Teismų praktikos 2009 m. spalio mėn. aktualijos

BENDROSIOS NUOSTATOS.........................................................................................2

ASMENYS........................................................................................................................3

ŠEIMOS TEISĖ.................................................................................................................3

DAIKTINĖ TEISĖ............................................................................................................4

PAVELDĖJIMO TEISĖ..................................................................................................11

PRIEVOLIŲ TEISĖ........................................................................................................13

SUTARČIŲ TEISĖ.........................................................................................................15

DELIKTŲ TEISĖ............................................................................................................16

DARBO TEISĖ...............................................................................................................19

INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ.....................................................................22

CIVILINIS PROCESAS.................................................................................................22

BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo

Kredito unijų įstatymo normų sisteminis, teleologinis aiškinimas ... neleidžia daryti išvados, kad pagal Kreditų unijų įstatymą nustatytas draudimas kredito unijai perleisti kreditorinį reikalavimą pagal paskolos kredito unijos nariui sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant kreditoriaus reikalavimo, atsiradusio paskolos kredito unijos nariui suteikimo pagrindu, perleidimo sutarčių pripažinimą negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, taip pat turi būti vertinama ir jų atitiktis imperatyvioms CK normoms, reglamentuojančioms reikalavimo perleidimą. Kreditoriaus teisę perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, reglamentuoja CK 6.101-6.110 straipsniai. Tam tikrais atvejais reikalavimo teisė negali būti perleista. Draudimai perleisti reikalavimo teisę gali būti nustatyti įstatymo arba sutarties. Pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos lingvistinis aiškinimas (draudžiama) patvirtina, kad ši teisės norma imperatyvi.

Sprendžiant, ar kredito unijai suteikus savitarpio paskolą savo nariui kreditoriaus asmuo turi esminės reikšmės, analizuotinos Kredito unijų įstatymo nuostatos... Atsižvelgiant į savitarpio paskolos pobūdį, kredito unijos ir jos narių statusą, darytina išvada, kad kredito unijai suteikus paskolą savo nariui yra būtent toks atvejis, kai kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės reikšmės. Taigi tokio reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo galėtų būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.101 straipsnio 5 daliai). Nagrinėjamoje byloje skolininkas sutiko dėl reikalavimo perleidimo (2005 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties 6.5 punktas), todėl nėra pagrindo pripažinti 2007 m. rugpjūčio 20 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. reikalavimų perleidimo sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. R. v. Nacionalinė kredito unija ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2009.

Dėl sandorio teisinio kvalifikavimo ir negaliojimo pagrindų

Pagal 1964 m. CK 40 straipsnį sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Šalių 2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktas negali būti vertinamas kaip savarankiškas civilines teises ir pareigas sukuriantis sandoris, nes iš jo turinio negalima nustatyti, kokį savarankišką sandorį (pirkimo-pardavimo ar pan.) šalys sudarė. Minėta, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2000 m. sausio 28 d. susitarimo akte nurodyta atsakovo skola grindžiama šaldytos žuvies, pristatytos pagal anksčiau šalių sudarytas sutartis, verte. Teismams nustačius, kad, sudarant 2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktą atsakovo prievolė sumokėti 858 685,68 Lt kasatoriui nebeegzistavo, konstatuotina, kad 2000 m. sausio 28 d. susitarimo aktas neatitinka 1964 m. CK 40 straipsnyje pateikiamos sandorio sampratos, nes iš nieko niekas neatsiranda (ex nihilo nihil fit). Sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų (1964 m. CK 47 straipsnis). Tokio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje gamybinė-prekybinė įmonė „MARTAS import-eksport“ v. UAB „Okeano žuvis“, bylos Nr. 3K-3-445/2009

2

ASMENYS

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, narystės daugiabučio namo savininkų bendrijoje ir teisės ginčyti jos narių susirinkimo nutarimus

Remiantis CK 4.85 straipsnio 1 dalimi kasatorius, kaip gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų bendrasavininkis, turi teisę spręsti dėl šių objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo, nors ir nėra šiame name įsteigtos bendrijos narys... Minėta, kad pagal CK 4.85 straipsnį sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma (jei kitaip nenumatyta butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje) savininkų susirinkime (ar raštu), kuriame priimti sprendimai galioja visiems butų ir kitų patalpų savininkams. Taigi, butų ir kitų patalpų savininkai, nesantys gyvenamojo namo bendrijos nariai, negali būti nušalinami sprendžiant dėl jiems taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. 47-oji DNSB, bylos Nr. 3K-3-376/2009.

ŠEIMOS TEISĖ

Dėl iki santuokos įgyto turto pripažinimo bendrąja daline sutuoktinių nuosavybe

Bendrąją dalinę nuosavybę gali sukurti ir ketinantys susituokti asmenys, kurie iki santuokos kartu negyvena ir bendro ūkio netvarko, tačiau susitaria įsigyti būsimam bendram gyvenimui reikalingą turtą. Įsigaliojus CK sužadėtuvių, kaip teisines pasekmes turinčio susitarimo, santykiai sureguliuoti teisiškai; Santuokos ir šeimos kodekse sužadėtuvių instituto nebuvo, sužadėtiniai buvo buitinė, ne teisinė sąvoka, tačiau jų turtiniai interesai iki santuokos sudarymo įsigyjant bendrą turtą buvo saugomi bendrosios jungtinės veiklos santykius reglamentuojančių normų; 1964 m. Civiliniame kodekse (472- 476 straipsniai) jungtinės veiklos santykiai buvo reglamentuojami liberaliau negu CK - įstatymo nebuvo numatyta sandorio negaliojimo dėl rašytinės formos nesilaikymo pasekmė. Taigi, kai bendras turtas įgytas vieno asmens vardu, siekiant jį pripažinti bendrąja daline nuosavybe, turi būti įrodyta buvus atitinkamą jungtinės veiklos susitarimą; tokiu atveju nepakanka įrodyti vien faktą, kad įsigyjant turtą buvo panaudotos ir antrojo asmens lėšos, kito asmens lėšų panaudojimas įgyjant turtą gali reikšti atlygintinę ar neatlygintinę finansinę paramą ar kt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje I. Š. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-424/2009.

Dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje I. Š. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-424/2009.

Dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio

3

Jeigu santuokos metu kaip šeimos verslas vykdomai individualios įmonės veikai perduotos pagal vieno sutuoktinio paskolos sutartį gaunamos lėšos, tai lėšos įgyjamos kaip bendroji jungtinė nuosavybė ir perduodamos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės objektui funkcionuoti. Tuo pagrindu yra taikomas CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, t. y. šeimos verslui plėtoti. Tokiu atveju nėra pagrindo spręsti, kad paskola vieno sutuoktinio paimta asmeniškai ir nebuvo būtina šeimos poreikiams tenkinti.

Byloje įrodyta, kad individuali įmonė buvo įkurta santuokos metu, apie ją žinojo abu sutuoktiniai, jos veiklos pajamos buvo numatomos naudoti šeimos reikmėms. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo individualios įmonės veiklą vertinti asmeniniu vieno sutuoktinio verslu, o panaudotų įmonės veiklai vieno sutuoktinio paimtų paskolų kaip jo asmeninių.

Šeimos interesais paimta paskola gali būti pripažinta tokia paskola, kuri panaudota įmonės veiklai, plėtojamai turint tikslą ir (ar) aprūpinant šeimą – t. y. šeimos interesais, o ne tik tiesiogiai sutuoktinių ir kitų šeimos narių turto įgijimui, jų poreikių tenkinimui. Prie šeimos interesų ir poreikių gali būti priskirtos ir sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančios individualios įmonės plėtrai imamos paskolos. Paskola, kuri be kito sutuoktinio gauta ir panaudota santuokos metu funkcionuojančiai individualiai įmonei kaip šeimos verslui, pripažįstama bendra, o ne asmenine sutuoktinių paskola. Nors nenurodyta, kad paskolos sutartis sudaroma šeimos interesais, teismas gali pagal kitas aplinkybes pripažinti tokius interesus buvus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje R. V. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-371/2009.

DAIKTINĖ TEISĖ

Dėl pagrindinio daikto ir antraeilio daikto (priklausinio) likimo esant pagrindinių daiktų daugetui

Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nėra nustatyta kitaip.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009

Dėl nuosavybės teisės perėjimo momento

Aiškindamas CK 4.49 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs: „kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kazlų Rūdos metalas“ v. UAB „Deltima“, AB Kredyt Bank S.A., bylos Nr. 3K-3-535/2004). Tai suponuoja, kad nuosavybės teisės įgijimo momentą lemia būtent sutarties sąlyga, jog nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą sutartyje nustatyta tvarka, kaip yra šioje byloje. Nuosavybės teisės įgijimą reglamentuojančių nuostatų kontekste vertintinas ir pirkėjo pareigos sumokėti kainą neįvykdymo teisinių pasekmių reglamentavimas. CK 6.345 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo. Jeigu nesumokėta tik kainos dalis, pardavėjas gali išreikalauti tik nesumokėtą daikto kainos dalį, kai daiktas yra dalusis. Vertindamas šį teisinį reglamentavimą kaip nuoseklų ir sisteminį teisinių santykių sureguliavimo mechanizmą, kasacinis teismas pažymi, kad šios Civilinio kodekso nuostatos reglamentuoja teisines situacijas, kai turto įgijėjas nuosavybės teisę į turtą įgyja nuo turto perdavimo momento (CK 4.49 straipsnis), nes tais atvejais, kai pagal sutartį nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina tik sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą, net ir dalies kainos sumokėjimo atveju, kai daiktas yra dalusis, pardavėjas, kaip daikto savininkas, pirkėjui pažeidus mokėjimo prievoles, nepraranda teisės išreikalauti visus pagal sutartį parduodamus daiktus (CK 6.349 straipsnio 2 dalis).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš nuosavybės teisės prigimties kildinami savininko teisių pirkimo-pardavimo santykiuose apsaugos teisiniai mechanizmai (CK 6.345 straipsnio 1 dalis, 6.349

4

straipsnio 2 dalis) sistemiškai aiškintini kaip suteikiantys savininkui apsisprendimo teisę, ar dalies kainos nesumokėjimo atveju, kai pagal sutartį nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina tik sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą, reikalauti visų daiktų grąžinimo ir prisiimti prievolę grąžinti pirkėjo jau sumokėtą kainos dalį, ar atsisakyti daliųjų daiktų dalies, už kurią sumokėta, nuosavybės ir išreikalauti tik tą daliųjų daiktų dalį, už kurią pirkėjas nesumokėjo, ar išreikalauti nesumokėtą daikto kainos dalį, t. y. reikalauti, kad pirkėjas įvykdytų mokėjimo prievolę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metos“ v. BUAB „Modus Vitae“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-475/2009

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindų

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad 1990–1994 metais viešosios nuosavybės, konkrečiai – butų ar gyvenamųjų namų priklausinių, perleidimas privačion nuosavybėn fiziniam asmeniui galėjo būti vykdomas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudarant pirkimo-pardavimo sutartį su kompetentinga institucija, nes garažas galėjo būti priklausinys prie buto (gyvenamojo namo). Kiti viešosios nuosavybės teisės objektai, ne butų ar gyvenamųjų namų priklausiniai, fizinio asmens privačion nuosavybėn galėjo būti perleisti pagal 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, kompetentinga institucija privalėjo privatizuojamus objektus parengti privatizavimui, t. y. perkainoti objektą ir įtraukti į privatizavimo sąrašą, paskelbti viešą aukcioną, įvykus aukcionui – sudaryti su laimėtoju privatizuojamo objekto perleidimo sandorį.

Kasatorius-registro tvarkytojas kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjimu atveju buvo pateiktas savivaldos institucijos leidimas rekonstruoti ūkinį pastatą į garažą, todėl sukūrus naują daiktą atsakovė D. A. įgijo nuosavybės teisę į ginčo dalyką – garažą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors į nuosavybės teisės turėtojo (savininko) pasikeitimą registruojančios institucijos kompetenciją patenka pareiga tirti tokio pasikeitimo teisinį pagrindą ir jo įforminimą, tačiau ši institucija nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Pagal 1964 m. CK 155 straipsnį, kad būtų konstatuotas naujo daikto pagaminimas, kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, būtina nustatyti vertinamuosius faktus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas taikytinas privačios nuosavybės atsiradimui, o ne viešosios nuosavybės perleidimui privačion nuosavybėn, nes tokį perleidimą reglamentuoja specialieji privatizavimo įstatymai (lex specialis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams teisėtumo

Ieškinys pareikštas tuo pagrindu, kad nuosavybės teisės į dalį sklypo buvo atkurtos pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Pagal šią įstatymo normą nuosavybės teisė į žemę grąžinant lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą negalėjo būti atkurta piliečiui, negyvenančiam tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Teismai konstatavo, kad J. Ž. negyveno Klaipėdos rajone, kuriame yra Pajūrio regioninis parkas. Taigi, grąžinant J. Ž. žemę buvo pažeista ši imperatyvioji įstatymo norma, ribojanti nuosavybės teisę į žemės atkūrimą. Tokiu atveju žemės grąžinimas buvo neteisėtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apylinkės prokuroro vyriausiasis pavaduotojas v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-397/2009.

Dėl pretendento atkurti nuosavybės teisę į žemę ir joje esančių statinių savininko teisių į tą patį žemės sklypą santykio

5

Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad žemė, kurią siekia susigrąžinti natūra, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes sklype esantys pastatai nuosavybės teise priklauso atsakovui G. D. ir sklypas yra skirtas pastatui eksploatuoti, todėl kasatorė gali pasinaudoti kitais nuosavybės teisės atkūrimo būdais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismų išvada yra nepagrįsta, nes padaryta neatsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir žemės reformos ir restitucijos teisinį reglamentavimą. Teismų procesiniuose sprendimuose neatsižvelgta į tai, kad Atkūrimo įstatyme, atkuriant nuosavybės teises, pirmenybė buvo teikiama turto grąžinimui natūra... Kasatorės prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu pastatai ginčo žemėje priklausė jai. Prašymo padavimo ir nagrinėjimo metu ginčo žemė nebuvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. Minėta, kad apibrėžtas nekilnojamasis turtas turėjo būti valstybės išperkamas nepriklausomai nuo to, kokiu būdu pretendentas nori atkurti nuosavybės teisę į šį turtą – natūra ar kitokiu būdu. Darytina išvada, kad sąlygos nekilnojamajam turtui priskirti prie valstybės išperkamo taip pat turėjo realiai būti ir pretendento prašymo pateikimo momentu. Dėl to neužbaigus kasatorės nuosavybės teisės atkūrimo procedūros ir neišsprendus klausimo dėl šios teisės atkūrimo būdo, nebuvo galima ginčo žemės sklypo parduoti jame esančių statinių savininkui G. D.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-414/2009

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal Civilinių įstatymų Pabaltijo gubernijoms sąvadą

Palangoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojo Civilinių įstatymų Pabaltijo gubernijoms sąvadas (toliau – Sąvadas) ir 1936 m. gruodžio 30 d. Ipotekos įstatymas (įsigaliojo nuo 1938 m. sausio 1 d.), todėl teismai, nustatydami nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, turėjo vadovautis Sąvadu, kurio esminė nuostata yra ta, kad daikto perdavimas naudotis nesukuria nuosavybės teisės; nuosavybės teisė atsiranda tik esant daikto įgijimo teisiniam pagrindui ir šį pagrindą įregistravus teismo knygose – žemės, ipotekos ir kt. (Sąvado 809 straipsnis). 1936 m. gruodžio 30 d. Ipotekos įstatymo 30 straipsnyje nustatyta analogiškai, t. y. nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai ji perleidžiama, įgyjama nuo įgijėjo įrašymo į ipotekos knygas laiko. Pagal šį įstatymą nekilnojamasis turtas turi būti įrašomas į ipotekos knygas ir tais atvejais, kai išduodami žemės perleidžiamieji dokumentai, vykdant žemės reformos įstatymą arba kai išduodami nuosavybės dokumentai, vykdant Žemės tvarkymo įstatymą (Ipotekos įstatymo 2 dalies 5, 6 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. ir G. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, praleisto termino atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-367/2009.

Dėl 1964 m. CK 125 straipsnio taikymo ginčo atveju ir pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis bendrojoje nuosavybėje

Pagal 1964 m. CK 125 straipsnio 1 dalį, jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių... Nėra svarbu, ar parduodama dalis bendrojoje nuosavybėje buvo pasiūlyta įsigyti vienam bendraturčiui, priėmusiam pasiūlymą ir įsigijusiam parduodamą turto dalį, ar visiems bendraturčiams, nes tai neturi reikšmės siekiant minėto tikslo – mažinti bendraturčių skaičių ir užtikrinti ekonomišką turto valdymą ir disponavimą. Be to, įstatyme nereglamentuota pirmenybės teisės tarp bendraturčių įsigyti parduodamą dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl kasatorių akcentuojama pardavėjo pareiga pranešti visiems bendraturčiams apie parduodamą turto dalį negali turėti teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos atveju, t. y. kai dalis bendrojoje nuosavybėje parduota ne pašaliniam asmeniui, o bendraturčiui, nes pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje S. P. ir kt. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2009

Dėl savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo

6

Nagrinėjamu atveju, net pripažinus, ... kad savavališkos statybos padariniai šalintini pagal iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnį (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija), pažymėtina, kad ir pagal iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punktą buvo leidžiama statytojui (užsakovui) parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą tik tais atvejais, kai statyba gali būti vykdoma. Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio statyba iš viso draudžiama (Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracija v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-374/2009.

Dėl savavališkos statybos (rekonstrukcijos) pasekmių pašalinimo Statybos leidimo gavimas nereiškia, kad iki tol atlikta savavališka statyba savaime įteisinama iki

statybos leidime nurodytos statybos darbų atlikimo datos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad statybos leidimas tik suteikia asmeniui teisę statyti (šiuo atveju – rekonstruoti) pastatą pagal projekto, kurio pagrindu išduotas leidimas, sprendinius, o leidime nurodyta data reiškia terminą, iki kurio statybos darbai turi būti užbaigti. Kasacinio skundo teiginys, kad statybos leidime nurodyta jo galiojimo data reiškia terminą, iki kurio teisės aktų reikalavimų neatitinkantis statinys turi būti reikiamai pertvarkytas (t.  y. terminą, kurio metu negalima būtų pripažinti statybos savavališka, taip faktiškai ją įteisinant), neturi teisinio pagrindo. Priešingai, savavališkos statybos padariniai bet kuriuo atveju privalo būti kuo operatyviau likviduojami.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracija v. Radviliškio krašto žmonių su negalia sąjunga, bylos Nr. 3K-3-386/2009.

Dėl nuosavybės teisių pažeidimoJeigu sprendžiama, kad daiktas iš savininko gali būti paimtas, tai turi būti nustatomas terminas

aplinkybėms išsiaiškinti ir sprendimui priimti, ar daiktas bus paimamas ir kokie iki to ribojimai skiriami daikto savininkui. Kitu atveju būtų sudaromos sąlygos nesant svarbių priežasčių ir be teisinio pagrindo varžyti savininko teises neribotą laiką. Nagrinėjamu atveju, kai priimamas sprendimas organizuoti žemės sklypų detalųjį planavimą, parengti reikiamus dokumentus ir atlikti reikiamas procedūras, bet nenurodomi vykdymo terminai, tai gali būti vertinama kaip savininko teisių pažeidimas, nes stokojama procedūrų aiškumo ir apibrėžtumo. Kol procedūros nevykdomos, savininkai negali įgyvendinti teisių į kompensaciją, o teisės statyti yra varžomos tuo pagrindu, kad sklypai bus paimti visuomenės poreikiams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje L. P. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-419/2009.

Dėl servituto paskirties ir turinio; dėl CK 4.129 straipsnio aiškinimo

Servituto turinį nulemia viešpataujančiojo daikto paskirtis ir jo naudojimo pagal paskirtį poreikiai, kurie dėl viešpataujančiojo daikto fizinių savybių, paskirties pasikeitimo ar kitokių objektyvių priežasčių gali keistis. Naujai atsiradusios aplinkybės gali mažinti arba didinti tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą, todėl gali sudaryti pagrindą keisti nuostolių kompensacinį pobūdį, o esant neatlygintinam servitutui, reikalauti kompensacinių išmokų.

Kasatorė, nereikalaudama keisti servituto turinio dėl, jos manymu, pasikeitusių servituto aplinkybių, prašo priteisti iš atsakovo kasmėnesines kompensacines išmokas už atsakovo naudojimąsi servitutu. Tačiau ankstesniam tarnaujančiojo daikto savininkui nustatytos servituto sąlygos kasatorei privalomos, ir, kol įstatymo nustatyta tvarka jos nepakeistos, viešpataujančiojo daikto savininkas turi teisę naudotis servitutu neatlygintinai.

Vienkartinės ar periodinės kompensacijos nurodomos servituto turinyje, nustatant atlygintiną servitutą, o servitute nenusprendus dėl jo atlygintinumo (neatlygintinumo), nuostolių atlyginimas gali būti nustatytas teismo pagal tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Konkretūs nuostoliai, patirti dėl servituto, priteisiami pagal atskirą tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Pagrindai atlyginti

7

nuostolius, patirtus dėl servituto, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu. Tokie nuostoliai – tarnaujančiojo daikto būklės pablogėjimas dėl servituto; išlaidos, susijusios su tarnaujančiojo daikto tinkamos būklės išlaikymu; išlaidos dėl būklės atkūrimo, valstybės nustatyti mokesčiai; rinkliavos už tarnaujantįjį daiktą ir pan. Šių nuostolių išieškojimo ypatybė yra tai, kad jie, padaromi nors ir teisėtais servituto turėtojo veiksmais, tačiau tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti atlyginti (CK 6.246 straipsnio 3 dalis, 4.129 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. UAB „Girga“, bylos Nr. 3K-3-420/2009

Dėl hipotekos pabaigosVadovaujantis CPK 565 straipsnio 1 dalimi, skolininkas gali raštu reikalauti, kad hipoteka būtų

baigta, jeigu yra CK nustatyti hipotekos pabaigos pagrindai. Pagal CPK 562 straipsnį hipotekos teisėjas priima nutartį baigti hipoteką gavęs turto pardavimo aktą arba administratoriaus veiklos ataskaitą, patvirtinančią, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimai patenkinti iš įkeisto turto gautų pajamų. Pagal CPK 565 straipsnio 1 dalies nuostatas hipotekos teisėjas išregistruoja hipoteką iš hipotekos registro gavęs hipotekos lakštą, kuriame pažymėta, kad visi hipotekos reikalavimai yra įvykdyti arba yra kiti hipotekos pabaigos pagrindai. Hipotekos pabaigos pagrindai yra įtvirtinti CK 4.197 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nustatytas pagrindas baigti hipoteką, kai yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Iš pirmiau nurodytų nuostatų išplaukia išvada, kad reikalavimas baigti hipoteką tenkintinas tik pervedus kreditoriui tenkančias lėšas skolai padengti.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006)... Tačiau tais atvejais, kai kreditoriai, kurių reikalavimai yra kilę iš sandorių, sudarytų ne su individualia įmone, o su jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, nepareiškia finansinių reikalavimų bankroto byloje, nereiškia, kad jų reikalavimo teisės skolininkui pasibaigia... CK 4.197 straipsnio 1 dalyje nustatyta esminė sąlyga, kad priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekos. Taigi daiktą nuo hipotekų išlaisvina ne bet koks priverstinis pardavimas, o tik įvykdytas hipotekos kreditoriaus prašymu... Teisės aktuose nenustatyta, kad individualios įmonės dalyvių (savininkų), kaip fizinių asmenų kreditoriai, nepareiškę finansinių reikalavimų bankroto byloje, netenka reikalavimo teisės ir hipoteka jiems garantuojamos apsaugos.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad hipotekos kreditorei, kuri nėra įmonės kreditorė, nepareiškus reikalavimo bankroto byloje, kreditorė netenka teisės gauti savo reikalavimo patenkinimo iš parduoto turto ir gautos lėšos už parduotą turtą padalijamos bendra Įmonių bankroto įstatyme nustatyta eile ir tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai individualios įmonės bankroto proceso metu parduodamas įkeistas daiktas, kurio įkeitimu yra užtikrinti įmonės savininko, kaip privataus fizinio asmens, kreditorių reikalavimai, kurių jie nepareiškė įmonės bankroto byloje ir dėl šios priežasties iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą šių kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti, o kreditoriai hipotekos neatsisako, hipotekos pasibaigimo pagrindai neatsiranda.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios A. K. įmonės administratoriaus prašymą dėl hipotekos pabaigos ir arešto panaikinimo, bylos Nr. 3K-3-372/2009.

Dėl priverstinės hipotekos taikymo

CK 4.171 straipsnyje nustatyta, kas gali būti hipotekos objektas. Šio straipsnio 7 dalyje reglamentuojama statinių įkeitimo taisyklės, nurodant, kad, įkeičiant statinius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė.

8

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nustatydamas priverstinę hipoteką tik gyvenamajam namui be žemės sklypo, netinkamai taikė CK 4.171 straipsnio reikalavimus ir netinkamai nustatė hipotekos objektą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl hipotekos nustatymo naikintina ir hipoteka nustatytina gyvenamajam namui ir žemės sklypui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-460/2009

Dėl nekilnojamojo daikto registro duomenų nuginčijimo

Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punkte minimas nekilnojamojo daikto žuvimo faktą patvirtinantis dokumentas gali būti vienas iš įrodymų civilinėje byloje, nustatant daikto tam tikru konkrečiu momentu išnykimo faktą, tačiau nelaikytinas vienintele leistina ir privaloma įrodinėjimo priemone tokios kategorijos bylose, kai yra ginčijami nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 38 punkte nustatytas kriterijus, kada statinys laikomas nugriautu, t. y. statinys yra nugriautas, kai išardytos visos konstrukcijos (tarp jų – ir pamatai), pašalintos medžiagos bei atliekos ir išlygintas žemės paviršius. Tokios aplinkybės gali būti nustatomos kadastrinių matavimų metu ir įforminamos atitinkamu dokumentu (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnis), kuris būtų pagrindas atlikti Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punkte nustatytus veiksmus. Kolegija sutinka su kasatorių argumentu, jog nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje užfiksuoti duomenys turi oficialaus rašytinio įrodymo statusą ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Oficialiųjų rašytinių įrodymų pateikimas teisme reiškia įrodinėjimo pareigos šalims perskirstymą, nes pateiktą oficialųjį rašytinį įrodymą priešinga šalis privalo paneigti. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes draudžiama paneigti tik liudytojų parodymais, tačiau nedraudžiama tokį įrodymą paneigti kitais byloje esančiais įrodymais. Tuo atveju, kai viešame registre įrašytų duomenų teisingumas ginčijamas civilinio proceso nustatyta tvarka, šių duomenų neteisingumas gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytomis taisyklėmis, o darant galutinę išvadą, vertinant įrodymus pagal įstatymą, reikia remtis įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009

Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus nurodytas Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. birželio 29 d. įsakymas yra įsakymas dėl valstybinės žemės pardavimo ieškovui. Nors šiuo įsakymu ieškovui buvo leista pirkti dar neįregistruotus žemės sklypus, nurodant, kad žemės sklypai bus parduoti, kai bus suformuoti kaip kadastriniai vienetai, t. y. netiksliai laikantis procedūrų eiliškumo, tačiau pripažintina, kad šalys atliko veiksmus civilinėms teisėms sukurti, t. y. yra parengti ir ieškovo pasirašyti žemės pirkimo sutarčių projektai, nustatyta žemės pardavimo kaina, priimtas apskrities viršininko sprendimas parduoti žemę, ieškovas yra sumokėjęs už perkamą žemę. Taigi iki 2006 m. liepos 27 d., kada įsigaliojo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 2006 m. liepos 13 d. pakeitimo įstatymas Nr. X-762, buvo atlikti visi veiksmai, leidžiantys pripažinti atsiradus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo teisinius santykius... Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iki valstybinės žemės įsigijimo kainos ir procedūros teisinio reglamentavimo pakeitimo susiformavo teisinių prielaidų valstybės nuosavybės perleidimui visuma, tačiau šis sandoris nebuvo įformintas įstatymo nustatyta tvarka, todėl valstybinės žemės įsigijimo procedūra šiuo atveju gali būti baigta pagal ankstesnį reglamentavimą.

Pirmiau nurodyto įstatymo trečiojo skirsnio 1 straipsnio 1 dalies nuostata, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės ūkio paskirties įsigijimo procedūros, kai nesudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, užbaigiamos pagal naujojo įstatymo nuostatas, apima tuos atvejus, kai šalys neatliko veiksmų civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti. Jei teisės ir pareigos atsirado pagal anksčiau galiojusį įstatymą, tačiau sutartis nebuvo įforminta įstatymo nustatyta tvarka (notariškai pasirašyta), tai tokia asmens įgyta subjektinė teisė gali būti įgyvendinama, t. y. sutartis pasirašoma ir tvirtinama sutarties projekte nurodytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinio reglamentavimo pasikeitimas, nustatęs

9

apribojimą nebaigtoms žemės įsigijimo procedūroms, ginčo atveju netaikytinos, t. y. ieškovo įgyta subjektinė teisė negali būti paneigta ir žemės įsigijimo procedūros baigtinos pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekte nustatytas sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-396/2009.

Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorių tvirtinimo teismo sprendimu

Pareikšdamas ieškinį, ieškovas prašė įpareigoti atsakovą pasirašyti žemės pirkimo-pardavimo sutartis pagal Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 29 d. įsakymą ir šias sutartis per penkias dienas patvirtinti notariškai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad toks ieškovo reikalavimas yra perteklinis, todėl CK 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindu patvirtino šių sutarčių sudarymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šią įstatymo nuostatą ginčo teisiniams santykiams.

Valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančiose teisės normose ne tik imperatyviai nustatyta žemės pardavimo tvarka, bet ir tam tikri įpareigojimai bei teisių apribojimai valstybinės žemės pirkėjui. Jie reikšmingi registruojant žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nekilnojamojo turto registre. Ieškovui įstatyme nustatyti reikalavimai žinomi, jie įtraukti į sutarčių projektų sąlygas ir privalo būti perkelti į pasirašomas sutartis. Teismo sprendimu patvirtinus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorius ir jo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistravus nuosavybės teises, tokie sandoriai neatitiktų įstatyme nustatytų reikalavimų ir keltų ginčų dėl įsigytos valstybinės žemės valdymo bei naudojimo sąlygų. Šių reikšmingų, įstatyme reglamentuotų aplinkybių teismas neįvertino.

CK 1.93 ir 6.309 straipsniuose reglamentuojami atvejai, kai vienai šaliai visiškai ar iš dalies įvykdžius sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o kitai šaliai vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, šalis turi teisę reikalauti, kad teismas pripažintų sandorį galiojančiu. Teismui patvirtinus sandorį, nebereikia jo tvirtinti notarui. Kasatorius atsisakė sudaryti žemės sklypų pardavimo sutartis todėl, kad netinkamai vadovavosi aptartu Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad kasatorius netinkamai aiškina įstatymą ir be pagrindo atsisako sudaryti sutartis, privalėjo įpareigoti atsakovą baigti procedūras pagal specialiųjų valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančių įstatymų nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-396/2009

Dėl pareigos mokėti žemės nuomos mokestį

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybinės žemės naudotojų pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė naudojama panaudos pagrindais. Taigi ši įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę.

Teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, nutrūkus subnuomos sutarčiai, kasatorius valstybei žemės sklypo negrąžino, jis buvo užimtas kasatoriui priklausančių statinių, t. y. kasatorius faktiškai naudojosi žemės sklypu. Tai, kad nebaigti statyti pastatai neeksploatuojami pagal jų tikslinę paskirtį, nepaneigė kasatoriaus pareigos mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę. Faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis. Tokiu atveju būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešuosius interesus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009

PAVELDĖJIMO TEISĖ

Dėl įpėdinių teisių įgyvendinimo ir paskesnės eilės įpėdinių teisės paveldėti

10

Vertinant CK 5.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad, esant faktinei situacijai, kai pirmos-ketvirtos eilės įpėdinių nėra, penktos eilės įpėdiniui teisė priimti palikimą atsirado palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) ir palikimą toks įpėdinis turėjo priimti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Šeštos eilės įpėdiniui – atsakovei ši teisė, vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 4 dalimi, atsirado, kai aukštesnės eilės įpėdinis palikimo nepriėmė per tris mėnesius nuo jo atsiradimo dienos. Atsakovė, kaip nustatyta byloje, o kasacinis teismas yra saistomas byloje nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pareiškimą apie palikimo priėmimą padavė ir tokiu būdu priėmė palikimą 2006 m. gruodžio 8 d. Palikimo atsiradimo diena yra 2006 m. rugsėjo 9 d. Taikant nurodytas palikimo priėmimo pagal įpėdinių eilės tvarką taisykles, ieškovei per įstatyme nustatytą terminą palikimo nepriėmus, pasibaigus trijų mėnesių terminui, šeštos eilės įpėdinei atsirado teisės, nustatytos CK 5.50 straipsnio 4 dalyje. Tačiau ši paskesnės eilės įpėdinio teisė, vadovaujantis CK 5.57 straipsniu, nėra absoliuti. Paveldėjimo teisinis reglamentavimas prioritetą teikia pirmesnės eilės įpėdinių teisių apsaugai, jei teise priimti palikimą per įstatyme nustatytą terminą toks įpėdinis nepasinaudojo dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 straipsnio 1 dalis), o teisę į nuosavybę riboja tik tokia apimtimi, kiek tai apibrėžta įstatymo (CK 5.57 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje N. V. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-441/2009

Dėl termino palikimui priimti pratęsimo pagrindų ir teisinės reikšmės

Asmuo, pretenduojantis į palikimą (CK 5.8 straipsnį), yra tik tas, kuris įstatymo nustatyta tvarka įstojo į paveldėjimo santykius (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys) arba iš jų nėra pasitraukęs tokiais pagrindais, dėl kurių paveldėjimo santykiai nutrūksta. Dėl to įpėdinis, kuris apie palikimo teisės atsiradimą nežinojo arba sužinojo vėliau ir praleido terminą palikimui priimti, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 straipsnis), jei teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęs tokiam įpėdiniui terminą palikimui priimti. Tokiu atveju, kai ieškinys dėl termino palikimui priimti pratęsimo (CK 5.57 straipsnio 1 dalis) ir dėl išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo (CK 5.8 straipsnis) palikimą priėmusiam asmeniui pareiškiamas vienoje byloje (kaip šiuo atveju), teismui CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsus įpėdiniui terminą palikimui priimti, CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų termino pradžia yra ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Dėl to net ir tuo atveju, kai teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsia įpėdiniui terminą palikimui priimti, nepaneigiama CK 5.8 straipsnyje nustatyto termino reikšmė nagrinėjant ginčą dėl palikimo priėmimo teisėtumo bei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes nustačius, kad įpėdinis, pareiškęs tokį ieškinį ir kreipęsis dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra praleidęs CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, ieškinys turi būti atmestas. Toks aiškinimas grindžiamas nuostata, suponuota termino palikimui priimti pratęsimo teismo tvarka teisinės reikšmės vertinimo – termino pratęsimas iš esmės reiškia, kad, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui palikimui priimti, paveldėjimo teisiniai santykiai su įpėdiniu, praleidusiu terminą, įstatymo apibrėžtu momentu nepasibaigė, o yra pratęsti įstatyme nustatytu pagrindu, o tai suponuoja, kad toks įpėdinis yra įstojęs į paveldėjimo santykius palikimo atsiradimo momentu ir iš jų nebuvo pasitraukęs. Tokia jo teisinė padėtis sudaro teisines prielaidas palikimo priėmimo teisei įgyvendinti ir lemia, kad jis laikytinas asmeniu, pretenduojančiu į palikimą ir galinčiu ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.8 straipsnis). Tačiau tuo pat metu toks asmuo skatinamas aktyviai veikti, jei terminą palikimui priimti dėl svarbių priežasčių praleidęs įpėdinis siekia teisme apginti savo pažeistas teises ir paneigti palikimo priėmimo teisėtumą bei panaikinti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nes tokia teisė gintina per sutrumpintą ieškinio senaties terminą - vienerius metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo (CK 5.8 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje N. V. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-441/2009

Dėl CK 5.57 straipsnio 2 dalies taikymo

Įpėdinis, kuris turi teisę paveldėti, šios bylos kontekste yra tik tas, kuriam CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęstas terminas palikimui priimti. Jei terminas palikimui priimti pratęsiamas, toks įpėdinis kartu laikomas palikimą priėmusiu pirmesnės eilės įpėdiniu, kurio teisės gintinos atsižvelgiant

11

į CK 5.57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą. CK 5.57 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo aspektu galimos dvi teisinėmis pasekmėmis iš esmės skirtingos situacijos. Pirma, kai pirmesnės eilės įpėdinis, kuriam terminas palikimui priimti pratęstas, ginčija paskesnės eilės įpėdinio palikimo priėmimo teisėtumą. Antra, kai pirmesnės eilės įpėdinis, kuriam terminas palikimui priimti pratęstas, siekia apginti savo teises į palikimą CK 5.57 straipsnio 2 dalyje nustatytomis ribomis. O šios ribos skiriasi nuo pirmosios situacijos tiek, kad antruoju atveju neneigiama, jog palikimą priėmęs paskesnės eilės įpėdinis įgyvendino savo teisę CK 5.50 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, tačiau tai, kad pirmesnės eilės įpėdinis palikimo nepriėmė per įstatyme nustatytą terminą, pirmesnės eilės įpėdinio teisė paveldėti nenutrūksta, jei palikimo jis nepriėmė dėl svarbių priežasčių, o teismas terminą palikimui priimti pratęsė, ir toks įpėdinis įgyja teisę į turtą, kas išlikę natūra, taip pat lėšas, gautas realizavus jam priklausantį turtą (CK 5.57 straipsnio 2 dalis).

Šie teisiniai argumentai suponuoja tiek ieškinio dalyko apimtį, tiek teisme nagrinėtino ginčo ribas. Kai įpėdinis siekia įgyvendinti teises, įtvirtintas CK 5.57 straipsnio 2 dalyje, turi būti reiškiamas reikalavimas dėl jam priklausančio ir pas įpėdinius esančio turto perdavimo natūra, o tai susiję su nagrinėjamo ginčo ribomis – teismas, nagrinėjantis tokį ginčą, turi nustatyti, koks turtas natūra, priklausantis ieškovui, yra pas įpėdinius, ir priimti sprendimą dėl jo perdavimo. Pažymėtina, kad reikalavimų, pareikštų ir nagrinėjamų šioje byloje, patenkinimas nesudaro sąlygų įgyvendinti įpėdinio teises – įgyti nuosavybės teisę į paveldėtą turtą CK 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta apimtimi, nes pripažinimas negaliojančiu kitam įpėdiniui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ir nekilnojamojo turto teisinės registracijos atsakovės vardu panaikinimas nesuponuoja pas atsakovę natūra esančio ieškovei priklausančio turto perdavimo jai. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad notaro kompetencija neapima įpėdinio teisių, apibrėžiamų CK 5. 57 straipsnio 2 dalyje, įgyvendinimo veiksmų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje N. V. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-441/2009

Dėl CK 5.63 straipsnio 4 dalies taikymo

Spręsdami, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismai visų pirma turi įvertinti svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, ūmios ligos, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai. Be to, vertindami termino praleidimo priežastis, teismai privalo atsižvelgti ir į nustatyto termino tikslus, nes dažnai termino praleidimas sukelia svarbias teisines pasekmes ne tik jį praleidusiajam, bet ir kitiems asmenims, kurių elgesį gali lemti terminą praleidusio asmens pasinaudojimas ar nepasinaudojimas įstatymo suteikiamomis teisėmis.

CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino tikslai suponuoja ir svarbios priežasties kaip teisinės kategorijos aiškinimą šio straipsnio 4 dalies prasme. Svarbia priežastimi negali būti pripažintos aplinkybės, kurios priklausė nuo kreditoriaus valios, nes priešingu atveju kreditorius įgytų nepateisinamą galimybę kontroliuoti savo reikalavimo tenkinimo apimtis, kurias lemia įpėdinio jau pasirinkto palikimo priėmimo būdas. Tokia situacija neatitiktų vieno iš pamatinių civilinės teisės principų – subjektų lygiateisiškumo principo (CK 1.2 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų nurodytos aplinkybės (ieškovo pasamdytos advokatės ir paties ieškovo veiksmai) neatitinka svarbios aplinkybės reikšmės CK 5.63 straipsnio 4 dalies taikymo kontekste, nes priklausė nuo ieškovo valios ir buvo jo kontroliuojamos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009

PRIEVOLIŲ TEISĖ

Dėl teisės sustabdyti prievolės vykdymą tinkamo įgyvendinimo

12

Tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų.

Kasatoriaus teigimu, prievolės vykdymo sustabdymas nebuvo proporcingas, t. y. atsakovai, siekdami apginti savo 24 701,61 Lt turtinį interesą nesumokėdami beveik visos buto kainos (376 192 Lt), šia savigynos priemone pasinaudojo peržengdami savigynos ribas, nustatytas CK 6.58 straipsnio 3 dalyje. Šis argumentas atmestinas, nes pagrįstas klaidingu proporcingumo principo aiškinimu. Proporcingumas reiškia ne matematinę atitiktį, bet – šiuo atveju – taikomos teisių gynybos priemonės adekvatumą teisės pažeidimui, t. y. asmens, pažeidusio prievolę, teisės, taikant savigyną kaip teisių gynybos būdą, neturi būti suvaržytos labiau, nei tai objektyviai būtina. Tai, kad šioje byloje savigynos ribos nebuvo peržengtos, patvirtina tokie argumentai. Pirma, prievolės netinkamas įvykdymas yra prievolės neįvykdymas (CK 6.205 straipsnis), taigi darytina išvada, kad kasatorius, perduodamas netinkamos kokybės daiktą, savo prievolės neįvykdė. Antra, prievolės vykdymo sustabdymo, kaip teisių gynybos būdo, taikymo apimtis priklauso nuo prievolės (tiek tos, kuri neįvykdyta, tiek tos, kurios vykdymas sustabdomas) dalyko dalumo. CK 6.58 straipsnio 3 dalies normą galima taikyti tik tuo atveju, kai prievolės dalykas dalus ir jos vykdymą galima išskaidyti į dalis. Tuo tarpu kai vienos iš priešpriešinių prievolių dalykas yra nedalus, negalima taikyti reikalavimo sustabdyti prievolės dalies, o ne visos prievolės vykdymą, nes: 1) kai neįvykdyta prievolė yra nedali, reiškia, neįvykdyta yra visa prievolė, o ne jos dalis, ir atitinkamai kita šalis turi teisę sustabdyti visos savo priešpriešinės prievolės vykdymą; 2) kai nedali yra prievolė, kurios vykdymas sustabdomas, tai sustabdoma visa prievolė, nes sustabdyti nedalios prievolės dalies įvykdymą yra tiesiog neįmanoma. Šiuo atveju kasatoriaus prievolės dalykas – parduodamas butas – vertintinas kaip nedalus. Netinkamos kokybės buto perdavimas reiškia, kad prievolė perduoti daiktą nebuvo įvykdyta (CK 6.205 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Danės sala“ v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2009.

Dėl CK 6.65 straipsnio taikymo

Sudarydamos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, kuri tvirtinama notaro ir pagal kurią gali būti vykdomas atsiskaitymas, sandorio šalys turi teisę sutartimi nustatyti atsiskaitymo tvarką. Tai reiškia, kad jos iki sutarties sudarymo gali pasinaudoti sulygta atsiskaitymo tvarka. Pagrindinė sutartis šiuo atveju būtų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaroma pas notarą, o iki to įvykusios derybos, siūlymai ir kiti veiksmai būtų ikisutartiniai santykiai. Jų dalis gali būti ir pinigų perdavimas būsimų mokėjimų sąskaita ar kitoks atsiskaitymas už perkamą turtą. Toks atsiskaitymas būsimos pirkimo-pardavimo sutarties požiūriu ir šalių ikisutartinių santykių kontekste vertinamas kaip geranoriškas atsiskaitymas, bet ne prievolės vykdymas. CK 6.65 straipsnyje reglamentuojamas prievolės įvykdymo patvirtinimas, t. y. kai atsiskaitymas kilo iš prievolės. Kol nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta, tol atsiskaitymo prievolės nėra, kaip ir pagrindo kreditoriaus reikalavimui atsirasti, atitinkamai – priešpriešinės skolininko pareigos vykdyti mokėjimą ar atsiskaitymą. Tai nereiškia, kad asmenys negali atlikti pinigų perdavimo kaip teisiškai reikšmingų veiksmų. Draudimo juos atlikti įstatyme nėra, o toks draudimas reikštų asmenų civilinių teisių ir pareigų ribojimą be pagrindo, jeigu neatitiktų CK 1.2 straipsnyje išdėstytų nuostatų. Sudarydamos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą, sutarties šalys – fiziniai asmenys – nurodydami žodžiu apie įvykusį atsiskaitymą ir pasirašydami sutarties projektą su įvykusiu atsiskaitymu kaip neginčijamu juridiniu faktu, patvirtina ikisutartinėje stadijoje pasiektus susitarimus, suderintą valią ir atliktus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį ir jame įtvirtintas pagrindines notarinių veiksmų atlikimo taisykles bei sandorių tvirtinimo ypatumus tokie šalių pareiškimai neprieštarauja įstatymui savo forma ir notaro gali būti tvirtinami.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-425/2009

13

Dėl reikalavimo priteisti delspinigiusCK 6.213 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, tai kita

šalis turi teisę reikalauti, jog prievolė būtų įvykdyta natūra. Statybos rangos sutarties atveju tokia prievolė yra užsakovo pareiga apmokėti rangovui už atliktus statybos darbus sutartyje nustatytą kainą sutartyje nustatytais terminais ir tvarka (CK 6.687 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta galimybė kreditoriui (šiuo atveju – rangovui) reikalauti iš skolininko (užsakovo), praleidusio prievolės įvykdymo terminą, kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę (CK 6.73 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas realiai (natūra) įvykdyti prievolę yra netapatus reikalavimui atlyginti nuostolius (CK 6.249 straipsnis, 6.245 straipsnio 3 dalis). Taigi tais atvejais, kai skolininkas praleido prievolės įvykdymo terminą, įstatyme (CK 6.73 straipsnyje) tiesiogiai nustatyta galimybė reikalauti ir realiai įvykdyti prievolę, ir netesybų. Netesybų įskaitymas į reikalavimą realiai įvykdyti prievolę (šiuo atveju – apmokėti už atliktus darbus) reikštų sutartinių netesybų instituto, kaip tokio, paneigimą apskritai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ortas“ v. UAB „Solveiga“, bylos Nr. 3K-3-430/2009.

Dėl pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidas

CK 6.229 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio normos netaikomos valstybės ir savivaldybės institucijų, veikiančių kitų asmenų interesais, veiksmams, jeigu šiuos veiksmus atlikti yra tų institucijų pareiga. Minėta, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę nuo tilto Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi pagal šią įstatymo normą policijos pareigūnai turėjo teisę automobilį nuvežti nuo tilto, tačiau transporto priemonės saugojimas neįėjo į jų, kaip pareigūnų, pareigas. Vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantuotų jo išsaugojimo. Tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perdavė saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą.

Ieškovas automobilį išsaugojo ir tokie jo veiksmai atitiko atsakovo interesus. Taigi ieškovo išlaidos, kurias patyrė veikdamas atsakovo interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233 straipsnis). Kitoks tuo metu galiojusio įstatyminio reglamentavimo aiškinimas paneigtų automobilio savininko pareigą laikytis Kelių eismo taisyklių bei nepažeisti ATPK 1241 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir reikštų, kad viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo padaryto pažeidimo pasekmių, atsiradusių išlaidų forma, šalinimą. Teisinio reglamentavimo aiškinimas, kad viešosios teisės pažeidėjas neprivalo atlyginti atitinkamų išlaidų, prieštarautų ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam protingumo principui. Teisėjų kolegijos išdėstytas aiškinimas atitinka ne tik CK įtvirtintas nuostatas dėl kito asmens reikalus tvarkiusio asmens išlaidų atlyginimo, kai priverstinai buvo nuvežtas automobilis nuo tilto, bet ir vėlesnį įstatyminį reglamentavimą (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad šias išlaidas ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Gloksinija“ v. S. M., bylos Nr. 3K-3-436/2009

Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo

Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys).

Nustatyta, kad ieškovas kasatoriui pervedė ne savo lėšas, bet į ieškovo depozitinę sąskaitą vykdant trečiojo asmens pavedimą iš UAB „Metalistai“ gautas lėšas. Taigi konstatuotina, kad kasatorius yra gavęs ne ieškovui, bet savo skolininkui priklausiusias lėšas, o pinigų gavimo pagrindas – kasatoriaus ir trečiojo asmens statybos darbų rangos sutartis, kuri yra galiojanti bei trečiojo asmens neginčijama. Rūpintis skolos grąžinimu (apmokėjimu už atliktus statybos darbus) po to, kai skolininkas pažeidžia pareigą tinkamai vykdyti prievolę – apmokėti už atliktus darbus, yra natūralus ir normalus apdairiai besielgiančio ir savo pažeistus interesus ginančio asmens elgesys. Nagrinėjamoje byloje teismai suabsoliutino ieškovo ir trečiojo asmens pavedimo sutartį, pagal kurios nuostatas ieškovas gautus pinigus turėjo perduoti trečiajam asmeniui,

14

bei ignoravo kasatoriaus ir ieškovo sudarytos pavedimo sutarties faktą, šios sutarties įtaką ieškovo ir trečiojo asmens pavedimo sutarčiai atsirasti (sudaryti) bei iš statybos darbų rangos sutarties kilusią kasatoriaus reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį. Vertinant visus šiuos teisiškai reikšmingus faktus pavieniui (atskirtai) prarandama įvykių sekos logika bei susidaro klaidingas įspūdis apie atliktų veiksmų teisinę reikšmę, t. y. teismai, vertindami tik dalį vietoje visumos (pars pro toto), netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius, todėl padarė klaidingą išvadą, kad kasatorius gavo trečiojo asmens pinigus be teisinio pagrindo, o kasatorių, inicijavusį teisėtus veiksmus išsiieškant neginčijamą skolą, pavertė teisės pažeidėju.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Gelvora“ v. UAB „Staura“, bylos Nr. 3K-3-351/2009.

SUTARČIŲ TEISĖ

Dėl užsakovo teisių gynimo būdų Pagal CK 6.665 straipsnio 3 dalį užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti

nuostolius, jeigu rangovas nepašalina trūkumų per protingą terminą arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami. Taigi nagrinėjamoje byloje visų pirma turėjo būti nustatyta trūkumų pobūdis, jų ištaisymo galimybė ir tik tada sprendžiama dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „Žvyrkelis“, bylos Nr. 3K-3-385/2009.

Dėl teisinio pagrindo pašalinti per garantinį terminą nustatytus darbų pagal rangos sutartį trūkumus

Dispozityvus CK 6.662 straipsnio 3 dalies pobūdis lemia, kad pagal šią teisės normą užsakovo teisės reikšti pretenzijas dėl rangos darbų trūkumų ribojimas galimas tik tada, kai šalių sudaryta sutartis nenustato ko kita. Pagal šalių susitartas taikyti Bendrąsias statybos sutarčių sąlygas, konkrečiai – sąlygų 29 straipsnio 1, 2 dalis rangovas yra prisiėmęs atsakomybę už darbo atlikimą sutarties sąlygomis per garantinį dvejų metų periodą ir įsipareigojęs savo sąskaita pašalinti darbų trūkumus, kurie atsiranda per garantinį laikotarpį, jei jis nesugeba įrodyti, kad šie trūkumai atsirado dėl jo nekontroliuojamų priežasčių. Taigi, esant nurodytai kasacinio teismo praktikai ir šalių susitarimui dėl rangovo pareigos šalinti per garantinį laikotarpį atsiradusius darbų trūkumus, net ir tinkamo darbų priėmimo atveju užsakovui nenurodžius trūkumų, jis nepraranda teisės remtis trūkumų faktu, jeigu trūkumai neakivaizdūs... Akivaizdu, kad rangos sutarties dalykas – stogo uždengimas, užtikrinant galimybę jį tinkamai naudoti pagal paskirtį – statinio apsaugai nuo atmosferinių kritulių poveikio, apsunkina galimybę fiksuoti galimus darbų trūkumus atliktų darbų priėmimo metu, todėl atmosferinių kritulių poveikyje paaiškėję darbų trūkumai pagrįstai gali būti vertinami kaip nebuvę akivaizdūs darbų atlikimo metu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Universali arena“ v. UAB „Sofritas“, bylos Nr. 3K-3-431/2009

Dėl notarine forma sudarytos sutarties aiškinimo, kvalifikuojant ginčo teisinius santykius jungtinės veiklos sutartimi

Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. D. turgus ,,Marmantas”, bylos Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. V. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas).

15

Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974-6.976 straipsniai), nepasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai dalyviai neturi teisinio pagrindo vienas iš kito reikalauti įnašų grąžinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-392/2009.

DELIKTŲ TEISĖ

Dėl nuostolių atlyginimo už pavėluotą krovinio pristatymą

Nustatant negautą pajamų dalį paprastai reikia laikytis tokių taisyklių: 1) vertinti, kiek pajamų būtų gauta normaliomis sąlygomis, pvz., sklandžiai vykdant gamybą, realizavimą ar kitą ūkinę veiklą, iš kurios gaunamas pelnas; 2) vertinti, ar dėl pažeidimo buvo padaryta žala ar atimta galimybė gauti naudą naudojant pagrindinį objektą, kuris duotų tą naudą (jeigu negauta pajamų dėl gamybos sutrikdymo, tai turi būti įrodytas gamybos sutrikdymo faktas, jo trukmė ir pajamų negavimas dėl žaliavų, detalių, komplektavimo medžiagų ar kitokių gamyboje naudojamų komponentų nepateikimo laiku); 3) turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir pajamų negavimo. Tai reiškia, kad pajamų negavimas turi būti nustatytas kaip pagrindinė ar viena iš svarbių ir pakankamų priežasčių nuostoliams atsirasti. Jeigu jie atsiranda dėl krovinio, skirto gamybai, pavėluoto pristatymo, tai reikia įsitikinti, kad pavėluotai pristatytas krovinys lėmė ar kaip viena iš priežasčių sąlygojo visišką ar dalinį gamybos nutraukimą. Gali turėti reikšmės, ar tokiu atveju gamintojas iš tikro neturėjo tokių pat atsargų, ar krovinio vėlavimo pasekmės nebuvo pašalintos kitais tiekimais. Turi būti patikimai nustatyta ir įvertinta, ar gamintojo gamybinė ar ūkinė veikla buvo organizuota apdairiai, ar buvo dirbama be atsargų, alternatyvių tiekimų ir kt.; 4) negautos pajamos gali būti tik tos, kurios gaunamos iš teisėtos veiklos.

Regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę. Tai – asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę. Reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Amber cargo“ v. R. J., bylos Nr. 3K-3-439/2009

Dėl CK 6.255 straipsnio taikymo

Prevencinį ieškinį gali pareikšti asmuo, kuriam gresia žala. Realios grėsmės aplinkybė yra būtina prevencinio ieškinio tenkinimo sąlyga, tačiau pagal bendrąją taisyklę ji nėra preziumuojama, todėl turi būti įrodyta ieškovo.

Sanitarinių apsaugos zonų ribos nustatomos siekiant apsaugoti gyvenamąją aplinką ir žmonių sveikatą nuo taršos, suformuoti sveiką gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką. Taigi, tai, kad teisės aktu (Taisyklių priedo 25.3 punktu) nustatyta atsakovo veiklai taikytina 50 metrų sanitarinės apsaugos zonos riba, nurodant, kad tokiu atstumu skleidžiama cheminė ir fizikinė tarša, viešojo reguliavimo kontekste reiškia, kad šiose ribose dėl vykdomos veiklos skleidžiama tarša kelia pavojų gyvenamajai aplinkai ir asmens sveikatai. Sanitarinės apsaugos zonų nustatymą reglamentuojančios viešosios teisės normos tiesiogiai ginčo santykių nereguliuoja, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, teikdamas prevencinį ieškinį, ieškovas gali remtis viešajame teisiniame reguliavime nustatytu analogiškų ieškovo įrodinėjamoms aplinkybių vertinimu, įrodinėdamas realią žalos grėsmę kaip prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygą. Nagrinėjamu atveju CK 6.255 straipsnio taikymo prasme tai reiškia, kad dėl atsakovo vykdomos veiklos skleidžiamos taršos egzistuoja reali grėsmė ieškovo gyvenamajai aplinkai ir sveikatai. Tokiu atveju įrodinėjama realaus žalos pavojaus aplinkybė gali būti paneigta tik kitu sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo būdu – atliekamu vykdomos veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimu (Taisyklių 6.2 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-415/2009.

16

Dėl nuomininko neįtraukimo į bylą

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad kasatorė yra netinkamas subjektas CK 6.266 straipsnyje nustatytai deliktinei civilinei atsakomybei taikyti, nes žalos padarymo metu pastato valdymo teisė buvo perduota nuomininkui, kuris turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. Šiuos kasatorės argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, nes nuomininkas turi pareigą naudotis išnuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį (CK 6.489 straipsnio 1 dalis), bet, neturi daikto savininkui priskirtos pareigos rūpintis, stebėti ir nustatinėti, jog išnuomotame daikte nebūtų statybinių, konstrukcinių ir kitokių trūkumų, bei juos šalinti... Esant pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo CK 6.266 straipsnio pagrindu, kasatorė, kaip pastato savininkė, negali prieš žalos patyrusius asmenis gintis dvišaliais nuomos santykiais, t. y. nuomininko sutartine atsakomybe jai už daikto praradimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje J. B.-W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009.

Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo teisinės galios sprendžiant reikalavimą atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnį

EŽTT nagrinėtos bylos dalykas yra susijęs su Konvencijos nuostatų pažeidimų nustatymu ir nereiškia nacionaliniame teisme nagrinėtos bylos proceso pratęsimo bei nagrinėto ginčo perkėlimo nagrinėti į EŽTT, kuris nėra vadinamoji „ketvirtoji“ instancija, skirta peržiūrėti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., Kemmache v. France, no. 17621/91, judgment of 24 November 1994, § 44). Tai reiškia, kad EŽTT sprendimas turi res judicata galią Teismo konstatuotų atitinkamų Konvencijos nuostatų pažeidimo aspektu. Teismo priteistas teisingas atlyginimas yra „nekvestionuojamas minimumas“, priklausantis asmeniui pagal Konvenciją. Remiantis EŽTT praktika, valstybės turi teisinę pareigą ne tik sumokėti Teismo priteistus pinigus, bet taip pat – imtis tam tikrų ir/ar individualiųjų priemonių, kurios padėtų atstatyti iki pažeidimo buvusią situaciją (restitutio in integrum) (žr., pvz., Scozzari and Giunta v. Italy (GC), nos. 39221/98, 41963/98, § 249, ECHR 2000-VIII). Valstybė gali laisvai pasirinkti priemones ar būdus įsipareigojimams pagal Konvencijos 46 straipsnį įvykdyti (žr. ten pat).

Pažymėtina, kad tų pačių faktinių aplinkybių nurodymas kreipiantis į EŽTT ir į nacionalinį teismą turi visiškai skirtingą paskirtį. Jeigu pirmuoju atveju jomis grindžiamas Konvencijos nuostatų pažeidimas, tai antruoju – siekiama pagrįsti konkretų materialinį teisinį reikalavimą ir apginti pažeistą materialinę subjektinę teisę pagal nacionalinę teisę. Taigi tuo atveju, kai EŽTT byloje nagrinėta situacija gali sukelti Konvencijoje nereglamentuojamus teisinius padarinius pagal nacionalinę teisę, šie padariniai turi būti įvertinami nacionaliniame procese.

Pareiškėjos byloje EŽTT netyrė asmens materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, todėl šioje byloje aptariamo EŽTT sprendimo byloje B. prieš Lietuvą teiginys, jog Teismas neįžvelgė jokio priežastinio ryšio tarp nustatyto [Konvencijos] pažeidimo ir pareiškėjos reikalaujamos turtinės žalos (iš esmės EŽTT to ir negalėjo padaryti esant neišnagrinėto pareiškėjos civilinio ieškinio situacijai), negali būti ieškinio civilinėje byloje atmetimo pagrindu, t. y. neturi res judicata galios aptariamu klausimu nagrinėjant civilinę bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-402/2009

Dėl neteisėtų veiksmų pagal CK 6.272 straipsnį nustatymo

Tik faktas, jog procesiniai sprendimai, kuriais ieškovės ieškinys 1996 m. spalio 6 d. nutartimi buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, bei 2003 m. sausio 3 d. nuosprendis, kuriuo ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtas (šis nuosprendis Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 12 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartimi paliktas nepakeistas), nėra pripažinti neteisėtais, savaime nesuponuoja išvados dėl atitinkamų atsakingų pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų nebuvimo. Taigi pastaroji aplinkybė turi būti nustatinėjama ne tik atsižvelgiant į instancinį procesinių sprendimų patikrinimo rezultatą, bet ir visų bylai reikšmingų aplinkybių kontekste, pvz., teisiškai įvertinant aplinkybę dėl kasatorės ieškinio baudžiamojoje byloje palikimo nenagrinėto po septynerius metus ir penkis mėnesius trukusio

17

baudžiamosios bylos nagrinėjimo, taip pat įvertinant EŽTT sprendimu konstatuoto Konvencijos pažeidimo faktinį pagrindą sudariusių aplinkybių visetą; išsiaiškinant galimybę kasatorei gauti reiškiamo reikalavimo patenkinimą iš tiesiogiai atsakingų asmenų; nustatant, ar kasatorė apskritai turėjo teisę į pareikšto civilinėje byloje reikalavimo patenkinimą ir jeigu turėjo, tai kokio dydžio, ir kt. Taigi turi būti išsiaiškinta, ar galimybė išspręsti pirminį civilinį ieškinį prarasta apskritai ir kokio dydžio žala ieškovei padaryta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-402/2009.

Dėl gydytojų civilinės profesinės atsakomybės sąlygų

Be formaliųjų teisinių, gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas, jas nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų, ir ne visos ligos gali būti išgydytos, gydydamas pacientą, gydytojas negali padaryti daugiau nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio būklė. Civilinėje atsakomybėje galioja principas impossibilium nulla obligatio est  (lot. - iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma), todėl sprendžiant dėl gydytojų atsakomybės už netinkamą gydymą reikšminga aplinkybė yra ir tai, kokias objektyvias galimybes medicinos mokslo ir praktikos lygis suteikia gydytojui. Jeigu gydytojas savo darbą atliko rūpestingai, atidžiai ir taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėlto atsirado, nuo atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas ir žala laikoma atsitiktine.

Priežastinis ryšys, kaip gydytojo profesinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, jis turi būti ne paneigiamas, o įrodomas, jį turi įrodyti žalos atlyginimo siekiantis asmuo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. VŠĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-408/2009

DARBO TEISĖ

Dėl ieškinio senaties DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su komandiruote, darbuotojams

mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimu Nr. 526 nustatyta, kad su komandiruojamu darbuotoju gali būti atsiskaitoma dvejopai: 1) išmokant komandiruotės išlaidų avansą darbdavio įsakymo dėl darbuotojo komandiravimo pagrindu, arba 2) kompensuojant komandiruotės išlaidas, kai darbuotojas pateikia išlaidas patvirtinančius įrodymus per tris darbo dienas nuo grįžimo iš komandiruotės, išskyrus dienpinigius, kurių nereikia patvirtinti įrodymais (5-6 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo teisinių santykių pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su objektyviuoju kriterijumi. Darbuotojas turi žinoti, kad jam vykstant į komandiruotę turi būti išmokėti dienpinigiai pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 526 nuostatas, o jei to nežino, būdamas atidus ir rūpestingas asmuo, jis turi pasidomėti bei pasikonsultuoti su darbdavio atstovais, pvz., buhalterija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009

Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo darbo ginčuose

Ieškinio senatis pagal CK 1.126 straipsnį civilinėse bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo drausminės nuobaudos tvarka taikoma tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šios nuostatos taikymo tvarka yra tokia: senaties termino pasibaigimas yra pagrindas ieškiniui atmesti; ieškinys dėl senaties termino pasibaigimo gali būti atmestas, jei šalis ginasi senaties termino suėjimu ir prašo taikyti senatį; jeigu ginamasi senatimi, tai bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškinio senaties praleidimo aplinkybės ir jų įvertinimas svarbos požiūriu. Ginčo šalis, kuri remiasi senatimi, įrodinėja, kad reikalavimui taikoma senatis, kad senaties terminas suėjo. Įrodęs šias aplinkybes asmuo, prašydamas taikyti senatį, gali tikėtis, kad

18

teismas taikys senatį kaip pagrindą ieškiniui atmesti. Asmuo, nesutinkantis su senaties taikymu, gali remtis tuo, kad teismas neprivalo taikyti senaties net ir tuo atveju, kai yra pagrindas ją taikyti. Šiuo atveju jo pareiga yra įrodyti, kad senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ginčo šalis privalo įrodyti faktus, kurie svariai pateisintų ieškinio senaties termino praleidimą. Konkretūs faktai, dėl kurių ieškinio senatis praleista, ir aplinkybės, kurių pagrindu teismas gali daryti išvadą dėl termino praleidimo priežasčių reikšmės, turi būti įrodyti asmens, prieš kurį siekiama pasinaudoti reiškiant prašymą taikyti ieškinio senatį. Pagal įstatymą yra reiškiamas prašymas taikyti ieškinio senatį, bet įstatymo nereikalaujama reikšti prašymų atnaujinti praleistą senaties terminą, netaikyti senaties termino, atmesti prašymą dėl senaties termino ir kt. Įstatymo nedraudžiama to daryti, bet teisėjų kolegija pažymi, kad tokių prašymų asmuo teismui teikti neprivalo. Pagal CK 1.131 straipsnį teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškinio senaties praleidimo priežastis ir pripažinęs, kad ieškinio senaties praleidimo priežastys yra svarbios, neturi pagrindo reikalauti prašymo dėl senaties netaikymo, o sprendžia, ar praleistas terminas atnaujintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. UAB „Audėjas“ prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-450/2009

Dėl darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo

Byloje konstatuota, kad nuo 2006 m. vasaros dėl susiklosčiusių nepalankių ekonominių sąlygų įmonė nutraukė šaldytos produkcijos gamybą, buvo atleisti darbuotojai. Įmonėje liko dirbti tik ieškovas ir kaip direktorius šios bylos atsakovo atstovas V. P. Įmonėje susidarė tokia situacija, kai darbuotojas (ieškovas) negalėjo atlikti pagal darbo sutartį sulygto darbo. Tokia situacija reiškė faktišką prastovą, kurios metu ieškovas, kaip jis teigia, atliko kai kurias darbo sutartyje nenustatytas funkcijas. Ši darbuotojo ir darbdavio faktinė padėtis savo esme gali būti prilyginta DK 122 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamai nustatytai prastovai, nors teisiškai neįformintai, tačiau taikant šio kodekso 195 straipsnyje nustatytą mokėjimą už ją.

Nagrinėjamos bylos aspektu konstatuotina, kad darbdavio atstovas, žinodamas, jog ieškovas negali atlikti pagal darbo sutartį sulygto darbo, turėjo atitinkamai elgtis ir tai įforminti.

Kita vertus, tokia pat faktinė padėtis – faktinė prastova, jos teisinis neįforminimas, darbo užmokesčio nemokėjimas, kartu nereiškiant atitinkamų pretenzijų darbdaviui, tenkino ir ieškovą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė jokios darbo veiklos po gamybos proceso 2006 metais nutraukimo, ir naudojosi atsakovo neūkiškumu įmonės veikloje savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi tokios šio teismo konstatuotos aplinkybės reiškia, kad ieškovas taip pat nesilaikė DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningumo principo bei piktnaudžiavo teise. Teisėjų kolegija laiko, kad šiuo atveju taikytina DK 146 straipsnio 3 dalies, 196 ir 197 straipsniuose nustatyto reglamentavimo analogija – kad darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. V. P. firma „Kaimynų verslas“, bylos Nr. 3K-3-407/2009.

Dėl įpareigojimo sudaryti darbo sutartį

Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad organizuojant viešąjį konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį... Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2006 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-612/2006, pripažinus pirminio viešojo konkurso rezultatus teisėtais, atsakovas, vykdydamas šią nutartį (CPK 18, 362 straipsniai), turėjo sudaryti su kasatoriumi darbo sutartį, t. y. įgyvendinti kasatoriaus specialiąją teisę, atsiradusią iš pirminio viešojo konkurso rezultatų. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įgyvendinti šią specialiąją teisę netrukdė nei antrojo viešojo konkurso rezultatai, nei su trečiuoju asmeniu sudaryta darbo sutartis, nes ginčo darbo sutartis galėjo būti nutraukta atsakovo iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009

19

Dėl darbo sutarties negaliojimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 26 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio rajono skyrius v. A. M., bylos Nr. 3K-3-225/2004).

Minėta, kad organizuojant viešąjį konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį, todėl, panaikinus tokio konkurso rezultatus kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei, konkursą laimėjęs asmuo netenka šios specialiosios teisės. Specialiųjų teisės aktų (lex specialis) imperatyviai nustatyta, kad ligoninės vadovo darbo sutarties sudarymo pagrindas yra viešojo konkurso rezultatai (1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus viešojo konkurso rezultatus negaliojančiais, šių rezultatų pagrindu sudaryta darbo sutartis tampa prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl pripažintina negaliojančia (CK 1. 80 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama darbo sutartis pripažintina negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad trečiojo asmens darbo sutarties nutraukimo priežasties formulavimo aspektu šiuo atveju taikytinas DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktas (darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009

Dėl ieškovo atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus

Darbdavys įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė, kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą padarė ieškovas, prieš skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, raštu nepareikalavo, jog ieškovas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, konfliktą mačiusio kito trenerio paaiškinimą priėmė tik atleidus ieškovą iš darbo, t. y. darbdavys neįrodė, kad pasirašė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 240 straipsnio reikalavimus. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad darbdavys tyrimą pradėjo tik pagal trenerės R. A. tarnybinį pranešimą, šios veiksmams pagal ieškovo tarnybinį pranešimą ištirti nebuvo sudaryta komisija, o iš įsiteisėjusio Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje matyti, kad konflikto iniciatorius buvo ne tik ieškovas, jo veiksmuose nebuvo nustatyta jokių smurtinių veiksmų, konstatuoja, jog atsakovas nepagrįstai vertino tik ieškovo elgesį, visiškai netyrė trenerės R. A. veiksmų atitikties darbo drausmei, t. y. darbdavys, spręsdamas dviejų kolegų kilusį ginčą, neišliko objektyvus ir nešališkas, vertino tik vieno darbuotojo nusižengimą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, atsižvelgęs tik į vieno iš konflikto dalyvių – ieškovo – veiksmus, paskyręs jam drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – nesant darbuotojo pasiaiškinimo, neatsižvelgė nei į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, nei į sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, kitas aplinkybes, neįrodė šio darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės, taip pat pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priimdamas įsakymą nesant ieškovo pasiaiškinimo ir nenurodant konkretaus darbo drausmės pažeidimo, apsiribojant tik tuo, kad per paskutinius dvylika mėnesių šiam darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. C. v. VŠĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-393/2009.

Dėl teisės į dienpinigius vykstant į tarnybines komandiruotes

Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo

20

pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Aiškindamas darbo sutartį teismas turi diskreciją vertinti, ar susitarimas atitinka DK 35 straipsnio reikalavimus.

Teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos ES teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009

Dėl termino paskirtai nuobaudai ginčyti

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į atsakovo pareikštą prašymą ginčo santykiams taikyti ieškinio senatį, sprendė šį klausimą ir nurodė, kad atsakovo nurodytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra ne ieškinio senaties, o procedūrinis terminas, todėl, sprendžiant paskirtos ieškovui pastabos pagrįstumą, taikytinas DK 27 straipsnio 32 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.. Bylą nagrinėję teismai, nagrinėjamu atveju netaikę DK XIX skyriaus normų, pažeidė materialinės teisės normas, nes, tikrindami ieškovui paskirtos nuobaudos – pastabos – pagrįstumą, neatsižvelgė į CK 1.126, 1.128–1.131 straipsniuose nustatytas ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles. Juolab kad, remiantis DK 243 straipsniu, pagal kurį drausminė nuobauda galioja vienerius metus nuo jos paskyrimo, netikslinga bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad drausminei nuobaudai apskųsti taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. C. v. VŠĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-393/2009.

Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo teisėtumo

Pažymėtina, kad darbdavys turi raštu pareikalauti prasižengusį darbuotoją pasiaiškinti, o teikti pasiaiškinimą yra darbuotojo teisė, bet ne pareiga, tuo tarpu atsakovas ieškovės atsisakymą rašyti pasiaiškinimą pripažino atskiru darbo drausmės pažeidimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. SB „Volungėlė“, bylos Nr. 3K-3-448/2009

INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ

Dėl prekės ženklo perdavimo

Teisės į prekių ženklą atsiradimo pagrindas yra registracija. Pagal PŽĮ 43 straipsnį teisė į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą gali būti perduota pagal sutartį visai ar iš dalies, kartu su kitomis teisėmis, susijusioms su juridinio asmens veikla, arba atskirai. Teisės į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą perdavimas negalioja, jeigu perdavimo duomenys neįrašyti į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą; teisės į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą perdavimas įsigalioja nuo perdavimo duomenų įrašymo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą dienos; teisės į įregistruotą ženklą perdavimo duomenys skelbiami VPB oficialiame biuletenyje (PŽĮ 43 straipsnio 5, 6 dalys).

Sutartis dėl ženklo perdavimo susaisto sutarties šalis, bet, neįregistravus tokio perdavimo Prekių ženklų registre, sandorio fakto šalys negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (CK 1.75 straipsnio 2 dalis).

Teisės į prekių ženklą perdavimo įsigaliojimas nuo įrašymo registre (t. y. nuo tos teisės perėjimo kitam subjektui išviešinimo) trečiųjų asmenų atžvilgiu būtent ir yra susijęs su trečiųjų asmenų teisių apsauga. Planuodami savo atitinkamus veiksmus ir siekdami veikti teisėtai jie turi turėti informaciją, kokie prekių ženklai yra apsaugoti išimtinių teisių pagrindu ir kam tos teisės priklauso. Prekių ženklų teisės prasme negali būti perduota teisė į prekių ženklą, kurio registracija pripažinta negaliojančia ir kuris

21

išregistruotas iš Prekių ženklų registro, nes toks teisės perdavimas negali būti išviešintas, t. y. įrašytas į Prekių ženklų registrą ir atitinkamai – paskelbtas VPB oficialiame biuletenyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Latvijos įmonė SIA Stirolbiofarm Balticum v. AB „Sanitas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2009.

CIVILINIS PROCESAS

Dėl ginčo teismingumo

Pagal tai, kad CK 4.45 straipsnis yra Civilinio kodekso ketvirtosios knygos, reglamentuojančios daiktinę teisę, dalyje, įtvirtinančioje nuosavybės teisės bendrąsias nuostatas, o nurodytas straipsnis ura dėl savininkų ginčo sprendimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši norma paprastai taikoma, kai ginčas dėl žemės sklypo ribos siejamas su žemės sklypo savininko teisių ginčijimu, pažeidimu ar gynimu. Jeigu ginčas dėl žemės sklypo ribos nesusijęs su žemės sklypo savininko teisių ginčijimu, pažeidimu ar gynimu, tai ši norma tiesiogiai netaikoma. Tai nepaneigia galimybės šioje normoje esančių nuostatų taikyti nagrinėjant ginčus dėl žemės sklypo ribos, kilusius ne tarp savininkų, kai yra priimti viešojo administravimo subjektų sprendimai, patvirtinti žemėtvarkos projektai, teritorinio planavimo dokumentai, pagal kuriuos riba nėra aiškiai nustatyta ir dėl to kyla ginčas. CK 4.45 straipsnyje nustatyti kriterijai, kuriais remiantis išsprendžiamas ginčas dėl žemės sklypų ribos nustatymo, todėl šios nuostatos gali būti taikomos sprendžiant ginčus teisme tarp žemės naudotojų. Žemės sklypus skiriančios ribos buvimo vietos ir konfigūracijos nustatymas yra teismui įstatymo suteiktos kompetencijos įgyvendinimas ir neturi būti aiškinamas kaip žemės sklypo formavimas ar suteiktos kompetencijos viršijimas. Jeigu kilusio teisme ginčo esmė – ginčas dėl žemės sklypo ribų, tai CK 4.45 straipsnyje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, kur turi būti sklypo riba ir kokia jos konfigūracija, gali būti taikomi nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą dėl teisės Civilinio proceso kodekse ar Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka (CPK 3 straipsnio 6 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).

Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį žemės sklypai parduodami pagal žemės reformos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus, o pagal 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio paskirties žemė kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiose normose nėra nuostatų apie tai, pagal kokius kriterijus nustatoma žemės sklypus skirianti riba ar kaip sprendžiamas ginčas, kuris kyla dėl to, kad viešojo administravimo subjektų priimtuose dokumentuose ji nustatyta neaiškiai. Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 5 ir 6 dalis apskrities viršininko sprendimas patvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, bet taip, esant civilinio pobūdžio ginčui dėl ribų, kai jos nenustatytos ir neaiškios, taikant absorbcijos principą, nepaneigiama galimybė ginčą nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis nereglamentuoja tokio pobūdžio ginčo teismingumo klausimo. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemėtvarkos projektų rengimui vadovauja ir jį kontroliuoja Vyriausybės įgaliota institucija, o 20 straipsnyje nustatyta, kad suderintus žemės reformos žemėtvarkos projektus tvirtina apskrities viršininkas. Šios nuostatos ir jas įgyvendinančios Žemės reformos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 43, 45, 60 punktų nuostatos patvirtina, kad valstybinės žemės sklypai formuojami administracine tvarka, kad projektuojamų parduoti valstybinės žemės sklypų naudotojų ginčas dėl ribų galutinai sprendžiamas apskrities viršininko sprendimu. Bet tai iš esmės nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą. Šios nuostatos nurodo į administracinį ginčo dėl teisės pobūdį ir paprastai turi būti taikomos. Kartu turi būti įvertinti ir civiliniai kilusio ginčo aspektai bei pagal jų visumą sprendžiama, ar kilęs ginčas yra vien administracinio pobūdžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. R. ir kt. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-457/2009

Dėl viešojo intereso

Procesinės teisės normų, reglamentuojančių teismo posėdžių formą, pažeidimas vertintinas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris reiškia asmens teisės į tinkamą teismo procesą, taigi ir viešojo intereso, pažeidimą.

22

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės D. S. prašymą dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą paskyrimo, bylos Nr. 3K-3-454/2009

Dėl viešojo intereso gynimo

Jeigu nuosavybės teisės objektai yra naudojami bendriesiems visuomenės poreikiams tenkinti, tai konkretus objektas atitinkamomis sąlygomis gali būti paimamas iš asmens ir perduodamas naudoti visuomenės tikslams. Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip labai svarbius vertina abu šiuos interesus: ir nuosavybės teisės klausimus, ir visuomenės poreikius. Visuomenės poreikiai gali būti suprantami kaip visos visuomenės interesai ar kaip tam tikros visuomenės dalies, pavyzdžiui, esančios tam tikroje vietoje, teritorijoje. Atsižvelgdami į šias nuostatas nagrinėjamose bylose teismai turi vertinti, ar iškeltas klausimas dėl nuosavybės teisės gynimo negali būti vertinamas kaip viešo intereso gynimas. Jeigu turtas yra perduodamas viešojo subjekto nuosavybėn, pavyzdžiui, valstybei, savivaldybei ar jų institucijoms, ir naudojamas tam tikros visuomenės dalies bendriems poreikiams tenkinti (pavyzdžiui, vietos gyventojų pilietinėms, kultūrinėms, šviečiamosioms, lavinimo, sveikatinimo, laisvalaikio ir poilsio organizavimo ar panašaus pobūdžio reikmėms), tai yra pagrindas vertinti, kad byla turi viešąjį interesą ir teismas turi nagrinėti ją į tai atsižvelgdamas. Savaime viešojo intereso konstatavimas nenulemia to, kad teismas turi patenkinti viešojo asmens reikalavimus, bet nagrinėdamas bylą jis turi būti aktyvus. Teismų praktika yra suformulavusi nuostatas, kaip tokiu atveju teismas turi rinkti ir vertinti įrodymus.

Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto privatizacija ir atsiskaitymas už jį, turto panaudojimo ir perleidimo bendrųjų poreikių patenkinimui klausimai yra susiję su viešojo intereso tenkinimu ir apsauga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Jurbarko rajono savivaldybės administracija v. Jurbarko rajono žemės ūkio bendrovė, bylos Nr. 3K-3-400/2009.

Dėl reikalavimo pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis pobūdžio

Byloje kilo ginčas, ar reikalavimas pripažinti negaliojančiomis laidavimo sutartis yra turtinio ar neturtinio pobūdžio. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnis). Taigi iš laidavimo sutarties sampratos akivaizdu, kad laiduotojas prisiima turtinius įsipareigojimus prieš kito asmens kreditorių (kreditorius), jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.

Konstatavus, kad laidavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis yra turtinis reikalavimas, kasatoriams atsiranda procesinė pareiga, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sumokėti žyminį mokestį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju ginčijant laidavimo sutartis toks reikalavimas yra turtinio pobūdžio ir turi būti apmokamas pagal proporcinio žyminio mokesčio skaičiavimo taisykles.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ v. UAB „Airana“ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2009.

Dėl CPK 86 straipsnio taikymo ir aiškinimoCPK 86 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai ieškinio sumą ieškinio pateikimo metu nustatyti

yra sunku. Siekiant neužkirsti kelio civilinio proceso dalyviams pasinaudoti konstitucine teise į teisminę gynybą, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinio sumą ieškinio pateikimo metu nustatyti yra sunku, žyminio mokesčio dydį preliminariai rašytinio proceso tvarka nustato teismas, o paskui papildomai sumokamas žyminis mokestis pagal ieškinio sumą, kurią nustato teismas. Atskiruosiuose skunduose apeliacinės instancijos teismui, kaip ir kasaciniame skunde, kasatoriai pateikia savo argumentus, kodėl, jų nuomone, sudėtinga (neįmanoma) nurodyti savo reikalavimų apimtį pinigine išraiška ir prašė apeliacinės instancijos teismo preliminariai nustatyti žyminio mokesčio dydį. Išnagrinėjęs šį atskirųjų skundų argumentą, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą ir nurodė,

23

kad dėl šios normos taikymo reikia kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl preliminaraus žyminio mokesčio dydžio nustatymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis), be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 86 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 86 straipsnį teismas privalo taikyti ex officio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ v. UAB „Airana“ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2009.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Paskirstant apeliacinės instancijos ar kasaciniame teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas ir nustatant atlygintiną jų dydį, visada reikia atsižvelgti į kiekvieną proceso stadiją, atskirai palyginti ankstesnėse stadijose priimtų sprendimų materialinį teisinį turinį ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Jeigu išnagrinėjus apeliacinį skundą priimamas galutinis sprendimas dėl bylos esmės, taip pat ir nutartis atmesti apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas privalo išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims klausimą. Tai reiškia, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turi būti pakeistas atsižvelgiant į tai, kaip išlaidos turėjo būti paskirstytos, jeigu būtų priimtas toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, kokį priėmė apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, sistemiškai aiškinant CPK 93 straipsnyje suformuluotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, apeliacinės instancijos teismas ex officio turėjo išspręsti už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio priteisimo klausimą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Tokio klausimo perdavimas spręsti pirmosios instancijos teismui prieštarautų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis). Nurodytas teismo procesinis veiksmas galimas tik tuo atveju, jeigu nebūtų paskirstytos taip pat ir pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos. Dėl to, apeliacinės instancijos teismui neišsprendus žyminio mokesčio už apeliacinį skundą paskirstymo klausimo, šis klausimas turėjo būti išspręstas apeliacinės instancijos teismui priimant papildomą sprendimą (nutartį) (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2, 3 dalys). Tokiu atveju apeliaciniam procesui taikomos CPK nuostatos, kuriose reglamentuojamas pirmosios instancijos teismo procesas, kaip neprieštaraujančios apeliacinio proceso taisyklėms (CPK 302 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. A. T. įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-442/2009

Dėl įrodinėjimo baudžiamosiose ir civilinėse bylose skirtumoĮrodymų pakankamumo, t. y. faktų įrodomumo, problema civilinėje ir baudžiamojoje bylose

sprendžiama skirtingai. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, byla Nr. 3K-3-260/2001; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-439/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje J. B.-W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009.

Dėl įrodymų vertinimo

CPK 185 straipsnio pažeidimas, pasireiškęs rungtyniškame procese įrodymų vertinimo pagal visas reikšmingas bylos aplinkybes ir įrodymų pakankamumo principų pažeidimu, gali būti laikomas pažeidimu, kurį kasacinis teismas gali pašalinti ir priimti naują sprendimą, darant išvadą, kad tam tikros aplinkybės, sudarančios ieškinio pagrindą, neįrodytos. Jeigu kartu su šiuo pažeidimu yra nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo pažeidimas (CPK 178 straipsnis), tai dėl to byloje dalyvaujantys asmenys gali būti suklaidinti ir nesugebėti pasinaudoti visomis jiems priklausančiomis teisėmis bei neįvykdyti jiems tenkančių pareigų. Kai

24

dėl tokio pažeidimo nenustatytos visos svarbios bylai faktinės aplinkybės, tai bylai reikšmingų aplinkybių tyrimas nevertinamas kaip teisėtas ir užbaigtas. Faktinių aplinkybių kasacinis teismas netiria, apie tai įrodymų nerenka ir jų nevertina, todėl padaryto pažeidimo ir jo pasekmių pašalinti negali, tai gali padaryti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Amber cargo“ v. R. J., bylos Nr. 3K-3-439/2009

Dėl fizinių asmenų parodymų civilinėse bylose kvalifikavimo

Sandorio dalyvių, dalyvavusių atsakovais civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, parodymai civilinėje byloje dėl restitucijos taikymo kvalifikuojami kaip šalies paaiškinimai ir vertinami pagal jiems keliamus reikalavimus. Šių asmenų paaiškinimams netaikomi CK 1.93 straipsnyje ir CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti draudimai, jie atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus. Vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-425/2009

Dėl atskirojo skundo padavimo termino

Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas apeliacinį procesą pagal suinteresuoto asmens atskirąjį skundą kaip pateiktą praleidus įstatyme nustatytą atskirųjų skundų padavimo terminą, nenustatęs reikšmingos faktinės aplinkybės – pirmosios instancijos teismo nutarties nuorašo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos, – pažeidė procesinių terminų pradžios ir pabaigos nustatymą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 74, 335 straipsnius).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Agrokoncernas“ pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, bylos Nr. 3K-3-379/2009.

Dėl apeliacinio proceso nutraukimo

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nepaskyrė termino trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apeliacinį skundą priėmė, apeliacinės instancijos teismas taip pat jokių skundo trūkumų nekonstatavo ir nagrinėjo bylą apeliacine tvarka iš esmės, tačiau nutraukė apeliacinį procesą CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, konstatavęs, kad skundą padavė asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinį skundą kasatoriaus vardu pateikusios atstovės įgaliojimų laikas buvo apibrėžtas įvykiu – tol, kol įgaliotas asmuo eis administracijos vadovo pavaduotojo pareigas. Paduodamas apeliacinį skundą kasatoriaus vardu jį pasirašęs asmuo turėjo pareigą pateikti visus dokumentus, įrodančius jo teises ir pareigas, taip pat dokumentą, patvirtinantį, kad apeliacinio skundo padavimo metu ėjo įgaliojime nurodytas pareigas. Nesant tokio dokumento, teismai turėjo pasinaudoti CPK 316 straipsnyje įtvirtintu apeliacinio skundo trūkumų šalinimo institutu, nustatydami terminą dokumentams, patvirtinantiems įgalioto asmens teises ir pareigas, pateikti ir tik po to spręsti apie skundą padavusio asmens teisių apimtį.

25

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK normos, nustatančios apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūrą, yra viena iš teisiniu reguliavimu įtvirtintų priemonių, užtikrinančių asmens teisės apskųsti teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui, tinkamą įgyvendinimą. Tais atvejais, kai kartu su apeliaciniu skundu, paduodamu atstovo, nepateikti visi dokumentai, patvirtinantys atstovo teisių ir pareigų apimtį, teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, turi pasinaudoti apeliacinio skundo trūkumų šalinimo institutu ir tik po to spręsti apie atstovo tinkamumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-380/2009.

Dėl apeliacinio proceso nutraukimo

Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas nutrauktas tuo pagrindu, kad apeliacinį skundą padavęs atsakovas nepateikė teismui apeliacinio skundo vertimo į anglų ar kitą ieškovui ir tretiesiems asmenims, kurie yra užsienio piliečiai, suprantamą kalbą (CPK 804 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negali sutikti. Tai, kad atsakovas nepateikė apeliacinio skundo vertimo į anglų ar kitą ieškovu ir tretiesiems asmenims suprantamą kalbą, nesudaro pagrindo nutraukti apeliacinį procesą, nes CPK 315 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose nenustatyta tokio apeliacinio proceso nutraukimo pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs apeliacinio skundo trūkumą, kad atsakovo apeliacinis skundas neišverstas į anglų ar kitą ieškovui ir tretiesiems asmenims, kurie yra užsienio piliečiai, suprantamą kalbą, t. y. nustatęs, jog atsakovo apeliacinis skundas neatitinka bendrojo procesiniams dokumentams keliamo reikalavimo dėl kalbos (CPK 113 straipsnio 3 dalis, 306 straipsnis, 804 straipsnio 2 dalis), nesivadovavo imperatyviosiomis apeliacinio skundo trūkumų šalinimo tvarką reglamentuojančiomis CPK 316 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes nenustatė atsakovui termino nustatytam jo paduoto apeliacinio skundo trūkumui pašalinti, ir apeliacinį procesą nutraukė neteisėtai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. Lietuvos ir Italijos UAB „Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-429/2009.

Dėl civilinės bylos sustabdymo, nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą

Nagrinėjamoje byloje dar tik sprendžiamas prašymo atnaujinti procesą klausimas ir tik teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą teismas bylą nagrinės pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga tokiu atveju sustabdyti bylą paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti keletą kartų, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į nurodytas proceso atnaujinimo stadijų (prašymo priėmimo, prašymo nagrinėjimo, proceso atnaujinimo ir pakartotinio bylos nagrinėjimo) paskirtis, CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo tikslus ir sąlygas, pripažintina, jog bylos sustabdymas CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje, kai dar neatnaujintas procesas, prieštarauja CPK 163 straipsnio 3 punktui, nedera su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir juos aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl teismo pareigos užtikrinti spartų procesą (žr., pvz., cituotą sprendimą Herbst v. Germany, § 78, kt.), neatitinka civilinio proceso tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), taip pat civilinio proceso koncentruotumo principo (CPK 7 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. prašymą dėl proceso atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-418/2009

Dėl teismo sprendimo vykdymo

Teismo sprendimai, kuriais panaikinami aktai, patys sukelia teisines pasekmes – panaikina aktų teisinę galią. Vykdydamas teismo sprendimą antstolis vykdo tai, kas yra priteista vykdyti, yra nurodyta

26

vykdomajame rašte, ir negali elgtis savavališkai. Jeigu teismo sprendimas neaiškus, nesuprantama, kaip jį vykdyti, tai gali prireikti kreiptis dėl išaiškinimo, klaidų ar apsirikimų taisymo, papildomo sprendimo priėmimo. Dėl nepareikštų ar naujų reikalavimų kreipiamasi juos išspręsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-388/2009.

Dėl arbitražinio teismo sprendimo vykdymo

Arbitražinio teismo sprendimas pats savaime yra tik vykdytinas dokumentas, bet ne vykdomasis dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 587 straipsnis). Pagal Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 38 straipsnio 3 dalį, vienai iš šalių atsisakius vykdyti sprendimą, kita šalis turi teisę kreiptis į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą ir prašyti išduoti vykdomąjį raštą. Arbitražinio teismo sprendimai vykdomi CPK nustatyta tvarka (KAĮ 38 straipsnio 5 dalis, CPK 1 straipsnio 1 dalis). Vykdomųjų raštų išdavimo tvarka nustatyta CPK XLIV skyriuje. Tam, kad pagal vykdytiną dokumentą (aptariamu atveju – arbitražinio teismo sprendimą) būtų išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas, sprendimas turi būti dėl priteisimo.

Vykdomojo dokumento turinys reglamentuojamas CPK 648 straipsnyje. Arbitražo sprendimas, minėta, savaime nėra vykdomasis dokumentas, tačiau jo pagrindu gali būti išduodamas vykdomasis raštas. CPK 648 straipsnis visų pirma taikytinas vykdomųjų raštų išdavimui pagal teismų sprendimus... Tuo tarpu arbitražinio teismo sprendimo forma ir turinys reglamentuojami KAĮ 34 straipsnyje, kuriame nustatyti reikalavimai nėra tapatūs CPK nustatytiems teismo sprendimui privalomiems reikalavimams. Dėl to arbitražo sprendimo turiniui negali būti keliamas reikalavimas turėti rezoliucinę dalį, nes tokios sprendimo struktūrinės dalies nenustatyta KAĮ. Kita vertus, KAĮ 34 straipsnio 2 dalies reikalavimas, pagal kurį sprendime turi būti nurodoma, tenkinamas ieškinys ar atmetamas, turi būti suprantamas ir aiškintinas taip, kad sprendimo tekstas sudarytų galimybę atlikti aiškiai ir suprantamai apibrėžtus vykdymo veiksmus.

Rašant arbitražo sprendimą, gali būti padaroma įvairių netikslumų, taip pat gali atsirasti formuluočių dviprasmiškumo ar neaiškumo. Dėl to arbitražo veiklą reglamentuojančiuose aktuose yra nustatyta galimybė ištaisyti arbitražo sprendimo trūkumus. Taigi prireikus arbitražo sprendimas gali būti tikslinamas, aiškinamas ar netgi priimamas papildomas sprendimas. Nagrinėjamu atveju buvo priimtas sprendimo išaiškinimas, kurio priėmimo galimybė įtvirtinta KAĮ 36 straipsnyje bei Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisyklių 30 straipsnyje. Pagrindinis tokiam veiksmui keliamas reikalavimas yra tas, kad aiškinant arbitražinio teismo sprendimą nebūtų keičiama jo esmė. Teisės doktrinoje vieningai pripažįstama, kad dokumentas, kuriuo buvo išaiškintas sprendimas, tampa sudedamąja arbitražo sprendimo dalimi. Šia samprata vadovaujasi ir bylą nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų kolegija. Požiūris į arbitražo sprendimą ir jo išaiškinimą kaip į vienovę suponuoja būtinybę sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo klausimą šį klausimą spręsti ne formalizuotai ir atskirtai, bet kompleksiškai. KAĮ 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas savo nutartimi gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytais pagrindais... Konstatuotina, kad arbitražinio teismo sprendimo neaiškumas yra pagrindas šaliai, kuri kreipėsi su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, prašyti išaiškinti arbitražinio teismo sprendimą. Taigi vykdomojo rašto išdavimo klausimą nagrinėjantis teismas, iškilus klausimui dėl arbitražinio teismo sprendimo neaiškumo, turi sudaryti galimybę suinteresuotai šaliai kreiptis dėl jo išaiškinimo, o nustačius viešojo intereso gynimo poreikį – netgi pats inicijuoti išaiškinimo procedūrą, bet ne atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Garant“ pareiškimą dėl vykdomojo dokumento išdavimo, bylos Nr. 3K-3-368/2009.

Dėl CPK normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą vykdymo procese, aiškinimo

Sprendžiant dėl antstolio prašymo priteisti vykdymo išlaidas esminė aplinkybė yra ta, ar skolininkas gavo raštišką siūlymą dėl vykdymo išlaidų sumokėjimo. Jeigu ši sąlyga įvykdyta, teismas turi nagrinėti pareikšto prašymo pagrįstumą.

27

Nėra pagrindo CPK 604 straipsnio normą nei per se, nei vykdymo procesą reglamentuojančių normų visumos kontekste aiškinti kaip nustatančią, kad vienintelis leistinas ir teisėtas procesinių dokumentų įteikimo būdas yra jų siuntimas registruotu laišku, o įteikimas kitu būdu nesukelia teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 611 straipsnio 1 dalies reikalavimai nepažeidžiami tuo atveju, kai asmuo gauna antstolio pasiūlymą dėl vykdymo išlaidų sumokėjimo įteiktą ne registruotu laišku, o kitu būdu, jeigu toks įteikimas leidžia jam susipažinti su dokumento turiniu ir pasinaudoti įstatymo suteikiamomis galimybėmis ginti savo interesus. Dėl to byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl vykdymo išlaidų priteisimo, turi būti nustatinėjama, ar skolininką pasiekė reikalinga ir būtina informacija, o ne tai, kokiu būdu jis tą informaciją gavo. Įrodymais, patvirtinančiais, kad skolininkas apie vykdymo išlaidas ir jų dydį yra informuotas, gali būti ne tik registruotas laiškas, bet ir kiti leistini įrodymai, pvz., skolininko pareiškimai antstoliui ar teismui ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio R. V. pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo, bylos Nr. 3K-3-403/2009.

Dėl antstolio pavadavimo sąvokos

Antstolių įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pavaduojamasis antstolis jo pavadavimo laikotarpiu negali atlikti jokių antstolio funkcijų bei teikti kitų šiame įstatyme numatytų paslaugų, o to paties straipsnio 5 dalyje – kad pavaduojantysis antstolis administruoja antstolio kontorą, atlieka visas darbdavio bei antstolio funkcijas taip, kaip tai būtų daręs pavaduojamasis antstolis. Šios dvi normos susietos funkciniu ryšiu – Antstolių įstatymo 36 straipsnio 5 dalies nuostata pašalina antstolio funkcijų (vykdomųjų dokumentų vykdymo ir kt.) atlikimo sutrikdymo galimybę dėl 3 dalyje nustatyto draudimo. Šios normos sudaro vientisą sistemą, reglamentuojančią antstolio, dėl kokių nors priežasčių negalinčio atlikti savo funkcijų, įgaliojimų jas atlikti perleidimą kitam antstoliui.

Antstolio pavadavimui taikomas pavaduojamojo antstolio veiklos tęstinumo principas reiškia tai, kad yra tęsiama ir vykdoma antstolio kontoros veikla – tęsiami ir atliekami vykdymo veiksmai jau gautose ir (ar) pradėtose bylose, taip pat priimami vykdyti nauji vykdomieji dokumentai, nes pavaduojantysis antstolis turi toliau atlikti pavaduojamojo antstolio funkcijas. Šios veiklos vykdymas užtikrinamas toliau veikiant antstolio kontorai, dirbant jos darbuotojams, naudojant šios kontoros išteklius (sąskaitas ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-471/2009

Dėl priverstinio išieškojimo pagal notaro vykdomąjį įrašą (1964 m. CPK 372 straipsnio 6 punktas ir CPK 373 straipsnio 4 punktas) santykio

Išieškojimo į ginčo turtą nukreipimo metu (1996 m. gegužės 23 d.) galiojusios Notariato įstatymo redakcijos 26 straipsnio 13 punkte buvo nustatyta, kad notarai daro vykdomuosius įrašus pagal notaro patvirtintus skolos dokumentus (ši nuostata ir tokia funkcija daryti vykdomuosius įrašus panaikinta nuo 1998 m. liepos 1 d. (1998 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. VII-737 redakcija). Pagal notaro vykdomojo įrašo pateikimo vykdyti teismo antstoliui metu (1996 m. gegužės 23 d.) galiojusio 1964 m. CPK 372 straipsnio 6 punktą, 373 straipsnio 4 punktą notaro vykdomasis įrašas buvo laikomas tiek vykdytinu, tiek vykdomuoju dokumentu. Tai reiškia, kad teismo antstolis galėdavo pradėti išieškojimą iš skolininko turto, kai išieškotojas jam pateikdavo notaro vykdomąjį įrašą, ir vykdymo veiksmams pradėti nereikėjo teismo sprendimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. V. ir kt. v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2009

Dėl neparduoto ar neparduotino iš varžytynių turto pardavimo tvarkos (1964 m. CPK 436 straipsnis) ir turto vertės nustatymo

Nagrinėjamoje byloje varžytynėse neparduoto ginčo namo kaina nustatyta vyresniojo teismo antstoliui sudarius turto įkainojimo komisiją, kurios nariais paskirti du teismo antstoliai ir turto vertintojas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia komisijos sudėtis laikytina netinkama, nes pažeidžiamas komisijos

28

nešališkumo principas, nes teismo antstolis pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo teismo pareigūnas, vykdantis teismų ir kitų institucijų sprendimus (2000 m. vasario 10 d. Teismų įstatymo 77 straipsnis, 1964 m. CPK 372, 379 straipsniai). Dėl to teismo antstoliai negalėjo būti įtraukiami į vyresniojo teismo antstolio sudaromą komisiją priverstinai 1964 m. CPK 436 straipsnio nustatyta tvarka be varžytinių parduodamam turtui įvertinti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šioje byloje teismo antstoliai negalėjo būti įtraukti į vyresniojo teismo antstolio sudarytą komisiją iš varžytynių neparduotam turtui įkainoti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. V. ir kt. v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2009

Dėl CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos taikymo tvarkos

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. Skiriasi ir CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos skyrimo tvarka. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai veiksmus gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Teisėjų kolegija inter alia pažymi, kad tokia įstatymo formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo (CPK 593 straipsnio 1 dalis, 616 straipsnio 2 dalis). Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje pranešant apie posėdžio laiką ir vietą išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį skiriamos baudos klausimas pirmosios instancijos teisme turi būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, nes rašytinio proceso tvarka vykstančiame teismo posėdyje byloje dalyvaujantys asmenys nedalyvauja (CPK 153 straipsnio 2 dalis).

Teismo sprendimo, kuriuo skolininkas yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymas yra tęstinio pobūdžio. Tai reiškia, kad pagrindas taikyti skolininkui CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą yra tol, kol sprendimas yra neįvykdytas, todėl šį faktą teismas turi aiškintis kiekvienu atveju gavęs antstolio ar išieškotojo prašymą dėl baudos taikymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės D. S. prašymą dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą paskyrimo, bylos Nr. 3K-3-454/2009

Dėl teismo diskrecijos pripažįstant užsienio teismų (arbitražų) sprendimus

Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 59 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriais remiantis gali būti atsisakyta pripažinti teismo sprendimą ar leisti jį vykdyti; nagrinėjimu atveju aktualus šio straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriuo skundžiamą nutartį grindė teismas - jeigu  padavęs prašymą  asmuo arba  atsakovas  nedalyvavo procese dėl  to, kad  jiems  arba  jų  įgaliotiniams  (atstovams) nebuvo laiku  ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą, arba dėl to,  kad šaukimas  buvo įvykdytas tik viešai paskelbiant arba būdu, neatitinkančiu šios Sutarties nuostatų.  Kasacinio teismo praktikoje dėl šios teisės normos taikymo yra konstatuota, kad jos turinys turi būti aiškinamas kitų Sutarties normų, inter alia, Sutarties 55 straipsnio, nustatančio prašymo leisti vykdyti sprendimą nagrinėjimo būtinąsias prielaidas, kontekste; vienas būtinųjų prašymo priedų, nurodytas 55 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apibrėžiamas kaip dokumentas, patvirtinantis, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą; tokia formuluotė duoda pagrindą išvadai, kad teismo šaukimo įteikimo sąlyga yra svarbi ne tuo, kad asmuo informuojamas apie kiekvieną posėdį, o tuo, kad jam pranešama apie vykstantį prieš jį procesą, todėl taikant šį atsisakymo pripažinti užsienio teismo sprendimą pagrindą būtina išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį teismo procesą ir ar nepranešimas arba netinkamas pranešimas užkirto kelią dalyvauti byloje ir iš

29

esmės pažeidė jo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje AB „Belmedpreparaty” v. A. P. IĮ „Radida”, bylos Nr. 3K–3–410/2000). Tokią praktiką kasacinis teismas formuoja ir dėl analogiškų Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos dvišalės sutarties nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Ukrainos įmonė ,,Poligrafsnab” v. AB ,,Klaipėdos Rytas”, bylos Nr. 3K-3-1118/2001). Teismas, spręsdamas užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, ex officio privalo taikyti tarptautinių sutarčių nuostatas ir, nepaisant to, kuo savo poziciją grindžia suinteresuotos šalys, patikrinti, ar nėra atsisakymo sprendimą pripažinti pagrindų. Atsisakymo sprendimą pripažinti pagrindai yra įtvirtinti ne tik Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylos 59 straipsnyje, bet ir Bendrųjų nuostatų 19 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad teisinė pagalba, aptarta sutartyje, neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui, piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos valstybinė gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų įmonė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-127/2008).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymą dėl Baltarusijos teismo (arbitražo) sprendimo pripažinimo ir vykdymo nagrinėjantis teismas jį atmesti Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu gali tada, kai yra nustatyta, kad asmuo dėl netinkamo informavimo iš viso nedalyvavo teismo procese. Jeigu, bylos duomenimis, asmuo žinojo apie teismo procesą ir jame dalyvavo, aptariamu pagrindu atsisakyti pripažinti teismo sprendimą negalima. Prašymą dėl pripažinimo nagrinėjantis teismas neturi diskrecijos jį atmesti dėl to, kad asmuo nedalyvavo viename iš teismo posėdžių; pasitikėjimo kitos Susitariančiosios valstybės teismų institucijomis principas šiuo atveju reiškiasi tuo, kad jų priimti sprendimai dėl bylos nagrinėjimo į teismo posėdį neatvykus asmeniui yra teisėti, kadangi užsienio valstybės sprendimo pripažinimas neapima jo teisėtumo kontrolės. Asmuo, kuris žino apie užsienio valstybėje vykstantį teismo procesą ir yra į jį įtrauktas, turi galimybę pasinaudoti tos valstybės procesiniuose įstatymuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis, tarp jų - apskųsti teismo sprendimą, priimtą jam nedalyvaujant teismo posėdyje, ir taip siekti jo peržiūrėjimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos ribotos civilinės atsakomybės bendrovės „Torgovyj dom Konstantinovskogo metalurgičeskogo zavoda“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimą , bylos Nr. 3K-3-375/2009.

Dėl nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento, kai dėl jos paduotas atskirasis skundas grąžinamas nepašalinus skundo trūkumų, ir procesinių įsakymo įteikimo taisyklių prasidėjus teisės į apeliaciją įgyvendinimui bankroto byloje

Visiškai formalus teisės taikymas galėtų suformuoti nuomonę, kad, neįvykus apeliacinei procedūrai visa apimtimi, nebuvo pagrindo taikyti kitokį nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo skaičiavimo mechanizmą kaip tik taisyklę, kad tokia nutartis įsiteisėja po dešimties dienų nuo jos priėmimo dienos. Tačiau nuoseklus procesinių nuostatų aiškinimas paneigia tokią išvadą. Visiškai akivaizdu, kad, padavus atskirąjį skundą dėl tokios nutarties ir dar neišsprendus jo priėmimo klausimo, skundžiama nutartis taip pat yra neįsiteisėjusi (CPK 334 straipsnis). Ji neįsiteisėja ir laikotarpiu, kai CPK nustatyta tvarka sprendžiamas trūkumų šalinimo klausimas (CPK 316 straipsnis). Taigi nusprendus grąžinti atskirąjį skundą CPK 316 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, nėra teisės normomis pagrįstos argumentacijos, kuria remiantis būtų pagrindas teigti, kad tuo paneigiamas atskiruoju skundu apskųstos nutarties neįsiteisėjimo faktas laikotarpiu, kai skundas buvo paduotas, tačiau jo dar nepriėmus CPK nustatyta tvarka buvo sprendžiamas trūkumų šalinimo klausimas, ir nutartis įsiteisėja retroaktyviai pagal bendrąją nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo, priimtos rašytinio proceso tvarka, įsiteisėjimo taisyklę - po dešimties dienų nuo jos priėmimo dienos. Šios teisinės situacijos teisės aiškinimo pagrindu leidžia daryti išvadą, kad atskiruoju skundu apskųstos nutarties įsiteisėjimas sustabdomas tol, kol teismas nepriima nutarties tokiu procesiniu teisiniu pagrindu, dėl kurio teisės į apeliaciją įgyvendinimas nutraukiamas (pasibaigia).

Prieštaravimai dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo per CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą nei bendrovės valdymo organo, nei bankroto administratoriaus nebuvo pateikti, todėl jis įsiteisėjo ir įgijo privalomo bei vykdytino procesinio dokumento teisinę galią (CPK 18 straipsnis). Tokia

30

įsakymo teisinė reikšmė išlieka ir bankroto procedūrose, kai tvirtinami kreditorių reikalavimai ĮBĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl nepagrįsti yra kasatoriaus argumentai, kad, nepaisant įsiteisėjusio ir vykdytino teismo įsakymo, priimto civilinėje byloje Nr. L2-1370-343/2008 dėl išieškotinų sumų iš UAB „Gertauta“ kreditoriaus BUAB „Šalčininkų valda“ naudai, bankroto santykių kontekste, teismas, tvirtindamas BUAB „Šalčininkų valda“ finansinį reikalavimą, turėjo papildomai patikrinti tokio reikalavimo pagrįstumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditorių prašymus patvirtinti jų finansinius reikalavimus BUAB „Gertauta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-417/2009.

Dėl kasatoriaus finansinio reikalavimo tenkinimo eilės

Įmonių bankroto įstatymo 33-36 straipsniuose reglamentuojama kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka bankroto administratoriui yra privaloma, todėl teismui priimant nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo paprastai nėra teisinių pagrindų pasisakyti dėl kreditorių, kurių reikalavimai yra užtikrinti hipoteka, reikalavimų tenkinimo tvarkos, t. y. pakartoti įstatyme nustatytus imperatyvus. Kita vertus, tokia galimybė negali būti paneigta apskritai. Tai turi būti siejama su konkrečiu ir teisiškai gintinu kreditoriaus interesu, individualiai apibrėžiamu kiekvienu konkrečiu atveju.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditorių prašymus patvirtinti jų finansinius reikalavimus BUAB „Gertauta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-417/2009.

Dėl kreditoriaus teisės ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 3 dalį kreditorius, kurio (kurių) reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų šio įstatymo nustatyta tvarka teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos, turi teisę tik reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą, tačiau kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjant šios kategorijos bylas, nėra svarbu, kas inicijavo kreditorių susirinkimo sušaukimą: įmonės administratorius ar tokią teisę turintis kreditorius (kreditoriai). Bet kuriuo iš šių atveju sprendimą dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo priima įmonės administratorius, kuris šaukdamas kreditorių susirinkimą privalo vadovautis kreditorių susirinkimo patvirtinta kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka... Kreditoriui (kreditoriams) skundžiant kreditoriaus susirinkimo nutarimus dėl netinkamo kreditorių susirinkimo sušaukimo ir pravedimo, byloje dalyvaujantys asmenys yra pareiškėjas (kreditorius) ir bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė, atstovaujama įmonės administratoriaus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bet kuris kitas kreditorius, nors ir būdamas kreditorių susirinkimo sušaukimo iniciatorius, nėra byloje dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais dalyvaujantis asmuo ir negali kasacine tvarka ginčyti apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos tokiu klausimu, nes pagal CPK 342 straipsnį kasacinį skundą gali paduoti tik byloje dalyvaujantys asmenys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų (kreditorių) UAB „Eurazijos logistika“ ir UAB „Cargo via“ skundus dėl bankrutavusios UAB „Daisotra“ kreditorių susirinkime priimtų nutarimų pripažinimo negaliojančiais, bylos Nr. 3K-3-409/2009.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Teisėjui rezoliucija priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos skolininkui UAB „Bajorkiemis“ iškėlimo ir taip atsiradus teisinėms prielaidoms taikyti Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, turto realizavimas turėjo būti stabdomas bet kurioje vykdymo proceso stadijoje tiek antstoliui atliekant realizavimo procedūras, tiek ir po akto perdavimo tvirtinti teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Joniškio agrochemija“ v. UAB „Best Fert“, bylos Nr. 3K-3-17/2009). Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, jog, teisėjui nagrinėjant prašymą patvirtinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, teisme jau buvo priimtas pareiškimas iškelti bankroto bylą ir 2008 m. birželio 5 d. iškelta bankroto byla, nors dar teismo nutartis neįsiteisėjusi (įsiteisėjo 2008 m. rugpjūčio 11 d.). Akto patvirtinimas, kai yra

31

duomenų apie pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimą ir 2008 m. birželio 5 d. priimtą teismo nutartį iškelti bankroto bylą (nors ji įsiteisėjo tik 2008 m. rugpjūčio 11 d.), reikštų neteisėtus, prieštaraujančius Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktui, 3 daliai, veiksmus.

Vienas iš atvejų, kada vykdymo procedūros baigiamos, yra visiškas vykdomojo dokumento įvykdymas (CPK 632 straipsnio 1 punktas). Dėl to vykdymo proceso stadija, kai iš skolininko jau yra išieškotos lėšos, tačiau jos dar neišmokėtos išieškotojams ir yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, arba, pavyzdžiui, areštuotos lėšos yra paties skolininko sąskaitoje, dar nėra vykdymo procedūrų pabaiga ir tokios lėšos dėl teisės normose nustatytų draudimų (vienas jų nurodytas Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje) negali būti išmokamos išieškotojams. Skolininko turto pardavimo varžytynėse faktas ir gautų už parduotą turtą pinigų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą faktas dar nepakeičia nuosavybės teisių turinio, pasikeičia tik turto materialioji išraiška, nes tiek daiktai, tiek pinigai yra civilinių teisių objektai, tik skirtingų rūšių (CK 1.97 straipsnis) ir yra skolininko nuosavybė, kuri vykdymo procese turi būti panaudota jo prisiimtiems, bet neįvykdytiems įsipareigojimams patenkinti. Kadangi, minėta, bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo, tai skolininkui priklausiusių, antstolio depozitinėje sąskaitoje buvusių lėšų perdavimas bankrutuojančios įmonės administratoriaus dispozicijon šį tikslą atitinka, nes sudaro galimybę iš šių lėšų tenkinti ir kitų kreditorių finansinius reikalavimus, o ne prioritetiškai išskirti ir tenkinti reikalavimus tų kreditorių, kurių ieškiniai buvo patenkinti iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-438/2009

Dėl pardavėjo teisės išreikalauti daiktus iš bankrutuojančio pirkėjo, kai pagal sutartį nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina tik sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą

Kai yra uždraudžiamas visų finansinių prievolių vykdymas dėl bankroto bylos iškėlimo, daiktų, sutarties pagrindu (teisėtai) valdomų ir naudojamų bankrutuojančios įmonės, savininkui tenka pasirinkimo teisė ar išsireikalauti visus daiktus ir pardavėjui grąžinti jo sumokėtą kainos dalį, ar reikalauti grąžinti tik tą daliųjų daiktų dalį, už kurią pirkėjas nesumokėjo, ar pareikšti pirkėjo nesumokėtos kainos dalies dydžio finansinį reikalavimą bankroto procedūrose. Atsakovo bankrutuojančios įmonės administratorius teisme paaiškino, kad ieškovas pareiškė 21 716 Lt reikalavimą bankroto byloje ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas šį kreditoriaus reikalavimą patvirtino. Tokia situacija kvalifikuotina kaip savininko valios išraiška dėl būdo, kuriuo siekiama ginti savo kaip pardavėjo teises, būtent - pareiškiant pirkėjo nesumokėtos kainos dalies dydžio finansinį reikalavimą bankroto procedūrose. Pasirinkus šį pardavėjo teisių gynimo būdą ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nutartimi patvirtinus tokį pardavėjo finansinį reikalavimą, pardavėjas įgyja kreditoriaus bankroto procedūrose teisinį statusą ir šios teisinės padėties nulemtas teises bei pareigas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metos“ v. BUAB „Modus Vitae“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-475/2009

32