Išrusųkalbosvertė:ViktorasŽostautas,MikasTrečiokas

TurinysĮvadas123456789101112131415161718Epilogas

ĮVADAS2034-iejimetai.

Visas pasaulis virto griuvėsiais. Žmonija—beveik visiškai sunaikinta.Dėl radiacijos pusiau sugriuvęmiestaitaponebetinkamigyventi,oužjų,remiantisnuogirdomis,prasidedanesibaigiančiosišdegusiosdykumos,veriasimutavusiųmiškųtankumynai.Betniekasištikronežino,kasten.

Civilizacija nyksta. Prisiminimus apie buvusią žmogaus galybę gaubia prasimanymai, kurie virstalegendomis.Nuotolaiko,kaipaskutinislėktuvasatitrūkonuožemėspaviršiaus,praslinkodaugiauneidvidešimtmetų.Išėstirūdžiųgeležinkeliaidriekiasiįniekur.Šimtmečiostatybos,taipirnebaigtos,virtogriuvenomis.Radijo eteris tuščias.Ryšininkai girdi tik skurdų stūgavimą, tūkstantąjį kartąmėgindamisugautibangas,kuriomiskadaisebūdavotransliuojamoslaidosišNiujorko,Paryžiaus,TokijoirBuenosAirių.

Praėjo dvidešimt metų nuo šių įvykių. Bet žmogus — jau nebe šeimininkas Žemėje. Radiacijossutvertos būtybės kur kas geriau prisitaikiusios prie naujojo pasaulio. Žmonija atsidūrė ties išnykimoriba.

Tokių,kurie tuonetiki,visiškainedaug—voskeliosdešimtys tūkstančių. Jienežino,ardarkasnorsišsigelbėjo, ar jie— paskutiniai žmonės planetoje. Jie gyvenaMaskvos metro— pačioje didžiausiojekadanorsstatytojeatominėjeslėptuvėje.Paskutinėježmonijosslėptuvėje.

Visi jieatsidūrėmetrotądieną—irtai išgelbėjojiemsgyvybę.Hermetiškiužtvaraiapsaugojuosnuoradiacijos ir padarų iš viršaus, susidėvėję filtrai valo vandenį ir orą. Auksarankių surinkti nuolatinėssrovėsgeneratoriaigaminaelektrosenergiją.Požeminėsefermoseauginamašampinjonųirkiaulių.

Centrinėvaldymosistemajauseniaisubyrėjo,tadstotystaponykštukinėmisvalstybėmis.Žmonėsjosetelkiasiidėjų,religijųskatinamiarbatiesiogburiasiaplinkvandensfiltrus.

Šis pasaulis nebeturi rytojaus. Jame nebeliko vietos svajonėms, planams, viltims. Jausmai čianusileidžiainstinktams,kuriųsvarbiausias—išgyventi.Betkokiakaina.

Kokiabuvoįvykių,aprašytųšiojeknygoje,priešistorė,skaitykiteromane„Metro2033”

PIRMASSKYRIUS

SEVASTOPOLIOGYNYBAJienegrįžoneiantradienį,neitrečiadienį,neigaliausiaiketvirtadienį—dieną,kuribuvosutartakaipgalutinis parvykimo terminas. Pirmasis blokuojamasis postas budėjo ištisą parą, taigi jeigu sargybiniaibūtų išgirdę bent menkiausią pagalbos šauksmo aidą, jei būtų pastebėję blankų šviesos atšvaitą antdrėgnų tunelio sienų, tuomet pirmyn, Nachimovo prospekto link, būtų nedelsiant buvęs išsiųstassmogiamasisbūrys.

Įtampa augo su kiekviena valanda. Geriausi kariai, puikiai ekipuoti ir specialiai parengti būtenttokioms užduotims, nė akimirkai nesumerkė akių. Kortų kaladė, kuri padėdavo prastumti laiką nuovieno iki kitopavojaus signalo, jau antrą parądulkėjo sargybosposto stalo stalčiuje. Įprastus plepaluskeitė tylūs neramūs šnabždesiai, o šiuos — sunki tyla: kiekvienas tikėjosi pirmas išgirsti grįžtančiokaravanožingsniųatgarsius.Pernelygsvarbusjisbuvo.

Sevastopolio stotis gyventojų buvo paversta neįveikiamu bastionu — kiekvienas, nuo penkiamečioberniuko iki senio, mokėjo naudotis ginklu. Ši stotis-tvirtovė, pasišiaušusi kulkosvaidžių lizdais,spygliuotos vielos dygliais, net suvirintais iš bėgių prieštankiniais ežiais — atrodytų, absoliučiaineįveikiama,—galėjokristibetkuriąminutę.

JosAchilokulnasbuvonuolatinisšaudmenųstygius.

Susidūręsutuo,kąkasdientekdavoištvertiSevastopoliogyventojams,betkokioskitosstotiesžmonėstikrai nė nemanytų jos saugoti— bėgtų iš ten lyg žiurkės iš vandens semiamo tunelio.Net galingojiHanza — Žiedo linijos stočių sąjunga, — apskaičiavusi visas netektis, vargu ar ryžtųsi aukoti visasbūtinąsias jėgasSevastopoliogynybai.Tiesa, ši stotis strategiškaibuvobegalosvarbi,betvisdėlto toksžaidimasnebuvotovertas.

Elektrosenergija iš tiesųbuvolabaibrangi.Tiekbrangi,kadsevastopoliečiai,pastatęvienądidžiausių

hidroelektrinių metropolitene, už pajamas, gautas iš jos tiekimo Hanzai, dėžėmis užsisakinėjošaudmenis ir vis vien gaudavo pelno.Tačiau daugeliui jų teko sumokėti ne vien šaudmenimis, bet irsavosuluošintais,subjaurotaisgyvenimais.

Gruntiniaivandenys,Sevastopoliopalaiminimasirprakeikimas,sėmėšiąstotįišvisųpusiųtarsiStiksovanduosukiužusiąCharonobarką.Jiesukiojodešimtiesvandensmalūnųmentes,vietiniųsavamoksliųmeistrų suręstas tuneliuose, landose, požemio vagose — visur, kur tik galėjo pasiekti inžineriniaižvalgybosbūriai,tiekdamišviesąiršilumąpačiaistočiaiirdargeramtrečdaliuiŽiedo.

Tievandenysnepailsdamigludinosąramas,ardėcementuotas jungtis, liūliuodamičiurlenovisaiarti,užpagrindinėssalėssienų,mėgindaminuslopintibudrumą.Galiausiaineleidosprogdintinenaudojamųperonų, iš kurių į Sevastopolio stotį be perstojo, tarsi nesibaigianti nuodinga gyvatė, šliaužianti įmėsmalę,judėjosiaubąkeliančiospadarųordos.

Stoties gyventojai, tos vaiduokliškos pragaro fregatos komanda, buvo pasmerkti amžinai ieškoti irlopyti vis naujas kiaurymes, nes jų laivas jau seniai buvo prakiuręs, o prieplaukos, kur jie galėtųatsikvėpti,tiesiognebuvo.

Tuo pat metu jie turėjo atremti ataką po atakos— padarų, slenkančių iš Čertanovo ir Nachimovoprospektų, abordažus... Tos būtybės šliaužė iš ventiliacinių šachtų, skverbėsi kartu su drumzlinaisveržliaisupeliūkščiaisperkanalizacijosnuotekas,tekančiasišpietiniųtunelių.

Rodėsi, kad visas pasaulis susitelkė prieš sevastopoliečius negailėdamas jokių pastangų tam, kadištrintųjųprieglaudąišmetrožemėlapio.Ojieišpaskutiniųjųlaikėsiįsikibęsavostoties,tarytumbejosvisojeVisatojejiemsniekonebūtųlikę.

Tačiaukadirkokienagingibūtųvietiniaiinžinieriai,kadirkaipjuosbūtųužgrūdinusi,kadirkokiusnegailestingus juos būtų išugdžiusi Sevastopolio stotis, jie negalėtų apsaugoti savomiesto neturėdamišaudmenų,lempųprožektoriams,antibiotikųirtvarsčių.Tiesa,stotisgaminoelektrosenergijąirHanzabuvo pasiruošusi mokėti už ją didelę kainą. Tačiau Žiedas turėjo ir kitų tiekėjų, savo šaltinių, osevastopoliečiai be kaimynų paramos vargu ar atsilaikytų nors mėnesį. Baisiausia buvo likti bešaudmenų.

GeraisaugomikaravanaikassavaitęišeidavoįSerpuchovostotį,kadHanzosprekeiviųsuteiktokreditosąskaita apsirūpintų būtiniausiais daiktais ir nedelsdami grįžtų atgal. Ir kol sukosi Žemė, kol tekėjopožeminiaišaltiniaibeilaikėsisuręstimetroskliautai,tvarkaneturėjokeistis.

Tačiau šį kartą karavanas užtruko. Neleistinai ilgai. Darėsi neramu, kad atsitiko kažkas baisaus,nenumatyta, nuo ko nesugebėjo apginti nei užgrūdinti kovose konvojaus kariai, nei permetųmetussusiklostęsantykiaisuHanzosvadovybe.

Būtųnetaipapmaudu,jeiguveiktųryšys.TačiaukažkasatsitikonutiestaiŽiedolinkryšiolinijai,ryšysnutrūkodarpirmadienį,ogedimotvarkytipasiųstabrigadaniekonepešė.

***

Lempa po žaliu plačiu gaubtu kabojo visai žemai virš apvalaus stalo, apšviesdama pageltusiuspopieriauslapus,antkuriųbuvopieštukunupieštigrafikaiirdiagramos.Lemputėšvietėsilpnai,jibuvo

keturiasdešimties vatų stiprumo, bet ne todėl, kad reikėjo taupyti energiją, o dėl to, kad kabinetošeimininkas nemėgo ryškios šviesos. Peleninė, perpildyta vietinės gamybos suktinių nuorūkų, rūkoėdriumelzganudūmu,požemomislubomisbesikaupiančiuįtirštusdebesis.

Stoties viršininkas perbraukė kaktą ir, kilstelėjęs ranką, vienintele akimi žvilgtelėjo į ciferblatą —penktąkartąperpusvalandį.Pototrakštelėjopirštaisirsunkiaipakilo.

—Reikiapriimtisprendimą.Daugiaulauktinebėraprasmės.

Tvirtas senis, dėvintis dėmėtą vatinį ir nutrintą mėlyną beretę, sėdintis už stalo priešais, būtųprakalbęs, bet užsikosėjo ir vaikydamas dūmus pradėjo mosikuoti ranka. Po to nepatenkintaisusiraukdamasatsakė:

— Na, aš tau dar kartą pakartosiu, Vladimirai Ivanovičiau: iš pietinės pusės mes nieko atšauktinegalime.Blokuojamiejipostaiyra taipspaudžiami,kadvosatsilaiko.Perpastarąjąsavaitę ten jautrysžmonės sužeisti,vienas—sunkiai, ir taineskaitantpastiprinimo.Susilpnintipietųaš tauneleisiu.Tenpat dar nuolat reikalingos dvi trijulės žvalgų—patruliuoti šachtoms ir tarpuvartėms.Na, o šiaurė—atleiskite,laisvųnėra,išskyrustuoskariusišpasitinkančiosiosbrigados.Ieškok,kurnori.

—Tu—perimetrovadas, tuir ieškok,—atkirtoviršininkas.—Oašsavoreikalaisužsiimsiu.Tačiaupo valandos grupė jau turi išeiti. Suprask, mes su tavimi mąstome skirtingomis kategorijomis. Juknegalimaspręstitiktrumpalaikiųproblemų!Ojeitenkažkasrimta?

—Oašmanau,VladimiraiIvanovičiau,tukarščiuojiesi.5.45kalibroarsenaledunepanaudoti„cinkai”— savaitei su puse tikrai užteks. Be to, mano namuose po pagalve užsigulėjo dar keletas, — senisšyptelėjo, apnuogindamas sveikus pageltusius dantis, — dėžę tikrai surinksiu. Bėda ne šoviniai, ožmonės.

— Gal geriau aš tau pasakysiu, kur bėda. Po dviejų savaičių, jeigu nesuderinsime tiekimo, teksužsklęsti hermetines sklendes pietiniuose tuneliuose, kadangi be šaudmenų mes jų nesulaikysime.Vadinasi, negalėsimeprižiūrėti ir remontuoti dviejų trečdalių savomalūnų. Jaupo savaitės jie išeis išrikiuotės.ElektrossutrikimaiHanzojetikrainiekonenudžiugins.Geriausiuatvejujosvadovybėpradėsieškoti kitų tiekėjų. Blogiausiu... Ką ten elektra?! Tuneliai tušti jau beveik penkias dienas, nė gyvosdvasios!Ojeigutenužgriuvę?Ojeiguprasiveržė?Jeigumesjauatkirsti?

—Liaukis!Jėgoskabelisveikia.Skaitiklissukasi,srovėteka,Hanzavartoja.Būtųprasiveržę—kaipmatsužinotum.Tarkime,jeigudiversija—mumsnetelefoną,okabeliusatkirstų.Okalbantapietunelius—kas čia kiš nosį? Pasmus ir gerais laikais niekas neužeidavo.VienNachimovo prospektas ko vertas...Pavieniaitennepraeis,osvetimiprekeiviaipasmusnebelandžioja.Taippatirplėšikai,aišku,prisiklausę—neveltuimeskaskartvienągyvąpaleisdavome.Sakau,nepanikuok.

—Pakaks tau samprotauti,—sumurmėjoVladimiras Ivanovičiuspakeldamas raištį,dengiantį tuščiąakiduobę,irnusibraukdamasnuokaktosprakaitolašus.

—Trisduosiu.Tiesąsakant,kolkasdaugiaunegaliu,—jaunuolaidžiauištarėsenis.—Irganarūkyti.Jukžinai,mannegalimadūmaiskvėpuoti,oirpatsnuodijiesi!Geriaujauarbatos...

—Tostaivisada,—viršininkaspatrynėrankas.—ČiaIstominas,—sumurmėjojisįtelefonoragelį,—arbatosmanirpulkininkui.

— Ir budintįjį karininką pakviesk,— nusiimdamas beretę paprašė vadas.—Aš duosiu įsakymą dėltrijulės.

Arbatą Istominas visuometmėgo. Ji buvo ypatingos, rinktinės rūšies, vežama išVLŪPP1.Mažai kasgalėjosautai leisti—mėgstamiausiastotiesviršininkoarbata,pargabenta iškitometrokrašto,Hanzostriskartapmuitinta,tapdavotokiabrangi,kadjisirpatsnebūtųnuolaidžiavęssavosilpnybėms,jeiguneseni ryšiai Dobrynino stotyje. Su kai kuo jis ten kadaise kariavo, ir nuo tų laikų kartą per mėnesįgrįžtančio išHanzoskaravanovadasbūtinaiatveždavoryškųryšulį,kuriopasiimti Istominasvisuometateidavopats.

Priešmetustiekimaspradėjotrikti.Sevastopoliostotįpasiekėneramūsgandaiapienaująbaisiągrėsmę,pakibusiąviršParodos,ogalirviršvisosoranžinėsatšakos:nuoviršausšliaužėnežinomiirdarnematytimutantai,kurie,anotnuogirdų,galiskaitytimintis,yrabeveiknematomiir,beto,neišnaikinami.Sklidogandai, kad stotis krito ir kad Hanza, baimindamasi įsibrovimo, išsprogdino tunelius už Taikosprospekto.Arbatoskainašoktelėjo,vėliaušibrangiprekėvisaidingo,irIstominasnejuokaissunerimo.Tačiau po kelių savaičių baimės savaime išblėso, mat karavanai, grįždami į Sevastopolio stotį sušaudmenimisirlempomis,vėlparvežėišgarsėjusioskvapniosiosarbatos.Okasgalėjobūtisvarbiau?

Pildamasvaduinuovirąįporcelianinįpuodelįsuvietomisatskilusiupaauksuotuapvaduiruostydamasaromatinįgarą,Istominasišpasitenkinimonetprimerkėakį.Potoprisunkėirsau,sunkiaiatsisėdoantkėdėsirsuskimbčiojosidabriniušaukšteliu,maišydamassacharinotabletę.

Abutylėjo.Minutėlęšismelancholiškasskimbčiojimasbuvovienintelisgarsas,girdimastabakodūmųprirūkusiameapytamsiamekabinete.Staigajįnutraukėbeveikįtaktąaidintysšaižūsvarpodūžiai,kuriesklidoištunelio.

—Pavojus!

Perimetro vadas savo amžiui nenusakomai veržliai pašoko iš vietos ir išlėkė iš kambario. Kažkurtolumoje pykštelėjo vienišas šūvis, paskui pasipylė automatų serijos: viena, kita, trečia... Platformojesutrinksėjo kaustyti kareiviški batai, ir netrukus iš kažkur toli atskriejo įsakymus žarstantis skambuspulkininkobosas.

Istominas jau pasiruošė griebti kabantį prie spintos nublizgintą milicininko automatą, bet staigasusiėmė už juosmens, aiktelėjo, mostelėjo ranka, sugrįžo prie stalo ir siurbtelėjo arbatos. Priešais jįvesdamas garavo pulkininko paliktas puodelis, netoliese mėtėsi per skubą pamiršta mėlynoji beretė.Stoties viršininkas parodė jai grimasą, pusbalsiu paprieštaravo bebėgančiam vadui, grįždamas prieankstesnėstemosirrasdamasnaujųargumentų,kuriųneprisiminėginčometu.

***

Sevastopoliostotyjeganadažnaibūdavopokštaujamaapietai,kodėlkaimyninėČertanovo2stotisbuvotaip pavadinta. Nors elektrinių malūnai buvo išsidėstę toli tuneliuose tarp abiejų stočių, niekamnerūpėjo patogumo dėlei apgyvendinti tuščią Čertanovo stotį, kaip kadaise buvo prijungta gretutinėKachovo stotis. Inžinerinės grupės, kurios priedangoje prisėlindavo prie Kachovo stoties įrengti irapžiūrėtigeneratorių,nedrįsdavoprisiartintiprieplatformosarčiauneiperšimtąmetrų.Išeidamiįtokį

žygįbeveikvisi,išskyrusužkietėjusiusbedievius,paslapčiažegnodavosi,ovienaskitasdėlvisapiktanetatsisveikindavosuartimaisiais.

Stotis dvelkė blogiu. Tai jautė kiekvienas, kuris prisiartindavo prie jos nors per puskilometrį.Smogiamiejibūriai,kuriuossevastopoliečiainežinodamianksčiauišleisdavoįČertanovątikėdamiesidarpraplėsti savo teritoriją, grįždavo gerokai nukentėję, praradę pusę žmonių, o dažniausiai ir visainebegrįždavo. Patyrę kariai, persigandę ir susigūžę, nepajėgdavo suvaldyti stingdančio šiurpulio netgisėdėdamitaiparti laužo,kadrūbaipradėdavorusenti.Jiesunkiaiatsimindavotai,kątekoišgyventi, irjųprisiminimaivisadalabaiskirdavosi.

Buvo manyta, kad šoninės atšakos kažkur už Čertanovo nirdavo žemyn nuo pagrindinių tunelių,įsipindamosįdidžiulįpožeminiųurvųlabirintą,kuriame,anotgandų,knibždėjovisokiausiųpadarų.Tavieta stotyje buvo sąlyginai vadinama „Vartais”— sąlyginai todėl, kad niekas iš gyvųjų Sevastopoliogyventojųniekadanebuvojosmatęs.Tiesa,buvožinomasatvejis,kaidarpradedantįsisavintilinijątuos„Vartus” lyg ir aptiko didelė žvalgybos grupė, įveikusi Čertanovą. Grupė nešėsi siųstuvą — kažkąpanašaus į laidinį telefoną. Šiuo telefonu ryšininkas ir pranešė Sevastopolio stočiai, kad žvalgyba stovities neplačiu koridoriumi, beveik vertikaliai besileidžiančiu žemyn. Daugiau jis nieko nesuspėjopasakyti, tačiau dar kelias minutes, kol nutrūko kabelis, Sevastopolio vadovybė, susispietusi aplinkpasikalbėjimoaparatą,girdėjo,kaipvienaspokitonutrūkdavoklaikūs, siaubo irnežmoniškoskausmokupinikarių riksmai. Šaudytiniekas jųnetnemėgino, tarsikiekvienambūtųbuvęaišku,kad įprastaisginklaisjienepajėgūsapsiginti.Paskutinisnutilogrupėsvadas,samdinysžudikasišKinųkvartalo,rinkęssavo aukųmažylių pirštų kolekciją. Šis vyriškis,matyt, buvo tolokai nuo nukritusio ryšininko ragelio,todėl suprasti, ką jis kalbėjo, buvo nelengva; tačiau įsiklausęs į jo priešmirtinius gaikščiojimus stotiesviršininkasatpažinomaldą—paprastą,naivią,kokiospamaldūstėvaimokosavomažusvaikus.

Po šio įvykio visos pastangos prasibrauti į Čertanovą buvo nutrauktos; buvo net ruoštasi paliktiSevastopoliostotįiratsitrauktiarčiauHanzos.Visdėltopanašu,kadprakeiktojistotisbuvotaspasieniostulpas, kuris metro žymėjo žmonių valdų ribas. Prasiskverbę už jos padarai gerokai baugindavoSevastopoliogyventojus,tačiautasbūtybesgalimabuvonugalabyti,taigidėlgeraiorganizuotosgynybosjųantpuoliaibūdavosantykinainesunkiaiirbeveikbekraujoatremiami—kolužtekdavošaudmenų.

Dažnai prie blokuojamųjų postų prišliauždavo tokių baisūnų, kad juos sustabdyti pavykdavo tiksprogstamosiomis kulkomis ir aukštos įtampos spąstais. Tačiau dažniau sargybai tekdavo susidurti supernelygnebaugiais,norsirypačpavojingaispadarais.Jiebuvočiavadinamikažkaipgogoliškai jaukiai—vilkatais3.

—Štaidarvienas!Viršuje,trečiamevamzdyje!

Atitrūkęs nuo lubų prožektorius tarytum pakaruoklismaskatavosi ant vieno laido, skleisdamas savoryškiąbaltąšviesąerdvėjepriešaisblokuojamąjįpostą—tainušviesavotamsojesusirietusiassėlinančiųmutantų figūras, tai vėl jas paslėpdavo, tai akinamai nutvieksdavo sargybą. Aplink nardė apgaulingišešėliai,gūždamiesiirčiapatatsitiesdami,kraipydamiesi,darkydamiesi:nuožmoniųkritožvėriški,nuopadarų—žmogiškišešėliai.

Blokuojamasis postas buvo įrengtas labai patogioje vietoje. Čia susijungė tuneliai — prieš patpaskutinįjįkarąMetrostatybasumanėatliktimetrorekonstrukciją,jitaipirnebuvobaigta.Šiamemazge

sevastopoliečiaiįsirengėtikrąmažąjątvirtovę:dukulkosvaidžiųtaškus,pusantriniostoriosmėliomaišųpriedangų, ežių ir užtvarų ant bėgių, elektros spąstų artimesnėse prieigose ir kruopščiai apgalvotųsignalizacijos sistemų. Tačiau kaimutantai veržėsi tokia jėga kaip tą dieną, rodėsi— dar šiek tiek, irgynybanebeatlaikys.

Kulkosvaidininkas kažką monotoniškai bambėjo, taškydamas iš nosies kraujo purslus, ir nustebęsapžiūrinėjosavošlapiusparaudusiusdelnus.Aplinkjįiružsikirtusį„Pečenegą”4virpėjoįkaitęsoras.Potošaulysšnarpštelėjęspatikliaiįsikniaubėveiduįsavokaimyno,galingokariouždarutitanošalmu,petįirnurimo.Poakimirkospriekyjenuaidėjošiurpusklyksmas:puolėvilkatas.

Karys su šalmu pakilo virš pylimo, atstūmęs užvirtusį ant jo kraujuojantį kulkosvaidininką kilstelėjoautomatą irpaleidošūviųseriją.Šlykštigyslotabestija,aptrauktamatinepilkaoda, jaumetėsipriekin,išskėtusi gumbuotas priekines letenas, ir sklendė iš viršaus žemyn vairuodama ištemptomis kojųplėvėmis.Vilkatai judėjonesuvokiamugreičiu,uždegusiesiemsnepalikdaminėmenkiausiosgalimybėsišsigelbėti,todėlšiojesargybojebudėjotikpatysmikliausiirsumaniausikariai.

Švino rimbas užčiaupė klyksmą, bet jau negyvas vilkatas iš inercijos dar tebekrito: šimtakilograminėskerdenadusliaiatsitrenkėįpylimą,pakeldamanuosmėliomaišųdebesįdulkių.

—Rodos,viskas...

Atrodęs begalinis padarų srautas, dar prieš kelias minutes kliokęs iš kybančių po lubomis didžiuliųpersipynusiųvamzdžių,ištiesųišseko.Sargybaatsargiaikiloišsavopozicijų.

—Neštuvusčionai!Daktarą!Įstotįjįskubiai!

Paskutinį vilkatą nužudęs stipruolis prie automato prikabino durtuvą ir leidosi apeiti mūšio laukeišguldytusnužudytusbeisužeistuspadarus,batutraiškydamaskiekvienojųdantytusnasrusirtrumpaistiksliais durtuvo smūgiais badydamas jiems akis. Po to jis pavargęs nugara atsirėmė į maišus, veidunusisukoįtunelius,pakėlėšalmoantveidįiružsivertėgertuvę.

Išstotiesatskubėjopastiprinimas,kaiviskasjaubuvobaigta.Sunkiaikvėpuodamasirkeikdamassavoskaudulius,atkulniavoirperimetrovadasatsegtukareiviškuvatiniu.

—Nakurašjamtątrijulęrasiu?Nuoširdiesatplėšiu?

—Apiekąjūs,DenisaiMichailovičiau?—vosnevergiškaimeilikaudamaspaklausėvienassargybinių.

—IstominasreikalaujanedelsiantišsiųstitrijulęžvalgųįSerpuchovostotį.Nerimaujadėlkaravano.Oiškurašjamdartrijulępaimsiu?Irbūtentdabar...

—Apiekaravanątaipniekoirnegirdėti?—neatsigręždamaspasidomėjomalšinantistroškulįvyriškis.

—Nieko,— patvirtino senis.— Bet juk dar visai nedaug laiko praėjo. Galų gale, kas pavojingiau?Jeigumespietusapnuoginsime,posavaitėsnebuskamsutiktitokaravano!

Karys linktelėjogalvą irpatylėjo.Neatsiliepė jis irkai vadas,paburbėjęsdarkeliasminutes,paklausėlikusių poste sargybinių, ar niekas nenorėtų savo noru eiti į tą trijulę, kurią vis dėlto teks pasiųsti įSerpuchovostotį,—antraipstotiesviršininkas,kadjįkur,visiškainupliks.

Nebuvosunkusurinktitrijulę—daugumasargybiniųbuvoužsisėdėjęirjiemsbuvosunkuįsivaizduotikąnorspavojingesnioužpietųtuneliosargybą.

Iš šešių savanorių pulkininkas atrinko tuos, kurių netekus, jomanymu, Sevastopolio stoties gynybasusilpnėtų mažiausiai. Pasirinkimas buvo teisingas, kadangi nė vienas iš atrinktosios trijulės į stotįdaugiauniekadanebegrįžo.

***

Štai jau trys dienos, kai žvalgai išėjo ieškoti karavano. Pulkininkui atrodė, kad jam už nugarosšnibždamasi ir jį persekioja kreivi žvilgsniai. Net guviausi pokalbiai tildavo jam praeinant pro šalį.Aplink įsiviešpatavo įtempta tyla. Kad ir kur pulkininkas būtų pasirodęs, jam vaidenosi neišsakytireikalavimai:paaiškintiirpasiaiškinti.

Jis tiesiogdirbosavodarbą:užtikrinosaugumąSevastopolioperimetre. Jis—taktikas,onestrategas.Kai kiekvienas karys buvo vertingas, pulkininkas tiesiog neturėjo teisės jais taškytis siųsdamas atliktiabejotinųarnetpražūtingųužduočių.

Prieš tris dienas pulkininkas tuo buvo visiškai tikras. Tačiau dabar, kai kiekvienas išsigandęs,nepritariantis, abejojantis žvilgsnis varstė jam nugarą, pasitikėjimas susvyravo. Lengvai ginkluotaižvalgybos grupei pakaktų ir vienos paros tam, kad įveiktų kelią iki Hanzos ir atgal— ir tai įskaitantgalimussusirėmimusbeilaukimąnepriklausomosepusstotėsepasienyje.Vadinasi...

Pulkininkas, įsakęs nieko pas jį neleisti, užsirakino savo kambarėlyje ir sumurmėjo sau po nosimišimtąjįkartąpermąstydamasvisusvariantus,kasgalėjonutiktijobičiuliamsiržvalgybai.

Žmonių Sevastopolio stotyje nebuvo baiminamasi, žinoma, išskyrusHanzos armiją. Pometro sklidoblogoskalbosapiestotį:daugybękartųkeliųpašaliečiųperpasakotosmelagingosistorijosapietai,kokiąkainąjiemoka,kadišgyventų;prekeiviųirmėgėjųjųpasiklausytiskleidžiamiplepalai.Stotiesvadovybė,greitsupratusi,kokiaištokiosreputacijosnauda,patiprisidėjojąstiprindama.Informatoriaiirkaravanožmonės,keliautojaiirdiplomataibuvooficialiaipaskatintikuobaisiaumeluotiapieSevastopoliostotįirapievisąatkarpąužjosapskritai.

Užšiosdūmųuždangosįžvelgtistotiespatrauklumąir tikrąjąprasmęgalėjotiknedaugelis. Išvisotikporąkartųperkeletąpastarųjųmetųneišmanantysplėšikaibandėjėgaprasibrautiproblokuojamuosiuspostus, bet puikiai suderinta sevastopoliečių karomašina be ypatingų pastangų sumaldavo pavieniusbūrius.

Kad ir kaip ten būtų, išėjusi į žvalgybą trijulė buvo tiksliai instruktuota: jeigu kiltų pavojus, ne stotikautissupriešininku,okaipįmanomagreičiausugrįžtiatgal.

Žinoma, buvo dar Nagornajos stotis — ne tokia bjauri vieta kaip Čertanovas, vis dėlto tiek patpavojinga ir grėsminga. Ir Nachimovo prospektas su užpleišytais viršutiniais hermetiniais užraktais,kurie neleido visiškai atitverti stoties, kad į ją niekas nepatektų iš paviršiaus. Sprogdinti išėjimųsevastopoliečiai nenorėjo: Nachimovo eskalatoriumi naudojosi vietiniai sėlintojai. Pavieniui perProspektą, kaip jį vadino stotyje, niekas nesiryždavo eiti, bet nebuvo nė karto, kad trijulė neduotųatkirčiotenužsiveisusiemspadarams.

Griūtis?Gruntiniųvandenųproveržis?Diversija?NeskelbtaskarassuHanza?Dabarpulkininkas,oneIstominas,privalėjoatsakytidingusiųžvalgųžmonoms,kuriosateidavopasjį,kadilgesingaiirviltingaitarsi benamiai šunys pažvelgtų jam į akis, tikėdamosi išvysti jose pažadą ar paguodą. Jis turėjo viską

paaiškinti nereikalingų klausimų neužduodantiems, kol kas dar juo tikintiems įgulos kariams.Nuraminti visus sunerimusius žmones, susirenkančius vakarais po darbo prie stoties laikrodžio,užfiksavusiokaravanoišėjimolaiką.

Istominas sakė, kad sevastopoliečiai pastarosiomis dienomis jo vis dažniau klausė, kodėl stotyjepritemdytas apšvietimas, ir reikalavo įjungti lempas ankstesniu galingumu. O juk niekas nė nemanėsumažintiįtampos,šviestuvaiirtaipšvietėvisupajėgumu.Tamsatirštėjonestotyje,ožmoniųsielose,irnetpačiosryškiausiosgyvsidabriolemposnegalėjojosišsklaidyti.

Atnaujinti telefono ryšio su Serpuchovo stotimi taip ir nepavyko. Per tą savaitę, kuri praėjo nuokaravano išėjimo, pulkininkas, kaip ir daugelis kitų sevastopoliečių, prarado labai svarbų dalyką —metrogyventojamsretąartumožmoguipojūtį.

Kol veikė ryšys, kol reguliariai ėjo karavanai ir iki Hanzos buvo mažiau nei para kelio, kiekvienasSevastopolio gyventojas buvo laisvas apsispręsti, eiti ar likti, kiekvienas žinojo, kad vos per penkiastarpstotesnuojųstotiesbuvotikrasmetro,civilizacija...Žmonija.

Taip tikriausiai jautėsi nublokšti į Arktį poliarininkai, dėl mokslinių tyrinėjimų ar didelių uždarbiųsavo noru pasmerkę save ilgiems kovos su šalčiu ir vienatve mėnesiams. Iki žemyno — tūkstančiaikilometrų,irvisdėltojiskažkuršalia,kolveikiaradijas,okartąpermėnesįviršgalvųpasigirstalėktuvo,parašiutaisišmetančiodėžessukonservais,varikliogausmas.

Tačiaudabar ledynas, kuriame stovėjo jų stotis, atskilo, ir ją kas valandąnešė vis tolyn— į šiaurinępūgą,įjuodąjįvandenyną,įtuštumąirnežinomybę.

Laukimas užsitęsė, ir miglotas pulkininko nerimas dėl pasiųstų į Serpuchovo stotį žvalgų likimopalaipsniuivirtoniūriuįsitikinimu:tųžmoniųjisdaugiauniekadanebepamatys.Jistiesiognegalėjosauleistipaimtiišapsauginioperimetrotrisnaujuskarius,tarsinublokštijuospasitiktinežinomopavojaus,otikėtina—irtikrospražūties,taipirneradusišeities.Jamvisdaratrodėperankstinuleistiapsauginiusvartus,užtvertipietinius tunelius ir surinkti smogiamąjągrupę.O,kadkasnorspriimtųsprendimąužjį...Spendimą,kurispasmerktasbūtiklaidingas.

Perimetrovadasatsiduso,pravėrėdurisir,vogčiaapsidairęs,pasikvietėbudėtoją.

—Papirosupavaišinsi?Betšis—paskutinis,daugiaumannebeduok,kadirkaipprašyčiau!Irniekamnesakyk,sutarta?

***

Nadia,drūtašnekitetulė,apsigobusiskylėtapūkineskarairpasirišusimurzinąprijuostę,atnešėkarštąpuodą su mėsa bei daržovėmis, ir sargybiniai atgijo. Bulvės ir agurkai su pomidorais čia buvo patysprašmatniausi delikatesai: išskyrus Sevastopolio stotį, daržovėmis žmonės galėjo pasimėgauti nebentkeliuose geriausiuose Žiedo ar Poliso restoranuose. Taip buvo ne tik dėl sudėtingų hidroponiniųįrenginių,būtinųjomsišaugintiišišsaugotųsėklų,betirtodėl,kadmažaikasgalėjoeikvotitiekkilovatųelektros,kadpaįvairintųkareiviškąvalgiaraštį.

Net ant vadovybės stalo daržovių būdavo patiekiama tik švenčių dienomis, įprastai jomis būdavolepinami tikvaikai. Istominui tekogerokaipasiginčyti suvirėjais,kad įtikintų juos įdėtivirtųbulvių ir

popomidorąprietaidienaipriklausančioskiaulienos—karineidvasiaipalaikyti.

Sumanymas suveikė: užteko Nadiai bobiškai nevykusiai nusimesti nuo peties automatą, kilstelėtipuodo dangtį— ir raukšlės sargybinių veiduose pamažu išsilygino. Per tokią vakarienę nebesinorėjotęstiatsibodusiųkalbųapiepradingusįkaravanąiružtrukusiąžvalgybosgrupę.

— Štai šiandien kažkodėl visą dieną Komjaunimo stotį prisimenu, — minkydamas bulves savoaliumininiame dubenėlyje ištarė žilas senis, apsirengęs vatiniu sumetropoliteno antpečiais.—O, kadnusigavusįjąpasižvalgyti...Kokiatenmozaika!Manomanymu,patigražiausiastotisMaskvoje.

—Na liaukis, Homerai, matyt, tu tiesiog gyvenai ten, štai ir esi įsimylėjęs tą stotį iki šių dienų,—nedelsdamasatsiliepėnesiskutęs storulis ausinekepure.—ONovoslobodskovitražai?OMajakovskiokolonos—tokiosšvelnios,irfreskosantlubų?

— Man Revoliucijos aikštė visuomet patiko, — droviai prisipažino snaiperis, tylus rimtas solidausamžiaus vyras. — Pats žinau, kad kvaila, tačiau šie visi rūstūs jūreiviai ir lakūnai, pasieniečiai sušunimis...Nuovaikystėsmėgaušiąstotį!

—Okogikvaila?Tennetlabaisimpatiškivyraibronzojeatvaizduoti,—palaikėjįNadia,gremždamalikučiusnuopuododugno.—Ė,brigadininke,žiūrėk,bevakarienėsliksi!

Nuošaliai sėdintis aukštas petingas karys neskubriai priėjo prie laužo, pasiėmė savo porciją ir grįžo įankstesnęvietą—arčiautunelio,toliaunuožmonių.

— Ar jis apskritai stotyje rodosi? — pašnibždomis paklausė storulis, galvos mostu parodydamas įnykstančiątamsojeplačiąnugarą.

—Daugiauneisavaitęneišlįsdamasčiasėdi,—taippattyliaiatsakėsnaiperis.—Nakvojamiegmaišyje.Tik kaip jonervai laiko...Nors galbūt jam tiesiogpatinka šis darbas. Prieš tris dienas, kai vilkatai vosRenato nesudraskė, jis vėliau vaikščiojo pribaiginėdamas juos. Rankomis, kokias penkiolikaminučių.Sugrįžta—bataivisikraujuoti,automatastaippat...Patenkintas.

—Nežmogus,omašina...—pridūrėilgšiskulkosvaidininkas.

—Ašnetmiegotišaliajoprisibijau.Armatei,kasjoveidui?Ašjamnedrįstuįakispažiūrėti.

—Oašatvirkščiai, tiksu juoramiai jaučiuosi,—gūžtelėjopečiais senis,kurįvadinoHomeru.—Kojūs prie jo prikibote? Jis — geras žmogus, tik suluošintas. Tiktai stotyse grožis svarbus. O tavoNovoslobodskas,tarpkitko,visiškabeskonybė!Įtokiusvitražusblaiviamneįmanomažiūrėti...Vitražai,mat!

—Omozaikakolūkinetemaperpusęlubų,argitainebeskonybė?!

—IrkurturadaiKomjaunimostotyjetokiuspano?

—Juktaisuknistastarybinismenaskolūkinetemaarbaapiedidvyriuslakūnus!—įsivažiavostorulis.

—Serioža,neliesklakūnų,—perspėjosnaiperis.

—IrKomjaunimostotis—šlamštas,irNovoslobodsko—mėšlas,—pasigirdoduslusžemasbalsas.

Storulis iš netikėtumo paspringo žodžiais. Jis įsmeigė akis į brigadininką. Kiti irgi nutilo laukdamitęsinio:šisbeveikniekadanesikišoįjųkalbas,netįtiesiusklausimusatsakydavolabaitrumpaiarbaišvis

neatsakydavo.

Jistaipirlikosėdėtinugara,nenuleisdamasakiųnuotunelio.

— Komjaunimo stoties skliautai pernelyg aukšti, kolopos plonos, o visa platforma nuo bėgiųapšaudoma — lyg ant delno, ir perėjimus užtverti nepatogu. O Novoslobodsko stoties visos sienossutrūkinėjusios, kad ir kiek užtaisinėtų.Vienos granatos pakaktų visai stočiai palaidoti. Ir vitražų tenseniainebėra.Suskilinėjo.Trapūs.

Niekasnedrįsotamprieštarauti.Truputįpatylėjęsbrigadininkasiškošė:

—Ašeinuįstotį.Homerąpasiimukartu.Pamainabuspovalandos.Artūrasliekakaipvyriausiasis.

Snaiperis kažkodėl pašoko linkteldamas, nors brigadininkas šito nepastebėjo. Senis taip pat pakilo irpaskubomisėmėrinktimantą,taipirnesuvalgęssavobulvės.Prielaužokaryspriėjojaususikrovęsvisąamuniciją,pasiėmęsšalmąiružsidėjęstalpiąkuprinęantpečių.

—Sėkmės.

Žvelgdamasįduapšviestojetarpstotėjetolstančiussiluetus—didžiulįbrigadininkoirsiaurąHomero,snaiperissužvarbęspatrynėrankasirsusigūžė.

—Tarsiatšalo.Mestelkiteanglių,gerai?

Visą kelią brigadininkas beveik neištarė nė žodžio, pasitikslino tik, ar tiesa, kad Homeras anksčiaubuvomašinisto padėjėjas, o iki tol— paprastas bėgių apeivis. Senis įtariai pažvelgė į jį, bet nesiėmėneigti,norsSevastopolio stotyje jisvisiemsvisadaaiškindavo,kadužsitarnavomašinisto laipsnį,oapiesavokaipapeiviodarbąapskritaibuvolinkęsnutylėti—manė,jogšistonevertas.

Įstotiesviršininkokabinetąbrigadininkasįėjonepasibeldęs,atsainiaiatidavęspagarbąprasiskyrusiemssargybiniams. Pasitikdami su nuostaba nuo kėdžių atsistojo Istominas ir pulkininkas — susišiaušę,pavargę,sutrikę.Homerastrypčiodamasnedrąsiaistabtelėjoprieįėjimo.

Brigadininkas nusitraukė ir padėjo savo šalmą tiesiai ant Istomino popierių, tada ranka perbraukėplikainuskustąpakaušį.Lempos šviesojepasimatė,kaipbaisiai sumaitotas joveidas:kairysis skruostasbuvoperrėžtasirsutrauktasdideliorandotarsinuonudegimo,akisvirtosiauruplyšiu,onuoausiesikilūpų kampučio dryko vingiuotas rausvas randas. Nors Homeras ir manė, jog jau priprato prie tokioveido,dabar,kaipiranksčiau,kadajįpamatė,senįvidujepakutenobjaurusšaltukas.

—AšpatseisiuįŽiedą,—nepasisveikinęsištarėbrigadininkas.

Kambaryjestojosunkityla.Homerasanksčiaugirdėjo,kadbrigadininko,buvusionepakeičiamokario,ir santykiai su stoties vadovybe buvo ypatingi. Tačiau tik dabar jis pradėjo suvokti, kad sargybosbrigadininkas,netaipkaipvisikitisevastopoliečiai,rodos,buvovisiškainepavaldusvadovybei.

Štai irdabar jis tarsinelaukėšiųdviejųpagyvenusiųsuvargusiųvyrųpritarimo—veikiaudavė jiemsįsakymus, kuriuos tie privalėjo vykdyti. IrHomeras— jau kelintą kartą—paklausė savęs: koks gi taižmogus?

Perimetrovadaspažvelgėįviršininką,susiraukė,ruošdamasisprieštarauti,betgaliausiaitikbeviltiškainumojoranka.

—Spręskpats,Hanteri...Tavęsvisvienneperkalbėsi.

1 VLŪPP - Visasąjunginė liaudies ūkio pasiekimų paroda. Tai nuolatinė TSRS ūkio laimėjimų paroda, veikusi 1959-1992 metais

Maskvoje. Jospastatųkompleksas laikomasvienuryškiausiųstalininioampyro,darvadinamotarybiniumonumentaliuojuklasicizmu,

pavyzdžių.ToliautekstevadinamaParoda(vert.pastaba).

2Čiort(rus.)-velnias.Čertanovo-velniškoji,velnio(red.pastaba).

3Vilkataislavųmitologijoje-gyviarmiręburtininkai,žudantysžmonesirgeriantysjųkraują,arba„nešvarūs“numirėliai,galintys

sukeltibadą,marą,sausrą-jielaidotikuotoliaunuogyvenviečių.ČiaturimaomenyjeN.Gogolioapysaka„Vijus“(liet.„Baubas“)(red.

pastaba).

4„Pečenegas“-Kalašnikovokulkosvaidžiopagrindusukurtas7.62mmkulkosvaidis.Nuo1990m.rusaisavoginkluspradėjovadinti

senovėsistorijosterminais.Pečenegai-pusiauklajokliųtiurkųgenčiųsąjungaišCentrinėsAzijosstepių.Daugiauneidušimtusmetųjie

puldinėjoRusiosžemes,kartaisnetsukeldamikarus,betbuvosudaromosirlaikinoskarinėssąjungos(red.pastaba).

ANTRASSKYRIUS

SUGRĮŽIMASSpausdamasisprie įėjimosenis sukluso: šiovardo jamanksčiaunebuvo tekęgirdėti.Taibuvonetnevardas, o pravardė— kaip ir jo paties— joks, žinoma, neHomeras, o tiesiogNikolajus Ivanovičius,gavęs graikų mitų kūrėjo vardą jau čia, stotyje, dėl savo nežabotos aistros visokioms istorijoms irapkalboms.

— ... Jūsų naujasis brigadininkas, — pasakė pulkininkas sargybai, rūškanu veidu nužvelgdamaspetingą naujoką, dėvintį kevlaro5 aprangą ir sunkų šalmą. Tasai, nepaisydamas etiketo, abejingainusisuko nuo jų: tunelis ir sutvirtinimai, panašu, jį domino kur kas labiau nei patikėti jam žmonės.Priėjusiems pasisveikinti pavaldiniams rankas spaudė, bet pats neprisistatė. Tylėdamas linkčiojo,prisimindamas eilinępravardę, ir pukšėjo į veidąmelsvupapirosodūmu,pažymėdamas atstumą. Šiektiek pakelto antveidžio šešėlyje numirėliškai blausiai žybsėjo randuota akis, kuri atrodė lyg taikinys.Niekas išžvalgybosnei tuomet,neivėliauprieštarautinesiryžo, taigi jaudumėnesius jįvadino tiesiog„brigadininku“. Nutarė, kad stotis nepašykštėjo vienam brangiam samdiniui iš tų, kurie apsieina bepraeitiesirbevardo.

Hanteris.

Homerasbegarsosušvapsėjokeistąžodį.ToksvardaslabiautiktųVidurioAzijosaviganiuineižmogui.Jis tyliai pats sau nusišypsojo: mat kaip, atsimena dar, kad buvo tokie šunys. Iš kur visa tai galvojeatsiranda? Kovinių šunų veislė striuka nukirsta uodega ir ties pačia kaukole kupiruotomis ausimis.Niekonereikalinga.

Ovardas, ilgaibekartojant,rodėsikažkurgirdėtas.Kurgisenisgalėjojįanksčiaunugirsti?Viliodamasnesibaigiančiupaskalųirpramanųsrautu,šisvardaskadaisekažkuoužkabinoirnusėdogiliaiatmintyje.

O ant viršaus jau klojosi storas sluoksnis mėšlo: pavadinimai, faktai, nuogirdos — visa bereikšmėinformacijaapiekitųžmoniųgyvenimus,kuriosHomerassutokiusmalsumuklausėsiirkuriątaipuoliaistengėsiįsiminti.

Han-teris...Galbūtrecidyvistas,užkuriogalvąHanzapaskelbėsiūlantipremiją?Senismetėbandomąjįakmenį į savo atminties sietuvą ir sukluso.Ne, pro šalį. Persekiotojas?Nepanašu. Karo lauko vadas?Arčiautiesos.Ir,tikėtina,netlegendinis...

Homeras dar kartą patylomis žvilgtelėjo į abejingą, tarsi paralyžiuotą, brigadininko veidą. Šuniškasvardasjamvisdėltopuikiaitiko.

—Manreikiatrijų.PaimsiuHomerą,jisžinovietostunelius,—neatsisukdamasįsenįirneklausdamasjosutikimotęsėbrigadininkas.—Darvienągaliteduotisavonuožiūra.Ėjiką,kurjerį.Eisiušiandienpat.

Istominas bruzdžiai palingavo galvą pritardamas, vėliau susipratęs klausiamai dirstelėjo į pulkininką.Tasaitaippatniūriaisumurmėjo,jogneturiniekoprieš,norsvisasšiasdienastaipdesperatiškaikovojosu stotiesviršininkudėlkiekvieno laisvokario. SuHomeru tartis,panašu,niekasnesiruošė,nors jis irneketino prieštarauti: nepaisydamas amžiaus, senis niekada dar nebuvo atsisakęs panašių užduočių.Tamjisturėjosavųpriežasčių.

Brigadininkaspakėlėnuostalosavoitšvinopripiltąšalmąirpasukoprieišėjimo.Stabtelėjęsakimirkaipriedurų,mestelėjoHomerui:

—Sušeimaatsisveikinsi?Ruoškisilgam.Šoviniųneimk,ašduosiu,—irišnykotarpduryje.

Senis jaubuvobelekiąspaskui jį, tikėdamasisnorsbendraisžodžiais išgirsti,kamreikia ruoštis šiamežygyje, tačiau kai Homeras pasirodė platformoje, Hanteris jau buvo nutolęs per dešimt savo plačiųžingsnių.Senyvasvyrasnesiėmėjovytis,tikpalydėdamasžvilgsniupalingavogalvą.

Priešingai nei įprastai, brigadininkas likoneprisidengęs galvos: pamiršo, užsisvajojo apie ką kita arbagalbūt jam staiga pritrūko oro. Ir kai jis ėjo pro būrį tinginiaujančių per pietų pertrauką jaunučiųkiaulininkių,jamįkandinnuskriejopasibjaurėjimokupinaskuždesys:„Oimerginos,kokspabaisa!”

***

— Kur tu jį tokį atkasei? — su palengvėjimu sudribęs kėdėje, tiesdamas putlų delną į pakelįsupjaustytopapirosiniopopieriauspaklausėIstominas.

Sako, lapus, kuriuos su tokiumalonumu stotyje rūkė, sėlintojai rinko viršuje, kažkur netoli Bitcevoparko.Kartą pulkininkas juokais pridėjo prie „tabako” pakelio dozimetrą; tas išties negerai spragsėjo.Senisvienuypumetėrūkyti, irkosulys,kankinęs jįnaktimis,baugindamasplaučiųvėžiu,ėmėmažėti.Istominasnebuvolinkęstikėtišiaistorijaapieradioaktyviuslapus,nebepagrindoprimindamasDenisuiMichailovičiui,kadmetrodaugiauarmažiau„švyti”viskas,priekoprisilieti.

—Senipažįstami,—nenoromisatsiliepėpulkininkas.Patylėjęspridūrė:—Anksčiau jis toksnebuvo.Kažkasjamnutiko.

—Na taip, sprendžiant iš veido, kažkas jam neabejotinai atsitiko,— susimąstė viršininkas ir iškartatsisukoįduris,tarsiHanterisbūtųgalėjęsužtruktiirnetyčiajįnugirsti.

Apsauginio perimetro vadui nuodėmė būtų skųstis tuo, kad brigadininkas nelauktai grįžo iš šaltopraeitiesrūko.Vostikpatekęsįstotį,šisvyrastapovosnepagrindiniušitoperimetroramsčiu.TačiauikigalopatikėtijosugrįžimuDenisasMichailovičiusnegalėjoikišiol.

Žinia apie Hanterio žūtį — baisią ir keistą — tunelio aidu apskriejo metro dar praėjusiais metais.Kuometpriešdumėnesius jispasirodėantpulkininkokambariuko slenksčio, tasaipriešatidarydamasduris paskubomis persižegnojo. Įtartinas lengvumas, kuriuo prisikėlusysis įveikė blokuojamuosiuspostus—tarsikiauraiperskrodęssargybas,—vertėabejotituo,kadįvykotikrasstebuklas.

Aprasojusiojedurųakutėješmėkšojotarytumpažįstamassiluetas:buliauskaklas,ikiblizgesioišskustasviršugalvis, vos priplotanosis.Tačiaunaktinis svečias kažko sustingopusiau atsigręžęs, nuleidęs galvą,nemėgindamas išjudinti sustingusios tylos.Priekaištingaipažvelgęs į atkimštą raugobutelį, stovintįantstalo,pulkininkasgiliauįkvėpėiratitraukėsklendę.Kodeksasįpareigojopadėtisaviems—neskirstantjųįgyvuosiusirmirusiuosius.

Hanterisakisnuogrindųpakėlėtikdurimsatsivėrus.Tapoaišku,kodėljisslėpėkitąsavoveidopusę.Baiminosi, kad senis jo tiesiog neatpažins. Net visko matęs pulkininkas, kuriam vadovavimasSevastopoliostotiesgarnizonui,palygintisuankstesniaisaudringaismetais,buvotiesioggarbėspensija,išvydęsHanterįsusiraukėtarsinusiplikęs,opaskuikaltainusijuokė:dovanok,nesusilaikiau.

Svečias, priešingai, net nenusišypsojo. Per praėjusiusmėnesius žiaurūs randai, bjaurojantys jo veidą,spėjošiektiekapgyti,betjisseniuivisvienbeveikniekuonepriminėankstesnioHanterio.

Jis griežtai atsisakinėjo aiškinti apie savo stebuklingą išsigelbėjimą bei vėlesnį dingimą; į pulkininkoklausimus tiesiog neatsakinėdavo, tarsi jų nebūtų išgirdęs. Maža to, paprašė Deniso Michailovičiausniekam nepasakoti apie jo atsiradimą— tokiu būdu priminė seną skolą. Šiam teko prislopinti sveikąprotą,verčiantįnedelsiantpraneštivyresnybei,irpaliktiHanterįramybėje.

Visdėltošiokiųtokiųžiniųsenissurinko.Josvečiasnebuvoniekurįsipainiojęsirniekasjo, jauseniaiapraudoto, nebeieškojo. Tiesa, kūnas taip ir nebuvo surastas, bet jei Hanteris išgyventų, nedelsiantvisiemsapietaipraneštų,įtikinamaibuvoaiškintapulkininkui.Ištikrųjų,sutikotasai.

Užtat, kaip dažnai nutinka dingusiesiems be žinios, Hanteris, tiksliau, jo išblankęs ir pagražintasatvaizdas, išniro dešimtyje pusiau teisingų mitų ir pasakojimų. Panašu, kad šis įvaizdis jį visiškaitenkino,irjisneskubėjoatkalbinėtijįgyvąpalaidojusiųbičiulių.

Atmindamassavoneapmokėtassąskaitas irpadaręs tinkamas išvadasDenisasMichailovičiusatlyžo irnet pats ėmė pritarti šiam žaidimui: prie svetimų nevadino Hanterio vardu ir, nesileisdamas įsmulkmenas,pasidalijopaslaptimisuIstominu.

Tam apskritai buvo vis vien: savo duonos kąsnį brigadininkas atidirbinėjo su kaupu, dieną ir naktįbudėdamaspriešakyje,pietiniuosetuneliuose.Stotyje jobeveiknebuvomatyti:pasirodydavokartąpersavaitę, savo asmeninę pirties dieną. Ir nors jis įlindo į šį pragarą tik dėl to, kad pasislėptų ten nuonežinomų persekiotojų, — Istomino, niekada nesibjaurinčio legionierių, turinčių tamsią praeitį,paslaugomis,taineglumino.Kadtikkovotų;odėltoabejoniųnebuvo.

Niurzgantyssargybiniai,nepatenkintinaujojovadoišdidumu,popirmojomūšionutilo.Kiekvienasjų,kartąpamatęs,kaipjismetodiškai,apskaičiuotai,sunežmoniškubeaistriužavesiunaikinaviską,kastik

leidžiasi naikinama, kažką apie šį vyrą suprato. Susidraugauti su nedraugingu brigadininku daugiauniekasnebesistengė,tačiaubesąlygiškaijampakluso,taip,kadHanteriuiniekadanereikėdavokeltisavoduslaus pertempto balso. Tas balsas kažkuo hipnotizavo, ir net stoties viršininkas imdavo paklusniailinkčiotikaskart,kaibrigadininkasįjįkreipdavosi—netneišklausęsikigalo,šiaip,dėlvisapikta.

Pirmąsyk per pastarąsias dienas oras Istomino kabinete tapo lengvesnis — tarsi čia ką tik būtųpraslinkusi begarsė audra, atnešusi ilgai lauktą palengvėjimą. Ginčytis nebebuvo dėl ko. NebuvogeresniokarioužHanterį.Jeiguirjispradingstuneliuose,sevastopoliečiamsbelikstikviena...

— Aš pasirūpinsiu pasiruošimu operacijai, gerai? — pirmasis pasisiūlė pulkininkas žinodamas, kadstotiesviršininkasvisvienapietaiprasitars.

—Trijųparųtauturėtųpakakti,—Istominasprisimerkdamasžybtelėjožiebtuvėliu.—Daugiaumesjųlauktinebegalime.Kaipmanai,kiekžmoniųprireiks?

— Vienas smogiamasis būrys laukia įsakymų, užsiimsiu kitais, ten dar apie dvidešimt karių. Jeiguužporyt, — pasisukdamas į išėjimo pusę pulkininkas linktelėjo galvą, — nieko neišgirsime, skelbkvisuotinęmobilizaciją.Veršimės.

Istominas kilstelėjo antakius, bet, užuot prieštaravęs, giliai užsitraukė tyliai spragsinčios suktinės.DenisasMichailovičius sugriebė kelis ant stalo išmėtytus prirašytus lapus ir, trumparegiškai palinkęs,ėmėbraižytiantjųmįslingasschemas,įapskritimusįrašydamasvardusirpravardes.

Veržtis? Stoties viršininkas žvelgė virš pražilusio senio pakaušio, pro plaukiančią tabako rūkaną, įdidelę metro schemą, kuri kabėjo pulkininkui už nugaros. Pageltusi ir aprūkusi, išmarginta rašaložymėmis — žygių rodyklėmis ir apgulčių žiedais, blokuojamųjų postų žvaigždutėmis ir uždraustųteritorijų šauktukais, ši schema buvo pastarojo dešimtmečio metraštis. Dešimtmečio, kurio nė vienadienanebuvorami.

Žemiau Sevastopolio žymės baigėsi iškart už pietinės ribos: kiek pamena Istominas, iš ten nesugrįžoniekas. Ilga linija, šliaužianti žemyn išsišakojusia šaka, išliko neliesta. Užkariauti Serpuchovo linijąsevastopoliečiams pasirodė neįkandama užduotis; tam vargiai būtų pakakę visos žmonijos, netekusiosdantųnuospinduliuotės,pajėgų.

Odabarbalzganasnežinomybėsrūkasgaubėirtąjųstiebodalį,kuriatkakliaitempėsiviršun,Hanzos,žmonių link. Niekas tų, kuriems pulkininkas rytoj įsakys ruoštis mūšiui, neatsisakys to daryti.Sevastopolio stotyje karas dėl žmonijos išlikimo, prasidėjęs daugiau nei prieš du dešimtmečius,nenutrūkonėakimirkai.Kaidaugelįmetųgyvenipetys įpetį sumirtimi,mirtiesbaimėužleidžiavietąabejingumui, fatalizmui, saugumoprietarams ir žvėriškiems instinktams.Tačiaukasžino,kas jų laukėpriekyje, tarpNachimovo prospekto ir Serpuchovo. Kas žino, ar apskritai buvo įmanoma pralaužti tąpaslaptingąužkardąirarbuvotenkurveržtis.

JisatsiminėsavopastarąjąkelionęįSerpuchovostotį:turgausprekystaliai,valkatųgultaiiraptriušusiosširmos,užkuriųmiegairmylisilabiaupasiturintysgyventojai.Jietenniekosavoneaugino,neturėjoneišiltnamių, nei aptvarų gyvuliams. Graibštus apsukrūs serpuchoviečiai vertėsi spekuliacijaperpardavinėdamiužsigulėjusiasprekes,kuriaspusvelčiunupirkdavo išvėluojančiųkaravanininkų6, irteikdami Žiedo gyventojams paslaugas, už kurias namie jie būtų buvę teisiami. Ne stotis, o

parazituojantisgrybas,auglysantgalingoHanzoskamieno.

TurtingųŽiedolinijosprekybosstočiųsąjunga,taikliaipakrikštytaHanzapagalgermaniškąjįprototipą,išlikocivilizacijostvirtovegrimztančiameįbarbariškumoirskurdoliūnąmetro.OHanza...Hanza—taireguliarioji armija, elektros apšvietimas net pačioje skurdžiausioje pusstotėje ir garantuotas duonosgabalėliskiekvienam,kuriopasepuikavosipilietybėsantspaudas.Tokiepasaijuodojojerinkojekainavodidžiulius pinigus7, bet jeigu Hanzos pasieniečiams pavykdavo pričiupti klastotės savininką, šiamtekdavopalydėtigalvą.

TurtaisirjėgaHanzagalėjopasigirtidėlsavopatogiosvietos:Žiedolinijajuosėpluoštąlikusiųatšakų,atverdamaprieigąkiekvienaiišpersėdimostočiųirtelkdamajasišvien.Prekeiviai,gabenantysarbatąišParodos, ir drezinos, tiekiančios šovinius iš Baumano ginkluotės saugyklų, buvo linkę iškrauti prekesartimiausiameHanzos pasienio poste ir grįžti namo.Geriau jau atiduoti pigiau, nei vaikytis didesnėsnaudosleidžiantisklajoneipovisąmetro,kurigalėjonutrūktibetkuriąakimirką.

Hanzakartais prisijungdavogretimas stotis, tačiaudažniau jos būdavopaliekamos vienos.Tos stotysnuolaidžiaudamos tapdavo pilkosiomis teritorijomis; jose vykdavo tokie dalykai, su kuriais Hanzosvaldininkai neketino turėti nieko bendra. Spindulinės stotys knibždėjo jų šnipais ir papirktaisverteivomis,betformaliaiišlikdavonepriklausomos.TokiabuvoirSerpuchovostotis.

Vienoje jos linkvedusiųtarpstočiųamžiamssustojosąstatas,nespėjęsnusigauti ikikaimyninėsTūlos.Sektantų apgyventas traukinys, Istomino schemoje pažymėtas nežymiu katalikišku kryželiu, tapoapleistuvienkiemiuviduryjejuodosdykvietės.Jeigunezujantyspogretimasstotismisionieriai,smalsiaibesidairantys paklydusių sielų, Istominas apie sektantus išvis negalvotų nieko bloga. Vis dėlto ikiSevastopolio Dievo šunys neatklysdavo, o praeinantiems pro šalį keliautojams jie ypatingų kliūčiųnesudarydavo— nebentminutėlei užlaikydavo juos savo pamokomosiomis kalbomis. Be to, antrasistunelis,nuoTūlosvedantisSerpuchovostoties link,buvošvarus ir tuščias— juo irnaudojosivietiniaikaravanininkai.

Istominas vėl žvilgsniu slystelėjo linija žemyn. Tūlos? Tai pamažu nykstanti gyvenvietė, kuriainukrentatrupiniainuožygiuojančiųprošalįsevastopoliečiųkonvojųirapsukriųSerpuchovoprekeivių.Gyvena iš Dievo malonės: kas taisinėja visokiausią mechaninį šlamštą, kas uždarbiauja prie Hanzospasienio, ištisomis dienomis atsitūpę laukdami eilinio ūkvedžio su vergvaldžiomanieromis. „Taip patvarganaigyvena,bet jųakysenematyti serpuchovietiško suktumo,—pamanė Istominas,— ir tvarkostenkurkasdaugiau.Pavojus,matyt,sutelkia.”

Kitastotis,Nagatino,joschemojebuvopažymėtatrumpubrūkšneliu—tuščia.Išdaliesteisybė:ilgiaušioje stotyjeniekasneužtrukdavo,betpasitaikydavo,kad į jąužklysdavo įvairiaspalvėšutvė,gyvuliškaivegetuodavo ir nykiai leisdavo laiką. Visiškoje tamsoje susiliedavo nuo svetimų akių pasislėpusiosporelės. Kartais tarp kolonų įsižiebdavo skurdus lauželis, prie kurio spiesdavosi tunelio galvažudžių,susirinkusiųįslaptąsueigą,šešėliai.

Nakvyneičiaapsistodavotikneišmanėliaiarbakupinidrąsosvyrai:toligražunevisistotieslankytojaibuvožmonės.Šnibždančiojeklampioje tamsoje,kuriosbuvokupinaNagatino stotis, įsižiūrėjuskartaisšmėkšteldavo išties košmariški siluetai. Kas kiek laiko pasigirsdavęs širdį veriantis slogus vargšo,tempiamoįguolį,kadtenbūtųneskubiaisuėstas,klyksmasneilgamatbaidydavobenamius.

UžNagatino valkatos žengtinesiryžo, iki pat apsauginių Sevastopolio ribųdriekėsi „niekieno žemė”.Pavadinimassąlyginis:žinoma,jiturėjošeimininkus,kurieprižiūrėjosienas,betnetSevastopoliožvalgųgrupėsbuvolinkusiosvengtisusitikimosujais.

Tačiaudabartuneliuosepasirodėkažkasnaujas.Nematytas.Pasiglemžiantisviską,kastikmėgindavopereiti, rodėsi, jau seniai ištryptais maršrutais. Ir kas žino, ar sugebės jo stotis, net sušaukusi visuspajėgius gyventojus imtis ginklo,priešpriešinti šiampadaruipakankamąkariauną, kuri jį sutvardytų...Istominas sunkiai pakilo nuo kėdės, nulingavo prie žemėlapio ir nubrėžė cheminiu pieštuku atkarpąnuo taško su užrašu „Serpuchovo stotis” iki užrašo „Nachimovo prospektas”. Šalia suraitė riebųšauktuką.NorėjojįnupieštiprieProspekto,betišėjovisiškaipriešaisSevastopoliostotį.

***

Iš pirmo žvilgsnio Sevastopolio stotis rodėsi negyvenama. Platformoje nebuvo ženklų, rodančių, kadkurnorsgalėtųstovėtikareiviškospalapinės,kurioseįprastaižmonėsgyvendavokitosestotyse.Čia,vosapšviestiporosblankiųlempų,niūksojokeliskruzdėlynodydžioapkasai,suręstiišsmėliomaišų.Tačiauugniespozicijosbuvotuščios,oskurdžioskvadratinėskolonosnuklotostirštudulkiųsluoksniu.Viskasbuvopadarytataip,kadužklydępašaliniaipamanytų,jogstotisseniaiapleista.

Tačiau jeigu neprašytam svečiui šautų į galvąmintis nors neilgam užtrukti, jis rizikuotų pasilikti čiavisam laikui.GretutinėjeKachovostotyje ištisąparąbudintyskulkosvaidininkai ir snaiperiaiperkeliassekundes užimdavo savo pozicijas. Vietoj silpnų lempučių po lubomis įsižiebdavo negailestingigyvsidabriošviestuvai,nudegindamiprietuneliotamsospripratusiųžmoniųirpadarųtinklainę.

Platforma buvo paskutinis ir kruopščiai apgalvotas sevastopoliečių gynybos ruožas.O jų būstai buvoišdėstyti viduje šios apgaulingos stoties,kolektoriuosepoplatformomis.Pogranitiniųgrindų,paslėptųnuo svetimų akių, plokštėmis buvo dar vienas aukštas, plotu nenusileidžiantis pagrindinei salei, betsuskirstytasįdaugybęnarvų.Geraiapšviesti,sausiiršiltikambariai,vienodaiburzgiantysoroirvandensvalymo įrenginiai, hidroponiniai šiltnamiai... Saugumo ir jaukumo pojūtis stoties gyventojamssugrįždavotiksulindusgiliaipožeme.

Homeras žinojo, kad lemiamas mūšis jo laukia ne šiauriniuose tuneliuose, o čia — namie.Brukdamasis siauru koridoriumi pro pravertas svetimų kambarių duris, artindamasis prie savojo, jispėdinovis lėčiauir lėčiau.Reikėjodarkartąapgalvotitaktiniusveiksmusirparepetuotireplikas.Laikolikovismažiau.

—Ką padarysi? Įsakymas... Pati žinai, kokia padėtis.Manęs net neklausė.Na ko tu taip,mergaite?Tiesiogjuokinga!Ašnesiprašiaupats!Negaliu.Kątu!Negaliujuk.Išsisukinėti?Taijukdezertyravimas!— bumbėjo jis sau po nosimi tai pasipiktinusia, ryžtinga intonacija, tai nukrypdamas į minorą irmėgindamasmeiliaikažkąįkalbėti.

Priėjęs savo kambario slenkstį sumurmėjo viską iš naujo. Ne, ašarų nebuvo galima išvengti, tačiautrauktisjisneketino.Paniuręsirpasirengęskovai,senisnuspaudėrankeną.

Du iš devynių su puse kvadratinių metrų— didžiulės prabangos, kurios jis savo laiku eilėje laukėpenkeriusmetus,bastydamasispobendrabučius,—užėmėkareiviškadviejųaukštųlova,metrasatiteko

pietųstalui,užtiestampuošniastaltiese,odartrijuosekvadratiniuosemetruosebuvosukrautadidžiulė,lubas siekianti, krūva senųjų laikraščių. Gyventų vienišas — vieną gražią dieną šis kalnas kaipmatužvirstų ant jo ir palaidotų po savimi. Tačiau prieš penkiolika metų jis sutiko moterį, kuri buvopasirengusinetikkentėtišitiekdulkinosmakulatūrossavomažamenamuke,betirrūpestingaipalygintiją,neleisdamapaverstisavobūstopopierinePompėja.

Ji apskritai buvo pasiruošusi kentėti daug ką. Begalines laikraščių iškarpas su antraštėmis:„Ginklavimosi varžybos įgauna pagreitį”, „Amerikiečiai išbandė naują priešraketinę raketą”, „Mūsųgynybinis skydas tvirtėja”, „Provokacijos tęsiasi” ir „Kantrybė trūko”, kuriomis tarsi tapetais nuo lubųligi grindų buvo nuklijuotos kambarėlio sienos. Jo naktinius budėjimus su apkramtytu rašikliu priešūsniesmokykliniųsąsiuviniųelektrosšviesoje:apiežvakes jųname,kurbuvotokiakrūvapopierių, irkalbos negalėjo būti. Jo pusiau juokdarišką pravardę, kuria jis pats didžiavosi, nors kiti ją tardavo suatlaidžiašypsena.

Daug ką, bet ne viską. Ne jo berniukišką ryžtą kaskart atsidurti pačiame viesulo epicentre, kadpažiūrėtų,kaip tenviskasyra iš tikrųjų,— ir taibūnantbeveik šešiasdešimties!Ne lengvabūdiškumą,dėl kurio jis sutikdavo imtis bet kurios vadovybės užduoties, pamiršdamas tai, kad po vieno neseniaiįvykusiųžygiųvosbesugrįžoišanopasaulio.

Taippatnemintį,kadjigaliprarastijįirvėlliktivisaiviena.

PalydėjusiHomerą į budėjimą— jo eilė ateidavokartą per savaitę— ji niekadanesėdėdavonamie.Slėpdamasi nuo nerimo eidavo pas kaimynus, į darbą ne savo pamainosmetu.Vyriškas abejingumasmirčiaiatrodėjaikvailas,egoistiškas,nusikalstamas.

Namie jis ją aptikoatsitiktinai—užlėkusiąpersirengtipodarbo^Moteris taip ir liko įkišusi rankas įaplopyto vilnonio megztinio rankoves — tamsūs jau žilstelėję plaukai, nors jai dar nebuvopenkiasdešimties,atrodėišsidraikę,pablyškusioserudoseakysebuvomatytiišgąstis.

—Kolia,kasnutiko?Taujukbudėjimasikivėlumos,arne?

Homerasstaigapraradonorądabarpasakotijaiapiepriimtąsprendimą.Jissudvejojo:galbūt,dabarjąnuraminus,pasakytilygtarpkitkopervakarienę?

—Tiknesumanykmeluoti,—sugavusijoklaidžiojantįžvilgsnįperspėjoji.

—Supranti,Lena...Čiatoksreikalas,—pradėjojis.

—Niekasne..?—jiiškartpaklausėišesmėsbaisiausio,tiknenorėjotartižodžio„mirė”tarsitikėdama,kadjosmintysgalimaterializuotis.

—Ne!Ne,—Homeraspalingavogalvą.—Manetiesiogatleidonuobudėjimo.SiunčiaįSerpuchovostotį,—šiokiadieniškaipridūrėjis.

—Betjuk,—Jelenaužsikirto.—Jukten...Arjiejaugrįžo?Jukten...

—Liaukis,tainiekis.Niekotennėra,—suskubopridurtijis.

Jelena nusisuko, priėjo prie stalo, be jokio reikalo perstatė druskinę iš vienos vietos į kitą, pataisėstaltiesėsklostę.

—Ašsapnavau,—jiatsikrenkštė.

—Tuvisąlaikąjuos...

—Negerąsapną,—atkakliaitęsė.Staigagraudžiaisukūkčiojo.

—Nakotu?Kąašgalėjau...Taijukįsakymas,—suprasdamas,kadvisajoparuoštaįžanganevertanėskatiko,memlenojisglostydamasjaipirštus.

—Tai tegu vienakis pats ir eina ten!—piktai, jauper ašaras sviedė ji atitraukdama ranką.—Tegutasai ruožuotas velniūkštis su savo berete tenai eina! Jie moka tik įsakinėti... Jam tai kas? Jis visągyvenimąpramiegojosuautomatuvietojbobospriešono!Kąjissupranta?

Įvariusmoterį į ašaras neįmanoma jos paguosti nenusileidus sau pačiam. Ir gėda buvoHomerui, irnuoširdžiai gaila jos, tačiau taip lengva buvo dabar palūžti pažadėjus atsisakyti užduoties, nuraminti,nušluostyti jai ašaras — kad vėliau graužtųsi, gailėtųsi praleistos galimybės? Galbūt paskutinėsgalimybės,kuripasitaikėjamgyvenime,kuriosirtaipjauilgokaitekolaukti.

Jisnutylėjo.

***

Jau buvo laikas ruoštis ir instruktuoti karininkus, bet pulkininkas vis dar sėdėjo Istomino kabinetenekreipdamasdėmesioįkaipįprastaierzinantįirgundantįcigarečiųdūmą.

Kol stoties viršininkas susimąstęs kažką šnabždėjo, pirštu vedžiodamas po savo metro žemėlapį,DenisasMichailovičius vis mėgino suprasti: kam viso to reikia Hanteriui? Visa tai— paslaptingas joatsiradimas Sevastopolio stotyje, noras čia apsistoti, pagaliau ypatingas atsargumas brigadininkuipasirodant stotyje — slėpdamas veidą beveik visuomet dėvėdavo šalmą — galėjo reikšti tik viena:Istominas buvo teisus, Hanteris vis dėlto nuo kažko bėgo. Užsidirbdamas papildomų taškų apsistojopietiniame blokuojamajame poste: vienas pakeisdavo visą brigadą ir pats palaipsniui taponepakeičiamas.Kadirkaspareikalautųdabar išduoti jį,kadirkokiąpasiūlytųpremijąuž jogalvą,neiIstominas,neipatspulkininkasnetnepagalvotųnusileisti.

Priedanga buvo nepriekaištinga. Į Sevastopolio stotį neužklysdavo pašaliečiai, o vietiniaikaravanininkai,kitaipneiplepūsprekeiviaiiškitųstočių,traukdamiįdidįjįmetroniekadaneplakdavoliežuviais.ŠiojemažojojeSpartoje, įsikibusioje į savožemės lopinėlįpačiamepasauliokrašte, labiausiaibuvovertinamipatikimumasirįniršiskaunantis.Opaslaptisčiažmonėsmokėjogerbti.

Kam tuomet Hanteriui reikėjo viskąmesti, pačiam pasiprašyti į žygį, kurio Istominas nesiryžtų jampatikėti, ir rizikuojant, kad jį atpažins, leistis į Hanzą? Pulkininkas kažkodėl nenorėjo tikėti, kadbrigadininkui išties rūpėjo pradingusių žvalgų likimas. O ir už Sevastopolį jis kovėsi ne išmeilės šiaistočiai,betdėljamvienamžinomųpriežasčių.

Galbūtjisgavoužduotį?Taidaugkąpaaiškintų:jonetikėtąatvykimą,uždarumą,užsispyrimąnakvotimiegmaišyje tuneliuose, pagaliau jo sprendimą nedelsiant judėti Serpuchovo stoties link. Kodėl jistuometprašėnepraneštikitiems?Kieno,jeinejų,jisgalėjobūtipasiųstas?Kienogi?

PulkininkasįveikėnorąpasivaišintiIstominosuktine.Ne,negalibūti.Hanteris—vienasOrdinošulų?Tasžmogus,kuriambuvodėkingidešimtys,galbūtšimtai,tarpjų—irpatsDenisasMichailovičius?

„Tas žmogus—negalėjo,— atsargiai paprieštaravopats sau.—Tačiau ar buvoHanteris, sugrįžęs iš

nebūties,būtenttasžmogus?”

Ir jeigu jisvykdėkienonorsnurodymus...Argalėjo jisdabargautikokįsignalą?Artaigalėjoreikšti,kad ginklų karavanai ir žvalgai dingo neatsitiktinai, kad tai buvo kruopščiai suplanuota operacija?Tačiaukoksbuvopatiesbrigadininkovaidmuo?

Pulkininkasstaigapapurtėgalvątarsimėgindamasnusikratytiprilipusiųirįtarimųgreitaipritvinkusiųsiurbėlių.Kaip jisgali taipgalvotiapiežmogų,kuris jį išgelbėjo?Beto, ikišiolHanteris tarnavostočiainepriekaištingai, ir nebuvo jokių priežasčių juo abejoti. Denisas Michailovičius, uždraudęs sau netmintysepavadintijį„šnipu”bei„diversantu”,priėmėsprendimą.

—Dararbatėlės,ireisiupasvaikinus,—pernelygžvaliaiištarėjis,trakštelėdamaspirštais.

Istominasatsitraukėnuožemėlapioirvangiainusišypsojo.Ištiesėranką,siekdamassavosenodiskiniotelefonoaparato,kadpakviestųpasiuntinį,tačiaustaigaaparatassuzvimbė,priversdamasabukrūptelėtiir susižvalgyti. Šito garso jie nebuvo girdėję jau gerą savaitę: budėtojas, jeigu norėdavo ką pranešti,visuometpasibelsdavoįduris,odaugiauniekasstotyjenegalėjotiesiogiaiskambintiviršininkui.

—Istominasklauso,—atsargiaitarėjis.

—Vladimirai Ivanovičiau...TenTūlos stotis,— ragelyje sniaukrodamas skubiai bėrė telefonistas.—Tikblogaigirdėti...Rodos,mūsiškiai...Betryšys...

— Nagi sujunk! — suriko viršininkas trinktelėdamas kumščiu su tokia jėga, kad telefono aparatasgailiaicinktelėjo.

Telefonistasišsigandęsnutilo,potogarsiakalbyjespragtelėjo,sušlamėjoirpasigirdotolimas,iškraipytasbeineatpažįstamasbalsas.

***

SlėpdamaašarasJelenanusisukoįsieną.Kąjidargalėjopadaryti,kadjįsulaikytų?Kodėljisbuvotokspatenkintas atsiraduspirmai galimybei ištrūkti iš stoties, prisidengiant šia šimtąkart nuvalkiota istorijaapie vadovybės įsakymus ir bausmes už dezertyravimą? Viską ji jam davė, viską padarė per šiuospenkiolika metų, kad jį pririštų! O jį ir vėl traukia į tunelius, tarsi jis ten tikėtųsi rasti dar ką nors,išskyrustamsą,tuštumąirpražūtį.Kojamtrūksta?

Homeras girdėjo savo galvoje Jelenos priekaištingus žodžius taip aiškiai, tarsi ji dabar kalbėtų balsu.Jautėsišlykščiai,tačiautrauktis jaubuvopervėlu.Jauruošėsiprašytiatleidimo,sušildyti jąžodžiu,betspringosuprasdamas,kadkiekvienastoksžodistikpakurstysugnį.

O virš Jelenos galvos ašarojo Maskva — rūpestingai įrėminta, ant sienos kabėjo iš seno blizgausalmanachoiškirptaspalvotanuotrauka:Tverėlyjantskaidriamlietui.Kadaise,taislaikais,kaiHomerasklajojopometro,visasjoturtasbuvodrabužiaiiršinuotrauka.Kitųkišenėsebūdavoišvyriškųžurnalųišplėštų sulamdytųpuslapių su apsinuoginusiomis gražuolėmis, betHomerui jie negalėjo atstoti gyvosmoters net kelioms trumpoms gėdingoms akimirkoms. O štai šis vaizdas jam priminė kažką be galosvarbaus,neapsakomainuostabaus...Irkartuprarastoamžiams.

Sušnabždėjęs beaistrį „atleisk” jis išniro į koridorių, atsargiai privėrė duris ir netekęs jėgų pritūpė.

Kaimynų durys buvo atidarytos. Ant slenksčio žaidė liguisti pabalę vaikai — berniukas ir mergaitė.Išvydę senį jie sustingo; bet kaip susiūtas ir skudurais kimštas meškinas, kuriuo jie ką tik negalėjopasidalyti,vienišasnusiritoantgrindų.

—DėdeKolia!Pasekpasaką!Tužadėjai,kadgrįžęspaseksi!—užkalbinojieHomerą.

—Kuriąjums?—tasainegalėjoatsakyti.

—Apiebegalviusmutantus!—džiugiaisušukoberniokas.

—Ne!Ašnenoriuapiemutantus!—paniuromergaitė.—Jiebaisūs,ašbijau!

—Okokiostunori,Taniuša?—atsidusosenis.

—Tadaapiefašistus!Irpartizanus!—pridūrėberniukas.

—Ne...ManapieSmaragdomiestąpatinka...—nusišypsojoTania.

—Betjukašjumstikvakarjąpasakojau.Galapietai,kaipHanzasuRaudonaisiaiskariavo?

—ApieSmaragdomiestą,apieSmaragdomiestą!—sušukoabu.

—Nagerai,—sutikosenis.—Kažkurtolitoli,Sokolnikųlinijoje,užseptyniųsmėlėtųstočių,užtrijųįgriuvusių metro tiltų, už šimtų tūkstančių bėgių, stovi stebuklingas požeminis miestas. Šis miestasužburtas,irpaprastižmonėsnegaliįjįpatekti.Jamegyvenaburtininkai,tikjiegaliišeitiužmiestovartųir sugrįžti atgal.Oantžemėspaviršiausvirš šiomiesto stovididingapilis subokštais,kuriojeanksčiaugyvenotieišmintingiburtininkai.Šipilisvadinasi...

—Versitetas!—riktelėjoberniokas,pergalingaipažvelgdamasįseserį.

— Universitetas, — patikslino Homeras. — Kai įvyko didelis karas ir ant žemės ėmė kristibranduolinės raketos, burtininkai suėjo į savo miestą ir užbūrė įėjimą, kad pas juos nepatektų piktižmonės,kuriesumanėkariauti.Irgyvenajie...—jispaspringęsnutilo.

Jelenastovėjoatsirėmusiįdurųstaktąirklausėsi.Homerasnetnepastebėjo,kaipjiišėjoįkoridorių.

—Ašsudėsiukuprinę,—kimiaiištarėji.

Senispriėjoirpaėmėjąužrankos.Jinedrąsiai,gėdindamasisvetimųvaikų,apkabinojįirpaklausė:

—Tugreitaigrįši?Taujukniekoneatsitiks,tiesa?

IrHomeras,tūkstantąjįkartąpersavoilgągyvenimąnustebintasneįveikiamosmotersmeilėspažadams—nesvarbu,įmanomajuosištesėtiarne,—atsakė:

—Viskasbusgerai.

—Jūsjautokiesenukai,obučiuojatės,tarsibūtumėtekątikvedę,—mergaitėpriešiškainusivaipė.

— O tėtis sakė, kad netiesa, nėra jokio Smaragdo miesto, — nedraugišku balsu galiausiai ištarėberniokas.

—Galirnėra,—gūžtelėjopečiaisHomeras.—Juktaipasaka.Kaipgiapsieitumebejų?

***

Buvo girdėti tikrai siaubingai blogai. Balsas, besiskverbiantis pro traškėjimą ir šnaresį, Istominui

pasirodėblankiaipažįstamas—berods,jisbuvovienožvalgų,pasiųstųpasSerpuchovotrijulę.

—Tūlos...Negalime...Tūlos...—šisstengėsiperduotikažkokiusžodžiųderinius.

—Suprataujus,jūsTūlosstotyje!—surėkėįragelįIstominas.—Kasatsitiko?Kodėlnegrįžtate?

—Tūlos!Čia...Nereikia...Svarbiausia,nereikia...—frazėspabaigąnukirtoprakeiktitrukdžiai.

—Konereikia?Pakartokite,konereikia?!

—Negalimašturmuoti!Jokiubūdunešturmuokite!—netikėtaiaiškiaipasigirdobalsasišragelio.

—Kodėl?Kokiavelniavatenpasjusvyksta?Kastenyra?!—pertraukėviršininkas.

Tačiaubalsodaugiaunebuvogirdėti.Tirštabangaužliejotriukšmas,ovėliaubetkokiegarsairagelyjenutilo.TačiauIstominasnesiruošėtuopatikėti;jisniekaipnegalėjopaleistitelefonoragelioišrankų.

—Kastenvyksta?!..

5Kevlaras-aromatiniųangliavandeniliųpagrindusudarytaspoliamidinispluoštas,sukurtas1965metais.Pasižymidideliuatsparumu

tempimui.Lyginantpagal svorį, jis5kartus stipresnisužplieną.Nedegus,nelaiduselektrai.Dėl savounikalių savybiųkevlarasplačiai

naudojamaskarinėjepramonėje,aeronautikoje, sporto inventoriausgamyboje- tosesrityse,kurreikalingas tvirtumas irkuomažesnis

gaminiosvoris(red.pastaba).

6Karavanininkai-prekeiviai,keliaujantyskaravanu(vert.pastaba).

7Pinigųekvivalentasbuvošaudmenys(vert.pastaba).

TREČIASSKYRIUS

POGYVYBĖSHomeruipasirodė,kad jis visamgyvenimuiprisimins sargybinį, kuris atsisveikino su juo šiauriniameposte.Taipžiūrimaįkritusiodidvyriokūną,kaigarbėssargybašūviaisatiduodajampaskutinępagarbą:supasididžiavimuirliūdesiu.Kaiatsisveikinamaamžiams.

Gyviesiems tokie žvilgsniai neįstrigdavo. Homeras pasijuto taip, tarsi ropštųsi klibančiomispristatomosiomiskopėčiomisįkabinąmažonegalinčionutūptilėktuvo,klastingųjaponųkonstruktoriųperdirbto į pragaromašiną.Drėgnas vėjas taršė švytinčią imperijos vėliavą, ant pakilimo tako blaškėsimechanikai,gaudėmotorai,pilvotasgenerolasprispaudėpirštuspriekepurėsgraižo,o joužpurtusioseakysekibirkščiavosamurajauspavydas...

—Kotaipdžiaugiesi?—niūriaipaklausėsutrikusiosenioAchmedas.

Jis,priešingaineiHomeras,nesiveržėpirmassužinoti,kasgivykstaSerpuchovostotyje.Antplatformospasiliko jo tylinti žmona.Kairiąja ranka ji laikė už rankos vyresnėlį, o dešiniąja— kniauksintį ryšulį,kurįatsargiaiglaudėpriekrūtinės.

—Tai tarsiatsistotivisuūgiu—ir įpsichinęatakąprieškulkosvaidžius.Toksžūtbūtinispasiryžimas.Mūsųlaukiamirtinakova...—pabandėpaaiškintiHomeras.

— Tas atakas taviškiai neatsitiktinai taip pavadino, — subumbėjo Achmedas atsigręždamas atgal, įmažą šviesią aikštelę tunelio gale.—Kaip tik tokiemspsichams kaip tu.Normalus žmogus savonoruprieškulkosvaidžiusnepuls.Niekamtokiežygdarbiainereikalingi.

—Supranti,kaipyra,—neiškartatsiliepėsenis.—Kaijauti,kadlaikasartėja,susimąstai:arspėjauką

norsnuveikti?Aratsiminsmane?

—Dėltavęsnesutikras.Oašturiuvaikų.Jietaitikraineužmirš...Bentvyresnysis,—patylėjęssunkiaipridūrėtasai.

ĮgeltasHomeras norėjo atsikirsti, tačiau paskutiniaiAchmedo žodžiai numaldė karingumą.Tiesa ta,kadjam,senam,bevaikiui,lengvarizikuotisavokandžiųsukapotukailiu,oanamvaikinuipriešakyje—darpernelygilgasgyvenimas,kadrūpėtųnemirtingumas.

Užnugaryje likopaskutinisžibintas—stiklainis su lemputeviduje,dengtasvielosgrotelėmis irpilnasapdegusiųmusiųbeisparnuotųtarakonų.Chitininėmasėvospastebimaiknibždėjo:kaikurievabzdžiaidar buvo gyvi ir mėgino iššliaužti tarsi nepribaigti mirtininkai, suversti į bendrą griovį kartu sunužudytaisiais.

Homerasnenoromisakimirkaistabtelėjodrebančiame,mirštančiame,vosmatomamegeltonosšviesoslopinėlyje,kurįdar skleidė šitaskapu tapęsžibintas.Tuomet, įkvėpęsoro, įkandinkitųpaniro į rašalojuodumo tamsą, išsiliejusiąnuoSevastopolio ribų ikipatTūlosprieigų. Jeigu, žinoma, tokia stotisdaregzistavo.

***

Paniurusimoteris su dviemmažais vaikais, tarsi įaugusi į granitines grindų plokštes, buvo ne vienaaptuštėjusioje platformoje. Šiek tiek tolėliau, lydėdamas žvilgsniu išėjusiuosius, sustingo vienakisstorulis,galintispasigirtiimtynininkopečiais,operžingsnįjamužnugarossupasiuntiniutyliaikalbėjosiapyliesisseniskareiviškuvatiniu.

—Beliekatiklaukti,—išsiblaškiusiaipermesdamasužgesusiąnuorūkąnuovienolūpųkampučiopriekitoreziumavoIstominas.

—Tulauk,oašsavoreikalaisužsiimsiu,—atkakliaipareiškėpulkininkas.

—Sakautau:taiAndrejusbuvo.Paskutiniosiostrijulės,kuriąmesišleidome,vyresnysis,—VladimirasIvanovičiusdarkartąįsiklausėįįkyriaitebeskambantįjoausyjebalsątelefonoragelyje.

— Ir kas dabar? Galbūt jie kankindami privertė jį tai pasakyti. Specialistai žino įvairių metodų, —kilstelėjoantakįsenis.

—Nepanašu,—susimąstęspalingavogalvąviršininkas.—Kadtubūtumgirdėjęs,kaipjistaipasakė.Tenkitidalykaivyksta,nepaaiškinami.Kavalerijosantpuoliutennepaimsi...

—Aštauberegintpaaiškinsiu,—patikinojįDenisasMichailovičius.—Tūlosstotisužgrobtaplėšikų.Surengė pasalą mūsiškiams — vienus nužudė, kitus suėmė. Elektros neatkerta todėl, kad patys janaudojasi, ir Hanzos nervinti nenori. O štai telefoną atjungė. Kokia čia istorija su telefonu, kuris taiveikia,taineveikia?

—Jobalsasbuvotoks...—Istominastarsinesiklausydamasdėstėsavo.

— Na koks balsas?! — užrėkė pulkininkas, priversdamas pasiuntinį mandagiai atsitraukti per kelisžingsnius.—Suvarytų tau segtukus į panages—darne toksbūtų!Opasitelkus šaltkalvio reples išvisbosąvisamgyvenimuifalcetupadarytigalima!

Pulkininkui jaubuvoviskas aišku, jis jauapsisprendė.Atsikratęsdvejonių senisvėlpasijuto tarsi antžirgo,kardasprašėsiįranką,kadirkątenverkšlentųIstominas.

Tasaineskubėjoatsakyti,leisdamasįkaitusiampulkininkuinuleistigarą.

—Palauksim,—taikiai,bettvirtaipagaliaupasakėjis.

—Dvidienas,—senissukryžiavorankasantkrūtinės.

—Dvidienas,—linktelėjoIstominas.

Pulkininkas apsisuko vietoje ir nutrepsėjo į kareivines: jis nebuvo nusiteikęs švaistyti savo brangauslaiko. Smogiamųjų būrių vadai jau gerą valandą laukė jo štabe, įsitaisę abiejuose ilgo lentų staloflanguose.Tuščioskėdėsbuvotikpriešinguosestalogaluose:joirIstomino.Tačiaušįkartąpradėtiteksbevadovybės.

Stotiesviršininkasneatkreipėdėmesioįtai,jogDenisasMichailovičiusišėjo.

—Įdomu,kaipmesapsikeitėmevaidmenimis,arne?—tarytumjam,ogalpatssaupasakėIstominas.

Nesulaukęsatsakymoatsisuko.Susidūrėsuapstulbusiupasiuntiniožvilgsniu;mostelėjęsrankaatleidojį.„Pulkininko,kurisgriežtaiatsisakėpaskirtidarnorsvienąkareivį,neįmanomaatpažinti,—pamanėviršininkas.—Kažkąjaučiasenasvilkas.Tačiauarneapgaunajouoslė?”

PačiamIstominuinuojautasakėvisaikąkita:pasislėpti.Laukti.Keistasskambutistiksustiprinonegerąnuojautą:Tūlosstotyjejųpėstininkųlaukėsusidūrimassupaslaptinguneįveikiamupriešininku.

VladimirasIvanovičiuspasirausėkišenėse,sugraibėžiebtuvėlįirįžiebėkibirkštį.Kolviršvyriškiogalvoskilo padriki dūmų žiedai, jis nepajudėjo iš vietos ir neatitraukė akių nuo tamsios tunelio įdubos,užburtasjostarsitriušissmauglio.

Surūkęs vėl palingavo galvą ir nukulniavo į savopostą. Išniręs iš šešėlio, pagarbiu atstumu jį nusekėpasiuntinys.

***

Duslus spragtelėjimas— ir briaunoti tunelio skliautai nušvito geras penkias dešimtismetrų į priekį.Hanterio žibintas dydžiu ir galia buvo panašesnis į prožektorių. Homeras negirdimai iškvėpė —pastarosiomisminutėmisjisnegalėjoatsikratytiminties,kadbrigadininkasneuždegsšviesos,nesjoakysvisiškaigaliapsieitiirbejos.

Įžengęs į tamsią tarpstotę šis tapodarmažiaupanašus, jei iš visopanašus, į žmogų. Jo judesiai įgavožvėriesgrakštumoirveržlumo.Žibintąjis,matyt,įjungėtiktaisavopakeleiviams,opatslabiaupasikliovėkitais jutimais. Nusiėmęs šalmą ir pasisukęs ausimi į tunelį jis dažnai įsiklausydavo ir net,sustiprindamasHomeroįtarimus,kartaisapmirdavo,kadįkvėptųrūdimistrenkiančiooro.

Be garso slinkdamas per kelis žingsnius priekyje, į kitus jis neatsigręždavo, tarsi būtų juos užmiršęs.Achmedas, retai budėdavęs pietinėje užkardoje, tad nepratęs prie brigadininko keistenybių, suglumęsbakstelėjoseniuiįšoną:kasčiajam?Tasaitikskėstelėjorankomis:argitaidviemžodžiaispaaiškinsi...

Kam Hanteriui apskritai jų prireikė? Brigadininkas, rodos, šiuose tuneliuose jautėsi kur kas labiaupasitikintissavimineiHomeras,kuriamjispatsirskyrėčiabuviovedliorolę.Ojuksenis,jeipaklaustum,

galėtųdaugkąpapasakotiapiečionykštesvietas—irnebūtųdalykų,irtiesų,kitąkartkurkasbaisesniųirkeistesniųneipatysnetikėčiausinuobodžiaujančiųprievienišolaužosargybiniųpramanai.

Jis galvoje turėjo savą metro schemą — nelygią Istomino žemėlapiui. Stoties viršininko schemoježiojinčiastuštumasHomerasgalėtųužpildytisavaisženklaisirpaaiškinimais.Vertikaliosšachtos,atvirosaružkonservuotostarnybinėspatalpos,tarplinijiniųjungčiųvoratinkliai.JoschemojetarpČertanovoirPietinėsstočių—pervienąžemynnuoSevastopolio—nuo linijosskyrėsiatšaka, įauganti įgigantiškąmetro„Varšuvos”depovynmaišį,apipintądešimtiesakligaliųgyslų.DepasHomerui,turintomenyjejošventąvirpulį regint traukinius,buvonyki irmistinėvieta,primenantidrambliųkapines.Apie jį senisgalėjokalbėtivalandųvalandas—kadtikatsirastųklausytojų,pasirengusiųjuopatikėti.

Įveikti atkarpą nuo Sevastopolio iki Nachimovo stoties, pasak Homero, buvo nelengva. Saugumotaisyklės ir tiesiog sveikas protas reikalavo visiems laikytis drauge, judėti lėtai ir atsargiai, nuodugniaitikrinti sienas ir grindinį priešais save. Ir net toje tarpstotėje, kur visos angos, visi tarpai buvo triskartužmūryti ir užplombuoti Sevastopolio inžinierių brigadų, jokiu būdunebuvo galimapalikti užnugariobepriežiūros.

Perskrosta žibinto spindulio tamsa susiliedavo iškart už jų nugarų, žingsnių aidas trupėdavoatsimušdamas į begalines tiubingų8 pertvaras, o tolumoje ilgesingai kaukė ventiliacijos šuliniuosesugautas skersvėjis. Iš lėto besikaupdami lubų plyšiuose žemyn krito pritvinkę tąsūs lašai — galbūtvandens,betHomerasstengėsinuojųišsisukti.Šiaip,dėlvisapikta.

***

Senais laikais, kai dar virė karštligiškas baisingojo miesto gyvenimas viršuje, o metro neramiemsmiestiečiams rodėsi tiesiog bedvasė transporto sistema, — jau tuomet dar jaunas Homeras, kurįpaprastaivadindavoKolia,sužibintuirmetalineinstrumentųdėžeklaidžiojoposavoperonus.

Paprastiemsmirtingiesiems eiti ten buvo uždrausta, jiems buvo skirta tik pusantro šimto išblizgintųmarmurinių salių ir reklama apklijuoti ankšti vagonai. Kasdien praleisdami po dvi tris valandaskaukiančiuose ir siūbuojančiuose sąstatuose, milijonai žmonių nesuvokdavo, kad jiems leidžiamapamatyti tikdešimtąjądalįnepaprastaididžiulėspožeminėskaralystės,nusidriekusiospožeme.Okadjie nesusimąstytų apie tikrąjį jos dydį, apie tai, kur veda nepastebimos durys bei geležinės užtvaros,tamsios šoninės tunelių atšakos ir amžiniems remontams uždaryti perėjimai, dėmesį traukdavoakinamai blizgantys paveikslai, kvaili šūkiai ir negyvi reklamas skelbiančiųjų balsai, kurie neleisdavoatsipalaiduoti net kylant ar leidžiantis eskalatoriais. Taip bent jau atrodė pačiam Koliai, kai jis ėmėgilintisįšiopasauliopasaulyjepaslaptis.

Įvairiaspalvėsvagonuosekabančiosmetro schemosbuvo skirtos įtikinti smalsuolius,kadpriešais juos—išskirtinaicivilinisobjektas.Tačiau jųgyvomisspalvomispažymėtos linijosbuvoapvytosnematomųpaslaptingų tunelių vijų, ant kurių sunkiomis kekėmis kabėjo kariniai ir vyriausybiniai bunkeriai, otarpstotėsjungėsisukatakombų,išraustųpomiestudarpagonių,raizginiu.

Ankstyvos Kolios jaunystės laikais, kai jo šalis dar buvo per skurdi, kad rungtųsi su kitomis jėga irambicijomis, o Paskutiniojo Teismo diena, rodėsi, buvo taip toli, bunkeriai ir slėptuvės, įrengtibelaukianttosdienos,dulkėjo.Tačiausuturtaisgrįžoirbūtasisišpuikimas,okartusujuo—irpriešai.

Jaupadengtosrūdimisdaugiatonėsketinėsdurysbuvosugirgždesiupravertos,maistoirmedikamentųatsargosatnaujintos,oroirvandensfiltrai—paruoštidarbui.

Irlabailaiku.

Priėmimas įdarbąmetro jam, atvykėliui ir skurdžiui, buvo tarsi įstojimas įmasonų ložę. Iš atstumtobedarbio jis tapo galingos organizacijos, dosniai mokančios už tas kuklias paslaugas, kurias jis jaisuteikdavo, ir žadančios atskleisti jam pasaulėdaros paslaptis, nariu. Uždarbis, kuris buvo žadamasdarboskelbime,Koliaipasirodėnetgilabaipatrauklus,oreikalavimųbusimiesiembėgiųprižiūrėtojamsbeveiknebuvo.

Toli gražu ne iš karto vyriškis iš kai kurių savo bendradarbių paaiškinimų ėmė suprasti, kodėlmetropolitenaspriverstasviliotidarbuotojusdideliaisuždarbiaisirpriedaisužkenksmingumą.Priežastisbuvoneįtemptasdarbografikasirnedienosšviesosatsisakymassavonoru.Ne,priežastisbuvovisiškaikitokia.

Nuolatsklindančiaisnykiaisgandaisapievelniavąjis,skeptiškomąstymožmogus,netikėjo.Betkartąištrumpos tamsios tarpstotėsapžiūrosnegrįžo jobičiulis. Ieškoti jokažkodėlnebuvo imtasi—pamainosviršininkas beviltiškai numojo ranka, — o paskui taip pat nepastebimai dingo ir visi to bičiuliodokumentai,patvirtinantys,kadjiskadaiseyradirbęsmetro.Koliai—vieninteliam,kurisdėljaunystėsir naivumo niekaip negalėjo susitaikyti su jo dingimu, — kai kas iš vyresniųjų pašnibždomis,dairydamiesiįšonus,pagaliaupranešė,kadjodraugą„pasiėmė”.Todėlkas, jeiguneHomeras,žinojo,kad negeri dalykai dėjosi Maskvos požemiuose dar gerokai iki tol, kai megapolis išmirė apsvilintasArmagedonokvėpavimo...

Praradęs draugą ir įgijęs slaptų žinių Kolia galėjo išsigąsti ir pabėgti, mesti šį darbą ir susirasti kitą.Tačiau nutiko taip, kad jo vedybos su metro iš išskaičiavimo virto keistu romanu. Persisotinęskasdieniniųtuneliųkeistenybiųjisperėjoinicijavimoįmašinistopadėjėjusapeigasiružėmėpatikimesnęvietąsudėtingojemetropolitenohierarchijoje.

Kuo artimiau jis susipažino su tuo nepripažintu pasaulio stebuklu, su tuo nostalgijos antikai apimtulabirintu,ciklopiniumiestubeįpėdinių,apverstuaukštynkojomisiratsispindinčiunuosavopirmagimiopilkoje.Maskvosžemėje,tuogiliauirbesąlygiškiaujįįsimylėjo.ŠisžmoniųrankomispastatytasTartaras9

buvovertastikrojoHomeropoezijos,blogiausiuatveju—sparnuotosiosSvifto10,kurisaprašytųkurkasspalvingiau nei Laputas11, plunksnos... Tačiau jo paslaptingu įkvėpėju ir nemokša dainiumi tapo visolaboKolia.NikolajevasNikolajusIvanovičius.Juokinga.

Atrodytų,dargalimabūtųmylėtiVariniokalnovaldovę12,betkaippamiltipatįkalną?Tačiaušimeilė,tapusiabipusiairpavydžia,savolaikupareikalavoišKoliosšeimos,betišgelbėjojopatiesgyvybę.

***

Hanteris sustingo vietoje taip netikėtai, kad Homeras, skendintis prisiminimų patale, nespėjo iš joišlįstilaukirvisugreičiutrenkėsibrigadininkuiįnugarą.Tasai,neištaręsnėžodžio,nubloškėnuosavęssenįirvėlsustingo,nuleidęsgalvąirnukreipęsįtunelįsavosudarkytąausį.Hanteristarsišikšnosparnisaklaivaizdavosierdvę,gaudydamasjamvienamgirdimusdažnius.

Tačiau Homeras pajuto ką kita: Nachimovo prospekto kvapą, kurio neįmanoma buvo su niekuosupainioti. Kaip greit jie atkeliavo... Kad tik netektų sumokėti už tai, kad taip lengvai juos čionaipraleido.TarsiišgirdęsjomintisAchmedasnusimetėautomatąnuopetiesirspragtelėjosaugiklį.

—Kasten?—atsisukęsįsenįstaigasuūkėHanteris.

Homeras šyptelėjo sau: kas ten žino, ką velniai nešioja? Atlapoti Nachimovo vartai lyg piltuvėlis išviršaus sutraukdavo visokius neįsivaizduojamus padarus. Nors jie buvo laikomi nepavojingais, senisjiemspuoselėjoypatingusjausmus:lipnųbaimėsirpasibjaurėjimomišinį.

—Nedideli...Beplaukiai,—pamėginoapibūdintijuosbrigadininkas,oHomeruipakakožodelio„jie”.

—Lavonųėdikai,—negarsiaiištarėjis.

NuoSevastopolioikiTūlosstoties,ogalirkituosemetrokraštuosešisšabloniškaskeiksmažodisdabarįgijokitą,naująprasmę.Tiesioginę.

—Plėšrūnai?—paklausėHanteris.

—Sanitarai,—neužtikrintaiatsiliepėsenis.

Šiebjaurūspadarai,panašūsirįvorus,irįprimatus,nerizikuodavoatviraipultižmonių—jiemaitinosidvėseliena, kurią sutempdavo ant savo pamėgtos stoties paviršiaus. Virš Nachimovo suko lizdusdidžiulis jųpulkas.Visiartimiausituneliaibuvopritvinkęšleikštausposaldžioirimodvoko.OpačiameProspekte dėl jo pradėdavo svaigti galva, tad daugelis neatlaikę užsidėdavo dujokaukes jau tiesprieigomis.

Homeras, aiškiai suprasdamas šią Nachimovo ypatybę, paskubomis išsitraukė iš kelionės krepšiorespiratoriųiružsimaukšlinoantveido.Achmedas,paskubomisruošdamasis,pavydžiaižvilgtelėjoįsenįir prisidengė veidą rankove: pasklidusios po stotį miazmos palaipsniui gaubė juos, tykodamos irblaškydamos.

Hanteristarsiniekonejautė.

—Kažkasnuodinga?Sporos?—paklausėjisHomero.

—Kvapas,—sumykėtasaiperkaukęirsusiraukė.

Brigadininkas tiriamai nužvelgė senį tarsimėgindamas nustatyti, ar tasai nesišaipo iš jo, ir gūžtelėjoplačiaispečiais.

—Įprastas,—irnusisuko.

Jispatogiau suėmė savo trumpąautomatą,pasikvietė vyrus irminkštai žengdamaspirmaspajudėjo įpriekį. Dar už pusšimčio žingsnių prie siaubingo kvapo prisidėjo plevenantis nesuprantamasšnabždesėlis.Homerasnusibraukėnuokaktosgausiaisrūvančiusprakaitolašusirpamėginonuramintibesidaužančiąširdį.Visiškaiarti.

Pagaliau spindulys kažką užčiuopė... Aklai smigdamas į niekur, nušluostė miglą nuo sudužusiųžibintų, nuo dulkinų suskilinėjusių priekinių stiklų, nuo atkakliai rūdijimui besipriešinančių mėlynųapvadų... Priekyje buvo matyti pirmas traukinio vagonas, tarsi milžiniškas kamštis užkimšęs tunelioangą.

Traukinys buvo seniai ir beviltiškai miręs, tačiau kaskart jį matant Homerui lyg berniokui norėjosiužsiropšti į suniokotą mašinisto kabiną, paliesti prietaisų skydelio klavišus ir užsimerkus įsivaizduoti,kad vėl visu greičiu lekia tuneliu, traukdamas paskui save ryškiai apšviestų vagonų girliandą, pilnąžmonių — skaitančių, snaudžiančių, žiopsančių į reklamas arba mėginančių susikalbėti kaukianttraukiniovarikliams...

„Pavojaussignalo„Atomas”atvejujudėtiprieartimiausiosstoties,tensustotiiratidarytiduris.Padėticivilinėssaugospajėgomsirkariuomeneievakuojantnukentėjusiuosiusirhermetizuojantmetropolitenostotį...”

Instrukcija,kaipPaskutiniojoTeismodienąveiktimašinistams,buvo tiksli irnesudėtinga.Visur,kurtik buvo įmanoma, ji buvo vykdoma. Dauguma sąstatų, sustingę ties stočių platformomis, užsnūdoletargomiegu irpalaipsniuibuvodalimis išgrobstytimetrogyventojų, kuriemsvietojpažadėtųjųkeliųsavaičiųtekopasiliktišiojeslėptuvėjevisamlaikui.

Kai kur traukiniai buvo išsaugoti ir apgyvendinti, bet Homerui, kuriam traukinys buvo tam tikraprasme gyvas organizmas, tai atrodė paniekinimas— tas pats, lyg išmylimos katės padaryti iškamšą.Tokiose vietose kaipNachimovo prospektas sąstatai stovėjo aplamdyti laiko ir vandalų, tačiau vis darsveiki.

Homeras niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo vagono, o jo ausyse, slopindama krebždesį irčirškesį, vis garsiau skambėjo nuo stoties atsklindanti vaiduokliška pavojaus sirena ir iki šios dienosnegirdėtasbosinissignalas—vienasilgasirdutrumpi:„Atomas”!

... Tęsiamai sucypė stabdžiai, ir vagonuose pasigirdo sutrikęs balsas: „Gerbiamieji keleiviai, dėltechninių kliūčių traukinys toliau nebevažiuos...” Nei burbantis į mikrofoną mašinistas, nei patsHomeras,jopadėjėjas,darnegalisuvokti,kokianeviltimidvelkiašiežodžiai.

Įtemptaisugergždėhermetinėssklendės,visamlaikuiatskirdamosgyvųjųirmirusiųjųpasaulius.Pagalinstrukciją vartai turėjo būti visiškai uždaryti ne vėliau nei praėjus šešioms minutėms po pavojaussignalopaskelbimo,neatsižvelgiantįtai,kiekžmoniųlikokitojegyvenimopusėje.Įtuos,kuriemėginolaikytivartus,buvorekomenduotašaudyti.

Ar galėtų seržantėlis, saugantis stotį nuo benamių ir girtuoklių, iššauti į pilvą vyrui, kuris mėginapristabdyti galingą geležinį gremėzdą, kad suspėtų nusilaužiusi pakulnę jo žmona? Ar pajėgtų įžūlitetulė prie turniketo su uniformine berete, visus trisdešimt savo darbo metro metų tobulinantimeistriškumądviejoserungtyse—nepraleistiiršvilpti,nepraleistidūstančioseniokosuskurdžiaordinųjuostele? Instrukcija paliko viso labo šešiasminutes tam, kad iš žmogaus virstummechanizmu. Arbažmogžudžiu.

... Moterų cypimas ir pasipiktinę vyrų riksmai, baimės kupinos vaikų raudos. Pistoletų šūviai irautomatų serijos. Retransliuojami per kiekvieną garsiakalbį metaliniu bejausmiu balsu skaitomiraginimai laikytis rimties — skaitomi, kadangi nė vienas žmogus, žinodamas, kas vyksta, negalėtųsusivaldytiirpaprastaipasakytitaip...Abejingai.„Nepasiduokitepanikai...”Raudos,maldos...

Vėlšūviai.

Ir praėjus lygiai šešioms minutėms po pavojaus signalo, likus minutei iki Armagedono — skardus

gedulingassusiglaudžiančiųhermetiniųvartųsekcijųmaršas.Išraiškingisklendžiųtrakštelėjimai.Tyla.

Itrūsyje.

Vagoną teko apeiti palei sieną—mašinistas sustabdė per vėlai.Galbūt akimirkai nukreipė žvilgsnį įplatformą ir ten vykstančius įvykius... Ketiniais laipteliais jie užkopė aukštyn ir netrukus jau stovėjonuostabioje erdvioje salėje. Jokių kolonų, vientisas pusapvalis skliautas su kiaušinio formos įdubomisšviestuvams.Didžiulisskliautas,apimantisirplatformą,irabubėgiųkeliussustovinčiaisantjųsąstatais.Neįtikėtinaskonstrukcijosgrakštumas—paprastas,dangiškailengvas,lakoniškas...Tiknežiūrėtižemyn,nežiūrėtipokojomis,nežiūrėtipriešaissave.

Nematytito,kuodabarvirtostotis.Šiosgroteskiškoskapinaitės,kurnegalirastiramybės,šiosklaikiosmėsos eilės, užverstos apgraužtais skeletais, pūvančiomis skerdenomis, atitrūkusiomis kažkieno kūnųdalimis. Niekšiški sutvėrimai godžiai tempė čionai viską, ką tik galėjo pasiekti savo plačiose valdose,daugiau,neipatysgalėjosuryti.Šiosatsargospuvoiriro,tačiaujasvisvienkaupė,kaupėbegalo.

Negyvos mėsos krūvos, priešingai visiems dėsniams, judėjo, tarsi kvėpavo, ir aplink sklido atgrasusgrikšintisgarsas.Spindulysapšvietėvienąkeistųfigūrų:ilgoskampuotosgalūnės,glebnabeplaukėpilkaoda, kabanti klostėmis, perkreipta nugara... Blausios akys spokso neprimatydamos, didžiulės ausųkriauklėsjuda,gyvenasavogyvenimą.

Padaraskimiaisuklykėir,irdamasisvisomisketuriomis,nerangiainudribnojoatsivėrusiųvagonodurųlink. Nuo kitų krūvų taip pat ėmė vangiai šliaužti kitos maitėdos, nepatenkintai šniokšdamos irkriuksėdamos,šiepdamosiirurgzdamosantpakeleivių.

Išsitiesusios jos vos siekė neaukšto Homero krūtinę, be to, senis gerai, žinojo, kad baikštūs padaraineturėtų pulti stipraus sveiko žmogaus. Tačiau iracionali baimė, kuriąHomeras jautė šiems gyviams,augo iš jonaktiniųkošmarų: jisnusilpęs, paliktas gulėjo vienas apleistoje stotyje, objaurybės artinosi.Kaip rykliai vandenyne už kilometrų užuodžia kraujo kvapą, taip šie padarai jautė svetimo gyvenimopabaigąirskubėjotuopasinaudoti.

Senatviškos baimės, paniekinamai tikino save Homeras, savo laiku prisiskaitęs taikomosiospsichologijosvadovėlių.O,jeigutaipadėtų.

Tuo tarpu maitėdos žmonių nebijojo: atgrasių, tačiau lyg ir nepavojingų gaišenų ėdikų šaudymasSevastopolio stotyje būtų laikomas nusikalstamu šovinių švaistymu. Praeinantys karavanai stengėsinekreiptiįmaitėdasdėmesio,norsšiosretkarčiaiselgdavosiprovokuojamai.

Čiajųprisiveisėbegalės.Trijulėėjovisgilyn,subjauriutraškesiubataismindydamakažkienosmulkiuskaulelius, išbarstytus ant grindinio. Jiems beeinant vis nauji padarai nenoriai liaudavosi puotavę,skirstydavosiįužkampius.Jųlizdaibuvovagonuose,irtodėlHomerasnekentėjųdarlabiau.

Hermetinės sklendės Nachimovo prospekte buvo atvertos. Manyta, kad, sparčiai einant Prospektu,spinduliuotėsdozėbūtųnedidelėirnepakenktųsveikatai,tačiausustotičiabuvodraudžiama.Taipjaunutiko, kad abu sąstatai santykinai gerai išsilaikė: stiklai liko sveiki, pro durų plyšius buvo matytiapdergtisuolai,mėlynidažaineatsilupinėjonuovagonųkraštų.

Viduryje salės stūksojo tikras piliakalnis, sukrautas iš suraitytų neregėtos technikos karkasų.Susigretinęs su jais Hanteris staiga sustojo. Achmedas ir Homeras neramiai susižvalgė mėgindami

nuspėti,iškurgalikiltipavojus.Tačiaunerimopriežastisslypėjokitur.

Papėdėje, sultingai grumšnodamos ir urškaudamos, dvi nedidelėsmaitėdos lupinėjo šuns griaučius.Jos nesuspėjo pasislėpti: ar pernelyg įsijautė puotaudamos, kad nekreipė dėmesio į savo gentainiųsignalus,arnesuvaldėgodulio.

Raukydamosi nuo ryškios brigadininko žibinto šviesos; jos bekramsnodamos ėmė lėtai trauktisartimiausio vagono link, bet staiga vienapo kitos persirito ir dusliai, it du bulviųmaišai, nudribo antgrindinio.

Homeras nustebęs pažvelgė į Hanterį, kuris į dėklą dėjo sunkų kareivišką pistoletą, pailgintąduslintuvocilindru.Joveidaslikotokspatsramus,negyvas,kaipirįprastai.

—Matyt, buvo labai išalkusios,— sumurmėjo sau po nosimiAchmedas, su pasibjaurėjimu smalsiaiapžiūrinėdamastamsiasbalas,tvinstančiasnuosukiužintųkaukolių.

—Aštaippat,—staiganeaiškiaipridūrėbrigadininkas,priversdamaskrūptelėtiHomerą.

Neatsigręždamas Hanteris žengė pirmyn, o seniui pasirodė, kad jis vėl girdi jau aprimusį urzgimą.Kokiųpastangųprireikdavosutramdytipagundaikaskart,kainorėdavosipaleistikulkąį tasbjaurybes!Ramindavo save, įtikinėdavo ir galiausiai triumfuodavo, įrodęs pats sau, kad jis — patyręs karys,gebantis sutvardyti savokošmarus,neleisti jiems savęspalaužti.Tuo tarpuHanteris,matyt,nesistengėgalynėtissusavoketinimais.

Tačiaukokiebuvotieketinimai?

Tylidviejųgaujosnariųmirtispaskatinokitasmaitėdas:pajutusiosšviežiąmirtį,netpačiosnarsiausiosir tingiausios dingo nuo platformos, vos girdimai gargėdamos ir inkšdamos. Susigrūdusios į abutraukiniovagonus,josaplipolangusirsusispietusiostarpdurųaprimo.

Pykčiu,noruatkeršytiaratsakytipuolimutiepadarainetryško.Tereikiabūriuipaliktišiąstotį—iršiesutvėrimai kaipmat suris nukautuosius gentainius. „Medžiotojams būdinga agresija, — pamanėHomeras.—Tiems,kuriemintagaišena,josnereikia,taippatjieneturiporeikiožudyti.Visa,kasgyva,anksčiauarvėliaumiršta,taigivisvientapsjųgrobiu.Reikiatiesiogsulaukti.”

Žibinto šviesoje buvo matyti prie murzinų žalsvų stiklų prilipę šlykštūs snukiai, kreivi kūnai, iš šiosatanistiškoakvariumovidausnerimastingaigrabaliojančiosrankos.Visiškojetyloješimtaiblausiųakiųnepaliaujamaistebėjopraeinantįbūrį, sutvėrimųgalvossukosineįtikėtinai sinchroniškai,palydėdamossenį ilgu dėmesingu žvilgsniu. Taip į kunstkameros lankytojus žiūrėtų formalino kolbose įkalintiišsigimėliai,jeigujiemsapdairiainebūtųužsiūtivokai.

Norsatpirkimoužbedievybęvalandaartėjo,HomerastaipirnegalėjoprisiverstipatikėtineiDievu,neivelniu. Tačiau jeigu skaistykla egzistuotų, senis ją įsivaizduotų taip: Sizifas būtų pasmerktas kovai suvisuotinetrauka,Tantalas—nenumalšinamotroškuliokančioms.OHomerostotyjelaukėsuglamžytasmašinisto švarkas ir šitas pasibaisėtinas vaiduokliškas traukinys su šlykščiais keleiviais— gorgonomis,kerštingųjų dievų pašaipa. Sąstatui išvykus nuoplatformos, tunelis, kaip vienoje senųmetro legendų,virsMebijaus13juosta,drakonu,ryjančiusavouodegą.

Hanteriošistotisirjosčiabuviaidaugiaunebedomino.Likusiądalįsalėsbūrysįveikėsparčiužingsniu:

AchmedasirHomerasvosspėjopaskuipriekinnuskubėjusįbrigadininką.

Seniuiknietėjoatsigręžti,surikti,iššauti—nuvaikytitassuįžūlėjusiasišperas,atbaidytisunkiasmintis.Tačiau,užuottaipadaręs,jistipenonuleidęsgalvą,susikaupęs,kadtikneužmintųbepūvančiųkažkienoliekanų. Achmedas irgi ėjo nuleidęs galvą, paniręs į savo mintis. Taip beatodairiškai skubant išNachimovoprospektojauniekasnebegalvojo,kadvertėtųapsižvalgyti.

Hanterioprožektoriausšviesalakstėišvienospusėsįkitą,tarsisekdamakažkokįnematomągimnastąpošiuotamsiucirkokupolu,betirbrigadininkasnebekreipėdėmesioįtai,kątojišviesaužkliudydavo.

Spindulio šviesoje akimirkai šmėkšteldavo ir čia pat migloje išnykdavo niekieno nepastebėti šviežikaulaiirdarnevisiškaiapgraužtakaukolė—akivaizdžiaižmogaus.Šaliagulėjoniekamnebereikalingasplieniniskareiviškasšalmasbeiapsauginėliemenė.

Antnušiurusiožaliošalmobaltomisraidėmistrafaretubuvoužrašyta:„Sevastopoliostotis”.

8Tiubingas-požeminiųkasinių(tunelių,šachtosvamzdžių)surenkamasistvirtinimoelementas,dažniausiaicilindriniokevaloformos

(red.pastaba).

9MinimasTartaromiestasAzerbaidžane(vert.pastaba).

10DžonatanasSviftas-anglųprozininkas,satyrikas,publicistas,bažnyčiosveikėjas(vert.pastaba).

11IšgalvotasmiestasDž.Svifto„Guliveriokelionėse*(vert.pastaba).

12IšrusųprozininkoPaveloBažovorinkinio„Uralosakmės“(vert.pastaba).

13Mebijaus juosta - tai vieną kartą persukta ir galais sujungta popieriaus juostelė, neturinti išviršinės ir atvirkštinės pusės (red.

pastaba).

KETVIRTASSKYRIUS

SAMPYNOS—Tėti...Tėti,taiaš,Saša!

Jiatsargiaiatlaisvinobrezentinįdirželį,kuriuobuvoperrištabaisiaipatinusi tėvopasmakrė, irnuėmėjam nuo galvos šalmą. Suleido pirštus į tėčio suprakaitavusius plaukus, pakėlė gumą, nutraukė irnumetėdujokaukę,panašiąįsusiraukšlėjusįlavonopilkumoskalpą.Jokrūtinėsunkiaikilnojosi,pirštaigremžėgranitą,vandeningosakysnemirksėdamosįsmigoįmergaitę.Tėvasniekoneatsakė.

Padėjusi jam po galva kuprinę, Saša puolė vartų link. Liesučiu pečiu įsirėmė į didžiulę sąvarą, labaigiliai įkvėpė irsugriežėdantimis.Daugiatonisgeležinis luistas lėtaipajudėjo irgirgždėdamasatsistojo įvietą.Sašatruktelėjosklendęirsusmukoantgrindinio.Tikminutėlę,tikvienąminutę—atsipūsti,irjituojpatsugrįš.

Kiekvienasnaujasžygisatimdavoišjostėvovisdaugiaujėgų,omenkaslaimikis,kurįjisparsinešdavo,negalėjogrąžintiprarastų jėgų.Per tokias išvykas jiseikvodavosavogyvenimo likučiusnedienomis,osavaitėmis,mėnesiais.Priverstinisšvaistymas: jeigu jienebeturėskoparduoti, jiemsbeliks tiksuvalgytisavoprijaukintąžiurkę—vienintelęšiojebeviltiškojestotyje,opotonusišauti.

Sašanorėjopakeisti tėtį. Ji tiekkartųprašė jo respiratoriaus, kadpati galėtųpakilti į viršų, tačiau jisnesileido į kalbas. Matyt, žinojo, kad mažai naudos iš apdriskusios dujokaukės, kurios filtrai seniaikeisti, kad ji vertesnė neką daugiau kaip bet koks kitas talismanas. Tačiau to jai niekada nėraprisipažinęs. Melavo, kad moka valyti filtrus, melavo, kad gerai jaučiasi net po valandos„pasivaikščiojimo”, melavo, kad tiesiog nori pabūti vienas, kai bijodavo, jog ji gali pamatyti, kaip jis

vemiakraujais.

Ne Sašos jėgoms buvo ką nors pakeisti. Juos įvarė į kampą, bet nepribaigė veikiau iš pasityčiojamosmalsumo nei iš gailesčio. Manė, kad jie neišgyvens nė savaitės, tačiau tėvo valios ir jėgų užtekometams.Jųnekentėirniekino,betreguliariaimaitindavo—suprantama,neuždyką.

Perpertraukastarpžygių,tomisretomisminutėmis,kaijiedraugesėdėdavoprieskurdausrusenančiolaužo,tėvasmėgdavopasakotiapietai,kasdėjosianksčiau.Štaijaukelerimetai,kaijissuprato—nėraprasmėsmeluotibentjausau:ateitiesjisnebeturi.Užtatpraeitiesišjoniekasnegalėjoatimti.

„Anksčiaumano akys buvo tokios pat spalvos kaip ir tavosios,—porino jai tėvas.—Dangiškos.” IrSašai imdavoatrodyti, kad ji pamena tasdienas—dienas, kai auglys ant tėvokaklodarnebuvo tarsiištinęsgūžys,kaijoakysdarbuvoneišblukusios,švietėtaippatryškiai,kaipdabarspindijosios.

Sakydamas„dangiškos”tėvas,žinoma,turėjoomenyježydrądangų,darteberegimąsavoatmintyje,onetąmelsvairaudoną,virtusįkamuoliniaisdebesimis,kurį jismatydavopakildamasįpaviršių.Dienosšviesos jis neregėjo jau ištisusdvidešimtmetų. Saša jos išvis nebuvomačiusi.Tik sapnuose.Tačiau argalimatiksliaižinoti,ar teisingai ji ją įsivaizdavo?Arpanašus įmūsiškį taspasaulis,kurįsapnuosereginuogimimoakližmonės?Irarmatojiebentsapnuose?

***

Maživaikaiužsimerkęmano,kad tamsaapgaubėvisąpasaulį.Mano,kadvisikiti aplink tąakimirkąnematotaippatkaipir jie.„Žmogustuneliuosebejėgisirnaivuskaipirtievaikai”,—mąstėHomeras.Kiekįmanydamasjisgalimėgintidėtisšviesosirtamsosvaldovu,spragsėdamassavožibintuvėliu,tačiaunet visiškai neįžvelgiama tamsa aplinkkartais turi daug reginčių akių. Ir dabar, sutikusmaitėdžius, šimintisnepaliekajo.Nukreiptimintis,reikianukreiptimintis.

„Kaipkeista, kadHanterisnežinojo,ko jam lauktiNachimovoprospekte”,—pamanėHomeras.Kaibrigadininkas pirmąsyk prieš dumėnesius pasirodė Sevastopolio stotyje, nė vienas sargybinis negalėjopaaiškinti,kaiptokiogalingosudėjimožmogussugebėjonepastebimaiįveiktivisuspostus,išsidėsčiusiusšiauriniuosetuneliuose.Gerai,kadperimetrovadastaipirnepareikalavobudėtojųpasiaiškinti.

Tačiau jeigu ne perNachimovo prospektą, tai kaipHanteris pateko į Sevastopolio stotį?Kiti keliai įdidįjįmetro buvo seniai atkirsti. ApleistaKachovo linija, kurios tuneliuose dėl žinomų priežasčių jauseniainebuvonėgyvosdvasios,atmetama.Čertanovostotis?Juokinganetspėlioti,kadirtokssumanusnegailestingas karys galėtų vienas prasmukti pro tą prakeiktą stotį, juolab kad ten buvo neįmanomapatektinepasirodžiusSevastopoliostotyje.

Atmetus šiaurę, pietus ir vakarus,Homerui beliko tik daryti prielaidą, kadpaslaptingasis svečias į jųstotį atvyko iš viršaus. Aišku, visi žinomi įėjimai ir išėjimai į paviršių buvo kruopščiai užsklęsti irprižiūrimi,tačiau...Tarkime,jisgalėjoatidarytiužrakintąventiliacijosšachtą.Sevastopoliečiainesitikėjo,kad tarp išdegusiųblokiniųdaugiaaukščių griuvėsių vis dar gali atsirasti gana sumanus žmogus, kurisatjungtųjųapsaugossistemą.,

Beribė šachmatų lenta miesto mikrorajonų, praretintų krentančių kovinių sviedinių, seniausiaiištuštėjo. Prieš dešimtmečius ją apleido paskutinieji žaidėjai. Tos apsigimusios gąsdinančios figūros,kurios pačios atropodavo ant jos, naują partiją žaidė jau pagal savo taisykles. Žmogui nebuvo ko ir

svajotiapiemačąrevanšą.

Trumposišvykosieškantkonorsvertingo,kasdarnespėjosutrūnytiperdaugiauneidvidešimtmetį,tieskuboti ir gėdingi plėšikavimai savo pačių namuose — tai vienintelis dalykas, kuriam žmonėms darpakako jėgų. Sukaustyti radiacinės apsaugos pančiais sėlintojai kildavo viršun, kad šimtąjį kartąišnaršytų artimiausių namų griuvėsius, tačiau nė vienas nesiryžo stoti į kovą su dabartiniaisšeimininkais.Galimabuvoatsikirstinebentautomatoserija,palauktižiurkiųapdergtuosebutuose,okaitikpavojuspraeis—galvotrūkčiaisspruktiišganingojonusileidimoįpožemįlink.

Seni sostinės žemėlapiai jau seniai nebeatitiko realybės. Ten, kur anksčiau driekėsi kilometriniųspūsčių prospektai, dabar galėjo būti atsivėrusios prarajos arba užaugę nepereinami meldynai.Gyvenamuosius kvartalus pakeitė klampynai ar išdegintos plynės. Narsiausi sėlintojai ryždavosi ištirtipaviršiųkilometrospinduliunuogimtųjųlandų,kitiemstekdavoartimesniplotai.

UžNachimovo prospekto besidriekiančios stotys—Nagornajos,Nagatino ir Tūlos— neturėjo savųišėjimų,beto,iržmonės,gyvenantysdviejosetųstočių,buvonedrąsūs,bijojokiltiviršun.Iškuršiameužkampyje galėjo atsirasti gyvas žmogus, Homerui buvomįslė. Vis dėlto jis buvo linkęsmanyti, kadHanterisatklydoįjųstotįbūtentišpaviršiaus.

Tačiaubuvodarviena,paskutinėtikimybė,iškurgalėjoatkeliautijųbrigadininkas.Šimintissenajambedieviuikilopriešjovalią,jamstengiantisatgautikvapąirsuspėtipaskuiryžtingailekiantįpriekin,tarsinesiekiantįžemės,tamsųsiluetą.

Išapačios?

—Nujaučiukažkąbloga,—nutęsėAchmedastyliai,taip,“kadHomerasjį išgirstų,ovosatitolęsnuojų brigadininkas — ne. — Nelaiku mes iškeliavome. Gali manimi patikėti, jau kiek sykių čia sukaravanaisbuvau.Nagornajoješiandienniekogera...

Menkos plėšikų gaujos, atgaudamos jėgas po antpuolio į tamsias tarpstotes toliau nuo Žiedo, jausenokai nesiryžo artintis prie sevastopoliečių karavanų. Išgirdę ritmingą kaustytų batų stuksėjimą,pranešantį, kad artėja sunkioji pėstininkųkuopa, jie galėjo svajoti tik kaipkuogreičiaupasitraukus iškelio.

Ne, ne dėl jų, taip pat ne dėl keturrankiųmaitlesių išNachimovoprospekto tie karavanai visuometbūdavotaipgeraisaugomi.Puikusparengimasirnarsa,gebėjimasakimirksniususitelktiirsunaikintibetkokį pavojų smarkia ugnimi galėtų Sevastopolio konvojus paversti absoliučiais tunelių valdovais nuosavųblokuojamųjųpostųikipatSerpuchovo...JeigutikneNagornajosstotis.

Nachimovostotissusavobaimėmislikoužnugaros,tačiauneiHomeras,neiAchmedasnėakimirkainepajuto palengvėjimo. Nagornajos stotis, kukli ir neišvaizdi, daugeliui nepakankamai atidžiųkeliautojų tapo galutine. Nelaimingieji, atsitiktinai užklydę į kaimyninę Nagatino stotį, traukėsi kuotoliau nuo bauginančių tunelio, kuris vedė į pietus, Nagornajos link, nasrų. Tarytum tai galėtų juosišgelbėti...Tarytumtai,kasišlįsdavoištunelio,tingėtųnusėlintitoliau,kadišsirinktųlaimikįpagalsavoskonį.

Braunantis per Nagornajos stotį tekdavo pasikliauti tik sėkme, kadangi ten negaliojo jokie dėsniai.Kartaisšistotistylomisleisdavopereiti,pagąsdindamatikkraujožymėmisantsienųirrievėtųgeležinių

kolonų, tarsi kažkas būtų beviltiškai mėginęs užsikabaroti jomis aukštyn ir išsigelbėti... O po keliųminučių ji kitam būriui galėjo iškrėsti tokią išdaigą, kad likusiems gyviesiems, praradusiems pusębičiulių,atrodydavo,tarsijiebūtųpasiekędidžiulępergalę.

Ši stotis niekaipnepasisotindavo. Ji neturėjo numylėtinių. Ji nepasidavė tyrimams.Aplinkinių stočiųgyventojams ji rodėsi esanti savavališkos lemties įsikūnijimas. Be to, ji buvo svarbiausias išbandymastiems,kurieryždavosiišvyktiišŽiedoSevastopoliostotieslink—iratgal.

—Vargu, ar vienaNagornajos stotis galėjo tai padaryti,—Achmedas, prietaringas kaip ir daugumakitųsevastopoliečių,buvolinkęskalbėtiapiešiąstotįtaip,tarsijibūtųgyvasorganizmas.

Homeruinereikėjodarkartąklausti,tikslintis—jisirpatsdabargalvojoapietai,argalėjoNagornajosstotispasiglemžtidingusiuskaravanusirvisusžvalgus,pasiųstuspaieškoms.

—Viskopasitaikydavo,betkadtiekžmoniųsykiudingtų...—pritarėjis.—Kadjipaspringtų...

—Kodėl taip kalbi?—Achmedas piktai sudraudėHomerą pakeldamas ranką tarsi išsiblaškęs, o galketindamasvožtelėtiantausį,kurioplepusissenisprisiprašė.—Tavimijautikrainepasprings!

Homeras nutylėjo užgniauždamas nuoskaudą. Juk jis netikėjo, kad Nagornajos stotis galėtų išgirstijuos ir užpykti. Bent jau ne per tokį atstumą... Prietarai, vis tie prietarai! Suskaičiuoti visus požemiostabus — beviltiškas reikalas, kam nors užgausi skaudamą vietą. Šiuo atžvilgiu Homeras jau seniainebesinervino,betAchmedasturėjosavųpamąstymų.

Surinkęs vatinio kišenėje išmėtytą rožinį, suvertą iš bukų pistoleto kulkų, jis purviname delne įsukošvininiųkaroliukųkaruselęirsavąjakalbasumurmėjomaldąNagornajosstočiaiužHomeronuodėmes.Tačiaubuvopanašu,jogstotisnesuprato—arbaatgailautijaubuvopervėlu.

Hanteris, kažką pajutęs savąja antgamtiška nuojauta, mostelėjo odine pirštine aptemptu delnu,sulėtinotempąirlengvaipritūpė.

—Tenrūkas,—įkvėpdamasorotarėjis.—Kastai?

Homeras suAchmedu susižvalgė.Abu suprato, ką tai reiškia:medžioklė prasidėjo ir bus neįtikėtinasėkmė,jeijiegyvipasieksšiaurinesNagornajosribas.

—Kaiptaupasakyti?—nenoriaiatsiliepėAchmedas.—Taijikvėpuoja...

—Kas?—abejingaipasidomėjobrigadininkasirnusimetėnuopetieskuprinę,matyt,tikėdamasissavoarsenalesurastitinkamąkalibrą.

—Nagornajosstotis,—sušnibždėjotasai.

—Pažiūrėsim,—paniekinamaisusiraukėHanteris.

Betne,Homeruitikpasirodė,kadsudarkytasbrigadininkoveidasatgijo.Ištikrųjųjislikoramuskaipvisada,—tiesiogšviesataipkrito.

Likusiejiužšimtometrųtaippatpamatėtai:priešaisjųlinkpaleigruntąslenkasunkibalzganarūkana,iš pradžių ragaudama batus, vėliau apsivyniodama aplink kelius, juosmenį... Jie tarsi lėtai brido įvaiduoklišką jūrą, šaltą ir nemalonią, kas žingsnį leisdamiesi vis giliau apgaulingu dugnu, kol visiškaipasinersįjosdrumzlinusvandenis.

Matomumasbuvoprastas.Žibintųspinduliaiklimpošiamekeistamerūke tarsimusėsvoratinkliuose:nužengusvoskeletąmetrų išseko jėgos, jiesuglebo irpakibotuštumoje—sugauti, tingūs,nuolankūs.Garsaisklidoneaiškiaitarytumpersniegopatalą,irnetjudėtisekėsivissunkiau,tarytumbūryseitųneperbėgius,odumblu.

Kvėpuoti taippatdarėsivis sunkiau—betnedėldrėgmės,odėlneįprastai aitrausprieskonio,kurisįsismelkė į šį orą. Įkvėpti jo nesinorėjo: likdavo pojūtis, tarytum trauki į save kažkieno svetimo,išsiurbusioišorovisądeguonįirprisotinusiojįnuodingųgarų,kvėpavimą.

Homeras dėl visa pikta vėl įlindo į respiratorių.Hanteris, permetęs jį žvilgsniu, įkišo ranką į drobinįkrepšį, atitraukė timpą ir prilipdė virš savo įprastos kaukės naują, guminę. Be dujokaukės liko tikAchmedas,kurisarbanespėjojospasiimti,arbająignoravo.

Brigadininkas vėl sustingo, atsukdamas savo sužalotąją ausį į Nagornajos stotį, bet sutirštėjusi baltamiglatrukdėjamtyrinėtiatklystančiusišstotiesatgarsius,neleidosusidarytibendrovaizdo.Rodėsi,jognetoliese nuvirto kažkas sunkaus, kažkas ūktelėjo tęsiamai, pernelyg žema žmogaus balsui gaida.Isteriškaisužvangėjogeležis,tarsikažkienorankabūtųsusukusiįkilpąpaleisienąnutiestąstorąvamzdį.

Hanterispapurtėgalvą, tarytumnusikratydamasprilipusįpurvą, irvietoj trumpopistoleto jo rankoseatsiradokareiviškaskalašnikovas,turintisdvigubąragelį14irgranatsvaidįpovamzdžiu.

—Pagaliau,—sumurmėjosauponosimi.

Jie ne išsyk suvokė, kad žengia į pačią stotį. Nagornajos stotis buvo patvinusi rūku, tirštu it kiaulėspienas, ir Homerui, žvelgiančiam į ją pro aprasojusius dujokaukės stiklus, rodėsi, kad jis —akvalangininkas,atsidūręsskęstančiamevandenynelaineryje.

Panašumąpatvirtino kaltiniu pano išpuoštos sienos: jūrinės žuvėdros, rūsčiu ir neįmantriu tarybiniuspaudu įspaustos metale. Labiausiai jos priminė iškastinių gyvūnų įspaudus, atrastus atskilusiojeuolienoje.„Suakmenėti—štaižmogausirjokūryboslikimas,—šmėstelėjoHomeruimintis.—Tačiaukasiškas?”

... Nusistovėjęs aplink rūkas buvo gyvas — judėjo, virpčiojo. Kartais jame šmėsteldavo tamsiossantalkos — iš pradžių vaidenosi suraitytas vagonas arba surūdijusi budėtojo būdelė, po to imdavorodytisžvynuotaskūnasarbamistiškospabaisosgalva.Homeruibuvobaisunet įsivaizduoti,kasgalėjoužgrobti kubrikus ir įsiveržti į pirmosios klasės kajutes per dešimtmečius, praėjusius nuo katastrofosdienos. Jisdauggirdėjoapietai,kasnutikoNagornajosstotyje,betniekadanebuvosusitikęsakis įakįsu...

—Štai!Ten,išdešinės!—užrikoAchmedas,tampydamassenįužrankovės.

Pokštelėjosavadarbioduslintuvoprislopintasšūvis.

Homerasapsisukoneleistinaistaigiai,atsižvelgiantįjoreumatą,tačiauatbukęsžibintaspajėgėapšviestitiknedidelęmetaluapkaltąbriaunotąkolonosdalį.

—Išgalo!Štai,išgalo!—Achmedaspaleidotrumpąšūviųseriją.

Tačiau jo kulkos tik sutrupino marmuro plokščių liekanas, kuriomis kadaise buvo dailintos stotiessienos.KadirkienosiluetąAchmedasbūtųįžvelgęslinguojančiojeprieblandoje,jisišnykonesužalotas.

„Prisikvėpavau”,—pamanėHomeras.

Irstaigapačiuakieskrašteliuįžvelgėkažką...gigantiška.Tojibūtybėpasilenkėpožemokaketurmetrestotiesperdanga,neapsakomaimikliaisavomilžiniškamūgiuiišniroišrūkotiespačiamatomumoribairnugrimzdoatgalanksčiau,neisenissuspėjonukreiptiįjąautomatą.

Homerasbejėgiškaiatsigręžėįbrigadininką...

Tojoniekurnebuvomatyti.

***

— Niekis. Niekis. Nebijok,— sustodamas atsikvėpti tarp žodžių guodė ją tėvas.— Žinai... Kažkurmetroyražmonių,kuriemsdabardaugbaisiau...

Jispamėginonusišypsoti—niekoišėjo,tarsiatvipožandikaulis.Sašaatsakydamajamnusišypsojo,betpersmailųskruostikaulį, išteptąsuodžiais,nuriedėjosūrusrasos lašelis.Galiausiai tėvasatsigavo—pokeliųilgųvalandų,perkuriasjispėjoviskąapgalvoti.

—Šįkart visiškainesėkmingai, tu jau atleisk,— ištarė jis.—Visdėltonutariaunusigauti iki garažų.Pasirodėtoloka.Radauvienąnepaliestą.Spynanerūdijančioplieno,sutepta.Išlaužtinepavyko,pririšauužtaisą,paskutinį.Tikėjausi rastiautomobilį,atsarginiųdalių.Driokstelėjo,atidarau—tuščia.Visiškainieko.Kamužrakino,niekšai?Okiekgriausmo...Meldžiausi,kadniekasneišgirstų.Išeinuišgaražo—aplinkšunys.Maniau,viskas...galasjau.

Tėvasužmerkėakis irnutilo.SunerimusiSašapačiupo jįužrankos,bet jis tikneprasimerkdamasvospalingavo galvą: nesijaudink, viskas gerai. Jėgų nepakako net kalbėti, o jis norėjo jai pasiaiškinti,paaiškinti, kodėlgrįžo tuščiomis,dėlkoartimiausią savaitę,kol jis atsistos antkojų, jiemsbus striuka.Nebespėjo—užsnūdo.

Saša patikrino uždėtą ant jo įplėštos blauzdos tvarstį, jau pabrinkusį nuo pajuodusio kraujo, pakeitėįkaitusį kompresą. Atsitiesė, priėjo prie žiurkės namelio, atvėrė dureles. Žvėrelis nepatikliai išsprūdo,tuoj būtų pasislėpęs, tačiau, pamalonindamas Sašą, vis dėlto išlindo iš namų pasimankštinti. Žiurkėsnuojautaniekadaneapgaudavo:tuneliuoseviskasbuvoramu.Nurimusimergaitėgrįžoprietėvo.

— Tu būtinai atsikelsi, tu vėl vaikščiosi, — kuždėjo ji tėvui. — Tu rasi garažą, kuriame bus visasautomobilis. Ir mes pakilsime drauge, sėsime į jį ir išvažiuosime toli toli nuo čia. Už dešimt, užpenkiolikos stočių. Tenai, kurmūsųnepažįsta, kurmes būsime pašaliečiai.Kurmūsųniekas niekadanemenkins.Jeigutokiavietakurnorsyra...

Jiperpasakojojamstebuklingąpasaką,kuriątiekkartųbuvogirdėjusiišjolūpų.Kartojojąžodisžodinirdabar,patikartodamašiąsenątėvomantrą,tikėjojašimtąkartstipriau.Jislaugys,jiišgydysjį.Šiamepasaulyjeyravieta,kuriojevisiemsbusnesvarbu,kasjie.

Vieta,kuriojejiegalėsbūtilaimingi.

***

—Štaikurjis!Štai!Įmanežiūri!

Achmedasklykėtaip,tarsijįjaubūtųpagriebęirtempęsi,taip,kaipniekadanėrarėkęs.Vėlpratrūkoir

užsikirtoautomatas.Achmedasvisiškaisupanikavo,purtėsimėgindamasįstatytipilnąragelį.

—Jismaneišsirinko...Mane...

Kažkurnetoliese išdidžiaidriokstelėjokitasautomatas, sekundeinutilo irvėlvosgirdimai trinktelėjokapotomisserijomispotrisšūvius.

Hanterisvisdarbuvogyvas,vadinasi, ir jiedar turėjovilties.Pykšėjimai tai tolo, taivėlartėjo, tačiaunežinia, ar jie pasiekdavo tikslą. Homeras veltui įtempė klausą tikėdamasis išgirsti įtūžusį sužeistospabaisosriaumojimą.Stotisbuvonugrimzdusiįslogiątylą.Josmįslingišeimininkaibuvoarbabekūniai,arbanepažeidžiami.

Brigadininkas dabar tęsė savo keistą kovą kitame platformos krašte— ten blykčiojo ir geso ugniniaikulkųpunktyrai.Palikęssavoglobotinius,jisbuvosusižavėjęsgrumtynėmissuvaiduokliais.

Homerasatsikvėpęspakėlėgalvą.Troškimastaipadarytipersekiojojįjaukeliasilgasakimirkas,irsenispagaliau atsargiai jam pakluso. Oda, pakaušiu, plaukais jis pernelyg aiškiai jautė žvilgsnį — šaltą,slegiantį—irdaugiaunebegalėjopriešintisnuojautai.

... Ant lubų, aukštai virš jų galvų,migloje tykojo dar viena galva. Tokia didžiulė, kadHomeras neiškartsuvokė,kąbūtentviršsavęsregi.Milžinokūnasslėpėsistotiesmigloje,irtikjosiaubingassnukislinguodamas kabojo viršmažų žmogeliukų, kurie, pasišiaušę niekingais ginklais, neskuba pulti, kažinkodėlatiduodamilžinamsnedidelęlaikoduoklę.

Iš išgąsčionetekęsžadosenisnuolankiaiatsiklaupė;gailiaižvangtelėjoantbėgių jamišrankų iškritęsautomatas. Šaižiai suspiegėAchmedas.Padarasneskubėdamaspasidavė įpriekį, ir visąmatomąerdvępriešaisjuosužpildėtamsus,milžiniškaslyguolakūnas.Homerasužsimerkėruošdamasis,laukdamas...Jisgalvojoirgailėjositikvieno.Graužė,ėdėsąžinękartimintis:„Nesuspėjau!”

Tačiau tuoj pat sukrankštė ugnimi granatsvaidis, per ausis vožtelėjo sprogstamoji banga,apsvaigindama ir palikdama ploną švilpesį, į šalis išlakstė apdegę mėsgaliai. Pirmasis atsipeikėjęsAchmedastrūktelėjosenįužpakarpos,pastatėantkojųirėmėvilktipaskuisave.

Jiebėgopriekinkliūdamiužbėgiųirvėlstodamiesi,nejausdamiskausmo.Laikėsivienaskito,nesperbalzganą rūką negalėjo nieko įžvelgti ir per ištiestos rankos atstumą. Skuodė taip, tarsi jiems būtųgrėsusine tikmirtis,betkaikasdarbaisiau—paskutinis irnegrįžtamas išsikūnijimas,kūnobei sielosišnykimas.

Nematomi ir beveik negirdimi, bet atsilikę tik per žingsnį, demonai sekė įkandin lydėdami, betnepuldami,tarytumžaisdami,suteikdamiišsigelbėjimoiliuziją.

Skaldytomarmuro sienas pakeitė tunelio tiubingas15: jiems pavyko ištrūkti išNagornajos stoties! Jossergėtojai, tarsi iki galo įtempęgrandines, kuriomisbuvo sukaustyti, likoužnugaryje.Bet sustoti buvodar anksti...Achmedas žingsniavopirmas, liesdamasis prie sieninių vamzdžių, taip ieškodamaskelio įpriekį,raginoklupinėjantį,visprisėstitaikantįsenį.

—Okurbrigadininkas?—išlemenoHomeras,beeidamasnusitempęsdusinančiądujokaukę.

—Rūkaspasibaigė—sustokime,palaukime.Greitjauturibūti,visaigreit!Belikokelišimtaimetrų...Išeitiišrūko.Svarbiausia—išeitiišrūko,—kartojoužkalbėjimąAchmedas.—Skaičiuosiužingsnius...

Nei po dviejų, nei po trijų šimtų žingsnių gaubiantis rūkas nepraretėjo. „Kas, jei jis pasklido iki patNagatino?—svarstėHomeras.—Kas,jeijispasiglemžėirTūlosbeiNachimovostotis?”

—Negalibūti...Turime...Nedaugbeliko...—šimtąjįkartąištarėAchmedasirstaigasustingovietoje.

Homerasatsitrenkėįjį,abuišvirtoiškojų.

— Siena baigėsi, — Achmedas nustebęs glostė bėgius, drėgną ir šiurkštų grindinio betoną tarsibaimindamasis, kad grindinys išnyks iš po kojų taip pat klastingai, kaip tik ką į niekur prasmego kitaatrama.

—Naštaiji,kastau?—Homerasužčiuopėtiubingovingį,atsirėmėiratsargiaiatsistojo.

—Dovanok...—Achmedas susikaupdamas patylėjo,.—Žinai, ten, stotyje...Ašmaniau, niekada išten neištrūksiu. Jis taip žiūrėjo į mane... Į mane žiūrėjo, supranti. Jis nusprendė mane pasiglemžti.Maniau,amžiamstenliksiu.Irniekasnepalaidos.

Jam sunkiai sekėsi rinkti žodžius, ilgai negalėjo jų ištarti, gėdijosi savo bobiškų verksmų— kartu irmėginojuospateisinti,iržinojo,kadjiemsnegalibūtipateisinimo.Homeraspapurtėgalvą.

—Liaukis.Aš,beje,kelnesprišlapinau,irkąmandabardaryti?Eime,dabarjautikrainedaugbeliko.

Persekiojimasatšauktas—galimaatsikvėpti.Juolabjieirnebegalėjodaugiaubėgti,tadvėlvilkositaippat aklai čiupinėdami sienas, žingsnis po žingsnio artėdami išsigelbėjimo link. Baisiausia likoužnugaryje, ir nors tamsa kol kas nesitraukė, tačiau anksčiau ar vėliau grobuoniški tunelio skersvėjaisukandžios ją,sudraskys irnusitempsposkutelį įventiliacijosšulinius.Anksčiauarvėliau jienusigauspasžmonesirsulaukstensavoužtrukusiovado.

Tai nutiko net anksčiau, nei jie galėjo tikėtis, — galbūt todėl, kad migloje ir laikas, ir erdvė buvoiškreipti?Paleisienąpavykoužčiuoptiįviršųkylančiasmetalineskopėtėles—pakilimasantplatformos,apvalustuneliopjūvisvirtostačiakampiu,tarpbėgiųatsivėrėslėniopriedanga.

—Žiūrėk...—sušnibždėjoHomeras.—Rodos,stotis!Stotis!

— Ei! Ar yra čia kas nors? — iš visų jėgų suriko Achmedas. — Brolyčiai! Yra kas? — jį apėmėbeprasmisdžiaugsmingasjuokas.

Pageltusisunykusižibintųšviesaūkanotoje tamsoje išryškino laiko iržmoniųsuniokotasmarmurinessienų plokštes. Nė viena spalvotų mozaikų, kurios buvo Nagatino pasididžiavimas, neišliko. O kasnutikoakmeniudailintomskolonoms?Nejaugi...

NorsįAchmedošauksmąniekasneatsiliepė,jisnenurimoirtoliaušaukėsi,džiūgavo:aišku,išsigandorūko ir pabėgo tolyn; bet jo tuo nesustabdysi. OHomeras vis kažko nerimastingai ieškojo ant sienų,glostėjasblėstančiuspinduliu,stėronuoįtarimų.

Irštaipagaliausurado—metalinesraides,įsriegtasįsuskilusįmarmurą.

„NAGORNAJOSSTOTIS”.

***

Jos tėvas tikėjo: sugrįžimai niekada nebūna atsitiktiniai. Grįžtama siekiant ką nors pakeisti, ką norsištaisyti. Kartais pats Viešpats pačiumpa mus už pakarpos ir grąžina į tą vietą, kur mes atsitiktinai

nuklydomeišjoakių,kadįvykdytųsavonuosprendį—arbasuteiktųmumsdarvienągalimybę.

Todėl, aiškino tėvas, jis niekadanegalės sugrįžti iš tremties į jų gimtąją stotį. Jis daugiaunebeturėjojėgųkeršyti, kovoti, įrodinėti. Jamseniainebereikianiekienoatgailos.Toje ankstesnėje istorijoje, kurikainavojamvisągyvenimąirvosneatėmėgyvybės,kiekvienasnusipelnėsavodalios,sakė jis.Taip jauatsitiko, kad jiepasmerkti amžinai tremčiai—Sašos tėvasnenorėjonieko taisyti, oViešpats į šią stotįneužklysdavo.

Išsigelbėjimo planas — rasti paviršiuje per dešimtmečius nesurūdijusį automobilį, suremontuoti jį,pripildytidegalųirištrūktiišlikimonubrėžtodraudžiamojorato—senokaitapopasakapriešmiegą.

Sašai pasitaikydavo dar vienas kelias atgal, į didįjįmetro. Kai ji sutartomis dienomis atvykdavo prietilto,kadiškeistųbetkaipsutaisytusprietaisus,pajuodusiuspapuošalus,apipelijusiasknygasįmaistąirkelisšovinius,kartaisjaibūdavosiūlomakurkasdaugiau.

Prožektoriumi nuo drezinos apšviesdami jos kiek kampuotą berniukišką figūrą, prekeiviaisusižvalgydavo ir susimirkčiodavo; jie kviesdavosi ją ir jai kai ką žadėdavo. Mergaitė atrodė esantilaukinė — tylėdama žvelgė į juos iš padilbų, įsitempusi, už nugaros pasislėpusi ilgą geležtę. Platusvyriškaskombinezonasnegalėjoišryškintiįžūliaiapibrėžtųjoskūnolinijų.Dėlpurvoirmašininėsalyvosant veido josmėlynos akys spindėjo dar ryškiau, taip ryškiai, kad kai kurie žmonės nusukdavo akis.Balti plaukai, nemokšiškai apipjauti tuo pačiu peiliu, kurį ji visuomet laikė suspaudusi savo dešinėjerankoje,vosdengėausis,prikąstoslūposniekadanesišypsojo.

Greitaisupratę,kadmaistuvilkoprijaukintinepavyks,tieišdrezinosmėgindavopapirktijąlaisve,betjivisuomettylėjo.Jiepamanė,kadmergaitėnebylė.Taipbūtųdarpaprasčiau.Sašapuikiaisuprato:kadirsukuojisutiktų,jinenupirktųdviejųvietųdrezinoje.Jostėvasturėjoperdaugneapmokėtųsąskaitų,kuriųapmokėtineįstengė.

Beveidžiaiirbesieliaivyraijuodomiskareiviškomisdujokaukėmisnebuvojaitikpriešai—jineįžvelgėjokiųjųžmogiškųbruožų,nieko,kasgalėtųpriverstijąužsisvajotibentnaktį,bentsapne.

Todėl ji tiesiog nutrenkdavo ant bėgių telefonus, lygintuvus, arbatinukus ir, pasitraukusi dešimtžingsnių,laukdavo,kolprekeiviaipaimsprekesirnumesantbėgiųryšeliussuvytintakiaulienabeityčiaišbarstyssaująšovinių—kadturėtųprogąžvilgtelėti,kaipjišliaužiodamajuosrinks.

Potodrezinalėtaipajudėdavo,nutoldavoįtikrąjįpasaulį,oSašaapsisukdavoireidavonamo,kurjoslaukė kalnas sugadintų prietaisų, atsuktuvas, lituoklis ir iš dviračio sumontuotas nuolatinės srovėsgeneratorius. Ji sėsdavo ant jo, užsimerkdavo ir mindavo toli toli, beveik negalvodama apie tai, kadniekuometnepajudėsišvietos.Žinojimas,kadjipatinusprendėatsisakytimalonės,suteikdavojaijėgų.

***

Kokio velnio?! Kokiu būdu juos vėl čia užnešė? Homeras karštligiškai mėgino rasti atsakymą.Achmedasstaigaprisidengė—pamatęs,kurHomerasšviečiasavožibintu.

—Jinepaleidžiamanęs...—žemubeveiknegirdimubalsuištarėjis.

Apsupusijuosmiglasutirštėjotiek,kadjievosįžvelgėvienaskitą.

Nagornajos stotis, užsnūdusi per tą laiką, kol čia nebuvo užklydę žmonės, dabar nubudo: nuo jų

žodžių sunkus oras aidėjo neapčiuopiamais virpesiais, ir neaiškūs šešėliai pabusdavo jos gelmėse.NebuvomatytijokiųHanteriopėdsakų...Sutvėrimasiškūnoirkraujonepajėgėgalynėtissufantomais.Kaitikstočiainusibosdavožaisti,jiapgaubdavojįsavoėdriukvėpavimuirsuvirškindavogyvą.

—Tukeliauk,—beviltiškaiišspaudėAchmedas.—Ašjaireikalingas.Tunežinai,tučiaretaibūni.

—Pakaksnesąmonestaukšti!—netikėtaipatssaugarsiairiktelėjoantjosenis.—Tiesiogpasiklydomerūke.Eimeatgal!

—Mes negalėsime išeiti. Kad ir kaip bėgtum, atgal sugrįši, jeigu eisi sumanimi. Vienas prasiverši.Prašau,išeik.

—Viskas,gana!—HomeraspačiupoAchmedąužriešoirnusitempėpaskuisave,tuneliolink.—Povalandospadėkosi!

—PerduokmanoGulei...—pradėjotasai.

TuometneįtikėtinaistiprijėgaišplėšėjįišHomerorankos—staigiaipakėlėįviršų,įrūką,įnebūtį.Jisnebespėjo sušukti— tiesiog išnyko, tarsi akimirksniu suiro į atomus, tarsi niekada nebūtų egzistavęs.Senis klaikiai subliovė— lyg išprotėjęs, sukdamasis vietoje, eikvodamasneįkainojamus šovinius ragelįporagelio.

Vėliau jo sprandą užgriuvo triuškinamas smūgis, kurį galėjo suduoti vienintelis vietinių demonų, irVisatasusitraukė.

14Turimosomenyješoviniųdėtuvės,formapanašiosįragelį,vienasukitasuvyniotosskirtingomispusėmis(vert.pastaba).

15Tiubingas-požeminiųsurenkamųjųkonstrukcijųelementas(vert.pastaba).

PENKTASSKYRIUS

ATMINTISSaša pribėgo prie lango ir pravėrė langines, įleisdama gaivaus oro bei nedrąsios šviesos. Lentinėpalangėkybojotiesiaiviršbedugnės,pripildytosšvelniosrytorūkanos.Supirmaisiaissaulėsspinduliaisjiišsisklaidys, irpro langąbusmatytine tik tarpukalnė,bet irpušynuapaugusios tolimoskalnųatšakos,tarp kurių driekiasi žaliuojančios pievos, tolumoje lyg degtukų dėžutės išsimėtę kaimo nameliai irvarpiniųtūtelės.

Ankstyvasrytasbuvojoslaikas.Jinujausdavosaulėtekįiraplenkdavosaulęnubusdamapusvalandžiuanksčiau, kad spėtų užkopti į kalną. Už jų lūšnos, nedidelės, bet išpuoselėtos iki blizgesio, šiltos irjaukios, įkalne vingiavo akmenuotas takelis, apsodintas ryškiai geltonomis gėlėmis. Akmenukai pokojomisslydožemynir,kolužkopdavoikiviršūnės,Sašaspėdavokeliskartuspargriūtinusibruoždamakelius.

Susimąsčiusi Saša rankove nuvalė palangę, sudrėkusią nuo nakties kvėpavimo. Ji sapnavo kažkąniūraus, negero, užnuodijančio visą jos nerūpestingą dabartinį gyvenimą, bet neramaus regėjimolikučiaiišgaravojausupirmulengvovėsausvėjelioprisilietimu.Dabarvisiškainesinorėjoprisiminti,kasją taip nuliūdino sapnuose. Reikėjo skubėti pasveikinti saulę, o vėliau, slystant takeliu žemyn, bėgtinamo—gamintipusryčius,žadintitėvą,sudėtiryšulįkelionei.

Po to visą dieną, kol jis medžios, Saša skirs sau — iki vakarienės galės vaikyti nerangius žiogus irskraidančiusvabzdžiustarppievųgėlių,geltonųtarytumlinkrustas16vagonuose.

Mergaitėantpirštųgaliukųprisėlinogirgždančiomisgrindimis,pravėrėdurisirtyliainusijuokė.

ŠtaijaukeleriusmetusSašostėvasnematėjosveidetokioslaimingosšypsenos,irjamlabainesinorėjodukros žadinti. Koja nutirpo ir apmirė, žaizda nesiliovė kraujuoti. Sako, žaizdos, įkandusvalkataujantiemsšunims,neužgyja...

Pažadinti ją? Bet jo nebuvo namie jau daugiau nei parą—prieš eidamas garažų link jis nusprendėužsiropšti į blokinį termityną, esantį už dviejų kvartalų nuo stoties, užkopti į šešioliktą aukštą, ir tenprarado sąmonę. Visą tą laiką Saša nesumerkė akių — dukra niekada neužmigdavo, kol jisnesugrįždavo.„Tegupailsi,—pamanėjis.—Visataimelas.Niekomumsnenutiks.”

Jam norėjosi žinoti, ką būtent ji dabar mato. Tėvui pačiam kažkodėl nepavykdavo užsimiršti netsapnuose. Tik retsykiais pasąmonė leisdavo jam porai valandų nuklysti į rūpesčių nedrumsčiamąjaunystę. Įprastai jam tekdavo klajoti tarp pažįstamų negyvenamų namų su ištampytais viduriais, irgeras sapnas būdavo tas, kuriame jam netikėtai pavykdavo rasti nepaliestą butą, pilną stebuklingaiišlikusiostechnikosbeiknygų.

Užmigdamasjisprašėsiįpraeitį.Svajojosugrįžtiįtąlaikotarpį,kaisusitikosuSašosmotina,kaijisbuvotik dvidešimties, bet jau vadovavo stoties įgulai. Stoties, kuri visiems jos gyventojams tuomet atrodėlaikinapastogė,onebendrasbarakaskatorgoskasyklose,kurjiedabaryrapasmerktitremčiaiikigyvosgalvos.

Tačiau vietoj to jis buvo mėtomas į visiškai netolimą praeitį. Į penkmečio įvykių tankmę. Į dieną,nulėmusią jo likimą — ir, kas dar baisiau, jo dukros likimą. Protu vyras susitaikė ir su savopralaimėjimu,irsutremtimi,tačiauvostikjisaprimdavo,širdisimdavoreikalautirevanšo.

...Jisvėlstovėjopriešsavokariųrikiuotęsukalašnikovuantpeties—šiojesituacijojejampagallaipsnįpriklausančiu karininko makarovu buvo galima nebent nusišauti. Neskaitant dviejų dešimtiniųautomatininkųužnugaros,stotyjedaugiaunebelikojamištikimųžmonių.

Minia šūkavo,didėjo,dešimtimis rankų siūbavoužkardas;padrikasdaugiabalsiškumas,paklusęs jamnematomaidirigentolazdelei,virtosusidainavusiuchoru.Kolkasjiereikalavotikjoatstatydinimo,betpokeliųminučiųprireiksirjogalvos.

Taibuvonestichiškademonstracija—čiadarbavosiiššaliespasiųstiprovokatoriai.Mėgintinustatytiirlikviduoti juos po vieną dabar jau nebebuvo prasmės.Vienintelis dalykas, kurį jis dar galėjo padarytistabdydamasmaištąirstengdamasisišlaikytivaldžią,—taiįsakytišaudytiįminią.Buvodarnevėlu.

Jo pirštai suspaudė nematomą rankeną, vyzdžiai neramiai lakstė po pabrinkusiais vokais, lūpostrūkčiojo duodamosnegirdimus įsakymus. Juoda bala, kurioje jis gulėjo, plėtėsi su kiekvienaminute,tarsisiurbdamajolikusiogyvenimodienas.

***

—Kurjie?!

Išplėštas iš tamsausužmarštiesežeroHomerassuspurdotarsipagautasantblizgėsešerys,karštligiškaikvėpuodamasįsmeigėįbrigadininkąapsvaigusįžvilgsnį.Daugybėprietemųciklopų,Nagornajosstotiessergėtojų,visdarvaidenosi, tiesė jamilgusgyslotuspirštus,gebančiusbedideliovargonurautikojąarsuspausti šonkaulius. Jie apsupdavo senį kaskart, kai jis užsimerkdavo, ir iš lėto, neskubėdamiišsisklaidydavo,kaiatsimerkdavo.

Homerasmėginopašokti,tačiausvetimaranka,vossuspaudusijopetį,virtotuoplieniniukabliu,kurisištraukė jį iš košmaro. Pamažu sutramdęs kvėpavimą jis sutelkė dėmesį į randuotą veidą, tamsias

mašininėsalyvosblizgesiu švytinčiasakis...Hanteris!Gyvas?Senis atsargiaipasukogalvąkairėn,po todešinėn,baimindamasisvėlatsidurtiužburtojestotyje.

Ne, jie buvo tuščiame švariame tunelyje— užtvėręs kelią į Nagornajos stotį rūkas čia buvo beveiknepastebimas. Tikriausiai Hanteris tempėsi jį ne mažiau nei puskilometrį, susimąstė Homeras.Nusiraminęsjissugleboirdėlvisapiktapakartojo:

—Kurjie?

—Čianiekonėra.Tučiasaugus.

— Tie padarai... Jie užpuolė mane? Apsvaigino? — senis susiraukė patrindamas perštintį gumburąpakaušyje.

—Aštautrenkiau.Tekonutrauktiisteriją.Tugalėjaimanenudėti.

Hanteris pagaliau atleido gniaužtus, atsitiesė ir ranka perbraukė platų kareivišką diržą. Kitoje„stečkino”17 dėklo pusėje kabėjo odinė nežinomos paskirties įmautė. Spragtelėjęs spaustukąbrigadininkasišėmėplokščiąvarinęgertuvę.Papurtė,atidarėjąir,nepasiūlęsHomerui,maktelėjodidelįgurkšnį.Tarsi išmalonumoakimirką susiraukė... Senis pajuto lengvą šaltukąmatydamas, kad kairiojibrigadininkoakisnegalikaipreikiantprisimerkti.

—OkurAchmedas?Kasjam?—prisiminėHomeras,irjįvėlnupurtė.

—Mirė,—abejingaitarėbrigadininkas.

—Mirė,—klusniaipakartojosenis.

Kaipabaisaišplėšėdraugąišjorankos,jissuprato:ištokiųnagųnegaliištrūktinėvienasgyvaspadaras.Homeruitiesiogpasisekė,kadstotistaippasirinko.Senisapsidairėdarkartą—iškartonegalėjopatikėti,kadAchmedas prapuolė visam laikui.Homeras pažvelgė į savo delną—nubrozdintą ir kraujuojantį.Neišlaikė.Jamtrūkooro.

—OjukAchmedasžinojo,kadyrapasmerktas,—tyliaiištarėsenis.—Kodėlbūtentjįpasiglemžė,nemane?

—Jisturėjodauggyvybės,—atsiliepėbrigadininkas.—Jiežmoniųgyvybėmisminta.

—Taineteisinga,—pakraipėgalvąsenis.—Jisturimažųvaikų,tiekdaugdalykųjįčialaiko!Laikė...Oaš—bastūnas.

—Otuimtumsamanasvalgyti?—pertraukėHanteris,vienutrūktelėjimupastatydamasHomerąantkojų.—Viskas,eime.Galimenespėti.

Tipendamaspaskui ristele skuodžiantįHanterį senis sukogalvą: kaip galėjonutikti, kad jie sugrįžo įNagornajos stotį?Toji stotis tarytumplėšri orchidėja apsvaigino juos savo nuodingais garais ir įviliojoatgalpassave.Atgal jienebuvosugrįžę—dėl toHomerasgalėjogalvąguldyti. Jis jaubuvopasirengęspatikėti erdvės iškreipimu, apie kurį pats mėgo pasakoti lengvatikiams bičiuliams sargyboje, tačiaupasirodė, jogviskaskurkaspaprasčiau.Sustojęs senis tekštelėjo sauperkaktą: apvažiavimas!UžkeliųšimtųmetrųnuoNagornajosstoties,tarpdešiniojoirkairiojotuneliokolonų,driekėsivienabėgėatšakasąstatamsapsisukti. Jinedideliukampusuko į šoną, tad jie,aklaieidamipalei sieną, išpradžių tiesiogišėjoįlygiagretųtaką,ovėliau—kaisienabaigėsi—perklaidąvėlsugrįžoįstotį.„Jokiosmistikos”,—

neužtikrintaipamanėHomeras.Tačiaureikėjoišsiaiškintidarkaiką.

—Ei!—pašaukėjisHanterį.—Palauk!

Tačiau tasai žygiavo toliau į priekį lyg būtų kurčias, tad seniui teko sunkiai kvėpuojant paspartintižingsnį.PrisivijęsHomeras,mėgindamasžvilgtelėtibrigadininkuiįakis,drėbė:

—Kodėltumuspalikai?

—Aš—jus?

Bebaimiame geležiniame balse senis išgirdo pašaipą, taigi prikando liežuvį. Iš tiesų juk tai jie suAchmedubėgoišstoties,palikdamibrigadininkąvienutvienąkovotisudemonais...

Atsimindamas, kaip aršiai ir kaip bergždžiai Hanteris rungėsi Nagornajos stotyje, Homeras negalėjoatsikratyti įspūdžio, kad stoties šeimininkai tiesiog nepriėmė kovos būdo, kurį jis mėgino primesti.Pabijojo? Ar pajuto jame giminišką dvasią... Senis sukaupė drąsą: liko dar vienas klausimas, patspainiausias.

—Sakyk,Hanteri,ten,Nagornajosstotyje...Kodėljietavęsnelietė?

Praslinko kelios varginančios minutės, — reikalauti atsakymo Homeras nesiryžo, — kol Hanterisgaliausiaivosgirdimubalsutrumpaiatsakė:

—Pasibjaurėjo.

***

Grožisišgelbėspasaulį,juokavojostėvas.

Saša parausdavo slėpdama išpieštą arbatos pakelį vidinėje savo kombinezono kišenėje. Plastikiniskvadratėlis,nepaisantniekoišlaikęstolimąžaliosiosarbatosaromatą,buvojosdidžiausiabrangenybė.Obe to, jis dar priminė jai, kad Visata nebuvo vien tik begalvis jų stoties stuomuo su keturias tuneliostrampgaliais, užkastais keliasdešimties metrų gylyje poMaskva, kapinių miestu. Ji buvo ir magiškasportalas, gebantis perkelti Sašą per dešimtmečius, nukelti už tūkstančio kilometrų. Ir dar kai kasišskirtinaisvarbaus.

Esant čionykščiamdrėgnamklimatui bet kokia popieriaus atraiža kaipmat sunykdavo it džiovininkė.Dūlėsiaiirpelėsiaiišėsdavonevienknygasiržurnalus—jiesunaikindavovisąpraeitį.Bepaveikslėliųirkronikosšlubuojantižmogausatmintiskliuvoirpainiojosilygberamentų.

Tačiaupakelisbuvoplastmasinis,jispelėsiuiirlaikuinepasidavė.TėvaskartąpasakėSašai,kadpraeiskelitūkstantmečiai,koljisimsirti.Vadinasi,manopalikuonysgalėsjįpaveldėti,pamanėSaša.

Taibuvopatstikriausiaspaveikslas,kas,kadminiatiūrinis.Auksiniamerėmelyje,tokiamepatryškiamekaip ir tą dieną, kai pakelis iškeliavo nuo konvejerio, buvo pavaizduotas piešinys, nuo kurio Sašaiužgniauždavo kvapą. Stačios uolos, skendinčios svajingoje migloje, plačiašakės pušys, pakibusios antbeveik vertikalių nuokalnių, audringi kriokliai, iš aukštumų neriantys į prarajas, ankstyvas rausvassaulėtekis...NiekonuostabesnioSašapersavogyvenimėlįnebuvomačiusi.

Ji galėjo ištisas valandas sėdėti ištiesusi pakelį ant delno, grožėtis juo; jos žvilgsnis panirdavo į tąsaulėtekioūkaną,kurigaubėkalnus tolumoje. Irnorsmergaitėperskaitydavovisas tėvo rastasknygas

priešiškeisdamaįšovinius,jainepakakožodžių,kadapsakytų,kąištiesjaučiažvelgdamaįcentimetrinesuolas ir kvėpuodama pieštų pušų aromatu. Šito įsivaizduojamo pasaulio neįmanomumas — ir todėlneapsakomas patrauklumas... Saldus ilgesys ir amžinas laukimas trokštant pirmą kartą išvysti saulę...Nesibaigiančiosdėlionės—kągalislėptikvailasarbatosženklopavadinimas?Nepaprastąmedį?Ereliolizdą?Prilipusįpriešlaitonamuką,kuriamejisutėvugalėtųgyventi?

Būtent jiskadaise,kaiSašainebuvodarpenkerių,atnešė jaišitąpakelį, tuometdarpilną—taibuvodidelė retenybė! Norėjo nustebinti dukrą tikra arbata, bet ji išgėrė ją vienu ypu lyg vaistus, o štaiplastikinis pakelis ją kažkodėl išties nustebino. Tėvui tuomet teko paaiškinti, kas vaizduojamapaprastame paveikslėlyje. Tariamas kalnuotos kinų provincijos gamtovaizdis — kaip tik tinkamasvaizdasarbatospakeliui.Bet

Sašairpodešimtiesmetųapžiūrinėjošįpakelįtaippatsužavėtakaiptądieną,kaitikgavojįdovanų.

Otėvasmanė,kadtasarbatospakelisSašaibuvomažytisvisopasauliomodeliukas.

Ir kai ji stebėdama nevykėlio dailininko bet kaip nutepliotą fantaziją panirdavo į palaimos būseną,tėvui atrodydavo: dukrapriekaištauja jamdėl savo skurdaus beverčio gyvenimo. Jis visuometmėginonuramintiperšulį,betdažnai jamnepavykdavo topadaryti.Sunkiainuslėpdamassudirgimą jis šimtąjįkartąklausdavoSašos,kąjitentokioradotojepakelioatraižoje.

O ji, paskubomis slėpdama šedevrą kombinezono kišenėje, paprastai atsakydavo: „Tėti... Man taipgražu!”

***

JeiguneHanteris,nėsekundeinesustojantisikipatNagatino,Homerasšiamatstumuiįveiktisugaištųtriskarttieklaiko.Jisniekadanerizikuotųtaippasitikinčiailėktikiauraiperšiuostunelius.

Jų būriui teko sumokėti skausmingą tranzito per Nagornajos stotį muitą — bet jiedu iš trijulėsišsigelbėjo. Išgyventų visi, jei nepasiklystų rūke. Kaina buvo ne didesnė už įprastą; nei Nachimovoprospekte,neiNagornajosstotyjejiemsnenutikoniekodaugiau,neiseniautennutikdavo.

Vadinasi, priežastis — perėjimai, kurie vedė Tūlos link? Dabar jie aprimo, bet tyla buvo nerami,įtempta.Taip,Hanterisjautėpavojųtykantužkeliųšimtųmetrų,žinojo,kolauktistotyse,kurniekadosnėrabuvęs,tačiauarneapvilsjointuicijašiosevietovėse,kaipjiikišiolišdavėdešimtispatyrusiųkarių?

GalbūtbūtentNagatinostotis,kurioslinkjieartėjosukiekvienužingsniu,atskleispaslaptis?Homeras,vossuvaldydamasmintis,trūkinėjančiasnuopernelyggreitotempo,mėginoįsivaizduoti,kasgalilauktijų stotyje, kurią jis anksčiau taip mėgo. Senis, mėgavęsis kolekcionuodamas mitus, lengvai galėjoįsivaizduoti ir tai, kad Nagatino stotyje įkurta legendinė satanistinė ambasada, ir tai, kad ją suėdėžiurkės,migruojančiosieškotimaistožmoniųnepasiekiamaistuneliais.

Atklydęs čia vienas senis vilktųsi kur kas lėčiau, bet jau atgal jis nė už kąnegrįžtų. Per Sevastopoliostotyjepraleistusmetusjisatpratobijotimirties.Homerasleidosiįšiąkelionęgeraižinodamas,jogjigalitaptipaskutiniujonuotykiu,buvopasirengęspaaukotišiamnuotykiuivisąlikusįsavolaiką.

JaupraėjuspusvalandžiuipoakistatossuNagornajosdemonaisjisnebeatsiminėsavobaimės.Mažato,įsiklausęssenissąmonėsgilumojeišgirdonežymųnedrąsųkrustelėjimą:kažkurtenkilo—arbabudo—

tai, ko jis taip laukė ir ko taip prašė. Tai, ko jis ieškojo pačiuose pavojingiausiuose žygiuose,nesurasdamasnamie.

DabarHomerasturėjolabaisvariąpriežastįišvisųjėgųstengtisatidėtimirtiesvalandą.Jisgalėjoleistisaumirtitikbaigęssavoužduotį.

Paskutinysiskarasbuvoaršesnisužvisusprieštaivykusius,todėlbaigėsipokeliųdienų.NuoAntrojopasauliniokarokeitėsitryskartos, jopaskutiniejiveteranaiužmigoamžiams,okitųatmintyjenebelikotikrosios karo baimės.Nuslūgusmasiniampamišimui, atėmusiam iš žmonijos visą žmogiškumą, ši vėltapo standartiniu politiniu įrankiu. Sandoriai vyko pernelyg sparčiai, teisingiems sprendimams priimtitiesiognepakakdavo laiko.Tabupanaudoti atominįginkląbuvopanaikintas tarpkitko, įkarščiometu:ginklas, virš scenos pakabintas pirmajame dramos veiksme, vis dėlto iššovė priešpaskutiniame. Ir jaubuvonebesvarbu,kaspirmaspaspaudėlemtingąjįmygtuką.

Visi dideli miestai Žemėje vienu metu virto griuvėsiais ir pelenais. Nedaugelis jų, pridengtipriešraketiniuskydu,taippat išleidodvasią,nors išpažiūros likobeveiknepaliesti:žiaurispinduliuotė,nuodingosios cheminės ir bakterinės ginkluotės medžiagos išnaikino miestų gyventojus. Po keleriųmetų silpnas radijo ryšys tarp išgyvenusių grupelių galutinai nutrūko, ir nuo tos dienos metrogyventojamspasaulisbaigėsitiespasieniostotimisapgyvendintoselinijose.

Žemė,seniauatrodžiusiištirtairankštoka,vėltapotuobekraščiuchaosoiružmarštiesokeanu,kuriuojibuvosenovėje.

Mažoscivilizacijossalelėsvienapokitospranykogelmėse:žmogus,netekęsnaftos irelektros,sparčiaidarėsilaukinis.

Prasidėjobelaikėepocha.

Mokslininkai šimtmečius rūpestingai restauravo istorijos audeklą iš rastų papirusų ir pergamentųskutelių, kodeksų ir foliantų atraižų. Išradus spaudą, atsiradus laikraščiams, šį audinį iš spausdintųkronikų toliau audė spaustuvių staklės. Pastarųjų poros šimtmečių metraščiuose nebuvo spragų:kiekvienas gestas, kiekvienas žingsnis tų, kurie sprendė pasaulio likimą, buvo nuosekliaidokumentuojami. Ir staiga vienu rankos judesiu visos spaustuvės buvo sugriautos arba apleistosamžiams.

Istorijos audeklo staklės sustojo. Pasaulyje, neturinčiame ateities, istorija niekam neberūpėjo.Medžiagasuplyšopalikdamatikvienąplonąsiūlę.

Pirmus kelerius metus nuo katastrofos Nikolajus Ivanovičius naršė po perpildytas metro stotisdesperatiškaitikėdamasissurastivienojejųsavošeimą.Nadeždaišėjo,betjis,vienišasirsutrikęs,toliauklaidžiojo metropoliteno patamsiais nežinodamas, kuo užsiimti pomirtiniame gyvenime. Vienintelisegzistavimoprasmėskamuolėlis,kurisgalėtųparodyti teisingąkeliąnesibaigiančiametunelių labirinte,iškritoNikolajuiišrankų.

Ilgėdamasis praėjusių laikų jis ėmė rinkti žurnalus — juos vartydamas prisimindavo praeitį,užsisvajodavo. Svarstydamas, ar galima buvo išvengti Apokalipsės, jis susidomėjo kronikomis beilaikraščiųanalitika.Vėliauirpatsėmėrašinėtisekdamasnaujienųantraštesirpasakodamasapieįvykius

tosestotyse,kurioselankydavosi.

Taip jau nutiko, kad vietoj savo prarastosios kelrodės žvaigždėsNikolajus Ivanovičius atrado naują:nutarėtaptimetraštininku.Naujosiosistorijosautoriumi—nuopasauliopabaigosikisavojogyvenimopabaigos. Nesistemingas ir betikslis istorinių nuotrupų rankiojimas įgavo prasmę: dabar jis turėjokruopščiairestauruotipažeistąlaikodrobęirrankiniubūdujątoliauausti.

Pašaliečiai jo pomėgį palaikė nekaltu kvailiojimu. Jis sutikdavo atiduoti savo duonos kąsnį už senuslaikraščius ir kiekvienoje stočių, į kurias jį nunešdavo likimas, įsirengtą kampą paversdavo tikruarchyvu. Jis eidavo į sargybą, nes būtent prie laužo trišimtajame metre rūstūs vyrukai lyg paaugliaiimdavokrėsti juokelius, iškuriųNikolajus Ivanovičiusgalėjo išgauti tikrosios tiesos trupinius apie tai,kasdėdavosikitosemetrovietose.Lygindavodešimtisgandų,kadgalėtųišgrynintiišjųfaktus,kuriuostvarkingaiįsiūdavoįmokyklinįsąsiuvinį.

Darbasjamleisdavoužsimiršti,tačiauNikolajausIvanovičiausniekaipneapleidojausmas,kadvisataijis daro perniek. Po jo mirties sausos naujienų suvestinės, skrupulingai surinktos į sąsiuviniųherbariumus, tinkamai neprižiūrimos tiesiog išsibarstys į skutelius. Jeigu Nikolajus sykį negrįžtų išbudėjimo,jolaikraščiaisirmetraščiaiskitiimtųkurtiugnį,irjųilgamnepakaktų.

Iš patamsėjusio per metų metus popieriaus teliktų suodžiai ir dūmai, atomai sudarytų naujusjunginius, įgautų naują formą. Materija beveik nesunaikinama. O štai tai, ką jis norėjo išsaugotipalikuonims, tai, kas neapčiuopiama, efemeriška, kas slypi popieriaus lapuose, išnyktų amžiams,galutinai.

Taip jau žmogus sudarytas: mokyklinių vadovėlių turinys gyvuoja tik tol, kol baigiasi baigiamiejiegzaminai. Ir jaunuolis jaučia tikrą palengvėjimą pamiršdamas, ką iškalė. „Žmogaus atmintis yratarytum dykumų smėlis, — galvojo Nikolajus Ivanovičius. — Skaičiai, datos ir antraeilių valstybėsveikėjųvardaijojeliekaneilgiau,neimedinelazdasuraizgytasįrašaskopose.Užtenkavėjuipapūsti—irnebeliekapėdsakų.”

Stebuklingubūduišliekatiktai,kasužvaldožmogausfantaziją,priverčiaširdįdažniauplakti,pažadinajausmus, išgyvenimus. Kvapą gniaužianti didingo herojaus meilės istorija gali pergyventi visoscivilizacijos istoriją tarsi virusas apsigyvenusi žmogaus smegenyse ir tėvų vaikams būti perduodamaištisaskartas.

Kaisenispagaliautaisuprato,jisišapsišaukėliomokslininkosąmoningaivirtoalchemiku,išNikolajausIvanovičiaus — Homeru. Naktis jis dabar aukodavo ne kronikų sudarinėjimams, o nemirtingumoformulės paieškoms. Ieškojo siužeto, kuris taptų gyvybingas tarsi Odisėja, herojaus, ilgaamžiškumuprilygstančio Gilgamešui18. Šiam siužetui Homeras pasistengtų pasitelkti visas savo sukauptas žinias...Pasaulyje, kuriame visas popierius buvo verčiamas šiluma, kuriame praeitis buvo aukojama dėlvienintelės dabarties akimirkos, legenda apie tokį herojų galėtų užkrėsti žmones ir išgelbėti juos nuovisuotinėsamnezijos.

Tačiau išsvajotoji formulė jam vis nenušvito. Toks herojus niekaip nepasirodydavo. Laikraščiųstraipsnių perrašinėjimas negalėjo išmokyti senio kurti mitų, įkvėpti gyvybės golemams19, pramanuspaversti įdomybėmis. Išplėšti ir sulamdyti lapai, kuriuose — tik nebaigtos pirmos busimųjų sakmiųpastraipos,nepatrauklūs irnegyvybingipersonažai, jodarbokampąpavertėbeveikšiukšlynu.Galutinė

naktiniųnemigųpasekmėbuvotamsūsratilaipaakiuoseirsukandžiotoslūpos.

IrvisdėltoHomerasnenorėjoišsižadėtisavonaujosiosmisijos.Jisstengėsinegalvoti,kadtiesiognėragimęstam,jogVisataikurtireikiatalento,kuriolikimasjampagailėjo.

Tiesiognėraįkvėpimo,tikinojissave.

Iriškurjosemtistvankiojestotyje,šeimųpasisėdėjimų,ūkiniųdarbųirnetbudėjimų,įkuriuosjįdėlamžiaus vis rečiau imdavo, metu? Reikėjo sukrėtimo, nuotykių, aistros. Galbūt tuomet užsikimšę josąmonėslatakaibuspralaužti,irjisgalėskurti?

Net sunkiausiais laikais žmonės niekada visiškai neapleisdavo Nagatino stoties. Ji buvo beveiknetinkamagyventi:čianiekasneaugoirvisi išėjimaiviršunbuvoužtverti.Tačiaudaugkamjipravertėleisdamakuriamlaikuipasislėptinuoakių,pratupėtinemalonę,pabūtisumylimąja.

Dabarjibuvotuščia.

Hanteris girgždančiomis kopėčiomis vikriai užlėkė ant platformos ir sustojo.Homeras pūškuodamasskubėjo įkandin, baikščiai dairydamasis į šonus. Salėje buvo tamsu, o ore pritvinkę dulkių, kuriosbaltavožibintųspinduliuose.Retosskudurųirkartonokupetos,antkuriųpaprastaiilsėdavosiNagatinosvečiai,buvoišbarstytospovisąsalę.

Senis nugara atsirėmė į koloną ir lėtai susmuko. Kadaise Nagatino stotis, galinti didžiuotis dailiaispano, sudėtais iš įvairiųmarmuro rūšių, buvo vienamėgstamiausių. Tačiau dabar, tamsi ir negyva, jipanašėjo įbuvusią savenedaugiauneikeraminėnuotraukaantkapyje į tą žmogų,kuris fotografavosipasuiprieššimtmetįnemanydamas,kadžvelgdamasįobjektyvąžiūriįamžinybę.

—Nėdvasios,—sutrikęsištarėHomeras.

—Vienayra,—atkirtobrigadininkasparodydamasįjį.

—Ašturiuomenyje...—pradėjosenis,betHanterisgestujįsustabdė.

Kitame salės gale, ten, kur baigėsi kolonada ir kur vos pasiekdavo net brigadininko prožektorius,platformaneskubėdamasšliaužėkažkas...

Homerasnuvirtoantšonoir,įrėmęsrankasįgrindis,sunkiaiatsistojo.Hanteriožibintasužgeso,opatsbrigadininkas tarytumišgaravo.Prakaituodamas išbaimėssenisužčiuopėsaugiklį iratrėmė įpetį tarsipriepuolyjevirpančiąautomatobuožę.Tolumojepasigirdodušūviai.Homeras įsidrąsinęs išlindo išužkolonosirnuskubėjopriekin.

Viduryje platformos išsitiesęs stovėjo Hanteris, o priėjo kojų raitėsi neaiški figūra: sunykusi, gaili,rodos, sudaryta iš skudurų ir tvarsčių, ji buvo visiškai nepanaši į žmogų, bet vis dėlto buvo žmogus.Tasai žmogus, neaiškaus amžiaus ir lyties, toks purvinas, kad buvo matyti tik akys, neartikuliuotaiinkšdamasstengėsinušliaužtitoliaunuostovinčioviršjobrigadininko.Sprendžiantišvisko,abijokojosbuvoperšautos.

— Kur žmonės? Kodėl čia nieko nėra? — Hanteris užmynė ant nutįsusių smirdančių, sudriskusiųskarmalų.

—Visi išėjo...Manepaliko.Vieną,—sušniokštė tasaigriebdamasisdelnaisužslidausgranito, tačiau

neįstengdamaspajudėtiišvietos.

—Kurišėjo?

—ĮTūlosstotį...

—Kastenvyksta?—įsiterpėpriėjęsHomeras.

— Iš kur man žinoti? — išlemeno benamis. — Kas ten išėjo, ten ir pranyko. Jų ir klausk. O ašnebeturiujėgųtuneliaisbastytis.Aščiamirsiu.

—Kodėlišėjo?—neatstojobrigadininkas.

—Baisujiemsbuvo,viršininke.Stotistuštėjo.Nutarėtrauktis.Niekasnesugrįžo.

—Visiškai?—Hanterispakėlėvamzdį.

—Visiškai.Tikvienas,—pasitaisėbenamis,pastebėjęsįjįnukreiptąvamzdįirsusigūžęsitskruzdėpodidinamuojustiklu.—ĮNagornajosstotįėjo.Ašmiegojau.Galpasirodė?

—Kada?

—Laikonežinau,—papurtėgalvą.—Galvakar,ogalpriešsavaitę.

Klausimai pasibaigė, bet pistoleto vamzdis tebežvelgė apklaustajam į akis. Hanteris tylėjo keistaisunkiaikvėpuodamas,tarytumpokalbissubenamiubūtųišjoatėmęsvisasjėgas.

—Galiuaš...—pradėjobenamis.

— Imk, ėsk!— suriaumojo brigadininkas ir, prieš Homerui spėjant susigaudyti, kas vyksta, dukartnuspaudėgaiduką.

Juodaskraujasišperšautoskaktosužliejoišsprogusiasvargšoakis;kulkųpriežemėsprikaustytasjisvėlvirto skudurų krūva. Nepakeldamas akių Hanteris papildė „stečkino” apkabą keturiais šoviniais irnušokoantbėgių.

—Greitviskąpatyssužinosime,—riktelėjojisseniui.

Homeras, nepaisydamas pasibjaurėjimo, pasilenkė ties kūnu, suėmė skuduro kraštą ir uždengė juobenamiogalvą.Seniuirankosvisdardrebėjo.

—Kodėltujįnužudei?—silpnubalsupaklausėHomeras.

—Paklausksavęs,—atsakėHanteris.

***

Dabar, net sutelkęs visą valią į kumštį, jis galėjo tik užsimerkti ir atsimerkti. Keista, kad jis išvisatsigavo... Per tą laiką, kol netekęs sąmonės gulėjo, visą jo kūną padengė ledinė nutirpimo žievė.Liežuvis pridžiūvo prie gomurio, o krūtinę tarsi prispaudė švininis svarmuo. Vyras net negalėjoatsisveikinti su dukra, o juk tai buvo vienintelis dalykas, dėl kurio jam norėjosi atsigauti taip irnelaimėjustosilgaitrukusioskovos.

Saša jau nebesišypsojo. Dabar jai sapnavosi kažkas neramaus, ji ant suolo susirietė į kamuolįapkabinusi save rankomis, apniukusi. Nuo mažens tėvas žadindavo dukrą, kai matydavo, kad ją

kamuojakošmarai,betdabarjampakakojėgųtiklėtaimirksėti.

Vėliauirtaidarytitapopernelygsunku.

Kad sulauktų, kol Sašanubus, jam reikėjo toliaukovoti. Jisnesiliovėkovojęs ištisusdvidešimt irdarkelerius metus, kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, ir velniškai pavargo. Pavargo kovoti, pavargoslapstytis,pavargomedžioti.Įrodinėti,tikėtis,meluoti.

Joblėstantisąmonėtroškotikdviejųdalykų:darnorskartąpažvelgtiSašaiįakisiratrastiramybę.Betneišėjo... Protarpiais, keisdami dabartį, jam prieš akis mirguliavo vaizdai iš praeities. Reikėjo priimtigalutinįsprendimą.Palaužtiarbapalūžti.Pasmerktiarbaatgailauti.

...Gvardiečiaisutelkėgretas.Kiekvienasjųbuvojamasmeniškaiištikimas.Betkurisbuvopasirengęsdabarpatnumirti,miniossudraskytas,iršaudytiįbeginklius.Jis—paskutinėsnenugalėtosiosstoties

komendantas,jaunebegyvuojančioskonfederacijosprezidentas.Jiemsjisyraneginčijamasautoritetas,ojispatslaikomasneklystančiu,taigibetkoksjoįsakymasbusįvykdytasnedelsiant,nedvejojant.Jis

prisiimsatsakomybęužviską,kaipvisuometdarė.

Pasitrauks jis dabar — stotį užvaldys anarchija, o vėliau ją prijungs akyse besipučianti raudonojiimperija,išplitusiužsavopradiniųribų,pamindamaposavimivisnaujasteritorijas.Jeijisįsakysšaudytiį demonstrantus, valdžia liks jo rankose—kuriam laikui.Ogalbūt— jeigu jisneapsiribosmasinėmisžudynėmis,kankinimais—irvisamlaikui.

Jispakėlėautomatą, irakimirksniu rikiuotė sinchroniškaipakartojo joveiksmą.Taikiklyje šėlominia—nešimtaisusirinkusiųjų,opilkažmoniųmasė.Iššieptidantys,išsprogusiosakys,sugniaužtikumščiai.

Jistrūktelėjoginklospyną,irrikiuotėatsakėtuopačiu.

Laikasbuvolikimąpagaliaupaimtiįsavorankas.

Kilstelėjęsvamzdįjisnuspaudėnuleistuką,irnuolubųpabirotinkas.Miniaakimirkaiaprimo.Tadajis,kariamsdavęsįsakymąnuleistiginklus,žengėžingsnįpriekin.Taibuvojogalutinispasirinkimas.

Atmintispagaliauapleidojį.

Sašavisdarmiegojo.Jisišpaskutiniųjųįkvėpė,norėjopažvelgtiįjąpaskutinįkartą,bettaipirnepajėgėprasimerkti.Tačiauvietojamžinosnesibaigiančiostamsosjispriešaissaveišvydoneregėtaižydrądangų—giedrąirryškųkaipjoduktersakys.

***

—Stot!

Iš netikėtumo Homeras vos nepašoko vietoje ir nepakėlė rankų aukštyn, bet čia pat susitvardė.Sniaukrus riktelėjimas permegafoną, atskriejęs iš tunelio gilumos, užklupo jį vieną. Brigadininkas nėkiek nenustebo: pasirengęs lyg kobra prieš puolimą, jis vos pastebimai tempė iš už nugaros sunkųautomatą.

Hanteris ne tik neatsakė į senio klausimą, bet ir apskritai nustojo kalbėtis. Pusantro kilometro nuoNagatinoikiTūlosstotiesHomeruipasirodėtarsinesibaigiantiskeliasįKalvariją.Senisžinojo,kadšita

tarpstotėgaliausiainuvarysjį įkapus, ir jambuvonelengvaprisiverstieitisparčiau.Šiaipartaip,dabarbuvolaikopasiruošti, tadHomeraspaniroįprisiminimus.GalvojoapieJeleną,pliekėsaveužegoizmą,prašė jos atleidimo. Su liūdesiu prisiminė tą stebuklingą dieną prie Tverės lynojant lengvam vasaroslietui.Gailėjosi,kadpriešišeidamasnesutvarkėsavolaikraščių.

Jis pasiruošėmirčiai— būti sudraskytas būtybių ar didžiulių žiurkių, apnuodytas teršalais... Kaip jisdar galėjo paaiškinti tai, kad Tūlos stotis virto juodąja skyle, traukiančia į save viską aplink ir niekonepaleidžiančiaatgal?

OdabarHomeras,tiespaslaptingosiosTūlosslenksčiugirdėdamasįprastąžmogausbalsą,nebežinojo,ką galvoti. Paprastas stoties užgrobimas? Tačiau kas galėjo į miltus sutrinti kelis sevastopoliečiųsmogiamuosiusbūrius,kasgalėjonugalabytivisusaleivienovalkatas,kurieištuneliųslinkostotieslinkneleisdamiišeitineimoterims,neiseniams?

—Trisdešimtžingsniųpirmyn!—pasigirdotolimasbalsas.

Jis atrodė nepaprastai pažįstamas. Jei Homerui būtų duota laiko, jis galėtų pasakyti, kam šis balsaspriklausė.Kažkuriamsevastopoliečių?!

Hanteris, sūpuodamas ant rankų savo kalašnikovą, klusniai ėmė skaičiuoti žingsnius: trisdešimtbrigadininko—penkiasdešimtsenio.Priekyjemiglotaibuvomatytitarytumišatsitiktiniųdaiktųsuręstabarikada.Jossargybiniaišviesoskažkodėlnebuvoužsidegę...

—Užgesintižibintus!—paliepėkažkurisužkrūvos.—Vienasjūsų—dardvidešimtžingsniųįčia.

Hanterisspustelėjo jungiklį irpajudėjo toliau.Vėl likęsvienasHomerasnedrįsonepaklusti.Visiškojetamsojejisdėlvisapiktaatsisėdoantpabėgio,atsargiaipačiupinėjosienąirprisiglaudėpriejos.

Per atstumą brigadininko žingsnių nebebuvo girdėti. Pasigirdo balsai: kažkas neaiškiai tardė jį, jiskapotai atsakinėjo. Atmosfera kaito: susivaldančius, nors ir įsitempusius balsus keitė keiksmai irgrasinimai,Rodos,Hanteriskažkoreikalavoišnematomųsargybinių,otieneketinojampaklusti.

Jiedabarjauvosnerėkėvienasantkito,irHomeruipasirodė,kadtuojtuojimsskirtižodžius...Tačiauišgirdotikvieną,paskutinįjį:

—Bausmė!

Tačiaučiapat,nutraukdamasbalsus, sutarškėautomatas,o jam įkandinsunkiainugriaudėjokariško„Pečenego”serija.Senispuolėantžemėstrukteldamasspyną,nežinodamas,arjamšaudyti,ojeigutaip,taiįką.Betviskasbaigėsianksčiau,neijisspėjoprisitaikyti.

Užpildydamas trumpas pauzes tarp kulkosvaidžio morzės eilučių, tunelyje pasklido tęsiamasgirgždesys,kurioHomerassuniekuonesupainiotų.

Užsidarančių hermetinių vartų garsas! Spėliojimai pasitvirtino, kai priekyje susiverdamos skardžiaisugriaudėjotonosgeležies,sykiuaklinainutildydamosriksmusiršūviųtrenksmus.

Užtverdamosvienintelįišėjimąįdidįjįmetro.

AtimdamosišSevastopoliopaskutinęviltį.

16Turimaomenyjespalvotaapdailosmedžiaga-stipruspopieriusarbaplonasaudinys,padengtassintetinederva(vert.pastaba).

17„Stečkinas“-pistoletopavadinimas,kilęsiškonstruktoriausI.J.Stečkinopavardės(vert.pastaba).

18 Gilgamešas - senovėsMesopotamijos didvyris, pirmasis, kuriam, kaip teigiama, pavyko perprasti dvasių pasaulio ir amžinojo

gyvenimopaslaptis(vert.pastaba).

19Golemas-žydųlegendinėbūtybė(vert.pastaba).

ŠEŠTASSKYRIUS

ANAPUSPoakimirkosHomerasjaubuvopasirengęspatikėti,kadvisataijampasivaideno:irneryškūsbarikadųkontūrai tuneliogale, ir, rodos,pažįstamasbalsas, iškreiptas senomegafono.Kartu su šviesaužgeso irvisi garsai.Dabar jis jautėsi esąskalinys, kuriampriešmirtiesbausmės ceremonijąužmaukšlinomaišąant galvos.Neįžiūrimoje tamsoje staiga įsivyravusioje tyloje rodėsi, kad pasaulis išnyko.Homeras dėlvisakopalietėsavoveidąnorėdamasįsitikinti,kadpatsdarneišnykošiojekosminėjetamsoje.

Vėliaususizgribęsapčiuopėžibintuvėlįirjuoįpriekįsmeigėdrebantįspindulį—ten,kurpriešminutęįsiplieskėneregimasmūšis.Užtrisdešimtiesmetrųnuojotunelisbaigėsiaklaviete.Keliąatkirtodidžiulėplieninėsąvara,kuritarsinukritusigiljotinaužtvėrėperėjimąvisutunelioaukščiuirpločiu.

Jisnesuklydo: kažkas iš tiesų įjungėhermetinę sklendę.Homeras žinojo apie ją, betnemanė, kad jądargalimapanaudoti.Pasirodo,taip.

Nusilpusiosnuopopieriniųdėlionių joakysne iškartpastebėjožmogaussiluetąpriegeležinėssienos.Homerasatkišo įpriekįautomatą iratsitraukėnutaręs,kad taivienas iš tospusėsžmonių,permaišatįlikęsužborto,betvėliauatpažinoHanterį.

Jisnejudėjo.Apsipylęsšaltuprakaitusenisnušlubčiojopriebrigadininko,tikėdamasis išvystikruvinasbalasantrūdijančiometalo...Betne.Norsįjįiršaudėiškulkosvaidžioviduryjetuščiotunelio,Hanterisnenukentėjo.Priglaudęskarščioapgraužtąausįpriemetalo,brigadininkasklausėsijamvienamgirdimųtriukšmų.

—Kasatsitiko?—artindamasisatsargiaipasiteiravoHomeras.

Hanterisjonematė.Jiskažinkąšnibždėjo—betšnibždėjopatssau,kartodamasžodžiuspaskuituos,kurielikokitojepusėje.Praėjokeliosminutės,koljisatsitraukėnuosienosiratsisukoįHomerą.

—Mesgrįžtame.

—Kasatsitiko?—pakartojoklausimątasai.

—Tenbanditai.Reikiapastiprinimo.

—Banditai?—sutrikęspakartojosenis.—Manpasirodė,jogašgirdėjau...

—Tūlosstotisužimtapriešų.Reikiająimti.Reikalingiugniasvaldžiai.

—Kodėlugniasvaidžiai?—Homerasnesuprato.

—Taippatikimiau.Mesgrįžtame,—Hanterisapsisukoirnužingsniavoatgal.

Prieš nusekdamas įkandin senis įdėmiai apžiūrėjo hermetinę sklendę ir prisiglaudė prie šalto plieno,irgitikėdamasisišgirstipokalbioištrauką.Tyla...

Homeras pričiupo save manant, kad jis nebetiki brigadininku. Kad ir kas būtų tasai priešas, kurisužgrobė stotį, jis elgėsi nesuvokiamai keistai. Kam šautų į galvąmintis nuleisti hermetinę sklendę tiktam, kad apsisaugotų nuo dviejų žmonių? Kokie banditai leistųsi į kalbas su ginkluotais žmonėmispasienioposte,užuottiesiogsuvarpęvisusperatstumą?

Galiausiaikągalėjoreikštigrėsmingasžodis„bausmė”,prodantisiškoštaskeistųjųsargybinių?

***

Niekonėrabrangesnioužžmogausgyvybę,sakėSašostėvas.Jamtaibuvonetuštižodžiaiirneiškaltafrazė. Kažkada tėvas taip visiškai nemanė, ne be priežasties juk jis tapo pačiu jauniausiu kovos vadulinijoje.

Kai taudvidešimt, į žudymą irmirtįžiūrikurkas lengvabūdiškiau,net irvisasgyvenimas tauatrodopanašus į žaidimą— jei kas ne taip, gali pradėti iš naujo.Neatsitiktinai visos pasaulio kariuomenės įkarinę tarnybą šaukia vakarykščius abiturientus.O štai vadovauja žaidžiantiemskarą jaunuoliams tas,kuris į kovojančius ir žūstančius žmones sugeba žvelgti kaip į mėlynas ir raudonas vėliavėles kovųžemėlapiuose.Tas, kurispriimdamas sprendimąaukoti kuopą arbapulką įstengiapamirštinutrauktaskojas,išvirtusiasžarnasbeiperskeltuskiaušus.

Kadaise Sašos tėvas paniekinamai vertino tiek savo priešus, tiek save patį ir stebinamai lengvaiimdavosi užduočių, kurios turėjo kainuoti jam gyvybę. Šis vyras nebuvo beprotis, visi jo veiksmaivisuomet būdavo griežtai apskaičiuoti. Jis, būdamas protingas, kruopštus ir tuo pat metu abejingasgyvenimui, nejautė jo realybės, negalvojo apie pasekmes, jo neslėgė sąžinė. Ne, jis niekada nešaudėmoterųirvaikų,betpatsvykdėmirtiesbausmesdezertyramsirpirmasėjoįdotus20.Skausmojistaippatbeveiknejautė.Apskritaijisbuvoviskamabejingas.

KolsutikoSašosmamą.

Jisudominojį,pripratusįpriepergalių,abejingumu.Tėvovienintelėsilpnybė,garbėstroškimas,kurisiki šiol svaidė jį po kovos laukus, dabar paskatino naujai žūtbūtinei kovai, netikėtai virtusiai ilgalaikeapgultimi.

Anksčiaumeilėsreikaluosejamnereikėjoypatingaistengtis:moteryspačiosklodavosavovėliavasjampokojomis.Naudodamasis jųsukalbamumu, jisprieš įsimylėdamasvisadasuspėdavopasisotintieilinemergina ir po pirmosios nakties prarasdavo bet kokį susidomėjimą suviliotąja. Jo veržlumas ir šlovė

užtemdydavomerginomsakis,tadretakurimėgindavogriebtissenosgerosstrategijos—priverstivyrąlaukti,kadspėtųsujuosusipažinti.

Bet jai jis buvo nuobodus. Jos nežavėjo jo apdovanojimai, titulai, kovų ir meilės triumfai. Jineatsiliepdavoįjožvilgsnius,tiklinguodavogalvąatsakydamaįjojuokelius.Užkariautišiąmerginąjamtapotikruiššūkiu.Rimtesniu,neiužgrobtikaimyninesstotis.

Greitjissuprato,kadartumassuja,kuristurėjotaptitiesiognaujaįrantaantjoautomatobuožės,tapovis sunkiaupasiekiamas— ir laiko, ir svarbosatžvilgiais. Jinusiteikė taip,kadgalimybėkartupraleistibentvalandąperdieną jamatrodėkaipdidelispasiekimas. Irnetgi taidarė tikdėl to,kad šiek tiek jįpakankintų.Jiabejodavojonuopelnais ir išjuokdavo joprincipus.Barė jįužbeširdiškumą.Klibindavojopasitikėjimąsavojėgomisirtikslais.

Jis vis kentėjo.O gal ir ne— jam tai patiko. Su ja jis ėmė susimąstyti. Abejoti.O vėliau pradėjo irjausti: bejėgiškumą— dėl to, kad nežinojo, kaip prieiti prie šios merginos, apgailestavimą— dėl tųminučių, kurias praleido ne su ja, galiausiai net baimę — baimę prarasti šią merginą taip jos irneatradus.Meilę.Irjiapdovanojojįženklu:sidabriniužiedu.

Pagaliau,kaijisapskritainebemokėjoapsieitibejos,jijamnusileido.

Po metų gimė Saša. Taip jau išėjo, kad su dviem gyvybėmis jis nebegalėjo nesiskaityti ir patsnebeturėjoteisėsžūti.

Kai tau tik dvidešimt, o tu jau vadovauji stipriausiai realaus pasaulio kariuomenei, sunku atsikratytijausmo, kad tavo įsakymai gali priversti net žemę nustoti suktis. Bet kad atimtum žmonių gyvybę,nereikiadidelėsgalybės.Oštaidovanotijąmirusiesiemsneleistaniekam.

Jisturėjoprogątuoįsitikinti:tuberkuliozėnužudėjožmoną,ir jisbuvobejėgis jąišgelbėti.Tuometujispatyrėkažkokįlūžį.

Sašai tuometsukakotikketveri,bet jigeraiprisiminėmamą.Atsiminė irbaisią tuneliotuštumą,kuriliko po jos išėjimo. Bedugnėsmirties artumas prasivėrė jos pasaulėlyje, ir ji dažnai žvelgdavo žemyn.Bedugnėskraštaijungėsilabailėtai.Praėjodvejiartrejimetai,koljinustojošauktimamąsapnuose.

Tėvasšaukdavojąikišiol.

***

GalbūtHomerasreikaloėmėsinenuotogalo?Jeigu joepoherojusnesiteikėpats jamapsireikšti,galreikėjopradėtinuojobūsimosiosmylimosios?Išviliotijįjosgrožiuiršviežumu?

Išpradžiųnupieštijoslinijas—irtuometjispatsišeisišnebūtiesjospasitikti?Kadmeilėbūtųtobula,jisturėsidealiaipapildytijąsavimi,vadinasi,poemojejisturėspasirodytijauparuoštas,baigtas.

Savo vingiais, savo mintimis jie tiksliai tiks vienas kitam tarytum sudužusio vitražo šukėsNovoslobodsko stotyje. Juk jie taippat kadaise buvo viena visuma, ir todėl buvopasmerkti susijungtivėl...Homerasnemanė,kadbūtųblogaiišseniaimirusiųklasikųpasisavintišįsėkmingąepizodą.

Tačiau sprendimas tik atrodė paprastas: užduotis iš rašalo ir popieriaus nulipdyti gyvą merginąpasirodėHomeruineįveikiama.Oirapiejausmusjisvarguargalėtųįtikinamaipasakoti.

Jo tuometinė sąjunga su Jelena buvo pilna senatvės švelnumo, bet jie susitiko pernelyg vėlai, kadmylėtųbeatodairiškai.Tokioamžiausstengiamasinepasotintiaistrą,onuramintisenatvę.

Tikroji ir vienintelė Nikolajaus Ivanovičiaus meilė buvo palaidota dar viršuje. Per pastaruosiusdešimtmečius visi atsiminimai apie ją, išskyrus vieną, išbluko ir išsitrynė, ir jis jau nebegalėtų rašytiromanoišnatūros.Beto,tuosesantykiuosevisviennebuvojokiosheroikos.

Tądieną,kaiviršMaskvosprapliupoatominislietus,Nikolajuibuvopasiūlytataptitraukiniomašinistuvietoj į pensiją išėjusio Serovo. Atlyginimas turėjo būti beveik padvigubintas, o prieš paaukštinimąvyriškiuibuvoduotosdarkelioslaisvosdienos.Jispaskambinožmonai,tapareiškė,kadiškepsšarlotę21,irišėjošampano,pasiėmusipasivaikščiotivaikus.

Tačiaupamainąreikėjoatidirbti.

Nikolajus Ivanovičius įžengė į traukinio kabiną kaip busimasis jo kapitonas, laimingai vedęs ir esąspačioje tunelio, vedančio į puikią perspektyvą, pradžioje. Per kitą pusvalandį jis paseno iškartdvidešimčiametų. ĮgalutinęstotelęNikolajusatvykoprislėgtas, jausdamasisvargšuvienišiumi.Galbūttodėlkiekvienąsyk,kaišisvyrasmatydavostebuklingaiišlikusįtraukinį,jįapimdavonorasužimtiteisėtąmašinisto vietą, ūkiškai nušluostyti prietaisų skydelį, pažvelgti pro priekinį stiklą į tiubingų voratinklį.Įsivaizduoti,kadsąstatądargalimatinkamaiatkurti.

Kaddargalimaįjungtiatgalinępavarą...

...Brigadininkas sukurdavoaplink saveypatingą lauką,kuris apsaugodavonuobetkokiųpavojų,nekitaip.Ir,rodos,jisapietaižinojo.KelionėikiNagornajosstotiestrukomažiauneivalandą.Linijajamvisiškainesipriešino.

Homeras visuomet jautė: žvalgai ir prekeiviai iš Sevastopolio stoties, taip pat kaip ir bet kurie kitipaprastižmonės,kurieryžosi įsibrauti į tunelius,metrobuvosvetimiorganizmai.Mikrobai,patekę į jokraujotakos sistemą. Pakakdavo jiems žengti žingsnį už stoties ribų, ir oras aplink juos užsikrėsdavo,realybė pasikeisdavo, lyg iš niekur išdygdavo neįsivaizduojami sutvėrimai, kuriuos metro pasiųsdavopriešžmogų.

BetHanterisnebuvosvetimkūnistamsiosetarpstotėse, jisnesukeldavoLeviatano22,kuriogyslomis jiekeliavo,pasipiktinimo.Kartaisjisišjungdavožibintąirpatstapdavotamsoskrešuliu.Tuometjįtarytumpagaudavo nematomos srovės ir imdavo nešti priekin keliskart greičiau. Homeras, iš visų jėgųskubėdamas paskui brigadininką, vis dėlto atsilikdavo nuo jo, šaukdavo Hanteriui įkandin, o tasaisusiprasdamassustodavoirpalaukdavosenio.

Grįžtant jiemsbuvonetgi leistanekliudomaipereitiNagornajosstotį.Rūkasišsisklaidė,stotissnaudė.Dabarjibuvovisakiauraipermatoma;buvonesuprantama,kurjigalėjopriglaustivaiduokliusmilžinus.Įprastaapleistapusstotė:druskingosataugosantdrėgnų lubų,minkštasdulkiųpatalasantplatformos,suodinos sienos. Ir tik vėliau žvilgsnis sustodavo ties keistais išvedžiojimais ant grindinio, paliktais pokarštligiškos sumaišties, ties sudžiūvusiomis rudomis dėmėmis ant paskirų kolonų, ties sulankstytaisšviestuvaisantlubų,tarsiįjuosbūtųkastrynęsis.

Nagornajos stotis šmėkštelėjo ir liko užnugaryje: jie lėkė toliau. Kol Homeras spėjo paskuibrigadininką, jautėsi tarytum taip pat būtų uždarytas stebuklingame burbule, saugančiame nuo

netikėtumų.Senisstebėjosipatssavimi:iškuratrandajėgųtokiamilgamspurtui...

Tačiaukalbomskvėpavimojaunebepakako.OHanterisdaugiauirnelepinojoatsakymais.Kelintąsykper šitą ilgą dienąHomeras klausė savęs, kam jo apskritai prireikė šitamnekalbiam ir negailestingambrigadininkui,kurisvisąlaikąstengėsisenįpamiršti.

Prisėlino ir apsvaigino Nachimovo prospekto dvokas. Pro šią stotį Homeras ir pats prasmuktų kaipgalima greičiau, pamiršdamas atsargumą, tačiau brigadininkas priešingai — sulėtino žingsnį:užsimaukšlinęs dujokaukę senis vos kvėpavo, o Hanteris dar ir uostinėjo, tarytum sunkioje troškiojesmarvėjegalėtųatskirtikokiusnorsatskiruskvapus.

Šįkartmaitėdos pagarbiai prasiskirdavo prieš juos,mėtydamos nenurytus kaulus, palikdamosmėsosliekanas.Hanterispasiekėsalėsvidurį,užkopėantneaukštoskalvos,ikikulkšniųskęsdamasatliekose,irapžvelgė stotį ilgužvilgsniu.Vėliaunepatenkintasnumojoranka ir žengė toliau, taip irneradęs to,koieškojo.

UžtattaisuradoHomeras.

Paslydęs ir parkritęs ant keturių jis nubaidė jauną maitėdą, kuri naršė sušlapusią liemenę. Išvydonusiritusį į šonąuniforminį sevastopolietišką šalmą ir apakonuoprakaito, kuris akimirksniu aptraukėdujokaukėsstiklusišvidaus.

Susitvardęs ir neapsivėmęs Homeras prišliaužė prie kaulų, pavartė juos tikėdamasis rasti kareiviškąžetoną.Bet vietoj topastebėjomažąkrauju suteptąblokonotą. Senis atsivertė iškartpaskutinįpuslapį,jameperskaitėžodžius:„Jokiubūdunešturmuoti.”

***

Tėvasdarmažąjąatpratinoverkti,betdabar jinebeturėjokuoatsakyti likimui.Ašarospačiosriedėjoskruostais, iškrūtinėsveržėsiplonytis ilgesingas šauksmas. Ji iškart suprato,kas atsitiko,bet jaukeliasvalandasnegalėjoprisiverstisutuosusitaikyti.

Ar jis šaukėsi jos pagalbos? Ar norėjo jai pasakyti ką nors svarbaus prieš mirtį? Ji nepamena tomomento, kai tėvas nugrimzdo į miegus, net nebuvo visiškai tikra, ar ji dabar nubudo. Juk galėjoegzistuotipasaulis,kurjostėvasnemirtų.Kurjinežudytųjosavosnauduliu,savosilpnumuiregoizmu.

Sašalaikėdelnuoseatvėsusią,betdarminkštątėvoranką,tarsimėgindamasušildytijį,irįkalbinėjo—irjį,irsavepačią:

—Turasiautomobilį.Mespakilsimeviršun,sėsimeįjįirišvažiuosime.Tujuoksiesikaipirtądien,kaiatnešeiradijąsuplokštelėmis...

Iš pradžių tėvas sėdėjo atsirėmęs nugara į koloną, smakrą atrėmęs į krūtinę taip, tarsi snaustų. Betvėliaujokūnasėmėlėtaislinktižemyn,įsutirštėjusiokraujobalą,lygjispatsbūtųpavargęsapsimetinėtigyvuirnebenorėtųdaugiauapgaudinėtiSašos.

Raukšlės,išvagojusiostėvoveidą,beveikvisiškaiišsilygino.

Ji paleido tėvo ranką ir padėjo jam kuo patogiau atsigulti ant grindų, nuo galvos iki kojų apklojosudriskusiuapklotu.Jineturėjokitosgalimybėsjįpalaidoti.Taip,jinorėtųpakeltitėvąįviršųirpaliktijįten,gulintį iržiūrintį įdangų,kuriskartąvisvienapsivalys.Betkurkasanksčiaujokūnastapsviršuje

naršančiųnuolatalkanųpadarųgrobiu.

O jų stotyjeprie joniekasneprisilies. Iš tuščiųpietinių tuneliųpavojausnebus— juose išgyvendavonebent skraidantys tarakonai. Šiaurėje tarpstotėbaigėsi atvedusiprie surūdijusio irpusiau sugriuvusiometrotilto,turinčiovieninteliusišlikusiusbėgius.

Ten,užtilto,yražmonių,betniekamįgalvąnešausmintispereitijįišsmalsumo.Visižino,kadkitojepusėje prasideda išdeginta tuštuma, kurios pakraštyje stūkso stotis, sarginė su dviem pasmerktaistremtiniais.

Tėvasneleistųjailiktičiavienai,beto,nebebuvojokiosprasmėstodaryti.Neganato,Sašažinojo:kadir kaip toli ji nubėgtų, kad ir kaip desperatiškai stengtųsi ištrūkti iš užkeikto kalėjimo, dabar jai jaunepavyksištikrųjųišjoišsilaisvinti.

—Tėti...Prašau,atleiskman,—sukūkčiojojisuvokdama,kadnegaligautiatleidimo.

Mergaitė numovė nuo tėvo piršto sidabrinį žiedą ir įsidėjo į kombinezono kišenę. Pakėlė narvą suaprimusiažiurkeir,palikdamakraujopėdsakųgrandinėlęantdulkėtogranito,nukulniavoįšiaurę.

Kai Saša nusileido ant bėgių ir žengė į tarpstotę, tuščioje stotyje, virtusioje laidojimo valtimi, nutikonepaprastasįvykis.Išpriešingotunelioišsiveržėilgasugniesliežuvis,mėgindamaspasiektijostėvokūną.Nepasiekęsgrįžoatgalįtamsiastuneliogilumas,nenoromispripažindamasjostėvoteisęįramybę.

***

—Grįžta!Jiegrįžta!

Istominas atitraukė telefono ragelį nuo ausies ir nepatikliai pažvelgė į jį, tarsi šis būtų gyvas daiktas,kuristikkąpapasakojojamkvailąistoriją.

—Kas—jie?!

DenisasMichailovičiuspašokonuokėdės—užtiškusijamantkelniųarbatavirtokompromituojančiadėme.Prakeikęsarbatąsenispakartojoklausimą.

—Kasjie?—automatiškaiperklausėIstominasprietelefono.

—BrigadininkasirHomeras,—sukrebždėjoragelis.—Achmedąnužudė.

VladimirasIvanovičiusnosinenusausinoplikę,perbraukėsmilkinįpojuodagumineraiščiojuostele.Jopareigabuvopraneštigiminaičiamsapiekariųžūtį.

Nelaukdamas,kolperjungskomutatorių,Vladimirasiškišęsgalvąprodurisriktelėjoadjutantui:

—Pasmane,abu!Irpasakyk,kadstaląparuoštų!

Perėjo kabinetu, nežinia kam pataisė ant sienos kabančias nuotraukas, priėjęs prie žemėlapio kažkąsušnibždėjo,tadaatsisukoįDenisąMichailovičių.Sukryžiavęsrankasantkrūtinėsšisatviraišaipėsi.

—Volodia,tukaipmergapriešpasimatymą,—drėbėjampulkininkas.

—Tu,ašmatau,irgijaudiniesi,—atšovėviršininkasmosteldamasįsušlapusiaskarininkokelnes.

—Man tai kas? Viskas paruošta. Du smogiamieji būriai surinkti, para iki mobilizacijos,—DenisasMichailovičiusmeiliaipaglostėgulinčiąantstalomėlynąjąberetę,pakiloiružsimaukšlinojąantgalvos,

sureikšmindamassavooficialumą.

Priimamajamesujudo,suskamboįrankiai,pasiuntinys,žvelgdamasklausiamužvilgsniu,produrųplyšįparodėįaprasojusįbuteliukąsuspiritu.Istominasmostelėjoranka—vėliau,viskasvėliau!Štaipagaliaupasigirdo pažįstamas duslus balsas, durys atšoko, ir tarpudurį užtvėrė plati figūra. Už brigadininkonugarostrypčiojosenasispramanytojas,kurįtasaikažkodėlatsitempėkartu.

—Sveikinu!—Istominasatsisėdo,atsistojoirvėlatsisėdo.

—Kasten?!—rėžėpulkininkas.

Brigadininkas,nužvelgęsvyrusvienąpaskuikitą,tarėviršininkui:

—Tūlosstotisužgrobtaklajūnų.Visusišpjovė.

—Irmūsiškiusvisus?—pakėlėvešliusantakiusDenisasMichailovičius.

—Kiekmanžinoma,taip.Mespriėjomestotiesvartus,vykogrumtynės,potojieužvėrėsklendę.

—Užvėrėhermetinęsklendę?—suėmęspirštaisstalokraštąIstominasatsistojo.—Irkądabardaryti?

—Šturmuoti,—vienubalsupaskelbėbrigadininkassupulkininku.

—Šturmuotinegalima!—netikėtaiišpriimamojopasigirdoHomerobalsas.x

***

Reikėjotiksulauktisutartosvalandos.Jeigujinesupainiojodienos,drezinaišdrėgnosnaktinėsmiglosturėjoišnirtinetrukus.Kiekvienaminutė,praleistačia,prieskardžio,kurtunelisžiojosiitatviravenaišžemėsgelmės,jaiprailgdavokaipdiena.Tačiaulikusitikvienaišeitis: laukti.Tojenesibaigiančioilgojotiltopusėje ji įsiremtų įužaklintushermetiniusvartus, atsiveriančius tik iš vidaus—kartąper savaitę,turgausdieną.

ŠiandienSašainebuvokuoprekiauti,onupirktireikėjonemažai,daugiauneikadanorsanksčiau.Betjai dabar buvo vis vien, komainais į leidimą atgal į gyvųjų pasaulį jos paprašys žmonės iš drezinos.Pomirtinistėvošaltumasbeiabejingumaspersidavėirjai.

Kiek Saša anksčiau svajojo apie tai, kaip jie vienąsyk vis dėlto persikels į kitą stotį, kur atsidurs tarpžmonių,kurjigalėssusidraugautisukuonors,sutikstąypatingąjį...Klausinėjotėvoapiejojaunystęnetiktodėl,kadnorėjodarkartąnukaktiįsavošviesiąvaikystę,betirdėlto,kadretsykiaisįsivaizduodavosavemotinosvietoje—savedabartyje,ovietojtėvo—įsivaizduojamągražuolį,pasižymintįišskirtiniaisbruožais, svajojo apie pasakiškąmeilę. Išgyveno, kad negalėtų rasti bendros kalbos su kitais, jei jie ištiesųsugrįžtųįdidįjįmetro.Apiekąjiemssujakalbėtis?

Irštai ikikeltoatvykimolikovienakitavalanda,galbūtminutė,o jaibuvonusispjaut įkitus—tiekįvyrus, tiek į moteris, ir net mintys apie sugrįžimą pas žmones jai atrodė kaip tėvo išdavystė.Nedvejodamanėakimirkos, jidabarsutiktųpraleisti likusiassavogyvenimodienasjųstotyje, jeigutiktaisugrąžintųtėvą.

Žvakigalis stikliniame stiklainyje suvirpėjo agonijoje, ir ji liepsna uždegė naują dagtį. Vieno žygioviršunmetu tėvas radovisądėžęvaškiniųžvakių,kelios jųvisuometmėtėsiplačiose joskombinezonokišenėse.Sašainorėjosigalvoti,kadjųkūnaibuvoštaitokiosžvakėsirkadkažkuridalelėjostėvoperėjo

jaipoto,kaijisužgeso.

Arpastebėsžmonėsišdrezinosjossignaląrūke?

Iki šiol ji stengdavosi nė akimirkos čia neužtrukti be reikalo. Tėvas draudė, o ir jo ištinęs pagurklisbuvo pakankamas įspėjimas. Prie skardžio Saša paprastai jausdavosi nesaugiai, it pagautas kirstukasnedrąsiai dairydavosi ir tik retsykiais ryždavosi priartėti prie pirmosios tilto angos, kad žvilgtelėtų įapačiojetekančiąjuodąupę.

Tačiaudabarjiturėjopernelygmažailaiko.KūprindamasiirgūždamasidrėgnamerudensvėjyjeSašažengė kelis žingsnius į priekį, ir pro kaulėtus medžius prieblandoje pasirodė byrantys daugiaaukščiųgriaučiai. Tepaluotoje klampioje upėje sunkiai pliuškenosi kažkas didelis, tolumoje beveik žmogiškaisbalsaisvaitojonematomipadarai.

Staigapriejųbliovimoprisijungėskurdusgraudusgirgždėjimas...

Aukštai keldama šviestuvą Saša pašoko ant kojų, ir nuo tilto kažkas atsakė — bėgščiu apdairiuspinduliu. Jos link riedėjo sukriošusi sena drezina, vos skverbdamasi pro vatinęmiglą, silpno žibintopleišteliu sprausdamasi įnaktį,praskirdama ją.Mergaitėatsitraukėatbula:drezinabuvone tokiakaipįprastai.Jiriedėjosunkiai,tarsikiekvienasratųsūkisreikalautųdaugsvirtiskilnojusiųžmoniųpastangų.

Pagaliau ji sustojo per dešimt žingsnių iki Sašos. Nuo rėmo ant žvirgždo vangiai nušoko brezentuapsimuturiavęs aukštas storulis. Dujokaukės stikluose atsispindėjo velniškos ugnelės, slėpdamos nuoSašosjoakis.Rankoježmogussuspaudęslaikėkareiviškąkalašnikovąsumedinebuože.

—Ašnoriuiščiaišvažiuoti,—kilstelėjusismakrąpareiškėSaša.

—Išvažiuoti,—aiduatsiliepėbrezentinėbaidyklė,nustebusiaiarpasityčiojamaitęsdamabalses.—Okąturiparduoti?

—Manniekonebeliko,—jiįbedėžvilgsnįįjoliepsnojančiasgeležimiapkaustytasakiduobes.

—Iškiekvienogalimakąnorspaimti,ypačišmoters,—keltininkassukriuksėjo,vėliaususizgribo.—Paliksitėvuką?

—Manniekonebeliko,—pakartojoSašanuleisdamaakis.

— Nusibaigė vis dėlto, — su palengvėjimu, bet nusivylusiai nutęsė kaukė. — Tiek to. Jis dabarnuliūstų,—automatovamzdisužkabinoSašoskombinezonopetnešąirneskubiaipatraukėžemyn.

—Nedrįsk!—jikimiairiktelėjoiratšokoatgal.

Stiklainissužvakenukritoantbėgių,pabirošukės,irtamsastaigiainulaižėliepsną.

—Iščianebegrįžtama,kaiptušitonesupranti?—baidyklėabejingaižvelgėįjąužgesusiaisnebegyvaisstiklais.—Tavokūnonepakaksnetkelioneiįvienąpusę.Manyk,kadašpriimujįkaiptavotėvoskolą.

Automataspasisukojorankosebuožeįpriekįirsmogėįsmilkinįnegailestingaiužgesindamassąmonę.

***

Po kelionės į Nachimovo prospektą Hanteris kažkodėl nebepaleido Homero iš akių, ir šis neturėjogalimybėskaipreikiant išnagrinėtibloknotą.Brigadininkasnetikėtaitaponuovokusirbudrus,stengėsi

ne tiknepalikti senio tolinuosavęs,bet ir apskritai ėjokojakojonsu juo,norsdėl to jam teko lėtintižingsnį. Keliskart jis sustodavo — tarsi patikrinti, ar niekas jiems nemina ant kulnų. Tačiau joprožektoriaus spindulys, atsisukęs atgal, neišvengiamai praslysdavoHomero veidu, priversdamas senįpasijausti tardomuoju. Jis raukydavosi, mirksėdavo, mėgindavo dangstytis jausdamas, kaip kibusbrigadininkožvilgsnisperskrodžiavisąjokūnąieškodamasto,kąjisradoNachimovoprospekte.

Nesąmonė!Žinoma,Hanterisnegalėjoniekopamatyti,tuometujisbuvoganatoli.Greičiaujistiesiogužuodė Homero nuotaikos permainas ir įtarė jį kažką slepiant. Bet kiekvieną kartą, kai jų žvilgsniaisusitikdavo,senįišmušdavoprakaitas.Totrupučio,kurįjisspėjopastebėtirastajamebloknote,sukaupupakako,kadHomerassuabejotųbrigadininku.

Taibuvodienoraštis.

Dalispuslapiųbuvosulipęnuosudžiūvusiokraujo,jųHomerasnelietė:nenorėjosuplėšytinelanksčiaisnuo įtampos pirštais. Užrašai pirmuose lapuose buvo painūs, jų autorius negalėjo net raidžių doraiparašyti,omintysšuoliavotaip,kadbuvosunkuspėtipaskuijas.

„Nagornajos stotį praėjome be nuostolių,” — buvo rašoma bloknote, ir iškart peršokama: „Tūlosstotyjechaosas.Išėjimoįmetronėra,Hanzablokuoja.Namonegalima.”

Homeras vertė puslapius toliau, skersomis stebėdamas, kaip brigadininkas leidžiasi nuo pilkapio irartinasi jo link. Dienoraštis neturi pakliūti į jo rankas — supratai, seni? Tačiau prieš įsimesdamasbloknotą į kuprinę Homeras spėjo perskaityti: „Suvaldėme situaciją, stotį apsupome, paskyrėmekomendantą,”irčiapat:„Kasnugaiškitas?”

Irdar:viršklausimobuvoįrašytairrėmeliuapvedžiotadata.Norsaptrintibloknotolapaiatrodėtaip,tarsi įvykiaidienoraštyjebūtųbuvędešimtmečiosenumo,sprendžiant išskaičių,visataibuvoužrašytavosprieškeliasdienas.

Stingstančios senio smegenys su primirštu miklumu sudėliojo į visumą atskiras mozaikos detales:paslaptingąjį klajoklį,nelaimingąbenamįNagatino stotyje, tarytumpažįstamąbalsą sargyboje, žodžius„Namogrįžtinegalima”... Jamėmėryškėtivisapadėtis.Argalėjokeverzonėantsulipusiųlapųsuteiktiprasmėsvisiemstiemskeistiemsįvykiams?

Visiškaiaišku,kadjokioTūlosužgrobimonebuvo—tenvykošistaspaslaptingesnioirsudėtingesnio.IrHanteris,ketvirtįvalandostardęssargybąpriestotiesvartų,žinojotainekąblogiauneiHomeras.

Būtenttodėlnebuvogalimarodytijambloknoto.

BūtenttodėlHomerasišdrįsoatviraipaprieštarautijampersusirinkimąIstominokabinete.

—Negalima,—pakartojojisdarkartą.

Hanteris lėtai tarsi karinis laivas, nukreipiantis pagrindinį ginklą, pasuko galvą į senį. Istominasatsitraukėatgalkartusukėde,visdėltonutarėišlįstiišužstalo.Pulkininkaspavargęspersikreipė.

— Susprogdinti hermetinės sklendės nepavyks, ten juk gruntiniai vandenys aplink, kaipmat apsemsliniją.IrvisaTūlosstotisvosvoslaikosi,meldžiasi,kadneprasiveržtų.Paralelinistunelis—patysžinote,štaijaudešimtmetųkaip...—tęsėHomeras.

—Kągimumsdaryti—belstistenirlaukti,koljieatvers?—paklausėDenisasMichailovičius.

—Na,visuometyraaplinkiniskelias,—priminėIstominas.

Pulkininkas iš netikėtumo sukosėjo, po to aršiai susiginčijo su viršininku, kaltindamas šį ketinimaissuluošintiirpalaidotijogeriausiusžmones.Tuometbrigadininkasrėžė:

— Tūlos stotis turi būti išvalyta... Padėtis tokia, kad būtina visiškai sunaikinti visus tuos, kurie yrastotyje. Ten jau nebeliko nė vieno jūsų žmonių. Su jais baigta. Tai vienintelis sprendimas, jeigu jūsnenoritedardidesniųnuostolių.Ašžinau,kąsakau.Turiuinformacijos.

Paskutinis žodis teko Homerui. Senis pasijautė tarsi įsišėlęs katinas, kurį krato už pakarpos, kadsutramdytų.

—Atsižvelgiantįtai,kadtunelisišmūsųpusėsatkirstas,—Istominaspasitaisėšvarką,—yratikvienasbūdas įsibrauti į Tūlos stotį. Iš kitos pusės, per Hanzą. Tačiau mes negalėsime įvesti ten ginkluotųžmonių,taiatmestina.

—Ašrasiužmonių,—atkirtoHanteris,irpulkininkaskrūptelėjo.

—NorintviennusigautiįHanzą,reikiapereitidvitarpstotesKachovolinijaikiKaširo...—viršininkasreikšmingainutilo.

—Irką?—brigadininkassukryžiavorankas.

—Kaširorajone, tarpstotėje, lygispadidėjęs,—paaiškinopulkininkas.—Tennetolinukritogalvutė.Nesprogo,betirtaippakanka.Kasantras,gavęsdozės,mirštapermėnesį.Ikišiol.

Stojo nerami tyla. Pasinaudodamas pauze Homeras pradėjo nepastebimai trauktis — suprantama,vadovaudamasistaktiniaissumetimais—išIstominokabineto.GalųgaleVladimirasIvanovičius,matyt,nuogąstaudamas,kadnevaldomasbrigadininkasvisdėltoišvyksšturmuotiTūlosstoties,prisipažino:

— Yra apsauginiai skafandrai. Iš viso du. Gali pasiimti kartu patį tvirčiausią karį, bet kokį. Meslauksime,—jispažvelgėįDenisąMichailovičių.—Okasmumsdarlieka?

—Eimepasvyrus,—pulkininkasatsiduso.—Pakalbėsime,išsirinksiporininką.

—Nėrabūtinybės,—Hanterispalingavogalvą.—ManreikiaHomero.

20ДОТ-rusiškastrumpinys,reiškiantis:daugiadienėkovinėpozicija(vert.pastaba).

21Šarlotė-saldusobuoliųpyragas(vert.pastaba).

22Leviatanas-mitinėdidžiulėjūrųgyvatė(vert.pastaba).

SEPTINTASSKYRIUS

PERĖJIMASDrezina pervažiavo plačią juostą, ryškiai geltonais dažais pažymėtą ant tunelio grindinio ir sienų.Vairininkas nebegalėjo apsimesti, kad negirdi vis greitėjančių dozimetro braškesių. Padėjęs ranką antstabdžio,jisatsiprašomaisumurmėjo:

—Draugepulkininke...Beapsaugostoliaunegalima...

—Pavažiuok dar bent šimtąmetrų,— atsisukdamas į jį švelniai paprašėDenisasMichailovičius.—Paskui tave savaitei atleisiu nuo budėjimų, už kenksmingas sąlygas.Mums kas— per porąminučiųpervažiuosime,ojiemssutaisskafandraisreikėspusęvalandoskulniuoti.

—Čiajukpaskutinėriba,draugepulkininke,—nesiryždamassumažintigreičiomykėvairininkas.

—Stabdyk,—įsakėHanteris.—Toliaupatyseisime.Ištiesų,didelėspinduliuotėprasideda.

Sugirgždėjo stabdžių kaladėlės, kryptelėjo ant rėmo pakabintas žibintas, ir drezina sustojo.Brigadininkasirsenis,sėdėjęantjoskraštonukorękojasžemyn,nušokoantbėgių.Sunkūsapsauginiaikostiumai,pagamintiišaudiniosušvinu,ištiesatrodėkaiptikriskafandrai.Neapsakomaibrangūsirreti— visamemetro tokių vargu ar būtų atsiradusios daugiau nei pora dešimčių. Sevastopolio stotyje jiebeveiknebuvonaudojami, laukėsavovalandos.Šiešarvaigalėjosugertibaisiausiąspinduliuotę, tačiaunetpaprastasėjimassujaisvirsdavosunkiaiįgyvendinamaužduotimi—bentjauHomerui.

DenisasMichailovičiuspalikodrezinąsauužnugarosirdarkeletąminučiųžingsniavokartusujais,suHanteriu persimesdamas frazėmis — tyčia trūkinėjančiomis ir suveltomis, kad Homeras negalėtų jųatskleistibeiišgvildenti.

—Iškurtujųpaimsi?—burbtelėjojisbrigadininkui.

—Duos,niekurnesidės,—žvelgdamastiesiaipriešsavesušvokštėšis.

—Tavęsseniainiekasnelaukia.Tujiemsmiręs.Miręs,supranti?

Hanterisstabtelėjoakimirkaiirnegarsiai,tarsikreipdamasisneįpulkininką,opatsįsave,tarė:

—Jeitikviskasbūtųtaippaprasta.

—OdezertyruotiišOrdino—darbaisiauužmirtį!—sušukoDenisasMichailovičius.

Brigadininkas neatsakydamas mostelėjo ranka, atiduodamas pulkininkui pagarbą ir tuo pat metunukirsdamas nematomą inkaro lyną. Denisas Michailovičius paklusdamas liko prieplaukoje, obrigadininkas bei senis lėtai, tarsi įveikdamipriešinę srovę, nutolonuokranto ir išplaukė į savodidįjįžygįpertamsosjūras.

Atitraukdamas ranką nuo smilkinio pulkininkas davė vairininkui signalą užvesti variklį. Jis jautėsisugniuždytas: nebeturėjo kam kelti ultimatumų, nebebuvo su kuo kariauti. Jis, vienišos salos karokomendantas,dabargalėjotikėtistikto,kadmažaekspedicijanežusjūroje,ovienąkartągrįšnamo—iškitospusės,taipsavotiškaiįrodydama,kadŽemėapvali.

Paskutinis blokuojamasis postas buvo dislokuotas tarpstotėje, esančioje tuoj pat už Kachovo stoties;žmoniųčiabeveiknebuvo.Kieksenisprisiminė,išrytųpusėssevastopoliečiainebuvoužpultinėkarto.

Geltonariba tarsinedalijo įdvi sąlyginesatkarpasbegalinębetoninęžarną,okosminiu liftusujungėdvi planetas, viena nuo kitos nutolusias per šimtus šviesmečių. Už jos gyvenamoji žemės erdvėnepastebimaivirtonegyvuMėnuliokraštovaizdžiu,obetkoksšiųerdviųpanašumasbuvoapgaulingas.Atidžiai dėliodamas kojas, apautas švino sunkumo batais, klausydamas savo sunkaus kvėpavimo,įsprausto į sudėtingą klosčių ir filtrų sistemą,Homeras įsivaizdavo esąs būtent astronautas, nusileidęstolimosžvaigždėspalydove.Šįvaikėziškumąjissauatleido: taipbuvo lengviaupriprastiprieskafandrosvorio.

Neimokslininkai, nei fantastai niekada nemokėjo deramai išpranašauti ateities,mąstė senis. Iki dutūkstančiai trisdešimt ketvirtųjų žmogus jau seniai turėjo tapti jei ne pusės galaktikos, tai bent Saulėssistemosvaldovu.Homerui taibuvožadamadarvaikystėje.Tačiau ir fantastai, irmokslininkai rėmėsiįsitikinimu, kad žmonija yra racionali ir nuosekli. Lyg ji būtų koks avilys, apdovanotas kolektyviniuprotuirvieningavalia,onesusidėtųiškeliųmilijardųtingių, lengvabūdžių,entuziastingųasmenybių.Lyg įsisavintikosmosą toji žmonija rengtųsi rimtai,oneatsisakytipadariusipusędarbo,prisižaidusi irpersiorientavusi į elektroniką, o iš jos — į biotechnologijas, niekur taip ir nepasiekusi bent kiekįspūdingesniųrezultatų.Išskyrus,kogera,branduolinęfiziką.

Ir štai jis, besparnis astronautas, negalintis išgyventi be savo gremėzdiško skafandro, svetimas savopaties planetoje, tyrinėja ir įveikia tarpstotes nuo Kachovo iki Kaširo stoties. Ką nors daugiau jam irkitiemsišgyvenusiesiemsgeriautiesiogpamiršti.Žvaigždžiųiščiavistieknematyti.

Keista:čia,užgeltonobrūkšnio, jokūnasvaitojonuopusantrokartodidesnėssunkio jėgos,bet sielasklandėbūdamanesvarumobūsenos.Priešparą,kuometatsisveikinosuJelenaišvykdamasįTūlosstotį,jis dar tikėjosi sugrįžti. Bet kai Hanteris ištarė Homero vardą, antrą kartą iš eilės pasirinkdamas jį įporininkus,šissuprato:silpnadvasiškaipasielgtinepavyks.Jistiekkartųprašėišbandymo,prašviesėjimo,kadgaliausiaibuvoišgirstas,todėldabarbūtųkvailairnegarbingastengtisišsisukti.

Jis suprato: viso savo gyvenimodarbonegalimadirbti puse etato.Nėra ko flirtuoti su likimu žadantjam atiduoti visą save šiek tiek vėliau, kitą kartą... Kito karto gali ir nebebūti, o jeigu jis neapsispręsdabar, dėl ko jam po to gyventi? Baigti savo dienas kaip nežinomam Nikolajui Ivanovičiui, miestobepročiui,apsiseilėjusiamsenampasakininkuiklydinėjančiašypsena?

Tačiau kad iš karikatūrinio Homero pavirstų tikruoju, iš mitomano— mitų kūrėju, kad pakiltų išpelenų atsinaujinęs, jis pirmiausia turėjo sudeginti savo ankstesnįjį „aš”. Seniui atrodė: jei jis ir toliauabejos, nuolaidžiaus sau ilgėdamasis namų, moters, nuolat gręžiosis atgal, tai būtinai praleis ką norssvarbaus,kasjolaukiapriešakyje.Reikėjobrėžtibrūkšnį.

Iš naujojo žygio jambus sunku sugrįžti sveikam, o gal ir iš viso sugrįžti.Kad ir kaip jambuvo gailaJelenos, kuri iš pradžių netikėjo, jog Homeras gyvas ir sveikas pasirodė stotyje praėjus vos dienai, opaskuiverkėvėllydėdamajįįniekur,taipirnesugebėjusiatkalbėti,—šįkartąjisjainiekonežadėjo.Jis,spausdamasJelenąpriesavęs, jaiperpetįžvilgčiojo į laikrodį. Jamreikėjoeiti.Homerasžinojo:dešimtmetųgyvenimonelengvaamputuoti,jietikraipriminssavevaiduokliškaisskausmais.

Senismanė,kadvisąlaikąjauspagundąatsigręžti,betperžengęsstorągeltonąbrūkšnįjistarsiištiesųmirė,osielapakiloišsiveržusiišabiejųapsunkusiųnejudriųapvalkalų.Jisišsilaisvino.

Hanterio apsauginis kostiumas, rodės, nė kieknevaržė. Erdvūs drabužiai išpūtė raumeningą vilkiškąstotą paversdami šį vyrą beformiu milžinu, bet nesumažindami jo vikrumo. Jis žengė koja kojon susunkiaialsuojančiuseniu,bettiktodėl,kadnuoNachimovoprospektoėmėjįįdėmiaisekti.

Po to,kąpamatėNagatino,Nagornajos irTūlos stotyse,Homeruibuvonelengva sutikti tęstikelionędrauge su Hanteriu. Tačiau senis rado būdą įtikinti save: būtent brigadininkui esant šalia Homeraspradėjo jausti ilgai lauktas metamorfozes, žadančias dvasinį atgimimą. Ir nesvarbu, kodėl Hanteristoliau tempėsi jį kartu—kadnukreiptų senį teisingukeliu arkaipmaisto atsargas.Dabar svarbiausiaHomeruibuvonepaleistišiosbūsenos,suspėtijapasinaudoti,suspėtisugalvoti,užrašyti...

Ir dar kai kas. Kai Hanteris pakvietė jį eiti kartu, Homerui pasirodė, kad ir anam lygiai taip pat joreikia. Ne, ne tam, kad rodytų kelią tuneliuose ir perspėtų apie pavojus. Galbūt brigadininkas, šį tąduodamasseniui,irpatskažkąišjoėmėneatsiklausęs?Betkojamgalėjotrūkti?

Išorinis Hanterio abejingumas nebegalėjo senio apgauti. Po paralyžiuoto veido pluta kunkuliavomagma, retkarčiais prasiverždama per neužsiveriančių rūkstančių akių kraterius. Jis taip pat kažkoieškojo.

Hanteris lyg ir tikoepinioherojausvaidmeniuibusimojojeknygoje.Homeraspadvejojęspriėmėjįpopirmųjųbandymų.Tačiaubrigadininkofigūra,joaistražudytitai,kasgyva,neišsakytižodžiaiiršykštūsgestai senį gerokai jaudino. Hanteris panašėjo į tuos žudikus, kurie užuominomis erzina tardytojąnorėdami, kad juos demaskuotų. Senis nežinojo, arHanterismato jį kaip nuodėmklausį, biografą arkaipdonorą,tačiaujautė,kadšikeistapriklausomybėtampaabipusė.Jidarosistipresnėužbaimę.

Homero neapleido jausmas, kad jis atidėlioja kažkokį svarbų pokalbį. Kartais brigadininkaspasisukdavo į jį lyg rengdamasiskažkopaklausti,bet taipnieko irnepasakydavo.Nors senisdarkartągalėjo įsivaizduoti, kad fantazijos yra realybė ir Hanteris jį tiesiog vedėsi kartu tolyn į tunelius, kadnusuktųnereikalingamliudininkuisprandą.

Brigadininko žvilgsnis vis dažniau varstė senio kuprinę, kurios dugne gulėjo nelemtasis dienoraštis.Hanterisnegalėjojomatyti,tačiautarsinujautė,kadkuprinėjepaslėptaskažkoksdaiktas,kuristraukiaHomero mintis, sekėjas ir palaipsniui pats vis labiau ir labiau artėjo prie bloknoto. Senis stengėsinegalvotiapiedienoraštį,tačiaubergždžiai.

Laikosusiruoštibeveiknebuvo,irHomeruivienamsudienoraščiupavykoliktivoskeletąminučių.Jųneužteko,kadgalėtųatmirkytiiratklijuotikraujosulipdytuslapelius,tačiausenissugebėjoprobėgšmaisperverstikituspuslapius,kreivaišleivaiišmargintusskubotaisirpadrikaisužrašais.Jųchronologijabuvopažeista, tarsi jas rašęs žmogus būtų didelėmis pastangomis gaudęs bandančius išsprūsti žodžius irdėliojęs juos ant popieriaus kaip pakliuvo. Dabar tam, kad jie įgautų prasmę, Homeras turėjo juosišdėstytiišeilės.

„Ryšionėra.Telefonastyli.Galbūtdiversija.Kažkasišišguitųjų,kadatkeršytų?Darikimūsų.”

„Padėtis be išeities. Pagalbos laukti nėra iš kur. Paprašę Sevastopolio stoties pagalbos, pasmerksimesaviškius.Belikokentėti...Kiek?”

„Nepaleidžia...Išsikraustėišproto.Jeineaš,taikas?Bėgti!”

Buvoirdarkaikas.Iškartopopaskutiniaisžodžiais,kuriaisraginamaatsisakytiTūlosstotiesšturmo,buvoparašas—neaiškus,užantspauduotasrusvakruvinopirštosmalka.ŠįvardąHomerasbuvonetikanksčiau girdėjęs, bet ir pats jį ne kartą taręs. Dienoraštis priklausė ryšininkui iš karavano, išsiųsto įTūlosstotįpriešsavaitę.

Jie perėjo nusileidimą prie depo, kuris tikrai būtų buvęs išplėštas, jei ne viršijanti visas ribasspinduliuotė.Juodaišdžiūvusiatšaka,vedantiįjį,kažkodėlbuvoužtvertasuvirintaisarmatūrosgabalais—beje,taipadarytanelabaivykusiaiiraiškiaipaskubomis.Skardinėjelentelėje,vielapritvirtintojepriestrypų, dantis šiepė kaukolė ir buvo matyti perspėjimo, užrašyto raudonais dažais, kurie gal kieknusitrynėnuolaiko,ogalirtyčiabuvonugramdyti,žymės.

ŽvilgsniunugarmėjęsįtągrotomisuždengtąšulinįirvosišsikabarojęsišjoatgalHomeraspamanė,kadlinija,kogera,nevisadabuvotokiaapmirusi,kaipmanytaSevastopoliostotyje.

Aplenkė Varšuvos stotį — gūdžią, surūdijusią, apipelijusią, panašią į ištrauktą skenduolį. Iš sienų,kokliais padalytų į langelius, sunkėsi drumstas vanduo. Pro pravertas hermetines sklendes į vidų išpaviršiaus skverbėsi šaltas vėjas — tarsi koks didžiulis padaras, prigludęs prie jų iš išorės, seniaipūvančiai stočiai darytų dirbtinį kvėpavimą. Dozimetrai isteriškai daužėsi, reikalaudami tučtuojauspruktiišten.

Priartėjus prie Kaširo stoties vienas prietaisas sugedo, kito skaičiai įsirėmė į patį skydelio kraštą.Homeraspajutokartumąantliežuvio.

—Kurepicentras?

Brigadininkobalsasbuvoblogaigirdimas,tarsiHomerasbūtųįmerkęsgalvąįpilnąvoniąvandens.Jisstabtelėjo—kadpasinaudotųnorsšiuotrumpuatokvėpiu—irmostelėjorankaįpietryčius.

—PrieKantemirovo stoties.Manome,kadpramušėpaviljono stogąarbaventiliacijos šachtą.Tiksliai

niekasnežino.

—Taiką,Kantemirovostotisapleista?

—Irvisadatokiabuvo.UžKolomenskovisalinijatuščia.

—Omansakė...—pradėjoHanteris,betnuščiuvoduodamasženkląnutiltiirHomerui,gaudydamaskažkokiasaukštasbangas.—Aržinoma,kasatsitikosuKaširostotimi?—galiausiaipaklausėjis.

— Iš kurgi?— senis nebuvo tikras, ar sugebėjo suteikti ironijos gaidelę sniaukrojančiam gaudesiui,sklindančiamišjokvėpavimofiltrų.

— Aš tau pasakysiu. Ten tokia spinduliuotė, kad per minutę stotyje iškepsime, virsime anglimis.Niekasnepadės.Tennegalima.Sukamės.

—Atgal?ĮSevastopoliostotį?

—Taip. Ten pakilsiu į viršų, pabandysiu nukeliauti žeme,— jau svarstydamasmaršrutą susimąstęsatsiliepėHanteris.

—Ruošiesieitivienas?—sunerimoHomeras.

—Ašnegalėsiuamžinaitavęsgelbėti.Būsiuužsiėmęssavokailiu.Dviesemestennepraeisime.Netašpatsneturiugarantijų.

—Tunesupranti,manreikiaeitisutavimi,ašprivalau...—Homeraskarštligiškaiieškojodingsties,konors,užkogalėtųužsikabinti.

—Privalaigautigaląprasmingai?—abejingaiužjįpabaigėbrigadininkas.

NorsHomeraspuikiaižinojo:ištiesųtaidujokaukėsfiltraiatsijojavisaspriemaišas,įvidųpraleisdamitikbeskonįsterilųorą,oįišorę—mechaniškusbeaistriusbalsus.

Senis akimirkai užsimerkė, prisiminė viską, ką žinojo apie striuką Kachovo liniją, apie radiacijospaveiktąapatinįZamoskvorečėsatšakosgalą,apiekeliąnuoSevastopolioikiSerpuchovostoties...Kątiknori, kad tik nereikėtų sukti atgal, kad tik nereikėtų grįžti į savo nuobodų gyvenimą, priemelagingonėštumolaukiantdidžiųromanųirnemirtingųlegendų.

— Eik paskuimane,— staiga sušvokštė jis ir net sau netikėtai vikriai nušlubčiojo į rytus—Kaširostotieslink,įpatįpragarą.

***

Jisapnavo,kaddildebrūžinoplienograndinių,kuriomisbuvoprirakintapriesienos,apyrankę.Dildėdžeržgėirslidinėjo,irnetkaijaipradėdavorodytis,kadjosgeležtėpusęmilimetroįsigraužėįplieną,vosatsitraukusnuodarbotasnegilusvosmatomasgriovelisišnykdavoakyse.

TačiauSašanenusimindavo:vėlimdavoįrankįirnusibrozdindamadelnuspradėdavožilintineklusnųmetalą laikydamasi griežto ritmo. Svarbiausia—neišsimušti iš jo, nepasiduoti silpnumui, nenutrauktidarbo nė akimirkai. Grandinių sugniaužtos kulkšnys ištino ir nutirpo. Saša suprato, kad net jeigu jaipavyktųįveiktigeležį,jivistieknesugebėtųpabėgti,neskojosatsisakytųjosklausyti.

Jiatsipeikėjo,sunkiaipakėlėakiųvokus.

Pančiai nesisapnavo: Sašos riešus spaudė antrankiai. Ji gulėjo nešvariame senos, monotoniškaiinkščiančiosirkankinamailėtaijudančioskarjerodrezinoskėbule.Josburnabuvoužkimštariebaluotuskuduru,smilkinįmaudė,išjolašėjokraujas.

„Neužmušė,—pagalvojoSaša.—Kodėl?”

Iškėbulobuvomatytitiklubųplotelis.Nelygioješviesosdėmėsskiautėjemirgėjotiubingųsujungimosiūlės:drezinariedėjopertarpstotę.KolSašabandėištrauktisurakintasrankasišužnugaros,tiubinguspakeitėapsilupinėjębaltidažai.Mergaitėsunerimo:kokiačiastotis?

Čia buvonegera: vieta buvone tiesiog tyli, o nyki, ne šiaip negyvenama, o negyva, be to, joje buvovisiškai tamsu. Saša kažkodėl visada manė, kad ten, už tilto, kiekviena stotis pilna žmonių irtriukšminga.Vadinasi,jiklydo,arne?

LubosviršSašossustingo. Jospagrobėjas,krenkšdamas irplūsdamasis,užsikepurnėjoantplatformos,sugrikšėjo kaustytais kulnais vaikštinėdamas aplink, tarsi tyrinėdamas apylinkes. Paskui, matyt, jaunusiėmęsdujokaukę,dusliubalsugeranoriškaisuurzgė:

—Štaikurmes.Kiekmetųprabėgo!

Tada jis, supasigardžiavimuišleidęsorą išplaučių,smarkiai trenkė—ne,spyrėbatu įkažkąnegyvą,didelį—maišą,prikimštą?..

SpėlionėprivertėSašą įsikąstidvokiantįskudurą irsumauroti, išlenkdamajoskūnąstangriu lanku. Jisuprato,kurjąatvežėbrezentinisstorulisirsukuojistaipkalbėjosi.

***

JuokingabuvonettikėtispabėgtinuoHanterio.Šispavijosenįkeliaisliūtošuoliais,įsikibojamįpetįirskaudžiaipapurtė.

—Kastau?

— Reikia dar šiek tiek paėjėti... — sušvokštė Homeras. — Aš prisiminiau! Čia yra landa tiesiai įZamoskvorečės stotį, dar prieš Kaširo stotį.Mes per ją išeisime tiesiai į tunelį, nereikės į stotį užeiti.Aplenksime,išlįsimetiesiaiįKolomenskostotį.Turėtųbūtinetoli,prašau...

Nutaikęsakimirkąjispabandėištrūkti,betsusipainiojoklešnėse,griuvoantbėgių,tuojpatpakiloirvėlpuolė pirmyn. Hanteris lengvai, lyg žiurkę, pririštą vietoje laikančia virve, apsuko senį veidu į save.Pasilenkėvirš jotaip,kadjųdujokaukiųstiklaiatsidūrėvienamelygyje.PažvelgėįHomerąirpokeliųsekundžiųatleidogniaužtus.

—Gerai.

Dabarjaubrigadininkastempėjįpats,daugiaunesustodamasnėakimirkai.

Kraujo tuksėjimas ausyse užgožė pašėlusį skaitiklių tarškimą, kojos sustingo ir beveik nebeklausė,plaučiai,rodės,nuoįtampossutrūkinėjo,juosbaisiaiperšėjo.

Vyraivosnepraleidosiaurosrašalojuodumolandossienoje.Įlindoįjąirdarkeliasilgasminutesbėgo,kolišpuolėįkitątunelį.

—Kurtumaneatvedei?Tubentesikadanorsčiabuvęs?

Maždaug už trisdešimties metrų į kairę pusę nuo landos, būtent ten, kur link jiems dabar reikėjojudėti,tunelisnuogrindinioikilubųbuvotirštaiaptrauktaskažkuopanašiuįvoratinklį.

Homeras, gailėdamas kvėpavimo pokalbiams, tik papurtė galvą. Tikra tiesa, anksčiau jis čia niekadanebuvoužklydęs.Otai,kąbuvogirdėjęsapiešiasvietas,varguarvertėjopasakotiHanteriui.

Permetęs automatą į kairę ranką brigadininkas išsitraukė iš kuprinės ilgą stačiakampį kardą,primenantįsavadarbęmačetę,irperkirtolipnųbalzganąnėrinį.Išdžiūvęskraidančiųtarakonų,įkalintųtinkluose,kiautaisuvirpėjoirsušlamėjolygkimūsžvangučiai.Padarytažaizdakaipmatsujungėkraštustartumsuaugdama.Atvertęspusiaupermatomąvoratinkliodrobębrigadininkasapšvietė šoninį tunelį.Valyti jįbūtų tekęvalandųvalandas: lipnūsdaugiasluoksnio rezginio siūlaibuvoužpildę tarpinę linijąvisur,kiektiksiekėspindulys.

Hanterispatikrinodozimetrą,išleidokeistągomurinįgarsąirėmėįnirtingaikapotiištemptątarpsienųverpinį. Voratinklis pasidavė lėtai, atimdamas daugiau laiko, nei jiems liko. Per dešimt minučių jietesugebėjo pasistūmėti apie trisdešimt metrų, o siūlai pynėsi vis tankiau, vatos kamščiu užkimšdamipraėjimą.

Galiausiaiprieprižėlusiosventiliacinėsšachtos,pokuriaantpabėgiųtysojošlykštusdvigalvisskeletas,brigadininkas sviedė kardą ant grindų. Jie įstrigo voratinklyje lygiai taip pat kaip tarakonai, ir net jeišiuostinklusišaudęspadarasjauseniaipatspadvėsėirnebeateisjųpasiimti,jievistieklabaigreitaižus—nuospinduliuotės.

Per tas kelias akimirkas, kolHanteris bandė priimti sprendimą, senis prisiminė dar kai ką, neseniaigirdėtąapiešįtunelį.Priklaupęsantvienokeliojisišmušėišatsarginėsdėtuvėskeletąšovinių,lenktiniupeiliukuišsukokulkasiriškratėparakąįdelną.

Hanteriui nereikėjo paaiškinimų. Grįžę į tarpinės linijos pradžią per keletą minučių jie ant vatiniopaklotosupylėpilkųkruopųkauburėlįirprikišopriėjožiebtuvėlį.

Parakas sušnypštė, parūkodūmai, ir staiga įvykoneįtikėtinasdalykas: liepsnanuo jopasklido į visaspuses lipdamasienomis,pasiekdamatolimas lubas,apimdamavisą tunelioerdvę.Rydamavoratinklį jipliūptelėjo gilyn. Kaukiantis žaižaruojantis žiedas nesuvaldomai veržėsi pirmyn, apšviesdamasaprūkusius tiubingus ir paskui save palikdamas tik apdegusius nuo lubų nukarusius retus draiskalus.Sparčiaimažėdamasugnies lankas judėjoKolomenskolink,tarytummilžiniškasstūmoklis įsiurbdamasorą.Paskuitunelissuvingiavo,irliepsnapranykoužposūkio,vilkdamapaskuisaveraudonospašvaistėsmantiją.

Irjauvisaitoliprolygųugniesgaudesįkartusukimiušnypštimutarsiprasimušėnežmoniškasneviltieskupinasklyksmas...NorsšioreginioužhipnotizuotamHomeruijisgalėjoirpasivaidenti.

Hanteris įsimetė kardą atgal į kuprinę ir panaršęs joje ištraukė naujas neatidarytas skardinesdujokaukei.

— Atgalinei kelionei taupiau, — jis pakeitė filtrą, o kitą skardinę padavė seniui. — Dėl gaisro čianešvarutarsipobombardavimo.

Senis linktelėjo. Liepsna šovė į viršų, išjudino radioaktyviąsias daleles, metų metus gulėjusias antvoratinklio ir įsiėdusias į jo siūlus. Juodas tunelio vakuumas dabar išties buvo perpildytas mirtinai

pavojingųmolekulių.Pakibusiostuštumojelygmilijardaimažyčiųpovandeniniųminų,josužtvėrėjiemslaivakelį.Jųapeitibuvoneįmanoma.

Tekoveržtisnepaisantkliūčių.

***

—Pamatytųdabartavetėtis,—tyčiodamasispabarėjąstorulis.

Saša sėdėjo tiesiai priešais savo tėvo kūną, numestą kniūbsčią, veidu į kraują. Abi kombinezonopetnešėlės buvo nutrauktos jai nuo pečių ir atidengė nuskalbtus marškinėlius su kažkokio linksmožvėrelio atvaizdu. Pagrobėjas neleido matyti savo veido, svilino jai akis ryškiu spinduliu kaskart, kaipamėgindavo jas pakelti. Skudurą Sašai iš burnos vyriškis ištraukė, bet ji vis tiek nesirengė jo niekoprašyti.

—Deja,įmotinąnepanaši.Oaštaiptikėjausi...

Drambliškos kojos, apautos aukštais guminiais botfortais, jau aptaškytais raudonai, vėl leidosižingsniuotiaplinkkoloną,priekuriossėdėjoSaša.Dabarjobalsasskambėjojaiužnugaros.

—Tavo tėvelis tikriausiaimanė,kad laikuibėgantviskasbuspamiršta.Tačiaukaikurienusikaltimaineturisenatiestermino...Šmeižtas.Išdavystė.

Joapkūnussiluetasišplaukėištamsoskitojepusėje.JissustingoviršSašostėvokūno,poto,užmynęsjįbatu,sodriaiatsikrenkštė.

—Gaila,kadsenisapsivožėbemanopagalbos,—storulisperbėgospinduliuniūriąpilkąstotį,užverstąkrūvomisniekamtikusiošlamšto, ir sustojo tiesberačiudviračiu.—Opas jusčia jauku.Manau,kad,jeigunetu,tėvelisbūtųpasikoręs.

Kol žibintas buvo atitrauktas nuo jos, Saša pabandė nušliaužti į šalį, bet jau po kelių sekundžiųspindulysvėlištraukėjąištamsos.

—Oašjįsuprantu,—pagrobėjasvienušuoliuatsidūrėgreta.—Mergaitėišėjokaipreikiant.Tikgaila,kad nepanaši į mamą. Jis, manau, dėl to taip pat buvo nusiminęs. Na, bet nieko, — botforto galupagrobėjasapvertėjąantšono.—Neveltuiaščiatrenkiausipervisąmetro.

Sašatrūktelėjoirpapurtėgalvą.

— Matai, kaip viskas nenuspėjama, Petia, — jis vėl kreipėsi į Sašos tėvą. — Buvo laikas, kai tuatiduodavaimeilėskonkurentus tribunolui. Iračiū,kadnebausdavaimirtimi,o tiesiog išvydavai juosikigyvenimogalo.Ogyvenimasilgas,iraplinkybėskeičiasi.Beje,nevisadatavonaudai.Ašgrįžau,norstamsugaišaudešimčiametųilgiau,neiplanavau.

—Sugrįžimainiekadanebūnaatsitiktiniai,—pašnibždomispakartojoSašatėvožodžius.

—Auksožodžiai,—pašaipiaiįvertinostorulis.—Ei,kasten?!

Kitame platformos gale sušnarėjo ir nukrito kažkas sunkus, paskui lyg ir pasigirdo šnypštimas,sėlinantysstambausžvėriesžingsniai...Vėlįsivyravusitylabuvonetikra,tarsiplyšusi.Lygiaitaippatkaipirjospagrobėjas,Sašajautė:ištuneliojųlinkkažkasjuda...

Storulis klanktelėjo automato spyna, priklaupė ant vieno kelio, prispaudė prie peties buožę irdrebančiuspinduliuapšvietėartimiausiaskolonas.

Girdėti,kaipatgyjadešimtmečiusstūksojusiostuščiospietinėstarpstotės,buvonemažiaukraupu,neiišvystiatgijusiasmarmurokolonaskuriojenorscentriniųstočių.

...Jaunukrypstančiamešalinspindulyješmėstelėjoišplaukęsšešėlis—aiškiainežmogaus,sprendžiantpagalkontūrusirvikrumą...Betkaišviesavėlkritoįtąvietą,kurkątikbuvopaslaptingasispadaras,jojauirpėdosbuvoataušusios.Praėjusminuteipaniškaibesiblaškantisspindulysvėlpalietėšiąbūtybę—vosuždvidešimtiesžingsniųnuojų.

—Lokys?!—nepatikliaisušnibždėjostorulisnuspausdamasnuleistuką.

Kulkossmigoįkolonas,ėmėkapotisienas,betžvėristarsiišnyko,irnėvienasšūvisnepasiekėtikslo.Opaskuistorulisstaiganutraukėbeprasmiškąugnį,išmetėišrankųautomatąirprispaudėrankassaupriepilvo.Jožibintasnusiritošalin,mesdamasbesiplaikstantįantlubųšviesoskūgįirišapačiosapšviesdamasjostambiąsusikūprinusiąfigūrą.

Iš prieblandos neskubėdamas išniro žmogus — stebėtinai minkštai, beveik be garso žengdamassunkiais batais. Kadangi dėvėjo netgi tokiam milžinui pernelyg laisvą apsauginį kostiumą, šį žmogųtikrai buvo galima palaikyti lokiu. Dujokaukės jis nebuvo užsidėjęs; išmarginta randais skusta galvapriminė išdegintądykvietę.Dalis joveido—vyriškų,ganagrubių iraštriųbruožų—buvonetgigraži,bet atrodė negyva, ir Saša žvelgdama į ją negalėjo nugalėti šiurpulio. Tuo tarpu kita pusė buvoakivaizdžiaipabaisiška:sudėtingasrandųraizginyspavertėjątobulaibjaurauspasakųišsigimėliokauke.Bet vis dėlto jei ne akys, jo išvaizda būtų veikiau atstumianti, o ne gąsdinanti. Lakstantis pusiaubeprotiškasžvilgsnisteikėnejudriamveiduigyvybės.Gyvybės,betnedvasios.

Storulis pabandė atsistoti, bet tuoj pat griuvo ant grindinio rėkdamas iš skausmo, peršautais keliais.Paskui žmogus pritūpė šalia jo, įrėmė ilgą pistoleto vamzdį jam į pakaušį ir nuspaudė nuleistuką.Klyksmasnutiloakimirksniu,tačiauaidasdarkeliassekundesklaidžiojopostotiesskliautustarsikūnąpraradusipasimetusiesybė.

ŠūvisatlošėSašospagrobėjosmakrą, irdabaršisgulėjoatsisukęs į ją... Joveidovietoježiojėjodrėgnaskaisčiairaudonaduobė.Sašaįtraukėgalvąįpečiusirtylutėliaisukaukėišsiaubo.Baisusisžmoguslėtai,susimąstęsnukreipėvamzdįįją.

Paskui atsigręžė ir persigalvojo: pistoletas dingo perpetės dėkle, o jis pats atsitraukė atgal lygišsižadėdamasto,kąpadarė.Atsidarėplokščiągertuvęirpriglaudėjąprielūpų.

Mažoje scenoje, kurią apšvietė silpstantis nužudyto storulio žibintuvėlis, pasirodė naujas veikėjas:sunkiaigaudantiskvapąužšonkauliųsusiėmęssenis.

Apsivilkęstokįpatįapsauginįkostiumąkaipiržudikas, jisatrodėvisiškainevykusiai.Vospavijęssavopakeleivį senis nusikamavęs susmuko ant grindinio net nepastebėdamas, kad viskas aplink užlietakrauju.Tikpaskui,atsigavęsirpramerkęsakis,pamatėdusumaitotuskūnusirtarpjųsuspaustąnebyliąpersigandusiąmergaitę.

***

Jauaprimusiširdisvėlliuoktelėjo.Homerasdarnemokėjotoišreikštižodžiais,betjautikraižinojo:jisją rado.Po tieknaktų,veltuipraleistųbandant įsivaizduoti savobusimąjąheroję, sugalvoti jai lūpas irplaštakas, aprangą ir aromatą, judesius irmintis, jis staiga sutiko gyvą žmogų, kuris tiksliai atitiko jotroškimus. Ne, anksčiau jis ją įsivaizdavo visai kitaip... Subtilesnę, grakštesnę ir jau tikrai labiausuaugusią.Jipasirodėkurkasgriežtesnė,turėjoperdaugaštriųkampų,iržvelgdamasį jai įakissenis,užuot išvydęs šiltą svajingą ūkaną, pasismeigdavo ant dviejų šaltų skeveldrų. Ji buvo kitokia, betHomerasžinojo:taijisklydo,taijisnesugebėjoteisingainuspėti,kokiajituribūti.

Jos užguitas žvilgsnis, baimės iškreipti veido bruožai, sukaustytos rankos intrigavo senį. Tegul jismokėjomeistriškai perpasakoti pasakas, tačiau rašyti tragedijų, tokių kaip ta, kurią turėjo išgyventi šimergaitė,jamnebuvoduota.Josbejėgiškumas,pasmerktumas,stebuklingasišsigelbėjimasirtai,kaipjoslikimasįsipynėįjųistoriją,reiškė:jis—teisingamekelyje.

Ir nors ji dar neištarė nė žodžio, jis buvo pasiryžęs patikėti ja avansu. Juk, be visa kita,mergaitė—galintipasigirtisavobaltais,sutaršytais,betkaipnupjaustytaisplaukaisirsmailomisausytėmis,suodžiaisišteptaisskruostaisirapnuogintaisaštriaisraktikauliais—netikėtaibaltais,pažeidžiamais,savovaikiškaiputliaprikąstaapatinelūpa—buvoypačgraži.

Josmalsumaspersipynėsugailesčiuirūmiušvelnumu.

Senis prisiartinęs pritūpė šalia jos. Ji susigūžė ir užsimerkė. „Laukinukė“ pamanė jis. Paplekšnojo jaiperpetįnežinodamas,kąpasakyti...

—Laikaseiti,—įsiterpėHanteris.

—Okaip...—Homerasklausiamaimostelėjoįmergaitę.

—Nieko.Nemūsųreikalas.

—Negalimajosčiapaliktivienos!

—Paprasčiaubūtųnušauti,—nukirtobrigadininkas.

—Ašnenoriueitisujumis,—susikaupusinetikėtaitarėmergaitė.—Tiknuimkiteantrankius.Raktustikriausiaiturijis,—jiparodėįbeveidįsulaužytąmanekeną.

Hanteris trimjudesiaisapieškojo lavoną ir išvidinėskišenės ištraukėskardiniųrakteliųryšulį.Sviedėjuosmergaitei,tadaatsigręžėįsenį:

—Viskas?

Homeras,visdarbandydamasatidėtiišsiskyrimą,paklausėjos:

—Kątaspabaisataupadarė?

—Nieko,—atsiliepė ji rakinėdamaspyną.—Nespėjo. Jis—nepabaisa.Paprastasžmogus.Žiaurus,kvailas,kerštingas.Kaipvisi.

—Nevisitokie,—paprieštaravosenisneitinįsitikinęs.

—Visi,—atkakliai ištarėmergaitėmarkstydamasi, bet stodamasi antnutirpusiųkojų.—Tainieko.Išliktižmogumi—taippatnepaprasta.

Na irgreit jiužmiršosavo išgąstį!Akiųdaugiaunebenuleido,žiūrėjo įvyrusniūriai,provokuojamai.

Nuėjoprievienolavonų,atvertėjįveiduįviršų,sudėjoužlaužtasrankasirpabučiavojamįkaktą.

PaskuipasisukoįHanterį,prisimerkė,irjoslūpųkamputissuvirpėjo.

—Ačiū.

Daiktų bei ginklų ji nepasiėmė. Nusileido ant bėgių ir šlubčiodama nužingsniavo tunelio link.Brigadininkasžvelgėjaiišpadilbų,jorankaneryžtingaiklaidžiojodiržutarppeilioirgertuvės.Galiausiaiapsisprendęsjisišsitiesėirpašaukėją:

—Palauk!

AŠTUNTASSKYRIUS

KAUKĖSNarvelisgulėjotenpat,kurstorulisišmušėjįSašaiišrankų.Jodurelėsbuvopraviros;žiurkėpabėgo...„Irtegul”,—pamanėmergaitė.Žiurkėtaippatnusipelnėlaisvės.

Pasirinkimo nebuvo — Sašai teko užsidėti savo pagrobėjo dujokaukę. Ji, rodės, dar išsaugojo josudususio kvėpavimo liekanas, bet mergaitė galėjo tik džiaugtis, kad storulis suspėjo nusiimti kaukęprieštai,kaijįnušovė.

Artėjantprietiltovidurioradiacijoslygisvėlpadidėjo.

Didžiulis brezentinis kostiumas, kuriame ji kapanojosi lyg tarakono lerva kokone, tik per stebukląlaikėsi ant jos.Betdujokaukė,nors irbuvo ištampyta įplotįpagalplatų storulioatvipusiomis lūpomissnukį,tvirtaiprilipojaiprieveido.Sašastengėsipūstikuosmarkiau,kadišvarytųišžarneliųirfiltrųorą,darskirtąnužudytajam.Tačiaudairydamasiaplinkper įkaitusiusapvaliusstiklus jinegalėjoatsikratytijausmo,kad įlindonešiaip įkažkienoapsauginįkostiumą,o į svetimąkūną.Vospriešvalandąvidujebuvo jos pasiimti atėjęs bedvasis demonas.O dabar, kad vis dėlto pereitų tiltą, jai tarsi reikėjo pačiaitaptijuo,pažvelgtiįpasaulįjoakimis.

Taippattųžmonių,kurieišvarėjąsutėvuįKolomenskostotį,kurielaikėjuosgyvusvisustuosmetustikdėl to,kad jųgodumasbuvostipresnisužneapykantą, akimis. Įdomu,ar,kadneišsiskirtų iš tokiųžmonių,Sašaitaippatteksnešiotijuodąguminękaukę,apsimestikažkuokitu,kažkuo,neturinčiuveidoir jausmų? Jei tik taipadėtų jaipasikeisti išvidaus, ištrintiprisiminimus...Nuoširdžiaipatikėti,kad jaineatsitikoniekonepataisoma,nieko,konebūtųgalimapradėtiišnaujo.

Sašainorėjosimanyti, kad tiedu jąpasiėmėneatsitiktinai, kad jiebuvopasiųsti į stotįbūtentdėl jos,tačiaujižinojo,kadtainetiesa.Jaibuvosunkunuspręsti,kodėl jie jąpasiėmė—pramogai, išgailesčioar kad kažką vienas kitam įrodytų.Keliuose žodžiuose, kuriuos it kaulą jai numetė senis, lyg ir buvojaučiama užuojauta, bet jis viską darė dairydamasis į savo pakeleivį, laikė liežuvį už dantų ir tartumbijojo,kadgalibūtidemaskuotasjožmogiškumas.

Tuo tarpu antrasis po to, kai leido mergaitei eiti kartu su jais iki artimiausios gyvenamos stoties,daugiau iš viso nebežiūrėjo į jos pusę. Tyčia užgaišusi Saša praleido jį šiek tiek į priekį, kad galėtųnetrukdomaištirtibentišnugaros.Jisaiškiaipajutojosžvilgsnį—iškartoįsitempė,trūktelėjogalvą,—tačiau neatsisuko, gal taip parodydamas atlaidumą mergaitiškam smalsumui, o gal nenorėdamasišsiduoti,kadkreipiaįjądėmesį.

Galingas sudėjimas ir žvėries laikysena, kuri privertė storulį supainioti jį su lokiu, rodė šį vyrą esantkarįirvienišių.Netikdėlūgioirplačiųpečių.Išjosklidojėga,jibūtųbuvusitaippatjuntama,netjeijisbūtųbuvęs liesas irneaukštas.Toks žmogus sugebėspriverstipaklustibeveikbetką,onepaklususįnedvejodamassunaikins.

Dauganksčiau,neiSašagalutinaisuvaldėsavobaimęšiamžmogui,anksčiau,neiėmėbandytisuprastijįirsave,mergaiteidarnepažįstamasvosbundančiosjojemotersbalsastvirtaipasakėjai:jijamtaippatpaklus.

***

Drezina važiavo pirmyn stebėtinai greitai. Svirčių pasipriešinimo Homeras beveik nejuto: visą svorįprisiėmė brigadininkas. Senis, stovėdamas kitoje jų pusėje, laikydamasis tvarkos taip pat pakeldavo irnuleisdavorankas,tačiaujėgųišjošisdarbasvisiškaineatėmė.

Žemasmetro tiltas lyg šimtakojis brido per tamsią tirštą upę. Betoninėmėsa luposi nuo jo geležiniųkaulų,kojosbuvopakirstos,išdviejųketerųvienaįduboirprasmego.Utilitarinis,tipinisirneilgaamžis,kaip ir aplink jį nusitęsusios naujosios statybos, kaip ir visi antspauduoti Maskvos pakraščiai, jisnepasižymėjo nė mažiausiu grakštumu. Tačiau važiuodamas per jį ir su pasigėrėjimu dairydamasisaplinkHomerasprisiminė į skirtingaspuses sukančius stebuklingusPeterburgo tiltus, ažūrinį juodintąKrymotiltą.

Per daugiau nei dvidešimt metų, išgyventų metro, senis tik tris kartus buvo pakilęs į paviršių irkiekvieną kartą stengėsi įžiūrėti daugiau, nei galėjo pamatyti per savo trumpą laisvą dieną.Atgaivintiprisiminimus,nukreiptiįmiestąsumetaisvisblausesniussavoakiųobjektyvusirpaspragsėtirūdijančiuregimosiosatmintiesužraktu,pasisemtiįspūdžiųateičiai.Jukjamgalbūtdaugiaunetekslaimėsatsidurtiviršuje—Kolomensko,RečnajosgeležinkeliostotyjearTioplyjStane.Tosegražiosevietose,kuriomisjisanksčiau,kaipirdaugelismaskviečių,kažkaip—neteisingai—bodėjosi.

MetaiišmetųMaskvaseno,byrėjo,dūlėjo.Homeruinorėjosipaglostytiyrantįmetrotiltątaippat,kaipmergaitė Kolomensko stotyje paskutinį kartą prisiglaudė prie krauju paplūdusio vyriškio. Ir tiltą, irpilkusgamyklųpastatųkyšulius,irištuštėjusiųgyvenamųjųnamųavilius.Pasigrožėtijais.Prisiliestipriejų,kadpajustų,jogjispatstikraiyratarpjų,onesapnuoja.Irkaddėlvisapiktaatsisveikintųsujais.

Matomumasbuvoprastas, sidabrinėmėnuliošviesanegalėjoprasiskverbtipro tankiųdebesų filtrą, irseniuitekodaugiauspėliotineistebėti.Nieko,jambuvoįprastapakeistitikrovęfantazijomis.

VisiškaiatsidavęsstebėjimuiHomerasdabarnegalvojoapieniekąkita,užmiršoirlegendas,kuriasjamreikėssudėti, irpaslaptingądienoraštį,kurisvisaspastarąsiasvalandasnėakimirkainedavėramybėsjovaizduotei.Jiselgėsilygvaikasekskursijoje:užsižiūrėjęsįneryškiusaukštuminiųpastatųsiluetussukiojogalvą,patssusavimikalbėjobalsu.

Kitiems važiavimas tiltu neteikė jokio malonumo. Brigadininkas, užėmęs vietą veidu į priekį, tikretkarčiais apmirdavo įsiklausydamas į triukšmus, sklindančius iš apačios. Visą kitą laiką jo dėmesysbuvoprikaustytasprietotolimoniekamkitamnematomotaško,kurkeliaivėlįsikasaįžemę.MergaitėsėdėjoHanteriuiužnugaros,kažkodėlabiemrankomisįsikibusiįtrofėjinędujokaukę.

Buvogeraimatyti:viršujeji jaučiasinejaukiai.Kolbūrysjudėjotuneliu,mergaitėatrodėganaaukšta,bet vos jiems išlindus į paviršių ji iš karto visa susitraukė, tarsi sulindo į nematomą kriauklę, ir netnurengtasnuolavonobrezentinischalatas,kurisjaibuvosiaubingaididelis,nedarėjosdidesnės.Jibuvoabejingaatsivėrusiomsnuotiltogrožybėmsirdaugiausiažvelgėįgrindispriešaissave.

PravažiavoproTechnikosparkostoties,statytospaskubomisjaupriešpatkarąirsugriuvusiosnetginenuosmūgių,otiesiogpakirstoslaiko,griuvėsius,kolgaliausiaiprisiartinoprietunelio.Blankiojenaktiestamsoje įėjimas į jį buvo visiškai juodas. Dabar skafandras Homerui buvo tikri šarvai, o jis pats —viduramžiųriteris,įvažiuojantisįpasakiškąolą,įdrakonobuveinę.Naktiniomiestotriukšmaslikopriejoirštvosslenksčio,ten,kurHanterisįsakėpaliktidreziną.Dabarbuvogirdėtitiknedrąsustrijųkeleiviųžingsnių šiurenimas ir šykštūs jų žodžiai, suskaidyti aido, kliūvančio už tiubingų. Tačiau šio tunelioskambėjimas buvo kažkoks neįprastas.NetHomeras aiškiai jautė erdvės uždarumą, tarsi jie būtų perkaklelįįlindęįstiklinįbutelį.

—Tenuždaryta,—patvirtinojonuogąstavimusHanteris.

Jo žibinto spindulys pirmasis užčiuopė dugną: priešais akliną sieną dunksojo užsklęsta hermetinėsklendė.Prie vartųnutrūkstantys bėgiai vos blykčiojo, išmasyvių kilpų veržėsi rusvas tepalas.Čia patbuvopriverstasenųlentų,sulaužytųšakų,nuodėgulių,tarsineseniaikažkasbūtųkūrenęslaužą.Vartaiakivaizdžiaibuvonaudojami,bet,matyt,tikišėjimui—šiojejųpusėjenebuvoneiskambučių,neikokiųnorskitokiųinformavimoįrenginių.

Brigadininkasatsigręžėįmergaitę.

—Čiavisadataip?

—Jiekartaisišeina.Atvažiuojapasmusįkitąpusę.Prekiauti.Ašmaniau,šiandien...

Jitarsibandėpasiteisinti.Žinojo,kadįeitinegalima,betslėpė,arne?

Hanteris savomačetėsrankenaėmėdaužytivartus tarsididžiulįgeležinįgongą.Betplienasbuvoperstoras—užuotskambiaisugaudęs, jisatsiliepėtikvangiuskimbčiojimu.Varguar jisbuvogirdimasužsienos,netjeitenirbūtųkasgyvas.

Stebuklasneįvyko.Atsakonebuvo.

***

Nekreipdama dėmesio į sveiką protą Saša tikėjosi, kad šie žmonės sugebės atrakinti vartus. Bijojoperspėtijuos,kadįėjimasįdidįjįmetrouždarytas—ojeigujienutarseitikitukeliuirpaliksjąten,kurrado?

Tačiaudidžiajamemetrojųniekasnelaukė,osulaužytisklendębuvonežmogausjėgoms.Skustagalvisapžiūrėjo sąvarą bandydamas surasti silpną vietą arba slaptą spyną, bet Saša žinojo: šioje pusėje jokių

spynųnėra.Durysatsidarotikįišorę.

— Būsite čia. Aš einu į žvalgybą. Patikrinsiu sklendes antrajame tunelyje, paieškosiu ventiliacijosšachtų,—sulojojis;minutėlępatylėjęskažkodėlpridūrė:—Ašgrįšiu.

Pasakė irdingo. Senispririnkobesimėtančių aplink šakų ir lentų, sukūrėnupiepusį lauželį.Atsisėdotiesiai ant pabėgių, įkišo rankas į kuprinę ir ėmė raustis po savomantą. Saša prisėdo šalia jo, kiūtojostebėdama.Senisvaidinokeistą spektaklį—gal jai,ogal saupačiam. Ištraukęs iškuprinėsnutrintą irsuteptą sąsiuvinį jis metė baugštų žvilgsnį į Sašą, skersomis atsitraukė toliau nuo jos ir palinko viršpopieriaus. Tuoj pat pašoko, įtartinai veržliai savo metams — patikrinti, ar tikrai skustagalvis išėjo.Nerangiainusėlinoapiedešimtįmetrųišėjimoištuneliolinkir,niekotenneaptikęs,nusprendė,kadšiųatsargumopriemoniųužteks.

Atsirėmėnugaraįvartus,atsitverėnuoSašosmaišuirvisagalvapaniroįskaitymą.

Skaitė jisneramiai:kažkąnesuprantamai sniaukrojo,paskuinusimovėpirštines, išsitraukėgertuvę suvandeniu irkažkodėl ėmėšlakstyti savo sąsiuvinį.Dar šiek tiekpaskaitė.Staigapradėjo trinti rankas įklešnes, su apmaudu pliaukštelėjo sau per kaktą delnu, kažkodėl patrynė dujokaukę ir vėl puolėskaityti.UžsikrėtusijojauduliuSašaatitrūkonuosavoapmąstymųirpriėjoarčiau.Senisbuvoperdaugįsitraukęs,kadpastebėtųjosmanevrus.

Jo blyškios žalios akys, atspindėdamos laužo šviesą, karštligiškai žėrėjo net pro dujokaukės stiklus.Kartkartėmis jis pastebimai sunkiai išnirdavo atgal — kad įkvėptų gurkšnelį oro. Atitrūkęs baugščiaižvelgdavoįtolimądangausplotelįtuneliogale,betšisbuvošvarus:žmogusskustagalvaprasmegolygįvandenį.Irtadasąsiuvinispasiglemždavojįvisą.

Dabar Saša suprato, kodėl jis laistė popierių vandeniu:mėgino atklijuoti sulipusius lapus.Matyt, jiesunkiai pasidavė. Kartą jis suriko taip, lyg būtų įsipjovęs: mat netyčia įplėšė vieną lapą. Susikeikė,išplūdosave,tadapastebėjo,kaipsmalsiaimergaitėjįapžiūrinėja.Suglumo,vėlpasitaisėdujokaukę,betkalbėtissujanepradėjo,kolnepabaigėskaityti.

Paskui prišoko prie laužo ir sviedė į jį sąsiuvinį. Į Sašą jis nežiūrėjo, ir ji pajuto: dabar klausinėtineverta — sumeluos arba nutylės. Be to, buvo dalykų, kurie jai kur kas labiau kėlė nerimą. Praėjotikriausiai visa valanda nuo to laiko, kai išėjo skustagalvis. Ar tik jis jų nepaliko kaip nereikalingosnaštos?Sašaprisėdoarčiausenio.

—Antrasistunelistaippatuždarytas,—tarėjityliai.—Irvisosartimiausiosšachtosužmūrytos.Likotikšisįėjimas.

Homerasišsiblaškęspažvelgėįją,pastebimaistengdamasissutelktidėmesįįtai,kąišgirdo.

—Jissurasbūdąpatektiįvidų.Jisturinuojautą,—senisnutiloirpominutės,tarsinenorėdamasbūtinemandagus,paklausė:—Kuotuvardu?

—Aleksandra,—rimtaiprisistatėji.—Otu?

—Nikolajus...— tiesdamas ranką pradėjo jis ir staiga, tarsi persigalvojęs, konvulsyviai atitraukė ją,Sašaidarnespėjusprisiliesti.—Homeras.ManevadinaHomeru.

—Keistapravardė,—pakartojusinutęsėSaša.

—Taivardas,—tvirtaitarėHomeras.

Paaiškintijam,kad,koljieyrasuja,durysneatsidarys?Vartaigalėjobūtiplačiaiatverti,jeitiedubūtųatėję vieni. Tai Kolomensko stotis atsisako paleisti Sašą, baudžia ją už tai, kaip ji pasielgė su tėvu.Mergaitė pabėgo įtempdama grandinę, bet nutraukti jos nesugebėjo. Stotis susigrąžino ją vieną kartą,susigrąžinsirkitą...

Šiosmintysirvaizdai,kadirkaipjistengėsijuositkraujasiurbiusmašalusnuvytišalin,atitoldavonuojosvosperištiestosrankosatstumą,opaskuigrįždavoirsukdavosi,sukdavosi,lįsdavoįausis,akis...

Senis dar kažko klausinėjo Sašos, bet ji neatsiliepė: ašarų šydas užtraukė jai akis, o ausyse skambėjotėvobalsas,kartojantis:„Nėraniekosvarbiauužžmogausgyvybę.”Šiąminutęjiištiesųjįsuprato.

***

Tai,kasvykoTūlosstotyje,Homeruidaugiaunebebuvomįslė.Viskasbuvopaaiškinamapaprasčiauirbaisiau, negu jis įsivaizdavo. Tačiau dar siaubingesnė istorija prasidėjo tik dabar, iššifravus rastąjįbloknotą.DienoraštisHomeruipasirodėesąs juodasženklas,bilietas įvienąpusę—paėmęsjį įrankassenisnebegalėjojoatsikratyti,kadirkaipstengėsisudeginti.

Be to, įtarimai dėl Hanterio dabar buvo paremti svariais vienareikšmiškais įkalčiais, nors Homerasneturėjonėmenkiausiosupratimo,kąjamsujaisdaryti.Viskas,kąjisperskaitėdienoraštyje,absoliučiaiprieštaravo brigadininko tvirtinimams. Šis paprasčiausiai melavo, ir melavo sąmoningai. Senis turėjoišsiaiškinti,kambuvoskirtasšismelasirarjisišvisoturėjokokiąnorsprasmę.Nuotopriklausėirtai,arjis ryšis toliau sekti paskuiHanterį, taip pat tai, ar jo nuotykiai virs herojiniu epu, ar košmariškomisbeatodairiškomisskerdynėmis,pokuriųneliksgyvųliudininkų.

Pirmosios pastabos bloknote buvo įrašytos tą dieną, kai karavanas, nepatirdamas nuostolių, perėjoNagornajosstotįirįžengėįTūlosstotįnesutikdamasjokiopasipriešinimo...

„BeveikikipatTūlosstotiestuneliai tylūs ir tušti. Judamegreitai,gerasženklas.Vadastikisigrįžtinevėliauneirytojausdieną”,—rašėžuvusysisryšininkas.„Įėjimas įTūlosstotįnesaugomas.Pasiuntėmežvalgą. Dingo”, — nerimavo jis po kelių valandų. „Vadas priėmė sprendimą keliauti į stotį visiemskartu. Ruošiamės šturmui.” Ir dar po kurio laiko: „Negalime suprasti, kas vyksta... Kalbamės suvietiniais. Reikalai prasti. Kažkokia liga.” Netrukus jis paaiškino: „Keletas žmonių stotyje kažkuoužsikrėtę... Nežinoma liga...” Tikriausiai karavanininkai bandė suteikti ligoniams pagalbą: „Felčerisnesugebėjo rasti vaistų. Sako, panašu į pasiutligę... Kenčia siaubingus skausmus, netekę nuovokos...puolakitus.”Tuojpatpoto:„Nusilpęnuoligos,negalirimtaipakenkti.Bėdakita...”,—čiapuslapiailygtyčiasulipo,irHomeruitekojuoslaistytivandeniuišsavogertuvės.„Šviesosbaimė.Šleikštulys.Kraujasburnoje. Kosulys. Paskui išpampsta... Pavirsta...” — žodis buvo rūpestingai užbrauktas. „Kaip taiperduodama,neaišku.Perorą?Kontaktą?”—taijaukitądieną.Būrysužgaišo.

„Kodėl nepranešė?” — paklausė savęs senis ir iš karto prisiminė, kad kažkur jau matė atsakymą.Pervertė...„Ryšionėra.Telefonastyli.Galbūtdiversija.Artaipadarėkažkurisišguitųjų,kadatkeršytų?Darikimūsųaptiko,išpradžiųišmesdavoligoniusįtunelius.Vienastokių?”

ŠiojevietojeHomerasatplėšėžvilgsnįnuoraidžiųirnereginčiomisakimisįsistebeilijoįerdvę.Tarkime,kabelisperpjautas.KodėlgitadanegrįžoįSevastopoliostotį?

„Blogiau. Kol pasireiškia, praeina savaitė. O jei daugiau? Paskui ikimirties lieka dar savaitė ar dvi.Nežinoma,kurisserga,kurissveikas.Niekasnepadeda.Vaistųnėra.Mirtingumas—šimtaprocentinis.”Praėjusdienairyšininkaspadarėdarvienąįrašą,jaupažįstamąHomerui:„Tūlosstotyjechaosas.Išėjimoįmetronėra,Hanzablokuoja.Namonegalima”,opuslapiutoliautęsė:„Sveikiejišaudėįligonius,ypačagresyviuosius. Padarė aptvarą užkrėstiesiems... Priešinasi, prašosi lauk”, o paskui trumpai, baisiai:„Graužiavienaskitą...”

Ryšininkastaippatbuvopersigandęs,tačiaugeležinėdrausmėbūryjeneleidobaimeivirstipanika.Netmirtinos epidemijos karštligės židinyje Sevastopolio brigada išliko Sevastopolio brigada... „Suvaldėmesituaciją,apsupomestotį,paskyrėmekomendantą”,—skaitėHomeras.„Mūsiškiamsviskasgerai,tačiaupraėjopermažailaiko.”

Paieškos būrys, išsiųstas iš Sevastopolio stoties, sėkmingai pasiekė Tūlos stotį— ir, žinoma, taip patužstrigojoje.„Nusprendėmepasiliktičia,kolpraeisinkubacinislaikotarpis,kadnesukeltumepavojaus...Arbavisamlaikui”,—apimtasneviltiesrašėryšininkas.„Padėtisbeišeities.Pagalboslauktinėraiškur.PaprašęSevastopoliostotiespagalbos,pasmerksimesaviškius.Belikokentėti...Kiek?”

Vadinasi,paslaptingąjąsargybąpriehermetiniųvartųTūlosstotyjepastatėsevastopoliečiai?NeveltuijųbalsaiHomeruipasirodėpažįstami:budėjožmonės,sukuriaisjisprieškeletądienųnuovilkatųgynėČertanovokrypties kelią! Savanoriškai atsisakydami sugrįžti, jie tikėjosi apsaugoti nuoužkrėtimo savostotį...

„Dažniausiai—nuožmogausžmogui,bet,matyt,užkrečiamairperorą.Kaikaslygirturiimunitetą.

Prasidėjo prieš porą savaičių, daugelis nesusirgo... Tačiau mirusiųjų vis daugiau. Gyvenamelavoninėje”, — skubėdamas rašė ryšininkas. „Kas padvės kitas?” — jis staiga mesdavosi į isteriškąinkštimą. Suimdavo save į rankas ir vėl lygiai tęsdavo: „Reikia kažką daryti. Perspėti. Ketinu eitisavanoriu. Ne į Sevastopolio stotį — ieškoti vietos, kur pažeistas kabelis. Prisiskambinti, reikiaprisiskambinti.”

Praėjo dar para, kupina nematomos kovos su karavano vadu, negirdimų ginčų su kitais kariais iraugančios nevilties. Ryšininkas viską, ką stengėsi perduoti jiems, susikaupęs dėstė savo dienoraštyje.„Nesupranta, kaip tai atrodo iš Sevastopolio stoties! Jau savaitė, kai esame blokuojami. Išsiųs naujątrijulę,kuri taippatnegalėsgrįžti.Tadaatsiųsdidelęšturmobrigadą.Paskelbsmobilizaciją.Visi,kurieateisįTūlosstotį,atsidursrizikoszonoje.Kaikurieužsikrės,pabėgsnamo.Viskas,galas.Reikiaužkirstikeliąšturmui!Nesupranta...”

Dar vienas bandymas pasiekti vadovybės ausis — bevaisis kaip ir visi ankstesnieji. „Nepaleidžia...Išsikraustėišproto.Jeineaš,taikas?Reikiabėgti!”

„Apsimečiau, kad nusiraminau, kad sutinku laukti, — telegrafavo ryšininkas po dienos. — Išėjaubudėti prie hermetinių sklendžių. Sušukau, kad rasiu, kur trūkęs kabelis, ėmiau bėgti. Šovė man įnugarą.Įstrigokulka.”

Homeraspervertėlapą.

„Nedėl savęs.DėlNatašos,dėlmažojoSeriožos.Patsnėnemaniau išsigelbėti.Tegul jiegyvena.KadtikSerioža...”—čiaplunksnašokinėjonusilpusiojerankoje,Galbūtjispridėjotaijauvėliau,nesbaigėsivieta,arbajaubuvonebesvarbu,kurrašyti.Paskuipažeistachronologijabuvoatkurta.„PerNagornajosstotį praleido, ačiū.Daugiau nebėra jėgų, einu, einu.Nuoalpis. Kiek pramiegojau?Nežinau. Plautyjekraujas?Arnuokulkos susirgau?Ne...”—raidžiųkreivė ištįso į slystančią liniją tarytummirštančiojoencefalograma.Betpaskuijisvisdėltoatsigavoirpabaigė:”...negaliurastipažeidimo.”

„Nachimovo prospektas.Atėjau. Žinau, kur telefonas. Perspėsiu... bet negalima! Išgelbėti... Žmonosilgiuosi”,— jis liejo ant popieriaus vis nerišlesnesmintis kartu su kraujo krešuliais. „Prisiskambinau.Išgirdo? Greitai mirsiu. Keista. Užmigsiu. Šovinių nebeturiu. Noriu užmigti anksčiau nei tie... Stoviaplink,laukia.Ašdargyvas,šalin.”

Dienoraščio finalas, atrodo, buvo paruoštas iš anksto — tai iškilmingai, tiesia rašysena įrašytasraginimasnešturmuotiTūlosstotiesirvardasžmogaus,kurispaaukojosavogyvenimą,kadtoneįvyktų.

TačiauHomerasjautė:paskutiniaižodžiai,kuriuosryšininkassuspėjoparašytiprieštai,kaijosignalasužgesoamžiams,buvotoks:„Ašdargyvas,šalin.”

***

Dubesiglaudžiančiusprieugniesžmonesužgulėsunkityla.Homerasnebesistengėišjudintimergaitės.Tylomisžarstė lazdapelenus lauže,kursunkiai lygeretikasmerdėjopermirkęsbloknotas, ir laukė,kolnutilsjovidujesiautusiaudra.

Likimas tyčiojosi iš jo. Kaip senis stengėsi atskleisti Tūlos stoties paslaptį! Kaip didžiavosi aptikęsdienoraštį ir puikavosi, kadpats vienasbuvobeišpainiojąsmazgą šioje istorijoje... Ir ką gi?Dabar, kaiatsakymaiįvisusklausimusbuvojorankoje,jiskeikėsaveužsmalsumą.

Taip,jiskvėpavoperrespiratoriųpaimdamasdienoraštįNachimovoprospekteirdabardėvėjovisiškaijįapsaugantįkostiumą.Betjukniekasnežinojo,kaipbūtentperduodamatojiliga!

Koks jis buvo kvailys, kai gąsdino save tuo, kad jam nebedaug liko! Taip, tai jį pakėlė, padėjo jamnugalėti tingulį ir įveikti baimę. Betmirtis yra savavališka ir nemėgsta tų, kurie bando ją uiti. Ir štaidienoraštispaskyrėjamjauaiškiaiapibrėžtąterminą:keletąsavaičiųnuoužsikrėtimodienosikižūties.Tegulnetgivisąmėnesį!Kiekdaugjamreikėjosuspėtipertasniekingastrisdešimtdienų...

Ką daryti? Prisipažinti savo pakeleiviams, kad serga, ir išeiti dvėsti įKolomensko stotį— jei ne nuoligos, tai nuo bado ar apšvitinimo? Bet jei jau jis nešioja baisiąją ligą, tai ir Hanteris, irmergaitė, sukuriais jisdalijosioru,tikriausiaitaippatapkrėsti.Ypačbrigadininkas—prieTūlosstoties jiskalbėjosisusargybiniaisišapsiausties,priėjęspriejųvisiškaiarti.

Artikėtis,kadligajįaplenks,pasislėptiirlaukti?Suprantama,nešiaipsau,otam,kadtęstųkelionęsuHanteriu.Kadpagriebęssenįįvykiųsūkurysnepaleistųjo,kadjisgalėtųsemtisišjųįkvėpimo.

JukprakeiktąjįdienoraštįatvertęsNikolajusIvanovičius,nusenęs,niekovertasirnegabusSevastopoliostotiesgyventojas,buvęsmašinistopadėjėjas,traukosjėgosprispaustaspriežemėsvikšras,merdėjo,tuotarpuHomeras, metraštininkas ir mitų kūrėjas, lyg ryškus vienadienis drugelis ką tik atėjo į pasaulį.Galbūtjambuvoišaukščiaupasiųstatragedija,vertadidžiųjųplunksnos,irdabartiknuojopriklausė,

arsugebėsjąperkeltiantpopieriauspertas30dienų,kuriosjambuvoskirtosšiamtikslui.

Arturėjojisteisęnepasinaudotišiagalimybe?Arturėjoteisęvirstiatsiskyrėliu,pamirštisavolegendą,savonoruatsisakytitikrojonemirtingumoiratimtijįišvisųamžininkų?Kasbusdidesnisnusikaltimas,didesnėkvailystė—perneštimarofakeląperpusęmetroarsudegintisavoraštusirsavekartusujais?

Homeras,būdamastuščiagarbisirsilpnadvasisžmogus,jaupasirinko,taddabartikieškojoargumentųsavonaudai.Kasišto,jeijismumifikuossavegyvąKolomenskokapųrūsyje,gretakitųdviejųlavonų?Jis nesukurtas žygdarbiams. Jei Sevastopolio kariai Kolomensko stotyje buvo pasiryžę dėl visa piktaužsirašytiįnegyvėliųeilę,tai—jųpasirinkimasirjųteisė.Jiemsbentjaunereikiamirtivienišiems...

O kas iš to, jei Homeras pasiaukos? Hanterio jis bet kuriuo atveju nesustabdys. Senis juk skleidėužkratąnežinodamas,kądaro,oštaiHanterisviskąpuikiaižinojonuotosusitikimoprieTūlosstoties.Neveltuijistaipreikalavovisiškaisunaikintijosgyventojus,įskaitantirSevastopoliokaravanininkus.Neveltuipaminėjoliepsnosvaidžius...

O jeigu jie abu jau sirgo, epidemija neišvengiamai pasklis ir Sevastopolio stotyje. Pirmiausia ji paliesžmones,kuriebuvošaliajų.Jeleną...Stotiesviršininką.Perimetrovadą.Jųadjutantus.Taireiškia,kadpo trijų savaičių stotis neteks vadovybės, o paskui maras išpjaus ir visus likusiuosius. Bet kaip patsHanteris tikėjosi išvengtiužkrėtimo?Kodėlpasukoatgal įSevastopoliostotį,nors jausuprato,kad ligagalėjo būti perduota ir jam? Homerui darėsi akivaizdu, kad brigadininkas veikė ne nuojautosskatinamas,ožingsnispožingsnioįgyvendinokažkokįplaną.Kolsenissumaišėjamvisaskortas.

Taigi Sevastopolio stotis bet kuriuo atveju pasmerkta, ir visa ekspedicija netenka prasmės, ar ne?TačiaunetnorintgrįžtinamoirtyliainumirtišaliaJelenosHomeruireikėtųužbaigtisavokelionęaplinkpasaulį.VienoperėjimonuoKachovo ikiKaširo stoties užteko, kaddujokaukės sugestų, be to, reikiakuo greičiau atsikratyti skafandrų, sugėrusių dešimtis, jei ne šimtus, rentgenų. Grįžti ankstesniuojukeliujisjaunebegalės.Kądaryti?

Mergaitėmiegojosusisukusiįkamuoliuką.Laužaspagaliausudorojomaruužkrėstądienoraštį,prarijopaskutines šakas ir susitraukė. Gailėdamas savo žibinto baterijos, senis bandė išsėdėti tamsoje, kiekpavyks.

Ne, jis privalo eiti paskui brigadininką toliau. Jis vengs kitų žmonių, kad sumažintų riziką užkrėsti,paliksčiakuprinęsuvisąmanta,sunaikinsdrabužius...Dėsviltisįmalonęirvisdėltoskaičiuos,kiekdarlikoikitrisdešimtiesdienų.Dirbspriesavoknygoskiekvienądieną,neleisdamassauilsėtis.„Kaipnorsviskasišsispręs,—tvirtinosausenis.—Svarbiausia—sektipaskuiHanterį,neatsiliktinuojo.”

Jeigutasdarpasirodys...

Jauantravalanda,kaijisdingęsblausiojeproperšojetuneliogale.GuosdamasmergaitępatsHomerasvisainebuvoįsitikinęs,kadbrigadininkastikraipasjuossugrįš.

KuodaugiausenisžinojoapieHanterį,tuomažiaujįsuprato.Abejotibrigadininkubuvoneįmanoma— taip pat neįmanoma, kaip ir tikėti juo. Jo nebuvo galima ištirti, išskaidyti į įprastas žmogiškasemocijas. Pasikliauti juo buvo tas pats, kas atsiduoti stichijai.Homeras tai jau padarė. Gailėtis dėl tobuvoirbeprasmiška,irpervėlu.

Visiškojetamsojetylanebeatrodėtokiatiršta.Projosglotnųkiautąprasiskverbdavokeistišnabždesiai,tolimas kažkieno stūgavimas, šlamesys... Vienąkart seniui vaidendavosi traukiantys girti maitėdžiai,kitąkart— sėlinantys vaiduokliški gigantai iš Nagornajos stoties, trečiąkart—mirštančiųjų klyksmai.Nepraėjusirdešimčiaiminučiųjispasidavė.

Spragtelėjojungiklįirkrūptelėjo.

UžporosžingsniųnuojostovėjoHanteris,sukryžiavęsrankasantkrūtinės ir įsistebeilijęs įmiegančiąmergaitę.Užsidengęsakisdelnunuoakinančiosšviesos,priekuriosbuvoneįpratęs,jisramiaitarė:

—Tuojatidarys.

***

Sašasapnavo:jivėlvienaKolomenskostotyje,laukiatėvo,grįžtančioiš„pasivaikščiojimo”.Jisvėluoja,bet jai būtinai reikia jo sulaukti, padėti jamnusirengti viršutinius drabužius, nutraukti jo dujokaukę,pamaitinti.

Stalaspietumsjauseniaipadengtas,tadjinežino,kuoužsiimti.Jinoriatsitrauktinuovartų,vedančiųįpaviršių,tačiaukas,jeijisgrįšbūtenttąakimirką,kaijosnebusšalia?Kasjamatidarysvartus?Irštaijisėdiantšaltogrindinioprieišėjimo.Bėgavalandos,einadienos—jovisnėra,betjinepasitrauksišsavovietos,kolvartaine...

Mergaitę pažadino skardus atšaunamų skląsčių — lygiai tokių pat kaip hermetinių sklendžiųKolomenskostotyje—bildesys.Jiprabudosušypsena:tėvasgrįžo.Apsidairėirviskąprisiminė.

Vizija sparčiai nutolo— liko tikrovė: sunkių geležinių vartų velkiųdundesys. Pominutėsmilžiniškasąvara suvibravo ir pajudėjo iš vietos. Pro platėjantį plyšį nutvieskė šviesos pluoštas ir prasisunkėdyzeliniokurosvilėsiųkvapas.Įėjimasįdidįjįmetro...

Sklendėminkštaiatsitraukėįšalįirįslinkoįišskrodą,apnuogindamatunelio,vedančioįAutomobiliųgamyklosstotįirtolynŽiedolink,įsčias.Antbėgiųdūmųdebesyje,riaumodamavarikliu,stovėjodidelėmotorinėdrezina,šviečiantipriešakiniuprožektoriumi,kuriojesėdėjokeliekipažonariai.Kulkosvaidžiotaikiklyje, perbrauktame kryžiuku, žmonės iš drezinos matė du besimarkstančius akis dangstančiuskeliauninkus.

—Rankas!

Sašapaskuisenįklusniaipakėlėrankas.Šįkartąbuvotapatimotorinėdrezina,kuriatvažiuodavoanttiltoprekybosdienomis.JosekipažonariaipuikiaižinojoSašosistoriją.Oštaiseniskeistuvardutuojaupasigailės,kadpasiėmėkartusurištąmergaitęištuščiosstotiesnepasidomėjęs,kaipjitenatsidūrė...

—Nusiimkitedujokaukes,rodykitedokumentus!—sukomandavobalsasišdrezinos.

Atidengdama veidą ji priekaištavo sau už kvailumą.Niekas negalėjo jos išlaisvinti. Ir nuosprendžio,paskelbto tėvui—okartu irSašai,—niekasnepanaikino.Kodėl jipatikėjo,kad tiedugalės ją įvesti įmetro?Manė,jogpasienyjejosnepastebės?

—Ei tu!Taučianegalima!— ją atpažinoakimirksniu.—Turidešimt sekundžių išnykti.Očiakas?Čiatavo?..

—Kasčiavyksta?—sutrikęspaklausėsenis.

—Nedrįskite!Palikitejį!Tainejis!—sušukoSaša.

—Nešdinkitės!—lediniutonureziumavoautomatininkas.—Arbamestuoj...Nusitaikyti...

—Įmergiūkštę?—pasigirdoneryžtingasantrasisbalsas.

—Ašpasakiau!..—išankstogardžiuodamasisučepsėjoautomatospyna.

Sašaėmėtrauktisatbula.Jiužsimerkė,trečiąkartąperkeliasvalandasruošdamasisutiktimirtį.Kažkastyliaičirkštelėjoirnutilo.Paskutinisįsakymasvisneskambėjo.Lauktidarėsineištveriama,tadmergaitėpramerkėvienąakį.

Variklis vis taip pat dūmino, pilkšvi kamuoliai plaukė įsiliedami į baltą prožektoriaus skleidžiamąsrovę,kažkodėlnukreiptąaukštyn.Dabar,kaispindulysnebebuvoužkimšęsSašaivyzdžių, jimatė,kasbuvodrezinoje.

Visi jie lyg ištaršytos lėlės tįsojo mašinoje arba ant bėgių šalia jos. Bevališkai nukarusios rankos,nenatūraliaipersuktikaklai,sulaužytikūnai.

Saša atsisuko atgal. Jai už nugaros stovėjo skustagalvis, nuleidęs pistoletą, įdėmiai tyrinėdamasmotorinędreziną,paverstąmėsinėjimolenta.Pakėlėvamzdįirdarkartąpaspaudėnuleistuką.

—Dabarviskas,—patenkintassududenojis.—Nurenkitejųuniformasirnuimkitedujokaukes.

—Kam?—persikreipėsenis.

—Persirengiame.VažiuosimeperAutomobiliųgamyklosstotįjųdrezina.

Sašasustingoirapstulbusižvelgėįžudiką.Josišgąstiskovojosususižavėjimu,pasišlykštėjimassumišosudėkingumu.Jiską tik lengvaiatėmėgyvybę iškartotrimsžmonėms,sulaužydamassvarbiausią tėvopriesaką. Tačiau padarė tai tam, kad išgelbėtų gyvybę jai— na, ir seniui. Ar atsitiktinai jis gelbsti jąantrąkartąišeilės?Arnepainiojajirūstumosužiaurumu?

Vienądalykąjiaiškiaisuprato:šiožmogausdrąsapriverčiaužmirštijosubjaurotąveidą.

Skustagalvispirmaspriėjopriedrezinos ir ėmė lupti guminiusnugalėtųpriešų skalpus. Staigadusliairiaumodamasatšlijonuomotorinėsdrezinos,atsitraukėatbulas tarsi išvydęspatįvelnią,atkišopriešaissaverankaskartodamasvistąpatį...

—Juodasis!

DEVINTASSKYRIUS

ORASBaimėirsiaubas—taivisainevienasirtaspats.Baimėragina,priverčiaveikti,kąnorsišrasti.Siaubasparalyžiuoja kūną, slopina mintis, atima iš žmonių žmogiškumą. Homeras per savo amželį matėpakankamai,kadsuprastųskirtumątarpjų.

Brigadininkas,neapdovanotasgalimybepatirtibaimę,netikėtaipasirodėpavaldussiaubui.Tačiausenįdarlabiaunustebinotai,kassukėlėtokiąHanteriobūseną.

Lavonas, kuriam brigadininkas spėjo nuimti dujokaukę, atrodė neįprastai. Po juoda guma slypėjotamsi blizganti oda, išverstos lūpos, priplota plati nosis. Juodaodžių Homeras nebuvo matęs nuo tolaiko, kainustojo rodyti televizorius sumuzikiniais kanalais—priešdaugiauneidvidešimtmetų, betnebuvo jokio vargonustatyti, kadnužudytasis yra kitos rasės žmogus.Kuriozas, be abejo.Bet kas čiabaisaus?

Visdėltobrigadininkasjaususitvardė,keistasispriepuolisnetrukonėminutės.Jisapšvietėplokščianosįveidą, kažkąnesuprantamai suurzgė ir ėmė šiurkščiai išrenginėti nepaklusnų kūną, oHomeras galėjoduotigalvąnukirsti,kadgirdilūžtančiųpirštųtraškesį.

— Tyčiojasi... Dar kartą priminti, taip?.. O tai — žmoniška?.. Tokia bausmė... — švokštė jis vosgirdimai.

Supainiojosukuonors?Žalojamirusįjįužminutętrukusįpažeminimąarvisdėltosuvedasenasirkurkas rimtesnes sąskaitas? Senis vogčiomis žvilgčiojo į brigadininką, kol šis įveikdamas pasibjaurėjimąnurenginėjokitąlavoną—visiškaiįprastą.

Mergaitėnedalyvavoplėšikaujant,oHanterisjosnevertėtodaryti.Jinuėjotoliau,prisėdoantbėgiųiružsidengėveidąrankomis.Homeruipasirodė,kadjiverkia.

LavonusHanteris ištempė už vartų ir suvertė į krūvą. Nepraėjus nė parai iš jų nieko neliks. Dienąmiestovaldžiąperimatokiepadarai,kadgrėsminginaktiesplėšrūnai sulendagiliai įurvus,nuolankiailaukdamisavovalandos.

Anttamsiosuniformosnebuvomatytisvetimokraujo,betišdžiūvojisneiškarto.Šaltailipopriepilvo,krūtinės, tarsi norėdamas sugrįžti į gyvą kūną, sukeldamas šlykštų ir odos, ir proto niežulį.Homerasklausė savęs, ar šismaskaradas buvo toks jau būtinas, ir guodėsi tik tuo, kad jis padės jiems išvengtinaujųaukųAutomobiliųgamyklosstotyje. JeiHanterioprielaidapasitvirtins, juosnekliudomaipraleispalaikęsaviškiais...Ojeigune?Irarjistikraisiekia,kadbūtųkuomažiaunereikalingųmirčiųjokelyje?

Brigadininko kraugeriškumas Homerui buvo ne tik atstumiantis, bet ir intrigavo jį. Savigynanepateisinonet trečdalio visų jo įvykdytų žmogžudysčių, bet čia slypėjo kažkas daugiau nei paprastassadizmas.Osvarbiausiassenįkankinantisklausimasbuvošis:arHanterisįTūlosstotįvykstanedėlto,kadtiesiogpatenkintųsavopotraukį?

Tegul nelaimingieji, pakliuvę į žabangus toje stotyje, negalėjo rasti priešnuodžių paslaptingajaikarštligei.Taijuknereiškia,kadjieišprinciponeegzistuoja!Požeminiamepasaulyjedarlikovietų,kurruseno mokslinė mintis, kur buvo vykdomi tyrimai, kuriami nauji vaistai, gaminami serumai.Pavyzdžiui, Polisas — keturių arterijų susiliejimas, metro širdis, paskutinė vieta, kažkuo primenantitikrąmiestą,—išsidriekęsperėjimuosetarpArbato,Borovickajos,Aleksandrosodoir

Lenino bibliotekos, kur įsikūrė išgyvenę gydytojai ir mokslininkai. Arba didžiulis bunkeris šaliaTagankosstoties,slaptasmokslomiestas,priklausantisHanzai...

Be to, Tūlos stotis galėjo būti ne pirmoji, kurioje kilo epidemija. O gal kam nors jau pavyko jąnugalėti?„Argigalimataiplengvaiatsisakytiviltiesišsigelbėti?”—klausėsavęsHomeras.Žinoma,senis,dabar nešiojantis laikrodinę miną savo kūne, turėjo ir savanaudišką interesą. Protu Homeras beveiksusitaikė su greita mirtimi, bet jo instinktai maištavo reikalaudami ieškoti išeities. Jei jis ras būdąišgelbėtiTūlosstotį—išsaugossavąjąstotįirišsigelbėspats...

TačiauHanteris tiesiognetikėjo vaistais nuo ligos.Vos kartą persimetęs pora žodžių suTūlos stotiessargyba,jispasmerkėvisusjosgyventojusmirčiaiirpatstuojpatėmėsivykdytinuosprendį.SuklaidinoSevastopolio stoties vadovybę pasakomis apie klajoklius, primetė jai savo sprendimą dūmais paleistiTūlosstotįirdabarnenumaldomaiartėjopriešiosprendimoįgyvendinimo.

O gal jis žinojo, kas vyksta stotyje, tokių dalykų, kurie dar kartą apverstų viską aukštyn kojomis?Tokių,kuriųnežinojoneiHomeras,neitas,kurispalikoNachimovoprospektesavodienoraštį...

Susitvarkęs su lavonais brigadininkas nutraukė nuo diržo gertuvę ir iščiulpė jos turinio likučius.Kasjoje buvo? Spiritas? Ar Hanteris naudojo savo gėralą kaip prieskonį, ar norėjo numušti poskonį?Gardžiavosiakimirkaarbandėužsimiršti,ogaltikėjosispiritunuslopintikažkąsavyje?

***

SmalkiųtvaikąskleidžiantisenadrezinaSašaitapolaikomašinaišpasakų,kuriasjaikažkadasekdavotėvas.JinevežėmergaitęišKolomenskoįAutomobiliųgamyklosstotį,ogrąžinojąišdabartiesįpraeitį.Nors tik Sašai galėjo ateiti į galvą dabartimi vadinti akmeninįmaišą, kuriame ji praleido pastaruosiusmetus,tąakląataugąerdvėjeirlaike.

Jigeraiatsiminėsavokelionęįtąpusę:tėvas,surištas,sumegztakepureantakiųirbrūzguliuburnoje,sėdėjo šalia jos, dar visai mergaitės. Ji visą laiką verkė, o vienas sušaudymo komandos kareiviųdėliodamas pirštus rodė jai įvairius žvėris, šešėliais šokančius mažoje geltonoje arenoje, kuri tunelio

lubomislenktyniavosudrezina.

Tėvui perskaitė nuosprendį, kai jie jau buvo kirtę tiltą: revoliucinis tribunolas suteikė jam malonę,mirtiesbausmępakeisdamas tremtimi ikigyvosgalvos.Nustūmėantbėgių,numetėpeilį,automatąsuvienadėtuveirsenądujokaukę,padėjonuliptiSašai.Kareivis,rodęsmergaiteiarklįiršunį,pamojavojairanka.

Kažin,arjonebuvotarpsušaudytųjųšiandien?

Sašosjausmas,kadjikvėpuojasvetimuoru,sustiprėjoužsimovusjuodądujokaukę,kuriąskustagalvisnutraukė nuo vieno kūnų. Kiekviena trumputė jos kelio atkarpa kažkam kainavo gyvybę. Tikriausiaiskustagalvisvistiekbūtųjuosnušovęs,betdabar,kaiSašabuvošalia,jitapobendrininke.

Jos tėvas nenorėjo grįžti namo ne tik todėl, kad pavargo kovoti. Jis sakė, jog visi jo pažeminimai irnetektyssverianedaugiauneibentvienasvetimagyvybė.Kentėjopats,kadnesuteiktųkančiųkitiems.Sašažinojo,jogsvarstykliųlėkštė,antkuriosbuvosudėtosvisosjoatimtoskitųžmoniųgyvybės,irtaipyralabaižemai,tadtėvastiesiogbandėatkurtipusiausvyrą.

O juk skustagalvis galėjo įsikišti anksčiau, galėjo tiesiog išgąsdinti žmones drezinoje vien savopasirodymu,nuginkluotijuosbejokiošūvio—Sašabuvotuovisiškaiįsitikinusi.Nėvienasnužudytųjųnebuvojovertaspriešininkas.

Kodėljistaippasielgė?

Jos vaikystės stotis pasirodė esanti arčiau, nei ji manė. Nepraėjus nė dešimčiai minučių priešakyjesužibo tos stoties šviesos. Įvažiavimai į Automobilių gamyklos stotį nebuvo saugomi. Matyt, josgyventojai pernelyg pasikliovė uždarytomis hermetinėmis sklendėmis. Už pusšimčio metrų ikiplatformos skustagalvis sumažino variklio apsukas ir, liepęs Homerui stoti prie vairo, pats nusigavoarčiaukulkosvaidžio.

Drezina įriedėjo į stotį beveik negirdimai ir labai lėtai. O gal tuometu laikas Sašai sustingo, kad jigalėtųperkeliastrumpasakimirkasviskąpamatytiirprisiminti?

Tądientėvaspalikojąsavopasiuntiniuiliepęsjampaslėptimergaitę,kolviskasišsispręs.

Šis nuvedė ją giliai į stoties papilvę, į vieną tarnybinių patalpų. Tačiau net iš ten buvo girdėti, kaipvienumetusuriaumojošimtasburnų,—jispuolėatgal,kadbūtųkartususavovadu.Sašametėsibėgtituščiaiskoridoriais,iššokoįsalę...

Jieplaukėpaleiplatformą,oSašažvelgėįerdviasšeiminespalapinesirvagonus,paverstuskontoromis,stebėjoliestynesžaidžiančiusvaikiukusirliežuvaujančiussenius,ginklusvalančiusrūškanusvyrus...

Tačiaumatė savo tėvą, stovintį plonos piktų ir išsigandusių vyrų grandinės, bandančios aprėpti beisulaikytididžiulękunkuliuojančiąminią,priešakyje.Jipribėgoprietėvo,prisispaudėjamprienugaros.Jispaklaikęsapsisuko,atstūmė jąnuosavęs ir skėlėantausįpribėgusiamadjutantui.Tačiaukažkas jauspėjo atsitikti. Rikiuotė, sustingusi su pakeltais automatais, laukianti komandos paleisti ugnį, išgirdoatšaukimo signalą. Pasigirdo vienintelis šūvis į orą: jos tėvas pradėjo derybas dėl taikaus stotiesperdavimorevoliucionieriams.

Jostėvastikėjo:žmoguiduodamiženklai.

Reikiatikmokėtijuospastebėtiirteisingaiperskaityti.

Ne,laikassulėtėjonetiktodėl,kadleistųjaidarkartąišgyventipaskutinęvaikystėsdieną.Ginkluotusžmones, kylančius priešais dreziną, ji išvydo anksčiau už visus kitus. Matė, kaip skustagalvis vospastebimu sklandžiu judesiu atsidūrė už nuleistuko, kaip į nustebusius sargybinius pradėjo suktisjuodintasvamzdis.

Ji anksčiau nei senis išgirdo šnypščiantį įsakymą sustabdyti dreziną. Ir suprato: dabar čia žus tiekžmonių, kad jai iki gyvenimo galo atrodys, jog ji kvėpuoja svetimu oru. Bet Saša negalėjo sutrukdytisusidoroti,nepajėgėišgelbėtinuokažkoneapsakomaibaisausneijų,neisavęs,neidarvienožmogaus.

Sargybiniai jau traukė automatų saugiklių užkabas, bet krapštėsi pernelyg ilgai, atsilikdami nuoskustagalviokeliaisėjimais.

Mergaitėpadarėpirmądalyką, kuris jai šovė į galvą.Pašoko irprigludoprie jo gumbuotos geležinėsnugaros, apkabindama jį iš užpakalio ir sunerdama rankas ant nejudrios, tarsi nekvėpuojančios,krūtinės. Jis krūptelėjo, lyg ji būtų kirtusi jam rimbu, užgaišo... Suglumo ir pasirengę šaudytiautomatininkai.

Senis suprato ją be žodžių. Dreziną šovė iš vietos, spjaudydama juodus aitrių dūmų kamuolius, irAutomobiliųgamyklosstotisnulėkėtolyn.Įpraeitį.

***

Iki pat Paveleckajos stoties niekas daugiau neištarė nė žodžio. Hanteris išsivadavo iš netikėtoapkabinimoatgniauždamasmergaitėsrankastaip, lyglenktųjamtrukdantįkvėpuotiplieninįlanką.Jievisugreičiupranėrėprovienintelį blokuojamąjįpostą, iš jopasiųstoskulkosvėduokle susmigo į lubasjiems virš galvos. Brigadininkas suspėjo išsitraukti savo pistoletą ir atsakyti trimis begarsiais šūviais.Vieną,atrodo,paklojo,kitisusiliejosusienomis,įsispaudėįnegiliasiškyšas,taipišsigelbėdami.

„O vis dėlto”,— galvojoHomeras žvilgčiodamas į nuščiuvusiąmergaitę. Jis spėjo, kadmeilės linijaprasidėsnetrukus,pasirodžiusherojei, bet įvykiai vystėsipernelyg sparčiai.Greičiau,negu jis spėjonetikužrašinėti,betirsuprasti.

ĮvažiavęįPaveleckajosstotį,jiesustojo.

Seniuijautekobūtišiojestotyje,persikėlusioječiaiškažkokiųgotikoslegendų.Skirtingainuopaprastųkolonų,kurioslaikėvisųMaskvospakraščiųnaujaipastatytųmetrostočiųskliautus,Paveleckajosstotisbuvoatremtaįvirtinęlengvųapvaliųarkų,pernelygaukštųpaprastiemsžmonėms.Kaipdažnaiatsitinkatokiose legendose,Paveleckajos stotį ištikonepaprastasprakeiksmas.Lygiai aštuntąvalandąvakarokątik šurmuliavusi stotis išmirdavo, virsdavo savo pačios šešėliu. Iš visų veiklių ir suktų gyventojų antplatformoslikdavotikkeletasdrąsuolių.Visikiti—kartususavovaikais,sumanta,prekiųprikrautomiskelioninėmisdėžėmis,suolaisirgultais—dingdavo.

Susigrūsdavo į slėptuvę—vosnekilometro ilgioperėjimą įŽiedo liniją— ir tendrebėdavovisą ilgąnaktį, kol paviršiujepriePaveleckajos geležinkelio stoties zuidavoprabudę išmiego siaubingipadarai.

Išmanantysžmonėskalbėjo,kadgeležinkeliostotisiraplinkinėsžemėsbuvojųvienvaldėtėvonija,irnetjiemssnaudžianttennedrįsdavoužklystijokiekitisutvėrimai.Paveleckajosstotiesgyventojaipriešjuosbuvobejėgiai:užtvarų,atkertančiųeskalatoriuskitosestotyse,čiatiesiognebuvo,tadišėjimasįpaviršiųvisadabuvoatviras.

Homeronuomone,sunkubūtųrastinetinkamesnęvietąpoilsiuiirnakvynei.BetHanterismanėkitaip:pasiekusitolimąjįsalėsgalądrezinasustojo.

—Ikirytobūsimečia.Įsitaisykite,—nusitraukęsdujokaukęjisrankanubrėžėlanką,apimantįstotį.

Irpaliko juos.Mergaitėpalydėjobrigadininkąžvilgsniu, tada susirietėantkietųgrindų.Senis įsitaisėpatogiau ir primerkė akis bandydamas užsnūsti. Veltui:mintys apiemarą, kurį jis neša į dar sveikasstotis,vėlapspitoHomerą.Mergaitėstaippatneėmėmiegas.

—Ačiūtau.Ašmaniau,kadtutokspatkaipjis,—prabiloji.

—Nemanau,kaddaryratokiųžmonių,—atsiliepėsenis.

—Jūsdraugai?

—Kaipžuvisprielipąirryklys,—nelinksmainusišypsojosenisgalvodamassau,kadtaipiryra:žmonesryjaHanteris,betkruvinųžmogienosgabalųnubyrairHomerui.

—Kaiptai?—jipakėlėgalvą.

—Kurjis,teniraš...Galbūtjismano,kadašjįapvalysiu.Norsištiesųniekasnežino,kąjismano.

—Okodėltunegalibejo?—mergaitėprisėdoarčiausenio.

— Man atrodo, kad, kol aš būsiu šalia jo, įkvėpimas... manęs nepaliks... — pamėgino paaiškintiHomeras.

—Įkvėpimas—nuožodžio„įkvėpti”,—tarėAleksandra.Buvoneaišku,klausiajiartvirtina.—Kamtauįkvėptitokiusdalykus?Kątautaiduos?

Homerasgūžtelėjopečiais.

—Šitaiyranetai,kąmesįkvepiame.Šitaiyratai,kąmumsįkvepia,—atsakėjis.

—Ašmanau,kolkvėpuojimirtimi,prietavolūpųdaugiauniekasneprisilies.Bijoslavonokvapo,—jikažkąbraižėpirštuantnešvariųgrindų.

—Kaimataimirtį,apiedaugkąsusimąstai,—pratarėHomeras.

—Tuneturiteisėsiškviestijoskiekvienąkartą,kaireikiapagalvoti,—paprieštaravoji.

—Aš josnekviečiu—aš tiesiogstoviušalia,obe to,esmė—visainemirtis...Netik ji,—priešinosisenis.— Aš norėjau, kadman nutiktų istorija, kuri viską pakeistų. Kad prasidėtų naujas ratas. Kadmanogyvenimekasnorsįvyktų.Kadmanesukrėstų...Irgalvojeprašviesėtų.

—Tavogyvenimasbuvoblogas?—užjausdamapaklausėmergaitė.

—Nuobodus.Žinai, kai vienadienapanaši į kitą, jos lekia taipgreitai, kad rodos— jauvisainetolipaskutinė jų,—pabandėpaaiškintiHomeras.—Bijai niekonesuspėti. Ir kiekviena šiųdienųkupinamenkų reikalų: sutvarkei vieną, pailsėjai— laikas imtis kito. Nebelieka nei jėgų, nei laiko kam nors

tikraisvarbiam.Galvoji—nieko,pradėsiurytoj.Orytojusneišaušta,tėratiknesibaigiantišidiena.

—Ardaugstočiųmatei?—ji,rodos,visainesiklausė,kąpasakojosenis.

—Nežinau,—sumišęsatsakėjis.—Turbūtvisas.

—Oaš—dvi,—atsidusomergaitė.—Išpradžių su tėvugyvenomeAutomobiliųgamyklos stotyje,paskuimus išvarė įKolomenskostotį.Ašvisadanorėjaupamatytidarbentvieną.Čia taipkeista,—jipermetėakimisarkųeilę.—Tarsitūkstantisįėjimų,irnetsienųtarpjųnėra.Štaivisijieatidaryti,omannebesinoriteneiti.Irbaisu.

—Taitenbuvotavotėvas?Tas,antrasis...—Homerasužsikirto.—Jįnužudė?

Mergaitėvėlpasislėpėsavokiaute.Jiilgaitylėjo,kolpagaliauatsiliepė:

—Taip.

—Pasiliksumumis,—sukaupėryžtąsenis.—AšpakalbėsiusuHanteriu,manau,jissutiks.Pasakysiujam,kadtumanreikalinga,nes...—jisskėstelėjorankomisnežinodamas,kaipmergaiteipaaiškinti,kaddabarjiturijįįkvėpti.

—Pasakyk,kadašreikalingajam,—Sašapabrėžėpaskutinįžodį.

Ji nušoko ant platformos ir patraukė tolyn nuo drezinos, glostydama kiekvieną koloną, pro kuriąpraeidavo.

Mergaitė neturėjo jokio koketiškumo, ji visai neflirtavo. Atrodo, kad ji nevertino ne tik šaunamųjųginklų, bet ir įprastinio moteriško arsenalo, apimančio jaudinančias grimasas ir mielą maivymąsi,blakstienųplazdenimą,galintįsukeltiuraganą,irpusšypsnius,dėlkuriųgalimapasiaukotipačiamarbanužudytikitą.Ogaltiesiogdarnemokėjovisutuonaudotis?

Šiaip ar taip, šis arsenalas jai nebuvo reikalingas.Vienu tiesiu akiųdūriu ji privertėHanterį pakeistisprendimą, vienu judesiu užmetė ant jo tinklą ir sulaikė nuo žmogžudystės. Nejaugi pramušė šarvą,pataikėįminkštąvietą?Arjamjosprireikėkažkokiamtikslui?Greičiaujauantrasisvariantas:Homeruibuvokažkaipkeistanetpagalvoti, kadbrigadininkas turi silpnųvietų, kad jį galimanetne sužeisti, obentužgauti.

***

Seniui niekaip nesisekė užmigti. Nors jis ir pasikeitė troškią juodą dujokaukę į lengvą žygiorespiratorių,kvėpuotibuvovistaippatsunkuirgniaužtai,spaudžiantysjogalvą,nebuvoatleisti.

Visus savo senus daiktusHomeras paliko tunelyje. Pilkomuilo gabalėliu nusigramdė rankas, purvąnusiplovėžydinčiuvandeniu iškanistro irsavonorunusprendėnuošiolvisadanešiotibaltąantsnukį.Kądarsenisgalėjopadaryti,kadapsaugotųtuos,kuriebuvogreta?

Nieko. Dabar jau visiškai nieko, nepadėtų, net jei išeitų į tunelius ir pats virstų krūva sutrūnijusiųpamestųskudurų.Tačiaudabartinismirtiesartumasstaigagrąžinojįdaugiauneidvidešimtmetųatgal,į laikus, kai jis ką tik buvo praradęs visus, kuriuosmylėjo. Ir tai suteikė jo planams naują autentiškąprasmę.

Jei būtų Homero valia, jis jiems pastatytų tikrą paminklą. Bent jau paprasto antkapio jie tikrainusipelnė.Gimęskiriamidešimtmečių,mirętąpačiądieną:jožmona,jovaikai,tėvai.

Ir dar jo bendraklasiai bei mokyklos draugai.Mėgstami kino aktoriai ir muzikantai. Tiesiog visi tiežmonės, kurie tą dieną buvo darbe, kurie jau spėjo grįžti namo arba užstrigo kamščiuose kažkurpusiaukelėje.

Ir tie, kurie žuvo iš karto, ir tie, kurie dar kelias ilgas dienas bandė išgyventi užnuodytoje pusiausugriautojesostinėje,silpnaikrapštydamiužkimštasmetrohermetinessklendes.Tie,kurieakimirksniubuvosuskaidytiįatomus,taippattie,kurietežoirgyvitrupėjoįgabalusgraužiamispindulinėsligos.

Žvalgybos kariai, kurie pirmieji pakilo į paviršių, grįžę iš užduoties ištisas paras negalėjo užmigti.Homeruitekosusitiktisukaikuriaisjųprielaužopersėdimųstotyse—senisžvelgėjiemsįakisirmatėten amžiamsužantspauduotas gatves,panašias į sustingusiasupes, išpampusiasnuoužtroškusių žuvų.Tūkstančiai sustojusiųmašinų, prigrūstųnegyvųkeleivių, užkimšoprospektus ir plentus, vedančius išMaskvos.Lavonųbuvovisur.Nebuvokamjųsurinkti,kolįmiestąatėjonaujišeimininkai.

Gailėdami savęs žvalgai stengėsi aplenktimokyklas ir vaikų darželius. Tačiau pakakdavonetyčia produlkėtąlangąpagautisustingusįžvilgsnįiššeimosautomobiliogalinėssėdynės,kadnetektumproto.

Vienumetu nutrūkomilijardai gyvybių. Likomilijardai neišsakytųminčių, neįgyvendintų svajonių,milijardai neatleistų nuoskaudų. Jaunesnysis Nikolajaus sūnus prašė jo didelio spalvotų flomasteriųrinkinio, duktė bijojo lankyti dailųjį čiuožimą, žmona prieš užmigdama vaizdavosi, kaip jie dviesepraleistrumpasatostogaspriejūros.

Kai senis suvokė,kad šiemaži troškimai ir įgeidžiaibuvopaskutiniai, jie staiga įgijo jamnepaprastossvarbos.

Homeras norėtų iškalti epitafiją kiekvienam jų. Žmonija tikrai buvo verta bent vienos epitafijos antsavo milžiniško broliško kapo. Dabar, kai seniui pačiam nebeliko beveik nieko, jam atrodė, kad jissugebėsparinktijaitinkamusžodžius.

Homeras dar nežinojo, kokia tvarka juos išdėstys, kaip sujungs, kaip sutvirtins, kaip papuoš, tačiaujautė: istorijoje, besiklostančioje jo akyse, atsiras vietos ir kiekvienai ramybės nerandančiai sielai, irkiekvienam jausmui, ir kiekvienam žinių, kurias jis taip kruopščiai rinko, krisleliui, ir jam pačiam.Siužetastamtikokuopuikiausiai.

Kai viršuje prašvis, o apačioje ims šurmuliuoti prekybos eilės, jis būtinai pereis per jas, gaus tuščiąsąsiuvinįirtušinuką.Reikiaskubėti: jei jisneperkelsantpopieriauskontūrųbusimojoromano,kurisitmiražas nušvito prieš jį tolumoje, šis gali ištirpti, ir kas žino, kiek Homerui dar teks sėdėti koposviršūnėjeįsistebeilijus į tolį, tikintis,kadišsmulkiausiosmėlioirbesilydančioorovėlpradėsdėliotis jodrambliokaulobokštas?

Laikogaliirneužtekti.

Kadirkąplepėtųmergaitė,žvilgsnis į tuščiasamžinybėsakiduobespriverčia išsijudinti,šyptelėjopatssau senis. Paskui, prisimindamas jos išlenktus antakius—du baltus spindulius rūškanamepaišinameveide,josprikąstąlūpą,sutaršytusšiaudųspalvosplaukus,jisnusišypsojodarkartą.

Rytojturgujetekssurastidarkaiką,mąstėHomeraspriešužmigdamas.

Naktis Paveleckajos stotyje visada būna nerami. Blaškosi dvokiančių fakelų atšvaitai ant aprūkusiųmarmuro sienų, neritmingai kvėpuoja tuneliai, ir vos girdimai šnibždasi žmonės, susėdę eskalatoriauspapėdėje.Stotisapsimetamirusiatikėdamasi,kadplėšrūspadaraiišpaviršiausnesusigundysdvėsena.

Tačiaukartaissmalsiausijųaptinkatoliįgilumąvedančiąlandą,uostinėdamiatskiriašviežioprakaitokvapą,išgirstaširdžiųplakimą,pajuntatekantįgyslomiskraują.Irimaleistisžemyn.

Homeras pagaliau užsnūdo. Sunerimę balsai iš kito platformos galo jo sąmonę pasiekdavo sunkiai,iškraipyti. Bet tada sukaleno kulkosvaidis, kaipmat ištraukdamas iš snaudulio ūkanos. Senis pašokoišpūtęsakis,ėmėgrabinėtidrezinosgrindisieškodamassavoginklo.

Prie kurtinančio kulkosvaidžių gausmo prisijungė iš karto keli automatai, nerimastingus sargybiniųriksmuspakeitė tikras siaubas.Kad ir į ką jiedabar šaudė iš visųpabūklų, tainedarė tampadaruinėmažiausiosžalos.Dabar tai jaubuvonebedarniugnis,nukreipta į judantį taikinį,opadrikasžmonių,besistengiančiųvisomisišgalėmisišsaugotibentsavokailį,pyškinimas.

Automatasatsirado,betHomerasniekaipnegalėjopasiryžtiišeitiįsalę.Visosjovaliosvosužtekotam,kad atsispirtų pagundai užvesti motorą ir lėkti iš stoties— nesvarbu kur. Nepalikdamas drezinos jistampė kaklą, bandydamas įžvelgti kovos areną pro tankias kolonų grotas. Besiginančių sargybiniųšūksnius ir keiksmus perskėlė čaižus čerškimas—netikėtai arti. Kulkosvaidis užsikirto, kažkas baisiaisurikoirčiapatnutilo—taipstaiga,tarsijambūtųnurovęgalvą.Vėlįausistrenkėautomatotratėjimas,betjauvisairetas,buvogirdėtivospavieniaišūviai.Klyksmaspasikartojo—atrodo,šiektiektolėliau...Staigašįgarsąskleidusiampadaruiaiduatsiliepėdarvienas—visaišaliadrezinos.

Homeras suskaičiavo iki dešimties ir drebančiomis rankomis paleido variklį: tuoj, tuoj jo pakeleiviaisugrįš, jie galės iš karto šauti pirmyn. Visa tai — dėl jų, ne dėl savęs... Drezina suvibravo, įšildamapaskleidė smalkių tvaiką, ir staiga tarp kolonų akimirkai kažkas šmėkštelėjo... Susiliejo ir išslydo išregėjimolaukogreičiau,neisąmonėpajėgėsuvoktijoatvaizdą.

Senis įsikibo į turėklą,padėjokojąantgreičiopedalo irgiliai įkvėpė. Jeigu jienepasirodysperdešimtsekundžių, jis viskąmes ir... IrHomeras,patsnesuprasdamas,kam jis taidaro, žengėantplatformos,atkišęs priešais save niekingą automatą. Tiesiog norėdamas įsitikinti, jog jis nebegali padėti niekam išsaviškių.

Prisispaudęspriekolonossenispažvelgėįsalę...

Norėjosurikti,betpristigooro.

***

Saša visada žinojo, kad žemė neapsiriboja tomis dviem stotimis, kuriose ji gyveno, tačiau niekadanegalėjoįsivaizduoti, jogpasaulisužjųribųgalibūtitoksgražus.Kolomenskostotis—norsplokščiairniūri — vis dėlto mergaitei atrodė tarytum jaukūs ir iki smulkmenų pažįstami namai. Automobiliųgamyklosstotis—išdidi,erdvi,bet šalta—nusisukonuo jųsu tėvu,atstūmė juos, ir jinegalėjo jai toatleisti.

SantykiuosesuPaveleckajosstotimibuvogalimaatverstišvarųlapą.SukiekvienačiapraleistaminuteSašavislabiauįsimylėjošiąstotį.Pamilojoslengvasplačiaiišsikerojusiaskolonas,didžiuleskviečiančias

arkas, šį taurų marmurą, išvagotą mielų gyslelių, darančių sienas panašias į kažkieno švelnią odą.Kolomenskostotis—skurdi,Automobiliųgamyklosstotis—pernelygatšiauri,oštaiši—Paveleckajosstotis tarsi buvo sukurta pagal moters paveikslą: žaisminga ir lengvabūdiška. Šita stotis net praėjusdešimtmečiamsnenorėjopamirštisavobuvusiogrožio.

„Žmonės,kuriečiagyvena,negalibūtižiaurūs irpikti,—galvojoSaša.—Nejaugimansutėvubūtųužtekęįveiktivosvienąpriešiškąstotį,kadatsidurtumešiamestebuklingamekrašte?Nejaugijambūtųpakakęišgyventi tikdarvienądieną,kadpabėgtųiškatorgosirvėl taptųlaisvas?Ašbūčiausugebėjusiįkalbėtiskustagalvį,kadpaimtųkartumusabu...”

Tolumoje blyksėjo sargybinių apsuptas laužas, prožektoriaus spindulys čiupinėjo aukštas lubas, betSašai nesinorėjo ten eiti. Kiek metų jai atrodė, kad, ištrūkusi iš Kolomensko stoties ir sutikusi kitųžmonių, ji galėsbūti laiminga!Betdabar jai reikėjo tikvienožmogaus—kadgalėtųpasidalyti su juosavosusižavėjimu,savonuostaba,kadžemėištiesųpasirodėdidesnėvisutrečdaliu,irsavoviltimi,kadviskągalimaištaisyti.OpatiSašatikriausiai išvisonebuvoniekamreikalinga,kadirką jibandėįteigtisauirseniui.

Mergaitė nužingsniavo į priešingą pusę, ten, kur į dešinįjį tunelį puse korpuso buvo įsispraudęsnušiuręs sąstatas išmuštais langais ir atlapotomisdurimis. Įėjo į vidų, perbėgdama tarpus tarp vagonųištyrinėjo pirmą, antrą, trečią vagonus. Paskutiniajame Saša surado per stebuklą išlikusįminkštasuolį,atsisėdoantjoiružsikėlėkojas.Apsidairėaplink.Pabandėįsivaizduoti,kadtraukinystuojtuojpajudėsirnuvešjąįkitasstotis—šviesias,aidinčiasžmoniųbalsais.Betjaineužtekoneitikėjimo,neifantazijos,kadišjudintųišvietostūkstančiustonųgeležieslaužo.Sujosdviračiuviskasbuvogerokaipaprasčiau.

Pasislėpti nepavyko: šokinėdamas iš vagono į vagoną paskui Sašą, ją pagaliau pasivijo Paveleckajosstotyjekylančiomūšiotriukšmas.

Vėl?!

Mergaitėnuleidokojasirgalvotrūkčiaispuolėatgalįstotį—įtąvienintelęvietą,kurjigalėjobentšįtąpadaryti.

***

Sudraskyti sargybinių kūnai tįsojo ir prie stiklinės būdelės su sustingusiu prožektoriumi, ir tiesiogužgesusiame lauže, ir pačiame salės centre. Kariai jau nustojo priešintis ir bėgo ketindami paprašytiprieglobsčioperėjoje,tačiaužūtisjuospasivijopusiaukelėje.

Prievienolavonųsusirietėgrėsminganenatūrali figūra.Ištokioatstumojibuvosunkiaimatoma,betHomeras regėjo lygią baltą odą, trūkčiojantį galingą sprandą, nekantriai mindžiukuojančias kojas,sulenktasperdaugybęsąnarių.

Mūšisbuvopralaimėtas.KurgiHanteris?

Senis išlindo dar kartą ir apmirė... Už dešimties žingsnių, išlindęs iš už kolonos lygiai tiek pat kiekHomeras,tarsierzindamasjįaržaisdamassujuo,išdaugiauneidviejųmetrųaukščioįsenįįsistebeilijokošmariškas snukis. Nuo atvėpusios apatinės lūpos lašėjo raudonas skystis, sunkus žandikaulis beperstojojudėjominkydamasbaisųkramtalą,ponuožulniakaktabuvovisiškaituščia.Tačiauatrodo,kad

tai,jogšispadarasneturėjoakių,visiškainetrukdėjamjudėtiiratakuoti.

Homeras atšoko spausdamas nuleistuką. Automatas tylėjo. Pratisai ir kurtinamai suklikusi chimerapuolėįsalėsvidurį.Senisėmėtraukytiužsikirtusiąspynąsuprasdamas,kadnebesuspėsniekopadaryti...

Tačiau staiga pabaisa prarado bet kokį susidomėjimą juo — dabar jos dėmesys buvo nukreiptas įplatformoskraštą.SekdamasakląžvilgsnįHomerasstaigiaiapsisuko,irjoširdisapmirė.

Tenstovėjomergaitė,išgąstingaidairydamasiįšalis.

—Bėk!—surikoHomeras,pratrukdamasgerklęplėšančiugargaliavimu.

Baltojichimerašoktelėjopirmyn,iškartoįveikdamakeletąmetrų,iratsidūrėtiesiaipriešaismergaitę.Šiišsitraukėpeilį,tinkamąnebentmaistuiruošti,irpuolėpirmoji.Padarasatsakydamasmostelėjovienapriekiniųletenų,irmergaitėgriuvožemėn.Geležtėnukritoužkeliųžingsnių.

Senis jau buvo drezinoje. Tačiau jis nė nebeketino bėgti. Šnopuodamas sukiojo kulkosvaidį,stengdamasis į taikiklio voratinklį pagauti šokantį balkšvą siluetą. Nesisekė: baidyklė spaudėsi priemergaitės.Homerui atrodė, kad padaras, per keliasminutes sudraskęs sargybinius, kėlusius jam bentšiokią tokią grėsmę, dabar pramogavo įvaręs į kampą du silpnus priešininkus, žaisdamas su šiaisnelaimėliaispriešpribaigdamas.

ŠtaijissusikūprinoviršSašos,užstodamasjąnuosenio...Mėsinėdamasgrobį?..

Čiapatkrūptelėjo,atšlijo,pasikrapštėnagaisbesiplečiančiądėmęantnugarosirriaumodamasatsisukoruošdamasisprarytiskriaudiką.

Netvirtai, atkišęs automatą, laikomą vienoje rankoje, jo link žengėHanteris.Antroji ranka it rimbaskarojopaleikūną—buvomatyti,kokssunkusirskausmingasjambuvokiekvienasžingsnis.

Brigadininkas užliejo pabaisą nauja serija, bet ši pasirodė besanti nepaprastai gaji— vos susvyravusikaipmat atgavo pusiausvyrą ir puolė pirmyn. Šoviniai baigėsi, tad Hanteris, per stebuklą išsisukęs,pasitikodidžiulęskerdenąsavomačetėsašmenimis.Chimeraužgriuvoantjoišviršausprispausdamaposavimi,dusindamakūnosvoriu,laužydamakaulus.

Netrukus atlėkė antrasis padaras, nužudydamas paskutinę viltį išsigelbėti. Sustingo prie konvulsijųtampomo savo gentainio kūno, pakrapštė nagais baltą odą tarsi bandydamas pažadinti jį, paskui lėtaipakėlėbeakįsnukįįsenį...

Homerasnepraleidosavogalimybės.Stambuskalibrassudraskėchimerostorsą,suskaldėkaukolę; jaupargriovęspabaisąsenisvisdartrupinoirvertėdulkėmismarmuroplokštesjaiužnugaros.Homerasneiškartosugebėjonumaldytiširdįiratleistimėšlungiosutrauktuspirštus.

Paskuijisužsimerkė,nusiėmėrespiratoriųirįtraukėšaltooro,kupinošviežiosurūdijusiokraujokvapo.Visiherojaikrito—kovoslaukelikojisvienas.

Joknygabuvobaigtanespėjuspradėti.

DEŠIMTASSKYRIUS

POMIRTIES„Kasliekapomirusiųjų?

Kasliekapokiekvienoišmūsų?

Kapų akmenys skeldėja ir apsamanoja, ir vos per kelis dešimtmečius užrašai ant jų pasidaronebeįskaitomi.

Netgi anais laikais, kai kapų daugiau nebebuvo kam prižiūrėti, kapinių žemė buvo padalijamanaujiems negyvėliams. Aplankyti mirusiųjų ateidavo tik vaikai ar tėvai, kur kas rečiau pasirodydavoanūkai,beveikniekada—proanūkiai.

Tai, ką buvo priimta vadinti amžina ramybe, didžiuosiuosemiestuose reiškė tik viena— kad puseiamžiaus atidedamas laikas, kada kaulai vėl bus pajudinti: galbūt toliau glaudinant kapus, galbūtsiekiant, kad kapinės būtų išartos ir jų vietoje pastatyti nauji gyvenamieji kvartalai. Žemė darėsipernelygankštairgyviesiems,irmirusiesiems.

Pusė amžiaus— taiprabanga, kurią galėjo sau leisti tik tie, kuriemirė ikipasauliopabaigos.Okamrūpivienasnegyvėlis,kaižūstavisaplaneta?Nėvienammetrogyventojųnetekogarbėbūtipalaidotam,nėvienasnegalėjotikėtis,kadjokūnonesunaikinsžiurkės.

Anksčiau palaikai turėjo teisę egzistuoti lygiai tiek, kiek gyvieji prisiminė tuos, kuriems tie palaikaipriklausė.Žmogusatsimenasavogimines,moksladraugius,bendradarbius.Betjoatmintiesužtenkatiktrimskartoms.Tiemspatiemspenkiemsdešimtmečiamssutrupučiu.

Taippatlengvai,kaipkiekvienasmūsųišleidžiaišatmintiessavosenelioarmokyklosdraugoatvaizdą,kažkas vieną kartą paleis į absoliučią nebūtį ir mus. Prisiminimas apie žmogų gali pasirodytiilgaamžiškesnis už jo skeletą, bet kai išeina paskutinysis iš tų, kurie mus dar atminė, kartu su juoištirpstamelaikeirmes.

Nuotraukos? Kas jas dabar daro? Ir kiek laiko jos būdavo saugomos, kai dar visi fotografuodavo?Anksčiaukiekvienošeimosalbumopabaigojebūdavorezervuojamanedidelėvietarusvomssenovinėmsnuotraukoms,betmažaikasišvartančiųtuosalbumusgalėjotiksliaipasakyti,kuriojenuotraukojebuvotasarkitasjoprotėvis.Šiaipartaip,išėjusiųjųfotografijasgalimalaikytipomirtinekauke,nuimtanuojųkūno,bettikrainesielosišlieja,padarytajiemsdargyviemsesant.Obeto,nuotraukosdūlatiknedauglėčiauneikūnai,kuriuosjosvaizduoja.

Taikasgiliks?

Vaikai?

Homeras palietė pirštu žvakės liepsną. Jam buvo paprasta samprotauti. Achmedo žodžiai vis darskaudino jį. Pasmerktas neturėti vaikų, netekęs galimybės pratęsti savo giminę, senis dabar galėjo tikneigtišįkeliąįnemirtingumą.

Jisvėlpaėmėtušinuką.

„Jiegalibūtipanašūsįmus.Jųbruožuosemesgalimeįžvelgtisavopačiųbruožų,stebuklingaisulydytųį viena su bruožais tų, kuriuos mylėjome. Jų gestuose, antakių linkiuose, grimasose susigraudinęatpažinsime save.Draugai galimums sakyti, kadmūsų sūnūs ir dukros yra tarsi iš akies trauktimespatys, sukirpti pagal tą patį lekalą. Ir tai tarytum žada mums tam tikrą savęs pratęsimą, kai mūsųnebebus.

Bet juk kiekvienasmūsų— ne pradinis atvaizdas, pagal kurį daromos vėlesnės kopijos, o viso labochimera,perpussudėtaišmūsųtėvoirmotinosišvaizdosbeividaus,taippatkaipiršiesavoruožtuyrasudarytiišsavotėvųpusių.Vadinasi,mesneturimejokiounikalumo—tėratiknepabaigiamamažyčiųmozaikos gabalėlių, kurie egzistuoja patys savaime, susidėliodami į milijardus atsitiktinių, neturinčiųypatingosvertėsirbematantsubyrančiųpano,sampyna?

Tad ar verta taip didžiuotis tuo, kadmatome savo vaikus turint nosies kuprelę ar smakro duobutę,kuriasįpratomelaikytisavomis,betkuriosištiesųjaupusęmilijonometųklajojapotūkstančiuskūnų.

Arlikskasnorsbūtentpomanęs?”

Homeruibuvosunkiauneikitiems.Jisnuoširdžiaipavydėjotiems,kuriųtikėjimasįgalinoviltis,kadjiebusįleistiįpomirtinįpasaulį.Senis,išgirdęskalbantapiešįpasaulį,mintimispersikeldavoįNachimovoprospektą.GalbūtHomerasbuvosudarytasnetikiškūno,kurįsukramtysirsuvirškinsmaitėdos.Betjeijameirbūtųdarkažkas,taskažkasnegalėtųegzistuotiatskirainuomėsosirkūno.

„KaslikopoEgiptokaralių?Kas—poGraikijosherojų?PoRenesansodailininkų?Arlikokasnorspojų—irarišlikobūtentjietame,kasliko?

Tačiaukoksdarnemirtingumasliekažmogui?”

Homeras perskaitė, ką parašęs, pamąstė, paskui atsargiai išplėšė lapus iš sąsiuvinio, suglamžė juos,padėjo ant geležinės lėkštės ir uždegė. Praėjus minutei iš darbo, kuriam jis skyrė pastarąsias tris

valandas,telikosaujelėpelenų.

***

Jimirė.

Sašavisadataipįsivaizdavomirtį:užgęstapaskutinisšviesosspindulys,nutylavisibalsai,prarandamaskūnas, lieka tikamžina tamsa. Juoduma ir tyla, iškuriosžmonėsateina irkurneišvengiamai sugrįžta.Mergaitėgirdėjopasakųapie rojų irpragarą, tačiaupožemiųkaralystė jaivisadaatrodėnekalta.Leistiamžinybę nieko nematant, negirdint ir visiškai nieko neveikiant jai rodėsi šimtą kartų baisiau už betkokiuskatilus,pilnusverdančiosalyvos.

Opaskui priešakyje sužibomažytė virpanti liepsnelė. Saša patraukė prie jos, bet pasiekti tą liepsnelębuvo neįmanoma: šokantis jonvabalis pabėgdavo nuomergaitės, vėl priartėdavo, kad paerzintų ją, irkaipmatsprukdavotolyn,žaisdamasirviliodamasjąpaskuisave.Sašažinojo,kastai:tuneliougnelė.

Tėvas sakydavo, kad kai žmogus miršta metro, jo siela pasiklydusi blaškosi po tamsius klaidžiustunelius,kurievisibaigiasiaklaviete. Jinesupranta,kadnebėraprisirišusipriekūno,kad josžemiškojibūtisbaigėsi.Taipklaidžioti jai tekstol,kolkažkurtolipriešakyje išvys lauželiougnį.Opamačiusi turiskubėtiprietosugnies,nesjiyrapasiųstapaimtitossielos;liepsnelėbėgdamatolynnuvessieląten,kurjos laukia ramybė. Tačiau kartais nutikdavo taip, kad pasigailėjusi ugnelė atvesdavo sielą atgal prieprarastojokūno.Apietokiusžmonesbūdavošnibždamasi,kadjiegrįžoišanopasaulio,norsteisingiaubūtųbuvęsakyti,kadjuospaleidotamsa.

UgnelėatkakliaikvietėSašąpaskuisave,irjinusileido.Mergaitėnejautėsavokojų,betjųirnereikėjo:kad suspėtųpaskuibėgantį jonvabalį, jaiužtekonepamesti jo iš akių.Žiūrėti įdėmiai, tarsibandant jįįkalbėti,prisijaukinti.

Sašaipavykopagautiugnelę,iršinusitempėmergaitępernepermatomątamsą,pertuneliųlabirintą,iškurio ji niekada nebūtų radusi kelio atgal, į paskutinę jos gyvenimo stotį. Priešakyje šiek tiekprašviesėjo: Sašai rodėsi, kad jos vedlys dabar braižo kažkokios tolimos patalpos, kur jos laukia,kontūrus.

—Saša!—pašaukėjąbalsas,stebėtinaipažįstamas,norsjiirnegalėjoprisiminti,kamjispriklauso.

—Tėti?—nepatikliaipaklausėji,atpažindamaširdžiaibrangiasgaidelessvetimametembre.

Jieatėjo.Iliuzinėtuneliougnelėsustojoir,virsdamapaprasta liepsna,užšokoantaplydytos ištežusiosžvakėsdagties,jaukiaiįsitaisėantjos,lygišpasivaikščiojimosugrįžusikatė.

Jos ranką uždengė kažkieno delnas, vėsus ir sudiržęs. Neryžtingai, bijodama vėl nugrimzti į dugną,Saša atsikabino nuo ugnelės. Prabusdamas paskui ją prasimušė skausmas perskrostame dilbyje, ėmėmausti sumuštą smilkinį. Iš tamsos išplaukė ir šalia susiūbavopaprasti valdiški baldai—pora kėdžių,spintelė... Jipatigulėjotikroje lovoje, tokiojeminkštoje,kadvisainejautėsavonugaros.Tarsikūnąjaibūtųgrąžinędalimis,irnevisųjųeilėdarbūtųatėjusi.

—Saša?—pakartojobalsas.

Ji nukreipė žvilgsnį į kalbantįjį ir atitraukė ranką. Prie jos lovos sėdėjo senis, su kuriuo ji važiavodrezina.Joprisilietimasbuvovisainepretenzingas,jisnedeginoirnežeidėSašos.Jiatitraukėsavodelną

susigėdusidėlto,kadgalėjosupainiotitėvobalsąsusvetimožmogausbalsu,irdardėlnuoskaudos,kadtuneliougnelėnuvedėjąneten.

Senis švelniainusišypsojo.Atrodo, jambuvogana ir to, kad ji atsigavo. Įsižiūrėjusi Sašapastebėjo joakyse šiltus blyksnius, kokius iki šiol buvo regėjusi tik vieno žmogaus akyse. Nenuostabu, kad jiapsigavo.Staigamergaiteipasidarėnepatogupriešsenį.

—Atleisk,—tarėji.

IrčiapatSaša,prisimindamasavopaskutinesminutesPaveleckajosstotyje,šoktelėjoįviršų.

—Okaiptavodraugas?

***

Ji,rodėsi,nemokėjoneiverkti,neijuoktis,ogalbūtjainebelikojėgųdarytineiviena,neikita.Laimė,panašūsįašmenisnagaiaplenkėmergaitę:jaitekovienintelischimerossmūgisnagųplokštuma.Tačiauir jo užteko, kad Saša parai prarastų sąmonę. Dabar jos gyvybei niekas nebegrėsė, patikino Homerągydytojas.Apiesavobėdassenissudaktarunesikalbėjo.

Saša — kol ji buvo be sąmonės, senis įprato ją taip vadinti — suglebo ir atsilošė ant pagalvės, oHomerasgrįžopriestalo,kurgulėjoatskleistassąsiuvinis, išvisodevyniasdešimtšešių lapų.Pasukiojęstarp pirštų tušinuką tęsė nuo tos vietos, kur liovėsi rašyti iš naujo pradėtą knygą, kad prieitų prieklejojančiosmergaitės.

„...šį kartą karavanas užtruko. Užtruko neleistinai ilgai, todėl darėsi aišku: įvyko kažkoks baisusnenumatytasdalykas,nuokurionesugebėjoapgintineiužgrūdintimūšiuosekonvojauspalydovai,neiperilgusmetussuderintisantykiaisuHanzosvadovybe.

Tai dar būtų nieko, jei būtų veikęs ryšys. Tačiau kažkas atsitiko nuvestam iki Žiedo telefono laidui,susisiekimasnutrūkodarpirmadienį,opasiųstaieškotigedimobrigadagrįžoniekonepešusi.”

PakėlęsakisHomeraspašiurpo:mergaitėstovėjojamužnugaros,perpetįžvelgdamairšifruodamajokeverzones.Atrodo,kadantkojųjąlaikėtiksmalsumas.

Senissumišęsapvertėsąsiuvinįviršeliuaukštyn.

—Taušitamreikiaįkvėpimo?—paklausėjijo.

—Ašdartikpradėjau,—kažkodėlsumurmėjoHomeras.

—Okasatsitikokaravanui?

—Ašnežinau,— jisėmėpiešti rėmelįaplinkpavadinimą.—Istorijadarnebaigta.Gulkis, taureikiailsėtis.

—Betjuknuotavęspriklauso,kaipužbaigsiknygą,—paprieštaravojinesijudindamaišvietos.

—Šiojeknygojenuomanęsniekasnepriklauso,—senispadėjotušinukąantstalo.—Ašneišgalvojujos—tiesiogužrašauviską,kasmannutinka.

— Vadinasi, joje juo labiau viskas priklauso nuo tavęs,— susimąstė mergaitė. — O aš į šią knygąpateksiu?

—Štainorėjaupaprašytitavoleidimo,—šyptelėjoHomeras.

—Ašpagalvosiu,—rimtaiatsakėji.—Okamtująrašai?

Senisatsistojo,kadnereikėtųžiūrėtiįjąišapačiosįviršų.

Jau nuo praėjusio pokalbio su Saša jam tapo aišku, kad jos jaunystė ir nepatyrimas darė apgaulingąįspūdį; tarsi keistoje stotyje, kur jiemergaitę pasiėmė, vienerimetai būtų verti dvejų. Ji turėjo įprotįatsakinėtineįtuosklausimus,kuriuosjisištardavobalsu,oįtuos,kurielikdavoneišsakyti.IrklausinėjoSašaHomerotikto,kojisirpatsnežinojo.

Odar jamatrodė: jei jisnoritikėtismergaitėsnuoširdumo,—okaipkitaip ji taps joheroje?—tai irpatsturibūtisujasąžiningas,nepataikautiSašaiirniekonenutylėti,sakytijainemažiau,neisakytųpatssau.

—Noriu,kad žmonėsmaneatsimintų. Irmane, ir tuos, kuriebuvomanbrangūs.Kadžinotų,koksbuvo pasaulis, kurį aš mylėjau. Kad išgirstų pačius svarbiausius dalykus iš to, ką aš sužinojau irsupratau.Kadmanogyvenimasbūtųnugyventasneveltui.Kadkažkaspomanęsliktų.

—Dedi į tai sielą?— jipakreipėgalvą į šoną.—Bet tai jukpaprasčiausias sąsiuvinis. Jisgali sudegtiarbabūtipamestas.

—Nepatikima saugykla sielai, taip?—Homeras atsiduso.—Ne, sąsiuvinis reikalingas tik tam, kadgalėčiauišdėstytiviskąreikiamatvarkairkadašpatsneužmirščiauniekosvarbaus,kolistorijanebaigtarašyti.Opaskuiužtekspapasakotijąkeletuižmonių.Jeiguviskaspavyks,tuometmandaugiaunebebusreikalingineipopierius,neikūnas.

—Tikriausiai tumatei daug tokių dalykų, kuriuos gaila būtų užmiršti visiems laikams,—mergaitėpatraukė pečiais. — O štai aš neturiu ko užrašyti. Ir man nereikia patekti į sąsiuvinį. Neeikvok dėlmanęspopieriaus.

—Na,tavęsdartiklaukia...—pradėjosenisirkaipmatužsikirto:jukjošalianebebus.

Mergaitė neatsiliepė. Homeras išsigando, kad dabar ji visai užsisklęs savyje. Jis bandė parinktitinkamusžodžius,kadsugrąžintųviskąatgal,bettikpatsvislabiaupainiojosiabejodamas.

—Okokspatsgražiausiasdalykasišto,kątuatsimeni?—staigapaklausėji.—Visųgražiausias?

Homeras prikando liežuvį dvejodamas. Seniui buvo keista dalytis slapčiausiais dalykais su žmogumi,kurio jis nepažinojo nė dviejų parų. Šito jis nepatikėjo net Jelenai — ši manė, kad ant sienos jųkambarėlyje kabo paprastas miesto peizažas. Be to, ar mergaitė, kuri visą savo gyvenimą praleidopožemyje,išvisosugebėssuprasti,kąjisjaipasakys?

—Vasaroslietus,—pasiryžojis.

—Kasčiagražaus?—jijuokingaisusiraukė.

—Otukadanorsmateilietų?

—Ne,—mergaitėkrestelėjogalvą.—Tėvasdraudėeitiįlauką.Ašvistiekporąkartųbuvauišlindusi,bet man ten buvo bloga. Baisu, kai aplink nėra sienų. Lietus — tai kai vanduo iš viršaus bėga, —pasitikslinojidėlvisapikta.

Tačiau Homeras jos jau negirdėjo. Jam staiga vėl išaušo ta tolima diena. Senis tarsi mediumas,paskolinęssavokūnąiškviestaidvasiai,įsistebeilijoįtuštumąirkalbėjo,kalbėjo...

— Visas mėnuo buvo sausas ir labai karštas. O mano žmona buvo nėščia, jai ir taip buvo sunkukvėpuoti, o čia toks pragaras...Gimdymonamuose iš viso vienas ventiliatorius, ji visą laiką skundėsi,kaip jai tvanku.Aš taip pat dėl jos vos kvapą gaudžiau. Siaubingai krimtausi: kad ir kaip stengėmės,keleriusmetusniekoneišėjo,paskuigydytojaigąsdinopersileidimu.Irštaidabarjitentarsiirsaugi,betgeriau jau gulėtų namie. Laikas jau atėjo, bet nieko nevyksta. Sąrėmių nėra, o kiekvieną dienąviršininkų neišsiprašysi, kad išleistų iš darbo. O dar kažkas man pasakė: jei pernešioji, gali gimtinegyvas. Aš sau vietos nerandu, vos tik baigiu darbą— iš karto puolu po langu budėti. Tuneliuosetelefonas neveikia, aš kiekvienoje stotyje tikrinu, ar nebuvo praleistų skambučių. Ir štai gaunupranešimą iš gydytojo: „Skubiai paskambinkite.” Kol nusigavau į tylią vietą, jau ir žmoną, ir vaikąpalaidotispėjau,įtaruskvailys.Renkunumerį...1

Homeras nutilo klausydamasis signalų, laukdamas atsakymo.Mergaitė jo nepertraukinėjo, atidėjusiklausimusvėlesniamlaikui.

—Mansako:sveikiname, jumsgimėsūnus.Tai tikdabartaippaprastaiskamba:gimėsūnus.Otadamanžmonąišmirusiųjųsugrąžino,irdartasstebuklas...Pakyluįviršų—otenlietus.Vėsus.Irorasiškartotapotoks lengvas,skaidrus.Tarsimiestasprieštaibūtųbuvęsapsiaustasdulkėtucelofanu.Lapaiėmėšvytėti,danguspagaliau juda,namaiatjaunėjo, ašbėguTverėsgatve į gėliųkioską,verkdamas išlaimės.Skėtįturėjau,betjoneišskleidžiau—norėjaupermirkti,norėjaupajustitąlietų.Dabarnegaliutoperteikti...Tarsinesūnusmanbūtųgimęs,oašpatsbūčiauišnaujoatgimęs,žvelgiauįpasaulįtaip,lygmatyčiau jįpirmąkartą.O ir jis atrodėnaujas, tarsi ir jambūtųką tiknupjovębambagyslę,pirmąkartą jįprausę.Viskasdabarprasidės išnaujo,viską,kasvykonetaip,kasbuvoblogai,—viskądabarbusgalimaištaisyti.Dabaraštarsituriudugyvenimus.Koašnespėjau—sūnuspadarys,viskasmumsdarpriešakyje.Visiemsviskaspriešakyje.

SenisnutiložvelgdamasįplaukiančiusrausvojeūkanojeStalino laikųdešimtaukščius,pasinerdamas įveiklų Tverės gatvės gaudesį, įkvėpdamas salstelėjusio išmetamųjų dujų persmelkto oro. Užsimerkėatsukdamas veidą vasaros liūčiai. Kai atsipeikėjo, ant jo skruostų ir akių kampučiuose dar tviskėjolietauslašai,tarytumkelionėsįtądienąįrodymas.

Jisgreitainusišluostėjuosrankove.

—Žinai,—mergaitėatrodėsutrikusinemažiauužpatįHomerą,—tikriausiailietusvisdėltogalibūtigražus. Aš tokių prisiminimų neturiu. Galima, aš prisiminsiu tai, ką išgyvenai tu? Ir jei nori, — jinusišypsojojam,—ašbūsiutavoknygoje.Jukbentkažkasturilemti,kuoviskasbaigsis.

***

—Dabardarperanksti,—atkirtodaktaras.

Sašanegalėjopaaiškintitambeširdžiui,kaipsvarbujaibuvotai,kojijoprašė.Mergaitėįkvėpėorodarvienaiatakai,tačiautaipjoirneišnaudojo—tiknumojosveikąjarankairnusisuko.

— Nieko, pakentėkite. O jeigu jau pakilote ant kojų ir taip puikiai jaučiatės, tai galite atsargiaipasivaikščioti,—jissusidėjosavoinstrumentusįnutrintąpolietileninįpaketąirpaspaudėrankąseniui.

—Užeisiuužporosvalandėlių.Vyresnybėliepėrūpintis.Patyssuprantate,mesjumsskolingi.

SenisužmetėSašaiantpečiųdėmėtąkareiviškąvatinį,irjiišėjolaukanįkandindaktaro.Ėjoprokitasligoninėspalatas,prodaugybękambariųirkambarėlių,apstatytųstalaisbeilovomis,užlipoperdulaiptųtarpelius į viršų ir praslinko pro niekuo neišsiskiriančias žemas dureles— į neaprėpiamą pailgą salę.Sustingusi ant slenksčio Saša ilgai nesiryžo žengti į vidų. Niekada anksčiau ji nebuvo sutikusi tiekžmoniųvienumetu.Jianksčiaunegalėjonetįsivaizduoti,kadpasaulyjeyratiekgyvųžmonių.

Tūkstančiai veidų— be kaukių! Tokie nepanašūs vienas į kitą... Čia buvo ir nukaršusių senių beinaujagimių. Daugybė vyrų — barzdotų, skustų, augalotų ir neūžaugų, sunykusių ir išsekusių,pilnakraujų ir raumeningų. Subjaurotų mūšiuose arba bjaurių nuo gimimo, pernelyg gražių arbapatrauklių kažkuo neapčiuopiamu, nepaisant šlykščios išvaizdos. Tiek patmoterų— ir raudonsnukiųprekeivių plačiais užpakaliais, apsigobusių skarelėmis, dėvinčių šimtasiūles, ir lyg nulietų blyškiųmerginų,apsirengusiųnepaprastairyškiaisdrabužiais,pasikabinusiųįmantriuskarolius.

Arjiepastebės,kadSaša—kitokia?Arsugebėsjipasislėptiminioje,apsimestivienajų,arjievisipulsir sugrauš ją itžiurkiųgaujasvetimąalbinosą? Išpradžių jaiatrodė,kadvisosakysnukreiptos tik į ją;nuokiekvienoatsitiktinaipagautožvilgsniojąmušėkarštis.Betpraėjoketvirtisvalandos,irjiapsiprato:tarp varsčiusių žvilgsniais žmonių buvo ir priešiškų bei smalsių, ir pernelyg atkaklių, bet dauguma jųbuvomergaiteiabejingi.Lengvaiužkliudęjąžvilgsniaibrovėsitolyn,neskirdamiSašaijokiodėmesio.

Jipamanė,kad šie išsiblaškę,neaštrūsžvilgsniai tarsi alyva sutepa skubančiųžmoniųkrumpliaračius.Jeigujiedomėtųsivienaskitu,trintisbūtųpernelygdidelė,irvisasmechanizmassustotų.

Kad įsisuktum į minią, nebuvo būtina persirengti arba kitaip nusikirpti plaukus. Užteko, užuotnardžiusposvetimusvyzdžius,tarsisužvarbusatsiimtivosspėjusįjuosesudrėktisavožvilgsnį.Pasitepusiapsimestiniu abejingumu Saša galėjo slysti tarp judančių, sukimbančių šios stoties gyventojų daugiaunebestrigdamakiekvienamežingsnyje.

Per pirmąsias minutes jai nutvilkė nosį kunkuliuojantis žmogaus kvapų viralas, bet greitai uoslėatbuko, mokydamasi išskirti jame svarbias sudedamąsias dalis ir praleisdama visas kitas. Pro rūgščiąnešvarių kūnų smarvę prasimušdavo subtilūs, žadinantys jaunystės aromatai. Retkarčiais miniąnuplaudavomoterųišpuoselėtųgardžiųkvapųbangos.Čiapatįsimaišydavoirmėsosdūmasiškeptuvų,irpamazgųduobiųtvaikas.Žodžiu,SašaiperėjatarpdviejųPaveleckajosstočiųkvepėjogyvenimu,irjuoilgiaujiuodėšįpribloškiantįkvapą,tuosaldesnisjisjaiatrodė.

Kad išsamiai ištyrinėtų bekraštę perėją, jai tikriausiai prireiktų viso mėnesio. Viskas čia buvonuostabu...

Prekystaliai su papuošalais, nupintais iš dešimčių geltonų metalinių kaldintų skridinėlių, kuriuosnorėjosiapžiūrinėtivalandųvalandas,irdidžiulėsknygųeilės,kuriosetelpadaugiauslaptųžinių,neijikadanorspajėgsįgyti.

Šauklyspriestendosuužrašu„Gėlės”,kurpuikuojasiturtingassveikinimoatvirukųrinkinys.Kortelėse—išblukusiosįvairiausiųdailiųpuokščiųnuotraukos.VaikystėjeSašaidovanojovienątokį,betkiekjųbuvočia!

Kūdikiai,prigludępriemotinųkrūtinius, ir vyresni vaikiukai, žaidžiantys su tikromiskatėmis.Poros,

liečiančiosvienaskitąkolkastikžvilgsniais,irporos,kuriosjauliečiavienaskitąpirštais.

Taippatvyrai,bandantyspriejosprisiliesti.

Sašabūtųgalėjusijųdėmesįirsusidomėjimąpalaikytisvetingumuarbanorukąnorsjaiparduoti,betnuo jų žodžių, pateptų ypatingu kvėptelėjimu, jai darėsi nejauku ir kiek šleikštu. Kam jiems josprireikė?Nejaugi jiemsmaža vietiniųmoterų?Tarp jų buvo ir tikrai gražių.Margaspalviai audiniai, įkuriuos jos buvo įsisupusios, darė jas panašias į besiskleidžiančius žiedų pumpurus iš atvirukų.Tikriausiaiišjostiesiogjuokiasi...

Arjiišvisogalėtųpažadintivyriškąsmalsumą?Staigamergaitęnusmelkėnepažįstamadvejonė.Galbūtji ne taip viską suprato? Bet kaipgi kitaip? Kažkas ilgesingai suspurdėjo jos viduje— ten, kur po jossusijungiančių šonkaulių arka tik prasideda švelni įduba... Tik giliau. Toje pačioje vietoje, kuriąegzistuojantjipatisauatskleidėvospriešparą.

BandydamanuvytinerimąSašažengėpaleiprekystalius,užverstusįvairiausiomisprekėmis—ginklaisirniekučiais,drabužiaisirprietaisais,—betjiejostaiplabainebedomino.Pasirodė,kadvidinispokalbisgalibūtigarsesnisužĮdegančiąminią,ožmoniųatvaizdai,kuriuospiešiaatmintis,galibūtiryškesniužgyvusžmones.

Arjibuvovertajogyvybės?Argalėjoteistijįpoto,kasatsitiko?Ir,svarbiausia,kokiadabarjoskvailųsvarstymųprasmė?Dabar,kaijijauniekonebegalijampadaryti...

Čia dar anksčiau, nei Saša suprato, dėl ko visa tai jai nutinka, abejonės atsitraukė, ir širdis nurimo.Įsiklausiusi į save ji išgirdo atgarsius kažkokios tolimos melodijos, besiskverbiančios į ją iš išorės,sruvenančiosšaliadaugiakalbiožmoniųsrauto,išsiskiriančiosišjo.

MuzikaSašai,kaip irbetkuriamžmogui,prasidėjo sumotinos lopšinėmis.Tačiau jomis irpasibaigė:tėvasneturėjoklausos irnemėgodainuoti,klajojantysmuzikantai irkitokie fokusininkaiAutomobiliųgamyklos stotyje nebuvo vertinami. Sargybiniai, švarkščiantys prie laužo graudžiai bravūriškaskareiviškasdainas,negalėjopriverstikaipreikiantskambėtineiatsilaisvinusiųfaneriniųgitarųstygų,neiįtemptųSašosstygų.

Tačiau dabar ji girdėjo ne sielvartingą gitarų brazgesį... Greičiau švelnaus, gyvo merginos, netgimergaitės balso — bet nepasiekiamai aukšto žmogaus balso stygoms ir tuo pat metu nenatūraliaistipraus—skardenimą.SukuogiSašagalėjopalygintišįstebuklą?

Nežinomoinstrumentoskambesysužbūrė,pagavoužsižiopsojusiusžmonesirnešėjuoskažkurbegalotoli, į pasaulius, apie kuriuos gimusieji metro negalėjo žinoti, apie kuriuos net neturėjo galimybėsspėlioti.Jisvertėsvajotiteigdamas,kadbetkokiossvajonėsyraįgyvendinamos.Žadinoneaiškųilgesįirčia pat žadėjo jį numalšinti. Nuo jo darėsi gera, tarsi Saša, pasiklydusi apleistoje stotyje, staiga būtųsuradusižibintą,opaskuijospindulyjebūtųišvydusiirišėjimą.

Ji stovėjo prie ginklininko palapinės, o tiesiai priešais ją stūksojo faneros lapas su prisuktais prie joįvairiausiais peiliais — nuo lenktinių mažylių iki plėšrių medžioklinių durklų. Saša sustingusi lygužburtažvelgėįašmenis.

Dvijospusėsnejuokaissusikibodvikovoje.Mintis,atėjusijaiįgalvą,buvopaprastairviliojanti.Senis

davėjaisaująšovinių,jųkaiptikužtekorantytamjuodintampeiliui—plačiam,išgaląstam,puikiausiaitinkamamtam,kąjibuvosugalvojusi.

Po minutės Saša vis dėlto pasiryžo ir nugalėjo save. Pirkinį ji paslėpė savo kombinezono krūtinėskišenėje—arčiautosvietos,kuriąnorėjonuskausminti.Įligoninęjigrįžonejausdamavatiniosunkumoirpamiršusimaudžiančiussmilkinius.

Minia buvo visa galva aukštesnė užmergaitę, tad tolimasmuzikantas, iškvepiantis nuostabias natas,taipirlikojainematomas.Betmelodijadarbandėpavytiją,apsukti,atkalbėti.

Veltui.

***

Kažkasvėlpabeldėįduris.

Homeras šniokštuodamasatsistojo irnusišluostė lūpas rankove,patraukėvandensnuleidimobakeliograndinę.Antžalzganošimtasiūlėsaudiniolikotrumparusvajuosta.Perparąjisvėmėjaupenktąkartą,norsbeveikniekonevalgė.

Negalią buvo galima paaiškinti keliais būdais, įtikinėjo save senis. Kodėl būtinai turėtų būtipagreitėjusiligoseiga?Taigalėjobūtiir...

—Arilgaidar?—nekantriaisuspigomoteriškasfalcetas.

Viešpatie?Nejaugijistaipskubėjo,kadsupainiojoraidesantdurų?

Homeras perbraukė nešvaria rankove per prakaituotą veidą, nutaisė nesudrumsčiamos ramybėsišraiškąirspragtelėjoužšovu.

—Girtuoklis!—išsipusčiusimoterėlė,nustumdamajį,trenkėdurimis.

Kągi,pamanėsenis.Teguljaugeriaujįlaikoprasigėrėliu...Jisžengėveidrodžioviršprausyklėslinkiratsirėmė į jį kakta. Šiaip taip atgavo kvapą ir tik matydamas, kaip rasoja stiklas, susigriebė: nuslydęsžemyn respiratorius kadaravo jam po smakru. Kuo skubiau užsitraukęs respiratorių Homeras vėlužsimerkė. Ne, neįmanoma galvoti apie tai, kad jis perduodamirtį kiekvienam žmogui, kurį sutinkasavokelyje.Suktiatgaljauvėlu:jeigujisiružsikrėtęs,jeinepainiojasimptomų,visastotis,šiaipartaip,jaupasmerkta.Pradedanttiesiogšiamoterimi,nusikaltusiatiktuo,kadjąprispaudėnetinkamąminutę.Kąjidarytų,jeijisjaidabarpasakytų,kadjimirsvėlųvėliausiaipomėnesio?

Kvaila,galvojoHomeras,kaipkvailairnetalentinga.Jisjuksvajojoįamžintivisus,sukuriaisjįsuvedėlikimas, bet, užuot tai padaręs, tapomirties angelu—nevykusiu, plikagalviu, bejėgiu. Seniui pakirposparnusirjįapžiedavonustatydamitrisdešimtiesdienųterminą,tuobūdupastūmėdamiveikti.

Galnubaudėužperdidelįpasitikėjimąsavimi,užpuikybę?

Ne,tylėtiapietaisenisdaugiaunebegalėjo.Tačiaupasaulyjebuvotikvienasžmogus,kuriamjisgalėjoišsipasakoti. JoHomeras vis tiek nesugebės ilgai apgaudinėti, o ir abiem bus kur kas paprasčiau loštiatverstomiskortomis.Netvirtužingsniujispajudėjoligoniųkambariųlink.

Reikalingapalatabuvopačiamekoridoriausgale.Paprastaipriejosdurųbudėdavoslaugė,betdabarjipostąbuvopalikusi,operdurųplyšį išvidaussklidotrūkčiojantisgargaliavimas. Jisšiaip taip jungėsi į

žodžius,betsudarytiišjųprasmingųfraziųneįstengėnetgipasislėpęsHomeras.

— Stipriau... Kovoti... Privalo... Dar yra prasmės... Priešintis... Atsiminti... Dar galima... Suklydo...Pasmerkė...Betdar...

Žodžiai virto maurojimu, tarsi skausmas būtų tapęs neištveriamas ir jau nebeleistų kalbančiajamsugaudytibesiblaškančiųminčių.Homerasžengėvidun.

Hanteris gulėjo be sąmonės, išsikėtojęs ant suglamžytų drėgnų paklodžių. Tvarsčiai, spaudžiantysbrigadininko kaukolę, nuslinko jam tiesiai ant akių, išryškėję skruostikauliai buvo prakaituoti, apžėlęsapatinis žandikaulis bejėgiškai atvipo. Jo plati krūtinė įtemptai, lyg kalvio dumplės, kilnojosi, sunkiaipalaikydamaugnįpernelygdideliamekūne.

Lovosgalvūgalyje,pakaušiuįHomerą,sunėrusiužnugarosliesasrankasstovėjomergaitė.Neiškarto,tik įsižiūrėjęs, senispastebėjobeveik susiliejantį su joskombinezonoaudiniu juodąpeilį, kuriokotą jitvirtaispaudėpirštais.

***

Signalas.

Vėlsignalas.Irvėl.

Tūkstantis dušimtai trisdešimt penktas. Tūkstantis du šimtai trisdešimt šeštas. Tūkstantis du šimtaitrisdešimtseptintas.

Artiomasskaičiavonetam,kadpasiteisintųpriešvadą.Taibuvobūtina,kadjaustų:jiskažkurjuda.Jeijistolstanuotaško,kuriamepradėjoskaičiuoti,vadinasi,sukiekvienusignalujisvisartėjaprietotaško,kuršibeprotybėbaigsis.

Saviapgaulė? Taip, tegul. Tačiau klausyti jų galvojant, kad jie nesiliaus niekada, buvo neištveriama.Nors iš pradžių, per pirmąjį Artiomo budėjimą, jam tai net patiko: signalai lyg metronomas tvarkėminčiųkakofoniją,pagalsavoneskubrųritmąreguliuodamišokinėjantįpulsą.

Tačiau jųsupjaustytosminutės tapdavovisiškaipanašiosviena įkitą, irArtiomuiėmėrodytis: taip iryra, jisužstrigokažkokiuoselaikospąstuoseirnesugebėsišjųištrūkti,kolsignalainutils.Viduramžiaisbuvo toks kankinimas: prasikaltusįjį nuskusdavo plikai ir pasodindavo po statine, iš kurios jam antviršugalvio lašėdavo vanduo, pamažėle išvarydamas nelaimingąjį iš proto. Ten, kur kankinimų suolasbūdavobejėgis,paprasčiausiasvanduoduodavopuikiųrezultatų.

TarsipririštasprietelefonoArtiomasneturėjoteisėspasišalintinėsekundei.Visąbudėjimąjisstengėsinegerti,kadreikalasneatitrauktųjonuosignalų.Išvakarėsejisneiškentė,išsmukoiškambario,nukūrėįišvietę — ir iš karto atgal. Dar ant slenksčio įsiklausė ir pašiurpo: tempas buvo ne tas, signalaspadažnėjo,išsimušėišįprastolygausritmo.Galėjoatsitiktitikviena,irjistaipuikiaisuprato.Akimirka,kuriosjistaiplaukė,atėjojamnesantšalia.

Išgąstingai atsigręžęs į duris— ar kas nematė?—Artiomas kuo greičiau surinkonumerį ir prigludoprieragelio.

Aparatasspragtelėjo,irsignalai,pradėdamiatskaitąnuonulio,vėlėmėskambėtiįprasturitmu.Nuoto

laiko daugiau nė karto nebuvo „užimta”, prie telefono taip pat niekas nebuvo priėjęs. Tačiau mestiragelio Artiomas vis tiek nedrįso, tik perdėdavo jį nuo suprakaitavusios ausies prie sušalusios,stengdamasisnepamestiskaičiaus.

Vadovybei apie šį įvykį jis iš kartonepranešė,odabar jis jau irpatskažkaipnebetikėjo, kad signalaigalėjo skambėti kitaip. Jam buvo duotas įsakymas: prisiskambinti, ir štai jau savaitė, kai Artiomasegzistavo vien dėl šito. Už įsakymo sulaužymą jis pateks į tribunolą, kuriam aplaidumas niekuonesiskirianuosabotažo.

Irdar telefonaspasakydavo jam,kiek liko ikibudėjimopabaigos.Savo laikrodžioArtiomasneturėjo,bet patikrinimo metu jis pagal vado laikrodį užfiksavo, kad signalas kartojasi kas penkias sekundes.Dvylika signalų — minutė. Septyni šimtai dvidešimt — valanda. Trylika tūkstančių šeši šimtaiaštuoniasdešimt—pamaina.Tarsi smiltelės jiebyrėjo išneišmatuojamodydžio stiklinėskolbos į kitą,bedugnę.OsiauramekaklelyjetarpšiųdviejųnematomųindųklausydamasislaikosėdėjoArtiomas.

Mestirageliojisnesiryžotiktodėl,kadvadasgalėjobetkuriąakimirkąsurengtipatikrinimą.Ošiaip...Tai, ką jis darė, neturėjo jokios prasmės. Kitame laido gale, be abejonės, daugiau neliko nė gyvosdvasios.KaiArtiomasužsimerkdavo,priešakisjamvėliškildavošispaveikslas.

Jis matė iš vidaus užbarikaduotą stoties viršininko kabinetą ir jo šeimininką, įsikniaubusį į stalą,rankoje suspaudusį makarovą. Suprantama, kiaurai peršautomis ausimis jis negirdi plyšaujančiotelefono. Tie iš išorės taip ir nesugebėjo išlaužti durų, bet rakto skylutės bei plyšiai lieka atviri.Beviltiškassenoaparatoblerbimasprasiskverbiaprojuos,šliaužiaviršplatformos,užverstosišpampusiaislavonais... Kadaise telefono skambučių būdavo neįmanoma išgirsti dėl netylančio minios klegesio,žingsniųšiugždėjimo,vaikųverksmo,betdabarmirusiųjųdaugiaunebetrikdojoksgarsas,išskyrusjuos.Blyksitamsiairaudonažaranuomerdinčiųavariniųakumuliatorių.

Skambutis.

Darvienasskambutis.

Tūkstantispenkišimtaišešiasdešimttrečias.Tūkstantispenkišimtaišešiasdešimtketvirtasskambutis.

Niekasneatsako.

VIENUOLIKTASSKYRIUS

GĖRYBĖS—Raportuok!

Kąjauką,onetikėtaiužkluptijismokėjopuikiai.Įgulojeapievadąsklandėlegendos.

Buvęssamdinysgarsėjošaltųjųginklųvaldymomenuirsugebėjimuišnyktitamsoje.Kadaise,darprieštai,kai įsikūrėSevastopoliostotyje, jispatsvienas išpjaudavo ištisuspriešoblokuojamuosiuspostus, jeisargybiniaiparodydavobentmažiausiąlengvabūdiškumą.

Artiomaspašokoprispausdamasragelįprieausiespetimi,atidavėpagarbąiršiektiekapgailestaudamasliovėsiskaičiuoti.Vadaspriėjopriebudėjimųlapelio,patikrinopagallaikrodį,priešaisdatą—lapkričiotrečiąją—pažymėjo:devyniosdvidešimtdvi,pasirašėiratsisukoįArtiomą.

—Tyla.Turiuomenyje,kadniekonėra.

— Tyli?.. — vadas supapsėjo lūpomis; mankštindamas raumenis trakštelėjo kaklo slanksteliais. —Nepatikėsiu.

—Kuonepatikėsite?—baugščiaipasitikslinoArtiomas.

—Tuo,kadtaipgreitaipasiekėDobryninostotį.Ką,epidemijajauHanzoje?Tuįsivaizduoji,kasturėjoprasidėti,jeiŽiedaspaveiktas?

—Betmesjuknežinome,—neryžtingaiatsiliepėArtiomas,—galjauirprasidėjo.Ryšiojuknėra.

—Ojeilaidaipažeisti?—vadaspasilenkė,pabarbenopirštaisįstalą.

—Būtųtaspats,kassubaze,—Artiomasmostelėjogalvaįtunelio,vedančioSevastopoliostotieslink,pusę.—Renkunumerį—išvisotylu.Očiabentsignalaigirdimi.Technikadirba.

—Obazeimes,matyt,nereikalingi,jeiprievartųniekasneateina.Arbatiesiognebėrajokiosbazės.IrDobryninostotiestaippatnebėra,—ramiaitarėvadas.—Klausyk,Popovai...Ojeitenniekoneliko,tai

irmesvisigreitaiišdvėsime.Niekasmumsneateisįpagalbą.Irmūsųkarantinastadabusbeprasmis.Galvelniopjį,kaipmanai?—vadasvėlėmėpapsėtilūpomis.

— Tikrai ne, karantinas būtinas, — išsigandęs atsižegnojo tokios erezijos Artiomas, prisimindamasvadoįprotįišpradžiųšautidezertyramsįpilvą,opaskuiperskaitytijiemsnuosprendį.

—Būtinas,—susimąstęspakartojovadas.—Šiandiendartryssusirgo.Duvietiniaiirvienasmūsiškis.Akopovas.OAksionovasmirė.

—Aksionovas?—Artiomassunkiainurijoseiles,užsimerkė.

—Persiskėlėgalvą įbėgį.Sakė,kad labai skaudėjo,—taippat ramiai tęsėvadas.—Ir jisnepirmas.Velniškaismarkiaituriskaudėtigalvą,kadpusvalandįbandytumjąsuskaldytiklūpėdamasantkelių,arne?

—Tikraitaip,—Artiomuipasidarėnegera.

— Nepykina? Silpnumo nejauti? — rūpestingai pasiteiravo vadas, nukreipdamas žibintuvėlį jam įveidą.—Išsižiok.Sakyk:„A-a-a-a”.Šaunuolis.Štaikas,Popovai,tugeriauprisiskambink.PrisiskambinkįDobryninostotį,irteguljietaupasako,kadHanzaturivakcinosirkadjųsanitarinėsbrigadosgreitbusčia.Kadjiemus,sveikuosius, išgelbės.Oligoniusišgydys.Kadmesneliksimešiamepragareperamžiųamžius.Kad grįšime namopas žmonas. Tu grįši pas savoGalią, o aš—pasAlioną irVerą. Supratai,Popovai?

—Tikraitaip,—mėšlungiškailinktelėjoArtiomas.

—Laisvai.

***

Jokardaslūžopriepatrankenos,neatlaikęsužgriuvusioantjosutvėrimosvorio.Ašmenyssusmigotaipgiliaiįmėsą,kadjųnetnebandėišteništraukti.Patsskustagalvis,visassuraižytasnagais,jaubeveiktrisparasbuvobesąmonės.

Sašaniekuonegalėjo jampadėti, bet jai vis tiek reikėjo jį pamatyti.Bent jau tam, kadpasakytų jamačiū...Teguljisjosirneišgirstų.Betgydytojaineleidomergaitėsįjopalatątvirtindami,kadsužeistajamnereikianieko,išskyrusramybę.

Jinebuvo tikra,kodėl skustagalvisnužudė tuos žmones išdrezinos. Jeigu jis šaudė,kad išgelbėtų ją,Sašagalėtųjįpateisinti.Mergaitėsąžiningaibandėtuopatikėti,betjainepavyko.Panašesnisįtiesąbuvokitaspaaiškinimas:žudytijampaprasčiau,neiprašyti.

VisdėltoPaveleckajosstotyjeviskasbuvovisaikitaip.Jokiųabejonių.JisėjobūtentdėlSašos irnetgibuvopasiryžęsžūtidėljos.Vadinasi,jivisdėltoneklydo:tarpjųištiespradėjomegztisryšys?

Kai jispašaukėmergaitęten,Kolomenskostotyje, ji laukėkulkos,onekvietimotoliaueitidrauge.Okuometpaklusniaiatsisuko,iškartopastebėjo,kadjispersimainė,norsjogąsdinantisveidasišlikotokspatbejausmis.Pasikeitėakys: tarsipernejudriųjuodųvyzdžiųstebėjimolangelįbūtųpažvelgęskažkaskitas.Kažkas,kamjikėlėsmalsumą.

Kažkas,kamjidabarturėjobūtidėkingaužgyvybę.

Svarstė—arneperduotijamsidabriniožiedotarsiužuominos,kaipkadaisebuvopadariusijosmotina?Tačiaupabijojo,kadskustagalvisnesuprasženklo.Okaip jidargalėjo jamatsidėkoti?Padovanoti jampeilį vietoje to, kurį jis sulaužė gindamas ją,— taimažiausia, ką Saša galėjo padaryti. Kai ji sustingopersmelkta šios paprastos minties priešais ginklininko prekystalį, įsivaizduodama kaip įteiksskustagalviuinaujądurklą, kaip jis pažvelgs į ją, kąpasakys... Ji netgi akimirkaiužmiršo, kad rengiasinupirktižmogžudžiuiįrankį,kuriuošispjaustysgerklesirskrospilvus.

Tąminutę jis jaibuvonebanditas,odidvyris,negalvažudys,okarys irvisųpirma—vyras.Dar josgalvoje sukosi mintis, neišsakyta ir netgi kaip reikiant neapmąstyta: jo durklas sulaužytas, o jis patssužeistas,negaliatsigauti.Galbūtjeijisturėssveikąpeilį...Taibustarytumamuletas...

Visdėltonupirko.

Ir štai Saša, stovėdamaprie jo lovos, paslėpusi dovanąuž nugaros laukė, kol jis pajus ją ar bent jaupeilioašmenųartumą.Skustagalviskrūptelėjo,sugargaliavo,ėmėkrenkštižodžiais,bettaipirneatgavosąmonės:tamsajįlaikėpernelygstipriai.

Iki šiol mergaitė jo vardo niekada nebuvo tarusi ne tik balsu, bet ir pati sau. Prieš garsiai jįpašaukdamaištarėšįvardąpašnibždomis,tarsiišbandydamajį,galiausiaipasiryžo:

—Hanteri!

Skustagalvis nutilo įsiklausydamas, lyg ji būtų neįsivaizduojamai toli ir jos balsas pasiektų jį vosgirdimuaidu,bettaipirneatsiliepė.Sašapakartojodarkartą,garsiau,atkakliau.Jinesiruošėatsitraukti,koljisatsimerks.Jainorėjositaptijotuneliougnele.

Koridoriujekažkasnustebęsšūktelėjo,sušiūravobatai,irSaša,negaišdamalaiko,pritūpusipadėjopeilįantspintelėslovosgalvūgalyje.

—Čiatau,—pasakėji.

PlieniniaipirštaitaipsuspaudėSašosriešą,kadgalėjosulaužytijaikaulus.Sužeistasissugebėjokilstelėtivokus,betjožvilgsnisnesąmoningaiklaidžiojoaplink,niekurnesustodamas.

—Ačiūtau...—mergaitėnesistengėišlaisvintiįspąstuspakliuvusiosrankos.

—Kąjūsčiadarote?!

Prie jos prišoko žaliūkas riebaluotu baltu chalatu, įgėlė skustagalviui švirkštu, ir ligonis kaipmatsuglebo.Sanitaras,vienutrūktelėjimupakeldamasSašąantkojų,prosukąstusdantisiškošė:

—Tuką,nesupranti?Jistokiosbūklės...Daktarasuždraudė...

—Taitunesupranti!Jisturiužkažkonusitverti,onuojūsųadatųjamrankosatsigniaužia...

VyriškispastūmėSašąišėjimolink,betšinulėkusikelisžingsniusapsisukoirmetėįjįatkaklųžvilgsnįišpadilbų.

—Kadaščiadaugiautavęsnematyčiau!Očiadabarkas?—jispastebėjopeilį.

—Taijo...Ašjamatnešiau,—užsikirtoSaša.—Jeinejis...manetiepadaraibūtųįskuteliussudraskę.

—Omanedaktarassudraskys,jeisužinos,—sumurmėjosanitaras.—Viskas,nešdinkis!

BetSašaužtrukodarakimirką.Vėlkreipdamasi įvaistųkvaitulyjepaskendusįHanterį jibaigėtai,kąnorėjopasakyti:

—Ačiū.Tumaneišgelbėjai.

Žengėišpalatos.Staigaišgirdotylųpavargusįbalsą:

—Aštiknorėjaujįužmušti...Pabaisa...

Durysužsitrenkėjaipriešaisveidą,irspynoježvangtelėjoraktas.

***

Peilis buvo skirtas kažkamkitam,Homeras iš karto tai suprato.Pakako išgirsti, kaipmergaitė šaukiabesikapanojantįklampioseklejonėsebrigadininką—irreikliai, iršvelniai, irgailiai.Senis, jaupasiryžęsįsikišti,suglumoiratsitraukė:čia jamnereikėjoniekogelbėti.Padėti jisgalėjotikvienubūdu:greičiaupasišalinti,kadneišgąsdintųSašos.

Ką gali žinoti, galbūt ji buvo teisi? Juk Nagatino stotyje Hanteris visiškai užmiršo savo pakeleivius,paliko juos sudraskyti vaiduokliškiems ciklopams. O šiame mūšyje... Nejaugi brigadininkui mergaitėgalėjokažkąreikšti?

SusimąstęsHomerasnudūlino į savopalatą.Priešais jį atpėdinosanitaras, stumtelėjo senįpetimi,betšis net neatkreipė į jį dėmesio. Laikas atiduoti Sašai daiktelį, kurį jis jai nupirko turguje, pasakė sauHomeras.Atrodo,kadšisdaiktasjainetrukuspravers.

Jisištraukėišstalostalčiauspaketą,pavartėjįrankose.Mergaitėįsiveržėįkambarįpokeliųminučių—įsitempusi, sutrikusi ir pikta. Užsikėlė kojas ant savo lovos, nusisuko į kampą. Homeras laukė —pratrūksaudraarpraeisprošalį?Sašatylėdamaėmėgraužtinagus.Atėjolaikasimtisryžtingųveiksmų.

—Turiutaudovaną,—senisišlindoišužstaloirpadėjoryšulėlįantapkloto,šaliamergaitės.

—Kam?—taukštelėjojižnyplėmisneišlįsdamaiškiauto.

—Okamžmonėsišvisovienaskitamkąnorsdovanoja?

—Kadatsilygintųužgerusdarbus,—tvirtaiatsakėSaša.—Kuriuosjiemsjaupadarėarbakuriuosjiepaskuipaprašysatlikti.

—Tadasakykime,kadašatsilyginutauužgerądarbą,kurįtujaupadarei,—nusišypsojoHomeras.—Daugiauašneturiukotavęsprašyti.

—Aštauniekonepadariau,—paprieštaravomergaitė.

—O kaipgimano knyga?Aš tave joje jau apgyvendinau. Reikia atsiskaityti, nenoriu būti skolingas.Nagi,užteks,išvyniok,—jisjuokaisnutaisėsusierzinusįtoną.

—Aštaippatnemėgstuliktiskolinga,—pasakėSašaišvyniodamapakuotę.—Kastai?Oi!

Jilaikėrankoseraudonąplastmasinįdiską,plokščiądėžutę,atsidarančiąperpusę.Kadaisetaibuvopigikelioninė pudrinė. Tačiau abu loveliai — pudrai ir skaistalams — buvo seniai ištuštėję. Užtatveidrodėlis,įtaisytasįvidinędangteliodalį,puikiaiišliko.

—Čiamatyti geriaunegubaloje,—Saša juokingai išpūtė akis tyrinėdama savoatvaizdą.—Kam tu

manjįdavei?

— Kartais naudinga pamatyti save iš šalies, — šyptelėjo Homeras. — Padeda daug ką apie savesuprasti.

—Okąašturiuapiesavesuprasti?—suklusoji.

—Yražmonių,kurieniekadaneregėjosavoatvaizdoirtodėlvisągyvenimąlaikosavekažkuokitu.Išvidaus dažnai būna blogai matyti, o pasakyti nėra kam... Jie ir toliau klys, kol netyčia išvys saveveidrodyje.Irnetgižvilgtelėjęįsavoatvaizdąjiedažnainegalipatikėti,kadmatopačiussave.

—Irkąašjamematau?—nepasidavėji.

—Tumanpasakyk,—senissunėrėrankasantkrūtinės.

—Save.Na...mergaitę,—kadįsitikintų,jipasisukoįveidrodėlįvienuskruostu,potokitu.

—Merginą,—pataisėjąHomeras.—Irgananevalyvą.

Jidar šiek tiekpasisukiojo,paskuimetė žvilgsnį įHomerą, rengdamasikažkopaklausti,persigalvojo,patylėjo,visdėltosukaupėdrąsąirpriversdamasenįužsikosėtiišdrožė:

—Arašbaidyklė?

—Sunkupasakyti,—jisvosgalėjoišlaikytikylančiusaukštynlūpųkampučiussuspaustus.—Popurvunematyti.

—Tai čia esmė?— Saša pakėlė antakius.—Ką, vyrai nejaučiamoters grožio?Ar jums viską reikiaparodytiirpaaiškinti?

—Kogera,taip.Naudodamiesituomusdažnaiapgaudinėja,—nusijuokėHomeras.—Dažaigalisumoters veidu daryti tikrus stebuklus. Tačiau tavo atveju kalbame ne apie portreto restauravimą, oveikiau apie kasinėjimus. Pagal iš žemės kyšantį antikinės statulos padą sunku spręsti apie jos grožį.Norsjibeveikneabejotinaigraži,—atlaidžiaipridūrė.

—Kąreiškia„antikinė”?—Sašaieškojoklastos.

—Senovinė,—toliausmaginosiHomeras.

—Mantikseptyniolika!—paprieštaravoji.

—Tai bus išsiaiškinta jau vėliau.Kai atkas,— senis sunesudrumsčiamos ramybės išraiška veide vėlsėdo už stalo, atvertė paskutinį prirašytą sąsiuvinio lapą ir vis labiau niurdamas ėmė iš naujo skaitytiužrašus.

Jeiatkas.Irmergaitę,irjįpatį,irvisuskitus.Kadaisejissmagindavositokiaispamąstymais:kas,jeipotūkstantmečio archeologai, tyrinėdami senosios Maskvos, kurios ir vardas tada jau bus išnykęs,griuvėsius ras vieną įėjimų į požemio labirintus? Tikriausiai nuspręs, kad aptiko milžinišką masinękapvietę, — juk vargu ar kam ateis į galvą mintis, kad žmonės galėjo gyventi šiose tamsiosekatakombose.Nustatys,jogkadaiseišsivysčiusikultūrasavoegzistencijossaulėlydžiuaiškiaidegradavo:vaduslaidojorūsiuosekartusuvisamanta,ginklais,tarnaisirsugulovėmis.

Homero sąsiuvinyje liko dar daugiau nei aštuoniasdešimt švarių lapų.Ar užteks jų sutalpinti abiem

pasauliams—tam,kurisdriekėsipaviršiuje,irtam,kurisšurmuliavometro?

—Artumanęsnegirdi?—mergaitėpapurtėjįužrankos.

—Ką?Atleisk,užsigalvojau,—jispatrynėkaktą.

—O senovinės statulos tikrai gražios?Na, tai, kas žmonėms anksčiau atrodė gražu, išlieka gražu iršiandien,taip?

—Taip,—senispatraukėpečiais.

—Irrytojišliksgražu?—toliauklausinėjoji.

—Tikriausiai.Jeibuskamįvertinti.

Saša susimąsčiusi nutilo. Homeras, vėl stodamas į savo nelinksmų apmąstymų vėžes, neskubinopokalbio.

—Vadinasi,grožisbežmogausneegzistuoja?—suglumusigaliausiaipaklausėSaša.

—Ne,tikriausiaineegzistuoja,—išsiblaškęsatsakėsenis.—Jeiniekastogrožionemato...Jukgyvūnainegali...

— O jei žvėrys skiriasi nuo žmonių tuo, kad neskiria grožio nuo bjaurumo, — susimąstė Saša, —vadinasi,begrožiožmogustaippatnegaliegzistuoti?

—Puikiausiaigali,—palingavogalvąsenis.—Daugeliuijovisainereikia.

Mergaitėįkišorankąįkišenęirištraukėneaiškųdaiktą—išpaišytąkvadratėlį, lygišpolietileno,lygišplastiko.

Sašadroviaiirtuopatmetuišdidžiai,lygatskleisdamadidelįlobį,ištiesėjįHomerui.

—Kasčia?—paklausėšis.

—Tumanpasakyk,—gudriainusišypsojoji.

— Na,— jis atsargiai paėmė kvadratėlį į rankas, perskaitė užrašus, grąžino jį mergaitei,— arbatosmaišeliopakuotė.Supaveikslėliu.

—Supaveikslu,—pataisėjįSaša.—Sugražiupaveikslu,—pridūrėjimesdamaiššūkį.—Jeinejis,ašbūčiau...sužvėrėjusi.

Homeras žvelgė į ją jausdamas, kaip tvinksta, kaupiasi akyse ašaros ir darosi vis sunkiau kvėpuoti.Sentimentaluskvailys,rėžėsau.Atsikosėjo,atsiduso.

—Tuniekadanebuvaipakilusiįviršų,įmiestą?Išskyrustąkartą.

—Oką?—Sašavėlpaslėpėpakelį.—Norimanpasakyti,kadtenviskasnetaipkaippaveiksle?Kadtaipišvisonebūna?Ašpatitaižinau.Žinau,kaipatrodomiestas—namai,kelias,upė.Baisuirtuščia.

—Atvirkščiai,—atsiliepė senis.—Niekogražesniouž šįmiestą ašnesumatęs.O tu... Sprendi apievisąmetro iš vieno pabėgio. Aš turbūt net nesugebėsiu tau to nupasakoti. Pastatai, aukštesni už betkokiasuolas.Prospektai,kunkuliuojantyslygkalnųupės.Negęstantisdangus,švytintisrūkas...Miestasyratuščiagarbis,jisgyvenašiaminute—kaipbetkurisišmilijonųjogyventojų.Beprotiškas,chaotiškas.

Visas sudarytas iš nesuderinamų derinių, pastatytas neturint jokių planų. Neamžinas, nes amžinybėpernelygšaltairnejudri.Bettoksgyvas!—Homerassugniaužėkumščius,paskuinumojoranka.—Tunesuprasi.Turitaipamatytipati...

Tąakimirką jis irpatspatikėjo,kad jei Sašapakiltų įpaviršių, ji taippat išvystųanomiestovaizdinį.Patikėjovisiškaiužmiršęs,kadtamjiturėtųbūtipažinusimiestąšiamdaresantgyvam.

***

Seniskažkaipsugebėjosusitarti,kadSašąpraleistųužHanzosužkardos—suginkluotapalyda,tarsiįsušaudymą,pervedėjąpervisąstotįįtarnybinespatalpas,kurbuvovietinėpirtis.

DviejųPaveleckajosstočiųvienodasbuvotikpavadinimas, tarsidviseserisbūtųatskyrę iškarto jomsgimus, viena būtų patekusi į turtingą šeimą, o kita augusi alkanoje pusstotėje ar iš viso tuneliuose.Spindulinė stotis išėjo kiek purvina, pramuštgalviška, bet lengva ir erdvi. Žiedinė — žema, kresna,deramaiapšviestairiššveistaikiblizgesio;vospažvelgusjiišduodavosavocharakterį—ūkiškąiršykštų.Šiuometučiabuvonedaugžmonių—kogera,visi,kurienedirbostotyje,SpindulinėsstotiesbalaganąvertinolabiauneiŽiedinėsstotiesorųgriežtumą.

Persirengimo kambaryjemergaitė buvo viena.Matė, jog sienos čia dengtos tvarkingomis geltonomiskeramikosplytelėmis,grindys—skaldytomisdaugiabriaunėmistrinkelėmis,paruoštosdažytosgeležinėsspintelės avalynei ir drabužiams, ant atspurusio laido kabo elektros lemputė, pastatyti du supjaustytudermantinuaptrauktisuolai.Jiapmirėišsusižavėjimo.

Liesaūsuotapirtininkedavėjaineįtikėtinaibaltosspalvosrankšluostįirkietąpilkomuiloplytelę,leidoužsklęstidušokabinosskląstį.

Irrankšluosčiolangeliai, iršleikštusmuilokvapas—visataipriklausėtolimaipraeičiai,kaiSašabuvomylima ir saugoma komendanto dukrelė. Dabar ji net užmiršo, kad kažkur šie dalykai vis daregzistuoja.

Saša atsisegiojo sukietėjusį nuo purvo kombinezoną skubėdama kuo greičiau iš jo išsivaduoti.Nusivilko marškinėlius, nusimetė šortus ir pasišokinėdama puolė prie rūdimis išberto vamzdžio susavadarbiu piltuvėliu. Per jėgą, slidinėdama pirštais per deginantį geležinį čiaupą, išlaisvino karštąvandenį...Beveikverdantį!Spausdamasipriesienos,kadišvengtųtvilkančiųpurslų,pasukokitąčiaupą.Galiausiaisumaišėšaltįirkarštįreikiamusantykiu,baigėšokinėtiirvisaištirpovandenyje.

Į grotelėmis uždengtą nuotekų angą kartu su vandens burbulais tekėjo dulkės, suodžiai, tepalas,kraujas — ir Sašos, ir kitų žmonių, nuovargis ir neviltis, kaltė, nerimas. Praėjo nemažai laiko, kolvanduopašviesėjo.

Ar to užteks, kad senis baigtų ją erzinti, svarstė Saša, lyg svetimus apžiūrinėdama savo rožiniusiššutusius padus, tyrinėdama neįprastai baltus delnus. Ar užteks, kad vyrai galėtų įžiūrėti jos grožį?GalbūtHomeras buvo teisus— jai buvo kvaila eiti pas sužeistąjį nesusitvarkius?Turbūt tokių dalykųdarreikėsmokytis.

Ar jis pastebės, kaip Saša pasikeitė? Ji užsuko čiaupus, nušlepsėjo į persirengimo kambarį, atidarėpadovanotąjįveidrodį...Ne,neatkreiptiįtaidėmesiobuvoneįmanoma.

Karštas vanduo padėjo jai atsipalaiduoti, nugalėti abejones. Skustagalvis savo keistais žodžiais apiepabaisą nenorėjo jos atstumti. Jis tiesiog dar nespėjo atsigauti, jis nesikreipė į ją, o tik tęsė įnirtingąginčą,sukažkuopradėtąsavokošmare.Jaireikėjotiksulaukti,koljisatgaussąmonę,irtąminutębūtišalia, kad...KadHanteris iš kartopamatytų ir suprastų.Okaspaskui?Nėrako jai apie tai galvoti. Jispakankamaipatyręs,kadjigalėtųjamviskąpatikėti.

Prisimindama, kaip skustagalvis blaškėsi klejodamas, Saša jautė, nors negalėjo to paaiškinti, kaipHanteris jos ieškojo, todėl ji galėjo jįnuraminti, palengvinti jokarštį, padėti jampasiekti pusiausvyrą.Juodaugiaujiapietaigalvojo,juokarščiaudarėsijaipačiai.

Riebaluotą kombinezoną iš mergaitės atėmė, pažadėję jį išskalbti, mainais įteikė nunešiotas šviesiaimėlynaskelnesirskylėtąmegztinįaukštukaklu.Sunaujaisdrabužiaisjaibuvoankštokairnejauku.Beto, kol ją vedė atgal per pasienio postus į ligoninę, prie kelnių ir megztinio lipo beveik visų vyrųžvilgsniai;kaiSašapasiekėsavolovą,jaijauvėlnorėjosiįdušą.

Seniokambaryjenebuvo,betnuobodžiauti jaivienaineteko.Pokeletominučiųduryssugirgždėjo, irvidunpažvelgėdaktaras.

—Naką,sveikinu.Galiteaplankyti.Atsigavo.

***

—Kelintašiandiendiena?

Brigadininkas pakilo, remdamasis alkūne, sunkiai pakraipė galvą ir įsisiurbė akimis į Homerą. Taskažkodėlčiuposauužriešo,norslaikrodžiojauseniainebenešiojo,skėstelėjorankomis.

—Antra.Lapkričioantra,—pasufleravosanitaras.

—Trysparos,—Hanterissusmukoantpagalvės.—Trisparaspradrybsojau.Vėluojame.Reikiaeiti.

—Tolinenueisi,—pabandėatvestijįįprotąsanitaras.—Tavokūnenetkraujobeveiknebeliko.

—Reikiaeiti,—nekreipdamasįjįdėmesiopakartojobrigadininkas.—Laikomažai...Banditai...—irstaiganutilo.—Kamtaurespiratorius?

Senis ruošėsi šiam klausimui: jis turėjo ištisas tris dienas gynybos linijoms pastatyti ir kontrpuolimuisuplanuoti. Hanterio nuoalpis išgelbėjo Homerą nuo nereikalingų prisipažinimų: dabar juos buvogalimapakeistiapgalvotumelu.

—Nėrajokiųbanditų,—sušnibždėjojis,palinkęsviršsužeistojolovos.—Koltubuvaiapalpęs...Visąlaikąkalbėjai.Ašviskąžinau.

—Kąžinai?!—Hanterisstvėrėjįužpakarpos,patraukėįsave.

—Apie epidemiją Tūlos stotyje... Viskas gerai,— senismaldaujamai pamojavo ranka sulaikydamassanitarą, kuris norėjo atitraukti jį nuo brigadininko.—Aš susitvarkysiu.Mums reikia pasikalbėti, argalėčiaujūsųpaprašyti...

Sanitarasnenoromisnusileido,užmovėantšvirkštoadatosgaubtelįirišėjoišpalatos,palikdamasjuosvienus.

— Apie Tūlos stotį... — Hanteris dar nenuleido nuo senio pašėlusio karštligiško žvilgsnio, bet

spaudimaspamažusilpnėjo.—Niekodaugiau?

—Tik tiek.Kadstotyje—nežinomos infekcijosžidinys.Kad jiperduodamaperorą...Kadmūsiškiaiįvedėkarantiną,laukiapagalbos.

—Taigi.Taigi...—brigadininkaspaleidojį.—Taip.Epidemija.Bijaiužsikrėsti?

—Kaspatssaugosi,tamirDievaspadeda,—atsargiaiatsakėHomeras.

—Nataip.Nieko...Ašartinebuvaupriėjęs,skersvėjispūtėįjųpusę...Neturėčiau.

—Kamtaistorijaapiebanditus?Kąruošiesidaryti?—įsidrąsinosenis.

— Pirmiausia vyksiu į Dobrynino stotį, susitarti. Paskui turėsiu išvalyti Tūlos stotį. Reikialiepsnosvaidžių,kitaipjokiubūdu...

—Stotyjesudegintivisusgyvus?Omūsiškius?—senisdartikėjosi,kadbrigadininkomestižodžiaiapieliepsnosvaidžiusbuvotokspatapgaulingasmanevraskaipirvisakita,kąjiskalbėjoSevastopoliostotiesvadovybei.

—Kodėlgyvus...Lavonus.Nėra išeities.Visusužkrėstuosius,visus, turėjusiuskontaktą.Visąorą.Ašgirdėjau apie tą ligą...—Hanteris užsimerkė, aplaižė suskeldėjusias lūpas.—Vaistų nėra. Prieš porąmetųbuvoprotrūkis...Dutūkstančiailavonų.

—Betjukjisbaigėsi?..

—Blokada.Liepsnosvaidžiai,—brigadininkasatsukoįsenįsavosubjaurotąveidą.—Nėrakitobūdo.Jei ištrūks...Bentvienasžmogus.Visiemsgalas.Taip,melavauapiebanditus.KitaipIstominasnebūtųleidęsišnaikintivisų.Pernelygminkštas.Oašatsivesiutokių,kurieneklausinėja.

—Okas,jeiyražmonių,kurieturiimunitetą?—nedrąsiaipradėjoHomeras.—Ojeiyrasveikų?Aš...Tusakei...Ojeijuosdargalimaišgelbėti?

— Nebūna imuniteto. Visi, turėję kontaktą, užsikrečia. Ten nėra sveikų žmonių — yra tikgyvybingesnių,—atkirtobrigadininkas.—Jiemspatiemsblogiau.Ilgiaukankinsis.Patikėk...Tai jiemsreikia,kadašjuos...kadjuospribaigtų.

—Otaukamvisatai?—senisdėlvisapiktaatsitraukėtoliaunuolovos.

Hanteris pavargęs nuleido akių vokus— irHomeras vėl pastebėjo, kad jo akis, buvusi subjaurotojeveido pusėje, negali visiškai užsimerkti. Brigadininkas neatsakė taip ilgai, kad senis jau ruošėsi bėgtidaktaro.

Tačiaupaskuijislėtaiiraiškiai,tarsihipnotizuotojonukreiptasįbegalotolimąpraeitįieškotiprarastųprisiminimų,prosukąstusdantistarė:

—Ašprivalau.Gintižmones.Pašalintibetkokįpavojų.Ašreikalingastiktam.

***

ArHanterisradopeilį?Arsuprato,kadjisnuoSašos?Ojeigujisneatspėsarbaneįžvelgsjamepažado?Mergaitėlėkėkoridoriumi,vaikydamająkankinančiasmintis,darnežinodama,kąjijampasakys...Kaipgaila,kadjisneatgavosąmonėsanksčiau,neijiatsidūrėpriejolovos!

Saša išgirdo beveik visą pokalbį — ji sustingo ant slenksčio ir atšoko atgal, kalbai pasisukus apiežmogžudystes. Žinoma, visko iššifruoti ji negalėjo, bet to jai ir nereikėjo. Svarbiausią dalyką ji jauišgirdo.Daugiaulauktinebebuvoprasmės.Sašagarsiaipasibeldė.

Senio,besikeliančiojospasitikti,veidasbuvoiškreiptasnevilties.Homerasvosjudėjo,tarsiirjambūtųtekusi jėgas atimanti adata, tarsi kažkas būtų išsukęs dagtį iš jo vyzdžių. Sašai jis atsakė nevalingulinktelėjimu—lygpakaruoklįbūtųtrūktelėjęviršunužvirvės.

Mergaitė prisėdo ant sušildytos taburetės kraštelio, prikando lūpas ir sulaikė kvėpavimą priešžengdamaįnaująnepažintątunelį.

—Taupatikomanopeilis?

— Peilis?— skustagalvis apsidairė, pamatė juodą durklą ir, neliesdamas jo, nepatikliai įsistebeilijo įSašą:—Kasčiadabar?

—Čiatau,—jaitarsigarastvoskėįveidą.—Tavosulūžo.Kaitu...Ačiū...

—Keistadovana.Išniekonepriimčiautokios,—posunkiostylosprabilojis.

Jo žodžiuose Saša išgirdo lyg ir užuominą, daugiaprasmį nutylėjimą, ir ji, priimdama šį žaidimą, betnežinodama visų jo taisyklių, ėmė ieškoti žodžių apgraibomis. Išėjo nerangiai, neteisingai, mergaiteiapskritaisunkiaisekėsikalbaapsakytitai,kąjijautė.

—Tu taippat jauti, kad aš turiu gabalėlį tavęs?Tą gabalėlį, kurį iš tavęs išplėšė...Kurio tu ieškojai?Kadašgaliutaujįatiduoti?

—Kąčiapaistai?—Hanterisperliejojąlediniuvandeniu.

—Ne, tu tai jauti,—gūždamasiatkakliai tvirtinoSaša.—Kadsumanimi tu tapsivisavertis.Kadašgaliubūtisutavimiirkadprivalau.Priešinguatvejukodėlpasiėmeimanekartu?

—Nusileidauporininkui,—jobalsasbuvobespalvisirtuščias.

—Kodėlapgyneinuožmoniųdrezinoje?

—Būčiaujuosnužudęsbetkuriuoatveju.

—Kamtadaišgelbėjainuotopadarostotyje?!

—Reikėjosunaikintijuosvisus.

—Geriaujaujisbūtųmanesuėdęs!

— Tu nepatenkinta, kad likai gyva? — nesuprasdamas paklausė jis. — Tai pasikelk į viršųeskalatoriumi,tentokiųdardaug.

—Aš...Tunori,kadaš...

—Ašniekoištavęsnenoriu.

—Ašpadėsiutausustoti!

—Tukabinėjiesipriemanęs.

—Tunejauti,kad...

—Ašniekonejaučiu,—jožodžiaibuvosurūdijusiovandensskonio.

Netbaisiosbalkšvospabaisosžnyplėsnegalėjosužeistijostaipgiliai.

Saša pašoko, sužeista puolė lauk iš palatos. Laimė, jos kambarys buvo tuščias. Ji įsispraudė į kampą,susirietė į kamuoliuką. Paieškojo kišenėje veidrodžio— norėjomesti jį šalin,— bet nerado: atrodo,pametėjįprieskustagalviolovos.

Kai ašaros pradžiūvo,mergaitė jau žinojo, ką jai daryti. Susiruošti ilgai netruko. Senis atleis jai, kadpavogė jo automatą,— jis tikriausiai atleistų jai bet ką. Brezentinis apsauginis kostiumas, išvalytas irišdezinfekuotas, laukė jos pagalbinėse patalpose bejėgiškai nukaręs nuo kabliuko. Tarsi kažkoksburtininkas būtų išdarinėjęs ir prakeikęs nužudytąjį storulį, privertęs jį ir po mirties sekti Sašą beivykdytijosvalią.

Jiįsispraudėįjį,išgriuvoįkoridorių,nudūmėperėjairpakiloįplatformą.

Kažkurpakeliuijąlyžtelėjostebuklingosmuzikosupelis,kurioištakųjitaipirnesuradopraėjusįkartą.Neatsirado atliekamųminučių jų ieškoti ir dabar. Stabtelėjusi tik akimirkai, Sašanugalėjo pagundą irpajudėjotolynsavožygiotikslolink.

Dieną poste prie eskalatoriaus budėjo tik vienas sargybinis: šviesiuoju paros metu sutvėrimai išpaviršiausniekadanetrikdydavostoties.

Pasiaiškinimamsjinesugaišonėpenkiųminučių:keliasįviršųčiavisadabuvoatviras,buvonegalimaeskalatoriumi tik nusileisti. Palikusi sukalbamam sargybiniui pustuštę automato dėtuvę, Saša padėjokojąantpirmosiospakoposlaiptų,vedančiųtiesiogįdangų.

Pasitaisiusismunkančiaskelnes,ėmėlipti.

DVYLIKTASSKYRIUS

ŽENKLAINamie, Kolomensko stotyje, iki paviršiaus buvo visai netoli— lygiai penkiasdešimt šešios plokščiospakopos. Tačiau Paveleckajos stotis buvo įsiraususi į žemę kur kas giliau. Ropšdamasi kulkų serijųišvarpytugirgždančiueskalatoriumiSašanematėgalošiamlipimui.Josžibintuiužtekojėgųtiktam,kadišplėštų iš tamsos sudaužytas eskalatoriaus šviestuvų stiklines ir aprūdijusius sukrypusius stendus,kuriuosebuvovaizduojamiblausūskažkienoveidaibeididelės raidės,besidėliojančios įbeprasmiškusžodžius.

Kamjaieitiįviršų?Kammirti?

Tačiau kam ji reikalinga apačioje? Tikrai reikalinga, kaip žmogus, o ne kaip neparašytos knygosveikėja?

Arvertėjoirtoliausaveapgaudinėti?

Kai Saša patraukė iš ištuštėjusiosKolomensko stoties, palikdama ten savo tėvo kūną, jai atrodė, kadvykdojudviejųsenąpabėgimoplaną.Išsinešajodalelęsavyje,benttaippadėdamajamišsilaisvinti.Betnuoto laiko jis jainėkartoneprisisapnavo,oSašaimėginantatgaminti tėčioatvaizdąvaizduotėje,kadpasidalytų su juo tuo, ką pamatė ir išgyveno, vaizdas išeidavo netvarus ir bežadis. Tėvas negalėjo jaiatleistiirnenorėjobūtitaipišgelbėtas.

Tarp jo surastų knygų, kurias Saša spėjo perversti prieš išmainydama į maistą ir šovinius, jai ypačįsiminėsenasbotanikosžinynas. Iliustracijos jamebuvosąlyginės:patamsėjusiosnuo laikonuotraukosirpieštukudarytibrėžiniai.Tačiaukitoseknygose,kuriospatekojaiįrankas,paveikslėliųvisainebuvo,taigišibuvoSašosmėgstamiausia.Olabiauužvisuslikusiusaugalusžinynejaipatikovijoklis.Netgine,nepatiko—jiužjautėvijoklį,nesatpažinojamesave.Jukjailygiaitaippatreikėjoatramos.Kadaugtųaukštyn.Kadpasiektųšviesosspindulius.

Dabar jos instinktas reikalavo surasti galingą kamieną, prie kurio galėtų priglusti, jį apkabinti ir

apsivyti.Netam,kadmistųsvetimokūnosyvais,netam,kadatimtųišjošviesąbeišilumą.Tiesiogbejoji buvopernelygminkšta, lanksti, bestuburė,kadgalėtų stovėti— likusi viena ji būtųpriversta visadadriektisžeme.

Tėvas sakydavo Sašai, kad ji neturi nuo nieko priklausyti ir niekuo pasikliauti. Juk, išskyrus jį, jainebuvokuopasikliauti jųužmirštojepusstotėje, o tėvas suprato, kad jisnėra amžinas. Jisnorėjo, kaddukraužaugsibūtųnegebenė,o laivųstatybai tinkamapušis,betpamiršo, jog taiprieštaraujamotersprigimčiai.

Saša išgyventų be jo. Išgyventų ji ir be Hanterio. Tačiau susiliejimas su kitu žmogumi jai atrodėvienintelė paskata galvoti apie ateitį. Kai skriejančioje drezinoje mergaitė apsivijo jį rankomis, jaipasirodė, kad jos gyvenimas įgavo naują šerdį. Ji prisiminė, kad pasitikėti kitais — pavojinga, opriklausytinuojų—negarbinga,taigibandydamaprisipažintiskustagalviuiturėjonugalėtisave.

Sašanorėjopriglustiprie jo,o jismanė,kad jikabinasi jamįbatus.Likusibeatspirties ir sutryptasužeme,jinesirengėnusižeminusitęstipaieškų.Jisišvarėjąįviršų—kągi,tebūnietaip.Jeigujaikasnorsatsitiksviršuje,kaltasdėltobusjis,tikjisgalitamsutrukdyti.

Pagaliaupakoposbaigėsi.Sašaatsidūrėerdviosmarmurinėssalėspakraštyje,kuriosrievėtosgeležinėslubosvietomisbuvoįgriuvusios.Protolimaspralaužastryškoryškūsstebėtinospilkosįbaltumąspalvosspinduliai, o jų purslai pasiekė netgi tą užkampį, kuriame buvo ji. Užgesinusi žibintą ir užgniaužusikvapąSašavogčiomispatraukėpirmyn.

Kulkų ir skeveldrų kiaurymės sienose prie eskalatoriaus žiočių liudijo, kad žmogaus kadaise būta iršiosevietose.Betjauužkeliųdešimčiųžingsniųprasidėjokitųpadarųvaldos.Išdžiūvusiomėšlogabalai,visurišmėtytiapgraužtikaulaiirkailiųskiautėsrodė,kadmergaitėatsidūrėžvėriųirštvosširdyje.

Slėpdama akis, kad nenusidegintų, ji pasuko išėjimo link. Juo labiau ji artėjo prie jo šaltinio, juotirštesnėdarėsitamsanuošaliuosesalių,perkuriasžengė,kampuose.Mokydamasižiūrėtiįšviesą,Sašapamažupraradosugebėjimąjaustitamsą.

Kitossalėsbuvokupinosišvartytųbūdeliųgriaučių,neapsakomodydžiokrūvųšlamštoir išgrobstytostechnikos karkasų. Dabar jai darėsi aišku, kad žmonės išorinius Paveleckajos stoties paviljonus buvopavertęperkrovimopunktu, įkurį tempdavovisąturtą išapylinkių,kolstipresnisutvėrimai juos iš tenišstūmė.

KartaistamsiuosekampuoseSašaipasirodydavovosmatomaskrustelėjimas,tačiaujiviskąpriskirdavostiprėjančiam savo aklumui. Ten tvyranti tamsa buvo pernelyg tiršta, kad galima būtų joje išskirti sušiukšliųkrūvomissusiliejančiusšlykščiussnaudžiančiųpabaisųsiluetus.

Monotoniškai dejuojantis skersvėjis užgožė jų sunkų šnarpštimą, ir Saša išgirdo jį tik praeidama perkelis žingsnius nuo siūbuojančio milžino. Atsargiai įsiklausė, paskui sustingusi įsispitrijo į apverstokioskokontūrus,pastebėjojolūžiuosekeistąkuprą...Irnustėro.

Kalva, kurioje buvo palaidota būdelė, kvėpavo. Kvėpavo ir beveik visos likusios krūvos, kuriųapsuptyjejiatsidūrė.Kadįsitikintųtuo,Sašaspragtelėjomygtukąirnukreipėžibintąįvienąjų.Blyškusspindulėlis atsirėmė į riebias baltos odos klostes, nubėgo neaprėpiamu kūnu ir išsisklaidė taip irnepasiekęs jo krašto. Tai buvo vienas chimeros, kuri vos neužmušė Sašos Paveleckajos stotyje,

giminaičių,tikkurkasstambesnisužanąpadarą.

Sutvėrimai buvo keistai sustingę ir, rodėsi, jos nepastebėjo. Bet štai gulintysis arčiausiai jos staigasuriaumojo, triukšmingai įsiurbė oro pro įstrižas šnervių išpjovas, sujudėjo... Susizgribusi Saša paslėpėžibintuvėlį irnuskubėjo šalin.Žengtiper šiąkraupiągulyklą jaidarėsivis sudėtingiau:kuo toliaunuonusileidimoįmetrojiyrėsi,tuotankiauvienapriekitosglaudėsichimerosirtuosunkiaujaibuvorastitakelįtarpkūnų.

Suktiatgalbuvojaupervėlu.Sašadabarvisainesijaudino,kaipjisugebėsgrįžtiįmetro.Svarbiausia—pereitinegirdimai,nesutrikdantnė vieno šiųpadarų, ištrūkti į paviršių, apsidairyti į šalis, pabandyti...Kadtiktoschimerosneatsibustų,kadtikišleistųjąiščia,okelioatgaljaineteksieškoti.

Nedrįsdamagiliaikvėpuoti,stengdamasinetnegalvoti—ojeigujieišgirs,—jilėtaiartėjoprieišėjimo.Išdavikiškaitrakštelėjopobataissuskilusiplytelė.Darvienasneteisingasžingsnis,atsitiktinisšnaresys—irjieprabudęakimirksniusuplėšysjąįgabalus.

Sašanegalėjoatsikratytiminties,kadvisaineseniai—darvakar,ogalnet šiandien— ji štai taip jaukiūtinotarpmiegančiųpabaisų...Bentjaušiskeistasjausmaskažkodėljaibuvopažįstamas.

Jisustingovietoje.

Saša žinojo,kad svetimąžvilgsnįkartais galimapajustipakaušiu.Tačiau šiepadaraineturėjo akių—tai,kuojieapčiuopdavoerdvęaplinksave,buvodaugmaterialiauiratkakliauužbetkokįžvilgsnį.

Jainereikėjoatsigręžtiatgal,kadsuprastų:jaiįnugarąsunkiaiįsistebeilijopadaras,prabudęsnepaisantvisojosatsargumo.Tačiaujiatsisuko.

***

Mergaitė kažkur dingo, bet Homeras tą minutę neturėjo nė mažiausio noro pulti jos ieškoti, kaipneturėjoirjokiųkitųketinimų.

Ryšininko dienoraštis dar buvo palikęs truputėlį vilties, kad liga jį aplenks, tačiauHanteris pasirodėnegailestingas.Pradėdamaskruopščiai parengtąpokalbį su atsigavusiubrigadininku senis tarsi padavėapeliacijądėlmirtiesnuosprendžio.Betšisnenorėjojopasigailėti—oirnegalėjo.Homerasvienasbuvokaltasdėlto,kasjamneišvengiamaiatsitiks.

Vosporasavaičių,ogalirdarmažiau.Vosdešimtužpildytųlapų.Irvisatai,kąreikiasuspėtisuspaustibeisugrūstiįlikusiustuščiussąsiuvinioklijuotėsviršeliulapus.Betroškimų,Homerasturėjoirskolą,opriverstinissustojimaspailsėti,atrodo,artėjopriepabaigos.

Senis išlygino popierių rengdamasis tęsti pasakojimą nuo tos vietos, kurioje jį praėjusį kartą išblaškėgydytojųriksmai.Tačiauužuottaidariusirankapatiišvedžiojoankstesnįsakinį:„Kaslikspomanęs?”

Okas—ponelaimingųjų,uždarytųTūlosstotyje,galvojojis,galbūtnusivylusių,galbūtdarlaukiančiųpagalbos, bet, šiaip ar taip, pasmerktų žiauriam susidorojimui? Atminimas? Tačiau buvo tiek mažaižmonių,kuriuosatsimenančiųjųatsirastųikišiol.

Oirprisiminimai—nepatikimasmauzoliejus.Greitsenionebebus,osujuožusirvisitie,kuriuosjispažinojo.NueisįnebūtįirjoMaskva.

Kurjisdabar,Paveleckajosstotyje?Sodųžiedasdabarplikasirnegyvas—paskutinėmisvalandomisjisbuvo išvalytas ir apsuptas karinės technikos, siekiant suteikti galimybę dirbti gelbėjimo tarnyboms irjudėti eskortams su švyturėliais. Išpuvusiais, pusiau iškritusiais privačių namų dantimis šiepiasiskersgatviai ir gatvelės... Senis be vargo galėjo įsivaizduoti vietinį peizažą, nors jis ir niekada nebuvopakilęsišmetrošiojestotyje.

Oštai ikikaro jamdažnai tekdavočiabūti—skirdavopasimatymusbūsimajaižmonaikavinėješaliametro, paskui eidavo į vakarinius kino seansus. Netoliese kartą jam buvo itin aplaidžiai patikrintasveikata vairuotojo pažymėjimui gauti. Dar šioje stotyje jis sėsdavo į elektrinį traukinį, kai vasarą subendradarbiaissusitardavokeptišašlykusmiške...

Žvelgdamas į langeliais sudalytą popierių Homeras matė jame stoties aikštę, besimaudančią rudensrūke,dutirpstančiusmiglojebokštus:pretenzingąnaujoviškąbiurųpastatąŽiede—tendirbovienasjobičiulis— ir, kiek atokiau, raitytą brangaus viešbučio smailę, prilipdytą prie brangios koncertų salės.KadaiseNikolajus tenklausinėdavobilietųkainų: jiekainuodavošiek tiekdaugiau,nei jisuždirbdavoperdvisavaites.

Senismatėirnetgirdėjodžeržgiančiuskampuotusbaltusbeimėlynustramvajus,pilnusnepatenkintųkeleivių, tokius jaudinančius savo susierzinimu dėl šios nekaltos spūsties. Regėjo patį Sodų žiedą,šventiškai mirgantį dešimtimis tūkstančių žibintų ir posūkių lempučių, sujungtų į vieną uždarągirliandą. Nedrąsų, tarsi nederamą sniegą, ištirpstantį greičiau, nei pasieks juodą asfaltą. Ir minią—miriadus įelektrintų dalelių, įsiaudrinusių, susiduriančių, tarsi chaotiškai besiblaškančių, o iš tiesųjudančiųsavoapgalvotumaršrutu.

Matė Stalino laikųmonolitų tarpeklį, iš kurio į aikštę tingiai tekėjo didinga Sodų žiedo upė. Šimtųšimtusužsidegančiųlangų—lygakvariumų—sauišabiejųpusių.Irdarneoniniųiškabųpašvaistesbeititaniškus reklamos stendus, droviai dengiančius išverstą žaizdą, kur greitai bus implantuotas naujasdaugiaaukštisprotezas...

Kuristaipniekadairnebusbaigtasstatyti.

Žiūrėjoirsuprato,kadžodžiaisvistieknesugebėsperteiktišionuostabauspaveikslo.Nejauišvisošitolikstikapsamanoję,sudubęverslocentroirištaigingoviešbučioantkapiai?

Saša nepasirodė nei po valandos, nei po trijų. Sunerimęs Homeras apėjo visą perėją, apklausinėjoprekeiviusirmuzikantus,pasikalbėjosuHanzossargybosgrandininku.Nieko.Lygskradžiaižemę...

Nerasdamas sau vietos senis vėl prisiplojo prie kambario, kur gulėjo brigadininkas, durų. Paskutinisžmogus, su kuriuo būtų galima tartis dėlmergaitės dingimo.Bet kasHomerui dar liko? Jis kostelėjęspažvelgėįvidų

Hanteris gulėjo sunkiai kvėpuodamas, įsmeigęs žvilgsnį į lubas. Jo dešinė ranka— sveikoji— buvoištraukta iš po apkloto, o tvirtai suspaustas kumštis atrodė visai neseniai nubrozdintas. Iš negiliųįbrėžimųterliodamilovąsunkėsikruvinipūliai,tačiaubrigadininkastonepastebėjo.

—Kadabūsipasiruošęsišeiti?—neatsisukdamaspaklausėHomero.

—Aštainorsirdabar,—sutrikosenis.—Čiaštaikoksreikalas...Mergaitėsnegaliurasti.Oirkaiptu

eisi?Tujukvisas...

— Nenumirsiu, — atsakė brigadininkas. — O mirtis — ne pats baisiausias dalykas. Ruoškis. Ašatsikelsiupopusantrosvalandos.PajudėsimeišDobryninostoties.

—Irvalandosužteks,betmanreikiasurastimergaitę,ašnoriu,kadjiirtoliausumumis...Manlabaireikia,supranti?—skubiaibėrėžodžiusHomeras.

—Povalandosašišeisiu,—nukirtoHanteris.—Sutavimiarbetavęs...Irbejos.

—Galvaneišneša,kurjigalėjopradingti,—senisnusiminęsatsiduso.—Kadžinočiau...

—Ašžinau,—ramiaitarėbrigadininkas.—Bettujosištentikraineištrauksi.Ruoškis.

Homerasatsitraukėatgal,sumirksėjo.Jisbuvoįpratęspasikliautiantgamtiškasavopakeleivionuojauta,betšįkartąatsisakėjuotikėti.

OjeiHanterisvėlmeluoja—šįkartątam,kadišsivaduotųnuonereikalingosnaštos?

—Jimansakė,kadjireikalingatau...

—Manreikalingastu,—Hanteriskiekpalenkėgalvąseniolink.—Otau—aš.

—Kam?—sukuždėjoHomeras,betbrigadininkasjįišgirdo.

— Nuo tavęs daug kas priklauso, — jis lėtai sumirksėjo, bet seniui staiga pasirodė, kad bejausmisbrigadininkasjammerkiaakį.Homerąišpylėšaltasprakaitas.

Lovapratisaisugirgždėjo:sukandęsdantisHanterisatsisėdo.

—Išeik,—paprašėjissenio.—Irruoškis,jeinorisuspėti.

Tačiau prieš pasišalindamas Homeras užtruko dar sekundę — kad pakeltų vienišą kampe gulinčiąraudonąplastmasinępudrinę.Josdangtelisbuvosuskilinėjęs,kilpelės—išlinkusiosirprasiskyrusios.

Veidrodukasbuvosudaužytasįšipulius.

Senisstaigiaiatsisukoįbrigadininką.

—Bejosašnegalėsiuišeiti.

***

PadarasbuvobeveikdvigubaiaukštesnisužSašą.Jogalvarėmėsiįlubas,onaguotosletenoskabėjoikigrindų.Mergaitėmatė,kaipžaibiškaijudašiepadarai,kokiuneapsakomugreičiupuola.Tokiaibūtybeiužtektųšvysteltipirmynvienągalūnę,kadpasiektųSašą,kadvienujudesiująpribaigtų.Betjikažkodėldelsė.

Šaudytinebuvoprasmės,beto,Sašainebūtųužtekęlaikoautomatuipakelti.Tadajineryžtingaižengėatgal, prie išėjimo. Chimera negarsiai sudejavo, palinko į mergaitės pusę... Tačiau nieko neįvyko.Pabaisalikosavovietoje,nenuleisdamanuoSašosįdėmausakložvilgsnio.

Mergaitėišdrįsožengtidarvienąžingsnį.Irdarvieną.Neatsisukdamaįpadarąnugara,neparodydamasavo baimės ji palaipsniui artėjo prie išėjimo. Padaras lyg užkalbėtas vilkosi paskui Sašą vos nuo josatsilikdamas,tarsilydėdamasjąikidurų.

Ir tikkaimergaitė, atsidūrusivosperdešimtmetrųnuonepakenčiamai švytinčiosangos,neišlaikė irpuolėbėgti, jissuriaumojęs taippatmetėsipirmyn.Saša išlėkė į lauką,užsimerkė ir,niekoaplinksavenematydama,dūmėpirmyn,kolsuklupoirkūlvirsčianusiritokietagrublėtažeme...

Ji laukė, kol chimera pasivys ją ir sudraskys į skutus, bet persekiotojas kažkodėl leido jai pasprukti.Praėjosiaubingaiilgaminutė,darviena...Aplinkbuvotylu.

Sašaneatmerkė akių, kol krepšelyjeužčiuopė iš sargybiniopirktus savadarbius akinius—dubuteliodugnus,sukabintusskardiniaisžiedaisirpritaisytusprietimposjuostelės.Akiniusreikėjoužsitrauktiantdujokaukėstaip,kadskaidrūsžaliapvalūsstikliukaigultųtiesiogantguminėskaukėsangųakims.

Dabarjigalėjomatyti.Lėtaiatplėšdamaakiųvokus,išpradžiųįtariai,išpadilbų,opaskuivisdrąsiau,Sašaapžiūrinėjokeistąvietą,kuriojeatsidūrė.

Viršjosgalvosbuvodangus.Tikras,ryškus,didžiulisdangus.Skleidžiantisdaugiaušviesosneibetkoksprožektorius, visas lygiai nutviekstas žalia spalva, kai kur uždengtas žemais debesimis, o kai kuratveriantistikrąbedugnę.

Saulė! Saša ją išvydo pro plonytį debesų audeklą: skridinėlis didumo sulig kapsule, nublizgintas ikibaltumo, toks ryškus — žiū, tuoj išdegins skylę Sašos akiniuose. Ji išsigandusi nusuko akis. Kiekpalaukusivisdėltodarkartvogčiomisžvilgtelėjo į ją.Saulė tarsinuvylėmergaitę: tiesiogakinanti skylėdanguje — kam ją garbinti? Bet ne — ji užbūrė, traukė, jaudino. Išėjimo iš žvėrių irštvos angapripratusiesiemsprie tamsosšvytėjobeveik taippatsmarkiai.Okas, jeigu, toptelėjomintisSašai, saulė— tai lygiai toks pat išėjimas, vedantis į vietą, kur apskritai niekada nebūna tamsu... Jeigu į jąnuskristum, galėtum išsiveržti iš žemės lygiai taip, kaip ji ką tik ištrūko iš požemio? Be to, dar saulėskleidėsilpną,vosjuntamąšilumą,tarsijibūtųgyva.

Saša stovėjo akmeninės dykvietės, apsuptos pusiau sugriuvusių senovinių statinių, viduryje. Juodoslangųįdubosstūksojovosnedešimčiaeilių,tokieaukštibuvošienamai.Pastatųbuvobegalodaug,jiestumdėsi,užstodamivienaskitąSašai,spaudėsi,kadgeriaująapžiūrėtų.Išužaukštųpastatųžvilgčiojodaraukštesni,užšiųryškėjojauvisaimilžiniškųnamųkontūrai.

Nuostabu,betmergaitėgalėjomatytijuosvisus!Irteguljietrenkėkvailokažaluma—kaipiržemėpokojomis, kaip oras, kaip išprotėjęs, švytintis, bedugnis dangus,—užtat dabar jai atsivėrė neaprėpiamitoliai.

Kad irkiekSašapratino savoakisprie tamsos, josnebuvo jai skirtos.Naktįnuo skardžiopriemetrotilto jimatė tik bjaurius statinius, išlikusius kelių šimtųmetrų atstumunuo hermetinių vartų. Toliautamsasluoksniavosipernelygtankiai,irnetgigimusipožemeSašanegalėjopragremžtijosžvilgsniu.

Anksčiaumergaitėrimtaisavęsneklausė,kokiodydžioyrapasaulis,kuriamejigyvena.BetgalvodamaapiejįSašavisadaįsivaizdavonedidelįprieblandoskokoną:kelišimtaimetrųįkiekvienąpusę,užkurių—galutinisskardis,visatoskraštas,visiškostamsospradžia.

Irnors ji žinojo, kad iš tiesų žemėkurkasdidesnė, tačiaunesugebėjo įsivaizduoti, kaip ji atrodo.Odabar mergaitė suprato, kad jai vis tiek nebūtų pavykę — tiesiog todėl, kad, niekada nemačius, toneįmanomaįsivaizduoti.

Štaikaskeista:kažkodėljaivisainebuvobaisustovėtišiojebegalinėjedykvietėje.Anksčiau,išlįsdamaištunelioantskardžio,ji jausdavositaip,lygjąbūtųištraukęiššarvų.Dabarjiejaiatrodėtarsilukštas,iškurioji išsirito.Dienosšviesojebetkokspavojusbuvomatomasišdidelioatstumo,tadSašaisukaupuužtektų laiko pasislėpti arba pasiruošti gynybai. Atsirado ir dar vienas nedrąsus, mergaitei iki tolnepažįstamasjausmas:tarsijibūtųgrįžusinamo.

Skersvėjis gainiojo po dykvietę kamuolius, susipynusius iš dygliuotų šakų, graudžiai tūtavo tarpuosetarppastatų, stumdėSašą įnugarą reikalaudamas,kad jibūtųdrąsesnė, įsakydamas jai ištirti šįnaująpasaulį.

Iš esmės jineturėjopasirinkimo:kadnusileistų įmetro, jai tektųvėl įeiti į pastatą, kuriameknibždakraupūspadarai.Tikdabarjiejaunebemiegojo.Kartaisperėjimųšuliniuoseakimirkaiišnirdavobalkšvikūnaiirčiapatvėldingdavo—matyt,dienosšviesajiemsbuvonemaloni.Betkasbus,kaiateisnaktis?Jei ji tikisi pamatyti bent ką nors iš to, ką pasakojo senis, iki to laiko, anksčiau, nei mirs, jai reikianusigautikuotoliaunuočia.

Sašažengėpirmyn.

Jiniekadanesijautėtokiamaža.Negalėjopatikėti,kadšiuosmilžiniškusnamusgalėjopastatytijosūgiožmonės:kamjiemstai?Tikriausiaipaskutinėsikikarinėskartosišsigimėirsusmulkėjo...Gamtarengėjasžiauriaiegzistencijaistočiųbeituneliųankštumoje.Ošiuosstatiniuskūrėišdidūsšiuolaikiniųžemaūgiųžmoniųprotėviai—stiprūs,aukštiirstuomeningi,tarsinamai,kuriuosejiegyveno.

Mergaitė pasiekė plačią progumą: pastatai čia prasiskyrė, o žemę dengė sutrūkinėjusi pilka pluta,panašiįakmenį.Vienušuoliupasaulistapodardidesnis:iščiaatsivėrėvaizdasįtokiustolius,kadSašaisuspaudėširdįirėmėsuktisgalva.

Prisėdusi šalia pilies, kurios bukas bokštas su laikrodžiu rėmė dangų, greta sienų, paliestų pelėsio irsamanų,jibandėįsivaizduoti,kaipturėjoatrodytišismiestasikitol,koljįapleidogyvybė...

Keliu— o tai, be abejonės, buvo kelias— žygiavo aukšti gražūs žmonės spalvotais drabužiais, šaliakuriųpatipuošniausiaPaveleckajosstotiesgyventojųaprangaatrodytųskurdiirkvaila.Ryškiojeminiojezujo mašinos, labai panašios į metro traukinių vagonus, bet visiškai mažytės, talpinančios tik keturiskeleivius.

Namainebuvo tokieniūrūs. Langų angosne žiojėjo juodomis skylėmis, o tviskėjo švariai nuplautaisstiklais. Kažkodėl Saša regėjo lengvus tiltelius, pastatytus šen bei ten, tarp priešais stovinčių namų,įvairiausioaukščio.

O dangus nebuvo toks tuščias. Juo neskubriai praplaukdavo neapsakomo dydžio lėktuvai, vosnekliudydamipilvaisstogo...Tėvasjaikažkadaaiškino,jogtam,kadskristų,jiemsvisainereikianiekuomojuoti,betSašaitielėktuvaiatrodėittingūsmilžinaisulaumžirgiosparnais,mirguliuojančiais,beveiknematomais,vosįžiūrimaisžalsvuosesaulėsspinduliuose.

Obeto,darlijo.

Tarsi vanduo tiesiogkrito išdangaus,bet jausmasbuvo toksnepaprastas. Šis vanduonuplovėne tikpurvąirnuovargį—taigalėjopadarytiirkarštossrovėsišsurūdijusiodušopiltuvėlio.Dangausvanduovalė žmones iš vidaus, dovanojo jiems atleidimą už padarytas klaidas. Stebuklingas apiplovimas

ištrindavokartėlįišširdies,atnaujindavoiratjaunindavo,suteikdavotroškimągyventitoliau,įkvėpdavotamreikalingųjėgų.Visaikaipsakėsenis...

Sašataipstipriaipatikėjošiuopasauliu,kad jis,veikiamas josvaikiškųužkeikimų, iš tiesųėmėtrykštiaplinkją.Štaijijaugirdėjolengvąskaidriųsparnųčirpimąaukštybėse,linksmąminiosklegesį,ritmingąratųstuksenimą,šiltolietausošimą.Patisavaimeatmintyjeiškilo,įsipindamaįšiąsąšauką,irišvakarėseperėjojeišgirstamelodija...Kažkasskaudžiaidilgtelėjokrūtinėje.

Mergaitė pašokusi nubėgo pačiu kelio viduriu prieš žmonių srautą, aplenkdama įstrigusius grūstyjemielus mašinų vagonėlius, atsukdama veidą sunkiems lašams. Senis pasirodė teisus: čia išties buvopasakiškaigera,nepaprastaigražu.Reikėjotiknugrandytilaikųapnašąbeipelėsį,irpraeitisėmėšvytėti—tarytumspalvotamozaikairbronziniaipanoapleistosestotyse.

Ji sustojo žalios upės krantinėje.Kadaise per upę permestas tiltas baigėsi vos prasidėjęs— ji niekaipnegalėjopatekti įkitąkrantą.Kerai išseko.Paveikslas,kurisvospriešakimirkąatrodė toks tikras, toksvaizdingas, nublanko ir užgeso. Išdžiūvę bei sudiržę nuo senatvės tušti namai, sutrūkinėjusi kelių, išabiejų kelkraščių apsuptų dviejų metrų aukščio piktžolėmis, oda ir laukinė neperregima tankmė,prarijusi krantinės liekanas kiek tik akys aprėpia, — štai kas praėjus sekundei liko iš nuostabausmenamopasaulio.

Sašai staiga tapo taip apmaudu, kad ji niekada to nepamatys savo akimis, kad jai reikės rinktis tarpžūties irgrįžimo įmetro irkadniekuržemėjenebelikonėvieno stotingomilžino ryškiaisdrabužiais...Kad plačiame kelyje, pasiekiančiame tolimą tašką, kur dangus užgula apleistą miestą, išskyrus ją,daugiaunebuvonėgyvosdvasios.

Orasnusistovėjopuikus.Nelijo.

Sašainesinorėjonetverkti.Dabarbūtųgeraitiesiognumirti.

Tarsiišgirdęsšįnorą,aukštaiviršjosgalvossparnusišskleidėdidžiulisjuodasšešėlis.

***

Kąreikėsdaryti,jeigujamteksrinktis?Paleistibrigadininkąirmestisavoknygą,liktistotyje,kolsurasdingusiąmergaitę?AružmirštijąvisiemslaikamsbeisektipaskuiHanterį,išbrauktiSašąišsavoromanoir,pasislėpusitvorui,tykotinaujųherojų?

Protas draudė seniui atsitraukti nuo brigadininko. Kitaip kam visas jo žygis, kammirtinas pavojus,kuriam jis pasmerkė save ir visą metro? Jis tiesiog neturi teisės rizikuoti savo darbu — vieninteliudalyku,pateisinusiuvisasaukas,irjausudėtas,irbūsimas.

Tačiau tą minutę, kai pakėlė nuo grindų sudužusį veidrodėlį, Homeras suprato, kad išeiti išPaveleckajos stoties nesužinojusmergaitės likimo būtų tikra išdavystė.O išdavystė anksčiau ar vėliauneišvengiamaiužnuodysirjįpatį,irjoromaną.Sašosišsavoatmintiesjisjauniekadanebeišbrauks.

Kad ir ką sakytų jam Hanteris, Homeras privalo padaryti viską, kad surastų mergaitę, ar bent jauįsitikinti, kad jos nebėra tarp gyvųjų. Tad senis dvigubomis pastangomis ėmėsi ieškoti, visklausinėdamaspraeivių,kurivalanda.

Žiedągalimaatmesti—viena,bedokumentų,jinenusigautųįHanzą.Kambariųirpalatųgalerijapo

perėja? Senis ištyrinėjo ją nuo pradžios iki galo, teiraudamasis kiekvieno sutiktojo, ar šis nematėmergaitės. Galų gale kažkas abejodamas atsakė, kad lyg ir matė ją, dėvinčią brezentinį apsauginįkostiumą...NuotenHomeras,netikėdamassavoausimisirakimis,nubrėžėSašoskeliąikiugniestaškoprieeskalatoriauspapėdės.

— O man kas? Nori — tegul eina. Akinius gerus jai prastūmiau, — vangiai atsiliepė sargybinisbūdelėje. — Tavęs neleisiu. Ir taip jau gavau pylos nuo sargybos viršininko. Ten, viršuje, Atvykėliųgūžta. Niekas ten nevaikšto. Man net juokinga pasidarė, kai ji pasiprašė, — jo vyzdžiai, platūs lygpistoleto vamzdžiai, smaigstė erdvęniekaipnepataikydami į senį.—Eitum jau į perėją, tėvai. Sutemsgreitai.

Hanteris žinojo!Bet ką jis turėjo omenyje sakydamas, kadne senio jėgomsbus sugrąžintimergaitę?Galbūtjivisdargyva?..

Klupdamas iš susijaudinimo Homeras nuskubėjo atgal į brigadininko palatą. Nėrė po žemu slaptųdureliųviršduriu,nuklibinkščiavosiauraislaiptais,nepasibeldęsplačiaiatvėrėduris...

Kambarys buvo tuščias: nei Hanterio, nei jo ginklo, tik išmėtyti ant grindų įrudę nuo išdžiūvusiokraujo tvarsčiai ir vieniša gulinti tuščia gertuvė. Dingo iš pagalbinės patalpos ir šiaip taip išvalytasskafandras.

Brigadininkastiesiogpalikosenįitnusibodusįšunį,nubausdamasjįužužsispyrimą.

***

Jostėvasvisadabuvoįsitikinęs:žmoguiduodamiženklai.Reikiatikmokėtijuospastebėtiirperskaityti.

PažvelgusiaukštynSašapriblokštaapmirė. Jeikažkasnorėjo jaidabarpasiųstiženklą,nebuvogalimasugalvotiniekoiškalbingesnio.

Netoli sugriuvusio tilto iš tamsių sąžalynų kyšojo apskritas senovinis bokštas įmantria viršūne —aukščiausias iš visų aplinkinių pastatų.Metai neišėjo jam į naudą: sienas vagojo gilūs įtrūkiai, o patsbokštas buvo pavojingai pakrypęs. Jis jau seniai būtų nugriuvęs, jei ne stebuklas. Kaipgi ji anksčiauneatkreipėįtaidėmesio?

Pastatą juosėmilžiniško dydžio vijoklis. Jo kamienas, žinoma, buvo daug kartų plonesnis už bokštą,betjostorioirjėgossukaupuužteko,kadišlaikytųskilinėjantįstatinį.Nuostabusisaugalasbuvospiraleapjuosęs bokštą, nuo pagrindinio kamieno vijosi plonesnės šakos, nuo šių— dar plonesnės, ir visoskartusudarėtinklą,kurisneleidopastatuisubyrėti.

Teisingai,kadaisevijoklisbuvotokspatsilpnasbeilankstuskaipšvelniausiirjauniausijoūgliaidabar.Kadaise jam teko kabintis į bokšto, kuris atrodė amžinas bei nepajudinamas, iškyšas ir balkonus. Jeibokštasnebūtųbuvęstoksaukštas,irvijoklisnebūtųtaipišaugęs.

Sašalygužburtažvelgėįjį,įjoišgelbėtąpastatą.Viskasjaiirvėlįgavoprasmę,pamažugrįžotroškimaskovoti.Keista:jukjosgyvenimevisiškainiekasnepasikeitė.Tiesiogstaigaišnaujo,nepaisydamanieko,propilkąneviltiesplutąitmažytisšiovijoklioūglisjossielojeprasikalėirsužaliavoviltis.

Tegul ir buvo dalykų, kurių ji niekada neištaisys, poelgių, kurių neįmanoma pakeisti, žodžių, kuriųneatšauksi. Tačiau dabartinėje istorijoje liko daug to, ką ji galėjo ištaisyti, nors dar ir nežinojo kaip.

Svarbiausia—kadjivėlįgavojėgų.

DabarSašaiatrodė,kadjiatspėjopriežastį,dėlkuriosnegailestingojichimeraleidojaiišsisuktisveikai:kažkasnematomaslaikėpabaisąpririštągrandine,kadsuteiktųmergaiteidarvienągalimybę.

Ir ji buvodėkinga už tai. Buvo pasiryžusi atleisti, pasiryžusi vėl įrodinėti ir kovoti.O išHanterio jaitereikėjomažiausiosužuominos.Darvienoženklo.

Besileidžianti saulė staigaužgeso, bet čia pat iš naujoužsižiebė.Pakėlusi smakrą Saša akies krašteliuįžiūrėjojuodąveržlųsiluetą,kurisšmėkštelėjojaiviršgalvos,akimirkaiužstojošviesulįirtuojpatdingoišregėjimolauko.

Orą perplėšė švilpimas ir čaižus kauksmas— iš dangaus griuvo didžiulis gremėzdas, tik per plaukąnepataikydamas ant Sašos. Paskutinę akimirką instinktas privertė mergaitę pulti žemėn, ir tik tai jąišgelbėjo.Sklęsdamasvisiškaipaleižemęišskleistaissparnais,aptrauktaisstoraoda,neregėtassiaubūnasgalingumostupakiloaukštynirėmėbrėžtipuslankįruošdamasisnaujaiatakai.

Sašagriebėautomatą,betčiapatatsisakėšiosbeprasmiškosužmačios.Netišvisiškaiartipaleistaserijanegalėtųišmuštiiškursotokiomėsosgabalo.Nebuvokonėsvajotiapietai,kadbūtųgalimajįnukauti.Ojukdarreikėjoirpataikyti!Mergaitėvėlpuolėatgalįdykvietę,iškuriosišvykoįsavotrumpąkelionęnegalvodama,kaipnusileistiįmetro.

Skraidantis siaubūnas karingai suklykė ir vėl puolė ją. Painiodamasi svetimų kelnių klešnėse Sašasukniubo ant kelio, tačiau išsisuko atsikirsdama trumpa serija. Kulkos suglumino padarą, nors irnepadarėjamjokiosžalos.Perlaimėtassekundesmergaitėsugebėjopakiltiantkojųirpuolėartimiausiųnamųlink,pervėlaisupratusi,kaippasislėptinuogrobuonio.

Dangujedabar sukosi jaudušešėliai, laikydamiesiore sunkiaisplačiųpievinių sparnųmostais.Sašossumanymas buvo paprastas: prisispausti prie bet kurio pastato sienos. Skraidantys siaubūnai buvopernelygdideliirnerangūs,kadpasiektųjąten.Otoliau...Jaivistieknebuvokurbėgti.

Spėjo!Jiprigludopriesienostikėdamasi,kadpadaraiatsitrauksnuojos.Betne: jiemsbuvotekętaipužspeistiirišradingesniųžvėrių.Košmariškipadarai—išpradžiųvienas,opotoirkitas—nusileidoantžemėsuždviejųdešimčiųžingsniųnuomergaitėsirvilkdamisparnusneskubėdamipajudėjojoslink.

Automato serija ne išgąsdino, o tik supykdė juos. Kulkos tarsi klimpo susivėlusiuose tankiuosegauruose, nesiekdamos kūno. Arčiau Sašos prislinkęs padaras piktai išsišiepė: perkreiptas snukis iružverstajuodalūpaapnuoginojokreivusitvinysaštriusdantis.

—Gulk!

Saša net nesusimąstė, iš kur ji girdi šį tolimą balsą, tiesiog kniūbsčia puolė žemėn. Visai šalia jospasigirdosprogimas—jąsupurtėirapdeginoorobanga.Iškartosekėantrassprogimas,pojopasigirdoįsiutintožvėrieskliegesysirtolstantissparnųpliauškėjimas.

Ji nedrąsiai pakėlė galvą, užsikosėjo išvarydama iš plaučiųdulkes, apsidairė.Netoli jos buvo išmuštanaujaduobė,keliasbuvoaptaškytastamsiualiejingukrauju.Šaliatysojosumėsaišrautasodinissparnasirdarkeliapanglėjębeformiaigabalai.

Per akmeninę dykvietę lygiai, nesilenkdamas, Sašos link žengė galingo sudėjimo žmogus, vilkintis

sunkųapsauginįkostiumą.

Hanteris!

TRYLIKTASSKYRIUS

VIENAISTORIJAJispaėmėjąužrankos,padėdamasatsistoti,irpatraukėįsave.Paskuitarsiatsitokėjęspaleido.Joakių,dengiamųypatingodūminiostiklo,Sašanegalėjomatyti.

—Neatsilik!Greitaitemsta,reikiasuspėtiišsinešdintiiščia,—vyriškissusniaukrojoįfiltrus.

Ir,taipirnebepažvelgęsįją,ryžtingaižengėpirmyn.

—Hanteri!—pašaukė jįmergaitė, pro aprasojusius savodujokaukės langelius bandydamaatpažintigelbėtoją.

Šis apsimetė, kad jos negirdi, ir Sašai neliko nieko kita, kaip tik bėgti paskui jį, kiek kojos neša.Žinoma,jispykstaantjos:tekotrečiąkartąišeilėsgelbėtikvailąmergiūkštę.Betjispakiločia,pakilodėlSašos—kokiųdabarjigalėjoturėtiabejonių...

Skustagalvisnetnesirengėartintisprieirštvos,kuripasitarnavoSašaikaipišėjimasišmetro—jisžinojokitų takų.Pasukęs išpagrindiniokelio į kairę, jisnėrė į arką, aplenkė surūdijusiusgeležiniusplokščiųdėžučių,panašiųįkioskusnykštukams,skeletus,šūviuišgąsdinoneaiškųšešėlįirsustojogretanedidelėsmūrinėsbūdelės su tankiųgrotų langais.Pasukoraktąmasyviojepakabinamojoje spynoje.Priedanga?Ne,būdelėpasirodėbesantiapgaulė:uždurųgilynvingiavobetoniniailaiptai.

Pakabinęstąpačiąspynąišvidaus,vyrasuždegėžibintąirnutrepsėjožemyn.Sienos,nudažytosbaltairžalia spalvomis, nusilupinėjusios nuo laiko, buvo išmargintos vardais ir datomis: įėjimas— išėjimas,įėjimas — išėjimas... Kažką neįskaitomai brūkštelėjo ir Sašos gelbėtojas. Tikriausiai kiekvienas, kurisnaudojosislaptukeliu,kadnusigautųįpaviršių,turėjočiaužrašyti,kadaišėjoirkadagrįžo.Tikštaipodaugeliuvardųgrįžimodatosnebuvo.

Nusileidimas nutrūko greičiau, nei Saša tikėjosi: nors pakopos ir toliau bėgo žemyn, skustagalvissustojo prie niekuo neišsiskiriančių ketinių durų, trenkė į jas kumščiu, ir po kelių sekundžių iš kitospusės sugirgždėjovelkė.Durisatidarė susivėlęsžmogusskystabarzdele,mūvintismėlynomiskelnėmis

išduobtaiskeliais.

—Očiakastoks?—sumišęspaklausėjis.

— Radau jį Žiede, — sušvokštė Hanteris. — Vos paukščiai nesuėdė, šiaip taip spėjau iššautigranatsvaidžiu.Ei,vaiki,kaiptutenpatekai?

Jisnusimetėgobtuvą,nusitraukėdujokaukę...

PriešaisSašąstovėjonepažįstamasvyras:rusviplaukaiapkirptiežiuku,blyškiaipilkosakys,priplotalygsulaužytanosis.Omergaitėdarįtikinėjosave,kaijaipasirodė,kadjis,kaipsužeistasis,pernelygjudrus,kadjoeisenaneta,nežvėries,kadkostiumaslygiršiektiekkitoks...

Jaipasidarėtvanku,irjitaippatnusiėmėkaukę.

PoketvirčiovalandosSašabuvojauužHanzossienosribos.

—Atleisk, be dokumentų negaliu tavęs čia palikti,— jos gelbėtojo balse buvo jaučiamas nuoširdusapgailestavimas.—Galbūtšiandienvakare,šitą...na,perėjoje?

Jitylėdamapapurtėgalvąirnusišypsojo.

Kurdabar?

Pasjį?Spės!

SašanegalėjonuslopintinuoskaudosHanteriuiužtai,kadšįkartąnejisjąišgelbėjo...Turėjoji irdarvienąreikalą,kuriodaugiaunebenorėjoatidėliotiateičiai.

Švelnūs ir viliojantys stebuklingos muzikos atgarsiai prasiskynė kelią pas ją per žmonių klegesį, peravalynės šiurenimą ir prekeivių šauksmus. Atrodo, tai buvo ta pati melodija, kuri ją vakar užbūrė.ŽengdamajospasitiktiSašatarsivėlartėjoprieangos,skleidžiančiosnežemiškąšvytėjimą...Tikkurjijąvedėšįkartą?

Muzikantas buvo apsuptas glaudžiu kelių dešimčių klausytojų žiedu. Sašai teko pasistumdyti, kolminiaišspjovėjąįtuščiąratą.Melodijairtraukėšiuosžmones,irlaikėjuostamtikruatstumu,tarsijiejauskrietųįšviesą,tačiaubijotųnudegti.

Mergaitėnebijojo.

Jis buvo jaunas, lieknas ir stebėtinai išvaizdus. Ko gera, šiek tiek gležnas, bet jo išpuoselėtas veidasnebuvo švelnus, o žalios akys neatrodė naivios. Tamsūs plaukai, nors ir nekirpti, krito lygiai.NekrintantysįakisdrabužiaiišskyrėjįišPaveleckajosstotiesžmoniųkatilonevietinešvara.

Joinstrumentasišdaliespanašėjoįvaikiškądūdelę,kokiasdaroišplastmasiniųizoliaciniųvamzdelių,bet didelę, juodą, su variniais klavišais, iškilmingą ir, matyt, labai brangią. Garsai, kuriuos iš josišgaudavo muzikantas, tikrai priklausė kažkokiam kitam pasauliui, kitam laikui. Kaip ir patsinstrumentas...Kaipirjošeimininkas.

Jis sugavo Sašos žvilgsnį jau pirmą akimirką, nuleido akis ir čia pat vėl jas pakėlė.Mergaitė sutriko:norsjodėmesysirnebuvojainemalonus,jičiaatėjodėljomuzikos.

—AčiūDievui!Radautave...

PriejosprasibrovėHomeras—uždusęs,suprakaitavęs.

—Kaipjis?—iškartopaklausėSaša.

—Oar...—pradėjosenis,betnutiloirpabaigėkitaip:—Jisdingo.

—Kaip?..Kur?!—tarsikasbūtųsuspaudęsįkumštįSašosširdį.

—Išėjo.Susirinkovisussavodaiktusirišėjo.Reikiamanyti,įDobryninostotį...

— Nieko nepaliko? — nedrąsiai pasitikslino ji bandydama atspėti atsakymą, kurį jai tuojau duosHomeras.

—Visiškainieko,—linktelėjosenis.

Juos ėmė tildyti piktais „ššš”. Homeras nutilo įsiklausydamas į melodiją ir tuo pat metu įtariaižvilgčiodamastaiįmuzikantą,taiįmergaitę.Veltui:šigalvojovisaiapiekąkita.

TegulHanteris ją išvarė irpaskubėjopasprukti.TačiauSaša jaupradėjo suprasti taskeistas taisykles,kuriomisjisvadovavosi.Jeiskustagalvistikraipasiėmėvisussavodaiktus,apskritaivisus...Vadinasi, jistiesiognori,kadjibūtųatkaklesnė,kadneišsuktųiškelio,nori,kadjijįsurastų.Irjitaipadarys,vistiekpadarys.Jeitik...

—Opeilį?—sušnibždėjojiseniui.—Jispasiėmėmanopeilį?Juodą?

—Palatojejonėra,—truktelėjopečiaisšis.

—Vadinasi,pasiėmė!

Sašaivisiškaiužtekoiršiošykštausženklo.

***

Fleitininkasbuvoneabejotinai talentingas,be to,buvopuikiai įvaldęssavomeną, tarsi tikvakarbūtųgrojęs konservatorijoje. Jo instrumento dėkle, atvertame aukoms, šovinių buvo tiek, kad užtektųnedidelei stočiai išmaitinti — arba visiems iki vieno jos gyventojams išskersti. Štai jis, pripažinimas,liūdnaišyptelėjęspamanėHomeras.

Melodijaseniuiatrodėmiglotaipažįstama,betkadirkiekstengėsiprisiminti,kurgalėjo jągirdėti,—senamekinofilme?radijokoncertuose?—jamnepavykotopadaryti.Melodijaturėjokažkąypatinga—atsitiktinai įsijungus josbangą,būtinainorėjosi išklausyti ją ikigalo,opaskuiplotimuzikantui,kol šisvėlpradėsgroti.

Prokofjevas?Šostakovičius?Homeromuzikosžiniosvis tiekbuvopernelygmenkos,kadgalėtųrimtaistengtis atspėti kompozitorių. Bet kad ir kas parašė šias natas, fleitininkas ne šiaip sau jas atliko, opripildė jas naujo skambesio ir naujos prasmės, suteikė joms gyvybės. Talentas. Talentas, ir už jįHomerasbuvopasiryžęsatleistivaikinuierzinančiusžvilgsnius,kuriuosšistarpaisnumesdavoSašai lygpopierinįkaspinėlįkačiukui.

Visdėltolaikasbuvovestimergaitęnuojošalin.

Sulaukęs,kolmuzikosžydėjimasbaigsis,ofleitininkasatsiduosplojančiaipublikai,senisčiupoSašąuždrėgno,darchlorkalkėmiskvepiančiokostiumoirištempėlauk.

—Daiktaisudėti.Ašeinupaskuijį,—jispatylėjo.

—Aštaippat,—greitaiatsakėmergaitė.

—Tusupranti,kurveliesi?—negarsiaipaklausėHomeras.

—Ašviskąžinau.Nugirdau,—jiprovokuojamaipažvelgėį jį.—Epidemija,taip?Irjisrengiasivisussudeginti.Irmirusiuosius,irgyvuosius.Visąstotį,—Sašanenuleidoakių.

—Irkamtaueitipastokįžmogų?—seniuitaitikraibuvoįdomu.

Sašaneatsakė.Kurįlaikąjieėjogretatylėdami,kolpasiekėvisaituščiąsalėskampelį.

—Manotėvasmirė.Dėlmanęs,aškalta.Irašjauniekonebegaliupadaryti,kadjisvėlbūtųgyvas.Otenyražmonių,kuriedargyvi.Kuriuosdargalimaišgelbėti.Irašturiupabandyti.Ašjamskolinga,—pagaliaulėtaiirnesmagiaiištarėji.

—Nuokoišgelbėti?Liganeišgydoma,tugirdėjai,—karčiaiatsiliepėsenis.

—Nuo tavo draugo. Jis baisesnis už bet kokiąmirtiną ligą,—mergaitė atsiduso.— Ligos bent jaupaliekaviltį.Kasnorsvisadapasveiksta.Vienasištūkstančio.

—Kokiubūdu?Kodėltumanai,kadsugebėsi?—įdėmiaipažvelgėįjąHomeras.

—Manjaubuvopavykę,—neryžtingaiatsakėji.

Arnepervertinamergaitėsavojėgų?Arneapgaudinėjasavęsmanydama,jogšiurkštusirnegailestingasbrigadininkas atsako į jos jausmus? Homerui nesinorėjo atimti iš jos drąsos, bet geriau jau dabar jąperspėti.

—Žinai, ką radau jopalatoje?— senis atsargiai ištraukė iš kišenės suknežintąpudrinę ir perdavė jąSašai.—Tavodarbas?

—Ne,—jipapurtėgalvą.

—Vadinasi,Hanterio...

Lėtai atidariusi dėžutęmergaitė išvydo savo atspindį vienoje stiklo šukių. Susimąstė, prisiminė savopastarąjįpokalbįsuskustagalviu iržodžius, jo ištartusprietemoje,kaiatėjoketindamapadovanoti jampeilį. Prisiminė ir Hanterio veidą, kai jis sunkiai žengė jos link visas kruvinas, kad užsimojusi savoašmenimischimerapaliktųSašąirnužudytųjįpatį...

—Tainedėlmanęs.Taidėlveidrodžio,—ryžtingaitarėji.

—Kuojisčiadėtas?—kilstelėjoantakiussenis.

—Tupatssakei,—Sašaužtrenkėdangtelį.—Kartaisnaudingasavepamatyti iššalies.Padedadaugkąapiesavesuprasti,—jipašiepėpamokomąHomerotoną.

—Manai,kadHanterisnežino,kas jisyra?Arkadjis ikišiolsielvartaujadėlsavoišvaizdos?Todėl irsudaužė?—atlaidžiaisuniurnėjoHomeras.

—Svarbuneišorė,—mergaitėatsirėmėnugaraįkoloną.

—Skustagalvispuikiaižino,kasjistoks.Ir,matyt,tiesiognemėgsta,kaijamtaiprimenama,—patssauatsakėsenis.

—Ogaljispatstaipamiršo?—paprieštaravomergaitė.—Mankartaisatrodo,kadjisvisąlaikąbandokažką prisiminti. Arba... kad jis prirakintas grandine prie sunkios vagonetės, kuri rieda nuokalnėn, įtamsą,irniekasjamnebegalipadėtijossustabdyti.Ašnegaliutopaaiškinti.Tiesiogžiūriuįjįirjaučiu,—Sašapaniuro.—Niekastonemato,oašmatau.Todėltautadapasakiau,kadjammanęsreikia.

—Kaiptikdėltojistavepaliko,—žiauriaikirtojaiHomeras.

—Taiašjįpalikau,—mergaitėužsispyrusisuraukėantakius.—Odabarturiujįpasivyti,kolnevėlu.Jievisdargyvi.Juosdargalimaišgelbėti,—tarsiprisuktakartojoji.—Irjįtaippatdargalimaišgelbėti.

—Ojįnuokogelbėsi?—kilstelėjosmakrąHomeras.

Sašanepatikliai pažvelgė į jį—nejaugi senis taipnieko irnesuprato,nepaisant visų jospastangų? Irnepaprastairimtaiatsakėjam:

—Nuožmogausveidrodyje.

***

—Užimta?

Saša, atsainiai knebinėjusi šakute grybų kepsnį, krūptelėjo. Greta jos su padėklu rankose stovėjožaliaakismuzikantas.Seniskažkurišėjo,irjovietadabarbuvotuščia.

—Taip.

—Visada galima rasti sprendimą!— jis padėjo savopadėklą ir,mikliai čiupęsnuo kaimyninio stalolaisvątaburetę,atsisėdoSašaiiškairėsanksčiau,neišispėjopaprieštarauti.

—Jeikas,aštavęsnekviečiau,—perspėjoji.

—Senelisbars?—supratingaimirktelėjomuzikantas.—Leiskiteprisistatyti.Leonidas.

—Jismannesenelis,—Sašapajuto,kaipjosskruostusužliejoraudonis.

—Netgišitaip?..—Leonidasprisikimšopilnąburnąirsusižavėjęsišlenkėantakį.

—Tuįžūlus,—pastebėjoji.

—Ašatkaklus,—jispamokomugestupakėlėįviršųšakutę.

—Pernelygpasitikintissavimi,—Sašanusišypsojo.

—Ašapskritaitikiužmonėmis,na,irpatssavimi,—neaiškiaisumurmėjojiskramtydamas.

Grįžo senis, pastovėjo apsišaukėliui už nugaros, nutaisė nepatenkintą išraišką, vis dėlto atsisėdo antsavotaburetės.

—Saša,tauneankšta?—vaidingaipasidomėjonežiūrėdamasįmuzikantą.

— Saša! — triumfuodamas pakartojo jaunuolis atsitraukdamas nuo dubenėlio. — Labai malonu.Manovardas,priminsiu,Leonidas.

—NikolajusIvanovičius,—šnairuodamasįjįniūriaiištarėHomeras.—Okokiąmelodijąjūsšiandienatlikote?Atrodopažįstama...

— Nieko keista, aš jau trečią kartą ją atlieku, — akcentuodamas paskutinį žodį atsiliepė šis. — O

apskritai—savoskūrybos.

—Tavo?—Sašapadėjostaloįrankius.—Okaipjivadinama?

—Niekaipnevadinama,—Leonidasgūžtelėjopečiais.—Apiepavadinimąaškažkaipnegalvojau.Beto,kaiptaiperteiktiraidėmis?Oirkam?

—Labaigražu,—pripažinomergaitė.—Tiesiogneįtikėtinaigražu.

—Tadagaliująpavadintitavovardu,—nesutrikomuzikantas.—Tutoverta.

—Nereikia,—jipapurtėgalvą.—Tegulgeriauliekabepavadinimo.Taituriprasmės.

—Paskirtijątautaippatbūtųprasminga,—jisėmėjuoktis,betužspringoiružsikosėjo.

— Na, pasiruošusi? — senis paėmė Sašos padėklą ir atsistojo. — Laikas. Jūs jau mums atleiskite,jaunuoli...

—Nieko!Ašjaupavalgiau.Leisitešiektiekpalydėtimergaitę?

—Mesišvažiuojame,—atšovėHomeras.

— Puiku! Aš taip pat. Į Dobrynino stotį, — muzikantas nutaisė nekaltą veido išraišką. — Mumsnepakeliui?

— Pakeliui, — nelauktai sau pačiai atsakė Saša, stengdamasi nežiūrėti į Homero pusę ir visžvilgčiodamaįLeonidą.

Jis turėjo kažkokio lengvumo, nepiktybinio jukumo. Tarsi berniūkštis, besifechtuojantis vytele,atlikdavolengvusnedideliusdūrius,dėlkurių,atrodo,netgisenisrimtainepyko.OsavoužuominasjisSašai pateikdavo taip dirbtinai, taip juokingai, kad ji nėnegalvojo jų priimti rimtai...O kas čia bloga,kadjijampatinka?

Beto, jomuzikąji įsimylėjodauganksčiau,neisusipažinosujuopačiu.Opagundapasiimtidraugeįkelionęšiuoskerusbuvopernelygdidelė.

***

Visataidėlmuzikos,nekitaip.VelnioneštaspienburnistarsiHamelnožiurkiagaudysviliojonekaltassielas savo išblizginta fleita ir naudojosi savo talentu tvirkindamas visas mergaites, kurias tik galėjopasiekti.DabarjisbandėprisikastiirikiAleksandros,oHomerasnetnežinojo,kądaryti!

Seniuikainavodaugpastangųpraryti joakiplėšiškus juokelius, ir labaigreitai jie jamužstrigo skersaigerklės. Erzino Homerą ir tai, kaip greitai Leonidas sugebėjo susitarti su nepalenkiama Hanzosvadovybe, kad leistų visai trijulei pereiti Žiedu tarpstotę iki Dobrynino stoties — ir neturint jokiųdokumentų.

Homerasbuvopriverstaspripažinti,kadjaunuoliodiplomatiniaisugebėjimaijiemspravertė:motorinėdrezina,kuriajieatvykoįPaveleckajosstotį,dingoišstovėjimoaikštelėskartusuHanterioišnykimu,ožygisaplinkiniukeliugalėjoužtruktiirsavaitę.

Bet labiausiai seniui kėlė nerimą tas lengvumas, su kuriuo šis pamaiva metė pelningą stotį iratsisveikino su visomis santaupomis, kad tik galėtų keliauti į tunelius paskui jo Sašą.Kitu atveju toks

lengvumasreikštų,jogjaunuolisįsimylėjęs,betšiuoatvejusenismatė,kadjoketinimaivisiškainerimti,kadjisįpratęsprielengvųpergalių.

Taip Homeras po truputį virto niurzgia duenja... Tačiau jis turėjo pagrindą būti budrus ir priežastįpavyduliauti.Vienintelisdalykas,kuriojamdabartrūko,—kadjoperstebukląvėlįgytamūzapabėgtųsu klajojančiu muzikantu! Su visiškai nereikalingu, verta pastebėti, herojumi, kuriam senio romanenebuvopaliktavietos,tačiaukurisatsitempėnuosavątaburetęirchamiškaiatsisėdoperpatįvidurįtarpjų.

—NejaugivisojeŽemėjenebelikovisainieko?

Jų trijulė jau žengė Dobrynino stoties link, lydima trijų sargybinių: teisingai panaudojant šovinius,buvogalimatikrovepaverstipačiasdrąsiausiassvajas.

Mergaitė, kuri ką tik springdama pasakojo apie savo žygį į paviršių, nutilo ir nuliūdo. Homeras irmuzikantaspersimetėžvilgsniais:kurispirmasispulsjosguosti?

— Ar yra gyvybė už MKAD23 ribų? — suniurnėjo senis. — Naujoji karta taip pat užduoda sau šįklausimą?

— Žinoma, yra,— įsitikinęs pareiškė Leonidas.— Netiesa, kad daugiau niekas neišgyveno, tiesiognėraryšio!

—O štai aš, pavyzdžiui, girdėjau, kad kažkur už Tagankos stoties yra slaptas išėjimas, kuris veda įvieną įdomų tunelį,— pradėjo senis.— Tarsi ir paprastas tunelis, šešiųmetrų skersmens, tik neturibėgių.Glūdigiliai,keturiasdešimtiesarnetpenkiasdešimtiesmetrųgylyje.Driekiasitoliįrytus...

—Artiktainetastunelis,kurisvedaįUralobunkerius?—nutraukėjįLeonidas.—Taiistorijaapiežmogų,kurisatsitiktinaiįjįužklydo,opaskuigrįžosumaistoatsargomisir...

— Ėjo savaitę, kartkartėmis trumpam sustodamas, o paskui, baigiantis provizijai, jam teko pasuktiatgal.Tuneliodarnei galo,neikraštonebuvomatyti,—paskubomis,pametęspasakoriaus intonaciją,baigėHomeras.—Taip,sklindagandai,kadjisvedaįUralobunkerius.Kurdargalibūtilikęskasnorsgyvas.

—Varguarliko,—nusižiovavomuzikantas.

—DarpažįstamasPolisepasakojoapietai,kadvienasvietinisradistasužmezgėryšįsutankoekipažonariais,spėjusiaisužsidarytiirnuvažiuotiįtokįužkampį,kurioniekamnėįgalvąneatėjobombarduoti...—demonstratyviaikreipdamasisįSašątęsėsenis.

—Nataip,—linktelėjoLeonidas.—Taitaippatžinomaistorija.Kaijiemsbaigėsidyzelinas,jieįkasėtankąįžemękalvoje,oaplinkjįapstatėvisąviensėdiją.IrdarkeletąmetųvakaraiskalbėjosiperradijąsuPolisu.

—Kolimtuvassugedo,—susierzinęsbaigėHomeras.

—Na,oapiepovandeninį laivą?—pasirąžė jovaržovas.—Apieatominį laivą,kurisbuvotolimamežygyjeir,pradėjuskeistissmūgiais,tiesiognespėjopasiektikovospozicijų.Okaiiškilo,viskasjauseniaibuvobaigta.TadaekipažasamžiamsjįprišvartavonetoliVladivostoko...

— Iš jo reaktoriaus energijos iki šiol gauna visa gyvenvietė,— įsikišo senis.—Prieš pusmetį buvausutikęs žmogų, kuris tvirtino, jog jis — pirmasis to laivo kapitono padėjėjas. Teigė, kad visą šalįpervažiavodviračiu,kolpasiekėMaskvą.Trejusmetusvažiavo.

—Tiesiogasmeniškaisujuokalbėjotės?—mandagiainusteboLeonidas.

—Asmeniškai,—atkirtoHomeras.

Legendosvisadabuvo jopamėgtoji tema, tad jis tiesiognegalėjo leisti jaunajamakiplėšainušluostytijamnosį.Atsargoje senis turėjo dar vieną, slaptai puoselėtą istoriją. Jis ketino ją papasakoti visai kitaproga, one veltui išeikvoti beprasmiškameginče...Betmatydamas, kaip Saša juokiasi iš dar vieno šiosukčiauspokšto,Homerasvisdėltoryžosi.

—OapiePoliarnyjeZorasnegirdėjote?

—Kokiasžaras?24—atsisukoįjįmuzikantas.

—Na kaipgi?— santūriai nusišypsojo senis.— Tolimoji šiaurė, Kolos pusiasalis,miestas PoliarnyjeZorai.Dievoužmirštavieta.IkiMaskvos—pusantrotūkstančiokilometrų,ikiPeterburgo—nemažiauneitūkstantis.NetoliesestūksonebentMurmanskassusavojūrųbazėmis,betirikijonetrumpaskelias.

—Žodžiu,užkampis,—paraginojįLeonidas.

—Tolinuodideliųmiestų,nuo slaptųgamyklų ir kariniųbazių.Tolinuovisųpagrindinių taikinių.Tiemiestai,kuriųmūsųpriešraketinėgynybanesugebėjoapginti,buvosumaltiįdulkesirpelenus.Tie,kuriuossaugojoskydas,kuriuosespėjosuveiktigaudomosiosraketos,—senispažvelgėįviršų,—patysžinote. Bet juk buvo ir tokių vietų, į kurias niekas nesitaikė... Todėl, kad jos nekėlė jokios grėsmės.Tokiavietabuvo,pavyzdžiui,PoliarnyjeZorai.

—Josirdabarniekamnerūpi,—atsiliepėmuzikantas.

—Obereikalo,—atrėžėsenis.—NesšaliaPoliarnyjeZorųmiestobuvoKolosatominėelektrinė.Jibuvo viena galingiausių šalyje. Vos ne visą Šiaurę aprūpindavo energija. Milijonus žmonių. Šimtusįmonių. Aš juk pats iš tų vietų, iš Archangelsko. Žinau, ką kalbu. Toje elektrinėje lankiausi darbūdamasmoksleivis,ekskursijoje.Tikratvirtovė,valstybėvalstybėje.Nuosavamažakariuomenė,savosnaudmenos,pagalbinisūkis.Galėjogyventi iratominiurežimu.Norsirbranduoliniskarasbūtųįvykęs—niekasjųgyvenimenebūtųpasikeitę,—nelinksmaišyptelėjojis.

—Irkąjūsnoritepasakyti...

—Peterburgo neliko.Murmanskoneliko, taip patArchangelsko.Milijonai žmonių žuvo, įmonės—kartu su miestais... Pavirto į dulkes ir pelenus. O Poliarnyje Zorų miestas išliko. Ir Kolos atominėelektrinė nenukentėjo. Aplink tūkstančius kilometrų — tik sniegas, sniegas ir ledo laukai, vilkai irbaltosiosmeškos. Nėra ryšio su centru. O jie turi pakankamai kuro, kad aprūpintų didelį miestą nemetus ir nedvejus.Opatiems, ko gero, netgi kartu suPoliarnyjeZorais šimtuimetųužteks. Lengvaiperžiemos.

— Tai juk tikra arka... — sušnibždėjo Leonidas. — Kai potvynis baigsis, o vandenys atslūgs, nuoAraratoviršūnės...

—Būtent,—linktelėjojamsenis.

—Iškurjūstaižinote?—muzikantobalsenebelikoneiironijos,neinuobodulio.

—Tekoirmankadaiseradistudirbti,—išsisukinėdamasatsakėHomeras.—Labai jaunorėjosirastibentvienągyvąžmogųgimtosiosevietose.

—Arilgaijieten,šiaurėje,ištemps?

— Aš įsitikinęs, kad taip. Paskutinį kartą, tiesa, ryšį buvau užmezgęs prieš porą metų. Bet jūsįsivaizduojate,ką tai reiškia,—darvisasamžius turintelektrą?Naudojantis šiluma?Turintmedicinosįrangą,kompiuterių,elektroninesbibliotekasdiskuose?Jūs jaunegalite tosuvokti...Visamemetrovosdukompiuteriai,oirtietikžaisliukai.Irtai—sostinė,—karčiaišyptelėjosenis.—Ojeidarkurirlikožmonių — turiu galvoje, ne pavienių, o bent gyvenviečių... Ten juk jau seniai vėl prasidėjoseptynioliktasis šimtmetis, ir tai geriausiu atveju, o gal ir apskritai akmens amžius. Balanos, gyvuliai,burtai, kas trečia moteris miršta gimdydama. Skaitliukai ir įrašai ant tošies. Išskyrus du artimiausiusvienkiemius, pasaulyje daugiau nieko nėra. Gūduma, trūksta žmonių. Vilkai, meškos, mutantai. Jukvisa šiuolaikinė civilizacija, — senis kostelėjo apsidairydamas aplink, — statoma elektros pagrindu.Išseks energija, supus elektrinės— ir viskas. Amžių amžiusmilijardai žmonių kūrė šį statinį dėdamiplytą po plytos, o dabar viskas pavirto į dulkes. Pradėk iš naujo. Bet ar pavyks? O čia terminasatidedamas — visam šimtmečiui! Jūs teisingai įvardijote — Nojaus arka. Beveik neribotos energijosatsargos!Naftą jukdar reikia išgauti irperdirbti, dujaspumpuoti vamzdžiais tūkstančiuskilometrų, oprieš taidar gręžiniuspastatyti!Taiką, grįžti atgal—prie garovariklių?Ardar toliau?Aš tau štai kąpasakysiu,—paėmė jisSašąužrankos.—Žmonėmsniekasnegresia.Žmonėsgajūskaip tarakonai.Oštaicivilizacija...Jąreikiaišsaugoti.

—Ojietikraituricivilizaciją?

—Būkite ramus. Inžinieriai atomininkai, techninė inteligentija. O jau sąlygos jų tikrai geresnės neimūsų. Per du dešimtmečius Poliarnyje Zorai kaip reikiant išaugo. Per radiją jie amžinai kartoja:„Visiemsišgyvenusiesiems...”irkoordinates.Sako,žmonėsikišiolatslenka...

—Kodėlgiašniekoapietainegirdėjau?—sumurmėjomuzikantas.

—Mažaikasgirdėjo.Iščiajųbangąsunkupagauti.Betjūspabandykitekadanors,jeirasiteporąmetųlaisvolaiko,—senisvyptelėjo.—Šaukinys„Paskutinisuostas”.

—Ašžinočiau,—rimtaipalingavogalvąšis.—Domiuositokiaisgandais...Oką,nejaugivisadabuvoramu?

—Kaipčiapasakius...Aplinkgūduma, jei irbuvokokiųkaimų irmiestelių šalia, jiegreitai ištuštėjo.Pasitaikydavo barbarų antpuolių. Na ir, žinoma, žvėrių, jeigu galima juos taip pavadinti. Bet nuo jųapsisaugoti arsenalo pakako. Gynyba iš visų pusių, apsaugotas perimetras. Spygliuota viela su aukštaįtampa, sargybosbokštai.Sakau jums, tikra tvirtovė.Operpirmąjįdešimtmetį,patį sunkiausią, jiedarvienąsienąsuspėjopastatyti,stačiatvoręišrąstų.Aplinkviskąištyrinėjo...IkiMurmanskonueidavo,dušimtuskilometrų.Apsilydžiusiduobė išMurmansko liko.Rengėsinetorganizuoti ekspediciją įpietus,Maskvos link... Aš juos atkalbinėjau. Kam bambagyslę nupjauti? Štai sumažės radiacijos lygis, busgalima naujas žemes įsisavinti — tada... O kol kas nėra ką čia veikti. Kapinės, ir tiek, — atsidusoHomeras.

—Busjuokinga,—staigatarėLeonidas,—jeiatomas,kurissunaikinožmoniją,jąirišgelbės.

—Niekojuokinga,—rūsčiaipažvelgėįjaunuolįsenis.

—Tailygugnis,kuriąpagrobėPrometėjas,—paaiškinomuzikantas.—Dievaiuždraudėjamperduotiugnįžmonėms.Ojisnorėjoištrauktižmogųišpurvo,tamsosirvegetavimo...

—Skaičiau,—kandžiainutraukėjįHomeras.—„SenovėsGraikijosmitaiirlegendos”.

—Pranašingasmitas,—pastebėjoLeonidas.—Neveltuidievaipriešinosi.Žinojo,kuoviskasbaigsis.

—Betbūtentugnispavertėžmogųžmogumi,—paprieštaravosenis.

—Manote,kad,netekęselektros,jisvėltapsgyvuliu?—paklausėmuzikantas.

— Manau, kad, praradę elektrą, mes du šimtus metų atgal nusirisime. O turint galvoje tai, kadišgyvenovienasištūkstančioirkadreikiaviskąišnaujoatstatyti,užkariauti,ištirti,—taiirvisuspenkisšimtus.Ogalirniekadanebeatsigriebsime.Ką,nesutinkate?

—Sutinku,—atsakėLeonidas,—betnejaugiviskąlemiatikelektra?

—Okaipjūsmanote?—įsiaudrinęssuplojodelnaisHomeras.

Muzikantas,pervėręsjįkeistuilgužvilgsniu,truktelėjopečiais.

Tyla užsitęsė. Tokią pokalbio baigtį Homeras drąsiai galėjo laikyti savo pergale: mergaitė galiausiailiovėsi ryti tąakiplėšąakimis ir susimąstėapiekažkokius savoreikalus.Tačiaukai iki stotiesbuvo likęvisainebedaug,Leonidasnetikėtaitarė:

—Nakągi.Tadairašjumspapasakosiuvienąistoriją.

Seniskaipbeišgalėdamaspavaizdavoesąspavargęs,betatsakėmaloningulinktelėjimu.

— Kalbama, kad kažkur už Sporto stoties, prieš sugriautą Sokolnikų tiltą, nuo pagrindinio tuneliostaigiai žemyn leidžiasi aklina atšaka. Baigiasi ji grotomis, už kurių— sandariai uždaryti hermetiniaivartai.Vartusnekartąbuvobandytaatidaryti,betpastangosniekadanedavėjokiųrezultatų.Jeijųlinkvykdavo pavieniai keliauninkai, atgal jie beveik niekada negrįždavo, o jų kūnus rasdavo visai kituosemetrogaluose.

—Smaragdomiestas?—kreivaišyptelėjoHomeras.

—Visiemsžinoma,—nekreipdamasįjįdėmesiotęsėLeonidas,—kadSokolnikųmetrotiltassugriuvojaupirmąjądieną, ir visos stotys už jo liko atkirstos. Įprastamanyti, jogniekas iš likusiųjų anoje tiltopusėjeneišsigelbėjo,norsnėrajokiųtaipatvirtinančiųįrodymų.

—Smaragdomiestas,—nekantriaimostelėjorankaHomeras.

— Taip pat visiems žinoma, kad Maskvos universitetas buvo pastatytas ant liulančio grunto. Šisdidžiulispastatas laikėsi tik todėl,kad jo rūsiuoseveikėgalingi šalčiogeneratoriai,kurie šaldėpelkėtądirvą.Bejųstatinysjauseniaibūtųnušliaužęsįupę.

—Nuvalkiotasargumentas,—suprasdamas,kurlenkiajaunuolis,suspėjoįsiterptisenis.

—Praėjojaudaugiauneidvidešimtmetų,oapleistaspastataskažkodėlstovivietoje...

—Tainiekai,štaikodėl!

— Sklinda gandai, kad po universitetu—ne kokie nors rūsiai, o didelė strateginė dešimties aukštųslėptuvė nuo bombų, kurioje yra ne tik šalčio generatorių, bet ir nuosavas atominis reaktorius, irgyvenamosiospatalpos,irjungtyssuartimiausiomismetrostotimis,irnetgiAntrasismetro,—LeonidasmetėSašaigąsdinantįžvilgsnį,priversdamasjąnusišypsoti.

—Niekonaujaaškolkasneišgirdau,—paniekinamaiatrėžėjamHomeras.

—Sako, ten tikraspožeminismiestas,—svajingai tęsėmuzikantas.—Miestas,kuriogyventojai—ojie, suprantama,visainežuvo—pasiaukojo, ryždamiesipokruopelę rinktiprarastasžiniasbei tarnautigrožiui.Nešykštėdamilėšų,jiesiunčiaekspedicijasįišlikusiaspaveikslųgalerijas,muziejusirbibliotekas.O savo vaikus auklėja taip, kad šie neprarastų grožio jausmo. Ten klesti taika ir harmonija, ten nėrajokių kitų ideologijų, išskyrus švietimą, ir kitų religijų, išskyrus meną. Ten nėra varganų sienų,nudažytųdviem įprastomis spalvomis aliejiniaisdažais,— josvisos ištapytos freskomis. Iš garsiakalbiųskamba ne šuniškai lojamos komandos bei pavojaus sirenos, o Berliozas, Haidnas ir Čaikovskis. Irkiekvienas,įsivaizduokite,galicituotiDantęišatminties.Taištaibūtentšiemsžmonėmsirpavykoišliktitokiems,kokiebuvoanksčiau.Netgine,netokiemskaipdvidešimtpirmajameamžiuje,okaipantikoslaikais...Na,jūsjukskaitėte„Mituoseirlegendose”...—muzikantasnusišypsojoseniuiitsilpnapročiui.—Laisviems,drąsiems,išmintingiemsirgražiems.Teisingiems.Kilniems.

—Niekopanašausniekadanegirdėjau!—Homeras tikvylėsi, kadgudrusis velnias savopasakojimunepavergsmergaitės.

—Metro,—Leonidasįdėmiaipažvelgėįsenį,—šiąvietąvadinaSmaragdomiestu.Betjogyventojai,jeitikėsimegandais,pirmenybęteikiakitampavadinimui.

—Kokiam?!—įsikarščiavoHomeras.

—Arka.

—Nesąmonė!Visiškanesąmonė!—senisprunkštelėjęsnusisuko.

—Žinoma,nesąmonė,—flegmatiškaiatsiliepėmuzikantas.—Taijukpasaka...

***

Dobryninostotisbuvoapimtachaoso.

Homeras sutrikęs ir išsigandęs dairėsi į šalis: ar tik jis neklysta? Ar tai gali vykti vienoje ramiausiųŽiedostočių?Seniuisusidarėįspūdis,kadperpastarąjąvalandąHanzaikažkassuspėjopaskelbtikarą.

Gretaesančiametunelyjebuvomatytikrovininėdrezina, įkuriąbuvobetkaipsuversti lavonai.Karosanitarai suprijuostėmis tempėkūnus įplatformą irkrovė juosantbrezento:vienogalvaatskirai,kitoveidesveikosvietosnelikę,trečiampaleistosžarnos...

HomerasuždengėSašaiakis.Leonidasįtraukęsoronusisuko.

—Kasatsitiko?—išsigandęspaklausėsanitarovienastrijuleipaskirtųjųsargybinių.

— Mūsų patrulis iš didžiojo mazgo, iš pagrindinės SSP25. Visi čia, iki vieno. Niekas neišsigelbėjo.Neaišku,kas taipadarė,—sanitarasnusišluostėdelnus įprijuostę.—Brolyti, pridekman, a?Rankos

dreba...

PagrindinėSSP.Atšakatarsivoras,atsiskiriantiužPaveleckajosspindulinėsstotiesirjungiantiiškartoketuriaslinijas:Žiedą,pilkąją,oranžinęiržaliąją.Homerasspėjo,kadHanterisišsirinksbūtentšįkelią,trumpiausią,betginamąsustiprintųHanzosbūrių.

Dėlkotaippralietaskraujas?!Arjiepirminutaikėugnįįjį,arnetnespėjojoįžiūrėtituneliotamsoje?Irkurjisdabar?ODieve,darvienagalva...Kaipjisgalėjotaippasielgti?..

Homerasprisiminė sudaužytąveidrodį irSašosžodžius.Nejaugi ji teisi?Galbūtbrigadininkaskovojopats su savimi, stengdamasis susilaikyti nuo nereikalingų žmogžudysčių, bet negalėdamas savęssutramdyti?Galsudaužydamasveidrodį jis tikrainorėjotrenkti tambjauriam,baisiamžmogui,kuriuopamažuvirto...

Ne.Hanteris jame išvydone žmogų, o tikrą pabaisą. Į ją jis ir bandėpataikyti.Tačiau tik sutrupinostiklą,paversdamasvienąatvaizdądešimtimis.

O gal... Senis žvilgsniu nusekė sanitarų kelią nuo drezinos iki platformos... Aštuntas, paskutinis.Galbūtvisdėltoišveidrodžiodarliūdnaižvelgėžmogus?AnkstesnysisHanteris?

Otas...Kitas...jaubuvoišorėje?

23MKAD-rusiškastrumpinys,reiškiantis:Maskvosžiedinėautomagistralė.TaiaplinkMaskvąadministracineribanutiestasplentas,

jungiantisatskirusmiestorajonus(vert.pastaba).

24Zori(rus.)-žaros(red.pastaba).

25SSP-rusiškastrumpinys,reiškiantis:maršrutųjungčiųsistema,jungiantikeliasmetrolinijas(vert.pastaba).

KETURIOLIKTASSKYRIUS

KASDAR?Oištiesų—kasdarožmogųžmogumi?

Jisklaidžiojažemėjejaudaugiaukaipmilijonąmetų,tačiaumagiškatransformacija,pavertusisumanųgaujos gyvūną visiškai kitokia nematyta būtybe, įvyko prieš kokius dešimt tūkstančių metų. Tikpamanykite—devyniasdešimtdevyniasšimtąsiasvisossavoistorijosdalisjisglaudėsioloseirėdėžaliąmėsą,nemokėdamas susišildyti, pasigaminti įrankiųbei tikrųginklų,negebėdamasnetgi kaip reikiantkalbėti! O ir jausmais žmogus nesiskyrė nuo beždžionių ar vilkų: abiem būdinga alkis, baimė,prieraišumas,rūpestis,pasitenkinimas.

Kaip žmogus sugebėjo staiga, vos per keliasdešimt amžių, išmokti statyti, mąstyti ir užrašyti savomintis, keisti šalia savęs esančią materiją ir kurti, kam jam prisireikė piešti, kaip jis atrado muziką?Kokiu būdu sugebėjo užkariauti visą pasaulį ir pertvarkyti jį pagal savo poreikius? Kas būtent priešdešimttūkstančiųmetųbuvosuteiktašiamžvėriui?

Ugnis? Žmogus įgijo galimybę prisijaukinti šviesą ir šilumą, neštis juos į negyvenamas šaltas žemes,kepti grobį ant laužo,pamalonintipilvą.Bet ką tai pakeitė?Galnebent leido jam išplėsti savovaldas.Tačiau žiurkės ir neturėdamos ugnies užplūdo visą planetą taip ir likdamos tuo, kuo buvo iš patpradžių,—sumaniaisgaujosžinduoliais.

Ne,visdėltoneugnis;šiaipartaip,netikugnis,—muzikantasbuvoteisus.Darkažkas...Kas?

Kalba?Štaineabejotinasskirtumasnuokitųgyvūnų.Neapdorotųminčiųšlifavimasverčiantjasžodžiųbriliantais,kuriegalitaptivisuotinemoneta,įgautivisuotinęapyvartą.Mokėjimasnetginetiekišreikšti,

kieksutvarkytitai,kasvykstagalvoje.Netvarių,besiliejančiųlygišlydytasmetalas,atvaizdųperpylimasįstandžias formas. Proto šviesumas ir blaivumas, galimybė aiškiai ir vienareikšmiškai iš lūpų į lūpasperduotiįsakymusbeižinias.Iščiairgalimybėburtisbeipriverstipaklusti,sušauktikariuomenesirkurtivalstybes.

Tačiau skruzdėlės apsieina be žodžių. Jos savo nepastebimu žmogui lygmeniu sukuria tikrusmegapolius, randa savo vietą sudėtingiausiose hierarchijose, tiksliai praneša viena kitai žinias irkomandas,sukviečiatūkstančiųtūkstančiusskruzdėlynonariųįbebaimiuslegionus,paremtusgeležinedisciplina,kuriekaunasinegirdimuose,betnegailestinguosesavožaisliniųimperijųkaruose.

Galraidės?

Raidės, kurių neturint nebūtų galimybės kaupti žinių? Tos pačios plytos, iš kurių buvo statomas įdangų kylantis pasaulinės civilizacijos Babilono bokštas? Raidės, kurių stokojant nedegtas išminties,įsisavintos vienos kartos, molis suskystų, suaižėtų, subyrėtų į dulkes neišlaikydamas savo svorio? Jųnesant kiekviena nauja karta pradėtų statyti didįjį bokštą nuo pradinio lygmens, krapštytųsi visągyvenimąankstesnėsdrėbtinėspirkelėsgriuvėsiuose,kolgaliausiainusprogtųtaipirnepastačiusinaujoaukšto.

Raidės, raštas įgalino žmogųperkelti jo sukauptas žinias už savo ankštos kaukolės ribų, išsaugoti jasneiškraipytas palikuonims, išgelbėdamas juos nuo būtinybės iš naujo išradinėti tai, kas seniai išrasta,leisdamasjiemsstatytisavostatiniusanttvirtųpamatų,paveldėtųišprotėvių.

Betjuknetikraidės?..

Jeivilkaimokėtųrašyti,arjųcivilizacijabūtųpanašiįžmonių?Arjieišvisoturėtųcivilizaciją?

Kaivilkassotus,jįapimapalaimingastingulys,tadalaikąjisskiriaglamonėmsiržaidimams,koldieglyspilvevėl imavyti jį tolyn.Kaižmogusbūnasotus, jo sielojeprabundakitoks ilgesys.Neapčiuopiamas,nepaaiškinamas, taspats,kurisverčia jįvalandųvalandasžvelgti į žvaigždes,keverzotiochrasavoolossienas, puošti drožtinėmis figūromis karo laivo priekį, taip pat amžius plušėti statant akmeniniuskolosus, užuot pasirūpinus tvirtovės sienų sustiprinimu, ir eikvoti gyvenimą gludinant žodžio meną,užuot tobulinusmeną valdyti kardą. Tas pats, kuris priverčia buvusįmašinisto padėjėją paskirti savogyvenimometųlikučiusskaitymui,ieškojimamsirbandymamsparašyti...kažką...Ilgesys—bandydamajįnumalšinti,purvina irnuskurusiminia įdėmiaiklausosiklajojančiosmuikininko,karaliaipriglaudžiatrubadūrus ir globoja dailininkus, o požemyje gimusi mergaitė ilgai apžiūrinėja bet kaip nutepliotąarbatospakuotę.Neaiškus,betgalingas šauksmas,galintisužgožtinetgialkiošauksmą,— jisbūdingastikžmogui.

Ar ne jis praplečia kitiems gyvūnams prieinamą jausmų gamą, suteikdamas žmogui dar sugebėjimąsvajoti, įžūlumo tikėtis ir drąsos pasigailėti? Meilę ir užuojautą, kurias žmogus laiko išskirtinai savoypatybėmis,atradone jis.Šuotaippatsugeba irmylėti, iružjausti:kaisergašeimininkas, joaugintinisinkščianesitraukdamasnuožmogaus.Šuogalinetgi ilgėtis irsietisavogyvenimotiksląsukitabūtybe:kaijošeimininkasmiršta,kartaisšuotaippatbūnapasiryžęsnudvėsti,kadtikliktųsusavoglobėju.Betštaisvajotijisnemoka.

Vadinasi,grožioilgesysirmokėjimasjįvertinti?Nuostabusgebėjimasmėgautisspalvųderiniais,garsųeilėmis, linijų vingiais ir žodžių konstrukcijų grakštumu, išgauti iš jų saldų bei maudžiantį dvasinį

skambesį?Gebėjimas,žadinantisbetkuriąsielą—irapaugusiąriebalais, irpadengtąnuospaudomis,irranduotą,padedantisjaiapsivalytinuoapskretimo?

Galbūt. Bet ne tik tai. Kartais žmonės, kad užgožtų automatų serijas ir nevilties kupinus surištųapnuogintų žmonių riksmus, visu garsu leisdavo didingas Vagnerio simfonijas. Čia nebuvoprieštaravimo:vienatikpabrėždavokita.

Taikasgidar?

Net jei žmogus, kaip biologinė rūšis, išgyvens dabartiniame pragare, ar išsaugos jis tą trapią, beveikneapčiuopiamą, tačiauneabejotinai realią savoesybėsdalelę?Ar išlaikys tąkibirkštį, kuripriešdešimttūkstančių metų pavertė pusalkanį žvėrį blausiomis akimis visai kitokiu tvariniu? Būtybe, draskomalabiaudvasinioneikūniškoalkio.Būtybe,nuolatbesiblaškančiatarpdvasinėsdidybės irniekšingumo,tarp nepaaiškinamo gailestingumo, nepriimtino grobuonims, ir nepateisinamo žiaurumo, kuriamnėralygių net bejausmiame vabzdžių pasaulyje. Pavertė padaru, statančiu puikiausius rūmus ir tapančiuneįtikėtinas drobes, kuris, varžydamasis su Kūrėju sugebėjimu sintetinti grynąjį grožį, išranda dujųkamerasbeivandenilinesbombas,kadanihiliuotųviską,kąpats sukūrė, ir taupiainaikintųpanašius įsave. Būtybe, kruopščiai statančia paplūdimyje smėlio pilis ir azartiškai jas griaunančia. Būtybe,nežinančia jokių ribų, nerimastinga ir nesuvaldoma, nemokančia numalšinti savo keisto alkio, betpaaukojančiavisąsavogyvenimąbandymamstaipadaryti.Žmogumi.

Arjistaiišsaugos?Artailikspojo?

Ar lyg trumpas plekštelėjimas istorijos diagramoje išnyks jo praeityje, nuo keisto nukrypimo vienuprocentugrąžindamasžmogųatgal,įjoamžinąapdujimą,įįprastąbelaikiškumą,kurnesuskaičiuojamoskartos, neatplėšdamos žvilgsnio nuo žemės, seka tą pačią nuobodžią pasaką, keičia viena kitą ir kurdešimt,šimtas,penkišimtaitūkstančiųmetųpraeinavienodainepastebimai?

Kasdar?..”

***

—Taitiesa?

—Kasbūtent?—nusišypsojojaiLeonidas.

—Apie Smaragdomiestą?ApieArką?Kadmetroyra tokia vieta?— susimąsčiusi žvelgdama saupokojomispaklausėSaša.

—Sklindagandai,—išsisukinėdamasatsiliepėšis.

—Būtųpuikuvienąkartątenpatekti,—nutęsėji.—Žinai,kaiašvaikštinėjauten,viršuje,manbuvotaip apmaudu dėl žmonių. Dėl to, kad jie vieną kartą suklydo... Ir daugiau jau niekada nebegalėssugrąžintivisoto,kasbuvo.Otenbuvotaipgera...Tikriausiai.

—Klaida?Ne,taisunkiausiasnusikaltimas,—rimtaiatsakėjaimuzikantas.—Sugriautivisąpasaulį,atimtigyvybęšešiemsšimtamsmilijardųžmonių—klaida?

—Vistiek...Armessutaviminevertiatleidimo?Irbetkurisžmogusvertas.Kiekvienamreikiaduotigalimybępakeistisaveirviskąperdirbti,pabandytiišnaujo,darbentvienąkartą,tegulirpaskutinį,—jipatylėjo.—Aštaipnorėčiaupamatyti,kaiptenviskasištiesų...Anksčiaumannebuvoįdomu.Anksčiau

aš tiesiog bijojau, viskas man ten atrodė šlykštu. O pasirodo, aš tiesiog pasikeldavau netinkamojevietoje. Taip kvaila... Tasmiestas viršuje— jis lygmano ankstesnis gyvenimas. Jis neturi ateities. Tikprisiminimai— ir tai svetimi.Tik pamėklės.Aš supratau labai svarbųdalyką, būdama ten, žinai...—Sašasutriko.—Viltis—tailygkraujas.Koljitekatavogyslomis—tugyvas.Ašnoriutikėtis.

—OkotaureikiaSmaragdomieste?—pasiteiravomuzikantas.

—Noriupamatyti,pajusti,koksgyvenimasbuvoanksčiau...Tujukpatssakei...Ten,kogera,žmonėstikraivisaikitokie.Žmonės,kurieneužmiršovakarykštėsdienosirkuriemstikraiišaušrytojus,turibūtivisiškaikitokie...

Jie neskubėdami ėjo per Dobrynino stoties salę, sergimi budrių sargybinių. Homeras paliko juoduvienusaiškiainenoromis,nesvykoįpriėmimąpasstotiesviršininką,odabarkažkodėlužtruko.Hanterisikišioltaipirnebuvopasirodęs.

Marmurinės Dobrynino stoties salės bruožai Sašai tapo užuominomis: čia didelės apdailintos arkoskaitaliojosisumažomisdekoratyvinėmisaklinomisarkomis.Didelė,maža,vėldidelėirvėlmaža.Tarsibesilaikantys už rankų vyras ir moteris, vyras ir moteris... Mergaitė taip pat staiga panoro įdėti savorankąįplatųirtvirtąvyriškądelną.Pasislėptijamebentakimirkai.

—Čiataippatgalimakurtinaujągyvenimą,—tarėLeonidasmerkdamasakįmergaitei.—Nebūtinakažkureiti,kažkoieškoti...Kartaispakankaapsidairytiįšalis.

—Irkąašpamatysiu?

—Mane,—jisapsimestinaikukliainunarinogalvą.

—Aštavejaumačiau.Irgirdėjau,—Sašagaliausiaiatsakėįjošypseną.—Manlabaipatinka,kaipirvisiemslikusiesiems...Tauvisainereikalingišoviniai?Tutiekjųatidavei,kadmusčiapraleistų.

—Reikiatiktiek,kadužtektųmaistui.Omanvisadaužtenka.Kvailagrotidėlpinigų.

—Odėlkotadatugroji?

— Dėl muzikos, — jis nusijuokė. — Dėl žmonių. Netgi ne, ne taip. Dėl to, ką muzika daro sužmonėmis.

—Okąjisujaisdaro?

—Apskritaiimant—viską,kątiknori,—Leonidasvėlsurimtėjo.—Ašturiuirtokiosmuzikos,kuripriverčiamylėti,irtokios,kuriverčiaraudoti.

— O ta, kurią tu grojai praėjusį kartą? — Saša įtariai pažvelgė į jaunuolį. — Ta, kuri neturipavadinimo.Kąjiverčiadaryti?

—Štaiši?—jispašvilpavoįžangą.—Niekoneverčia.Jitiesiognuimaskausmą.

***

—Ei,tėvai!

Homeras užvertė sąsiuvinį ir pasimuistė ant nepatogaus medinio suolo. Budėtojas sėdėjo už mažorašomojopulto,kuriobeveikvisąplotąužėmėtrysseni juodi telefonai,neturintysmygtukųneidiskų.

Vienasaparatasjaukiaimirkčiojoraudonalempute.

— Andrejus Andrejevičius laisvas. Jis tau skirs dvi minutes. Kai užeisi — neveblenk, iš karto klokreikalą,—griežtaimokėsenįbudėtojas.

—Dviejųminučiųneužteks,—atsidusoHomeras.

—Aštaveįspėjau,—gūžtelėjopečiaisbudėtojas.

Neužteko irpenkių: seniskaipreikiantnežinojoneinuokopradėti,neikuoužbaigti,neikoklausti,neikoprašyti,oišskyrusDobryninostotiesviršininką,Homerasdaugiauneturėjoįkąkreiptis.

TačiauAndrejusAndrejevičius, iš apmaudošlapias riebusžaliūkasnesueinančiuuniforminiukiteliu,senioilgainesiklausė.

—Tuką,nesupranti?!Pasmusčianeįveikiamosaplinkybės,aštuonižmonėskrito,otumanpasakojiapie kažkokias epidemijas! Nėra čia nieko! Viskas, užteks gaišinti mano laiką! Arba nešdiniesi iš čiapats...

Viršininkas tarsi iššokantis iš vandens kašalotasmetė savo kūną į viršų vos neapversdamas stalo, užkuriosėdėjo.Įkabinetąklausiamaipažvelgėbudėtojas.Homerastaippatsuglumęspakilonuokietosiržemoslankytojųkėdės.

—Pats.BetkamjūstadaįvedėtekariuomenęįSerpuchovostotį?

—Kokstavoreikalas?!

—Stotyjekalba...

— Ką kalba? Ką kalba? Žinai ką... Kad tu man čia panikos nekeltum... Paša, nagi grūsk jį įbeždžionyną!

Homerasakimirksniubuvoištrenktasįpriimamąjį.Kaitaliodamasįkalbinėjimus,kartusmūgiuodamasįdantis,apsaugininkasnutempėbesispyriojantįsenįįsiaurąšoninįkoridorių.

Tarp dviejų antausiųHomerui nuslydo respiratorius. Senis pabandė sulaikyti kvėpavimą, bet čia patgavo smūgį į paširdžius ir ėmė sunkiai krenkšėti. Kašalotas išnėrė ant savo kabineto slenksčio,užpildydamasvisądurųangą.

—Tegultenpabuskolkas,paskuiišsiaiškinsime...Otukas?Užsirašęs?—sukriokėantkitolankytojo.

Homerasdarspėjoįanąatsisukti.

Už trijų žingsnių nuo jo, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, nejudėdamas stovėjoHanteris. Apsivilkęssvetimą ankštą uniformą, slepiantis veidąpakelto savo šalmo antveidžio šešėlyje, jis, atrodė, nepažinosenioirnesirengėkištis.Homerastikėjosi,kadjisbustarsimėsininkasapsitaškęskraujais,betvienintelėraudonadėmėantbrigadininkošvarkobuvojopatiesžaizdoskraujosruva.NukreipęsakmeninįžvilgsnįįstotiesviršininkąHanterisstaigalėtaižengėjolink,tarsiketindamaseitiįkabinetąkiauraijokūną.

Viršininkas suglumo, kažką sumurmėjo, atsitraukė atgal atlaisvindamas įėjimą. Apsaugininkas,laikantisHomerąglėbyje,laukdamasapmirė.Hanterisįsibrukoįvidųpaskuiatsitraukusįstorulį,vienuliūtošuoliuišvarėišjopuikybęirprivertėnutilti.Paskuiėmėįsakmiaišnibždėti.

Palikęs senį budėtojas nusigavo prie durų ir žengė per slenkstį. Po akimirkos išskrido iš ten lydimaspurvinųkeiksmųsrovės.Viršininkobalsasvirtožviegimu.

—Irpaleisktąprovokatorių!—galiausiaisušukolygužhipnotizuotaskartodamassvetimąįsakymą.

Įraudęs tarsi nuplikytas budėtojas užvėrė paskui save duris, nupėdino į savo vietą prie įėjimo irįsikniaubėįnaujienųlapelį,atspausdintąantvyniojamojopopieriaus.Homeruiryžtingaipajudėjusprojostaląviršininkokabinetolinkbudėtojastikdargiliaupasinėrėįsavolaikraštėlįrodydamas,kadnuošioltai,kasvyksta,jovisiškaineliečia.

Homeras tik dabar, pergalingai žvilgčiodamas į apsaugininką, pridengusį savo gėdą laikraščiopopiergaliu, suspėjo kaip reikiant įsižiūrėti ir į jo telefonus. Ant to, kuris visą laiką blykčiojo, buvopriklijuotas purvino balto pleistro gabaliukas. Jame mėlynu tušinuku kažkas neaiškiai išvedžiojovienintelįžodį...

„Tūlos.”

— Mes palaikome kontaktus su Ordinu, — suprakaitavęs Dobrynino stoties viršininkas spaudėkumščius, bet neišdrįso pakelti akių į brigadininką.—Apie šią operacijąmūsų niekas neįspėjo. Patstokiosprendimoašnegaliupriimti.

—TadaskambinkiteįCentrinę,—pasakėHanteris.—Jūsturitelaikotaisuderinti.Betmažai.

— Jie neduos sutikimo. Tai sukels pavojų Hanzos stabilumui... Jūs ką, nežinote, kad Hanzai taisvarbiauužviską?Omesviskąkontroliuojame.

—Koksdar,povelnių,stabilumas?!Jeinebusimtasipriemonių...

—Situacija stabili, nesuprantu, kas jūsųnetenkina,—užsispyręs pamataravo sunkią galvąAndrejusAndrėjevičius.—Visiišėjimaisaugomiginkluotųsargybinių.Projuosirpelėnepralįstų.Palaukime,kolviskasišsispręssavaime.

—Niekasneišsispręs savaime!—suriaumojoHanteris.—Sulauksite tik to,kadkasnorspaspruks irperbėgs paviršiumi arba suras aplinkkelį. Stotį būtina išvalyti! Pagal visas instrukcijas.Aš nesuprantu,kodėlpatysikišioltonepadarėte!

—Bet ten juk gali būti sveikų žmonių.Kaip jūs tai įsivaizduojate?Kad aš įsakyčiau savo vaikinamsiššaudytiirsudegintivisąTūlosstotį?Irtraukinįsusektantais?GalkartuirSerpuchovostotį?Jukpusėjų ten turi prijaukintų šliundrų ir nesantuokinių vaikų... Ne, žinote ką!Mes— ne fašistai. Karas taikaras,bettai...Ligoniusskersti...NetkaiBaltarusijosstotyjesnukioirnagųligasiautėjo,irtaikiaulespovienąnešiojoįskirtinguskampus—kadta,kuriužsikrėtusi,padvėstų,kurisveika,išgyventų,onevisasišeilėsužmušė.

—Kurkiaulės,okuržmonės,—abejingaitarėbrigadininkas.

—Ne,ne,—taškydamasisprakaituviršininkasvėlpapurtėgalvą.—Ašnegaliutaip.Tainežmoniška...Taipaskuislėgsmanosąžinę.Oaš...Kammantai?Kadvėliausapnuotųsi?

—Ojumspačiamirnereikėsniekodaryti.Tamyražmonių,kuriemsnesisapnuoja.Jūstikpraleiskitemusprosavostotis.Irviskas.

— Aš pasiunčiau žygūnus į Polisą, kad jie išsiaiškintų dėl vakcinos. — Andrejus Andrejevičiusnusišluostėrankaprakaitą.—Yravilties,kad...

— Nėra jokios vakcinos. Nėra jokios vilties! Užteks slėpti galvą smėlyje! Kodėl aš čia nematausanitariniųdaliųišCentrinės?KodėljūsatsisakotepaskambintitenirpaprašytileidimoOrdinokohortaipraeiti?

Viršininkasatkakliai tylėjo.Kažkodėlpabandėužsisegtisavokiteliosagas ir,paknebinėjęs jasslidžiaispirštais,palikoramybėje.Priėjoprieapšiurusiobufeto,šliūkštelėjoįtaurelękvapnausantpilo,vienuypujįnurijo.

—Tai jūs jiemsnepranešėte...—susiprotėjoHanteris.—Jie iki šiolniekonežino. Jūsųkaimyninėjestotyjeepidemija,ojieniekonežino...

—Ašužtokiusdalykussavogalvaatsakau,—kimiaiištarėviršininkas.—Epidemijagretimojestotyjereiškiamanoatsistatydinimą.Leidau...Neužkirtaukelio...SukėliaupavojųHanzosstabilumui.

—Gretimojestotyje?Serpuchovo?!

—Kolkastenviskasramu,betašpervėlaisusigriebiau.Nesureagavaulaiku.Kasžino...

—Irkaipgijūsvisiemstaipaaiškinote?Kariuomenėnepriklausomojestotyje?Tuneliųapsuptis?

—Banditai...Maištininkai.Tokiųdalykųvisurpasitaiko.Niekoypatinga.

—Odabarprisipažintijauvėlu...—linktelėjobrigadininkas.

— Dabar jau nebepakaks atsistatydinti, — Andrejus Andrejevičius įsipylė ir kaipmat išlenkė antrątaurelę.—Taijaureiškiaaukščiausiąbausmę.

—Irkasdabar?

—Laukiu,—viršininkasatsirėmėužpakaliuįsavostalą.—Laukiu.Ogal?

—Kodėl gi jūs neatsakote į jų skambučius?— įsikišoHomeras.—Pasmus telefonas plyšauja— išTūlosstotiesskambina.Ojei?..

—Neplyšauja,—užgesusiubalsuatsiliepėanas.—Ašgarsąišjungiau.Tiklemputėdega.Koldega—dargyvi.

—Kodėlneatsakote?—piktaipakartojosenis.

— O ką aš jiems pasakysiu? Kad pakentėtų? Kad greičiau sveiktų? Kad pagalba arti? Kad paleistųkulkąsauįkaktą?!Manvienopokalbiosupabėgėliaisužteko!—įdūkoviršininkas.

—Tučtuojauužsičiaupk,—negarsiaiįsakėHanteris.—Irklausyk.Ašgrįšiusubūriupoparos.Maneturipraleistibekliūčiųprovisuspostus.Serpuchovostotįlaikysiuždarytą.MesnueisimeįTūlosstotįirją išvalysime. Jei prireiks, išvalysime ir Serpuchovo stotį. Pavaizduosime nedidelį karą. Centrinei galinepranešti.Tauapskritainiekonereikėsdaryti.Ašpats...Atkursiustabilumą.

Viršininkas,netekęsjėgų,sudribęsitprakiurusidviračiokamera,vangiailinktelėjo.Įsipylėdarantpilo,pauostėirpriešišgerdamastyliaipaklausė:

—Juktavorankosbuskruvinosikialkūnių.Nebaisu?

—Kraujągalimalengvainuplautišaltuvandeniu,—atkirtojambrigadininkas.

JiemsbeeinantiškabinetoAndrejusAndrėjevičius,įtraukęsdaugiauoro,skardžiaipašaukėbudėtoją.Šis puolė vidun. Durys paskui jį griausmingai užsitrenkė. Atsilikęs nuo Hanterio senis pasilenkė viršpulto,stvėrėjuodąragelįnuoslaptojotelefono,prispaudėpriejoausį.

—Alio!Alio!Klausaujūsų!—garsiaisušnibždėjoįmikrofonosietelį.

Tyla.Neslopi,kokiabūtų,jeilaidasbūtųnupjautas,oskambi,tarsianamegaleragelisbūtųnukeltas,tiesiognebūtųnieko,kasgalėtųatsakytiHomerui.Tarsitenkažkasbūtųlabaiilgailaukęs,koljisprieisprie telefono, bet taip ir nesulaukęs. Tarsi kitas ragelis dabar švankštų iškreiptu seniokišku balsunegyvėliuiįausį.

HanterispiktainužvelgėHomerąnuoslenksčioirtas,atsargiaigrąžinęsviskąįvietas,klusniainusekėpaskuibrigadininką.

***

—Popovai!Popovai!Pabusk!Greitaikelkis!

Pramušdamasvokus irprovyzdžiusužliedamasugnimismegenissmogėgalingasvadožibintas.Stipriranka trūktelėjoArtiomąužpeties,paskuiatsivedėjusi trenkė į joneskustą skruostą.Vosatplėšdamasakis, trindamasnudegintą skruostąpažadintasisnusiritonuo lovos antgrindų ir išsitiesė atiduodamaspagarbą.

—Kurginklas?Imkautomatą,mikliaipaskuimane!

Snaudė,žinoma,apsimovęskelnėmisirapskritaiapsirengęs.Išvyniojęsskarmalus,kuriaisnakčiaibuvoapmuturiuotaskalašnikovas,tarnavęskaippagalvė,Artiomasvisdarsvirduliuodamasnutrepsėjopaskuivadą.Kiekjampavykonumigti?Valandą?Dvi?Galvojegaudė,gerklėperdžiūvo.

—Prasideda...—perpetįvadasiškvėpėjamįveidąalkoholiotvaiką.

—Kasprasideda?—išsigandęspaklausėArtiomas.

—Tuojpamatysi...Imkdarvienądėtuvę.Tauprireiks.

Tūlosstotis—erdvi,neturintikolonų,atrodantitiesiogkaipvienonepaprastaiplataustunelioviršūnė—beveikvisaskendėjotamsoje.Keliosevietosekonvulsyviaiblaškėsisilpnišviesosspinduliai.Jiejudėjobe jokios sistemos, be jokios prasmės, tarsi žibintai būtų atsidūrę visai mažų vaikų ar beždžioniųrankose.Tikiškurčiagalėjoatsirastibeždžionių...

Iš karto prabudęs Artiomas mėšlungiškai tikrindamas automatą staiga suprato, kas atsitiko.Nesustabdė!Ogaldarnevėlu?

Iššokę iš sargybinių būdelės prie jų prisijungė dar du kariai — paburkę, užkimę iš miegų. Vadaspakeliui sukrapštėvisus likusiuosius,visus,kuriedargalėjo stovėtiantkojų ir laikytiginklą.Net tuos,kuriejaukosčiojo.

Sunkiame iškvėpuotame ore aidėjo keistas grėsmingas šūksmas. Ne riksmas, ne klyksmas, nekomanda...Besiliejanti iššimtųgerkliųdejonė—pertempta,kupinanevilties,siaubo.Dejonė,apsupta

šykštausgeležiniožvangėjimoirdžeržgimo,sklindančiotuopatmetuišdviejų,trijų,dešimtiesvietų.

Platforma buvo užgriozdinta suplėšytomis nukarusiomis palapinėmis, apverstomis gyvenamosiomisbūdelėmis, suręstomis iš metalo lakštų bei vagono apkalos gabalų, užkrauta faneriniais prekystaliais,kažkieno palikta manta... Vadas, stumdydamas į šalis krūvas šlamšto tarsi ledlaužis ledų sangrūdas,žengėpirmas,ojokilvateryjetipenoArtiomasirdardukariai.

Iš tamsos išniro dešiniajame kelyje stovintis aplaužytas sąstatas: šviesa abiejuose vagonuose buvoužgesinta, atidarytos durys šiaip taip uždengtos kilnojamųjų užtvarų gabalais, o viduje... už tamsiųlangų kunkuliavo, virė baisi žmonių masė. Dešimtys rankų, įsikibusių į išklerusius užtvarų virbus,lingavo, klibino, žvangino. Prie kiekvieno įėjimo stovintys automatininkai, užsimaukšlinę dujokaukes,kartkartėmis prišokdavo prie atvertomis burnomis juoduojančių durų įgriuvų, pakeldavo buožes, betnei mušti, nei tuo labiau šaudyti nedrįsdavo. Kitose vietose sargybiniai, priešingai, bandė įkalbėti,nuramintišėlstančiąžmoniųjūrą,įspraustąįankštasgeležinesdėžutes.

Betartiežmonėsvagonuosesupratodarkąnors?

Į traukinį juos suvarėdėl to,kad iš specialių sekcijų tuneliuose jie išsibėgiodavo, taigi jųėmėdarytisperdaug,daugiauneisveikųjų.

Vadas pralėkė pro pirmąjį, antrąjį vagoną, ir čia Artiomas pagaliau pamatė, kur jie taip skubėjo.Paskutiniosiosdurys—štaikurpratrūkopūlinys.Išvagonoį išoręištekėjokeistisutvėrimai—sunkiaibesilaikantys ant kojų, neatpažįstamai subjauroti kraujosruvų veiduose, išpampusiomis, nesveikaisustorėjusiomisrankomisirkojomis.Pabėgtikolkasniekasnesuspėjo:priedurųbuvosustatytivisilaisviautomatininkai.Perskrodęsapsiaustįvadasžengėįpriekį.

— Įsakau visiemspacientamsnedelsiant grįžti į savo vietas!— jis išsitraukė iš karininkodiržodėklo„stečkiną”.

Arčiausiai jo stovintis užkrėstasis sunkiai, per kelis kartus, pakėlė ištinusią švininę galvą, apsilaižėsutrūkinėjusiaslūpas.

—Kodėljūstaipsumumiselgiatės?

—Jūsžinote,kadesatepaveiktinežinomoviruso.Mesieškomevaistų...Jumsreikiatiksulaukti.

—Jūsieškotevaistų,—pakartojopaskuijįligonis.—Juokinga.

—Tučtuojaugrįžkiteįvagoną,—vadasskambiaispragtelėjosaugikliu.—Ašskaičiuojuikidešimties,paskuiatidengiuugnįįtikslą.Vienas...

—Jūstiesiognenoriteatimtiišmūsųvilties,kadgalėtumėtenorskiekmusvaldyti.Kolmesvisipatysišdvėsime...

—Du.

—Mumsjauparąneatnešavandens.Kamgirdytimirtininkus...

—Sargybiniaibijoprieitipriegrotų.Dutaipužsikrėtė.Trys.

—Vagonuosejaupilnalavonų.Mesmindomežmoniųveidus.Žinai,kaiptreškanosis?Jeivaiko,tai...

—Nėrakurjųdėti!Mesnegalimejųdeginti.Keturi.

—Okaimyniniamevagonetaipankšta,kadmirusiejitebestovigretagyvųjų.Petysįpetį.

—Penki.

— Viešpatie, nagi sušaudykite mane! Aš juk žinau, kad vaistų nėra. Aš greitai mirsiu. Daugiaunebejausiu,kaipmanoviduriustrinastambiušvitru,opaskuiužpilaspiritu...

—Šeši.

— Ir padega. Tarsimano galvoje raitytųsi kirmėlės, kurios iš vidaus ryja ne šiaipmano smegenis, osielą...Niamniam,triaukšt,triaukšt,triaukšt...

—Septyni!

—Idiotas!Išleiskmusiščia!Leiskmumsnumirtižmoniškai!Kodėltumanai,kadturiteisęmustaipkankinti?Tujukžinai,kadirpatstikriausiaijau...

—Aštuoni! Visa tai dėl saugumo.Kad kiti išgyventų. Pats aš pasiryžęs nudvėsti, bet niekas iš jūsų,maruapkrėstoskalės,iščianeišeis.Pasiruošt!

Artiomas švystelėjoaukštynautomatą,nusitaikė į arčiausiai stovintį ligonį...Dieve, atrodo,moteris...Pomarškinėliais,sudžiūvusiaisįrusvąšašą,styrojoišsipūtusioskrūtys.Jissumirksėjoirnukreipėvamzdįį svirduliuojantį senį. Išsigimėliųminia suošė, iš pradžių pasislinko atgal, bandydama įsisprausti atgalpro duris, bet nebegalėjo — iš vagono lyg švieži pūliai veržėsi vis nauji užkrėstieji, dejuojantys,verkiantys.

—Sadiste...Kątudarai?!Tujukįgyvusžmonesdabar...Mestaunezombiai!

—Devyni!—vadobalsasnusilpoirapmirė.

— Tiesiog išlaisvink mus! — slopiu balsu sušuko ligonis ir ištiesė į jį rankas tarsi dirigentas,priverčiantisvisąminiąsubanguoti,pajudėtipirmynsekantjopirštųmostus.

—Ugnis!..

***

VostikLeonidaslūpomisprisilietėpriesavoinstrumento,žmonėsiškartoėmėplūstipriemuzikanto.Jau pirmųjų garsų, dar bandomųjų, neišvalytų, besiveržiančių iš jo fleitos žiočių, pakako, kadsusirinkusieji imtų pritariamai šypsotis, padrąsinamai ploti, o muzikai stiprėjant klausytojų veidaikeitėsi,nuojųtarsipasišalinopurvas.

Sašai šį kartą teko ypatinga vieta — šalia muzikanto. Dešimtys akių dabar buvo įsmeigtos ne tik įLeonidą — dalis susižavėjusių žvilgsnių atiteko ir jai. Iš pradžių mergaitė jautėsi nejaukiai: juk jinenusipelnė jų dėmesio ir dėkingumo, bet paskui melodija pasičiupo ją nuo granitinio grindinio irnusinešė drauge, atitraukdama nuo to, kas vyko aplink, kaip gali atitraukti ir priversti viską užmirštigeraknygaarbakienonorspapasakotaistorija.

Sklido ta pati melodija — jo sukurta, neturinti pavadinimo. Leonidas ja pradėdavo ir baigdavokiekvieną savo pasirodymą. Ji galėjo išlyginti raukšles, nubraukti dulkes nuo stiklinių akių ir uždegtimažas lempeles kitoje jų pusėje. Nors ši melodija jau buvo Sašai pažįstama, Leonidas atverdavo jojeslaptasdurelesrasdamasnaujųharmonijų,irmuzikaįgaudavokitąskambesį...Tarsijiilgaiilgaižvelgtų

įdangų,irstaigabaltųdebesųproperšoseakimirkaiatsivertųbegalinėšvelniaižaliatoluma.

Tą akimirką jai kažkas dilgtelėjo. Suglumusi, anksčiau laiko grįždama į požemį, Saša išgąstingaipasirąžė.Štaikas...Visagalvaiškilęsviršminios,šiektiekatokiau,užlikusiųklausytojų,pakėlęssmakrąstovėjo Hanteris. Jo žvilgsnis— aštrus, rantytas— buvo įsmeigtas į ją. Jeigu jis trumpam atleisdavogniaužtus,taitiktam,kadbaksteltųdarirmuzikantui.Pastarasisnekreipėdėmesioįskustagalvįarbentjaunerodė,kadkasnorstrukdytųjamgroti.

Kad ir kaip būtų keista, Hanteris neišėjo, nebandė pasiimti jos arba nutraukti pasirodymo. Ir tikiškentęs ikipaskutiniųakordų jispasitraukėatgal irdingo.Saša, iškartopalikusiLeonidą, įsispraudė įminią,kadneatsiliktųnuoskustagalvio.

Brigadininkassustojonetoliese,priesuolo,antkuriosėdėjonusiminęsHomeras.

—Tuviskągirdėjai,—sušvokštėjis.—Ašišeinu.Eisisumanimi?

—Kur?—senissilpnaišyptelėjopriėjusiaimergaitei.—Jiviskąžino,—paaiškinojisskustagalviui.

HanterisdarkartąpervėrėSašąžvilgsniu,paskuilinktelėjo,taipirneištaręsjainėžodžio.

—Čianetoli,—kryptelėjojisgalvąkreipdamasisįsenį.—Betaš...Ašnenoriuliktivienas.

—Pasiimkmanekartu,—pasiryžoSaša.

Skustagalvistriukšmingaiįkvėpė,sugniaužėirvėlatgniaužėpirštus.

—Ačiūužpeilį,—galiausiaitarė.—Jismanlabaipravertė.

Mergaitėžengtelėjoatgal,pasijutosužeista,betkaipmatvėlįsidrąsino:

—Taitusprendi,kądarytisupeiliu,—paprieštaravoji.

—Ašneturėjaupasirinkimo.

—Dabarjįturi,—jiprikandoapatinęlūpą,susiraukė.

—Irdabarneturiu.Jeitužinai,taiturisuprasti.Jeitutikrai...

—Suprastiką?!

—KaipsvarbupatektiįTūlosstotį.Kaipmansvarbu...Greičiau...

Sašamatė,kaipnežymiaidrebajopirštai,kaipplečiasitamsidėmėantpeties.Jiėmėvislabiaubijotišiožmogausirdarlabiaubaimintisdėljo.

—Taureikiasustoti,—paprašėjiHanteriošvelniai.

—Neįmanoma,—atkirtojis.—Nesvarbu,kastaipadarys.Kodėlneaš?

—Todėl, kad tu savepražudysi,—mergaitė atsargiaipalietė jo ranką—vyriškis krūptelėjo lygnuoįkandimo.

—Ašprivalau.Čiairtaipviskąsprendžiabailiai.Jeidardelsiu—pražudysiuvisąmetro.

—Okas,jeibūtųkitagalimybė?Jeiatsirastųvaistų?Jeitaudaugiaunebereikėtų?..

—Kiekgalimakartoti...Nėrajokiųpriemoniųprieššiąkarštligę!Argiašbūčiau...Būčiau...

—Kątupasirinktum?—Sašanepaleidojo.

—Nėraiškorinktis!—skustagalvisnustūmėjosdelną.—Išeiname!—riktelėjojisseniui.

—Kodėltunenoripasiimtimanęskartu?!—sušukoji.

—Bijau,—jisištarėtaivisaityliai,beveiksušnibždėjo,taip,kad,išskyrusSašą,niekasjoneišgirstų.

Jisapsisukęsnužingsniavošalin,tiksumurmėjoseniui,kadšisikiiškeliavimoturidešimtminučių.

—Arašklystu,argirdėjau,kadčiakažkaskarščiuoja?—pasigirdobalsasSašaiužnugaros.

—Ką?!—jiapsigręžusisusidūrėsuLeonidu.

—Manpasigirdo,kadjūskalbateapiekarštligę,—nekaltainusišypsojojis.

—Taupasigirdo,—jinesirengėdabarsujuoniekoaptarinėti.

—Oašmaniau,kadpaskalosvisdėltopasitvirtina,—susimąstęs,tarsipatssau,ištarėmuzikantas.

—Kokios?—Sašasusiraukė.

—ApiekarantinąSerpuchovostotyje.Apietariamaineišgydomąligą.Apieepidemiją...—jis įdėmiaižiūrėjoįją,gaudydamaskiekvienąjoslūpų,antakiųjudesį.

—Irilgaiklauseisi?!—jiišraudo.

—Niekadanedarautotyčia.Tiesiogmuzikinėklausa,—jisskėstelėjorankomis.

—Taimanodraugas,—kažkodėlpaaiškinojiLeonidui,linktelėdamaHanteriuipavymui.

—Prašmatnus,—neaiškiaiatsiliepėfleitininkas.

—Kodėltusakai„tariamai”neišgydoma?

— Saša!— Homeras pakilo nuo suolo, nenuleisdamas įtaraus žvilgsnio nuo muzikanto.— Galimatave?Mumsreikiaaptarti,kaiptoliau...

— Leisite dar sekundę?— jaunuolismandagia šypsena atsikratė senio atšokdamas į šalį ir pakvietėmergaitęeitipaskuisave.

Saša neryžtingai žengė jo link. Jos neapleido jausmas, kad susirėmimas su skustagalviu darnepralaimėtas,kad,jeigujidabarnepasiduos,Hanteriuinebeužteksstiprybėsvėljąnuvyti.Pojūtis,kadjidargalijampadėti,norsirneturinėmažiausiosupratimo,kaiptaipadaryti.

—Galbūtašgirdėjauapieepidemijąkurkasanksčiaunei tu?—sušnibždėjo jaiLeonidas.—Galbūttai ne pirmas tokios ligos protrūkis? O gal nuo jos padeda kokios nors stebuklingos tabletės? —muzikantaspažvelgėmergaiteiįakis.

—Betjissako,kadvaistųnėra...Kadteksvisus...—sulemenoSaša.

—Likviduoti?—užbaigėuž jąLeonidas.— Jis...Tai tavonuostabusisdraugas?Visainenustebčiau.Taineberniuko,odiplomuotogydytojožodžiai.

—Tunoripasakyti...

— Aš noriu pasakyti, — muzikantas padėjo ranką Sašai ant peties, pasilenkė jos link ir lengvaikvėptelėjojaiįausį,—kadligaišgydoma.Yravaistų.

PENKIOLIKTASSKYRIUS

DVIESESenisišpradžiųirzliaikostelėjo,paskuižengėdidelįžingsnįjųlink.

—Saša!Manreikiasutavimipasikalbėti!

MirktelėjęsmergaiteiLeonidasatsitraukėnuojos,pabrėžtinainuolankiaiperduodamasSašąįHomerorankas,irpasukoįšalį.Betjijaunebegalėjogalvotiapieniekąkita.Kolsenisjaikažkąaiškino,įtikinėjo,kadHanterįdargalimaperkalbėti,kažkąsiūlė irkažkoprašė,mergaitėžvelgėper jopetį įmuzikantą.Šis į žvilgsniusneatsakinėjo,bet lengvas šypsnis, klaidžiojantis jo lūpomis,bylojoSašai: jis viskąmato,viskąsupranta.JilinkčiojoHomerui,pasiryžusisutiktisuviskuo,kadtikliktųsumuzikantudarminutę,išklausytųjįikigalo.Kadtikpatipatikėtų,jogvaistaiegzistuoja.

—Aštuojgrįšiu,—taipirneiškentusijinutraukėsenįvidurysakinioirištrūkusinubėgoprieLeonido.

—Atėjaipriedo?—sutikojisją.

—Tuturimanpasakyti!—jidaugiaunebenorėjosujuožaisti.—Kaip?!

— Šis klausimas sunkesnis. Aš žinau, kad liga išgydoma. Pažįstu žmonių, kurie su ja susidorojo. Irgaliutavepasjuosnuvesti.

—Bettusakei,kadmokisujakovoti...

—Tumaneneteisingaisupratai,—jispatraukėpečiais.—Kurjauman?Aštikfleitininkas.Klajojantismuzikantas.

—Kokietaižmonės?

—Jeitauįdomu,aštavesujaissupažindinsiu.Tiesa,teksšiektiekpasivaikščioti.

—Kokiojejiestotyje?

—Nelabaitolinuočia.Pativiskąsužinosi.Jeipanorėsi.

—Aštaviminetikiu.

—Bet juk nori tikėti,— pastebėjo jaunuolis.—Aš kol kas taip pat tavimi netikiu, todėl ir negaliuviskopasakyti.

—Kodėltaureikia,kadašeičiausutavimi?—prisimerkėSaša.

—Man?...—jispapurtėgalvą.—Manvistiek.Taitaureikia.Ašneprivalauirnemokuniekogelbėti.Bentjaunetaip.

— Tu pažadi, kad nuvesi mane pas tuos žmones? Pažadi, kad jie sugebės padėti? — dvejodamapaklausėmergaitė.

—Nuvesiu,—tvirtaiatsakėLeonidas.

—Kątunusprendei?—vėlpertraukėjuosnerimstantissenis.

—Aš neisiu su jumis,— Saša pešiojo savo kombinezono petnešėlę.— Jis sako, kad yra vaistų nuokarštligės.

Jiatsisukoįmuzikantą.

—Jismeluoja,—neryžtingaitarėHomeras.

—Matau,jūsapievirususišmanotedaugdaugiauneiaš,—pagarbiaitarėLeonidas.—Tyrinėjote?Arišsavopatirties?Ką,jūstaippatmanote,kadgeriausiaskovossuinfekcijabūdas—visussunaikinti?

—Iškur?..—suglumosenis.—Taitujam?..—jisžvilgtelėjoįSašą.

—Oštaiirjūsųdiplomuotasisdraugasateina,—išvydęsartėjantįHanterįmuzikantasapdairiaižengėžingsnįatgal.—Nakągi,visagreitosiospagalbosbrigadasusirinko,ašpradedujaustisnereikalingas.

—Palauk,—paprašėmergaitė.

—Jismeluoja!Jistiesiognorisutavimi...Betnetjeitaitiesa,—karštaisušnibždėjojaiHomeras,—jūsvis tiek nespėsite nieko padaryti. Hanteris grįš čia, atsivesdamas pastiprinimą, vėliausiai po paros. Jeiliksisumumis,galbūtsugebėsijįįkalbėti...Ošitas...

—Ašniekonesugebėsiu,—niūriaiatsiliepėSaša,—Jaučiu,kadjodabarniekasnebesustabdys,.Jamreikiaduotipasirinkimą.Kadbūtųgalimajįpalaužti...

—Palaužti?—Homeraspakėlėantakius.

—Ašbūsiučiaanksčiauneipoparos,—atsitraukdamapažadėjoji.

***

Kodėl jis ją paleido, kodėl pasidavė silpnumui, leidopatrakusiamvalkatai pagrobti savoheroję, savomūzą,savodukterį?JukkuonuodugniausenistyrinėjoLeonidą,tuomažiaušisjampatiko.Fleitininkodidelėsžaliosakyslaidydavonetikėtaigodžiusžvilgsnius,oangeliškuveidu,kaivaikinasmanydavo,kadįjįniekasnežiūri,nuslinkdavonerimastingišešėliai...

Kamjimuzikantui?Geriausiuatvejugrožiovertintojaspersmeigsjosnekaltybęsmeigtukuirišdžiovins

savoatmintyje—sumaigytą,sunubyrėjusiomisvisojaunystėsžavesio,kurioneįmanomaneiatsiminti,neinetginufotografuoti,dulkelėmis.Mergaitė,apgauta,išnaudota,pasipurtys,nuskris,betapsivalytiiružmirštitaijaipavyksnegreitai,juolabiaukadvelnioneštasskomorochas26norigautijąapgaule.

Taikodėlpaleido?

Ogi iš baimės. Todėl, kad Homeras nedrįso ne tik ginčytis su Hanteriu, bet netgi užduoti jamklausimų,kurietikraijaudinosenį.Todėl,kadSašai,kaipįsimylėjusiaimerginai,buvoatleidžiamairjosdrąsa,irbeprotybė.Arbrigadininkasjamparodytųtokįpatįatlaidumą?

Homerassautebevadinojįbrigadininku—išdaliesdėlįpratimo,betišdaliesirdėlto,kadtairaminosenį:niekobaisaus,niekoypatinga,taivistaspatsŠiaurėspatruliovadasišSevastopoliostoties...Betne.PetyspetinsuHomerudabaržengėnebeankstesnysisuždarassėkmėskareivis.Senispradėjosuprasti:jopakeleiviskeitėsiakyse...

Tai,kasvykosujuo,buvobaisu.Kvailabūtųmėgintitaineigti,nevertasavęsįkalbinėti...

Hanteris vėl pasiėmė jį kartu— ar šį kartą tam, kad parodytų jamkruviną visos dramos atomazgą?Dabar skustagalvis buvopasiryžęs sunaikinti jaune tikTūlos stotį, bet ir besiglaudžiančius tuneliuosesektantus,okartuirSerpuchovostotįsuvisaisjosgyventojaisbeitenįvestosHanzosįguloskareiviais—viendėlįtarimo,kadkurisnorsjųgalėjoužsikrėsti.TaspatsgalėjolauktiirSevastopoliostoties.

Jamnebereikėjopriežasčiųžudyti,jisieškojotikdingsčių.

Homeraspajėgėtikslinktipaskui jį tarytumpakerėtas, lygsapnuotųkošmariškąsapną,stebėdamasirdokumentuodamas visus jo nusikaltimus. Teisindamasis tuo, kad jie daromi, siekiant išgelbėti,įtikinėdamas save, kad tai mažesnis blogis. Negailestingasis brigadininkas jam atrodė esąsMolocho27

įsikūnijimas,oHomerasniekadanebandėnugalėtilemties.

Tačiau mergaitė, atrodo, jos nepripažino. Senis sielos gilumoje jau susitaikė su tuo, kad Tūlos irSerpuchovo stotys bus paverstos Sodoma ir Gomora, tuo tarpu Saša vis dar bandė išsaugoti bentmažiausiąviltį.Homerasnustojosaveįkalbinėti,kaddargaliatsirastipiliulių,vakcinosarserumoikitol,kolHanterissustabdysepidemijąugnimiiršvinu.Sašabuvopasiryžusiieškotivaistųišpaskutiniųjų.

Homerasnebuvoneikarys,neigydytojas,osvarbiausia—buvopernelygsenas,kadtikėtųstebuklais.Tačiaudalelė josielosvistiekaistringaitroškostebuklo,svajojoapieišsigelbėjimą.Jis išplėšėišsavęsirpaleidošiądalelę—kartusuSaša.

Tiesiogužvertėantmergaitėspečiųtai,koneišdrįsopadarytipats.

Irnusivylimesuradosauramybę.

Po paros viskas bus baigta. O paskui senis dezertyruos iš tarnybos, susiras celę ir baigs rašyti savoknygą.Dabarjisjaužinojo,apiekąjibus.

Apietai,kaipišgalvotasžvėrisradostebuklingąnukritusiąžvaigždę,dangauskibirkštį,prarijojąirtapožmogumi.Apietai,kaipžmogus,pavogęsišdievųugnį,nemokėjoelgtissujairpavertėpasaulįpelenais.Darapietai,kad,praėjuslygiaišimtuiamžių,užbausmęišjobuvoatimtatapatižmogiškumokibirkštis;visdėlto,netekęsjos,jisnevirtovėlžvėrimi,otapokaikuodaugbaisesniu,kasneturinetvardo.

***

Grandininkas susižėrė saują šovinių į kišenę irpatvirtino sandėrį sumuzikantu tvirtaipaspausdamasjamranką.

—Užsimbolinępriemokągaliupasodintijusįtramvajų,—pranešėgrandininkas.

—Labiauvertinuromantiškuspasivaikščiojimus,—atsiliepėLeonidas.

—Na,žiūrėk.Negaliu judviejųvienųpaleisti įmūsųtunelius,—pabandė įtikinti jįgrandininkas.—Jukvistiekeisitesuapsauga.Taviškėdokumentųneturi...Otaiptutikš-š-šastekspresu,kurtaureikia,otenpasiliktumsujavienudu,—garsiaisušnibždėjojis.

—Omumsnereikiavienudu!—ryžtingaipareiškėSaša.

— Sakysime, kad tai garbės eskortas. Tarsi būtume Monako princas ir princesė promenadoje, —muzikantasnusilenkėmergaitei.

—Kokiaprincesė?—neišlaikėSaša.

—Monako.Buvokadaisetokiakunigaikštystė.TiesiogŽydrojojepakrantėje...

—Klausyk,—nutraukėjįgrandininkas.—Jeinorieitipėsčias,ruoškis.Dėtuvėdėtuve,betvaikinamsvakarop į bazę reikia. Ei, Ramente! — pasišaukė jis kareivį. — Palydėkite šiuodu iki Kijevo stoties,patruliams sakykite, atseit deportacija. Išsodinkite juos spindulinėje stotyje ir grįžkite atgal. Viskasteisingai?—atsisukojisįLeonidą.

—Tikraitaip,—juokaudamasatidavėpagarbąjaunuolis.

—Užeikitedar!—mirktelėjojamgrandininkas.

Vis dėlto kaipHanzos žemės skyrėsi nuo viso likusiometro! Per visą tarpstotę nuo Paveleckajos ikiSpalio stočių Saša neregėjo nė vienos vietos, kur būtų visiškai tamsu.Kas penkiasdešimt žingsnių antlaido, šliaužiančio siena, buvoprikabinta elektrinių lempučių.Kiekvienos jų skleidžiamos šviesos kaiptik užteko pasiekti kitai. Net atsarginių ir slaptų tunelių rankovės, atsišakojančios nuo pagrindiniotunelio,buvogeraiapšviestos,irjosenelikoniekogąsdinančio.

Būtų buvusi Sašos valia — ji būtų puolusi bėgti pirmyn, kad tik sutaupytų brangias minutes, betLeonidas įtikino ją, kad skubėti nėra kur. Jis griežtai atsisakė aiškinti, kur jie pasuks išėję iš Kijevostoties. Jaunuolis žingsniavo neskubėdamas, atrodė, kad jis nuobodžiauja: ko gera, muzikantas buvoneretassvečiasnetpaprastiemsmetrogyventojamsuždraustoseŽiedotarpstotėse.

—Džiaugiuosi,kadtavodraugasturisavopožiūrįįviską,—prabilojis.

—Apiekątu?—Sašasusiraukė.

—Jeijistaippatsmarkiaikaiptusvajotųišgelbėticiviliusgyventojus,būtųtekęjįimtidrauge.Odabarštaiišsiskirstėmeporomis,irkiekvienasužsiimstuo,kuonori.Jisžudys,otu—gydysi...

—Jisnenoriniekožudyti!—atžariaiirpernelyggarsiaiištarėji.

—Nataip,tiesiogtoksdarbas...—fleitininkasatsiduso.—Oirkasaštoks,kadjįteisčiau?

—Okątuveiksi?—neslėpdamapasityčiojimopaklausėSaša.—Grosi?

—Oaštiesiogbūsiušaliatavęs,—nusišypsojoLeonidas.—Kodarreikialaimei?

—Tu taip tik sakai,—palingavogalvaSaša.—Tumanęsvisainepažįsti.Kaipašgaliu tavepadarytilaimingą?

—Yrabūdų.Pakankažvilgtelėtiįgražiąmerginą—nuotaikapakyla.Ojau...

—Tumanai,kadkąnorssuprantiapiegrožį?—jipašnairavoįjį.

—Taivienintelisdalykas,kurįišmanau,—jisoriailinktelėjo.

—Irkuojauaštokiaypatinga?—raukšlelėsmergaitėsveidepagaliauišsilygino.

—Tuvisašvyti!

Jobalsastarsiirskambėjorimtai.Betpoakimirkosmuzikantas,atsilikęsperžingsnį,perbėgojąakimis.

—Tikgaila,kadtumėgstitokiusnedailiusdrabužius,—pridūrėjis.

—Okuojienegeri?—jitaippatstabtelėjo,kadatplėštųnuonugarosjokutenantįžvilgsnį.

— Šviesai nelaidūs. O aš lyg peteliškė... Visada skrendu į ugnį,— jis pabrėžtinai kvailai suplasnojoplaštakomis.

—Bijaitamsos?—silpnaišyptelėjojipriimdamažaidimotaisykles.

—Vienatvės!—užsidėjęsliūdesiokaukęLeonidassusidėjoletenėlesantkrūtinės.

O be reikalo.Derindamas stygas jis neįvertino pasipriešinimo, ir pati ploniausioji, švelniausioji, kurigalėjotuojsuskambėti,cinktelėjusinutrūko.

Lengvas tunelio skersvėjis, nupūtęs rimtas mintis ir privertęs Sašą šnekučiuojantis su muzikantužongliruotižaismingomisužuominomis,kaipmatnurimo.

Jiprablaivėjusidabarpriekaištavosauužtai,kadjampasidavė.NejaugidėltojipalikoHanterį,palikosenį?

—Tarsitužinotum,kastaiyra,—atkirtoSašairnusisuko.

***

Serpuchovostotis,visablyški,papilkėjusiišbaimės,ištirpotamsoje.

Kariai sukovinėmisdujokaukėmis atkirto jąnuo tunelių iš abiejųpusių,blokavoperėją įŽiedą, tadstotis, nujausdama nelaimę, ūžė lyg įaudrintas avilys. Hanteris su Homeru buvo vedami per salę suapsauga,kaipdideliviršininkai.KiekvienasSerpuchovostotiesgyventojasbandėpažvelgtijiemsįakis—ar jienežino,kasvyksta iš tiesų, ar jo likimasdarnenulemtas?Homeras įsmeigėžvilgsnį į grindinį—senisnenorėjoįsimintišiųveidų.

Brigadininkas jam neaiškino, kur rengiasi eiti toliau, bet Homeras ir pats suprato. Priešakyje buvoPolisas. Keturios metro stotys, sujungtos perėjomis, tikras miestas, kuriame šurmuliuoja tūkstančiaigyventojų. Nepaskelbta metropoliteno, susiskaldžiusio į dešimtis priešiškų feodalinių kunigaikštysčių,sostinė.Mokslotvirtovėirkultūrosprieglobstis.Šventovė,įkuriąniekasnedrįsokėsintis.

Niekas,išskyrussenąjįHomerą—galtaibuvopusprotismaruužsikrėtęsžygūnas?

Tačiau paskutinę parą jam palengvėjo. Liovėsi pykinti, o ir džiovininko kosulys, vertęs jį skalbti

sukruvintąrespiratorių,kieksusilpnėjo.Galbūtorganizmaspatssusidorossunegalia?Ogalsenisvisaiirnebuvoužsikrėtęs?Kaip?Tiesiogjisperdaugjautrus—visadataižinojo,irvistiektaippersigando...

TarpstotėužSerpuchovostoties—tamsi,nyki—turėjoblogąvardą.KiekHomeruibuvožinoma,ikipaties Poliso jie neturėjo sutikti nė vieno žmogaus, bet štai tarpinė pusstotė tarp apgyvendintosSerpuchovo ir gyvenamosios Borovickajos stočių galėjo nustebinti keliautojus. Metro apie Poliankąsklidonemažailegendų—jeijomispatikėtume,šistotisretaikėsindavosiįpraeiviųgyvybes,betgalėjopakenktijųprotui.

Seniuitekočiabūtikeletąkartų,betniekoypatingajamneatsitiko.Legendospaaiškinoirtai,Homerasžinojojasvisas.Dabarjis išvisųjėgųstengėsitikėtis,kadstotisišlikstokiapatnegyvairapleista,kokiabuvogeriausiaislaikais.

Likus maždaug šimtui metrų iki Poliankos stoties jam pasidarė nejauku. Pasirodžius pirmiemstolimiems baltos elektros šviesos atspindžiams ant marmuro sienų, pasigirdus pirmiems aidoperlaužtiemsgarsams, atskriejantiemsčia iš stoties, senis įtarėkažkąnegera. Jis aiškiai girdėjo žmoniųbalsus...Ototikrainegalėjobūti.Darblogiau—Hanteris,kurisužšimtųžingsniųnežiniakaippajuntabetkokiųgyvųbūtybiųegzistavimą,dabarlikovisiškaikurčiasirabejingas.

Jisneatsakinėjo į senioneramiusžvilgsnius,visiškaipaniręs į save tarsinematė to,kasdabaratsivėrėHomeruipriešakis...Stotisbuvoapgyvendinta!Kadasuspėjo?Homerasanksčiaudažnaisusimąstydavo,kodėl, nepaisant viso ankštumo, Poliso gyventojai niekada nebandė įsisavinti ir prisijungti tuščiosPoliankos stoties. Sutrukdyti tam galėjo tik prietarai. Bet atrodo, kad jie buvo pakankama priežastispaliktikeistąjąpusstotęramybėje.

Kolkažkassugebėjoįveiktijosbaimęirįkurtičiapalapiniųmiestelį,įvestiapšvietimą...Dieve,kaipčiabuvo švaistoma elektra! Dar net prieš išlipant iš tunelio ant platformos seniui teko prisidengti akisdelnu,kadneapaktų:postotieslubomistvieskėryškiausigyvsidabriošviestuvai.

Nuostabu... Net Polisas neatrodė toks švarus ir iškilmingas. Ant sienų neliko nė pėdsako dulkių arsuodžių, ir marmuro plokštės tviskėjo, o lubos atrodė išbaltintos tik vakar. Pro arkų angas Homeruinepavyko įžiūrėti nė vienos palapinės — ar jų dar nespėjo pastatyti? O gal įrengs čia muziejų? Iškeistuolių,valdančiųPolisą,viskogalilaukti...

Įplatformąpamažurinkosižmonės. Jiemsvisainerūpėjoneiginklaisapsikarstęsgalvažudyssutitanošalmu, nei klibinkščiuojantis greta jo paišinas senis. Įsižiūrėjęs į juos Homeras suprato, kad nebeturijėgųžengtinėžingsnio:jampakirtokojas...

Kiekvienaspriėjusiųjųprieplatformoskraštobuvoišsipustęstaip, lygPoliankojebūtųstatomasfilmasapie trečiojo tūkstantmečio pirmąjį dešimtmetį. Naujutėliai paltai ir lietpalčiai, margaspalvės pūstosstriukės,dangiškaimėlynidžinsai...Kurgivatiniai,kursudriskusikiaulėsoda,kurneišvengiamarusvametrospalva,visųspalvųkapas?Iškurtokieturtai?!

Oveidai...Taibuvoveidaižmonių,kuriemsnetekoakimirksniuprarastivisossavošeimos.Veidaitų,kurie dar šiandien regėjo saulę, kurie, galų gale, tiesiog pradėjo dieną nuo karšto dušo. Senis buvopasirengęslaiduotiužtaisavogalva.Irdar...DaugelisjųHomeruiatrodėiškažkurpažįstami.

Nuostabiųjųžmoniųvisdaugėjoirdaugėjo,jiegrūdosiprieplatformoskrašto,betantkelionesileido.

Netrukusvisą stotįnuo tunelio iki tunelioužtvindėpuošniminia. ĮHomerąvisdarniekasnežiūrėjo.Žvelgėkurtiknori—įsieną,laikraščius,vogčiomisžvilgčiojovienasįkitą,meilikaujamaiirsmalsiai,supasidygėjimuiružuojauta,—bettikneįsenį,tarsišisbūtųvaiduoklis.

Kogijiečiasusirinko?Kolaukia?

Homeras galiausiai atsitokėjo.Kurgi brigadininkas?Kaip jis paaiškins tai, kas nepaaiškinama?Kodėlniekoikišiolnepasakė?

Hanteris sustojo kiek atokiau. Jo visai nedomino stotis, užtvindyta žmonių, nužengusių iš ketvirčioamžiaus senumo fotografijų. Jis įsmeigė sunkų žvilgsnį į erdvę tiesiai priešais save, tarsi įsirėmęs įkažkokią kliūtį, tarytum už kelių žingsnių nuo jo akių lygyje būtų kažkas pakibęs... Senis nusigavoarčiaubrigadininko,išgąstingaižvilgtelėjopoantveidžiu...

IrtadaHanterissmogė.

Suspaustaskumštisperskrodėorą,nuskriejoiškairėsįdešinękeistatrajektorija,lygbrigadininkasbūtųnorėjęsrėžtineegzistuojančiudurklukažkamnematomam.Homeras,kuriošisvosneužkliudė,atšokoįšalį, o Hanteris tęsė susirėmimą. Jis smūgiavo, atsitraukė gindamasis, bandė kažką suimti plieniniaisgniaužtais,oposekundės jaupats švokštėsmaugiamas,vos išsivadavo irvėlpuolė įataką.Kovoti jambuvovis sudėtingiau,neregimasispriešininkasėmėviršų.Hanteriuidarėsivis sunkiaupakiltiantkojųponegirdimų,bettriuškinamųsmūgių.Jojudesiaitapovislėtesniirvislabiauneužtikrinti.

Senioneapleido jausmas, kad jis kažkur jaumatėpanašų vaizdą, ir visaineseniai.Kur ir kada?Kas,velniairautų,darėsibrigadininkui?Homerasbandėjįkviesti,betprisišauktiapsėstąjįbuvoneįmanoma.

Ožmonėsplatformojenekreipė įHanterįnėmažiausiodėmesio. Jis jiemsneegzistavo lygiai taippat,kaip jie neegzistavo jam. Tiems žmonėms aiškiai rūpėjo kas kita: jie vis nerimastingiau žvilgčiojo įrankinius laikrodžius, nepatenkinti išpūsdavo skruostus, persimesdavo keliais žodžiais su kaimynais,tikrindamilaikąpagalraudonusvirštuneliokabančioelektroniniolaikrodžiožiočiųskaičius.

Homeras prisimerkė, žvelgdamas į jį kaip ir visi kiti... Tai buvo skaitiklis,matuojantis laiką, praėjusįnuopaskutiniotraukinioišvykimo.Betjošvieslentėatrodėnenatūraliaiištempta,dešimtženklė:aštuoniskaičiai iki mirksinčio dvitaškio ir dar du — sekundmatis — už jo. Blykčiojo raudoni taškai,skaičiuojantysbėgančiassekundes,keitėsipaskutinisnepaprastai ilgoskaičiaus—daugiauneidvylikosmilijonų—skaitmuo.

Pasigirdoriksmas...Kūkčiojimas.

Senis paliko ramybėje paslaptingąjį laikrodį. Hanteris nejudėdamas kniūbsčias gulėjo ant bėgių.Homeraspuolėprie jo,vosapvertėsunkųnegyvąkūnąveidu įviršų.Ne,brigadininkaskvėpavo,norsnelygiai,iržaizdųjokūnenebuvomatyti,norsakysbuvoužverstosaukštynitnumirėlio.Dešinėrankaneatsigniaužė. Ir tik dabar senis pastebėjo, kad Hanteris vis dėlto nebuvo beginklis šioje keistojedvikovoje.Išjosugniaužtokumščiokyšojojuodopeiliokotas.

Homeraspaplekšnojobrigadininkuiper skruostus—šisvaitodamas, lygbūtųpagiringas, sumirksėjo,pakilo remdamasis alkūnėmis, apmetė senį blausiu žvilgsniu. Paskui vienu judesiupašoko ant kojų irnusipurtė.

Kvaitulysišsisklaidė:bepėdsakųdingožmonės,dėvintyslietpalčiusirryškiasstriukes,užgesoakinantišviesa,dešimtmečiųdulkėsvėlnugulėsienas.Stotisbuvojuoda,tuščiairnegyva—būtenttokia,kokiąHomerasprisiminėišsavoankstesniųžygių.

***

IkipatSpaliostotiesniekasdaugiauneištarėnėžodžio,tikbuvogirdėti,kaipšnabždasiirpūkščiajiemspaskirti sargybiniai,kerzobataiskliūdamiužpabėgių.Sašapykonetgineantmuzikanto—antpačiossavęs.Jis...Okąjis?Elgėsitaip,kaipirturėjoelgtis.GalųgalėjaipasidarėnetnepatogupriešLeonidą—arnepernelygatžarijijambuvo?

OštaiSpaliostotyjevėjaspasikeitė.

Visiškainatūraliai.IšvydusišiąstotįSašatiesiogužmiršoviskąpasaulyje.Perpastarąsiasdienasjaitekolankytisvietose,kuriųegzistavimujianksčiaunetnebūtųpatikėjusi.BetSpaliostotispuošnumulenkėbetkuriąjų.Granitogrindinysbuvonuklotaskilimais—gerokainuplikusiais,betvisdarišsaugojusiaispirmykščius raštus. Fakelų formos šviestuvai, nušveisti iki blizgesio, užliejo salę tolygiu pieniškušvytėjimu.Už šenbei ten išdėstytų stalų sėdėjo žmonės žvilgančiais veidais, kartais tarpusavyje tingiaipersimesdamižodžiaisirapsikeisdamikažkokiaispopieriais.

—Čiataip...puošnu,—vosnenusisukdamasprandosumišusitarėSaša.

— Man Žiedo stotys primena kiaulienos šašlyko gabalus, sumautus ant iešmo, — sušnibždėjo jaiLeonidas.—Išjųtaipirsunkiasiriebalai...Beje,galužkąsime?

—Nėralaiko,—jipapurtėgalvątikėdamasi,kadjisneišgirspritariamourzgimojospilve.

— Liaukis, — muzikantas trūktelėjo ją už rankos. — Čia yra tokia vietelė... Niekas, ką tu valgeianksčiau, neprilygsta... Vaikinai, neatsisakysite papietauti? — įtraukė jis ir sargybinius. — Tunesijaudink, po poros valandų būsime vietoje. Apie kiaulienos šašlyką aš ne veltui prabilau. Čia taipgamina...

Jaunuolis vos ne eilėmis pradėjo pasakoti apie mėsą — ir Saša susvyravo, pasidavė. Jei tikslas buspasiektas vos po dviejų valandų, pusę valandos užtruksiantys pietūs nieko nepakeis. Jie dar turėjobeveikvisosparosatsargą,okasžino,kadapavyksužkąstikitąkartą?

Šašlykas pasirodė tikrai vertas eilių. Bet juo viskas nesibaigė: Leonidas užsakė butelį raugo. Sašanesusilaikė,maktelėjo taurelę iš smalsumo,o tai, kas liko,muzikantas išgėrė su sargybiniais.Paskui jiatsitokėjo,pašokoantsuminkštėjusiųkojųirgriežtaiįsakėLeoniduistotis.

Juo griežčiau dėl to, kadmergaitė, pietųmetu suglebusi nuo karšto raugo, sugaišo ir kiek pavėlavonustumti nuo savo kelio jo pirštus. Lengvus, jautrius, Įžūlius. Jaunuolis iš karto pakėlė rankas —„Pasiduodu!”, — bet oda įsiminėjo prisilietimą. Kodėl nuvijo taip staigiai, paklausė savęs Sašapainiodamasiirpatisavenubaudėįsignybdama.

Dabar reikėjo ištrinti šią saldžiarūgštę pietų sceną iš atminties, užkalbėti ją kuo nors nereikšmingu,užklotiišviršausžodžiais.

—Čiakeistižmonės,—tarėjiLeonidui.

—Kuo?—jisvienumaukuištuštinostiklinęirgaliausiaipasikėlėnuostalo.

—Jųakysekažkotrūksta...

—Bado,—pareiškėmuzikantas.

—Ne,netik...Tarsijiemsdaugiauniekonereikėtų.

—Taitodėl,kadjiemsniekodaugiauirnereikia,—suniurnėjoLeonidas.—Jiesotūs.KaralaitėHanzajuosmaitina.Okąakys?Normalios,apsiblaususiosakys...

—Kaiašgyvenausutėvu,—Sašasurimtėjo,—mudviemtiek,kiekšiandienpalikomenesuvalgę,būtųužtekętrimsdienoms...Galreikiapasiimti,atiduotikamnors?

—Nieko,šunimssušers,—atsakėmuzikantas.—Elgetųčianelaiko.

—Betjukgalimabūtųatiduotikaimyninėmsstotims!Kurbadas...

— Hanza labdara neužsiima, — įsiterpė į pokalbį vienas sargybinių, tas, kurį vadino Ramentu. —Tegulpatysverčiasi.Betrūkodarveltėdžiusantsprandovilkti!

—Otupatsvietinis,išŽiedo?—pasidomėjoLeonidas.

—Visadačiagyvenau!Kieksaveprisimenu!

— Tada tu tikriausiai nepatikėsi, bet tiems, kurie gimė ne Žiede, taip pat kartais reikia paėsti, —pranešėjammuzikantas.

—Tegul ėda vienas kitą!O galbūt geriau išmūsų viską atimti ir padalyti, kaip sako raudonieji?!—nepasidavėkareivis.

—Na,jeiviskastaipirtęsis...—pradėjoLeonidas.

—Taikas?Tupatylėk,snargliau,nesjaupakankamaiprisikalbėjai,kadbūtumdeportuotas.

—Norintdeportuoti,pakankairankstesniųmanokalbų,—flegmatiškaiatsiliepėmuzikantas.—Mesdabaririšvykstame.

—Oašgaliutaveįduotiten,kurreikia!Kaipraudonąjįšnipą!—įsikarščiavosargybinis.

—Oaštaveužgirtuokliavimąbudėjimometu...

—Aktu...Tujukpatsmums...Tujuk...

— Ne! Atleiskite mums... Jis nieko tokio nenorėjo pasakyti, — įsikišo Saša. Ji įsikibo muzikantui įrankovęirnutempėjįnuosunkiaišnopuojančioRamento.

JivosnejėganuvilkoLeonidąpriekelio,pažvelgėįstotieslaikrodįiraiktelėjo.Pietaujantirginčijantisstotyjepraėjobeveikdvivalandos.Hanteris, sukuriuo ji ėmėsi rungtis,kasgreitesnis, tikrainesustojonėsekundei...

Jaiužnugarospasigirdogirtasmuzikantojuokas.

VisąkeliąikiKultūrosparkosargybiniainesiliovėpiktaipurkštauti.Leonidasvisveržėsijiemsatsakyti,irSašaitekotaitramdytimuzikantą,tairamintijįįkalbinėjant.

Girtumasniekaipneišdulkėjovaikinui iš galvos— jis suteikė jam irdrąsos, ir įžūlumo.Mergaitėvosišsisukonuojoįsismaginusiųrankų.

—Aš tau visai nepatinku?— įsižeidė jis.—Ne tavo tipas, taip?Tu juk ne tokiusmėgsti, tau duokraumenis...Raaaandus...Taikodėlėjaisumanimi?

—Todėl,kadtupažadėjai!—jiatstūmėLeonidąnuosavęs.—Ašnedėlto...

—Ašnetokia!—jisliūdnaiatsiduso.—Amžinatema.Būčiaužinojęs,kadtutokiajautruolė...

—Kaiptugali?!Tenjukžmonės...Gyvi...Jievisimirs,jeimesnespėsime!

—Okąašpadarysiu?Ašvoskojasvelku.Žinai,kokiosjossunkios?Štaiimk,pabandyk...Ožmonės...Vistiekmirs.Rytojarbapodešimtiesmetų.Iraš,irtu.Irką?

—Taitumelavai?Tumelavai!Homerasmansakė..Įspėjo...Kurmeseiname?

— Ne, nemelavau! Nori, prisieksiu, kad nemelavau? Pati pamatysi! Dar atsiprašinėsi! Ir tegul taupaskuibusgėda,irtumanpasakysi:Leonidai!Mantaipne-sma-gu...—jissuraukėnosį.

—Kurmeseiname?!

—Mes einame sunkiu keliu-u-u... Į Smaragdomiestą-ą-ą.Kažkas ten trampampam...Nepaprastukeliu, — diriguodamas smiliumi uždainavo muzikantas. Paskui paleido iš rankų dėklą su fleita,nusikeikė,pasilenkėjopaimtiirpatsvosnepargriuvo.

—Jūs,girtuokliai!IkiKijevostotiespatysnueisite?—šūktelėjovienassargybinių.

—Jūsųmaldomspadedant!—nusilenkėjiemsmuzikantas.—IrElėgrįš...—tęsėjisdainą,—irElėgrįš...SuToto...Au!Au!Namo...

***

HomerasniekadanetikėjoPoliankoslegenda,irštaistotisnutarėjįpamokyti.KaikasvadinojąLikimostotimiirgarbinolygorakulą.

Kai kas tikėjo, kad piligriminė kelionė į šią vietą gyvenimo lūžio momentu gali praskleisti ateitiesužuolaidą,duotiužuominąbeiraktą,nuspėtiirnulemtilikusįkelią.

Kai kas... Bet visi sveiko proto žmonės žinojo, kad šioje stotyje kartais išsiveržia nuodingos žemėsdujos,pakurstančiosvaizduotęirsukeliančioshaliucinacijas.

Velniopskeptikus!

Kągigalėtųreikšti jovizija?Seniuiatrodė,kad jisyratikperžingsnįnuomįslės įminimo,betpaskuimintys ėmė klaidžioti, painiotis. Prieš akis vėl iškilo Hanteris, kapojantis orą juodais ašmenimis.Homerasdaugkąbūtųatidavęs,kadsužinotų,kaspastojobrigadininkuikelią,sukuojiskovojo,kokiadvikovabaigėsijopralaimėjimu,jeinežūtimi...

—Apiekągalvoji?

Išnetikėtumoseniuimėšlungissutraukėvidurius.NėkartoanksčiauHanterisnebuvosujuokalbėjęsnesant svariospriežasties. Lodavo įsakymus,nepatenkintai urgzdavo šykščius atsakymus...Kaip tikėtisnuoširdauspokalbiosutuo,kurisneturiširdies?

—Šiaip...Apienieką,—sumikčiojoHomeras.

—Galvoji.Ašgirdžiu,—ramiaitarėHanteris.—Apiemane.Bijai?

—Dabarne,—sumelavosenis.

—Nebijok.Tavęsneliesiu.Tuman...primeni.

—Ką?—atsargiaipaklausėHomeraspopusęminutėstrukusiostylos.

—Kaiką apiemane.Ašužmiršau, kas glūdimanyje, o tumanprimeni,—Hanteris, traukdamas išsavęssunkiusžodžiusirdėliodamasjuosvienąpaskuikitą,žvelgėpirmyn,įjuodumą.

—Tai todėl pasiėmeimane kartu?—Homeras buvo tuo patmetu ir nusivylęs, ir suglumęs. Jis juklaukėkažko...

—Mantaisvarbuturėtigalvoje.Labaisvarbu,—atsiliepėbrigadininkas.—Irkitiemstaippatsvarbu,kadaš...Kitaipgalibūti...Kaipjaubuvo.

—Kažkasnegeraitavoatminčiai?—senistarsisėlinominųlauku.—Taukažkasatsitiko?

—Ašviskąpuikiaiprisimenu!—šiurkščiaiatkirtoskustagalvis.—Tikštaisavepatįpamirštu.Irbijauvisaiužmiršti.Padėsiman,gerai?

—Gerai,—Homeraslinktelėjo,norsHanterisjodabarnėnematė.

— Anksčiau viskas turėjo tikslą, — sunkiai rinko žodžius brigadininkas. — Viskas, ką aš dariau.Gyniau metro, žmones. Buvo aiški užduotis — šalinti bet kokį pavojų. Naikinti. Tai turėjo prasmę,turėjo!

—Betirdabar...

—Dabar?Ašnežinau,kasyradabar.Ašnoriu,kadvėlviskasbūtųtaippataišku.Ašjuknešiaipsautai darau, aš ne banditas.Ne žmogžudys! Tai dėl žmonių.Aš bandžiau gyventi be žmonių, kad juosišsaugočiau...Betpasidarėbaisu.Labaigreitaiėmiauužmirštisave...Reikėjoeitiatgalpasžmones.Gintijuos, padėti... Prisiminti. Ir štai Sevastopolio stotis... Ten mane priėmė. Ten mano landynė. Reikiaišgelbėti stotį, reikia padėti jiems. Kad ir kokią kainą tektų už tai sumokėti.Man atrodo, kad, jei taipadarysiu...Kaipašalinsiugrėsmę...Taididelisdarbas, tikras.Galbūt tadaprisiminsiu.Privalau.Todėlman reikia greičiau, nes... Ji dabar rieda vis sparčiau ir sparčiau. Aš privalau suspėti per parą. Viskąsuspėti—irnukeliautiįPolisą,surinktibūrį,irgrįžtiatgal...Okolkastupriminkman,gerai?

Homerassunkiailinktelėjo.Jambuvobaisunetįsivaizduoti,kasimsdėtis,kaibrigadininkasgalutinaiužmiršsave.Kasliksjokūne,kaiankstesnysisHanterisužmigsamžiams?Arnetas...Netas,kuriamjisšiandienpralaimėjoiliuzinįmūšį?

Poliankos stotis liko toli užnugaryje: Hanteris veržėsi į Polisą tarsi paleistas nuo grandinės, grobįpajutęsvilkapjovys.Ogaltarytumbesigelbstintisnuopersekiotojųvilkas?

Tuneliogalepasirodėšviesa.

***

ŠiaiptaipjieišplaukėįKultūrosparką.Leonidasdarbandėsusitaikytisuapsauga,kvietėvisusį„vienąpuikųrestoraną”,betdabarsargybiniai jaubuvoatsargūs.Jamnetį išvietętiksudideliuvargupavyko

išsiprašyti.Vienaslydinčiųjųapsiėmėjuossaugoti,kitaspasišnibždėjęssujuodingo.

—Pinigųdarliko?—tiesiaišviesiaipaklausėmuzikantotas,kurisbudėjopriedurų.

—Truputėlis,—jaunuolisįdėjoįatkištądelnąpenketąšovinių.

—Duokčia.Ramentasnutarėjusišduoti.Mano,kadtu—raudonųjųprovokatorius.Jeijisatspėjo—čiaperėjaįjūsųliniją,na,tuturižinoti.

Jeine,galičiapalaukti,koltavęsateispaimtikontržvalgyba,osujaisjaupatstarkis.

— Demaskavo, taip? — Leonidas bandė sulaikyti žagsėjimą. — Gerai! Tegul... Mes dar grįšime!Dėkoju už tarnybą! — Jis ranka parodė nematytą sveikinimo gestą. — Klausyk... Tiek to tą perėją!Verčiauikitunelionuvesk,gerai?

SugriebęsSašąmuzikantasstebėtinaivikriai,norsirklupdamas,nuklibinkščiavopirmas.

— Koks geras! — bambėjo sau po nosimi. — Čia perėja į jūsų liniją... Pats nenori pakilti?Keturiasdešimtmetrųgylio.Lygnežinotų,kadtenseniaiviskasužkimšta...

—Kurmeseiname?—mergaitėniekonebesuprato.

—Kaipkur...ĮRaudonąjąliniją!Tujukgirdėjai—provokatorius,pagavo,demaskavo...—murmėjoLeonidas.

—Turaudonasis?!

—Mer-gai-temano!Neklausinėkdabarmanęsnieko!Aš galiu arba galvoti, arbabėgti.Bėgtimumsreikia labiau... Tuojmūsų draugas paskelbs pavojų...Dar ir nušaus sulaikydamas... Pinigų jukmumsmaža,mumsreikiamedalio...

Jienėrėį tunelį,palikęsargybinį išorėje.Spausdamiesipriesienosnubėgopirmyn,Kijevostoties link.Sašasuprato,kadikišiosstotiesnusigautivistieknesuspės.Jeimuzikantasteisus,jeiantrasissargybinisdabarpatsrodo,kurnuėjobėgliai...

StaigaLeonidaspasuko įkairę, į šviesųšoninį tunelį, taipryžtingai, tarsigrįždamasnamo.Darkeliosminutės—irtolumojepasirodėvėliavos,grotos,kulkosvaidžiųlizdai,sukrautiišmaišų,pasigirdošunųlojimas. Pasienio užkarda? Ar juos jau perspėjo apie pabėgimą? Kaip jis ketina ištrūkti iš čia? Kienožemėprasidedakitojebarikadųpusėje?

—Aš nuoAlbertoMichailovičiaus,—muzikantas pakišo pribėgusiam sargybiniui po nosimi keistaiatrodantįdokumentą.—Norėčiauįkitąkrantą.

—Pagalįprastinįtarifą,—žvilgtelėjęsįviršelįpareiškėsargybinis.—Kurpanelėspopieriai?

—Padarykimepagaldvigubą,—Leonidasišvertėkišenes,sužvejojopaskutiniusšovinius.—Opanelėsjūsnematėte,gerai?

—Padarykimebe„padarykime”,—sugriežtėjopasienietis.—Jūską,turguje?Čiateisinėvalstybė!

— Ką jūs! — apsimetė, kad išsigando, muzikantas. — Aš tiesiog nusprendžiau, kad jei yra rinkosekonomika,galimapasiderėti...Nežinojau,kadyraskirtumas...

Po penkių minučių ir Saša, ir Leonidas, susitaršęs bei aplamdytas, nubrozdintu skruostikauliu irkraujuojančianosimi,buvoįmestiįmažytįkambarėlįplytelėmisišklijuotomissienomis.

Sužvangėjogeležinėsdurys.

Pasidarėtamsu.

26Skomorochas-keliaujantissenovėsRusijosaktorius,juokdarys(vert.pastaba).

27Molochas-Biblijojeminimažydų,amonitųirfinikiečiųdievybė,kurigarbintaaukojantvaikus,juossudeginant(vert.pastaba).

ŠEŠIOLIKTASSKYRIUS

NARVEVisiškoje tamsoježmogaus jutimaipaaštrėja.Kvapai tamparyškesni,garsai—skardesnibeierdvesni.Karceryjetebuvogirdėti,kaipkažkasgremžiagrindis,irneištveriamaidvokėperrūgusiušlapimu.

Betmuzikantasdėlišgertoalkoholio,atrodo,nejutonetskausmo.Jisdarneilgaikažkąbambėjosauponosimi, paskui nutilęs ėmė šnopuoti. Jo nejaudino tai, kad dabar juos tikrai pasivys persekiotojai.Nejaudino, kas nutiks Sašai, kuri, neturėdama popierių ir pateisinimų, bandė kirstiHanzos sieną. Ir,žinoma,jislikovisiškaiabejingasTūlosstotieslikimui.

—Nekenčiu,—tyliaitarėSaša.

Jamirtainerūpėjo.

Netrukus tamsoje, apgaubusioje visą kamerą, pasirodė skylė— stiklinė akutė duryse. Visa kita likonematoma.Tačiau ir šios spragosužteko:atsargiaigrabinėdamatamsąaplinksave,mergaitėprišliaužėpriedurųirapibėrėjassavolengvųkumščiųsmūgiais.Šiosatsiliepė,sudundėjo,betvostikSašapalikojasramybėje,tylagrįžo.Sargybanenorėjogirdėtineibildesio,neiSašosriksmų.

Laikasklampiaitekėjopirmyn.

Kiek juos laikys nelaisvėje? O gal Leonidas tyčia ją čia atvedė? Norėjo atskirti nuo senio, nuoHanterio?Išplėštiišjungties,įviliotiįspąstus.Irvisatai—tiktaitam,kad...

Sašaapsiverkėįsikniaubusiįrankovę:jisugėrėirdrėgmę,irgarsus.

—Tukadanorsmateižvaigždes?—pasigirdobalsas,visdarneblaivus.

Jineatsakė.

—Aštaippattiknuotraukose,—tarėjaimuzikantas.—Juksaulėvosprasimušaprodulkesirdebesis,o jomstamneužtenkajėgų.Odabarštaiprabudaunuotavoverksmoirpamaniau,kadstaiga išvydautikrąžvaigždę.

—Taistebėjimolangelis,—jiprarijoašaraspriešatsakydama.

— Žinau. Bet štai kas įdomu... — Leonidas kostelėjo. — Kas gi tada į mus anksčiau žvelgė visutūkstančiųakių?Irkodėlnusisuko?

—Niekotenniekadanebuvo,—Sašakrestelėjogalvą.

—Oštaimanvisadanorėjositikėti,kadkažkasmusprižiūri,—mąsliaiištarėmuzikantas.

—Netšiojekamerojemesniekamnerūpime!—josakysvėlpritvinkoašarų.—Tutyčia taipadarei,taip?Kadmesnespėtume?—jivėlėmėbūgnytiįduris.

—Jeimanai,kadtenniekonėra,kambeldiesi?—paklausėLeonidas.

—Taunusispjauti,jeivisiligoniaižus!

—Štai tokį įspūdįašsudarau,taip?Apmaudu,—atsidusojis.—Bettutaippat,manatrodo,nepasligoniusveržiesi.Bijai,kad,jeitavomylimasisiškeliausjųpjauti,patsužsikrės,ovaistųtainėra...

—Netiesa!—Sašavossusivaldė,kadnetrenktųjam.

—Tiesa,tiesa...—Leonidaspamėgdžiojojąspigiubalsu.—Irkuojisypatingas?

Sašainesinorėjoniekojamaiškinti,apskritaisujuokalbėtis.Tačiaujinegalėjosusilaikyti.

—Aš jam reikalinga! Iš tiesų reikalinga, bemanęs jis pražus.O tau—ne.Tu tiesiogneturi su kuožaisti!

— Na, tarkime, tu jam reikalinga. Ne tiek labai, bet juk neatsisakys... O tau kam jis, tas miškosanitaras?Piktadariaitraukia?Arnoriišgelbėtižuvusiąsielą?

Sašanutilo.Jąįskaudinotai,kadmuzikantastaiplengvaiskaitojosjausmus.Galjieirnebuvoniekuoypatingi? O gal tai todėl, kad ji nemokėjo jų slėpti? Tie subtilūs neapčiuopiami dalykai, kurių jainepavykoišreikštižodžiais,išjolūpųnuskambėjokasdieniškaiirnetgivulgarokai.

—Nekenčiu,—galiausiaiištarėji.

—Tainieko,ašpatssauirgineitinpatinku,—šyptelėjoLeonidas.

Saša atsisėdo ant grindų. Jai vėl ėmė tekėti ašaros— iš pradžių iš pykčio, paskui iš bejėgiškumo. Jineketino pasiduoti, kol nuo jos kas nors priklausė. Bet dabar, kurčiame karceryje, drauge su kurčiupakeleiviu, jai visai nebeliko vilties būti išgirstai. Šaukti nebebuvo prasmės. Belstis taip pat nebebuvoprasmės.Įkalbinėtinebebuvoko.Niekasnebeturėjoprasmės.

O paskui vieną akimirką jai prieš akis iškilo paveikslas: aukšti namai, žalias dangus, plaukiantysdebesys,besijuokiantysžmonės.Okarštilašaiantjosskruostųpasirodėjaiesątiepatysvasaroslietaus,apie kurį pasakojo senis, lašai. Dar sekundė, ir vaizdinys išnyko, palikęs paskui save tik lengvąstebuklingąnuotaiką.

—Trokštustebuklo,—užsispyrusi,prikandusilūpąpatisaupasakėSaša.

Kaipmatkoridoriujegarsiaispragtelėjoperjungiklis,okamerąužliejonepakenčiamairyškišviesa.

***

Uždešimtiesmetrųnuoįėjimoįšventąjąmetrosostinę,marmurinęcivilizacijoskriptą,kartusubaltaisgyvsidabrio lempų spinduliais sklido palaiminga ramybės ir klestėjimo aura. Polise nebuvo taupomašviesa,nestikėtajomagija.Šviesosgausapriminėžmonėmsjųankstesnįgyvenimą,tuostolimuslaikus,kada žmogusdarnebuvonakties gyvūnas,nebuvoplėšrūnas.Netgibarbarai, atklydę išperiferijos, čiaelgėsisantūriai.

Blokuojamasis postas Poliso pasienyje labiau priminė ne įtvirtinimą, o kontrolinę sovietinėjeministerijoje: stalas, kėdė, du karininkai, apsivilkę švariomis štabo uniformomis, užsidėję kepures.Dokumentų patikrinimas, asmeninių daiktų peržiūra. Senis sugraibė kišenėje pasą. Vizas lyg irpanaikino,sunkumųneturėtųkilti.Ištiesęskarininkuižaliąknygelę,jispašnairavoįbrigadininką.

Paskendęs savo mintyse Hanteris, atrodo, neišgirdo pasieniečio klausimo. Homeras suabejojo, arskustagalvisapskritaituripasą.Jeigune,kojistikėjositaipskubėdamasčia?

—Kartojupaskutinįkartą,—karininkaspadėjorankąantblizgančiodėklo,—pateikitedokumentusarbatučtuojaupalikitePolisoteritoriją!

Homeras buvo įsitikinęs: brigadininkas taip ir nesuprato, ko iš jo norima, atsiliepė tik į pirštų,slystančių dėklo spaustuko link, judesį. Akimirksniu prabusdamas iš savo keisto snaudulio Hanterisžaibiškuatvirodelnojudesiuįduobėsargybiniuiadomoobuolį.Tasmėlynuodamas,švokšdamasgriuvoaukštielninkaskartusukėde;antrasispuolėbėgti,betsenisžinojo—nesuspės.Hanteriorankojestaigalygtūzasišsukčiausrankovėsatsiradojuodintasbudeliopistoletasir...

—Palauk!

Brigadininkassugaišosekundę—jospabėgusiamkariuiužtekoužsiropštiantplatformos,persiverstiirpasislėptinuokulkų.

—Palikjuos!MumsreikiaįTūlosstotį!Tuprivalai...Tuprašeimanęstaupriminti...Palauk!—senisdusonežinodamas,kokiusžodžiusparinkti.

—ĮTūlosstotį...—bukaipakartojoHanteris.—Taip.GeriaupakentėtiikiTūlosstoties.Tuteisus.

Jis sunkiai atsisėdo ant stalo, pasidėjo šalia savo svarų pistoletą, panarino galvą. Homeras, nutaikęstinkamąakimirką,iškėlėrankas,pabėgėjopirmyn,priešiššokančiusišarkųsargybinius.

—Nešaudykite!Jispasiduoda!Nešaudykite!Dėlvisko,kasšventa...

Bet jam vis tiek užlaužė rankas, paskubomis nutraukė nuo veido respiratorių ir tik paskui leidopasiaiškinti. Brigadininkas, vėl pasinėręs į savo keistą stingulį, nesikišo. Jis leido save nuginkluoti irnuolankiaiėjoįareštinę.Atsisėdoantgulto,pakėlėgalvą,suradosenįiriškvėpė:

—Tuturičiasurastivienąžmogų.JįvadinaMelniku.Atveskjįčia.Ašpalauksiu...

Gavęsužduotįtasaiėmėlinkčiotigalva,subruzdoruoštis,pradėjobrautistarpsusigrūdusiųprieįėjimosargybiniųbeismalsuolių,irčiajįpasivijošūktelėjimas.

—Homerai!

Senis sustingo priblokštas: niekada anksčiau Hanteris nebuvo kreipęsis į jį vardu. Jis grįžo priearmatūros virbų, sulituotų į nepatikimas grotas, klausiamai pažvelgė į brigadininką, kuris tarsi šalčiokrečiamasbuvoapsikabinęssavedidžiulėmisrankomis.HanterisnegyvudusliubalsuparaginoHomerą:

—Neužtruk.

***

Durys atsivėrė, į vidų baugščiai žvilgtelėjo kareivis — tas pats, kuris prieš kelias valandas talžėmuzikantoveidą.Spyris—irjisįskridoįkamerąvosnenugriūdamasantgrindų,atsitiesėirneryžtingaipažvelgėatgal.

Tarpduryje stovėjo liesas kariškis su akiniais. Jo frenčiaus antpečiai buvonusagstyti žvaigždėmis, retirusviplaukaisulaižytiatgal.

—Nagi,bjaurybe,—iškošėjis.

—Aš...Man...—sumekenopasienietis.

—Nesivaržyk,—padrąsinojįkarininkas.

—Ašatsiprašauužtai,kąpadariau.Ir...tu...jūs...ašnegaliu.

—Pliusdešimtparų.

—Trenkman,—tarėkareivisLeonidui,nežinodamaskurdėtiakis.

—A,AlbertasMichalyčius!—markstydamasismuzikantas nusišypsojo karininkui.—O aš jūsų jauseniailaukiu.

—Labasvakaras,—pareigūnas taippat timptelėjo lūposkamputį.—Štai,atėjauatkurti teisingumo.Keršysime?

— Man reikia saugoti rankas, — muzikantas pakilo, pamankštino juosmenį. — Manau, jūs patysnubausite.

— Kuo griežčiausiai, — linktelėjo Albertas Michailovičius. — Mėnuo daboklės. Ir aš, žinoma,prisidedupriešiomulkioatsiprašymų.

—Na,jūsjukneišpykčio,—Leonidaspatrynėsumuštąskruostikaulį.

—Taijuklikstarpmūsų,arne?—metalinisbalsasišdavikiškaigirgžtelėjo.

— Aš čia, matote, kontrabandą išsivežu, —muzikantas linktelėjo galva į Sašos pusę. — Padarysitenuolaidą?

—Apiforminsime,—pažadėjoAlbertasMichailovičius.

Prasikaltusį pasienietį paliko tiesiog kameroje. Karininkas, užšovęs velkę, nusivedė juos siaurukoridoriumi.

—Ašsutavimitoliaunebeisiu,—garsiaipareiškėSašamuzikantui.

—O jei aš taupasakysiu, kadmes iš tiesų einame į tą Smaragdomiestą?—pasvyravęs vosgirdimaipaklausė josLeonidas.— Jei pasakysiu, kadneatsitiktinai žinau apie jį daugiaunei tavo senelis?Kadmačiaujįpats,irnetikmačiau?Kadesutenbuvęs,irnešiaipsaubuvęs...

—Meluoji.

— Ir kad ne veltui jis, — ramiausiai tęsė muzikantas, linktelėdamas į priešakyje žingsniuojančio

karininkopusę,—taippriešmanedreba:žino,iškuraš,žinoirbijo.IrkadSmaragdomiestejautikraiatsirastavovaistų.Irkadikijovartųbelikotrysstotys...

—Meluoji!

—Žinai ką?—piktai atšovė jai Leonidas.—Kaiprašai stebuklo, reikia būti pasiruošus juopatikėti.Neskitaippražiopsosi.

—Reikiadarmokėtiskirtistebuklusnuofokusų,—atkirtoSaša.—Taitumanetoišmokei.

— Aš iš pat pradžių žinojau, kad mus išleis, — atsakė jaunuolis. — Tiesiog... Nenorėjau skubintiįvykių.

—Tiesiognorėjaisugaištilaiko!

—Betaštavęsneapgaudinėjau!Vaistainuoligosegzistuoja!

Jie priėjo užkardą. Karininkas, retkarčiais smalsiai atsisukdavęs į juos, įteikė muzikantui jo mantą,grąžinošovinius,dokumentus.

—Na tai kaip, LeonidaiNikolajevičiau,— atidavė pagarbąAlbertasMichailovičius,—kontrabandąimamekartuarpaliekamemuitinėje?

—Kartu,—susigūžėSaša..

—Na,tadasutarimoirmeilės,—palinkėjojiemskarininkaslydėdamasprotrigubaspylimųeiles,proiššokančius iš savo vietų kulkosvaidininkų komandųnarius, pro grotas ir suvirintus iš bėgių ežius.—Dėlimporto,manau,problemųnekils?

— Prasiveršime, — nusišypsojo jam Leonidas. — Aš neturėčiau jums šito sakyti, bet sąžiningųvaldininkųniekurnebūna,okuogriežtesnisrežimas,tuomažesnėsuma.Reikiatikžinoti,kamnunešti.

—Jums,manau,užteksirstebuklingožodžio,—suniurnėjokarininkas.

—Kolkasveikianevisus,—Leonidasvėlpalietėskruostikaulį.—Kaipsakoma,aš—neburtininkas,aštikmokausi.

— Su jumis bus malonu turėti reikalų... Kai išmoksite, — Albertas Michailovičius nulenkė galvą,apsisukoirnužingsniavoatgal.

Paskutiniskareivisatidarėjiemsvartelius, įrengtusgrotose,kuriosnuoviršausikiapačiosužtvėrėvisątunelį.Užjųprasidėjotuščiapuikiaiapšviestatarpstotė,kuriossienoskaikurbuvoapsvilintos,kaikurišvarpytos,lygčiabūtųvykęilgisusišaudymai,opačiamegalebuvomatytinaujosįtvirtinimųjuostosirnuogrindinioikilubųištemptivėliavųaudeklai.

ViennuošiovaizdoSašaiėmėdaužytisširdis.

—Kienotaiužkarda?—staigiaisustojusipaklausėjimuzikanto.

—Kaipkieno?—šisnustebęspažvelgėįją.—Suprantama,Raudonosioslinijos.

***

Ak,kaipseniaiHomerassvajojovėlpatektičia,kaipseniaijisbuvošiosenuostabiosevietose...

Inteligentiškoje Borovickajos stotyje, saldžiai kvepiančioje kreozotu28, kurioje jaukūs kambarėliaiįrengti tiesiog arkose, o viduryje salės įkurta skaitykla vienuoliams bramanams— su ilgais lentiniaisstalais, užverstais knygomis, žemai nukarusiomis lempomis, apgobtomis audeklo gaubtais; stotyje,kuriojenepaprastaitiksliaiatkurtakrizėsirprieškariniųmetųdiskusijųvirtuviųdvasia...

KarališkojeArbatostotyje,išpuoštojebaltairbronzosspalvomis,paverstojevosneKremliausmenėmis,kur laikomasi griežtos tvarkos, tarnauja rimti kariškiai, kurie vis dar pūtė skruostus taip, lyg nebūtųprisidėjęprieApokalipsės...

Senutėlėje Lenino vardu pavadintoje bibliotekoje, kurios pavadinimo nesuspėjo pakeisti, kol tai darturėjo bent kokią prasmę, kuri jau buvo sena it pasaulis, kai Kolia, dar būdamas berniukas, atėjo įmetro. Bibliotekoje, į kurią veda romantiškas kapitono tiltelis per patį platformos vidurį, bibliotekoje,kuriojeuoliai,betnegrabiaiatkurtilipdiniaiantleidžiančiųvandenįlubų...

Taip pat Aleksandro sode, amžinai skendinčiame prieblandoje, ilgame ir kampuotame,primenančiame ankantį podagros kamuojamą pensininką, kuris vis negali užmiršti savokomjaunuoliškosjaunystės.

Homeruivisadabuvo įdomu,arstotyspanašios į savopigmalionus.Argalima laikyti jas tų,kurie jasbraižė,autoportretais?Arperėmėšiosstotysdalelętų,kuriejasstatė?Jistikraižinojoviena:stotyssavogyventojams uždeda antspaudą, dalydamosi su jais charakteriu, užkrėsdamos juos savo nuotaika irligomis.

BetštaipatsHomeras,atsižvelgiant į jogalvoseną,amžinus joapmąstymus, joneišgydomąnostalgiją,priklausė,žinoma,nerūsčiaiSevastopoliostočiai,ošviesiamitpatipraeitisPolisui.

Gyvenimasviskąsurikiavokitaip.

Irnetgidabar,kai senispagaliaučiapateko, jisneturėjo laisvosminutėspasivaikščiotipo šiasaidžiassales,pasigėrėtilipdiniaisbeiliejiniais,pafantazuoti...Jisturėjobėgti.

Hanteriui sunkiai pavyko sutramdyti, uždaryti į narvą kažką savo viduje, tą baisų padarą, kurį jiskartkartėmis pamaitindavo žmogiena. Bet kai tik jis išlankstys šio vidinio narvo virbus, akimirksniuniekonebeliksirišišklebusiųgrotų,esančiųišorėje.Reikiaskubėti.

JisprašėsurastiMelniką...Kastai—vardas,pravardė?Ogalbūtslaptažodis?Ištartasbalsu,jispadarėsargybiniamsnepaaiškinamąpoveikį:kalbosapietribunoląsugautambrigadininkuipritilo,oantrankiai,kuriais vos nebuvo surakinti Homero riešai, grąžinti į stalo stalčių. Pilvotas sargybos viršininkas patsapsiėmėnuvestisenį.

Homerassupalydovupakilolaiptais,kirtoperėją,pasiekėArbatostotį.Sustojopriedurelių,saugomųdviejų žmonių civilių drabužiais, kurių veidai išdavė, jog jie— profesionalūs žudikai. Už jų nugarųbuvomatytivirtinėtarnybiniųkambarėlių.PilvūzaspaprašėHomeropalaukti,opatsnupėdinopirmynkoridoriumi.Nepraėjo nė trysminutės, kai jis grįžo atgal, nustebęs nužvelgė senį ir pakvietė jį užeitividun.

Ankštas koridorius išvedė juos į netikėtai erdvų kambarį, kurio visos sienos buvo drapiruotosžemėlapiais, schemomis, apaugusios užrašais ir šifruotėmis, nuotraukomis ir piešiniais. Už platausmediniostalosėdėjonejaunasprakaulusžmogustokiaisplačiaispečiais, lygvilkėtųveltinįapsiaustą.Iš

po užmesto ant pečių kitelio buvo ištiesta tik kairė ranka, ir Homeras įsižiūrėjęs suprato, kas yra:dešiniojibeveikvisabuvonupjauta.Kabinetošeimininkasbuvomilžiniškoūgio—joakysbuvobeveiktamepačiameaukštyjekaipstovinčiosenio.

—Ačiū,—jisatleidopilvūzą,irtaspastebimaiapgailestaudamasuždarėdurisiškitospusės.—Kasjūstoks?

—NikolajevasNikolajusIvanovičius,—sutrikosenis.

— Baikite cirką. Jeigu ateinate pas mane sakydamas, kad su jumis kartu yra mano artimiausiasdraugas,kurįašpalaidojaupriešmetus,jūsturiteturėtipriežastį.Kasjūs?

—Niekas...—Homerasneveidmainiavo.—Betsvarbusčianeaš.Jisištiesųgyvas.Jumstiesiogreikiaeitisumanimi,irkuogreičiau.

— Štai dabar aš svarstau: tai — spąstai, idiotiškas pokštas ar tiesiog klaida, — Melnikas užsidegėpapirosą, išpūtėdūmus seniui į veidą.— Jei jūs žinote jo vardą ir atėjote būtentpasmane, jūs turitežinotiirjoistoriją.Turitežinoti,kadmesdaugiaukaipmetuskasdienjoieškojome.Kadpraradomedėlto kelis žmones. Turite žinoti, velniai jus rautų, kaip daug jismums reiškia. Galbūt netgi tai, kad jisbuvomanodešiniojiranka,—vyriškiskreivaišyptelėjo.

—Ne, nieko tokio... Jis nieko nepasakoja,— senis įtraukė galvą į pečius.— Prašau, tiesiog eime įBorovickają.Laikomažai...

—Ne,ašniekurnebėgsiu.Turiutamsvariąpriežastį.

Melnikas nuleido ranką po stalu, padarė ja keistą judesį ir stebėtinu būdu pasislinko atgalnepasikeldamasišvietos.TikpokeliųsekundžiųHomerassuvokė,kadjissėdiinvalidovežimėlyje.

—Taigipasikalbėkimeramiai.Ašnoriusuprasti,kokiajūsųpasirodymoprasmė.

—Viešpatie,—senisjaupraradoviltįkąnorsišaiškintišiamstuobriui,—tiesiogpatikėkitemanimi.Jisgyvas.JissėdiareštinėjeBorovickajosstotyje.Bentjautikiuosi,kadjisvisdarten...

— Norėčiau jumis patikėti, — Melnikas nutilo, giliai užsitraukė, ir senis išgirdo, kaip braškasukdamasisbeidegdamaspapirosopopierius.—Betstebuklųnebūna.Suerzinote...Gerai.Ašturiusavoversijųdėl to,kienočiapokštas.Bet jas tikrins specialiaimokyti žmonės...— jis ištiesė ranką telefonolink..

—Kodėljistaipbijojuočkių?—netikėtaipatssaupaklausėHomeras.

Melnikasatsargiaipadėjoragelįtaipirneištaręsnėžodžio.Įtraukėįsavevisąpapirosą,išspjovėtrumpąnuorūkąįpeleninę.

—Suktavedevynios,pasivažinėsiuikiBorovickajos,—tarėjis.

***

—Aštenneisiu!Paleiskmane!Geriaučiapasiliksiu...

Sašanejuokavo,nekoketavo.Sunkupasakyti,ko jostėvasnekentė labiauneiraudonųjų.Jieatėmėišjo valdžią, jie sulaužė jam stuburą ir, užuot tiesiog pribaigę, iš pasigailėjimo ar iš veidmainiškodorovingumopasmerkėjįilgiemspažeminimoirkančiųmetams.Tėvasnegalėjoatleistižmonėms,kurie

sukilo prieš jį. Negalėjo atleisti tiems, kurie įkvėpė ir kurstė išdavikus, tiems, kurie aprūpino juosginklais bei atsišaukimais. Pati raudona spalva sukeldavo jam įniršio priepuolius. Ir nors gyvenimopabaigoje jis sakydavo, kad ant nieko nepyksta ir nenori keršyti, Sašai atrodė, jog jis tiesiog bandopateisintisavobejėgiškumą.

—Taivieninteliskelias,—sutrikęstarėLeonidas.

—MesėjomeįKijevostotį!Tunetenmanevedei!

—HanzadešimtmečiuskariaujasuRaudonąjalinija,juknegalėjauašpirmamsutiktajamprisipažinti,kadmeseinamepaskomunistus...Tekokiekpameluoti.

—Tubešitoapskritainegali!

— Vartai yra už Sporto stoties, kaip tau ir sakiau. Tai— paskutinė Raudonosios linijos stotis priešsugriuvusįmetrotiltą,čiajauniekonepadarysi.

—Kaipmestenpateksime?Ašneturiupaso,—jinenuleidonuomuzikantonerimastingožvilgsnio.

— Pasitikėk manimi, — jis nusišypsojo. — Vienas žmogus visada sugebės susitarti su kitu. Šlovėkorupcijai!

Neklausydamas Sašos prieštaravimų Leonidas čiupo ją už riešo ir patraukė paskui save. Antrosiosgynybos linijos prožektoriai vertė liepsnoti didžiules raudonas vėliavas, nukarusias nuo lubų, tunelioskersvėjis jas plazdeno, ir mergaitei atrodė, jog ji mato prieš save du raibuliuojančius raudonuskrioklius.Ženklas?

Sprendžiant iš to, ką ji girdėjo apie Liniją, juos turėtų suvarpyti prieigose... Tačiau Leonidas ramiaižingsniavo pirmyn; ryžtinga šypsena nedingo nuo jo lūpų. Likus maždaug trisdešimčiai metrų ikiblokuojamojoposto jaunuoliui įkrūtinę įsirėmėriebusprožektoriausspindulys.Muzikantastikpadėjodėkląsuinstrumentuantgrindinioirnuolankiaipakėlėrankas.Sašapadarėtąpatį.

Priėjotikrintojai—apsimiegoję,nustebę.Buvonepanašu,kadjiemsapskritaibūtųtekęsutiktikąnorsiš kitos sienos pusės. Šį kartą muzikantas suspėjo pasikviesti vyresnįjį į šalį anksčiau, nei tas paprašėSašos dokumentų. Kažką švelniai pašnibždėjo jam į ausį, vos girdimai dzingtelėjo žalvaris — irpareigūnas grįžo užkerėtas, nurimęs. Grandininkas juos asmeniškai palydėjo pro visus postus ir netpasodinoįlaukiančiąrankinędreziną,įsakęskareiviamsvažiuotiFrunzėsstotieslink.

Šiečiuposvirtisirsupūkštėišjudindamidrezinąišvietos.SuraukusikaktąSašaapžiūrinėjodrabužius,veidus tų, kuriuos tėvas išmokė vadinti priešais... Nieko ypatinga. Šimtasiūlės, nuskalbtos dėmėtoskepurės,antkuriųprisegtažvaigždžių,išsišovęskruostikauliai,įdubęskruostai...Taip,jienežvilgėjokaipHanzos sargybiniai, bet žmogiškumo turėjo tikrai ne mažiau. Be to, jų akyse šmėkščiojo visaiberniukiškas smalsumas, kuris gyvenantiesiems Žiede, matyt, buvo apskritai nepažįstamas. Šiedutikriausiainėnegirdėjo,kasatsitikoAutomobiliųgamyklosstotyjebeveikpriešdešimtmetų.ArjieyraSašospriešai?Arapskritaigalimaneformaliai,onuoširdžiainekęstinepažįstamųžmonių?

Užkalbintikeleiviųkareiviainesiryžo,tikritmingaikrenkštėužguldamisvirtis.

—Kaiptautaipavyko?—paklausėSaša.

—Hipnozė,—mirktelėjojaiLeonidas.

—Okokiusdokumentustujiemsrodai?—mergaitėįtariaipažvelgėįmuzikantą.—Kaiptavesujaisvisurpraleidžia?

—Skirtingipasaiskirtingiemsatvejams,—išsisukinėdamasatsakėjis.

—Kastutoks?—kaddaugiauniekasjosneišgirstų,SašabuvopriverstaprisėstipriepatLeonido.

—Stebėtojas,—vienlūpomisatsakėjis.

JeiSašanebūtųprisivertusinutilti,klausimaibūtųtiesiogpasipylęišjoslūpų.Tačiaukareiviaipernelygjaupastebimaibandėsuvoktijųpokalbioprasmę,stengdamiesinetsvirtimisgirgždėtityliau.

Teko sulaukti Frunzės stoties — išdžiūvusios, išblukusios, pablyškusios ir parausvintos raudonomisvėliavomis. Ištrupėjusi mozaika ant sienų, laiko apgraužtos kolonos... Tamsūs skliautų akivarai —menkoslemposkarojoantištemptųtarpkolonųlaidųvosaukščiauirtaipneaukštųvietiniųgyventojųgalvų,kadveltuinebūtųištaškytasnėvienasbrangiosšviesosspindulėlis.Čiabuvonepaprastaišvaru;poplatformązujoiškartokeliosneramiosvalytojos.Stotyjebuvodaugžmonių,betštaikasatrodėkeista:kad ir įkuriąpusęSašapažvelgtų,viskas imdavo judėti,nerimastingai trūkčioti,oužnugaros tuojpatapmirdavoirimdavošlamėtiprislopintaisbalsais.Betvostikjiatsisukdavoatgal,šnabždesysnutildavo,o žmonės grįždavo prie savo reikalų. Niekas nenorėjo pažvelgti jai į akis, tarsi tai būtų kažkaipnepadoru.

—Čianedažnaiužklystaprašalaičiai?—jipažvelgėįLeonidą.

—Ašpatsčiasvetimas,—muzikantaspatraukėpečiais.

—Kurgitusavas?

—Tojevietoje,kuržmonėsnetokiemirtinairimti,—nusišypsojojis.—Kursupranta,kadvienėdalasžmogausneišgelbės.Kur žmonėsnenori užmiršti vakarykštės dienos, nors prisiminimai ir teikia jiemsskausmo.

—PapasakokmanapieSmaragdomiestą,—paprašėSašatylutėliai.—Kodėljie...Kodėljūsslepiatės?

—Miesto valdytojai nepasitikimetro gyventojais,—Leonidasnutraukėpasakojimą, kad išsiaiškintųkažką su sargybiniais, budinčiais prie įėjimo į tunelį, o paskui, nerdamas kartu su Saša į tirštą tamsą,perkėlėugnelęnuogeležiniožiebtuvėlioantaliejinės lemposdagčio ir tęsė:—Nepasitiki,nesžmonės,gyvenantysmetro,palaipsniuiprarandažmogiškąjįveidą.Irdartodėl,kadtarpjų ikišiolyratų,kuriepradėjo tą baisų karą, nors ir bijo tai pripažinti net savo draugams. Todėl, kad žmonės metronepataisomi.Jųgalimatikbijoti,šalintis,tikstebėtijuos.JeigujiesužinosapieSmaragdomiestą,taisuėsirišvemsjį,kaipėdaviską,kątikpasiekia.Sudegsdidžiųjųdailininkųdrobės.Sudegspopieriusirviskas,kas buvo jame. Bus sunaikinta vienintelė visuomenė, kuri pasiekė teisingumą ir harmoniją. GriusnukraujavęsUniversitetopastatas,nuskęsdidžiojiArka.Irniekodaugiaunebeliks.Vandalai...

—Kodėljūsmanote,kadmesnesugebėsimepasikeisti?—Sašaipasidarėapmaudu.

—Nevisitaipmano,—Leonidaspašnairavoįją.—Kaikuriestengiasišįtąpadaryti.

—Nelabaijiestengiasi,—atsidusoSaša,—jeinetmanosenisapiejuosnegirdėjo.

—Tačiaukaikasgirdėjojuospačius,—reikšmingaitarstelėjojis.

—Tu...apiemuziką?—susivokėSaša.—Tu—vienastų,kurietikisimuspakeisti?Betkaip?

—Priversimepamiltigrožį,—pajuokavomuzikantas.

***

Vežimėlį stūmė adjutantas, o senis žingsniavo šalia vos spėdamas, kartkartėmis žvilgteldamas į jampaskirtąaugalotąapsaugininką.

— Jeigu iš tiesų nežinote visos istorijos,— kalbėjoMelnikas,— esu pasirengęs jums ją papasakoti.Galėsite linksminti ja savo kameros draugus, jei Borovickajos stotyje aš išvysiu ne tą...Hanteris buvovienasgeriausiųOrdinokarių.Turėjotiesiogžvėriškąnuojautą,beto,darbuibuvovisiškaiatsidavęs.Jismaždaug prieš pusantrų metų ir pajuto tuos juočkius... Parodos stotyje. Nejaugi ir apie tai niekonegirdėjote?

—Parodoje...—išsiblaškęspakartojosenis.—Nataip,nesužeidžiamiejimutantai,kurieskaitėmintisirmokėjotaptinematomi...Ašmaniau,juosvadinoTamsiaisiais?

— Nesvarbu, — atkirto Melnikas. — Jis pirmasis atkasė gandus, paskelbė pavojų, bet mes tadaneturėjomeneijėgų,neilaiko...Ašatsisakiau.Buvauužsiėmęskitaisreikalais,—jismostelėjobige.—Hanteris išvyko ten vienas. Paskutinį kartą, kai buvo su manimi susisiekęs, sakė, kad tie padaraisugniuždo valią, sukelia siaubą visai apylinkei. Hanteris buvo tiesiog neįtikėtinas, apsigimęs karys, jisvienasbuvovertasvisobūrio...

—Žinau,—sumurmėjoHomeras.

— Irniekadaniekonebijojo.Pasiuntėpasmus vaikį, nešiną rašteliu, atseit išeina į viršų aiškintis sujuočkiais. Jei pradings, vadinasi, grėsmė baisesnė, negu jis manė. Pradingo. Žuvo. Mes turime savopranešimų sistemą. Kiekvienas gyvasis privalo kartą per savaitę apie save pranešti. Privalo! Jis jaudaugiaukaipmetustyli.

—Okasnutikojuočkiams?

—Mesgeraipaspirginomevisąvietovę„smerčais”29.Nuotolaikoapiejuočkiustaippatniekonegirdėti—neparašo,nepaskambina...IšėjimusįParodosstotįuždarėme,gyvenimastensusitvarkė.Tiktasvaikispamišo, bet jį, kiek man žinoma, išslaugė. Gyvena sau normalų žmogišką gyvenimą, vedė. O štaiHanteris...Antmanosąžinės.

Jis nuriedėjo plieniniu pandusu nuo laiptų, išbaidydamas apačioje susirinkusius Šventojo Raštožinovusvienuolius,apsisuko,palaukėuždususiosenioirpridūrė:

—Apiepaskutinįdalykąkamerosdraugamsgeriaunepasakok.

Praėjus dar minutei visa procesija pagaliau pasiekė izoliatorių. Durų į areštinę Melnikas neatidarė,Atsirėmėįadjutantą,sukandęsdantispasikėlė,prigludoprielangelio.Jamužtekoirsekundėsdalies.

Melnikas, išsekęs, tarsi būdamas luošas būtų įveikęs pėsčiomis visą kelią iš Arbato stoties, krito įvežimėlį,nužvelgėsenįužgesusiužvilgsniuirpaskelbėnuosprendį:

—Nejis.

***

—Ašnemanau,kadmanomuzikapriklausoman,—tarėLeonidasnetikėtairimtai.—Ašnesuprantu,iškurjiatsirandamanogalvoje.Manatrodo,kadaš—tiesiogkelias...Tiesioginstrumentas.Lygiaitaippat,kaiašpakeliuprielūpųfleitą,kainoriugroti,kažkaskitaspakeliapriesavolūpųmane—irgimstamelodija...

—Įkvėpimas,—sušnibždėjoSaša.

—Galivadintitaip,—jisskėstelėjorankomis.—Kadirkaiptenbūtų,taimannepriklauso,taiateinaiš išorės. Aš neturiu teisės laikyti to savyje. Tai... keliauja per žmones. Aš pradėjęs grotimatau, kaipaplinkmane renkasi visi tie turtingieji ir skurdžiai, aptekę šašais bei žvilgantysnuo riebalų, ir pikti, irmenki, irdidūs.Visi.Manomuzikasuteikia jiemskažko,dėlko jiesusiderina, išgaunavienątonaciją.Aš—tarsikamertonas...Ašgaliusuteikti jiemsharmoniją,nors irneilgam.Tuomet jiesuskambataipšvariai...Dainuoja.Kaiptaipaaiškinti?

—Tugeraiaiškini,—susimąsčiusitarėSaša.—Aštaippatijaučiau.

—Ašturiupabandytitaisužadintijųsielose,—pridūrėLeonidas.—Kažkuriojetaižus,kažkurioje—užaugs.Ašniekonegelbėju.Neturiuįgaliojimų.

—BetkodėlkitiMiestogyventojainenorimumspadėti?Kodėlnetgitubijaiprisipažinti,kadtaidarai?

Jisneatsakė.Tylėjo tol,kol tunelisatsirėmė įSportostotį, tokiąpačiąsuvargusią, išblukusią, įtemptaiiškilmingą ir kartu sielvartingą, be to, dar ir žemą, ankštą lyg tvarsčiai ant galvos, sunkiasvorę. Čiatrenkėdūmaisirprakaitu,skurduirpuikybe.SašaibeiLeoniduinedelsiantbuvopaskirtasšnipas,irjisvisada vilkosi lygiai už dešimties žingsnių nuo jų, kad ir kur eitų. Mergaitė norėjo iš karto keliautitoliau,betmuzikantasjąsulaikė.

— Dabar negalima. Teks palaukti, — jis įsitaisė ant akmeninio lankytojų suolo, spragtelėjo dėkloužraktais.

—Kodėl?

—Vartaigalibūtiatidarytitiknustatytomisvalandomis,—Leonidasnusukoakis.

—Kada?—Sašasuradociferblatą,Jeiviskasvykoteisingai,likojaumažiaukaippusėjaiskirtolaiko.

—Aštaupasakysiu.

—Tuvėlvilkinilaiką!—jipaniuro,atšokonuojo.—Taipažadipadėti,taistengiesimanesulaikyti!

—Taip,—jissukaupęsdrąsąsugavojosžvilgsnį,—ašnoriutavesulaikyti.

—Kam?!Dėlko?..

— Aš nežaidžiu su tavimi. Patikėk, aš rasčiau su kuo žaisti, ir mažai kas atsisakytų. Manau, ašįsimylėjau.Vaje,kaipkerėpliškaiskamba...

—Manai...Tutaipnetnemanai!Tutaipsakai,štaiirviskas.

—Yrabūdasatskirtimeilęnuožaidimo,—rimtaitarėjis.

—Kaimeluoji,kadsuartėtumsužmogumi,—taimeilė?

—Tikrameilėlaužovisątavogyvenimą,jainusispjautiįaplinkybes.Ožaidimągalimajomspriskirti...

—Mandėl to tikpaprasčiau,—Saša žvelgė į jį iš padilbų.—Aš irneturėjau jokio gyvenimo.Veskmaneprievartų.

—AšnegaliusugrįžtiįArką.Maneišvarė.

—Išvarė?Užką?

— Pelnytai, — muzikantas nusisuko ir dabar ėmė kalbėti visai tyliai. Saša net stovėdama vos peržingsnį nuo jo neįstengė visko suprasti. — Mane... įžeidė vienas žmogus. Bibliotekos prižiūrėtojas.Pažemino matant liudininkams. Tą pačią naktį aš pasigėręs sudeginau biblioteką. Prižiūrėtojas žuvoapsinuodijęssmalkėmis,kartusuvisašeima.Gaila,pasmusnėramirtiesbausmės—ašjosnusipelniau.Manetiesiogišvarė.Ikigyvosgalvos.Nėrakelioatgal.

—Kamtadavedeimanečia?!—Sašasugniaužėkumščius.—Kamsudeginaidarirmanolaiką?!

—Tugalipabandytiprisibelsti,—sumurmėjoLeonidas.—Šoniniametunelyje,uždvidešimtiesmetrųnuo vartų, yra baltų dažų žymė. Tiesiog po ja, grindinio lygyje,— guminis gaubtelis, po kuriuo yraskambučiomygtukas.Reikiapaspaustitriskartustrumpai,trisilgai,tristrumpai—taisutartinissignalasgrįžtantiemsstebėtojams...

Jaunuolis iš tiesų pasiliko stotyje — tik padėjo Sašai pereiti visus tris blokuojamuosius postus irpatraukėatgal.Atsisveikindamasbandėįbruktijaisenąautomatą,kurįsuspėjokažkurgauti,betSašajonepaėmė.Trystrumpi,trysilgi,trystrumpi...Štaiirviskas,kasjaidabargalėjopraversti.Irdaržibintas.

Už Sporto stoties prasidėjoniūrūsnykūs tuneliai. Ši stotis buvo laikomapaskutine gyvenamąja vietavisoje linijoje. Kiekvienas blokuojamasis postas, per kurį ją vedėmuzikantas, labiau panėšėjo į mažątvirtovę. Bet Sašai visai nebuvo baisu. Mergaitė galvojo tik apie tai, kad už valandos ar pusantros jiatsidursantSmaragdomiestoslenksčio.

OjeiMiestonėra,taibijotivisainėrako.

Šoninis tunelis pasirodė esąs tiksliai ten, kur nurodė Leonidas. Šis tunelis, atitvertas aplaužytomisgrotomis,kurioseSašabevargosuradopakankamaiplačiąspragą,užkeliųšimtųžingsniųtikraibaigėsiplieninehermetiniųvartųsiena—amžina,nepajudinama.

Saša atskaičiavo nuo jos keturiasdešimt savo žingsnelių ir sužvejojo iš tamsos baltą žymę ant šlapiostarsi suprakaitavusios sienos. Gaubtą ji taip pat surado iš karto. Atlenkė gumą, užčiuopė skambutį,pažvelgė į laikrodį, kurį jai buvo atidavęsmuzikantas. Spėjo! Spėjo!Vos išlaukusi keletą ilgųminučiųmergaitėužsimerkė...

Trystrumpi.

Trysilgi.

Trystrumpi.

28Kreozotas-gelsvasstiprauskvapoaliejiškasskystis,distiliuojantanglisišgaunamasišbukomedžiodeguto;medienoskonservantas;

dezinfekuojamojimedžiaga,antiseptikas(vert.pastaba).

29„Smerčas“(„Viesulas*)-300mmkalibroreaktyviniųsalviųugniessistema(vert.pastaba).

SEPTYNIOLIKTASSKYRIUS

KASKALBA?Artiomas nuleido degantį vamzdį žemyn. Atbulu delnu bandė nusišluostyti prakaitą ir ašaras, betranka negalėjo pasiekti akių. Dujokaukė trukdė. Gal nusiimti ją po velnių? Iš tiesų, koks dabarskirtumas...

Rodėsi, užkrėstieji riaumojo garsiau nei automatų serijos. Kitaip kodėl vis nauji ligoniai veržėsi išvagonųpasitikti švino vėtros?Nejaugi negirdėjo griausmo,nejaunesuprato, kad juos sušaudo iš visaiarti?Kotikėjosi?Arjiemstaippatnebebuvoskirtumo?

Per kelismetrus nuo atsivėrusio išėjimoplatforma buvo užversta išpampusiais kūnais.Kai kurie dartrūkčiojo,o iškapogilumosveržėsikažkienodejonė.Pratrukęspūlinysproatlapotasduris ištekėjo ikigalo:likusiejivagoneapimtisiauboglaudėsivienaspriekito,slėpdamiesinuokulkų.

Artiomaspermetėakimiskitusautomatininkus:artikjamdabarvirparankosirdrebakeliai?Niekasišjųneištarėnėžodžio.Išpradžiųtylėjonetvadas.Buvogirdėtitik,kaipšvokščia,stengdamasissulaikytikruviną kosulį, perpildytas traukinys, kaip spjaudo prakeiksmus paskutinis mirštantysis po krūvanegyvėlių.

—Išgamos...Niekšai...Ašjukdargyvas...Kaipsunku...

Vadasvisdėltoįžiūrėjojį,prisėdogretairištuštinoįnelaimingąjįapkaboslikučius:spaudėnuleistuką,kolpasigirdotuštispragsėjimai.Atsistojo,pažvelgėįsavopistoletą,kažkodėlnušluostėjįįkelnes.

— Laikykitės ramybės!— kimiai sušuko jis.—Užmėginimus palikti ligoninę neturint leidimo busbaudžiamairateityje.

—Kąsudarytilavonais?—kažkaspaklausėjo.

—Atgalįtraukinį.Ivanenka,Aksionovai,užsiimkitetuo!

Tvarkabuvoatkurta.Artiomasgalėjogrįžti įsavovietą,pabandytiužmigti: ikisignalokeltisdarbuvolikęporavalandų.Reikėtųpamiegotibentvalandą,kadnenugriūtųrytojbudėdamas.

Išėjokitaip.

Ivanenkažengtelėjoatgal,papurtėgalvąatsisakydamasimtispūvančių,yrančiųkūnų.Vadasištiesėjolink ranką su pistoletu užmiršęs, kad šoviniai baigėsi, piktai sušnypštė, o paskui iš karto žvangtelėjodužikliu—tuščiai.Ivanenkasuinkštėirpuolėbėgti.

Tadavienaskosinčiųkariųpakėlėautomatąirnevikriai,kreivaismeigėvaduiįnugarądurtuvu.Vadasnepargriuvo—likostovėtiantkojų.Jislėtaiatsigręžėperpetįįtą,kurisjamsmogė.

—Kasčiadabar,kale?—tyliainustebojis.

—Tumusvisusgreitsąnaudomispaversi...Čiastotyjesveikųnėra!Šiandienmesjuos,orytojtumussuvarysi į šiuos vagonus... — suriko jam smogęs karys, bandydamas ištraukti iš vado automatą, betkažkodėlnešaudamas.

Niekas nesikišo. Net Artiomas, norėjęs žengti prie jųdviejų, sustingo laukdamas. Galiausiai ištraukėdurtuvą iš nugaros. Vadas, tarsi bandydamas pasikasyti, siekė ranka žaizdos, paskui suklupo, įsirėmėdelnaisįslidųgrindinį,papurtėgalvą.Norėjoatsigauti?Arprabusti?

Pribaigtivadoniekasnesiryžo.Netgimaištininkas,kuris jįpasmeigėdurtuvu, išsigandęsatsitraukė,opaskui,nusitraukęsdujokaukę,ėmėšauktipervisąstotį:

—Brolyčiai!Ganajuoskankinti!Paleiskite!Jievistiekpadvės!Kaipirmes!Ką,mesnežmonės?!,

—Nedrįskite...—klūpėdamasantkeliųnegirdimaišvokštėvadas.

Automatininkaisuošė,ėmėtartis.Vienojevietojenuovagonodurųnuplėšėgrotas,potodarvienoje...Tadakažkasšovėkurstytojui įveidą, ir šiskūliaisnuvirtoatgalpriekitųnegyvėlių.Betbuvo jauvėlu:pergalingai staugdami užkrėstieji pasipylė iš traukinio į salę, nerangiai bėgo storomis kojomis, plėšėpabūgusiems sargybiniams iš rankų automatus, sklido kas kur. Apsaugininkai taip pat sudvejojo: kaikuriedar šaudė į ligonius,okiti, susimaišę su jais,veržėsi lauk iš stotiesvisais tuneliais:vieni į šiaurę,Sevastopoliostotieslink,kitiįpietus,Nagatinostotieslink.

Artiomas stovėjo vietoje, bukai žvelgdamas į vadą. Šis nenorėjomirti. Iš pradžių šliaužė keturiomis,paskuislidinėdamasatsistojoirėmėkažkureiti.

—Oštaidabarjumsstaigmena...Manėte,neįstengsiu,—murmėjojis.

Jo klaidžiojantis žvilgsnis įsmigo į Artiomą. Akimirkai sustingęs vadas staiga įprastu balsu,nepakenčiančiųnepaklusnumo,riktelėjo:

— Popovai! Nuveskmane į radijo kabiną! Reikia įsakyti šiauriniam blokuojamajam postui uždarytivartus...

Artiomas pakišo jam savo petį, ir jie sunkiai nukulniavo pro ištuštėjusį traukinį, pro besipešančiusžmones,prošlamštokrūvas—įkabiną,kurstovėjotelefonas.Vadožaizda,matyt,nebuvomirtina,betkraujojisnetekodaug.Kolatėjo,jėgoskovotojąvisaiapleidoirjissuglebo,netekosąmonės.

PristūmęspriedurųstaląArtiomasčiupovidiniokomutatoriausmikrofonąiriškvietėšiaurinęužkardą.Prietaisasspragsėjo,švokštė,tarsitrūkčiojamaikvėpuodamas,irtylėjo,baisiaitylėjo.

Jeiužkirsti šį kelią jauper vėlu,Artiomas turiperspėtibentDobrynino stotį! Jispuolėprie telefono,

paspaudė pulte vieną iš dviejų mygtukų, palaukė keletą sekundžių... Aparatas dar veikė. Iš pradžiųragelyješnibždėjotikaidas,paskuipasigirdotarškimas,galiausiai—signalai.

Vienas...Du...Trys...Keturi...Penki...Šeši...

Viešpatie,teguljiejamatsako.Jeijievisdargyvi,jeiikišiolneužsikrėtę,tegulatsako,tegulduodajamžinią.Tegulatsiliepiaanksčiau,neiligoniaisuspėspasiektistotiesribas.DabarArtiomasbuvopasirengęspaaukotisielą,kadtikkitamelaidogalekasnorspakeltųragelį!

Ir tada atsitiko neįmanomas dalykas. Septintas signalas nutrūko per vidurį, pasigirdo krenkštimas,tolimos rietenos, ir pro šnaresius prasiskverbė kažkieno gergždžiantis balsas, dūstantis nuosusijaudinimo.

—Dobryninostotisklauso!

***

Narvas buvo paskendęs prieblandoje. Bet Homerui užteko ir šios šykščios šviesos, kad pamatytų:belaisviosiluetasbuvopernelyggležnas,pernelygnegyvas,kadgalėtųbūtibrigadininko.Tarsiužgrotųbūtųsėdėjusiiškamša—bevalė,sulinkusi.Atrodo,apsaugininkas...Miręs.BetkurgiHanteris?!

—Ačiū.Maniau,nebesulauksiu,—pasigirdoduslusišgilumossklindantisbalsas.—Mantenbuvo...ankšta.

Melnikas su savo vežimėliu apsisuko greičiau, nei Homeras spėjo atsigręžti. Perėjime stovėjobrigadininkas, atkirsdamas jiems kelią į stotį. Jo rankos buvo tvirtai sunertos, tarsi viena nepasitikėtųkitairbijotųjąpaleisti.Įžmonesjisatsisukosavosubjaurotąjapuse.

—Tai...tu?—Melnikoskruostastrūktelėjo.

—Kolkas taip,—Hanteriskeistaikostelėjo. JeiHomerasnebūtųžinojęs,kadbrigadininkasnemokajuoktis,jisbūtųgalėjęsapsigavęspalaikytišįgarsąjuoku.

—Kastau?Kasveidui?

Melnikas, be abejonės, norėjo jį išklausinėti apie visai ką kita. Karininkas mostu įsakė apsaugaipasišalinti.Homeruileidopasilikti.

—Tutaippatnegeriausiosformos,—brigadininkasvėlkostelėjo.

—Niekai,—išsiviepė.—Tikgaila,kadnegaliu tavęsapkabinti.Velniai tavegriebtų...Kurtu...Kiekmestavęsieškojome!

— Žinau. Man reikėjo... pabūti vienam, — trūkčiojamai ištarė Hanteris. — Aš... nenorėjau pasžmones.Norėjauvisamlaikuiišeiti.Betišsigandau...

—Okastadaatsitikojuočkiams?Taijietaupaliko?—Melnikasmostelėjoįvioletiniusrandus.

—Nieko.Mannepavyko jų sunaikinti,—brigadininkaspalietė randus.—Nesugebėjau. Jiemane...palaužė.

—Tujukpasirodeiteisus,—netikėtaikarštaiprakalboMelnikas.—Atleiskman,ašišpradžiųtaviminepatikėjau. Pasmus tada buvo... Tu pats atsimeni... Betmes juos suradome... Sudeginome visus iki

vieno.Manėme,tavęsnebėra.Kadjietave...Ašjuosdėltavęs...Užtave.Visusikivieno!

—Ašžinau,—kimiai,skausmingaiištarėHanteris.—Irjiežinojo,kadtaipbus—dėlmanęs.Jieviskąžinojo.Jiegalėjoregėtižmonesirkiekvienojųlikimą.Tunetnežinai,prieškąmespakėlėmeranką.Jismums paskutinį kartą nusišypsojo... Pasiuntė juos... Davė dar vieną galimybę. O mes... Aš juospasmerkiau,ojūsįvykdėte.Todėl,kadmestokie.Todėl,kadpabaisos...

—Kas...

—Kaiašpasjuosatėjau...Jiemanparodėmane.Aštarsižiūrėjauįveidrodįirmačiauviskątaip,kaipyra.Ašviskąsupratauapiesave.Apiežmonessupratau.Kodėlmumsvisataiatsitiko...

—Apie ką tu?!—Melnikasnerimastingai įsistebeilijo į savodraugą, akies krašteliu žvilgtelėdamas įduris—arnepasigailėjo,kadpaskubėjoišsiųstiapsaugą?

— Sakau tau. Pamačiau save jų akimis, it veidrodyje. Ne išorę, o vidų... Už širmos. Jie jį išviliojo įšviesą, prie veidrodžio, kad man parodytų. Žmogėdrą. Pabaisą. O žmogaus aš neišvydau. Pats savęsišsigandau. Prabudo... Aš anksčiau melavau sau... Sakiau, ginu, gelbsčiu... Melavau. Tiesiog kaipabejingas žvėris draskiau gerkles. Blogiau už žvėrį. Veidrodis dingo, o tai... šitai... liko. Prabudo irdaugiau nebenorėjomiegoti. Jiemanė, kad aš nusižudysiu po šito. Dėl ko aš turėjau gyventi... O ašnenusižudžiau. Aš turėjau kovoti. Iš pradžių vienas... Kad niekas nematytų. Toliau nuo žmonių.Maniau, galiupats saupaskirti bausmę,kad jienebaustų.Maniau, skausmu išvarysiu jį...—Hanterispalietėrandus.—Paskuisupratau,jogbežmoniųjismanenugalės.Užmiršausave.Irsugrįžau.

—Jiejuktausmegenisišplovė!—sunkiaiištarėMelnikas.

—Nieko,viskas jaupraėjo,—brigadininkasatitraukė rankąnuorandų, ir jobalsaspasikeitė: jisvėlėmėkalbėtidusliai, abejingai.—Beveik viskas.Ta istorija seniai baigta—kaspadaryta, taspadaryta.Mes dabar čia vieni. Reikia suktis. Aš ne dėl to atėjau. Tūlos stotyje epidemija. Gali išsiveržti ir įSevastopoliostotįbeiŽiedą.Perorąsklindantikarštligė.Tapati,mirtina.

—Mannepranešė,—Melnikasžvelgėįjįįtariai.

—Niekamnepranešė.Bijo.Meluoja.Slepia.Nežino,kądaryti.

—Kotuišmanęsnori?—vyriškispasitempėvežimėlyje.

— Tu pats žinai. Pavojus turi būti pašalintas. Duok man žetoną. Duok žmonių. Liepsnosvaidžių.Reikia uždaryti ir išvalyti Tūlos stotį. Jei prireiks— Serpuchovo ir Sevastopolio stotis. Tikiuosi, toliaunepaplito.

—Išskerstitrisstotisdėlvisapikta?—perklausėMelnikas.

—Kadišgelbėtumekitas.

—PotokiųskerdyniųvisiimsnekęstiOrdino...

—Niekasniekonesužinos.Mesnepaliksimenieko,kasgalėtųužsikrėsti...irpamatyti.

—Tokiakaina?!

—Tunesupranti?Jeimesdelsimedaršiektiek,gelbėtijaunebebusko.Mespernelygvėlaisužinojomeapie epidemiją.Nebebuskitosgalimybės ją sustabdyti.Podviejų savaičiųvisasmetrobus ištisasmaro

barakas,pomėnesio—kapinės.

—Ašturiupatsįsitikinti...

— Tu manimi netiki, taip? Manai, kad man pasimaišė protas? Netikėjai tada ir abejoji dabar.Nusispjaut.Eisiuvienas.Kaipįprastai.Bentsavosąžinęišsaugosiu.

Hanteris apsisuko, nustūmė nustėrusį Homerą ir patraukė prie išėjimo. Tačiau jo mesti paskutiniaižodžiaiitharpūnasįsmigoMelnikuiįširdį,trūktelėjojįpaskuibrigadininką.

—Stok!Paimkžetoną!— jisnerimastingaipanaršėpokiteliu, ištiesė sustingusiamHanteriuiniekuoneišsiskiriantįskardinįženklą.—Aš...leidžiu.,

Brigadininkasnubraukėžetonąnuojuokaulėtodelno,įsikišojįįkišenę,tylomislinktelėjo,nukreipęsįMelnikąilgąnemirksintįžvilgsnį.

—Sugrįžk,—pratarėkarininkas.—Ašpavargau.

—Oaš,atvirkščiai...kupinasjėgų,—kostelėjoHanteris.Irdingo.

***

Saša ilgai nesiryžo paskambinti dar kartą: neverta įkyrėti Smaragdomiesto sargybai. Jie jau tikrai jągirdėjo,ogalbūtjaususpėjoirkaipreikiantapžiūrėti.Jeiikišiolneatidarėįžemęįaugusiųdurų,taitiktodėl,kadtariasi,nežinodami,arįleistiprašalaitį,atspėjusįslaptažodį.

Kąjijiemspasakys,kaivartaivisdėltoatsivers?

Kalbėsapieepidemiją,kuri siaučiaTūlos stotyje?Ar jiepanorės įsikišti?Ar rizikuos?Okas, jeigu jievisi, kaip ir Leonidas, galimatyti žmogų kiaurai?Galbūt iš karto papasakoti jiems apie karštligę, kuripaveikėpačiąSašą?Prisipažintikitiemstai,kojiikišiolnesiryžtoprisipažintinetpatisau...

Ar Saša apskritai galės juos sujaudinti? Juk jeigu jie jau seniai nugalėjo baisiąją ligą, kodėl neįsikiša,kodėl nepasiunčia į Tūlos stotį žygūno, nešino vaistais?Tiesiog dėl to, kad bijo paprastų žmonių?Artodėl,kadtikisi,jogmarasjuossunaikins?Arnejiepatyspasiuntėligąįdidįjįmetro?

Ne! Kaip ji galėjo taip pamanyti! Leonidas sakė, kad Smaragdo miesto žmonės yra teisingi ir myližmones.Kadjienetaikomirtiesbausmėsirnetgineatimalaisvės.Irkadtarptobegaliniogrožio,kuriuojiesaveapsupo,niekasnedrįstanetpagalvotiapienusikaltimą.

Kodėlgitadajienegelbstipasmerktųjų?Kodėlneatrakinajaidurų?!

Sašapaskambinodarkartą.Irdar.

Už plieninės sienos buvo taip tylu, tarsi ji būtų buvusi apgaulė, tarsi neslėptų nieko, išskyrustūkstančiustonųakmenuotosžemės.

—Jietauneatidarys.

Saša staigiai apsisuko. Už dešimties žingsnių nuo jos stovėjo muzikantas — persikreipęs, susitaršęs,liūdnas.

—Tada pabandyk tu! Galbūt jie tau atleido?— nesuprasdama pažvelgė į jį Saša.— Tu juk dėl to

atėjai?

—Nėrakamatleisti,tentuščia.

—Betjuktusakei...

—Ašsumelavau.TaineįėjimasįSmaragdomiestą.

—Okurgijis?

—Nežinau.Irniekasnežino,—jisskėstelėjorankomis.

—Betkaiptavevisurpraleisdavo?Argitunestebėtojas...Tujuk...IrŽiede,irpasraudonuosius...Tumanedabarapgaudinėji, taip? Išplepėjai apiemiestą irdabargailiesi!— jigraudžiai stengėsipažvelgtijamįakis,rastijosesavospėjimųpatvirtinimą.

—Ašpatsvisadasvajojautenpatekti,—Leonidasatkakliaižvelgėįžemę.—Ieškojaujodaugelįmetų.Rinkau gandus, skaičiau senas knygas. Vien į šią vietą buvau turbūt šimtą kartų atėjęs. Radau šįskambutį...Skambinaujuoištisasparas.Viskasveltui.

—Kodėltumaneapgavai?!—jižengėtiesiaiįjį.Josdešinėrankaatgijusipatinuslydopriepeilio.—Kąaštaupadariau?Užkątutaip?

— Norėjau tave iš jų pagrobti, — pastebėjęs ginklą muzikantas kažkodėl sutriko ir, užuot bėgęs,atsisėdoantbėgių.—Maniau,jeiliksimesutavimivienudu...

—Okamgrįžai?!

— Sunku pasakyti, — jis nuolankiai žvelgė į ją iš apačios į viršų. — Tikriausiai supratau, kadperžengiau tam tikrą ribą. Kai pasiunčiau tave čia... Likau vienas ir susimąsčiau... Siela juk nebūnajuodanuo gimimo. Iš pradžių ji skaidri, o tamsėja pamažui, dėmelė podėmelės, kiekvieną kartą, kaiatleidisaublogį,randijampateisinimą,sakaisau,kadtaitikžaidimas.Betkažkuriąakimirkąjuodumopasidarodaugiau.Mažaikassugebapajustitąakimirką,išvidausjosnematyti.Oašstaigasupratau,kadštai būtent čia ir dabar ašperžengiu ribą ir paskui jau tapsiukitoks.Visam laikui.Atėjauprisipažinti.Būtenttodėl,kadtunenusipelnei.

—Betkodėltadavisitavęstaipbijo?Kodėlpataikauja?..

—Nemanęs,—atsidusoLeonidas.—Tėvo.

—Ką?

—Moskvinopavardėtauniekonesako?

—Ne,—Sašaneigiamaipapurtėgalvą.

—Tadatutikriausiaivienatokiavisamemetro,—nelinksmaišyptelėjomuzikantas.—Apskritaitėtis— didelis viršininkas. Visos Raudonosios linijos viršininkas. Man įtaisė diplomatinį pasą. Štai irpraleidžia.Pavardėreta,niekasnerizikuojaprasidėti.Nebentišnežinojimo.

—Irkągitu...—Sašaatsitraukė,priešiškaižvelgdamaįjį.—Stebi?Tavedėltopasiuntė?

—Manimi atsikratė. Tėvas suprato, kad žmogaus išmanęs nepadarys, ir nusispjovė. Štai po truputįdaraugėdąjopavardei,—vyptelėjoLeonidas.

—Tusujuosusipykai?—mergaitėprisimerkė.

— Kaip galima susipykti su draugu Moskvinu? Jis juk paminklas! Mane atskyrė ir prakeikė. Aš,matote, nuo vaikystės buvau trenktas. Mane vis traukė gražūs paveikslėliai, rojalis, knygutės. Mamasugadino, norėjo mergaitės. Tėvas susigriebė, bandė man įdiegti meilę šaunamiesiems ginklams irpartinėms intrigoms,betbuvoper vėlu.Motinapratinoprie fleitos,o tėvas stengėsi atpratintinuo josdiržu.Profesorių,kurismanemokė,ištrėmė,pristatėpolitinįvadovą.Viskasveltui.Ašjaubuvauspėjęssugesti. Nepatiko man raudonoji linija, atrodė pernelyg pilka. Troškau ryškaus gyvenimo, troškaumokytismuzikos, tapyti paveikslus.Tėvasmanekartą pasiuntėnukapotimozaikos, auklėjimo tikslais.Kadžinočiau,jogtai,kasgražu,nėraamžina.Iraškapojau,kadneišpertų.Betkoljądaužiau,įsiminiauvisąikismulkmenų,taddabarpatsgalėčiautokiąiškloti.Otėvonekenčiunuotolaiko.

—Negalimataipapiejįkalbėti!—pasipiktinoSaša.

—Mangalima,—nusišypsojomuzikantas.—Štai kitusuž tai sušaudo.Oaš suSmaragdomiestu...Manapiejįmanoprofesoriuspasakojo,pašnibždomis,kaiašdarmažasbuvau.Irašnusprendžiau,kadužaugęsbūtinaisurasiuįėjimąį jį.Kadpasaulyjeturibūtivieta,kurtai,dėlkoašgyvenu,turiprasmę.Kur visi gyvena dėl to. Kur aš esu ne niekingas smulkus išsigimėlis, ne baltarankis princas ir neDrakulosįpėdinis,olygustarplygių.

—Irneradai,—Sašapaslėpėpeilį.Išlukštenusinežinomusžodžiusjisugebėjosuprastisvarbiausia.—Todėl,kadjonėra.

Leonidaspatraukėpečiais.Atsistojo,priėjoprieskambučio,nuspaudėmygtuką.

—Tikriausiainesvarbu,girditenmanekasnorsarne.Tikriausiainesvarbu,arapskritaiyratokiavietaŽemėje. Svarbiausia— ašmanau, kad jis kažkur yra. Ir kadmane kas nors girdi. Kad aš tiesiog darnenusipelniau,jogmanatidarytų.

—Nejaugitautoužtenka?—paklausėSaša.

—Visaižmonijaivisadaužteko,užteksirman,—trūktelėjopečiaismuzikantas.

***

Senis išbėgo į platformą paskui dingusį brigadininką, sutrikęs apsidairė į šalis — Hanterio niekurnebuvo. Išriedėjo iš izoliatoriaus ir Melnikas, papilkėjęs, sugniuždytas, tarsi kartu su paslaptinguojužetonubūtųišsitraukęsiratidavęsbrigadininkuisavosielą.

DėlkoirkurpabėgoHanteris?KodėlpalikoHomerą?KlaustiMelnikonevertėjo—nuošiožmogausreikėjo pasislėpti kuo toliau, kol jis prisimins apie senio egzistavimą. Homeras, apsimetęs, kad vejasibrigadininką, skubiai nužingsniavo šalin laukdamas šūksnio pavymui. Bet Melnikui, atrodo, jisneberūpėjo.

Hanterispasakėseniui,kadšisjamreikalingas,nespadedaneužmirštiankstesniojosavęs...Sumelavo?Galbūt tiesiog nenorėjo užsimiršęs pratrūkti ir įsivelti į kovą Polise, kurią galėjo pralaimėti taip irnepasiekęs Tūlos stoties? Jo instinktai ir sugebėjimas atimti gyvybes buvo antgamtiški, bet net jisnesiryžo vienas šturmuoti visos stoties. Jei taip, tai senis, palydėjęs jį į Polisą, jau suvaidino savovaidmenįirdabarbuvoišmestasišscenos.

Ištiesvisosistorijosbaigtisdabarpriklausėirnuojo.Jistaippatpridėjorankasprieto,kadfinalasbūtųbūtenttoks,kokįplanavobrigadininkas—arbatas,kuriskalbėjoužjį.

Koks žetonas tai buvo? Leidimas? Valdžios ženklas? Juodoji žymė? Indulgencija avansu— už visasnuodėmes,kuriasHanteristaipveržėsiužsikrautiantsavosąžinės?Kadirkaiptenbūtų,brigadininkas,išplėšęs išMelniko žetoną ir sutikimą, galutinai atrišo sau rankas. Jis nesirengė niekam išpažinti savonuodėmių. Išpažinti nuodėmių! Juk tai, kas jame paėmė viršų, tas baisus padaras, kuris retkarčiaisiškildavojamžvelgiantįveidrodį,negalėjonetgikaipreikiantkalbėti...

Kas gi vyks Tūlos stotyje, kai Hanteris prasiverš prie jos? Ar sugebės jis numalšinti savo troškulįpaskandindamas kraujyje visą stotį, dvi, tris? Ar, atvirkščiai, tas, kurį jis nešioja savyje, nuo tokiosdovanostikdarlabiauišsikeros?

KurisjųdviejųkvietėHomerąpaskuisave?Tas,kurisrijožmones,artas,kuriskovojosupabaisomis?Kurisjųkritokovojesufantomu,Poliankoje?Irkaspotokalbėjosuseniuprašydamaspagalbos?

O kas, jei... Jei Homeras turėjo jį nužudyti, ir tai buvo jo tikrasis tikslas? Jei likusioji buvusiobrigadininkodalis, beveikužgniaužta ir uždusinta, patraukė senį į šį žygį, kad jis pats pamatytų viskąsavo akimis, kad iš siaubo arba gailestingumo pribaigtųHanterį išdavikišku šūviu į pakaušį kur norstamsiametunelyje?Brigadininkaspatsnegalėjoatimtisaugyvybės,todėlsusiradobudelį.Budelį,kurionereikėjo nieko prašyti, kuris turėjo pasirodyti pakankamai supratingas, kad viską padarytų pats,apgaudamasHanteryjetąantrąjį,augantįsukiekvienavalandairnenorintįnumirti.

Betnet jeiHomerassukauptųdrąsą,nutaikytųtinkamąprogąirsugebėtųužkluptiHanterįnetikėtai,kątaiduotų?Marojisvienasvistieknegalisulaikyti.Vadinasi,visdėltošiamecugcvange30seniuitelikostebėtiiružsirašinėti.

Homeras galėjo spėti, kur patraukė brigadininkas. Sklido gandai, kad pusiau mitologinis Ordinas,kuriam, iš visko sprendžiant, priklausė ir Melnikas, ir Hanteris, įsitvirtino Smolensko stotyje, Polisopapilvėje. Jo legionieriai buvo pakviesti, kad gintų metro ir jo gyventojus nuo pavojų, su kuriaisnesusidorotųpaprastųstočiųarmijos...Štaiirviskas,kąOrdinasleidoapiesavežinoti.

Senis negalėjo nė svajoti apie tai, kad galėtų patekti į Smolensko stotį, neprieinamą tarytum„Alamuto”31 pilis. Kita vertus, ir nebuvo prasmės to daryti: kad vėl sutiktų brigadininką, HomeruitereikėjosugrįžtiįDobryninostotį...Irlaukti,kolvėžės,kuriomisvažiuojaHanteris,nuvesbrigadininkątenpat,įbusimojonusikaltimovietą,įpaskutinęšioskeistosistorijosstotį.

Leisti jam susidoroti su sergančiaisiais maru, išdezinfekuoti Tūlos stotį, o paskui... Įvykdyti joneišsakytą valią? Senismanė, kad jo vaidmuo kitas: kurti, o ne šaudyti, suteikti nemirtingumą, o neatimtigyvybes.Neteistiirnesikišti,leistiknygosherojamsveiktipatiems..Betkaiaplinkkraujoikikelių,sunkujuoneišsitepti.AčiūDievui,kadHomeraspaleidomergaitęsutuosukčiumi.BentjauapsaugojoSašąnuobaisiųskerdynių,kuriųjivistieknegalėtųsustabdyti,vaizdo.

Jispažvelgė į stoties laikrodį: jeibrigadininkasėjo tiksliai laikydamasisgrafiko, taiHomeras,kogera,darturėjošiokiątokiąlaikoatsargą.

Porąvalandų,kaddarpabūtųsavimi.IrkadpakviestųPolisąpaskutiniotango.

***

—Kaipgituketinaiužsitarnautiteisęįeiti?—paklausėSaša.

—Na...Tai,žinoma,kvailystė...Savofleita.Maniau, jigalikaiką ištaisyti.Supranti...Muzika—patstrumpalaikiškiausias, efemeriškiausias menas. Ji egzistuoja lygiai tiek, kiek skamba instrumentas, opaskui akimirksniu dingsta be pėdsakų. Bet niekas neužkrečia žmonių taip greit kaip muzika, tik jižeidžia taip giliai ir gydo taip lėtai. Melodija, kuri tave palietė, liks su tavimi amžinai. Tai grožioekstraktas.Ašmaniau,kadjuogalimagydytisielosbjaurumą.

—Tukeistas,—tarėji.

— O dabar staiga supratau, kad raupsuotasis negali gydyti raupsuotųjų. Kad, jei aš tau dėl viskoneprisipažinsiu,manšiųvartųneatidarysniekada.

—Manei,aštauatleisiu?Užtavomelą,užžiaurumą,—griežtaipažvelgėįjįSaša.

—Duosimandar vieną galimybę?—Leonidas staiga nusišypsojo jai.—Tu juk sakei, kadmes visiturimeteisęįją.

Mergaitėnepatikliaitylėjonenorėdamavėlbūtiįveltaį jokeistusžaidimus.Tikkąjibuvobepatikintimuzikantu,joatgaila,irštai—vėl?

—Vienasdalykasišvisoto,kąaštaupasakojau,yratiesa,—tarėjis.—Priemonėligaiišgydytiyra.

—Vaistų?—Sašasudrebėjopasiryžusibūtiapgautadarkartą.

—Tainevaistai.Netabletės irneserumas.Prieškeletąmetųtokios ligosprotrūkisbuvo irpasmus,Preobraženskoaikštėsstotyje..

—BetkodėlnetHanterisapietainiekonežino?!

—Epidemijosnebuvo.Išnykopatisavaime.Šiosbakterijoslabaijautriosradiacijai.Nuospinduliavimojoms kažkas atsitinka... Atrodo, nustoja dalytis. Liga sustoja. Netgi nuo nedidelių dozių. Atsitiktinaiatrado.Štaiirvisapriemonė.Sprendimas,taipsakant,glūdipaviršiuje.

—Tikrai?—jisusijaudinusipaėmėjoranką.

—Tikrai,—jisuždengėjosdelnąsavuoju.—Reikiatiesiogsusisiektisujais,paaiškinti...

— Kodėl tu nepasakei man anksčiau? Juk tai taip paprasta! Kiek žmonių mirė per tą laiką... — jiišsilaisvinusisužaibavoakimis.

—Pervienądieną?Vargu...Ašnenorėjau,kadtuliktumsutuogalvažudžiu,—sumurmėjojis.—Ašišpatpradžiųrengiausitauviskąpasakyti.Betnorėjauišmainytišiąpaslaptįįtave.

—Oišmaineimaneįsvetimasgyvybes!—piktaitarėSaša.—Otai...Tainevertanėvienos!

—Ašsavąjąiškeisčiau,—muzikantaskilstelėjoantakį.

—Ne tau spręsti! Stokis! Reikia bėgti atgal... Kol jis nepasiekė Tūlos stoties,—mergaitė bakstelėjopirštuįlaikrodį,ėmėšnibždėtiskaičiuodamalaikąiraiktelėjo.—Belikovostrysvalandos!

—Kam?Aš galiu pasinaudoti ryšiu... Jie prisiskambins įHanzą, viską paaiškins.Mumsnėra reikalopatiemstenbėgti,juolabiaukadgalimenespėti....

—Ne!—Sašapapurtėgalvą.—Ne! Jisnepatikės. Jisnepanorėspatikėti.Aš turiupati jampasakyti.Paaiškintijam...

—Irkasbuspaskui?—pavyduliaudamaspaklausėLeonidas.—Atsiduosijamišdžiaugsmo?

—Koks tavoreikalas?—atrėžė ji,betčiapat, intuityviaiperprasdamamenąvaldyti įsimylėjusįvyrą,švelniaupridūrė:—Manišjoniekonereikia.Obetavęsašdabarneapsieisiu.

—Išmanęsmokaisimeluoti...—gaižiainusišypsojomuzikantas.—Tiekto,—beviltiškaiatsidusojis.—Eime.

Sportostotįjiepasiekėtikpopusvalandžio.Sargybiniaibuvopasikeitę,tadLeoniduitekoišnaujojiemsaiškinti, kaipmergaitė be paso gali kirsti Raudonosios linijos sienas. Saša įtemptai žvelgė į laikrodį, omuzikantas—įją.Buvoaiškiaipastebima:jisdvejoja,ginčijasipatssusavimi.

Platformojelaibinaujokaikrovėįdvokiančiąsenovinędrezinąryšulius,prikrautuskažkokiosmantos,pagiringi darbininkai susikaupę apsimetinėjo kamšą vamzdžius, uniformuoti vaikučiai mokėsinevaikiškos dainos. Per penkias minutes du kartus buvo bandoma patikrinti Sašos ir Leonidodokumentus, o eilinis patikrinimas—kai jie jau buvo beveik įėję į tunelį, vedantį į Frunzės stotį,—neįmanomaiužtruko.

Laikasbėgo.Mergaitėnetnebuvoįsitikinusi,kadjaidar likotosniekingosdaugiauneidvivalandos:juk Hanterio negalėjo sustabdyti niekas. Net kareivėliai jau spėjo sukrauti daiktus, ir drezinapūškuodamaėmėgreitėtiartėdamapriejų.TadaLeonidaspasiryžo.

—Ašnenoriu tavęs paleisti,— tarė jis.—Bet ir sulaikyti negaliu.Maniau, padarysiu taip, kadmespavėluotumeirtautendaugiaunebebūtųkoieškoti.Betsuprantu,kaddėltotuvistieknetapsimano.Būti sąžiningam— blogiausias būdas suviliotimerginą. Bet aš pavargaumeluoti. Su tavimiman visąlaikągėdadėlsavęs.Rinkispati,sukuonorilikti.

Pagriebęs iš lėtopatrulio savo stebuklingąjįpasąmuzikantasnetikėtaivikriai smogė jam į žandikaulį,parversdamasžemėn.TadasuspaudėSašosranką, ir jiekartužengė įdreziną,kuribūtent tąakimirkąsusilyginosujais.Apstulbęsmašinistasatsisukęspažvelgėįrevolveriovamzdį.

— Tėtis dabar didžiuotųsi manimi! — nusikvatojo Leonidas. — Kiek kartų aš iš jo girdėjau, kadužsiimu niekais, kad iš manęs, čirpinančio bobiška dūdele, niekada nebus jokios naudos! Ir štai ašpagaliau elgiuosi kaip tikras vyras, o jo nėra šalia! Kaip gaila! Šok! — įsakė jis iškėlusiam rankasmašinistui.

Šis, nepaisydamas greičio, paklusniai žengė ant kelio, nusirito šaukdamas, nutilo ir dingobesivejančiojejuosjuodumoje.Leonidasėmėmėtyti laukkrovinį—sukiekvienunukritusiuantbėgiųryšuliu motoras plerpė vis žvaliau. Silpstantis žibintas drezinos priekyje pirmyn žvelgė neryžtingai,trumparegiškai markstydamasis; jo pakako tik keliems artimiausiems metrams. Žviegdama, tarsi kasbūtųbrėžęsperstiklą,išporatųnėrėžiurkiųvada,įšalįatšokopersigandęslinijosapeivis,kažkurtoliužjų trūkčiodama sudejavo pavojaus sirena. Tunelio šonkauliai mirgėdami vis greičiau plaukė pro šalį:muzikantasspaudėišmašinospaskutiniussyvus.

Prašvilpė pro Frunzės stotį. Netikėtai užklupti sargybiniai puolė į šalis tarsi žiurkės. Ir tik tada, kai

drezinajaubuvoužkeliųšimtųmetrųnuostoties,jiapmaudžiaisukaukėunisonusuSportostotimi.

—Dabarviskasprasidės!—sušukoLeonidas.—Svarbiausia—peršoktiįvažiavimąįŽiedą!Tendidelėužkarda...Tegultikpabandomussustabdyti!Važiuosimeatšakatiesiaiįcentrą!

Jisžinojo,koreikiabijoti:ištopatiesšoninioatsišakojimo,kurisišvedėjuosįRaudonąjąliniją,jiemsįakisplykstelėjopriešais atlekiančiomotorvežioprožektorius. Jųkeliai kirtosiužkeliųdešimčiųmetrų.Stabdyti buvo jau per vėlu.Muzikantas įmynė iki blizgesio nutrintą pedalą į grindis, Saša užsimerkė.Belikotikėtis,kadiešmasnukreiptasįreikiamąpusę,kadjienesusidurskaktomuša.

Sutratėjokulkosvaidis,sušvilpėkulkos,praskriedamosperkeliscentimetrusnuojosausų.Tvokstelėjosvilėsiųkvapas irkarštasoras,vospasigirdęsužgesosvetimovarikliokauksmas:mašinosprasilenkėperstebuklą, motorvežis įskriejo į jų vėžes akimirką po to, kai Sašos drezina pralėkė šakumą. Dabar jidrebėdamačiuožėKultūrosparkolink,okovinismotorvežisbuvonusviestasįpriešingąpusę.

Jie įgavo nedidelį pranašumą. Iki artimiausios stoties užteks, o ten? Drezina sulėtėjo: tunelis ėmėnuožulniaikiltiįviršų.

— Parkas glūdi beveik prie pat paviršiaus...— dairydamasis atgal paaiškino Sašaimuzikantas.—OFrunzėsstotis—perpusšimtįmetrųgilyn.Kadtikįveiktumeįkalnę,toliauįsibėgėsime!.

Iki Kultūros parko jie suspėjo išvystyti greitį. Šis senovinis išdidus parkas, galintis pasigirti aukštaisskliautais,pusiaugyvas,skendintisprieblandoje,pasirodėesąsbeveiknegyvenamas.Sukrenkštėsirena,pravalydama užrūdijusią gerklę. Iš už mūrinių įtvirtinimų pasirodė galvos. Vėluodami bejėgiškai irpiktaisulojoautomataijiemspavymui.

—Galimenetgiišliktigyvi!—nusijuokėmuzikantas.—Daršiektieksėkmės,ir...

Tada tamsoje už paskuigalio žybtelėjo maža kibirkštėlė, paskui ji sutviskėjo smarkiau, akindama,vydamasi... Motorvežio prožektorius! Motorvežis, atkišęs pirmyn aštrų spindulį tarsi ietį, norėdamaspasmeigti juoišklerusiąjųdreziną,rijoskiriantįatstumą.Sukiekvienaakimirkajisdarėsivismažesnis.Vėlsukalenoautomatas,sušvilpėkulkos.

—Dartruputį!JauKropotkinostotis!

Kropotkinostotis...Sudalytakvadratėliaisiružstatytavienodomispalapinėmis,apleistairneprižiūrėta.Antsienųkabėjokažkienoapytiksliaiportretai,nutapytineseniai,betjauapvarvėję.Vėliavos,vėliavos,jųbuvotiekdaug,kadvisossusiliejoįvienąištisątamsiairaudonąjuostą,ataušusiąversmę,srūvančiąišsuakmenėjusiosvenos.

Čiapatjiemspavymuikrenkštelėjopoautomatovamzdžiupritvirtintasgranatsvaidis,irdrezinąužpylėmarmurinių skeveldrų liūtis. Viena jų prakirto Sašai koją, bet negiliai. Priešakyje kareivėliai ėmėsinuleistiužtvarą,betdrezinaįsibėgėjusinumušėjąpativosnenuskrisdamanuobėgių.

Motorvežis nenumaldomai artėjo: jo variklis buvo kelis kartus galingesnis, jis be vargo stūmėplienuapkaltągremėzdą.Sašaiirmuzikantuitekoatsigulti,pasislėptiužmetaliniokėbulokarkaso.

Bet po kelių akimirkų dviejų drezinų bortai tiesiog susilies, ir juos užims abordažu. Leonidas tarsiišprotėjęsstaigaėmėnusirenginėti.

Priešakyje pasirodė užkarda, pylimai išmaišų, plieniniai ežiai: tai kelio pabaiga.Dabar juos suspaustarpdviejųprožektorių,tarpdviejųkulkosvaidžių,tarpkūjoirpriekalo.

Pominutėsviskasbusbaigta.

30 Cugcvangas (vok. Zugzwang) - padėtis šachmatų partijoje, kai priešininkas yra priverstas daryti nenaudingą sau ėjimą (vert.

pastaba).

31Alamutas(persiškaiMirtiespilis)-tvirtovėIrane,pastatytaapie840m.irmongolųsunaikinta1256m.(red.pastaba).

AŠTUONIOLIKTASSKYRIUS

IŠSIVADAVIMASVirtinė nutįso kelias dešimtis metrų. Čia buvo tik geriausi Sevastopolio stoties kariai; kiekvieną jųpulkininkasatrinkoasmeniškai.Tunelioprieblandojevienaskitammirksėjomažiantšalmųpritvirtintižibintuvėliai, ir visa kovos rikiuotė Denisui Michailovičiui staiga pasirodė lyg jonvabalių spiečius,lekiantis į naktį. Į šiltą ir kvapnią Krymo naktį, virš kiparisų, šnabždančios jūros link. Ten, kurpulkininkasnorėtųnukeliautipomirties.

Jis nusipurtė kutenantį šiurpulį, susiraukė, išbarė save.Vis dėlto į senatvęnusilpo.Praleidęs pro šalįpaskutinį karį Denisas Michailovočius išsiėmė iš nerūdijančio portsigaro vienintelę suktinę, pauostė,čekštelėjožiebtuvėliu.

Tai buvo gera diena. Sėkmė šypsojosi pulkininkui— viskas klostėsi taip, kaip jis ir buvo sumanęs.Nagornajos stotįperėjonepatyręnuostolių, irnetgi vienintelisdingęsbe žinios žmogusgreitaipasivijokoloną. Visų nuotaika buvo puiki: kulkų jie bijojo kur kasmažiau, nei įklimpti į begalinį laukimą irnežinią.Beto,priešžygįDenisasMichailovičiauspagaliauleidojiemsvisiemskaipreikiant išsimiegoti.Tikpačiamužmigtitaipirnepavyko.

Likimąpulkininkasvisadalaikėtikatsitiktinumųvirtine,tadnesuprato,kaipgalimajuopasitikėti.Nuoto laiko,kaimažaekspedicija išvyko įKachovo tunelius, iš josnebuvogauta jokiųžinių.Visaipgalėjoatsitikti.OarturėjoDenisasMichailovičiusteisępasikliautitikbrigadininku,kuriambegalokariaujantgalbūtpasimaišėprotas,irpasakininkuseniu?

Jis taippatnebegalėjo laukti.Veiksmųplanasbuvo toks:pervestipagrindines sevastopoliečiųpajėgasper Nachimovo prospektą, Nagornajos ir Nagatino stotis — prie uždarytų pietinių Tūlos stotieshermetinių vartų, o paviršiumi į užkimštą stotį nusiųsti diversijos grupę. Nuleisti diversantus proventiliacijos šulinius į tunelį, likviduoti apsaugą, jei ji ten dar yra, atidaryti sklendes smogiamajaibrigadai...Otoliau—technikosreikalas,kadirkasbūtųužgrobęstąstotį.

Trisdienasbuvoieškomašachtųirjosvalomos.Šiandiensėlintojamslikstiksuleistidiversantusįvidų.Taiįvyksjaupoporosvalandų.

Po dviejų valandų viskas bus išspręsta, ir DenisasMichailovičius vėl galės galvoti apie ką nors kita,galėsmiegotiirvalgyti.

Planasbuvopaprastas,nuoseklus,nepriekaištingas.TačiauDenisasMichailovičiusjautėsiprislėgtas,ojo širdis daužėsi taip, lyg jam būtų aštuoniolika ir jis eitų į pirmąjį savo mūšį tame kalnų kaime.Pulkininkasprideginonerimąpapirosoangliuku,numetėmažytęnuorūką,vėlužsitempėkaukęiržengėpirmynvydamasisbūrį.

Netrukusbrigada įsirėmėįplienineshermetinesduris.Dabar ikišturmopradžiosgalimapailsėti,darkartąsugrandžiųvadaispakartotiparašytusirišmoktusvaidmenis.

DėlvienodalykoHomeraspasirodėteisus,šyptelėjosaupulkininkas.Nevertaimtitvirtovėsšturmu,jeigalimapadaryti taip,kad josvartus atidarytų iš vidaus.Ėjimas žirgu.ArneHomeraskartais rašė apieTrojosužėmimą?

DenisasMichailovičius patikrino dozimetro rodmenis— lygis žemas— ir nusitraukė dujokaukę. Tąpatįpaskuijįpadarėgrandininkai,opoto—irlikękariai.Nieko,tegulkolkasatsikvepia.

***

Polise visada buvo užtektinai žioplių, vos atsikapsčiusių čia iš skurdžių ir tamsių pakraščių stočių irdabar klaidžiojančių po jo galerijas bei sales išplėstomis akimis ir atkragusiais iš susižavėjimožandikauliais. Homeras, klajojantis po Borovickajos stotį, švelniai glostantis lieknas Aleksandro Sodųkolonas, su meile ir pasigėrėjimu apžiūrinėjantis koketiškus, panašius į mergaitės auskarus, Arbatostotiesšviestuvus,niekuoišjųneišsiskyrė.

Senioširdįsugriebėirnepaleidonuojauta:tai—jopaskutiniskartasPolise.Tai,kasįvyksTūlosstotyjeužkeliųvalandų,nubrauksvisą jogyvenimą,ogalbūt irnutrauks jį.Homerasnusprendė: jispadarys,tai, ką privalo. Leis Hanteriui išskersti ir sudeginti stotį, o paskui pabandys jį užmušti. Tačiau jeibrigadininkas įtars išdavystę, jis kaipmat nusuks Homerui sprandą. O galbūt senis ir pats žusšturmuojantTūlosstotį.

Jei taip— jam greitai teksmirti.O jei viskas pavyks,Homeras taps atsiskyrėliu, kad užpildytų visusbaltus lapus tarp jau parengtos knygos užuomazgos ir jos finalinio taško, kurį jis padės šaudamasHanteriuiįpakaušį.

Ar jissugebės?Ar išdrįs?Vienpagalvojusapie taiseniui imdavodrebėtirankos.Nieko,nieko,viskasišsispręssavaime.Dabarnereikiaapietaigalvoti:besaikiaiapmąstymaipriverčiaabejoti.

IračiūDievui,kadjisišsiuntėtoliaunuosavęsmergaitę!DabarHomerasnebesuprato,kamįtraukėjąįsavoavantiūrą,kaipgalėjoleistijaiįeitiįnarvąsuliūtais.Žaisdamasrašytojąsenisužmiršo,kadjinėrajovaizduotėsvaisius.

Jo romanas bus ne toks, kokį buvo sumanęs anksčiau. Bet juk nuo pat pradžių Homeras ruošėsiužsiverstiantpečiųnepakeliamąnaštą.Kaipvienojeknygojesutalpintivisusžmones?Netgiminiai,prokuriądabarsenisbrovėsi,busankštaknygospuslapiuose.Homerasnenorėjopaverstiromanobrolišku

kapu,kurnuovardųstulpeliųmirgaakyse,kuružbronziniųraidžiųniekadaneįžiūrėsikritusiųjųveidųneicharakterių.

Ne, nieko neišeis. Net jo atminties laivas — suskeldėjęs nuo laiko, seniai leidžiantis vandenį —nepriimsvisųšiųžmonių.Irprekeiviosaldumynaisraupųsudarkytoveido,irmergaitės,tiesiančiosjamšovinį, blyškaus aštrianosio veidelio. Jos motinos šypsenos, šviesios lyg Madonos, ir gašlios lipniosšypsenos—galpraeinančioprošalįkareivio?Irgiliųčiaduoneliaujančiųnukaršusiųelgetųraukšlių,irtrisdešimtmetėsmotersjuokoraukšleliųaplinkakis.

Homerasnežino,kuris jų—smurtautojas,kuris—gobšuolis,kuris—vagis,kuris—išdavikas,kuris— ištvirkėlis, kuris — pranašas, kuris — teisuolis, kuris — tiesiog neabejingas žmogus, o kuris darneapsisprendęs.Nuojopaslėpta,kąištiesųgalvojaprekeivissaldumynaisžvelgdamasįmažąmergaitę,ką reiškia josmotinos, svetimos žmonos, šypsena, įsižiebusi nuo kareivio žvilgsnio, kuo vertėsi elgeta,koldargalėjovaikščioti.TodėlneHomeruispręsti,kasnusipelnėteisėsįamžinybę,okas—ne.

Šeši milijardai pražuvo be pėdsako. Šeši milijardai! Juk ne veltui tik dešimtys tūkstančių sugebėjoišsigelbėti?

Mašinistas Serovas, kurio vietą, praėjus savaitei po Apokalipsės, turėjo užimti Nikolajus, buvoaistringas sirgalius, kuris visą gyvenimą laikė futbolo rungtynėmis. Visa žmonija pralaimėjo, sakė jisNikolajui, o mes su tavimi dar bėgiojame — nesusimąstei kodėl? Todėl, kad mudviejų gyvenimasnelemiarezultato,irteisėjasmumsdavėpapildomolaiko.Peršį laikąmesturimeišsiaiškinti,kammesčia, suspėti pabaigti visus darbus, viską ištaisyti, ir tik tada, susistabdę kamuolį, veržtis švytinčių vartųlink... Jis buvo mistikas, tas Serovas. Homeras niekada šio žmogaus neklausė, ar jam pavyko įmuštiįvartį.BetSerovasjįįtikinodėlto,kadpačiamKoliaidartikteksištaisytiasmeninįrezultatą.TaippatišjoHomerasperėmėįsitikinimą,kadmetronėraatsitiktiniųžmonių.

Tačiauapievisusparašytineįmanoma!

Arvertavisdarbandyti?

Staigačiatarptūkstančiųnepažįstamųveidųsenisišvydotą,kurįdabarmažiausiaitikėjosipamatyti.

***

Leonidas nusimetė striukę, nusitraukė megztinį, o paskui jį — ir sąlyginai baltus marškinėlius. Lygvėliavą iškėlė virš galvos ir ėmė mojuoti, nekreipdamas dėmesio į kulkas, kurios tankiais dygsniaisdaigstė orą aplink jį. Tada atsitiko keistas dalykas: motorvežis ėmė atsilikinėti, o iš priešakyjedunksančiosužkardosįjųdrezinąvisnepradėjošaudyti.

—Štaidabartėtismaneužmuštų!—pranešėSašaimuzikantas,subaikščiųdžeržgesiusustabdydamasįsibėgėjusiądrezinąpriepatežių.

— Ką tu darai? Kąmes darome?— ji negalėjo atgauti kvapo, negalėjo suprasti, kaip jiems pavykoišsigelbėtišioselenktynėse.

—Pasiduodame!— jisnusijuokė.—Tai įvažiavimas įLeninobiblioteką,Polisopasienioužkarda.Omudu—perbėgėliai.

Pribėgę sargybiniai išsodino juos iš drezinos, susižvalgė patikrinę Leonido pasą ir, paslėpę iš anksto

paruoštus antrankius, palydėjo mergaitę ir muzikantą į stotį. Atvedę juos į sarginę, pagarbiaišnabždėdamiesiišėjopakviestivyresnybės.

Leonidas, išdidžiai išsidrėbęs ant nušiurusio krėslo, kaipmat pašoko, žvilgtelėjo pro duris ir pamojoSašairanka.

—Jie—dardidesniplevėsosneimūsųLinijoje!—prunkštelėjojis.—Apsaugosnėra!

Jiedu išsmuko iš kambario, iš pradžių neskubėdami, o paskui vis greičiau nužingsniavo perėja,galiausiai pasileido bėgti susikibę už rankų, kad minia jų neišskirtų. Netrukus jiedviem ėmė kutentinugarasmilicininkųšvilpukųtrelės,tačiaudingtišiojedidžiulėjestotyjebuvovisaipaprasta.Žmoniųčiabuvo dešimtis kartų daugiau nei Paveleckajos stotyje. Net įsivaizduodama gyvenimą iki karovaikštinėjantpaviršiumiSašanėnepamanė,kadgalibūtitokiaminia!Beto,čiabuvošviesu,beveikkaipten, viršuje. Saša pasislėpė po delnu, stebėdama aplinkinį pasaulį pro siaurutėlę stebėjimo angą tarppirštų.

Josakystolydžiokabinosiįdaiktus,veidus,akmenis,kolonas—vienibuvoužkitusnepaprastesni.JeineLeonidas,jeinejųsusikibępirštai,mergaitėtikraibūtųpargriuvusiirpasimetusi.Kadanorsjibūtinaičiasugrįš,pažadėjosauSaša.Kadanors,kaiturėsdaugiaulaiko.

—Saša?!

Mergaitė apsigręžusi susitiko žvilgsniu su Homeru — senis buvo išsigandęs, įširdęs, nustebęs. Sašanusišypsojo:pasirodo,jispėjojopasiilgti.

— Ką tu čia veiki? — Homeras negalėjo užduoti kvailesnio klausimo dviem sprunkantiemsjaunuoliams.

—MudueinameįDobryninostotį!—atsakėjigaudydamakvapą,šiektieksulėtindamažingsnį,kadsenisspėtųpaskuijuos.

— Kokia nesąmonė! Tau negalima... Aš tau draudžiu! — tačiau jo draudimai, iškošti pro sunkųšniokštavimą,negalėjojosįtikinti.

UžkardąBorovickajosstotyjejiepasiekėprieštai,kaipasieniečiaibuvoįspėtiapiepabėgimą.

—AšturiumandatąišMelniko!Tučtuojaupraleiskite!—sausaiįsakėHomerasbudinčiamkarininkui.

Sargybinisjaužiojosikažkąsakyti,bet,taipirnesuteikęsminčių,atidavėseniuipagarbąirleidopraeiti.

— Jūs dabar sumelavote, taip?—mandagiai pasiteiravoHomeromuzikantas, kai užkarda jau buvolikusitolijiemsužnugarų,paskendusitamsoje.

—Koksskirtumas?—piktaiburbtelėjosenis.

—Svarbiausia—darytitaitvirtai,—įvertinoLeonidas.—Tadapastebėstikprofesionalai.

— Velniop paskaitas! — susiraukė Homeras, spragsėdamas silpstančiu žibintu. — Mes su jumisnueisimeikiSerpuchovostoties,bettoliauašjūsųneleisiu!

—Tutiesiognežinai!—tarėSaša.—Atsiradopriemonėnuoligos!

—Kaipatsirado?—senispametėžingsnį,užsikosėjo,žvilgtelėjoįSašą—baugščiai,keistai.

—Nataip!Radiacija!

—Bakterijospasidaronekenksmingos,paveiktosspinduliuotės,—atskubėjoįpagalbąmuzikantas.

— Juk mikrobai ir virusai šimtus, tūkstančius kartų geriau už žmogų priešinasi radiacijai! O nuospinduliuotėsmažėja imunitetas!—nebesivaldydamasėmėšaukti senis.—Ko tu jaiprikalbėjai!Kamtujątentempi?!Tubentsupranti,kastendabarvyks!Neiaš,neijūsjojaunebesustabdysime!Pasiimkją, paslėpk! O tu... — Homeras atsisuko į Sašą: — Kaip tu galėjai patikėti... Profesionalu! —paniekinamaiišspjovėpaskutinįžodį.

—Nesibaiminkdėlmanęs,—negarsiai ištarėmergaitė.—Ašžinau,kadHanterįgalimasulaikyti.Jisturidvipuses...Ašmačiauabi.Vienanorikraujo,betkitastengiasiišgelbėtižmones!

—Kątukalbi!—Homerassuplojodelnais.—Tennebėrajokiųpusių,ten—vienavisuma.Pabaisa,užrakintažmogauskūne!Priešmetus...

Tačiau senio perpasakotas pokalbis tarp skustagalvio ir Melniko visai neįtikino Sašos. Kuo ilgiau jiklausėsiHomero,tuolabiauįsitikinosavoteisumu.

— Tiesiog tas, viduje, kuris žudo, apgaudinėja kitą, — ji sunkiai rinko žodžius, bandydama seniuiviskąpaaiškinti.—Sakojam,kadpasirinkimonėra.Vienąėdabadas,okitą—ilgesys...TodėlHanteristaip veržiasi į Tūlos stotį— jį ten traukia abi pusės! Reikia jas perskelti. Jeigu jis įgis pasirinkimą—išgelbėtinežudant...

—Viešpatie...Jisjuktavęsnetneklausys!Kastentavetraukia?

— Tavo knyga, — ramiai nusišypsojo seniui Saša. — Aš žinau, kad joje dar viską galima pakeisti.Pabaigadarneparašyta.

— Kliedesiai! Erezija! — beviltiškai sumurmėjo Homeras. — Kam aš tau apie ją papasakojau...Jaunuoli, na, bent jūs,— jis sugriebė Leonidą už rankos.—Aš jūsų prašau, aš tikiu, kad jūs nesateblogasirkadmelavoteneišpiktosvalios.Pasiimkiteją.Jūsjuktonorėjote?Jūsabutokiejauni,gražūs...Jums reikia gyventi! Jai ten nereikia, suprantate? Ir jums ten nereikia. Ten dabar... Ten dabar vyksbaisiosskerdynės.Irjūssusavomažumeluniekamnesutrukdysite...

—Tainemelas,—pagarbiaitarėmuzikantas.—Norite,duosiugarbėsžodį?

—Gerai, gerai,— numojo ranka senis.—Aš pasiryžęs jumis patikėti. Bet Hanteris... Jūs juk jį tikprobėgšmaismatėte?

—Užtatprisiklausiauapiejį,—suniurnėjoLeonidas.

—Jisjuk...Kaipjūsjįsustabdysite?Savofleita?Armanote,kadjisklausysmergaitės?Jovidujededasitokiedalykai...Jisniekonetnesiklausys...

—Jeiatvirai,—muzikantaspalinkopriesenio,—širdyjeašsujumissutinku.Betmerginaprašo!Oašvisdėltodžentelmenas,—jismirktelėjoSašai.*

— Kaip jūs nesuprantate... Tai ne žaidimas! — Homeras maldaujamai žvelgė tai į mergaitę, tai įLeonidą.

—Ašsuprantu,—tvirtaitarėSaša.

—Viskas—žaidimas,—ramiaipasakėmuzikantas.

***

JeimuzikantasištiesųyraMoskvinosūnelis,jistikraigaližinotiapieepidemijątai,konegirdėjonetgiHanteris... Negirdėjo ar nenorėjo sakyti?Homeras įtarė, kad Leonidas— šarlatanas, bet jei radiacijatikrai gali nugalėti karštligę? Senis prieš savo valią, prieš sveiką protą ėmėsi rinkti jaunuolio teisumoįrodymus. Ar ne to Homeras prašė visas pastarąsias dienas? Tada kosulys, kraujuojanti burna,pykinimas...Tiesiogspindulinės ligossimptomai?Tadozė,kurią jisgavoKachovolinijoje, tikraiturėjosunaikintiužkratą...

Velniasžinojo,kuosugundytisenį!

Tebūnietaip.BetkaipgiTūlosstotis,kaipHanteris?Sašatikėjosi,kadsugebėsjįatkalbėti.Ir,atrodo,jitikraikažkaipkeistaivaldėvadą.Tačiauvienamišjamekovojančiųjųapynasris,kurįjambandėužmestimergaitė, atrodė šilkinis, tuo tarpu antrąjį jis degino lyg įkaitinta geležis. Kuris jų pasirodys išorėjelemiamąakimirką?

ŠįkartąPoliankanenorėjoniekorodyti—neijam,neiSašai,neiLeonidui.Stotisjiemspasirodėtuščia,sustingusi,seniaiišleidusikvapą.Laikytitaigeruarbloguženklu?Homerasnežinojo.Galbūttuneliuosepakilęs skersvėjis— vėjų, klajojančių paviršiuje, šešėlis— tiesiog nuplovė visus kvaitulio garus. Arbaseniskažkursuklydoirdabarnebeturėjoateities,apiekuriąPoliankajamgalėtųpapasakoti.

—Okąreiškia„smaragdinis”?—staigapaklausėSaša.

—Smaragdas—skaidrusžaliosspalvosakmuo,—išsiblaškęspaaiškinoHomeras.—„Smaragdinis”—taitiesiog„žalias”.

—Įdomu,—susimąsčiusiatsiliepėmergaitė.—Vadinasi,jisvisdėltoyra...

—Apiekątu?—krūptelėjomuzikantas.

—Ne,šiaipsau...Žinai,—jipažvelgėįLeonidą,—ašjodabartaippatieškosiu,tavojoMiesto.Irkadanorsbūtinaisurasiu.

Homeras tik palingavo galvą. Jis taip ir neįtikino savęs, kad muzikanto, apkvailinusio Sašą ir veltuiįviliojusiojąįSportostotį,atgailabuvonuoširdi.

O mergaitė vis galvojo apie kažkokius savo reikalus, kažką šnibždėjo, porą kartų atsiduso. Paskuismalsiaižvilgtelėjoįsenį:

—Tuviskąaprašei,kasmanatsitiko?

—Aš...rašau.

—Gerai,—linktelėjomergaitė.

Serpuchovostotyjevykonegeridalykai.

Hanzos sargyba prie įėjimo buvo padvigubinta. Niūrūs nekalbūs kareiviai griežtai atsisakė praleistiHomerą ir kitus. Nei šoviniai, kuriais žvangino muzikantas, nei jo dokumentai nedarė jiems jokioįspūdžio. Padėtį išgelbėjo senis, pareikalavęs sujungti jį su Andrejumi Andrejevičiumi. Po ilgo

pusvalandžio vyniodamas storą laidą atėjomieguistas ryšininkas, ir Homeras grėsmingai pranešė į joaparatą,kadjųtrijulė—Ordinokohortosavangardas...Šiospusiautiesosužtekotam,kadjuosnuvestųpersalę—tvankią, lygišstotiesbūtųišsiurbtasvisasoras, irnemiegančią,nepaisantnaktiesmeto,—įDobryninostotiesviršininkopriimamąjį.

Šis, suplukęs ir susitaršęs, užgriuvusiomis akimis, dvokiančiai pagiringai alsuodamas, pats sutiko juosant slenksčio,Pasiuntiniokambaryjenebuvo.AndrejusAndrejevičiusnervingai apsidairė ir,neaptikęsHanterio,sušnarpštė:

—Greitaijieten?!

—Greitai,—tvirtaipažadėjoHomeras.

—Serpuchovostotyjetuojkilsmaištas,—viršininkasšluostydamasisėmėvaikščiotipopriimamąjį.—Kažkasišplepėjoapieepidemiją.Niekasnežino,kobijoti,meluoja,kaddujokaukėsnebepadės.

—Nemeluoja,—įsiterpėLeonidas.

—Vienamepietinių tunelių,vedančiame įTūlosstotį,visiblokuojamojopostokareiviaidezertyravo.Bailūs pašlemėkai... Kitame, kur sektantai, kol kas stovi... Tie fanatikai juos apsupo, kaukia apiePaskutiniojoTeismodieną...Odabarirmanostotyjetaiprasidės!Irkurmūsųgelbėtojai?!

Išsalėssklidorietenos,kažkienošauksmai,lojantisapsaugosplūdimasis.AndrejusAndrejevičius,taipirnesulaukęsatsakymo,įsispraudėįsavoirštvąirtankiaisutilindžiavobuteliokakleliuįtaurelę.Oantjopasiuntiniopultoužsidegėraudonatelefonoakutė,tarsivossulaukusi,kolviršininkasišeisiškambario.Topatiestelefono,antkuriopriklijuotapleistrojuostelėsuužrašu„Tūlosstotis”.

Homeras,padvejojęssekundę,žengėpriestalo,apsilaižėsausaslūpas,giliaiįkvėpė...

—Dobryninostotisklauso!

***

—Kąsakyti?—Artiomasnukreipėbukąžvilgsnįįvadą.

Šisbuvobesąmonės,akys,blausiostarsiužtrauktosužuolaidėlėmis,neramiaiklaidžiojo,užverstosikipatkaktos.Kartaisjokūnąsupurtydavonegeraskosulys.Prakiurdėplautį,pamanėArtiomas.

—Jūsgyvi?—šūktelėjoįragelį.—Užkrėstiejiištrūko!

Paskui prisiminė: jie juk nežino, kas vyksta Tūlos stotyje. Reikia viską papasakoti, paaiškinti.Platformojespygavomoteris,netoliesekalenokulkosvaidis.Garsai skverbėsiproplyšįpodurimis,nuojų nebuvo galima pasislėpti. Kitoje laido pusėje jam kažką atsakinėjo, jo klausinėjo, bet buvo blogaigirdėti.

—Reikianeleistijiemsišeiti!—kartojoArtiomas.—Šaudykiteįjuos.Neprisileiskitejų!

Suprato:jiejuknežino,kaipatrodoligoniai.Kaipjuosapibūdinti?Stori,suskeldėjusiąoda,dvokiantys?Betjuktie,kurieneseniaiužsikrėtė,išpažiūros—kaippaprastižmonės.

—Šaudykitevisusišeilės,—mechaniškaitarėjis.

Ojeijispatspabandysištrūktiišstoties, jįtaippatnušaus,vadinasi, jispatssaupaskelbėnuosprendį,

taip? Ne, jis neištrūks. Stotyje nebeliko sveikųjų... Ir Artiomas staiga pajuto gniuždančią vienatvę. Irbaimę,kadžmogui,kurisklausosijoten,Dobryninostotyje,nelikslaikosujuokalbėtis.

—Prašau,tiknepadėkiteragelio!—paprašėjis.

Artiomas nežinojo, apie ką kalbėti su nepažįstamu žmogumi, tad pradėjo pasakoti jam, kaip ilgaibandė prisiskambinti, kaip baisu jam buvo, kaip jis manė, jog visame metro neliko nė vienos gyvosstoties. O kas, jei jis tada skambino į ateitį, kurioje niekas neišgyveno, atėjo jam į galvą mintis —Artiomaspasakėirją.Dabarnereikėjobijotiatrodytikvailai.Dabarapskritainebereikėjobijoti.Kadtikpasikalbėtųsukuonors.

— Popovai!— sušvokštė jam už nugaros vadas.— Tu susisiekei su šiaurine užkarda? Hermetiniaivartai...Uždaryti?

Artiomasatsisuko,palingavogalvą.

—Nesubrendėlis,—vadas atsikrenkštėkrauju.—Niekam tikęs...Klausykmanęs. Stotisužminuota.Aš radau vamzdžius... Viršuje. Gruntinių vandenų nuotėkiui. Ten padėjau... Susprogdinsime, ir visąTūlosstotįužliespovelnių...Minųkontaktusturiučia,kabinoje.Reikiauždarytišiauriniusvartus... Irpatikrinti, ar laikosi pietiniai. Užantspauduoti stotį. Kad vanduo toliau nebebėgtų. Uždaryk juos,supratai?Kaiviskasbusparengta,pasakysi...Ryšyssuužkardaveikia?

—Tikraitaip,—linktelėjoArtiomas.

—Tikpatsnepamirškliktišiapusvartų,—vadasištempėlūpasbandydamasnusišypsoti,užsikosėjo.—Nesbusnedraugiška...

—Okaipgijūs...Jūsčia?

—Tunebijok, Popovai,—prisimerkė vadas.—Kiekvienasmūsų yra gimęs tam, kad įvykdytų savoužduotį. Aš gimiau, kad nuskandinčiau šias kales. Tu — kad išvalytum angas ir padvėstum kaipsąžiningasžmogus.Supratai?

—Tikraitaip,—pakartojoArtiomas.

—Vykdyk...

***

Balsasragelyjenutilo.

DėltelefonodievųužgaidospatsHomerasneblogaigirdėjoviską,kąjamsakėTūlosstotiesbudėtojas.Tačiaukeliųpaskutiniųfraziųsenistaipirnesugebėjosuprasti,opaskuiryšysvisainutrūko.

Homeraspakėlėakis.Virš jopakiboAndrejausAndrėjevičiauskūnas. Jomėlynąkitelįpopažastimisužliejotamsiosdėmės,ostorosrankosdrebėjo.

—Kasten?—nusilpusiubalsupaklausėviršininkas.

— Padėtis nebevaldoma, — senis sunkiai nurijo seiles. — Permeskite visus laisvus žmones įSerpuchovostotį.

—Nepavyks,—AndrejusAndrejevičiusišsitraukėiškelniųkišenėsmakarovą.—Stotyjepanika.Visus

ištikimusžmonesašsustačiauprieįėjimųįŽiedotunelius,kadnorsiščianiekasnedingtų.

—Juosgalimanuraminti!—neryžtingaipaprieštaravoHomeras.—Mesaptikome...Karštligęgalimagydyti.Radiacija.Pasakykitejiems...

— Radiacija?! — viršininkas išsiviepė. — Jūs bent pats tuo tikite? Pirmyn, laiminu jus! — jis lygjuokdarysatidavėseniuipagarbąir,trenkęsdurimis,užsidarėsavokabinete.

Kądaryti?DabarHomeras irmuzikantas suSašanetnebegalėspabėgti iš čia.O ir kur jiedu?! Senisišėjoįkoridorių,spausdamasrankabesidaužančiąširdį,nubėgoįstotį,šaukdamasjosvardą...Jųniekurnebuvo.Dobrynino stotį buvo apėmęs chaosas,moterys su vaikais, vyrai su ryšuliais apgulė išretėjusįužtveriantįjį būrį, tarp apverstų palapinių zujo marodieriai, bet jie niekam neberūpėjo. Homeruianksčiau buvo tekę matyti tokių vaizdų: tuoj pradės trypti pargriuvusiuosius, paskui — šaudyti įbeginkliusžmones.

Irtadasudejavopatstunelis.

Šurmulysbeiklyksmainutilo,juospakeitėnuostabosšūksniai.Neįprastasgalingasgarsaspasikartojo...Tarsi būtų suaidėję Romos legiono, pasiklydusio tūkstantmečiuose ir dabar įžengiančio į Dobryninostotį,kovostrimitai...

Kareiviai subruzdo, atitraukdami užtvaras, ir iš žiočių pasirodė kažkas didžiulis... Tikras šarvuotastraukinys! Sunki kabinos makaulė, apkalta plienu, sutvirtinta tankiomis kniedžių eilėmis, aprūpintašaudymoangomisirdviemstambauskalibrokulkosvaidžiais,raumeningasilgaskūnasirantraraguotagalva,žvelgiantiįpriešingąpusę.TokiosiaubūnonetHomerasniekadanebuvosutikęs.

Antšarvųsėdėjobeveidžiaistabai, juodiitvarnai.Neatskiriamivienasnuokito,dėvintysvisapusiškaiapsaugančiuskostiumus,kevlaroliemenes,užsimaukšlinęnematytasdujokaukes,užsidėjękuprinesantpečių,jietarsiapskritainepriklausėneišiamlaikui,neišiampasauliui.

Apsikaustę šarvais atėjūnai, nekreipdami dėmesio į besirenkančius žioplius, leidosi į platformą,išsirikiavo į tris gretas. Paskui, sinchroniškai apsisukę— tarytum vienas žmogus, tarytummašina,—koja kojon nubildėjo perėjos į Serpuchovo stotį link, savo trepsėjimumindydami pagarbų kuždesį irvaikųverksmą.Senisnuskubėjopaskuijuos,bandydamastarpdešimčiųkariųatpažintiHanterį.Visijiebuvo beveik vienodo ūgio. Beformiai nelaidūs kombinezonai prie karių prigludo lyg pripūsti,aptempdami jų sieksnio platumo pečius. Visi jie buvo ginkluoti vienodai grėsmingai — lengvaisiaisliepsnosvaidžiais,graižtvomis32suduslintuvais.Jokiųkokardų,jokiųherbų,jokiųskiriamųjųženklų.

Tikriausiaijis—vienastrijų,žygiuojančiųpriešakyje?

Senisapibėgokoloną,ėmėmojuotirankažvelgdamasįdujokaukiųstebėjimoangas,susidurdamassuvienodaibejausmiaisabejingaisžvilgsniais.Nėvienasatėjūnųneatsiliepė,nėvienasnepažinoHomero.ArtarpjųbuvoHanteris?Turi,turipasirodyti!

Senis eidamas perėja nepamatė nei Sašos, nei Leonido. Nejaugi vis dėlto sveikas protas nugalėjo irmuzikantas paslėpė mergaitę, kad išvengtų nelaimės?.. Tegul tik palaukia kur nors, kol baigsis šiosskerdynės,opaskuijauHomeraskaipnorssusitarssuAndrejumiAndrėjevičiumi,jeitikšisdarnespėjopaleistisaukulkosįkaktą.

Skrosdamaminią rikiuotė lyg svaidomasis kūjis skriejo pirmyn.Niekasnedrįsoužtverti jai kelio, net

Hanzos pasieniečiai tylomis traukėsi. Homeras nusprendė eiti paskui koloną— reikėjo įsitikinti, kadSaša nebandys nieko daryti. Senio niekas nevijo, dėmesio jis sulaukė ne daugiau nei šunelis, kurislodamasbėgopaskuidreziną.

Įžengę į tunelį trys kariai kolonos priekyje uždegė milijonų žvakių stiprumo žibintus, sudegindamitamsąpriešaissave.Niekas jųneprabilo, tylabuvoslegianti,nenatūrali.Suprantama, įgudimas.Tačiausenioneapleido jausmas,kadgludinant šiųžmoniųkūno įgūdžiusbuvoslopinami jų sielosgebėjimai.Dabar prieš jį stovėjo tobulai tinkamas žudyti mechanizmas, kurio visi elementai buvo bevaliai, tikvienas, iš pažiūros nesiskiriantis nuo kitų, turėjo programą. Ir kai jis duos komandą „ugnis”, likusiejinesvarstydamisudeginsirTūlos,irbetkuriąkitąstotį,irvisa,kasgyvajose.

AčiūDievui,jieėjonepertątarpstotę,kuriojebuvoįstrigęstraukinyssusektantais.NelaimingiesiemsbuvotrumpamatidėtasPaskutinysisTeismas:išpradžiųsusidorossuTūlosstotimi,otikpaskuiimsisjų.Kolona,paklusdamasignalui,kurioHomerasnetnepastebėjo,ūmai sulėtinožingsnį.Pominutės ir jissuprato kodėl: stotis buvo visai arti. Skaidrią lyg stiklas tylą vinimi prakrapštę kažkieno šiurpūsklyksmai...

Irdar,sutikdamaatėjūnus,polašąsunkėsivosgirdima,visiškainederamaįstabimuzika,kuriprivertėsenįsuabejotisavosveikuprotu.

***

Ragelis visiškai pasiglemžė senį. Jis nebereagavo į nieką, išskyrus trūkinėjantį balsą, kvarkiantį išgarsiakalbio. Tada Saša nusprendė, kad tinkamesnės akimirkos pabėgti ji jau nebesulauks. Skersomisišsmuko iš priimamojo, išorėje sulaukė Leonido ir nusivedė jį kartu — iš pradžių prie perėjos įSerpuchovostotį,paskui—įtunelį,kurisnuvesjąpastuos,kuriemsjosreikia,pastuos,kuriųgyvybesjigalėjoišgelbėti.

IrdarjisturisuvestijąsuHanteriu.

—Taunebaisu?—paklausėSašamuzikanto.

—Baisu,—nusišypsojojis.—Betužtatįtariu,kadpagaliaudaraukažkąvertinga.

—Tu jukneprivalai eiti sumanimi...O jeigumes žūsime? Juk galimadabar imti ir pasilikti stotyje,niekurneiti!

—Žmogausateitispaslėptanuo jo,—Leonidas, vaizduodamasmokslo žmogų,bedėpirštuaukštyn,papūtėžandus.

—Tupatssprendi,kokiajibus,—paprieštaravoSaša.

—Liaukis,— šyptelėjomuzikantas.—Mes visi— tiesiog žiurkės, bėgiojančios labirintu. Jo takuoseįtaisytos nuleidžiamosios durelės. O tie, kurie mus tyrinėja, kartais pakelia jas, kartais nuleidžia.Tarkime,jeidabardurelėsįSportostotįnuleistos,tutenniekaipnepateksi—skrebink,kieknori.Ojeiužkitųdureliųpaslėptispąstai,tuįjuosvistiekpateksi,netjeinujausikažkąnegera,—todėl,kadkitokelionėra.Visaspasirinkimas—bėgtitoliauarpadvėstiprotestoženklan.

—Nejaugitauneapmaudu,kadtavogyvenimastoks?—susiraukėSaša.

—Manapmaudu,kad stuburo sandaraneleidžiaužversti galvos aukštyn irpažvelgti į tą, kurisdaro

tokiuseksperimentus,—atsiliepėmuzikantas.

—Nėrajokiolabirinto,—Sašaprikandolūpą.—Ožiurkėsgalipragraužtinetcementą.

—Tu—maištininkė,—nusijuokėLeonidas.—Oaš—prisitaikėlis.

—Netiesa,—jipalingavogalva.—Tutiki,kadgalimapakeistižmones.

—Ašnorėčiautuotikėti,—paprieštaravomuzikantas.

Jiedu perėjo paskubomis paliktą užkardą: neužgesintame vos kvėpuojančiame lauže rusenonuodėguliai, čia patmėtėsi riebaluotas nutrintas žurnalas, kuriame vaizduojami nuogi žmonės, o antsienoskarojopusiaunuplėštavienišaHanzosžygiovėliava.

Darpodešimtiesminučiųjieaptikopirmąjįlavoną.Buvosunkuatpažinti,kadmirusysis—žmogus.Jiskojasirrankas,tokiasriebias,kaddrabužiaiplyšo,buvoišskėtęsplačiai,lygbūtųlabaipavargęsirnorėtųpailsėti.Joveidasbuvobaisesnisužbetkuriosiaubūno,kiekSašaspėjopamatytijųpersavogyvenimą,snukį.

—Atsargiai!—Leonidasgriebėjąužrankos,neleisdamasprienumirėlio.—Jisužkrėstas!

—Koksskirtumas?—paklausėSaša.—Jukyrapriemonė!Mudueinameten,kurvisiužkrėsti.

Priešakyjesugriaudėjošūviai,pasigirdotolimišūksniai.

—Mespačiulaiku,—pastebėjomuzikantas.—Atrodo,jienetnelaukėtavodraugo...

SašaišsigandusipažvelgėįLeonidą,paskuikarštai,įsitikinusitarė:

—Nieko,reikiatiesiogpasakytijiems!Jiemano,kadvisipasmerkti...Reikiatiesiogsuteiktijiemsviltį!

Šalia plačiai atidarytos hermetinių vartų sąvaros į žemę žvelgė dar vienas nužudytasis — šį kartąžmogus. Greta jo beviltiškai krenkštė ir šnypštė geležinė pasikalbėjimų įtaiso dėžė. Atrodo, kažkasbandėpažadintisargybinį.

Prie pat išėjimo iš tunelio gulėjo keli žmonės, slėpdamiesi už išmėtytųmaišų. Atrodo, tarp jų buvovienaskulkosvaidininkasirporašauliųsuautomatais—štaiirvisaužtvanka.

O toliau, priekyje, ten, kur atsiveria siauros tunelio sienos, kur prasideda Tūlos stoties platforma,kunkuliavo baisiminia, spausdama apsuptuosius. Jojemaišėsi ir užkrėstieji, ir sveikieji, ir žmonės, irligossudarkytosbaidyklės.Kaikurieturėjožibintuvėlius,kitiemsjaunebereikėjošviesos.

Gulintiejigynėtunelį.Betšoviniaijauėjoįpabaigą,šūviaiaidėjovisrečiau,osuįžūlėjusiminiaartėjovislabiauirlabiau.

—Pastiprinimas?!—atsisukoįSašąvienasapsuptųjų.—Vaikinai,jieprisiskambinoįDobryninostotį!Pastiprinimas!

Daugiagalvissiaubūnastaippatsujudo,ėmėspausti...

— Žmonės!— sušuko Saša.— Yra vaistų!Mes radome vaistų! Jūs nemirsite! Pakentėkite! Prašau,pakentėkite!

Miniaprarijo josžodžius,nepatenkintaatsiraugėjoirpajudėjobesiginančiųjųlink.Kulkosvaidininkaspiktai pertraukė ją šūvių serija, keli žmonės dejuodami atsisėdo ant žemės, kiti atsikirto automatų

serijomis. Kunkuliuojanti masė nesustabdomai metėsi pirmyn, pasiryžusi sutrypti, suplėšyti irapsuptuosius,irSašą,irLeonidą.

Tačiaukaikasatsitiko.

Pasigirdofleitosgarsas—išpradžiųjisskambėjomeilikaujamai,tačiaupaskuisuskambovistvirčiauirstipriau. Negalėjo būti nieko kvailesnio, nieko labiau nederamo šioje padėtyje. Besiginantiejiapdovanojo muzikantą paklaikusiais žvilgsniais, minia suriaumojo, sugageno, vėl ėmė spausti...Leonidui buvo vis tiek. Jis grojo tikriausiai ne jiems, o sau— tą pačią įstabiąmelodiją, kuri pakerėjoSašą,tąpačią,kurikiekvienąkartąitpiltuvėlistraukėįsavedešimtisklausytojų.

Galbūt būtent todėl, kad buvo neįmanoma sugalvoti blogesnio būdo numalšinti maištą, sutramdytiužkrėstuosius,būtentdėljaudinamoidiotiškumoto,kurisnusprendėtaippasielgti,onedėlfleitoskerųminiašiektieksumažinospaudimą.Ogalbūtmuzikantuivisdėltopavykoprimintitiems,kuriejįsupo,ruošdamiesisumalti...Primintikaiką...

Šūviai nutilo. Leonidas nepaleisdamas fleitos žengė pirmyn... Tarsi prieš jį stovėtų paprasčiausiapublika,kurituojimsplotiapiberdamajįšoviniais.

Sekundėsdalįmergaitei atrodė, kad tarpklausytojų jimato savo tėvą—nurimusį, besišypsantį. Štaikurjisjoslaukė...

Sašaprisiminė:Leonidasjaisakė,kadšimelodijagalinumalšintiskausmą.

***

Geležinėsehermetiniųvartųįsčiosekažkassuurzgė—staiga,pirmalaiko.

Desantasaplenkėlaiką?Vadinasi,padėtisTūlosstotyjebuvonetokiajausudėtinga!Galbūtužpuolikaiseniaiapleidostotį,palikęsklendesuždarytas?

Grupė išsisklaidė,kariaipasislėpėuž tiubingų iškyšų.Tikketuri likogretaDenisoMichailovičiaus—jiestovėjopriepatvartų,laikydamiginklusparengtus.

Štai irviskas.Dabar sąvara lėtainuslinks į šalį,opoporosminučiųketuriasdešimt sunkiaiginkluotųSevastopolio stoties šturmuotojų įsiverš į Tūlos stotį. Bet koks pasipriešinimas bus numalšintas. Stotisbusužimtaakimirksniu.

Taipasirodėkurkaspaprasčiau,neimanėpulkininkas.

DenisasMichailovičiusnespėjoduotiįsakymoužsidėtidujokaukes.

***

Kolona persiliejo, tapo storesnė—dabar vienoje eilėje stovėjo šeši žmonės, per plotį užimdami visątunelį.Pirmoji gretapasišiaušė liepsnosvaidžiųvamzdžiais, antroji laikėparengtasgraižtvas.Lyg juodalavajienušliaužėpirmyn—neskubėdami,tvirtai.

Homeras,žvilgčiodamasišužplačiųatėjūnųnugarų,pamatėbaltojeprožektoriųšviesoje iškartovisąsceną: ir saujelębesiginančiųkareivių, irdvi liesas figūrėles—SašąbeiLeonidą, ir juos supantį tuntąkošmariškųsutvėrimų.

Seniovidujekažkasnutrūko.

Leonidas grojo. Nuostabiai, neįtikėtinai, įkvėptas kaip niekada anksčiau. Ir šlykščių padarų ordagodžiai jo klausėsi, ir prigulę kareiviai kėlėsi, kad geriau pamatytųmuzikantą.O jomelodija skaidriasienaatskyrėpriešiškaspuses,neleisdamajomspultivienaikitospaskutinėjemirtinojekovoje.

—Pasiruošti!—staigatarėvienasišdešimčiųjuočkių.Kuris?!

Visapirmojigretakartupriklaupėantvienokelio,antrojiiškėlėgraižtvas.

—Saša!—sušukoHomeras.

Mergaitėstaigaatsisukoįjį,prisimerkėnuopernelygryškiosšviesos,atkišoįpriekįdelnąirnuėjolėtaipriešžliaugiančiąišžibintųsrovętarsipriešuraganinįvėją.

Minia,nusvilintaspindulių,sumurmėjo,sudejavo,susispaudė...

Atėjūnailaukė.

Sašapriėjopriepatjųrikiuotės.

—Kurtu?Manreikiasutavimipasikalbėti,prašau!

Jainiekasneatsakė.

—Mesradomepriemonęnuošiosligos!Jągalimaišgydyti!Nereikianiekožudyti!Yravaistų!

Juodųakmeniniųstatulųfalangatylėjo.

—Prašautavęs!Ašžinau,tunenori...Tutikstengiesiišgelbėtijuos...Irsave...

Tadavirškarinėsrikiuotės,tarsisklisdamasneišvienoatskirokario,nuskambėjoduslusbalsas:

—Pasitrauk.Ašnenoriutavęsžudyti.

—Taunereikianiekožudyti!Yravaistas!—beviltiškaipakartojoSaša,eidamaprovienodusžmones,užsidengusiusveiduskaukėmis,bandydamasurastitarpjųtąvienintelį.

—Vaistasneegzistuoja.

—Radiacija!Radiacijapadeda!

—Netikiu.

—Prašautave!—Sašosbalsasperėjoįriksmą.

—Stotisturibūtiišvalyta.

— Nejaugi tu nenori visko pakeisti?! Kodėl kartoji tai, ką jau kartą padarei?.. Tada, su juočkiais?!Kodėlnenoriatleidimo?

Stabaidaugiaunebeatsiliepė.Miniaėmėartėti.*

—Saša!—maldaudamassušnibždėjomergaiteiHomeras.Šinegirdėjo.

—Niekonegalimapakeisti.Nėrakoprašytiatleidimo,—galiausiaikritožodžiai.—Ašpakėliaurankąprieš...Prieš...Irbuvaunubaustas.

— Viskas yra tavo viduje! — Saša nepasidavė. — Tu gali pats save paleisti! Gali įrodyti! Kaip tu

nematai, tai jukveidrodis!Tai atspindys to, ką tupadarei tada,priešmetus!Odabar tu gali pasielgtikitaip...Išklausyti.Suteiktigalimybę...Irpatsnusipelnytigalimybės!

—Ašturiusunaikintipabaisą,—kimiaipratarėrikiuotė.

—Tunesugebėsi!—sušukoSaša.—Niekas tonegali! Jiyra irmanyje, jimiegakiekvienamemūsų!Tai kūno dalis, sielos dalis... Kai ji prabus... Jos negalima užmušti, negalima išpjauti! Ją galima tikužliūliuoti...Užmigdyti...

Pro išsigimėlius praslydo paišinas kareivėlis, prasibrovė pro apmirusias juočkių eiles, pribėgo priehermetinių vartų, prie geležinės siųstuvo dėžutės, čiupo mikrofoną, kažką riktelėjo į jį... Bet tadačekštelėjo duslintuvas, ir kareivėlis susmuko. Pajutusi kraują minia kaipmat atgijo: išsipūtė, įpykusisuriaumojo.

Muzikantas,pridėjęsprielūpųfleitą,užgrojo,betmagijaišsisklaidė.Kažkasšovėįjaunuolį,jispaleidoišrankųinstrumentą,susiėmėabiemrankomisužpilvo...

Liepsnosvaidžiųnasraiapsilaižėugnimi.Falanga,apaugusinaujaisvamzdžiais,žengėžingsnįpirmyn.

SašapuolėprieLeonido,pasiryžusisudužtiįminią,kurijauapgaubėkritusįjį,nenorėdamaatiduotijomergaitei.

—Ne,ne!—jidaugiaunebegalėjosusilaikyti.

Paskui ji, viena prieš šimtus siaubingų išsigimėlių, viena prieš žmogžudžių legioną, viena prieš visąpasaulį,užsispyrusitarė:

—Trokštustebuklo!

Sugriaudėjo tolimas griaustinis, sudrebėjo skliautai, minia susigūžė ir atsitraukė, atėjūnai taip patžengėatgal.Žemenuvingiavosiauriupeliai,nuolubųėmėvarvėtipirmiejilašai,vistriukšmingiauėmėčiurlentitamsiossrovės...

—Proveržis!—surikokažkas.

Juočkiai skubiai pajudėjo iš stoties, traukdamiesi hermetinių durų link. Senis nubėgo paskui juos,atsisukdamas į Sašą. Ši nejudėjo iš vietos. Atkišusi delnus ir veidą pliaupiančiam ant jos iš viršausvandeniui,mergaitė...juokėsi.

—Taijuklietus!Jisviskąnuplaus!Viskąbusgalimapradėtiišnaujo!

Juodasisbūrysnusigavoužsklendžių,irHomeraskartusujuo.KeliatėjūnaiužgulėhermetiniųvartųsąvarąstengdamiesiuždarytiTūlosstotį,sulaikytivandenį.Sąvarapasidavusisunkiaipajudėjopirmyn.Senį,kurispuolėatgal,paslikusiąskęstančiojestotyjeSašą,sučiupo,nusviedėšalin.

Tiktadavienasjuočkiųstaigašokopriesiaurėjančioplyšio,ištiesėranką,sušukomergaitei:

—Čionai!Mantavęsreikia!

Vandensjaubuvoikijuosmens.Staigašviesiaplaukėgalvaniurktelėjoirdingo.

Juočkisatitraukėranką.Vartaiužsidarė.

***

Vartaitaipirneatsidarė.Tuneliunuvilnijomėšlungis,iškitossklendėspusėsįplieninęsienątrenkėsi,nusirisdamas atgal, sprogimo aidas.DenisasMichailovičius prigludoprie geležies, įsiklausė...Nusivalėsudrėkusįskruostą,nustebęsžvilgtelėjoįaprasojusiaslubas.

—Atsitraukiame!—įsakėjis.—Čiaviskasbaigta.

32Graižtva-begarsissnaiperiošautuvas,sukurtasXXa.devintajamedešimtmetyjeTarybųSąjungoje(vert.pastaba).

EPILOGASHomeras atsidusęs atvertė lapą. Laisvos vietos sąsiuvinyje liko visainedaug—vosporapuslapių.Kąparašyti,kąpaaukoti?Jisištiesėdelnuslaužolink—kadatšildytųsušalusiuspirštus,nuramintųjuos.

Senispatspasiprašėtarnautipietiniupatruliu.Čia,atsigręžusveiduįtunelius,dirbtijambuvolengviauneinamie,Sevastopoliostotyje,tarpšūsniesnegyvųlaikraščių,kadirkaipJelenasaugotųjoramybę.

Brigadininkassėdėjoatokiainuokitųsargybinių,priepaskutinėsšviesosirtamsosribos.Įdomu,kodėljispasirinkobūtentSevastopoliostotį,paklausėsavęssenis.Matyt,visdėltojikažkoturi...

Hanteris taip ir nepasakė seniui, kas jam regėjosi tada, Poliankoje, bet Homeras žinojo: tai, ką jisišvydo,buvonepranašystė,operspėjimas.

Vanduo paskandintoje Tūlos stotyje atslūgo po savaitės. Jo likučius pumpavo didžiuliais siurbliais,atvežtaisišŽiedo.Homerassavonoruišvykotenkartusupirmaisiaisžvalgais.

Beveik trys šimtai lavonų. Pamiršęs pasibjaurėjimą, viską pamiršęs, senis pats vartė baisius kūnus,ieškojojos,ieškojo...

Jispaskui ilgaisėdėjotojevietoje,kurmatėSašąpaskutinįkartą.Kurnespėjo,neišdrįsopultiprie jos—kadišgelbėtųmergaitęarbažūtųkartusuja.

O pro šalį begaline virtine traukė ligoniai ir sveikieji — Sevastopolio stoties link, į gydomuosiusKachovolinijostunelius.Muzikantasnemelavo:spinduliuotėištiesųsustabdėligą.

Galbūt jis apskritai nemelavo? Gal kažkur egzistuoja tikrasis Smaragdo miestas, reikia tik surastivartus...Ogaljisbuvoatėjęsprietųvartų,tiesiogdarneužsitarnavęsto,kadjiejamatsivertų?

„Okaiatslūgovandenys...”,pasirodėpervėlu.

TačiauneSmaragdomiestasbuvoArka—tikrojiarkabuvopatsMetro.Paskutinisprieglobstis,slėpęs

nuotamsiųaudringųvandenųirNojų,irSimą,irChamą;irteisuolį, irabejingąjį, irniekšą.Kiekvienosutvėrimopoporą.Kiekvieno,kuriosąskaitoslikonesuvestos—arbaneapmokėtos.

Jų pernelyg daug, jie tikrai netilps šiame romane. Tuščių lapų senio sąsiuvinyje beveik nebeliko. Joknyga—nearka,opopierinislaivelis;jinegalipriimtiįvidųvisųžmonių.BetHomeruiatrodė,kadjambeveik pavyksta atsargiais štrichais pavaizduoti popieriuje kažką labai svarbaus...Ne apie žmones, betapiežmogų.

Išėjusiųjųatminimasnedingsta,galvojoHomeras.Visasmūsųpasaulisišaustasiškitųžmoniųdarbųirminčių, taip pat kaip ir kiekvienas mūsų yra sudėtas iš begalinių mozaikos gabalėlių, paveldėtų ištūkstančiųprotėvių.Jiepalikoposavęspėdsaką,palikoainiamsdalelęsavosielos.Reikiatikįsižiūrėti.

Irjolaivas,sudarytasišpopieriaus,išminčiųirprisiminimų,galiplauktilaikovandenynubegaloilgai,koljįpasiimskažkaskitas,apžiūrėsirsupras,kadžmogusniekadanesikeitė,kadnetžuvuspasauliuijislikoištikimassau.Irkaddangiškojiugnis,kuribuvoįdiegtajam,plazdėjovėjyje,betneužgeso.

Dabarjoasmeninėsąskaitabuvoapmokėta.

Homerasužmerkėakis ir atsidūrė tviskančioje stotyje,užlietoje ryškios šviesos.Platformoje susirinkotūkstančiaižmonių,apsirengusiųpuošniaisdrabužiais,priklausančiųtiemslaikams,kaijisdarbuvovisaijaunas, kai niekas nė nebūtų pagalvojęs vadinti jį neiHomeru, nei netgi vardu ir tėvavardžiu.Dabarpriejųprisidėjoirvietiniaižmonės,jaugyvenęmetro.Jienesistebėjokitaisžmonėmis.Juosvisuskažkasvienijo...

Jiekažkolaukė.Visinerimastingaižvelgėįtamsiustolimotunelioskliautus.Dabarsenispažinošiuosveidus.Čiabuvo ir jožmonasuvaikais, irbendradarbiaibeibendraklasiai, irkaimynai, irdugeriausidraugai,irAchmedas,irmėgstamikinoaktoriai.Čiabuvovisi,kuriuosjisdaratminė.

Štainušvitotunelis,irįstotįbegarsoįplaukėmetrotraukinys—jolangaibuvogyvi,šviečiantys,šonaiišblizginti,rataisutepti.Mašinistokabinabuvotuščia.Vidujekabojoišlygintaskitelisirbaltimarškiniai.

Taimanouniforma,pamanėsenis.Irmanovieta.

Jis įžengė į kabiną ir atidarė vagonų duris. Davė signalą. Minia siūbtelėjo vidun, susėdo antminkštasuolių.Vietosužtekovisiems.Nurimękeleiviaidabaršypsojosi.Šypsojosiirsenis.

Homeras žinojo: kai jis padės savo knygoje paskutinį tašką, šis tviskantis sąstatas, pilnas laimingųžmonių,iškeliausišSevastopoliostotiestiesiogįamžinybę.

Staiga visai šaliapasigirdodusli nežmogiškadejonė, išplėšdama senį iš stebuklingos vizijos.Homeraskrūptelėjo,griebėautomatą...

Dejavo brigadininkas. Senis atsistojo, norėjo priėjęs žvilgtelti, kaip laikosi Hanteris, bet šis vėlsudejavo...Kiekaukštesniubalsu...Irdar...Dabarkiekžemesniu...

Homeras,netikėdamassavoausimis,įsiklausė.Jįnukrėtėšiurpas.

Brigadininkaskimiai,nemokšiškaibandėparinktimelodiją.Klydo,grįžoatgal iratkakliaikartojo,vėltaisė...Niūniavojąnegarsiai...itlopšinę.

Taibuvotapatimelodija,kuriaiLeonidastaipirnedavėpavadinimo.

HomerasSašoskūnoTūlosstotyjetaipirnerado.

Kasdar?