1. Jiří Kovanda„Laukiu, kol kas nors man paskambins…“ Praha, 1976 m. lapkričio 18 d. Fotografija, tekstas / Waiting for someone to call me … Prague, 18 November 1976. Photography, text

„Susitariau susitikti su keletu draugų… nedidele grupe stovėjome skvere ir kalbėjomės… staiga pradėjau bėgti, prabėgau skersai skverą ir pradingau Melantrich gatvėje…“ Praha, Staroměstské náměstí, 1978 m. sausio 23 d. Fotografija, tekstas / I arranged to meet a few friends … we were standing in a small group on the square, talking … suddenly, I started running. I raced across the square and disappeared into Melantrich Street … Staroměstské náměstí, Prague, 23 January 1978. Photography, text

Autoriaus ir „gb agency“ nuosavybė / Courtesy of the artist, gb agency

2. Mladen Stilinović„Dirbantis menininkas“, 1978, skaitmeniniai atspaudai / Artist at Work, 1978, digital prints

Autoriaus nuosavybė / Courtesy of the author

3. Gino de Dominicis „Bandymas skristi“, 1970, 16 mm nespalvotas filmas, perkeltas į skaitmeninį formatą, 1 min. 55 s. / An attempt to fly, 1970, 16 mm b/w film, transferred to DVD, 1 min., 55 sec.

„Bandymas suformuoti kvadratus vietoj apskritimų mėtant akmenukus į vandenį“, 1970, 16 mm nespalvotas filmas perkeltas į skaitmeninį formatą, 1 min. 25 s. / Attempt to form squares instead of circles around a stone falling into water, 1970, 16 mm b/w film, transferred to DVD, 1 min., 25 sec.

Giano Enzo Speronės kolekcija / Gian Enzo Sperone collection

4. Bas Jan Ader„Kritimas II“, 1970, 16 mm nespalvotas filmas, perkeltas į skaitmeninį formatą, be garso, 19 s. / Fall II, 1970 , 16 mm b/w film, transferred to DVD, silent, 19 sec.

„Trūkčiojantis kritimas (organiškas)“, 1971, 16 mm nespalvotas filmas perkeltas į skaitmeninį formatą, be garso, 1 min. 44 s. / Broken Fall (Or-ganic), 1971, 16 mm b/w film, transferred to DVD, silent, 1 min., 44 sec.

Mary Sue-Anderson ir Patrick Painter, Inc. nuosavybė / Courtesy of Mary Sue-Anderson, Patrick Painter Inc.

5. Post Ars(Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas)„Kūjis I, III“, 1990, sidabro atspaudai / Hammer I, III, 1990, silver prints

Autorių nuosavybė / Courtesy of the artists

6. Marina Abramović ir Ulay„Meilužiai. Kelionė Didžiąja siena“, 1988, 2008, 16 mm filmas, perkeltas į skaitmenininį formatą, dviejų ekranų projekcija, be garso, 15 min. 36 s. / Lovers. The Great Wall Walk, 1988/2008, 16 mm film, transferred to two-channel video, silent, 15 min., 36 sec.

Autorių, Sean Kelly Gallery ir Netherlands Video Art Institute nuosavybė / Courtesy of the artist, Sean Kelly Gallery, Netherlands Video Art

Institute

7. Tehching HsiehOne Year Performance, 1981–1982 [Vienerių metų performansas, 1981–1982 m.], New York: Exit Art, 1983

Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė / Courtesy of the Lithuanian Art Museum

8. Gilbert & GeorgeLost Day [Prarasta diena], Köln: Oktagon Verlag, 1996

Oh, the Grand old Duke of York [O, senas didis Jorko kunigaikštis], Köln: Oktagon Verlag, 1996

Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė / Courtesy of the Lithuanian Art Museum

I AuKšTAS / GROuND FLOOR II AuKšTAS / FIRST FLOOR

Nacionalinės dailės galerijos vestibiuliuose pasklidusioje parodoje „Apie praeivius ir kaimynus“ rodomi filmai, fotografijos ir meninin-kų knygos, kuriuose dokumentuota dvylika performansų, sukurtų 1970–1990 m. – laikotarpiu, kai performanso žanras dar buvo gana naujas. Jų autoriai – skirtinguose Rytų ir Vakarų Europos, JAV miestuo-se gyvenę menininkai, dauguma vienas kito nepažinoję, o dažnai nė nežinoję. Dokumentacijose regimi vaizdai primena scenas, matomas kasdienėje aplinkoje – mieste, gamtoje, namuose, bet jas lydi istorijos ir idėjos, suteikiančios papildomų prasmių. Prieš keliasdešimt metų šie performansai buvo atlikti be kviestinių stebėtojų – kai kurie jų išties įsiliejo į kitų žmonių kasdienybę, kitiems tai padaryti galbūt sutrukdė kamera ar fotoaparatas, kai kurių vieninteliai liudininkai tebuvo performansą dokumentavę žmonės. Dokumentacijos mažai atskleidžia, kas vyko šalimais – žiūrovo vaizduotei paliekama nuspręs-ti, kaip performansai galėjo būti priimti tuomet ar kaip jie būtų priimti dabar. Jo vaizduotei taip pat paliekama galimybė pratęsti parodą už galerijos ribų – mintyse savaip įprasminant kasdien matomus praeivių ir kaimynų veiksmus.

The exhibition ‘About Neighbours and Passers-By’, spread around the lobby of the National Gallery of Art, shows films, photographs and artist’s books documenting 12 different performances created between 1970 and 1990, when the performance genre was still relatively unknown. The artists are from various cities in Europe and the united States, most of whom did not know each other or had not even heard of each other. The images remind us of objects that we see in everyday life, in towns, in the natural world, and at home. However, they are accompanied by new stories and ideas, which, when all combined together, take on additional meanings. A few dec-ades ago, these performances were completed without any intended audience. Quite often, they simply fused into people’s everyday lives. For others, this fusion was not possible, because of obstructions by video cameras and photographers. For some, the people document-ing the performance were the only audience. These documentations show us little of what went on around the performances. How they were accepted at the time, and how they would be accepted today, is left to the viewer’s imagination, along with the possibility of extend-ing this exhibition beyond the gallery’s walls, and applying distinct meanings to the everyday actions of our neighbours and passers-by.

Jiří KovandaG. 1953 m. Prahoje, gyvena ir dirba Prahoje B. 1953 in Prague, lives and works in Prague

Jiří Kovanda pirmuosius performansus ir ins-taliacijas pradėjo kurti aštuntojo dešimtme-čio viduryje. Didžioji jų dalis buvo sukurta viešosiose miesto erdvėse, performansus menininkas atlikdavo vilkėdamas kasdieniais drabužiais, instaliacijoms naudotos papras-tos, gatvėje randamos ar po ranka esančios medžiagos ir objektai. „Laukiu, kol kas nors man paskambins…“ buvo vienas iš pirmųjų menininko performansų. Netrukus po to, kai atliko „Susitariau susitikti su keletu drau-gų…“, Jiří Kovanda dvidešimčiai metų nustojo kurti performansus.

Pabėgimas yra gana įprastas veiksmas, bet tada sąmoningai taip negalvo-jau. Ankstesniais performansais tarsi ieškojau kelio į kitą žmogų. Šiuo atveju pabėgau nuo visų.

Jiří Kovanda apie performansą „Susitariau susitikti su keletu draugų…“, interviu su Guillaume Leingre, 2007

Tobi Maier: Klausimas, dominęs žmones parodos [...] metu – kai laukei telefo-no skambučio, kiek laiko laukei, kol kas nors paskambino? Gal todėl, kad niujorkiečiams šiandien labai svarbu, jog jie būtų visada pasiekiami naujomis technologijomis…

Jiří Kovanda began creating his first perfor-mances and installations in the mid-1970s. Many of them took place in public spaces in the city, with the artist wearing everyday clothes, while performing and using regular materials and objects found on the street or nearby for his installations. ‘Waiting for someone to call me ...’ was one of his first performances. Not long after he completed ‘I arranged to meet a few friends ...’, Ko-vanda stopped presenting performances for 20 years.

Running away is a typical action; how-ever, at that time I wasn’t consciously thinking about it. It seems as if in all my previous acts I was looking for a way to-wards someone else. In this case, I ended up running away from everyone.

Jiří Kovanda, speaking about his performance ‘I ar-ranged to meet a few friends ...’, in an interview with Guillaume Leingre, 2007

Tobi Maier: A question people were inter-ested in when we were doing the show [...] was: When you were waiting for the telephone to ring, how long did you wait till somebody called you? I guess it has to do with the New Yorker’s anxiety today of being always connected by means of technology …

Jiří Kovanda„Susitariau susitikti su keletu draugų… nedidele grupe stovėjome skvere ir kalbėjomės… staiga pradėjau bėgti, prabėgau skersai skverą ir pradingau Melantrich gatvėje…“ Praha, Staroměstské náměstí, 1978 m. sausio 23 d. / I arranged to meet a few friends … we were standing in a small group on the square, talking … suddenly, I started running. I raced across the square and disappeared into Melantrich Street … Staroměstské náměstí, Prague, 23 January 1978

Fotografija, tekstas / Photography, text© Jiří Kovanda, gb agency

Jiří Kovanda: Tuo metu technologijos man nebuvo svarbu. Kūrinys yra labiau apie ryšį tarp žmonių ir apie liūdesį likus vienam. Laikas šiuo atveju visiškai nesvarbus: penkios minutės, viena va-landa? Svarbu yra gestas, jis išlieka.

Jiří Kovanda, interviu su Tobi Maier, 2009

Jiří Kovanda: Technology wasn’t impor-tant for me at that time. It’s again more about contacts between people and about sorrow in being alone. The time is absolutely unimportant. Five minutes or one hour? The gesture is important, it’s always the same.

Jiří Kovanda in an interview with Tobi Maier, 2009

Mladen StilinovićG. 1947 m. Belgrade, gyvena ir dirba Zagrebe B. 1947 in Belgrade, lives and works in Zagreb

Poeziją rašęs ir filmus kūręs kroatų meni-ninkas Mladenas Stilinovićius aštuntajame dešimtmetyje pradėjo kurti konceptualius koliažus, menininko knygas, fotografiją, tekstinius kūrinius, kuriuose, dažnai pasi-telkdamas humorą, kritikavo socialistinę ir kapitalistinę sistemas bei meno reikšmę jose. 1978 m. sukurtoje fotografijų serijoje „Dirbantis menininkas“ matome Mladeną Stilinovićių dienos metu su drabužiais gulintį lovoje. Po penkiolikos metų, Europoje kei-čiantis politinei situacijai, menininkas parašė „Pagyrą tinginystei“:

Tingėjimas – tai judesio ir minties trūku-mas, bukas laikas – totali amnezija. Tai – ir abejingumas, žiūrėjimas į tuštu-mą, neveiklumas, neįgalumas. Tai – gryna kvailybė, skausmingas laikas, bergždžias susitelkimas. Šios tingėjimo savybės yra svarbūs faktoriai mene. Nepakanka žinoti apie tingėjimą, jis turi būti praktikuoja-mas ir tobulinamas.

Menininkai Vakaruose nėra tingūs, todėl jie yra ne menininkai, o kažko gamin-tojai… Jų įsitraukimas į nereikšmingus dalykus, pavyzdžiui, į produkciją, savi-reklamą, galerijos sistemas, muziejų siste-mas, varžymosi sistemas (kas pirmas), jų

In the 1970s, the Croatian artist Mladen Stilinović, until then known solely for his poetry and films, began to create concep-tual collages, artist’s books, photography and textual works, all of which had a sense of humour, and criticised the socialist and capitalist systems, and the meaning of art within them. In his 1978 series of photo-graphs entitled ‘Artist at work’, we see a fully dressed Stilinović lying in bed in the middle of the day. Fifteen years later, surrounded by the changing political situation in Europe, the artist wrote The Praise of Laziness.

Laziness is the absence of movement and thought, dumb time is total amnesia. It is also indifference, staring at nothing, non-activity, impotence. It is sheer stupid-ity, a time of pain, futile concentration. Those virtues of Laziness are important factors in art. Knowing about laziness is not enough, it must be practiced and perfected.

Artists in the West are not lazy, and therefore not artists, but rather produc-ers of something … Their involvement in matters of no importance, such as productions, promotions, gallery systems, museum systems, competition systems

rūpesčiai dėl daiktų – visa tai juos stumia nuo tingėjimo, nuo meno. Kaip pinigai yra popierius, taip galerija yra kambarys.

Menininkai iš Rytų yra tingūs ir beturčiai, kadangi čia neegzistavo visa nereikšmin-gų faktorių sistema. Todėl jie turėjo pa-kankamai laiko susikoncentruoti į meną ir tingėjimą. Jie net kurdami meną žinojo, kad tai buvo tuščia, tai buvo niekas.

[…] Taip būnant tingiam ir prieinama prie išvados: be tingėjimo nėra meno.

Mladen Stilinović, The Praise of Laziness, 1993

(who is first), their preoccupation with objects, all that drives them away from laziness, from art. Just as money is paper, so too is a gallery a room.

Artists from the East were lazy and poor, because the entire system of insignificant factors did not exist. Therefore, they had time enough to concentrate on art and laziness. Even when they did produce art, they knew it was in vain, it was nothing.

[…] Finally, to be lazy and conclude: there is no art without laziness.

Mladen Stilinović, The Praise of Laziness, 1993

Mladen StilinovićFotografija iš serijos „Dirbantis menininkas“, 1978 / Photograph from the series ‘Artist at Work’, 1978

© Mladen Stilinović

Gino de Dominicis 1947–1998, gyveno ir dirbo Italijoje 1947–1998, lived and worked in Italy

Videoperformansus „Bandymas skristi“ ir „Bandymas suformuoti kvadratus vietoj apskritimų mėtant akmenukus į vandenį“ Gino de Dominicis sukūrė, kai vokiečių režisierius Gerry Schumas pakvietė prisi-jungti rengdamas menininkų trumpų filmų seriją „Identifikacijos“. Į seriją buvo įtrauktas vienas iš filmų, „Bandymas skristi“. Jame menininkas sako:

Galbūt todėl, kad nemoku plaukti, nu-sprendžiau išmokti skristi. Trejus metus kartojau šį pratimą. Galbūt aš niekuomet nepasieksiu savo tikslo. Bet galiu įtikinti savo sūnų, kad jis tęstų ši pratimą, ir taip pat savo sūnų sūnus, ir galbūt vienas iš mano palikuonių netikėtai pradės skraidyti.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo pradžioje kurtose konceptualios instaliaci-jose, performansuose, situacijose Gino de Dominicis apmąstė gamtos dėsnių ir mirties (ne)išvengiamumą, tikrovės ir iliuzijos santykį. 1971 m. „Flash Art“ žurnale buvo iš-spausdintas jo „Laiškas apie nemirtingumą“, kuriame Gino de Dominicis rašė:

Taip pat kultūra, t. y. mūsų siekis pažinti praeitį, dabartį ir ateitį, nenumaldomas siekis pažinti kodėl ir kaip, iš tikrųjų yra vaisius neurozės, kurią palaiko suvoki-

The video performances ‘An attempt to fly’ and ‘Attempt to form squares instead of cir-cles around a stone falling into water’ were created by Gino de Dominicis for the Ger-man director Gerry Schum, when he was in-vited to join him in creating a short series of various artist’s films entitled ‘Identifications’. The film ‘An attempt to fly’ was included in the series. In this film, the artist says:

Perhaps it is because I don’t know how to swim that I decided to learn to fly. I have repeated this exercise for three years. It is possible that I will never reach my goal. But if I can persuade my son to continue this exercise, and also the sons of my son, then perhaps one of my descendants will discover that he knows how to fly.

In his conceptual installations created at the end of the 1960s and the beginning of the 1970s, Gino de Dominicis reflected on laws of nature, the (in)evitability of death, and the relationship between reality and illusion. His ‘Letter on immortality’ was published in Flash Art magazine in 1971, in which he wrote:

Similarly, culture, our aspiration to un-derstand the past, present and future, an inexorable attempt at understanding the how and why, is the fruit of our neuroses, maintained by our understanding that

mas, kad žemėje esame trumpam. Štai kokioje padėtyje esame mes, kai, ieško-dami pažinimo, judame „daiktų“ link. Tačiau kitoje, idealioje situacijoje, kurioje laikas būtų neribotas, patys „daiktai“ galėtų judėti link mūsų, suteikdami mums galimybę pažinti juos kuo natūraliau [...]. Didelė dalis šiandien nepagrįstai atro-dančios veiklos taptų logiška tik tuomet, jei žmogus pasiektų nemirtingumą – tik tada galėtume sau leisti kelti fantastiš-kus, iracionalius tikslus, teikiančius tik džiaugsmą (kurti meną, atlikti mokslinius tyrimus ir t. t.) [...] Sustabdydamas laiką ir pasirinkdamas sau priimtiną amžių […] [žmogus] panaikintų visatą valdan-čius burtus ir tai būtų jo pirmas tikras žingsnis link didesnės galimybės suprasti gyvenimą.

we are on earth for only a short time. This is the situation we find ourselves in when we begin to move towards “things”, in search of knowledge. However, in an ideal situation, where time would be boundless, these “things” themselves could come to us, providing us with the chance to understand them naturally [...] A large part of today’s activities which seem groundless could become logical only when man reaches immortality. Only then could we allow ourselves to come up with fantastic, irrational goals which pro-vide us with nothing but happiness (art, music, research, etc) [...] [man] destroying the spells that control the universe would take his first true step towards having a better understanding of life.

Gino de Dominicis„Bandymas skristi“, 1970, 16 mm nespalvotas filmas, perkeltas į skaitmeninį formatą, 1 min. 55 s. / An attempt to fly, 1970 , 16 mm b/w film, transferred to DVD, 1 min., 55 sec.

© Gian Enzo Sperone

Bas Jan Ader1942–1975, gyveno ir dirbo Olandijoje bei Kalifornijoje 1942–1975, lived and worked in the Netherlands and the uSA

Kritimas ir nesėkmė yra bene svarbiausios temos Bas Jan Aderio kūryboje. Iš nedidelio menininko kūrybinio palikimo – instaliacijų, filmuotų ir fotografuotų performansų – penki performansai buvo pavadinti tiesiog „Kritimu“ („Fall“). Parodoje rodomi du iš jų, filmuoti Amsterdame ir jo apylinkėse. Gimęs Olandijoje, būdamas dvidešimties Bas Jan Aderis persikėlė į JAV, Kaliforniją. 1975 m. menininkas pradingo be žinios įgyvendin-damas savo paskutinįjį performansą, kurio sudedamoji dalis buvo kelionė iš Keip Kodo pusiasalio JAV šiaurės Rytų pakrantėje į gim-tąją Olandiją keturių metrų ilgio burlaiviu. Tuščias burlaivis buvo rastas po devynių mėnesių Airijos pakrantėje.

Visuomet žavėjausi tragiškais dalykais. Kritimo veiksmas taip pat turi tragiškumo atspalvį, kritimas – tai nesėkmė. Kartą man kažkas pasakė: „Galiu įsivaizduoti, kodėl tave taip traukia kritimas – dėl to, kad tavo tėvas buvo nušautas.“ Tokia interpretacija, be abejo, skamba anek-dotiškai. Viskas yra tragiška – žmonės nuolat praranda procesų, daiktų, jausmų kontrolę. Tai yra daug universalesnė tragedija […].

Bas Jan Aderio interviu su Betty van Garrel, 1972

Falls and misfortune are some of the most important themes in Bas Jan Ader’s work. Amongst the small amount of artistic crea-tions that he left behind (installations, filmed and photographed performances), there are five filmed performances entitled ‘Fall’. Two of them, filmed in Amsterdam and its surrounding area, are being shown in this exhibition. Born in the Netherlands, the 20-year-old Bas Jan Ader moved to Califor-nia. In 1975 he disappeared while complet-ing what was to be his last performance, a trip from the shores of Cape Cod in the northeast of the uSA to his homeland, in a four-metre (13 foot) sailing boat. The empty boat was found on the coast of Ireland after nine months.

I have always been fascinated by the tragic. That is also contained in the act of falling; the fall is failure. Someone once said to me: I can well imagine that you are so obsessed with the fall; that’s because your father was shot. That is obviously a far too anecdotal interpreta-tion. Everything is tragic because people always lose control of processes, of mat-ter, of their feelings. That is a much more universal tragedy.

Bas Jan Ader in an interview with Betty van Garrel, 1972

Bas Jan Ader„Kritimas II“, 1970, 16 mm nespalvotas filmas, perkeltas į skaitmeninį formatą, be garso, 19 s. Filmavo Mary Sue-Anderson / Fall II, 1970, 16 mm b/w film, transferred to DVD, silent, 19 sec. Camera: Mary Sue-Anderson

© Mary Sue-Anderson, Patrick Painter Inc.

Bas Jan Ader„Trūkčiojantis kritimas (organiškas)“, 1971, 16 mm nespalvotas filmas perkeltas į skaitmeninį formatą, be garso, 1 min. 44 s. Filmavo Ger van Elk / Broken Fall (Organic), 1971 , 16 mm b/w film, transferred to DVD, silent, 1 min., 44 sec. Camera: Ger van Elk

© Mary Sue-Anderson, Patrick Painter Inc.

Post Ars

Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas

Grupė susikūrė 1989 m. Kaune Founded in Kaunas in 1989

1989 m. susikūrusi grupė „Post Ars“ (Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius) buvo viena iš performanso ir instaliacijos pradininkių Lietuvoje. Didelė dalis jų atliktų performansų vyko nuošaliose, sunkiai pasiekiamose vieto-se – karjeruose, pelkėse, miškuose. 1990 m. žiemą Jonavos rajone buvo atliktas trijų dalių performansas „Kūjis“. Pirmą sykį du grupės nariai – Česlovas Lukenskas ir Aleksas An-driuškevičius – kūjais daužė ledą, popierių, smėlį, ugnį; antrąjį – smėlio pripiltą ir vėliau padegtą kartoninę dėžę; trečiąjį – asfaltuotą kelią, kuriuo važiavo automobiliai. Atliekant performansą didelę reikšmę turėjo garsas – kūjis buvo traktuojamas kaip instrumentas. Parodoje rodomas pirmąją ir trečiąją perfor-manso dalis dokumentuojančias nuotraukas sukūrė vienas iš grupės „Post Ars“ narių Gintaras Zinkevičius.

The Post Ars group (Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas and Gintaras Zinkevičius), which was founded in 1989, was one of the pioneering groups of performance and installation art in Lithuania. Many of their performances took place in secluded, inaccessible places, such as quarries, marshes and forests. During the winter of 1990, a three-part performance entitled ‘Hammer’ took place in the Jonava district. In the first part, two members, Česlovas Lukenskas and Aleksas Andriuškevičius, hammered ice, paper, sand and fire. During the second part, they battered a cardboard box, filled with sand and later burnt, with hammers. In the third part, they hammered a tarmac road on which cars were driving by. During the performance, special attention was paid to the sound: the hammer was perceived as an instrument. The photographs shown in the exhibition, documenting the first and third parts, were taken by Gintaras Zinkevičius, another Post Ars member.

Kūjis – intymus instrumentas.Mes griežiame POST maršą.Mūsų natos – manifestai ir ugnis, vanduo, žemė ir Lietuvos periferijų keliai.Mūsų žiūrovai – degantis kartonas ir žvyras.Čia – kamerinės muzikos žanras.Duetas dviem kūjams gamtoje.

Česlovas Lukenskas, 1990

Mosuoju savo baime, džiaugsmu.Ieškau savo garso…Vis mosuoju, mosuoju…

Aleksas Andriuškevičius, 1991

A hammer is an intimate instrument.We are playing the POST march.Our music notes are manifestos and fire, water, earth and the roads of Lithuanian peripheries.Our spectators are the burning card-board and gravel.This is a genre of chamber music.A duet for two hammers in nature.

Česlovas Lukenskas, 1990

I brandish my fear, joy.I’m looking for my sound …I brandish again and again …

Aleksas Andriuškevičius, 1991

Post Ars (Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas)Fotografija iš serijos “Kūjis I”, 1990 / Photograph from the series ‘Hammer I’, 1990

© Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius

Marina Abramović & UlayKartu dirbo 1976–1988 m. Worked together 1976–1988

Iš Serbijos kilusi Marina Abramović ir vokiečių menininkas ulay dirbti ir gyventi kartu pradėjo 1976 m. Po kelerių metų bendro darbo, apie 1981-uosius, menininkai nusprendė sukurti performansą, kurio metu jie abu pereitų Didžiąją kinų sieną – vienas iš vienos pusės, kitas – iš kitos, ir susitikę per vidurį, susituoktų. Tačiau derybos su tuome-tine Kinijos vadovybe ir finansavimo paieška užtruko aštuonerius metus, ir kai menininkai galų gale galėjo atlikti performansą, jų, kaip poros, santykiai jau buvo pašliję. Taip šis performansas tapo paskutiniuoju bendru kūriniu – jį įgyvendinę menininkai išsiskyrė. Devyniasdešimt dienų trukęs performansas, kurio metu kiekvienas iš menininkų pėsčio-mis nuėjo po 2 500 km, buvo filmuojamas. Vėliau, naudojantis šia medžiaga, buvo sukurtos kelios filmų versijos. Parodoje rodoma 2008 m. versija dviem ekranams.

Gyvendami Australijos dykumoje su aborigenais, matėme reportažą apie astronautus. Jie pasakojo, kad vienin-telės žmogaus sukurtos konstrukcijos, matomos iš Mėnulio, yra piramidės ir Didžioji kinų siena. Tuomet mums ir kilo idėja ja pereiti […]. Sužinojome, kad Didžioji kinų siena buvo pastatyta ne tik siekiant apsiginti nuo Čingischano ir besibraunančiųjų į Kiniją, bet ir kaip

The Serbian artist Marina Abramović and the German artist ulay began to work and live as a couple in 1976. In 1981, after few years of working together, they decided to create a performance during which they would both walk along the Great Wall of China, one of them starting at one end, the other at the opposite end, and when they met in the middle, they planned to marry. However, the negotiations with the Chinese govern-ment and raising funds took eight years, and when the artists were finally able to complete their performance, their relation-ship as a couple had fallen apart. That was how this performance came to be their last collective creation: when it was completed, they split and went their own separate ways. The 90-day performance, during which each artist walked 2,500 kilometres (1,552 miles), was recorded. Later, the material was used to create a film. This exhibition shows the 2008 version made for two screens.

When we were in the Australian desert and lived with Aborigines, we were look-ing at this report of astronauts who said that the only man-made constructions that can be seen from the moon are the pyramids and the Great Wall of China. And then we got this idea: we should just walk the Great Wall […] The Great Wall

metafizinė struktūra. Didžioji kinų siena yra Paukščių Tako atkartojimas Žemėje. Ji prasideda Geltonojoje jūroje – čia palai-dota Drakono galva, Gobio dykumoje yra uodega, o kalnuose – kūnas. Ulay, kaip vyras, pradėjo nuo dykumos, o aš, kaip moteris, nuo vandens – nuo jūros.

Marina Abramović apie performansą „Meilužiai. Didžioji kinų siena“, 2010

of China was built, we discovered, not just as a defence from Genghis Khan and intruders into China, but really was more like a metaphysical structure. The Great Wall is a replica of the Milky Way on Earth, it starts at the Yellow Sea, the head of the Dragon is buried in the sea, the tail is in the Gobi Desert, and the body is in the mountains. Ulay, as a fire, as a male, started from the desert, and I started as a female from the water, from the sea.

Marina Abramović on The Great Wall Walk, 2010

Marina Abramović & ulay„Meilužiai. Kelionė Didžiąja siena“ 1988, 2008, 16 mm filmas, perkeltas į skaitmenininį formatą, dviejų ekranų projekcija, be garso, 15 min. 36 s. / Lovers. The Great Wall Walk, 1988/2008, 16 mm film, transferred to two-channel video, silent, 15 min., 36 sec.

© Marina Abramović archives

Tehching HsiehG. 1950 m. Nanjhou, Taivane, gyvena ir dirba Niujorke B. 1950 in Nanjhou, Taiwan, lives and works in New York

1978–1986 m. Tehching Hsieh sukūrė žinomiausius savo darbus – penkis vienerių metų trukmės performansus. Kiekvieno performanso pradžioje menininkas paskelb-davo metų planą, kuriame tam tikru būdu apribodavo savo veiklą. Parodoje rodomi plakatai, dokumentuojantys trečiąjį (1981–1982) vienerių metų performansą. Pradėda-mas performansą, menininkas paskelbė:

Aš, Tehching Hsieh, planuoju sukurti vienerių metų performansą.Vienerius metus prabūsiu tik lauke, nie-kuomet neįeidamas į vidų.Neįeisiu nei į pastatą, nei į metro, nei į traukinį, automobilį, lėktuvą, laivą, olą, palapinę.Su savimi turėsiu miegmaišį.Performansas prasidės 1981 m. rugsėjo 26 d., 14 val. ir tęsis iki 1982 m. rugsėjo 26 d., 14 val.

Menininkas planą įgyvendino su viena 15 va-landų pertrauka – kovo pradžioje jį trumpam areštavo policija. Parodoje rodomas plakatų rinkinys, išleistas 1983 m. menininkui suren-gus parodą Niujorko galerijoje „Exit Art“. Joje buvo rodomos performansą dokumentuo-jančios fotografijos, 365 žemėlapiai su sužy-mėtais kasdieniais Tehching Hsieh maršru-

Tehching Hsieh created his best-known works in the period 1978 to 1986: five one-year-long performances. At the beginning of each performance, he announced a plan for the next year which would restrict his activities in some way. The exhibition shows posters documenting his third One Year Per-formance in 1981–1982. Before beginning, the artist proclaimed:

I, Tehching Hsieh, plan to do a one year performance piece.I shall stay OUTDOORS for one year, never go inside.I shall not go into a building, subway, train, car, airplane, ship, cave, tent.I shall have a sleeping bag.The performance shall begin on Septem-ber 26, 1981 at 2 pm and continue until September 24, 1982 at 2 pm.

He completed his planned performance, with one 15-hour interruption at the begin-ning of March when he was arrested by the police. The exhibition shows a series of post-ers which were published in 1983 when the artist held an exhibition at the Exit Art gal-lery in New York. Tehching Hsieh exhibited photographs documenting his performance, 365 maps showing his daily routes, clothes

tais, performanso metu dėvėti drabužiai ir daiktai, filmas, kuriame užfiksuotas areštas bei arešto metu paimti pirštų atspaudai.

Atlikdamas „Narvo kūrinį“, uždarą, ankštą erdvę bandydavau praplėsti ją įsivaizduo-damas. Šiame [1981–1982 m.] kūrinyje savo veiklą išplėčiau tiek, kad visas mies-tas tapo mano namais. Pavyzdžiui, kinų kvartalas buvo mano virtuvė, Hadsono upė buvo mano vonia, automobilių sto-vėjimo aikštelės, tušti baseinai, nedideli parkeliai – mano miegamieji. Žiemą mė-sos turgus Vakarinėje 14-oje gatvėje buvo mano ugniavietė: ten aš kūrenau ugnį, kad nesušalčiau. Buvau labai artimas miestui, bet kartu – svetimas visuomenei.

Tehching Hsieh pokalbis su Adrian Heathfield, 2009

worn and gear from the performance, a film recording his arrest, and the fingerprints taken when arrested.

While doing a “Cage Piece” I used my imagination to enlarge a confined narrow space. In this piece, I expanded my activ-ity to treat the whole city as my home. For instance, Chinatown was my kitchen; the Hudson River was my bathroom; those parking lots, empty swimming pools, and small parks were my bedroom. In winter, the Meat Market West of 14th Street was my fireplace: I built a fire there to keep myself warm. I was very close to this city, but at the same time, very alienated from the society.

Tehching Hsieh in an interview with Adrian Heath-field, 2009

Tehching Hsieh, One Year Performance, 1981–1982 [Vienerių metų perfor-mansas, 1981–1982 m.], New York: Exit Art, 1983

Parodos katalogas / Exhibition catalogue

Gilbert & GeorgeKartu gyvena ir kuria Londone nuo 1968 m. Living and working together in London since 1968

Britų menininkai Gilbertas Proeschas ir George‘as Passmore‘as kartu dirbti pradė-jo studijų metais, septintojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmasis juos išgarsinęs kūrinys buvo „Dainuojančios skulptūros“ (1969), kurias įkūnijo patys menininkai, apsirengę kostiumais ir nusidažę veidus bei rankas bronziniais dažais. Nuo to laiko Gilbertas ir George‘as teigia, kad jų gyvenimas ir menas yra vienas ir tas pats, o jie patys yra gyvos skulptūros:

Mes esame tik žmonių skulptoriai. Kiek-vieną dieną atsikėlę kartais vaikštome, retkarčiais skaitome, dažnai valgome, visuomet galvojame, saikingai rūkome, patiriame malonumą patirdami malo-numą, žiūrime, atsipalaiduojame, kad pamatytume, kasnakt mylime, randame kuo prasiblaškyti, drąsinamės gyventi, kovojome su nuoboduliu, esame natū-ralūs, svajojame, šen bei ten keliaujame, retkarčiais piešiame, šnekučiuojamės, ge-riame arbatą, jaučiamės pavargę, kartais šokame, daug filosofuojame, niekuomet nekritikuojame, švilpaujame, nepataiky-dami į toną, labai iš lėto mirštame, ner-vingai juokiamės, mandagiai sveikinamės ir laukiame, kol išauš diena.

Gilbert & George, „We are only human sculptors“, 1970

The British artists Gilbert Proesch and George Passmore began working together as students at the end of the 1960s. The piece which brought them fame was the 1969 ‘Singing Sculptures’, for which the artists themselves dressed in costume and painted their faces and hands with bronze paint. Since then, Gilbert & George main-tain that their life and art are one, and they themselves are living sculptures.

We are only human sculptors in that we get up every day, walking sometimes, reading rarely, eating often, thinking always, smoking moderately, enjoying enjoyment, looking, relaxing to see, loving nightly, finding amusement, encourag-ing life, fighting boredom, being natural, daydreaming, travelling along, drawing occasionally, talking lightly, drinking tea, feeling tired, dancing sometimes, philoso-phising a lot, criticising never, whistling tunefully, dying very slowly, laughing nervously, greeting politely, and waiting till the day breaks.

Gilbert & George, We are only human sculptors, 1970

Gilbert & George, Lost Day [Prarasta diena], Köln: Oktagon Verlag, 1996

Parodoje pateikiamos kuratoriaus Hanso ul-richo Obristo 1996 m. išleistos knygelės yra paremtos pirmaisiais menininkų bendros kūrybos metais sukurtomis fotografijomis. Knygelė „O, senas didis Jorko kunigaikštis“ pirmą kartą (kiek kitu formatu) buvo išleista 1972 m. Jos pavadinimas paimtas iš vaikiš-kos anglų dainelės, kurioje vaikai raginami stotis ir sėstis:

O senas didis Jorko kunigaikštis,Jam vyrų dešimt tūkstančių tarnavo,Kai liepė, jie į kalną kopėIr tučtuojau žemyn žygiavo.

Ir būdami viršuj, jie viršuje ir buvo,Kai buvo apačioj, apačioje ir buvo,O štai, kai buvo pakeliui,Nebuvo apačioj, nė viršuje nebuvo.

1971 m. pavasarį Gilbertas ir George‘as kas savaitę paštu išsiuntinėdavo po raižinį, lydimą humoristinio eilėraščio. Raižiniuose vaizduotos Gilberto ir George‘o gyvenimo scenos. Parodoje eksponuojamos knygelės „Prarasta diena“ pavadinimas sutampa su pirmojo išsiųsto raižinio pavadinimu. Kitoje jo pusėje išspausdintas eilėraštis pasakojo apie dviejų vyrų pasivaikščiojimą 1971 m. kovo 11 d.:

Jaunuoliai nuvargę du buvo,Nuvargę, truputį suglumę,Jie manė esą karaliai tikri,Bet suprato, deja, kad tėra kaip visi. Vieną kartą dienelei pavaikščiot išėjo, Nors į nuotėkų vamzdį įvirsti galėjo,Šypsojo jie lyg bebaimiai vaikai – Nudžiuginti jus tai turėtų labai.

The exhibition shows booklets published by the curator Hans ulrich Obrist in 1996, based on the photographs taken during the artists’ first years working together. The booklet Oh, the Grand old Duke of York was published for the first time (in a somewhat different format) in 1972. The title is based on the name of an English children’s song, during which children are prompted to sit and stand along with the lyrics.

Oh, the grand old Duke of York,He had ten thousand men;He marched them up to the top of the hill,And he marched them down again.

And when they were up, they were up,And when they were down, they were down,And when they were only half-way up,They were neither up nor down.

In the spring of 1971, Gilbert & George sent out an etching by mail every week, accom-panied by a humorous poem. The etchings all pictured everyday scenes from their life. The title of the exhibited booklet Lost Day coincides with the name of the first etching they sent. On the back of the etching was a poem, telling the story of two men who went for a walk on 11 March 1971.

There were two young men who were tiredThey were tired and a little bit lostThey thought they were kings of their bestAnd found out they were just like the restOne day they went out for a dayThough they risked falling down a drainThey smiled like two babies without fearAs you will all be happy to hear.

Gilbert & George, Oh, the Grand old Duke of York [O, senas didis Jorko kunigaikštis], Köln: Oktagon Verlag, 1996

Filmų programa

2013 M. SAUSio 17 D. 18.00

Gerry Schum. „Identifikacijos“, 1970. 36 min.

Televizijai skirtas filmas sudarytas iš dvide-šimties trumpų atkarpų. Kiekvienoje iš jų pri-statoma po vieną vis kito menininko kūrinį. Filmo sumanytojas Gerry Schumas septin-tojo dešimtmečio pradžioje įkūrė Televizijos galeriją, kuri turėjo tapti atsvara tradicinėms muziejinėms ir galerinėms erdvėms. Kaip šio projekto dalis per televiziją buvo parodyti du filmai: „Žemės menas“ (SFB, 1969) ir „Identi-fikacijos“ (SWF, 1970). „Identifikacijose“ savo kūrinius pristato dvidešimt gerai žinomų to meto menininkų, tarp jų – Josephas Beuysas, Richardas Serra, Lawrence Weineris ir kiti, taip pat menininkai, kurių kūriniai rodomi parodoje – Gilbertas ir George‘as bei Gino de Dominicis.

Tehching Hsieh. „Vienerių metų per-formansas, 1980–1981“. 6 min. 8 s.

Atlikdamas antrąjį „Vienerių metų perfor-mansą“ Tehching Hsieh ištisą parą kas va-landą laikrodiniu komposteriu pažymėdavo dienos bilietą, kiekvieną sykį save nufoto-grafuodamas. šešių minučių filme parodo-ma aštuoni su puse tūkstančio nuotraukų, sukurtų 1980–1981 m. performanso metu.

2013 M. SAUSio 31 D. 18.00

„Čia visuomet yra kur nors kitur“. Bas Jan Aderio dingimas. Rež. Rene Daal-der, 2008. 103 min.

Filme pasakojama apie menininką Bas Jan Aderį ir jo paskutinį darbą „Beieškant ste-buklingojo“, kurio metu menininkas dingo be žinios. Filme menininką prisimena jo šeima, jį pažinoję ir jaunesnės kartos Bas Jan Aderio kūryba besidomintys menininkai. Ypatingą atspalvį filmui suteikia paties režisieriaus Rene Daalderio patirtis – kaip ir Bas Jan Ade-ris, jis yra į Kaliforniją emigravęs olandas.

2013 m. vasario 14 d. 18. 00

„Didžioji kinų siena“. Ribą priėję meilu-žiai. Rež. Murray Grigor, 1989. 65 min.

Marinai Abramović ir ulay‘ui atliekant pas-kutinįjį savo performansą „Meilužiai. Kelionė Didžiąja kinų siena“, procesą fiksavo škotų režisieriaus, kuratoriaus ir rašytojo Grigoro Murray‘aus vadovaujama filmavimo grupė. Ilgametražis dokumentinis filmas, skirtas BBC televizijai, pabaigtas 1989 m. Jame kelio-nės vaizdų fone apie savo patyrimus pasako-ja menininkai Marina Abramović ir ulay.

Film programme

17 January 2013, 18.00 pm

Identifications. Gerry Schum. 36 min., 1970

A film made for television comprising 20 short segments, each presenting a different artist’s work. Gerry Schum, the film’s crea-tor, created a television gallery, which was supposed to offset the spaces of traditional museums and galleries. As part of this project, two films were shown on television: ‘Land Art’ (SFB, 1969) and ‘Identifications’ (SWF, 1970). In ‘Identifications’, 20 now well-known artists presented their work. Among them were Joseph Beuys, Richard Serra and Lawrence Weiner, and some artists whose works are shown in this exhibition, Gilbert & George and Gino de Dominicis.

One Year Performance 1980–1981. Tehching Hsieh. 6 min., 8 sec., 1980–1981

In Tehching Hsieh’s second year-long perfor-mance, he punched a time clock in his studio every hour, on the hour, for one year, photo-graphing himself each time. This six-minute film shows 8,500 photographs, all created in 1980–1981 during his performance.

31 January 2013, 18.00 pm

Here is always Somewhere Else. The Disappearance of Bas Jan Ader. Directed by Rene Daalder, 103 min., 2008

The film tells the story of the artist Bas Jan Ader and his last work, ‘In Search of the Miraculous’, during which he disappeared. In this film, family, acquaintances and younger artists interested in Bas Jan Ader’s work reminisce on his life and work. The direc-tor Rene Daalder’s experience also sheds an interesting light on the film. Just like Bas Jan Ader, he too left the Netherlands for California.

14 February 2013, 18.00 pm

The Great Wall of China. Lovers on the Brink. Directed by Murray Grigor, 65 min., 1989

Marina Abramović and ulay complete their last performance, ‘The Great Wall of China. Lovers on the Brink’. The entire process was captured on film by the Scottish director, curator and writer Grigor Murray and his production team. A full-length documen-tary film was made for BBC television, and finished in 1989. Marina Abramović and ulay speak about their experiences, against the background of images of the journey.

Kuratorė / Curator: Eglė Mikalajūnė

Vertėja / Translator: Lindrė šilėnaitė

Redaktoriai / Copy editors: Liuda Jakubčionienė, Gražina Rutskienė, Joseph Everatt

Dizainerė / Designer: Laura Grigaliūnaitė

Parodą rengiant talkino / Special thanks to: Ieva Mazūraitė, Aleksandras Kavaliauskas, Eglė Butkevičiūtė, Agnė Pulokaitė, Mantas Kišonas, Eglė Juocevičiūtė, Jennifer Burbank, Florian Dupire

Išleido: Lietuvos dailės muziejusPublished by Lithuanian Art Museum

Spausdino / Printed by:uAB „Lodvila“ Sėlių 3A, Vilnius

Tiražas 1000 egz. Print run: 1000 copies

Rėmėjai / Sponsors:

Informaciniai rėmėjai / Media sponsors:

Nacionalinė dailės galerijaKonstitucijos pr. 22, VilniusTel. (8 5) 212 2997www.ndg.lt

National Gallery of ArtKonstitucijos Ave. 22, VilniusTel. +370 5 212 2997www.ndg.lt