Download pdf - Dykumos balsai

moters kelionė į neatmenamų laikų Australiją

v i l n i u s 2 0 1 1

Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols

dykumos balsai

Marlo Morgan

© 1991, 1994, 2004, by Marlo Morgan. All rights reserved.© Vertimas į lietuvių kalbą, Aistė Kvedaraitė-Nichols, 2010© Viršelio dailininkė, Živilė Jackūnaitė-Šantarienė, 2010© Leidykla VAGA, 2011

ISBN 978-5-415-02188-8

Marlo MorganMutant Message Down UnderPublished by arrangement with HarperCollins, an imprint of HarperCollins Publishers

UDK 820(73)-3 Mo-186

Šią knygą skiriu savo motinai,

vaikams Carri ir Steve‘ui, žentui Gregui,

anūkams Seanui Janningui ir Michaelui Lee bei, svarbiausia,

savo Tėvui

7

padėk a /9

autorės žodis sk aitytojams /11

1. Gerbiama viešnia /17

2. Slaptasis balsavimas /25

3. Natūrali avalynė /33

4. Pasiruošt, dėmesio, marš /38

5. „Svaiginanti“ priklausomybė /49

6. Kviestiniai pietūS /57

7. K as yra socialinė apsauga? /64

8. Belaidis telefonas /73

9. Skrybėlė dykumoje /78

10. Papuošalai /84

11. Padažas /87

turinys

T u r i n y s

12. Palaidota gyva /96

13. Gydymas /100

14. Totemai /110

15. Paukščiai /114

16. Siuvimas /116

17. Gydomoji muzikos galia /120

18. Sapnų gaudyklė /124

19. Staigmena vak arienės metu /130

20. Saldžiosios skruzdės /134

21. Priešakyje /141

22. Mano priesaik a /149

23. Senųjų laikų paslaptys /155

24. Archyvai /165

25. Įgaliotinė /170

26. Laimingo „negimtadienio“ /173

27. Nušluoti /176

28. Krikštynos /180

29. Išlaisvinta /184

30. Laiminga pabaiga /187

9

padėka

Ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos be dviejų ypatingų žmonių, dviejų po savo palaikančiais sparnais mane priglaudusių sielų, kan-triai drąsinusių pakilti ir sklandyti, pagalbos. Nuoširdžiai dėkoju Je-annette Grimme ir Carri Garrison už neišmatuojamą paramą šioje literatūrinėje kelionėje.

Dėkoju rašytojui Stephenui Mitchellui už jo dalijimosi dovaną ir padrąsinimą: „Gal ir ne visada išversdavau žodžius, tačiau iš visos širdies stengiausi perteikti jais reiškiamas mintis.“

Ačiū sakau Ogui Mandino, daktarei Wayne Dyer bei daktarei Elisa-beth Kübler-Ross, taip pat – visiems pripažintiems autoriams, lekto-riams ir tikriems žmonėms. Jaunajam Marshallui Ballui – už moky-mui pašvęstą gyvenimą.

Taip pat noriu padėkoti tetai Nolai, daktarui Edwardui J. Stegmanui, Georgiai Lewis, Pegei Smith, Dorothea‘i Wolcott, Jenny‘ei Decker, Janai Hawkins, Sandfordui Deanui, Nancy‘ei Hoflund, Hanley‘ui

Thomasui, pastorei Marilyn Reiger, pastoriui Richardui Reigeriui, Waltui Bodine‘ui, Jackui Smallui, Jeffui Smallui, Wayne‘ui Bakeriui i „Arrow Printing“, Stephanie Gunning ir Susan Moldow i „Harper-Collins“, Robyn Bem, Candice Fuhrman, o labiausiai – „MM Co“ prezidentui Steve‘ui Morganui.

P a d ė k a

11

autorės žodis skaitytojams

Įkvėpta savo patirties bei išgyvenimų, šią knygą parašiau jau po ke-lionės. Greitai suprasite, kad tuo metu negalėjau turėti jokio sąsiuvi-nio, kuriame būčiau galėjusi ką nors pasižymėti.

Šis kūrinys parduodamas kaip romanas, siekiant apsaugoti mažą aborigenų gentį nuo galimų teisinių veiksmų. Gerbdama nenorėju-sius knygoje prisistatyti draugus bei norėdama užtikrinti šventosios mūsų vietos slaptumą, nutylėjau kai kurias kelionės detales.

Jums nebereikės keliauti bibliotekon ieškoti informacijos – į knygą įtraukiau svarbius istorinius faktus. Net ir į Australiją nebūtina va-žiuoti. Šiandien aborigenų gyvenimo būdo ypatumus galima pama-tyti bet kuriame Europos mieste, kur juodaodžiai įsikūrę atskiruose rajonuose. Daugiau nei pusė jų gauna bedarbio pašalpas, o dirbantie-ji atlieka vergiškus darbus. Visi jie, regis, prarado savo kultūrą, kaip ir Amerikos indėnai, suvaryti į paskirtas teritorijas, kuriose ištisoms kartoms nebuvo leidžiama praktikuoti šventųjų apeigų...

12

Tačiau jūs patys turite išgirsti dykumos balsus!

Amerikoje, Afrikoje, Australijoje, Europoje – visuose žemynuose, atrodo, stengiamasi pagerinti santykius tarp rasių. Tačiau kažkur sausame tolimosios Australijos karštyje nenutyla vienos unikalios žmonių grupelės lėtas, ramus senųjų laikų širdies plakimas. Šiai gru-pei nė motais rasizmas. Jų vienintelis rūpestis – žmonės esantys šalia ir gamta suprantanti juos. Kas išgirsta jų širdies pulsą, supranta, ką reiškia būti žmogumi ir suvokia žmogiškąją būtį.

Šis rankraštis, išleistas mano pačios pastangomis, greitai tapo dis-kusijų objektu. Perskaitę jį, suprasite, kodėl. Gali susidaryti įspūdis, kad žmogus, kurį vadinu savo vertėju, paskutiniais metais nesilaikė vyriausybės nustatytų taisyklių ir normų: surašymo, mokesčių, pri-valomo balsavimo, žemės panaudojimo, kasybos leidimų, pranešimo apie gimimus bei mirtis. Be to, jis skatino taip elgtis ir kitus genties narius. Manęs prašė paviešinti šį žmogų ir vesti grupę mūsų mintais dykumos keliais. Aš atsisakiau! Taigi galima padaryti išvadą: arba aš esu kalta, padėdama žmonėms, nesilaikantiems įstatymų, arba aš tiesiog meluoju, o mano minėtieji žmonės – pramanas, nes aš taip ir neįvardinau konkrečių genties narių.

Mano atsakymas būtų toks: aš nekalbu visos Australijos aborigenų, o tik vienos mažos tolimų kraštų genties, vadinamos Laukiniais žmo-nėmis arba Senaisiais, vardu. Dar kartą juos aplankiau prieš sugrįž-dama į Jungtines Valstijas 1994-ųjų sausį. Ir vėl gavau tų žmonių palaiminimą bei pritarimą, kad tinkamai atlieku savo užduotį.

Skaitytojui noriu pasakyti štai ką: jei esate vienas iš tų žmonių, ieš- kančių tiesiog pramogos, skaitykite šią knygą, mėgaukitės ja, o per- skaitę padėkite ją kaip paliktumėte bet kurį teatro pasirodymą. Jums šis pasakojimas tebus išgalvota istorija, bet tikrai verta sumo-kėtų pinigų.

A u t o r ė s ž o d i s s k a i t y t o j a m s

Tačiau jei esate pasiruošęs išgirsti žinią, ji nuskambės garsiai ir aiš-kiai. Pajusite ją giliai viduje – širdyje, galvoje ir kaulų smegenyse. Jūs galėjote būti išrinktas šioms klajonėms vietoje manęs ir, patikėkite, buvo akimirkų, kada būčiau tam visai neprieštaravusi.

Visi mes turime išgyventi savo dykynių patirtį, manoji nuvedė į dy-kumą tiesiogine šių žodžių prasme. Tačiau aš padariau tai, ką ir jūs būtumėte padarę mano vietoje.

Tegul pasakojimas apie šiuos žmones suvirpina širdį, pirštams ver-čiant knygos puslapius. Nors žodžiai surašyti mano gimtąja kalba, jais pasakojama tiesa yra universali. Mėgaukitės tuo, kas jums artima ir atmeskite, kas pasirodys svetima; galų gale juk toks yra Visatos dėsnis.

Sekdama dykumos žmonių tradicijomis, daviau sau vardą, atitinkan-tį mano naują talentą.

nuo š i rd ž ia i ,keliaujantis balsas

A u t o r ė s ž o d i s s k a i t y t o j a m s

Ši knyga yra fantazijos vaisius, paremtas mano išgyvenimais Australijoje.

Taip galėjo atsitikti ir Afrikoje, Pietų Amerikoje ar kitur, kur tikroji civilizacijos reikšmė dar gyva.

Šioje istorijoje kiekvienas skaitytojas išgirs sau skirtą žinutę.

M. M.

17

1

Gerbiama viešnia

Regis, kažkas turėjo man pranešti apie gresiantį pa-vojų, tačiau perspėjimas manęs nepasiekė. Įvykiai jau buvo prasidėję. Tykodama aukos, grupelė grobuonių laukė už daugelio mylių. Bagažas, kurį tik prieš valandą išpakavau, kitą dieną bus pažymėtas kaip „neatsiimtas“ ir saugykloje leis vieną mėnesį po kito. Man buvo lemta tapti tik dar viena amerikiete, dingusia svečioje šalyje.

Tvankus spalio rytas. Stovėjau žvelgdama į penkių žvaigž-dučių australiško viešbučio privažiavimą, laukdama nepažįs-tamo pasiuntinio. Užuot nerimavusi, mano širdis dainavo. Jaudinausi, bet jaučiausi puikiai, lydima sėkmės ir viskam pa-siruošusi. Viduje jaučiau: šiandien – mano diena.

Apsukęs ratą, prilėkė visureigis atviru stogu. Prisimenu padangų cypimą ant įkaitusio asfalto. Automobilis sustojo ir vairuotojas, trisdešimtmetis aborigenas, ieškantis šviesiaplau-kės amerikietės, pažvelgė mano pusėn. „Čionai“, – juoda ranka pamojo jis. Stebint uniformuoto australo durininko kritiškam

M a r l o M o r g a n

18

mėlynų akių žvilgsniui, mūsų akys susitiko, – supratome atra-dę vienas kitą. Šis žmogus turėjo mane palydėti į susitikimą su aborigenais.

Dar prieš mėgindama įlipti į visureigį avėdama savo aukš-takulnius supratau, kad esu per daug išsipusčiusi. Mano deši-nėje sėdintis žmogus vilkėjo šortus, nutriušusius baltus marš-kinėlius bei avėjo sportinius batus be kojinių. Maniau, kad susitikimui paruošta transporto priemonė bus normalus auto-mobilis, galbūt Holdenas – Australijos automobilių gamintojų pasididžiavimas. Net mintis nekilo, kad vairuotojas gali atva-žiuoti visiškai atvira transporto priemone. Ką gi, geriau jau bū-siu per daug išsipusčiusi nei nepakankamai pasipuošusi mano garbei surengtam iškilmingam priėmimui.

Prisistačiau. Jis tik linktelėjo, elgdamasis taip, lyg jau pui-kiai žinotų, kas aš esu. Mums pravažiuojant pro šalį, durinin-kas susiraukė. Lėkėme pakrantės miesto gatvėmis, užnugaryje palikdami namų su verandomis eiles, tradicinius Australijos pieno barus bei plikus cemento parkus. Sukantis šešių krypčių žiedu, tvirčiau suspaudžiau durų rankenėlę. Pakeitus kryptį, saulė atsisuko mums į nugaras. Mano naujasis dalykinis persi-ko spalvos kostiumėlis ir prie jo deranti palaidinė netrukus tapo nemaloniai šilti. Spėjau, kad šios kelionės tikslas buvo kitame miesto krašte, tačiau klydau. Įsiliejome į pagrindinį greitkelį, besidriekiantį lygiagrečiai su pakrante. Panašu, kad susitikimas vyks už miesto, toliau nuo viešbučio nei maniau. Nusivilkau švarką mąstydama, kokia kvailystė buvo nepasidomėti daugiau. Rankinėje bent jau turėjau plaukų šepetį, o pečius siekiantys šviesinti plaukai buvo supinti į kasą ir madingai sukelti į viršų.

Smalsumas neatslūgo nuo pat tos akimirkos, kai sulaukiau pirmojo skambučio, nors negaliu sakyti, kad jis iš tiesų būtų mane nustebinęs. Juk jau anksčiau buvau sulaukusi oficialaus

D y k u m o s b a l s a i

19

pripažinimo, o šį projektą lydėjo ypatinga sėkmė. Aš dirbau su mieste gyvenančiais suaugusiais negrynakraujais aborigenais, atvirai demonstruojančiais polinkį į savižudybę ir tuo pritrau-kusiais visuomenės dėmesį. Pagalba jiems įgyvendinant tikslus ir kuriant finansinę sėkmę turėjo būti anksčiau ar vėliau paste-bėta. Nustebino tai, kad susitikimą organizavusi gentis gyveno už dviejų tūkstančių mylių, kitame žemyno krašte, o aš neži-nojau beveik nieko apie aborigenų tautas, išskyrus kartais nu-girstus beverčius komentarus. Nenutuokiau, ar tai buvo glau-džius ryšius palaikantys žmonės, ar, kaip Amerikos indėnai, labai skyrėsi vieni nuo kitų ir kalbėjo skirtingomis kalbomis.

Labiausiai vaizduotę kaitino įsivaizdavimas, kokį apdo-vanojimą man numatyta įteikti: dar vieną išgraviruotą me-džio plokštę, kurią tektų išsiųsti namo į Kanzas Sitį, o gal tik puokštę gėlių? Ne, gėlės 38 laipsnių karštyje būtų tikrai prasta mintis. Be to, skristi su jomis atgal būtų be galo nepatogu.

Vairuotojas atvyko lygiai vidurdienį, kaip ir buvo sutarta. Taigi man buvo aišku, kad susitikimas vyks pietų metu. Mėgi-nau įsivaizduoti, kuo mane vaišins vietinė gentis. Vyliausi, jog tai nebus tradiciniai australiški, maisto tiekėjų atvežti, pietūs. Galbūt jie suruoš suneštines vaišes ir aš turėsiu galimybę pir-mą kartą paskanauti skirtingų aborigenų patiekalų. Tikėjausi išvysti nuo spalvingų indų lūžtantį stalą...

Tai turėjo būti nepaprastai unikali patirtis, todėl nekan-traudama laukiau šios įsimintinos dienos. Savo rankinėje, ku-rią pirkau specialiai tai progai, turėjau fotoaparatą su 35 mi-limetrų skersmens objektyvu bei nedidelį diktofoną. Niekas neminėjo mikrofonų, šviesų ar kalbos, kurią turėčiau sakyti, tačiau dėl visa ko buvau ir tam pasiruošusi. Vienas didžiausių mano privalumų buvo planavimas. Galų gale juk man jau pen-kiasdešimt, o praeityje patirti nusivylimai ir keletas nemalonių


20

situacijų pamokė visuomet apmąstyti visus įmanomus scenari-jus. Draugai stebėjosi mano gebėjimu viskuo pasirūpinti. „Tu visada turi atsarginį variantą“, – girdėjau juos sakant.

Greitkelio traukinys (australietiškas vilkiko, paskui save tempiančio kelias didžiules priekabas tarsi konvojų, pavadini-mas) prašvilpė pro mus priešinga kryptimi. Jo priekabų su-keltos dulkių ir karščio bangos nuvilnijo šalikelės viduriu. Iš prisiminimų mane pažadino staigus vairuotojo atliktas posū-kis, po kurio mes palikome greitkelį ir nudardėjome grublėtu žvyrkeliu, įkandin palikdami ištisus kilometrus dulkių rūko. Netrukus dvi gilios vėžės išnyko ir aš supratau, kad kelias bai-gėsi. Mes manevravome tarp krūmų ir šokinėjome dantyta, smėlėta dykuma. Kelis kartus mėginau užmegzti pašnekesį, tačiau atvirame automobilyje važiuoklę braukiančių krūmokš-nių triukšmas bei mano pačios šokčiojimas aukštyn žemyn šią užduotį pavertė neįmanoma. Privalėjau tvirtai suspausti žan-dikaulius, nenorėdama nusikąsti liežuvio. Buvo akivaizdu, kad vairuotojas nebuvo nusiteikęs užmegzti jokio pokalbio.

Mano galva purtėsi taip, lyg būčiau skudurinė lėlė. Karštis darėsi vis labiau nepakenčiamas. Atrodė, kad pėdkelnės pri-silydė prie kojų, tačiau nusiauti batų nedrįsau baimindamasi, kad šie išskris iš besikratančio automobilio į vario spalvos ly-gumą, kuri driekėsi kiek tik akys užmatė. Buvo mažai vilties, kad mano tylusis vairuotojas staiga sustotų. Akiniai greitai pa-sidengė keliais sluoksniais dulkių, kuriuos bergždžiai bandžiau nuvalyti apatinio sijono krašteliu, negana to, vos pakėlus ran-kas imdavo žliaugti prakaito upės. Jaučiau tirpstantį makiažą ir įsivaizdavau, kaip mano ryte parausvinti skruostai pasidengė raudonais dryžiais, tekančiais kaklu žemyn... Jie turės skirti man dvidešimt minučių, kad galėčiau susitvarkyti prieš prista-tymą. Reikalausiu to!


21

Nenuleidau akių nuo laikrodžio – jau dvi valandas skro-dėme dykumą. Nepamenu, kada paskutinį kartą man buvo taip karšta ir nepatogu. Vairuotojas ir toliau tylėjo, tik kartais pradėdavo kažką niūniuoti. Staiga suvokiau, kad jis man ne-prisistatė. Galbūt aš įlipau ne į tą automobilį! Tačiau tai buvo kvaila. Išlipti vis tiek negalėjau, o vairuotojas atrodė tikras, jog veža reikiamą keleivę.

Prabėgus keturioms valandoms, sustojome prie aprūdi-jusia skarda dengto pastato. Lauke ruseno nedidelis laužas, o prie jo sėdėjusios dvi aborigenės, mums prisiartinus, atsistojo. Abi jos buvo vidutinio amžiaus, žemo ūgio, vilkinčios mažai drabužių. Jos mane pasveikino malonia šypsena. Vienos galvą juosė raištis, iš po kurio padrikai kyšojo juodi, stori, garbanoti plaukai. Abi atrodė lieknos ir atletiškos, jų veidai – apvalūs ir pilni, su šviesiai rudomis akimis. Lipant iš visureigio, mane atvežęs vairuotojas tarė:

– Tiesa, aš čia esu vienintelis, kalbantis angliškai. Būsiu tavo vertėjas ir draugas.

„Puiku! – pagalvojau. – Išleidau septynis šimtus dolerių lėktuvo bilietui, viešbučio kambariui ir naujiems drabužiams, besiruošdama susipažinti su vietiniais australais, ir paaiškėjo, kad jie net nekalba angliškai, o apie mados supratimą išvis ne-verta kalbėti...“

Ką gi, aš jau čia, taigi galiu bent pamėginti pritapti, nors širdyje jaučiau, kad tai neįmanoma.

Moterys bendravo šiurkščiais nepažįstamais garsais, kurie labiau priminė ne sakinius, o atskirus žodžius. Vertėjas atsigrę-žė į mane ir paaiškino, kad norėdama gauti leidimą dalyvauti susitikime privalau būti apvalyta. Aš nesupratau, ką jis turėjo galvoje. Iš tiesų – mane dengė keli sluoksniai dulkių, buvau sukaitusi po kelionės, tačiau kažkodėl toptelėjo mintis, kad jis


22

kalbėjo apie kažką kita. Į rankas gavau gabalą audinio, kuris išvyniotas priminė apsisiaučiamą skarmalą. Man liepė nusi-rengti savuosius apdarus ir apsivilkti šį.

– Ką? – negalėjau patikėti. – Jūs kalbate rimtai? Mane atvežęs žmogus rūsčiai pakartojo nurodymus. Apsi-

žvalgiau aplink, mėgindama rasti vietą, kur galėčiau persireng-ti, tačiau nieko panašaus čia nebuvo. Ką galėjau padaryti? Jau buvau nukeliavusi per toli ir patyrusi per daug nepatogumų, kad dabar atsisakyčiau. Jaunasis vyriškis pasitraukė tolėliau. „Et, kad juos kur. Su šiais drabužiais bent jau bus vėsiau“, – pagalvojau. Kaip įmanoma atsargiau nusivilkau savo dar nese-niai buvusius naujus, dabar purvinus apdarus, tvarkingai juos sulanksčiau ir apgaubiau kūną vietinių duota apranga. Savo daiktus sukroviau ant netoliese buvusio akmens, kuris manęs laukusioms moterims tarnavo kaip suolas. Vilkėdama bespalvį skudurą jaučiausi kvailai ir gailėjausi investavusi į naujus, gerą įspūdį turėjusius sudaryti, drabužius. Jaunuolis vėl sugrįžo. Jis taip pat spėjo pakeisti apdarus ir stovėjo priešais mane beveik nuogas, apsivyniojęs audinio gabalą lyg maudymosi kelnaites, basas, kaip ir moterys prie laužo. Vėl sekė nurodymai. Dabar turėjau nusiimti viską: batus, pėdkelnes, apatinius ir visus pa-puošalus, net ir plaukus prilaikančius segtukus. Mano smal-sumas pamažu blėso, o jo vieton stojo nuogąstavimas, tačiau padariau taip, kaip buvo liepta.

Prisimenu, sugrūdau papuošalus į bato priekį. Be to, pa-sielgiau taip, kaip ir kiekviena moteris mano vietoje būtų pa-dariusi, net jei niekas to nemokė: apatinį trikotažą sukišau į drabužių krūvelės vidurį.

Į laužavietę buvo padėta šviežių, žalių šakų ir nuo ruse-nančių anglių kilo tirštų, pilkų dūmų uždanga. Moteris su raiščiu ant galvos paėmė didžiulį juodą vanago sparną, išsklei-


23

dė lyg vėduoklę ir juo plazdino, mojuodama man nuo galvos iki kojų. Sūkuriuojantys dūmai gniaužė kvapą. Tada moteris pasukiojo rodomąjį pirštą ratu, liepdama apsisukti. Tas pats ritualas buvo pakartotas man už nugaros. Kai viskas baigėsi, turėjau peržengti ugnį ir eiti per dūmus.

Galiausiai man pasakė, kad esu apvalyta ir galiu patekti į geležinę pašiūrę. Bronzinės odos vaikinui lydint mane įėjimo link pastebėjau, kad toji pati moteris surinko visą mano man-tą ir iškėlė ją virš liepsnos. Tada pažvelgė į mane, nusišypsojo ir, mūsų akims susitikus, paleido rankose laikytus turtus. Visi daiktai pavirto pelenais!

Akimirką mano širdis apmirė, išsiveržė gilus atodūsis. Pati nesuprantu, kodėl nešaukiau, neprotestavau ir tuojau pat nebė-gau gelbėti savo daiktų. Aš paprasčiausiai likau stovėti. Moters veido išraiška leido suprasti, kad savo veiksmais ji nelinkėjo man pikto; viską atliko lyg rodydama man, nepažįstamajai, kažkokį keistą ir unikalų svetingumo ženklą. „Ji nieko neiš-mano, – maniau, – ir nesupranta nieko apie kreditines kor-teles, kitus svarbius dokumentus.“ Džiaugiausi, kad lėktuvo bilietą palikau savo viešbučio kambaryje. Taip pat žinojau, kad ten turiu kitų drabužių, o vilkėdama šį apdarą kaip nors per-eisiu viešbučio vestibiuliu. Prisimenu, maniau: „Ei, Marlo, tu esi lankstus žmogus. Dėl šito neverta įsivaryti opos.“ Tačiau mintyse liepiau sau nepamiršti iš pelenų vėliau išsikasti bent vieną savo žiedą. Jei pasiseks, iki mūsų kelionės visureigiu atgal į miestą ugnis jau bus užgesusi, o pelenai atvėsę.

Tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti.Tik žvelgdama į šiuos prisiminimus šiandien suprantu, ką

simbolizavo mano tokiais brangiais ir būtinais laikytų papuo-šalų atsikratymas. Praėjus kuriam laikui sužinosiu, kad šiems žmonėms laikas neturi nieko bendro su valandomis ar auksi-
