Download pdf - Liturgija kaip veiksnys lietuvių ir prūsų tautinei

15DA R I U S PE T K N A S . Liturgija kaip veiksnys lietuvi ir prs tautinei tapatybei išsaugoti Prsijos kunigaikštystje XVI amiuje
S E N O J I L I E T U V O S L I T E R A T R A , 45 KNYGA, 2018 ISSN 1822-3656
D a r i u s P e t k n a s
Liturgija kaip veiksnys lietuvi ir prs tautinei tapatybei išsaugoti Prsijos kunigaikštystje XVI amiuje
A N O TA C I J A . Reformacija, nurodiusi liturgij atlikti gimtja kalba, atvr galimyb Prsijos kunigaikštysts tautoms teisinti savo gimtj kalb vartojim banyioje ir mokykloje. Šia galimybe iš karto pasinaudojo Prsijos lenkai ir lietuviai, išvert svarbiausius liturginius tekstus savo kalbas ir jomis pradj švsti Mišias bei atlikti kitas liturgines apeigas. Tapusios Banyios kalbomis, jos buvo pripaintos maum kalbomis krašte. Straipsnyje teigiama, kad liturgini tekst prs kalba ir ši kalb mokani kunig stoka buvo viena pagrindini prieasi, kodl prs kalbos vartojimas nebuvo teisintas Kunigaikštystje. Nors Reformacija skatino vartoti gimtj kalb Mišiose ir kitose apeigose, liturgija prsiškose parapijose ir toliau buvo atliekama tik vokiei kalba, todl prs atvilgiu Reformacija ne tik neprisidjo prie tautins tapatybs sustiprinimo, bet, priešingai, dar labiau paspartino prs tautos germanizacij.
R E I K Š M I N I A I O D I A I : Liuteron Banyia; liturgija; Mišios; agenda; prs kalba.
Vienas pagrindini Reformacijos sieki buvo švsti Mišias ir atlikti kitas liturgines apeigas liaudiai suprantama kalba. Šis, tuo metu radikaliai skambjs, tikslas buvo tvirtintas 1530 m. Augsburgo išpainime, kurio XXIV paragra- fas skelb: „Mes Mišias išlaikome ir pagarbiausiai šveniame. Laikomasi ir beveik vis prastini apeig, išskyrus tai, kad tarp lotyniškj giesmi kai kur terpiamos vokiškos, priduriamos tautai pamokyti. Juk iš tikrj apeigos reikalingos pirmiausia neišmanantiems pamokyti.“1
1 Augsburgo tikjimo išpainimas. Augsburgo išpainimo apologija, Kaunas: Aušra, 2009, p. 37 (§ XXIV).
16 S E N O J I L I E T U VO S L I T E R AT R A. 45 K N YG A
Nors Martynas Liuteris pabr gimtosios kalbos svarb Mišiose, pirmiausia jis reformavo lotyniškas Mišias (Formula missae, 1523 m.) ir tik 1526 m. pareng Vokiškj Miši (Deutsche Messe) tvark. Pastaroji buvo diegta miestiei lankomoje Vitenbergo Šv. Marijos banyioje.
Dar prieš 1526 m. Liuterio Vokiškj Miši tvarkos pasirodym lotynišk Miši dalys madaug dvidešimtyje vokišk teritorini banyi buvo giedamos ar skaitomos vokiei kalba, o radikalusis Tomas Miunceris 1524 m. Strasburge sudar Miši tvark, iš kurios lotyn kalba buvo visiškai pašalinta2. Tarp anksti pradjusi švsti Mišias gimtja kalba buvo Prsijos Banyia, taiau, skirtingai nei kitos vokiei teritorins banyios, toji ši nuostat turjo taikyti ir nevokiei atvilgiu – suteikti teis lenkams, lietuviams ir prsams atlikti apeigas j gimtosiomis kalbomis.
Balt kalbomis publikuot Reformacijos laikotarpio rašt turin ir parengimo aplinkybes nagrinjo senosios raštijos tyrintojai, istorikai, kalbininkai. Visi jie vieningai sutinka, kad Reformacija atvr galimyb tautoms parengti raštus j kalbomis ir kad tokia Reformacijos nuostata padjo lietuvi tautai Prsijoje ginti savo tapatyb. Vis dlto ši nuostata, atvrusi keli pltotis balt raštijai, danai apibdinama nepakankamai, teigiant, kad Reformacija iškl reikalavim „Šventj Rašt aiškinti, tikjimo ties mokyti gimtja kalba“3. Tokia Reformacijos ir gimtosios kalbos ssaja nra tiksli. Vidurami Romos Banyia, kurios sakralin liturgijos kalba buvo lotyn, taip pat reikalavo Die- vo od skelbti ir tautas katechizuoti j gimtosiomis kalbomis. Vyskup potvarkiai, sinod protokolai atskleidia, kad tokio paties poirio Viduramiais Romos Banyia laiksi ir Prsijoje, nes ir Ordino valstybje buvo reikalau- jama pamokslauti ir katechezs pradmenis („Tve ms“, „Sveika, Marija“ ir „Tikiu“) teikti gimtja kalba4. Liuteroniškoji Reformacija atvr galimyb ne
2 Luther D. Reed, The Lutheran Liturgy, Philadelphia: Muhlenberg Press, 1947, p. 74–75. 3 Albertas Juška, Maosios Lietuvos Banyia XVI–XX amiuje, Klaipda: Klaipdos univer-
siteto leidykla, 1997, p. 19. 4 1411 m. Pameds sinodo nutarimu kunigams paliepta mokytis savo parapijiei kalbos.
1427 m. Sembos sinodo protokolai skelb, kad „kiekvien sekmadien „Tve ms“, „Svei- ka, Marija“ bei „Tikiu“ tebna skaitoma parapijieiams, o ypa prsams, j pai kalba“. r.: [Heinrich Friedrich Jacobson], Geschichte der Quellen des katholischen Kirchenrechts der Provinzen Preussen und Posen: mit Urkunden und Regesten. – Geschichte der Quellen des Kirchenrechts des Preussischen Staats, mit Urkunden und Regesten von Dr. Heinrich Fried- rich Jacobson, d. 1: Die Provinzen Preussen und Posen, t. 1: Das katholische Kirchenrecht,
tikjimo tiesas aiškinti, bet liturgines apeigas ir ceremonijas atlikti gimtja kalba ten, kur neišsilavinusi liaudis nesuprato lotyn kalbos, nes „apeigos reikalingos pirmiausia neišmanantiems pamokyti“5.
Šiame straipsnyje nagrinjamas liturginis XVI a. raštijos aspektas. Jo tikslas – nustatyti, kiek šie tekstai galjo pasitarnauti gimtosios kalbos diegimui Mišiose ir kitose liturginse apeigose. Kalbos tapsmas liturgijos kalba turjo svarbi reikšm paskiros tautos likimui. Tik savo kalb tvirtinusi Mišiose, paskira tautin grup galjo siekti jos vartojim teisinti valstybiniu mastu ir taip ginti savo tautin tapatyb.
Liturgin XVI a. lietuviškos raštijos turin tyr Guido Michelini. Savo tyri- muose autorius nustat Martyno Mavydo ir Jono Bretkno liturgini-himno- logini tekst šaltinius, atskleid, kokios liturgins knygos padar didiausi poveik juos rengiant6. Apeig gimtja kalba Prsijoje klausim aptar Ing
Königsberg: Bornträger, 1837, p. 47, 52; Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 1, Vilnius: Mokslas, 1966, p. 23. Ordino kunigai atmestinai velg prs ir kit krašto gyventoj katechizacij, nesimok vietos gyventoj kalb. inios apie tai pasiek 1435 m. Bazelio banytin surinkim, kuris nurod Sembos vyskupijai pasirpinti vietos gyventoj kalb mokaniais kunigais (Vytautas Maiulis, par., op. cit., p. 22–23). Varmijos vyskupija taip pat siek, kad prsai suprast pamokslus ir mokytsi pagrindini tikjimo dalyk savo gimtja kalba. 1449 m. vyskupijos sinodas nutar parapijoms parpinti prs kunig, o toki nesant, vertj. 1480 m. Pameds sinodo nutarimai skelb, kad „Tve ms“, „Sveika, Marija“ ir „Tikiu“ prsams bei lenkams privaloma skaityti j kalbomis. Tikjimo inias tik- rino parapij vizitatoriai. XV a. Pameds parapij vizitacij instrukcijose nurodyta tikrinti, ar prsai, vokieiai ir lenkai moka sekmadieni bei šveni poterius ([Heinrich Friedrich Jacobson], op. cit., p. 42, 51, 77), o 1516 m. Varmijos vyskupijos statutas pakartojo, kad prie kunig turi bti vertjai (Vytautas Maiulis, par., op. cit., p. 23).
5 „[...] pas mus irgi išlaikomi lotyniški skaitiniai ir maldos. Taiau kadangi ceremonijos turi bti atliekamos tiek monms Rašto pamokyti, tiek tam, kad jie, odio spti, tikt, imt bijoti ir melstis, nes btent tokie yra ceremonij tikslai, lotyn kalb išlaikome dl t, kurie lotyn kalb moka ir supranta, papildydami j vokiškomis giesmmis, kad ir tauta turt ko pasimokyti ir kad tai adint jai tikjim ir baim [...]. Iš ties niekur nebuvo parašyta ar pavaizduota, kad monms naudinga klausytis nesuprantam skaitini, kad ceremonijos naudingos ne dl to, kad pamokyt ar spt, bet ex opere operato, dl to, kad atliekamos, kad stebimos.“ Augsburgo tikjimo išpainimas. Augsburgo išpainimo apologija, p. 37, 240 (§ XXIV [XII]).
6 Šiai temai aktuals Guido Michelini darbai: Guido Michelini, Martyno Mavydo raštai ir j šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij leidybos institutas, 2000; Jonas Bretknas, Giesmes duchaunas ir kitos 1589 met liturgins knygos tekstai ir šaltiniai, pareng Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 2001.
Lukšait7. Savo darbuose ji nagrinjo pirmj knyg publikavimo konteks- t, pastebjo, kad jos buvo skirtos ne tik liuteronybs pltrai, bet kai kurios parengtos siekiant gimtj kalb traukti apeigas. Autor tyr, k šiuo atvilgiu skelb Banyios potvarkiai ir agendos, taiau nepaliet ši knyg liturginio turinio, neaptar, kaip jose publikuotos liturgins tvarkos ar kaip paskiri j elementai buvo taikomi praktikoje. Tekstus prs kalba tyr Vy- tautas Maiulis dvitomiame veikale Prs kalb paminklai8. Autorius primin j šaltinius, atliko lingvistin j teksto analiz, nagrinjo knyg publikavimo istorin kontekst.
Liturgin XVI a. tekst liturgin turin lietuvi ir prs kalbomis bei j praktin vartosen Mišiose ir kitose apeigose tyr ir šio straipsnio autorius9. Šis temos aspektas yra ypa perspektyvus. XVI–XVII a. agend balt kalbomis nebuvo, todl tokia analize galima nustatyti, ar ši tekst pakako gimtajai kalbai tvirtinti pamaldose ir kitose apeigose. Neišnaudojus šios galimybs Reformacija vokiškame kontekste paskirai tautai reišk ne paskat išsaugoti savo tapatyb, bet, priešingai, prisidjo prie jos nutautinimo. XVI a. Prsijoje lotyn kalb Mišiose ir kitose apeigose keit vokiei kalba, todl paskirai krašto tautinei grupei nepasinaudojus šia galimybe Reformacija tik dar labiau paspartino jos germanizacij.
Prsijos lenk kunigai savo gimtj kalb išvert pagrindines Prsijos agendas, todl straipsnyje tik glaustai apvelgiamos svarbiausios j liturgins knygos. Pagrindinis dmesys telkiamas lietuvi ir prs kalba parengt liturgini tekst turinio analiz. Šie tekstai turjo tarnauti kaip Prsijos vokišk agend alternatyva. J turinys leidia nustatyti, ar j pakako gimtosios kalbos vartosenai teisinti krašte, kuriame dominavo vokieiai.
7 Ing Lukšait š klausim aptar monografijoje: Ing Lukšait, Reformacija Lietuvos Didiojoje Kunigaikštystje ir Maojoje Lietuvoje. XVI a. treias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 88–241. Lyginamuoju poiriu aktuali studija: Ing Lukšait, Lietuvi kalba reformaciniame judjime XVII a., (Acta historica lituanica, t. 5), Vilnius, 1970.
8 Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 1, 1966, t. 2, 1981, Vilnius: Mokslas. 9 Darius Petknas, Ryt Prsijos liuteron liturgin tradicija ir lietuviškoji jos raiška Re-
formacijos ir Donelaiio laik agendose, Klaipda: Klaipdos universiteto leidykla, 2012; Idem, „Gotfrydo Ostermejerio 1775 met agenda – paskutin unikali Prsijos Karalysts lietuvi evangelik liuteron liturgin knyga“, in: Senoji Lietuvos literatra, kn. 41: Gotfrydo Ostermejerio lituanistinio paveldo tyrimai, d. 1, Vilnius: Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, 2016, p. 115–134.
1 . G I M T O S I O S K A L B O S K L A U S I M A S R E F O R M U O J A N T
L I T U R G I N E S A P E I G A S
Pirmieji potvarkiai, kuriais nurodyta liturgines apeigas atlikti gimtja kalba, buvo paskelbti Reformacijos pradioje. 1523 m. Karaliaui atvykusio Vi- tenbergo teologo Johanneso Briesmanno paveiktas, Sembos vyskupas Georgas von Polentzas 1524 m. sausio 28 d. išleido potvark, kuriame nurod krikšto apeigas atlikti vokiei kalba, nes „krikštijant lotyn kalba liaudis nesupranta nei paties Krikšto, nei egzorcizmo esms“. Evangelija ir Dievo paadai turi bti skelbiami gimtja kalba. Ja taip pat turi bti administruojami sakramentai, nes tik taip liaudis supras j esm ir teikiam naud. Potvarkiu taip pat skelb- ta: „Susidr su kitomis pasitaikaniomis kalbomis, kaip lietuvi ir prs, pa- sirpinome, Kristui padedant, kad ir joms netrkt krikšioniškos malons.“ Polentzo potvarkis buvo pirmasis dokumentas, kuriuo pripainta lietuvi ir prs teis gimtj kalb liturginse apeigose10.
Panašios nuostatos laiksi ir vokiškai bei lenkiškai kalbanios Pameds diecezi- jos vyskupas Erhardas von Queissas, tais paiais 1524 metais paskelbs platesns apimties banytini reform program – Themata episcopi Risenburgensis. Joje jis nurod Krikšto liturgij atlikti, giesmes giedoti ir maldas kalbti vokiei kalba, „tam, kad kiekvienas galt suprasti, kas giedama, meldiama ar atliekama“11.
Liturgins reformos Prsijoje pradtos 1525 m. gruodio 10 dien Prsijos luom landtagui aprobavus banytinius nuostatus – Artickel der Ceremonien. Juose buvo oficialiai teisintas vokiei kalbos vartojimas Mišiose ir kitose apeigose. Kaimo vietovi parapijose, kuriose liaudis nemokjo lotyn kalbos, liturgija turjo bti atliekama vien vokiei kalba. Miestuose, kur buvo pakankamai išsilavinusi moni, Mišios turjo bti šveniamos vokiei ir lotyn kalbomis. Nuostatai aiškiai apibr, kurios liturgijos dalys privaljo bti atliekamos viena ar kita kalba12.
10 D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesammtausgabe, t. 15, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1899, p. 147–148.
11 Paul Tschackert, Urkundenbuch zur Reformationsgeschichte des Herzogthums Preußen, t. 2, Urkunden, d. 2: 1523–1541, (Publicationen aus den K. Preussischen Staatsarchiven, t. 44), Leipzig: Hirzel, 1890, p. 101; Die evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahr- hunderts, herausgegeben von Dr. jur. Emil Sehling, t. 4: Das Herzogthum Preussen. Polen. Die ehemals polnischen Landestheile des Königreichs Preussen. Das Herzogthum Pommern, Leipzig: Reisland, 1911, p. 29–30.
12 Artickel der Ceremonien und anderen Kirchen Ordnung, Königsberg, 1526, l. Aij sq.; Die evangelischen Kirchenordnungen, p. 32–33.
Prsija buvo daugiataut valstyb, todl reformuojant apeigas kilo klausimas, kokias kalbas jos turt bti veriamos. Mintame 1524 m. sausio 28 d. potvarkyje vyskupas Polentzas usimin, kad Krikšto sakramentas turt bti adminis- truojamas lietuviams, prsams ir sarmatams (Mozrijos lenkams) j kalbomis, ir paadjo tuo pasirpinti ateityje. 1525 m. liturginiai nuostatai apie kitas Prsijos tautas kalbjo tik bendrja prasme, nurodydami, kad ir „nevokieiams privalu tolkus turti“13. Baltijos jros pakrants kaimuose dar buvo kalbama sduvi ir kurši kalbomis. Vis dlto, nepaisant Reformacijos nuostatos apeigas adminis- truoti liaudiai suprantama kalba, pirmajame Reformacijos dešimtmetyje Pr- sijos Banyia dar nebuvo pasiruošusi šiai uduoiai, nes neturjo šias kalbas mokani kunig, kurie bt pareng liturginius tekstus gimtosiomis kalbomis.
Penktajame dešimtmetyje Prsijos valdia ir Banyia iš naujo pavelg tautini grupi religinius poreikius. Oficiali valstybs, Banyios ir rašto kalba, inoma, liko vokiei, taiau kartu buvo pripaintas polilingvizmas – nevokieiams suteikta teis atlikti banytines apeigas j kalbomis. Ši nuostata tapo Prsijos valstybins politikos dalimi.
Tokio poirio imta laikytis po 1542 m. gruodio 19 d. pradtos visuoti- ns parapij vizitacijos. Jos metu pastebta, kad kaimo vietovse, ypa tarp nevokiei, liuteronyb dar nebuvo sitvirtinusi. Lietuviai, prsai, lenkai beveik nieko neinojo apie kertines krikšioniško mokymo tiesas14. Kaimuose gyvenusi vokiei katechetins inios taip pat buvo menkos, todl 1543 m. vasario 1 d. Albrechtas išleido potvark, kuriame apibr liaudies katechizacijos apimtis. Jomis vadovaujantis privaljo bti parengti katechetiniai tekstai nevokieiams, parengta platesns apimties Banyios agenda. Liturgin knyga vokiei ir lotyn kalbomis buvo atspausdinta 1544 m. liepos 2 d. Joje paymta, kad miestuose ir turgaus privilegij turiniuose miesteliuose, kur gyvena „lietuviai ir kiti nevokieiai“, prie kunig turjo bti paskirti kapelio- nai. Šie asistuojantys kunigai privaljo, kaip ir Karaliauiuje, Mišias švsti ir kitas apeigas atlikti j gimtosiomis kalbomis. Neturting miesteli ir kaim banyiose pamokslai ir toliau buvo „tolk“ veriami vietos kalbas15.
13 Artickel der Ceremonien, l. Aij sq.; Die evangelischen Kirchenordnungen, p. 32. 14 Paul Tschackert, Urkundenbuch zur Reformationsgeschichte des Herzogthums Preussen,
t. 1: Einleitung, (Publicationen aus den K. Preussischen Staatsarchiven, t. 43), Leipzig: Hirzel, 1890, p. 212.
15 Ordnung vom ausserlichen Gottesdienst und Artickel der Ceremonien, wie es inn den Kirchen des Hertzogthumbs zu Preussen gehalten wirt, Königsberg: Hans Weinreich, 1544, l. d, in: Die evangelischen Kirchenordnungen, p. 68.
Deklaruotiems tikslams gyvendinti reikjo lenk ir balt kalbas inan- i kunig. J parengimu imta rpintis steigiant Karaliauiaus universitet. 1541 m. spalio 24 d. partikuliaro steigiamajame akte Albrechtas kviet studijuoti krašte gyvenusi „kulmiški“ ar „tikr prs“ vaikus, numatant juos išlaikyti rektoriaus lšomis16. 1544 m. potvarkis apie alumnus nurod skirti stipendijas 24 studentams, iš kuri 7 turjo atitekti lietuviams ir prsams, 7 lenkams. Tiesa, potvarkyje buvo paminta, kad nevokieiams skirtas stipendijas galjo pretenduoti ir vokiei studentai, jei pastarieji jau moksi ši kalb17. Nevokieiams skirtos vietos liko neuimtos, todl prajus keleriems metams universiteto vadovyb kreipsi Albrecht, prašydama šias stipendijas perleisti vokiei studentams. 1550 m. sausio 24 d. instrukcijoje kunigaikštis nurod nepriimti šias vietas vokiei. Neišnaudotos lšos turjo bti kaupia- mos ateiiai, kol atsiras nevokiei kilms student18.
Prsijos valdios potvarkiai rodo, kad XVI a. penktajame dešimtmetyje valstybiniu mastu buvo pripainta teis lenk, lietuvi ir prs kalb vartojim banyioje. Svarbus veiksnys šiame procese buvo liturgini apeig die- gimas tomis kalbomis, nes tik taip paskiros tautins grups kalba galjo tapti Banyios kalba.
2 . L I T U R G I N S A P E I G O S L E N K K A L B A
Reformacijos suteikta teise švsti Mišias ir atlikti kitas liturgines apeigas pirmiausia pasinaudojo Kunigaikštysts lenkiškoji Banyios dalis. 1544 m. pasirodius naujai krašto banytinei agendai, ji iš karto buvo išversta len- k kalb19. Liuteroniškose Mišiose ir kitose apeigose svarbi viet um vi- suotinis parapijiei giedojimas. Vadovaudamasis šia Reformacijos nuostata, Janas Seklucjanas 1547 m. pareng ir atspausdino pirmj lenkišk giesmyn,
16 [Arnoldt Daniel Heinrich], D. Daniel Heinrich Arnoldts ausführliche und mit Urkunden versehene Historie der Königsbergischen Universität, d. 1, 1746, Königsberg: Hartung, Beilage Nr. 4, p. 14.
17 [Idem], Beilage Nr. 91, p. 458. 18 [Idem], p. 288–289. 19 Ustawa o zwierzchniei chwale Boei o kocielnych Ceremonyach na ten Xtat, yako si zacho-
wawa w kocielech Xistwa Pruskiego MDXLIIII, Królewiec: W drukarni Jana Weynreicha, 1544.
Pyesy duchowne, a nabone, kur sudar 35 giesms ir psalms20. 1554 m. Va- lentas iš Bozovo (Walenty z Brzozowa) publikavo liturgin giesmyn, Cantional Albo Ksigy chwa Boskych, tapus liuteroniškuoju „Liber usualis“, kuris apm 482 grigališkuosius choralus – liturgines giesmes ir kitus reituojamus Miši elemen- tus. Liturgines apeigas praturtino 1559 m. Seklucjano išleistas gerokai papildytas dviej dali visiems giedoti skirtas giesmynas, Pieni chrzeciaskie, dawniejsze i nowe. Knygoje publikuotos 92 giesms, tarp j originals jo paties, Mikoajaus Rejo, Andrzejaus Trzecieskio, Jakubo Lubelczyko, Szymono Zacjuszo ir kit au- tori kriniai. Liturgini perikopi gimtja kalba trkum išsprend Stanisawas Murzynowskis, 1553 m. Karaliauiuje išspausdins Naujj Testament21. Tai buvo pirmasis spausdintas Naujojo Testamento leidimas lenk kalba. Ryto ir vakaro pamaldose tradiciškai bdavo giedamos psalms, o per Mišias – iš j sudaryti angos priegiesmiai. Psalmyn lenk kalba 1558 m. Krokuvoje išspausdino Jakubas Lu- belczykas. Natos po psalmmis liudijo, kad knyga skirta liturginiam vartojimui22. 1558 m. Prsijos Banyiai publikavus nauj agend, lenkai ir vl buvo vienintel tautin grup, 1560 m. ši didels apimties liturgin knyg išvertusi gimtj kalb23. 1568 m. pasirod naujas Prsijos agendos leidimas. J 1571 m. lenk kalb išvert Elko kunigas Jeronimas Maleckis24. 1615 m. pakartotinai atspausdinta lenkiškoji agenda liudija intensyvi šios kalbos vartosen liturginse apeigose25.
20 Pyesy duchowne, a nabone, nowo zebrane y wydane przes Jana Seclvciana, w Krolewczu Pruskym: V Janá Weynreycha, 1547.
21 Nowy Testament zupeny, tzw. Jana Seklucjana, przekad Stanisawa Murzynowskiego, Królewiec, 1553.
22 Páterz Dawidá onego Switego, á wiecney pámii godnego Krolá y Proroká: teraz nowo ná pionecki po Pol ku przeoony, á wedug Zydow kiego rozdzyau ná picioro kig rozdzyelony. A dla lepzego zrozumienia, przydáne Argumentá y ánnotácyie, tho iet, krociuchne wypiánie, iby wiedzyeli i co go vywá bd, czo ktory Palm w obie zámyka. Te dla ácnieyzego ználezyenia, reyetr wzytkich Palmow ná kocu iet przydány, w Krákowie: Drukowano v Máthyá Wirzbity, 1558.
23 Ustawa albo porzd koscielny, iako si w Xistwie Pruskiem s nauczaniem y Coeremoniami, y s inemi rzeczami, ktore ku pomnoszeniu y zachowaniu urzdu kasnodzieiskiego, y porzdku dobrego potrzebne, zachowana. S nowu przeyrzany, pomnossony y na iawi wydany, w Krolewcu Pruskiem: U Jana Daubmana Roku Paskiego, 1560.
24 Ustawa, albo Porzd Koielny y Ceremonie. Yako w Nauczaniu Sowa Boego, y podawa- niu witoi w Koielech Xistwá Pruskiego ma by zachowány. Z Niemieckiego Jzyka na Polski pilnie przeoony, przez Hieronyma Maleckiego, Plebana Leckiego, w Krolewcu: U Jana Daubmana, 1571.
25 Albrechtas tuo metu tikjo liuteronybs pltra Lenkijos karalystje, todl plaios apimties liturgini knyg vertimu lenk kalb galjo bti suinteresuoti kunigaikšio rmai. Yra
Gausus liturgini tekst skaiius ir plati j apimtis rodo, kad lenk kalba XVI a. antroje pusje sitvirtino Banyios liturginiame gyvenime. Ji tapo Banyios kalba, todl teis jos vartosen buvo pripainta valstybiniu mastu.
3 . L I T U R G I N I A P E I G D I E G I M A S L I E T U V I Š K A I
K A L B A N I O S E P A R A P I J O S E
Prsijos lietuviai buvo ymiai prastesnje padtyje nei j kaimynai Mozri- jos lenkai, nes neturjo savo tautybs kunig26. Malietuvi padt vaizdiai apibdina Pameds vyskupas Paulius Speratas 1545 m. gegus 1 d. laiške Abraomui Kulvieiui: „[Jie] klaidioja ten tarsi avys be ganytojo, be mokyto- jo, be Dievo odio, negauna sakrament.“27 Karaliauiaus universitete dst Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis, taiau jie negaljo aptarnauti lietuvišk parapij, nes buvo usim akademine veikla. Vietos kilms lietuvi kunig trkum iš dalies upild bajor ar miestiei kilms LDK disidentai, atvyk Karaliaui studijuoti teologijos. Ordinuoti kunigus jie buvo paskirti tarnauti lietuviškose parapijose28.
Pirmojoje lietuviškoje knygoje publikuoti liturginiai tekstai rodo, kad katekizm Martynas Mavydas pareng vartoti ne tik katechetikoje, bet ir liturgijoje. Atvyk Karaliaui Mavydas ir kiti lietuviai studentai sitrauk lietuvi liturgin gyvenim. Pamaldos lietuvi kalba Karaliauiaus Šteindamo
inoma, kad 1560 m. Prsijos lenkišk agend liuteroniškose parapijose ketino diegti Didiosios Lenkijos magnatas Stanisawas Ostrorógas. Tok pageidavim jis išreišk 1559 m. susitiks su Albrechtu Karaliauiuje, paprašydamas atsisti dvylika bsimos lenkiškos agendos egzempliori. r.: Theodor Wotschke, Geschichte der Reformation in Polen. Studien zur Kultur und Geschichte der Reformation, t. 1: Verein für Reformationsgeschichte, 1911, Leipzig, p. 232; Idem, „Stanislaus Ostrorog. Ein Schutzherr der grosspolnischen. evangelischen Kirche“, in: Zeitschrift der Historische Gesellschaft fur die Provinz Posen, t. 21, 1907, p. 94.
26 Vienintelis tuo metu tarnavs lietuvi kunigas buvo ankstesnis Šilals klebonas Jonas Tartilaviius-Batakietis. Pasitrauks Prsij, nuo 1537 m. jis aptarnavo vokiškai ir lenkiškai kalbani Engelšteino parapij (Jan Fijaek, „Jan Tortyowicz-Batocki, pierwszy ewangelik na mudzi i apostol luterski na Litwie pruskiej“, in: Reformacja w Polsce, rocznik 1, Warszawa, 1921, p. 97 sq.).
27 Stanislovas Rapolionis, sudar Eugenija Ulinait, Vilnius: Mokslas, 1986, p. 208. 28 Martynas Mavydas, Baltramiejus Vilentas, Aleksandras Rodnionis, Stanislovas Musa,
Jonas Šeidukonis, Jurgis Zablockis, Jurgis Eišiškietis ir kiti.
banyioje vyko dar iki 1550 m., kai miesto lietuviams aptarnauti buvo paskirtas Baltramiejus Vilentas. Apie šios parapijos veikl usimena 1544 m. agenda, skelbianti, kad mieste lietuviams ir kitiems nevokieiams aptarnauti buvo skiriamas kapelionas29. Apie tok pamokslinink Šteindame usimena ir Mavydas 1549 m. pradioje rašytame laiške Albrechtui30. Turbt šios parapijos liturginms reikmms Kulvietis išvert Liuterio giesm „Pagarbints buki ir paczestawotas“. 1544 m. agenda nurod ši giesm giedoti Mišiose išdalijus komunij31, o pamaldos lietuvi kalba tuo metu galjo vykti tik Karaliauiu- je32. Vadovaudamasis šios agendos nuostatais, Mavydas 1547 m. katekizmo himnologinje dalyje djo kelias liturgines giesmes – vietoje angos priegies- mio giedam 51 psalms parafraz, tarp liturgini skaitini giedam eiliuot „Tve ms“ mald (Thiewe musu Dnguisis), eiliuot Nikjos tikjimo išpa- inim (Mes tikim ijg wengi Diewa) ir litanij. Liturginiam giedojimui 1549 m. pradioje Mavydas publikavo Giesme S. Ambrasseijaus, bey S. Augustina, kure vadin: Te Deum laudamus. Ši, rytmetinse pamaldose giedam, giesm Mavydas išvert pageidaujant „Diewa szodza“ klausytojams. Kadangi tekstas buvo parengtas prieš Mavydui išvykstant iš Karaliauiaus Ragain, tie „Dievo odio klausytojai“ dar negaljo bti ragainiškiai, o tik Karaliauiaus Šteidamo parapijos lietuviai.
1549 m. atvyks aptarnauti lietuvišk Ragains parapij Mavydas turjo vesti apeigas gimtja kalba. Kito pasirinkimo jis neturjo, nes lotyn kalb Mišiose privaljo keisti gimtoji, o vokiškai tuo metu jis dar nemokjo. Vien lotyniškai galjo bti atliekamos tik ryto ar vakaro pamaldos mokyklos moki- niams ir tik tuo atveju, jeigu jose nebdavo šios kalbos nemokani parapijiei. Mavydas ir kiti lietuviškas parapijas paskirti kunigai patys turjo parengti liturginius tekstus gimtja kalba. lietuvi kalb versti 1544 m. agendos jie nemat btinybs, nes pastaroji savo turiniu buvo labiau panaši Banyios tvark (Kircheordnung), susidjusi iš nuostat, kaip švsti Mišias ir atlikti kitas
29 Ordnung vom ausserlichen Gottesdienst, l. d. 30 Martynas Mavydas, Pirmoji lietuviška knyga, Vilnius: Vaga, 1974, p. 253. 31 Ordnung vom ausserlichen Gottesdienst, l. cij. 32 Giesms liturgin pobd paymjo ir Mavydas, giesmyne prie jos teksto priddamas
prieraš: „Malonus dekawoghimas Ponui Diewui usch schwenta dusches papeneghima ir pagirdima schwentu kunu ir brgu krauiu Pona Jhesaus Christaus...“ (Martynas Mavydas, Katekizmas ir kiti raštai, Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 377).
apeigas. Liturgin knyga taip pat buvo atspausdinta lotyn kalba, o j puikiai mokjo universitete studijav dvasininkai33. Vadovaudamiesi 1544 m. agendos nuostatais, Mavydas ir kiti lietuviškas parapijas aptarnav kunigai iš jiems prieinam šaltini vert btiniausias Miši ir kit apeig dalis lietuvi kalb.
1558 m. buvo išspausdinta dviej dali liturgin knyga, kurios pirmj dal sudar banytins tvarkos nuostatai, antrj – agenda. Turbt dl knygos didels apimties Mavydas ir kiti kunigai lietuvi kalb vert ne j pai, o tik btiniausias apeig dalis. 1559 m. Mavydas publikavo jos Krikšto tvark34, j išverts iš atskiru leidimu tais metais Karaliauiuje atspausdintos knygels, Form der Tauff35. Forma chrikstima turjo ir atskir skubaus Krikšto patvirti- nimo tvark bei Liuterio sukurt krikšto giesm „Christus Jordanop ateiha“.
Mavydo parengtos Miši ir rytmetini bei vakarini pamald dalys atskiru leidimu nebuvo publikuotos. Tarp kunig šie tekstai cirkuliavo rankraštiniu pavidalu. Jos buvo išspausdintos jau po Mavydo mirties, 1566 ir 1570 m. jo parengtame giesmyne Gesmes Chriksczoniskas, kur spaudai teik jo rašytin palikim paveldjs jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas. Giesmyne buvo dti krikšionišk šveni ciklo anginiai priegiesmiai, Kyrie, Gloria in excelsis, versikulai, kolektos, sekvencijos, eiliuotas Nikjos tikjimo išpainimas, lita- nija ir kita liturgin Mišioms, rytmetinms bei vakarinms pamaldoms reika- linga mediaga. Gesmes Chriksczoniskas tapo pagrindine tuometins lietuviš- kos Banyios liturgine knyga. Trko Eucharistijos liturgijos, susidedanios iš „Tve ms“ maldos Parafrazs ir pamokymo, kaip reikia vertai priimti Sak- rament, Kristaus Testamento odi, padkos kolekt ir palaiminimo. Ši, Mavydo išverst, Altoriaus Sakramento tvark 1589 m. atspausdino Jonas Bretknas giesmyne Giesmes Duchaunas36.
33 Ordinatio de externo Dei cultu deque articulis Caerimoniarum, quemadmodum in Ecclesiis Ducatus Borussiae servantur.
34 Forma Chrikstima. Kaip Baßniczas Jstatimæ Hertzikistes Prusu, ir kitosu zemesu laikoma ira, Karalauczui: Per Jona Daubmana, 1559.
35 Form der Tauff. Wie die in der Kirchenordnung des Hertzogthumbs Preussen, vnd andern mehr, verfasset, zu Königsberg: Durch Johann Daubman, 1559.
Pietro U. Dini, „Martyno Mavydo Formos Chrikštymo (1559) vertimo originalas. – Form der Tauff (1559)“, in: Archivum Lithuanicum, 2010, t. 12, p. 71–82.
36 Jonas Bretknas, p. 156–162. Spjama, kad 1574 m. Karaliauiuje atspausdintame keli mald buklete galjo bti ir Mavydo Paraphrasis, tai yra Altoriaus Sakramento tvarka (Lietuvos TSR bibliografija, ser. A: Knygos lietuvi kalba, t. 1: 1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969, p. 243).
Prie liturgini apeig parengimo ymiai prisidjo Vilentas. 1572 ir 1579 m. lietuvišk parapij klebonams jis teik santuokos (Wenczawoghi- ma Knigeles, delei paspalitu Plebonu) ir krikšto (Chrikschtima Knigeles) tvarkas, kurias pats išvert kartu su Liuterio Enchiridionu37. Lietuviškoji Banyia iki šiol neturjo liturgini perikopi. Š trkum Vilentas pašalino 1579 m. išleids Euangelias bei Epistolas, kuriose buvo pateikti liturginiai skaitiniai sekmadieniams ir šventms38. Perikopes taip pat publikavo Jonas Bretknas 1591 m. Postilje, kuria kunigai naudojosi iki XVIII a. pradios. Liturgines Miši dalis 1589 m. pakartotinai paskelb Jonas Bretknas Kan- cionale. Tais paiais metais jis publikavo pirmj lietuvišk maldyn – Kol- lectas Alba Paspalitas Maldas. Knyga susidjo iš kolekt – tarp liturginio pasisveikinimo („Viešpats tesie su jumis“) ir skaitini reituojam mald, kuri daugum Mavydas buvo išdsts vairiuose 1566 ir 1570 m. giesmyno skyriuose. Be ši liturgini form ir element, dar buvo reikalingos rytmetinse ir vakarinse pamaldose giedamos psalms. Daugum j Mavydas pub likavo giesmyne, taiau parengdamas antrj lietuvinink giesmyno lai- d Bretknas j nebekartojo, turbt tikdamas, kad netrukus bus išspaus- dinta jo paties išversta Biblija. Psalmyn, Psalteras Dowido Wokischkai bei Lietuwischkai, 1625 m. publikavo Jonas Rza. Jame buvo paskelbtos Bret- kno verstos psalms, kuri tekstus, lygindamas su vokiška Liuterio Biblija, Rza kiek patais39.
Mavydo ir jo bendrinink dka lietuvi kalba tapo liturgine kalba. Nors lietuvi kunigai neišvert 1558 ir 1568 m. agend gimtj kalb, jos trkum jie kompensavo giesmynuose, katekizmuose ir kituose leidiniuose publikuotais liturginiais tekstais. Vertindamas Mavydo giesmyno turin Jurgis Gerulis teisingai paymjo, kad „tiek daug liturgiškos prozos giesmi knygas kimšdamas Ma-
37 [Baltramiejus Vilentas,] Enchiridion Catechismas maßas / dæl paspalitu Plebonu ir Koznadi- ju / Wokischku ließuwiu paraschits per Daktara Martina Luthera. O isch Wokischka ließuwia ant Lietuwischka pilnai ir wiernai pergulditas / per Baltramieju Willenta Plebona Karalau- czuie ant Schteindama, Karalauczui: Per Iurgi Osterbergera, 1579, p. 45–54, 55–60.
38 Euangelias bei Epistolas, Nedeliu ir schwentuju dienosu skaitomosias, Baszniszosu Chriks- czonischkosu, pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwischka Szodzia, per Baltramieju Wil- lenta, Plebona Karalauczui ant Schteindama. Priegtam ant gala priedeta jra Historia apie muka ir smerti Wieschpaties musu Jesaus Christaus pagal kieturiu Euangelistu, Karalauczui: Per Jurgi Osterbergera, 1579.
39 Lietuvos TSR bibliografija, p. 339–340.
vydas trkstanios lietuviškos agendos viet papildyti norjo“40. Ne tik Mavydas, bet ir kiti kunigai savo darbais stengsi kompensuoti lietuviškos agendos trkum.
Tad Mavydo, Vilento ir kit LDK disident, taip pat Maosios Lietuvos kilms kunigo Bretkno dka lietuvi kalba tapo Banyios, tai yra Miši ir kit liturgini apeig kalba. Nors rengdami šiuos raštus prioritet kunigai teik ne tautins tapatybs išsaugojimui, o Dievo odio skelbimui liturgijoje ir liuteronybs tvirtinimui tarp tautiei, vis dlto 1566 m. giesmyno pratarmje Mavydas paymjo, kad savo pastangas jis siejo ir su lietuvi kalbos išlikimo perspektyva – liturginius ir katechetinius tekstus pareng tam, „...kad odio tarnyst išlikt ir ms kalba bt perduota ainiams“41. Gimtosios kalbos svarb pabr ir Vilentas, Evangelij ir epistol pratarmje sakydamas, jog knyg jis pareng tam, kad „Banyia... šiose kunigaikšio valdomose e- mse stiprt ir kad Dievo odis gimtja kalba visur bt skleidiamas kuo plaiausiai“42. Lietuviai sugebjo pasinaudoti Reformacijos atverta galimybe teisinti savo kalbos vartojim banyioje ir taip padti tvirt pagrind savo tautins tapatybs išsaugojimui. Ši lietuvi teis gimtj kalb buvo pripainta valstybiniu lygiu. Jau nuo 1578 m. Prsijos kunigaikšiai, vliau ir kara- liai, lietuvius kreipdavosi gimtja kalba, o karalius Frydrichas II pasirašydavo sulietuvintu vardu Pridrikis arba Priczkus.
4 . A P E I G O S P R S K A L B A – N E I Š N A U D O T A R E F O R M A C I J O S
S U T E I K T A G A L I M Y B
Per vis Reformacijos laikotarp tik Krikšto ir Santuokos apeigos buvo išverstos prs kalb. Ains Sallbs Lai kas Kai tas en noon Krkis teiknan talle (Santuokos knyga, kaip ta ms Banyios tvarkoje stovi) ir Stas Crixti Li kas (Krikšto knyga) buvo publikuotos treiojoje knygoje prs kalba – 1561 m. Liuterio Enchiridione43.
40 Mavydas. Seniausieji lietuvi kalbos paminklai iki 1570 metams, spaudai parpino Jurgis Gerullis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1922, p. XXV.
41 Martynas Mavydas, Katekizmas ir kiti raštai, Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 193. 42 Regina Koeniauskien, XVI–XVIII amiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas,
1990, p. 85. 43 Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 1, p. 210–245.
Paymtina, kad šios liturgins formos prs kalb buvo išverstos ne prsus aptarnavusi vokiei kunig, o paties kunigaikšio iniciatyva. Pir- m dviej katekizm pratarms liudija, kad knygos buvo parengtos spaudai „maloningiausiojo pono kunigaikštiškosios prakilnybs paliepimu“. Albrechto vardu parašyta treiosios knygos pratarm rodo, kad ir Enchiridionas buvo išverstas prs kalb jo nurodymu44. Šios dvi liturgins tvarkos prs kal- b buvo išverstos tik todl, kad jos buvo neatsiejama Liuterio Enchiridiono dalis. Kadangi 1558 m. agendos apeigos tuo metu buvo oficialiai aprobuotos Prsijoje, Abelis Vilis ir Paulius Mgotas abi formas išvert ne tiesiai iš En- chiridiono, o iš agendos.
Kyla klausimas, ar krikštydami ir tuokdami prsus vokiei kunigai aps- kritai naudojosi šiomis liturginmis tvarkomis?
1545 m. katekizm pratarmje Albrechtas tvirtino, kad „kunigai tos kalbos nemoka“. Hercogas tuo metu tikjo, kad dvasininkai „gali namie iš savo nuosav tarn, kai tie kalba „Tve ms“, j prsišk akcent bei tarim, kiek tai lieia katekizm, gerai stebdami lengvai suvokti“45. Situacija nepagerjo ir prajus dešimtmeiui. 1561 m. knygos pratarmje Albrechtas apgailesta- vo, kad tra „maa pamokslinink, tas kalbas mokani... ir beveik visi per vertjus iš bdos turi pamokslus sakyti“46. Iš tikrj pats faktas, kad Enchri- diono vertimas buvo pavestas prs kalbos nemokaniam Pabt klebonui, rodo, kad 1554–1561 m. neatsirado n vieno ši kalb mokjusio kunigo. Albrechtas vis dlto tikjo, kad gav 1561 m. knyg kunigai krikštys ir tuoks prsus pagal joje paskelbtas tvarkas. „[Šias] formas, kaip jos yra ms bany- tiniame potvarkyje, vienodai prs kalb šalia katekizmo liepme išversti“ tam, kad „vaik krikštijim ir sutuoktuves su didesne nauda bei pagarbumu toliau prs liaudiai galima bt atlikti“47. Ši uduot turjo palengvin- ti ne tik atverstos knygos kairiajame puslapyje esantis vokiškas tekstas, pa- djs suprasti prsiško teksto prasm, bet ir prs kalba urašyti vokiško teksto skaiiai. inodamas, kad vokiei kunigai nepajgs teisingai prsiškai
44 1554 m. liepos 26 d. laiške Johannesui Funckui Pabt kunigas Abelis Vilis rašo, kad šis darbas jam buvo pavestas „kunigaikštiškos šviesybs... paliepimu“ (Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 2, Vilnius: Mokslas, 1981, p. 243).
45 Ibid., p. 66, 80. 46 Ibid., p. 94. 47 Ibid., p. 96.
ištarti nuorod Šventojo Rašto vietas, Abelis Vilis prsiškame tekste jas pateik odiais: „Luce 10“ buvo išverstas „Lucas en dessimton palasinsnon“, o „S. Marcus am 10. Cap“ tapo „Swints Marx en Dessimton“48.
Nepaisant atsargaus Albrechto optimizmo, 1561 m. knygos pratarmje išdstyta jaunimo katechizacijos metodika kelia abejoni, ar tuo metu dar buvo puoseljamas siekis „suprsinti“ liturgines apeigas. Enchiridione pasakyta, kad ten, kur yra mokykl, ganytojai turi „stropiai priirti, kad ia minimas Liuterio Maasis Katekizmas abiem kalbomis, t. y. vien sekmadien vokiškai, kit prsiškai, mokini viešai – banyioje prie altoriaus ryt arba vakare per vakarines pamaldas prieš arba po pamokslo, kaip kurioje vietoje patogiau, – pagal ms banytin potvark bt skaitomas...“49. Toki nuorod neaptinkame lietuviškuose ir lenkiškuose katekizmuose. Juose tekstai buvo publikuoti vien tik gimtosiomis kalbomis, kuriomis taip pat privaljo bti atliekama katechizacija bei liturgins apeigos.
Katekizme padarytos nuolaidos vokiei kalbai leidia manyti, kad kunigai galjo jas taikyti ir krikštydami bei tuokdami prsus. Bet kuriuo atveju, jei kunigai naudojosi prsiškomis formomis, jie tai galjo daryti tik kiek daugiau nei penkerius metus. 1558 m. publikavus agend iš karto krašte kilo nepa- sitenkinimas. Daugiau nei 20 kunig knyg atmet, apkaltindami jos suda- rytojus kriptokalvinizmu. Kaip rodym jie pateik agendos Krikšto form, kurioje nebuvo nei egzorcizmo formuli, nei signacijos – kandidato kaktos ir krtins paenklinimo kryiaus enklu. Kadangi prie jos sudarymo prisidjo Andreaso Osiandro šalininkai Johannesas Funckas ir Matthäusas Vogelis, knygos priešininkai j iš karto pavadino „osiandrine“. Nepasitenkinim ja reišk ir krašto bajorija, nes knyga buvo publikuota be krašto luom landtago pritari- mo. 1566 m. kunigams buvo nurodyta naudotis 1544 m. liturgine knyga, kol bus parengta nauja agenda50. Neabejotina, kad tuo metu ir 1561 Enchiridione publikuota krikšto forma, kuri Johannesas Funckas nurod skelbti treioje
48 Ibid., p. 87, 111. 49 Ibid., p. 97. 50 Walther Hubatsch, Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens, t. 1, Göttingen: Van-
denhoeck & Ruprecht, 1968, p. 40; [Heinrich Friedrich Jacobson], Geschichte der Quellen des evangelischen Kirchenrechts der Provinzen Preussen und Posen, mit Urkunden und Re- gesten von Dr. Heinrich Friedrich Jacobson. – Geschichte der Quellen des Kirchenrechts des Preussischen Staats, mit Urkunden und Regesten von Heinrich Friedrich Jacobson, d. 1: Die Provinzen Preussen und Posen, t. 2, Königsberg: Bornträger, 1839, p. 45–46.
prs knygoje51, buvo pripainta heterodoksine ir netinkama vartoti. 1568 m. buvo išspausdinta nauja Banyios agenda, taiau jos krikšto ir santuokos formos prs kalb nebuvo išverstos. Taip buvo baigtas liturginis eksperimentas su apeigomis prs kalba.
Pastangos vesti liturgines apeigas prs kalba buvo nevaisingos, nes tauta nebepajg išugdyti savo kunig. Tik iš paios tautos kil kunigai galjo nuoširdiai siekti, kad apeigos j banyiose vykt liaudies kalba ir šio siekio vedami parengti prsišk giesmyn, išversti prs kalb Miši ir kit b- tiniausi apeig tvarkas. Ordino laikais intensyviai vykdyta germanizacija52 palau prs tautos šaknis, todl, nors Reformacijos metu imta palankiau velgti prs taut ir jos kalb53, šios uduoties ji nebepajg gyvendinti.
51 1554 m. liepos 26 d. Abelio Vilio laiškas Johannesui Funkui, in: Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 2, p. 243.
52 XIV a. pradioje Ordinas nusprend, kad veiksmingiausias bdas palauti prs pasipriešinim bt naikinant j tautin tapatyb. Nutautinimo politikos pradininkas, Ordino magistras Siegfriedas von Feuchtwangenas, 1310 m. išleido potvark, nurodant visus Prsijos teritorijoje gyvenanius mones mokyti vokiei kalbos. Antrasis jo punktas skelb: „Taip pat tie, kurie turi nam tarnus prsus, turi juos taip laikyti, kad jie kiekvien sekmadien stropiai eit banyias; su jais maai prsiškai kalbti, kad visuomet labiau pratintsi prie vokiei kalbos“(Albertas Juška, op. cit., p. 19). sake buvo nurodyta steigti tik vokiškas mokyklas, neduoti vokiei kalbos neinantiems gyventojams jokios tarny- bos. 1494 m. luom suvaiavimas patvirtino tai, k ordinas praktikavo ištis šimtmet. Nuostatuose buvo pasakyta: „Pagal sen ger paprot n vienas šeimynykštis prsas negali bti priimtas mieste tarnauti ir negali ten mokytis amato“ (Ing Lukšait, Reformacija..., p. 214). Prsams buvo draudiama apsigyventi vokiei kurdintuose kaimuose, todl, kaip pastebjo Simonas Grunau, Prsijoje „kaimai iš dalies pagal kalb susiskirst: vienur – gryni prsai, kitur gryni vokieiai“ (Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 2, p. 47). Nuo XV a. pabaigos krašte pradta baudiavinti net laisvuosius prsus. Pavergta prs tauta ir jos kalba pastebimai nyko. Tik Notangoje ir Semboje ji dar vis buvo vartojama. Simonas Grunau savo kronikoje raš: „Prsai dar turi atskir kalb, kurios lenkai visai nesupranta, o lietuviai– labai maai“ (Max Perlbach, hrs., Simon Grunau’s preussische Chronik. Im Auftrage des Vereins für die Geschichte der Provinz Preussen, t. 1: Tractat I–XVI, (Die preussischen Geschichtsschreiber des XVI. und XVII. Jahrhunderts), Leipzig: Duncker & Humblot, 1876, p. 93; Albertas Juška, op. cit., p. 26). Grunau minjo, kad „dabar Prsuose daugiausia vartojama yra vokiei kalba ir gyventojai dl jos neturi nesusipratim, kaip kad inoma apie išlikusius senuosius prsus“ (Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 2, p. 47).
53 1561 m. pratarmje Albrechtas raš: „Ir niekas taip krikšionims netinka, kaip kad kurios nors tautos, kokia ji neišlavinta ir prasta ten bebt, niekinimas... Todl raginame visus ms vyresniuosius kunigus, ganytojus, pamokslininkus ir Banyios tarnus, jiems paves- tose parapijose turinius prs moni, kad jie pastarj neapleist...“ (Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 2, p. 95).
1561 m. Albrechtas dar tikjo, kad buvo manoma paruošti prs tautybs kunig, todl dar 1544 m. prsams skirtos stipendijos buvo rezervuotos ateiiai. Enchiridiono pratarmje jis ragino kunigus atrinkti gabiausius prs jaunuolius studijas mokykloje ir universitete, kad baig mokslus ir ordinuoti kunigus jie galt gimtja kalba aptarnauti prsiškas parapijas.
To dlei mes pabaigoj ganytojus ia dar kart raginame, kad jie, taip apklausindami
ir stropiai stebdami jaunim, sumanesni bei gudresni prs jaunuoli, studi-
juoti labiausiai tinkani, atrad, ši tvams nurodyt, jog pastarieji tokius savo
vaikus mokykl, jai turinius Dievo suteikt gabum, stropiai leist, o tie, kurie
dl turto neišgali, mums ir apie tai pranešt. Kadangi mes didinti Dievo garb ir
ms valdini gerov ms banytiniu potvarkiu esame apsim, tai mes norime
kelet toki neturting prs jaunuoli su visomis malonmis priimti ir juos kaip
ms stipendiatus iki tol aprpinti bei studij metu išlaikyti, kol jie pagaliau
banyios tarnybai arba pamoksl tarnybai bus panaudoti. Ir kadangi jie prs
kalb moka ir jiems nereikia joki vertj, tai juo daugiau naudos bei vaisi jie
ms prsiškosioms banyioms gali atnešti etc.54
1561 m. alumno taisykls, skelbianios apie 8-ias jaunuoliams „iš lietuvi, prs ar sduvi“ skirtas vietas, rodo, kad prsams buvo sudarytos palan- kios slygos studijuoti teologij. Senatui buvo nurodyta ši tautini grupi jaunuolius „uoliausiai parinkti ir priimti, nes šiuose regionuose dl to, kad gyventojai nemoka vokiškai, labai trksta t tautybi kunig ir banyi bei mokykl mokytoj“55. Vis dlto universiteto student srašuose prs, išsky- rus vien kit, beveik neaptinkame56. XVI a. antroje pusje dauguma prs
54 Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 2, p. 98–99. 55 Albertas Juška, op. cit., p. 41. 56 Wiktoro Falkenhahno duomenimis, 1551–1556 m. laikotarpiu 84 iš 201 Karaliauiaus
universitet imatrikuliuoti studentai buvo kil iš Prsijos kunigaikštysts. Nors 16 student save vardijo „prsais“, tik vienas iš j buvo neabejotinai prsiškos kilms. Tai 1552 m. universitet priimtas Christophorus Alzunius, Prutenus (Alzun, Alsune), kuris baigs studijas tarnavo ne kunigu, bet LDK ir Lenkijos bajor vaik studij vadovu (preceptoriumi), o vliau darbavosi Prsijoje. 1555 m. universitet priimtas mišrios prss ir vokieio snus Johann Bretke, Friedlandensis (Ing Lukšait, Reformacija..., p. 215–218). Jis 1562 m. buvo paskirtas aptarnauti Labguvos parapij, kurios ribose gyveno ir prsiškai kalbani moni. 1587 m. kovo mn. Bretknui paprašius leidimo aptarnauti Pilupn parapij, konsistorija nusiunt rašt kunigaikšiui Jurgiui Frydrichui, prašydama j palikti Labguvoje, tvirtindama, kad ten btinas kunigas, mokantis lietuviškai, kuršiškai ir prsiškai, nes parapijoje yra „ne tik lietuvi, bet taip pat kurši ir prs“ (Vaclovas Biriška, Aleksandrynas. Senj lietuvi
buvo baudiauninkai, todl j vaikams kelias universitetines studijas liko udaras. Laisvieji prsai galjo studijuoti, taiau prieš tai jie turjo baigti loty- niškas mokyklas, kurios buvo tik vokiškuose miesteliuose. Be to, tuo metu net laisvieji prsai jau buvo baudiavinami, kaip liudija 1561 m. treiojo prs katekizmo vertjo Pauliaus Mgoto atvejis57.
Nors Albrechtas inojo, kad baudiava buvo pagrindin prieastis, ukirtu- si prsams studijuoti universitete, atleisti perspektyvesni jaunuoli nuo jos jis nesiryo. Tik prieš pat mirt, savo 1568 m. valioje ir testamente, jis paragino atleisti nuo baudiavos studijuoti universitete tinkamus prs jaunuolius58.
Prs tautybs kunig stoka tapo pagrindine prieastimi, kodl prsiškose parapijose Miši ir kit apeig nepradta švsti gimtja kalba. Nra išlik i- ni, kad prs kalb bt išversta kokia nors Miši dalis, liturgins giesms ar apeigyno tekstai. Prs kalba netapo liturgijos kalba. Nepaisant skambaus Reformacijos škio vartoti „banyioje tautai suprantam kalb“59, Mišios ir pastoracins apeigos prsiškose parapijose buvo atliekamos tik vokiei kalba, o pamokslai sakomi pasitelkiant vertjus60. Reformacija atvr galimyb prs
rašytoj, rašiusi prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos, t. 1: XVI–XVII amiai, ikaga, 1960 / Vilnius: Sietynas, 1990, p. 161, 169; Albertas Juška, op. cit., p. 26–27). Vis dlto, 1587 m. mirus Vilentui, Bretknas buvo paskirtas aptarnauti Karaliauiaus lietuvi parapij. Šis, ypa produktyvus, lietuvišk rašt autorius nepaliko jokio rašytinio teksto prs kalba. Tai rodo, kad Bretknas pesimistiškai velg prs kalbos ateities perspektyvas.
57 Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 2, p. 242–245. 58 „Kadangi beveik negalima rasti pamokslininko, mokanio ši kalb, o visk atlikti per
vertjus (tolkus) sunku, rizikinga ir pavojinga; o j trkumas atsirado dl to, kad prsai savo vaik negali leisti mokykl, kadangi jie yra pavaldiniai baudiauninkai ir niekas j iš pavaldumo tam [t. y. mokslui] nenori atleisti. Mes norime sumainti t al ir trkum [...]. Norime [...], kad visi prsai šioje kunigaikštystje, jeigu jie yra tiesiogiai krašto valdiai ar kilmingiesiems pavalds ar gyvena miestuose, turi bti atleisti iš baudiavos, kai kuris nors iš j rytasi studijuoti ir pereina luom (in den Stand), tarnaujant banyiai, mokyklai ar kitai civilinei tarnybai, ir [atleisti iš baudiavos] tokiu bdu: vieni atleidiami asmeniškai ir [atleidiamas] j turtas, kiti tik asmeniškai išlaisvinami, bet visi, kaip ir kiti kulmiškiai, turi bti gim laisvi; tikdamiesi, kad ir j vaikai lankys mokyklas ir kad jie kaip ir kiti krašto vaikai gals bti naudingai darbinti“ (Ing Lukšait, Reformacija..., p. 216).
59 Augsburgo tikjimo išpainimas. Augsburgo išpainimo apologija, p. 37 (§ XXIV). 60 XVI a. pabaigoje prs kalba spariai nyko. 1561 m. Enchiridionas daugiau nebuvo per-
spausdintas, nes tam, turbt, nebebuvo poreikio. Katechizacija ir toliau buvo privaloma, taiau prsišk katekizm netrukus pakeit vokiškasis. Sembos Šv. Lauryno miestelio banyioje, kuri yra 7 km nuo Abelio Vilio aptarnautos Pabt banyios, 1602 m. jau vertjo nebereikjo ir pamokslai pradti sakyti tik vokiei kalba (Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 1, p. 25).
tautai teisinti savo kalb, taiau toji nesteng ja pasinaudoti. Prs kalba spariai nyko, kol galiausiai XVIII a. pradioje ji visiškai nustojo skambti61.
I Š VA D O S
1. Reformacijos nuostata liturgij atlikti gimtja kalba Prsijoje buvo tei- sinta 1525 m. paskelbus liturginius nuostatus. Banyios potvarkiai skelb, kad apeigos lenkams, lietuviams ir prsams, kaip ir vokieiams, turt bti atliekamos j gimtosiomis kalbomis, taiau dl ši tautybi kunig stokos Banyia šiai uduoiai tuo metu dar nebuvo pasiruošusi.
2. XVI a. penktame dešimtmetyje Prsijos valdia dar kart pripaino polilin- gvizm, tai yra ir nevokieiams suteik teis švsti Mišias ir atlikti kitas liturgines apeigas gimtosiomis kalbomis. Ši teise iš karto pasinaudojo lenk kunigai, savo gimtj kalb išvert 1544, 1558, 1568 m. agendas ir kitas liturginio turinio knygas. Lietuvi kunigai agend gimtja kalba trkum kompensavo giesmynuose, katekizmuose ir kituose leidiniuose publikuotais liturginiais tekstais. Ši rašt turinys rodo, kad j pakako lietuviškose parapijose liturgij atlikti gimtja kalba. Lietuvi kalbos vartojimas krašte tapo teisintas valstybiniu mastu. Tai liudija Prsijos valdios sakai, kurie lietuvi kalba pradti skelbti nuo 1578 met.
3. Liturgini tekst prs kalba turinys rodo, kad prsai nesteng pasinaudoti Reformacijos atverta galimybe teisinti savo kalb krašte. Treiojoje prs knygoje publikuot krikšto ir santuokos form niekaip nepakako prs kalbai tapti Banyios kalba. Nra išlik ini, kad prs kalb bt išversta Miši tvarka ar bent atskiros jos dalys. Prsai nepajg išugdyti iš savo tarpo kunig, kurie bt gyvendin ši Reformacijos nuostat. Reformacijos pradioje lotyn kalb Mišiose ir kitose apeigose prsiškose parapijose pakeit vokiei kalba, todl prs atvilgiu Reformacija ne tik neprisidjo prie tautins tapatybs sustiprinimo, bet, priešingai, dar labiau paspartino prs tautos germanizacij.
61 Peterburge saugomo antrojo prs katekizmo antraštiniame puslapyje ranka urašytas tekstas liudijo: „Šita senoji prs kalba yra visiškai išnykusi. 1677 metais vienintelis ši kalb mokjs senelis mir, gyvendamas Kurši nerijoje, kur taiau, sako, toki dar esama.“ Christophas Hartknochas 1679 m. raš, kad „kaim, kuriuose ši kalb mokanij dar pasitaiko, randama ne vienas, o daugyb“, taiau 1684 m. jis tvirtino, kad „nebra n vieno kaimo, kur visi mons prsiškai besuprast, betgi šen bei ten dar es keletas seneli, suprantani ši kalb“ (Vytautas Maiulis, par., Prs kalbos paminklai, t. 1, p. 25).
Š A L T I N I A I I R L I T E R A T R A
[ARNOLDT DANIEL HEINRICH], D. Daniel Heinrich Arnoldts ausführliche und mit Urkunden versehene Historie der Königsbergischen Universität, d. 1, 1746, Königs- berg: Hartung.
Artickel der Ceremonien und anderen Kirchen Ordnung, Königsberg, 1526.
Augsburgo tikjimo išpainimas. Augsburgo išpainimo apologija, Kaunas: Aušra, 2009.
B I R I Š K A VA C L O VA S , Aleksandrynas. Senj lietuvi rašytoj, rašiusi prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos, t. 1: XVI–XVII amiai, ikaga, 1960 / Vilnius: Sietynas, 1990.
B R E T K N A S J O N A S , Giesmes duchaunas ir kitos 1589 met liturgins knygos tekstai ir šaltiniai, pareng Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 2001.
Die evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahrhunderts, herausgegeben von Dr. jur. Emil Sehling, t. 4: Das Herzogthum Preussen. Polen. Die ehemals polnischen Landes- theile des Königreichs Preussen. Das Herzogthum Pommern, Leipzig: Reisland, 1911.
D I N I P I E T R O U., „Martyno Mavydo Formos Chrikštymo (1559) vertimo originalas. – Form der Tauff (1559)“, in: Archivum Lithuanicum, 2010, t. 12, p. 71–82.
Druki mazurskie XVI w., z pierwodruku i rkopisu wyda, wstpem, komentarzen i charak- terystyk jzykow opatrzy Stanisaw Rospond, Olsztyn: Wydaw. Inst. Mazurskiego, 1948.
Etlich Cristlich lider Lobgesang, vñ Psalm, dem rainen wort Gottes gemeß, auß der heylig schrifft, durch mancherley hochgelerter gemacht, in der, Kirchen z singen, wie es dann zum tayl berayt z Wittenberg in übung ist, Nürnberg: Gutknecht, Jobst, 1524.
Euangelias bei Epistolas, Nedeliu ir schwentuju dienosu skaitomosias, Baszniszosu Chriks- czonischkosu, pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwischka Szodzia, per Baltramieju Willenta, Plebona Karalauczui ant Schteindama. Priegtam ant gala priedeta jra His- toria apie muka ir smerti Wieschpaties musu Jesaus Christaus pagal kieturiu Euan- gelistu, Karalauczui: Per Jurgi Osterbergera, 1579.
F I J A E K J A N, „Jan Tortyowicz-Batocki, pierwszy ewangelik na mudzi i apostol luterski na Litwie pruskiej“, in: Reformacja w Polsce, rocznik 1, Warszawa, 1921, p. 97–104.
Form der Tauff. Wie die in der Kirchenordnung des Hertzogthumbs Preussen, vnd andern mehr, verfasset, zu Königsberg: Durch Johann Daubman, 1559.
Forma Chrikstima. Kaip Baßniczas Jstatimæ Hertzikistes Prusu, ir kitosu zemesu laikoma ira, Karalauczui: Per Jona Daubmana, 1559.
H U B AT S C H WA LT H E R , Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens, t. 1, Göt- tingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1968.
[ J A C O B S O N H E I N R I C H F R I E D R I C H ], Geschichte der Quellen des evangelischen Kirchenrechts der Provinzen Preussen und Posen, mit Urkunden und Regesten von Dr. Heinrich Friedrich Jacobson. – Geschichte der Quellen des Kirchenrechts des Preus- sischen Staats, mit Urkunden und Regesten von Heinrich Friedrich Jacobson, d. 1: Die Provinzen Preussen und Posen, t. 2, Königsberg: Bornträger, 1839.
[ J A C O B S O N H E I N R I C H F R I E D R I C H ] , Geschichte der Quellen des katholischen Kirchenrechts der Provinzen Preussen und Posen: mit Urkunden und Regesten. –
Ge schichte der Quellen des Kirchenrechts des Preussischen Staats, mit Urkunden und Regesten von Dr. Heinrich Friedrich Jacobson, d. 1: Die Provinzen Preussen und Posen, t. 1: Das katholische Kirchenrecht, Königsberg: Bornträger, 1837, Königsberg: Bornträger, 1837.
J U Š K A A L B E R TA S , Maosios Lietuvos Banyia XVI–XX amiuje, Klaipda: Klaipdos universiteto leidykla, 1997.
J U Š K A A L B E R TA S , Maosios Lietuvos mokykla, Klaipda: Klaipdos universiteto leidykla, 2003.
KO E N I A U S K I E N R E G I N A , XVI–XVIII amiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas, 1990.
Lietuvos TSR bibliografija, ser. A: Knygos lietuvi kalba, t. 1: 1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969.
L U K Š A I T I N G , Lietuvi kalba reformaciniame judjime XVII a., (Acta historica lituanica, t. 5), Vilnius, 1970.
L U K Š A I T I N G , Reformacija Lietuvos Didiojoje Kunigaikštystje ir Maojoje Lietuvoje. XVI a. treias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius: Baltos lankos, 1999.
[ L U T H E R M A R T I N ], D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesammtausgabe, t. 15, Weimar: Hermann Böhlau, 1899.
[ L U T H E R M A R T I N ], Tomvs Tertivs Omnivm Opervm Reverendi Patris, Viri Dei, D. M. L. continens quae aedita sunt ab Anno XXIIII. vs[que] ad Annum XXXVIII, Jena: Rebart, 1582.
M A I U L I S V Y TA U TA S , par., Prs kalbos paminklai, t. 1, Vilnius: Mokslas, 1966.
M A I U L I S V Y TA U TA S , par., Prs kalbos paminklai, t. 2, Vilnius: Mokslas, 1981.
M A V Y D A S M A R T Y N A S , Katekizmas ir kiti raštai, Vilnius: Baltos lankos, 1993.
M A V Y D A S M A R T Y N A S , Pirmoji lietuviška knyga, Vilnius: Vaga, 1974.
Mavydas. Seniausieji lietuvi kalbos paminklai iki 1570 metams, spaudai parpino Jurgis Gerullis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1922.
M I C H E L I N I G U I D O, Martyno Mavydo raštai ir j šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij leidybos institutas, 2000.
Ordnung vom ausserlichen Gottesdienst und Artickel der Ceremonien, wie es inn den Kirchen des Hertzogthumbs zu Preussen gehalten wirt, Königsberg: Hans Weinreich, 1544.
P E R L B A C H M A X, hrs., Simon Grunau’s preussische Chronik. Im Auftrage des Vereins für die Geschichte der Provinz Preussen, t. 1: Tractat I–XVI, (Die preussischen Geschichts- schreiber des XVI. und XVII. Jahrhunderts), Leipzig: Duncker & Humblot, 1876.
P E T K N A S D A R I U S , „Gotfrydo Ostermejerio 1775 met agenda – paskutin unikali Prsijos Karalysts lietuvi evangelik liuteron liturgin knyga“, in: Senoji Lietuvos literatra, kn. 41: Gotfrydo Ostermejerio lituanistinio paveldo tyrimai, d. 1, Vilnius: Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, 2016, p. 115–134.
P E T K N A S D A R I U S , Ryt Prsijos liuteron liturgin tradicija ir lietuviškoji jos raiška Reformacijos ir Donelaiio laik agendose, Klaipda: Klaipdos universiteto leidykla, 2012.
Pyesy duchowne, a nabone, nowo zebrane y wydane przes Jana Seclvciana, w Krolewczu Pruskym: V Janá Weynreycha, 1547.
Páterz Dawidá onego Switego, á wiecney pámii godnego Krolá y Proroká: teraz nowo ná pionecki po Pol ku przeoony, á wedug Zydow kiego rozdzyau ná picioro kig rozdzyelony. A dla lepzego zrozumienia, przydáne Argumentá y ánnotácyie, tho iet, krociuchne wypiánie, iby wiedzyeli i co go vywá bd, czo ktory Palm w obie zámyka. Te dla ácnieyzego ználezyenia, reyetr wzytkich Palmow ná kocu iet przydány, w Krákowie: V Máthyá Wirzbity, 1558.
R E E D L U T H E R D., The Lutheran Liturgy, Philadelphia: Muhlenberg Press, 1947.
R I M Š A VA I D O TA S , Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dl katekizmo kanoninio vertimo, (Bibliotheca Archivi Lithuanici, 2), Vilnius: Lietuvi kalbos institutas, 2001.
Stanislovas Rapolionis, sudar Eugenija Ulinait, Vilnius: Mokslas, 1986.
T S C H A C K E R T PA U L , Urkundenbuch zur Reformationsgeschichte des Herzogthums Preussen, t. 1: Einleitung, (Publicationen aus den K. Preussischen Staatsarchiven, t. 43), Leipzig: Hirzel, 1890.
T S C H A C K E R T PA U L , Urkundenbuch zur Reformationsgeschichte des Herzogthums Preußen, t. 2: Urkunden, d. 2: 1523–1541, (Publicationen aus den K. Preussischen Staatsarchiven, t. 44), Leipzig: Hirzel, 1890.
Ustawa albo porzd koscielny, iako si w Xistwie Pruskiem s nauczaniem y Coeremonia- mi, y s inemi rzeczami, ktore ku pomnoszeniu y zachowaniu urzdu kasnodzieiskiego, y porzdku dobrego potrzebne, zachowana. S nowu przeyrzany, pomnossony y na iawi wydany, w Krolewcu Pruskiem: U Jana Daubmana Roku Paskiego, 1560.
Ustawa o zwierzchniei chwale Boei o kocielnych Ceremonyach na ten Xtat, yako si zachowawa w kocielech Xistwa Pruskiego MDXLIIII, Królewiec: W drukarni Jana Weynreicha, 1544.
Ustawa, albo Porzd Koielny y Ceremonie. Yako w Nauczaniu Sowa Boego, y podawa- niu witoi w Koielech Xistwá Pruskiego ma by zachowány. Z Niemieckiego Jzyka na Polski pilnie przeoony, przez Hieronyma Maleckiego, Plebana Leckiego, w Krolewcu: U Jana Daubmana, 1571.
[ V I L E N TA S B A LT R A M I E J U S ], Enchiridion Catechismas maßas / dæl paspalitu Plebonu ir Koznadiju / Wokischku ließuwiu paraschits per Daktara Martina Luthera. O isch Wokischka ließuwia ant Lietuwischka pilnai ir wiernai pergulditas / per Baltramieju Willenta Plebona Karalauczuie ant Schteindama, Karalauczui: Per Iurgi Osterbergera, 1579.
W O T S C H K E T H E O D O R , „Stanislaus Ostrorog. Ein Schutzherr der grosspolnischen. evangelischen Kirche“, in: Zeitschrift der Historische Gesellschaft fur die Provinz Posen, t. 21, 1907.
WO T S C H K E T H E O D O R , Geschichte der Reformation in Polen. Studien zur Kultur und Geschichte der Reformation, t. 1, Leipzig: Verein für Reformationsgeschichte, 1911.
Darius Petknas
Liturgy as a Factor in the Preservation of the Lithuanian and Prussian Ethnic Identity in the Duchy of Prussia in the Sixteenth Century.
S u m m a r y
The introduction of divine services in the language of the people was considered an important task in the Reformation. Implementation of this programme in Prussia began in 1524 when the bishop of Sambia ordered that henceforth baptisms should be conducted in German. The 1525 order of the Prussian church called for divine services in the language of the people and indicated specifically which parts of the service were to remain in Latin and which were to be in German.
The German language was already an official language of the land but the Reformation now provided an opportunity for other ethnic groups in Prussia to legitimize their own tongues as official and legitimate languages in the realm. This could only be achieved if these languages were used in the Lutheran Mass and other services, that is, they had to become the languages of the church. Such a course was encouraged by the Sambian and Pomesanian bishops and the ducal court. The 1544 Prussian agenda specifically ordered that catechetical sermons were to be preached to ‘the Lithuanians and other non-Germans’ in their own tongue.
The first to translate the 1544 Prussian agenda into their own tongue were the Masurian Poles. The Lithuanians also took advantage of the opportunity to translate the divine services into their native language. Almost all of the works prepared by Martynas Mavydas and Baltramiejus Vilentas were liturgical in nature. The 1547 and 1579 catechisms included not only catechetical instruction but also liturgical service material. The 1547 book included liturgical hymns, and the translation of Luther’s Enchiridion by Vilentas in 1579 included orders for marriage and baptism. In that same year Vilentas published the Euangelias bei Epistolas (Gospels and Epistles), a compilation of Sunday and feast day pericopes to be read from the altar during the Mass, Matins, and Vespers. As the result of all this activity, the Lithuanian language became a liturgical language, the language of the Lithuanian church officially recognized throughout the Duchy of Prussia. It is significant to note that these liturgical materials were prepared not by men of the Lithuanian ethnic group in Prussia, but by the graduates of Königsberg University from the Grand Duchy of Lithuania – the nobles who had been forced to leave Lithuania because they were Lutherans.
The ethnic Prussians were unable to make effective use of their opportunity to legitimize their language. The forms for baptism and marriage were indeed translated into ethnic Prussian and were included in the 1561 Prussian catechism. However, there is no evidence indicating that parts of the Mass, or Matins and Vespers, or hymns were said or sung in the Prussian tongue. Duke Albrecht provided scholarships for ethnic Prussians to study at the University of Königsberg, but the Prussians were no longer able to raise up a native clergy to prepare the most important liturgical services in their own tongue. As a result, the Mass and other divine services were celebrated in Prussian congregations in the German tongue, and this only accelerated the already deep decline of the Prussian language. It soon became a dead language.
K E Y WO R D S : Lutheran Church; Liturgy; Mass; agenda; Prussian language.
Gauta 2018 03 23 Priimta 2018 05 11