Lithuanian University

of Agriculture Kaunas, Lithuania

Latvia University of Agriculture

VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS – KAIMO VERSLŲ IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI

3 (27)

Mokslo darbai

MANAGEMENT THEORY AND STUDIES FOR RURAL BUSINESS AND INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT

Research papers

3 (27)

2011

2

UDK 658(474.5)(06) Va24

Redakcijos kolegija: Editorial board:

Atsakingasis redaktorius

Chief editior

Prof. habil. dr. J. Ramanauskas Lietuvos žemės ūkio universitetas Lithuanian University of Agriculture

Nariai / Members Assoc. prof. dr. A. Gargasas Lietuvos žemės ūkio universitetas Lithuanian University of Agriculture

Prof. habil. dr. V. Kafidov Kaliningrado valstybinis technikos universitetas Kaliningrad State Technical University (Rusija)

Prof. habil. dr. A. Kalninš Latvijos žemės ūkio universitetas Latvia University of Agriculture

Prof. habil. dr. V. Kozlinskis Latvijos žemės ūkio universitetas Latvia University of Agriculture

Prof. habil. dr. A. Mickiewicz Ščecino žemės ūkio akademija Agricultural Academy of Szczecin (Poland)

Prof. habil. dr. D. Mierzwa Vroclavo žemės ūkio akademija Agricultural University of Wrocław (Poland)

Assoc. prof. dr. I. Pilvere Latvijos žemės ūkio universitetas Latvia University of Agriculture

Prof. dr. J. Ramanauskienė Lietuvos žemės ūkio universitetas Lithuanian University of Agriculture

Prof. habil. dr. B. Rivža Latvijos žemės ūkio universitetas Latvia University of Agriculture

Prof. dr. A. Sakalas Kauno technologijos universitetas Kaunas University of Technology (Lithuania)

Prof. dr. V. Strikis Latvijos žemės ūkio universitetas Latvia University of Agriculture

Prof. habil. dr. V. Zinovčuk Valstybinis agroekologinis universitetas University of Agriculture and Ecology, Zhytomyr (Ukraina)

Prof. habil. dr. P. Žukauskas Vytauto Didžiojo universitetas Vytautas Magnus University (Lithuania)

ISSN 1822-6760 Žurnalas įrašytas į tarptautinę duomenų bazę Business Source Complete

(EBSCO) (Peer-Rewieved)

The journal is listed in the International Database Business Source Complete (EBSCO) (Peer-Rewieved)

3

TURINYS/CONTENT

Alborovienė B., Garnienė G.

AUKŠTOJO MOKSLO INSTITUCIJŲ ĮVAIZDŽIO DISKURSO FORMAVIMAS LIETUVOS ŽINIASKLAIDOJE THE IMAGE DISCOURSE FORMATION OF HIGHER EDUCATIONAL INSTITUTIONS IN LITHUANIAN MEDIA

5

Baležentis A., Baležentis T., Misiūnas A.

DARBO UŽMOKESČIO POKYČIAI LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO SEKTORIUJE EKONOMINIO NUOSMUKIO LAIKOTARPIU DYNAMICS OF EARNINGS IN LITHUANIAN AGRICULTURAL SECTOR DURING THE ECONOMIC DOWNTURN

14

Baležentis A., Žalimaitė M.

EKSPERTINIŲ VERTINIMŲ TAIKYMAS INOVACIJŲ PLĖTROS VEIKSNIŲ ANALIZĖJE: LIETUVOS INOVATYVIŲ ĮMONIŲ VERTINIMAS APPLICATION OF EXPERT EVALUATION IN THE ANALYSIS OF INNOVATION DEVELOPMENT FACTORS: ASSESSMENT OF LITHUANIAN INNOVATIVE ENTERPRISES

23

Bite L., Makovskis K.

GALIMYBĖS NAUDOTI MIŠKO IŠTEKLIUS ATSINAUJINANČIOS ENERGIJOS GAMYBOJE THERMAL ENERGY POTENTIALLY TO BE OBTAINED FROM THE ENERGY WOOD IN FINAL FELLINGS AND THINNINGS OF LATVIA

32

Bronka A., Zvirbule-Bērziņa A.

VIETOS VALDŽIOS POVEIKIS CENTRALIZUOTAI VALDOMAI LATVIJOS ŠILUMOS TIEKIMO SISTEMAI NAUDOJANT MEDIENOS IŠTEKLIUS THE ROLE OF THE LOCAL GOVERNMENT ON THE USE OF FI-REWOOD IN LATVIAN DISTRICT HEATING

41

Černiauskienė N.

SISTEMINIS VIEŠOJO SEKTORIAUS INSTITUCIJŲ VEIKLOS VALDYMO TOBULINIMAS TAIKANT KOKYBĖS VADYBOS METODUS SYSTEMIC IMPROVEMENT OF PUBLIC SECTOR INSTITUTIONS PERFORMANCE MANAGEMENT WITH IMPLEMENTATION OF QUALITY MANAGEMENT METHODS

49

Čiegis R., Kozlovskij V.

EKONOMINĖS GEROVĖS MATAVIMO MAKROEKONOMINIŲ RODIKLIŲ SISTEMA MACROECONOMIC INDICATORS SYSTEM FOR ECONOMIC WELFARE MEASURING

58

Girdžiūtė L., Slavickienė A.

ŽEMĖS ŪKIO RIZIKOS IR JŲ VERTINIMO MODELIAI AGRICULTURAL RISKS AND ANALYSIS OF THIER EVALUATION METHODS

66

Kalniņš A. BIOENERGIJOS REGIONINIS VYSTYMASIS DEVELOPMENT DIRECTIONS FOR BIOENERGY REGIONS

78

Kalniņš A.

ELEKTROS GAMYBAI BŪTINI ATSINAUJINANTYS ENERGI-JOS ŠALTINIAI THE ROLE OF RENEWABLE ENERGY SOURCES IN ELECTRICITY PRODUCTION

86

Kazakevičius Z.

ŽEMĖS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO LIETUVOS ŪKININKŲ ŪKIUOSE VERTINIMAS ASSESMENT OF LAND RESOURCE OPERATIONS IN LITHUANIAN FARMER‘S FARMS

94

4

Leikucs J. INSTITUCINĖS APLINKOS ANALIZĖ PLĖTOJANT LATVIJOS ATSINAUJINANČIUS ELEKTROS IŠTEKLIUS THE ANALYSIS OF INSTITUTIONAL ENVIRONMENT OF LATVIA’S RES-E GENERATION

104

Lēnerts A.

ŽEMĖS ŪKIO KILMĖS BIODEGALŲ RINKOS POTENCIALAS LATVIJOJE POTENTIAL FOR THE MARKET OF BIOFUEL OF AGRICULTURAL ORIGIN IN LATVIA

113

Lukošiūtė V., Pilelienė L.

VITRINŲ EKSPOZICIJOS ĮTAKA IMPULSYVIEMS PIRKIMAMS INFLUENCE OF SHOP WINDOWS EXPOSITIONS ON IMPULSIVE BUYING

120

Makutėnienė D., Gaivenienė R.

LIETUVOS GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į GENETIŠKAI MODIFIKUOTUS PRODUKTUS KAITA THE CHANGE OF THE LITHUANIAN INHABITANTS‘ ATTITUDE TOWARDS GENETICALLY MODIFIED PRODUCTS

128

Naglis-Liepa K.

S. KUZNETS EKOLOGINĖS KREIVĖS HIPOTEZĖ: TEORINIS POŽIŪRIS Į ATSINAUJINANČIOS ENERGIJOS SKATINIMĄ LATVIJOJE THE ENVIRONMETAL KUZNETS CURVE HYPOTHESIS AS THEORETICAL APROACH IN RENEWABLE ENERGY PROMOTION IN LATVIA

140

Pelse M., Gudevics J.

CENTRALIZUOTO LATVIJOS SAVIVALDYBIŲ ŠILUMOS IL-GALAIKIO TIEKIMO VERTINIMAS SUSTAINABILITY ASSESSMENT OF CENTRALISED HEAT SUPPLY IN LATVIAN MUNICIPALITIES

148

Pilvere I., Tetere V., Upite I.

EAFRD POVEIKIS BIOENERGIJOS GAMYBAI LATVIJOJE PRODUCTION OF BIOENERGY UNDER EAFRD SUPPORT IN LATVIA

158

Skulskis V., Girgzdiene V., Stankaityte B.

VARTOTOJŲ INFORMAVIMO APIE EKOLOGIŠKUS MAISTO PRODUKTUS SVARBA IR ŠALTINIAI THE SIGNIFICANCE OF CONSUMERS’ INFORMING ABOUT ORGANIC FOOD PRODUCTS AND INFORMATION SOURCES

166

Strīķis V., Lēnerts A.

ATSINAUJINANČIŲ ENERGETINIŲ IŠTEKLIŲ PLĖTRA PRODUCTION DEVELOPMENT OF RENEWABLE ENERGY SOURCES

176

Upite I., Pilvere I.

BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA ŽEMĖS ŪKIO REGIONŲ PLĖTRAI THE EU COMMON AGRICULTURAL POLICY FOR AGRICULTURAL AND RURAL DEVELOPMENT

183

Vaznonis V., Siaurusevičiūtė S.

EKONOMINĖS KRIZĖS POVEIKIS LIETUVOS MIŠKO ŽEMĖS RINKOS AKTYVUMUI IMPACT OF ECONOMIC CRISIS ON ACTIVITY OF LITHUANIAN FOREST LAND MARKET

191

Recenzentai (Reviewers) 197 Duomenys apie autorius (Data about autors) 198

5

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

AUKŠTOJO MOKSLO INSTITUCIJŲ ĮVAIZDŽIO

DISKURSO FORMAVIMAS LIETUVOS ŽINIASKLAIDOJE

Birutė Alborovienė, Giedrė Garnienė Vilniaus kooperacijos kolegija

Didėjantis abiturientų išvykimas studijuoti užsienyje stiprina konkurenciją tarp mokslo insti-

tucijų Lietuvoje, todėl ypatingas vaidmuo tenka žiniasklaidai, kuri formuoja įvaizdį apie universite-tines ir neuniversitetines mokslo institucijas.

Straipsnyje nagrinėjamas aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskurso formavimas, at-skleidžiant Lietuvos aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio formavimo Lietuvos žiniasklaidoje bū-dingus kriterijus. T yrimo metu atsiskleidė aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio formavimo kri-terijai, aukštojo mokslo institucijų įvaizdžiui būdingos savybės, gauti rezultatai lyginami su ki-tais tyrimais.

Aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskurso formavimo Lietuvos žiniasklaidoje tyri-mo rezultatai parodė, kad Lietuvos žiniasklaidos pranešimai neformuoja vien neigiamo aukštųjų mokslo institucijų įvaizdžio. Lietuvos žiniasklaida daugiau kalba apie universitetus ir formuoja daugiau teigiamą šių aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskursą negu neuniversitetinių aukš-tojo mokslo įstaigų. Skirtingose žiniasklaidos priemonėse aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskursas yra formuojamas nevienodai.

Raktiniai žodžiai: aukštojo mokslo institucija, diskursas, įvaizdis, įvaizdžio diskurso forma-vimas.

JEL kodai: I210, I230. Įvadas Lietuvoje aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio tyrimai yra daugiau atsitik-

tiniai, institucijos atskirai organizuoja savo įvaizdžio visuomenės ir studentų akyse tyrimus. Vieni būdingesnių seniausio Lietuvos universiteto ir kolegijų įvaizdžio tyrimų – 2004–2005 m. atliktas Vilniaus universiteto įvaizdžio tyrimas („Aukšto-jo mokslo institucijų įvaizdis: šališki veiksniai“). Tyrimo autoriai A. Marčinskas, V. Gudonienė ir G. Drūteikienė (2007) atliko anketinę darbuotojų ir studentų ap-klausą bei pateikė išvadas, kad problemoms įtakos turi ne tik vidinė komunikacija – įvaizdis formuojamas iš pranešimų, gautų asmeninės komunikacijos būdu, taigi universiteto įvaizdis labiausiai priklauso nuo žiniasklaidos ir paties universiteto su-kurtų pranešimų.

Neuniversitetines studijas vykdančių institucijų įvaizdį 2002 m. tyrė V. Mickienė, T. Jeriomina („Kolegijų integracija į Lietuvos aukštojo mokslo erd-vę“). Šio tyrimo metu buvo apklausti stojantieji į kolegijas, atlikta statistinė lygi-namoji analizė ir darbdavių vertinimas. Šio tyrimo išvados parodė, kad kolegijos visuomenės yra pripažįstamos, jų teikiamos studijų programos paklausios.

Užsienyje taip pat gausėja aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio analizei skir-tų publikacijų. Čia daugiau dėmesio skiriama aukštųjų mokyklų reitingams.

Tuo tarpu Lietuvos aukštojo mokslo sektoriuje pastaraisiais metais pastebi-

6

ma konkurencijos didėjimo tendencija. Konkurencija vyksta ne tik tarp universi-tetų, bet ir tarp kolegijų tarpusavyje, taip pat universitetų ir kolegijų. Šiandien jau patiriamas ir tarptautinis spaudimas šioje srityje, todėl Lietuvos aukštųjų mokyk-lų įvaizdis įgauna lemiamą reikšmę sėkmingai jų veiklai. Tačiau Lietuvoje tik dabar pradedama suvokti įvaizdžio puoselėjimo svarba studentų pritraukimui.

Šiems pokyčiams įtakos turėjo 2009 m. mokslo ir studijų reforma, numačiusi studento krepšelius ir suteikusi lygias galimybes krepšelius gavusius studentus pri-traukti tiek universitetams, tiek kolegijoms, valstybinėms bei nevalstybinėms įstai-goms. Ši pertvarka ypač sustiprino konkurenciją tarp aukštųjų mokyklų, kurios ėmė konkuruoti dėl studentų pasirinkimo siekiant gauti jų atsinešamus krepšelius.

Siekdamos pritraukti studentus, aukštojo mokslo institucijos turi įgyti tam tikrą įvaizdį jų akyse, pasiekti žinomumo lygį. Tam jos naudoja reklamą, tačiau svariausią indėlį bendram įvaizdžio formavimui turi aplinkos (šiuo atveju – žiniasklaidos) skleidžiami pranešimai.

Temos aktualumas. Didėjantis abiturientų išvykimas studijuoti užsienyje stip-rina konkurenciją tarp mokslo institucijų Lietuvoje, todėl ypatingas vaidmuo tenka žiniasklaidai, kuri formuoja įvaizdį apie universitetines ir neuniversitetines mokslo institucijas.

Problema. Kaip Lietuvos žiniasklaidoje formuojamas aukštojo universitetinio ir neuniversitetinio mokslo institucijų įvaizdis. Be to, nėra sukurtos tyrimo metodikos kaip patikrinti ir pamatuoti mokslo institucijų įvaizdį, t. y. kokie kriterijai jį formuoja.

Tyrimo tikslas – įvardinti Lietuvos aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio dis-kurso formavimą Lietuvos žiniasklaidoje.

Uždaviniai: • išnagrinėti aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskurso formavimo Lietu-

vos žiniasklaidoje aspektus; • ištirti pagrindinius aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskurso bruožus

Lietuvos žiniasklaidoje; • palyginti aukštojo mokslo institucijų diskurso formavimą tradicinėje ir in-

terneto žiniasklaidoje. Šio tyrimo objektas – Lietuvos aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskurso

formavimas. Tyrimo objekto pasirinkimą lėmė tokios prielaidos: Lietuvos žiniasklai-dos pranešimai formuoja negatyvų Lietuvos aukštojo mokslo institucijų įvaizdį; Lietuvos žiniasklaidoje formuojamas pozityvesnis Lietuvos universitetų, negu kole-gijų įvaizdis; skirtingose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse formuojamas skirtingas aukštojo mokslo institucijų įvaizdis; Lietuvos žiniasklaidoje pristatomas negatyvus Lietuvos aukštojo mokslo institucijų, bet pozityvus užsienio aukštojo mokslo institu-cijų įvaizdis.

Tyrimo metodika. Tyrimui pasirinkti šie leidiniai: dienraštis „Lietuvos rytas“; savaitraštis „Vei-

das“, bei interneto portalas „Delfi“. Atrinkus straipsnius buvo išskirtos 7 analitinės kategorijos, pagal kurias sugrupuoti tekstai:

• aukštojo mokslo institucijos tipas (universitetas–kolegija, valstybinė–nevalstybinė);

7

• žiniasklaidos priemonė (dienraštis, savaitraštis, interneto portalas); • publikacijų žanras (informacinės žinutės, analitiniai straipsniai, interviu,

užsakomieji/reklaminiai straipsniai); • pranešimų tematika (mokslas, finansavimas, kainų problemos, materia-

linė bazė); • aukštojo mokslo įvaizdžio (studijų, įstaigos vadovo, aukštojo mokslo

įstaigos, personalo, organizacinis, studentų, socialinis) ypatybės; • aukštojo mokslo įvaizdžio vertinimas (teigiamas, neutralus, negatyvus); • interviu dalyviai (aukštosios mokslo institucijos atstovas, studentai,

valstybės tarnautojai (ŠMM atstovai), politikai, pramogų atstovai). Taip pat visų žiniasklaidos priemonių tekstai buvo suskirstyti pagal žanrą.

Nustatant įvaizdžio ypatybes, buvo atrinkti aspektai pagal tekstų tematiką. Buvo galima aiškiai atskirti, apie kokias aukštojo mokslo institucijų savybes kal-bama: apie institucijų vykdomą veiklą – studijas, studijų kainą, institucijų finan-savimą, institucijose studijuojančius studentus, jų ryšius su aplinka, institucijose dirbantį personalą ar rašoma apie konkrečią instituciją. Atrinkus tekstus, kuriuose kalbama apie aukštojo mokslo institucijas, buvo išskirta 10 įvaizdžio kriterijų:

• mokslas, studijos; • finansavimas; • studijų kainos; • materialinė bazė (vizualumas, naudojamos technologijos, bibliotekos, ben-

drabučiai); • socialumas (socialinis atsakingumas, akcijos, visuomeninių iniciatyvų pa-

laikymas); • veiklos organizavimas (priėmimo organizavimas, studijų proceso organiza-

vimas); • ryšiai su aplinka (renginių, akcijų organizavimas); • studentai; • personalas; • konkreti institucija. Pirmojo tyrimo etapo metu pasirinkti leidiniai, laikotarpis, išskirtos analiti-

nės kategorijos, atlikta kiekybinė ir kokybinė duomenų analizė, lyginamoji analizė. Antrojo etapo metu atlikta lyginamoji analizė: palyginta tradicinė ir interneto ži-niasklaida, nustatyti skirtumai ir panašumai.

Tiriamasis laikotarpis – 2008–2009 m. 2009 m. balandžio 30 d. buvo pri-imtas naujasis Mokslo ir studijų įstatymas. Iki tol viešojoje erdvėje vyko daugybė svarstymų, reiškiamos įvairios nuomonės Lietuvos aukštojo mokslo ir institucijų klausimais. 2008–2009 metų žiniasklaidoje vykęs diskursas turėjo formuoti vie-nokį ar kitokį Lietuvos aukštojo mokslo institucijų įvaizdį būsimų studentų ir vi-sos visuomenės akyse.

Tyrime naudojami metodai: literatūros, kokybinė turinio bei lyginamoji anali-zės.

8

Tyrimo rezultatai Aukštojo mokslo institucijų įvaizdį lemiantys veiksniai Įvaizdžio samprata yra įvairių mokslo sričių teorijos sudedamoji dalis. Ši

sąvoka pirmiausia pradėta naudoti grafinio dizaino srityje, tačiau metodologinių ištakų analizė leidžia teigti, kad kilmė yra funkcinės ir socialinės psichologijos teorijoje. Dabar įvaizdį nagrinėja daugelis disciplinų – jis ypač svarbus rinkoda-ros, vadybos, komunikacijos moksluose.

Pagal H. J. Rebel (1998), įvaizdis (tai – tiesioginis vertimas iš anglų kalbos image) yra paveikslas, vaizdas, atspindys, vaizdinys, pavidalas. Vertinant iš moks-linių pozicijų, įvaizdžio samprata kilusi iš lotynų sąvokos imago, kuri jungia dvi semantines reikšmes – imitari (imituoti) ir aemulor (kažko siekti).

Pirmieji moksliniai organizacijos įvaizdžio tyrimai atlikti ekonomisto ir sis-temų teoretiko K. Bouldingo iniciatyva 1956 metais iškelti trys pagrindiniai klau-simai: kaip atsiranda įvaizdžiai, kaip jie gali būti veikiami, kokią įtaką jie daro elgsenai (Marčinskas, 2007). Nors tai buvo psichologų sritis, tačiau buvo nuties-tas kelias organizacijų įvaizdžio kūrimo bei viso proceso vadybos bei komunikaci-jos studijoms.

A. Marčinskas, V . Gudonienė i r D . Drūteikienė (2007) pažymi, kad ko-mercinių santykių sferoje įvaizdžio analizė yra kur kas dažnesnis reiškinys nei paslaugas teikiančio viešojo sektoriaus (taip pat ir aukštojo mokslo institucijų).

Paprastai įvaizdžio tyrinėtojai teigia, kad įvaizdis atspindi realią organizaci-jos veiklą. Jis padeda nustatyti, kaip asmuo elgsis organizacijos atžvilgiu ir kaip ši organizacija yra suvokiama: silpna ar stipri, uždara ar atvira, šilta ar šalta, nepa-judinama ar lanksti (Bernstein, 1996).

Įvaizdžio tyrinėtojai organizacijos įvaizdžio apibrėžimus skirsto į dvi kate-gorijas:

• įvaizdis yra kognityvinio proceso rezultatas; • įvaizdis yra komunikacinio proceso rezultatas. Pirmuoju atveju tyrinėtojai įvaizdį sieja su asmens pojūčiais organizacijos

atžvilgiu, apimant vertinimus, jausmus ir nuostatas. Antruoju atveju teigiama, jog įvaizdis – tai komunikacinis procesas, paveiktas organizacijos skleidžiamos infor-macijos (Treadwell, 1994). Plačiąja prasme – įvaizdžio susiformavimas yra komu-nikacinis procesas ir jam vienodai svarbūs organizacijos kuriami pranešimai, audi-torijos suvokimas, kognityvinė prasmė.

Kiekvienos aukštojo mokslo institucijos įvaizdis atspindi santykį su kitų aukštųjų mokyklų įvaizdžiais. Kaip pažymi P . Kotler, K . F . Fox (1995), visuo-menė susidaro aukštojo mokslo institucijų įvaizdį, remdamasi labai ribota ir ne-tikslia informacija, tačiau tai labai veikia jų santykius ir elgesį: pavyzdžiui, stojant į universitetą, rekomenduojant kitiems, sudarant sutartis, paremiant ir pan.

Įvaizdis yra svarbi komunikacijos ir viešųjų ryšių priemonė. Vieną iš įvaizdžio kūrimo modelių 1986 metais pristatė G. Dowling (1986). Jo modelyje daug dėmesio skiriama institucijos komunikacijai. Autorius išskyrė:

9

• institucijos vidinę komunikaciją; • tarpasmeninę komunikaciją (vidinę ir išorinę); • marketingo komunikaciją. Dažniausiai minimi veiksniai (Kazoleas, 2001), kurie daro įtaką aukštojo

mokslo institucijų įvaizdžiui – tai geografinė padėtis, tipas (valstybinė ar privati), įstojimo sudėtingumas, atskirų skyrių laimėjimai, mokslo sąlygų kokybė. Atskirai minimi veiksniai, kuriems mokslo įstaigos įtakos neturi – tai demografinė ir eko-nominė raida, socialinė padėtis, technologiniai veiksniai, politinės sąlygos. Atkrei-piamas dėmesys į akademinės veiklos vyksmą, sąlygojantį įvaizdį. Tokį įvaizdį, R. Želvio (2005) nuomone, formuoja šie veiksniai:

• mažai pakitusios fizinės mokymosi sąlygos; • dėstytojų kontingentas – atnaujinamas lėtai, vyksta nuolatinis akademi-

nio personalo senėjimas; • apsiribojama paviršutiniškomis, išorinėmis korekcijomis. Spartūs aukš-

tojo mokslo pokyčiai ir besikeičiantys reikalavimai nesutampa su dėstytojų ge-bėjimais atnaujinti savo darbą, apsiribojama skaitomų kursų smulkiomis korek-cijomis (pavadinimų pakeitimais, literatūros sąrašo atnaujinimu, atsiskaitymo formos pakeitimu).

Žiniasklaida tėra tik vienas iš įvaizdžio formavimo instrumentų, bet jo svarba yra itin didelė, kadangi žiniasklaida – tai masinės komunikacijos priemo-nė, t. y. vienu metu ji informuoja didžiulę auditoriją, nuo kurios vertinimo priklau-so ir įvaizdis (McQuail, 2007).

Sąvoka „diskursas“ vartojama kaip diskusijos sinonimas arba suprantama kaip tam tikras šnekėjimo, kalbėjimo būdas (Kress, 1985). Socialiniai mokslai diskurso apibrėžimą išplečia, akcentuodami diskurso kaip socialinio veiksmo sampratą. Čia diskurso analizė koncentruojasi į išsakytą ar parašytą tekstą bei į jį kuriančius, perduodančius ir interpretuojančius veikėjus. Atliekant žiniasklaidos diskurso analizę, svarbu išskirti pagrindines šios analizės dimensijas. A. Telešienė (2006) siūlo išskirti turinį (dėmesio objektas, tema ar klausimas, objektą aprašan-tys ir vertinantys teiginiai), diskurso dalyvius bei diskurso kontekstą.

Aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio formavimo diskurso bruožai Atliekant šį tyrimą, visi tekstai buvo suskirstyti pagal žanrą kiekvienos ti-

riamos žiniasklaidos priemonės atskirai. Šie rezultatai parodė, kad tiriamose ži-niasklaidos priemonėse vyksta išsamus diskursas, nes aukštojo mokslo institucijos yra minimos daugiausiai analitiniuose, informaciniuose tekstuose.

Aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskursas žiniasklaidoje formuojamas pasitelkiant tam tikrus kriterijus. Žiniasklaidos tekste kalbant apie aukštojo mokslo instituciją, dažnai nagrinėjama atskira tema – institucijoje organizuojamos studi-jos, joje studijuojantys studentai, institucijos materialinė bazė, jos nustatytos stu-dijų kainos ir organizuojami renginiai. Visi atrinkti tekstai buvo suskirstyti pagal pranešimų tematiką. 1 paveiksle parodyta, koks tekstų skaičius atspindi tam tikras temas (susumavus bendrai visų žiniasklaidos priemonių tekstus).

10

61

2823 22

14 13 10 8 6 40

10

20

30

40

50

60

70

Teks

tų s

kaič

ius

Mok

slas

,st

udijo

s

Stu

dent

ai

Vei

klos

orga

niza

vim

as

Kon

kret

iin

stitu

cija

Stu

dijų

kai

na

Fina

nsav

imas

Soc

ialu

mas

Mat

eria

linė

bazė

Ryš

iai s

uap

linka

Per

sona

las

Daugiausiai yra vertinamas aukštojo mokslo institucijų teikiamų paslaugų-studijų įvaizdis. Visi kiti aspektai gerokai atsilieka nuo pastarojo – beveik po ly-giai yra kalbama apie aukštojo mokslo institucijų veiklos organizavimą, studentus bei konkrečias aukštojo mokslo institucijas. Mažiausiai dėmesio sulaukia aukštųjų mokslo institucijų personalas, jų ryšiai su aplinka, materialinė bazė.

Pav. Aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskursą formuojančių temų pasiskirs-tymas tekste

Skirtingose žiniasklaidos priemonėse šios temos pasiskirsto skirtingai: dien-

raštyje „Lietuvos rytas“ daugiausiai kalbama apie studijas, mokslą, studentus. Po to pagal populiarumą rikiuojasi diskusijos apie studijų kainą, mažiausiai kalbama apie institucijų veiklos organizavimą.

Savaitraštyje „Veidas“ taip pat daugiausiai kalbama apie mokslą ir studi-jas, o antroje vietoje yra temos apie konkrečias institucijas bei jų veiklos organi-zavimą. Mažiausiai „Veidas“ gilinasi į aukštojo mokslo institucijų socialinius ry-šius, mažai kalba apie jų materialinę bazę, nebuvo nė vieno teksto apie aukštojo mokslo institucijų personalą.

Internetiniame portale „Delfi“ taip pat daugiausiai kalbama apie mokslą ir studijas bei institucijų veiklos organizavimą. Šiame portale nebuvo atrinkta tekstų apie aukštųjų mokslo institucijų personalą, studentus, materialinę bazę.

Tyrime išskirti tekstai, kuriuose kalbama apie konkrečias aukštojo mokslo institucijas, atskirta, kur kalbama apie universitetus, ir kur apie kolegijas.

Tirtų žiniasklaidos priemonių tekstuose, dažniausiai minimi valstybiniai universitetai, mažiau valstybinės kolegijos ir užsienio aukštosios mokyklos, o nevals-tybiniai universitetai ir kolegijos minimos kur kas rečiau.

Buvo atkreiptas dėmesys, koks diskursas formuojamas ir apie konkrečias aukštojo mokslo institucijas. Galima pastebėti, kad konkretūs universitetai yra mi-

11

nimi pakankamai dažnai, tuo tarpu konkrečios kolegijos pavadinimas apskritai pa-minėtas tik 19 kartų (universitetų vardas paminėtas 112 kartų).

Taigi žiniasklaidos priemonėse dažnai visos aukštojo mokslo institucijos yra sulyginamos neišskiriant konkrečių, t. y. nepateikiant tikslių aukštojo mokslo insti-tucijų pavadinimų, jų neįvardijant.

Kiekvienas iš kriterijų tekstuose turi vienokį ar kitokį atspalvį, t. y. kalbama teigiamai, negatyviai arba neutraliai. Kategorizuojant išskirtus aspektus, buvo atsi-žvelgiama būtent į kalbėjimo pobūdį.

Kiekvienas atrinktas kriterijus buvo suskirstytas į tris kalbėjimo būdo kategori-jas. Negatyviausiai vertinamas aukštojo mokslo institucijos personalas.

Dauguma įvaizdžio savybių turi daugiau negatyvumo negu teigiamo vertinimo. Tik aukštųjų mokslo institucijų socialiniai ryšiai buvo įvertinti daugiau teigiamai.

Susumavus teigiamai, negatyviai ir neutraliai vertinančius tekstus, jie buvo sugrupuoti pagal institucijas, apie kurias kalbama.

Nors daugiausiai kalbama apie valstybinius universitetus, jie dažniau verti-nami negatyviai (čia pateikiama visų tirtų žiniasklaidos priemonių tekstų, kuriuose minimas konkretus aukštojo mokslo institucijos tipas, suma). Nevalstybiniai uni-versitetai minėti nedaug kartų, daugiausiai neutraliai.

Išskiriant kolegijas, valstybinės kolegijos daugiau vertinamos teigiamai, o nevalstybinės – maždaug vienodai: 4 kartus paminėta iš teigiamos pusės, 5 – iš ne-gatyvios.

Visose žiniasklaidos priemonėse daugiausiai kalbama apie valstybinius uni-versitetus. Jie dažniau neigiamai vertinami dienraštyje „Lietuvos rytas“. Savaitraštis „Veidas“ apie valstybinius universitetus daugiau kalba teigiamai. Interneto portalas „Delfi“ apie valstybinius universitetus daugiausiai kalba negatyviai arba neutraliai. Apie nevalstybinius universitetus „Lietuvos rytas“ teigiamai iš viso tiriamuoju laiko-tarpiu nerašė. Tuo tarpu „Veidas“ neturi nė vieno nevalstybinius universitetus nega-tyviai vertinančio teksto. Portale „Delfi“ visi tekstai apie nevalstybinius universitetus yra negatyvūs.

Valstybines kolegijas visos tirtos žiniasklaidos priemonės vertina teigiamai. Spausdintinėje žiniasklaidoje yra nedidelis kiekis negatyvių pranešimų apie vals-tybines kolegijas, o internetinio portalo visi vertinimai teigiami. Nevalstybinių ko-legijų vertinimas spausdintinėje žiniasklaidoje yra labiau negatyvus, o interneto portale dominuoja teigiami vertinimai. Nevalstybinės kolegijos nė vienoje žiniask-laidos priemonėje neturi neutralaus vertinimo.

Visus tekstus apie L ietuvos aukštojo m okslo institucijas apibendrinus, spausdintinėse žiniasklaidos priemonėse vyksta daugiau pozityviai nuteikiantis aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskursas. Internetiniame portale „Delfi“ po-zityviai ir negatyviai vertinančių tekstų yra tiek pat.

Išvados 1. Lietuvos aukštojo mokslo institucijų įvaizdis formuojamas tokiais kriteri-

jais: studijų, vadovo, įstaigos, personalo, studijų kainos, socialinių ryšių, studentų, veikslo organizavimo, mokslo pasiekimų rezultatai. Šie kriterijai žiniasklaidos

12

priemonėse nušviesti iš pozityvios ar negatyvios pusės, formuoja aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio diskursą.

2. Ištyrus nustatytų kriterijų vertinimus žiniasklaidoje galima teigti, kad nėra formuojamas negatyvus Lietuvos aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio dis-kursas. Didesniame kiekyje pranešimų aukštojo mokslo institucijų įvaizdžio dis-kurso sklaida yra pozityvi.

3. Lietuvos žiniasklaidoje formuojamas intensyvesnis, todėl formuojantis pozityvesnį universitetų negu kolegijų įvaizdžio diskursą. Atskyrus pranešimus, kuriuose kalbama apie universitetus ir kolegijas, nustatyta, kad apie universitetus kalbama kur kas dažniau, todėl ir jų įvaizdžio savybės turi didesnį poveikį aukš-tojo mokslo institucijų įvaizdžio diskurso formavimui.

4. Skirtingose žiniasklaidos priemonėse formuojamas skirtingas aukštojo mokslo įvaizdis. Įvertinant atskiras įvaizdžiui būdingas savybes pastebėta, kad skirtingose žiniasklaidos priemonėse jos vertinamos nevienodai, nors galima aptik-ti ir bendrų dėsningumų. Spausdintinėje žiniasklaidoje daugiau teigiamai kalbama apie įstaigos įvaizdį, o internetinis portalas dažniausiai iš teigiamos pusės nušvie-čia studijas užsienyje. Tačiau visos tirtos žiniasklaidos priemonės daugiausiai formuoja negatyvų aukštojo mokslo institucijų studijų įvaizdžio diskursą.

5. Straipsnio tyrimo rezultatai gali būti panaudojami aukštojo mokslo instituci-jų įvaizdžio gerinimo priemonėms formuoti, o sukurta tyrimo metodika gali būti pri-taikyta pakartotiniams tokio pobūdžio moksliniams tyrimams atlikti.

Literatūra

1. Berstein, D. (1996). Company Image and Reality: A Critique of Corporate Communi-

cations. – Cassell: The Advertising Assotiation. 2. Dowling, G. (1986). Managing Your Corporate Images // Industrial Marketing Mana-

gement, no.15. 3. Kazoleas, D., Kim, Y., Moffitt, M.A. (2001). Institutional image: a case study // Cor-

porate Communications. No. 6 (4). 4. Kotler, P., Fox, K. F. (1995). Strategic Marketing for Educational Institutions. –

Engelewood Cliffs NJ: Prentice-Hall. 5. Kress, G. (1985). Ideological Structures in Discourse. – London: Academic Press. 6. Marčinskas, A., Gudonienė, V., Drūteikienė, D. (2007). Aukštojo mokslo institucijų

įvaizdis: šališki veiksniai // Informacijos mokslai. Nr. 40. 7. McQuail, D. (2007). McQuails's Mass Communication Theory. – London: Sage. 8. Mickienė, V., Jeriomina, T. (2006). Kolegijų integracija į Lietuvos aukštojo mokslo

erdvę. – http://www.e- library.lt/resursai/Mokslai/VIKO/VVF_030516/VVF_030516_19.pdf [2010 04 30].

9. Rebel, H. J. (1998). Tarptautiniai viešieji ryšiai: Seminarų medžiaga. – Vilnius: VU leidykla.

10. Telešienė, A. (2006). Kritiškosios diskurso analizės metodologinių principų taiky-mas sociologiniuose tyrimuose // Filosofija. Sociologija. Nr. 2.

11. Treadwell, D. F., Harrison, T. M. (1994). Conceptualizing and Assessing organiza-tional image: model images, commitment and communication // Communication Monographs. No. 61.

12. Želvys, R. (2005). Aukštojo mokslo kaita ir problemos // Acta Peadagogica Vilne-sia. Nr. 14.

13

THE IMAGE DISCOURSE FORMATION OF HIGHER EDUCATIONAL INSTITUTIONS IN LITHUANIAN MEDIA

Birutė Alborovienė, Giedrė Garnienė

Vilnius Co-operative College

Summary

The increasing graduates‘departure to study abroad strengthens the competition among edu-cational institutions in Lithuania; thus an important role falls on the media that forms the image concerning university and non-university institutions.

The aim of the article is to reveal typical aspects related to the image discourse formation of Lithuanian higher educational institutions in Lithuanian media. In order to achieve this there were set the following objectives: to reveal theoretic aspects related to the image formation of higher educational institutions; to formulate the research methodology for the image discourse of higher educational institutions in Lithuanian media; to analyze the image discourse formation of higher educational institutions in Lithuanian media. In the following final thesis there were applied these methods: the analysis of the scientific literature, quantitative and qualitative analysis of the content, comparative analysis and the analysis of secondary data.

The obtained outcomes related to the image discourse formation of higher educational in-stitutions in Lithuanian media revealed that the messages/reports communicated by Lithuanian media do not form only negative image of higher educational institutions. Lithuanian media com-municates more concerning universities and forms more positive image discourse of the following higher educational institutions than of non-university higher educational institutions. The image discourse of higher educational institutions is formed differently in different media means. More positive image discourse is created about foreign universities in all media means.

Key words: higher educational institution, image, discourse, image discourse formation. JEL codes: I210, I230.

14

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

DARBO UŽMOKESČIO POKYČIAI LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO SEKTORIUJE EKONOMINIO NUOSMUKIO LAIKOTARPIU

Alvydas Baležentis1, Tomas Baležentis2, Algimantas Misiūnas2

1 Mykolo Romerio universitetas, 2 Vilniaus universitetas

Lietuvoje žemės ūkio sektorius išliko mažiausiai paveiktas ekonominių nuosmukio proble-mų. Svarbu ištirti darbo užmokesčio rodiklių dinamiką žemės ūkio sektoriuje, palyginti su situacija visame šalies ūkyje ir atskleisti juos lėmusius veiksnius. Tyrimo tikslas – nustatyti darbo užmokes-čio pokyčius Lietuvos žemės ūkyje ekonominio nuosmukio laikotarpiu ir, pritaikius indeksų meto-dą, įvertinti šiuos pokyčius lėmusią veiksnių įtaką. Tyrimo periodas – 2008–2010 m. Tyrime taiky-tas indeksų metodas ir statistinė duomenų analizė. Nustatyta, kad didžiausią įtaką vidutinio darbo užmokesčio mažėjimui turėjo valandinio atlygio kitimas. Žemės ūkyje, priešingai nei Lietuvos ūky-je apskritai, indeksų metodu nustatėme santykinai spartesnį darbo laiko augimą ir vidutinio darbo užmokesčio mažėjimą. Pastarojo veiksnio poveikis buvo beveik keturis kartus stipresnis, todėl vidu-tinis valandinis darbo užmokestis žemės ūkyje mažėjo sparčiau nei kituose sektoriuose.

Raktiniai žodžiai: darbo užmokestis, žemės ūkio sektorius, strateginis valdymas, indeksų metodas. JEL kodai: C430, J300, J430, R100. Įvadas Tyrimo aktualumas. Lietuvoje žemės ūkio sektorius išliko mažiausiai paveik-

tas ekonominių sunkmečio problemų: 2007–2008 m. buvo užfiksuotas 6,6 proc. ben-drosios pridėtinės vertės (BPV), sukuriamos žemės ūkyje, augimas. Be to, 2010 m., kai visame šalies ūkyje sukuriama BPV padidėjo 2,6 proc., žemės ūkyje sukuriamos BPV apimtis padidėjo 7,1 proc. Absoliuti žemės ūkyje sukuriamos BPV apimtis 2010 m. to meto kainomis sudarė 2966,6 mln. Lt (2007 m. – 3483,8 mln. Lt), tai su-darė 3,5 proc. Lietuvoje sukuriamos BVP apimties (Rodiklių ..., 2011). Aktualu ištirti darbo užmokesčio rodiklių pokyčius lėmusius veiksnius šiame ūkio sektoriuje, juos palyginti su visu šalies ūkiu. Skaičiavimų interpretavimui taikėme indeksų metodą, kuris plačiai naudojamas ekonominių reiškinių analizei (Čiulevičienė, 2006; Macke-vičius, 2009; Molienė, 2010; Valkauskas, 2006; Ang, 2009; Hoekstra, 2003; Lenzen, 2006). Šis metodas leidžia įvertinti kiekybinių (ekstensyvių) ir kokybinių (intensyvių) pokyčių įtaką rezultatiniam rodikliui (Čiulevičienė, 2006). Šiame konkrečiame tyrime taikytas modifikuotas indeksų metodas. Darbo užmokesčio problemos žemės ūkio įmonėse nagrinėtos moksliniuose darbuose (Marcinkevičiūtė, 2007, 2008; Klupšas, 2006).

Tyrimo problema. Nors žemės ūkio sektorius buvo mažiausiai paveiktas eko-nominio nuosmukio, vidutinis mėnesinis atlyginimas šiame sektoriuje mažėjo dides-niu tempu nei kituose ekonominiuose sektoriuose. Šių tendencijų priežastys yra ma-žai ištirtos.

Tyrimo tikslas – nustatyti darbo užmokesčio pokyčius Lietuvos žemės ūkio sektoriuje ekonominio nuosmukio laikotarpiu ir, pritaikius indeksų metodą, įvertinti šiuos pokyčius lėmusių veiksnių įtaką.

15

Tyrimo uždaviniai: 1) sudaryti darbo užmokesčio pokyčius identifikuojančių rodiklių sistemą; 2) atlikti statistinę rodiklių analizę; 3) pritaikyti indeksų metodą įvertinant santykinę ir absoliutinę atitinkamų veiksnių įtaką darbo užmokesčio poky-čiams 2008–2010 m.

Tyrimo objektas – Lietuvos žemės ūkio sektorius. Tyrimo dalykas – darbo už-mokestis žemės ūkio sektoriuje.

Tyrimo metodai: indeksų metodas, statistinė analizė. Duomenų šaltiniai: tyrimui naudoti specialiai suformuoti Lietuvos statistikos departamente imčių metodu gauti dar-bo rinkos duomenys, kurių formavime dalyvavo vienas iš autorių (Rodiklių ..., 2011).

Tyrimo metodika

Vienas svarbiausių indeksų analizės teorijos kūrėjų buvo I. Fisher (1922). In-

deksų analizės metodas yra veiksmingas identifikuojant ūkinius reiškinius įvairiose ekonominėse veiklose (Valkauskas, 2006; Ang, 2009), tačiau konkrečiais tyrimo at-vejais tenka juos modifikuoti. Šis metodas leidžia nesudėtingais skaičiavimais nusta-tyti konkrečių veiksnių įtaką rezultatiniams rodiklių pokyčiams. Todėl vidutinio bruto darbo užmokesčio kitimą žemės ūkio sektoriuje nagrinėsime indeksų metodu, kurį aprašė R. Valkauskas (2006).

Vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį galima aprašyti šia priklausomybe:

t t tt t

t t t

W H W h wL L H

= ⋅ = ⋅ , (1)

čia Wt – vidutinė mėnesinė bruto darbo apmokėjimo lėšų suma, Lt – vidutinis sąlygi-nis darbuotojų skaičius, Ht – faktiškai dirbtų valandų skaičius, ht – vidutinis faktiškai dirbtų valandų skaičius (val./darb.), wt – vidutinis valandinis darbo užmokestis (Lt/val.) t laikotarpiu.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis gali būti apskaičiuotas metinį dar-bo užmokestį padalinus iš 12 mėnesių. Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius – tai visą mėnesį visą darbo dieną dirbančių darbuotojų skaičiaus ir ne visą mėnesį ir ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų skaičiaus, perskaičiuoto į dirbančius visą mė-nesį visą darbo dieną, suma. Čia įskaitomi visi darbuotojai, dirbantys pagrindinėje ir ne pagrindinėje darbovietėje (Darbo ..., 2010).

Santykinis veiksnių lygio pasikeitimo poveikis aprašomas šia lygtimi:

01 1 1

0 1 0 0h w

LW h wI I IW L h w

= ⋅ = ⋅ = ⋅ , (2)

čia: W0 ir W1 – atitinkamai bazinio bei einamojo laikotarpio darbo apmokėjimo lėšų suma; hI ir wI – atitinkamų veiksnių indeksai.

Absoliutinis darbo užmokesčio pokytis dėl atitinkamai vidutinio faktiškai dirb-tų valandų skaičiaus pokyčio ir vidutinio valandinio darbo užmokesčio pokyčio ap-skaičiuojamas pagal šias formules:

16

1hh

W H wL L

⎛ ⎞ ⎛ ⎞Δ = Δ = Δ ⋅⎜ ⎟ ⎜ ⎟⎝ ⎠ ⎝ ⎠

, (3)

0ww

W W hL H

⎛ ⎞ ⎛ ⎞Δ = Δ = Δ ⋅⎜ ⎟ ⎜ ⎟⎝ ⎠ ⎝ ⎠

, (4)

čia: absoliutiniai pokyčiai ( ) 1 1 0 0W L W L W LΔ = Δ = − ; ( ) 1 1 0 0W H W H W HΔ = − ; ( ) 1 1 0 0H L H L H LΔ = − . Taigi galioja ši lygybė:

h wΔ = Δ + Δ . (5)

Ekonominės krizės Lietuvoje pradžią galima laikyti 2008 m., kai bendrojo vi-

daus produkto (BVP) augimas sulėtėjo iki 2,9 proc. (2007 m. buvo 9,8 proc.). Tuo tarpu 2009 m. buvo užfiksuotas 14,7 proc. smukimas, o 2010 m. skelbiamas išanksti-nis įvertis rodo 1,3 proc. augimą (Rodiklių ..., 2011). Todėl tyrimui pasirinkti 2008–2010 m., taip aprėpiant nuosmukio ir jau nežymaus atsigavimo laikotarpius.

2. Darbo užmokesčio rodiklių dinamika Tyrimo laikotarpiu žemės ūkio sektorius buvo mažiausiai paveiktas ekonomi-

nių problemų: 2008 m. buvo užfiksuotas 3 proc. BVP, sukuriamo žemės ūkyje sekto-riuje, augimas, o 2010 m. sektoriuje sukuriamo BVP apimtis sumažėjo 3,3 proc. Ab-soliuti žemės ūkyje sukuriamo BVP apimtis 2010 m. sudarė 2991 mln. Lt (2007 m. – 2961,3 mln. Lt), t. y. 3,5 proc. Lietuvoje sukuriamo BVP apimties (Rodiklių ..., 2011). Taigi yra svarbu ištirti darbo užmokesčio rodiklių (1 lent.) dinamiką šiame ūkio sektoriuje.

Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius šalies ūkyje 2008–2010 m. sumažėjo 17,3 proc.: nuo 1 072 tūkst. iki 887 tūkst. Darbuotojų skaičiaus mažėjimo tempas 2008–2009 m. ir 2009–2010 m. buvo atitinkamai 12,6 proc. ir 5,3 proc. Taigi darbuo-tojų skaičiaus mažėjimo tempas sulėtėjo. Žemės ūkio sektoriuje darbuotojų skaičius sumažėjo šiek tiek mažesniu tempu: 12,4 proc., sparčiau - valstybei priklausančiose įmonėse (19,6 proc.). Miškininkystės sektoriuje darbuotojų skaičius sumažėjo 9,9 proc. (privačiame sektoriuje – tik 0,6 proc.).

Darbo užmokesčio fondas šalies ūkyje 2008–2010 m. sumažėjo 8,1 proc. Beje, 2009–2010 m. mažėjimo tempas sulėtėjo. Privačiame sektoriuje buvo užfiksuotas 30,6 proc. sumažėjimas, o viešajame – 13,2 proc. Žemės ūkyje darbo užmokesčio fondas sumažėjo 20,2 proc., tačiau valstybiniame sektoriuje šis nuosmukis sudarė 34 proc., tuo tarpu privačiame – 14,2 proc. Miškininkystės subsektorius atsigauna po staigaus nuosmukio: darbo užmokesčio fondas sumažėjo 29,9 proc., tačiau 2009–2010 m. užfiksuotas 7,3 proc. augimas (privačiame sektoriuje – 13,5 proc.).

Vidutinis darbo užmokestis žemės ūkio sektoriuje 2008–2010 m. sumažėjo 8,9 proc., t. y. 0,8 proc. punkto daugiau nei visame šalies ūkyje. Valstybiniame sekto-riuje mažėjimo tempas siekė 17,9 proc., privačiame – 4,3 proc. Miškininkystės sub-sektoriuje nustatytas net 22,2 proc. smukimas.

17

Faktiškai dirbtų valandų skaičius šalies ūkyje sumažėjo 16,7 proc. (privačiame sektoriuje – 21,6 proc., valstybiniame – 7,5 proc.). Žemės ūkio sektoriuje darbo laiko apimtis sumažėjo 9,8 proc. (valstybiniame sektoriuje – 17 proc.). Miškininkystės sub-sektoriuje darbo valandų skaičius sumažėjo ne taip žymiai: valstybinėse įmonėse 10,1 proc., privačiose padidėjo 1,8 proc., o visame subsektoriuje vidutiniškai sumažė-jo 6,7 proc. Beje, 2009–2010 m. faktiškai dirbtų darbo valandų skaičius miškininkys-tės įmonėse padidėjo vidutiniškai 16,6 proc.

1 lentelė. Darbuotojų skaičiaus ir darbo užmokesčio rodikliai Lietuvos ūkyje ir žemės

ūkio sektoriuje 2008–2010 m. (Darbo ..., 2010; Rodiklių ..., 2011) Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius, tūkst. Bruto darbo apmokėjimo lėšų suma, tūkst. Lt Ekonominės

veiklos rūšys* 2008 2009 2010 2008 2009 2010 R 1072320 936777 887098 29027447 24256619 22066086 V 394503 381965 365516 11030470 10451232 9574164 Iš viso P 677817 554812 521582 17997013 13805386 12491922 R 25211 23282 22087 550030 474764 438763 V 5536 4464 4452 167675 110163 110737 A P 19675 18818 17634 382356 364602 328026 R 18919 17068 15661 373382 333284 298728 V 1147 738 632 23077 13688 11457 01 P 17773 16330 15029 350308 319596 287272 R 5959 4845 5368 169038 110409 118462 V 4336 3532 3754 143314 92121 97710 02 P 1623 1313 1614 25724 18288 20752

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, Lt Faktiškai dirbtos valandos, tūkst. h Ekonominės veiklos rūšys* 2008 2009 2010 2008 2009 2010

R 2256 2158 2073 1938991 1707771 1614997 V 2330 2280 2183 683114 666840 632102 Iš viso P 2213 2074 1996 1254174 1040931 982895 R 1818 1699 1655 45925 42395 41434 V 2524 2056 2073 9876 7823 8202 A P 1619 1615 1550 36075 34572 33232 R 1645 1627 1590 34513 31057 29335 V 1677 1546 1510 2093 1349 1164 01 P 1643 1631 1593 32404 29708 28171 R 2364 1899 1839 10803 8640 10076 V 2754 2174 2169 7691 6123 6915 02 P 1321 1161 1072 3106 2516 3162

* Iš viso – visos ekonominės veiklos rūšys; A – žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė (01–03); 01 – au-galininkystė ir gyvulininkystė, medžioklė ir susijusių paslaugų veikla; 02 – miškininkystė ir medienos ruoša; R – šalies ūkis (neįskaitant individualiųjų įmonių); V – valstybės sektorius; P – privatus sektorius (neįskaitant individualiųjų įmonių).

Atsižvelgiant į aprašytas tendencijas, galima daryti išvadą, kad įvairiuose sek-toriuose vidutinio darbo užmokesčio dydžiui įvairūs veiksniai darė skirtingą įtaką. Žemės ūkio sektorių neigiamai paveikė ekonominis nuosmukis, todėl vidutinis darbo užmokestis mažėjo sparčiau nei visame šalies ūkyje. Tačiau sąlyginio darbuotojo fak-tiškai dirbtų valandų skaičius mažėjo mažesniais tempais. Priešingai nei Lietuvos ūkyje apskritai, viešajame žemės ūkio sektoriuje atlyginimai mažėjo sparčiau negu

18

privačiame. Pastaruoju metu miškininkystės subsektorius pasižymėjo darbuotojų skaičiaus, darbo valandų skaičiaus ir darbo užmokesčio fondo apimties augimu, ta-čiau vidutinis bruto darbo užmokestis toliau mažėjo. Tolesniame tyrime pritaikyta in-deksų analizė leidžia įvertinti ryšius tarp šių dydžių.

3. Darbo užmokestį lėmusių veiksnių analizė indeksų metodu Tyrime 2008 m. laikomi baziniu laikotarpiu, o 2010 m. – einamuoju. Naudo-

jantis (1) formule apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis (W/L), darbuotojo faktiš-kai dirbtų valandų skaičius (h) ir vidutinis valandinis atlygis (w). Gautieji rezultatai pateikiami 2 lent. 2 lentelė. Santykiniai darbo užmokesčio rodikliai Lietuvos ūkyje ir žemės ūkio sekto-

riuje 2008 m. ir 2010 m.

Vidutinis są-lyginis dar-

buotojų skai-čius

Bruto darbo apmokėjimo lė-

šų suma, Lt

Vidutinis mė-nesinis bruto darbo užmo-

kestis, Lt

Faktiškai dirbtos va-

landos, val./m.

Darbuotojo faktiškai dirb-tos valandos,

val./mėn.

Vidutinis va-landinis atlygis,

Lt/val. Ekonominės veiklos rūšys

L W /12W L H /12h H L= /w W H= 2008

R 1072320 29027447054 2256 1938991266 150,7 14,97 V 394503 11030469624 2330 683113829 144,3 16,15 Iš viso P 677817 17997012643 2213 1254173667 154,2 14,35 R 25211 550029698 1818 45924703 151,8 11,98 V 5536 167674922 2524 9876431 148,7 16,98 A P 19675 382356494 1619 36075104 152,8 10,60 R 18919 373382164 1645 34513040 152,0 10,82 V 1147 23076669 1677 2092515 152,1 11,03 01 P 17773 350308142 1643 32403821 151,9 10,81 R 5959 169038480 2364 10802853 151,1 15,65 V 4336 143314055 2754 7690607 147,8 18,63 02 P 1623 25724230 1321 3105955 159,5 8,28

2010 R 887098 22066085863 2073 1614996628 151,7 13,66 V 365516 9574164110 2183 632102110 144,1 15,15 Iš viso P 521582 12491921754 1996 982894519 157,0 12,71 R 22087 438763286 1655 41434071 156,3 10,59 V 4452 110737360 2073 8202073 153,5 13,50 A P 17634 328025926 1550 33231998 157,0 9,87 R 15661 298728138 1590 29334833 156,1 10,18 V 632 11456608 1510 1164015 153,4 9,84 01 P 15029 287271530 1593 28170818 156,2 10,20 R 5368 118462143 1839 10076199 156,4 11,76 V 3754 97709941 2169 6914503 153,5 14,13 02 P 1614 20752202 1072 3161696 163,3 6,56

19

Pritaikius (2) formulę, apskaičiuota santykinė veiksnių (darbo valandų skaičiaus ir valandinio atlygio) pokyčių įtaka vidutiniam darbo užmokesčiui (1 pav.). Absoliutinė minėtų veiksnių pokyčių įtaka įvertinta naudojantis (3) ir (4) formulėmis (2 pav.).

Darbo užmokesčio veiksnių santykinių pokyčių analizė (1 pav.) rodo, kad di-džiausią įtaką vidutinio darbo užmokesčio mažėjimui turėjo valandinio atlygio mažė-jimas (žemės ūkio sektoriuje atlyginimai mažėjo didesniu tempu). Vidutinis vieno darbuotojo dirbtų valandų skaičius padidėjo: visame ūkyje 0,7 proc., žemės ūkio sek-toriuje – 3 proc. Taigi 2008–2010 m. žemės ūkio sektoriuje, priešingai nei Lietuvos ūkyje apskritai, buvo nustatytas santykinai spartesnis darbo laiko augimas ir darbo užmokesčio mažėjimas. Palyginus darbo valandų pokyčio (1,03, t. y. 3 proc. augi-mas) ir vidutinio valandinio atlygio pokyčio (0,884, t. y. 11,6 proc. sumažėjimas) in-deksus, galima pastebėti, kad pastarojo veiksnio įtaka buvo beveik keturis kartus di-desnė žemės ūkio sektoriuje. Daugumai ekonomikos sektorių taip pat buvo būdinga šių pokyčių diferenciacija pagal nuosavybės formą: viešajame sektoriuje nagrinėjamų veiksnių pokyčių tempai buvo žemesni nei privačiame. Tuo tarpu privačiame žemės ūkio sektoriuje užfiksuoti santykinai mažesni darbo užmokesčio ir jį lemiančių veiks-nių pokyčiai nei viešajame žemės ūkio sektoriuje.

1 pav. Santykinė darbo užmokesčio Lietuvos ūkyje ir žemės ūkio sektoriuje pokyčių

veiksnių analizė (multiplikatyvinis metodas), 2008–2010.

Tarp žemės ūkio subsektorių išsiskiria miškininkystės subsektorius, kuriame vyko santykinai didesnio masto pokyčiai: vidutinis valandinis atlygis gana smarkiai sumažėjo (dalinis indeksas 0,751), darbo laiko apimtis išaugo sparčiau nei vidutiniš-kai šalies ūkyje ar žemės ūkio sektoriuje (1,036), o mėnesinis darbo užmokestis ma-žėjo didesniu tempu (0,778). Šie pokyčiai gali būti susiję su ypatingomis gamtinėmis

20

sąlygomis 2010 m. Taigi miškininkystės sektoriuje darbo užmokesčio fondo didinimo klausimas turėtų būti ypatingai aktualus.

Taikant (3) ir (4) formules atliktas adityvinis darbo užmokesčio pokyčių iš-skaidymas (2 pav.). Taip įvertinti absoliutūs darbo užmokesčio pokyčiai, lemti valan-dinio atlygio ir dirbtų valandų skaičiaus pokyčių.

2 pav. Absoliutūs darbo užmokesčio Lietuvos žemės ūkio sektoriuje pokyčiai (Δ): at-

lygio ( wΔ ) ir dirbtų valandų skaičiaus ( hΔ ) įtaka (adityvinis metodas), 2008–2010

Dėl padidėjusios darbo laiko apimties vidutinis mėnesinis bruto darbo užmo-

kestis žemės ūkyje absoliučiai sumažėjo mažiau (163 Lt) nei šalies ūkyje apskritai (183 Lt). Tačiau dėl sumažėjusio valandinio atlygio valstybiniame žemės ūkio sekto-riuje, vidutinis mėnesinis užmokestis sumažėjo net 451 Lt (miškininkystės subsekto-riuje – 585 Lt). Tuo tarpu padidėjusi darbo laiko apimtis vidutinį darbo užmokestį di-dino 65 Lt (miškininkystės subsektoriuje – 81 Lt). Taigi didėjantis darbo valandų skaičius ir sumažėję atlyginimai valstybiniame sektoriuje rodo, kad ateityje būtų tiks-linga padidinti atlyginimus. Privačiame žemės ūkio sektoriuje atlyginimai sumažėjo 69 Lt (visuose sektoriuose – 217 Lt), daugiausia dėl sumažėjusio darbo valandų skai-čiaus. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad privačiame sektoriuje mažesnius atly-ginimų svyravimus lėmė padidėjusi darbo laiko apimtis ir ne taip smarkiai kaip vieša-jame sektoriuje sumažėjęs valandinis atlygis.

Išvados

1. Žemės ūkio sektorių neigiamai paveikė ekonominis nuosmukis - vidutinis

darbo užmokestis mažėjo panašiais tempais kaip ir visame šalies ūkyje. Tačiau sąly-

21

ginio darbuotojo faktiškai dirbtų valandų skaičius mažėjo mažesniais tempais, o po-kyčiai privačiame ir viešajame žemės ūkio sektoriuose taip pat vyko priešinga kryp-timi negu kituose ekonomikos sektoriuose.

2. Didžiausią įtaką vidutinio darbo užmokesčio mažėjimui turėjo valandinio at-lygio mažėjimas (žemės ūkio sektoriuje atlyginimai mažėjo didesniu tempu). Viduti-nis vieno darbuotojo dirbtų valandų skaičius padidėjo. Žemės ūkyje, priešingai nei Lietuvos ūkyje apskritai, buvo pastebėtas santykinai spartesnis darbo laiko augimas ir darbo užmokesčio mažėjimas.

3. Viešajame sektoriuje nagrinėjamų veiksnių pokyčių tempai buvo žemesni nei privačiame. Tuo tarpu privačiame žemės ūkio sektoriuje užfiksuoti santykinai mažesni darbo užmokesčio ir jį lemiančių veiksnių pokyčiai nei viešajame žemės ūkio sektoriuje. Tarp žemės ūkio subsektorių išsiskiria miškininkystės subsektorius, kuriame vyko santykinai didesnio masto pokyčiai.

4. Dėl padidėjusios darbo laiko apimties vidutinis mėnesinis bruto darbo už-mokestis žemės ūkyje absoliučiai sumažėjo mažiau (163 Lt) nei vidutiniškai šalies ūkyje (183 Lt). Privačiame sektoriuje mažesnius atlyginimų svyravimus lėmė padidė-jęs darbo valandų skaičius ir ne taip intensyviai kaip viešajame sektoriuje sumažėjęs valandinis atlygis.

5. Lietuvos žemės ūkio sektorius buvo silpnai paveiktas 2008–2010 m. ekono-minio nuosmukio, tačiau darbo užmokestis šiame sektoriuje mažėjo sparčiau nei ki-tuose, reikšmingiau paveiktuose ekonominės krizės, sektoriuose. Atsižvelgiant į tyri-mo rezultatus, atsigaunant šalies ekonomikai tikslinga parengti priemones darbo už-mokesčio lygio atstatymui žemės ūkio sektoriuje. Be to, ateityje reikėtų atlikti darbo užmokesčio analizę ne tik ekonominio sektoriaus lygmenyje, bet ir atskirose įmonėse ar jų grupėse.

6. Atliktas tyrimas patvirtino, kad modifikuotų universalių indeksų analizės metodų taikymas yra efektyvus konkretaus ūkio sektoriaus tyrimams.

Literatūra 1. Ang, B. W., Huang, H. C., Mu, A. R. (2009). Properties and linkages of some index de-

composition analysis methods // Energy Policy. Nr. 37 (11). 2. Čiulevičienė, V., Šiuliauskienė, D. (2006). The application of index method for the ana-

lysis of the change of the harvest of agricultural crops // Žemės ūkio mokslai. Nr. 3. 3. Darbo statistikos metraštis 2009. (2010). Vilnius: Statistikos departamentas. 4. Fisher, I. (1922). The Making of Index Numbers. – Boston: Houghton Mifflin. 5. Hoekstra, R., van den Bergh, J. (2003). Comparing structural decomposition analysis

and index // Energy Economics. Nr. 25 (1). 6. Klupšas, F. (2006). The solutions of the payment problems in Lithuanian agricultural companies //

Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (7). 7. Lenzen, M. (2006). Decomposition analysis and the mean-rate-of-change index // Ap-

plied Energy. Nr. 83 (3). 8. Mackevičius, J., Molienė, O. (2009). Bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gy-

ventojui analizės metodika // Pinigų studijos. Nr. 1. 9. Marcinkevičiūtė, L., Žukovskis, J. (2008). Žemės ūkio bendrovių darbuotojų motyvavi-

mo tobulinimas: problemos ir perspektyvos // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (12).

22

10. Marcinkevičiūtė, L. Petrauskienė, R. (2007). Žemės ūkio bendrovių darbuotojų mo-tyvavimo patirtis ir problemos // Žemės ūkio mokslai. Nr. 2.

11. Molienė, O., Misiūnas, A. (2010). Namų ūkių vartojimo ekonomikos augimo ir nuosmu-kio sąlygomis statistinis tyrimas // Lietuvos statistikos darbai. Nr. 49.

12. Rodiklių duomenų bazė. (2011). Statistikos departamentas. – http://db1.stat.gov.lt [2011 04]. 13. Valkauskas, R. (2006). Ūkio produktyvumo tyrimas indeksų metodu // Lietuvos statisti-

kos darbai. Nr. 45. DYNAMICS OF EARNINGS IN LITHUANIAN AGRICULTURAL SECTOR

DURING THE ECONOMIC DOWNTURN

Alvydas Baležentis1, Tomas Baležentis2, Algimantas Misiūnas2 1 Mykolo Romerio universitetas, 2 Vilniaus universitetas

The Lithuanian agricultural sector was that one experienced the least significant economic

difficulties during 2008–2010. Hence, it is important to investigate the dynamics of trends of earn-ings indicators in this particular sector. Currently, the index analysis method is widely employed as a tool for identification of certain economic phenomena. This method, therefore, will be applied in the study when evaluating absolute and relative impact caused by factors influencing changes in monthly earnings, namely hourly remuneration and hours worked. The outcomes of the research suggest that monthly earnings in agricultural sector decreased at similar rates as those in other eco-nomic sectors. However, the amount of hours worked increased at higher rates if compared to other sectors. Indeed, the most important factor contributing to the decrease of monthly earnings was re-duced hourly remunerations. The Lithuanian agricultural sector, therefore, is peculiar with relatively higher rates of increase in the amount of hours worked as well as those of decrease in monthly earn-ings if compared to respective indices of the Lithuanian economy as a whole. Moreover, the index analysis proved that reduced average hourly earnings impacted the reduction of monthly earnings at a margin of four times if compared to impact of increased amount of working hours.

Key words: earnings, agricultural sector, strategic, management, index method. JEL codes: C430, J300, J430, R100.

23

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

EKSPERTINIŲ VERTINIMŲ TAIKYMAS INOVACIJŲ PLĖTROS VEIKS-

NIŲ ANALIZĖJE: LIETUVOS INOVATYVIŲ ĮMONIŲ VERTINIMAS

Alvydas Baležentis, Martyna Žalimaitė Mykolo Romerio universitetas

Straipsnyje analizuojama ir vertinama inovacijų plėtros Lietuvoje problematika. Lietuvos

padėtis inovacijų srityje nacionaliniu, regioniniu ir pasauliniu lygmenyse yra silpna ir dėl to keisti-na. Tyrimo problema – kokie veiksniai lemia lėtą inovacijų plėtrą įmonėse, t. y. kokie veiksniai trukdo įmonių inovacinei veiklai? Tyrimo objektas – inovacijų plėtros veiksniai Lietuvos inovaty-viose įmonėse. Tyrimo tikslas – įvertinti inovacijų plėtros veiksnius Lietuvos inovatyviose įmonėse taikant ekspertinio vertinimo metodą. Tyrime taikyti šie metodai: literatūros analizė, ekspertiniai vertinimai, PEST analizė, statistinė analizė. Tyrimo metu parengta ir aprobuota ekspertinių vertini-mų taikymo inovacijų plėtros tyrimuose metodika. Inovatyvių įmonių (atstovų) ekspertiniais verti-nimais nustatyti veiksniai, darantys stipriausią stabdantį poveikį lėtai inovacijų plėtrai Lietuvoje. Nustatyti svarbiausi veiksniai, lemiantys nedidelę inovatyvių įmonių dalį šalyje, taip pat identifi-kuoti stiprią įtaką turintys veiksniai, stabdantys inovacinę įmonių veiklą. Tyrimo rezultatus ir išva-das tikslinga panaudoti analogiškuose tyrimuose, taip pat formuojant inovacijų politiką bei inovaci-jų strateginį valdymą.

Pagrindiniai žodžiai: ekspertiniai vertinimai, inovacija, inovacijų plėtra, inovatyvi įmonė, inovacijų politika, strateginis valdymas.

JEL kodai: C830, M200, O310. Įvadas Tyrimo aktualumas. Ekonominės krizės ir demografinių pokyčių akivaizdoje

ES valstybės narės nutarė priimti naują strategiją „Europa 2020“ (European Commis-sion, 2010). Pagrindiniai šios strategijos tikslai apima užimtumo lygio didinimą, mokslo tyrimų ir eksperimentinės plėtros skatinimą, darnaus vystymosi užtikrinimą bei socialinės atskirties ir skurdo mažinimą. Lietuvos inovacijų 2010–2020 metų stra-tegijoje išdėstyti svarbiausi pagrindinės Lietuvos inovacijų plėtros tikslai: didinti Lie-tuvos integraciją į globalias rinkas; ugdyti kūrybingą ir inovatyvią visuomenę; diegti sisteminį požiūrį į inovacijas (Lietuvos ..., 2010). Strategijoje keliamas tikslas – kurti kūrybingą visuomenę, sudaryti sąlygas plėtoti verslumą ir inovacijas. Teorinius ino-vacijų plėtros pagrindus B. Melnikas (2008), V. Snitka (2002), A. Jakubavičius ir kt. (2008), K. Kriščiūnas ir kt. (2007). Inovacijų plėtros veiksnių tyrimus organizacijose ir įmonėse atliko I. Dzemyda ir B. Melnikas (2009), M. Keršys (2008), Z. Lydeka ir kt. (2008), K. Masiulis ir kt. (2008), O. Stripeikis ir J. Ramanauskas (2011), S. Valen-tinavičius (2006). Tyrimo naujovė – inovacijų plėtros veiksnius vertina inovatyviau-sios Lietuvos įmonės ir inovacijų infrastruktūros atstovai.

Tyrimo problema. Remiantis Valstybės kontrolės atliktu Lietuvos inovacijų plėtros sistemos auditu, Lietuvos padėtis inovacijų srityje yra silpna bei keistina (Ino-vacijų ..., 2008). Pagal pasaulinio konkurencingumo ataskaitą Lietuvos inovacijų pa-jėgumų sritis yra pati silpniausia (The Global ..., 2008). Atsižvelgiant į tai, jog šalyje

24

deklaruojama nacionaliniu, regioniniu bei tarptautiniu lygmenimis vykdoma inovaci-jų politika (Lietuvos ..., 2010), rengiant strateginius dokumentus bei programas, nu-matant prioritetines politikos kryptis, taip pat šalyje veikiant plačiam bei daugiafunk-ciniam inovacijų paramos organizacijų tinklui, Lietuvos situacija inovacijų plėtros aspektu turėtų būti palankesnė. Todėl tyrimo problema – kokie veiksniai lemia lėtą inovacijų plėtrą įmonėse, t. y. kokie veiksniai trukdo įmonių inovacinei veiklai?

Tyrimo objektas – inovacijų plėtros veiksniai Lietuvos inovatyviose įmonėse. Tyrimo tikslas – įvertinti inovacijų plėtros veiksnius Lietuvos inovatyviose

įmonėse taikant ekspertinio vertinimo metodą. Tyrimo uždaviniai: 1) parengti eks-pertinio vertinimo metodiką inovacijų plėtros veiksnių analizei; 2) įvertinti inovacijų plėtros veiksnius Lietuvos inovatyviose įmonėse; 3) atlikti ekspertų nuomonių sude-rintumo vertinimą.

Tyrimo metodai: literatūros analizė, ekspertiniai vertinimai, PEST analizė, statistinė analizė.

1. Ekspertinių vertinimų taikymo metodika Ekspertiniai vertinimai yra taikomi įvairių ūkio šakų tyrimuose (Maskeliūnaitė,

2009; Banaitienė, 2006; Bardauskienė, 2007; Burinskienė, 2009). Ekspertiniams ver-tinimams reikalingos specialios ekspertinės žinios ir ekspertinis patyrimas, kurį turi tik nedidelis skaičius specialistų. Inovatyvių įmonių patyrimas yra ypač vertingas, ta-čiau jį turi ribotas įmonių skaičius. Todėl inovacijų plėtros veiksnių tyrimui ypač tai-kytinas ekspertinių vertinimų metodas. Tyrimui atlikti pasirinktas ekspertinis indivi-dualiojo vertinimo metodas – apklausa anketavimo būdu.

Ekspertų skaičiaus nustatymas. Nustatant priimtiną ekspertų skaičių, vadovau-jamasi metodologinėmis prielaidomis, suformuluotomis klasikinėje testų teorijoje, kurioje teigiama, jog agreguotų sprendimų patikimumą ir priimančių sprendimą (šiuo atveju ekspertų) skaičių sieja greitai gęstantis netiesinis ryšys (1 pav.). Įrodyta, jog agreguotų ekspertinių vertinimų moduliuose su vienodais svoriais nedidelės ekspertų grupės sprendimų ir vertinimų tikslumas nenusileidžia didelės ekspertų grupės spren-dimų ir vertinimų tikslumui (Libby, 1978).

Tyrimo struktūra. Tyrime taikytas dviejų etapų (pakopų) ekspertinis vertini-mas. Pirmas etapas: atviri klausimai ekspertams be atsakymų variantų ir vertinimo skalių. Antrasis etapas: uždari klausimai ekspertams – atsakymų variantai pagal pir-mojo etapo rezultatus su penkių balų vertinimo skalėmis.

Ekspertų atranka. Pirmajame tyrimo etape atrinkti šeši ekspertai pagal tokius atrankos kriterijus: 1) užimamos pareigos; 2) universitetinis išsilavinimas; 3) darbo patirtis inovacijų srityje (ne mažiau kaip 3 metai); 4) publikacijos, pranešimai inova-cijų tematika. Tyrime dalyvavo šie ekspertai: LR ūkio ministerijos darbuotojai (E2, E5) , mokslo ir technologijų parko direktorius (E3), slėnio darbuotojai (E1, E4), žinių ekonomikos forumo vadovas (E6).

25

00,2

0,40,60,8

11,2

0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22Ekspertų skaičius

Standartinis nuokrypis

1 pav. Ekspertų vertinimų standartinio nuokrypio priklausomybė nuo ekspertų

skaičiaus (Libby, 1978).

Antrajame tyrimo etape buvo atrinktos 7 inovatyvios ekspertinės įmonės – Lie-tuvoje rengiamo konkurso „Inovacijų prizas“ 2006–2008 metų laikotarpio laimėtojos (Inovacijų prizas, 2011) inovatyviõs įmonės ir/ar inovatyvaus produkto kategorijose (1 lent.). Pažymėtina, jog per pastaruosius 2 metus visos apklaustos inovatyvios įmo-nės į rinką pateikė naujus ar patobulintus produktus, keturios iš jų savo veiklą papildė nauju ar patobulintu gamybos procesu, paslauga ir/ar organizaciniais metodais. Ak-centuotina, jog sukurtos inovacijos formos buvo paremtos moksliniais tyrimais.

1 lentelė. Ekspertinės inovatyvios įmonės.

Inovatyvumo kriterijus Inovatyvi įmonė Inovatyvus produktas Inovatyvi įmonė

UAB „Penki kontinentai grupė“ + UAB „Ekspla“ + + UAB „GGF“ + UAB „Viltechmeda“ + UAB „Arginta“ + UAB „Fima“ + UAB „Gaumina“ +

Tyrimo procedūra. Pirmajame tyrimo etape buvo apklausti 6 ekspertai iš ino-vacijų politikos bei inovacijų infrastruktūros sričių. Ekspertų apklausos metu buvo pateikta struktūrizuoto tipo anketa. Antrajame tyrimo etape siekiant įvertinti inovaty-vių įmonių atstovų nuomonę apie Lietuvos inovacijų plėtros veiksnius, atliktas eks-pertinis vertinimas. Jo metu struktūrizuotu interviu metodu apklausti inovatyvių įmo-nių atstovai. Ekspertinio vertinimo anketa inovatyvių įmonių atstovams sudaryta: 1 ir 2 klausimai – remiantis susistemintais pirmojo tyrimo etapo metu gautais ekspertų at-sakymais; 3 klausimas – Europos Komisijos generalinio direktorato verslui ir pramo-nei iniciatyvos PRO INNO Europe atlikta tarptautine apklausa (Consultation ..., 2009).

26

Anketos klausimai ekspertams. Tyrimo metu siekiant išsiaiškinti ekspertų nuomonę apie inovacinės plėtros veiksniu Lietuvoje, ekspertams buvo pateikti šie klausimai:

1. Kokį poveikį pateikti stabdantys veiksniai daro lėtai Lietuvos inovacijų plėtrai? (Įvertinkite: 5 – labai stiprus neigiamas poveikis, 1 – visiškai nežymus nei-giamas poveikis);

2. Kokie veiksniai turi įtakos nedidelės inovatyvių įmonių dalies egzistavimui šalyje? (Įvertinkite: 5 – labai svarbu, 1 – visiškai nesvarbu);

3. Kokie pastebimi veiksniai, trukdantys Jūsų įmonės inovacinei veiklai, ir kokia jų svarba? (Įvertinkite: 5 – labai svarbu, 1 – visiškai nesvarbu).

2. Inovacijų plėtros veiksnių ekspertinio vertinimo analizė Tyrime dalyvavę ekspertai išskyrė Lietuvos inovacijų plėtrą stabdančius veiks-

nius, kurie pagal PEST (Political, Economic, Sociocultural, Technological) išorės ap-linkos analizę susisteminti į keturias veiksnių grupes (2 lent.).

2 lentelė. Lietuvos inovacijų plėtrą stabdantys veiksniai: ekspertų vertinimas

Veiksnių grupė Veiksniai

Politiniai Strateginės inovacijų politikos spragos; Neefektyvi mokslo ir studijų sistema; Nepakankamas valdžios dėmesys inovacijoms bei jų skatinimui.

Ekonominiai Ekonomikos struktūra, orientuota į žemos pridėtinės vertės pro-duktų kūrimą; Įmonių rizikos baimė plėstis į tarptautines rinkas.

Socialiniai Įmonių verslumo, novatoriškumo stoka; Valdžios bei verslo atstovų žinių apie inovacijas stoka.

Technologiniai Neišvystytas mokslo ir verslo bendradarbiavimas; Silpnai išplėtota verslo paramos sistema (infrastruktūra).

Nustatyta, jog inovacinių įmonių atstovai, kaip pagrindinius veiksnius, sąlygo-

jančius lėtą Lietuvos inovacijų plėtrą, įvardija nepakankamą mokslo ir verslo bendra-darbiavimą bei ekonomikos orientavimą į žemą pridėtinę vertę kuriančių produktų, paslaugų kūrimą ir vystymą. Kaip gana stiprų neigiamą poveikį šalies inovacijų plėt-rai darantį veiksnį respondentai įvardijo ir neefektyvią mokslo ir studijų sistemą (2 pav.).

Inovacinių įmonių atstovams vertinant veiksnius, turinčius įtakos nedidelei no-vatorių daliai Lietuvoje, akcentuojama žinių stokos bei įmonių rizikingų investicijų į inovacijas ir MTEP svarba. Pasak ekspertų, svarbus veiksnys – neišvystytas verslu-mas, kurio užuomazgos turėtų atsirasti jaunuoliams vedant kūrybiškumo pamokas jau mokykloje. Ribotas novatoriškumas arba jo nebuvimas, ekspertų nuomone, daro įtaką ir įmonių nesugebėjimui vienytis klasterinei veiklai nacionaliniame bei tarptautinia-me lygmenyse, nors egzistuoja didelės neišnaudotos rinkų erdvės (3 pav.).

27

3,003,29

3,57

3,14

2,712,29

2,86

3,57

2,29

012345

Įmonių rizikos baimė plėstis įtarptautines rinkas

Nesutvarkyta ir neefektyvi mokslo irstudijų sistema

Ekonomikos struktūra, orientuota įžemos pridėtinės vertės produktų

kūrimą

Įmonių verslumo, novatoriškumo stoka

Strateginės inovacijų politikosspragos

Menkas valdžios dėmesysinovacijoms bei jų skatinimui

Silpnai išplėtota verslo paramossistema

Menkas mokslo ir verslobendradarbiavimas

Valdžios bei verslo atstovų žinių apieinovacijas stoka

2 pav. Lėtai inovacijų plėtrai įtakos turintys veiksniai: inovatyvių įmonių atstovų

vertinimas

2,714,00

3,29

2,43

2,71

3,293,14

3,14

3,14

4,00

012345

Įmonių rizikos baimė plėstis įtarptautines rinkas

Įmonių rizikingos investicijos įinovacijas bei MTEP

Menkas mokslo ir verslobendradarbiavimas

Dideli ekonomikos augimo tempai

Maža konkurencija

Įmonių verslumo, novatoriškumostoka

Mažas mokslininkų skaičius versloįmonėse

Įmonių klasterizacijos spragos

Valstybės paramos inovacijųskatinimui versle stoka

Žinių stoka

3 pav. Veiksniai, sąlygojantys nedidelę inovatyvių įmonių dalį šalyje: inovatyvių

įmonių atstovų vertinimas

3,00

2,71

2,29

2,43

2,432,71

2,57

2,29

3,57

012345

Finansų trūkumas

Kūrybingo ir kvalif ikuoto personalo stoka

Vadybinių įgūdžių stoka

Žinių apie inovacijų naudą stoka

Žinių apie teikiamas inovacijų paramospaslaugas stoka

Paskatų, didinančių bendradarbiavimątarp inovacinės veiklos dalyvių, trūkumas

Sunkumai, ieškant partnerių inovacineiveiklai

Intelektinės nuosavybės apsaugos stoka

Dideli inovacijų kaštai

4 pav. Įmonių inovacinę veiklą stabdantys veiksniai: inovatyvių įmonių atstovų

vertinimas

28

Įmonių inovacinę veiklą stabdantys veiksniai bei jų vertinimas atsispindi 4 pav. Kaip patį svarbiausią veiksnį, stabdantį įmonės inovacinės veiklos plėtrą, ekspertai įvardijo didelius inovacijų kaštus bei finansavimo problemą. Tai rodo, jog inovacijų plėtra daugiausia yra suvokiama kaip plėtra, nestokojanti investicijų į naujovių kūri-mą bei diegimą. Kita vertus, ekspertinių įmonių atstovų pakankamai aukštai vertina-mi ir nematerialaus pobūdžio veiksniai, reikšmingi įmonės inovacinės veiklos sėk-mei.

3. Ekspertų nuomonių suderintumo vertinimas Ekspertinis vertinimas remiasi prielaida, kad sprendimas gali būti gautas tik

įvertinus ekspertų nuomonių suderintumą. Apžvelgus inovacijų plėtros veiksnių eks-pertinio vertinimo rezultatus, reikšminga įvertinti antrajame tyrimo etape dalyvavusių ekspertų nuomonių suderintumą, apskaičiuojant Kendall konkordancijos koeficientus W (Kendall, 1990). Jei ekspertų vertinimai prieštaringi W→0, jei ekspertų vertinimai panašūs W→1.

Apskaičiuotas ekspertų nuomonių vieningumas pagal pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus, pateiktus ekspertinėms įmonėms skirtoje anketoje. Toliau pateikiamas konkordancijos koeficiento apskaičiavimo pavyzdys pirmuoju klausimu. Remiantis ekspertų vertinimais (3 lent.), apskaičiuojamas ekspertų nuomonių suderintumo – konkordancijos – koeficientas.

3 lentelė. Ekspertinio vertinimo duomenys pagal pirmąjį klausimą Alternatyvos (pagal 2 pav.)

X1 X2 X3 X4 X5 X6 X7 X8 X9 E1 3 3 2 2 2 1 1 3 1 E2 3 5 4 4 4 4 3 5 3 E3 5 1 3 3 2 2 3 3 2 E4 3 4 4 3 2 2 3 3 2 E5 1 1 4 3 3 2 2 3 2 E6 2 4 4 3 3 2 4 4 3 E7 4 5 4 4 3 3 4 4 3

Konkordancijos koeficiento apskaičiavimo algoritmas. Apskaičiuojamas rangų

sumų vidurkis (Podvezko, 2005):

a=0,5m(k+1), (1)

kai m – ekspertų skaičius, k – pateiktų alternatyvų skaičius. Konkrečiu tyrimo atveju a=0,5*7*(9+1)=35. Nuokrypių nuo rangų sumos vidurkio kvadratų suma lygi:

22

1 1, ,

k m

ijj i

S x a i j= =

⎛ ⎞= − ∀⎜ ⎟

⎝ ⎠∑ ∑ , (2)

29

čia a – rangų sumų vidurkis, o xij – i-tojo eksperto j-tosios alternatyvos vertinimas (rangas), kai i=1,2,...,m ir j=1,2,...,k. Konkrečiu tyrimo atveju S2=1912. Konkordanci-jos koeficientas apskaičiuojamas pagal formulę:

2

2 3

12 ,( )

SWm k k

=−

(3)

kai m – ekspertų skaičius, k – pateiktų alternatyvų skaičius. Konkrečiu tyrimo atveju W=0,65. Suformuluojamos ir tikrinamos šios hipotezės: H0: ekspertų vertinimai prieš-taringi (W=0); HA: ekspertų vertinimai panašūs (W>0). Apskaičiuojamas dydis

2 ( 1)f W m kχ = ⋅ ⋅ − . Ši statistika pasiskirsčiusi pagal 2χ skirstinį, todėl apskaičiuojama kritinė reikšmė 2χ (0,05; k–1). Jei faktinė statistika 2

fχ didesnė už kritinę reikšmę, nu-linė hipotezė apie prieštaringumą atmetama. Šiuo atveju 2 236,4 (0,05;8) 15,5fχ χ= > = , taigi atmetame nulinę hipotezę ir priimame alternatyviąją. Gautas konkordancijos ko-eficientas parodo, jog ekspertų nuomonių suderinamumas yra pakankamas.

Taikant analogišką skaičiavimo algoritmą, apskaičiuoti ir pagal antrąjį, trečiąjį anketoje pateiktus klausimus gautų vertinimų konkordancijos koeficientai. Šie koefi-cientai atspindi inovatyvioms įmonėms atstovaujančių ekspertų nuomonių vieningu-mą. Apskaičiuoti konkordancijos koeficientai [0,65;0,84]W ∈ rodo, kad ekspertinių vertinimų suderintumas yra pakankamas ir statistiškai reikšmingas.

Ekspertų kompetencijos koeficiento apskaičiavimas. Apskaičiuotas konkordan-cijos koeficientas neidentifikuoja ekspertų, kurių vertinimai gali būti laikomi išskir-timis. Dėl to kiekvienam ekspertui gali būti apskaičiuojamas kompetencijos koefi-cientas:

1

1 , 1, 2,...,n

i j ijj

w x x i mλ =

= ∀ =∑ ; (4)

kur 1

1 , 1,2,...,mj iji

x x j nm =

= =∑ ir 1 1

n mj ijj i

x xλ= =

=∑ ∑ . Pagal 3 lent. duomenis gautos eks-

pertų koeficientų reikšmės pasiskirsčiusios normaliai (p=0,05) ir patenka į intervalą 1,96 1,96iw s w w s− ≤ ≤ + , kur w yra kompetencijos koeficientų vidurkis, o s – standarti-

nis nuokrypis. Nagrinėjamu atveju buvo gautos šios reikšmės: 0,143w = ir 0,033s = . Taigi ekspertų kompetencijos koeficientų apskaičiavimas patvirtino, kad vertinime nedalyvavo nekvalifikuoti arba atsitiktinai į grupę patekę ekspertai, o jų nuomonė reikšmingai nesiskyrė nuo daugumos nuomonės.

Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, ekspertinių įmonių požiūris pateiktu lėtos inovacijų plėtros Lietuvoje priežastingumo klausimu yra gana vieningas ir kompeten-tingas.

Išvados

1. Ekspertinių vertinimų metodų taikymas inovacijų plėtros tyrimuose yra

efektyvus ir patvirtino tokias metodines nuostatas:

30

• ekspertinius vertinimus gali išreikšti individualūs ekspertai, organizacijų at-stovai, organizacijų oficialūs požiūriai (ataskaitos, pranešimai, oficialūs dokumentai ir kt.). Vertinimai gali būti kokybiniai ir kiekybiniai;

• efektyvus yra dviejų etapų ekspertinis vertinimas. Pirmas etapas: atviri klausimai ekspertams – be atsakymų variantų ir vertinimo skalių. Antrasis etapas: už-dari klausimai ekspertams – atsakymų variantai pagal pirmojo etapo rezultatus su ver-tinimo skalėmis;

• pakankamas ekspertų skaičius kiekybiniuose vertinimuose – 7–10 ekspertų, kokybiniuose vertinimuose gali būti ir mažesnis;

• ekspertinių vertinimų suderintumo tikrinimas – sudėtinė kiekybinio eksper-tinio vertinimo dalis.

2. Inovatyvių įmonių (atstovų) ekspertiniais vertinimais nustatyti veiksniai, darantys stipriausią stabdantį poveikį lėtai inovacijų plėtrai Lietuvoje: nepakankamas mokslo ir verslo bendradarbiavimas; orientacija į žemos pridėtinės vertės produktų ir paslaugų kūrimą.

3. Tyrimo metu nustatyti šie svarbiausieji veiksniai, lemiantys nedidelę inova-tyvių įmonių dalį šalyje: žinių stoka; rizikingos įmonių investicijos į inovacijas ir MTEP; neišvystytas įmonių verslumas, inovatyvumas.

4. Identifikuoti svarbiausieji veiksniai, stabdantys inovacinę įmonių veiklą: dideli inovacijų kaštai (finansavimo problemos); kūrybingo ir kvalifikuoto personalo stoka; motyvacijos problemos.

5. Tyrimo rezultatus ir išvadas tikslinga panaudoti analogiškuose tyrimuose, taip pat formuojant inovacijų politiką bei inovacijų strateginį valdymą.

Literatūra

1. Banaitienė, N., Banaitis, A. (2006). Analysis of criteria for contractors' qualification evaluation // Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas. Nr. 12 (4).

2. Bardauskienė, D. (2007). Ekspertinių vertinimų taikymas rengiant miesto bendrąjį planą // Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas. Nr. 13 (3).

3. Burinskienė, M., Rudzkienė, V. (2009). Future insights, scenarios and expert method apolication in sustainable territorial planning // Technological and Economic Development of Economy. No. 15 (1).

4. Consultation on the Effectiveness of Innovation Support in Europe (2009). – http://www.proinno-europe.eu/admin/uploaded_documents/Questionnaire-Companies_final2.pdf [2010 04 21].

5. Dzemyda, I., Melnikas, B. (2009). Innovations, Research and Development in European Union: Impact on Regional Economy // Intelektinė ekonomika. No. 1 (5).

6. European Commission. (2010). Communication from the Commission: Europe 2020. A Strategy for smart, sustainable and inclusive growth. 3.3.2010, COM(2010) 2020.

7. Inovacijų plėtra Lietuvoje (2008). Valstybės kontrolės audito išvada. – http://www3.lrs.lt/docs2/HQKUZRGR.PPT#256,1 [2010 10 15].

8. Inovacijų prizas. – http://www.inovacijuprizas.lt [2010 08 20]. 9. Inovacinės veiklos plėtra. (2008). – Vilnius: Statistikos departamentas. 10. Jakubavičius, A., Jucevičius, R., Jucevičius, G., Kriaučionienė, M., Keršys, M. (2008). Inovacijos

versle: procesai, parama, tinklaveika. – Vilnius: Lietuvos inovacijų centras. 11. Kendall, M. G., Gibbons, J. D. (1990). Rank Correlation Methods. – Edward Arnold, London. 12. Keršys, M. (2008). Ekonominių veiksnių įtaka inovacijoms versle: daktaro disertacija. – Kaunas:

Vytauto Didžiojo universitetas.

31

13. Kriščiūnas, K., Staniškis, J. K., Tričys, V. (2007). Mokslinė veikla: šiuolaikinės tendencijos. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

14. Libby, R., Blashfield, R. (1978). Performance of a composite as a function of a number of judges // Organizational Behavior and Human Performance, No. 21.

15. Lietuvos inovacijų 2010–2020 metų strategija. (2010). – http://www.ukmin.lt/lt/strategija/ino_strategija/2010–2020_ino_strategija.pdf [2011 05 19].

16. Lydeka, Z., Zakarevičius, P., Žukauskas, P. (2008). Mokslinių tyrimų organizavimo ir finansavi-mo tobulinimo kryptys Lietuvoje // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 46.

17. Masiulis, K., Sudnickas, T., Židonis, Ž., Gudelis, D. (2008). Inovacijos Europos Sąjungos šalių re-gionuose: viešojo administravimo institucijų vaidmuo // Viešasis administravimas, Nr. 1 (21).

18. Maskeliūnaitė, L., Sivilevičius, H., Podvezko, V. (2009). Research on the quality of passenger transportation by railway // Transport, No. 24 (2).

19. Melnikas, B. (2008). The Knowledge-Based Economy in the European Union: Innovations, Net-working and Transformation Strategies // Transformations in Business & Economics, No. 7 (3).

20. Podvezko, V. (2005). Ekspertų įverčių suderinamumas // Technological and Economic Develop-ment of Economy, No. 9 (2).

21. Snitka, V. (2002). Mokslinių tyrimų technologijų, inovacijų politika ir žinių ekonomikos plėtra. Nacionalinio plano metmenys. – Kaunas: Naujasis lankas.

22. Stripeikis, O., Ramanauskas, J. (2011). Inovacijoms palankios organizacinės kultūros veiksniai // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (25).

23. The Global Competitiveness Report 2008–2009. (2008). – Geneva: World Economic Forum.

24. Valentinavičius, S. (2006). Inovacinio verslo plėtra: problemos ir galimybės // Ekono-mika, Nr. 74.

APPLICATION OF EXPERT EVALUATION IN THE ANALYSIS OF INNOVATION DEVELOPMENT FACTORS: ASSESSMENT

OF LITHUANIAN INNOVATIVE ENTERPRISES

Alvydas Baležentis, Martyna Žalimaitė Mykolas Romeris University

The paper analyzes the issues of innovation development in Lithuania. Meanwhile, the posi-

tion of Lithuania is somehow deteriorated at the national, regional, and international levels in the area of innovation and thus needs to be improved. The following problem of the research was there-fore defined: which particular factors causes subdued innovation development processes in Lithua-nian enterprises, i. e. which factors disturb the innovative activity of enterprises. The subject of the research is innovation development factors in the innovative Lithuanian enterprises. The aim of the study was to evaluate the most important innovation development factors in innovative Lithuanian enterprises by employing expert evaluation method. The following methods were applied during the research: literature analysis, expert evaluation, PEST analysis, statistical analysis. As a result of the carried out research, an expert evaluation procedure for innovation development research has been prepared and validated. The outcomes of the research enabled to identify the main factors causing a suppressing impact on subdued innovation development in Lithuania. Besides, the main factors causing relatively small share of innovative enterprises in the economy as well as those inhibiting innovative activity of enterprises were revealed. The results of the research, consequently, might be important for further studies, innovation policy-making, and strategic management decision sup-port.

Keywords: expert evaluation, innovation, innovation development, innovative enterprise, in-novation policy, strategic management.

JEL codes: C830, M200, O310.

32

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

THERMAL ENERGY POTENTIALLY TO BE OBTAINED FROM THE ENERGY WOOD IN FINAL FELLINGS AND THINNINGS OF LATVIA

1Ligita Bite, 2Kristaps Makovskis

1 Latvia University of Agriculture, 2 Latvian State Forest Research Institute „Silava”

The aim of the present research is to determine the amount of thermal energy that can be

generated from wood from final fellings and thinnings. The authors of the present research com-puted, according to a methodology developed by German, Danish, Finnish, and Swedish scientists, the amount of thermal energy that can be generated in Latvia if logging residues and firewood, which are left unused after final fellings and thinnings, are utilised. As a result of the computation, it was ascertained that in 2009 the available firewood resources from final fellings and thinnings amounted to 1672.6 thsnd. m3, the available logging residues – 930.4 thsnd. m3, small diameter trees – 376 thsnd. m3, and energy wood from roots and stumps – 652.5 thsnd. m3. After completing the computation, it was concluded that it was possible to generate a thermal energy of 8.72 mln.MWh from energy wood in 2009.

Key words: wood resources, energy wood, power industry. JEL codes: Q42, Q 230,O13, Q470. Introduction The power industry has become one of most influential political instruments in

international relations, therefore, one can say that the power industry plays a more and more important role as an important aspect of national safety for countries.

Latvia generated only a third of final consumption of electricity, which means that Latvia depends on imports of energy resources. Hard fossil fuels, oil products, and electricity are imported by Latvia from several countries, while natural gas is supplied by only one country – Russia. Only 29.6% of the total energy consumption is covered by domestic resources. The most significant energy resources are wood and hydro energy.

Under Latvian climatic conditions, heating is a quite important component of the power industry, and approximately 62% of the total amount of fuels is used for its needs. Topicallity consumers receive approximately 65–70% of the necessary amount of thermal energy from centralised heating systems, but the rest amount is generated at local thermal facilities (Meža nozaru pamatnostādnes). Wood is the most important renewable energy source in Latvia in terms of availability and scale of use. Wood by-products are produced at all wood-processing enterprises in small or large quantities. Depending on the type of processing, they can be: bark, offcuts, laths, pieces of ply-wood, piths, sawdust, wood chips, and other wood wastes produced during wood processing. On average, approximately 1 to 1.5 m3 of loose wood wastes are pro-duced from 1 m3 of timber (Meža nozaru pamatnostādnes). These wood wastes can be used in the cellulose industry, production of wood-based panels, and energy gen-eration. Approximately 20–30% of the overground part of trees is left on the ground

33

after final fellings in forests, which amounts to almost 2.5 mln. m3 of logging resi-dues that can be used as firewood (Graudums, 2006).

The research aim is to compute the potential amount of energy wood that can be used for generating thermal energy in Latvia.

To achieve the research aim, the following research tasks are set forth: • to investigate the possibilities of the forest industry in Latvia; • to explore on the intensity of logging in state-owned and private forests; • to compute the amounts of firewood and logging residues left after final

fellings and thinnings that can be used for generating thermal energy. Methodology of investigation. To carry out the present research, a methodol-

ogy developed by German, Danish, Finnish, and Swedish scientists was applied and the following research methods were used to achieve the research results: mono-graphic, logical and constructive, and graphical methods.

Results achieved Forests occupy 51.2% of Latvia’s territory. The total growing stock of forests

in Latvia amounted to 633 mln. m3 in 2009 (Meža…, 2010). An increase in this stock can be explained by an increase in the proportion of forest lands, an increase in the proportion of young forest plantations, and the use of quality planting material. An annual increase in the growing stock is 16.5 mln.m3. Mostly conifers –55%, birch –30%, and grey alder –7% dominate in Latvia’s forests. Aspen accounts for only 4% (Meža…, 2010).

The distribution of forests in the country’s territory is not even – the regions of Kurzeme and Vidzeme have more forest lands than the regions of Latgale and Zemgale, which can be explained by different growing conditions for forests, differ-ent hydrological conditions, and proportions of agricultural land in these regions. The natural growing conditions caused prerequisites for a situation that the cost of pro-ducing one cubic meter of wood is 1.3 times lower than in the Scandinavian coun-tries. These natural conditions and the work of the previous generations of silvicultur-ists ensures the competitiveness of Latvia’s forest industry in international markets, although Latvia’s forest industry significantly lags behind the Scandinavian countries in terms of value added Latvia exports forest industry products, calculated per 1 ha of forest land, worth EUR 180–190, but Finland – EUR 470 and Sweden – EUR 510 (Meža…, 2009).

In terms of forest area per capita, Latvia ranks among the leading European forestry countries with almost 1.2 hectares of forest area per capita (in Europe, it is on average 0.27 ha). This indicator is higher only in Finland, Sweden, Norway, and Es-tonia. The climatic and geographical conditions in Latvia are suitable for growing forests.

The data on the intensity of logging in state-owned and private forests in the period 2004–2009 indicate that it changed. Before 2007, more forests were logged by private owners, but since 2008 logging is more specific to state-owned forests. It can be explained by the facts that the prices of timber decreased and the state-owned

34

company Latvijas Valsts Meži (LVM) increased the amount of logging to support domestic wood-processing enterprises (see Fig.1).

Source: developed by the authors according to State Forest Service data, 2010

Fig. 1. Amounts of logging in state-owned and private forests in 2004–2009, mln. m3

According to Fig.1 data, one can see that Latvia harvests a relatively stable

amount of wood, i.e. the annual logging is approximately 9–11 million cubic meters of wood. In 2008, 8.96 million cubic meters of wood were logged, which is 1.16 mln. m3 less than in 2007, of which 5.54 million cubic meters or 61.8% of the total logging were harvested in state-owned forests, which is 0.85 mln. m3 more than in 2007, and 3.42 million cubic meters or 38.2% – in private forests, municipal and other owner forests, which is 2.01 mln. m3 more than in 2007.

The proportions of wood harvested in state-owned and private forests change, and it is forecasted that the largest part of wood resources will be supplied from state-owned forests in the future (Meža…, 2010).

Energy wood gradually takes a more and more important position in Latvia’s energy balance, which is related to European Union decisions on increasing the share of renewable energy sources in each member state. The EU directive set a goal to achieve a proportion of 42% for renewable energy sources in the year 2020.

In Latvia’s energy balance, firewood accounts for 22.7% of all energy re-sources, placing it in the 3rd position. Oil products take the 1st position (34.1%) in Latvia’s energy balance, followed by natural gas with 30.6% (see Fig.2).

35

34,1

2,1

30,6

22,7

10,1 0,5

oil productscoalnatural gasfirewoodelectricityother

Source: Meža nozare Latvijā, 2009

Fig. 2. Latvia’s energy balance in 2009, %

Fig. 2 shows that the largest proportion in Latvia’s energy balance belongs to oil products, followed by natural gas; both resources are imported. The only signifi-cant domestic resource that can be produced in Latvia is wood and hydro energy which is generated by hydro power plants and wind generators.

Therefore, one can conclude that the basic elements of Latvia’s energy supply safety are located outside Latvia, as either electricity or energy resources for electric-ity generation have to be imported. In such a situation, it is in Latvia’s interests to ex-tensively use domestic energy resources and to introduce technologies in generating electricity and thermal energy that allow also diversification of resources used in en-ergy production.

Of the total amount of energy wood used, 75% is firewood, 20% is woodchips, and 5% is wood-processing wastes. Wood is mainly used in thermal energy produc-tion, but it is more economical to produce thermal energy and electricity. In produc-ing thermal energy in cogeneration plants, 30% less fuel is consumed if compared to the same amounts of thermal energy and electricity produced separately (Palejs, 2008). Besides, the advantages of using wood in cogeneration plants are the exploita-tion of domestic resources and no increase in CO2 emissions. Burning a tree produces as much emissions as this tree absorbed during its lifespan.

One of the most extensive research projects, in which the availability and effi-ciency of energy wood were studied, was the research entitled “Use of Wood in the Power Industry of Latvia” organised by the European Reconstruction and Develop-ment Bank in 1994–1995. This research was done by the leading specialists from Latvia, Germany, Denmark, Finland, and Sweden, and the significance of this re-search has not decreased, especially from the point of view of methodology. In this

36

research, formulas were developed for computing amounts of firewood and logging residues that are left after final fellings and thinnings under Latvian conditions (Cars, 2008).

By applying the methodology developed by German, Danish, Finnish, and Swedish experts, the available amount of firewood left after final fellings in the pe-riod 2004–2009 was computed, see Fig. 3.

Source: calculations based on the CSB data, 2010

Fig. 3. Amount of thermal energy to be generated from firewood from final fellings and thinnings in 2004–2009, mln. MWh

As we can see in Fig.3, the largest amount of firewood from final fellings and thinnings was available in 2009 – 1672.6 thsnd. m3, therefore, it was possible to gen-erate a thermal energy of 4.02 mln. MWh. Yet in 2008, only 1020 thsnd. m3 of fire-wood were available from final fellings, and a thermal energy of 2.35 mln. MWh could be generated from this amount of firewood.

Logging residues are the second most important wood resource after firewood. Residues produced during logging can be utilised in an appropriate way in various ar-eas, but first residues have to be processed. The largest amount of logging residues (branches and tops) is produced in final fellings. Logging residues (branches and tops) account for approximately 10% of wood gained from final fellings. The annual amount of wood from final fellings change, therefore, the annual amount of logging residues also change, see Fig. 4.

37

900

645

801 830 805

930.4

2.19 1.58 1.96 2.04 1.782.23

0

100

200

300

400

500

600

700

800

900

1000

2004 2005 2006 2007 2008 2009

year

m3 branches and tops,

thsnd.m3thermal energy mln.MWh

Source: Makovskis, K. calculations based on the CSB data, 2010

Fig. 4. Amount of thermal energy to be generated from branches and tops from final fellings and thinnings in 2004-2009, mln. MWh

According to Fig. 4, the largest amount of thermal energy could be produced from branches and tops from main fellings and thinnings in 2009 when 930.4 thsnd. m3 of logging residues were available. Yet the smallest amount of it could be pro-duced in 2005, as only 645 thsnd. m3 of branches and tops were available.

Energy wood can be obtained from forest thinnings. Thinning operations are done to forest stands with an average height of up to eight meters; trees that can nega-tively affect the main species of trees are cut. The intensity and timing of doing thin-ning operations differ for various species of trees, in the same way the number of trees to be left to grow changes depending on the type of forest growing conditions (Cars, 2008).

388

432 419390 390 376

0.93 1.04 1.0 0.94 0.94 0.9

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

500

2004 2005 2006 2007 2008 2009

year

m3 small diameter trees

thsnd. M3

thermal energy mln.MWh

Source: Makovskis K. calculations based on the CSB data, 2010

Fig. 5. Amount of thermal energy to be generated from small diameter trees from for-est thinnings in 2004–2009, mln. MWh

38

According to Fig.5, the largest amount of small diameter trees from forest thinnings could be obtained in 2005 – 432 thsnd. m3, and a thermal energy of 1.04 mln. MWh could be generated. Yet in 2004, the available amount of small diameter trees was 388 thsnd. m3, of which a thermal energy of 0.93 mln. MWh could be pro-duced. It has to be taken into account that small diameter trees, gained from thinning operations, is mainly utilised as energy wood, as small diameter trunks are too thin and short to use them for other purposes.

Additional energy wood from loggings can be gained from utilising stumps. Presently, the use of stumps takes place mostly as an experiment, yet there is a hope that it could change over the next years and stumps will be utilised at a greater extent. The use of stumps could generate additional income for forest owners, and it could be possible to use stumps in energy generation. The proportion of dead trees is relatively high in Latvia, and their stock increases at a relatively high rate, as well as soils are rich, therefore, the transportation of stumps will not deplete forest soils. If stumps are removed from forest lands, the preparation of areas for planting and the process of planting are facilitated. At the same time, forests are protected from various diseases, for instance, root rot that is a problem for spruce stands. Tree roots and stumps can be collected after performing final fellings and thinnings, yet these logging residues are not usually removed from forest areas.

Assuming that roots and stumps, on average, account for 7% of wood among various species and ages of trees, the available amount of roots and stumps from final fellings during 2005–2009 was estimated, see Fig. 6.

605

479

577 575

476

652.5

1.45 1.15 1.36 1.35 1.14 1.570

100

200

300

400

500

600

700

2004 2005 2006 2007 2008 2009

Year

m3 roots and stumps

thsnd. m3

thermal energy mln.MWh

Source: Makovskis K. calculations based on the CSB data, 2010

Fig. 6. Amount of thermal energy to be generated from roots and stumps from final fellings in 2004–2009, mln. MWh

According to Fig.6, the largest amount of energy wood from roots and stumps could be gained from final fellings in 2004 – 602.2 thsnd. m3, and a thermal energy of 1.45 mln. MWh could be generated that year. It has to be taken into consideration

39

that the cost of pulling out, chopping, and transporting stumps exceeds incomes gained from this logging residue, however, with increase in prices of energy re-sources in the future, the utilisation of stumps will become profitable.

After summarising the estimates made in this research, the authors conclude that the largest amount of energy wood in Latvia can be gained from firewood, fol-lowed by tree branches, stumps, and roots, while the smallest contribution is made by small diameter trees.

Yet the authors conclude that these estimates on energy wood are only poten-tially possible, and it cannot be achieved in reality, as the types of forest growing conditions and the environmental protection requirements have to be taken into ac-count.

Conclusions

1. In the energy balance of Latvia, firewood accounts for 22.7% of all the energy

resources and 81.8% of all the primary energy resources produced in the country. 2. Latvia harvests a relatively stable amount of wood, i. e. the annual logging

is approximately 9–11 million cubic meters of wood. 3. Wood is the most available type of domestic energy resources in Latvia. In

2009, the available firewood resources from final fellings and thinnings amounted to 1672.6 thsnd. m3, the available logging residues – 930.4 thsnd. m3, small diameter trees – 376 thsnd. m3, and energy wood from roots and stumps – 652.5 thsnd. m3. It was possible to generate a thermal energy of 8.72 mln. MWh in 2009 from the un-used amount of energy wood that was estimated in the present research.

4. A more efficient use of wood resources would improve Latvia’s energy bal-ance, as it is possible to generate electrical energy in cogeneration plants from the pulpwood and logging residues that are exported, thus meeting the domestic demand for electricity 100%, and even a part of this electrical energy could be exported.

Literature

1. Adamovičš, A., Dubrovskis, D., Plūme, I., Jansons, Ā., Lazdiņa, D., Lazdiņš A. (2010) Aktuālākais kokmateriālu pircēju cenu piedāvājums uz 20.04.2010. – http://www.mezi.lv/index.php?newsid=897&m=1 [20.04.2010].

2. Atjaunojamo energoresursu izmantošanas iespēju izvērtējums Latvijā līdz 2020 (2007) gadam. – http://www.politika.lv/index.php?f=1416 [12.01.2010].

3. Cars, A. (2008). Energoresursi Rīga: SIA Baltic Communication Partners. 4. Graudums, M., Lazdāns, V. (2006). Enerģētiskās koksnes resursu vērtējums, to sagatqa-

vošanas tehnoloģijas un izmaksas, veicot kopšanas cirtes 20–40 gadus vecās mežaudzēs. – http://www.zm.gov.lv/doc_upl/Energetiskas_koksnes_resursu_vērtējums...,_Silava.pdf. [20.04.2010.]

5. Makovskis, K. (2010). Mežsaimniecības loma enerģētikā. Maģistra darbs. – Jelgava. 6. Meža nozare Latvijā. (2009). http://www.zm.gov.lv/doc_upl/Meza_nozare_Latvija

_2009.pdf [22.05.2010]. 7. Pelane A., Ukenābele I. (2008)Enerģētiskās koksnes ieguve – perspektīvs virziens arī

Latvijā. – http://www2.la.lv/lat/latvijas_avize/jaunakaja_numura/?doc=38765 [01.032010].

40

8. Šipkovs, P., (2009) Atjaunojamo enerģijas veidu izmantošanas iespēju un tehnoloģiju izpēte un novērtējums. – Rīga.

9. Šipkovs, P., Reķis, J., Palejs, D., Dubrovskis, V., Birzietis, G., Barons, P. C. u. Atjauno-jamo energoresursu potenciāls Latvija. – Rīga: BEMA, 2008.

GALIMYBĖS NAUDOTI MIŠKO IŠTEKLIUS ATSINAUJINANČIOS

ENERGIJOS GAMYBOJE

Ligita Bite1, Kristaps Makovskis2 1 Latvijos žemės ūkio universitetas, 2 Latvijos valstybinis miškų tyrimo institutas „Silava”

Santrauka

Straipsnio tikslas – apskaičiuoti medienos išteklių poreikį plėtoti atsinaujinančios energijos

gamybą Latvijoje. Tyrimo tikslui pasiekti autoriai suformulavo šiuos uždavinius: 1) astskleisti Lat-vijos medienos pramonės plėtros galimybes; 2) įvertinti galimybes naudoti miško išteklius energijos gamybai; 3) apskaičiuoti miško išteklių poreikį šiluminės energijos gamybai. Naudoti monografinis, loginės analizės ir sintezės bei grafiniuo vaizdavimo tyrimo metodai leido atskleisti Vokietijos, Da-nijos, Suomijos ir Švedijos mokslininkų patirtį taikant jų sukurtas metodikas vertinti miško išteklių panaudojimą įvairių rūšių energijos gamybai. Latvijoje energetinė mediena naudojama šildymo sis-temose, bet nustatyta, kad efektyvesnis jos panaudojimas kogeneracijos procesose.

Raktiniai žodžiai: miško ištekliai, medienos energija, jėgainių pramonė. JEL kodai: Q42, Q 230,O13, Q470.

41

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

THE ROLE OF THE LOCAL GOVERNMENT ON THE USE OF FIRE-WOOD IN LATVIAN DISTRICT HEATING1

Artis Broņka, Andra Zvirbule-Bērziņa

Latvia University of Agriculture

This paper evaluates the role of local government as energy consumer, producer and sup-plier on the use of firewood in Latvian district heating, and further described results are obtained. From local governments’ point of view it is crucial to reduce heat energy consumption in order to reduce the necessary costs for providing it. It can be done by increasing energy efficiency. As a re-sult, along with decreasing heat consumption, heat load would also be reduced; the structure of en-ergy resources used in the production of heat energy would be indirectly affected as well. The use of firewood in such case could not only decrease, but also increase, due to formation of such situa-tions when it would be possible to provide the approved heat energy temperature schedule by using only firewood at lower outside temperature. Simultaneously, doing its autonomous functions, local government is not only heat energy consumer, but also producer and supplier as it is responsible for managing heat supply within boundaries of its administrative territory. Thus, local government can attract investment for modernisation of heat supply enterprises through private investors, for exam-ple, introducing public and private partnership in heat energy production, wherewith also to great extent influencing the development of firewood use in its administrative territory.

Key words: firewood, power supply in local governments. JEL codes: Q200, Q400, R280.

Introduction Questions related to the usage of renewable energy resources (RES) is one of

the main topics for discussion both in private and public sectors in Latvia. This was particularly stimulated by the Third power industry package developed by the Euro-pean Union in 2009. Directive 2009/28/EC on the promotion of the use of energy from renewable sources and amending and subsequently repealing Directives 2001/77/EC and 2003/30/EC, which is included in this package, determines compul-sory objective for 2020 – proportion of the RES in final consumption of energy re-sources in Latvia should reach 40% (it was 29.9% in 2008) (Latvijas..., 2010).

In order to achieve the aforementioned target use of the RES, supporting ac-tivities established by the government will be crucial to facilitate the use of particular RES and in general ensuring broader use of the RES in the long run. Yet, at the same time one should realise that the RES are mainly geographically dispersed because their resurgence is related to detecting and accumulating Sun energy. To great extent this determines the main economic task of the RES – their concentration in places where energy is being transformed and consumed (RES have to be transported from

1 The publication has been supported by the European Social Fund (ESF) within the Project “Sup-

port for the Doctoral Studies Programme of Latvia University of Agriculture” (2009/0180/1DP/1.1.2.1.2./09/IPIA/VIAA/017) //No.04.4-08/EF2.D2.20

42

places where they are produced maximally close to the places where energy is used) (Klāvs, 2010).

From this point of view, taking into account that the main RES in Latvia are emphasised exactly in agriculture and forestry which could form 60–80% of the RES economically used potential, urgent becomes not only importance of state, but also of local governments in addressing the issues related to the use of the RES in their own administrative territories. This is also proved by functions of local government in re-lation with power industry processes which can be divided into such roles as, for ex-ample, local government as energy consumer, energy producer and supplier, regulator and investor in local power industry sector, facilitator – source of motivation for more effective energy production, consumption and surrounding environment protec-tion (Pašvaldību …, 2011, Klāvs, 2010).

In this particular research framework, considering the volume set, the role of the local government as energy consumer and producer and supplier on the use of firewood in the Latvian district heating (DH) is chosen as the object of the research. Such type of the RES as firewood is chosen because the obligatory function of the lo-cal government is managing heat supply in its administrative territory, and specifi-cally firewood is the most frequently used type of the RES in heat energy production in Latvia; moreover, regarding the production costs, it can compete with natural gas. In the framework of the research object, Latvian local governments are considered as one body – those where the DH is being managed.

Hypothesis. The local government, both as energy consumer, and producer and supplier, can substantially affect the use of firewood in the Latvian district heat-ing.

Research aim. Evaluate the role of the local government as energy consumer, and producer and supplier, on the use of firewood in the Latvian district heating.

Research tasks: • to describe the role of the local government as energy consumer in the Lat-

vian district heating; • to describe the role of the local government as energy producer and supplier

in the Latvian district heating.

Methodology of Investigation The research is done based on the analysis of studies performed by other au-

thors, information offered by enterprise “xxx” Ltd. representing the field of the Lat-vian district heating, as well as other Internet resources. The research is based on a theoretical approach, is developed in 2011 and includes such research methods: analyses, syntheses, logically constructive and monographic.

Results and Discussion 1. Local government as energy consumer Autonomous functions of Latvian local governments are defined by the 15th

section of law “On Local Governments” where regarding energy consumption fun-damental functions are such as to arrange public utilities for local population, to take care of facilities and sanitary cleanness in administrative territory, education of local

43

population, culture, to provide the availability of health care, and organise transporta-tion services (Par pašvaldībām, 1994).

Accordingly, it appears that energy consumption in the local government in general embraces such main fields:

premises of the local government, e.g., administrative centres, schools, sports centres, medical and social care institutions, libraries;

public transportation, e.g., street cleaning or waste scavenging transport, pub-lic transport, service cars;

services of the local government, e.g., street lights, water supply and sewer-age system (Pašvaldību…, 2011).

Dealing with energy consumption in the previously mentioned fields, it is im-portant for the local government to reduce the costs of the provision of energy. A possible solution is optimisation of public transportation system (if such is possible) and improvement in energy efficiency for reducing heat energy and electric energy consumption. The positive contribution of such a scenario would be related to such aspects as decreasing environment pollution, pecuniary savings which could be chan-nelled to other fields, energy savings which could additionally serve as a positive ex-ample for private final energy consumers (Pašvaldību …, 2011).

The reduction of energy consumption in subordinate institutions of the local government in terms of reduced heat energy consumption would certainly have an impact on the structure of energy resources used in heat energy production. The use of firewood in such case could not only decrease, which would be logical conclusion due to the reduced heat energy consumption, but in particular cases it could also rise. Such statement is derived from the specificity of heat energy production in those companies representing the Latvian DH where heat energy in one radiant is produced by both firewood and natural gas heat production devices.

A common situation in such companies is that natural gas is being used exclu-sively in a case when the approved schedule of heat energy temperature cannot be met by using firewood only (under conditions that heat energy production from fire-wood is economically more advantageous than from natural gas, and there is a stable delivery of firewood). Hence, by reducing heat energy consumption in the local gov-ernment as energy consumer, heat load would also be partly reduced which would fa-vour use of firewood as it would be possible to ensure the approved schedule of heat energy temperature at lower outside temperature by using firewood only.

Thus, for example, it is practically possible for the Latvian DH representing company “xxx” Ltd. (see Fig.) to fulfil the approved schedule of heat energy tem-perature by using firewood if the outdoor temperature is not lower than +5 degrees Celsius. When temperature becomes lower than this threshold, natural gas is needed for the production of heat energy. If in particular case heat energy consumption in subordinate institutions of the local government was decreased (on average by 35%), it would be possible to stick to the approved schedule of heat energy temperature by using firewood if the outdoor temperature was not lower than +3 degrees Celsius (such condition would be particularly crucial in fall and spring seasons).

Undoubtedly, one should acknowledge that the example created (see Fig.) is a base example, and each separate case can be valued individually. It is possible that

44

only the volume of heat energy production would decrease; and, on the contrary, the use of firewood would decrease rather than increase. One should also take into con-sideration that institutions of the local government are not the major consumers of heat energy produced in the district heating (the main consumer is households – hous-ing fund). Yet this example clearly demonstrates the possibility for wider use of fire-wood in the frame of the local government, especially taking into account the fact that heat energy in one radiant can be produced by several heat production devices and/or part of it can be purchased from autonomous heat energy producers. There-fore, this would be a possibility to diversify the available energy resources, choosing the economically most reasonable combination.

Source: Created by the authors, based on the information provided by the Latvian DH repre-senting company “xxx” Ltd.

Figure. Principal supply of heat energy consumption load in the

Latvian district heating representing company “xxx” Ltd.

Fundamental is also a fact that the modelled example (see Fig. 1.) allows to in-terpret the adverse situation, when the local government as energy consumer in-creases the consumption. Thus, heating load is being increased, which would cause the increase in heat energy production volume, and, consequently, would increase the volume of energy resources used in the production. In such situation the determining factor for the increase in the use of natural gas or firewood (or any other energy re-source) will be the technologic parameters of heat energy production devices – their possibility to provide the approved schedule of heat energy temperature.

Cogeneration

Consumed heat energy depending on consumption determining factors – heating load

0 MW 2 MW 5 MW 7 MW 10 MW 12 MW

Firewood radiant

Natural gas radi-ant

Outside temperature +5 degrees Celsius

45

2. Local Government as an Energy Producer and Supplier The section 15 of the law “On Local Governments” states that one of the im-

posed functions of the local government is to ensure heat energy in its administrative region irrespective of the ownership of the housing fund. Hence, the local govern-ment can serve as either a supplier and producer or merely a supplier of heat energy and leave the production to a private party (Par pašvaldībām…, 1994).

In reality the situation in Latvia is as follows: mainly both functions (produc-tion and supplying) are done by one business – a state or local government owned joint-stock company or a limited liability company owned by the local government (Siltumapgāde Latvijā…, 2009).

In order to describe the role of the local government as the producer and sup-plier of heat energy on the usage of firewood, first of all, it is necessary to emphasise the most crucial features of the Latvian DH.

1. Household heat energy expenses contribute on average 2/3 to the total util-ity payments and in winter – up to 80%, which indicates that during the last couple of years the growth of heat energy tariffs was higher than the increase in income (Par situāciju saistībā..., 2010).

2. There is low energy efficiency in the whole heat energy chain (including consumers):

in the case of consumers (housing fund) by using heat insulation of build-ings it is possible to save 60–70% of the used heat energy because on average a So-viet-time building in Latvia uses 220 kWh/m2; however, the same indicator in Swe-den and Germany is 120 kWh/m2. The local governments do not directly oversee the housing fund and this is why energy efficiency options lie in the hands of households; however, local governments hold a great role in informing and motivating people in this matter (Brizga, 2007);

by reconstructing the infrastructure of the heat energy supply it is possible to reduce the current heat distribution deficiency on average by only 3–5% of. It is explained by the fact that a 15% loss in the heat energy distribution is assumed to be the maximum limit of energy efficiency (Brizga, 2007).

3. the modernisation of the heat production sources in Latvia is only possible by their replacement, and thus developing the production of heat energy in the co-generation cycle (Siltumapgāde Latvijā, 2009).

4. In the current situation in Latvia the administrative costs on average consti-tute just 20–30% of the total heat energy tariff. The rest is raw materials (Akermanis, 2008).

5. In terms of costs firewood can compete with natural gas as the source of heat energy production and its potential in Latvia is very high. However, one must notice that the DH basically uses such type of firewood like woodchip, price of which is greatly influenced by the forest exploitation volume, which is linked to the demand and price of woodwork in the Latvian and foreign markets. For example, in the first quarter of 2011 there was a huge demand for firewood in foreign countries, hence, a great demand for by-products of forestry – firewood pellets and woodchip – in Lat-via. As a result, firewood pellets and woodchip are exported in a great volume creat-ing a deficit of woodchip in the local market, which drives up its price, which in turn

46

influences its competitiveness comparing to natural gas as a source of heat energy production (Siltumapgāde …, 2009).

Hence, the described situation leads to a conclusion that the situation in the Latvian DH may result in great debts for the consumed heat energy. Households have the greatest possibility to reduce the consumption of heat energy, and heat producing enterprises can partly limit the growth of heat energy tariffs by using firewood. For instance, as long as firewood can compete with natural gas in terms of heat energy production costs and can ensure the confirmed temperature schedule, it is possible to use just firewood (an exception is Riga, where thermal energy at base is produced in thermal power plants, which at the same time are invaluable electricity energy pro-duction stations in Latvia). Undoubtedly, in reality the latter is limited by the amount of available investment for the purchase of new heat producing plant equipment (Ak-ermanis, 2008).

The privatisation of the local government owned heat energy producing com-panies is emphasised as a possible solution because the proportion of raw material costs in the heat energy tariff is very large, which in turn makes no major difference whom the heat producing enterprise belongs to. In this way the role of the local gov-ernment as energy producer and supplier on the further development of firewood us-age in their heat supply companies is highlighted. The local governments can signifi-cantly influence the use of firewood in its administrative region by attracting invest-ment for the modernisation of heat supply enterprises from private investors, for ex-ample, via the introduction of private and public partnership in heat energy produc-tion (Akermanis, 2008).

Apart from the possibility of the local governments to influence the use of firewood, a crucial aspect must be highlighted, namely, whether to provide hot water in summer or not. From the perspective of firewood it is important because techno-logical features of heat and hot water supply determine that the supplied heat energy simultaneously provides a building with central heating and hot water. The only dif-ference between the summer and winter season is the necessary heat load which is substantially lower in summers. Hence, there could be times when the use of fire-wood based heat production plants can be unprofitable because the operation of the heat producing plant in the cogeneration cycle at minimum load is greatly higher than the maximum load that is necessary for water heating. It means that if firewood is used as a source of energy, water heating must be done with a huge financial loss. A possible solution for this situation can be the use of natural gas if proper technologi-cal equipment is present. However, in order to rationally use only firewood in this particular situation, firewood based heat production plants with a lower capacity are needed. At the same time the contribution of this type of plant to the total heat load during the heating season would be insignificant.

47

Conclusions 1. Via heat energy consumption for performing its autonomous functions the

local government directly affects heating load, thus indirectly affecting also the structure of energy resources (inter alia firewood) used for production.

2. As firewood use is directly dependant on the technologic parameters of heat production devices, the decrease or increase in heat energy consumption in institutions under the authority of the local government would not necessarily lead to the consequential decrease or increase in the use of firewood.

3. As long as firewood is competitive as compared to natural gas in terms of heat energy production costs, increase in the use of it in heat energy production is a possibility to constraint the speed of increase in heat energy tariff.

4. The local government, by attracting the investment through private investors for reconstructing its possessed heat supply companies, can have a substantial role on the further development of the firewood use in heat energy production.

5. Mutual harmonisation of heat energy consumption and production issues between the local government and heat production company would stimulate the planning of the use of energy resources (inter alia firewood) for providing the necessary heating load.

References 1. Akermanis, A. (2008). Par siltumu kopējā enerģētikas kontekstā (About Heat in Context

of Power Sector). – http://www.baltenergy.com/Energetikas-politika/Energetikas-politika/Par-siltumu-kopeja-energetikas-konteksta.html [2011.02.16.].

2. Brizga, J. (2007). Siltumapgāde un energoefektivitāte (Heat Supply and Energy Effi-ciency). – http://www.videsvestis.lv/content.asp?ID=96&what=20 [2011.03.03.].

3. Klāvs, G., Kundziņa, A., Ozoliņš, J., Reķis, J. (2010). Atjaunojamo energoresursu iz-mantošana Latvijas ilgtspējīgas attīstības nodrošināšanai (Use of Renewable Energy Resources for Securing Sustainable Development of Latvia). – http://www.sfl.lv/upload_ file/2010%20gads/AER_petijums.pdf [2011.03.08.].

4. Latvijas Republikas Rīcības plāns atjaunojamo energoresursu jomā: Projekts (Action Plan of the Republic of Latvia in the Field of Renewable Energy Resources: Project) (2010). Minis-try of Economics of the Republic of Latvia. – www.em.gov.lv/images/ mod-ules/items/EMPL_110810_RP_AER.doc [2011.03.14.].

5. Par pašvaldībām (On Local Governemts) (1994). Law of the Republic of Latvia. – http://www.likumi.lv/doc.php?id=57255 [2011.02.26.].

6. Par situāciju saistībā ar siltumapgādes pakalpojumiem: Informatīvs ziņojums (About the Situation Regarding the Heat Supply Services: Informative report) (2010). Ministry of Economics of the Republic of Latvia. – www.em.gov.lv/images/modules/items/EMZino_070910_siltums.doc [2011.03.12.].

7. Pašvaldību funkcijas (Functions of Municipalities) (n.d.). – http://www.energymodel.eu/IMG/pdf/IL_0_-_Funkcijas.pdf [2011.02.24.].

8. Siltumapgāde Latvijā (Heat Supply in Latvia). (2009). Latvia District Heating associa-tion. – http://issuu.com/eaeaea/docs/ldha_book [2011.03.02.].

48

VIETOS VALDŽIOS POVEIKIS CENTRALIZUOTAI VALDOMAI LATVIJOS ŠILUMOS TIEKIMO SISTEMAI NAUDOJANT MEDIENOS IŠTEKLIUS

Artis Bronka, Andra Zvirbule-Berzina

Latvijos žemės ūkio universitetas Straipsnio tikslas – išnagrinėti savivaldos veikimo principus naudojant medienos išteklius

centralizuotai valdomoje Latvijos šilumos teikimo sistemoje. Straipsnio autoriai suformulavo užda-vinius siekti šio tikslo: 1) apibūdinti Latvijos savivaldybių vaidmenį ir autonomijos lygį, atsklei-džiantį pastangas koncentruoti investicijas Latvijos vietinių katilinių modernizavimui ir šilumos energijos naudojimui; 2) atskleisti Latvijos savivaldybių vaidmenį valdant šilumos tiekimą Latvijo-je. Straipsnio rengimui buvo panaudoti analizė ir sintezė, loginis apibendrinimas ir monografinė analizės tyrimo metodai.

Straipsnio autoriai kelia hipotezę, kad savivaldybės gali turėti įtakos medienos išteklių pa-naudojimo intensyvinimui Latvijos šilumos teikimo sistemoje. Tyrimo rezultatai gauti apibendrinus Latvijos mokslininkų patirtį ir analizuojant Latvijos šilumos teikimo įmonės XX Ltd. veiklos rezul-tatus.

Raktiniai žodžiai: mediena, energijos teikimas savivaldybėse. JEL kodai: Q200, Q400, R280.

49

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

SISTEMINIS VIEŠOJO SEKTORIAUS INSTITUCIJŲ VEIKLOS

VALDYMO TOBULINIMAS TAIKANT KOKYBĖS VADYBOS METODUS

Nendrė Černiauskienė Mykolo Romerio universitetas

Tobulinant viešojo sektoriaus institucijų veiklos valdymą labai svarbu naudoti tinkamus va-

dybos metodus. Šiame darbe sprendžiama galimybė naudoti privačiame sektoriuje žinomų, atskirais atvejais viešajame sektoriuje taikomų, kokybės vadybos metodų derinį. Tyrimo tikslas – susistemin-ti kokybės vadybos metodus tobulinant viešojo sektoriaus institucijų veiklos valdymą. Straipsnyje analizuojami šie kokybės vadybos metodai: bendrojo vertinimo modelis (BVM), Europos kokybės vadybos fondo (EFQM) savęs vertinimo modelis, subalansuotų rodiklių sistemos (BSC), ISO stan-dartai. Tyrimo metodika – užsienio ir Lietuvos autorių vadybos šaltinių sisteminė analizė, taip pat atlikta kokybės vadybos metodų lyginamoji analizė. Atlikta analizė patvirtino kokybės vadybos me-todų sisteminio taikymo perspektyvumą viešojo sektoriaus institucijose.

Raktiniai žodžiai: bendrojo vertinimo modelis (BVM), Europos kokybės vadybos fondo (EFQM) savęs vertinimo modelis, ISO standartai, kokybės vadyba, naujoji viešoji vadyba (NVV), policija, prokuratūra, subalansuotų rodiklių sistema (BSC), veiklos valdymas, viešojo sektoriaus institucijos.

JEL kodai: H110, H830. Įvadas Tyrimo aktualumas. Tobulinant viešojo sektoriaus institucijų veiklos valdy-

mą labai svarbu naudoti tinkamus vadybos metodus. Ne viena valstybė, norėdama iš-spręsti biurokratines savo valstybinių institucijų valdymo problemas, ėmėsi viešojo sektoriaus minimizavimo ir valstybinio reguliavimo mažinimo strategijų, įtraukdama privačius asmenis į viešųjų paslaugų teikimą, orientuodama viešąjį sektorių į priva-čiame sektoriuje pripažįstamas vertybes, taikydama viešojo sektoriaus valdyme ver-slo sėkmės principus ir metodus. Tačiau iki šiol viešojo sektoriaus institucijos, priim-damos sprendimus dėl veiklos tobulinimo, nėra taikiusios kokybės vadybos metodų derinio. Tai lemia poreikį peržiūrėti kokybės vadybos metodus ne kaip atskirus veik-los tobulinimo instrumentus, o kaip sisteminį junginį, galintį lemti viešojo sektoriaus institucijų veiklos valdymo tobulinimo galimybes.

Tyrimo problema. Kokybės vadybos metodų sisteminimo galimybės nėra pa-kankamai ištirtos.

Tyrimo tikslas – susisteminti kokybės vadybos metodus tobulinant viešojo sektoriaus institucijų veiklos valdymą.

Tyrimo uždaviniai: 1) apžvelgti viešojo sektoriaus institucijoms būdingų ko-kybės vadybos metodų taikymo raidą; 2) atlikti viešojo sektoriaus institucijoms bū-dingų kokybės vadybos metodų lyginamąją analizę; 3) pasiūlyti kokybės vadybos metodų sisteminį taikymą viešojo sektoriaus institucijų veiklos valdymo tobulinimui.

Tyrimo objektas – viešojo sektoriaus institucijų sisteminis veiklos tobulinimas.

50

Tyrimo metodai: šaltinių sisteminė analizė, lyginamoji kokybės vadybos me-todų analizė. Kokybės vadybos metodų taikymo tyrimai vykdyti Lietuvos viešojo sektoriaus institucijose. Tyrimo periodas – 2008–2010 m. Detaliau tyrimo metodika pateikiama straipsnio tekste.

Kokybės vadybos metodų, būdingų viešojo sektoriaus institucijoms, tai-

kymo raida Nauji viešojo administravimo funkciniai elementai atsiranda tobulinant klasi-

kines teorijas. Tačiau tikėtis naujų kokybinių pokyčių galima ne aklai kopijuojant vienų ar kitų šalių grupių viešojo administravimo sistemas, atskirus jų elementus, o bandant sudaryti palankias sąlygas jų evoliuciniam įsitvirtinimui (Puškorius, 2002).

Kokybės iniciatyvomis viešajame sektoriuje XX amžiuje susidomėta tiek JAV, Europoje, Kinijoje, Artimųjų Rytų valstybėse. Tačiau ties XX–XXI amžiaus sandūra ir veiklos valdymo tobulinimo metodai ir modeliai, o taip pat naujosios viešosios va-dybos (toliau – NVV) koncepcija, jos siūlyti veiklos valdymo ir taikyti veiklos mata-vimo (ang. „performance measurement”) modeliai, patikrinti praktikoje, susilaukė kritikos.

Europos kokybės vadybos fondo (toliau – EFQM) savęs vertinimo modelį (angl. „EFQM excellence model”) keitė Bendrojo vertinimo modelis (BVM) (angl. „Common Assessment Framework” (CAF) kokybės iniciatyvoms; veikomis pagrįstos apskaitos ir valdymo (angl. „Activity Baced Costing and Management“ (ABCM) koncepciją ir tikslinio valdymo metodą (angl. „Management by Objectives“ (MBO) pakeitė tobulesnė subalansuotų rodiklių sistema (toliau – BSC) (angl. „Balan-ced Scorecard”); ISO 9000 serijos standartai. Šiuo metu viešajame sektoriuje populia-riausi išlieka ISO kokybės vadybos sistemos serijos standartai, EFQM ir BVM, kiek mažiau – BSC, ABCM.

Viešojo sektoriaus organizacijų siekius pasinaudoti kokybės vadybos diegimo ypatumais tobulinant Lietuvos viešąjį sektorių, o taip pat privalumus bei trūkumus, įvairių aplinkybių sąlygotą problematiką analizuoja D. Pociūtė (2002), E. Gimžaus-kienė (2006), R. Civinskas, M. Kaselis (2008), V. Smalskys, E. Skietrys (2008), M. Išoraitė (2008), A. Guogis, D. Gudelis ( 2009), ir kt. Jie atkreipia dėmesį, kad:

- iš anglosaksų valstybių kilusi NVV teorija ir praktika ne visada atitinka isto-rines, kultūrines ir kitokias kontinentinės Europos viešojo valdymo realijas: Rytų cen-trinės Europos šalys, nepaisant sovietinio totalitarizmo, ilgą laiką buvo veikiamos austrų–vokiečių ir prancūzų teisės ir administracinio valdymo tradicijos, todėl sunkiai adaptuoja modernią viešojo sektoriaus administravimo praktiką;

- visuotinės kokybės vadybos modeliai sunkiai pritaikomi viešųjų institucijų veikloje dėl didesnės viešųjų institucijų orientacijos į veiklos procesus negu į rezulta-tus dėl norminių administravimo modelių nelankstumo;

- ne visose viešojo sektoriaus organizacijose jų narių mokymasis vieniems iš kitų gali būti naudingas: konservatyviose statutinėse organizacijose toks mokymas yra problematiškas;

- griežta teisinė aplinka apriboja valstybės tarnautojų iniciatyvą, diegdamos kokybės sistemas, šalies institucijos susiduria su problemomis, susijusiomis su nepa-

51

kantumu kokybės sistemos diegimo poreikių suvokimu, žmogiškųjų išteklių trūkumu dalyvaujant koordinacinėje veikloje, nepakankama komunikacijos tarp darbuotojų sklaida;

- BVM diegiančios institucijos susiduria su darbo krūvio padidėjimu, darbuo-tojų motyvacijos stoka, iš dalies – lėšų trūkumo problemomis, todėl BVM neretai tampa pokyčių viešajame sektoriuje imitavimo priemone.

Kokybės vadybos metodų, taikomų viešojo sektoriaus institucijose, lygi-

namoji analizė Europos kokybės vadybos fondo (EFQM) savęs vertinimo modelis pateikia

XX a. 8-ajame dešimtmetyje T. J. Peters ir R. H. Waterman išanalizuotą sėkmingai veikiančių JAV organizacijų patirtį. EFQM organizacijos tikslas – sukurti Europoje sistemą, kuri padėtų europietiškoms organizacijoms didinti konkurencines galimybes, efektyviai taikant bendruosius produktų gamybos procesų ir paslaugų kokybės valdy-mo ir gerinimo metodus, į veiklos gerinimą įtraukiant visus organizacijos darbuotojus (Маслов, 2008). EFQM remiasi aštuoniais principais: orientacija į rezultatus, dėmesiu vartotojams, vadovavimu ir tikslo pastovumu, valdymu orientuojantis į procesus ir re-miantis faktais, žmonių ugdymu ir įtraukimu, nepertraukiamu mokymu ir veiklos tobu-linimu, bendradarbiavimo plėtojimu, atsakomybe visuomenei. (Serafinas, 2009).

Bendrojo vertinimo modelis (BVM) yra Europos Sąjungos valdininkų, atsakin-gų už viešąjį administravimą, bendradarbiavimo rezultatas. Modelis sukurtas EFQM modelio pagrindu, naudojamas viešųjų organizacijų savęs įvertinimui, t. y. leidžia nu-statyti savo stipriąsias ir silpnąsias vietas ir lyginant gautus rezultatus su kitomis or-ganizacijomis (dalinantis gerąja patirtimi). BVM pagrindas – devyni kriterijai, kurie leidžia įvertinti organizacijos veiklos rezultatus. Penki kriterijai (lyderystė, strategija ir planavimas, žmogiškųjų išteklių valdymas, partnerystė ir ištekliai, procesų ir poky-čių vadyba) leidžia įvertinti organizacijoje vykdomus procesus, kurie gali padėti už-tikrinti kokybės valdymą. Likę keturi (į klientą/pilietį orientuoti rezultatai, žmogiškie-ji rezultatai, visuomenės rezultatai, pagrindinės veiklos rezultatai) leidžia įvertinti or-ganizacijos veiklos rezultatus. Norėdama įvertinti savo būklę, organizacija gali pasi-rinkti vertinti tik vieną ar kelis padalinius ir neįtraukti visų darbuotojų (Kokybės va-dybos..., 2007).

ISO standartai buvo sukurti tam, kad padėtų visų tipų ir dydžių organizacijoms įgyvendinti ir taikyti rezultatyvias kokybės vadybos sistemas. Ta pati ISO kokybės vadybos standartų sistema yra taikoma visame pasaulyje – Lietuvos diegiamas stan-dartas tapatus Europos Sąjungos (EN) ir tarptautiniam (ISO) standartui. ISO yra iš-leidęs daugiau kaip 17 500 tarptautinių standartų, kurie taikomi skirtingoms veik-loms, pvz., inžinerijai, medicinai, technologijoms ir kt. ISO 9000 serijos standartai, pvz., 9001:2008 nustato bendrus reikalavimus kokybės valdymo sistemai, kai organi-zacija ketina vykdyti veiklą, kuri atitinka poreikius ir vartotojų lūkesčius, taiko veiksmingą kokybės valdymo sistemą, įskaitant procesus, siekiant pagerinti nustaty-tas sistemas (Kokybės vadybos..., 2007).

Subalansuotų rodiklių sistema (BSC), kaip multidimensinė sistema, skirta ap-rašyti, diegti ir valdyti organizacijos strategiją visuose organizacijos lygiuose. Kon-

52

cepcijos kūrėjai – R. S. Kaplan ir D. Norton (Kaplan, 1996). BSC metodologijos pa-grindas – matavimo sistema susieta su strateginėmis organizacijose kryptimis. Nau-dojant šią sistemą keliami tikslai, naudojamos iniciatyvos jiems pasiekti, bei matavi-mai, skirti rezultatams įvertinti, yra nukreipti ir suderinti su organizacijos strategija. Koncepcija remiasi idėja, kad organizacijos strategiją galima išskaidyti į strateginius tikslus, atitinkančius bent vieną iš keturių vertinimo perspektyvų. Išskaidyti strategi-niai tikslai siejami priežastiniais ryšiais, kurių pagrindu sudaromas organizacijos stra-tegijos žemėlapis. Šiems tikslams parenkami jų pasiekimą matuojantys rodikliai, ku-rių pagrindu formuojamos užduotys bei atrenkamos geriausios iniciatyvos joms siek-ti. Todėl BSC gali būti taikoma kaip veiklos matavimo priemonė, kaip strateginio valdymo sistema ir kaip jungiamoji grandis tarp strateginės ir operatyvinės veiklos. BSC padeda strategiškai svarbias iniciatyvas susieti su realiais finansiniais rezultatais (Gimžauskienė, 2007).

Kokybės vadybos metodų lyginamoji analizė. Viešojo sektoriaus institucijose taikomi ir labiau paplitę kokybės vadybos metodai BVM, EFQM, BSC ir ISO (lent.).

Lentelė. Kokybės vadybos modelių lyginamoji analizė

(pagal Kokybės vadybos…, 2007; Sladkevičienė, 2001; Gimžauskienė, 2007; Каплан, 2005; Tarptautinis… 2008).

Parametrai

Bendrojo verti-nimo modelis

(BVM)

Europos kokybės vadybos fondo sa-vęs vertinimo mo-

delis (EFQM)

Subalansuotų rodiklių sistema (BSC)

Kokybės vadybos sistemos standartai (ISO 9001:2008)

Orientacija į rezul-tatus

Orientacija į strategiją, strategines kryptis 1. Orientacija

Į klientą/pilietį orientuoti rezulta-tai Dėmesys klientams Vartotojų vertinimo

perspektyva

Orientavimasis į klientą

Lyderystė Lyderystė 2. Tikslai ir ly-derystė Strategija ir pla-

navimas

Vadovavimas ir tikslo pastovumas

Jungiamoji grandis tarp strateginės ir operatyvi-nės veiklos

Sistemins požiūris į vadybą

Vidinio veiklos proceso vertinimo perspektyva Procesinis požiūris

3. Procesų ir po-kyčių vadyba

Procesų ir poky-čių vadyba

Valdymas, orien-tuojantis į procesus ir remiantis faktais Finansinio vertinimo

perspektyva

Faktais pagrįstų sprendimų priėmi-mas

Žmogiškųjų iš-teklių valdymas

Žmonių ugdymas ir įtraukimas

Personalo žinios ir įgū-džiai

Darbuotojų įtrau-kimas 4. Žmogiškųjų

išteklių valdy-mas Žmogiškieji re-

zultatai

Nuolatinis moky-masis bei veiklos tobulinimas

Mokymosi ir tobulėji-mo vertinimo perspek-tyva

Nuolatinis veiklos rezultatų gerinimas

Partnerystė ir iš-tekliai

Bendradarbiavimo plėtojimas

Padeda suderinti priori-tetus tarp partnerių, tie-kėjų, platintojų, vartoto-jų

Pagrindiniai veik-los rezultatai

5. Bendradar-biavimas

Visuomenės re-zultatai

Atsakomybė vi-suomenei Klientų lojalumas

Abipusiai naudingi ryšiai su tiekėju

Vertinant šiuos modelius, jų palyginimui buvo pasirinkti šie parametrai: meto-

do orientacija (atsakant į klausimą „orientuojamasi į ką“ – į pilietį, klientą, strategiją,

53

rezultatus), tikslai ir lyderystė (atsakant į klausimą „kokie svarbiausi rodikliai apibū-dina metodo taikymo tikslus“), procesų ir pokyčių vadyba (atsakant į klausimą „kaip organizuojamas visas pokyčių procesas“), žmogiškųjų išteklių valdymas (atsakant į klausimą „kokią vietą tobulinant veiklos valdymą ir diegiant modelį užima žmogiš-kieji ištekliai“), bendradarbiavimas (atsakant į klausimą „kokie parametrai nusakys ir užtikrins įdiegto metodo kontrolę“).

ISO standartai, BVM ir EFQM modelis savo turiniu yra panašūs pagal nustaty-tus kokybės vadybos parametrus: orientuojasi į klientą, tam, kad tenkintų jų reikala-vimus, viršytų lūkesčius, lyderiai sukuria vidaus aplinką įtraukiant darbuotojus į tiks-lų siekimą, ištekliai valdomi kaip procesas, susiję procesai identifikuojami kaip sis-temos ir jų vadyba padeda gerinti institucijos veiklą siekiant tikslų, rezultatyvūs sprendimai grindžiami duomenų ir informacijos analize, bendradarbiavimo plėtoji-mas padeda didinti vertės sukūrimo galimybes ir t. t. BSC modelis skirtas aprašyti, diegti ir valdyti organizacijos strategiją visuose organizacijos lygiuose: strategija struktūrizuojama į tikslus, strateginiai tikslai suskirstomi į 4 grupes, taip vadinamas perspektyvas (finansų, klientų, procesų ir personalo), sudaromas organizacijos visų lygių rodiklių sąvadas, rodikliams pasiekti sudaromi metiniai veiksmų planai, suda-romas strateginis žemėlapis.

Tačiau populiariausi tarp viešojo sektoriaus institucijų išlieka ISO kokybės standartai: ISO standartų įdiegimas pagerina veiklos rezultatus, institucijos įvaizdį ir partnerystės ryčius su kitomis organizacijomis, paspartina ir kitų kokybės vadybos metodų kūrimą.

Kokybės vadybos metodų sisteminis taikymas tobulinant viešojo sekto-

riaus institucijų veiklos valdymą Kokybės vadybos metodų sisteminis taikymas remiasi lyginamosios analizės

metu nustatytais kokybės vadybos metodų parametrais, apibūdinančiais kokybės va-dybos metodų privalumus ir trūkumus. Sisteminis metodų taikymas viešojo sekto-riaus institucijai leidžia atsakyti į šiuos tikslinius klausimus (pav.):

• kas esu/kur esu (šiuos parametrus pateikia EFQM ir BVM modeliai)?; • kuo/kur noriu būti (šiuos parametrus nustato BSC)?; • kaip pasiekti to, kuo/kur noriu būti (šiuos sprendinius pateikia ISO kokybės

vadybos standartai)?

54

Kas esu? Kur esu?

Kuo/kur noriu būti?

Kaip pasiekti to, kuo/kur

noriu būti?

Pav. Kokybės vadybos metodų sisteminis taikymas viešojo sektoriaus instituci-jų valdymo tobulinimui

Tiek BVM, tiek EFQM padeda organizacijai nustatyti, kas ji yra, kur, kokioje

aplinkoje veikia, BSC modelis suprojektuoja instituciją į perspektyvas, numato veik-los strategiją, o ISO standartai padeda sureguliuoti procesus ir numatyti kokybinius parametrus. Toks kokybės vadybos metodų sisteminis taikymas leidžia tobulinti vie-šojo sektoriaus institucijų veiklos valdymą.

Lietuvos viešojo sektoriaus institucijų patirtis diegiant veiklos kokybės

metodus Lietuvos viešojo sektoriaus institucijose ISO 9000 serijos standartai buvo pra-

dėti diegti nuo 1994 m., o BVM kokybės iniciatyvos tik nuo 2005 m. Lietuvoje teisės aktai nenumato privalomo kokybės vadybos metodų diegimo ir viešojo administra-vimo įstaigoms yra palikta jų pasirinkimo laisvė. Standartizacijos departamento duo-menimis, 2008 metais ISO serijos standartus sertifikavusių viešųjų organizacijų (vals-tybės ir savivaldybės įmonių ir įstaigų) – didesnis nei 32, nors tai sudaro tik 4 proc. visų organizacijų, sertifikavusių kokybės sistemas (Lietuvos standartizacijos…, 2008). Europos viešojo administravimo instituto (EIPA) duomenimis, 2008 m. Lietu-voje buvo 4 registruoti BVM modelio taikytojai. Pvz., 2006 m. Panevėžio ir Mari-jampolės, o nuo 2007 metų Lazdijų rajonų policijos komisariatuose pradėta diegti kokybės vadybos sistema, atitinkanti tarptautinį ISO 9001:2000 standartą, kuria siek-ta pagerinti policijos teikiamų viešųjų paslaugų kokybę. 2008 m. Panevėžio ir Mari-jampolės rajonų policijos komisariatuose įdiegtos kokybės vadybos sistemos, atitin-kančios LST EN ISO 9001:2001 standarto reikalavimus, suteiktas kokybės vadybos sistemos atitikties sertifikatas (Lietuvos Respublikos policijos…, 2009). Tuo tarpu vertinant ES šalių analogiškų institucijų patirtį – Lenkijos policijos institucijose die-giamas EFQM modelis (Ruževičius, 2008). Kita teisėsaugos institucija – Lietuvos prokuratūra – netaiko šių kokybės vertinimo modelių principų ir metodų, o tuo tarpu vertinant ES šalių analogiškų institucijų patirtį rasime, kad Italijos Bolzano prokura-tūra, vykdytos veiklos optimizavimo reformos pasėkoje įsidiegė ES ISO 9001:2000 standartą (Una Giustizia …, 2010).

EFQM

BVM BSC ISO

55

Išvados 1. Kokybės vadybos metodais viešajame sektoriuje XX amžiuje susidomėta ne

tik JAV, bet ir Europoje, Kinijoje, Artimųjų Rytų valstybėse. Viešajame sektoriuje šiuo metu populiariausi ISO kokybės vadybos sistemos serijos standartai, Europos kokybės vadybos fondo (EFQM) savęs vertinimo modelis ir Bendrojo vertinimo mo-delis (BVM), kiek mažiau – subalansuotų rodiklių sistema (BSC), veikomis pagrįstos apskaitos ir valdymo koncepcijos (ABCM).

2. Lyginamoji analizė rodo, kad ISO standartai, BVM ir EFQM modelis savo turiniu yra panašūs pagal nustatytus kokybės vadybos parametrus: orientuojasi į klientą, tenkindami jų reikalavimus, lūkesčius, lyderių sukurta vidaus aplinka įtraukia darbuotojus į tikslų siekimą, jų taikoma vadyba padeda gerinti institucijos veiklą sie-kiant tikslų, o rezultatyvūs sprendimai grindžiami duomenų ir informacijos analize, palaikomas bendradarbiavimas padeda didinti vertės sukūrimo galimybes. BSC mo-delis skirtas aprašyti, diegti ir valdyti institucijos strategiją visuose organizacijos ly-giuose.

3. Tiek BVM, tiek EFQM padeda institucijai nustatyti, kas ji yra, kur, kokioje aplinkoje veikia, BSC modelis suprojektuoja organizaciją į perspektyvas, numato veiklos strategiją, o ISO standartai padeda sureguliuoti procesus ir numatyti kokybi-nius parametrus.

4. Lietuvoje teisės aktai nenumato privalomo kokybės vadybos metodų diegi-mo – viešojo sektoriaus institucijoms palikta jų pasirinkimo laisvė. Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijose ISO 9000 serijos standartai buvo pradėti diegti nuo 1994 m., o BVM kokybės iniciatyvos tik nuo 2005 m.

5. Tyrimo rezultatus rekomenduojama taikyti viešojo sektoriaus institucijose. Sisteminis kokybės vadybos metodų taikymas viešojo sektoriaus institucijai leidžia atsakyti į šiuos tikslinius klausimus: (1) kas esu/kur esu (parametrus pateikia EFQM ir BVM modeliai)?; (2) kuo/kur noriu būti (parametrus nustato BSC)?; (3) kaip pa-siekti to, kuo/kur noriu būti (sprendinius pateikia ISO kokybės vadybos standartai)?

6. Atlikta analizė patvirtino kokybės vadybos metodų sisteminio taikymo per-spektyvumą viešojo sektoriaus institucijose. Tolimesnių tyrimų perspektyvinės kryp-tys: (1) ES šalių viešojo sektoriaus institucijų analogiškų metodų taikymo patirties analizė, (2) kokybės vadybos metodų sisteminio taikymo plėtros galimybės Lietuvos viešojo sektoriaus institucijose.

Literatūra 1. Civinskas, R., Kaselis, M. (2008). Kokybės vadybos iniciatyvų taikymo Lietuvos vieša-

jame sektoriuje priežastys ir paskatos: administracinių laukų veikėjai ir jų interesai // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 1 (10). – Šiauliai: Šiaulių universitetas.

2. Danijos karalystės generalinė prokuratūra. (2010) Reforma. – http://www.rigsadvokaten.dk/?id=74 [2010-10-12].

3. Gimžauskienė, E. (2007). Organizacijų veiklos vertinimo sistemos. Mokslo monografija. – Kaunas.

56

4. Gimžauskienė, E. (2006). Veiklos vertinimo proceso ypatumai organizacinių vertybių aspektu // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 36. – Kaunas: VDU.

5. Guogis, A., Gudelis, D. (2003). Naujosios viešosios vadybos taikymo teoriniai ir prakti-niai aspektai // Viešoji politika ir administravimas. Nr. 4. – Vilnius: MRU.

6. Išoraitė, M. (2008) Bendrojo vertinimo modelio taikymas Lietuvos viešojo sektoriaus institucijose // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 1 (10). – Šiauliai: Šiaulių uni-versitetas.

7. Kaplan, R., Norton, D. (1996). The Balanced Scorecard. Translating Strategy into Ac-tion. – Boston: MA, Harward Business School Press.

8. Kokybės vadybos metodų diegimo viešojo administravimo institucijose stebėsena. (2007). Vidaus reikalų ministerija. Pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 1 VL-634 tarp LR vidaus rei-kalų ministerijos ir VšĮ Viešosios politikos ir vadybos instituto. –http://www.vrm.lt/index.php?id=1018 [2010-01-05].

9. Kokybės vadyba. (2007). Dokumentų rinkinys. – Vilnius: Lietuvos standartizacijos de-partamentas.

10. Lietuvos standartizacijos departamentas. Informacinis pranešimas 2008-04-18. – http://www.lsd.lt/typo_new/index.php?id=237 [2010-12-12].

11. Lietuvos Respublikos policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos informaci-ja. (2009). – http://www.policija.lt/index.php?id=2881 [2011-01-03].

12. Pociūtė, D. (2002). Kokybės valdymo ypatumai viešajame sektoriuje // Viešoji politika ir administravimas. Nr. 2. – Vilnius: MRU.

13. Puškorius, S., Raipa, A. (2002).Teoriniai viešojo sektoriaus veiklos modernizavimo as-pektai // Viešoji politika ir administravimas. Nr. 2. – Vilnius: MRU.

14. Ruževičius, J. (2008). Lietuvos Policijos veiklos kokybės tobulinimo galimybės // Ver-slo ir teisės aktualijos. T. 2. Mokslo darbai. – Vilnius: Vilniaus teisės ir verslo kolegija.

15. Serafinas, D., Ruzevičius, J. (2009). Aukštųjų mokyklų veiklos tobulinimo pokyčių kon-tekste įžvalgos // Ekonomika ir vadyba. Nr. 14. – Kaunas: KTU.

16. Smalskys, V., Skietrys, E. (2008). Viešojo valdymo modernizavimo aspektai ir įgyven-dinimo problemos // Viešoji politika ir administravimas. Nr. 24. – Vilnius: MRU.

17. Sladkevičienė, G., Vanagas, P. (2001). Veiklos kompleksinio vertinimo sistema: suda-rymo teorija ir metodai. – Kaunas: KTU.

18. Staponkienė, J. (2005). Naujosios viešosios vadybos elementų identifikavimas // Viešoji politika ir administravimas. Nr. 13. – Vilnius: MRU.

19. Tarptautinis ISO 9001:2008 standartas. 2008. 20. Una Giustizia di qualità: l’esperienza della Procura della Repubblica di Bolzano (2010).

– www.procura.bz.it [2010-01-03]. 21. Каплан, Р. С., Нортон, Д. П. (2005). Сбалансированная система показателей. От

стратегии к действию. Москва: ЗАО „Олимп-Бизнес“. 22. Маслов, Д. В. (2008). От качества к совершенству: полезная модель EFQM.

Москва: Стандарты и качество.

57

SYSTEMIC IMPROVEMENT OF PUBLIC SECTOR INSTITUTIONS PERFORMANCE MANAGEMENT WITH IMPLEMENTATION OF QUALITY

MANAGEMENT METHODS

Nendrė Černiauskienė Mykolas Romeris University

Summary

When improving the management of public sector institutions’ activities it is extremely im-

portant to use the appropriate management methods. This paper solves the possibility to implement the combination of quality management methods known in private sector which is used in public sector in certain cases. The problem of the research: the possibilities of systematization of quality management methods are not sufficiently researched. The object of the research is the improve-ment of activities of public sector institutions. The aim of the research – is to systematize the quality management methods while improving the management of public sector institutions` activities. The objectives of the research: 1) to outlook the development of implementation of the quality manage-ment methods typical for public sector institutions; 2) to carry out the comparative analysis of qual-ity management methods typical for public sector institutions; 3) to propose the systemic model of quality management for improvement of public sector institutions` performance management. The article analyzes the following quality management methods: common assessment framework (CAF), European Foundation for Quality Management (EFQM) self-assessment model, the systems of balanced scorecard (BSC), ISO standards. The methodology of the research – the systemic analy-sis of management sources by Lithuanian and foreign authors.

The results of the research show that quality management methods can be mutually com-bined and applied for the improvement of public sector institutions’ activities management: the ap-plication of the systemic model of quality management is based on the parameters of quality man-agement stated during the comparative analysis of the quality management models, defining the ad-vantages and disadvantages of quality management methods. The systemic model enables a public sector institution to answer the following target questions: (1) what am I / where am I (these pa-rameters are provided by EFQM and CAF models)?; (2) what / where do I want to be (these pa-rameters are provided by BSC)?; (3) how can I achieve the point what / where I want to be (these solutions are provided by ISO quality management standards).

Key words: Balanced Scorecard (BSC), Common Assessment Framework (CAF), the Euro-pean Foundation for Quality Management (EFQM) self-assessment model, the ISO standards, management, New Public Management, the police, prosecutor, public sector institutions, quality management.

JEL codes: H110, H830.

58

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure

development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers. EKONOMINĖS GEROVĖS MATAVIMO MAKROEKONOMINIŲ

RODIKLIŲ SISTEMA

Remigijus Čiegis1, Viktor Kozlovskij2 1 Vytauto Didžiojo universitetas, 2 Vilniaus Kolegija

Prisiminkime pagrindinę ekonomikos mokslo problemą – pasirinkimo problemą. Žmonijos

poreikiai yra begaliniai, o ištekliai riboti. Jau nuo senų laikų gerovė, jos sukūrimas esant ribotoms galimybėms – štai kas valdė daugumos ekonomistų protus. Ekonomikos moksle atsirado net atskira atšaka – gerovės ekonomika. Nepaisant to, iki šiol ekonominė gerovė nėra pakankamai nagrinėjama makroekonominiu aspektu. Pagrindinis ekonominės gerovės matavimo rodiklis makroekonominiu lygmeniu yra bendrasis vidaus produktas, kuris pats savaime nėra geriausia priemonė gerovės ma-tavimui. Todėl šiame straipsnyje bandoma patobulinti šį rodklį, jo pagrindu sukuriant makroeko-nominių rodiklių sistemą.

Straipsnyje aptariama originali ekonominės gerovės matavimo makroekonominių rodiklių sis-tema. Remiantis sukaupta teorine ir praktine medžiaga, įvertinant ekonomikos teorijos ir gerovės eko-nomikos principus, jame analizuojami ekonominės gerovės matavimo makroekonominiai rodikliai.

Raktažodžiai: ekonomikos teorija, ekonominė gerovė, rodikliai. JEL kodai: A10, D60, D69. Įvadas Straipsnyje nagrinėjamas tik vienas ekonominės gerovės aspektas – ekonomi-

nės gerovės matavimo galimybės. Tačiau matavimas labai svarbi nagrinėjimo dalis, nes be galimybės išmatuoti, nėra galimybės stebėti situacijos pokyčius, o kartu užker-tama galimybė tinkamai į tuos pokyčius reaguoti, kas yra labai svarbu valdymo pro-cese, norint užtikrinti ne tik ekonomiškai, bet ir socialiai ir ekologiškai darnią Lietu-vos ekonomikos plėtrą.

Iki šiol ekonominė gerovė nėra pakankamai nagrinėta makroekonominiu as-pektu. Pagrindinis ekonominės gerovės matavimo rodiklis makroekonominiu lygme-niu yra bendrasis vidaus produktas, kuris pats savaime nėra geriausia priemonė gero-vės matavimui.

Apie ekonominę gerovę galvoti ir ją aptarinėti pradėta nuo pačios ekonomikos teorijos, kaip savarankiškos mokslo šakos, atsiradimo. Vėliau ekonominei gerovei tir-ti atsiranda net atskira ekonomikos teorijos šaka – gerovės ekonomika. Svarbiausi ekonominės gerovės matavimo tyrimai pradėti atsiradus matematinei ekonomikos krypčiai. To pasėkoje per visą paskutinį šimtmetį ekonomikos mokslas daug dėmesio skyrė ekonominės gerovės tyrimui, tame tarpe ir matavimui (Селигмен, 1968; Gla-veckas, 1990; Блауг, 1994; Čiegis, 2006; Агапова, 1998; Новиков, 2007; Walker, 2006; Yew-Kwang Ng, 1984; De Vroey, 2006; Jhunjhunwala, 1974; Reh, 2005). Bet dėl straipsnio apimties plačiau prie šių mokslininkų pateiktų idėjų apžvalgos nebus apsistota, apibendrintai konstatuojant, kad iki šiol nebuvo pasiūlyta vientisos ekono-minės gerovės matavimo galimų makroekonominių rodiklių sistemos.

59

Tyrimo objektą sudaro ekonominės gerovės matavimo galimų rodiklių sistema. Tyrimo tikslas – išnagrinėti ekonominės gerovės matavimo galimybes pasitel-

kiant makroekonominius rodiklius. Tyrimo uždavinys. Siekiant užsibrėžto tikslo, pasiūlyta nauja ekonominės gero-

vės rodiklių matavimo sistema. Tyrimo metodai. Darbe naudojami tokie tyrimo metodai: loginė abstrakcija, ap-

imanti ir tarpusavyje derinanti įvairių ekonominių mokyklų teorinių teiginių apiben-drinimą, kiekybiniai tyrimo metodai.

Ekonominės gerovės rodiklių sistemos pagrindimas Straipsnyje pateikiama autorių pasiūlyta originali ekonominės gerovės rodiklių

sistema, kurią sudaro septyni rodikliai: bendras vidaus produktas (BVP), infliacija, nedarbas, darbo produktyvumas, pajamų pasiskirstymo rodiklis, mokesčių lygis bei socialinių išmokų lygis. Pažymėtina, kad mūsų siūlomas ekonominės gerovės indek-sas yra ne absoliutus, o lyginamasis, kadangi nėra absoliutaus ir vienintelio teisingo ekonominės gerovės lygio.

Ekonominės gerovės matavimą pagal šiuos rodiklius galima sudaryti iš dviejų loginių dalių: statinio gerovės lygio bei dinaminio gerovės kitimo lygio:

EGI = α*Statinė dalis + β*Dinaminė dalis, (1) čia: EGI – ekonominės gerovės indeksas; α, β – EGI atskirų dalių svertiniai

koeficientai, kai α + β = 1; Statinė ir dinaminė dalys savo ruožtu irgi susideda iš dviejų sudedamųjų, ka-

dangi ekonominė gerovė yra nagrinėjama iš dviejų pozicijų: bendro pajamų lygio ir jo pasiskirstymo. Šias dvi dalis galima matematiškai aprašyti priklausomybėmis:

Statinė dalis = α1*Statinė dalis I + α2*Statinė dalis II, (2) Dinaminė dalis = β1*Dinaminė dalis I + β2*Dinaminė dalis II. (3) Čia: α1+α2 = 1; β1+β2=1. Statinė I ekonominės gerovės makroekonominių rodiklių sistemos dalis remiasi

nacionalinių pajamų analize. Populiariausia nacionalines pajamas analizuoti remiantis BVP. Tačiau paskutiniu metu vietoje BVP siūlomas patobulintas pagal darnaus vys-tymosi teoriją rodiklis: Darnios ekonominės gerovės indeksas (ISEW), kuris apskai-čiuojamas BVP pagrindu (Jackson, 1997). Tačiau šis rodiklis oficialiai statistikoje pa-teikiamas labai retai. Todėl straipsnio analizėje bus naudojamas BVP rodiklis.

Tikslesnei situacijai parodyti BVP rodiklis turi būti koreguojamas kitais mak-roekonominiais rodikliais, kurie daro jam įtaką: infliacija ir nedarbo lygis.

Taigi statinė I rodiklių sistemos dalis atrodo taip:

60

Statinė dalis I = BVPmod*(1 – imod–BNLmod) (4) čia: BVPmod – modifikuotas bendras vidaus produktas; imod – modifikuotas in-

fliacijos lygis; BNLmod – modifikuotas nedarbo lygis. Pažymėtina, kad BVPmod nėra įprastinis BVP, skaičiuojamas piniginiais viene-

tais. Kad būtų galima Ekonominės gerovės indekse integruoti statinę ir dinaminę da-lis, šių dalių rezultatai turi būti palyginami arba išreikšti nedimensiniais dydžiais. Taigi šiuo atveju naudojamas BVP vienam gyventojui, perskaičiuotas pagal perka-mosios galios paritetą. Be to, imama ne vienetinė jo reikšmė, o procentinė išraiška nuo analizuojamų šalių vidurkio. Toliau BVP rodiklis koreguojamas jam įtaką turin-čiais kitais rodikliais: infliacija ir nedarbo lygiu.

Infliacijos procentas negali būti tiesiog atimtas iš BVP, nes nebūtinai visu savo dydžiu pastarąjį sumažina. Taigi infliacijos lygis turi būti papildomai padaugintas iš poveikio BVP koeficiento (ki). Taip pat remiantis Europos Centrinio Banko (ECB) tyrimais, teigiama, kad 1,5–2 procentų infliacija yra priimtina ir net pageidautina. Tiesa, kitos pasaulio šalys taiko kitokius, bet labai panašius kriterijus (Kieler, 2003). Reikia paminėti, kad minusinė infliacija (defliacija) irgi yra nepriimtina. Taigi šiame tyrime priimtinas (t. y. nedarantys įtakos BVP) infliacijos lygis bus laikomas ECB nustatytas lygis: 0-2%. Tada infliacijos rodiklis 5 formulėje atrodys taip:

⎪⎩

⎪⎨

⎧

>−≤≤

<=

.2,2;20,0

;0,*mod

iii

iiki i

L

L

L

(5)

čia: imod – modifikuotas infliacijos lygis; ki – infliacijos įtakos BVP koeficien-

tas; i – šalies infliacijos lygis. Nedarbas irgi turi įtakos BVP, ką gerai išreiškia Okun dėsnis (Hatzius, 2007).

Kartu reikia turėti omenyje natūralų nedarbo lygį, kuris turi būti atimtas iš bendro ne-darbo lygio. Tada galutinis nedarbo rodiklis 6 formulėje atrodytų taip:

BNLmod = kBNL | (BNL – NNL) |, (6) čia: BNLmod – modifikuotas nedarbo lygis; kBNL – nedarbo lygio įtakos BVP

koeficientas; BNL – bendras nedarbo lygis; NNL – natūralus nedarbo lygis. Modulio ženklas taikomas situacijai, kai bendras nedarbo lygis yra mažesnis už

natūralųjį. Tokiu atveju šalyje jaučiamas darbo jėgos trūkumas, kuris taip pat mažina vystymosi galimybes, vadinasi, ir potencialų BVP.

Kadangi ir infliacija, ir nedarbas mažina BVP galimybes, tai formulėje jų įtaka žymima minuso ženklu.

61

Statinė II ekonominės gerovės matavimo rodiklių sistemos dalis susideda iš tri-jų sudedamųjų dalių: pajamų pasiskirstymo, mokesčių, socialinių išmokų lygių:

Statinė dalis II =–s1*INQmod+s2*(1–MOKmod)+s3*SOCmod, (7) čia: s1, s2, s3 – statinės dalies II sudedamųjų dalių koeficientai, kai (– s1+s2+s3)=

= 1, s1 = max (s1, s2, s3); INQmod – modifikuotas pajamų pasiskirstymo lygis; MOKmod – modifikuotas bendras mokesčio lygis; SOCmod – modifikuotas socialinių išmokų ly-gis.

Visi modifikuoti dydžiai paprasčiausiai reiškia tai, kad jie yra apskaičiuojami

ne kaip procentas nuo atitinkamo dydžio, o kaip procentas nuo atitinkamo analizuo-jamų šalių rodiklio vidurkio.

Pajamų pasiskirstymas apskaičiuojamas kaip santykis tarp 20 proc. didžiausias pajamas gaunančių žmonių pajamų sumos ir 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių žmonių pajamų sumos.

Be to, analizėje įvertinama, kad pasiskirstymui įtakos turi tik tos pajamos, ku-rios lieka po mokesčių sumokėjimo, o į socialines išmokas įskaičiuojami ne tik vals-tybės ir jos institucijų transferiniai pervedimai, bet ir privačių fondų išmokos.

Dinaminė I ekonominės gerovės matavimo rodiklių sistemos dalis susideda iš

keturių sudedamųjų dalių: BVP, infliacijos, nedarbo bei darbo produktyvumo augi-mo. Čia atsiranda dar vienas rodiklis – darbo produktyvumas, kuris praktiškai neturi jokios įtakos statinėje situacijos analizėje. Dinaminės I ekonominės gerovės matavi-mo sistemos dalį galima užrašyti formule:

Dinaminis I = ΔBVPmod*(1–Δimod–ΔBNLmod+ΔDPmod) (8) čia: ΔBVPmod – bendrojo vidaus produkto augimas; Δimod – modifikuotas in-

fliacijos lygis; ΔBNLmod – modifikuotas nedarbo augimo lygis; ΔLPmod – modifikuo-tas darbo produktyvumo augimo lygis.

Analogiškai, kaip ir skaičiuojant statinį rodiklį, ΔBVPmod nėra paprastas BVP

augimas. Kadangi kalbama apie pokyčius, tai visi dydžiai, naudojami formulėje 8, yra santykiniai, t. y. apskaičiuojami pagal formulę (x2-x1)/x1.

Įvertinus argumentus, išsakytus konstruojant statinį rodiklį, infliacijos rodiklis atrodytų taip:

( )a

iiVIDi

iiki nn

n

nni

1

1

1mod

;** −

−

−−=Δ (9)

čia: Δimod – modifikuotas infliacijos lygio augimas; ki – infliacijos įtakos BVP

koeficientas; in, in-1 – šalies infliacijos lygis, atitinkamai analizuojamo ir prieš jį buvu-sio laikotarpio; VID (in; in-1) – bazinio ir sekančio laikotarpio infliacijos lygių aritme-tinis vidurkis; a – infliacijos priimtinumo koeficientas.

62

Nustatant infliacijos pokyčio rodiklį, būtina apskaičiuoti ne tik patį infliacijos

pokytį, bet kartu turėti omenyje, kad minusinė infliacija irgi nėra priimtina (todėl atsi-randa modulio ženklas), bei nepamiršti infliacijos priimtinumo (todėl atsiranda inflia-cijos priimtinumo koeficientas a). Taip pat svarbu prisiminti tai, kad kuo mažesnis skaičiaus pokytis, tuo labiau jis yra jaučiamas. Todėl atsiranda vidurkis, kuris turėtų sušvelninti šiuos skirtumus.

Vidurkio ir modulio pakeisti negalima, todėl vienintelė infliacijos pokyčio formulės dalis, kuriai galima daryti įtaką, yra koeficientas a. Šis koeficientas apskai-čiuojamas kaip infliacijos priimtinų ribų vidurkis.

Įvertinus argumentus, išsakytus konstruojant Statinį rodiklį, modifikuotas ne-darbo lygio kitimo rodiklis atrodys taip:

( ) ( )

( )1mod

1modmodmod *

−

−−=Δ

n

nnBNL BNL

BNLBNLkBNL (10)

čia: ΔBNLmod – modifikuotas nedarbo lygio augimas; BNLmod(n) – analizuojamo

laikotarpio modifikuotas nedarbo lygis; BNLmod(n-1) – prieš analizuojamą buvusio laiko-tarpio modifikuotas nedarbo lygis; kBNL -- nedarbo lygio įtakos BVP koeficientas.

Kadangi, BNLmod = kBNL | (BNL – NNL) |, tai 10 formulę galima suprastinti iki:

⎟⎟⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛−

−−

=Δ−−

1*11

modnn

nnBNL NNLBNL

NNLBNLkBNL (11)

čia: BNL – bendras nedarbo lygis; NNL – natūralus nedarbo lygis; n, n-1 – ati-

tinkamai analizuojamas ir prieš jį buvęs laikotarpiai. Darbo produktyvumas tampa labai svarbus analizuojant BVP pokyčius, nes

svarbu yra ne tik turėti daugiau turto, bet kartu turėti geras galimybes jį pasigaminti. Darbo produktyvumo pokyčių dalies formulė:

1

1mod *

−

−−=Δ

n

nnDP DP

DPDPkDP (12)

čia: ΔDPmod – modifikuotas darbo produktyvumo pokytis; kDP – darbo produk-

tyvumo įtakos BVP koeficientas; DP – darbo produktyvumas; n, n-1 – atitinkamai, analizuojamas ir prieš jį buvęs laikotarpiai.

Kaip ir anksčiau minėti? rodikliai, darbo produktyvumas apskaičiuojamas ne

kaip dimensinis, o kaip santykinis dydis, lyginant atskiros šalies skaičius su analizuo-jamų šalių vidurkiu, išreiškiant jį procentais.

Darbo produktyvumas ne tik tiesiogiai visu savo didžiu veikia BVP pokyčius, bet kartu veikia juos ir netiesiogiai. Pavyzdžiui, darbo produktyvumo pokyčiai per

63

ūkio konkurencingumo, darbo užmokesčio dydžio pokyčius turi įtakos nedarbo ly-giui. Todėl darbo produktyvumo įtakos BVP koeficientas kDP turėtų būti didesnis už 1.

Kadangi infliacija ir nedarbas mažina BVP galimybes, tai 8 formulėje šių ro-diklių pokyčių įtaka žymima minuso ženklu, o darbo produktyvumo pokyčių įtaką – pliuso ženklu.

Dinaminė II ekonominės gerovės matavimo rodiklių sistemos dalis susideda iš

trijų sudedamųjų dalių: pajamų pasiskirstymo kitimo, mokesčių lygio augimo bei so-cialinių išmokų didinimo, – ir šios sudėtinės dalies formulė yra:

Dinaminė II = – d1*ΔINQmod+d2*Δ(1–MOKmod)+d3*ΔSOCmod, (13) čia: d1, d2, d3 – dinaminės dalies II sudedamųjų dalių koeficientai; kai (– d1 +

d2 + d3) = 1, d1 = max (d1, d2, d3); ΔINQmod – modifikuoto pajamų pasiskirstymo lygio pokytis; ΔMOKmod – modifikuoto bendro mokesčio lygio pokytis; ΔSOCmod – modi-fikuoto socialinių išmokų lygio pokytis.

Kaip jau buvo minėta, visi modifikuoti bendrieji dydžiai yra apskaičiuojami ne

kaip procentas nuo atitinkamo dydžio, o kaip procentas nuo atitinkamo analizuojamų šalių rodiklio vidurkio. Tas pats principas taikomas ir jų pokyčiams analizuoti.

Paprastai apskaičiuojami du iš trijų 13 formulėje minėtų rodiklių. Pirmiausia, modifikuoto pajamų pasiskirstymo lygio pokytis:

( ) ( )

( )1mod

1modmodmod

−

−−=Δ

n

nn

INQINQINQ

INQ (14)

čia: ΔINQmod – modifikuoto pajamų pasiskirstymo lygio pokytis; INQmod –

modifikuotas pajamų pasiskirstymo lygis; n, n-1 – atitinkamai, analizuojamas ir prieš jį buvęs laikotarpiai.

Po to, modifikuoto socialinių išmokų lygio pokytis:

( ) ( )

( )1mod

1modmodmod

−

−−=Δ

n

nn

SOCSOCSOC

SOC (15)

čia: ΔSOCmod – modifikuoto socialinių išmokų lygio pokytis; SOCmod – modi-

fikuotas socialinių išmokų lygis; n, n-1 – atitinkamai, analizuojamas ir prieš jį buvęs laikotarpiai.

Mokesčių lygio kitimas nėra taip paprastai apskaičiuojamas, nes analizei ima-

mas atvirkštinis mokesčio dydis, kitaip tariant pasiskirstymui įtakos turi tik tos paja-mos, kurios lieka po mokesčių sumokėjimo (1 – mokesčių lygis). Taigi modifikuoto mokesčių lygio pokytis 13 formulės gali būti pavaizduotas taip:

64

( )( ) ( )( )

( )1mod

1modmodmod 1

11)1(

−

−

−

−−−=−Δ

n

nn

MOKMOKMOK

MOK (16)

čia: MOKmod – modifikuotas mokesčio lygis; n, n-1 – atitinkamai, analizuoja-

mas ir prieš jį buvęs laikotarpiai. Ši sudėtingą reiškinį galima supaprastinti iki:

( ) ( )

( )1

11

11mod

modmod −

−

−=−Δ

−n

n

MOKMOK

MOK (17)

čia: MOKmod – modifikuotas mokesčio lygis; n, n-1 – atitinkamai analizuoja-

mas ir prieš jį buvęs laikotarpiai. Išvados 1. Visus ekonominės gerovės skaičiavimo galimus rodiklius būtina suskirstyti

pirmiausia į dvi grupes: bendro pajamų lygio ir jį lemiantys rodikliai bei pajamų pasi-skirstymo ir pasiskirstymą lemiantys rodikliai, kadangi turtas savaime neužtikrina vi-suomenės gerovės, be jo dar svarbus yra paskirstymas. Be to, negalima pamiršti, kad bet koks ekonominis modelis bus neveiksmingas, jei jis bus tik statinis. Būtina įver-tinti dinamikos aspektą.

2. Siūlomą sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: statinė ir dinaminė. Statinė dalis atsako už esamos situacijos atspindėjimą, o dinaminė dalis apsprendžia tenden-cijų poveikio įvertinimą. Kiekviena dalis savo ruožtu sudaryta iš dviejų dalių: įverti-nami turto bei pajamų pasiskirstymo rodikliai. Taip aprėpiamos abi ekonominės ge-rovės sudedamosios dalys.

3. Modelyje gerovė analizuojama pasitelkiant 7 makroekonominius rodiklius: BVP, infliaciją, nedarbą, darbo produktyvumą, pajamų pasiskirstymą, mokesčių naštą bei socialinių išmokų lygį, kurie yra modifikuojami, o kai kurie iš jų (pavyzdžiui, in-fliacija ar nedarbas) turi tam tikrų apribojimų, kuriuos reikia įvertinti vykdant skai-čiavimus.

Literatūra 1. Čiegis, R. (2006). Ekonominių teorijų istorija. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2. Glaveckas, K. (1990). Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas. – Vilnius: Baltijon. 3. Hatzius, J. (2007). More on Okun‘s Law // The Wall Street Journal. –

http://blogs.wsj.com/economics/2007/07/19/more-on-okuns-law/ [2010 05 03]. 4. Yew-Kwang Ng. (1984). Quasi-Pareto social improvements. // The American Economic

Rewiev. – http://web.ebscohost.com/ehost/pdf?vid=1&hid=105&sid=897fa8da-4ea1-462a-81cf-c6f80f454952%40sessionmgr107 [2010 03 17].

5. Jackson, T., Marks, N., Ralls, J., Strymne, S. (1997). An index of sustainable economic welfare for the UK 1950-1996. – Guildford: Centre for Environmental Strategy.

65

6. Jhunjhunwala, B. (1974). Kaldor-Hicks-Scitovszky criteria: a Postmortem // Southern Economic Journal. – http://web.ebscohost.com/ehost/pdf?vid=1&hid=106&sid=f5add63d-0f9e-4b18-9196-e8e3a9990d6f%40sessionmgr104 [2010 04 01].

7. Kieler, M. (2003). The ECB‘s Infliation Objective // IMF Working Paper. –http://www.imf.org/external/pubs/ft/wp/2003/wp0391.pdf [2010 04 30].

8. Reh, F. J. (2005). Pareto‘s Principle – the 80-20 Rule // Business Credit. –http://web.ebscohost.com/ehost/pdf?vid=1&hid=113&sid=b06e5403-2389-41d0-a38d-f4a5535aeede%40sessionmgr102 [2010 04 01].

9. de Vroey, M. (2006). The temporary equilibrium method: Hicks against Hicks // The Eu-ropean Journal of the History of Economic Thought. –http://web.ebscohost.com/ehost/pdf?vid=1&hid=109&sid=50d85103-b3c1-48d6-be00-66f96c9edf37%40sessionmgr107 [2010 03 08].

10. Walker, D.A. (2006). Walrasian Economics. – New York: Cambrige University Press; 11. Агапова, И. И. (1998). История экономической мысли. – Москва: Ассоциация

авторов и издателей "ТАНДЕМ". Издательство ЭКМОС. 12. Блауг, М. (1994). Экономическая мысль в ретроспективе. – Москва: Дело Лтд. 13. Новиков, А. А. (2007). История экономических учений. – http://www.e-

college.ru/xbooks/xbook008/book/index/index.html [2010 02 25]. 14. Селигмен, Б. (1968) Основные течения современной экономической мысли. –

Москва: Прогресс.

MACROECONOMIC INDICATORS SYSTEM FOR ECONOMIC WELFARE MEASURING

Remigijus Čiegis1, Viktor Kozlovskij2

1 Vytautas Magnus University, 2 Vilniaus Kolegija/University of Applied Science

Summary Main object of this research is system of macroeconomic indicators for economic welfare.

Main goal is to analyze possibilities to measure welfare by macroeconomic indicators. In trying to achieve main goal main task should be resolved – to offer the system of indicators to measure eco-nomic welfare in macroeconomic view. In wish to choose some indicators to measure economic welfare in macroeconomic view the most attention was paid to sources of thought of different histo-rical schools of economic thought (mercantilism, physiocrates, historical school of economics, mar-ginalism, Austrian psychological school as a part of it, neoclassical theory, mathematical school). As a result, if it is wished to create the system of indicators to measure economic welfare all possib-le indicators should be allocated into two groups: wealth and wealth founding indicators; distribu-tion and distribution founding indicators. That is so because wealth itself could not ensure welfare. It is important to distribute it too. Also it cannot be forgotten what any economic model will be ineffective if it is only static. Dynamical aspect should be evaluated as well. Offered system is ba-sed on two main parts: static and dynamic. Static part shows existing situation. Dynamic part evalu-ates tendencies. Every part includes two parts as well: wealth indicators and distribution indicators. Both part of economic welfare are embraced in such way of analysis. Mentioned model concludes seven macroeconomics indicators: GDP (Gross Domestic Product), inflation, unemployment rate, labor productivity, income distribution indicator, taxes indicator and social payments rate. Some of the indicators are modified; some of them (such as inflation and unemployment) have restrictions.

Keywords: economic theory, economic welfare, indicators.

66

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

ŽEMĖS ŪKIO RIZIKOS IR JŲ VERTINIMO MODELIAI

Laura Girdžiūtė, Astrida Slavickienė

Lietuvos žemės ūkio universitetas

Straipsnyje analizuojamos žemės ūkio sektoriui būdingos rizikos rūšys: kredito, ekonominė, politinė, gamybos ir žmogiškoji. Straipsnyje taip pat pateikiama minėtųjų rizikų veiksniai, jų tarpu-savio sąsajos ir sąveikos. Rizikos rūšys analizuojamos žemės ūkio specifikos kontekste, pabrėžiant šakos subtilumą ir padidintos rizikos priežastis, dėl šakos sąsajos su gyvosios gamtos elementais, priklausomybės nuo klimato pokyčių.

Straipsnyje taip pat pateikiama kiekybinių ir kokybinių rizikų vertinimo metodų analizė. Ti-riant rizikų vertinimo metodus buvo išskirti jų privalumai, trūkumai, bei naudojimo galimybės ver-tinant rizikas žemės ūkyje. Rizikų įvertinimas padeda pagerinti priimamų sprendimų naudingumą, padidinti veiklos pelningumą. Tinkamas rizikų vertinimo rezultatų interpretavimas padeda pasiekti norimus rezultatus ir minimizuoti nesėkmės galimybę. Tyrimo metu parinkti tinkamiausi rizikos žemės ūkyje vertinimo metodai, atsižvelgiant į specifiką žemės ūkyje ir pasiūlyta integruoto rizikos vertinimo žemės ūkyje galimybė.

Tyrimui atlikti naudoti literatūros analizės, loginės analizės ir sintezės, dedukcijos bei lygi-namosios analizės metodai.

Raktiniai žodžiai: rizikos žemės ūkyje, rizikų veiksniai, rizikos vertinimo metodai. JEL kodai: Q190, B490, M290. Įvadas pagrindais organizuotas verslas neišvengiamai susijęs su rizika, kurią sąlygoja įvai-

rūs veiksniai. Kintant aplinkai, verslui būdingas neapibrėžtumas, laukiamų rezultatą neuž-tikrintumas, rizikingi sprendimai. Taigi, sparčiai keičiantis rinkos sąlygoms, intensyvėjant konkurencijai ypač išaugo poreikis vertinti ir valdyti riziką. Nevertinama rizika konkuren-cinėje rinkoje sąlygoja nepakankamai apgalvotus ir nepagrįstus sprendimus, tai gali daryti neigiamą įtaką įmonių veiklos efektyvumui.

Žemės ūkio rizikų vertinimas yra aktualus žemės ūkio verslininkams, nes že-mės ūkis pasižymi tam tikra specifika kuri yra nebūdinga kitoms verslo sritims. Že-mės ūkis yra padidintos rizikos sritis dėl didelės priklausomybės nuo gyvosios aplin-kos įtakos. To pasekoje rizikos vertinimas tampa itin aktualus ir naudingas, nes tik vertinant ir valdant riziką galima pasiekti norimus veiklos rezultatus, priimti efekty-vius ekonominius sprendimus.

Tyrimo objektas – rizikos žemės ūkio versle. Tyrimo tikslas – ištyrus rizikos rūšis, darančias didžiausią įtaką žemės ūkiui,

parinkti galimus rizikų vertinimo metodus, įgalinančius įvertinti riziką, atsižvelgiant į specifinius rizikos veiksnius žemės ūkyje.

Tyrimo uždaviniai: • susisteminti mokslinėje literatūroje pateikiamas rizikos rūšis, apibūdinant jų

specifiką žemės ūkyje;

67

• išskirti veiksnius, darančius įtaką rizikoms žemės ūkyje, ir jų sąsajas su ri-zikos rūšimis;

• išanalizavus mokslininkų siūlomus rizikų vertinimo modelius, nustatyti jų privalumus, trūkumus, bei panaudojimo galimybes rizikų žemės ūkyje vertinimui.

Tyrimo metodika. Remiantis mokslininkų tyrimais, literatūros analizės bei loginės analizės ir sin-

tezės metodais, susistemintos rizikos rūšys bei nustatyta jų specifika žemės ūkyje. Panaudojus struktūrinės-funkcinės analizės metodą, atrinkti veiksniai, darantys įtaką rizikoms žemės ūkyje. Naudojant dedukcijos metodą identifikuotos veiksnių sąsajos su atskiromis rizikos rūšimis. Atlikus mokslininkų siūlomų rizikų vertinimo metodų analizę, remiantis dedukcijos bei lyginamosios analizės metodu, nustatyti metodų privalumai, trūkumai, pateiktos jų panaudojimo galimybės vertinant rizikas žemės ūkyje. Remiantis apibendrinimo metodu, pateiktos išvados.

1. Rizikos rūšys žemės ūkyje Rizikos vertinimas yra vienas svarbiausių etapų rizikos valdymo procese. Rizi-

kos vertinimas padeda nustatyti ar naudinga yra naudoti žmogiškuosius ir finansinius išteklius jai mažinti, ir koks yra rizikos santykis su planuojamu rezultatu. Rizikos ver-tinimas yra sudėtingas procesas, tačiau yra būtinas siekiant vykdyti pelningą veiklą.

Siekiant nustatyti rizikos reikšmę verslui, pirmiausia svarbu identifikuoti kas yra rizika. Pasak X. Rockett (1999), rizikos samprata yra pakankamai plati ir dažnai yra painiojama su tokiomis sąvokomis kaip žala, pavojus, grėsmė ar neapibrėžtumas. Šis mokslininkas apibrėžia riziką kaip įvykio ar jo pasekmės tikimybę. Rizikos sąvo-ka apima tiek galima naudą, tiek ir netektį.

Kitoje mokslinėje literatūroje pateikiami skirtingi požiūriai į riziką: - požiūris, kad rizika yra galimo nuostolio tikimybė (Rainey, 2002; Clark,

1996; Cindyniques, 2008); - požiūris, kad rizika yra nepalankaus įvykio tikimybė (Vaughan, 1997; Buš-

kevičiūtė, 1999; Laskienė, 2004); - požiūris, kad rizika yra ne tik galimybė pralošti, bet ir galimybė laimėti (Du-

bauskas, 2001; Jaeger,. 2001; Simaitienė, 2005; Rutkauskas, 2001). Kadangi rinkoje veikla yra vystoma siekiant uždirbti maksimalų pelną ir užimti

kuo didesnę rinkos dalį, tad suprantama, jog siekiama laimėti. Tuo tarpu pralaimėjimo tikimybę siekiama visiškai likviduoti arba sumažinti iki minimumo, todėl šiame darbe rizikos sąvoka bus naudojama kaip nepalankaus, nepageidaujamo įvykio galimybė.

Rizika yra neatsiejama kiekvieno sprendimo dalis. Tyrėjai K. Chen ir T. Hogg (2008), J. Mun (2006) mano, kad ekonominių sprendimų priėmimas be rizikos verti-nimo yra neįmanomas. Mokslininkai teigia, kad ekonomikoje žmonių sprendimai dažniausiai yra susiję su alternatyvų pasirinkimu ir jų pasekmių neapibrėžtumu. Rizi-kos vertinimas padeda pasirinkti geriausią alternatyvą, maksimizuoti laukiamą naudą (Agricultural ..., 2000). Tuo tarpu J. B. Hardarker, R. B. M. Huirne, J. R. Anderson ir G. Lien (2004) teigia, kad sprendimai priimami žemės ūkio sektoriuje turi savo kainą, įskaitant ir laiko kainą, kuris yra praleidžiamas svarstant, apmąstant, suvokiant esamą situaciją ir galimus sprendimo būdus. Tai leidžia daryti išvadą, kad efektyvūs spren-

68

dimai yra ne tik tie, kurie tiksliausiai įvertina alternatyvas, bet atlieka tai reikiamu laiku.

Verslui turi įtakos daugybė rizikos rūšių. Mokslinėje literatūroje dažniausiai ty-rinėjamos šios rizikų rūšys: ekonominė, šalies arba politinė, valiutos kurso kitimo, komercinė, finansinė, gamybinė, investavimo, nelikvidumo. Žemės ūkis pasižymi specifiškumu, kurį nulemia darbų sezoniškumas, valstybinis reguliavimas, darbas su biologiniu turtu bei priklausomybė nuo gamtinių sąlygų. Dėl to žemės ūkio veikla yra rizikingesnė už kitas veiklos sritis.

Žemės ūkyje pasireiškiančios rizikos, jų vertinimas ir minimizavimas turėtų būti svarbūs visai visuomenei. Žemės ūkis yra šaka, aprūpinanti visuomenę pagrindi-niu išgyvenimo šaltiniu – maistu. Dėl gamybos ypatumų ir darbo su biologiniu turtu, žemės ūkis lėčiau prisitaiko prie paklausos kitimo, yra mažiau elastingas. Tokiu atve-ju, žemės ūkyje dirbantys asmenys ir ūkiai patiria didesnę riziką bei nuostolius, o vy-riausybė, siekdama paremti žemės ūkį, naudoja lėšas, surinktas per mokesčius iš vi-sos šalies gyventojų. To pasekoje svarbu identifikuoti svarbiausias rizikos žemės ūky-je rūšis, jų pasireiškimo žemės ūkyje specifiką bei vertinimo galimybes.

D. Harangus (2008) išskiria šiuos veiksnius sąlygojančius žemės ūkio specifiš-kumą:

- sezoniškumas; - žemės ūkio produktų palyginti greitas gendamumas; - klimato kaita; - žemės ūkio produktų paklausos, pasiūlos ir kainų svyravimai. Žemės ūkio verslui neigiamą įtaką turintys veiksniai, kurių neįmanoma tiksliai

numatyti, t. y. klimato, kainų ir biologinio turto kintamumo. Paprastai priimta manyti, kad žemės ūkio sektoriui yra būdingas gamybos kintamumas, nes žemės ūkio versli-ninkai negali tiksliai numatyti, kokį produkcijos kiekį ir kokios kokybės jie turės ga-mybos proceso pabaigoje, nes tam įtakos turi oro sąlygos, pesticidų ir ligų poveikis. Taigi žaliavų ir produktų kainos kintamumas žemės ūkyje yra pagrindiniai rinkos ri-zikos šaltiniai. Kainos šiame sektoriuje yra nepastovios. Jas veikia vidiniai ir išoriniai šokai rinkoje ir netgi padariniai susiję su logistika. Žemės ūkio verslininkams yra itin svarbu gebėti pristatyti gendamus produktus į reikiamą vietą reikiamu laiku (The World ..., 2005).

Žemės ūkyje gamybos ciklai yra ilgi ir žemės ūkio verslininkai turi gerai su-planuoti savo išlaidas, kurias padengti gebės tik pardavę savo produktus. Tai gali są-lygoti problemas, susijusias su grynųjų pinigų srautais, bei gebėjimu pasiskolinti.

1 lentelėje pateikiamos dažniausiai analizuojamas rizikos rūšis ir jų specifiš-kumo įvertinimas žemės ūkio sektoriuje.

69

1 lentelė. Rizikos rūšys ir jų specifiškumas žemės ūkyje Rizikos

rūšis Rizikos apibūdinimas Pasireiškimo žemės ūkyje specifika

Riziką nagrinėję mokslininkai

Gamybos rizika

Rizika siejama su tuo, kad gamybos procese gali kilti objektyvių kliūčių, kurios gali nulemti blogesnius, nei numatyta gamybos rezulta-tus.

Nenuspėjamas yra gamtos reiškinių poveikis, biologinio turto t.y. augalų ir gyvulių elg-sena: augalų ir gyvulių ligos, augalų reakcija į pesticidus ar trąšas, gyvulių reakcija į pašarą ir pan.

J. Hardarker ir kt. (2004); The World Bank (2005).

Politinė rizika

Ši rizikos rūšis siejama su nuostoliais dėl valstybės vykdomos politikos. Šiai ri-zikai įtakos turi karo, nera-mumų ar revoliucijos užsie-nyje, politinio nestabilumo (vyriausybės keitimasis, veiklos prioritetų), embargo, blokados ir boikoto pasireiš-kimai.

Vyriausybės priimami spren-dimai gali būti nepalankūs že-mės ūkio verslininkams, o už-sienyje vykstantys įvykiai gali neigiamai paveikti produktų eksportą ir reikalingų žaliavų importą.

J. Hardarker ir kt. (2004); TheWorld Bank Group (2009); A. Boulos (2003).

Žmogiškoji (asmeninė) rizika

Ši rizikos rūšis pasireiškia tada, kai pagrindinis rizikos šaltinis yra žmogus.

Dėl žemės ūkio verslininko li-gos ar kitų priežasčių ūkis gali patirti nuostolių. Ūkiuose, ku-rie neturi samdomų darbuotojų tai turi ypač didelį poveikį

H. Dao (2004); J. Hardarker ir kt. (2004).

Kredito rizika

Pasireiškia kai vienas iš partnerių nevykdo savo įsi-pareigojimų. Bendra kredito rizika susidaro, jei mokėji-mas (visas arba jo dalis) ne-gaunamas arba vėluoja.

Žemės ūkio produkcijai būdin-gas sezoniškumas, didelis pro-duktų gendamumas, tai gali paveikti specifinės atsiskaity-mo aplinkybės, pinigų srautų pasiskirstymas per tam tikrą laikotarpį

G. Dickson (1996); T. Johnson (2007); J. Hardarker ir kt. (2004); V. Simai-tienė (2005); K. Adams (2008); B. Barnett (2009).

Ekonominė rizika

Ši rizikos rūšis yra susijusi su prekybos sandorių daly-vių galimybėmis įvykdyti savo įsipareigojimus susi-klosčius tam tikroms eko-nominėms sąlygoms šalyje. Šalies ekonominę riziką at-spindi makroekonominių ro-diklių ir mokėjimų balanso nepastovumas, pokyčius tiek šalies viduje, tiek ir visame pasaulyje.

Priklauso nuo šalies ekonomi-nių sąlygų, kurios turi įtakos žemės ūkio verslui.

G. Holton (2004); V. Simaitienė (2007); J. Hardarker ir kt. (2004).

Kaip matyti iš pateiktos lentelės duomenų, žemės ūkio veiklos didesnį rizikin-gumą veikia žemės ūkio tiesioginis ryšys su gamta, didelis produktų gendamumas.

70

Šie veiksniai vienaip ar kitaip sąlygoja žemės ūkį veikiančias rizikas. Tuo tarpu rizi-kos rūšys yra susijusios viena su kita per joms įtaką darančius veiksnius

2. Žemės ūkio rizikos rūšių veiksniai ir jų tarpusavio sąsajos

Rizikos rūšys turi poveikio viena kitai per jas veikiančius veiksnius. 1 paveiks-

le pateikiamos darbo autorių susistemintos rizikos rūšys ir išskirtos rizikų ir joms da-rančių veiksnių sąsajos.

1 pav. Veiksniai, darantys įtaką rizikoms žemės ūkio versle

Gamybos rizika Žmogiškoji rizika

Ekonominė rizika

Gamtinės sąlygos

Biologinis ir aplin-kos pavojus

Technologinės gali-mybės

Stichinės nelaimės

Politiniai sprendimai

Paklausa rinkoje

Asmeninė patirtis

Išsilavinimas ir kom-petencija

Požiūris į riziką

Asmeniniai siekiai

Sveikatos būklė

Valiutų kontrolė

Mokesčių politika

Kainų kontrolė

Partnerio finansinė pa-dėtis

Partnerio geranorišku-mas mokėti

Sandorio teisinis įfor-minimas

Kredito rizika

Politiniai įvykiai

Verslo reguliavi-mas

Įstatyminė aplinka

Aplinkosauga

Maisto saugumas

Politinė rizika

Rinkos svyravimai

71

Kaip matyti iš 1 paveikslo, gamybos rizika yra susijusi su politine ir ekonomi-ne rizika. Vyriausybės priimti sprendimai dėl verslo reguliavimo, pavyzdžiui, subsi-dijų ar dotacijų teikimas, turi nįtakos žemės ūkio produktų rūšių gamybos pasirinki-mui. Verslininkai, vykdydami gamybos procesą, taip pat turi atsižvelgti ir saugumo reikalavimus, t. y. užtikrinti saugumą aplinkai ir gaminamai produkcijai. Paklausa rinkoje taip pat daro įtaką gamybos sprendimams ir tuo pačiu metu yra ekonominės rizikos dalis. Tuo tarpu politiniai įvykiai veikia vyriausybės vykdomą politiką ir tuo pačiu šalies ekonomiką, t. y. gali turėti įtakos valiutų, kainų kontrolei ar mokesčių po-litikai. Kredito rizikos lygis priklauso nuo šalies teisinės aplinkos, t. y. kaip smarkiai ir kaip saugiai įforminimos sutartys ir tarpusavio atsiskaitymai. Tuo tarpu žmogiškoji rizika sąlygoja visas likusias rizikos rūšis, nes riziką vertina ir sprendimus priima žmogus, kuriam neišvengiamai turi poveikį subjektyvūs veiksniai, jo patirtis, lūkes-čiai ir emocinė būklė.

N. J. Jobst, G. Mitra, S. Zenios (2006), V. R. Eidman (1985) teigimu, siekiant sėkmingai vykdyti žemės ūkio veiklą, būtina vertinti ir valdyti minėtąsias rizikos rū-šis (1 pav.), o geriausias rezultatas būtų pasiekiamas jas vertinant integruotai, nes bū-tent integruotas rizikų vertinimas padeda priimti optimalius, savalaikius sprendimus. Rizikų žemės ūkyje vertinimas ir valdymas yra svarbus ne tik patiems žemės ūkio verslininkams, bet ir visuomenei. Netgi jei rizikos sumažinimas ūkyje nepagerina ūkio padėties, nesėkmė valdant žemės ūkio riziką turi tiesioginį poveikį ūkio paja-moms, rinkos stabilumui ir maisto saugumui (Deutsche bank research, 2010). Auto-rės pritaria minėtųjų mokslininkų nuomonei, kad vertinant rizikas žemės ūkyje, būti-na tirti gamybos, kredito, ekonominės, politinės ir žmogiškosios rizikos veiksnių įta-ką žemės ūkio veiklai.

3. Rizikos vertinimo metodai

Rizikos vertinimui mokslinėje literatūroje yra pateikiama daugybė kiekybinių ir kokybinių metodų. Pasak G. Braendeland, A. Refsdal, K. Stolen (2010) kokybinės rizikos modeliavimo technikos yra orientuotos į įvykių priežastis ir padarinius, tuo tarpu kiekybinės – orientuotos į įvykių tikimybių skaičiavimus.

Pasak X. Su, Z. Zhao, H. Zhang, Z. Li, Y. Deng (2011) ir F. H. Knight (2002) rizikos pasireiškimas žemės ūkyje ir jos analizė prasidėjo nuo 1933 metų. Žemės ūkio rizikų specifiškumą ir reikšmingumą išskyrė tokie mokslininkai kaip A. N. Halter, G. W. Dean (1971), J. L. Dillon (1971), J. B. Hardaker (2006), M. Ladanyi (2003). Pastarieji pripažino, kad žemės ūkio rizikų vertinimas yra sudėtingas procesas, o pa-grindinė to priežastis yra žemės ūkio rinkos rizika.

Rizikų žemės ūkyje vertinimui, autorių nuomone, gali būti naudojami tie patys rizikos vertinimo metodai, kurios naudoja ir kiti sektoriai, tačiau tik įvertinus žemės ūkio specifiką. Kaip jau buvo minėta anksčiau žemės ūkio specifiškumas labiausiai pasireiškia per sąsaja su gamta. Pavyzdžiui, ūkio kredito rizika bus veikiama konkre-taus žemės ūkio produkto gamybos ciklo, o tai lems ūkio pinigų srautų pasiskirstymą per analizuojamą laikotarpį.

72

2 lentelėje pateikiami kokybiniai rizikų vertinimo metodai, kurie dažniausiai naudojami kredito, ekonominei, politinei, gamybos ir žmogiškajai rizikoms vertinti. Autorės, atlikusios kokybinių rizikų vertinimo metodų analizę ir susiejusios juos su rizikos žemės ūkyje specifika, pateikia šių metodų privalumus ir trūkumus, vertinant rizikas. Autorės daro išvadą, kad kokybiniai metodai remiasi ekspertų nuomone ir yra susiję su situacijų loginiu modeliavimu.

Nustatyta, kad pagrindinis kokybinių metodų trūkumas yra tas, kad vertinimo rezultatai priklauso nuo pačių vertintojų subjektyvumo, jų žinojimo lygio, išprusimo ir net asmeninių nuostatų.

2 lentelė. Kokybiniai rizikų vertinimo metodai

Metodas Aprašymas Privalumai Trūkumai Rizikos rūšys Mokslininkai

Kas jeigu? (angl. What if?)

Šiuo metodu modeliuojamos įvairios situa-cijos, kas galė-tų nutikti jeigu pasireikštų viena ar kita rizikos rūšis.

Gali būti lengvai integ-ruotas su ki-tais rizikų ver-tinimo meto-dais, lengvai pritaikomas.

Žmogiškoji, gamybos, politinė

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); A. Ahmed ir kt., (2007); K. Bandyo-padhyay ir kt. (1999)

Klaidų medis (angl. Fault Tree Analy-sis-FTA)

Klaidų medis -diagrama, ku-rioje atsispindi loginiai ryšiai tarp subsiste-mų ir kompo-nentų klaidų.

Šį metodą ga-lima integruoti į kiekybinius rizikos verti-nimo metodus

Žmogiškoji, ekonominė, politinė, kredito

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); A. Ahmed ir kt., (2007); K. Bandyo-padhyay ir kt.(1999)

Įvykių medis (angl. Event Tree Analy-sis-ETA)

Tai loginis modeliavimas, siekiant išsi-aiškinti kokiu atveju gali įvykti nelau-kiamas įvykis.

Metodas gali apimti kieky-binę ir koky-binę analizę.

Metodų veiksmin-

gumas priklauso nuo ver-

tintojo pa-tirties ir žinojimo

lygio

Žmogiškoji, ekonominė politinė, kredito

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); A. Ahmed ir kt., (2007); K. Bandyo-padhyay ir kt. (1999); R. Ferdous ir kt. (2009)

Delfi metodas (angl. Delfi technique)

Remiasi įvairių ekspertų nuo-mone. Yra su-daromi specia-lūs klausimy-nai apklausia-mi ekspertai.

Metodas yra gana papras-tas, kadangi nereikalauja ypatingo te-orinio pasi-rengimo.

Priklauso nuo eks-pertų pa-tirties ir paruošto

klausimy-no

Ekonominė, politinė

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); A. Ahmed ir kt., (2007); K. Bandyo-padhyay ir kt. (1999)

Vertinant riziką ir siekiant maksimalaus rezultato patartina greta kokybinių

metodų naudoti ir kiekybinius. 3 lentelėje pateikiami kiekybiniai rizikų vertinimo me-todai.

73

3 lentelė. Kiekybiniai rizikų vertinimo metodai Metodas Aprašymas Privalumai Trūkumai Rizikos

rūšys Mokslininkai

Neribota ma-trica (angl. Fuzzy matrix)

Tai matematinis algoritmas, ku-riuo remiantis bandoma numa-tyti būsimus re-zultatus

Atsižvelgiamą į rizikai daran-čius įtaką veiksnius

Sudėtingas nau-dojimas, didelis duomenų ir in-formacijos po-reikis

Ekonominė, politinė

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); A. Ahmed ir kt., (2007); K. Ban-dyopadhyay ir kt (1999)

Scenarijų analizė (angl. Scenario Analysis)

Tai metodas, kai „blogų" ar „gerų" aplinkybių visu-ma palyginima su labiausiai tikė-tina situacija arba baziniu atveju.

Lengvai integ-ruojamas su ki-tais metodais.

Priklauso nuo ekspertų patir-ties ir jų žino-jimo lygio

Žmogiškoji, gamybos, ekonominė, politinė, kredito

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); A. Ahmed ir kt., (2007); K. Bandyopadhyay ir kt (1999)

Monte-Karlo metodas (angl. Monte-Carlo simula-tion)

Metodas, kuriuo ateities įvykiai modeliuojami kompiuterinėmis programomis, gaunant numa-tomus pelno normos ir rizikos indeksus.

Metodas yra lankstus, geba apjungti daug scenarijų, todėl gaunamas pati-kimesnis ir vi-sapusiškesnis rizikos vertės matas.

Šis metodas reikalauja daug finansinių, dar-bo bei laiko są-naudų, bei yra sunkiai paaiški-namas

Kredito, ekonominė

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); A. Ahmed ir kt., (2007); K. Bandyopadhyay (1999); A. Dzikevi-čius (2005)

Kainos-naudingumo analizė (angl. Cost-benefit analysis - CBA)

Šio metodo esmė – įvertinti gali-mas išlaidas ir laukiamą pelnin-gumą, metode naudoja pinigų laiko vertė

Padeda išsi-rinkti iš keleto alternatyvų naudingiausią sprendimą

Netinkamas tu-rint tik vieną sprendimo va-riantą

Kredito, ekonominė, politinė

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); K. Bandyopadhyay ir kt (1999); B. Hansjurgens (2004)

Variacijos/ kovariacijos metodas (angl. Varia-tion-covariation method)

Vartotojai priva-lo įvertinti statis-tines, informaci-nes ir politines problemas.

Pagrindinis šio metodo priva-lumas – jis pa-prastas, lengvai paaiškinamas ir suprantamas

Didelis infor-macijos porei-kis,griežtai tai-komi tik istori-niai duomenys

Politinė, Kredito, Ekonominė

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); K. Bandyopadhyay ir kt (1999); A. Dzikevičius (2005)

Rizikos verti-nimo modelis (angl. Risk-at-value (VAR))

VAR metodas, tai statistinis me-todas, kurį tai-kant išmatuojami galimi nuostoliai, kuriuos per tam tikrą laikotarpį su tam tikra tikimy-be gali patirti verslo subjektas.

Taikant VAR modelį, galima tiksliau diversi-fikuoti riziką ir išlaikyti veiks-mingą rizikos valdymo pro-cesą

Priklauso nuo prielaidų teisin-gumo, sunkiai naudojamas esant didelės apimties duo-menims

Ekonominė, politinė

T. Rasche (2001); D. Laskienė (2003); A. Ahmed ir kt., (2007); K. Ban-dyopadhyay ir kt (1999); F. C. Bag-liano (1998); D. Dimitrakopoulos ir kt. (2010)

74

Kiekybiniai tyrimo metodai (3 lentelė) reiškinius matuoja skaičiais. Autorių nuomone, kiekybinių metodų rezultatai yra objektyvesni nei kokybinių metodų. Ta-čiau valdant riziką, nepaisant kokiu metodu – kokybiniu ar kiekybiniu ji buvo vertin-ta, vertinimo metodo rezultatų interpretavimas ir valdymo priemonių pasirinkimas priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus.

Literatūroje (Rasche, 2001; Laskienė, 2003; Ahmed, 2007; Bandyopadhyay, 1999) taip pat yra aprašomas ir kritinės analizės metodas (angl. Critical Analysis), kuris padeda ištirti tiriamojo subjekto prioritetus ir nustatyti galimas reakcijas į vidi-nių ir išorinių veiksnių poveikį. Šį metodą galima taikyti ekonominės, politinės, kre-dito rizikų vertinimui.

Daugelis analizuojamų rizikos vertinimo modelių gali būti naudojami keleto rūšių rizikai vertinti. 4 lentelėje pateikti dažniausiai literatūroje analizuojami rizikų vertinimo metodai.

4 lentelė. Rizikos metodų panaudojimas rizikoms žemės ūkyje vertinti

Rizikos rūšys

Metodas

Žmog

iško

ji

Gam

ybos

Ekon

ominė

Polit

inė

Kre

dito

Kas jeigu? (angl. What if?) Neribota matrica (angl. Fuzzy matrix) Scenarijų analizė (angl. Scenario Analysis) Įvykių medis (angl. Event Tree Analysis-ETA) Klaidų medis (angl. Fault Tree Analysis-FTA) Kritinė analizė (angl. Critical Analysis) Statistiniai metodai (angl. Statistical methods) Delfi metotas (angl. Delfi technique) Monte-Karlo metodas ( angl. Monte-Carlo simulation) Kainos-naudingumo analizė (angl. Cost-benefit analysis - CBA) Rizikos vertinimo modelis (angl. Risk-at-value) Variacijos/kovariacijos metodas (angl. Variation-covariation method)

Kaip matyti iš pateiktos lentelės, vienas rizikos vertinimo metodas gali būti naudojamas vertinant keletai rizikų. Autorės daro išvadą, kad rizikos vertinimo meto-dų pritaikomumas ir rizikos veiksnių tarpusavio sąsajos suteikia prielaidas integruo-tam rizikos vertinimo modeliui sukurti, ko pasekoje žemės ūkio verslininkai gebės sėkmingai vertinti ir valdyti riziką ir siekti maksimalaus rezultato. Integruotas rizikos vertinimas padėtų sumažinti atsiskaitymų išlaidas, optimizuoti mokesčius, pagerinti priimamų valdymų sprendimų naudingumą, padidinti veiklos pelningumą (Lien, 2007; Hayo, 2002). Rizikos vertinimas ir tinkamas jos interpretavimas padeda pasiek-ti norimus rezultatus ir minimizuoti nesėkmės galimybę.

75

Išvados

1. Žemės ūkio veikla pasižymi specifiškumu, kurį nulemia darbų sezonišku-mas, valstybinis reguliavimas, darbas su biologiniu turtu, priklausomybė nuo gamti-nių sąlygų. Išskiriamos šios pagrindinės rizikos žemės ūkio versle: gamybos, politinė, ekonominė, kredito ir žmogiškoji.

2. Rizikų rūšys žemės ūkyje glaudžiai susijusios viena su kita per jas sąlygo-nančius veiksnius:

• gamybos rizika yra susijusi su politine ir ekonomine rizika – vyriausybės priimti sprendimai dėl žemės verslo reguliavimo, pavyzdžiui, subsidijų ar dotacijų teikimas turi įtakos produktų rūšių gamybos pasirinkimui. Žemės ūkio verslininkai, vykdydami gamybos procesą, taip pat turi atsižvelgti ir saugumo reikalavimus, t. y. užtikrinti saugumą aplinkai ir gaminamai produkcijai. Paklausa rinkoje taip pat daro įtaka gamybos sprendimams ir tuo pačiu metu yra ekonominės rizikos dalis;

• politiniai įvykiai daro įtaką vyriausybės vykdomai žemės ūkio politikai ir tuo pačiu šalies ekonomikai, t.y. gali turėti įtakos valiutų, kainų kontrolei ar mokesčių politikai;

• kredito rizikos lygis priklauso nuo šalies teisinės aplinkos, t. y. kaip smar-kiai ir kaip saugiai įforminimos sutartys ir tarpusavio atsiskaitymai;

• žmogiškoji rizika veikia visas likusias rizikos rūšis, nes riziką vertina ir sprendimus priima žmogus, kuriam neišvengiamai turi įtakos subjektyvūs veiksniai, jo patirtis, lūkesčiai ir emocinė būklė.

3. Įvertinus žemės ūkio specifiką vertinant rizikas nustatyta, kad skirtingoms rizikoms vertinti galima naudoti tuos pačius rizikos vertinimo metodus, pavyzdžiui, įvykių medis gali būti naudojamas žmogiškajai, ekonominei, politinei, kredito rizikai vertinti, scenarijų analizės metodu galima vertinti kredito, ekonominę, politinę, kredi-to ir žmogiškąją. Taigi tų pačių metodų naudojimas skirtingoms rizikoms vertinti ir tai, kad rizikos žemės ūkyje per jas veikiančius veiksnius yra tarpusavyje susiję ir su-daro prielaidas integruotam žemės ūkio rizikų vertinimo modeliui kurti. Tokio mode-lio pagalba žemės ūkio verslininkai gebės sėkmingai vertinti ir valdyti riziką, galės sumažinti atsiskaitymų išlaidas, optimizuoti mokesčius, pagerinti priimamų sprendi-mų naudingumą, padidinti veiklos pelningumą. Rizikos vertinimas ir tinkamas jos in-terpretavimas padeda pasiekti norimus veklos rezultatus ir minimizuoti nesėkmės ga-limybę.

Literatūra 1. Adams, K. F. (2008). Risk perceptio and Bayesian analysis of international contruction

contract risks: The case of payment delays in a developing economy // International Journal of Pro-ject Management. Nr. 26

2. Agricultural Outlook Reprint. (2000). Managing Farm Risk: Issues and Strategies // Eco-nomic Research Service: USDA

3. Ahmed, A., Kays, B. Amornsawadwatana, S. (2007). A review of techniques for risk ma-nagement in projects // An International Journal. Vol. 14. No. 1.

4. Bagliano, F. C., Favero, C .A. (1998). Measuring monetary policy with VAR models: An evaluation // European Economic Review. No 42.

76

5. Bandyopadhyay, K., Mykytyn Peter, P., Mykytyn, K. (1999). A framework for integrated risk management in information technology // Management Decision. No. 37/5.

6. Barnett, B. J., Coble, K. H. (2009). Are Our Agricultural Risk Management Tools Adequ-ate for a New Era? // Choices. No. 24.

7. Boulos, A. J. (2003). Assessing Political Risk. – Ippa. 8. Braendeland, G., Refsdal, A., Stolen, K. (2010). Modular analysis and modeling of risk

scenarious with dependencies // The Journal of Systems and Software. No. 83. 9. Buškevičiūtė, E., Mačeriskienė, I. (1999). Finansų analizė. – Kaunas: Technologija. 10. Chen, K., Hogg, T. (2008). Modeling Risky Economic Decision-Making with Bounded

Rationality // Journal of Economic Behavior and Organization. No. 3. 11. Cindyniques, P., Antipolis, S. ( 2008). Risk + barriers = safety? //Safety Science. No. 46. 12. Clark, E., Maroi, B. (1996). Managing Risk in International Business. – London: Inter-

national Thompson Business Press. 13. Dao, H., Peduzzi, P. (2004). Global evaluation of human risk and vulnerability to natural

hazards // Enviroinfo. No. 1. 14. Deutsche bank research. (2010). Risk Management in Agriculture: Towords Market So-

lution in the EU. September 17. 15. Dickson, G. W. (1996). An analysis of vendor selection systems and Decisions // Journal

of Purchasing. No. 2. 16. Dillon, J. L. (1971). An expository review of bernoullian decision theory is utility futil-

ity?// Review of Marketing and Agricultural Economics. No. 39. 17. Dimitrakopoulos, D., Kavussanos, G. M., Spyrou, S. I. (2010). Value at Risk models for Volatile

Emerging Markets Equity Portfolios // The Quarterly Review of Economics and Finance. No. 50. 18. Dubauskas, G. (2001). Tarptautiniai fianansai. – Vilnius: Leidybos centras prie krašto

apsaugos ministerijos. 19. Dzikevičius, A. (2005). Valiutinių pozicijų portfolio rinkos rizikos vertinimo metodų ly-

ginamoji analizė // Tiltai. Nr. 2. 20. Eidman, V. R. (1985). Planning an Integrated Approach to Farm Risk Management //

Journal of Agribusiness. No. 67. 21. Ferdous, R., Khan, F., Sadic, R., Amyotte, P., Veitch, B. (2009). Handling data uncer-

tainties in event tree analysis // Process Safety and Environmental Protection. No. 87. 22. Hayo, M. G. W., Petit, H. (2002). Evaluation of the environmental impact of agriculture

at the farm level: a comparison and analysis of 12 indicator-based methods // Agriculture, Ecosys-tems and Environment. No. 93.

23. Halter, A. N., Dean, G. W. (1971). Decisions under Uncertainty with Research Applica-tions. – South-Western Press: Cincinnati.

24. Hansjurgens, B. (2004). Economic valuation through cost-benefit analysis – possibilities and limitations // Toxicology. No. 205.

25. Harangus, D. (2008). Credit Risk For Agricultural Farms // Horiculture. No. 65(2). 26. Hardaker, J. B., Huirne, R. B. M, Anderson, J. R., Lien, G. (2004). Coping with risk in

agriculture. – CABI Publishing, 2nd ed. 27. Hardaker, J. B. (2006). Some issues in dealing with risk in agriculture. Working Paper

Series in Agricultural and Resource Economics. – University of New England: Armidale, NSW. 28. Holton. G. A. (2004) .Defining Risk // Financial Analysts Journal. No. 60. 29. Jaeger, C. C., Renn, O., Rosa, E. A., Webler, T. (2001). Risk, Uncertainty and Rational

Action. – Earthscan. 30. Jobst, N. J., Mitra, G., Zenios, S. (2006). Integrating market and credit risk: A simula-

tion and optimisation perspective // Journal of Banking & Finance. No. 2 (3). 31. Johnson, T. C. (2008). Volume, liquidity and liquidity risk // Journal of Finance Econo-

mics. No. 87. 32. Knight, F. H. (2002). Risk. Uncertainty and Profit. – Houghton Mifflin Publishers.

77

33. Ladanyi, M. (2003). Risk methods and their applications in agriculture // Applied Ecol-ogy and Environmental Research. No. 6(3).

34. Laskienė, D. (2004).Verslo rizikos valdymo modelis: daktaro disertacija. – Kaunas: Technologija.

35. Laskienė, D., Snieška, V. (2003). Verslo rizikos valdymo esminiai bruožai ir organizaci-nė struktūra // Tiltai. Nr. 1.

36. Lien, G., Hardaker, J. B., Flaten, O. (2007). Risk and Economic Sustainability of Crop Farming Systems // Agriculture Systems. No. 94.

37. Mun, J. (2006). Modeling Risk: Applying Monte Carlo Simulation, Real Options Analy-sis, Forecasting and Optimization Techniques. – John Wilwy & Sons, Inc.

38. Rainey, R. (2002). Risk Management: Overview of CORE Analysis. – University of Arkansas. 39. Rasche, T. (2001). Risk Analysis Methods – a Brief Review. The University of Queen-

sland. Mineral Industry Safety and Health Center (MISHC). 40. Rockett, J. P. (1999). Definitions are not what they seem // Perpetuity Press. No. 1. 41. Rutkauskas, V. (2001). Finansinės rizikos valdymas: daktaro disertacija. – Vilnius: Technologija. 42. Simaitienė. V. (2005). Tarptautinių atsiskaitymų rizikos valdymas: magistratūros studijų

baigiamasis darbas.-Akademija: LŽŪU 43. Su, X., Zhao, Z., Zhang, H., Li, Z., Deng, Y. (2011). An Integrative Assessment of Risk

in Agriculture System // Journal of Computational Information Systems. No. 7. 44. The World Bank: Agriculture and Rura; Development Department. (2005). Managing

Agricultural Production Risk. 45. The World Bank Group. (2009). World Investment and Political Risk. – Washington. 46. Vaughan, E. J. (1997). Risk Management. – Chicago: John Willey & Sons.

AGRICULTURAL RISKS AND ANALYSIS OF THIER EVALUATION METHODS

Laura Girdžiūtė, Astrida Slavickienė Lithuanian University o Agriculture

Summary

Article analysis kinds of risks that make impact to agricultural business and main factors

causing them. There are five kinds of risks that affect agriculture business: credit, political, econo-mic, human and production. The article also analysis linkages and interactions between risk factors. In this case risk is anlyzed in the context of agriculture. Industry of agriculture is more risky then some other branch because it is closely related with natural elements of life and depends on climate changes.

This article also provides quantitative and qualitative methods of risk assessment analysis. Study of risk assessment methods were identified by their strengths, weaknesses and future opportunities. Risk evaluation is very important for agriculture business. Risk assessment helps to improve decision-making efficiency, increase profitability. Risk assessment and it’s proper interpre-tation helps to achieve desired results and minimize possibility of failure.

Key words: agriculture risks, risk factors, risk evaluation methods. JEL codes: Q190, B490, M290.

78

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

DEVELOPMENT DIRECTIONS FOR BIOENERGY REGIONS

Arnis Kalniņš Latvia University of Agriculture

Using biomass of agricultural and forestry origin is economically efficient for production of

thermal energy and electricity in a combination with other renewable energy sources (wind, hydro, photovoltaic energies). It is a favourable prerequisite for forming bioenergy regions.

Key words: bioenergy region, bioenergy village, renewable energy sources. JEL codes: Q420, Q470, R110.

Introduction Development of renewable energy both at the global and regional levels is de-

termined by the need to gradually replace the exhausting fossil energy resources with renewable ones that ensure sustainable development. Presently fossil fuels are im-ported and their prices continue to rise. By developing renewable energy production, new jobs are created, value added is produced in rural areas, and more revenues are collected by the national and local governments. Formation of bioenergy regions can be an important instrument to implement the society’s objectives regarding climate protection.

The research aim is to analyse the possibilities for renewable energy produc-tion in the country’s rural regions and small residential areas (villages, civil parishes, municipalities) to gradually replace fossil energy sources.

Research methodology The most active researches on the formation of bioenergy villages and bio-

energy regions were conducted in Germany (Ruppert, 2008; Hajkova, 2010) and Aus-tria (Hofbauer, 2006) and other countries. Such researches are just started in Latvia.

By analysing the particular situation in Latvia, the availability of various re-newable energy sources for producing thermal energy, electricity, and biofuels in the sustainability context was ascertained. The indicators specifying this field were iden-tified. The priorities in forming bioenergy regions/villages and related practice in Germany as well as in other countries were summarised and compared to respective implementation possibilities in Latvia.

Results Regions can get engaged in renewable energy production in a complex way re-

lated to better local supply of energy. The objective of forming a bioenergy region (municipality, civil parish, and village) is to efficiently use bioenergy in the region’s

79

interests with significant engagement of its residents in this process, and the use of bioenergy is integrated into the regional market.

Before starting a project on the formation of bioenergy parish/village, first of all, the overall suitability of a chosen parish/village for practical operation has to be explained and examined. In 2010, a contest „Bioenergiedorf 2010” was announced in Germany. Its participants could be villages and municipalities with a number of resi-dents less than 10000 and with at least half of their annual consumption of electricity and thermal energy provided by biomass produced in their region. The result was summarised and the best contestants were announced in the autumn of 2010.

The goal of the contest was to practically set the activities for producing and using bioenergy in a so called “bioenergy village”. It envisages engaging the village’s society in producing bioenergy and renewable inputs from agricultural and forestry biomass, in ensuring climate-friendly energy supply and sustainable operation of pub-lic utilities, and in creating new value added in rural areas, which are based on local renewable resources.

One of the first bioenergy villages in Germany – Jühnde in Lower Saxony emerged in 2005. The village’s bioenergy facility consists of the following units:

• biogas facility with an electrical capacity of 700 kW (it generates 200% of electricity and 65% of thermal energy needed for the village);

• boiler house/heating boiler running on sawdust/woodchips with a thermal capacity of 550 kW (covering up to 35% of the village’s needs for heat) is placed in a container. The boiler supplies heat during cold periods, usually at a temperature be-low 5ºC;

• liquid fuel (oil) heating boiler with a capacity of 1600 kW intended for ex-treme cold conditions and for a case both bioenergy units do not operate. The heating boiler is placed in a separate container;

• 6.1 km long heating pipeline network with two 7.2 kW pumps for heat sup-ply and two buffer tanks, each 50 m³ in volume, for heat accumulation. They can ac-cumulate 4500 kWh of heat, which provides heat supply for 8 hours to households connected to this network.

The operator company Jühnde is a cooperative, i. e. „Bioenergiedorf Jühnde eG”, in which each citizen has a minimum share of EUR 1500. The cooperative has 140 members, including 140 households that are heat consumers, as well as seven Jühnde farms, a church, and a municipality. The cooperative’s legal form stipulates that each member, irrespective of the amount of investment, has one vote.

Energy crops occupy 30 percent or almost 300 ha of agricultural land. Manure and liquid manure from 800 cattle (milch cows, young stock, pigs) as well as energy crops: around 60% triticale, 30% maize, and 10% grasses are used as substrates. In total, the operator company pays EUR 350000 a year for supply of these inputs. These funds remain in the region.

The container of processing substrates (non-isolated, unheated) is equipped with a double membrane, which increases the output of biogas by 10%. The fer-mented substrates produced in the container are supplied to farmers and dug in arable land for soil fertilisation proposes. The fermented substrates are traded for liquid ma-nure that was supplied by farmers.

80

It was assumed in the computation that a 4 person household consumes 4500 kWh of electrical energy and 30000 kWh of thermal energy (equivalent of approxi-mately 3000 l of liquid fuel) a year.

Unused biomass is available in every rural region of Latvia (municipality, civil parish, village), and there are possibilities to produce it more. Biomass is a multiform renewable energy source that serves as energy in solid, liquid, or gaseous states and converts into heat, electricity, or fuel.

It is useful to form bioenergy regions in Latvia that would provide as large proportion of thermal and electrical energy consumed by local households, enter-prises, and the public sector as possible by biomass produced in their own region, at the same time giving an economy of CO2 (in terms of tons) from the use of renewable energy. For this purpose, the entire potential of biomass for bioenergy production, in-cluding biomass from households, private forests and orchards, public utilities, and food store by-products, has to be ascertained.

The most urgent problem in a bioenergy region is the most rational and effi-cient way of producing thermal energy. Experiences show that the most available and economically efficient resources in thermal energy production are chopped firewood, woodchips, pellets and granules, biogas, as well as solar panels, geothermal and air source heat pumps. The most possible combination in the practical performance of bioenergy regions and their future strategies is as follows: heat generated at biogas facilities + heat from woodchip/granule heating boilers or vice verse – wood as a more significant source of thermal energy followed by biogas. In this combination, the proportion of both kinds of bioenergy changes depending on particular conditions in a respective region. The role of heat from biogas facilities is greater in regions with a higher proportion of agricultural land, while the proportion of heat generated from wood as a fuel is higher in regions rich in forests. It should be supplemented with the construction of a local heat supply network and a large heat accumulation facility in a region.

Woodchip fuelled heating boilers are rationally exploited in Latvia for many years. Yet their tariffs of thermal energy are quite high, as high prices of woodchips, which are not economically justified, are included in these tariffs. Sometimes heating boilers of inadequate capacity and having too expensive equipment are constructed as well. By approving a tariff, the public utility regulator takes responsibility and ac-cepts these costs. In case bioregions are formed, this process becomes more transpar-ent and controllable. At the same time, there are two problems. First, wood fuelled equipment has to meet environmental standards regarding gas emissions. Second, wood prices are quite volatile and sometimes are not able to compete with natural gas.

There are compact residential places in rural areas in Latvia, including the for-mer centres of collective and state farms, in which local heat supply networks exist or can be constructed anew, and wood (firewood, woodchips, pellets, granules) as a fuel and heat from biogas facilities to be erected can be used there.

Yet there are also individual farmsteads in Latvia, in which economical, stan-dard semiautomatic or automatic equipment running on solid biofuel – various kinds of wood and other solid fuels – are used to produce thermal energy (heating, hot wa-ter). It can be exploited in a combination with heat pumps (geothermal, air source)

81

and solar panels to produce hot water. If a farm keeps livestock and other cheap sub-strates are available, it enables the production of biogas, and afterwards electricity and heat is generated. This heat is very economically useful for heating and other uses (desiccation of various materials, plant houses etc.). Activities regarding renew-able energy on a farm, depending on particular conditions, can be supplemented with wind generators and photovoltaic equipment to produce renewable electricity.

If forming bioenergy regions in Latvia, a more rational combination could be as follows: a village + individual crop and livestock farms. According to it, model villages/farms that would use renewable energy more extensively have to be chosen. Along with it, bioenergy parishes and municipalities could emerge.

Residents, the local government of a bioenergy region, and external experts would analyse the profitability and competitiveness of renewable energy sources, used in the production of thermal and electrical energy, compared to fossil energy sources. The production and use of biofuels has to be developed according to any par-ticular economic situation.

Costs of producing thermal energy might differ among several regions, there-fore, a particular situation has to be analysed. The below-mentioned table presents a sample computation that was done by Centrales Agrar-Rohstoff-Marketing- und Ent-wicklungs-Netzwerk e.V. – C.A.R.M.E.N. for Germany’s conditions. The Table 1 data show that undoubtedly the lowest cost for thermal energy is obtained if using chopped firewood. The use of wood granules is competitive compared to liquid fuel only in case of external support. Due to an increase in the price of woodchips, their competitiveness decreased. The use of pellets/granules and woodchips is even costlier than the use of natural gas, as their prices increased at a faster rate than for natural gas. The most expensive heat is produced by air source and geothermal heat pumps compared to liquid fuels.

Yet renewable electrical energy can be produced in bioregions from biogas, wood biomass, wind and photovoltaic energy, which is supplied to a public electrical network. At the same time, attention has to be paid to balancing several kinds of bio-electricity and developing its accumulation capacity.

The production of electricity from biogas and other gains from biogas in a bio-region have several important advantages:

1) the first product produced at a biogas facility – supply of electricity – is constant during the entire year. Biogas energy can be accumulated in an easier and cheaper way compared to wind energy and photovoltaic energy;

2) along with electricity production, the second product is gained – heat (no matter whether biogas is burnt in a centralised or decentralised way, including supply of purified gas to a common natural gas network). Heat produced from wood (fire-wood, woodchips, granules) and heat from biogas facilities can supplement each other, meeting local and regional needs. There are possibilities to establish energy autonomy by replacing fossil energy sources;

3) in the biogas production process, the third product is also gained – a fer-mented substrate that is a valuable fertiliser for crops. It allows reduction or substitu-tion of mineral fertilisers, thus saving funds. The prices of mineral fertilisers rise;

82

Table 1. Cost comparison for various heating systems (computed by C.A.R.M.E.N. according to Germany’s data as of 01 2011, including value added tax)

Initial data Unit Chopped firewood

Pellets/ granules

Wood-chips

Liquid fuel

Natural gas

Air source heat

pump

Geo-thermal

heat pump

Capacity of boiler /equipment kW 15.5 15.5 15.5 15.5 15.5 15.5 15.5

Annual demand for heat MWh/g 20 20 20 20 20 20 20 Rate of use a year (g) % 75 85 80 85 90 185 220 Consumption of energy a year MWh/g 26.7 23.5 25.0 23.5 22.2 10.8 9.1

Thermal capacity kWh/litre 9.97 kWh/m³ 10 MWh/t 4.0 4.9 4.0 Annual demand for fuel litre/g 2.361 m³/g 2.222 kWhel/g 10.811 9.091 t/a 6.7 4.8 6.3 Price of energy source/fuel €/MWh 45.0 49.0 30.0 75.2 65.0

€/litre 0.75 €/kWh 0.065 €/kWhel 0.180 0.180 €/t 180 240 120 Electricity price €/MWh 200 200 200 200 200 180 180 Investment in equipment € 9.550 14.150 20.200 9.100 8.450 11.580 20.975 Support for investment € 1.125 2.000 1.000 0 0 0 0 Costs related to equip-ment €/a 830 1.371 1.957 791 734 1.006 1.822

Costs related to consump-tion €/a 1.205 1.212 810 1.810 1.450 1.946 1.636

- including cost of fuel-energy source €/a 1.200 1.152 750 1.770 1.444 1.946 1.636

- including additional en-ergy €/a 5 60 60 40 5 0 0

Other production costs €/a 68 128 128 47 57 0 50 - including measurement of emissions €/a 8 98 98 32 42 0 0

- including cleaning of furnace and chimney €/a 60 30 30 15 15 0 0

Annual total cost, invest-ment support excluded €/a 2.103 2.711 2.895 2.648 2.241 2.952 3.509

Reduction in costs related to equipment owing to in-vestment support

€/a 86 154 77 0 0 1 0

Annual total costs, in-vestment support included €/a 2.016 2.558 2.818 2.648 2.241 2.951 3.509

Heat production cost €/MWh 101 128 141 132 112 148 175

83

4) biogas, which is purified to the quality of natural gas, can be used as a fuel for vehicles in the same way as natural gas. Electricity produced in a similar way – by burnin biogas – can be used for electrical automobiles as bioelectricity;

5) a larger reduction in CO2 emissions is achieved (in terms of grams per one kWh during the entire cycle) compared to the other renewable energy sources (wind, photovoltaics, hydro resources etc.);

6) at biogas facilities, all organic wastes polluting the environment are proc-essed into energy, which otherwise would require additional investment for their deposition;

7) labour force is more evenly employed during the entire year, besides, the regional and decentralised economy is explicitly promoted and new values are cre-ated at municipal heat supply enterprises.

Electricity is also produced at solid biomass fuelled thermal power plants in which various kinds of wood are utilised and, first of all, less useful and old wood. In this case, the use of solid biomass becomes more and more attractive, yet due to quite high prices of this fuel, it is profitable on condition that such thermal power plants are located in appropriate sites and their technologies are efficient.

By developing bioenergy regions, new innovative solutions are offered as well. The activities of bioenergy regions are extended even further: purification of biogas and its supply to a common natural gas network, use of biogas, bioethanol, and bio-diesel fuel as fuels for automobiles, production of granules from agricultural by-products, production of synthetic gas from agricultural by-products, and other inno-vative solutions.

For the purpose of stability when choosing several kinds of renewable energy (multi-combination), the renewable energy sources, which do not compete with food production and other agricultural sectors and are the cheapest ones, have to be mostly exploited. Several mutually competitive technologies for renewable energy produc-tion have to be tested in pilot projects and at demonstrative facilities, and the most economically rational technologies have to be chosen.

At so called combined power plants, electricity generation is combined among wind, solar, and bioenergy equipment. The planning bureau of the German Juwi firm in the vicinity of Wörrstadt (Rheinland-Pfalz) computed that the cost of electricity produced in such a way is 14 cent/kWh, including 9 cent/kWh for wind energy, 20 cent/kWh for biogas energy, and 28 cent/kWh for photovoltaic energy generated by equipment located in an open field.

Since the cost of producing photovoltaic electricity will decrease under 20 cent/kWh in 3–4 years and the efficiency of electricity generated from biogas will keep increasing, according to the firm’s assessment, the cost of electricity generated in a combined way will be within 11–12 cents per kilowatt hour. In this case, the price of electricity produced by this large enterprise at its regional combined power plants will become more attractive/profitable than the price of electricity purchased from the common electrical energy network.

The Juwi firm is going to implement this project. Its combination consists of five wind turbines with a total capacity of 10 megawatts (MW), one open field

84

photovoltaic facility with a capacity of 5.6 MW that already exists in the vicinity of the firm’s location and biogas facility (Energie ..., 2010).

The Renewable Energy Agency of Schleswig-Holstein presented a project for establishing an energy community in the municipality of Sankt Michaelisdonn. Four times more electricity is generated at 14 wind energy facilities as well as a biogas fa-cility and photovoltaic facilities of the municipality than its 3650 residents consume it. Besides, the municipality envisages producing its own energy, including thermal energy and biofuel, in a complex way over the future 30 years. Already in 2011, the municipality of Sankt Michaelisdonn will buy a power line network from the network company E.ON Hanse and take over its operation. The goal of this activity is to offer a stable and just price of electricity to residents in a long term and to ensure sustain-able supply of electrical energy from renewable sources.

The Competency Centre for Decentralised Energy Technologies (Kompetenz-netzwerks Dezentrale Energietechnologien) together with the University of Kassel did a research on regional 100% self-sufficiency of renewable energy (Entwicklungs-perspektiven..., 2009). It was stated that already now approximately 90 regions of Germany are 100% self-sufficient of renewable energy, including 34 rural districts and 56 communities. It accounts for approximately 10% of the country’s territory.

Conclusions

1. The analysis showed that over the recent decade bioenergy regions become popular in several countries, first of all, in Germany and Austria.

2. Under the present conditions in Latvia, the promotion of formation of bio-energy villages, civil parishes, and municipalities is economically justified, as the re-newable energy sources are quite multiform and are not sufficiently exploited.

3. Based on a provisional study and support of a local government, it is useful to establish 1–2 bioenergy model objects (bioenergy village or civil parish). The methodological basis and results obtained could serve as a motivation for the further development of bioenergy regions in Latvia.

4. In any particular situation after completing an economic assessment, vari-ous kinds of sources could be combined for the production of thermal energy and electricity by increasing local self-sufficiency of energy. For thermal energy produc-tion, it is possible to rationally exploit the local wood resources and also the heat generated during the production process of electrical energy if biogas facilities emerge.

Literature 1. Centrales Agrar-Rohstoff-Marketing- und Entwicklungs-Netzwerk e.V. C.A.R.M.E.N.

Kostenvergleich verschiedener Heizungsysteme. – http://carmen-ev.de/dt/hintergrund/ publikatio-nen/Kostvgl6.pdf [2011].

2. Hajkova, Z., Rätz, D. usw. (2010). 25 Bioenergie-Regionen im Porträt. – Bundesminis-terium für Ernährung, Landwirtschaft und Verbraucherschutz.

3. Kalniņš, A. (2009). Biogāzes ražošanas saimnieciskie un vides ieguvumi. – Rīga. 4. Kombikraftwerk produziert Strom für 14 cent // Energie magazin. Nr. 2, 2010.

85

5. Kompetenznetzwerk Dezentrale Energietechnologien, deENet. Entwicklungsperspekti-ven für nachhaltige 100% Erneuerbare-Energie-Regionen. Kassel. – http://100-ee.de/fileadmin/Redation/Downloads/Schriftenreihe/Arbeitsmaterialien_ 100EE_Nr1_web.pdf [2009].

6. News 25. Bioenergie-Regionen aktuell. Ausgabe Nr. 01/2010, 02/2010, 03/2010, 01/2011. – FNR.

7. Regionale Energiekonzepte mit der Landwirtschaft. Positionspapier (2010). – KTBL. 8. Ruppert, H., Schmuck, P. (2008). Wege zum Bioenergiedorf. Leitfaden für eine ei-

genständige Wärme- und Stromversorgung auf Basis von Biomasse im ländlichen Raum. – FNR.

BIOENERGIJOS REGIONINIS VYSTYMASIS

Arnis Kalniņš

Latvijos žemės ūkio universitetas

Straipsnio tikslas – nustatyti galimybes gaminti energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) naudojant biomasę, gautą žemės ir miškų ūkyje, ir plėtoti bioenergijos (vėjo, vandens, saulės) kaimo regionus ir mažąsias teritorijas. Siekiant šio tikslo, suformuluoti tyrimo uždaviniai: 1) ast-kleisti galimybes naudoti AEI Latvijoje; 2) apibrėžti situacijas, kuriose galima padidinti energijos gamybą iš AEI.

Naudoti mokslinės analizės ir monografinės sintezės metodai leido atskleisti Vokietijos ir Austrijos bioenergijos gamybos patirtį plėtojant bioenergijos kaimus ir regionus, kurių pavyzdžiu pradėti tyrimai Latvijoje. Tyrimo rezultatai rodo, kad Latvijoje racionalu naudoti elektros gamybai tam tikrus atsinaujinančius energijos išteklius, tokius kaip medieną ir biodujas.

Raktiniai žodžiai: bioenergijos regionas, bioenergijos kaimas, atsinaujinantys energijos iš-tekliai.

JEL kodai: Q420, Q470, R110.

86

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

THE ROLE OF RENEWABLE ENERGY SOURCES

IN ELECTRICITY PRODUCTION

Arnis Kalniņš Latvia University of Agriculture

The production of electricity from renewable energy sources becomes more and more popu-

lar. The present research analyses the cost of a kilowatt hour produced from various renewable en-ergy sources as well as compares it to the cost of electricity produced from fossil resources. Future changes in these costs were analysed in relation to using more efficient technologies in electricity production.

Key words: renewable electricity, hydro energy, wind energy, biogas, photovoltaics. JEL codes: Q420, Q470, Q480.

Introduction

Electrical energy plays a primary role in our everyday life and in any national

economy. Although the dominant role in producing electricity is presently, and in a medium term, played by fossil energy sources (natural gas, nuclear energy, coal), more attention is paid to generating electricity from renewable sources in several countries, thus considering the sustainable supply of energy resources and taking care of the environment.

In Latvia, too, the costs of producing or purchasing electricity, the sufficiency of installed capacity of electrical power, and environmental issues have to be ana-lysed in a complex way. The electricity produced by the Daugava hydro power plants together with the Rīga thermal power plants (TPP 1 and TPP 2) of JSC “Latvenergo”, in which natural gas. Yet part of electricity has to be purchased.

Research methodology To assess the role of several energy sources in producing renewable electricity,

cost of a kilowatt hour of electrical energy was selected as a criterion, taking into consideration the reduction in carbon dioxide emissions achieved. At the same time, forecasts on the possible changes in the cost of a kWh owing to introducing more ef-ficient technologies and innovations were analysed.

Not only extensive research on possibilities of producing renewable electricity was conducted in many countries, but also a long practical experience is gained in producing such energy. In Latvia, too, research on several energy sources – wind, biogas, and other sources for electricity production – was done (Atjaunojamo energo-resursu ..., 2009; Zariņš, 2011). Yet fewer researches on the comparable costs of re-newable electricity and the competitiveness of electricity produced from fossil energy sources are available.

87

Results As regards the strategy in renewable energy production, attention has to be

paid to several conditions that could minimise production costs and tariffs of electric-ity.

First, it is important to make the production cost of renewable energy more competitive compared to environmentally friendly conventional production of elec-tricity and not to significantly increase the electricity tariffs while fossil energy sources are available.

Second, extended power transmission networks of appropriate voltage have to be built to transmit electricity, for instance, from wind power plants located on the seashore and in the sea to electricity consumption sites.

Third, there is an acute need for electrical energy accumulation capacities and new accumulation technologies without which it is not possible to integrate renew-able electricity, the production of which significantly depends on weather conditions, into a common power supply network.

Several kinds of renewable energy sources used for electricity production have to be assessed according to their costs and positive impacts on the environment and climate change. Such indicators as cost of a kilowatt hour of renewable energy and CO2 equivalent emissions (gram/kWh) with analogous indicators for electricity that is produced from various renewable and fossil energy sources (natural gas, coal, oils shale etc.) can be used. At the same time, expected changes in technology and inno-vation and a decrease in prices of equipment used for electricity production from re-newable sources, which reduces costs and increases competitiveness compared to fossil energy sources, have to be taken into account.

Presently scarce data on costs of electricity produced from several kinds of en-ergy sources are available. Therefore, an insight will be given into the costs of elec-tricity produced from various energy sources and into the emissions from a research done by the German Institute of Applied Ecology, which was published in 2007 (Ta-ble 1) and is used today for general guidance.

If analysing the costs of electricity, one can see that the cost of renewable elec-tricity is higher than the cost of electricity produced from fossil energy sources, ex-cept the electricity produced at large hydro power plants. The costs of several kinds of energy resources have to be adjusted. The cost of electricity produced at nuclear power plants has to be raised due to expenditures on recycling nuclear fuel, deposit-ing nuclear waste, and raising safety standards. A large role is played by the society’s attitude to this type of energy. Yet the use of coal requires taking into account the cost of cinder deposition that is not included in this computation. If liquefied natural gas (LNG) is used instead of natural gas, the high costs of LNG transportation and degasification infrastructure as well as safety measures have to be added.

To obtain total cost for producing a kilowatt hour of electricity, the impact of respective energy source on the environment has to be additionally taken into ac-count. The largest emissions in electricity production are generated by fossil energy sources, especially coal (CO2 equivalent is from 600 to 1200 grams per kilowatt hour of electricity). A negative amount of emissions emerges in the computation on a bio-

88

gas cogeneration power plant (CPP) because an amount of thermal energy generated in combined production of electricity and useful heat is greater than a total GHG emission of CPP (it replaces fossil fuel for heat generation), as CO2-neutral biogas is utilised.

Table 1. Costs of electricity produced from fossil and renewable sources and

greenhouse gas emissions Emissions, gram/kWhel ¹

Types of power plants Electricity cost, eurocent/kWh

(from ...to) CO2

equivalent CO2

Nuclear power plant 4.5–5.5 32 31 Natural gas power plant Natural gas cogeneration power plant

4.0–5.0 3.5–4.5

428 148

398 116

Brown coal power plant Brown coal cogeneration power plant

4.0–5.0 2.5–3.5

1153 729

1142 703

Coal power plant Coal cogeneration power plant

4.0–5.0 2.5–3.5

949 622

897 508

Hydro power plant (medium HPP ... small HPP) 5–10 40 39

Wind power plant (on dry land) Wind power plant (in the sea)

8–9 6–8

24 23

23 22

Photovoltaics (multicrystalline module) Photovoltaics (solar electricity imports from Spain)

30–50 9–12

101 27

89 25

Biogas cogeneration power plant 6–8 - 409 - 414 Source: /Öko-Institut. Treibhausgasemissionen und Vermeidungskosten der nuklearen, fossilen

und erneuerbaren Strombereitstellung. Darmstadt, 2007. 7, 13.lpp./ ¹ CO2 – equivalent: CO2 + 21 · CH4 + 310 · N2O; including impacts of all previous technological processes (production of raw materials, construction and equipment); second option – only CO2.

Finnish scientists have also analysed costs and emissions of electricity gener-ated from various energy sources (Table 2). Similar correlations were observed in their analysis. Wind energy gets cheaper compared to electricity generated from coal and natural gas if environmental standards are taken into account. The cost of elec-tricity produced by burning wood is also insufficiently attractive. No fuels costs exist for hydro energy (rivers, seas, and oceans), wind energy, and solar radiation.

The cost computation confirms that electricity generated at large hydro power plants and nuclear power plants has the lowest cost. A large hydro power plant is very competitive, and its efficiency is very high. It can transform 75–90% of water flow energy into electricity. No CO2 emissions are produced by using hydro power. Of course, building large HPPs requires a lot of capital, but they can be exploited for up to 100 years.

The cost of a kilowatt hour of electricity will be one of the lowest, as the “fuel” used in energy production does not get costlier compared to natural gas and coal. Ac-cording to Table 1, one can see that the cost of electricity produced at medium and small HPPs ranges within 5-10 cents per kilowatt hour (3.5–7.0 santim/kWh) and CO2 emissions amount to 39 grams per kilowatt hour of electricity. The cost of elec-

89

tricity at large hydro power plants could be approximately 2.5–3.5 santim/kWh. Since large part of electricity produced by all the Daugave HPPs is exported during spring floods, it makes us believe that the cost of this electricity is much below the above-mentioned rate. Sometimes the press informs that the cost of a kilowatt hour ranges within 0.6–0.8 santim, yet presently there are no such official data. It is a profitable rate even if compared to electricity generated from fossil energy sources (natural gas etc.).

Table 2. Comparison of various energy sources used in electricity production

without and with GHG emissions in Finland, EUR/MWh Type of cost Nuclear

energy Natural

gas Coal Peat Wood Wind

1. Investment 20,0 6,2 11,5 13,3 23,9 41,9 2. Production cost and technical maintenance 10,0 5,0 8,0 8,0 9,0 11,0

3. Fuel 5,0 40,0 26,2 22,3 40,6 0,0 4. Cost (1+2+3) 35,0 51,2 45,7 43,6 73,6 52,9 5. Emission trade (23 EUR/t CO2)

- 8,0 18,6 21,9 - -

6. Total (4+5) 35,0 59,2 64,4 65,5 73,6 52,9 Specific investment per unit of power, EUR/kW

2750 (at 1500

MW)

700 (at 400 MW)

1300 (at 500 MW)

1500 (at 150 MW)

2700 (at 30 MW)

1300 (at 3 MW)

Source: /Risto Tarjanne, Aija Kivistö. Comparison of electricity generation costs. Lappeenranta University of Technology. Research report EN A-56. 2008, 6,10. lpp.)

In Latvia, according to CSB data, on average 2846 million kilowatt hours of

electrical energy was annually generated at its hydro power plants in 2006–2008. It accounted for 57.3% of the total amount of electrical energy produced in Latvia. In 2009, the hydro power plants produced 62.2% of the total amount of electrical energy produced in the country.

Yet a possibility to include the hydro energy potential of the Daugava River into renewable electricity production has to be considered. According to Mgr.ing. K. Siļķe, Latvia’s three large hydro power plants (capacity of each: the Ķegums HPP – 261 MW, the Pļaviņas HPP – 868 MW, and the Rīga HPP – 402 MW) could poten-tially generate on average 3.1 billion kWh of energy a year, which could be supple-mented with the unused potential of hydro energy of Daugava totalling 1.28 billion kilowatt hours a year (Siļķe, 2009). The unused potential could cover approximately 40% of the country’s import/export gap of electricity (according to CSB data, on av-erage, electricity imports exceeded its exports by 2.4 billion kWh a year in the period 2007–2009).

The unused potential of renewable energy could be exploited, for instance, by building new hydro power plants located by Daugavpils and Jēkabpils. Broken ice, too, moving from Russia and Belarus would be split into several sections, and there would be no need for large funds (also investments) to prevent floods; the water flow on the Daugava River would be adjusted. The more water reservoirs are available, the more electricity can be generated. Any new HPP could be also used as a bridge

90

across the Daugava River, which improves auto and railway traffic by redirecting transit transport away from towns; in total, it would lead to a substantial economy of funds.

Latvia also has other renewable energy sources for electricity production. They are: wind energy, solid biomass, biogas, and photovoltaic energy. Yet they are not cheap and sufficiently competitive compared to traditional types of electricity pro-duction, even if the ecological standards are taken into account.

Wind energy became quite popular in several countries in the world over the recent 10–15 years. A wind energy research and development plan for Europe for the next 10 years was accepted in Madrid in June 2010. One of the most significant ob-jectives of it is to make wind the most competitive type of energy until the year 2020. According to the plan, wind could provide 20% of Europe’s electricity in the year 2020, 33% – in the year 2030, and even 50% by the year 2050.

In the beginning of 2010 in Latvia, the total capacity of wind power plants was 29 MW, and they generated an electrical energy of 50 MWh in 2009. It accounts for only 1.8% of the total capacity and 1.4% of the total electrical energy provided by the entire sector of renewable electricity. Specialists view this potential of Latvia quite differently. Dr.sc.ing. P.Barons, assesses the potential of wind energy in Latvia at 600 MW (1300 GWh) on dry land and 1200 MW (3000 GWh) in the sea, which could be gained in a period of 20-40 years, thus covering up to 25% of the country’s electricity needs (Barons, 2009).

In Austria, the purchase price of wind energy electricity was raised to 9.7 cents per kilowatt hour (6.79 santim/kWh) to install wind generators at the most suitable sites as soon as possible. The production of wind energy electricity is regarded as profitable if its price is set at 10 cent/kWh, which includes also a cost of balancing of up to 1 cent/kWh (Expertise der ..., 2009).

A lower electricity cost is obtained at wind power plants located in a seashore area on both sides of the coastline. Locating wind power plants in the sea is a priority in Germany. It is envisaged to increase the present capacity of wind power plants lo-cated in the sea from 12000 MW to 25000 MW by the year 2030. It is estimated that a typical cost of electricity generated by wind turbines located in the sea ranges within 5–7 santim/kWh.

Undoubtedly, the use of solid biofuels at cogeneration power plants (electricity + useful heat) is important. Latvia has a large experience in using solid biomass in heat production, but a smaller experience is gained in combined production of elec-tricity and heat. The experiences gained also in other countries are important to de-velop the further support for the use of solid biomass in energy production.

The president of the European Biomass Association, Austrian specialist in ag-riculture and energy, Dr.Heinz Kopetz concludes that electricity generated from wood biomass will be less important than that produced at solar, wind, and hydro power plants (Kopecs, 2009). Solid biomass (wood) power plants, in which electric-ity is generated in cogeneration cycle, do not utilise the by-product of generation, i.e. heat, and their efficiency fluctuates around 30%. In electricity production using wood, approximately 70–75% of energy converts into heat. Output of electricity is small and output of heat is large.

91

There are certain advantages to using peat (Table 2), but it is not somehow re-garded as a renewable energy resource. In the 1980s in Latvia, 1.1 million t of peat was extracted for energy purposes. The deposits of peat used for industrial energy production is estimated at 230 million tons (5% of all peat resources), which can gen-erate 663 million MWh of energy. These resources are sufficient for several centu-ries. Swamps keep forming and developing, the deposit of peat increases very slowly. In 2008 in Finland, 6.7% of its total electrical energy was produced at its peat-fuelled power plants.

There is a certain possibility to generate electricity also from biogas that can be produced from organic waste, various by-products of the food industry, or energy crops (grasses, maize, and others). Besides, biogas can have several uses – both for combined production of electricity and thermal energy and as a fuel for automobiles and it is supplied to the common network of natural gas pipelines. Supply of electric-ity generated from biogas facilities is constant all year and day long, which does not require electricity purchasers to install an additional capacity to ensure constant elec-tricity supply when electricity cannot be generated and supplied due to objective rea-sons (for instance, wind power plants when there is no wind).

According to quite optimistic assumptions, the available substrates in Latvia could provide up to 800 million cubic meters of biogas annually over the next 20 years. It allows generation of approximately 1.7 billion kilowatt hours of electricity and approximately 3 billion kWh of thermal energy. Self-consumption of energy (for the technological process) would account for approximately 5% of electricity and 30% of thermal energy generated. To produce such an amount of electrical energy, an electrical capacity of 220 MW has to be installed.

After constructing the first biogas facility in Latvia on the LLU training and re-search farm Vecauce in 2008 in which biogas is produced from agricultural sub-strates, no sufficient experience and economic information are obtained. According to the latest data provided by the Food, Agriculture and Consumer Protection Ministry of Germany (Biogas-Messprogramm ... 2009), the cost of electricity generated from biogas on average is 11.20 santim/kWh; including the minimum cost of 7.00 san-tim/kWh and the maximum of 21.70 santim/kWh.

According to our estimates, at a biogas facility with an electrical capacity of 500 kW, in which no cheap liquid manure of livestock is utilised, the cost of one kilowatt hour of electricity could reach around 10–12 santim/kWh, but if liquid ma-nure accounts for more than 30% of total biomass, the cost is around 9–10 san-tim/kWh on condition that thermal energy produced is used for economic activity or sold. And the compliance with the ecological standard has to be mentioned as well.

In the future, electricity production from solar radiation at photovoltaic (PV) facilities will increase. The experience of several countries with similar solar radia-tion confirms it. However, it is costlier. Irrespective of it, this segment develops. The cost of photovoltaic electricity declines at the highest rate compared to other renew-able energy sources. The German Solar Industry Association believes that the cost of electrical energy generated by solar roof panels will be equal to the electricity price paid by consumers presently already in four years. It is justified by technological progress, a large potential for technological enhancements, and a fast expansion of

92

the market of PV elements/panels. The wholesale price of solar electrical panels sub-stantially declines.

Over the recent a couple of years, various authors estimate the present cost of solar electricity in Central Europe at around 40 cent/kWh. According to the PV Roadmap 2009, the cost of producing electricity by means of PV panels will be around 23 cent/kWh by 2016 and 20 cent/kWh by 2020.

Under Latvian conditions where solar intensity is lower, a certain amount of solar electricity can be produced owing to various government support schemes. The duration of solar radiation in the central part of Zemgale and on the seashore in Kur-zeme reaches 1900 hours a year. The most important aspect is – in which year or pe-riod of years the cost and purchase price of electricity generated by solar roof panels of households will reach parity with the price paid to traditional energy producers.

Conclusions

1. If developing electricity production from renewable energy sources, the

most economically efficient possibilities, which are assessed for the cost of a kilowatt hour and the economy of carbon dioxide, have to be chosen.

2. The hydro energy resources have to be mostly used, enabling the large power plants to generate electrical energy at the lowest cost that is competitive with the cost of electricity produced from fossil energy sources. The unused potential of the Daugava River (approximately 1.2–1.3 billion kWh a year) can cover around 40% of the country’s import/export gap of electricity.

3. There are good conditions for exploiting wind energy, which has to be done jointly with the baseload electricity production from natural gas as the most environ-mentally friendly and sustainable source of fossil energy, and at the same time the production of electricity and heat from biogas has to be developed.

4. With more efficient technologies being available, the compositeness of electricity produced from solid biomass (wood etc.) can increase. There are signifi-cant unused possibilities for electricity and heat production from peat in Latvia.

5. Under certain conditions, electricity production from photovoltaic energy can become economically efficient due to a decrease in the price of equipment and owing to using innovative technologies.

Literature 1. Atjaunojamo energoresursu potenciāls Latvijā. Autoru kolektīvs. (2009). Būvniecības,

enerģētikas un mājokļu aģentūra. 2. Biogas-Messprogramm II. 61 Biogasanlagen im Vergleich. (2009). – Bundesministe-

rium für Ernährung, Landwirtschaft und Verbraucherschutz. 3. Expertise der IG Windkraft zur Ermittlung der Gestehungskosten für kosteneffiziente

Windenergieanlagen. – http://windatlas.at/downloads/AW_WP4_20100122_04_Expertise%201GW _Hentsch.pdf [04.11.2009.].

4. Faustzahlen für Landwirtschaft. (2009). – Darmstadt. 5. Kalniņš, A. (2010). Par atjaunojamās elektroenerģijas ražošanas izmaksām un tās kon-

kurētspēju // Enerģija un pasaule. Nr. 4.

93

6. Kopecs, H. (2009). Par koksnes biomasu, Austrijas enerģētiku un Latvijas perspektīvām // Enerģija un pasaule. Nr. 3.

7. Latvijas enerģētika skaitļos. (2008). Būvniecības, enerģētikas un mājokļu valsts aģentūra.

8. Öko-Institut. Treibhausgasemissionen und Vermeidungskosten der nuklearen, fossilen und erneuerbaren Strombereitstellung. (2007). – Darmstadt.

9. Tarjanne, R., Kivistö, A. Comparison of electricity generation costs. (2008). – Lappeen-ranta University of Technology. Research report EN A-56.

10. Zariņš, I. (2011). Enerģētika – politiķu jājamzirdziņš bez īpašas izpratnes par realitāti // Enerģija un pasaule. Nr. 1.

ELEKTROS GAMYBAI BŪTINI ATSINAUJINANTYS ENERGIJOS ŠALTINIAI

Arnis Kalniņš Latvijos žemės ūkio universitetas

Santrauka

Straipsnio tikslas – nustatyti ir palyginti elektros energijos, gaunamos iš AEI ir mineralinių

iškasenų, gamybos sąnaudas. Siekiant šio tikslo straipsnio autorius suformulavo uždavinius: 1) api-būdinti diegiamas inovacijas elektros gamyboje iš AEI; 2) įvertinti kelių elektros energijos rūšių gamybos sąnaudas; 3) atskleisti galimybes konkuruoti diegiant elektros energijos gamybos techno-logijas Latvijoje. Naudoti mokslinės analizės ir sintezės metodai, kurių pagalba atlikta elektros energijos, gaunamos iš AEI, rinkos analizė ir elektros energijos gamybos ekonominis vertinimas.

Raktiniai žodžiai: hidro energija, vėjo energija, biodujos, saulės energija. JEL kodai: Q420, Q470, Q480.

94

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

ŽEMĖS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO LIETUVOS ŪKININKŲ

ŪKIUOSE VERTINIMAS

Zenonas Kazakevičius Lietuvos žemės ūkio universitetas

Žemė yra pati svarbiausia gamybos priemonė žemės ūkyje. Optimaliau naudojant žemės iš-

teklius, didėja bendrasis visuomeninis produktas, nacionalinės ir ūkininko pajamos, žemės naudo-jimo ekonominis efektyvumas. Straipsnyje išnagrinėti ir įvertinti žemės išteklių naudojimo rezulta-tai ir efektyvumas Lietuvos ūkininkų ūkiuose 2003–2010 metais.

Raktiniai žodžiai: ūkininko ūkis, žemės ištekliai, privati ūkininko ūkio žemė, žemės ūkio naudmenų naudojimo ekonominis efektyvumo vertinimas.

JEL kodai: Q15, Q24, R14, C15, C26, C67, C81. Įvadas Tyrimo aktualumas. Žmogui žemė yra gyvenamoji vieta, pagrindinė gamybos

priemonė žemės ir miškų ūkio produkcijai išauginti, žaliavų šaltinis pramonei, terito-rija ūkinei veiklai.

Racionaliai naudojant žemės išteklius didėja bendrasis visuomeninis produktas, nacionalinės ir ūkininko pajamos. Geriau naudojant žemės išteklius, didėja ir visų gamybinių išteklių ekonominis efektyvumas.

Žemės ūkio naudmenų naudojimas ūkininkų ūkiuose kasmet gerėja. Didėja šių ūkių valdomas žemės ūkio naudmenų plotas, vidutinis ūkininko ūkio dydis, gerėja žemės išteklių naudojimas, didėja žemės ūkio naudmenų išartumas, tobulinama že-mės ūkio augalų pasėlių struktūra, intensyvinama gamyba.

Problema – žemės ūkio naudmenų naudojimas, gamybos intensyvumo lygis ir jo augimo tempai ūkininkų ūkiuose šiuo metu dar mažesni nei žemės ūkio bendrovė-se.

Tyrimo objektas – Lietuvos ūkininkų ūkių žemės ištekliai ir jų naudojimo faktoriniai rodikliai bei ekonominiai rezultatai.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti ir įvertinti žemės išteklių naudojimo rezultatus ir efektyvumą Lietuvos ūkininkų ūkiuose.

Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: • įvertinti ūkininkų ūkiuose valdomą žemės išteklių plotą, sudėtį ir struktūrą; • įvertinti žemės išteklių naudojimo faktinius ir ekonominio efektyvumo ro-

diklius ir juos palyginti su žemės ūkio bendrovių rezultatais; • atskleisti žemės išteklių naudojimo ūkininkų ūkiuose gerinimo kryptis. Tyrimo metodai: nurodytam tikslui įgyvendinti naudoti mokslinės literatūros

bei teisinių dokumentų analizė ir sintezė, faktorinių ir ekonominių rodiklių analizė, monografinis, indukcinis bei dedukcinis metodai.

95

Tyrimas atliktas naudojantis Statistikos departamento, Nacionalinės žemės tar-nybos, Lietuvos žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro bei respondentinių ūkių (įmonių) 2003–2009 metų duomenimis.

Tyrimo rezultatai Žemė su visais savo turtais yra žmonijos egzistavimo pagrindas. Žemė yra ne-

kilnojamasis turtas, pagrindinė gamybos priemonė žemės ir miškų ūkyje, ir teritorija kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamosioms vietovėms bei infrastruktūros sistemos elementams išdėstyti. Žemė - tai kiekvienos valstybės nacionalinio turto svarbiausia sudėtinė dalis, sudaranti pagrindą materialinei gamybai plėtoti. Žemė žemės ūkyje – tai pati svarbiausia gamybos priemonė, nuo kitų gamybos priemonių besiskirianti tuo, kad ji yra nepakeičiama kitomis gamybos priemonėmis, nekilnojama ir tinkamai nau-dojama ne tik nenusidėvi, bet ir gerėja jos kokybė. Be to, jos ištekliai yra riboti ir naudojami žemės plotai žemės ūkio produktų gamyboje kasmet mažėja.

Lyginant su kitomis gamybos priemonėmis, įvairių gamybos priemonių vietą erdvėje galima pakeisti, tačiau žemė (dirvožemis) gali būti naudojama tik ten, kur ji yra susiformavusi. Todėl žemės ūkio produktų gamintojai turi prisitaikyti prie konkrečios vietovės žemės kokybės ir klimato sąlygų. Tai lemia žemės ūkio produktų gamybos pasirinkimą ir ūkio specializacijos specifiką. Kadangi žemės ištekliai gamtoje yra ribo-ti, todėl norint gauti daugiau produktų didėjančiam žmonių skaičiaus poreikiams ten-kinti, žemės ūkio produktų gamyba turi būti intensyvinama (Treinys, 1982).

Ypatinga žemės reikšmė augalininkystės ir gyvulininkystės produktų gamybo-je. Norint užtikrinti sėkmingą augalininkystės produktų gamybos plėtotę, reikia tau-soti ir racionaliai naudoti dirvožemio derlingumo potencialą, nuolat tobulinti žemės ūkio augalų pasėlių struktūrą, gerinti augalininkystės produktų gamybos tikslams skirtų žemių kokybę. Augalininkystės produktai būtini ne tik žmogaus mitybai, pra-monei, bet ir gyvulininkystės vystymui. Augalininkystėje pagaminti pašarai – gyvuli-ninkystės pagrindas. Be žemės išteklių praktiškai neįmanoma visų žemės ūkio ir maisto produktų gamyba, išskyrus dabartinių technologijų dėka – šiltnaminių daržo-vių, gėlių ir grybų auginimas (Andrijauskienė, 1995).

Atskirų žemės sklypų kokybė nevienoda: skyrus vienodai darbo ir lėšų, gau-nami skirtingi rezultatai. Tai sukelia naudotojams problemų parenkant ūkio gamybinę kryptį, žemės ūkio augalų pasėlių struktūrą, o valstybei - ieškant būdų kaip palaikyti žemės ūkio produktų gamintojų pajamas mažiau našių žemių plotuose.

Žemės kokybė nustatoma atliekant jos savybių palyginamąjį įvertinimą, t. y. suži-nant jos našumą. Jis būdingas paviršiniam žemės derlingajam sluoksniui – dirvožemiui. Žemės, tiksliau – dirvožemio, našumas yra sugebėjimas aprūpinti žemės ūkio augalus maisto medžiagomis ir vandeniu per visą augalų vegetacijos laikotarpį. Žemės našumas priklauso ne tik nuo viso komplekso gamtinių sąlygų, bet ir nuo įvairių gamybinių veiksnių. Žmogus, parinkdamas racionalias pasėlių struktūras ir sėjomainas, veikdamas paviršinį žemės sluoksnį įvairiomis agrotechnikos priemonėmis ir medžiagomis, gerina jos natūralųjį derlingumą ir užaugina didesnius žemės ūkio augalų derlius.

Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro bendrą valstybės žemės fondą. Pagal teritorijos gamtinius ypatumus, tradicinę

96

žmonių veiklą žemė Lietuvoje skirstoma į 6 žemių kategorijas, iš kurių svarbiausia yra žemės ūkio paskirties žemė. Ji sudaro didžiausią respublikos žemės fondo dalį (60,6 proc.). Per analizuojamus 2003–2009 metus žemės ūkio paskirties žemės plotas šalyje mažėjo. 2009 m., palyginti su 2003 m. jis sumažėjo 5,2 tūkst. ha, dalį šių že-mių apsodinus mišku, padidinus konservacinės ir kitos paskirties žemių plotus. Di-džiausią žemės ūkio paskirties žemės dalį sudaro žemės ūkio naudmenos (85,0 proc.), kurios yra tiesiogiai naudojamos žemės ūkio produktų gamyboje. Savo ruožtu žemės ūkio naudmenos pagal naudojimo pobūdį susideda iš atskirų naudmenų, iš kurių svarbiausia yra ariamoji žemė. 2009 m. ariamosios žemės plotas, palyginus su 2003 m., padidėjo 4,6 tūkst. ha ir sudarė 2879,4 ha (Lietuvos..., 2010).

1 lentelė. Žemės ūkio paskirties žemės sudėtis 2003–2009 m sausio 1 d.

tūkst. ha (Lietuvos Respublikos žemės fondas, 2003–2009)

Žemės naudotojai 2003 m. 2007 m. 2009 m. Pokytis lyginant

2009 m. su 2005 m., proc.

Privati žemė, iš jos: 2280,9 2 876,2 3 016,1 132,2 fizinių asmenų 2267,3 2 782,3 2 877,4 126,9

juridinių asmenų - 79,9 124,5 - sodininkų bendrijų 13,6 14,0 14,2 104,4

Valstybinė žemė, iš jos: 1679,8 1 078,2 939,3 55,9 gyventojų asmeninio ūkio 499,8 223,7 124,2 24,8

fizinių asmenų nuomojama 369,2 317,0 330,0 89,4 valstybės įmonių ir mokslo bei

mokymo įstaigų naudojama 19,6 14,9 14,7 75,0

žemės ūkio bendrovių ir kitų įmonių nuomojama

105,4 85,5 79,2 75,1

sodininkų bendrijų naudojama 8,0 7,1 6,7 83,8 nesuteikta ir neišnuomota žemė 677,8 430,0 384,5 56,7

Iš viso žemės ūkio paskirties žemės 3960,7 3954,6 3 955,5 99,9

Pastaruoju metu labiausiai pakito privačios žemės plotai. 2003 m. pradžioje privati žemė užėmė 2280,9 tūkst. ha ir sudarė 57,6 proc. šalies žemės ūkio paskirties žemės. Per analizuojamus metus (2003–2009) privačios žemės plotas išaugo 735,2 tūkst. ha ir sudarė 76,3 proc. Privačios žemės didėjimą lėmė tai, kad vykdant Lietuvos Respublikos Seimo įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, buvo atstatomos pi-liečių nuosavybės teisės į turėtą žemę, sugrąžinant ją buvusiems savininkams arba jų paveldėtojams. Vykdant Lietuvos Respublikos įstatymus „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir „Žemės reformos“ šalyje žemė buvo privatizuojama ją grąžinant savininkams buvusioje arba kitoje vie-toje neatlygintinai arba leidžiama ją pirkti iš valstybės.

Iki 2003 m. pagrindiniais šalies privačios žemės ūkio paskirties žemės naudo-tojais buvo fiziniai asmenys. 2003 m. sausio 28 d. pakeitus Lietuvos Konstitucijos 7 str. pataisą lydinčius įstatymus, nustatančius žemės įsigijimo sąlygas tiek užsienie-čiams, tiek ir šalies juridiniams asmenims, žemės ūkio bendrovės tapo lygiateisiais subjektais su fiziniais asmenimis ir pradėjo įsigyti žemę privatinės nuosavybės teise. Jeigu 2003 m. pradžioje privačios žemės naudotojais buvo tik fiziniai asmenys ir so-

97

dininkų bendrijos, tai 2005 m. privačios žemės savininkais buvo ir juridiniai asme-nys - jie valdė 16,4 tūkst. ha. 2009 m. pradžioje fizinių asmenų žemės ūkio paskirties žemės plotas palyginus su 2003 m. padidėjo 610,1 tūkst. ha ir sudarė 95,4 proc., o ju-ridinių asmenų privati žemės ūkio paskirties žemė sudarė 124,5 tūkst. ha arba 4,1 proc. šalies žemės ūkio paskirties žemės.

Žemę Lietuvoje naudoja įvairūs naudotojai. Dalis žemės savininkų žemės ne-dirba ir ją nuomoja. Pagal Statistikos departamento 2010 m. atliktą žemės ūkio sura-šymą pagrindiniais žemės ūkio paskirties žemės naudotojais yra ūkininkų ir gyvento-jų asmeniniai ūkiai. Iš 2 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad ūkininkų ir gyventojų asmeninių ūkių naudojamas žemės plotas per 2003–2010 metus išaugo 4,1 proc. ir 2010 m. šie ūkiai naudojo 2616,6 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės, o žemės ūkio bendrovės ir įmonės – tik 381,1 tūkst. ha. Per analizuojamą laikotarpį ūkininkų ūkių skaičius sumažėjo 26,6 proc., padidėjo vidutinis jo plotas nuo 8,2 ha iki 12,0 ha. Lie-tuvoje vis dar vyrauja smulkūs ūkiai ir toks ūkio dydis yra ženkliai mažesnis negu ki-tose Europos šalyse.

2 lentelė. Lietuvos ūkininkų ūkių ir žemės ūkio bendrovių skaičius ir jų valdo-mas žemės plotas 2003–2010 m. ha

(Lietuvos Respublikos žemės ūkio surašymas, 2010)

Rodikliai 2003 m 2010 m. Pokytis lyginant

2010 m. su 2003 m., proc.

Ūkininkų ir gyventojų asmeninių ūkių skaičius, tūkst. 271,5 199,4 73,4 Ūkininkų ir gyventojų asmeninių ūkių naudojamas bendras žemės plotas, tūkst. ha 2514,4 2616,6 104,1

iš jų, žemės ūkio naudmenos 2229,4 2387,6 107,1 Ūkininkų ūkių žemės ūkio naudmenų dalis bendrame šalies žemės ūkio naudmenų plote, proc. 66,2 71,0 + 4,8 punkto

Vidutinis vieno ūkininko ūkio bendras žemės plotas, ha 8,2 12,0 146,3

Žemės ūkio bendrovių ir įmonių skaičius 610 646 105,9 Žemės ūkio bendrovių ir įmonių naudojamas bendras žemės plotas, tūkst. ha 321,4 381,1 118,6

iš jų žemės ūkio naudmenos 307,9 370,2 120,2 Žemės ūkio bendrovių ir įmonių naudojamų žemės ūkio naudmenų dalis bendrame šalies žemės ūkio naudmenų plote, proc.

9,1 11,0 + 1,9 punkto

Ūkininkų ūkių skaičius Žemės ūkio surašymo ir Ūkininkų ūkių registro duo-

menimis nesutampa, nes didelė ūkininkaujančiųjų dalis dėl tam tikrų priežasčių nėra įregistravę savo ūkio Ūkininkų ūkių registre. Žemės ūkio informacijos ir kaimo ver-slo centro pateiktais duomenimis, 2010 m. sausio 1 d. Ūkininkų ūkių registre buvo įregistruota 107,0 tūkst. ūkininkų ūkių, kurie naudojo 1040,8 tūkst. ha žemės ūkio pa-skirties žemės, vidutinis vieno ūkininko ūkio dydis buvo 9,7 ha žemės ūkio naudme-nų. 2010 metais, lyginant su 2003-aisiais, registruotų ūkininkų ūkių skaičius išaugo 2,7 karto. Kaip matyti? iš 3 lentelės duomenų, didžiausią ūkininkų ūkių dalį sudaro nedideli, iki 10 ha, žemės ūkio naudmenų valdantys ūkininkų ūkiai ir jų skaičius

98

kasmet auga. Šie ūkiai 2010 m. pradžioje sudarė daugiau nei pusę (61,4 proc.) bendro registruotų ūkininkų ūkių skaičiaus. Vidutinio dydžio ūkininkų ūkiai, turintys 10–50 ha žemės ūkio naudmenų, sudarė apie 32 proc., o dideli ūkiai, turintys daugiau kaip 50 ha – tik 7,0 proc. bendro ūkininkų ūkių įregistruotų Ūkininkų registre skai-čiaus.

3 lentelė. Ūkininkų ūkių, įregistruotų Ūkininkų ūkių registre, pasiskirstymas

pagal naudojamą žemės ūkio naudmenų plotą 2003–2010 m. pradžioje (Lietuvos Respublikos žemės fondas, 2003–2010)

2003.01.01 2007.01.01 2010.01.01 Ūkių dydis, ha ūkių

skaičius struktūra

proc. ūkių

skaičius struktūra

proc. ūkių

skaičius struktūra

proc. <1 236 0,6 3180 3,4 6253 5,8 1–3 3688 9,4 14451 15,3 20770 19,3 3–10 13777 35,1 36126 38,2 38645 36,0 10–20 10782 27,6 21049 22,3 20322 18,9 20–30 4476 11,4 7526 8,0 7254 6,8 30–50 3065 7,8 5641 6,0 6234 5,8 50–80 1573 4,0 2981 3,1 3533 3,3 80–100 599 1,5 909 1,0 1044 1,0 100–150 556 1,4 1162 1,2 1456 1,4 150–200 200 0,5 459 0,5 624 0,6 200–300 146 0,4 491 0,5 566 0,5 300–500 93 0,2 314 0,3 400 0,4

>500 58 0,1 163 0,2 207 0,2 Ūkininkų ūkiai plėtoja žemės ūkio veiklą ne tik nuosavybės teise priklausan-

čioje žemėje, bet ir išnuomotoje. 2003 m. vidutinė respondentinių ūkininkų ūkių val-domos žemės struktūra buvo: a) nuosavybės teise priklausanti žemė – 57,1 proc.; b) išsinuomota iš fizinių asmenų ir valstybės – 42,9 proc., o 2009 m. – atitinkamai 60,5 ir 39,5 proc.

Didžiausią žemės ūkio naudmenų dalį ūkininkų ūkiuose sudaro ariamoji žemė. Tai našiausia žemės ūkio naudmenų rūšis. Tačiau ūkininkų ūkiuose ši žemės ūkio naudmenų rūšis panaudojama blogiau nei žemės ūkio bendrovėse. Remiantis Lietu-vos Respublikos visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis ūkininkų ūkiuose ariamoji žemė žemės ūkio naudmenų struktūroje 2003 m. užėmė 55,7 proc., o 2010 m. – 74,7 proc., o žemės ūkio bendrovėse – atitinkamai 91,3 ir 92,5 proc. Kaip matyti iš 4 lentelėje pateiktų duomenų, nors žemės ūkio naudmenų naudojimas ūki-ninkų ūkiuose gerėja – per analizuojamą laikotarpį ariamosios žemės plotas padidėjo 45 proc., o pievų ir ganyklų plotas sumažėjo net 49 proc. Vis dėlto pievų ir ganyklų dalis ūkininkų ūkiuose yra žymiai didesnė nei žemės ūkio bendrovėse. Jeigu ūkininkų ūkiuose pievos ir ganyklos žemės ūkio naudmenų struktūroje sudaro 24,5–43,4 proc., tai žemės ūkio bendrovėse – tik 6,8–7,7 proc.

99

4 lentelė. Žemės ūkio naudmenų sudėtis ir struktūra Lietuvos ūkininkų ūkiuose ir žemės ūkio bendrovėse 2003 ir 2010 metais

(Lietuvos Respublikos žemės ūkio surašymas, 2010) Ūkininkų ūkiai Žemės ūkio bendrovės

2003 m. 2010 m. 2003 m. 2010 m. Žemės naudmenos tūkst. ha proc. tūkst.

ha proc. tūkst. ha proc. tūkst.

ha proc.

Žemės ūkio naudmenos 2188,3 100,0 2368,5 100,0 302,7 100,0 367,9 100,0 iš jų: ariamoji žemė 1219,3 55,7 1768,7 74,7 276,4 91,3 340,3 92,5

pievos ir ganyklos 949,7 43,4 580,7 24,5 23,2 7,7 25,2 6,8 sodai ir uogynai 18,2 0,8 17,9 0,8 2,8 0,9 2,1 0,6

medelynai 0,8 0,0 1,0 0,0 0,2 0,1 0,2 0,1 prekiniai šiltnamiai 0,3 0,0 0,2 0,0 0,1 0,0 0,1 0,0

Ariamosios žemės plotai yra patys vertingiausi žemės ūkio produktams gaminti,

todėl labai svarbu įvertinti jos panaudojimo laipsnį. Ariamosios žemės panaudojimo lygį parodo žemės ūkio augalų pasėlių plotas. Nuo jų dydžio priklauso augalininkystės pro-duktų ir pašarų gamybos apimtys. Remiantis visuotinio žemės ūkio surašymo duomeni-mis, ūkininkų ūkiuose ariamoji žemė ne visa panaudojama žemės ūkio augalams auginti. 2003 m. pasėliai sudarė 89,3 proc. ariamosios, o 2010 m. – 94,2 proc., likusią dalį sudarė pūdymai. Per analizuojamus 2003–2009 metus bendras žemės ūkio augalų pasėlių plotas ūkininkų ūkiuose išaugo 45,1 proc. ir sudarė 1621,8 tūkst. ha.

Svarbus ariamosios žemės produktyvaus naudojimo rodiklis – žemės ūkio au-galų pasėlių struktūra. Ji priklauso nuo ūkio gamtinių sąlygų, dirvožemio, augalinin-kystės produktų paklausos, kainų, gyvulininkystės krypties ir šakų sudėties bei lai-komų gyvulių skaičiaus. Žemės ūkio augalų pasėlių struktūra ūkininkų ūkiuose anali-zuojamais metais nebuvo pastovi, kasmet ji kito, siekiant kuo didesnio pelno. Di-džiausi pokyčiai įvyko su gilias tradicijas turinčiais linais. Dėl mažų supirkimo kainų ir nedidelės paramos linų pasėlių plotas sumažėjo daugiau kaip 20 kartų. Jeigu 2003 m. linais buvo apsėta 7,4 tūkst. ha, tai 2009 m. tik 300 hektarų. Septynis kartus sumažėjo pašarinių šakniavaisių, du kartus – bulvių ir daržovių plotai. Cukrinių run-kelių plotai sumažėjo ES Tarybos reglamentu sumažinus cukraus gamybos kvotą. Jeigu 2003 m. cukrinių runkelių pasėliai ūkininkų ūkiuose užėmė 15,9 tūkst. ha, tai 2009 m. – 11,6 tūkst. ha.

Vietoj aukščiau minėtų žemės ūkio augalų, ūkininkai pradėjo daugiau sėti rap-sų ir ankštinių augalų. Žieminių rapsų plotas išaugo 14 kartų, vasarinių rapsų – 1,6 karto, ankštinių augalų – 2,5 karto. Didelė Lietuvos ūkininkų dalis transformavo ne-našias natūralias pievas ir ganyklas į ariamąją žemę ir joje šieno gamybai bei gyvulių ganymui pradėjo sėti daugiametes žoles. Jų plotas 2003–2009 metais padidėjo 2,5 karto. Be to, auganti grūdų paklausa pasaulio, ES ir Lietuvos rinkose turėjo įtakos ir javų pasėlių plotams Lietuvoje. 2009 m. ūkininkų ūkiuose javais buvo apsėta 192 tūkst. ha didesnis plotas nei 2003 metais.

Palyginus ūkininkų ūkių ir žemės ūkio bendrovių žemės ūkio augalų pasėlių struktūras tenka pripažinti, kad žemės ūkio bendrovėse pasėlių struktūra yra labiau orientuota į prekinę žemdirbystę. 2009 m. javai ūkininkų ūkiuose sudarė 55,4 proc., o

100

žemės ūkio bendrovėse – 63,6 proc., žieminiai rapsai – atitinkamai 4,4 ir 11,0, vasa-riniai rapsai – 4,2 ir 5,3, cukriniai runkeliai – 0,7 ir 1,1 proc.

Labai svarbus žemės ūkio naudmenų naudojimo rezultatinis rodiklis – žemės ūkio augalų derlingumas. Tai svarbus augalininkystės plėtojimo rodiklis, atspindintis ūkininko pastangas, išlaidas ir darbą, parodantis gaunamą tam tikro žemės ūkio auga-lo kiekį iš ploto vieneto. Išnagrinėjus 2003–2009 m. žemės ūkio augalų derlingumus ūkininkų ūkiuose tenka konstatuoti, kad jų pokytis atskirais metais nebuvo labai ryš-kus. Labai nepalankūs klimatinėmis sąlygomis buvo 2006 metai – visų augalų (išsky-rus cukrinius runkelius) derlingumas buvo mažiausias.

Vidutinis 2003–2009 m. visų žemės ūkio augalų (išskyrus cukrinius runkelius) derlingumas Lietuvos ūkininkų ūkiuose buvo mažesnis, nei žemės ūkio bendrovėse. Vidutinis analizuojamų metų javų derlingumas ūkininkų ūkiuose buvo 2,8 t/ha, o že-mės ūkio bendrovėse – 3,8 t/ha, ankštinių augalų – atitinkamai 1,5 ir 1,8, žieminių rapsų – 2,2 ir 2,7, vasarinių rapsų – 1,5 ir 1,7, cukrinių runkelių – 41,9 ir 40,0, bul-vių – 12,1 ir 16,5 t/ha. Tam įtaką turėjo didesnis įterpiamas mineralinių trąšų kiekis, tiksli ir savalaikė augalų apsauga bei augalų priežiūra. Jeigu 2003 m. respondentinių ūkininkų ūkių išlaidos mineralinėms trąšoms sudarė 169 Lt/ha, o visos augalininkys-tės kintamosios išlaidos – 397 Lt/ha, tai žemės ūkio bendrovių – atitinkamai 229 ir 521 Lt/ha. 2009 m. išlaidos mineralinėms trąšoms ūkininkų ūkiuose sudarė 227 Lt/ha, o visos augalininkystės kintamosios išlaidos - 473 Lt/ha, tai žemės ūkio bendrovėse – atitinkamai 471 ir 806 Lt/ha.

Augalininkystės bendrosios produkcijos vertė – svarbiausias žemės ūkio naudmenų naudojimo ekonominio efekto rodiklis, rodantis pagamintų augalininkys-tės produktų kiekio vertę per tam tikrą laikotarpį (ūkinius metus). Ūkininkų ūkiuose plėtojama mišri žemės ūkio produktų gamyba, todėl augalininkystės bendrosios pro-dukcijos vertė 2003–2009 metais sudarė 55,6–61,2 proc. šių ūkių bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje.

Lietuvos ūkininkų ūkiai yra pagrindiniai augalininkystės produktų gamintojai šalyje. Remiantis 5 lentelėje pateiktais duomenimis, šiuose ūkiuose pagamintos auga-lininkystės bendrosios produkcijos vertė 2003–2009 metais sudarė 81,6–87,4 proc. visuose šalies ūkiuose pagamintos augalininkystės produkcijos vertės. Ši veikla ūki-ninkų ūkiuose intensyvinama, tačiau jos lygis yra mažesnis nei žemės ūkio bendrovė-se. Vidutiniškai per 2003–2009 metų laikotarpį 1 ha žemės ūkio naudmenų augali-ninkystės bendrosios produkcijos vertė ūkininkų ūkiuose sudarė 1130 Lt, o žemės ūkio bendrovėse – beveik 1,4 karto daugiau, t. y. 1540 Lt. Be to, augalininkystės pro-duktų gamybos augimo tempai ūkininkų ūkiuose yra lėtesni. Ūkininkų ūkiuose auga-lininkystės bendrosios produkcijos vertė 1 ha žemės ūkio naudmenų per 2003–2009 metus išaugo 6,5 proc., o žemės ūkio bendrovėse – 30,5 proc.

101

5 lentelė. Žemės ūkio naudmenų naudojimo ūkininkų ūkiuose ekonominis vertinimas 2003–2009 metais (Lietuvos žemės ūkis, 2003–2009)

Rodikliai 2003 m. 2005 m. 2007 m. 2009 m.

2009 m. lyginant

su 2003 m. proc.

Ūkininkų ūkių augalininkystės bendro-sios produkcijos vertė, mln. Lt 2302,7 2192,4 3232,5 2653,8 115,2

Ūkininkų ūkių augalininkystės bendro-sios produkcijos dalis, proc.:

a) ūkininkų ūkių bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje 59,9 55,7 55,6 61,2 1,3

b) visų šalies ūkių bendrojoje auga-lininkystės produktų struktūroje 87,4 85,3 81,6 82,5 - 4,9

Augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 1 ha žemės ūkio naudmenų, Lt:

ūkininkų ūkiuose 1052 975 1401 1120 106,5 žemės ūkio bendrovėse 1220 1170 2158 1592 130,5 Augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 1 litui kintamųjų išlaidų, Lt 2,95 2,54 3,59 2,14 72,5

Bendrojo pelno suma tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, Lt 389 357 646 146 37,5

Žemės ūkio naudmenų naudojimo ūkininkų ūkiuose ekonominis efektyvumas

per analizuojamą laikotarpį sumažėjo. Jeigu kintamųjų išlaidų našumas 2003 m. buvo 2,95 Lt, tai 2009 m. – 2,14 Lt. Taip pat daugiau kaip du kartus sumažėjo ir bendrasis pelnas. 2009 m. 1 ha žemės ūkio naudmenų buvo gauta tik 146 Lt bendrojo pelno. Tam įtakos turėjo ne tik padidėjusios kintamosios išlaidos, bet ir sumažėjusios pa-grindinių augalininkystės produktų (grūdų, cukrinių runkelių) supirkimo kainos.

Žemės ūkio naudmenų naudojimo rezultatai labai priklauso nuo plėtojamo ūki-ninkavimo tipo. Atlikus tyrimą nustatyta, kad našiausiai žemės ūkio naudmenos nau-dojamos daržininkystės, sodininkystės tipo ūkiuose. Vidutiniais 2003–2009 m. duo-menimis augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 1 ha žemės ūkio naudmenų respondentiniuose daržininkystės, sodininkystės ūkininkų ūkiuose sudarė 4644 Lt, augalininkystės – 1771 Lt, mišriuose, vyraujant augalininkystei – 1548 Lt, javų, rapsų ūkiuose – 1245 Lt, mišriuose augalininkystė–kiaulininkystės – 1061 Lt, mišriuose augalininkystės–žolėdžių gyvulių ūkiuose – 801 Lt. Mažiausias žemės ūkio naudme-nų našumas buvo pienininkystės tipo ir ekologinės gamybos ūkiuose. Šiuose ūkiuose augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 1 ha žemės ūkio naudmenų sudarė ati-tinkamai – 656 ir 678 Lt.

Apibendrinant galima daryti išvadas, kad nežiūrint į tai, jog kintamųjų išlaidų našumas ir veiklos pelningumas sumažėjo, vis dėlto žemės ūkio naudmenų naudoji-mas ūkininkų ūkiuose gerėja: didėja vidutinis vieno ūkininko ūkio dydis, didėja že-mės ūkio naudmenų dalis bendrame ūkio žemės plote, didėja žemės ūkio naudmenų išartumas, gerėja žemės ūkio augalų pasėlių struktūra, didėja augalininkystės bendro-sios produkcijos gamyba 1 ha žemės ūkio naudmenų. Tačiau šie rezultatai ūkininkų ūkiuose yra mažesni nei žemės ūkio bendrovėse.

102

Išvados

1. Pagrindiniais žemės ūkio paskirties žemės naudotojais šalyje yra ūkininkų ir

gyventojų asmeniniai ūkiai. Šių ūkių naudojamas žemės ūkio paskirties žemės plotas per 2003–2009 metus išaugo 4,1 proc. ir 2010 m. pradžioje sudarė 2616,6 tūkst. ha. Vidutinis ūkininko ūkio žemės plotas padidėjo nuo 8,2 ha iki 12,0 ha.

2. Ūkininkų ūkiai plėtoja žemės ūkio veiklą ne tik nuosavybės teise priklausan-čioje žemėje, bet ir išnuomotoje. 2003 m. vidutinė respondentinių ūkininkų ūkių val-domos žemės struktūroje nuosavybės teise priklausanti žemė sudarė 57,1 proc., o iš-sinuomota iš fizinių asmenų ir valstybės – 42,9 proc., o 2009 m. – atitinkamai 60,5 ir 39,5 proc.

3. Žemės ūkio naudmenų naudojimas ūkininkų ūkiuose gerėja, didėja naudme-nų išartumas. Per analizuojamą laikotarpį pievų ir ganyklų plotas sumažėjo 49 proc., o ariamosios žemės plotas padidėjo 45 proc. ir 2010 m. pradžioje ariamoji žemė šių ūkių žemės ūkio naudmenų struktūroje padidėjo 19 punktų ir sudarė 74,7 proc. Taip pat gerėja ir ariamosios žemės išnaudojimo laipsnis. Žemės ūkio augalų pasėliai 2003 m. sudarė 89,3 proc. ariamosios žemės, o 2010 m. – 94,2 proc.

4. Žemės ūkio naudmenų naudojimo ūkininkų ūkiuose ekonominis efektyvumas per analizuojamą laikotarpį sumažėjo. Jeigu kintamųjų išlaidų našumas 2003 m. buvo 2,95 Lt, tai 2009 m. – 2,14 Lt. Taip pat daugiau kaip du kartus sumažėjo ir bendrasis pelnas. 2009 m. 1 ha žemės ūkio naudmenų buvo gauta tik 146 Lt bendrojo pelno.

5. Žemės ūkio naudmenų naudojimo rezultatai priklauso nuo plėtojamo ūki-ninkavimo tipo. Našiausiai žemės ūkio naudmenos naudojamos daržininkystės, sodi-ninkystės tipo ūkiuose. Vidutiniais 2003–2009 m. duomenimis augalininkystės ben-drosios produkcijos vertė 1 ha žemės ūkio naudmenų šiuose ūkiuose sudarė 4644 Lt. Mažiausia augalininkystės bendrosios produkcijos vertė (656 ir 678 Lt) gauta pieni-ninkystės tipo ir ekologinės gamybos ūkiuose.

6. Žemės ištekliai ūkininkų ūkiuose naudojami ne taip našiai kaip žemės ūkio bendrovėse. Žemės ūkio įmonėse yra racionalesnės žemės ūkio naudmenų ir žemės ūkio augalų pasėlių struktūros, geresnis ariamosios žemės panaudojimas, didesni že-mės ūkio augalų derlingumai, didesni kiti žemės ūkio naudmenų naudojimo faktiniai ir ekonominio efektyvumo rodikliai.

7. Siekiant pagerinti žemės išteklių naudojimo efektyvumą tikslinga ūkininkų ūkiuose:

- transformuoti mažai našias pievas ir ganyklas į ariamąją žemę; - šieno gamybą plėtoti daugiamečių žolių pasėliuose; - tobulinti žemės ūkio augalų pasėlių struktūrą; - auginti labiau pelningus žemės ūkio augalus; - taikyti racionalias sėjomainas; - laikytis agrotechnikos reikalavimų; - racionaliau taikyti agrotechnikos priemones (tręšimą, pasėlių priežiūrą, che-

mines priemones).

103

Literatūra 1. Andrijauskienė, A. (1995). Žemės ūkio ekonomika. – Vilnius. 2. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2003–2010. Nacionalinė žemės tarnyba. –

http://www.nzt.lt [2011 03 01]. 3. Treinys, M., Čiulevičius, J. (1982). Žemės ūkio ekonomika. – Vilnius: Mokslas. 4. Lietuvos Respublikos 2010 metų visuotinis žemės ūkio surašymas. Išankstiniai pagrin-

diniai surašymo rezultatai. Statistikos departamentas. – http://www.stat.gov.lt [2011 03 05]. 5. Lietuvos žemės ūkis: faktai ir skaičiai 2010 m. Nr. 1(5). Ūkininkų ūkių registras. Žemės

ūkio ir kaimo verslo informacijos centras. – http://www.vic.lt [2011 03 05]. 6. Lietuvos žemės ūkis: faktai ir skaičiai 2010 m. Nr.1 (5). Lietuvos Respublikos žemės

ūkio ir kaimo verslo registras (valdų registras). Žemės ūkio ir kaimo verslo informacijos centras. – www.vic.lt [2011 03 05].

7. Lietuvos žemės ūkis 2003–2010. Statistikos departamentas. – http://www.stat.gov.lt [2011 03 07].

8. Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys) 2007–2009. – Vilnius: LAEI. 9. Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys 2003–2006 m. – Vilnius: LAEI.

ASSESMENT OF LAND RESOURCE OPERATIONS IN LITHUANIAN FARMER‘S

FARMS

Zenonas Kazakevičius Lithuanian University of Agriculture

Summary

Land is a residental place, main resource of agricultural and forestry production, resources

of stocks for industrial sector, teritory for business. Total national product, national and farmer‘s in-come increase is available up to rational use of land resources.

Farmers incure lower production intensity and growth rate with the same land resources. Aim of research is focused on analysis and assessment of farming results and effectiveness by using land resources, to reveal the possibilities these requirements.

Lithuanian farmers have the prevaling position in using land resources. The plot of agricul-tural land covers 2616,6 thousand hectares of space for private farming in the beggining of 2010. Private land in structure of farmers‘ land property framed by 60.5 percent in 2009, phisical entities and statement tenement – 39.5 percent. Agricultural land usage is improving. Private farms are the main producers of plant production. Total plant production scope of private farming was framed in 81,6–87,4 percent of total production scope in 2003–2009, and this activity is growing up. Results of agricultural land use depend on farming area. Most productive use of agricultural land was fixed in horticulture (fruit and vegetable) farms, least – in dairy and eco production farms according total production scope pro rata 656 and 678 Lt. Economical efficiency of agricultural lands in private farms during analysed period decreased.

Keywords: farmer‘s farm, agricultural land space, private farmer‘s land, assessment of economical efficiency of agricultural land.

JEL kodai: Q15, Q24, R14, C15, C26, C67, C81.

104

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

THE ANALYSIS OF INSTITUTIONAL ENVIRONMENT OF LATVIA’S RES-E GENERATION2

Janis Leikucs

Latvia University of Agriculture

The aim of the paper is to give general analysis of institutional environment in RES-e gen-eration in Latvia. The paper consists of three parts. In introduction author gives inside in several important key assumptions of new institutional economics. Second part contains overview of main regulations of RES-e in Latvia. In the third part author summarize information about most disput-able area in RES-e generation – co-generation based on data from Public Utilities Commission. Pa-per ends with conclusion, that unpredictable legislational environment holds on potential producers to start real long-term investments in RES-e generation. Also support policy is ambivalent regarding types of RES-e.

Key words: institutions, RES-e generation, co-generation. JEL codes: B520, E650, Q280. Introduction

Renewable resource usage in energy generation is priority of European Union

energy policy, and Latvia’s, too (Directive 2009/28/EC; Guidelines for Energy de-velopment 2007–2016). Taking into account that sustainable development concept popularity, institutional aspects of renewable resource usage in energy should be taken into analysis.

According to concepts of new institutional economy theory, institutional envi-ronment is base of main political, social and legal regulations, which create back-ground for production, exchange and allocation. Institutional agreements are con-tracts between economic agents and establish forms of cooperation or competition (Davis, 1971). Researches show that performance qualities of institutions have sig-nificant impact on economic growth and direction of the development (Acemoglu, 2007). Political and economical institutions determine and influence initiative and economic activities of society (North, 2003). Here is important the institutional conti-nuity (regardless performance quality) and predictable changes in main rules of regu-lations. Some authors points out, that path-dependency of economical and political environment have significant impact on overall economic growth (Acemoglu, 2006).

Latvia is not anymore transition country, since its legal and institutional base more or less corresponds to main principles of market economy. However, newest business environment surveys shows that more competition and private sector par-ticipation is required in energy, public utilities and transport sectors (ERDB, 2009). Corruption is acknowledged as biggest constraint in economy by almost 70% of en- 2 prepared within the framework of the ESF Project “Attraction of Human Resources for the Re-search of Renewable Energy Sources” 20092012, Nr. 2009/0225/1DP/1.1.1.2.0/09/APIA/VIAA/129.

105

terprises in Latvia. Low investments in R&D (0.6% of GDP compared to average 1.9% in EU-27) inhibit high added value production (ERDB, 2009).

In context of institutional economics theories and concepts, author of the paper wants to point that:

- performance of firms is determined partly by traditionally weak regulations (negative commercial praxis) and their inadequacy with normative system in Latvia;

- private firms gain more than state owned enterprises from the macro eco-nomic stability and predictable legal and political system performance of the country.

Mentioned factors, also high concentration of energy market (“Latvenergo” owns all electricity grids and is biggest RES-e producers in Latvia), high control level for the private companies in RES-e often encourage to unfair competition from both sides (state owned companies and private ones) in RES-e generation. Researchers stated that in many Eastern European countries (including Latvia) still exists barriers in competition since state subsidize state’s owned unprofitable enterprises (Carlin, 2006).

One of the obstacles for renewable energy promotion in Latvia is compara-tively high starting costs for new renewable energy. However, these costs are not the only obstacle. In fact, there are several other important factors which are non-technological in character, for example, information asymmetry between potential producers, and consumers, and policy makers; absence of renewable energy demand (especially in self-government territories of poor economic and social performance); lack of knowledge for the best available technology (due to low investments in RES-e technology development in research institutes) etc. In this paper author analyze only electricity generation from the RES framework since heat which is produced from RES does not get any kind of support on national or local level in Latvia.

The aim of the paper is to give general analysis of institutional environment of RES-e generation in Latvia. Author used methods of synthesis and analysis to achieve that aim. The paper consists of three parts. Introduction provides background from institutional economics point of view, in second part author gives overall analy-sis about main regulations during 1995–2011, in the third part information about li-censed firms in electricity generation from the RES according to the information of PUC.

RES-e Institutional Framework in Latvia

During 1991–2010 there were 15 national governments with average ruling

time 15 months, several of them ruled just 6–9 months. Policies changed each time with new government. During period 1991–1995 no clear state policies and regula-tions about energy development in general, not talking about renewable resources us-age in electricity generation. There were no laws and state agencies which supervise energy production and consumption. Main decisions were made with short-term regu-lations of Ministers Cabinet (MC) without clear development vision and aims till 1995.

After boom of restoration of old small hydro plants and building new ones (<2MW) in the beginning of 90-ties, the Parliament was forced by Non-governmental

106

associations to adopt the new law "Regulation of Entrepreneurship in Energy" (1995). The law regulated electricity generation sector and also defined feed-in tariffs for small hydro power plants (HPP). Cogeneration power plants (1–12 MW) also could get feed-in tariff, regardless the nature of resources they use. Since HPP had to be li-censed only by power of 1 MW and more, many small HPP appeared and at the 2004 there were around 140 small HPP. Problems between HPP owners and nature protec-tion organizations also appeared. In general we can summarize that period as trans-formation period of all economic sectors, including electricity as well.

The main law of energy was adopted only in 1998 (Energy Law, 1998, see Ta-ble 1). Only few regulations of MC were adopted in 2002, so during 1998–2005 no clear and universal rules for other RES-e producers except HPP and cogeneration owners were in place. Here must be noted, that all wind power plants (WPP) accord-ing to the Regulation Nr. 239 were equalized to HPP (till 2010). But it had no effect in WPP increase compared to small HPP. Also should be noted that in 2001 impor-tant state regulator was established – Public Utilities Commission (see Table) with wide authority, especially in licensing, consumption tariffs in energy sector, supervise energy traders etc.

Only after entrance in EU (2004) and severe pressure of EU renewable energy policy and Directives was adopted Law of Electro energy Market (2005). This law had strong impact in promoting RES-e, since the MC was forced to adopt regulations to increase the proportion of RES in total energy consumption. However, all real regulations in RES come from MC (Table 1). The national target is 49.5% of RES-e in total electricity consumption in 2010, but in regulations of 2009 it was increased to 54.7% (not achieved). It is already clear that in 2020 the target of EC Directive 2009/28/EC will not be achieved. In general energy sector regulations in Latvia be-come more complicated since 2005, especially in RES-e sector.

Interesting to note, that Renewable energy usage guidelines are elaborated by Ministry of Environment, but the whole energy sector is supervised by Ministry of Economics (Table 1).

During 2007–2010 purchase tariff of RES-e were modified four times (Regula-tion Nr. 503, Nr. 198, Nr. 262). Despite comparatively high purchase tariff has not fastened increase of RES-e. in the begging of 2011 parliament started to review new renewable energy law which was in preparation process around three years by Minis-try of Economics.

Till the 2007 only one RES-e type was promoted – small HPP, but after 2009 purchase tariff of electricity generated in wind, solar and biogas plants were discon-nected from natural gas prices in free market.

107

Table. Basic regulations and institutions of RES-e during 1995–2010 in Latvia Regulation

type Title Enforced in Amended (years) Lapsed

in Regulation of MC

Nr. 54 Purchase tariffs of electricity pro-duced in Republic of Latvia 1995 Not amended 1995

Regulation of MC

Nr. 239 Purchase tariff for electricity from wind power plants 1995 Not amended 2010

Law Regulation of Entrepreneurship in Energy 1995 Not amended 1998

Law Energy law 1998

2000, 2001, 2005, 2005, 2005, 2008, 2009, 2009, 2010, 2010

In force

Regulation of MC

Nr. 425 Purchase tariff for electricity resi-due produced in cogeneration plants 1998 1999 2001

Law Public Utilities Commissions 2001

2001, 2005, 2005 2006, 2007, 2007 2008, 2009, 2009 2009, 2010

In force

Regulation of MC

Nr. 9 Requirements for Combined Heat and Power (CHP) Plant and Procedures by which Purchase Price of Surplus Electric-ity Produced shall be Determined

2002 Not amended 2005

Regulation of MC

Nr. 29 Procedures for Installation and Lo-cation of Electric Power Generation Ca-pacities if Renewable Energy Resources are Utilised for Electric Power Generation

2002 2003 In force

Law Law of Electro energy Market 2005 2005, 2008, 2008, 2009

In force

Regulation of MC

Nr. 921 Regulations Regarding Electricity Production in Cogeneration 2006 Not amended 2009

Regulation of MC

Nr. 503 Regulations on electricity produc-tion using renewable energy resources 2007 Not amended 2009

Regulation of MC

Nr. 198 Regulations on electricity produc-tion using renewable energy resources, and pricing arrangements

2009 2009, 2009, 2009, 2009 2010

Regulation of MC

Nr. 221 Regulations on electricity produc-tion in cogeneration, and pricing arrange-ments”

2009 2009, 2009, 2009, 2010, 2010

In force

Regulation of MC

Nr. 262 Regulations on electricity produc-tion using renewable energy resources, and pricing arrangements

2010 Not amended In force

Guidelines of MC

Guidelines for Energy development 2007–2016 (elab. by Min. of Economics) 2006 2008 2016

Guidelines of MC

Renewable energy usage guidelines 2006–2013.gadam" (elab. by Min of Environ-ment)

2006 Not amended 2013

Local governments did not use fully their potential (Local Utilities Commis-

sion supervise heat generation in their territories) since 2001 to stimulate RES-h and RES-e in their territories, and after December 2009 local utilities commissions were closed.

108

In general RES institutional framework could be estimated as rigid and produc-tion environment is like the overall business environment in the country. The author of the paper wants to point out the fact, that many firms already before the entrance EU used RES in heat and electricity production, and main problem here is possible to rise efficiency. Characteristics of licensed RES-e plants

The dominance of HPP in RES-e is historically determined, and it increased

rapidly after regaining independency in 1991. Two natural monopolies existed till 1994 and they have great impact on electricity generation – “Latvergo” (state’s owned electricity generation company) and “Latvijas Gāze” (the only private natural gas supplier in Latvia). Practically all generated electricity in Latvia is produced by Latvenergo HPP and CHP (use natural gas as primary resource). Cogeneration power plants have 33% of all licensed electricity generation power (see pic. 1). It is deter-mined by the fact that cogeneration plants main target to produce heat and electricity is only side product of that.

Solar; 3.6

WPP; 1029.3

HPP; 1526.8

Cogeneration; 1281.4 Solar

WPPHPPCogeneration

Picture 1. Total licensed electrical power in MW in Latvia at the beginning of

January 2011. Source: Public Utilities Commission home page, 2011 *only plants with P>1MW; ** WPP – Wind Power Plants, HPP – Hydro Power Plants

Privatization of “Latvijas Gāze” was finished in 2002, including all natural gas

grids and technological equipment. This can be considered as failure because as natu-ral monopolist company with very high shares of Gazprom (company owned by Rus-sia) is not interested to develop biogas connections to the main grids. The lobby and impact of company was clearly seen when in 2006 Ministers Cabinet purchase tariff for RES-e was connected to the market price of natural gas.

109

Regardless renewable energy policy, the data shows that may firms will con-tinue to use fossil resources (see pic.1). The HPP (1525 MW) has the highest propor-tion of RES-e because of pre1990 build three big hydro plants on the biggest river Daugava. Cogeneration in total has 1218 MW (including biogas plants). Wind PP has surprisingly high amount – 1029 MW (biggest part of them however are only in pro-ject level yet). Solar power plants in total have only 3.6 MW. No surprise, because since 2002 the requirement of Regulations was for solar plants to work 7000 h/yearly and since 2009 even 8000 h/yearly.

Many of licensed power plants does not work, however green energy compo-nent is already included in electricity final consumer price to cover costs of Lat-venergo. Especially interestingg case is with wind PP, because Latvenergo at the moment due to the weak technological infrastructure is not able to accept all poten-tially licensed wind power.

35.7 95.428.9

1121.4

144.0

832.5

144.9

0

200

400

600

800

1000

1200

Biogas Biomass Coal,others

Naturalgas

CHP-1 CHP-2 Others

In cogeneration used resources Natural gas

MW

Picture 2. All licensed cogeneration electricity power by resources in Latvia in the

beginning of 2011 Source: Public Utilities Commission home page, 2011 *CHP-1, CHP-2 belongs to Latvenergo

Since the beginning the high purchase tariff for hydro plants was important

factor, however here more importance have experience and resource availability of using hydro power. The low real wind power proportion in RES-e can be explained with property rights problems and insufficient grid infrastructure in Latvia. Biogas (cogeneration) production and usage only in last two years started to grow up, but its weakness is in changing government policies and in purchase tariff almost each year, which is not acceptable for long-term investments.

The natural gas has dominant proportion among other resources in CHP, espe-cially CHP-2 (this plant however yet does not use full power and is in renovation process), both CHP-1 and CHP-2 as secondary resource use oil products (pic. 2). Af-

110

ter several years of already existing Regulations only in last two years appeared sev-eral biogas production plants (P>1 MW) with licensed electricity power 35,7 MW (many of them in project stage).

Taking into account that biogas and biomass cogeneration plants has one common problem with heat realization and new incoming Renewable energy law with lower purchase tariff for RES-e than before, author concludes that within next year rapid increase of RES-e is not to be expected.

Conclusions

1. Institutional environment of RES in Latvia grow up slowly and broken fully; the main regulator made decisions based on short-term visions; decisions by in-stitutions were full of mistakes and based more on perceptions than real facts. The analysis and supervision of RES-e divided between ministries and agencies.

2. Inconsistent RES working policy and legislation in general could be taken by potential local investors as too risky. This can be illustrated with amount of li-censed electricity generation for last years and frequency of changes in regulations of Minister Cabinet. Rapid increase is observed only since 2011.

3. Hydro power plants are still dominant RES-e type in Latvia, however within last five years increase of other RES-e is observed thanks to changes in legis-lation and policy. Still, the co-generation plants with biomass and fossil resources are main and most stable producers of electricity in Latvia.

4. However, as obstacle for increase of RES-e is also natural monopoly “Lat-venergo”, controlled by state, but who control electrical grid system in Latvia.

5. At the end we can conclude also that competition policy in RES-e (open electricity market) has strong connection with structural technological problems within whole energy sector in Latvia.

References

1. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet Nr. 9 “Requirements for Combined Heat and Power (CHP) Plant and Procedures by which Purchase Price of Surplus Electricity Produced shall be Determined”. – http://www.vvc.gov.lv/export/sites/default/docs/LRTA/MK_Noteikumi/Cab._ Reg._No._9_-_Requirements_for_Combined_Heat_and_Power_xCHPx_Plants_etc..doc [2011].

2. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet Nr. 29 “Procedures for Installation and Loca-tion of Electric Power Generation Capacities if Renewable Energy Resources are Utilized for Elec-tric Power Generation”. – http://www.vvc.gov.lv/export/sites/default/docs/LRTA/MK_Noteikumi/ Cab._Reg._No._29_-_Procedures_for_Installation_x_Location_of_Electric_Power_ Genera-tion_etcx.doc [2011].

3. Law of Electroenergy Market. (2005). – http://www.likumi.lv/doc.php?id=108834 [2011].

4. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet Nr. 921 “Regulations Regarding Electricity Production in Cogeneration”. – http://www.vvc.gov.lv/export/sites/default/docs/LRTA/MK_ Notei-kumi/Cab._Reg._No._921_-_Electricity_Production_in_Cogeneration.doc [2011].

5. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet Nr. 503 „Regulations on electricity production using renewable energy resources”. (2007). http://www.likumi.lv/doc.php?id=192846 [2011].

111

6. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet Nr. 198 „Regulations on electricity production using renewable energy resources, and pricing arrangements” (2009). –http://www.likumi.lv/doc.php?id=189066&from=off [2011].

7. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet Nr. 221 „Regulations on electricity production in cogeneration, and pricing arrangements”. (2009). – http://www.likumi.lv/doc.php?id=189260&from=off [2011].

8. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet Nr. 262 „Regulations on electricity production using renewable energy resources, and pricing arrangements”. (2010). – http://www.likumi.lv/doc.php?id=207458 [2011].

9. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet Nr. 486 „Amendment of Regulations of Cabi-net Ministers Nr.262 „Regulations on electricity production using renewable energy resources, and pricing arrangements”. – http://www.likumi.lv/doc.php?id=162007&from=off [2011].

10. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet. Nr. 54. “Regulation on pricing of electricity generated in the Republic of Latvia”.

11. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet. Nr. 239. "Regulations on pricing of electricity generated from wind power stations”.

12. Cabinet Regulation of Ministers Cabinet. Nr. 425. "Regulations on pricing of electricity surplus generated in cogeneration”.

13. Daron Acemoglu, Philippe Aghion, Fabrizio Zilibotti. (2007). Growth, Development and Appropriate versus Inappropriate Institutions. P.67. An EBRD research program funded by the Japanese government through the Japan-Europe Cooperation Fund (JECF) „What drives growth in the transition countries?”. – http://www.ebrd.com/country/sector/econo/jrp1.htm [2008].

14. Daron Acemoglu. James Robinson. (2006) A Framework for Studying Institutional Per-sistence and Change. P.25. An EBRD research program funded by the Japanese government through the Japan-Europe Cooperation Fund (JECF) „What drives growth in the transition coun-tries?” – http://www.ebrd.com/country/sector/econo/jrp2.htm [2008].

15. Davis, L., North, D. (1971). Institutional Change and American Economic Growth. – Cambridge.

16. Declaration of the Intended Activities of the Cabinet of Ministers, 10 November 2010. – http://www.mk.gov.lv/en/mk/darbibu-reglamentejosie-dokumenti/valdibas-deklaracija-eng/

17. Energy Law. (1998). – http://www.vvc.gov.lv/export/sites/default/docs/ LRTA/Likumi/Energy_Law.doc [2011].

18. ERDB (2009). Transition Report 2009. Transition in crisis? http://www.ebrd.com/pubs/econo/6520.htm [2010].

19. ”The Guidelines of Energy Development 2007–2016”. –http://polsis.mk.gov.lv/LoadAtt/file27303.doc [2011].

20. "The Guidelines for Renewable Energy Development 2006–2013”. – http://www.vidm.gov.lv/files/text/VIDMPamn_201006__AERPamn.pdf [2011].

21. North Douglass C. (2003). Institucijos, ju kaita ir ekonomikos veikme. Vilnius: Eugri-mas.

22. Law "Regulation of Entrepreneurship in Energy”. (1995). – http://www.likumi.lv/doc.php?id=36937 [2011].

23. Public Utilities Commission home page. – www.sprk.gov.lv [2011]. 24. Wendy Carlin, Mark E. Schaffer, Paul Seabright. (2006). Where are the Real Bottle-

necks? A Lagrangian Approach to Identifying Constraints on Growth from Subjective Survey Data // Discussion Paper 2006/04. Centre for economic reform and transformation. (UK).

112

INSTITUCINĖS APLINKOS ANALIZĖ PLĖTOJANT LATVIJOS ATSINAUJINANČIUS ELEKTROS IŠTEKLIUS

Janis Leikucs

Latvijos žemės ūkio universitetas

Straipsnio tikslas – atskleisti institucinės aplinkos, lemiančios Latvijos atsinaujinančių elek-tros išteklių gamybą, vaidmenį. Naudoti mokslinės analizės ir sintezės metodai, kurių pagalba sie-kiama atskleisti ekonomikos institucinio valdymo aspektus, apibūdinti Latvijos AEI-ių 2005–2011 metų ES reguliavimo priemones bei jų poveikį plėtojant Latvijos elektros gamintojų veiklą.

Tyrimo rezultatai rodo, kad elektros gamybos dėl atsinaujinančių elektros išteklių strukturos ir gamybos plėtros procesai Latvojoje gali būti siejami su nestabila ir lėtai institucine aplinka. Elek-tros gamybos situacija yra sietina įvairių elektros gamintojų įtaka ir konkurencingumu bei tehnolo-ginėmis problemomis.

Key words: institucijos, atsinaujinančių elektros išteklių gamyba, ko-generacija. JEL kodai: B520, E650, Q280.

113

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

POTENTIAL FOR THE MARKET OF BIOFUEL OF AGRICULTURAL

ORIGIN IN LATVIA

Arnis Lēnerts Latvia University of Agriculture

To meet the requirement of EU Directive 2009/28/EK regarding renewable energy sources,

the agricultural industry has become an important supplier of resources for biofuel producers. Since the emergence of the biofuel industry, its output has significantly increased. It develops dynami-cally in the entire world. In Latvia, problems are observed in achieving the target set by the Direc-tive. The present research is based on analysis of theoretical literatures and statistical data; it is car-ried out in 2011, applying the following research methods: analysis, synthesis, the logical and con-structive method, and the monographic method. The possible obstacles in selling biofuels of agri-cultural origin in the Latvian market were analysed.

Key words: RES (renewable energy sources); GHG (greenhouse gases); biodiesel fuel; bio-ethanol; biomethane.

JEL: C88, D29, O38, Q28, Q42, R11.

Introduction

Getting out of the recession, climate change, and concerns over energy supply security are sufficiently topical issues for political and economic discussions of inter-national and national levels. The European Union has done a series of significant changes in its policies and legislation to stabilise climate change and implement a scenario of sustainable development.

After joining the European Union, Latvia has to fulfil all regulations and direc-tives passed by the European Commission. In accordance with Part A of Annex I of Directive 2009/28/EK, the general target of Latvia, envisaged by a draft of the Action Plan, is to increase the share of energy produced from RES (renewable energy sources) from 32.6% in 2005 to 40% in 2020 of its gross final energy consumption.

The use of RES, along with the issue of energy supply security, could reduce emissions of GHG (greenhouse gases).

The geographic position and climate of Latvia is a good prerequisite for the in-dustries of agriculture and forestry to supply necessary RES. It is necessary to ascer-tain whether the Latvian domestic market is ready to use Latvia’s RES of agricultural origin.

Given the extent of work within the present research, the biofuel industry was selected as the research object, but the research subject that helps us to identify the causes of the research problem is the fuel market in Latvia.

The research aim is to investigate the possibilities to sell energy resources of agricultural origin in Latvia.

114

Research results Biofuel – a liquid or gaseous fuel, produced from biomass, for internal com-

bustion engines. Biomass – a biologically degradable fraction of products, wastes, and residues

(including substances of plant and animal origin) obtained from agriculture, forestry and related industries as well as a biologically degradable fraction of industrial and household wastes (Biofuels ,,,. 2005).

There are four main kinds of biofuel: • biodiesel fuel (produced from plant oils, first of all rapeseed oil, and animal

fats); • bioethanol added to petrol (dehydrated ethyl alcohol produced from agricul-

tural raw materials or by-products, first of all grains); • pure plant oil extracted from oil plants; it is not refined or refined, but not

chemically modified and is useful as fuel in internal combustion engines of certain types, besides, it meets the emission standard;

• biogas produced from biomass and/or biologically degradable fractions of wastes; it can be purified to the quality of natural gas (by separating hydrogen sul-phide – H2S). It is produced in the process of anaerobic fermentation of biomass.

After producing a biofuel in accordance with the quality standard accepted in Latvia, it is sold in the market to be used in internal combustion engines as a fuel (Possibilities …, 2007).

The quality standard for biofuels is set by Regulation of the Cabinet of Minis-ters No. 772 “Regulations regarding Requirements for Biofuel Quality, Conformity Assessment, Market Supervision and Procedures for Consumer Information”.

It is legal in Latvia to sell the following blends of biofuels and conventional hydrocarbon-based fuels for internal combustion engines:

• 5% biodiesel, 95% petrodiesel (B5); • 30% biodiesel, 70% petrodiesel (B30); • 100% biodiesel (B100); • pure rapeseed oil and other unrefined or refined plant oils obtained from oil

plants that are useful as fuel for internal combustion engines (AE100); • lead-free petrol blended with dehydrated (at least 99.5% ethyl alcohol) bio-

ethanol; a fuel mixture of 5% anhydrous ethanol and 95% petrol (E5); • lead-free petrol blended with dehydrated (at least 99.5% ethyl alcohol) bio-

ethanol; a fuel mixture of 85% anhydrous ethanol and 15% petrol (E85); • biogas, the quality of which is similar to that of natural gas.

Biofuel production in Latvia The area sown with grain crops totalled 540.8 thousand hectares, and the total

output of grains was 1663 thousand tons in 2009. Two bioethanol enterprises oper-ated in Latvia in 2009: “Jaunpagasts Plus” and “Biodegviela” with a total output of 35.9 million litres (The Activity..., 2011).

115

Table 1. Characteristics of bioethanol enterprises in Latvia in 2009

Name of biofuel producer

Output capacity (li-tres)*

Financially eligible quota granted for bio-

fuel production in 2009 (litres)**

Output of biofuel (li-tres) for which sup-

port was granted ***

„Jaunpagasts plus” Ltd 24500000 24500000 17128868

„Biodegviela” Ltd 11400000 1057135 57135 Total 35900000 25557135 17186003

* Information of biofuel producers ** In accordance with the Cabinet’s of Ministers Regulation No.280 “Regula-

tions regarding Financially Eligible Quotas for Biofuel” of 15 April 2008 *** Information of the Ministry of Agriculture Source: Informative Report According to data of the State Revenue Service (SRS), 59% of bioethanol pro-

duced in Latvia in 2009 was exported. By implementing the Action Program developed by the national government,

the use of biofuel in vehicles increased from 0.43% in 2009 to 0.9% in the first half of 2010.

The capacity of producers of biodiesel fuel and the quantity of fuel produced are summarised in Table 2.

Table 2. Characteristics of biodiesel fuel enterprises in Latvia in 2009

Name of biofuel producer

Output capacity (litres)*

Financially eligible quota granted for bio-

fuel production in 2009 (litres)**

Output of biofuel (li-tres) for which support

was granted ***

LPKS „Latraps” 34090909 1023559 - SIA „Mamas D” 7954545 1669834 1669834 SIA „Delta Rīga” 15330000 3218022 2362643 SIA „Mežrozīte” 45454545 7198864 5691587 SIA „Oniors” 15000000 2374432 2374432 SIA „Bio-Venta” 113250283 23756654 23756654 „VL Bunkerings” 20000000 531362 - Total 251080282 39772727 35855150

* Information of biofuel producers ** In accordance with the Cabinet’s of Ministers Regulation No.280 “Regula-

tions regarding Financially Eligible Quotas for Biofuel” of 15 April 2008 *** Information of the Ministry of Agriculture Source: Informative Report An analysis of the data in Table 2. indicates significant problems in the market

of biodiesel fuel. The quantity of biodiesel fuel produced accounts for only 14% of the producers’ production capacity.

116

Table 3. Latvia’s binding target for renewable energy sources for vehicles by the year 2020, %

2005 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019 2020

RES- vehicles 0.9 4 4.1 4.2 4.4 4.5 4.6 5.5 6.3 7.2 8.2 10

Source: Informative Report 2009 The author concludes that the capacity of Latvian producers of biofuel is suffi-

cient to provide a 5% blend of biofuel and fossil fuel (petrol and diesel fuel). To provide the necessary quantity of a 5% blend of bioethanol sold in Latvia, it

is required to produce approximately 20 thousand tons of this biofuel a year. However, to produce the necessary quantity of a 5% blend of biodiesel fuel,

approximately 40 thousand tons of this biofuel is annually required. Data of the SRS indicate that in the first half of 2010, only 63% of the quantity

of biofuel used for the compulsory 5% blend is produced by the Latvian enterprises. The activity of the Republic of Latvia regarding renewable energy sources to ful-

fil European Parliament and Council Directive 2009/28/EK of 23 April 2009 envisages that the share of RES has to be 10% of total energy consumed in the transport sector. The author believes that to achieve the 10% target, additional measures will be neces-sary, and one of the resources which is not exploited is biogas as fuel for vehicles.

In 2009, the Latvian Ministry of Economics prepared amendments to the En-ergy Law’s several sections regarding their coming into force. The Law stipulates the date of liberalisation of the natural gas market – 4 April 2014. The Parliament adopted the amendments to the procedure of coming into force of several sections in the Energy Law on 3 December 2009.

Fuel consumers in the transportation industry

If analysing changes in the number of vehicles in Latvia, one can see that their number increases among almost all types vehicles; the only exception is buses (their number decreased on average 1% a year over the recent five years; mostly the num-ber of busses running on petrol decreases). Despite the decline in economic activity caused by the global financial crisis, according to the Road Traffic Safety Director-ate, the number of vehicles increased 25% in 2009 compared to 2006.

The distribution of vehicles by kind of fuel consumed is summarised in Table 4.

Table 4. Distribution of vehicles by kind of fuel consumed in Latvia in 2010 Kind of fuel Lorries

number % Cars number % Buses

number % Total number %

Petrol 29089 27.6 583980 70.1 2448 29.4 615517 65.0 Petrol &Gas 2353 2.2 27036 3.2 107 1.3 29496 3.1 Diesel fuel 73662 70.0 222356 26.7 5778 69.3 301796 31.9 Gas 124 0.1 29 0.0 5 0.1 158 0.0

Source: RTSD

117

Auto manufacturers determine which vehicles can use biofuel, observing the fuel standards that are available/expected in the market. Presently automobiles run-ning on blends of biofuel and fossil fuel are available in the Latvian market.

As of the end of 2010, the target of Latvia for the use of RES in vehicles is 44 thousand tons in oil equivalent. In 2009, Latvia was able to reach a RES share of 4.6 thousand tons for vehicles, which accounts for only 10% of the quantity required. To achieve the binding target for the share of RES in transport, the consumption of bio-fuel has to be increased 10 times.

Fuel sellers in Latvia

According to expert estimates, approximately 80% of petrol and 30% of diesel fuel, consumed in Latvia, is delivered from the Lithuanian enterprise "Mažeiķu nafta". Yet, according to the information provided by the management of company „Tirdzniecības nams Mažeiķu nafta” to the author, the Latvian market is too small – it accounts for only 6% of the total exports of "Mažeiķu nafta". Of the total exports, its exports to the USA account for 17%, to the European Union’s countries – 45% (www.mnth.lv).

Three completely vertically integrated oil companies are present in Latvia: Neste, Statoil, and Lukoil.

Source: constructed by the author according to SRS data

Fig. 1. Market shares of fuel retailers in Latvia

Since 2005, the market leaders are Statoil, Neste, and Lukoil with a total mar-ket share of 50%.

The fuel market in the same way as the entire Latvian economy experienced fluctuations over the recent 5 years. Yet the author wants to point that the govern-ment’s legal acts stipulating the compulsory 5% blend of biofuel have given positive results for the use of biofuel produced in Latvia in the national economy.

Statoil 26%

Neste 15%

Lukoil 9% Virši ‐A 5%

Trest 3% Dinaz 2%

Astarte nafta 2%

Ziemeļu nafta 2%

Latvijas nafta 1%

Liepiņš 1% Viada 1%Kurši 1%

Other<1% 32%

118

* data for the first half of 2010 Source: constructed by the author according to SRS data

Fig. 2. Changes in fuel consumption in Latvia

According to the data, one can conclude that gas plays a very insignificant role in the fuel market. The analysis of the output and use of biofuel in the leading EU countries showed that there is a huge potential for the use of biogas. Therefore, in-vestments in the production of biogas and its further use as fuel in the transport indus-try do not have to be postponed.

Conclusions

1. The quality standard for biofuels is set by Regulation of the Cabinet of Ministers

No. 772 “Regulations regarding Requirements for Biofuel Quality, Conformity Assess-ment, Market Supervision and Procedures for Consumer Information”.

2. The main resources used in the production of biofuels of agricultural origin. 3. The output of bioethanol significantly exceeds that of biodiesel fuel in the

world. The largest producer country is the USA, producing 22 million litres of bioethanol in 2007.

4. Plants producing biodiesel fuel and bioethanol have been constructed in Latvia. Operating at full capacity, these plants can meet 30% of the demand for fuel in the Latvian market.

5. Latvia has set a 20% target for RES by the year 2020 in its total final consump-tion of vehicle fuels. Road vehicles consume 85.9% of the total fuel quantity in Latvia.

6. Transport traders encouraged by the biofuel-powered vehicles Latvian trade. 7. The use of German, Swedish and Austrian experience using biogas as a

transportation fuel, while reducing environmental pollution and greenhouse gas production.

8. There are three fuel retailers in Latvia – Statoil, Neste, and Lukoil – whose total market share is more than 50%. Such a situation causes threats of imposing disadvanta-geous commercial rules on Latvian biofuel producers.

9. To determine that the Latvian traded fuels is mandatory 10% biofuels of fossil fuels.

0 100000 200000 300000 400000 500000 600000 700000 800000 900000

2006 2007 2008 2009 2010*

Bioethanol (+5% blend)

Petrol

Biofuel E85

Diesel fuel (DF)

Biodiesel fuel (100%)

DF+BioDF (5%-30%)

Autogas

tons

119

References 1. Evaluation of the Use of Renewable Energy Sources in Latvia until 2020. Rīga Technical Uni-

versity, Faculty of Power Industry and Electronics (2008). Institute for Environmental Protection and Ther-mal Systems. – http://www.va.lv/files/Dzintars%20Jaunzems%20atjaunojamo% 20energoresursu%20izvertejums.pdf [1 02 2011].

2. Biofuels Law. (2005). Law of the Republic of Latvia. – http://www.va.lv/ fi-les/Dzintars%20Jaunzems%20atjaunojamo%20energoresursu%20izvertejums.pdf [1 01 2011].

3. Biogas production in Germany (2010). Federal Environment Agency. Available: http://spin-project.eu/downloads/0_Background_paper_biogas_Germany_en.pdf 29 March 2011].

4. Historic U.S. fuel Ethanol Production. (2011). – http://ethanolrfa.org/pages/statistics [16 03 2011].

5. Production and Use of Biofuel in Latvia (2003–2010). (2003). Program of the Republic of Lat-via. – http://polsis.mk.gov.lv/view.do?id=1045 [ 2 03 2011].

6. Possibilities of Using Biofuel in Latvia. (2007). Bio Nett - Developing local suply chain net-works, linking bio-fuel producers with public sector users. – http://www.rms.lv/bionett/Files/BIODEGVIELAS_(celvedis).pdf [12 02 2011].

7. Fuel consumers in transport (2010). Road Traffic Safety Directorate. – http://www.csdd.lv/?pageID=1098887752 [15 04 2011].

8. Kalniņš A. (2007) Possibilities of Biogas and its Use as Fuel for Vehicles. Latvian Ministry of Economics. – http://www.em.gov.lv/em/images/modules/items/item_file_19098 _jauna_labota_biogaze.pdf [10 02 2011].

9. Power Industry of Latvia in Figures (2009). Ministry of Economics. – http://www.em.gov.lv/images/modules/items/les_2009_.pdf [20 03 2011].

10. The Activity of the Republic of Latvia regarding renewable energy sources to fulfil European Parliament and Council Directive 2009/28/EK of 23 April 2009 on promoting renewable energy sources un-til 2020, which amends and subsequently cancels the implementation of Directives 2001/77/EK and 2003/30/EK. Informative Report. – http://ec.europa.eu/energy/renewables/transparency_platform/ doc/national_renewable_energy_action_plan_latvia_lv.pdf [12 03 2011].

11. Oil Product Circulation. (2010). State Revenue Service. – http://www.vid.gov.lv /default.aspx?tabid=11&id=402&hl=1&lIzveleId=1551&periodsId=5082 [25 03 2011].

12. U.S. Does Not Have Infrastructure To Consume More Ethanol (2011). – http://www.renewableenergyworld.com/rea/news/article/2011/01/u-s-does-not-have-infrastructure-to-consume-more-ethanol [24 03 2011].

13. The state of renewable energies in Europe (2010). 10th EurObserv’ER Report. – http://www.eurobserv-er.org/pdf/barobilan10.pdf [15 03 2011].

ŽEMĖS ŪKIO KILMĖS BIODEGALŲ RINKOS POTENCIALAS LATVIJOJE

Arnis Lēnerts Latvijos žemės ūkio universitetas

Europos Sąjungos Direktyvos 2009/28/EK reikalavimų pasiekimui atsinaujinančių energeti-nių resursų srityje žemės ūkis tampa vis reikšmingenis žaliavų (biomasės) tiekėjas biodegalų gamin-tojams. Biodegalų gamybos plėtra pastaraisiais metais stebima visame pasaulyje. Nors biodegalų gamyba ir Latvijoje spartėja, visgi išryškėja kai kurios problemos ES Direktyvos uždavinių pasie-kime. Tyrimai grindžiami ekonomikos teorijos išvadomis, literatūros ir statistikos duomenų analize. Tyrimuose panaudoti apibendrinimo bei abstrakcijos metodai. Straipsnyje pateiktos galimos kliūtys žemės ūkio kilmės biodegalų Latvijos rinkoje.

Raktažodžiai: atsinaujinantys energijos ištekliai (AEI), šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija, biomasė, biokuras, biodegalai, bioetanolis, biodyzelinas.

120

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

VITRINŲ EKSPOZICIJOS ĮTAKA IMPULSYVIEMS PIRKIMAMS

Vaida Lukošiūtė, Lina Pilelienė

Vytauto Didžiojo universitetas

Intensyvėjant konkurencijai mažmeninės prekybos rinkoje, ūkininkams tampa svarbu pritrauk-ti ir paskatinti vartotojus pirkti. Impulsyvių pirkimų skatinimas tampa tokiu pat svarbiu, kaip ir lojalių vartotojų išlaikymas. Egzistuoja daugybė aplinkos veiksnių, skatinančių impulsyvius pirkimus, vienas jų – vitrinų ekspozicijos. Tyrimo tikslas – patikrinti vitrinų ekspozicijos įtaką impulsyviems pirki-mams. Siekiant įvardinto tikslo, taikytas kokybinis tyrimo metodas – Focus grupės diskusija. Focus grupės diskusijos dalyviams buvo rodomos skirtingų vitrinų fotografijos su skirtingais elementais ir jų kompozicijomis. Tyrimo rezultatų analizės pagrindu įrodoma vitrinų įtaka, skatinant impulsyvius pir-kimus, nustatomi vitrinų elementai, darantys įtaką vartotojų pirkimo sprendimui.

Raktiniai žodžiai: impulsyvūs pirkimai, mažmeninė prekyba, parduotuvių vitrinos. JEL kodai: M31, M37, L81.

Įvadas Populiarėjant ūkininkų turgeliams, ūkininkai, užsiimantys mažmenine prekyba,

susiduria su intensyvėjančia konkurencija – pritraukti vartotojus tampa vis sunkiau. Išsiskirti konkurentų tarpe padeda ne tik produktai, jų savybės, bet ir jų pateikimas, vidinė ir išorinė prekyviečių aplinka, prekystaliai. Yra sukaupta nemaža įvairių auto-rių (Gupta, 1999; Hausman, 2000; Millner, 2002; Belch, 2003; Kotler, 2003; Madha-varam, 2004; Das, 2008; Unnithan, 2010) atliktų tyrimų duomenų bazė apie veiks-nius, darančius įtaką impulsyviems pirkimams. Analizuotų tyrimų rezultatai rodo, jog impulsyvius pirkimus veikia: dienos laikas, situacija, nuotaika, produktų savybės, trumpas produkto gyvavimo ciklas, masinis produkto paskirstymas, susipažinimas su prekių išdėstymu parduotuvėje, savitarna, masinė reklama, įvairios skatinimo prie-monės, kaip nuolaidos, displėjai parduotuvėse, produktų išdėstymas prie kasų. Paste-bėtas vitrinų ekspozicijos įtakos impulsyviems pirkimams tyrimų stygius Lietuvoje. Ši priežastis lėmė pasirinkimą atlikti vitrinų ekspozicijos įtakos impulsyviems pirki-mams tyrimą. Straipsnyje nagrinėjama problema – kaip parinkti vitrinų ekspoziciją siekiant motyvuoti impulsyvius pirkimus.

Tyrimo objektas – vitrinų ekspozicijos įtaka impulsyviems pirkimams. Tyrimo tikslas – patikrinti vitrinų ekspozicijos įtaką impulsyviems pirkimams. Tyrimo metodika ir organizavimas Tyrimą atlikti nuspręsta taikant kokybinį metodą – Focus grupės diskusiją. Fo-

cus grupės diskusijoje dalyvavo 8 žmonės 20–30 metų amžiaus. Diskusija truko 1,5 val. Šios Focus grupės diskusijos tikslas – ištirti vartotojų elgesį bei nustatyti, ku-rios vitrinų kompozicijų detalės daro įtaką impulsyviems pirkimams.

Focus grupės diskusijos metu buvo rodomos skirtingų vitrinų fotografijos su skirtingais elementais ir jų kompozicijomis. Vitrinos buvo sugrupuotos į penkias gru-pes pagal tam tikrus kriterijus (žr. 1 lentelę). Aiškinantis šių kriterijų svarbą ir įtaką impulsyviems pirkimams, buvo sudarytas klausimynas.

121

1 lentelė. Vitrinų grupavimas

Vitrinų grupė

Tiriami kriterijai

Pirma vitrinų grupė

Antra vitrinų grupė

Trečia vitrinų grupė

Ketvirta vitrinų grupė

Penkta vitrinų grupė

Skelbiamos nuolaidos, ypatingi pasiūlymai + + Naujos kolekcijos ekspozicija + + Užrašai vitrinose + Pateiktos kainos vitrinose + Vyraujanti tematika vitrinoje +

Pirmos dvi vitrinų grupės sudarytos iš vitrinų, kuriose skelbiamos nuolaidos, ir

vitrinų, kuriose pristatomos naujos kolekcijos, fotografijų. Abi grupės sudarytos re-miantis tais pačiais kriterijais. Trečioje vitrinų grupėje atrinktos vitrinos su įvairiais užrašais: „Nuolaidos paskutinę savaitę“; „nuo 50 proc. iki 80 proc. visoms ru-dens/žiemos prekėms“; „iki 70 proc.”; „Užsidarome“; „Išparduotuvė“; „Paskutinis iš-pardavimas – pigiau nebus“; „Finalinis išpardavimas“; „≤ 50 proc.“. Ketvirtoje gru-pėje tarp pateikiamų vitrinų yra su nurodytomis prekių kainomis, o kitose – nenuro-dytomis. Penktoje grupėje pateikiamos dvi vitrinos, kuriose yra aiški tematika. Vie-noje iš jų pateikiamas lietuviui pažįstamas vaizdas – laukas, javai. Kitoje amerikietiš-kas peizažas – dykuma, kaktusai.

Rodant kiekvieną vitrinų grupę, buvo užduodami tie patys klausimai, siekiant nustatyti, kokios emocijos užplūsta vartotojus, išvydus šias vitrinas, ar jos stimuliuoja norus užeiti į parduotuvę, įsigyti prekę iš vitrinos, jei stimuliuoja – tai kurios detalės. Galiausiai buvo paprašyta, kiekvienoje grupėje vitrinas surikiuoti nuo labiausiai iki mažiausiai patikusios ar visai nepatikusios. Kadangi šio tyrimo esmė buvo nustatyti tiesioginę vitrinos įtaką potencialiam pirkėjui, parduotuvių pavadinimai buvo pašalin-ti, kad jie neturėtų įtakos atsakymams. Tačiau apklausos gale buvo paklausta kiekvie-no dalyvavusio diskusijoje nario nuomonės, kas daro didesnę įtaką jų pirkimams: parduotuvės pavadinimas ar visgi vitrinos ekspozicija.

Focus grupės diskusijos metu siekta nustatyti, kokias emocijas sukelia kiekvie-na iš vitrinų ir ar jos daro įtaką impulsyviems pirkimo sprendimams.

Tyrimo rezultatų analizė Focus grupės diskusijos metu buvo rodomos skirtingų parduotuvių vitrinų fo-

tografijos sugrupuotos į penkias grupes pagal skirtingus vitrinų elementus ir jų kom-pozicijas. Atskirose grupėse tiriama skirtingų vitrinos elementų įtaka impulsyviems pirkimams. Pateikiant kiekvieną vitrinų grupę, respondentams buvo užduodami tie patys klausimai, kurių dėka atliktos pirmojo įspūdžio ir pirmojo įspūdžio sukeltų veiksmų analizės.

Pirma vitrinų grupė. Parinktos tos pačios kategorijos prekių parduotuvių vit-rinos su skirtingais pasiūlymais: vienoje iš jų pristatoma nauja kolekcija su ypatingu pasiūlymu „2 už 125 Lt“, kitoje – išpardavimą skelbiantis plakatas („-50 proc.“). Pa-grindinės vitrinų kompozicijos detalės pateikiamos 2 lentelėje.

122

2 lentelė. Pagrindinės vitrinose matomos detalės

Vitrina Veiksniai Pirmoji vitrina Antroji vitrina

Spalvos Pastelinės Kontrastingos spalvos (balta ir tamsiai rožinė).

Plakatas Modelis, prekės ir informacija plakate Informacija plakate

Užrašai „Naujiena“, „2 už 125 Lt”, ki-ti šūkiai

„Išpardavimas“, „50 proc.“, „Daugy-bei prekių“, „ir dar daugiau“

Galiojimo terminai „Pasiūlymas galioja tik X prekėms iki 2010 03 24”

„Išpardavimas vyks iki 2010 03 31 tik pažymėtoms prekėms“

Realūs prekių pavyzdžiai - Yra

Pirmojo įspūdžio analizė. Diskusijos narių nuomonės išvydus šias vitrinas bu-vo labai skirtingos. Pirmiausia, išvydus pirmąją vitriną pasigirdo neigiamos nuomo-nės: ypatingasis pasiūlymas nesukėlė jokių teigiamų reakcijų – kaina pasirodė per di-delė, trūko ryškumo – pastelinės spalvos net neatkreipė dėmesio, vitrinos reklama įvardinta kaip „standartinė prekė už aukštą kainą“. Antroji vitrina, priešingai, sukėlė diskusiją tarp narių: vieniems vitrina sukėlė malonius jausmus, kiti įtariai ieškojo pa-slėptos informacijos. Dalis respondentų pamatę „50 proc.“ net nepastebėjo, kas para-šyta mažesniu šriftu. Kiti prisipažino, jog pasijuto suklaidinti vitrinos, kai pamatė, jog nuolaida taikoma ne visoms prekėms.

Diskusijos nariai šias vitrinas vertino skirtingai. Visgi apibendrinant vertinimus, dauguma sutiko, jog pirmoji vitrina nekelia teigiamų emocijų, tuo tarpu, dėl antrosios vitrinos nuomonės pasidalino po lygiai: vitrina nei labiau patiko, nei labiau nepatiko. Antroji įvertinta palankiau, nes daugelis buvo suvilioti žadamų nuolaidų daugeliui pre-kių. Palankiai įvertinta ir tai, jog tarp skaičių ir šūkių vitrinose įkomponuoti ir prekių pa-vyzdžiai. Siekdami išsiskirti iš konkurentų, ūkininkai turėtų vitrinose talpinti savo ge-riausią produkciją, nepamiršdami paminėti ypatingų nuolaidų.

Taip pat buvo užduotas ir hipotetinis klausimas dėl pirmosios vitrinos. Buvo paprašyta įsivaizduoti, jog ši vitrina skelbtų „5 už 125“ arba „2 už 50“. Akivaizdu, jog abiem atvejais vieno vieneto kaina būtų tokia pati, tik skirtingos išleidžiamos su-mos vienu metu. Kaip ir buvo tikėtasi, antrasis variantas buvo priimtinesnis dėl dvie-jų pagrindinių priežasčių: pirkėjas žiūri į galutinę išleidžiamą sumą ir nemato pra-smės įsigyti daug vienodų prekių vienu metu.

Focus grupės diskusijos metu nustatyta, kurios vitrinų detalės pirmiausia yra pastebimos. Diskusijos nariams jokių užuominų nebuvo pateikta. Pirmoje vitrinoje pirmiausia dėmesį patraukė: modelis, kaina pasiūlyme 125 Lt. Antroje vitrinoje pir-mos pastebėtos detalės buvo šios: nuolaidos dydis, spalvos, skaičius (50 proc.). Aki-vaizdu, jog spalvos ir skaičiai yra pirmiausia pastebimi – į tai turėtų atsižvelgti ūki-ninkai, užsiimantys mažmeninė prekyba. Visos papildomos sąlygos bei kiti šūkiai reikalauja didesnio vartotojų dėmesio.

Pirmo įspūdžio sukeliamų veiksmų analizė. Diskusijos metu nariai didžiąja dalimi sutiko, jog nė viena vitrina nesukėlė staigaus noro įsigyti konkrečiai kurią nors iš prekių. Tačiau pritarė, jog turėdami laiko užeitų į antrąją parduotuvę apsižvalgyti

123

tik dėl skelbiamų nuolaidų arba, jei tuo metu tikrai eitų pirkti konkrečiai šių prekių. Ūkininkams svarbu suvokti, kad užėjimui į parduotuvę įtaką daro nuolaidos dydis, iš-reikštas skaičiumi, bei užrašas „Išpardavimas”. Pirkimas taip pat priklausytų nuo si-tuacijos: jei einama tik pro šalį be poreikio įsigyti, tik mažoji dalis apskritai užeitų į parduotuvę.

Antra vitrinų grupė. Parinktos keturios kosmetikos parduotuvių vitrinos, ku-riose skelbiamos nuolaidos, akcijos arba pristatomos prekės be konkrečių kaininių pasiūlymų. Pirmoje vitrinoje pristatoma „L‘oreal“ prekių grupei nuolaida iki 30 proc. su staigmena nusipirkus prekių už daugiau nei 35 Lt. Antroje – „Maybelline“ produk-cijai skelbiamos 30 proc. nuolaidos ir staigmenos. Trečioje – „Chanel No5“ ir „Si Lo-lita“ kvepalų plakatai. Ketvirtoje – nuolaidas iki 25 proc. visoms prekėms skelbiantis plakatas. Pagrindinės vitrinose matomos kompozicijos detalės pavaizduotos 3 lentelė-je.

3 lentelė. Pagrindinės vitrinose matomos detalės

Vitrina Veiksniai Pirmoji Vitrina Antroji vitrina Trečioji vit-

rina Ketvirtoji vitrina

Spalvos Ryškios (rau-dona, alyvinė, geltona, žalia)

Tamsios, sod-rios, solidžios

„Chanel No5“ tam-sios, „Si Lo-lita“ šviesios, šiltos

Tamsios

Plakatas Modelis, pre-kės, informaci-ja plakate

Modelis ir in-formacija

Modelis, prekės

Modelis, prekės, infor-macija plakate

Užrašai

„Nuolaidos iki 30 %”, „Staig-mena perkant už 35 Lt”, „Kiekis ribo-tas“, šūkiai

„Mados ir grožio dienos!”, „ 30 % ir staigmenos”, „Maybelline ofi-ciali mados in-fekcijos festivalio kosmetika“

„Chanel No5“, „Si Lo-lita“

„Nuolaida visoms pre-kėms iki 25 %”, „Pirkdami Max Factor kosmetikos už ne mažiau kaip 49 Lt gau-site lūpų blizgį Silk Gloss Tubes“

Galiojimo terminai „02 23 – 03 14” - - „03 01 – 03 21“ Realūs prekių pa-vyzdžiai - Yra - -

Manekenai - - - -

Pirmojo įspūdžio analizė. Vitrinose matomos reklamos buvo apibūdintos kaip tradicinės, nusibodusios, neatkreipiančios didesnio dėmesio, nors ir ryškios. Pirmo-sios vitrinos ryškumas laikomas pabodusiu. Nors tai ir yra pasirinktas parduotuvės stilius, tačiau kuo toliau, tuo mažiau efektyvus kaip dėmesio patraukimo objektas. Antrosios vitrinos skelbiama nuolaida yra tokio paties dydžio kaip ir pirmosios, ta-čiau antroji labiau patiko diskusijos nariams. Anot jų, sodresnės spalvos suteikia dau-giau solidumo – į tai turėtų atkreipti dėmesį ūkininkai, siekiantys pabrėžti aukštesnę produkcijos kokybę. Taip pat daugelis pripažįsta, jog turi įdėmiai įsiskaityti į pasiū-lymus, kadangi vitrinos yra perkrautos, sunku ne tik atsirinkti svarbiausią informaci-

124

ją, bet ir ją pastebėti. Tačiau skelbiamos nuolaidos džiugina, nes pusė narių pripažįs-ta, jog užeitų į parduotuvę įsigyti prekių.

Neprieita vieningos nuomonės vertinant, ar patinka šios vitrinos. Čia vėl nuo-monės pasidalino į dvi grupes: vieni labiau teigiamai vertino pastelinių spalvų vitrinų reklamas, nes informacija šviesiame fone lengviau pastebima, kiti priešingai – pirme-nybę teikė tamsesnėms. Ir visgi, antroji vitrina labiausiai patiko pusei narių dėl re-klaminio veido, sodrių spalvų, nuolaidų. Pirma ir trečia vitrinos patiko vienodai liku-siems nariams. Pirmoji buvo siejama su noro pasikeisti, atsinaujinti sužadinimu, tre-čioji – neįkyri, subtili bei romantiška. Taip pat buvo vieningai nuspręsta, jog pirmoji vitrina labiausiai nepatinka dėl akį rėžiančių spalvų, raudonos spalvos sukeliamo ag-resyvumo ir neskoningumo, taip pat pridurta, jog ketvirtoji netraukia pirkti produktų dėl statiško veido, nerodanti teigiamų emocijų.

Nustatyta, jog pirmiausia pastebėtos detalės vitrinose yra: pirmoje – ryškios spalvos (raudona, rožinė), išblyškęs modelis, prekės, „L‘oreal“, ryškios lūpos; antro-je – modelis, prekės, akys; trečioje – No5; ketvirtoje – išbalęs modelis, akys.

Kaip matyti, nė vienas diskusijos narys nė vienoje iš reklamų pirmiausia nepa-stebėjo skelbiamų nuolaidų – pirmiausia atkreiptas dėmesys į modelius ir prekes.

Diskusijos narių paprašius surūšiuoti vitrinas nuo labiausiai iki mažiausiai pa-tikusios (1 – nepatinka, 4 – patinka), gauti rezultatai pavaizduoti pav.:

Pav. Vitrinų rangavimo rezultatai

Pirmo įspūdžio sukeliamų veiksmų analizė. Pirmieji įspūdžiai šį kartą sukėlė

diskusijos narių norą įsigyti kurį nors iš produktų. Vieni tai padarytų dėl to, kad pa-matė, jog jų naudojamas produktas parduodamas su nuolaida, kitų norą sukėlė neįky-riai ir subtiliai pateikta reklama. Dėl šių priežasčių apklaustieji pripažino, jog vitrinos sužadino norą užeiti į parduotuvę bent jau apsižvalgyti ir pažiūrėti, kokie konkretūs pasiūlymai, o tuomet svarstyti dėl reikalingų produktų įsigijimo.

Nustatytos detalės, kurios daro įtaką sprendimui užeiti ar neužeiti į parduotuvę. Ūkininkai turėtų atkreipti dėmesį, kad akį rėžiančios spalvos neskatina impulsyviam užėjimui, priešingai – pirkėjai yra patraukiami realaus prekės vaizdo, žinomų ir nau-dojamų prekės ženklų, užrašų „Nuolaida“.

Trečia vitrinų grupė. Analizei parinktos vitrinos su skirtingais šūkiais: • nuolaidos paskutinę savaitę;

1,6

2,2

3

3,2

0 1 2 3 4

1 vitrina

4 vitrina

3 vitrina

2 vitrina

nepatinka patinka

125

• nuo 50 proc. iki 80 proc. visoms rudens/žiemos prekėms; • iki 70 proc.; • užsidarome; • išparduotuvė; • paskutinis išpardavimas – pigiau nebus; • finalinis išpardavimas; • ≤ 50 proc. Pirmo įspūdžio analizė. Pirmiausia, ką pastebėjo kiekvienas diskusijos narys –

pagrindiniai vitrinų šūkiai, skelbiantys išpardavimus, nuolaidas. Taip pat jie pripaži-no, jog jau yra įpratę prie nuolatinių nuolaidų, todėl įvairios akcijos tapo „normalia būsena“. Patraukliausios vitrinos pripažintos su konkrečiomis nuolaidų ribomis, ori-ginalios, ryškios.

Įdomu tai, kokios detalės pirmiausiai buvo pastebėtos. Kaip ir tikėtasi, pir-miausiai yra pastebimi dideliu šriftu užrašyti užrašai, pagal kuriuos vitrinos ir buvo parinktos į šią grupę. Tačiau dėmesio yra vertos pastabos: pirmoje pirmiausia paste-bimi modeliai, o tik vėliau, įsižiūrėjus, nuolaidų užrašas; antroje pamatytas užrašas „80 proc.” pirmiau nei kita nuolaida ar sąlygos; penktoje – daliai diskusijos narių pirmiausia į akis krito „Mažiausios kainos“, o tik vėliau „Išparduotuvė“ (taip nutiko dėl užrašų išdėstymo vitrinoje); aštuntoje – vitrinos originalumas ir tik vėliau fone nuolaidos dydis. Apipavidalinant parduotuvių vitrinas ar prekystalius, ūkininkams svarbu atsižvelgti, jog vartotojas pirmiausia pastebi tai, kas pateikta ryškiausiomis spalvomis, didžiausiu šriftu. Tačiau jei lygiaverčiai elementai „išmėtyti“ po visą vit-riną, pirma pastebimi tie, kurie arčiausiai vitrinos centro.

Pirmo įspūdžio sukeliamų veiksmų analizė. Vitrinose skelbiami išpardavimai ir nuolaidos sukėlė norą pirkti, nors tiksliai diskusijos nariai ir nežinojo, ką būtent. Visi vieningai atsakė, jog vitrinose matomos nuolaidos paskatintų užeiti ir įsigyti ką nors: arba reikalingą prekę, arba ką nors „mielo“ už mažesnę kainą.

Ketvirta vitrinų grupė. Šios vitrinų grupės esmė yra patikrinti, ar potencialūs pirkėjai pastebi kainas vitrinose, ar jos daro įtaką sprendimui užeiti į parduotuvę. Taip pat grupėje pateikiama vitrina, kurią būtų galima įvardinti kaip „perkrautą“ (daug mane-kenų, motociklas, kelio ženklai – ir viskas sutalpinta mažame plote) fotografija.

Pirmo įspūdžio analizė. Visų diskusijos narių nuomonė buvo vienoda. Jie tei-gė, jog ekspozicijose demonstruojamos prekės juos vilioja užeiti į parduotuvę pažiū-rėti iš arčiau, pasimatuoti, įsigyti. Ypač vertinamas realus prekės vaizdas ir originalus jų pateikimas – dar kartą patvirtinama, jog ūkininkai vitrinose turėtų pateikti išskirti-nę, geriausią, įspūdingiausią savo produkciją.

Diskusijos nariai, paklausti, ką pirmiausia pamatė vitrinose, daugiausia įvardijo drabužius. Kai kuriems pirmiausia krito į akis motociklas bei kelio ženklas, drau-džiantis apsisukti. Vitrina, kuri buvo „perkrauta“, buvo pastebėta ir įvardinta būtent taip tik kelių diskusijos narių.

Pirmo įspūdžio sukeliamų veiksmų analizė. Visi dalyvavę diskusijoje pajuto norą apsipirkti. Kai kurie net galėjo konkrečiai įvardinti daiktus, pamatytus vitrinose, kurių jie užsigeidė. Jie pripažino, jog šios vitrinos ne tik sukėlė norą įsigyti, bet ir skatina užeiti nusipirkti. Beje, tik vienas dalyvis pastebėjo vitrinose kainas. Taigi, ga-

126

lima daryti išvadą, jog kainos vitrinose nesužaidžia lemiamo vaidmens pirkėjo apsi-sprendimui užeiti pirkti. Svarbiau yra prekės ir jų išdėstymas vitrinose.

Penkta grupė. Grupėje pateikiamos vitrinos, kuriose yra aiški tematika. Vie-noje iš jų pateikiamas lietuviui pažįstamas vaizdas – laukas, javai. Kitoje amerikietiš-kas peizažas – dykuma, kaktusai.

Pirmo įspūdžio analizė. Diskusijos nariams labai patiko šios vitrinos dėl savo išskirtinumo, originalumo, linksmumo, gyvumo, spalvų, nekasdieniškumo. Pirmoji vitrina asocijuojasi su vasara, šiltu oru, jaukumu, kaimu, antroji – su vesternu, kelio-nėmis, Meksika, Amerika. Pirmoji labiau priimtina dėl lietuviško peizažo.

Pirmajam įspūdžiui įtaką darančių veiksmų analizė. Vitrinos apklausiamie-siems patiko, bet nė vienas iš jų nepajuto noro, ką nors įsigyti. Šios vitrinos labiau at-lieka estetinę funkciją – grožėjimąsi. Tačiau Focus grupės diskusijos nariai sutinka, jog užsuktų į parduotuves apsižvalgyti, ar netgi ką nors ir išsirinkti.

Focus grupės diskusijos rezultatų analizė leidžia teigti, kad reklama vitrinoje skatina pirkėjo impulsyvius pirkimus. Visi diskusijos nariai pritarė, jog trys iš penkių vitrinų grupių sukėlė norą įsigyti ką nors naujo ir paskatintų užeiti į parduotuvę pirkti.

Išvados 1. Parduotuvės pavadinimas įtaką vartotojams daro tada, kai pirkėjas ieško

konkretaus daikto ir esant jo poreikiui. Vitrinos ekspozicija įtakos vartotojams turi tada, kai potencialus pirkėjas eina pro šalį nieko neieškodamas ir pamato vitrinoje ką nors patrauklaus. Ūkininkai turėtų daugiau dėmesio skirti vitrinų ekspozicijoms ar prekių išdėstymui prekystaliuose, pritaikydami konkretų pateikimo būdą savo pro-dukto specifikai.

2. Vitrina yra naujai atsidariusios parduotuvės vizitinė kortelė. Pirmiausia pir-kėjai nužvelgia vitrinas, prekes jose ir tik tada nusprendžia, ar eiti ir susipažinti su prekėmis. Taikydami šūkius „Mažiausios kainos“ ar „Atidarymo nuolaidos“, prade-dantieji ūkininkai turi didesnę galimybę pritraukti vartotojus.

3. Jei vartotojas įprastai nesilanko parduotuvėje, vitrinoje pamatytas daiktas ar vitrinos ekspozicija gali turėti įtakos sprendimui nusipirkti ką nors impulsyviai. Ga-lima teigti, kad parduotuvės vitrinose ar prekystalių matomiausiose vietose turi būti pateikta pati įspūdingiausia, išskirtiniausi, patraukliausia ūkininko produkcija.

4. Vitrinų ekspozicijos paskatina iš anksto neplanuotus pirkinius. Perkrautose vitrinose (ką dažnai galima pastebėti lankantis ūkininkų turgeliuose) vartotojams sunku atkreipti dėmesį į išskirtinį produktą, todėl prekių pateikimas turėtų būti santū-rus, daugiau erdvės suteikiant pagrindiniam produktui.

5. Matant realų vitrinos vaizdą, ne tik vitrinos skelbiančios nuolaidas ir išpar-davimus sukelia vartotojų norą įsigyti prekių. Naujų kolekcijų ekspozicijos taip pat atkreipia dėmesį, jei vitrinoje pateikiamos prekės atitinka vartotojų mėgstamą stilių arba vitrina sužavi originalumu. Siekiamas rezultatas pasiteisintų – vartotojas užsuktų į parduotuvę.

6. Apibendrinant vitrinų ekspozicijos įtakos impulsyviems pirkimams tyrimo rezultatus galima teigti, kad ne visos vitrinos skatina pirkti impulsyviai. Pastebėtos

127

vitrinų dekoravimo probleminės sritys – perkrovimas, netinkamos spalvos, kurios ne tik neskatina impulsyvių pirkimų, bet ir gali „atbaidyti“ vartotoją.

Literatūra

1. Belch, G., E., Belch, M., A. (2003). Advertising and promotion: an integrated marketing communication perspective, 6 ed. The McGraw−Hill Companies.

2. Das, P. (2008). Impulse of Impulse Behavior. – http://www.indianmba.com/Faculty_Column/FC784/fc784.html [2011 05].

3. Gupta, S., Xu Heng, X., Sahu, V. (1999). Impact of Store Size on Impulse Purchase // The Icfai University Journal of Marketing Management, February.

4. Hausman, A. (2000). A multi-method investigation of consumer motivations in impulse buying behavior // Journal of consumer marketing. Vol. 17. No. 15. MCB University Press.

5. Kotler, P., Armstrong, G., Saunders, J., Wong, V. (2003). Rinkodaros principai. – Kau-nas: Poligrafija ir informatika.

6. Madhavaram, S., R., Laverie, D., A. (2004). Exploring Impulse Purchasing on the Inter-net // Advances in Consumer Research. Vol. 31.

7. Millner, I. (2002). Burying the myth of impulse buying // Brand Strategy, September. 8. Unnithan, Ch. (2010). In-store communication influences impulse purchase. –

http://www.business-standard.com/india/news/in-store-communication-influences-impulse-purchase-study/382582 [2011 05].

INFLUENCE OF SHOP WINDOWS EXPOSITIONS ON IMPULSIVE BUYING

Vaida Lukošiūtė, Lina Pilelienė Vytautas Magnus University

Summary

Intensification of competition in retail industry suggest farmers the importance of casual or

occasional customers. Promotion of impulsive buying becomes the same important as maintenance of loyal customers. A lot of environmental factors which promote impulsive buying can be listed; shop windows expositions can be named as one of these factors. The aim of the research is to verify the influence of shop windows expositions on impulsive buying. Achieving the research aim, quali-tative research method – Focus group discussion – was provided. Photographies of various shop windows with different elements and compositions were demonstrated for the participants of the re-search. On the basis of research results, the influence of shop windows expositions on impulsive buying was proved; shop windows expositions’ elements which affect consumer buying decisions were determined.

Key words: impulsive buying, retail trade, shop windows. JEL codes: M31, M37, L81.

128

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

LIETUVOS GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į GENETIŠKAI

MODIFIKUOTUS PRODUKTUS KAITA

Daiva Makutėnienė, Renata Gaivenienė Lietuvos žemės ūkio universitetas

Šalies institucijoms apsisprendžiant dėl genetiškai modifikuotų augalų auginimo, keičiantis

žmonių požiūriui, vertybėms, svarbu tirti gyventojų požiūrį į genetiškai modifikuotus produktus, jo kaitą. Tyrimo tikslas – nustatyti Lietuvos gyventojų požiūrio į genetiškai modifikuotus produktus kaitos kryptis. Anketine apklausa tirtas gyventojų požiūris į GM produktus, stebėjimas taikytas jų kainų tyrimui, tyrimų rezultatams pristatyti naudoti palyginimo, grafinio vaizdavimo būdai. Atlikus empirinį tyrimą nustatyta, kad visuomenė, nepriklausomai nuo gyventojų amžiaus, socialinės padė-ties, užimamų pareigų, vis labiau domisi GM produktų tema, tačiau apie juos žino nepakankamai. Mažėja apie GMO nieko negirdėjusios, informacijai apie tai abejingos visuomenės dalis. Nustatyta, kad šalies gyventojų nuomonė apie GM produktus yra neigiama, šis požiūris stiprėja. Tyrimas at-skleidė, kad apie trečdalį šalies gyventojų GM produktų nevartoja, apie 15 proc. vartoja, tarp jų daugiausiai mažiausias pajamas gaunantys respondentai. Nei mažesnė šių produktų kaina, nei ge-resnis jų skonis, išvaizda trims ketvirtadaliams respondentų nėra svarbūs veiksniai, apsisprendžiant dėl genetiškai modifikuoto maisto pirkimo, tai aktualu mažesnes bei vidutines pajamas gaunantiems gyventojams. Tyrimo rezultatai parodė, kad dauguma respondentų neigiamai vertina genetiškai mo-difikuotus augalus ir jų produktus kaip galimai keliančius grėsmę žmogaus sveikatai, turinčius nei-giamą poveikį aplinkai, ekologiniam ūkininkavimui. Aiški teigiama gyventojų nuostata dėl GM produktų išskirtinio ženklinimo, jo nepakankamo aiškumo. Stebėjimo metu nustatyta, kad GM pro-duktų kainos daugiau nei trečdaliu mažesnės nei tradicinių, tačiau gyventojai prioritetą teikia bran-gesniems ekologiškiems, tradiciniams produktams be GMO. Taigi atsižvelgiant į šias visuomenės nuostatas, šalyje genetiškai modifikuoti augalai komerciniais tikslais neturėtų būti auginami.

Raktiniai žodžiai: biotechnologija, genetiškai modifikuoti produktai, gyventojų požiūris, vie-šosios nuomonės apklausa, vartotojų apsauga.

JEL kodai: Q160, Q180, D120, D180. Įvadas

Biotechnologija ir genų inžinerija – itin aktualios temos, nes mokslininkai ir ty-

rėjai nepateikia vieningų atsakymų dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) poveikio ir galimos žalos žmogaus sveikatai bei aplinkai. Todėl vieni siekia, kad ge-netiškai modifikuoti produktai, pagaminti iš GMO ar kuriuose yra GMO, būtų už-drausti, kiti reikalauja išskirtinio jų ženklinimo.

Nuo 2010 m. ES narėms suteikti didesni įgaliojimai savarankiškai spręsti, ar jos savo šalyse augins ES Komisijos patvirtintus genetiškai modifikuotus augalus (EU Commission..., 2010). Lietuvoje komerciniais tikslais jie neauginami, tačiau var-totojai gali įsigyti importuotų maisto produktų, pagamintų iš GMO ar kuriuose yra GMO. Šie produktai privalo būti paženklinti ir atitikti teisės aktų reikalavimus. Lie-tuvoje mokslinių tyrimų apie gyventojų požiūrį į GM produktus nėra daug, dažniau pateikiami viešosios nuomonės ir žiniasklaidos analize paremti moksliniai darbai (Butkevičienė, 2009; Jasinskas, 2010; kt.). Tai susiję su tuo, kad statistinių duomenų apie maisto produktus, kuriuose yra GMO, jų gamybos, importo, vartojimo apimtis

129

nėra. Statistikos departamentas neskelbia ir duomenų apie genetiškai modifikuotų bei tradicinių maisto produktų kainas, jų skirtumus, todėl tokią informaciją tenka rinkti, atliekant vienkartinius rinkos tyrimus (Lazutka, 2010). Pastaruoju metu Lietuvoje gy-ventojų nuomonės dėl GMO tyrimus vykdė Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė ,,Spinter tyrimai” (2007, 2009, 2010 m.). Tačiau, keičiantis politinėms nuo-statoms, žmonių požiūriui, vertybėms, preferencijoms, tokio pobūdžio tyrimų aktua-lumas išlieka. Galimybė tyrimo metu gautus rezultatus palyginti su kai kuriais viešo-sios nuomonės tyrimų duomenimis leido nustatyti šalies gyventojų požiūrio į GM produktus kaitos kryptis.

Tyrimo tikslas – nustatyti Lietuvos gyventojų požiūrio į genetiškai modifikuo-tus produktus kaitos kryptis.

Tikslas suponavo šiuos uždavinius: identifikuoti visuomenės požiūrį į GM produktus formuojančius veiksnius; išanalizuoti gyventojų požiūrį į šiuos produktus bei visuomenės informuotumą; nustatyti priklausomybę tarp GM produktų vartojimo ir respondentų finansinės padėties; identifikuoti Lietuvoje parduodamų GM maisto produktų rūšis ir kainas bei jas palyginti su tradicinių maisto produktų kainomis. Ty-rimo objektas – gyventojų požiūris į genetiškai modifikuotus produktus.

Tyrimo metodai. Siekiant ištirti šalies gyventojų požiūrį į GM produktus, naudotas mokslinės literatūros sisteminės analizės metodas, anketinė apklausa, stebė-jimas, tyrimų rezultatams pristatyti – palyginimo ir grafinio vaizdavimo būdai.

Tyrimo metodika Pirmajam tyrimo uždaviniui išspręsti taikytas mokslinės literatūros sisteminės

analizės metodas, kitiems – anketinė apklausa, stebėjimas, tyrimo rezultatų palygini-mo bei grafinio vaizdavimo būdai. Empirinis tyrimas atliktas dviem etapais:

1) atlikta anketinė apklausa, siekiant išsiaiškinti šalies gyventojų požiūrį į GM produktus, jų vartojimą, informavimą, visuomenės žinias apie GM augalų poveikį ap-linkai, GM produktų riziką žmonių sveikatai, jų ženklinimą, ištirti ryšį tarp gyventojų požiūrio į GM produktus ir jų socialinės, finansinės padėties;

2) atliktas empirinis GM maisto produktų kainų tyrimas, t. y. stebėjimo būdu identifikuotos labiausiai paplitusių GM maisto produktų rūšys, fiksuotos jų kainos ke-turių šalies prekybos tinklų parduotuvėse bei gauti duomenys palyginti.

Pirmajame etape, siekiant atsakymų teisingumo bei vadovaujantis tyrimų eti-kos principais, sudaryta 19 klausimų anketa. Apklausa vykdyta 2011 m. kovo – ba-landžio mėn. Objektas tirtas pateikiant daugiavariančio atsakymo klausimus. Tyrimas atliktas imčių metodu. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m.3 pradžioje Lie-tuvoje gyveno 2,7 mln. vyresnių nei 18 metų amžiaus gyventojų (populiacija). Imties tūrio nustatymui pasitelkta W. G. Cochran (1977) siūloma formulė:

3 2011 m. sausio 1 d. Statistikos departamentas pateikia tik bendrą šalies gyventojų skaičių; pagal

amžiaus grupes jis nepateikiamas.

130

( )[ ]

( )[ ]ππεππ

α

α

−××+−×

−×××=

1)1(1

22

2

2

2

zNNz

n ,

čia: n – imties tūris; zα/2 – standartinio normaliojo skirstinio N(0,1) α lygmens kriti-nė reikšmė (su 95 proc. garantija zα/2 = 1,959); N – atrankinės visumos dydis; π – dominančio parametro proporcija atrankinėje visumoje (π = 0,5); ε – atrankos paklai-da, šiuo atveju – 0,05.

Siekiant gauti reprezentatyvius tiriamos visumos duomenis, būtinas imties tūris yra 384 respondentai. Remtasi Yamane, Taro sudaryta imties dydžių lentele su 95 proc. pasikliautiniu intervalu ir leistina 5 proc. paklaida (Pruskus, 2003). Tyrime da-lyvavo 409 respondentai. Jie anketinei analizei vykdyti parinkti atsitiktinės atrankos būdu.

Antrasis empirinio tyrimo etapas atliktas stebėjimo būdu. Genetiškai modifi-kuotų ir tradicinių maisto produktų kainoms lyginti pasirinktos keturių prekybos tin-klų, užimančių didžiąją šalies maisto produktų rinkos dalį (,,Maxima“, ,,Iki“, ,,Rimi“ ir ,,Norfa“), parduotuvės.

Tyrime dalyvavę respondentai pagal amžiaus grupes pasiskirstė beveik vieno-dai, šiek tiek daugiau buvo 46–55 m. amžiaus grupėje (24,6 proc.), mažiausiai – vy-resnių (56 m. ir vyresnių) respondentų grupėje (15,9 proc.). 11,3 proc. respondentų buvo studentai ir moksleiviai, 11,6 proc. – darbininkai, techniniai darbuotojai, versli-ninkai sudarė 4,5 proc., pensinio amžiaus, neįgalūs gyventojai – 6,5 proc., bedarbiai – 5,5 proc. respondentų. Didžiausią jų dalį sudarė specialistai, tarnautojai – 53,5 proc., mažiausią – namų šeimininkės ir šeimininkai (4,2 proc.) bei užimtieji žemės ūkio veikla (2,9 proc.). Apklausoje dalyvavę respondentai, kurių pajamos, vidutiniškai tenkančios vienam namų ūkio nariui per mėnesį, buvo iki 500 Lt, sudarė 16,6 proc., nuo 501 iki 1000 Lt – 26,2 proc., nuo 1001 iki 1500 Lt – 29,1 proc., nuo 1501 iki 2000 Lt – 14,2 proc., daugiau kaip 2000 Lt – 13,9 proc. respondentų.

Visuomenės požiūrį į GM produktus formuojantys veiksniai Pastaruoju metu visuomenė vis daugiau domisi genetiškai modifikuotais orga-

nizmais bei produktais, mokslininkų, politikų, gamintojų, vartotojų, prekybininkų, ki-tų grupių vertinamais labai prieštaringai, traktuojamais kontraversiškai (Makutėnienė, 2011). L. Griniaus (2007) teigimu, visuomenės požiūrį ir nuomonę apie GMO ir GM maistą lemia kelios pagrindinės vidinės ir išorinės nuostatos. Mokslininko nuomone, vidinės nuostatos siejamos su moraliniu klausimu – žmonės mano, jog GMO kūrimas yra nenatūralus procesas, pažeidžiantis religines nuostatas, tokia veikla į natūralaus gyvenimo procesą ,,ištrina“ ribas tarp egzistuojančių rūšių, leidžia nepagrįstai de-monstruoti žmogaus intervencinę galią. Išoriniai prieštaravimai genetiškai modifikuo-tiems organizmams, anot autoriaus, labiau remiasi faktais ir loginio mąstymo argu-mentacija. Jie daugiau nagrinėja GMO technologijos pritaikymo pasekmes, remiasi galimu neigiamu poveikiu žmonių sveikatai bei aplinkai.

131

Mokslininkai sutinka, kad išaugusi maisto produktų pasiūla dėl GM augalų produktyvumo padidėjimo teigiamai veikia vartotojus dėl mažesnių jų kainų bei di-desnės gausos rinkoje (Moschini, 2001; Brookes, 2009; James, 2009). Genetiškai modifikuotų produktų pranašumu prieš tradicinį maistą mokslininkai (Arundel, 2007; Ražanskienė, 2009; Sonnino, 2009; kt.) laiko ir jų pagerintas maistines savybes, pa-trauklesnę išvaizdą, geresnį skonį. Tačiau, nepaisant to, kai kuriose šalyse vartotojai gana skeptiškai vertina GM produktus, nerimauja dėl GM maisto saugumo. Be to, įvairiose šalyse visuomenės požiūris į GM maistą skiriasi.

C. McInerney, N. Bird, M. Nucci (2004), remiantis Gaskell ir kt. atliktais tyri-mais, R. Lazutka, D. Skučienė (2010) teigia, kad dėl GM maisto saugumo kur kas la-biau nerimauja europiečiai, tuo tarpu dauguma amerikiečių šiuos produktus vertina kur kas palankiau. Pirmą kartą ES šalių gyventojų požiūris į GMO buvo tirtas 1999 m. GMO buvo pristatomi greta tokių grėsmių kaip narkotikai, bedarbystė, svei-katos problemos, aplinkos žala, žmogaus teisių negerbimas ir kt., o genetiškai modi-fikuotas maistas respondentų vertintas kaip ėjimas prieš gamtą, nenaudingas ir pavo-jingas ateities kartoms (Butkevičienė, 2009).

JAV, Kanadoje, Argentinoje, Brazilijoje prekyba GM produktais laisva, jų žy-mėti nebūtina (gali būti ženklinami tik savanoriškai), nėra nustatytos GMO maisto produkte ribos, rinkoje genetiškai modifikuoti produktai susimaišo su tradiciniais. Šiose šalyse GM maistas laikomas lygiaverčiu įprastiniam. Tuo tarpu ES reguliuoja-ma visų GM produktų gamyba ir prekyba. Dėl skirtingo atskirų šalių požiūrio į šių produktų gamybos ir prekybos reguliavimą, taip pat siekiant užtikrinti sąžiningą pre-kybą, apsaugoti vartotojų sveikatą, padidinti jų pasirinkimo galimybes, nuo 2004 m. ES įdiegta produktų, pagamintų naudojant GMO priedus ir parduodamų ES šalyse, ženklinimo ir susekamumo sistema (reglamentas Nr. 1830/2003). Maisto produktų, kuriuose yra daugiau kaip 0,9 proc. genetiškai modifikuotų organizmų, ženklinimo etiketėse turi būti nurodyta, kad produktas pagamintas iš GMO. Produktais, kurių su-dėtyje yra GMO, leidžiama prekiauti ES rinkoje tik po to, kai jie patikrinami aukš-čiausių standartų saugos testais.

D. Brazauskienės (2007) nuomone, maisto produktai, pagaminti naudojant GMO, turi būti specialiai ženklinami, siekiant, kad pirkėjui būtų sudaryta galimybė pasirinkti, kokius produktus jis vartos: ekologiškus, saugius (ekologinės gamybos ūkiuose draudžiama naudoti genetiškai pakeistas sėklas, augalus, veisti, laikyti gene-tiškai modifikuotų veislių ir rūšių gyvulius), neužterštus kenksmingomis medžiago-mis, bet brangesnius, įprastinius, pagamintus iš žaliavų, augintų naudojant chemines medžiagas, ar pigesnius, pagamintus iš GMO ar kuriuose yra GMO. Tuo tarpu R. La-zutkos, D. Skučienės (2010) nuomone, siekiant mažinti vartotojų skepticizmą ir bai-mę dėl genetiškai modifikuotų produktų, turėtų būti griežtesnis jų vartojimo saugumo testavimas, jo rezultatai nuolat pristatomi visuomenei.

Empirinio tyrimo rezultatai Siekiant ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į GM maisto produktus ir jų vartoji-

mą, atlikta įvairaus amžiaus, specialybių, socialinės bei finansinės padėties žmonių apklausa. Tyrimo metu siekta atskleisti visuomenės žinias apie GM maisto produktus,

132

jų pasirinkimo ypatumus ir motyvus, nuomonę apie galimą genetiškai modifikuoto maisto pavojingumą, jo ženklinimą.

Analizuojant respondentų nuomonių pasiskirstymą išryškėjo, kad neigiamai GM produktų atžvilgiu nusiteikę net 77,7 proc. respondentų. Todėl galima teigti, jog šalies gyventojų nuomonė apie GM produktus yra neigiama. Teigiamai nusiteikusių dalis buvo nedidelė – tik 3,9 proc., neutralią nuomonę turėjo 16,8 proc. respondentų. 2007, 2009 ir 2010 m. Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Sprinter ty-rimai“ vykdytų tyrimų4 metu GMO tiek neigiamai, tiek teigiamai vertinusiųjų dalis buvo mažesnė – atitinkamai 50, 51 ir 58 proc. bei 2, 3 ir 1 proc. Žymiai sumažėjo vi-suomenės dalis, nieko negirdėjusios apie GMO. Jei 2007, 2009 ir 2010 m. tokių buvo atitinkamai 13, 12 ir 4 proc., tai atlikto tyrimo metu tik 1,6 proc. respondentų apie šiuos produktus nebuvo girdėję. Tai rodo didėjantį visuomenės domėjimąsi. Svarbu pastebėti, jog didžioji dalis respondentų, neigiamai nusiteikusių GM produktų atžvil-giu, negalėjo pasakyti, ar šiuos produktus vartoja. Respondentų dalis, teigiamai verti-nančių genetiškai modifikuotus produktus, nurodė juos vartojantys.

Itin svarbus tyrimui buvo klausimas, susijęs su GM produktų vartojimu. Šių produktų nevartojantys nurodė 27,2 proc. respondentų. Tyrimo rezultatai artimi gau-tiems 2009 m. 14,9 proc. apklaustųjų pripažino šiuos produktus perkantys ir vartojan-tys (2007 m Lietuvoje tokių buvo 20 proc., 2009 ir 2010 m – 21 proc.), nieko apie juos negirdėjo 1,9 proc. respondentų. Daugiau nei pusė respondentų (56,0 proc.) tei-gė, kad jie nežino, ar perka ir vartoja GM produktus, nėra tuo tikri. Taip manančiųjų dalis, lyginant su ankstesnių tyrimų rezultatais, yra didesnė. Todėl galima teigti, kad šalies gyventojai nėra pakankamai informuoti, nes rinkoje gausu maisto produktų, gaminamų iš GM augalų ar jų sudėtinių dalių (Valstybinės maisto ir veterinarijos tar-nybos duomenimis, 2009 m. Lietuvoje prekiauta 44 pavadinimų, 2010 m. – net 164 pavadinimų maisto produktais, savo sudėtyje turėjusių GMO; tai augaliniai aliejai, margarinas, tepūs riebalų mišiniai, majonezas, skrudinta duona, užkandžiai, saldumy-nai, kulinarijos gaminiai, maisto papildai).

Išanalizavus respondentų nuomonių pasiskirstymą pajamų grupėse, nustatyta, kad didžiausia GM produktus vartojančių respondentų dalis (19,6 proc.) yra mažiau-sių pajamų grupėje (iki 500 Lt vienam namų ūkio nariui per mėn.). Tam, labiausiai tikėtina, įtakos galėjo turėti tai, jog šie produktai yra pigesni nei tradiciniai. Mažiau-sia GM produktus vartojančių respondentų dalis (11,6 proc.) buvo didžiausių pajamų grupėje. Tyrimo rezultatai parodė, kad, didėjant gyventojų pajamoms, vartojančiųjų GM maistą dalis mažėja. Apie 30 proc. respondentų, nevartojančių GM produktų, taip pat priklausė aukštesnes pajamas gaunančiųjų grupėms. Reikėtų pastebėti, kad visose pajamų grupėse daugiau kaip 50 proc. respondentų nurodė nesantys tikri, kad GM maisto nevartoja, todėl galima daryti prielaidą, jog šių produktų vartotojų dalis yra didesnė. Apie šiuos produktus negirdėję nurodė mažesnes pajamas gaunantys res-pondentai (1 pav.).

4Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Sprinter tyrimai“ vykdyti tyrimai: 2007 m. –

,,Šalies gyventojų tyrimas dėl požiūrio į genetiškai modifikuotus organizmus“, 2009 ir 2010 m. – ,,Šalies gy-ventojų nuomonės dėl genetiškai modifikuotų organizmų tyrimas“.

133

Beveik pusė (46,4 proc.) respondentų įsitikinę, kad genetiškai modifikuoti au-galai auginami Lietuvoje. Ankstesni tyrimai rodo, kad taip manančiųjų dalis didėja. Šalyje šie augalai komerciniais tikslais neauginami, todėl galima daryti išvadą, kad visuomenei informacijos nepakanka, turimos žinios klaidingos. Trečdalis respondentų (31,5 proc.) nurodė apie šių augalų auginimą nieko nežinantys, beveik penktadalis (22,1 proc.) apklaustųjų mano, kad šie augalai Lietuvoje neauginami. 2007 ir 2009 m. taip manančiųjų dalis buvo didesnė (atitinkamai 29 ir 25 proc.), 2010 m. ji sumažėjo iki 20 proc. ir artima tyrimo metu gautiems rezultatams.

1 pav. Respondentų nuomonės apie GM produktų vartojimą pasiskirstymas

pagal pajamų grupes

Apklausos duomenys apie prekybą GM maisto produktais parodė, jog 85,3 proc. respondentų žino, jog tokių produktų šalyje įsigyti galima, 1,6 proc. teigė, kad tokiais produktais šalyje neprekiaujama. 13,1 proc. respondentų nurodė nežinantys, ar tokiais produktais šalyje prekiaujama, tačiau 3,5 proc. jų tikino šių produktų nevarto-jantys.

Kitas svarbus tyrimo aspektas – visuomenės žinios apie GM produktus. Pakan-kamai, respondentų nuomone, apie tai žino 11,9 proc. apklaustųjų, daugiau nei pusė (53,9 proc.) jų apie GM produktus teigė žinantys, tačiau norėtų būti informuoti dau-giau; didžiąją tokią nuomonę išsakiusių respondentų dalį sudarė moterys. 30,7 proc. respondentų nurodė, jog apie GM produktus žino nepakankamai, o 3,5 proc. respon-dentų ši informacija neįdomi. Respondentų, norinčių daugiau žinoti apie GM maistą, buvo visose tiriamose grupėse. Tai leidžia daryti prielaidą, jog gyventojai, nepriklau-somai nuo amžiaus, socialinės padėties ar užimamų pareigų, domisi genetine modifi-kacija, tačiau vis dar jaučia žinių apie GM produktus stoką. Šią prielaidą sustiprina ir ankstesnių tyrimų rezultatai: respondentų, pripažinusių, jog pakankamai žino apie GM produktus, dalis buvo nedidelė (2007 m. – 8 proc., 2009 m. – 9 proc., 2010 m. – 4 proc.), didėjo norinčių žinoti daugiau dalis (ji sudarė atitinkamai 35, 36 ir 37 proc.); didėjo apie GM produktus žinančiųjų nepakankamai dalis (2007 m. ji sudarė 43 proc., 2010 m. padidėjo iki 50 proc.). Didesnį domėjimąsi šia tema patvirtina ir tai, jog ma-žėja respondentų, kuriems tokia informacija neįdomi, dalis: 2007 m. jie sudarė 13 proc., 2009 m. – 9 proc., 2010 m. – 7 proc. visų apklaustųjų.

134

Pagal tyrimo rezultatus galima daryti išvadą, kad GM produktai Lietuvos gy-ventojams nepriimtini, nes net 80,0 proc. respondentų nurodė, jog jie šių produktų vartoti nenorėtų. Net 92,6 proc. respondentų svarbu, kad jie turėtų galimybę rinktis, kokį produktą vartoti. Tai rodo visuomenės poreikį aiškiai atskirti genetiškai modifi-kuotus maisto produktus nuo tradicinių, kurių sudėtyje nėra GMO. Renkantis maistą, didelis dėmesys kreipiamas jo saugai ir kokybei, tačiau 36,4 proc. respondentų nuro-dė, kad pasirinkimo galimybės neturi. Tai daugiausiai mažiausios pajamų grupės res-pondentai. Šiai grupei svarbiausias kriterijus – produkto kaina (ankstesni tyrimai ro-do, kad net 39 proc. respondentų pirko genetiškai modifikuotą maistą dėl mažesnės kainos). Galima daryti prielaidą, kad ekonominės recesijos metu šalyje galėjo padidė-ti genetiškai modifikuotų produktų vartotojų, kurie rinkosi pigesnius maisto produk-tus, tokių produktų pardavimo apimtys galėjo išaugti.

G. Moschini (2008) nuomone, vartotojų paklausą GM produktams sąlygoja ne tik susiformavęs žmonių požiūris į šiuos produktus, bet ir prekybos šiais produktais struktūra. Jis pažymi, kad didelę įtaką vartojimui daro šių produktų kaina, rinkos asortimentas. Tačiau, remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, jog Lietuvoje GM produktų įsigijimui ir vartojimui kaina nėra svarbiausias veiksnys, nes net 74,0 proc. respondentų šių produktų nepirktų, net jei jie būtų pigesni. Dėl mažesnės jų kainos GM maistą pirktų 12,5 proc. respondentų, dar 13,5 proc. respondentų šiuo klausimu tvirtos nuomonės neturėjo. Tai daugiausiai mažiausių ir vidutinių pajamų grupių res-pondentai. Tyrimo rezultatai parodė, jog 6,8 proc. respondentų šiuos produktus pirk-tų, jei jie būtų skanesni ir išvaizdesni, nei produktai be GMO, tačiau 74,8 proc. res-pondentų tai nėra svarbus veiksnys, lemiantis jų apsisprendimą vartoti GM maistą. Taigi trims ketvirtadaliams respondentų nei mažesnė GM produktų kaina, nei geres-nis jų skonis ir išvaizda nelemtų, kad jie taptų GM produktų vartotojais. Net 73,0 proc. respondentų įžvelgia didelį skirtumą tarp GM ir tradicinių produktų, 9,7 proc. jų jokio skirtumo neįžvelgia, 17,3 proc. respondentų nežino, kuo genetiškai modifikuoti produktai skiriasi nuo tradicinių arba dėl to nebuvo susimąstę (2 pav.).

2 pav. Respondentų nuomonės apie GM produktus ir vartojimą

pasiskirstymas

135

Renkantis, kuriuos produktus pirkti, svarbu turėti aiškią, išsamią informaciją. 45,9 proc. respondentų nurodė, kad jie prioritetą teiktų brangesniems, bet ekologiš-kiems maisto produktams. Tokią nuomonę daugiausiai išsakė respondentai, kurių pa-jamos vienam namų ūkio nariui didesnės kaip 1000 Lt. Beveik pusė respondentų (45,4 proc.) pažymėjo, kad jie prioritetą teiktų tradiciniams, 6,1 proc. – pigesniems produktams, nors jų gamyboje ir naudojami GMO. Tarp išsakiusiųjų tokią nuomonę vyravo 56 m. ir vyresni gyventojai bei tie, kurių pajamos vienam namų ūkio nariui buvo iki 500 Lt. Respondentų, kuriems nesvarbu, kokį produktą pirkti, dalis sudarė 2,6 proc. Tai liudija, kad gyventojams svarbu, ką vartoti.

W. Poortinga, N. F. Pidgeon (2006) teigimu, suvokiama rizika yra pagrindinis veiksnys, lemiantis visuomenės nuomonę apie biotechnologijų pritaikymą žemės ūkyje ir maisto pramonėje. Kadangi, anot autorių, suvokta rizika formuoja atitinkamą nuomonę, todėl pagrįsti įrodymai apie genetiškai modifikuoto maisto saugumą te-oriškai turėtų keisti bendrą vartotojų elgseną (t. y. keisti šių produktų paklausą). Pa-klausti apie GM augalų auginimo ir jų produktų vartojimo galimą neigiamą poveikį, dauguma respondentų (83,8 proc.) nurodė, kad jie pavojingi žmogaus sveikatai (anks-tesni tyrimai patvirtina, kad visuomenės susirūpinimas šiuo klausimu didėja: 2007 m. 57 proc. respondentų nuogąstavo dėl GM produktų poveikio sveikatai, 2009 m. jų da-lis sudarė 72 proc., 2010 m. ji padidėjo iki 83 proc.), 50,8 proc. – turi neigiamą po-veikį aplinkai, 49,2 proc. įvardijo neigiamą poveikį ekologinės gamybos ūkiams. Tuo tarpu 12,0 proc. respondentų teigė, jog niekada nesusimąstė ir nežino apie galimas GM augalų ir jų produktų pasekmes. 38,8 proc. respondentų mano, jog šie augalai ir produktai jokių neigiamų pasekmių neturi. Taigi didžioji dalis respondentų neigiamai vertina genetiškai modifikuotus augalus ir jų produktus kaip keliančius grėsmę. Neat-sitiktinai 85,9 proc. respondentų nurodė, kad GM produktai turi būti išskirtinai žen-klinami. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad visuomenė nori žinoti, kokius produktus įsi-gyja ir vartoja. Išskirtinai paženklinus produktus, kurių sudėtyje yra GMO, pirkėjai galėtų rinktis, kokius produktus pirkti – pigesnius ar brangesnius, su GMO ar be jų. Tokia pati tendencija vyrauja ir Jungtinėje Karalystėje, genetiškai modifikuotų pro-duktų ženklinimo būtinybę pabrėžė 97 proc. respondentų (Poortinga, 2006). Kad iš-skirtinis ženklinimas nereikalingas, nurodė tik 6,5 proc. Lietuvos respondentų, dar 7,6 proc. jų šiuo klausimu nuomonės neturėjo. 93,7 proc. respondentų nuomone, GM maisto produktai savo ženklinimu turėtų skirtis nuo tradicinių, būti labiau pastebimi. Tuo tarpu 4,0 proc. respondentų teigė, kad to nereikia. Tyrimo rezultatai parodė, kad didžioji respondentų dalis (86,2 proc.) mano, jog GM maisto produktų prekybos vie-tos turėtų būti atskirtos nuo tradicinių, 8,9 proc. respondentų šios idėjos nepalaikė.

37,8 proc. respondentų nurodė, kad GM maisto produktų žymėjimas nesupran-tamas, neinformatyvus, beveik pusei (48,5proc.) – nepakankamai aiškus, informaty-vus. Tyrimo duomenys atskleidė, jog visuomenei trūksta šių produktų ženklinimo aiškumo. Todėl, pasak R. Lazutkos ir D. Skučienės (2010), apie sąmoningą vartotojo genetiškai modifikuotų produktų pasirinkimą šalyje dar negalima kalbėti. Responden-tai pripažino, kad jiems nežinomas GM produktų ženklinimas, dalis neskaito etiketė-se pateiktos informacijos dėl per mažo šrifto ir pan. Respondentus neramina ir pro-duktų etiketėse atsirandantys nesuprantami jų sudedamųjų dalių pavadinimai, įvairios

136

santrumpos. Taigi renkantis, kuriuos produktus pirkti, svarbu gauti aiškią ir teisingą informaciją.

Paklausti, ar viešojo maitinimo įstaigose galima išsirinkti maistą be GMO, be-veik pusė respondentų (44,3 proc.) tuo abejojo, 16,3 proc. netiki, kad šiose įstaigose yra genetiškai nemodifikuotų maisto produktų. Respondentai nuogąstavo, kad, pvz., gaminant kulinarijos gaminius, gali būti naudojamas GM augalinis aliejus, tepūs rie-balų mišiniai, tačiau pirkėjams apie tai informacija nepateikiama. Taigi galima teigti, jog produktų pardavimą ir ženklinimą reglamentuojantys teisės aktai gina ne vartoto-jų, o gamintojų ir prekybininkų interesus.

Tyrimo rezultatai parodė, kad didžioji respondentų dalis (90,9 proc.) norėtų, jog gyvulininkystės ir paukštininkystės produktai, gauti iš gyvulių, šertų GM paša-rais, taip pat būtų ženklinami. 85,8 proc. respondentų mano, kad tokie produktai turė-tų būti pigesni. Šiuo metu produktų, gautų iš gyvulių, šertų GM ar tradiciniais paša-rais, atskirti negalima, jie parduodami vienodomis kainomis. Taigi galima teigti, jog produktų, kuriems pagaminti buvo naudojami GM pašarai, pardavėjai gauna viršpel-nį, nes gali juos realizuoti kaip tradicinius. Vartotojai, rinkdamiesi produktus, negali įvertinti rizikos savo sveikatai, moka už juos santykinai brangiau.

Stebėjimo metu prekybos tinklų ,,Maxima“, ,,Iki“, ,,Rimi“ ir ,,Norfa“ parduo-tuvėse lygintos GM ir tradicinių produktų kainos. GM produktų asortimentas tirtose parduotuvėse panašus, tikimybė įsigyti tokį produktą vienoda visuose tinkluose. Nu-statyta, kad iš GM produktų labiausiai paplitę augaliniai aliejai bei tepūs riebalų mi-šiniai. Prekybos tinkle ,,Iki“ GM augalinis aliejus pigesnis už tradicinį vidutiniškai 34,4 proc., tepūs riebalų mišiniai – 46,5 proc., ,,Rimi“ – atitinkamai 29,2 ir 41,3 proc., ,,Norfa“ – 27,1 ir 38,2 proc., ,,Maxima“ – 32,3 ir 44,2 proc. Taigi tirtų preky-bos tinklų parduotuvėse GM augalinis aliejus pigesnis vidutiniškai 33,8 proc., tepūs riebalų mišiniai – 39,4 proc. Tam įtakos pirmiausiai turi pigesnė GM žaliava, naudo-jama šių produktų gamybai. Ženklinami GM produktai priskiriami pigesnių produktų grupei, todėl vartotojai, sutinkantys juos vartoti, perka pigiau.

Stebėjimo metu nustatyta, kad GM produktų kainos daugiau nei trečdaliu ma-žesnės už tradicinių. Rinkoje esant šiems produktams, padidėja mažiausias pajamas gaunančių gyventojų perkamumo galimybės. Kaip parodė ir anketinės apklausos duomenys, šiai vartotojų grupei tai gana svarbu, ekonomiškai naudinga. Tačiau di-džiajai visuomenės daliai negatyviai vertinant GM produktus ir šiam požiūriui stiprė-jant, šalyje GM augalai komerciniais tikslais neturėtų būti auginami.

Išvados 1. Neigiamą visuomenės požiūrį į GM produktus formuojantys veiksniai yra

GMO kūrimo kaip nenatūralaus proceso, ėjimo prieš gamtą traktavimas, galimas nei-giamas poveikis žmonių sveikatai, aplinkai, ateities kartoms, teigiamą – mažesnės, lyginant su tradiciniais, šių produktų kainos, geresnės maistinės savybės, patraukles-nė išvaizda, geresnis skonis, platesnis asortimentas.

2. Tyrimo rezultatai ir jų palyginimas su anksčiau atliktais rodo, jog visuome-nė, nepriklausomai nuo gyventojų amžiaus, socialinės padėties ar užimamų pareigų, vis labiau domisi GM produktų tema. Šalies gyventojų, pripažinusių, kad apie tai žino

137

pakankamai, dalis nėra didelė (apie 12 proc.), tačiau daugiau nei pusė respondentų (apie 54 proc.) vis dar jaučia žinių apie GM maisto produktus stoką. Tyrimo metu to-kių respondentų buvo visose tiriamose grupėse. Tai patvirtina nepakankamą Lietuvos gyventojų kompetencijos apie genetiškai modifikuotą maistą lygį. Ypač sparčiai ma-žėja informacijai apie GM produktus abejingos visuomenės dalis.

3. Šalies gyventojų nuomonė apie GM produktus yra neigiama, šis požiūris stiprėja. Mažėja visuomenės dalis, nieko negirdėjusios apie GMO.

4. Apie trečdalį šalies gyventojų GM produktų nevartoja, daugiau nei pusė jų nežino, ar perka ir vartoja GM produktus, nėra tuo tikri. Taip manančiųjų gyventojų dalis šalyje didėja. Apie 15 proc. šalies gyventojų (kitų tyrimų rezultatais – 21 proc.) perka ir vartoja GM maistą, tarp vartojančiųjų daugiausiai mažiausias pajamas (iki 500 Lt vienam namų ūkio nariui per mėn.) gaunantys respondentai. Augant pragyve-nimo lygiui, šių produktų vartojimas mažėja.

5. Nustatyta, kad trims ketvirtadaliams respondentų nei mažesnė GM produktų kaina, nei geresnis jų skonis ir išvaizda nelemtų, kad jie taptų GM produktų vartoto-jais. Per 90 proc. respondentų prioritetą teikia brangesniems, bet ekologiškiems ar tradiciniams maisto produktams.

6. Dauguma respondentų neigiamai vertina GM augalus ir jų produktus kaip galimai keliančius grėsmę žmogaus sveikatai, turinčius neigiamą poveikį aplinkai, ekologiniam ūkininkavimui; šios nuostatos stiprėja. Aiškus gyventojų požiūris dėl GM produktų ženklinimo – net 85,9 proc. respondentų norėtų, kad jie būtų išskirtinai ženklinami. Tyrimas atskleidė, jog visuomenei trūksta šių produktų ženklinimo aiš-kumo. Per 90 proc. respondentų pageidavo, jog gyvulininkystės ir paukštininkystės produktai, gauti iš gyvulių, šertų GM pašarais, taip pat būtų ženklinami. Beveik 86 proc. jų mano, kad tokie produktai turėtų būti pigesni.

7. Šalies prekybos tinkluose GM maisto produktų kainos daugiau nei trečdaliu mažesnės, lyginant su esamais panašiais tradiciniais produktais. Šie kainų skirtumai svarbūs 6,1 proc. GM produktų vartotojų, tarp kurių vyrauja gaunantys mažesnes pa-jamas, vyresnio amžiaus gyventojai. Tačiau didžiajai visuomenės daliai negatyviai vertinant GM produktus ir šiam požiūriui stiprėjant, šalyje GM augalai komerciniais tikslais neturėtų būti auginami.

Literatūra

1. Arundel, A. (2007). Ag-Biotech: Fad, Myth or Reality? // Bioeconomy: fad, myth or re-ality. Global Agri-Food Forum, Mexico. – http://www.foroglobalagroalimentario.org. [2011 03].

2. Brazauskienė, D. M. (2007). Ar apsaugosime Lietuvą nuo GM augalų auginimo? // Ža-lioji Lietuva. Nr. 11 (281).

3. Brookes, G., Barfoot, P. (2009). GM crops: global socio-economic and environmental impacts 1996 – 2007. PG Economics Ltd, UK.

4. Butkevičienė, E., Rimaitė, A. (2009). Lietuvos visuomenės požiūriai į genetiškai modi-fikuotus organizmus: viešosios nuomonės ir žiniasklaidos analizė // Filosofija. Sociologija. T. 20. Nr. 4. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla.

5. Cochran, W. G. (1977). Sampling Techniques (3rd ed.). – New York: John Wiley& Sons.

6. EU Commission: First suggestions for a new gene technology policy. (2010). GMO Compass. – http://www.gmocompass.org/eng/news/510.eu [2011 03 18].

138

7. Grinius, L. (2007). Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO): jų poveikis aplinkai, žmonių bei gyvūnų sveikatai ir ekologiškai švaraus maisto gamybai // Modernios biotechnologijos saugaus naudojimo ir vystymo perspektyvos Lietuvoje. L. Grinius ir kt. – http://e-stud.vgtu.lt/users/files/dest/6862/modbiot_grinius.pdf [2011 03 14].

8. James, C. (2009). Global status of commercialized biotech/GM crops: 2009. ISAAA Briefs, No. 41. – http://www.isaaa.org/resources/publications/briefs/41/executivesummary/pdf/ Brief%2041%20-%20Executive%20Summary%20-%20English.pdf [2011 03 10].

9. Jasinskas, E., Simanavičienė, Ž. (2010). Genetiškai modifikuotų produktų gamyba ir įmonių socialinės atsakomybės suderinamumas // Ekonomika ir vadyba. Nr. 15. – http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/ekovad/15/1822-6515-2010-549.pdf [2011 03 16].

10. Lazutka, R., Skučienė, D. (2010). Genetiškai modifikuotų organizmų poveikio sociali-nei-ekonominei aplinkai Lietuvoje įvertinimas. – Vilnius: Inforastras.

11. Makutėnienė, D., Gaivenienė, R. (2011). Genetiškai modifikuotų produktų rinkos eko-nominiai efektai gamintojams ir vartotojams: teorinis požiūris // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 25 (1). – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė.

12. McInerney, C., Bird, N., Nucci, M. (2004). The flow of scientific knowledge from lab to the lay public: the case of genetically modified food. Science Communication26(1). – http://libres.uncg.edu/ir/uncg/f/N_Bird_Flow_2004.pdf [2011 03 12].

13. Moschini, G. (2001). Economic Benefits and Costs of Biotechnology Innovations in Agriculture // Iowa State University, Working Paper 01-WP 264. – http://www.card.iastate.edu/publications/DBS/PDFFiles/01wp264.pdf [2011 03 12].

14. Moschini, G. (2008). Biotechnology and the Development of Food Markets: Retrospect and Prospects // Iowa State University, Working Paper 08-WP 477. – http://www.econ.iastate.edu/sites/default/files/publications/papers/paper_12982.pdf [201103 13].

15. Poortinga, W., Pidgeon, N. F. (2004). Public Perceptions of Genetically Modified Food and Crops, and the GM Nation? Understanding Risk Working Paper 04-01, Norwich.–http://www.pgeconomics.co.uk/pdf/final_report_gm_survey_2003_04-02-06.pdf [2011 03 16].

16. Pruskus, V. (2004). Sociologija: teorija ir praktika. – Vilnius: Ciklonas. 17. Sonnino, A. et al. (2009). Socio-economic impacts of non-transgenic biotechnologines

in developing countries // The case of plant micropropagation in Africa. FAO, Rome. – ftp://ftp.fao.org/docrep/fao/011/i0340e/i0340e.pdf [2011 03 11].

18. Šalies gyventojų nuomonės dėl genetiškai modifikuotų organizmų tyrimas // Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė ,,Spinter tyrimai”, 2009 m. kovas. –http://gmo.am.lt/viewFile?show=Prezentacija%20-20GMO%20200903_123807288508060639.pdf [2011 04 03].

19. Šalies gyventojų nuomonės dėl genetiškai modifikuotų organizmų tyrimas // Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė ,,Spinter tyrimai”, 2010 m. gegužė. – http://gmo.am.lt/page?page=view&format=frontend&id=9472fcb6-b5a2-4db6-b767-bd70396cef0b [2011 04 03].

20. Šalies gyventojų tyrimas dėl požiūrio į genetiškai modifikuotus organizmus // Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė ,,Spinter tyrimai”, 2007 m. birželis. – http://gmo.am.lt/page?page=view&format=frontend&id=18fe3b38-beee-497e-905e-ae3d3bf78640 [2011 04 03].

139

THE CHANGE OF THE LITHUANIAN INHABITANTS‘ ATTITUDE TOWARDS

GENETICALLY MODIFIED PRODUCTS

Daiva Makutėnienė, Renata Gaivenienė Lithuanian University of Agriculture

Summary

With the resolve of our country‘s institutions over the growing of genetically modified

plants, with the change of inhabitants’ attitude, valuables and preferences it is important to analyse inhabitants’ attitude and its change towards genetically modified products. The aim of the investiga-tion was to determine directions of the change of the Lithuanian inhabitants’ attitude towards ge-netically modified products. The attitude of inhabitants towards GM products was analysed (by questionnaire), observation was applied for the investigation of their prices, comparison and graphi-cal depiction methods were used for the investigation results. Having carried out the empirical in-vestigation it was defined that our society (irrespective of the age, social situation and the position held) is increasingly interested in the theme of GM products. However, society lacks information on GM products. The part of citizens, who have never heard of GM organisms, is decreasing. It was defined that the attitude of our country’s inhabitants towards the GMP is negative and such an atti-tude only increases. The investigation has revealed that 1/3 of our country’s inhabitants do not use genetically modified products, about 15 per cent use such products, the largest part of which make respondents with low income. Neither lower price of such products, nor better taste and appearance are important factors for 3/4 of the respondents when deciding over the buying of GMP. It is topical only for the inhabitants receiving small and medium income. Investigation results showed that the majority of respondents negatively assess genetically modified plants and their products considering them as ones possibly endangering human health and having negative impact on the environment and ecological farming. The positive attitude of inhabitants over the exceptional marking of GMP is clear. During the observation it was defined that the GMP prices are lower by third in comparison with the prices of traditional products, however, inhabitants give priority to more expensive eco-logical and traditional products containing no genetically modified organisms. So, considering all these attitudes of our society, genetically modified plants should not be grown for commercial pur-poses.

Key words: biotechnology, genetically modified products, inhabitants’ attitude, publicopin-ion research, consumer protection.

JEL codes: Q160, Q180, D120, D180.

140

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure

development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

THE ENVIRONMETAL KUZNETS CURVE HYPOTHESIS AS THEORETICAL APROACH IN RENEWABLE ENERGY PROMOTION IN

LATVIA

Kaspars Naglis-Liepa Latvia University of Agriculture

The Environmental Kuznets Curve (EKC) hypothesis is still a controversial conception of

scientific thought which, nevertheless, does not make economic and environmental researchers in-different. A similarity exists between the EKC hypothesis and the EU sustainable development pol-icy. Latvia as an EU member state has accepted the strategic goals requiring a reduction in the emission of greenhouse gases (GHG). Owing to the base year selected for the Kyoto Protocol, Lat-via faces no difficulties in achieving these goals. However, Latvia might face difficulties due to the ambitions goal to increase its consumption of renewable energy, taking into account the synergy of climate change and energy sectors in EU policy. Difficulties can be caused by the financial inability of the demand side and the political indecision to promote the inclusion of costs of negative exter-nalities in the economic system and to sharply increase the proportion of consumption of renewable energy.

Key words: greenhouse gas, economies in transition, household expenditure structure. JEL: E640, D190, Q280, Q530.

Scientific discussion on the Environmental Kuznets Curve hypothesis Since the middle of the 20th century, economists were inspired by the Kuznets

hypothesis, i.e. with an increase in incomes of population, income inequality rises, but it declines after a certain point is reached, which is graphically illustrated as a U-shaped curve. Economists have tried to prove or deny the hypothesis for 50 years. Yet the logical and hopeful hypothesis is supported by new interpretations from both researchers of human capital and innovations and economists who are interested in studying interaction between environment and economy (Glomm, 1998; Stern, 2004). The Environmental Kuznets Curve, which is known in economics, was a hopeful conception in the 1990s that allowed us to believe that just like with income inequal-ity, environmental deterioration will decrease along with economic growth owing to education of the public and technological innovations. Economic growth would lead the society from the relatively clean agricultural economy through the polluting in-dustrial economy to a clean service economy (Dinda, 2004).

If the Environmental Kuznets Curve proved to be true, it would be a blow to the advocates of Malthusianism, starting with Meadow and his report Limit to Grow in which he warned the society of scarcity of resources and environmental deteriora-tion. If the Environmental Kuznets Curve proved to be true, capitalistic economies would reduce their negative impact on environment themselves. Yet in reality economies incorporate the negative environmental externalities into their systems very slowly; therefore, there are actually no prerequisites for proving the EKC hy-pothesis. Economic growth is not a cause, but a prerequisite for reducing the negative

141

environmental impact, thus increasing demand for developing the economic sectors deteriorating environment in poor countries (Mills, 2009).

Source (Huang, 2008)

Fig. 1. Application of the Environmental Kuznets Curve hypothesis

Elisabetta Magnani says that it can be theoretically assumed that along with an increase in incomes, the demand elasticity for the quality of environment rises; a positive correlation between economic growth and the quality of environment will emerge. Yet empirical studies do not allow us to explicitly state that economic growth is automatically related to GDP and improvements in the quality of environ-ment, pointing that the role of policy makers is significant – it influences consumer behaviours and demand for environmental improvements (Magnani, 2001). Kijima et al present, several logic to explain the EKC relationship in the literature. First, after income reaches a particular level, the wiligness to pay for clean environment rises by a greater proportion than income. Second, environmental degradation tends to in-crease as structure of economy changes from rural to urban or from agricultural to in-dustrial, but it start falling with another structural change from energy intensive in-dustry to services and knowledge-based technology intensive industry. Third, as a wealthy can afford to spend more on R&D, technologies are replaced by upgraded new and cleaner technology, which improves environmental quality eventually. Fourth, the features of the political system or some cultural values play an important role in the implementation of environmental-friendly policies. Such policies are more likely adopted after economy reaches a sufficiently high level (Kijiima, 2010). Author agrees with first logic. According to Pigou, externalities (GHG emission) in-ternalise depend on compromising between society and pollutant. Mostly it deter-mines wealth of society and willingness to pay for environmental harm.

The research aim is to analyse the conditions in Latvia to prove the Environ-mental Kuznets Curve hypothesis, stressing the demand-side aspects. The research tasks are as follows:

• to discuss a theoretical aspects on the evolution of scientific thought regard-ing the Environmental Kuznets Curve hypothesis;

• to analyse the changes in the emission of greenhouse gases impacted by Latvia’s economic growth;

142

• to compare the changes in household energy consumption in the recent years.

Research methods: scientific discussion, analysis and synthesis, as well as logical and constructive methods and statistical data analysis.

Changes in the emission of greenhouse gases in Latvia The European Union has set ambitious goals in its environmental and energy

sectors, which resulted in passing the third energy package, comprising a part of the strategy “Europe 2020”. The strategy continues and activates the EU policy; its pur-pose is to reduce the emission of greenhouse gases by 20% compared to 1990, to in-crease the proportion of renewable energy in final energy consumption to 20%, and to promote an increase in the efficiency of using energy at least by 20%. The EU spent approximately 5 billion euros of budget funds and employed almost 2000 peo-ple in the fields of energy, transport, and environment in 2009 and 2010 (EU General …, 2010). The integrity and synergy of environmental and energy sectors is one of the cornerstones of EU development policy. It is justified by the large impact of its energy sector on environment. Without reducing the energy sector, it is not possible to substantially decrease its deteriorative impact on environment and to reduce cli-mate change.

The energy policy of the Republic of Latvia was responsive to the EU goals in promoting renewable energy. Latvia undertook to increase the use of renewable en-ergy sources to 40% of its primary energy consumption. An opposite situation exists regarding reducing the emission of greenhouse gases. The Kyoto Protocol’s base year of 1990 was the beginning of the collapse of Soviet industrialisation. The Soviet Un-ion’s industry was very energy and GHG emission intensive. The collapse of industry in Latvia reduced the amount of emissions more than twice as much; in 1995, the emissions accounted for only 47% of the base year amount, and only 38% in the year 2000. The economic recovery, which followed the industrial collapse, led to a slow increase in the amount of GHG emissions.

The energy intensity decreased significantly – by more than 20% in the period 2004–2008 (see Fig. 2). Along with it, the size of Latvia’s GDP increased, and its GDP per capita rose from EUR 4800 in 2004 to EUR 10200 in 2008. The economic growth was the leading factor causing a decrease in the energy intensity. An opposite situation is observed for GHG emissions. In 2007 compared to 2004, the amount of emissions per capita increased by 12% just like in the energy sector. Thus, the pro-portion of energy sector in the total GHG emissions remained stable, accounting for 73.1% of their total amount.

The situation in Latvia corresponds to the development of economies in transi-tion, i.e. a sharp decrease in GHG emissions is followed by a period of stability, and then it is followed by an increase in GHG emissions (Huang, 2008).

It is forecasted that an increase in energy consumption and a related increase in GHG emissions will correspond to the amount set by the Kyoto Protocol if the so called scenario “with measures” is implemented. Yet it has to be taken into account

143

that there are energy deficits in Lithuania and Estonia, which might significantly im-pact GHG emissions or energy imports from neighbouring countries, depending on the type of energy source for baseload power supply (Streimikiene, 2009).

3.46 3.533.74

3.88

5.315.11

4.734.88

0

5

10

15

20

25

30

35

4800 (2004) 5700 (2005) 7000 (2006) 9300 (2007) 10200 (2008)

GDP/inhabitant, EUR

GJ/0

00 2

000L

VL

3

3.5

4

4.5

5

5.5

tCO

2eq/

cap

Primary energy intensity (GJ/000 2000LVL) Final energy intensity (GJ/000 2000LVL)Energy sector GHG emissions per capita (tCO2-eq/cap) Total GHG emissions per capita (tCO2-eq/cap)

Source Ministry of Economics, Eurostat Fig.2. Energy intensity and GHG emissions per capita in Latvia, 2004–2008

The Latvian economy is a transitional economy and is not forced to take emer-

gency measures for reducing GHG emissions within the EU emissions trading system owing to the generous allocation of GHG emission quotas for it.

Changes in the demand side and its impact on reduction possibilities for

GHG emissions

According to Environmental Policy guidelines 2009–2015 the carbon emission reduction can by implement with three measures, reduction energy consumption, ris-ing proportion of renewable energy in final consumption and promoting energy effi-ciency in production and consumption.

The reductions in GHG emissions do not force Latvia to significantly change energy policy to impact the demand side. Yet changes will be caused by an increase in the use of renewable energy sources, which is a topical part of the common policy of the EU and Latvia. Irrespective of the source of financing for this policy – taxes, duties, or the government budget – it will have unavoidably effect on households as final consumers. Latvia’s policy makers have to balance these two goals with oppo-site effects. On the one hand, the externalities caused by fossil resources have to be internalised. At the same time, the use of renewable energy sources has to be pro-

144

moted by partially subsidising them for a short period, thus energy prices will raise and the demand for it will decrease. On the other hand, care has to be taken for households, so that the incorporation of energy externalities does not burden the budget of households too much, which could cause negative externalities in other sec-tors, for instance, health care in terms of delayed prevention of diseases.

05

101520253035404550

Wor

kers

hose

hold

s

Pens

iona

ryho

useh

olds

Wor

kers

hose

hold

s

Pens

iona

ryho

useh

olds

Wor

kers

hose

hold

s

Pens

iona

ryho

useh

olds

Wor

kers

hose

hold

s

Pens

iona

ryho

useh

olds

2002 2004 2007 2009

perc

enta

ge o

f exp

editu

re

0

50

100

150

200

250

tota

l exp

endi

ture

, LV

L/pe

rson

Food and non-acoholic drinks Housing, water, electricity, gas and another fuelTotal housing ekspediture, LVL/person

Source Central Statistical Bureau of Latvia, 2011

Fig. 3. Households expenditure structure for food and non-alcoholic drinks and housing, water, electricity, gas and another fuel in Latvia

Latvia’s current energy policy tries to stabilize prices of energy as much as

possible. The second-lowest taxes on energy in the EU are in Latvia. While the na-tional economy develops, income of the population increase and the proportion of food expenditure in the budget of households decrease, at the same time the house-hold expenditure on housing and energy slightly increased. The largest part of house-hold expenditure on housing consists of bills on energy consumption. If the house-hold consumption patterns in Latvia and the EU-15 states are compared, households in Latvia pay slightly less on housing and energy, but a significantly higher propor-tion of household income is spent on food. For instance, in Germany, the proportion of food is slightly above 10%, which is significantly less than in Latvia, whereas the household expenditure on housing is significantly above 20%, which is more than in Latvia.

According to the Environmental Kuznets Curve, with the national economy developing, the size of compensations for externalities has to increase. In absolute figures, costs of fossil energy for final consumers have to continuously increase, irre-spective of market situations. An increase in costs of energy will change consumer

145

behaviours and technological development. 4 figure show income elasticity of elec-tricity demand to satisfy normal good till 2008, when average income rises slower then electricity demand. This period must be rising energy taxies for fossils re-sources, but it will be done only in this year. Also electricity prices not to be serious factor to change energy consumption behaviour.

-0.5

0

0.5

1

1.5

2

2005 2006 2007 2008 2009

Income elasticity of demandPrice elasticity of demand

Source: Author calculation acordin CSB of Latvia data

Fig. 4. Income and price elasticity of electricity demand The economic crisis significantly affected Latvia’s possibilities to raise energy

taxes. The author does not have statistical data on household incomes for 2010, but one can conclude that the proportion of expenditure on energy in household budgets will increase, taking into account the unemployment rate (14.5%), a decrease in the average monthly wage (8% in 2010), as well as the rising prices of energy resources. The proportion of expenditure on food will also increase, which is related to the ris-ing food prices and a decrease in household incomes. Latvia’s accession to the euro-zone can be postponed due to a rise in the prices of imported goods (including energy resources) and inflation. The present government of Latvia set the eurozone accession as a priority. Thus, presently Latvia is not able to significantly raise its energy taxes and carefully assess the possibilities for raising the regulated prices, which had to be done in 2007. One can forecast a situation when the household incomes increase at a lower rate than the GDP grows; it will be followed by an increase in GHG emissions.

Conclusions 1. The Environmental Kuznets Curve can be true if a policy of reducing GHG

emission is implemented along with economic growth. 2. Statistic shows that, the amount of emissions per capita increased by 12%

just like in the energy sector. This increase corresponds to the development trends of economies in transition; an additional effect of reduction in GHG emissions can be

146

achieved by raising the energy taxes on fossil fuels, thus increasing the cost of energy resources.

3. Latvia’s policy makers have to balance two goals with opposite effects. On the one hand, the externalities caused by fossil resources have to be internalised. At the same time, the use of renewable energy sources has to be promoted by partially subsidising. On the other hand, the incorporation of energy externalities should not over burden budgets of households. Therefore, with increases in the country’s GDP and the household incomes, too, the rates of taxes on fossil energy have to be raised, thus creating a continuous interest in the efficiency of using energy and in exploiting renewable energy sources.

4. During the economic crisis, Latvia’s government has limited possibilities to significantly increase government support for renewable energy sources and to com-pensate for the externalities of fossil energy, as these costs have to be covered by households.

References

1. Glomm, G., Ravikumar, B. (1998). Increasing returns, human capital, and the Kuznets

Curve // Journal of Devepolment Economics. Vol. 55. 2. Stern, D. (2004). The Rise and Fall of Environmental Kuznets Curve // World Develop-

ment. Vol. 31. Issue 8. 3. Dinda, S. (2004). Environmental Kuznets Curve Hypothesis: A Survey // Ecological

Economics. Vol. 49, Issue 4. 4. Huang, W. M., Lee, G. W. M. (2008). GHG emissions, GDP growth and Kyoto Proto-

col: A revisit of Environmental Kuznets Curve Hypothesis // Energy Policy. Vol. 36. Issue 1. 5. Mills, J. H., Waite T. A. (2009). Economic prosperity, biodiversity conservation, and the

environmental Kuznets curve // Ecological Economics. Vol. 68. Issue 7. 6. Magnani, E. (2001). The Environmental Kuznets Curve: development path or policy re-

sult? // Environmental Modeling & Software. Vol. 16. Issue 2. 7. Kijima, M., Nishide, K., Ohyama, A. (2010). Economic models for environmental Kuz-

nets curve: A survey // Journal of Economic Dynamics & Control. Vol. 34. 8. EU General Budget 2010. European Commission. –

http://ec.europa.eu/budget/library/publications/budget_in_fig/syntchif_2010_lv.pdf [2011-02-15]. 9. Streimikiene, D., Roos, I. (2009). GHG emission trading implications on energy sector

in Baltic States // Renewable and Sustainable Energy Reviews. Vol. 13. Issue 4. 10. Latvian Energy in Figures. (2009). – Riga. Ministry of Economics of the Republic of

Latvia. 11. Environmental Policy guidelines 2009–2015. (2009). – Rīga. Ministry of Environmental

of the Republic of Latvia. 12. Eurostat. – http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/statistics/search_database

[2011-02-29]. 13. Central Statistical Bureau of Latvia. – http://www.csb.gov.lv/ [2011-03-10].

147

IMPLEMENTATION POSIBILITIES FOR THE ENVIRONMETAL KUZNETS CURVE

HYPOTHESIS IN LATVIA

Kaspars Naglis-Liepa, Latvia University of Agriculture

Summary

The Environmental Kuznets Curve (EKC) hypothesis is still a controversial conception of

scientific thought which, nevertheless, does not make economic and environmental researchers in-different. No explicit empirical evidence confirming the EKC hypothesis is obtained. At the same time, the EKC is perceived as a sustainable development model. A similarity exists between the EKC hypothesis and the EU sustainable development policy. Latvia as an EU member state has ac-cepted the strategic goals requiring a reduction in the emission of greenhouse gases (GHG). Owing to the base year selected for the Kyoto Protocol, Latvia faces no difficulties in achieving these goals. However, Latvia might face difficulties due to the ambitions goal to increase its consumption of renewable energy, taking into account the synergy of climate change and energy sectors in EU policy. Difficulties can be caused by the financial inability of the demand side and the political in-decision to promote the inclusion of costs of negative externalities in the economic system and to sharply increase the proportion of consumption of renewable energy.

Key words: greenhouse gas, economies in transition, household expenditure structure. JEL: E640, D190, Q280, Q530.

148

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

SUSTAINABILITY ASSESSMENT OF CENTRALISED HEAT SUPPLY IN

LATVIAN MUNICIPALITIES

Modrite Pelse, Juris Gudevics Latvia University of Agriculture

The threat of depletion of resources, especially non-renewable resources that recently be-

came the basis of energy resources for the mankind, creates a topic for discussion on sustainable development in the field of energy. Heat supply is an important prerequisite for wellbeing. One of the functions of municipal governments in Latvia is to provide heat supply services. The aim of the present paper is to ascertain whether the provision of heat supply in Latvia’s municipalities corre-spond to the conditions of sustainable development. Heat supply in Latvia, except cities and the towns located in the regions of Rīga and Zemgale, is based on renewable energy sources that ensure their sustainable use, however, municipal governments do not organise centralised heating for multi-apartment houses in more than half of Latvia’s territorial units, and this problem is tackled by their residents themselves. In terms of centralised heat supply in Latvia’s regions in the sustainabil-ity context, Vidzeme region gained the highest rating, meaning that mostly renewable energy sources are used in this region, heat supply services are cheaper, and centralised heat supply ser-vices are more available to the region’s residents, whereas the lowest rating is for Rīga region. The monographic method, analysis, synthesis, the graphic method, as well as data range grouping were applied in the present research.

Key words: heat supply, non-renewable and renewable energy sources, municipalities, sus-tainability.

JEL codes: Q400, Q300, Q200, H700, Q560.

Introduction The economic basis of any economy is its power industry. The increasing pollu-

tion of environment as well as the increase in energy prices are the factors that pro-moted the development of energy policy guidelines at both European Union and na-tional levels. It has to be admitted that presently the largest part of energy output is concentrated among a few countries. Therefore, energy consumers have limited pos-sibilities for choosing their most appropriate and available type of energy. Interest in energy independence and energy generation for profit are the main factors promoting the development of renewable energy sources in Latvia.

The power industry is defined as an industry of national economy that deals with extraction of energy resources, their processing into energy, and its supply to consumers. Not a single modern industry can exist and develop without the power in-dustry. The power industry impacts the standard of living of residents (Enerģētika un vide ..., 2002.).

The law of the Republic of Latvia “On Municipalities” delegated several func-tions to local governments, and one of them is the supply of communal services re-garding heating (Par pašvaldībām, 1994), but after the year 2000 it was stipulated that this process has to be done irrespective of who owns housing (Par pašvaldībām,

149

2000). Since actually all residents of Latvia have lived in a municipality, one can say that municipal governments have a large influence regarding the types of energy re-sources to be used in supplying heating services for households in respective territo-ries of municipalities. This influence on heat supply for local and individual house-holds decreases, however, it is topical for multi-apartment houses in both rural vil-lages and towns as well as for administrative buildings of municipalities. The re-search object in this paper is the heat supply of Latvian municipalities, but the re-search subject is the provision of sustainable resources for centralised heating sys-tems in municipalities.

The aim of the present paper is to ascertain whether the provision of heat sup-ply in Latvia’s municipalities corresponds to the conditions of sustainable develop-ment. To achieve the aim, the following research tasks are set forth: 1) to give an in-sight into the topical issues of using renewable energy sources; 2) to identify the types of resources used in centralised heating systems for multi-apartment houses in Latvian municipalities; 3) to assess the centralised heating systems of Latvian mu-nicipalities in the context of sustainability.

Owing to the large potential of consumers, heat supply can be provided on much more different conditions in the republican cities (9 cities in total, the largest one is Rīga with 703581 residents and the smallest one is Jēkabpils with 26284 resi-dents in the beginning of 2011), therefore, centralised heat supply in Latvia’s republi-can cities will not be analysed in this paper. Only 110 Latvia’s municipalities that are the first level municipalities are included in analysis; as of the beginning of this year, their total population, according to data of the Office of Citizenship and Migration Affairs, was 1096413.

Results and discussion Use of natural resources in energy supply Renewable energy sources were used by the mankind until the 18th century

when the first fossil energy resources – coal and later oil – were started to be ex-tracted. Fossil fuels gave a significant impulse to industrial development, as they al-lowed transportation of energy owing to the high concentration of it per unit of vol-ume. Thus, the sites of use of energy were disassociated from the sites of energy ex-traction, and trade in this sector got a new impulse. At the same time, a new problem emerged – environmental pollution and new threats for human health. Presently, the dominant type of fossil energy is crude oil, but its location in politically risky regions, which is now strained by climate change and care for the future of the planet, makes us search for alternatives. It, of course, does not mean the era of fossil energy is going to end. Although American geologist M.King Hubbert developed a mathematical model in 1956 to determine the maximum quantity of oil extraction or the so called Hubbert Peak Theory, which had to reach its highest level in the 1980s (Hubberts Pe-ak Oil ..., n.y.), the oil resources used in the world’s economy have steadily increased from year to year.

Undoubtedly, the period when oil was cheap and its price increased consump-tion and promoted energy inefficiency is over. The extraction of oil moves further

150

and deeper and becomes more expensive as well. A similar situation is observed for natural gas, although it has an advantage compared to the impact of oil products on climate change, as natural gas produces two times less CO2 emissions than oil prod-ucts and coal to gain the same amount of energy (Sprūds, 2009).

The increasing number of population and the depletion of fossil resources make us return to the conclusions drawn by the classics of economic theory – Mal-thus and Medow – who stated that economic growth will stop if there is a lack of re-sources. Therefore, new energy resources were searched for since the middle of the 20th century, but since the end of the century the progression of this process is fea-tured by the need for sustainable development, which states that satisfying the needs of present generations has to be ensured without causing threats to the next genera-tions in meeting their needs (Bruntland, 1987). The tasks of sustainable development, except economic growth and the wellbeing of population, are also as follows:

• preservation of resources; • balanced development of the human-made and natural environments; • provision of the quality of environment that is acceptable for society by

stooping or limiting processes degrading the environment and negatively impacting the regeneration of ecosystems and by preventing processes negatively impacting human health and reducing the quality of life (Vide un ilgtspējīga ..., 2010).

In providing energy resources, several natural resources – both renewable and non-renewable ones – are or can be used. From a historical point of view when one type of energy is replaced by a higher-level energy, the replacement of the dominant type of energy is observed, and the efficiencies of extracting and using it are chosen as its most essential characteristics. The use of any individual type of energy is lim-ited in terms of efficiency and scarcity. The period of domination of any type of en-ergy is approximately 100 years. Therefore, if planning the development of territories in a long-term, it is necessary to identify the potential types of energy, besides, the number of alternatives does not have to be limited, as some type of alternative energy might make a combination of types of energy that meets the needs of society in a shorter or a longer period of time.

The energy of flows is usually regarded as a source of renewable energy or en-vironmentally friendly energy; it is an energy that does not depend on the deposits of resources on the earth – wind energy, solar energy, wave energy, hydro energy, geo-thermal energy, as well as biomass and waste energy (Atjaunojamie energoresursi, n.y.). In fact, these are the types of energy that have to dominate to execute the tasks of sustainable development which require a rational use of resources and balanced development of the human-made and natural environments.

Non-renewable energy sources are fossil resources that formed during a very long period: oil, natural gas, coal etc.

The replacement of the energy resources used for heating in Latvia during the previous 100 years tended towards non-renewable energy sources. Renewable energy sources dominated in heating in the beginning of the 20th century, but, for instance, in 2007, according to the Latvian Association of Heat Supply Enterprises, non-renewable energy sources, mainly natural gas, used in centralised heating, including in the republican cities, accounted for 68.6% of the total heat supply.

151

Heat supply is an essential component of life quality of Latvia’s population, taking into account our country’s climatic conditions and future forecasts that predict even a wider range of temperature change. The consumer structure of centralised heat supply did not significantly change over the recent years: 1.8% is consumed by in-dustry, 73.7% by households, and 24.5% by other consumers. A positive trend is that the consumption of thermal energy decreases in centralised heat supply systems ow-ing to energy efficiency improvement measures (Siltumapgāde EM, n.y.). Local gov-ernments are responsible not only for providing heat supply in their administrative territories, but they have to promote energy efficiency improvements and competition in the market of heat supply and fuels. In promoting energy efficiency improvements, the national program “Climate Change Financial Instrument” has successfully started, which includes the following measures:

• increasing the energy efficiency of buildings in both public and private sec-tors, including municipalities;

• developing and introducing renewable energy sources; • reducing greenhouse gas emissions (Klimata..., n. y.). Types of resources for centralised heat supply in multi-apartment houses Within the present research, 110 amalgamated municipalities and 579 territo-

rial units of municipalities in Latvia’s regions were analysed. It was studied whether centralised heat supply services, which are provided by local governments, are avail-able in multi-apartment houses in these territories. If centralised heat supply services were available, the type of energy resources used in the boiler house was ascertained. The data were obtained in interviews, contacting executive directors of the councils of municipalities or employees of administrations.

The authors define three major terms for Latvia’s territorial division, and a fur-ther analysis of data is carried out according to these territorial units.

A planning region is a derived public entity. Its decision-making body is the Planning Region Development Council. The territories of planning regions, according to the recommendations submitted by local governments, are set by the Cabinet of Ministers. There are five planning regions in Latvia: Kurzeme, Latgale, Rīga, Vidze-me, and Zemgale (Reģionālās ..., 2002). Hereinafter a planning region is called a re-gion.

A municipality is an administrative territory, which was established by amal-gamating civil parishes, towns, or civil parishes and towns, having one local govern-ment (Administratīvi teritoriālā reforma, n.y.). There are 110 municipalities in Latvia: 18 in Kurzeme region, 20 in Zemgale region, 28 in Rīga region, 25 in Vidzeme re-gion, and 19 in Latgale region.

If a municipality included more than administrative territory before the admin-istrative and territorial reform, the administrative territories amalgamated in a mu-nicipality are regarded as territorial units of municipality – municipality towns or municipality parishes (Administratīvo..., 2008). In total, there are 579 territorial units of municipality in Latvia: 107 in Kurzeme region, 101 in Zemgale region, 92 in Rīga region, 130 in Vidzeme region, and 149 in Latgale region.

152

The data obtained were grouped by type of energy resources – renewable or non-renewable energy sources, and the types of fuel used in respective municipalities were analysed as well.

Table 1 includes data on the types of fuel used in Latvian municipalities by re-gion.

Table 1. Number of Latvian municipalities by type of fuel used in centralised heat

supply systems in multi-apartment houses

Type of fuel Kurzeme region

Zemgale re-gion

Rīga re-gion

Vidzeme region

Latgale region Total

Firewood 11 10 9 19 10 59 Woodchips 8 7 10 13 11 49 Natural gas 3 9 19 5 3 39 Sawdust 2 0 2 3 2 9 Granules 1 0 5 3 0 9 Coal 0 1 2 1 2 6 Straw 1 1 0 0 0 2 Fuel oil 0 0 1 0 1 2 Diesel fuel 0 0 1 0 0 1 Grain 0 0 0 0 1 1 Waste 0 0 0 0 1 1 None 3 0 1 1 4 9

Source: developed by the authors according to information provided by the administration of mu-nicipalities, 2011. Note: the most popular types of fuel are bolded

Table 1 shows that firewood (11 municipalities) and woodchips (8 municipali-ties) are the most popular types of fuel in Kurzeme, firewood (10 municipalities) and natural gas (9 municipalities) – in Zemgale region, natural gas (19 municipalities) and woodchips (10 municipalities) – in Rīga region, firewood (19 municipalities) and woodchips (13 municipalities) – in Vidzeme region, and woodchips (11 municipali-ties) and firewood (10 municipalities) are the most popular types of fuel in Latgale region. In total, the most popular types of fuel in Latvia are firewood (59 municipali-ties), woodchips (49 municipalities), and natural gas (39 municipalities) followed by sawdust (9 municipalities) and wood granules (9 municipalities); renewable energy sources dominate.

There is no centralised heat supply in multi-apartment houses in Kurzeme re-gion in the municipalities of Dundaga, Mērsrags, and Rucava, in Vidzeme region in the municipality of Mazsalaca, in Latgale region in the municipalities of Cibla, Rie-biņi, Rugāji, Vārkava, and Baltinava, in Rīga region in the municipality of Garkalne, while in Zemgale region centralised heat supply is available at least in one adminis-trative and territorial unit of all the region’s municipalities.

More specific types of fuel, such as straw, are used in the municipalities of Grobiņa and Rundāle, grain is used for heating in the municipality of Ilūkste, while waste as a fuel is used in the municipality of Rēzekne.

153

Fig. 1 presents data on the types of energy resources used in centralised heat supply in multi-apartment houses in the territorial units of municipalities and in the territorial units of municipalities having no centralised heat supply.

62,5

86,489,8

69,4

90,9 80,1

10,2

30,637,5

9,113,6

19,957 5829

67101

312

0,010,020,030,040,050,060,070,080,090,0

100,0

Kurzeme Zemgale Rīga Vidzeme Latgale Latvia

perc

ent

0

50

100

150

200

250

300

350

num

ber

Renewable energy Non-renewable energy No centralised heating

Source: developed by the authors according to information provided by the administration of mu-nicipalities, 2011 Fig. 1. Percentage distribution and number of the territorial units of Latvian munici-palities broken down by type of energy resources used in centralised heat supply sys-

tems in multi-apartment houses Fig.1 shows that the highest proportions of renewable energy sources are in the

territorial units of Vidzeme, Kurzeme, and Latgale planning regions – respectively 90.9%, 89.8%, and 86.4%, whereas the lowest proportions of renewable energy sources are in the territorial units of Rīga and Zemgale planning regions – respec-tively 62.5% and 69.4%. In total, 80.1% of Latvia’s territorial units of municipalities use renewable energy sources, while 19.9% use non-renewable energy sources. Fig. 1 also shows that 101 territorial units of municipalities in Latgale region have no cen-tralised heat supply systems in multi-apartment houses, which is the highest indicator among the other regions. However, 29 territorial units of municipalities in Rīga re-gion have no centralised heat supply systems in multi-apartment houses, which is the lowest indicator among the other regions. In total, 312 territorial units of municipali-ties or 54% have no centralised heat supply systems in multi-apartment houses in Latvia, meaning that the problem of heat supply has to be solved by their residents themselves.

If the situation is analysed in the municipalities in general, the highest propor-tions of non-renewable energy sources used in centralised heat supply systems in multi-apartment houses are in Rīga region (56.8%, i. e. 19.3% more than in the terri-torial units of municipalities) and Zemgale region (43.5%, i. e. 12.9% more than in the territorial units of municipalities), whereas the lowest proportions of non-renewable energy sources used in centralised heat supply systems are in Kurzeme re-gion (17.6%, i.e. 7.4% more than in the territorial units of municipalities) followed by Vidzeme region (20.0%, i. e. 11.9% more than in the territorial units of municipali-ties) and Latgale region (22.2%, i. e. 8.6% more than in the territorial units of mu-

154

nicipalities). In total, 64.8% of Latvia’s municipalities use renewable energy sources in centralised heat supply systems in multi-apartment houses, which is 15.3% more than in the territorial units of municipalities (80.1%). The above-mentioned fact can be explained by the unavailability of natural gas for the centralised heat supply of multi-apartment houses in the majority of the territorial units of municipalities, there-fore, the proportion of renewable energy sources is higher.

Firewood for heating is used in 138 territorial units, woodchips in 85, natural gas in 53, sawdust in 14, granules in 12, coal in 7, straw in 2, oil fuel in 2, grain in 1, and waste in 1 territorial unit.

Assessment of the sustainability of centralised heat supply Presently, the estimate of deposits of natural gas in the world amounts to 180

trillion cubic meters. The only supplier of natural gas to Latvia is Russia; the esti-mated deposits of gas in this country are 48 trillion cubic meters. Relatively small de-posits are along the shores of Norway, in Great Britain and the Netherlands. The European Union consumes 0.6 trillion cubic meters a year, meaning that natural gas will be available for a century, using the present technologies.

A more and more significant factor is the amount of gas emissions that is re-lated not only to ecology, but also to available emission quotas and payments for these quotas. Natural gas produces the smallest amount of CO2 emissions per unit of thermal energy generated, it is even smaller than for wood, however, it has to be taken into consideration that wood is a renewable natural resource that absorbs car-bon dioxide during the process of growing (Kā maksās, n. y.).

The most expensive centralised heating services in 2010 were in Liepāja, while the cheapest – in Mālpils. Unlike the heating season of 2009 when the lowest tariffs of heating were in the towns that used natural gas for heating, the situation in 2010 was completely opposite. The cheapest heating services were available in six Latvian towns that used woodchips, respectively, Mālpils, Ludza, talsi, Rūjiena, Valka, and Pļaviņas (30.58–33.38 LVL per megawatt hour (LVL/MWh)). Whereas the most ex-pensive heating services were in four towns using natural gas – Grobiņa, Jūrmala, Rēzekne, and Liepāja (46.61–49.06 LVL/MWh). The towns using both woodchips and natural gas were quite evenly ranked, supplying heating services at average tar-iffs. The lowest tariffs of heating among the towns using natural gas were in Valm-iera (33.96 LVL/MWh), whereas the highest tariffs were in Sigulda (46.33 LVL/MWh).

The analysis of the situation with heating indicates that the price of a megawatt hour of thermal energy generated from woodchips is lower than the price of thermal energy produced from natural gas. For instance, the tariffs of centralised heating in Mālpils and Ludza are among the lowest in Latvia for many years. Yet it has to be noted that boiler houses for woodchips were constructed in these towns a long time ago at low construction costs, and now the towns benefit from these investments, whereas the towns that constructed their woodchip boiler houses during the construc-tion boom had to make larger investments, therefore, thermal energy produced there is more expensive. The largest disadvantage of natural gas is the large fluctuation range of its prices, which causes a sceptical attitude to it, although equipment for

155

woodchip boiler houses is almost three times costlier than for boiler houses using natural gas (Dārgākā centralizētā apkure..., 2010).

To assess the centralised heat supply of Latvia’s municipalities in the context of sustainability, the authors selected 3 factors:

• thermal energy tariff in megawatt hours LVL/MWh (economic factor). The average thermal energy tariff was computed according to the decisions of municipal regulators on the tariffs approved for the 2010/2011 heating season, and the arithme-tic mean of the tariffs of all service providers in the region was computed;

• proportion of centralised heat supply in the territorial units of municipalities (wellbeing factor). It was computed as a ratio between the number of the territorial units of municipalities with centralised heat supply and the total number of territorial units in the region;

• proportion of renewable energy sources in the region (environmental factor). It was computed as a proportion of renewable energy sources used in heat supply in the total number of types of energy resources used in the region.

Any region is ranked within a range from 1 to 5 for each of the indicators. Within the regions, the best value of indicators is rated with a score of 1, while the worst one has a score of 5. For instance, Vidzeme where renewable energy sources are used most in centralised heat supply systems among its territorial units is rated with 1. Among the territorial units, the highest proportion of centralised heating is provided in Rīga region, therefore, its wellbeing rating is 1. The lowest tariffs are in Latgale, therefore, its economic factor’s rating is 1. Then the ratings were summed up, and the most sustainable region is the one whose total sum is the lowest. The sus-tainability ratings of centralised heat supply are presented in Table 2. Table 2. Sustainability ratings of centralised heat supply in multi-apartment buildings

in Latvia’s regions Regions Indicators

Kurzeme Zemgale Rīga Vidzeme LatgaleRenewable energy sources, % 90 69 63 91 86 Centralised heat supply, % 47 43 68 48 32 Thermal energy tariff, LVL/MWh 38 36 39 37 35

Ratings Environmental factor 2 4 5 1 3 Wellbeing factor 3 4 1 2 5 Economic factor 4 2 5 3 1

sum 9 10 11 6 9 position 2 4 5 1 2

Source: developed by the authors according to information provided by the administration of mu-nicipalities, 2011; Siltumapgādes tarifi, 2011

An analysis of the 3 sustainability indicators in Table 2 shows that the highest

position among the regions belongs to Vidzeme region, followed by the regions of Kurzeme and Latgale with equal total ratings, whereas Rīga region was the worst re-gion in the context of sustainability.

156

Conclusions 1. The highest proportions of renewable energy sources are in the territorial

units of Vidzeme, Kurzeme, and Latgale planning regions – respectively 90.9%, 89.8%, and 86.4%, whereas the lowest proportions of renewable energy sources are in the territorial units of Rīga and Zemgale planning regions – respectively 62.5% and 69.4%. It indicated that the further away from the capital city of Rīga a territory is located, the more “green” energy is used in heat supply. It is a positive fact that ir-respective of the availability of a cross-country gas pipeline, many Latvia’s munici-palities do not use natural gas for heating. Among the renewable energy sources, firewood and woodchips are the most popular; straw is used in two municipalities and grain and waste are used as sources of thermal energy in two municipalities respec-tively.

2. In many territorial units of municipalities in Latvia, no centralised heat sup-ply services are provided for residents living in multi-apartment houses – there are 312 (54%) such municipalities of the total of 579; the problem of heat supply has to be solved by their residents themselves, although the law “On Municipalities” stipu-lates that one of the functions of municipal governments in Latvia is to provide heat supply services for their residents.

3. In terms of centralised heat supply in Latvia’s regions in the sustainability context, Vidzeme region gained the highest rating, meaning that mostly renewable energy sources are used in this region, heat supply services are cheaper, and central-ised heat supply services are more available to the region’s residents, whereas the lowest rating is for Rīga region.

Literature

1. Administratīvi teritoriālā reforma. Reģionālās attīstības un pašvaldību lietu ministrija (n.

y). – http://www.raplm.gov.lv/pub/index.php?id=38 [2011.02.27]. 2. Administratīvo teritoriju un apdzīvoto vietu likums. LR likums (2008). –

http://www.likumi.lv/doc.php?id=185993. [2011.02.28]. 3. Atjaunojamie energoresursi (n.y.). – http://ukinlatvia.fco.gov.uk/lv/visiting-uk/about-

uk/e nvironment/ren ewable-energy [2011.02.28]. 4. Bruntland, G. Our common future: The World Commission on Environment and Deve-

lopment (n.y.). – http://alcor.concordia.ca/~raojw/crd/reference/reference001377.html [2011.02.24.] 5. Dārgākā centralizētā apkure šoziem Liepājā, Lētākā Mālpilī. (2010). –

http://www.kasjauns.lv/lv/zinas/34792/dargaka-centralizeta-apkure-soziem-liepaja-letaka---malpili [2011.02.29].

6. Enerģētika un vide Eiropas Savienībā. (2002). Luksemburga: Eiropas Kopienas Oficiālo publikāciju birojs.

7. Hubberts Peak Oil Theory: The Hubbert Curve. – http://theconspiracydatabase.com/ ar-ticl es/peak-oil/hubbert-peak-oil-theory/ [2011.02.29].

8. Kā maksās kurināmais nākotnē. Būvniecības portāls (n.y). – http://www.abc.lv/?article= kur inama_cenu_prognoze [2011.02.28].

9. Klimata pārmaiņu finanšu instruments. (n. y.). – http://www.vidm.gov.lv/lat/ darbi-bas_veidi/k pfi [2011.02.28].

10. Par pašvaldībām. LR likums (1994). – http://www.likumi.lv/doc.php?id=57255& ver-sion_ date=09.06.19 94 [2011.02.23].

157

11. Reģionālās attīstības likums. LR likums (2002). http://www.likumi.lv/doc.php?i d=61002 [2011.02.28].

12. Sprūds, A. (2009). Latvijas enerģētikas politika: ceļā uz ilgtspējīgu un caurspīdīgu enerģētikas sektoru. http://www.slo.lv/uploads/Akcijas/JAUNUMI %202/ energetika s_petijums_projekts_15122009.pdf [2011.02.22].

13. Vide un ilgtspējīga attīstība. (2010). Māra Kļaviņa un Jāņa Zaļokšņa redakcijā. – Rīga.

CENTRALIZUOTO LATVIJOS SAVIVALDYBIŲ ŠILUMOS ILGALAIKIO TIEKIMO VERTINIMAS

Modrite Pelse, Juris Gudevics Latvijos žemės ūkio universitetas

Straipsnio tikslas – atlikti Latvijos savivaldybių šilumos tiekimo vertinimą darnios plėtros kontekste. Autoriai suformulavo tyrimo uždavinius: 1) atskleisti AEI išteklius ir jų panaudojimo ga-limybes; 2) nustatyti daugiaaukščių pastatų centralizuoto šilumos tiekimo šaltinius Latvijos savi-valdybėse; 3) įvertinti Latvijos savivaldybių centralizuotos šilumos tiekimo sistemas. Naudoti mo-nografinis, analizės ir sintezės metodai, duomenų grupavimo ir apibendrinimo metodai.

Raktiniai žodžiai: šilumos tiekimas, neatsinaujinantys ir atsinaujinantys energijos šaltiniai, savivaldybės, darnumas.

JEL kodai: Q400, Q300, Q200, H700, Q560.

158

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

PRODUCTION OF BIOENERGY UNDER EAFRD SUPPORT IN

LATVIA

Irina Pilvere, Vineta Tetere, Ilze Upite Latvia University of Agriculture

Historically Latvia has been developed as a country of agricultural production. There is a

low economical activity in rural areas, the level of rural households income is almost by third lower than in town households. It was a great opportunity for rural areas in Latvia, when the Funds be-came available from European Union (EU). Research aim: to analyze EU support utilization for production of bioenergy in rural areas of Latvia. Research methods: theoretical discussion, statisti-cal data analyses, analyses and syntheses, expert interviews. Research results: For the EU planning period 2007–2013 the Rural Development plan, worked out by Ministry of Agriculture, has four axes, where the third axe is Promotion of rural life quality and its diversification financed by Euro-pean Agricultural Fund for Rural Development (EAFRD). One of the subactivities is to support production of renewable energy from by-products of agricultural production.

Key words: rural areas, non-agricultural activities, biomass, EU support. JEL codes: Q180, Q200.

Introduction

Agricultural and rural development is one of the key policy areas. Food and

Agriculture Organization of the United Nations (FAO) has focused special attention on developing rural areas, where most of world's poor and hungry people are living, in order to carry its mandate to “raise the levels of nutrition, to improve agricultural productivity and to increase the living conditions of rural populations.” In many FAO documents rural areas and rural development are associated with areas where there is agricultural activity and a relevant percentage of total population is employed in the sector. The terms of rural and agricultural are considered interchangeable (Pizzoli, 2007).

Non-agricultural entrepreneurship should be developed in Latvia. As more per-sons will create new work places, as smaller burden for agricultural subsidies will be, as well as for state budget in total. The same idea comes from M. Leščevica (2005), that rural entrepreneurship is related to create and maintain such environment what provides work places, lasting income for inhabitants, support to local or rural entre-preneurs, effective use of (land) property, optimization of farms to reach the level of entrepreneurship – not to reproduce but to produce to get profit and understanding that agricultural production may be as a style of living, but in this case farmer cannot claim for status of entrepreneur, cohesion of entrepreneurs, to reach common aims and not to be afraid of changing directions of activities.

Research object – EARDF support for production of bioenergy in Latvia. Research aim: to analyze EU support utilization for production of bioenergy

in rural areas of Latvia. Research tasks:

159

• to observe EU support to develop non-agricultural activities in Latvia; • to analyze EARDF provided opportunities to finance production of bioenergy

in Latvia; • to assess the benefits from biogas production in Latvia. Research methods: theoretical discussion, statistical data analyses, analyses

and syntheses, expert interviews.

1. EU Support to Diversify Rural Activities in Latvia

When it drew up its Financial Perspectives for 2000–2006 (under Agenda 2000), the EU was concerned about the situation in the candidate countries, espe-cially those from Central and Eastern Europe. This resulted in the creation of two pre-accession funds, (ISPA and SAPARD), and the setting-up of a EUR 40 billion re-serve for anticipated Structural Fund expenditure following accession. SAPARD en-ables the EU to assist the restructuring of the farm and rural sectors of the candidate countries in Central and Eastern Europe in the run-up to accession (EC, 2003)

To provide availability of EU instruments to promote development of agricul-ture and rural areas in Latvia, there are planning documents worked out in Latvia: SAPARD – Development program of agriculture and rural areas in Latvia; Single Programming Document (SPD) and Rural Development Plan for year 2004–2006; National Strategic Reference Framework (NSRF) and Rural Development Plan (RDP) for 2007–2013.

To ensure the sustainable development of rural areas the new regulation fo-cuses on three policy objectives: competitiveness of agriculture and forestry, land management and environment and quality of life and diversification of economic ac-tivities (EC, 2006).

The aim of Latvian Rural Development Plan 2007–2013 is set to support agri-cultural and rural development. For that reason four axes are formed:

• improvement of agricultural and forestry competitiveness (40% co-financing of EAFRD)

• improvement of environment and rural landscape (42% of EAFRD) • promotion of rural life quality and its diversification (18% of EAFRD) • implementation of Leader approach (reserved 2.5% of EAFRD from other

axes). Activity Support for foundation and development of enterprises (including di-

versification of activities not related to agriculture) supports foundation and devel-opment of non-agricultural entrepreneurship in micro enterprises, especially in economies, where agricultural production is changed for another kind of production, prior supporting non-agricultural entrepreneurship in rural areas. There are subactivi-ties supported:

• support for creation and development of micro enterprises; • diversification of non-agricultural activities in agricultural enterprises; • production of energy from biomass of non-agricultural and non-forestry

origination.

160

Table 1. Expected Results of the Activity

Supported Created or pre-served

Subactivity name

Enter-prises % work

places %

Average per enter-

prise

1. Support for creation and development of micro enterprises

2300 75 5000 57 2.17

2. Diversification of non-agricultural activi-ties in agricultural enterprises

720 23 3700 42 5.14

3. Production of energy from biomass of non-agricultural and non-forestry origina-tion

55 2 120 1 2.18

Total 3075 100 8820 100 2.86 Source: Latvijas lauku attīstības..., 2010 and authors calculations

There was ex-ante evaluation done to plan what would be the gains from in-

vesting in activities mentioned before. From the table 1, we may see that the biggest number of supported subactivity will be the 1st. The smallest is for 3rd subactivity what will create or maintain 2.18 work places per enterprise.

2. EARDF opportunities to finance production of bioenergy in Latvia

As the agricultural production is developing, there are byproducts created, what would be economically useful to reproduce in energy. Furthermore it would solve environmental and energy problems. Latvia has signed number of EU docu-ments to support and implement activities related to environmental protection and re-newable (bio) energy production. Both political frames and the development of more efficient energy production processes will decide how fast the ratio of renewable en-ergy production will increase in the future.

By promoting production of energy from renewable resources, there will be in-creased potential of energy power as in transmission, as in distribution system.

Not only biogas is a fuel for producing green energy, but it has many other ad-vantages both for the producer, and for society as a whole. Biogas production offers an alternate use for food by-products. Instead of food by-products taking up costly space at land fill sites, they can be used to further boost the biogas production from manure (House, 2007).

The biggest potential for development of biogas production in Latvia is related to agricultural sector, by processing products and by-products: manure and green fodder (preserved or row). In different regulations for use of renewable energy the mentioned potential of biogas production is 121–174 mln. m3 per year. There is a forecast for the biogas output structure from: manure – 53%, biodegradable house-hold waste – 13%, sewage mud – 6%, animal origination by-products – 6%, food processing waste – 13% and green fodder – 9%. Attaining biogas in amount of 200 mln m3, it would be equivalent to about 120 mln. m3 biogas. It means that this amount could replace only 7% of natural gas consumption.

161

Electrical energy production from renewable resources in 2009 comparing to 2005, has increased by 4.1%. Prime renewable energy resource is water in Latvia, where the produced energy was the biggest part – 97.2% in 2009 from renewable en-ergy. Production from biogas power stations formed only 1.2%, what shows that there is a potential for new stations to be developed (Atjaunojamā …, 2011).

Due to the placement of the feedstock for anaerobic digestion process, central-ized biogas plants are located in the countryside, whereas the natural gas network is developed in the areas with increased inhabitant density (Holm-Nielsen, 2007).

The aim of the subactivity financed by EARDF is to support enterprises what are creating production – energy production from biomass, what is non-agricultural or non-forestry origination and its utilization is planned for use mainly outside the farms. Support is meant for investing in new equipment and constructions to provide energy production from biomass of non-agricultural and non-forestry origination and to get thermal and electro energy. All activities to be implemented should take place in rural areas. Support intensity is 40 %; extra support can be increased up to 45% for the activities in less favorable areas. Amount of support should not exceed 8,5 mln. Euro per one beneficiary per planning period (Latvijas lauku…, 2010).

In total the plan was to approve 55 projects in amount of 45050916 Euro. For two tenders there were received 75 project applications in amount of 96559561 Euro. At the end of tender, there were 53 project applications approved with the total amount of 68150745 Euro from EARDF finances (in average 1 285 863 Euro/applicant). This amount overreached the planned amount for this subactivity. There is a probability that some projects will fail during the implementa-tion or some other subactivities will not be so popular to apply for EARDF support, so the rest of finances would be redirected to the subactivity what is in luck of it (ELFLA finansējuma…, 2011).

For the activity Support for foundation and development of enterprises surplus (unused amount) by 1st of March, 2011 is 42 104375 Euro.

In the next table there are selected companies producing biogas only in rural areas with a support from EARDF.

Ministry of Economics from 1st December 2010 has assigned amount of elec-trical energy obligatory purchase for 56 companies with 56 MW power and 425890 MWh per year (Ekonomikas ministrija, 2010). From table 2 data we see that 13 com-panies what are producing or planning to produce electrical energy from biogas, the total amount of obligatory purchase power is 12 MW and 103986 MWh per year. Ac-cording to that it makes 21% from total power and 24% of obligatory purchase power per year. 12 out of 13 projects have received EARDF finances in amount of 8.9 mln Euro (average per project – 743 ths Euro) in 2009–2010. Still it has to be mentioned that for projects not implemented completely, part of finances are not disbursed, as the implementation is in a process.

162

Table 2. EARDF Payments in 2009–2010 for Implemented Projects by

07.03.2011 and Biogas Production Power and Amount of Obligatory Purchase EARDF, EUR

Name of company 2009 2010 Total

Approved power, MW

Amount of obligatory purchase per year,

MWh

EARDF finances

for 1 MVh per year,

EUR Companies started biogas production in 2008–2010

SRF Vecauce 0 0 712250* 0.260 2080 342* Farm Līgo 530595 630856 1161451 0.5 4000 290 MC bio Ltd. 589813 393209 983022 0.996 7986 122 Conatus BIOenergy Ltd. 0 1487868 1487868 1.96 15680 95

Zemturi Ltd. 0 75203 75203 0.7 5600 13 Companies planning to start biogas production in 2011

Bio ziedi Ltd. 0 1199673 1199673 1.998 15984 53 RZS Energo Ltd. 0 393369 393369 0.472 3776 73 Going Green Ltd. 114658 0 114658 1 8000 10 Bio Energy VB Ltd. 178548 0 178548 1 8000 16

Agro Iecava Ltd. 0 870951 870951 ** ** ** Other companies

NOPA LTD Ltd. 0 243589 243589 0.25 2000 86 Biodegviela Ltd. 0 2735042 2735042 1 15200 126 Bioenerģija-08 Ltd. 333333 347222 680555 1.96 15680 30 Total 1746947 8376982 10836179 12.096 103986 65 *state subsidies before EARDF support was planned **no quota approved Source: authors calculations and Lauku atbalsta dienesta maksājumu saņēmēji, 2011, Latvijas Re-publikas Ekonomikas ministrija, 2010, Sāk darbu Latvijā..., 2009

The EARDF finances for 1 MWh fluctuate from 12.8 – 290 Euros. Fluctua-

tions are explained by the stages of project implementation and different amount of received EARDF finances, as the total public finances are disbursed only after the project implementation is finished. 3. Assessment of Benefits from Establishment of Biogas Production in Latvia

In assessment of gains from starting biogas production, we should consider

German`s experience about cooperation of the energy sector and agriculture (Boese, 2010), that effects on farm income and rural economy are as follows:

• farmers can diversify their income sources. In several regions within Ger-many an estimated 5–10% of farm income generates from biogas production already.

• biogas production provides/stabilises employment to local farmers, services providers and construction companies.

• in Germany the Biogas industry itself currently employs about 11.000 people mainly in rural areas.

163

• biogas plants allow for an environmental friendly use of agricultural manure and bio waste from industry and households.

Within an interview farmers involved in biogas production has a possibility to assess the gains from production. They could asses possibilities mentioned:

• company has stable income from selling electrical energy and income from thermal surplus sale outside the farm, as well as submission of previous purchase of fossil fuels;

• decreased consumption and import of fossil fuels; • diversification of income sources, diversification of agricultural activities; • creation of new work places and increase of tax payments to governmental

and municipal budget; • promotion of removed or decentralized economic activity, regional develop-

ment; • incurred ecological effects in sphere of environmental protection, by reducing

greenhouse effect gases –carbon dioxide (CO2), methane (CH4) and the accompany-ing gas emissions;

• beneficial effect in agriculture using agricultural fertilization substrates, thus reducing the necessary resources for fertilizer purchase, improvement of crop rota-tion, by helping to avoid monoculture (Kalniņš, 2009);

• an opportunity to use agricultural production waste fully (poor quality or de-fective feed, manure, etc.)

Six experts from those received EARDF financing for biogas production plant (Table 2), had to range the possibilities by awarding points from 8 (to highest gains) to 1 point (lowest). The results of the survey are summarized in Picture.

Picture. xpert`s Assessment about the Gains from Biogas Production

As the biggest gain from biogas production farmers assessed the first possibil-

ity – ompany has stable income from selling electrical energy (average points – 6.33), next were 7th and 3rd possibility: beneficial effect in agriculture – 6.17 and diversifica-tion of income sources – 5.83, as well they mentioned that there is a possibility to use agricultural production waste – 5.67 points. Most nonessential experts recognised 2nd

0.00

4.00

8.00 1

2

3

4

5

6

7

8

Assesment (points)

164

and 4th possibility - decreased consumption and import of fossil fuels- 2 pints and creation of new work places – 2.5 points.

Conclusions 1. There is a small activity for production of energy from biomass of non-

agricultural and non-forestry origination within the 3rd axe of EARDF to promote farmers diversify production and income, as well as fully obteain agricultural produc-tion waste.

2. Production from biogas power stations formed only 1.2%, what shows that there is a potential for new stations to be developed in Latvia. This can be observed by activity of farmers applying for EARDF financing for biogas production plants (for first two tenders 55 projects have been approved in amount of 45 mln. Euro.

3. 12 companies already has started creation of biogas production plants and have received fully or partly EARDF finances in amount of 10.1 mln. Euro. Four companies has started production, five are planning to start in 2011.

4. Interviewed experts mention stable income from selling electrical energy, beneficial effect in agriculture and diversification of income sources as a main gains from the project results implemented, as well they mentioned that there is a possibil-ity to use agricultural production waste.

References 1. Atjaunojamā enerģija. 24.01.2011. – http://neogeo.lv/?p=7049 [2011]. 2. Boese, Ch. (2010). Driving Growth in the European Bio-based Economies. Agriculture

2010, London, March 17th, 2010. – www.agri.ee/public/juurkataloog/Koned.../Christian_Boese.pdf [2011].

3. ELFLA finansējuma apguve. 01.03.2011. – http://www.lad.gov.lv/lv/statistika/2218/ [2011].

4. European Commission (EC). (2003). RURAL DEVELOPMENT IN THE EUROPEAN UNION. Office for Official Publications of the European Communities, Luxembourg

5. European Commission (EC). (2006). NEW PERSPECTIVES FOR EU RURAL DE-VELOPMENT. European Communities.

6. Holm-Nielsen, J. B. Oleskowicz-Popiel, P. (2007). The future of biogas in Europe: Vi-sions and targets until 2020.By– Centre of Ind. Biotechnology and Bioenergy. Aalborg University & University of Southern Denmark, Esbjerg, Denmark.pp 101-108. http://www.ramiran.net/doc07/Biogas%20III/Proceedings%20Biogas.pdf [2011].

7. House, H. (2007). ALTERNATIVE ENERGY SOURCES – BIOGAS PRODUCTION. London Swine Conference – Today’s Challenges… 120 Tomorrow’s Opportunities 3-4 April 2007. http://www.londonswineconference.ca/proceedings/2007/LSC2007_HHouse.pdf [2011].

8. Kalniņš, A. (2009). Biogāzes ražošanas saimnieciskie un vides ieguvumi. Rīga. 9. Latvijas Lauku attīstības programma 2007.-2013.gadam. (2010). Apstiprināta ar

28.06.2010. Eiropas Komisijas Lēmumu. 10. Latvijas Republikas Ekonomikas ministrija. (2010). Izsniegtie lēmumi - administratīvie

akti biogāzes elektrostacijām. Uz 2010.gada 1.decembri. Skatīts 08.03.2011. http://www.em.gov.lv/em/2nd/em/2nd/?cat=30315 [2011].

11. Lauku atbalsta dienests. Lauku atbalsta dienesta maksājumu saņēmēji. (2011). –https://eps.lad.gov.lv/payment_recipients/search?eps_payment%5Btax_payer_name%5D=&eps_payment%5Btax_payer_number%5D=&eps_payment%5Bdepartament%5D=&eps_payment%5Bdistr

165

ict%5D=&eps_payment%5Bschema%5D=Ener%C4%A3ijas+ra%C5%BEo%C5%A1ana+no+lauksaimniecis-kas+un+me%C5%BEsaimnieciskas+izcelsmes+biomasas&eps_payment%5Bfund%5D=&eps_payment%5Byear_type%5D=K&eps_payment%5Byear%5D=&eps_payment%5Bsum_from%5D=&eps_payment%5Bsum_to%5D=&commit=Mekl%C4%93t [2011].

12. Leščevica, M. (2005). Lauku uzņēmējdarbības vides attīstības iespējas Latvijā. Promocijas darba kopsavilkums. Latvijas Lauksiamniecības universitāte.

13. Pizzoli, E., Gong, X. (2007). How to Best Classify Rural and Urban? Food and Agricul-ture Organization of the United Nations (FAO), skatīts 18.12.2010. –http://www.stats.gov.cn/english/icas/papers/P020071114325747190208.pdf [2011].

14. Sāk darbu Latvijā pirmā biogāzes elektrostacija. (2009). –http://www.building.lv/news/264-lielie-inzeniertikli/101341-sak-darbu-latvija-pirma-biogazes-elektrostacija [2011].

EAFRD POVEIKIS BIOENERGIJOS GAMYBAI LATVIJOJE

Irina Pilvere, Vineta Tetere, Ilze Upite Latvijos žemės ūkio universitetas

Straipsnio tikslas – pateikti ES paramos poveikį plėtojant bioenergijos gamybą Latvijos

kaimo vietovėse. Naudoti tyrimo metodai – teorinė diskusija, statistikos duomenų analizė, analizė ir sintezė, ekspertinis tyrimas.

Tyrimo rezultatai atskleidžia ES Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių veiksmingumą ir EAFRD lėšų panaudojimo reikšmę plėtojant AEI gamybą iš žemės ūkio gautais bioištekliais.

Raktiniai žodžiai: kaimo vietovės, ne žemės ūkio veikla, biomasė, ES parama. JEL kodai: Q180, Q200.

166

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

VARTOTOJŲ INFORMAVIMO APIE EKOLOGIŠKUS MAISTO

PRODUKTUS SVARBA IR ŠALTINIAI

Virgilijus Skulskis, Vilija Girgždienė, Birutė Stankaitytė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

Nors ekologiškų maisto produktų rinka nuolat auga, akademinėje literatūroje pastebima, kad

vartotojai stokoja žinių apie šiuos produktus, o priemonės tokiam trūkumui mažinti yra būtinos. Su-aktyvinus maisto produktų tiesioginį pardavimą Lietuvoje, tyrinėtini ir vartotojų informavimo apie ekologiškus produktus lygio ir galimų priemonių informuotumui didinti klausimai. Tyrimo tikslas – nustatyti labiausiai vartotojams trūkstamas žinias apie ekologiškus maisto produktus ir svarbiausius jiems informacinius šaltinius. Siekiant šio tikslo buvo atlikta akademinės literatūros sisteminė ana-lizė bei 2010 m. lapkričio mėn. apklausta daugiau kaip 500 Vilniaus gyventojų. Teoriniai tyrimo re-zultatai rodo, kad daugelyje šalių respondentams nepakanka žinių apie ekologiškus maisto produk-tus, todėl reikalingos tam skirtos informavimo priemonės. Vilniečiams dažniausiai nepakanka in-formacijos apie šių maisto produktų gamybos ir auginimo sąlygas bei apie perkamo produkto sudė-tį. Respondentams priimtiniausi informavimo apie tokius maisto produktus šaltiniai – televizija ir produktų etikečių informacija. Tai sudaro papildomas prielaidas pasirinkti tikslines priemones ir tam tikrus vartotojų informavimo kanalus šių produktų žinomumui didinti.

Raktažodžiai: ekologiški maisto produktai, vartotojų informavimas. JEL kodai: M300; M310; M370; M390; I18.

Įvadas

Besiplečianti ekologinė žemdirbystė ir didėjanti produktų pasiūla neišvengia-

mai suponuoja nagrinėti vartotojų žinias ir supratimą apie šiuos produktus. Nors tokie maisto produktai populiarėja, atskirose šalyse vartotojų nuostatos dėl jų yra gana skir-tingos, atspindinčios išsilavinimo bei konkrečių žinių stoką apie ekologinės gamybos būdo bei produktų teikiamą naudą. Dar 2004 m. A. M. Häring vadovaujama moksli-ninkų grupė, nagrinėjusi ES priemones plėtojančias ekologinį žemės ūkį ir bendrosios žemės ūkio politikos priemonių visumą, padarė išvadą, kad ekologinę žemdirbystę pasirinkę ūkininkai yra labiau remiami, o tai ypač skatina šio gamybos būdo plėtrą. Tačiau jie akcentavo ir rekomendavo daugiau dėmesio skirti ekologiškų produktų pa-klausą didinančioms priemonėms bei sveikos mitybos propagavimui (Häring, 2004).

Pardavimas iš esmės lemia produktų gamintojų rezultatus rinkoje, todėl siek-dami geresnių rezultatų jie turi įgyvendinti tam tikras marketingo priemones. Lietu-voje ekologiškų produktų gamintojų ir jų grupių marketingo bei vartotojų apie šiuos produktus informavimo veiksmai daugiau orientuoti į trumpalaikes priemones ir pa-grįsti turimais minimaliais ištekliais. Tyrime nagrinėjama problema – kaip sumažinti vartotojų žinių apie ekologiškus maisto produktus stoką.

Tyrimo tikslas – nustatyti labiausiai vartotojams trūkstamas žinias apie ekolo-giškus maisto produktus ir svarbiausius jiems informacinius šaltinius, siekiant skatinti šių produktų vartojimą. Tyrimo objektas – vartotojų žinios apie ekologiškus maisto produktus ir informavimo priemonės, kurių pagalba būtų galima šias žinias papildyti.

167

Tyrime panaudoti sisteminės analizės, palyginimo metodai ir atlikta respondentų ap-klausa Vilniuje.

Teorinės tyrimo prielaidos

Plėtojantis ekologinei žemdirbystei ir rinkoje didėjant ekologiškų produktų pa-siūlai, turėtų būti skiriamas dėmesys ir esamiems, ir potencialiems vartotojams. D. Vairo, A. M. Häring, S. Dabbert ir R. Zanoli (2007), tyrinėję 11 ES šalių ekolo-giškų maisto produktų rinkos palaikymą, kaip vieną iš svarbių priežasčių nurodė ne-pakankamą vartotojų pasitikėjimą ekologiškais produktais ir per menką jų informa-vimą. Mokymai ir tinkamai parinkta informacinė medžiaga apie šiuos produktus už-tikrintų marketingo iniciatyvų palaikymą ir produktų teikimo gerinimą (Vairo, 2007). O. Schmid (2008) vadovaujama mokslininkų grupė, 9 ES šalyse išanalizavusi ekolo-ginio žemės ūkio plėtojimo veiksmų planus, nustatė, kad iš nagrinėtų planų keturių priemonių grupių (viso 21 priemonė), įgyvendinamų tose šalyse, pirmoje vietoje įvardytas vartotojų informavimas bei ekologiškų maisto produktų propagavimas (Schmid, 2008).

Mokslininkų grupė, vadovaujama J. Aertsens (2009), nagrinėdama mokslinę li-teratūrą apie ekologiškų maisto produktų vartojimą, analizavo vartotojų elgseną pagal vertės ir racionalios elgsenos teorijas. Pasak šios grupės mokslininkų, vartotojų nepa-sitikėjimas ekologiškais produktais yra vienas iš svarbių veiksnių perkant šiuos pro-duktus, todėl papildoma informacija apie šių produktų gamybą ir kontrolę sumažintų vartotojų abejones bei pagilintų jų žinias (Aertsens, 2009).

M. Janssen, A. Heid ir U. Hamm (2009), tyrinėdami vartotojų nuostatas apie ekologiškus, tradicinius ir mažomis sąnaudomis gaminamus maisto produktus (pieną, jogurtus ir obuolius) vidurio Vokietijoje, apklausė 149 respondentus. Rezultatų klas-terinė analizė patvirtino, kad vartotojai teikia prioritetą ekologiškiems produktams, o informavimas apie produktų privalumus (pvz., gamybos sertifikavimą) būtų veiks-minga strategija naujiems vartotojams pritraukti (Janssen, 2009).

L. Berlin, W. Lockeretz ir R. Bell (2009), tyrinėdami vartotojų nuostatas JAV pasirenkant ekologiškus maisto produktus ir jiems priimtinas marketingo priemones, naudojo kombinuotą kokybinio interviu (47 respondentai) ir apklausos el. paštu (372 respondentai) būdus. Produktų šviežumas, skonis, kokybė ir saugumas vartotojų buvo nurodyti kaip pagrindiniai veiksniai, turintys įtaką pirkimui, todėl šių savybių išryš-kinimas informuojant ir skatinant ekologiškų produktų vartojimą būtų papildomas marketingo privalumas (Berlin, 2009).

G. Cicia, T. Del Giudice ir I. Ramunno (2009) nagrinėdamos ekologiškų mais-to produktų vartotojų Italijoje požiūrį į produktų sveikumo ir aplinkosaugos kriterijus, taikė kombinuotą kokybinio interviu (45 respondentai) ir apklausos telefonu (203 respondentai) būdus. Pagrindinės tyrimo išvados: respondentų nuostatos mokėti už šiuos produktus brangiau yra nevienareikšmės, produktų sveikumo kriterijus yra svarbesnis už aplinkosaugos, todėl vartotojams reikalingos tikslinės informavimo priemonės, o pagrindinis informacijos šaltinis vartotojams yra šiais klausimais pasi-ruošę pardavėjai (Cicia, 2009).

168

S. Naspetti ir R. Zanoli (2009), atlikę tyrimą 8 senosiose ES šalyse apie ekolo-giškų vaisių ir daržovių, duonos ir kitų grūdinių produktų, pieno ir mėsos produktų vartojimą, nustatė, kad nepaisant didelio vartotojų pasitikėjimo minėtais produktais, žinios apie ekologiškų produktų gamybą ir pagrindines produktų charakteristikas, ro-dančias jų kokybę bei sveikumą, yra menkos.

A. Bodini, T. Richter, R. Felder (2009), tyrinėdami komunikacijos apie ekolo-gišką maistą pagrindines kryptis ir apklausę 102 respondentus Šveicarijoje, padarė iš-vadą, kad, siekiant padidinti ekologiško maisto produktų žinomumą, informavimo priemonės pirmiausia turėtų būti orientuotos į produkto kokybės akcentavimą, kon-krečių savybių išryškinimą, o informacija apie produkto gamintoją, suteikianti papil-domos emocinės traukos, lieka trečioje vietoje.

A. Colom-Gorgues (2009), nagrinėjęs ekologiškų produktų gamybos bei jų rinkos tendencijas Ispanijoje, padarė išvadą, kad daugiau nei 80 proc. ekologiškų produktų yra eksportuojami, o siekiant padidinti šių produktų vartojimą šalyje būtina aktyviai taikyti vartotojų informavimo priemones per televiziją, radiją.

H. İlyasoğlu, S. Temel ir B. Özçelik (2010), apklausę 383 Stambulo gyventojus apie ekologiškų produktų vartojimą, nustatė, kad 37 proc. jų pasitiki minėtų produktų kokybe ir 49 proc. nėra dėl jos tikri. Minėti tyrėjai nustatė, kad vartotojų išsilavinimo lygis tiesiogiai atsiliepia ekologiškų produktų vartojimui, todėl turėtų būti aktyvios produktų skatinimo ir informavimo apie juos priemonės (İlyasoğlu, 2010).

H. Lindh ir A. Olsson (2010), tyrinėdamos ekologiškų ledų gamybos grandinę Švedijoje ir naudodamos struktūrinį interviu su ledų tiekėjų atstovais, pažymėjo, kad visi rinkos subjektai akcentuoja produktų kokybės atsekamumą, o vartotojų informa-vimas ir tikslinės informacijos teikimas yra vienos svarbiausių priemonių, siekiant jų pasitikėjimo ekologiškais produktais.

S. Zakowska-Biemans (2011), nagrinėjusi vartotojų pasirinkimo motyvus ir pasitikėjimą ekologiškais maisto produktais Lenkijoje bei apklaususi 1010 vartotojų, priėjo išvadą, kad vartotojams pateikiama gana daug prieštaringos informacijos apie šių produktų naudą, nepasitikėjimo mažinimas ir paklausos didinimas vietinėje rinko-je galimas tik plėtojant efektyvias vartotojų informavimo strategijas.

Žinių ir informacijos apie ekologiškus maisto produktus trūkumo nustatymas yra vienas iš pradinių žingsnių siekiant keisti situaciją, tačiau prioritetų ir priemonių eiliškumas atskirose šalyse yra gana skirtingas. E. Peetsmann, A. Luik, K. Kall, A. Vetemaa, M. Mikk ir A. Peepson, (2009), tyrinėję ekologiškų produktų marketin-go plėtotę Estijoje, apklausė 313 ūkininkų, pasirinkusių ekologinę žemdirbystę. Pasak minėtų mokslininkų, šioje šalyje dominuoja ekologiškų produktų pardavimas tiesio-giai ūkiuose arba pristatymas vartotojams, o tai sąlygoja ir tam tikrus vartotojų in-formavimo būdus bei kanalus. Tyrimo metu nustatyta, kad žodinė informacija, sutei-kiama vartotojams ūkiuose pardavimo metu, yra svarbiausia (taip vertino 87 proc. ūkininkų), tik 17 proc. naudojo tam skirtas produktų etiketes ir tik 15 proc. naudojo ekologiško produkto ženklą (Peetsmann, 2009). Reikia pažymėti, kad dar 2005 m. minėtoje šalyje mokslininkai P. Koorberg, K. Lahesoo ir M. Mikk (2005) buvo pa-stebėję, kad, ūkininkų nuomone, ekologiškų maisto produktų vartotojams geriausia marketingo priemonė yra informacija perduodama „iš lūpų į lūpas“. Reikia pažymėti,

169

kad tyrimai apie informavimo priemonių panaudojimą ir jų efektyvumą dėl šių pro-duktų, gana reti.

Rumunijos tyrėjų grupė, vadovaujama M.-D. Orboi, nagrinėdama vartotojų nuostatas dėl ekologiškų produktų šalies regionuose, apklausė 1280 respondentų, iš kurių daugiau kaip 75 proc. patvirtino girdėję apie šiuos produktus. 20,6 proc. res-pondentų, besidominčių ekologiškais produktais, pirmiausia nurodė televizijos laidas ir 19,7 proc. tarpusavio pokalbius šia tema (kitus šaltinius vertino žymiai mažiau svarbesniais), tačiau kaip nurodė autoriai, tik kas šeštas respondentas sugebėjo pasiū-lyti konkrečias priemones (daugiausia – produktų reklamą masinėse informavimo priemonėse) šių produktų žinomumui padidinti (Orboi, 2009).

A. R. Beaudreault (2009), tyrinėjusi studentų (207 respondentų) suvokimą apie ekologiškus maisto produktus Ohajo universitete (JAV), nustatė, kad 53 proc. teigia-mai vertina ekologiškų maisto produktų reklamą, 1/3 reguliariai skaito ir seka naujie-nas šia tema ir 14 proc. specialiai ieško tokios informacijos. Labiausiai supratimą apie minėtus produktus formuoja šeima ir artimieji, antroje vietoje – draugai, tačiau autorė atkreipė dėmesį, kad teigiami pavyzdžiai ir naujienos apie šiuos produktus te-levizijoje formuojant pozityvų suvokimą tik 6 proc. punktais aplenkė spausdinamus straipsnius laikraščiuose (Beaudreault, 2009).

Apžvelgiant Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatus, reikia pažymėti, kad Lietuvos vartotojų instituto mokslininkai, dar 2006 m. atlikę šalies vartotojų tyrimą, kurio me-tu buvo apklausta 1010 respondentų, kaip vieną svarbių marketingo priemonių pasiū-lė gerinti komunikaciją tarp prekybos centrų ir vartotojų, šviečiant vartotojus apie ekologiškus produktus bei mokant prekybos centrų darbuotojams apie tokius produk-tus, jų sertifikavimą ir ženklinimą (Ekologiškų …, 2006).

O. Ivanikova ir J. Ruževičius (2008), analizuodami ekologiškų maisto produk-tų rinkos plėtros tendencijas ir šių produktų kokybės gerinimo klausimus Lietuvoje, nustatė, kad esminė problema yra nepakankama informacija apie minėtus produktus ir jų realizavimo vietas bei jos sklaida, todėl pasiūlė plėtoti vartotojų aplinkosauginį švietimą ir ugdyti visuomenės ekologinę kultūrą.

R. Stašys ir T. Tarasevičius (2010), tyrinėdami ekologiškų maisto produktų vartotojų elgseną, atliko pastaruoju dešimtmečiu skelbtų mokslinių straipsnių analizę, kurios rezultatai parodė, kad šios rinkos plėtrą galima padidinti sumažinus produktų kainą, padidinus jų prieinamumą, suvienodinant ekologiškų produktų ženklinimą ir šviečiant vartotojus apie ekologiškus produktus.

R. Stuko (2010) vadovaujama tyrėjų grupė, analizuodama kaip ekologiškus maisto produktus vartoja vilniečiai, nustatė, kad net 72,6 proc. gyventojų trūksta in-formacijos apie šiuos produktus, ypač jos pasigenda moterys ir 18–34 m. amžiaus respondentai; tik trečdalis jų yra patenkinti gaunamos informacijos kokybe (Stukas, 2010). R. Stašys ir R. Etminaitė (2010), nagrinėdami ekologiškų maisto produktų pa-klausą formuojančius veiksnius Lietuvoje, apklausė daugiau kaip 400 respondentų. Tyrimo rezultatai parodė, kad beveik 49 proc. jų nežino, kaip atskirti ekologiškus maisto produktus nuo tradicinių, ir beveik 60 proc. netiki, kad produktai, paženklinti specialiu ženklu, atitinka nustatytus reikalavimus. Minėti autoriai ekologiškų maisto produktų rinkos plėtrai skatinti siūlo mažinti šių produktų kainas, didinti produktų prieinamumą ir daugiau informuoti apie juos vartotojus (Stašys, 2010).

170

Apibendrinant galima pasakyti, kad dauguma autorių pabrėžia informacijos apie ekologiškus maisto produktus trūkumą, tačiau tik keletoje tyrimų bandoma nag-rinėti vartotojams svarbiausius informavimo šaltinius bei pasiūlyti tikslines žinių sri-tis ir priemones produktų žinomumui didinti.

Tyrimo metodika

Ruošiantis detaliau nagrinėti informuotumo apie ekologiškus maisto produktus lygį ir informavimo šaltinių svarbą, anketos klausimai buvo parengiami atsižvelgiant į šalies vartotojų informavimo nuostatas, visuomenės informavimo priemones ir anksčiau atliktus tyrimus, nagrinėjusius vartotojų nuostatas apie tokius produktus bei jų vartojimą. Tyrimas buvo orientuotas tik į Vilniaus gyventojus, apklausa telefonu leido operatyviai surinkti informaciją apie tyrimo objektą ir tam tikras ekologiškų maisto produktų vartotojų nuostatas. Pažymėtina, kad apklausos rezultatai leido susi-daryti tam tikrą šių maisto produktų pirkėjo portretą, iš dalies – atskleisti informavi-mo priemonių vertinimą ir įvykusius pokyčius šioje srityje, išryškinti labiau besido-minčius ekologiškais maisto produktais.

Tyrimo metu buvo apklausti 502 respondentai, vyresni kaip 18 metų Vilniaus gyventojai. Respondentų atranka – atsitiktinė tikimybinė stratifikuota. Klausimyną sudarė 14 klausimų (9 buvo numatyta atviro atsakymo galimybė), 5 klausimuose res-pondentai galėjo nurodyti nevieną atsakymą. Respondentų demografinėms charakte-ristikoms identifikuoti buvo suformuoti 9 papildomi klausimai.

Apklausoje, kurią atliko UAB „Baltijos tyrimai“, dalyvavo 51 proc. moterų ir 49 proc. vyrų, respondentai gana tolygiai pasiskirstė penkiose amžiaus grupėse (18–29; 30–39; 40–49; 50–59 ir vyresni nei 60 metų). Neženkliai skyrėsi respondentų grupės ir pagal išsilavinimą (nebaigtas vidurinis ar vidurinis; specialus vidurinis ar neuniversitetinis bakalauro ir universitetinis aukštasis išsilavinimas 30–39 proc.). Pa-gal gaunamų šeimos pajamų kriterijų susiformavo trys grupės: iki 1600 Lt – 36 proc., nuo 1601 iki 3000 Lt – 33 proc., daugiau nei 3000 Lt – 16 proc., o 15 proc. respon-dentų atsisakė nurodyti savo pajamas.

Rezultatai ir jų apibendrinimas Net 57 proc. tyrime dalyvavusių vilniečių dažniausiai nurodė informacijos apie

ekologiškų maisto produktų gamybos ir auginimo sąlygas trūkumą (39 proc. tai nuro-dė kaip labiausiai trūkstamą, 18 proc. – kaip kitą trūkstamą informaciją) (pav.). To-kios informacijos dažniau pasigenda moterys (7 proc. punktais daugiau nei vyrai), jaunesni nei 40 metų žmonės, gaunantys daugiau kaip 1600 Lt šeimos pajamų vilnie-čiai bei atsitiktiniai ekologiškų maisto produktų pirkėjai (perka rečiau nei kartą per mėnesį). Ankstesniame tyrime (Skulskis, 2009) tokios informacijos trūkumą pažymė-jo 49 proc. respondentų šalyje. Informacijos apie konkretaus produkto sudėtį stoka skundėsi 32 proc. vilniečių (20 proc. tokios informacijos trūkumą paminėjo pirmoje vietoje ir 12 proc. – kaip kitą trūkstamą informaciją), anksčiau – net 43 proc. respon-dentų. Dažniau šios informacijos pasigenda moterys ir 18–29 metų respondentai, eko-logiškų maisto produktų 1–3 kartus per mėnesį perkantys vilniečiai. Vyrams kur kas

171

labiau trūksta informacijos apie ekologiškų produktų ženklinimą (5 proc. punktais daugiau nei moterims).

1

7

6

14

7

20

39

6

10

14

14

23

12

18

0 10 20 30 40 50 60

Vartojimas (pvz., receptai)

Įsigijimo vietos

Naudingosios savybės

Ženklinimas

Gamintojas

Sudėtis

Auginimo, gamybos sąlygos

Paminėta kaip svarbiausia

Paminėta tarp 3 svarbiausių

Pav. Informacijos apie ekologiškus maisto produktus trūkumas (proc.)

Apie konkretaus ekologiško produkto gamintoją informacijos pasigenda

30 proc. apklaustųjų (7 proc. šį trūkumą nurodė kaip pirmąjį, o dar 23 proc. – kaip ki-tą trūkstamą informaciją), ankstesniais metais tokių respondentų dalis buvo truputį didesnė. Tai dažniau išreiškė moterys bei 40–49 metų vilniečiai. Informacijos apie naudingąsias konkretaus ekologiško maisto produkto savybes stoką paminėjo 20 proc. respondentų (6 proc. – kaip svarbiausią, 14 proc. – kaip kitą trūkstamą in-formaciją), tai dažniau 18–29 metų bei nors kartais ekologiškų maisto produktų per-kantys respondentai. Mažiausiai vartotojams aktuali informacija apie šių produktų pa-ruošimą vartojimui.

Respondentams priimtiniausi informavimo apie ekologiškus maisto produktus šaltiniai – televizija bei informacija ant produktų etikečių. Visoje Lietuvoje transliuo-jančias TV stotis paminėjo 43 proc. apklaustųjų, kaip svarbiausią informacijos šaltinį nurodė 20 proc. vilniečių. Šį šaltinį dažniau nurodė 18–29 metų ir vyresni nei 60 me-tų respondentai, gaunantys mažiausias pajamas (iki 1600 Lt) bei neperkantys ekolo-giškų maisto produktų žmonės. Nacionalinę TV, kaip svarbiausią informacijos apie ekologiškus maisto produktus šaltinį, nurodė 19 proc., o iš viso – 32 proc. vilniečių. Tai dažniau vyresni nei 60 metų apklaustieji, gaunantys mažiausiai šeimos pajamų vilniečiai. Pastebėtina, kad šis šaltinis anksčiau buvo pasirinktas kaip trečias pagal svarbą. Turintiems didžiausias (virš 3000 Lt) pajamas labiausiai priimtina buvo in-formacija ant produktų etikečių.

Informaciją ant produktų pakuočių kaip svarbiausią šaltinį nurodė 14 proc. ap-klaustųjų, o iš viso šį šaltinį paminėjo 37 proc. vilniečių. Tuo labiausiai domėjosi mo-terys (6 proc. punktais daugiau nei vyrai), 40–49 metų respondentai bei turintys di-džiausias (daugiau nei 3000 Lt) šeimos pajamas žmonės. Šio šaltinio svarba kito ne-žymiai.

Specializuotas interneto svetaines iš viso paminėjo 32 proc. apklaustųjų, tarp jų 13 proc. šį šaltinį paminėjo kaip svarbiausią. Tai dažniau moterys (9 proc. punktais daugiau nei vyrai), 18–29 metų respondentai, turintys didžiausias šeimos pajamas (daugiau kaip 3000 Lt) vilniečiai bei ekologiškų maisto produktų kartą per savaitę ir dažniau perkantys respondentai. Teminius bukletus ar specialius leidinius kaip infor-macijos apie ekologiškus maisto produktus šaltinį, iš viso paminėjo 32 proc. apklaus-

172

tųjų (kaip svarbiausią paminėjo 8 proc. vilniečių), dažniausiai tai 50–59 metų am-žiaus žmonės.

Ypač ženkliai pakito pokalbių apie ekologiškus maisto produktus su pažįsta-mais, draugais, šeimos nariais kaip informacijos šaltinio svarba, kurį paminėjo 28 proc. apklaustųjų (kaip svarbiausią – 8 proc.), buvęs svarbiausiuoju dabar įvertin-tas kaip penktasis pagal svarbą. Šį šaltinį dažniau minėjo moterys, 18–29 metų vil-niečiai, gaunantys mažiau nei 3000 Lt šeimos pajamų žmonės ir visai neperkantys ekologiškų maisto produktų. Nors ekologiškų produktų vartotojai teigiamai vertina minėtų produktų įsigijimą turguose, tačiau gaunamą informaciją turgeliuose, mugėse, parodose bendraujant su produktų pardavėjais kaip informacijos šaltinį iš viso pami-nėjo 21 proc. apklaustųjų, o kaip svarbiausią šaltinį – tik 5 proc. vilniečių; dažniau jį minėjo moterys, 50–59 metų respondentai.

Specialistų konsultacijos (gydytojais, konsultantais) kaip informacijos apie ekologiškus maisto produktus šaltinį iš viso paminėjo 18 proc. apklaustųjų, tačiau tik 4 proc. vilniečių – kaip svarbiausią. Radijo laidas kaip informacijos apie ekologiškus maisto produktus šaltinį iš viso paminėjo 16 proc. apklaustųjų, kaip svarbiausią – tik 4 proc. vilniečių. Jį dažniau nurodė vyrai, vyresni nei 60 metų respondentai, turintys mažiausias (iki 1600 Lt) šeimos pajamas žmonės bei respondentai, perkantys tokių maisto produktų kartą per savaitę ir dažniau (žr. lent.).

Lentelė. Informacijos šaltiniai vartotojams apie ekologiškus maisto produktus

Svarba (1 – svarbiausias, 11 – mažiausiai svarbus)Šaltiniai paminėtas kaip svarbiau-

sias paminėtas tarp 3 svarbiausių

Televizijos kanalai LNK, TV3, BTV 1 1 Nacionalinė televizija LTV 2 3 Informacija ant produktų etikečių 3 2 Specializuotos interneto svetainės 4 4 Pažįstami, draugai, šeimos nariai 5 6 Teminiai bukletai ar specialūs leidiniai 6 5 Informacija turgeliuose, mugėse, parodose 7 7 Radijo stotys 8 9 Specialistų konsultacijos 9 8 Nacionaliniai laikraščiai 10 10 Savaitraščiai, žurnalai 11 11

Nacionalinius laikraščius, kaip informacijos apie ekologiškus maisto produktus

šaltinį, iš viso paminėjo 15 proc. apklaustųjų, kaip pagrindinį – tik 3 proc. vilniečių. Šį informacijos šaltinį dažniau paminėjo vyrai, 50–59 metų amžiaus respondentai bei perkantys ekologiškų maisto produktų kartą per savaitę ir dažniau. Savaitraščius, žur-nalus, kaip informacijos apie ekologiškus maisto produktus šaltinį, iš viso paminėjo 12 proc. apklaustųjų, kaip svarbiausią – tik 1 proc. vilniečių.

Analizuojant, kokie trys informacijos šaltiniai yra svarbiausi vartotojams, res-pondentų vertinimas pasikeitė nežymiai: pirmiausia – televizijos kanalai (LNK, TV3, BTV), antroje vietoje buvo informacija ant produktų pakuočių, trečioje – nacionalinė televizija LTV, kurios svarba tik nežymiai pralenkė specializuotų interneto svetainių

173

įvertinimą. Be to, šiuo aspektu teminiai bukletai ar specialūs leidiniai apie ekologiš-kus maisto produktus buvo įvertinti kaip mažiau svarbūs nei pokalbiai su pažįstamais, draugais, šeimos nariais šia tema.

Atlikto tyrimo rezultatai leidžia pateikti tam tikras rekomendacijas: • tradiciškai moterys pirkdamos maisto produktus labiau domisi ir ekologiš-

kais, taigi reiktų daugiau orientuotis į šiai tikslinei grupei labiausiai priimtinas infor-mavimo priemones, t. y. detalesnį aprašymą produktų etiketėse bei kokybišką infor-mavimą specializuotose interneto svetainėse;

• nors informavimas televizijos pagalba apima didžiausią auditoriją ir yra vartotojams svarbiausias, tačiau iniciatoriai, siekdami skatinti šių produktų vartojimą, turėtų subalansuotai rinktis informavimo būdus pagal turimus finansinius išteklius ir įvairias vartotojams priimtinas priemones;

• būtų tikslinga inicijuoti plataus mąsto vartotojų informavimo apie ekologiš-kus maisto produktus, skatinant juos vartoti, programą, kurios paraiška būtų teikiama ES institucijoms daliniam finansavimui gauti.

Išvados 1. Akademinės ir mokslinės literatūros analizė leidžia teigti, kad vartotojams

trūksta žinių apie ekologiškus maisto produktus, kurios gali būti teikiamos su ben-druoju išsilavinimu bei papildomomis priemonėmis. Šių produktų marketingo prie-monės turėtų būti glaudžiai susijusios su vartotojų žiniomis ir jų informavimu.

2. Atlikta anketinė vartotojų apklausa parodė, kad tyrime dalyvavę vilniečiai dažniausiai nurodė informacijos apie ekologiškų maisto produktų gamybos ir augini-mo sąlygas trūkumą bei skundėsi informacijos apie konkretaus perkamo produkto su-dėtį stoka. Moterys labiau nei vyrai domėjos šiais produktais.

3. Respondentams svarbiausi informavimo apie ekologiškus maisto produktus šaltiniai – televizija ir informacija ant produktų etikečių, mažiausiai svarbiais laikomi savaitraščiai ir žurnalai (tik 1 proc. respondentų jie yra svarbiausi).

4. Atlikto tyrimo rezultatai parodo pasiektą tyrimo tikslą ir sudaro prielaidas pasirinkti, rengti bei vykdyti konkretesnes ir išsamesnes, labiau į tikslinį vartotoją orientuotas informavimo priemones, siekiant platesnio ekologiškų maisto produktų žinomumo ir jų augančio vartojimo.

Literatūra

1. Aertsens, J., Verbeke, W., Mondelaers, K., Van Huylenbroeck, G. (2009). Personal de-terminants of organic food consumption: a review // British Food Journal. Vol. 111 (10).

2. Beaudreault, A. R. (2009). 0 Natural: Influences of Students’ Organic Food Perceptions // Journal of Food Products Marketing. Vol. 15.

3. Berlin, L., Lockeretz, W., Bell, R. (2009). Purchasing foods produced on organic, small and local farms: A mixed method analysis of New England consumers // Renewable Agriculture and Food Systems. Vol. 24 (4).

4. Bodini, A., Richter, T., Felder, R. (2009). Quality Related Communication Approaches for Organic Food // Journal of Food Products Marketing. Vol. 15.

174

5. Cicia, G., Del Giudice, T., Ramunno, I. (2009). Environmental and Health Components in Consumer Perception of Organic Products: Estimation of Willingness to Pay // Journal of Food Products Marketing. Vol. 15 (3).

6. Colom–Gorgues, A. (2009). The Challenges of Organic Production and Marketing in Europe and Spain: Innovative Marketing for the Future with Quality and Safe Food Products // Journal of International Food & Agribusiness Marketing. Vol. 21.

7. Ekologiškų produktų marketingo tyrimas (2006). Lietuvos vartotojų institutas. – http://www.vartotojai.lt/lt/13/pbl214.html [2009 03 20].

8. İlyasoğlu, H., Temel, S., Özçelik, B. (2010). Consumer perceptions of organic foods in Turkey // Journal of Food, Agriculture & Environment. Vol. 8 (3&4).

9. Ivanikova, O., Ruževičius, J. (2008). Ekologinių produktų rinka ir kokybės problemos // Ekonomika ir vadyba 2008: 13-os tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga, 2008 m. balandžio 10–11 d. – Kaunas: KTU.

10. Janssen, M., Heid, A., Hamm, U. (2009). Is there a promising market ‘in between’ or-ganic and conventional food? Analysis of consumer preferences // Renewable Agriculture and Food Systems. Vol. 24 (3).

11. Häring, A. M., Dabbert, S., Aurbacher, J., Bichler, B., Eichert, C., Gambelli, D., Lamp-kin, N., Offermann, F., Olmos, S., Tuson, J., Zanoli, R. (2004). Organic farming and measures of European agricultural policy // Organic Farming in Europe: Economics and Policy. Vol. 11.

12. Koorberg, P., Lahesoo, K., Mikk, M. (2005). Evaluation of the socio-economic impacts of an agri-environmental support scheme upon organic farming in Estonia, Rural development 2005. Globalization and integration challenges to rural development in Eastern and Central Europe. – Kaunas: LŽŪU.

13. Lindh, H., Olsson, A. (2010). Communicating imperceptible product attributes through traceability: A case study in an organic food supply chain // Renewable Agriculture and Food Sys-tems. Vol. 25 (4).

14. Naspetti, S., Zanoli, R. (2009). Organic Food Quality and Safety Perception throughout Europe // Journal of Food Products Marketing. Vol. 15 (3).

15. Orboi, M.-D., Băneş, A., Monea, M., Monea, A., Petroman, C., Petroman, I. (2009). A study on the Romanian organic market and consumers // Journal of Food, Agriculture & Environ-ment. Vol. 7 (2).

16. Peetsmann, E., Luik, A., Kall, K., Vetemaa, A., Mikk, M., Peepson, A. (2009). Organic marketing in Estonia // Agronomy Research. Vol. 7 (Special issue II).

17. Schmid, O., Lampkin, N., Dabbert, S., Zanoli, R., Michelsen, J., Gonzalvez, V. (2008). Development of criteria and procedures for the evaluation of the European Action Plan for Organic Agriculture. – http://orgprints.org/17942/ [2011 01 31].

18. Skulskis, V., Girgždienė, V. (2009). Ekologiškų maisto produktų vartojimas ir jį skati-nantys informacijos šaltiniai Lietuvoje // Žemės ūkio mokslai, T 16. Nr. 3–4. – Vilnius: LMA.

19. Stašys, R., Etminaitė, R. (2010). Факторы, влияющие на спрос на экологически чистые продукты в Литве // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 21 (2). – Žitomir: Ryta.

20. Stašys, R., Tarasevičius, T. (2010). Vartotojo suvokiamas ekologiškas maisto produktas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 20 (1). – Kaunas: Spalvų kraitė.

21. Stukas, R., Šurkienė, G., Dubakienė, R., Nagytė, R., Baranauskas, M. (2010). Consump-tion and assessment of organic food by adult residents of Vilnius (Lithuania) // Ekologija, Vol. 56. No 1–2. – Vilnius: LMA.

22. Vairo, D., Häring, A. M., Dabbert, S., Zanoli, R. (2007). Policies Supporting Organic Food Markets in the EU: Analyses by Stakeholders in 11 European Countries. Paper prepared for presentation at the I Mediterranean Conference of Agro-Food Social Scientists. 103rd EAAE Semi-nar “Adding Value to the Agro-Food Supply Chain in the Future Euromediterranean Space”. Barce-lona, Spain, April 23rd – 25th, 2007.

175

23. Zakowska-Biemans, S. (2011). Polish consumer food choices and beliefs about organic food // British Food Journal. Vol. 113 (1).

THE SIGNIFICANCE OF CONSUMERS’ INFORMING ABOUT ORGANIC FOOD

PRODUCTS AND INFORMATION SOURCES

Virgilijus Skulskis, Vilija Girgzdiene, Birute Stankaityte Lithuanian Institute of Agrarian Economics

Although the market of organic food products is continually growing, in scientific literature

it is noticeable that consumers’ knowledge about these products is insufficient. Therefore, measures to reduce this shortage must be found. After the activation of direct food sales in Lithuania, the qu-estions of consumers’ informing about organic food products and possible measures to rise the awa-reness should be explored. The purpose of the survey is to find out what information about these products consumers lack and what information sources they choose most often. In order to reach this purpose, systematic analysis of scientific literature was carried out and more than 500 inhabi-tants of Vilnius were interviewed in November 2010. The theoretical results of the survey show that in most countries consumers lack information about organic food products. The inhabitants of Vil-nius mostly lack information about the conditions of farming and production of organic food as well as about the composition of a certain buyable product. In the respondents’ opinion, television and information on product labels are the most acceptable sources of the informing on these products; only 1% of respondents think that weeklies and magazines are the main source. As concerns three the most important information sources for consumers, the estimates have slightly changed. Some recommendations were given to potential initiators of informing by the research. This creates addi-tional preconditions to select appropriate measures and a number of consumer communication channels in order to make these products more known.

Key words: organic food products, consumers’ information. JEL codes: M300; M310; M370; M390; I18.

176

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

ATSINAUJINANČIŲ ENERGETINIŲ IŠTEKLIŲ PLĖTRA

Voldemārs Strīķis, Arnis Lēnerts Latvijos žemės ūkio universitetas

Energijos paklausa pasaulyje, Europos Sąjungoje (ES) ir Latvijoje auga. Prognozuojama,

kad 2050-aisiais metais energijos paieška, lyginant su dabartiniu laikotarpiu, bus 3–4 kartus dides-nė. Aktuali tampa atsinaujinančių energetinių išteklių (AEI) plėtra. Biodegalų gamyba sparčiai auga JAV ir Brazilijoje, taip pat ir ES šalyse – tame tarpe ir Latvijoje pastaraisiais metais pastebima AEI plėtra. Ateityje prognozuojama vis didesnė biomasę biodegalų gamyba iš žemės ūkio. Latvijoje AEI plėtra tampa vis svarbesnė, – tai Daugavos hidrostotys, biomasė (mediena, durpės, augalai, gamy-bos ir buities organinės atliekos), vėjo ir saulės energija. 2030 metų prognozė – pusę bendro energi-jos kiekio Latvijoje užims AEI. Šio darbo tikslas – išanalizavus AEI gamybos tendencijas, progno-zuoti išteklių vartojimo perspektyvą.

Raktažodžiai: atsinaujinantys energetiniai ištekliai (AEI), biomasė, biodegalai, plėtra. JEL codes: C88, D29, O38, Q28.

Įvadas Energija ūkyje, dalinai versle ir namų ūkyje, užima ypatingą vietą. Be jos ne-

galima gamyba, namų tvarkymas, ar net laisvalaikio raida. Gamybos plėtra ir gyven-tojų gerovė priklauso nuo energijos išteklių ir jų naudojimo politikos pasaulyje, ES, taip pat ir Latvijoje. Energijos paklausa vis didėja. Prognozės byloja, kad iki 2050 metų energijos paklausa pasaulyje bus 3–4 kartus didesnė (Strikis, 2010). Energijos vartojimas visapusiškas. Tai elektros energija, kuras šilumai, degalai transportui ir pan.

Energijos gamyba priklauso nuo energetinių išteklių. Latvija pastaruoju metu priklausoma nuo importinių energetinių išteklių – 2004 metais jų importas sudarė net 69% viso bendro kiekio. Šiuo metu importo dalis energetinių išteklių struktūroje lėtai mažėja. Tam turėjo įtakos ES, taip pat ir Latvijos energetikos politikoje diegiami nau-ji akcentai. Latvija importuoja naftos produktus ir gamtines dujas. Šie energetiniai iš-tekliai pasaulyje riboti, jų kiekis mažėja, todėl tampa brangesni (Strikis, 2010). Ener-getinių išteklių gamyboje ir vartojime stebimos reikšmingos permainos. Nuosavos, vietinės Latvijos energetikos plėtroje siekiama tikslo mažinti energetinių išteklių pri-klausomybę nuo importo, tačiau tam reikalingos bendros pajėgos – valstybės, savi-valdybių, įmonių, namų ūkio.

Nepriklausomos energetikos sprendimuose AEI gamyba ir naudojimas tampa itin aktualu. AEI yra atsinaujinantys, – tai vietiniai ištekliai: Daugavas hidrostotys, biomasė (mediena, durpės, augalai, gamybos ir buities organinės atliekos), vėjo ir saulės energija bei pan. Parama AEI gamybai ir vartojimui ES bei Latvijos politikoje turi įgyti prioritetinę reikšmę.

Tyrimų tikslas – išanalizavus AEI gamybos tendencijas, prognozuoti išteklių vartojimo perspektyvą. Tikslo pasiekimo uždaviniai:

1) išanalizuoti AEI gamybos tendencijas ES šalyse, ypač Latvijoje;

177

2) prognozuoti AEI gamybos perspektyvas.

Tyrimų informacija ir metodika. Tyrimams atlikti panaudoti ES valstybių statistikos ir strateginių prognozių duomenys, Latvijos Ekonomikos ir Regionų plėt-ros ministerijų informacija, Latvijos Centrinio Statistikos biuro duomenys bei moks-linė ir kita literatūra.

AEI plėtros prognozė pagrįsta ES statistikos ir nevalstybinių organizacijų duo-menimis. Jų paruošimui panaudoti monografinis, apibendrinimo, analizės ir sintezės tyrimų metodai. Kaip teorine baze remtasi Latvijos MA akademiko, ekonomisto A. Kalninio publikacijomis (2007–2011). Dalis prognozių paremtos L. Bitės ir kt. (2011), M. Pelšės ir K. Liepos-Naglio (2011), J. Leikučio ir V. Strikio (2011) bei A. Broņkos ir A. Zvirbulės-Berzinios (2011) mokslo publikacijų sprendimais.

AEI gamybos plėtra pasaulyje ir ES Bioetanolis (bioalkoholis), pagamintas iš biomasės, dabartiniu laikotarpiu pa-

saulyje yra vartojamas kaip pagrindinė biodegalų rūšis. Stambiausi jo gamintojai yra JAV ir Brazilija, kur JAV bioetanolį gamina iš kukurūzų, o Brazilija – iš cukranen-drių.

JAV biodegalų rinka auga labai sparčiai. Tam įtakos turi gana agresyvi biode-galų gamyba iš AEI plėtotės. Šios strategijos pagrindinis tikslas – pasiekti šalies ener-getinę nepriklausomybę.

JAV bioetanolio industrijos plėtra yra vienas iš veiksnių, kuris turi įtakos ištek-lių kainos augimui visame pasaulyje. Didėjant etanolio paklausai, auga kukurūzų pa-sėlių plotai, o tai neigiamai atsiliepia į sojos pupelių auginimą. Pastarųjų kainos auga, keisdamos aliejinių augalų rinką. Prognozuojama didinti JAV kukurūzų grūdų naudo-jimą bioetanolio gamybai. Parama bioetanolio gamybai yra visapusiška – tai apie 30 ct/l bioetanolio ir benzino mišinio kreditui, 35 ct/l etanolio importo mokesčiui ir 60 ct/l biodyzelino mokesčiui.

JAV iki 2020 metų prognozuoja didinti bioetanolio gamybą (1 pav.). Mln. litrų

0

20

40

60

80

100

120

140

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2020

1 pav. Bioetanolio gamybos plėtra JAV (ethanolrfa. org)

178

ES valstybės taip pat vysto bioetanolio gamybą. Pažymėtinos Prancūzijos, Vo-kietijos, Ispanijos, Austrijos, Švedijos, Lenkijos ir kitų šalių pastangos, taip pat gana geri rezultatai Lietuvoje ir Latvijoje (2 pav.).

0200400600800

100012001400

Pron

cuzi

ja

Voki

etija

Ispa

nija

Aus

trija

Šved

ija

Lenk

ija

Veng

rija

Bel

gija

Slov

akija

Čeh

ija

Italij

a

Ang

lija

Liet

uva

Latv

ija

Som

ija Irija

2 pav. ES pagamintas bioetanolis 2009 metais

(„EurObserv’ ER” duomenys)

Visgi ES valstybėse bioetanolio gamybos kiekiai žymiai mažesni lyginant su jų gamyba JAV ir Brazilijoje.

Biodyzelino gamyba nėra labai sparti. Daugiausiai biodyzelino pagamina ES, kuri užima apie 80% pasaulio biodyzelino rinkos. Remiantis analize galima teigti, kad Azijos valstybėse – Kinijoje, Indonezijoje, Malazijoje – jo gamybos apimtys vis didėja.

ES 2009 metais pagamino apie 10,3 mln. t biodyzelino. Stambiausios jo ga-mintojos – Vokietija, Prancūzija ir Italija. Visgi gamybos bendra apimtis galėtų būti žymiai didesnė. ES stokojama darnios paramos politikos, kuri didintų gamybos po-tencialo išnaudojimą (3 pav.). 3.

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

Vāci

ja

Fran

cija

spān

ija

Itālij

a

Beļģi

ja

Polij

a

Hol

ande

Aus

trija

Port

ugāl

e

Zvie

drija

Som

ija

Čeh

ija

Ang

lija

Ung

ārija

Slovāk

ija

Liet

uva

Grie

ķija

Latv

ija

Rum

ānija

Bul

gārij

a

Igau

nija

Īrija

Kip

ra

Slovēn

ija

Mal

ta

Lux

3 pav. ES pagamintas biodyzelinas 2009 metais

(„EurObserv’ ER” duomenys)

Tūkst. litrų

tūkst. tonų

179

Vokietijoje po akcizo mokesčio biodyzelinui priėmimo krito gamybos rentabi-lumas. Kai kurie gamintojai nutraukė biodyzelino gamybą. Pasekmės - gamybos po-tencialas išnaudojamas tik 10–20% lygyje.

Prancūzijoje biodyzelino gamybos apimtis (kvota) padidinta nuo 1,35 iki 2,29 mln. t., t. y. už šį maksimaliai didžiausią kiekį superkamo biodyzelino taikomos mo-kesčio lengvatos.

Biodujų gamybos plėtrą pasaulyje, tame tarpe ir ES, apibūdina pastangos rasti būdus pagaminti energiją iš AEI, taip siekiant sumažinti šiltnamio dujų emisiją at-mosferoje. Įvairių gamybos technologijų vystymas remiasi tuo, kad iš organinės kil-mės produktų būtu gaunama vartojama energija. Gamybos ištekliai ir pagamintos biodujos priklauso nuo kiekvienos valstybės energetikos politikos. ES biodujų gamy-boje vedančios šalys yra Vokietija (40% ES biodujų), Šveicarija, Olandija, Danija, Austrija, Prancūzija. ES sudėtinė dalis pasaulio biodujų gamyboje sudaro 36%.

Biodujų gamybos lyderė Vokietija. 2009 m. joje buvo apie 4500 biodujų ga-myklų, o bendras elektros energijos potencialas sudarė 1650 MW. 2009 metais buvo pagaminta 10 bilijonų kWh elektros energijos, kas sudarė 1,6% elektros energijos bendro balanso.

Švedijoje veikia virš 230 biodujų gamyklų. Per metus pagaminama 1,4 TWh biodujų. Apie 60% nuo šios produkcijos pagaminama iš pramoninių ir buitinių atlie-kų bei dumblių.

AEI gamybos plėtra Latvijoje Latvijoje gausu nepilnai išnaudojamų AEI šaltinių, pvz., reikėtų labiau išnau-

doti Daugavos hidropotencialą. Pusę Latvijos teritorijos užima miškai, šalyje yra žy-mūs durpynų plotai, tačiau AEI gamyboje dar nepakankamai naudojamas žemės ūkio potencialas: augmenija, gamybos ir buities organinės atliekos.

Šalyje pigiausia elektros energija yra gaminama trijose Daugavas hidrostotyse (12–17 ct/kwh). Daugavos hidropotencialo galingumą galima padidinti 30–40%, pa-statant dar dvi hidrostotis, kurios pagamintų 1,2 milijardus kilovatvalandžių (Kalniņš, 2011).

Dabartiniu laikotarpiu vyraujantis potencialas - Latvijos miškai, kuriuose slypi apie 300 TWh energijos. Dėka saulės energijos ir vandens resursų 2010 metais me-dienos resursai sudarė apie 630 mln. m3 (Strikis, 2010).

Pagal Z. Saliņš (2002), miškas yra unikali organinės sintezės gamykla, kur ve-getacijos metu fotosintezės dėka medžiai įsisavina anglies dvideginį iš atmosferos ir vandens drėgmę iš dirvožemio, sukaupdami biomasę. Saulės energijos panaudojimo koeficientas biomasės kaupimo procese, remiantis V. A. Kovdos (1971) tyrimo rezul-tatais, miške geriausias esant 0,33, kultūriniams augalams – 0,24 ir pievoms – 0,1 (Strikis, 2010).

Latvijoje kiekvienas miško hektaras per metus sukaupia 5–6 tonas medienos, bet bendra biomasė sudaro 2–3 kartus daugiau, t. y. apie 15 tonų. Jau dabar naudoja-ma energijos gamybai medienos skiedros ir mediena briketų ar granulių pavidalu. 2008 metais medienos rinkoje buvo 0,8 mln. t skiedrų, 0,5 mln. t granulių bei briketų.

180

Tyrimai (Bite, 2011) rodo, kad tai tik pradžia, kadangi dar apie 50% miške sukauptos biomasės neišnaudojama.

Durpės - tai kitas Latvijos gamtos turtas. Durpynai užima apie 10% visos Lat-vijos teritorijos. Tyrimai rodo, kad šalyje durpių resursai sudaro apie 1,5 milijardus tonų. Iš bendro kiekio apie 1,1 milijardo tonų durpių naudojamos kaip kuras. Dalį durpynų užima miškas, arba durpės randamos gilesniuose žemės sluoksniuose po že-mės ūkio naudmenų plotais ar gamtosaugos teritorijose. Skaičiavimai rodo (Kalniņš, 2011), kad Latvijos 12–15 rajoninių miestų šiluminę bei elektros energiją galima pa-gaminti įrengiant 5-50 MW katilines ir panaudojant durpes. Kasmet tam reikėtų pa-pildomai gaminti apie 500 tūkst. tonų durpių. Latvijoje durpių pakaktų gana tolimai ateičiai. Iki šiol per 200 metų išnaudota tik 6% durpių išteklių, pasaulyje Latvija už-ima aštuntą vietą pagal kiekį, tenkantį vienam šalies gyventojui (Kalniņš, 2011).

Geros perspektyvos AEI gamybai slypi energetinių žemės ūkio augalų plėtotė-je. Palankus klimatas, geros dirvožemio savybės, selekcijos vystymasis kelia žemės ūkio augalų potencialo fotosintezės aktyviosios radiacijos išnaudojimo koeficientą. Tyrinėtojai yra paskaičiavę (Ghose, 1980), kad visoje žemės planetoje augalai foto-sintezės procese sukaupia apie 3*1012 Gcal atsinaujinančios energijos. Per metus pas-taruoju laikotarpiu išnaudoja tik apie 10% iš augalų naujai sukauptos energijos. Mais-to gamybai pasaulio gyventojai išnaudoja tik nedidelį kiekį (net mažiau kaip 1%) naujai sukauptos biomasės energijos (Strikis, 2010).

A. Ružos (1980) tyrimai rodo, kad teoriškai fotosintezės aktyviosios radiacijos (FAR) koeficientas siekia 16-18%, tačiau gamyboje iki šiol šis koeficientas yra žy-miai mažesnis. Derlingos grūdinės kultūros gerose klimato sąlygose FAR koeficien-tas sudaro 8–10%, tačiau vidurkis žemesnis (Strikis, 2010).

K. Špogis (1998), nagrinėdamas įvairių autorių tyrimų rezultatus, paskaičiavo, kad vienas hektaras žemės ūkio augalų gali sukaupti 2,5–3,0 milijardus kcal. Jeigu žemdirbiai išnaudoja apie 3% saulės potencialios energijos (FAR), tai vienas hektaras pasėlio sukaupia per metus apie 20 tonų sausosios masės, kur akumuliuojama 80 mi-lijonai kcal saulės energijos (Strikis, 2010).

Mokslininkų tyrimai įrodo milžinišką potencialą, kas slypi žemės ūkio augalų auginime ir jų išnaudojime AEI gamyboje. Selekcininkai jau yra išvedę naujas spe-cialias augalų (kukurūzų) veisles, kurių saulės energijos ir mitybos išnaudojimo re-zultatai stebina. 2030 metais pagal A. Kalninio (2011) skaičiavimus Latvijos žemės ūkio potencialas yra 800 mln. m3 biodujų per metus, kas duotu 1,7 milijardą kwh elektros energijos (Kalniņš, 2011).

Pastaraisiais metais Latvija padarė didelę pažangą pajungiant AEI energijos gamybą: veikia keletas biodegalų (bioetanolio, biodyzelino) fabrikai, jau dirba gana daug medienos atliekų gamintojų (briketai, granulės ir kt.), žemdirbiai vis didina grū-dinių kultūrų, rapsų pasėlių plotus ir jų derlingumą, didėja kukurūzų ir kitų kultūrų (žolinių augalų) plotai AEI gamybai, ūkiuose jau veikia keletas (Vecauce, Zaļenieki, Lielplatone, Dobele) biodujų gamyklų iš kukurūzų siloso ir mėšlo. Šiuo metu energe-tinius augalus daugiausiai augina ūkiai, kurių žemės ūkio naudmenų plotai sudaro daugiau kaip 500 ha.

Iš AEI šaltinių dar nepakankamai išnaudotas pramonės, žemės ūkio ir buities atliekos, taip pat vėjo, saulės ir žemės šiluminė energija (Kalniņš, 2011).

181

Latvijos strategija numato, kad 2020 metais 40% energijos šalies balanse suda-rys AEI. Vystant energetikos politiką (J. Leikučs, V. Strīkis, 2011) 2030 metais ener-gijos bendrame balanse pusė jos atitektų AEI. Jau 2011 metais Latvijos elektros ener-gijos balanse AEI gali užimti 49% (prognozė). Auga AEI vartojimas šiluminės ener-gijos ir biodujų gamyboje.

AEI plėtrą skatina Rygos Politechnikos ir Latvijos Žemės ūkio universitetų ty-rinėtojų tyrimai ir studijos. Latvijos ŽŪU nuo 2010 metų atlieka tyrimus Europos Struktūrinių fondų projekte „Žmogiškųjų resursų įtraukimas atsinaujinančių energijos šaltinių tyrimuose“.

Šiame projekte energijos efektyvumo klausimus nagrinėja Latvijos ŽŪU Eko-nomikos fakulteto pedagogai, doktorantai ir magistrantai.

Išvados 1. Didžiausios bioetanolio (svarbiausios biodegalų) gamintojos yra JAV ir

Brazilija. 2. Europos Sąjunga - biodyzelino gamybos lyderė. Dalis šalių sėkmingai vys-

to AEI gamybą, nors iki šiol ES nėra vieningos politikos AEI atveju. 3. Latvijoje AEI gamyba ir vartojimas palaipsniui tampa vis švaresnis. 2010

metais šalies energijos balanse AEI buvo 30%, strategija 2020 metais numato pasiekti 40%.

4. AEI svarbiausi šaltiniai yra hidroelektrostotys, mediena, durpės, žemės ūkio biomasė.

5. AEI potencialo išnaudojime plačiau pajungiami pramonės, žemės ūkio ir buities atliekos, taip pat vėjo, saulės ir žemės šiluminė energija.

Literatūra 14. Atjaunojamo energoresursu izmantošanas izvērtējums Latvijā līdz 2020.gadam. Rīgas

Tehniskās universitātes Enerģētikas un elektrotehnikas fakultāte. (2008). Vides aizsardzības un sil-tuma sistēmu institūts. – http://www.va.lv/files/Dzintars%20Jaunzemsn %20atjaunojamo%20energoresursu%20izvertejums.pdf [2011 02 01].

15. Biodegvielas ražošana un pielietošana Latvijā (2003–2010). (2003). Latvijas Republikas programma apstiprināta ar 19.12.2003. LR MK Rīkojumu Nr. 800. – http://polsis.mk.gov.lv/view.do?id=1045 [2011 03 02].

16. Bite, L., Mazūre, G., Makovskis, K. (2011). Possibilities to use Latvia Wood Resources for Heat Energy Production // Economic Science for Rural Development. Nr. 25. – Jelgava.

17. Broņka, A., Zvirbule-Bērziņa, A. (2011). Contribution Aspect of Renewable Energy Resource Usage in the Context of Latvia’s Sustainable Development // Economic Science for Rural Development. Nr. 25. – Jelgava.

18. Historic U.S. fuel Ethanol Production. (2011). – http://ethanolrfa.org/pages/statistics [16 03 2011].

19. Kalniņš, A. (2011). Vēlreiz jāizvērtē Latvijā esošo atjaunojamo resursu izmantošana elektrības ražošanā // Diena. Nr. 127 (6073).

20. Kalniņš, A. (2005). Biodegvielas ražošanas un izmantošanas iespējas Latvijā. – Rīga.

182

21. Kalniņš, A. (2010). Reģionālās bioenerģijas koncepcijas īstenošana Vācijā. – Jelgava. 22. Kalniņš, A. (2007) Biogāzes iespējas un tās kā transportlīdzekļu degvielas izmantoša-

na. LR Ekonomikas ministrija. – http://www.em.gov.lv/em/images/ modules/items/item_file_19098_jauna_labota_biogaze.pdf [2011 02 10].

23. Latvijas atjaunojamo energoresursu izmantošanas un energoefektivitātes paaugs-tināšanas modelis un rīcības plāns. (2009). Rīgas Tehniskās universitātes Vides aizsardzības un sil-tuma sistēmu institūta zinātnieki. – Rīga.

24. Latvijas energobilance 2009. gadā.(2010). Latvijas CSP. – http://www.csb.gov.lv/dati/2010gada-informativie-apskati-32756.html [2011 26 05].

25. Latvijas enerģētika skaitļos (2009). Ekonomikas ministrija. – http://www.em.gov.lv/images/modules/items/les_2009_.pdf [2001 03 20].

26. Latvijas Republikas Rīcība atjaunojamās enerģijas jomā Eiropas Parlamenta un Pado-mes 2009. gada 23. aprīļa direktīvas 2009/28/EK par atjaunojamo energoresursu izmantošanas vei-cināšanu un ar ko groza un sekojoši atceļ Direktīvas 2001/77/EK un 2003/30/EK ieviešanai līdz 2020. gadam(2010). Informatīvais ziņojums. – http://ec.europa.eu/energy/renewables/transparency_platform/doc/national_renewable_energy_action_plan_latvia_lv.pdf [2011 03 12].

27. Leikučs, J., Strīķis, V. (2011). An Overview of Legislative and Institutional Barriers of Latvia’s Renewable Energy Production // Management Teoory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development. Nr. 2 (26).

28. The state of renewable energies in Europe (2010). 10th EurObserv’ER Report. – http://www.eurobserv-er.org/pdf/barobilan10.pdf [2011 03 15].

29. Strīķis, V. u.c. (2010). Enerģētisko lauksaimniecības augu saimnieciski-ekonomiskais vērtējums. – Jelgava.

PRODUCTION DEVELOPMENT OF RENEWABLE ENERGY SOURCES

Voldemārs Strīķis, Arnis Lēnerts

Latvia University of Agriculture

Summary

The demand for energy in the world, including the European Union and partially Latvia, inc-reases. By the year 2050, the consumption of energy in the world, compared to now, will increase 3–4 times.

Development of renewable energy sources (RES) becomes topical. The output of biofuel sharply increases in the USA and Brazil. In European Union countries, including Latvia, the output of RES increased over the recent years. In the future, agriculture as a supplier of biomass for RES producers will has a very important role.

RES play a significant role in Latvia; these sources are hydro energy, biomass (wood, peat, plants, by-products), wind and solar energy, and organic waste. It is possible to provide half of the total final consumption of energy in the country by RES in the future (2030).

Key words: renewable energy sources (RES), biomass, biofuel, development. JEL: C88, D29, O38, Q28.

183

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

THE EU COMMON AGRICULTURAL POLICY FOR AGRICUL-TURAL AND RURAL DEVELOPMENT

Ilze Upite, Irina Pilvere

Latvia University of Agriculture

The specifics and problems of agricultural industry – dependency on climatic conditions, price fluctuations, market inelasticity, high capital intensity, slow turnover of capital, irreplaceabil-ity and immobility of land as the main resource in agricultural production, low labour mobility, etc., have historically forced to implement various protectionism policies in this industry. Agriculture in European Union (EU) countries depends on the EU Common Agricultural Policy (CAP).

Research aim: to investigate the specifics of agricultural industry that led to the implemen-tation of protectionism policies in the world and to characterise the EU CAP, outlining its major features in the future.

Research methods: scientific discussion, analysis and synthesis, as well as logical and con-structive methods and statistical data analysis.

Research results: CAP was designed in 1957 with the purpose of protecting and promoting agricultural development; it underwent several reforms, yet its share in the total EU budget was still significant in 2009, accounting for 49%. The funding for the CAP increased twice as much from 1990 to 2009, yet its share in the total EU budget decreased by 13 percentage points.

Key words: agriculture, Common Agricultural Policy. JEL codes: Q100, Q180.

Introduction At the early stages of economic development in countries, agriculture played

the leading role in national economies. Agricultural products had the dominant posi-tion in exchange of goods and in the subsequent exchange of goods and money. In the 16th to 18th centuries, representatives of several schools of economic thought stressed the role of agriculture in a national economy and created a basis for the fur-ther evolution of economic thought. According to a doctrine of physiocrats, econom-ics performs in accordance with objective natural laws just like any other science. In his work “Economic Table” („Tableau Economique”) (1758), the founder of physioc-racy, Quesnay F., regarded agriculture as the only industry that produces so called pure products. Representative of mercantilism Petey W. contributed to this theory, proving that land itself is not able to produce a product without labour. Founder of the classical school of economics Smith A. used Quesnay’s theory on pure products and proved that not only agriculture, but also other industries can be productive (Brivers, 2001, Krilovs, 2003).

Historically, the objectives of agricultural policies have evolved with society’s attitude towards agriculture. The objective of producing adequate amounts of food at reasonable prices to feed the growing urban population in the industrialising society is of less relevance now in OECD countries (Tongeren, 2008). In Europe, the CAP was designed at the end of the 1950s and initially implemented in the 1960s (Swin-

184

nen, 2001). The Common Agricultural Policy is a complex system of price support, import tariffs, export subsidies, quotas and set asides, and direct payments. When it was originally created, the CAP largely utilised price support measures (Oxford Eco-nomic..., 2005).

An extensive summary on the problems of historical development for the agri-cultural industry in various countries of the world was published by Tracy M. (Treisijs, 1996). The development of U.S. agriculture as an industry of economy was studied by Mcconnell C.R. and Brue S.L. (Макконнелл, 1993), Fischer S., Dorn-busch R., Scmalensee R. (Фишер, 1999), and Plēsums J. (Špoģis, 1999). The aspects of Latvia’s agricultural policy were analysed by Grinovskis E. (1996), Špoģis K., Mihejeva L., Plēsums J. (Špoģis, 1999), Boruks A. (2003), and Kalniņš A. (2005) as well as researchers from the Latvian State Institute of Agrarian Economics (Eiropas Savienība un…,1996, Saktiņa, Varika, …, 2001, Eiropas …, 2005). This policy de-termined the development of agriculture and rural areas in 27 countries, therefore, a detailed research is necessary for its present situation, historical evolution, and possi-ble future.

Research object – Common Agricultural Policy in the EU. Research aim: to investigate the specifics of agricultural industry that led to

the implementation of protectionism policies in the world and to characterise the EU CAP, outlining its major features in the future.

Research tasks: • to investigate the specifics and problems of agriculture regarding the de-

velopment of agricultural protectionism policies; • to characterise the EU CAP; • to identify the main features of the EU CAP in the future.

Research methods: scientific discussion, analysis and synthesis, as well as logical and constructive methods and statistical data analysis.

1. Historic and economic needs for agricultural support

Agricultural economics reveals the short and long term problems in this indus-

try (Figures 1 and 2). Prices of agricultural products are not stable, as changes in supply caused by

natural conditions confront relatively inelastic changes in demand, depending on price fluctuations. In a long term, incomes from agriculture decline if compared to in-comes of employees in other industries.

Short term problems in agriculture (Fig. 1) – essential short term price and in-come fluctuations – arise as a combination of several factors:

• natural conditions cause annual fluctuations of agricultural output as well as demand for agricultural products is inelastic. Therefore, even small changes in the quantity of agricultural output transform into proportionally larger changes in prices of agricultural products and in incomes of farmers. Fig.1 shows that a change in quantity from Q to Q1 causes a proportionally larger change in price (from P to P2). The inelasticity of demand cause a paradoxical situation when years of good yields,

185

in general, are not beneficial for the agricultural industry, as they cause a decrease in the price of respective kind of agricultural products;

• demand for agricultural products is inelastic, mobility of the main re-sources used in agriculture (land and labour) is low, and a proportion of fixed costs in total costs is high. Therefore, even small changes in demand (domestic and foreign) for agricultural products cause large changes in prices of agricultural products and in incomes of farmers. In Fig.1, a change from D to D1, with the quantity produced Q remaining stable, causes a significant change from P to P1 if compared to a more elastic demand curve;

• cyclical fluctuations in demand and supply around the equilibrium point are characteristic of several main agricultural products such as fruits, vegetables, pork, poultry, and eggs, as a result of which cyclical price fluctuations arise. High sale prices of agricultural products make the majority of producers increase their out-put. When larger quantities of agricultural products are simultaneously sold in the market, prices decrease. As a result, the second phase of sale cycle emerges, as the largest part of producers decrease their output of agricultural products, and the re-duced supply causes an increase in prises (Фишер, 1999, Макконнелл, 1993, Treisijs, 1996).

The negative combination of the above-mentioned factors is a basis for long term problems in the agricultural industry in a market economy, which becomes ap-parent as follows:

• relative decrease in prices of agricultural products compared to prices of other goods and production costs in the course of time;

• decrease in incomes from agriculture compared to incomes in other indus-tries. Fig.2 shows that in a long term, an increase in demand for agricultural products (from D to D1) is smaller than an increase in supply (from S to S1). In a combination with inelastic demand for agricultural products, this change causes a decrease in prices of agricultural products (from P to P1) and a decrease in incomes of farmers from 0PAQ to 0 P1BQ1.

A

D1D S

0 0

B

A

D1

Q Q1

P

P1

P2

D

Q1 Q

P1

P

S1

P – price Q – quantity

D – demand S – supply

Source: Макконнелл, Брю, 1993 Fig. 1. Graphic illustration of short

term problems of farmers Fig. 2. Graphic illustration of long term

problems of farmers

186

The agricultural industry’s short-term and long-term problems as well as its

specifics – dependency on natural and climatic conditions, relatively high capital in-tensity, slow turnover of capital, irreplaceability and immobility of land as the main resource in agricultural production, low labour mobility, negative impact of agricul-tural production on environment, and other conditions have historically led to the need to take special protectionism measures to develop this industry.

2. The Common Agricultural Policy – protectionism policy in the EU Since 1957 when the European Economic Community was established, the

Common Agricultural Policy, the multiform conditions of which have to be complied with by any EU member state, including Latvia since May 2004, also exists (Pilvere, 2008). The CAP is intended a means of protecting the income of the European agri-cultural sector (Tongeren, 2008).

The significance of the CAP is indicated by funding for it from the total EU budget (Fig. 3)

494652

5562

0

50

100

150

200

1990 1997 2003 2007 2009

mln

.EU

R

0

20

40

60

80

%

CAP funding Total EU budget CAP funding as % of EU budget

Source: constructed by the authors according to Lerhe, 2010 Fig. 3. Total EU budget and the CAP budget (mln. EUR) and its share (%) in the total

EU budget from 1990 to 2009

Although the funding for agriculture increased almost twice as much in abso-lute figures in the period 1990–2009, yet its increase rate lags behind an increase rate for the total EU budget that expanded 2.5 times. As a result of it, the share of the CAP budget decreased by 13 percentage points.

Rural development support measures an important role plays funding, which is provided for production of energy from biomass of non-agricultural and non-forestry origination, thus contributing to the fact that agricultural raw materials is fully util-ized and additional income is generated for farmers.

3. Possible development features of the CAP in the future

Discussions on the CAP’s development in the future still continue, as the latest

CAP reform is regarded as unsustainable and incompatible with the further liberalisa-

187

tion of global trade. As a result of further reforms of the agricultural policy, there could be two categories of employees engaged in agriculture and rural environment preservation in rural areas: rural businessmen and rural administrators. Part of the functions of rural businessmen and administrators are completely opposite. The task of a rural businessman is to set up an intensively-producing legal entity that is ori-ented towards the market; at the same time, agricultural production has to be in com-pliance with good practice of administration of “public benefits”. It is anticipated that the functions of a rural administrator could be completely separated from those of a rural businessman in the future. The following transformation tasks are set for the CAP in the future:

• to become a viable policy that considers the needs and desires of the European society;

• to promote a sustainable approach in agriculture, so that quality and harm-less agricultural products are available in markets, surrounding environments are pro-tected, and animal welfare is ensured;

• to support the multifunctional role of farmers supplying important goods to society;

• to promote economic growth and creation of new jobs in rural areas; • to strengthen competitiveness and innovation in the agricultural industry; • to base further administration on simple and transparent terms (EU Com-

mission, 2008). It is believed that the greatest change in the CAP could occur in 2014 when the

new EU budget period starts. Several European level documents, which could affect the future of the CAP, are available already in 2011.

Europe 2020 strategy On the 3rd March 2010 the strategy “Europe2020” was published. The strategy

is aiming for three priorities: • smart growth: developing an economy based on knowledge and innovation; • sustainable growth: promoting a more resource efficient, greener and more com-

petitive economy; • inclusive growth: fostering a high-employment economy delivering social and

territorial cohesion. The strategy takes the global challenges, e.g. climate and resource challenges,

into account. It acknowledges that the expansion of the world population from 6 to 9 billion will intensify global competition for natural resources and put pressure on the environment (EU Commission, 2010a).

EU Sustainable Development Strategy The EU Sustainable Development Strategy (SDS) was adopted by the Euro-

pean Council in June 2006. It is an overarching strategy for all EU policies which sets out how we can meet the needs of present generations without compromising the ability of future generations to meet their needs. The SDS deals in an integrated way with economic, environmental and social issues. The main body of the EU SDS is built around seven key challenges, with corresponding operational objectives and tar-

188

gets as well as associated actions and measures. In addition, a number of key objec-tives and policy guiding principles serve as a basis for the Strategy. The EU SDS identifies the following seven key challenges for the EU (EU Commission, 2005):

• climate change and clean energy; • sustainable transport; • sustainable consumption and production; • conservation and management of natural resources; • public health; • social inclusion, demography and migration; • global poverty.

FAO: Climate change and food security: a framework document (2007) The FAO takes a broad view on the multiple effects that global warming and

climate change are likely to have both on food systems and on food security. Global warming and climate change are acknowledged of being a reality. Strategies are sug-gested for mitigation and adaptation for climate change concerning the food sector.

OECD has published “Rural Policy reviews” for 10 areas, including England, Scotland, The Netherlands, Spain, Italy, Finland and Germany. OECD has also de-veloped a new rural paradigm which (Wakeford, 2010):

• thrives for competitiveness of rural areas instead of farm income; • takes a holistic approach to include various sectors of rural economies in-

stead of an sector based approach; • sees investments as the main tool, not subsidies; • acknowledges multilevel-governance as key actors instead of national

governments or farmers. At the moment the further development of the CAP is discussed. In the com-

munication “The CAP towards 2020: Meeting the food, natural resources and territo-rial challenges of the future” three main challenges are identified (EU Commission, 2010b):

• food security; • environment and climate change; • territorial balance.

To tackle these three challenges, three objectives of the future CAP are identi-fied:

• viable food production; • sustainable management of natural resources and climate action; • balanced territorial development.

It can be predicted that the future evolving role for agricultural sustainability and the surrounding environment will play Green energy productions facilities’ de-velopment. This is particularly important for Latvia, in order to achieve this objective – to increase the proportion of renewable energy in Latvian total energy mix and promote the national energy supply long-term security.

189

Conclusions 1. The agricultural industry has certain specifics, short and long term problems

arise in this industry, which historically created a need for a protectionism mecha-nism.

2. The significance of the CAP is indicated by the funding for agriculture from the total EU budget that increased almost twice as much in the period 1990-2009 in absolute figures, yet its increase rate lags behind an increase rate for the total EU budget that expanded 2.5 times. The share of the CAP budget decreased by 13 per-centage points in the analysed period.

3. As a result of the CAP Reform 2003, the objective of the agricultural policy is to ensure incomes for farmers, which is based on the support instruments of market policy and structural measures. The rural development policy has to provide public benefits for the whole society.

4. Three objectives are identified for the CAP in the future - viable food pro-duction, sustainable management of natural resources and climate action, and bal-anced territorial development.

References 1. Boruks, A. (2003). Lauksaimnieciskā ražošana Latvijas Republikas atjaunošanas pirma-

jos gados (1991–1999 g.). Latvijas Republikas dibināšana un vētrainais 20.gadsimts. No: Zemnieks, zeme un zemkopība Latvijā: no senākiem laikiem līdz mūsdienām. 2.izdevums. – Jelgava: LLU Iz-devniecība.

2. Brivers, I. (2001). Ekonomikas teorijas vēsture biogrāfijās. – Rīga: Apgāds „Rasa ABC”.

3. Eiropas Savienības Kopējā lauksaimniecības politika – kādu to veidosim Latvijā? (2005). Jaunākais par globalizāciju, ES un Latvijas lauksaimniecības iespējām 2.izdevums. – Rīga: LVAEI.

4. Eiropas Savienība un tās Kopējā lauksaimniecības politika. (1996). LVAEI: Eiropas Sa-vienība un lauksaimniecība Latvijā 3’96. – http://www.lvaei.lv/dokument.php3?docid=395 [2011].

5. EU Commission. (2005). Sustainable Development Strategy The 2005 Review of the EU Sustainable Development Strategy: Stocktaking of Progress, Working document {COM(2005)37 final}. – http://ec.europa.eu/sustainable/docs/sec2005_0225_en.pdf [2011].

6. EU Commission. (2008). Kopējās lauksaimniecības politikas skaidrojums. –http://ec.europa.eu/agriculture/publi/capexplained/cap_lv.pdf [2011].

7. EU Commission. (2010a). EUROPE 2020: A strategy for smart, sustainable and inclusi-ve growth, Working document COM(2010) 2020. – http://eunec.vlor.be/detail_bestanden/ doc014%20Europe%202020.pdf [2011].

8. EU Commission. (2010b). The CAP towards 2020: Meeting the food, natural resources and territorial challenges of the future, Brussels, 18.11.2010., Working document COM(2010) 672 final. – http://ec.europa.eu/agriculture/cap-post-2013/communication/com2010-672_en.pdf [2011].

9. FAO. (2007). Climate change and food security: a framework document. –ftp://ftp.fao.org/docrep/fao/010/i0145e/i0145e00.pdf [2011].

10. Grinovskis, E. (1996). Agrārās politikas koncepcija tautsaimniecības struktūrpolitikas aspektā. LLU. – Rīga: Latvijas Zinību biedrība.

11. Kalniņš, A. (2005). Par lauksaimniecības iespējām // Agropols. Nr. 24–25, decembris. 12. Krilovs, L. (2003). Ekonomiskās domas vēsture: lekciju konspekti 1.daļa. – Rīga: RTU,

Tautsaimniecības un reģionālās ekonomikas institūts.

190

13. Lerhe, R. (2010). Paredzamās Kopējās lauksaimniecības politikas pārmaiņas pēc 2013.gada. Prezentācija konferencē „Ekonomikas zinātne lauku attīstība1 2010”. – Jelgava, 2010.gada 22.aprīlī.

14. Oxford Economic Forecasting. (2005). Trade liberalisation and CAP reform in the EU. –Oxford.

15. Saktiņa, D., Varika, A., Lismanis, A., Pohl, B. (2001). Latvijas lauku attīstības politika: kāpēc un kā? Pētījumu rezultāti Nr. 3. – Rīga: LVAEI.

16. Swinnen, Johan F. M. (2001). A Fischler Reform of the common Agricultural Policy? Working document no. 173. Centre for European Policy Studies. – Brussels.

17. Špoģis, K., Mihejeva, L., Ruskule, S., Plēsums, J. (1999). Politika, stratēģija un vadīšana lauku uzņēmējdarbībā: mācību līdzeklis LLU studentiem. LLU, EF, Uzņēmējdarbības katedra. – Jelgava: Jelgavas Tipogrāfija.

18. Tongeren, F. (2008). Agricultural Policy Design and Implementation: A Synthesis. OECD.

19. Treisijs, M. (1996). Lauksaimniecība un pārtika tirgus ekonomikā. Ievads teorijā, praksē un politikā. – Rīga: LVAEI.

20. Wakeford, R. (2010). OECD Rural Development Programme. Lessons learnt over the past decade. – http://lilac.uni-hohenheim.de/en/news/Wakeford.pdf [2011].

21. Фишер, С., Дорнбуш, Р., Шмалензи, Р. (1999). Экономика. – Москва: Дело. 22. Макконнелл, К. Р., Брю, С. Л. (1993). Экономикa. – Москва: Республика.

BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA ŽEMĖS ŪKIO REGIONŲ PLĖTRAI

Ilze Upite, Irina Pilvere

Latvijos žemės ūkio universitetas

Straipsnio tikslas – nustatyti žemės ūkio gamybos tendencijas, kurios veda link pasaulinės protekcionistinės politikos ir apibūdinti ES BŽŪP pasekmes ateities žemės ūkio sektoriui. Naudoti tyrimo metodai: mokslinės diskusijos, analizė ir sintezė, loginė ir konstruktyvieji tyrimo metodai, statistinė duomenų analizė. Tyrimo rezultatai atskleidžia žemės ūkio gamybos plėtros rezultatus, re-formų pasekmes žemės ūkiui ir ES biudžeto bei kitų BŽŪP pasekmes.

Raktiniai žodžiai: žemės ūkis, Bendroji žemės ūkio politika. JEL kodai: Q100, Q180.

191

ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2011. Nr. 3 (27). Research papers.

EKONOMINĖS KRIZĖS POVEIKIS LIETUVOS MIŠKO ŽEMĖS RINKOS

AKTYVUMUI

Vytautas Vaznonis, Simona Siaurusevičiūtė Lietuvos žemės ūkio universitetas

Miškai užima apie trečdalį šalies teritorijos. Jie turi ne tik ekonominę, bet ir ekologinę bei

socialinę reikšmę. Rinkos ekonomikos sąlygomis miško žemės rinka yra svarbi nekilnojamo turto rinkos sudėtinė dalis. Šios rinkos aktyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Paskutiniais metais didelės įtakos nekilnojamojo turto rinkos aktyvumui turėjo ekonominė krizė. Straipsnyje naudojant statistinės analizės metodus išanalizuota miško žemės rinkos Lietuvoje būklė, jos aktyvumo poky-čiai 2007–2010 m. Tyrimo empirinį pagrindą sudarė VĮ „Registrų centras“ duomenys. Nustatyta, kad 2008 m. miško žemės rinkos aktyvumas smarkiai sumažėjo, kartu mažėjo ir miško žemės kaina. Miško žemės rinkos nuosmukį veikė pakitę potencialių pirkėjų lūkesčiai ir pajamų sumažėjimas, medienos kainų kritimas. 2009 m. miško žemės rinkos aktyvumas stabilizavosi, tačiau miško žemės kaina toliau krito. Nuo 2010 m. pastebimas miško žemės rinkos atsigavimas. Tyrimo rezultatai gali būti panaudoti, formuojant miškonaudos politiką.

Raktiniai žodžiai: miško žemės rinka, miško žemės kaina, rinkos aktyvumas. JEL kodai: E390, Q150.

Įvadas

Miško žemė kaip rinkos prekė, visuomenėje vertinama nevienodai – vieniems

ji neįkainojama iš tėvų ir senelių paveldėta vertybė, kitiems – verslo priemonė, ilga-laikių investicijų objektas ar greito uždarbio šaltinis.

Miško žemės rinka Lietuvoje susiformavo, atkūrus nepriklausomybę, kada žmonės, susigrąžinę miško žemę natūra, pradėjo ja laisvai disponuoti. Miško žemės rinkos atskiri aspektai nagrinėjami daugelyje mokslininkų darbų, tuo tarpu miško že-mės rinkos aktyvumas Lietuvoje nėra tirtas. Paskutiniais metais didelės įtakos miško žemės rinkos aktyvumui turėjo ekonominė krizė.

Darbo tikslas – nustatyti ir įvertinti Lietuvos miško žemės rinkoje ekonominės krizės laikotarpiu vykusius procesus ir nustatyti priemones miško žemės rinkos akty-vinimui.

Uždaviniai: • išnagrinėti miško žemės sudėtį Lietuvoje pagal nuosavybės formas; • išanalizuoti miško žemės rinkos aktyvumo pokyčius 2007–2010 m.; • įvertinti ekonominės krizės poveikį miško žemės rinkai ir nustatyti priemo-

nes miško žemės rinkos aktyvinimui. Tyrimo objektas – miško žemės rinka Lietuvoje. Tyrimo metodika. Siekiant įvertinti miško žemės rinkos būklę Lietuvoje, jos

aktyvumo pokyčius, naudoti statistinės analizės metodai. Tyrimo empirinį pagrindą sudaro VĮ „Registrų centras“ duomenys. Siekiant nustatyti priemones miško žemės rinkai aktyvinti, pasiremta mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų analize.

192

Tyrimo rezultatai Miškų, kurie užima trečdalį Lietuvos teritorijos, reikšmė gana didelė, nes tai ne

tik poilsio vieta, medienos ir kitų vertingų išteklių šaltinis, bet ir vienas iš pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaiz-džio stabilumą ir aplinkos kokybę. Miško žemė yra viena iš paklausiausių prekių ne-kilnojamojo turto rinkoje. Vienas iš svarbiausių miškų žemės rinkoje pasiūlą ir pa-klausą lemiančių veiksnių – miško žemės vertė. Miško žemės rinką tyrinėję autoriai (Buongiorno, 2003; Kuliešis, 2000; Mažeika, 2008; Mizaras, 2008; Price, 1989). nu-rodo, kad jos paklausą lemia daugybė motyvų, skatinančių pirkti šią žemę, – noras pasipelnyti iš medienos pardavimo, siekis gauti ilgalaikes nuolatines pajamas iš Eu-ropos Sąjungos fondų, noras iškirtus statųjį mišką keisti žemės paskirtį į rekreacinės paskirties, investavimas turto išsaugojimui ir pagausinimui, spekuliavimas. Šie moty-vai gali lemti miško žemės rinkos aktyvumą. Lietuvoje miško žemės rinkos aktyvu-mo tyrimai nebuvo atliekami.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę šalyje pradėjo formuotis nauja miško žemės nuosavybės forma – privati miško žemė. Tebevykstant nuosavybės teisių atkūrimui į išlikusį nekilnojamąjį turtą privačios miško žemės dalis didėja (1 lentelė). 2007–2010 m. Lietuvoje privačios miško žemės plotai padidėjo 48,3 tūkst. ha (7,9 proc.), o vals-tybinės miško žemės – sumažėjo 50,2 tūkst. ha (3,7 proc.). 2010 m. privačioje nuosa-vybėje buvo apie trečdalis visų žemės miško plotų. Didėja privačių miško savininkų skaičius. Kadangi grąžinami miškai dažniausiai būna nedidelio ploto, miško valdų stambėjimo procesas nevyksta. Vidutinis privačios miško žemės valdos plotas sudaro 3,9 ha.

1 lentelė. Miško žemės fondo pasiskirstymas pagal nuosavybės formą Lietuvoje 2007–2010 m.

Privati žemė Valstybinė žemė

Metai Iš viso Li-etuvoje,

ha Žemės savininkų ar naudotojų

skaičius Plotas, ha proc. Plotas, ha proc.

2007 1972255 153067 610116 30,9 1362139 69,1 2008 1970607 158572 629851 32,0 1340756 68,0 2009 1969600 164683 648412 32,9 1321188 67,1 2010 1970351 168997 658434 33,4 1311917 66,6

2010 m., palyginti su 2007 m., proc. -0,1 10,4 7,9 x -3,7 x

Kad miško žemės rinka yra funkcionuojanti, rodo sandorių sudarymas, o par-

duotų sklypų skaičius ir parduotos miško žemės plotas byloja apie šios rinkos akty-vumą.

Nagrinėjamu laikotarpiu parduota 14253 miško žemės sklypai (2007 m. – 4594, 2008 m. – 3314, 2009 m. – 2909, 2010 m. – 3436). 2008 m., lyginant su 2007 m., parduotų miško sklypų skaičius sumažėjo 28 proc., 2009 m. parduotų miško že-

193

mės sklypų skaičius lyginant su praėjusiais metais sumažėjo dar 12 proc., o 2010 m. pastebimas parduotų miško sklypų skaičiaus augimas 18 proc.

Parduotų miško žemės sklypų skaičius apskrityse labai nevienodas. 2010 m. duomenimis daugiausia miško sklypų buvo parduota Vilniaus apskrityje, tai sudarė 17 proc. visų Lietuvoje parduotų sklypų skaičiaus.

585

464391 381

322235

194

51

0

100

200

300

400

500

600

700

Vilniau

s

Alytau

s

Utenos

Kauno

Telšių

Klaipė

dos

Tauragės

Marijam

polės

Apskritys

Sklypų skaičius

Pav. Parduotų miško žemės sklypų skaičius pagal apskritis Lietuvoje 2010 m.

Parduotų miško žemės sklypų bendras plotas 2007 m. sudarė 193,3 ha, 2008 m. – 127,6 ha, 2009 m. – 137,7 ha, 2010 m. – 164,7 ha. Pastebėtina, kad 2009 m., par-duotos miško žemės plotas išaugo, nors parduotų miško žemės sklypų skaičius suma-žėjo. Tai reiškia, kad pirkti didesni miško žemės sklypai. Viena iš priežasčių, nulė-musių šią situaciją – sumažėjusi miško žemės kaina.

Ekonominės krizės laikotarpiu miško žemės vidutinė vieno aro kaina smarkiai krito. 2007 m. ji siekė 105, 2008 m. – 94, 2009 m. – 65, 2010 m. – 71 Lt už arą. 2009 m., lyginant su 2007 m., vidutinė miško žemės kaina sumažėjo 38 proc. 2010 m. vi-dutinė miško žemės kaina vėl pradėjo augti – išaugo 9,2 proc.

Vidutinės Miško žemės kainos Lietuvos apskrityse pateiktos 2 lentelėje. 2008 m. miško žemės kainos mažėjimas pastebimas daugelyje šalies apskričių, o kai kur (pvz., Vilniaus apskrityje) kaina nukrito daugiau kaip trečdaliu. Keliose apskrityse pastebimas ir šios žemės kainos augimas (pvz., Kauno apskrityje). Tuo tarpu 2009 m. miško žemės kaina sumažėjo visose Lietuvos apskrityse, o kai kur net beveik dvigu-bai (pvz., Šiaulių apskrityje). 2010 m. pastebimas miško žemės kainos augimas be-veik visose apskrityse, išskyrus Kauno ir Vilniaus apskritis. Pastarosiose apskrityse išlikęs miško kainos kritimą galima laikyti dėsningu reiškiniu, nes ekonominio paki-limo laikotarpiu tiek Kauno, tiek ir Vilniaus apskrityse miškų žemės kaina dėl speku-liavimo buvo dirbtinai iškelta. 2007 m. šiose apskrityse miško žemės kaina buvo pa-siekusi aukščiausią tašką. Vilniaus apskrityje, nagrinėjamu laikotarpiu miško žemės kainai sumažėjus 58,2 proc., ji vis tiek išlieka žymiai didesnė nei kitose Lietuvos ap-skrityse.

194

2 lentelė. Miško žemės vidutinės kainos Lietuvos apskrityse 2007–2010 m., Lt/a

Metai Apskritys

2007 2008 2009 2010 Alytaus 102 102 66 76 Kauno 138 174 113 88 Klaipėdos 78 73 56 66 Marijampolės 65 78 41 57 Panevėžio 65 55 32 60 Šiaulių 55 69 36 53 Tauragės 62 53 31 50 Telšių 49 49 32 47 Utenos 133 96 63 85 Vilniaus 304 191 182 127

Žemės rinkos aktyvumas yra pagrindinis žemės rinkos vertinimo rodiklis.

Miško žemės rinkos aktyvumas nustatomas skaičiuojant per metus parduoto miško žemės ploto dalį procentais nuo viso miško žemės ploto konkrečiame teritoriniame vienete. Nustačius šį rodiklį ir įvertinus jam įtakos turinčius veiksnius, galima pateik-ti argumentuotas priemones žemės rinkos aktyvumui reguliuoti.

Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad miško žemės rinkos aktyvumas 2007 m. sudarė 0,98, 2008 m. – 0,65, 2009 m. – 0,70, 2010 m. – 0,84 proc. Reikia pripažinti, kad jis nėra aukštas – net didžiausio aktyvumo metais nesiekė 1 proc., tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad valstybei priklausanti miško žemė nėra pardavinėjama, taigi ša-lies miško rinkos aktyvumą lemia privačių miškų žemės rinkos aktyvumas. Priėmus, kad valstybinės miško žemės rinkos aktyvumas yra lygus nuliui, skaičiuotinas priva-čios miško žemės rinkos aktyvumo rodiklis – parduotos miško žemės ploto santykis su privačios miško žemės plotu procentais. Tokiu atveju gausime realų miško žemės rinkos aktyvumo rodiklį, kuris bus žymiai didesnis.

Privačios miško žemės rinkos aktyvumas 2007 m. sudarė 3,17, 2008 m. – 2,10, 2009 m. – 2,12, 2010 m. – 2,50 proc. Miško žemės rinkos aktyvumas stipriai nukrito 2008 m. – sumažėjo 33,7 proc. Šis mažėjimas neišvengiamai susijęs su finansiniu nuosmukiu, užklupusiu nekilnojamo turto rinką daugelyje pasaulio šalių. 2009 m. rinkos aktyvumas stabilizavosi, o 2010 m. stebimas rinkos aktyvumo augimas, suda-ręs net 18 proc. Rinkos aktyvumo augimas 2010 m. rodo, jog po ekonominio nuos-mukio miško žemės rinka po truputį atsigauna.

Privačios miško žemės rinkos aktyvumas ir jo dinamika labai skiriasi pagal ap-skritis (3 lentelė). Netolygų rinkos aktyvumą apskrityse galima pagrįsti kiekvienos apskrities patrauklumu investuotojams. Mažai rekreacinių vietų turinčios apskritys didelio investuotojų dėmesio nesulaukia. Patraukliausia investuotojams išlieka miško žemė, kuri yra šalia didžiausių šalies regioninių parkų ar didžiausių šalies miestų, kur išvystyta infrastruktūra ir žemė yra vertingiausia.

195

3 lentelė. Privačios miško žemės rinkos aktyvumas Lietuvos apskrityse 2007–2010 m., proc.

Metai Apskritis 2007 2008 2009 2010

Alytaus 3,05 1,43 1,21 2,81 Kauno 3,04 1,87 2,75 2,26 Klaipėdos 3,30 3,19 1,85 2,36 Marijampolės 2,60 2,53 0,96 1,20 Panevėžio 2,70 1,92 3,50 1,82 Šiaulių 3,74 2,79 2,68 3,27 Tauragės 2,60 1,69 1,92 2,52 Telšių 3,19 2,66 1,75 3,12 Utenos 3,98 1,89 2,24 2,15 Vilniaus 3,10 2,09 1,69 2,56 Iš viso 3,17 2,10 2,12 2,50

Miško žemės rinkoje, kaip ir bet kurioje kitoje rinkoje, yra svarbi rinkos pu-siausvyra. Mažėjant kainai, pirkėjų aktyvumas rinkoje didėja, kartu didindamas pir-kimų apimtis ir mažindamas pasiūlą, ir atvirkščiai. Nagrinėjant miško žemės rinką, pastebėta, kad krentant žemės kainai, sudarytų sandorių metu nuperkamų objektų skaičius mažėjo, tačiau šiuo atveju rinkos aktyvumo didėjimas pasireiškė per nuper-kamos žemės kiekį, t. y. nors buvo sudaroma mažiau pirkimo pardavimo sandorių, tačiau vidutiniškai vienu sandoriu nupirkta daugiau žemės. Svarbus miško žemės rin-kos veiksnys – perkamoji galia, nuo kurios priklauso šios rinkos aktyvumas. Perka-mąją galią didžiąja dalimi paveikė sumažėjusios potencialių pirkėjų pajamos. Didelės įtakos šiai rinkai turėjo ekonominė krizė, kuri didžiąja dalimi prisidėjo prie miško žemės rinkos aktyvumo sumažėjimo. Ekonominė krizė palietė ne vieną sritį, kurios tiesiogiai darė įtaką miško žemės rinkai – statybas, medienos ir baldų pramonę, me-dienos eksportą. o tai sukėlė medienos kainų kritimą. Šie veiksniai sudarė prielaidas miško žemės rinkos aktyvumo smukimui, o kartu ir sumažino rinkoje nusistovėjusias miško žemės kainas.

Šiuo metu šalies rinka dar nėra visiškai atsigavusi nuo visą pasaulį sukrėtusios ekonominės krizės, dėl kurios nekilnojamojo turto kainos stipriai nukrito, o nekilno-jamojo turto rinka sustingo dėl paklausos sumažėjimo. Atsigavus ekonomikai, miško žemės rinka turėtų suaktyvėti, o tuo pačiu išaugus paklausai, lauktinas ir miško žemės kainos augimas.

Remiantis mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų analize, galima daryti iš-vadą, kad svarbiausi veiksniai, artimiausiais metais darysiantys tiesioginę įtaką miško žemės rinkai ir jos aktyvumui, bus šie – žemės reforma, konsolidacija, medienos kai-nos ir eksporto apimtys, Europos Sąjungos fondų pagrindu teikiama parama, Lietuvos Respublikos Seime nagrinėjamų miškų įstatymo pakeitimų priėmimas, draudimo už-sieniečiams įsigyti žemę ir miškus Lietuvoje panaikinimas.

196

Didesnis miško žemės rinkos aktyvumas gali padėti užtikrinti racionalią miško-naudą, išsaugoti ir gerinti miškų našumą ir kokybę. To siekiant, visų pirma, būtina kuo greičiau užbaigti žemės (miškų) reformą, parengti miškų konsolidavimo programą.

Išvados

1. Vykstant žemės reformos darbams, didėja teisiškai įregistruotų privačių miško žemės sklypų skaičius bei plotas. Privačių miško valdų vidutinis plotas išlieka mažas.

2. Ekonominė krizė, kurią lydėjo ir nekilnojamojo turto krizė, nulėmė, kad 2008 m. miško žemės rinkos aktyvumas smarkiai sumažėjo, kartu mažėjo ir miško žemės kaina. Miško žemės rinkos nuosmukį veikė pakitę potencialių pirkėjų lūkesčiai ir pajamų sumažėjimas, medienos kainų kritimas. 2009 m. miško žemės rinkos akty-vumas stabilizavosi, tačiau miško žemės kaina toliau krito. Nuo 2010 m. pastebimas miško žemės rinkos atsigavimas.

3. Rinkos aktyvumą pagyvintų kuo greitesnis žemės reformos užbaigimas ir miškų konsolidacijos programa.

Literatūra 1. Buongiorno, J., Gilless, J. K. (2003). Decision methods for forest resource management.

– San Diego: Academic Press. 2. Kuliešis, A.; Rutkauskas, A. (2000). Integrating Environmental Values into Lithuanian

Forestry // Forestry Discussion Paper. No. 31. 3. Mažeika, J. A. (2008). Miško naudojimas ir logistika. – Akademija: LŽŪU leidybos cen-

tras. 4. Mizaras, S. (2008). Miškų ūkio ekonominės politikos problemos // Mūsų girios. Nr. 7. 5. Price, C. (1989). The theory and application of forest economics. – Oxford: Basil Blac-

kwell. 6. Valstybinės įmonės „Registrų centras“ duomenys.

IMPACT OF ECONOMIC CRISIS ON ACTIVITY OF LITHUANIAN

FOREST LAND MARKET

Vytautas Vaznonis, Simona Siaurusevičiūtė

Lithuanian University of Agriculture

Summary

Forest land market in market economy is an important element of real estate market. The aim of the research – to identify and evaluate the processes of Lithuanian forest market during eco-nomic crisis. Economic crisis, which was accompanied by the crisis of real estate, influenced that the acti-vity of forest land market strongly decreased as well as decreased the price of forest land in 2008. The decline of forest land market was influenced by changed expectations of potential cus-tomers, decrease of income and the decline of timber prices. The activity of forest land market has stabilized in 2009, though the price of forest land has been decreased further. From 2010 there is noticed recovery of forest land market.

Key words: forest land market, forest land price, market activity. JEL codes: E390, Q150.

197

RECENZENTAI (Reviewers)

ASTROMSKIENĖ Adelė. Asoc. prof. dr., Lithuanian University of Agriculture. AUZINA Anita. Prof., Dr. oec. Latvia, University of Agriculture. BINKIENĖ Danutė. Kauno kolegija. Lithuania. BALEŽENTIS Alvydas. Prof. dr., Mykolas Romeris University, Lithuania. DOBELE Aina. Prof., dr. oec. Latvia University of Agriculture. JASINSKAS Edmundas. Dr. Lithuanian Academy of Physical Education, JESEVIČIŪTĖ-Ufartienė Laima. Dr. Vytautas Magnus University, Lithuania. KAZAKEVIČIUS Zenonas. Asoc. prof. dr., Lithuanian University of Agriculture. KIRSTUKAS Juozas. Asoc. prof. dr., Lithuanian University of Agriculture. KLUPŠAS Feliksas. Prof. dr., Lithuanian University of Agriculture. KOZLINSKIS Vulfs. Prof., habil. dr. University of Agriculture, Latvia. KULIEŠIS Gediminas. Dr., Lithuanian Institute of Agrarian Economics. LIESIONIS Vytautas. Assoc. prof. dr., Vytautas Magnus University, Lithuania. MAKUTENAS VALDEMARAS. Assoc. prof. dr., Lithuanian University of Agriculture. MIHEJEVA Līga. Prof., dr. oec. Latvia University of Agriculture. NOVOŠINSKIENĖAlbina. Assoc. prof. dr., Lithuanian University of Agriculture. PELŠE Modrīte. Prof., dr. oec. Latvia University of Agriculture. PILIPAVIČIUS Vytautas. Lecturer. Lithuanian University of Agriculture. RAKŠTYS Rolandas. Lecturer. Lithuanian University of Agriculture. RAMANAUSKAS Julius. Prof., habil. dr., Klaipeda University, Lithuania. RAMANAUSKIENĖ Jadvyga. Prof. dr., Lithuanian University of Agriculture. RUKUIŽIENĖ Rasa. Lecturer. Lithuanian University of Agriculture. STRIKIS Voldemaras. Prof., dr. Latvia University of Agriculture. TAMULIENĖ Vilma. Dr. Vilniaus University, KHF. Lithuania. VAZNONIS Bernardas. Dr., Lithuanian University of Agriculture. VIJEIKIS Juozas. Assoc. prof. Mykolas Romeris University, Lithuania. VITUNSKIENĖ Vlada. Prof. dr. Lithuanian University of Agriculture. VĪKSNE Dace. Dr. oec., assoc. prof. Latvia University of Agriculture. ŽILINSKAS Vytautas. Assoc. prof. dr. Klaipeda University, Lithuania.

198

DUOMENYS APIE AUTORIUS/Data about autors

ALBOROVIENĖ Birutė. Vilnius Co-operative College Kaunas department. Adress: Vytauto pr. 43, Kaunas. Tel. 8-612-10936. E-mail alboroviene@vkk.lt BALEŽENTIS Alvydas. Dr. prof. of Mykolas Romeris University. Adress: Valakupiu str. 5, LT-10101 Vilnius. Tel. 8 614 90548. E-mail a.balezentis@gmail.com BALEŽENTIS Tomas. Student of economics at the Faculty of Economics in Vilnius University. E-mail t.balezentis@gmail.com BITE Ligita. Dr. oec., asist. prof, Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str. 18, Jelgava, Latvia LV-3001. Tel. 63025170, R-mail Ligita.bite@llu.lv BROŅKA Artis. Mg. oec.(PhD student). Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str. 18, Jelgava. Tel +371 29586650. E-mail Artis_Bronka@inbox.lv ČIEGIS Remigijus. Prof. habil. dr. Klaipeda University. Address. Minijos str. 155, LT-93185, Klaipėda, Lithuania. Tel. +370 (46) 398596. E-mail r.ciegis@evf.vdu.lt GARNIENĖ Giedrė. Vilnius Co-operative College Kaunas department. Adress: Kovo 11-osios str. 33-13, Kaunas. Tel. 8-676-59992. E-mail giedrega@yahoo.com GIRDŽIŪTĖ Laura. Lithuanian University of Agriculture. Address Universitetas str. 10 LT-53361 Academy, Kaunas distr. Tel. 867317216. E-mail girlau@gmail.com CERNIAUSKIENE Nendrė. Doctoral Candidate of the Mykolas Romeris University. Adress: At-eities str. 20, LT-08303, Vilnius, Lithuania. Tel. +370 5 274 0610. E-mail nendrec@yahoo.com GAIVENIENĖ Renata. Postgraduate of economics. Lithuanian University of Agriculture. Address: Baltijos 64-18, Kaunas. Tel. +370 614 05422. E-mail r.gaiveniene@gmail.com GUDEVICS Juris. Mg. oec. lector. Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str. 18, Jelga-va. Phone +371 26719583. E-mail juris.gudevics@inbox.lv GIRGŽDIENĖ Vilija. Researcher. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: Kudirkos str. 18, LT-03105 Vilnius. Tel. (+370) 5 2624973. E-mail vilija@laei.lt KAZAKEVIČIUS Zenonas. Assoc. prof. dr. Lithuanian University of Agriculture. Address: Uni-versiteto str. 10, Kaunas distr. LT-53361. Tel. 8 37 752 328. E-mail gelnai@gmail.com KALNIŅŠ Arnis. Dr. habil. oec., resercher, Latvia University of Agriculture, Unijas str. 31-7, Riga 1039, Latvia. Tel +370 2648 00 29. E-mail arnisk8@inbox.lv KOZLOVSKIJ Viktor. Vilniaus Kolegija/University of Applied Science. Address: Didlaukio str. 49, LT-08303 Vilnius. Tel. +370 5 2191640. Fax. +370 5 2191639. E-mail: viktor.kozlovskij@lazdynai.lt, v.kozlovskij@vvf.viko.lt LEIKUCS Janis. Mg. oec., Researcher. Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str. 18, Jelgava, LV 3001. E-mail Janis.leikucs@gmail.com LENERTS Arnis. Mg. mba., Researcher, Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str. 18, Jelgava, LV 3001. E-mail alenerts@inbox.lv LUKOŠIŪTĖ Vaida. Master. Vytautas Magnus University. Address: S. Daukanto st. 28, Kaunas 44246, Lithuania. Tel.: +370 37 327856. E-mail waydzius@yahoo.com MAKUTĖNIENĖ Daiva. Assoc. prof. dr. Lithuanian University of Agriculture. Address: Univer-siteto 10, LT-53361 Akademija, Kaunas distr. Tel. +370 7 752259. E-mail daiva.makuteniene@lzuu.lt MAKOVSKIS Kristaps. Mg. oec., research assistant, Latvian State Forest Research Institute „Si-lava” Adress: Rigas str. 111, Salaspils, Salaspils novads, Latvija LV-2169. Tel. 67942555. E-mail k.makovskis@gmail.com MISIŪNAS Algimantas. Dr., assoc. prof. Vilnius University. Adress: Sauletekio av. 9, LT-10222 Vilnius. Tel. 8 52 366 277. E-mail algis.misiunas@stat.gov.lt

199

NAGLIS-LIEPA Kaspars. Mg. oec. (PhD student). Resercher Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str. 18, Jelgava, Latvia. Phone: +371 63025070. E-mail kasparsnl@inbox.lv PELSE Modrite. Dr. oec, asoc. prof. Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str. 18, Jel-gava. Phone +371 29483228. E-mail Modrite.Pelse@llu.lv PILELIENĖ Lina. Dr., assoc. prof. Vytautas Magnus University. Address: S. Daukanto st. 28, Kaunas-44246, Lithuania. Tel. +370 37 327856. E-mail l.pileliene@evf.vdu.lt PILVERE Irina. Prof., dr. oec., Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str.18, Jelgava, LV-3001, Latvia. Tel. +371 63023739. E-mail irina.pilvere@llu.lv SIAURUSEVIČIŪTĖ Simona. Student. Lithuanian University of Agriculture. Address: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361, Kauno r. E-mail simosiau@yahoo.com SKULSKIS Virgilijus. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: Kudirkos str. 18, Vilnius LT-03105. Tel. +370 5 2618147. E-mail virgis@laei.lt SLAVICKIENĖ Astrida. Assoc. prof. dr. Lithuanian University of Agriculture. Address: Universi-teto str. 10, Kaunas distr. LT-53361. Tel. 8 37 752 277. E-mail astrida.slavickiene@lzuu.lt STANKAITYTE Birute. Researcher. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: Kudir-kos str. 18, LT-03105 Vilnius. Tel. (+370) 5 2624973. E-mail vilija@laei.lt STRĪĶIS Voldemārs. Latvia MA Dr. h. c., dr. agr., prof., Latvia University of Agriculture. Adress: Svētes 18, Jelgava, LV 3001. E-mail Voldemars.Strikis@llu.lv TETERE Vineta. Mg. oec., Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str.18, Jelgava, LV-3001, Latvia. Tel. +371 63021041. E-mail vineta.tetere@llu.lv UPĪTE Ilze. Doc., Dr. oec., Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str.18, Jelgava, LV-3001, Latvia. Tel. +371 63025170. E-mail ilze.upite@llu.lv VAZNONIS Vytautas. Lecturer. Lithuanian University of Agriculture. Address: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361, Kauno r. E-mail vytautas.vaznonis@lzuu.lt ŽALIMAITĖ Martyna. Lecturer of Mykolas Romeris University. Adress: Ateities str. 20, LT-08303 Vilnius. Tel. 8 616 51320. E-mail martyna.zalimaite@mruni.eu ZVIRBULE-BĒRZIŅA Andra. Dr. oec., asoc. prof., Latvia University of Agriculture. Adress: Svetes str. 18, Jelgava. Tel. +371 63025170. E-mail Andra.Zvirbule@llu.lv

200

VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS – KAIMO VERSLŲ IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI

Periodinis mokslo darbų žurnalas (ISSN 1822-6760) leidžiamas nuo 1999 m.

Lietuvos žemės ūkio universitete. Per šį laikotarpį keitėsi žurnalo forma, struktūra, turinys, išleidimo periodiškumas. 1999–2006 m. jis buvo leidžiamas vieną kartą, o nuo 2007 m. – keturis kartus per metus. 2006 m. žurnalas įrašytas į Lietuvos mokslo tarybos 2005 m. gruodžio 19 d. nutarimu patvirtintą tarptautinę duomenų bazę Busi-ness Source Complete (EBSCO) (Peer-Rewieved). Asmuo, prenumeruojantis šią duomenų bazę, gali matyti žurnalo straipsnius http://search.ebscohost.com, o vieša-jame leidinių sąraše – žurnalo pavadinimą: http://www.epnet.com/titleLists/bt-other.htm. Taip pat straipsnius galima matyti adresu: http://www.lzuu.lt/vadyb/lt/

Publikacijos žurnale yra mokamos – 200 Lt už 8 psl. straipsnį. Žurnalo tikslas – skatinti kaimo verslų ir jų infrastruktūros bei tvarią kaimo

plėtrą, kooperaciją, inovacijų diegimą. Žurnalo pavadinimas byloja, kad straipsniai turi būti vadybos ir administravi-

mo krypties, nagrinėti mokslo ir studijų problemas, praktiškai ar teoriškai susietas su kaimu, žemės ūkiu ir jo gamybine infrastruktūra. Be to, žurnale gali būti publikuoja-mi bendrojo pobūdžio teoriniai vadybos ir administravimo krypties straipsniai. Publi-kuojami straipsniai padeda stiprinti šalies ir tarptautinį mokslo ir kaimo verslų ben-dradarbiavimą, supažindinti kaimo verslo subjektus su svarbiausiais žemės, maisto, žuvininkystės ūkį bei kaimo plėtrą reglamentuojančiais nacionaliniais, Europos Są-jungos bei tarptautiniais teisės aktų reikalavimais ir jų taikymu. Žurnale skelbiami Lietuvos aukštųjų mokyklų, mokslo institucijų mokslininkų, gamybininkų, praktikų ir užsienio šalių mokslininkų iš Čekijos, Danijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Olandijos, Rusijos, Slovakijos, Ukrainos, Vokietijos, Suomijos bei kitų valstybių darbai. Reikėtų paminėti, kad kai kurie žurnalo numeriai publikuojami kartu su Lie-tuvos ir kitų valstybių mokslo ir studijų institucijomis.

Pateikiami straipsniai turi būti kitur neskelbti ir visiškai atitikti redkolegijos nustatytus reikalavimus.

Straipsnius recenzuoja 2 straipsnio tematiką atitinkančios srities mokslininkai: vieną recenzentą pasirenka autorius ir jo recenziją pateikia kartu su ištaisytu pagal re-cenzento pastabas straipsniu, o kitą recenzentą (slaptą) skiria redkolegija. Recenziją pageidautina rašyti naudojant parengtą formą.

Kviečiame visus susidomėjusius rašyti mokslinius straipsnius ir dalytis savo mokslo, studijų ir gamybos vadybos patirtimi.

Tikimės glaudaus, kūrybingo bendradarbiavimo!! Universiteto 10, Akademija, LT-53361, LŽŪU

Tel. +370 698 17677. El. paštas: Julius.Ramanauskas@lzuu.lt

Redakcijos kolegija

201

MANAGEMENT THEORY AND STUDIES FOR RURAL BUSINESS AND INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT

The periodical journal of scientific publications of the Lithuanian University of

Agriculture (ISSN 1822-6760) is being published since 1999. Content, the form and periodicity of the journal has changed over this period of time. In the period of 1999–2006 the edition was published once per year, since 2007 – four times per year. Con-tents of all publications and editorial boards could be found in an archive.

In 2006 the journal was included into the list of international database Business Source Complete (EBSCO) (Peer-Rewieved). Those subscribing to this database can find articles of this publication http://search.ebscohost.com, and a title of an article can be found in the public web site – http://www.epnet.com/titleLists/bt-other.htm.

The aim of the journal is to promote and share scientific ideas of business and administration, practically and theoretically related to countryside, agriculture and its infrastructure. There could be also published theoretical articles in the field of man-agement and administration.

In the journal are published scientific articles of scientists, industrial workers and practicians from higher educational and scientific institutions of Lithuania, Check Republic, Denmark, Estonia, Finland, Germany, Holland, Italy, Poland, Russia, Slo-vak Republic, Ukraine and other countries. It should be mentioned as well that some journal volumes were published together with scientific institutions of other coun-tries.

We invite scientists to submit scientific articles and share their scientific and industrial management experiences. As manifested by the title of the journal the arti-cles have to be written in the field of management and administration, have to analyse science and studying problems, have to be practically and theoretically related to countryside, agriculture and its infrastructure. There could be also published theoreti-cal articles in the field of management and administration.

Presented articles must be not published elsewhere and should correspond to the requirements instituted by the editorial board of the journal. Articles should be reviewed by 2 scientists, whose field of scientific research corresponds to the article’s subject. One reviewer is chosen by the author and should present review together with the article; another reviewer is appointed by the editorial board. Reviews are to be written using a prepared form. An archive of the journal, requirements for articles and the form for a review can be found at the following web site: http://www.lzuu.lt/vadyb/lt

Lithuanian University of Agriculture,

Universiteto 10, Akademija, LT-53361 Kaunas r., Lithuania Tel. +370 698 17677.

E-mail: Julius.Ramanauskas@lzuu.lt Editorial board

202

Reikalavimai straipsniams ir jų įforminimas

1. Žurnale publikuojami originalus ir kitur niekur neskelbti moksliniai straipsniai atitinkantys žurnalo tema-tiką, t. y. „Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai“. Be to, gali būti publikuojami ben-drojo pobūdžio teoriniai vadybos ir administravimo krypties straipsniai.

2. Straipsnis turi būti pateiktas viena iš ES šalių (pageidautina anglų k.) arba rusų kalba. Straips-nio apimtis – 5–8 (A4 formato, Single tarpo dydžiu tarp eilučių) mašinraščio lapai.

3. Straipsnio struktūra: pavadinimas, autoriaus (autorių) vardas (-ai) ir pavardė (-ės) bei darbo-vietė (-ės), anotacija (informacija apie tyrimo aktualumą, tikslus, metodiką ir pagrindinius rezultatus), raktiniai žodžiai, JEL kodai, įvadas, tyrimo metodika, rezultatai, išvados, literatūra, santrauka.

4. Operacinė sistema – Microsoft Windows, šriftas – Times New Roman. 5. Bendrieji reikalavimai. • paraštės: iš viršaus ir apačios, iš kairės ir dešinės – 2,0 cm, tekstas 1 intervalo eilėtarpiu, ly-

giuojamas dešinėje lapo pusėje, atitraukimai – 1,27; • pavadinimas (didžiosiomis raidėmis, centruojamas) – (14 pt, Bold); • autoriaus (-ų) vardas (-ai) ir pavardė (-ės) (centruojami) – (14 pt, Bold); • darbovietė (centruojama) – (14 pt, Italic); • anotacija (antraštė nerašoma, ne mažiau kaip 100 žodžių) (12 pt, Normal); • raktiniai žodžiai (pateikiami pagal abėcėlę) – (12 pt, Italic); • JEL kodai (žr. http://www.econlit.org/subject_descriptors.html#J) – (12 pt, Italic); • įvadas ir pagrindinis tekstas – (14 pt, Normal,); • jei straipsnis parengtas lietuvių kalba, jo santrauka – anglų kalba. Jei straipsnis parengtas kita ES šalių arba

rusų kalba, pateikiamos 2 santraukos: lietuvių ir anglų kalba. Santraukoje turi būti: straipsnio pavadinimas, autoriaus vardas ir pavardė bei darbovietė, santraukos tekstas (informacija apie tyrimo aktualumą, tikslus, metodiką ir pagrin-dinius rezultatus) raktiniai žodžiai, JEL kodai. Santraukos apimtys – ne mažiau kaip 100 žodžių – (12 pt, Normal);

• literatūra – (12 pt, Normal); • skyrių pavadinimai lygiuojami prie kairiojo lapo krašto ir atskiriami nuo teksto 1 eilutės inter-

valu – (14 pt, Bold). 6. Formulės ir tekstas lentelėse, diagramose bei paveiksluose – (12 pt, Normal). 7. Lentelių ir paveikslų pavadinimai – (14 pt, Normal). 8. Straipsnius recenzuoja 2 straipsnio tematiką atitinkančios srities mokslininkai: vieną recen-

zentą pasirenka autorius ir jo recenziją pateikia kartu su straipsniu, o kitą recenzentą skiria redkolegija. Recenzija rekomenduojama rašyti naudojant parengtas formas.

9. Informacija apie autorių (-us) – anglų ir lietuvių kalbomis (pavardė, vardas, darbovietė, adresas, telefonas, el. paštas, mokslinės veiklos kryptis) – (12 pt, Normal) pateikiama po straipsnio atskirame puslapyje.

Straipsnio dokumentavimas. Tekste paprastuose skliausteliuose žymima cituojamo šaltinio vieno autoriaus pavardė (be vardo) ar pirmasis (kartais du-trys pirmieji) antraštės žodis ir, atskyrus kab-leliu, šaltinio leidimo metai, pvz., (Klova, 1996; Žemės ūkio raidos ..., 2008). Jei tekste pateikiama cita-ta, žymimas šaltinio puslapio numeris, pvz., (Klova, 1996, p. 58).

Literatūros sąrašas pateikiamas pagal cituojamų autorių pavardžių (antraščių) abėcėlę. Šaltiniai sąraše numeruojami. Kiekvienas literatūros sąraše pateiktas šaltinis turi turėti nuorodą tekste, o visos tekste naudotos nuorodos į šaltinius turi būti įtrauktos į literatūros sąrašą.

Literatūros sąrašo sudarymo pavyzdžiai

Monografija, knyga. Jakubavičius, A., Strazdas, R. Gečas, K. (2003). Inovacijos. Procesai, valdy-mo modeliai, galimybės. – Vilnius: Lietuvos inovacijų centras.

Straipsnis žurnale. Bakanauskas, A., Ojeras, A. (2010). Verslo santykių užmezgimas su užsienio partneriu // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 55. – Kaunas: VDU.

Šaltinis internete. Hume, D. A. Treatise of human nature: Being An Attempt Introduce the method of reasoning intro moral subjects. – http://socserv2.socsci./~econ/ugcm/3113/hume/treat.html [2009 02 01].

203

Requirements and execution of papers

1. The paper must fit to proceedings thematic “Management theory and studies for rural bu-

siness and infrastructure development”. 2. The paper must be presented by one of the EU languages or Russian (recommendable in

English), summary – English languages. Length of the papers – 5–8 (A4 format, Single) pages. 3. Structure of the paper: title, author’s first name and surname, workplace, annotation (actu-

ality, goals, methods, main results), JEL codes, introduction, methodology of investigation, results, conclusions, literature and summary.

4. The papers have to be printed by Microsoft Windows, font – Times New Roman. 5. Common requirements: • page setup: top and bottom, left and right – 2.0 cm; • title – big letters, centered (14 pt, Bold); • author’s first name and surname – centered (14 pt, Bold); • workplace – centered (14 pt, Italic); • annotation (no less than 100 word) (12 pt, Normal); • key words (presented in alphabetical order) – (12 pt, Italic); • JEL codes (http://www.econlit.org/subject_descriptors.html#J) – 12 pt, Italic); • introduction and main text – (14 pt, Normal); • summary in English, if the paper is prepared in Lithuanian language. (If the paper is prepa-

red by one of the EU languages or Russian – in Lithuanian and English languages). Summary must contain: title of the paper, author’s first name and surname, workplace and text of summary ((actua-lity, goals, methods, main results) – not less than 100 word – (12 pt, Normal);

• literature – (12 pt, Normal); • titles of sections aligned to left and separate from the text by single line spacing – (14 pt, Bold). 6. Formula and text in the tables – 12 pt, Normal. 7.Titles below diagrams and pictures have to be written (14 pt, Normal). 8. The papers will be reviewed by 2 reviewers: one review should be added by authors to-

gether with paper, the other reviewer will be appointed by editors. Form of review added. 9. Information about author: surname, first name, workplace, scientific investigation area, te-

lephone, e-mail – (12 pt, Normal) must be presented on the separate page. Article documentation. In the text surname of the cited author or the first word (sometimes first two words) of the source as well as year of publication (separated by comma) are presented in pa-rentheses, e. g. (Klova, 1996; Žemės ūkio raidos..., 2008). If citation is used in the text, the number of publication’s page should be indicated as well, e. g. (Klova, 1996, p. 58).

List of literature is made in alphabetical order according to the surnames of cited authors (titles).

Examples on the making of the List of literature

Monograph, book. Jakubavičius, A., Strazdas, R. Gečas, K. (2003). Inovacijos. Procesai, valdymo modeliai, galimybės. – Vilnius: Lietuvos inovacijų centras.

Article in the journal. Voorbij, H. (2010). The use of web statistics in cultural heritage in-stitutions // Performance Measurement and Metrics. Vol. 11. Iss. 3.

Source on the internet. Hume, D. A. Treatise of human nature: Being An Attempt Introdu-ce the method of reasoning intro moral subjects. – http://socserv2.socsci. mcmas-ter.ca/~econ/ugcm/3113/hume/treat.html [2009 02 01].

204

Straipsniai spausdinami iš autorių pateiktų originalų

The articles are published according to the autors’ originals

Sudarytojai/ Editors-in-charge: J. Ramanauskas, A. Gargasas,

R. Stašys. Redagavo G. Bruzgytė

2011-06-20. Sp. l. – 12,875. Tiražas – 85 egz. Užsakymo Nr. 110620860. Leido ir spausdino S. Jokužio leidykla-spaustuvė.

Nemuno g. 139, 93262 Klaipėda, Lietuva.