Teisesaugos institucijos (Kuconis)

Kuconis V. Nekrošius V.Teisėsaugos institucijos

TURINYSĮVADAS 9

I skyriusTEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲ DISCIPLINOS DALYKAS.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS IR SISTEMA 11

1. Teisėsaugos institucijų sąvoka, uždaviniai ir bruožai 11

2. Teisėsaugos institucijų funkcijos ir veiklos kryptys 16

3. Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas ir sistema 19

4. Sąveika su kitomis teisės disciplinomis 21

5. Teisėsaugos institucijų disciplinos teisės šaltiniai 22

II skyriusTEISMINĖ VALDŽIA 27

1. Teisminės valdžios sąvoka ir vietakitų valstybės valdžių atžvilgiu 27

2. Teismas kaip teisminės valdžios dalis. Teismų sistema 32

3. Teisingumo sąvoka ir jo požymiai 37

4. Pagrindiniai teisminės valdžiosfunkcionavimo principai 38

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 51

6. Bendrosios kompetencijos teismai 59

6.1. Apylinkės teismai 59

6.2. Apylinkės teismo teisėjai 64

6.3. Apygardos teismai 72

6.4. Lietuvos apeliacinis teismas 76

6.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 78

7. Specializuoti administraciniai teismai 86

7.1. Bendrieji klausimai 86

7.2.Administracinhįteismiįsistema 88

8. Teisminės valdžios administravimas 93

9. Teisminės valdžios savivalda 99

III skyriusPROKURATŪRA 105

1. Prokuratūros vieta teisėsaugos institucijų sistemoje 105

2. Prokuratūros sistema ir struktūra 106

3. Prokurorų funkcijos ir kompetencija 109

4. Prokuratūros pareigūnų skyrimas ir atleidimas 113

5. Prokuratūros pareigūnų atestavimas ir laipsniai 115

6. Prokuratūros pareigūnų skatinimasir drausminė atsakomybė 117

IV skyrius

ADVOKATŪRA 121

1. Advokatas ir jo vieta Lietuvos teisinėje sistemoje 121

2. Asmens pripažinimas advokatu 124

3. Teisė verstis advokato praktika 129

4. Advokato veiklos pagrindai 131

5. Advokatų savivalda 134

V skyriusPOLICIJA 137

1. Policijos sistema ir uždaviniai 137

2. Policijos funkcijos 141

3. Policijos pareigūno teisinis statusas 144

4. Priėmimas į tarnybą policijoje ir atleidimas iš jos 148

5. Policijos departamentasprie Vidaus reikalų ministerijos 151

6. Kriminalinės policijos InterpoloLietuvos nacionalinis biuras 154

7. Policijos rėmėjai 157

VI skyriusKARO POLICIJA 161

VII skyriusSPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA 165

1. Specialiųjų tyrimų tarnybos uždaviniai ir funkcijos 165

2. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų teisės,pareigos ir veiklos ribojimai 167

3. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnųpriėmimas į tarnybą ir atleidimas iš jos 171

VIII skyriusVIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOSVIDAUS TARNYBA.. .. 175

1. Vidaus tarnybos sistema, uždaviniai ir funkcijos 175

2. Vidaus tarnybos pareigūno teisės,pareigos ir atsakomybė 178

IX skyriusVIDAUS REIKALŲ MINISTERIJA 181

1. Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai ir funkcijos 181

2. Vidaus reikalų ministerijos darbo organizavimas 184

X skyriusPARENGTINIO TYRIMO INSTITUCIJOS 189

1. Parengtinio tyrimo esmė ir formos 189

2. Kvotos organų sistema. Kvotos organo įgaliojimai 190

3. Parengtinio tardymo organai ir jų įgaliojimai 195

XI skyriusVALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTAS 199

XII skyriusTEISINGUMO MINISTERIJA 207

XIII skyriusNOTARIATAS 211

1. Notariato sąvoka, funkcijos ir uždaviniai.Notaras ir notariatas 211

2. Notarų veiklos principai 216

3. Notariato savivalda 218

NORMINĖ MEDŽIAGA.. ... 221

ĮvadasKiekvienoje aukštojoje mokykloje, rengiančioje teisininkus, pir-mo kurso studentai vienokia ar kitokia forma yra supažindinamisu pagrindiniais Lietuvos teisėsaugos sistemos elementais, šiossistemos dalimis, jų tarpusavio santykiu, kompetencija ir funk-cijomis. Būsimieji teisininkai privalo suvokti, kaip valstybėjefunkcionuoja galiojančios teisės apsaugą ir tinkamą įgyvendini-mą užtikrinanti valstybės ir visuomeninių institucijų sistema.

1990 m. kovo l l d . atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tei-sėsaugos sistemos reforma buvo ir tebėra vykdoma ypač inten-syviai, todėl neretai skubotai ir nėra baigta. Juk, pavyzdžiui,Teismų, Policijos ir kai kurie kiti įstatymai yra bemaž dažniau-siai keičiami teisės aktai, o Administracinių teisės pažeidimųkodeksas teisininkų neretai vadinamas „skundų ir pageidavimųknyga". Per nepriklausomybės dešimtmetį įgyvendinti esminiaiLietuvos teisėsaugos sistemos - teismų, notariato, advokatūrospertvarkymai. Visų šių reformų tikslas - sukurti tokią teisėsau-gos sistemą, kuria pirmiausiai būtų užtikrinama kiekvieno vi-suomenės nario teisių ir teisėtų interesų apsauga, garantuojamatinkama jo teisių gynyba ne tik kitų individų, bet ir valstybėsatžvilgiu. Taigi būtina sukurti demokratinės ir teisinės valstybėsprincipais pagrįstą teisėsaugos institucijų sistemą, kuri prirei-kus taip pat galėtų veiksmingai teikti paslaugas ir rinkos ekono-mikos sąlygomis.

Iki šiol teisėsaugos institucijų tema Lietuvoje nebuvo išsa-miau aptarta. Galima teigti, kad esama teisėsaugos institucijųsistema dar nėra tiek stabili, kad ją jau būtų galima aptarti mo-komosiose priemonėse. Tačiau vadovaujantis tokia logika pir-mieji teisės mokslo vadovėliai pasirodytų, matyt, dar po kokiųdešimties metų, kadangi stabilumu nepasižymi visa Lietuvos

teisinė sistema. Manome, kad yra prasminga apžvelgti nueitą tei-sėsaugos institucijų reformų kelią, aptarti tolesnės jų veiklos plėt-ros kryptis. Šiame leidinyje teisėsaugos institucijų sistema ir kom-petencija aptariama vadovaujantis įstatymais, galiojusiais iki2000 m. liepos l dienos.

Tikimės, kad ši knyga padės teisės specialybės studentamstinkamai pasirengti teisėsaugos institucijų disciplinos egzami-nui ir suvokti teisėsaugos institucijų sistemos funkcionavimoprincipus, jų tarpusavio santykio problemas.

I skyrius

Teisėsaugos institucijųdisciplinos dalykas.Pagrindinės sąvokosir sistema1. TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲSĄVOKA, UŽDAVINIAI IR BRUOŽAI

Pagrindinis Lietuvos teisinės sistemos aktas yra Lietuvos Res-publikos Konstitucija, priimta 1992 m. spalio 25 d. referendu-mu. Konstitucija reglamentuoja pagrindimus valstybės ir visuo-menės gyvenimo klausimus, asmens teises ir laisves, pareigas,santykį su kitais asmenimis ir valstybės institucijomis.

Konstitucijos l straipsnyje nustatyta, kad Lietuva yra ne-priklausoma demokratinė respublika. Čia pabrėžtini du aspek-tai: pirmas - Lietuvos valstybės nepriklausomumas ir antras -jos demokratiškumas ir respublikinė valdymo forma. Jau iš šiostraipsnio yra aišku, kad visa valstybės institucijų, iš jų ir teisė-saugos sistema turi būti grindžiama demokratinėje valstybėjeįtvirtintais funkcionavimo principais, kurių vienas iš pagrindi-nių yra valdžių padalijimo principas.

Kiekviena demokratinė valstybė pirmiausiai turi rūpintisžmogumi, jo saugumu ir gerove. Tai, kad pirmame Konstituci-jos skirsnyje yra iškeliami valstybės, o ne žmogaus interesai,rodo mūsų gyvenamojo laikotarpio specifiškumą tiek perėjimoiš totalitarizmo prie demokratijos, tiek ir nepriklausomybės, kaip

12 TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOS

ypatingos vertybės, požiūriu. Vis dėlto Konstitucijoje yra labaisvarbių demokratinės sistemos elementų. Konstitucijos 5 straips-nio trečiojoje dalyje įtvirtintas bendras principas, kad valdžiosįstaigos tarnauja žmonėms, 18 straipsnyje - žmogaus teisės irlaisvės yra prigimtinės ir kt. Pažymėtina, kad 1995 m. Lietuvaratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-gos konvenciją, kurioje taip pat įtvirtinta gana daug teisėsaugosinstitucijų veiklos principų.

Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės įtvirtintos Konstitu-cijos antrame skirsnyje - tai žmogaus teisė į gyvybę, žmogauslaisvės ir jo asmens neliečiamumas, žmogaus privataus gyveni-mo neliečiamumas, nuosavybės ir būsto neliečiamumas, teisėturėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, minties, tikėjimo ir są-žinės laisvė, visi asmenys įstatymui ir teismui lygūs, asmensteisė į teisminę gynybą ir kt.

Konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą ir kai kuriekiti principai rodo, kad valstybė ne tik deklaruoja asmens teises,bet ir apsiima jas pažeistas ginti - neatsižvelgdama į tai, kas yrapažeidėjas - kitas asmuo ar pati valstybė. Pagrindinis vaidmuošiuo atveju tenka teisėsaugos institucijoms, kadangi užtikrinantgaliojančios teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą kartugarantuojamas ir tinkamas asmens teisių įgyvendinimas.

Kaip žinoma, teisių be pareigų nėra. Tad valstybės, visuo-menės ir jos narių atžvilgiu kiekvienas asmuo turi ne tik teises,bet ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad įgy-vendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmo-gus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įsta-tymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Čia yra įtvirtinamidu principai - asmens veiklos teisėtumo ir visuomenės nariųtarpusavio sugyvenimo (elkis su kitu taip, kaip norėtum, kadbūtų elgiamasi su tavimi). Šie principai yra pamatiniai kiekvie-nos demokratinės visuomenės funkcionavimo pradai. Jų laiky-mąsi ir tinkamą įgyvendinimą taip pat turi užtikrinti valstybė suatitinkamų institucijų pagalba.

Aptarsime kelis kartus pavartotą sąvoką teisėsaugos insti-tucijos. Pažymėtina, kad ši sąvoka —tai grynai teorinė konstrukci-ja, kurios apibrėžimo nerasime jokiame teisės akte. Ji dažniau-

Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas ... 13

šiai vartojama kaip apibendrinamoji kategorija, siekiant api-būdinti tas valstybės institucijas (jų sistemą), kurios privaloužtikrinti valstybėje galiojančios teisės apsaugą ir tinkamą josįgyvendinimą. Šiuo požiūriu visiškai nesvarbu, kokios teisės -privatinės ar viešosios - užtikrinama apsauga ir tinkamas įgy-vendinimas, kadangi teisėsaugos institucijos veikia abiejose įvar-dytose srityse, nors reikia pripažinti, kad viešosios teisės veiki-mo srityje jų kompetencija yra nepalyginti platesnė.

Būtina skirti dažnai painiojamas sąvokas teisėsaugos ins-titucijos ir teisę taikančios institucijos. Antroji sąvoka yra ben-dresnė, kadangi taikyti teisę, savo veikloje - tai vadovautis įsta-tymų ir kitų teisės akrų reikalavimais. Veiklos teisėtumas yraprivaloma kiekvieno visuomenės nario ar juridinio asmensveiklos sąlyga, kurios nevykdant paprastai kyla tam tikrų nei-giamų padarinių. Taigi savo veiklos teisėtumo požiūriu teisętaiko visi asmenys: tiek fiziniai, tiek ir juridiniai. Sąvoka teisętaikančios institucijos nėra suprantama taip plačiai, kadangiterminas institucijos mus nukreipia į viešosios teisės veikimosritį. Tad kalbant apie teisę, taikančias institucijas turimi ome-nyje tik atvejai, kai teisę savo veikloje taiko valstybės institu-cijos. Tačiau net ir šitaip minėtą sąvoką aiškinant reiškia, kadji yra platesnė nei teisėsaugos institucijų sąvoka, kadangi nekiekviena valstybės institucija gali būti tuo pačiu pripažįstamateisėsaugos institucija, o kiekviena teisėsaugos institucija kartuyra ir teisę taikanti institucija.

Teisėsaugos institucijos - tai savarankiška valstybėsaparato dalies ar nepriklausomų asmenų, kuriems valstybėpatikėjo vykdyti jai priklausančias tam tikras funkcijas,veikla įgyvendinant specifines teisės apsaugos ir tinkamo josįgyvendinimo funkcijas.

Teisėsaugos institucijoms yra keliami šie uždaviniai.1) ginti pažeistą teisę ir, jei tai įmanoma, ją atkurti;2) nubausti teisės pažeidėją, kai pažeistos teisės neįmano-

ma atkurti;3) atkurti pažeistą teisę ir nubausti teisės pažeidėją, kai pa-

žeistą teisę yra įmanoma atkurti, bet kartu yra būtina nubaustiteisės pažeidėją;


4) užtikrinti tinkamą ir teisėtą civilinę apyvartą ypač svar-biose civilinės teisės veikimo srityse.

Vykdydamos šiuos uždavinius, teisėsaugos institucijos gi-na fizinių asmenų gyvybę, sveikatą, turtą, valstybės nuosavybę,gamtą ir pan. Teisėsaugos institucijų veiklą lemia tam tikri jųveiklos bruožai:

1) visada turi būti teisėsaugos institucijų veiklos pradžiosteisinis pagrindas. Pavyzdžiui, toks pagrindas yra pranešimasapie nusikaltimo padarymą, ieškinio pareiškimas teisme, krei-pimasis į notarą atlikti tam tikrą notarinį veiksmą ir pan. Visaiskitais atvejais (nesant jų veiklos pradžios teisinio pagrindo) tei-sėsaugos institucijos neturi teisės kištis į asmenų privačią veiklą.Šis ribojimas užtikrina tinkamą valstybės garantuojamą asmensteisių apsaugą, kadangi jos institucijoms iš esmės yra draudžia-ma visokiais neformaliais pagrindais kištis į privačią asmenųveiklą. Minėtas ribojimas taip pat yra logiškas padarinys to, kadteisėsaugos institucijų veiklą reglamentuoja viešoji teisė, kurio-je galioja išimčių nežinantis principas, jog viešosios teisės sub-jektai turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos atlikti jiemssuteikia teisę įstatymas;

2) teisėsaugos institucijos veikia tik vadovaudamosi įsta-tymu, o tam tikrais atvejais ir pagal nustatytą procesinę formą,įstatymuose nenumatyti teisėsaugos institucijų veiksmai yra drau-džiami;

3) teisėsaugos institucijų funkcijas gali vykdyti tik parei-gūnai, turintys specialų, dažniausiai teisinį pasirengimą. Teisi-nio išsilavinimo reikalavimas yra labai svarbus, kadangi teisė-saugos institucijų veikla yra susijusi su įstatymų analize ir jųtaikymu konkretiems asmenims, taip pat su asmens teisių var-žymu ar apsauga;

4) teisėsaugos institucijos sprendimas dažniausiai yra tei-sinio poveikio priemonė, pagrįsta įstatymu ir faktinėmis kon-krečios situacijos aplinkybėmis, kurios buvo pagrindu šioms ins-titucijoms pradėti savo veiklą;

5) teisėti ir pagrįsti teisėsaugos institucijų sprendimai yraprivalomi vykdyti. Juos privalo vykdyti visi fiziniai ir juridiniaiasmenys. Sprendimų vykdymas yra užtikrinamas valstybės prie-


varta. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai asmuo, kurio atžvilgiu pri-imtas tam tikras sprendimas, jo savo noru nevykdo, vykdymoprocedūrą užtikrina atitinkamos teisėsaugos institucijos (teismoantstoliai, policija);

6) teisėsaugos institucijų sprendimai, susiję su asmenų kon-stitucinių teisių ir laisvių ribojimu, gali būti skundžiami įstaty-mų nustatyta tvarka teismui (Konstitucijos 30 straipsnyje įtvir-tinama asmens teisė į teisminę gynybą, jeigu jis mano, kad yrapažeidžiamos jo konstitucinės teisės ir laisvės), o teismų spren-dimai ir nuosprendžiai - aukštesnės instancijos teismams.

Nuo teisėsaugos institucijų reikėtų skirti baudžiamosiosjusticijos institucijas, kurios sudaro nepalyginti mažesne, tei-sėsaugos institucijų grupę. Kitaip tariant, būtų galima teigti, kadkiekviena baudžiamosios justicijos institucija yra kartu ir teisė-saugos institucija, tačiau ne atvirkščiai. Baudžiamosios justici-jos institucijos - tai institucijos, kurių veikla visiškai arba išdalies yra susijusi su nusikalstamumo užkardymu. Šiuo atvejukyla klausimas, ar teismai yra baudžiamosios justicijos institu-cijos, t. y. ar jie kovoja su nusikalstamumu? Atsakant į šį klausi-mą, atkreiptinas dėmesys į teismui keliamas užduotis, kuriųpagrindinė - vykdyti teisingumą. Teismas privalo užtikrinti tei-sėtumo įgyvendinimą kasdieniame gyvenime, bet ne kovoti sunusikalstamumu. Pagrindine teismų užduotimi pripažinus kovąsu nusikalstamumu, kaip tai buvo sovietinės okupacijos metais,jie taptų represinėmis valstybės įstaigomis. Mažinti nusikalsta-mumą ir šalinti jo priežastis neabejotinai yra viena iš svarbiau-sių valstybės socialinių užduočių, kurios sprendimas nemažaipriklauso nuo visuomenės gyvenimo sąlygų, teisinės kultūros irmoralės. Šios sąlygos keičiasi ne iš karto ir šis pasikeitimas pa-prastai neturi jokio tiesioginio ryšio su teismų veikla. Teismasneturi įrodinėti kaltinamojo asmens kaltės, o privalo atsakyti įesminį baudžiamojo proceso klausimą - pagrįstas ar ne yrapareikštas kaltinimas. Teismas, remdamasis byloje esama ar pa-pildomai surinkta medžiaga, konstatuoja, buvo ar nebuvo pada-rytas nusikaltimas, ar jį padarė kaltinamas asmuo, ir jeigu yrapriimamas kaltinamasis nuosprendis - paskiria bausmę už pa-darytą nusikaltimą. Nors bausmės už padarytą nusikaltimą sky-


rimas ir gali būti vertinamas kaip tam tikra prevencinė priemo-nė kovojant su nusikalstamumu (visuomenėje sukuriamas baus-mės neišvengiamumo įvaizdis), tačiau pagrindinė teismo funk-cija yra ne ši. Su nusikalstamumu kovoja kitos teisėsaugos ins-titucijos - policija, kvotos ir tardymo institucijos, prokuratūra.Tuo tarpu teismai, vadovaudamiesi konstituciniais savo veiklosprincipais (teisėjų nepriklausomumas ir klausymas tik įstatymo,teisingumą vykdo tik teismas, nekaltumo prezumpcija ir pan.),baudžiamajame procese atsako į klausimą, kieno argumentai (kal-tinimo ar gynybos) yra svaresni. Teismas privalo nagrinėti byląvadovaudamasis nešališkumo principu ir jokiu būdu ne kaip ins-titucija, privalanti kovoti su nusikalstamumu. Kad teismas nėrasu nusikalstamumu kovojanti institucija, rodo ir tai, kad jis vei-kia jau post factum, t. y. po to, kai nusikaltimas padarytas ir iš-tirtas (išaiškinus įtariamuosius ir pareiškus jiems kaltinimą).

Be teismų, teisėsaugos institucijos Lietuvos Respublikojeyra prokuratūra, advokatūra, notariatas, tardymo ir kvotos insti-tucijos, policija, Valstybės saugumo departamentas. Kai kuriųvalstybės institucijų veikla yra susijusi su teisėsaugos funkcijųvykdymu, tačiau jos neturėtų būti traktuojamos kaip teisėsaugosinstitucijos, kadangi neturi teisėsaugos institucijų veiklai būdin-gų bruožų (Seimo kontrolierių įstaiga, Valstybės kontrolė ir kt).

2. TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲFUNKCIJOS IR VEIKLOS KRYPTYS

Kiekvienos demokratinės valstybės funkcionavimo pagrindas yravaldžių padalijimo principas, kurio pagrindėju yra pripažįsta-mas prancūzų filosofas Š. Monteskjė. Remiantis šiuo principuužtikrinamas veiksmingas visų valstybės valdžių bendradarbia-vimas, tarpusavio kontrolė ir negalimumas vienai valdžiai su-telkti visą galią. Šis principas įtvirtintas ir Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 5 straipsnyje - valstybės valdžią Lietuvojevykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Teisėsaugos institucijos ir jų veikla pirmiausiai vertintinavadovaujantis valdžių padalijimo principu. Reikėtų vertinti ne


tiek pačias teisėsaugos institucijas, kiek jų vykdomas funkcijas,siekiant įgyvendinti joms keliamus uždavinius. Visų teisėsau-gos institucijoms keliamų uždavinių įgyvendinimas yra užtikri-namas suteikiant jų kompetencijai vykdyti tam tikras funkcijas,iš kurių pagrindinės yra: konstitucinė priežiūra; teisingumo vyk-dymas; teisėtos civilinės apyvartos užtikrinimas; baudžiamasispersekiojimas ir valstybinio kaltinimo palaikymas; nusikaltimųtyrimas; operatyvinė veikla; teismo sprendimų ir nuosprendžiųvykdymas; teisinės pagalbos asmenims užtikrinimas ir nusikals-tamumo prevencija. Atsižvelgiant į šias funkcijas atitinkamaipaskirstoma ir teisėsaugos institucijų kompetencija. Teisėsau-gos institucijų funkcijos iš dalies lemia ir šių institucijų struktū-rą. Konkreti teisėsauginė funkcija valstybėje lemia ir atitinkamųteisėsaugos institucijų egzistavimą.

Labiausiai yra susijusios teisėsauginės baudžiamosios jus-ticijos funkcijos: operatyvinė veikla, baudžiamasis persekiojimasir valstybinis kaltinimas, kvota, tardymas, teisingumo vykdy-mas, teisės į teisminę gynybą užtikrinimas ir kt. Šios funkcijoskonkrečioje byloje gali būti realizuojamos viena po kitos arbakelios vienu metu (pvz., kaltinimas, gynyba ir teisingumo vyk-dymas). Kai kurias teisėsauginės funkcijas gali vykdyti ir ne tei-sėsaugos institucijos, o privatus asmenys (palaikyti kaltinimąprivataus kaltinimo bylose).

Dažnai kelios teisėsaugos institucijos įgyvendina tą pačiąteisėsauginę funkciją (pvz., operatyvinę veiklą vykdo vidausreikalų, valstybės saugumo, mokesčių administravimo ir kitosinstitucijos. Panaši padėtis yra ir nusikalstamumo prevencijossrityje). Konkrečios teisėsaugos institucijos vykdoma funkcijalemia ir jos vietą valstybinės valdžios ir valdymo institucijų sis-temoje. Išskirtinės reikšmės ir svarbos teisėsauginė funkcija yrateisingumo vykdymas. Šios funkcijos esmė ta, kad teismai vie-ninteliai valstybės institucijų sistemoje, vadovaudamiesi tam tikraprocedūra (civilinio, administracinio arba baudžiamojo procesoteisės normomis), byloje priima sprendimą ar nuosprendį. Ka-dangi tik teismai vykdo teisingumą ir teisminė valdžia yra sava-rankiška bei nepriklausoma valstybės valdžios dalis, kuri savoveikloje vadovaujasi tik įstatymu, kartais yra teigiama, jog teis-


mai nėra teisėsaugos institucija. Toks požiūris klaidingas dėl keliųpriežasčių. Pirma, vienos ar kitos institucijos priskyrimas prieteisėsaugos sistemos jokiu būdu nereiškia nei jos priklausomu-mo, nei pavaldumo kitoms teisėsaugos institucijoms. Antra, tei-sėsauginė funkcija apibūdina tam tikrą atitinkamos institucijoskompetencijos dalį, pabrėždama prioritetinę jos veiklos sritį -rūpinimąsi tinkamu valstybėje galiojančios teisės įgyvendinimuir jos apsauga. Teismai savo veikloje ir privalo užtikrinti tinka-mą materialiosios teisės normų taikymą konkrečioj e gyvenimosituacijoje. Trečia, teismų nepriskyrimas prie teisėsaugos insti-tucijų reikštų, kad jie nesirūpina asmens teisių apsauga ir jų gy-nimu. Toks požiūris būtų visiškai nelogiškas ir prieštarautų Kon-stitucijos 30 straipsniui, kuriame įtvirtinta asmens teisė į teis-minę gynybą. Kita vertus, reikia pripažinti, jog tai, kad teisminėvaldžia yra savarankiška valstybės valdžios dalis, suteikia teis-mams ypatingą padėtį kitų teisėsaugos institucijų atžvilgiu.

Nuo teisėsaugos institucijų funkcijų reikėtų skirti pagrindi-nes jų veiklos kryptis. Funkcijų sąvoka yra susijusi su užduoti-mis, kurias turi įgyvendinti atitinkamos teisėsaugos institucijos,tuo tarpu pagrindines veiklos kryptis lemia teisėsaugos institu-cijų veiklos tikslai, kurių turinį apibrėžia valstybės teisinė po-litika.

Prieš aptariant teisėsaugos institucijų veiklos kryptis, rei-kėtų išsiaiškinti, ar dalyvauja šios institucijos politikoje, ir jeigutaip, kuo tas dalyvavimas pasireiškia. Pirmiausiai svarbu išsi-aiškinti, ar teisėsaugos institucijų pareigūnai turi teisę dalyvautipolitinių partijų veikloje. Šiuo atveju reikėtų skirti laisvąsias irvalstybines teisėsaugos srities profesijas. Kalbant apie laisvą-sias teisėsaugos srities profesijas (notarai, advokatai) pabrėžti-na tai, kad atitinkamuose įstatymuose nėra jokių ribojimų šiemsasmenims būti politinių partijų nariais. Tuo tarpu valstybiniųteisėsaugos institucijų pareigūnų atžvilgiu yra įtvirtintas labaigriežtas depolitizavimo principas (Konstitucijos 113 straipsnioantrojoje dalyje įtvirtintas teisėjų depolitizavimo principas;Prokuratūros įstatymo 6 straipsnyje ir Policijos įstatymo2 straipsnyje - atitinkamai prokuratūros ir policijos pareigūnųdepolitizavimo principai ir pan.). Teisėsaugos institucijų, ypač


valstybinių, depolitizavimo idėja grindžiama tuo, kad atitinkamosinstitucijos turi tarnauti žmonėms ir padėti įgyvendinti visuome-nės bei valstybės, o ne tam tikros politinės partijos interesus. Šiosinstitucijos savo veikloje turi realizuoti valstybės įgyvendinamąteisinę politiką, kuri yra socialinės politikos dalis. Minėta valsty-bės teisinė politika, kurią įgyvendinti padeda teisėsaugos institu-cijos, įtvirtinama Seimo priimamuose įstatymuose. Šiuo požiūriuteisėsaugos institucijos dalyvauja įgyvendinant valstybės teisinępolitiką teisėsauginių funkcijų realizavimo srityje, kadangi savoveikloje jos įgyvendina atitinkamų įstatymų nuostatas.

Taigi valstybinės teisėsaugos institucijos pagal įstatymų nuo-statas turi būti nesusijusios su įvairių politinių partijų veikla,tačiau vykdydamos savo funkcijas jos dalyvauja įgyvendinantvalstybės teisinę politiką, kuri atsispindi galiojančiuose įstaty-muose ir kituose teisės aktuose konkrečiu laikotarpiu.

Pagrindinės teisėsaugos institucijų veiklos kryptys yratokios:

1) bendradarbiavimas vykdant joms pavestas funkcijas;2) teisėsaugos institucijų sistemos tobulinimas;3) naujų kovos su nusikalstamumu priemonių, būdų ir me-

todų įgyvendinimas (išskyrus teisminę valdžią, advokatūrą ir no-tariatą, kurie nevykdo kovos su nusikalstamumu funkcijos);

4) finansinės ir materialinės-techninės bazės tobulinimas.

3. TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲDISCIPLINOS DALYKAS IR SISTEMA

Kitaip nei kitos teisės mokslo disciplinos, nagrinėjančios kon-krečią teisės šaką, turinčią konkretų reguliavimo dalyką (pvz.,civilinė teisė, baudžiamoji teisė, civilinio proceso teisė ir pan.),teisėsaugos institucijų disciplina neturi vienalyčio pagrindo. Taisudėtinė teisės mokslo disciplina. Šios disciplinos pagrindas -tai įvairaus lygio, teisinės galios ir reikšmės teisės aktai, kurie irsudaro tyrinėjimo dalyką. Šiuos teisės aktus galima suskirstyti įdvi grupes: teisės aktai, kurie tik iš dalies yra susiję su teisėsau-gos institucijomis (pvz., Konstitucija, Civilinio proceso kodek-


sas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir kt.), ir aktai, numatantysteisėsaugos institucijų statusą, veiklos principus, kompetenciją,funkcijas ir kt. (pvz., Teismų įstatymas, Policijos įstatymas, Pro-kuratūros įstatymas, Notariato įstatymas ir kt.).

Kokius reikėtų aptarti šios disciplinos klausimus, kalbantapie kiekvieną teisėsaugos instituciją? Viena vertus, galimaišsamiai aptarti kiekvienos teisėsaugos institucijos statusą,struktūrą, veiklos principus, kompetenciją ir funkcijas, o kitavertus, atvirkščiai, apsiriboti esminių klausimų aptarimu, pa-brėžiant konkrečios teisėsaugos institucijos vietą teisėsaugossistemoje, santykį su kitomis institucijomis; jos vykdomas funk-cijas ir esminius struktūros bruožus. Žinoma, reikėtų aptartiteisėsaugos institucijų struktūros klausimus, tačiau jie turėtųbūti nagrinėjami tik kiek tai susiję su šioms institucijoms iškeltųuždavinių ir funkcijų įgyvendinimu bei tikslų ir pagrindiniųveiklos krypčių plėtojimu, vengiant techninių organizaciniųklausimų. Kitaip tariant, šios disciplinos tikslas - pateikti iraptarti bendrą Lietuvos teisėsaugos institucijų sistemą, jos funk-cionavimo principus, vietą valstybės mechanizmo sistemoje,kiekvienos institucijos kompetenciją ir jų tarpusavio santykį.Šios disciplinos dalykas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ne-abejotinai išsiplėtė, nes atsirado naujų įstaigų (pvz., Konstitu-cinis Teismas, Seimo kontrolierių įstaiga ir kt.) ir išslaptintakai kurių institucijų (pvz., Valstybės saugumo departamento)veikla.

Disciplinos dalykas nemažai lemia ir jos sistemos ypatu-mus. Kaip ir daugelis šakinių teisės mokslo disciplinų, teisė-saugos institucijų disciplina sistemos požiūriu taip pat gali būtiskirstoma į bendrąją ir specialiąją dalis. Bendrojoje dalyje yraaptariami bendri disciplinos klausimai, pavyzdžiui, teisėsaugosinstitucijų disciplinos dalykas; teisėsaugos institucijų bruožai,funkcijos ir pan. Specialiojoje dalyje kalbama apie tam tikrasteisėsaugos institucijas, jų funkcionavimo principus ir struktū-ros bruožus; aptariama teisminė valdžia, ikiteisminio tyrimo ins-titucijos, advokatūra, prokuratūra, notariatas, policija ir kitosteisėsaugines funkcijas vykdančios institucijos.


4. SĄVEIKA SU KITOMIS TEISĖS DISCIPLINOMIS

Vien tai, kad teisėsaugos institucijų disciplinos tyrinėjimo daly-kas yra sudėtinis, leidžia daryti išvadą, kad ji yra susijusi sudaugeliu kitų teisės disciplinų. Sąveika gali būti įvairi ir skirtin-go masto - viena vertus, galima kalbėti apie teisėsaugos institu-cijų disciplinos tiesioginį „kišimąsi" į kitų teisės disciplinų (pvz.,konstitucinės teisės, administracinės teisės ir kt.) tyrinėjimo sri-tį, kita vertus, sąveika su kitomis disciplinomis (pvz., krimina-listika) silpnesnė. Panagrinėsime šią sąveiką detaliau.

Konstitucinės teisės normomis savo veikloje vadovaujasidaugelis teisėsaugos institucijų. Konstitucinė teisė nustato pagrin-dinius teisėsaugos institucijų veiklos principus: teisėjų nepri-klausomumo ir klausymo tik įstatymo, teisės į teisminę gynybą,draudimo riboti asmens teises kitais nei įstatyme numatytais pa-grindais, nuosavybės neliečiamumo ir jos apsaugos, nekaltumoprezumpcijos ir kt. Būtent konstitucinė teisė suformuluoja tei-sėsaugos institucijų tikslus ir uždavinius, nustato jų pagrindinesteises ir pareigas. Šiuo požiūriu teisėsaugos institucijų discipli-noje nagrinėjama nemažai konstitucinės teisės klausimų, tačiaujie nagrinėjami tik kiek tai būtina teisėsaugos institucijų veiklaiaptarti.

Administracinės teisės disciplina tiria valstybės valdymoinstitucijų veiklą, o būtent šių institucijų sistemoje ir yra įgy-vendinama daugelis teisėsaugos funkcijų. Be to, kai kurios tei-sėsaugos institucijos plačiai taiko administracinės teisės nusta-tytas administracinės atsakomybės normas.

Civilinio, administracinio ir baudžiamojo proceso teisės ša-kos yra kai kurių teisėsaugos institucijų veiklos pagrindas. Kiek-vienas civilinis ginčas teisme yra nagrinėjamas vadovaujantiscivilinio proceso teisės normomis, administracinis - administ-racinio proceso teisės normomis. Tad tiek civilinio, tiek ir ad-ministracinio proceso teisė pirmiausiai yra reikšminga teismųveiklai. Padėtis yra kiek kitokia, kalbant apie baudžiamojo pro-ceso teisę, kadangi ji yra taikoma ne tik teisme nagrinėjantbaudžiamąją bylą, bet ir ikiteisminio tyrimo stadijoje, kurią rea-


lizuoja ne teismas, bet atitinkamos ikiteisminio tyrimo instituci-jos. Baudžiamojo proceso teise vadovaujasi ir kvotos bei tardy-mo institucijos, taip pat prokuratūra. Pažymėtina, kad teisėsaugosinstitucijos turi griežtai laikytis procesinės teisės normų, o šioreikalavimo pažeidimas neretai yra susijęs su atitinkamų veiks-mų negaliojimu (pvz., asmens teisės į proceso vertimą neužtik-rinimas sukelia viso proceso negalioj imą).

Baudžiamoji teisė dažniausiai taikoma baudžiamosios jus-ticijos institucijų veikloje, konstatuojant, yra ar ne vienas ar ki-tas nusikaltimo požymis, nes būtent materialioji baudžiamojiteisė apibūdina atskirų nusikaltimo sudėčių požymius. Panašusteisėsaugos institucijų disciplinos ir civilinės teisės santykis,kadangi, nagrinėdami konkrečias civilines bylas, teismai taikocivilinės teisės normas atsakydami į klausimą, kaip turi būtisprendžiamas vienas ar kitas ginčas. Nemažą įtaką civilinė teisėdaro ir notariatui, kuriam yra keliamas tikslas užtikrinti teisėtącivilinę apyvartą. Notaras, tvirtindamas sandorį, turi garantuoti,kad jo turinys neprieštarauja civilinės teisės normoms.

Kriminologija analizuoja nusikalstamumo lygį, raidą irnumato jo prevencijos priemones. Kriminologijos mokslo lai-mėjimais plačiai savo veikloje vadovaujasi ikiteisminio tyrimoinstitucijos. Kriminalistika taip pat pirmiausiai turi reikšmėsbaudžiamosios justicijos institucijų veiklai, kadangi ji tiria nusi-kaltimų atskleidimo metodikos ypatumus. Ir nors tai yra labiautechninis mokslas, tačiau jo laimėjimais naudojasi tiek kvotos,tiek ir tardymo institucijos, vykdydamos joms priskirtas nusi-kaltimų tyrimo funkcijas.

5. TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲDISCIPLINOS TEISĖS ŠALTINIAI

Teisės šaltinių sąvoka priklauso nuo teisės sąvokos. Vadovau-jantis teisinio pozityvizmo nuostata, kad teisės turinį sudaro tikrašytinės ir nustatyta tvarka valstybės patvirtintos teisės normos,apibrėžti teisėsaugos institucijų disciplinos šaltinių sąvoką nėraproblemiška - šaltiniais reikėtų laikyti visas rašytines ir valsty-


bes nustatyta tvarka patvirtintas teisės normas, kurios reglamen-tuoja teisėsaugos institucijų veiklą, jų kompetenciją, veiklos pa-grindus. Šiuo požiūriu visi šios disciplinos šaltiniai galėtų būtiskirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.

Apibūdinti teisės šaltinių sąvoką sudėtingiau, vadovaujantisprigimtinės teisės teorijos idėjomis, tai yra teisės sąvoką trak-tuojant plačiau, nesiejant jos tik su rašytine ir valstybės pripažintateise. Prigimtinės teisės teorijos šalininkų teigimu, jau gimda-mas žmogus turi tam tikrų teisių, kurių negali riboti jokia vals-tybė ir kurios egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar valstybė jaspatvirtina. Kiekvienas teisės aktas, prieštaraujantis prigimtineiteisei, negalioja. Prigimtinės teisės teorijos pradmenų yra ir Lie-tuvos Respublikos Konstitucijoje: 18 straipsnyje teigiama, kadžmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Detalesnio šių teisių irlaisvių sąrašo bei minimo straipsnio aiškinimo Konstitucijojenerasime, todėl būtų galima teigti, kad jo aiškinimo prerogaty-va, atsižvelgiant į Konstitucijos 6,102 ir 110 straipsnius, priklau-so teismams ir pirmiausiai Lietuvos Respublikos KonstituciniamTeismui. Savo praktikoje Konstitucinis Teismas jau pradėjo šiostraipsnio aiškinimą 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu „Dėl Lietu-vos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankci-joje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos RespublikosKonstitucijai" nustatydamas, kad žmogaus teisė į gyvybę yraprigimtinė ir todėl mirties bausmės nustatymas įstatymuose prieš-tarauja Konstitucijos 18 straipsniui. Kaip matome, net ir vado-vaujantis prigimtinės teisės teorija neišvengiamai susiduriamasu valstybės pritarimo tam tikrai taisyklei problema - tam, kadviena ar kita teisė būtų pripažinta prigimtine arba įstatymo normaprieštaraujančia prigimtinei teisei, būtinas atitinkamas teismo,dažniausiai Konstitucinio Teismo, sprendimas arba nutarimas.Be to, prigimtinės teisės samprata galima vadovautis pirmiau-siai todėl, kad ji įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.Taigi ir vėl grįžtama prie nuostatos, kad kiekvienas teisės šalti-nis turi būti pripažįstamas valstybės.

Teisėsaugos institucijų disciplinos teisės šaltiniais yra pri-pažįstami visi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės ak-tai, neprieštaraujantys Konstitucijai, kurių reguliavimo dalykas


yra teisėsaugos institucijų veikla ir organizavimo pagrindai. Priešios disciplinos šaltinių neabejotinai reikėtų priskirti ir LietuvosRespublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, kadangi, remian-tis Konstitucijos 107 straipsnio pirmąja dalimi, joks teisės aktas(ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiaipaskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamasaktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-jai. Taigi Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinė dalis ne-abejotinai turi įstatymo galią. Visiškai kitokia yra padėtissprendžiant klausimą, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutar-tys, priimtos nagrinėjant bylą kasacine tvarka, ir jose esantysteisės normų išaiškinimai gali būti traktuojami kaip teisės šal-tiniai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 18 straipsnio tre-čiosios dalies l punkte teigiama, kad į šiose nutartyse esamusįstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės irkitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačiusįstatymus. Iš pasakyto galima daryti dvi išvadas: pirma, šie iš-aiškinimai yra rekomendaciniai, tai yra teismams nėra privalo-mi, ir, antra, minėtais išaiškinimais nėra kuriamos naujos, o tikaiškinamos jau esamos teisės normos. Taigi Lietuvos Aukščiau-siojo Teismo nutartyse esami išaiškinimai neatitinka esminiųteisės šaltiniams keliamų reikalavimų-jie nėra privalomi ir ne-nustato naujos elgesio taisyklės - todėl negali būti traktuojamikaip teisės šaltiniai.

Pagal reguliavimo dalyką visi šaltiniai skirstomi į bendruo-sius ir specialiuosius, t. y. reglamentuojančius konkrečių teisė-saugos institucijų veiklą, teisės aktus. Prie pirmosios šaltiniųgrupės reikia priskirti patį bendriausią ir kartu aukščiausią teisi-nę galią turintį aktą - Lietuvos Respublikos Konstituciją. Jojeįtvirtintos bendrosios normos nustato teisminės valdžios veiklą,prokuratūros kompetenciją, teisėsaugos institucijų galimybės ri-boti žmogaus teises įgyvendinimo ribas bei procedūrą ir pan.Konstitucija yra ne tik aukščiausią teisinę galią turintis, bet irtiesiogiai taikomas teisės aktas (Konstitucijos 6 straipsnis), to-dėl neteisinga vertinti ją tik kaip deklaraciją. Remiantis Konsti-tucijos 7 straipsnio pirmąja dalimi, negalioja joks įstatymas arkitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau atkreiptinas dėme-


sys, kad įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijaifaktą gali konstatuoti tik Konstitucinis Teismas (Konstitucijos102 straipsnis). Prie šios grupės reikėtų priskirti ir daugumą tarp-tautinių konvencijų, kurios nustatyta tvarka ratifikuotos tampasudedamąja Lietuvos teisinės sistemos dalimi (Konstitucijos138 str. 3 d.). Pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindi-nių laisvių apsaugos konvencija, remiantis Tarptautinių sutarčiųįstatymo 11 straipsnio antrąja dalimi, turi prioritetą Lietuvos Res-publikos įstatymų atžvilgiu. Prie šios grupės reikia priskirti Bau-džiamojo proceso kodeksą, Civilinį kodeksą ir kitus kodeksus.

Prie antrosios teisėsaugos institucijų disciplinos šaltiniųgrupės priskiriami atskiri įstatymai ir poįstatyminiai aktai, pavyz-džiui, Teismų, Prokuratūros, Advokatūros, Notariato, Policijos,Valstybės saugumo departamento ir kiti įstatymai, Vyriausybėsnutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeri-jos nuostatų patvirtinimo", teisingumo ministro įsakymas „Dėlnotarų veiklos teisėtumo kontrolės taisyklių patvirtinimo" ir ki-ti teisės aktai.

II skyrius

Teisminė valdžia1. TEISMINĖS VALDŽIOS SĄVOKAIR VIETA KITŲ VALSTYBĖS VALDŽIŲ ATŽVILGIU

Minėjome, kad XVIII a. Europos politiniam gyvenimui ypač di-delę reikšmę turėjo valdžių padalijimo teorija, kurios pradinin-kais laikytini Š. Monteskjė ir Dž. Lokas. Būtent jie pagrindė tri-jų savarankiškų valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosiosir teisminės) egzistavimo būtinumą, siekiant, kad valdžia nebū-tų koncentruojama vienose rankose ir maksimaliai būtų tenki-nami žmonių poreikiai. Valdžių padalijimo teorija - tai iki tolbuvusios visagalės valstybės su monarchu priešakyje priešprie-ša. Tai iššūkis monarcho posakiui „valstybė - tai aš". Nemažąreikšmę turėjo teisminės valdžios, kuri iki tol buvo karaliausvaldžios dalis, atskyrimo idėja. Ypač teisminės valdžios atsky-rimas, jos savarankiškumas, nepriklausomumas ir susaistymastik galiojančiais įstatymais turėjo atimti galimybę valstybei kiš-tis į teismo veiklą vykdant teisingumą ir garantuoti žmogui ap-saugą nuo šio visagalio absoliuto - valstybės. Todėl valdžių pa-dalijimo teorijos pradininkai gana griežtai laikėsi nuostatos, kadteismas savo veikloje privalo vadovautis tik galiojančia teise,teisėjo kūrybinis požiūris į galiojančią teisės sistemą nėra tole-ruotinas. Š. Monteskjė teisėją įvardijo kaip „įstatymo burną".Pagal K. Savinji, teisėjo veikla - tai savotiška matematinė veik-la, kai tam tikromis aplinkybėmis tereikia pritaikyti atitinkamąnormą*. Toks griežtas teisėjo galių ribojimo principas negyva-vo labai ilgai, kadangi įsitikinta, kad gyvenimas keičiasi daug

* Wassermann R. Der soziale Zivilprozess. Darmstadt: Herman Luchter-handVerlag, 1978, S. 21.


greičiau nei įstatymai ir apskritai nėra įmanoma įstatymais sure-guliuoti visų galimų probleminių gyvenimo situacijų. Atsižvel-giant į tai prisiminti jau romėnų teisei žinomi teisingumo, protin-gumo ir sąžiningumo kriterijai, kurie absoliučioje daugumojedemokratinių valstybių teismų sėkmingai taikomi ir šiandien.

Nepriklausomumą ir autoritetą teisminė valdžia pasiekė neiš karto. Vien valdžių padalijimo teorijos pripažinimas ir įtvirti-nimas įstatymuose toli gražu nereiškė, kad valstybė iš karto at-sisakė kištis į teismų veiklą (tai pasakytina ir apie Lietuvą beikitas pokomunistines valstybes). Teisminei valdžiai niekas ne-dovanojo nepriklausomumo ir autoriteto, jį teko išsikovoti il-gus dešimtmečius trukusioje nebylioje kovoje su kitomis vals-tybės valdžiomis. Dar XVIII a. tarp monarcho ir tautos nebuvojokios tarpinės institucijos, kuri būtų susijusi su valstybe ir ga-lėtų užimti nepriklausomos teisminės valdžios vietą. Teisingu-mą vykdė monarcho administracinis aparatas, kuriame monar-chas buvo aukščiausia teisminė instancija. Apie nepriklausomosteisminės valdžios atsiradimą Europoj e galima kalbėti maždaugnuo XIX a., kai teismai įgavo realius vykdomosios valdžios kon-trolės svertus. Dabar Vakarų Europoj e teisminės valdžios įtakayra tokia didelė, kad kai kurie mokslininkai baiminasi, jog teisė-jai turi per daug galimybių daryti įtaką politiniam gyvenimui, t. y.iš dalies perima kai kurias įstatymų leidžiamosios ir vykdomo-sios valdžios funkcijas. Esminis teisminės valdžios Šiuolaikinėsedemokratinėse valstybėse stiprumo bruožas — jos nepriklausomu-mas. Būtent šiuo požiūriu ji yra pranašesnė ir stipresnė už kitasvaldžias. Šis pranašumas pasireiškia tuo, kad nei įstatymų lei-džiamoji, nei vykdomoji valdžios negali kištis į teisminės val-džios veiklą, tuo tarpu teisminė valdžia gali daryti joms įtaką.

Terminas teisminė valdžia gali būti vartojamas įvairiomisprasmėmis. Galima teigti, kad teisminė valdžia - tai Lietuvosteismų sistema, vienas ar keli konkretūs teismai. Enciklopedi-niuose žodynuose teisminė valdžia paprastai apibrėžiama kaipvalstybės teisminių institucijų, vykdančių teisingumą, sistema.Šia prasme teisminės valdžios sąvoka apima visus Lietuvos vals-tybinius teismus. Atsižvelgiant į žodyne pateiktą teisminės vai-

Teisminė valdžia 29

džios sąvoką, galima daryti išvadą, kad pati sąvoka valdžia ap-ima ne tik tam tikrų institucijų sistemą, bet ir jų vykdomas funk-cijas - šiuo atveju teisingumo vykdymą. Teisingumo vykdymofunkciją teismai įgyvendina nagrinėdami konkrečias civilines,administracines ir baudžiamąsias bylas bei priimdami jose spren-dimus ir nuosprendžius.

Skiriami šie pagrindiniai teisminės valdžios požymiai:1) teisminė valdžia - tai valstybinės valdžios dalis. Ją

įgyvendina tik valstybiniai teismai, kuriems įstatymas suteikiaatitinkamus įgaliojimus. Teisminė valdžia yra viena iš trijų val-džių, jos sistema ir pagrindiniai veiklos principai įtvirtinti Lie-tuvos Respublikos Konstitucijoje;

2) teisminės valdžios išimtinumas. Šis požymis įtvirtintasLietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje da-lyje: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai." Tai-gi jokios kitos valstybinės ar visuomeninės institucijos negalipasisavinti šių funkcijų vykdymo. Tam tikrais atvejais įstatymaigali numatyti ikiteisminę vieno ar kito ginčo sprendimo tvarką,kurią įgyvendina administracinės ar visuomeninės institucijos.Tačiau šių institucijų veikla jokiu būdu negali būti traktuojamakaip teisingumo vykdymas, kadangi jos negali priimti tokiosprendimo byloje, kurį turi teisę priimti teismas. Be to, pasinau-dojus įstatymuose numatyta ikiteismine ginčo nagrinėjimo pro-cedūra paprastai yra garantuojama galimybė kreiptis į teismąteisminės gynybos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tais atve-jais, kai įstatymai numato tik administracinę pažeistų teisių gy-nimo formą, negalima teigti, jog atitinkamos administracinės ins-titucijos vykdo teisingumą. Pavyzdžiui, Policijos rėmėjų įstatymeteigiama, kad policijos rėmėją išbraukus iš atitinkamų sąrašų, jisneturi teisės kreiptis į teismą, tačiau pagal įstatymo 9 straipsnioantrąją dalį, policijos įstaigos vadovo sprendimas gali būti ap-skųstas Lietuvos Respublikos policijos generaliniam komisarui,kurio sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Šiuo atveju as-meniui atimta galimybė reikalauti vykdyti teisingumą, kadangigeneralinis policijos komisaras, nagrinėjantis pateiktą skundą, ne-turi ir negali turėti teisingumo vykdymo įgaliojimų.

llllllllllllll


Nevykdo teisingumo ir arbitražai, kurie nėra teisminės val-džios dalis. Arbitražas - tai ginčo sprendimo būdas išvengiantbylinėjimosi teismuose ir su jų veikla susijusių formalumų. Taiyra ne teisminis, o alternatyvus teisminiam ginčo sprendimo bū-das. Arbitražu siekiama išvengti viešosios valdžios kišimosi įprivatų ginčą. Arbitražas nevykdo teisingumo ir todėl, kad jisnėra tiesioginė asmens pažeistų teisių ar įstatymų saugomų inte-resų gynimo priemonė. Arbitraže nesprendžiama, kuri šalis yrateisi, o kuri ne, nes tai nėra svarbiausia. Komercinio arbitražotikslas - įvertinus ginčo šalių interesus, rasti optimalų ginčosprendimo variantą ir jo pagrindu priimti sprendimą.

Baudžiamajame procese teisminės valdžios išimtinumas pa-sireiškia tuo, kad tik valstybinis teismas gali pripažinti asmenįkaltu padarius nusikaltimą arba jį išteisinti;

3) teisminės valdžios nepriklausomumas. Tai yra benesvarbiausias teisminės valdžios požymis. Svarbu suvokti, kadteismų nepriklausomumas demokratinėje valstybėje yra ne tiekprivilegija, kiek pareiga. Pareiga vadovaujantis įstatymų rei-kalavimais ir teisingumo supratimu, nepriklausomai nuo viso-kios galimos įtakos iš šalies išspręsti konkrečią bylą. Pareigabūti asmenų socialinių santykių reguliatoriumi bei visuomeni-nių ir ekonominių santykių stabilumo garantu. Teisingumas, one vienos ar kitos grupės politinė valia turi būti vienintelis teis-mų sprendimo motyvas, kurį suformulavo jau senovės romė-nai - fiat iustitia pereat mundus (tebūnie teisingumas, norspražūtų pasaulis);

4) teisminės valdžios veiklos procesinė tvarka. Remiantisšiuo požymiu, teisminės valdžios veiklą vykdant teisingumąnustato atitinkami procesiniai įstatymai, kurie yra viešosiosteisės dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų veiklą vykdantteisingumą gali reglamentuoti tik įstatymai, bet ne žemesnėsteisinės galios aktai. Tai Civilinio proceso kodeksas, Baudžia-mojo proceso kodeksas ir Administracinių bylų teisenos įsta-tymas. Minėta, šios procesinės teisės šakos priskiriamos prieviešosios teisės, todėl teismai vykdydami teisingumą gali elg-tis tik tokiu būdu, kokiu jiems leidžia procesiniai įstatymai,kurie gana detaliai ir nuosekliai reglamentuoja visą teisingu-


mo vykdymo procedūrą. Tik retais atvejais kai kuriuos klau-simus spręsti yra paliekama teismo nuožiūrai. Atsižvelgiant įmaterialių teisinių santykių pobūdį ir viešąjį interesą bylos baig-timi, skiriami du galimi bylos nagrinėjimo modeliai — adversi-nis (rungimosi) ir inkvizicinis. Pirmuoju yra grindžiamas ci-vilinis procesas, o antruoju - baudžiamasis ir administracinisprocesai. Adversinis proceso modelis, viena vertus, reiškia ša-lių pareigą įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą(teismui įrodinėjimo procese dalyvaujant gana ribotai), kita ver-tus, teismo priklausomumą nuo šalių pareikštos valios. Kitaiptariant, civiliniame procese patys bylininkai nustato ginčo ri-bas bei reikalavimus ir pateikia įrodymus, kuriais bus remia-masi nagrinėjant bylą. Atsižvelgiant į viešąjį interesą civilinėsbylos baigtimi konkrečioje visuomenėje, teismo vaidmuo galibūti didesnis ar mažesnis. Kitaip yra baudžiamajame ar ad-ministraciniame procese, kuriame konkreti byla visada reiškiair viešojo intereso pažeidimą. Tokia byla negali būti traktuo-jama tik kaip privatus konkretaus asmens reikalas. Štai Lie-tuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau -BPK) 18 straipsnyje teigiama, jog teismas privalo imtis visųįstatymo numatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, objek-tyviai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištiriamos visosbylos aplinkybės. BPK 75 straipsnyje taip pat numatyta byląnagrinėjančio teismo pareiga savo iniciatyva rinkti įrodymus,jeigu to reikia bylai teisingai išnagrinėti. Administracinių bylųteisenos įstatymo 48 straipsnio pirmojoje dalyje taip pat pa-brėžiama, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai pri-valo aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus, nustatantvisas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jasištirti.

Atsižvelgiant į aptartus teisminės valdžios požymius, gali-ma suformuluoti jos sąvoką. Teisminė valdžia - tai valstybi-nės valdžios dalis, kurią sudarančios specialios valstybės ins-titucijos - teismai - turi valstybės suteiktą išimtinę kompe-tenciją nepriklausomai nuo kitų valdžių ar proceso dalyviųįtakos, įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisin-gumą ar kitas jai įstatymų pavestas funkcijas.


2. TEISMAS KAIP TEISMINĖS VALDŽIOS DALIS.TEISMŲ SISTEMA

Sąvoka teismas, kaip ir sąvoka teisminė valdžia, gali būti varto-jama keliomis prasmėmis. Teismu gali būti vadinamas teisėjasarba teisėjų kolegija, nagrinėjantys konkrečią bylą teismo posė-dyje, taip pat pastatas, kuriame teisėjai dirba, ir pan. Visada re-miantis Konstitucija teismu suprantama tik valstybės institucija,tai yra tik teismas, kaip nustatyta Konstitucijoje ir Teismų įsta-tyme. Minėta, kad šia prasme arbitražas nėra teismas ir nevykdoteisingumo, vadinasi, arbitražas negali būti laikomas teisėsau-gos institucijų sistemos ir teisminės valdžios dalimi.

Analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII irIX skirsnių nuostatas, galima daryti išvadą, kad teismine, val-džią Lietuvoje sudaro Konstitucinis Teismas (nors būtent dėl jopriklausymo teisminei valdžiai būtų galima pareikšti kai kuriųabejonių), bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos Aukš-čiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardosteismai ir apylinkės teismai) ir specializuoti administraciniai teis-mai (apygardų administraciniai teismai, Aukštesnysis administ-racinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administraciniųbylų skyrius). Visiškai nauja Lietuvos teismų sistemoje yraspecializuoti administraciniai teismai ir savarankiškas Konsti-tucinis Teismas, kurie nebuvo žinomi Lietuvos dvidešimtojo am-žiaus teismų sistemos istorijai. Bendrosios kompetencijos teis-mų sistema grindžiama galiojusios tarpukario Lietuvoje teismųsistemos tradicijomis. Siekiant geriau suprasti vieno ar kito teis-mo atsiradimo priežastis, jo vietą teismų sistemoje, vertėtų ap-žvelgti jų genezę Lietuvoje.

Iki 1933 m. teismų sistemos reformos Lietuvoje galiojo trijųgrandžių teismų sistema - taikos teismai, apygardų teismai irVyriausiasis tribunolas. Ši teismų sistema turėjo trūkumų, kurieir sukėlė 1933 m. reformos būtinumą. Reikėtų paminėti dvi pa-grindines tuometinės trijų grandžių teismų sistemos problemas.Pirma, tai instancijos praradimo problema. Jeigu byla pirmąjainstancija buvo nagrinėjama apygardos teisme, visais be išim-ties atvejais buvo prarandama galimybė pateikti kasacinį skun-

Teisminė valdžia 33 ldą dėl priimto sprendimo ar nuosprendžio. Tokia padėtis buvonepateisinama, kadangi apygardos teismai, kaip pirmoji teisminėinstancija, nagrinėjo sudėtingesnes bylas, ir kasacijos galimybėčia buvo daug svarbesnė nei bylose, kuriose pirmąja instancijabuvo taikos teisėjai. Antra, taikos teisėjų instituto trūkumai. Ka-dangi taikos teisėjams nebuvo keliami dideli kvalifikaciniai rei-kalavimai, dažnai šių teisėjų kvalifikacija buvo nepakankama.Siekiant išspręsti minėtas problemas, 1933 m. Lietuvoj e priim-tas naujas Teismų santvarkos įstatymas, kuriuo vietoje taikosteisėjų įsteigti apylinkių teismai (teisėjais galėjo būti tik pro-fesionalūs teisininkai) ir atsirado nauja teisminė grandis - Ape-liaciniai rūmai (šis teismas buvo apeliacinė instancija byloms,kurias sprendė apygardų teismai pirmąja instancija, bei pirmojiinstancija baudžiamosioms byloms prieš valstybės saugumą).Galima diskutuoti, ar 1933 m. Lietuvos teismų reforma įgyven-dinta optimaliu ir geriausiu būdu, ypač kalbant apie Apeliaciniųrūmų įsteigimą. Manome, spręsti instancijos trūkumo problemątoks kelias pasirinktas dėl šių priežasčių:

1) taikos teisėjų korpuso kvalifikacijos problemos neleidoreformos rengėjams iš naujo steigiamų apylinkių teismų paverstiišimtine pirmąja instancija visoms byloms;

2) siekta kuo mažiau keisti nusistovėjusią teismų sistemą,kartu nesukelti valstybės gyventojams didesnių problemų su-vokti naujos sistemos funkcionavimo principus ir netrikdyti jaususiklosčiusių visuomeninių santykių.

1940 m. Lietuvą okupavus, buvo įvesti sovietiniai įstaty-mai. Pakeista ir teismų sistema, kuri reorganizuota pagal dviejųgrandžių sistemos modelį. Po 1958-1961 metų reformos sukurtateismų sistema veikė iki nepriklausomybės atkūrimo ir faktiškainesikeitė iki 1995 m. sausio l d., kai ją pakeitė 1994 m. gegu-žės 31 d. įstatymu įtvirtinta nauja teismų sistema. Sovietinę teis-mų sistemą Lietuvoj e sudarė rajonų (miestų) liaudies teismai irLSSR Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiąjį Teismą sudarė ci-vilinių ir baudžiamųjų bylų kolegijos, Aukščiausiojo Teismo pre-zidiumas ir Aukščiausiojo Teismo plenumas. Ši AukščiausiojoTeismo struktūra praktiškai lėmė trejopą bylos peržiūrėjimo prie-žiūros tvarka galimybę. Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikroms


byloms kaip priežiūros instancija galėjo būti SSRS Aukščiau-siasis Teismas.

Sovietinėje sistemoje galiojęs teisėjų renkamumo princi-pas, ypač didelis prokuratūros vaidmuo prižiūrint teismų veiklą(prokurorinė priežiūra), neribotos teismo galios procese ir kitospanašios priežastys lėmė, kad visa teismų sistema praktiškai ne-buvo nepriklausoma ir buvo ne tiek teisingumo vykdymo, kiekvalstybės represinė sistema.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę netrukus imtaplanuot i ir rengti visa apimančią teisminės valdžios reformą, kuriiš esmės buvo įgyvendinta nuo 1995 m. sausio l d., nors pirma-sis mėginimas ją reformuoti padarytas jau 1992 m. vasario 6 d.priėmus Lietuvos Respublikos teismų įstatymą. Šio įstatymol straipsnyje numatyta keturių grandžių Lietuvos teismų sistema,kurią sudarė apylinkės teismai, apygardos teismai, Apeliacinisteismas ir Aukščiausiasis Teismas. Atsisakyta teisėjų renkamu-mo principo ir kaip daugelyje demokratinių valstybių pereitaprie teisėjų skyrimo iki 65 metų principo. Pagal šį įstatymą bu-vo įsteigti tik apylinkės teismai ir Aukščiausiasis Teismas. To-lesnei teismų sistemos reformai nebuvo tinkamai pasirengta, ka-dangi tam reikėjo pakeisti ir atitinkamus procesinius įstatymus(įvesti apeliacinį ir kasacinį procesus), ne mažiau svarbu, matyt,buvo ir valstybės turimos lėšos įgyvendinti šią reformą. Valsty-bės pasirinktai keturių grandžių teismų sistemai pritarė ir 1992 m.spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendumas, kuria-me buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Galutinaiteismų sistemos reformos gairės nustatytos 1994 m. gegužės31d. priimtame antrajame Teismų įstatyme, kuris įsigaliojo irpradėtas taikyti nuo 1995 m. sausio l dienos.

Taigi, vykdydama teismų sistemos reformą, valstybė pasi-rinko tarpukario Lietuvoje galiojusios teismų sistemos atkūrimokelią. Manome, tai nebuvo pats geriausias problemos sprendimobūdas. Tarpukario Lietuvoje keturių grandžių teismų sistema at-sirado ne iš karto, o reformuojant iki tol buvusią trijų grandžiųteismų sistemą. Priežastys, lėmusios tokią reformą, paminėtosprieš tai. Galima drąsiai tvirtinti, kad prieš dešimtmetį Lietuvo-je nebuvo analogiškos padėties, todėl galėta apsiriboti trijų gran-


džių teismų sistemos sukūrimu, nesteigiant arba apygardos teis-mų, arba Apeliacinio teismo. Trijų grandžių teismų sistema bū-tų ne tik pigesnė, bet ir daug lankstesnė, lengviau pritaikomaprie besikeičiančių gyvenimo poreikių. Iš sovietinio laikotarpioLietuvoje buvo išlikusi gana stipri apylinkės teisėjų sudėtis, to-dėl jiems drąsiai buvo galima patikėti visas bylas nagrinėti pir-mąja instancija.

Nustačius keturių grandžių teismų sistemą, reikėjo sufor-muoti apygardos teismų ir Apeliacinio teismo teisėjų korpusą.Kadangi tai daryta apylinkės teismų sąskaita, padidinus šių teis-mų teisėjų skaičių, teko ne tik ieškoti naujų teisėjų papildomomsvietoms, bet ir kompensuoti teisėjų, išėjusių dirbti į aukštesnesteismines grandis, trūkumą. Nauja teismų sistema turėjo pradėtiveikti nuo 1995 m. sausio l d., todėl reformai įgyvendinti skirtatik pusė metų. Šiandien galima drąsiai teigti, kad reformos įgy-vendinimas per tokį trumpą terminą padarė „meškos paslaugą",kadangi į teisėjų korpusą be didesnės atrankos pateko abejoti-nos kvalifikacijos ir reputacijos asmenų. Ši aplinkybė turbūt ne-mažai prisidėjo prie to, kad per penkerius metus Lietuvoje tei-sėjų drausmės bylų išnagrinėta daugiau nei bet kurioje VakarųEuropos valstybių per paskutiniuosius šimtą metų. Neabejoti-nai būtų buvę tikslingiau visą teismų sistemos reformą įgyven-dinti per ilgesnį laiką, daugiau dėmesio skiriant teismų sudėtiesformavimo kokybei.

Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. balandžio 12d. pri-ėmė Laikinąjį ūkinio teismo įstatymą, kurio tikslas - siekiantužtikrinti ūkinių ginčų, kylančių iš ūkinės komercinės veiklos,teisminį nagrinėjimą, vietoj Lietuvos Respublikos valstybinioarbitražo įsteigti specializuotą Lietuvos Respublikos teismą -ūkinį teismą. Šiandien galima teigti, kad vargu ar buvo tikslingaįsteigti šį teismą, kadangi rinkos santykiais pagrįstoje ekonomi-nėje sistemoje pagrindiniu šiuos santykius reguliuojančiu aktutampa Civilinis kodeksas, kartu atsisakant daugelio galiojančiųžinybinių instrukcijų, reguliavusių planinės ūkio sistemos funk-cionavimą. Be to, keistokai atrodo situacija, kai paprasčiausiąkomercinį ginčą šalys yra priverstos spręsti tik valstybės sosti-nėje esančiame teisme. Perėjus prie rinkos ekonomikos sąlygų,


tai remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija visuma vei-kiančių teismų, kuriuos sieja bendri teisminei valdžiai ke-liami tikslai ir uždaviniai bei teismų veiklos ir organizavimoprincipai.

3. TEISINGUMO SĄVOKA IR JO POŽYMIAI

Minėta, kad pagrindinis teisminės valdžios turinio elementas yrateisingumo vykdymas. Dažnai teigiama, kad teismas niekada ne-turi užmiršti, jog jis vykdo teisingumą, tačiau neturi to užmirštiir įstatymų leidėjas, reformuodamas teismų sistemą ar įstaty-mus, kurie yra teismų veiklos pagrindas. Sąvokos teisingumaspaprastai nesistengiama apibūdinti detaliau, tarytum yra daro-ma prielaida, kad jos turinys savaime suprantamas. Vis dėlto,manytume, kad detaliau šią sąvoką panagrinėti yra svarbu jauvien siekiant išvengti piktnaudžiavimų ją vartojant.

Teisingumas suvokiamas kaip teismo, kuris teisia, veikla,atliekama griežtai laikantis įstatymų reikalavimų. Teisingumasvisų pirma yra teisinė sąvoka, todėl jos turinys turi remtis tamtikromis teisės normomis. Nereikia pamiršti, kad, vadovaujan-tis Konstitucijos 109 straipsniu, teisingumo vykdymas yra iš-imtinė teismo kompetencija. Taigi teisingumo vykdymas - taiveikla, kurios metu yra taikomas įstatymas ir kuri yra pagrįstaklausymu tik įstatymo. Kiekvienam teismo sprendimui ar nuosp-rendžiui yra keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai. Tei-sėtu ir pagrįstu sprendimas ar nuosprendis pripažįstamas, kaiatsižvelgiant į nustatytus bylos faktus tinkamai pritaikoma ati-tinkama materialiosios teisės norma ir byla išnagrinėjama lai-kantis nustatytų procesinių jos nagrinėjimo taisyklių.

Taigi teisingumą teismai vykdo griežtai laikydamiesi įstaty-mų (tiek materialiųjų, tiek ir procesinių) reikalavimų nagrinėdamikonkrečias civilines, administracines ir baudžiamąsias bylas.

Jeigu teismas išsprendžia bylą iš esmės, t. y. atsako į klau-simą, kas yra teisus konkrečioje situacijoje, ji baigiama nagrinė-ti teisingumo vykdymo aktu. Teisingumo vykdymo aktai yrateismo sprendimai ir nuosprendžiai, kadangi tik jais byla išspren-džiama.


praktiškai neliko ūkinių ginčų sprendimo specifikos ir jų spren-dimas iš esmės nesiskyrė nuo kiekvieno kito civilinio ginčo. Kadyra tik vienas teismas, kompetentingas spręsti atitinkamas by-las, sukėlė papildomų nepatogumų komercinių santykių daly-viams. Be to, daug patogesnes sąlygas atsižvelgti į konkretauskomercinio ginčo specifiką sukūrė 1996 m. balandžio 2 d. pri-imtas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas. At-sižvelgiant į šias priežastis 1998 m. kovo 3 d. priimtas LietuvosRespublikos ūkinio teismo likvidavimo įstatymas, kuriuo šisteismas buvo likviduotas nuo 1998 m. rugsėjo l dienos.

Ūkinio teismo likvidavimas jokiu būdu nereiškė, kad busatsisakyta steigti specializuotus teismus Lietuvoje. Jau 1999 m.sausio 14 d. priimamas Lietuvos Respublikos administraciniųteismų įsteigimo įstatymas, pagal kurį administracinių teismųsistema pradėjo funkcionuoti 1999 m. gegužės l dieną. Admi-nistracinių teismų paskirtis yra nagrinėti skundus (prašymus)dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų admi-nistracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo. Iki minėtų teismųįsteigimo aptariamus klausimus sprendė bendrosios kompeten-cijos teismai civilinio proceso tvarka (bylų, kylančių iš admi-nistracinių teisinių santykių, teisena). Šių ginčų specifika ta, kadvienas dalyvis, kurio veiksmai paprastai skundžiami, yra vals-tybė. Tad administracinių teismų sistema turi užtikrinti asmensteisių apsaugą nuo daug stipresnės valstybės.

Pažymėtina, kad kiekvienas teismas teisingumą vykdo tikpagal savo kompetenciją. Šią kompetenciją lemia konkretausteismo veiklos teritorija, bylų teisminio priklausymo taisyklės,kuriomis remiantis yra paskirstoma bylų nagrinėjimo kompe-tencija teismų sistemos viduje ir jų vykdomos funkcijos (atsi-žvelgiama į tai, konkretus teismas yra pirmosios, apeliacinės arkasacinės instancijos).

Teisminę valdžią teismas įgyvendina griežtai įstatymų nu-statytos teismo sudėties (apylinkės teismuose bylas teisėjas nag-rinėja vienasmeniškai, apeliacinės instancijos teisme - trijų tei-sėjų kolegija) ir vadovaudamasis procesiniais įstatymais.

Apibendrinę aptartus teismų sistemos organizavimo klau-simus, pateiksime šios sistemos apibrėžimą. Teismų sistema -


džiama iš esmės. Civilinėse ir administracinėse bylose teismaspriima sprendimus, o baudžiamosiose - nuosprendžius. Tačiaubyla nebūtinai gali pasibaigti išnagrinėjant ją iš esmės, t. y. iš-sprendžiant konfliktinę situaciją. Galimi ir gana dažni bylos už-baigimo nepriėmus sprendimo būdai. Paprastai tai yra bylos nu-traukimas arba ieškinio palikimas nenagrinėto. Šiais atvejais,nors byla ir baigiama nagrinėti, tačiau teismas dėl vienokių arkitokių priežasčių neišsprendžia bylos iš esmės.

Visų teisingumo vykdymo aktų požymis - privalomasis po-būdis. Juos savanoriškai vykdyti privalo tie asmenys, kurių at-žvilgiu jie yra priimti (jeigu tai yra įmanoma). Jų nevykdant,vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta (pvz., civilinėse by-lose priimtų sprendimų vykdymą užtikrina teismo antstoliai).Praktiškai įsiteisėjusių sprendimų ar nuosprendžių teisinė galiayra prilyginama įstatymo teisinei galiai. Skirtumas tik tas, kadįstatymas yra bendras, o sprendimas ar nuosprendis - individu-alus teisės aktas. Pažymėtina, kad sprendimas ar nuosprendisįsiteisėja ne iš karto, kai jį priima pirmosios instancijos teismas,o pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui.

4. PAGRINDINIAI TEISMINĖS VALDŽIOSFUNKCIONAVIMO PRINCIPAI

Tam tikros teisės šakos principai - tai pagrindinės ir bendriau-sios nuostatos, įtvirtintos teisės normose ir išreiškiančios tos tei-sės šakos esmę ir apibūdinančios galimas jos plėtros kryptis.

Principas, kaip tam tikra pagrindinė idėja, gali būti tiek tei-sinis, tiek ir faktinis. Tačiau teisėje reikšmingi ir privalomi tikteisiniai principai, kadangi jie pripažinti valstybės. Faktinio prin-cipo susiformavimą lemia papročiai, tradicijos, pasikartojantistos pačios taisyklės taikymas praktiškai. Nuo teisinio principo jįskiria tai, kad valstybė nėra nustatyta tvarka jo patvirtinusi, to-dėl faktiniai principai egzistuoja ne dėl valstybės prievartos, betdėl savo autoriteto galios. Faktinis principas tampa teisiniu, kainustatyta tvarka patvirtinamas ir paverčiamas teisės norma. Ga-lima teigti, kad kiekvienas teisinis principas kažkada buvo fak-


tiniu, t. y. visų pagrindinių teisės principų turinį mums padikta-vo kasdienis gyvenimas ir jo keliami reikalavimai.

Teisės principai skirstomi į įvairias grupes. Pagal turiniobendrumą jie yra bendrieji (būdingi kiekvienai teisės šakai, pa-vyzdžiui, teisėtumo, humaniškumo); tarpšakiniai (būdingi ke-lioms teisės šakoms, pavyzdžiui, viešumo principas yra bendrastiek civilinio, tiek baudžiamojo, tiek ir administracinio procesoteisei) ir šakiniai (būdingi konkrečiai teisės šakai, pavyzdžiui,rungimosi principas yra būdingas civilinio proceso teisei). Pa-gal tai, kur jie yra įtvirtinti, principai skirstomi į konstitucinius(įtvirtintus Konstitucijoje, pavyzdžiui, nekaltumo prezumpcija,teisė į teisminę gynybą, visi asmenys įstatymui ir teismui lygūs,viešumas) ir įtvirtintus kituose įstatymuose (pavyzdžiui, run-gimosi, dispozityvumo). Aptarsime pagrindinius konstituciniusteisminės valdžios funkcionavimo principus.

Įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Šis principas įtvir-tintas Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje: „Įstatymui,teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi as-menys lygūs." Ši lygybė nėra abstrakti ir sukonkretinama to pa-ties straipsnio antrojoje dalyje, kurioje teigiama, kad žmogausteisių negalima varžyti ir teigti jam privilegijų dėl jo lyties, ra-sės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsiti-kinimų ar pažiūrų. Visų asmenų lygybė įstatymui reiškia, kadteisės normos vienodai taikomos visiems asmenims nepriklau-somai nuo visų įvardytų sąlygų. Drauge tai reiškia, kad visi as-menys turi ne tik vienodas teises, bet ir pareigas, vienodą atsa-komybę už jų nevykdymą.

Reikia pripažinti, kad šis principas kartais gali būti pozity-viai ribojamas. Štai Konstitucijos 62 straipsnyje yra teigiama,kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas bau-džiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržo-ma jo laisvė; 114 straipsnio antrojoje dalyje nurodoma, kad tei-sėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas,negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimosesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo ir pan. Manome,šios normos neprieštarauja visų asmenų lygybės įstatymui ir teis-mui principui, kadangi šios išimtys įtvirtintos pačioje Konstitu-cijoje.


cijoje kaip lex specialis\ be to, šių normų tikslas yra ne nustatytiprivilegijas (Konstitucijos 29 str. 2 d.), o suteikti garantijas, ku-rios sudarytų tinkamas darbo sąlygas, atsižvelgiant į didesniusnešališkumo ir objektyvumo reikalavimus.

Asmens teisė į teisminę gynybą. Šis principas įtvirtintasKonstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje - asmuo, kuriokonstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptisį teismą. Europos žmogaus teisių ir pagrindimų laisvių apsau-gos konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje taip pat nurody-tas šis principas: „Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla bū-tų nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis nepriklausomoir nešališko teismo." Lietuvos Respublikos teismų įstatymo4 straipsnio pirmojoje dalyje teigiama, kad Lietuvos Respub-likoje visi jos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą (atitinkamaikitose šio straipsnio dalyse numatoma, kad užsieniečiai ir asme-nys be pilietybės turi lygią su piliečiais teisę į teisminę gynybą;ji taip pat pripažįstama ir įmonėms, įstaigoms ar organizaci-joms). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. civilinėje by-loje Nr. 3K-7-470, konstatavo, kad „šios įstatyminės nuostatosgarantuoja kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yrapažeistos, teisminės gynybos prieinamumą". Toks išaiškinimasneabejotinai atitinka Konvencijos nuostatas ir teigiamai ple-čiamai aiškina atitinkamą Lietuvos Respublikos Konstitucijosstraipsnį, kadangi nesieja teisės į teisminę gynybą tik su kon-stitucinių teisių pažeidimu. Nemažą reikšmę teisės į teisminęgynybą principui įgyvendinti civiliniame procese turi Civilinioproceso kodekso 29 straipsnyje įtvirtinta teisminio žinybingu-mo prioriteto taisyklė, pagal kurią, sujungus kelis tarpusavyjesusijusius reikalavimus, iš kurių vienas žinybingas teismui, okiti - ne, laikoma, kad visi jie žinybingi teismui; abejojant, arkonkretus ginčas žinybingas teismui, laikomasi teisminio ži-nybingumo prezumpcijos. Teisminio žinybingumo prioritetoproblema visiškai nėra aktuali baudžiamajame procese, kadangiKonstitucijos 31 straipsnio pirmojoje dalyje vienareikšmiškaiyra teigiama, jog kaltu asmuo gali būti pripažįstamas tik įsitei-sėjusiu teismo nuosprendžiu, t. y. tik išnagrinėjus baudžiamą-ją bylą teisme.


Nepalyginti aktualesnė teisės į teisminę gynybą principoįgyvendinimo problema yra administracinės teisės veikimo sri-tyje, kai patys įstatymai neretai numato ribojimus asmeniui kreip-tis į teismą (pvz., Policijos rėmėjų įstatymo 9 str. 2 d.). Ši pro-blema dar turės būti išspręsta iš esmės ir greičiausiai šią užduotįatliks Konstitucinis Teismas. Apskritai tiek bendra teisė į teisminęgynybą, tiek ir teisminės valdžios nepriklausomumas pirmiau-siai skirtas užtikrinti asmens teisių ir įstatymų saugomų interesųveiksmingą gynybą nuo iki tol buvusios visagalės valstybės. Dėlšios priežasties įvairūs konstitucinės teisės į teisminę gynybąribojimai kelia nemažai pagrįstų abejonių.

Teisės į teisminę gynybą principo įgyvendinimas (ypač ci-viliniame procese) neatsiejamai susijęs su teisminės gynybos uni-versalumo idėja, kuri yra visuotinai pripažįstama kontinentinėsteisės valstybėse. Remiantis universalumo idėja, teisė pareikštiieškinį yra bendro pobūdžio. Visiems asmens reikalavimams įgy-vendinti įstatymas numato vienodus ir bendrus vieno ieškinioreikalavimus. Ieškinio dalykas (pats reikalavimas) ar pagrindas(aplinkybės, kuriomis reikalavimas yra grindžiamas), savaimesuprantama, kiekvienoje byloje yra kitoks, tačiau tai yra priva-lomi kiekvieno ieškinio pareiškimo elementai. Teisminės gyny-bos universalumo principo nebuvo romėnų teisėje, nežinomasjis ir anglosaksų teisinėje sistemoje. Senovės Romoje (ir šiaislaikais Anglijoje ar JAV) kiekvieną savarankiškų reikalavimųgrupę atitikdavo specialiai suformuluotos ieškinių rūšys. Jeigukonkrečiam reikalavimui pareikšti nebuvo suformuluoto atitin-kamo ieškinio, tai reikšdavo, kad asmuo konkrečiu atveju netu-ri teisės į teisminę gynybą. Kontinentinės teisės sistemoje galio-jantis teisminės gynybos universalumo principas patogus tuo,kad kiekvienam teisėtam reikalavimui įgyvendinti yra pareiškia-mas vienas bendras procesinis dokumentas - ieškinio pareiški-mas. Kadangi nėra atskirųjų grupių, tai ir teisės į teisminę gy-nybą nepriklauso, yra atitinkamas ieškinys ar jo nėra. Labai abe-jotina, ar yra įmanomas šio principo ribojimas žemesniu nei Kon-stitucijos keitimo lygiu.

Kada teisės į teisminę gynybą principas pasinaudojus pir-mąja teismine instancija gali būti laikomas visiškai įgyvendin-


tu? Šiuo klausimu ne tik Lietuvos, bet ir užsienio valstybių tei-sės moksle nėra bendros nuomonės ir paprastai vadovaujamasidviem teorijomis: viena teigia, kad teisė į teisminę gynybą yravisiškai įgyvendinta pasinaudojus pirmąja teismine instancija,kadangi Konstitucija garantuoja teisę kreiptis į teismą, bet negynybą prieš teismą. Papildomas šios teorijos šalininkų argu-mentas tas, jog pripažinus priešingai, reikėtų įtvirtinti begalinęteismo teisingumo aktų apskundimo galimybę-kiekvienas aukš-tesnės teisminės instancijos priimtas sprendimas ar nuosprendisautomatiškai suponuotų jo skundžiamumo būtinumą, o tai jaubūtų visiškai absurdiška situacija. Kitų autorių nuomone, teisėsį teisminę gynybą principas apima ir teisę apskųsti teismo spren-dimą. Dėl minėtų priežasčių mums atrodo priimtinesnė pirmojiteorija.

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teisinai.Šį principą iš dalies jau aptarėme, todėl paminėsime tik pagrin-dinius jo bruožus. Pažymėtina, kad Konstitucijos 109 straips-nio pirmosios dalies nuostata („Teisingumą Lietuvos Respubli-koje vykdo tik teismai") apibūdina išimtinę, tačiau ne vienintelęteismo vykdomą funkciją. Konstitucijoje nepasakyta, kad teismaivykdo tik teisingumą. Atsižvelgiant į tai, teismų ar teisminėsadministracijos kompetencijai gali būti įstatymu priskiriamosvykdyti ir tam tikros papildomos funkcijos. Pavyzdžiui, apy-gardos teismų pirmininkams Notariato įstatymo 7 straipsnio pir-mojoje dalyje nustatyti įgaliojimai vykdyti notarų veiklos prie-žiūros funkcijas.

Teisingumą remiantis Konstitucija vykdo tik valstybiniai, įsta-tymu įsteigti bendrosios kompetencijos ar specializuoti teismai.

Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir klausymas tikįstatymo. Šis principas įtvirtintas Konstitucijos 109 straipsnioantrojoje ir trečiojoje dalyse ir, minėjome, yra kertinis teisminėsvaldžios veiklos pamatas. Konstitucijoje skiriamos dvi šio prin-cipo dalys: nepriklausomumas ir jį garantuojantis klausymastik įstatymo. Nemažai dėmesio šio principo turiniui atskleistiskyrė ir Konstitucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d., 1994 m.gruodžio 22 d., 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21d.nutarimuose. Daug dėmesio teisėjų ir teismų nepriklausomu-


mui skirta ir įvairaus lygio tarptautiniuose dokumentuose:1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-gos konvencijoje; 1985 m. Jungtinių Tautų Generalinės asam-blėjos patvirtintuose pagrindiniuose teisėjų nepriklausomumoprincipuose; 1994 m. Europos Tarybos Ministrų komiteto pa-tvirtintoje rekomendacijoje „Dėl teisėjų nepriklausomumo,veiksmingumo ir vaidmens", 1999 m. Visuotinėje teisėjų char-tijoje ir kt. Detaliau aptarsime šio principo teorinius ir prakti-nius aspektus.

Paprastai yra skiriamas dvejopas teisėjų nepriklausomumas- išorinis ir vidinis. Išorinis teisėjų ir teismų nepriklausomu-mas - tai draudimas bet kokiu būdu pašaliniams asmenims kištisį teisėjo veiklą vykdant teisingumą ir teisėjo pareigą nagrinėjantbylą vadovautis tik įstatymu. Šių teisėjų nepriklausomumo ga-rantijų lygis ir mastas priklauso nuo įstatymų leidėjo suteikiamųteisinių teisėjų nepriklausomumo garantijų. Būtent šiam nepri-klausomumui Konstitucinis Teismas ir skyrė daugiausiai dėme-sio. Tuo tarpu vidinis nepriklausomumas negali būti užtikrinamasjokiais įstatymais, kadangi tai yra konkretaus teisėjo pažiūrų,įsitikinimų ir moralinių vertybių visuma, garantuojanti nešališ-ką bylos nagrinėjimą ir negalimumą lemti jo vykdomo teisingu-mo turinio. Be jokios abejonės, išorinis nepriklausomumas išdalies lemia ir vidinį nepriklausomumą, kadangi tik tas teisėjas,kuriam įstatymai suteikia pakankamai jo nepriklausomumo irapsaugos nuo išorinio poveikio garantijų, gali būti iš tikrųjų ne-priklausomas ir vadovautis tik įstatymu, nebijoti, kad dėl to pa-tirs kokių nors neigiamų padarinių. Kiekvienoje valstybėjeteismai realiai tampa nepriklausomi tik kai teisminė valdžia ope-ruoja abiem įvardytais nepriklausomumo elementais. Atsižvel-giant į tai, kad vidinis nepriklausomumas — tai pirmiausiai kon-kretaus asmens mąstymo būdas bei tam tikrų moralinių ir etiniųvertybių visuma, jam susiformuoti reikia nepalyginti daugiau lai-ko, nei atitinkamas išorines garantijas įtvirtinti įstatymuose. Ta-čiau tik įsivyravus tokiam teisminės valdžios nepriklausomumuirealiai bus galima kalbėti apie nepriklausomos teisminės valdžiosegzistavimą ir teismų nepriklausomumo filosofiją. Būtent šio ne-priklausomumo suformavimas ir teisėjų nepriklausomumo, pir-


miausiai kaip labai svarbios pareigos, o ne privilegijos, traktavi-mas ir yra pagrindinė daugelio pokomunistinių valstybių teismi-nės valdžios problema. Ne išimtis šiuo požiūriu ir Lietuva.

Kadangi nuo valstybės įstatymų daugiausiai priklauso išorinioteisėjų nepriklausomumo turinys, panagrinėsime jį detaliau.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio6 d. nutarime skiria trejopas teisėjų nepriklausomumo garanti-jas: a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, b) teisėjo as-mens neliečiamumo, c) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžiogarantijos.

(a) Teisėjui, kuris sąžiningai atlieka savo pareigas, remiantisKonstitucijos 115 straipsniu yra garantuojama, kad jis nebus at-leistas iš pareigų kitais negu jame nustatytais pagrindais. Į šiągarantiją ypač buvo atkreiptas dėmesys Konstitucinio Teismo1994 m. gruodžio 22 d. nutarime, atsakant į nagrinėtą iki 1995 m.veikusio Aukščiausiojo Teismo likvidavimo konstitucingumoklausimą. Nutarime konstatuota, kad „nutraukti teisėjų įgalioji-mus buvo galima tik remiantis Konstitucijos 115 straipsnyjenustatytais pagrindais. Todėl ginčijamo įstatymo 2 straipsnio nuo-stata, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimai nutraukiami1994 m. gruodžio 31 d., prieštarauja Konstitucijos 115 str. 2 punk-tui". Įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija yra svarbi tuo,kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliekanepriklausomas, jis neverčiamas taikytis prie galimos politiniųjėgų kaitos.

Kita vertus, Konstitucijos 115 straipsnyje teisėjams atleistiiš pareigų yra nustatyti du specifiniai pagrindai: kai savo poel-giu pažemino teisėjo vardą ir kai įsiteisėja juos apkaltinęs teis-mo nuosprendis. Taigi teisėjams yra keliami labai dideli profe-siniai ir etiniai reikalavimai. Teisėjo elgesys tiek darbe, tiek podarbo neturi kelti jokių abejonių dėl jo nepriklausomumo. Tai,kad teisėjo nepriklausomumas ir jį lemiantis elgesys bei teisėjoetikos normos yra ne privilegija, o pareiga, pabrėžiama ir Teis-mų įstatymo 511 straipsnyje, kuriame sakoma, kad teisėjas dar-bo ir laisvu nuo darbo metu privalo savo elgesiu saugoti beipuoselėti teisėjo vardą ir vengti visko, kas šiam vardui gali pa-kenkti ar leisti suabejoti teisėjo nešališkumu.

Teisminė v a l d ž i a 45

(b) Konstitucijos 114 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta,kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn,suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarpSeimo sesijų-be Respublikos Prezidento sutikimo. Konstitu-cijos 116 straipsnyje numatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pir-mininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką irteisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos su-laužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Sei-mas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Teismųįstatymo 47 straipsnio ketvirtojoje dalyje įtvirtinta, kad teisėjasnegali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teisėjui pa-darius administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodamaAukščiausiojo Teismo pirmininkui (paneigus teisingumo minist-ro teisę iškelti drausmės bylą teisėjui, Lietuvos AukščiausiojoTeismo pirmininkas liko vienintelis tai galintis padaryti parei-gūnas) drausmės bylai iškelti. Tai reiškia, kad šie veiksmai at-liekami įvykdžius kiekvieną administracinį teisės pažeidimą,tačiau Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į pa-daryto nusižengimo pobūdį, yra laisvas spręsti, kelti ar ne kon-krečiam teisėjui drausmės bylą.

Kita vertus, teisėjo neliečiamumo garantija reiškia ir jo as-mens apsaugą nuo mėginimų daryti jam išorinį poveikį. Konsti-tucijos 114 straipsnyje įtvirtinta, o Baudžiamojo kodekso298 straipsnyje sukonkretinta baudžiamoji atsakomybė už mėgi-nimą kokiu nors būdu paveikti teisėją siekiant sukliudyti teisin-gai išnagrinėti bylą teisme. Kaip apsauga nuo išorinio poveikioturėtų būti aiškinamos ir Teismų įstatymo 7 straipsnio bei46 straipsnio penktosios dalies nuostatos, kuriose įtvirtintas drau-dimas rengti mitingus, piketus arčiau nei 75 metrai iki teismopastato ir teisme, jeigu jais siekiama paveikti teisėją arba teismą(konkretus mitingas ar piketas turi būti susijęs su teisme nagri-nėjama byla) bei absoliutus draudimas pašaliniams asmenims(pirmiausiai žiniasklaidos atstovams) filmuoti ar fotografuotiteismo posėdį, taip pat daryti jo vaizdo ir garso įrašus ar naudotikitokias technines priemones teismo posėdžio metu. Šis draudi-mas yra ypač aktualus, kai kalbama apie didelį visuomenės susi-domėjimą turinčias bylas. Nesunku įsivaizduoti, kaip yra sūdė-


tinga bylą nagrinėjančiam teismui išlikti nepriklausomam, žinant,kokia visuomenės nuomonė yra formuojama apie konkrečią byląbei matant į save nukreiptas žurnalistų kameras ar fotoaparatus.Sudėtinga spręsti klausimą objektyviai, kai jau yra suformuotavisuomenės daugumos vienokia ar kitokia nuomonė apie kon-kretų asmenį (prisimintina, pavyzdžiui, įžymioji Vilniaus bri-gados byla, po kurios išnagrinėjimo ir buvo priimti atitinkamiTeismų įstatymo papildymai). Siekiant apsaugoti teisėją ar teis-mą nuo išorės poveikio, Konstitucijos 113 straipsnyje ir Teismųįstatymo 50 ir 51 straipsniuose įtvirtintas teisėjų depolitizavimoprincipas bei draudimas teisėjui dirbti kitą darbą, išskyrus moks-linį ar pedagoginį.

(c) Kaip teisinių ginčų arbitras, teisėjas ne tik privalo būtipasirengęs profesiniu atžvilgiu, turėti didelį autoritetą, bet ir būtimaterialiai nepriklausomas. Todėl daugelio šalių įstatymų pagalbendrus kriterijus teisėjams atskirai nustatomas atlyginimas arbaįvairūs atlyginimo priedai, kurie, palyginti su valdininkų, yra ge-rokai didesni. Tokia tradicija buvo ir tarpukario Lietuvoje. Dides-ni teisėjų atlyginimai buvo nustatyti atskiru įstatymu.

Dar XVIII a. pabaigoje JAV Konstitucijoje įtvirtintas prin-cipas, kad teisėjui, kol jis eina pareigas, negali būti sumažintasatlyginimas. Vėliau šis principas visuotinai paplito ir tapo vienaiš universalių teisėj o nepriklausomumo garantijų. Todėl visokiemėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garanti-jas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsi-nimasis į teisėjų ar teismų nepriklausomumą. Ši KonstitucinioTeismo išvada pakartota ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime, ku-riame Konstitucinis Teismas pabrėžia du teisėjų ir teismų nepri-klausomumo aspektus: pirma, tai jau aptartasis nepriklausomumastiesiogiai vykdant teisingumą ir, antra, teismų, kaip teisminės val-džios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Konstitucinis Teis-mas pabrėžė, kad teisminė valdžia, būdama savarankiška, negalibūti priklausoma nuo kitų valdžių dar ir todėl, kad ji vienintelėformuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Tik būdamasavarankiška, nepriklausoma nuo kitų valdžių, teisminė valdžiagali įgyvendinti savo funkciją- vykdyti teisingumą. Teisminėsvaldžios visavertiškumas ir nepriklausomumas suponuoja jos sa-


vivaldą. Teisminės valdžios savivalda apima ir teismų darbo or-ganizavimą, taip pat teisėjų profesinio korpuso veiklą. Teismųorganizacinis savarankiškumas ir savivalda - svarbios tikrojo teis-minės valdžios nepriklausomumo garantijos. Tik nepriklausomateismų institucinė sistema gali laiduoti teismo organizacinį, o kartuir teisėjo procesinį savarankiškumą. Minėtomis KonstitucinioTeismo idėjomis, kad teismų nepriklausomumo principas turėtųapimti ir organizacinį teismų darbą, mėginama išplėsti nepriklau-somumo veikimo ribas. Todėl pripažinta, kad finansavimas turė-tų būti skiriamas tiesiogiai kiekvienam teismui, bet ne per Teisin-gumo ministeriją, kad teisingumo ministras, kaip vykdomosiosvaldžios atstovas, neturi turėti teisės iškelti drausmės bylos teisė-jui ir pan. Minėtos Konstitucinio Teismo išvados, be jokios abe-jonės, yra teigiamos. Tačiau analizuojant šio teismo padarytąžingsnį siekiant platesnio teismų ir teisėjų nepriklausomumo prin-cipo aiškinimo, reikia atsižvelgti į dvi aplinkybes: pirma, Konsti-tucijos 109 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kad teisėjai ir teis-mai yra nepriklausomi vykdydami teisingumą, o atsižvelgiant įteisingumo vykdymo sąvoką, tai reikštų nepriklausomumą spren-džiant konkrečias bylas. Kitoks nepriklausomumas Konstitucijo-je nėra aptartas, todėl gali būti traktuojamas kaip išvestinis ir turėtųbūti aiškinamas atsargiai; antra, už tinkamą organizacinį teismųdarbą iš dalies atsakinga ir vykdomoji valdžia, kadangi ji skiriaatitinkamų teismų pirmininkus ir užtikrina teismų darbo sąlygas.Ši vykdomosios valdžios kompetencija jokiu būdu negali peržengtiKonstitucijoje įtvirtinto draudimo kištis į teisėjo veikiajam vyk-dant teisingumą. Kadangi teismų pirmininkai yra teisminės admi-nistracijos dalis, jiems tiesiogiai ir pavedamos vykdyti atitinkamosfunkcijos. Tačiau aptariant teismo pirmininko vaidmenį santykiuo-se su kitais teisėjais, būtina pabrėžti, kad jis nėra teisėjų viršinin-kas, nes teisėjas ar teismas, vykdydami teisingumą, privalo būtinepriklausomi.

Kalbant apie teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kaip teismųveiklos principą, būtina pabrėžti, kad kaip ir kiekvienas kitasprincipas jis nėra ir negali būti absoliutus, kadangi kiekvienosidėjos šimtaprocentis įgyvendinimas greičiausiai sukeltų absur-dišką situaciją. Visiškas teismų nepriklausomumo įgyvendini-


mas, pirmiausiai kalbant apie organizacinį teismų darbą, galėtųreikšti šios valdžios uždarumą ir absoliutų izoliavimąsi nuo kitųvalstybės valdžių. Kaip žinoma, uždarumas - tai pirmasis žings-nis link išsigimimo.

Nekaltumo prezumpcija. Šis principas įtvirtintas Konsti-tucijos 31 straipsnyje ir galioja baudžiamosios teisės srityje.Nekaltumo prezumpcija netaikoma civilinėje teisėje, kurioje, at-virkščiai, galioj a kaltumo prezumpcija. Pati sąvoka prezumpci-ja reiškia tam tikrą prielaidą, kuri galioja tol, kol nėra paneigia-ma įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis Konstitucija, nekaltumoprezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltu-mas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisė-jusiu teismo nuosprendžiu.

Nekaltumo prezumpcijos turinį detaliau atskleidžia šios tai-syklės:

a) draudimas teismui, prokurorui, tardytojui ar kvotėjui per-kelti įrodinėjimo pareigą kaltinamajam asmeniui. Atvirkščiai,įvardyti asmenys turi įrodinėti kaltinamojo kaltą;

b) teismo, prokuroro, tardytojo ir kvotėjo pareiga užtik-rinti visapusišką ir objektyvų visų bylos aplinkybių ištyrimą,išaiškinti ne tik asmens kaltę įrodančias, bet ir ją neigiančiasaplinkybes. Teismas baudžiamajame procese vadovaujasi ink-viziciniu, o ne adversiniu principu, todėl jis ne tik gali, bet irprivalo rinkti įrodymus savo iniciatyva, jeigu mano, kad tai yrabūtina bylai teisingai išspręsti. Tokia padėtis gali būti aiškinamanevienodu ginamų interesų pobūdžiu - vienu atveju kalbamaapie konkretaus asmens materialią subjektinę teisę, kurios atsi-radimas, pasikeitimas, pasibaigimas ir gynimas priklauso tik nuoją turinčio asmens valios, kitu atveju - apie visos visuomenėsinteresus ginančios teisės pažeidimą;

c) kaltinamojo ar įtariamojo teisės į gynybą garantavimas.Konstitucijos 31 straipsnio šeštojoje dalyje sakoma, kad asme-niui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuojų sulaikymo arba pirmosios apklausos garantuojama teisė į gy-nybą, taip pat teisė turėti advokatą;

d) prisipažinimas dar neįrodo asmens kaltumo;e) draudimas nuosprendį grįsti prielaidomis ir sąlygomis.


Svarbu tai, kad fizinis asmuo gali būti pripažįstamas kaltutik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teismo nuosprendis, ku-riuo asmuo yra pripažįstamas kaltu, vadinamas kaltinamuoju, okuriuo išteisinamas - išteisinamuoju. Priimtas kaltinamasis nuos-prendis pirmojoje teisminėje instancijoje dar nereiškia, kad as-muo jau yra laikomas kaltu padaręs nusikaltimą. Kadangi toksnuosprendis įsiteisėja tik pasibaigus apeliacinio skundo padavi-mo terminui (dvidešimt dienų nuo teismo nuosprendžio priėmi-mo ir paskelbimo), jeigu nėra pateikiamas apeliacinis skundas, opateikus apeliacinį skundą - atitinkamai apeliacinės instancijosteismui išnagrinėjus apeliacinį skundą. Asmens kaltumo padariuskonkretų nusikaltimą nekonstatuoja nei kvotėjas, nei tardytojas,nei prokuroras, nors jie gali būti tuo ir įsitikinę, - tai išimtinėbylą nagrinėjančio teismo kompetencija.

Proceso viešumas. Šis principas, kaip teisminės valdžiosveiklos pagrindas, įsitvirtino po Didžiosios Prancūzų revoliuci-jos, t. y. pasklidus liberaliojo proceso idėjoms. Jo tikslas - už-tikrinti tautos kontrolę teismams ir vertinamas kaip iki tol galio-jusios „kabinetinės justicijos" priešingybė. Lietuvoje procesoviešumo principas įtvirtintas Konstitucijos 117 straipsnio pir-mojoje dalyje - visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai.Teismo posėdis gali būti uždaras - žmogaus asmeninio ar šei-mos gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagri-nėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinępaslaptį. Šis principas taip pat įtvirtintas ir detalizuotas atitinka-muose procesiniuose įstatymuose (pvz., Civilinio proceso ko-dekso 10 straipsnyje).

Skirtinas dvejopas viešumas - tai proceso viešumas, apiekurį ir kalbama Konstitucijoje, bei bylos medžiagos viešumas -galimybė susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga. Procesoviešumas savo ruožtu yra skirstomas į viešumą proceso daly-viams ir viešumą tautai. Viešas teismo procesas yra tada, kaigarantuojamas abiejų įvardytų rūšių viešumas. Viešumas proce-so dalyviams reiškia, kad asmenys, kurie turi teisinį suintere-suotumą bylos baigtimi, be jokių ribojimų turi teisę (tam tikraisatvejais ir pareigą) dalyvauti bylą nagrinėjant ir ši jų teisė negalibūti ribojama. Tuo tarpu viešumas tautai reiškia, kad kiekvienas


asmuo, sulaukus 16 metų, turi teisę tiesiogiai stebėti kiekvienąteismo posėdį. Tik šis viešumas gali būti ribojamas Konstituci-joje įvardytomis išimtimis. Tokiais atvejais vyksta uždaras teis-mo posėdis, kuriame garantuojamas tik viešumas proceso daly-viams (pvz., CPK 10 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kaduždarame teismo posėdyje gali būti dalyvaujantys byloje asme-nys, o reikiamais atvejais - ir liudytojai, vertėjai ar ekspertai).Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje visiškai nesiskirianuo įprasto, t. y. ji nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių.Uždarame teismo posėdyje paskelbiamas ir teismo sprendimasar nuosprendis ir tai logiška, kadangi perskaičius visą sprendimąar nuosprendį iš karto tampa aiškios bylos aplinkybės. Todėl vie-šumas tautai yra užtikrinamas tik sprendimo ar nuosprendžio re-zoliucinės dalies atžvilgiu, kuri visada yra skelbiama viešai. Teis-mo posėdžio formą kiekvienu konkrečiu atveju pasirenka byląnagrinėjantis teismas priimdamas nutartį. Visi teismo posėdžiaiyra vieši, išskyrus atvejus, kai remdamasis proceso dalyvio pra-šymu ar savo iniciatyva teismas jį paskelbia uždaru.

Bylos medžiagos viešumas reiškia galimybę susipažinti suišnagrinėtos bylos medžiaga ir su kai kurių teismų sprendimų irnuosprendžių turiniu internete. Pavyzdžiui, CPK l02 straipsnyjenumatyta, kad visa išnagrinėtos civilinės bylos medžiaga, išsky-rus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismoposėdyje, yra vieša ir su ja gali susipažinti ir nedalyvavę bylojeasmenys. Teisingumo ministro 1999 m. balandžio 15d. įsakymupatvirtinta „Susipažinimo su apygardų ir apylinkių teismuose iš-nagrinėtų bylų medžiaga tvarka", kurioje numatoma, kad bylų,išnagrinėtų pirmąja instancija, medžiaga išduodama atitinkamoteismo pirmininko, teismo pirmininko pavaduotojo ar skyriauspirmininko nutartimi, pateikus prašymą. Visada susipažįstant subylos medžiaga dalyvauja teismo darbuotojas.

Teismų įstatymo 81 straipsnyje numatyta, kad internete tin-klapyje Teisingumo ministerija skelbia visus apygardos teismųir Apeliacinio teismo sprendimus, nuosprendžius bei nutartis,kurių turinys yra vienaip ar kitaip susijęs su viešojo interesotenkinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visas nutartis skel-bia internete tinklapyje (http://www.lat.litlex.lt).


Proceso valstybinės kalbos principas. Konstitucijos117 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta - teismo procesas Lie-tuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. 14 straipsnyje sa-koma, kad valstybinė kalba - lietuvių kalba. Valstybinės kalbosprincipą būtina skirti nuo nacionalinės kalbos principo, kuriuoremiantis procesas vyksta tos teritorijos daugumos gyventojųkalba. Visoje Lietuvos teritorijoje valstybinė kalba yra tik lietu-vių kalba ir tai nepriklauso nuo to, kokia kalba vyrauja kuriojenors Lietuvos teritorijoje. Kita vertus, būtų neabejotinai pažeistažmogaus teisė į tinkamą procesą, jeigu jis būtų priverstas daly-vauti procese visiškai nesuprasdamas kalbos, kuria vyksta proce-sas. Todėl Konstitucijos 117 straipsnio trečiojoje dalyje sakoma,kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisėdalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Vertė-jo paslaugas apmoka valstybė. Be to, valstybinės kalbos mokėji-mas ar nemokėjimas nesietinas su pilietybės turėjimu ar neturėji-mu- valstybinės kalbos nemokėjimo faktas suteikia asmeniui teisędalyvauti teismo procese per valstybės garantuotą vertėją.

Proceso koncentruotumas. Šis principas įtvirtintas Euro-pos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos6 straipsnio pirmojoje dalyje: „Kiekvienas žmogus turi teisę, kadjo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką." Todėl procesiniaisįstatymais turi būti užtikrinta teismo galimybė užkirsti kelią ty-činiam proceso vilkinimui. Jau per pirmąjį teismo posėdį turibūti galimybė bylą išnagrinėti iš esmės. Proceso koncentruotu-mo svarbiausia dalis yra bylos medžiagos koncentracija, su kuriospagalba turi būti išvengiama „lašinio" pobūdžio informacijosbyloje.

5. LIETUVOS RESPUBLIKOSKONSTITUCINIS TEISMAS

Pagrindiniai Konstitucinio Teismo veiklos, sudarymo ir kom-petencijos, taip pat teisėjų statuso klausimai reglamentuojamiKonstitucijos VIII skirsnyje ir 1993 m. vasario 3 d. Seimo pri-imtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme.


Svarbiausias konstitucinės justicijos demokratinėje valstybėjeuždavinys - užtikrinti Konstitucijos viršenybės principo įgy-vendinimą, t. y. konstitucinę priežiūrą. Nors ši funkcija savaimesuprantama kiekvienai demokratinei valstybei, tačiau ne kiek-vienoje valstybėje yra savarankiški Konstituciniai teismai. Šiuopožiūriu skiriamos dvi valstybių grupės: pirma, valstybės, ku-riose veikia savarankiški Konstituciniai teismai (pvz., Lietuva,Latvija, Lenkija, Vokietija ir kt.), ir, antra, valstybės, kuriosekonstitucinės priežiūros funkcijos perduotos AukščiausiajamTeismui (JAV, Estija ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnyje nusta-tyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kitiSeimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezi-dento ir Vyriausybės aktai - Konstitucijai arba įstatymams.

Šiais atvejais Konstitucinis Teismas priima nutarimus irjeigu jis pripažįsta, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Kon-stitucijai ar įstatymams, šis aktas negali būti taikomas. Remian-tis Konstitucijos 105 straipsnio trečiąja dalimi, KonstitucinisTeismas teikia išvadas:

1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo ar Res-publikos Prezidento rinkimus;

2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam irtoliau eiti pareigas;

3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nepriešta-rauja Konstitucijai;

4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kurių pradėtaapkaltos procedūra, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitu-cijai.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio trečiąją dalį, minėtus ke-turis klausimus galutinai išsprendžia Seimas, remdamasis Kon-stitucinio Teismo išvadomis. Todėl Konstitucinio Teismo išva-da yra ne privalomo, bet rekomendacinio pobūdžio.

Remiantis Konstitucijos 103 straipsniu, Konstitucinį Teis-mą sudaro devyni teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tikvienai kadencijai. Pagal rotacijos principą, Konstitucinis Teis-mas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Po tris kandi-datus į Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandida-


tų, kuriuos teikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkasir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o teisėjais juos skiria Sei-mas. Taigi Konstituciniame Teisme negalioja teisėjų skyrimoiki gyvos galvos ir jų nepakeičiamumo principas. Šio teismonagrinėjamos bylos taip pat yra specifinės ir negali būti apibū-dinamos tik kaip asmens ir valstybės ginčas. Greičiau tai valsty-bės valdžių tarpusavio ginčas. Be to, paprastas pilietis neturiteisės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šią teisę turi gana ribotasratas asmenų. Dėl šių ir kitų priežasčių vargu ar KonstitucinisTeismas gali būti vadinamas „tikruoju" teismu. Todėl jo kom-petencijos ir sudarymo klausimai reglamentuojami kitame nei„Teismai" Konstitucijos skirsnyje, Konstitucinio Teismo įstaty-mo l straipsnyje apie Konstitucinį Teismą kalbama kaip apieteisminę instituciją, o ne teismą.

Konstitucijos 103 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kadKonstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištin-gos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjįuniversitetinį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip l O metų tei-sinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialy-bę stažą. Remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 5 straipsniu,kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus pavardės iki svarstantSeime paskelbiamos spaudoje, o visas Seimui teikiamas teisėjųkandidatūras svarsto Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas už-darame posėdyje ir savo išvadą pateikia Seimui.

Pagal Konstitucijos 103 straipsnio antrąją dalį, Konstituci-nio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Res-publikos Prezidento teikimu. Remiantis Konstitucinio Teismoįstatymo 7 straipsniu, asmuo, paskirtas Konstitucinio Teismo tei-sėju, prieš pradėdamas eiti savo pareigas prisiekia Seimo posė-dyje. Priesaiką priima Seimo Pirmininkas. Konstitucinio Teis-mo pirmininkas yra dvilypė figūra - tai teisėjas kaip ir kiti jokolegos bei teismo administratorius. Konstitucinio Teismo įsta-tymo 13 straipsnyje numatyta, kad šalia teisėjo pareigų Konsti-tucinio Teismo pirmininkas:

1) vadovauja Konstitucinio Teismo darbui;2) vadovauja klausimų, teikiamų svarstyti Konstituciniam

Teismui, rengimui;


3) šaukia Konstitucinio Teismo posėdžius ir jiems pirmi-ninkauja;

4) siūlo Konstituciniam Teismui svarstytinus klausimus;5) paskirsto darbus Konstitucinio Teismo teisėjams;6) teikia Konstituciniam Teismui tvirtinti jo aparato struk-

tūrą ir etatus;7) leidžia įsakymus ir potvarkius;8) vykdo kitus įstatymo numatytus įgaliojimus.Aptariant Konstitucinio Teismo pirmininko statusą būtina

atkreipti dėmesį į tai, kad jis nėra ir negali būti laikomas teisėjųviršininku, galinčiu nurodyti, kaip spręsti bylą, ar daryti įtakąteisėjų nuomonei sprendžiant konkrečią bylą. Visi Konstituci-nio Teismo teisėjai yra lygūs ir savo veikloje privalo vadovautisKonstitucijos viršenybės principu (Konstitucinio Teismo įstaty-mo 17 straipsnis), o pirmininko kompetencija pirmiausiai sieja-ma su pareiga užtikrinti tinkamą organizacinę Konstitucinio Teis-mo veiklą. Visais teisėjų statuso klausimais įtvirtintas teisėjųstatuso lygybės principas (Konstitucinio Teismo įstatymo9 straipsnio pirmoji dalis). Šio įstatymo 14 straipsnyje numaty-ta Konstitucinio Teismo pirmininko pavadavimo galimybė. Kon-stitucinio Teismo pirmininkas pavaduojamas, kai jo nėra arbakai jis negali eiti savo pareigų. Pastaruoju atveju pats pirminin-kas skiria jį pavaduosiantį teisėją. Jeigu toks teisėjas nepaskiria-mas, Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas laikinai einadidžiausią teisininko darbo stažą turintis Konstitucinio Teismoteisėjas. Atkreiptinas dėmesys, kad kalbama apie didžiausią tei-sininko, o ne teisėjo darbo stažą.

Konstitucinio Teismo teisėjų statusas labai artimas teisėjoKonstitucijos IX skirsnio požiūriu statusui, nors tam tikrų skir-tumų esama. Konstitucinio Teismo teisėjų įgaliojimų laikastrumpesnis, jiems netaikoma jokia drausminė atsakomybė (Kon-stitucinio Teismo įstatymo 12 straipsnis), skiriasi jų įgaliojimųpasibaigimo pagrindai ir kt. Tačiau kalbant apie teisėjų nepri-klausomumą ir jų pareigą pirmiausiai vadovautis Konstitucijosviršenybės principu, teisėjo teisės, pareigos ir garantijos visiš-kai nesiskiria nei Konstitucijos VIII, nei IX skirsnių požiūriu.Pagal Konstitucijos 104 straipsnio trečiąją dalį, Konstitucinio


Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos ribojimai,nustatyti teismų teisėjams (Konstitucinio Teismo įstatymo6 straipsnis). Asmens neliečiamumo požiūriu jų statusas prily-ginamas Seimo nario statusui (Konstitucijos 104 straipsnioketvirtoji dalis). Konstitucinio Teismo teisėjas be KonstitucinioTeismo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon ar admi-nistracinėn atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržo-ma jo laisvė. Baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas Konstituci-nio Teismo teisėjas, nagrinėja Lietuvos Aukščiausiasis Teismasir tai yra vienintelis atvejis, kai šis teismas gali bylą nagrinėtipirmąja instancija. Labai svarbi Konstitucinio Teismo teisėjų ne-priklausomumo garantija yra Konstitucijos 108 straipsnyje įtvir-tintas išsamus (baigtinis) Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimųpasibaigimo pagrindų sąrašas. Palyginti su teismų teisėjų įgalio-jimų pasibaigimo pagrindais, Konstitucinio Teismo teisėjo įga-liojimai negali pasibaigti dėl poelgio, žeminančio teisėjo vardą.Taip daroma prielaida, kad šio teismo statusas ir teisėjų atrankossistema garantuoja ir atitinkamą teisėjų profesinę etiką.

Iš Konstitucinio Teismo veiklos principų reikėtų išskirti vie-šumo principą, kuris šiek tiek skiriasi nuo viešumo principo tu-rinio, įtvirtinto Teismų įstatyme. Konstitucinio Teismo įstatymo18 straipsnyje teigiama, kad apie teismo posėdžius paskelbiamaKonstitucinio Teismo patalpose ir pranešama visuomenės in-formavimo priemonėms per Lietuvos telegramų agentūrą(ELTA). Konstitucinio Teismo posėdžiai yra vieši ir juos galistebėti pilnamečiai asmenys bei spaudos ir kitų visuomenės in-formavimo priemonių atstovai. Esantys posėdžių salėje asme-nys gali įrašinėti, stenografuoti ar užrašinėti posėdį. Fotogra-fuoti ir filmuoti, daryti vaizdo įrašus, transliuoti posėdžius perradiją ar televiziją galima tik Konstitucinio Teismo leidimu. Už-darą posėdį Konstitucinis Teismas gali paskirti, jeigu tai būtinavalstybės, profesinei komercinei ar kitai įstatymų saugomai pa-slapčiai arba piliečių saugumui ar visuomenės dorovei garan-tuoti. Tad žiniaskalidos atstovų teisių posėdyje požiūriu viešu-mo principas yra aiškinamas nepalyginti liberaliau nei Teismųįstatyme. Ši aplinkybė taip pat rodo specifinę Konstitucinio Teis-ino padėtį ieškant kompromiso tarp politinių interesų ir nepri-


klausomumo, būdingo teisminei valdžiai. Aptartas liberalumasyra aiškiai ne Konstitucinio Teismo nepriklausomumo naudai irsudaro galimybes per visuomenės informavimo priemones da-ryti tam tikrą spaudimą teismui.

Ne mažiau aktuali kreipimosi į Konstitucinį Teismą pro-blema. Šiuo atveju netaikomas konstitucinis teisės kreiptis įteismą teisminės gynybos principas. Apskritai konstitucinėje jus-ticijoje būtų galima išskirti dvi kreipimosi su konstituciniu skundusistemas - ribotą (į Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik ribotasratas subjektų) ir neribotą (tam tikromis sąlygomis konstitucinįskundą gali pateikti visi asmenys). Iš Konstitucijos 106 straips-nio išplaukia, kad Lietuvoje veikia ribotos galimybės kreiptis įKonstitucinį Teismą sistema. Į Konstitucinį Teismą dėl to, arneprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai įstatymai irkiti Seimo priimti aktai, turi teisę kreiptis Vyriausybė, ne ma-žiau kaip penktadalis visų Seimo narių, taip pat teismai. DėlRespublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija turi teisękreiptis ne mažiau kaip penktadalis Seimo narių ir teismai; dėlVyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais gali kreip-tis ne mažiau kaip penktadalis visų Seimo narių, teismai, taippat Respublikos Prezidentas. Prašyti Konstitucinio Teismo iš-vados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių- ir Respublikos Prezidentas. Vertėtų plačiau aptarti teismo tei-sę kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą visais jo kom-petencijos klausiniais, išskyrus kreipimąsi duoti išvadą. Kylaklausimas, ar teismo kreipimasis yra laisvas, t. y. nesusietas sukonkrečia byla? Konstitucijos 110 straipsnio antrojoje dalyje tei-giama, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymasar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje by-loje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nag-rinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti,ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigiteismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą tik dėl nagrinėjamoskonkrečios bylos. Be to, negalima sutikti su kartais reiškiamanuomone, jog, vadovaujantis Konstitucijos 6 straipsnio pirmąjadalimi, teismas, tiesiogiai taikydamas Konstituciją, galėtų pats


išspręsti kolizijos problemą. Šiuo atveju yra dviejų konstituci-nių normų konkurencija, iš kurių Konstitucijos 110 straipsnyjeįtvirtinta yra specialioji. Kalbant apie teismo teisę kreiptis į Kon-stitucinį Teismą, reikia pripažinti, kad tai yra reali galimybė as-meniui konkrečioje byloje netiesiogiai įgyvendinti kreipimosi ĮKonstitucinį Teismą galimybę, kadangi teismas, įtikintas įstaty-mo konstitucingumo problema, kreipsis su paklausimu į Kon-stitucinį Teismą.

Konstitucinio Teismo įstatymo 21 straipsnyje numatyti tre-jopi Konstitucinio Teismo posėdžiai - organizaciniai, tvarko-mieji ir teisminiai. Organizaciniuose posėdžiuose yra svarsto-mi ir sprendžiami teismo vidaus, medžiagos tyrimo ir kiti klau-simai. Tvarkomieji posėdžiai vyksta atlikus parengiamuosiusveiksmus byloje ir jų metu byla yra skiriama nagrinėti teismoposėdyje. Tvarkomajame posėdyje taip pat sprendžiami prašy-mo priėmimo nagrinėti Konstituciniame Teisme klausimai, visiatsisakymo nagrinėti prašymą ar paklausimą atvejai, bylų pa-rengimo nagrinėti ir kiti pasirengimo teismo posėdžiui klausi-mai. Teisminiuose posėdžiuose byla nagrinėjama iš esmės.

Aptariant Konstitucinio Teismo kompetenciją būtinaatkreipti dėmesį į Konstitucijos 106 straipsnio šeštąją dalį-Kon-stitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą, jei-gu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais. Dar griež-tesnis yra Konstitucinio Teismo įstatymo 30 straipsnis, kuriamepabrėžiama, kad Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik tei-sės klausimus.

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir sprendimus pri-ima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip dviem trečdaliamsvisų jo teisėjų. Sprendimai priimami ne mažesne kaip pusės po-sėdyje dalyvavusių teisėjų balsų dauguma. Balsams pasiskirs-čius po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Kitaip nei teis-mai Konstitucijos IX skirsnio požiūriu, Lietuvos RespublikosKonstitucinis Teismas nagrinėja bylas visa sudėtimi, kuri nėradalijama į mažesnes kolegijas. Svarstytina, ar toks įstatymų lei-dėjo pasirinkimas yra pakankamai pragmatiškas, kadangi taipilgėja bylos nagrinėjimo laikas, atsiranda aktuali KonstitucinioTeismo didelio darbo krūvio problema. Kita vertus, teismo da-


Dalyvavimas visa sudėtimi nagrinėjant kiekvieną bylą suteikia Kon-stitucinio Teismo sprendimui solidumo ir didina pasitikėjimą juo.Bylos nagrinėjimo visa teismo sudėtimi būtinumas grindžiamasir tuo, kad jo sprendimas byloje yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinis Teismas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylospobūdį., gali priimti sprendimą, nutarimą arba išvadą. Nutarimuir išvada byla yra išsprendžiama iš esmės, t. y. visiškai atsako-ma į iškeltą klausimą. Tuo tarpu priimdamas sprendimus Kon-stitucinis Teismas sprendžia tik procedūrinius klausimus, kuriebendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose spren-džiami nutartimis. Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, oprireikus ir kiti sprendimai yra skelbiami „Valstybės žiniose".Jie taip pat gali būti skelbiami specialiame Seimo leidinyje, laik-raščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). PrireikusKonstitucinis Teismas leidžia savo nutarimų ir sprendimų rinki-nius, kitus leidinius. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimai irsprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, jie įsigalioja tą die-ną, kurią pirmiausiai buvo paskelbti viename iš minėtų leidinių.Priėmus nutarimą, dalyvavę byloj e asmenys, kitos institucijos irasmenys nebegali iš naujo kelti teisme klausimo dėl išnagrinėtoteisės akto sutikimo su Konstitucija ar įstatymais arba ginčytiteismo išvados ar jo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Be to,Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalįnekonstitucinia galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokįpat teisės aktą ar jo dalį. Nors Konstitucinio Teismo nutarimasyra galutinis ir neskundžiamas, tačiau įstatymo numatytais at-vejais jis gali būti peržiūrėtas paties Konstitucinio Teismo.Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnyje numatyti du tokieatvejai: paaiškėjus naujų esminių aplinkybių, kurios buvo neži-nomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu, ir pa-sikeitus Konstitucijos normai, kuria remiantis nutarimas buvopriimtas.

Konstitucijos 107 straipsnio pirmojoje dalyje nurodoma,kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Sei-mo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausy-bės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kaioficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad


atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymogalią. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio ketvirtojojedalyje teigiama, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįstiteisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arįstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitin-kamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Gali kilti klau-simas, ar pagrįstas yra toks ribojimas? Manome, į šį klausimąreikėtų atsakyti teigiamai, kadangi visiškai neribota galimybėnaikinti jau įvykdytus sprendimus iš esmės kenktų teisinių san-tykių stabilumui užtikrinti, o ši funkcija yra pakankamai svarbivalstybės ir visuomenės gyvenime.

6. BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMAI

6. l. APYLINKĖS TEISMAIApylinkės teismai - tai pirmoji ir kartu žemiausia bendrosioskompetencijos teismų grandis. Kita vertus, būtent apylinkės teis-mams tenka daugiausia nagrinėtinų Lietuvos teismuose bylų irtai nevisiškai atitinka keturių teisminių grandžių sistemos po-būdį. Minėta, kad keturių teisminių grandžių sistema paprastaibūdinga didelėms, dažnai federacinėms, valstybėms. Šios siste-mos pirmosios grandies teismai nagrinėja nesudėtingas, nevir-šijančias tam tikros ieškinio sumos ir panašias bylas.

Pagal Teismų įstatymo 15 straipsnį, apylinkės teismas yrapirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, iš-skyrus, kai įstatymas numato, kad tam tikrų kategorijų bylosepirmosios instancijos teismas yra apygardos teismas; administ-racinių teisės pažeidimų byloms, kiek tai nėra administraciniųteismų kompetencijos dalis; byloms, susijusioms su sprendimųir nuosprendžių vykdymu; priimti sprendimams (nutarimams)dėl įstatymų numatytų prievartos priemonių taikymo; įstatymonustatytais atvejais nagrinėti skundams dėl kvotėjo, tardytojo arprokuroro veiksmų. Be to, apylinkės teisme gali būti įsteigtas irhipotekos skyrius. Tokiais atvejais apylinkės teismo kompeten-cija dar labiau išplečiama, kadangi hipotekos teisėjas tvarko hi-


potekos registrą, t. y. registruoja turto įkeitimą, turto arešto ak-tus, priima nutartis dėl įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeistoturto, paskirsto išieškotas sumas išieškotojams, vykdo kitas jamįstatymo pavestas funkcijas (Teismų įstatymo 682 straipsnis). Pa-gal teisinį statusą hipotekos teisėjas turi tokias pačias teises irpareigas kaip ir kiti apylinkės teismo teisėjai. Pateiktoji apylin-kės teismų kompetencija vienareikšmiškai rodo, kad šios gran-dies teismai yra pagrindiniai pirmosios teisminės instancijos teis-mai. Visi apylinkės teismai, kaip ir kiti Lietuvos Respublikosteismai, steigiami tik įstatymu. Tik įstatymas gali nustatyti ir šiųteismų veiklos teritoriją, išskyrus vienintelį atvejį - kai teisin-gumo ministras nustato hipotekos skyrių veiklos teritoriją. Da-bar Lietuvoje yra 55 apylinkės teismai.

Teismų įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad apylinkės teis-mus sudaro apylinkės teismo pirmininkas, jo pavaduotojai, kititeisėjai ir teismo raštinė. Prie apylinkės teismų taip pat veikiateismo antstolių kontoros, tačiau jos nėra apylinkės teismo da-lis, kadangi, pagal Teismų įstatymo 75 straipsnį, tai savarankiš-kas juridinis asmuo. Apylinkės teisme turi būti bent du teisėjai.Teismo pirmininko pavaduotojas apylinkės teisme gali būti ski-riamas, jeigu jame yra ne mažiau kaip šeši teisėjai.

Svarbiausia kiekvieno teismo sudedamoji dalis, be jokiosabejonės, yra šio teismo teisėjai, kurie, vykdydami teisingumą,tiesiogiai įgyvendina pagrindinius teismui keliamus uždavinius.Teismo pirmininkas - dvilypė figūra. Viena vertus, šis teisėjas,kaip ir kiti šio teismo teisėjai, vykdo teisingumą nagrinėdamasbylas, kita vertus, tai teisminės administracijos pareigūnas. Kal-bant apie teismo pirmininko vaidmenį kitų teisėjų atžvilgiu tin-ka apibūdinimas primus inter paris (pirmasis tarp lygių). Pirmi-ninkas nėra ir negali būti kito teisėjo viršininkas teisingumovykdymo srityje. Vienintelis teisėjo „viršininkas" yra teisė ir pa-reiga būti nepriklausomam. Tiesiogine šio žodžio prasme pir-mininkas yra tik pagalbinio teismo personalo (teismo posėdžiosekretorių, raštinės vedėjo, ūkvedžio ir pan.) viršininkas. Pirmi-ninkas užtikrina savo kolegų teisėjų tinkamas darbo sąlygas (rū-pinasi, kad atitinkami teismo darbuotojai laiku nupirktų popie-riaus, kitų kanceliarinių prekių ir pan.) ir įgyvendina teisminės


administracijos funkcijas (pvz., paskirsto bylas teisėjams, skirs-to teisėjus pagal specializacijas). Konstitucinio Teismo 1999 m.gruodžio 21 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įsta-tymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691

ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai"Teismų įstatymo 69 straipsnio antrosios dalies nuostata, kadteisingumo ministras yra atsakingas už finansinį ir materialinįtechninį teismų aprūpinimą, pripažinta prieštaraujančia Konsti-tucijos 109 straipsnio antrajai daliai. Dėl to gerokai išplečiamateismo pirmininko kompetencija. Teismo pirmininkas turės rū-pintis, kad jo teismui būtų skirta pakankamai lėšų (ypač svarbusavo poziciją pagrįsti Teisingumo ministerijoje, kuri turės tie-siogiai užtikrinti, kad būtinos konkrečiam teismui lėšos būtų skir-tos iš valstybės biudžeto). Pripažindamas, kad ši straipsnio da-lis prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas motyvavotuo, jog įstatyme pavartota sąvoka „organizuoti teismų finansi-nį aprūpinimą" yra teisiškai neapibrėžta ir gali būti įvairiai aiš-kinama. Ji gali būti suprantama ne tik kaip apibūdinanti teisin-gumo ministro įgaliojimus išsiaiškinti, kiek lėšų reikia teismųveiklai, bei jo pareigą pasirūpinti, kad šios lėšos būtų skirtos išvalstybės biudžeto, ne tik teisingumo ministro pareigą dalyvautiSeime svarstant valstybės biudžeto projekte teismams numaty-tų asignavimų skyrimo klausimus, bet ir kaip teisingumo mi-nistrui nustatyta teisė valstybės biudžete numatytus asignavi-mus pačiam paskirstyti konkretiems teismams. Būtent taip šiąįstatyme pavartotą sąvoką suprantant rodo ir iki nutarimo buvęsteismų finansavimo reguliavimas. Teisinis reguliavimas, pagalkurį finansinius asignavimus konkretiems teismams skiria neSeimas, įstatymu tvirtindamas valstybės biudžetą, o vykdomo-sios valdžios institucijos ar pareigūnai, nesiderina su Konstitu-cijoje nustatytu vykdomosios ir teisminės valdžios padalijimo,šių valdžių savarankiškumo ir tarpusavio nepriklausomumo prin-cipais, sudaro vykdomajai valdžiai galimybę daryti įtaką teismųveiklai.

Teismo pirmininko pavaduotojas atsako už tą teismų orga-nizacinio darbo sritį, kurią jam paveda teismo pirmininkas. Teis-mo pirmininko pavaduotojų institutas, kuris yra būdingas tik


apylinkės teismų organizacinei struktūrai, padeda, kai teismedaug teisėjų ir pagalbinio personalo, veiksmingiau organizuotiadministracinės veiklos kontrolę ir organizacinį teismo darbą.

Pagal Teismų įstatymo 71 straipsnį, kiekviename teisme yraraštinė, už kurios darbą atsakingas raštinės vedėjas. Raštinės su-dedamoji dalis yra teismo archyvas, už kurio darbą atsakingasarchyvo vedėjas (archyvaras), o kur jo nėra - raštinės vedėjas.Teismo raštinė yra labai svarbus teismo padalinys, kadangi čiavedama visų gaunamų dokumentų ir bylų apskaita, per ją gau-nami ir siunčiami įvairūs procesiniai dokumentai ir pan. Rašti-nės darbuotojais taip pat laikomi ir teismo posėdžio sekretoriai,kurie protokoluoja teismo posėdžius. Teismo posėdžio sekreto-riai, pagal Teismų įstatymo 63 straipsnį, yra teismo pareigūnaiir prieš pradėdami eiti pareigas privalo pasirašyti nustatytos for-mos pasižadėjimą. Teismo posėdžius gali protokoluoti tik nu-statyta tvarka įdarbintas teismo posėdžio sekretorius.

Minėta, kad apylinkės teisme gali būti steigiamas hipote-kos skyrius, kuris yra apylinkės teismo sudedamoji dalis. Tei-singumo ministras 1997 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 77 „Dėlhipotekos skyrių įsteigimo bei jų veiklos teritorijos nustatymo"nustatė, kad Lietuvoje veikia dešimt hipotekos skyrių. Pagal tei-singumo ministro 1999 m. vasario 19d. įsakymą, nuo 1999 m.kovo 15d. Lietuvoje pradėjo veikti papildomai dar penki hipo-tekos skyriai. Gali kilti klausimas, kodėl hipotekos skyriaus nė-ra kiekviename apylinkės teisme ir jų skaičius bei veiklos teri-torija nustatoma ne įstatymu? Hipotekos skyriaus darbo krūvistiesiogiai priklauso nuo hipotekos skaičiaus konkrečioje terito-rijoje, t. y. praktiškai nuo civilinės apyvartos aktyvumo. Į šiųveiksnių pasikeitimą operatyviausiai gali reaguoti būtent teisin-gumo ministras, kuris yra tiesiogiai atsakingas, kad, viena ver-tus, šių skyrių klientai būtų tinkamai aptarnaujami, kita vertus,nebūtų bereikalingai švaistomi valstybės pinigai išlaikyti per-teklinius hipotekos skyrius.

Kartu su apylinkės teismo struktūra ir kompetencija tiks-linga aptarti ir teismo antstolių kontoros prie apylinkės teismoveiklą. Teismo antstolių kontorą sudaro vyresnysis teismo ant-stolis, jo pavaduotojas, kiti teismo antstoliai, raštvedybą tvar-


kantys ir kiti darbuotojai. Pagrindinė teismo antstolių funkcijayra teismo sprendimų ir kitų įstatymų numatytų vykdomųjų do-kumentų priverstinis vykdymas. Teismo antstolių kontora prieapylinkės teismo yra ne kas kita kaip teismo antstolio darbo vie-ta. Sąvoka prie apylinkės teismo turi dvejopą reikšmę: pirma, jireiškia, kad teismo antstolių kontoros (ir teismo antstolio) veik-los teritorija sutampa su konkretaus apylinkės teismo veiklosteritorija, ir, antra, jog antstolių kontoroj e dirbančių teismo ant-stolių veiklą kontroliuoja tas apylinkės teismas, prie kurio yrakontora. Teismo antstolių institucinė sistema Lietuvoje keliadaug problemų. Teismo antstolis yra valstybės pareigūnas, gau-nantis tvirtą valstybės nustatytą algą, jis negali be valstybėssutikimo į darbą priimti, jo nuomone, būtinų pagalbinių dar-buotojų ir pan. Galima teigti, kad, nepaisant tam tikrų išlaidųir galimų papildomų pajamų, valstybė ginčo šaliai mėgina ga-rantuoti nemokamas antstolio paslaugas, o jo alga beveik ne-priklauso nuo darbo operatyvumo ir kokybės. Antstolis ne tiknėra labiau suinteresuotas savo darbo kokybe, bet ir pati teis-mo antstolio profesija nėra patraukli. Kadangi paprastai turibūti įvykdomas priimtas teismo sprendimas privačių asmenųatžvilgiu, visiškai nėra aišku, kodėl už priimto sprendimo rea-lizavimą turėtų mokėti visa visuomenė, kaip yra dabar. Realiaiįvykdomų vykdomųjų dokumentų skaičius šiandien Lietuvojeyra ne daugiau nei 30 proc. Tai galima paaiškinti ir tuo, kaddauguma žmonių yra neturtingi, tačiau labai svarbi esamosproblemos priežastis - pačios sistemos neveiksmingumas. Da-bartinė teismo antstolių sistema turi nemažai paralelių su no-tariato sistema, kuri kaip neveiksminga reformuota jau1992 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruo-džio 27 d. patvirtino Teismo antstolių institucinės reformosmetmenis. Reforma turėtų būti vykdoma vadovaujantis loty-niškojo notariato sistemos principais. Antstolis turėtų būti pro-fesines paslaugas teikiantis privatus asmuo, kuriam valstybėdeleguoja dalį savo teismo sprendimų vykdymo srities funk-cijų. Visos sprendimo vykdymo išlaidos teks tai ginčo šaliai,kurios iniciatyva atliekamas priverstinis vykdymas. Turi būtiaiškiai ir nedviprasmiškai pasisakyta dėl antstolio atsakomy-


bes. Planuojama įtvirtinti taisyklę, kad antstolis visiškai atsa-ko už savo (ar savo darbuotojų) kaltais veiksmais padarytą žaląklientui (visiška civilinė atsakomybė), tačiau administracinė irbaudžiamoji jo atsakomybė yra kaip valstybės pareigūno. Šigriežčiausia atsakomybė padidins kliento pasitikėjimą antstoliuir pakeis paties antstolio požiūrį į savo darbą.

6.2. APYLINKĖS TEISMO TEISĖJAIKlausimas, kas gali būti apylinkės teismo teisėju, yra labai ak-tualus dėl kelių priežasčių: pirma, būtent apylinkės teisme yranagrinėjama dauguma bylų pirmąja instancija ir, antra, dėl esamosteisėjų karjeros sistemos aukštesnių instancijų teismų sudėtieskokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kokie specialistai ateina dirbtiį apylinkės teismus. Todėl į apylinkės teismus turi ateiti dirbtiaukštos kvalifikacijos teisininkai. Apskritai, kalbant apie teisėjoprofesiją, pamažu turėtų įsivyrauti požiūris, kad teisėjo pareigosyra aukščiausia galima teisininko profesinės karjeros viršūnė.Teisėjo profesijos specifika, lemianti neišvengiamą susidūrimąsu konfliktais, kylančiais tarp visuomenės narių, ir būtinumą juosspręsti pasitelkus galiojančią teisę, reikalauja ne tik aukštos tei-sinės kvalifikacijos, bet ir nemažos gyvenimo patirties. Taigikas gali tapti apylinkės teismo teisėjais Lietuvoje? Teismų įsta-tymo 22 straipsnio pirmojoje dalyje yra keliamos kelios grupėsreikalavimų:

1) amžiaus cenzas (apylinkės teismo teisėju skiriamas nejaunesnis kaip 25 metų asmuo). Tai pakankamai žema amžiausriba kalbant apie teisėjo profesiją. Teisininko kvalifikacija Lie-tuvoje gali būti įgyta jau 23 metų. Taigi po dvejų metų asmuogali būti skiriamas apylinkės teismo teisėju. Minėjome, kad at-sižvelgiant į teisėjo darbo pobūdį reikia ne tik teisinių žinių, betir nemažos gyvenimo patirties. Todėl pagrįsta abejonė, ar šisamžiaus cenzas galėtų garantuoti tokią patirtį. Vos kelerių metųteisininko praktika taip pat vargu ar gali suformuoti tvirtą teisėstaikymo ir jos analizės praktiką;

2) nepriekaištinga reputacija. Nepriekaištingos reputacijossąvoka pateikiama Teismų įstatymo 223 straipsnyje. Asmuo nė-ra laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu:


a) buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, nesvarbu, ar išnykoteistumas;

b) buvo teistas už neatsargų nusikaltimą ir nėra išnykęs teis-tumas;

c) atleistas iš teisėjų remiantis garbės teismo sprendimu;d) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinė-

mis medžiagomis ar alkoholiu;e) jo elgesys ar veikla nėra suderinama su teisėjų profesi-

nės etikos taisyklių reikalavimais.Aptariant šiuos pagrindus, galima suabejoti „a" punkto pa-

grįstumu -juk išnykus teistumui asmuo yra laikomas neteistu.Siekiant pagrįsti esamą ribojimą, pirmiausiai būtina suvokti są-vokos „nepriekaištinga reputacija" turinį. Ši sąvoka neabejoti-nai turi daugiau moralės ir etikos nei teisės elementų. Todėl norsišnykus teistumui teisiniu požiūriu asmuo laikomas neteistu, ta-čiau pagal moralės ir etikos kriterijus jis negali būti vertinamaskaip esantis nepriekaištingos reputacijos.

Nepriekaištinga asmens reputacija vertinama per visą jo sky-rimo apylinkės teismo teisėju procedūrą. Tai atlieka ir Teisingu-mo ministerija bei Teismų departamentas siūlydami atitinkamąkandidatūrą Respublikos Prezidentui ir Teisėjų taryba duodamapatarimą Respublikos Prezidentui dėl konkretaus asmens skyri-mo teisėju ir pagaliau pats Respublikos Prezidentas skirdamaskonkretų asmenį teisėju;

3) atitinkamos teisininko kvalifikacijos įgijimas. Pagal Teis-mų įstatymą, apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo,turintis teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinįlaipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Reikia pri-pažinti, kad yra nemažai teisininkų kvalifikacinių reikalavimųsrities problemų. Įstatyme nėra vienareikšmiško reikalavimopretendentui turėti universitetinį teisinį išsilavinimą ir neatsi-žvelgiama į tai, ar teisės magistro išsilavinimas galimas neturintteisės bakalauro laipsnio. Tokia teisininko kvalifikacijos kon-cepcija nėra suderinama su „pilno" teisininko (Volljurisf) idėja,pagal kurią, universitetinės teisės studijos turi suteikti visapu-sišką ir visavertį teisinį išsilavinimą:


4) praktinio darbo patirtis. Teismų įstatyme numatyta, kadasmuo, norintis tapti apylinkės teismo teisėju, turi atlikti kandi-dato į apylinkės teismo teisėjus praktiką. Tam tikrais išimtiniaisatvejais numatoma, kad šios praktikos nereikia. Iš principo rei-kėtų teigiamai vertinti patį kandidato į apylinkės teismo teisėjusinstitutą., kadangi sudaroma galimybė asmeniui mokytis teisėjoamato iš būsimų kolegų, bet ne tiesiogiai vykdant teisingumą.Mūsų nuomone, negali būti kenksmingesnio mokslo kaip moky-masis bylininkų sąskaita. Tai ne tik didina netinkamo teisingu-mo vykdymo pavojų, bet ir mažina paties teismo autoritetą byli-ninkų akyse. Visus norinčius būti apylinkės teismo teisėjais ga-lima sąlygiškai skirstyti į tris grupes: pirma - tai asmenys, kurieprivalo atlikti vienų metų kandidato į apylinkės teismo teisėjuspraktiką; antra - asmenys, privalantys atlikti trumpesnę penkiųmėnesių kandidato į apylinkės teismo teisėjus praktiką (ne ma-žiau kaip trejus metus dirbę teismų (teisėjų) konsultantais, pa-dėjėjais, teismo antstoliais, prokuroro padėjėjais ar turintys nemažesnį kaip trejų metų teisinio darbo stažą pagal Lietuvos Res-publikos Vyriausybės patvirtintą pareigybių sąrašą); trečia - as-menys, kuriems nėra taikomi reikalavimai, keliami kandidatamsį apylinkės teismo teisėjus (pagal Teismų įstatymo 22 straipsnioantrąją dalį - tai teisės krypties socialinių mokslų daktarai arhabilituoti daktarai; asmenys, turintys vienų metų teisėjo darbostažą ar trejų metų darbo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisė-jo padėjėjais, teismo pirmininkų ar skyriaus pirmininko patarė-jais, prokurorais, prokuroro pavaduotojais, advokatais, notaraisar Seimo kontrolieriais stažą ar ne mažesnį kaip penkerių metųteisinio darbo stažą pagal Vyriausybės patvirtintą pareigybių są-rašą). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmenys, turintys teisėjodarbo stažą, jeigu nuo darbo teisėju praėjo ne daugiau kaip pen-keri metai, apylinkės teismų teisėjais gali būti skiriami iš karto,t. y. jie turi būti nepriekaištingos reputacijos ir jokie papildomireikalavimai (pvz., laikyti teisėjų egzaminus) šiems asmenimsnėra taikomi.

Kandidatas į apylinkės teismo teisėjus yra teisėjo mokinys,kuris rengiasi būti teisėju. Kandidatai turi teisę, o teisėjo pave-dimu - privalo stebėti teismo posėdžius, taip pat teismo posė-


džio salėje užimti vietą šalia posėdžio pirmininko. Praktikos va-dovo pavedimu jie atlieka kitus neprocesinius veiksmus, kuriepadeda tinkamai pasirengti teisėjo darbui (rengia teismo nutar-čių ir sprendimų projektus ir pan.). Kandidatai praktikos metugauna 60 proc. apylinkės teismo teisėjo algos dydžio stipendiją.Kadangi kandidatui taikomi tokie patys kaip teisėjui kitos veik-los ribojimai, be stipendijos, jis papildomai gali gauti tik užmo-kestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Atsižvelgiant į tai, kadTeismų departamento direktorius su kandidatu į apylinkės teis-mo teisėjus sudaro kandidato į apylinkės teismo teisėjus sutartį,o visą kandidatavimo laiką jam mokama stipendija, jis nėra dar-bo teisinių santykių dalyvis ir jam netaikomos teisinės darbuoto-jo garantijos. Kandidato praktikos vadovas turi teisę Teismų de-partamento direktoriui siūlyti nutraukti sutartį su kandidatu, jeišis nesilaiko darbo drausmės, sutarties sąlygų arba paaiškėja, kadjis dėl savo profesinių ar asmeninių savybių nesugebės įgyti tei-sėjo pareigoms atlikti reikiamos kvalifikacijos, arba jei jo elge-sys nesuderinamas su teisėjo vardui keliamais reikalavimais.

Kandidatų į apylinkės teismo teisėjus skaičius kasmet nu-statomas atsižvelgiant į teisėjų poreikį valstybėje. Teismų įsta-tymo 22' straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad kasmet pri-imamų kandidatų į apylinkės teismo teisėjus skaičių nustato tei-singumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu.Teisingumo ministras 1998 m. spalio 28 d. įsakymu „Dėl kan-didatų į apylinkės teismo teisėjus" patvirtino, kad yra skelbia-mas kandidato į apylinkės teismo teisėjus konkursas, o pagrin-dinis atrankos kriterijus yra pretendentų procesinių teisės šakųžinios. Tad jeigu į apylinkės teismo teisėjus einama per kandi-datavimo institutą, neabejotinai garantuojamas geresnis asmensne tik praktinis, bet ir teorinis pasirengimas, kadangi kandidatoteorinės žinios tikrinamos net du kartus (konkurse ir laikant tei-sėjo egzaminą). Kandidato į apylinkės teismo teisėjus institutaspadeda garantuoti, kad praktinių teisėj o darbo įgūdžių bus įgytadar iki pradedant vykdyti teisingumą, kartu išvengiant moky-mosi iš asmens problemų. Reikėtų siekti, kad vienokia ar kito-kia forma praktiką atliktų visi asmenys, siekiantys dirbti teisėjodarbą. Sunku sutikti su argumentais, kad, pavyzdžiui, advoka-


to, notaro, prokuroro ar kitas teisinio darbo stažas suteikia pa-kankamai žinių ir praktinių įgūdžių, kad asmuo galėtų iš kartoatlikti teisėjo funkcijas. Tiek advokatas, tiek ir prokuroras yrateisingumo vykdymo pagalbininkai, atliekantys šiame procesetam tikrą vieną funkciją, tuo tarpu teisėjas yra centrinė teisingu-mo vykdymo figūra. Todėl verta kalbėti apie trumpesnę kandi-dato į apylinkės teismo teisėjus praktiką, tačiau nereikėtų josatsisakyti visiškai (kaip yra dabar).

Atlikęs kandidato praktiką arba jeigu jos atlikti nereikia,pretendentas į teisėjus laiko teisėjo egzaminus. Pagal Teismųįstatymo 26 straipsnį, Lietuvos teisėjų egzaminų komisija suda-roma trejiems metams iš šešių asmenų. Po tris teisėjų egzaminųkomisijos narius iš teisėjų ar mokslininkų skiria Teisėjų tarybair teisingumo ministras, kuris taip pat skiria ir teisėjų egzaminųkomisijos pirmininką. Lietuvos Respublikos KonstitucinisTeismas, išnagrinėjęs šios normos konstitucingumo klausimą (artokia teisingumo ministro teisė neprieštarauja teisėjų ir teismųnepriklausomumui), 1999 m. gruodžio 21d. nutarime konsta-tavo, kad teisėjų egzaminų komisija tikrina asmenų žinias priešjuos skiriant teisėjais. Jai nepavesta tikrinti asmenų, jau dirbančiųteisėjais, žinių. Taigi Teismų įstatymo 26 straipsnio pirmosiosdalies normos, kuriose įtvirtinti teisingumo ministro įgaliojimaiskirti teisėjų egzaminų komisijos narius, taip pat šios komisijospirmininką nepažeidžia konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklau-somumo principo. Mūsų nuomone, vykdomosios valdžios da-lyvavimas formuojant teisminę valdžią, atvirkščiai, yra teigiamasir sveikintinas, nes užtikrina vaisingą kelių valstybės valdžiųbendradarbiavimą garantuojant teisminės valdžios narių kvali-fikacijos kokybę. Šios komisijos sudarymas paritetiniais pagrin-dais atima iš kiekvienos dalyvaujančios šalies galimybę primestisavo sąlygas. Vykdomosios valdžios dalyvavimas tikrinantpretendentų į teisėjus žinias taip pat padeda pamatyti ir kitasteisminės valdžios formavimo problemas, kurias turėtų spręstibūtent vykdomoji valdžia (pavyzdžiui, per maži teisėjų atlygi-nimai iš karto lemia, kad į teisėjų egzaminų komisiją nepatenkakvalifikuočiausi teisininkai ir mažėja egzaminuojamųjų profe-sinių žinių lygis). Teismų įstatymo 28 straipsnyje nurodoma, kad


teisėjų egzaminus asmenys laiko raštu ir žodžiu, bei išvardyta iškokių teisės disciplinų. Teisėjų egzaminų programą rengia Tei-singumo ministerija, o tvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismopirmininkas ir teisingumo ministras. Pretendento į apylinkėsteismo teisėjus žinios vertinamos dešimties balų sistema ir lai-koma, kad pretendento žinios pakankamos teisėjo darbui, jei-gu įvertinamos ne mažiau kaip septyniais balais. Perlaikomasteisėjo egzaminas gali būti ne anksčiau kaip po metų. Svarbutai, kad teisėjų egzaminus asmenys laiko tik prieš juos skiriantteisėjais. Asmeniui tapus teisėju, jokie egzaminai ar atestaci-jos negali būti organizuojami, o pagrindinis teisėjo karjerosrodiklis yra jo darbas.

Specialiai reikėtų aptarti pačią asmens skyrimo teisėju pro-cedūrą, dėl kurios pasisakė Konstitucinis Teismas jau minėtamenutarime. Konstitucijos 112 straipsnio ketvirtojoje dalyje nusta-tyta, kad apylinkės, apygardos ir specializuotų teismų teisėjus irpirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Preziden-tas, o penktojoje to paties straipsnio dalyje -jog dėl teisėjų pa-skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Res-publikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjųinstitucija. Teismų įstatymo 33 straipsnio antrojoje dalyje ikiminėto Konstitucinio Teismo nutarimo buvo nuostata, kad apy-linkės, apygardos teismų teisėjus skiria Respublikos Preziden-tas teisingumo ministro teikimu ir Teisėjų tarybos patarimu. Kon-stitucinio Teismo buvo paprašyta atsakyti, ar šie teisingumoministro įgaliojimai neriboja konstitucinių Respublikos Prezi-dento teisėjų skyrimo galių. Šiuo atveju buvo galimas dvejopassituacijos aiškinimas. Pirma, galima teigti, kad visa asmens ta-pimo teisėju procedūra yra dalijama į kandidatūrų parinkimo irskyrimo etapus, nurodant, jog Konstitucijos 112 straipsnio ket-virtojoje dalyje kalbama tik apie antrąjį, tačiau ne apie pirmąjįetapą. Antra, galima teigti, kad Konstitucijoje vartojamas žodis„skiria" apima abu etapus. Konstituciniam Teismui priimtines-nis pasirodė antrasis požiūris. Teismas konstatavo, jog „ginčija-mose įstatymo normose nustatyta, kad savo konstitucines teisesRespublikos Prezidentas gali įgyvendinti tik esant teisingumoministro teikimui. Vadinasi, teisingumo ministro teikimas sąly-


goja Respublikos Prezidento galių, nustatytų Konstitucijos84 straipsnio 11 punkte, įgyvendinimą sprendžiant teisėjų pro-fesinės karjeros klausimus. Kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos5 straipsnio antrojoje dalyje nustatytas principas, kad valdžiosgalias riboja Konstitucija. Atsižvelgus į išdėstytus argumentusdarytina išvada, kad ginčijamos įstatymo 33 straipsnio antro-sios ir trečiosios dalių normos, kuriose įtvirtintas teisingumoministro teikimas skirti ir atleisti atitinkamų teismų teisėjus irteismų pirmininkus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio antra-jai daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio antrajai daliaiir 112 straipsnio penktajai daliai." Be to, Konstitucinio Teismonuomone, įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokie subjektaiparenka teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidentui. Ši funk-cija gali būti priskirta ir teisingumo ministrui, tačiau teisingumoministro teisė parinkti teisėjų kandidatūras Respublikos Prezi-dento nesaisto.

Pagal Teismų įstatymo 36 straipsnio pirmąją dalį, apylin-kės teismų teisėjai pirmą kartą skiriami penkeriems metams. Pa-sibaigus šiam laikui, teisingumo ministro teikimu ir Teisėjų ta-rybos patarimu apylinkės teismų teisėjai be egzaminų skiriamiiki 65 metų. Konstitucinis Teismas pripažino, kad vadovaujantistais pačiais motyvais, teisingumo ministro teikimas prieštaraujaKonstitucijai, tačiau apylinkės teismo teisėjo skyrimas pirmą kar-tą penkeriems metams jai neprieštarauja, kadangi Konstitucijo-je numatyta, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų pasibaigus joįgaliojimu laikui (Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktas). Ši ap-linkybė turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Teigiama yra tai, kaddažnai neigiamas asmens savybes, neleidžiančias jam dirbti tei-sėjo darbo, galima pamatyti tik pradėjus tokiam asmeniui teisė-jauti. Todėl pasibaigus penkerių metų laikotarpiui šio asmens ga-lima tiesiog neskirti teisėju iki gyvos galvos. Kita vertus, teisėjoskyrimas penkeriems metams, ypač besibaigiant šiam laikotar-piui, gali sudaryti palankias sąlygas daryti teisėjui įtaką. Todėlminėtas terminas turėtų būti kiek įmanoma trumpesnis.

Pagal Teismų įstatymo 45 straipsnį, teisėju paskirtas asmuoprieš pradėdamas eiti pareigas prisiekia jį paskyrusiems Lietu-vos Respublikos Seimui arba Respublikos Prezidentui. Teisėjas


prisiekdamas vilki mantiją, taip pat pasirašo priesaikos tekstą.Teisėjas prisiekia tik vieną kartą. Tai reiškia, kad vėliau, skiriantteisėją į aukštesniosios grandies teismus, galioja jau duota tei-sėjo priesaika. Asmuo, paskirtas teisėju, bet neprisiekęs, eiti teisė-jo pareigų negali.

Net ir paskirtam bei prisiekusiam apylinkės teismo teisėjuipirmuosius jo darbo teisėju metus yra taikomi tam tikri ribojimai,kurių tikslas - sudaryti palankias sąlygas teisėjui apsiprasti sunaujomis pareigomis, geriau, be žalos teisingumui susipažintisu darbo specifika. Teismų įstatymo 22 straipsnio ketvirtojojedalyje nustatyta, kad pirmuosius darbo metus apylinkės teismoteisėjas negali nagrinėti: skundų dėl notarų ir atliekančių notari-nius veiksmus institucijų ar pareigūnų veiksmų; civilinių bylų,kurių ieškinio suma didesnė kaip 40 tūkst. litų, ir baudžiamųjųbylų dėl sunkių nusikaltimų.

Kalbant apie apylinkės teismo teisėjo darbo specifiką, pa-minėtinas bendras principas -jis nagrinėja visas apylinkės teis-mui priskirtas bylas. Vadinasi, apylinkės teismo teisėjas turi nag-rinėti ir civilines, ir baudžiamąsias bylas, t. y. orientuojamasi įplataus akiračio specialistą. Tačiau mūsų kasdienio gyvenimoįvairovė tokia sparti, kad jau neįmanoma įsigilinti į visas teisi-nio gyvenimo naujoves, būti vienodai geru visų teisės sričių spe-cialistu. Todėl Teismų įstatymo 10 straipsnio pirmojoje dalyjenumatyta, kad apylinkės teismuose galima teisėjų specializaci-ja, kurią nustato teismo pirmininkas. Specializacija sudaro pa-lankesnes galimybes teisėjui ypač sparčiai tobulintis vienoje arkeliose teisės srityse, kartu pagerinti pačią teisingumo vykdymokokybę.

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio penktąją dalį, apylin-kės teismų pirmininkai ir jų pavaduotojai yra skiriami penke-riems metams. Šiuo atveju negalima sakyti, kad šis terminas ri-boja teisėjo nepriklausomumą ar nėra suderinamas su teisėjoskyrimo iki gyvos galvos principu. Minėta, kad teismo pirmi-ninkas atlieka dvigubą funkciją - teisėjo ir administratoriaus.Kaip teisėjas, teismo pirmininkas skiriamas iki gyvos galvos,tačiau jo, kaip administratoriaus, įgaliojimai gali būti ribojami.Siekiant išvengti per didelio noro įtikti skiriančiam pareigūnui,


kad vėl ir vėl būti paskirtam teismo pirmininku, tikslinga ribotigalimų kadencijų skaičių ir numatyti aiškius asmens skyrimoteismo pirmininku kriterijus. Dabar teisminės administracijossistemoje nei teismų pirmininkų, nei jų pavaduotojų, nei skyriųpirmininkų kadencijų skaičius neribotas, o įstatymas nenumatojokių atrankos kriterijų.

6.3. APYGARDOS TEISMAIRemiantis 1994 m. birželio 15 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Aukš-čiausiojo Teismo, Lietuvos Apeliacinio Teismo, apygardų teis-mų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nu-statymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo",Lietuvoje veikia penki apygardos teismai - Vilniaus apygardosteismas, Kauno apygardos teismas, Klaipėdos apygardos teis-mas, Šiaulių apygardos teismas ir Panevėžio apygardos teismas.Apygardos teismai yra Lietuvos teismų sistemos antrosios gran-dies teismai ir atlieka dvejopą paskirtį- tai pirmosios (kai nag-rinėjamos sudėtingesnės ir reikšmingesnės bylos) ir apeliacinėsinstancijų teismai. Teismų įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kadapygardos teismas: yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžia-mosioms byloms, įstatymo priskirtoms jo kompetencijai; ape-liacinė instancija apylinkės teismų sprendimams, nuospren-džiams, nutartims ir nutarimams bei atlieka kitas su teisingumovykdymu susijusias ir įstatymo priskirtas jo kompetencijai funk-cijas (pavyzdžiui, šių teismų pirmininkų atliekama notariniųveiksmų teisėtumo kontrolė). Apygardos teismas analizuoja teis-mų praktiką susipažindamas su savo veiklos teritorijoje esamųapylinkės teismų darbu vietose ir kitais būdais. Pabrėžtina, kadminėta analizė turėtų būti atliekama atsižvelgiant į LietuvosAukščiausiojo Teismo vykdomą vienodos teisminės praktikosužtikrinimo veiklą, nes kitaip kiltų pavojus atsirasti penkių apy-gardos teismų teisingumui.

Pagal Teismų įstatymo 11 straipsnį, apygardos teismą su-daro šio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai (kiekvienameapygardos teisme yra civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriai) irkiti teisėjai. Skirtingai nuo apylinkės teismų struktūros, apygar-dos teismuose yra du skyriai: taip siekiama užtikrinti teisėjų spe-


cializavimąsi konkrečios srities bylose. Nuo teismo pirmininkopriklauso dar detalesnės teisėjų specializacijos galimybė (pavyz-džiui, pagal atskirus civilinės ar baudžiamosios teisės institu-tus). Taip sudaromos nuolatinės kolegijos, kurios nagrinėja tamtikrų kategorijų bylas (pvz., bylas, kylančias iš darbo, šeimosteisinių santykių, ir pan.).

Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime pri-pažino, kad Teismų įstatymo 14 straipsnio antroji dalis, kuriojenumatoma, kad teisėjų skaičių apygardos teismų ir Apeliacinioteismo skyriuose nustato teisingumo ministras, prieštarauja Kon-stitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų nepriklausomumoprincipui. Konstitucinio Teismo nuomone, teismo veiklos vi-daus organizavimo klausimų sprendimo priskyrimas teisingu-mo ministrui vertintinas kaip pažeidžiantis teisminės valdžiossavarankiškumą ir sudarantis prielaidų vykdomosios valdžiospareigūnui įsiterpti į teismų vidaus veiklos organizavimą, o kartu- į teismų veiklą. Tuo tarpu pagal Teismų įstatymą atitinkamoteismo darbą turi organizuoti šio teismo pirmininkas. Atsižvel-giant į tokią Konstitucinio Teismo išvadą, tiek teisėjų skaičiųatitinkamuose skyriuose numato, tiek ir teisėjus skirsto į skyriusapygardos teismo pirmininkas.

Kaip ir apylinkės teismuose, apygardos teisme yra raštinėir jos sudedamoji dalis - archyvas.

Kiekvieno apygardos teismo veiklos teritorija apibrėžiamaminėto 1994 m. birželio 15 d. įstatymo 6 straipsnyje. Į kiekvie-no apygardos teismo veiklos teritoriją patenka tam tikras skai-čius apylinkės teismų. Ši aplinkybė svarbi dviem aspektais: pir-ma, apygardos teismo pirmininkas kontroliuoja savo apygardosteismo veiklos teritorijoje esamų apylinkės teismų ir teisėjų ad-ministracinę veiklą ir, antra, apygardos teismui apeliacine tvar-ka gali būti skundžiami tik jo teritorijoje esamų apylinkės teis-mų teisingumo vykdymo aktai.

Konstitucijos 112 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kadapygardos teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietaskeičia Respublikos Prezidentas. Konstitucinis Teismas minėta-me nutarime nurodė, kad teisingumo ministro teikimas Prezi-dentui skirti vieną ar kitą asmenį apygardos teismo teisėju varžo


konstitucines Respublikos Prezidento galias ir todėl prieštarau-ja Konstitucijai. Teisingumo ministras gali tik siūlyti Respubli-kos Prezidentui vieną ar kitą kandidatūrą, tačiau toks pasiūly-mas negali būti privalomas.

Atsižvelgiant į tai, kad apygardos teismai yra aukštesnio-sios grandies teismai, aptartini galimi trys šių teismų formavi-mo principai: galima vadovautis teisėjų karjeros principu, chao-tišku teisminės valdžios formavimo principu ir mišriu teisminėsvaldžios formavimo principu. Chaotiškas teisminės valdžios for-mavimo principas reiškia, kad aukštesnių grandžių teismų su-dėtis nebūtinai turi būti formuojama iš žemesnės grandies teis-mų teisėjų. Įstatymų leidėjas pretendentams į aukštesnės gran-dies teismų teisėjus paprastai numato specialius kvalifikaciniusreikalavimus (pvz., būtina turėti tam tikrą teisimo darbo stažąpagal nustatytą teisinių pareigybių sąrašą, išlaikyti atitinkamąegzaminą ir pan.). Šio principo trūkumas - aukštesnės grandiesteisėjais gali tapti asmenys, neturintys jokios praktinės teisėjodarbo patirties, be to, ribojamos žemesnių grandžių teisėjų kar-jeros galimybės. Remiantis teisėjų karjeros principu aukštesnėsgrandies teismai formuojami iš žemesnės grandies teisėjų. Vie-na vertus, ši sistema pašalina visus prieš tai minėtos sistemostrūkumus, tačiau, kita vertus, trukdo ypač kvalifikuotiems teisi-ninkams patekti tiesiai į aukštesnės grandies teismą. Pagaliaumišrioji sistema mėgina suderinti pirmųjų dviejų sistemų prana-šumus ir trūkumus nustatydama, kad bendras teisminės valdžiosformavimo principas - teisėjų karjera, tačiau kartu numatomosir tam tikros išimtys (paprastai šios išimtys susijusios su aukš-čiausiųjų valstybės teismų formavimu ir su specifine šių teismųvykdoma vienodos teisminės praktikos formavimo ir teisės aiš-kinimo funkcija). Pastarasis principas ir įgyvendintas Lietuvo-je, tik minėta teisėjų karjeros principo išimtis dar apima ir apy-gardos teismų formavimą.

Teismų įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad apygardosteismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, turintis ne mažesnį kaippenkerių metų apylinkės teismo teisėjo darbo stažą (bendras tei-sėjų karjeros principas). Prokurorai, turintys ne mažesnį kaip10 metų prokuroro ar tardytojo darbo stažą, advokatai, turintys


ne mažesnį kaip l O metų advokato darbo stažą, gali būti skiria-mi apygardos teismo teisėjais, jeigu jie yra nepriekaištingos re-putacijos, teisingumo ministro nustatyta tvarka atliko penkių mė-nesių praktiką teismuose ir išlaikė teisėjų egzaminą. Teisės kryp-ties socialinių mokslų daktarai ir habilituoti daktarai, turintysne mažesnį kaip 10 metų bendrąjį teisinio pedagoginio ir (ar)mokslinio darbo stažą, buvę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tei-sėjai, atleisti iš pareigų savo noru, išrinkti į kitas pareigas arbajų sutikimu perkelti į kitą darbą, iš karto gali būti skiriami kiek-vienos teisminės grandies teismo teisėjais. „Iš karto" reiškia,kad pretendentui nėra taikomi nei praktikos teisme, nei egzami-nų laikymo, nei dalyvavimo konkurse reikalavimai, o jiems pa-skirti apygardos teismo teisėjais pakanka atitikti įstatyme įvar-dytas sąlygas. Tačiau pažymėtina, kad tokį asmenį skirti apy-gardos teismo teisėju yra atitinkamų pareigūnų teisė, tačiau jo-kiu būdu ne pareiga. Todėl net ir esant atitinkamam pareiški-mui, gali būti skelbiamas konkursas eiti teisėjo pareigas.

Teismų įstatymo 23 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta,kad apygardos ar Apeliacinio teismo teisėjo kandidatūrai išrinktiTeisingumo ministerija skelbia viešą konkursą, kuris vyksta tei-singumo ministro nustatyta tvarka pagal ministro 1998 m. lap-kričio 19d. įsakymu Nr. 190 patvirtintus nuostatus. Pagal šiuosnuostatus konkursas turi būti viešas ir skelbiamas, kai yra laisvateisėjo vieta. Nors Teismų įstatyme ir numatyta galimybė kon-kurse dalyvauti asmenims, nesantiems teisėjais, tačiau Nuostataiužtikrina pirmenybę teisėjams kilti karjeros laiptais. Nuostatų16 punkte sakoma, kad tais atvejais, kai į tą pačią vietą apygar-dos teisme pretenduoja keli pretendentai (prokurorai, tardyto-jai, advokatai) ir apylinkės teismo teisėjas, atrenkant pretenden-tus pirmenybė teikiama teisėjams. Kai konkurse dalyvauja kelivienodo pajėgumo pretendentai, lemiamą žodį taria Teisėjų ta-ryba kaip Respublikos Prezidento patariamoji teisėjų savival-dos institucija. Remiantis Nuostatų 15 punktu, kai du ar dau-giau asmenų, pretenduojančių į tą pačią vietą apygardos teisme,egzaminą išlaiko vienodais pažymiais ir turi vienodos trukmėsprokuroro, tardytojo ir advokato darbo stažą bei teigiamą prak-tikos vadovo išvadą apie atliktą praktiką ir nėra dirbę teisėjais,


laikoma, kad konkursą laimėjo visi pretendentai. Šiuo atveju jųvisų kandidatūros pasiūlomos Teisėjų tarybai, kuri atrenka vienąir pataria Respublikos Prezidentui jį skirti apygardos teismo teisėju.

Kaip ir skiriant apylinkės teismo teisėją, apygardos teismoteisėjas į pareigas skiriamas Respublikos Prezidento dekretu Tei-sėjų tarybos patarimu. Tačiau apygardos teismo teisėju skiria-mas buvęs apylinkės teismo teisėjas iš naujo neprisiekia, kadan-gi jis ir toliau vykdys teisėjo pareigas, kurioms taikoma ta patipriesaika. Kitaip nei apylinkės teismo teisėjas, apygardos teis-mo teisėjas iš karto skiriamas iki 65 metų, neatsižvelgiant į tai, •ar skiriamas asmuo prieš tai dirbo teisėjo ar kitą darbą, t. y. jamnetaikomas penkerių metų įgaliojimų terminas. Apygardos teis-mo pirmininkas ir skyriaus pirmininkai skiriami septyneriemsmetams.

6.4. LIETUVOS APELIACINIS TEISMASPagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnį ir Teis-mų įstatymą, Lietuvoje gali būti tik vienas Apeliacinis teismas.Teismų įstatymo 12 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, kadApeliacinio teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėjeVilniuje. Šio teismo kompetenciją iš esmės apibūdina pats jopavadinimas - tai apeliacinės instancijos teismas. Pagal Teismųįstatymo 17 straipsnį, Apeliacinis teismas yra apeliacinė instan-cija byloms, kurias išnagrinėjo apygardos teismai kaip pirmo-sios instancijos teismai. Apeliacinis teismas taip pat nagrinėjakitas bylas (pavyzdžiui, dėl užsienio teismų ir arbitražų spren-dimų pripažinimo ir vykdymo), kurias Lietuvos Respublikos įsta-tymai priskiria jo kompetencijai, ir atlieka kitas šio teismo kom-petencijai įstatymo priskirtas teisingumo vykdymo funkcijas.Apeliacinis teismas yra vienintelis teismas visoje Lietuvos teismųsistemoje, kuris yra tiek bendrosios, tiek specializuotos teismųsistemos dalis. Konstitucijos 111 straipsnio pirmojoje dalyje šisteismas įvardijamas kaip bendrosios kompetencijos teismų sis-temos sudedamoji dalis, o 1999 m. sausio 14d. priimto Lietu-vos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo2 straipsnyje sakoma, kad administracinių teismų sistemai taip .pat yra priskiriamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administra-


cinių bylų skyrius. Todėl Apeliacinio teismo struktūra skiriasinuo apygardos teismų struktūros, kadangi, be civilinių ir bau-džiamųjų bylų skyriaus, dar yra ir trečiasis - administraciniųbylų skyrius. Ši specifinė Apeliacinio teismo struktūra speciali-zuotų administracinių teismų kūrimo įkarštyje buvo savotiškasmėginimas išvengti savarankiškų specializuotų administraciniųteismų kūrimo ir kartu išlaikyti vieningą bendrosios kompeten-cijos teismų sistemą, išskiriant joje administracinių bylų specia-lizaciją.

Kaip ir apygardos teismų atžvilgiu, Konstituciniam Teis-mui pripažinus, kad nustatyti teisėjų skaičių skyriuose ir juospaskirstyti į skyrius turi būti teismo pirmininko, bet ne teisingu-mo ministro kompetencijos dalis, atitinkama nuostata taikomair Lietuvos apeliaciniam teismui.

Kitaip nei formuojant apygardos teismų sudėtį, Apeliaci-nis teismas formuojamas laikantis išimtinai teisėjų karjeros prin-cipo. Pagal Teismų įstatymo 23 straipsnį, konkurse eiti Apelia-cinio teismo teisėjo pareigas gali dalyvauti tik asmenys, turintysne mažesnį kaip penkerių metų apygardos teismo teisėjo darbostažą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kaip ir formuojantapygardos teismą, išskiriama ta pati grupė asmenų, kurie Ape-liacinio teismo teisėjais gali būti skiriami iš karto. SkiriasiApeliacinio teismo teisėjo skyrimo procedūra, kurioje nemažąvaidmenį jau atlieka ir Lietuvos Respublikos Seimas. Pagal Kon-stitucijos 112 straipsnio trečiąją dalį, Apeliacinio teismo teisė-jus, o iš jų - pirmininką skiria Respublikos Prezidentas Seimopritarimu. Konstituciniam Teismui minėtu nutarimu pripažinus,kad teisingumo ministro teikimas teisėjų skyrimo procedūrojeprieštarauja Konstitucijai, galima teigti, jog teisingumo minist-ras gali tik siūlyti Respublikos Prezidentui vieną ar kitą asmenįskirti teisėju. Teisingumo ministerija skelbia konkursą eiti Ape-liacinio teismo teisėjo pareigas, kuris vyksta pagal jau minėtusnuostatus, norint eiti apygardos teismo teisėjo pareigas. Iš kartopaskirtas Apeliacinio teismo teisėju, asmuo yra skiriamas iki65 metų, nesvarbu, jis anksčiau dirbo teisėju ar ne. Visiškai jo-kių klausimų nekyla, kai Apeliacinio teismo teisėju skiriamas„karjeros" teisėjas. Šiuo atveju jo, kaip teisėjo, stažas visiškai


nenutrūksta, jį saisto anksčiau duota priesaika, nesikeičia ir jovykdoma funkcija (teisingumo vykdymas) - taigi nenutrūksta irjo įgaliojimu terminas (iki 65 metų).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Apeliacinio teis-mo pirmininkas skiriamas tokia pačia tvarka kaip ir šio teismoteisėjai - jį skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.Teisingumo ministro vaidmuo skiriant Apeliacinio teismo pir-mininką yra toks pats kaip ir skiriant šio teismo teisėjus - pata-riamasis. Konstitucinis Teismas taip pat nutarė, kad ir Teismųįstatymo 34 straipsnio trečioji dalis, numatanti, jog Apeliacinioteismo skyrių pirmininkus skiria teisingumo ministras (ši įstaty-mo nuostata motyvuota tuo, kad Konstitucija nedetalizuoja šiųteisminės administracijos pareigūnų skyrimo tvarkos), prieštarau-ja Konstitucijai, kadangi Konstitucijos 109 straipsnio antrojojedalyje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principasapima ir teismų organizacinį savarankiškumą. Jokia vykdomo-sios valdžios institucija ar pareigūnas negali kištis į teismo funk-cijų vykdymą ar organizuoti teismų vidaus darbo. Teismų veik-la nėra ir negali būti kuriai nors ministerijai priskirta valdymosritis. Atitinkami teisingumo ministro įgaliojimai sudaro prie-laidas vykdomosios valdžios pareigūnui įsiterpti į teismų parei-gūnų skyrimą ir kartu - į teismų veiklą. Konstitucinio Teismonutarimu, skyrių pirmininkai turėtų būti skiriami tokia pačia tvar-ka kaip ir teismo pirmininkas. Apeliacinio teismo pirmininkasir skyrių pirmininkai yra skiriami aštuoneriems metams.

6.5. LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASTai aukščiausioji Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų sis-temos teisminė grandis, o teismo buveinė yra Lietuvos Respub-likos sostinėje - Vilniuje. Tai vienintelis teismas iš bendrosioskompetencijos teismų sistemos, kurio veiklą, be Teismų įstaty-mo, dar detalizuoja 1995 m. balandžio 18d. įstatymu patvirtin-tas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas. Šis teismas, kitaipnei žemesnieji teismai, atlieka dvigubą paskirtį- nagrinėja ka-sacinius skundus ir vykdo galiojančios teisės aiškinimą, tuo pa-čiu užtikrindamas vienodą teismų praktiką aiškinant teisę viso-je valstybės teritorijoje. Teismų įstatymo 18 straipsnyje teigiama,


kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė ins-tancija įsiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nu-tartims ir nutarimams.

Formuodamas vienodą teismų praktiką taikant įstatymus,Lietuvos Aukščiausiasis Teismas:

a) skelbia kolegijų ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ple-narinės sesijos pasiūlytas ir kasacine tvarka priimtas nutartis. Įšiose nutartyse esamus įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvel-gia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai,taikydami tuos pačius įstatymus;

b) analizuoja teismų praktiką įstatymų taikymo klausimais;c) susipažindamas su apygardos teismų ir Apeliacinio teis-

mo darbu vietose bei kitais būdais konsultuoja teisėjus bendrai-siais įstatymų taikymo klausimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teis-mas gali konsultuoti ir apylinkės teismų teisėjus.

Įstatymų aiškinimo ir teismų praktikos vienodinimo veiklayra bene svarbiausia iš Aukščiausiajam Teismui priskirtų funk-cijų. Atsižvelgiant į pateiktus jos realizavimo būdus, kyla keliklausimai, kuriuos būtina panagrinėti detaliau: pirma, ką reiškia„atsižvelgti į šiose nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiški-nimus"; antra, ar privalo į juos atsižvelgti ne tik teismai, bet irkiti subjektai; trečia, ar apskritai leistina tokia įstatymo aiškini-mo forma kaip teisėjų konsultacija?

„Atsižvelgti" jokiu būdu nereiškia teismo pareigos aiškintiįstatymą taip, kaip tai padarė Aukščiausiasis Teismas savo nu-tartimi. Kitoks šios sąvokos traktavimas neabejotinai reikštų kon-stitucinio principo, kad teismas vykdydamas teisingumą vado-vaujasi tik įstatymu, pažeidimą. Ši sąvoka reiškia, kad teisėjas,spręsdamas konkrečią bylą, turi žinoti, kaip tam tikrą taikytinąnormą aiškina Aukščiausiasis Teismas. Jeigu konkrečioje situa-cijoje, teisėjo nuomone, teisės norma turėtų būti aiškinama ki-taip, jis turėtų tai daryti taip, kaip jam atrodo. Kita vertus, nu-krypimo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos motyvai turėtųbūti pakankamai svarūs, kadangi pats nukrypimo faktas reiškia,kad pateiktas kasacinis skundas bus priimtas ir greičiausiai jįnagrinės išplėstinė septynių teisėjų kolegija. Atkreiptinas dėme-sys į tai, kad įstatymas pabrėžia ne visas Aukščiausiojo Teismo


priimtas nutartis, o tik tas, kurios paskelbtos šio teismo leidžia-mame biuletenyje. Šis prioriteto suteikimas nustatyta tvarka skel-biamoms nutartims yra logiškas, kadangi tuo būdu išvengiamair pačios Aukščiausiojo Teismo praktikos prieštaravimų.

Kitas klausimas susijęs su Aukščiausiojo Teismo nutarčiųveikimo ribų problema. Įstatyme sakoma, kad į nutartyse esan-čius išaiškinimus turi atsižvelgti ne tik teismai, bet ir kiti asme-nys, taikydami tuos pačius įstatymus. Tokia įstatymo nuostatakelia tam tikrų abejonių konstitucingumo požiūriu. Lietuvos Res-publikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas valdžių padaliji-mo principas. Vadovaujantis kontinentinės teisės sistemos, ku-riai priklauso ir Lietuva, tradicijomis, visiems privalomas ben-drojo pobūdžio taisykles (teisės normas) turi teisę nustatyti tikįstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios. Teisminė valdžianekuria ir neturi teisės kurti tokių taisyklių, kadangi jos paskir-tis yra visai kita - aiškinant galiojančią teisę vykdyti teisingu-mą. Tad teisminė valdžia nekuria naujų elgesio taisyklių, o tikaiškina esamas. Jeigu teisminė valdžia nekuria teisės normų, va-dinasi, jos aktai neturi ir negali turėti tik teisės šaltiniams būdin-go bendro privalomojo pobūdžio. Minėtą Teismų įstatymo nuo-statą galima aiškinti kaip įsiterpiančią į kitų dviejų valstybėsvaldžių kompetenciją. Teisminės valdžios priimti teisės aiškini-mo aktai tam tikrą reikšmę užtikrinant vienodą teisės aiškinimąturi tik pačiai teisminei valdžiai ir negali išeiti už jos ribų. Kitasdalykas - faktinis Aukščiausiojo Teismo nutarčių poveikis ir jųreikšmė kasdieniame gyvenime. Savaime suprantama, kad visiasmenys, kurių veikla susijusi su įstatymų taikymu, atsižvelgs įAukščiausiojo Teismo išaiškinimus, tačiau tai yra labiau prag-matiško elgesio, o ne galiojančios teisės padarinys.

Beliko aptarti paskutiniąją teisės aiškinimo formą-teisėjųkonsultaciją. Jeigu nagrinėjančiam konkrečią bylą teisėjui kylateisės aiškinimo klausimas, jis turi teisę su atitinkamu paklausi-mu kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Viena vertus, skir-tingai nuo skelbiamų šio teismo nutarčių, įstatyme neužsimena-ma apie teisėjo pareigą atsižvelgti į konsultacijos turinį, tačiau,kita vertus, praktiškai teisėjai vertinąją kaip privalomą. Turintomenyje šios teisės aiškinimo formos esmę galima suabejoti jos


konstitucingumu. Konstitucijos 109 straipsnio trečiojoje dalyjenustatyta, kad teismai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo.Teismas turi pats, be jokios pašalinės įtakos nuspręsti, kokia kon-kreti teisės norma konkrečioje byloje turi būti taikoma ir kaip jituri būti aiškinama. Teismo konsultavimas ir „mėginimas jampagelbėti" iš šalies vertintinas kaip kišimasis į jo nepriklauso-mumą. Todėl vadovaujantis teismų nepriklausomumo ir klau-symo tik įstatymo principais reikėtų atsisakyti AukščiausiojoTeismo konsultacijų kaip teisės aiškinimo formos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo aktai skel-biami jo leidžiamame biuletenyje „Teismų praktika". RemiantisTeismų įstatymo 18 straipsnio ketvirtąja dalimi, biuletenis fi-nansuojamas iš valstybės biudžeto ir lėšų, gautų jį pardavus.Lietuvos Respublikos teismai ir teisėjai biuletenį gauna nemo-kamai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys skelbiamos irinternete. Tačiau kol nėra atitinkamo įstatyminio reglamentavi-mo, esant prioriteto abejonei, tik biuletenyje paskelbtos nutar-tys laikomos oficialia Lietuvos teismų praktika.

Teismų įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Aukščiau-siajame Teisme yra Civilinių bylų skyrius, Baudžiamųjų bylųskyrius ir Aukščiausiojo Teismo senatas (toliau- Senatas). Ati-tinkamai Aukščiausiąjį Teismą sudaro jo pirmininkas, skyriųpirmininkai ir kiti teisėjai. Senatą sudaro šio teismo pirminin-kas, skyrių pirmininkai, taip pat po septynis Civilinių bylųskyriaus ir Baudžiamųjų bylų skyriaus didesnį Lietuvos Aukš-čiausiojo Teismo teisėjo darbo stažą turinčius teisėjus. Kiti Lie-tuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai gali dalyvauti senato po-sėdžiuose patariamojo balso teise. Senato posėdžiuose taip patgali dalyvauti kitų teismų pirmininkai, jų pavaduotojai, skyriųpirmininkai ir kiti teisėjai. Senato pirmininkas yra LietuvosAukščiausioj o Teismo pirmininkas (Teismų įstatymo 19 straips-nis). Iki atitinkamų Teismų įstatymo 1998 m. balandžio 8 d.pakeitimų Senatas praktiškai buvo papildoma teisminė kon-troliuojanti grandis. Tai prieštaravo ir Konstitucijoje įtvirtintaibendrosios kompetencijos teismų sistemai, ir pačiai teismųsprendimų ar nuosprendžių kontrolės formų koncepcijai. At-sižvelgiant į šias priežastis, po Teismų įstatymo pakeitimų Se-


natui paliktos labiau organizacinės funkcijos. Pagal Teismų įsta-tymo 20 straipsnį, Senatas:

a) analizuoja teismų praktiką nagrinėjant konkrečių kate-gorijų bylas ir aprobuoja teismų praktikos apibendrinimo ap-žvalgų skelbimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje;

b) svarsto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pa-siūlytas šio teismo skyrių pirmininkų kandidatūras;

c) teikia Respublikos Prezidentui Lietuvos AukščiausiojoTeismo teisėjų garbės teismo narių kandidatūras ir tvirtina Lie-tuvos Aukščiausiojo Teismo garbės teismo nuostatus;

d) nagrinėja skundus dėl teisėjų egzaminų komisijos išva-dų ir teisėjų garbės teismų sprendimų. Lietuvos AukščiausiojoTeismo senato nutarimai šiais klausimais yra galutiniai;

e) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavedimusprendžia kitus organizacinius Lietuvos Aukščiausiojo Teismoveiklos klausimus.

Atsižvelgiant į Teismų įstatymo 20 straipsnio antrojoje da-lyje įtvirtintą atitinkamų pareigūnų (Seimo Teisės ir teisėtvar-kos komiteto pirmininko, teisingumo ministro, generalinio pro-kuroro ir Apeliacinio teismo pirmininko) teisę siūlyti Senato pir-mininkui teikti Senatui nagrinėti tam tikrus įstatymų taikymoteismų praktikoj e klausimus, dalyvauti Senato posėdžiuose svars-tant šiuos klausimus ir reikšti savo nuomonę, Senatas turėtų bū-ti traktuojamas kaip visų valstybės valdžių bendradarbiavimovieta, aiškinantis opiausias teisės spragas, kolizijas ir kitas tei-sės taikymo problemas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir skyrių pir-mininkų skyrimo tvarką numato Teismų įstatymo 35 straipsnisbei Konstitucijos 112 straipsnio antroji dalis, kurioje sakoma,kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų pirmininką skiria iratleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Kadangi neiTeismų įstatyme, nei Aukščiausiojo Teismo statute šio teismopirmininko parinkimo ir skyrimo procedūra nedetalizuota, da-rytina išvada, kad Respublikos Prezidentas yra laisvas ir niekie-no nevaržomas parinkdamas teikti, jo nuomone, tinkamiausiąkandidatūrą. Paisoma turėtų būti tik kelių aplinkybių: pirma,Aukščiausiojo Teismo pirmininku skiriamas tik šio teismo tei-


sėjas; antra, reikėtų atsižvelgti ir į įstatymų leidžiamosios val-džios interesus, kadangi būtent Seimas skiria Aukščiausiojo Teis-mo pirmininką; ir trečia - būtinas Teisėjų tarybos patarimas skirtikonkretaus asmens kandidatūrą prieš ją teikiant. Teismų įstaty-mo 35 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad AukščiausiojoTeismo skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria Seimas Res-publikos Prezidento teikimu Aukščiausiojo Teismo pirmininkosiūlymu. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir skyrių pirminin-kai skiriami devyneriems metams.

Dėmesio verta mums atrodo skyrių pirmininkų skyrimo pro-cedūra. Aukščiausiojo Teismo pirmininko dalyvavimas šioje pro-cedūroje savaime suprantamas ir teigiamas dalykas, kadangi jiepraktiškai kasdieniame darbe įgyvendina dalį teismo pirmininkofunkcijų ir visi atsakingi ne tik už tinkamą Aukščiausiojo Teis-mo, bet ir visos teisminės valdžios administracinės veiklos kon-trolę. Todėl tarp teismo pirmininko ir skyriaus pirmininkų turibūti ypatingi pasitikėjimo santykiai - tai turi būti savitarpio pasi-tikėjimu veikianti komanda. Gali kilti klausimas, ar Aukščiausio-jo Teismo pirmininko dalyvavimas skyrių pirmininkų parinkimoprocedūroje nevaržo Respublikos Prezidento ir Seimo šios sritiesgalių? Konstitucija nereglamentuoja skyrių pirmininkų skyrimotvarkos, todėl atsižvelgdami į jau išsakytus argumentus manytu-me, kad ši tvarka nevaržo kitų valstybės valdžių galių formuojantteisminę valdžią ir atitinka Konstitucijos nuostatas.

Tiek Aukščiausiojo Teismo pirmininko, tiek ir skyrių pir-mininkų kompetencija detalizuota Aukščiausiojo Teismo statu-te. Iš esmės pagrindinė jų funkcija - užtikrinti administracinęteismų veiklos kontrolę.

Kokia yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formavimo tvar-ka? Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, kad formuojant Aukščiau-siąjį Teismą daroma bene daugiausiai teisėjų karjeros principoišimčių. Apskritai galima teigti, kad šis principas čia netaiko-mas. Pagal Teismų įstatymo 24 straipsnį, Lietuvos Aukščiau-siojo Teismo teisėju gali būti skiriamas:

a) apygardos ar Apeliacinio teismo teisėjas, turintis ne ma-žesnį kaip penkerių metų apygardos teismo ar Apeliacinio teis-mo teisėjo darbo stažą;


b) buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, atleistasiš pareigų savo noru, išrinktas į kitas pareigas arba jo sutikimuperkeltas į kitą darbą;

c) teisės krypties socialinių mokslų habilituotas daktarasarba daktaras, turintis ne mažesnį kaip 10 metų teisinio darbostažą, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą teisi-nių pareigybių sąrašą;

d) Generalinės prokuratūros prie Lietuvos AukščiausiojoTeismo prokuroras, turintis ne mažesnį kaip 10 metų prokurorodarbo stažą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formavimo tvarka grindžia-ma dvejopa šio teismo padėtimi ir tuo, kad teisės aiškinimas yratiek teismų praktikos, tiek ir teisės mokslo dalykas. Tiesa, teisėsmoksle ši veikla yra mokslo tiriamojo pobūdžio, t. y. vykdomaplačiau - naudojant lyginamąjį, istorinį ir kitus mokslinio tyri-mo metodus. Todėl nekyla abejonių, kad į Aukščiausiąjį Teismąturi būti sudarytos sąlygos patekti geriausiems teisės mokslo at-stovams (apeinant visus būtinus teisėjo karjeros reikalavimus).Tam tikrų klausimų kelia Generalinės prokuratūros prokuroramstaikomos lengvatos. Aišku, prokuroras - tai grynai praktinė tei-sininko specialybė, vargu ar reikalaujanti didesnės kvalifikaci-jos nei ta, kuri būtina eiti teisėjo pareigas. Todėl šių asmenųgretinimas, pavyzdžiui, su Apeliacinio teismo teisėjais neatrodologiškas. Be to, jeigu įstatymų leidėjas tokiu būdu siekia suda-ryti galimybę į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą patekti geriau-siems su teisingumo vykdymu susijusių teisinių profesijų atsto-vams, kodėl įstatyme nepaminėti advokatai, galbūt notarai?

Minėta, kad, pagal Konstitucijos 112 straipsnį, Aukščiausio-jo Teismo teisėjus skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.Vadovaujantis Teismų įstatymo 35 straipsnio pirmąja dalimi,Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras parenka Aukščiau-siojo Teismo pirmininkas. Konstitucinis Teismas nepasisakė dėlšios pirmininko teisės, tačiau atsižvelgiant į tai, kaip jis vertinoteisingumo ministro teikimo instituto konstitucingumą, būtų ga-lima daryti prielaidą, jog ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkuipriklausanti parinkimo teisė varžo Respublikos Prezidento kon-stitucines galias, kadangi be atitinkamo pasiūlymo Prezidentas


negali pasinaudoti šiomis galiomis. Aukščiausiojo Teismo tei-sėju paskirtas karjeros teisėjas neturi duoti naujos priesaikos,kadangi, pagal Teismų įstatymo 45 straipsnį, teisėjas prisiekiatik vieną kartą. Tai, kad teisėją į pareigas yra paskyręs Respub-likos Prezidentas, neturi reikšmės, kadangi nei priesaikos teks-tas, nei teisėjo teisės ir pareigos nekinta tapus AukščiausiojoTeismo teisėju. Jeigu šio teismo teisėju yra skiriamas, pavyz-džiui, teisės mokslų atstovas, jis turėtų prisiekti jį į pareigas pa-skyrusiam Seimui.

Baigiant kalbėti apie Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą vertaaptarti ir teisėjų sudėties, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, klau-simus. Teismų įstatymo 18 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma,kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylą nagrinėja arba trijųteisėjų kolegija, arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arbaLietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija (t. y. visi šioteismo teisėjai). Atvejus, kuriems esant byla nagrinėjama vie-nokia ar kitokia teisėjų sudėtimi, detalizuoja atitinkamai Bau-džiamojo ir Civilinio proceso kodeksai. Juos apibendrinus gali-ma suformuluoti šiuos bendrus principus:

a) visada bylą nagrinėti pradeda trijų teisėjų kolegija. Busar ne byla perduota nagrinėti platesnei teismo sudėčiai, iš prin-cipo sprendžia bylą nagrinėjanti kolegija arba išimtiniais atve-jais teismo pirmininkas ar skyriaus pirmininkas;

b) ar byla bus nagrinėjama platesnėje teisėjų kolegijoje pri-klauso nuo byloje sprendžiamo teisės aiškinimo klausimo sudė-tingumo - kuo sudėtingesnė problema, tuo platesnė kolegija;

c) net ir tais atvejais, kai bylą nagrinėja visos galimos su-dėties kolegijos, laikoma, kad tai yra vieningas kasacinis bylosnagrinėjimas. Vadinasi, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka trijųteisėjų kolegijoje, asmuo neturi teisės vėl kreiptis į Aukščiau-siąjį Teismą su prašymu pakartotinai išnagrinėti skundą, pavyz-džiui, išplėstinėje septynių teisėjų kolegijoje.

Svarbu aptarti kasacinio teikimo institutą. Kasacinio teiki-mo esmė ta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas arskyriaus pirmininkas tais atvejais, kai žemesnės instancijos teis-mo sprendimas ar nuosprendis nebuvo apskųstas kasaciniu skun-du, turi teisę savo iniciatyva pateikti kasacinį teikimą, kuris nag-

•


rinėjamas tokia pačia tvarka kaip ir kasacinis skundas. Daugu-ma atvejų kasacinis teikimas paduodamas remiantis proceso da-lyvių prašymu. Kasacinio teikimo privalumas tas, kad juo sie-kiama realizuoti viešąjį interesą tinkamu galiojančios teisės įgy-vendinimu kasdieniame gyvenime. Kita vertus, trūkumų mūsųnuomone, yra nepalyginti daugiau. Pirma, kelia abejonių, ar ka-sacinio teikimo institutas suderinamas su teismo ir teisėjo ne-priklausomumu? Abejotina, ar kasacinį teikimą teisėjų kolegijavertins taip pat kaip kasacinį skundą. Šias abejones sutvirtina irtai, kad teikimą pateikia konkretaus teismo pirmininkas arba sky-riaus pirmininkas, kurie yra teisminės administracijos dalis. Irnors tiek teoriniu požiūriu, tiek ir pagal įstatymus minėti asme-nys nėra teisėjų viršininkai, tačiau autoriteto įtaka šiuo atvejuakivaizdi. Antra, kalbant apie kasacinį teikimą civilinėse byloseapskritai yra abejotinas tokio instituto reikalingumas, kadangičia ginama konkretaus asmens privati materiali subjektinė teisė,kurios vienas iŠ pagrindinių bruožų yra atitinkamų santykių da-lyvių autonomija ir dispozityvumas. Galimybė valstybei neri-botai kištis į privačią civilinių teisimų santykių dalyvių sritį išprincipo paneigia privatinės teisės esmę ir dar kartą įrodo, kadvalstybė nepasitiki savo piliečių protingo elgesio galimybėmis.Viešasis interesas šioje srityje gali būti tenkinamas suteikiantteismui teisę tam tikrais atvejais peržengti kasacinio skundo ri-bas. Pagaliau, trečia, kasacinio teikimo institutas sudaro palan-kias galimybes kitų valstybės valdžių atstovams kištis į teismųveiklą, kreipiantis į atitinkamus teisminės administracijos pa-reigūnus dėl teikimų konkrečiose bylose.

7. SPECIALIZUOTI ADMINISTRACINIAI TEISMAI

7. l. BENDRIEJI KLAUSIMAIViena iš esminių aplinkybių, kuria XVIII-XIX a. grįstas teismųnepriklausomumo principas, buvo ta, kad žmogui turi būti su-teikta reali galimybė apsiginti nuo visagalio absoliuto - valsty-bės, kai ši nepagrįstai mėgina riboti jo teises. Ilgainiui ši idėjataip įsišaknijo demokratinėse valstybėse, jog šiandien daugeliu


atvejų pripažįstama, kad teisminė valdžia yra galingesnė už ki-tas dvi ir net gali kištis į jų veiklos sritį.

Pasaulinė praktika rodo, kad asmens gynimas nuo valstybėssavivalės paprastai įgyvendinamas dviem būdais: per bendro-sios kompetencijos teismų arba per specializuotų administraci-nių teismų sistemą. Ilgą laiką Lietuvoje veikė pirmoji sistema,t. y. visi ginčai su valstybe spręsti Civilinio proceso kodekseįtvirtinta bylų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, tei-sena. Šiuos ginčus nagrinėjo bendrosios kompetencijos teismai.Padėtis iš esmės pradėjo keistis 1998 m. birželio 25 d. Seimuipriėmus naują Teisinės sistemos reformos metmenų redakciją,kurioje nustatyta, kad bendrųjų teismų sistemos pagrindu Lietu-voje įsteigiami dviejų instancijų administraciniai teismai, kuriųkompetencijai perduodamos bylos dėl valdymo institucijų ir val-dininkų priimtų sprendimų teisėtumo bei kitos bylos, kylančiosiš administracinių teisinių santykių. Sudarius tinkamas ekonomi-nes, finansines ir organizacines prielaidas, siekta sukurti savaran-kišką administracinių teismų sistemą. Šis Metmenyse įtvirtintasspecializuotų administracinių teismų įsteigimo planas teisiniu ly-giu buvo įgyvendintas 1999 m. sausio 14 d. Seimui priėmus Lie-tuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, Lietu-vos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymą irLietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymą,kurie įsigaliojo nuo 1999 m. gegužės l dienos.

Kokiais motyvais vadovaujantis Lietuvoje įsteigti speciali-zuoti administraciniai teismai? Svarbu pažymėti, kad, remiantisLietuvos Respublikos Konstitucija, galimos abi minėtos teismųsistemos. Konstitucijos 111 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtin-ta, kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų bylomsnagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai.Taigi savarankiškų administracinių teismų sistemos steigimasgalimas, tačiau ne privalomas problemos sprendimo būdas. Gal-būt svarbesnis motyvas buvo užtikrinti išsamesnę ir nuolatinęteisėjų specializaciją nagrinėti administracines bylas. Manyta,kad nuolatinis teisėjų specializavimasis šioje srityje neabejoti-nai turės pakelti administracinės justicijos lygį. Rasti svaresniųargumentų, mūsų nuomone, būtų sudėtinga. Ar nebuvo galima


tų pačių tikslų įgyvendinti nesteigiant savarankiškų administra-cinių teismų, o nustatyti specializavimosi būtinumą bendrųjųteismų sistemoj e (pavyzdžiui, apygardos teismuose šalia civili-nių ir baudžiamųjų papildomai įsteigti ir administracinių bylųskyrius). Įstatymų leidėjas, matyt, nebuvo visiškai apsispren-dęs, kuris variantas yra geresnis, ir galutinį sprendimą pasilikoateičiai. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti Administracinių by-lų skyriaus Apeliaciniame teisme įsteigimą. Dabar rengiami to-lesni administracinių teismų sistemos tobulinimo planai viena-reikšmiškai rodo, kad vis dėlto planuojama galutinai įtvirtintisavarankišką specializuotų administracinių teismų sistemą.

7.2. ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ SISTEMALietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstaty-mo l straipsnyje nustatyta, kad administraciniai teismai steigia-mi skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravi-mo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar nevei-kimo (t. y. pareigų nevykdymo) nagrinėti. To paties įstatymo2 straipsnyje įtvirtinta administracinių teismų sistema, vadovau-jantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsniu:

a) Vilniaus apygardos administracinis teismas;b) Kauno apygardos administracinis teismas;c) Klaipėdos apygardos administracinis teismas;d) Panevėžio apygardos administracinis teismas;e) Šiaulių apygardos administracinis teismas;f) Aukštesnysis administracinis teismas (Vilniuje);g) Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius.Kaip matome, apygardos administracinių teismų sistema

yra tapati esamai bendrosios kompetencijos teismų sistemoje,todėl ir jų veiklos teritorijos visiškai sutampa. Likę administra-ciniai teismai, kadangi yra vieninteliai, veikia visos valstybės te-ritorijoje. Pažymėtina, kad apygardos administraciniai teismai yratik pirmosios instancijos teismai. Aukštesnysis administracinis teis-mas veikia kaip pirmoji instancija ir kaip apeliacinė instancijatoms byloms, kurias pirmąja instancija išnagrinėjo apygardos ad-ministraciniai teismai. Lietuvos apeliacinio teismo Administraci-nių bylų skyrius yra tik apeliacinė instancija byloms, kurias pir-

l


mąja instancija išnagrinėjo Aukštesnysis administracinis teismas.Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 8 straipsnioantrąją dalį, Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų sky-rius formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įsta-tymus. Taigi šis skyrius administracinių teismų sistemoj e atliekatą pačią funkciją kaip ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bendro-sios kompetencijos teismų sistemoje. Įvardyta administracinių teis-mų sistema ir atskirų jos grandžių kompetencija gali kelti keletąklausimų: pirma, kodėl pirmosios instancijos teismai yra tik apy-gardos teismai, kurie nutolę nuo bylininkų teritoriniu požiūriu, irantra, kodėl įstatyme numatyta, kad teismo sprendimas gali būtiskundžiamas tik apeliacine tvarka, ir nesudaroma kasacinio ap-skundimo galimybė. Įstatymų leidėjas apygardos administraciniusteismus paversdamas tik pirmosios instancijos teismais ir atsisa-kydamas apylinkės teismų paslaugų, matyt, tikėjosi dvejopo re-zultato: pirma, manyta, kad tokiu būdu jau pirmojoje teisminėjeinstancijoje bus užtikrinta pakankamai aukšta bylą nagrinėjančioteismo kompetencija (atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal Ad-ministracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnį, daugiausia bylųpirmąja instancija nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o sudėtingomsbyloms nagrinėti gali būti sudaroma ir penkių teisėjų kolegija) ir,antra, nedidelis skaičius pirmosios instancijos specializuotų teis-mų turėjo padėti lengviau užtikrinti vienodos teisminės praktikosformavimą. Kasacinės instancijos atsisakyta ko gero ir todėl, kadjau pirmojoje instancijoje byla nagrinėjama kaip antrosios gran-dies teisme. Todėl manyta, kad užtenka pakankamai kvalifikuotųdviejų teisminių instancijų.

Pagal Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 3 straips-nį, administracinį teismą sudaro teismo pirmininkas ir kiti teisė-jai. Administraciniame teisme, kuriame yra ne mažiau kaip šešiteisėjai, gali būti skiriami teismo pirmininko pavaduotojai (ka-dangi kalbama apie specializuotus teismus, kurie nagrinėja tikadministracines bylas, visiškai logiška, kad šiuose teismuose nėraskyrių ir atitinkamai skyrių pirmininkų). Lietuvos apeliacinioteismo Administracinių bylų skyrių sudaro skyriaus pirminin-kas ir teisėjai. Administracinių bylų skyriaus statusas tolygus topaties teismo Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių statusui.


Steigiant administracinius teismus atsisakyta jų veiklos, tei-sėjų statuso ir kitų klausimų detalaus reglamentavimo, kadangijau buvo bazinis Teismų įstatymas, o atitinkamos bylos nagri-nėtos Civilinio proceso kodekso tvarka. Todėl įstatymų leidėjaspasirinko „išimčių ir prilyginimų" kelią. Štai Administraciniųteismų įsteigimo įstatymo 4 straipsnio šeštojoje dalyje sakoma,kad teisinė administracinių teismų teisėjų padėtis tolygi teisineibendrosios kompetencijos teismų teisėjų padėčiai, t. y. jiems tai-komos Teismų įstatymo nuostatos, išskyrus šiame įstatyme nu-matytas išimtis. Administracinių teismų teisėjams taip pat tai-koma darbo užmokesčio sistema, socialinio aprūpinimo ir kitosgarantijos, nustatytos bendrosios kompetencijos teismų teisėjams.To paties įstatymo 5 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kadadministracinių teismų darbo organizavimo ir kiti jų veiklos klau-simai sprendžiami vadovaujantis Teismų įstatymo nuostatomis,jeigu šis įstatymas ir Administracinių bylų teisenos įstatymasnenustato kitaip.

Steigiant specializuotus teismus, dažnai iškyla bendrosioskompetencijos ir specializuotų teismų kompetencijos atriboji-mo problema. Pirmiausiai svarbu apibūdinti administracinių teis-mų kompetenciją. Bendriausiais bruožais ši kompetencija api-būdinama Administracinių teismų įsteigimo įstatymo l straips-nyje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnį,administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo arvidinio administravimo srityje. Viešojo ir vidinio administravi-mo sąvokos pateikiamos šio įstatymo 2 straipsnyje ir Viešojoadministravimo įstatyme. Administracinių bylų teisenos įstaty-mo 4 straipsnyje išvardytos konkrečios bylų kategorijos, nagri-nėtinos administraciniuose teismuose, o 5 straipsnyje apibrėžia-mos bylos, kurios nėra spręstinos administraciniuose teismuose- tai bylos, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompe-tencijai, taip pat bylos, priskirtos bendrosios kompetencijos ar-ba k i t iems specializuotiems teismams. Priėmus Administraci-nių bylų teisenos įstatymą neišspręstas klausimas, kaip elgtistais atvejais, kai tarp pačių teismų kyla ginčas dėl kompetenci-jos nagrinėti konkrečią bylą (tai gali būti ginčas tiek pačios ad-ministracinių teismų sistemos viduje, tiek tarp administracinių


ir bendrosios kompetencijos teismų). Šiuo atveju buvo galimarasti išeitį. CPK 144 straipsnyje įtvirtintas ginčų dėl teisminiopriklausymo neleistinumas, vadinasi, perdavus bylą iš vieno teis-mo į kitą - pastarasis privalo ją nagrinėti. Kadangi administraci-niai teismai nagrinėdami bylas vadovaujasi CPK, jeigu vienasar kitas klausimas nesureguliuotas specialiame įstatyme, buvogalima vadovautis minėta CPK norma. Tačiau tokia praktika ne-būtų išsprendusi esminės problemos - tai nenubrėžtų pagrįstosskiriamosios linijos tarp specializuotų ir bendrosios kompeten-cijos teismų. Be to, aukštesnės instancijos teismas galėtų nu-spręsti, kad pirmojoje instancijoje bylą išnagrinėjo nekompe-tentingas teismas - tokiu būdu asmuo sugaištų nemažai laiko.Atsižvelgdamas į išvardytas priežastis įstatymų leidėjas atitin-kamai pakeitė Administracinių bylų teisenos įstatymo 8 straips-nio trečiąją dalį, numatydamas, kad bendrosios kompetencijosteismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo spren-džia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiau-siojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos ape-liacinio teismo Administracinių bylų skyriaus pirmininkas irAukštesniojo administracinio teismo pirmininkas arba jų skirtiteisėjai. Šios teisėjų kolegijos nutartis dėl bylos teisminio pri-klausymo yra galutinė ir neskundžiamą.

Apibūdinant administracinių bylų procesą, reikėtų aptartiketuris pagrindinius jo bruožus.

Administracinio ir civilinio proceso santykis. Administ-racinių bylų teisenos įstatymo l straipsnio antrojoje dalyje tei-giama, kad nagrinėdamas bylas administracinis teismas vado-vaujasi šio įstatymo normomis, o tais atvejais, kurių šis įstaty-mas nereglamentuoja, - Civilinio proceso kodeksu. Tad CPKturėtų būti vertinamas kaip papildomas aktas, kuriuo administ-racinis teismas vadovaujasi nagrinėdamas konkrečią bylą. Mū-sų nuomone, toks šių dviejų savarankiškų procesų santykis yravisiškai pagrįstas, kadangi abiem atvejais nagrinėjamas ginčas,tik civiliniame procese jis yra privatus, o administraciniame -kyla iš viešosios teisės reguliuojamų santykių. Būtent tai, kadadministraciniai teismai nagrinėja viešojo pobūdžio ginčus, irlemia tam tikrus jų nagrinėjimo ypatumus.


Teismo vaidmuo administraciniame procese. Akivaiz-du, kad administracinio ginčo dalyvių jėgos nelygios - valstybėvisada turi persvarą. Todėl apie tikrojo rungimosi principo įgy-vendinimą administraciniame procese neverta ir kalbėti. Juk patiteismų sistemos nepriklausomumo idėja atsirado pirmiausiai tam,kad būtų sudarytos realios sąlygos apginti privatų asmenį nuo vi-sagalės valstybės. Todėl administraciniame procese yra ypač svar-bu nustatyti objektyvią tiesą byloj e, nesvarbu, ar ginčo šalis pa-teikė visus būtinus įrodymus. Teismas čia turėtų būti ypač akty-vus ir vadovautis inkviziciniu principu. Atsižvelgiant į minėtasaplinkybes, Administracinės teisenos įstatymo 48 straipsnyje įtvir-tinta, kad nagrinėdami administracines bylas teisėjai privalo ak-tyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus, nustatant visas bylaisvarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas visas ištirti.

Ikiteisminės administracinio proceso stadijos. Kitaip neiciviliniame procese, administraciniame procese suinteresuotasasmuo tam tikrais atvejais (pvz., mokestinių ginčų) privalo, oyra atvejų, kai gali pasinaudoti ikiteisminėmis ginčo nagrinėji-mo stadijomis prieš kreipdamasis į teismą. Ikiteisminių stadijųegzistavimas grindžiamas būtinumu stengtis sumažinti teismųdarbo krūvį. Ikiteismines stadijas reglamentuoja specialus Ad-ministracinių ginčų komisijų įstatymas. Bendras pasinaudojimoikiteismine stadija principas yra įtvirtintas Administracinių by-lų teisenos įstatymo 9 straipsnio antrojoje dalyje, kur sakoma,kad prieš kreipiantis į teismą paduoti skundą (prašymą) admi-nistracinių ginčų komisijai neprivalu, išskyrus įstatymų nusta-tytus atvejus. Tad naudojimasis ikiteismine stadija daugeliu at-vejų priklauso nuo šalies valios. Šis principas, mūsų nuomone,neatrodo vykęs, kadangi asmeniui svarstant, kreiptis iš karto įteismą ar galbūt pasinaudoti ikiteismine stadija, kurią iš esmėsformuoja vykdomoji valdžia, tiek laiko, tiek ir pasitikėjimo po-žiūriu daugeliu atvejų daug patrauklesnė atrodo pirmoji galimy-bė. Siekiant įgyvendinti tikslus, keliamus ikiteisminėms stadi-joms, reikėtų nustatyti, kad jos yra privalomos kiekviename ad-ministraciniame procese.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straips-kitaip, iki teismo ad-


ministracinius ginčus nagrinėja savivaldybių visuomeninės ad-ministracinių ginčų komisijos, apskričių administracinių ginčųkomisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija. Šių ko-misijų statusas ir sudarymo tvarka apibrėžta Administracinių gin-čų komisijų įstatyme. Atkreiptinas dėmesys, kad, remiantis šioįstatymo 20 straipsniu, visų administracinių ginčų komisijųsprendimus skųsti administraciniams teismams turi teisę tik as-menys ir kiti subjektai, kurių viešojo administravimo srities tei-sės buvo pažeistos. Vadinasi, tais atvejais, kai komisijos spren-dimas yra naudingas asmeniui, manančiam, kad jo teisės buvopažeistos, atsakovas neturi teisės šio sprendimo skųsti ir privalojį vykdyti.

Administracinių teismų galimybė vertinti ginčijamą ad-ministracinį aktą tikslingumo požiūriu. Administracinių teis-mų teisenos įstatymo 3 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta, kadteismas nevertina ginčijamo administracinio akto ir veiksmų (arneveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tiknustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitasteisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetenci-jos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams ir užda-viniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamusįgaliojimus. Taigi administraciniams teismams patikėta tik ad-ministracinių aktų teisėtumo kontrolė, o tai riboja teismų gali-mybę vykdyti teisingumą ir veiksmingai ginti asmens teises nuovalstybės savivalės. Siekiant išspręsti šią problemą, būtina su-teikti teismui galimybę, kaip buvo dar senovės Romoje, verti-nant konkretų administracinį aktą taip pat vadovautis teisingu-mo ir protingumo kriterijais.

8. TEISMINĖS VALDŽIOS ADMINISTRAVIMAS

Kalbant apie teisminės valdžios administravimo sąvoką ir siste-mą, kuri iš esmės Lietuvoje yra naujas reiškinys, pirmiausiaireikėtų skirti dvi datas - pirma, tai 1998 m. balandžio 8 d., kaiSeimas priėmė atitinkamus Teismų įstatymo pakeitimus, kuriaispirmą kartą įtvirtinta teismų administravimo sąvoka ir mecha-


nizmas, ir antra- 1999 m. gruodžio 22 d., kai Lietuvos Respub-likos Konstitucinis Teismas priėmė minėtą nutarimą, kuriamenemažai vietos skirta ir teismą administravimui.

Aptarsime administravimo sąvoką ir sistemą, galiojusią ikiKonstitucinio Teismo nutarimo. Priėmus 1998 m. balandžio 8 d.Teismų įstatymo pataisas, pirmą kartą apibrėžta teisminės ad-ministracijos ir teismų administravimo sąvoka, taip pat teismųadministravimo sistema. Svarbiausia aptariant šią sistemą- kąteisminės valdžios veikloje galima ir reikia administruoti? Pri-minsime, kad visa teisėjo ir teismo veikla skirstoma į dvi dalis -tai teisingumo vykdymas ir veikla, sąlygiškai vadinama admi-nistracine teisėjo ar teismo veikla. Ši veikla būtina, kadangi vals-tybė privalo užtikrinti teisingumo vykdymą laikantis tam tikrųteismo darbo organizavimo taisyklių (pvz., bylos teisėjams skirs-tomos vadovaujantis griežtai formaliais kriterijais; teismo po-sėdžiai turi vykti laiku; bylos teisme turi būti nagrinėjamos išeilės; teisėjas privalo posėdžio metu laikytis teisėjo etikos tai-syklių, dėvėti mantiją ir pan.). Šių taisyklių laikymąsi užtikrinateismų administravimo subjektai, nesikišdami į tą teismų veik-los sritį, kurioje teisėjas ir teismas yra nepriklausomi (t. y. į tei-singumo vykdymą). Siekiant užtikrinti minėtų sąlygų laikymąsi,Teismų įstatyme išplėsta Teisėjų tarybos kompetencija numa-tant, kad ji pagal suinteresuoto teisėjo kreipimąsi sprendžia, arpareigūnas, tikrindamas teisėjo ar teismo veiklą, savo veiksmaisnepažeidė šio teisėjo ar teismo nepriklausomumo. Ši norma ver-tintina kaip tvirta teisėjo ir teismo nepriklausomumo garantija,kadangi apie iškeltą klausimą sprendžia pačios teisminės val-džios atstovai.

Aptariant teisminės valdžios administravimo sistemą, rei-kėtų atsakyti į du klausimus: pirma, kam tenka politinė atsako-mybė už tinkamą teismų administracinę veiklą, ir, antra, kas re-aliai turi įgyvendinti administracinės teismų veiklos kontrolę?Priimdamas 1998 m. Teismų įstatymo pataisas įstatymų leidė-jas pasirinko kai kurių Vakarų Europos valstybių (pvz., Vokieti-jos, Švedijos ir kt.) modelį, nustatydamas, kad politinė atsako-mybė už tinkamą teismų administracinę veiklą priklauso teisin-gumo ministrui, o realiai teismų administravimo veiklą vykdo


atitinkamų teismų pirmininkai patys ar per savo įgaliotus teisė-jus. Teismų departamentas šioje sistemoje turėjo tapti bendrakoordinuojančia institucija.

Teisingumo ministras, remiantis Teismų įstatymo 40 straips-niu, turėjo teisę tvirtinti bylų paskirstymo teisėjams, išskyrus Lie-tuvos Aukščiausiajame Teisme, taisykles, o pagal 69' straipsniotrečiąją dalį- teismų administravimo tvarką. Nuo idėjos, kad tie-sioginę teismų administracinės veiklos kontrolę vykdys tik atitin-kamų teismų pirmininkai kaip teisminės administracijos atstovai,nukrypta Teismų įstatymo 691 straipsnio trečiojoje dalyje, kurio-


je sakoma, kad Teismų departamentas prie Teisingumo ministeri-jos taip pat kontroliuoja administracinę teismų, išskyrus LietuvosAukščiausiojo Teismo, veiklą. Teismų įstatymo 73 straipsnioantrojoje dalyje buvo numatyta, kad teisingumo ministras admi-nistracinę teismų veiklą gali tikrinti ne tik per atitinkamų teismųpirmininkus, bet ir per Teismų departamentą bei kitus įgaliotusasmenis. To paties straipsnio trečiojoje dalyje buvo numatyta, kadteismų (teisėjų) administracinės veiklos kontrolė apima:

a) priemones, užtikrinančias kuo greitesnį, atitinkantį tei-sėjų etikos taisykles, bylų nagrinėjimą;

b) priemones, užtikrinančias veiksmingą teismų sprendi-mų vykdymą;

c) kitas priemones, padedančias užtikrinti veiksmingą ir ge-ros kokybės teismų (teisėjų) administracinę veiklą.

Kalbant apie teismų administravimo ribas, būtina atkreiptidėmesį į to paties straipsnio šeštąją dalį, kurioje sakoma, kad tik-rinant teismus draudžiama daryti poveikį teisėjų darbui, kai šievykdo teisingumą, arba kitaip pažeisti teisėjų ir teismų nepriklauso-mumą bei Teisėjų tarybos kompetenciją. Taigi Teismų įstatymaskategoriškai draudė „tikrintojams" kištis į teisingumo vykdymosritį. Svarbu pažymėti, kad bendrajai teismų administravimosistemai nepriklausė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o tai yravisiškai nelogiška ir prieštarauja pačiai šio teismo paskirčiai. Va-dovaudamasis Teismų įstatymu, teisingumo ministras 1998 m.lapkričio 19 d. įsakymu patvirtino Lietuvos Respublikos teismų(teisėjų), išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, administracinėsveiklos kontrolės nuostatus (toliau-nuostatai) bei Bylų paskirsty-mo teisėjams Lietuvos Apeliaciniame, apygardų ir apylinkiųteismuose taisykles (toliau - bylų paskirstymo taisyklės). Nuo-statuose numatytos dvi teismų (teisėjų) administracinės veikloskontrolės formos - patikrinimas (atliekamas ištirti konkretų klau-simą ar išsiaiškinti situaciją) ir kompleksinis patikrinimas (visaapimantis teismų (teisėjų) administracinės veiklos ar jos daliespatikrinimas). Patikrinimai ir kompleksiniai patikrinimai gali būtiplaniniai (atliekami pagal kasmet sudaromus planus) ir neeiliniai(atliekami iškilus probleminei situacijai). Teismų (teisėjų) admi-nistracinės veiklos kontrolės subjektai, vykdydami jiems paves-


tas funkcijas, turi teisę susipažinti su konkrečios bylos dokumen-tais, teikti teisėjui (teisėjams) pasiūlymus dėl administracinio darbotrūkumų šalinimo. Šia teise kontrolės subjektai turėtų naudotisypač atsargiai, kadangi administracinės veiklos kontrolės ir kiši-mosi į teisingumo vykdymą realizuojant minėtus įgaliojimus ribadažnai gali būti labai nežymi. Todėl norėdami detaliau išsiaiškin-ti galimas „tikrintojų" veiklos ribas, teisėjai, kai yra mažiausiaabejonė, turėtų aktyviai naudotis savo teise kreiptis su atitinkamupaklausimu į Teisėjų tarybą.

Atkreiptinas dėmesys, kad bylų paskirstymo taisyklės yrane tik teismų administravimo dalis, bet nuo jų priklauso ir tin-kamas asmens teisės į įstatymo garantuotą teismą įgyvendini-mas. Siekiant tinkamai įgyvendinti šią teisę, teisėjas nagrinėtikonkrečią bylą turėtų būti skiriamas vadovaujantis griežtai for-maliais, o ne subjektyviais pirmininko kriterijais. Pagaliau bylųpaskirstymo teisėjams būdai turi garantuoti tolygų darbo krūvįteisme. Bylų paskirstymo teisėjams būdai:

a) funkcinis (bylos skirstomos pagal teisėjų specializaciją);b) teritorinis (bylos skirstomos paskyrus teisėjui aptarnauti

konkrečią apylinkės teismo veiklos teritorijos dalį);c) funkcinis-teritorinis (bylos skirstomos derinant funkcinį

ir teritorinį būdus);d) asmeninis (konkrečiam teisėjui tenka bylos, kurias jis

priėmė budėjimo laiku);e) abėcėlinis (bylos teisėjams skirstomos pagal ieškovo ar

kaltinamojo pavardės pirmąją raidę);f) skaitmeninis (bylos skirstomos pagal kiekvienos bylos

numerį).Jau minėtame teisingumo ministro įsakyme įtvirtinta, kad

atitinkamų teismų pirmininkai ar skyrių pirmininkai, paskirstydamibylas teisėjams gali vadovautis abėcėliniu ir skaitmeniniu būdu,taip pat derinti teisėjų specializaciją ir vieną iš įvardytų būdų.Bylas kiekvieno teismo pirmininkas skirsto vadovaudamasis bylųpaskirstymo planu, kuris tvirtinamas vieniems metams ir keičia-mas tik išimtiniais atvejais ir tik motyvuotu pirmininko nutarimu.

Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 22 d. nutarime ski-riama nemažai vietos teismų administravimui. Nutarime nenei-


giamas teismų administravimo reikalingumas, kalbama tik apiepačią administravimo sistemą, jos struktūrą. Konstitucinio Teis-mo nuomone, „teisėjas ir teismai nėra pakankamai nepriklauso-mi, jei neužtikrintas teismų, kaip teisminės valdžios institucijųsistemos, nepriklausomumas. Pagal Konstituciją, teismų veiklanėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kurios norsvykdomosios valdžios institucijai. Vykdomosios valdžios institu-cijoms gali būti nustatomi tik įgaliojimai sudaryti sąlygas teis-mams veikti. Tik nepriklausoma teismų institucinė sistema galilaiduoti teismo organizacinį, o kartu ir teisėjo procesinį savaran-kiškumą.'' Iš pacituotų Konstitucinio Teismo minčių aišku, kadteisėjų (teismų) nepriklausomumo principo aiškinimas plečiamasir jų administracinės veiklos sričiai. Be to, Konstitucinis Teismasvienareikšmiškai pasisako už griežtą vidinės kontrolės principoįgyvendinimą teisminės valdžios veikloje. Nagrinėdamas Teismųįstatymo 73 straipsnio antrosios dalies konstitucingumo klausi-mą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „įstatymo normose nėraatskleista, kas yra teismų ir teisėjų administracinė veikla, kuriąteisingumo ministras turi teisę kontroliuoti". Todėl galima darytiišvadą, kad ši kontrolė apima ir priemones, užtikrinančias grei-tesnį, atitinkantį teisėjų etikos taisykles bylų nagrinėjimą, ir kt.Nurodytos priemonės vertintinos kaip susijusios su tiesioginiu tei-sėjo pareigų atlikimu, t. y. su teisingumo vykdymu nagrinėjantbylas. Įstatymo 73 straipsnio trečiosios dalies 3 punkte išdėstytanorma, įtvirtinanti, kad teismų (teisėjų) administracinės veikloskontrolė apima ir kitas priemones, padedančias užtikrinti veiks-mingą ir geros kokybės administracinę teismų teisėjų veiklą, dėlneapibrėžtumo taip pat vertintina kaip ydinga. Vertindamas šįstraipsnį, Konstitucinis Teismas kažkodėl nepabrėžė labai griežtoTeismų įstatymo draudimo „tikrintojams" kištis į teisingumo vyk-dymą ir teisėjo teisės kreiptis su atitinkamu paklausimu į Teisėjųtarybą. Šios teisinės garantijos daugeliu atvejų paneigia Konstitu-cinio Teismo išsakytas abejones. Vis dėlto, atsižvelgdamas į nu-rodytus motyvus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčija-mas Teismų įstatymo straipsnis pažeidžia teisėjų ir teismų nepri-klausomumą ir todėl prieštarauja Konstitucijai.


Kita vertus, vertindamas teisingumo ministro teisę nusta-tyti bylų skirstymo tvarką teismuose, Konstitucinis Teismas pa-teikė visiškai priešingą išvadą. Teismas pabrėžė, kad taisyklės -tai norminis aktas. Jų paskirtis - užtikrinti, kad visuose Lietu-vos teismuose būtų taikomi vienodi bylų skirstymo kriterijai.Atsižvelgiant į nurodytus kriterijus, padaryta išvada, kad ši tei-singumo ministro teisė neprieštarauja Konstitucijai.

Be jokios abejonės, bylų skirstymas teisėjams yra svarbiteismų administravimo dalis, ir tai, kad Konstitucinis Teismaspripažino teisingumo ministrą nesant svetimkūniu teismų ad-ministravimo sistemoje, yra labai svarbus faktas. Iš to, kas pasa-kyta, būtų galima padaryti tam tikras išvadas, kartu prognozuotiteismų administravimo sistemos ateitį:

a) kadangi politinė atsakomybė už tinkamą teismų admi-nistracinę veiklą priklauso teisingumo ministrui, jam turėtų būtipriskiriami įgaliojimai tvirtinti visą teismų (teisėjų) administra-cinės veiklos, ir bylų skirstymo, kontrolės tvarką;

b) atsižvelgiant į teismų (teisėjų) nepriklausomumo ribasir į būtinumą atriboti teisminės ir vykdomosios valdžių galias,teismų (teisėjų) administracinės veiklos kontrolę įgyvendinti tu-rėtų atitinkamų teismų pirmininkai ar jų paskirti teisėjai.

9. TEISMINĖS VALDŽIOS SAVIVALDA

Teisminės valdžios savivaldos sistemos stiprumą ir nemažas ga-lias lemia konstitucinis teisminės valdžios nepriklausomumoprincipas, kadangi griežtas draudimas kitoms valstybės val-džioms kokiu nors būdu dalyvauti teisminės valdžios veikloje irlemia savivaldos sistemos egzistavimo neišvengiamumą. Teismi-nės valdžios savivaldos reikšmė ypač padidėjo priėmus Konsti-tucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimą, kuriame buvopabrėžta, kad „teisminės valdžios visavertiškumas ir nepriklau-somumas suponuoja jos savivaldą. Teisminės valdžios savival-da apima ir teismų darbo organizavimą, taip pat teisėjų profesi-nio korpuso veiklą".


TEISMINĖS VALDŽIOS SAVIVALDOS SISTEMA

Pats svarbiausias savo galia teisėjų savivaldos organas yravisuotinis teisėjų susirinkimas. Kita vertus, jis sprendžia paly-ginti nedaug kasdienio teisminės valdžios gyvenimo klausimųir tai savaime suprantama, kadangi visus Lietuvos teisėjus su-rinkti į vieną vietą reikia nemažai laiko ir pastangų. Taigi šissavivaldos organas nepritaikytas operatyviai spręsti einamųjųklausimų. Visuotiniam teisėjų susirinkimui labiau tinka spręstistrateginius, ilgalaikius teisminės valdžios funkcionavimo klau-simus, taip pat savo pareiškimais reaguoti į aktualias teisminėsvaldžios funkcionavimo problemas, siūlyti jų sprendimo būdus.Taigi visuotinis teisėjų susirinkimas yra tarsi teisminės valdžiostiesioginės demokratijos forma, su kurios pagalba išreiškiamateisminės valdžios valia ir požiūris į svarbiausius jos gyvenimoklausimus. Pagal Teismų įstatymo 32 straipsnį, pirmąjį visuo-tinį teisėjų susirinkimą šaukia Lietuvos Aukščiausiojo Teismopirmininkas, kitus - Teisėjų tarybos pirmininkas. Visuotinis tei-sėjų susirinkimas šaukiamas ne rečiau kaip kartą per dvejus me-tus. Vienintelė išimtinė šio susirinkimo teisė yra rinkti penkisTeisėjų tarybos narius. Įstatymo nurodymas, kad susirinkimasgali pasisakyti ir kitais klausimais, suponuoja, kad iš principojis gali pareikšti savo nuomonę visais svarbiais teisminės val-džios funkcionavimo klausimais.


Vienintelė teisėjų savivaldos institucija, minima Konstitu-cijoje, yra Teisėjų taryba. Konstitucijos 112 straipsnio penkto-joje dalyje sakoma, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo,perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pata-ria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Europos vals-tybėse yra keli Teisėjų tarybos (ar atitinkamos institucijos) su-darymo būdai:

a) į teisėjų tarybą įeina ir kitų valstybės valdžių atstovai,bet teisėjai čia sudaro daugumą (pvz., Prancūzijoje, Lenkijoje);

b) jai priklauso tik teisėjai (pvz., Lietuvoje).Svarstant, ar nereikėtų Lietuvoje įgyvendinti prancūziško-

jo modelio, nugalėjo požiūris, kad Konstitucijoje vartojama są-voka teisėjų institucija reiškia, kad ją sudaro tik teisėjai. Todėlpriėmus 1998 m. balandžio 8 d. Teismų įstatymo pataisas pasi-rinktas kompromisinis variantas, kad Teisėjų tarybą sudaro14 teisėjų, tačiau keturis iš jų (po du) skiria Respublikos Prezi-dentas ir teisingumo ministras. Pagrindinis prancūziškojo Tei-sėjų tarybos modelio privalumas tas, kad kitų valdžių atstovųįtraukimas į teisminės valdžios savivaldos reikalus leidžia rea-liai pamatyti esamas problemas ir dalyvauti jas sprendžiant. Ki-tų valstybių patirtis ir praktika parodė, kad šiais atvejais kitųvalstybės valdžių atstovai ypač atsargiai elgiasi prieš pateikda-mi kaltinimus teisminei valdžiai, kadangi tuo pačiu jie kritikuo-ja ir patys save. Be to, kitų valstybės valdžių atstovų dalyvavi-mas teismų savivaldoj e rodo ir trečiosios valdžios atvirumą beivalią bendradarbiauti.

Aptarti Teismų įstatymo pakeitimai ne tik netiesiogiai į teis-minės valdžios savivaldos reikalus įtraukė kitų valstybės val-džių atstovus, bet ir išplėtė Teisėjų tarybos galias (tarp jų ir pa-imant dalį kompetencijos iš visuotinio teisėjų susirinkimo). BeKonstitucijoje įtvirtintos patarimo Respublikos Prezidentui tei-sės, Teisėjų taryba, remiantis Teismų įstatymo 30 straipsnio penk-tąja dalimi, taip pat:

a) pagal suinteresuoto teisėjo kreipimąsi sprendžia, ar pa-reigūnas, tikrindamas teisėjo ar teismo veiklą, savo veiksmaisnepažeidė šio teisėjo ar teismo nepriklausomumo;

b) renka tris narius į teisėjų egzaminų komisiją;


c) tvirtina teisėjų garbės teismo nuostatus;d) pasisako kitais teismų ir teisėjų darbo organizavimo klau-

simais, kai to prašo Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respub-likos Seimas, teisingumo ministras ar visuotinis teisėjų susirin-kimas;

e) išklauso Teismų departamento direktoriaus metinę teis-mų darbo ataskaitą.

Pagal to paties straipsnio pirmąją dalį, Teisėjų tarybą suda-ro 14 teisėjų: Lietuvos Respublikos visuotinio teisėjų susirinki-mo išrinkti penki teisėjai, Lietuvos teisėjų asociacijos išrinktasvienas teisėjas, Respublikos Prezidento paskirti du teisėjai, tei-singumo ministro paskirti du teisėjai bei ex officio Lietuvos Aukš-čiausiojo Teismo pirmininkas, šio teismo skyrių pirmininkai,Apeliacinio teismo pirmininkas. Teisėjų tarybos pirmininkas šau-kia posėdžius kiekvieną mėnesį, išskyrus liepos ir rugpjūčio mė-nesius, arba ne mažiau kaip trečdalio tarybos narių reikalavimu.Teisėjų tarybos posėdis teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiaukaip pusė tarybos narių, o sprendimai priimami paprasta balsųdauguma. Akivaizdu, kad Teisėjų taryba savo sudėtimi ir ga-limybe susirinkti yra nepalyginti mobilesnė teisėjų savivaldosinstitucija nei visuotinis teisėjų susirinkimas, todėl ji turi ir dau-giau konkrečių įgaliojimų sprendžiant kasdienius teisminės val-džios funkcionavimo klausimus.

Kita teisėjų savivaldos institucija - teisėjų garbės teismas,kuris sprendžia, taikyti ar ne konkrečiu atveju teisėjui drausmi-nės atsakomybės priemones. Lietuvoje yra du teisėjų garbės teis-mai — tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų garbės teismas(nagrinėja tik šio teismo teisėjų drausmės bylas) ir teisėjų gar-bės teismas (nagrinėja visų kitų teismų teisėjų drausmės bylas).Kodėl įstatymas įtvirtina tokią teisėjų garbės teismų sistemą, pa-aiškinti sudėtinga. Būtų natūralu ir logiška, jei visi Lietuvos tei-sėjai atsakytų viename garbės teisme. Vieno teismo išskyrimasiš bendros teismų sistemos sukelia tam tikrą nelygybės pojūtį,taip pat norą išsiskirti pačiam. Iki aptariamo Konstitucinio Teis-mo nutarimo teisėjų garbės teismas buvo sudaromas iš penkiųnarių dvejiems metams. Tris narius iš teisėjų teisingumo minist-ro teikimu ir du narius iš teisėjų Teisėjų tarybos pritarimu skyrė


Respublikos Prezidentas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kadorganizacinis teismų savarankiškumas, teisminės valdžios savi-reguliavimas ir savivalda yra Konstitucijos 109 straipsnio antro-joje dalyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principoelementai. Pagal įstatymą teisėjų garbės teismas nagrinėja teisėjųdrausmės bylas. Išnagrinėjęs teisėjo bylą, teisėjų garbės teismasgali teisėją išteisinti, pasitenkinti drausmės bylos svarstymu,pareikšti jam pastabą, papeikimą ar griežtą papeikimą, pasiūlytiatleisti iš pareigų ar taikyti jam kitas nuobaudas. Šiame Konstitu-cinio Teismo nutarime konstatuota, kad teismų veikla nėra teisin-gumo ministro valdymo sritis, todėl jo kompetencijai negali būtipriskiriami įgaliojimai dalyvauti sudarant teisėjų garbės teismą.Antraip būtų paneigta teisėjų garbės teismo, kaip teisminės val-džios savivaldos ir savireguliacijos instituto, samprata.

Kadangi teisingumo ministro įgaliojimai formuojant teisė-jų garbės teismą pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, kylaklausimas, kaip turėtų būti sudaromas šis teismas. Lengviausiašią problemą išspręsti priėmus atitinkamas įstatymo pataisas, ta-čiau kol jų nėra, galima manyti, kad tris narius, kuriuos iki šiolsiūlė teisingumo ministras, pasirenka Respublikos Prezidentassavo iniciatyva.

Pagal Teismų įstatymo 58 straipsnio antrąją dalį, teisėjų gar-bės teismo nariais paskirti teisėjai jų įgaliojimų laikotarpiu nuoteisėjų pareigų atleidžiami. Šia nuostata įstatymų leidėjas norėjopasiekti, kad įgaliojimų laikotarpiu teisėjai šiek tiek atitrūktų nuosavo kasdienės aplinkos ir tuo būtų sudarytos palankesnės objek-tyvaus jų darbo sąlygos, kita vertus, siekta sudaryti jiems sąlygasvisas savo jėgas skirti tik nagrinėti drausmės bylas. Deja, mūsųnuomone, ši taisyklė turi daugiau trūkumų nei privalumų. Pirma,tai, kad teisėjas net dvejus metus nevykdo savo tiesioginių parei-gų (nenagrinėja bylų), smukdo jo profesinę kvalifikaciją ir po šiųmetų sugrįžti į teisėjo kėdę gali būti pakankamai sudėtinga. An-tra, drausmės bylų teisėjams iškeliama labai nedaug, todėl visustuos metus teisėjai praktiškai neturi jokio darbo, o jų trūkumasteisme neabejotinai jaučiamas. Atsižvelgiant įminėtas priežastis,visiškai užtektų garbės teismo teisėjui jo įgaliojimų laikotarpiuteisme atitinkamai mažinti darbo krūvį.


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų garbės teismą iš tri-jų narių penkeriems metams Lietuvos Aukščiausiojo Teismo se-nato teikimu skiria Respublikos Prezidentas.

Iki Konstitucinio Teismo nutarimo drausmės bylą teisėjuigalėjo iškelti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas irteisingumo ministras. Konstitucinis Teismas pripažino, kad tei-singumo ministro teisė iškelti teisėjui drausmės bylą pažeidžiateisėjų ir teismų nepriklausomumo principą ir todėl yra anti-konstitucinė. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad iškelti teisė-jui drausmės bylą dabar gali tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismopirmininkas. Teisėjų garbės teismo sprendimas nėra galutinis irneskundžiamas. Per 10 dienų priimtas sprendimas gali būti skun-džiamas Aukščiausiojo Teismo senatui.

Paskutinė teisėjų savivaldos institucija, minima Teismųįstatyme, yra Lietuvos teisėjų asociacija. Tai visuomeninė organi-zacija, narystė kurioje, skirtingai, pavyzdžiui, nuo Notarų rūmų,grindžiama savanoriškumu. Tai reiškia, kad asmuo, tapęs teisėju,automatiškai netampa šios asociacijos nariu. Be to, narystė aso-ciacijoje neatima iš teisėjo teisės priklausyti kitoms teisėjų asocia-cijoms. Teismų įstatymo 321 straipsnyje sakoma, kad Lietuvos tei-sėjų asociacijos turi teisę pareikšti nuomonę dėl savo narių. Jitaip pat privalo padėti tobulinti teisėjų profesinę kvalifikaciją.

Baigiant aptartinas dar vienas teisėjų savivaldos klausimas- ar verta visus teisminės valdžios veiklos klausimus perduotiteisėjų savivaldai? Būtent tokia tendencija pastebima priėmusminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą. Vienareikšmiško atsa-kymo į šį klausimą nėra ir negali būti. Žinoma, teisėjų savival-dos galios turi būti plečiamos, tačiau, kita vertus, tai neturėtųreikšti visiško teisminės valdžios uždarumo ir nebendradarbia-vimo su kitomis valstybės valdžiomis. Teisminės valdžios už-darumas skatintų ne tik kitų valdžių nepasitikėjimą ja, pažeistųtaip norimą ir siekiamą visų valdžių pusiausvyrą, bet ir palaikytųjos uždarumą, o kiekviena uždara sistema turi didesnį pavojųišsigimti.

III skyrius

Prokuratūra1. PROKURATŪROS VIETATEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲ SISTEMOJE

Lietuvos Respublikos prokuratūra yra prokurorų ir tardytojų vi-suma - savarankiška teisminės valdžios dalis. Prokuratūra, veik-dama prie teismų ir atstovaudama valstybei, įstatymų nustatytatvarka padeda vykdyti teisingumą bei siekia užtikrinti teisėtumą(Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo l straipsnio pir-moji dalis).

Prokuratūros vieta teisėsaugos institucijų sistemoje apibū-dinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje:„Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžia-mąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuojaprokurorai. Parengtinį tardymą atlieka tardytojai. Prokurorų irtardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas."

Šią konstitucinę nuostatą detalizuoja Lietuvos Respublikosprokuratūros įstatymas, kuriame įtvirtinti prokuratūros veiklosprincipai, prokuratūros sistema, prokurorų ir tardytojų kompe-tencija ir kai kurie kiti klausimai, taip pat Lietuvos Respublikos1995 m. sausio 31 d. įstatymu patvirtintas Tarnybos LietuvosRespublikos prokuratūroje statutas, reglamentuojantis prokura-tūros pareigūnų priėmimo į tarnybą, stažavimo, priesaikos pri-ėmimo, perkėlimo į kitas pareigas, atleidimo iš tarnybos, atesta-vimo, laipsnių suteikimo, drausminės atsakomybės tvarką ir kaikuriuos kitus klausimus.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme numatyta, kadprokuratūra yra teisminės valdžios dalis. Svarstant šį įstatymą,


dėl prokuratūros vietos teisėsaugos institucijų sistemoje ilgaiginčytasi. Šis ginčas nutrūko, kai Lietuvos Respublikos Konsti-tucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d. nutarime „Dėl LietuvosRespublikos civilinio proceso kodekso 53 straipsnio ir LietuvosRespublikos prokuratūros įstatymo 21 straipsnio trečiosios da-lies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" konstatavo,kad „Prokurorų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos IX skir-snyje „Teismas". Vadinasi, prokurorai čia traktuojami kaip teis-minės valdžios sudedamoji dalis. Tačiau tai nereiškia, kad pro-kurorai gali vykdyti teismams priskirtas teisingumo funkcijas''.

Kai kurie teisininkai su tokiu prokuratūros vietos teisėsau-gos institucijų sistemoje traktavimu nesutinka, teikdami, kad teis-minę valdžią įgyvendina tik teismai, o prokuratūra nėra teismųsistemos sudedamoji dalis.

Įvairiose pasaulio šalyse prokuratūros vieta teisėsaugos ins-titucijų sistemoje nevienoda. Iki Nepriklausomybės atkūrimoprokuratūra Lietuvoje, kaip ir kitose buvusiose SSRS respubli-kose, buvo atskira teisėsaugos institucija, formaliai atskaitingaįstatymų leidžiamajai valdžiai. Rusijos Federacijoje ir dabar pro-kuratūra yra savarankiška teisėsaugos institucija. Kai kuriosevalstybėse (Prancūzijoje, Lenkijoje, Estijoje ir kt.) prokuratūrayra vykdomosios valdžios dalis, t. y. ji yra teisingumo ministe-rijos sudėtyje. Tiesa, yra ir valstybių (Italija, Ispanija), kurioseprokuratūra yra teisminės valdžios dalis.

Dabar rengiamas naujas Lietuvos Respublikos prokuratūrosįstatymo projektas, todėl diskusija dėl prokuratūros vietos teisė-saugos institucijų sistemoje turėtų atsinaujinti. Juolab kad Lietu-vos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21d.nutarime konstatavo, kad „Prokurorai nėra teisėjai, jie nevykdoteisingumo. Konstitucijoje jiems patikėta specifinė funkcija, ku-rios negalima tapatinti su teisminės valdžios įgyvendinimu".

2. PROKURATŪROS SISTEMA IR STRUKTŪRA

Dabartinė prokuratūros sistema galioja nuo 1995 m. sausio l die-nos. Ji reformuota Lietuvos Respublikos 1994 m. spalio 13d.

Prokuratūra 107

įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo įgy-vendinimo".

Visi Lietuvos Respublikos prokurorai ir kiti prokuratūrospareigūnai priklauso vientisai, centralizuotai prokuratūros sis-temai, kurią sudaro:

Generalinė prokuratūra prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo;apygardos prokuratūros prie apygardos teismų;apylinkės prokuratūros prie apylinkės teismų.Visų prokuratūrų veiklai vadovauja ir ją kontroliuoja Lie-

tuvos Respublikos generalinis prokuroras. Jis turi teisę atšauktivisų pavaldžių prokuratūros pareigūnų reagavimo aktus, panai-kinti įstatymams prieštaraujančius šių pareigūnų sprendimus.

Generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atlei-džia Lietuvos Respublikos Seimas Seimo Teisės ir teisėtvarkoskomiteto teikimu. Generalinio prokuroro kandidatūras Seimoteisės ir teisėtvarkos komitetui siūlo Lietuvos Aukščiausiojo Teis-mo pirmininkas ir teisingumo ministras. Generaliniu prokurorugali būti ne jaunesnis kaip 35 metų Lietuvos Respublikos pilie-tis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metųprokuroro, tardytojo ar teisėjo darbo stažą.

Generalinis prokuroras iš pareigų atleidžiamas: savo noru;pasibaigus įgaliojimų terminui; dėl sveikatos būklės; sulaukus65 metų arba dėl išėjimo į pensiją; išrinkus į kitas pareigas arbajo sutikimu perkėlus į kitą darbą; jei savo poelgiu pažemino pro-kuroro vardą; įsiteisėjus jį apkaltinusiam teismo nuosprendžiui;jei netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.

Generalinis prokuroras turi du pavaduotojus, kuriuos ski-ria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas generalinio proku-roro teikimu. Kandidatams į generalinio prokuroro pavaduotojuskeliami tokie pat reikalavimai kaip ir generaliniam prokurorui.

Generalinė prokuratūra vykdo visas prokuratūros funkcijas,vadovauja teritorinėms prokuratūroms ir kontroliuoja jų veiklą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros struktūrąnustato generalinis prokuroras. Lietuvos Respublikos proku-ratūros įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad generalinę pro-kuratūrą sudaro departamentai, valdybos, skyriai ir grupės,tačiau dabar generalinėje prokuratūroje yra tik skyriai: Valsty-bės


binio kaltinimo skyrius, Kvotos ir tardymo kontrolės skyrius,Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius, Orga-nizacinis kontrolinis skyrius, Kriminalistinis techninis skyrius,Specialiųjų tyrimų skyrius, Civilinių bylų ir teisės aktų rengi-mo skyrius bei kiti prokuratūros veiklą užtikrinantys padali-niai (Informacijos ir tarptautinių ryšių skyrius, Statistikos irelektroninio ryšio skyrius, Bendrasis skyrius, Mokymo cen-tras, Finansų ir apskaitos skyrius, Personalo skyrius, Kance-liarija).

Generalinės prokuratūros struktūriniams padaliniamspaprastai vadovauja vyriausieji prokurorai. Kai kuriems gene-ralinės prokuratūros padaliniams vadovauja kiti pareigūnai, pa-vyzdžiui, Bendrajam skyriui, Finansų ir apskaitos skyriui, Kan-celiarijai vadovauja viršininkai.

Lietuvos Respublikos prokuratūroje sudaroma generalinioprokuroro patariamoji institucija-kolegija. Kolegijos sudary-mo tvarką ir veiklą nustato generalinio prokuroro patvirtintasreglamentas. Kolegija svarsto svarbiausius prokuratūros orga-nizavimo ir veiklos klausimus.

Generalinės prokuratūros pareigūnai pagal generalinio pro-kuroro nustatytą kompetenciją savo įgaliojimus vykdo visojeLietuvos Respublikos teritorijoje.

Apygardos prokuratūras steigia generalinis prokuroras. Dabaryra penkios - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio -apygardos prokuratūros. Apygardos prokuratūroms vadovaujavyriausieji prokurorai, kuriuos skiria ir atleidžia generalinis proku-roras. Apygardos prokuratūrų struktūrą nustato generalinis pro-kuroras. Apygardos prokuratūrose yra Nusikaltimų asmeniui sky-rius, Nusikaltimų valstybei ir visuomenės saugumui skyrius,Nusikaltimų nuosavybei ir ekonomikai skyrius, Organizuotų nu-sikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius, Organizacinė kontrolinėgrupė, Kriminalistinė techninė grupė, Civilinių bylų grupė, Kvo-tos koordinavimo ir metodinė grupė bei kiti prokuratūros veikląužtikrinantys padaliniai.

Apygardos prokuratūrų pareigūnai pagal kompetenciją sa-vo įgaliojimus vykdo jiems paskirtoje teritorijoje, kuri atitinkaapygardos teismo veiklos teritoriją. Apygardos prokuratūrų vy-

3. PROKURORŲ FUNKCIJOS IR KOMPETENCIJA

Prokurorų funkcijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitu-cijos 118 straipsnyje. Detaliau prokurorų kompetencija, jų tei-sės ir pareigos reglamentuojamos Prokuratūros įstatyme.

Prokuratūra vykdo šias funkcijas:1) pradeda ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą;2) kontroliuoja kvotos organų veiklą;3) atlieka parengtinį tardymą;4) palaiko valstybinį kaltinimą;5) kontroliuoja nuosprendžių įvykdymą;6) derina kvotos ir parengtinio tardymo organų veiksmus

kovojant su nusikalstamumu;7) įstatymų nustatyta tvarka gina teisėtus valstybės intere-

sus ir asmenų pažeistas teises;

Prokuratūra 109

riausieji prokurorai įstatymų ir generalinio prokuroro nustatytatvarka kontroliuoja apylinkės prokuratūrų veiklą.

Apylinkės prokuratūras steigia generalinis prokuroras. Apy-linkės prokuratūrų yra tiek, kiek ir apylinkės teismų. Joms va-dovauja vyriausieji prokurorai, kuriuos skiria ir atleidžia gene-ralinis prokuroras. Apylinkės prokuratūrų pareigūnai pagal kom-petenciją savo įgaliojimus vykdo jiems paskirtoje teritorijoje,kuri atitinka apylinkės teismo veiklos teritoriją.

Apylinkės prokuratūrų struktūrą nustato generalinis pro-kuroras. Struktūriniai padaliniai yra tik didžiųjų miestų - Vil-niaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio - apylinkės proku-ratūrose. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrojeyra Nusikaltimų asmeniui tyrimo skyrius, Nusikaltimų nuosa-vybei ir ekonomikai skyrius, Nusikaltimų sveikatai, visuome-nės saugumui ir viešajai tvarkai skyrius, Ekonominių nusikalti-mų tyrimo skyrius, Nusikaltimų valstybės tarnybai ir valdymotvarkai tyrimo skyrius, Kvotos kontrolės skyrius, Kriminalisti-nė techninė grupė, Civilinių ir administracinių bylų grupė beikiti prokuratūros veiklą užtikrinantys padaliniai. Kitose apylin-kės prokuratūrose struktūrinių padalinių nėra.

3. PROKURORŲ FUNKCIJOS IR KOMPETENCIJA

Prokurorų funkcijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitu-cijos 118 straipsnyje. Detaliau prokurorų kompetencija, jų tei-sės ir pareigos reglamentuojamos Prokuratūros įstatyme.

Prokuratūra vykdo šias funkcijas:1) pradeda ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą;2) kontroliuoja kvotos organų veiklą;3) atlieka parengtinį tardymą;4) palaiko valstybinį kaltinimą;5) kontroliuoja nuosprendžių įvykdymą;6) derina kvotos ir parengtinio tardymo organų veiksmus

kovojant su nusikalstamumu;7) įstatymų nustatyta tvarka gina teisėtus valstybės intere-

sus ir asmenų pažeistas teises;


8) rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvau-ja ją nagrinėjant.

Baudžiamojo persekiojimo vykdymas. Prokuroras Lie-tuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK)nustatyta tvarka pradeda baudžiamąjį persekiojimą, tirdamas nu-sikaltimą vykdo persekiojimo veiksmus ir, jei yra pagrindas, per-duoda bylą teismui.

Nors terminas baudžiamasis persekiojimas įtvirtintas Lie-tuvos Respublikos Konstitucijoje, tačiau kituose įstatymuose šisąvoka neatskleidžiama, o teisininkai dėl jos turinio nesutaria.Plačiąja prasme baudžiamasis persekiojimas gali būti supranta-mas kaip nusikalstamos veikos tyrimas ir kaltų asmenų nustaty-mas. Prokuratūros įstatyme baudžiamojo persekiojimo sąvokasuprantama siauriau, tai - visuma baudžiamojo proceso įstaty-me numatytų procesinių priemonių, taikomų asmeniui, įtaria-mam padarius nusikaltimą. Baudžiamojo persekiojimo sąvokalabiau siejama su naujuoju Baudžiamojo proceso kodekso pro-jektu. Dabar baudžiamąjį persekiojimą vykdo ne tik prokurorai,bet ir vidaus reikalų sistemos tardytojai.

Kvotos organų veiklos kontrolė. Prokuroras BPK ir ki-tų įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja kvotą ir jai vadovauja,siekdamas, kad kvotos organai tiksliai pagal įstatymų reikalavi-mus imtųsi visų galimų paieškos ir procesinių veiksmų nustaty-ti nusikaltimą padariusį asmenį, kurio atžvilgiu jis galėtų pradė-ti baudžiamąjį persekiojimą. Prokuroras gali pats atlikti kvotądėl kiekvieno nusikaltimo. Prokuroro įgaliojimai kontroliuojantkvotos organų veiklą detaliau reglamentuojami BPK 141 straips-nyje. Kontroliuodamas kvotos organų veiklą, prokuroras:

1) reikalauja iš kvotos organų pateikti patikrinti baudžia-mąsias bylas, dokumentus, medžiagą ir kitokius duomenis apiepadarytus nusikaltimus, kvotos eigą ir nusikaltimus padariusiusasmenis; ne rečiau kaip kartą per mėnesį tikrina, kaip vykdomiįstatymo nustatyti pareiškimų bei pranešimų apie padarytus arrengiamus nusikaltimus priėmimo, registravimo ir nagrinėjimoreikalavimai;

2) panaikina neteisėtus ir nepagrįstus kvotėjų nutarimus;3) duoda rašytinius nurodymus tirti nusikaltimus, atlikti tam

Prokuratūra 111

tikrus tardymo veiksmus ir nusikaltimą padariusių asmenų pa-iešką;

4) paveda kvotos organams vykdyti nutarimus sulaikyti,atvesdinti, suimti, daryti kratą, poėmį, nutarimus atlikti nusikal-timą padariusių asmenų paiešką, kitus tardymo veiksmus, taippat duoda nurodymus imtis reikiamų priemonių nusikaltimamsišaiškinti ir juos padariusiems asmenims nustatyti bylose, ku-rios yra prokuroro ar prokuratūros tardytojo žinioje.

Prokuroras, kontroliuodamas kvotos organų veiklą, turi irkitų įgaliojimų.

Kvotai vadovaujantis prokuroras už įstatymų pažeidimus,taip pat už prokuroro nurodymų nevykdymą gali nušalinti kvo-tėją nuo konkretaus nusikaltimo tyrimo, reikalauti atleisti jį išeinamų pareigų ar taikyti kitą drausminę nuobaudą. Prokurororeikalavimas patraukti kvotėją drausminėn atsakomybėn turi būtiišnagrinėtas ir apie priimtą sprendimą raštu pranešta prokuroruiper 15 dienų nuo reikalavimo gavimo dienos.

Parengtinis tardymas. Parengtinis tardymas atliekamasBaudžiamojo proceso kodekso (BPK) nustatyta tvarka. Jį atlie-ka prokuratūros tardytojai. Prokuroras gali atlikti parengtinį tar-dymą dėl kiekvieno nusikaltimo.

Valstybinio kaltinimo palaikymas. Valstybinis kaltinimaspalaikomas BPK nustatyta tvarka. Prokuroras palaiko valstybinįkaltinimą pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

Prokuroras privalo apskųsti neteisėtus ir nepagrįstus teis-mo nuosprendžius, nutartis ir nutarimus. Aukštesnysis proku-roras privalo apskųsti neteisėtus ar nepagrįstus teismo nuosp-rendžius, nutartis ir nutarimus, kurių neapskundė jam pavaldusprokuroras, taip pat generalinio prokuroro nustatyta tvarka at-šaukti žemesniojo prokuroro paduotą nepagrįstą skundą.

Nuosprendžių jvykdymo kontrolė. Prokuroras įstatymųnustatyta tvarka kontroliuoja, kad įsiteisėję teismo nuospren-džiai būtų laiku nukreipti vykdyti ir galutinai įvykdyti, dalyvau-ja teismo posėdžiuose, kuriuose sprendžiama dėl nuteistųjų baus-mės laiko ir sąlygų pakeitimo.

Nusikalstamumo užkardymo veiksmų derinimas. Lie-tuvos Respublikos generalinis prokuroras, teritorinių prokura-


tūrų vyriausieji prokurorai derina kvotos ir parengtinio tardymoorganų veiksmus kovojant su nusikalstamumu, kai kyla bendrųšio darbo pastangų būtinybė. Veiksmams suderinti prokurorasšaukia pasitarimus, į kuriuos gali būti kviečiami ir kitų suintere-suotų įstaigų vadovai. Prokuroras turi teisę pareikalauti iš kvo-tos ir parengtinio tardymo organų vadovų informacijos apie su-derintų veiksmų ir sprendimų vykdymą.

Valstybės teisėtų interesų ir asmenų pažeistų teisių gy-nimas. Valstybės teisėtus interesus ir asmenų pažeistas teisesprokuroras gina rengdamas medžiagą civilinei bylai teisme iš-kelti. Prokuroras valstybės teisėtus interesus ir asmenų pažeis-tas teises įgaliotas ginti ne visais atvejais, o tik gavęs pareiškimąar kitą informaciją apie tai, kad:

1) pažeisti neveiksnių, ribotai veiksnių, invalidų, nepilna-mečių ir kitų asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo tei-ses, interesai;

2) pažeisti valstybės turtiniai ir kiti teisėti interesai, o pa-reigūnai, privalantys ginti šiuos interesus, nesiėmė priemoniųpašalinti pažeidimus.

Šiais atvejais prokuroras turi teisę:1) reikalauti norminių ir kitų teisės aktų, dokumentų ir kitos

informacijos iš valstybės valdymo institucijų ir joms pavaldžiųinstitucijų, valstybės kontrolės, savivaldybių, įmonių, įstaigų irorganizacijų, bankų, taip pat partijų, visuomeninių organizacijų;

2) pavesti valstybės valdymo, valstybės kontrolės instituci-joms, įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams bei kitiems parei-gūnams atlikti patikrinimus, revizijas, ekspertizes, pateikti išvadas;

3) šaukti piliečius bei pareigūnus ir gauti jų paaiškinimusdėl įstatymų pažeidimų;

4) tiesiogiai tikrinti pareiškimuose išdėstytas civilinių inte-resų pažeidimo aplinkybes.

Nustatęs įstatymo pažeidimus, prokuroras privalo pateiktiieškinius ir pareiškimus teisme, dalyvauti teismuose nagrinėjantcivilines bylas, iškeltas jo iniciatyva, apskųsti neteisėtus ir nepa-grįstus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose.

Prokuratūra 113

4. PROKURATŪROS PAREIGŪNŲSKYRIMAS IR ATLEIDIMAS

Prokuratūros pareigūnai yra visų lygių prokurorai, prokurorųpavaduotojai, tardytojai ir jų padėjėjai. Visi jie yra valstybės pa-reigūnai.

Visus prokuratūros pareigūnus priima ir atleidžia LietuvosRespublikos generalinis prokuroras. Prokuratūros pareigūnų pri-ėmimo į tarnybą ir atleidimo iš jos tvarką reglamentuoja Tarny-bos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutas.

Priėmimas į tarnybą. Į tarnybą prokuratūroje remiantissavanoriškumu ir atranka priimami Lietuvos Respublikos pilie-čiai, mokantys valstybinę kalbą, paprastai turintys aukštąjį išsi-lavinimą, šiai profesijai būtinus fizinius duomenis, intelektinesir moralines savybes. Asmenys, pareiškę norą tarnauti prokura-tūroje, privalo pasitikrinti sveikatos būklę ir pateikti medicinosišvadą apie tinkamumą tarnybai.

Tam tikriems prokuratūros pareigūnams numatyti papildo-mi reikalavimai:

• generaliniu prokuroru, jo pavaduotojais, vyriausiaisiaisprokurorais, jų pavaduotojais, generalinės prokuratūros padali-nių prokurorais ir tardytojais gali būti tik asmenys, turintys aukš-tąjį teisinį išsilavinimą;

• generaliniu prokuroru, jo pavaduotojais gali būti tik as-menys, ne jaunesni kaip 35 merų ir turintys ne mažesnį kaip10 metų prokuroro, tardytojo ar teisėjo darbo stažą;

• vyriausiaisiais prokurorais gali būti asmenys, turintys nemažesnį kaip trejų metų prokuroro, tardytojo ar teisėjo darbostažą.

Į prokuratūros pareigūnų tarnybos laiką įskaitomas tarny-bos ar darbo pareigūnais prokuratūros, vidaus reikalų, kraštoapsaugos bei valstybės saugumo sistemose laikas.

Asmuo į tarnybą prokuratūroj e nepriimamas, jeigu:• pagal medicinos išvadą netinka konkrečioms pareigoms;• buvo teistas už tyčinį nusikaltimą;


• kartu gyvena su artimaisiais giminaičiais (tėvu, motina,broliais, seserimis) arba sutuoktiniu, kurie buvo teisti už sunkųtyčinį nusikaltimą;

• anksčiau dirbo teismų ar tarnavo Vidaus reikalų ministe-rijos ar Valstybės saugumo departamento sistemose ir buvo at-leistas už darbuotojo vardą diskredituojančius veiksmus.

Asmuo skiriamas į pareigas, jeigu atitinka pareigūnui ke-liamus reikalavimus ir jam negalima pritaikyti kurio nors iš mi-nėtų ribojimų. Taip pat negali būti paskirtas į pareigas prokura-tūroje asmuo, jeigu toje prokuratūroje tarnauja jo tėvai, įtėviai,sutuoktiniai, broliai, seserys, vaikai, įvaikiai, taip pat sutuokti-nių broliai, seserys, tėvai ir vaikai, su kuriais būtų tiesioginiopavaldumo ar kontrolės ryšys.

Priėmimas į tarnybą prokuratūroj e įforminamas generali-nio prokuroro ar jo pavaduotojo įsakymu. Pasiūlymą priimti įtarnybą prokuratūroj e generaliniam prokurorui ar jo pavaduo-tojui teikia padalinio, į kurį priimamas asmuo, bei personaloskyriaus vadovas. Paskirtas į pareigas asmuo tampa pareigūnuir jam išduodamas tarnybinis pažymėjimas.

Stažavimo tvarka. Asmenys, neturintys tarnybai prokura-tūroje reikiamo darbo patyrimo, vienus metus stažuoja dirbda-mi prokuratūros pareigūnais, vadovaujami stažuotės vadovo. Sta-žuotojai turi prokuratūros pareigūnų procesinius įgaliojimus irstažuoja visose prokuratūros veiklos srityse.

Pasibaigus stažavimui, stažuotojas parašo ataskaitą, kuriąįvertina ir patvirtina stažuotės vadovas. Visiškai įvykdžius sta-žuotės programą ir pasibaigus stažavimo terminui, stažuotojasatestuojamas ir skiriamas į prokuroro pareigas. Stažuotojas, ne-visiškai ar netinkamai įvykdęs stažavimo programą, neatestuo-jamas ir atleidžiamas iš tarnybos prokuratūroje.

Priesaikos tvarka. Ne vėliau kaip per mėnesį nuo paskyri-mo į pareigas pareigūnai prisiekia Lietuvos valstybei. Prisiekia-ma iškilmingoje aplinkoje, dalyvaujant prokuratūros vadovamsir pareigūnams. Priesaikos ceremonijai vadovauja prokuratūrosvadovas ar jį pavaduojantis pareigūnas.

Atleidimas iš tarnybos. Pareigūnai iš tarnybos prokuratū-roje atleidžiami tik Tarnybos Lietuvos Respublikos prokura-

Prokuratūra 115

tūroje statuto 33 straipsnyje numatytais pagrindais. Atleisti ištarnybos prokuratūroje kitais pagrindais draudžiama. Iš tarny-bos prokuratūroje gali būti atleidžiama: šalių susitarimu; pa-ties prašymu; jei tarnyba terminuota - pasibaigus sutarties ter-minui, mažinant darbuotojų skaičių dėl darbo organizavimopakeitimų bei struktūrinių padalinių likvidavimo; paaiškėjus,kad pareigūnas negali tinkamai atlikti jam pavestų pareigų dėlsveikatos būklės (pagal medicinos išvadą); atestacinei komisi-jai pripažinus netinkamu einamoms pareigoms; išbandymo re-z u l t a t a i yra nepatenkinami; savo poelgiu pažemino prokurorovardą; neteko Lietuvos Respublikos pilietybės; įsiteisėjo jįapkaltinęs teismo nuosprendis; neatvyko į tarnybą be svarbiųpriežasčių per visą darbo dieną; darbo metu tarnyboje buvoneblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų irkitais pagrindais.

Generalinis prokuroras savo iniciatyva, jei nėra pareigūnokaltės, gali nutraukti tarnybos sutartį įstatymų nustatyta tvarkatik prieš du mėnesius įspėjęs pareigūną raštu.

5. PROKURATŪROS PAREIGŪNŲATESTAVIMAS IR LAIPSNIAI

Prokuratūros pareigūnų kvalifikacija tikrinama (jie atestuojami)kas penkeri metai. Generalinio prokuroro nustatytais atvejais pa-reigūnai gali būti atestuojami ir nepasibaigus penkerių metų ter-minui. Pareigūnai taip pat atestuojami prieš suteikiant jiems aukš-tesnį laipsnį.

Nauji priimti pareigūnai atestuojami po pusės metų tarnyboseinant tam tikras pareigas arba pasibaigus stažavimo terminui.

Pareigūnams atestuoti sudaroma atestacinė komisija, ku-rios veiklos principus nustato, sudėtį ir sprendimus tvirtina ge-neralinis prokuroras. Atestacijos komisijos sprendimą pareigū-nai gali apskųsti generaliniam prokurorui.

Pareigūnų darbo rezultatus, dalykines, profesines ir kitasasmenines savybes įvertina tiesioginiai jų vadovai. Jie ir atsakouž atestacijos objektyvumą. Atestuojant svarstoma, ar pareigu-


nas tinka pareigoms eiti ir teikiama pasiūlymų dėl tolesnio jodarbo ir laipsnio suteikimo.

Prokuratūros pareigūnams laipsniai suteikiami atsižvelgiantį darbo stažą prokuratūroje, einamas pareigas ir kvalifikaciją.Prokuratūros pareigūnams suteikiami tokie laipsniai:

• vyriausiasis valstybinis justicijos patarėjas;• valstybinis justicijos patarėjas;• vyresnysis justicijos patarėjas;•justicijos patarėjas;• vyresnysis teisininkas;• pirmojo rango teisininkas;• antrojo rango teisininkas;• trečiojo rango teisininkas.Vyriausiojo valstybinio justicijos patarėjo ir valstybinio jus-

ticijos patarėjo laipsnius suteikia Lietuvos Respublikos Prezi-dentas, kitus - generalinis prokuroras atestacijos komisijos siū-lymu.

Pirmasis - trečiojo rango teisininko - laipsnis suteikiamasprokurorui ar tardytojui, ištarnavusiam prokuratūroje einant ati-tinkamas pareigas ne mažiau kaip šešis mėnesius, o pareigūnui,priimtam stažuotoju, - baigus stažuotę ir paskyrus jį į prokuro-ro ar tardytojo pareigas.

Aukštesni laipsniai pareigūnams suteikiami eilės tvarka, kaijie yra ištarnavę:

• trečiojo rango teisininko - ne mažiau kaip dvejus metus;• antrojo rango teisininko - ne mažiau kaip dvejus metus;• pirmojo rango teisininko - ne mažiau kaip trejus metus;• vyresniojo teisininko - ne mažiau kaip ketverius metus;• justicijos patarėjo - ne mažiau kaip ketverius metus.Vyresniojo justicijos patarėjo laipsniui suteikti terminas ne-

nustatomas. Vyriausiojo valstybinio justicijos patarėjo ir valsty-binio justicijos patarėjo laipsniai suteikiami paskyrus į atitinka-mas pareigas.

Ištarnautas laikas aukštesniam laipsniui suteikti skaičiuo-jamas nuo įsakymo dėl ankstesnio laipsnio suteikimo dienos.

Pareigūnams aukštesni laipsniai suteikiami, jeigu jie tei-giamai atestuojami ir neturi galiojančių drausminių nuobaudų.

Prokuratūra 117

Už didelius tarnybos nuopelnus aukštesni laipsniai gali bū-ti suteikiami anksčiau nei nustatyta, ištarnavus ankstesnio laips-nio pareigūnu ne mažiau kaip pusę nustatyto laiko. Anksčiaunegu nustatyta laipsnis gali būti suteiktas ir skiriant į aukštesnespareigas ar kolegijos nariu. Pirma laiko laipsnis gali būti sutei-kiamas pareigūnui vieną kartą per jo tarnybos laiką.

Prokuratūros pareigūnų laipsnius riboja jų turimos parei-gos. Pavyzdžiui, dirbant apylinkės prokuratūros prokuroru artardytoju, aukščiausias laipsnis gali būti vyresnysis teisininkas;dirbant apygardos prokuratūrų skyrių (grupių) vyriausiojo pro-kuroro pavaduotoju, skyrių (grupių) prokuroru ar tardytoju, apy-linkės prokuratūros vyriausiuoju prokuroru ar jo pavaduotoju,apylinkės prokuratūrų skyrių (grupių) vyriausiuoju prokuroru,jų pavaduotoju ar vyriausiuoju tardytoju - vyresnysis teisinin-kas ir pan. Viena pakopa aukštesnis laipsnis, negu priklausytųpagal einamas pareigas, gali būti suteiktas už didelius tarnybosnuopelnus, ištarnavus ankstesnio laipsnio pareigūnu ne mažiaukaip pusantro termino.

Pareigūnams, prokuratūroje išdirbusiems pusę metų ir tu-rintiems didelę teisinio darbo kitose teisėsaugos institucijose pa-tirtį bei atestuotiems nustatyta tvarka, gali būti suteiktas aukš-čiausias pagal pareigas laipsnis.

Turimas laipsnis gali būti atimamas tik jeigu darbuotojasatleidžiamas iš tarnybos už tai, kad savo elgesiu pažemino pro-kuroro vardą arba jeigu atleidžiamas dėl to, kad įsiteisėjo jį ap-kaltinęs teismo nuosprendis.

6. PROKURATŪROS PAREIGŪNŲSKATINIMAS IR DRAUSMINĖ ATSAKOMYBĖ

Prokuratūros pareigūnai skatinami arba drausminės nuobaudosjiems skiriamos generalinio prokuroro ar jo įgalioto kito parei-gūno įsakymu.

Prokuratūros pareigūnai skatinami už pavyzdingą tarnybi-nių pareigų atlikimą. Pareigūnai skatinami padėka, pinigine pre-mija arba vertinga dovana, suteikiant aukštesnį laipsnį. Už itin

prieš pažeminimą laipsnis gali būti grąžintas ne anksčiau kaippo metų, jeigu pareigūno darbas įvertinamas teigiamai.

Pareigūnas, pasirodęs tarnyboje neblaivus, apsvaigęs nuonarkotinių ar toksinių medžiagų arba padaręs šiurkštų tyčinį tar-nybinį pažeidimą ar nusikaltimą, generalinio prokuroro ar kitojo įgalioto pareigūno įsakymu gali būti nušalintas nuo pareigųiki atitinkamo sprendimo priėmimo, bet ne ilgiau kaip vienammėnesiui, o padaręs nusikaltimą - ne ilgiau kaip dviem mėne-siams. Nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu sustabdomas darboužmokesčio mokėjimas.

l l 9 TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOS

didelius nuopelnus Lietuvos valstybei pareigūnai gali būti pri-statyti valstybiniams apdovanojimams.

Neskatinami pareigūnai, turintys galiojančią drausminę nuo-baudą- pastabą, papeikimą ar griežtą papeikimą, taip pat parei-gūnai, po kurių pareigų ar jų laipsnio pažeminimo nepraėję vie-ni metai.

Drausminės nuobaudos prokuratūros pareigūnams taiko-mos už padarytus nusižengimus, taip pat už prokuratūrą žemi-nantį elgesį. Gali būti skiriamos tokios drausminės nuobaudos:pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laipsnio pažeminimas,pareigų pažeminimas, atleidimas iš tarnybos.

Prokuratūros pareigūnai drausmine tvarka atsako ir už pa-darytus nusikaltimus, neatsižvelgiant į tai, jie traukiami baudžia-mojon atsakomybėn ar ne.

Prieš skiriant nuobaudą pareikalaujama, kad pareigūnas pa-siaiškintų raštu. Jeigu per nustatytą terminą be svarbių priežas-čių pareigūnas nepateikia pasiaiškinimo arba atsisako pasiaiš-kinti, drausminę nuobaudą galima skirti be pasiaiškinimo. Atsi-sakymo pasiaiškinti faktas įforminamas aktu.

Drausminė nuobauda skiriama tuoj pat paaiškėjus nusižen-gimui, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo tos dienos, kai nusi-žengimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį pareigūnas nebuvotarnyboje dėl ligos ar atostogavo, o jeigu buvo iškelta baudžia-moji byla - ne vėliau kaip per mėnesį nuo tos dienos, kai bau-d/.iamoji byla nutraukta. Drausminė nuobauda negali būti ski-riama vėliau kaip po šešių mėnesių nuo nusižengimo padarymodienos.

Už veiksnius, nesuderinamus su einamomis prokuratūrojepareigomis, pareigūnas gali būti atleistas, nesvarbu, kada šieveiksmai padaryti.

įsakymą skirti drausminę nuobaudą per mėnesį galima ap-skųsti apygardos teismui.

Drausminės nuobaudos - pastaba, papeikimas, griežtas pa-peikimas - galioja vienus metus. Šios nuobaudos gali būti pa-naikintos nepasibaigus galiojimo terminui, jei nubaustasis pa-reigūnas pavyzdingai eina tarnybines pareigas. Jeigu pareigūnui

nuobauda - laipsnio pažeminimas, turėtas

IV skyrius

Advokatūra1. ADVOKATAS IR JO VIETALIETUVOS TEISINĖJE SISTEMOJE

Jeigu prokurorą sąlygiškai galima vadinti valstybės gynėju, taiadvokatas dažniausiai yra privataus asmens atstovas ir gynėjasne tik civiliniame, baudžiamajame ar administraciniame proce-se, bet ir kasdieniame gyvenime tvarkant visus kitus teisiniusreikalus. Advokato profesija tokia pat sena kaip ir teisėjo, ka-dangi tik atsiradus teismams iš principo iškilo ir pagalbos tei-singumo vykdymo srityje teikimo būtinumas. Būtų neteisingateigti, kad advokato profesija iš karto tapo tokia, kokia yra šian-dien. Iki šiuolaikinio advokato sampratos Europoje nueitas ne-mažas evoliucijos kelias. Tačiau visais laikais laikyta, kad ad-vokatas, kaip ir notaras ar medikas, yra „laisvosios profesijos"atstovas, kad jo veiklos tikslas nėra pelnas ir jam negali būtitaikomi komercinę ir ūkinę veiklą reglamentuojantys įstatymai.

Kiek advokato profesija yra susijusi su teisėsaugos institu-cijų veikla ir ar apskritai advokatas gali būti pripažįstamas tei-sėsaugos sistemos dalimi? Jau aptarėme, kad pagrindinis teisė-saugos institucijų bruožas - rūpintis galiojančios teisės apsaugair tinkamu jos įgyvendinimu. Advokatas dažnai yra reikšminga(privaloma) baudžiamojo proceso figūra, o Konstitucijos31 straipsnio šeštojoje dalyje įtvirtinta asmens teisė turėti advo-katą. Siekdami kvalifikuotos teisinės pagalbos asmenys dažnainaudojasi advokato paslaugomis net ir kai pagal įstatymą tai nė-ra būtina. Pagrindinė advokato funkcija yra padėti ir patarti sa-vo klientui įvairiais teisiniais klausimais ir tuo garantuoti kvali-fikuotą teisinę pagalbą asmeniui teismo procese ar kasdienėjekomercinėje ar civilinėje apyvartoje. Taigi advokatas padeda įgy-vendinti teisingumą, kai kalbama apie teismo procesą, taip pat


prisideda prie tinkamo galiojančios teisės įgyvendinimo ir aiš-kinimo kasdieniame visuomenės gyvenime. Atsižvelgiant į vi-sas minėtas aplinkybes, advokatai neabejotinai turėtų būti trak-tuojami kaip teisėsaugos sistemos dalis. Kita vertus, advokataipatys save išlaiko, j ie yra pirmiausiai savo kliento atstovai iratstovauja jų interesams stengdamiesi juos ginti teisėtomis prie-monėmis, o advokatų savivaldos galios yra labai didelės. TodėlLietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 2 straipsnyje pabrė-žiama, kad „advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sis-temos dalis". Sąvoka, nepriklausoma nereiškia, kad advokatūrayra savanoriška visuomeninė organizacija ir jos egzistavimaspriklauso tik nuo jos narių valios. Advokato profesija minimaKonstitucijoje, advokatas dažnai privalo dalyvauti teisingumovykdymo procese, todėl egzistuoja ir tam tikri valstybės intere-sai šios teisėsaugos sistemos grandyje. Kita vertus, reikia užtik-rinti, kad valstybės galios advokatūrai netaptų diktatu ir savovidaus veiklos klausimus advokatūra galėtų spręsti savarankiš-kai. Dešimties metų Lietuvos teisinės sistemos reformos raidarodo, kad ieškant aptartojo jėgų balanso „sulaužyta daugiausiaiiečių". Toliau aptarsime 1998 m. birželio 25 d. priimtą Lietu-vos Respublikos advokatūros įstatymą, kurį galima vertinti kaipmėginimą suderinti advokatų savivaldos ir valstybės interesusadvokatūros veikloje.

Aptartini dviejų sąvokų - advokatas ir advokatūra skirtu-mai. Atkreiptinas dėmesys, kad centrinė tiek įstatymo, tiek irteisėsaugos sistemos dalis yra ne advokatūra, bet konkretus ad-vokatas. Būtent advokatą įstatymas apibūdina kaip nepriklau-somą Lietuvos teisinės sistemos dalį, kadangi advokatas, o neadvokatūra teikia teisinę pagalbą, konsultuoja klientus, sudarosu jais teisinės pagalbos sutartis, steigia advokatų kontoras, pri-ima ir atleidžia darbuotojus ir pan. Advokatūra - tai apibendri-namoji sąvoka, vienijanti visus Lietuvos advokatus ir apibūdi-nanti jų savivaldą. Todėl Advokatūros įstatymo 6 straipsnyje ra-šoma, kad Lietuvos Respublikos advokatūra - tai Lietuvos Res-publikos advokatų visuma.

Advokatūros įstatymo 3 straipsnyje teigiama, kad advoka-tų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas. Ši norma yra

Advokatūra 123

laisvės pasirinkti profesiją ir tinkamos teisinės pagalbos įgyven-dinimo garantas. Neribojant advokatų skaičiaus valstybėje už-tikrinama, kad advokatų bus pakankamai ir kvalifikuota teisinėpagalba prieinama daugumai žmonių. Kita vertus, pakankamasadvokatų skaičius turėtų užtikrinti advokato teikiamos teisinėspagalbos prieinamumą ir kainos atžvilgiu. Valstybė turi užtikrinti,kad priimant asmenį į advokatus būtų vadovaujamasi forma-liais kvalifikaciniu ir nepriekaištingos reputacijos, tačiau jokiubūdu ne kieno nors subjektyviais kriterijais. Dirbtinai advokatųskaičius neturėtų būti ribojamas.

Vienas iš pagrindinių advokatų profesinės veiklos princi-pų, įtvirtintų Advokatūros įstatymo 5 straipsnyje, yra advokatųprofesinės veiklos teisėtumas. Remiantis šiuo principu, atsto-vaudamas kliento interesams advokatas gali naudoti tik teisėtas(neprieštaraujančias įstatymui) priemones.

Advokatūros įstatymo 4 straipsnio pirmojoje dalyje rašo-ma, kad advokatas yra nepriklausomas savo kliento patarėjas iratstovas teisės klausimais. Advokato nepriklausomumas jokiubūdu nėra tolygus teisėjo ar notaro nepriklausomumui, kuris nere-tai reiškia jų nešališkumą. Advokatas nėra nešališkas, atvirkščiai,jis yra savo kliento atstovas ir turi veikti tik jo naudai (aišku,teisėtomis priemonėmis). Kadangi advokatas veikia ne savo, okliento vardu ir interesais, jis nėra visiškai nepriklausomas irpasirinkdamas teisinius argumentus ar faktus, kurie bus naudo-jami, pavyzdžiui, teisme. Advokato poziciją lemia pirmiausiaikliento pozicija ir nepaisyti jo valios advokatas neturi teisės.Kita vertus, advokatas yra pakankamai nepriklausomas nuo ga-limos valstybės įtakos profesinei jo veiklai. Advokatūros įstaty-mo 40 straipsnyje įvardijama nemažai advokato garantijų (ad-vokatas negali būti liudytoju ar teikti paaiškinimų apie aplinky-bes, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas; atlie-kančio profesines pareigas advokato negalima sulaikyti, atliktijo asmens patikrinimo ar asmens kratos, išskyrus atvejus, kaiadvokatas daro nusikaltimą arba jam iškelta baudžiamoji byla,ir pan.). Kaip advokato nepriklausomumo ir veiklos teisėtumogarantijos turėtų būti vertinami ir įvairūs advokato veiklos ribo-jimai, įtvirtinti Advokatūros įstatymo 37 straipsnyje. Šie riboji-


mai plačiau bus nagrinėjami toliau. Pirmiausia prieš detaliau nag-rinėdami advokatų ir advokatūros veiklą aptarsime reikalavi-mus, keliamus asmenims, siekiantiems būti advokatais.

Advokatūros įstatymas aiškiai skiria kvalifikacinius reikala-vimus advokato vardui gauti nuo advokato kasdienei veiklai ga-rantuoti būtinų reikalavimų. Šis atskyrimas pasireiškia daugelyjeteisinių profesijų (pvz., neprisiekęs teisėjas negali vykdyti savofunkcijų, tačiau jis prisiekia jau kaip teisėjas), tačiau tik advoka-tūroje jis taip aiškiai išskirtas. Todėl svarbu skirti Advokatūrosįstatyme vartojamas sąvokas - asmens pripažinimas advokatu irteisė verstis advokato praktika. Asmens pripažinimas advokatuarba advokato vardo įgijimas siejamas su tam tikrais kvalifikaci-niais reikalavimais. Advokato vardas reiškia, kad jį turinčio as-mens teisinė kvalifikacija atitinka advokato profesijai keliamusstandartus. Sutikimas su šiais standartais, be jokios abejonės, ne-priklauso nuo to, ar asmuo jau verčiasi advokato praktika (bentjau tam tikrą laiką). Tuo tarpu teisė verstis advokato praktika, t. y.tiesiogiai teikti teisinę pagalbą klientams, pirmiausiai susijusi sugalimybe tinkamai teikti paslaugas klientui ir su advokato atsako-mybės garantijomis. Taigi šiuo atveju nekalbama apie kvalifika-cinius reikalavimus. Aptarkime šias dvi kategorijas detaliau.

2. ASMENS PRIPAŽINIMAS ADVOKATU

Kadangi advokatūros veiklos tvarkymas pagrįstas advokatų sa-vivalda, o valstybės suinteresuotumas šios institucijos veikla yraribotas ir pasireiškia tik suinteresuotumu advokato kvalifikacijair teisinės pagalbos prieinamumu, Advokatūros įstatymo11 straipsnyje nustatyta, kad sprendimą dėl pareiškėjo prašymopripažinti advokatu priima Lietuvos advokatų taryba, t. y. vykdo-moji advokatūros savivaldos institucija, ne vėliau kaip per mėne-sį nuo prašymo ir reikiamų dokumentų padavimo dienos. Advo-katūros įstatymo 7 straipsnyje įvardijami visi reikalavimai, kuriuosturi atitikti asmuo, norintis gauti advokato vardą. Pareiškėjas re-miantis rašytiniu prašymu pripažįstamas advokatu, jeigu jis:

Advokatūra 125

a) yra Lietuvos Respublikos pilietis;b) turi teisės magistro arba teisės bakalauro, arba teisinin-

ko profesinį kvalifikacinį laipsnį;c) turi ne mažesnį kaip penkerių metų prokuroro, tardytojo

ar kitokio teisinio darbo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės patvirtintą pareigybių sąrašą stažą arba atliko vienų metųadvokato padėjėjo praktiką;

d) yra nepriekaištingos reputacijos;e) moka valstybinę kalbą;f) išlaikė advokato kvalifikacinius egzaminus;g) neturi psichinės sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų

atlikti advokato pareigų;h) nebuvo SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniu dar-

buotoju ir todėl jam nėra taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybėssaugumo komiteto vertinimo ir šios organizacijos kadrinių dar-buotojų dabartinės veiklos" numatyti ribojimai.

Ypač svarbūs reikalavimai išlaikyti advokato kvalifikaciniusegzaminus, nepriekaištinga reputacija ir teisimo darbo patirtis.

Advokato kvalifikaciniai egzaminai. Šis reikalavimas svar-bus dėl kelių priežasčių:

a) kalbėdamas apie akademinio teisinio išsilavinimo reika-lavimus įstatymų leidėjas yra ypač liberalus - nereikalaujamauniversitetinio teisinio išsilavinimo, sudaroma galimybė atitin-kamą prašymą pateikti jau pirmą studijų pakopą, kurioje net30 proc. dalykų yra neteisiniai, baigusiems asmenims. Tai nėrataikoma išskirtinai advokatūrai. Tiesiog bendrą valstybės teisi-ninkų ugdymo politiką galima apibūdinti kaip visišką nesikiši-mą ir nereguliavimą;

b) valstybė visiškai nedalyvauja suteikiant teisininko kva-lifikaciją aukštosiose mokyklose. Baigiamuosius egzaminus or-ganizuoja ir rengia pačios aukštosios mokyklos;

c) atsižvelgiant į išvardytas priežastis tiek advokatūra, tiekir valstybė turi turėti tam tikrus kvalifikacinius standartus, ku-riais remiantis būtų galima vertinti, ar asmuo atitinka advokatuikeliamus kvalifikacinius reikalavimus, bei turėti jų žinių patik-rinimo galimybes.


Minėta, kad asmens kvalifikacijos patikrinimu šiuo atve-ju suinteresuota ne tik pati advokatūra, bet ir valstybė, todėlįstatyme mėginama suderinti šiuos advokatūros ir valstybės in-teresus, kurie iš esmės tapatūs - užtikrinti aukštą pretendentų įadvokatus teisinių žinių lygį. Todėl Advokatūros įstatymo15 straipsnyje nurodoma, kad advokato kvalifikacinių egza-minų programą sudaro, jų laikymo ir apmokėjimo tvarką nusta-to Teisingumo ministerija. Remiantis įstatymo 16 straipsniu,advokatų kvalifikacinių egzaminų komisija sudaroma pariteti-niais pagrindais iš advokatų, teisėjų ir teisės mokslininkų. Norsvisą šios komisijos sudėtį tvirtina teisingumo ministras, tačiaudaugumą narių (keturis iš septynių) siūlo Lietuvos advokatųtaryba. Įstatymo 15 straipsnio antrojoje dalyje taip pat numa-tytas ir privalomų dalykų, kurie įeina į egzaminų programą,sąrašas.

Taigi advokato kvalifikaciniais egzaminais užtikrinama, kadadvokatais taptų tik atitinkamą teisinę kvalifikaciją turintys as-menys.

Pakankama teisinė praktika. Visiškai aišku, kad vien turi-mos teorinės teisinės žinios toli gražu nereiškia, kad asmuo ati-tinka visus advokato kvalifikacijai keliamus reikalavimus. Nemažiau svarbu ir tam tikri praktinio teisinio darbo įgūdžiai (tie-sioginis susipažinimas su advokato darbu, mokėjimas surašytiteisinį dokumentą ir pan.). Šiuo atveju įstatymų leidėjas skiriaadvokato padėjėjo praktiką ir teisinį darbą, kurį dirbant nereikiaatlikti advokato padėjėjo praktikos. Šių galimybių santykis yratoks pats kaip kandidato į teisėjus praktikos ir teisinio darbostažo, todėl manytume, atvejų, kai advokato padėjėjo praktikąatlikti nebūtina, turėtų sumažėti.

Čia reikėtų detaliau aptarti advokato padėjėjo institutą. Išesmės tai yra advokato mokinys, kuris mokosi advokato darboįgydamas tam būtinų praktinio darbo įgūdžių. Koks iš moki-nio bus advokatas, nemažai priklauso ir nuo mokytojo. TodėlAdvokatūros įstatymo 30 straipsnyje pabrėžiama, kad advo-kato padėjėjo praktika atliekama pas turintį ne mažesnį kaippenkerių metų advokato darbo stažą, neturintį galiojančiųdrausminių nuobaudų advokatą, kuris raštu sutinka vadovauti

Advokatūra 127

advokato padėjėjo praktikai. Svarbu, kad advokato padėjėjuijo mokymosi laikotarpiu būtų sudarytos bent minimalios prakti-kos atlikimo buitinės sąlygos, todėl to paties straipsnio antro-joje dalyje nurodoma, kad advokatas gali vadovauti neribotamskaičiui advokatų padėjėjų, jeigu jo kontoros darbo sąlygosgarantuoja tinkamą praktikos atlikimą. Atitinka ar ne konkre-taus advokato kontora šiuos reikalavimus, pirmiausiai vertinapats advokatas prieš duodamas sutikimą vadovauti advokatopadėjėjo praktikai, tačiau taip pat ir Lietuvos advokatų taryba,spręsdama, įrašyti ar ne konkretų asmenį į advokatų padėjėjųsąrašą.

Advokato padėjėjas gali vykdyti dalį advokato funkcijų,tačiau atsižvelgiant į viešą interesą, į tai, kad jis pirmiausiai turimokytis (pagal galimybes ne klientų sąskaita) bei kad už jo klien-tui padarytą žalą visiškai atsakys advokato padėjėjo praktikosvadovas, įstatymas riboja šias advokato padėjėjo teises. PagalAdvokatūros įstatymo 27 straipsnį, advokato padėjėjas negaliginti baudžiamosiose bylose įtariamųjų, kaltinamųjų, teisiamų-jų ir nuteistųjų, balsuoti advokatų susirinkime ir savarankiškaiatstovauti kliento interesams teismuose ir kitose institucijose berašytinio advokato (praktikos vadovo) sutikimo (šis ribojimasyra ypač svarbus ir taikytinas kiekvienam teisimam veiksmuikliento atžvilgiu, kadangi, minėta, už padėjėjo padarytą klientuižalą atsako jo praktikos vadovas. Todėl duodamas tokį sutikimąpraktikos vadovas prisiima nemažą riziką dėl padėjėjo teikia-mos pagalbos kokybės).

Nepriekaištinga asmens reputacija. Nepriekaištingos repu-tacijos sąvoka detalizuojama Advokatūros įstatymo 9 straips-nyje ir iš esmės nesiskiria nuo pateiktos Teismų įstatyme, todėldetaliau pateiktų atvejų aptarti nebūtina. Atkreiptinas dėmesystik į 5 punktą, pagal kurį, asmuo nėra laikomas nepriekaištingosreputacijos, jeigu jo elgesys ar veikla, kuria jis verčiasi, nesude-rinama su Advokatų profesinės etikos kodekso reikalavimais.Šiuo atveju Lietuvos advokatų taryba, prieš spręsdama, yra as-muo nepriekaištingos reputacijos ar ne, vertina jo, kaip asmens,elgesį ar veiklą, taikydama atitinkamus advokatams keliamuselgesio standartus jam dar nesant advokatu.


Daliai asmenų Advokatūros įstatymas numato lengvatinępripažinimo advokatu tvarką, t. y. nereikalaujama atlikti ad-vokato padėjėjo praktikos ir laikyti kvalifikacinių advokato eg-zaminų. Šios lengvatos taikomos ypač aukštos kvalifikacijosteisininkams - asmenims, apgynusiems socialinių mokslų tei-sės krypties daktaro ar habilituoto daktaro disertaciją, bei as-menims, turintiems ne mažesnį kaip trejų metų teisėjo darbostažą.

Priėmus šį įstatymą atsisakyta ir asmenų, kurie teikia teisi-nę pagalbą remiantis Teisingumo ministerijos išduodama licen-cija, paslaugų, jiems sudarytos palankios galimybės lengvatinetvarka gauti advokato vardą. Šis įstatymų leidėjo žingsnis reiš-kia advokatų monopolijos įtvirtinimą teisinės pagalbos srityje irgali būti grindžiamas šiomis priežastimis:

a) asmenys, turintys licenciją, neturėjo jokios savivaldosstruktūros, todėl praktiškai niekas nekontroliavo ir neorganiza-vo jų veiklos;

b) jie negalėjo teikti teisinės pagalbos baudžiamosiose by-lose, todėl atsidūrė iš esmės geresnėje padėtyje nei advokatai;

c) kitaip nei advokatai, jie neturėjo drausti savo civilinėsatsakomybės;

d) jiems, kitaip nei advokatams, nebuvo taikomi nei advo-katų profesinės etikos reikalavimai, nei drausminė atsakomybė.

Todėl susidarė padėtis, kai asmenys, turintys Teisingumoministerijos išduotą licenciją, buvo patogesnėje padėtyje nei ad-vokatai. Be to, klientai buvo nepalyginti silpniau ginami, o patisistema praktiškai nekontroliuojama.

Minėta, kad asmenį advokatu pripažįsta Lietuvos advoka-tų taryba (toliau - Taryba). Pareiškėjas laikomas advokatu nuosprendimo pripažinti jį advokatu priėmimo dienos. Jeigu per įsta-tymo nustatytą terminą Taryba nepriima jokio sprendimo, pa-reiškėjas turi teisę kreiptis su pareiškimu į Vilniaus apygardosteismą su prašymu įpareigoti Tarybą pripažinti jį advokatu. Pa-žymėtina, kad advokato vardas dar jokiu būdu nesuteikia teisėsverstis advokato praktika - tai tik tam tikros asmens kvalifika-cijos įrodymas.

Advokatūra 129

3. TEISĖ VERSTIS ADVOKATO PRAKTIKA

Kad galėtų verstis advokato praktika, advokatas turi atitiktinustatytus reikalavimus, kurie suteikia klientui tam tikras tinkamoteisinių paslaugų teikimo ir atsakomybės jam ir valstybei garanti-jas. Tad šiuo atveju jau nekalbama apie kvalifikacinius reikalavi-mus, kuriuos įrodo turimas advokato vardas.

Pagal Advokatūros įstatymo 18 straipsnio pirmąją dalį, teisęverstis advokato praktika turi asmenys, įstatymo nustatyta tvar-ka pripažinti advokatais, jeigu per šešis mėnesius nuo sprendi-mo pripažinti advokatu priėmimo dienos:

a) prisiekė įstatymo nustatyta tvarka;b) apdraudė civilinę atsakomybę;c) įsigijo arba turi nuolatinę darbo vietą;d) įrašyti į praktikuojančių advokatų sąrašą ir turi nustaty-

tos formos liudijimą.Aptarsime šiuos reikalavimus detaliau.Advokato priesaika. Prisiekdamas advokatas kartu prisii-

ma įsipareigojimus valstybei ir savo kolegoms advokatams, kadtinkamai atliks advokato pareigas. Tad priesaika yra viešas ak-tas, o remiantis Advokatūros įstatymo 19 straipsniu advokatopriesaiką priima teisingumo ministras. Gali kilti klausimas, ko-dėl priesaiką priima vykdomosios valdžios atstovas, kai prak-tiškai visus advokatūros reikalus tvarko savivaldos institucijos?Kadangi priesaika yra viešas aktas (advokatas įsipareigoja lai-kytis įstatymų, būti ištikimas Lietuvos Respublikai), ją priimtiturėtų oficialus asmuo, o toks ir yra teisingumo ministras. Todėltai, kad priesaiką priima teisingumo ministras, jokiu būdu ne-reiškia vykdomosios valdžios galimybės kištis į advokatūrosveiklą- tai tik formali ministro pareiga.

Civilinės atsakomybės draudimas. Advokatūros įstatymo20 straipsnyje numatyta, kad advokatas visiškai atsako už savo,savo padėjėjų, sekretorių ir kitų darbuotojų kaltais veiksmaisklientui padarytą žalą teikiant teisinę pagalbą. Advokato atsa-komybės realumas nėra tik jo ir kliento santykių problema. Kadklientui būtų realiai atlyginta padaryta žala yra suinteresuota ir

l30 TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOS

valstybė, kuri suteikė advokatui išimtinę teisę teikti teisme pa-galbą. Todėl tame pačiame įstatymo straipsnyje įtvirtinta advo-kato pareiga apdrausti savo civilinę atsakomybę ir numatomaminimali 50 tūkst. litų draudimo suma. Neapdraudęs savo civi-linės atsakomybės advokatas neįrašomas į praktikuojančių ad-vokatų sąrašą ir negali verstis advokato praktika.

Darbo vieta. Advokato darbo vieta siejama su advokatokontora, įstatymas numato keletą galimybių:

a) įsteigti savarankišką advokatų kontorą;b) sudaryti sutartį dėl nuolatinės darbo vietos suteikimo.Advokatų kontorą gali steigti tiek vienas, tiek ir keli advo-

katai. Advokatų kontora nėra įmonė, kadangi ji nėra nei komer-cinių, nei teisinio konsultavimo santykių dalyvė — visas sutartissudaro advokatas (advokatai) savo vardu. Advokatų kontora -tai tik advokato darbo vieta, kurioje priimami klientai, rengia-ma dokumentacija ir pan. Tokia darbo vieta būtina tinkamo tei-sinių paslaugų teikimo klientams sąlyga. Kadangi advokato ci-vilinė atsakomybė yra visiška, siekiant išvengti galimų proble-mų, advokatų kontorai nesuteikiamos juridinio asmens teisės, otai reiškia, kad advokato turtas nėra atskirtas nuo advokato konto-ros turto. Advokatūros įstatyme numatyti minimalūs reikalavi-mai, kuriuos turi atitikti kiekviena advokatų kontora - advokatųkontoroje turi būti priimamasis ir telefoninis ryšys (stacionarusar mobilusis). Kontorų steigimo ir registravimo tvarką detalizuojaAdvokatūros statutas, tačiau jame negali būti nustatyti jokie pa-pildomi, nei įstatyme numatyti reikalavimai advokatų kontorai.Kontorų registraciją atlieka ir advokatų kontorų sąrašą tvarkoLietuvos advokatų taryba.

Įrašymas į praktikuojančių advokatų sąrašą. Tai paskuti-nis etapas, kurį įvykdžius, asmuo įgyja teisę verstis advokatopraktika. Sprendimą įrašyti advokatą į praktikuojančių advoka-tų sąrašą priima Lietuvos advokatų taryba, po to, kai jai pateikia-mi visi reikalingi dokumentai, įrodantys prieš tai aptartų sąlygųbuvimą. Praktikuojančių advokatų sąrašas skelbiamas „Valsty-bės žiniose", jį skelbia teisingumo ministras. Advokatas gali pra-dėti verstis praktika tik kai baigta skelbimo procedūra, t. y. apie

advokato įrašymą į sąrašą paskelbiama „Valstybės žiniose".

Advokatūra 131

Kalbant apie advokato teisę verstis praktika, negalima ne-paminėti ir Advokatūros įstatyme esančios sąlygos, kad visi įvar-dyti veiksmai turi būti atlikti per šešis mėnesius nuo sprendimopripažinti asmenį advokatu priėmimo dienos. Šio termino ilgai-niui turėtų būti atsisakyta arba jis pailgintas. Kodėl šis terminasnustatytas, gali būti aiškinama tik tuo, kad norima, jog nuo as-mens tapimo advokatu, t. y. jo profesinės kvalifikacijos patvir-tinimo, iki pradžios verstis praktika praeitų nedaug laiko (šiuoatveju gali būti motyvuojama, kad kuo didesnis šis laiko tarpas,tuo labiau mažėja asmens kvalifikacija, kadangi jis nedirba prak-tinio advokato darbo). Būtų naivu manyti, kad asmens kvalifi-kacija iš esmės prarandama per šešis mėnesius, todėl šis termi-nas vertintinas tik kaip bereikalinga kliūtis.

4. ADVOKATO VEIKLOS PAGRINDAI

Yra daug advokatų veiklą reglamentuojančių specialių taisyk-lių, o tai lemia šios profesijos atstovų vykdomos specifinės funk-cijos ir tai, kad jie nėra komercinės ir ūkinės veiklos subjektai.Aptarsime pagrindinius advokatų veiklos principus.

Advokato veiklos reklama. Praktiškai visose kontinentinėsteisės tradicijos valstybėse egzistuoja griežtas draudimams advo-katams tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuoti savo veiklą. Šio re-klamos draudimo pagrindinė idėja ta, kad advokatą turi garsinti irreklamuoti ne visuomenės informavimo priemonės, kartu ir turi-mi pinigai, bet konkretūs nuveikti darbai. Kitaip tariant, leidžia-ma tik „lūpų" reklama, kai advokato veiklą „reklamuoja" klien-tai, teigiamai atsiliepdami apie jo teikiamų teisinių konsultacijųkokybę. Šiais ribojimais siekiama garantuoti, kad pagrindimu ad-vokato darbo rodikliu taptų jo teikiamos teisinės pagalbos koky-bė. Šis reklamos draudimas įtvirtintas ir Advokatūros įstatymo36 straipsnyje - advokatui draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiaireklamuoti savo profesinę veiklą (reklama nėra laikoma, kai duo-menys apie advokatą, jo kontorą nurodomi informaciniuose lei-diniuose, oficialiuose blankuose ir vizitinėse kortelėse. Ši išimtisturėtų būti aiškinama ypač atsargiai, siekiant užtikrinti, kad ati-


tinkami skelbimai neišsiskirtu savo formatu ir turiniu iš kitos to-kio pobūdžio informacijos. Tai visada turėtų būti tik informacijospateikimas, bet jokiu būdu ne reklama).

Kitos advokato veiklos ir atstovavimo ribojimai. Advoka-tūros įstatymo 37 straipsnyje nustatyta, kad advokatas, įrašytasį praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dirbti ar eiti kitų mo-kamų pareigų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, užsiimtiverslu, išskyrus teisinės pagalbos teikimą, darbą advokatų savi-valdos institucijose ir mokslinį, kūrybinį ar pedagoginį darbą.Advokatas pats ar kito asmens vardu neturi teisės pirkti ar kitubūdu įsigyti iš savo klientų turto ar teisių į šį turtą, kurioms jisatstovavo ar kurias gynė byloje. Visais šiais ribojimais siekiamadvejopo tikslo: pirma, užtikrinti, kad visą savo laiką advokatasskirtų vykdyti tiesiogines funkcijas, ir, antra, išvengti galimoasmeninių ir atstovaujamų interesų konflikto. Kita vertus, at-kreiptinas dėmesys, kad advokato profesija yra viena iš nedau-gelio, kuriai netaikomas depolitizavimo principas, o tai reiškia,kad advokatai gali aktyviai dalyvauti politinėje veikloje.

Susitarimas dėl teisinės pagalbos ir jos apmokėjimas. Ad-vokatą su klientu dauguma atvejų (išskyrus, kai advokatą skiriavalstybė) sieja sutartiniai santykiai. Tad atstovavimo santykiaidažniausiai atsiranda tik remiantis advokato ir kliento sudaromasutartimi. Gana svarbi šios sutarties dalis, be jokios abejonės,yra susitarimas dėl apmokėjimo už teikiamą teisinę pagalbą.Įstatymų leidėjas šiuo požiūriu nėra visiškai liberalus. Advoka-tūros įstatymo 44 straipsnyje numatyta keletas specialiųtaisyklių. Pirmiausiai įtvirtintas bendras kontinentinės teisėstradicijos principas, jog draudžiama dėl advokato užmokesčiosusitarti taip, kad šio užmokesčio dydis priklausytų nuo bylosbaigties. Tokio draudimo prasmė ta, jog siekiama papildomaineskatinti advokato visomis priemonėmis (tarp jų ir neteisėto-mis) laimėti bylą. Advokato veiklos teisėtumo principas šiuoatveju ypač puoselėtinas. Be to, šiuo ribojimu siekiama užtik-rinti, kad apmokama būtų už advokato teisinę pagalbą, o ne užjos rezultatus. Argumentai, kad šio principo išimtys paleng-vintų neturtingiems klientams pasinaudoti advokato teikiamateisine pagalba, nevisiškai svarūs, kadangi net ir esant mi-

Advokatūra 133

nėtiems ribojimams advokatui nedraudžiama su klientu susi-tarti, kad visa paslaugų suma bus sumokėta vėliau, ir pan. Svar-bu, kad nekiltų apmokėjimo dydžio priklausomai nuo bylosbaigties klausimas. Deja, Lietuvos įstatymų leidėjas numatėminėto principo išimtį, nustatydamas, kad šis ribojimas nėrataikomas bylose dėl atlyginimo žalos, padarytos fiziniam as-meniui kūno sužalojimo ar sveikatos netekimo atvejais. Šiaisatvejais advokato užmokestis negali viršyti 1/3 patenkintos ieš-kinio sumos.

Advokatūros įstatymo 44 straipsnio ketvirtojoje dalyjenustatyta, kad teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatųtarybos pirmininku tvirtina užmokesčio už teisinę pagalbą dy-džio apskaičiavimo tvarkos rekomendacijas. Šios rekomenda-cijos patvirtintos teisingumo ministro 1999 m. lapkričio 15d.įsakymu Nr. 315 „Dėl rekomendacijų dėl užmokesčio už teikia-mą teisinę pagalbą dydžio ir apskaičiavimo tvarkos patvirtini-mo". Rekomendacijų esmė ta, kad iš principo neribodamosgalimybės susitarti, jos kartu turėtų būti privalomos teismui ci-vilinėse bylose sprendžiant, kokios advokato pagalbos išlaidosturėtų būti atlyginamos konkrečiu atveju. Be to, pasiekus tamtikrą advokatų skaičiaus lygį Lietuvoje, šios rekomendacijospraktiškai turėtų tapti kelrodžiu absoliučiai daugumai Lietuvosadvokatų.

Advokato veiklos išimtinumas. Kadangi advokatas įstaty-me apibrėžiamas kaip nepriklausomas savo kliento patarėjas iratstovas teisės klausimais, galima daryti išvadą, kad valstybėperdavė advokatams visą teisinės pagalbos ir konsultacijų sritį.Advokato veikla turėtų būti suprantama daug plačiau nei tik at-stovavimas ir gynimas teisme. Kitose valstybėse yra advokatų,kurie visiškai neatstovauja teismuose, o tik teikia teisines paslau-gas ūkio subjektams ir pan. Prie tokios praktikos einama ir Lietu-voje. Advokatūros įstatymo 18 straipsnio ketvirtojoje dalyje nu-statyta, kad asmenys, neįrašyti į praktikuojančių advokatų sąrašą,negali teikti teisinės pagalbos, išskyrus pagal darbo sutartį dir-bančius asmenis (juriskonsultus), kurie gali teikti teisinę pagalbątik tai įmonei, įstaigai, organizacijai, kurioje dirba, ir asmenis,nurodytus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse.


Pagrindinė ir daugiausiai galių turinti advokatų savivaldosinstitucija yra advokatų visuotinis susirinkimas (toliau - susi-rinkimas), kuriame, deja, susiduriama su tomis pačiomis pro-blemomis kaip ir visuotiniame teisėjų susirinkime — problemiš-ka advokatams susirinkti, priimti operatyvius sprendimus ir pan.Todėl susirinkime sprendžiami daugiau strateginiai advokatū-ros veiklos reikalai, o kasdienes problemas spręsti perduodamaLietuvos advokatų tarybai ir jos pirmininkui. Remiantis Advo-katūros įstatymo 51 straipsnio pirmąja dalimi, į visuotinį Lietu-vos Respublikos advokatų susirinkimą (konferenciją) advoka-tūros veiklai aptarti ir organizuoti advokatai renkasi kasmet.Sprendimą sukviesti advokatų susirinkimą priima Lietuvos ad-vokatų taryba. Toks sprendimas turi būti priimtas, jeigu susirin-kimo reikalauja daugiau nei pusė į praktikuojančių advokatųsąrašą įrašytų advokatų. Išimtinė susirinkimo kompetencijaįtvirtinta Advokatūros įstatymo 54 straipsnyje. Tik susirinki-mas turi teisę, pavyzdžiui, nustatyti advokatų tarybos narių skai-čių ir juos rinkti (ir pirmininką), taip pat nustatyti advokatamsprivalomų piniginių įmokų bendriems advokatūros reikalamsdydį ir kt.

Lietuvos advokatų tarybą ir jos pirmininką galima apibū-dinti kaip savotišką advokatų savivaldos vykdomąją instituciją,užsiimančią kasdienių advokatūros reikalų tvarkymu. Kadangi

Advokatūra 135

Tarybos narių skaičius nėra didelis, nekyla problemų, būdingųvisuotiniam susirinkimui, todėl jos darbingumas ir veiksmingu-mas yra nepalyginti didesnis. Lietuvos advokatų tarybos ir jospirmininko teisės išvardijamos Advokatūros įstatymo 55 straips-nyje. Pavyzdžiui, tik Taryba steigia ir registruoja advokatų kon-toras; renka iš savo narių Tarybos pirmininko pavaduotoją ir kt.Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas atstovauja Lietuvos Res-publikos advokatūrai, Tarybos vardu susirašinėja su fiziniais irjuridiniais asmenimis, valstybės institucijomis, visuomeninėmisir kitomis organizacijomis.

Pagal Advokatūros įstatymo 56 straipsnį, revizijos komisi-ja tikrina Tarybos finansinę veiklą ir kontroliuoja, kaip nagrinė-jami skundai ir prašymai dėl Lietuvos advokatų tarybos, advo-katų kontorų finansinės veiklos.

Advokatų garbės teismas nagrinėja tiek advokatų, tiek iradvokatų padėjėjų drausmės bylas, kurios pagal Advokatūrosįstatymo 47 straipsnį gali būti keliamos už Advokatūros įstaty-mo, Advokatūros statuto ir Advokatų profesinės etikos kodeksoreikalavimų ir profesinės veiklos pažeidimus. Taigi advokatoprofesija yra konstitucinė ir tinkamu advokato pareigų vykdy-mu suinteresuoti ne tik klientai ir advokatūra, kaip tam tikraorganizacija, bet ir valstybė. Iš viešo suinteresuotumo advoka-tūros veikla kyla ir tam tikri drausminės advokatų atsakomybėsypatumai, kurių iš esmės yra du:

a) drausmės bylą advokatui gali iškelti Taryba arba teisin-gumo ministras;

b) du iš penkių advokatų garbės teismo narių skiria teisin-gumo ministras. Šiuo atveju vargu ar būtų galima kalbėti apieadvokatūros savivaldos paneigimą, kadangi teisingumo minist-ras skiria tik mažesniąja dalį šio teismo narių. Geriau vertėtųkalbėti apie advokatūros ir viešojo intereso derinimą, prioritetąsuteikiant advokatūros savivaldai.

Visos galimos drausminės nuobaudos įvardijamos Advoka-tūros įstatymo 49 straipsnyje. Garbės teismo paskirta nuobaudanėra galutinė ir gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui.

V skyrius

Policija1. POLICIJOS SISTEMA IR UŽDAVINIAI

Lietuvos Respublikos policija yra teisėtvarką užtikrinanti vyk-domoji valstybės valdžios institucija, veikianti Lietuvos Res-publikos vidaus reikalų sistemoje. Policijos organizaciją ir veikląreglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos įstatymas.

Lietuvos Respublikos policijos sistemą sudaro:• Policijos departamento vadovaujamos respublikinės ir sa-

vivaldybių policijos tarnybos ir struktūriniai padaliniai;• Pasienio policijos departamento prie Vidaus reikalų mi-

nisterijos padaliniai;• Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų mi-

nisterijos padaliniai.Policijos departamentui vadovauja generalinis komisaras,

kurį skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras. Pasienio polici-jos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos vadovauja vy-riausiasis pasienio policijos komisaras, kurį skiria ir atleidžiavidaus reikalų ministras. Mokesčių policijos departamentui prieVidaus reikalų ministerijos vadovauja vyriausiasis mokesčių po-licijos komisaras, kurį skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras.

Policijos padaliniai yra centriniai ir vietiniai. Centriniai pa-daliniai - Policijos departamentas, Pasienio policijos departa-mentas, Mokesčių policijos departamentas - policijos uždaviniusįgyvendina visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vietiniaipolicijos padaliniai policijos uždavinius įgyvendina administra-ciniuose vienetuose - miestuose ir rajonuose. Vietiniai respub-likinės ir savivaldybių policijos, pasienio policijos, mokesčiųpolicijos padaliniai veikia miestų (rajonų) policijos komisaria-tuose.


Pagrindiniai policijos uždaviniai yra:• nusikaltimų ir kitokių teisės pažeidimų prevencija;• nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas;• viešosios tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo, pilie-

čių teisių, laisvių ir turto apsauga;• pagal kompetenciją- aplinkos apsauga;• eismo saugumo priežiūra;• neatidėliotinos ir kitokios socialinės pagalbos teikimas

gyventojams.Policija gina visus Lietuvos Respublikos piliečius ir orga-

nizacijas, taip pat asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teri-torijoje ir priklausančius Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, ne-priklausomai nuo jų pilietybės, tautybės, kilmės, socialinės irturtinės padėties, visuomeninių, politinių pažiūrų, tikybos ir ki-tų aplinkybių.

Respublikinė policija. Respublikinėje policijoje yra:• kriminalinė policija;• transporto policija;• kelių policija;• viešoj i policija.Respublikinės policijos vadovus Policijos departamento ge-

neralinio komisaro teikimu skiria ir atleidžia vidaus reikalų mi-nistras.

Kriminalinė policija savo operatyvine ir procesine veiklaužkerta kelią nusikaltimams, veda jų apskaitą, atskleidžia ir ti-ria padarytus nusikaltimus, išaiškina juos padariusius asmenis,atlieka kvotą jos kompetencijai priskirtose bylose, vykdo pro-kurorų, tardytojų, teisėjų ir teismo pavedimus, susijusius su nu-sikaltimų tyrimu ir nusikaltėlių paieška.

Kriminalinėje policijoje atskiroms jos funkcijoms ir užda-viniams vykdyti sudarytos specialios tarnybos: Organizuoto nu-sikalstamumo tyrimo tarnyba, Ekonominių nusikaltimų tyrimotarnyba, Kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Operatyvi-nės veiklos tarnyba ir kt. Šiose tarnybose sudaromi specialūspadaliniai specifiniams uždaviniams vykdyti. Pavyzdžiui, Or-ganizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje yra informacinės

kriminalinės žvalgybos padaliniai; nusikalstamų susivienijimų

Policija 139

kontrolės padaliniai; kontrabandos, neplatinamų ir narkotiniųmedžiagų kontrolės padaliniai.

Viešoji policija užtikrina viešąją tvarką renginiuose, teikiareikiamą pagalbą prokuratūrai ir tardymo organams tiriant nu-sikaltimus, o teismams - nagrinėjant bylas, vykdant teismonuosprendžius ir sprendimus; užtikrina viešąją tvarką ir rimtįįstatymų nustatytais atvejais, valstybės (kontrolės, valstybiniųinspekcijų ir kitų valstybės institucijų) pareigūnams vykdant įsta-tymu pavestas pareigas; Vyriausybės pavedimu saugo valstybi-nes įstaigas ir kitus svarbius objektus.

Viešojoje policijoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nu-tarimu gali būti sudaromi specialios paskirties policijos daliniai,tiesiogiai pavaldūs Policijos departamento generaliniam komi-sarui.

Transporto policija vykdo kriminalinės ir viešosios polici-jos funkcijas geležinkelio, oro ir vandens transporto linijose beišioms žinyboms priklausančiose teritorijose.

Kelių policija vykdo automobilių ir kitų transporto prie-monių eismo saugumo priežiūrą, tiria kelių eismo taisyklių pa-žeidimus ir autoįvykius, atlieka kvotą transporto įvykių bylose,skiria administracines nuobaudas ar kitokias poveikio priemo-nes už kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Savivaldybių policija. Savivaldybių policiją sudaro pada-liniai, vykdantys teisėtvarkos pažeidimų prevenciją, atliekantyskvotą įstatymo nustatyta tvarka, saugantys viešąją tvarką ir už-tikrinantys visuomeninę rimtį bei piliečių teisių ir teisėtų intere-sų apsaugą. Šias funkcijas vykdo teritoriniu principu sudaro-mos savivaldybių policijos nuovados.

Savivaldybių policijai vadovauja Policijos departamentas.Miesto (rajono) teritorijoje esančioms policijos nuovadoms

vadovauja savivaldybių policijos komisaras, kuris yra miesto(rajono) policijos komisaro pavaduotojas. Savivaldybių polici-jos komisarą bendru miesto (rajono) policijos komisaro ir savi-valdybės valdybos (jei ji sudaryta) bei mero teikimu skiria iratleidžia Policijos departamento generalinis komisaras.

Savivaldybių policijos nuovados komisarą savivaldybės po-licijos komisaro teikimu skiria ir atleidžia miesto (rajono) poli-


cijos komisaras. Nuovados komisarui suteikiami kvotos organovadovo bei pareigūno, kompetentingo nagrinėti administraci-nės teisės pažeidimų bylas, įgaliojimai. Kitus savivaldybių poli-cijos pareigūnus skiria miesto (rajono) policijos komisaras sa-vivaldybių policijos komisaro teikimu.

Savivaldybių nuovadas sudaro ir jų prižiūrimas teritorijasnustato savivaldybė.

Vidaus reikalų ministerija kartu su savivaldybėmis organi-zuoja savivaldybių policijos darbuotojų atranką, jų mokymą, ap-rūpina vienodomis uniformomis su savivaldybės skiriamaisiaisženklais, policijos įranga ir ginkluote.

Savivaldybių policija savo teritorijoje vykdo teisėtvarkospažeidimų prevenciją, saugo viešąją tvarką ir visuomenės rimtį,užtikrina piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat pa-gal savo kompetenciją- aplinkos apsaugą; atlieka kvotą įstaty-mo nustatyta tvarka jų kompetencijai skirtose bylose; vykdo sa-vivaldybės teritorijoje esančių teismų pavedimus; padeda keliųpolicijai savo teritorijoje užtikrinti eismo saugumą.

Pasienio policija. Pasienio policiją sudaro padaliniai, už-tikrinantys valstybės sienų režimą ir atliekantys teisėtvarkospažeidimų prevenciją, valstybės sienų sargybą ir priežiūrą beipagal savo kompetenciją reguliuojantys pasienio incidentus, at-liekantys operatyvinę paiešką bei kvotą įstatymų nustatyta tvar-ka dėl valstybės sienų režimo pažeidimų, užtikrinantys visuo-menės rimtį bei piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Šiasfunkcijas pasienio policija atlieka pasienio ruože ir kitose vieto-se, kuriose galioja pasienio režimas.

Pasienio policijos uždaviniai yra: užtikrinti valstybės sienųapsaugą ir neliečiamumą, Lietuvos Respublikos valstybės sie-nos įstatymo ir kitų įstatymų vykdymą, padėti įgyvendinti vals-tybės migracijos politiką, užtikrinti Lietuvos Respublikos pilie-čių ir užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką, atlikti kvotąir operatyvinę paiešką dėl sienų režimo pažeidimų, pagal savokompetenciją reguliuoti pasienio incidentus, saugoti visuome-nės rimtį ir piliečių teises bei teisėtus interesus pasienio ruože irkitose vietose, kuriose galioja pasienio režimas, bendradarbiau-ti su kitais valstybės sienų apsaugos subjektais.

Policija 141

Mokesčių policija. Mokesčių policija išaiškina ir tiria nu-sikaltimus bei teisės pažeidimus finansų srityje, atlieka jų pre-venciją, vykdo priemones, leidžiančias išieškoti mokesčius, ti-ria mokesčių administratorių bei Valstybinio socialinio draudi-mo fondo įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba, tarny-bos įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, kitus nusikaltimusir teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais ir valstybinio so-cialinio draudimo įmokomis.

2. POLICIJOS FUNKCIJOS

Įgyvendindama jai pavestus uždavinius, policija vykdo tokiasfunkcijas:

• atlieka nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją;• atskleidžia ir tiria nusikaltimus;• atlieka operatyvinę veiklą;• saugo viešąją tvarką, visuomenės rimtį ir saugumą, pilie-

čių teises ir laisves;• atlieka valstybės sienų apsaugą;• atlieka valstybės finansų apsaugą;• atlieka eismo priežiūrą;• teikia socialinę pagalbą gyventojams;• bendradarbiauja su kitomis polici jos tarnybomis.Nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencija. Vyk-

dydama šią funkciją, policija rengia ir įgyvendina priemones,užkardančias nusikaltimus ir teisės pažeidimus; atskleidžiapadarytų nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimų prie-žastis bei sąlygas ir imasi įstatymo numatytų priemonių jomspašalinti; sudaro ir tvarko profilaktines, k r imina l i s t ines ir ope-ratyvines įskaitas; pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų, įmonių,organizacijų turtą; taiko administracines ir kitokias prevencijospriemones.

Nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas. Policija registruojair tikrina pareiškimus ir pranešimus apie rengiamus ir padarytusnusikaltimus; vykdo pasislėpusių įtariamųjų, kaltinamųjų, teisia-mųjų, nuteistųjų ar be žinios dingusiųjų asmenų paiešką, taip pat

142 TElSĖSAUGOS INSTITUCIJOS

atlieka operatyvinius veiksmus; atlieka kvotą; vykdo tardytojų,prokuroro, teisėjo ir teismo pavedimus baudžiamosiose bylose.

Operatyvinė veikla. Vykdydama šią funkciją, policija at-lieka Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme nu-matytus veiksmus. Policijos operatyvinė veikla vykdoma tik ko-vos su kriminaliniais nusikaltimais bei jų prevencijos tikslais iryra operatyvinių policijos tarnybų išimtinė teisė.

Viešosios tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo, pi-liečių teisių ir laisvių apsauga. Policija patruliuoja viešose vie-tose; saugo viešąją tvarką masinių rengimų metu; vykdo įstaty-mus dėl kovos su nusikaltimais, girtavimu, narkotikų vartoji-mu, prostitucija, kitais antivisuomeniniais reiškiniais; prižiūri,kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos įgyjant, laikant, saugant,perduodant šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsiasmedžiagas, narkotines priemones ir kitus leidimų sistemos reg-lamentuojamus daiktus bei medžiagas; surašo administraciniųteisės pažeidimų protokolus, nagrinėja tokių pažeidimų bylas,teisės pažeidėjams skiria administracines nuobaudas bei taikokitas administracines prievartos priemones; įstatymo nustatytaisatvejais saugo ir konvojuoja sulaikytus asmenis, vykdo teismųir tardytojų nutarimus baudžiamosiose bylose; užtikrina viešąjątvarką, teismo antstoliams, valstybės kontrolieriams, medicinospersonalui ir kitiems pareigūnams ar tarnautojams vykdant įsta-tymo nustatyta tvarka pavestas pareigas.

Valstybės sienų apsauga. Šią funkciją vykdo pasienio poli-cija: užtikrina Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsaugą irneliečiamumą, pasienio ruožo režimą, saugo valstybės sienas sau-sumoje ir jūroje, organizuoja ir įgyvendina operatyvines ir kitaspriemones, užkerta kelią valstybės sienų pažeidimams ir sulaikopažeidėjus bei patraukia juos įstatymų numatyton atsakomybėn;padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, užtikrina Lietu-vos Respublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybėssieną tvarką; pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, nagrinėja ad-ministracinių teisės pažeidimų bylas ir skiria administracines nuo-baudas; pagal savo kompetenciją sprendžia pasienio konfliktus.

Valstybės finansų apsauga. Ši funkcija pavedama mokes-čių policijai. Mokesčių policija išaiškina ir tiria veikas, susiju-

Policija 143

šias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar aplaidžių apskaitostvarkymu, žinomai neteisingų duomenų apie pajamas ir pelnąteikimu, vengimu mokėti mokesčius ir valstybinio socialiniodraudimo įmokas, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepa-teikimu, neteisėtomis finansinėmis operacijomis ir kitais sumokesčiais, finansais bei valstybiniu socialiniu draudimu susi-jusiais nusikaltimais ir teisės pažeidimais; tiria mokesčių ad-ministratorių bei Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigųdarbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos įgaliojimų vir-šijimo, pareigų neatlikimo ir kitus teisės pažeidimų faktus, su-sijusius su mokesčiais ir valstybinio socialinio draudimo įmo-komis; organizuoja mokesčių administratorių, Valstybiniosocialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų bei Mokesčių po-licijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnųir valdininkų, atliekančių tarnybines pareigas, apsaugą nuo ne-teisėto poveikio; pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, pareng-tinį tardymą ir visų nuosavybės formų įmonių, įstaigų, organi-zacijų ir fizinių asmenų ūkinės-finansinės veiklos patikrinimusir revizijas; įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones.

Eismo priežiūra. Vykdydama šią funkciją, policija regu-liuoja transporto ir pėsčiųjų eismą, prižiūri kelių eismo tvarką irsaugumą; kontroliuoja, ar gatvių ir kelių projektavimas, tiesimasbei remontavimas, jų būklė, priežiūra ir eksploatavimas atitinkasaugaus eismo reikalavimus; kontroliuoja transporto priemoniųtechninę būklę; kontroliuoja, kaip asmenys, visų rūšių įmonės,įstaigos ir organizacijos vykdo įstatymus, kitus norminius aktusdėl eismo saugumo užtikrinimo bei aplinkos apsaugos nuo ža-lingo transporto priemonių poveikio; tiria kelių eismo taisykliųpažeidimus ir autoįvykius, atlieka kvotą autotransporto įvykiųbylose, skiria administracines nuobaudas ir kitokias poveikiopriemones už kelių eismo taisyklių pažeidimus; egzaminuoja irišduoda pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuoti transporto prie-mones.

Socialinė pagalba gyventojams. Policija teikia neatidė-liotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo teisės pažeidi-mų, ir tiems, kurių būklė bejėgiška; užtikrina sulaikytų ir prista-tytų į policiją asmenų apsaugą ir imasi priemonių nedelsiant su-


teikti j iems būtiną medicinos pagalbą; informuoja valstybės ins-titucijas, visuomenines organizacijas, piliečius apie katastrofas,avarijas ir kitas ypatingas situacijas, kurios kelia pavojų žmoniųsaugumui; teikia pagalbą stichinių nelaimių ir kitų ypatingų atve-jų metu gelbstant žmones ir turtą, imasi priemonių užtikrinti žmo-nių saugumą; saugo rastus ir perduotus į policiją dokumentus,daiktus, vertybes bei kitokį turtą ir imasi priemonių grąžinti juosteisėtiems savininkams ar valdytojams, pagal teismo sprendimusieško skolininkų; užtikrina piliečio, suteikusio pagalbą tiriantiemsnusikaltimą teisėsaugos organams, ar jo artimųjų apsaugą, jei iš-kyla pavojus jų gyvybei, sveikatai, saugumui, turtui; teikia kito-kią būtiną pagalbą žmonėms, kurių būklė yra bejėgiška.

Policijos tarnybų bendradarbiavimas. Vykdydamos sa-vo funkcijas visos policijos tarnybos privalo bendradarbiauti irteikti visokeriopą paramą viena kitai, nelaukdamos atskiro įsa-kymo ar nurodymo.

3. POLICIJOS PAREIGŪNO TEISINIS STATUSAS

Policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnau-jantis policijoje, einantis tam tikras pareigas ir vykdantis poli-cijos funkcijas. Jis visur ir visada turi valdžios atstovo teisinįstatusą bei pareiginį laipsnį. Policijos pareigūnais taip pat yraLietuvos Respublikos piliečiai, einantys tam tikras pareigas Lie-tuvos teisės akademijos Policijos fakultete ir atliekantys spe-cialaus policijos rengimo funkcijas. Policijos pareigūnais yrair besimokantieji Lietuvos teisės akademijos Policijos fakulte-te, taip pat policijos rezerve esantys asmenys, kai jiems paves-ta vykdyti viešosios tvarkos palaikymo pareigas. Besimokan-tieji Lietuvos teisės akademijos Policijos fakultete pareigūnostatusą įgyja ir atlikdami praktiką bei stažuodami policijoje.Policijos rezervą sudaro policijos pareigūnai, dėl objektyviųpriežasčių atleisti iš tarnybos ir jų sutikimu perkelti į policijosrezervą, bei tinkantys tarnybai policijoje Lietuvos Respubli-kos piliečiai, kurie pasižada sąžiningai ir dorai vykdyti jiemspavestas pareigas.

Policija 145

Policijos pareigūnai yra policininkai ir policijos valdininkai.Policijos pareigūno reikalavimai privalomi visiems pilie-

čiams, valstybinėms, privačioms ir kitokioms įmonėms,įstaigoms, organizacijoms bei pareigūnams. Jeigu atsisakomavykdyti policijos pareigūno reikalavimus, pareigūnas turi teisępanaudoti prievartą, tačiau tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pa-reigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo arkitos priemonės nebuvo veiksmingos.

Policijos pareigūnas, atlikdamas tarnybines pareigas, va-dovaujasi tik įstatymais. Policijos pareigūnai privalo vykdytiaukštesniojo pagal pareiginį laipsnį policijos pareigūno įsaky-mą. Jeigu policijos pareigūnas gauna įstatymams prieštaraujantįįsakymą ar nurodymą, jis turi vadovautis įstatymu, o apie netei-sėtą įsakymą ar nurodymą pranešti Policijos departamentui irprokurorui.

Policijos pareigūnai turi bendrąsias ir specialiąsias profesi-nes teises bei pareigas. Bendrąsias profesines teises ir pareigasturi visi policijos pareigūnai. Specialiosios profesinės teisės irpareigos suteikiamos policijos pareigūnams, vykdantiems atski-ras Policijos įstatyme numatytas policijos funkcijas.

Bendrosios profesinės policijos pareigūno teisės:• reikalauti iš piliečių ir pareigūnų, pažeidžiančių teisėtvar-

ką, nutraukti neteisėtus veiksmus, o prireikus, kai išnaudotosįtikinimo priemonės, panaudoti prievartą;

• įtarus teisės pažeidimą ir pareiškus apie tai piliečiui arpareigūnui, tikrinti jų asmens dokumentus;

• pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policiją ar kitas tarny-bines patalpas ne ilgiau kaip trims valandoms jų asmenybei nu-statyti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenimsir jų turimiems daiktams apžiūrėti;

• Policijos įstatyme numatytais atvejais panaudoti šaunamuo-sius ginklus, specialiąsias priemones, kovinių imtynių veiksmus;

• persekiodamas asmenis, įtariamus padarius nusikaltimą,nusikaltėlius, besislepiančius nuo teisėsaugos organų, taip patsiekdamas užkirsti kelią daromiems nusikaltimams, bet kuriuoparos metu įeiti į piliečių gyvenamąsias ir ūkines, įmonių, įstai-gų, organizacijų patalpas, sustabdyti bei patekti į transporto prie-


mones. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėgaatidaryti patalpas ir transporto priemones. Ši teisė taip pat sutei-kiama stichinių nelaimių ir katastrofų atvejais. Apie tokius veiks-mus nedelsiant pranešama prokuratūrai;

• laikinai apriboti arba uždrausti transporto ar pėsčiųjų ju-dėjimą ar darbus gatvėse ir keliuose, jeigu kyla pavojus žmoniųir transporto eismo saugumui;

• važiuodamas į įvykio vietą, persekiodamas nusikaltėlius,gabendamas asmenis, kuriems būtina neatidėliotina medicinospagalba, į gydymo įstaigas ar kitais neatidėliotinais atvejais ne-kliudomai ir nemokamai naudotis visomis transporto priemo-nėmis, priklausančiomis įmonėms, įstaigoms, organizacijoms arpiliečiams, išskyrus diplomatinių ar konsulinių atstovybių trans-portą. Esant tarnybiniam būtinumui, policijos pareigūnai turi teisęįsigyti bilietus į visas transporto priemones be eilės, jei bilietųnėra — į transporto priemonę įlipti;

• esant tarnybiniam būtinumui, nemokamai naudotis įmo-nėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat piliečiams priklau-sančiomis ryšių priemonėmis;

• jeigu pažeistos šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogsta-mųjų, narkotinių ir kitų leidimų sistemos reglamentuojamų me-džiagų, priemonių ir daiktų laikymo bei naudojimo taisyklės,nustatyta tvarka paimti juos iš organizacijų ar piliečių.

Bendrosios profesinės policijos pareigūno pareigos. Po-licijos pareigūnas visur ir visada privalo:

• gavęs piliečio ar pareigūno pranešimą apie daromą nusi-kaltimą ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas liudytoju,imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikal-timui ar kitam teisės pažeidimui;

• gavęs piliečių ar pareigūnų pranešimą apie padarytą nusi-kaltimą ar kitokį teisės pažeidimą, imtis priemonių sulaikyti irpristatyti į policiją asmenį, įtariamą padarius pavojingą visuo-menei veiką;

• gavęs žinių apie padarytą pavojingą visuomenei veiką,apie tai pranešti policijai, imtis priemonių įvykio vietai apsau-goti, nusikaltimo liudytojams nustatyti;

Policija 147

• užtikrinti sulaikytų ar pristatytų į policiją asmenų teises irteisėtus interesus, sveikatos apsaugą, suteikti neatidėliotiną me-dicinos pagalbą nukentėjusiems nuo teisės pažeidimų ar kuriųbūklė yra bejėgiška;

• imtis visų galimų priemonių piliečių, valstybės, visuome-ninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, ka-tastrofų, avarijų ir kitų ypatingų situacijų atvejais;

• vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas pri-valo prisistatyti. Jei neturi skiriamųjų policijos ženklų ar asmensreikalavimu - pateikti tarnybinį pažymėjimą. Policijos pareigū-nų veiksmai, kuriais laikinai apribojamos piliečių teisės, paly-dimi žodžiais „Įstatymo vardu". Kiekvienas asmuo ir pareigū-nas tokiu atveju privalo besąlygiškai paklusti ir vykdyti polici-jos pareigūno reikalavimus;

• laikyti paslaptyje konfidencialią informaciją, jeigu ko ki-to nereikalaujama vykdant tarnybines pareigas ar teises.

Vykdydami visas savo pareigas, policijos pareigūnai priva-lo gerbti ir ginti žmonių orumą, užtikrinti ir saugoti jų teises beilaisves.

Policijos pareigūno atsakomybė. Policijos pareigūnas as-meniškai atsako už savo veiksmus ir sprendimus bei jų padari-nius. Pareigūnas, vykdydamas jam patikėtas pareigas, pažeidęsįstatymo reikalavimus, įstatymų nustatyta tvarka traukiamasdrausminėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon at-sakomybėn, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Įstatymams prieš-taraujančio nusikalstamo, neteisėto įsakymo ar nurodymo vyk-dymas policijos pareigūno nuo atsakomybės neatleidžia.

Neteisėtais tarnybiniais policijos pareigūno veiksmais pi-liečiui padarytą žalą valstybė atlygina visiškai, nepriklausomainuo policijos pareigūno kaltės, tokia tvarka, kokia nustatyta ža-lai, padarytai neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros organųir teismo veiksmais, atlyginti. Policijos pareigūnas, veikiantispagal įstatymų jam suteiktus įgaliojimus, neatsako už žalą, jeituo nebuvo peržengtos nusikaltėlio sulaikymo teisėtumo ribos.


4. PRIĖMIMAS Į TARNYBĄ POLICIJOJEIR ATLEIDIMAS IŠ JOS

Priėmimo į tarnybą policijoje ir atleidimo iš tarnybos tvarką reg-lamentuoja Policijos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtintas Tarny-bos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoj e statutas.

Į tarnybą policijoje remiantis savanoriškumu ir atranka pri-imami:

• Lietuvos Respublikos piliečiai,• mokantys valstybinę kalbą,• ne jaunesni kaip 18 metų ir ne vyresni kaip 30 metų,• pagal išsilavinimą, asmenines savybes, dalykinį ir fizinį

pasirengimą bei sveikatos būklę tinkantys policijos pareigūnopareigoms. Į tarnybą policijoj e priimami asmenys, turintys nemažesnį kaip vidurinį išsimokslinimą. Policijos jaunesniųjų ins-pektorių ir aukštesniųjų policijos pareigūnų pareigoms priima-mi specialistai, turintys vidaus reikalų ministro nustatytą moks-lo cenzą. Asmenys, pareiškę norą tarnauti policijoje, privalopasitikrinti Vidaus reikalų ministerijos centrinėje medicininėsekspertizės komisijoje, kuri, atsižvelgdama į priimamų asme-nų sveikatos būklę ir psichologų tarnybos išvadas, pateikia iš-vadą apie tinkamumą tarnybai. Medicininius reikalavimus pri-imamiesiems nustato Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos mi-nisterijos.

Priimami į tarnybą policijoj e asmenys tikrinami pagal Vi-daus reikalų ministerijos ir policijos įstaigų įskaitas (atliekamasspecialus tikrinimas).

Asmenims, pareiškusiems norą tarnauti tam tikrose polici-jos tarnybose, keliami specialūs reikalavimai. Į operatyviniuspadalinius priimami asmenys, turintys operatyvinės veiklos po-linkių. Į tarnybą viešojoje policijoje priimami ne žemesni kaip172 cm, o į rikiuotės padalinius - ne žemesni kaip 175 cm ūgioasmenys. Asmenys, priimami į tarnybą kelių policijoje, privaloturėti automobilio vairuotojo kvalifikaciją.

Priimti į tarnybą policijoje draudžiama:

Policija 149

• esant neigiamai Vidaus reikalų ministerijos centrinės me-dicininės ekspertizės komisijos išvadai dėl asmens tinkamumokonkrečioms pareigoms;

•jei asmuo buvo teistas už nusikaltimą;•jei asmuo yra vyresnis kaip 30 metų. Vidaus reikalų minist-

ras ir Policijos departamento generalinis komisaras išimties tvarkagali priimti į tarnybą ir asmenis, vyresnius kaip 30 metų. Asmenims,perkeliamiems iš kitų statutiniais pagrindais veikiančių organizaci-jų, jeigu tarnyba pareigose, kurias jie ėjo, gali būti įskaityta į tarny-bos vidaus reikalų sistemoje stažą, amžiaus cenzas nenustatomas;

• jei asmuo anksčiau tarnavo vidaus reikalų sistemoje irbuvo atleistas už darbuotojo vardą diskredituojančius veiksmus;

•jei priimamo asmens artimiausieji giminaičiai (tėvas, mo-tina, broliai, seserys, žmona arba vyras), o į kriminalinę policijąarba vidaus reikalų operatyvinę tarnybą pirmą kartą priimamoasmens - ir sutuoktinio artimiausieji giminaičiai nuteisti už sunkųtyčinį nusikaltimą. Specialaus tikrinimo metu gali būti nustatytair kitokių priimamą asmenį kompromituojančių duomenų. To-kiais atvejais policijos padalinių vadovai savarankiškai spren-džia apie jo tinkamumą tarnybai;

•jei asmuo atsisako prisiekti.Į tarnybą policijoje priklausomai nuo einamų pareigų pri-

ima vidaus reikalų ministras, Policijos departamento generali-nis komisaras, miesto (rajono) policijos komisariato vyriausia-sis komisaras, taip pat aukštesnieji pareigūnai, kuriems ši teisėsuteikta vidaus reikalų ministro arba Policijos departamento ge-neralinio komisaro įsakymu.

Su asmenimis, priimtais į tarnybą, sudaroma terminuota su-tartis.

Policijos pareigūnai, pradėdami e i t i pareigas, pr i s iekia Lie-tuvos valstybei. Priesaika duodama iškilmingoje aplinkoje, da-lyvaujant padalinio pareigūnams ir vadovybei.

Pirmą kartą priimtiems į tarnybą policijoje ir neturintiemsspecialiojo ar aukštojo išsilavinimo asmenims suteikiamas poli-cininko stažuotojo pareiginis laipsnis ir nustatomas vienų metųstažuotės terminas.


Policijos pareigūnų tarnybos stažui, kvalifikacijai ir eina-moms pareigoms pažymėti bei santykiams reguliuoti yra šie pa-reiginiai laipsniai:

• policininkas stažuotojas,• policininkas,• vyresnysis policininkas,• viršila,•jaunesnysis inspektorius,• inspektorius,• vyresnysis inspektorius,• komisaras inspektorius,• komisaras,• vyresnysis komisaras,• vyriausiasis komisaras,• generalinis komisaras.Policijos pareiginiai laipsniai suteikiami pareigūnams ski-

riant juos į atitinkamas pareigas ir kai jie yra išlaikę kvalifikaci-nį egzaminą, kurio reikalavimus ir tvarką nustato Lietuvos Res-publikos vidaus reikalų ministras.

Pareiginius policijos pareigūnų laipsnius suteikia:nuo policininko stažuotojo iki viršilos imtinai - miesto (ra-

jono) policijos komisaras arba generalinis komisaras;nuo jaunesniojo inspektoriaus iki vyriausiojo komisaro im-

tinai - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras;generalinio komisaro - Lietuvos Respublikos Ministras Pir-

mininkas.Policijos pareigūnai iš tarnybos policijoje atleidžiami:1) jų pačių prašymu;2) suėjus nustatytam amžiui (policijos pareigūnai tarnauja:

a) nuo policininkų iki vyresniųjų komisarų įskaitytinai - iki45 metų; b) vyriausiasis komisaras - iki 50 metų;c) generaliniskomisaras - iki 55 metų; d) moterys - iki 40 metų. Pareigūnosutikimu vidaus reikalų ministras gali pratęsti tarnybos laiką);

3) dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Vidaus reikalų mi-nisterijos centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai;

4) atestavimo tvarka;

Policija 151

5) už drausmės pažeidimą;6) dėl etatų mažinimo;7) už pareigūno vardo diskreditavimą;8) pažeidus įstatymo reikalavimą, draudžiantį streikuoti;9) vadovaujantis teismo sprendimu ar nuosprendžiu;

10) netekus Lietuvos Respublikos pilietybės;11) pasibaigus sutarties galiojimo terminui;12) atsisakius prisiekti;13) siekiant pagerinti tarnybos darbą. Atleidus šiuo pagrin-

du, pareigūnui sumokama dviejų mėnesių darbo užmokesčio dy-džio kompensacija. Kompensacija didinama: pareigūnams, iš-tarnavusiems daugiau kaip penkerius metus - pusantro karto,daugiau kaip dešimt metų - du kartus, daugiau kaip dvidešimtmetų-tris kartus.

Taikyti kitokius atleidimo motyvus draudžiama.Ginčai dėl atleidimo iš darbo sprendžiami teismine tvarka.

5. POLICIJOS DEPARTAMENTASPRIE VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOS

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus rei-kalų ministerijos yra šios ministerijos struktūrinis padalinys,pagal savo įgaliojimus vadovaujantis struktūriniams ir terito-riniams policijos padaliniams. Policijos departamento veikląreglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinti Policijos de-partamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministe-rijos laikinieji nuostatai.

Pagrindiniai Policijos departamento uždaviniai yra:1) nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;2) viešosios tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo užtik-

rinimas, transporto ir pėsčiųjų eismo priežiūra;3) nusikaltimų tyrimas;4) socialinės pagalbos teikimas, fizinių ir juridinių asmenų

teisių, laisvių ir turto apsaugos užtikrinimas.


Policijos departamentas atlieka šias funkcijas:1) nustato Policijos departamento struktūrinių padalinių ir

šalies policijos įstaigų veiklos kryptis;2) vykdo nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją, šalina

jų priežastis ir sąlygas;3) įstatymų nustatyta tvarka vykdo operatyvinę veiklą;4) organizuoja ir atlieka operatyvinę paiešką, tiria nusikal-

timus ir kitus teisės pažeidimus;5) renka, fiksuoja, kaupia, analizuoja, tikrina ir perduoda

pagal kompetenciją informaciją apie operatyvinės veiklos ob-jektus;

6) organizuoja ir atlieka kvotą;7) organizuoja ir vykdo policijos funkcijas geležinkelio, oro

ir vandens transporto linijose ir šioms susisiekimo tarnybomspriklausančiose teritorijose;

8) užtikrina kelių eismo saugumą, organizuoja ir įgyvendi-na valstybės politiką eismo saugumo ir aplinkos apsaugos nuožalingos autotransporto įtakos srityje, vykdo prevencinį eismosaugumo darbą, organizuoja transporto priemonių registravimąir apskaitą, vairuotojų egzaminavimą ir pažymėjimų išdavimą;

9) organizuoja, kontroliuoja patrulių tarnybos veiklą, tirianusikaltimų viešosiose vietose priežastis ir sąlygas, nustato jųšalinimo būdus;

10) organizuoja ir kontroliuoja areštinių, skirstymo punktųir blaivyklų, konvojaus padalinių veiklą, leidimų išdavimą ir gin-klų registravimą;

11) organizuoja ir koordinuoja policijos pareigūnų atrankąbei kvalifikacijos kėlimą;

12) organizuoja ir kontroliuoja departamento struktūrinių pa-dalinių ir šalies policijos įstaigų, išlaikomų iš valstybės biudže-to, finansavimą bei sąmatos vykdymą, materialinį-techninį ap-rūpinimą;

13) kaupia ir keičiasi informacija apie tarptautinio pobūdžionusikaltimus su Interpolo generaliniu sekretoriatu, kitų šalių na-cionaliniais biurais, pagal savo kompetenciją įgyvendina Interpo-lo priimtus nutarimus ir tarptautinio bendradarbiavimo principus;

Policija 153

14) užmezga ir palaiko profesinius ryšius su atitinkamomiskitų šalių teisėsaugos institucijomis ir tarptautinėmis organiza-cijomis.

Policijos departamentui vadovauja generalinis komisaras,kurį skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras. Generalinis ko-misaras:

1) atsako už Policijos departamento uždavinių sprendimąir funkcijų vykdymą;

2) pagal savo kompetenciją leidžia įsakymus, nurodymus,teikia įpareigojimus ir tikrina, kaip jie vykdomi;

3) skiria ir atleidžia iš pareigų departamento bei šalies po-licijos įstaigų pareigūnus ir darbuotojus, neviršydamas vidausreikalų ministro jam suteiktų įgalioj imų;

4) nustato tarnybinius atlyginimus ir atlyginimų priedus de-partamento pareigūnams ir darbuotojams bei šalies policijos įstai-gų vadovams;

5) skatina ir skiria drausmines nuobaudas policijos parei-gūnams ir darbuotojams;

6) tvirtina Policijos departamento struktūrinių padalinių iršalies policijos įstaigų nuostatus ir etatinę jų struktūrą;

7) vadovauja departamento tarybai ir organizuoja jos darbą.Nesant generalinio komisaro, jo pareigas eina generalinio

komisaro pavaduotojas. Dabar generalinis komisaras turi ketu-ris pavaduotojus. Trys iš jų kartu yra ir kitų tarnybų vadovai:kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras, viešosios policijosvyriausiasis komisaras, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos ko-misariato vyriausiasis komisaras.

Pastaba. Mokesčių policijos departamento veiklą reglamen-tuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1997 m. ba-landžio 30 d. patvirtinti Mokesčių policijos departamento prieLietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatai;Pasienio policijos departamento veiklą reglamentuoja LietuvosRespublikos vidaus reikalų ministro 1997 m. gegužės 10 d. įsa-kymu Nr. 209 patvirtinti Pasienio policijos departamento prieLietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatai.


6. KRIMINALINĖS POLICIJOSINTERPOLO LIETUVOS NACIONALINIS BIURAS

Lietuvos Respublikos narystė Tarptautinėje kriminalinės polici-jos organizacijoje (Interpole) buvo atkurta 1991 m. lapkričio 4 d.Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras įsteigtas Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 509,o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nuta-rimu Nr. 85 buvo patvirtinti Interpolo Lietuvos nacionalinio biuronuostatai. Pagal šiuos nuostatus Interpolo Lietuvos nacionalinisbiuras buvo Lietuvos Respublikos teisėsaugos tarnybų bendra-darbiavimo su Tarptautine kriminalinės policijos organizacija irkirų šalių Interpolo nacionaliniais biurais koordinacinis centras.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 30d.nutarimu Nr. 1521 „Dėl Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro"bendradarbiavimo su Tarptautine kriminalinės policijos organi-zacija koordinavimo funkcijos pavestos Policijos departamen-tui prie Vidaus reikalų ministerijos, o prieš tai minėti Vyriausy-bės nutarimai pripažinti netekusiais galios.

Vykdant šį nutarimą buvo įsteigtas Kriminalinės policijosInterpolo Lietuvos nacionalinis biuras, o Policijos departamen-to prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gene-ralinis komisaras 1999 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu patvirtinoKriminalinės policijos Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro nuo-status.

Kriminalinės policijos Interpolo Lietuvos nacionalinis biu-ras yra Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vi-daus reikalų ministerijos struktūrinis padalinys, įgyvendinantiskriminalinės, viešosios policijos ir kitų Lietuvos Respublikosvidaus reikalų ministerijos padalinių, teisėsaugos institucijų ben-dradarbiavimą su Tarptautine kriminalinės policijos organizaci-ja (Interpolu), kitų šalių Interpolo nacionaliniais biurais, teisė-saugos institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Svarbiausi Nacionalinio biuro uždaviniai yra:1) vykdyti ir koordinuoti kriminalinės, viešosios policijos

bei kitų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pada-linių ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą su Interpolu,

Policija 155

kitų šalių Interpolo nacionaliniais biurais ir teisėsaugos institu-cijomis;

2) keistis informacija apie tarptautinio pobūdžio nusikalti-mus su Interpolo generaliniu sekretoriatu, kitų valstybių Inter-polo nacionaliniais biurais, suinteresuotomis Lietuvos Respub-likos ir užsienio valstybių institucijomis;

3) supažindinti Lietuvos Respublikos teisėsaugos institu-cijas su bendradarbiavimo per Interpolą reikalavimais ir gali-mybėmis, teikti tarptautinio bendradarbiavimo tobulinimo re-komendacijas;

4) įgyvendinti Interpolo Europos nacionaliniams biuramskeliamus reikalavimus;

5) pagal savo kompetenciją įgyvendinti Interpolo priim-tus nutarimus, sprendimus ir tarptautinio bendradarbiavimoprincipus.

Nacionalinis biuras, vykdydamas jam pavestus uždavinius,atlieka šias funkcijas:

1) praneša Interpolo generaliniam sekretoriatui, suintere-suotų valstybių Interpolo nacionaliniams biurams ir teisėsaugosinstitucijoms duomenis apie nusikaltimus, kuriuos padarė už-sienio piliečiai Lietuvos Respublikoje, taip pat apie užsienio pi-liečius, sulaikytus Lietuvos Respublikoje įtariant padarius nusi-kaltimą, patrauktus baudžiamojon atsakomybėn arba nuteistuspagal Lietuvos Respublikos įstatymus;

2) perduoda Interpolo generaliniam sekretoriatui, suintere-suotų valstybių Interpolo nacionaliniams biurams ir teisėsaugosinstitucijoms Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų tar-nybų ir kitų valstybinių institucijų prašymus suteikti duomenisapie nusikaltimus, ieškomus asmenis, daiktus ar dokumentus,taip pat kitokią tarptautinio pobūdžio informaciją apie nusikals-tamumą. Nacionalinis biuras turi teisę atsisakyti perduoti tokiusprašymus, jeigu jie neatitinka Interpolo reikalavimų arba yra ne-suderinami su Interpolo statutu bei kitomis šios organizacijosnustatytomis bendradarbiavimo taisyklėmis (rekomendacijomis),apie tai raštu pranešdamas prašymo iniciatoriui;

3) priima Interpolo generalinio sekretoriato, kitų valstybiųInterpolo nacionalinių biurų bei teisėsaugos institucijų prašy-


mus suteikti duomenis apie nusikaltimus, ieškomus asmenis,daiktus ar dokumentus, taip pat kitokią tarptautinio pobūdžioinformaciją apie nusikalstamumą ir perduoda juos prireikus ati-tinkamoms Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms ir ki-toms instancijoms;

4) vadovaudamasis Interpolo rekomendacijomis, formuojaasmenų, daiktų, dokumentų ir kitus duomenų bankus;

5) teikia Interpolo generaliniam sekretoriatui ataskaitas, nu-matytas šios organizacijos nuostatuose, kurias sudaro LietuvosRespublikos valstybės institucijų pateikti duomenys;

6) atstovauja Lietuvos Respublikos interesams Interpolo ge-neralinėje asamblėjoje ir kitose šios organizacijos institucijose;

7) suderinę su Policijos departamento vadovybe, Naciona-linio biuro pareigūnai dalyvauja įgyvendinant policijos priemo-nes, kurios susijusios su Nacionalinio biuro funkcijų vykdymu;

8) pagal savo kompetenciją keičiasi informacija tarptautiniobendradarbiavimo organizavimo klausimais su Policijos departa-mento Tarptautinio bendradarbiavimo tarnyba, Lietuvos Respub-likos vidaus reikalų sistemos padaliniais ir kitomis institucijomis;

9) pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su užsieniovalstybių ryšių karininkais bei Lietuvos Respublikos teisėsau-gos institucijų ryšių karininkais, reziduojančiais užsienio vals-tybėse.

Nacionalinio biuro vadovą skiria ir atleidžia Policijos de-partamento generalinis komisaras kriminalinės policijos vyriau-siojo komisaro teikimu.

Nacionaliniame biure yra Organizuoto nusikalstamumo irnarkotikų kontrolės poskyris, Turtinių nusikaltimų tyrimo posky-ris, Paieškos poskyris, Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyris,Informacinės sistemos poskyris.

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus irMarijampolės apskričių vyriausiuosiuose policijos komisaria-tuose (policijos komisariatuose) yra Nacionalinio biuro atsto-vai. Nacionalinio biuro atstovai yra apskrities vyriausiojo poli-cijos komisariato (policijos komisariato) kriminalinės policijosorganizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai, kuriuosskiria ir atleidžia policijos komisariato vadovas, suderinęs su

Pol ic i ja 157

Policijos departamento kriminalinės policijos Organizuoto nu-sikalstamumo tyrimo tarnybos bei Nacionalinio biuro vadovais.Pagrindinis jų uždavinys yra užtikrinti, kad teritoriniai policijospadaliniai glaudžiai bendradarbiautų su Nacionaliniu biuru, laikukeistųsi informacija, vykdytų su tuo susijusias užduotis, prie-mones bei apskrities vyriausiojo policijos komisariato (polici-jos komisariato) kriminalinės policijos organizuoto nusikalsta-mumo tyrimo tarnybos vadovo pavedimus.

7. POLICIJOS RĖMĖJAI

Policijos rėmėjas yra netarnaujantis policijoje ar Lietuvos ka-riuomenėje, įskaitant kario savanorio tarnybą, Lietuvos Respub-likos pilietis, savanoriškai padedantis policijai teisės aktų nu-statyta tvarka. Policijos rėmėjų veiklos teisinius pagrindus, jųteises, pareigas, socialines garantijas ir atsakomybę nustato Lie-tuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymas.

Policijos rėmėju gali būti ne jaunesnis kaip 18 metų, mo-kantis lietuvių kalbą, neteistas Lietuvos Respublikos pilietis, pa-gal asmenines ir moralines savybes tinkantis būti policijos rė-mėju. Asmuo, norintis tapti policijos rėmėju, pateikia prašymąpolicijos įstaigos vadovui. Prašyme pretendentas įsipareigojavykdyti policijos rėmėjui keliamus reikalavimus. Prieš įrašantasmenį į policijos rėmėjus, tikrinama, ar pretendentas atitinkapolicijos rėmėjams keliamus reikalavimus. Jei būtina, organi-zuojamas atitinkamas mokymas. Policijos rėmėjų mokymą or-ganizuoja policijos įstaiga.

Patenkinus prašymą, pretendentas įrašomas į policijos rė-mėjus policijos įstaigos vadovo įsakymu. Apie nepatenkintą pra-šymą pranešama jo pateikėjui. Policijos įstaigos vadovo įsaky-mu policijos rėmėjas, atsižvelgiant į jo prašymą ir į policijosįstaigos poreikius padėti jai tam tikroje srityje, įtraukiamas į po-licijos rėmėjų prie policijos įstaigos sąrašą. Policijos rėmėjuiišduodamas pažymėjimas, prie krūtinės segamas atpažinimo žen-klas, prireikus - raištis ant rankovės. Atlikdamas pavestas funk-cijas, policijos rėmėjas nešioja atpažinimo ženklus.


Policijos rėmėjai padeda policijai (policijos rėmėjų funk-cijos):

1) užtikrinti žmogaus teises ir laisves;2) saugoti viešąją tvarką;3) prižiūrėti eismo saugumą;4) kontroliuoti, kaip laikomasi aplinkos apsaugos ir tvar-

kymo reikalavimų;5) užkardyti nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus ir juos

atskleisti;6) įgyvendinti teisės pažeidimų prevencijos priemones;7) teikti visokeriopą pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo

nusikaltimų, kitų teisės pažeidimų ar nelaimingų atsitikimų, ar-ba tiems, kurių būklė bejėgiška;

8) gelbėti žmones ir turtą stichinės nelaimės ar kito ypatin-go įvykio, keliančio grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui,atveju;

9) kartu su policijos komisariatų savivaldybių policijos ne-pilnamečių reikalų inspektoriais, globos ir rūpybos darbuoto-jais lankytis asocialiose šeimose nepilnamečių teisių užtikrini-mo, jų nusikalstamumo prevencijos klausimais.

Policijos rėmėjai turi teisę:1) įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka kartu su po-

licijos pareigūnais panaudoti specialiąsias priemones;2) reikalauti, kad asmenys laikytųsi viešosios tvarkos ir ne-

pažeidinėtų įstatymų.Kartu su policijos pareigūnais saugodami viešąją tvarką,

policijos rėmėjai turi šias teises:1) padėti policijos pareigūnams sulaikyti ir pristatyti asme-

nį į policijos įstaigą įstatymų nustatytais atvejais;2) įstatymų nustatyta tvarka įeiti į gyvenamąsias ir kitas

patalpas, kad būtų užkirstas kelias nusikaltimui ar sulaikytas nu-sikaltėlis, stichinės nelaimės ar kito ypatingo įvykio, keliančiogrėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, atveju;

3) jei įtariama, kad yra padarytas nusikaltimas ar administ-racinis teisės pažeidimas, stabdyti transporto priemones.

Policija 159

Policijos rėmėjai privalo:1) gavę pranešimą apie daromą nusikaltimą ar kitokį teisės

pažeidimą, pastebėję rengiamą ar daromą nusikaltimą ar kitokįteisės pažeidimą, imtis priemonių užkirsti jam kelią, nedelsda-mi pranešti policijai, organizuoti įvykio vietos apsaugą, kol at-vyks policijos pareigūnai, nustatyti liudytojus, suteikti kitokiąpagalbą policijos pareigūnams, tiriantiems nusikaltimo ar teisėspažeidimo aplinkybes;

2) suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą nukentėjusie-siems, bejėgiškos būklės asmenims;

3) imtis visų galimų priemonių asmens, valstybės, įmonių,įstaigų ir organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastro-fų, avarijų ir kitų ypatingų įvykių atvejais;

4) laikyti paslaptyje konfidencialią informaciją ar patikėtastarnybos paslaptis;

5) atlikdami pavestas funkcijas, nešioti nustatyto pavyz-džio atpažinimo ženklą, prisistatyti, pateikti policijos rėmėjo pa-žymėjimą;

6) laikytis įstatymų, kitų teisės aktų, patikėtas užduotis at-likti laiku ir tiksliai.

Policijos rėmėjai, atlikdami savo funkcijas, privalo gerbtiir užtikrinti žmogaus teises bei laisves.

Policijos rėmėjų gyvybę, sveikatą ir orumą, kaip ir polici-jos pareigūnų, gina įstatymai.

Teisėti policijos rėmėjų reikalavimai ir nurodymai yra pri-valomi asmenims, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms bei pa-reigūnams. Už policijos rėmėjų, kaip ir policijos pareigūnų, tei-sėtų reikalavimų ir nurodymų nevykdymą atsakoma įstatymųnustatyta tvarka, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 201l straips-nyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už pasipriešinimą poli-cininkui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešo-sios tvarkos saugojimo pareigas.

Už neteisėtus veiksmus policijos rėmėjai atsako įstatymųnustatyta tvarka. Policijos įstaigos vadovas turi teisę įspėti poli-cijos rėmėją už veiksmus, nesuderinamus su policijos rėmėjų veik-la, ir apie tai pranešti rekomendaciją pateikusiai organizacijai.

Policijos rėmėjas policijos įstaigos vadovo įsakymu išbrau-kiamas iš policijos rėmėjų prie policijos įstaigos sąrašo tokiaisatvejais:

1) paties prašymu;2) dėl policijos rėmėjo vardo diskreditavimo, netekęs ins-

titucijos, kuriai jis atstovauja, pasitikėjimo ir gavus jos moty-vuotą siūlymą;

3) jei jis neatitinka reikalavimų, keliamų policijos rėmėjui.Policijos įstaigos vadovo sprendimas gali būti apskųstas

Policijos departamento generaliniam komisarui, kurio sprendi-mas yra galutinis ir neskundžiamas.

VI skyrius

Karo policijaKaro policija- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemojeveikianti karinės teisėsaugos institucija, Lietuvos kariuomenėsdalis, įstatymų nustatyta tvarka vykdanti nusikaltimų ir kitų tei-sės pažeidimų krašto apsaugos sistemoje prevenciją, juos atsklei-džianti ir tirianti, taip pat kartu su kitų karinių vienetų vadaispalaikanti drausmę bei tvarką karinėse teritorijose ir kariuome-nėje bei prižiūrinti karinio transporto eismo saugumą. Karo po-licijos kompetenciją, funkcijas ir uždavinius, organizavimotvarką, karo policininkų teises, pareigas, atsakomybę ir karo po-licijos santykius su kitomis teisėsaugos institucijomis nustatoLietuvos Respublikos karo policijos įstatymas.

Vykdydama savo uždavinius ir funkcijas, karo policija turiįgaliojimus: karinėse teritorijose ir kariniame transporte - visųasmenų atžvilgiu; kitose teritorijose - karių atžvilgiu, taip patasmenų, darančių nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus prieškarius, krašto apsaugos institucijas ir jų valdomą ar naudojamąturtą, atžvilgiu. Karinė teritorija - krašto apsaugos sistemos ins-titucijų valdoma ar jų naudojama teritorija (lauko teritorija,pastatas ar patalpa), kitokia aptverta ar kitu suprantamu būdupažymėta teritorija, priskirta ar naudojama kariuomenės reik-mėms, taip pat suprantamu būdu pažymėta vietovė, kuriojekariuomenė atlieka karinius mokymus ir pratybas, sprogmenųnukenksminimo, gelbėjimo ar kitus valstybės saugumo ir gy-nybos reikmėms skirtus darbus šių pratybų, mokymų ar darbųmetu. Karinis transportas - automobilių keliais, geležinkeliu,kita sausumos teritorija, taip pat oro ar vandens keliais kari-nius vežimus atliekančios krašto apsaugos sistemos valdomosir naudojamos bendrosios ir specialiosios paskirties transportopriemonės.


Pagrindiniai karo policijos uždaviniai yra nusikaltimų ir kitųteisės pažeidimų prevencija, jų atskleidimas ir tyrimas, tvarkosir drausmės karinėse teritorijose ir kariuomenėje palaikymas,karinio transporto eismo saugumo priežiūra.

Vykdydama šiuos uždavinius, karo policija atlieka tokiasfunkcijas:

1) rengia ir įgyvendina priemones, užkardančias nusikalti-mus ir kitus teisės pažeidimus;

2) atskleidžia nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus, pa-darytų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų priežastis bei sąly-gas, imasi priemonių nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prie-žastims ir sąlygoms šalinti ir kontroliuoja, kaip tos priemonėsvykdomos;

3) registruoja ir tikrina pareiškimus ir pranešimus apie ka-rių ar karinėse teritorijose ir kariniame transporte rengiamus arpadarytus nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus;

4) atlieka įtariamų ar kaltinamų padarius nusikaltimus irkitus teisės pažeidimus, dezertyravusių (pasišalinusių iš tarny-bos) ar dingusių be žinios karių paiešką;

5) atlieka kvotą jos kompetencijai priklausančiose bylose;6) vykdo tardytojo, prokuroro, teisėjo ir teismo pavedimus;7) tvarko krašto apsaugos sistemoje padarytų nusikaltimų

ir kitų teisės pažeidimų apskaitą;8) palaiko viešąją tvarką ir padeda vadams užtikrinti karių

drausmę karinėse teritorijose;9) organizuoja ir atlieka sulaikytų ar areštuotų karių palydą

(konvojų) ir saugojimą karinių vienetų areštinėse;10) perima iš policijos jos sulaikytus karius;11) sulaiko ir perduoda policijai civilius, įtariamus padarius

nusikaltimą ar kitą teisės pažeidimą;12) reguliuoja karinio transporto eismą, prireikus lydi šį trans-

portą ir derina jo maršrutus su kelių policija;13) tiria karimo transporto eismo įvykius arba dalyvauja juos

tiriant, taip pat tiria karinėse teritorijose ar karinio transporto prie-monių vairuotojų padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus;

Karo policija 163

14) teikia neatidėliotiną pagalbą nukentėjusiems nuo teisėspažeidimų asmenims ir tiems, kurių būklė bejėgiška;

15) informuoja valstybės institucijas ir visuomenę apie ka-tastrofas, avarijas ir kitas ypatingas situacijas, kurios gali keltipavojų žmonių saugumui;

16) saugo rastus ir karo policijai perduotus dokumentus,daiktus, vertybes bei kitokį turtą ir imasi priemonių grąžinti juosteisėtiems savininkams ar valdytojams.

Vykdydama šias funkcijas, karo policija bendradarbiauja suoperatyvinės veiklos subjektais, policija ir kitomis Lietuvos Res-publikos teisėsaugos institucijomis bei palaiko profesinius ryšiussu kitų valstybių karo policija ar analogiškomis institucijomis.

Karo policiją steigia, jos struktūrą, simboliką ir veiklos sta-tusą tvirtina krašto apsaugos ministras. Karo policija yra tiesio-giai pavaldi kariuomenės vadui.

Karo policijai vadovauja karo policijos vadas, kurį kariuo-menės vado siūlymu skiria ir atleidžia krašto apsaugos ministras.

Karo policininkais yra profesinės karo tarnybos kariai, tar-naujantys karo policijoje ir vykdantys jos funkcijas. Karo poli-cininkais gali būti skiriami ne jaunesni kaip 21 metų profesinėskaro tarnybos kariai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines savy-bes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka šiaitarnybai. Karo policininkų priėmimo į profesinę karo tarnybą iratleidimo iš jos, tarnybos atlikimo tvarką, aprūpinimą ir sociali-nes garantijas nustato krašto apsaugos sistemos organizavimą irkaro tarnybos atlikimą reglamentuojantys įstatymai.

VII skyrius

Specialiųjų tyrimų tarnyba1. SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOSUŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau - Specia-liųjų tyrimų tarnyba arba Tarnyba) - Respublikos Prezidentui irSeimui atskaitinga, statutiniais pagrindais veikianti valstybėsteisėsaugos įstaiga, kuri rengia ir įgyvendina korupcijos preven-cijos priemones, atskleidžia ir tiria nusikaltimus, kuriais pasireiš-kia korupcija. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarny-bos paskirtį, veiklos teisinius pagrindus, uždavinius ir funkcijas,tarnybos organizavimą, finansavimą, veiklos kontrolės būdusbei pareigūnų teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikosspecialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas.

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstaty-mo 2 straipsnyje korupcija apibrėžiama kaip asmens pažadėji-mas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio valstybėspolitikui, pareigūnui ar tarnautojui, taip pat valstybės politiko,pareigūno ar tarnautojo tiesioginis ar netiesioginis prašymas ar-ba priėmimas bet kokio neteisėto atlygio sau ar kitam asmeniuiarba priėmimas pasiūlymo ar pažado dėl tokio atlygio už tamtikrų funkcijų vykdymą ar nevykdymą, taip pat asmens pažadė-jimas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio bet ku-riam asmeniui, kuris teigia galįs daryti įtaką valstybės politiko,pareigūno ar tarnautojo sprendimams, taip pat asmens, kuris tei-gia galįs daryti įtaką valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojosprendimams, tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmi-mas bet kokio neteisėto atlygio arba priėmimas pasiūlymo arpažado dėl tokio atlygio, taip pat bendrininkavimas darant šiojedalyje nurodytas veikas.


Valstybės politikui, pareigūnui ir tarnautojui pagal LietuvosRespublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymą prilyginamasasmuo, turintis atitinkamus įgaliojimus ir pareigas kitos valstybėsinstitucijoje, tarptautinėje organizacijoje ar tarptautinėse teismi-nėse institucijose. Asmuo - kiekvienos valstybės fizinis, juridi-nis, juridinio asmens teisių neturintis arba turintis kitokį, jo stei-gimo valstybės teisės nustatytą, teisinį statusą asmuo.

Specialiųjų tyrimų tarnyba įsteigta 2000 m. gegužės 23 d.Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo įgy-vendinimo įstatymu. Iki tol Specialiųjų tyrimų tarnyba buvo Vi-daus reikalų ministerijos struktūriniu padaliniu ir viena iš poli-cijos rūšių.

Specialiųjų tyrimų tarnyba saugo ir gina asmenį, visuome-nę, valstybę nuo korupcijos, vykdo korupcijos prevenciją ir iš-aiškinimą.

Specialiųjų tyrimų tarnybos funkcijos:• vykdo operatyvinę veiklą, kad atskleistų nusikaltimus, ku-

riais pasireiškia korupcija, ir užkirstų jiems kelią;• atlieka kvotą ir parengtinį tardymą;• teisės aktų nustatyta tvarka bendradarbiauja su kitomis

teisėsaugos institucijomis;• renka, kaupia, analizuoja ir apibendrina informaciją apie

korupciją ir su ja susijusius socialinius, ekonominius reiškinius;• remdamasi turima informacija rengia ir įgyvendina ko-

rupcijos prevencijos ir kitas priemones;• su kitomis teisėsaugos institucijomis įgyvendina nusikals-

tamumo kontrolės ir prevencijos programas;• ne rečiau kaip du kartus per metus raštu teikia informaci-

ją apie savo veiklos rezultatus ir teikia pasiūlymus dėl Tarnybosveiklos gerinimo Respublikos Prezidentui ir Seimo Pirmininkui.

Specialiųjų tyrimų tarnybai vadovauja direktorius. Direk-toriaus kandidatūrą teikia Seimui ir šio pritarimu Tarnybos di-rektorių skiria ir atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas.Direktorius skiriamas penkeriems metams, tačiau šias pareigasjis gali eiti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus nesant, jo pareigaseina Tarnybos direktoriaus pirmasis pavaduotojas. Tarnybos di-

Specialiųjų tyrimų tarnyba l67

rektoriaus pirmąjį pavaduotoją ir pavaduotoją direktoriaus teiki-mu skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Respublikos Prezidentas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius ir jo pavaduotojaiatleidžiami iš pareigų šiais pagrindais:

• savo noru;• sulaužius priesaiką;• įsiteisėjus kaltinamajam teismo nuosprendžiui;• dėl sveikatos būklės, pateikus atitinkamos medicininės

ekspertizės komisijos išvadą;• šalių susitarimu;• jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;• paaiškėjus, kad jie yra politinės partijos, politinės organi-

zacijos nariai, dalyvauja politinėje veikloje, yra įmonių, įstaigųar organizacijų valdymo institucijų nariai, gauna atlyginimą uždarbą tokiose institucijose, išskyrus atvejus, kai tai būtina tar-nybos vykdomai žvalgybinei veiklai ir ne ilgiau, negu tai būtinanustatytam užduoties tikslui pasiekti, arba paaiškėjus kitoms ap-linkybėms, numatytoms Lietuvos Respublikos specialiųjų tyri-mų tarnybos įstatymo 15 straipsnyje;

• pasibaigus kadencijai, jeigu nėra paskiriami antrai kaden-cijai.

Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius ir jo pavaduotojai,sukakę, įstatymų nustatyto amžiaus vidaus reikalų, specialiųjųtyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokura-tūros, kalėjimų departamento ir jam pavaldžių institucijų parei-gūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, gali būti atleidžiami išpareigų.

2. SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOS PAREIGŪNŲTEISĖS, PAREIGOS IR VEIKLOS RIBOJIMAI

Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojai yra pareigūnai ir kitivalstybės tarnautojai. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas yrastatutinis valstybės tarnautojas, paskirtas į tam tikras pareigasSpecialiųjų tyrimų tarnyboje ir turintis administracinius įgalio-jimus pagal pareigas pavaldiems ir nepavaldiems asmenims. Tar-


nybos pareigūnų statusą nustato Specialiųjų tyrimų tarnybos įsta-tymas ir Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas, o kitų Tarnybojedirbančių valstybės tarnautojų- Lietuvos Respublikos valsty-bės tarnybos įstatymas.

Persekiodamas asmenį, įtariamą padariusį nusikaltimą, už-kirsdamas kelią daromam nusikaltimui, tikrindamas informaci-ją apie valstybės pareigūnų ir tarnautojų piktnaudžiavimą tarnyba,jų ryšius su asmenimis, kurie susiję su nusikalstamais susivieniji-mais, ar eidamas kitas tarnybines pareigas, esant įstatymų numa-tytiems pagrindams ir sąlygoms, Specialiųjų tyrimų tarnybos pa-reigūnas pateikia tarnybinį ženklą ar tarnybinį pažymėjimą.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas turi teisę:• tikrinti asmens dokumentus ir pristatyti asmenis, įtaria-

mus padariusius nusikaltimą, į Specialiųjų tyrimų tarnybos arbapolicijos įstaigas;

• įstatymų numatytais atvejais ir tvarka panaudoti ginklą,specialiąsias priemones ir kitą prievartą;

• nekliudomai įeiti į visų nuosavybės formų ir rūšių įmo-nių, įstaigų, organizacijų patalpas jų darbo metu, o ne darbo metu- su tos įmonės, įstaigos ar organizacijos administracijos atsto-vu, savininku arba jo atstovu;

• įstatyme numatytais atvejais ir tvarka jėga atidaryti patal-pas ar transporto priemones;

• vykdamas į nusikaltimo padarymo vietą, persekiodamasasmenį, įtariamą padariusį nusikaltimą, gabendamas asmenį, ku-riam būtina skubi medicinos pagalba, į gydymo įstaigą, nekliu-domai naudotis įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniamsasmenims, išskyrus užsienio valstybių diplomatinėms ar konsu-linėms atstovybėms, priklausančiomis visų rūšių transporto arryšių priemonėmis. Jeigu transporto ar ryšių priemonės savinin-kas ar valdytojas pareikalauja, išduodama Specialiųjų tyrimų tar-nybos direktoriaus nustatytos formos pažyma, pagal kuriais Spe-cialiųjų tyrimų tarnybos lėšų kompensuojami patirti nuostoliaiar materiali žala;

• stabdyti kelių transporto priemones ir tikrinti vairuotojo,keleivių ar transporto priemonės dokumentus ir joje esamus kro-vinius bei daiktus;

Specialiųjų tyrimų tarnyba 169

• vykdamas į nusikaltimo padarymo vietą ar persekiodamasasmenį, įtariamą padariusį nusikaltimą, nustatyta tvarka naudotismėlynos spalvos švyturėliais ant automobilių ir garsiniais signalais;

• gauti iš asmenų informacijos ar paaiškinimų apie rengiamus,daromus ar padarytus nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus;

• tikrinti visų rūšių įmonių, įstaigų ir organizacijų ūkinę-fi-nansinę ir kitokią veiklą;

• pranešęs įmonės vadovui arba savininkui ar jų atstovui irSpecialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus leidimu, nustatyta tvarkaskirti inventorizacijas, revizijas, atlikti apžiūrą, susipažinti ir pa-imti buhalterinės apskaitos, personalo, tikrinimų medžiagą, ki-tus dokumentus ir daiktus;

• atlikti kitus Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnui įsta-tymų leidžiamus veiksmus.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas, eidamas tarnybi-nes pareigas pasienio, muitinės bei kituose objektuose ir terito-rijose, kur nustatytas specialus vidaus režimas, ir pateikęs tar-nybinį ženklą ar tarnybinį pažymėjimą, turi teisę:

• tikrinti asmenų ir pareigūnų, transporto priemonių ir kro-vinių dokumentus;

• sulaikyti pasienio ir muitų režimo pažeidėjus ir kitus as-menis, atlikti jų asmens bei daiktų apžiūrą ir pristatyti juos įpasienio policijos, muitinės ar kitų teisėsaugos institucijų tarny-bines patalpas, laikantis įstatymų, reglamentuojančių asmenų su-laikymo tvarką ir sulaikytų asmenų garantijas;

• stabdyti ir tikrinti transporto priemones, nustatyta tvarkaatlikti daiktų ar dokumentų poėmį;

• atlikti kitus Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnui įsta-tymų leidžiamus veiksmus.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas privalo:• laikytis duotos priesaikos;• gavęs pranešimą ar pareiškimą apie rengiamą ar daromą

nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykioliudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengia-mam ar daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, įvy-kio vietai apsaugoti, įvykio liudytojams nustatyti arba praneštiapie įvykį policijai;


• saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis;• užtikrinti sulaikytų asmenų teises ir teisėtus interesus, su-

teikti neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą nukentėju-siems nuo nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų asmenims beiasmenims, kurių būklė yra bejėgiška.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams draudžiama:• būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais, da-

lyvauti politinėje veikloje;• būti įmonių, įstaigų ar organizacijų valdymo institucijų

nariais, gauti atlyginimą už darbą tokiose institucijose, išskyrusatvejus, kai tai būtina tarnybos vykdomai žvalgybinei veiklai irne ilgiau, negu tai yra būtina nustatytam užduoties tikslui pa-siekti;

• sudaryti sandorius Specialiųjų tyrimų tarnybos vardu suįmonėmis, kurių savininkai ar dalininkai yra jų šeimos nariai,arba valdyti pagal įgaliojimą kito asmens akcijas;

• atstovauti šalies ir užsienio valstybių įmonių interesams;• dirbti samdomais darbuotojais, patarėjais, ekspertais ar

konsultantais įmonėse, įstaigose, organizacijose bei kitose ins-titucijose, taip pat gauti kitą, nei nustatyta Specialiųjų tyrimųtarnybos įstatyme, atlyginimą, išskyrus atvejus, kai tai būtinatarnybos vykdomai žvalgybinei veiklai, ir ne ilgiau, negu tai yrabūtina nustatytam užduoties tikslui pasiekti, taip pat išskyrusatlyginimą už pedagoginę ir kūrybinę veiklą;

• streikuoti ar dalyvauti piketuose, mitinguose, kurie tie-siogiai trukdytų Specialiųjų tyrimų tarnybos veiklai ar atlikti Spe-cialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybines pareigas, būti pro-fesinės sąjungos nariais.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas negali priimti do-vanų ar paslaugų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jo parei-gų ėjimu, išskyrus įstatymų numatytais atvejais. Specialiųjų ty-rimų tarnybos pareigūnui taikomi ir kiti ribojimai, nustatytiValstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme.


3. SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOS PAREIGŪNŲPRIĖMIMAS { TARNYBĄ IR ATLEIDIMAS IŠ JOS

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų skyrimo ir atleidimo ištarnybos tvarką, jų tarnybos eigą, paskatinimus, atsakomybę,prievartos panaudojimo sąlygas ir tvarką bei socialines garanti-jas nustato Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas, patvirtintas Lie-tuvos Respublikos 2000 m. gegužės 23 d. įstatymu.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnais gali būti skiriaminepriekaištingos reputacijos, ne jaunesni kaip 20 metų LietuvosRespublikos piliečiai,Karo prievolės įstatymo nustatyta tvarkaatlikę privalomąją pradinę karo tarnybą arba įstatymų nustatytatvarka atleisti nuo jos, mokantys valstybinę kalbą, taip pat tin-kantys konkrečioms pareigoms pagal išsilavinimą, intelekto irmoralines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatosbūklę.

Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriumi ir jo pavaduoto-jais gali būti skiriami tik nepriekaištingos reputacijos asmenys,turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip penkeriųmetų teisinio darbo stažą. Specialiųjų tyrimų tarnybos padaliniųvadovais, tardytojais ir kvotėjais skiriami tik asmenys, turintysaukštąjį išsilavinimą.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnais negali būti skiria-mi asmenys, nurodyti Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsniošeštojoje dalyje: 1) teisti už sunkius nusikaltimus ar nusikalti-mus valstybės tarnybai; 2) už tarnybinį nusižengimą pagal Vals-tybės tarnybos įstatymą atleisti iš valstybės tarnybos, jei nuoatleidimo iš valstybės tarnybos dienos nepraėjo 10 metų; 3) bu-vę SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB,KGB) kadriniai darbuotojai -pagal įstatymo „Dėl SSRS valsty-bės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertini-mo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veik-los" reikalavimus.

Asmenys, skiriami į Specialiųjų tyrimų tarnybą pareigū-nais, privalo pasitikrinti sveikatą ir pateikti išvadą apie tinka-mumą tarnybai. Sveikatos tikrinimo tvarką ir medicininius rei-


kalavimus skiriamiesiems nustato Specialiųjų tyrimų tarnybosdirektorius suderinęs su sveikatos apsaugos ministru.

Skiriamam į tarnybą Specialiųjų tyrimų tarnyboj e asmeniuigali būti nustatomas iki šešių mėnesių bandomasis laikotarpis,kurio metu pareiginės algos priedai ir priemokos nemokami.Jeigu bandomuoju laikotarpiu asmuo neatleidžiamas iš parei-gų, laikoma, kad jo tarnyba įvertinta teigiamai. RespublikosPrezidento skiriamiems pareigūnams bandomasis laikotarpisnenustatomas.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnus, išskyrus skiria-mus Respublikos Prezidento, skiria į tarnybą Specialiųjų tyri-mų tarnyboje bei atleidžia iš jos Specialiųjų tyrimų tarnybosdirektorius.

Asmuo, paskirtas į Specialiųjų tyrimų tarnybą, prieš pra-dėdamas eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei. Specialiųjųtyrimų tarnybos direktoriaus ir jo pavaduotojų priesaiką priimaRespublikos Prezidentas, o kitų Specialiųjų tyrimų tarnybos pa-reigūnų - Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius. Neprisiekęsasmuo negali dirbti Specialiųjų tyrimų tarnyboje pareigūnu.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams suteikiami šie pa-reiginiai laipsniai:

• ypatingasis specialusis agentas;• vyriausiasis specialusis agentas;• vyresnysis specialusis agentas;• specialusis agentas;• specialusis agentas patarėjas;• vyresnysis agentas;• agentas;•jaunesnysis agentas.Pareiginis laipsnis gali atitikti pareigybę.Atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų profe-

sinio pasirengimo lygį, specialybę, tarnybos stažą bei tarnybinėsveiklos rezultatus, jiems suteikiamos šios kvalifikacinės ka-tegorijos: 3-oji, 2-oji ir 1-oji. Reikalavimus kvalifikacinėms kate-gorijoms gauti ir šių kategorijų suteikimo tvarką nustato Specia-liųjų tyrimų tarnybos direktorius.


Ypatingojo specialiojo agento laipsnis ir 1-oji kvalifikaci-nė kategorija suteikiami Specialiųjų tyrimų tarnybos direkto-riui, skiriant jį į šias pareigas. Vyriausiojo specialiojo agentolaipsnis suteikiamas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pa-vaduotojams, skiriant juos į šias pareigas. Padalinių vadovamssuteikiami vyresniojo specialiojo agento, o jų pavaduotojams irposkyrių vadovams - specialiojo agento laipsniai.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas atleidžiamas iš tar-nybos šiais pagrindais:

• savo noru;• įsiteisėjus kaltinamajam teismo nuosprendžiui, kuriuo pa-

reigūnas nuteisiamas už padarytą nusikalstamą veiką;• netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės;• atestavimo komisijos sprendimu pripažintas netinkamu

tęsti tarnybą;• sulaužęs priesaiką;• dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai medicinos komisi-

jos išvadai;• šalių susitarimu;• išrinkus ar paskyrus į kitas pareigas, nurodytas Valstybės

tarnybos įstatymo 56 straipsnio pirmosios dalies 4 punkte;• nepatenkinamai įvertinus tarnybą bandomuoju laikotarpiu;• paaiškėjus Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 15 straips-

nyje ar Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio šeštojoje dalyjenurodytai aplinkybei;

• paskyrus tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš tarnybos;• paaiškėjus, kad priimant į tarnybą buvo suklastoti doku-

mentai;• paaiškėjus, kad priimant į tarnybą buvo nuslėpti ar pa-

teikti neatitinkantys tikrovės duomenys, dėl kurių asmuo nega-lėjo būti priimtas į tarnybą.

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai gali būti atleidžia-mi iš tarnybos šiais pagrindais:

• sulaukę Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 27 straipsniopirmojoje dalyje nustatyto amžiaus (iki vyresniojo specialiojoagento įskaitytinai - 50 metų; vyriausieji specialieji agentai -


55 metų; ypatingasis specialusis agentas - 60 metų. Specialiųjųtyrimų tarnybos pareigūno sutikimu jo tarnybos laikas gali būtipratęstas. Tarnybos laiką pratęsia asmuo, įgaliotas skirti parei-gūną į pareigas ir atleisti iš jų, nurodydamas tarnybos pratęsimoterminą) ar ištarnavę įstatymų nustatytą laiką vidaus reikalų, spe-cialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti;

• dėl laikinojo nedarbingumo neatvykę į tarnybą daugiaukaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 ka-lendorinių dienų per paskutiniuosius 12 mėnesių ir jeigu neat-vykimas nesusijęs su kūno sužalojimu, suluošinimu ar kitu svei-katos sutrikimu, atsiradusiu vykdant tarnybines pareigas;

• mažinant pareiginių etatų skaičių dėl darbo organizavimopakeitimų;

• įstatymų nustatytais atvejais į tarnybą grįžus pirmiau dir-busiam pareigūnui.

Atleidimo iš tarnybos tvarką nustato Specialiųjų tyrimų tar-nybos direktorius. Ginčai dėl pareigūnų atleidimo sprendžiamiAdministracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

VIII skyrius

Vidaus reikalų ministerijosvidaus tarnyba1. VIDAUS TARNYBOS SISTEMA,UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidaus tarny-ba (toliau - vidaus tarnyba) yra struktūrinių padalinių, veikian-čių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir vykdančiųspecifines valstybės vidaus tvarkos palaikymo funkcijas, visu-ma. Vidaus tarnybos organizavimą, uždavinius, funkcijas, vi-daus tarnybos pareigūnų teises, pareigas, atsakomybę, sociali-nes garantijas nustato Lietuvos Respublikos laikinasis vidaustarnybos įstatymas.

Vidaus tarnybą sudaro Tardymo, Pataisos reikalų, Prieš-gaisrinės apsaugos ir gelbėjimo, Migracijos, Vadovybės apsau-gos, Informatikos ir ryšių departamentai, vidaus daliniai, budė-tojų dalis ir vadovybė.

Prie vidaus tarnybos taip pat priskiriamos finansų ir kon-trolės, materialinio-techninio aprūpinimo, ryšių, medicinos tar-nybos bei kiti vidaus reikalų sistemą aptarnaujantys padaliniai.

Vidaus tarnybos padalinius steigia ir likviduoja, jų struktū-rą, etatus, veiklos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos vidausreikalų ministras. Vidaus tarnyba pamažu reformuojama, pavyz-džiui, dabar Vidaus reikalų ministerijos administracija, t. y. Vi-daus reikalų ministerijos vadovybė bei padaliniai, kurie buvo pri-skirti prie vidaus tarnybos, jau nėra šios tarnybos sudedamąjadalimi; priimti norminiai aktai, kuriais vadovaujantis Pataisosreikalų departamentas iš Vidaus reikalų ministerijos valdymosrities perduodamas į Teisingumo ministerijos valdymo sritį.


Vidaus tarnyba įstatymų nustatytais pagrindais:• saugo piliečių, įmonių, įstaigų ir organizacijų teises bei

teisėtus interesus;• teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems

nuo nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų;• atlieka parengtinį tardymą ir kvotą;• vykdo teismų nuosprendžius, sprendimus ir nutarimus bei

tardymo organų nutarimus;• atlieka valstybinę priešgaisrinę priežiūrą, saugo žmonių

gyvybę, sveikatą, turtą nuo gaisrų, vykdo pirminius gelbėjimodarbus gaivalinių nelaimių, katastrofų, gamybinių avarijų metuir kitais atvejais;

• įgyvendina valstybės migracijos politiką, išduoda ir kei-čia pasus, tvarko įvažiavimo į Lietuvos Respubliką ir išvažiavi-mo iš jos dokumentus, kontroliuoja užsienio valstybių piliečiųir asmenų be pilietybės buvimo Lietuvos Respublikoje taisykliųvykdymą;

• sudaro ir naudoja vidaus dalinius valstybiniams ir kito-kiems objektams saugoti, atlieka mobilizacinį ir civilinės ap-saugos darbą;

• tvarko nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų apskaitą;• parenka darbuotojus, organizuoja jų mokymą, tarnybinį

ir kovinį parengimą;• bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis, tarptautinė-

mis organizacijomis ir atitinkamomis kitų šalių institucijomis;• diegia pažangų mokslą ir techniką, užtikrina žinybinės

ryšių sistemos funkcionavimą;• organizuoja vidaus reikalų sistemai priskirtų specifinės

paskirties valstybinių įmonių gamybinę ir ūkinę veiklą.Įgyvendindama šiuos uždavinius, vidaus tarnyba atlieka

bendrąsias ir specialiąsias funkcijas. Vidaus tarnybos bendro-sios funkcijos yra:

• rengti ir įgyvendinti nusikaltimų bei kitų teisės pažeidi-mų prevencijos priemones;

• nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų pasiūlymus, pareiš-kimus ir skundus;

Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba 177

• sudaryti, kaupti ir tvarkyti informacijos bankus, operaty-vines, prevencines ir kitokias įskaitas.

Specialiąsias vidaus tarnybos funkcijas nustato kiti normi-niai aktai. Draudžiama vidaus tarnybai pavesti atlikti įstatymuosearba Vyriausybės nutarimuose nenumatytas funkcijas.

Tardymo departamento funkcijos buvo aptartos anksčiau.Pataisos reikalų departamentas organizuoja kardomojo kali-

nimo ir teismų nuosprendžiais paskirtų bausmių už nusikaltimusvykdymą, taip pat socialinę ir psichologinę reabilitaciją asme-nų, kurie pagal teismų nutarimus pasiųsti į socialinės ir psicho-loginės reabilitacijos įstaigas.

Pataisos reikalų departamentas nuo 2000 m. rugsėjo l d. išVidaus reikalų ministerijos valdymo srities perduodamas į Tei-singumo ministerijos valdymo sritį. Nuo 2002 m. sausio l d.Pataisos reikalų departamento funkcijas visiškai perims Kalėji-mų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo mi-nisterijos (Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamen-te prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutopatvirtinimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėji-mų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo minis-terijos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas).

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas užker-ta kelią gaisrams, užtikrina gaisrų gesinimą bei žmonių gelbėji-mą avarijų, katastrofų ar stichinių ne la imių metu. Departamen-tas taip pat formuoja priešgaisrinės apsaugos politiką Lietuvoje,numato jam pavaldžių padalinių ir tarnybų veiklos kryptis, spren-džia jų problemas, kontroliuoja įstatymų ir kitų norminių aktųvykdymą, rengia jų leidimo ir tobulinimo pasiūlymus. Be to,departamento specialistai organizuoja valstybinę priešgaisrinępriežiūrą, atlieka gaisrų apskaitą, informuoja visuomenę apiegaisrus, gelbėjimo darbus ir gaisrų padarinius.

Migracijos departamentas užtikrina valstybės politikos įgy-vendinimą migracijos procesų kontrolės, Lietuvos Respublikospilietybės, gyvenamosios vietos registravimo (deklaravimo),emigravimo ir imigravimo, užsieniečių teisinės padėties Lietu-vos Respublikoje klausimais; organizuoja asmens dokumentų


išdavimą Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat Lietuvos Res-publikoje gyvenantiems užsienio valstybių piliečiams ir asme-nims be pilietybės Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytaisatvejais; organizuoja ir kontroliuoja miestų, rajonų policijos ko-misariatų migracijos tarnybų darbą.

Vadovybės apsaugos departamentas rūpinasi Lietuvos Res-publikos vadovų ir oficialių šalies svečių apsauga.

Vidaus tarnybos pulkai saugo nuteistuosius laisvės atėmi-mo bausme, konvojuoja nuteistuosius ir suimtuosius, likviduojakonfliktines situacijas laisvės atėmimo vietose. Kartu su polici-ja vidaus tarnybos padaliniai saugo viešąją tvarką per masiniusrenginius ir talkina jai atliekant kovos su nusikalstamumu ope-racijas.

2. VIDAUS TARNYBOS PAREIGŪNOTEISĖS, PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ

Vidaus tarnybos darbuotojai yra pareigūnai ir tarnautojai. Vi-daus tarnybos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tar-naujantis vidaus tarnybos padaliniuose, turintis laipsnį ir vyk-dantis vidaus tarnybos funkcijas. Vidaus tarnybos tarnautojasyra asmuo, dirbantis joje pagal darbo sutartį.

Vidaus tarnybos pareigūnų priėmimo į tarnybą ir atleidimoiš tarnybos tvarką nustato Tarnybos Lietuvos Respublikos vi-daus reikalų sistemoje statutas. Reikalavimai vidaus tarnybospareigūnams, jų priėmimo į tarnybą ir atleidimo iš tarnybos tvarkayra tokia pat kaip ir policijos pareigūnų.

Vidaus tarnybos pareigūnai turi bendrąsias ir specialiąsiasprofesines teises ir pareigas.

Vidaus tarnybos pareigūno bendrosios profesinės pareigos:• gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmo-

gaus teises bei laisves;• gavęs pranešimą apie rengiamą arba daromą teisės pažeidi-

mą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemo-nių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui;

Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba 179

• gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamaspranešti apie tai policijai, imtis priemonių įvykio vietai apsau-goti, liudytojams nustatyti, suteikti neatidėliotiną medicinos pa-galbą;

• imtis priemonių piliečių, valstybės ar organizacijų turtuigelbėti stichinių nelaimių, avarijų, katastrofų ir ypatingų situa-cijų metu;

• laikyti paslaptyje konfidencialią informaciją.Vykdydamas tarnybines pareigas, pareigūnas privalo pri-

sistatyti ir prireikus pateikti tarnybinį pažymėjimą.Vidaus tarnybos pareigūnas turi teisę:• važiuodamas į įvykio vietą, persekiodamas asmenis, pa-

dariusius pavojingas veikas, į gydymo įstaigas gabendamas as-menis, kuriems būtina medicinos pagalba, ar kitais neatidėlioti-nais atvejais nekliudomai naudotis nemokamai visomis trans-porto priemonėmis, išskyrus diplomatinių ar konsulinių atsto-vybių transportą. Esant tarnybiniam būtinumui, pareigūnas galiįsigyti bilietus į visas transporto priemones be eilės, jei bilietųnėra - į transporto priemonę įlipti;

• esant tarnybiniam būtinumui, nekliudomai naudotis įmo-nėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat piliečiams priklau-sančiomis ryšių priemonėmis, išskyrus diplomatinių ar konsuli-nių atstovybių ryšių priemones;

• apriboti įėjimą ar buvimą tam tikroje teritorijoje ir patal-poje, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti trans-porto eismą, jei kyla pavojus gamtai arba piliečių saugumui;

• turėti, saugoti ir panaudoti šaunamąjį ginklą bei specia-liąsias priemones;

• ne tarnybos metu už atlyginimą dirbti mokslinį ar peda-goginį darbą, jei tai neprieštarauja tarnybos interesams.

Vidaus tarnybos pareigūnų specialiąsias profesines teisesir pareigas nustato norminiai aktai, reglamentuojantys atskirųvidaus tarnybos padalinių veiklą. Šias teises ir pareigas lemiavidaus tarnybos padalinio uždaviniai ir funkcijos.

Vidaus tarnybos pareigūnas asmeniškai atsako už savosprendimus, poelgius ir jų padarinius. Vidaus tarnybos pareigu-

nas, eidamas jam patikėtas pareigas pažeidęs įstatymų reikala-vimus, nustatyta tvarka traukiamas drausminėn, materialinėn,administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Neteisėto įsa-kymo ar nurodymo vykdymas nuo atsakomybės pareigūno ne-atleidžia. Gavęs tokį įsakymą ar nurodymą, pareigūnas privalojo nevykdyti ir nedelsdamas apie tai pranešti pagal pareigas aukš-tesniam nei neteisėtą įsakymą ar nurodymą davęs pareigūnui.Neteisėtais pareigūno veiksmais padaryta žala atlyginama Lie-tuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

IX skyrius

Vidaus reikalų ministerija1. VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOSUŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra LietuvosRespublikos vykdomosios valdžios institucija. Vidaus reikalųministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas vidausreikalų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šiojesrityje valstybės politiką. Vidaus reikalų ministerijos veiklą reg-lamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjū-čio 6 d. nutarimu Nr. 1015 patvirtinti Lietuvos Respublikos vi-daus reikalų ministerijos nuostatai.

Svarbiausi Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai yra:• užtikrinti viešąją tvarką ir asmenų saugumą;• kovoti su nusikaltimais ir kitais teisėtvarkos pažeidimais,

taip pat organizuoti šį darbą;• užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą

sausumoje ir teritoriniuose vandenyse;• užtikrinti Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pir-

mininko, Ministro Pirmininko, oficialių svečių apsaugą, taip patsu šio darbo atlikimu susijusių pastatų apsaugą;

• užtikrinti asmenų, įmonių, įstaigų ir organizacijų teisių,teisėtų interesų ir turto apsaugą;

• teikti skubią pagalbą nukentėjusiems nuo nelaimingų at-sitikimų ir teisėtvarkos pažeidimų, taip pat atsidūrusiems viešo-siose vietose pagalbos reikalingiems asmenims;

• organizuoti pataisos darbų įstaigų ir socialinės bei psi-chologinės reabilitacijos įstaigų veiklą;

• pagal savo kompetenciją įgyvendinti valstybės politikąeismo saugumo srityje;


• vadovauti valstybinei priešgaisrinei apsaugai ir vykdytipirminius gelbėjimo darbus;

• vykdyti valstybinį migracijos reguliavimą, įgyvendinti Lie-tuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikospiliečio paso nuostatų reikalavimus, kontroliuoti užsieniečių bu-vimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą.

Vykdydama jai pavestus uždavinius, Vidaus reikalų minis-terija:

• nustato ministerijos struktūrinių padalinių, jos reguliavi-mo sričiai priskirtų valstybės įmonių, taip pat jai pavaldžių įstaigųbei organizacijų ir teritorinių policijos įstaigų svarbiausias veik-los kryptis, tobulina valdymo sistemą;

• organizuoja ir vykdo nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pa-žeidimų prevenciją;

• organizuoja ir vykdo Lietuvos Respublikos valstybės sie-nos apsaugą sausumoje ir teritoriniuose vandenyse;

• organizuoja ir vykdo Lietuvos Respublikos teritorijoje iružjos ribų Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirminin-ko, Ministro Pirmininko, oficialių svečių apsaugą;

• organizuoja ir vykdo operatyvinę veiklą, tiria nusikalti-mus ir kitus teisėtvarkos pažeidimus;

• įstatymų nustatyta tvarka atlieka parengtinį tardymą, kvotąir teismo ekspertizę baudžiamosiose bylose, sudaro kriminalis-tinės informacijos duomenų bankus;

• tvarko nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų apskai-tą, kaupia duomenis, kurių reikia užtikrinti ministerijos veiklosinformacinį aprūpinimą;

• pagal savo kompetenciją imasi priemonių nusikaltimų irkitų teisėtvarkos pažeidimų priežastims ir sąlygoms šalinti, kon-troliuoja, kaip šios priemonės vykdomos;

• ieško nusikaltėlių, įstatymų numatytais atvejais organi-zuoja besislapstančių kaltinamųjų, nuteistų, dingusių be žiniosir kitų asmenų paiešką;

• įstatymų nustatyta tvarka vykdo ir organizuoja sulaikytų,areštuotų, nuteistų asmenų ir asmenų, kuriems skirtas administ-racinis areštas, saugojimą areštinėse, konvojuoja juos į teismus

bei tardymo izoliatorius-kalėjimus ir iš jų;

Vidaus reikalų ministerija 183

• įstatymų nustatyta tvarka vykdo teismų nuosprendžius,nutarimus bei nutartis ir užtikrina, kad būrų laikomasi nustatytobausmės atlikimo režimo;

• organizuoja nuteistųjų darbą, taip pat auklėjamąjį darbąpataisos darbų įstaigose, kontroliuoja, kaip nuteistieji dirba irmokosi;

• išduoda ir keičia pasus, tvarko emigravimo, imigravimodokumentus, rengia imigravimo kvotos projektus ir teikia juosLietuvos Respublikos Vyriausybei, išduoda ir panaikina leidi-mus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, tvar-ko Lietuvos Respublikos vizų registrą, išduoda ir panaikinaLietuvos Respublikos vizas, organizuoja ir kontroliuoja užsie-niečių išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, kontroliuoja, kaip lai-komasi pasų, užsieniečių atvykimo, buvimo Lietuvos Respub-likoje ir tranzito per ją taisyklių, vykdo sprendimus pilietybėsklausimais;

• pagal savo kompetenciją rūpinasi, kad būtų laikomasi lei-dimų sistemą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų rei-kalavimų;

• vykdo priešgaisrinę apsaugą, gaisrų prevenciją, organi-zuoja jų gesinimą, atlieka pirminius gelbėjimo darbus;

• palaiko viešąją tvarką, kai kyla gaivalinės nelaimės, ava-rijos, epidemijos ir epizootijos, padeda likviduoti gaivalinių ne-laimių ir avarijų padarinius, užtikrina viešąją tvarką mitingų,piketų, demonstracijų, procesijų, įvairių eitynių, kitokių susi-rinkimų be ginklų metu;

• pagal savo kompetenciją kontroliuoja, kaip laikomasi eis-mo saugumą ir kelių eismą reglamentuojančių teisės aktų reika-lavimų, reguliuoja kelių eismą, koordinuoja su kelių eismo sau-gumu susijusių tarnybų veiklą;

• pagal sutartis organizuoja ir vykdo įvairių objektų, asme-nų ir jų turto apsaugą, rūpinasi signalizacijos priemonių įvedi-mu ir eksploatavimu, inspektuoja žinybinę apsaugą;

• įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimųnumatytais atvejais išduoda licencijas ir leidimus;

• vykdo finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kon-troliuoja ūkinę ir finansinę veiklą;


• rūpinasi kadrų parinkimu, mokymu, tobulinimusi, tarny-bine ir kovine parengtimi;

• pagal savo kompetenciją nustatytąja tvarka palaiko ryšiussu užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptauti-nėmis organizacijomis, rengia tarptautinių sutarčių projektus irpasirašo pagal suteiktus įgaliojimus šias sutartis, organizuoja jųvykdymą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar Minist-ro Pirmininko pavedimu atstovauja Lietuvos Respublikai už-sienio valstybėse ar tarptautinėse organizacijose;

• organizuoja ministerijos vidaus tarnybos dalinius, nusta-tytąja tvarka jiems vadovauja, pagal savo įgaliojimus vykdo ci-vilinės saugos priemones;

• organizuoja ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų vals-tybės įmonių gamybinę ir ūkinę veiklą, statybos ir montavimodarbus;

• nustatytąja tvarka nagrinėja gyventojų pareiškimus, skun-dus bei pasiūlymus ir imasi reikiamų priemonių, kad būtų iš-spręsti juose keliami klausimai;

• taiko savo veikioje mokslo ir technikos naujoves;• pagal savo kompetenciją steigia neviešas valstybines me-

dicinos priežiūros, taip pat farmacijos įstaigas ir užtikrina jųveiklą;

• rūpinasi, kad būtų sudaromos deramos darbo ir poilsiosąlygos ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų bei organizacijų dar-buotojams, užtikrina jiems socialines garantijas;

• informuoja visuomenę apie ministerijos veiklą jos kom-petencijai priskirtais klausimais;

• vykdo kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės nutarimų numatytas funkcijas.

2. VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOSDARBO ORGANIZAVIMAS

Vidaus reikalų ministerijai vadovauja ministras, kurį skiria pa-reigoms ir atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas Minist-


ro Pirmininko teikimu. Vidaus reikalų ministrą gali laikinai pa-vaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Lietuvos Res-publikos Vyriausybės narys (ministras). Vidaus reikalų minist-ras, vadovaudamas jam pavestai vidaus reikalų sričiai, yra atsa-kingas Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentuiir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui.

Vidaus reikalų ministras:• sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klau-

simus ir yra tiesiogiai atsakingas už Lietuvos Respublikos Vy-riausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijaipriklausančiais klausimais;

• užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių su-tarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos RespublikosVyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų tei-sės aktų vykdymą;

• Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento nu-statyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymųir kitų teisės aktų projektus;

• užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir MinistroPirmininko pavedimų vykdymą;

• leidžia įsakymus ir įsakymais patvirtintus kitus teisės ak-tus, tikrina, kaip jie vykdomi. Ministro leidžiami įsakymai ir kititeisės aktai registruojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės dar-bo reglamento nustatyta tvarka. Įsakymus ir kitus teisės aktus pa-sirašo ministras. Prireikus leidžia kartu su kitais ministrais ben-drus įsakymus arba įsakymais patvirtintus kitus teisės aktus;

• teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei ministerijos veik-los ataskaitas, kaip vykdoma Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės programa bei jos įgyvendinimo priemonės, ir Ministro Pir-mininko reikalavimu atsiskaito už savo veiklą;

• teikia Ministrui Pirmininkui pasiūlymus dėl viceministrųskaičiaus nustatymo, viceministrų skyrimo pareigoms ir atleidi-mo iš pareigų, drausminių nuobaudų jiems skyrimo ir jų skati-nimo;

• teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei departamentų,tarnybų ar inspekcijų prie ministerijos nuostatų projektus;


• ministerijos sekretoriaus teikimu tvirtina ministerijos ad-ministracijos struktūrą ir etatų sąrašą, neviršydamas darbo už-mokesčiui nustatytų lėšų;

• tvirtina ministerijos administracijos padalinių, departa-mentų, tarnybų ir inspekcijų prie ministerijos, kitų jos įsteigtųar jai priskirtų įstaigų bei valstybės įmonių nuostatus (įstatus);

• skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų ministro politinioir asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriamus valstybės tarnauto-jus (išskyrus viceministrus), ministerijos sekretorių- aukščiau-siąjį ministerijos karjeros pareigūną, įstaigų prie ministerijos,taip pat ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų bei valstybėsįmonių vadovus (ministerijos sekretoriaus teikimu); savo ini-ciatyva atleidžia iš pareigų ministro politinio ar asmeninio pasi-tikėjimo pagrindu skiriamus valstybės tarnautojus bei kitusministro skiriamus pareigūnus, pareiškęs nepasitikėjimą jais;

• tvirtina periodiškai atnaujinamus ilgalaikius (iki 10 me-tų) ministerijos strateginius veiklos planus;

• įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimųnumatytais atvejais teikia Ministrui Pirmininkui pasiūlymus dėldepartamentų ir kitų įstaigų prie ministerijos vadovų skyrimo;

• vykdo kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės nutarimų jam suteiktas funkcijas.

Vidaus reikalų ministras vadovauja ministerijos padaliniamstiesiogiai ar per viceministrus ir ministerijos sekretorių, o de-partamentams, tarnyboms ir inspekcijoms prie ministerijos, ki-toms ministerijos įsteigtoms ar jai priskirtoms įstaigoms - peršių institucijų vadovus.

Viceministrai yra tiesiogiai atsakingi ministrui. Ministrasnustato jų kompetenciją. Viceministrai rūpinasi jiems ministroskirtais ministerijos darbo barais, per ministerijos sekretorių iratitinkamus ministerijos įstaigų vadovus koordinuoja ir užtikri-na jų įgaliojimams priskirtose srityse ministro nustatytos politi-kos įgyvendinimą, teikia ministrui įstatymų ir kitų teisės aktųprojektus. Viceministrai gali vadovauti departamentams prie mi-nisterijos.

Vidaus reikalų ministerija turi savo administraciją, kuriaivadovauja ministerijos sekretorius. Jis gali turėti ne daugiau kaip


du pavaduotojus (sekretorius). Vidaus reikalų ministerijos ad-ministracija susideda iš departamentų, skyrių ir kitų padalinių.Dabar Vidaus reikalų ministerijos administracija susideda iš Val-dymo departamento, Tarptautinių ryšių ir Europos integracijosdepartamento, Personalo departamento, Ekonomikos ir finansųdepartamento, Vidaus audito tarnybos, Generalinio inspektoriausskyriaus, Bendrojo skyriaus. Prie ministerijos gali būti steigia-mi departamentai, kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančiostarnybos, inspekcijos ir kitos įstaigos.

Vidaus reikalų ministerijos sekretorius:• atsako už ministerijos vadybą, teisės aktų (projektų) ren-

gimo organizavimą ir kokybę, organizuoja ir kontroliuoja visųministerijos administracijos padalinių veiklą vadovaudamasisLietuvos Respublikos Vyriausybės programa ir Lietuvos Res-publikos Vyriausybės ar ministro patvirtintomis konkrečiomispriemonėmis šiai programai įgyvendinti;

• atsako už ministerijos ūkinę ir finansinę veiklą;• teikia ministrui tvirtinti ministerijos administracijos struk-

tūrą ir etatų sąrašą;• organizuoja ministro įsakymų projektų rengimą, pagal savo

kompetenciją leidžia vykdomuosius potvarkius;• ministro pritarimu skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų

savo pavaduotojus, ministerijos administracijos padalinių ir mi-nisterijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų vadovus, išskyrus ski-riamus ministro, taip pat karjeros tarnautojus ir aptarnaujantįjįpersonalą;

• teikia ministrui skirti pareigoms ir atleisti iš pareigų įstai-gų prie ministerijos, taip pat ministerijos įsteigtų ar jai priskirtųįstaigų bei valstybės įmonių vadovus;

• vykdo kitas ministro jam pavestas funkcijas.Vidaus reikalų ministerijoje sudaroma kolegija - ministro

patariamoji institucija. Ministras yra kolegijos pirmininkas, ojos nariai - viceministras, ministerijos sekretorius. Į kolegijossudėtį gali būti įtraukiami ministerijos sekretoriaus pavaduoto-jai (sekretoriai) ir kiti ministerijos, kitų institucijų bei organiza-cijų atstovai. Į kolegijos posėdžius gali būti kviečiami kitų mi-nisterijų, valstybės ir kitų institucijų bei organizacijų atstovai ir

mokslininkai šių sutikimu. Vidaus reikalų ministerijos kolegi-jos narių skaičių nustato ir kolegijos personalinę sudėtį bei dar-bo reglamentą tvirtina ministras. Jis taip pat teikia kolegijai svars-tyti klausimus.

X skyrius

Parengtiniotyrimo institucijos1. PARENGTINIO TYRIMO ESMĖ IR FORMOS

Parengtinis tyrimas yra kvotos organo, tardytojo ar prokuroro pro-cesinė veikla, kuria renkami, įtvirtinami ir preliminariai t i r i amiįrodymai, siekiant greitai ir iki galo išaiškinti nusikaltimus, įkai-tinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Ši veikla regla-mentuota Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.

Parengtinis tyrimas yra savarankiška baudžiamojo procesostadija. Parengtiniu tyrimu ši stadija vadinama todėl, kad be-veik visada ji atliekama iki teisminio bylos nagrinėjimo. Kartaisteigiama, kad parengtinis tyrimas atliekamas „iki teismo ir teis-mui", tačiau šis apibūdinimas nėra tikslus. Iškelta baudžiamojibyla gali būti ir neperduota teismui, nutraukta baudžiamojo pro-ceso įstatyme numatytais pagrindais. Tyrimas vadinamas pareng-tiniu todėl, kad šioje stadijoje pareikštas kaltinimas visais atve-jais turi būti patikrintas teismo posėdyje.

Teisminio nagrinėjimo metu teismas nesaistomas išvado-mis, kurias padarė kvotos organas, tardytojas ar prokuroras perparengtinį tyrimą. Teismas gali kitaip įvertinti parengtinio tyri-mo metu surinktus įrodymus, ištirti naujus įrodymus, kurie perparengtinį tyrimą nebuvo tirti. Tačiau tai nereiškia, kad išvados,kurias šioje stadijoje padaro kvotos organas, tardytojas ar pro-kuroras, yra preliminarios. Kvotos organas, tardytojas ir proku-roras turi būti įsitikinę savo išvadų, padaromų per parengtinįtyrimą, teisingumu ir jiems šios išvados turi būti galutinės. Rei-kia pažymėti, kad parengtinio tyrimo kokybė lemia ir užtikrinateisminio bylos nagrinėjimo kokybę. Dėl klaidų ir įstatymo pa-


žeidimų, padarytų per parengtinį tyrimą, baudžiamoji byla iš teis-mo gali būti grąžinta tyrimui papildyti.

Parengtinės tyrimo formos yra kvota ir parengtinis tardymas.Daugumoje baudžiamųjų bylų atliekama tiek kvota, tiek

parengtinis tardymas. Kai kuriais baudžiamojo proceso įstaty-me specialiai numatytais atvejais parengtinis tyrimas atliekamastik viena forma - kvota.

Kvota ir parengtinis tardymas turi tiek bendrų bruožų, tiekir skirtumų. Kvotą ir parengtinį tardymą vienija bendri tikslai iruždaviniai (BPK 2 straipsnis) bei baudžiamųjų bylų tyrimo pro-cesinės sąlygos. Tačiau tarp kvotos ir parengtinio tardymo yranemažai skirtumų. Bene svarbiausias skirtumas - skiriasi kvo-tos ir parengtinio tardymo organų įgyvendinamų funkcijų apim-tis. Parengtinio tardymo organų vienintelė ir svarbiausia funk-cija yra nusikaltimų tyrimas. Visa kita tardytojo veikla išplaukiaiš šios funkcijos. Kvotos organams nusikaltimų tyrimas nėra vie-nintelė ir svarbiausia funkcija. Greta šios funkcijos kvotos or-ganai vykdo daug kitokių funkcijų.

Kvotą atlieka tam įgalioti valstybiniai administraciniai or-ganai, numatyti baudžiamojo proceso įstatyme. Kvotos organaipaprastai pirmieji sužino apie rengiamus ar padarytus nusikalti-mus ir pirminiu bylos tyrimo etapu gali veiksmingai atlikti ne-atidėliotinus tardymo veiksmus nusikaltimo pėdsakams nusta-tyti ir įtvirtinti. Kvotos organai taip pat atlieka būtinus operaty-vinės paieškos veiksmus ir vykdo prevencinę veiklą.

Parengtinis tardymas yra pagrindinė parengtinio tyrimo for-ma. Jį atlieka tam įgalioti pareigūnai - tardytojai.

2. KVOTOS ORGANŲ SISTEMA.KVOTOS ORGANO ĮGALIOJIMAI

Kvotą baudžiamosiose bylose atlieka BPK 134 straipsnyje iš-vardyti organai:

• policija;• valstybės saugumo įstaigos - bylose dėl nusikaltimų, nu-

matytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62-71,73,

Parengtinio tyrimo institucijos 191

73', 74 straipsniuose (valstybės išdavimas, kolaboravimas, šni-pinėjimas, kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento, Sei-mo nario, Ministro Pirmininko, ministro arba kito pareigūno gy-vybę, diversija, kenkimas, karo kurstymas, genocidas ir kt), irkaro nusikaltimų, numatytų BK 333-344 straipsniuose;

• Specialiųjų tyrimų tarnyba - bylose, iškeltose Specialiųjųtyrimų tarnybos dėl nusikaltimų, kuriais pasireiškia korupcija;

• karo policija - bylose dėl visų nusikaltimų, kuriuos padarokariai, ir bylose dėl nusikaltimų, kuriuos padaro karinėse teritori-jose ir kariniame transporte krašto apsaugos sistemos darbuoto-jai, vykdydami tarnybines pareigas; kariuomenės vado nustaty-tais atvejais karinių dalinių bei junginių vadai ir karinių įstaigųviršininkai - bylose dėl nusikaltimų, kuriuos padaro jiems paval-dūs kariai, ir bylose dėl nusikaltimų, kuriuos padaro jiems pa-valdūs krašto apsaugos sistemos darbuotojai, vykdydami tarny-bines pareigas, arba atitinkamo dalinio, junginio, karinės įstai-gos buvimo vietoje;

• pataisos darbų įstaigų, tardymo izoliatorių, socialinės irpsichologinės reabilitacijos įstaigų viršininkai - bylose dėl nu-sikaltimų nustatytai tarnybos ėjimo tvarkai, kuriuos padaro šiųįstaigų bendradarbiai, taip pat bylose dėl nusikaltimų, kurie pa-daromi nurodytų įstaigų buvimo vietoje;

• valstybinės priešgaisrinės apsaugos organai - bylose dėlgaisrų ir priešgaisrinių taisyklių pažeidimų;

• pasienio apsaugos tarnyba - valstybės sienos pažeidimųbylose;

• muitinių tarnyba - kontrabandos bylose;• esančių tolimajame plaukiojime jūros laivų kapitonai;• valstybės kontrolės ir mokesčių inspekcijos įstaigos -pa-

gal savo kompetenciją nusikaltimų nuosavybei, ūkininkavimotvarkai, finansams ir valstybės tarnybai bylose.

Pateiktas kvotos organų sąrašas yra išsamus. Jokios kitosvalstybinės įstaigos ir pareigūnai kvotos neatlieka.

Policija yra pagrindinis kvotos organas. Jo kompetencijaatlikti kvotą konkrečiomis baudžiamosiomis bylomis neribota.Kitų kvotos organų kompetencija apibrėžta tomis baudžiamųjųbylų kategorijomis, kurios tiesiogiai susijusios su šių organų veik-


los pobūdžiu ir specifinėmis sąlygomis, kuriomis šie organaiveikia. Kai kurie kvotos organai atlieka kvotą tik konkrečiosebaudžiamosiose bylose, pavyzdžiui, muitinių tarnyba - kontra-bandos bylose. Kiekvieno kvotos organo kompetencija nurody-ta įstatyme.

Kvota yra tik viena iš kvotos organų funkcijų. Pavyzdžiui,policija, be kvotos, vykdo daug kitų funkcijų: vykdo nusikalti-mų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją; atskleidžia ir tiria nusi-kaltimus; atlieka operatyvinę veiklą; saugo viešąją tvarką, visuo-menės rimtį ir saugumą, piliečių teises ir laisves; atlieka eismopriežiūrą; teikia socialinę pagalbą gyventojams.

Skirtini terminai kvotos organas ir kvotėjas. Kvotos orga-nas - tai atitinkama įstaiga ar pareigūnas, kuris vadovauja įstai-gai, įstatymo įgaliotai atlikti kvotą. Tačiau ne visi tam tikrosįstaigos darbuotojai turi teisę atlikti kvotą. Kvota baudžiamo-siose bylose pavedama tik tiems pareigūnams, kurie yra gavętokius įgaliojimus iš kvotos organo. Kvotėjas pradeda kvotą vir-šininko pavedimu, tačiau visus sprendimus byloje priima pagalsavo vidinį įsitikinimą ir visiškai atsako už kvotą ir jos rezulta-tus. Jeigu baudžiamojo proceso įstatyme kalbama apie kvotosorganą, tai visus kvotėjo nutarimus byloje tvirtina kvotos orga-no viršininkas. Kvotos organo viršininkas neturi teisės panai-kinti kvotėjo nutarimų, jeigu juos sankcionavo prokuroras, taippat uždrausti tardymo veiksmų, kurie atliekami prokuroro nu-rodymu arba tardytojo pavedimu.

Kvotos organo įgaliojimai numatyti BPK 50 straipsnyje.Kvotos organui pavedama:

• imtis reikiamų operatyvinių ir paieškos priemonių, kadbūtų išaiškinti nusikaltimo požymiai ir nusikaltimą padarę as-menys;

• atlikti tardymo veiksmus, numatytus BPK 135 straipsnyje;• imtis visų priemonių užkirsti kelią nusikaltimui.Operatyvinė veikla. Operatyvinė veikla - valstybės įga-

liotų institucijų teisinė žvalgybinio ir kontržvalgybinio pobū-džio kovos su nusikalstamumu forma, neviešo pobūdžio nusi-kaltimų prevencijos ir išaiškinimo veiksmai, kurie naudojamirinkti informacijai apie rengiamus ir padarytus nusikaltimus. At-


liekant šiuos veiksmus, atskleidžiami nusikaltimai, vykdoma nu-sikaltimus padariusių, taip pat be žinios dingusių asmenų paieš-ka, išaiškinami neteisėtų pajamų įgijimo šaltiniai ir būdai beisprendžiami kiti uždaviniai.

Operatyvinę veiklą reglamentuoja 1997 m. gegužės 22 d.Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas.

Operatyvinę veiklą turi teisę vykdyti ne visi kvotos orga-nai. Operatyvinės veiklos subjektų sistemą sudaro tik specialiusvalstybės įgaliojimus turinčios valstybės institucijos - Kraštoapsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sau-gumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Muitinėsdepartamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos tar-nybos, kurioms pavedama operatyvinė funkcija, o jų darbuoto-jai įgaliojami ją atlikti. Šių institucijų tarnybų sąrašą sudaro iroperatyvinių teisių mastą nustato Vyriausybė operatyvinės veik-los subjektų teikimu.

Operatyvinės veiklos subjektų teises ir pareigas turinčiųvalstybės institucijų tarnybų sąrašas patvirtintas ir šių tarnybųįgaliojimai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m.balandžio 29 d. nutarimu Nr. 292 „Dėl operatyvinės veiklos sub-jektų teises ir pareigas turinčių valstybinių institucijų tarnybųsąrašo patvirtinimo ir jų įgaliojimų bei operatyvinės veiklos mas-to nustatymo". Šiuo nutarimu nustatyta, kad operatyvinės veik-los subjektų teises turi:

• Vidaus reikalų ministerijoje: kriminalinės policijos tarny-bos, Pataisos reikalų departamento įstaigų, Pasienio policijosdepartamento, Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmi-ninko, Ministro Pirmininko ir oficialių svečių apsaugos depar-tamento, Mokesčių policijos departamento, generalinės inspek-cijos operatyvinės tarnybos;

• Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Kraštoapsaugos ministerijos operatyvinės tarnybos;

• Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentooperatyviniai padaliniai;

• Specialiųjų tyrimų tarnybos;• Lietuvos Respublikos muitinės kovos su kontrabanda tar-

nybos.


Minėtu nutarimu taip pat nustatyti operatyvinės veiklos sub-jektų, teises ir pareigas turinčių tarnybą įgaliojimai ir operatyvi-nės veiklos mastas, t. y. kokius Operatyvinės veiklos įstatymenumatytus veiksmus turi teisę atlikti atskiri subjektai.

Tardymo veiksmai. Iškėlęs baudžiamąją bylą, kvotos orga-nas atlieka neatidėliotinus tardymo veiksmus nusikaltimo pėdsa-kams nustatyti ir įtvirtinti: apžiūrą, kratą, poėmį, patikrinimą, įta-riamųjų sulaikymą ir apklausą, nukentėjusiųjų ir liudytojų apklau-są, parodymą atpažinti, taip pat skiria ekspertizę ir gauna specia-listo išvadą. Atlikęs neatidėliotinus tardymo veiksmus, kvotėjasperduoda kvotos medžiagą tardytojui atlikti parengtinį tardymą.Baudžiamąsias bylas dėl vagystės ir sukčiavimo kvotos organasperduoda tardytojui tik tuo atveju, jeigu atliekant kvotą nustaty-tas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo. Jeigu toks as-muo nenustatytas, kvotos organas baudžiamąją bylą sustabdo.

Perdavęs bylą tardytojui, kvotos organas gali atlikti toje by-loje tardymo ir paieškos veiksmus tik tardytojo pavedimu. Jeigutardytojui perduota byla, kurioje nebuvo galima susekti pada-riusio nusikaltimą asmens, kvotos organas toliau vykdo opera-tyvines paieškos priemones nusikaltėliui nustatyti ir apie rezul-tatus praneša tardytojui.

Santykiškai savarankiška kvotos forma yra sumarinis pro-cesas, atliekamas BPK aštuntojo skyriaus nustatyta tvarka. Su-marinio proceso tvarka kvota atliekama dėl akivaizdžių nesun-kių nusikaltimų, išvardytų BPK 440 straipsnyje (vengimas mo-bilizacinio šaukimo, neteisėtas valstybės sienos perėjimas, tyči-nis apysunkis kūno sužalojimas, sunkus ar apysunkis kūno su-žalojimas dėl neatsargumo, vengimas išlaikyti tėvus, šmeižimasir kiti nusikaltimai). Tirdamas bylą sumarinio proceso tvarka,kvotėjas atlieka visus būtinus veiksmus nusikaltimo aplinkybėmsįrodyti, taip pat surenka duomenis apie kaltinamojo asmenybęir kitą medžiagą, turinčią reikšmės bylai teisme nagrinėti. Atli-kęs visus būtinus veiksmus ir surinkęs visą medžiagą, kvotėjastokiu atveju bylą perduoda ne tardytojui, o teismui.

Prevencinė veikla. Kvotos organai taip pat yra įpareigotiimtis visų priemonių užkirsti kelią nusikaltimams. Tai yra ben-dra visų teisėsaugos institucijų funkcija.


3. PARENGTINIO TARDYMO ORGANAIIR JŲ ĮGALIOJIMAI

Parengtinio tardymo organai išvardyti BPK 142 straipsnyje. Pa-rengtinį tardymą baudžiamosiose bylose atlieka prokuratūros tar-dytojai, Specialiųjų tyrimų tarnybos tardytojai ir vidaus reikalųorganų tardytojai.

Atlikdamas parengtinį tardymą, tardytojas turi plačius įga-liojimus, užtikrinančius jo procesinį savarankiškumą. Visussprendimus dėl tardymo krypties ir tardymo veiksmų atlikimotardytojas priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įsta-tymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija. Tardyto-jas visiškai atsako už tardymo veiksmų atlikimą laiku. Tardy-tojo nutarimus, priimtus vadovaujantis įstatymu baudžiamojojebyloje, kuri yra jo žinioje, privalo vykdyti visos įmonės, įstai-gos, organizacijos, visi pareigūnai ir piliečiai.

Parengtinio tardymo kontrolę atlieka prokuroras, tačiau tainemenkina tardyto savarankiškumo. Nesutikdamas su prokuro-ro nurodymais dėl patraukimo kaltinamuoju, dėl nusikaltimokvalifikavimo ir kaltinimo apimties, dėl bylos perdavimo, kadkaltinamasis būtų atiduotas teismui, arba dėl bylos nutraukimo,tardytojas turi teisę pateikti bylą aukštesniam prokurorui ir raš-tu išdėstyti savo prieštaravimus. Šiuo atveju prokuroras arba pa-naikina žemesnio prokuroro nurodymus, arba paveda atlikti šiojebyloje tardymą kitam tardytojui.

Tardytojo darbą taip pat kontroliuoja tardymo organo pa-dalinio viršininkas. Tardymo organo padalinio viršininkas kon-troliuoja, kad tardytojai laiku išaiškintų ir įspėtų nusikaltimus,imasi priemonių, kad kuo visapusiškiau ir objektyviau būtų pa-darytas parengtinis tardymas baudžiamosiose bylose.

Tardymo organo padalinio viršininkas turi teisę tikrinti bau-džiamąsias bylas, duoti tardytojui nurodymus dėl parengtiniotardymo, dėl patraukimo kaltinamuoju, nusikaltimo kvalifika-vimo ir kaltinimo apimties, dėl bylos perdavimo, taip pat dėlatskirų tardymo veiksmų atlikimo, perduoti bylą kitam tardyto-jui, pavesti tirti bylą keliems tardytojams. Tardymo organo pa-dalinio viršininko nurodymai baudžiamojoje byloje duodami raš-tu ir turi būti įvykdyti.


Parengtinio tardymo organų kompetencija tirti konkrečiasbaudžiamąsias bylas (tardyminis priklausymas) nustatyta BPK.143 straipsnyje.

Prokuratūros tardytojai įgalioti atlikti parengtinį tardymąbaudžiamosiose bylose dėl valstybinių nusikaltimų (valstybės iš-davimo, kolaboravimo, šnipinėjimo, diversijos, kenkimo, karokurstymo ir kt.), tyčinio nužudymo, išžaginimo, tvirkinamųjųveiksmų, įkaitų paėmimo, nusikaltimų politinėms ir darbinėmspiliečių teisėms, karo nusikaltimų ir kai kurių kirų nusikaltimų.

Vidaus reikalų ministerijos tardytojai atlieka parengtinį tar-dymą visose baudžiamosiose bylose, išskyrus tas, kurias tiriaprokuratūros tardytojai.

Specialiųjų tyrimų tarnybos tardytojai atlieka parengtinį tar-dymą baudžiamosiose bylose, iškeltose Specialiųjų tyrimų tar-nybos, dėl nusikaltimų, kuriais pasireiškia korupcija, ir bylose,kurias Specialiųjų tyrimų tarnybai baudžiamojo proceso įstaty-mo nustatyta tvarka perduoda prokuroras.

Nors BPK kalbama apie prokuratūros tardytojus, dabar pro-kuratūros sistemoje tardymo padalinių nėra. Parengtinį tardymąprokuratūros sistemoje atlieka prokurorai.

Vidaus reikalų organų tardytojai ištiria daugiausia baudžia-mųjų bylų. Vidaus reikalų organų tardytojai yra vidaus tarnyboskarininkai, jų tarnybą reglamentuoja Lietuvos Respublikos lai-kinasis vidaus tarnybos įstatymas ir Tarnybos Lietuvos Respub-likos vidaus reikalų sistemoje statutas.

Vidaus reikalų organų tardytojai dirba Tardymo departamenteprie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir teritori-niuose Tardymo departamento padaliniuose (valdybose, skyriuo-se, poskyriuose) prie miestų ir rajonų policijos komisariatų.

Tardymo departamentui vadovauja direktorius, kurį skiria iratleidžia vidaus reikalų ministras. Direktorius turi du pavaduoto-jus, kurie vadovauja atskiroms departamento veiklos sritims.

Tardymo departamentas yra struktūrinis Vidaus reikalų mi-nisterijos padalinys. Jis susideda iš l ir II tardymo skyrių, Meto-dinio skyriaus, Revizijos tarnybos, Kadrų tarnybos ir Raštinės.

Tardymo departamento I tardymo skyriaus tardytojai tiriaorganizuoto nusikalstamumo, kontrabandos ir kitas sudėtingas


baudžiamąsias bylas, II tardymo skyriaus tardytojai - sudėtin-gas ekonomikos srities baudžiamąsias bylas.

Metodinis skyrius kontroliuoja teritorinių tardymo padali-nių darbą, teikia jiems metodinę pagalbą, tiria pareiškimus ir skun-dus dėl baudžiamųjų bylų tyrimo, analizuoja ir apibendrina Tar-dymo departamento ir teritorinių tardymo padalinių darbą.

Revizijos tarnyba atlieka revizijas baudžiamosiose bylose,teikia specialisto išvadas, jos darbuotojai dalyvauja kaip specia-listai atliekant tardymo veiksmus.

Kadrų tarnyba rengia dokumentus dėl Tardymo departa-mento ir teritorinių padalinių pareigūnų priėmimo į darbą, atlei-dimo iš darbo, kvalifikacinių kategorijų suteikimo, organizuojapareigūnų mokymą.

Teritoriniai Tardymo departamento padaliniai (valdybos,skyriai, poskyriai) yra prie miestų ir rajonų policijos komisaria-tų. Tardymo valdybos yra prie Vilniaus, Kauno ir Klaipėdosmiestų vyriausiųjų policijos komisariatų. Prie Šiaulių miesto,Panevėžio miesto, Vilniaus rajono, Kauno rajono, Šiaulių rajo-no, Panevėžio rajono, Alytaus rajono, Marijampolės rajono po-licijos komisariatų yra tardymo skyriai, o prie kitų rajonų poli-cijos komisariatų - tardymo poskyriai. Tardymo departamentostruktūrinis padalinys yra ir Specializuotas tardymo skyrius prieTransporto policijos valdybos, kuriame dirbantys tardytojai tirianusikaltimus, padarytus geležinkelio, vandens ir oro transporte.

Tardymo departamente ir teritoriniuose tardymo padaliniuo-se dirba tardytojai, vyresnieji tardytojai, ypatingai svarbių bylųtardytojai, ypatingai svarbių bylų vyresnieji tardytojai. Juos ski-ria ir atleidžia Tardymo departamento direktorius.

XI skyrius

Valstybės saugumodepartamentasViename iš vadovėlių yra puikus institucijų, besirūpinančių vals-tybės saugumu, apibūdinimas. Autorius teigė, kad kažkuris išžymių žmonių yra pasakęs: „Jei policija yra sena kaip pasaulis,tai specialiosios tarnybos greičiausiai yra dar senesnės, kadangijos turėjo anksčiau už visus sužinoti apie Dievo norą sukurtipasaulį."

Savaime suprantamas kiekvienos valstybės noras apsaugo-ti pirmiausiai savo piliečius, kartu ir save nuo įvairių galimųtiek vidaus, tiek ir išorės neigiamų veiksnių. Tai užtikrinamaper valstybės saugumo funkcijos realizavimą. Jau XIX a. Euro-poje susiformavo dvi pagrindinės saugumo užtikrinimo koncep-cijos:

a) pirmosios koncepcijos esmė - nuolatinė ir totali piliečiųkontrolė (priežiūra), kurią vykdo „politinė policija", turinti la-bai plačius įgaliojimus, kurie sudaro jai palankias galimybes kištispraktiškai į visas visuomenės gyvenimo sritis, tokiu būdu iš es-mės nepaisant asmens teisių ir laisvių;

b) antroji koncepcija grindžiama valstybės pareiga sudary-ti palankias savo piliečių saugumo ir gerovės sąlygas, kuri dau-giausia įgyvendinama pačių piliečių iniciatyva.

Pirmoji koncepcija vyrauja totalitarinėse valstybėse (tokiabuvo ir SSRS), tuo tarpu antroji - demokratinėse valstybėse,kuriose iškeliami ir puoselėjami žmogaus teisių, jo ir visuome-nės gerovės idealai. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo apievalstybės saugumo struktūrą kalbėta labai ribotai, kadangi ši sritisbuvo slapta. Padėtis pasikeitė atkūrus Lietuvos nepriklausomy-bę ir žengus demokratinės valstybės kūrimo kryptimi. Seimas


1994 m. sausio 20 d. priėmė Valstybės saugumo departamentoįstatymą. Kadangi Valstybės saugumo departamentas yra statu-tinės drausmės pagrindais veikianti institucija, Lietuvos Respub-likos Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19d. nutarimu patvirtino Lie-tuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statutą, kurisšalia minėto įstatymo yra taip pat vienas svarbiausių teisės aktų,reglamentuojančių departamento veiklą.

Pagal Valstybės saugumo departamento įstatymo l straips-nį, Valstybės saugumo departamentas (toliau- Departamentas)yra Seimui ir Prezidentui atskaitinga valstybės institucija, ku-rios paskirtis - saugoti Lietuvos Respublikos suverenitetą ir joskonstitucinę santvarką. Taigi Departamento veiklą kontroliuojane tik teisminė valdžia (konkrečiai administraciniai teismai, ku-riems gali būti pateikiami atitinkami skundai), bet ir įstatymųleidžiamoji bei vykdomoji valdžios. Tokiu būdu siekiama už-tikrinti, kad Departamentas veiktų tik griežtai pagal savo kom-petenciją ir tik teisėtomis priemonėmis. Departamento veiklaturi būti skirta užtikrinti valstybės (t. y. tiek visos visuomenės,tiek ir jos dalies) saugumą, o ne įgyvendinti kokių nors politiniųgrupių interesus.

Kaip turėtų būti aiškinama įstatyme vartojama sąvoka Lie-tuvos Respublikos suverenitetas ir konstitucinė santvarkai Iš įsta-tymo 7 straipsnio, kuriame įtvirtinami Departamento uždaviniaiir funkcijos, galima daryti išvadą, jog ši sąvoka aiškinama ple-čiamai. Departamento uždaviniai yra:

a) išaiškinti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui,jos suverenitetui, teritorijos neliečiamumui ir vientisumui, kon-stitucinei santvarkai ir valdžiai, valstybės gynybinei ir ekono-minei galiai;

b) užkirsti kelią šioms veikoms;c) nustatyti priežastis, sąlygojančias šias veikas, bei įstaty-

mų nustatyta tvarka imtis priemonių joms šalinti.Šie Departamento uždaviniai yra įgyvendinami vykdant jam

suteiktas funkcijas:a) valstybės interesais atlikti žvalgybą ir kontržvalgybą;b) atlikti kvotą, tiriant Departamento kompetencijai priskir-

tus nusikaltimus ir vykdant asmenų paiešką;

Valstybės saugumo departamentas 201

c) imtis priemonių valstybės ekonominių pagrindų apsau-gai, taip pat kovai su terorizmu ir korupcija, keliančiais grėsmęvalstybės saugumui;

d) rengti ir įgyvendinti priemones avarijoms, katastrofomsir kitiems pavojingiems įvykiams užkirsti atominės energetikosobjektuose, oro, jūrų ir geležinkelio transporte bei kituose stra-teginę reikšmę turinčiuose objektuose;

e) tirti valstybės pareigūnų ir kitų asmenų nusikalstamasveikas, dėl kurių gali būti padaryta arba daroma didelė žala vals-tybės saugumui, jos ekonominiams ir kitiems interesams, taippat asmens konstitucinėms teisėms ir teisėtiems interesams;

f) organizuoti ir užtikrinti techninę vyriausybinio ryšio ap-saugą;

g) rengti, įgyvendinti ir kontroliuoti Lietuvos Respublikosvalstybės paslapčių apsaugą šalies viduje bei jos įstaigose už-sienyje;

h) savarankiškai arba kartu su kompetentingomis instituci-jomis įgyvendinti operatyvines priemones:

• svarbių valstybinių, tarptautinių visuomeninių ren-ginių saugumui užtikrinti;• Lietuvos vadovų, užsienio šalių vadovų ir kitų ofi-cialių Lietuvos svečių apsaugai organizuoti ir už-tikrinti;• užsienio diplomatinių įstaigų Lietuvoje ir Lietu-vos Respublikos įstaigų užsienyje apsaugai organi-zuoti ir užtikrinti;

i) tirti, analizuoti ir prognozuoti politinius visuomeniniusprocesus, susijusius su valstybės saugumu, ir informuoti apiejuos Seimą, Prezidentą ir Vyriausybę.

Apibendrinant pateiktą Departamento u ž d a v i n i ų ir f u n k c i -jų sąrašą galima padaryti dvi išvadas. Pirma, pateiktas funkcijųsąrašas yra išsamus. Tuo būdu įstatymų leidėjas bando įstatymutiksliai apibrėžti Departamento pareigūnų galimo elgesio ir kom-petencijos ribas. Antra, pateiktų funkcijų sąrašas, nors ir yra iš-samus, tačiau formuluotės tiek bendros, kad leidžia Departa-mento pareigūnams kištis į kiekvieną visuomenės gyvenimo sritį(pvz., valstybės ekonominių pagrindų apsauga ir pan.).


Skirtina keletas Departamento veiklos principų.Teisėtumas. Savo veikloje Departamento pareigūnai gali

veikti tik griežtai vadovaudamiesi galiojančia teise. Kiekvienasatliktas teisėje nenumatytas veiksmas yra neteisėtas.

Žmogaus teisių ir laisvių gerbimas. Departamentas savoveikloje vadovaujasi žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumoprincipu. Šių teisių ir laisvių ribojimas galimas tik remiantis įsta-tymu. Departamento pareigūnai asmens reikalavimu turi išaiš-kinti jo laisvių ir teisių ribojimo pagrindus. Departamento pa-reigūnų veiksmai, jeigu asmuo mano, kad jais pažeidžiamos joteisės ir laisvės, gali būti skundžiami arba Departamento vado-vybei, arba Aukštesniajam administraciniam teismui. Kadangišiuo atveju kalbama apie alternatyvų žinybinį priklausymą (gali-ma pasirinkti tik vieną iš galimybių), siekiant geresnės ir visa-pusiškesnės asmens teisių ir laisvių apsaugos, neabejotinaitikslinga teikti prioritetą teisminei gynybai. Valstybės saugumodepartamento įstatymo 18 straipsnio ketvirtojoje dalyje įtvirtinta,kad Departamento pareigūnas, gavęs įstatymams prieštaraujantįįsakymą ar nurodymą, turi vadovautis įstatymu, o apie neteisėtąįsakymą ar nurodymą pranešti Departamento vadovybei. Netei-sėto įsakymo vykdymas neatleidžia pareigūno nuo atsakomy-bės. Ši taisyklė svarbi tuo, kad suasmenina pareigūno atsako-mybę už savo atliekamus veiksmus ir šalina galimybę neteisėtųveiksmų atlikimą pateisinti įsakymo vykdymu.

Veiklos viešumas ir konfidencialumas. Plati Departamen-to veikla lemia gana daug situacijų, kai visiškas veiklos viešu-mas praktiškai paneigtų galimybę vykdyti pavestas funkcijas.Pavyzdžiui, turima operatyvinė informacija negali būti skel-biama, kol byla nėra ištirta, ir pan. Todėl įstatymas deklaruojašių dviejų, atrodytų visiškai priešingų principų derinimo bū-tinumą. Įstatymo 4 straipsnyje sakoma, kad Departamentasteikia informaciją valstybės saugumo klausimais visuomenei,valstybėms institucijoms, masinės informacijos priemonėms.Informacija, kuri yra valstybės, profesinė ar komercinė pa-slaptis, taip pat žinios, kurios ribotų konstitucines žmogausteises ir laisves, neskelbiamos, išskyrus įstatymų numatytusatvejus.


Departamento pareigūnų depolitizavimas ir kitos veiklosdraudimas. Remiantis Įstatymo 24 straipsniu, Valstybės saugu-mo departamento pareigūnams leidžiama dalyvauti tik įvairiųvisuomeninių organizacijų, draugijų, klubų ir kitų nepolitiniųsusivienijimų veikloje. Departamente draudžiama politinių par-tijų ir politinių organizacijų veikla. Valstybės saugumo departa-mento pareigūnai negali būti politinių partijų, politinių organi-zacijų ir visuomeninių politinių judėjimų nariais bei rėmėjais,dalyvauti jų veikloje.

Remiantis Įstatymo 18 straipsnio aštuntąja dalimi, Departa-mento pareigūnams draudžiama eiti kitas renkamas ar skiriamaspareigas, dirbti verslo, komercijos ar kitose privačiose įstaigo-se, taip pat dirbti pedagoginį ir mokslinį darbą, išskyrus atvejus,kai tai suderinta su generaliniu direktoriumi.

Visų šių ribojimų prasmė yra viena - užtikrinti, kad parei-gūnas savo veikloje vadovautųsi išimtinai viešuoju interesu,kiek įmanoma vengtų privataus ir viešojo interesų konflikto,kad jo veiksmus lemtų ne politinės pažiūros, o tik profesinėpareiga.

Valstybės saugumo departamento struktūrą sudaro centri-nis aparatas, teritorinės įstaigos ir specialios paskirties įstaigos.Departamentui vadovauja generalinis direktorius, kurį Seimo pri-tarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Generalinisdirektorius turi pavaduotojus, kuriuos skiria ir atleidžia Respub-likos Prezidentas generalinio direktoriaus teikimu. Departamentetaip pat sudaroma kolegija, patariamoji generalinio direktoriausinstitucija. Kolegiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina generalinisdirektorius, į kolegiją įeina generalinis direktorius, jo pavaduo-tojai ir departamento skyrių viršininkai.

Valstybės saugumo departamento centrinis aparatas tiesio-giai vykdo Departamento funkcijas, organizuoja ir kontroliuojateritorinių ir specialiosios paskirties įstaigų darbą.

Teritorinės įstaigos steigiamos atsižvelgiant į administraci-nį-teritorinį Lietuvos skirstymą. Detalesnio teritorinių įstaigų veik-los paaiškinimo pasigendama tiek įstatyme, tiek ir Statute.

Specialiosios paskirties įstaigas steigia, finansuoja ir lik-viduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Jos gali būti steigia-


mos specialioms Departamento funkcijoms (vyriausybinio ry-šio apsauga, konfidencialaus pašto gabenimas ir pan.) vykdytibei informacinėms ir kitoms reikmėms.

Departamento generalinio direktoriaus kompetencija nu-statyta Statuto 6 straipsnyje, kuriame sakoma, kad jis organi-zuoja Departamento darbą ir jam vadovauja; atstovauja Depar-tamentui; teikia Ministrui Pirmininkui kandidatus į specialiospaskirties įstaigų vadovus, taip pat pasiūlymus dėl jų atleidimoiš pareigų; Lietuvos Respublikos Vyriausybės pritarimu steigianaujas teritorines įstaigas ir kt. Nesant Valstybės saugumo de-partamento generalinio direktoriaus, jo pareigas eina vienas išjo paskirtų pavaduotojų.

Valstybės saugumo departamento kolegija apibendrina De-partamento padalinių darbą, teikia metodines rekomendacijas irpasiūlymus, kaip atlikti jiems pavestas funkcijas, svarsto parei-gūnų tobulinimosi klausimus, taip pat sprendžia kitus generali-nio direktoriaus ir kolegijos narių nustatytus klausimus.

Departamento pareigūnų tarnybą reglamentuoja ir sąvokąapibrėžia Statutas. Jo 13 straipsnyje sakoma, kad Valstybėssaugumo departamento pareigūnai - asmenys, vykdantys įstaty-mų nustatytas valdžios atstovo funkcijas arba turintys administ-racinius įgaliojimus. Departamento pareigūnai prieš pradėda-mi eiti pareigas privalo prisiekti. Priesaiką priima generalinisdirektorius, išskyrus atvejus, kai konkretų pareigūną skiria įpareigas kitas asmuo (pvz., generalinio direktoriaus pavaduo-tojai prisiekia jį skiriančiam Respublikos Prezidentui). Depar-tamento pareigūnais asmenys tampa po to, kai jie paskiriami įpareigas ir prisiekia. Statuto 14 straipsnyje kalbama, kas kon-krečiai (pagal pareigybes) laikomi Departamento pareigūnais(pvz., generalinis direktorius, jo pavaduotojai; centrinio apa-rato, teritorinių įstaigų, skyrių ir poskyrių viršininkai; komisa-rai - inspektoriai ir kt.). Departamento pareigūnai, eidami savopareigas turi teisėj

a) vykdyti operatyvinę veiklą;b) kartu su Vidaus reikalų ministerija ir Krašto apsaugos

ministerija įgyvendinti bendras valstybės saugumą užtikrinan-čias priemones;


c) atlikti kvotą, tiriant Departamento kompetencijai priskir-tus nusikaltimus;

d) įspėti asmenis apie neteisėtų veiksmų neleistinumą.Pareigūnai turi įstatymo nustatytus laipsnius ir dėvi uni-

formą su Departamento skiriamaisiais ženklais (uniforma nėradėvima tais atvejais, kai atliekant tam tikras užduotis dėvimiciviliai drabužiai). Tarnyba Departamente grindžiama griežtu pa-valdumu ir subordinacija (pagal pareigas ir laipsnį). Valstybėssaugumo departamento pareigūnai yra pavaldūs savo tiesiogi-niam viršininkui ir klauso jo teisėtų nurodymų.

Statutas nenumato ypatingų reikalavimų asmenims, norin-tiems dirbti Departamente. Remiantis Statuto 70 straipsniu, į tar-nybą Valstybės saugumo departamente priimami ne jaunesni kaip20 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos pilie-čiai, kurie pagal išsimokslinimą, intelektą, asmenines savybes,dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinkami dirbtišiame departamente. Tiesa, 21 straipsnyje jau teigiama, kad įDepartamento centrinio aparato ir teritorinių įstaigų skyrių irposkyrių viršininkų bei jų pavaduotojų, specialios paskirties įstai-gų vadovų ir jų pavaduotojų, valdybų, skyrių ir poskyrių virši-ninkų pareigas priimami tik turintys aukštąjį išsimokslinimąasmenys. Dirbti Valstybės saugumo departamento sistemos pa-reigūnais asmenys priimami atrankos principu.

XII skyrius

Teisingumo ministerijaPagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis Teisingumo minis-terijos veiklą (kompetenciją, struktūrą, veiklos sritis), yra Vy-riausybės 1998 m. liepos 8 d. nutarimu patvirtinti Lietuvos Res-publikos teisingumo ministerijos nuostatai (toliau - Nuostatai).Nuostatų l straipsnyje sakoma, kad Teisingumo ministerija yraLietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija. Minis-terija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos teisingumosrities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šios srities vals-tybės politiką. Pagal Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio18d. įstatymu patvirtintą Tarnybos Kalėjimų departamente prieLietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutą, nuo2000 m. rugsėjo l d. Teisingumo ministerijos pavaldumui per-eina ir Kalėjimų departamentas, kuriam pavaldžios bausmės at-likimo vietos (pataisos darbų kolonijos - gyvenvietės, auklėji-mo darbų kolonijos, kalėjimai, laisvės atėmimo vietų ligoninės,pataisos inspekcijos, kardomojo kalinimo vietos, valstybės įmo-nės prie pataisos darbų kolonijų ir mokymo centrai).

Iš esmės Teisingumo ministerija nėra teisėsaugos instituci-ja, kadangi nevykdo teisėsauginių funkcijų. Tačiau ministerijai,kaip vykdomosios valdžios daliai, priklauso dalies teisėsaugosinstitucijų kuravimo funkcija, pareiga užtikrinti tinkamas jų darbosąlygas, o įstatymų numatytais atvejais ir administruoti. Todėlteisėsaugos institucijų sistemos aptarimas nepaminėjus Teisin-gumo ministerijos kompetencijos būrų neišsamus.

Nuostatų 5 straipsnyje apibūdinami pagrindiniai Teisingu-mo ministerijai keliami uždaviniai:

a) tirti Lietuvos Respublikos įstatymų leidybos problemas,dalyvauti kuriant šių įstatymų sistemą, pagal savo kompetencijądalyvauti harmonizuojant nacionaline, teisę su Europos Sąjun-gos teisės aktais;


b) rengti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktųprojektus, teikti dėl jų juridines išvadas;

c) įstatymo nustatyta tvarka prižiūrėti notariato veiklą;d) siekti, kad būtų sudarytos deramos darbo sąlygos minis-

terijos, apylinkės, apygardos teismų ir Lietuvos apeliacinio teis-mo bei ministerijos įsteigtų ar priskirtų įstaigų darbuotojams;

e) kiti uždaviniai.Iš principo visus Nuostatuose įvardytus Teisingumo minis-

terijos uždavinius būtų galima skirstyti į dvi grupes:a) galiojančios teisės sistemos analizė, sisteminimas ir to-

bulinimas;b) visos teisingumo sistemos (plačiąja prasme) veiklos už-

tikrinimas.Teisingumo ministerijai vadovauja ministras, kurį pagal Lie-

tuvos Respublikos Konstituciją skiria pareigoms ir atleidžia išpareigų Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu.Teisingumo ministrą gali laikinai pavaduoti tik Ministro Pirmi-ninko paskirtas kitas Lietuvos Respublikos Vyriausybės narys(ministras). Ministras yra tiesiogiai atsakingas už Lietuvos Res-publikos Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kom-petencijai priklausančiais klausimais.

Teisingumo ministerijos vadovybei priskirtini ir viceminist-rai, kurie tiesiogiai atsakingi ministrui. Ministras nustato jų kom-petenciją. Viceministrai rūpinasi jiems ministro skirtais minis-terijos darbo barais, per ministerijos sekretorių ir atitinkamusministerijos administracijos padalinių vadovus koordinuoja iružtikrina jų įgaliojimams priskirtose srityse ministro nustatytospolitikos įgyvendinimą, teikia ministrui įstatymų ir kitų teisėsaktų projektus.

Teisingumo ministerija turi savo administraciją, kuriai va-dovauja ministerijos sekretorius. Administracija susideda iš de-partamentų skyrių ir kitų padalinių.

Teisingumo ministerijoje taip pat sudaroma kolegija - pa-tariamoji ministro institucija. Ministras yra kolegijos pirminin-kas, o jos nariai - viceministrai, ministerijos sekretorius. Į kole-

gijos sudėtį gali būti įtraukti ir ministerijos sekretoriaus pava-duotojai bei kiti ministerijos, kitų institucijų ir organizacijų at-stovai ir mokslininkai šių sutikimu. Kolegijos narių skaičių nu-stato ir kolegijos personalinę sudėtį bei darbo reglamentą tvirti-na ministras. Jis taip pat teikia kolegijai svarstyti klausimus.

XIII skyrius

Notariatas1. NOTARO SĄVOKA, FUNKCIJOS IR UŽDAVINIAI.NOTARAS IR NOTARIATAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje daly-je įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kurio tinkamasįgyvendinimas turi garantuoti ne tik veiksmingą rinkos santykiųfunkcionavimą, bet ir demokratinės valstybės valdymo formosrealumą. Notariato institucijos atsiradimą ir lėmė būtinumasapsaugoti nuosavybę, taip pat poreikis sudaryti savininkui tin-kamas sąlygas ja disponuoti. Nors Europos valstybėse dabar nu-statyta pakankamai priemonių, garantuojančių nuosavybėsapsaugą, tačiau notaras šioje srityje lieka neabejotinas lyderis.Nuosavybės apsauga - tai tik vienas iš notarui keliamų uždavi-nių. Bendriausiu požiūriu kiekvienas notaras pirmiausiai priva-lo rūpintis tinkama ir teisėta civiline apyvarta bei tinkamu civi-linių įstatymų taikymu, taip pat tuo, kad civilinių ginčų būtųišvengta dar prieš šalių civilinių teisinių santykių atsiradimą arbajau juos įforminant. Ne veltui notaras dažnai vadinamas preven-tyviu teisėju. Svarbi notaro pareiga paaiškinti klientui atliekamųnotarinių veiksmų padarinius. Taigi kyla klausimas, ar notaras,įgyvendindamas visus jam keliamus uždavinius, yra teisėsau-gos sistemos atstovas? Kadangi pagrindinis notarui keliamas už-davinys yra rūpinimasis privatinės teisės apsauga ir tinkamu josrealizavimu, atsakyti į šį klausimą būtų galima tik teigiamai.Pavyzdžiui, jeigu konkretus šalių sudaromas sandoris neatitin-ka įstatymų reikalavimų - notaras atsisako jį tvirtinti ir tuo būdupasireiškia valstybės valia nepripažinti sandorio.

Ypač svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime notaras atlie-ka kontinentinės teisės tradicijos valstybėse. Notaras čia yra tar-


si šeimos advokatas, įgaliotasis atstovas, sudarant įvairius san-dorius, archyvų, dokumentų saugotojas, teisinę reikšmę turin-čių faktų tvirtintojas.

Kokie yra pagrindiniai notaro ir teismų veiklos skirtumai?Notaro veiklos ypatybė ir kartu pranašumas, palyginti su teis-mine gynyba, yra tas, kad teismine tvarka ginamos jau pažeistosmaterialios subjektinės teisės, o notaras savo veikla apskritaišalina galimybes ir sąlygas ginčui dėl pažeistos materialios sub-jektinės teisės kilti. Kitaip nei teismas, notariatas savo uždavi-nius įgyvendina tvirtindamas teises ir faktus, kurių buvimu ga-lima įsitikinti tiesiogiai, pagal įstatymo nurodytus dokumentus.Notarų atliekamas teisių gynimas, kitaip nei teismo, nėra baigti-nis. Notariniai aktai gali būti ginčijami teisme.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, kurį laiką dar gyvavovalstybinio notariato sistema (joje notaras yra valstybės parei-gūnas, gaunantis valstybės nustatytą algą, negalintis savaran-kiškai spręsti biuro darbo organizacinių klausimų ir finansiniubei civilinės atsakomybės požiūriu visiškai nesuinteresuotas sa-vo darbo efektyvumu ir kokybe). Ši sistema pasirodė nesuge-banti tinkamai aptarnauti sparčiai besikeičiančių civilinių teisi-nių santykių. 1992 m. rugsėjo 15d. priimtas naujas LietuvosRespublikos notariato įstatymas, kuriuo buvo įgyvendinta nota-riato reforma, pereinant nuo valstybinio prie lotyniškojo (vy-raujančio rinkos ekonomikos valstybėse) notariato sistemos. Ap-tariant notaro profesijos sąvoką itin svarbu suprasti jos esmę.Lotyniškojo notariato sistemos raidoje dažniausiai notaro parei-gos buvo ir yra priskiriamos viešosios tarnybos pareigoms, norspats notaras yra laisvosios profesijos atstovas. Atitinkama nuo-stata vyrauja ir Notariato įstatymo 2 straipsnyje, kuriame notarasvertinamas kaip valstybės įgaliotas asmuo. Tokį notaro teisinėspadėties dvilypumą lemia pačios lotyniškojo notariato sistemosypatumai, kurioje nepriklausomumo, greitumo ir efektyvumo su-metimais aptartas viešo pobūdžio užduotis įgyvendina ne valsty-bė, bet kvalifikuoti ir specialiai tam parengti privatūs asmenys,visiškai materialiai atsakantys už tinkamą valstybės jiems patikė-tų funkcijų vykdymą. Tad lotyniškojo notariato sistemos pagrin-das yra kompromisas, kuriuo viešosios valdžios funkcijas atlieka

Notariatas 2 1 3

laisvosios profesijos žmonės, turintys specialų pasirengimą ir vi-siškai materialiai atsakingi už padarytą klientui žalą.

Nors notaro profesija ir priskiriama prie laisvųjų, tačiau jiskiriasi, pavyzdžiui, nuo advokatų. Notaras nėra atleidžiamasnuo valstybės jam priskirtų prievolių vykdymo ir valstybė daugintensyviau kišasi į notaro veiklą, kadangi šis savo veikloje tie-siogiai įgyvendina valstybės funkcijas. Tiek galimybės tapti no-taru, tiek ir teritorija, kurioje jis atlieka pareigas, praktiškai vi-sada nustatoma valstybės. Notariato įstatymo 2 straipsnyje taippat pabrėžiama, kad notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respub-likos teisingumo ministras, kuris taip pat nustato jų skaičių, bu-veinę ir veiklos teritoriją.

Valstybė kontroliuoja, kaip notaras atlieka savo pareigas,taip pat nustato kvalifikacinius reikalavimus asmenims, norin-tiems eiti notaro pareigas (pagal Notariato įstatymo 3 straipsnį,notaro pareigos skiriamos tik viešo konkurso tvarka. Notaru ga-li būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisės magistro ar-ba teisės bakalauro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį,ne mažiau kaip vienus metus buvęs kandidatu į notarus (aseso-riumi) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatytatvarka išlaikęs notaro kvalifikacinį egzaminą. Įstatymas numatolengvatas tam tikriems asmenims, pavyzdžiui, socialinių moks-lų teisės krypties daktarams ar habilituotiems daktarams ir kt.).

Valstybės suinteresuotumas notaro veikla ir tam tikras kiši-masis į ją pasireiškia ne tik nustatant kvalifikacinius reikalavimusžmonėms, norintiems tapti notarais, tačiau ir kitokiais būdais.

Valstybės vykdoma notarų priežiūra. Ši priežiūra vykdo-ma keliomis kryptimis ir numatyta Notariato įstatymo 7 straips-nyje. Kalbant apie notaro veiklos priežiūrą reikia skirti notaroveiklą tvirtinant notarinius veiksmus ir administracinę notaro veik-lą (ji nėra susijusi su konkretaus notarinio veiksmo atlikimu). Beto, skirtina valstybės vykdoma notaro veiklos priežiūra nuo as-mens, manančio, kad notaro veiksmas yra neteisėtas, galimybėskreiptis į teismą. Valstybės vykdomą notarų veiklos priežiūrą or-ganizuoja teisingumo ministras per savo įgaliotus asmenis ir apy-gardos teismų pirmininkai. Teisingumo ministras per savo įgalio-tus asmenis vykdo tik notarų administracinės veiklos priežiūrą


(tikrina, kad notarų biurų iškabos ir patys biurai atitiktų nustaty-tus reikalavimus, notaras laikytųsi nustatytų darbo valandų, klientaibūtų aptarnaujami nepažeidžiant notarų garbės kodekso reikalavi-mų ir kt.). Notarinių veiksmų teisėtumą tikrina išimtinai apygar-dos teismų pirmininkai teisingumo ministro nustatyta tvarka. No-tarų veiklos teisėtumo kontrolės taisykles teisingumo ministraspatvirtino 1998 09 08 įsakymu Nr. 121. Jose numatyta, kad apy-gardos teismų pirmininkai atsako už savo teismo veiklos teritori-joje dirbančių notarų veiklos teisėtumo kontrolę. Atitinkamųteismų pirmininkai kiekvienais metais privalo patvirtinti metinįnotarų veiklos teisėtumo kontrolės planą ir perduoti jį Teisingu-mo ministerijai. Notarų veiklos teisėtumo kontrolės formos yrapatikrinimas (tikrinamas visų notarinių veiksmų per tam tikrą lai-kotarpį teisėtumas) ir revizija (tikrinamas tam tikrų notarinių veiks-mų teisėtumas). Patikrinimas (tiek patikrinimas, tiek ir revizija)gali būti eilinis ir neeilinis. Eilinis patikrinimas atliekamas vado-vaujantis metiniu notarų veiklos teisėtumo kontrolės planu. Kiek-vieno notaro atliktų notarinių veiksmų teisėtumą būtina tikrintine rečiau kaip kartą per trejus metus. Neeilinio patikrinimo pagrin-du gali būti skundas, teismo sprendimas (atitinkamo apygardosteismo teritorijoje esantis apylinkės teismas privalo apygardos teis-mo pirmininkui siųsti įsiteisėjusius teismo sprendimus, kuriais at-likti notariniai veiksmai pripažinti neteisėtais) bei kiti pagrindai,leidžiantys abejoti notaro atliktų notarinių veiksmų teisėtumu. Spren-dimą atlikti neeilinį patikrinimą ar reviziją turi teisę priimti teisin-gumo ministras arba atitinkamo apygardos teismo pirmininkas. Tiekpatikrinimas, tiek ir revizija paprastai atliekami notaro biure, išsky-rus nedideles išimtis. Tai daro apygardos teismo pirmininkas arbajo paskirtas apygardos teismo teisėjas. Patikrinimas ar revizija baigia-mi surašymu atitinkamo akto, kuriame įvertinami tikrinimo rezulta-tai, pasisakoma dėl drausmės bylos iškėlimo būtinumo, aptariaminustatyti trūkumai ir pan. Šio akto kopijos siunčiamos Teisingumoministerijai ir Notarų rūmams.

Kalbant apie apygardos teismų pirmininkų vykdomą nota-rų veiklos teisėtumo kontrolę pabrėžtini du dalykai:

a) kontroliuodami notarų veiklos teisėtumą, apygardos teis-mų pirmininkai nevykdo teisingumo ir veikia ne kaip bylą nag-

Notariatas 215

rinėjantis teismas, o kaip teisminės administracijos atstovas. Tadiš principo - tai administracinė kontrolė;

b) kontrolės pagrindu gali būti asmens skundas, tačiau jiatliekama ne asmens, o valstybės interesais.

Jeigu asmuo siekia, kad atitinkamas aktas būtų pripažintasneteisėtu, jis turi kreiptis į teismą pareikšdamas ypatingąja teise-na skundą dėl notarinio veiksmo pripažinimo neteisėtu. Valstybėyra sudariusi visas sąlygas šiems skundams pateikti, kadangi as-menys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už pateikiamą skundą.

Gali kilti klausimas, kodėl notarinių veiksmų teisėtumo kon-trolę, kuri iš esmės yra administracinė, atlieka teisminės valdžiosatstovai? Ši sistema galioj a praktiškai visose lotyniškojo notaria-to valstybėse. Paaiškinimas gana paprastas. Notariato įstatymo26 straipsnio antrojoje dalyje notariniam dokumentui suteikta di-desnė įrodomoji galia. Taigi valstybė turi garantuoti pasitikėjimąšiuo dokumentu ne tik notaro klientui, bet ir teisminei valdžiai,kuriai dažnai tai yra įrodymas byloje, siekiama sukurti ypatingusteisminės valdžios ir notariato pasitikėjimo santykius.

Kitos notaro profesinės veiklos ribojimai. Notariato įsta-tymo 20 straipsnyje įtvirtintas draudimas notarui užsiimti kitaveikla, išskyrus pedagoginį ir mokslo tiriamąjį darbą. Notarastaip pat negali jungtis su kitų profesijų darbuotojais bendrai ko-mercinei ir ūkinei veiklai. Tokiu draudimu siekiama, kad nota-ras, vykdydamas savo funkcijas, būtų visiškai nepriklausomasnuo įvairių interesų grupių ir galėtų tinkamai atlikti pareigas.

Teisingumo ministro teisė iškelti notarui drausmės bylą.Ši ministro teisė įtvirtinta Notariato įstatymo 16 straipsnio ant-rojoje dalyje ir rodo valstybės suinteresuotumą notaro veikla.Notaro, kaip ir advokato, drausmės bylą nagrinėja ne Teisingu-mo ministerija, o notarų garbės teismas, kurį sudaro tik notarai.Tad teisingumo ministro teisė reiškia tik jo pasiūlymą notarųgarbės teismui įvertinti savo kolegos veiksmus.

Notaro atlyginimo ribojimas. Notaras yra valstybės įga-liotas asmuo, vykdantis griežtai valstybės jam perduotą funkci-ją. Tarp notaro ir jo kliento nėra jokių sutartinių santykių, ka-dangi notaras atsisakyti atlikti notarinį veiksmą gali tik jeigu joatlikimas prieštarauja įstatymui. Todėl visiškai suprantamas ir


notaro gaunamo atlyginimo už atliekamą notarinį veiksmą vals-tybinis ribojimas. Notariato įstatymo 19 straipsnio pirmojoje da-lyje nurodoma, kad už notarinio veiksmo atlikimą, sandorių pro-jektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas notaras imaatlyginimą, kurio dydį nustato Teisingumo ministerija suderi-nusi su Finansų ministerija.

Aptarus notaro profesijai keliamus reikalavimus, jos bruo-žus, santykį su valstybės interesais, pasidaro aiški ir paties nota-ro sąvoka, jo ir notariato santykis. Notaras yra valstybės įgalio-tas asmuo, atliekantis Notariato įstatyme numatytas funkcijas,laiduojančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtųneteisėtų sandorių ir dokumentų. Tuo tarpu notariatas yra nota-rų visuma, organizuota notarų savivaldos pagrindu.

2. NOTARŲ VEIKLOS PRINCIPAI

Notarų nepriklausomumo principas įtvirtintas Notariato įstaty-mo 12 straipsnyje - notarai savo įgaliojimus vykdo nepaisydamivalstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos ir paklūsta tikįstatymams. Tad panašiai kaip teisėjas, notaras pirmiausiai yra ne-priklausomas nuo valstybės subjektyvių norų. Jokie notaro veiks-mai, atliekant profesines pareigas, negali būti tikrinami tikslingu-mo požiūriu - gali būti tikrinamas tik notaro veiklos teisėtumas.

Svarbus notaro nepriklausomumas nuo sandorio šalių. Norsnotaras ir veikia šalių pavedimu, tačiau jis nėra nė vienos iš jųatstovas ir procedūrinius sprendimus priima neatsižvelgdamas įšalių nurodymus. Nepriklausomumo nuo šalių stengiamasi siektitrimis būdais:

a) notarų skaičiaus ribojimu. Kiekvienam notarui stengia-masi garantuoti pakankamą skaičių klientų, išvengti nesąžinin-gos konkurencijos ir neskatinti notaro veikti neteisėtai, kad šisgalėtų išgyventi. Kita vertus, notarų skaičius valstybėje turėtųbūti toks, kad būtų sudarytos sąlygos teikti klientams kokybiš-kas paslaugas. Notarų konkurencija ribojama ir reklamos drau-dimu, vienodų iškabų visiems notarų biurams nustatymu (Nota-riato įstatymo 201 straipsnis).

Notariatas 217

b) jau aptartais kitos notarų veiklos ribojimais;c) notarinių veiksmų atlikimo ribojimais. Notariato įstaty-

mo 33 straipsnyje pabrėžiama, kad notaras neturi teisės atliktinotarinių veiksmų sau ir savo vardu, savo sutuoktiniams ir jųvardu, sutuoktiniams ir savo giminaičiams.

Notarų objektyvumo principas yra glaudžiai susijęs sujų nepriklausomumu, kadangi tik nepriklausomas notaras galibūti objektyvus. Jau prisiekdamas notaras įsipareigoja būti sąži-ningas, taigi ir objektyvus. Būti objektyviam nereiškia nepalai-kyti nė vienos šalies - atvirkščiai, ši pareiga reikalauja iš notaropadėti „silpnesniajai" šaliai. Objektyvumas taip pat reiškia, kadnotaras privalo išaiškinti klientams jų teises ir pareigas, įspėtiapie atliekamų notarinių veiksmų padarinius.

Notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principas kartu yrair notarų nepriklausomumo, jų teisių ir laisvių garantija. Šis prin-cipas įtvirtintas Notariato įstatymo 14 straipsnyje. Notaras priva-lo užtikrinti turimos informacijos apie atliktus notarinius veiks-mus konfidencialumą. Kodėl kyla tokia būtinybė? Notarų darbasdaugeliu atvejų susijęs su žiniomis apie klientų šeimos gyvenimąar turtą. Todėl klientui svarbu būti tikram, kad notaras gaurų žiniųneperduos tretiesiems asmenims. Notarinių veiksmų atlikimo slap-tumo principas taikomas ne tik notarui, bet ir buvusiam notarui,taip pat notaro biuro darbuotojams ir pareigūnams, kurie atitinka-mų žinių įgijo eidami savo tarnybines pareigas. Slaptumas - taigana plati sąvoka, apimanti visas aplinkybes, kurios tapo žino-mos notarui vykdant savo pareigas (kliento vardas, pavardė ir netpats buvimo pas notarą faktas). Vadovaujantis Notariato įstatymo14 straipsnio antrąja dalimi, pažymos apie notarinius veiksmus irdokumentai išduodami tik asmenims, kurių pavedimu ar kuriemsbuvo atliekami notariniai veiksmai arba jų įgaliotiniams. Loty-niškajame netariate minėta taisyklė turi tik vieną išimtį, kuri įtvir-tinta Notariato įstatymo 14 straipsnio trečiojoje dalyje: teismo,prokuratūros, tardymo ir kvotos organų reikalavimu notarai iš-duoda pažymas apie notarinius veiksmus ir dokumentus tik dėlšiems organams priklausančių civilinių ir baudžiamųjų bylų. To-je pačioje dalyje, deja, numatoma dar viena išimtis, kurioje sako-ma- kitais įstatymų numatytais atvejais. Čia turimos galvoje pi-


nigų plovimo prevencijos priemonės, kai notaras atitinkamomsinstitucijoms privalo pranešti apie tam tikrų sandorių sudarymą.Pinigų plovimo prevencijos priemonės būtinos, tačiau jų įgyven-dinimas notarinio veiksmo slaptumo, kartu notaro ir kliento pasi-tikėjimo santykių sąskaita nėra teisingas. Šiuo atveju užtektų įtvir-tinti nuostatą, kad nuo tam tikros sumos atsiskaitoma per bankusir problema būtų iš esmės išspręsta, kadangi su atitinkamomisvalstybės institucijomis bendrautų bankai.

Griežčiausios atsakomybės principas reiškia, kad tiek ci-vilinės, tiek baudžiamosios, tiek ir administracinės atsakomy-bės atveju įstatymų leidėjas notarui nustato pačią griežčiausiąatsakomybę. Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį, civiline tvarkanotaras atsako visiškai, o baudžiamąja ir administracine - kaipvalstybės pareigūnas. Tokiu būdu siekiama padidinti notaro at-sakomybę už jam patikėtų valstybės funkcijų tinkamą įgyvendi-nimą ir klientų pasitikėjimą notarais.

Siekiant garantuoti visišką notaro civilinę atsakomybę irgreitą klientui padarytos žalos atlyginimą, Notariato įstatymo6 straipsnyje numatyta notaro pareiga apdrausti savo civilinę at-sakomybę ne mažiau nei 50 000 litų.

3. NOTARIATO SAVIVALDA

Notariato savivaldos sistemą sudaro:

Notariatas 219

Kalbant apie notarų savivaldos struktūrą reikia pasakyti, kadvisi notarai vienijasi į Notarų rūmus, kuriuos patys ir išlaiko. Na-rystė Notarų rūmuose nėra savanoriška. Kiekvienas notaras įsta-tymo galia automatiškai yra šių rūmų narys ir įgauna tam tikrasteises ir pareigas tvarkydamas bendrus notariato savivaldos rei-kalus. Notarų veiklą bendrais bruožais apibūdina Notariato įsta-tymas, o detalizuoja Notarų rūmų statutas (toliau - Statutas), pa-tvirtintas Teisingumo ministro 1999 m. sausio 14 d. įsakymu.

Notarų rūmų susirinkimas - tai aukščiausias valdymoorganas, šaukiamas Notarų rūmų prezidiumo ne rečiau kaip dukartus per metus. Neeilinis susirinkimas bet kada gali būti su-šauktas Notarų rūmų prezidiumo nutarimu arba ne mažiau kaip1/5 Notarų rūmų narių reikalavimu. Notarų rūmų susirinkimoišimtinė kompetencija įtvirtinta Statuto 11 straipsnyje (Statutotvirtinimas ir keitimas; iš notarų imamo mokesčio Notarų rūmųfunkcijoms atlikti nustatymas; Notarų rūmų revizijos komisijosrinkimas ir kt). Susirinkimas laikomas teisėtu, jeigu jame daly-vauja daugiau kaip pusė Notarų rūmų narių. Dalyvauti susirin-kime privaloma.

Notarų rūmų prezidiumą sudaro prezidentas, viceprezi-dentai ir nariai. Prezidiumą renka susirinkimas trejiems metams.Notarų rūmų prezidiumo narius renka apygardų notarų susirin-kimas: po vieną iš apygardos, išskyrus Vilniaus apygardą, ku-rioje renkami du nariai. Išrinktus prezidiumo narius tvirtina No-tarų rūmų susirinkimas. Prezidiumo posėdį šaukia prezidentasarba kai to reikalauja ne mažiau kaip trys prezidiumo nariai.Prezidiumas užtikrina Notarų rūmų susirinkimo nutarimų įgy-vendinimą, tvarko Notarų rūmų turtą ir lėšas, rekomenduoja No-tarų rūmų susirinkimui nario mokesčio dydį ir kt. (Statuto19 straipsnis).

Notarų rūmų prezidentas vadovauja Notarų rūmų veiklailaikotarpiu tarp Notarų rūmų prezidiumo posėdžių ir atstovaujanotariatui tiek Lietuvos Respublikoje, tiek užsienyje. Nesant No-tarų rūmų prezidento, jį pavaduoja viceprezidentas. Notarų rū-mų prezidentą ir viceprezidentą renka visuotinis Notarų rūmųsusirinkimas iš pasiūlytų kandidatų slaptu balsavimu trejiemsmetams.

Notarų rūmų valdytoją ir jo sekretoriatą samdo Nota-rų rūmų prezidiumas. Notarų rūmų valdytojas tvarko Notarųrūmų reikalus, kartu su finansininku pasirašo finansinius do-kumentus.

Notarų rūmų revizijos komisiją trejiems metams renkaNotarų rūmų susirinkimas. Komisija vykdydama savo uždavi-nius kasmet atlieka Notarų rūmų finansinės veiklos ir Notarųrūmų susirinkimų nutarimų vykdymo patikrinimą.

Notarų garbės teismas nagrinėja notarų profesinės etikosir tarnybinių nusižengimų bylas. Drausmės bylą notarui gali iš-kelti teisingumo ministras arba Notarų rūmų prezidiumas. Gar-bės teismą sudaro penki notarai, iš kurių du renkami Notarųrūmų susirinkime, du skiria teisingumo ministras, vieną - Lie-tuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Garbės teismo teisėsišnagrinėjus notaro drausmės bylą įtvirtintos Notariato įstatymol02 straipsnyje. Svarbu žinoti, kad šio teismo sprendimas nėragalutinis ir gali būti skundžiamas apygardos teismui.

NORMINĖ MEDŽIAGA1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos piliečių priimta

1992 m. spalio 25 d. referendume //Žin., 1992, Nr. 33-1014. Pakeitimai: Žin., 1996,Nr. 64-1501;Nr. 122-2863.

2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas //Vilnius: Teisinės informacijoscentras prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2000.

3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Vilnius: Teisinės in-formacijos centras prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2000.

4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Vilnius: Teisinės informa-cijos centras prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2000.

5. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas//Žin., 1999, Nr. 60-1948.6. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas // Žin., 1994, Nr. 46-851.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas // Žin., 1995, Nr. 36-887.8. Lietuvos Respublikos laikinasis ūkinio teismo įstatymas (negalioja) // Žin., 1994,

Nr. 30-534.9. Lietuvos Respublikos ūkinio teismo likvidavimo įstatymas // Žin., 1998, Nr. 26-672.

10. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas//Žin., 1996, Nr. 39-961.11. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietu-

vos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veik-los teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo" // Žin.,1994, Nr. 50-932.

12. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas // Žin., 1999,Nr. 13-308.

13. Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymas // Žin., 1999,Nr. 13-309.

14. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas//Žin., 1999.Nr. 13-310.

15. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Žin., 1999,Nr. 60-1945.

16. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas // Žin., 1999, Nr. 66-2130.17. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas //Žin., 1999,

Nr. 105-3019.18. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas//Žin., 1994, Nr. 81-1514.19. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įsta-

tymo įgyvendinimo" // Žin., 1994, Nr. 81 -1515.20. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Tarnybos Lietuvos Respublikos proku-

ratūroje statuto patvirtinimo"//Žin., 1995, Nr. 15-345.21. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas // Žin., 1998, Nr. 64-1840.22. Lietuvos Respublikos policijos įstatymas //Žin., 1991, Nr. 2-22.23. Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymas//Žin., 1998, Nr. 60-1705.24. Lietuvos Respublikos karo policijos įstatymas // Žin., 1998, Nr. 98-2713.25. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas //Žin., 1997, Nr. 50-1190.26. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas // Žin., 2000,

Nr. 41-1162.


27. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto patvirtinimo įstaty-mas//Žin., 2000, Nr. 47-1342.

28. Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas // Žin., 1992, Nr. 3-34.29. Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respubli-

kos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymas // Žin., 2000, Nr. 39-1088.30. Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Res-

publikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstaty-mas//Žin., 2000, Nr. 39-1091.

31. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymas // Žin., 1994,Nr. 11-163.

32. Lietuvos Respublikos notariato įstatymas//Žin., 1992,Nr. 28-810.

33. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl teisinės sistemos reformos met-menų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo" // Žin., 1998, Nr. 61-1736.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos civilinio proceso kodekso 53 straipsnio ir Lietuvos Respublikos prokuratūrosįstatymo 21 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai"//Žin., 1994,Nr. 13-221.

35. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos 1994 m. birželio 15d. įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvosapeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklostcntoriji) nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo" 2 straips-nio ir šio įstatymo priėmimo tvarkos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" //Žin., 1994, Nr. 101-2045.

3 6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos Vyriausybės 1995 03 31 nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės 1993 03 03 nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio ar-bitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokė-jimo" dalinio pakeitimo" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Res-publikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokura-tūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolėsįstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismųteisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departa-mento darbuotojų tarnybinių atlyginimų"//Žin., 1995, Nr. 101-2264.

37. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos teismų įstatymo 14, 25', 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69' ir 73straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" // Žin., 1999, Nr. 109-3192.

38. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl teismo antstolių instituci-nės re formos metmenų patvirtinimo"//Žin., 1999, Nr. 114-3306.

39. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Tarnybos Lietuvos Rer-publikos vidaus reikalų sistemoje statuto"//Žin., 1991, Nr. 25-679.

Norminė medžiaga 223

40. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Interpolo Lietuvos nacio-nalinio biuro"//Žin., 1999,Nr. 1-11.

41. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vi-daus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo" // Žin., 1998, Nr. 72-2101.

42. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl operatyvinių veiklos sub-jektų teises ir pareigas turinčių valstybinių institucijų tarnybų sąrašo patvirtinimo ir jųįgaliojimų bei operatyvinės veiklos masto nustatymo" (nepublikuotas).

43. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vals-tybės saugumo departamento statuto patvirtinimo"//Žin., 1994, Nr. 99-1978.

44. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos tei-singumo ministerijos nuostatų patvirtinimo"//Žin., 1998, Nr. 63-1816.

45. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos archyvų departamentogeneralinio direktoriaus įsakymas „Dėl susipažinimo su apygardų ir apylinkių teis-muose išnagrinėtų bylų medžiaga tvarkos patvirtinimo" // Žin., 1999, Nr. 68-2184.

46. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas „Dėl hipotekos skyriųįsteigimo bei jų veiklos teritorijos nustatymo" // Žin., 1997, Nr. 92-2315.

47. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas „Dėl hipotekos skyriųveiklos teritorijų, dokumentų perdavimo ir prašymų pateikimo hipotekos skyriams tvar-kos nustatymo"//Žin., 1999, Nr. 19-539.

48. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas „Dėl kandidatų į apylin-kės teismo teisėjus"//Žin., 1998,Nr. 96-2677.

49. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas „Dėl Teismų įstatyme nu-matytų nuostatų, tvarkų ir taisyklių patvirtinimo"//Žin., 1998, Nr. 103-2853.

50. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas „Dėl rekomendacijų dėlužmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžio ir apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo"//Žin., 1999,Nr. 98-2834.

51. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas „Dėl Lietuvos notarų rū-mų statuto naujos redakcijos patvirtinimo"//Žin., 1999, Nr. 9-200.

52. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas „Dėl Policijos depar-tamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos laikinųjų nuostatų pa-tvirtinimo" //Žin., 1997,Nr. 81-2044.

53. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas „Dėl Pasienio polici-jos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų pa-tvirtinimo"//Žin., 1997, Nr. 43-1067.

Documents

Teisesaugos institucijos (Kuconis)