionalinis teismas,

tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad skola už stovėjimą, nelydima

nuobaudų, kurios galėtų būti laikomos taikytinomis remiantis Pula Parking kaip valdžios

institucijos sprendimu; ši skola nėra baudžiamojo pobūdžio, taigi tai tik paprastas atlygis už

suteiktą paslaugą. Todėl tarp Pula Parking ir S. K. Tederahn egzistuojantys santykiai iš principo

laikytini privatinės teisės reglamentuojamais santykiais

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo

sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalį reikia

aiškinti taip, kad į šio reglamento taikymo sritį patenka priverstinio vykdymo procedūra, kurią

paprašė pradėti vietos valdžios institucijai priklausanti įmonė ir kuri nukreipta prieš kitoje

valstybėje narėje gyvenantį fizinį asmenį, siekiant išieškoti nepadengtą skolą už automobilio

stovėjimą viešoje stovėjimo aikštelėje, kurią minėta vietos valdžios institucija pavedė eksploatuoti

tai įmonei, kai skola nėra baudžiamojo pobūdžio ir yra tik paprastas atlygis už suteiktą paslaugą.



g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=124325.

V. APLINKOS APSAUGA

2017 m. kovo 30 d. sprendimas VG Čistoća (C-335/16)

Aplinka – Atliekos – Atliekų tvarkymo išlaidų susigrąžinimas – Principas „teršėjas moka“ –

Sąvoka „atliekų turėtojas“ – Už atliekų tvarkymą reikalaujama kaina – Specialus mokestis, skirtas

kapitalo investicijoms finansuoti

Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl VG Čistoća reikalavimo Đ. ir L. Vladika apmokėti nuo 2013

m. spalio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. su atliekų tvarkymų susijusias sąskaitas. Atsakovai

pagrindinėje byloje atsisako apmokėti sąskaitų dalį, susijusią su išrūšiuotų atliekų surinkimu,

neteisėtai į aplinką išmestų atliekų perdirbimu ir šalinimu sąvartyne, taip pat specialų mokestį,

skirtą atliekų valdymo įmonės atliktoms kapitalo investicijoms į perdirbimo operacijas finansuoti,

tačiau neatsisako apmokėti sąskaitų dalies už faktiškai susidariusių atliekų išvežimą ir šalinimą

sąvartyne. Siekdama išsireikalauti skolą VG Čistoća kreipėsi į teismą, kurio vertinimu, turėtų būti

užtikrinta tokia atliekų apmokestinimo sistema, kuri leistų apmokestinti tik pas paslaugos gavėjus

faktiškai susidariusių atliekų kiekį.

Teisingumo Teismas sprendė, ar 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – Direktyva

2008/98) 14 straipsnis ir 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama

nacionalinės teisės norma, kurioje numatyta, kad, pirma, atliekų apdorojimo paslaugos gavėjai

moka kainą, apskaičiuotą pagal jiems duoto konteinerio tūrį, o ne pagal faktiškai išvežtų atliekų

svorį, ir, antra, šie gavėjai moka papildomą mokestį, skirtą surinktų atliekų apdorojimui būtinoms

investicijoms finansuoti.



18

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvoje 2008/98 įtvirtintą principą „teršėjas moka“

atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis

atliekų turėtojas. Kiek tai susiję su komunalinių atliekų tvarkymo paslauga, teikiama visiems

„turėtojams“, ir jos išlaidų finansavimu, valstybės narės turi užtikrinti, kad iš principo visi šios

paslaugos gavėjai kolektyviai padengtų visas atliekų šalinimo išlaidas. ES teisėje nėra įtvirtinto

valstybėms narėms privalomo konkretaus komunalinių atliekų šalinimo išlaidų finansavimo

metodo, todėl rėmimasis apmokestinimo kriterijumi, susietu su paslaugos gavėjams duoto

konteinerio tūriu, atsižvelgiant, be kita ko, į jų užimamo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto

paskirtį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir paskirstyti jas atskiriems turėtojams.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad taip yra ir su papildomu mokesčiu, skirtu atliekų apdorojimui,

įskaitant jų perdirbimą, būtinoms investicijoms finansuoti. Direktyvoje 2008/98 taip pat nustatyta

pareiga valstybėms narėms užtikrinti, kad atliekų gamintojai kolektyviai dalyvautų darant

investicijas, reikalingas tam, kad būtų pasiekti Direktyvos 2008/98 11 straipsnio 1 dalyje, 14

straipsnyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nustatyti tikslai. Kompetentingos nacionalinės institucijos turi

didelę diskreciją nustatyti kainų apskaičiavimo sąlygas, tačiau nacionalinis teismas turi patikrinti,

ar prašoma kaina ir šis papildomas mokestis nelems to, kad tam tikriems „turėtojams“ teks išlaidos,

akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie gali pagaminti, kiekiui arba pobūdžiui.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2008/98/EB nuostatos turi būti aiškinamos taip,

kad pagal jas nedraudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią komunalinių atliekų tvarkymo

ir šalinimo paslaugai finansuoti numatoma kaina, apskaičiuota remiantis šių paslaugos gavėjų

generuojamo atliekų kiekio vertinimu, o ne pagal atliekų, kurias jie faktiškai pagamino ir atidavė

surinkti, kiekį, taip pat nedraudžiama tai, kad paslaugos gavėjai kaip atliekų turėtojai moka

papildomą mokestį, skirtą atliekų apdorojimui, įskaitant jų perdirbimą, būtinoms investicijoms

finansuoti. Tačiau nacionalinis teismas, remdamasis jam nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis

aplinkybėmis, turi patikrinti, ar dėl to tam tikriems „turėtojams“ neteks išlaidų, kurios būtų

akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie gali pagaminti, kiekiui arba pobūdžiui. Todėl

nacionalinis teismas gali atsižvelgti, be kita ko, į su paslaugos gavėjų užimamo nekilnojamojo

turto rūšimi susijusius kriterijus, šio turto plotą ir paskirtį, „turėtojų“ pajėgumus gaminti atliekas,

paslaugos gavėjams duotų konteinerių tūrį ir surinkimo dažnumą, nes šie parametrai gali daryti

tiesioginę įtaką atliekų tvarkymo išlaidų sumai.






19

20

Documents

2017 m. kovas - lat.lt · Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs 2015 m. vasario 5 d. Sprendime M. ir kt. (C-627/13 ir C-2/14, EU:C:2015:59), kiek tai susiję su Reglamento Nr. 273/2004