Download pdf - Sveikatos mokslai", 2011 m. Nr.1, 2 dalis

“Sveikatos mokslai” Nr.1 2011 m.3808

sąnarys; ryškus kraujotakos nepakankamumas; mažas kaulo tankis; ryškus raumenų disbalansas; paciento motyvacijos trūkumas.

Čiurnossąnarioendoprotezavimooperacija. Čiur-nos sąnario endoprotezavimo operacijos metu čiurnos sąnariniai paviršiai pakeičiami implantu. Pasaulio ortopedinėse klinikose dominuoja trijų rūšių protezai: STAR protezai su kaulo cementu ir be kaulo cemento (6 pav.); Buechel-Pappas (BP) protezai, turintys meniską ir implantuojami be kaulo cemento (5 pav.); Agility be-cemenčiai protezai, neturintys menisko (7 pav.).

Pirmoji STAR protezo versija buvo naudojama su kaulo cementu, dabar naudojamos abi versijos: su kaulo cementu ir be jo. Kofoed ir Dauborg (1995) ap-rašė becemenčius STAR protezus 1995 m., Buechel ir Pappas (1988) aprašė becemenčius čiurnos implantus, pagamintus iš chromuoto kobalto ir molibdeno lydinio 1988 m., Pyevich ir kt. (1997) aprašė Agility (1997) čiurnos protezus 1997 m.

Literatūroje yra aprašyta nauja chirurginė čiurnos re-konstrukcinė operacija, kai naudojama donoro kremzlė [37]. Implantuojamas visiškai naujas sąnarinis paviršius (imama šviežia donorinė kremzlė) vietoj metalo ar plas-tiko endoprotezo. Pagrindinis privalumas – galimybė pa-keisti visą čiurnos sąnarį su gyvomis kremzlės ląstelėmis. Persodinant donorinį kaulinį ir kremzlinį audinį, nebuvo implanto atmetimo dėl imuninės reakcijos atvejų. Ope-racijos metu nuo čiurnos kaulų pašalinamos pažeistų kaulų ir kremzlių dalys. Tada, naudojant specializuotus instrumentus, išpjaunamas analogiškas savo dydžiu bei forma donoro segmentas (8 pav.) ir persodinamas (9 pav.). Operacijos rezultatai būna geri ir vyresnio amžiaus pacientams, bet dažniausiai ji atliekama jaunesniems ir aktyvesniems, taip pat pirmenybė teikiama, jeigu pažeisti abu čiurnos sąnariai (8, 9 pav.).

Lietuvoje implantuojamas becementinis STAR (Wlink, Germany) endoprotezas [55]. Šio protezo me-talinės detalės pagamintos iš kobalto ir chromo lydinio, paviršius padengtas titano ir hidroksilapatito sluoksniais. Gaminamos penkių dydžių blauzdikaulio ir keturių dydžių šokikaulio detalės. Meniskai gaminami iš labai didelio molekulinio svorio polietileno [2]. Operacija atliekama taikant spinalinę nejautrą. Daromas prie-šakinis pjūvis, atveriamas čiurnos sąnarys. Atliekami horizontalūs ir paraleliniai blauzdikaulio distalinės ir šokikaulio proksimalinės dalių pjūviai, pašalinama kiek galima daugiau užpakalinės kapsulės, implantuojamas protezas. Į žaizdą įvedamas siurbimo drenas ir žaizda pasluoksniui užsiuvama. Padaromos rentgeno nuotrau-kos, koja trims savaitėms fiksuojama longete. Čiurnos

sąnarys yra neutralioje padėtyje [55]. Naudojant protezą su cementiniu fiksavimo būdu, koja imobilizuojama longetėje 3-5 dienas [22].

Minkštøjøaudiniøatpalaidavimometodika.Minkš-tøjøaudiniøypatybės.Minkštieji audiniai – tai raume-nys, sausgyslės, fascijos, raiščiai, sąnarinės kapsulės ir kremzlės. Susitraukdami ir atsipalaiduodami raumenys keičia kūno padėtį erdvėje ir atlieka judesius. Raumenys prisitvirtina prie kaulų sausgyslėmis arba aponeurozėmis. Fascija apgaubia ir prilaiko visus kūno raumenis ir orga-nus. Ji atskiria skirtingus raumenis tuo pat metu leisdama jiems netrukdomai slysti vieniems šalia kitų. Tarp fascijų yra išsidėstę nervai, kraujagyslės, limfagyslės.

Visas jungiamasis audinys susideda iš tvirtos, lanks-čios, ekstraląstelinės kolageno struktūros, elastino reti-kulinių skaidulų, apsuptų pagrindinės substancijos, kurią sudaro vanduo ir glikozaminoglikanai. Ilgos kolageno skaidulos yra pagrindinis jungiamojo audinio kompo-nentas, suteikiantis formą, tvirtumą, tamprumą, struk-tūrinę integraciją [20]. Kolageno struktūrą supa fibrob-lastai ir chondrocitai, kurie atstato pažeistą audinį [29]. Jungiamojo audinio funkcijas nulemia jo ekstraląstelinė struktūra ir pagrindinė substancija. Skaiduliniame jun-giamajame audinyje (sausgyslėse, raiščiuose, fascijose) pagrindinę substanciją sudaro palyginti mažai skysčio, bet daug kolageno ir elastinių skaidulų, suformuojančių tvirtą, lanksčią medžiagą [20]. Sausgyslėse lygiagrečiai viena kitos atžvilgiu išsisdėsčiusios kolageno skaidulos nulemia pastarųjų tvirtumą ir atsparumą deformacijai (rigidiškumą), tuo tarpu raiščių skaidulos išdėstytos laisviau ir įvairiomis kryptimis, kad galėtų sąveikauti su įvairiakryptėmis veikiančiomis jėgomis [29].

8 pav. Prietaisas naudojamas paimti donoro sąnarį. Fiksuo-jamas ant donoro kojos [37]. 9 pav. Persodintas sveikas

čiurnos sąnarys [37].

REABILITACIJA

38092011 m. “Sveikatos mokslai” Nr.1

Pagrindinė substancija sutepa skaidulas ir leidžia joms nevaržomai slysti viena kitos atžvilgiu [60] ir tar-pininkauja dujų ir medžiagų apykaitos reakcijose [20]. Pagrindinės substancijos struktūra gali kisti nuo žele pavidalo, ribojančios judesį, iki skystos konsistencijos, skatinančios judesį. Ši savybė vadinama tiksotropija. Judesys, minkštųjų audinių manipuliacija, šiluma, vib-racija skystina pagrindinę substanciją, ir tai palengvina dujų, maisto ir šalinimo medžiagų apykaitą bei sklandų kolageno ir elastino skaidulų slydimą.

Pakitimaiminkštuosiuoseaudiniuosepoimobilizaci-jos. Svarbu žinoti, kokie pasikeitimai po imobilizacijos vyksta raumenyse, nesąnariniuose audiniuose, kolagene, raiščiuose, jungiamajame audinyje ir sausgyslės-rau-mens jungtyje. Panagrinėsime trumpalaikės ir ilgalaikės imobilizacijos poveikį šiems audiniams.

Raumuo.Akivaizdūs pakitimai raumenyje atsiranda jau antrą parą po imobilizacijos [52]. Ankstyviesiems pakitimams yra priskiriamas sarkoplazminio tinklo gali-nių cisternų pakitimas. Palyginus su normaliu raumeniu (10 pav.), mitochondrijoje buvo pastebėtas didesnis elektronų tankis, daugelis Z-diskų buvo vingiuoti. 11 paveikslėlyje yra parodytas tipinis raumens vaizdas po 5 parų imobilizacijos. Matosi ypatingai deformuoti sarkomerai. Beveik nebesimato I linijų. Būna atvejų, kad didesni pakitimai pastebimi daugiau proksimalinės ir distalinės raumens dalies skaidulose, nei vidurinėje raumens dalyje. Kitame jungiamajame audinyje tarp gretimų skaidulų taip pat buvo pastebėtas padidėjęs makrofagų skaičius [52].

Praėjus 4 savaitėms po imobilizacijos atsiranda žymus atstumas tarp kontraktilinių dalelių ir gretimų

skaidulų, pakinta skaidulos forma bei dydis. Sumažėja raumens masė. Visame raumenyje deformuojasi Z-diskai, išsidėstydami įžambiai ar net išilgai.

Po 8 imobilizacijos savaičių Z-diskų kryptis pasidaro atsitiktinė, sarkomerai išsidėstę padrikai [11].

Kliniškai buvo ištirta, kad taip pakitęs raumuo pra-randa galimybę pradėti įtempimą. Įrodyta [1], kad imobilizacijos sukelta atrofija labiausiai pažeidžia tuos raumenis, kurie kerta vieną sąnarį ir kurių struktūrą sudaro palyginti didelis lėtųjų skaidulų kiekis. Tokie yra, pavyzdžiui, plekšninis, tarpinis platusis ir vidinis platusis raumenys. Mažiau pažeidžiami yra aktyvinami, greiti raumenys [1]. Žinant, kad žmogaus raumenys turi palyginti vienodą lėtųjų ir greitųjų skaidulų santykį, galima numanyti, kad imobilizacijos poveikis yra visa apimantis.

Pastebėta, kad raumenyje, kuriam buvo taikoma imobilizacija trumpėjimo padėtyje, ryškiai sumažėjo sarkomerų ilgis [13]. Tai svarbu, nes sarkomerų ilgio pakitimai turi įtakos raumens mechaninėms savybėms.

Apibendrinant galima teigti, jog pakitimai raumenyse yra matomi histologiškai ir pasireiškia funkciškai. Rau-menų masės netekimas ir sarkomerų ilgio pasikeitimai žymiai sumažina funkcinį raumens įtempimo pajėgumą. Sarkomerų ilgį gali paveikti išlaikomas įtempimas ir/arba raumens audinio ištempimas. Ilgalaikė imobilizacija toliau veikia raumenį, gali sukelti negrįžtamų pakitimų ir ilgalaikių funkcinių sutrikimų.

Jungiamasis audinys. Imobilizacija paveikia ir jun-giamąjį audinį. Išvešėja nesąnariniai audiniai, kremzlė sąnario kraštuose ir atrofuojasi svorį atlaikančios sritys [19]. Jau po 2 imobilizacijos savaičių atsiranda vietinė

10 pav. Normalaus raumens skaidulų išilginis pjūvis. Pastaba: A, A-linija; I, I-linija; Z, Z-diskas; M, M-linija; T, skersi-nis vamzdelis; rodyklės, funkcinis sarkoplazminis tinklas [15].

11 pav. Plekšninio raumens išilginis pjūvis po 5 imobilizaci-jos dienų. Z-diskų vingiavimas ir miofibrilės susitraukimas ir suirimas [3].

REABILITACIJA


kaulinė sklerozė ir rezorbcija, padidėja kolageno sintezė. Kaip ilgalaikės imobilizacijos pasekmė, susiformuoja fibroidinis-riebalinis audinys, kuris prasiskverbia į są-nario plyšius ir apgaubia raiščius. Sąnarinė kremzlė rezorbuojasi ir ją pakeičia fibroidinis-riebalinis audinys. Buvo pastebėta ir degeneracinių pakitimų, pvz., sinovi-nio skysčio slopinimas sąnarinėje kremzlėje. Sinovinė membrana pamažu prilimpa prie kremzlės, o naujai susintetintas kolagenas kaupiasi atsitiktinėse vietose. Dėl kolageno skaidulų ir glikozaminoglikanų santykio pakitimų žymiai susilpnėja raiščiai [19].

Be to, imobilizicija paveikia ir pasyvias raumens dalis. Sumažėja audinio elastingumas, ir tai turi įtakos judesio amplitudei.

Kolagenas. Imobilizuotos kolageno skaidulos daž-niausiai visiškai suyra. Kai kurios dalys neturi kolageno, kai tuo tarpu kitose dalyse kolagenas yra išsidėstęs pa-lyginti sistemingai. Po 8 imobilizacijos savaičių buvo atliktas skersinis kolageno pjūvis ir aptikta, kad kolageno išliko mažiau nei 50% palyginus su sveikąja puse. Todėl nusilpsta tiek sausgyslės, tiek raumuo. Be to, kolageno pakitimai gali pažeisti sausgyslės slydimo funkciją. Vė-liau sutrumpėja raiščiai ir atsiranda sąaugų [40].

Raiščiai. Buvo ištirta, kad mobilizacijos metu osteo-klastai rezorbuoja poantkaulinį kaulą ir suardo raiščio prisitvirtinimo prie kaulo vietą [58]. Po 1–2 imobilizaci-jos savaičių audinys būna suiręs, nes jame susiformuoja didžiuliai netvarkingai išsidėsčiusios tarpląstelinės medžiagos pluoštai. Buvo pastebėta ryškių defektų tarp pluoštų ir raiščio substancijos [14].

Sausgyslės ir raumens jungtis.Sausgyslės ir raumens jungčiai yra skiriamas ypatingas dėmesys, nes tai yra la-bai dažnų pažeidimų vieta. Yra du prisitvirtinimo vietos tipai – tiesioginis ir netiesioginis [18]. Tiesioginiu būdu daugiausia prisitvirtinusios giliosios skaidulos, kurios jungiasi prie kaulo stačiu kampu. Paviršinės skaidulos, tiek proksimalinėje, tiek distalinėje struktūros dalyje, prisitvirtina prie antkaulio. Giliosios skaidulos tvirtinasi keturiose atskirose zonose. Netiesioginio prisitvirtinimo atveju vyrauja paviršinės skaidulos, kurios tvirtinasi prie kaulo susiliedamos su antkauliu. Gilesnės skaidulos tik šiek tiek tvirtinasi prie skaidulinės kremzlės tranzitinės zonos, kaip būna tiesioginių prisitvirtinimų atvejais. Kolageninės skaidulos tvirtinasi prie gilių nišų arba prie giliųjų įdubų, kurios susiformuoja tarp raumens ląstelių pirštų formos ataugų. Tai padidina sąlyčio plotą tarp raumens skaidulų ir sausgyslės kolageno; taigi, sumažėja jėgos vieneto plotas.

Lėtųjų (I tipo) ir greitųjų (II tipo) raumens skaidulų prisitvirtinimo vietas imobilizacija paveikia skirtingai. I

tipo skaiduloms jungties kontaktinis plotas sumažintas iki 48%, ir 46% II tipo skaiduloms. Struktūriškai imobi-lizacijos metu raumens ląstelių terminiai procesai pasi-darė „stambūs ir paviršutiniški“ [18]. Nebuvo pastebėta skirtumo tarp kolageninių skaidulėlių sausgysliniame jungties gale.

Visi šie pakitimai minkštuosiuose audiniuose pasi-reiškia funkciškai: sumažėjusiu raumens įtempimo pa-jėgumu, sąnario judesių sumažėjimu, ir tai gali sukelti ilgalaikių funkcinių sutrikimų.

Minkštøjøaudiniøatpalaidavimopoveikis. Minkštųjų audinių atpalaidavimo metodikaturi visus tradicinio ma-sažo privalumus ir specifinių tik šiai technikai būdingų bruožų [48]. Atliekant minkštųjų audinių atpalaidavimą ištempiamos raumeninės skaidulos, didėja kolageno pa-slankumas, gerėja veninis ir limfinis drenažas. Padidėjęs spaudimas ląstelių išorėje masažo metu ir po jo gerina skysčio absorbciją, taigi pervargusias ar traumuotas vietas pasiekia šviežias kraujas. Sąaugos ir randai gali būti suskaidyti į smulkesnes daleles taip, kad juose taptų galima fagocitozė ir absorbavimasis per limfą.

Minkštųjų audinių atpalaidavimo poveikio mecha-nizmas. Audiniai turi elektrinio laidumo savybę. Pažei-dus raumens fasciją, sumažėja ir elektrinis potencialas. Ištirta, kad sutankėjęs kolagenas mažina arba blokuoja elektros impulsų srautą audiniuose, todėl sumažėja fascijos ląstelių aktyvumas. Fascijos tiksotropinė savybė pasireiškia, kai fascija sutrumpėja ar sustorėja. Pagrin-dinė substancija įgauna žele konsistensiją ir apriboja judesio galimybę.

Spaudimas skatina pagrindinės substancijos virtimą skysčiu, todėl audinyje padidėja vandens kiekis ir elek-trinis laidumas [41]. Tai padidina elektrinį aktyvumą ir pagerina nervų ir raumenų sistemos ryšius.

Kartu taikant koncentrinį raumens įtempimą ir spe-cifinį spaudimą, geriau mobilizuojamas jungiamasis audinys [31]. Teigiamą poveikį turi išilgai fascijos atlie-kamas spaudimas; taikant išilginį braukimą, raumeniui susitraukiant ekscentriškai, efektyviai išsitempia ir pail-gėja jungiamasis audinys [8]; atliekant masažą braukiant išilgai, kai raumenys atlieka ekscentrinį susitraukimą, galima efektyviai ištempti ir pailginti jungiamuosius audinius.

Lietuvoje 80% čiurnos sąnario endoprotezavimo operacijų buvo atlikta pacientams, kuriems diagnozuotas potrauminis čiurnos sąnario osteoartritas [55] su jam būdingais minkštųjų audinių pakitimais po sužalojimo ar imobilizacijos. Pažeidžiami minkštieji audiniai ir endoprotezavimo operacijos metu, ir pooperaciniu laikotarpiu, kai čiurnos sąnarys būna imobilizuotas

REABILITACIJA


longetėje [55]. Todėl minkštųjų audinių atpalaidavimas gali būti efektyvus gydymo metodas, atstatant čiurnos sąnario funkciją [48].

Kineziterapijos ypatumai po čiurnos sąnario pa-keitimo operacijos. Kineziterapija pradedama taikyti ankstyvuoju pooperaciniu periodu. Pirmiausia atliekami izometriniai pratimai blauzdos, sėdmenų, keturgalvio šlaunies raumenims. Daromi aktyvūs judesiai: šlaunies lenkimas, atitraukimas, pritraukimas, blauzdos lenkimas ir tiesimas. Taip pat atliekami pratimai su pasipriešinimu neoperuota koja – stiprinami šlaunį lenkiantys, tiesian-tys, atitraukiantys, pritraukiantys, blauzdą tiesiantys ir lenkiantys raumenys [57]. Pacientas mokomas atlikti diafragminį kvėpavimą, kaip teisingai ir saugiai keltis iš lovos, vaikščioti su ramentais, neminant operuota koja.

Didžioji dalis chirurgų rekomenduoja ramentus arba vaikštynę naudoti 10–12 savaičių po operacijos [2, 37]. Jei buvo naudotas becementinis protezas, atliekamas tyrimas rentgenu siekiant įsitikinti, ar kaulas gerai susi-jungęs su metaliniu implantu, ir po to sudaroma kinezi-terapijos programa. Pirmiausia svarbu mažinti skausmą ir pabrinkimą [47, 34]. Taikoma elektroterapija, šilumos, šalčio terapija, švelnus masažas ir kiti metodai bei prie-monės, mažinantys raumenų įtempimą ir skausmą.

Atliekami pasyvūs ir aktyvūs pratimai atviroje kine-matinėje grandinėje. Jei leidžia protezo konstrukcija, aktyviai daromas pėdų sukimas į vidų, į išorę, sukimas ratu [57]. Naudojant STAR implantą šoniniai judesiai ne-galimi [23]. Atliekami pasyvūs ir aktyvūs pėdos lenkimo, tiesimo judesiai. Taip pat daromi pratimai, stiprinantys visos kojos raumenis, su pagalbinėmis priemonėmis (elastine juosta, svareliais). Vėliau įtraukiami pratimai uždaroje kinematinėje grandinėje. Pratimai atliekami sėdint, naudojamas laiptelis, balansavimo lenta [57]. Ypač didelis dėmesys skiriamas eisenos treniravimui, judesių koordinacijai, propriocepcijos gerinimui [2]. Toliau pratimai intensyvinami, pradedama naudotis stacionariu dviračiu, atliekami pratimai baseine. Darant pratimus baseine, nėra apkraunamas protezuotas sąna-rys, plūdrumas palengvina judėjimą.

Šiuolaikinėje kineziterapijoje, be įprastinio gydymo judesiu, t.y., fizinių pratimų, taikomi įvairūs fiziniai veiksniai: terminiai (šildant giliuosius audinius, šildant paviršinius audinius, šaldant), mechaninius (tempimas, kompresija, vanduo, garsas), elektromagnetiniai (elek-tromagnetiniai laukai, elektros srovės). Jie derinami su kineziterapijos metodais ir priemonėmis [25]:

1. Impulsinė magnetoterapija skiriama mažinti patinimui, uždegimui, nuskausminti. Magnetinio lauko

poveikis yra vietinis ir humoralinis bei refleksinis [25, 62].

2. Krioterapija – mažinti skausmui, tinimui, už-degimui [62].

3. Raumenų elektrostimuliacija – aktyvinti ir stip-rinti nusilpusius blauzdos, šlaunies raumenis. Poveikis pasireiškia raumenų skaidulų hipertrofija. Storėjant raumeniui didėja jo jėga, ištvermė (vidutiniškai 40%). Natūralus raumens susitraukimas skiriasi nuo dirbtinai sukelto elektrostimuliatoriumi. Tačiau taip treniruojant raumenį, jo jėga ir ištvermė vystosi greičiau [25].

4. Transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija (TENS) – tai efektyvus metodas, naudojamas skausmui mažinti. Taikant šį metodą, galima sumažinti medika-mentų kiekį 1/2, 1/3 ar visai jų atsisakyti. Ypač tai svarbu pacientams, kurie negali vartoti vaistų ilgą laiką, jų ne-toleruoja [21].

5. Kompresinė terapija – naudojamas sumažintas atmosferos slėgis. Yra keičiamas onkotinis ir hidrostatinis slėgiai, intensyvėja periferinė kraujotaka, gerėja kapilia-rinė apykaita [63].

6. Šilumos terapija . Naudojamos šilumos ap-likacijos (parafino, purvo) padeda sumažinti skausmą, raumenų įtempimą [62].

Krioterapija. Šiuo metu ypač daug dėmesio skiriama šalčio terapijai. Krioterapija – tai žemos ir fiziologiškai adekvačios organizmui temperatūros taikymo metodų visuma, skiriama audinių, organų, organizmo tem-peratūrai sumažinti gydymo tikslais [61. Naudojama gydant ūmias traumas ir poūmius pažeidimus, taip pat sumažinti diskomfortą sportininkams po fizinio krūvio, ir reabilitacijoje [36].

Norint pasiekti reikiamo efekto ir nepakenkti, reikia žinoti apie fizikinį veiksnį būtinus dalykus [24]: savybes, fiziologinį poveikį, nepageidautiną poveikį, taikymo metodiką, veikiamą plotą, veiksnio galingumą, veiksnio dozę, procedūrų skaičių per savaitę, visų procedūrų skaičių, gydymo trukmę.

Krioterapijos veikimo mechanizmas.Organizmui patyrus šaltį, sukeliamos fiziškai pasikartojančios atsa-komosios reakcijos. Pirmiausia susitraukia smulkiosios kraujagyslės, todėl oda pabąla, ir jaučiamas drebulys, dilgčiojimas. Šis organizmo signalas receptoriais per-duodamas į centrinę nervų sistemą, ir endokrininės si-stemos struktūros išskiria biologiškai aktyvias medžiagas. Pastarosios sukelia tolimesnį atsaką: suaktyvėja šilumos gamyba raumenyse ir vidaus organuose, todėl oda parausta, juntama šiluma. Išsekus organizmo adapta-ciniams kompensaciniams procesams, prasideda trečia fazė – sušalimas: oda įgauna melsvą atspalvį, pastebimas

REABILITACIJA


raumenų trūkčiojimas. Užsitęsus šiai fazei, organizmas patologiškai atšąla (požymiai: melsvos lūpos, žąsies oda, ima krėsti šaltis).

Fiziologinis ir terapinis poveikis.Išskiriama lokalioji ir bendroji krioterapija. Traumatologijoje ir ortopedijoje didelę reikšmę turi būtent lokalioji krioterapija. Veikiant tam tikrą organizmo vietą žemos temperatūros fiziniais veiksniais, susiaurėja kraujagyslės, lėtėja metabolinės reakcijos ir kraujotaka, mažėja deguonies suvartojimas. Odoje esantys skausmo jutimo receptoriai susilpnina atsako perdavimą į centrinę nervų sistemą, todėl suma-žėja skausmo pojūtis. Krioterapijos procedūra pradžioje sukelia raumens susitraukimą, o maždaug po 10 minu-čių jis atsipalaiduoja. Uždegimo vietoje šaltis slopina mikroorganizmų dauginimąsi, todėl mažėja audinių pa-brinkimas. Sulėtėjusi kraujotaka šalčio poveikio vietoje trikdo toksinių medžiagų skverbimąsi į organizmą, ir tai aktyvina audinių regeneraciją, žaizdų gijimą. Žaizdoje ir aplink ją greitėja fibroblastų diferenciacija, susidaro granuliacinis audinys, kinta audinių struktūra, kuri lemia nepatologinio rando susidarymą.

Šalutinis krioterapijos poveikis: peršalimas, krio-destrukcija, galimybė susirgti autoagresinės kilmės ligomis. Tačiau jų galima išvengti išsamiai, pakankamai įvertinus situaciją – paciento amžių, ligos anamnezę ir etiopatogenezę.

Svarbu pacientą informuoti apie šalčio poveikio stadijas ir apie tai, kokį diskomfortą jis gali patirti, kokio rezultato laukiama, kad tokiu būdu galima greitai su-mažinti skausmą [44].

Šalčio terapijos kontraindikacijos: alergija šalčiui, Reino sindromas, nervinio audinio pažeidimas, kai kurios reumatoidinio artrito būklės [36].

Krioterapijos rūšys ir priemonės. Priklausomai nuo naudojamos temperatūros skiriamos dvi ktioterapijos rūšys: saikingai žemos ir ekstremaliai žemos tempera-tūros. Gydymui naudojamos krioterapijos priemonės: ledas, šalto gelio maišeliai, šalti kompresai, šalto van-dens vonios, cheminis ledas, šalto oro barokompresijos įrenginiai, iki –78°C atšaldytos CO2 dujos [50]. Litera-tūroje siūloma įvairių krioterapijos taikymo metodikų ir rekomendacijų, kuriose procedūros trukmė varijuoja nuo 10 iki 45-60 min. Temperatūros kitimas audiniuose priklauso nuo naudojamo šalčio formos, naudojimo lai-ko, poodinio sluoksnio storio. Pavyzdžiui, masažuojant ledu žemiausia temperatūra pasiekiama per 17,9 ± 2,4 min., o naudojant ledo aplikaciją – 28,2 ± 12,5 min. [49]. Keer su bendraautoriais (2000) iš Londono fizio-terapijos draugijos (Chartered Society of Physiotherapy) pateikia tokias šalčio taikymo analizės išvadas: susmul-

kinto ledo maišeliai per drėgną audeklą ant pažeistos srities efektyviausiai sukelia hipotermiją, toliau pagal efektyvumą eina šaldyto gelio maišeliai, paprastas ledas; negalima dėti šaldymo priemonių tiesiai ant odos, jas reikia aplikuoti tik per audeklą, kad nenušaltų audiniai; optimaliausia krioterapijos trukmė yra 20-30 minučių, išskyrus vietas, kur arti odos paviršiaus praeina nervai ir yra mažas poodinis riebalų kiekis, nes ten pakanka 10 minučių trukmės krioterapijos [6].

Vienas iš naujesnių krioterapijos būdų, pradėtų naudoti Vakarų Europoje, yra iki –78°C atšaldytos CO2 dujos, purškiamos 50 barų slėgio jėga. Tai sausos, bakteriostatinės, grynos dujos, kurios per labai trumpą aplikacijos laiką (30-60 sekundžių) sukelia audiniuose „terminį šoką“ – labai greitai atšaldo audinius nuo +5 iki +2°C temperatūros. Paviršinė vazokonstrikcija pa-siekiama po 7 sekundžių, o gilioji vazodilatacija – po 20 sekundžių (lyginant su gydymu ledu, paviršinių kraujagyslių vazokonstrukcija pasiekiama po 30 sek., o gilioji vazodilatacija po 20 min.), todėl priešuždegiminis efektas pasiekiamas per labai trumpą laiko tarpą. Gerai atsipalaiduoja raumenys, mažėja uždegiminis procesas, skausmas [6]. Tačiau kol kas nėra tarptautinio standarti-nio gydymo šalčiu rekomendacijų, skiriant šaltį dažniau-siai naudojamasi kokios nors didesnės klinikinės studijos rezultatų duomenimis ir asmenine praktika [6].

TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS Tyrimas buvo atliktas Palangos reabilitacijos ligoni-

nėje. Tyrime dalyvavo pacientai, kuriems buvo atlikta čiurnos sąnario pakeitimo operacija. Visi pacientai buvo operuoti Klaipėdos ligoninėje sąnarių implantacijos centre (SIC), operacijas atliko tas pats ortopedas-trauma-tologas, visiems buvo implantuotas STAR tipo protezas. Pirmąją tiriamųjų grupę (kontrolinę) sudarė 12 pacientų, kuriems buvo taikyta pratimų terapija. Antrąją grupę su-darė 12 pacientų, kuriems buvo atlikta pratimų terapija kartu taikant minkštųjų audinių atpalaidavimo metodiką ir krioterapiją. Tyrime dalyvavo 54,2% moterų (n=13) ir 45,8% vyrų (n=11). Tiriamųjų amžiaus vidurkis 53,8 ± 9,3 metai.

Buvo analizuojami bendri visų tiriamųjų rezultatai ir palyginti pirmosios bei antrosios tiriamųjų grupių rezultatai.

Tyrimo planas: • Pacientų apklausa ir apžiūra.• Čiurnos sąnario judesių amplitudės matavi-

mas.• Blauzdos raumenų jėgos įvertinimas.• Čiurnos sąnario ir pėdos apimčių matavimas.

REABILITACIJA


• Skausmo pojūčio vertinimas.• Funkcinis judesių vertinimas.• Savarankiškumo vertinimas pagal Barthel‘io

testą.Apklausa ir apžiūra. Buvo surinkta ligos ir gyvenimo

anamnezė: amžius, ligos trukmė, operacijos data, tipiniai nusiskundimai, kitų sistemų sutrikimai, vartojami vaistai, socialinė padėtis. Apžiūros metu buvo įvertinta odos pakitimai – operacinis randas, sąnario forma, patinimas, deformacija, greta esančių raumenų būklė.

Judesių amplitudės matavimas. Judesių amplitudei sąnariuose matuoti naudojome goniometrą. Goniometrą sudaro tarpusavyje sutvirtintos dvi liniuotės ir kampa-matis. Atliekant matavimus visada naudojome vienodą pradinę padėtį – t.y. anatominę padėtį, kai judesys sąnaryje yra „ 0“.

Nejudančią goniometro dalį dėjome išilgai anato-minės kojos ašies taip, kad goniometro centras sutaptų su judesio centru sąnaryje. Judančiąją goniometro dalį dėjome išilgai kojos pagal anatominę ašį, kad judėtų su galūne [26]. Pėdos tiesimą nustatėme pacientui sėdint, blauzda sulenkta 90°, pėda su blauzda sudarė statų kampą. Goniometro ašis buvo padėta taip, kad eitų per pėdos apačią, nejudanti goniometro dalis – išilgai šeivikaulio, o judančioji – išilgai penkto padikaulio. Pa-cientas tiesia pėdą per čiurnos sąnarį. Normalus pėdos tiesimas yra 20°.

Pėdos lenkimą nustatėme taip pat kaip ir pėdos tiesimą, tik pacientas pėdą lenkia per čiurnos sąnarį. Normalus pėdos lenkimas yra 45° – 50° [26].

Raumenų jėgos vertinimas. Raumenų jėgą vertinome 5 balų sistema (Lovett‘o testas):

5 balai – norma – pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas ir stiprų pasipriešinimą;

4 balai – gerai – pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas ir nedidelį pasipriešinimą;

3 balai – patenkinamai – pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas;

2 balai – blogai – pilna judesio amplitudė pašalinus gravitacijos jėgų veikimą;

1 balas – nėra judesio, tik raumens susitraukimas;0 balų – nėra raumens susitraukimo [26]. Įvertinome priekinių blauzdos raumenų, kurie tiesia

pėdą, jėgą ir užpakalinių blauzdos raumenų, kurie lenkia pėdą, jėgą.

Čiurnos sąnario ir pėdos apimties matavimas. Ma-tavome juostele (ties vidiniu ir išoriniu kulkšnimis) per storiausią sąnario vietą. Buvo matuojamos abiejų kojų (sveikos ir operuotos) čiurnos sąnarių ir pėdų apimtys centimetrais.

Skausmo vertinimas. Subjektyvus skausmo vertinimas buvo matuotas vizualine analitine 10 balų skausmo skale (VAS): 0 balų – skausmo nėra, 10 balų – skausmas nepakeliamas (12 pav.). Skausmo stiprumą vertino pats pacientas.

Funkcinis judėjimo testas. Tyrimo metu buvo įvertin-tos paciento funkcinės judėjimo galimybės. Naudotas modifikuotas Keitel‘io indeksas (2 priedas).

Savarankiškumo vertinimas. Buvo įvertintas paciento savarankiškumas pagal Barthel‘io testą (1 priedas).

12 pav. VAS skalė.

Kineziterapijos programa.Visiems tiriamiesiems buvo taikyta individuali kineziterapija.

I grupės tiriamiesiems taikyta:I etapas (0-14 dienų).• Fiziniai pratimai:o Pasyvūs ir aktyvūs pėdos lenkimo – tiesimo

judesiai.o Izometriniai pratimai keturgalviui šlaunies rau-

meniui.o Tempimo pratimai: priekinei ir užpakalinei

blauzdos raumenų grupei, keturgalviui šlaunies raume-niui.

o Pratimai, stiprinantys visus šlaunies raumenis ir blauzdos raumenis (lenkiančiuosius ir tiesiančiuosius).

o Laikysenos ir eisenos korekcija .o Pratimai skirti gerinti propriocepciją.• Fiziniai veiksniai:o Impulsinė magnetoterapija čiurnai naudojant

EASY Terza Serie aparatą.Procedūros trukmė – 20 min., dažnis 20 Hz, stiprumas 35 %. Gydymo kursas – 15 procedūrų.

o Blauzdos priekinių raumenų elektrostimuliacija naudojant ELPHA E80 aparatą. Procedūros trukmė – 30 min. dažnis 35 Hz , impulso trukmė 300 µs, stimuliavimo trukmė 5 s, pertrauka tarp impulsų 6s. Gydymo kursas – 15 procedūrų.

II etapas. (2-4 savaitės)• Fiziniai pratimai:o Tempimo pratimai priekinei ir užpakalinei


o Pratimai, stiprinantys visus šlaunies raumenis ir blauzdos raumenų lenkiančiuosius ir tiesiančiuosius.

REABILITACIJA


o Individualiai dozuojant važiavimas stacionariu dviračiu nuo 5–10 iki 30 min.

o Laikysenos ir eisenos korekcija.o Mechanoterapija: Pėdos tiesimas – lenkimas, atliekant pasyviu ir izo-

kinetiniu režimu.Blauzdos tiesimas – lenkimas, atliekant izokinetiniu

režimu.o Pratimai vandenyje.• Fiziniai veiksniai:o Šilumos terapija. Atliekama prieš pratimų

terapiją. Parafino aplikacijos (temperatūra 50–55 °C) dedamos čiurnos sąnario srityje. Procedūros trukmė 15 min. Gydymo kursas – 10 procedūrų.

o Kompresinė terapija. Naudojant Pulstar S2 aparatą. Procedūros trukmė 30 min. Gydymo kursas 10 procedūrų.

II grupės tiriamiesiems taikyta:I etapas (0-14 dienų).• Blauzdos ir pėdos minkštųjų audinių atpalaida-

vimas.• Fiziniai pratimai:o Pasyvūs ir aktyvūs pėdos lenkimo – tiesimo

judesiai.o Izometriniai pratimai keturgalviui šlaunies rau-

meniui.o Tempimo pratimai: priekinei ir užpakalinei


o Pratimai visų šlaunies raumenų ir blauzdos raumenų (lenkiančių, tiesiančių) stiprinimui.

o Laikysenos ir eisenos korekcija.o Pratimai skirti gerinti propriocepciją.• Fiziniai veiksniai:o Šalčio terapija. Taikoma iškart po pratimų tera-

pijos. Ant čiurnos sąnario ir pėdos dedamas audeklas, ant jo kriopaketas FlexiPac. Laikytas kriopaketas 10 min. Pakartotinai dedamas po 4 valandų. Gydymo kursas 20 procedūrų.

o Impulsinė magnetoterapija čiurnai naudojant EASY Terza Serie aparatą. Procedūros trukmė – 20 min., dažnis 20 Hz, stiprumas 35 %. Gydymo kursas – 15 procedūrų.

o Priekinių blauzdos raumenų elektrostimuliacija naudojant ELPHA E80 aparatą. Procedūros trukmė – 30 min. dažnis 35 Hz , impulso trukmė 300 µs, stimuliavimo trukmė 5 s, pertrauka tarp impulsų 6s. Gydymo kursas 15 procedūrų.

II etapas (2-4 savaitės).

• Blauzdos ir pėdos minkštųjų audinių atpalaida-vimas

• Fiziniai pratimai:o Tempimo pratimai priekinei ir užpakalinei


o Pratimai visų šlaunies raumenų ir blauzdos raumenų (lenkėjų ir tiesėjų) stiprinimui.

o Individualiai dozuojant važiavimas stacionariu dviračiu nuo 5-10 iki 30 min.

o Laikysenos ir eisenos korekcija.o Mechanoterapija: pėdos tiesimas – lenkimas, at-

liekant pasyviu ir izokinetiniu režimu; blauzdos tiesimas – lenkimas, atliekant izokinetiniu režimu.

o Pratimai vandenyje.• Fiziniai veiksniai:o Šilumos terapija. Prieš atliekant blauzdos ir pė-

dos minkštųjų audinių atpalaidavimą, pratimų terapiją, čiurnos sąnario srityje dedamos parafino aplikacijos (temperatūra apie 50°C). Procedūros trukmė 15 min. Kursas – 10 procedūrų

o Kompresinė terapija. Naudojamas Pulstar S2 aparatas. Procedūros trukmė – 30 min. Gydymo kursas – 10 procedūrų.

o Šalčio terapija. Taikyta praėjus 2val. po pratimų terapijos. Ant čiurnos sąnario ir pėdos dedamas audek-las, ant jo kriopaketas FlexiPac. Laikytas kriopaketas 10 min. Pakartotinai dedamas po 4 valandų. Gydymo kursas 20 procedūrų.

TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS Tyrimometodikairkontingentas. Tyrimo metu buvo

vertinta, kaip kito čiurnos sąnario judesių amplitudė, taikant pratimų terapiją (I grupė tiriamiesiems) ir pra-timų terapiją kartu su minkštųjų audinių atpalaidavimo metodika ir krioterapija (II grupė tiriamiesiems), prieš ir po gydymo. Įvertinta, kaip kito blauzdos raumenų jėga, čiurnos sąnario ir pėdos apimtys, VAS skalės rodikliai, Keitel‘io ir Barthel‘io indeksai. Tiriamąjį kontingentą sudarė 12 asmenų kontrolinė grupė (I grupė), kuriems atlikta pratimų terapija, ir 12 asmenų tiriamoji grupė, kuriems atlikta pratimų terapija kartu su minkštųjų au-dinių atpalaidavimo metodika ir krioterapija (II grupė). Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 53,8 ± 9,3 metai ir tarp tiriamųjų grupių statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p=0,437). Visus matavimus atliko ir duomenis surinko autorė fizinių treniruočių (procedūrų) metu.

Statistinė duomenø analizė. Tikrintas kintamųjų pasiskirstymas pagal normalųjį dėsnį. Reikšmių pasi-skirstymo panašumas į normalųjį vertintas vizualiai

REABILITACIJA


(grafiškai) ir naudojant Kolmogorovo-Smirnovo kriterijų (K-S Z=2,23; p<0,05).

Kadangi atlikti lyginimai tarp dviejų skirtingų gydymo metodų (dvi grupės po 12 asmenų) prieš ir po gydymo, taikyti pagrindinai neparametriniai kriterijai. Pagrindinai duomenys pateikti Me– mediana (IQR - tarpkvartiliniu pločiu), kai požymių skirstinys netenkino normalumo sąlygų ir vidurkių (SN – standartinis nuokrypis), kai požymiai (čiurnos ir pėdos apimtys) buvo pasiskirstę pagal normalųjį dėsnį. Dviejų nepriklausomų grupių požymių lyginimui naudotas Mann‘o ir Whitney testas, kai rodikliai nebuvo pasiskirstę pagal normalųjį dėsnį. Priklausomų grupių parametrų skirtumai vertinti, pa-naudojant Vilcoxon‘o (Wilcoxon Signed Ranks Test) (lyginant pėdos apimtį prieš gydymą, po gydymo bei su sveika galūne) testas.

Analizės rezultatų pateikimas. Naudoti statistinių hi-potezių reikšmingumo lygmenys: kai p>0,05 – statistiškai nereikšmingi; kai p<0,05 – reikšmingi (*p); kai p<0,01 – labai reikšmingi (**p); kai p<0,001 – itin reikšmingi (***p), lyginant kontrolinę ir tiriamąją grupes prieš gydymą ir naudoti simboliai # , lyginant po gydymo.

Statistinė duomenų analizė vykdyta statistine pro-grama „SPSS” ir „Excel“ skaičiuokle.

Rezultatøaptarimas. Atliekant tyrimą buvo ištirtos dvi vienodo dydžio, po 12 asmenų grupės. Pirmajai grupei (kontrolinė grupė) buvo atlikta pratimų terapija, o antrai grupei (tiriamoji grupė) buvo taikyta pratimų terapija kartu su minkštųjų audinių atpalaidavimo me-todika ir krioterapija. 1 lentelėje yra pateikta čiurnos sąnario judesių amplitudės dinamika. Kaip matyti, po gydymo statistiškai reikšmingai pagerėjo pėdos tiesimo amplitudės mediana tiek kontrolinėje (atitinkamai nuo -10 laipsnių (2 laipsniai) iki 0 laipsnių (8,3 laipsnio), p=0,002), tiek tiriamojoje (atitinkamai nuo -5 laipsnių (8,8 laipsnio) iki 7 laipsnių (6,5 laipsnio), p=0,002) gru-pėse. Pažymėtina, kad gydymo efekto dydis II grupėje buvo didesnis, nei I grupėje.

Pėdos lenkimo amplitudės dinamika išeityje tarp I ir II grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė (1 lentelė).

Po gydymo ženkliai padidėjo pėdos lenkimo amplitudės mediana I (atitinkamai nuo 32,5 laipsnių (12,3 laipsnio) iki 45,0 laipsnių (19,5 laipsnio), p=0,003) ir II (atitinka-mai nuo 22,5 laipsnių (12,3 laipsnio) iki 45 laipsnių (7,0 laipsniai), p=0,002) grupėse. Gydymo efektas geresnis buvo II grupėje.

Pėdą tiesiančių blauzdos raumenų jėgos dinamika, taikant pratimų terapiją ir pratimų terapiją kartu su minkštųjų audinių atpalaidavimo metodika ir kriotera-pija tiek išeityje, tiek po gydymo, statistiškai reikšmingai nesiskyrė (13 paveikslas). Gydymas statistiškai reikšmin-gai pagerino pėdą tiesiančių blauzdos raumenų jėgos dinamiką tiek I grupėje (atitinkamai mediana padidėjo nuo 2 balai (0 balų) iki 4 balų (0 balų), p=0,001), tiek ir II grupėje (atitinkamai mediana padidėjo nuo 2 balai (0 balų) iki 4 balų (0 balų), p=0,001). Kaip matyti, abu gydymo metodai, stiprinant pėdą tiesiančių blauzdos raumenų jėgą, buvo vienodai geri. Panašu, kad tokį tyrimo rezultatą lėmė nedidėlės imtys.

1 lentelė. Čiurnos sąnario judesių amplitudės dinamika.

*- p<0,05 lyginant grupes prieš gydymą;## - p<0,01 lyginant grupes po gydymo.

13 pav. I ir II grupių pėdą tiesiančių blauzdos raumenų jė-gos dinamika.*** - p<0,001, lyginant prieš gydymą ir po gydymo.

14 pav. I ir II grupių pėdą lenkiančių blauzdos raumenų jė-gos dinamika.*** - p<0,001, lyginant prieš gydymą ir po gydymo.

REABILITACIJA


Labai panašiai, kaip pėdą tiesiančių blauzdos raume-nų jėgos dinamika, stebėta ir pėdą lenkiančių blauzdos raumenų jėgos dinamika. Pėdą lenkiančių blauzdos raumenų jėgos dinamika I grupėje ir II grupėje tiek išei-tyje, tiek po gydymo irgi statistiškai reikšmingai nesiskyrė (žiūrėti 14 paveikslą). Gydymas statistiškai reikšmingai pagerino pėdą lenkiančių blauzdos raumenų jėgos dinamiką, tiek I grupės tiriamiesiems (atitinkamai me-diana padidėjo nuo 2 balų (0,8 balų) iki 4 balų (0 balų), p=0,001), tiek ir II grupės tiriamiesiems (atitinkamai me-diana padidėjo nuo 2 balų (1 balas) iki 5 balų (1 balas), p=0,001). Kaip matyti, kad gydymo metodas, stiprinantis pėdą lenkiančius blauzdos raumenis, – pratimų terapiją kartu su minkštųjų audinių atpalaidavimo metodika ir

krioterapija (II grupėje), – buvo kiek efektyvesnė nei vien pratimų terapija (I grupėje).

Čiurnos apimties vidurkių (su standartiniu nuokrypiu) prieš ir po gydymo bei sveikos galūnės dinamika pateik-ta 15 paveiksle. Kaip matyti, išeityje čiurnos apimties vidurkiai tarp tiriamųjų grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Sveikos galūnės apimtis abiejose grupėse statistiškai reikšmingai (p<0,001) buvo mažesnė, ly-ginant su išeitimi I grupėje (atitinkamai vidurkis buvo 26,6 cm (SN=2,1 cm) ir 31,5 cm (SN=2,7 cm), tiek ir

16 pav I gr. ir II gr. pėdos apimties vidurkių (su standartiniu nuokrypiu) dinamika.** - p<0,01, lyginant prieš gydymą su sveika galūne.

15 pav. I gr. ir II gr. čiurnos sąnario apimties vidurkių (su standartiniu nuokrypiu) dinamika.*** - p<0,001, lyginant prieš gydymą su sveika galūne.

2 lentelė. I gr. ir II gr. VAS skalės įvertinimų dinamika.

17 pav. I gr. II gr. Keitel‘io indekso balų medianų dinamika.** - p<0,01, lyginant prieš gydymą po gydymo.

18 pav. I gr. ir II gr. Barthel‘io indekso balų medianų dina-mika.** - p<0,01, lyginant prieš gydymą po gydymo.

REABILITACIJA


II grupėje (atitinkamai vidurkis buvo 27,2 cm (SN=1,6 cm) bei 31,7 cm (SN=2,4 cm). Gydymas taikant pratimų terapiją (atitinkamai vidurkis buvo 31,5 cm (SN=2,7 cm) ir 29,5 cm (SN=2,5 cm), o taikant pratimų terapiją kartu su minkštųjų audinių atpalaidavimo technika ir krioterapija (atitinkamai vidurkis buvo 31,7 cm (SN=2,4 cm) bei 28,2 cm (SN=1,9 cm) statistiškai reikšmingai (p<0,002) mažino čiurnos apimtį. Po gydymo II grupėje buvo geresni rezultatai, nei I grupėje.

Pėdos apimties vidurkių (su standartiniu nuokrypiu) prieš ir po gydymo operuotos bei sveikos galūnės dina-mika parodyta 16 paveiksle. Tiek išeityje, tiek po gydymo operuotos bei sveikos pėdos apimties vidurkiai tarp tiria-mųjų grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Sveikos pėdos apimtis abiejose grupėse statistiškai reikšmingai (p<0,001) buvo mažesnė, lyginant su išeitimi I grupėje (atitinkamai vidurkis buvo 23,9 cm (SN=2,1 cm) ir 27,7 cm (SN=1,9 cm), tiek ir II grupėje (atitinkamai vidurkis buvo 24,3 cm (SN=1,8 cm) ir 27,3 cm (SN=1,9 cm). Gydymas I grupės tiriamiesiems (atitinkamai vidurkis buvo 27,7 cm (SN=1,9 cm) ir 25,7 cm (SN=1,7 cm), p=0,002) ir II grupės tiriamiesiems (atitinkamai vidurkis buvo 27,3 cm (SN=1,9 cm) ir 24,7 cm (SN=1,8 cm), p=0,002) mažino pėdos apimtį. Po gydymo II grupėje buvo pasiekta kiek didesnis gydymo efektas.

VAS skalės įvertinimų dinamika pateikta 2 lentelėje. VAS skalės rodikliai, tiek išeityje, tiek po reabilitacijos tarp I ir II grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. II gru-pėje (atitinkamai VAS skalės mediana sumažėjo nuo 7 balų (IQR=2,8 balo) iki 2,5 balų (IQR=4 balai), p=0,002)) gautas kiek geresnis gydymo efektas nei I grupėje (atitin-kamai VAS skalės mediana sumažėjo nuo 7 balų IQR=2 balai) iki 4 balų (IQR=4,5 balo), p=0,002).

Keitel‘io balų skalės įvertinimų dinamika I grupėje ir II grupėje parodyta 17 paveiksle. Keitel‘io balų skalės įvertinimų rodikliai, tiek išeityje, tiek po reabilitacijos tarp dviejų gydymo metodų statistiškai reikšmingai nesiskyrė. II grupėje (atitinkamai Keitel‘io balų skalės įvertinimų mediana padidėjo nuo 19,5 balų (IQR=2 balai) iki 31 balo (IQR=5,3 balo), p=0,002)) gautas kiek geresnis gydymo efektas nei I grupėje (atitinkamai Keitel‘io balų skalės įvertinimų mediana padidėjo nuo 18,5 balų (IQR=3,8 balo) iki 28,5 balų (IQR=5,3 balo), p=0,002)).

Labai panašūs gydymo rezultatai gauti ir pagal Bart-hel‘io skalės įvertinimų dinamiką, lyginant su Keitel‘io skalės įvertinimais.

Barthel‘io balų skalės įvertinimų dinamika I ir II grupėse parodyta 18 paveiksle. Barthel‘io balų skalės įvertinimų rodikliai, tiek išeityje, tiek po reabilitacijos

statistiškai reikšmingai nesiskyrė. I grupėje (atitinkamai Barthel‘io balų skalės įvertinimų mediana padidėjo nuo 75 balų (IQR=3,8 balo) iki 100 balų (IQR=5 balai), p=0,002) gautas lygiai toks pat gydymo efektas kaip ir II grupėje (atitinkamai Barthel‘io balų skalės įvertinimų mediana padidėjo nuo 75 balų (IQR=0 balų) iki 100 balų (IQR=0 balų), p=0,002). Pažymėtina, kad II grupėje buvo mažesnis duomenų variabilumas (SN=3,3 balo), nei I grupėje (SN=8,9 balo).

Reabilitacinio gydymo metu taikyta pratimų terapija pirmoje grupėje bei pratimų terapija kartu su minkštųjų audinių atpalaidavimo metodika ir krioterapija antroje grupėje žymiai pagerino tiriamojo kontingento galūnių funkcines galimybes. Taip pat nustatyta, kad po reabi-litacinio gydymo statistiškai reikšmingai pagerėjo visi pagrindiniai funkcinę būklę apibūdinančių rodiklių dydžiai.

IŠVADOS1. Nustatyta, kad I ir II grupės tiriamiesiems čiurnos

sąnario tiesimo ir lenkimo amplitudės padidėjo statistiš-kai reikšmingai.

2. Išaiškėjo, kad I ir II grupės tiriamiesiems sta-tistiškai reikšmingai sumažėjo čiurnos sąnario ir pėdos apimtys.

3. Nustatyta, kad I ir II grupės tiriamiesiems statistiškai reikšmingai sumažėjo skausmas. Tiriamųjų blauzdos raumenų jėga, funkcinis judėjimas ir savaran-kiškumas statistiškai reikšmingai pagerėjo.

4. Nustatyta, kad po čiurnos sąnario endoproteza-vimo atliekant fizinius pratimus kartu su krioterapija ir minkštųjų audinių atpalaidavimo metodu buvo pasiektas didesnis gydymo efektas nei taikant vien tik pratimų terapiją.

Literatūra1. Adams G, Caiozzo V, Baldwin K. Skeletal muscle unweigh-

ting: spaceflight and ground-based models. J Appl Physio 2003; 95(6):185-201.

2. Anderson T, Montgomery F, Carlsson A. Uncemented STAR total ankle prostheses. J Bone Joint Surg Am 2003; 85(7):1321-9.

3. Baker J, Matsumoto D. Adaptation of skeletal muscle to immobilization in a shortened position. Muscle Nerve 1988; 91:385-392.

4. Baranauskaitė A. Reumatoidinio artrito gydymas. Gydymo menas, 2001; 12(75):65.

5. Baranauskaitė A., Misiūnienė N. Reumatoidinio artrito gydymas ir diagnozavimas. Medicina, 2002; 38(1):110-116.

6. Baškienė V. Krioterapijos taikymas ūmiems minkštųjų au-dinių pažeidimams gydyti. Sveikatos mokslai, 2005; 3:108-110.

7. Buechel F, Pappas M, Iorio L. New Jersey low contact stress total ankle replacement: biomechanical rationale and review of 23 cementless case. Foot Ankle 1988; 8:279-290.

8. Cantu R, Grodin A. Myofascial Manipulation – Theory and

REABILITACIJA


Clinical Application. Aspen Publishers. Maryland 1992.9. Chaitow L. Modern Neuromuscular Technique. New York

1996.10. Chomičienė A., Blažienė A. Šalčio sukelta dilgėlinė: sin-

dromo įvairovė. Medicinos teorija ir praktika, 2002; 2(30):150-153.11. Cooper R. Alteration during immobilization and regenera-

tion of skeletal muscle in cats. J Bone Joint Surg Am 1972; 54:919-953.

12. Danilevičius J., Dubakienė R., Grybauskas G. ir kt. Vidaus ligos II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.

13. Dupont A, Richmond F, Loed G. Effects of muscle immo-bilization at different lengths on tetrodotoxin-induced tissue atrophy. IEEE Trans Neural Syst Rehabil Eng 2003; 11(3):209-217.

14. Eijnde B, Derave W, Wojtaszewski J, Richter E, Hespel P. AMP kinase expression and activity in human skeletal muscle: effects of immobilization, retraining, and creatine supplementation. J Appl Physiol 2004; 98(4):228-233.

15. Engel A, Franzini-Armstrong D. Myology: Basic and Clinical. 2nd ed. New York: McGraw-Hill 1994.

16. Straipsnis iš elektroninio žurnalo Eviltis E., Česnovaitė V. (2006). Osteoartrozė. Iš Gydymo menas, [žiūrėta 2007-01-25]. Prieiga per internetą: <http://www.medicine.lt/leidiniai/gm/default.asp?metai=2006&numeris=4.

17. Fortune W. Lower limb joint replacement. Orthopedic Rehabilitation. New York 1982.

18. Gehrke A, Krull M, McDonals R, Sparby T, Thoele J, Troje S, Zumberge J, Thompson L. The effects of non-weight bearing on skeletal muscle in older rats: an interrupted bout versus an uninterrupted bout. Biol Res Nurs 2004; 5(3):195-202.

19. Goto K, Honda M, Kobayashi T, Uehara K, Kojima A, Ache-ma T, Sugiura T, Yamaha S, Ohira Y, Yoshioka T. Heat stress facilitates the recovery of atrophied soleus muscle in rat. Jpn J Physiol 2004; 54(3):285-293.

20. Juhan D. Job‘s Body – A Handbook for Bodywork. Station Hill, Barrytown Limited 1998.

21. Kibiša R., Laužeckaitė V. Sergančiųjų sąnarių ligomis skaus-mo malšinimas TENS metodu. Skausmo medicina, 2002; 4(4):49.

22. Kofoed H. Current Status of Ankle Arthroplasty. University Hospital of Copenhagen Orthopaedic Clinic. Frederiksberg 2000.

23. Kofoed H, Sturup J. Comparison of ankle arthroplasty and artrothrodesis. The Foot 1994; 4:6-9.

24. Kriščiūnas A. Kineziterapija ir fizikiniai veiksniai. Kinezite-rapija, 2006; 1(7):20-22.

25. Kriščiūnas A., Klimavičius R., Kimtys A. ir kt. Reabilitacija. Kaunas: KMA, 1996.

26. Krutulytė G. Kineziterapija. Kaunas, 1999.27. Kurlys D., Mikelskas R. Reabilitacija po čiurnos sąnario

pakeitimo Palangos reabilitacijos ligoninėje. Lietuvos reabilitologų asociacijos konferencijos medžiaga, Birštonas, 2004; 127-129.

28. Labanauskaitė G. Reumatoidinio artrito ultragarsinės diag-nostikos galimybės. Medicina, 2003; 39(5):484-485.

29. Lederman E. Fundamentals of Manual Therapy: Physiology, Neurology and Psychology. Edinburgh, 1997.

30. Duomenų bazė: Lsic. Lietuvos sveikatos informacijos cen-tras, Sveikatos apsaugos ministerija. Lietuvos seikatos rodikliai. ( 2005, lapkritis). [Žiūrėta 2006-07-14]. Prieiga per internetą: http://www.lsic.lt.

31. Lowe W. Actine Engagement Strokes. Journal of Bodywork and Movement Therapies 1999; 4(4):277-278.

32. Manheim Carol J. The myofascial Release Manual. USA 2001; ISBN 1-5564-452-3.

33. Mann R, Rongstad K. Arthrodesis of the ankle: a critical

anglysis. Foot Ankle Int 1998; 19: 3-9.34. Mendolia G. Ankle Arthroplasty – The RAMSES Prosthesis.

H. Kofoed Current Status of Ankle Arthroplasty, Berlin, 1998; 99-105.

35. Micheli L. The sport medicine bible. A Division of Harper Collins Publishers 1995.

36. Michlovitz S. Cryotherapy: The use of cold as a therapeutic agent. Thermal Agents in Rehabilitation. Philadelphia, 1996.

37. Straipsnis iš elektroninio žurnalo Myerson M., Jeng C. Total Ankle Allograft Transplant Replacement. Iš Footandankle.mdmercy [žiūrėta 2006-12-15]. Prieiga per internetą: <htt://footandankle.mdmercy.com/conditions/ankle_arthritis/allograft.html>.

38. Neufeld K, Lee T. Total Ankle Arthroplasty: Indications, results and biomechanical radionale. Am J Orthop 2000; 29:593 – 602.

39. Neumann D. Kinesiology of the musculosceletal system: foundations for physical rehabilitation. Mosby, 2002.

40. Okita M, Yoshimura T, Nakano J, Motomura M, Eguchi K. Effects of reduced joint mobility on sarcomere length, collagen fibril arrangement in the endomysium, and hyaluronan in rat soleus muscle. J Muscle Res Cell Motil 2004; 25(2):159-166.

41. Oschman J. What is Healing Energy? Gravity, Structure and Emotions. Journal of Bodywork and Movement Therapies 1997; 1(5): 297-309.

42. Pavilionis S., Burneikis E., Gavelis V. ir kt. Žmogaus anato-mija. Vilnius, 1984.

43. Petrulis A., Pranckevičius S., Kalesinskas R. Ortopedija. Kaunas: KMA, 1997.

44. Prentice W, Voight M. Techniques in musculoskeletal reha-bilatation. (USA), 2001.

45. Purvaneckas N., Kocius M. Reumatoidinio artrito gydymo taktika ir metodai. Reumatologijos seminarai: reumatologija bendrosios praktikos gydytojams (1998 sausis) 14-27, Vilnius.

46. Pyevitch M, Saltzman C, Callaghan J, Alvine F. Two to twelve yaer follow-up of a unique design (Agility). Presented at the Annual Meeting AAOS and AOFAS meeting. San Francisko, 1997.

47. Saltzman C, Johnson K. Surgery of the foot and ankle. Art-hritis Surgery. WB Saunders. Philadelphia, 1994.

48. Sanderson M. Soft tissue release. A practical handbook for physical therapists. British Library 2002; ISBN 1903333 09 1.

49. Sipavičienė S., Kriščiūnas A. Sportininkų reabilitacija po minkštųjų audinių pažeidimų. Medicinos teorija ir praktika, 2002; 2(30):144-146.

50. Stamford B. Giving injuries the cold treatment. The Physi-cian and Spots medicine 1996; 24(3):165-7.

51. Straipsnis iš elektroninio žurnalo Steven L. Total Ankle Arthroplasty. Orthopedic Technology. Iš Review. 2003, march/april. [žiūrėta 2006-11-25]. Prieiga per internetą: <http://www.orthopedic-techreview.com/issues/marapr03/case.htm>.

52. Stekens J, Walter G, Okereke E, Scarborough M, Esterhai J, George S. Muscle adaptations with immobilization and rehabilitation after ankle fracture. Med Sci Sports Exerc 2004; 36(10): 695-701.

53. Stropus R., Tamašauskas K.A. Žmogaus anatomija. Kaunas, 2003.54. Symmons D, Turner G, Welb R. et al. The prevalence of

rheumatoid arthritis in the Unite Kingdom: new estimates for a new mentury. Rheumatology 2002; 41(7):793-800.1.

55. Tarasevičius Š., Tarasevičius R., Kalesinskas R. Čiurnos sąnario endoprotezavimo ankstyvieji rezultatai. Medicina, 2004; 40(4);327-31.

56. Thomas R, Daniels T. Ankle arthritis. J Bone Joint Surg Am 2003; 85:923-36.

57. Unger A, Inglis A, Mow C. Total ankle arthroplasty in reu-

REABILITACIJA


matoid artritis. Foot ankle 1988; 8:170-173.58. Uremovic M, Pasic M, Seric V, Solter V, Budic R. et al.

Ultrasound measurement of the volume of musculus quadriceps after knee joint injury. Coll Atropol 2004; 28(2):227-233.

59. Venalis A. Reumatoidinis artritas. Vilnius, 1996.60. Williams D. Connective Tissue Perspectives. Journal of

Bodywork and Movement Therapies 1995; 4(4):273-275.61. Žigienė K. Krioterapija. Kineziterapija, 2005; 1(6): 33-35.62. БоголюбовВ.М.,ПономаренкоГ.Н.Общаяфизиотерапия.

Москва,1999.63. Пономаренко Г.Н., Воробьев М.Г. Руководство по

физиотерапии.Санкт-Петербург,2005.

THE EFFICIENCY OF THE PHYSIOTHERAPY PROGRAMS AFTER ANKLE JOINT ENDOPROSTHESIS OPERATION

Dalia BumblauskytėSummaryKey words: ankle joint, physiotherapy, arthroplasty, cryotherapy,

soft tissues, rehabilitation.The surgical treatment methods of ankle joints (adjusting tibial os-

teotomy, arthrodesis of intertarsal joint, arthroplasty) were used before there appears an endoprosthesis for replacement of ankle joint. Even so, after the surgical rehabilitation there are still a partial insufficiency of ankle joint function and ache problems. Foreign and Lithuanian scientific press write about it equally. The purpose of this research work is to evaluate the physiotherapy influence on the rehabilitation efficiency. The second objective is to compare how the physiotherapy governed by relaxation techniques on soft issues and cryotherapy have had influence on the results.

The research was done in Palanga rehabilitation hospital. The

patients who have had the implanted ankle joint replacements were engaged in this research work. All patients had surgeries in Center for Joint Replacement (CJR) in Klaipeda hospital. It was done by the same orthopaedist-traumatologist. A STAR prosthesis were implanted into every patient. In first group there are 12 patients who have been applied physiotherapy. The second group consists of 12 patients as well who were treated by physiotherapy governed by relaxation techniques on soft tissues and cryotherapy. The measurements were done twice; arriving at rehabilitation hospital and leaving the hospital. The results of both groups have been studied and also they have been carefully compared.

Conclusion. It has been established, that after the procedures of physiotherapy, the index ratings of functional stage were statistically significant among both groups. After treatment the improvement of indexes of Keithel and Barthel, the muscle‘s strenght of shin, also ankle flexion and extension were statistically significant for the tested mem-bers of the first and the second group. The pain and the sizes of the ankle joint and foot reduced statistically significantly for the members of first and second group. It was found, after all the investigation results were compared, that slightly better treatment effect was achieved in the group, which had exercises with soft tissue releasing techniques and kriotherapy then in group, which had only exercising therapy.

Correspondence to: [email protected]

Gauta 2010-10-27

REABILITACIJA


PRIEDAI 2 priedas. Keitel‘io indeksas.

1 priedas. Barthel‘io indeksas

REABILITACIJA

38212011 m. “Sveikatos mokslai” Nr.1 REABILITACIJA

Raktažodžiai: gaktikaulių lūžimai, traumatologinė rea-bilitacija.

SantraukaPalangos reabilitacijos ligoninėje fizinės medici-nos ir reabilitacijos gydytoju dirbu 13 metų. Kar-tais tenka vadovauti ir reabilitacijai po gaktikaulių lūžimų. Tai nėra dažna patologija. Lietuvoje šių pacientų gydymui iki reabilitacijos taikomos dvi taktikos: vienur konservatyvus gydymas, kitur at-liekama lūžgalių osteosintezė.Po kompleksinės reabilitacijos pastebėta, kad konservatyviai gydytų pacientų reabilitacijos rezultatai prastesni, nei operuotųjų. Čia pateikti septynių pacientų reabilitacijos rezultatų apiben-drinimai. Tarp operuotų ir neoperuotų pacientų po reabilitacijos išlieka akivaizdūs dubens anato-miniai skirtumai, skausmų lygis, apsitarnavimas kasdieninėje veikloje ir darbingumo prognozė. Pagal visus šiuos parametrus pranašesni tie pa-cientai, kuriems buvo taikytas chirurginis lūžgalių gydymas.

ĮVADASParašyti šį straipsnį paskatino akivaizdžiai skirtingi

reabilitacijos rezultatai, esant labai panašiom kliniki-nėms diagnozėms, tačiau taikius skirtingą gydymą iki reabilitacijos.

Gaktikaulių šakų lūžiai - nedažna patologija judamo-jo aparato pažeidimų reabilitacijoje, todėl sunku atlikti kiekybinius šių pacientų reabilitacijos tyrimus.

Darbotikslas - atlikti palyginamąją operuotų ir ne-operuotų ligonių reabilitavimo studiją, panaudojant autoriaus patirtį.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODASLigoninėje turime galimybę savo pacientams skirti

kompleksinę reabilitaciją,neribojant procedūrų skai-čiaus. Reabilitacijos kompleksus kuriame konkrečiam pacientui pagal bendrosios ir specialiosios būklių duo-menis, stengdamiesi: pašalinti esamus skausmus; ska-tinti lūžgalių konsolidaciją; atstatyti raumenų funkciją; koreguoti dubens padėtį; sąlygoti taisyklingos judėjimo biomechanikos atsistatymą.

Reabilitacijos kompleksai kuriami 8-10 darbo dienų. Pabaigoje tiksliai vertiname pokyčius, sukuriame indi-vidualias rekomendacijas.

Pradžioje paanalizuokime pacientų, kuriems lūžusios gaktikaulių šakos nebuvo sintezuotos, reabilitacijos ap-rašymus.

Pacientas E.S, gimęs 1974 m. Diagnozė: politrau-ma 2007 08 22, L1 kompresinis lūžimas, skeveldrinis dešiniojo gaktikaulio kūno ir apatinės šakos lūžimai, dešiniojo blauzdikaulio proksimalinio galo ir dešiniojo kulnikaulio lūžimai. Susižalojo įkritęs iš 8 metrų aukščio į lifto šachtą. Atlikta Th12 – L2 fiksacija, dubens kaulai nesintezuoti. Reabilitacijos pradžioje dešinė koja buvo 1cm santykinai trumpesnė už kairiąją; dešinės blauzdos apimtis 1cm, o dešinės šlaunies – 2cm mažesnės negu kairiųjų; aktyvi fleksija per dešinį klubą buvo galima iki 80°, atitraukimas buvo galimas iki 15°, ekstenzija - iki 0°, dešinės kojos raumenų jėga 2 balai; judesiai juosmenyje ženkliai riboti ir skausmingi. Modifikuotas Keitel'io indeksas buvo 12 balų, Barthel'io indeksas - 40 balų. Pirmo reabilitacijos etapo pabaigoje aktyvi fleksija per dešinį klubą tapo galima iki 90°, atitraukimas – iki 30°, ekstenzija - iki 5°; aktyvi ekstenzija per dešinį kelio sąnarį tapo galima iki 0°; raumenų jėga dešinėje kojoje 4-5 balai. Po pirmos reabilitacijos išliko 1,5cm santykinai trumpesnė dešinioji koja; dešinės šlaunies apimtis 1cm mažesnė negu kairiosios (blauzdų apimtys vienodos). Vykdant pakartotinę reabilitaciją 2010 10 13 – 2010 11 06, vargino labai stiprūs (VAS iki 10 balų) juosmens, sėdmenų ir kojų skausmai, nustatytas Th12 – L2 fiksuojančių konstrukcijų nestabilumas. Nežiūrint taikytos kompleksinės reabilitacijos dešinė koja tapo 2,5cm santykinai trumpesnė už kairiąją; skausmai ne-mažėjo; raumenų jėga šlaunyse kojoje 3-4 balai, pėdų dorzalinės – plantarinės fleksijų jėga 1 balas; aktyvi flek-sija per dešinį klubą galima iki 75°, atitraukimas galimas iki 28°, ekstenzija - iki 5°; judesiai juosmenyje ženkliai riboti ir skausmingi, ženkliai pertempti dešinieji para-vertebraliniai juosmens raumenys. Modifikuotas Keitel'io indeksas 19 balų, Barthel'io indeksas - 75 balai.

2010 12 02 pacientui atliktas revizinis stuburą fiksuojančios konstrukcijos keitimas. Nuo 2010 12 13 vėl reabilituojamas PRL. Paeina tik aukštos vaikštynės pagalba.

REABILITACIJAPOGAKTIKAULIŲLŪÞIMŲDARIUS KURLYS

Palangos reabilitacijos ligoninė

Adresas susirašinėti: Darius Kurlys, el. p.: [email protected]


Apibendrindami pastebime, kad: reabilitacijos eigoje dėl gaktikaulio nevientisumo didėjo santykinių kojų ilgių nevienodumas; ilgainiui pradėjo mažėti aktyvių judesių, per dešinį klubą, amplitudė; vargino labai stiprūs skausmai; anksti teko keisti stuburą fiksuojančią sistemą (sunku paneigti, kad jos nestabilumui galėjo turėti įtakos dubens padėties netaisyklingumas dėl nesintezuotų gak-tikaulio šakų); pacientas nedarbingas jau 3 metai.

Pacientė D.J., gimusi 1968 m. Diagnozė: politrauma 2006 10 27, dešiniojo stipinkaulio, kairiojo stipinkaulio ir alkūnkaulio, dešiniojo gaktikaulio abiejų šakų ir de-šiniojo šlaunikaulio diafizės lūžimai; dešinė omalgija. Politraumą patyrė autoavarijos metu. Gaktikaulio šakos nesintezuotos, atsivežtose rentgenogramose matomas ženklus gaktikaulio šakų lūžgalių padėties nesutapi-mas.

Atvykusi reabilitacijai, skundėsi dešiniųjų peties ir kelio skausmais (jų intensyvumas VAS iki 7 balų); ryškiu abiejų rankų ir dešinės kojos funkcijų sutriki-mu; neapsitarnavimu; užeinančiais galvos svaigimais. Vaikščiojo labai sunkiai aukštos vaikštynės pagalba (vaikščiojimui trukdo ryškios ortostatinės reakcijos, negalėjimas priminti dešinės kojos, nepilnas plaštakų valdymas); aktyvi fleksija per dešinį kelio sąnarį galima tik iki 85°, ekstenzija – iki 0°; ženkli rankų hipofunkcija (tikslesni duomenys neaprašomi, kadangi jie nesusiję su straipsnio tematika); Barthel'io indeksas – 35 balų,

viršutinėms galūnėms modifikuotas Keitel'io indeksas 13 balų, apatinėms galūnėms modifikuotas Keitel'io indeksas – 13 balų. Reabilitacijos eigoje pradėjo leng-viau ir toliau nueiti aukštos vaikštynės pagalba, ženkliai pagerėjo apsitarnavimas. Ženkliai pagerėjo dešinės kojos funkcijos: išvykstant aktyvi fleksija per dešinį kelio są-narį tapo galima iki 128°, ekstenzija – iki 0°, raumenų, judinančių dešinį kelio sąnarį, jėga tapo 4 balai (buvo 3 balai); pagerėjo ir rankų funkcijos; Barthel'io indeksas tapo 70 balų, apatinėms galūnėms modifikuotas Keitel'io indeksas 29 balai, viršutinėms galūnėms modifikuotas Keitel'io indeksas – 26 balai. Išliko minėti skausmai, negalėjimas priminti dešinės kojos ir dešinės kojos raumenų hipotrofija (dabar jos apimtis 1,5cm mažesnė negu kairiosios).

Apibendrindami pastebime, kad: po reabilitacijos išliko ženklus ėjimo funkcijos deficitas; išliko ženklus skausminis sindromas; išliko nepakankamas apsitarnavi-mas kasdieninėje veikloje; neapsitarnavimą daugiausia sąlygoja dubens kaulų nesuaugimas – neatsistatė kojų funkcijos; pacientė lieka nedarbinga.

Pacientas R.N., gimęs 1987m. Diagnozė: politrauma 2009 06 26, dešiniojo žastikaulio lūžimas; kairiojo dilbio kaulų lūžimai; kompresinis L2 lūžimas; kryžkaulio lūži-mas; kairiojo gaktikaulio abiejų šakų lūžimai; kairiojo blauzdikaulio, šeivikaulio ir kulnakaulio atviri lūžimai; kepenų ir blužnies plyšimai, hemoperitoneumas; dau-gybiniai šonkalių lūžimai, hemoperitoneumas.

Komplikacijos: juosmeninė – sakralinė mielopatija (ASIA C), neuropatinė šlapimo pūslė ir žarnynas; ryški sakralgija; kairės kojos hipofunkcija; dešiniųjų dilbio raumenų parezė.

2009 06 26 kritęs iš aukščio, įvyko minėti sužaloji-mai. Taikytas kompleksinis gydymas, tačiau gaktikaulio ir kryžkaulio osteosintezės nedarytos. Pirma reabilitacija PRL 2009 08 31 - 2009 10 13; pakartotina reabilitacija 2010 05 17 - 2010 06 10.

Reabilitacijos pradžioje skundėsi bendru silpnumu; sprando, dešinės alkūnės, kairiojo dilbio, kryžkaulio ir kairiųjų blauzdos - pėdos skausmais (jų intensyvumas VAS iki 9 balų); kairės pėdos tirpimu; ryškiu rankų ir kai-rės kojos funkcijų sutrikimu; neapsitarnavimu; nemiga, nerimu; negalėjimu valingai pasišlapinti ir pasituštinti. Lovoje judėjo su pagalba, sėdėti negalėjo, nepersėdo, neatsistojo, nepaėjo. Šalia daugelio kitų sutrikimų, kairė koja buvo 3cm trumpesnė už dešiniąją, kairė dubens pusė ∼3cm žemiau už dešiniąją. Barthel'io ir Keitel'io indeksai nevertinti, kadangi pacientas pradžioje atsiųstas kaip spinalinis ligonis, o jiems pagal LR SAM įsakymą V-988 šie testai neatliekami. 1 pav. Gaktikaulio abiejų šakų lūžimai.

REABILITACIJA


2009 09 03 pašalintas pastovus kateteris – pradėta pakaitinė šlapimo pūslės kateterizacija. Ilgainiui ligonis įvaldė kateterizacijos techniką.

Po reabilitacijų skausmai nedideli (paskauda kairę dubens pusę po didesnio fizinio krūvio; pacientas tapo gana savarankiškas kasdieninėje veikloje, pradėjo vaikščioti be pagalbinių priemonių; dubens padėtis tapo taisyklingesnė, tačiau jis vis tiek pakrypęs į kairę ir kairioji koja trumpesnė. Modifikuotas Keitel'io indeksas 29 balai, Barthel'io indeksas - 90 balų.

Apibendrindami pastebime, kad: nepavyko pilnai atstatyti taisyklingos dubens padėties; santykiniai kojų ilgiai išliko nevienodi; po fizinio krūvio išlieka užeinan-tys skausmai; pacientas lieka nedarbingas.

PacientasA.A., gimęs 1966m. Diagnozė: abiejų gaktikaulių abiejų šakų lūžimai, kairės kryžkaulio pusės išilginis lūžimas; kairiojo inksto ir šlapimo pūslės su-mušimas 2010 07 12.

Sužalotas prispaudus hidrauliniam traktoriaus pa-kėlėjui. Gydytas konservatyviai. Leidus pradėti ašinį kojų - dubens apkrovimą, 2010 08 11 - 2010 08 31 reabilituotas PRL.

Atvykęs skundėsi juosmens ir viso dubens skausmais (jų intensyvumas VAS iki 9 balų); ryškiu judėjimo funk-cijų sutrikimu; nepilnu apsitarnavimu.

Vaikščiojo ramentų ir juosmenį fiksuojančio korseto pagalba; santykiniai kojų ilgiai vienodi; kojų raumenys hipotrofiški, apimtys vienodos; išryškėjusios periferinės neurologinės simptomatikos nėra, kiek apsunkintas šlapinimasis; aktyvi fleksija per klubus buvo galima iki

60°, atitraukimas buvo galimas iki 10°, ekstenzija - iki 0°; raumenų, judinančių klubus, jėga 3-4 balai. Barthel'io indeksas - 70 balų.

Reabilitacijos eigoje pradėjo jaustis kiek geriau: skausmai dabar VAS iki 7 balų, nežymiai pagerėjo eisena (paeina vien tik ramentų pagalba), pagerėjo klubų funk-cija (dabar juos judinančių raumenų jėga 4 balai, fleksija per juos galima iki 90°, atitraukimas - 15°, ekstenzija – iki 10°), kiek pagerėjo apsitarnavimas - Barthel'io in-deksas išvykstant 80 balų.

Apibendrindami pastebime, kad: išlieka minėti skausmai; paeina tik su kompensacinėm priemonėm; nepilnai apsitarnauja; abejotinas paciento darbingumas ateityje.

Pacientų, kuriems, po lūžimų atliktos gaktikaulių osteosintezės, aprašymai.

Pacientas A.D., gimęs 1944 m. Diagnozė: abiejų gaktikaulių ir dešiniojo blauzdikaulio išorinio kulkšnelio lūžimai 2005 02 15; osteosintezė 2005 02 21. Trauma užvirtus luboms. Panevėžio ligoninėje atlikta gaktikaulių osteosintezė metalinėmis plokštelėmis, dešinė blauzda imobilizuota gipso longete. Nuėmus longetę ir leidus minimą kojomis, atvyko į PRL, kur reabilituotas 2005 06 13 - 2005 07 05. Atvykęs skundėsi juosmens, kirkšnių ir kairės čiurnos skausmais, ryškiu kojų funkcijų su-trikimu; neapsitarnavimu. Vaikščiojo ramentų pagalba; pooperacinės žaizdos sugijusios pirminiu būdu; aktyvi fleksija per klubus buvo galima iki 45°, atitraukimas buvo galimas iki 10°, ekstenzija - iki 0°; raumenų, judinančių klubus, jėga 2-3 balai. Modifikuotas Keitel'io indeksas buvo 20 balų, Barthel'io indeksas - 75 balai.

Reabilitacijos eigoje pradėjo jaustis gerai, sumažėjo varginę skausmai (išvykstant lieka tik užeinantys mau-dimai gaktikaulių srityse, juos VAS ligonis vertina iki 4 balų), santykiniai kojų ilgiai vienodi, gerokai lengviau ir toliau nueina, pradėjo pilnai apsitarnauti. Ženkliai pagerėjo kojų funkcijos: dabar aktyvi fleksija per klubus galima iki 95°, atitraukimas – iki 15°, ekstenzija - pilna. Raumenų, judinančių klubus, jėga 4-5 balai. Modifi-kuotas Keitel'io indeksas 32 balai, Barthel'io indeksas - 100 balų.

Apibendrindami pastebime, kad: skausmai nebestip-rūs; santykiniai kojų ilgiai tapo vienodi; pradėjo pilnai apsitarnauti.

Pacientas R.S., gimęs 1957 m. Diagnozė: politrauma 2010 06 08, dešiniojo sakroiliakinio sąnario kaulų ir abiejų gaktikaulių lūžimai; dešiniųjų L4 ir L5 radikulio-patijos. Dešiniojo saktoiliakinio sąnario ir abiejų gakti-kaulių viršutinių šakų fiksacijos 2010 06 19.

2010 06 08, dirbant tranšėjoje, ant dubens užvirto 2 pav. Po abiejų gaktikaulių viršutinių šakų ir dešiniojo sak-roiliakinio sąnario fiksacijos.

REABILITACIJA


gruntas. Įvyko minėti sužalojimai. Pradžioje konserva-tyviai gydytas Telšių ligoninėje. Atsiradus galimybei, perkeltas į Vilniaus GPUL specifiniam gydymui. 2010 06 19 atlikta minėta operacija. Pooperacinė eiga gana gera. Reabilitacija taikyta ciklais, pirmasis 2010 06 29 - 2010 07 11.

Atvykęs skundėsi bendru silpnumu; dešiniojo klubo - kirkšnies skausmais (jų intensyvumas VAS iki 9 balų); ryškiu dešinės kojos funkcijų sutrikimu; neapsitarnavi-mu. Lovoje kiek judėjo pats, neapsivertė, neatsisėdo; santykiniai kojų ilgiai vienodi; kojų raumenys hipotro-fiški; dešinės blauzdos apimtis 1cm, o dešinės šlaunies – 2cm mažesnės negu kairiųjų; pooperacinės žaizdos gyjančios; aktyvi fleksija per dešinį klubą buvo galima iki 25°, atitraukimas buvo galimas iki 0°, ekstenzija - iki (-)8°; raumenų, judinančių dešinį klubą, jėga 1-2 balai; ženkli ir kitų dešinės kojos raumenų ir sąnarių hipofunkcija. Modifikuotas Keitel'io indeksas buvo 4 balai, Barthel'io indeksas - 25 balai.

2010 10 07 - 2010 11 19 taikytas antras reabilitacijos etapas. Reabilitacijos eigoje pradėjo jaustis gana gerai: skausmai nebevargina; pradėjo paeiti alkūninių ramentų pagalba; pagerėjo kairės kojos funkcijos: dabar aktyvi fleksija per klubą galima iki 90°, atitraukimas – iki 32°, ekstenzija - iki 10°; raumenų, judinančių kairį klubą, jėga 4-5 balai. Dešinės blauzdos priekinių raumenų jėga lieka 2 balai. Modifikuotas Keitel'io indeksas tapo 26 balai, Barthel'io indeksas - 80 balų.

Apibendrindami pastebime, kad: skausmai nebe-stiprūs; santykiniai kojų ilgiai išliko vienodi; ženkliai pagerėjo apsitarnavimas; darbingumo lygio sumažėjimas lieka ne dėl dubens lūžimų, o dėl radikulopatijos.

IŠVADOSAprašyti atvejai iliustruoja pacientų, patyrusių gakti-

kaulių kaulų lūžimus, reabilitacijos rezultatų skirtumus. Tarp operuotų ir neoperuotų pacientų akivaizdūs dubens anatominiai skirtumai, skausmų lygis, apsitarnavimas kasdieninėje veikloje ir darbingumo prognozė. Pagal visus šiuos parametrus pranašesni tie pacientai, kuriems nusišypsojo laimė būti operuotiems.

Kadangi pateikta medžiaga – tik pavienių atvejų ap-rašymas, o ne statistiškai patikimos studijos rezultatai, nedrįstu formuluoti galutinių išvadų, tikėdamasis pa-skatinti tolimesniems tyrimams.

Literatūra1. Donald A. Neumann. Kinesiology of the Musculosceletal

System: foundations for physical rehabilitation. 1st edition. Mosby, USA, 2002.

2. Susan B.O’sullivan, Thomas J.Schmitz. Physical Rehabili-tation. Philadelphia: “F.A.Davis company”, 2000.

3. J.Kesienė, A.Juocevičius. Nugaros smegenų pažeidimo kom-plikacijų profilaktikos priemonės reabilitacijos periodu. V., 2001.

4. Jules M. Rothstein, Serge H. Roy, Steven L. Wolf. The Rehabilitation Specialist’s Handbook, second edition. Philadelphia: “F.A.Davis company”, 1998.

5. Ed.J.A.Delisa, Gains B.M. Rehabilitation medicine: Princip-les and Practice. Philadelphia 1993.

6. S.Brent Brotzman. Handbook of Orthopaedic Rehabilitation. Philadelphia: “F.A.Davis company”, 2002.

EXPERIENCE IN REHABILITATION AFTER PUBIC BONE FRAC-

TURES IN PALANGA REHABILITATION HOSPITALDarius Kurlys SummaryKey words: pubic bone fractures; ortopaedic rehabilitation.In Palanga rehabilitation hospital I work as physical medicine and

rehabilitation physician for 13 years. Sometimes I have to manage rehabilitation after pubic fractures too. It isn’t very common pathology in medical rehabilitation in Lithuania. Here we use two different tactics while healing a patient until rehabilitation: conservative treatment and by making osteosynthesis.

After rehabilitation, there had been made an assumption, that non-operated patients’ rehabilitation results were worse than operated patients’. To make discussions between Lithuanian medical societies, there was given seven patients’ medical records and rehabilitation results. In the paper there is not a statistical research, instead of that rehabilitation results summary was given.

In those summaries there are big differences about anatomical structures of pelvis, level of pain, independence in every day living and working capacity. Patients who had been treated in operation way has better all of those parameters.


Gauta 2010-12-20

REABILITACIJA


Raktažodžiai: logopedinė korekcija, kalbos funkcijos sutrikimai, galvos smegenų ligos, pažinimo sutrikimai.

SantraukaStraipsnio tikslas – įvertinti kalbos funkcijos su-trikimus po galvos smegenų ligų, pažvelgti kaip į vieną iš komandinio darbo būdų, padedant at-statyti asmens įvairias komunikacijos sistemas , t.y. sutrikdytą kalbą , pažinimo funkcijas, balso, rijimo, kvėpavimo funkciją, girdimąjį, regimąjį suvokimą.Pateiktoje kalbos sutrikimų analizėje vertintas amžius, kaip būdas įrodant, kad labai svarbus tolimesnis kalbos atstatymo etapas, turintis vykti po reabilitacijos, t.y. sutrikdytos kalbos atkūrimo tęstinumas poreabilitaciniu periodu.

ĮVADASJau 1886 m. prancūzas Polis Brokas Paryžiuje antro-

pologų draugijos posėdyje demonstravo ligonį, sergantį kalbos afazija. Žinant, kad kalba – viena iš svarbiausių psichinės veiklos funkcijų, sutrikus jai, iš tiesų žmogui užtemsta saulė danguje, nyksta žmogaus orumas ir sa-vivertės suvokimas.

Remiantis moksliniais šaltiniais [2], jau kūdikystėje, vystantis kabos centrų funkcijoms, įvyksta jų laterali-zacija, t.y. pradeda dominuoti kairysis arba dešinysis pusrutulis.Iš to galima spręsti apie kairiarankiškumą arba dešiniarankiškumą. Dešiniarankiams būdingas kairiojo pusrutulio dominavimas. Įdomiausia, kad kairiarankiams kalbos centrai taip pat yra kairiajame galvos smegenų pusrutulyje ir tik dalies dešiniajame arba abiejuose pusrutuliuose pasiskirstę panašiai. Dešiniarankiams kairiajme pusrutulyje formuojasi zonos, atsakingos už aukščiausią psichinę veiklą – suvokimą, atmintį, loginį mąstymą ir kt. Kalbos sritis dominuojančiame pusrutulyje yra didesnė už tą pačią sritį kitame pusrutulyje. Norma-liai funkcionuojantys pusrutuliai keičiasi informacija per didžiąją smegenų jungtį.

Kalbos funkcijos lokalizuojasi tam tikrose smegenų

LOGOPEDINIŲPRATYBŲPOVEIKISPACIENTAMSREABILITACIJOSPERIODUPOGALVOSSMEGENŲ

KRAUJOTAKOSSUTRIKIMŲ

VIOLETA BUTRIMIENĖPalangos reabilitacijos ligoninė

žievės srityse, vadinamose Wernice ir Broca sritimis. Wernice sritis lemia kabos suvokimą, o Broca-kalbos motoriką, išreiškimą. Kad vyktų kalbos suvokimas, rei-kia, kad garsinė ir regimoji informacija pasiektų šiuos smegenų žievės kalbos centrus.

Žodžių, susidedančių iš sudėtingų garsų, simbolių, minčių suvokimas yra aukščiausias sensorinės integra-cijos lygis, būdingas tik žmogui.

Taigi, įvykus galvos smegenų pažeidimui ( traumai, navikų operacijai), sutrikus galvos smegenų kraujotakai, esant kitoms ligoms (Parkinsonui, išsėtinei sklerozei), sutrinka kalba.

Po minėtų galvos smegenų ligų svarbus vaidmuo tenka reabilitacijos komandai, tarp jų ir logopedui - su-trikdytos kalbos atstatymas ir grąžinimas.

Kalbos sutrikimo įvertinimas, plano sudarymas, vyk-dant kalbos sutrikimų korekciją - siekimas kompensuoti ligonio bendravimą – tampa pačiu pagrindiniu logope-dinio darbo tikslu reabilitacijos programoje.

Darbotikslas – aptarti ir įvertinti kalbos sutrikimus, jų priežastis, kalbos lavinimo metodus, pratybų poveikį, kalbos atstatymo svarbą poreabilitaciniu periodu, atsi-žvelgiant į ligonių amžių, kaip į svarbų kriterijų.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAILiteratūriniai šaltiniai nurodo, kad didžiausią procen-

tą tarp galvos smegenų sistemos ligų užima ūminiai ir lėtiniai galvos smegenų kraujotakos sutrikimai .85% visų insultų sudaro išeminiai insultai. Apie 50-70% asmenų po insulto likusiam gyvenimui išlieka su neįgalumo pa-sekmėmis [6].

Vienas iš penkių insultą parodančių simptomų – ka-bos, regėjimo sutrikimas, staigus vienos kūno pusės nutirpimas, staigus pusiausvyros sutrikimas, staigus ne-paaiškinamas galvos skausmas.

Sutrikus galvos smegenų kraujotakai , nukenčia tam tikra smegenų dalis, ištinka galvos smegenų insultas.Insultas pažeidžia smegenų ląsteles (ne-uronus) ir sukelia neurologinę simptomatiką bei sutrikdo paciento sveikatą,sukelia grįžtamus ir ne-

Adresas susirašinėti: Violeta Butrimienė, el. p.: [email protected]


grįžtamus pokyčius, o kartais baigiasi mirtimi [7].Insulto pasekmė- sutrikdyta kalba, judėjimo funkcija,

regėjimas, klausa.Analizuojant galvos pažeidimus , smegenų kraujota-

kos sutrikimus, kalbos sutikimai pasireiškia visišku ne-galėjimu kalbėti , negalėjimu pasakyti prasmingai, arba ligonis sako prasminio ryšio neturinčius žodžius, gali sutrikti rijimo funkcija, pažinimo procesai, sąmonės psi-chinės funkcijos, jis nevykdo komandų, jų nesupranta.

Atlikus 2009 metų analizę, pagrindinę ligonių grupę sudaro ligoniai po galvos smegenų ūminių ir lėtinių kraujotakos sutrikimų. Remiantis logopedinio darbo duomeninimis, 248 reabilitacijos programoje dalyvavę ligoniai ir siųsti logopedo konsultacijai bei pratyboms pasiskirsto taip:

• 46% galvos smegenų insultai • 3% Parkinsono liga• 2% išsėtinė sklerozė • 49% kiti atvejai - galvos smegenų traumos,

navikų op. ir kt. Analizuojant medicininiu požiūriu dažnai būna

sutrikęs motorinis, klausos, regimasis analizatorius. Pažeista gali būti tiek centrinė, tiek periferinė funkcio-nalioji ir organiškoji analizatoriaus dalis. Taigi kalbos sutrikimai logopedo išvadoje grupuojami pagal kalbos sutrikdymo lygį. Tirtųjų duomenys pasiskirsto taip: totali afazija (visiškas nekalbėjimas) - 7%, motorinė (Broca) afazija - 21%, sensorinė (Wernice) afazija - 33%, di-zartrija (pseudobulbarine) - 34%, kiti atvejai (liekamieji reiškiniai) - 5%.

Kalbos lavinimo metodai parenkami atsižvelgiant į vyraujantį kalbos sutrikimą. Sunkiais kalbos grąžinimo atvejais pradedama nuo nekalbinių metodų, pereinant prie garsų tarimo, klausos lavinimo ir t.t. Svarbią vietą užima kalbos padargai, liežuvis, dantys, lūpos, gomurys, viso kalbos aparato lavinimas. Kalbos atstatymas remiasi girdimojo, regimojo suvokimo, taktilinio, kinestezinio metodų taikymu ir lavinimu.

Teigiami rezultatai stebimi taikant technines prie-mones. Vienas iš jų Voca Stim elektroterapijos metodas, padedantis atstatyti fonaciją, rijimo funkciją , mažinantis seilėtekį, aktyvinantis kalbos aparato motoriką, ypač dizartrijų atveju, esant gerklų parezėms . Naudojamos kompiuterinės programos , pritaikius prie ligonio gali-mybių, mokant iš naujo atpažinti raides, skiemenis, žo-džius, tekstus, klausant garsinių įrašų, lavinant girdimąjį suvokimą, foneminę klausą, kt. pažinimo procesus.

Sėkmingesnė reabilitacijos eiga ir poreabilitacinis periodas priklauso nuo galvos smegenyse įvykusių pa-žeidimų ir sekančių svarbių faktorių – ligonio amžiaus,

motyvacijos, socialinės padėties, ligonio intelekto gali-mybių (lentelė).

Atlikus kalbos sutrikimų analizę pagal amžių, nu-statyta: didžiausią rizikos dalį amžiaus grupėje sudaro ligoniai, kurių amžiaus tarpsnis nuo 40 metų iki 60 metų, tai darbinga visuomenės dalis. Nuo 60 metų iki 75 metų skaičius ligonių, kurie pensinio arba arti šio laikotarpio, jauno amžiaus ligonių grupę dažniausiai lydi traumos, galvos smegenų pažeidimai po traumų ir operacijų ir su tuo susiję kalbos sutrikimai.

IŠVADOSMokslo duomenimis, sėkmingiausia reabilitacija,

grąžinant kalbos gebėjimus, vyksta per pirmus tris mė-nesius ir per pirmąjį pusmetį (6- 8 mėnesiai) po aktyvaus reabilitacijos etapo[8]. Apie 80 % ligonių, išvykstančių iš reabillitacijos įstaigų, rekomenduojama tęsti kalbos lavi-nimą pagal gyvenamąsias vietas.Pagal duomenų lentelę ligoniai , galintys įsijungti į iš dalies pilnavertiškesnį gy-venimą, pagal amžiaus grupes turėtų galimybes.Tačiau iš bendros ligonių ir jų artimųjų apklausos, grįžusių po metų tęsti reabilitaciją į reabilitacijos įstaigas,tokiomis galimybėmis naudojosi vienetai.

Svarbu,kad veiktų regioninis ambulatorinės reabili-tacijos tinklas, dienos centrai, profesinės reabilitacijos įstaigos, padedančios palengvinti ligonių, turinčių kalbos sutrikimus, bendravimą, komunikavimą su supančia ap-linka kasdieninėje veikloje, įsitraukimą į pilnavertiškesnį gyvenimą.

Literatūra1. Badalian L.O.Nevropatologija.Moskva.“Prosvescienie“.

1982; 122-195.2. Kaffemanas R. Suvokimo psichologija, Šiaulių pedagoginis

institutas, 1997.3. Kaffemanas R.Suvokimo psichologijos pagrindai. Š.,1998.

Lentelė pagal amžių.

REABILITACIJA


4. Garšvienė A.,Ivoškuvienė R. Logopedija. Kaunas. “Švie-sa“,1993; 146-165.

5. Cvetkova L.C. Afazija i vostonovitelnoe obucenie. Moskva, “Prosvescenie“, 1988; 68-94.

6. Avižonienė I. ir kt. Nervų ligos, V., 1998; 29-33.7. Jatužis D. Galvos smegenų insultas: naujas požiūris.Nervų

ir psichikos ligos, 2007,30-348. Juocevičius A., Janonienė D. Sirgusių galvos smegenų

insultu pacientų kompleksinės reabilitacijos priemonių efektyvumas ir rezultatų prognozavimas.Sveikatos mokslai,2007

9. EDEL H. Fibel der Elektrodiagnostik und Elektrotheraie.verlag gesundheit GmbH Berlin,6th edition, 1991.

10. VAN GOMPEL J. Neuromusculaire Elekrtofonatoire Stimu-latie (NMEFS) Tijdschrift voor Logopedie & Audiologie 2001.

SPEECH THERAPY ACTIVITIES FOR PATIENTS DURING REHA-BILITATION PERIOD FOLLOWING CEREBROVASCULAR DISOR-DERS

Violeta ButrimienėSummaryKey words: speech therapy-based correction, speech function

disorders, cerebral diseases, cognitive disorders.Speech training methods are selected according to the predomi-

nant speech impairment. In severe speech retrieval cases, the training is commenced with non-lingual communication methods, proceeding to the pronunciation of sounds, auditory training, etc. An important role is played by the organs of speech, tongue, teeth, lips, palate, and the training of the whole vocal apparatus. Speech restoration is based on the employment and exercise of auditory and visual perception as well as tactile and kinaesthetic methods.

Positive results are observed by applying technical instruments. One of them is the electrotherapy treatment unit with vocaSTIM® to restore tonality and the swallowing function, to reduce saliva flow, and to activate the motoric coordination of the vocal apparatus, particularly in the case of dysarthrias and larynx pareses. Computer programs adapted to the patient’s possibilities are used for teaching the re-recognition of letters, syllables, words, and texts, listening to audio recordings, training auditory perception, phonemic hearing and other cognitive processes.

According to scientific data, the most successful rehabilitation in speech retrieval takes place during the first three months and the first half-year (6-8 months) following the active phase of rehabilitation [8]. Upon leaving rehabilitation institutions, approximately 80% of patients are recommended the continuation of speech training at their places of residence. According to the data table, patients would be able to integrate into a partially more complete life under relevant age groups. However, the joint survey of patients and their relatives shows that such opportunities are improved only by a few of all patients who return to a rehabilitation facility for proceeding rehabilitation after a year.

It is important for a regional network of outpatient rehabilitation and day care centres to operate in facilitating contact and communi-cation between the surrounding environment and patients with speech impairments in their daily activities.


Gauta 2010-11-08

REABILITACIJA

“Sveikatos mokslai” Nr.1 2011 m.3828 REABILITACIJA

ĮVADASSąnarių ir judėjimo aparato ligos tampa vis aktuales-

ne medicinine ir socialine problema , kuri daugiausia paliečia pagyvenusius žmones. Maždaug pusė žmonių, sulaukusių 70 – 80 metų, serga klubo, kelio ir kitų sąnarių ligomis, dažniausia – artroze. Progresuojant sąnarių de-formacijoms, didėjant skausmui, žmogui rekomenduo-jama endoprotezavimo operacija, kuri ne tik išvaduoja nuo skausmo, bet ir atstato sąnario funkciją. Sąnarių endoprotezavimas yra pripažintas vienu efektyviausių gydymo metodų medicinoje.

Šiuolaikinė ortopedija – traumatologija Lietuvoje jau nieko nebestebina naujausiais gydymo metodais, o šios srities specialistai endoprotezuotojai yra gerai vertinami Europos bei pasaulio ortopedijos-traumatologijos klini-kose. Per paskutinius metus tokių operacijų kasmet vis daugėja , ir dabar mūsų šalyje jos atliekamos 22 ligo-ninėse. 2009 m. Lietuvos gydymo įstaigos iš viso atliko 7245 endoprotezavimo operacijas, 6808 iš jų – pirmines klubo ir kelio sąnario keitimo operacijas.

Tačiau atlikus operaciją, gydymas dar nesibaigia. Siekiant išvengti komplikacijų, stacionare toliau taiko-mas kompleksinis gydymas: skiriami nuskausminamieji vaistai, antikoaguliantai, pacientai pradeda pagal gali-mybes mankštintis ir vaikščioti . O praėjus 7 – 10 dienų po tokios sudėtingos ir svarbios operacijos, ligonis yra siunčiamas reabilitacijai, kur jam turi būti suteikiamos kvalifikuotos, tinkamos, reikiamo lygio paslaugos. To-kios paslaugos PRL kas metai suteikiamos vidutiniškai 680 pacientų po klubo sąnario, 460 – po kelio sąnario endoprotezavimo ir pavieniais atvejais po peties, alkū-nės ir čiurnos sąnario endoprotezavimo. 2009 m. PRL stacionarinės reabilitacijos paslaugos suteiktos 1494 pacientams, t.y. 20,6% visų endoprotezavimo operacijų Lietuvoje. Reabilitacija iš esmės yra gydymo ir slaugos procesų tęsinys, padedantis pacientui palaikyti ir sustip-rinti savo sveikatą, neretai atstatyti darbingumą.

Stacionarinės reabilitacijos trukmė po klubo sąnario endoprotezavimo – 18 dienų, po kelio sąnario endop-rotezavimo – 24 dienos.

Mūsødarbo tikslas - pasidalinti patyrimu teikiant

reabilitacijos paslaugas po sąnarių endoprotezavimo ir vertinant reabilitacijos rezultatus.

DARBO OBJEKTAS IR METODAISiekdami užtikrinti vieningą, etapišką ir kokybišką

ligonių po sąnarių endoprotezavimo operacijų gydymą ir reabilitaciją, vadovaujamės bendru vidaus standartu, paruoštu Palangos reabilitacijos ligoninės, Klaipėdos universitetinės ligoninės ir Šiaulių AL specialistų.

Reabilitacijos tikslai: 1. Saugaus funkcinio mobilumo mokymas. 2. Fizinio aktyvumo didinimas, implantų stabilumo užtikrinimas, sąnario funkcijos ir raumenų jėgos sugrąžinimas. 3. Operuotos galūnės bei liemens ir sėdmenų raumenų stiprinimas. 4. Skausmo kontro-lė. 5. Pooperacinių komplikacijų / tromboembolinių, hemoraginių ir infekcinių / prevencija. 6. Nesugijusių pooperacinių žaizdų gydymas. 7. Anemijos gydymas. 8. Psichoemocinės būklės koregavimas. 9. Gretutinių lėti-nių ligų paūmėjimo prevencija. 10. Paciento mokymas: taisyklingai judėti, apsitarnauti buityje.

Reabilitaciją vykdo reabilitacijos specialistų ko-manda, kurią suburia gydantis gydytojas. Reabilitacijos komandoje, be gydančio gydytojo, dalyvauja įvairių sričių specialistai: kineziterapeutas, psichoterapeutas, protezuotojas, socialinis darbuotojas ir kt. Pacientas šioje komandoje yra aktyvus dalyvis, informuotas apie reabilitacijos priemones. Ligonis turi žinoti, kas jo lau-kia artimiausiu metu, ko tikėtis ateityje ir kaip spręsti iškilusias problemas.

Reabilitacijos komanda: pacientas / ir jo artimieji; palatos gydytojas; slaugytoja; kineziterapeutas; psicho-terapeutas; socialinis darbuotojas; ortopedinės technikos pritaikymo specialistas; kiti specialistai.

Kad būtų pasiekti iškelti reabilitacijos tikslai, nau-dojamos medicininės reabilitacijos priemonės. Šios priemonės naudojamos kompleksiškai, nepertraukia-mai, išlaikant reabilitacijos tęstinumą. Ypač svarbu tai, kad, laikantis bendro vidaus standarto, reabilitacija individualizuojama ir nuolat vertinamas reabilitacijos efektyvumas.

Reabilitacijos priemonės:

REABILITACIJOSPOKLUBŲIRKELIŲSĄNARIŲENDOPROTEZAVIMOOPERACIJŲPATIRTISJŪRATĖ JAKUBAUSKIENĖ, JŪRATĖ KAUNIENĖ, DARIUS KURLYS,

AUDRONĖ STAUGAITIENĖ, IRENA ŽEMAITIENĖPalangos reabilitacijos ligoninė

Adresas susirašinėti: Jūratė Jakubauskienė, el. p.: [email protected]


Medikamentai: skausmo kontrolei skiriami analge-tikai arba nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, stebint bei kontroliuojant jų nepageidaujamą poveikį ir galimas komplikacijas. Tromboembolijų profilaktikai tęsiamas gydymas antikoaguliatais.

Tęsiamas gretutinių ligų palaikomasis gydymas.Tačiau nemedikamentinis gydymas reabilituojant

svarbesnis nei medikamentinis. Jo tikslai: gerinti ju-dėjimo funkciją, stiprinti raumenis, mažinti skausmą, audinių patinimą ir uždegimą.

Kineziterapija: kiekvienam pacientui sudaroma indi-viduali tausojanti – treniruojanti arba treniruojanti pro-grama raumenų stiprinimui, operuoto sąnario funkcijos gerinimui. Pacientams po kelio sąnario endoprotezavimo sėkmingai naudojamas CYBEX aparatas, kuris leidžia įvertinti sąnarių funkciją bei sudaryti individualią treni-ruočių programą. Pratimai atliekami išvengiant sunkio jėgos. Pilnai sugijus pooperacinei žaizdai, gali būti skirama kineziterapija baseine.

Fizioterapija (magnetoterapija, elektrostimuliacija, Bioptron šviesos terapija, krioterapija ir kt.).

Hidroterapija: vietinės perlinės vonelės, perlinės vonios, vertikalios vonios.

Pilnai sugijus pooperacinei žaizdai: masažas - klasiki-nis, povandeninis, kompresinis; ergoterapija - mokymas apsitarnauti buityje: apsimauti kojines, apsiauti batus ir kt.; psichoterapija (individuali bei muzikos terapijos grupėse).

Socialinio darbuotojo konsultacijos (kompensacinė technika, įvairių socialinių klausimų sprendimas).

Norėdami įvertinti mūsų taikomų reabilitacijos priemonių efektyvumą, išanalizavome 440 gydymo

reabilitacijos stacionare ligos istorijų (apskaitos forma Nr. 003/a).

Tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant Windows Office 2010 paketą.

Rinkdami duomenis vertinome šiuos kriterijus:Iš 440 pacientų - vyrų skaičius - 158 /36%/, moterų

282 /64 %/. Iš jų 200 pacientų buvo po kelio sąnario endoprotezavimo ir 240 – po klubo sąnario endoprote-zavimo (1 diagrama).

Vertinant pacientų pasiskirstymą pagal amžių, di-džiausą dalį sudarė ligoniai per 65 m. ( 3 diagrama).

Dauguma pacientų po klubo ir kelio sąnario endopro-tezavimo į Palangos RL atvyksta iš Klaipėdos UL praėjus 6 – 7 d. po operacijos. Iš tolimesnių ligoninių (Šiauliai, Raseiniai, Kaunas, Panevėžys ir kt.) pacientai atvyksta po10 – 12 dienų po operacijos, o kai kuriais atvejais ir dar vėliau (4 diagrama).

Nemaža vyresnio amžiaus žmonių dalis vis dar mano, kad operaciją reikia daryti tik tuomet, kai žmo-gus jau nebepaeina – teigia vienas iš endoprotezvimo sistemos Lietuvoje kūrėjų Klaipėdos UL sąnarių implan-tacijos skyriaus vedėjas Rimantas Tarasevičius. Pasak jo,

1 diagrama. Pasiskirstymas pagal operuotą sąnarį ir lytį.

2 diagrama. Pasiskirstymas pagal protezo tipą.

Kelis


blogai, kai ilgus metus žmogus kenčia didžiulius sąnarių skausmus, geria vaistus, gadindamas širdį, kepenis ar inkstus, ir bijo operacijos arba jos vengia dėl išankstinių

neigiamų nuostatų.Nors pagal Valstybinės ligonių kasos registuojamus

gyventojų prašymus eilės nemokamam endoprotezui

3 diagrama. Pasiskirstymas pagal amžių.

per

4 diagrama. Dienų skaičius po operacijos.

5 diagrama. Patologijos laikas iki operacijos (metais).

6 diagrama. Skausmas VAS po kelio sąnario endoprotezavi-mo operacijos.

7 diagrama. Skausmas VAS po klubo sąnario endoproteza-vimo.

8 diagrama. Fleksija per operuotą kelio sąnarį.

REABILITACIJA


gauti kas metai trumpėja ir operacijos jau nebereikia laukti net dvejus metus, mūsų analizuojamoje grupėje vidutinis patologijos laikas iki operacijos buvo 7,78 metai (5 diagrama).

Skausmo kontrolė yra ypač svarbi ne tik pooperaciniu periodu, bet ir reabilitacijos metu. Vertindami skausmą pagal VAS skalę galime teigti, kad pacientai po kelio sąnario endoprotezavimo nurodo kiek didesnį skausmo intensyvumą negu pacientai po klubo sąnario endopro-tezavimo. Ir, kaip rodo palyginamoji analizė, reabilitcijos metu taikomos nuskausminamosios priemonės yra pa-kankamai efektyvios (6, 7 diagramos).

Vienas iš pagrindinių reabilitacijos tikslų – atstatyti

protezuoto sąnario funkciją. Iš 200 pacientų po kelio sąnario endoprotezavimo atliktos analizės matome, kad atvykus į reabilitaciją operuoto sąnario fleksija /lenki-mas/ svyravo nuo 20 iki 80 laipsnių ir vidutiniškai buvo 56,12°. Po reabilitacinio gydymo šie rodikliai ženkliai pagerėjo: kelio sąnario fleksija svyravo nuo 55 iki 115 laipsnių ir vidutiniškai buvo 90,50°. Vidurkių skirtumas atvykus ir išvyktant – 34,38° (8 diagrama).

Atitinkamai endoprotezuoto kelio sąnario tiesimas /ekstenzija/ svyravo nuo 0 iki – (-30) laipsnių atvykus, kas vidutiniškai sudarė (-10,74°) ir nuo 0 iki (-20) laips-nių išvykstant, vidutiniškai (-4,02°). Vidurkių skirtumas, rodantis teigiamą dinamiką – 6,72° (9 diagrama).

Identiškai atlikta analizė 240 pacientų po klubo są-nario endoprotezavimo parodė, kad operuoto sąnario fleksija /lenkimas/ atvykus vidutiniškai buvo 53,66°, išvykstant – 82,48°, skirtumas 28,82°. Ekstenzijos /tie-simo/ vidurkiai: atvykus -1,70°, išvykstant 2,11°, teigia-ma dinamika - 3,81°. Ir endoprotezuoto klubo sąnario abdukcijos /atitraukimo/ vidurkiai buvo tokie: atvykus 9,80°, išvykstant 23,77°, vidurkių skirtumas 13,97°.

Kiekvienam pacientui buvo įvertinta operuotos galū-nės raumenų jėga, Keitel'io ir Barthel'io indeksai atvykus ir išvykstant po kompleksinio reabilitacinio gydymo. Analizės rezultatai pateikiami 2 lentelėje.

IŠVADOS1. Palangos reabilitacijos ligoninėje stacionarinės

reabilitacijos paslaugos kasmet suteikiamos 20% visų endoprotezuotų pacientų Lietuvoje.

2. Šios paslaugos teikiamos vadovaujantis bendru vidaus standartu, paruoštu Palangos reabilitacijos, Klaipėdos universitetinės ir Šiaulių ligoninių specia-listų, siekiant užtikrinti vieningą, etapišką ir kokybišką ligonių po sąnarių endoprotezavimo operacijų gydymą ir reabilitaciją.

3. Kvalifikuota reabilitacija po endoprotezavimo operacijų atstato operuoto sąnario funkciją, užtikrina paciento judrumą, apsitarnavimą, pagerina gyvenimo kokybę.

4. Po stacionarinės reabilitacijos, namuose būtina tęs-ti išmoktą fizinių pratimų kompleksą operuotos galūnės raumenų stiprinimui ir sąnario funkcijos gerinimui.

Literatūra1. KMU reabilitacijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Aleksandras

Kriščiūnas. Reabilitacijos pagrindai, 2009 m.2. Lietuvos traumatologų ortopedų draugijos X ir Baltijos šalių

/Lietuvos, Latvijos, Estijos/ ortopedų traumatologų IV suvažiavimų medžiaga, 2010.

3. Rimantas Tarasevičius, Vytautas Mažutavičius. Kompleksinis

9 diagrama. Ekstensija per operuotą klubo sąnarį.

2 lentelė. Operuotos galūnės raumenų jėga, Keitel'io ir Bart-hel'io indeksai.

REABILITACIJA


gydymas po endoprotezavimo opercijų. Gydymo menas, 2010; 04.4. Robert C. Manske, Postsurgical ortopedic sports rehabilitation:

knee& shoulder.5. Lisa Maxey, Rehabilitation for the postsurgical ortopedic pa-

tient, 2007.6. JeMe Cioppa – Mosca Postsurgical rehabilitation giudelines for

the orthopeadic clinician, 2006.7. American Journal of Physical Medicine & Rehabilitation:

October 2010 The Uniform Data System for Medical Rehabilitation: Report of Patients with Lower Limb Joint Replacement Discharged from Rehabilitation Programs in 2000 – 2007.

EXPERIENCE OF MEDICAL REHABILITATION AFTER HIP AND KNEE JOINT REPLACEMENT IN PALANGA REHABILITATION HOS-PITAL

Jūratė Jakubauskienė, Jūratė Kaunienė, Darius Kurlys, Audronė Staugaitienė, Irena Žemaitienė.

SummaryKey words: rehabilitation, joint replacement.On average, 20% of all Lithuanian patients after lower limb joint

replacement get rehabilitation treatment in the Palanga rehabilitation hospital.

The service is provided in accordance with the common standarts, that were prepared by the specialists from Palanga rehabilitation, Klaipeda university and Šiauliai hospitals.

The aim of the study: to determine the change in joint function after replacement during inpatient rehabilitation.

Contingents consisted of 440 patients after hip and knee joint replacement, who have undergone rehabilitation for 18 – 24 days. The study consisted of 158 men and 282 women .The mean age of the patients was 65 years. All tests : visual analogue scale /VAS/, functional status, flexion and extension angles, Barthel, Keithel index were done before and after rehabilitation. The results demonstrated, that rehabilitation after hip and knee joint replacement is conductive to easing pain, ensures the patient‘s agility, ability to take care of himself, improves the quality of life.


Gauta 2010-11-08

REABILITACIJA

KVIEČIAMEPRENUMERUOTI“SVEIKATOSMOKSLŲ”ÞURNALĄ2011METAMS!

Žurnalas “Sveikatos mokslai” (Index Copernicus) skirtas visų specialybių gydytojams, slaugytojams ir kitiems specialistams, spausdina mokslinius straipsnius lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Straipsniams keliami reikalavimai atitinka mokslo leidiniams keliamus reikalavimus.

Þurnalaskioskuoseneparduodamas.Þurnalą, kuris leidžiamas kartą per dumėnesius, galimaužsiprenumeruoti visuose

Lietuvospaštoskyriuose,taippatinternetu:www.post.ltPrenumeratoskainanesikeičia:metams-120Lt,šešiemsmėnesiams–60Lt,keturiems

mėnesiams-40Lt,dviemmėnesiams-20Lt.Žurnalo autoriams straipsnių spausdinimas mokamas.

Redakcija


Raktažodžiai: nugaros smegenų pažeidimas ( NSP), reabilitacijos komanda, tarptautinė nugaros smegenų pažeidimo klasifikacija (ASIA), pacientai po nugaros smegenų pažeidimo.

Santrauka Siekiant užtikrinti reabilitacijos organizavimą bei gydymo kokybę pacientams po neurokomplikuo-tų stuburo traumų, reabilitacija vykdoma pagal individualiai sudarytą reabilitacijos planą. Pa-slaugos teikiamos reabilitacijos specialistų grupės ( toliau – reabilitacijos komanda). Reabilitacijos metu užtikrinama paciento gyvybinės funkcijos, gerinamos judėjimo bei apsitarnavimo funkcijos; užtikrinama slaugos kokybė esant dubens organų veiklos sutrikimui, prižiūrima oda, sprendžiamos socialinės, psichologinės problemos, vykdoma profesinė reabilitacija. Reabilitacijos paslaugos pradedamos teikti nuo pirmos gydymo stacionare dienos. Dažniausiai gydosi pacientai po kaklo sria-ties pažeidimo. Didžioji dalis pacientų po NSP yra jauno darbingo amžiaus. Vyrai nugaros smegenų pažeidimą patiria daugiau nei moterys. Atsiradę psichologiniai bei socialiniai pokyčiai po šių trau-mų ženkliai paliečia ir šių pacientų šeimas. Ilgai užsitęsia tokių pacientų mobilizacija į visuomenę. Pacientų po nugaros smegenų pažeidimo reabili-tacija vyksta pagal ligoninėje 2010 m. patvirtintą reabilitacijos ir slaugos standartą. Nuo skiriamų pavienių reabilitacijos metodų 1992 m., nuo 2005 m. reabilitacija PRL apima ne tik medicininę, bet ir socialinę bei profesinę reabilitaciją. Straipsnyje analizuojama pacientų po NSP reabilitacijos po-kyčiai Palangos reabilitacijos ligoninėje 1999 - 2009 metais.

ĮVADASPacientų po nugaros smegenų pažeidimo reabilitacija

Palangos reabilitacijos ligoninėje prasidėjo nuo 1992 metų. Viena iš ligoninės vystymosi krypčių buvo pasirinkta sunkių ligonių reabilitacija. Lietuvoje tuomet viešėjęs Mičigano universiteto profesorius dr. W. Waring su Ame-

PACIENTŲPONUGAROSSMEGENŲPAÞEIDIMOREABILITACIJOSPOKYČIAI

JUDITA DARATIENĖ Palangos reabilitacijos ligoninė

rikos neįgaliaisiais pasiūlė imtis tuomet dar nežinomos Lietuvoje reabilitacijos krypties - reabilitacijos pacientams po nugaros smegenų pažeidimo. 1992 m. buvo pritaikyta pirmoji dvivietė palata pacientams po nugaros smegenų pažeidimo, judantiems vežimėliu, buvo stacionarizuoti pirmieji pacientai po neurokomplikuotos stuburo traumos. 1994 metais įrengtos 6 palatos pacientams po nugaros smegenų pažeidimo. 1994 ir 1995 metais gydėsi 74 (ati-tinkamai 28 ir 46) pacientai po NSP. Neurologijos skyriaus gydytojai aktyviai domėjosi reabilitacijos metodikomis pa-cientams po NSP. PRL glaudžiai bendradarbiavo su kole-gomis iš Šveicarijos Notvilio reabilitacijos centro, Danijos Viborgo ligoninės reabilitacijos skyriaus, JAV Milvokio ligoninės spinalinių ligonių reabilitacijos specialistais bei kitais specialistais, atvykstančiais edukacijos tikslais į PRL. Ligoninės specialistai tapo tarptautinės Nugaros smegenų pažeidimo gydytojų asociacijos nariais. 1999 metais li-goninėje atidarytas naujas 35 vietų reabilitacijos skyrius po neurokomplikuotų stuburo traumų , visiškai pritaikytas pacientams su judėjimo negalia. Ligoninėje diegiamos naujos technologijos, leidžiančios siekti maksimalių reabilitacijos rezultatų pacientams po NSP, tokios kaip naujos kartos kompiuterizuotos vertikalizacijos sistemos, mechanoterapijos treniruokliai, ultragarsiniai liekamojo šlapimo matuokliai ir kt.

Darbotikslas: išnagrinėti pacientų po nugaros sme-genų pažeidimo reabilitacijos pokyčius Palangos reabi-litacijos ligoninėje.

TYRIMŲ OBJEKTAS IR METODAIAnalizuojant 1999-2009 pacientų po NSP ligos is-

torijas, nustatyta, kad per šį laikotarpį PRL gydėsi 468 pacientai po NSP. Pacientų skaičiaus pokyčiai nuo 1999 iki 2009 m pavaizduoti 1 paveiksle. Nėra tikslaus registro, koks skaičius šių pacientų yra Lietuvoje.

Pacientai po neurokomplikuotų stuburo traumų į PRL atvyksta iš 5 neurochirurgijos skyrių. Pacientų atvykimas į PRL pavaizduotas 2 paveiksle.

Nugaros smegenų pažeidimo priežastis galima suskirs-tyti į traumines ir netraumines. Pastarosios – tai įvairios kilmės augliai, kraujotakos sutrikimai, degeneraciniai pakitimai, demielinizuojančios NS ligos ir kt. Trauminės

Adresas susirašinėti: Judita Daratienė, el. p.: [email protected]


kilmės pažeidimas - tiesioginio nugaros smegenų suspau-dimo ar kraujotakos sutrikdymo pasekmė. Pagrindinės nugaros smegenų pažeidimo trauminės priežastys : eismo įvykiai, nėrimas, kritimas iš aukščio, durtiniai, šautiniai pažeidimai, kitos priežastys.

Nugaros smegenų sužalojimo metu pažeidžiamas stu-buro struktūrų vientisumas bei sukeliama įvairaus laipsnio funkcinių ir morfologinių nugaros smegenų bei nugarinių nervų šaknelių pokyčių, dėl to žemiau pažeidimo vietos išnyksta jutimai, judesiai, sutrinka dubens organų funkcija, audinių trofika. NS pažeidimo pobūdis, priklausomai nuo neurologinio deficito bei anatominių charakteristikų, iš-skiriamas į keletą lygių: kaklo srities pažeidimas, krūtinės srities pažeidimas, juosmens srities pažeidimas, arklio uo-degos pažeidimas. Stuburo sužalojimo įvertinimui svarbūs judėjimo, jutimo ir refleksų tyrimai, tačiau prognozuojant ilgalaikį funkcijos atsistatymą bei nepriklausomumą kasdieniuose darbuose svarbiausia įvertinti raumenų funkciją. Sužalojimo lygis paprastai klasifikuojamas pagal žemiausiai esantį nepažeistą ir normaliai funkcionuojantį motorinį segmentą. Nuo 1992 metų visuotinai naudoja-masi Amerikos nugaros smegenų pažeidimų asociacijos ir tarptautinės paraplegijos draugijos (ASIA/IMSOP) su-

darytais tarptautiniais nugaros smegenų neurologinio ir funkcinio sužalojimo klasifikavimo standartais (Scanker, 2000). Sužalojimo laipsnis pagal Amerikos nugaros sme-genų sužalojimo asociacijos įvertinimo skalę: A. Visiškas sužalojimas – nėra jutimų ir motorinės funkcijos žemiau pažeidimo lygio, S4–S5 segmentų srityje nėra jutimų nei valingų judesių. B. Dalinis sužalojimas – žemiau neuroa-loginio sužalojimo lygmens ir S4–S5 segmentų srityje yra išlikę jutimai, bet neišlikusi motorinė funkcija. C. Dalinis sužalojimas – žemiau neurologinio sužalojimo lygmens yra išlikusi motorinė funkcija, ir daugumos raktinių raumenų pajėgumas vertinamas mažiau nei 3 balais. D. Dalinis sužalojimas – žemiau neurologinio sužalojimo lygmens yra išlikusi motorinė funkcija, raktinių raumenų jėga didesnė arba lygi 3 balams. Pacientų po NSP gydyi-mo trukmė ASIA A,B, C 100 dienų, ASIA D 24 dienos. Palangos reabilitacijos ligoninėje vyrauja pacientai po kaklo srities pažeidimo. 3 paveiksle parodytas pacientų pasiskirstymas pagal pažeidimo lokalizaciją.

Iš analizės duomenų matoma, kad didžioji dalis pacientų po nugaros smegenų pažeidimo yra jauno darbingo amžiaus (4 paveikslas), vyrai nugaros smegenų

1 paveikslas. Gydytų pacientų po NSP skaičiaus kitimas 1999 – 2009 metais PRL.

2 paveikslas. Spinalinių ligonių atvykimas reabilitacijai iš įvairių Lietuvos neurochirurgijos skyrių.

3 paveikslas. Gydytų spinalinių ligonių pasiskirstymas pagal pažeidimo lokalizaciją.

4 paveikslas. Gydytų spinalinių ligonių pasiskirstymas pagal pažeidimo amžių.

REABILITACIJA


pažeidimą patiria daugiau nei moterys (5 paveikslas). Daugeliui pacientų po NSP ankstyvajame periode

atsiranda įvairios komplikacijos. Dažniausia komplikacija – uroinfekcija (6 paveikslas).

Reabilitacijos tikslas - sutrikusių biosocialinių funkcijų atstatymas arba kompensavimas pacientams po neuro-komplikuotos stuburo traumos. Nuo skiriamų pavienių reabilitacijos metodų 1992 m., tokių kaip fizioterapija, kineziterapija, medikamentinė terapija, buvo pereita prie kompleksinės medicininės bei socialinės reabilitacijos. O nuo 2005m reabilitacija PRL apima ne tik medicininę ir socialinę, bet ir profesinę reabilitaciją.

Reabilitacija vyksta komandinio darbo principu. Pa-grindinės reabilitacijos kryptys: medicininė reabilitacija - medikamentinis gydymas, kineziterapija, ergoterapija, psichoterapija, ortopedijos įtvarų pritaikymas; socialinė reabilitacija - gyvenamos aplinkos pritaikymas, laisva-laikio užimtumo terapija, kompensacinės technikos pri-taikymas; profesinė reabilitacija - ligoninėje nuo 2005 metų įkurtas profesinės reabilitacijos departamentas, kuriame pacientai turi galimybę lankyti neformalų moky-mą bei įgyti naujus darbinius įgūdžius; aktyvi reabilitacija - vykdoma tik mūsų ligoninėje. Vieną kartą per ketvirtį į ligoninę atvyksta visuomeninės neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos mokymo instruktoriai, patys turintys keleto ar keliolikos metų vežimėlyje patirtį, kuria dalijasi su ligoninės pacientais.

Paslaugos teikiamos reabilitacijos specialistų grupės. Reabilitacijos komandos sudėtis: Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas; slaugytoja; kineziterapeutas; ergo-terapeutas; psichologas arba psichoterapeutas; socialinis darbuotojas; kiti reikalingi pagal situaciją specialistai: ortopedas, logopedas ir kt.

Kiekvienam pacientui sudaromas individualus reabi-litacijos planas. Reabilitacijos planą sudaro reabilitacijos komanda aptarimo metu. Reabilitacijos komandos aptari-

mai ir naujos reabilitacijos programos svarstymas vyksta kartą per mėnesį. Iškilus neaiškumams dėl sveikatos būk-lės ar gydymo tęstinumo, organizuojamas konsiliumas.

Reabilitacijos laikotarpis skirstomas į III etapus, kurie skiriasi savo uždaviniais bei taikomomis priemonėmis.

I etapas(ligoniui atvykus). Jo metu pacientas adaptuo-jasi skyriuje. Vertinama bendra paciento būklė: somatinės būklės įvertinimas; neurologinės būklės įvertinimas; pa-žeidimo sunkumo įvertinimas pagal ASIA klasifikaciją; lokomotorinės funkcijos įvertinimas; savarankiškumo įvertinimas pagal Barthel'io indeksą; individualiai ski-riama dieta, režimas, būtini laboratoriniai ir funkciniai tyrimai. Slaugos problemų įvertinimas ir slaugos plano sudarymas. Pradedama individuali kineziterapija. Pra-dedama individuali ergoterapija. Psichologinės būklės įvertinimas. Skiriamos fizioterapinės procedūros. Taikoma medikamentinė terapija, kurios tikslas užkirsti kelią trom-bembolijai, nuskausminti, skatinti kraujotaką, užtikrinti pakankamą miegą, koreguoti gretutines lėtines ligas ar esančias komplikacijas (uroinfekciją, pragulas, pneu-moniją, hipovolemiją, cukrinį diabetą, anemiją, arterinę hipertenziją, širdies nepakankamumą, ritmo ir laidumo sutrikimus, bronchinę astmą).

II etapas. Šiuo laikotarpiu pacientas aktyvuojamas, pradedamas paciento bei jo artimųjų mokymas, skiria-mos reabilitacijos priemonės, padedančios maksimaliai atstatyti prarastą judėjimo ir apsitarnavimo funkciją, stiprinančios raumenų jėgą, nuskausminančios, sti-muliuojančios dubens organų funkciją. Įtraukiamos kompensacinės judėjimo ir apsitarnavimo priemonės. Sprendžiamos kylančios psichologinės problemos. Reabi-litacijos programos intensyvumas priklauso nuo paciento bendros būklės bei gydžiusio neurochirurgo nurodymų.

Vertinamas paciento būklės kitimas: somatinės būklės įvertinimas; neurologinės būklės įvertinimas; pažeidimo sunkumo įvertinimas pagal ASIA klasifikaciją; lokomoto-

5 paveikslas. Gydytų spinalinių ligonių pasiskirstymas pa-gal lytį.

6 paveikslas. Komplikacijų dažnis po ūmaus nugaros sme-genų pažeidimo.

REABILITACIJA

ė

ė


rinės funkcijos įvertinimas; savarankiškumo įvertinimas pagal Barthel'io indeksą; vertinamas dienos rėžimo ki-timas, skiriami būtini laboratoriniai ir funkciniai tyrimai. Slaugos problemų įvertinimas ir slaugos plano sudarymas. Tęsiama individuali kineziterapija. Tęsiama individuali ergoterapija. Psichologinės būklės įvertinimas ir korekcija; socialinio darbuotojo konsultacija ir poreikių nustatymas. Reikalingų techninių priemonių pritaikymas, ortopedinių įtvarų pritaikymas. Skiriamos fizioterapinės procedūros. Taikoma medikamentinė terapija, kurios tikslas užkirsti kelią trombembolijai, nuskausminti, skatinti kraujodarą, užtikrinti pakankamą miegą, koreguoti gretutines lėtines ligas ar esančias komplikacijas (uroinfekciją, pragulas, pneumoniją, hipovolemiją, cukrinį diabetą, anemiją, arterinę hipertenziją, širdies nepakankamumą, ritmo ir laidumo sutrikimus, bronchinę astmą).

III etapas.Įgytų įgūdžių tobulinimas. Šio reabilitacijos etapo metu skatinamas paciento savarankiškumas, tęsia-mas paciento ir šeimos narių mokymas, sudaroma reko-mendacinė reabilitacijos programa išvykus į namus.

Vertinama paciento būklė išvykstant: somatinės būklės įvertinimas; neurologinės būklės įvertinimas; pažeidimo sunkumo įvertinimas pagal ASIA klasifikaciją; lokomoto-rinės funkcijos įvertinimas; savarankiškumo įvertinimas pagal Barthel'io indeksą; slaugos problemų įvertinimas ir slaugos plano sudarymas. Tęsiama individuali kinezi-terapija. Tęsiama individuali ergoterapija. Psichologinės būklės įvertinimas ir korekcija. Socialinio darbuotojo konsultacija. Reikalingų techninių priemonių pritaikymas, ortopedinių įtvarų pritaikymas. Skiriamos fizioterapijos procedūros. Taikoma medikamentinė terapija. Aktyvi reabilitacija. Profesinės reabilitacijos galimybių aptarimas bei vykdymas.

Pacientų po nugaros smegenų pažeidimo reabilitacija vyksta pagal ligoninėje 2010 m. patvirtintą reabilitacijos ir slaugos standartą.

IŠVADOS Gydomų pacientų skaičius po NSP nuo 1992 m.

reabilitacijos pradžios ženkliai padidėjo. Net 50 procentų į PRL atvyksta iš Klaipėdos universitetinės ligoninės neu-rochirurgijos skyrių. Dažniausiai PRL gydosi pacientai po kaklo srities pažeidimo. Didžioji dalis pacientų po NSP yra jauno darbingo amžiaus. Vyrai nugaros smegenų pažeidimą patiria daugiau nei moterys. Nuo skiriamų pavienių reabilitacijos metodų 1992 m., nuo 2005 m. reabilitacija PRL apima ne tik medicininę, bet ir socialinę bei profesinę reabilitaciją. Pacientų po nugaros smegenų pažeidimo reabilitacija vyksta pagal ligoninėje 2010 m. patvirtintą reabilitacijos ir slaugos standartą.

Literatūra1. American Spinal Injury Association, International Medical

Society of Paraplegia (ASIA/IMSOP), Reprinted 1994; 26. 2. Ditunno J. F., Standarts for Neurological and Functional Clasi-

fication of Spinal Injury. Revised 1992. 3. Drigotaitė N., Kriščiūnas A., Komplikacijos po nugaros sme-

genų pažeidimo ankstyvuoju reabilitacijos laikotarpiu“ Medicina Kaunas, 2006.

4. Kriščiūnas A. Klimavičius R. et.al. Reabilitacija. Kaunas, 1996.5. Levinger V., Daratienė J., Lukauskaitė R., Biskys V. Naujas iššūkis

reabilitacijai, Kreta, 2009.6. McKinley W.,(2005).Functionaloutcomes per level of spinal

cord injury. Prieiga per internetą <http://www.emedicine.com/pmr/topic183.htm>

7. Marcel W, Annet J, Dallmeijer L. Duration and functional oute-come of spinal cord injury rehabilitation in the Netherlands, Journal of Rehabilitation Research & Development, volume 42, Amsterdam, Netherlands 2005.

8. Meižis V. Stuburo smegenų pažeidimas: patogenezė, kom-plikacijos, reabilitacija. (satelitinio simpoziumo prie VIII Lietuvos gydytojų suvažiavimo medžiaga. – Palanga, gegužės 4–6 d). 1992; 26.

9. Mingaila S. Ligonių po nugaros smegenų pažeidimų funkcinės būklės ir sutrikusios veiklos korekcija, taikant ergoterapiją, ankstyvuoju reabilitacijos laikotarpiu. Medicina, Kaunas, 2005;

10. Nrsathurai Sh. The rehabilitation of people with spinal cord injury. Bosto, 2000.

11. Reabilitacijos metodų ir priemonių efektyvumas. Birštonas, 2004.

CHANGE OF REHABILITATION FOR SPINAL CORD INJURY PATIENTS

Judita Daratienė SummaryKey words: spinal cord injury, rehabilitation team, internatio-

nas classification after spinal cord injury, patients after spinal cord injury.

The purpose is to evaluate the key advantages and drawback of reform of the medical rehabilitation of SCI patiens, to establish its influencing factors and, based on the date of analysis and the opinion of the experts participating in the development of rehabilitation system, to develop suggestions how to improve the quality of rehabilitation services patiens after SCI in Palanga rehabilitation hospital (PRH). The practical part analysis the changes in the rehabilitation system in the period from 1992 to 2009.

Having reached the set objectives it has been established that the changes in the rehabilitation system in PRH in period from 1992 to 2009 were essential. Individual legal acts directly influenced the changes in the structure of rehabilitation services in the course of development of the priority directions of rehabilitation SCI patients by improving the quality and accessibility of the services. Three main periods are considered in the development: the fist period – employment of some procedures of physical and electrical therapy, the second – development of multiprofile rehabilitation, and third – development of comprehensive rehabilitation system. The financing methods of the rehabilitation service from the State patient territorial Fund directly influenced the removal of the uneven distribution of the territorial accessbility.

The analysis showed that the system is developing in the right direction. The structure of the rehabilitation services from 1992 to 2009 changed significanty. The strategic goal to change from the sanatoria, treatment of light patients to the medical rehabilitation of heavy cases was implemented.

Correspondence to: [email protected] 2010-11-09

REABILITACIJA


Raktažodžiai:neįgaliųjų NVO veikla, funkcijos, sveikatinimas.

Santrauka Straipsnyje analizuojama neįgaliųjų NVO funk-cijos ir neįgaliųjų veikla tenkinant sveikatinimo lūkesčius. Įvertinama esama situacija bei NVO narių lūkesčiai gyvenamosios vietos, jų dalyva-vimo trukmės NVO veikloje aspektais. Tyrime dalyvavo 175 respondentai. Nustatyta, kad ne-įgalieji pasigenda sveikatinimo veiklų, kuriose būtų kreipiamas dėmesys į ligų prevencinius, me-dicininės pagalbos teikimo bei socialinio ugdymo aspektus. Mažiausiai pasigendama konsultacinės pagalbos. Tyrimo duomenys atskleidė, jog kuo ilgiau neįgalieji dalyvauja NVO veiklose, tuo didesnis poreikis atsiranda plėsti NVO funkcijas sveikatinimo ir socialinio ugdymo srityse. Ben-dradarbiavimas su gydymo įstaigomis pasirodė kaip viena reikšmingesnių veiklos sričių, kurios neįgaliesiems trūksta. Sveikatos socialinio ugdy-mo funkcija NVO vykdoma silpniausiai. Respon-dentai nurodė, kad veiklos prioritetų numatymui, bendroms diskusijoms, priimant vienus ar kitus su sveikatinimo veiklomis susijusioms veikloms, ateityje turėtų būti skiriama daugiau dėmesio.

ĮVADASLietuvoje nepriklausomybės atkūrimas lėmė sparčius

pokyčius tiek socialinėje, tiek politinėje ir kt. veiklos srityse. Demokratinės idėjos atvėrė neįgaliesiems gali-mybes aktyviai dalyvauti visuomenės kūrime, esminius integracijos principus realizuojant nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) veiklose. Socialinės integ-racijos proceso pradžioje (14) jau buvo kalbama apie naujo tipo įstaigų, tarnybų, nevyriausybinių organizacijų kūrimą. Besikuriančios nevyriausybinės organizacijos tapo tarpine grandimi tarp valstybės ir žmonių, kuriems reikalinga socialinė, sveikatinimo veiklų, ekonominė, edukacinė pagalba. Nevyriausybinės organizacijos ne tik stiprino bendruomeniškumo pojūtį, bet ir leido plėtotis

daug universalesnėms žmogaus prigimtinėms teisėms bei galioms: praplėsti visuomenės patirtį bendraujant su neįgaliaisiais, keisti gyvenimo kokybės charakteristikas, edukacinėmis veiklomis kurti socialinę gerovę ne tik sau, bet ir kitiems.

Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje NVO veikla yra labai įvairi ne tik savo veiklų turiniu, formomis, teisine sam-prata, NVO veiklos analizė jau sulaukė nemažai tyrėjų dėmesio: ženklūs I. Žemaitytės (19), I. Zaleskienės, L. Rutkauskienės (17), L. Dromantienės (5), I. Jonutytės, G. Šmitienės (9), J. Ruškaus, G. Mažeikio (15), L. Žalimienės (20,21), I. Gailienės (6) darbai sudaro prielaidas NVO tapti kompetentinga ir reikšminga visuomenine jėga. Dalį neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų Lietuvo-je jungia tai, kad organizacijų nariai turi didesnių ar mažesnių sveikatos problemų, kurių sprendimą dažnai projektuoja ir sieja su NVO veiklos galimybėmis. Taigi neįgaliųjų NVO narių domėjimasis ir lūkesčiai susiję su sveikatinimo, sveikos gyvensenos mokymo klausimais išlieka aktualia NVO veiklos strategija. Kita vertus, NVO veiklose yra nemažai vyresnio amžiaus asmenų, kuriems sveikatos problemos tampa kliūtimi visaverčiam gyveni-mui bei aktyviam socialiniam dalyvavimui. Ateityje šios problemos išliks aktualiomis, nes, remiantis demografine statistika ir prognozėmis, jau 2010 m. kas ketvirtas euro-pietis buvo vyresnis nei 60 metų, o iki 2014 m. 33 proc. padidės vyresnių nei 80 m. žmonių skaičius (7). Taigi NVO tampa reikšminga visuomenine jėga, padedančia užtikrinti neįgalaus asmens gyvenimo orumą, teikiančia galimybes plėtoti socioedukacines veiklas mokymosi visą gyvenimą kontekste.

Mokslo idėjos, analizuotos užsienio mokslininkų darbuose (8,10,11,16) bei plėtojamos Lietuvos socio-kultūriniame, visuomenės sveikatos mokslų kontekste, atskleidžia naujus NVO veiklų aspektus, siejamus su neįgaliųjų sveikatinimo lūkesčių tenkinimu per socioe-dukacines veiklas.

Tyrimo metodologija remiasi Helpsam sveikos ap-linkos kūrimo modeliu (3), pagal kurį sveikos aplinkos kūrimas apjungia neįgaliųjų sveikatinimo bei sveikatos ugdymo veiklas bei socialinės integracijos paradigmas.

VISUOMENĖS SVEIKATA

NEĮGALIŲJŲSVEIKATINIMOLŪKESČIŲTENKINIMASNVOVEIKLOSE

DARIUS GERULAITIS, BENAS GUDINAVIČIUS, MARGARITA JUREVIČIENĖ, LIUDA RADZEVIČIENĖ, INGRIDA BARANAUSKIENĖ

Šiaulių universitetas

Adresas susirašinėti: Darius Gerulaitis, el. p.: [email protected]


Pasitelkto Helpsam modelio (3) strategijos nukreiptos į aktyvaus žmogaus ir žmogaus aktyvinimo veiklas. Būtent NVO funkcijos, veiklos bei organizacijos bruožai siejasi su galimybėmis formuoti sveikatos politiką, propaguoti ir atstovauti NVO narių interesams sveikatos priežiūros, sveikos gyvensenos plėtotės poreikiuose ir lūkesčiuose. Reikšminga tai, kad Helpsam strategijos kryptyse nu-matomi sveikatos visuomeninių judėjimų telkimo ir informacijos sklaidos visuomenėje veiklos, asmenų įgalinimo procesai, kurie reiškia, kad į visuomenės sveikatos problemų sprendimą įtraukiami bei aktyviai dalyvauti skatinami tie, nuo kurių tiesiogiai priklauso kylančių sveikatinimo problemų sprendimas ir sveikos gyvensenos propagavimas tarp NVO narių. Tokiu būdu, nevyriausybinių organizacijų judėjimai tampa sveikatos politiką veikiančia jėga.

Sąvoka „sveikatinimas“ plačiąja prasme – tai įver-tinimo, koregavimo ir prevencijos teorija bei praktika, susijusi su žmogaus sveikatos ir gyvenimo kokybės as-pektais, kuriuos lemia įvairūs psichofiziniai ir aplinkos veiksniai. Tai veiklos, nukreiptos į teisingo asmenų po-žiūrio į sveikatą formavimui, mokantis saugoti ir stiprinti sveikatą. Tyrime nėra išskiriami konkretūs sveikatinimo lūkesčiai, kurių pageidautų neįgalieji. Tai daroma todėl, kad tiriamieji priklauso skirtingoms negalės forma NVO vienijančiomis asmenis, todėl apsiribota teiginiu „sveika-tinimas“, kuris tuo pačiu metu atspindi ir individualius, ir universalius asmenų poreikius.

Tyrimas taip pat grindžiamas įgalinimo koncepcija. Įgalinimas, kaip teigia Douglas ir Zimmerman (4), yra procesas, kurio metu žmonės, organizacijos ar bendruo-menės siekia socialinio dalyvavimo. Anot M. Zimmer-man (18), įgalinimas priverčia individus vietoje klinikinio požiūrio įžvelgti ir operuoti sveikatingumo, sveikatinimo koncepcijomis. Atliekant tyrimus, remiantis įgalinimo požiūriu, vietoj poreikių, rizikos faktorių katalogizavmo siekiama identifikuoti neįgalaus žmogaus gebėjimus ir ištirti aplinkos poveikį socialinių problemų genezei. Į įgalinimą orientuota praktika gerina ir suteikia galimybes dalyviams plėtoti žinias (2) bei įgūdžius, specialistus traktuoti kaip partnerius, o ne autoritarinius ekspertus (1). Įgalinimas susijęs su resursų koncepcija, kai indivi-dai siekia atskleisti savo potencialą ir taip kontroliuoti savo socialinį gyvenimą. J. Lord (12) asmens įgalinimą traktuoja kaip besitęsiantį procesą, įtraukiantį asmenį į pozityvius pokyčius, susijusius su individo savigarba, savivaizdžiu ir padedantį kurti bei vystyti prasmingus socialinius ryšius (draugystė, formalus ir neformalus palaikymas).

Tyrimo socialinį ir edukacinį aktualumą lėmė ir

nacionalinės mokslo programos mokslinių tyrimų pro-gramos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ autorių laimėtas projektas „Neįgaliųjų socialinės ge-rovės plėtotė per nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklas“ (Nr. SIN-10102, finansuotas Lietuvos mokslo tarybos), kurio dalis tarpinių rezultatų pristatomi šiame straipsnyje.

Tyrimo objektas–neįgaliųjų sveikatinimo lūkesčių tenkinimas NVO veiklose.

Tyrimo uždaviniai: 1)Atlikus mokslo literatūros ana-lizę, parengti tyrimo instrumentą,atskleidžiantį NVO funkcijas, tenkinant neįgaliųjų sveikatinimo lūkesčius NVO veiklose ir neįgaliųjų aktyvumo bruožus, įgyven-dinant sveikatinimo lūkesčius NVO veiklose. 2) Taikant anketinę apklausą, nustatyti NVO funkcijas ir narių ak-tyvumą, nukreiptus į sveikatinimo plėtotę demografinių kintamųjų (dalyvavimo NVO trukmė, veikimo regionas) kontekste. 3) Taikant anketinę apklausą, nustatyti NVO funkcijų ir narių aktyvumo lūkesčius, nukreiptus į svei-katinimo plėtotę demografinių kintamųjų (dalyvavimo NVO trukmė, veikimo regionas) kontekste.

Tyrimotikslas–nustatyti neįgaliųjų sveikatinimo lū-kesčių tenkinimo ypatumus NVO veiklose, respondentų dalyvavimo NVO trukmės, jų statuso organizacijoje bei gyvenamosios vietos aspektais.

TYRIMO METODIKATyrimo instrumentas buvo sudarytas remiantis Dhil-

lon H.S, Philip L., (3); M. Zimmerman (17); Dettmer, Dyck, Thurston (2) mokslo darbų analize. Išskirti du (1 pav.) pagrindiniai rodikliai, turintys reikšmės neįgalių-jų sveikatinimo poreikių tenkinimui: a) NVO veiklos, tenkinant neįgaliųjų sveikatinimo lūkesčius; b) NVO funkcijos, tenkinant neįgaliųjų sveikatinimo lūkesčius. Šių rodiklių statistinė analizė leidžia įvertinti, kiek NVO

1 pav. Neįgaliųjų sveikatinimo lūkesčių tenkinimo NVO veik-lose schema.



savo veiklomis realiai atitinka neįgaliųjų sveikatinimo lūkesčius ir kiek darbo yra atliekama realiai.

TYRIMO DUOMENŲ APDOROJIMO METODAIKiekybinis tyrimas, atliktas naudojant apklausos

raštu metodą. Tyrimo duomenys buvo apdoroti SPSS (Statistical Package For Social Science) programine įranga. Analizei pagal NVO nario statuso kintamuosius buvo pasirinktas neparametrinis Mann-Whitney testas, kadangi kintamųjų histogramos parodė, jog skirstiniai yra nenormaliniai ir yra tik po du kintamųjų požymius. Analizei pagal respondentų gyvenamosios vietos (NVO veikimo regioną), dalyvavimo NVO patirties kintamuo-sius buvo pasirinktas neparametrinis Kruskal-Wallis H testas, kadangi kintamųjų histogramos parodė, jog skirs-tiniai yra nenormaliniai ir yra daugiau nei du kintamųjų požymiai. Visų lentelių sudarymui naudoti ANOVA testo kintamųjų vidurkiai (M). Gauti rezultatai apdorojami ir analizuojami remiantis duomenų patikimumo rodikliu (p ≤0,05). Tai reiškia, kad rezultatų paklaida neviršytų 5 %.

Tyrimo imtis:tyrime taikyti tikslinės imties sudarymo principai. Išdalinta 450 klausimynų, iš kurių sugrįžo 175 (grįžtamumas 38,9 %). Prieš platinant anketas su NVO vadovais buvo aptartos klausimynų pildymo galimybės bei instrukcijos.

Apklausoje dalyvavo 175 respondentai (N=175): 142 (81,1 %) moterys ir 33 (18,9 %) vyrai. Iš 175 respondentų 104 (59,4 %) yra eiliniai NVO nariai, 15 (8,6 %) – val-dybos/prezidiumo nariai; 8 (4,6%) – pirmininkai/prezi-dentai; 14 (8,0 %) – kitų asmenų dalyvaujančių NVO veiklose; o 26 (14,9%) nenurodė savo statuso NVO. Respondentų dalyvavimo NVO veikloje trukmė: nuo 6 iki 10 metų – 75 (42,8 %); 1-5 metų 58 (33,1%); mažiau respondentų, dalyvaujančių NVO veikloje nuo 11-15 metų – 19 (10,8%); nuo 16 iki 20 metų – 10 (5,7%).

Tyrimas buvo atliekamas nuo 2010 metų lapkričio mėn. iki 2010 gruodžio mėn.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS Neįgalieji yra labiau pažeidžiami nei kiti tas pačias

teises turintys visuomenės nariai. NVO, atsižvelgiant į neįgaliųjų teises ir teisėtus jų interesus, turi galimybes teikti įvairias, socialinę integraciją užtikrinančias bei socialinės atskirties prevencines veiklas. Svarbu, kaip neįgalieji, būdami aktyvūs organizacijos nariai, vertina nevyriausybinių organizacijų galimybes teikti socioedu-kacinę pagalbą sveikatinimo kontekste ir kokias NVO funkcijas išskiria kaip prioritetines.

Analizuojant tyrimo duomenis nustatyta, kad res-pondentai pakankamai kritiškai vertina NVO atliekamas funkcijas, nors patys yra aktyvūs šių organizacijų nariai. Dabartinėje situacijoje nė viena iš išskirtų vykdomų NVO funkcijų netenkina (p=0,000) respondentų (1 len-telė). Labiausiai neįgalieji pasigenda tokių sveikatinimo veiklų, kuriose būtų kreipiamas dėmesys į susirgimų pre-vencinius, medicininės pagalbos teikimo bei socialinio ugdymo aspektus. Mažiausiai pasigendama konsultaci-nės pagalbos. Tai gali būti siejama su pastaruoju metu pakankamai išplėtotomis konsultacinėmis veiklomis. Iš esmės konsultacinė veikla yra reikalinga žmonėms tik su-sidūrus su kokiomis nors problemomis, tačiau akivaizdu, kad pastaruoju metu neįgaliesiems reikia jau konkrečių žinių arba pagalbos, ko NVO, teikdama konsultacines paslaugas, išspręsti nepajėgi. Kita vertus, pageidaujamų NVO funkcijų išplėtimas rodo respondentų grupės speci-fiką: tai asmenys, kurie dažniau nei kiti NVO nariai, turi vienokių ar kitokių sveikatos problemų. Vertinant šiuos rezultatus, galima teigti, kad neįgalieji yra linkę sieti NVO funkcijas su konkrečių žinių bei gebėjimų įgijimu, NVO funkcijų perėjimu nuo konsultacinių ir bendrųjų

1 lentelė. NVO atliekamos funkcijos, tenkinant neįgaliųjų sveikatinimo lūkesčius per NVO veiklas (N=175).

* M1 – esamos situaci-jos vertinimų vidurkis; M2 – lūkesčio vertini-mo vidurkis; p3 – sta-tistiškai reikšmingas skirtumas (kai p < 0,05) tarp situacijos vertinimo ir lūkesčio vidurkių.

2 lentelė. NVO funkcijų vertinimas* pagal respondentų da-lyvavimo NVO veikloje trukmę (N=175).

Paaiškinimai: * - aukščiausi verti-nimų vidurkiai; ** - žemiausi verti-nimų vidurkiai; *** - statistiškai reikšmingas skir-tumas.



šviečiamųjų link aktualių ir specializuotų. Apibrėžiant respondentams NVO funkcijas nustatyta,

kad iš esmės nėra teikiami prioritetai kuriai nors vienai (medicininei, konsultacinei, prevencinei ir šviečiamajai) NVO funkcijai (2 lentelė).

Vis dėlto dalyvavimo NVO veikloje trukmė pasirodė statistiškai reikšminga kalbant apie socialinio ugdymo funkcijas (p = 0,01). Mažiausią dalyvavimo patirtį NVO veikloje turintys respondentai nurodo, kad socialinio ugdymo funkcija yra nepakankama. Vidutinę patirtį turintys neįgalieji (daugiau kaip 6 metų) nėra patenkinti (tačiau statistinis reikšmingumas nustatytas nebuvo) vyk-doma sveikatos priežiūros funkcija (mokymai, stovyklos, sveikatinimo priemonių pristatymas ir pan.). Galėtume daryti prielaidą, kad kuo ilgiau neįgalieji dalyvauja NVO veiklose, tuo didesnis poreikis atsiranda plėsti NVO funkcijas sveikatinimo ir socialinio ugdymo srityse.

Pačios nevyriausybinės organizacijos tarpusavyje skiriasi ne tik tuo, kad jungia įvairią negalę turinčius žmones, turi skirtingus tikslus, veiklos organizavimo formas, bet ir priklausymu atitinkamam Lietuvos regio-nui. Tai gali veikti organizacijos tiek žmogiškąjį, tiek materialųjį potencialus. Analizuojant tyrimo duomenis nustatyta (3 lentelė), kad skirtinguose regionuose NVO funkcijos yra suprantamos nevienareikšmiškai, taip pat poreikis vienoms ar kitoms NVO funkcijoms vykdyti yra skirtingas.

Tyrimų rezultatai rodo, jog esamos situacijos aspek-tu NVO atliekamas prevencinio darbo ir medicininių paslaugų funkcijas geriausiai vertina Šiaulių regione veikiančių NVO atstovai. Konsultacinę ir socialinio ugdymo funkcijas – Kauno regione veikiančių NVO

atstovai. Panevėžio regione veikiančių NVO atstovai geriausiai vertina šviečiamąją sveikatinimo NVO veiklos funkciją. Klaipėdos regione veikiančių NVO atstovai są-lyginai silpnai vertina medicininę funkciją. Tai patvirtina statistiškai reikšmingi skirtumai.

Vilniaus regiono respondentai NVO atliekamas funkcijas vertina pakankamai gerai, ypač išskiriama sveikatinimo šviečiamoji funkcija. Tai gali būti dėl kva-lifikuotų medicinos, visuomenės sveikatos specialistų gausos, pakankamai organizuojamų renginių skaičiaus. Kauno regiono NVO atstovai vykdomas organizacijos funkcijas vertina kur kas prasčiau. Jie pasigenda pre-vencinių sveikatinimo bei socialinio ugdymo veiklų, nukreiptų į sveiką gyvenseną propaguojančias prie-mones. Vertinant Klaipėdos regiono narių NVO vyk-domų funkcijų ir lūkesčių santykį nustatyta, kad šiame regione turėtų labiau būti plėtojamos konsultacinės ir medicininės NVO veiklos, nes respondentai jas nurodo kaip prastai vykdomas. Šiaulių regiono neįgaliųjų NVO nariai kaip mažiau išplėtotą vertina socialinės sveikatos ugdymo funkciją, remiantis tyrimų rezultatais, galima daryti hipotetinę prielaidą, jog Šiaulių mieste ir rajone sergamumas širdies bei kraujotakos, kvėpavimo ligomis ženkliai viršija šalies vidurkį, tad ir NVO, susijusios su neįgaliųjų socioedukacinių, medicininių ir pan. poreikių

* Paaiškinimai: kadangi Lietuvoje nebėra teritorinio skirstymo pagal apskri-tis, tyrimo metu terminu „regionas“ vadinamas ir miestas, ir rajonas.Lentelės paaiškinimai: * - aukščiausi vertinimų vidurkiai; ** - žemiausi ver-tinimų vidurkiai; *** - statistiškai reikšmingas skirtumas.

3 lentelė. NVO vykdomų funkcijų esamos situacijos ir atei-ties lūkesčių vertinimas pagal respondentų gyvenamąją vie-tą ryšys* (N=175).

2 pav. NVO ir jų narių bendradarbiavimas su kitomis ins-titucijomis.* p3 – statistiškai reikšmingas skirtumas (kai p < 0,05) tarp situacijos ver-tinimo(M1) ir lūkesčio vertinimo (M2) vidurkių.

3 pav. Narių aktyvumas NVO veikloje.* p3 – statistiškai reikšmingas skirtumas, (kai p < 0,05) tarp situacijos ver-tinimo(M1) ir lūkesčio vertinimo (M2) vidurkių.



tenkinimu ir paslaugų teikimu, esančios šiame regione labiau orientuotos į prevencinio ir medicininių funkcijų vykdymą.

Tyrimų rezultatai rodo, jog ateities lūkesčių aspektu NVO atliekamas medicininių paslaugų funkcijas labiau-siai plėtoti norėtų Panevėžio regione veikiančių NVO atstovai. Šiuos tyrimo duomenis patvirtina statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,013). Vertinant kitas NVO atliekamas funkcijas ateities lūkesčių aspektu, statistiškai reikšmingų skirtumų tarp regionų NVO, nenustatyta.

Pagal JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 2010 m. ge-gužės 27 d. Nr. XI-854, 25 str. (13) šalys yra raginamos suteikti neįgaliesiems tokios pat įvairovės, kokybės ir lygio sveikatos priežiūros paslaugas ir programas, kurios teikiamos ar taikomos kitiems asmenims. Veiksmų plane pabrėžiama, kad neįgalieji ir (kai būtina) jiems atstovau-jantys asmenys turi būti visiškai įtraukiami į sprendimų, susijusių su jų asmens sveikatos priežiūros planų, pri-ėmimo procesą. Tai reiškia, kad neįgalieji gali aktyviai reikšti savo mintis, teikti pasiūlymus, patys numatyti prioritetines NVO veiklas. Tam, kad būtų užtikrinamos neįgaliųjų teisės į pageidaujamų paslaugų teikimą, reikalingas daugelio institucijų, žinybų, organizacijų darnus darbas ir tapatus savo veiklos tikslų, tenkinant neįgaliųjų sveikatinimo poreikius, supratimas. Anali-zuojant respondentų vykdomas NVO veiklas (2 pav.), jų pačių įsitraukimo bei tarpinstitucinio dalyvavimo as-pektu, nustatyta, kad daugiausia respondentai pasigenda kontaktų su valdžios atstovais. Tai, kad neįgaliesiems svarbu būtų be tarpininkų bendrauti su asmenimis, nuo kurių priklauso nevyriausybinių organizacijų sektoriaus veiklos strategijos, rodo pakankami didelį vertikaliųjų santykių atotrūkį.

Akivaizdu, kad pastaraisiais metais yra padidėjęs žiniasklaidos dėmesys neįgaliųjų NVO veiklomis. Dau-gelis respondentų nurodo aktyvų bendradarbiavimą su žiniasklaida. Tai siejama su didėjančiomis ES lėšomis, skiriamomis socialiniams projektams, aktyvėjančiais socialinės integracijos procesais, pačių neįgaliųjų so-cialinės įtraukos plėtimusi.

Bendradarbiavimas su gydymo įstaigomis pasirodė kaip vienas reikšmingesnių veiklos sričių, kurios ne-įgaliesiems trūksta. Viena vertus, gydymo įstaigų veikla neįpareigoja specialistų dalyvauti NVO veiklose. Kita vertus, nevyriausybinėse organizacijose sveikatos prie-žiūros veiklos vykti negali. Tačiau šį poreikį galėtų ten-kinti pastaraisiais metais rengiami sveikatos edukologijos specialistai, kurie galėtų teikti edukacines sveikatinimo, socialinio ugdymo paslaugas.

Įsitraukus neįgaliesiems į NVO veiklas, plėtojamas

pastarųjų aktyvumas bei motyvacija, dalyvavimas po-zityviai veikia neįgaliųjų požiūrį į negalę. Vienas iš neįgaliųjų dalyvavimo NVO motyvacijos veiksnių – ben-dravimo poreikio tenkinimas. Patirdami bendravimo pozityvą, neįgalieji labiau linkę akcentuoti psichines, o ne fizines partnerio savybes, tuo pačiu stiprėja asmens identiteto samprata. Tyrimo rezultatai rodo (3 pav.), kad NVO veiklose turėtų būti labiau akcentuojamas ne tik rūpestis fizine narių sveikata, bet ir sudaromos galimybės atskleisti savo gebėjimus.

Taigi išryškėja dar vienas poreikis - neįgaliųjų psi-chinės sveikatos stiprinimo bei harmonizavimo veiklos. Kaip svarbią narių veiklą, neįgalieji nurodė savitarpio pagalbos grupes, kuriose sprendžiamos sveikatinimo, sveikos gyvensenos propagavimo, žalingų įpročių pre-vencijos problemos. Tačiau ir ši veikla nurodoma kaip nepakankama.

Socialinis kapitalas – viena iš pagrindinių NVO ver-tybių, puoselėjamų visose NVO. Bendrystė leidžia ne tik identifikuoti save ir savo poreikius, bet ir efektyviai veikti, spręsti aktualius organizacijos nariams klausimus. Kuo aktyviau asmenys dalyvauja planuojant, vertinant ir organizuojant NVO veiklas, tuo organizacija yra atvires-nė, labiau dinamiška. Vis dėlto respondentai nurodė, kad veiklos prioritetų numatymui, bendroms diskusijoms, priimant vienus ar kitus su sveikatinimo veiklomis susi-jusioms veikloms, ateityje turėtų būti skiriama daugiau dėmesio. Tai gali būti paaiškinama tuo, jog NVO vadovai mažai tariasi su organizacijos nariais, o veiklą planuoja remdamiesi aukščiau stovinčių institucijų nurodymais. Taip pat gali būti reikšminga ir tai, kad pastaraisiais me-tais, vykstant reformoms sveikatos priežiūros sistemoje, gausėja informacijos, naujai reglamentuotų veiklų, keičiasi teikiamų paslaugų tvarka, rengiamos visuome-nės sveikatinimo problemas sprendžiančios strategijos, rengiami įvairūs projektai – ir visa tai reikalauja naujų žinių bei gebėjimų, kurių įgijimui reikia gilesnių ir dau-giau laiko reikalaujančių pastangų.

Apibendrinant atliktą tyrimą, galima teigti, kad ne-įgalieji NVO vykdomomis funkcijomis bei veiklomis yra patenkinti tik dalinai, o jų sveikatinimo lūkesčiai siejami su visomis tyrime išskirtomis NVO funkcijomis.

IŠVADOS1. Taikant anketinę apklausą ir atlikus tyrimo duo-

menų analizę, galima teigi, jog neįgalieji pasigenda sveikatinimo veiklų, kuriose būtų kreipiamas dėmesys į ligų prevencinius, medicininės pagalbos teikimo bei socialinio ugdymo aspektus. Mažiausiai pasigendama konsultacinės pagalbos. Vertinant šiuos rezultatus, ga-



lima teigti, kad neįgalieji yra linkę sieti NVO funkcijas su konkrečių žinių bei gebėjimų įgijimu, NVO funkcijų perėjimu nuo konsultacinių ir bendrųjų šviečiamųjų link aktualių ir specializuotų.

2. Tyrimo duomenys atskleidė, kad kuo ilgesnė ne-įgaliųjų dalyvavimo NVO veiklose trukmė, tuo didesnis poreikis plėsti NVO funkcijas sveikatinimo ir socialinio ugdymo srityse. Vertinant tyrimo duomenis NVO funk-cijų ir veikimo regiono aspektu pagal esamą situaciją, nustatyta, jog Šiaulių regione veikiančių NVO atstovai geriausiai vertina NVO atliekamas prevencinio darbo ir medicininių paslaugų funkcijas; Kauno regione veikian-čių NVO atstovai – konsultacinę ir socialinio ugdymo funkcijas, Panevėžio regione – šviečiamąją sveikatinimo NVO veiklos funkciją. Klaipėdos regione veikiančių NVO atstovai gana silpnai vertina medicininę funkciją. Tyrimų rezultatai rodo, jog vertindami NVO atliekamas funkcijas ateities lūkesčių aspektu, medicininių paslau-gų funkciją labiausiai plėtoti linkę Panevėžio regione veikiančių NVO atstovai.

3. Bendradarbiavimas su gydymo įstaigomis pasirodė kaip viena reikšmingesnių veiklos sričių, kurios neįgalie-siems, dalyvaujantiems NVO veiklose, trūksta. Taip pat nustatyta, kad veiklos prioritetų numatymui, bendroms diskusijoms, priimant vienus ar kitus su sveikatinimo veiklomis susijusius sprendimus, ateityje turėtų būti skiriama daugiau dėmesio.

Literatūra1. Berger E H. Parents as partners in education. NY: Macmillan, 1991.2. Dettmer P, Dyck N T, Thurston L. P. Consultation, Collabora-

tion, and Teamwork for Students with Special Needs (2nd ed.). Allyn & Bacon, 1996.

3. Dhillon H S, Philip L. Health Promotion and Community Action for Health in Developing Countries. 1994.https://apps.who.int/dsa/cat98/healthpro8.htm

4. Douglas P D, Zimmerman M A. Empowerment theory, rem-search, and application. Journal of Community Psychology, 1995; Vol. 23, Iss. 5: 569-580.

5. Dromantienė L. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo stipri-nant socialinę sanglaudą. Socialinis darbas. 2003; 2 (4): 15-24.

6. Gailienė I. Negalę turinčių asmenų subjektyvieji nedarbo fak-toriai: darbo motyvacijos aspektas, 2006.

7. Javtokas Z. Sveikatos stiprinimo strategijos ir veikloskryp-tyshttp://docs.google.com/viewer?a=v&q=cache:h8CteYOqX48J:www.sdtsc.lt/get.php%3Ff.73+Zenonas+Javtokas&hl=lt&gl=lt&pi-d=bl&srcid=ADGEEShlz45Yqx4JWXNNwrTx4_Lf11AP5gmhtpn-P13zX33vskAjiyYJ1lh9tnmMOiBIOQ6uXaTZcmI9rdpnQzlVjyv-R049qoRkrrS5qlK2kFuJB2NH_9FVIzOV6PJsh11qXqd7Mh4Ft&sig=A-HIEtbRejALd9KZMRkqXjQII3d6qQX8vBQ

8. Javtokas Z. Sveikatą stiprinančios aplinkos kūrimas. Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Vilnius, 2007.

9. Jonutytė I., Šmitienė G. Socioedukacinės pagalbos gatvės vai-kams ypatumai nevyriausybinėse organizacijose. Tiltai, 2007: 4: 29-41.

10. Lewis, Madon. Information Systems and Nongovermental

Development Organizations: Advocacy, Organizational Learning, and Accountability. Information Society. 2004; Vol. 20 Issue 2: 117-126.

11. Lindsay G. 10th International CEDAR Conference Report Wide-ning participation: research, policy and practice. Journal of Research in Special Educational Needs. 2004; Vol. 4, No. 3: 161–164.

12. Lord J. Lives in transition: The process of personal empower-ment. Kitchener, ON: Centre for Research and Education in Human Services, 1991.

13. LR įstatymas dėl Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo ratifikavimo 2010 m. gegužės 27 d. Nr. XI-854, Vilnius.

14. Pūras D. Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. Vilnius, 1997.

15. Ruškus J., Mažeikis G. Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas. Kritinė patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija. Monografija. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2007.

16. Selian A N. The World Summit on the Information Society and Civil Society Partipation. Information Society. 2004; Vol. 20 Issue 3: 201-215.

17. Zaleskienė I., Rutkauskienė L. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo teikiant socialines paslaugas. Socialinis darbas, 2003; 1(3).

18. Zimmerman M A. Psychological empowerment: Issues and illust-trations. American Journal of Community Psychology. 1995; 23: 581-599.

19. Žemaitytė I. Moterų dalyvavimas NVO vykdomuose mo-kymuose: nuostatos ir galimybės. Socialinis darbas. Mokslo darbai, 2004; 3(1).

20. Žalimienė L. Socialinių paslaugų vadyba: balansavimas tarp socialinio teisingumo ir ekonominio racionalumo. Ekonomika ir va-dyba: aktualijos ir perspektyvos. 2006; 1 (6): 183 – 189.

21. Žalimienė L. Dienos centrų neįgaliesiems Lietuvoje tipologija. Socialinis darbas, 2002; 1(1): 59-66.

EXPECTATIONS OF WELLNESS ACTIVITIES IN THE NGO FOR DISABLED PERSONS

Darius Gerulaitis, Benas Gudinavičius, Margarita Jurevičienė, Liuda Radzevičienė, Ingrida Baranauskienė

SummaryKey words: activities, functions of NGOs of persons with disabi-

lities, health promotion.The paper analyzes the function of disability NGOs and people

with disabilities work in order to meet the expectations of health care. place of residence, duration of their participation in the activities

of NGOs and the status of NGO concerns. The study included 175 respondents.

It was found that persons with disabilities would like to see health promotion activities, which focus on disease prevention, medical assistance and social aspects of education. At least there is a lack of aid consulting. Survey data revealed that the longer people with disabilities participate in NGO activities, the greater the need arises to expand the functions of NGO health education and social fields. Col-laboration with medical institutions emerged as one of the significant operational issues that people are missing. Health and social education function of the NGO carried out the least. Respondents indicated that the priorities of prediction, the general debate, the adoption of one or other of the health activities related to activities in the future should be given more attention.


Gauta 2010-12-29



Raktažodžiai: tuberkuliozė, tuberkuliozės finansinės išlaidos, tuberkuliozės programos veiksmingumas.

Santrauka Tuberkuliozė išlieka aktuali Lietuvos sveikatos sistemos problema, bet apie finansines išlaidas, kurias šalis patiria dėl tuberkuliozės, nėra daug duomenų. Straipsnio tikslas – panagrinėti, kaip Lietuvoje tuberkuliozės programos veiksmingu-mas susijęs su skiriamomis lėšomis. Valstybinės ligonių kasos informacinės sistemos „SVEIDRA“ duomenų bazėje surinkti duomenys apie lėšas, skirtas įvairiom tuberkuliozės formom gydyti 2007 - 2009 metais, o tuberkuliozės registre – apie tuberkuliozės gydymo rezultatus 2007-2008 metais; palyginta skiriamų lėšų priklausomybė nuo pasiektų rezultatų. Analizė parodė, kad Pasaulio sveikatos asam-blėjos nubrėžtas tikslas - išgydyti ne mažiau kaip 85% naujų užkrečiamų tuberkuliozės atvejų iki šiol Lietuvoje nepasiektas. Sugretinus lėšas, ski-riamas naujai išaiškintų ir pakartotinai gydomų tuberkuliozės atvejų finansavimui, paaiškėjo, kad pakartotinai gydomų TB atvejų sveikatos priežiū-ros paslaugos kainuoja beveik dvigubai brangiau, nei maždaug dvigubai didesnio skaičiaus naujai išaiškintų pacientų analogiškos paslaugos. Iškelta prielaida, kad papildomai finansuojant socialines ir pacientų mokymo programas bei veiksmingiau aprūpinat pacientus reikiamais vaistais nuo tuber-kuliozės, būtų galima pasiekti ženkliai geresnių tuberkuliozės programos rezultatų, o tai leistų kasmet sutaupyti milijonines lėšų sumas.

ĮVADAS Tuberkuliozė (toliau – TB) išlieka aktuali Lietuvos

sveikatos sistemos problema, nepaisant, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasiekta svarių laimėjimų, pasiekta epideminių rodiklių stabilizacija [1].

Iki šiol susirgusiems žmonėms ši liga sukelia daug neišmatuojamų kančių, o šaliai tai brangiai kainuoja, nors apie finansines išlaidas, kurias Lietuva patiria dėl

TB, yra labai nedaug duomenų. Šias išlaidas sudaro TB sergantiems pacientams suteikiamos stacionarinės ir ambulatorinės paslaugos, centralizuotai perkami vaistai įvairioms atsparios vaistams TB formoms gydyti, ambulatoriškai įsigyjamų vaistų kompensavimas, skiepai nuo TB BCG (BCG – Bacilus Calmette-Guerin) vakcina, Valstybinės tuberkuliozės programai skiriamos lėšos iš Valstybės biudžeto bei kai kurios kitos lėšos [2] (pvz., labdara, nevyriausybinių organizacijų pagalba ir kt.).

Lėšų skyrimu tikimasi pasiekti gerų tuberkuliozės kon-trolės rezultatų, kad TB sukeliama žala žmonėms nuolat mažėtų. Vienas iš pačių svarbiausių tuberkuliozės kon-trolės veiksmingumo indikatorių yra Pasaulio sveikatos asamblėjos nubrėžtas tikslas - išgydyti ne mažiau kaip 85 proc. naujų užkrečiamų tuberkuliozės atvejų [3]. Tik pa-siekus tokį rezultatą realiai sumažėja galimybė perduoti tuberkuliozės sukėlėją imliems recipientams, t.y. suma-žėja tuberkuliozės transmisija, ir todėl epideminiai tuber-kuliozės rodikliai (sergamumas, ligotumas, mirtingumas) pradeda stabiliai mažėti [4]. Nors šį tikslą visos pasaulio šalys įsipareigojo pasiekti iki 2005 m., tačiau dauguma šalių, tarp jų ir Lietuva, šio tikslo dar nėra pasiekusi [5].

Straipsnio tikslas yra panagrinėti, kaip Lietuvoje tuberkuliozės programos veiksmingumas susijęs su skiriamomis lėšomis, ar geresni TB kontrolės rezultatai galėtų sutaupyti lėšų, taip pat pasvarstyti, kaip būtų ga-lima veiksmingiau panaudoti esamas lėšas.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAIValstybinės ligonių kasos informacinės sistemos

„SVEIDRA“ (toliau – IS „SVEIDRA“) duomenų bazėje su-rinkti duomenis apie lėšas, skirtas įvairiom tuberkuliozės formom gydyti, ir kitoms paslaugoms, susijusioms su TB ir kitomis infekcinėmis ligomis 2007 - 2009 metais. Valstybiniame TB registre surinkti duomenis apie tuber-kuliozės gydymo rezultatus 2007-2008 metais ir palygin-ta skiriamų lėšų priklausomybė nuo pasiektų rezultatų.

REZULTATAIIS „SVEIDRA“ duomenys rodo, kad TB gydymui

2007-2009 m. iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto suteikta nuo 45,44 iki 47,76

TUBERKULIOZĖSPROGRAMOSVEIKSMINGUMASIRJAISKIRIAMOSLĖŠOS

KĘSTUTIS MIŠKINISValstybinė ligonių kasa

Adresas susirašinėti: Kęstutis Miškinis, el. p.: [email protected]



mln. Lt per metus apmokamų stacionarinių paslaugų (1 lentelė). Lėšos už suteiktas apmokamas stacionarines paslaugas pagal paslaugų grupes (naujai išaiškintų TB atvejų, dauginio atsparumo vaistams (toliau – DAV), recidyvų ir gydymo nesėkmių gydymui) parodytos 2 lentelėje. Apmokėjimui skirti pinigai (mln. Lt) infek-cinėmis ligomis ir tuberkulioze sergantiems ligoniams (ambulatorinės ir stacionarinės paslaugos) 2008 ir 2009 metais parodyti 3 lentelėje.

Mūsų šalies pasiekimai, įgyvendinant Pasaulio svei-katos asamblėjos nubrėžtą tikslą - išgydyti ne mažiau kaip 85 proc. naujų užkrečiamų tuberkuliozės atvejų, parodyti 4 diagramoje.

Kaip matyti iš 4 diagramos, tikslas išgydyti ne mažiau kaip 85 proc. naujos užkrečiamos tuberkuliozės atvejų kol kas nepasiektas. Kiekvienais metais jam pasiekti trūksta nuo 7 iki 20 procentinių punktų.

Lėšos, skiriamos apmokėti už stacionarines paslau-gas naujai išaiškintiems ligoniams 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. sudarė atitinkamai 13,68, 13,69 ir 12,53 mln. Lt per metus (2 lentelė). Tuo tarpu mažesnioji pacientų dalis (2007 m. ir 2008 m. atitinkamai 25 ir 28 proc. – žr. diagramą), kurių išgydyti nepavyksta, vėliau sudaro re-cidyvinių ligonių, gydymo nesėkmių ir DAV sergančiųjų pacientų grupes. Šių pacientų stacionarinių paslaugų

kaina kartu sudėjus 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. sudarė atitinkamai 20,98, 23,01 ir 23,62 mln. Lt. (2 lentelė).

REZULTATŲ APTARIMASSugretinus lėšas, skiriamas naujai išaiškintų TB atvejų

stacionarinių paslaugų apmokėjimui ir pakartotinio TB gydymo, kurį sudaro DAV, recidyvų bei gydymo ne-sėkmių gydymas, matome, kad pakartotinio TB gydymo išlaidos PSDF biudžetui kainuoja vos ne dvigubai bran-giau, nei dvigubai didesnio skaičiaus naujai išaiškintų pacientų. Logiškai kyla klausimas, ar galima sumažinti šias išlaidas? Autoriaus nuomone - taip, jeigu pasiektume Pasaulinės sveikatos asamblėjos tikslą – išgydytume ne mažiau kaip 85 proc. naujų užkrečiamų tuberkuliozės atvejų. Tada pakartotinai gydymų ligonių skaičius su-mažėtų beveik pusiau nuo dabar esamo.

Kai kuriuose šalies regionuose, pavyzdžiui, Šiaulių apskrityje, Pasaulio sveikatos asamblėjos tikslas – iš-gydyti ne mažiau kaip 85 proc. naujos užkrečiamos tuberkuliozės atvejų, yra pasiektas. Išgydytų pacientų dalis 2006, 2007 ir 2008 m. Šiaulių apskrityje sudaro atitinkamai 85%, 87,2% ir 87,5% [6]. Be abejo, pasiekti šį tikslą nėra lengvas darbas. Šiaulių tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė pasiekė šiuos puikius rezultatus

1 lentelė. Suteikta apmokamų sta-cionarinių paslaugų tuberkulio-zės gydymui 2007 m. - 2009 m. iš PSDF biudžeto.

2 lentelė. Suteikta apmokamų stacionarinių paslaugų pa-gal paslaugų grupes TB gydymui 2007 m. - 2009 m. iš PSDF biudžeto.

3 lentelė. Apmokėjimui skirtos lėšos (mln. Lt) infekcinėmis ligomis ir TB ser-gantiems ligoniams (ambulatorinės ir stacionarinės paslaugos) 2008 ir 2009 metais.

4 diagrama. Naujų užkrečiamų tuberkuliozės atvejų gydymo rezultatai 1996-2008 metais

visapusiškai suintensyvinusi darbą su pacientais. Ligoninė skyrė ypač daug dėmesio pacientų mokymui ir pastoviam darbui su jais, įskaitant psichologo paslaugas. Be to, TB pa-cientai buvo aprūpinti socialinėmis pašalpomis: jiems buvo skiriami maisto paketai bei kompensuotos važiavimo išlaidos iki antituberkulio-zinių vaistų dalinimo vietų ir kt. Tokiu



būdu ligoninės kolektyvas iš esmės padidino pacientų socialinę ir psichologinę motyvaciją pasveikti ir pasiekė puikių gydymo rezultatų [7]. Jeigu tai pavyktų padaryti visoje Lietuvoje, o ne tik minėtoje apskrityje, tai pakar-totinai gydomų pacientų mūsų šalyje sumažėtų maždaug per pusę, nei yra dabar. Todėl tikėtina, kad dvigubai ma-žesniam pacientų skaičiaus gydymui reikėtų ir maždaug dvigubai mažiau lėšų, t.y. nuo dabar kasmet išleidžiamų 20,98 - 23,62 mln. Lt apie pusė nurodytos sumos galėtų būti sutaupoma, apytikriai 10-12 mln. Lt per metus.

Pakelti TB pacientų socialinę ir psichologinę mo-tyvaciją pasveikti sveikatos priežiūros specialistams yra labai sudėtingas uždavinys, bet finansiškai tai kainuotų nedaug, palyginus su tomis išlaidomis, kurias esame priversti mokėti už ilgalaikį šių ligonių gydymą. Valstybinėje TB programoje socialinei pagalbai įdiegti visoje šalyje nurodytos sumos neviršija 0,3 mln. Lt per metus [8]. Taigi, papildomai skirdami sąlyginai nedidelę pinigų sumą socialinei TB pacientų pagalbai šalyje ir suintensyvinę TB pacientų mokymą, galėtume sutaupyti dešimteriopai daugiau, kadangi dvigubai sumažėtų ne-sėkmingo gydymo ir recidyvų skaičių, o vėliau ir DAV at-vejų skaičius. Taigi, geresnių darbo rezultatų pasiekimas, kurį nubrėžia Pasaulio sveikatos asamblėja, leistų kasmet žymiai racionaliau naudoti PSDF biudžeto lėšas.

Panagrinėjus tuberkuliozei skirtas išlaidas ir palyginus jas su visoms infekcinėms ligoms skirtomis lėšomis, ma-tome, kad ambulatorinėms paslaugoms apmokėti tuber-kulioze sergantiems ligoniams, kurie pagal asmenis suda-rė kiek daugiau nei 8 proc., apmokėjimui skirta daugiau kaip 20 proc. visų lėšų (3 lentelė). Dar didesnis skirtumas stacionarinių paslaugų apmokėjime: nors tuberkulioze sergantys pacientai sudarė apie 10 proc. visų infekcinė-mis ligomis sergančių ligonių, jų paslaugoms apmokėti skirta beveik pusė visų infekcinėms ligoms skirtų lėšų.

Ši proporcija rodo, kad tuberkuliozės paslaugos li-goniams, ypač stacionarinės, PSDF biudžetui kainuoja brangiau, negu kitų infekcinių ligų gydymas. Galvojant, kaip būtų galima šias išlaidas sumažinti, akivaizdu, kad reiktų mažinti stacionarinių paslaugų apimtis ir kiek įmanoma didinti ambulatorines paslaugas pacientams, ką iš esmės teigia Pasaulinės sveikatos organizacijos propaguojama Stop TB strategija [9]. Tačiau čia susidu-riame su dviem problemomis, dėl kurių ypač pabrangsta stacionarinės paslaugos TB pacientams ir kurios taip pat susijusios su antituberkulioziniais vaistais.

Pirma, vaistai DAV TB gydyti yra gana brangūs ir bet kuriai ASPĮ tokių vaistų įsigijimas yra didelė, kartais tiesiog nepakeliama finansinė našta. Paskutinis centra-lizuotas II eilės vaistų pirkimas įvyko tik 2008 m., vaistų

atsargos praktiškai išseko, todėl racionalaus ir visapu-siško gydymo užtikrinimas Lietuvos tuberkuliozinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose (toliau – ASPĮ) tampa sunkiai pasiekiamas. Todėl trūkstant vaistų gydy-mo veiksmingumas mažėja, gulėjimo stacionare laikas ilgėja ir dėl to brangsta visas gydymas.

Antra, ambulatoriškai besigydantys ligoniai, net ir gaudami kompensuojamus vaistus, privalo primokėti nedidelę kainos dalį. Nors tai nėra dideli pinigai (nuo kelių iki keliolikos litų), bet didelė dalis TB sergančių li-gonių priklauso socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms. Nepaisant to, kad antituberkulioziniai vaistai gyvybiškai reikalingi TB pacientų sveikatai atstatyti, pacientai daž-nai nuturi (ar nenori) papildomai mokėti už perkamus vaistus. Dėl šios priežasties didėja nutraukto TB gydymo ir recidyvų skaičius, o tai ilgina stacionarinio gydymo laiką, nes netvarkingai vartojantys vaistus ligoniai pakar-totinai patenka į stacionarus. Be to, stacionare už vaistus ligoniams primokėti nereikia, todėl finansiškai labiau apsimoka gydytis stacionare, bet ne ambulatoriškai. Visa tai prisideda prie gydymo išlaidų brangimo.

Čia verta pabrėžti, kad mūsų šalies įstatymai nėra visiškai suderinti su tarptautine STOP TB strategija, kuri teigia, kad TB sergantiems pacientams antituberkuliozi-niai vaistai turi būti visiškai nemokami [10].

Lygindami infekcinėmis ligomis ir tuberkulioze ser-gantiems ligoniams 2008 ir 2009 metais apmokėjimui skirtas išlaidas, matome, kad TB pacientų ambulatorinės ir ypač stacionarinės paslaugos yra brangesnės, nei sergančiųjų kitomis infekcinėmis ligomis. Sudarydami vos kiek daugiau nei 10 proc. visų infekcinėmis ligo-mis sergančių ligonių, TB sergančiųjų gydymas PSDF biudžetui kainuoja beveik pusė sumos, dabar skiriamos visiems infekciniams ligoniams gydyti (3 lentelė). Peršasi nuomonė, kad dalinis vaistų trūkumas, ligonių nenoras primokėti už ambulatoriškai išrašytus vaistus bei nepa-kankamai intensyvi socialinė pagalba TB pacientams galiausiai gerokai prailgina hospitalizacijos laiką ir stipriai pabrangina stacionarinį gydymą.

Kaip alternatyva dabartinei padėčiai galėtų būti svarstoma sąlyginai nedidelis lėšų skyrimas socialinėm programoms ir antituberkulioziniams vaistams pirkti – tai galėtų PSDF biudžetui sutaupyti ženklias sumas. Tas pats uždavinys šaliai – TB sergančiųjų pacientų gražinimas į aktyvų ekonominį ir socialinį gyvenimą – galėtų kainuoti gerokai pigiau.

IŠVADOS1. Pasaulinės sveikatos asamblėjos tikslo pasieki-

mas – išgydyti ne mažiau kaip 85 proc. naujai išaiškintos



užkrečiamos TB atvejų, leistų PSDF biudžetui sutaupyti žymias lėšų sumas, skiriamas ligonių gydymui, maždaug 10-12 mln. Lt kasmet.

2. Nepakankamas aprūpinimas antituberkulio-ziniais vaistais gydyti DAV TB, priemokos antituber-kulioziniams vaistams ambulatoriškai besigydantiems pacientams ženkliai didina stacionarines TB gydymo išlaidas, kurių būtų galima išvengti.

Literatūra1. Lietuvos sveikatos statistika 2008. Lietuvos sveikatos ap-

saugos ministerija, Vilnius, 2009.2. Kęstutis Runkelė. Užkrečiamų ligų kontrolės kaštai. Pra-

nešimas tarptautinėje konfererencijoje „IMUNITETAS IR IMUNITETU PAGRĮSTOS PRIEMONĖS VISUOMENĖS SVEIKATAI SVARBIOMS INFEKCIJOMS VALDYTI“, Vilnius, 2010-09-16.

3. Revised international definitions in tuberculosis control. International Journal of Tuberculosis and Lung Disease 2001; 5: 213–5.

4. Global tuberculosis control. WHO Report 2001. Gene-va: World Health Organization, 2001 (document WHO/CDS/TB/2001.287).

5. Global tuberculosis control. A short update to 2009 report. Geneva: World health organization, 2009.

6. V. Globytė. Socialinių problemų sprendimas nustatant ir gydant tuberkuliozę. Pranešimas Tarptautinėje konferencijoje „Imuni-tetas ir imunitetu pagrįstos priemonės visuomenės sveikatai svarbioms infekcijoms valdyti“. Vilnius, 2010 m. rugsėjo 16 d.

7. V. Globytė. Socialinių problemų sprendimas nustatant ir gydant tuberkuliozę. Pranešimas Tarptautinėje konferencijoje „Imuni-tetas ir imunitetu pagrįstos priemonės visuomenės sveikatai svarbioms infekcijoms valdyti“. Vilnius, 2010 m. rugsėjo 16 d.

8. Valstybės žinios: 2007-06-05 Nr.62-23709. The Stop TB Strategy. Building on and enhancing DOTS

to meet TB-related enium Development goals. Geneva World Health Organization., 2006.

10. An expanded DOTS framework for effective tuberculosis control. Geneva, World Health Organization, 2001 (document WHO/CDS/TB/2002.297).

EFFECTIVENESS OF TUBERCULOSIS PROGRAMME AND ITS FUNDING

Kęstutis MiškinisSummary Key words: Tuberculosis, financial expenses on tuberculosis,

effectiveness of tuberculosis programme.Tuberculosis remains an actual problem in Lithuania; however

financial data on national expenses to deal with this disease are scarce. The aim of this article is to investigate the effectiveness of the national tuberculosis program in proportion to allocated financing. The financing data on allocations to deal with different tuberculosis forms for 2007 – 2009 are from “SVEIDRA”, the information system of the National Health Insurance Fund; data on the tuberculosis treatment results for 2007 – 2008 are extracted from the national tuberculosis register; the results achieved are viewed in proportion to financing.

Analysis reveals that the goal of World Health Assembly to cure 85 % of newly detected tuberculosis patients in Lithuania has not been achieved. It is evident that funding of treatment services for newly detected patients is twice less expensive than treatment of repeatedly treated tuberculosis patients, thus almost twice more funds in Lithua-nia are spent on repeated treatment, twice less funds are used to treat twice larger numbers of newly detected patients. It is presumed that additional funding of social and patient education programmes as well as full supply of tuberculosis drugs could improve tuberculosis programme results and therefore save millions of funds yearly.

Correspondence to: kestutis@miskinis

Gauta 2010-11-05


38472011 m. “Sveikatos mokslai” Nr.1 VISUOMENĖS SVEIKATA

Raktažodžiai: sportininkai, mitybos ypatumai, olimpinė pamaina.

SantraukaSiekiant ištirti ir įvertinti perspektyvinio rengimo olimpinės pamainos sportininkų mitybos įpročius pagal specialiai parengtą anketą, anoniminės ap-klausos metodu ištirti 79 sportininkai. Sportininkų faktinės mitybos tyrimui taikytas 24 valandų 3 dienų iš eilės apklausos metodas. Statistinė duo-menų analizė atlikta naudojant SPSS. 13 statistinę programą. Tyrimo rezultatai parodė, kad 15 – 18 metų amžiaus ir 19 – 22 metų amžiaus sportininkių maisto racionų energinė vertė, atitinkamai suda-ranti 46,9±13,9 kcal/kg kūno masės 39,7±13,8 kcal/kg kūno masės, yra per maža. Maisto racionų baltymų ir riebalų kiekiai viršija sportininkų vyrų organizmo fiziologines reikmes. Nepakeičiamos aminorūgšties metionino ir pakeičiamų amino-rūgščių arginino ir tirozino disbalansas sportinin-kų maiste lemia netinkamą sportininkų organizmo aprūpinimą baltymais. 19 – 22 metų amžiaus vyrų ir moterų maisto racionų ir 15 – 18 metų amžiaus moterų maisto racionų angliavandenių kiekis yra nepakankamas. Sportininkų maisto racionų vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai neatitinka rekomenduojamų, todėl koreguojant sportininkų mitybą, vitaminus ir mineralines me-džiagas parinkti ir derinti prie įprastinės mitybos reikia individualiai.Nustatėme, kad tik pusė perspektyvinio rengimo olimpinės pamainos sportininkų šviežias daržoves vartoja kasdien ir tik 53 proc. kasdien arba kelis kartus per dieną vartoja grūdinius produktus. Mė-sos, žuvies ir kiaušinių produktus kasdien vartoja 60 proc. sportininkų, o pieną ir pieno produktus kasdien vartoja mažiau nei pusė olimpinės pa-

PERSPEKTYVINIORENGIMOOLIMPINĖSPAMAINOSSPORTININKŲMITYBOSYPATUMAI

RIMANTAS STUKAS1, MARIUS BARANAUSKAS1,2, EDMUNDAS ŠVEDAS 3, LINAS TUBELIS2,4

1Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutas, 2Lietuvos olim-pinis sporto centras, 3Vilniaus sporto medicinos centras, 4Vilniaus pedagoginio universiteto

Sporto ir sveikatos fakultetas

mainos sportininkų. Maisto produktų vartojimo skirtumus lemia sportininkų amžius ir lytis. Spor-tininkai vyrai dažniau vartoja grūdinius produktus (p < 0,005) bei mėsos, kiaušinių ir žuvies pro-duktus (p < 0,005) palyginus su moterimis, o 19 – 22 metų amžiaus sportininkai, palyginus su 15 – 18 metų amžiaus sportininkais dažniau vartoja ankštinius (p < 0,05) ir specialius sportininkams skirtus mitybos produktus (p ≤ 0,05).Pagrindinių maisto produktų pasirinkimo kriterijai nepriklauso nuo sportininkų amžiaus ir lyties. 73,4 proc. perspektyvinio rengimo olimpinės pamainos sportininkų maisto produktus renkasi sveikatinimo tikslais, labiausiai atsižvelgiant į maisto produktų skonį.

ĮVADASSportuojančio žmogaus mityba yra specifinė (8, 26),

priklausanti nuo sportinės veiklos pobūdžio, intensyvu-mo, trukmės ir galinti daryti lemiamą įtaką sportininko fizinio darbingumo rodikliams. Būtent todėl didelio meistriškumo sportininkų mityba turi būti nuolat stebima ir koreguojama, siekiant kuo geresnio fizinio, techninio ir taktinio parengtumo ir tuo pačiu aukščiausių sportinių rezultatų.

Tik ištyrus ir įvertinus sportininkų faktinę mitybą ir mitybos įpročius, galima moksliškai įvertinti jų organiz-mo aprūpinimą maistinėmis ir biologiškai aktyviomis medžiagomis, planuoti kryptingas poveikio priemones, siekiant sumažinti dėl fizinės veiklos atsirandančius rau-meninio audinio pažeidimus (9, 10, 12, 31). Kita vertus, mitybos tyrimų aktualumą lemia ir tai, kad didelio meis-triškumo sportininkams, siekiantiems tausoti, įtvirtinti ir sustiprinti sveikatą, būtina įprastinę mitybą, jei ji yra neracionali, pakeisti į sveikesnę, nes tik visavertė mityba, kuri tinkamai derinama su dozuotu fiziniu krūviu, gali padėti užtikrinti optimalų fizinį pasirengimą.

Darbotikslas – ištirti ir įvertinti perspektyvinio ren-

Adresas susirašinėti: Rimantas Stukas, el. p.: [email protected]

“Sveikatos mokslai” Nr.1 2011 m.3848 VISUOMENĖS SVEIKATA

gimo olimpinės pamainos sportininkų faktinę mitybą ir mitybos įpročius.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODIKAPerspektyvinio rengimo olimpinės pamainos spor-

tininkų maisto produktų vartojimo ypatumai ištirti anoniminės anketinės apklausos metodu, atlikus vien-momentinį skerspjūvinį tyrimą Lietuvos olimpiniame sporto centre. Pagal specialiai parengtą anketą apklausti 79 (95 proc. visos tirtos populiacijos) perspektyvinio rengimo olimpinės pamainos sportininkai. Sportininkų amžius svyravo nuo 15 iki 22 metų amžiaus, kūno masė svyravo nuo 44 kg iki 108 kg, o ūgis nuo 152 cm iki 204 cm. Į anketos klausimus atsakė 69 proc. vyrų ir 31 proc. moterų.

Sportininkų faktinės mitybos tyrimui taikytas 24 valandų 3 dienų iš eilės apklausos metodas. Gauti re-zultatai vertinti panaudojant maisto produktų cheminės sudėties lenteles (27). Įvertintas maistinių medžiagų su-

balansuotumas racionuose ir tai, kaip jų kiekiai atitinka organizmo fiziologinius poreikius (22).

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS. 13 programą. Tyrimo duomenų analizei taikyti matematinės statistikos metodai - skaičiuoti aritmetiniai vidurkiai ( ), duomenų sklaida vertinta pagal standartinį nuokrypį (S). Atsakymų dažnio pasiskirstymui tarp diskrečių (nomi-nalių ir ordinalių) požymių statistiniam reikšmingumui vertinti pasirinktas neparametrinis kriterijus – Pirsono chi (χ2) kvadratas ir dviejų nepriklausomų imčių nepa-rametrinis Manno ir Whitney U testas. Skirtumai laikyti statistškai reikšmingais, kai p ≤0,05.

TYRIMO REZULTATAI Perspektyvinio rengimo olimpinės pamainos spor-

tininkų faktinės mitybos tyrimu įvertinę sportininkų organizmo aprūpinimą energija, nustatėme, kad tiek 15 – 18 metų, tiek 19 – 22 metų amžiaus sportininkų vyrų maisto racionų energinė vertė, vidutiniškai suda-

1 paveikslas. Vitaminai 15 – 18 metų amžiaus sportininkų maisto racionuose.Pastaba: *RPN – rekomenduojama paros norma.

2 paveikslas. Mineralinės medžiagos 19 – 22 metų amžiaus sportininkų maisto racionuose.Pastaba: *RPN – rekomenduojama paros norma.

3 paveikslas. Mineralinės medžiagos 15 – 18 metų amžiaus sportininkų maisto racionuose.Pastaba: *RPN – rekomenduojama paros norma.

4 paveikslas. Vitaminai 19 – 22 metų amžiaus sportininkų maisto racionuose.Pastaba: *RPN – rekomenduojama paros norma.