12 -rr uminet...Ne paslaptis, kas buvo jo pirmasis auklėtojas: jaunas baka-lauras, tiek neturtingas, tiek išprusęs, anot gandų, irgi vysku-po neteisėtas sūnus, Bernardas Soltysis,

12 Jean-Pierre Luminet

I

Mikalojus Kopernikas atėjo į pasaulį Torunėje 1473 metų va-sario 19 dieną 16 valandą 48 minutės. Šio nedidelio Karališ-kosios Prūsijos miestelio, išsidėsčiusio Vyslos pakrantėje, pa-vadinimas kilęs iš žodžio „tarn“, reiškiančio „laukinė kryklė“, kurių gausu tame krašte. Tačiau mes, vokiečiai, vadiname jį Tornu nuo to laiko, kai prieš du šimtmečius Vokiečių ordino riteriai pavertė jį tvirtove ir apgyvendino vokiškai kalbančiais naujakuriais, idant įsitvirtintų iš ankstesnių gyventojų už-grobtose žemėse.

Kopernikui gimus, šis pusiau religinis, pusiau karinis or-dinas, lenkų priešas, dar ginčijo teisę į miestą su karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio valdiniais. Dešimt kartų nugalėti, de-šimt kartų nuvyti per trylikos metų karą, tie barbarai, skelbę-si paskutiniaisiais krikščionybės gynėjais, galų gale susitaikė su likimu ir pasirašė su Lenkija sutartį apgauliu „amžinosios taikos“ pavadinimu. Paskiau priklaupė ant geležimi kausty-tų kelių priešais karalių Jogailą. Prūsijoje išsaugoję tik keletą komtūrijų, pasitraukė vakaruosna į savo Brandenburgo feodą ir rytuosna į Karaliaučių, Moskovijos pasienį.

Vokiečių ordino riteriai nesiliovė plėšikavę ir grobę, žudę ir prievartavę. Nelyginant tamsiųjų amžių kruvinieji vai-duokliai, tolydžio skersavo į keturias Prūsijos vyskupijas ir


Lenkijos karaliaus atsiriektą turtingąją dalį, kurios miestai Gdanskas ir Torunė buvo ne ką menkesni savo turtais. Tą rūsčią tvirtovę tiesiomis, kryžmai išvedžiotomis gatvėmis tolydžio lankė Hanzos pirkliai, kurie, laivais atplaukę upe, užversdavo miestą iš Italijos atgabentais turtais. Vienas lo-bingiausių buvo Mikalojaus tėvas, atvykęs iš Krokuvos, kad aprūpintų Lenkijos sąjungininkę Prūsijos sąjungą, kovojan-čią su kryžiuočiais.

Klaidinga būtų manyti, Johanai, kad anų laikų miestelėnai buvo panašūs į mūsų dienų prekijus, tunkančius prie savo prekystalių. Tai buvo vyrai su špaga prie šalies, narsuoliai, dėl guldeno ar zloto pasiruošę rizikuoti gyvybe. Koperniko tėvas vedė savo bendražygio Luko Vacenrodės, miesto bur-mistro, tokio pat pirklio kaip ir jis, bet sykiu ir dvasininko, valdančio kardą ne ką prasčiau nei šlakstyklę ar skaitytuvus, seserį.

Apie jo žmoną girdėjau tik tiek, kad ji buvo vardu Barbora, o ir Retikas nežinojo nieko daugiau. Vyrui ji padovanojo ketu-ris vaikus. Du sūnus, vyresnėlį Andrejų ir jaunėlį Mikalojų, ir dvi dukteris, apie kurias irgi žinau tik tiek, kad viena ištekėjo už garbingo vyro iš Gdansko, o kita įstojo į vienuolyną. Kaip žinai, mano mokytojas Retikas nelabai mėgo moteris ir jomis nesidomėjo. Priešingai, panašiai kaip graikai Platono laikais jis turėjo potraukį prie dailių vaikinų. Aš buvau vienas jų ir tik vargais negalais atsikračiau jo meilinimosi tais metais, kai teko pas jį mokytis. Mano mokslo draugas Valentinas Otas tuo nesidygėjo. Tad nesipriešino ir tapo jo numylėtiniu. Tuomet visi mes naudojomės neribota laisve, gyvenome mėgaudamie-si malonumais ir tenkindami savo polinkius.

Mikalojaus Koperniko motina Barbora mirė gimdydama pagranduką, o tėvas atsisveikino su šiuo pasauliu, kai sūnus sulaukė dešimties. Tuomet visus keturis našlaičius priglobė

15Koperniko paslaptis

dėdė, motinos brolis Lukas Vacenrodė, drauge tapdamas ne tik Torunės, bet ir visos Prūsijos įtakingiausiu didiku. Atsidė-kodamas už tai, kad petys į petį drauge grūmėsi su kryžiuo-čiais, šiam trisdešimt šešerių metų vyrui Lenkijos karalius – aišku, su popiežiaus palaiminimu – paskyrė Varmės vyskupiją, kai tik pasilaisvino vieta. Geresnio kandidato nė būti negalėjo. Ne vien didvyris mūšio lauke, bet ir didžiai visur bei visada išmanus taikos metais, Lukas turėjo tiek galios kautynėse, tiek išminties diplomatijoje. Varmė, Prūsijos kaimynė, buvo ne-priklausoma nuo savo siuzereno Lenkijos karaliaus. Naujasis vyskupas svajojo savo valdą paversti šiaurės Florencija, o pats tapti Medičiu. Jį derėtų vadinti Luku Puikiuoju. Tas vardas būtų įvaręs dar daugiau baimės kryžiuočiams, kurie skelbė jį esant žmogumi pasivertusiu šėtonu, kas dieną melsdami dangų jo mirties. Pravardžiavo jį žiauriu tironu, kyšininku ir ištvirkė-liu, bet aš jiems nepritarčiau: jie veikiau piešė savo paveikslą. Tiesa, sugulovės pagimdė jam mažų mažiausia du neteisėtus vaikus, vieną jų, sūnų Pilypą Tešnerį, jis augino ir mylėjo kaip ir keturis našlaičius brolvaikius. Šiaip ar taip, jis elgėsi ne ką blogiau nei visi kiti to meto Bažnyčios hierarchai, pradedant pačiu popiežiumi! Derėtų priminti, jog skaistybė tarp dvasi-ninkijos tais laikais buvo veikiau išimtis nei taisyklė. Reikėjo dar laukti dešimtis metų, kol Martynas Liuteris vesdamas pa-darė galą tai nesąmonei ir tuo papiktino veidmainius labiau nei savo devyniasdešimt penkiomis tezėmis!

Kaip prabėgo Mikalojaus vaikystė tame saugiame ir kles-tinčiame mieste, kokia tuomet buvo Torunė? Ar ilgai jis gedėjo tėvų, ar, priešingai, greit nusiramino, lipšnaus dėdės pastogėje drauge gyvendamas su broliu ir seserimi, taipgi su globėjo at-žalomis, tiek gimtajame mieste, tiek vyskupo rūmuose, esan-čiuose Varmės Lidzbarke, už kelių dienų kelionės raitomis arba laivu Vyslos intaku?


Ne paslaptis, kas buvo jo pirmasis auklėtojas: jaunas baka-lauras, tiek neturtingas, tiek išprusęs, anot gandų, irgi vysku-po neteisėtas sūnus, Bernardas Soltysis, kuris pagarsėjo loty-nišku Skultečio vardu, kai tapo kardinolo Džovanio de Medičio sekretoriumi, o vėliau ėjo kapeliono pareigas tam Florencijos didikui, išrinktam popiežiumi Leonu X. Reikia manyti, kad Sol-tysio būta gero mokytojo, nes Mikalojus stojo į universitetą aš-tuoniolikos metų.

Krokuvos Jogailos universitetas tuomet buvo viena gar-bingiausių krikščioniškojo pasaulio mokslo įstaigų – bent jau mūsų šiaurės šalyse. Jis buvo atviras iš Italijos dvelkiantiems vėjams, nešantiems Platono raštus, Fičino verstus į lotynų kalbą, ir arabų veikalus, pateiktus Piko dela Mirandolos, tvir-tinusio, kad „pasaulyje grožiu niekas neprilygsta žmogui“. Karalius Kazimieras IV, vos mokėjęs pasirašyti, skaityti ir skaičiuoti, pasiskelbė naujuoju Vyslos mecenatu, skatinda-mas tapyti sekant italų dailininkais. Jis pakvietė iš Niurn-bergo garsųjį Štosą*, sukūrusį didingą ir nuostabų katedros didįjį altorių, padėjo metraštininkui Janui Dlugošui rašyti Lenkijos istoriją, o miesto spaustuvininkai savo kasose turė-jo užtektinai švininių šriftų knygoms spausdinti tiek lotynų, tiek graikų abėcėle, tiek kirilica.

Su didžia iškilme Lukas lydėjo abu sūnėnus ir nesantuo-kinį sūnų Pilypą į Krokuvą, kur kas smagiau jausdamasis bal-ne su špaga prie šalies, įspūdingo saugos būrio priešaky, nei griozdiškoje, Varmės vyskupijos herbu papuoštoje karietoje. Plačiai atsidarė karališkojo miesto dvivėriai vartai, įleisdami jį kaip galingiausią karalystės didiką. Mūdraudamas ant žirgo šalia karietos, į kurią pagaliau sutiko sėsti vyskupas įvažiuo-

* Feitas Štosas (vok. Veit Stoß, 1447–1533) – vokiečių skulptorius, Krokuvos Švč. Marijos bažnyčiai padovanojęs iškilųjį savo darbą – didįjį altorių.


damas į miestą, Mikalojus apstulbęs žavėjosi sostinės grožiu. Kalvos viršūnėje žėrėjo vasaros saulės nutvieksta milžiniška Vavelio pilis ir Stanislovo katedros varpinė, o palei įtvirtini-mus šniokštė putotos patvinusios Vyslos bangos.

Pasiekęs didžiosios gatvės galą, Varmės vyskupo kortežas atsidūrė bekraštėje aikštėje priešais akinamo baltumo rūmus su neregėto grožio arkomis. Joje prie turgaus prekystalių, nu-krautų tarytum viso pasaulio vaisiais, prieskoniais ir audi-niais, šurmuliavo minia. Ir Mikalojus tarė sau, kad, palyginti su šiuo bruzdesiu ir prašmatnumu, rūsti Torunės tvirtovė atrodo kaip menkas kaimelis.

Dėdė pertraukė jo mintis, liepdamas sėsti į karietą – me-tas važiuoti į karaliaus rūmus, dunksančius už aukštos sienos. Paskiau savo palydai įsakė joti į jo namus, esančius žemutinia-me mieste.

Žiūrint iš apačios, Vavelis priminė atšiaurią citadelę, ta-čiau, vos įvažiavus pro sunkius kaustytus vartus, atrodė, jog patekai į turkų sultono rūmus Konstantinopolyje. Vienas po kito traukėsi it nėriniais išdailintų kolonadų apsupti sodai, jų vidury apvaliuose baseinuose čiurleno fontanai ir plūduriavo rausvos ir baltos vandens lelijos. Būriai bajorų, kurie, spren-džiant iš prabangių drabužių, Mikalojui atrodė kaip didikai, palikę damas, skėčiais besidangstančias švelnius veidus nuo rugpjūčio saulės spindulių, skubėjo nusilenkti vyskupui, lai-minančiam juos dviem pirštais. Iš to atsainaus gesto Mikalojus didžiuodamasis suprato, kad dėdė – įtakingas žmogus.

Karaliaus audiencijų menėje puikavosi gobelenai ir mil-žiniški paveikslai, labai tikroviškai vaizduojantys Jogailaičių dinastijos valdovų pergales prieš osmanus, vengrus, masko-lius ir kryžiuočius, o svarbiausia – pirmojo jų, Vladislovo II, atsivertimą į krikščionybę. Atsižadėdamas pagonybės, o gal-


būt arijonizmo* erezijos, jis klūpo prieš šventąjį Stanislovą, vainikuojantį jį triguba Lenkijos, Vengrijos ir Lietuvos karūna.

Jo sūnus Kazimieras IV, priešingai, buvo vyras iš stuomens ir iš liemens. Geraširdis vyriškis, atsainiai sėdintis soste, pa-žvelgė į Varmės vyskupą, kuris priklaupė jį pagerbdamas kaip vasalas. Paskiau karalius draugiškai paliepė Lukui stotis, pa-ėmė jam už rankos ir nusivedė į mažesnę menę, kur stovėjo stalas, nukrautas patiekalais, žadinančiais apetitą nuo pat ankstaus ryto nieko burnoje neturėjusiam aštuoniolikmečiui. Karalius atsisėdo, pasiūlė Lukui įsitaisyti šalia, paskui kilstelė-jo akis į tris jaunuolius.

– Sėskitės, vaikeliai, tikriausiai labai valgyti norite. Bet sakyk man, vyskupe, nejaugi šie šaunuoliai visi kaip vienas tavo kelmo? Neblogai laikaisi savo įžadų! Gal ketini pra-lenkti Jo Šventenybę Inocentą VIII, visoje Italijoje prisiaugi-nusį galybę atžalų, kurias vėliau dosniai apdalijo kardinolų mantijomis?

– Gink Dieve, Jūsų Didenybe, – juokdamasis atsakė Lukas. – Mano vienintelis sūnus – Pilypas, šitas augalotas nenaudėlis, bergždžiai bandantis panosėje užsiželdyti kažką panašaus į ūsus. Vaikinas turi polinkį į politiką ir kada nors pasitarnaus Lenkijai. Kiti du – sūnėnai, kuriuos priglaudžiau, mirus tėvui jų Mikalojui Kopernikui. Štai šis vyresnėlis, Andrejus... Matot, nė nelaukdamas jūsų leidimo, puolė pampti. Andrejau! Kiek kartų tau sakyta...

– Liaukis, vyskupe, liaukis! Aš auginu penkis bernus, ir, pa-tikėki, kai sėda valgyti, jiems negana vien viščiuko šlaunelės. Na, o kitas?

* Arijonizmas – krikščionybės srovė, atsiradusi IV amžiuje. Tikėjimo pagrin-das – kunigo Arijaus iš Aleksandrijos skelbta Švenčiausiosios Trejybės kon-cepcija, neigusi Trejybės dogmą ir Kristaus dieviškumą.


– Kitas? Aha, tai Mikalojus! Mikalojus išminčius, Mikalojus menininkas! Be to, jis moka ne ką prasčiau už dėdę darbuo-tis tiek kumščiais, tiek špaga. Ko gero, subrendęs bus puikus vyskupas.

– Na, mielasis Mikalojau, – tarė karalius, kreipdamasis su tuo šiurkščiu, kario įpročiais dar tebedvelkiančiu familiarumu, – sa-kyk, juk vardas „Kopernikas“ man kažką sako. Ar ne taip vadi-nasi vienas mano miestas, garsėjantis vario kasyklomis?

Mikalojus paraudęs prikando lūpą, stengdamasis įgauti drąsos, paskiau staiga nutarė, kad priderėtų įsijungti į tą žai-dimą, ir, lyg kreipdamasis į kokį nors senolį, o ne į valdovą, šmaikščiai atsakė:

– Jūsų Didenybė pažįsta savo bekraštę ir galingą karalystę kaip valstietis savo žemės lopinėlį. Kiek man žinoma, Koperni-ke slūgso milžiniški vario klodai, bet tie, kurie jį kasa iš nedė-kingos žemės, turtų nesusikrauna. Kopernikas, deja, nėra vie-nas gražiausių jūsų miestų. Tai tiesiog kaimas: trobos suręstos iš rąstų, žmonės apsiskarmaliavę.

– Šiaip ar taip, metalas turėtų jiems suteikti gerovę, – šiek tiek cinišku tonu atsiliepė karalius.

– Vis dėlto, Jūsų Didenybe, tik kai kas iš jo pasipelnė, – nė kiek nesutrikdamas neatlyžo Kopernikas. – Vienas jų buvo mano se-nelis: laikydamasis papročio, jis pasivadino miesto vardu ir įsi-kūrė Krokuvoje. Jo sūnus, tai yra mano tėvas, suaugęs į metus, savo ruožtu išvyko į Torunę, bet ne verslu manytis, o stoti į mūšį. Drauge su dėde monsinjoru Luku jiems pavyko narsiai nublokšti priešus į jų tolių toliausias vakarų žemes.

– Ir aš ten buvau, jaunuoli, ir aš ten buvau, – atsakė ka-ralius, stengdamasis kuo greičiau baigti kalbą. – Pažinojau tavo tėvą. Drąsuolis. Kaip ir mūsų mielasis Lukas. Ar ne, vys-kupe? Ką norėjai man papasakoti apie varį? Iš pradžių už-kąsk. Išgerk.


– Varis, Jūsų Didenybe, – tai Lenkijos laimė, o gal ir bėda. Sidabras, regis, nyksta bekalant zlotus ir...

– Liaukis, Mikalojau, mano jaunasis drauge, pasukai pa-vojingu keliu, – pertraukė karalius. – Tavo dėdė, pagarsėjęs nelabai lanksčiu būdu, nestokoja priešų tiek savo vyskupijoje, tiek už jos ribų. Jeigu dar prišauktum auksakalius ir monetų kalėjus, vargu ar už jį laiduočiau. Beje, vyskupe, dabar norė-čiau šnektelėti su tavimi prie keturių akių... Sėdėkite, vaikai, ir vaišinkitės.

Senasis valdovas pasikėlė, paėmė Luką už parankės ir nu-sivedė į gretimą kambarį, kurio sienos, be abejo, buvo prisi-klausiusios nemažai valstybės paslapčių.

Jogailos universiteto rūmuose dvelkė laisvės vėjas, nors stu-dentai turėjo dėvėti griežtą juodą drabužį balta apykakle ir keturkampę kepuraitę su plevėsuojančiais kaspinais, kurių spalva rodė, kelintame kurse jie studijuoja. Tačiau, vos pasi-baigus paskaitoms, turtingiausieji, didikų vaikai, puldavo į už-eigą kitoje gatvės pusėje, kur persirengdavo savo gražiausiais drabužiais. Tuomet traukdavo už miesto sienų į priemiestį mėgautis malonumais, už kuriuos grėsė sulaukti teologijos profesoriaus perkūnų ir griausmų. Tarp Majaus kolegijos sie-nų kalbėta lotyniškai, taipgi Niurnbergo vokiečių dialektu. Už jų vyravo lenkų kalba.

Žinia, jog karalius Kazimieras suteikė audienciją Varmės vyskupui ir trims jo globotiniams, veikiai apskriejo sostinę ir kolegiją. Tačiau netrūko studentų, kur kas aukštesnės kilmės atžalų nei Kopernikai ir neteisėtas Vacenrodės sūnus – tie miestelėnai, dar dvokiantys Prūsijos pelkėmis. Visi trys toru-niečiai iš tiesų atrodė kaip netašyti kaimiečiai: anapus storų gimtojo miesto sienų auklėtojas Bernardas Soltysis nėmaž nesistengė jų mokyti rafinuotų karaliaus dvaro manierų.


Laimė, kaip paprastai jie galiausiai įsimaišė į studentų mi-nią. Visa kita padarė Andrejaus žavesys ir kerai, Pilypo fizinė jėga, o svarbiausia – paties jauniausio iš visų trijų, Mikalojaus, talentai: jis lengvai ir greitai viską suprasdavo, neriesdamas no-sies aiškindavo ir padėdavo bendramoksliams. Vis dėlto jis nie-kuo nepriminė „gero studento“, išblyškusio kaliko, užsidariusio savo kiaute. Priešingai, nevengdavo triukšmingiausių miesto sambūrių, pasilinksminimų užeigose. Turėdamas gerą ranką, ant stalo kampo juokais piešdavo draugų šaržus arba profeso-rius, vaizduodamas juos naminiais gyvuliais.

Žodžiu, studentų gyvenimas Krokuvos Majaus kolegijoje plaukė ta pačia vaga kaip ir kituose pasaulio universitetuose. Mikalojus tuo džiaugėsi, bet ypač džiaugėsi įžymiojo laisvųjų menų profesoriaus Alberto Brudzeviečio paskaitomis: ilgokai gyvenęs Italijoje, buvo susitikęs su Lorencu Puikiuoju, Mar-silijum Fičinu, Piko dela Mirandola ir Leonardu da Vinčiu, iš-vertęs daugybę kūrinių iš graikų, arabų ir hebrajų į lotynų, o paskiau į lenkų kalbą, apsčiai susirašinėjo su šviesiausiais Eu-ropos protais, pasiryžusiais Senąjį Pasaulį išplėšti iš tamsiųjų amžių žabangų ir prikelti iš užmiršties harmoningą antikos išminties grožį.

Daugelio matematikos veikalų autorius, Brudzevietis vei-kiai pastebėjo nuostabius Mikalojaus gebėjimus toje srityje, jo netramdomą norą mokytis. Nutarė skirti jam ypatingą dėmesį ir patarė perskaityti nemažai knygų, nieko bendra neturinčių su kanonų teise. Su kanonų teise, kurios paskaitų Mikalojus nežinia kodėl nelankė. Jis labai greit perprato scholastinės fi-losofijos dialektiką, laikydamas ją negrabia formos požiūriu ir naivia apskritai. Tačiau teko su ja taikstytis ligi to laiko, kol dėdė Lukas suras jam sinekūrą, kad, sekdamas savo mokytojo Brudzeviečio pėdomis, galėtų studijuoti antikos išminčių tie-sas ir bandytų atskleisti dar niekam nežinomas.


Kaip tik tam jis ir ketino skirti savo gyvenimą. Tiesą pa-sakius, Mikalojus Kopernikas nelabai suvokė, ko norėtų siek-ti. Ar veikiau troško viską aprėpti. Ir Euklidas, ir neseniai at-skleistos studijos apie perspektyvą tapyboje, ir restauravimo darbai, atliekami karaliaus pilyje, universitete ir daugelyje miesto bažnyčių, – viskas atrodė jam ženklai, nenumaldomai šaukiantys rinktis architektūrą. Būti Krokuvoje tokiam, koks Florencijoje buvo Bruneleskis! Statyti! Derinti grožį su nauda! Dar daugiau svajonių, dar daugiau siekių: sekti Fičinu arba Piko ir raustis į istorijos gelmes, traukti iš ten tikruosius bū-tųjų amžių tekstus, pamirštus arba sudarkytus, išniekintus, paverstus palimpsestais arba kopijuotojų suklastotus. Atkurti juos tokius, kokie buvo kadaise, paskiau išversti į lotynų arba šnekamąją kalbą.

Tačiau Kopernikas neketino kelti akių į žvaigždes ir plane-tų šokį, nors ir kaip skatino mokytojas, nepaprastai domėję-sis tais dalykais. Net nesvajojo iš dangaus ženklų spręsti apie žmonijos ateitį; tai pernelyg priminė jam egzegetų aiškinimus. Ptolemajo „Almagestas“ – dar pusė bėdos, nes toji planetų teo-rija rėmėsi gana subtiliais matematiniais apskaičiavimais, bet „Keturknygė“, kurios prastą vertimą į lotynų kalbą – nežinomo vienuolio perrašytojo pagoniškai sudarkytą, jo nuomone, iš-trumpintomis pastraipomis ir jų vietoje įspraustais miglotais komentarais – buvo reikalaujama skaityti, jam atrodė be galo pretenzinga, pilna pilstymo iš tuščio į kiaurą. Metas pagaliau apibrėžti pasaulį... „Tasai Ptolemajas – kvailas plepys, ir tiek“, – kartą pareiškė jis savo mokytojui, kurio dėl to vos neištiko šir-dies smūgis. Tuomet Mikalojus nutarė nekreipti dėmesio į, jo galva, nesąmonių kratinį – astrologiją.

Užgavėnių rytą, palikęs stropius moksladraugius, Mikalojus Ko-pernikas prisidėjo prie vyresniojo brolio Andrejaus vedamos


triukšmingos bičiulių gaujos, laukiančios Kolegija vadinamoje užeigoje, studentų pervadintoje „Čia geriau nei kitapus gatvės“.

Kai Mikalojus, vienu šuoliu peršokęs šešis laiptelius, atsi-dūrė apatinėje salėje, kur prie stalo sėdėjo apie dvidešimt jau-nuolių, jį pasitiko balsų choras:

– Uždaryk duris, velniai rautų! Lauke krosnies nėra! Gal nori, kad negyvai sušaltume?!

Atvykėlis pašaipiai permetė juos niekinamu žvilgsniu.– Matai, kokios čia lepūnėlės susirinko! Argi alus ir ruginu-

kė jau nebesušildo?Mikliai išsisukęs vieno studento mesto ąsočio, tyčia iš lėto

užkopė laiptais, plačiai atlapojo duris ir, žemai nusilenkdamas lediniam vėjui, nešančiam į vidų sniego sūkurius, sušuko:

– Prašom į mūsų rūmus, garbiosios Užgavėnės!Pagaliau, klykaujant ir plojant draugams, jis sutiko užda-

ryti duris. Šv. Stanislovo katedros varpams vos spėjus išmuš-ti keturiolika dūžių, visi jau buvo apsvaigę, o paršas, židinyje kepantis ant iešmo, nepaprastai suliesėjęs. Kalbos palengva tilo. Andrejus atsistojo ir, peiliu žvangtelėjęs į savo kaušą, prabilo:

– Ponai, ponai, negi dabar, kai šventė tik prasideda, eisime gulti. Užgavėnių nebūna blaiva galva, tas tiesa, kaip ir nebūna Užgavėnių be mergų. Be bakchanalijų ir be bakchančių. Pasi-kliaukite manimi, aš nuvesiu jus į geriausią miesto viešnamį.

Lauke jau nebesnigo. Giedrame danguje skaisčiai švie-tė saulė, kurios spinduliuose akinamai baltai žėrėjo gatvė ir namų stogai. Jie leidosi prie tilto per užšalusią Vyslą ir saugiai pateko į naujamiestį. Tą šventės dieną visos durys buvo atda-ros. Jie pasuko į Žydų kvartalą. Krautuvėlės, namų langai – vis-kas buvo aklinai uždaryta. Abraomo gentis labai gerai žinojo, kad per Užgavėnių linksmybes visada liepsnoja jų būstai, žu-domi jų vaikai, žaginamos žmonos ir dukterys. Jiems traukiant


pro sinagogą, vienas Koperniko bendras nusispjovė. Kiti, laz-domis ir špagomis daužydami sienas ir duris, pasiuto klykti:

– Mirtis žydams, nuodijantiems šulinius, niekinantiems Švenčiausiąjį Sakramentą, ėdantiems vaikus!

Mikalojus kandžiojosi lūpas, netardamas nė žodžio, keik-damas save už tai, kad nedrįsta gadinti šventės. Jo dėdė Lukas ir mokytojas Albertas Brudzevietis, kai kurių žmonių laikomas perkrikštu, pasakojo, jog tuos žmones, bėgančius iš Prancūzi-jos ir Ispanijos, į Lenkiją kvietėsi pirmasis Jogailaitis, kad šią dar atsilikusią šalį jie praturtintų medicinos, senovės kalbų, vertybinių popierių išmanymu ir mokslais, taipgi klestinčiais Arabijoje, Persijoje, Indijoje ar Kinijoje. Lyg akmuo nusirito nuo krūtinės, kai būrys pagaliau išėjo iš Žydų kvartalo, nesuti-kęs nė vieno žmogaus, nes, be jokios abejonės, jaunuoliai ne-būtų praleidę progos ką nors prikulti.

Jie atsidūrė liūdnai pagarsėjusiame Vengrų kvartale. Pri-remtas prie gynybinės sienos, didelis ryškiai raudonas pasta-tas laikėsi įsikibęs storo mūro nelyginant prasmirdusi suakme-nėjusi gebenė. Virš šleikščiai rausva spalva nutepliotų kaustytų durų švietė raudonas žibintas, pasipuošęs sniego kepure. Mi-kalojui buvo gerai pažįstama ši užeiga, vadinama „Žibuoklių puokšte“, lankėsi čia kelis kartus panūdęs moters. Jo brolis Andrejus, priešingai, visada drauge su šaunuoliu Pilypu, tary-tum savo apsauginiu, čia buvo nuolatinis svečias. Žodžiu, kai tik atsidarė durų langelis, jie laisvai įėjo į vidų, nes šeimininkas pažino vieną ištikimiausių savo klientų.

Jie atsidūrė didelėje salėje, primenančioje turkų sultono haremą, su arabeskomis išmargintais keraminiais kokliais ir kalnais pagalvėlių, ant kurių tysojo kokia dešimt pusnuogių merginų. Vidury – apskritas tvenkinėlis, bet be vandens, pil-nas džiovintų gėlių. Buvo velniškai karšta, nes tiek židiny, tiek


dviejose krosnyse, nieko bendra neturinčiose su Turkija, pleš-kėjo senės tarnaitės be paliovos kurstoma ugnis.

Įėjo tik aštuoni studentai. Kiti, baugštesni ar tiesiog atsar-gesni, verčiau liko aukštutiniame mieste grožėtis Užgavėnių karnavalu. Kai kiti studentai kikeno, mindžikuodami nuo vie-nos kojos ant kitos, Andrejus įsismaginęs pirštu dūrė į nuoša-ly stovinčią labai jauną tamsaus gymio merginą ilgais juodais plaukais, didelėmis, sodriai paryškintomis akimis.

– Oho, nauja! Kuo tu vardu, mergele?– Kleopatra, – ryškiu čigonišku akcentu atsakė mergina.Pasitelkus vaizduotę, iš jos lengvos permatomos tunikos ir

geležinės diademos buvo galima numanyti, kad ji pasipuošusi kaip Egipto karalienė.

– Ką gi, Kleopatra, pagerbk Cezarį kaip pridera! – linksmai sušuko Andrejus.

Apsikabinę jiedu nurūko aukštyn girgždančiais laiptais. Mikalojus jautėsi labai nesmagiai. Išgėręs mažiau už kitus, šaltyje visiškai išsiblaivė. Jis nė kiek nesigėdijo to, kad atėjo į viešnamį. Priešingai, numatęs tokią galimybę, buvo iš anksto apsirūpinęs prezervatyvu, pagamintu iš kiaulės šlapimo pūs-lės. Jau iš pat pradžių, vos atsidūrus užeigoje, jam sukėlė neri-mą brolio elgesys. Andrejus kaip pasiutęs maukė vieną kaušą po kito, paskiau Žydų kvartale iš visos gerklės taip drabstėsi bjauriais žodžiais, kad jaunėlis nebeatpažino brolio, su kuriuo vaikystėje vieną riešutą krimto, dalijosi viskuo ne kaip su vy-resniuoju, o kaip su dvynu broliu. Tiesa, persikėlus į Krokuvą, Andrejus pasikeitė. Kartais gadindavo kraują vaidindamas šei-mos galvą, nors, būdamas gležnas kaip žolė, visada įsitempęs, be savitvardos, veikiau turėjo šlietis prie rimto ir mąslaus Mi-kalojaus arba prie Pilypo, tvirtai suręsto ir labai blaivaus proto vaikino, o kartais pradingdavo, ištisą savaitę nebelankydavo paskaitų, ir jaunėlis nė nenumanydavo, ką anas išdarinėja.


Dabar, prakaituodamas su lapių kailiniais, Mikalojus jau buvo beeinąs pro duris iš tų nešlovės namų. Betgi ne, neva-lia palikti brolio. Tad iš dyko buvimo pasiūlė storulei Izabelei eiti drauge į viršų. Toji nenusakomo amžiaus moteris, vilkinti ispaniška suknele, kad pateisintų savo vardą, pasiskolintą iš Kastilijos karalienės, pernai gana išmaniai padėjo jam atsi-sveikinti su skaistybe.

Kambarėlis buvo nešvarus, pačioje pastogėje. Vietoj lo-vos – šiaudinis čiužinys. Izabelė atsegė jam diržą. Staiga už plonos pertvaros suklykė moteris. Paskui pasigirdo Andrejaus balsas:

– Šavalka, kiaulė, žydiška kalė! Ar aš tau nesakiau? Juk per-spėjau tave!

Vienmarškinis, prilaikydamas smunkančias kelnes, Mika-lojus puolė pro duris. Įšoko į gretimą kambarį. Brolis stovė-jo susitaršęs su kraujuotu durklu rankoje. Prie jo kojų tysojo nuoga mergina su kruvina žaizda krūtinėje.

– Ką tu padarei, Andrejau? Ar išprotėjai?– Ji, ji pati kalta! Kiaurai supuvusi nuo sifilio. Pažiūrėk...

Prašiau, kad grąžintų pinigus, bet ji atsisakė. Netgi šoko muš-tis. Tuomet...

Tarpdury susibūrė kiti studentai. Kas be ko, tuoj atbėgs šeimininkas.

– Maukim iš čia! – sušuko Mikalojus. – Andrejau, palik tuos pinigus! Maukim, sakau!

Susigrobę drabužius, visi trūkčiagalviais nudundėjo laip-tais. Duris jiems užtvėrė šeimininkas. Kumščio smūgiu Pily-pas partrenkė jį ant pagalvėlių, o Mikalojus sviedė jam pilną kapšą pinigų. Išbėgę į sniego užklotą gatvę, jie leidosi į kojas skubėdami kuo greičiau dingti iš Vengrų kvartalo ir išsisklai-dė. Mikalojus, Pilypas ir Andrejus, laikąs rankoje pustuštį rugi-nės degtinės butelį, netrukus atsidūrė prie Žydų kvartalo. Ten


siautėjo gauja persirengėlių: jie keikėsi iš visos gerklės ir dau-žė uždaras duris ir langines. Kai kurie švaistėsi liepsnojančiais deglais – pakvipo pavojumi.

– Štai kur žmonės moka linksmintis! – vis labiau įsiaudrin-damas sušuko Andrejus. – Dėkimės prie jų!

Mikalojus griebė jam už rankos.– Būk geras, eikime namo!Vyresnysis brolis šiurkščiai ištrūko iš jo glėbio.– Atstok nuo mano galvos, niurgzly! Šiandien karnavalas,

viskas galima!Romusis Pilypas atsistojo priešais ir nė kiek nesijaudin-

damas skėlė jam du smagius antausius. Andrejus susvyravo apsvaigęs. Brolis su pusbroliu apkabino jį per pečius ir vilk-te nuvilko per priemiestį, aplenkdami Žydų kvartalą, kur jau raitėsi gaisro dūmai. Perėjo tiltu per Vyslą, lydimi pašaipių ir abejingų sargybos kareivių žvilgsnių. Prasiskynė kelią pro di-džiojoje aikštėje šventiškai šurmuliuojančią minią ir pagaliau atsidūrė prabangiuose Varmės vyskupo rūmuose.

Andrejus prislėgtas tris dienas nekėlė kojos iš savo kamba-rio. Kai pagaliau Mikalojus ir Pilypas susirūpinę atėjo pas jį, jis puolė ant kelių melsdamas atleisti. Ketvirtos dienos rytą į duris pasibeldė livrėja vilkintis karaliaus liokajus, nešinas monarcho įsakymu Mikalojui ir Andrejui Kopernikams nedel-siant atvykti į Vavelio pilį ir stoti prieš valdovą. Mikalojus puo-lė ieškoti brolio, bet jo kambarys buvo tuščias. Tarnas pasakė matęs Andrejų išeinant pro užpakalines duris. Skersgatvyje už namo nebuvo nė gyvos dvasios. Didžiai sutrikęs, Mikalojus paaiškino liokajui, kad brolis dingęs, ir – negana to – leptelėjo, kad vietoj bėglio galėtų eiti Pilypas. Liokajus gūžtelėjo pečiais, ir Mikalojus suprato: nesantuokinis vyskupo sūnus, karaliaus akimis žiūrint, – tik iš gailesčio priglaustas vargšas giminaitis.


Tad, baimės gniaužiama širdimi, Mikalojus vienas nusekė įkandin liokajaus įkalnia gatve Vavelio pilies link. Puikiai su-prato, ko kviečiamas. Matyt, suprato tai ir Andrejus.

Kazimieras IV buvo įsakęs pernešti savo lovą į mažąją audien-cijų salę. Jau kuris laikas senasis karalius sunkiai sirgo – gydy-tojų nuomone, vargu ar tesėsiąs dar kelis mėnesius. Mikalojui priklaupus, liokajus palinko prie valdovo, kurio veidas, kadai-se žydėte žydėjęs, dabar buvo pastebimai sukritęs ir pageltęs. Palaukęs, kol liokajus pakuždomis jam paaiškins, kodėl neat-ėjo Andrejus, Kazimieras keistai šyptelėjo ir tarė neįprastai blausiu balsu, kadaise taip griausmingai skambėjusiu:

– Mikalojau, Mikalojau, kur dėjai savo brolį?Nesupratęs, ar sergantis valdovas juokauja, studentas pra-

lemeno:– Jūsų Didenybe, Jūsų Didenybe...Tuomet karalius pasuko galvą į žmogų, stovintį šalia, pik-

čiausią Krokuvos studentų priešą baroną Glimskį, karaliaus sargybos viršininką. Šis linktelėjo galvą ir, nekeldamas balso, prabilo:

– Pone Kopernikai, judu su broliu savo pramuštgalvišku žygiu pridarėte mums labai daug rūpesčių. Laimė, mergina nenumirė. Tačiau namų savininkas mano tarnybai pareiškė protestą. Beje, šis žmogus – vienas geriausių mano agentų. Ti-kriausiai jūs to nežinote, pone Kopernikai, bet vadinamajame Vengrų kvartale knibždėte knibžda turkų sultono šnipų. Na, o Arpadas – tuo vardu yra jūsų pusbrolio kumščio paragavęs ne-laimingasis sąvadautojas – visus juos pažįsta ir praneša man apie kiekvieną jų žingsnį. Nenorėčiau prarasti tokio vertingo žmogaus dėl kvailų pasigėrusių studentų šelmysčių.

– Juo labiau kad tie girtuokliai, – įsiterpė karalius, – gimi-nė tam žmogui, kurį myliu kaip savo sūnų, sugebančiam mano


karalystę apsaugoti nuo Vokiečių ordino didžiojo magistro užmačių. Ak, rodos, jau girdžiu, kaip kvatoja Hohencolernas sužinojęs, kad Varmės vyskupo sūnėnai smaginasi žudydami kekšes. Na, tęskite, viršininke, tęskite!

Mikalojus priklaupęs drebėjo visu kūnu, o baronas kalbėjo toliau šaltu, įtariu balsu:

– Mes sumokėjome daug pinigų Arpadui, kad jis pamirš-tų tą atsitikimą. Su žydais, priešingai, nieko gero neišėjo. Kai kurių namai buvo išplėšti ir sudeginti. Išžagintos dvi dvylika-metės mergaitės. Vienas senas rabinas primuštas ir nuskustas nuo galvos iki kojų, o žydui tai pats didžiausias įžeidimas. Man tik vargais negalais pasisekė jų bendruomenės seniūną įtikin-ti, kad monsinjoro Varmės vyskupo sūnėnai niekuo dėti, kaip patikino mano agentai. O žinote, pone Kopernikai, kas yra jų bendruomenės seniūnas? Daktaras Johanas Faustas, vienin-telis gydytojas Lenkijoje, gebantis Jo Didenybei numalšinti skausmą. Per karą su kryžiuočiais daktaras Faustas jūsų dėdei išgydė sunkią žaizdą. Ko jūs siekiate, pone Kopernikai? Pražu-dyti karalystę?

Išsišovusiais skruostikauliais, uždribusiais vokais baronas Glimskis panėšėjo į kranklį.

– Stokis, mielasis Mikalojau, ir sėskis šalia manęs, – švelniai tarė karalius. – Aš žinau, kad tu šaltakraujiškai elgeisi tą dieną. Tavo dorasis pusbrolis Pilypas, beje, kad ir ne iš bukliausiųjų protų krikščioniškame pasaulyje, bet apdovanotas nuostabiu pasakotojo talentu, gražiai man pasekė visą tą nuotykį. Būčiau gardžiai pasijuokęs, prisimindamas jaunystės paikiojimus, tik ne tokiomis aplinkybėmis. Stokis, sakau!

Studentas pakluso, pritūpė ant kraštelio kėdės, kur ka-ralius pasiūlė jam atsisėsti. Staiga pajuto, kaip maudžia pa-širdžius. Pilypas! Išdavikas! Vadinasi, kiekvieną menkniekį nugriebęs lekia pas sargybos viršininką, karalių, dėdę Luką!

Documents

12 -rr uminet...Ne paslaptis, kas buvo jo pirmasis auklėtojas: jaunas baka-lauras, tiek neturtingas, tiek išprusęs, anot gandų, irgi vysku-po neteisėtas sūnus, Bernardas Soltysis,