SPORTAS Nr7 (2015m)

3 p.

4 p.

6 p.

11 p.

ŽVILGSNIS

POKALBIS

ŽAIDYNĖS

KARJERA

Lietuvos irkluotojai pasaulio čempionate Prancūzijoje sužibėjo – penkios įgulos namo grįžo su olimpiniais kelialapiais kišenėje.

Lengvosios atletikos treneris profesorius Aleksas Stanislovaitis: „Mūsų lengvaatlečiams jau laikas kautis dėl medalių.“

Utena buvo virtusi šalies sporto sostine – Lietuvos seniūnijų fi nalinėse žaidynėse dalyvavo sportininkai iš 52 savivaldybių.

Bėgimo takeliuose žibėjęs sprinteris Martynas Jurgilas siekia įgyvendinti svajonę – tapti NBA komandos fi zinio rengimo treneriu.

TALISMANASNepriklausomos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje pasikeitė daug žaidėjų, trenerių, kitų komandos narių. Nesikeičia tik jos ryžtas, patriotiškumas ir Juozukas – komandos talismanu vadinamas Juozas Petkevičius. „Visų laikų rinktinės panašios tuo, kad vyrai negailėdami savęs kovoja už Lietuvą“, – teigia Juozukas. 12 p.

2015 Nr. 7 (996)

ĮSIBĖGĖTI PAMAŽU

Trenerė Aneta Možeiko po vasaros sugrįžtantiesiems į įprastą sportavimo ritmą pataria pradėti nuo tvarkos šaldytuve ir lengvesnių nei prieš atostogas treniruočių. 14 p.

www.sportas.info

Merui sportas nėra svetimas. 16 p.

2015 Nr. 7 (999996))))6)6)6)))))6)))6)))6))6)6)))6)6)66)))6666)6)6))6)6))6)666))6)6))6)666666)6)))6)6)6666666)6)))66666))))))6)66666)6)))666666))6666666)6)6)66666666)6)6))6)))))

ĮS Trenerė Aneta Možeiko po vasaros sugrįžtantiessportavimo ritmą pataria pradėti nuo tvarkos ša

p g į

nei prieš atostogas treniruočių.p ą p pp p

SIBĖGĖTI PAMAŽU

T

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 7 (996)

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMATel. 8 655 59 270Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 1Europos Sąjungos šalių sambo čempionate Vilniuje Lietuvos atstovai nugalėjo visose grupėse – vyrų, moterų,

jaunių merginų ir vaikinų bei kovinio sambo. „Bėgikė olimpietė REMALDA KERGYTĖ Šiauliuose ištekėjo už buvusio krepšininko Deivido Dauskurdžio. Pora iki vestuvių draugavo puspenktų metų.

Dviratininkas Ramūnas Navardauskas atvertė naują

Lietuvos sporto istorijos puslapį. JAV vykusiame pasaulio čempionate jis

iškovojo bronzą grupinėse lenktynėse ir tapo pirmuoju

lietuviu, laimėjusiu dviračių sporto planetos pirmenybių medalį vyrų

varžybose.

Donato Biliaus („Lietuvos rytas“) piešinys

„Džiaugiuosi, kad mano vyras taip pat sportuoja ir supranta mane. Nė karto negirdėjau iš jo priekaištų dėl sporto. Jis žino, kad bėgimas man patinka, o kai sunku, jis pirmas paskatina, kad nepasiduočiau. Mes ir susipažinome per sportą. Pirmąkart vienas kitą pamatėme Šiaulių manieže.“

RAMŪNAS VYŠNIAUSKAS

TENISO RINKTINĖ

LIETUVOS KANOJININKAI

RIMVYDAS SAMULĖNAS

RIČARDAS LAŽINSKAS

R

L

Lietuvos sunkiosios atletikos federacija dvejiems metams diskvalifi kavo Ramūną Vyšniauską, nes 2014 m. balandžio 6 d. jo organizme aptikta draudžiamų preparatų. Tiesa, pernai jis paskelbė apie karjeros pabaigą.

Daviso taurės pirmos grupės Europos ir Afrikos zonos mače Lietuvos rinktinė, žaidusi stipriausios sudėties, namie 1:4 pralaimėjo Ukrainai. Dabar lietuvių laukia kova dėl išlikimo grupėje su slovėnais.

Baidarių ir kanojų irklavimo Europos čempionate pasižymėjo du Lietuvos kanojininkai. Vadimas Korobovas buvo antras tarp jaunių (iki 18 metų), Henrikas Žustautas – trečias tarp jaunimo (iki 23 metų).

Permainos Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje. Jos vyriausiuoju treneriu tapo Rimvydas Samulėnas, buvęs ankstesnio stratego Manto Šerniaus asistentas. Pastarasis pasitraukė dėl užimtumo klube.

Lietuvos vandens slidininkas Ričardas Lažinskas Europos čempionate (daugiau nei 35 metų) sidabro medalį iškovojo atlikdamas šuolius, o bronzą – už fi gūrinį slidinėjimą. Trikovėje lietuvis užėmė ketvirtąją vietą.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 7 (996)

ŽVILGSNISPasaulio čempionate sidabro medalius iškovojo SAULIUS RITTERIS ir MINDAUGAS GRIŠKONIS, bronzos – MINDAUGAS GRIŠKONIS.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Prie olimpinių kelialapių pridėti Sauliaus Ritterio ir Rolando Maščinsko sidabro bei Mindaugo Griškonio bronzos medaliai buvo tarsi saldžios vyšnios nuo torto.

M. Griškonio uoga sirpo seniai – nuo debiuto pasaulio čempionate prabėgo bemaž 10 metų, kol pagaliau šiemet triskart Europos čempionas ir sidabro bei bronzos medalių laimėtojas užlipo ant trečiojo garbės pakylos laiptelio ir pasaulio čempionate.

Geriausios lauktuvėsM. Griškoniui šis sezonas apskritai susiklostė sėkmingai. Savęs išreikšti nepavyko tik Europos čempionate – sutrukdė pakilęs karštis. „Jau vidury sezono supratau, kad šiemet esu labai stipriai pasiruošęs, tad pasaulio čempionate nesinervinau ir nepanikavau – atvažiavau siekti tikslo“, – ramiai sako M. Griškonis. Jis puikiai atliko savo darbą Prancūzijoje ir parsivežė geriausią suvenyrą, kokį tik gali parsivežti sportininkas, – bronzos medalį.Su tokiais pat suvenyrais, tik dar aukštesnės prabos – sidabro, iš čempionato grįžo ir porinę dvivietę irkluojantys 27-erių S. Ritteris ir ketveriais metais jaunesnis R. Maščinskas. Jie pakartojo 2013 m. sėkmę. Mūsų tituluotai dvivietei (dukart Europos čempionei ir vicečempionei) siekti pergalių nesutrukdė šiemet S. Ritteriui atlikta operacija, dėl operacijos dvivietei teko praleisti Europos čempionatą.

Pakeitė technikąM. Griškonis įsitikinęs, kad jo sėkmės receptas – pakeista irklavimo technika: „Šiemet labai gerai pasirengęs techniškai. Aišku, turi būti ir fi ziškai, ir psichologiškai stiprus, bet technika – itin svarbu.“ Daugelio čempionatų patirties sukaupęs sportininkas į psichologą prieš varžybas nesikreipia. „Geriausias psichologas esi pats – turi analizuoti ankstesnius įvykius ir daryti išvadas“, – įsitikinęs 29-erių irkluotojas. O psichologinio tvirtumo dar daugiau pridėjo pagausėjusi šeima. „Naktimis reikia keltis prie dukros, padėti ją prižiūrėti – nemigina išvargina, tad fi ziškai esu labiau išsekęs, bet psichologiškai dėl to tampu tik stipresnis. Nesvarbu, kokia sporto šaka, – psichologinis nusiteikimas yra varomoji jėga. Aš tarp varžovų pagal fi zinius duomenis nesu pats galingiausias, o šiame fi nale buvau silpniausias, bet galbūt funkciškai, psichologiškai esu stipresnis ir dėl to galiu laimėti prieš daug raumeningesnius varžovus“, – sako M. Griškonis, su lengvaatlete Diana Lobočevske auginantis antrus metus einančią dukrą Atėnę.

Parsivežė kelialapiųVyrai kartu su medaliais parsivežė ir olimpinių kelialapių. Apskritai irkluotojai pasaulio čempionate nesikuklino ir galimybių šulinį sėmė iki galo – iš viso teisę startuoti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse iškovojo penkios įgulos – dvi vienvietės, dvi dvivietės ir keturvietė, arba dešimt Lietuvos irkluotojų. Tokios Lietuvos valčių fl otilės per nepriklausomos Lietuvos istoriją olimpinėse žaidynėse

dar nesame turėję. Teisę dalyvauti žaidynėse taip pat iškovojo Lina Šaltytė, užėmusi 7-ąją vietą, netikėtai fi nale tik penktoji likusi 2013 m. čempionių Donatos Vištartaitės ir Mildos Valčiukaitės dvivietė bei 6-ąją vietą užėmusi vaikinų porinio irklavimo keturvietė. Tuščiomis iš pasaulio čempionato grįžto du debiutantai – Sonata Petrikaitė lengvojo svorio vienviečių valčių klasėje buvo 7-oji, o pirmasis negalią turintis Lietuvos irkluotojas Augustas Navickas – 15-asis.Kelionė į Braziliją tolima, tad ten susiruošę irkluotojai Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui gerokai patuštins kišenes. „Mes atsiprašome, kad kainuosime brangiai“, – patenkinta rezultatais šypsosi Lietuvos irklavimo federacijos generalinė sekretorė Inga Daukantienė. O ir šypsotis yra ko – planuotus lūkesčius laimėti tris kelialapius irkluotojai viršijo su kaupu. „Slapčia svajojome gauti penkis, bet tai – pasaulio čempionatas, čia suvažiuoja visi stipriausieji. Žinoma, būna netikėtumų, juk patiriamas stresas – pažiūrėkite, kokios įgulos liko už borto, nors aiškiai tikėjosi kelialapių“, – teigia I. Daukantienė. Lietuvos sportininkų irklai šįkart nedrebėjo.

Ketina kviesti psichologąOlimpiniais metais irkluotojai savo komandoje norėtų matyti psichologą. „Psichologo pagalba ypač svarbi keturvietei. Nepaprastai sudėtinga nugludinti žmonių charakterius – vieni turi būti lyderiai, kiti nusileisti. O siekdami aukštų rezultatų sportininkai nori vadovauti, bet visų

charakteriai sudėtingi. Kiek jie bus taktiški ir malonūs, nuo to priklausys rezultatas. To reikia mokytis“, – įsitikinusi federacijos atstovė.Apie keturis vyrukus vienoje valtyje – Dominyką Jančionį, Aurimą Adomavičių, Martyną Džiaugį ir Žygimantą Gališanskį, į olimpines žaidynes prasibrovusius pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje, – atskiras žodis. Vaikinai viršijo visų lūkesčius, bet ne dėl to, kad būtų silpni. Iš trenerio Virgaudo Leknicko kvarteto olimpinio kelialapio šiemet niekas nereikalavo – tikėtasi jį gauti kitąmet. „Keturvietė atrinkta iš didesnio žmonių skaičiaus ir suburta prieš metus. Ką reiškia metai? Pusmetis prabėgo sausumoje, kai vyko bendrasis fi zinis pasirengimas, o pagrindinis darbas ant vandens prasidėjo nuo šių metų vasario“, – pasakoja I. Daukantienė.

Į praeitį nesižvalgysIki žaidynių – metai. Su penkiais olimpiniais kelialapiais ir dviem medalių komplektais irkluotojai kartelę užsikėlė aukštai. Todėl prieš žaidynes bent dalis jų neabejotinai jaus spaudimą – Rio de Žaneire iš jų bus laukiama aukščiausių rezultatų. Labiausiai patyręs ir olimpinės duonos dukart ragavęs M. Griškonis atsargus. „Kvaila tikėtis puikių rezultatų, atsižvelgiant į praėjusius metus. Kiekvieni metai skirtingi. Gali manyti, kad esi pasiruošęs labai gerai ir kovosi dėl apdovanojimų, bet nežinai, kaip per tuos metus pasirengs varžovai – gal dar geriau?“ – sako irkluotojas, norėdamas išvengti spaudimo prieš žaidynes. Jis stengsis atsiriboti nuo žiniasklaidos ir dėmesio.

džŠfičM65

Tiek Lietuvos irkluotojų įgulų jau

iškovojo teisę varžytis Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Į RIO – LIETUVOS FLOTILĖ Lietuvos irkluotojai pasaulio čempionate

Prancūzijoje sužibėjo – penkios įgulos namo grįžo su olimpiniais kelialapiais kišenėje

LIF

nuot

r.


POKALBIS Pastarąjį kartą Lietuvos lengvaatlečiai medalį iš pasaulio čempionato parsivežė 2005 m.


Sausra pasaulio čempionatuose Lietuvos lengvaatlečiams užsitęsė. 2005 m. Lietuvos disko metikas Virgilijus Alekna antrąkart tapo pasaulio čempionu. Tai buvo paskutinis trofėjus planetos pirmenybėse ne tik V. Aleknai, bet ir apskritai Lietuvai – į legendinio disko metiko, viso pasaulio čempionatuose iškovojusio du sidabro ir du aukso medalius, pramintą pergalių kelią per dešimtmetį nepavyko žengti nė vienam Lietuvos lengvaatlečiui.

Nors prieš šių metų planetos pirmenybes Pekine Lietuvos lengvosios federacijos atstovai puse lūpų užsiminė apie galimybę laimėti medalį – tikėtasi, kad tai padaryti pajėgi šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, viltis išvysti kylančią į viršų trispalvę teks atidėti dar mažiausiai dvejiems metams. O šuolininkė liko ne tik be medalio, bet ir be fi nalo. Ir tik po nesėkmingo starto Pekine Lietuva išgirdo, kad į čempionatą ji išvyko traumuota.Lietuvos disko metikams – ketvirtąkart pasaulio čempionate dalyvavusiai Zinaidai Sendriūtei ir pasaulio čempionato debiutantui Andriui Gudžiui kvalifi kacinis barjeras pasirodė per aukštas. Užtat malonią staigmeną pateikė ištvermės sporto šakų atstovai. Iš 11 Lietuvos lengvaatlečių Pekine

netikėtai geriausią rezultatą pasiekė ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė, užėmusi septintąją vietą. Tai – ir geriausias rezultatas, kokį kada nors Lietuvos sportinio ėjimo atstovai pasiekė pasaulio čempionate apskritai. O maratono bėgikė Rasa Drazdauskaitė fi nišą kirto 11-a ir buvo greičiausia iš europiečių. Bet, kaip sakė ji pati: „Už tai, kad aplenkiau europietes, medalio negausiu.“Dviem Lietuvos lengvaatlečiams – barjerininkei Eglei Staišiūnaitei ir ėjikui Tadui Šuškevičiui – Pekine pakluso olimpiniai normatyvai. Tad šiandien į Rio de Žaneirą iš viso jau galėtų vykti 15 sportininkų. Bet taškas dar nepadėtas – normatyvus lengvaatlečiai vykdys ir olimpiniais metais.Lietuvos delegacija Pekine galėjo būti gausesnė. Prieš pat čempionatą traumą patyrė maratono bėgikė Diana Lobačevskė, ji praėjusiose planetos pirmenybėse buvo 12-a, traumos sutrukdė keliauti į Kinijos sostinę ir normatyvus įvykdžiusioms maratonininkėms Remaldai Kergytei, Vaidai Žusinaitei, ėjikei Kristinai Saltanovič, 800 m bėgikei Eglei Balčiūnaitei. Reikalingos sportinės formos neįgijo ėjikas Marius Žiūkas ir maratonininkė Živilė Balčiūnaitė.Buvęs Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris, Lietuvos sporto

„„Galiu pasakyti, kad kiekviena šalis norėtų turėti tokių gudžių, sendriūčių, palšyčių. Pažiūrėkite, kokie jų antropometriniai duomenys, koks sportininkų sudėjimas. Tai žmonės, jau privalantys kautis ne dėl patekimo į fi nalą.“

ilgai šnekėsime, kad jie jauni ir perspektyvūs, niekas nesupras – nei sporto visuomenė, nei sporto specialistai. Jų amžius auksinis, ir jie privalo demonstruoti aukštą lygį. Atskirai reikia pakalbėti apie Z. Sendriūtę. Ji ta sportininkė, kuri privalo kautis dėl medalių. Tikrai atėjo laikas. Z. Sendriūtė dalyvauja Deimantinės lygos varžybose, į jas sportininkai susirenka turėdami papildomos motyvacijos, nes gauna pinigų. Jos pasirodymai rodo, kad ji gali kautis su pačiomis kiečiausiomis varžovėmis. Bet jau kelintas pasaulio čempionatas, kai ji nepakliūna į pirmąjį aštuntuką, o šiemet – net į vakarines varžybas ir į pirmąjį dvyliktuką. Tai nepateisinama. Seniau apie kiekvieną žmogų žinodavau, kas, kur, kada ir kaip, bet dabar nežinau objektyvių priežasčių. Kalbu tik tai, ką mačiau ir ką jie galėtų padaryti. Galiu pasakyti, kad kiekviena šalis norėtų turėti tokių gudžių, sendriūčių, palšyčių. Pažiūrėkite, kokie jų antropometriniai duomenys, koks sportininkų sudėjimas. Tai žmonės, jau privalantys kautis ne dėl patekimo į finalą.Reikėtų išskirti E. Staišiūnaitės pasirodymą. Už tai, kad tokio rango varžybose pasiekė asmeninį rekordą ir įvykdė olimpinį normatyvą, jai reikia spausti ranką. Matau, kad šios sportininkės, besitreniruojančios JAV, rezultatai ir dinamika kyla

Alfredo Pliadžio nuotr.LENGVOSIOS ATLETIKOS TRENERIS PROFESORIUS ALEKSAS STANISLOVAITIS

JAU LAIKAS KAUTIS DĖL MEDALIŲuniversiteto prorektorius profesorius Aleksas Stanislovaitis, apibendrindamas lietuvių pasirodymą Pekine, jį vertina patenkinamai.

Kaip vertinate atskirų sportininkų pasirodymą? – paklausėme A. Stanislovaičio.B. Virbalytės pasirodymas puikus, nes septintoji vieta – aukščiausias laimėjimas per visą jos karjerą, ir būti aštuntuke labai didelis pasiekimas. Ypač tokios sudėtingos rungties kaip sportinis ėjimas. O visų kitų pasirodymai... V. Alekna irgi kažkada buvo19-as, bet atėjo laikas, ir jis išaugo iki dukart olimpinio ir pasaulio čempiono, taip pat Europos čempiono. Jo kelias irgi buvo sunkus. Šiandien mes turime tokių lyderių kaip A. Gudžius, A. Palšytė. A. Gudžius yra tapęs pasaulio jaunimo čempionu, o mokslininkai sako, kad pasaulio jaunimo čempionatuose pirmąją, penktąją, šeštąją ar šešioliktąją vietas iškovojęs sportininkas po penkerių šešerių metų atitinkamą vietą užims ir suaugusiųjų sporte. Aš čempionate nebuvau, bet spaudoje skaičiau, kad A. Palšytė buvo traumuota, šokinėjo kęsdama skausmą, gal ir tai turėjo įtakos rezultatams. Bet tiek A. Palšytė, tiek A. Gudžius jau turėtų kautis dėl medalių suaugusiųjų sporte – atėjo laikas. Jeigu mes


Seniūnijų finalinių žaidynių šeimininkai uteniškiai buvo svetingi svečiams, bet nugalėtojų taures skynė patys. 6p.p.

į viršų. Kitais metais Rio iš jos bus galima tikėtis dar geresnių rezultatų. Sunku pasakyti dėl Neringos Aidietytės, Mariaus Šavelskio – jie buvo diskvalifi kuoti. Tai technikos problemos. Teisėjai skirtingai traktuoja pažeidimus, ir labai nesunku prisirinkti įspėjimų, kad būtum diskvalifi kuotas. Maratonininkė R. Drazdauskaitė užėmė labai aukštą vietą. Gaila, kad D. Lobačevskė buvo traumuota, ji irgi galėjo nustebinti. Atėjo labai įdomus laikas, kai ėjikams, maratono bėgikams neužtenka tik įvykdyti olimpinį normatyvą – išvažiuoja pirmi trys geriausieji. Ištvermės šakų atstovai labai ilgai ėjo šito link, kurį laiką buvo didelė duobė, bet jie pasirinko tinkamą kelią. Kai susidaro 3–4 pajėgių vienos rungties sportininkų grupė, sportininkai automatiškai pasiekia aukštų rezultatų. Ir tai mes matome. Iškalbinga, kai penkios bėgikės įvykdo olimpinį normatyvą. Ateis laikas ir, manau, kalbėsime apie dar aukštesnius jų pasiekimus ir kovą dėl aukščiausių vietų.

Ir disko metikas A. Gudžius, ir trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė yra tapę pasaulio ar Europos jaunimo čempionatų prizininkais. Kodėl jiems nepavyko siekti aukštesnių rezultatų šiame pasaulio čempionate? Visi labai džiaugėmės puikiu D. Dzindzaletaitės pasirodymu Europos jaunimo čempionate. Lietuvos čempionate ji nušoko 13,96 m, o po čempionato viename interviu sakė, kad dar nepasiekė geriausios formos ir, nuvažiavusi į pasaulio čempionatą, rezultatą gerins. Jeigu pasaulio čempionate D. Dzindzaletaitė būtų

pakartojusi asmeninį rezultatą, ji būtų pretendavusi į labai aukštą vietą pirmajame aštuntuke. Bet mane, kaip lengvosios atletikos specialistą, nustebino spaudoje perskaityti tokie pareiškimai: „Pekine startuosiu penktą dieną...“ Gausu atliktų studijų apie aklimatizaciją – penktoji diena yra pati didžiausia energinė duobė. Žmogus gali net pats nesuprasti, kas su juo vyksta. Ir kodėl buvo pasirinktas toks atvykimo laikas? Pekine D. Dzindzaletaitė nušoko puse metro mažiau nei jos asmeninis rezultatas.

A. Palšytė po savo pasirodymo atskleidė, kad dar prieš čempionatą ji patyrė traumą ir Pekine startavo kęsdama nugaros skausmus. Kodėl apie tokius dalykus kalbama po pasirodymo? Tokiu atveju geriausia jai buvo į Pekiną iš viso nevykti – negilinti tos traumos, o sėkmingai toliau ruoštis olimpinėms žaidynėms. 198 cm aukštis, įveiktas iš pirmo bandymo, gali garantuoti medalį ir olimpinėse žaidynėse. Sportininkė tokį aukštį yra įveikusi jau ne kartą. Matėme, kad ji gali dar daugiau – A. Palšytė pasirengusi būti pirmoji Lietuvos lengvaatletė,

kuri įveiks 2 m ribą. Jos fi ziniai duomenys puikūs, tai talentas, bet jeigu yra problema, reikia pakelti ranką, kaip tai padarė D. Lobačevskė, pasakiusi, kad nevažiuos, nors buvo įvykdžiusi normatyvą. Pagrindinis startas buvo ne šiais metais – olimpinės žaidynės kitąmet ir mums reikia, kad visi mūsų lengvaatlečiai geriausiai atrodytų ten. Jeigu A. Palšytė iš tikrųjų traumą patyrė prieš čempionatą, vadinasi, visi, kurie rekomendavo jai važiuoti, padarė didelį nusikaltimą.

Dėl traumų į Pekiną neišvyko net penki pasaulio čempionato normatyvus įvykdę sportininkai. Traumos – nekontroliuojamas procesas ar vis dėlto jų galima išvengti? Nemažai trenerių įsivaizduoja, kad krūvis yra viskas. O čia kaip stresas: per mažas stresas – blogai, per didelis – irgi blogai, optimalus stresas veda į pergalę. Lygiai taip pat ir dėl krūvio: per mažas – blogai, per didelis – labai blogai, optimalus veda į sėkmę. Siekiant rezultatų, mokslininkai pirmąją vietą skiria poilsiui, atsigavimui, antrąją – mitybai ir tik trečiojoje vietoje yra treniruotė. Aišku, jeigu vien miegosime, nieko nebus – reikia visų trijų komponentų. Manau,

kad kai kurie treneriai šiandien jaučiasi dievais, jiems nereikia nei mokslininkų pagalbos, nei kolegų patirties, jie viską žino ir tempia ant to paties kurpalio. Yra vienas kelias – sporto mokslo, mokslinių pasiekimų diegimas į praktiką. Žmonės, kurie tai pasitelkia, išvengia traumų ir pan. O tie, kurie žaidžia žaidimą, kad treniruotis reikia kiek galima daugiau, nualina organizmą, jis neatlaiko, sportininkai palūžta.

Gal tai, kad potencialiai stiprūs Lietuvos lengvaatlečiai nepateko net į fi nalus, byloja apie silpną jų psichologinį pasirengimą?Lietuvos lengvosios atletikos federacija trenerius šiemet varyte varė į psichologijos paskaitas, tokių žinių jie gavo daugiausia. Matyt, ne čia didžiausia problema. Yra problemų – tai traumos, nesuvaldytas treniruočių procesas, aklimatizacijos neįvertinimas. Juk Pekine buvo olimpinės žaidynės, yra atlikta studijų, kada geriausia startuoti, visiems aišku, kad vienos valandos skirtumas – viena diena aklimatizuotis ir t. t. Čia nereikia nieko net galvoti. Prisimenu, kaip 1993 m. nuskridome į Bafalo

(JAV miestas, kuriame vyko universiada, – aut. past.). V. Aleknos asmeninis rekordas buvo 64 m, o jis numetė 54 m – 10 metrų mažiau! V. Alekna startavo penktą dieną. Tą dieną Nelė Žilinskienė treniruotėje bandė įveikti 170 cm aukštį ir jai nepavyko. Varžybose ji startavo dešimtą dieną – peršoko per kartelę, iškeltą 196 cm aukštyje, pagerino Lietuvos rekordą ir iškovojo sidabro medalį. Tereikia atsigręžti atgal, analizuoti atliktas studijas ir daugiau tokių klaidų nebekartoti.

Kitais metais olimpinės žaidynės. Ko galima tikėtis iš Lietuvos lengvaatlečių Rio? Manau, kad Rio žaidynėse mūsų lengvaatlečių delegacija bus pati gausiausia iš visos rinktinės. Nemažai jų įvykdė ir dar gali įvykdyti olimpinius normatyvus. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iš visų olimpinių žaidynių, išskyrus Londoną, mes parveždavome po vieną ar du medalius. Geriausios žaidynės buvo Atėnuose, kai V. Alekna iškovojo auksą, o Austra Skujytė – sidabrą. Labai norėčiau, kad Rio būtų nors vienas medalis. Trys sportininkai – A. Palšytė, Z. Sendriūtė ir A. Gudžius – gali pretenduoti į labai aukštas vietas, prie jų prisijungs dar ir A. Skujytė. Ką reikėjo A. Gudžiui,Z. Sendriūtei ir A. Palšytei padaryti šiame čempionate? Pakartoti savo asmeninius rekordus – ir medalis. Rio gali iššauti ir ėjikai, ir bėgikai. Šiandien jie sukasi jau apie elito dešimtuką. B. Virbalytė gali iššauti. Nenustebčiau, jeigu ji iškovotų medalį. Ateina jos karta, jos amžius, jos branda. Tai optimistinis variantas. O pesimistinis – dar vienos olimpinės žaidynės be medalių.

LIETUVOS LENGVAATLEČIŲ REZULTATAI PEKINELSportininkas Rungtis Rezultatas Vieta Brigita Virbalytė-Dimšienė 20 km ėjimas 1 val. 30 min. 2 sek. 7 Rasa Drazdauskaitė Maratonas 2 val. 31 min. 23 sek. 11Zinaida Sendriūtė Disko metimas 60,33 m 13Andrius Gudžius Disko metimas 62,22 m 14Airinė Palšytė Šuolis į aukštį 1,89 m 14Dovilė Dzindzaletaitė Trišuolis 13,58 m 19Eglė Staišiūnaitė 400 m b. b. 56,48 sek. 22Tadas Šuškevičius 50 km ėjimas 3 val. 56 min. 27 sek. 22Marius Šavelskis 20 km ėjimas DS X Neringa Aidietytė 20 km ėjimas DS X Raivydas Stanys Šuolis į aukštį X X Paaiškinimai: DS – diskvalifi kuotas, X – neužfi ksavo rezultato.

Geriausiai iš lietuvių Pekine pasirodė ištvermės rungčių atstovės ėjikė B. Virbalytė

ir maratono bėgikė R. Drazdauskaitė.

Alfredo Pliadžio nuotr.


ŽAIDYNĖS Lietuvos seniūnijų finalinėse žaidynėse dalyvavo sportininkai iš 52 savivaldybių.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ organizuojamos šalies seniūnijų žaidynės šiemet buvo aštuntosios ir jų fi nalinės varžybos vyko Utenoje. Žaidynės sutapo ir su Europos sporto savaitės „#BeActive“ Lietuvoje pabaigtuvėmis.

Europos sporto savaitė „#BeActive“ – tai nauja Europos Komisijos iniciatyva, propaguojanti sportą ir fi zinį aktyvumą žemyne.Pagrindinis žaidynių rėmėjas – Kūno kultūros ir sporto departamentas, partneriai – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Utenos r. savivaldybė ir Lietuvos sporto federacijų sąjunga.

Finalinių žaidynių dalyvius pasveikino Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Juras Požėla, Seimo narys Eduardas Šablinskas, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas Algis Vasiliauskas.

Laimė šypsojosi uteniškiams Per Lietuvos seniūnijų žaidynių finalines varžybas sėkmė lydėjo uteniškius. Susumavus 11 sporto šakų rezultatus, uteniškiai tapo nugalėtojais savivaldybių (182 tašk.) ir seniūnijų grupėse (154 tašk.). Žaidynes laimėjusios Utenos seniūnijos krepšininkės teigė, kad nėra ko stebėtis tokia jų sėkme.

UTENA VIRTO SPORTO SOSTINESeniūnijų fi nalinių žaidynių šeimininkai uteniškiai buvo svetingi svečiams, bet nugalėtojų taures skynė patys

pritrūkdavome labai nedaug“, – tvirtino Utenos daugiafunkcio sporto centro direktoriaus pavaduotojas Algirdas Bivainis.

Vieni žaidynių pradininkųUteniškius galima laikyti vienais iš Lietuvos seniūnijų žaidynių pradininkų. Jie prieš 12 metų pakvietė savo seniūnijas pasivaržyti kelių sporto šakų varžybose. Tai buvo graži dabartinių Daugiafunkcio sporto centro vadovų – direktoriaus Alvydo Surgauto ir jo pavaduotojo A. Bivainio – iniciatyva. „Iš pradžių kelerius metus vyko mūsų seniūnijų krepšinio ir tinklinio turnyrai. Matant didžiulį jų sportininkų entuziazmą, kilo mintis surengti žaidynes ir į jų programą įtraukti daugiau sporto šakų. Jėgas bandė visos 9 kaimiškosios seniūnijos. Rodos,

tais pačiais metais seniūnijų varžybas pradėjo rengti ir jonaviečiai. Mūsų žaidynės viršijo visus lūkesčius. Žaidynių programa keitėsi, vyko įvairių sporto šakų varžybos: futbolo, krepšinio, tinklinio, dvipūdės kilnojimo, virvės traukimo, rankų lenkimo, šachmatų, šaškių, stalo teniso. Aprimus sportinėms aistroms, nusprendėme, kad seniūnijose reikia įsteigti sporto organizatorių etatus, jie labai pasiteisina“, – pasakojo A. Bivainis. Netrukus ir Lietuvos asociacija „Sportas visiems“ nutarė rengti šalies seniūnijų žaidynes. Simboliška, kad aštuntąsias Lietuvos seniūnijų sporto žaidynių fi nalines varžybas buvo patikėta rengti uteniškiams, o vyriausiuoju varžybų teisėju paskirtas A. Bivainis.

„Žinoma, namų sienos gal irgi turėjo įtakos, bet rajone sportui skiriamas nemažas dėmesys. Seniūnijose verda sportinis gyvenimas, jos nėra pamirusios, vyksta įvairūs turnyrai“, – teigė nugalėtojų komandos žaidėja, kūno kultūros mokytoja Irma Raugaitė. Visas varžoves nugalėjo Utenos krepšininkės, o trečiąsias vietas užėmė stalo tenisininkai ir šachmatininkai. Virvės traukikai, kuriems atstovavo Leliūnų seniūnijos stipruoliai, buvo penkti, futbolininkai ir krepšininkai vyrai ir senjorai pasidalijo 5–8 vietomis.„Kiek netikėtai visus varžovus nugalėjome dideliais skirtumais. Praėjusiais metais Utenos seniūnija buvo trečia, o prieš tai visą laiką būdavome ketvirti arba penkti, iki prizininkų

A. Bivainis su žaidynių čempionėmis Utenos krepšininkėmis.

Faus

to K

avol

io ir

Aug

usto

Čet

kaus

ko n

uotr.

7LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 7 (996)NrNr. . 7 7 (9(99696))66))

Pasak trenerio ZENONO VENCEVIČIAUS, dziudo Dzūkijoje suklestėjo ALDUI BARANAUSKUI tapus Europos jaunimo čempionu. 9p.p.

PAGREITIS – VIS DIDESNISP

ŽAIDYNIŲ STIPRIAUSIEJIŽMiestų savivaldybės: 1 vieta – Klaipėda (150), 2 vieta – Kaunas (141), 3 vieta – Marijampolė (130).

Rajonų savivaldybės: 1 vieta – Utena (182), 2 vieta – Klaipėdos r. (154), 3 vieta – Jonava (131), 4 vieta – Šilalė (122), 5 vieta – Kėdainiai (118), 6 vieta – Panevėžio r. (88).Seniūnijos (miestų ir rajonų kartu): 1 vieta – Utenos r. Utenos miesto seniūnija (154), 2 vieta – Jonavos seniūnija (131), 3 vieta – Klaipėdos m. Sulupės seniūnija (107), 4 vieta – Prienų seniūnija (83), 5 vieta – Klaipėdos r. Gargždų seniūnija (81), 6 vieta – Kėdainių r. Kėdainių miesto seniūnija (66).

Algis Vasiliauskas, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas:„Kasmet žaidynės vis gausesnės, sprendžiant iš sportininkų atsiliepimų, gerai organizuotos. Manau, kad Utenos savivaldybė, varžybų organizacinis komitetas, asociacijos darbuotojai padirbėjo gerai. Finalinėse žaidynėse Utenoje rungtyniavo net 175 komandos, jos atstovavo 12 miestų ir 40 rajonų savivaldybėms. Reikia tikėtis, kad ateityje pajudės ir tos savivaldybės, kurios nedalyvauja seniūnijų žaidynėse, nes kūno kultūros ir sporto sąjūdis įgyja vis didesnį pagreitį. Pagrindinis mūsų tikslas – įtraukti kuo daugiau Lietuvos gyventojų į „Sporto visiems“ sąjūdį. Mūsų žaidynėse – 11 sporto šakų. Be abejo, norėtųsi, kad jų būtų daugiau. Tačiau mus riboja sporto infrastruktūra ir galimybės rengti varžybas uždarose patalpose. Sporto šakų skaičių būtų galima didinti, jeigu pačios federacijos pareikštų norą, nes jos taip pat atsakingos už mėgstamos sporto šakos plėtrą. Jeigu iš kurios nors federacijos atstovų sulauktume pasiūlymo dėl jų sporto šakos įtraukimo į žaidynių programą, be abejo, tą klausimą asociacija svarstytų. Iki šiol Lietuvos seniūnijų fi nalinės varžybos vykdavo vieną dieną, tačiau išgirstame vis daugiau pageidavimų, kad jas reikėtų rengti dvi dienas. Dviejų dienų varžybas esame rengę anksčiau, dabar po kelerių metų pertraukos seniūnijų bendruomenės vėl nori prie to sugrįžti. Kviesimės aktyvesnių savivaldybių atstovus ir ta tema kalbėsimės. Išklausysime jų pačių galimybes, nes reikės didesnės savivaldybių paramos. Puiki vieta rengti dviejų dienų varžybas – Prienai. Šiame mieste geros sąlygos, savivaldybės ir sporto skyriaus darbuotojai puikiai talkina organizuojant šias žaidynes. Netoli yra Birštonas, būtų galima pasinaudoti ir jo paslaugomis. Gal sulauksime pasiūlymų ir iš kitų savivaldybių. Apgyvendinti daugiau kaip 1 000 sportininkų – nemaža problema. Finalinėms varžyboms Utenoje daugiausia teisėjavo vietos teisėjai, o tų sporto šakų arbitrų, kurių uteniškiai neturėjo, pasikvietė iš kitų miestų ar rajonų. Taip bus daroma ir ateityje. Lietuvos seniūnijų žaidynės vyksta keliais etapais nuo pavasario iki rudens. Pirmiausia seniūnijos rengia savo varžybas, po to vyksta zoninės varžybos, o pačios stipriausios iškovoja teisę dalyvauti zoninėse ir fi nalinėse varžybose. Sulaukiame pasiūlymų antrojo žaidynių etapo varžybas rengti apskrityse. Be abejo, į tai atsižvelgsime. Finalinėse žaidynėse netrūko įdomių kovų. Daug emocijų sukėlė virvės traukimo varžybos. Jos kasmet vis populiarėja, šiemet dalyvavo net 18 komandų. Patrauklios buvo krepšinio, stalo teniso, tinklinio varžybos. Gal mažiau emocingos šachmatų ir šaškių varžybos, nes jose dalyvaujant reikia daugiau susitelkimo ir dėmesio. Tačiau tarp seniūnijų jos itin mėgstamos, pavyzdžiui, Utenoje net po 19 komandų siekė žaidynių apdovanojimų.“

Nuo vasario iki gegužės Sėkmingam uteniškių pasirodymui didelės įtakos turėjo tai, kad jie per savo seniūnijų žaidynes išsiaiškino stipriausias komandas ir sportininkus. „Žaidynės vyksta nuo vasario iki gegužės mėnesio. Šiemet pirmieji į kovą stojo smiginio atstovai ir varžybas laimėjo Daugailių seniūnijos sportininkai. Itin atkaklios buvo šaškių, šachmatų, stalo teniso varžybos. Tradiciškai žaidynėse aktyvios Leliūnų, Užpalių, Sudeikių, Tauragnų seniūnijos“, – pasakojo A. Bivainis.Utenos r. seniūnijos dažniausiai naudojasi mokyklų aikštynais ir sporto salėmis. Tačiau universalias krepšinio ir futbolo aikštes įsirengusios Užpalių ir Sudeikių seniūnijos, Tauragnų seniūnija, kurioje susibūrusi tinklinio komanda, prie Tauragno

ežero turi paplūdimio tinklinio aikštelę, o prie Kultūros namų – krepšinio. Tauragniškiai dabar rengia savo tinklinio turnyrus. Kaimiškosios seniūnijos dalyvauja rajono mažųjų miestelių krepšinio turnyre, o rajono krepšinio pirmenybėse, kuriose yra trys lygos, žaidžia Užpalių, Kirdeikių ir Vaikutėnų seniūnijos. „Žalgirio“ taurės tinklinio turnyre jėgas bando Užpalių, Tauragnų ir Utenos seniūnijų komandos. Kiekviena seniūnija rengia savo sporto šventes, jos tampa didelėmis miestelio šventėmis.

Aktyvūs seniūnaiKaip sako A. Bivainis, seniūnijų sąjūdį būtų sunku įsivaizduoti be sporto organizatorių. Įvairius renginius padeda organizuoti Leliūnų seniūnijos sporto

organizatorius Vytautas Kirka, jis su komandos draugais šiemet laimėjo rajono seniūnijų žaidynių šaškių varžybas, Remigijus Maniušis iš Užpalių, talkina ir kūno kultūros mokytojai. Aktyvūs ir seniūnai. Per rajono žaidynių seniūnų trikovės varžybas jų dalyvauja aštuoni iš devynių. Vienas aktyviausių sportiniame gyvenime – Užpalių seniūnas Eugenijus Keraminas, Saldutiškio seniūnas Bronius Šliogeris dabar per Lietuvos seniūnijų žaidynes buvo seniūnų trikovės varžybų vyriausiasis teisėjas. Uteniškių ir klausti nereikia, kokia sporto šaka populiariausia jų seniūnijose. Krepšinis! Dar populiarus tinklinis, šachmatai, šaškės. Šiemetinę pergalę pasiekę uteniškiai rimtai pasiryžę apginti iškovotu

Žaidynių atidaryme sveikinimo kalbas sakė šalies sporto vadovai, politikai.


„„Alytuje dziudo labai populiarus. Galime pasigirti, kad mūsų sportininkai per pasaulio ir Europos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatus iškovojo 13 aukso medalių, užėmė daug penktųjų vietų. Mūsų pergalės prasidėjo būtent nuo A. Baranausko. Buvo metų, kai pratybas lankė apie 400 vaikų, tačiau dabar jų, kaip ir kitose sporto šakose, sumažėjo.“

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Alytuje surengtas antrasis tarptautinis dziudo imtynių turnyras, skirtas nepriklausomos Lietuvos pirmajam Europos jaunimo (iki 21 metų) čempionui Aldui Baranauskui, 2013 m. iškeliavusiam anapilin, atminti. Šviesų sportininko atminimą pagerbė 10 komandų sportininkai, atstovaujantys Austrijai, Slovėnijai, Ukrainai, Lenkijai, Baltarusijai, Estijai ir Lietuvai. Sėkmė lydėjo austrus, kurie lemiamoje kovoje 3:2 nugalėjo ukrainiečius. Trečiąja vieta pasidalijo Baltarusijos ir Latvijos sportininkai, o mūsų šalies dziudo atstovai liko už fi nalinio ketverto.

„Tarptautinis turnyras ir šiemet buvo puikus, tai didelis A. Baranausko brolio Naurio nuopelnas. Šiam vienam gražiausių Alytaus sporto renginių profesionaliai rengtasi pusę metų, apsvarstytos mažiausiais smulkmenos. Likus savaitei iki turnyro, organizacinis komitetas aptarti reikalų rinkosi kiekvieną dieną. Tokijo olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas, triskart Europos dziudo čempionas Aronas Bogoliubovas iš Hamburgo teigė, kad, jeigu tik bus pakviestas, su dideliu malonumu į šį turnyrą atvyks ir kitąmet ir vėl surengs turnyro dalyviams ir treneriams seminarą. Pagrindiniai renginio rėmėjai – Alytaus miesto ir rajono savivaldybės, padėjo Aldo draugai, verslininkai. Suvažiavo didelio meistriškumo komandos, su kuriomis draugaujame ir mums tai naudinga. Gavome gerą pamoką, kad mūsų šalies dziudo meistrus reikia suburti į vieną rinktinę, o ne į tris. Tada visiems bus didesnė konkurencija ir motyvacija“, – pasakojo vienas Lietuvos dziudo rinktinės trenerių alytiškis Zenonas Vencevičius.

Prisiminkite savo geriausią mokinį Aldą Baranauską, – paprašėme Z. Vencevičiaus. Kai 1979-aisiais, baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, atvažiavau dirbti į Alytų, Aldas buvo vienas pirmųjų mano mokinių. Jį, pirmoką, į dziudo salę atvedė dėdė, žinomas Lietuvos kolekcininkas Zenonas Gramackas. Nuo pirmosios dienos sportininkas išsiskyrė dideliu užsispyrimu, kovingumu, darbštumu. Nepraleido nė vienos treniruotės. Kai Aldas gavo pirmąjį savo gyvenime kimono, su šia apranga ilgą laiką net miegojo. Paprastai kimono sportininkams duodamas po pusės metų, tačiau jo tėtis Stasys Baranauskas išprašė. Mokiniams teko pameluoti, kad Aldui kimono nupirko tėtis.

Pagarba, savitvarda, mandagumas, kuklumas, kovotojo dvasia, tikėjimas – savybės, mano mokinį lydėjusios visą gyvenimą. Tokio kovingo ir darbštaus dziudo imtynininko, technikos virtuozo Lietuvoje tikrai nebuvo. Laimėjęs Europos jaunimo čempionatą, Aldas atvėrė visiems mūsų treneriams tikėjimo vartus, kad ir mūsų dziudo imtynininkai gali tapti Europos čempionais, daug pasiekti per gero lygio tarptautinius turnyrus. Visiškai netikėjau, kad galiu išugdyti Europos čempioną.

Dabar Alytus tapo kone dziudo miestu.Taip, Alytuje dziudo labai populiarus. Galime pasigirti, kad mūsų sportininkai per pasaulio ir Europos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatus iškovojo 13 aukso medalių, užėmė daug penktųjų vietų. Mūsų pergalės prasidėjo būtent nuo A. Baranausko. Buvo metų, kai pratybas lankė apie 400 vaikų, tačiau dabar jų, kaip ir kitose sporto šakose, sumažėjo. Per Europos olimpinį festivalį Tbilisyje aukštą penktąją vietą užėmė Donatas Sabonis, Ignas Mečajus per pasaulio jaunių čempionatą taip pat buvo penktas. Prieš porą metų

Su dziudo jau nesiskirsiu. Pats aktyviai sportavau, nors didelio meistriškumo sportininku ir netapau. Nepatekau į stiprią grupę, pratybas lankiau Vilniuje pas trenerį Albiną Eigminą. Buvau tvirto charakterio, geležinės sveikatos, per porą dienų galėdavau numesti 6–8 kg svorio. Treniruodamasis stipriame centre, galėjau pasiekti gerokai daugiau. Taip, kartais norisi viską mesti. Patyriau didelį moralinį šoką, kai šiemet mūsų fi nansavimas, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo net 11 kartų. Dziudo imtynėms atiduodu visą savo širdį, sveikatą, o iš manęs dar pasityčioja, atseit Zenius ir klupdamas, be pinigų parengs didelio meistriškumo sportininkų. Taip tikrai nebus. Iki šiol be atostogų dirbau 36 metus, atrodė, kad esu geležinis, tačiau, pasirodo, ne. Šiemet pagaliau pasiėmiau atostogas ir vieną mėnesį ilsėjausi. Atsigavau po moralinio smūgio, vėl atgavau jėgas. Kai mokiniai gerai pasirodo per varžybas, visos nuoskaudos praeina ir vėl kimbu į darbą. Nemažai tikiuosi iš R. Nenartavičiaus, kuris per Europos jaunių taurės varžybas iškovojo 10 medalių, tarp jų – tris aukso. Šiemet jis tapo Lietuvos sporto universiteto pirmakursiu, jam pagausėjo rūpesčių.

MOKINYS ATVĖRĖ TIKĖJIMO VARTUSPasak Zenono Vencevičiaus, dziudo Dzūkijoje suklestėjo Aldui Baranauskui tapus Europos jaunimo čempionu

Europos jaunių vicečempionu tapo Rokas Nenartavičius. Šiemet jo laukia pasaulio ir Europos jaunimo čempionatai. Alytuje dziudo imtynininkus ugdo penki treneriai: Arūnas Valionis, Ramunė Aleknavičienė, Dainius ir Egesta Cimbolai ir aš. Turime puikią sporto salę buvusioje sporto mokykloje, jos grindys papuvusios ir netinka kitoms sporto šakoms, o mums būtent to ir reikia. Niekuo negalime skųstis. Į grupes vaikus nesunku surinkti. Dziudo imtynių judesius sudaro daug akrobatikos elementų, kovų formų, fantazijos, jos jaunimui patrauklios. Ši sporto šaka Alytuje populiari ir, jeigu turėtume daugiau trenerių, ji tikrai būtų kone pati populiariausia. Vienu metu sporto salėje gali treniruotis 150–200 vaikų, su jais dirbti – trys treneriai, o tenisą tegali žaisti vos du sportininkai. Sporto mokykla yra pušyne. Kai dar pats mokiausi, čia bėgiodavau krosą – nuostabi aura. Vaikams didelė motyvacija tobulėti – įvairūs turnyrai Lenkijoje, kur veikia daugiau kaip 300 dziudo klubų, taip pat Latvijoje, Estijoje.

Šiemet minėjote savo 60 metų jubiliejų, iš jų 41-erius skyrėte imtynėms. Ar neatsibosta?

TRENERIS NrNr. . 7 7 (9(9999696))

Alytuje vykusiame antrajame tarptautiniame Aldo Baranausko atminimo turnyre dalyvavo 10 komandų sportininkai.

Z. Vencevičius su savo auklėtiniais.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.



Vis daugiau Lietuvos lengvaatlečių dirba fi zinio rengimo treneriais. Vienas jų – buvusi viena ryškiausių šalies sprinto žvaigždžių, trenerio Alekso Stanislovaičio auklėtinis Martynas Jurgilas, 2010-aisiais išvykęs tęsti studijų į Kanzaso universitetą Amerikoje. Tuo metu jis buvo pagrindinis dabartinio šalies rekordininko Ryčio Sakalausko konkurentas.

2012-aisiais M. Jurgilas grįžo į Lietuvą. Tik jau ne kaip sportininkas. Ostino mieste (Teksaso valstijoje) jis paskutinį kartą dalyvavo lengvosios atletikos varžybose ir visam laikui nusimovė startukus. „Visada su nostalgija prisimenu dvikovas su R. Sakalausku. Jos buvo labai gražios, abu skatino tobulėti. Tačiau labiausiai gaila, kad abiem nepavyko dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse. Dabar mūsų bendravimas jau kitoks, abu dirbame, esame užsiėmę, tačiau, kai susitinkame, rodos, ir nebuvome išsiskyrę“, – sako M. Jurgilas. Po ilgokos pertraukos jis Palangoje stebėjo Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą ir sirgo už buvusį savo treniruočių draugą R. Sakalauską.

Treniravo čempiono vaikusM. Jurgilas Palangoje turėjo ir darbo. Tomis dienoms pajūryje atostogavo legendinis Rusijos krepšininkas, Seulo olimpinis čempionas, o vėliau Rusijos moterų rinktinės vyriausiasis treneris 50 metų Valerijus Tichonenka su žmona ir trimis sūnumis – 17, 14 ir 12 metų. Jie visi mokosi Malagoje (Ispanijoje) ir žaidžia krepšinį. Krepšinio legenda paprašė Martyno, kad jis Palangoje padirbėtų su jo atžalomis: stiprintų fi ziškai, kartu lavintų ir krepšinio įgūdžius. Jau šeštą valandą ryto lietuvis su vaikais dirbdavo salėje. Beje, kai V. Tichonenka 1988 m. Seule tapo olimpiniu čempionu, tų metų rugsėjo 5-ąją gimė M. Jurgilas.

Netoli karo linijosDabar M. Jurgilas – fi zinio rengimo treneris. Šia profesija buvusį lengvaatletį sudomino jo treneris A. Stanislovaitis. Kai Martynas išvyko į Kanzaso valstijos universitetą, dar aktyviai sportavo ir rengėsi Londono olimpinėms žaidynėms. Jis turėjo puikią galimybę padirbėti su universiteto krepšinio vyrų ir moterų komandomis, žaidžiančiomis pirmajame JAV studentų pirmenybių divizione.

„Nuo to viskas ir prasidėjo: pirmaisiais metais po studijų dirbau Prancūzijoje, antraisiais ir trečiaisiais – Ukrainoje su treneriu Valdemaru Chomičiumi. Šiemet per Ukrainos čempionatą su Dniepropetrovsko „Dnipro“ laimėjome sidabro medalius. Tai buvo nemaža sensacija, nes paskutinę sekundę vienu tašku nugalėjome Kijevo „Budivelnik“, subūrusią daug šalies rinktinės žaidėjų“, – prisiminė M. Jurgilas.Vyras pripažįsta, kad šiek tiek rizikavo savo gyvybe dirbdamas 250 km nuo Donecko, kur siautėja Rusijos palaikomi separatistai: „Kovos su separatistais pradžioje, kai nebuvo finansavimo, motinos pačios savo vaikams turėjo pirkti šautuvus, neperšaunamas liemenes. Iš mūsų komandos į kariuomenę taip pat norėjo paimti porą žaidėjų. Tačiau klubo vadovams pavyko susitarti. Klubas atlieka

didelį darbą ir investuoja nemažus pinigus remdamas kariuomenę, perka optinius taikiklius, aprangą. Ukrainos superlygos varžybos vyksta Odesos pusėje. Pakelėse matėme tankų, ginkluotų žmonių. Kai prasilenki su tokiais įvykiais, apima savotiškas jausmas. Nepaisant sunkumų, mums per porą mėnesių pastatė puikią naują sporto salę.“

Dalyvavo NBA stovyklojeTrečius metus iš eilės Martynas vyksta į Ameriką ir vieną mėnesį stažuojasi. Šiemet jam teko dirbti kandidatų į NBA naujokų biržą stovykloje JAV ir talentų stovykloje Italijoje „Adidas Eurocamp“. „Tai dvi elitinės treniruočių stovyklos, kuriose šiemet teko dalyvauti. Prieš metus buvau Ukrainos vyrų rinktinės treniruočių stovykloje. Ten, be ukrainiečių trenerių, dalyvavo ir septyni NBA krepšinio treneriai. Būti pakviestam dirbti su NBA

treneriais – didelis įvertinimas, nemažai padėjo mano klubas“, – pasakojo Martynas.

Sertifi katas, atvėręs duris į pasaulįPraėjusiais metais M. Jurgilui pavyko gauti Tarptautinės atletinio rengimo trenerių asociacijos sertifi katą, leidžiantį jam dirbti visame pasaulyje. Pasak Martyno, be šio sertifi kato jis negalėtų belstis į jokio Amerikos universiteto ar koledžo duris, jau nekalbant apie NBA. „Tai jų sistema, ją sudaro nemažai įvairių mokslų. Vedamas tų tikslų ir vykau į Ameriką, laikiau egzaminus, domėjausi praktiniais dalykais. Ispanijoje reikėjo išlaikyti dar vieną papildomą egzaminą. Ten vyko pasaulinė geriausių mokslininkų konferencija. Egzaminą išlaikiau sėkmingai. Dabar turiu papildomą trenerio, galinčio dirbti fi zinio rengimo treneriu Amerikoje, sertifi katą. Tai turbūt labiausiai pripažįstamas sertifi katas pasaulyje“, – teigia Martynas.

Investuoja į savePraėjusiais metais „Dnipro“ krepšinio klubo vadovai, matydami didelį lietuvio norą tobulėti ir siekti žinių, išleido trenerį devynioms dienoms tobulintis į Ameriką. „Nemanau, kad tai galėčiau leisti kitame klube. Žinoma, skraidau už savo pinigus, labai daug investuoju į save. Kiek uždirbu, kone visus pinigus skiriu tobulėjimui. Iki 30 metų dar tikrai mokysiuosi. Tobulintis skrendu ir į Londoną, dalyvauju įvairiose konferencijose, užmezgu daug naudingų pažinčių ir jų vis daugėja. Galbūt kitais metais grįšiu dirbti ir gyventi į Ameriką, yra įvairių pasiūlymų. Šiemet turiu galimybių dirbti Las Vegase – viena įmonė ten individualiai rengia NBA žaidėjus. Atvažiuoja krepšininkai, susimoka ir dirba. Galbūt į Las Vegasą gegužės mėnesį vyksiu stažuotis. Šiame mieste labai sunku išgyventi, milžiniškos kainos. Ten padirbus, galima keliauti toliau. Didžiausia mano svajonė – dirbti treneriu NBA. Tačiau kuo aukščiau lipu, tuo tas kalnas darosi statesnis“, – atvirai mintimis dalijasi Martynas.Kaip teigia praėjusiais metais įkurtos Nacionalinės atletinio rengimo trenerių asociacijos prezidentas A. Stanislovaitis, tai ne sparnuota Martyno svajonė. „Jis yra talentingas fi zinio rengimo treneris, labai sparčiai auga kaip specialistas ir turi didelių galimybių dar labiau tobulėti“, – tvirtina A. Stanislovaitis.

KARJERANrNr. . 7 7 (9(9999696))

Ukrainoje MARTYNUI JURGILUI teko dirbti netoli teritorijos, kurioje siautėja Rusijos palaikomi separatistai.

Į TIKSLĄ – SPRINTERIŠKU GREIČIUBėgimo takeliuose žibėjęs Martynas Jurgilas siekia įgyvendinti svajonę – tapti NBA klubo fi zinio rengimo treneriu

„„Kiek uždirbu, kone visus pinigus skiriu tobulėjimui. Iki 30 metų dar tikrai mokysiuosi. Tobulintis skrendu ir į Londoną, dalyvauju įvairiose konferencijose, užmezgu daug naudingų pažinčių ir jų vis daugėja.“

M. Jurgilo patarimų klauso ir profesionalūs krepšininkai, ir vaikai.Alfredo Pliadžio nuotr.


TEMA Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė septintą kartą iš eilės žais olimpinėse žaidynėse.


Nuo 1992 m. su Lietuvos krepšinio rinktine beveik nesiskiriančio masažuotojo 67 metų Juozo Petkevičiaus, regis, nekeičia net laikas. Neatsitiktinai ištikimam rinktinės darbininkui Juozukui prilipo Talismano pravardė.

Prieš du dešimtmečius Lietuvos rinktinės masažuotojas kovoms paruošdavo Arvydo Sabonio ir kitų mūsų krepšinio žvaigždžių kūną. Šiandien jis į aikštę palydi Domantą Sabonį – jauniausią legendinio krepšininko sūnų, radusį savo vietą šių metų vyrų rinktinėje. Juozukas savo akimis regėjo visas Lietuvos vyrų triumfo akimirkas, matė ašarų dėl skaudžių pralaimėjimų. Prisimena jis ir lygiai prieš 20 metų Graikijoje vykusį Europos čempionatą, kuriame Lietuva dalyvavo pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo. Tąkart fi nale Lietuvos rinktinė po dramatiškos kovos, kai pasipiktinusi teisėjų sprendimu net buvo palikusi aikštę, 90:96 nusileido tuometės Jugoslavijos rinktinei. Bet Lietuvoje A. Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas ir kiti Vlado Garasto auklėtiniai pasitikti tarsi čempionai. Kaip čempionus savo didvyrius Lietuva pasitiko ir šiemet. Sunkiai, buksuodama ir be ryškiausių žvaigždžių, bet Lietuvos rinktinė ir vėl nukeliavo iki fi nalo, šįkart vedama stratego Jono Kazlausko. Viena užtikrinta pergalė (mače su Latvija) ir keturi trileriai grupės rungtynėse, Jono Mačiulio šou, ištempęs Lietuvą už ausų į pergalę aštuntfi nalyje, itališka drama su laimingai pasibaigusiu pratęsimu ketvirtfi nalyje ir pusfi nalyje dar vienas serbiškas nervų karas,

kurį laimėjo J. Kazlausko armija. O fi nale, kai jau visa Lietuva iš anksto buvo patikėjusi ir pergale prieš ispanus, dukart Europos čempionai pasiuntė mus į nokdauną trečiąkart iš eilės ant savo galvų užsidėdami čempionų karūnas – 63:80. Ispanams tai buvo saldus revanšas už 2003 m. fi nalą – tąkart į viršų čempionų taurę kėlę lietuviai ispanus įveikė taip pat užtikrintai, kaip šiemet jie mus.Lietuvos rinktinė kelią į Europos čempionato fi nalą prasiskynė antrus metus iš eilės. Prieš dvejus metus lemiamoje dvikovoje mūsų vyrai nusileido Prancūzijos komandai. Bet žaisti dviejuose fi naluose iš eilės – neįtikėtinas rezultatas. Kaip ir tai, kad vyrai keliaus į olimpinį Rio de Žaneirą. Olimpinis kelialapis, kurį gavo fi nalo dalyvės, šįkart netgi svarbesnis laimikis nei sidabras ant kaklo. Lietuvos rinktinei tai bus septintos olimpinės žaidynės iš eilės arba, kitaip tariant, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo olimpinių žaidynių krepšinio turnyras dar nė karto nevyko be mūsų. Tokiais rezultatais Senajame žemyne negali pasigirti niekas – net triskart Europos čempionai ispanai. Maža to, šešeriose žaidynėse lietuviai pateko į stipriausiųjų ketvertą, šią tradiciją nutraukę tik Londone. Visus rinktinės iškovotus medalius turi ir Juozukas. „Tik olimpinių neduoda, bet turėčiau jų tris“, – šypsosi dabar rinktinėje techninio vadybininko pareigas einantis Juozukas. Iš Graikijos prieš 20 metų J. Petkevičiaus parsivežtas sidabro medalis jau gerokai apsitrynęs: „Toks plonas, graikiškas – negražus. Matyt, kokybė nekokia. O šitas sunkus, blizga, gal taip greitai neapsitrins“, – naujausiu laimikiu džiaugiasi masažuotojas. Vyro kolekcijoje, be trijų sidabrinių, guli ir Europos auksas su bronza bei pasaulio bronza.

„„Domantas turi daug tėvo savybių, bet kol kas jis labai tylus, dar „neįėjęs“. Arvydas šaukdavo, jeigu pralošdavome, piktai užrėkdavo. Matyti, kad panašus ir Domantas – kaip jis ant suolo elgiasi, kaip šokinėja, kaip džiaugiasi bet kokia sėkme, kovodamas visas dega. Daug panašumų turi – ir fi ziškai stiprus, labai gerai pasiruošęs, turi būti puikus žaidėjas.“

Kuo skiriasi ir kuo panašios Lietuvos rinktinės prieš 20 metų ir dabar? Panašios tuo, kad vyrai kovoja už Lietuvą. Labai malonu, kad jų patriotizmas toks didelis. Gal 1995 m. patriotizmas buvo didesnis, nes buvome neseniai išsivadavę iš SSRS. Dabar labai užveda krepšinio sirgaliai. Trūksta žodžių, kaip mūsų žmonės serga, kaip myli komandą, palaiko, nors žaidimas kartais ir ne toks gražus. Mūsų sirgaliai – pasaka, jie kelia patriotizmą. Kai matai, kad žmonės taip myli, krepšininkai negali nežaisti.Kalbant apie skirtumus, individualiai kiekvienas šios rinktinės žaidėjas yra silpnesnis nei anos kartos, kai žaidė A. Sabonis, Š. Marčiulionis, R. Kurtinaitis. Dabartinė rinktinė labiau propaguoja komandinį žaidimą, individualybių beveik nėra, išskyrus sublizgėjusį J. Mačiulį.

Sirgaliai per tuos metus pasikeitė? Jų būrys išaugo – žmonės įprato daugiau važinėti, 1995 m. dar daug kas bijojo vykti į Graikiją. Kiek sirgalių buvo Graikijoje, sunku pasakyti – nebuvo tada tokių spalvų kaip dabar, neišsiskirdavo jie taip ryškiai. Bet Lietuvos krepšinio mėgėjų buvo ir Graikijoje, su jais ir visi graikų sirgaliai šaukė: „Lietuva!“ Net ir tada, kai serbams buvo teikiami aukso medaliai.

Ir 1995 m., ir 2015 m. rinktinėse turėjome po Sabonį – tada 31-erių Arvydą, šiandien 19-metį Domantą. Ar sūnus panašus į tėvą?Domantas turi daug tėvo savybių, bet kol kas jis labai tylus, dar „neįėjęs“. Arvydas šaukdavo, jeigu pralošdavome, piktai užrėkdavo. Matyti, kad panašus ir Domantas – kaip jis ant suolo elgiasi, kaip šokinėja, kaip džiaugiasi bet kokia sėkme, kovodamas visas dega. Daug panašumų turi – ir fi ziškai

VEIDAI KEIČIASI, O TRADICIJOS, PATPrieš 20 metų Lietuvos krepšinio rinktinė iškovojo Europos čempionato sidabrą. Komandos masažuotojas tada

stiprus, labai gerai pasiruošęs, turi būti puikus žaidėjas. Arvydas tuo metu buvo vidurio puolėjas, Domantas kol kas sunkusis puolėjas. Pozicijos skiriasi, bet panašumų daug.

Kas buvo lyderiai už aikštės ribų tada ir dabar? Tuomet labiau buvo R. Kurtinaitis, kai kur – V. Chomičius. O čia – Mantas Kalnietis, Robertas Javtokas, Jonas Valančiūnas irgi prie „užklasinių“ lyderių. Pajuokauti visi mėgsta. Gal jaunimas šiek tiek mažiau – Lukas Lekavičius kol kas labai tylus. Kai jau pradės daugiau žaisti, pajus, kad tikrai yra geras žaidėjas, pasikeis. Ir Domantas tylus. Jis nežino ir visų mūsų juokelių – tų iš sovietinių laikų, mat augęs kitoje aplinkoje, daug ko nežino, tad kai kur vyrai jį prigauna.

Anoje rinktinėje buvo daug žvaigždžių, koks buvo jos mikroklimatas? Žvaigždžių nebuvo, Arvydas viską panaikino. Tuomet apskritai nebuvo žvaigždžių, ta liga niekas nesirgo – geras žaidėjas, ir tiek. Šios komandos mikroklimatas taip pat labai geras – visi kovoja, kiek gali, visi išgyvena vieni dėl kitų, palaiko. Tokias komandas paliko už nugaros – serbus, italus, apie klimatą komandoje nėra ko ir kalbėti. Žinoma, kad geras.

M. Kalnietis po fi nalo šluostėsi ašaras. Ar 1995 m. vyrai verkė? Buvo labai liūdni. Nors mes tada kitaip išgyvenome. Kažkur verkėme tikrai, rodos, olimpiadoje, bet bijau pasakyti kurioje, o 1995-aisiais neverkė. Visi buvo pikti. Kroatai siūlė neiti atsiimti medalių, bet paskui nutarėme, kad geriau nesipykti su FIBA.

Kai kas mano, kad 1995 m. pergalę iš lietuvių pavogė teisėjai. Ko pritrūko iki pergalės šiemet?

Europos čempionato sidabrą parvežusią Lietuvos rinktinę pagerbė šalies prezidentė D. Grybauskaitė.

Rob

erto

Dač

kaus

(LR

Pre

zide

nto

kanc

elia

rijos

) nuo

tr.


Šiemet teisėjų negalima kaltinti. Mums nesisekė komandinis žaidimas, mes neturime aiškių lyderių, be to, ispanams labai gerai krito. O tą juodaodį teisėją prisimenu, ir mane gal prisimena, ką jam rodžiau (juokiasi)... (Arbitrui iš JAV George’ui Toliveriui J. Petkevičius parodė nepadorų gestą – red. past.)

Per 20 metų pasikeitė pergalių šventimo tradicijos? Keičiasi žmonės, veidai, bet pergalės švenčiamos panašiai. Trečia vieta yra žemesnė, bet ją pasiekus apima pergalės jausmas. Sidabro medaliai visada liūdnesni,

bet paskui vis tiek tas liūdesys praeina. Vakare važiavome į restoraną. Krepšininkai moka švęsti. M. Kalnietis moka daug dainų, gražiai dainuoja ir visą komandą labai palaiko.

Ką Mantas dainavo po šio sidabrinio fi nalo? „Čia mano Kaunas, mylimas Kaunas...“ ir kitas, tradicines.

O ką traukėte 1995-aisiais? Š. Marčiulionis gitara grodavo, kiti dainuodavo: „Tu palauk, palauk, sustok. Pasakyk nors vieną žodį...“ ir kitas. Jau pamiršau tokias smulkmenas.

Skirtingi treneriai, štabai, kitas specialistų skaičius.Viskas keičiasi. Ir krepšinis kitoks, greitis, visai kita technika, rungtynių nagrinėjimas – dabar niekur nepasislėpsi. Tada viskas buvo kitaip. Ir skyrė mums dabartinis serbų treneris Aleksandras Džordževičius 41 tašką... Dabar gal taip nebūtų – gerai išnagrinėjama viskas. Dabartinė komanda išaugusi, tada vienas buvau masažuotojas ir gydytojas, o dabar mūsų šeši septyni. Tada bėgi bėgi, darai darai, o dabar darai konkrečiai savo darbus.

Sugrįžtantiesiems į įprastą sportavimo ritmą reikia pradėti nuo tvarkos šaldytuve ir lengvesnių treniruočių. 14p.p.

LIETUVA EUROPOS ČEMPIONATUOSELMetai Vieta1937 1 vieta1939 1 vieta1995 2 vieta1997 6 vieta1999 5 vieta2001 12 vieta2003 1 vieta2005 5 vieta2007 3 vieta2009 12 vieta2011 5 vieta2013 2 vieta2015 2 vieta

TRIOTIŠKUMAS IR JUOZUKAS LIEKAbuvo Juozas Petkevičius. Dabar rinktinė vėl tapo žemyno vicečempione, o jos vyrus į kovą vėl lydėjo Juozukas

1995 m. Europos vicečempionė Lietuvos rinktinė.

2015 M. EUROPOS ČEMPIONATAS2LIETUVOS RINKTINĖŽaidėjas Amžius Ūgis Klubas kitą sezonąDeividas Gailius 27 200 „Lietuvos rytas“Paulius Jankūnas 31 205 „Žalgiris“Robertas Javtokas 35 211 „Žalgiris“Antanas Kavaliauskas 30 208 „Lietuvos rytas“Mantas Kalnietis 28 196 „Žalgiris“Mindaugas Kuzminskas 25 205 „Unicaja“Lukas Lekavičius 21 180 „Žalgiris“Jonas Mačiulis 30 198 „Real“Artūras Milaknis 28 195 „Uniks“Domantas Sabonis 19 208 Gonzagos universitetasRenaldas Seibutis 29 196 „Žalgiris“Jonas Valančiūnas 23 213 „Toronto Raptors“Vyriausiasis treneris Jonas KazlauskasTreneriai: Darius Maskoliūnas, Gintaras Krapikas, Benas MatkevičiusFizinio rengimo treneris Sigitas KavaliauskasGydytojai: Rimtautas Gudas, Vytenis TrumpickasMasažuotojai: Aidas Buzelis, Petras Mikučionis, Paulius Jacikas, Aleksėjus PeleckisTechninis vadybininkas Juozas PetkevičiusAtstovas viešiesiems ryšiams Linas Kunigėlis Vadybininkas Žydrūnas Vilenčikas

LIETUVIŲ REZULTATAIGrupės varžybosLietuva–Ukraina 69:68Lietuva–Latvija 68:49Lietuva–Belgija 74:76 Lietuva–Estija 64:62Lietuva–Čekija 85:81Aštuntfi nalisLietuva–Gruzija 85:81Ketvirtfi nalisLietuva–Italija 95:85 Pusfi nalis Lietuva–Serbija 67:64 FinalasLietuva–Ispanija 63:80

Lietuvos rinktinę sunku įsivaizduoti be

J. Petkevičiaus.Alfredo Pliadžio nuotr.

Į simbolinį čempionato penketą pateko (iš kairės): ispanas P. Gasolis, lietuviai J. Valančiūnas ir J. Mačiulis, prancūzas N. de Colo ir ispanas S. Rodriguezas.

fi bae

urop

e.co

m n

uotr.


PO VASAROS – Į SPORTO KLUBĄ

SPORTUOJAM Pasak sporto klubo „VS-Fitness“ trenerės ANETOS MOŽEIKO, siekiamas rezultatas nuo mitybos priklauso 70–80 procentų.


Pamiršę vasaros malonumus, vėl įsisukate į darbus ir praveriate sporto klubo duris. Kaip po pertraukos pradėti sportuoti, kad būtumėte laimingi, sveiki ir gražesni? Pataria sporto klubo „VS-Fitness“ specialistai.

Tvarka šaldytuveKiekvienas tikriausiai žino, kad sportas ir mityba neatsiejami. Pasak sporto klubo „VS-Fitness“ trenerės Anetos Možeiko, siekiamas rezultatas nuo mitybos priklauso 70–80 proc., o nuo sportavimo – tik 20–30 procentų. „Daugelis mano, kad kuo daugiau sportuos, tuo gražesnė bus fi gūra. Nieko panašaus“, – nukerta trenerė.Tad pirmasis pasiryžusiųjų žingsnis po vasaros atostogų žengti į doros kelią ir vėl kantriai lieti prakaitą sporto salėje – susitvarkyti šaldytuvą. Mėsa, žuvis, kiaušiniai, varškė ir gerieji angliavandeniai: grikiai, ryžiai, avižos ir visos grūdo dalies makaronai – tokiu neilgu sąrašėliu vadovaukitės apsipirkdami, jeigu norite gyventi sveikai ir sportuodami pasiekti rezultatų. „Reikia nusiteikti psichologiškai – perkamos tik penkių rūšių prekės, o visa kita – ne“, – kaip parduotuvėje atsisakyti pagundų, pataria sporto klubo treneris Arturas Šimkus. Negalintiesiems praeiti pro viliojančias, bet visiškai nenaudingas, prekes yra dar viena išeitis – apsipirkinėti internetinėje parduotuvėje.

puodeliu šio kvapnaus gėrimo, neprasikalsite, o štai saldžius gazuotus gėrimus pamirškite. Vienoje stiklinėje limonado yra apie 20 šaukštelių cukraus – tokio argumento turėtų pakakti.Atsisakyti skanių pagundų sudėtinga, bet įmanoma. „Vakare grįžęs iš darbų dažnas turi madą atsidaryti šaldytuvą. Jeigu ten guli vištos krūtinėlė, gali pridėti dar salotą ir jau būsi sveikai pavalgęs. Jei gulės dešra, batonas – juos ir valgysi, nes tai elementariausia“, – nelaikyti šaldytuve nereikalingų maisto produktų pataria Antanas Sakalauskas. „Jeigu valgysi viską, rezultato nebus: sportuodamas gal ir pasijusi geriau, bet pasižiūrėjęs į veidrodį pokyčių nepamatysi“, – užtikrina treneris A. Šimkus.

Dažnai po nedaugKitas svarbus aspektas – ko, kiek ir kada valgyti. „Mitybą mėgstu lyginti su automobiliu: kokią mašiną turi, koks variklis, tokius ir degalus pili, negali pilti kitos rūšies. Lygiai taip pat ir sportuojant: kokie tavo tikslai, ko sieki, taip ir maitiniesi“, – vaizdžiai aiškina A. Sakalauskas.Taigi prieš žengdami į sporto salę turite žinoti, ko siekiate: mažinti svorį, auginti raumenis ar dailinti kūno linijas. „Didžioji dalis klientų po vasaros nori sublogti, nes jaučiasi priaugę svorio. Šašlykai, alus, o dar ir krepšinio čempionatas padaro savo“, – šypsosi sporto klubo „VS-Fitness“ vadovas. „Dažniausiai sporto gerbėjai visada nori sulieknėti, nes

dėl netinkamos jų mitybos, žalingų įpročių kaupiasi riebalai“, – teigia treneris A. Šimkus.Paprastai tariant, angliavandeniai – energijos šaltinis, o baltymai atlieka statybinę funkciją. Tad, pasak trenerės A. Možeiko, maždaug 60 proc. maisto raciono turėtų sudaryti angliavandeniai, 30 proc. – baltymai, o likusius 10 proc. – riebalai.Prieš treniruotę reikėtų rinktis daugiau angliavandenių turinčio maisto, po treniruotės – baltymų. „Prieš treniruotę kaupiame energiją, po treniruotės ją atgauname, kad turėtų iš ko augti raumenys“, – paaiškina A. Šimkus.Trenerė A. Možeiko įspėja apie dažną moterų klaidą: „Keista, kad dauguma moterų po treniruotės bijo valgyti, nes mano, kad sudegino kalorijas, ir nenori vėl jų gauti.“ Specialistai aiškina, kad po treniruotės valgyti būtina kuo greičiau, kad nebūtų organizmo apsauginės reakcijos – nepavalgius ardomi raumenys ir organizme ima kauptis riebalai.Rekomenduojama valgyti kas tris valandas, 5–6 kartus per dieną. „Daugelis merginų valgo 2–3 kartus per dieną – tai irgi nėra gerai. Kuo dažniau valgoma, tuo greitesnė medžiagų apykaita. Valgykite mažomis porcijomis – tų trijų kartų porcijas padaliję per pusę, valgysite 5–6 kartus“, – pataria A. Možeiko. Nesvarbu, ar jūs siekiate atsikratyti kelių nereikalingų kilogramų, ar auginti raumenis, valgyti reikia dažnai, tik vienu atveju reikės

Netinkamus angliavandenius – pirmiausia cukrų – reikėtų išbraukti iš savo valgiaraščio. Jeigu esate nepataisomas smaližius, vietoj pyragų, pyragėlių ar saldainių rinkitės sveiką alternatyvą. „Aš, pavyzdžiui, visada turiu riešutų su medumi“, – savo paslaptį atskleidžia sporto klubo „VS-Fitness“ vadovas ir iš darbo stalčiaus ištraukia stiklainėlį su meduje viliojančiai besimurkdančiais riešutais. Medus, džiovinti ar švieži vaisiai – tokiais saldėsiais galima saikingai pasilepinti. O geriausia tai daryti prieš treniruotę.Pasak sporto specialistų, geriausias užkandis – daržovės, iš jų pačiu didžiausiu palydovu galėtų tapti, pavyzdžiui, agurkai. „Morkos turi daug cukraus, burokėliai – krakmolo. O agurkas – visiškai nekaloringa daržovė. Agurkuose gausu vandens ir jais galima numalšinti alkį net vakare prieš miegą. Apskritai geriausia rinktis žalias daržoves – įvairiausias salotas, špinatus, brokolius“, – įsitikinusi A. Možeiko. Be abejo, sportuodami nepamirškite vandens: per dieną žmogui reikia išgerti apie du litrus vandens, o sportuodami prie šio skaičiaus pridėkite dar vieną. Retkarčiais tiks ir arbata. Dėl kavos naudos vyrauja skirtingų nuomonių, tačiau treneris A. Šimkus stoja į kavos mėgėjų barikadų pusę: „Kava – diuretikas, ji padeda deginti riebalus ir suteikia energijos. Žinoma, išgėrus kavos reikia nepamiršti atgauti prarastus skysčius.“ Žodžiu, pasimėgavę

„„Pirmuoju etapu atsisakiau žalingų produktų, po to sureguliavau proporcijas, kiek reikia baltymų ir angliavandenių, ir pagaliau trečiuoju etapu kontroliavau save, kad valgyčiau reguliariai – kas kelias valandas.“ ANTANAS SAKALAUSKAS

Sugrįžtantiesiems į įprastą sportavimo ritmą reikia pradėti

nuo tvarkos šaldytuve ir lengvesnių nei prieš atostogas

treniruočių

Sporto klubo „VS-Fitness“ treneriai A. Možeiko ir A. Šimkus.

Sauliaus Čirbos nuotr.

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 7 (996)NrNr. . 7 7 (9(9999696))

daugiau angliavandenių, kitu – baltymų turinčio maisto.Svarbiausias dienos valgymas – pusryčiai. Tai – didžiausias energijos šaltinis visai dienai, visas kitas gaunamas maistas yra palaikomasis. „Daugelis pusryčių nevalgo arba tuščiu skrandžiu išgeria kavos ir suvalgo pyragėlį, tai – baisiausias dalykas. O tada per pietus ar vakare, po treniruotės prisikemša už visą dieną. Jeigu valgysite pusryčius ir laikysitės disciplinos – maitinsitės kas tris valandas, tokių dalykų nenutiks“, – užtikrina trenerė.Dar vienas specialistų patarimas – vengti kavinių maisto, nes jame gausu cukraus, padažų ir nereikalingų priedų. Tad geriausia dienos racionu pasirūpinti vakare – į darbą pasiruošti lauknešėlį iš namų.Taigi patarimų, kaip tvarkyti maisto racioną, nemažai, nes ir mitybos įtaka galutiniam rezultatui didžiausia. Kad nenusvirtų rankos bandant susidoroti su šiuo iššūkiu, galite pasinaudoti „VS-Fitness“ vadovo A. Sakalausko patirtimi: „Pirmuoju etapu atsisakiau žalingų produktų, po to sureguliavau proporcijas, kiek reikia baltymų ir angliavandenių, ir pagaliau trečiuoju etapu kontroliavau save, kad valgyčiau reguliariai – kas kelias valandas.“

Ritmas – per tris savaitesPo visos vasaros poilsio atėjus į sporto salę, į įprastinį treniruočių ritmą reikėtų sugrįžti per tris savaites. „Tada nieko neskaudės, raumuo bus

pripratęs prie stipraus kraujo ir vėl bus galima treniruotis visu pajėgumu“, – patikina A. Šimkus. Nerdami į sportą stačia galva be pereinamojo laikotarpio rizikuojate patirti traumą: „Neatlaikys sąnariai, raiščiai, nes raumuo po pertraukos atsipalaidavęs, minkštas, jis neišlaikys tokio pat svorio, kokį išlaikė anksčiau.“Be to, po pertraukos intensyviai sportuojant rūgštinamas organizmas, tad ima skaudėti kūną ir patiriama nemalonių pojūčių. „Iškart po intensyvios kojų treniruotės nuo unitazo nesinorės atsistoti, o ir laiptai teigiamų emocijų tikrai nesukels“, – juokiasi A. Sakalauskas.Tad grįžę į sporto salę pirmiausia padirbėkite su kardiotreniruokliais. „Per dvi tris savaites raumuo apšyla, prasitampo ir pasiruošia didesniam krūviui, intensyvesniam darbui, – aiškina A. Šimkus. – Jeigu ir prieš vasarą žmogus silpniau sportavo, rekomenduojama savaitę ar dvi treniruotis skirtingais kardiotreniruokliais – 15 min. minti dviratį, po to 15 min. bėgti takeliu, eiti slidėmis – įvairovė neleis nuobodžiauti. O tie, kurie sportavo prieš atostogas rimčiau, pasimankštinę kardiotreniruokliu, gali dirbti ir su svarmenimis, tik, žinoma, nestverti tokių, su kokiais dirbo prieš vasarą.“ Treniruotę baigti reikėtų kardiotreniruokliu. Po pertraukos pradėję nuo 45 min. treniruotės palaipsniui ją ilginkite iki 1,5 val.

Naujasis Alytaus meras VYTAUTAS GRIGARAVIČIUS didelių miesto sporto permainų nežada. Tačiau darbų šioje srityje yra nemažai. 16p.p.

A. MOŽEIKO PATARIMAI METANT SVORĮAIšsimatuokite kūno apimtis ir užsirašykite.Išmeskite svarstykles – raumuo sunkesnis už riebalus.Valgykite pusryčius.Valgykite reguliariai, nedidelėmis porcijomis.Atsisakykite cukraus.Nebijokite valgyti pasportavę.Vakare venkite angliavandenių, 2–3 val. prieš miegą nevalgykite.Vartokite geruosius riebalus – avokadų, sezamų, moliūgų ir kanapių aliejų, produktus, kuriuose gausu omega-3 riebalų rūgščių.Intensyvios treniruotės trukmė – 1 val.Klausykitės savo organizmo.

A. ŠIMKAUS PATARIMAI AUGINANT RAUMENISAValgykite reguliariai.Per kiekvieną valgymą (t. y. 5–6 kartus per dieną) šalia angliavandenių vartokite baltymų, pvz., liesos mėsos, žuvies, kiaušinių.Išsimatuokite kūno apimtis.Fiksuokite pradinį svarmens svorį, jį užsirašyti ir kas savaitę didinkite pagal piramidės principą.Darykite paprastus jėgos pratimus (pritūpimus, prisitraukimus, tokius, kai dirba visas kūnas).Susilaikykite nuo vieno sąnario (izoliuotų) pratimų (pvz., dvigalvio ar trigalvio raumens), rečiau rinkitės kardiotreniruotes.Silpnesnes raumenų grupes treniruokite dukart per savaitę.Treniruokitės ne ilgiau kaip 45 min.

Klausykitės savo organizmo.


MŪSŲ KRAŠTAS VYTAUTAS GRIGARAVIČIUS norėtų, kad Alytuje vyktų kuo daugiau sporto renginių.


Alytaus merui Vytautui Grigaravičiui sportas nėra svetimas. Nuo 14 metų jis aktyviai sportavo, žaidė rankinį, o vėliau susižavėjo sunkiąja atletika. Mokėsi ir kovinės savigynos, karatė imtynių paslapčių, savo malonumui kilnojo svarmenis.

Tapęs Alytaus meru, V. Grigaravičius sporto irgi nepamiršta, varžybose būna dažnas svečias, pagerbia miestui nusipelniusius sportininkus, susitinka su sporto žmonėmis.

Ar esate patenkintas Alytaus sporto padėtimi, ar ką nors keisite, taisysite?Yra nemažai spręstinų klausimų. Sudaryta darbo grupė, į kurią pakviesti ne tik savivaldybės atstovai, bet ir žmonės, turintys didelės sporto patirties. Laukiame jų darbo rezultatų, ką jie pasakys, ką rekomenduos, kaip geriau organizuoti sportinę veiklą. Pati mūsų sporto bazė gera. Teko kalbėtis su Kūno kultūros ir sporto departamento generaliniu direktoriumi Edžiu Urbanavičiumi. Jo paklausiau, kaip Alytaus sportas atrodo Lietuvos mastu. Išgirdau, kad vertinamas labai palankiai, esame aukščiau nei vidurkis. Sporto bazė išplėtota, ja naudojamasi ir tai duoda gerų rezultatų. Tačiau pati veikla galėtų būti dar aktyvesnė, vykti daugiau sporto renginių, į sportinę veiklą, sporto būrelius turėtų būti labiau įtraukiami mokiniai. Tobulėjimui, kaip sakoma, ribų nėra. Norėsime ir stengsimės, kad sporto veiklos fi nansavimas būtų skaidrus, kad neliktų nuskriaustų. Visiems turėtų būti aišku, kodėl skiriamas būtent toks fi nansavimas ir kodėl tokiai sporto šakai, o ne kitai. Alytuje populiarinama daug sporto šakų, arti trisdešimtiems, ir joms reikalinga parama.

Tokios sporto bazės, kokią turi alytiškiai, gali pavydėti bet kas. Yra stadionas, Sporto rūmai, plaukimo baseinas, dviračių takai. Ar toji sporto bazė nebūna tuščia? Jau minėjau, kad norėtųsi, jog mieste vyktų daugiau sporto renginių, kad daugiau vaikų ir jaunimo naudotųsi šia sporto baze. Tada bus didesnė tikimybė, kad įvairiose sporto šakose išaugs daugiau Lietuvą garsinančių alytiškių. Kai Alytuje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė žaidė kontrolines rungtynes su suomiais, teko bendrauti su šalies krepšinio federacijos prezidentu Arvydu Saboniu. Jis prisiminė, kaip ankstesniais metais Alytuje

pats treniruodavosi su Lietuvos rinktine, ir teigė, kad mūsų mieste sporto bazė gera. Jis mano, kad jeigu turėtume ir gerą viešbutį, atitinkantį visus reikalavimus, mieste sportinė veikla dar labiau pagyvėtų. Taigi, vienas pamąstymų – ieškoti būdų, kaip tokį viešbutį pastatyti. Dar viena Alytaus silpnoji vieta – kad įvairaus amžiaus žmonės neturi kur savaitgaliais leisti laisvalaikio. Yra vienas kino teatras, sporto aikštynų, tačiau juk ne visi žmonės sportuoja, o ir nemažai jaunimo turi kitokių pomėgių. Norėtųsi, kad Alytuje būtų kultūringo laisvalaikio praleidimo centras. Bandome pritraukti investuotojų su savomis idėjomis ir mintimis. Mūsų miestas gražėja, yra gyvas, tai labai smagu, bet kur praleisti savaitgalius, visiems kartu pabūti su šeimomis? Daug kas renkasi Druskininkų sniego areną, vandens parką, kiti – Vilnių, Birštoną, Palangą. Tačiau lygiai taip pat turiningai laiką būtų galima leisti ir Alytuje. Pora kilometrų nuo miesto yra nuotykių parkas „Tarzanija“. Kadangi jis yra šalia miesto ir gausiai lankoma alytiškių, kyla mintis ten įrengti ir dviračių takų. Tada miestelėnai į „Tarzaniją“ galėtų atvykti dviračiais.

Anksčiau Alytus garsėjo futbolininkais, tinklininkais, dviratininkais, sunkiaatlečiais, o dabar šios sporto šakos užleidžia savo pozicijas. Kodėl?Pasakykite man, o kas su futbolu darosi visoje Lietuvoje? Teko bendrauti su Lenkijos merais, jie manęs klausinėjo, kur slypi fenomenas, kad Lietuvos – tokios nedidelės valstybės, gerokai mažesnės už Lenkiją – krepšinis, nors keičiasi kartos, visą laiką stiprus, nuolat tarp pasaulio lyderių. O kodėl taip nėra su Lietuvos futbolu?Ankstesniais metais žavėjo „Žalgirio“ futbolininkai, o dabar garas, ta geroji futbolo dvasia, jau išsileido, ir futbolas tiek Lietuvoje, tiek ir Alytuje merdi. Alytuje matau nesveiką konkurenciją, trenerių nesusikalbėjimą, skirtingą ateities viziją. Vienas mato vieną kelią, o kitas – kitą. Nėra vieningos komandos, kuri susirinkusi nuspręstų, kad reikia eiti tokiu keliu, suremtų pečius ir dirbtų išvien. Gal tada atgimtų Alytaus futbolas. Lygai tas pats ir su miesto tinkliniu. Fenomenas – rankinio komanda, antrus metus iš eilės per Lietuvos čempionatus tampanti vicečempione, garbingai ir gražiai besivaržanti su

profesionalais. Tai pavyzdys, kad nebūtina turėti stiprių fi nansinių rėmėjų, nes miesto rankinis, palyginti su kitomis sporto šakomis, nedaug fi nansuojamas. Vienos ar kitos sporto šakos populiarumas, sportininkų meistriškumas priklauso ir nuo trenerių, kaip jie sugeba pritraukti jaunimą ir jį ugdo. Alytuje atsirado nauja sporto šaka, pritraukusi daug entuziastų, tai – šaudymas iš lanko. Šią sporto šaką pamėgo ir neįgalieji, jie aktyviai treniruojasi, dalyvauja varžybose. Svaresniems lankininkų rezultatams pasiekti, žinoma, reikės laiko. Alytaus, kaip ir kitų miestų, problema ta, kad treneriai augina, rengia sportininkus kažkam. Jie namie treniruojasi tol, kol baigia mokslus, gimnazijas, ir išvyksta studijuoti į aukštąsias mokyklas, o savo sportinę karjerą tęsia pas kitus trenerius. Alytuje yra nemažai dziudo meistrų, mėgstamos sporto šakos amato išmokusių iš gabių trenerių. Bet jie iškeliavo į didžiuosius miestus ir jiems atstovauja, gina jų klubus. Lygiai kaip ir kitų sporto šakų atstovai.Tai užprogramuota. Vis galvoju, kaip rasti tam atsvarą. Galbūt Alytuje turėtų būti aukštoji mokykla, susijusi su sporto veikla, ar Lietuvos sporto universiteto filialas. Mes turime kolegiją, dalis alytiškių joje mokosi, bet dalis – didžioji dalis – išvažiuoja į kitas mokymo įstaigas.

Ar sportininkai dažnai varsto jūsų duris ir ko jie pageidauja?Dažnai. Jie nori daugiau dėmesio, supažindina su savo sporto šaka, jos problemomis ir vizijomis. Dažnai bendraujame ir su krepšinio, tinklinio, rankinio, dziudo, šaudymo iš lanko atstovais. Daug kalbamės su futbolininkais ir mėginame rasti bendrų sąlyčio taškų, kad jie galų gale susėstų prie bendro stalo, nesipyktų tarpusavyje, o pradėtų dirbti miesto labui.

Ar pačiam dabar lieka laiko pasportuoti? Kai dirbau policijoje, sportuodavau kiekvieną dieną, į mano dienotvarkę įeidavo spartusis ėjimas, bėgimas, 40 minučių dirbdavau su svarmenimis. Kiekvieną dieną sportui skirdavau po dvi valandas. Dabar tokios prabangos negaliu sau leisti. Tačiau kiekvieną rytą mėginu nueiti bent po tris kilometrus. Po to – dušas, pusryčiai ir darbas. Anksčiau nemažai dėmesio skyriau mitybai, o dabar net nespėju laiku pavalgyti. Tai nėra gerai organizmui – jis pradeda kaupti riebalų atsargas. Tačiau stengiuosi nepasiduoti.

„„Mūsų fenomenas – rankinio komanda, antrus metus iš eilės per Lietuvos čempionatus tampanti vicečempione, garbingai ir gražiai besivaržanti su profesionalais. Tai pavyzdys, kad nebūtina turėti stiprių fi nansinių rėmėjų, nes miesto rankinis, palyginti su kitomis sporto šakomis, nedaug fi nansuojamas.“

KOMANDA TURI BŪTI VIENINGAAlytaus meras Vytautas Grigaravičius didelių permainų sporto srityje nežada, tačiau darbų čia yra nemažai


„„Mano nuomone, labai naudingas buvo ir daugumai sporto pasaulyje gerai žinomo Giedriaus Grybausko pranešimas apie darbą su savanoriais. Mačiau, kad ne viena šioje srityje iki šiol nieko nedariusi organizacija pradėjo ieškoti savanorių. Tuo tikrai labai džiaugiamės.“

Dalius [email protected]

Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS) visus 2015 m. sporto organizacijoms rengia seminarus apie sporto rinkodarą ir komunikaciją. Registracija į seminarus dažnai stabdoma dėl viršyto vietų skaičiaus, tačiau tenka apgailestauti, kad naujų žinių labiausiai siekia ne tie, kuriems jų tikrai trūksta, o vadovai ir vadybininkai, kurių organizacijos ir taip gerai dirba.

Apie seminarus kalbėjomės su LSFS generaline sekretore Agne Vanagiene.

Agne, kaip kilo mintis rengti tokio tipo seminarus sporto organizacijoms?Sporto pasaulyje sukuosi jau ne vienerius metus, iš arti matau federacijų virtuvę. Manau, komunikacijos ir rinkodaros srityse daugumai reikėtų pasitempti labiausiai, todėl ir nusprendėme pagal savo galimybes išjudinti federacijas būtent šioje srityje.

Ar sulaukė jūsų iniciatyva federacijų palaikymo?Norinčiųjų tikrai netrūksta. Tikriausiai dar nebuvo seminaro, kad nereikėtų likus porai dienų stabdyti registracijos dėl vietų trūkumo. Seminarus rengiame antrojoje Kūno kultūros ir sporto departamento posėdžių salėje, todėl galime priimti tik iki 60 žmonių.

Vis dėlto turiu pripažinti, kad labiausiai mūsų renginiais domisi ne federacijos, o įvairių lygų, klubų atstovai, sporto vadybos studentai. Aišku, sulaukiame ir federacijų atstovų, visada dalyvauja plaukikai, tinklininkai, regbininkai, futbolininkai ir daug kitų, tačiau jie sudaro gal tik apie pusę seminarų dalyvių. Apmaudu, kad nesulaukiame atstovų iš tų federacijų, kurioms tiek rinkodaros, tiek komunikacijos srityje reikėtų pasitempti labiausiai.Viename seminare pranešimus skaitė fotografas Tomas Tumalovičius ir Lietuvos regbio federacijos prezidentas Rytis Davidovičius. Pastarojo pranešimas sulaukė milžiniško susidomėjimo, daugeliui buvo įdomu išgirsti apie Regbio federacijos veiklą. Ją būtų galima prilyginti verslo įmonių darbui, o ne mums įprastai sporto federacijų veiklai.T. Tumalovičius prieš Regbio federacijos prezidento pranešimą pasakojo apie netradicinius projektus, įgyvendintus dirbant su krepšininkais ir ralio meistrais. Pavyzdžiui, milžiniškų nuotraukų parodas ant Vilniaus „Akropolio“ sienų, sostinės oro uoste, ant „Iki“ sunkvežimių ir pan.Įdomu, kad, po seminaro prabėgus porai dienų, į mus kreipėsi ir T. Tumalovičiaus kontaktų paprašė ne kas nors kitas, o būtent R. Davidovičius. Tai yra pavyzdys, kad tie, kurie ir taip dirba šiuolaikiškai, yra labiausiai suinteresuoti dar

direktoriaus Andriaus Čerškaus, kuris ir pats visada dalyvauja mūsų seminaruose kaip klausytojas, pranešimas. Daugelis mano, kad į krepšinio mokyklas vaikai veržiasi patys, tačiau SKM veikla rodo, kad taip nėra. Apie tai, kaip ši mokykla pritraukia vaikus, kokius projektus vykdo, galėtų būti privaloma paklausyti visiems, dirbantiems su jaunimu.Mano nuomone, labai naudingas buvo ir daugumai sporto pasaulyje gerai žinomo Giedriaus Grybausko pranešimas apie darbą su savanoriais. Mačiau, kad ne viena šioje srityje iki šiol nieko nedariusi organizacija pradėjo ieškoti savanorių. Tuo tikrai labai džiaugiamės.Visų pranešimų neišvardysiu, tačiau galiu pasakyti, kad visos paskaitos buvo įdomios, iš kiekvienos galima pasiimti ką nors naudingo, kiekviena galėjo sukelti naujų minčių ir idėjų.

Ar neprarandate vilties išjudinti tas federacijas, kurios pačios nerodo didelio noro tobulėti?Kiekvienas sėkmingai įvykdytas projektas, išklausytas seminaras, gimusi nauja idėja didina atotrūkį tarp dirbančiųjų gerai ir ne taip gerai. Anksčiau ar vėliau bus pasiekta riba, kai tobulėti nesiekiantiems, naujovėmis nesidomintiems sporto vadybininkams tiesiog neliks vietos, juos pakeis nauja karta. Mes sudarome galimybę gauti žinių visiems, norinčiųjų jų semtis netrūksta, todėl galime tik džiaugtis.

didesne pažanga. O kai kuriuos sunku prikviesti net ir paklausyti mūsų lektorių pranešimų.

Kurie seminarų svečių pranešimai įsiminė labiausiai?Tokių buvo daug. Daugiausia atsiliepimų sulaukia galbūt Lietuvos sporto universiteto kanclerio Mindaugo Balčiūno paskaitos. Jis mūsų renginiuose lankėsi jau du kartus. M. Balčiūnas pats ne vienerius metus dirbo Krepšinio federacijoje, visas galimybes ir sunkumus žino iki smulkmenų, o akademinis požiūris dėstomas mintis padaro dar vertingesnes.Į pirmąjį seminarą buvome pakvietę bendrovės „4fi nance“ („SMScredit.lt“, „Vivus.lt“ prekių ženklų) direktorių Gediminą Veličką, į antrąjį – lažybų bendrovės „TOP sport“ rinkodaros vadovą Skirmantą Staniulį. Šių žmonių vadovaujamos bendrovės aktyviai remia sportą, todėl jų mintys apie sporto organizacijų požiūrį į rėmėjus, teikiamus pasiūlymus, lūkesčius ne vienam atvėrė akis, privertė pakeisti požiūrį į sporto rinkodarą.Į kiekvieną seminarą stengiamės pakviesti ir bent vieną žiniasklaidos atstovą. Pas mus jau lankėsi ir apie bendradarbiavimo su sporto organizacijomis galimybes pasakojo naujienų portalų „Delfi “ ir „15min.lt“ vadovai, TV3 ir „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupių atstovai.Visiems įsiminė Sostinės krepšinio mokyklos (SKM)

NAUJOVĖNrNr. . 7 7 (9(9999696))

Pasak AGNĖS VANAGIENĖS, seminarais labai domisi įvairių lygų, klubų atstovai, sporto vadybos studentai.

ATVERIA ŽINIŲ IR IDĖJŲ KLODUS

Lietuvos sporto federacijų sąjungos

rengiamuose seminaruose

dažniausiai lankosi geriausiai

dirbantieji

LSFS generalinė sekretorė A. Vanagienė.

LSFS seminaruose netrūksta klausytojų.


POSŪKIS Rolandas Kazlauskas su žmona šveicare Karina ir sūnumi Andersu atostogas leidžia Lietuvoje.


Buvęs daugkartinis Lietuvos irklavimo lengvasvorių vienviečių čempionas, kelių pasaulio čempionatų dalyvis 46-erių vilnietis Rolandas Kazlauskas pastaruoju metu Šveicarijoje dirba viename iš vandens sporto šakų klubų. Šiemet jis su žmona šveicare Karina ir sūnumi Andersu tradiciškai atostogavo Palangoje.

Į Šveicariją Rolandas išvyko dar 1995-aisiais po pasaulio irklavimo čempionato. Padirbėjo savo draugų vynuogynuose kalnuose. „Atvažiuodavome dviračiais – ir pasportuodavome, ir pavalgydavome, pakvėpuodavome švariu kalnų oru, draugams padėdavome ir dar pinigų gaudavome“, – prisiminė R. Kazlauskas.

Kiek metų irklavai Lietuvoje?Irkluoti pradėjau, rodos, 1988 m. sausio 26 dieną. Nuo pat pirmosios dienos turiu išlaikęs visus treniruočių dienoraščius: rašiau viską, kas buvo susiję su irklavimu, mano savijauta, planais. Irkluoti mokė treneris Karolis Nutautas, o kai jis metė šį darbą – Alfonsas Mikšys.

Išvykęs iš Lietuvos daug keliavai. Ar svetur taip pat irklavai?Iš pradžių Šveicarijoje mane treniravo tos šalies irklavimo rinktinės treneris. Pasibaigus sezonui jis pasiūlė vykti į Filipinus ir padėti tos šalies irkluotojams gerai pasirengti Azijos šalių žaidynėms. Pasirašiau trejų metų kontraktą. Kruopščiai padirbėjus, fi lipiniečiams pavyko gerai pasirodyti tose žaidynėse. Jie laimėjo medalių ir iškovojo teisę dalyvauti 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje. Man buvo pasiūlyta pratęsti kontraktą iki olimpinių žaidynių. Po jų mane perviliojo korėjiečiai, paskui atsidūriau Honkonge. 2003-iaisiais, Honkonge dirbdamas treneriu, ir pats susigundžiau aktyviai irkluoti. Pavyko parengti ir komandą, ji dalyvavo Atėnų olimpinėse žaidynėse. Po metų, irkluodamas įprastą vienvietę valtį ir atstovaudamas Honkongui, per Pasaulio taurės varžybas patekau į „B“ fi nalą. Tačiau mano sportinė karjera greitai ir baigėsi. Grįžau į Šveicariją.Aktyviai mėgėjiškai sportuoju iki šiol. Žaidžiu golfą, Lietuvoje laimėjau kelis turnyrus. Šis žaidimas Šveicarijoje ypač populiarus, golfą žaisti mokau ir savo sūnų, kuriam nėra nė trejų metukų. Golfo lazdą pirmą kartą į rankas jis paėmė būdamas 14 mėnesių. Andersas ir valtyje sėdėjo, suko irklavimo treniruoklį.

Talentingas vyriukas auga, bus talentingesnis už mane (šypsosi). Kai turi laisvo laiko, golfą retkarčiais pažaidžia ir mano žmona, dirbanti kosmetologe.

Nuvykai ir į Pekino olimpines žaidynes, kokią rinktinę tuomet treniravai?Pietų Korėjos irkluotojus. Paradoksalu, bet faktas: man asmeniškai, kaip sportininkui, neteko dalyvauti nė vieneriose olimpinėse žaidynėse, tačiau kaip treneris buvau trejose. Gyvendamas svetur išmokau anglų, vokiečių, prancūzų kalbas, šiek tiek fi lipiniečių, korėjiečių.

Šveicarija, Filipinai, Honkongas, Pietų Korėja... Kur buvo smagiausia?Gal Filipinuose, ten buvo mano, kaip trenerio, karjeros pradžia. Ir ten, ir Honkonge užaugo mano auklėtiniai 17–18 metų irkluotojai. Nors pats irklavau poriniu irklu, Filipinuose pavyko suburti ir pavienių dviviečių, keturviečių bei aštuonviečių įgulų. Ir Filipinai, ir Honkongas kvietė rengti jų įgulas Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, tačiau 2012-aisiais mūsų šeimoje gimė sūnus ir pirmenybę teikiau šeimai. Nutariau dirbti Šveicarijoje, pasirašiau kontraktą su vienu

NUO VYNUOGIENOJŲ IKI OLIMPIADŲ

„„Paradoksalu, bet faktas: man asmeniškai, kaip sportininkui, neteko dalyvauti nė vieneriose olimpinėse žaidynėse, tačiau kaip treneris buvau trejose. Gyvendamas svetur išmokau anglų, vokiečių, prancūzų kalbas, šiek tiek fi lipiniečių, korėjiečių.“

Šveicarijoje gyvenantis Rolandas Kazlauskas treniravo Filipinų, Pietų Korėjos ir Honkongo olimpines rinktines

iš jų vandens klubų. Treniruoju įvairaus amžiaus irkluotojus, merginas ir vyrus. Viliuosi, kad keli mano auklėtiniai pateks į Tokijo olimpines žaidynes. Praėjusiais metais buvau kviečiamas padėti treniruoti kelias Šveicarijos irklavimo rinktinės įgulas, su jomis važinėti po varžybas. Tačiau neturiu laiko, pagrindinį dėmesį reikia skirti klubui, su kuriuo pasirašiau kontraktą. Rinktinės treneriams pasakiau, kad, kai užsiauginsiu savo irkluotojus, tikrai padėsiu.

Vilniaus universitete įgijai teisininko diplomą, tačiau, kaip parodė tolesnis gyvenimas, jis tau nereikalingas.Dar studijuodamas, teisininku pradėjau dirbti įmonėje „Agrotiekimas“. Vėliau gavau pasiūlymą dirbti Krašto apsaugos ministerijoje, tačiau dar norėjau aktyviai sportuoti ir pasiūlymu nepasinaudojau. Kad savo gyvenimo nesusiejau su teisininko darbu, visiškai nesigailiu. Mano tėtis, praeityje žinomas Lietuvos dviratininkas, o vėliau sporto darbuotojas, kitados irgi norėjo tapti teisininku, tačiau jo svajonė neišsipildė. Aš įgijau teisininko diplomą, bet juo netapau. Tėtis teisę, manau, išmano labiau nei aš. Gal mano sūnus taps tikruoju teisininku.

Nors daug metų negyveni Lietuvoje, puikiai kalbi lietuviškai.Kiekvieną savaitę skambinamės su tėčiu ir mama, palaikau ryšius su draugais – teisininkais, irkluotojais, bendraklasiais. Beveik dešimt metų praleidau Azijoje, tada kartais lietuviškų žodžių šnekamojoje kalboje ir pritrūkdavau. Į Šveicariją dažnai atvažiuodavo ir dabar atvažiuoja geriausi Lietuvos irkluotojai, dabartinis rinktinės treneris Kęstutis Keblys, Mindaugas Griškonis, Saulius Ritteris ir kiti.

Ar mėgėjiškai dar pairkluoji?Taip. Praėjusiais metais laimėjau Šveicarijos veteranų čempionatą irkluodamas 1 000 m distanciją vienviete valtimi. Irklavo visi kartu – ir dabartiniai irkluotojai, ir veteranai. Įkrėčiau visiems.

Gal norėtum treniruoti Lietuvos rinktinę?Lietuvoje yra gerų trenerių, nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Reikia pačiam užsiauginti irkluotojų ir juos vesti meistriškumo laipteliais. Dirbti su kitų trenerių auklėtiniais nenorėčiau. Tačiau rinktinės trenerio postas, žinoma, viliojantis. Patirties turiu.

R. Kazlauskas su sūnumi Andersu.

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.


ŠACHMATAI UŽKODUOTI GENUOSEŠachmatininko patirtis padeda Aliui Mikėnui ieškoti teisingų sprendimų prie pokerio stalo


Mikėno pavardė neatsiejama nuo Lietuvos šachmatų istorijos. Todėl kai prieš 60 metų rugsėjo 22 d. pasaulį išvydo Alius Mikėnas, jam buvo lemta tapti šachmatininku. Nes jo tėvas – šio žaidimo legenda Vladas Mikėnas.

Ir nors dabar A. Mikėnas sako, kad šeimoje šachmatai nebuvo pagrindinė pokalbių tema, jie buvo tarsi įaugę į kraują. Jis spaudė ranką pasaulio čempionams Anatolijui Karpovui ir Gariui Kasparovui. Tėvo patarimai buvo naudingi ir kovojant dėl titulų korespondencinių šachmatų varžybose. Jose Alius pasiekė didžiausių laimėjimų – tapo SSRS (1984 m.) ir Europos (1996 m.) čempionu. Už sėkmingą žaidimą lietuviui 1997 m. suteiktas tarptautinio korespondencinių šachmatų meistro vardas.

Tėvas buvo trenerisŠachmatais žaisti Alius išmoko vaikystėje. Vėliau ėmė lankyti šachmatų mokyklą. Čia jo mokytojas ir treneris buvo tėvas.„Nereikėjo man šachmatų vadovėlių. Aš tėčiu visiškai pasitikėjau. Jis juk iš tiesų buvo mano treneris. Eidavau į šachmatų mokyklą, o jis mus ten treniruodavo. Gal retkarčiais namuose paklausdavau ko nors papildomai, tačiau retai, dažniausiai pakakdavo to, ką

tų savybių reikia mažiau.“Ilgiausiai šachmatų partiją A. Mikėnas yra žaidęs apie trejus metus. „Tada nebuvo elektroninio pašto. Susirašinėdavome laiškais. O jie eidavo ilgai“, – prisimena šachmatininkas.

Pažintys su čempionaisV. Mikėnas mirė 1992-aisiais. 1994 m. gegužės 6 d. jo sūnus Alius įsteigė tėvo vardo fondą. Tai savanoriška visuomeninė labdaros organizacija, įkurta siekiant pagerbti Vladą Mikėną, visą gyvenimą garsinusį Lietuvą sportiniais laimėjimais, taip pat vystyti šachmatų judėjimą Lietuvoje, remiant šachmatų žaidimą labdara ir parama.Tėvo dėka A. Mikėnas pažįsta ir aukščiausio lygio šachmatininkus. „Kur neteks pažinoti pasaulinių šachmatų žvaigždžių, kai tavo tėvas – Vladas Mikėnas? Žymiausi turbūt pasaulio čempionai A. Karpovas ir G. Kasparovas. Su pastaruoju kartą matėmės Maskvoje. A. Karpovas buvo atvažiavęs, kai minėjome šimtąsias tėvo gimimo metines“, – pasakojo A. Mikėnas.Vyras buvo serijos dėl pasaulio čempiono vardo tarp A. Karpovo ir G. Kasparovo teisėjas. Teisėjavo ir G. Kasparovo partijoms su Aleksandru Beliavskiu ir Vasilijumi Smyslovu.

Gyvenimą pakeitė pokeris1980-aisiais baigęs universitetą, A. Mikėnas pradėjo dirbti Statybos ministerijos Skaičiavimo centre. Dirbo iki 1987-ųjų. „Po

gaudavau šachmatų mokykloje“, – prisiminė A. Mikėnas, pirmąkart ofi cialiose šachmatų varžybose žaidęs būdamas šeštokas.Tiesa, vaikystėje vyras išbandė ir kitas sporto šakas: „Kai mokiausi mokykloje, kiekvienais metais pasirinkdavau skirtingą sporto šaką. Tačiau tik mokyklos lygiu, rimčiau nesportavau.“Baigęs mokyklą jis įstojo į Vilniaus universitetą. Iš pradžių studijavo ekonominę kibernetiką, vėliau – ekonomiką.Studijų metais Alius tris kartus tapo Lietuvos šachmatų komandų čempionu. Dar mokydamasis mokykloje A. Mikėnas nugalėjo draugijos „Žalgiris“ pirmenybėse. Studijuodamas šias varžybas laimėjo ne kartą.1988 m. šachmatininkas tapo pasaulio lietuvių žaidynių čempionu. Turnyras vyko tolimojoje Australijoje, Adelaidėje.Tačiau dažniausiai į kitas šalies skriejo A. Mikėno laiškai su ėjimais korespondencinių šachmatų varžybose. „Aišku, tėvas patarimų negailėdavo. Ir ne tik vaikystėje. Kai jau suaugęs žaidžiau korespondencinius šachmatus, jis irgi dažnai man patardavo“, – prisipažino vyras.Anot V. Mikėno, žaidimas gyvai ir susirašinėjant turi nemažai rimtų skirtumų. Ir šachmatininko savybių čia reikia kitų: „Gyvai žaidžiant šachmatais reikia tvirtos psichologijos, atkaklumo. Pasirinkus korespondencinius šachmatus žaidimas kitoks – viskas vyksta kur kas ilgiau. Ten

„„Kur neteks pažinoti pasaulinių šachmatų žvaigždžių, kai tavo tėvas – Vladas Mikėnas? Žymiausi turbūt pasaulio čempionai A. Karpovas ir G. Kasparovas. Su pastaruoju kartą matėmės Maskvoje. A. Karpovas buvo atvažiavęs, kai minėjome šimtąsias tėvo gimimo metines.“

to užsiėmiau įvairiais darbeliais. Iki tol, kol pradėjau rimtai žaisti pokerį“, – kalbėjo A. Mikėnas.2007-aisiais šachmatininkas įsteigė Klubinio pokerio federaciją. „Vyko varžybos, turnyrai. Bet dabar mūsų veikla nelabai vykdoma, galima sakyti, sustojusi“, – prisipažino organizacijos įkūrėjas.Anot A. Mikėno, pokeris Lietuvoje išpopuliarėjo jau XXI amžiuje. Nuo 2003-iųjų šachmatininką galima vadinti pokerio profesionalu. „Žaisdamas pokerį užsidirbu gyvenimui“, – teigė jubiliatas.Pasak jo, daug šachmatininkų žaidžia pokerį: „Šachmatininko patirtis čia tikrai padeda. Pokeris lengvesnis, reikia mažiau intelektinių pastangų negu žaidžiant šachmatais.“Pokerį Alius žaidžia tik gyvai. Kaip, beje, šiais laikais ir šachmatais. „Dabar pranašesnis ne tas, kuris turi gerą galvą, o tas, kuris turi gerą programą. Programa apskaičiuoja geriausią ėjimą. Kai aš žaidžiau, taip nebuvo, reikėjo viską sugalvoti pačiam“, – tvirtina A. Mikėnas.Dabar profesionaliu pokerio žaidėju tapęs vilnietis sako, kad šachmatų profesionalu jis niekada nebuvo. „Šachmatai – mano pomėgis. Bet jie neužimdavo ir neužima viso mano laisvalaikio. Aš nežaidžiau jais taip profesionaliai, kaip tėvas, kai kurie šachmatininkai. Esu tiesiog šachmatų mėgėjas“, – pabrėžia legendinio Lietuvos šachmatininko V. Mikėno sūnus.

Mar

ytės

Mar

cink

evič

iūtė

s nu

otr.

SUKAKTIS NrNr. . 7 7 (9(9999696))

ALIUS MIKĖNAS tapos SSRS ir Europos korespondencinių šachmatų čempionu.

A. Mikėnas daug metų atidavė šachmatams.

Vilnietis įsteigė

Klubinio pokerio

federaciją.


„„Kas yra enciklopedija? Sausi faktai. O čia, be jų, pateikiamas ir žmogaus portretas, jo gyvenimas ir išgyvenimai. Ne tik tai, ką jis nuveikė aikštėje. Tai yra Lietuvos futbolo žmonių knyga. Ji yra apie juos, dažnai surašyta jų pačių išmintis ir atmintis.“

LEIDINYS Knygos autorius ALGIRDAS KLIMKEVIČIUS parašė daugiau nei 100 straipsnių ir tris knygas Lietuvos futbolo, sporto istorijos tema.


„Ši knyga buvo rašoma visą mano gyvenimą. Jau nuo 1952-ųjų formavosi sumanymas. Tada mane jau buvo pavadinę treneriu, pradėjau rašyti žinutes į tuometę spaudą“, – išsitarė knygos „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės. 1911–1990“ autorius Algirdas Klimkevičius. Knygą išleido leidykla „Vaga“.

Tiesa, realesniais veiksmais tas sumanymas virto gerokai vėliau. „Pirmiausia amžinatilsį žurnalistė Roma Grinbergienė paprašė manęs, kad parašyčiau straipsnį apie prieškario futbolininką Romualdą Marcinkų. Tada apsisprendžiau ir jau 1992–1994 m., dirbdamas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), rašiau knygą apie prieškario ir sovietmečio futbolą“, – kalbėjo autorius.A. Klimkevičius – buvęs futbolo treneris, organizatorius, dėstytojas. 1970 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio trenerio vardas. 1968–1974 m. Lietuvos futbolo federacijos Trenerių tarybos pirmininkas, 1974–1976 m. jam buvo patikėtas tuomečio reprezentacinio Lietuvos klubo – Vilniaus „Žalgirio“ – komandos vairas. Jis parašė daugiau nei 100

straipsnių Lietuvos futbolo, sporto istorijos tema, knygas „Lietuvos olimpinis krikštas“, „1924 m. Paryžius“.

Vingiuotas knygos keliasKnygos „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės. 1911–1990“ puslapiuose – pasakojimai apie futbolininkus, trenerius, sporto darbuotojus ir netgi aistruolius.Pirmą kartą knygą bandyta išleisti 1996 metais. Anot A. Klimkevičius, tematika ji būtų buvusi kiek kitokia nei pirminis jos variantas: „Pusė knygos turėjo būti apie tarpukario, sovietmečio žaidimą, treniruotes, jų skirtumus.“ Apie knygos leidybą buvo svarstoma Vilniaus pedagoginio universiteto Sporto katedros posėdyje. Bet pasitarus idėjos atsisakyta.A. Klimkevičius tais metais paliko darbą universitete ir užsiėmė kita veikla, tolima futbolui ir rašymui. „Idėją atgaivino amžinatilsis profesorius Stanislovas Stonkus. Jis mane pakurstė sakydamas, kad turėdamas tokios medžiagos privalau išleisti knygą“, – prisiminė A. Klimkevičius.Lietuvos futbolo federacija, dvejus metus sprendusi, ar finansuoti knygos leidybą, tarė „ne“. Tačiau rėmėjų atsirado. A. Klimkevičius už tai dėkingas buvusiam Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentui

net Australijoje, gyvenančiais lietuviais.Tai nėra enciklopedinio pobūdžio leidinys. Jis skaitomas kur kas gyviau. „Enciklopedija jos pavadinti tikrai negalima. Kas yra enciklopedija? Sausi faktai. O čia, be jų, pateikiamas ir žmogaus portretas, jo gyvenimas ir išgyvenimai. Ne tik tai, ką jis nuveikė aikštėje. Tai yra Lietuvos futbolo žmonių knyga. Ji yra apie juos, dažnai surašyta jų pačių išmintis ir atmintis“, – pasakojo A. Klimkevičius.

Netikėtos istorijosIš viso aprašyta per 200 žmonių biografijų. Knygoje galima rasti ir mažai kam žinomų dalykų. Pavyzdžiui, kad visų laikų geriausiu futbolininku laikomo brazilo Pele treneris buvo ir išeivis lietuvis, kad vienoje komandoje futbolą žaidė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir legendinis krepšininkas Stepas Butautas, kad tas pats S. Butautas yra buvęs Lietuvos futbolo čempionas, kad legendinis aktorius Henrikas Kurauskas buvo ne tik teatro, bet ir futbolo žvaigždė. „Yra įvairiausių istorijų. Štai vienas valstietis savo žemėje įrengė futbolo aikštę. O kai futbolas toje vietovėje išnyko, jis pastatė jam paminklą“, – įdomiais faktais dalijosi A. Klimkevičius.

KNYGA APIE FUTBOLO ŽMONESAlgirdo Klimkevičiaus „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės. 1911–1990“ – ne enciklopedija, o gyvas pasakojimas

Artūrui Poviliūnui, Kūno kultūros ir sporto departamento generaliniam direktoriui Edžiui Urbanavičiui ir futbolo veteranų klubo „Meistrai“ prezidentui Raimundui Karpavičiui. Tik dabar knygoje teorinės dalies neliko. Futbolo žmonių aprašymai per visus tuos metus buvo pildomi ir veikalas tapo daug storesnis. Su pirmąja dalimi knyga būtų gerokai per tūkstančio puslapių. Ir net atsisakius teorinės dalies ji tikrai neplona – apie 700 puslapių.Atsisakyti dalies knygos A. Klimkevičiui patarė taip pat nusipelnęs LSSR treneris Algirdas Vosylius, savo laiku 1968–1971 m. strategavęs „Žalgirio“ žaidimą.

Ne vien faktai ir skaičiaiLeidinys padalytas į keturis skyrius. Aprašomi 1911–1918 m., 1918–1940 m., išeivijos ir pasitraukusiųjų į Vakarus futbolas bei sovietiniai metai.„Kai kuriems futbolo žmonėms aprašyti naudojausi statistikos leidiniais, enciklopedija, Klaipėdos sporto žurnalisto Algirdo Auruškevičiaus knyga „Pradingęs Atlantas“. Knyga paremta ir dabar jau išėjusių žmonių pasakojimais, tuometės spaudos aprašymais“, – teigė autorius.Bet daugiausia puslapiuose – paties A. Klimkevičiaus pokalbių su knygos herojais – tiesiogiai, susirašinėjant. Laiškais bendravo su daugelyje šalių,

Per knygos pristatymą Lietuvos edukologijos universitete A. Klimkevičių pagerbė ir krašto apsaugos ministras J. Olekas.

Tom

o R

azm

aus

ir A

lfred

o P

liadž

io n

uotr.


„„Janio reikšmė Lietuvos rankiniui didžiulė vien dėl to, kad jis po savęs paliko labai daug mokinių: teisėjų, trenerių. Jie rankinio srityje iki dabar. Mokinių darbo rezultatai įspūdingi: turėjome ir olimpinių čempionų, ir pasaulio jaunimo čempionų, Europos taurės laimėtojų.“

Lietuvos rankinio patriarchui Janiui Grinbergui šiemet būtų sukakę 90 metų. Jo darbus tęsia mokiniai


Janis Grinbergas – vienas Lietuvos rankinio pradininkų, rankinio ir krepšinio treneris, teisėjas, sporto darbuotojas, ofi cialus Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) atstovas olimpinėse žaidynėse Miunchene, Monrealyje, Maskvoje, Los Andžele, Seule, Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje, buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinis sekretorius, Lietuvos rankinio federacijos prezidentas, garbės prezidentas. Jis buvo vadinamas Lietuvos rankinio tėvu.

Lietuvos rankinio federacija 2015-uosius yra paskelbusi J. Grinbergo metais.„Jo reikšmė Lietuvos rankiniui didžiulė vien dėl to, kad jis po savęs paliko labai daug mokinių: teisėjų, trenerių. Jie rankinio srityje iki dabar. Mokinių darbo rezultatai įspūdingi: turėjome ir olimpinių čempionų, ir pasaulio jaunimo čempionų, Europos taurės laimėtojų“, – apie J. Grinbergą kalbėjo Lietuvos moterų rankinio lygos direktorius, Lietuvos rankinio teisėjų asociacijos prezidentas Grigorijus Gutermanas. Vilnietis pažinojo J. Grinbergą nuo 1965-ųjų ir iki pat patriarcho mirties išliko jo bendražygis.Liepojoje 1925 m. spalio 29-ąją gimęs J. Grinbergas anapilin iškeliavo 2013 m. kovo 9 dieną.

Vėl vyks atminimo turnyrasPernai Vilniuje pirmą kartą buvo surengtas J. Grinbergo atminimo turnyras. Jo sumanytojas – tas pats G. Gutermanas. Turnyrą nuspręsta rengti kasmet spalį – rankinio patriarcho gimimo dienos, spalio 29-osios, išvakarėse.

Pernai J. Grinbergo atminimo turnyre dalyvavo 14 šalių jaunimo rinktinės, sudarytos iš 1996 ir 1998 m. gimusių vaikinų ir merginų.Šiemet varžybose, kurios spalio 23–25 d. vyks sporto mokyklos „Tauras“ ir Lietuvos edukologijos universiteto salėse, organizatoriai tikisi sulaukti 16 komandų.Atvykę į J. Grinbergo atminimo turnyrą, jo dalyviai ir žiūrovai galės susipažinti su G. Gutermano surinkta paroda. „Parengėme ekspoziciją, skirtą J. Grinbergo atminimui, vežiojame ją po Lietuvą. Daugiausia eksponatų – nuotraukos. Nuotraukose jis su savo treniruojamomis SSRS rinktinėmis, teisėjų kursuose, teisėjauja, gausybė jo apdovanojimų. Yra ir olimpinių švarkų, Janio parengtų taisyklių knygučių. Kam įdomu, pasižiūri. Dažniausiai paroda derinama su kokiomis nors rankinio varžybomis. Šiemet būtų J. Grinbergo 90-metis, todėl, kiek jėgos leidžia, jau mėginame rengti renginius jam paminėti“, – tikino rankinio tėvo bendražygis.

Suderino nesuderinamą„Tai buvo žmogus, puikiai išmanęs savo reikalą. Jis buvo Sovietų Sąjungos moterų ir vyrų rankinio rinktinių treneris. Vienu metu net treniravo jas abi iš karto. Tai daug ką pasako. Vadinasi, geresnių už jį nebuvo per visą didelę valstybę. Gerai mokėjo užsienio kalbas ir turėjo gerų ryšių Tarptautinėje rankinio federacijoje. Sakyčiau, pažinojo visą rankinio pasaulį. Ir labai mokėjo bendrauti. Su kiekvienu rasdavo tinkamą bendravimo manierą. Kai dirbo tarptautinėje teisėjų komisijoje, mokėjo suderinti nesuderinamą – vokiečių, skandinavų, Sovietų Sąjungos atstovų interesus. O juk patys suprantate, kad teisėjaudamas

visiems geras nebūsi. Mokėjo gerai įžvelgti ateitį. Tikslus kėlė pačius aukščiausius. Gal ne viską pasisekdavo įgyvendinti, bet kai reikalavimai būdavo dideli, daug padarydavo. Janis buvo pavyzdys visiems – mokėjo pritraukti žmones, kad kartu pasiektų bendrą tikslą“, – tokį J. Grinbergą atsimena G. Gutermanas.LRTA prezidentas, tyrinėjęs J. Grinbergo archyvą, net neįtarė, kiek Lietuvos rankinio tėvas turėjo įtakos pasaulio rankiniui, kiek daug pateikęs pasiūlymų IHF, vėlesniais laikais – Europos rankinio federacijai (EHF) dėl čempionatų vykdymo sistemos, struktūros. „J. Grinbergas buvo Tarptautinės rankinio federacijos teisėjų ir taisyklių komisijos narys. Toje komisijoje buvo septyni žmonės, jie daugiausia rengė seminarus. Daugiau nei 300 teisėjų jis suteikė tarptautines kategorijas. Įsivaizduokite, 300 paskaitas išklausiusių žmonių

laikė egzaminus“, – pasakojo G. Gutermanas.

Reikšminga taisyklėJ. Grinbergui galima dėkoti ir už tai, kad šiuolaikinis rankinis yra greitesnis ir rezultatyvesnis.„Jam pasiūlius, SSRS rankinio federacija įvedė 45 sek. taisyklę. Prieš tai atakos laikas nebūdavo ribojamas, o J. Grinbergas pasiūlė jį apriboti iki 45 sekundžių. Ir tai labai pagreitino žaidimą. 10 metų Sovietų Sąjunga naudojosi tuo, kad jos rankininkai žaidė pagal šią taisyklę, o kitur pasaulyje – ne. Tai buvo labai naudinga Sovietų Sąjungos rankinio sistemai, žaidimas tapo daug greitesnis“, – prisiminė G. Gutermanas.Vėliau IHF patvirtino taisyklę, ribojančią atakos ilgumą. Dabar vienai komandai vangiai puolant varžovų vartus teisėjas gali atiduoti kamuolį priešininkams. Tai vadinama pasyvaus žaidimo taisykle.

RYŠKŪS RANKINIO TĖVO PĖDSAKAIATMINIMAS

NrNr. . 7 7 (9(9999696))

JANIUI GRINBERGUI galima dėkoti ir už tai, kad šiuolaikinis rankinis yra greitesnis ir rezultatyvesnis.

Su ilgamečiu bendražygiu G. Gutermanu.

J. Grinbergas (viduryje) buvo tarptautinės kategorijos teisėjas. J. Grinbergas treniravo geriausius Lietuvos ir SSRS rankininkus ir rankininkes.


SEZONAS Lietuvos regbio puoselėtojai užmezgė glaudžius santykius su Pietų Afrikos Respublikos atstovais.

„„Prieš keletą metų užsibrėžėme tikslą patekti į 2016 ir 2020 m. olimpines žaidynes. Pamenu, kaip daugelis sporto entuziastų mus laikė kiek išprotėjusiais, nes tuo metu Europoje užėmėme viso labo 15–17 vietas.“

Šie metai pasaulio regbiui išskirtiniai. Šiuo metu Anglijoje vyksta pasaulio čempionatas. Tai renginys, nusileidžiantis tik olimpinėms žaidynėms ir pasaulio futbolo čempionatui tiek pagal gaunamas pajamas, tiek pagal žiūrovų skaičių stadionuose ir prie televizijos ekranų.

„Svarbu prisiminti, kad šiais metais vyko atranka į olimpines žaidynes. Tai istorinis momentas, nes regbis, kaip sporto šaka, dešimtmečius buvo už žaidynių ribų. Nuo 2016 m. regbis grįžta, ir, manau, tai bus abipusė nauda tiek olimpiniam judėjimui, tiek ir pačiam sportui.

Kaip šiuos metus nugyveno Lietuvos regbis? – paklausėme R. Davidovičiaus.Būta visko. Buvo ir daug džiaugsmo, ir daug nerimo. Tai natūralu. Bet jau šiandien Lietuvos regbio rinktinių laimėjimai yra vieni geriausių šalyje. Mūsų regbio septyneto rinktinė šią vasarą vykusiame Europos čempionate užėmė itin aukštą devintąją vietą. Ji savo kelyje nugalėjo tokių šalių kaip Italijos, Velso, Portugalijos, Belgijos, Rumunijos, Gruzijos rinktines, kaip lygi su lygia kovėsi su milžine Anglija.Prieš keletą metų užsibrėžėme tikslą patekti į 2016 ir 2020 m. olimpines žaidynes. Pamenu, kaip daugelis sporto entuziastų mus laikė kiek išprotėjusiais, nes tuo metu Europoje užėmėme viso labo 15–17 vietas. Žingsnis po žingsnio tyliai judėjome tikslo link. Prisijungė

rėmėjai: „Lietuvos paštas“, „Vičiūnų“ grupė, į rinktinę atėjo naujų pajėgių žaidėjų, treneriai ir regbininkai įdėjo daug širdies ir tik per žingsnį nepateko į pasaulio atrankos etapą Honkonge. Apmaudžiai pralaimėjome ne bet kam, o Airijos rinktinei – ji šiuo metu pasaulio reitinge antroji. Iškalbinga, kad po pralaimėjimo tokiai komandai mūsų žaidėjai liūdėjo. O teigiamo sportinio pykčio vedama kitą dieną nepaliko vilčių penkiskart Europos čempionams portugalams. Lietuvos didžiojo regbio vyrų rinktinė šiais metais iškovojo visas pergales, o jaunių rinktinė pasiekė fi nalą Europos čempionato trečiajame divizione. Džiugu. Moterų rinktinė, deja, iškrito iš A diviziono į žemesnį, tačiau auga gerų žaidėjų karta. Laikas dar ateis.

visose kitose sporto srityse privalome tiesiog gerai atkartoti tai, kas jau sukurta. Ne išimtis ir viena populiariausių sporto šakų pasaulyje – regbis. Lietuvos vyrų geri genai. Žydrūnas Savickas, Virgilijus Alekna įrodo, kad auga ir tikrų tvirtų galiūnų. Visa tai sudėjus, gauname puikią „žaliavą“ regbiui populiarinti savo šalyje. Tereikia keleto dalykų, kad mūsų rinktinė pasaulyje kovotų su geriausiomis regbio šalimis. Reikia taktinių, techninių gebėjimų ir aplinkos, kuri skatintų tobulėti ir būtų konkurencinga, taip pat kokybiškų rungtynių kiekvieną savaitę. Lietuvos regbio puoselėtojai užmezgė glaudžius santykius su Pietų Afrikos Respublikos (PAR) regbio atstovais. Šios šalies rinktinė nuolat patenka į pasaulio čempionatų fi nalus, du kartus yra tapę stipriausi pasaulyje. Pamatėme, kad išvykę į PAR Lietuvos regbininkai sparčiai tobulėja, įgyja patirties, tampa stipresni. Grįžę jie jau gali žaisti ir šalies rinktinėje, tapti jos lyderiais. Tai puiki galimybė jauniems talentingiems žmonėms išreikšti save ir realizuoti galimybes toje srityje, kuria jie gyvena.Draugystė tarp Lietuvos ir PAR regbio vis stiprėja. Nutarta į Lietuvą pasikviesti ir trenerių iš tolimosios šalies. Bene svarbiausias šios mainų programos tarp Lietuvos ir PAR regbio akcentas yra netgi ne pats sportas, netgi ne jų patekimas į rinktinę ar profesionalų klubą, pagrindas yra asmenybės ir talento ugdymas. Be galo smagu matyti jaunus žmones, kurie gavę galimybę tobulėti ja pasinaudoja.

IŠSKIRTINIAI REGBIO METAILietuvos regbio federacijos prezidentas Rytis Davidovičius – apie viršytas galimybes ir naujas ambicijas

Kaip vertinate mūsų šalies regbininkų pasirodymą?Manau, kad viršijome savo galimybes, nes šiandien be normalaus fi nansavimo aukštų sporto rezultatų neįmanoma pasiekti. Lietuvos regbis gauna vos ne mažiausiai lėšų kaip komandinė sporto šaka, pagal šį rodiklį lenkia tik Beisbolo federaciją. Bet net ir su tokiu rezultatu esame devinti Europoje. Man pačiam sunku tuo patikėti. Pasvajoju, o jeigu gautume normalų, rezultatus atitinkantį fi nansavimą, kas būtų tuomet? Patektume į Europos stipriausiųjų šešetą ar net ketvertą.

Aktyviai bendradarbiaujate su Pietų Afrikos Respublikos regbio federacija?Taip, tai vienas geriausių projektų per pastaruosius metus. Iš tiesų tik krepšinio galime mokyti pasaulį,

Lietuvos regbio septyneto rinktinė prasibrovė į Europos elitą.Dominyko Genevičiaus nuotr.


STILIUS Kai ALINA RANCEVA rengiasi ilgo nuotolio varžyboms, treniruotėje ji praleidžia 5–6 valandas.


Daugkartinė Lietuvos triatlono čempionė, prieš mėnesį trasoje praleidusi 27 val. ir triumfavusi dvigubo ultratriatlono varžybose gimtajame Panevėžyje, per gyvenimą žengia sportišku žingsniu.

Ištverminga moteris nėra apskaičiavusi, kiek kilometrų per savaitę nubėga, nuvažiuoja ir nuplaukia, tačiau skaičiai turėtų būti įspūdingi. Kai A. Ranceva rengiasi ilgo nuotolio varžyboms, treniruotėje ji praleidžia 5–6 valandas. „Būna, kad mini 150 km, bėgi 20–25 km, plauki 3–4 km“, – sako sportininkė.

Labiausiai patinka bėgtiMėgstamiausia A. Rancevos rungtis – bėgimas, ji triatlonininkei ir geriausiai sekasi. Sunkiausiai sekasi plaukti: „Į triatloną atėjau vėlai, man buvo 14–15 metų. Plaukti nemokėjau, galėjau tik išsilaikyti ant vandens. Todėl plaukimas nelabai patinka ir dabar. Kad pagerinčiau rezultatus, šiai sporto šakai labai daug dėmesio skiriu žiemą“, – pasakoja A. Ranceva.A. Ranceva ne tik sportininkė, bet ir triatlono trenerė bei judesio korekcijos pedagogė.

Šeimos užnugarisSekmadienis 32 metų moteriai – poilsio ir šeimos diena. Tuomet gali ilgiau pasivartyti lovoje ir laiką praleisti drauge su šeima – kur nors išvykti, išeiti pasivaikščioti ar pagaliau pasitvarkyti prie savo namo.

A. Rancevos šeima – vyras Andrejus ir sūnus Arijus – taip pat gyvena motinos sportininkės ritmu. „Kad ir kokiose varžybose dalyvaučiau, vyras visada mane palaiko. Jis stengiasi man padėti, kad kuo geriau pasirengčiau varžyboms – prieš jas su vaiku eina miegoti į kemperį, kad miegočiau viena, pailsėčiau. Vyras mane palaiko 100 procentų“, – sutuoktinio atsidavimu džiaugiasi sportininkė. Vyras ne tik padeda žmonai morališkai, bet yra ir jos komandos dalis. Juodu į varžybas visuomet keliauja drauge, o prieš varžybas A. Rancevas sutvarko žmonai dviratį, paruošia maisto ir pasirūpina kitais būtinais dalykais. „Be palaikymo komandos, ypač esant ilgai distancijai, esi prapuolęs. Jis padaro viską, ką reikia padaryti“, – džiaugiasi moteris.Į varžybas su mama vis dažniau keliauja ir spalio mėnesį ketvirtąjį gimtadienį švęsiantis Arijus. „Sūnus labai laukia varžybų, visada stengiamės jį vežtis kartu. Sūnus jau žino, kad mama ir plaukia, ir dviračiu važiuoja, ir bėga, pasakoja, jog mama – čempionė, tad ir jis – čempionas. Būna, kad mama po varžybų jam ir kokį žaisliuką nuperka, gal ir dėl to jam smagu“, – apie mažas gudrybes prasitaria A. Ranceva.

Geriausias poilsis namiePo varžybų geriausias poilsis ištvermingai moteriai – laikas namuose su šeima. „Prieš varžybas Panevėžyje sūnaus nemačiau tris dienas. Pats geriausias momentas buvo, kai jis atėjo prie fi nišo manęs pasitikti,

„„Nors ir sportininkė, esu moteris, noriu būti graži. Prieš varžybas iš anksto išsirenku aprangą, kad ši derėtų, plaukus susirišu taip, kad netrukdytų – į kuoduką arba susipinu kasą, o ją užsikišu už marškinėlių, nes plaukai per varžybas mane erzina.“

po to su vaiku praleistas laikas buvo didžiausia atgaiva – buvau be proto jo pasiilgusi“, – pasakoja sportininkė. Laimėjusi pasaulio taurės etapą Panevėžyje triatlonininkė apskritai sulaukė daugybės dėmesio ir ne tik pažįstamų, bet ir nepažįstamų žmonių sveikinimų. Toks palaikymas jai atstojo poilsį ir tapo puikiu atpildu už trasoje išlietą prakaitą. Atostogų šiemet sportininkė dar neturėjo – dėl ilgo sezono A. Ranceva su šeima ilsėsis spalio mėnesį. „Mėgstame judrų gyvenimo būdą, keliones. Stengiamės kur nors išvažiuoti, pakeliauti. Turime kemperį, juo ir mėgstame keliauti. Pasiimame dviračius, ką nors aplankome“, – sako triatlonininkė. Ką apžiūrėti panevėžiečių šeima randa ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Pailsėti su šeima triatlonininkė įsigudrino ir sezono metu. „Mūsų varžybos visą laiką vyksta prie kokio nors ežero arba jūros. Tad po varžybų dvi tris dienas paatostogaujame. Pavyzdžiui, Lietuvos čempionatas buvo Trakuose, po to apkeliavome ir apžiūrėjome visas Trakų apylinkes“, – mintimis dalijasi sportininkė.

Randa laiko ir sauNors A. Rancevos pasirinktai sporto šakai reikia daug jėgų ir begalinės ištvermės, sportininkei vis tiek svarbu, kaip ji atrodys per varžybas. „Nors ir sportininkė, esu moteris, noriu būti graži, – šypsosi A. Ranceva. – Prieš varžybas iš anksto išsirenku aprangą, kad ši derėtų, plaukus susirišu taip, kad netrukdytų – į

kuoduką arba susipinu kasą, o ją užsikišu už marškinėlių, nes plaukai per varžybas mane erzina.“ Prieš fi nišą ultratriatlono trasoje sportininkai turi galimybę apsiprausti, pasikeisti drabužius. „Olimpinėje distancijoje skubi į fi nišą nieko nežiūrėdamas, o ultratriatlono varžybose turėjau savo palaikymo komandą – vyrą, jo brolį ir brolio žmoną. Vykstant varžyboms buvo tam tikra vieta, kur buvo galima prieš fi nišą persirengti, apsiprausti“, – džiaugiasi sportininkė ir priduria, kad jai svarbu, kaip atrodys triumfo akimirką.

Kuo sunkiau – tuo geriauŠiais metais tapusi pasaulio ultratriatlono taurės 7-ojo etapo nugalėtoja (7,6 km plaukdama, 360 km dviračiu ir 84,4 km bėgdama įveikė per 26 val. 59 min. 48 sek.), panevėžietė svajoja triumfuoti pasaulio čempionate ir pagerinti pasaulio rekordą. Kitąmet ji planuoja startuoti 2–3 ultratriatlono taurės etapuose ir mėgins laimėti pasaulio taurę. „Kuo ilgesnė distancija, tuo geriau jaučiuosi. Gal todėl, kad atėjau į šį sportą vėliau. Olimpinėje distancijoje reikia treniruotis vos ne nuo 8 metų, bent jau būti lankiusiai plaukimą, nes olimpinę distanciją daugiausia renkasi buvę plaukikai. Aš pradėjau treniruotis nemokėdama plaukti, tad pasivyti lyderes man sunku. O ilgame nuotolyje sekasi gerai, nors ir plaukiu prasčiau: ką prarandu plaukdama, atgaunu bėgdama ir važiuodama dviračiu“, – pasakoja sportininkė.

A. Rancevos svajonė – pergalė pasaulio čempionate.

Ugniaus Mikaliūno nuotr.

GYVENIMAS SPORTO RITMU

Triatlonininkė Alina Ranceva neslepia – net po paros, praleistos varginančioje trasoje, norisi būti gražiai

Documents

SPORTAS Nr7 (2015m)