ILIUSTRUOTAS LIETUVIŲ-ANGLŲARCHITEKTŪROS TERMINŲ

ŽODYNAS*

ILLUSTRATED LITHUANIAN-ENGLISH GLOSSARY

OF ARCHITECTURAL TERMS

ŽODYNAS * GLOSSARY

ANTABLEMENTAS - ENTABLATURE

LT Antablementas [pranc. entablement], pastato perdanga (dažn. virš kolonų) iš architravo, frizo ir karnizo. Architravas - ant kolonų gulinti horizontali apatinė antablemento dalis.

Frizas - vidurinė antablemento dalis, taip pat dekoratyvinė reljefinė arba tapyta.

Karnizas - išsikišusi perdangos dalis, susijusi su stogo briauna, viršutinė antablemento dalis.

Vertikali perdanga gali būti: Dorėninė, Jonėninė ir Korintinė. Romėnų ir renesanso architektūroje antablemento aukštis paprastai yra apie ketvirtadalis kolonos aukščio.

EN Entablature of the Corinthian orderAn entablature (pronounced /ɛnˈtæblətʃər/; Italian intavolatura, from in 'in' and tavola 'table') refers to the superstructure of moldings and bands which lie horizontally above columns, resting on their capitals. Entablatures are major elements of classical architecture, and are commonly divided into the architrave (the supporting member carried from column to column, pier or wall immediately above), the frieze (an unmolded strip that may or may not be ornamented), and the cornice (the projecting member below the pediment).

The structure of the entablature varies with the three classical orders: Doric, Ionic, and Corinthian.

ANTABLEMENTAS - ENTABLATURE

ARKA - ARCH

LT Statinio konstrukcinis elementas. Lanko pavidalo kreivinė konstrukcija (angos sąrama), galais atremta į atramas (impostus) ir perkelianti į jas virš jos esančio mūro svorį.

Arka - kreivinė sąrama virš angos, nišos ar skliautuotos patalpos. Savo forma gali būti pusapskritės, segmentinės, smailiosios, trilapės, elipsinės, liepsninės ir kt.

Lietuvoje seniausios yra segmentinės, pusapskritės bei smailiosios arkos XIII - XIV a. Krėvos, Lydos, Kauno, Medininkų pilyse. Gotikos architektūroje dominavo smailiosios (lankinės) bei pleištinės arkos (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje), renesanso architektūroje - pusapskritės, elipsinės (Alumnatas Vilniuje), baroko architektūroje - banguotosios, karpytosios (Kauno benediktinių, Vilniaus bazilijonų vienuolynų vartai).

EN An arch is a structure that spans a space while supporting weight (e.g. a doorway in a stone wall). Arches appeared as early as the 2nd millennium BC in Mesopotamian brick architecture and their systematic use started with the Ancient Romans who were the first to apply the technique to a wide range of structures.

The semicircular arch was followed in Europe by the pointed Gothic arch or ogive whose centreline more closely followed the forces of compression and which was therefore stronger. The semicircular arch can be flattened to make an elliptical arch as in the Ponte Santa Trinita. The parabolic and catenary arches are now known to be the theoretically strongest forms.

ARKA - ARCH

KUPOLAS - CUPOLA

LT Kupolas (it. cupola iš lot. cupula – statinėlė) – pusrutulio, paraboloido, svogūno arba kitokios formos skliautas, kuriuo suskliaudžiama apskrito, elipsinio, daugiakampio arba kvadratinio plano erdvė. Netikrieji kupolai, kurie laiko tik vertikaliąsias apkrovas, atsirado Mesopotamijoje ir Kretos-Mikėnų kultūroje; buvo mūrijami kiekvieną viršutinę plytų (blokų) eilę šiek tiek pastumiant į vidaus pusę. Tikrieji kupolai statyti Senovės Romoje, Bizantijoje, Senovės Rusioje, islamo šalyse. Paplito renesanso ir baroko architektūroje.

EN In architecture, a cupola (pronounced /ˈkjuːpələ/) is a small, most-often dome-like structure, on top of a building. Often used to provide a lookout or to admit light and air, it usually crowns a larger roof or dome. The word derives, via Italian, from the lower Latin cupula (classical Latin cupella from the Greek κύπελλον kupellon) small cup (Latin cupa) indicating a vault resembling an upside down cup. Cupolas often appear as small buildings in their own right. They often serve as a belfry, lantern, or belvedere above a main roof. In other cases they may crown a tower, spire, or turret.

KUPOLAS - CUPOLA

NAVA - NAVE

LT Nava [lot. navis - laivas] - bažnyčios dalis, skirta tikintiesiems. Būna tarp presbiterijos ir kruchtos (bobinčiaus). Bažnyčios būna sudarytos iš vienos arba daugiau (nuo 3 iki 7) navų. Daugianavėje bažnyčioje gali būti centrinė, šoninės ir skersinės navos, kurios būna viena nuo kitos atskirtos atramų (stulpų, piliorių ar kolonų) eilėmis. Navos būna centrinės (platesnės, dažnai aukštesnės), šoninės (siauresnės; haliniuose pastatuose vienodo aukščio su centrine nava) ir skersinės, vadinamos transeptu (lotyniško kryžiaus plano pastatuose).

EN A nave is the middle or body of a church, or (etymologically unrelated) the hub of a wheel.In Romanesque and Gothic Christian abbey, cathedral basilica and church architecture, the nave is the central approach to the high altar, the main body of the church. "Nave" (Medieval Latin navis, "ship") was probably suggested by the keel shape of its vaulting. The nave of a church, whether Romanesque, Gothic or Classical, extends from the entry — which may have a separate vestibule, the narthex — to the chancel and is flanked by lower aisles[ separated from the nave by an arcade. If the aisles are high and of a width comparable to the central nave, the structure is sometimes said to have three naves.

NAVA - NAVE

PILIASTRAS - PILASTER

LT Piliastras (lot. pila − kolona, stulpas; it. pilastro) − konstrukcinis ar dekoratyvinis architektūros elementas, vertikalus stačiakampis arba pusapvalis sienos kyšulys (panašus į iš sienos išsikišusią koloną ar stulpą).

Piliastras plačiai buvo naudojamas Orderinėje architektūroje. Jis yra labiau dekoratyvinis elementas, tarnaujantis kaip vertikalus sienos papuošalas. Piliastras taip pat gali tarnauti kaip sienos konstrukcijos sustiprinimas.

Piliastras kartoja orderinę koloną, bet skirtingai nuo jos neturi entazio (praplatėjimo).Piliastras ypač būdingas renesanso, baroko ir klasicizmo architektūrai.

EN A pilaster is a slightly-projecting column built into or applied to the face of a wall. Most commonly flattened or rectangular in form, pilasters can also take a half-round form or the shape of any type of column, including tortile.

In discussing Leon Battista Alberti's use of pilasters, which Alberti reintroduced into wall-architecture, Rudolf Wittkower wrote, "The pilaster is the logical transformation of the column for the decoration of a wall. It may be defined as a flattened column which has lost its three-dimensional and tactile value."

A pilaster appears with a capital and entablature, also in "low-relief" or flattened against the wall.

PILIASTRAS - PILASTER

PILIORIUS - PILLAR

LT Piliorius (pranc. pilier – stulpas) – konstrukcinis statinio elementas; keturkampio ar daugiakampio skerspjūvio atrama. Kaip ir kolona kartais turi bazę, kapitelį. Remia perdangą, paramines arkas ir skliautus, skaido erdvę. Stačiakampio, apvalaus ar daugiakampio skerspjūvio architektūrinis statramstis. Lietuvoje išplito su gotikos architektūra XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje. Lietuvos gotikinių bažnyčių pilioriai buvo aštuoniakampiai (pirmųjų katedrų liekanos Vilniaus Arkikatedros Bazilikos požemiuose, Vilniaus Šv. Jonų, Kauno Vytauto bažnyčios). Kartais jie aštuoniakampiai, su voleliais briaunose (Vilniaus Šv. Mikalojaus, Vilniaus Bernardinų bažnyčios). Renesansiniai pilioriai buvo panašūs į gotikinius (Rykantų, Skarulių, Veliuonos bažnyčios).

EN A column or pillar in structural engineering is a vertical structural element that transmits, through compression, the weight of the structure above to other structural elements below. For the purpose of wind or earthquake engineering, columns may be designed to resist lateral forces. Other compression members are often termed "columns" because of the similar stress conditions. Columns are frequently used to support beams or arches on which the upper parts of walls or ceilings rest. In architecture "column" refers to such a structural element that also has certain proportional and decorative features. A column might also be a decorative or triumphant feature but need not be supporting any structure e.g. a statue on top.

PILIORIUS - PILLAR

PORTIKAS - PORTICO

LT Portikas pastato dalis; atviras prieangis su kolonomis. Portikas dažniausiai būna išsikišęs; 1 arba 2 aukštų, turi perdangą, kartais su frontonu ar atiku. Portikai atsirado antikinėje architektūroje (archaikos laikotarpio statiniuose), ypač paplito renesanso ir klasicizmo pastatuose. Portiką paprastai sudaro lyginis skaičius kolonų. Dažniausiai pasitaikantys portikai yra keturių arba šešių kolonų - tetrastiliaus ir heksastiliaus. Architektūroje rečiau pasitaiko oktastiliaus ir dekastiliaus, atitinkamai aštuonių ir dešimties kolonų, portikų. Žymiausi antikiniai oktastiliaus portikai yra Partenono Atėnuose ir Panteono Romoje. Lietuvoje žymiausias, Vilniaus katedros portikas yra heksastiliaus.

EN A portico is a porch leading to the entrance of a building, or extended as a colonnade, with a roof structure over a walkway, supported by columns or enclosed by walls. This idea was widely used in Ancient Greece and has influenced many cultures, including most Western cultures. Some noteworthy examples of porticos are the East Portico of the United States Capitol, the portico adorning the Pantheon in Rome and the portico of University College London. Bologna, Italy, is famous for its porticos. In total, there are over 45 kilometres of arcades, some 38 in the city center. The longest portico in the world, about 3.5 km (2 mi), extends from the edge of the city to Sanctuary of the Madonna di San Luca. In Turin, Italy, porticos stretch for 18 kilometres.

PORTIKAS - PORTICO

TRANSEPTAS - TRANSEPT

LT Transèptas [ trans... + lot. saeptum — pertvara], bazilikinio ↗

plano arba lotyniško kryžiaus plano bažnyčios skersinė nava (tarp presbiterijos ir išilginių navų) Bažnyčioje transeptas atskiria navą nuo šventoriaus, apsidės, klebonijos ar presbyterijos. transepts kirsti nava sankryžoje, kuri priklauso vienodai pagrindinės navos ašis ir transepto. Altorius paprastai atsuktas į rytus, transeptas tęsiasi į šiaurę ir į pietus. Galinė siena dažnai turi papuošta apskritais vitražiniais ornamentuotais langais, akmeniniais ažūrais.

EN Area of a church where the nave, choir, and transept intersect. The transept of a church separates the nave from the sanctuary, whether apse, choir, chevet, presbytery or chancel. The transepts cross the nave at the crossing, which belongs equally to the main nave axis and to the transept. Since the altar is usually located at the east end of a church, a transept extends to the north and south. The north and south end walls often hold decorated windows of stained glass, such as rose windows, in stone tracery.

TRANSEPTAS - TRANSEPT

VARGONAI - ORGAN

LT Vargonai (gr. Organon – instrumentas) – pučiamasis klavišinis muzikos instrumentas.

Vargonai būna įvairių tipų, dažnai sudėtingos sandaros: labai didelių, turinčių >30 000 vamzdžių, ir nedidelių kilnojamųjų.

Pirmieji vargonai Vilniaus katedroje įrengti 1595 m. Jų meistras buvo Jonas Kopelmanas, drožėjas Bernardas Holcas, tapytojas Kristupas Bžeskis. Šie vargonai sudegė per 1610 m. gaisrą. Apie 1618 m katedroje vėl įrengti dideli vargonai, kurie buvo sunaikinti per XVII a. rusų invaziją. 1859 m. iš Vilniaus augustinų Švč. M. Marijos Ramintojos bažnyčios atkelti didieji vargonai. Jų XVIII a. antrosios pusės barokinis prospektas išlikęs iki šios dienos, tik praplėstas pridedant šoninius bokštus.

EN An altar is any structure upon which offerings such as sacrifices and votive offerings are made for religious purposes, or some other sacred place where ceremonies take place. Altars are usually found at shrines, and they can be located in temples, churches and other places of worship. Today they are used particularly in the religions of Buddhism, Hinduism, Shinto, Taoism, as well as Christianity, LaVeyan Satanism, Thelema, Neopaganism, and in Ceremonial magic. Judaism did so until the destruction of the Second Temple. Many historical faiths also made use of them, including Greek and Norse religion. In the liturgy of the Roman Catholic Church, the altar is where the Sacrifice of the Mass is offered. Mass may sometimes be celebrated outside a sacred place, but never without an altar, or at least an altar stone.

VARGONAI - ORGAN

VARPINĖ - BELFRY

LT Varpinė – statinys, kurio viršuje yra varpas. Varpinės statomos prie bažnyčių. Jose gali būti nuo 1 iki keliasdešimt įvairių varpų. Kai kuriose varpinėse įrengiamas karilijonas. Žymiausias varpinė yra Pizos bokštas. Lietuvoje pati žinomiausia yra Vilniaus katedros varpinė.Lietuvoje varpinės pradėtos statyti vėliau nei bažnyčios. Spėjama, kad varpai Lietuvoje pradėti naudoti ne anksčiau kaip XV a. Dar ir šiandien kai kuriose mūsų bažnyčiose tenkinamasi vienu nedideliu varpeliu, paprastai įtaisomu viršuje ar prie įėjimo į bažnyčią, vadinamųjų didžiųjų bažnyčios durų ar prie zakristijos. Kai varpai pradėti plačiau naudoti, pirmieji jų negalėjo būti tokie dideli, kad jiems įtaisyti būtų buvęs reikalingas atskiras statinys. Pakakdavo paprasčiausios medinės konstrukcijos, kurios viršus, varpo vieta, būtų apsaugota nuo žalingo atmosferinio reiškinių veikimo.

EN Belfry is a tower which contains one or more bells, or which is designed to hold bells, even if it has none. In the European tradition, such a tower most commonly serves as part of a church and contains church bells. When attached to a city hall or other civic building, especially in continental Europe, it is often named "belfry". Elsewhere, the term "belfry" refers strictly to the part of the tower which contains the bells. Thus some bell towers have no belfry. The occasional free standing bell tower may also be referred to by its Italian name, campanile. Old bell towers may be kept for their historic or iconic value, though in countries with a strong campanological tradition they often continue to serve their original purposes as well.

VARPINĖ - BELFRY

ALTORIUS - ALTARPEACE

LT Altorius – kulto reikmėms skirtas baldas, naudojamas religiniam aukojimui; vieta, kurioje atliekamos (religinės) apeigos. Altoriai statomi kulto vietose (bažnyčiose, šventyklose) ar kitose šventose vietose. Altoriai žinomi daugelyje kultūrų, religijų. Ypač būdingi judaizmui, krikščionybei, neopagonybei, šintoizmui, induizmui, budizmui ir daoizmui. Altorius Katalikų bažnyčioje yra vieta su tam tikros formos stalu. Prie altoriaus kunigas Šv. Mišių metu meldžiasi ir aukoja Šv. Mišių auką. Svarbiausia bažnyčios dalis. Anksčiau altorius buvo statomas bažnyčios arba presbiterijos viduryje, dabar katalikų bažnyčios didysis altorius yra prie galinės presbiterijos sienos, atitvertas nuo navos baliustrada, prie kurios yra dalijama komunija.

EN An altarpiece is a picture or relief representing a religious subject and suspended in a frame behind the altar of a church. The altarpiece is often made up of two or more separate panels created using a technique known as panel painting. It is then called a diptych, triptych or polyptych for two, three, and multiple panels respectively. Groups of statuary can be placed on the altar. Sometimes the altarpiece is set on the altar itself. If the altar stands free in the choir, both sides of the altarpiece can be covered with painting. The screen, retable or reredos are commonly decorated. Originally, the altarpiece was placed in front of the altar, with the priest standing behind it facing the congregation[citation needed]. In the 13th century, the altarpiece moved behind the altar, with the sacrament placed in front of it and the priest standing with his back to the congregation.

ALTORIUS - ALTARPEACE

Piešė / Pictures made by:

Agnė Kasarauskaitė, Greta Paluckaitė,

Lina Katiliūtė, Adas Juška, Audrius Akučka,

Justina Jaseliūnaitė, Lukas Kavaliauskas,

Kamlė Venclovaitė, Sandra JonušaitėRadviliškio dailės mokykla,

Lithuania 2009-2011

Project Listening to the voices of churches and mosques from Western to Eastern EuropeThe Lifelong Learning Programme COMENIUS