1

2017 m. birželis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.

3

TURINYS

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS .................................................... 4

1. EUROPOS AREŠTO ORDERIS IR ASMENS PERDAVIMO TARP VALSTYBIŲ

NARIŲ TVARKA .......................................................................................................................... 4

2017 m. birželio 29 d. sprendimas Daniel Adam Popławski (C-579/15) .................................... 4

2. DĖL SUKČIAVIMO MOKESČIŲ SRITYJE PREVENCIJOS ........................................... 6

2017 m. birželio 14 d. sprendimas Santogal M-Comércio e Reparação de Automóveis Lda

(C-26/16) ......................................................................................................................................... 6

3. VIDAUS SIENŲ KIRTIMAS. PASIPRIEŠINIMAS PAREIGŪNUI. .................................. 9

2017 m. birželio 21 d. sprendimas A (C-9/16) .............................................................................. 9

II. CIVILINIS PROCESAS ............................................................................................................ 12

2017 m. birželio 14 d. nutartis Todor Iliev (C-67/17) ................................................................ 12

2017 m. birželio 15 d. sprendimas Saale Kareda (C-249/16) .................................................... 13

2017 m. birželio 28 d. sprendimas Georgios Leventis, Nikolaos Vafeias (C-436/16) .............. 15

III. BANKROTO TEISĖ ................................................................................................................ 16

2017 m. birželio 8 d. sprendimas Vinyls Italia SpA (C-54/16) .................................................. 16

IV. INTELEKTINĖ IR PRAMONINĖ NUOSAVYBĖ ............................................................... 19

2017 m. birželio 14 d. sprendimas Stichting Brein (C-610/15) ................................................. 19

V. SĄJUNGOS PILIETYBĖ .......................................................................................................... 21

2017 m. birželio 8 d. sprendimas Mircea Florian Freitag (C-541/15) ...................................... 21

VI. MOTORINIŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS

ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS .................................................................................................. 23

2017 m. birželio 15 d. sprendimas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų

biuras (C-587/15) .......................................................................................................................... 23

4

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS

1. EUROPOS AREŠTO ORDERIS IR ASMENS PERDAVIMO TARP VALSTYBIŲ NARIŲ

TVARKA

2017 m. birželio 29 d. sprendimas Daniel Adam Popławski (C-579/15)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose

bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių

narių tvarka – Neprivalomojo nevykdymo pagrindai – 4 straipsnio 6 punktas – Vykdančiosios

valstybės narės įsipareigojimas įvykdyti bausmę pagal savo vidaus teisę – Įgyvendinimas – Tinkamo

aiškinimo pareiga

2007 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2007 m. liepos 13 d., Poznanės apylinkės teismas

skyrė Lenkijos piliečiui D. A. Popławski vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos

vykdymą. 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu šis teismas nurodė įvykdyti bausmę ir 2013 m. spalio

7 d. išdavė Europos arešto orderį dėl D. A. Popławski tam, kad būtų įvykdyta minėta bausmė. Per

vykusią šio EAO vykdymo procedūrą Amsterdamo apylinkės teismas teiraujasi, ar turi būti taikomos

Nyderlandų 2004 m. balandžio 29 d. įstatymo dėl perdavimo, kuriuo į Nyderlandų teisę buvo

perkeltas Pagrindų sprendimas 2002/584, redakcijos, galiojusios prieš priimant Nyderlandų

nuostatas, kuriomis įgyvendinamas Pamatinis sprendimas 2008/909, 6 straipsnio 2 ir 5 dalys, kuriose

numatytas EAO nevykdymo pagrindas, taikomas, be kita ko, Nyderlanduose gyvenantiems

asmenims, t. y. ir D. A. Popławski (Nyderlandų pilietis negali būti perduodamas, jeigu to

reikalaujama siekiant įvykdyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę; ši

nuostata taikoma ir užsieniečiui, turinčiam leidimą nuolat gyventi šalyje, jeigu jis gali būti

persekiojamas Nyderlanduose už veikas, dėl kurių išduotas EAO, ir jeigu aišku, jog po perdavimo

dėl skirtos bausmės ar kitos priemonės jis nepraranda teisės gyventi Nyderlanduose).

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio

3 dalį Nyderlandai, jei atsisako vykdyti EAO, turi pranešti esantys „pasirengę“ perimti bausmės

vykdymą pagal išduodančiajai valstybei narei privalomą konvenciją. Jis patikslina, kad toks

perėmimas pagrindinėje byloje priklauso nuo šiuo tikslu Lenkijos suformuluoto prašymo. Tačiau

pagal Lenkijos teisės aktus toks prašymas draudžiamas, jei atitinkamas asmuo yra Lenkijos pilietis.

Tokiomis aplinkybėmis dėl atsisakymo perduoti asmuo, dėl kurio išduotas EAO, gali likti

nenubaustas.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalies matyti, jog

joje įtvirtintas principas, kad valstybės narės vykdo EAO remdamosi tarpusavio pripažinimo principu

ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių,

vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik šiame pagrindų sprendime

išsamiai išvardytais privalomojo nevykdymo atvejais, o EAO vykdymas gali būti susietas tik su viena

minėtame pagrindų sprendime nustatytų ribojamųjų sąlygų (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d.

Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C-404/15 ir C-659/15 PPU, EU:C:2016:198, 80 ir 82 punktus ir

nurodytą jurisprudenciją). Todėl EAO vykdymas yra principas, o atsisakymas perduoti yra jo išimtis,

kurią reikia aiškinti siaurai. Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte yra nurodytas EAO

neprivalomojo nevykdymo pagrindas, kuriuo remdamasi vykdančioji teisminė institucija „gali“

atsisakyti vykdyti EAO, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, kai, be kita ko, prašomas

perduoti asmuo gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje, kaip yra pagrindinėje byloje, ir toji valstybė

„imasi“ vykdyti šią bausmę pagal savo vidaus teisę. Iš Pagrindų sprendimo 2002/548 4 straipsnio

6 punkto formuluotės matyti, kad jeigu valstybė narė ir nusprendė perkelti šią nuostatą į vidaus teisę,

vykdančioji teisminė institucija vis dėlto turi turėti diskreciją vertindama, ar reikia atsisakyti vykdyti

EAO, ar ne. Šiuo klausimu pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši institucija turi

galėti atsižvelgti į šioje nuostatoje nurodytu neprivalomuoju vykdymo pagrindu siekiamą tikslą leisti

vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti

5

asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus skirtą bausmę (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo

5 d. Sprendimo Lopes Da Silva Jorge, C-42/11, EU:C:2012:517, 32 punktą ir nurodytą

jurisprudenciją). Atsisakymas vykdyti EAO reiškia, jog vykdančioji valstybė narė turi prisiimti tvirtą

įsipareigojimą įvykdyti prašomam perduoti asmeniui skirtą bausmę, tad bet kuriuo atveju vien tai,

kad ši valstybė pareiškė esanti „pasirengusi“ perimti bausmės įvykdymą, negali būti laikoma

aplinkybe, galinčia pateisinti tokį atsisakymą. Taigi prieš atsisakydama vykdyti EAO vykdančioji

teisminė institucija turi patikrinti galimybę realiai įvykdyti bausmę pagal jos vidaus teisę. Jei

vykdančioji valstybė narė negali įsipareigoti veiksmingai įvykdyti bausmės, vykdančioji teisminė

institucija privalo įvykdyti EAO, taigi ir perduoti prašomą asmenį išduodančiajai valstybei narei.

Valstybės narės teisės aktas, kuris įgyvendina Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą ir

kuriame numatyta, kad šios valstybės narės teisminės institucijos bet kuriuo atveju privalo atsisakyti

vykdyti EAO tuo atveju, jei prašomas perduoti asmuo gyvena šioje valstybėje narėje, nesuteikiant

šioms institucijoms jokios diskrecijos ir neįsipareigojus minėtai valstybei narei veiksmingai įvykdyti

prašomam perduoti asmeniui skirtą laisvės atėmimo bausmę, sukeliant minėto prašomo perduoti

asmens nebaudžiamumo riziką, negali būti laikomas suderinamu su minėtu pagrindiniu sprendimu.

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 dalis turi būti

aiškinama taip, kad ji draudžia šią nuostatą įgyvendinantį valstybės narės teisės aktą, pagal kurį tuo

atveju, jeigu perduoti užsienietį, turintį leidimą nuolat gyventi šios valstybės narės teritorijoje,

reikalauja kita valstybė narė, siekdama įvykdyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu šiam piliečiui skirtą

laisvės atėmimo bausmę, tokio perdavimo, pirma, neleidžiama atlikti ir, antra, numatyta tik pirmosios

valstybės narės teisminių institucijų pareiga informuoti antrosios valstybės narės teismines

institucijas, kad jos pasirengusios perimti šio teismo sprendimo vykdymą, neužtikrinant atsisakymo

perduoti momentu veiksmingo vykdymo perėmimo ir, be to, neturint galimybės apskųsti tokį

atsisakymą, jei šis perėmimas pasirodytų neįmanomas.

Net jei Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatos nėra tiesiogiai veikiančios, vis dėlto pagal ES

34 straipsnio 2 dalies b punktą šis teisės aktas yra privalomas valstybėms narėms rezultatų, kuriuos

reikia pasiekti, atžvilgiu, paliekant nacionalinėms institucijoms galimybę pasirinkti jų įgyvendinimo

formą ir būdus. Šiuo atveju, kai nėra įvykdytos Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte

numatytos sąlygos, pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalį valstybės narės įpareigojamos

vykdyti visus EAO, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu. Valstybės narės privalo imtis visų

bendrųjų ar specialiųjų priemonių, skirtų užtikrinti iš pagrindų sprendimo kylančių jų įsipareigojimų

vykdymą. Privalomojo pagrindų sprendimo pobūdžio nacionalinėms valdžios institucijoms, įskaitant

nacionalinius teismus, kyla pareiga aiškinti nacionalinę teisę laikantis Sąjungos teisės. Taigi

nacionalinę teisę taikantys teismai šią teisę turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į pagrindų

sprendimo tekstą ir tikslą tam, kad būtų pasiektas pagrindų sprendime numatytas rezultatas. Ši pareiga

aiškinti nacionalinę teisę laikantis Sąjungos teisės pagrįsta pačia ESV sutarties sistema, nes sudaro

sąlygas, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami gautas bylas, pagal savo kompetenciją užtikrintų

visišką Sąjungos teisės veiksmingumą. Nacionalinio teismo pareigą aiškinant ir taikant susijusias

savo nacionalinės teisės normas atsižvelgti į pagrindų sprendimo turinį riboja bendrieji teisės

principai: teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai. Pagal šiuos principus, be kita ko,

draudžiama, kad ši pareiga galėtų, remiantis pagrindų sprendimu ir neatsižvelgiant į jį įgyvendinantį

valstybės narės įstatymą, lemti jo nuostatas pažeidusių asmenų baudžiamosios atsakomybės

nustatymą arba sugriežtinimą. Be to, principas, pagal kurį nacionalinės teisės aiškinimas turi atitikti

Sąjungos teisę, negali būti pagrindas aiškinti nacionalinę teisę contra legem. Vis dėlto pagal Sąjungos

teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai pagal savo kompetenciją

visus veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisės sistemą ir taikydami joje pripažintus

aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas nagrinėjamo pagrindų sprendimo veiksmingumas ir

priimtas juo siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas. Turėdami Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo

pareigą nacionaliniai teismai prireikus privalo pakeisti suformuotą jurisprudenciją, jeigu ji

grindžiama vidaus teisės aiškinimu, kuris nesuderinamas su pagrindų sprendimo tikslais.

6

Tuo atveju, kai nacionalinis teismas mano neturintis galimybės aiškinti nacionalinės teisės nuostatos

taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, vien dėl to, jog aukščiausiasis nacionalinis teismas aiškinamajame

sprendime pateikė privalomą šios nacionalinės teisės nuostatos išaiškinimą, šis nacionalinis teismas

privalo užtikrinti visišką pagrindų sprendimo veiksmingumą, jei būtina, savo iniciatyva

atsisakydamas taikyti aukščiausiojo nacionalinio teismo aiškinimą, kai tas aiškinimas neatitinka

Sąjungos teisės. Taigi jei nacionalinio teismo pareiga užtikrinti visišką Pagrindų sprendimo 2002/584

veiksmingumą lemia Nyderlandų valstybės pareigą vykdyti nagrinėjamą EAO arba atsisakymo atveju

užtikrinti veiksmingą Lenkijoje paskirtos bausmės vykdymą, ši pareiga neturi įtakos nustatant

D. A. Popławski baudžiamąją atsakomybę, kilusią jam pagal 2007 m. vasario 5 d. paskelbtą Poznanės

apylinkės teismo nuosprendį, ir negali būti laikoma šią atsakomybę sugriežtinančia aplinkybe.

Teisingumo Teismas, turintis pateikti nacionaliniam teismui naudingus atsakymus į prašymą priimti

prejudicinį sprendimą, yra kompetentingas pateikti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga

ir rašytinėmis bei žodinėmis pastabomis, kurios leistų nacionaliniam teismui priimti sprendimą. Pagal

Pagrindų sprendimą 2002/584 valstybių narių tarpusavio santykiuose EAO turi pakeisti visus

ankstesniuosius dokumentus, susijusius su ekstradicija, įskaitant Konvencijos, įgyvendinančios šio

sprendimo 3 punkte minėtą Šengeno susitarimą, III antraštinės dalies nuostatas, susijusias su

ekstradicija. Taigi kadangi pagrindų sprendimas pakeitė visas šioje srityje sudarytas įvairių valstybių

narių konvencijas ir kadangi jis, nors jam ir taikoma pagal Sąjungos teisę apibrėžta atskira teisinė

tvarka, egzistuoja kartu su konvencijomis dėl ekstradicijos, susijusiomis su įvairiomis valstybėmis

narėmis ir trečiosiomis šalimis, neatrodo, jog minėtą pagrindų sprendimą automatiškai draudžiama

prilyginti tokiai konvencijai.

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatos negali veikti

tiesiogiai. Tačiau, atsižvelgdamas į visus vidaus teisės aktus ir taikydamas savo pripažintus aiškinimo

metodus, kompetentingas nacionalinis teismas privalo aiškinti pagrindinėje byloje nagrinėjamas

nacionalinės teisės nuostatas kuo labiau atsižvelgdamas į šio pagrindų sprendimo tekstą ir tikslus, o

šiuo atveju tai reiškia, kad atsisakiusios vykdyti EAO, išduotą dėl prašomo perduoti asmens, kuriam

išduodančioji valstybė narė įsiteisėjusiu nuosprendžiu skyrė laisvės atėmimo bausmę, perdavimo,

vykdančiosios valstybės narės teisminės institucijos įsipareigoja užtikrinti šiam asmeniui skirtos

bausmės veiksmingą vykdymą.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=192248&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=370592

2. DĖL SUKČIAVIMO MOKESČIŲ SRITYJE PREVENCIJOS

2017 m. birželio 14 d. sprendimas Santogal M-Comércio e Reparação de Automóveis Lda

(C-26/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) –

Direktyva 2006/112/EB – 138 straipsnio 2 dalies a punktas – Naujos transporto priemonės tiekimo

Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos – Pirkėjo gyvenamoji vieta paskirties valstybėje narėje –

Laikinoji registracija paskirties valstybėje narėje – Sukčiavimo mokesčių srityje pavojus – Pardavėjo

sąžiningumas – Pardavėjo rūpestingumo pareiga

Santogal yra komercinę veiklą vykdanti bendrovė, kuri užsiima prekyba variklinėmis transporto

priemonėmis Portugalijoje. Pagal 2010 m. sausio 26 d. sąskaitą faktūrą už 447 665 EUR sumą ji

pardavė naują transporto priemonę, kurią prieš tai nupirko iš Mercedes-Benz Portugal SA ir kurios

įvežimas į Portugalijos teritoriją buvo patvirtintas 2009 m. gegužės 25 d. muitinės deklaracija.

Sudarydamas transporto priemonės įsigijimo sandorį pirkėjas, Angolos pilietis, pranešė Santogal, kad

ketina ją asmeniniais tikslais naudoti Ispanijoje, kurioje jau yra įsikūręs, išsiųsti ją į šią šalį,

pasirūpinant jos pervežimu, ten atlikti techninę patikrą ir registruoti. Šis pirkėjas pateikė Santogal

7

savo užsieniečio registracijos numerį (NIE) Ispanijoje, dokumentą, kurį 2008 m. gegužės 2 d. išdavė

Ministério del Interior, Dirección General de la Policia y de la Guardia Civil – Comunidad Tui-

Valencia (Vidaus reikalų ministerijos policijos ir žandarmerijos generalinis direktoratas – Tui-

Valensijos savivaldybė, Ispanija) ir kuriuo patvirtintas jo įregistravimas centriniame užsieniečių

registre, jam suteikiant šį užsieniečio registracijos numerį, taip pat savo Angolos paso kopiją. Tačiau

adresas, kurį pirkėjas nurodė sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorį, nesutapo su 2008 m. gegužės

2 d. dokumente nurodytu adresu. Atsižvelgdama į šiuos dokumentus Santogal nusprendė, kad

transporto priemonės pardavimas nebuvo apmokestintas PVM, Portugalijoje nebuvo sumokėtas

PVM. Transporto priemonė buvo pergabenta į Ispaniją visiškai uždarame vilkike. Atlikęs transporto

priemonės techninę apžiūrą Ispanijoje, pirkėjas Santogal prašymu nusiuntė šiai bendrovei du

dokumentus, kad šie būtų įtraukti į pirkimo-pardavimo bylą, t. y. techninės apžiūros pažymą, išduotą

2010 m. vasario 11 d., ir įregistravimo Ispanijoje pažymą, išduotą 2010 m. vasario 18 d. Pastaroji

pažyma, kurioje nurodytas pirkėjo adresas, nesutapo nei su adresu, pirkėjo nurodytu sudarant

pirkimo-pardavimo sandorį, nei su adresu, nurodytu 2008 m. gegužės 2 d. dokumente, buvo susijusi

su „turistinio“ numerio ženklais, kurių galiojimas turėjo baigtis 2011 m. vasario 17 d. Remiantis

prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, pagal Ispanijos teisę

turistinio numerio ženklai yra laikini, kuriuos paprastai galima naudoti ne ilgiau nei 6 mėnesius per

12 mėnesių laikotarpį; jų galiojimą institucijos gali pratęsti. Jie gali būti išduodami tik nenuolatiniams

Ispanijos gyventojams. Gavusi informaciją, kurią Santogal atsiuntė 2011 m. vasario mėn., siekdama,

kad būtų panaikinta 2009 m. birželio 25 d. muitinės deklaracija, 2011 m. kovo 3 d. Mercedes-Benz

Portugal pateikė papildomą muitinės deklaraciją tam, kad būtų panaikinta minėta deklaracija dėl

transporto priemonės išsiuntimo. 2009 m. gegužės 25 d. kompetentingos Portugalijos institucijos

panaikino muitinės deklaraciją. 2013 m. spalio 24 d. laišku Direção de Serviços Antifraude

Aduaneira (Kovos su sukčiavimu muitų srityje tarnyba, Portugalija) rekomendavo Direção de

Finanças de Lisboa (Lisabonos finansų tarnyba, Portugalija) įpareigoti sumokėti PVM už parduotą

transporto priemonę. Ši tarnyba taip pat nurodė, kad jos pirkėjas gyveno Portugalijoje ir buvo joje

registruotas kaip bendrovės valdytojas. Be to, atsakydamos į prašymą suteikti informacijos, Ispanijos

valdžios institucijos patikslino, jog 2010 m. pirkėjas nebuvo registruotas kaip Ispanijos gyventojas ir

joje niekada nepateikė pajamų deklaracijos. Vėliau bendrovėje Santogal buvo atliktas dalinis vidaus

patikrinimas, susijęs su PVM už 2010 m. sausio mėn. Per šią patikrą mokesčių ir muitų institucija

surašė ataskaitą, joje padarė išvadą, kad Įstatymo 14 straipsnio b punkte numatytas neapmokestinimo

PVM atvejis (bet kokio asmens naujų transporto priemonių tiekimas už atlygį, kai jas pardavėjas arba

įsigyjantis asmuo išsiunčia arba išgabena iš nacionalinės teritorijos įsigyjančiam asmeniui,

įsisteigusiam arba turinčiam nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, arba tai atliekama

jų vardu, neapmokestinamas PVM) netaikomas transporto priemonės pardavimui, nes pirkėjas

negyveno Ispanijoje ir nevykdė joje veiklos. Ji taip pat pažymėjo, kad, remiantis jos duomenų bazėse

esama informacija, pirkėjas iki 2001 m. turėjo suteiktą Portugalijos mokesčių mokėtojo kodą ir kad

jo gyvenamosios vietos valstybė yra Portugalija. Po šio patikrinimo2014 m. spalio 14 d. mokesčių ir

muitų institucija pateikė pranešimą dėl papildomai mokėtino 89 533 EUR dydžio PVM, taip pat dėl

mokėtinų 15 914,80 EUR kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 12 d. iki 2014 m.

rugpjūčio 20 d. 2014 m. gruodžio mėn. Santogal sumokėjo šias sumas.

Santogal kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydama panaikinti

šiuos pranešimus ir atlyginti žalą. Minėtame teisme ji, be kita ko, argumentavo, kad mokesčių ir muitų

institucijų pateiktas Įstatymo aiškinimas prieštaravo PVM direktyvos 138 straipsnio 2 daliai, kuri yra

tiesioginio veikimo nuostata. Santogal taip pat teigė, kad prieš ją negalima remtis galimu pirkėjo

sukčiavimu PVM srityje.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas pirmiausia abejoja dėl pirkėjo

gyvenamosios vietos sudarant pagrindinėje byloje nagrinėjamą transporto priemonės pirkimo–

pardavimo sandorį. Visų pirma šis teismas nurodo, kad pirkėjo įprasta gyvenamoji vieta nebuvo

Ispanijoje. Vis dėlto nebuvo įrodyta, kad sudarydamas minėtą pirkimo–pardavimo sandorį jis gyveno

Portugalijoje. Be to, šio teismo turimoje bylos medžiagoje nėra informacijos nei apie sumokėtą PVM

8

už transporto priemonę Ispanijoje, nei apie tos priemonės likimą po turistinio numerio ženklų jai

suteikimo. Taip pat neįrodyta, kad pagal Ispanijos teisėje numatytą tvarką būtų pasibaigę galioti jos

turistinio numerio ženklai. Dar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, jog

neįrodyta, kad Santogal bendradarbiavo su pirkėju, siekdama išvengti PVM sumokėjimo už parduotą

transporto priemonę. Priešingai, jo nuomone, iš jam pateiktų įrodymų matyti, jog Santogal užtikrino

neapmokestinimo PVM sąlygų laikymąsi. Minėtas teismas pažymi, kad nei muitinės tarpininkai, nei

muitinės tarnybos nesuabejojo dokumentų, reikalingų 2009 m. gegužės 25 d. muitinės deklaracijai

panaikinti, pakankamumu ir kad 2013 m. spalio 24 d. Kovos su sukčiavimu muitų srityje tarnybos

laiškas buvo grindžiamas papildoma informacija, kuri nebuvo prieinama Santogal.

Tribunal Arbitral Tributário (Centro de Arbitragem Administrativa – CAAD) (Mokestinių ginčų

arbitražo teismas – Administracinių ginčų arbitražo centras, Portugalija) nusprendė sustabdyti bylos

nagrinėjimą ir išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktas, taip pat teisinio

saugumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas draudžia tai, kad naujos transporto

priemonės, kurią įgijėjas išgabeno į kitą valstybę narę ir ją laikinai joje įregistravo, pardavėjas

privalėtų vėliau sumokėti PVM, kai, atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sandorio aplinkybes, įgijėjas

galėjo sukčiauti mokesčių srityje, net jei pardavėjo bendrininkavimas sukčiaujant nenustatomas.

Teisingumo Teismas sprendė, kad Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas

veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad

įsitikintų, jog sandoris, kurį sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas

apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo

dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta

suteikti teisę į neapmokestinimą PVM. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi

įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar

Santogal veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai reikalaujama, kad

įsitikintų, jog sudarytas sandoris nelėmė jos sukčiavimo mokesčių srityje (šiuo klausimu žr. 2012 m.

rugsėjo 6 d. Sprendimo Mecsek-Gabona, C-273/11, EU:C:2012:547, 53 punktą). Sandorio, kuris

apima operacijos Bendrijos viduje, susijusios su nauja transporto priemone, vykdymą, atveju

pardavėjas negali pasikliauti tik įgijėjo ketinimu išgabenti prekę į kitą valstybę narę jos galutinio

naudojimo tikslais. Atvirkščiai, pardavėjas turi įsitikinti, kad įgijėjo išreikštas ketinimas yra pagrįstas

objektyviais įrodymais. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į sudarant pirkimo–pardavimo sandorį įgijėjo

pateiktus įrodymus, buvo galima pagrįstai manyti, jog jis gyveno Ispanijoje ir ėmėsi būtinų veiksmų,

kad galėtų joje naudoti pagrindinėje byloje nagrinėjamą priemonę, nors ir pagal specialią tvarką. Vis

dėlto teismas turi patikrinti, ar Santogal įrodė rūpestingumą, reikalingą, kad įsitikintų, jog sudaromas

sandoris nelems jos sukčiavimo mokesčių srityje. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Santogal

turėjo būti ypač rūpestinga, pirma, atsižvelgiant į nagrinėjamos transporto priemonės vertę, ir, antra,

dėl to, kad įsigydamas naują transporto priemonę privatus asmuo, net ir ją perparduodamas, negali

pasinaudoti teise į PVM atskaitą, todėl yra labiau nei ūkio subjektas suinteresuotas išvengti mokesčio.

Be to, atlikdamas savo vertinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ypač turi

patikrinti, ar, atsižvelgiant į įrodymus, kuriuos Santogal turėjo arba galėjo turėti, ji galėjo žinoti, kad

laikinąja registracija galėjo pasinaudoti tik nerezidentai ir kad tai, jog įgijėjas pateikė kelis adresus

Ispanijoje, galėjo sukelti abejonių dėl faktinės jo gyvenamosios vietos.

Teismas taip pat akcentavo, kad būtina atsižvelgti ir į Portugalijos institucijų elgesį. Jeigu (tai turi

patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) Santogal pateikė dokumentus tam,

kad nagrinėjamas sandoris nebūtų apmokestintas ir jeigu šiuos dokumentus patikrino ir priėmė

kompetentinga institucija, teisinio saugumo principas draudžia valstybei narei, kuri iš pradžių priėmė

pardavėjo pateiktus dokumentus, kaip teisę į neapmokestinimą pagrindžiančius įrodymus, vėliau

įpareigoti šį pardavėją sumokėti PVM už šį tiekimą dėl įgijėjo sukčiavimo, apie kurį minėtas

pardavėjas nežinojo ir negalėjo žinoti. Pagal suformuotą jurisprudenciją teisė remtis šiuo principu

taikoma kiekvienam asmeniui, kuriam administracinė institucija sukėlė pagristų lūkesčių, suteikdama

konkrečių garantijų. Vis dėlto apmokestinamasis asmuo negali remtis teisėtais lūkesčiais siekdamas,

kad išliktų situacija, kurią galima apibūdinti kaip sukčiavimą. Teisingumo Teismas padarė išvadą,

9

kad PVM direktyvos (2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės

mokesčio bendros sistemos) 138 straipsnio 2 dalies a punktas, taip pat teisinio saugumo,

proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas draudžia tai, kad naujos transporto priemonės,

kurią įgijėjas išgabeno į kitą valstybę narę ir ją laikinai joje įregistravo, pardavėjas privalėtų vėliau

sumokėti PVM dėl įgijėjo sukčiavimo mokesčių srityje, nebent nustatyta, atsižvelgiant į objektyvius

įrodymus, kad minėtas pardavėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog sudarydamas sandorį įgijėjas

sukčiavo, ir nesiėmė visų jo valioje esančių pagrįstų priemonių išvengti savo dalyvavimo sukčiaujant.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra šiuo atveju,

visapusiškai įvertindamas visus pagrindinėje byloje pateiktus įrodymus ir jos faktines aplinkybes.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=191709&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=419917

3. VIDAUS SIENŲ KIRTIMAS. PASIPRIEŠINIMAS PAREIGŪNUI.

2017 m. birželio 21 d. sprendimas A (C-9/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Reglamentas (EB)

Nr. 562/2006 – Taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksas

(Šengeno sienų kodeksas) – 20 ir 21 straipsniai – Vidaus sienų kirtimas – Patikrinimai teritorijoje –

Nacionalinės teisės aktai, leidžiantys atlikti patikrinimus 30 km ruože prie valstybių, kurios yra

Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo šalys, bendros sienos, siekiant nustatyti tikrinamų

asmenų tapatybę – Galimybė atlikti patikrinimą neatsižvelgiant į atitinkamo asmens elgesį ar

ypatingų aplinkybių buvimą – Nacionalinės teisės aktai, leidžiantys taikyti tam tikras asmenų

kontrolės priemones geležinkelio stotyse

2014 m. balandžio 1 d. A pėsčiomis iš Strasbūro (Prancūzija) Europos tiltu atvyko į Kėlį (Vokietija)

ir nuėjo tiesiai į už maždaug 500 m esančią Deutsche Bahn AG geležinkelio stotį. Šiuos A veiksmus

stebėjo aikštėje prie geležinkelio stoties budėję du federalinės policijos pareigūnai. Remdamiesi

BPolG 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jie nusprendė patikrinti A tapatybę. Kadangi A atsisakė

paklusti ir panaudojo prievartą, jis buvo apkaltintas pasipriešinimu viešuosius įgaliojimus

vykdantiems pareigūnams, t. y. Baudžiamojo kodekso 113 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo

padarymu. Amtsgericht Kehl (Kėlio apylinkės teismas, Vokietija) nusprendė, kad pasipriešinimas

viešuosius įgaliojimus vykdantiems pareigūnams buvo įrodytas ir kad A turėjo būti nubaustas, nes

policijos pareigūnų vykdant tarnybos pareigas atlikti veiksmai buvo teisėti. Šio teismo nuomone,

atsižvelgiant į BPolG 23 straipsnio 1 dalies 3 punktą ar 22 straipsnio 1a dalį, federalinės policijos

pareigūnai turėjo teisę tikrinti A tapatybę. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikusiam teismui kilo abejonių dėl šių nuostatų suderinamumo su Sąjungos teise, kuri turi

viršenybę. Anot šio teismo, jeigu jo abejonės pasirodytų esančios pagrįstos, A mėginimas prievarta

išvengti tapatybės nustatymo nebūtų baudžiamas pagal Baudžiamojo kodekso 113 straipsnį. Teismas

siekia sužinoti, ar SESV 67 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 562/2006 20 ir 21 straipsniai turi būti

aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje,

kuriais, siekiant užkirsti kelią ar sustabdyti neteisėtą patekimą į atitinkamos valstybės narės teritoriją

ar buvimą joje arba užkirsti kelią konkretiems nusikaltimams, keliantiems pavojų sienų saugumui

arba trukdantiems užtikrinti sienų apsaugą, arba susijusiems su sienos kirtimu, valstybės narės

policijos pareigūnai įgaliojami tos valstybės narės ir valstybių, kurios yra KŠSĮ šalys, pasienio 30 km

ruože nustatyti kiekvieno asmens tapatybę, neatsižvelgiant į jo elgesį ar ypatingų aplinkybių buvimą,

tačiau neatnaujinant atitinkamos vidaus sienos laikinos kontrolės pagal Reglamento Nr. 562/2006 23–

26 straipsnius.

Iš Reglamento Nr. 562/2006 matyti, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas yra

SESV 26 straipsnyje įtvirtinto Sąjungos tikslo sukurti vidaus sienų neturinčią erdvę, kurioje

10

užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas, sudėtinė dalis. Šio reglamento 20 straipsnyje nustatyta, kad

vidaus sienas galima kirsti bet kurioje vietoje, ir jas kertantys asmenys, nepaisant pilietybės,

netikrinami. Pagal šio reglamento 2 straipsnio 10 punktą sąvoka „patikrinimai kertant sieną“ reiškia

sienos perėjimo punktuose atliekamus patikrinimus, skirtus užtikrinti, kad asmenims būtų leidžiama

atvykti į valstybių narių teritoriją arba iš jos išvykti. Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte

nustatyta, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos valstybių narių

kompetentingų institucijų naudojimuisi policijos įgaliojimais pagal nacionalinę teisę, jei

naudojimasis šiais įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną, ir kad tai irgi taikoma

pasienio ruožuose. Naudojimasis policijos įgaliojimais negali būti laikomas lygiaverčiu

patikrinimams kertant sieną, kai policijos priemonės nėra skirtos sienų kontrolei, yra grindžiamos

bendra policijos informacija ir patirtimi, susijusia su galimomis grėsmėmis visuomenės saugumui,

jomis pirmiausia siekiama kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, jos parengtos ir vykdomos

aiškiai skirtingai nuo sistemingų asmenų patikrinimų kertant išorės sienas ir vykdomos kaip

patikrinimai vietoje. Pagal Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio c punktą kontrolės kertant vidaus

sienas panaikinimas neturi įtakos valstybės narės galimybei nacionalinėje teisėje nustatyti pareigą

turėti ir nešiotis kelionės ir tapatybės dokumentus. Kuo daugiau yra galimą lygiavertį poveikį, kaip

jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktą, patvirtinančių požymių,

susijusių su pasienio ruože atliekamų patikrinimų tikslu, šių patikrinimų vykdymo teritorija,

skirtingais tų patikrinimų ir kitoje atitinkamos valstybės narės teritorijos dalyje atliekamų patikrinimų

pagrindais, tuo griežtesnius patikslinimus ir apribojimus valstybių narių vykdomam naudojimuisi

policijos įgaliojimais pasienio ruože reikia numatyti ir tuo griežčiau jų laikytis, nenorint pakenkti

ESS 3 straipsnio 2 dalyje, SESV 26 straipsnio 2 dalyje ir 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ir

Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnyje numatytam tikslui panaikinti vidaus sienų kontrolę.

Galiausiai būtini reikalavimai turėtų būti pakankamai tikslūs ir išsamūs, kad būtų galima patikrinti

tiek tai, ar egzistuoja poreikis atlikti patikrinimą, tiek tai, kokių patikrinimo priemonių leidžiama imtis

konkrečiu atveju.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad BPolG 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte, apie kurį kalbama

prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajame klausime, numatytų patikrinimų

konstatuotina, kad šie patikrinimai vykdomi ne „prie sienos“ ir ne ją kertant, o nacionalinėje

teritorijoje. Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje

nagrinėjamas patikrinimas buvo atliktas Kėlio miesto Deutsche Bahn stotyje, esančioje maždaug už

500 metrų nuo Vokietijos ir Prancūzijos sienos. Vadinasi, minėti patikrinimai yra Reglamento

Nr. 562/2006 21 straipsnyje numatyti patikrinimai valstybės narės teritorijoje. Aplinkybė, kad BpolG,

kurio 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu grindžiamais patikrinimais siekiama išvengti ar sustabdyti

neteisėtą patekimą į Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją arba užkirsti kelią nusikaltimams,

keliantiems pavojų sienų saugumui ar trukdantiems atlikti federalinės policijos užduotis, nors

Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte toks tikslas aiškiai nenumatytas, nereiškia šio

21 straipsnio a punkto i papunkčiui prieštaraujančio tikslo, susijusio su patikrinimais kertant sieną,

buvimo.

Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a–d punktų ir SESV 72 straipsnio formuluotė patvirtina, kad

patikrinimų kertant vidaus sienas panaikinimas nepakeitė valstybėms narėms tenkančios

atsakomybės už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą. Vien BpolG

23 straipsnio 1 dalies 3 punktu siekiamas tikslas užkirsti kelią ar sustabdyti neteisėtą patekimą į

Vokietijos teritoriją arba užkirsti kelią tam tikriems nusikaltimams savaime nereiškia, kad taikant šią

nuostatą vykdomi patikrinimai turi patikrinimams kertant sieną lygiavertį poveikį, uždraustą pagal

Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktą. Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį

sprendimą nematyti, kad BpolG 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuojami patikrinimai

grindžiami faktiniais duomenimis ar policijos patirtimi, kaip numatyta Reglamento Nr. 562/2006

21 straipsnio a punkto ii papunktyje. Minėti patikrinimai leidžiami neatsižvelgiant į atitinkamo

asmens elgesį ir grėsmę viešajai tvarkai keliančių aplinkybių buvimą. Be to, iš Teisingumo Teismui

pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad BpolG 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti patikrinimai

11

būtų atliekami laikantis Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkto iii papunkčio, t. y.

akivaizdžiai kitaip nei sistemiški asmenų patikrinimai, jiems kertant Sąjungos išorės sienas. BpolG

23 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenumatyta pagal šią nuostatą suteiktų įgaliojimų patikslinimų ar

apribojimų, susijusių, be kita ko, su remiantis šiuo teisiniu pagrindu galimų atlikti patikrinimų

išsamumu ir dažnumu, turint tikslą išvengti, kad šių įgaliojimų įgyvendinimas ir praktinis

naudojimasis jais nesukeltų patikrinimams kertant sieną lygiaverčio poveikio, kaip tai suprantama

pagal Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktą. Tačiau atsakyti į šį klausimą turi prašymą

priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją vertinti faktines bylos

aplinkybes. Taigi matyti, kad, taikant BpolG 23 straipsnio 1 dalies 3 punktą, patikrinimai gali būti

atliekami 30 km pločio pasienio ruože, ir šioje nuostatoje nenumatyti jokie patikslinimai ar ribojimai

šiuo klausimu. Iš tiesų nacionalinės teisės aktuose nesant patikslinimų ir apribojimų, kurie patys būtų

pakankamai tikslūs ir detalūs, skirtų apibrėžti patikrinimų išsamumui, dažnumui ir atrankumui,

negalima atmesti galimybės, kad praktinis naudojimasis pagal Vokietijos teisę suteiktais policijos

įgaliojimais sukels patikrinimams kertant sieną lygiavertį poveikį, pažeidžiant Reglamento

Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktą.

Tačiau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas,

kuris vienintelis turi jurisdikciją vertinti šias faktines aplinkybes, turi, pirma, nustatyti, ar šios

nuostatos galiojo klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, ir, antra, patikrinti, ar šiomis nuostatomis

pagal BPolG atliekami patikrinimai reglamentuojami taip, kaip reikalaujama Teisingumo Teismo

jurisprudencijoje, siekiant išvengti šių patikrinimų pripažinimo turinčiais patikrinimams kertant sieną

lygiavertį poveikį. Jei nacionalinės teisės aktuose tokio reglamentavimo nėra, nebus galima

pripažinti, kad, pirma, minėti patikrinimai atliekami atrankiniu būdu, taigi ne sistemiškai, kaip

patikrinimai kertant sieną, ir, antra, jie yra policijos priemonės, taikomos remiantis vietoje atliktais

patikrinimais, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkto iii ir

iv papunkčius. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad SESV 67 straipsnio 2 dalis ir Reglamento

Nr. 562/2006 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės aktus, kaip

antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, siekiant užkirsti kelią ar sustabdyti neteisėtą

patekimą į atitinkamos valstybės narės teritoriją ar buvimą joje arba užkirsti kelią konkretiems

nusikaltimams, keliantiems pavojų sienų saugumui, valstybės narės policijos pareigūnai įgaliojami

tos valstybės narės ir kitų valstybių, kurios yra KŠSĮ šalys, pasienio 30 km ruože nustatyti kiekvieno

asmens tapatybę, neatsižvelgiant į jo elgesį ar ypatingų aplinkybių buvimą, nebent šiuose aktuose

numatytas šių įgaliojimų reglamentavimas, būtinas siekiant užtikrinti, kad praktinis naudojimasis jais

nesukeltų patikrinimams kertant sieną lygiaverčio poveikio, o tai turi patikrinti prašymą priimti

prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Teismas taip pat siekė sužinoti, ar SESV 67 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 562/2006 20 ir

21 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus

pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, siekiant užkirsti kelią ar sustabdyti neteisėtą patekimą į

atitinkamos valstybės narės teritoriją, valstybės narės policijos pareigūnai įgaliojami traukiniuose ir

tos valstybės narės geležinkelio įrenginiuose tikrinti kiekvieno asmens tapatybę ar sienos kirtimo

dokumentus, taip pat šiuo tikslu trumpam sulaikyti ir apklausti kiekvieną asmenį, jeigu remiantis

svarbia informacija ar pasienio policijos patirtimi kyla įtarimų, kad šie traukiniai arba geležinkelio

įrenginiai naudojami siekiant neteisėtai patekti į šios valstybės narės teritoriją, kai taip atvykstama iš

valstybės narės, kuri yra KŠSĮ šalis, tačiau neatnaujinant atitinkamos vidaus sienos laikinos kontrolės

pagal Reglamento Nr. 562/2006 23–26 straipsnius.

Teisingumo teismas konstatavo, kad patikrinimai, numatyti BpolG 22 straipsnio 1a dalyje, visų pirma

pagrindinėje byloje nagrinėjamas patikrinimas, vykdomi ne „prie sienos“ ir ne ją kertant, o

nacionalinėje teritorijoje. Antra, reikia patikrinti, ar šioje nuostatoje numatytais patikrinimais

siekiama to paties tikslo, kaip ir patikrinimais kertant sieną, kaip tai suprantama pagal Reglamentą

Nr. 562/2006. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad nurodyta

nuostata siekiama užkirsti kelią ar sustabdyti neteisėtą patekimą į Vokietijos Federacinės Respublikos

teritoriją. Siekiamas tikslas užkirsti kelią ar sustabdyti neteisėtą patekimą į Vokietijos teritoriją

12

savaime nereiškia, kad pagal BpolG atliekami patikrinimai turi patikrinimams kertant sieną lygiavertį

poveikį, uždraustą pagal Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktą. Tačiau, skirtingai nuo

BpolG 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų patikrinimų, šio įstatymo 22 straipsnio 1a dalyje

numatytų patikrinimų vienintelis tikslas – užkirsti kelią ar sustabdyti neteisėtą patekimą į Vokietijos

teritoriją, o tai gali būti požymis, kad šie patikrinimai turi minėto 21 straipsnio a punkte uždraustą

patikrinimams kertant sieną lygiavertį poveikį. Kuo daugiau yra galimą lygiavertį poveikį, kaip jis

suprantamas pagal Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktą, patvirtinančių požymių, tuo

griežtesnius patikslinimus ir apribojimus valstybių narių vykdomam naudojimuisi policijos

įgaliojimais pasienio ruože reikia numatyti ir tuo griežčiau jų laikytis. Nagrinėjamu atveju toks

požymis išplaukia iš BpolG 22 straipsnio 1a dalyje numatytų patikrinimų tikslo, kuris nesiskiria nuo

patikrinimų kertant sieną siekiamų tikslų, be kita ko, kiek šiais patikrinimais siekiama užkirsti kelią

ar sustabdyti neteisėtą patekimą į Vokietijos teritoriją, o tai iš dalies atitinka Reglamento

Nr. 562/2006 2 straipsnio 10 punkte pateiktą apibrėžtį, kurioje numatyta, kad patikrinimais kertant

sieną siekiama užtikrinti, kad asmenims būtų leidžiama atvykti į valstybės narės teritoriją.

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad SESV 67 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 562/2006 20 ir

21 straipsniai turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos valstybės

narės policijos pareigūnai įgaliojami traukiniuose ir šios valstybės narės geležinkelio įrenginiuose

tikrinti kiekvieno asmens tapatybę ar sienos kirtimo dokumentus, taip pat šiuo tikslu trumpam

sulaikyti ir apklausti kiekvieną asmenį, jeigu šie patikrinimai grindžiami svarbia informacija ar

pasienio policijos patirtimi, su sąlyga, kad pagal nacionalinę teisę nustatyti šių patikrinimų

patikslinimai ir apribojimai, lemiantys jų išsamumą, dažnumą ir atrankumą, o tai turi patikrinti

prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=192045&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=397659

II. CIVILINIS PROCESAS

2017 m. birželio 14 d. nutartis Todor Iliev (C-67/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis

– Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 1 straipsnio

2 dalies a punktas – Taikymo sritis – Sritys, kurioms reglamentas netaikomas – Sutuoktinių turto

teisinis režimas – Santuokos nutraukimas – Santuokos metu įgyto turto padalijimas

T. Iliev, Bulgarijos pilietis, ir B. Ilieva, Italijos ir Bulgarijos pilietė, susituokė 2007 m. birželio 1 d.

Šumene (Bulgarija). 2015 m. liepos 2 d. Rayonen sad Choumen (Šumeno apylinkės teismas,

Bulgarija) sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta. Nutraukus santuoką, T. Iliev tam pačiam teismui

pareiškė ieškinį dėl transporto priemonės, kurią 2009 m. lapkričio mėn. įsigijo ir savo vardu

įregistravo B. Ilieva, padalijimo. Nors T. Iliev ir B. Ilieva buvo įsiregistravę kaip nuolat gyvenantys

Bulgarijoje, jų civilinės santuokos sudarymo, transporto priemonės įsigijimo, sprendimo dėl

santuokos nutraukimo paskelbimo ir ieškinio pareiškimo pagrindinėje byloje metu jų įprastinė

gyvenamoji vieta buvo Italijos teritorijoje.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendė, ar 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir

Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012) dėl jurisdikcijos ir

teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 2 dalies

a punktą reikia aiškinti taip, kad ginčui, susijusiam su santuokoje įgyto kilnojamojo turto padalijimu

nutraukus santuoką, kai sutuoktiniai yra vienos valstybės narės piliečiai, tačiau turi įprastinę

gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, yra taikomas Reglamentas Nr. 1215/2012, ar jis patenka į

13

sutuoktinių turto teisinio režimo sritį ir todėl jam taikomos minėto 1 straipsnio 2 dalies a punkto

išimtys.

Teismas priminė, kad tiek, kiek santykiuose tarp valstybių narių, išskyrus Danijos Karalystę,

Reglamentas Nr. 1215/2012 pakeitė Briuselio konvenciją, Teisingumo Teismo išaiškinimas dėl šios

Konvencijos taip pat turi būti taikomas ir šio reglamento nuostatoms, kurios laikytinos

„analogiškomis“ Briuselio konvencijos nuostatoms. Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies

a punktas atitinka Briuselio konvencijos 1 straipsnio antros pastraipos 1 punktą ir šios dvi nuostatos

suformuluotos analogiškai, todėl reikia remtis Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Briuselio

konvencijos 1 straipsnio antros pastraipos 1 punkto, konkrečiai 1979 m. kovo 27 d. Sprendimu de

Cavel (143/78, EU:C:1979:83).

Sprendime de Cavel Teisingumo Teismas nustatė, kad Briuselio konvencijos 1 straipsnio antros

pastraipos 1 punkte nurodyta sąvoka „sutuoktinių turto teisinis režimas“ apima ne tik turto teisinius

režimus, santuokos atveju aiškiai ir išimtinai numatytus tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, bet

ir visus turtinius santykius, kurių atsiranda tiesiogiai dėl santuokos ar jos nutraukimo. Teismas padarė

išvadą, kad ginčai dėl sutuoktinių turto santuokos nutraukimo proceso metu gali būti atitinkamais

atvejais glaudžiai susiję su: klausimais, susijusiais su asmenų statusu (pirmoji kategorija); sutuoktinių

tarpusavio turtiniais teisiniais santykiais, kurių tiesiogiai atsiranda dėl santuokos ar jos nutraukimo

(antroji kategorija); sutuoktinių tarpusavio turtiniais teisiniais santykiais, nesusijusiais su santuoka

(trečioji kategorija); tik ginčai, susiję su paskutine kategorija, patenka į Briuselio konvencijos

taikymo sritį, o ginčams, susijusiems su pirmomis dviem kategorijomis, ši konvencija netaikoma.

Todėl esant buvusių sutuoktinių ginčui dėl jų santuokoje įgyto kilnojamojo turto padalijimo, jeigu šis

ginčas susijęs su šių asmenų tarpusavio turtiniais teisiniais santykiais, kuriuos tiesiogiai lėmė

santuokos nutraukimas, toks ginčas patenka ne į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, bet į antrąją

kategoriją, nurodytą ankstesniame punkte.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 1215/2012

1 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip: ginčas, susijęs su santuokoje įgyto

kilnojamojo turto padalijimu nutraukus santuoką, kai sutuoktiniai yra vienos valstybės narės piliečiai,

tačiau turi įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, patenka ne į šio reglamento taikymo

sritį, o į sutuoktinių turto teisinio režimo sritį, todėl jam taikomos minėto 1 straipsnio 2 dalies a punkte

nurodytos išimtys.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=192041&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=250692

2017 m. birželio 15 d. sprendimas Saale Kareda (C-249/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose –

Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 7 straipsnio 1 punktas – Sąvokos „bylos, kylančios iš sutarčių“

ir „paslaugų teikimo sutartis“ – Atgręžtinis reikalavimas vieno solidariojo kredito sutarties

bendraskolio kitam – Kredito sutarties vykdymo vietos nustatymas

S. Benkö, Austrijos Respublikos pilietis, gyvenantis Austrijoje, kreipėsi į Landesgericht St.

Pölten (Sankt Pölten apygardos teismas, Austrija) pateikdamas ieškinį S. Kareda, buvusiai partnerei,

Estijos Respublikos pilietei, gyvenančiai nežinomu adresu Estijoje, siekdamas susigrąžinti

17 145,41 EUR sumą. 2007 m. kartu gyvendami Austrijoje S. Benkö ir S. Kareda įsigijo gyvenamąjį

namą ir kiekvienam iš jų priklauso jo nedaloma pusė. 2007 m. kovo mėn. jie su Austrijos banku

sudarė sutartį dėl trijų paskolų namui įsigyti ir įrengti. Tiek S. Benkö, tiek S. Kareda buvo paskolų

gavėjai. 2011 m. pabaigoje S. Kareda nustojo gyventi kartu su S. Benkö ir grįžo gyventi į Estiją;

S. Benkö nežino jos gyvenamosios vietos. Nuo 2012 m. birželio mėn. ji nustojo grąžinti paskolas,

todėl nuo tada našta grąžinti šias paskolas teko vienam S. Benkö. Pareikštu ieškiniu S. Benkö siekė

14

įpareigoti S. Kareda grąžinti jam sumas, atitinkančias mokėjimus, kuriuos už S. Kareda jis atliko iki

2014 birželio mėn. (imtinai).

Teisingumo Teismas sprendė: 1) ar Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti

taip, kad atgręžtinis reikalavimas vieno solidariojo kredito sutarties bendraskolio kitam priskirtinas

„byloms, kylančioms iš sutarčių“; 2) ar Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio

antrą įtrauką reikia aiškinti taip, jog kredito sutartis, sudaryta tarp kredito įstaigos ir dviejų solidariųjų

bendraskolių, turi būti laikoma „paslaugų teikimo sutartimi“; 3) ar Reglamento Nr. 1215/2012

7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką reikia aiškinti taip, jog, kredito įstaigai suteikus

kreditą dviem solidariesiems bendraskoliams, „vieta valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba

turėtų būti suteiktos pagal sutartį“, yra vieta, jeigu nesusitarta kitaip, kurioje yra pagrindinė šios

įstaigos buveinė, tai taikoma ir nustatant teismo, gavusio nagrinėti atgręžtinį reikalavimą vieno

bendraskolio kitam, teritorinę jurisdikciją.

Dėl pirmojo klausimo Teismas pažymėjo, kad siekiant atsakyti į šį klausimą reikia atsižvelgti į

Teisingumo Teismo išaiškinimą dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001

dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau

– Reglamentas Nr. 44/2001) 5 straipsnio 1 punkto ir Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto,

kuris taikomas ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punktui, kiek šios nuostatos gali būti

laikomos lygiavertėmis. Sąvoka „bylos, kylančios iš sutarčių“ turi būti aiškinama savarankiškai,

siekiant užtikrinti vienodą jos taikymą visose valstybėse narėse, be to, tam, kad atsirastų toks bylos

pobūdis, ieškiniu privaloma ginčyti laisvai prisiimtą vieno asmens teisinę prievolę kito asmens

atžvilgiu. Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje nustatyti sąsajos su jurisdikciją

turinčiu teismu kriterijai taikomi visiems ginčams, kylantiems iš tos pačios sutarties. Be to, visos

prievolės, kylančios iš sutarties, kurios nevykdymu grindžiamas ieškinys, yra priskirtinos byloms,

kylančioms iš sutarčių. Taip yra ir tuo atveju, kai prievolė kilo tarp dviejų solidariųjų bendraskolių ir

ypač tada, kai egzistuoja galimybė vienam bendraskoliui, kuris įvykdė visą arba dalį bendro

reikalavimo, susigrąžinti sumokėtą sumą pateikiant atgręžtinį reikalavimą. Šio ieškinio pagrindas yra

susijęs su šios sutarties egzistavimu, todėl būtų nenatūralu, jei siekiant taikyti Reglamentą

Nr. 1215/2012 reikėtų atskirti šiuos teisinius santykius nuo sutarties, iš kurios tokie santykiai kilo ir

kuri yra jų pagrindas. Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į jo

nustatytą sistemą ir siekiamus tikslus, taikant, visų pirma, šį reglamentą ir 2008 m. birželio 17 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos

teisės (toliau – Reglamentas „Roma I“) reikia atsižvelgti ir į nuoseklumo tikslą. Aiškinimas, kad

atgręžtinis reikalavimas turi būti suprantamas kaip susijęs su byla, kylančia iš sutarties, vadovaujantis

Reglamentu Nr. 1215/2012, taip pat atitinka šį nuoseklumo tikslą. Reglamento „Roma I“ 16 straipsnis

santykius tarp kelių skolininkų aiškiai priskiria prie santykių tarp skolininko ir kreditoriaus.

Teismas dėl pirmojo klausimo išaiškino, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punktą reikia

aiškinti taip, jog atgręžtinis reikalavimas vieno solidariojo kredito sutarties bendraskolio kitam

priskirtinas „byloms dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Dėl antrojo klausimo Teismas nurodė, kad sąvoka „paslaugos“, kaip ji suprantama pagal Reglamento

Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunktį, mažų mažiausiai reiškia tai, kad jas teikianti šalis

atlieka tam tikrą veiklą už atlyginimą. Kredito sutarties, sudarytos tarp kredito įstaigos ir paskolos

gavėjo, atveju paslaugų teikimą sudaro pirmojo pinigų perdavimas antrajam mainais už skolininko

mokamą atlyginimą, kuris yra palūkanų formos. Taigi tokia kredito sutartis turi būti laikoma

„paslaugų teikimo sutartimi“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio

1 punkto b papunkčio antrą įtrauką.

Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka

turi būti aiškinama taip, jog kredito sutartis, sudaryta tarp kredito įstaigos ir dviejų solidariųjų

bendraskolių, turi būti laikoma „paslaugų teikimo sutartimi“.

Dėl trečiojo klausimo Teismas nurodė, kad remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, reikia

nustatyti sutarčiai būdingą sutartinę prievolę. Kredito sutarčiai būdinga prievolė yra paskolintos

15

sumos suteikimas, o skolininko prievolė grąžinti minėtą pasiskolintą pinigų sumą yra tiesiog

skolintojo paslaugos įvykdymo pasekmė. Todėl išskyrus atvejus, kai yra susitarta priešingai, vieta,

kurioje buvo suteiktos paslaugos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio

1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, tuo atveju, kai kredito įstaiga suteikia kreditą, yra laikoma ta

vieta, kurioje yra pagrindinė šios įstaigos buveinė.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad teismas, turintis teritorinę jurisdikciją nagrinėti tokį jam pareikštą

ieškinį, yra valstybės narės, kurioje yra kredito įstaigos pagrindinė buveinė, teismas, nes prievolės

įvykdymo vieta yra tokio atgręžtinio reikalavimo pagrindas. Faktinė aplinkybė, kad jos abi yra

vartotojos ir todėl turi naudotis taisyklėmis, numatytomis byloms dėl sutarčių, kurias sudaro

vartotojai, vadovaujantis Reglamento Nr. 1215/2012 17 ir 18 straipsniais, nėra reikšminga.

Teisingumo Teismas dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 ir 16 straipsnių pažymėjo, kad minėtos taisyklės

negali būti taikomos dviejų vartotojų tarpusavio santykiams.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ESTT į trečiąjį klausimą atsakė, kad Reglamento Nr. 1215/2012

7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką reikia aiškinti taip, jog, kredito įstaigai suteikus

kreditą dviem solidariesiems bendraskoliams, „vieta valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba

turėtų būti suteiktos pagal sutartį“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra vieta, jeigu nesusitarta

kitaip, kurioje yra pagrindinė šios įstaigos buveinė, tai taikoma ir nustatant teismo, gavusio nagrinėti

atgręžtinį reikalavimą vieno bendraskolio kitam, teritorinę jurisdikciją.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=191809&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=365990

2017 m. birželio 28 d. sprendimas Georgios Leventis, Nikolaos Vafeias (C-436/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija

ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 –

23 straipsnis – Jurisdikciją nustatanti sąlyga – Dviejų bendrovių sutarties sąlyga, įtvirtinanti

prorogacinį susitarimą dėl jurisdikcijos – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Vienos iš šių bendrovių

atstovų solidarioji atsakomybė už deliktinę atsakomybę sukeliančius veiksmus – Šių atstovų galimybė

remtis šia sąlyga

Bendrovės Malcon Navigation registruota buveinė yra Maltoje, o faktinė buveinė – Amarusijuje

(Graikija), bendrovės Brave Bulk Transport registruota buveinė yra Maltoje, o faktinė buveinė –

Amarusijuje. G. Leventis yra vienintelis šios bendrovės valdybos narys ir teisinis atstovas, o

N. Vafeias yra vienintelis jos generalinis direktorius ir faktinis atstovas. G. Leventis ir N. Vafeias

(toliau – Brave Bulk Transport atstovai) gyvena Graikijoje.

2007 m. lapkričio 14 d. Malcon Navigation ir Brave Bulk Transport kaip privatūs asmenys pasirašė

susitarimą. Minėto susitarimo 10 straipsnyje nustatyta, kad jam „taikoma Anglijos teisė“ ir „Anglijos

teismų jurisdikcija“ ir kad „išimtinę jurisdikciją nagrinėti visus iš jo kylančius ar su juo susijusius

ginčus turi High Court of Justice (England & Wales) [(Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir

Velsas)]“.

2010 m. rugsėjo 22 d. Malcon Navigation, remdamasi Graikijos Civilinio kodekso 71 ir 926

straipsniais, Polymeles Protodikeio Peiraios (Pirėjo pirmosios instancijos teismas, Graikija) pareiškė

ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovei Brave Bulk Transport ir jos atstovams, siekdama, kad jie būtų

pripažinti solidariai atsakingais už deliktinę atsakomybę sukeliančius veiksmus. Remdamasis

2007 m. lapkričio 14 d. susitarimo sąlyga dėl jurisdikcijos, šis teismas atmetė ieškinį (angl. dismissed

the action), kiek tai susiję su bendrove Brave Bulk Transport. Vis dėlto jis manė turintis jurisdikciją

nagrinėti ieškinį, kiek tai susiję su tos bendrovės atstovais, ir jį iš esmės patenkino. Efeteio Peiraios

(Pirėjo apeliacinis teismas, Graikija) patvirtino pastarojo teismo poziciją dėl jurisdikcijos klausimų,

vėliau buvo pateiktas kasacinis skundas Areios Pagos (Kasacinis teismas, Graikija).

16

Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį reikia aiškinti taip, kad dviejų

bendrovių sudarytoje sutartyje įtvirtinta jurisdikciją nustatančia sąlyga gali remtis vienos iš jų

atstovai, siekdami užginčyti teismo jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriame

prašoma pripažinti juos solidariai atsakingais už tariamai deliktinę atsakomybę sukeliančius

veiksmus, kurių jie ėmėsi vykdydami savo funkcijas.

Teismas pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 sistemą valstybės narės teismų, esančių

atsakovo gyvenamosios vietos teritorijoje, jurisdikcija yra bendrasis principas, įtvirtintas šio

reglamento 2 straipsnio 1 dalyje; nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su jurisdikcija, kaip antai

numatytos šio reglamento 23 straipsnyje, negali lemti aiškinimo, apimančio daugiau atvejų nei tame

pačiame reglamente aiškiai numatyti. Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad į

jo taikymo sritį patenka tik atvejai, kai šalys „yra susitarusios“ dėl jurisdikciją turinčio teismo.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą in limine litis išnagrinėti, ar

šalys iš tiesų susitarė dėl jurisdikciją nustatančios sąlygos (šis susitarimas turi būti aiškus ir tikslus),

nes Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo aspektu

siekiama užtikrinti, kad susitarimas būtų iš tikrųjų nustatytas. Todėl į sutartį įtraukta jurisdikciją

nustatanti sąlyga iš principo gali sukelti padarinių tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių

tarpusavio santykiams. Šiuo atveju nagrinėjama jurisdikciją nustatančia sąlyga remiasi ne sutarties,

kurioje ta sąlyga įtvirtinta, šalis, bet šios sutarties tretieji asmenys. Teismas pažymėjo, kad ne tik

Brave Bulk Transport atstovai neišreiškė savo valios sudaryti susitarimo dėl jurisdikcijos, bet ir

Malcon Navigation nesutiko, kad šis susitarimas saistytų ją su šiais asmenimis. Be to, nėra

informacijos ar įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad Brave Bulk Transport atstovai ir

MalconNavigation kuria nors iš Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose

numatytų formų sudarė susitarimą dėl jurisdikcijos.

Dėl Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio, susijusio su jurisdikcija esant keliams atsakovams, ESTT

pažymėjo, jog kadangi Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio nuostatomis atmetama (angl. exclude)

ir jurisdikcija, nustatoma pagal šio reglamento 2 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį principą, pagal kurį

jurisdikciją turi atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismas, ir jo 5–7 straipsniuose

numatyta specialioji jurisdikcija, šiose nuostatose nustatytos sąlygos aiškinamos

griežtai. Sudarydamos susitarimą dėl jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalį

šalys turi teisę nukrypti ne tik nuo šio reglamento 2 straipsnyje nustatytos bendrosios jurisdikcijos

taisyklės, bet ir nuo jo 5 ir 6 straipsniuose nustatytų specialios jurisdikcijos taisyklių. Todėl teismui,

į kurį kreipiamasi, iš principo gali būti privaloma jurisdikciją nustatanti sąlyga, kuria nukrypstama

nuo minėtuose 5 ir 6 straipsniuose numatytos jurisdikcijos ir dėl kurios šalys sutarė pagal minėto

23 straipsnio 1 dalį.

Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad dviejų

bendrovių sudarytoje sutartyje įtvirtinta jurisdikciją nustatančia sąlyga negali remtis vienos iš jų

atstovai, siekdami užginčyti teismo jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriame

prašoma pripažinti juos solidariai atsakingais už tariamai deliktinę atsakomybę sukeliančius

veiksmus, kurių jie ėmėsi vykdydami savo funkcijas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=192207&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=250692

III. BANKROTO TEISĖ

2017 m. birželio 8 d. sprendimas Vinyls Italia SpA (C-54/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Bankroto bylos –

Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 – 4 ir 13 straipsniai – Kreditoriams žalingi aktai – Aplinkybės, kai

17

aktą galima ginčyti – Aktas, kuriam pasirinkta taikyti ne bylos iškėlimo, o kitos valstybės narės teisė

– Aktas, kuris negali būti ginčijamas remiantis šia teise – Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 –

3 straipsnio 3 dalis – Šalių pasirinkta teisė – Visų situacijai svarbių elementų buvimas atitinkamoje

bylos iškėlimo valstybėje – Poveikis

Ginčas kilo tarp bankrutuojančios bendrovės Vinyls Italia, įsteigtos Venecijoje, ir Mediterranea,

kurios registruota buveinė yra Ravenoje (Italija), dėl prašymo pripažinti negaliojančiais du

mokėjimus, atliktus vykdant 2008 m. kovo 11 d. sudarytą jūrų laivo nuomos sutartį, kurios galiojimas

buvo pratęstas 2009 m. gruodžio 9 d. papildoma sutartimi. Šiuos mokėjimus, kurių bendra suma lygi

447 740,27 EUR, atliko Vinyls Italia bendrovei Mediterranea prieš pradedant taikyti pirmajai

bendrovei specialią administravimo procedūrą, kuri baigėsi bankrotu. Vinyls Italia bankroto

administratorius įrodinėjo, kad mokėjimai atlikti pavėluotai, praėjus sutartyje nustatytiems

terminams, kai buvo visuotinai žinoma, kad ši bendrovė yra nemoki ir kad šiuos mokėjimus galima

pripažinti negaliojančiais. Mediterranea nesutiko su mokėjimų pripažinimu negaliojančiais ir

tvirtino, kad jie atlikti vykdant sutartį, kuriai šalys susitarė taikyti Anglijos teisę. Remiantis šia teise

mokėjimų, dėl kurių kilo ginčas, užginčyti negalima.

ESTT sprendė: 1) ar 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto

bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) 13 straipsnis turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis

asmenį, gavusį naudos iš kreditoriams žalingo akto ir norintį užginčyti ieškinį dėl šio akto pripažinimo

negaliojančiu pagal lex fori concursus nuostatas, remtis procesinio pobūdžio prieštaravimu tokia

forma ir per tokius terminus, kokie nustatyti pagal valstybės narės, kurios teritorijoje nagrinėjama

byla, proceso teisę, ar vis dėlto teismas, į kurį kreiptasi, taip pat gali ex officio taikyti Reglamento

Nr. 1346/2000 13 straipsnį prireikus ir po to, kai pasibaigė atitinkamai šaliai nustatytas terminas; 2) ar

Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šalis, kuriai tenka įrodinėjimo

pareiga, turi įrodyti, kad šiuo atveju lex causae bendrai ir abstrakčiai nenumatyta jokia priemonė

užginčyti žalingu laikomą aktą, ar vis dėlto jį reikia aiškinti taip, kad ši šalis turi įrodyti, jog, jei

lex causae leidžia užginčyti tokį aktą, sąlygos, kurios turi būti įvykdytos norint pareikšti ieškinį dėl

tokio akto ir kurios skiriasi nuo lex fori concursus, nėra įvykdytos teismo nagrinėjamoje byloje; 3) ar

galima teisėtai remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu tuo atveju, kai sutarties šalys, kurių

buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje, kurios teritorijoje taip pat yra visi kiti konkrečiai situacijai

svarbūs elementai, kaip šiai sutarčiai taikytiną teisę pasirinko kitos valstybės narės teisę.

Dėl pirmojo klausimo Teismas išaiškino, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį jo

4 straipsnio 2 dalies m punktas netaikomas, jeigu asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams

žalingo akto, pateikia įrodymų, kad šiam aktui taikoma kitos valstybės narės nei ta, kurioje iškelta

byla (toliau – lex causae), teisė ir kad pagal lex causae šiuo atveju nenumatyta jokių priemonių šiam

aktui užginčyti. Įrodinėjimo pareigos priskyrimas aiškiai reglamentuotas Reglamento Nr. 1346/2000

13 straipsnyje, tačiau jame nėra nuostatų, susijusių su konkretesniais procesiniais aspektais. Šiame

straipsnyje nėra nuostatų, susijusių, be kita ko, su įrodymų pateikimo sąlygomis, kompetentingame

nacionaliniame teisme priimtinais įrodymais ar principais, taikomais vertinant jam pateiktų įrodymų

įrodomąją galią. Tas pats pasakytina apie kitus procesinius aspektus, pavyzdžiui, kokia forma ir per

kokį terminą turi būti remiamasi minėtu straipsniu byloje. Remiantis suformuota ESTT

jurisprudencija, jeigu Europos Sąjungos teisėje šios taisyklės nesuderintos, pagal valstybių narių

procesinės autonomijos principą jos turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje su

sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma

vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg

sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas). Forma ir

terminas, kuriais vadovaujantis turi būti remiamasi Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu per

bylos nagrinėjimą dėl visiems kreditoriams žalingo akto pripažinimo negaliojančiu pagal lex fori

concursus numatytas taisykles, ir tai, ar teismas, į kurį kreiptasi dėl šio ginčo, šį straipsnį gali

ex officio taikyti, yra klausimai, kuriuos reglamentuoja valstybės narės, kurios teritorijoje

nagrinėjama minėta byla, proceso teisė. Šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad Reglamento

Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatyta išimtis taip pat apima lex causae numatytus senaties, ieškinio

18

dėl nuginčijimo pareiškimo ir naikinamuosius terminus. Ši išvada grindžiama mintimi, kad

Reglamento Nr. 1346/2000 4 ir 13 straipsniai yra lex specialis kitų teisės aktų, reglamentuojančių

valstybių narių tarptautinę privatinę teisę, visų pirma reglamento „Roma I“, atžvilgiu ir aiškintini

atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 1346/2000 siekiamus tikslus.

Teismas dėl pirmojo klausimo nusprendė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis turi būti

aiškinamas taip, kad formą ir terminą, kuriais vadovaudamasis asmuo, gavęs naudos iš kreditoriams

žalingo akto ir norintis užginčyti ieškinį dėl šio akto pripažinimo negaliojančiu pagal lex fori

concursus nuostatas, turi remtis prieštaravimu pagal šį straipsnį, ir klausimą dėl kompetentingo

teismo galimybės šį straipsnį taikyti taip pat ex officio reikalui esant ir po to, kai pasibaigė atitinkamai

šaliai nustatytas terminas, reglamentuoja valstybės narės, kurios teritorijoje nagrinėjama byla,

proceso teisė. Tačiau šios teisės nuostatos negali būti mažiau palankios nei tos, kurios reglamentuoja

panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų negali tapti

praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga naudotis Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis

(veiksmingumo principas).

Dėl antrojo klausimo Teismas pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu siekiamo

tikslo aiškiai matyti, jog taikant šį straipsnį reikalaujama atsižvelgti į visas nagrinėjamo atvejo

aplinkybes. Negalima turėti teisėtų lūkesčių, kad akto galiojimas po bankroto bylos iškėlimo bus

vertinamas neatsižvelgiant į šias aplinkybes, nors, neiškėlus tokios bylos, į jas turėtų būti atsižvelgta.

Pareiga siaurai aiškinti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatytą išimtį prieštarauja

[užkerta kelią] (angl. precludes) plačiam šio straipsnio taikymo srities aiškinimui, kuris asmeniui,

gavusiam naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, leistų išvengti lex fori concursus taikymo,

visiškai abstrakčiai nurodant galimybės ginčyti atitinkamą aktą nebuvimą remiantis lex causae

nuostata. Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymo tikslais tuo atveju, kai atsakovas, kuriam

pareikštas ieškinys dėl akto pripažinimo niekiniu, ginčijimo arba santykinio negaliojimo, nurodo

lex causae nuostatą, pagal kurią šį aktą galima ginčyti tik toje nuostatoje numatytomis aplinkybėmis,

jis turi nurodyti (angl. to plead) šių aplinkybių nebuvimą ir pateikti su tuo susijusių įrodymų (angl. to

bear the burden of proof in that regard). Teisingumo Teismas implicitiškai atmetė galimybę aiškinti

[nuostatą] taip, kad minėtas atsakovas turėtų įrodyti, kad lex causae bendrai ir abstrakčiai nenumatyta

jokia priemonė užginčyti atitinkamą aktą, nes toks aiškinimas būtų pernelyg siauras, atsižvelgiant į

tai, kad tokios užginčijimo priemonės, bent jau vertinant abstrakčiai, egzistuoja praktiškai visada, ir

dėl jo Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis netektų veiksmingumo.

Antruoju klausimu Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis turi būti

aiškinamas taip, kad šalis, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga, turi įrodyti, jog tuomet, kai lex causae

leidžia užginčyti žalingu laikomą aktą, sąlygos, kurios turi būti įvykdytos norint pareikšti ieškinį dėl

tokio akto ir kurios skiriasi nuo lex fori concursus, konkrečiu atveju nėra įvykdytos.

Dėl trečiojo klausimo Teismas pažymėjo, kad tarptautinėje prekyboje sutarties šalys nuolat naudojasi

galimybe sutarčiai taikyti konkrečios valstybės narės teisę įtraukdamos atitinkamą sutarties sąlygą,

be kita ko, tam, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas dėl šalių teisėms ir pareigoms, kylančioms iš

atitinkamos sutarties, taikytinos teisės. Ši galimybė numatyta reglamento „Roma I“ 3 straipsnio

1 dalyje ir Romos konvencijos, kuri priimant Reglamentą Nr. 1346/2000 galiojo visose valstybėse

narėse, 3 straipsnio 1 dalyje. Kadangi minėta galimybė buvo priimant Reglamentą Nr. 1346/2000 ir

nei šio reglamento 13 straipsnis, nei kitos jo nuostatos nenumato apribojimų šiuo klausimu, manytina,

kad šis 13 straipsnis taikomas net ir tuo atveju, kai šalys pasirinko šiai sutarčiai taikyti kitos valstybės

narės nei ta, kurioje abi šios šalys yra įsisteigusios, teisę. Reglamento Nr. 1346/2000 4 ir

13 straipsniai yra lex specialis reglamento „Roma I“ atžvilgiu ir aiškintini atsižvelgiant į Reglamentu

Nr. 1346/2000 siekiamus tikslus. Todėl laikytina, kad reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalis

nereglamentuoja klausimo, ar tokiu atveju, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai, išskyrus šalių

pasirinktą taikytiną teisę, yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios teisė pasirinkta, Reglamento

Nr. 1346/2000 taikymo tikslais reikia atsižvelgti į šalių pasirinkimą. Šį klausimą iš esmės reikia

nagrinėti atsižvelgiant vien į Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas, visų pirma į šiuo reglamentu

siekiamus tikslus. Reglamente Nr. 1346/2000 nėra nukrypti leidžiančių nuostatų, panašių į

19

reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalį. Vadinasi, kadangi Reglamente Nr. 1346/2000 nėra

priešingų nuostatų, laikytina, kad šio reglamento 13 straipsniu galima teisėtai remtis net kai sutarties

šalys, kurių buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje, kurios teritorijoje taip pat yra visi kiti situacijai

svarbūs elementai, kaip šiai sutarčiai taikytiną teisę pasirinko kitos valstybės narės teisę.

ESTT pažymėjo, kad teisės subjektai negali remtis Sąjungos teisės normomis sukčiaudami ar

piktnaudžiaudami. Norint konstatuoti, jog yra piktnaudžiaujama, reikia, kad būtų nustatyti objektyvūs

ir subjektyvūs elementai. Pirma, kiek tai susiję su objektyviu elementu, būtina, kad iš objektyvių

aplinkybių visumos būtų matyti, jog nors formaliai Sąjungos teisės normose nustatytos sąlygos buvo

įvykdytos, šiose teisės normose numatytas tikslas nebuvo pasiektas. Antra, norint konstatuoti

piktnaudžiavimą reikia ir subjektyvaus elemento, t. y. iš objektyvių aplinkybių visumos turi būti

matyti, kad pagrindinis atitinkamų sandorių tikslas yra gauti nepagrįstą naudą. Draudimas

piktnaudžiauti neturi reikšmės, jeigu atitinkami sandoriai gali būti pateisinami kitaip nei vien naudos

gavimu. Siekiant nustatyti antrąjį kriterijų, siejamą su ūkio subjektų ketinimais, be kita ko, gali būti

atsižvelgta į visiškai dirbtinį atitinkamų sandorių pobūdį. Valstybės narės teismas, vadovaudamasis

nacionalinės teisės įrodinėjimo taisyklėmis, jeigu nepažeidžiamas Sąjungos teisės veiksmingumas,

turi patikrinti, ar byloje yra piktnaudžiavimą sudarančių elementų. Kiek tai susiję su Reglamento

Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymu tokiai situacijai, pažymėtina, kad toks taikymas gali būti

atmestas [tokio taikymo gali būti nepaisoma] (angl. that application may be disregarded) tik tuo

atveju, jeigu objektyviai būtų matyti, kad juo siekiamas tikslas – šiomis aplinkybėmis užtikrinti šalių

teisėtus lūkesčius, kad bus taikoma atitinkama teisė, – nepasiektas ir kad sutarčiai taikytina tam tikros

valstybės narės teisė buvo pasirinkta dirbtinai, t. y. iš esmės siekiant ne faktiškai taikyti šiai sutarčiai

pasirinktos valstybės narės teisės aktus, o remiantis šios valstybės narės teise išvengti lex fori

concursus taikymo sutarčiai arba ją vykdant atliktiems veiksmams. Paprasta aplinkybė, jog šalys

pasinaudojo galimybe tokioje situacijoje pasirinkti kitos valstybės narės nei ta, kurioje jos

įsisteigusios, teisę, nepagrindžia prezumpcijos, kad ketinta sukčiaujant arba piktnaudžiaujant išvengti

bankroto teisės nuostatų.

Atsižvelgiant į tai, dėl trečiojo klausimo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 1346/2000

13 straipsniu galima teisėtai remtis tuo atveju, kai sutarties šalys, kurių buveinė yra toje pačioje

valstybėje narėje, kurios teritorijoje taip pat yra visi kiti konkrečiai situacijai svarbūs elementai, kaip

šiai sutarčiai taikytiną teisę pasirinko kitos valstybės narės teisę, jeigu šią teisę šalys pasirinko ne

sukčiaudamos ar piktnaudžiaudamos.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=191305&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=579681

IV. INTELEKTINĖ IR PRAMONINĖ NUOSAVYBĖ

2017 m. birželio 14 d. sprendimas Stichting Brein (C-610/15)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė ir pramoninė nuosavybė – Direktyva

2001/29/EB – Autorių teisių ir gretutinių teisių tam tikrų aspektų suderinimas – 3 straipsnio 1 dalis

– Viešas paskelbimas – Sąvoka – Dalijimosi rinkmenomis internete platforma – Dalijimasis

saugomomis rinkmenomis be savininko leidimo

Stichting Brein yra Nyderlandų autorių teisių turėtojų interesų gynimo fondas. Ziggo ir XS4ALL yra

prieigos prie interneto teikėjai. Didelė dalis jų abonentų naudoja dalijimosi rinkmenomis internete

platformą TPB, kuri yra BitTorrent rinkmenų indeksatorius. Dalijimosi rinkmenomis internete

platformoje TPB siūlomos torentų rinkmenos dažniausiai teikia nuorodas į autorių teisės saugomus

kūrinius, o teisių savininkai šios platformos administratoriams ir naudotojams nėra davę leidimo taip

20

dalytis rinkmenomis. Stichting Brein pareiškė reikalavimą, kad Ziggo ir XS4ALL užblokuotų

dalijimosi rinkmenomis internete platformos TPB domeno vardus ir IP adresus, kad šių prieigos prie

interneto teikėjų paslaugomis nebūtų naudojamasi pažeidžiant autorių ir gretutinių teisių turėtojų

teises, kurių interesams atstovauja Stichting Brein.

ESTT sprendė, ar sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių

informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2011/29) 3 straipsnio

1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji apima dalijimosi rinkmenomis internete platformos, kuri,

naudojantis su saugomais kūriniais susijusių metaduomenų indeksavimu ir paieškos sistema, leidžia

jos naudotojams surasti šiuos kūrinius ir dalytis jais peer-to-peer tinkle, pateikimą ir administravimą.

Teismas nurodė, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje sąvoka „viešas paskelbimas“ tiksliau

neapibrėžiama, jos prasmę ir apimtį reikia nustatyti atsižvelgiant į šia direktyva siekiamus tikslus ir į

aiškinamos nuostatos kontekstą. Iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies matyti, kad viešo

paskelbimo sąvoka apima du kumuliatyvius elementus, t. y. kūrinio „paskelbimo veiksmą“ ir šio

kūrinio paskelbimą „viešai“. Siekiant įvertinti, ar naudotojas atlieka „viešo paskelbimo“, kaip jis

suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, veiksmą, reikia atsižvelgti į kelis

papildomus, nesavarankiškus ir tarpusavyje susijusius kriterijus. Todėl juos reikia taikyti tiek

individualiai, tiek siejamus tarpusavyje, nes įvairiose konkrečiose situacijose jų intensyvumas gali

būti labai skirtingas. Iš šių kriterijų Teisingumo Teismas visų pirma išskyrė neišvengiamą naudotojo

vaidmenį ir jo veiksmų sąmoningumą. Naudotojas atlieka paskelbimo veiksmą, kai, labai gerai

žinodamas savo elgesio pasekmes, įsikiša ir suteikia savo klientams prieigą prie saugomo kūrinio, ir

būtent tuomet, kai, nesant tokio įsikišimo, šie klientai iš esmės negalėtų arba sunkiai galėtų

pasinaudoti skelbiamu kūriniu. Sąvoka „viešas“ apima neribotą potencialių adresatų skaičių ir todėl

tai yra pakankamai didelis asmenų skaičius. Tam, kad būtų laikomas „viešai paskelbtu“, saugomas

kūrinys turi būti paskelbtas taikant specialų techninį būdą, kuris skirtųsi nuo naudotų iki šiol arba, jei

nesiskiria, jis turi būti paskelbtas „naujai visuomenei“, t. y. visuomenei, į kurią autorių teisių turėtojai

dar neatsižvelgė, kai leido pradinį viešą savo kūrinio paskelbimą. Paskelbimo, kaip jis suprantamas

pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, komercinis pobūdis nėra nereikšmingas. Iš

Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies matyti, kad tam, jog būtų „paskelbimo veiksmas“, pakanka,

be kita ko, kad kūrinys būtų pateiktas visuomenei tokiu būdu, jog ją sudarantys asmenys turėtų

galimybę pasiekti jį individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku, o tai, ar jie šia galimybe

pasinaudojo, lemiamos reikšmės neturi.

Teismas darė išvadą, kad iš principo bet koks veiksmas, kuriuo naudotojas sąmoningai suteikia savo

klientams prieigą prie saugomų kūrinių, gali būti laikomas „paskelbimo veiksmu“, kaip tai

suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Autorių teisės saugomi kūriniai per

dalijimosi rinkmenomis internete platformą TPB yra pateikiami šios platformos naudotojams taip,

kad jie gali juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku. Dalijimosi rinkmenomis

internete platformos TPB naudotojams pateiktus kūrinius internete į ją įkėlė ne jos administratoriai,

o naudotojai. Tačiau tokią dalijimosi rinkmenomis internete platformą pateikę ir ją valdantys

administratoriai veikia puikiai žinodami savo elgesio pasekmes, kurių gali kilti suteikus prieigą prie

saugomų kūrinių, šioje platformoje suindeksavus ir sukatalogavus torentų rinkmenas, kurios leidžia

jos naudotojams surasti šiuos kūrinius ir jais dalintis peer-to-peer tinkle. Jei tokie kūriniai nebūtų

pateikti ir administratoriai neadministruotų platformos, naudotojai negalėtų jais dalytis internete arba

dalijimasis jais būtų bent jau gerokai sunkesnis ir mažiau veiksmingas. Todėl Teismas darė išvadą,

kad dalijimosi rinkmenomis internete platformą TPB teikiantys ir valdantys administratoriai siūlo

naudotojams prieigą prie tokių kūrinių. Galima teigti, kad jie vaidina neišvengiamą vaidmenį

pateikiant šiuos kūrinius.

Teismas nurodė, kad tam, kad būtų taikoma sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip tai suprantama pagal

Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, dar reikia, kad saugomi kūriniai iš tikrųjų būtų paskelbti

viešai. Viena vertus, sąvokai „viešai“ būdinga tam tikra de minimis riba, o tai leidžia neįtraukti į šią

21

sąvoką labai mažo ar nereikšmingo atitinkamų žmonių skaičiaus. Kita vertus, reikia atsižvelgti į

kumuliatyvius padarinius, kurių kyla padarant kūrinius viešai prieinamus potencialiems adresatams.

Taigi, reikia išsiaiškinti ne tik tai, kiek asmenų turi prieigą prie to paties kūrinio tuo pat metu, bet ir

tai, kiek iš jų turi prieigą vienas paskui kitą.

Didelė dalis Ziggo ir XS4ALL abonentų parsisiųsdavo medijos rinkmenas per dalijimosi rinkmenomis

internete platformą TPB. Šią platformą naudojo daug asmenų, nes TPB administratoriai jų dalijimosi

rinkmenomis internete platformoje buvo nurodę, kad „peer“ yra keletas dešimčių milijonų.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas paskelbimas tikrai susijęs su visais šios platformos naudotojais. Jie

gali bet kada ir vienu metu atsidaryti saugomus kūrinius, kuriais dalijamasi per šią platformą. Taigi,

šis paskelbimas susijęs su neapibrėžtu potencialių adresatų skaičiumi ir apima didelį asmenų

skaičių. Tai reiškia, kad tokiu paskelbimu saugomi kūriniai iš tikrųjų „viešai“ paskelbiami, kaip tai

suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

Dėl to, ar šie kūriniai buvo paskelbti „naujai“ visuomenei, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo

28 punkte nurodytą jurisprudenciją. Šiuo atveju, pirma, dalijimosi rinkmenomis internete platformos

TPB administratoriai buvo informuoti, kad ši naudotojams teikiama ir jų valdoma platforma suteikia

prieigą prie paskelbtų kūrinių be teisių turėtojų leidimo, ir, antra, patys administratoriai šioje

platformoje esančiuose bloguose ir forumuose aiškiai deklaruoja tikslą pateikti saugomus kūrinius

naudotojams ir skatina juos pasidaryti šių kūrinių kopijas. Bet kuriuo atveju dalijimosi rinkmenomis

internete platformos TPB administratoriai negalėjo nežinoti, jog ši platforma suteikia prieigą prie be

teisių savininkų leidimo skelbiamų kūrinių, atsižvelgiant į aplinkybę, kad didelė dalis dalijimosi

rinkmenomis internete platformoje TPB esančių torentų rinkmenų duoda nuorodą į be teisių

savininkų leidimo skelbiamus kūrinius. Tokiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad tai yra

paskelbimas „naujai visuomenei“.

Teismas išaiškino, kad sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/29

3 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji apima dalijimosi rinkmenomis internete platformos,

kuri, naudojantis su saugomais kūriniais susijusių metaduomenų indeksavimu ir paieškos sistema,

leidžia jos naudotojams surasti šiuos kūrinius ir dalytis jais peer-to-peer tinkle, pateikimą ir

administravimą.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=191707&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=86291

V. SĄJUNGOS PILIETYBĖ

2017 m. birželio 8 d. sprendimas Mircea Florian Freitag (C-541/15)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 21 straipsnis – Teisė laisvai

judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Asmuo, turintis valstybės narės, kurioje yra jo

įprasta gyvenamoji vieta, ir valstybės narės, kurioje gimė, pilietybes – Pavardės keitimas valstybėje

narėje, kurioje asmuo gimė ir kuri nėra jo įprasta gyvenamoji vieta – Pavardė, atitinkanti gimstant

gautą pavardę – Prašymas įtraukti šią pavardę į gyvenamosios vietos valstybės narės civilinės būklės

aktų registrą – Šio prašymo atmetimas – Atmetimo pagrindas – Pavardės neįgijimas įprastai

gyvenant valstybėje narėje – Kitų procedūrų egzistavimas nacionalinėje teisėje, siekiant pripažinti

tokią pavardę

Ieškovas gimė 1986 m. balandžio 25 d. Rumunijoje, gavo pavardę Pavel. Jis yra Rumunijos piliečių

Angelos Freitag ir Vica Pavel vaikas ir turi Rumunijos pilietybę. Išsituokus tėvams, jo motina ištekėjo

už Vokietijos piliečio Freitag. 1997 m. gegužės 21 d. teismo sprendimu jis įsivaikino ieškovą

pagrindinėje byloje, taip pat šis įgijo Vokietijos pilietybę ir jo pavardė nuo tuo laiko buvo Freitag.

22

2013 m. liepos 9 d. Brašovo apskrities tarybos (Rumunija) sprendimu ieškovo pagrindinėje byloje

pavardė jo prašymu vėl pakeista į pavardę Pavel. Vykstant pavardės keitimo Rumunijoje procedūrai

ieškovas pagrindinėje byloje įprastai gyveno Vokietijoje. Vėliau ieškovas kreipėsi į Standesamt der

Stadt Wuppertal (Vupertalio civilinės metrikacijos skyrius, Vokietija), pateikė naują Rumunijos pasą,

išduotą Pavel pavarde, ir paprašė pripažinti pavardės keitimą, taip pat atitinkamai pagal Vokietijos

teisę pakeisti su juo susijusį įrašą šios šalies civilinės būklės aktų registre.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau – SESV) 18 ir

21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės civilinės metrikacijos

skyriui atsisakyti pripažinti ir įtraukti į civilinės būklės aktų registrą šios valstybės narės piliečio

teisėtai kitoje valstybėje narėje, kurios pilietybę jis taip pat turi, įgytą pavardę, kuri atitinka jo

gimstant gautą pavardę, remiantis nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią galimybė įtraukti

asmenvardį, deklaravus civilinės metrikacijos skyriuje, įgyvendinama su sąlyga, kad šis asmenvardis

įgytas įprastai gyvenant toje kitoje valstybėje narėje, nors kitos nacionalinės teisės nuostatos leidžia

tokiam piliečiui pateikti prašymą dėl asmenvardžio pakeitimo kitai institucijai, kuri gali savo nuožiūra

spręsti dėl šio prašymo.

Teismas pažymėjo, kad pagal dabar galiojančią Europos Sąjungos teisę asmenvardžių užrašymą

civilinės būklės aktų įrašuose reglamentuojančios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai,

įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis Sąjungos teisės ir, konkrečiai tariant, SESV

nuostatų dėl visiems Sąjungos piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių

teritorijoje. Valstybės narės teisės nuostatos, dėl kurių tos valstybės narės piliečiai atsiduria mažiau

palankioje situacijoje tik todėl, kad pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje

narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių apribojimas.

Valstybės narės valdžios institucijų atsisakymas pripažinti šios valstybės narės piliečio,

pasinaudojusio teise laisvai judėti ir turinčio ir kitos valstybės narės pilietybę, pavardę, kuri jam buvo

suteikta pastarojoje valstybėje narėje, gali trukdyti įgyvendinti SESV 21 straipsnyje įtvirtintą teisę

laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Teismas nurodė, kad gali kilti painiavos ir

nepatogumų dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių; priminė, kad daugelyje

kasdienio gyvenimo situacijų tiek viešoje, tiek privačioje sferoje reikia pateikti savo tapatybės, o

šeimos atveju – tarp įvairių šeimos narių egzistuojančių ryšių įrodymą. Dviejų valstybių narių

pilietybę turinčiam asmeniui egzistuoja konkretus pavojus, jog dėl skirtingų pavardžių, jam teks

pareiga išsklaidyti abejones dėl savo asmens tapatybės ir jo teikiamų dokumentų ar juose esančių

duomenų tikrumo, o tai laikoma aplinkybe, galinčia apsunkinti naudojimąsi iš SESV 21 straipsnio

išplaukiančia teise. Vadinasi, valstybės narės civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymas pripažinti ir

įtraukti į civilinės būklės aktų registrą šios valstybės narės piliečio teisėtai kitoje valstybėje narėje,

kurios pilietybę jis taip pat turi, įgytą asmenvardį, remiantis nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią

galimybė įtraukti asmenvardį, deklaravus civilinės metrikacijos skyriuje, įgyvendinama su sąlyga,

kad šis asmenvardis buvo įgytas įprastai gyvenant toje kitoje valstybėje narėje, gali trukdyti

įgyvendinti SESV 21 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

Vokietijos teisėje yra ir kitų teisinių pagrindų pakeisti asmenvardį suinteresuotojo asmens prašymu,

t. y. atitinkamos Įstatymo dėl vardų ir pavardžių keitimo nuostatos. Nors pagal Įstatymo dėl vardų ir

pavardžių keitimo 3 straipsnio 1 dalį toks pakeitimas yra įgyvendinamas tik dėl svarbios priežasties,

vis dėlto Įstatymo dėl vardų ir pavardžių keitimo įgyvendinimo nuostatų 49 punkte nurodyta, kad

asmenvardžių skirtingumo pašalinimas, kiek tai susiję su dvigubą pilietybę turinčiais Vokietijos

piliečiais, yra laikomas svarbia priežastimi. Todėl tokiu atveju teisėtai kitoje valstybėje narėje įgyta

suinteresuotojo asmens pavardė gali būti pripažinta, pateikus prašymą kompetentingai

administracinės valdžios institucijai.

Teismas konstatavo, kad teisės normos, kaip antai Vokietijos teisės normos dėl asmenvardžių, galėtų

būti laikomos suderinamomis su Sąjungos teise, dėl nuostatų ar vidaus procedūros, pagal kurias

galima pateikti prašymą pakeisti asmenvardį, neturi tapti neįmanoma ar pernelyg sunku įgyvendinti

pagal SESV 21 straipsnį suteiktas teises. Sąjungos teisės požiūriu iš esmės nesvarbu, pagal kokią

23

nacionalinės teisės nuostatą ar vidaus procedūrą ieškovas gali remtis savo teisėmis, susijusiomis su

jo asmenvardžiu.

Nesant Sąjungos teisės aktų dėl pavardžių, suteiktų pagal tėvo pavardę, keitimo, kiekviena valstybė

narė savo vidaus teisės sistemoje turi sureguliuoti nacionalinėje teisėje numatytas procedūras, skirtas

užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai, taip, kad, pirma, šios procedūros nebūtų

mažiau palankios, nei taikomos vidaus teisės sistema grindžiamoms teisėms (lygiavertiškumo

principas), ir, antra, dėl jų neturi tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku naudotis Sąjungos

teisės sistemoje nustatytomis teisėmis (veiksmingumo principas). Teismas nurodė, kad itin svarbu,

jog Vokietijos teisėje įtvirtinta procedūra, numatanti leidimą pakeisti asmenvardį, būtų tokio

pobūdžio, kad užtikrintų, jog „svarbios priežasties“ buvimas būtų pripažintas tokiomis aplinkybėmis,

kaip pagrindinės bylos, kai suinteresuotasis asmuo su valstybe nare, kurioje įgijo pavardę, turi kitokį

ryšį negu įprasta gyvenamoji vieta, pavyzdžiui, pilietybę, tam, kad būtų leidžiama pripažinti kitoje

valstybėje narėje įgytą asmenvardį.

Remdamasis šiais argumentais, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos

Veikimo 21 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama valstybės narės civilinės

metrikacijos skyriui atsisakyti pripažinti ir įtraukti į civilinės būklės aktų registrą šios valstybės narės

piliečio teisėtai kitoje valstybėje narėje, kurios pilietybę jis taip pat turi, įgytą pavardę, kuri atitinka

jo gimstant gautą pavardę, remiantis nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią galimybė įtraukti

asmenvardį, deklaravus civilinės metrikacijos skyriuje, įgyvendinama su sąlyga, kad šis asmenvardis

įgytas įprastai gyvenant toje kitoje valstybėje narėje, nebent nacionalinėje teisėje esama kitų nuostatų,

leidžiančių pripažinti minėtą asmenvardį.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=191310&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=86291

VI. MOTORINIŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS

ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS

2017 m. birželio 15 d. sprendimas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras

(C-587/15)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės draudimas – Eismo įvykis, 2006 m. sukeltas transporto priemonių, kurių įprastinė

buvimo vieta yra skirtingose valstybėse narėse – Valstybių narių nacionalinių draudikų biurų tarybos

vidaus nuostatai – Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas – Direktyva 2009/103/EB –

Netaikymas ratione temporis – Direktyvos 72/166/EEB, 84/5/EEB ir 2000/26/EB – Netaikymas

ratione materiae – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Netaikymas –

Sąjungos teisės neįgyvendinimas

2006 m. liepos 20 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, per kurį G. Dockevičiaus vairuojamas

automobilis, priklausantis J. Dockevičienei, susidūrė su Vokietijoje gyvenančio Vokietijos piliečio

K. Floros vairuojamu automobiliu. J. Dockevičienei priklausantis automobilis nebuvo apdraustas

motorinių transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

Frankfurto prie Maino (Vokietija) policijos surašytame eismo įvykio protokole nurodyta, kad nebuvo

įmanoma vienareikšmiškai nustatyti eismo įvykio aplinkybių ir priežasčių. Abu vairuotojai buvo

pripažinti ir nukentėjusiaisiais, ir pažeidusiais kelių eismo taisykles; už padarytus pažeidimus jiems

abiem skirtos baudos.

K. Floros Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (toliau – Biuras „A“) pateiktas prašymas atlyginti

dėl eismo įvykio patirtą žalą buvo atmestas, todėl K. Floros Landgericht Frankfurt am Main

24

(Frankfurto prie Maino apygardos teismas, Vokietija) pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš Biuro

„A“ 4095 EUR sumą, kad jam būtų atlyginta dėl eismo įvykio patirtą žala. 2010 m. gruodžio 27 d.

sprendimu už akių Landgericht Frankfurt am Main atmetė šį ieškinį. 2011 m. rugpjūčio 8 d. šio

teismo kolegija paliko galioti šį sprendimą. 2012 m. sausio 31 d. Oberlandesgericht Frankfurt am

Main (Frankfurto prie Maino aukščiausiasis žemės teismas, Vokietija) pasiūlė Biurui „A“ ir K. Floros

sudaryti taikos sutartį ir patenkinti K. Floros reikalavimą.

Biuras „A“ išmokėjo K. Floros jo reikalautą sumą ir 3643,71 EUR bylinėjimosi išlaidų; tada jis

pateikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau – Biuras „B“) prašymą

atlyginti bendrą 8 352,96 EUR sumą. Biuras „B“ patenkino Biuro „A“ prašymą ir pareikalavo iš

atsakovų atlyginti jam šią sumą. Jiems nepatenkinus šio reikalavimo, Biuras „B“ Marijampolės rajono

apylinkės teisme pareiškė regresinį ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovų pagrindinėje byloje

atlyginti jam nurodytą sumą.

2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Marijampolės rajono apylinkės teismas patenkino šį ieškinį, 2014 m.

spalio 7 d. Kauno apygardos teismas patenkino atsakovų apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo,

panaikino šį sprendimą ir atmetė Biuro „B“ ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ESTT

dėl prejudicinio sprendimo.

Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar Biurų tarybos vidaus nuostatų (toliau – Vidaus nuostatai),

priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų

biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, 3 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio 1 ir 4 dalys, 6 straipsnio

1 dalis ir 10 straipsnis, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB

dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios

atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103) 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 ir

4 dalys bei 24 straipsnio 2 dalis ir (arba) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau –

Chartija) 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems prieštarauja pasekmės,

kylančios iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį

pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d.

eismo įvykį elementus iš esmės tenka Biurui „B“.

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismo jurisdikcijai

priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar

organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Vidaus nuostatus parengė ir priėmė privatinės teisės subjektai,

nedalyvaujant jokiai Sąjungos institucijai, įstaigai ar organui. Todėl Teisingumo Teismas neturi

jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl tų prašymų, kurie susiję su Vidaus nuostatų

aiškinimu.

Teismas nurodė, kad Direktyva 2009/103 netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis, atsižvelgiant

į jos įsigaliojimo datą ir į eismo įvykio, dėl kurio iškelta ši byla, datą.

ESTT atkreipė dėmesį, kad kadangi K. Floros kreipėsi į Biurą „A“, kuris Vokietijoje yra ne

kompetentinga institucija, kaip ji suprantama pagal 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos

direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių

valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 2005/14 (toliau

– Direktyva 84/5) 1 straipsnio 4 ir 7 dalis, o žaliosios kortelės sistemai priklausantis biuras, byla

susijusi su šia sistema, o ne su sistema, sukurta, be kita ko, pagal 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos

direktyvą 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių

valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo

įgyvendinimu, suderinimo (toliau – Direktyva 72/166), 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva

84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (toliau – Direktyva 84/5) ir 2000 m. gegužės 16 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su

motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo ir iš dalies

keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (toliau – Direktyva 2000/26).

25

Teismas nurodė, jog, kaip matyti iš Direktyvos 2000/26 1 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos, jos

6 straipsniu reglamentuojamos procedūros dėl žalos atlyginimo tik nukentėjusiesiems, nuolat

gyvenantiems ne toje valstybėje narėje, kurioje įvyko eismo įvykis, o įvykis, dėl kurio iškelta

pagrindinė byla, įvyko K. Floros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, ši nuostata negali

būti taikoma pagrindinei bylai. Tas pats pasakytina ir apie Direktyvos 72/166 2 straipsnį, kurio

vienintelis ryšys su šia byla yra tai, kad jame minimi Vidaus nuostatai, kurių aiškinti Teisingumo

Teismas neturi jurisdikcijos.

Teismas taip pat konstatavo, kad šiomis aplinkybėmis nematyti pagrindinės bylos ryšio su Sąjungos

teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, todėl jos 47 straipsnis

taip pat negali būti taikomas pagrindinei bylai.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teisingumo Teismas išaiškino, kad:

Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl tų prašymą priimti tokį

sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų, kurie susiję su Vidaus nuostatų aiškinimu,

Direktyva 2009/10 netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis,

Direktyva 72/166/EEB, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, Direktyva 84/5/EEB, iš dalies pakeista

Direktyva 2005/14, ir Direktyva 2000/26/EB netaikomos šiai bylai ratione materiae,

Bylai netaikomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama

Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį,

Pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu

atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio

teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų

pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės

tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=191807&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=56280

26