(1975 metų rugpjūčio 30-oji, šeštadienis)

– Policijos nuovada, sakykit, kas atsitiko?– Alio! Aš Debora Kuper, gyvenu Said Krik Leine. Man

regis, ką tik mačiau, kad miške jauną merginą vejasi kažkoks vyras.

– Kas atsitiko iš tikrųjų?– Aš nežinau! Stovėjau prie lango, žiūrėjau į miško pusę ir

staiga pamačiau tarp medžių bėgančią merginą... Ją vijosi kaž­koks vyras... Manau, ji stengėsi nuo jo pabėgti.

– Kur jie dabar?– Aš... Aš jų nebematau. Jie miške.– Nedelsdamas siunčiu jums patrulį, ponia.Šiuo skambučiu prasidėjo įvykis, sukrėtęs Naujojo Hamp­

šyro miestą Aurorą. Tą dieną dingo Nola Kelergan, penkioli­kos metų vietinė mergina. Jos pėdsakų niekas niekada nerado.

9

Prologas

2008 metų spalis

(Praėjus trisdešimt trejiems metams po dingimo)

Visi tik ir kalbėjo apie knygą. Aš nebegalėjau ramiai vaikštinėti Niujorko gatvėmis, nebegalėjau bėgioti ristele Centrinio parko alėjo­mis, nes vaikštinėtojai atpažindavo mane ir šaukdavo: „Ei, čia Gold­manas, rašytojas!“ Kai kurie kartais net keletą žingsnių pabėgėdavo su manim ir apipildavo klausimais, kurie juos kankindavo: „Ar tai, ką jūs rašote savo knygoje, tiesa? Ar Haris Kvebertas tai padarė iš tikrų­jų?“ Kavinėje „West Village“, kurioje buvau įpratęs lankytis, kai ku­rie klientai nė nedvejodami prisėsdavo prie mano staliuko ir imdavo postringauti: „Pone Goldmanai, dabar aš skaitau jūsų knygą ir negaliu atsitraukti! Jau pirmoji buvo gera, bet ši! Ar jums tikrai atseikėjo mi­lijoną dolerių, kad ją parašytumėt? Tai kiekgi jums metų? Tik trisde­šimt? Trisdešimt metų ir jau susišlavėt tiek pinigo!“ Net mano namų durininkas, kuris, mačiau, vos tik uždaręs duris vėl kimba į knygą, galiausiai baigęs ją skaityti užspeitė mane prie lifto ir išklojo, kas jam guli ant širdies. „Tai štai kas nutiko Nolai Kelergan? Koks siaubas! Kaip tokie dalykai nutinka, ką? Kaip tas įmanoma, pone Goldmanai?“

Dėl mano knygos ėjo iš galvos visas Niujorkas. Vos prieš dvi sa­vaites pasirodžiusi knygynuose, ji jau teikė vilčių tapti perkamiausia knyga Amerikos žemyne. Visi norėjo žinoti, kas 1975 metais atsiti­

ko Auroroje. Apie tai skalambijo radijas ir televizija, rašė laikraščiai. Man vos sukako trisdešimt, o su šia knyga, tiktai antra karjeroje, jau tapau madingiausiu Amerikos rašytoju.

Byla, kuri sukrėtė Ameriką ir sudarė mano pasakojimo esmę, nu­skambėjo prieš kelis mėnesius, vasaros pradžioje, kai buvo rasti prieš trisdešimt trejus metus dingusios mergaitės palaikai. Taip prasidėjo čia pasakojami Naujojo Hampšyro įvykiai, be kurių, žinoma, mažas Auroros miestas taip ir būtų likęs nežinomas kitai Amerikos daliai.

„Nuostabusis“

– Antrasis jūsų skyrius labai svarbus, Markusai. Jis turi būti aštrus ir lemiamas.

– Koks, Hari?– Kaip bokse. Jūs esate dešiniarankis, bet gindamasis visada

laikote atkišęs kairės rankos kumštį: pirmuoju tiesiu smūgiu jūs apsvaiginate priešininką, paskui galingu dešiniosios kabliu pribaigiate. Štai toks turi būti jūsų antrasis skyrius: smūgis de­šine ranka į jūsų skaitytojų žandikaulį.

34

Tai įvyko 2008 metų birželio 12 dieną, ketvirtadienį. Aš pralei­dau rytą namie skaitydamas svetainėje. Lauke buvo šilta, bet lijo: jau tris dienas Niujorką purškė šilta dulksna. Maždaug pirmą valandą dienos suskambo telefonas. Atsiliepiau, bet iš pradžių man pasirodė, kad kitame laido gale nieko nėra. Paskui išgirdau prislopintą raudą.

– Alio? Alio? Kas kalba? – paklausiau.– Ji... ji mirė.Jo balsas buvo vos girdimas, bet aš atpažinau jį iš karto.– Haris? Hari, čia jūs?– Ji negyva, Markusai.– Negyva? Kas negyva?– Nola.– Ką? Bet kaip?– Ji žuvo, ir dėl to kaltas aš, Markusai. Ką aš padariau? Dieve šven­

tas, ką aš padariau?Jis verkė.– Hari, apie ką jūs kalbate? Ką norite man pasakyti?Jis padėjo ragelį. Iškart paskambinau į jo namus. Jokio atsakymo.

Paskambinau į mobilųjį. Nieko. Skambinau keletą kartų, palikdamas daugybę žinučių jo atsakiklyje. Jokių žinių. Buvau labai susijaudinęs. Tuo metu nežinojau, kad Haris man skambino iš valstijos policijos štabo Konkorde. Aš nesupratau, kas atsitiko, kol ketvirtą valandą po­piet paskambino Daglas.

35

– Po velnių, Markusai, ar tu žinai? – sušuko jis.– Ką žinau?– Po šimts, įsijunk televizorių! Apie Harį Kvebertą! Tai Kvebertas!– Kvebertas? Ką Kvebertas?– Po perkūnais, įsijunk pagaliau savo televizorių!Nieko nelaukdamas įsijungiau žinių kanalą. Priblokštas ekrane

išvydau Žąsų užtakio vaizdus ir išgirdau žinių vedėjo balsą: Štai čia, savo namuose Auroroje, Naujojo Hampšyro valstijoje, buvo sulaikytas rašytojas Haris Kvebertas po to, kai jo valdose policija iškasė žmogaus palaikus. Pirmaisiais apklausos duomenimis, tai galėtų būti vietinės penkiolikametės Nolos Kelergan kūnas – 1975 metų rugpjūčio mėnesį ji dingo iš savo namų ir niekas niekada nesužinojo, kas jai nutiko... Staiga aplink mane viskas ėmė suktis, visiškai priblokštas nuvirtau ant sofos. Daugiau nieko negirdėjau: nei televizijos, nei Daglo, kita­me laido gale tebešaukiančio: „Markusai? Ar tu klausaisi? Alio? Jis nužudė mergaitę? Jis nužudė mergaitę?“ Mano galvoje viskas susipai­niojo kaip košmariškame sapne.

Taip aš, kaip ir visa apstulbusi Amerika, sužinojau, kas atsitiko prieš kelias valandas: Hario prašymu anksti rytą į Žąsų užtakį pri­sistatė sodininkystės įmonė sodinti prie namų hortenzijų. Kasdami žemę, vieno metro gylyje darbininkai aptiko žmogaus kaulus ir iškart iškvietė policiją. Ji netrukus iškasė visą skeletą, ir Haris buvo suimtas.

Per televizorių viskas vyko labai greitai. Pakaitomis tiesiogiai buvo rodomi vaizdai iš Auroros, nusikaltimo vietos, ir iš Konkordo, Naujojo Hampšyro sostinės, esančios už šešių šimtų mylių į šiaurės rytus, kur valstijos kriminalinio skyriaus būstinėje buvo laikomas Haris. Tyrimo eigą iš arti jau sekė sulėkę būriai žurnalistų. Prie kūno aptiktas vienas įkaltis, regis, leido manyti, jog tai iš tikrųjų buvo No­los Kelergan palaikai; kažkoks atsakingas policijos darbuotojas jau buvo paaiškinęs: jei ši informacija pasitvirtintų, tai reikštų, kad Haris Kvebertas būtų įtariamas nužudęs ir tokią Deborą Kuper. Toji mote­ris, paskutinė mačiusi Nolą Kelergan gyvą, buvo nužudyta tą pačią dieną po to, kai paskambino policijai. Tai buvo visiška beprotybė. Gandų burbulas proporcingai pūtėsi, informacija realiuoju laiku sklido per televiziją, radiją, internetą ir socialinius tinklus: šešiasde­šimt septynerių Haris Kvebertas, vienas didžiausių antrosios amžiaus pusės autorių, buvo šlykštus mergaitės žudikas.

36

Kad suvokčiau, kas vyksta, man reikėjo daug laiko: gal net dauge­lio valandų. Aštuntą vakaro, kai sunerimęs Daglas netikėtai pasirodė mano namuose, norėdamas patikrinti, kaip atlaikiau smūgį, vis dar buvau tikras, kad įvyko klaida. Aš pasakiau jam:

– Man nesuprantama, kaip jie gali kaltinti jį dėl dviejų žmogžu­dysčių, kai dar net neaišku, ar kūnas tikrai Nolos!

– Šiaip ar taip, lavonas buvo užkastas jo sode.– Tada kodėl jis liepė kasti būtent tenai, kur tariamai buvo užka­

sęs kūną? Tai atrodo beprasmiška! Turiu ten nuvažiuoti.– Kur nuvažiuoti?– Į Naująjį Hampšyrą. Turiu važiuoti ginti Hario.Daglas atsakė vadovaudamasis blaiviu ir praktišku protu, būdin­

gu žmonėms, kilusiems iš Centrinės Amerikos.– Nedaryk to, Markai. Nevažiuok tenai. Nesikišk į tą mėšlą.– Haris man skambino...– Kada? Šiandien?– Apie pirmą dienos. Įsivaizduoju, kad skambinti man jis turėjo

leidimą. Turiu važiuoti jo palaikyti! Tai labai svarbu.– Svarbu? Svarbus tik vienas dalykas – tavo antroji knyga. Viliuo­

si, kad tu manęs neapmulkinai ir kad iki mėnesio pabaigos tavo ran­kraštis bus baigtas. Barnaskis jau nori tavęs atsisakyti. Ar tu supranti, kas atsitiks Hariui? Nesikišk į šitą mėšlyną, Markai, tu dar per jaunas! Negadink sau karjeros.

Aš neatsiliepiau. Televizoriaus ekrane prieš būrį žurnalistų ką tik pasirodė valstijos prokuroro padėjėjas. Jis išvardijo Hariui gre­siančius kaltinimus: pirmojo laipsnio pagrobimas ir pirmojo laips­nio dviguba žmogžudystė. Haris buvo oficialiai kaltinamas nužudęs Deborą Kuper ir Nolą Kelergan. Už pagrobimą ir žmogžudystes jis galėjo būti nuteistas mirties bausme.

Hario nuopuolis tik prasidėjo. Preliminarinio teismo posėdžio, prasidėjusio kitą dieną, vaizdai apskriejo visą šalį. Stebint dešimtims televizijos kamerų ir fotografams, surakintas antrankiais ir lydimas policijos, jis buvo atvestas į teismo salę. Atrodė labai susisielojęs: niū­rus veidas, nesiskutęs, susivėlusiais plaukais, atsagstytais marškiniais, ištinusiais paakiais. Šalia jo buvo Bendžaminas Rotas, jo advokatas. Rotas buvo garsus teisininkas, praeityje dažnai patarinėdavo Hariui,

37

truputį jį pažinojau ir aš, nes kelis sykius buvau su juo susitikęs Žąsų užtakyje.

Stebuklingoji televizija leido visai Amerikai tiesiogiai stebėti šį posėdį, jo metu Haris pareiškė esąs nekaltas dėl nusikaltimų, dėl ku­rių buvo kaltinamas ir teisėjo įsakymu laikinai uždarytas į Naujojo Hampšyro kalėjimą. Bet tai buvo tik audros pradžia: tą akimirką aš dar naiviai tikėjau greita išeitimi, bet, praėjus valandai po posėdžio, man paskambino Bendžaminas Rotas.

– Haris man davė jūsų numerį, – pasakė jis. – Labai prašė jums paskambinti, jis nori pasakyti, kad yra nekaltas ir nieko nenužudė.

– Aš žinau, kad jis nekaltas! – atsakiau. – Esu tuo įsitikinęs. Kaip jis jaučiasi?

– Kaip galite įsivaizduoti – blogai. Farai jam darė spaudimą. Jis prisipažino, kad Nolos dingimo vasarą turėjo su ja meilės ryšį.

– Apie Nolą aš jau žinojau. O visa kita?Prieš atsakydamas, Rotas valandėlę dvejojo.– Jis neigia. Bet...– Ką bet? – sunerimęs paklausiau.– Markusai, nenoriu slėpti nuo jūsų, kad bus sunku. Jie turi nepa­

neigiamų įrodymų.– Ką reiškia nepaneigiamų? Kalbėkit, po velnių! Aš turiu žinoti!– Tai turi likti tarp mūsų. Niekas negali to sužinoti.– Aš nieko nesakysiu. Galite manimi pasitikėti.– Su mergaitės palaikais policija rado „Blogio kilmės“ rankraštį.– Ką?– Aš jums ir sakau: tos prakeiktos knygos rankraštis buvo užkas­

tas kartu su ja. Haris pateko į labai keblią padėtį.– Ar jis ką nors paaiškino?– Taip. Pasakė, kad šią knygą parašė jai. Kad jis visada laikė ją savo

namuose Žąsų užtakyje ir kad kartais ji pasiskolindavo keletą pusla­pių paskaityti. Jis sako, kad kelios dienos prieš dingdama ji pasiėmė rankraštį su savimi.

– Kaip? – sušukau aš. – Jis parašė tą knygą jai?– Taip. Bet apie tai niekam nevalia žinoti. Pabandykit įsivaizduoti,

koks kiltų skandalas, jei žiniasklaida suuostų, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų viena iš perkamiausių knygų Jungtinėse Valsti­jose – ne paprasta meilės istorija, kaip visi įsivaizduoja, o trisdešimt

38

ketverių metų tipo ir penkiolikametės mergaitės nelegalaus meilės ryšio vaisius...

– Kaip jūs manote, ar galite jį išlaisvinti už užstatą?– Užstatą? Man regis, Markusai, jūs nesuprantate, kaip viskas

rimta: jokio paleidimo negali būti, kai kalbama apie mirtiną nusi­kaltimą. Hariui gresia mirtina injekcija. Po dešimties dienų jis turės stoti prieš prisiekusiųjų teismą, ir jie nuspręs, ar pritarti kaltinimams ir tolesniam teismo procesui. Tai dažnai būna tik formalumas, todėl nėra jokios abejonės, kad procesas įvyks. Gal po šešių mėnesių, gal po metų.

– O tuo tarpu?– Jis turės likti kalėjime.– Bet jei jis nekaltas?– Toks įstatymas. Kartoju jums, padėtis labai rimta. Jis kaltinamas

nužudęs du žmones.Aš griuvau ant sofos.– Pasakykit jam, kad man paskambintų! – primygtinai paprašiau

Roto. – Tai labai svarbu.– Aš perduosiu jūsų žinutę...– Pasakykit, kad aš būtinai turiu su juo pasikalbėti ir laukiu jo

skambučio!Padėjęs ragelį, iš savo bibliotekos paėmiau „Blogio kilmę“. Pirma­

me puslapyje buvo Mokytojo dedikacija:

Markusui, geriausiam mano mokiniui.Kuo nuoširdžiausiai

H. L. Kvebertas, 1999 metų gegužė

Aš vėl įnikau į knygą, kurios nebuvau atsivertęs daugelį metų. Tai buvo meilės istorija, papasakota laiškų ir pasakojimo forma; istorija vyro ir moters, kurie mylėjo vienas kitą neturėdami teisės to daryti. Vadinasi, šią knygą jis parašė paslaptingajai merginai, apie kurią aš dar nieko nežinojau. Baigęs skaityti apyaušriu, ilgai žiūrėjau į knygos pavadinimą. Ir pirmą kartą susimąsčiau apie jo prasmę: kodėl „Blo­gio kilmė“? Apie kokį blogį kalbėjo Haris?

39

*

Per tris dienas atlikti DNR ir dantų atspaudų tyrimai patvirtino, kad Žąsies užtakyje atkastas skeletas iš tikrųjų yra Nolos Kelergan. Ištyrus kaulus buvo nustatyta, kad jie priklauso penkiolikos metų vaikui, ir tai reiškė, kad Nola mirė iškart po dingimo. Bet ypač mo­mens kaulo lūžis leido nedvejojant tvirtinti, – net praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, – kad auka mirė mažiausiai nuo vieno smūgio į galvą: Nola Kelergan buvo užmušta.

Iš Hario neturėjau jokių žinių. Bandžiau susisiekti su juo per vals­tijos policiją, kalėjimą ir net Rotą, bet veltui. Vaikščiojau pirmyn at­gal po kambarį, kankinamas daugybės klausimų ir sukdamas galvą dėl paslaptingo skambučio. Sulaukęs savaitgalio ir daugiau nebetver­damas nusprendžiau, kad neturiu kito pasirinkimo, tik vykti į Naują­jį Hampšyrą ir pažiūrėti, kas ten dedasi.

Ankstų 2008 metų birželio rytą susikroviau lagaminus į reindžro­verį ir iš Manhatano išvažiavau į Franklino kelią, vingiuojantį palei Rytų upę. Pravažiavau Niujorko rajonus Bronksą, Harlemą, tada pa­sukau 95­uoju greitkeliu šiaurės link. Ir tik tada, kai jau buvau nuva­žiavęs geroką kelio galą Niujorko valstija ir save įtikinęs, kad neap­sigalvosiu ir, kaip geras vaikas, negrįšiu namo, įspėjau tėvus, kad esu pakeliui į Naująjį Hampšyrą. Motina mane išvadino bepročiu.

– Ką gi tu sumanei, Marki? Tu ketini ginti tą laukinį nusikaltėlį?– Jis ne nusikaltėlis, mama. Jis mano draugas.– Ką gi, vadinasi, tavo draugai nusikaltėliai! Šalia manęs yra tavo

tėtis, jis sako, kad tu bėgi iš Niujorko dėl knygų.– Aš nebėgu.– Tada bėgi dėl moters?– Aš tau sakiau, kad nebėgu. Šiuo metu aš neturiu draugės.– O kada turėsi? Aš ką tik pagalvojau apie tą Nataliją, su kuria

mus supažindinai praėjusiais metais. Tokia miela nežydė. Kodėl tu jai nepaskambini?

– Tu jos nekentei.– O kodėl tu neparašai daugiau knygų? Kai buvai didis rašytojas,

visi tave dievino.– Aš ir tebesu rašytojas.

40

– Grįžk namo. Pavaišinsiu tave skaniais dešrainiais ir karštu obuo­lių pyragu su vaniliniais ledais, kuriuos galėsi ištirpdyti ant jo viršaus.

– Man trisdešimt, mama, jei norėsiu, pats išsikepsiu dešrainių.– Įsivaizduoji, tavo tėvas jau neturi teisės valgyti dešrainių. Taip

jam pasakė gydytojas. (Išgirdau, kaip antrame plane dejuoja tėvas, murmėdamas, kad retkarčiais turi teisę suvalgyti vieną kitą dešrainį, o motina vis kartoja: „Tau jau baigėsi visi tie dešrainiai ir visas tas šlamštas. Gydytojas pasakė, kad jie viską užkemša.“) Marki, bran­gusis? Tėtis sako, kad turėtum parašyti knygą apie Kvebertą. Marki, kodėl tu neatvažiuoji pas mus vakarienės? Taip seniai buvai! Niam, niam, koks skanus obuolių pyragas.

Jau išvažiuojant iš Konektikuto man šovė prasta mintis išjung­ti kompaktinį diską su opera ir pasiklausyti žinių. Supratau, kad iš policijos buvo nutekėjusi informacija: žiniasklaida skelbė, kad šalia Nolos Kelergan palaikų buvo rastas „Blogio kilmės“ rankraštis ir kad Haris prisipažino parašęs jį meilės jai įkvėptas. Per vieną rytą nauja informacija spėjo pasklisti po visą šalį. Pravažiavęs Niu Heiveną, vie­noje degalinėje prisipylęs baką benzino, pamačiau prie televizoriaus ekrano prilipusį ir nuolat kartojamų žinių besiklausantį tarnautoją. Aš įsitaisiau šalia jo ir kai paprašiau pagarsinti televizorių, pamatęs mano nustebusį veidą, jis paklausė:

– Negi nieko nežinojot? Visi apie tai kalba jau kelias valandas. Kur jūs buvot? Marse?

– Savo automobilyje.– A. Neturit radijo?– Klausiausi operos. Opera man padeda atsipalaiduoti.Valandėlę jis žiūrėjo į mane.– Aš jus pažįstu, ar ne?– Ne, – atsakiau.– Man regis, pažįstu...– Mano veidas labai eilinis.– Ne, esu tikras, kad jau esu kažkur jus matęs... Jūs tipas iš teliko,

ne? Aktorius?– Ne.– Tai ką veikiat gyvenime?– Esu rašytojas.– Ak jo, po šimts! Praeitais metais čia pardavinėjom jūsų knygą.

Gerai prisimenu, ant viršelio buvo jūsų marmūzė.

41

Jis perbėgo lentynas ieškodamas knygos, kurios, žinoma, ten ne­buvo. Pagaliau surado vieną galiniame kambaryje ir triumfuodamas grįžo prie prekystalio.

– Štai, čia jūs! Žiūrėkit, jūsų knyga. Čia parašyta, kad jūs Marku­sas Goldmanas.

– Jei jau taip sakot.– Na? Tai kas naujo, pone Goldmanai?– Tiesą sakant, ne kaži kas.– Kur traukiat, jei galiu paklaust?– Į Naująjį Hampšyrą.– Labai miela vietelė. Ypač vasarą. O ką ten veiksit? Žvejosit?– Taip.– O ką žvejosit? Ten vietom yra pritrenkiančių juodųjų ešerių.– Manau, žvejosiu visokią bjaurastį. Važiuoju susitikti su draugu,

kuris turi bėdų. Rimtų bėdų.– Bet tos bėdos ne tokios rimtos kaip Hario Kveberto.Jis nusikvatojo ir šiltai paspaudė man ranką, nes „čia nedažnai

pamatysi garsenybių“, paskui kelionei pavaišino kava.Visuomenė buvo sukrėsta: Haris buvo galutinai kaltinamas ne tik

dėl to, kad su Nolos kaulais buvo rastas jo rankraštis, bet visiems didžiulį apmaudą kėlė faktas, kad jo knyga buvo įkvėpta meilės isto­rijos penkiolikametei. Ką tada manyti apie tą knygą? Kad visa Ame­rika garbino rašytoją maniaką, suteikdama jam žvaigždės titulą? Ru­tuliojantis šiam skandalui žurnalistai svarstė įvairias prielaidas, kas galėjo paskatinti Harį nužudyti Nolą Kelergan. Gal ji grasino viešai paskelbti apie jų ryšį? O gal norėjo nutraukti jų santykius ir jis pa­metė nuovoką? Visą kelią iki Naujojo Hampšyro šie klausimai man nedavė ramybės. Kelissyk pamėginau išjungti radiją ir vėl klausytis operos, bet nė viena arija man neleido užmiršti Hario, o galvodamas apie jį vėl prisimindavau tą mergaitę, išgulėjusią po žeme trisdešimt metų prie namų, kuriuose, kaip man atrodė, praleidau ne vienus pa­čius gražiausius savo gyvenimo metus.

Po penkių valandų kelionės pasiekiau Žąsų užtakį. Važiavau ne­galvodamas, kodėl važiuoju čia, o ne į Konkordą susitikti su Hariu ir Rotu? 1­ojo greitkelio pakraščiai buvo pilni stovinčių furgonėlių su parabolinėmis antenomis ant stogo, o sankryžoje su žvyruotu kele­