TURINYS

ĮVADAS.............................................................................................................................3

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS ESMĖ, PAGRINDINĖS SĄLYGOS..........................................4

1.1. Teisinis pagrindas – JT Vienos konvencija..............................................................4

1.2. Tarptautinės prekybos samprata ir priežastys.......................................................5

1.3. Pagrindiniai mokėjimo sąlygų požymiai.................................................................7

2. EKONOMINĖ TARPTAUTINIŲ SANDORIŲ RIZIKA..........................................................8

2.1. Ekonominė rizika eksporte.....................................................................................8

2.2. Ekonominė rizika importe....................................................................................11

3. PREKYBOS PARTNERIŲ RIZIKINGUMO VERTINIMAS...................................................13

3.1. Informacijos šaltiniai ekonominei rizikai įvertinti................................................13

3.2. Šalies riziką įvertinantys indeksai.........................................................................15

4. VALIUTOS KURSŲ ĮTAKA TARPTAUTINEI PREKYBAI....................................................20

IŠVADOS.........................................................................................................................23

LITERATŪRA....................................................................................................................24

ĮVADAS

Šiais laikais visuotinai deklaruojama, kad laisva prekyba atneša naudą visiems žmonėms, o ne tik

nedaugeliui laimingųjų. Deja, realybėje tarptautinės prekybos sistema neatitinka šios retorikos. Vietoje atvirų

rinkų iškeliama daugybė barjerų, kurie stabdo augimą, skatina badą. Vietoje teisingos konkurencijos, turtingų

šalių subsidijos skatina nevienodas sąlygas, nukreiptas prieš varginguosius. Be to, įvairiose prekybos derybose

dažnai pirmiausiai vyrauja nacionaliniai interesai, nors ir pareiškiama, kad jų tikslas yra vargingų šalių pažanga.

Vis tik dar netarnaujama „tautų šeimos“ idėjai.

Akivaizdu, jog laisvoji prekyba dar neatitinka socialinio teisingumo reikalavimų. Tai bus pasiekta tik

tuomet, kai susilygins išsivysčiusių bei besivystančių šalių galimybės globalinėje prekybos sistemoje.

Suprantama, kad daugiašaliuose prekybiniuose susitarimuose reikia atsižvelgti į savas ekonomines ypatybes,

tačiau dėl tokių sektorių kaip žemės ūkis bei tekstilė, nuo kurių daugiausia priklauso trečiojo pasaulio šalių

ekonomika, reikia rodyti didesnį solidarumą. Taigi turi būti vykdoma tokia politika, kurios tikslas būtų skurdo

eliminavimas pasaulyje. Apskritai pasaulinės prekybos sutvarkymas turi būti nukreiptas į tikrąją žmonijos

pažangą ir gebėti įveikti siaurų „nacionalinių interesų“ egoizmą dėl visos „tautų šeimos“ gerovės.

Rimtesnės pastangos subalansuoti visų PPO narių valstybių politinius, socialinius, ekonominius bei

kultūrinius poreikius pastebėtos dar 2001-aisiais, Kataro sostinėje Dohoje vykusiame viršūnių susitikime.

Tuomet buvo vieningai nuspręsta kuo greičiau derybų keliu parengti globalinį prekybos susitarimą, kurio

pagrindinis iššūkis netgi labai sveikintinas: „sukurti tokius teisinius rėmus, kurie besivystančioms šalims duotų

ekonominę naudą ir pakankamą autonomiją žmogiškosios pažangos tikslų politikai, atsižvelgiant į bendruosius

socialinius bei ekologinius standartus ir normalių darbo sąlygų reikalavimus“. Gaila, tačiau šie siekiai dar nėra

visiškai įgyvendinti, dar negalime pasakyti, kad daugiašalė prekybos sistema tikrai tobula, kadangi neturtingos

šalys dar nėra visiškai integruotos į tarptautinę bendruomenę.

Matome, jog pagrindinė tarptautinės prekybos idėja ir tikslai tikrai sveikintini. Tačiau dar daug ką reikia

keisti. Šiame darbe bandoma pateikti šiandieninės tarptautinės prekybos sąlygas, pagrindines problemas,

kliūtis, svarbiausius aspektus. Be to, siekiama atskleisti prekybos sąlygų vertinimo kriterijus.

2

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS ESMĖ, PAGRINDINĖS SĄLYGOS

1.1. Teisinis pagrindas – JT Vienos konvencija

Įvairių šalių skirtingi įstatymai trukdo tarptautinei prekybai, todėl būtina suvienodinti tarptautinės

prekybos sąlygas. Komisija prie Jungtinių Tautų parengė JT konvencijos projektą dėl prekių pirkimo ir

pardavimo tarptautinių sutarčių. 1980 04 11 Vienoje buvo priimta „JT Konvencija dėt tarptautinės prekybos

sutarčių“ (trumpai vadinama Vienos konvencija). Ji įsigaliojo 1988 01 01. Ši Konvencija sudaro prielaidas

vienodai suprasti ir traktuoti atskirų šalių teises ir pareigas, nurodytas tarptautinėse prekybos sutartyse.

Vienos konvencija taikoma tik sudarant tarptautines prekių pirkimo ir pardavimo sutartis ir galioja tuo

atveju, jei:

1. Abiejų tarptautinės prekybos partnerių šalys yra prisijungusios prie Vienos konvencijos;

2. Jei eksportuotojo buvimo vieta yra prie minėtos sutarties prisijungusioje šalyje.

Jeigu sutarties partneriai nenori, kad galiotų Vienos konvencijos teisė, turi tai aiškiai nurodyti sutartyje.

Vienos Konvencijos teisė galioja apytiksliai 40-yje šalių, kurios yra prisijungusios prie „JT Konvencijos

dėl tarptautinės prekybos sutarčių“. Tai JAV, Vokietija ir kitos išvystytos Europos valstybės. Taip pat Egiptas,

Kinija, Argentina, Čilė, Kanada, Rumunija, Rusija, Slovakija, Čekija, Vengrija, Baltarusija.

Vienos konvencijos teisės taikymo sritis. Vienos konvenciją sudaro 4 dalys ir 101 straipsnis. Kaip jau

minėta, ši Konvencija galioja tarptautinėms sutartims, kurios numato prekybą prekėmis. Ši teisė netaikoma

perkant ir parduodant:

prekes asmeniniam naudojimui;

vertybinius popierius ar mokėjimo priemones;

elektros energiją;

laivus ir lėktuvus;

prekes aukcionuose;

remiantis teismo sprendimo vykdymu arba kitu būdu pagal įstatymą.

Taip pat ši teisė netaikoma jei prekiaujama paslaugomis.

Originalo kalbos yra šios: anglų, prancūzų, arabų, kinų, rusų ir ispanų. Vienos konvencijos teisė

reguliuoja tokius tarptautinės prekybos aspektus:

sutarties sudarymą (str. 14-24);

pardavėjo įsipareigojimus (str. 30-44);

teisinę pagalbą pirkėjui, jei pardavėjas pažeidė sutartį (str. 45-52);

pirkėjo įsipareigojimus (str. 53-60);

3

teisinę pagalbą pardavėjui, jei pirkėjas pažeidė sutartį(str. 61-65);

nurodymus apie rizikos perėjimą (str. 66-70);

bendrus nuostatus, tarpe jų dėl procentų, sutarties nutraukimo, nuostolių atlyginimo, prekių

saugojimo (str. 71-88).

Taigi Vienos konvencija yra svarbus tarptautinės teisės šaltinis, sudarantis sąlygas pašalinti esminius

nacionalinių teisių skirtumus. Ši teisė palengvina komercines derybas, sudaro prielaidas sutarties partneriams

vienodai suprasti savo teises ir pareigas.

1.2. Tarptautinės prekybos samprata ir priežastys

Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines sritis:

prekybą prekėmis – prekių srautas apima materialinių gėrybių importą ir eksportą, taip pat

prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą;

paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių transportavimą, draudimą,

konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.;

kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų ir įsipareigojimų užsienio atžvilgiu

pasikeitimus (tiesioginės investicijos, vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai,

kreditai ir kt.);

mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas per bankus, gaunant

mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui. Šio srauto pagrindas yra įvykę

sandoriai (jei neatsižvelgiame į dovanas).

Visas suskirstymas į prekių, paslaugų, kapitalo ir mokėjimų srautus atsispindi mokėjimų balanso

atitinkamose dalyse. Šalies mokėjimų balansas parodo visas ekonomines transakcijas, įvykdomas tarp šalies ir

užsienio ekonominių subjektų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus, nors mokėjimų balansas gali būti

apskaičiuojamas ir trumpesniam laikotarpiui, pvz., mėnesiui, ketvirčiui).

Šalies mokėjimų balansas aktyvų pusėje sujungia mokėjimus, kuriuos šalis gavo iš užsienio, o pasyvų

pusėje – mokėjimus, kuriuos šalis sumokėjo užsieniui. Tačiau čia vartojama balanso sąvoka nėra tapati balanso

sąvokai, taikomai įmonės lygmenyje. Įmonės balansas sudaromas tam tikrai datai ir atspindi visą įmonės turtą

bei visus įsipareigojimus; šalies mokėjimų balansas sudaromas tam tikro laikotarpio ir įvertina tik mokėjimų

pasikeitimus.

Na, o pačios tarptautinės prekybos priežastys nagrinėjamos, išskiriant du aspektus:

viso ūkio;

įmonės.

4

Makroekonominis aspektas svarbus visų pirma tada, kai kalbama apie teisinės prekybos sutarties

sudarymą. Tarpvalstybinės sutartys pasirašomos, siekiant liberalizuoti tarptautinę prekybą, skatinti šalių

bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pasirašytos tarpvalstybinės sutartys gali būti suskirstytos į

dvi pagrindines grupes (www.urm.lt/):

laisvosios prekybos sutartys. Prekiaujant su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra

sudariusi laisvosios prekybos sutartis, taikomas abipusis palankiausias tarptautinės prekybos režimas

(preferenciniai importo muitai – mažiausi arba nuliniai). Tokias sutartis Lietuva yra pasirašiusi su visomis ES

šalimis (nuo 1995.01.01), ELPA šalimis (nuo 1997.01.01), Turkija, Ukraina;

sutartys, numatančios didžiausio palankumo tarptautinėje prekyboje statusą. Prekiaujant su

šalimis, kurioms galioja didžiausio palankumo prekyboje statusas, taikomi abipusiai konvenciniai importo

muitai, kurie yra didesni už preferencinius. Lietuvos Respublika suteikia didžiausio palankumo prekyboje

statusą šioms šalims – visoms PPO narėms (nuo 2001.05.31), Baltarusijos Respublikai, Kazachstano Respublikai,

Kinijos Liaudies Respublikai, Rusijos Federacijai, Uzbekistano Respublikai, Vietnamo Socialistinei Respublikai.

Tačiau konkreti tarptautinė prekyba visgi vyksta tarp įmonių. Taigi tarpvalstybinės sutarties sudarymas

dar nereiškia, kad prekyba faktiškai vykdoma (jei nekreipsime dėmesio į buvusias Rytų bloko valstybes); rinkos

sąlygomis įmonės sprendžia savarankiškai, ar dalyvauti tarptautinėje prekyboje. Vadinasi, turi būti svarios

mikroekonominės (t.y. įmonių lygyje) tarptautinės prekybos priežastys.

Kaip vieną iš tarptautinės prekybos motyvų galima nurodyti prekių ir gamybos veiksnių trūkumą

vienoje ar kitoje šalyje. Pvz., neturėdamas vandens telkinių, negali gaudyti žuvies; Lietuvoje neauga nei kava,

nei bananai, nes tam nepalankus klimatas. Šie pavyzdžiai rodo, jog gamybos veiksnių, prie kurių priskiriamas ir

klimatas, trūkumas sąlygoja nepakankamą tam tikrų prekių gamybą. Tą patį galima pasakyti apie tam tikras

naudingąsias iškasenas – varį, naftą ar uraną – kurios išgaunamos tik kai kuriose šalyse. Taigi tarptautinė

prekyba įgalina įsigyti prekes, kurių šalies viduje arba iš viso nėra, arba prekes, kurių gamybai šalis neturi

reikalingų gamybos veiksnių.

81 proc. naftos atsargų yra besivystančiose šalyse, 11 proc., – Rytų Europoje; 85 proc., dujų atsargų

sutelkta ne Vakarų industrinėse valstybėse, kaip ir 92 proc. alavo, 78 proc. fosfatų atsargų ir t.t. Tai irgi

paaiškina, kodėl kartais prekiaujama su šalimis, kurios politiniu požiūriu nebūtinai yra draugiškos šalys; čia

dažnai siekiama kompromisų.

Svarbus gamybos veiksnys, kurio apimtys daugumoje šalių yra nepakankamos – darbas. Iš pirmo

žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringai, nes nedarbas – paplitęs reiškinys. Daugelyje besivystančių šalių nedarbas

siekia 25 proc. Ir daugiau (čia nurodomas tik oficialus nedarbo lygis, nors paslėptas nedarbas irgi labai žymus).

Tačiau šios šalys kenčia dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Daugelio prekių gamyba greta atitinkamo

aprūpinimo kapitalu reikalauja kvalifikuoto profesinio išsilavinimo. Daugelyje šalių to labai trūksta. Nors

5

neišsilavinusios, nekvalifikuotos darbo jėgos yra perteklius, o akademikų dažnai irgi netrūksta, bet trūksta

konkrečių specialybių darbuotojų. Esamos mokymo ir perkvalifikavimo sistemos neatitinka sparčiai augančių

kiekybinių ir kokybinių poreikių. Reikalingą darbo jėgos potencialą nėra taip paprasta importuoti, kaip, tarkim,

mašinas, ir besivystančioms šalims tai vienas pagrindinių vystymosi sunkumų.

Trūkumo aspektas apima ir tas prekes, kurių šalies viduje gali būti pasiūlyta nepakankamai arba

nepakankamos kokybės.

Tarptautinė prekyba vyksta ir tuomet, kai užsienyje egzistuoja produkto skirtumai. Čia geras pavyzdys –

automobilių sektorius. Lietuvoje nėra įmonių, gaminančių automobilius, tačiau daugelyje šalių, kur tokios

įmonės veikia, parduodami ir importuoti automobiliai, pvz., prancūziški automobiliai importuojami į Vokietiją ir

atvirkščiai. Taip pat mada, kosmetika ir elektronika, daugybė plataus vartojimo prekių – tai sritys, kur produktų

skirtumai skatina importą. Žinoma, analogiški argumentai tinka ir aiškinant užsienio paklausos šalies viduje

gaminamoms eksportuojamoms prekėms motyvus.

Prekių šalies viduje trūkumas gali būti tiek ilgalaikis (pvz., kava), tiek trumpalaikis (blogas derlius,

tiekėjų streikas). Jį galį sąlygoti:

gamybos techninės priežastys, pvz., siekiant saugoti aplinką;

tam tikros prekės gamyba šalyje gali būti uždrausta;

gamyba šalyje negalima dėl patentinių teisinių priežasčių.

Kiti motyvai yra kaštų ir kainų skirtumai. Pagal Veiksnių proporcijų teoremą, jeigu tam tikrų prekių

kokybė šalies viduje yra tokia pati kaip užsienyje, vadinasi, prekių trūkumas negali būti importo motyvas.

Importo motyvas gali būti užsienio gamintojų kaštų ir kainų pranašumai; lygiai kaip ir vidaus gamintojų kaštų

pranašumai skatina eksportą. Šie pranašumai gali būti žaliavų, pusfabrikačių ar gatavų produktų gamyboje.

1.3. Pagrindiniai mokėjimo sąlygų požymiai

Mokėjimo sąlygos nurodo:

kada pardavėjas praranda nuosavybės teisę į parduodamas prekes;

kada pardavėjas praranda prekių kontrolę;

laiką ir būdą, kada ir kaip bus apmokėta už parduotas prekes.

Mokėjimo sąlygos importuotojų (pirkėjų) ir eksportuotojų (pardavėjų) požiūriu yra skirtingos pagal jų

naudingumą ar rizikos laipsnį.

1. lentelė. Eksportuotojo ir importuotojo interesų priešprieša

6

Pirkėjo interesai Pardavėjo interesai• neprisiimti jokios rizikos (tiekimo, kredito,

pirkimo, garantų rizikos)

• neprisiimti jokios rizikos (tiekimo, pardavimo,

kredito, garantų rizikos)

• išvengti kredito finansavimo kaštų (tiekėjo

kreditas)

• išvengti kredito finansavimo kaštų (gavėjo

kreditas)

• mokėti kuo vėliau • mokėjimą gauti kuo anksčiau

• prekes gauti kuo anksčiau • prekes pateikti kuo vėliau

Abu tarptautinio sandorio dalyviai nori sumažinti riziką ir kaštus. Susitarimas dėl mokėjimo sąlygų

dažnai priklauso nuo galios tarp partnerių pasiskirstymo.

Bendrai galima išskirti nerizikingas ir rizikingas mokėjimo sąlygas tiek eksportuotojo, tiek importuotojo

atžvilgiu. Pagrindinės mokėjimo sąlygos išvardytos rizikos didėjimo eksportuotojui tvarka: 1) išankstinis arba

avansinis mokėjimas; 2) dokumentinis akredityvas; 3) dokumentinis inkaso; 4) atvira sąskaita.

Pagrindiniai mokėjimo sąlygų požymiai:

1. Pirkimo kaina ir (arba) mokama suma;

2. Mokėjimo valiuta;

3. Mokėjimo vieta;

4. Mokėjimo terminas;

5. Refinansavimas;

6. Refinansavimo kaštai;

7. Mokėjimo įvykdymo kaštai;

8. Mokėjimo instrumentai;

9. Mokėjimo garantavimas.

2. EKONOMINĖ TARPTAUTINIŲ SANDORIŲ RIZIKA

Ekonominė rizika susijusi su tarptautinio prekybos sandorio dalyvių noru ir galėjimu įvykdyti savo

įsipareigojimus. Atskirai aptariama ekonominė rizika eksportuotojo ir importuotojo atžvilgiu.

2.1. Ekonominė rizika eksporte

Rinkos rizika – tai pardavimo rizika plačiąja prasme, susijusi su eksportuojamų prekių rinkomis.

Eksportui gaminamos prekės gali būti neparduotos, pavyzdžiui, jei atsirado naujų konkurentų arba jei

numatytos pardavimo kainos nebeatitinka pasaulinio kainų lygio; jei atsirado naujų muitų; jei produkcijos

kokybė neatitinka konkurencijos; jei pasikeitė valiutos keitimo kursas ir pan. Todėl nuolatinis rinkos stebėjimas

yra būtina, bet ne pakankama sąlyga apsidrausti nuo rizikos. Dėl nepakankamo rinkos pažinimo prekių

pardavimui užsienio rinkoje pasiūlomos netinkamos kainos, pasirenkami netinkami partneriai (pirkėjai, tiekėjai,

7

ekspeditoriai, makleriai ir kt.) ar netinkami prekių realizavimo, įsigijimo būdai. Anekdotu virto marketingo

srities atvejis, kai automobilių firma norėjo Lotynų Amerikoje parduoti modelį „Nova“, nežinodama, kad

ispaniškai „no va“ reiškia nevažiuoja. Panašiai ir lotyniški užrašai, parašyti kirilicos abėcėle, kinų ar japonų

hieroglifais dažnai iškraipo turinį.

Prekių priėmimo (pardavimo) rizika. Ši rizika reiškia, jog užsienio pirkėjas gali nepriimti užsakytų

prekių. Pardavimo rizika gali susidaryti tiek prekės gamybos, tiek tiekimo etapuose:

Jau prekės gamybos (paruošimo) etape kai kurie įvykiai gali sutrukdyti pagaminti arba

išsiųsti prekes. Pavyzdžiui:

– importuotojas gali atsisakyti vykdyti tarptautinį sandorį;

– importuotojas nepajėgus sumokėti, nes subankrutavo;

– importuotojas nutraukia mokėjimą (iš dalies arba iš viso), nes dėl susidariusios sunkios

ekonominės padėties turi likvidumo problemų.

Visais šiais atvejais riziką sąlygojo paties importuotojo veiksmai. (Jeigu eksportui skirtų prekių

gamyba negali būti užbaigta arba prekės negali būti išsiųstos dėl įvykusių politinių įvykių importuotojo šalyje,

tai bus politinė rizika gamybos (paruošimo) etape.)

T iekimo etape , t.y., kai prekės jau išsiųstos, kyla rizika, kad importuotojas nepriims

užsakytų prekių. Tai, pavyzdžiui, galėtų įvykti, kai:

– Importuotojas nepajėgus sumokėti;

– Importuotojas atsisako sandorio, nes jam atsirado galimybė prekių nusipirkti pigiau;

– Importuotojas mano, jog užsakytas prekes galės nusipirkti pigiau, nes, jam atsisakius prekes

priimti, eksportuotojas bus priverstas jas parduoti pigiau (pvz., aukcione).

Prekių pardavimo rizikos pasekmės eksportuotojui yra skaudžios. Eksportuotojas turi ieškoti

pagamintoms, nupirktoms arba išsiųstoms prekėms kitų panaudojimo galimybių. Kartu eksportuotojui

atsiranda papildomų mokėjimo, užimtumo ir gamybinių pajėgumų panaudojimo sunkumų, gresia itin dideli

nuostoliai, jei prekės greitai gendančios. Papildomai dar gali atsirasti sandėliavimo rizika, kai neparduotos

prekės sąlygoja palūkanų ir sandėliavimo kaštus. Be to, prekės gali sugesti, pasenti (jei tai madingi gaminiai).

Jos taip pat gali būti pavogtos, gali sudegti.

Jeigu prekės jau išsiųstos, eksportuotojas turi nuspręsti, ar vežti jas atgal, ar ieškoti kitų

pardavimo galimybių importuotojo šalyje. Tačiau paprastai gautos pajamos bus mažesnės už numatytą

eksporto sandorio sutartyje sumą.

Ypač didelė pardavimo rizika, gaminant specialius importuotojo užsakytus gaminius, nes

importuotojui atsisakius juos pirkti, tokiems gaminiams sunku rasti kitą pirkėją. Žinoma, jei importuotojas

atsisako prekes pirkti, eksportuotojas pagal sutarties sąlygas gali reikalauti atlyginti patirtus nuostolius. Kiek šie

8

reikalavimai bus patenkinti, priklausys, viena vertus, nuo importuotojo mokėjimo pajėgumo (pvz., jei

importuotojas bankrutavo, tai tėra menka tikimybė, kad bus atlyginta nors dalis eksportuotojo patirtų

nuostolių); kita vertus, tai priklauso nuo to, kaip greitai teisiškai gali būti pateikti reikalavimai importuotojui.

Todėl eksportuotojas, prieš sudarydamas sandorį, turi turėti informaciją ne tik apie importuotojo

mokumą, bet ir apie jo kaip partnerio patikimumą. Nepatikimas partneris, siekdamas sau naudos, gali ieškoti

galimybių pažeisti sutarties sąlygas.

Transportavimo rizika – tai rizika, susidaranti eksportuojamų prekių tiekimo etape.

Transportavimo rizika susidaro dėl galimo prekių sugadinimo arba praradimo jų transportavimo metu (dėl

prekių perkrovimų, klimatinių sąlygų, dėl pasirinkto transportavimo būdo, pvz., transportuojant jūra). Šias

rizikas galima apdrausti, pasirinkus atitinkamas draudimo rūšis, arba jos jau būna įvertintos pervežimo

tarifuose. Kas tas išlaidas padengs, priklausys nuo susitartų tiekimo sąlygų.

Bendra kredito rizika susidaro, jei mokėjimas (visas arba jo dalis) negaunamas arba

vėluoja. Be pagrindinio reikalavimo apmokėti už eksportuojamas prekes, kredito rizika apima taip pat galimų

reikalavimų atlyginti nuostolius patenkinimo riziką. Kredito rizika prasideda, importuotojui prekes priėmus, ir

tęsiasi tol, kol importuotojas eksportuotojui sumoka visą sumą. Kredito rizika susidaro, kai importuotojas:

Negali s umokėti. Įmonės požiūriu, importuotojo negalėjimas sumokėti

pasireiškia besitęsiančiu negalėjimu įvykdyti mokestinių įsipareigojimų. Tai gali rodyti tokie požymiai,

kaip importuotojo čekių ar vekselių užprotestavimas. Ekonominėje literatūroje importuotojo

negalėjimas sumokėti kartais įvardijamas kaip mokumo rizika, kuri susidaro dėl ilgalaikio kliento

nemokumo, nors pradžioje manyta, kad jis yra mokus. Nemokumą gali lemti bankrotas, pablogėjusi

ekonominė padėtis;

U ždelsia mokėjimą. Mokėjimo uždelsimas bus visais atvejais, kai

importuotojas nutęsia susitartą mokėjimo terminą. Eksportuotojas turi nuodugniai įvertinti

susidariusią situaciją: mokėjimo uždelsimas gali būti susijęs su importuotojui iškilusiomis likvidumo

problemomis. Tokiu atveju atrodantys laikini mokėjimo sunkumai gali baigtis tuo, jog importuotojas

iš viso nesumokės. Tačiau mokėjimo uždelsimas gali būti susijęs ir su importuotojo nerūpestingumu

arba jo sąmoningu siekimu gauti nepalūkaninį kreditą mokėjimo uždelsimo laikotarpiui (dažnai

eksportuotojai, siekdami neprarasti turimų pirkėjų, toleruoja tokią pirkėjų elgseną). Kredito rizika,

susijusi su mokėjimo uždelsimu, dar vadinama likvidumo rizika, jei užsienio pirkėjo nemokumas yra

laikinas.

N enori sumokėti. Jeigu importuotojas gali sumokėti, tačiau atėjus mokėjimo

terminui nesumoka, tai kalbama apie nenorą mokėti. Nenorintis mokėti importuotojas dažnai

pateikia nepagrįstą reklamaciją dėl prekių kokybės ar kiekio. Tuo importuotojas, vengdamas mokėti,

9

tik išsisukinėja. Toks nenoras mokėti labai glaudžiai susijęs su partnerių tarpusavio pasitikėjimu. Jeigu

importuotojai yra privačios firmos, tai nenoras mokėti bus pripažintas, jei firma nesumokės per 6

mėn., nepateikdama jokių teisinį pagrindą turinčių paaiškinimų (pvz., reklamacijos). Jei tai valstybinė

įmonė, tai nesumokėjimas iš karto kvalifikuojamas kaip nenoras mokėti.

Kredito rizikos pasekmės eksportuotojui gali būti įvairios: didžiausių nuostolių eksportuotojas patirs

tuo atveju, jei importuotojas negali sumokėti – blogiausiu atveju tai reiškia visišką mokėjimo praradimą; jeigu

importuotojas tik uždelsia mokėjimą, tai eksportuotojo nuostoliai yra mažesni – juos gali sudaryti palūkanos už

naujai imamus kreditus ar senų kreditų pratęsimą, nuostoliai, susiję su valiutos kurso rizikos draudimo sandorių

pratęsimu ir pan.

Kredito rizika ir jos pasireiškimo formos skiriasi nuo konvertavimo bei transfero rizikos (KT-rizikos),

taip pat nuo mokėjimo uždraudimo ir moratoriumo rizikos (MM-rizikos), nes pastarosios nepriklauso nuo

atskiro importuotojo.

Aptarta kredito rizika tam tikra dalimi gali būti apdrausta šiais budais: išankstiniu ar avansiniu

mokėjimu, akredityvu, garantijomis, eksporto draudimu, faktoringu arba forfeitingu.

Garantų kredito rizika. Siekdamas sumažinti tarptautinio sandorio riziką,

eksportuotojas gali reikalauti garantijų. Garantijas dažniausiai teikia kredito institutai, bet jas gali teikti ir ne

bankai. Visais šiais atvejais susidaro garantų kredito rizika, t.y. rizika, kad garantas negalės įvykdyti savo

įsipareigojimų. Pavyzdžiui, jei importuotojo bankas importuotojo pavedimu išleido dokumentinį akredityvą, tai

iškyla akredityvą išleidusio importuotojo banko mokumo klausimas.

2.2. Ekonominė rizika importe

Importuotojas siekia, kad prekės butų pateiktos pagal sutarties sąlygas. Importuotojui taip pat kyla

nemažai rizikų.

Tiekimo (prekių pirkimo) rizika gali susidaryti įvairiais aspektais:

Ki ekybiniu aspektu ši rizika susidaro ta prasme, kad užsakytos prekės gali

būti nepristatytos arba gali būti pristatyta jų mažiau, nei buvo tartasi su eksportuotoju

(įsipareigojimų nevykdo eksportuotojo tiekėjai, eksportuotojo bankrotas ir kt.).

K okybiniu požiūriu – prekės gali būti pateiktos netinkamos kokybės arba

sugadintos.

Lai ko aspektu – eksportuotojas gali nesilaikyti sutartų tiekimo terminų arba

uždelsiama gabenant prekes per sieną (arba eksportuotojo, arba importuotojo šalyje). Tada, savo

ruožtu, importuotojas negalės įvykdyti savo įsipareigojimų importuojamų prekių gavėjų atžvilgiu.

10

K ainos požiūriu – kol užsakyta prekė bus gauta, gali pasikeisti kainos, ir

importuotojo gautos prekės gali tapti nekonkurencingos kitų panašias prekes pardavinėjančių firmų

atžvilgiu (pvz., jei konkurentai sumažina prekės kainą).

Tiekimo riziką galima sumažinti, užsitikrinus alternatyvius tiekimo šaltinius, tačiau šitai paprastai

susiję su prekių gavimo uždelsimu ir su papildomomis išlaidomis. Tiekimo riziką importuotojas gali iš dalies

apdrausti, tikrindamas išsiunčiamas prekes prieš jas įpakuojant arba prieš transportuojant. Yra specialios

įmonės, importuotojo pavedimu atliekančios tokius patikrinimus ir išduodančios inspekcinius sertifikatus, kurie

gali būti įtraukti į dokumentų, reikalaujamų iš eksportuotojo, sąrašą.

Tiekimo rizikos sąlygoti nuostoliai gali būti sumažinti, jei susitariama dėl konvencionalinių baudų, t.y.

baudų, kurios mokamos tiekėjo, jei sutartis įvykdoma nevisiškai arba panaudojant siūlymo, tiekimo, avanso

garantijas. Tačiau jei importuotojui yra svarbus fizinis prekės gavimas, tai kompensacija pinigine forma mažai

gelbsti.

Transportavimo rizika apima rizikas, susijusias su transportavimu, sandėliavimu ir

montažu (sugadinimas, praradimas, uždelsimas). Šios rizikos susidaro analogiškai kaip ir eksporto atveju.

Kredito rizika. Importuotojo požiūriu kredito rizika susidaro tuomet, jei

importuotojas iš anksto sumokėjo (visą sumą ar jos dalį) eksportuotojui už prekes. Šiuo atveju importuotojas

kredituoja eksportuotoją, ir kredito rizika importuotojui tęsiasi iki prekių gavimo momento. Šios rizikos dydis

priklauso nuo eksportuotojo mokumo pajėgumo – blogiausiu atveju (pvz., bankrutavus eksportuotojui)

importuotojas gali negauti prekių ir nesusigrąžinti iš anksto sumokėtos sumos.

Garantų kredito rizika: siekdamas sumažinti tarptautinio sandorio riziką,

importuotojas taip pat gali reikalauti garantijų – pavyzdžiui, išankstinio mokėjimo garantijų, kurias teikia

eksportuotojo bankas. Tokiu atveju importuotojui susidaro rizika, kad garantas negalės laiku įvykdyti savo

įsipareigojimų.

11

3. PREKYBOS PARTNERIŲ RIZIKINGUMO VERTINIMAS

3.1. Informacijos šaltiniai ekonominei rizikai įvertinti

Tarptautinių sandorių dalyviai, norėdami gauti informaciją apie verslo partnerį, gali pasinaudoti įvairiais

informacijos šaltiniais.

Bankų teikiama informacija. Tarptautiniuose santykiuose yra įprasta, kad įmonės kreipiasi į

savo bankus, norėdamos gauti informaciją apie verslo partnerį. Tokia praktika tęsiasi jau kelis dešimtmečius,

todėl tai nėra vertinama kaip banko paslapties apie savo klientus atskleidimas. Paprastai įmonė nurodo savo

bankui užsienio partnerio banką. Jei įmonė šito negali padaryti, tai bankas gali pasinaudoti savo

korespondentiniais ryšiais užsienyje. Tačiau nėra įprasta, kad įmonė pati kreiptųsi į užsienio banką, norėdama

gauti informaciją apie jo klientą.

Bankų pateikiama informacija paprastai rodo bendrą importuotojo (ar eksportuotojo) padėtį –

įmonės veiklos pobūdį, įmonės dydį, jos vietą rinkoje ir kt. – bei įmonės kreditingumą. Ypač patikima gali būti

pastaroji banko pateikta informacija. Tai sąlygoja du veiksniai: visų pirma, bankas tvarko kliento sąskaitas, todėl

gali spręsti apie jo kreditingumo galimybes; antra, jeigu informaciją pateikiantis bankas teikia klientui kreditus,

tai jis pats yra patikrinęs kliento kreditingumą.

Tačiau verta žinoti, kad bankai, atsakydami į užklausimus, vartoja tam tikras įprastas formuluotes. Todėl

norint teisingai įvertinti banko pateiktą informaciją, būtinas patyrimas. Pvz., Didžiosios Britanijos bankai gali

pateikti tokius įvertinimus:

„Neabejotinas“ – aukščiausias įvertinimas;

„Gerbiamos privačios (ar valstybinės) įmonės, turinčios gerą reputaciją“ – bendra teigiama nuomonė, kuri

reiškia, kad nieko neigiamo apie įmonę nėra žinoma, įmonės sąskaita vedama patenkinamai;

„Mes apgailestaujame, kad negalime pateikti jums rūpimų duomenų“ – nurodo, kad bankas turi esminių

pastabų apie kliento finansinę būklę.

Kita problema – tai gana ilga laiko trukmė, kuri praeina nuo užklausimo pateikimo bankui iki atsakymo

gavimo. Jei užklausimas pateikiamas raštu, Europoje atsakymas gali ateiti ir po 4 savaičių, o jei reikia susisiekti

su Amerikos žemynu – tai gali užtrukti kelis mėnesius. Greičiau informacija gaunama, jei naudojama SWIFT

sistema, teleksas ar siunčiama faksograma.

Pramonės informacijos biurai. Kita galimybė gauti informaciją apie užsienio partnerį – tai

pavesti atitinkamos pramonės šakos informacijos biurui surinkti ekonominę informaciją. Įmonė kreipiasi į savo

šalies informacijos biurą, kuris turi savo filialų užsienyje arba bendradarbiauja su kitų šalių pramonės

12

informacijos biurais. Nėra įprasta, kad įmonė kreiptųsi tiesiogiai į užsienio pramonės informacijos biurą,

prašydama pateikti informaciją apie dominantį užsienio partnerį.

Pramonės informacijos biurai, rinkdami informaciją, dažniausiai naudojasi trimis informacijos

šaltiniais;

1. Pasinaudoja įvairia viešai publikuojama informacija – įmonių registrais, ekonomine

spauda, skelbiamomis ekonominių subjektų metinėmis ataskaitomis, ir pan.;

2. Pasinaudoja prieinama tos pramonės šakos informacija, apklausia įmones, apie kurią

renka informaciją, tiekėjus, jeigu įmanoma, – ir tos įmonės bankus;

3. Biuras pats renka informaciją apie užsienio partnerį (apklausia jį).

Pramonės informacijos biurų pateikta informacija dažniausiai yra bendro pobūdžio: nurodoma

įmonės juridinė forma, įsteigimo metai, apibūdinamas įmonės veiklos pobūdis ir pan. Tačiau pateikiama

informacija apie įmonės kreditingumą nėra išsami. Paprastai pateikiamos informacijos apimtis yra

diferencijuojama;

1. Trumpa informacija – tik pagrindiniai duomenys apie dominančią įmonę;

2. Išsami informacija – papildomai pateikiami duomenys apie įmonės kreditingumą;

3. Speciali informacija – išsami specializuota firmos ar šakos analizė.

Partnerių tarpusavio ryšiai. Jeigu partneriai prekiauja tarpusavyje jau gana ilgą laiką,

tai, remdamiesi savo patirtimi, jie gali spręsti apie partnerio patikimumą ir mokumą. Tačiau jei planuojami

žymiai stambesni sandoriai arba jei vykdant sutartis atsirado keblumų, patariama apie partnerį surinkti

papildomos informacijos.

Prekybos partnerių rekomendacijos. Informacijos apie įmonę, su kuria planuojama užmegzti

prekybinius ryšius, galima teirautis pas šios įmonės prekybos partnerius. Tokiu atveju patartina parengti

standartinį užklausimo lapą (labai gerai apgalvojus, kaip formuluoti klausimus, kad gauti atsakymai būtų

interpretuojami vienareikšmiškai), kuris siunčiamas prekybos partneriams. Gautus atsakymus reikėtų vertinti

kritiškai: jei atsakymą pateikė solidi, žinoma firma, tai jos rekomendacijomis galima pasitikėti; o jeigu

atsakymas gautas iš nežinomos firmos, gautas rekomendacijas reikėtų vertinti atsargiau.

Įmonės atstovas užsienyje. Jeigu įmonė turi savo atstovų užsienyje, gali jais pasinaudoti

informacijai apie potencialų partnerį surinkti. Taučiau šiuo atveju, įvertinant gautą informaciją, reikėtų

atsižvelgti į du aspektus: visų pirma, atstovas užsienyje yra suinteresuotas produkcijos pardavimu, ir šis tikslas

jam svarbesnis nei objektyvus potencialaus partnerio įvertinimas; antra, potencialus partneris bus

nepatenkintas, jei sužinos, kad įmonės atstovas renka apie jį informaciją.

13

Pačios įmonės surinkta informacija. Įmonė pati gali rinkti informaciją apie potencialų prekybos

partnerį – analizuoti užsienio įmonės skelbiamas metines ataskaitas, apsilankyti užsienio įmonėje ir pan. Tačiau

tam būtinas kvalifikuotas personalas, tenka patirti įvairių išteklių sąnaudų.

Pramonės ir prekybos rūmai. Įmonė gali kreiptis į Pramonės ir prekybos rūmus, prašydama

informacijos apie užsienio partnerį. Įvairių šalių pramonės ir prekybos rūmai bendradarbiauja, todėl jie gali

tokią informaciją pateikti. Bet jeigu apie tam tikrą užsienio įmonę Pramonės ir prekybos rūmai negali pateikti

reikiamos informacijos, jie gali patarti eksportuotojui (ar importuotojui), kur norimos informacijos ieškoti.

Trečiųjų asmenų kreditingumo patikrinimas. Jeigu eksportuotojas planuoja parduoti

mokestinius reikalavimus faktoringo įmonei, tai pastaroji paprastai tikrina importuotojo kreditingumą. Su

tikrinimo rezultatais eksportuotojas yra supažindinamas. Analogiškas kreditingumo tikrinimas bus atliktas ir tuo

atveju, jei įmonė kreipsis į draudimo kompaniją, norėdama apdrausti sandorį.

Agentūrų reitingų knygos. Pagrindinės informacinės agentūros leidžia reitingų knygas, kuriose

pateikiama trumpa informacija apie įmones: adresas, veiklos sritis, įkūrimo ar registracijos data, nominalus

kapitalas, savininko pavardė ar pagrindinės įmonės pavadinimas, filialai. Turbūt vienas žinomiausių tokių

šaltinių – tai „Kompass“ leidyklos leidžiami KOMPASS katalogai, kuriuose galima rasti informacijos apie daugiau

kaip penkiasdešimties šalių įmones. KOMPASS turi licencijuotą turinio sistemą, atskirai leidžiami produktų ir

firmų katalogai. Be „Kompass“ agentūros, esama informacinių leidinių atskirose šalyse. Pvz., Didžiojoje

Britanijoje garsėja agentūra „Dun & Bradstreet Register“, kuri renka informaciją apie visą Didžiąją Britaniją ir

išleidžia kelis tomus reitingo knygų pagal atskirus geografinius regionus.

3.2. Šalies riziką įvertinantys indeksai

Pateikiame žinomiausių institucijų skelbiamus šalies rizikos indeksus.

Institutional Investor's šalies kredito reitingai (CCR – Country Credit Ratings). Priešingai nei

dauguma šalies rizikos indeksų nustatymo koncepcijų, kurios remiasi šalies patrauklumo įvertinimu ilgalaikių

užsienio investicijų ir realizavimo rinkų požiūriu, CCR koncepcija pagrįsta šalies kreditingumo nustatymu. Todėl

ši koncepcija geriausiai atitinka trumpalaikius eksportuotojo interesus šalies rizikos atžvilgiu.

CCR reitingai sudaromi, apklausus nuo 75 iki 100 žymiausių tarptautinių kredito institucijų ekspertų.

Kiekvienas kredito institutas suteikia kiekvienai šaliai (išskyrus savo) reitingą nuo 0 iki 100 (kur 100 reiškia

aukščiausią, o 0 – žemiausią kreditingumą). Institutional Investor iš šių reitingų išveda vieną bendrą įvertinimą

atskiroms šalims, labiausiai atsižvelgdamas į išvystytą šalių analizės sistemą turinčių kredito institutų

atsakymus. Siekiant objektyvumo, neskelbiami duomenys apie apklausoje dalyvaujančius bankus ir jų pateiktus

įvertinimus. CCR reitingai skelbiami du kartus per metus – kovo ir rugsėjo mėnesiais.

14

2 lentelė. Institutional Investor's šalių kredito reitingaiEil.Nr. Šalis CCR Eil.

Nr. Šalis CCR Eil.Nr. Šalis CCR

1. Šveicarija 92,6 31. Cekija 60,7 82. Rusija 31,2 2. JAV 92,6 32. Kinija 57,6 94. Kazachstanas 26,4 3. Vokieti]a 92,3 35. Slovėnija 55,5 100. Bulgarija 22,9 4. Japonija 90,8 42. Vengrija 52,2 105. Ukraina 20,5 5. Nyderlandai 90,5 44. Lenkija 51,9 109. Uzbekistanas 19,6 6. Prancūzija 89,3 56. Slovakija 43,1 125. Kuba 12,2 7. Didžioji

Britanija 89,3 61. Estija 18,9 126. Albanija 11,1

8. Liuksemburgas 88,3 66. Kroatija 36,0 127. Kongo Respublika

10,7

9. Austrija 87,4 70. Rumunija 34,5 128. Gruzija 10,6 10. Norvegija 87,3 71. Latvija 34,0 129. Jugoslavija 10,2 11. Danija 83,4 72. Šri Lanka 33,6 130. Sudanas 7,6 12. Kanada 83,1 73. Zimbabvė 33,6 131. Irakas 7,4 13. Singapūras 82,9 74. Peru 33,5 132. Liberija 7,0 14. Belgija 82,0 75. Papua

Naujoji Gvinėja

33,2 133. Kongas (b. Zairas)

6,8

15. Airija 78,0 76. Svazilandas 33,1 134. Afganistanas 6,1 16. Suomija 77,9 77. Lietuva 32,9 135. Siera Leonė 5,7 17. Ispanija 77,3 78. Paragvajus 32,8 136. Šiaurės

Korėja 5,1

18. Švedija 77,1 79. Vietnamas 32,7 Vidutinis indeksas

41,2

19. Italija 76,6 80. Lebanonas 32,5 20. Taivanas 75,5 81. Gana 31,4 Finanz AG Zuerich; www.finanzas.csfb.com

Nė viena šalis, pateikiant apibendrintą įvertinimą, negauna kreditingumo reitingo, lygaus 100 (žr.

lentelėje pateiktus CCR įvertinimus). Todėl ir tų šalių, kurių CCR reitingo reikšmė yra žymiai mažesnė už 100,

kreditingumas vertinamas gana aukštai, taigi šių šalių rizika yra žema. Tačiau ir aukštas šalies įvertinimas dar

nepateikia atsakymo į klausimą apie mokumo įvertinimo laiko dimensiją. Jei šalis dabar turi didelių valiutos

rezervų, tačiau einamosios sąskaitos balanso perteklius sparčiai mažėja arba net didėja einamosios sąskaitos

balanso deficitas, tai trumpalaikių kreditų mokumas yra pakankamas, tačiau, grąžinant ilgalaikius kreditus,

tokiai šaliai jau gali kilti sunkumų.

Political Risk Services' tarptautinis šalies rizikos vadovas (ICRG – International Country Risk

Guide). ICRG požiūriu, šalies riziką sudaro du pagrindiniai komponentai: galėjimas mokėti ir norėjimas mokėti.

Politinė rizika susijusi su norėjimu mokėti, o finansinė ir ekonominė – su galėjimu mokėti.

15

Nustatant TCRO indeksą, kas mėnesį renkami duomenys apie šalies politinės, ekonominės ir

finansinės rizikos veiksnius, pagal kuriuos apskaičiuojamas rizikos indeksas kiekvienai iš rizikos kategorijų bei

sudėtinis rizikos indeksas. Naudojama penki finansiniai, trylika politinių ir šeši ekonominiai veiksniai.

Kiekvienam veiksniui priskiriama skaitinė reikšmė iš apibrėžto intervalo. Nustatytas specifinis intervalas

kiekvienam veiksniui atspindi tam veiksniui priskirtą svarbą. Pvz., politinę riziką įvertinančių veiksnių grupėje

(šios grupės lyginamasis svoris didžiausias – 50 proc.) didžiausias svoris – po 6 proc. – priskirtas trims

veiksniams: ekonominiai lūkesčiai ir realybė, ekonomikos planavimo nesėkmės, politinis lyderiavimas.

Finansinę riziką įvertinančių veiksnių grupėje (šios grupės lyginamasis svoris 25 proc.) visų veiksnių svoris

vienodas – po 5 proc. Ekonominę riziką įvertinančių veiksnių grupėje (šios grupės lyginamasis svoris irgi 25

proc.,) didžiausias svoris – 8 proc. – skiriamas einamosios sąskaitos balanso dalies nuo prekių ir paslaugų

balanso rodikliui.

Politinės rizikos įvertinimas pagrįstas subjektyvia kompanijos darbuotojų gaunamos informacijos

analize. Ekonominė rizika nustatoma, remiantis objektyvia kiekybinių duomenų analize, o finansinės rizikos

įvertinimas remiasi ir kiekybinės, ir kokybinės informacijos analize.

Trys individualūs indeksai apskaičiuojami, įvertinus kiekvieną tos grupės veiksnį ir sudėjus gautus

įvertinimus. Sudėtinis reitingas yra tiesinė trijų atskirų indeksų kombinacija.

The Economist Intelligence Unit šalies rizikos paslaugos (EIU – The Economist Intelligence Unit

Country Risk Service). Kompanija „The Economist Intelligence Unit“ visame pasaulyje turi savo specialistų

tinklą, kurie nustato šalies rizikos laipsnį trumpam ir vidutinio ilgumo laikotarpiui. Šalies rizikos įvertinimo

paslaugos pateikiamos 100-ui įsiskolinusių pasaulio šalių, prognozuojant jų ekonomikos dvejų ateinančių metų

vystymąsi. Atskiroms šalims skirtose ataskaitose pateikiama bendro vidaus produkto, biudžeto deficito,

prekybos ir einamosios sąskaitos balanso prognozės, finansavimo poreikio ir skolų aptarnavimo santykis.

The Economist Intelligence Unit kas ketvirtį leidžia ir rizikos reitingų apžvalgą, kurioje pateikiama:

lyginamosios lentelės – 100-o šalių rizikos reitingai;

pasaulinė ir regioninė analizė – paaiškinimai, ką to ketvirčio reitingai atskleidžia apie

tarptautinę bei regioninę riziką;

atnaujinti reitingai – paaiškinimai apie kiekvieną šalį, kurios rizikos reitingas pasikeitė per

ketvirtį;

perspėjimai – išankstiniai įspėjimai apie šalis, kurių reitingai gali nukristi arba pakilti per kitus

tris mėnesius, bei veiksniai, į kuriuos investuotojas turi atkreipti ypatingą dėmesį.

Rizikos reitingų apžvalga padeda investuotojui palyginti įvairių šalių riziką ir stebėti, kaip kinta

investuotojus dominančių šalių patrauklumas.

16

EIU atlikto tyrimo apie investicijų riziką besivystančios ekonomikos valstybėse vertinimu, Lietuva yra

65-oji iš 93-ų vertintų valstybių. Estijai priskiriama 11-oji vieta, o Latvijai – 42-oji vieta. Didžiausią riziką

investuotojams į Lietuvą kelia didelis einamosios sąskaitos deficitas.

Credit Risk International šalies reitingas (CRI). CRI šalies riziką įvertina rangavimo metodu,

kuris apima du etapus: 1) kiekviena šalis analizuojama pagal pasirinktus įvertinimo kriterijus; 2) įvertinimo

kriterijams suteikiami svorio koeficientai pagal pasaulinį rangavimą, todėl visas šalis galima įvertinti pagal tą

pačią sistemą.

Credit Risk International įvertinimo sistemoje išskiriami keturi parametrai, pagal kuriuos įvertinamas

šalies rizikingumo laipsnis:

rinkos perspektyvos ir lankstumas, taikantis prie pokyčių;

finansinė rizika;

politinis stabilumas;

verslo aplinka.

Kiekvienas parametras skirstomas į kriterijus, o šie – į subkriterijus. Iš viso naudojama 100

subkriterijų. Kiekvienam kriterijui įvertinti pasitelkiama delfi metodologija, t.y. ekspertų grupei pateikiamas tų

pačių klausimų sąrašas. Ekspertų grupės įvertina visus subkriterijus kiekvienai šaliai nuo 1 (blogiausio) iki 7

(geriausio). Toks rangavimas turi būti pritaikytas specifiniams užsienio ryšių tikslams, t.y. nustatant, ar rizika

susijusi su eksporto sandoriu, tiesioginėmis investicijomis, ar paskolomis.

Business Environment Risk Intelligence verslo rizikos tarnyba (BERI). BERI analizės ir

prognozių komponentai yra šalies ekonominė, finansinė, monetarinė rizika bei verslo ir politinės sąlygos. Ši

institucija turi dvi ekspertų grupes, kurios suteikia šalims reitingus ir atlieka kokybinius stebėjimus. Nuolatinė

ekspertų grupė, kurią sudaro 108 bankų, kompanijų ir vyriausybės vyresnieji specialistai, suteikia informaciją,

reikalingą veiklos sąlygoms šalyje nustatyti. Kita, 94 ekspertų grupė, stebi esminius politinius pokyčius ir sudaro

sociopolitinių sąlygų reitingus.

BERI publikuoja savo apžvalgas tris kartus per metus – kovo, liepos ir lapkričio mėnesį. Apžvalgose

pateikiama 50 šalių analizė. Lietuvai BERI reitingo nenustato. BERI reitingas nustatomas kaip trijų indeksų –

politinės rizikos, veiklos rizikos bei pelno ir kapitalo pervedimo į užsienį rizikos (FFR) – suma. Kiekvieną indeksą

sudaro subkriterijai, kuriuos įvertina ekspertai. Politinės rizikos subkriterijai vertinami nuo 0 (labai blogos

sąlygos verslui) iki 7 balų (labai geros sąlygos verslui), veiklos rizikos – nuo 0 iki 4 balų, pelno ir kapitalo

pervedimo į užsienį rizikos – nuo 0 iki 100 balų. Ekspertų vertinimas padauginamas iš kiekvienam subkriterijui

priskirto svorio koeficiento. Kiekvieno indekso maksimali balų suma lygi 100.

BERI indekso skaitinėms reikšmėms pateikiami tokie paaiškinimai:

įvertinimas 0-120 balų: jokių verslo transakcijų;

17

įvertinimas 121-160balų: prekybos apribojimai, jokių investicijų;

įvertinimas 161-180 balų: investicijų apribojimai, teikiant pirmenybę bendrai veiklai sutarčių

pagrindu;

įvertinimas 181-300 balų: rekomenduojama investuoti.

18

4. VALIUTOS KURSŲ ĮTAKA TARPTAUTINEI PREKYBAI

Vykdant tarptautinę prekybą, nemažą įtaką turi valiutos kursų svyravimai. Valiutos kurso rizika

atsiranda, laikant mokestinius reikalavimus ir įsipareigojimus užsienio valiuta. Ši rizika susijusi su valiutos kurso

pasikeitimu:

eksportuotojo požiūriu, susidaro rizika, kad užsienio valiuta nuvertės (šalies valiutos

vertė padidės), todėl užsienio valiuta gautas mokėjimas taps vertas mažiau vidaus valiutos vienetų;

importuotojo požiūriu, susidaro rizika, kad užsienio valiuta pabrangs (šalies valiutos

vertė sumažės), todėl įsipareigojimų vertė vidaus valiuta padidės.

Pavyzdžiui, Lietuvos eksportuotojas pateikia pasiūlymą Didžiosios Britanijos firmai pirkti prekių už 500

000 LTL. Tarkime, kad pasiūlymo pateikimo metu valiutos kursas buvo 1 GBP = 4 LTL. Todėl eksportuotojo

siūlomo sandorio vertė sudarė 125 000 GBP (500 000:4). Praėjus mėnesiui, buvo pasirašyta tarptautinio

sandorio sutartis, pagal kurią eksportuotojas sutiko atidėti importuotojui mokėjimo terminą dviem mėnesiams.

Taigi nuo pasiūlymo pateikimo iki mokėjimo gavimo praėjo trys mėnesiai. Per šį laikotarpį užsienio valiutos

kursas galėjo:

nepasikeisti, t.y. 1 GBP = 4 LTL. Pakeitus gautą 125 000 GBP sumą į litus,

eksportuotojas gaus tą sandorio sumą vidaus valiuta, kurią ir planavo gauti, pateikdamas pasiūlymą

importuotojui – 500 000 LTL;

užsienio valiuta galėjo pabrangti, tarkime, 1 GBP = 4,2 LTL. Šiuo atveju, pakeitus gautą

125 000 GBP sumą į litus, eksportuotojas gaus 525 000 LTL, t.y. 25 000 LTL daugiau nei planavo. Ši suma – tai

pelnas, gautas dėl eksportuotojui palankaus valiutos kurso pasikeitimo;

užsienio valiuta galėjo atpigti, tarkime, 1 GBP = 3,8 LTL. Šiuo atveju, pakeitus gautą 125

000 GBP sumą į litus, eksportuotojas gaus tik 475 000 LTL, t.y. 25 000 LTL mažiau negu planavo. Ši suma – tai

nuostolis, gautas dėl eksportuotojui nepalankaus valiutos kurso pasikeitimo.

Įvertinant valiutos kurso pasikeitimo riziką, labai svarbu yra teisingai nustatyti momentą, kada ši rizika

atsiranda. Priklausomai nuo eksporto sandorio eigos, šis laiko momentas gali būti nustatytas skirtingai:

jeigu eksportuotojo pasiūlymas nebegali būti keičiamas, tai pasiūlymo pateikimo data

kartu yra ir valiutos kurso pasikeitimo rizikos atsiradimo momentas;

jeigu eksportuotojo pasiūlymas gali būti keičiamas, tai valiutos kurso pasikeitimo rizika

atsiranda nuo sutarties pasirašymo momento.

Įmonės „jautrumas“ valiutos kurso pasikeitimo atžvilgiu apibūdinamas neapsaugojimo

(pažeidžiamumo) terminu. Ši sąvoka apibūdina kaip stipriai valiutos kurso pasikeitimas veikia atskirą įmonę.

Išskiriamos trys įmonės neapsaugojimo nuo valiutų kursų svyravimo rūšys:

19

Sandorio (iškeitimo, pakeitimo) neapsaugojimas. Šį neapsaugojimą galima apibūdinti

kaip galimybę negauti pelno arba patirti nuostolių dėl to, kad pasikeitę valiutos keitimo kursai pakeis laukiamus

pinigų srautus. Sandorio neapsaugojimas susijęs su įmonės dabartine veikla, t.y. su mokestinių reikalavimų ir

įsipareigojimų, išreikštų užsienio valiuta, laikymu:

1. Vidaus valiutos vertės augimas sumažina tiek reikalavimų, tiek įsipareigojimų

užsienio valiuta vertę, išreikštą šalies valiuta;

2. Vidaus valiutos nuvertėjimas didina mokestinių reikalavimų ir įsipareigojimų

užsienio valiuta vertę, išreikštą šalies valiuta.

Vadinasi, sandorio neapsaugojimas apima visus praeityje įvykdytus sandorius, kurie bus apmokami

vėliau. Sandorio neapsaugojimas pasireiškia nuo to momento, kai sudarytas tarptautinis sandoris (pasirašyta

sutartis arba pateiktas pasiūlymas), numatantis įplaukų gavimą arba mokėjimą užsienio valiuta ir tęsiasi tol, kol

įplaukos (mokėjimas) bus konvertuotos į vidaus valiutą (užsienio valiutą).

Ši rizika tiesiogiai veikia įmonės likvidumą. Žinoma, ši rizika gali sąlygoti ne tik nuostolius, bet ir

papildomą pelną, kuris gali būti gautas dėl valiutos kurso pasikeitimų. Įmonė gali pasirinkti rizikos akceptavimo

strategiją ir nesiimti jokių veiksmų šiai rizikai sumažinti, pasikliaudama atsitiktinumu. Tačiau dauguma

eksportuotojų ir importuotojų nori tiksliai žinoti, kada ir kokios pajamos bus gautos, kokius mokėjimus jie turi

vykdyti. Spekuliuoti valiutos kursu – nėra verslo įmonės tikslas. Todėl firmos naudoja įvairias draudimo

priemones, siekdamos sumažinti arba iš viso panaikinti valiutos kurso riziką;

Perskaičiavimo neapsaugojimas susijęs su užsienyje turimo turto verte, kaip įmonės

balanso sudedamąja dalimi. Užsienyje turimo turto vertė įtraukiama į įmonės balansą, perskaičiavus vidaus

valiuta. Tam irgi naudojamas valiutos kursas. Todėl valiutos kurso pasikeitimai betarpiškai veikia tas įmonės

balanso dalis, kurios atspindi užsienyje turimo turto vertę. Ši rizika tiesiogiai neveikia įmonės likvidumo;

Ekonominis neapsaugojimas apima netiesioginę keitimo kurso riziką, kuri susidaro dėl

to, kad, pasikeitus valiutos kursui, gali pasikeisti ir firmos konkurencingumas. Pvz., jei vidaus valiuta brangsta,

tai vidaus gamintojo konkurencingumas užsienio gamintojų atžvilgiu blogėja. Tai gali ryškiai veikti ir bendrą

ekonominę įmonės situaciją.

Įvairūs įmonės valiutiniai mokėjimai, keičiantis valiutos kursui, gali pasikeisti skirtinga linkme. Pvz.,

lito vertei kylant, mažėja doleriais išreikštų mokestinių reikalavimų vertė, perskaičiuota į litus. Kartu tai reiškia,

kad mažės ir doleriais išreikštų įsipareigojimų vertė litais. Vadinasi, reikia skirti bruto ir neto neapsaugojimą:

Bruto neapsaugojimas apima valiutos kurso pasikeitimo poveikį atskiroms valiutos

pozicijoms izoliuotai (esant ceteris paribus);

Neto neapsaugojimas išreiškia bendrą valiutos kurso pasikeitimo poveikio atskiroms

valiutos pozicijoms efektą. Jeigu įmonės mokestiniai reikalavimai ir įsipareigojimai užsienio valiuta yra lygūs, tai

20

neto neapsaugojimas bus lygus nuliui, nes dėl valiutos kurso pasikeitimo atsiradęs pelnas ir nuostoliai

kompensuos vienas kitą. Priešingu atveju kalbama apie atvirą poziciją (arba ekspoziciją) užsienio valiuta.

Įmonės uždavinys būtų turėti kuo mažesnį neto neapsaugojimą.

21

IŠVADOS

Sudarant tarptautines prekių pirkimo ir pardavimo sutartis taikoma Vienos

konvencija, kuri galioja apytiksliai 40-yje šalių, kurios yra prisijungusios prie „JT Konvencijos dėl

tarptautinės prekybos sutarčių“.

Skirstymas į prekių, paslaugų, kapitalo ir mokėjimų srautus atsispindi mokėjimų

balanso atitinkamose dalyse. Šalies mokėjimų balansas parodo visas ekonomines transakcijas,

įvykdomas tarp šalies ir užsienio ekonominių subjektų per tam tikrą laikotarpį.

Konkreti tarptautinė prekyba vyksta tarp įmonių. Taigi tarpvalstybinės sutarties

sudarymas dar nereiškia, kad prekyba faktiškai vykdoma; rinkos sąlygomis įmonės sprendžia

savarankiškai, ar dalyvauti tarptautinėje prekyboje. Vadinasi, turi būti svarios mikroekonominės

tarptautinės prekybos priežastys.

Tarptautinė prekyba įgalina įsigyti prekes, kurių šalies viduje arba iš viso nėra,

arba prekes, kurių gamybai šalis neturi reikalingų gamybos veiksnių.

Ekonominė rizika susijusi su tarptautinio prekybos sandorio dalyvių noru ir

galėjimu įvykdyti savo įsipareigojimus. Todėl tarptautinių sandorių dalyviai, norėdami gauti informaciją

apie verslo partnerį, gali pasinaudoti įvairiais informacijos šaltiniais partnerių rizikingumui įvertinti.

Vykdant tarptautinę prekybą, nemažą įtaką turi valiutos kursų svyravimai.

Valiutos kurso rizika atsiranda, laikant mokestinius reikalavimus ir įsipareigojimus užsienio valiuta. Ši

rizika susijusi su valiutos kurso pasikeitimu.

Kaip ir kiekviename ekonomikos sektoriuje, taip pat ir tarptautinėje prekyboje

turi galioti principas, jog reikia daryti viską, ką galima, kad būtų apsaugoti silpniausieji.. Tačiau ir atskiros

valstybės pačios turi nusistatyti savo prioritetus šioje sistemoje, atsižvelgiant į savo gyventojų specifines

sąlygas, geografinę padėtį ir kultūrines tradicijas.

Kadangi tarptautinės prekybos sistemoje atskiros šalys nėra lygiaverčiai

partneriai dėl jų išsivystymo skirtingumo, tai reikalingas didesnis lankstumas atvirų rinkų kontekste,

sudarant geresnes sąlygas besivystančių šalių eksportui. Laisvoji prekyba gali vykti be sutrikimų, kada abi

pusės yra vienodoje ekonominėje padėtyje, todėl silpnesniųjų pažangos stimuliavimas naudingas

visiems.

22