TURINYS

I. TEISĖS FILOSOFIJA IR ISTORIJA

S. Arlauskas. Tautos suverenitetas ir vientisos valdžios sistema parlamentinėje demokratijoje........................................................................................................................

A. T. Veličkienė. Lex maiestatis: genezė ir vykdytojas........................................................

5

20

II. VIEŠOJI TEISĖ

E. Kūris. Koordinaciniai ir determinaciniai konstituciniai principai (1)................................

A. Bakaveckas. Vykdomosios valdžios institucijų sistemos raida atkūrus nepriklausomybę..................................................................................................................

R. Kalesnykas. Privačių saugos struktūrų integravimosi į valstybės teisėtvarkos palaikymo sistemą galimybės..............................................................................................

G. Lastauskienė. Baudžiamųjų teisinių sankcijų raidos sociologiniai pradai.....................

30

56

71

83

III. PRIVATINĖ TEISĖ

D. Vasarienė. Teisiniai atsiskaitymų akredityvais ypatumai................................................

90

IV. KRIMINOLOGIJA

V. Rudzkienė. Lietuvos kriminalinių ir socialinių–ekonominių rodiklių ryšių analizė...........

G. Babachinaitė, V. Paulikas. Nedarbas ir nusikalstamumas Lietuvos kaime 1918–1990 m.........................................................................................................................

A. Urmonas. Nepilnamečių nusikalstamumo kontrolės objektyvieji poreikiai

99

107

119

3

ir institucijų teisinis statusas.....................................................................................................................

S. Gečėnienė. Kardomojo kalinimo taikymo apribojimas kaip strateginė nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos kryptis.................................................................................

Informacija mokslo darbų "Jurisprudencija" autoriams..................................................

128

141

4

CONTENTS

I. LAW PHILOSOPHY AND HISTORY

S. Arlauskas. The Sovereignty of Nation and the System of United Power in the Parlamentary Democracy.....................................................................................................

A. T. Veličkienė. Lex maiestatis: Genesis and Implementors.............................................

5

20

II. PUBLIC LAW

E. Kūris. Coordinating and Determining Constitutional Principles (1)................................

A. Bakaveckas. Development of the System of Executive Institutions after the Restoration of the Independence.........................................................................................

R. Kalesnykas. Possibilities to Integrate Private Policing in the System of Law and Order.....................................................................................................................................

G. Lastauskienė. Sociological Origins of the Development of Criminal Legal Sanctions.

30

56

71

83

III. PRIVATE LAW

D. Vasarienė. Legal Singularities of Standby and Commercial Letters of Credit...............

90

IV. CRIMINOLOGY

V. Rudzkienė. Analysis of Influence of Social–Economic Indices to Criminality in Lithuania................................................................................................................................

G. Babachinaitė, V. Paulikas. Unemployment and Crime Rate in Lithuania in 1918–1990.............................................................................................................................

99

107

119

5

A. Urmonas. Objective Needs of Delinquency Control and Legal Status of Institutions....

S. Gečėnienė. Limitation of the Pre–trial Detention as the Strategic Direction in Reforming Juvenile Criminal Justice....................................................................................

Information for scientific works "Jurisprudencija" authors............................................

128

141

6

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 5–19

I. TEISĖS FILOSOFIJA IR ISTORIJA

TAUTOS SUVERENITETAS IR VIENTISOS VALDŽIOS SISTEMA PARLAMENTINĖJE DEMOKRATIJOJE

Doc. dr. Saulius Arlauskas

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Teisės filosofijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 46 97Elektroninis paštas tfk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. kovo 6 d.Parengta spausdinti 2002 m. birželio 19 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila ir šio Universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros prof. habil. dr. Viktoras Justickis

S a n t r a u k aStraipsnyje, remiantis M. Römerio veikale Suverenitetas pateikta

reprezentacinės demokratijos samprata ir tęstinės tautos kaip suvereno idėja, analizuojama parlamentinės demokratijos konstitucinė sandara. Straipsnyje teigiama, kad parlamentinė demokratija, įdiegdama tęstinės tautos interesų (konkurencinio, visuminio ir apsauginio) struktūrą, įgyvendina savarankiškas valstybinės parlamentinės vyriausybės, valstybės vadovo ir teismų funkcijas.

Įvadas

G. Sartori – žymus italų politologas, išgarsėjęs savo veikalais, kuriuose nagrinėjamos pasaulio valstybių konstitucinė teorija ir praktika, neabejotinai teisus, kritikuodamas prezidentinę konstitucinę sistemą už tai, kad ši numato „padalytosios valdžios” (divided power) struktūrą [1]. „Padalytoji valdžia”, anot G. Sartori, tai tokia valdžios forma prezidentinėje sistemoje, kai vyriausybei vadovauja viena politinė jėga (partija), o įstatymų leidybos institucijoje vyrauja kita politinė jėga (partija). Tokiu atveju neišvengiama politinė konfrontacija, skir-tingų politinių programų ir politinių įsitikinimų konfliktas sprendžiant konkrečias šalies problemas. Nuo to neišvengiamai kenčia ir įstatymų leidyba, ir valstybės vykdomoji veikla, ir, žinoma, žmonės. Jeigu į tokią politinę padėtį pažiūrėsime iš suvereno pozicijų, aišku, iškart kils klausimas, kaip suverenas (tauta) gali vienu metu įgalioti dvi skirtingas valdžios šakas vykdyti dvi skirtingas viena kitai oponuojančių politinių partijų programas? Vargu ar iš suvereniteto doktrinos tokia padalytosios valdžios struktūra galėtų išplaukti, todėl iš pradžių pasiaiškinsime,

7

kokią konstitucinę valdžios santykių sistemą numato tautos suvereniteto dok-trina.

Kaip žinome, demokratinių valstybių konstitucijose tautos suverenitetas yra viena iš pagrindinių nuostatų, todėl galima visai pagrįstai galvoti, kad šiuo metu, kai visi gerbia demokratijos principus, tautos suvereniteto sąvoka atskirų komentarų nereikalauja. Vis dėlto visiems pripažįstant, kad valstybėje suvereniteto subjektas yra tauta, iki šiol nėra pakankamai išsamiai atsakyta į klausimą, kaip valstybės valdžia pajėgia visapusiškai išreikšti suvereno, t. y. tautos, valią. Neretai pasitaiko, kad valstybė bando iškilti aukščiau už tautą taip lyg ir perimdama suvereno teises į savo rankas. Omenyje turimas tiek valstybės vidaus, tiek užsienio problemų sprendimai, kai žmonės be didelių diskusijų įpareigojami vykdyti valstybės valią. Tarkime, šių dienų demokratiniame pasaulyje kokia nors valstybė skelbia kitai valstybei ekonomines sankcijas ir uždraudžia savo šalies privačioms struktūroms prekiauti su ta valstybe. Visi ūkio subjektai, esantys sankcijas paskelbusioje valstybėje, privalo taikstytis su tokiu valdžios sprendimu. Štai ir kyla klausimas, ar visada, ar kiekvienu klausimu valstybės valdžia privalo tartis su tauta, klausti suvereno nuomonės. Jeigu ne, tai kokiais atvejais tai daryti būtina? Suvereno ir valstybės santykiams būdingos ir kitokio pobūdžio neišspręstos problemos. Suprantama, kad suverenas yra suinteresuotas ne kiekvienos, o tik demokratinės politinės sistemos konstituciniu įtvirtinimu. Tuo tarpu yra įvairių demokratinės politinės sistemos atmainų, iš kurių ryškiausios yra parlamentinė ir prezidentinė demokratinės respublikos. Savo ruožtu parlamentinės ir prezidentinės respublikos pagal savo sandarą taip pat skiriasi, todėl kyla klausimas, ar galima kalbėti apie, tarkime, parlamentinės respublikos optimalų variantą? Sunku būtų patikėti, kad suverenas nenustato tam tikrų pagrindinių parlamentinės valstybės konstitucinės sąrangos principų. Šio straipsnio uždavinys – pabandyti atsakyti į klausimus, kaip parlamentinėje demokratinėje respublikoje suverenas, t. y. tauta, diktuoja savo valią ir ar jis nė akimirkai neperleidžia suvereno prerogatyvų valstybinės valdžios atstovams netgi tuo atveju, kai valdžia regimai sprendžia vidaus ir užsienio politikos klausimus tiesiogiai nesitardama su tauta.

Siekiant straipsnyje keliamo tikslo visų pirma būtų tikslinga sukonkretinti paties suvereno, t. y. tautos, sąvokos turinį. Tautos idėja gali būti nagrinėjama įvairiais atžvilgiais. Mus domina tautos kaip valstybę kuriančio suvereno tema. Puiku, kad būtent šiai temai skirtas M. Römerio veikalas Suverenitetas [2].

1. M. Römerio tautos suvereniteto interpretacija

Veikale Suverenitetas M. Römeris, remdamasis Vakarų Europos konstitucinės minties ir istorinės konstitucijų kūrimo patirties apžvalga, galima sakyti, pateikia apibendrintą tautos suvereniteto sampratą. Regis, šios sampratos kvintesencija – tautos suvereniteto įgyvendinimo procedūra – yra suformuluota III skyriaus Suvereniteto koncepcija skyrelyje Nr. 82, pavadintame Steigiamosios galios reiškimosi schema [2, p. 179–180]. Grafiškai tęstinės tautos steigiamosios galios reiškimasis reprezentacinėje demokratijoje pavaizduotas 1 schemoje.

Kaip matyti iš šios schemos, faktinis ir monopolinis suvereniteto subjektas yra t ę s t i n ė tauta. Tokia išvada, anot M. Römerio, išplaukia iš klasikinės reprezentacinės demokratijos sampratos [2, p. 163]. Būtent reprezentacinėje demokratijoje gyvoji žmonių karta pasirodo esanti suvereno – istorinės tautos reprezentantas. Šią mintį M. Römeris vaizdžiai palygina su Nemuno upe: „… pavyzdžiui, Nemunas nesutampa su tuo konkrečiu vandeniu, kuris šiuo laiku, šiandien, vakar, užvakar, ryt, poryt sudarė ar sudarys Nemuno srovę” [2, p. 163]. Taigi suverenas – tęstinė tauta, kaip ir amžini Nemuno vandenys, jungia visas

8

kartas. Tas, kurių jau nėra, tas, kurių dar nėra, ir, žinoma, gyvąją kartą. Skirtumas yra tik tas, kad gyvoji karta yra vienintelis amžinosios tęstinės tautos regimas pavidalas. Suprantama, kad būtent todėl ji yra tęstinės tautos reprezentantas. Toliau schema rodo, kad gyvoji karta reprezentuodama įgyvendina tęstinės tautos valią, patiki teisinei tautai (politiniam elitui) arba Steigiamajam Seimui kurti valstybę ir priimti Konstituciją. Konstitucija šioje sekoje pasirodo esanti galutinė suvereno valios reiškėja: „Iš sandėly – konstitucijoje – deponuoto suvere-numo (tautos valios) įvairūs konstituciniai įsteigtosios valdžios organai tam tikrais konstitucijos nuostatais, lyg kad tam tikrais vamzdžiais ir kranais (kanalais) gauna tiek funkcioninės galios, kiek steigiamoji galia rado reikalinga nustatyti” [2, p. 173]. Iš pastarosios tezės išplaukia išvada, kad nors suverenas, t. y. tęstinė tauta, priėmus Konstituciją ir lieka nuošalyje, tačiau pati konstitucinė valdžių sistema yra įgaliota įgyvendinti visą jo valią. Šiuo atžvilgiu tęstinė tauta nenutrūkstamai dalyvauja valstybiniame gyvosios kartos gyvenime. Iš čia ir kyla vienas svarbus atsakymas į klausimą, kodėl neretai valstybinės valdžios institucijos sprendžia šalies vidaus ir užsienio politikos klausimus savo nuožiūra, tiesiogiai nesitardamos su suverenu. Tartis su suverenu – tęstine tauta valstybės valdžiai nebūtina todėl, kad konstitucinė valdžių sistema savaime atstovauja suvereno valiai. Šia prasme pagal Konstituciją veikiančios valdžios šakos tikrai yra teisiškai iškilusios virš gyvosios kartos, virš valstybės piliečių ir gali valstybės gyventojams diktuoti savo valią.

1 schema. Tęstinės tautos steigiamosios galios reiškimasis reprezentacinėje demokratijoje

9

KONSTITUCIJA:suverenumo sandėlis,

t. y. imperatyvinis suvereno galios aktas

Suverenas: tęstinė tauta

(amžinoji atitinkamos teritorijos žmonių

bendruomenė)

Gyvoji karta (suvereno

reprezentantė)

Teisinė tauta (gyvosios

kartos politinis elitas)

Steigiamasis Seimas

10

2. Svarbiausių tautos interesų struktūra

Pabandykime paanalizuoti M. Römerio pateiktą steigiamosios galios reiškimosi procedūrą ir pasižiūrėti, kokias išvadas iš jos dar galima padaryti. Jeigu į schemoje pateiktą tęstinės tautos ir įsteigtosios valdžių sistemos santykį žiūrėsime ne tik kaip į euristinį metodą, bet ir kaip į veikiantį valstybės ir valdžių, valstybės ir piliečių, valdžios ir tautos santykį, galima konstatuoti keletą labai reikšmingų dalykų. Visų pirma ypač svarbu tai, kad konstitucinės normos, kaip tęstinės tautos valios išraiška, adresuojamos ne pačiai tęstinei tautai, o gyvajai kartai. Juk tęstinė tauta nieko negali paliepti mirusioms ar dar negimusioms kartoms. Konstitucija reglamentuoja tik gyvų žmonių veiklą. Taigi tęstinės tautos valią privalo įgyvendinti gyvi žmonės, gyvoji tautos dalis.

Pabandykime dabar, remdamiesi ta pačia schema, pasiaiškinti, kokias priedermes gyvajai kartai gali numatyti tęstinė tauta. Suprantama, kad aukščiausias tikslas – tautos išlikimas, istorinis nemirtingumas. Tauta istorijoje gali išlikti, jei savo gyvybę kaip akies vyzdį saugos gyvoji karta, kiekvienas gyvosios kartos atstovas. Tautos išlikimas – tai visų pirma gyvų individų gyvybės išsaugojimas. Kita vertus, jei gyvieji tęstinės tautos reprezentantai rūpinsis tik savo asmeniniu išlikimu, kiekvienas kovos tik už save, pamiršdamas savo pareigas visai tautai, tuomet tautos išlikimui gali kilti pavojus. Sprendžiant šią gyvosios kartos atstovo egzistencinę dramą – gyventi ir vardan savęs, ir vardan istorinės (tęstinės) tautos, galima siūlyti, kad žmogus, kilus pasirinkimo alternatyvai dėl ko gyventi, t. y. ar dėl savęs, ar dėl bendruomenės, privalo nepamiršti nei vieno, nei kito. Konkrečioje situacijoje pirmenybę teikia tam, kas jam atrodo svarbiau, pasirūpina arba savo asmenine nauda, arba šeimos, pla-tesnės bendruomenės, pagaliau visos visuomenės ir tautos interesais. Kalbant apie visą gyvąją kartą galima teigti, kad jos dalis kokiu nors istorijos momentu ar istoriniu laikotarpiu jaučia didesnę pareigą rūpintis asmenine buitimi, privataus verslo sėkme, o kita visuomenės dalis labiau jaučia savo visuomenines pareigas. Toks žvilgsnis į gyvąją kartą kaip į prieštaringų interesų susidūrimą byloja, kad visuomenė yra gyvas organizmas, kuriame rungiasi konkuruojančios jėgos. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie konkurencinį tęstinės tautos interesą ir būtinybę jį įgyvendinti per atitinkamas valstybines struktūras. Visiškai akivaizdu, kad visuomenės politinis susiskaidymas į konkuruojančias dalis yra tik sąlyginis, t. y. priklauso tik nuo konkrečių aplinkybių. Juk praktiškai kiekvienas visuomenės narys iš esmės yra gyvybiškai suinteresuotas tiek savo nauda, tiek bendra tautos bei krašto nauda.

Deja, nepaisant to, kad tauta yra konkurencinga struktūra, ji, kaip tęstinė, kaip istorinė tauta, yra visetas, vientisa žmonių bendruomenė ir geografiniu, ir laiko požiūriu. Į žmonių visuomenę reikia žvelgti kaip į monolitą, jei prisiminsime, kad gyvosios kartos gyvenime yra tokių problemų, kurios iš esmės negali būti sprendžiamos konkurencijos pagrindu ir reikalauja vienybės. Tai galėtų būti šalies ir tautos gynybos priedermė, minimalios tvarkos palaikymas, kuria vienodai suinteresuoti visi visuomenės nariai. Taigi tęstinės tautos idėja suponuoja ir visuminį interesą bei būtinybę jį įgyvendinti per atitinkamas valstybines struktūras.

Turint omenyje individo ir visuomenės santykį, taip pat valstybės valdžios ir visuomenės santykį galima pastebėti, kad kiekviena šio santykio šalis yra suinteresuota apsisaugoti nuo kitos šalies ekspansijos. Kitaip tariant, tam, kad gyvoji karta vykdytų savo priedermes tęstinei tautai, reikalingas tam tikras apsaugos mechanizmas. Šiuo atžvilgiu greta jau išvardytų interesų galima paminėti ir apsauginį tęstinės tautos interesą.

11

Reikia manyti, kad trijų skirtingų tęstinės tautos interesų – konkurencinio, visuminio ir apsauginio – struktūra tam tikru būdu modeliuoja valstybės konstitucinę sandarą. Pažiūrėkime, kaip tai atsispindi parlamentinėje demokratijoje.

12

3. Parlamentinis valdymas kaip tęstinės tautos konkurencinio intereso įgyvendinimo būdas

Kalbant apie konstitucinę valstybės valdymo sistemą tradiciškai gretinami du modeliai: parlamentinis ir prezidentinis. Iš karto norėtųsi pabrėžti, kad šiame straipsnyje neieškoma atsakymo į klausimą, kaip tęstinės tautos interesų struktūrai tarnauja prezidentinis valstybės modelis. Šiame straipsnyje norima apsiriboti tik parlamentinės demokratijos vertinimu tęstinės tautos struktūros atžvilgiu. Kita vertus, turint omenyje tai, kad gali egzistuoti nebaigti arba iškreipti parlamentiniai režimai, dar norima išsiaiškinti, kokie principai ir normos, išplau-kiantys iš tautos interesų struktūros, privalo būti įtvirtinti Konstitucijoje, kad būtų galima kalbėti apie parlamentinio valstybės valdymo sistemą, t. y. vientisą suvereno interesų įgyvendinimą. „Vientisumas” turėtų būti suprantamas kaip valstybės valdymo vientisumas arba, kaip G. Sartori tai vadina, „vieninga valdžia”.

3.1. A. Esmein apie visuomenės politinių orientacijų atspindį parlamentiniame valdyme

Vargu ar įmanoma nepritarti šiai M. Römerio didžiai gerbiamo autoriteto viešosios teisės srityje A. Esmein tezei: „…parlamentinis valdymas yra istorijos, bet ne proto padaras” [3, p. 191]. Iš tiesų Anglijos, Prancūzijos ir kitų valstybių Konstitucijos atsirado dėl daugiau istorinių aplinkybių. Teorinis šių valstybių konstitucinės sistemos apmąstymas sekė įkandin. Vadovaujantis šia A. Esmein nuostata taip pat reikėtų tikėtis, kad analizuojant istorinį Konstitucijų kūrimo procesą pavyktų atsakyti į klausimą, kokia konstitucinė sistema geriausiai tenkina tęstinės tautos interesų struktūrą. Šiuo atžvilgiu iš karto būtina pasakyti, kad tęstinės tautos suvereniteto istorinė genezė ir valstybės konstitucinės sistemos, geriausiai tarnaujančios tautai, formavimosi istorinis procesas – tai du skirtingi istoriniai etapai. Tęstinės tautos kaip suvereniteto nešėjo idėja konstitucinėje teisėje tapo mąstymo orientyru Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu dar XVIII a. pabaigoje. Po šio konstitucinei teisei reikšmingo įvykio tiek Prancūzijos, tiek ir kitų valstybių konstitucijos ne kartą buvo tobulinamos ir kei-čiamos.

A. Esmein, išanalizavęs Anglijos konstitucinės sąrangos istorinę raidą, teigia, kad būtent ši šalis sukūrė reprezentacinio valdymo precedentą, kai valdžią tautos vardu ėmė vykdyti Parlamentas [3, p. 104]. Kodėl A. Esmein palaiko parlamentinę valdymo formą kaip tinkamiausią atstovavimo tautai būdą, galima spręsti iš kitų jo teiginių: „Ritme, reguliuojančiame prigimtinių įstatymų veikimą, elementarių ir priešingų jėgų opozicija figūruoja pirmoje vietoje… Kiekvienoje civilizuotoje tautoje neišvengiamai pasireiškia dvi tendencijos, kurios sutelkia žmones: jos priešingos ir iniciatyvos dvasia, ir pasipriešinimo bei konservatizmo dvasia” [3, p. 274]. Remdamasis šia nuostata A. Esmein toliau formuluoja tokią išvadą: „Dviejų didelių partijų, – vienos konservatyvios, kitos progresyvinės, kurioms lemta paeiliui kaitaliotis valdžios viršūnėje – sudarymas yra galimas, beveik neišvengiamas reiškinys, jeigu tik tam nekliudo ypatingos priežastys“ [3, p. 274]. Pirmas dalykas, kurį iškart vertėtų pasakyti, yra tas, kad A. Esmein parlamentinę valdančiųjų politinių partijų kaitą laiko optimaliu būdu tenkinti kelių visuomenėje veikiančių ir viena kitai oponuojančių politinių jėgų valią. Akivaizdu, kad A. Esmein kalba apie konkurencinio tęstinės tautos intereso tenkinimą par-lamentinėje demokratijoje.

Kitas dalykas, kuris kyla iš cituotų A. Esmein teiginių, tai politinių jėgų klasifikavimas pasirenkant progresyvumo–konservatyvumo kriterijų. Šį kriterijų A. Esmein pasirenka vadovaudamasis Anglijos politinių realijų pavyzdžiu. Jam

13

gyvenant Anglijoje Parlamente rungėsi konservatoriai ir liberalai. A. Esmein, matyt, išsamiau nenagrinėjo politinių partijų programų nuostatų. Anglijoje konservatoriai, rungdamiesi su liberalais, agitavo išsaugoti tradicinius socialinius ryšius ir taip priešinosi radikaliems reformų projektams, kilusiems tiek iš liberalų doktrinos pačioje Anglijoje, tiek iš jakobinų politinių šūkių Prancūzijoje. Vėliau, kai Anglijoje kairiajame sparne ėmė reikštis leiboristai, konservatoriai akivaizdžiai pasitraukė į dešinįjį sparną. Liberalų partijai sunykus ir konservatoriams užėmus dešiniosios politinės jėgos pozicijas Anglijoje ėmė reikštis leiboristų ir konservatorių dvinarė socialliberalinė politinių jėgų struktūra. Pakitę politinių partijų pavadinimai politinio proceso logikos, suprantama, nekeičia. Pats A. Esmein turėjo galimybę tuo įsitikinti. Jis pripažįsta, kad po 1924 m. rinkimų į An-glijos Parlamentą liberalus pranoko leiboristai, t. y. kairieji [3, p. 274]. Apie kokias nors išvadas, darytinas dėl šio politinio fakto, jis, deja, nekalba.

Pripažįstant, kad parlamentinė demokratija yra tinkamas būdas tenkinti konkurencinį tęstinės tautos interesą, būtina pabrėžti, kad aukščiausiosios valdžios sutelkimas parlamente tikrai nekonfliktuoja su kitais tęstinės tautos interesais. Visų pirma reikėtų pasakyti, kad politinė konkurencija nereiškia konfrontacijos, radikalaus susipriešinimo, kaip tai būna padalytosios valdžios atveju. Politinės partijos parlamente gali bendradarbiauti, sudaryti koalicijas, priimti bendrus sprendimus konsensuso pagrindu, todėl netgi galima sakyti, kad parlamentinės valdžios įsteigimas numato ir bendrų visuomenės poreikių tenkinimo galimybę. Kita vertus, politinių interesų konkurencija parlamente turi esminę reikšmę ginant paties tautos konkurencinio intereso politinį statusą nuo diktatūros. Parlamentinio režimo alternatyvios politinės jėgos vietą užimanti parlamentinė mažuma, sudarydama legalią opoziciją, demonstruoja, kad bent potencialiai parlamentinė valdžia atstovauja visoms visuomenės socialinėms grupėms. Kita vertus, Parlamente vyraujančių politinių jėgų kaita nuo rinkimų iki rinkimų iš tikrųjų atspindi visuomeninių jėgų įvairovę ir kartu tenkina visuminį tęstinės tautos interesą.

Neabejotina, kad parlamentinis režimas visokeriopai palankus įgyvendinti tautos apsauginį interesą. Konstitucinis politinės opozicijos statusas leidžia iš kritinio taško atidžiai stebėti visus visuomenėje vykstančius procesus, kelti į viešumą labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių ir atskirų visuomenės narių problemas.

3.2. Juridinis ir politinis vykdomosios valdžios statusas parlamentinėje demokratijoje

Parlamentinio režimo esmė yra ta, kad vykdomąją valdžios funkciją atlieka parlamentinės daugumos suformuota vyriausybė. „Parlamentinio valdymo esmė yra ne kas kita kaip plačiausias ministerių atsakingumas”, – tvirtina A. Esmein [3, p. 185]. A. Esmein šia teze pažymi, kad parlamentiniame režime už vykdomą politiką visa atsakomybė tenka parlamentinei vyriausybei. Vadinasi, parlamentinėje demokratijoje šios atsakomybės, be parlamentinės vyriausybės, tiesiogiai negali prisiimti jokia kita valdžia. Turint omenyje Anglijos pavyzdį tai susiję būtent su monarcho prerogatyvomis. Kaip žinome, monarchas Anglijoje nėra atsakingas už Vyriausybės vykdomą politiką. Apie prezidento atsakomybės už vykdomosios valdžios veiklą atvejus esant parlamentiniam režimui bus kalbama vėliau. Atsakymas, kodėl vyriausybė atskaitinga parlamentui, kyla iš tautos interesų struktūros. Valdžia, kurios paskirtis – tarnauti tautos kaip visumos valiai, konkurencinio intereso negali tinkamai aptarnauti. Konkurencinį interesą privalo aptarnauti politinė jėga – visuomenės daugumos patikėtinis, rinkimų į parlamentą nugalėtojas, įsipareigojantis savo rinkėjams vykdyti tam tikros

14

politinės krypties (dešiniosios arba kairiosios) politinę programą. Rinkėjų politines simpatijas atspindi parlamento sudėtis. Parlamentinės daugumos programinės nuostatos reprezentuoja aktualiausias visuomeninio gyvenimo problemas.

Toliau A. Esmein aptaria politinį mechanizmą, kuris parlamentinę daugumą įgalioja vykdyti tautos konkurencinio intereso valią. Tai Vyriausybės formavimo procedūra. Anot A. Esmein, a) „Ministeriai turi būti tos partijos, kuri sudaro parlamentinę daugumą…” [3, p. 184]; b) „Beveik visada toj partijoj, kuri turi daugumą Bendruomenių rūmuose, ir kuri sudaro veiklią įstatymų leidžiamojo organo dalį, yra žmogus, kuris partijos išrinktas vadu. Jis skiriamas ir tautai valdyti” [3, p. 185]. Matome, kad politiniu atžvilgiu A. Esmein neskiria parlamento ir vyriausybės. Tai viena valstybinė politinės valdžios grandis. Tokią A. Esmein nuostatą smulkiau paaiškina kita jo frazė: „Parlamentinis (anglai vadina kabinetinis) valdymas yra viena (paryškinta autoriaus) reprezentacinio valdymo rūšis. Šitoje valdymo formoje įstatymų leidžiamoji galia juridiškai (paryškinta autoriaus) skiriama nuo vykdomosios galios ir tos galios pavestos atskiriem, vienas nuo kito nepriklausantiems reiškėjams” [3, p. 184]. Matome, kad anglų konstitucinėje praktikoje parlamentinis valdymas suprantamas kaip kabinetinis valdymas. Tai, galima sakyti, ir yra politinis aspektas. Parlamentas ir vyriausybė vis dėlto skiriasi, bet ne politiniu, o juridiniu požiūriu. Šis skirtumas nereiškia skirtingų parlamento ir vyriausybės politinių tikslų. Parlamentinėje demokratijoje parlamento daugumos ir vyriausybės politiniai tikslai yra tie patys. Jie nukreipti įgyvendinti rinkėjų daugumos palaimintą politinę programą. Skiriasi tik parlamento ir vyriausybės kompetencija siekiant tų pačių politinių tikslų. Tai yra, galima sakyti, papildoma juridinė sąlyga norint sėkmingiau įgyvendinti parlamento daugumos pažadus, duotus rinkimų kampanijos metu.

Būtina pasakyti, kad A. Esmein fiksuoja dar vieną reikšmingą Anglijos Parlamento ir Vyriausybės santykio aspektą: „Kaip matome, parlamentinis valdymas įstatymų leidžiamosios galios griežtai neskiria nuo vykdomosios galios. Bet jis jų ir nesumaišo, kaip kartais apie tai manoma. Jis tik nustato tarpusavį jų įsikišimą. Ministeriai yra, tam tikra prasme, įstatymų leidžiamojo organo reprezentantai vykdomosios galios funkcijai vykdyti; bet jie yra pirmiausia valstybės galvos paskirti agentai ir jo reprezentantai prieš įstatymų leidimo kolegiją. Tokiu būdu mes matome, kad jie nėra paprasti įstatymų leidimo kolegijos, geriau pasakius, Bendruomenių rūmų, agentai, skirti Rūmų valiai vykdyti. Jie, atvirkščiai, turi vesti daugumą, disciplinuoti ir valdyti ją” [3, p. 187–188]. Aišku, kad valstybės galvos terminu A. Esmein įvardija Anglijos karališkąjį sostą. Galima būtų pamanyti, kad teigdamas karališkojo sosto prerogatyvą skirti Ministrą Pirmininką ir kabineto narius, jis neigia savo ankstesnes mintis. A. Esmein pastebi ne tik formalų, ritualinį įvaizdį, bet ir konstitucinį padarinį, kurį sukuria šis monarcho „įsikišimas” – tai Vyriausybės prerogatyva disciplinuoti Parlamento daugumą. Kitaip tariant, pavyzdys, t. y. Anglijos Parlamento ir Vyriausybės santykis, po karališkojo sosto intervencijos apsiverčia „aukštyn kojomis”: Parlamentas ima priklausyti nuo Vyriausybės. Regis, reikėtų skirti du šių A. Esmein teiginių aspektus: aspektą, esmingai papildantį parlamentinės demokratijos sampratą, ir kitą aspektą, grynai angliškoje tradicijoje modifikuojantį parlamentinę valstybės valdymo formą Vyriausybės „politinio svorio” suabsoliutinimo link. Pirmuoju atveju karališkasis sostas (tai galėtų būti ir Prezidentas), kaip visuminio tautos intereso globėjas, tautos vardu valdančiajai parlamentinei daugumai, kuri atstovauja tik visuomenės daliai, suteikia teisę vykdyti politiką, keičiančią visos visuomenės gyvenimo sąlygas, kurios paliečia kiekvieną gyventoją. Tai galėtume suprasti ir taip, kad visuma, t. y. tauta, Pre-zidento ar Karaliaus asmenyje sutinka, jog parlamentinė dauguma vykdytų savo partinę politinę programą. Taigi galima sakyti, kad parlamentinėje demokratijoje tokio pobūdžio prezidentinės valdžios tarpininkavimas formuojant parlamentinės

15

daugumos Vyriausybę yra būtinas. Iš tiesų tai yra Vyriausybės veikimo įteisinimo aktas valstybės (tautos viseto) vardu. Tačiau vargu ar parlamentinei demokratijai priimtina kita Anglijos parlamentarizmo tradicija – iškelti Vyriausybę virš Parlamento. Ši tradicija faktiškai susiformavo kaip karališkojo sosto nusišalinimo nuo aktyvios politikos kompensacija. Anglijos karališkasis sostas, nebesuge-bėdamas tinkamai atlikti vykdomosios valdžios priedermių, praktiškai visas vadovavimo valstybei funkcijas perleido parlamentinei Vyriausybei.

3.3. Parlamentinė sistema Prancūzijos ir Vokietijos Konstitucijose

Pažvelkime, kaip parlamentinės demokratijos mechanizmas, įgyvendinantis tęstinės tautos konkurencinį interesą, atsispindi kai kurių Europos valstybių pokario konstitucijose. Vokietijos konstitucinės teisės specialistas P. Badura, analizuodamas parlamentinės demokratijos požiūriu šiuo metu veikiančią savo šalies Konstituciją, teigia: „Valstybinė valdžia kyla iš tautos, tačiau ji yra įgyvendinama tik konstituciškai reglamentuotomis formomis, t. y. rinkimais ir balsavimu. Tiesiogiai tautos suverenitetą įkūnijantis organas yra parlamentinis tautos atstovas – Bundestagas…” [4, p. 17]. Dabar pažvelkime, kas formuoja Vyriausybę. Ar tikrai Parlamento daugumai priklauso Vyriausybės formavimo teisė? Konstitucijos 63 straipsnyje aiškia pasakyta, kad Federalinį kanclerį – Vyriausybės vadovą renka Parlamentas [5, p. 178]. Taigi nuo Parlamento valios priklauso, ar Vyriausybės vadovu bus išrinktas konkretus asmuo. Kaip pažymi M. Šrioderis ir H. Achtenbergas, Vokietijos Vyriausybės vadovo, t. y. Kanclerio, rinkimai priklauso nuo Bundestage esančių politinių jėgų pasiskirstymo ir todėl Kanclerio rinkimus Bundestage galima laikyti pagrindiniu parlamentinio valdymo požymiu [4, p. 246]. Kito, 64 straipsnio, formuluotė aiškiai parodo, kad Vyriausybės sudėtis priklauso nuo Kanclerio Prezidentui tvirtinti pateiktų kandidatų [5, p. 175]. Dar reikia išsiaiškinti, ar Parlamento dauguma turi įtakos kandidato į Kanclerio postą, svarstomo Parlamente, parinkimo procedūrai. Vokietijos Konstitucija (63 str.) numato, kad kandidatūrą į Federalinio kanclerio postą parenka ir teikia Bundestagui svarstyti Federalinis prezidentas [5, p. 179]. Tačiau „Iki šiol visi Federaliniai prezidentai prieš teikdami Kanclerio kandidatūrą su partijomis ir frakcijomis aiškinosi, kokią kandidatūrą gali palaikyti Parlamento dauguma” [4, p. 247]. M. Šrioderis ir H. Achtenbergas kartu pažymi, kad Vokietijoje nekyla diskusijų klausimu, ar Federalinis prezidentas privalo besąlygiškai paklusti Parlamento daugumai, ar turi laikyti save visiškai laisvu teikiant Federalinio kanclerio kandidatūrą Bundestagui. Jų pačių nuomone, nepriimtinas nei vienas, nei kitas kraštutinumas [6, p. 247]. Matome, kad Vokieti-joje de facto tvirtai įsigalėjęs parlamentinis Vyriausybės formavimo mechanizmas, nors ir palikta konstitucinė galimybė Prezidentui teikti savo, o ne Bundestago daugumos proteguojamą kandidatą į Kanclerio postą.

Kokia yra ministrų kabineto formavimo procedūra Vokietijoje? 64 straipsnio formuluotė aiškiai rodo, kad Vyriausybės sudėtis priklauso nuo Kanclerio pateiktų Prezidentui patvirtinti kandidatūrų [5, p. 175]. M. Šrioderis ir H. Achtenbergas pažymi, kad praktikoje ministrų parinkimas ir skyrimas priklauso nuo Parlamento ir dėl kabineto sudėties dažniausiai pasiekiamas konsensusas koalicinių susirinkimų metu [6, p. 256].

Vertinant Prancūzijos konstitucinę pokario meto patirtį gali susidaryti įspūdis, kad šioje šalyje nėra įkūnyta parlamentinės demokratijos tvarka. Iš tiesų Prancūzijos Konstitucijos 8 straipsnio pirmoje pastraipoje sakoma: „Respublikos Prezidentas skiria Premjerą. Jis sustabdo Premjero funkcijų vykdymą, šiam įteikus pareiškimą apie Vyriausybės atsistatydinimą” [5, p. 108]. Kaip pažymi Prancūzijos Konstitucinės teisės žinovas Ph. Ardant’as, „Prezidentas nėra

16

įpareigojamas su kuo nors konsultuotis (su partijomis arba politiniais lyderiais) ir jo pasirinkimas gali aplenkti Parlamento narius” [7, p. 74]. Paminėjus Prezidento teisę pirmininkauti Ministrų kabineto posėdžiuose (9 str.) greta šios Prezidento galios ir galimybės skirti sau lojalų premjerą išties galima kalbėti apie neginčijamą Prezidento teisę būti lyderiu formuojant Vyriausybę ir jai vykdant funkcijas. Tačiau neskubėkime tvirtinti, kad Prancūzijos Konstitucijoje įkūnytas prezidentinis modelis. Įsiklausykime į tai, kaip Prancūzijos Prezidento konstitucinių įgaliojimų veikimą komentuoja P. Ardant’as. Kalbėdamas apie paskutiniosios Konstitucijos rengimo aplinkybes jis pažymi, kad Konstitucijos rengimo iniciatorius generolas de Golis dar 1946 m. vienoje iš savo kalbų išdėstė konstitucinius principus, kurie įtvirtintų stipraus Prezidento, simbolizuojančio valstybės galią ir nacijos vienybę, instituciją [7, p. 17]. Rengiant Konstituciją buvo atsisakyta prezidentinės valdymo formos ir nugalėjo parlamentinio režimo šalininkai [7, p. 19]. Daugiausia de Golio autoriteto dėka Konstitucija buvo priimta ir, reikia pasakyti, tokiu pavidalu, kuris tenkino tuometinį Prezidentą. Vėlesni įvykiai parodė, kad Konstitucijos veikimas yra gyvas procesas ir dažnai priklauso nuo politinių skersvėjų, o jos tikrasis turinys anksčiau ar vėliau vis tiek išryškėja. Kol Prancūzijoje egzistavo Parlamento daugumos ir Prezidento politinis aljansas, o tai truko iki 1986 m., tol šioje šalyje svarbiausia valstybinės valdžios grandis buvo Prezidento institucija, veikianti kaip Vykdomoji valdžia [7, p. 337]. Po 1986 m. rinkimų, kai F. Miteranas prarado daugumos paramą Parlamente, politinės realijos iš esmės pasikeitė, ir buvo sugrįžta prie „Konstitucijos raidės”. Kaip pažymi P. Ardant’as, Prezidentas, netekęs politinės įtakos reguliuojant Vyriausybės darbą, tapo silpnu Vykdomosios valdžios poliu, o Vyriausybė pirmąkart per visą Konstitucijos veikimo istoriją ėmė vykdyti tautos politiką, kaip tai numatyta Konstitucijos 20 straipsnyje [7, p. 34].

Tokia pat padėtis Prancūzijoje buvo iki 2002 m. vasaros. Ž. Širakas, dabartinis Prezidentas, atsižvelgdamas į konstitucinę patirtį, susitaikė su socialistų pergale rinkimuose ir ne tik nesipriešino kairiosios Vyriausybės formavimo procedūrai, bet kaip parlamentinės respublikos Prezidentas atliko visas savo priedermes.

4. Prezidentinė valdžia parlamentinėje demokratijoje

Jau kalbėta, kad esant parlamentiniam režimui keičiantis valdančiajai daugumai per tam tikrą laiką nuo rinkimų iki rinkimų įgyvendinami visų politinių jėgų interesai arba, kitaip tariant, sugeba pasireikšti visos tautos politinė valia. Pastaroji tezė perša išvadą, kad prezidentinei valdžiai lyg ir nelieka valstybinės valdžios funkcijos, kurią ji galėtų atlikti. Prezidentui, kaip tautos lyderiui, belieka tenkintis tik simboline valdžios reprezentacija. Vis dėlto nepamirškime, kad egzistuoja specifinės valstybės masto funkcijos, kurių vykdymas politiniu požiūriu turi būti neutralus. Visuomenine rimtimi ir nacionaliniu saugumu yra vienodai suinteresuoti visi gyventojai, nepaisant jų politinių įsitikinimų. Valstybė, nepaisant visuomeninių jėgų įvairovės, privalo užtikrinti visuomeninę santarvę. Tokią grynai nacionalinių valstybės tikslų sritį įvardija ir M. Römeris: „Tačiau mes žinome, kad specifinių socialinių valstybės tikslų sritis yra labai siaura; tai yra socialinė tvarka ir taika bei išorinė apsauga (policija plačia prasme su civiliniu ir baudžiamuoju teismu ir ginkluotas teritorijos gynimas)” [2, p. 252].

4.1. Prezidentas kaip bendros visuomenės valios reiškėjas

Galima sakyti, kad parlamento suformuotai Vyriausybei normaliai funkcionuojant ir vykdant rinkimų programą visuomeninė rimtis savaime yra

17

garantuota. Tai neabejotinai teisinga mintis, kurią patvirtina šiuo metu Europoje stabiliai veikiančios parlamentinės demokratijos. Taip būna, kaip sakoma, normaliomis sąlygomis, kai visuomeniniai ryšiai dinamiški, kai visus konfliktus įmanoma išspręsti panaudojant įprastas teisines procedūras. Deja, galime nesunkiai įsivaizduoti socialinę situaciją, kai šalyje dėl vienokių ar kitokių priežasčių prasideda masiniai neramumai ar kraštą ištinka stichinė nelaimė. Ekstremaliomis aplinkybėmis valdžia privalo operatyviai reaguoti, imtis atitinkamų priemonių, gelbėti žmones nuo kilusio pavojaus. Yra pavyzdžių, kai su tokiais sunkumais susitvarko parlamentinės Vyriausybės vadovas. Jeigu kalbėsime apie karo padėtį, tai ir tokiam atvejui iliustruoti galime rasti pavyzdžių, kai valstybės ginkluotosioms pajėgoms sėkmingai vadovauja Vyriausybės vado-vas. Nors šie skirtingi pavyzdžiai liudija, kaip Parlamento suformuota Vyriausybė susitvarko su pačiais sudėtingiausiais visai tautai vienodai aktualiais uždaviniais, tie patys pavyzdžiai nepaneigia tos tiesos, jog egzistuoja bendri visos tautos interesai, įpareigojantys politinę valdžią kurį laiką atitrūkti nuo partinės priklausomybės ir suteikiantys jai specifinius valstybės valdymo įgaliojimus rūpintis visiems valstybės gyventojams vienodai aktualių problemų sprendimu. Kyla klausimas, ar tokiais atvejais, kai valstybinei valdžiai būtina pakilti virš parti-nio visuomenės susiskaldymo, nėra geriau, jei valdžios vairą į savo rankas paims konstitucinį statusą turintis tautos lyderis?

Į šį kol kas retorinį klausimą bus galima atsakyti nagrinėjant realių konstitucinių sistemų pavyzdžius. Tuo tarpu galima konstatuoti visai neretorinę, o objektyviai egzistuojančią ir teoriškai modeliuojamą situaciją, kai parlamentinė demokratija po eilinių rinkimų ar parlamentinės Vyriausybės atsistatydinimo stringa todėl, kad dėl frakcijų nesutarimo tampa problemiška suformuoti naują Vyriausybę. Kitaip tariant, kalbama apie parlamentinę krizę, kai šalis faktiškai lieka be vykdomosios valdžios. Galima sakyti, kad būna ir kitokių situacijų, kai parlamentinės valstybės institutai nebegali normaliai funkcionuoti. Joms susidarius visos tautos valstybės vykdomas aptarnavimas atsiduria pavojuje. Svarbiausia tai, kad kilus konstitucinei krizei kokia nors politinė grupuotė objektyviai gali būti suinteresuota užimti vyraujančią politinę padėtį, netgi jei tam nepritaria didesnė visuomenės dalis. Kitaip tariant, panašiomis aplinkybėmis reikalinga valstybės valia, kuri stabilizuotų parlamentinę demokratiją, o prireikus ir apgintų ją. Būtent tokiu atveju konstitucinę tvarką gali garantuoti visos tautos lyderis, įsikišdamas su savo griežtais paliepimais į atitinkamas valstybinio gyvenimo sritis. Anglijos Parlamento pavyzdys, kai Premjeras ima iniciatyvą į savo rankas ir net gali paleisti Parlamentą, jei to reikalauja politinės aplinkybės, nėra, kaip minėjome, modelis, atitinkantis parlamentinės demokratijos reikalavimus. Parlamentinei demokratijai neprieštarautų tai, jei šiuo atveju imtų reikštis Prezidentas, turintis specifinius valdymo įgaliojimus. Šie įgaliojimai gali atitikti tiek visuminį, tiek ir apsauginį tęstinės tautos interesus. Prezidentas, kaip konstitucinio proceso stebėtojas, gali neleisti tokiai situacijai susidaryti skelbdamas pirmalaikius rinkimus arba pats kaip Vyriausybės galva panaudodamas nepaprastąsias, įstatymo numatytas priemones normaliai demokratinių institutų veiklai atkurti.

4.2. Prezidento galios Prancūzijos Konstitucijoje

Pažvelkime, ar numatyti specifinių ypatingų valdymo Prezidento įgaliojimai Prancūzijos ir Vokietijos Konstitucijose. Jei pasirodys, kad numatyti, tuomet bus galima kalbėti ir apie empirinį patvirtinimą, kad visuminį tautos interesą gali tenkinti savarankiška aukščiausios valstybinės valdžios funkcija. Prancūzijos Konstitucijos II skyriaus 5 straipsnio pirma pastraipa skelbia: „Respublikos

18

Prezidentas vykdo konstitucinę priežiūrą. Jis kaip arbitras garantuoja normalų viešųjų valdžių funkcionavimą, taip pat valstybės tęstinumą” [5, p. 104]. Antroje to paties straipsnio pastraipoje sakoma: „Jis (Prezidentas – aut. past.) yra nacionalinės nepriklausomybės, teritorinio vientisumo ir sandraugos susitarimų bei tarptautinių sutarčių vykdymo garantas” [7, p. 61]. P. Ardant’as šiose Prancūzijos valstybės Prezidento vaidmenį nusakančiose konstitucinėse normose įžvelgia vadovavimo visai valstybei funkciją. Visų pirma tai funkcijos, susijusios su užsienio politika. Prezidento valioje – tautos nepriklausomybės, valstybės teritorinio vientisumo ir Prancūzijos tarptautinių įsipareigojimų vykdymo garantavimas [7, p. 61]. Pabrėžęs, jog visi šie įgaliojimai nėra simboliniai įgaliojimai, P. Ardant’as priduria: „Prezidentas iš tiesų turi šiuos įgaliojimus ir jis privalo daryti vienasmeniškus sprendimus nesikišant Vyriausybei” [7, p. 62]. Taigi Prancūzijos konstitucinės teisės žinovas patvirtina, kad Prancūzijoje veikia savarankiška valstybinė funkcija, kuri yra Prezidento dispozicijoje. Kitos Prezidento funkcijos, pavyzdžiui, teisė paleisti parlamentą (12 str.), arba vadinamoji „diktatūros visuomenei gelbėti” įvedimo teisė (16 str.), yra, pasak P. Ardant’o, grynai Prezidento prerogatyva, bet jos nesuteikia valstybės valdymo įgaliojimų [7, p. 63–64]. Galima sutikti su P. Ardant’u, kad tai nėra valstybės valdymo įgaliojimai, suteikiantys Prezidentui teisę perimti Parlamento įstatymų leidybos ir kitas funkcijas. Prancūzijos Prezidentas, prisidengdamas visuomenės gelbėjimu, taip pat negali įvesti vienasmeniškos valdžios. Tačiau negalima nepastebėti, kad konstitucinės krizės ar visuomeninės sumaišties metu Prezi-dentas vis dėlto įgaliojamas veikti kaip visos tautos lyderis ir jam suteikiama teisė panaudoti atitinkamas priemones konstitucinei tvarkai atkurti. Konstitucija tų priemonių netgi nedetalizuoja. Prezidentui paliekama teisė veikti savo nuožiūra.

Prancūzijos konstitucinės sandaros pavyzdys byloja, kad šioje šalyje Prezidento institucija įkūnija savarankišką valstybinės valdžios funkciją visos tautos užsienio ir gynybos politikai vykdyti. Prezidento valstybės valdymo funkcijos valstybės vidaus gyvenime gali pasireikšti tuomet, kai parlamentinė demokratija dėl objektyvių priežasčių nebegali normaliai funkcionuoti. Kai konstitucinė tvarka stabili, pagal pastaruoju metu nusistovėjusią Vyriausybės formavimo tradiciją Prezidentas, kaip tautos lyderis, negali trukdyti reikštis parlamentinei demokratijai, kurios politinis statusas išplaukia iš konkurencinio tęstinės tautos intereso. Galima sakyti, kad Prancūzijos konstitucinė praktika organiškai suderina dvi skirtingas valstybines funkcijas – Valstybės vadovo ir Vyriausybės veikimą, kurios išreiškia visuminį ir konkurencinį tęstinės tautos interesus.

4.3. Prezidento galios Vokietijos Konstitucijoje

Atsargesnį požiūrį į prezidentinės valdžios kompetenciją Vokietijoje dėsto šios šalies konstitucinės teisės specialistai. K. Šleichas teigia, kad Vokietijos Konstitucijoje yra numatytos trys Prezidento funkcijos: integracijos, politinio rezervo ir teisinio rezervo [8, p. 231]. Atlikdamas integracijos funkciją Federalinis prezidentas įkūnija visuomenės politinę vienybę, bet tai nereiškia, kad Prezidentas šią vienybę kuria pagal savo numatytą modelį. K. Šleichas pabrėžia: „Tačiau Federalinio prezidento integruojanti funkcija nereiškia, kad jis veikia iš kažkokių ypač aukštų sferų. Pagrindiniame įstatyme nėra aiškaus nurodymo, kuris reikštų, kad Federalinė vyriausybė atstovauja daugumai, o Federalinis prezidentas visai tautai” [8, p. 232]. Tai ne arbitro, o tarpininko vaidmuo. Prezidentas pats nieko nesprendžia, o tik pasitarnauja ieškant kompromiso [8, p. 232]. K. Šleichas atkreipia dėmesį į tai, kad Vokietijos Konstitucijoje nėra valstybės vadovo termino. Jo nuomone, „Politinės valdžios stygius Prezidento dispozicijoje ir yra jo jėgos pagrindas, kuris reiškiasi dvasiniu poveikiu

19

visuomenės politikai. Federalinis prezidentas įkūnija tai, kas jungia visus. Kartu jis įkūnija Konstitucijos dvasią” [8, p. 232]. Tai ir yra jo integracinė funkcija. Politinio rezervo funkcija, anot K. Šleicho, Vokietijos Prezidentui numatyta krizinių situacijų metu. Vokietijos konstitucinės teisės žinovas šiai funkcijai vykdyti priskiria tokias galimybes: Federalinio kanclerio teikimas (matyt, nebūtinai tenkinantis parlamento daugumą – aut. past.); Bundestago paleidimas; įstatymo leidimo būtinybės paskelbimas [8, p. 238]. Tas pats autorius, remdamasis Vokietijos Kon-stitucijos 82 straipsnio pirmos pastraipos nuostata, kuri įpareigoja Prezidentą rengti įstatymus promulguoti, teigia, kad „Prezidentas, kilus konstitucinei krizei, turi galimybių imtis priemonių, nukreiptų prieš konstitucinės santvarkos pažeidimus. Jis, kaip atsarginis žaidėjas, gali įsitraukti tuomet, kai nebelieka kito būdo įveikti antikonstitucinius kitų valdžios organų veiksmus” [8, p. 232]. Teisinio rezervo funkciją Vokietijos Prezidentas vykdo rengdamas įstatymus, skirdamas ministrus ir aukštuosius valstybės pareigūnus.

Kaip matome, Vokietijos Prezidentas, esant visuomeniniam stabilumui, neturi valstybės valdymo įgaliojimų. Netgi gynybos ir užsienio politikos klausimus sprendžia Kancleris. Žinoma, tai nereiškia, kad grynai valstybinės funkcijos, pavyzdžiui, gynyba ir užsienio politika, Vokietijoje yra neišvengiamai politizuojamos, t. y. tiesiogiai priklauso nuo Parlamento daugumos politinių orientacijų ir Federalinio kanclerio partinės priklausomybės. Parlamentiniu keliu suformuota Vyriausybė, kai tai aktualu visai tautai, gali pakilti iki nacionalinių interesų supratimo lygio ir ginti visos tautos interesus. Bet aišku ir kita. Federalinė vyriausybė, kai tai yra būtina, privalo pati atskirti nacionalinius ir partikuliarinius–partinius reikalus. Suprantama, kad tuo metu, kai tai, kas Konstitucijoje nėra atskirta kaip skirtingos valstybės funkcijos, kai skirtingas funkcijas atlieka viena valstybinė institucija, nepainioti nacionalinių reikalų su siaurai partiniais–partikuliariniais yra sunkiau. Tik aukštos politinės ir teisinės kultūros šalyje šis klausimas gali nesudaryti papildomų politinių problemų.

5. Teisminė valdžia apsauginio tautos intereso sargyboje

Aptarėme aukščiausios valstybinės valdžios funkcijas, tenkinančias konkurencinį ir visuminį tęstinės tautos interesus. Kaip minėta, gyvosios kartos interesų struktūroje dar yra apsauginis interesas. Tautos apsauginio intereso sąvoka kaipmat praplatėja, kai tik pradeda veikti įsteigtos valdžios institucijos. Kiekvienam tautos nariui rūpi apsisaugoti ne tik nuo kitų visuomenės narių agresijos, bet ir nuo savavališkų valstybinės valdžios atstovų veiksmų. Kalbant apie tautos apsauginį interesą omenyje reikia turėti du tikslus. Pirmasis – tai valdžios atskaitingumo tęstinei tautai įgyvendinimas arba, kitaip tariant, konstitucinių normų veikimo garantavimas. Šios temos šiame straipsnyje nenagrinėsime. Antrasis tikslas – visuomenės nario ar jų grupės teisinė apsauga nuo kitų visuomenės narių agresijos. Siekiant šio tikslo reikėtų panagrinėti teismų funkcijos imperatyviai spręsti piliečių ir jų grupių bylas konstitucinius pagrindus.

Suprantama, kad kai tauta patiki valstybinėms institucijoms (parlamentui ir prezidentui) konkurencinio ir apsauginio interesų aptarnavimą, atstovavimas apsauginiam interesui taip pat turi būti patikėtas valstybinio lygio institucijai. Turint omenyje tai, kad apsauginis interesas yra ypatingas interesas gyvosios kartos interesų struktūroje, galima tvirtinti, kad teisminė valdžia, aptarnaujanti šį ypatingą interesą, parlamentinės demokratijos šalyse savo konstituciniais įgaliojimais turi būti lygiai taip pat nepriklausoma kaip ir prezidentinė valdžia ar parlamento ir vyriausybės tandemas. Taigi teismas privalo būti trečioji, lygiavertė valdžios funkcija greta parlamento ir vyriausybės bei prezidento institucijų.

20

5.1. Teisminės valdžios santykis su kitomis valdžiomis

Teismą, kaip valstybinei valdžiai prilygstančią ir neprilygstančią funkciją, M. Römeris apibūdina materialinės ir formalinės valdžių sąvokomis: „… formalinio suskirstymo atžvilgiu teismo funkcijos kategoriškas atskyrimas nuo kitų valdymo sričių, kurioms pavedama administracijos funkcijos vardas, yra pilnai priimtinas ir teisinei valstybei naudingas, bet materialinio arba esminio valdžios funkcijų suskirstymo atžvilgiu tebėra, bent mano supratimu, valdymas ir įstatymų leidimas” [9, p. 9]. Matome, kad M. Römeris tam tikru atžvilgiu, būtent materialiniu, nelaiko teismo veiklos valstybine funkcija. Formaliniu požiūriu jis teismą jau laiko nepriklausoma valstybine valdžia. Toks dvejopas valstybinis ir nevalstybinis teismo statusas bus suprantamas, jei tik pasiremsime suvereno interesų struktūra. Teismai faktiškai išreiškia tautos (iš esmės gyvosios kartos, t. y. visuomenės) apsauginio intereso reikalavimus ir kaip tautos patikėtiniai jie turi tarnauti žmonėms, kitaip tariant, nebūti valstybinės valdžios pozicijų gynėjai. Juk teismas gali spręsti tik gyvųjų tautos atstovų ginčus ir tarnauti daugiau gyvajai kartai nei mirusioms kartoms. Tiesa, mirusiųjų valia gali reikštis teisminėse bylose, bet tik tiek, kiek ji yra susijusi su gyvųjų interesais. Šiuo atžvilgiu reikėtų sutikti su Egidijaus Kūrio nuomone, jog: „… teismas tampa ne tik ir visų pirma ne valstybės, bet pačios visuomenės – civilizuotos pilietinės visuomenės! – institucija, kurios dėka piliečiai gali apsiginti nuo savivaliavimo valstybės lygiu” [10, p. 26]. Tuo pat metu kalbama apie „valstybės lygio” teismų funkciją. Teismai, kaip tautos apsauginio intereso suponuoti institutai, ir nenusileidžia, ir prilygsta parlamentinės vyriausybės ar prezidento konstituciniam statusui.

5.2. Teismų nepriklausomumo principo svarba

Esminė konstitucinė problema, susijusi su teismų nepriklausomu veikimu, yra konstitucinių normų ir modelių kūrimas. Šios normos ir modeliai teisėjus įpareigotų sąžiningai atlikti savo darbą, būti ne formaliai nepriklausomais, bet nepriklausomais vardan to, kad deramai pasitarnautų apsauginiam tęstinės tautos interesui. Viena konstitucinė nuostata yra akivaizdi. Tai teismo nepriklausomumo nuo kitų valstybės valdžių reikalavimas. Įgyvendinus šią nuostatą galima tikėtis, kad teismai „nešoks pagal valdžios užsakytą muziką”, o darydami sprendimus vadovausis teisingumo ir teisėtumo principais. Tačiau Konstitucijos lygmeniu deklaruojant ir praktiškai ginant teismų nepriklausomumą dar nėra garantijų, kad teismai tikrai tarnaus teisingumui ir teisėtumui. Kitaip tariant, teismo nepriklausomumas nuo valdžios anaiptol neturi reikšti jo nepriklausomumo nuo tęstinės tautos ir Konstitucijos. Būtent nepriekaištingas teismo tarnavimas tautos idėjai ir yra teismo siekiamas teisingumas ir teisėtumas.

5.3. Prancūzijos patirtis įgyvendinant teismų nepriklausomumo principą

Pažiūrėkime, kaip teismų nepriklausomumas įgyvendinamas Prancūzijoje. Šios šalies Konstitucijos 64 straipsnis skelbia, kad būtent Prezidentas yra teisminės valdžios nepriklausomumo garantas [5, p. 121]. Suprantama, kodėl pasirinkta būtent tokia nuostata. Teismų nepriklausomumą geriau gali užtikrinti ta valstybinė institucija, kurios paskirtis – ginti visos tautos ir kartu kiekvieno piliečio interesus. Tačiau tautos kaip viseto interesus visiškai aptarnauja visos valdžios kartu, todėl įgalioti vien Prezidentą būti teismų nepriklausomumo ga-rantu kartais gali būti rizikinga. Ar Prancūzijos teismų administravimas atsižvelgia

21

į pastarąją aplinkybę? P. Ardant’o nuomone, įgyvendinti teismų nepriklausomumą praktikoje Prancūzijoje buvo sumanyta įsteigiant Aukštąją Magistratūros Tarybą ir susiejant ją su Prezidento asmeniu. Tačiau šiuo požiūriu lygindamas 4–tosios ir 5–tosios Respublikų Konstitucijas jis teigia, kad žengtas žingsnis atgal ir Magistratūros sudėties formavimo procedūros atžvilgiu, ir Magistratūros įgaliojimų apimties atžvilgiu [7, p. 160]. „Prancūzija nepanoro turėti organo, galinčio garantuoti tą teismų nepriklausomybę, kurios iš teismo laukia demokratinė visuomenė”. Tokią apibendrinančią išvadą padaro P. Ardant’as [7, p. 160]. Kartu jis teigia, kad Italijos, Ispanijos ir Portugalijos Konstitucijos yra įtvirtinusios pažangesnį teismų nepriklausomumo įgyvendinimo mechanizmą nei Prancūzija [7, p. 160].

5.4. Italijos patirtis įgyvendinant teismų nepriklausomumo principą

Italijoje beveik du trečdalius teismus administruojančios institucijos narių renka teisėjai, o vieną trečdalį Parlamentas. Prezidentas, kitaip nei Prancūzijoje, neskiria nė vieno Tarybos nario, bet jis pirmininkauja šiai Tarybai [5, p. 265]. Italijos Aukštoji Magistratūros Taryba sprendžia skyrimo į teisėjų pareigas, teisėjų paaukštinimo pareigose klausimus, taip pat drausmines bylas. Nors teisėjai nekeičiami, tačiau remiantis Magistratūros Tarybos sprendimu už atitinkamus trūkumus savo darbe jie gali būti atleisti iš pareigų [5, p. 265–266]. Kaip matome, Italijoje prižiūrint teismų veiklą dalyvauja ir Parlamentas (renka trečdalį Aukštosios Magistratūros narių), ir Prezidentas (tiesiogiai vadovauja teismų administravimui), ir pagaliau patys teisėjai (renka du trečdalius Aukštosios Magistratūros narių). Regis, P. Ardant’as šią Italijos teismų valdymo praktiką laiko tikruoju teismų nepriklausomumu. Prezidentui aktyviai dalyvaujant formuojant teismus ir administruojant jų veiklą Italijos teismai verčiami būti atviri, neslėpti darbo trūkumų ir taip deramai tarnauti tautai, teisingumui ir įstatymui. Kita vertus, Parlamento dalyvavimas formuojant Magistratūros Tarybos sudėtį rodo, kad ir parlamentinė valdžia yra įtraukta į teismų nepriklausomumo įgyvendinimo procedūrą. Pačių teisėjų priedermė rinkti atstovus į Magistratūros Tarybą rodo ne tik tai, kad yra užtikrinamas šios institucijos profesionalumas, bet ir tai, kad nepriklausomą teismų veikimą užtikrina visos aukščiausiosios valdžios parlamentinėje demokratijoje. Peršasi išvada, kad būtent toks mechanizmas bent kol kas iš visų žinomų teismų administravimo variantų yra geriausias siekiant teismų nepriklausomumo ir nepriekaištingo darbo.

Išvados

1. Parlamentinės Respublikos Konstitucijoje deklaruojamas tautos suverenitetas turi būti vertinamas kaip tęstinės tautos suverenitetas. Prancūzijos bei kitų šalių dabartinėse Konstitucijose iš esmės yra įkūnyta tęstinės tautos idėja.

2. Reprezentacinė demokratija, paremta tęstinės tautos idėja, suponuoja tęstinės tautos interesų konkurencinio, visuminio ir apsauginio interesų struktūrą, iš kurių kiekvienas turi būti įgyvendintas vykdant atitinkamą valstybės aukščiausiosios valdžios funkciją.

3. Tęstinės tautos interesų struktūra kartu reiškia, kad jas visapusiškai įgyvendinti parlamentinėje demokratijoje įmanoma tik konstituciškai suformavus valstybės aukščiausiųjų valdžių funkcijų sistemą. Parlamentinė valstybinės valdžios funkcijų sistema numato tokius elementus: 1. Parlamentinės vyriausybės

22

institucijos funkcija. 2. Valstybės vadovo (prezidento) institucijos funkcija. 3. Teismų sistemos funkcija.

4. Konkurencinio intereso įgyvendinimas per parlamento instituciją kartu lemia vyriausybės parlamentinę formavimo procedūrą remiantis parlamentinės daugumos nuostata. Prezidentinis vyriausybės formavimas esant parlamentiniam režimui yra nepriimtinas. Parlamentinis režimas ir parlamentinė vyriausybės formavimo procedūra šiuo metu yra įtvirtinta Prancūzijos ir Vokietijos konstitucinėje praktikoje. Prancūzijoje iki 1986 m. veikė parlamentinio režimo su kai kuriais prezidentinio režimo ypatumais precedentas, tačiau konstitucinė sandara ir politinės realijos leido pereiti prie nuosekliai parlamentinės valstybės valdymo sistemos.

5. Esant parlamentiniam režimui prezidento institucijai tenka tos funkcijos, kurios įgyvendina visuminį tęstinės tautos interesą. Tai nacionalinio saugumo, visuomeninės rimties ir konstitucinės tvarkos užtikrinimas. Prancūzijos ir Vokietijos politinė praktika rodo, kad prezidento institucijos kompetencija gali būti platesnė ir siauresnė, tačiau negali įsiskverbti į vyriausybės kompetenciją. Prancūzijoje pripažįstama, kad prezidentas turi nepriklausomus įgaliojimus gynybos ir užsienio politikos klausimais. Vokietijoje šiais įgaliojimais disponuoja vyriausybės vadovas. Tačiau ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje pripažįstama, kad prezidento ypatingi valstybės valdymo įgaliojimai gali būti panaudojami kilus konstitucinei krizei. Prancūzijos ir Vokietijos konstitucinė praktika patvirtina teorinę prielaidą, kad parlamentinėje valstybės valdymo sistemoje prezidento institucija yra būtina aukščiausios valstybinės valdžios funkcija greta kitų valdžių funkcijų.

6. Įgyvendinant apsauginį interesą per teismų institucijų funkciją paaiškėja, kad teismų nepriklausomumą ir nepriekaištingą darbą geriausiai gali užtikrinti visų parlamentinio režimo aukščiausiųjų valdžių dalyvavimas administruojant teismus. Sekant Italijos Konstitucijos pavyzdžiu teismams administruoti galėtų būti steigiama Aukštoji Magistratūros Taryba, kurios sudėtį formuotų parlamentas ir teisėjai, o jai pirmininkautų prezidentas.

LITERATŪRA

1. Sartori G. Lyginamoji konstitucinė inžinerija. – Vilnius: Pradai, 2001.2. Römeris M. Suverenitetas. – Vilnius: Pradai, 1995.3. Esmein A. Konstitucinės teisės principai. – Kaunas: Teisininkų draugijos leidinys, 1932.4. Бадура П. Парламентская демократия // Государственное право Германии. – Москва:

Институт государства и права РАН, 1994. Т. 1.5. Конституции зарубежных стран.6. Шрёдер М., Ахтенберг Н. Федеральное правительство // Государственное право Германии.

– Москва: Институт государства и права РАН, 1994. Т. 1.7. Ардант П. Франция: государственная система. – Москва: Юридическая литература, 1994.8. Шлейх К. Федеральный президент // Государственное право Германии.9. Römeris M. Administracinis teismas. – Kaunas: Valstybinė spaustuvė, 1928.

10. Kūris E. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės tradicija // Glendon M. A., Gordon M. W., Osakwe Ch. Vakarų teisės tradicijos. – Vilnius: Pradai, 1993.

The Sovereignty of Nation and the System of United Power in the

Parlamentary Democracy

23

Assoc. Prof., Dr. Saulius ArlauskasLaw University of Lithuania

SUMMARY

On the ground of M. Römer’s work „Suvereignty” there is presented in the article the representative democratic conception and „stretched nation” as sovereignty’s idea. The parlamentary democratic constitutional construction is analysed too. There is stated in the article that parlamentary democracy by realysing „stretched nation’s” interests structure puts into three autonomic state powers: President’s institution power, Parlament and parlamentary Government institutions power and courts institution’s power.

24

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 20–29

LEX MAIESTATIS: GENEZĖ IR VYKDYTOJAI

Doc. Aleksandra Teresė VeličkienėLietuvos teisės universitetas, Valstybinio valdymo fakultetas, Kalbos kultūros katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 45 83Elektroninis paštas kkk@ltu.lt

Pateikta 2001 m. lapkričio 20 d. Parengta spausdinti 2002 m. birželio 19 d. Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės istorijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ir šio fakulteto Šeimos teisės ir proceso katedros prof. habil. dr. Pranciškus Stanislovas Vitkevičius

S a n t r a u k a

Remiantis išlikusiais rašytiniais Antikos šaltiniais, straipsnyje norima įrodyti, kad politiškai nestabilioje Romos valstybėje įstatymai buvo aiškinami taip, kaip atrodė naudinga ir teisinga princepsui bei jo aplinkai. Kovodami su menama arba tikra Senato opozicija ir savo asmeniniais priešais, princepsai plačiai naudojosi įstatymu, kuris dar Respublikos metais numatė bausmes už pilietinį nepaklusnumą arba riaušes – vadinamuoju lex maiestatis. Pagal šį įstatymą politines bylas rengė ir kaltinamąsias kalbas Senate sakė delatoriai – dažniausiai garsūs to meto teismų oratoriai. Jų buvo labai daug ir iš įvairių socialinių sluoksnių. Emocinė jų kalbų dinamika – sujaudintas, įtemptas, kai kada lyg pametantis giją, bet greitai ir vėl prie tos pačios temos grįžtantis kalbėjimas, būdingas to meto filosofinei bei kitos krypties literatūrai. Kadangi delatorių kalbų teliko menki fragmentai, apie jų stilių galima spręsti iš Senekos ar Tacito, Kvintiliano ar Plinijaus tekstų bei jų meninių ypatybių. Seneka ne šiaip sau dėsto, bet aistringai įrodinėja, žavisi ar piktinasi, pats save pertraukia, Tacito pasakojimo emocinė įtampa didėja, o atomazga žada stiprų efektą, Kvintilianas savo klausytojams siūlo žavėtis garsiųjų delatorių suktais ir efektingais posakiais ir netikėtomis išvadomis. Visa tai rodė, jog Respublikos idealų visuma virtus (tarnavimas savo valstybei, padorumas, asmeninis susikaupimas, didinga ir rami politikų iškalba ir kt.) pamažu nebeteko paklausos ir pamato. Jų vieton atėjo įžūlumas, energija ir Romos „menų meno” – oratorystės deformacijos.

Šio straipsnio tikslas – pabandyti remiantis rašytiniais Antikos šaltiniais įrodyti, kad I a. politinių kovų atmosferoje Romos valstybės įstatymai buvo aiškinami ir taikomi ne taip, kaip reikalavo senoji ius aequum – teisingoji teisė, o taip, kaip buvo naudinga princepsui. Šio bandymo specifika yra ta, kad remiamasi ne išlikusių Romos įstatymų sąvadais ar juristų darbais, o Antikos istorikų (Tacito,

25

Svetonijaus), filosofo Senekos, retoriaus Kvintiliano raštuose išlikusiomis pastabomis ar net skaičiavimais.

Minėtų šaltinių patikimumas yra įrodytas. Tacito (55–120 m.), parašiusio „Germaniją”, „Dialogą apie oratorius”, „Analus” bei „Istoriją”, pateikiami faktai ir interpretacijos laikomi patikimais, jo požiūris į Romos Imperijos pradžią padarė didelę įtaką XVIII–XX a. istoriografijai. Pats Tacitas pabuvo ir kvestoriumi, ir konsulu, ir net Azijos prokonsulu. Savo kūriniams jis panaudojo Senato aktus, istorinių veikėjų memuarus, Romoje išleidžiamas kasdienes žinias ir t. t. Jaunesnysis Tacito amžininkas Svetonijus (70–160 m.) iš pradžių buvo advokatas, o Hadriano laikais tvarkė šio imperatoriaus kanceliariją. Mus pasiekė Svetonijaus veikalas „Dvylikos cezarių gyvenimai”, kuriame jis panaudojo imperatorių archyvus, įvairius memuarus, amžininkų liudijimus. Tiesa, Svetonijus laikomas kompiliatoriumi, savo šaltinius jis ne visada vertindavo kritiškai. Tiberijaus meto istoriko Valerijaus Maksimo rinkinį „Apie nuostabius darbus ir sentencijas” sudaro įvairūs istoriniai pavyzdžiai, čia randama kitų autorių nepaminėtų faktų. Filosofas ir rašytojas Seneka (4 m. pr. Kr.–65 m.) penkerius metus kartu su pretorionų viršininku Afranijumi Buru vietoj visai jauno Nerono faktiškai valdė Romą. Iš dau-gelio jo kūrinių mūsų temai svarbiausi jo „Laiškai Liucilijui” bei traktatai–dialogai, kuriuose daug užuominų ir žinių apie baisią politinių persekiojimų atmosferą. Be viso kito, Senekos kūriniai tam tikra prasme gali būti kaip to meto politinių bylų oratorių stiliaus pavyzdys. Minėti autoriai, patys gyvenę ir aktyviai veikę toje epochoje, kai respublikinės pilietinės bendruomenės vertybės daugeliui dar atrodė prasmingos ir prestižinės, gerai matė, kad Imperijos pradžios princepsai su Respublikos „atgyvenomis” kovoti stengėsi be gailesčio, nepaisydami moralės ir teisės normų. Vienas iš stipriausių ir baisiausių jų ginklų buvo lex maiestatis.

Klasikinis romėnų teisės požymis – baudžiamosios teisės tapimas savarankiška ir gana išsivysčiusia sritimi. Pamažu susiformavo pagrindinės nusikaltimo (crimen) sudėtys, nusikaltimo, kaltės, kėslo, precedento, pakaltinamumo, nusikaltimo bendrininko ir kitos sąvokos. Gana anksti keletas nusikaltimų rūšių – pasipriešinimas pareigūnui, melaginga priesaika ir kt. – pateko į baudžiamosios teisės sritį. Už panašius nusikaltimus bausdavo valstybė (nuskandinimas, pasmaugimas, nukirsdinimas ir pan.). Respublikos viduryje, nors ir neilgą laikotarpį, mirties bausmė Romos piliečiui buvo panaikinta, dažniausiai praktikuojamas ištrėmimas ir turto konfiskacija. Tačiau vis dar nebuvo nusikaltimų bei bausmių sistemos, todėl teisėjai, siūlydami vieną ar kitą bausmę, turėjo laisvas rankas. Netgi Digestuose valstybės išdavystės sąvoka suformuluota taip neaiškiai, kad galėjo duoti kelią bet kokiai savivalei. Valstybės interesų atstovu baudžiamosiose bylose galėjo būti bet kuris (su mažomis išimtimis) pilietis: pretoriaus patvirtintas privatus kaltintojas jau tapdavo pareigūnu. Jis galėjo įtariamojo namuose daryti kratą, užantspauduoti dokumentus, priversti reikiamus asmenis duoti parodymus ir t. t.

Dar karalių epochoje (753–510 m. pr. Kr.) nusikaltimas valstybei buvo vadinamas perduellio ir buvo baudžiamas nukryžiavimu. Respublikos metais lex minutae maiestatis, reiškęs valstybės bei tautos įžeidimą, atsirado apie 150 m. pr. Kr. ir imtas taikyti gana plačiai. 100 m. pr. Kr. lex Apuleja taikytas prieš tribūnų teisių pažeidimus bei pilietinių neramumų organizavimą. 91 m. pr. Kr. lex Varia nukreiptas prieš tuos, kurie rengdavo ginkluotas riaušes. Lex Cornelia (apie 80–81 m. pr. Kr.) už pasipriešinimą magistratui, už pareigūno įgaliojimų viršijimą arba valstybės garbės įžeidimą numatė trėmimą. Pagal lex Iulia (46 m. pr. Kr.) į crimen minutae maiestatis sritį įėjo sąmoningas arba baimės nulemtas valstybės interesų išdavimas, dezertyravimas, maištai, finansiniai nuostoliai valstybei ir kt.

Res publica – „valstybiniai reikalai”, romėnų įsivaizduojami kaip visapusiškas ir gilus žmogaus įtraukimas į bendruomenės gyvenimą, kaip asmeninė piliečių atsakomybė už valstybės likimą, kaip tiesioginis kiekvieno piliečio dalyvavimas

26

sprendžiant įvairius jos klausimus, II–I a. pr. Kr. po truputį keitėsi. Didėjant ir turtėjant piliečių bendruomenei daugėjo pinigų, tačiau, nesiskverbdami į visuomenės organizmą, jie neplėtojo gamybos, o tik vartojimą. Prabangos dalykai žlugdė ankstesnį paprastumą ir patriarchalines gyvenimo normas, pakirto senąsias moralines vertybes (virtus). Garbingų Romos piliečių, aktyvių žmonių energija, iniciatyva bei valia, būdamos susijusios su senąja tvarka, tapo su ja jau nebesuderinamos. Romėnų ištikimybė savo istorinėms šaknims dabar ima reikštis kaip konservatyvizmas ir net sąstingis, o bendruomenės raida – kaip plėšrūniškumas (capacia) ir įžūlumas (audacia). Kai buvo nukariauta daug tautų ir įsteigta daug provincijų, padidėjo turto ir valdžios troškimas, prasidėjo Senato kova su plebsu, pilietiniai karai, kurių metu ir plebėjas Marijus, ir aristokratas Sula pamynė įstatymus bei mores maiorum (senolių papročius). Nuo tol buvo kovojama tik dėl valdžios. Tacitas [7, Hist. II, 38] teigia, jog tada „dievų pyktis sumišo su žmonių pasiutimu”.

Romos istorijos pradžioje pirmieji sukūrė įstatymus ir patys jiems pakluso karaliai (reges), vėliau decemvirai, kurie stengėsi apsaugoti visų teises. Tačiau vėliau teisingoji teisė (ius aequum) sunyko, nes įstatymus imta leisti luomų kovos įkarštyje ir jėga verčiama jiems paklusti. Teisė, gimusi ir vysčiusis kaip piliečių bendruomenės teisė, prasidėjus jos krizei ir esant netinkamam valstybiniam aparatui, nebegalėjo atitikti gyvenimo reikmių, tapo neveiksminga, nebepajėgianti apginti visų piliečių, tad ją ėmė naudoti savo tikslams tarpusavy kovojančios politinės grupuotės. Sulos, per pilietinį karą nugalėjusio Marijų, pirmas žingsnis buvo opozicijos sunaikinimas. 82 m. pr. Kr. Sula sudarė proskripcinius sąrašus (proscriptio – sąrašas žmonių, kurie be teismo būdavo paskelbiami esantys už įstatymo ribų; už kiekvieno įrašytojo galvą buvo nustatytas atlyginimas, vergai paleidžiami laisvėn, palikuonys negalėjo eiti visuomeninių pareigų). Pirmajame Sulos proskripciniame sąraše buvo įrašyta 80 vardų, vėliau pridėta dar 220, dar vėliau – tiek pat. Slėpusieji proskribuotuosius privalėjo būti baudžiami mirties bausme.

Tarp nužudytųjų buvo daug nekaltų, tapusių savivalės arba asmeninių Sulos šalininkų nesutarimų aukomis. Daug ką pražudė tiesiog dideli turtai. Valerijus Maksimas rašo, jog proskribuotųjų skaičius siekė 4700. Tarp jų buvo 40 senatorių ir 1600 „raitelių” luomo žmonių [8, IX, 2, 1]. Tačiau čia, matyt, minima tik aukštuomenė, o iš tikrųjų teroro aukų buvo dar daugiau. Masiškai konfiskuodamas turtą, diktatorius atsilygino savo šalininkams. 43 m. pr. Kr., pasibaigus pilietiniam karui, pirmas antrojo triumvirato (Antonijaus, Lepido, Oktaviano) aktas vėl buvo proskripcijos. Bendras nužudytųjų be teismo skaičius – 300 senatorių ir 2000 „raitelių”, tarp jų buvo ir Ciceronas. Ir vėl – didžiulės sumos pinigų iš konfiskacijų ir slegianti baimė, apėmusi didžiąją visuomenės dalį.

Čia reikia pasakyti, kad jau Sula proskripcijas vis dėlto legalizavo, nors ir atgaline data (pagal 81 m. pr. Kr. lex Cornelia de maiestate). Šis įstatymas numatė įsteigti quaestio perpetua (nuolatines komisijas). Vėliau analogiški įstatymai buvo priimti Gajaus Julijaus Cezario bei Augusto Oktaviano valdymo metais. Tačiau jie draudė tik pilietinių karų praktiką: žudyti magistratus, maištauti, uzurpuoti magistrato pareigas ir daryti kitus panašius nusikaltimus. Tiesa, šioks toks posūkis buvo matyti jau Augusto laikais, kai į šio įstatymo veiklos sritį pakliuvo sąmokslai (coniurationes). Tiberijaus valdymo (14–37 m.) pradžioje buvo smarkiai sustiprintas represinis aparatas, tuo pat metu dedamas ir to aparato juridinis pamatas: lex maiestatis nuo šiol baudė už bet kokį princepso įžeidimą tremtimi ir turto konfiskacija [11, p. 191]. Taigi žodis „maiestas”, anksčiau reiškęs tik romėnų tautos (populus Romanus) didybę ir autoritetą, dabar taikomas ir princepso asmeniui (maiestas principis, maiestas augusta).

Visur iš lotynų kalbos versta autorės.

27

Romėnų Senatas po Augusto mirties buvo abipusių išpuolių ir ginčų arena, kur beveik kiekvienas senatorius traukdavo atsakomybėn savo priešus. Ši kova buvo nuožmi ir paprastai baigdavosi politine arba fizine nugalėto asmens mirtimi. Iš dorų žmonių „daugumos” ir turėjusios tikrąją valdžią „mažumos” sudarytas Senatas kovojo ne tik dėl politinių lozungų ar socialinių programų nesutapimo, bet ir dėl to, kad tai buvo dvi priešingos sąmonės rūšys, du vienas kitą atstumiantys dvasinių vertybių lygiai. Ir tam gerai tiko lex maiestatis, padaręs beveik visada mirtinu nusikaltimu princepso (imperatoriaus) asmens įžeidimą ir sulyginęs jį su nusikaltimu visai Romos valstybei. Apkaltinti dalyvavę sąmoksluose prieš imperatorių žuvo ir „daugumos” vadas bei jos interesų reiškėjas Helvidijus Priskas ir Seneka bei „mažumos” lyderis ir teoretikas Eprijus Marcelas.

Tacitas „Agrikolos biografijoje” [7, A, 2] mini tokį faktą: oficialiuose Senato protokoluose (acta senatus) buvo užfiksuota, jog mirties bausmė buvo paskirta ne tik Trazeją Petą bandžiusiam ginti Arulenui Rustikui bei Helvidijų Priską gynusiam Herenijui Senecionui, bet ir jų knygoms. Domiciano pageidavimu prižiūrėti, kaip deginamos jų knygos, turėjo ne kaip įprasta edilai, o triumviri capitales – pareigūnai, atsakingi už kalėjimus ir mirties bausmės vykdymą. „Mirties bausmę” knygoms simbolizavo ir tai, jog jos buvo deginamos toje forumo vietoje, kur būdavo vykdomos tikros mirties bausmės žmonėms.

Pirmieji politiniai procesai prasidėjo 15 m., valdant Tiberijui. Paminėtinas Bitinijos provincijos pretoriaus Granijaus Marcelo procesas. Kaltintojas Cepionas Krispinas pareiškė, kad Marcelas šmeižęs Tiberijų ir išrinkęs blogiausią iš Tiberijaus ydų perteikė tai kaip Marcelo žodžius. Be to, Marcelas buvo apkaltintas tuo, kad sau pasistatęs aukštesnę negu Tiberijaus statulą ir kad numušęs nuo Augusto statulos galvą uždėjo Tiberijaus atvaizdą. Apie šį procesą rašė Svetonijus [6, Tib. I, 74]. Tiesa, dar pridėtas kaltinimas turto prievartavimu (crimen repetundarum). Marcelas buvo nuteistas būtent pagal šį kaltinimą, tačiau pats faktas, kad buvo svarstomi ir pirmieji, rodė visai naują tendenciją. Nuo šiol stambūs turto prievartavimai kvalifikuojami kaip „crimen maiestatis”, o tai nedavė galimybės teisiamojo giminaičiams surasti jam gynėją.

16 m. Senate buvo svarstoma garsi Augusto žmonos Stribonijos giminaičio Libono Druzo byla: jis buvo apkaltintas ruošęs sąmokslą. Tacitas rašo, kad jam inkriminuojami buvo tik ryšiai su chaldėjais ir okultiniai veiksmai, nukreipti prieš Tiberijų bei garsius senatorius [7, Ann. II, 27–32; IV 29, 31; VI 10]. Tačiau tais laikais magija ir tikras sąmokslas mažai kuo skyrėsi, tad Libonas, suprasdamas, kad nebus išteisintas, nusižudė. Tiesa, Tiberijus sakė, kad būtų jo pasigailėjęs, tačiau Libonas vis tiek buvo pripažintas kaltu, o jo turtas išdalytas kaltintojams. Kai kurie iš jų be eilės tapo pretoriais. Kaltinamajam buvo pritaikyta ir dar viena bausmė – damnatio memoriae, t. y. Libono atvaizdai negalėjo būti nešami šventinėse eisenose, šio „sąmokslo” atskleidimo dieną rengiami aukojimai, o jo savižudybės diena paskelbta švente. Toks posūkis įvyko, matyt, dėl dviejų priežasčių: imperatoriaus valdžia stengėsi sustiprinti savo saugumą, o senatoriai, nuolat nesutariantys dėl savo asmeninės padėties Senate, nesibodėjo pasinaudoti proga ir atsikratyti konkurentų.

Buvo ir kitokio pobūdžio procesų. Štai „raitelis” Klutorijus Priskas mirusio Germaniko garbei parašė poemą, o gavęs didelį honorarą tokia veikla nutarė užsiimti ir ateityje. Kai susirgo Tiberijaus sūnus Druzas, Priskas iš anksto parašė tokio pat pobūdžio panegiriką ir neatsargiai apie tai prasitarė girdint daugeliui. Jo bylą svarstant Tiberijus Senate nedalyvavo, o senatoriai, norėdami Tiberijui įsiteikti, pareiškė esą už mirties bausmę. Grįžęs Tiberijus išbarė senatorius už labai greitai įvykdytą bausmę, bet ir padėkojo už jų pastangas, kartu lyg pabrėždamas, kad Priskas buvo kaltas. 25 m. įvyko teismo procesas prieš Kremucijų Kordą, parašiusį istorinį veikalą „Annales”, kuriame jis gyrė senuosius

28

respublikonus Brutą bei Kasijų, nužudžiusius Cezarį [7, Ann. IV, 34]. Tikroji Kordo apkaltinimo priežastis tikriausia buvo jo nesutarimai su galingu pretorijaus prefektu Sejanu, bet formalus kaltinimas buvo Bruto ir Kasijaus šlovinimas. Ta knyga atrodė tartum protestas prieš principato sistemą, nes Cezario žudikai buvo tapę kovos su principatu simboliais. Kordas nusižudė.

Antroje Tiberijaus valdymo pusėje procesų pagal lex maiestatis dar padaugėjo (14–23 m. jų buvo 11, o 23–31 m. – 18). Ypač pagausėjo bausmių už įžeidimą žodžiu arba tam tikru veiksmu. Persekiojimo iniciatyva dabar ėjo iš princepso ir jo artimų žmonių. 31 m. Tiberijus netikėtai apkaltino sąmokslo rengimu patį Sejaną. Sejanas buvo įviliotas į Senato posėdį, sugautas ir nužudytas, o prieš jo šalininkus prasidėjo baisios represijos. Sejano mirties diena – spalio 18–oji buvo paskelbta švente, spalio 24 d. buvo nužudyti jo vaikai, o po poros dienų – žmona Apikata. Terorui nuolat stiprėjant Senatas svarstė beveik vien bylas pagal lex maiestatis. 31–37 m. įvyko maždaug 52 procesai, 16 apkaltintųjų buvo nubausti mirtimi, 11 nusižudė patys. Proceso metu mirė (o gal nusižudė) oratorius, istorikas ir poetas Azinijus Galas. Nuo 28 m. kartu su Tiberijumi visą laiką praleidęs Kokcejus Nerva numarino save badu.

Remdamiesi Tacitu, Svetonijumi, Dionu Kasijumi bei kitais autoriais mokslininkai teigia, kad Tiberijaus valdymo metais įvyko bent 79 procesai pagal lex maiestatis [11, p. 150–151]. Tačiau visai realu, kad pagal šį įstatymą mirtimi buvo nubausta dar daugiau žmonių, nes ši bausmė buvo taikoma ne tik Romoje, apie kurią kalba minėti šaltiniai, bet ir provincijose.

Vėlesni imperatoriai, ypač Kaligula, Neronas, Domicianas, irgi naudojosi šiuo įstatymu, nes per jį žuvo labai daug žmonių. Kadangi tai vyko pilietinės taikos metais, visą šį terorą galima laikyti tokiu pat normalaus gyvenimo pažeidimu kaip ir pilietinių karų iniuria – teisės pažeidimais, kurių gausu buvo Sulos ir Marijaus kovų metais.

Bet kas gi buvo tie žmonės, kurie rinko šiems procesams kaltinamąją medžiagą ir dažniausiai patys sakydavo kaltinamąsias kalbas? Kas juos pagimdė, kiek jų buvo ir kaip jie buvo vadinami? Vadinami jie buvo delatores (lot. defero, detuli, delatum, deferre – pranešti, perduoti). Nesant tinkamo lietuviško atitikmens, mes juos vadinsime delatoriais, nes žodis „įskundėjas” reikštų tik dalį jų veiklos. O dabar atsakysime, kas jie buvo ir kas juos pagimdė. Romėnų gyvenime žmogaus talentas valstybinėje veikloje buvo neatskiriamas nuo jo iškal-bos talento: tarp dešimties pačių geriausių Domiciano epochos teismų oratorių aštuoni priklausė Senato „mažumai”; dar prie Vespasiano nuo politinės arenos nuėję Eprijus Marcelas, Licinijus Mucianas ir Antonijus Primas buvo iš „mažumos” ir visi trys – garsūs oratoriai. Tais laikais aukščiausia oratorių dvasinės veiklos rūšis buvo teismų ir politinė iškalba, nes ji teikė gyvenimišką naudą: iškalba (eloquentia) atneša šlovę ir princepso malonę, pinigų ir įtakingumą, patenkina garbės troškulį. Bendresne prasme teismų (ypač politinių procesų) oratoriaus veikloje pats svarbiausias dalykas buvo ryšys su „šios dienos” gyvenimu, aktyvus dalyvavimas savo meto garsių žmonių ginčuose ir konfliktuose. Rusų mokslininkas G. Knabe [12, p. 153] daro išvadą, jog „iškalbos meno atsigavimas I a. pradžioje sietinas su politine kova tarp princepso bei Senato ir šia prasme pratęsė romėnų pilietinės oratorystės tradicijas”.

Įsigalėjus Cezario diktatūrai Ciceronas jau po kelerių metų apgailestavo, kad romėnų tautos forumai pamiršo tobulą iškalbą, vertą romėnų ausų. Tiberijaus valdymo pabaigoje istorikas Velėjus Paterkulas „Romos istorijoje” aiškinosi, kodėl iškalba paskutiniame Respublikos amžiuje patyrė visišką nuopuolį. Kvintilianas parašė knygą „Apie iškalbos meno sugedimo priežastis”. Šiai temai skirtas Tacito „Dialogas apie oratorius”. H. Zabulis cituoja Anonimą (hipotetinį Pompėjų), kurio nuomone, iškalba ir dorovė yra susijusios, o jeigu laisvės stoka valstybėje verčia įžymiuosius oratorius nutilti arba paverčia juos pataikūnais ir taip sužlugdo jų

29

talentus, tai dorovės nuosmukis sužlugdo asmenybių laisvę jų pačių veiksmais ir valstybės laisvė iš viso nebetenka prasmės [2, p. 302]. Minimas autorius net sušunka: „Tad ar ne geriau tokiems, kokie esame, būti kitų valdžioje, o ne laisviems?”. Šios knygos personažas, nežinomas filosofas, teigia, jog Romos Imperijoje klestinti „teisėta vergija” primena dirbtinio nykštukų auginimo narvą. Apibendrindamas žymių kultūros veikėjų nuomones, G. Knabe daro išvadą, jog oratoriaus meno smukimo pirmoji priežastis buvo visuomeninio–politinio pobūdžio, nes iškalba romėnams – laisvės išraiška ir garantija. Tik valstybėje, kurioje svarbūs sprendimai aptariami viešai, menas įrodinėti ir įtikinėti turi prasmę, gyvena ir plėtojasi, o ten, kur tokius sprendimus priima princepsas ir jų vykdymą garantuoja karinė jėga, oratoriui nėra ką veikti, ir jo menas nyksta. Būtent individualybių ir požiūrių susidūrimas, jų varžymasis ir sudaro tą psichologinį klimatą, kuriame klesti žodžio menas [12, p. 145].

Kai oratoriaus gabumai atverdavo duris politinei karjerai, iškalbos studijos buvo pagrindinis jaunuomenės užsiėmimas. Tačiau Respublikos pabaigoje ir pačioje Imperijos pradžioje (baigiant Augusto valdymu) žodžio reikšmei stipriai smukus iškalbos ir toliau buvo mokoma. Niekada dar nebuvo tiek daug retorių (iškalbos mokytojų) kaip valdant Augustui. Kasmet tas mokyklas baigdavo daugybė jaunų žmonių, apsvaigusių nuo mokytojų bei bendramokslių pagyrų, pasitikinčių savimi, svajojusių apie Respublikos oratorių šlovę. Tačiau daugumos iš jų laukdavo uždaros teismų salės, nuobodžiaujantys arba skubantys teisėjai, iš anksto nustatyta kalbos teismo procese trukmė, besibylinėjantys dėl sklypų ar ežių žmonės. Na, o jeigu oratoriui sekdavosi, tai galėjo būti net pavojinga, pavyzdžiui, Kaligula ketino Seneką nubausti mirtimi vien dėl to, kad šis jam girdint sakė labai gražią kalbą. Tais laikais saugu buvo tik vidutinybei, o talentas laikytas tokiu pat nusikaltimu kaip ir neslepiamas padorumas. Tad išsisukti būdavo galima tik paskyrus savo talentą tarnauti imperatoriui.

Kruopščiai išstudijavę Cicerono kalbas, mokiniai atsigręždavo į savo meto oratorius. O to meto garsiausi oratoriai jau buvo delatores. Mokiniai aistringai skaitė jų kalbas, įsimindavo ir kartodavo geriausias ištraukas, žavėjosi drąsiais išpuoliais ir suktomis frazėmis. Net ir jų mokytojai, retoriai, neretai pateikdavo gana keistų pavyzdžių. Štai Kvintilianas žavisi Julijumi Afrikiečiu (Julius Africanus), kuris iš provincijos Galijos buvęs pasiųstas į Romą pasveikinti Nerono mirus jo motinai. Oratorius, žinoma, turėjo laikytis oficialios versijos, kad Nerono motina Agripina, susekta ruošiant sąmokslą prieš sūnų, pati nusižudė, o Neronas dėl to liūdįs. Julijus Afrikietis sakęs Neronui: „Valdove, tavo provincija Galija prašo tave vyriškai pakelti savo … laimę!” [1, VIII, 5, 15]. Ak, kokia frazė! O ir Seneka buvo ne mažiau sąmojingas laiške, kurį jis Nerono vardu ta pačia proga parašė Senatui: „Salvum me esse adhuc nec credo nec gaudeo! “(Aš ir netikiu, kad išsigelbėjau, ir nedrįstu džiaugtis!). Buasje [10, p. 146] teigia, jog „Kvintilianas mato čia tik retorinę figūrą ir be piktos valios cituoja ją savo mokiniams, matyt, nenujausdamas, kokie pavojingi gali būti tokie pavyzdžiai”.

Tačiau ne vien tik toks auklėjimas gimdė delatorius. Svarbi jų atsiradimo priežastis buvo materialinė nauda, kurią delatorius gaudavo pagal lex de maiestate, – ketvirtis nuteistojo asmens turto. Be to, ši dalis dar būdavo padidinama, jei auka pasitaikydavo ypač įžymi arba svarbi. Kai buvo nuteisti myriop Trazeja Petas ir Servilijus Soranas, pagrindiniai kaltintojai gavo po 5 mln. sestercijų; tokiu gėdingu būdu kai kas susikraudavo milžiniškus turtus. Du garsūs delatoriai – Eprijus Marcelas ir Vibijus Krispas – taip uždirbo 300 mln. sestercijų. Už delatorių paslaugas, beje, buvo mokama ne tik pinigais – po kiekvieno garsaus teismo proceso jiems būdavo dalinamos pretorių bei edilų pareigos. Kažkada buvusios labai garbingos Respublikos magistratūros tapo premija už gėdingą veiklą. Tacitas rašo [Hist. I, 2], kad padorūs žmonės ypač piktinosi matydami, jog „delatoriai puikuojasi pontifikų ar konsulų vardais kaip iš priešo atimtu grobiu”.

30

Tiberijaus valdymo pabaigoje konsulatą gauti kitu būdu nei sunaikinant kokį nors šio imperatoriaus priešą jau buvo beveik neįmanoma. Toks pat kelias į magistratūras buvo ir valdant Domicianui.

Reikia pasakyti, kad delatoriai dažnai būdavo ne tik energingi ir labai talentingi, bet ir pasižymėjo greita reakcija kilus pavojui; na, o pavojai jų gyvenime buvo dažni: godumas, valdžios troškimas ir net artistinis susižavėjimas rizika dėl rizikos dažnai pastatydavo juos ant bedugnės krašto. Štai Titui Vinijui, kurį Tacitas vadina capax (plėšrus), callidus (karštas) ir audax (įžūlus) ir kuris dar jaunystėje buvo sėdėjęs kalėjime bei du kartus patekęs į imperatoriaus nemalonę, kiekvienas toks pavojus baigdavosi paaukštinimu (69 m. jis buvo kon-sulu). Senatorius ir garsus delatorius Fabricijus Vejentonas, 83 m. irgi buvęs konsulu, taip pat mėgo žaisti su ugnimi. Jis tyčiodavosi iš laikomo jo draugu Nerono, tačiau atsipirko tik ištrėmimu. Kai Nerono nebeliko, Vejentonas mikliai susikūrė „tironijos aukos” aureolę, o valdant Flavijams vėl pateko į visagalę „mažumą”. Po Domiciano mirties vėl išsilaikė valdžioje, ir jo galia dar labiau sustiprėjo.

Šie žmonės buvo dideli garbėtroškos, turto ir šlovės siekė be jokio saiko. Titas Vinijus savo paveldėtojams paliko tokią milžinišką sumą, kad jo testamentas buvo pripažintas negaliojančiu. Vibijus Krispas savo turtais pralenkė Augustą, Markas Mucianas iš savo asmeninių lėšų galėjo padengti pilietinio karo išlaidas. Turtus jie susikraudavo įvairiais būdais: prievartaudami testamentus, imdavo kyšius už advokatavimą teismuose ir, žinoma, teikdami delatorių paslaugas. Buitinė šių žmonių audacia (įžūlumas) reikšdavosi įvairiai – štai Titas Vinijus, puotaudamas pas imperatorių, pavogė brangiausią taurę, Vibijus Krispas dvipras-miškas užuominas apie Domicianą laidydavo jo priėmimo kambaryje, Otonas savo meiluže padarė Nerono sužadėtinę Popėją. Visuomeninė jų veikla buvo taip pat begėdiškai įžūli. Akvilijus Regulas, savo įskundimais pražudęs aristokratą Marką Licinijų Krasą, pasamdė žudikus, kad tie jam atneštų Kraso brolio Pizono Liciniano galvą, mat norėjo išvengti keršto. Į atneštą galvą jis įsikabino dantimis – štai kokia aistra, šėtoniškas temperamentas ir įžūlumas jį valdė! Tacitas pasakoja [7, Hist. IV, 42], kad Liciniano žmonai sunkiai susirgus Regulas drįso ateiti pas ją ir išreikalauti, kad ir jo vardas būtų įtrauktas į jos paveldėtojų sąrašą.

Visi luomai turėjo savo delatorius. Be vergų, libertinų, kareivių, buvo ir aristokratų – Kornelijus Dolabela, Emilijus Skauras, Porcijus Katonas. Buvo kuklių, besigailinčių dėl savo vienąkart žengto begėdiško žingsnio – Svetonijus mini tokį Silijų Italiką [6, III 7, 3]. Buvo žemos kilmės delatorių, kurie turtų ir galios įsigijo tik vėliau. Tacito vadinamas „Nerono dvaro baidykle” Vatinijus, kažkada buvęs batsiuviu, savo karjerą pradėjo kaip dvaro juokdarys, mat buvo luošas. Prie Nerono jis pritapo savo šmeižtais ir galų gale privertė gailiai verkti tuos, kuriuos anksčiau juokino. Žymiausias Tiberijaus laikų delatorius Domicijus Aferas irgi ilgą laiką buvo nežinomas, neturtingas, pretoriumi tapo 42–jų metų. Žinodamas, su kokia neapykanta Tiberijus žiūri į visus, kurie susiję su jo giminaičio Germaniko šeimyna, Domicijus Aferas apkaltino Germaniko žmonos Agripinos giminaitę ir draugę Klaudiją Pulchrą sanguliavimu su Furnijumi ir būrimais prieš Tiberijų. Visi suprato, kad smūgis skirtas būtent Agripinai. Procesas buvo triukšmingas, visa Roma tiesiog sulaikė kvėpavimą. Aferas, žinodamas, kad nuo šio smūgio baigties priklauso tolesnis jo likimas ir karjera, tiesiog „pralenkė pats save: tartum atsivėrė jo talentas ir kalba buvo tokia, kad niekada jam daugiau nesisekė taip sužibėti” [7, Ann. IV, 52, 66]! Tiesa, po keleto metų už šį triumfą jam teko gana brangiai sumokėti. Atėjęs į valdžią Kaligula negalėjo atleisti žmogui, kuris pasakė tokią aistringą kalbą prieš jo motiną. Aferas, norėdamas Kaligulai įsiteikti, pastatė jo statulą su užrašu, jog Kaligula, teturėdamas 27 metus, buvo du kartus konsulas. Imperatoriui toks įrašas nepatiko, jis įžvelgė nemalonią užuominą apie įstatymą, draudusį tokio jauno amžiaus žmogui būti konsulu. Aferas pasielgė

31

gudriai: jis nepuolė aiškintis, o metėsi prie imperatoriaus kojų ir pareiškė, kad jam ne tiek baisi imperatoriaus galybė, kiek jo talentas (mat Kaligula, pats ilgai ruošęsis, pasakė Senate kalbą prieš Aferą). Tada Aferas smulkiai pakomentavo Kaligulos kalbos grožybes. Kaligula buvo sužavėtas, kad jo oratorinį talentą išgyrė pirmasis Imperijos oratorius, ir šiam atleido.

Tiesa, Domicijus Aferas ne tik kaltino, bet kartais ir gynė dorus žmones. Ypač garsi už politinį nusižengimą mirtimi nubausto žinomo karvedžio žmonos Domicilos byla, kurioje Aferas buvo gynėjas. Tuo metu, kai įstatymas draudė apverkti nubaustus savo artimuosius, Domicila vyrą išdrįso palaidoti. Senate ją apkaltino sūnūs, o brolis ir draugai, matyt, irgi buvo prieš ją. Aferas gynė Domicilą. Tiesa, jis nekalbėjo energingai, nekėlė reikalavimų vardan žmogiškumo, o stengėsi kuo labiau sugraudinti teisėjus. Kvintilianas cituoja tuos Afero žodžius, kuriais jis kreipėsi į kaltintojus: „Nelaimingoji sutrikusi ir nebežino, kas leidžiama moteriai, kas privalu žmonai. Aš manau, kad savo skausme jinai sutinka jus ir klausia tave, savo brolį, jus, savo draugus, kokį jūs jai patarimą duosite?” [1, IX, 2, 20]. Afero kalbų stilius buvo klasikinis: žodžius jis tardavo lėtai, susikaupęs, frazės būdavo ritmingos, nors į jas kartais įterpdavo keletą tą ritmą trikdančių žodžių, kad sakiniai nebūtų dirbtiniai.

Kitas ne mažiau garsus Nerono ir Domiciano laikų delatorius Akvilijus Regulas buvo labai kilmingas, tačiau jo tėvas nuskurdo ir vaikams paliko tik savo garsų vardą. Regulas nusprendė tapti oratoriumi, kad praturtėtų, tačiau neturėjo nei balso, nei atminties, nei fantazijos, išskyrus stiprią valią. Delatoriaus amatą jis derino su kita veikla – visokiom gudrybėm įsigydavo turtą pagal testamentus. Šia pelninga veikla tada užsiiminėdavo daugelis. Dideli viengungių palikimai paprastai atitekdavo apsukriesiems, o iš jų Regulas buvo pats įžūliausias ir sumaniausias. Kai Velėjus Blezas mirties patale panoro surašyti naują testamentą, Regulas nubėgo pas gydytojus prašydamas, kad pratęstų Blezo gyvenimo minutes, mat vylėsi, kad šis suspės įrašyti paveldėtoju jį, Regulą. Kai taip ir įvyko, Regulas tuoj pat kreipėsi į gydytojus: „Ko jūs verčiat jį taip ilgai kankintis? Jeigu jau negalite jam sugrąžinti gyvybės, tai duokite ramiai numirti!” [4, II, 20; IV, 2].

Regulo kalbėjimo maniera, priešingai nei Domicijaus Afero, buvo šiurkštesnė ir netaisyklinga, vietoj Afero ritmingo ir ramaus kalbos tekėjimo bei nuosaikių spalvų – piktnaudžiavimas poezijos ir patetikos elementais, nuolatinis klausytojų proto audrinimas, pastangos apakinti netikėtu minties posūkiu, drąsios ir ryškios spalvos, greitis. Štai kaip oratorių Regulą apibūdina Plinijus: „Kartą Regulas, su kuriuo kartu buvome gynėjai toje pačioje byloje, man pasakė: „Tavo nuomone, reikia gerai ištirti viską, kas priklauso bylai, o aš iš karto matau, kur gerklė, ir už jos čiumpu” [4, I, 20, 14]. Tiesa, jau Regului mirus Plinijus šiam baisiam delatoriui nepagailėjo ir gerų žodžių: „Jis gerbė savo profesiją, jam būdavo baisu, jis išbaldavo, jis pasirašydavo savo kalbas, nors atmintinai išmokti ir negalėjo. Ne tik ypatingas prietaringumas, bet ir didi pagarba savo darbui vertė jį apvesti dažais čia kairę, čia dešinę akį (dešinę – jei gynė ieškovą, kairę – jei atsakovą), užtepti baltą dėmelę čia ant vieno, čia ant kito antakio, nuolat tartis su haruspikais dėl bylos baigties” [4, VI, 2, 2]. Kvintilianas teigia, kad teisme sakančiam kalbą labai svarbu elgtis kaip aktoriui ir ypač rūpintis savo veido ir akių išraiška: „Dominatur autem maxime vultus” [1, 11, 3, 2, 72].

Tacito „Dialoge apie oratorius” dialogo dalyvis Apras įrodinėja, kad Flavijų epochos iškalba pagrįsta gyvenimiškąja jėga, sveikata ir energija. Puiki esanti tik ta kalba, „iš kurios neišlenda gyslos ir negalima suskaičiuoti visų kaulų”. Tai ne tik požiūris į iškalbą, bet ir priešiškumo romėnų Senato tradicijai įkūnijimas, ir istorijos dinamizmo estetizacija. Apras šlovina veržlių, glaustų, vedančių tiesiai prie reikalo teismo kalbų tipą. Jo nuomone, iškalba vertinga tuo, kad sukelia baimę – delatoriaus Regulo žmonės bijo, na, o baimė paprastai stipresnė už

32

meilę. Teismų iškalba jam – būdas gauti princepso malonę ir terorizuoti kilmingus bei turtingus, pakliuvusius į nemalonę. Bet kitas šio dialogo dalyvis Maternas retoriškai klausia: „Kas iš Krispo ar Marcelo likimo verta pagarbos? Tai, kad jie išgyvena nuolatinę baimę, varo baimę kitiems? Tai, kad pasmerkti pataikauti jie niekada valdovams neatrodo vergais, o mums – laisvais?!”.

Tačiau delatorių intrigose ir susidorojimuose dar gyveno, nors išsigimusi ir nešvari, politinė aistra. Ji jaučiama ypatingoje šio meto iškalboje. Gaila, kad iš tų kalbų nieko neišliko, gal tik maži fragmentai. Dažnai tie negarbingi žmonės buvo talentingi, o jų kalboms laukinę jėgą suteikdavo dorų žmonių neapykanta ir panieka. Emocinė delatorių kalbų dinamika – įtemptas, jausmingas, trūkčiojantis, nervingas, kartais patetiškas kalbėjimas. Čia galėtume pasinaudoti išlikusiais Liucijaus Anėjaus Senekos kūriniais ir kai ką pacituoti turėdami galvoje, kad šis filosofas, rašytojas ir politikas gyveno kaip tik toje epochoje, nusižudė įtartas dalyvavęs sąmoksle prieš Neroną, o jo veikalų stilistika daug kuo buvo panaši į garsiųjų to meto politinių teismų oratorių stilių. Traktate „Apie gyvenimo trumpumą“ [5, 3. 3] maksimalios įtampos ir galios Seneka siekia ne ilgais sakiniais – periodais, kur būtų papildančios ar paaiškinančios dalys, o trumpomis frazėmis, sentencijomis, klausimais – atsakymais: „Prisimink, kada tiksliai įvykdei savo užmojus, kiek dienų praėjo taip, kaip buvai numatęs, kada galėjai atsidėti sau, kada veidas buvo ramus, kada siela nedrebėjo, koks per tokį ilgą amžių padarytas darbas tikrai priklauso tau ir pagalvok, kokia daugybė žmonių apiplėšinėjo tavo gyvenimą tau nejaučiant, ką prarandi, kiek nusinešė beprasmis sielvartas, paika linksmybė, godi aistra, viliojantis bendravimo noras ir kaip mažai tau beliko; suprasi, kad miršti per anksti” (versta D. Dilytės). Tiesa, opozicijai prieš šį „naująjį stilių” vadovavęs Kvintilianas apie Seneką rašė: „Jo kalbėsena pagedusi ir visų ydų palaužta” [1, X, 125]. Tačiau kiekviena epocha turi savo veidą, savo oratorius ir savo stilių. Išdailintų, rafinuotų frazių smarki srovė tekėjo ten, kur ėjo užmarštin Respublikos idealai ir mores maiorum. Delatorių ir teroro epochos pabaiga buvo senosios Romos „menų meno” pilietinės problematikos pabaiga. Į valdžią atėjus Antoninų dinastijai, kartu su teroru dingo politinės aistros, o išvien ir ankstesnioji iškalbos meno, kaip minties ir kultūros koncentracijos, reikšmė.

33

Tacito minimų delatorių sąrašas

Akvilijus Regulas (Istorija, IV, 42). Anijus Faustas (Istorija, II, 10). Antistijus Sosianas (Analai, XIII, 28; XIV, 48; XVI, 14; Istorija, IV, 44). Cepionas Krispinas (Analai, I, 74). Cestijus Severas (Istorija, IV, 41). Dolabela Kornelijus (Oratorius, 34). Domicijus Aferas (Analai, IV, 52, 66; XIV, 19). Eprijus Marcelas Titas (Analai, XII, 14; XIII, 33; XVI, 22, 26, 28, 29, 33;

Istorija, II, 53, 95; IV, 6–10, 42, 43). Fabijus Romanas (Analai, XIV, 17). Fabricijus Vejentonas (Analai, XIV, 50). Firmijus Katas (Analai, II, 27, 28, 30; IV, 31). Fontėjus Agripa (Analai, II, 30, 86). Fulcinijus Trionas (Analai, II, 28, 30; III, 10, 13, 19). Hisponas Romanas (Analai, I, 74). Julijus Afrikanas (Oratorius, 14, 15; Analai, VI, 7). Kalvisijus (Analai, XIII, 19, 21, 22; XIV, 12). Klaudijus Demianas (Analai, XVI, 10). Kornelijus (Analai, VI, 29, 30). Kosucianas Kapitonas (Analai, XI, 6; XIII, 33; XIV, 48 ir t. t.).Lelijus Balbas (Analai, VI, 47, 48). Lukanijus Laciaras (Analai, IV, 68, 69, 71; VI, 4). Metijus Karas (Agrikola, 45).Mucianas Markas (Istorija, I, 10, 76 ir t. t.). Opsijus Markas (Analai, IV, 68, 71). Ostorijus Sabinas (Analai, XVI, 23, 30, 33). Pakonijus Markas (Analai, III, 67). Petilijus Rufas (Analai, IV, 68). Pinarijus Nata (Analai, IV, 34). Plancijus Varas (Istorija, II, 63). Porcijus Katonas (Analai, IV, 68). Petas (Analai, XIII, 23). Salienas Klementas (Analai, XV, 73). Satrijus Sekundas (Analai, IV, 34; VI, 8, 47). Servilijus Tuskas (Analai, VI, 29, 30). Skauras Emilijus Mamerkas (Analai, I, 13; III, 23, 31, 66; VI, 9, 29, 30). Tarkvinijus Priskas (Analai, XII, 59; XIV, 46). Vatinijus (Analai, XV, 34; Istorija, I, 37). Vibijus Serenas Gajus (Analai, II, 30; IV, 13, 28–30). Vibijus Serenas (sūnus) (Analai, IV, 28, 29, 36). Vinijus Titas (Analai, I, 1, 6 11–14, 31–34, 37 ir t. t.).

Išvados

Lex maiestatis imtas taikyti Respublikos pabaigoje už tam tikrų rūšių crimina publica –pilietinių riaušių organizavimą, aukštųjų magistratų pareigų uzurpaciją ir pan. Imperijos pradžioje, kai atsirado aiškios monarchijos tendencijos, o Respublikos meto piliečių laisvė dar nebuvo užmiršta, princepsai baiminosi, kad Senatas gali sugrąžinti senąją tvarką. Prasidėjus represijoms prieš garsius senatorius–menamus ar tikrus opozicionierius, lex maiestatis tampa ta rykšte,

34

kuria naudojosi ypač įtarūs princepsai (Tiberijus, Neronas, Domicianas ir kt.). Politines bylas rengė ir kalbas Senate vykusių procesų metu sakė tam tikra žmonių rūšis–delatores, už savo paslaugas gaudavę didžiulius pinigus, o dažnai ir aukštas pareigas. Delatorius gimdė politinės tikrovės jau nebeatitinkanti oratorių rengimo sistema bei princepsų jiems teikiamos malonės. Lex maiestatis, tapęs įstatymu, baudžiančiu už princepso asmens įžeidimą, atvedė į tai, kad buvo išnaikinta daug žymių politikos bei kultūros veikėjų, nenorėjusių tapti princepso pavaldiniais arba nesuvokusių, kad prasidėjo nauja epocha. Apie garsias tų dažnai talentingų politinių bylų oratorių kalbas galime spręsti tik iš trumpų likusių fragmentų arba palyginimo su Senekos bei kitų to meto rašytojų tekstais.

LITERATŪRA

1. Kvintilianas. Marci Fabii Quintiliani de Institutione Oratoria libri duodecim. – Hannoverae, 1826. 2. Longinas. Knygelė apie pakylėtumą. – Vilnius, 1997. 3. Meise E. Untersuchungen zur Geschichte der Julisch–Klaudische Dynastie. – München, 1969. 4. Plinijus. C Plini Caecili Secundi epistularum libri novem. Rec. H. Keil. – Lipsiae, 1873. 5. Seneka. Seneque Dialogues, tome second. – Paris, 1923. 6. Svetonijus. C. Suetoni Tranquilli praeter Caesarum libros reliquiae / ed. G. Brugnoli. – Leipzig,

1972. 7. Tacitas. C. Cornelii Taciti opera quae supersunt. – Lipsiae, MDCCCLIV. 8. Valerijus Maksimas. Valeri Maximi Dictorum factorumque memorabilium Libri novem. Ex

typographia Societatis Bipontinae. 1884. 9. Бартошек М. Римское право. – Москва, 1989.

10. Буасье Г. Картины древне–римскои жизни. – Санкт-Петербург, 1896. 11. Егоров А. Рим на грани эпох. – Москва, 1985. 12. Кнабе Т. Корнелий Тациm. – Москва, 1981.

Lex maiestatis: Genesis and Implementors

Assoc. Prof. Aleksandra Teresė VeličkienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

By the sunset of the Republic of Rome lex maiestatis made provisions for the punishment of provoking riots, civil disobedience and finacial damage against the State. At the dawn of the Empire, the law was directed towards the Opposition of the Senate. Famous orators of the time became delatores: they would collect incriminating evidence, give Speeches of accusation and receive a part of the convict's property.

The great number and impudent behaviour of the delatores is interpreted by the historians of Rome as a result of an outdated and perverse training System of the orators.

35

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 30–55

II. VIEŠOJI TEISĖ

KOORDINACINIAI IR DETERMINACINIAI KONSTITUCINIAI PRINCIPAI (1)

Doc. dr. Egidijus Kūris

Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, 2600 VilniusTelefonas 62 40 33Elektroninis paštas e.kuris@lrkt.ltVilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutasDidlaukio g. 47, 2057 Vilnius

Pateikta 2001 m. gegužės 18 d.Parengta spausdinti 2002 m. birželio 24 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanas doc. dr. Juozas Žilys ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros doc. dr. Egidijus Jarašiūnas

S a n t r a u k a

Tai antrasis iš dviejų straipsnių, skirtų konstitucinių principų tipologijai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos principų sistemai. Jame aptariami konstitucinių principų tipologijos pagrindai, polemizuojama su pažiūra, kad pagal tai, kokiu mastu konstituciniai principai kreipia teisės sistemą, jie gali būti skirstomi į vadinamuosius „bendruosius“ ir „kitus“ konstitucinius principus.

Straipsnyje pagrindžiama tokia konstitucinių principų tipologija, pagal kurią jie gali būti skirstomi į koordinacinius ir determinacinius principus. Koordinaciniai konstituciniai principai – tai principai, „suderinantys“ pačios Konstitucijos nuostatas, „organizuojantys“ ją į vientisą sistemą. Determinaciniai principai – tai principai, kreipiantys teisės sistemą. Jie papildo koordinacinius principus. Determinaciniai principai lemia ne tai, kaip vienos konstitucinės nuostatos dera su kitomis, o kaip statutinė teisė derinama su konstitucine, o koordinaciniai principai lemia ir viena, ir kita.

Atskirai aprašomi šie koordinaciniai konstituciniai principai: Konstitucijos viršenybės, Konstitucijos vientisumo ir teisinės valstybės, taip pat determinaciniai principai – demokratija ir suverenitetas, pilietinė visuomenė, valdžių padalijimas, pasaulietinė valstybė, socialinė valstybės orientacija ir geopolitinė valstybės orientacija. Analizuojamas šių principų įtvirtinimas konstitucinėje jurisprudencijoje.

36

1. Konstitucinių principų tipologijos problema

Be konstitucinių principų klasifikavimo pagal tai, kaip jie formuluojami Konstitucijos tekste ir konstitucinėje doktrinoje (į pirminius, sudėtinius ir išvestinius principus), kur kas labiau žinomas dar vienas jų tipologijos kriterijus. Konstitucinių principų sistema dažniausiai konstruojama pagal tai, kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį. Konstituciniai principai skirstomi į „bendruosius“ ir „kitus“. „Bendraisiais“ vadinami tokie principai, kurie kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas, tuo tarpu „kitais“ principais laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose arba institutuose.

Antai „bendriesiems“ principams priskiriami: (a) tautos suvereniteto principas; (b) demokratiškumo (demokratinės valstybės) principas; (c) prigimtinės teisės principas; (e) lygybės (lygiateisiškumo) principas; (f) žmoniškumo (humaniškumo) principas; (g) teisėtumo principas; (h) Konstitucijos viršenybės principas; (i) teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo (teisės į teisminę gynybą) principas; (j) nekaltumo prezumpcijos principas; (k) konstitucinio valdžios galių ribojimo principas; (l) valdžių padalijimo (atskyrimo) principas; (m) principas, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismas. Iš „kitų“ principų, įtvirtintų Konstitucijoje, nurodomi: (a) dvigubos pilietybės negalimumo principas; (b) Seimo nario neliečiamumo principas; (c) Respublikos Prezidento asmens neliečiamumo principas; (d) teisėjų „depolitizacijos“ principas [1]. Matyt, tai toli gražu ne visi „kiti” principai.

Visi šie principai iš tikrųjų įtvirtinti Konstitucijoje – arba joje „tiesiogiai deklaruojami“, arba išvedami iš kitų konstitucinių principų. Pateiktasis konstitucinių principų išvardijimas yra informatyvus. Tačiau nepakanka vien tik išvardyti principus – jie turi būti išvardijami taip, kad jų sąrašas atitiktų sistemiškumo standartus.

Konstitucinių principų klasifikacija, kaip ir kiekviena sistema, turi būti konstruojama pagal tam tikrus kriterijus. Šiuo atveju kriterijus yra tai, ar tam tikri principai adresuojami visai teisės sistemai, ar tik tam tikroms jos „dalims“ – šakoms, institutams. Pasirinkus šį kriterijų sunku išvengti tam tikrų prieštaravimų. Pavyzdžiui, šiokių tokių abejonių gali kelti nekaltumo prezumpcijos principo priskyrimas „bendriesiems“ principams – dėl jo itin glaudžios sąsajos su baudžiamąja ir baudžiamojo proceso teise. Abejotinas ir teisėjų „depolitizacijos“ principo priskyrimas „kitiems“, ne „bendriesiems“, nes „depolitizacija“ yra teisėjo ir teismo nepriklausomumo ir nešališkumo vienas iš aspektų; o nepriklausomas ir nešališkas teismas yra esminė visų žmogaus teisių realizavimo garantija; teisėjas ir teismas yra ta institucija, kuri pagal Konstituciją gali spręsti, ar pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės ar laisvės, tai yra ta institucija, kuri vainikuoja visą teisinę sistemą, nesvarbu, kokiai teisės šakai priskiriamas konkretus jos nagrinėjamas teisinis ginčas. Kodėl tad „depolitizaciją“ reiktų laikyti ne „ben-druoju“ principu?

Tai viena. Antra, kai kurie iš minėtųjų „bendrųjų“ principų akivaizdžiai persipina. Pavyzdžiui, konstitucinio valdžios galių ribojimo principas yra neatskiriamai susijęs su Konstitucijos viršenybės principu, išreiškia jo vieną iš aspektų, be to, kaip pirminis principas, yra viena iš prielaidų, leidžiančių konstatuoti Konstitucijoje esant įtvirtintą valdžių padalijimo principą – išvestinį principą. Tačiau visi trys šie principai minimi vienas greta kito sudarant įspūdį, jog yra „autonomiški“ vienas kito atžvilgiu. Tad jei ir galima „sudėlioti“ visus konstitucinius principus į dvi „lentynėles“, visuomet liks erdvės abejonėms, ar kai kurie principai nepakliuvo ten, kur jiems nepriklausytų būti.

Trečia. Kai kurie principai įvardijami neatsižvelgiant į pasaulyje priimtą jų pavadinimų vartoseną. Pavyzdžiui, tarp valdžių padalijimo ir valdžių atskyrimo

37

dedamas lygybės ženklas, nors valdžių padalijimu paprastai vadinamas horizontalus valdžios paskirstymas tarp jos šakų – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės, tuo tarpu valdžių atskyrimu – vertikalus valdžios atribojimas taip atskiriant valstybės valdžią nuo savivaldos [2]. Tikriausiai galima ginčytis, ar savivaldos įtvirtinimas yra Lietuvos Respublikos konstitucinis principas ar ne, bet vargu ar yra pagrindo jį suplakti su valdžių padalijimu.

Toliau. Kai kurie principai, nors konstitucinėje doktrinoje įtvirtinti kaip pamatiniai, apskritai nenurodomi. Toks yra teisinės valstybės principas. Pažymėkime, kad Konstitucijos preambulėje skelbiamas Tautos siekis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją“ [3]. Neįtraukti teisinės valstybės principo į „bendrųjų“ konstitucinių principų sąrašą tolygu iš „Traviatos” personažų išbraukti Violetą drauge su Alfredu. Lygiai taip pat nesuprantama, kodėl nenurodomas teisingumo principas. Juk kai kada tam tikrų įstatymo nuostatų prieštaravimas teisinės valstybės ir teisingumo principams savaime yra pakankamas pagrindas pripažinti jas prieštaraujančiomis Konstitucijai [4].

Galima be galo ginčytis dėl bet kokios „bendrųjų“ principų atrankos. Kadangi visi konstituciniai principai tarp savęs susiję, pagal tai, kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį, jų tikriausiai ir negalima „surūšiuoti“ kitaip, kaip tik į pirminius, sudėtinius ir išvestinius principus nurodant vienus greta kitų. Bet minėtas principų klasifikavimas į „bendruosius“ ir „kitus“ atspindi tam tikrą metodologiškai nenuoseklų požiūrį į konstitucinius principus apskritai.

Nurodytoje konstitucinių principų klasifikacijoje vadinamieji „kiti“ principai – tai „daliniai“ arba „šakiniai“ principai, labai svarbūs vienose (vienoje arba keliose) teisės šakose, užtat kitose jais tarsi nėra privalu vadovautis (arba prireikia vadovautis tik retkarčiais). Toks principų skirstymas į „bendruosius“ ir „kitus“ suponuoja savotišką konstitucinių principų hierarchiją. „Bendrieji“ principai yra lyg ir „labiau fundamentalūs“, jais grindžiamos visos teisės šakos, visa valstybės sąranga, o „kitų“ principų „taikymo erdvė“ gerokai siauresnė.

Tačiau visi konstituciniai principai turi vienodą (aukščiausią) teisinę galią. Kokia nors jų hierarchija apskritai yra negalima. Net „labiausiai specifiniai“ konstituciniai principai nepaklūsta „bendriesiems“. Priešingai – „bendrųjų“ principų turinys tegali būti aiškinamas atsižvelgiant į visą konstitucinių principų sistemą, taigi ir į „dalinius“, „kitus“ principus.

Ankstesniame straipsnyje buvo teigiama, kad konstituciniai principai (ir teisės principai apskritai) koegzistuoja, nubrėžia vienas kito turinio ribas. Tai pasakytina ir apie vadinamųjų „bendrųjų“, ir „kitų“ principų tarpusavio santykį.

Kad taip yra, pailiustruokime pavyzdžiu. Imkime jau minėtą konstitucinį valdžių padalijimo principą. Pagal visuotinai pripažintą valdžių padalijimo sampratą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti pakankamai savarankiškos, tarp jų turi būti pusiausvyra. Įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina Seimas, vykdomąją – Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė (kiekvienas pagal savo kompetenciją), teisminę – Teismas. Kaip minėta

38

ankstesniame straipsnyje, konstitucinis valdžių padalijimo principas kildinamas iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, interpretuojamų viso konstitucinio reguliavimo kontekste. O Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Ar tai reiškia, kad kiekviena valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija būtinai turi būti priskiriama kuriai nors iš šių trijų valdžių? Kitaip tariant, ar tai, kad Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos institucijos, personifikuojančios ir atstovaujančios trims valdžios šakoms, turėtų reikšti, kad iš principo negali būti jokių kitų valstybės valdžios institucijų, veikiančių greta įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios?

Jeigu valdžių padalijimas būtų „bendrasis“ principas, kiekviena valdingus įgaliojimus (= valdžią) turinti valstybės institucija (= valstybės valdžios institucija) būtinai turėtų būti priskiriama kuriai nors iš šių trijų valdžių ir negalėtų būti jokių kitų valdingus įgaliojimus (= valdžią) turinčių valstybės institucijų (= valstybės valdžios institucijų), veikiančių greta įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžios ir nepriklausančių nė vienai iš jų. Bet taip nėra. Antai Konstitucijos 125 ir 126 straipsniuose yra nurodomas Lietuvos bankas – valstybės centrinis bankas. Nesigilindami į detales pažymėkime, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas Lietuvos banko nepriklausomumas: jis nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei (125 str. 1 d.), vienintelis turi pinigų emisijos teisę (125 str. 2 d.), jam vadovauja valdyba, kurios pirmininką skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu (126 str. 1 ir 2 d.). Ilgametė bene visų Europos valstybių patirtis liudija, kad tik nepriklausomas, ypač nuo vykdomosios valdžios, centrinis bankas garantuoja pinigų stabilumą, pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą [5]. Bet aptariamoje konstitucinių principų klasifikacijoje Lietuvos banko nepriklausomumas būtų ne „bendrasis“, o vadinamasis „kitas“ konstitucinis principas, kreipiantis finansų teisės normas. Kaip matome, „bendrojo“ valdžių padalijimo principo turinio negalima adekvačiai atskleisti neatsižvelgiant į centrinio banko nepriklausomumo konstitucinį principą. Tas pat pasakytina apie Valstybės kontrolę, reglamentuojamą Konstitucijos 134 ir 135 straipsniuose. Ji, kaip valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija, taip pat „netelpa“ į iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies kildinamų trijų valdžios šakų schemą. Atkreipkime dėmesį: Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma ne apskritai valdžia, o valstybės valdžia. (Prie šio klausimo vėliau teks grįžti.) Arba – dar viena iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies kildinamo valdžių padalijimo principo sampratos korektyva. Pagal šį principą vienos valdžios šakos pareigūnai neturėtų būti kurios nors kitos valdžios šakos pareigūnais. Bet Konstitucijos 60 straipsnyje nustatyta išlyga: Seimo narys gali būti Ministru Pirmininku arba ministru. Tikriausiai yra pagrindas kalbėti apie šią nuostatą kaip apie įtvirtinančią vadinamąjį „kitą“ (nes ne visoms teisės šakoms vienodai aktualų) konstitucinį principą – Seimo nario ir Vyriausybės nario pareigų suderinamumo principą. Taigi „bendrojo“ konstitucinio valdžių padalijimo principo samprata turi esminių ypatumų, kuriuos lemia anaiptol ne „bendrasis“ reguliavimas, o vadinamieji „kiti“ principai.

Tad konstitucinius principus skirstyti į „bendruosius“ ir „kitus“ nėra solidaus pagrindo. Tai labai sąlygiška tipologija. Kai kurie principai vadinami „bendraisiais“ tik dėl to, kad jų adresavimas visai teisės sistemai yra akivaizdus. Šie principai persmelkia visą Konstitucijos audinį, įgalina ją priskirti tam tikram konstitucijų tipui, leidžia suvokti, kokiomis idėjomis vadovavosi jos kūrėjai, prognozuoti, kur link turėtų plėtotis teisės sistema (jei, žinoma, Konstitucija bus gerbiama, o konstitucinė santvarka saugoma). Tokie „bendrieji“ principai įtvirtinti Konstitucijos 1 straipsnio nuostatoje, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, 18 straipsnio nuostatoje, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, 21 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad žmogaus orumą gina

39

įstatymas, 27 straipsnio nuostatoje, kad žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisintas nusikaltimas arba įstatymų nevykdymas, Konstitucijos preambulėje įtvirtintame Tautos siekyje atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Sąrašas, žinoma, nėra baigtinis.

„Kiti“ konstituciniai principai nelaikomi „bendraisiais“ veikiau ne (tik) dėl to, kad į juos neva privalu atsižvelgti tik tam tikrose teisės šakose, o dėl to, kad kai kuriose kitose šakose jų, atrodo, praktiškai net neįmanoma pažeisti. Konstitucinius principus, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius (9 str. 1 d.), kad Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė (17 str.) arba kad Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas (77 str. 1 d.), atrodo, būtų įmanoma pažeisti priėmus valstybinės arba administracinės teisės aktus (įstatymus), sukuriančius Lietuvoje kokius nors valstybinius darinius, nustatančius, kad sostinė yra ne Vilnius, o kuris nors kitas miestas, arba kad valstybės vadovu taip pat gali būti vadinamas, tarkime, Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas arba kuris nors kitas pareigūnas. Remiantis Konstitucija, tokie teisės aktai turėtų būti pripažinti jai prieštaraujančiais ir negalėtų būti taikomi. Bet išties sunku įsivaizduoti, kad minėtus principus galėtų pažeisti civilinės, finansų arba baudžiamosios teisės aktai – vien dėl to, kad civilinės, finansų ir baudžiamosios teisės reguliuojami santykiai iš esmės skiriasi nuo tų, kurių pagrindus nustato minėtos Konstitucijos nuostatos. Bet to, kad tam tikrose teisės šakose principų pažeisti iš pažiūros neįmanoma, neužtenka. Svarbu tai, kad net, atrodo, „tolimiausių“ teisės šakų normomis galima tuos principus užtikrinti. Antai Baudžiamojo kodekso 68 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešus raginimus smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą – tai taip pat Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo realizavimas. Tad vadinamieji „kiti“ konstituciniai principai visuomet turi potencijos tapti „bendraisiais“, nelygu kokiu mastu į juos „reaguoja“ teisės sistema. Nors iš pažiūros jie adresuojami ne visoms teisės šakoms, iš tikrųjų taip nėra.

Tad vadinamieji „bendrieji“ ir „kiti“ principai neatsiejami vieni nuo kitų. Konstitucinių principų skirstymas į „bendruosius“ ir „kitus“ pagrįsti tariama analogija su principų klasifikavimu įvairiose teisės šakose – pagal ją teisės principai apskritai yra skirstomi į tarpšakinius, šakinius, teisės institutų principus ir pan. Bet konstitucinė teisė nėra teisės šaka! Ji pati gali diktuoti principus (kaip ir normas) kuriai nori teisės šakai ar institutui, bet jeigu ji formuluotų principus, adresuojamus ne visai teisės sistemai, o tik atskiroms teisės šakoms (institutams), tai reikštų, kad konstitucinė teisė „įsileidžia“, „paverčia savais“ šių šakų (institutų) principus, pakylėja juos iki konstitucinio lygmens. Tai pastatytų konstitucinę teisę ant vieno „laiptelio“ su tomis šakomis (institutais). Šitaip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė. Kaip konstitucinės normos yra ir kurių nors teisės šakų pamatinės normos, taip ir principai, diktuojantys ir konstitucinio, ir šakinio reguliavimo turinį ir įvardijami tais pačiais žodžiais, visų pirma yra konstituciniai principai ir tik tada (kartais tik dėl to) – teisės šakų principai. Sutarčių laisvės principas tampa privalomu ir neginčijamu (nors anaiptol ne absoliučiu) civilinės teisės principu todėl, kad jį sankcionuoja konstitucinė teisė (išties kitokioje konstitucinėje tradicijoje sutarčių laisvės principas, tegu ir labai pagrįstas civilinės teisės požiūriu, galėtų būti konstituciškai paneigtas, kaip tai buvo sovietinėje konstitucinėje sistemoje, įtvirtinusioje komandinę ekonomiką ir nepripažinusioje ūkinės veiklos laisvės). Seimo nario neliečiamumas – svarbus valstybinės teisės (ir jos pošakio – parlamentinės teisės) principas dėl to, kad yra įtvirtintas Konstitucijoje, ir, pridurkime, tik tuo mastu, kuriuo Seimo nario neliečiamybė garantuojama Konstitucijoje. Kaltinamojo teisė į gynybą – svarbus baudžiamojo proceso teisės principas, bet jis baudžiamojo proceso teisėje irgi

40

neatsiranda „iš niekur“: šis principas įtvirtintas Konstitucijoje kaip konstitucinis principas ir būdamas tokiu kreipia, orientuoja visą baudžiamojo proceso teisės sistemą.

Bet ar atsisakius konstitucinių principų skirstymo į „bendruosius“ ir „kitus“ atsisakoma ir minties, kad konstitucinius principus galima klasifikuoti pagal tai, kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą?

Ne. Ir štai kodėl. Klausiant, kokiu mastu konstituciniai principai kreipia teisės sistemą, pravartu turėti galvoje, kad teisės sistema diferencijuojama ne tik horizontaliai (į šakas ir institutus), bet ir vertikaliai – į konstitucinę teisę ir statutinę teisę. Konstitucinės teisės šaltinis – Konstitucija ir konstitucinė jurisprudencija, statutinės teisės – įstatymai, kiti norminiai aktai. Administracinė teisė, finansų teisė, baudžiamoji teisė, civilinė teisė, darbo teisė ir pan. – tai vis statutinės teisės šakos [6], kurių kai kurios normos yra pakylėtos į konstitucinį lygmenį ir sudaro jų, kaip teisės šakų, branduolį. Konstituciniai principai lemia šį šakinį teisinį reguliavimą, kitaip tariant, determinuoja. Tokius konstitucinius principus pavadinkime determinaciniais.

Kita vertus, pati konstitucinė teisė yra vientisa. Kaip aukščiausioji teisinės hierarchijos pakopa, ji negali būti prieštaringa – antraip ji neatliktų savo paskirties, ji ne užtikrintų teisės sistemos darną, o, priešingai, ją dezorganizuotų. Jeigu Konstitucijos tekste yra neaiškumų, prieštaravimų, jie pašalinami aiškinant Konstituciją (nors politikai dažniau linkę siūlyti ją keisti, aišku, negalėdami pateikti garantijų, jog pataisos bus aiškesnės arba jose nebus kitų prieštaravimų). Konstitucijos, konstitucinės teisės vientisumas užtikrinamas tam tikrais principais. Tai principai, suderinantys, koordinuojantys pačios Konstitucijos nuostatas, „organizuojantys“ ją į vientisą sistemą. Pavadinkime juos koordinaciniais principais. Šie principai lemia pačioje Konstitucijoje nustatytą reguliavimą ir tai, kaip vienos konstitucinės normos dera su kitomis normomis bei su Konstitucijoje įtvirtintais principais. Jie koordinuoja patį konstitucinį reguliavimą. Dar kartą reikėtų pabrėžti: turimas galvoje visų pirma ne konstitucinio reguliavimo turinys, o tai, kaip užtikrinamas šio turinio nuoseklumas.

Gali kilti klausimas, ar koordinaciniai principai laikytini konstituciniais ar apskritai teisės principais, o galbūt – ne teisės, bet kokiais nors „dar aukštesniais“ principais?

Reikalas tas, kad „virš“ Konstitucijos nėra jokios teisės. Atsakymas, kaip reikia aiškinti Konstituciją, – iššifruoti jos principus, glūdi joje pačioje [7].

Tačiau nereikia manyti, kad takoskyra tarp koordinacinių ir determinacinių principų yra labai griežta. Juo labiau nereikia įsivaizduoti, kad koordinaciniai principai yra kažkas tokio, kas daro poveikį tik konstituciniam reguliavimui, o ne statutinei teisei ir kad determinaciniai principai neatlieka jokio koordinacinio vaidmens. Anaiptol. Statutinei teisei daro poveikį visi konstituciniai principai, visos Konstitucijos normos, visos jos nuostatos, taigi – ir koordinaciniai, ir determinaciniai konstituciniai principai. Kita vertus, ir koordinaciniai, ir determinaciniai konstituciniai principai vienu metu atlieka ir koordinacinį, ir determinacinį vaidmenį – skiriasi tik jo kryptingumas ir mastas.

Determinaciniai principai ne pakeičia, o papildo koordinacinius principus. Jie skiriasi nuo koordinacinių tuo, kad lemia ne tai, kaip vienos konstitucinės nuostatos dera su kitomis, o tai, kaip statutinė teisė yra derinama su konstitucine. Užtat koordinaciniai principai lemia ir viena, ir kita. Paprasta tariant, statutinės teisės atžvilgiu koordinaciniai principai yra ir determinaciniai; o determinacinių principų koordinacinis vaidmuo apsiriboja statutinės teisės sritimi. Tačiau bet kuriuo atveju konstitucinių principų skirstymas į koordinacinius ir determinacinius yra teorinio abstrahavimo rezultatas ir dėl to sąlygiškas. Šis skirstymas – tai tarsi bandymas eilėraštį užrašyti ženklais, žyminčiais garsų

41

tarimą, arba žmogaus jausmus – cheminėmis formulėmis, žyminčiomis procesus, vykstančius organizme.

Pažymėtina ir tokia koordinacinių ir determinacinių principų skirtybė. Jei tam tikras teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai (bet kuriai jos nuostatai), kartu yra „automatiškai“ pažeidžiamas kuris nors koordinacinis konstitucinis principas [8]. (Kitas reikalas, kad konstitucinės kontrolės procese šis klausimas dažnai nekeliamas.) Tuo tarpu koordinacinio principo pažeidimas savaime nereiškia, jog yra pažeistas ir koks nors determinacinis principas [9]. Nors griežtai atskirti koordinacinius ir determinacinius principus nėra lengva, šis skirtumas leidžia bent sąlygiškai juos klasifikuoti.

2. Koordinaciniai principai

Koordinaciniams konstituciniams principams priskirtini: (1) Konstitucijos viršenybės; (2) Konstitucijos vientisumo; (3) teisinės valstybės principai. Jie tarp savęs glaudžiai susiję.

(1) Konstitucijos viršenybė. Konstitucijos viršenybė yra sudėtinis konstitucinis principas. Įvairiais aspektais jis įtvirtintas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad valdžios galias riboja Konstitucija, 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, šio straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, 7 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, 30 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, 102 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai arba įstatymams, 110 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai ir kt., taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ (priimto tame pačiame piliečių referendume kaip ir Konstitucija) 2 straipsnio nuostatoje, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Konstitucijos viršenybė reiškia, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad niekas negali pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka gali ir turi būti ginama, pagaliau, kad pati Konstitucija nustato procedūrą, kuria gali būti patikrinama bet kokio teisės akto atitiktis Konstitucijai.

Konstitucijos viršenybę sustiprina jos ypatinga keitimo tvarka. Nors Konstitucijos keitimo tvarkos nagrinėjimas nėra mūsų nagrinėjimo dalykas, reikia pažymėti, kad, palyginti su kitais teisės aktais, ši tvarka yra sudėtinga, o norint pakeisti Konstitucijos 1 straipsnį – ir suvis komplikuota (148 str. 1 d.). Tai suprantama: jei Konstituciją būtų galima pakeisti kaip paprastą įstatymą, ji tikriausiai ir būtų keičiama keičiantis politinei, socialinei ar ekonominei padėčiai, valdančiajai daugumai ir jos ideologinėms nuostatoms. Tai tikrai neužtikrintų konstitucinės santvarkos stabilumo ir teisės aktų, kurie turi būti suderinti su Konstitucija, sistemos darnos.

Su Konstitucijos viršenybe neatsiejamai susijęs tiesioginis jos taikymas ir galimybė savo teises ginti remiantis Konstitucija. Išties Konstitucijoje gausu nuostatų, pagal kurias tam tikrus santykius „reguliuoja įstatymas“. Tai nuostatos, įtvirtinančios įstatymų leidėjo diskreciją (nuožiūros laisvę) reguliuoti šiuos santykius taip, kad būtų galima lanksčiai reaguoti į gyvenimo pokyčius. Pagaliau ne visus santykius Konstitucijos požiūriu būtina kruopščiai konstituciškai sureguliuoti. Bet reikia matyti ir kitą medalio pusę. Nuostatos, kad tam tikrus

42

santykius Konstitucijos požiūriu „reguliuoja įstatymas”, įtvirtina ir įstatymų leidėjo pareigą juos sureguliuoti, aišku, nepažeidžiant Konstitucijos normų ir konstitucinių principų. Tarkime, 73 straipsnio 2 dalies nuostata „Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas“ nesuteikia įstatymų leidėjui laisvės pasirinkti, išleisti tokį įstatymą, ar ne. Jei toks įstatymas nebūtų išleistas, tik tuščia deklaracija būtų 73 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai ir kad Seimo kontrolieriai turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų. Tai būtų ne tik teisinio reguliavimo spraga – tai būtų ir Konstitucijos viršenybės paneigimas.

Kad ir koks būtų nustatytas žemesnės galios teisinis reguliavimas, Konstitucijos nuostatos yra viršesnės ir taikomos tiesiogiai. Iškilus prieštaravimui tarp įstatymo ir Konstitucijos, jis turi būti sprendžiamas Konstitucijos naudai. Tačiau įstatymų leidėjas toli gražu ne visada operatyviai reaguoja į Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriais tam tikri teisės aktai (jų dalys) pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokiais atvejais santykiai, kurie buvo reguliuojami iki atitinkamus aktus pripažįstant prieštaraujančiais Konstitucijai, gali būti bent kurį laiką apskritai nereguliuojami. Tai sukelia sunkumų. Todėl kartais siūloma įstatymu nustatyti Konstituciniam Teismui teisę „atidėti nutarimo, kuriuo pripažįstama, kad teisės norma prieštarauja Konstitucijai, įsigaliojimą tokiam laikui, per kurį ši norma būtų atitinkamai pakoreguota“ [10]. Bet ką tai reikštų? Kad dar kurį laiką galiotų Konstitucijos viršenybę paneigiantis teisės aktas? Kad dar kurį laiką nebūtų galima ginti savo teisių remiantis Konstitucija? Tokie Kon-stitucijos viršenybę neigiantys siūlymai vertintini itin skeptiškai.

Interpretuodamas Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas yra pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas, o Konstituciją apibūdino kaip pagrindinį įstatymą, turintį aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje, įtvirtinantį pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudarantį įstatymų leidybos pagrindą. Ne kartą buvo pabrėžta, kad įstatymai ir kiti teisės aktai (taip pat ir tarptautinės sutartys) negali prieštarauti Konstitucijai [11]. Šis principas suponuoja ir pozityvias pa-reigas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, pavyzdžiui, peržiūrėti anksčiau priimtus teisės aktus atsižvelgiant į Konstitucijos normas, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą [12]. Konstitucinio Teismo doktrinoje Konstitucijos viršenybės principas taip pat siejamas su Konstitucijos preambulėje deklaruojamu Tautos siekiu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės [13] kaip šio siekio neatskiriamas elementas arba bruožas.

Konstitucijos viršenybės principas iš koordinacinių principų neatsitiktinai nurodomas pirmuoju. Kaip koordinacinis principas šis principas suponuoja Konstitucijos, kaip teisės šaltinio, buvimą svarbiausiuoju teisės šaltiniu, o drauge – konstitucinės teisės buvimą „virš“ visų teisės šakų, galimybę vertinti bet kokiame teisės akte nustatytą reguliavimą Konstitucijos požiūriu.

(2) Konstitucijos vientisumas. Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Konstitucijos vientisumo principo, kaip pirminio konstitucinio principo, „tiesioginis deklaravimas“ – tai formalus teisinis imperatyvas ir įstatymų leidėjui, ir kitiems subjektams savo veikloje remtis Konstitucija kaip visuma (sistema). Vadinasi, teisinės galios požiūriu nė viena Konstitucijos norma ar kita nuostata negali būti priešpriešinama kitoms, traktuojama kaip „viršesnė“, „labiau fundamentali“ už kitas. Pagal konstitucinio reguliavimo turinį, pagal formulavimo būdą jos, aišku, gali būti skirtingos ir įvairiai tarp savęs susijusios. Antai kai kurios nuostatos formuluojamos kaip absoliutūs principai: „Nuosavybė neliečiama“ (23 str. 1 d.); „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“ (26 str. 1 d.). Bet jos turi būti

43

realizuojamos ir aiškinamos atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“ (23 str. 3 d.); „Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas“ (27 str.); „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“ (28 str.); „Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams“ (43 str. 6 d.) ir kt. – šios nuostatos iš esmės neleidžia minėto absoliutumo nukreipti prieš visuomenę, prieš tas vertybes, kurias Konstitucija gina, nes, pasak J. Elsterio, perfrazavusio JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjo R. Jacksoną, „Konstitucija nėra savižudiškas susitarimas“ [14]. Yra Konstitucijoje nuostatų, kurių turinys atskleidžiamas remiantis kitomis nuostatomis, yra ir tokių, kurios iš dalies atkartoja, dubliuoja viena kitą, bet nė viena iš jų nėra ir negali būti „pamirštama“ arba ignoruojama kurios nors kitos konstitucinės nuostatos „naudai“.

Konstitucija, kaip bet kuris teisės aktas, apskritai bet kuris dokumentas, turi savo struktūrą. Lietuvos Respublikos Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika skirsnių, Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ (abu šie aktai pagal Konstitucijos 150 str. yra Konstitucijos sudedamoji dalis) bei įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kaip jau sakyta, priimtas kartu su Konstitucija. Konstitucijos vientisumo principas suponuoja, kad struktūra, atskirų nuostatų išdėstymas Konstitucijos tekste negali lemti jų turinio suvokimo. Pati Konstitucijos struktūra yra sukonstruota pagal mažiausiai du kriterijus – šakinį (skirsniai, skirti valdžios institucijoms) ir funkcinį (skirsniai, skirti atskiroms visuomenės ir valstybės gyvenimo sritims). Todėl tai, jog asmenų lygybės principas įtvirtintas II skirsnyje Žmogus ir valstybė (29 str. 1 ir 2 d.), nereiškia, kad lygybė konstituciškai garantuojama tik fiziniams asmenims. Tai, jog prokurorai paminėti IX skirsnyje Teismas (118 str. 1 ir 3 d.), nereiškia, kad jie yra teisminės valdžios dalis arba kad prokurorai vykdo teisin-gumą. Dalis Respublikos Prezidento įgaliojimų nustatyti ne VI skirsnyje Respublikos Prezidentas, o skirsniuose Seimas (V), Lietuvos Respublikos Vyriausybė (VII), Konstitucinis Teismas (VIII), Teismas (IX), Finansai ir valstybės biudžetas (XI), Užsienio politika ir valstybės gynimas (XIII). Seimo nario priesaikos, nurodytos Konstitucijos 59 straipsnio 2 ir 3 dalyse, tekstas nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 5 straipsnyje. Konstitucijos struktūra negali lemti jos nuostatų turinio, ji tik užtikrina jų išdėstymą tam tikru nuoseklumu, kuris tuo metu buvo priimtiniausias jos kūrėjams.

(3) Teisinė valstybė. Jau minėta, kad teisinės valstybės siekis (Tautos siekis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės) skelbiamas Konstitucijos preambulėje. Bet žvelgiant plačiau įvairūs teisinės valstybės, kaip viską persmelkiančios konstitucinės idėjos, aspektai išreikšti įvairiose Konstitucijos nuostatose: kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 str.); kad valdžios galias riboja Konstitucija (5 str. 2 d.); kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (6 str. 1 d.); kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (7 str. 1 d.), ir kad galioja tik paskelbti įstatymai (7 str. 2 d.); kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 str.); nuostatose, įtvirtinančiose teisėjo ir teismų nepriklausomumą, garantuojančiose tam tikras žmogaus teises – į gyvybę, orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą, asmens neliečiamumą ir kt.

Čia dar kartą pravartu pakartoti, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną „konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo

44

grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija“, „teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją“ [15]. Teisinės valstybės principas įvardijamas ir kaip teisės viešpatavimo principas; tai beveik sinonimiškos sąvokos.

Kol kas konstitucinė teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) doktrina yra gana fragmentiška. Daugiau pažymimi, atskleidžiami atskiri teisinės valstybės požymiai, kuriuos Konstitucinis Teismas laikė reikalingais akcentuoti nagrinėjant atskiras bylas. Cituotas bendras teisinės valstybės principo apibūdinimas padėties iš esmės nekeičia. Vis dėlto yra pagrindas teigti, kad Konstitucinis Teismas, žingsnis po žingsnio formuodamas teisinės valstybės doktriną [16], orientuojasi į teisės mokslo generuojamą teisinės valstybės teoriją bei lyginamąją teisėtyrą. Kadangi teisinės valstybės idėja yra Vakarų teisės tradicijos produktas, ji nebuvo „išrasta“ Lietuvoje [17], verta atkreipti dėmesį į tai, kokie teisinės valstybės „parametrai“ išskiriami mokslinėje teisinėje literatūroje ir kaip jie traktuojami Europos jurisprudencijoje.

Be plačiai žinomo teisinės valstybės skirstymo į anglosaksiškąją rule of law ir vokiškąją Rechtsstaat tradicijas [18], teisinės valstybės koncepcija šiandien rutuliojama dviem kryptimis, kurių abiejų teorinis pagrindas yra įstatymo (arba teisės) viršenybės idėja. Pirmoji, instrumentalistinė, teisinės valstybės samprata, diktuoja tokius teisinės valstybės požymius: (a) bendras normų pobūdis, leidžiantis jas taikyti visiems numatytiems teisės subjektams; (b) normų prieinamumas arba viešumas, užtikrinantis, kad teisės subjektai sugebės jas su-žinoti; (c) išankstinis normų pobūdis, reiškiantis, kad jos bus nustatytos dar iki iškylant reikalui jas taikyti; (d) normų aiškumas, suprantamumas teisės subjektams; (e) normų neprieštaringumas, negalimumas vienu metu ir reikalauti tam tikro elgesio, ir jį drausti; (f) normų adresatų pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus, kitaip tariant, nereikalavimas to, kas neįmanoma; (g) santykinis normų stabilumas; (h) normų „kongruentiškumas“, t. y. elgesio, kurio reikalauja teisėsaugos ir kitos teisę taikančios institucijos, atitiktis elgesiui, kurio reikalauja normos. Antroji, substantyvinė, teisinės valstybės samprata papildomai reikalauja, kad: (a) ne tik normų adresatai pajėgtų elgtis taip, kaip reikalauja normos, bet ir kad valdžios institucijos, nustatydamos teisės normas, veiktų gera valia; (b) panašios bylos būtų sprendžiamos panašiai, taigi teisėjai neturėtų absoliučios nuožiūros, kaip taikyti teisės normas; (c) įstatymai būtų žinomi, negaliotų atgal, nebūtų baudžiama už tai, kas nebuvo uždrausta, o nusikaltimai būtų griežtai apibrėžti; (d) būtų paisoma prigimtinio teisingumo reikalavimų, kaip antai tinkamo teisinio proceso, teismo posėdžių viešumo, teismų nešališkumo ir nepriklausomumo (ne tik nuo politinės valdžios, bet ir nuo visuomenės nuomonės spaudimo), sprendimų pagrindimo įrodymais ir pan. [19]. Kartais kaip atskiri teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) požymiai atskirai pabrėžiami teismų prieinamumas, neleidžiamumas teisėsaugos institucijoms pačioms nukrypti nuo teisinės valstybės reikalavimų, tai pat teismų galia prižiūrėti, kaip minėtų teisinės valstybės reikalavimų laikosi kitos institucijos [20].

Patys savaime teisinės valstybės parametrai nenurodo, kokiu mastu valstybė užtikrina ekonomines, socialines ar kultūrines teises, kokią socialinę politiką ji vykdo. Šiuo požiūriu teisinė valstybė, kaip teisinė kategorija, yra laisva nuo subjektyvaus įsivaizdavimo, kas visuomenėje yra teisinga ar gera, nuo

45

politinių (partinių) ar ideologinių preferencijų. Minėtieji parametrai aiškiai orientuoja, kad turi būti vengiama teisinę valstybę ideologizuoti, paversti ją vienu iš lozungų socialiniuose, ideologiniuose ar partiniuose konfliktuose. Visi nurodyti teisinės valstybės požymiai vienareikšmiai kreipia į formalią, teisinę erdvę.

Kartais teigiama, kad teisinė valstybė – tai vadinamoji socialinė valstybė, t. y. tokia valstybė, kurioje sudaromos ekonominės, socialinės ir kultūrinės sąlygos visapusiškam asmenybės vystymuisi, užtikrinama socialinė gerovė ir pan. [21]. Tai pavojingas nesusipratimas, kuris gali reikšti tik viena: kad valstybė būtų laikoma teisine, ji turi būti turtinga – priešingu atveju ji nepajėgtų susidoroti su tais uždaviniais, kurie keliami socialinei valstybei. Toks teisinės valstybės tapatinimas su socialine valstybe paverčia niekais pačią teisinės valstybės idėją, leidžia ekonomiškai nepajėgios valstybės valdžią populistiškai kaltinti nukrypimu nuo teisinės valstybės standartų net ir tuo atveju, kai šioji valdžia iš tikrųjų siekia įgyvendinti teisės viršenybę.

Išties kai kurių valstybių (pvz., Vokietijos, Rusijos) konstitucijose teisinės valstybės sąvoka vartojama kartu su socialinės valstybės sąvoka. Konstitucionalizmo teorijos požiūriu tai reiškia, kad valstybė, pasiskelbusi teisine, įsipareigoja užtikrinti kuo platesnes ekonomines ir socialines teises, kurias yra įtvirtinusi savo Konstitucijoje ir įstatymuose. Bet tai anaiptol nereiškia, kad socialinė valstybė yra kokia nors teisinės valstybės rūšis, atmaina ar išsivystymo pakopa. Priešingai, jeigu skurdi, ekonominius sunkumus ar net nuosmukį išgyvenanti valstybė atitinka anksčiau nurodytus teisinės valstybės parametrus, ji pagrįstai laikytina ne mažiau teisine, negu, tarkime, gerovės valstybė. Maža to, socialinė valstybė savaime nereiškia, kad ji būtinai yra ir teisinė – tai gali būti intervencionistinė, netgi totalitarinė valstybė, kurioje klesti nežabotas valdžios kišimasis ne tik į ūkinę veiklą, bet ir į žmonių asmeninį gyvenimą, tačiau kuri vis dėlto siekia (gal ir sugeba) užtikrinti tam tikrą (bent minimalų) pragyvenimo lygį savo nelaisviems piliečiams. Pažymėtina, kad istoriškai viena pirmųjų socialinės valstybės formų buvo policinė valstybė, visuotinę gerovę bandžiusi užtikrinti policinėmis priemonėmis [22]. Neatsitiktinai kai kurie žymiausieji teisinės valstybės teoretikai „susocialintą“ teisinės valstybės sampratą (išpažįstamą kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse) netgi pravardžiuoja „teisinės valstybės iškrypimu“ [23].

Tad jeigu socialinę valstybę galima laikyti konstituciniu (teisiniu) principu (kai kuriose valstybėse tai ir yra konstitucinis principas) – tai yra kitas, ne teisinės valstybės principas, reiškiantis tam tikrą socialinę valstybės orientaciją, jos ekonominių ir socialinių įsipareigojimų įtvirtinimą. (Apie valstybės socialinės orientacijos įtvirtinimą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šiame straipsnyje dar bus rašoma.) Todėl teisinę valstybę būtina aiškiai skirti nuo socialinės valstybės: valstybė gali būti ir socialinė, ir teisinė, bet ji gali būti tik socialinė arba tik teisinė, arba nei viena, nei kita. Jei valstybės Konstitucijoje yra įtvirtintos plačios socialinės garantijos, tai dar nereiškia, kad joje įtvirtintas ir teisinės valstybės principas: pavyzdžiui, sovietinėje Konstitucijoje ekonominėms ir socialinėms teisėms bei jų garantijoms buvo skiriama daug vietos, bet daugelio visuotinai pripažintų teisinės valstybės parametrų joje nebuvo arba jie būdavo apipinti įvairiomis išlygomis. Tačiau net jeigu tokių garantijų ir nėra, tai, kad valstybė būtų teisinė, užtenka, kad ji atitiktų jau minėtus teisinės valstybės parametrus. Akivaizdus pavyzdys – Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija, kurioje įtvirtinta daugelis nurodytų teisinės valstybės parametrų (kai kurie, kaip antai tinkamas teisinis procesas, netgi expressis verbis), bet kurioje nėra net užuominos apie socialines ar ekonomines teises [24].

Dar netiksliau būtų teisinę valstybę laikyti ne tik socialinės valstybės, bet ir gerovės valstybės sinonimu – ši sąvoka žymi apskritai ne tam tikrą teisinį principą, o faktinį valstybės būvį, jos ūkio ir visuomenės situaciją [25]. Čia nėra

46

galimybės (ir reikalo) aptarinėti įvairių gerovės valstybės variacijų – konservatyviosios gerovės valstybės, socialdemokratinės gerovės valstybės, vadinamųjų Bismarcko gerovės valstybės ir sero Beveridge’o gerovės valstybės, socialinių paslaugų valstybės ir pan. Bet vien minėtų gerovės valstybės atmainų pavadinimų turėtų užtekti, kad būtų aišku, jog gerovės valstybė – tai politikos ir ekonomikos, o ne teisės mokslo kategorija [26].

Pagaliau reikia skirti teisinę valstybę kaip universalų teisės principą (konstitucinį principą) ir teisinę valstybę kaip realų tam tikros visuomenės būvį. Iš tiesų vien deklaruoti, kad turi būti laikomasi teisinės valstybės reikalavimų, nepakanka. Skirtumas tarp teisinės valstybės kaip konstitucinio principo ir teisinės valstybės kaip realaus visuomenės būvio – tai viena iš gerai žinomo skirtumo tarp vadinamųjų „juridinės konstitucijos“ ir „faktinės konstitucijos“ apraiškų. Teisinės valstybės ir socialinės valstybės skirtumo kontekste pasakytina, kad jeigu valstybės konstitucijoje yra įtvirtintos plačios socialinės garantijos, tokia valstybė faktiškai bus teisinė tik tada, kai šios garantijos bus realiai užtikrinamos. Teisinę valstybę traktuojant pirmiausia kaip realų visuomenės būvį jos parametrų spektras išplečiamas taip, kad apimtų ir realų žmogaus teisių gynimą, realų daugiapartiškumą, valdžios sprendimų ir vi-suomenės nuomonės abipusį ryšį, ir kt. [27]. Bet tokia analizė yra jau ne konstitucinės teisės, o politikos teorijos bei teisės sociologijos (kurios vienas iš dėmesio objektų yra teisės, taigi ir konstitucinės teisės, realizavimas bei jo efektyvumas) dalykas.

Konstitucinės teisės požiūriu teisinė valstybė (teisės viešpatavimas), vaizdžiai tariant, reiškia, kad valdo „ne žmonės, o teisė“. Ta pačia kryptimi formavosi Europos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje buvo suformuluoti vadinamieji bendrieji teisės principai. Iš jų pirmiausia paminėtini procesinės teisės principai, įtvirtinantys teisę būti išklausytam, teisę į gynybą (taip pat ir į efektyvią teisminę gynybą) ir teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (privatumą); proporcingumo principas, pagal kurį taikomos teisinės priemonės turi būti tinkamos tikslams pasiekti ir neperžengti būtinumo ribų; teisėtų lūkesčių principas, pagal kurį turi būti ginamas teise besiremiantis suinteresuotų asmenų pasitikėjimas; gero valdymo principai (administracinis sąžiningumas ir t. t.) ir kt. [28]. Paminėtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje, aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, formuluojami principai, atitinkantys formuluojamus mokslinėje teisinės valstybės koncepcijoje: teismo nešališkumas, teisminio nagrinėjimo viešumas, teisė į gynybą, teisė į asmeninio gyvenimo gerbimą, minties, sąžinės ir religijos laisvė, socialinės ir politinės veiklos laisvė ir kt. [29].

Čia nėra galimybių aptarti visos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, kurioje plėtojama teisinės valstybės doktrina. Tačiau pažymėtina, kad tegu ir fragmentiškai daugelis minėtų teisinės valstybės požymių yra nurodomi ir kaip Lietuvos konstituciniai principai. Taigi yra pagrindas kalbėti apie teisinės valstybės konstitucinį principą kaip tokį, kuris aprėpia, integruoja daug tarp savęs susijusių „atskirų“ konstitucinių principų.

Bendras teisės normų pobūdis. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose aktuose šios normos gali būti tik detalizuojamos; taigi poįstatyminis aktas negali pakeisti įstatymo ir sukurti bendro pobūdžio normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis [30]. Kita vertus, tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas specialiu įstatymu gali nustatyti diferencijuotą ūkinės veiklos teisinį reguliavimą – numatyti išimtis, kada tam tikriems ūkio subjektams (net vienam) yra taikomas ne bendra-sis, o specialusis įstatymas [31]; sąlygos, kurioms esant galimas toks „individualizuotas“ teisinis reguliavimas, doktrinoje kol kas nėra apibendrintos

47

arba smulkiau aptartos. Jei yra bendrųjų ir specialiųjų normų konkurencija, taikomos specialiosios normos [32].

Įstatymo viršenybė. Bendrasis teisės normų pobūdis konstitucinėje doktrinoje siejamas ir su įstatymo viršenybės principu – neatskiriamu teisės viešpatavimo elementu. Šis principas reiškia, jog tarp visų bendro pobūdžio normų yra hierarchija (kurios viršūnėje – Konstitucija), o individualaus pobūdžio teisės aktai turi atitikti norminius aktus. Kitas svarbus įstatymo viršenybės aspektas yra tas, jog įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją: jis negali nevykdyti savo paties išleistų įstatymų, būti tarsi jų „nepasiekiamas“.

Įstatymo viršenybė tiesiogiai susijusi su Konstitucijos viršenybės principu, jį papildo ir pratęsia. Tame pačiame Konstitucijos straipsnyje (102 str. 1 d.) įtvirtinta ne tik Konstitucijos viršenybė visų kitų teisės aktų atžvilgiu, bet ir įstatymo viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu (šiuo atveju – Respublikos Prezidento ir Vyriausybės): „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.“ Bet Konstitucijoje tiesiogiai nėra nurodyta, koks yra visų poįstatyminių aktų atitikties aukštesnės galios norminiams aktams patikrinimo mechanizmas. Kai kas detalizuojama įstatymuose; antai žinybinių (pvz., ministerijų) aktų atitiktį įstatymams arba Vyriausybės nutarimams gali tirti specializuoti administraciniai teismai Administracinių bylų teisenos įstatymo [33] nustatyta tvarka. Bet net ir įstaty-muose nėra nustatyta, kaip turėtų būti tiriama, tarkime, Seimo nutarimų atitiktis įstatymams: Konstitucijos 102 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar kiti Seimo aktai (t. y. ne įstatymai) neprieštarauja Konstitucijai (bet ne įstatymams). Šią formalią „Konstitucijos teksto spragą“ užpildo konstitucinis įstatymo viršenybės principas: teisės aktų hierarchija, kartu ir įstatymo viršenybė būtų paneigta, jei pagal Konstituciją nebūtų galima ištirti poįstatyminio akto atitikties įstatymui ir jeigu poįstatyminiam aktui, kuris prieštarauja įstatymui, būtų leidžiama likti teisės sistemoje galioti toliau. Konstitucinis Teismas tokių aktų atitiktį įstatymams tiria [34]. Konstitucijoje taip pat nėra tiesiogiai pasakyta, kad gali būti tiriama įstatymų atitiktis konstituciniams įstatymams, bet Konstitucinis Teismas tiria ir tai [35].

Teisės normų prieinamumas, galėjimas jas žinoti ir normų išankstinis pobūdis. Konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama, kad „negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto, ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką“ [36]. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo pabrėžta ir tai, kad teisės aktai negalioja atgal [37]; kartu įtvirtinta, kad aktai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys sankciją, galioja atgal [38].

Konstitucinis Teismas, tirdamas Seimo nutarimo atitiktį įstatymui, yra specialiai konstatavęs, jog yra nurodęs, kad „Seimo nutarimas priimtas realizuojant iš esmės jau pasiektą susitarimą“ (su ūkio subjektu), ir pabrėžęs, kad „tokia teisės aktų leidybos praktika, kai iš pradžių ne nustatomos teisės normos, pagal kurias turi būti sudaromi susitarimai, bet susitariama, o tik po to nustatomos teisės normos, atspindinčios susitarimą, yra ydinga, nes paneigia vieną iš svarbiausių įstatymų ir kitų teisės aktų leidybos principų, kad teisės aktai turi nustatyti elgesio taisykles, pagal kurias teisinių santykių subjektai privalo veikti tik ateityje“ [39].

Aptariamo teisinės valstybės parametro (ypač teisės normų prieinamumo ir galėjimo jas žinoti) požiūriu itin svarbi ir ši konstituciškai motyvuota nuostata: net tais atvejais, kai teisės aktas yra pažymėtas kokia nors „slaptumo“, „visiško

48

slaptumo“ ar pan. žyma, jis negali būti neprieinamas Konstituciniam Teismui, o teisės aktai, susiję su žmogaus teisėmis, apskritai neturi būti žymimi jokiomis slaptumo žymomis [40].

Negalimumas bausti už tai, kas nebuvo uždrausta. Akivaizdu, kad šis principas sietinas su minėtu teisės normų išankstiniu pobūdžiu, konstitucinėje doktrinoje traktuojamu kaip konstitucinis principas. Suprantama, kad konstatavus, jog „negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų“, jog „teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais“, pagaliau akcentavus ir konstituciškai motyvavus būtinumą „nustatyti stabilią teisinę tvarką“ [41], pabrėžus, kad teisės aktai negalioja atgal [42], toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos sankcijos už praeityje padarytas veikas (neveikimą) pagrįstai būtų laikomas Konstitucijos požiūriu ydingu. Todėl negalimumas bausti už tai, kas nebuvo uždrausta, kaip teisės viešpatavimo neatskiriamas elementas ir konstitucinis principas, imperatyviai diktuoja teisiniam reguliavimui, nustatomam įvairiose teisės šakose, ir nėra tiesmukai sietinas tik su baudžiamąja teise vien tik dėl to, kad sąvoka „bausti“ lingvistiškai artima baudžiamosios teisės sąvokai „bausmė“ ir iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neturinti tiesioginių sąsajų su kitoms teisės šakoms būdingomis represinio pobūdžio sankcijomis (pvz., administracinei teisei – administracinėmis nuobaudomis). Toks „bendresnis“, „platesnis“ šio konstitucinio principo traktavimas, aišku, jokiu būdu nepaneigia jo itin glaudaus ryšio su baudžiamąja teise, ypač turint galvoje, kad šį ryšį dar labiau išryškina kelios Konstitucijos nuostatos, pavyzdžiui, 31 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, taip pat šio straipsnio 4 dalies nuostata, kad bausmė gali būti skiriama tik remiantis įstatymu. „Plačiai“ traktuoti šį principą verčia Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostata, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Todėl paradoksalu, kad principai nullum crimen sine lege ir nullum poena sine lege (reiškiantys, jog „asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik už tokią veiką, kuri jos padarymo metu buvo nu-matyta baudžiamajame įstatyme kaip nusikaltimas, ir kad draudžiama taikyti asmeniui griežtesnę bausmę nei nustatyta įstatyme, galiojusiame veikos padarymo metu“) konstitucinėje doktrinoje yra vadinami tik „dviem pagrindiniais baudžiamosios teisės principais“ [43], taigi – ne konstituciniais.

Teisės normų aiškumas ir neprieštaringumas. Konstitucinėje doktrinoje ne kartą įvairiais aspektais akcentuotas būtinumas teisės normas formuluoti aiškiai ir neprieštaringai. Tačiau kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas apskritai yra linkęs paaiškinti neaiškias teisės aktų formuluotes taip, kad jose išdėstytų nuostatų realizavimas nepažeistų Konstitucijos normų ir konstitucinių principų, o kai kada specialiai nurodo, kad tam tikras neaiškumas (teisinės technikos trūkumas) savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai [44]. Ir tokia pozicija liudija, kad teisės normų aiš-kumas ir neprieštaringumas traktuojami kaip iš Konstitucijos kildinami principai.

Prigimtinis teisingumas. Konstitucinis Teismas yra nurodęs prigimtinio teisingumo paisymą kaip konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų neatskiriamą aspektą, jis taip pat yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos [45]. Bet kol kas prigimtinio teisingumo (nei kaip konstitucinio principo, nei kaip teisinės ka-tegorijos) turinys nėra labai smulkiai aiškintas.

49

Tai suprantama: ši sąvoka turi ne tik normatyvumo, bet ir itin didelį vertybinį krūvį. Ji traktuojama labai nevienodai ne tik teisininkų, bet ir visuomenės, jos skirtingą traktavimą gali lemti žmonių ir jų grupių skirtingos politinės bei ekonominės pažiūros (konservatyvios, socialdemokratinės arba socialistinės, liberalios ir t. t.), be to, šios pažiūros ne visuomet būna nuoseklios, kartais ir apskritai eklektiškos, o tai savo ruožtu daro įtaką teisingumo, kaip api-bendrinančios kategorijos, sampratai. Profesinio diskurso aspektu (prigimtinis) teisingumas – tai ne tik teisės, bet ir politikos bei socialinės teorijos kategorija. Teorijoje dar nuo Aristotelio laikų yra išryškėjusios kelios tarp savęs konkuruojančios teisingumo sampratos arba koncepcijos – retributyvinis teisingumas, distributyvinis teisingumas, procedūrinis (procesinis) teisingumas, korekcinis teisingumas, restoracinis teisingumas ir kt. Formalusis teisingumas priešpriešinamas vadinamajam substanciniam, substancinis – procedūriniam ir t. t. Reikia turėti galvoje ir tai, kad sąvoka teisingumas paprastai vartojama (ir kasdieniame diskurse, ir specialiojoje literatūroje) su įvairiausiais predikatais, kaip antai „socialinis teisingumas“, „ekonominis teisingumas“, „rasinis teisingumas“, „etninis (arba tautinis) teisingumas“, „teisingumas lyčių atžvilgiu“, „environmentalistinis teisingumas“, „administracinis teisingumas“, „konstitucinis teisingumas“, „kriminalinis teisingumas“ „tarptautinis teisingumas“, „transnacionalinis teisingumas“ ir t. t., teisingumas net apibūdinamas kaip teisės alternatyva arba (retai) net kaip jos antipodas [46]. Visa tai labai komplikuoja (prigimtinio) teisingumo principo aiškinimą – ne tik konstitucinėje jurisprudencijoje.

Taigi teisingumo sąvoka yra įvairiaprasmė ir dėl to reliatyvi. Pasirinkti ir konstitucinėje jurisprudencijoje įtvirtinti kurią nors vieną iš gausybės teisingumo sampratų būtų tolygu primesti ją tiems, kurie turi neginčijamą teisę savaip traktuoti pačią teisingumo idėją, turėti savą nuomonę, kas yra teisinga, o kas ne. Todėl konstitucinėje doktrinoje apsiribojama tik tais teisingumo problemos aspektais, kuriems galima rasti aiškų pagrindimą Konstitucijos nuostatose. Neatsitiktinai aiškinant konstitucinį (prigimtinio) teisingumo principą dėmesys sutelkiamas į žmogų, asmenį, kaip teisinių santykių subjektą, į jo teises ir laisves, o nuošalyje paliekama amžinoji visų teisingumo teorijų problema – gėrybių paskirstymas visuomenėje.

Šiame kontekste prigimtinis teisingumas, kaip neatskiriamas teisinės valstybės elementas ir konstitucinis principas, negali būti aiškinimas atsietai nuo prigimtinių žmogaus teisių doktrinos, kurios išeities taškas yra Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, ir kuri gana įvairiapusiškai išplėtota konstitucinėje jurisprudencijoje. Atskirose Konstitucijos nuostatose, net jos struktūroje, kurioje nuostatos, formuluojančios žmogaus teises, išdėstomos anksčiau negu nuostatos, nustatančios valdžios įgaliojimus, taip pat konstitucinėje doktrinoje įtvirtintas žmogaus teisių primatas. Antai Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime remiamasi nuostata, kad „žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves“ ir kad „pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis“ yra pati „žmogaus prigimtis“ [47]. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucines nuostatas, įtvirtinančias žmogaus teisę į gyvybę ir orumą, pabrėžė, kad šios teisės yra „aukščiau įstatymo“, o Konstitucijos paskirtis – „užtikrinti jų gerbimą ir gynimą“ [48]. Doktrinoje taip pat kaip konstitucinis principas įtvirtinta nuostata, kad „prigimtinių žmogaus teisių skirtingas aiškinimas ir nevienodas taikymas atskiroms asmenų kategorijoms yra neleistinas“ [49]. Taigi prigimtinis teisingumas suponuoja asmenų lygybę; šis principas, kaip minėta, tiesiogiai įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje. Pagaliau prigimtinis teisingumas neatsiejamas nuo humanizmo [50] (taip pat kol kas kon-stitucinėje jurisprudencijoje plačiau neaptarto), irgi įvardijamo kaip vieno

50

svarbiausių konstitucinių principų ir įvairiais aspektais įtvirtinto įvairiose Konstitucijos nuostatose – kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes (21 str. 2 d.), kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ir artimus giminaičius (31 str. 3 d.), nuo Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos ir kt.

Normų „adresatų“ pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus. Šis principas gali būti traktuojamas ir kaip viena iš prigimtinio teisingumo apraiškų. Bet nėra ir neteisinga jį pabrėžti išskiriant kaip „atskirą“ principą. Viename Konstitucinio Teismo akte tiesiogiai remiamasi bendruoju teisės principu lex non cogit ad impossibilia, t. y. įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma [51]. Platesnės konstitucinės jo motyvacijos doktrinoje kol kas nėra.

Tinkamas teisinis procesas (procedūra). Tinkamas teisinis procesas – neatskiriamas teisės viešpatavimo požymis. Konstitucinėje jurisprudencijoje ši sąvoka pažodžiui nėra vartota. Bet Konstitucinis Teismas yra vartojęs kitas, artimas sąvokas: tinkamo teisminio proceso [52], tinkamos teisminės procedūros [53], teisingo teisminio proceso [54]; pažymėtina, kad pastaruoju atveju tie patys teisingo teisminio proceso reikalavimai buvo taikomi iš esmės kvaziteisminei procedūrai – apkaltos procesui Seime. Be to, atskiruose Konstitucinio Teismo aktuose pabrėžiama, jog pagal Konstituciją būtina užtikrinti asmens teisę į gynybą, galimybę jam dalyvauti apklausiant liudytojus, tiriant įrodymus, teisę turėti advokatą, teisę į vertėją ir kt.; kita vertus, buvo konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją galimi ir uždari teismo posėdžiai (svarbiems visuomenės interesams, kitų asmenų teisėms apsaugoti), o liudytojo arba nukentėjusiojo asmens tapatybę nustatančių duomenų įslaptinimas pats savaime nereiškia, jog teisiamojo arba jo gynėjo teisės teismo procese yra apribotos [55].

Teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas. Teisėjų ir teismo nepriklausomumas aiškintas įvairiais aspektais. Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatuota, kad „teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos“ [56]. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad demokratinėje teisinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Ši išskirtinė teismo funkcija suponuoja teisėjo ir teismų nepriklausomumą, kuris yra ne savitikslis dalykas, o būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga, vienas iš svarbiausių teisingumo vykdymo principų, fundamentalaus demokratinės valstybės bruožas. Teisėjų ir teismo nepriklausomumo principas neatsiejamas nuo teisminės valdžios visavertiškumo [57]. Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime pažymėta, kad „nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, išplaukianti iš Konstitucijos garantuotos žmogaus teisės turėti bešališką ginčo arbitrą“ [58]. Vykdydamas teisingumą, teismas nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir klauso tik įstatymo; teisėjas ir teismas turi būti nepriklausomas ir nuo byloje dalyvaujančių šalių bet kokio kišimosi, ir nuo valstybės valdžios, valdymo, taip pat visuomenės institucijų, korporacinių, neteisėtų asmeninių ar kitokių interesų įtakos. Į teisėjo ar teismo veiklą negali kištis niekas – nei valdžios ar valdymo institucijos, nei valstybės pareigūnai, nei politinės partijos ar visuomeninės organizacijos, nei piliečiai. Ir pats teisėjas privalo nepasiduoti valdžios institucijų ar pareigūnų, visuomeninių organizacijų ar atskirų piliečių įtakai. Kita vertus, teisėjo ir teismų nepriklausomumo konstitucinis principas reiškia ne tik teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepri-klausomumą, bet ir teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos,

51

nepriklausomumą. Jis užtikrinamas nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinant teisminės valdžios savivaldą [59]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konstituciškai ginamas ne tik teisėjo ir teismų nešališkumas, bet ir toks reguliavimas, kuriuo siekiama formuoti požiūrį į teisėją ir teismus kaip į nešališkus arbitrus, būtinumas užtikrinti pasitikėjimą teismu, pavyzdžiui, neleidžiant advokatui atstovauti ar ginti teisme, kuriame teisėju dirba asmuo, su kuriuo advokatas susijęs santuokos arba giminytės ryšiais [60].

Teisėti lūkesčiai. Šiuo principu buvo remtasi vienąkart, akcentuojant teisėtus privataus gyvenimo lūkesčius [61]. Teisėtų lūkesčių principas buvo įtvirtintas ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos kontekste.

Proporcingumas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje proporcingumo principas šiuo pavadinimu neminimas. Tai doktrinoje suformuluotas išvestinis konstitucinis principas. Konstitucinis Teismas pirmąkart jį paminėjo darydamas nuorodą į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją [62]. Vėliau buvo konstatuota, kad „įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Ieškant atsakymo į klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, o antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui“ [63]. Proporcingumo principo turinys doktrinoje buvo atskleistas laipsniškai – iš pradžių tiriant reklamos ribojimų nustatymą [64], vėliau – ribojimų valstybės tarnautojams [65] ir apribojimų stoti į valstybės tarnybą [66], susirinkimų laisvės įgyvendinimo reglamentavimą [67] bei administracinių nuobaudų už mokesčių įstatymų pažeidimus nustatymą [68]. Nuo rėmimosi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija pereinama prie autentiškos konstitucinės doktrinos: vėliausiose bylose remiamasi konstituciškai motyvuojamu būtinumu išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso [69] bei konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais: „teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nu-statomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti“, „teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų <...>, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui“ [70]. Reikšminga ir tai, kad konstatuojant ir plėtojant konstitucinį proporcingumo principą ne visuomet turi būti vartojami žodžiai „proporcingumas“ ar „proporcingas“: proporcingumo principą atskleidžia ir tokios Konstitucinio Teismo aktų formuluotės, kaip antai: „Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo są-lygos“ [71].

Tai, žinoma, toli gražu ne visa Konstitucinio Teismo suformuota teisinės valstybės (teisės viešpatavimo), kaip konstitucinio principo, doktrina – tik kai kurie jos elementai. Bet ir iš šio trumpo, gana schematiško pristatymo aišku, kad teisinės valstybės principas yra ne tik daugialypis, daugiaveidis, bet ir talpus. Jis, be abejonės, determinuoja, lemia visą teisės sistemą. Kodėl gi tad jis laikytinas pirmiausia koordinaciniu principu?

52

Visi minėtieji (ir neminėtieji) teisinės valstybės elementai sudaro vientisą visumą, sistemą. Kaip matėme, teisinės valstybės principas doktrinoje neatsiejamas net nuo Konstitucijos viršenybės principo, gal šiek tiek dirbtinai išskirto, norint išryškinti Konstitucijos, kaip svarbiausiojo teisės šaltinio, teisinį (ne politinį) pagrindimą. Juo labiau nė vieno iš teisinės valstybės sąvoka apimamų elementų negalima aiškinti atskirai nuo kitų. Pavyzdžiui, nuostatas, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai iš-nagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (31 str. 2 d.) ir kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai (109 str. 1 d.), interpretuojant tinkamo teisinio proceso, kaip teisinės valstybės „parametro“, kontekste, galima teigti, kad asmuo turi teisę, jog jo byla būtų išnagrinėta per įmanomai (protingai) trumpiausią laiką [72].

Kitas aspektas. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Galioja tik paskelbti įstatymai“. Literatūroje ši nuostata kartais interpretuojama siaurai, t. y. kaip adresuojama tik įstatymams, o ne žemesnės galios norminiams ar apskritai teisės aktams [73]. Kai kada, atrodo, to pagrindas gali būti ir Konstitucinio Teismo formuluotės: „Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų“ [74]. Bet minėtą Konstitucijos nuostatą galima (ir reikia) interpretuoti siejant ją su konstituciniu teisinės valstybės principu, suponuojančiu, be kitų dalykų, ir teisės normų (ne tik įstatymų!) prieinamumą, galėjimą jas žinoti, ir išankstinį jų pobūdį. Tuomet aišku, kad ši nuostata yra adresuojama ne tik įstatymams, bet ir kitiems teisės aktams. Jau cituotame Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarime yra šio platesnio požiūrio atspindys: „Įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto, ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką“ [75]. Išties sunku įsivaizduoti, kad teisinėje valstybėje Konstitucijos požiūriu kaip nepriekaištingi galėtų būti vertinami, tarkime, nepaskelbti Vyriausybės (taigi poįstatyminiai) aktai, sukeliantys teisines pasekmes.

Panašiai galima interpretuoti ir Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Aiškinant šią nuostatą vien formaliai, tektų pripažinti, kad pagrindų, kuriais negalima varžyti žmogaus teisių ir teikti jam privilegijų, sąrašas yra baigtinis. Bet teisinės valstybės, teisingumo požiūriu tai būtų absurdas. Argi pagrįsta manyti, kad įstatymų leidėjui leistina nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo žmogaus konstitucinės teisės būtų suvaržytos, tarkime, dėl jo išvaizdos arba amžiaus, arba dėl seksualinės orientacijos, arba dėl sveikatos, arba dėl jo turėtos kitos valstybės pilietybės, t. y. pagrindais, tiesiogiai nenurodytais 29 straipsnio 2 dalyje (išskyrus, aišku, pačioje Konstitucijoje nustatytus apribojimus)? Taip būtų pažeidžiamas prigimtinis teisingumas – neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijoje įtvirtintą lygiateisiškumo principą reikia analizuoti „kompleksiškai, o ne formaliai pažodžiui“ [76]. Kita vertus, būtent prigimtinio teisingumo principu (tegu ir taip neįvardijamu) grindžiamas pozityviosios diskriminacijos galimumas [77].

Taigi konstitucinis teisinės valstybės principas (ar jo atskiri aspektai) faktiškai yra vienas svarbiausių orientyrų aiškinant Konstitucijos nuostatas. Iš

53

esmės į bet kurią Konstitucijos normą ar konstitucinį principą ne tik galima, bet ir būtina žvelgti per teisinės valstybės prizmę. Tik šitaip galima užtikrinti pačių įvairiausių konstitucinių normų ir principų pusiausvyrą ir darną. Šiuo požiūriu teisinės valstybės principas „dirba ta pačia kryptimi“ kaip ir Konstitucijos vientisumo principas. Pastarasis, kaip minėta, įpareigoja remtis Konstitucija kaip visuma, nesupriešinti jos vienų nuostatų su kitomis nei pagal turinį, nei pagal teisinę galią. Tuo tarpu teisinės valstybės principas užtikrina, kad ir Konstitucijos dinamika bei jos aiškinimas taip pat bus vienodas: nė viena nuostata iš principo negali būti doktrinoje plėtojama kryptimi, priešinga teisinei valstybei. Dėl to teisinės valstybės principas neabejotinai laikytinas koordinaciniu principu.

PASTABOS IR NUORODOS

1. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius: Justitia, 2001. P. 28–30.

2. Valdžių atskyrimas (separation of powers) (greta valdžių padalijimo (division of powers)) paprastai nurodomas kaip konstitucinis principas federacinėse valstybėse (žr., pvz.: Tribe L. H. American Constitutional Law. – Mineola: The Foundation Press, 1988. P. 18–21).

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“ (2000 m. vasario 23 d.; Žin., 2000. Nr. 17–419).

4. Žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo nete-kusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 105–3318).

5. Žr., pavyzdžiui: Semler D. Focus: The Politics of Central Banking // East European Constitutional Review. 1994. Vol. 3. No. 3/4.

6. Kaip ir ankstesniajame straipsnyje, kiti teisės šaltiniai (precedentai, sutartys ir t. t.) čia neaptariami.7. Plg.: Leontjeva E. et al. Knyga 2000–2004 Seimo nariams ir rinkėjams. – Vilnius: UAB Biznio

mašinų kompanija, 2000. P. 174 ir tol.8. Plg., pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos

akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lie-tuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio sau-gumo pagrindų įstatymui“ (Žin., 2000. Nr. 88–2724).

9. Pavyzdžiui, įstatymo nuostatų prieštaravimas teisinės valstybės ir teisingumo principams savaime yra pakankamas pagrindas pripažinti jas prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors nėra konstatuotas jokio Konstitucijos straipsnio pažeidimas (plg. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nuta-rimą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripaži-nimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietu-vos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 105–3318)).

10. Lietuvos teisėkūros tobulinimo rekomendacijos // Teisės problemos, 2000. Nr. 2. P. 11.11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos civilinio proceso kodekso 53 straipsnio ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 21 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1994. Nr. 13–221); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1995. Nr. 9–199); Lietuvos Respubli-kos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo

54

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1995. Nr. 86–1949); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių pasky-rimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitikimo Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 49–1173, Nr. 50); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjū-čio 31 d. nutarimo Nr. 1169–22 „Dėl specialaus Vyriausybės vertybinių popierių aukciono“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 5 punktui ir Lietuvos Res-publikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savival-dybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo“ 4 straipsniui“ (Žin., 1997. Nr. 58–1351).

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valsty-bės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsniui“ (Žin., 1996. Nr. 43–1187).

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“ (Žin., 2000. Nr. 17–419); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutari-mas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Res-publikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“ (Žin., 2000. Nr. 88–2724).

14. Paraphrase of a dissent of Justice Robert Jackson in Terminiello v. City of Chicago, 337 U. S. 1, 37 [1949] Elster J. Constitutional Courts and Central Banks: Suicide Prevention or Suicide Pact?// East European Constitutional Review. 1994. Vol. 3. No. 3/4.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“ (Žin., 2000. Nr. 17–419); žr. taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“ (Žin., 2000. Nr. 88–2724); Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 5–143).

16. Plg.: „kiekvieno teisės instituto atitikimas Konstitucijai turi būti vertinamas pagal tai, ar jis atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus. Atskleisti teisinės valstybės sampratos turinį – tai kon-stitucinės doktrinos funkcija“ (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas „Dėl Lietu-vos Respublikos Seimo statuto 259 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“; Žin., 1999. Nr. 42–1345, Nr. 43).

17. Kūris E. The Baltic Case and the Problem of Creating a Law-Based State // D. D. Barry (ed.). To-ward the „Rule of Law in Russia“? Political and Legal Reform in the Transition Period. – Armonk, New York & London: Sharpe M. E., 1992; Id. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės tradicija // Gordon M. W. & C. Osakwe. Vakarų teisės tradicijos / Vertė E. Kūris, A. Poviliū-nas ir V. Poviliūnienė. – Vilnius: Pradai, 1993. Šios nuomonės kritiką žr.: Maksimaitis M. Teisinės valstybės modelis // M. Maksimaitis (red). Mykolo Römerio mokslas apie valstybę. – Vilnius: Lietu-vos filosofijos ir sociologijos institutas, 1997; Maksimaitis M., Ruželytė O. Mykolo Römerio gy-venimas ir veikla // M. Römeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. Valstybė. – Vilnius: Pradai, 1995. T. 1. P. 316–318, o ypač: Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. – Vilnius: Li-timo, 2000, kur Lietuvos „įnašas kuriant teisinės valstybės koncepciją ir praktiką“ (jau nuo XVI a.) vadinamas „istoriniu“, Lietuvos politologinė (XVI a?!) ir teisinė mintis – „toli lenkusia Vakarų“, o Vakarai – „užleidusiais pirmaujančią padėtį Lietuvai“ (P. 134 ir tol.). Jeigu yra „istorinis įnašas“,

55

tikriausiai jį kas nors turėjo patirti. Būtų be galo įdomu aptikti panašių vertinimų kokio nors Vakarų autoriaus veikaluose.

18. Berman H. J. The Rule of Law and the Law-Based State (Rechtsstaat) (with Special Reference to the Developments in the Soviet Union // The Harriman Institute Forum, 1991. Vol. 4. No. 5. P. 1–3; Kūris E. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės tradicija. P. xxiii ir tol.

19. Radin M. J. Reconsidering the Rule of Law // Boston University Law Review. 1989. Vol. 69. No. 4. P. 784 ff., taip pat žr.: Raz J. The Authority of Law: Essays on Law and Morality. – Oxford: Cla-rendon Press, 1994. P. 214 ff.

20. Raz J. Loc. cit.21. Vaišvila A. Teisinė valstybė: nuo optimizmo iki realybės // Jurisprudencija, 2001. Nr. 19.22. Berman H. J. Op. cit.; taip pat žr.: Chapman B. Police State. – London: Pall Mall, 1981.23. Raz J. Op. cit., P. 210; žr. taip pat: Hayek F. A. The Constitution of a Liberal State // Il Politico.

Vol. XXXII. No. 3.24. Tai nekliudo tokias teises ginti net ir konstitucinės kontrolės keliu (žr.: Fabre C. Social Rights un-

der the Constitution: Government and the Decent Life. – Oxford & New York: Oxford University Press, 2000.

25. Flora P., Heidenheimer A. J. The Development of Welfare States in Europe and America. – New Brunswick & London: Transaction Books, 1981; Rueschmeyer D., Stephens E. H., Stephens J. D. Capitalist Development and Democracy. – Cambridge: Polity Press, 1992; Spiro S. E., Yuchtman-Yaar E. (eds). Evaluating the Welfare State. – New York: Academic Press, 1983.

26. Kuhnle S. Welfare State // V. Bogdanor (ed). The Blackwell Encyclopaedia of Political Science. – Oxford & Cambridge, Massachusetts, 1991.

27. Plg.: Stačiokas S. Lietuvos nacionaliniai interesai ir valdžių tarpusavio sąveika // E. Kūris et al. Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema. – Vilnius: Pradai, 1995. P. 68.

28. Usher J. A. General Principles of EC Law. – London & New York: Longman, 1998.29. Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija / Vertė S. Kadžiulytė ir A. Budrikis. –

Vilnius: Pradai, 1997.30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir są-lygų“ 10 straipsnio septintosios dalies nuostatos, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išli-kusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos dalinio pakeitimo“ 1.2 punkto nuostatos, 2.1 punkto ir jo 1, 2 bei 3 papunkčių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ (Žin., 1995. Nr. 89–2007); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr. 1164 „Dėl dalies žemės ūkio ministerijos įmonių paskolų kapitalizavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Kon-stitucijai, Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9 straipsniui ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio 1 daliai“ (Žin., 1996. Nr. 20–537).

31. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio sau-gumo pagrindų įstatymui“ (Žin., 2000. Nr. 88–2724).

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr. 1164 „Dėl dalies žemės ūkio ministeri-jos įmonių paskolų kapitalizavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respubli-kos biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9 straipsniui ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio 1 daliai“ (Žin., 1996. Nr. 20–537).

33. Žin., 1999. Nr. 13–308, Nr. 36–1067, Nr. 60–1955, 2000, Nr. 85–2566.34. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-

kos Seimo 1998 m. spalio 6 d. sprendimo atmesti Seimo nutarimo „Dėl specialiosios tyrimo komi-sijos sudarymo“ projektą ir Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. spalio 6 d. nutarimo „Dėl Seimo narių grupės 1998 m. rugsėjo 28 d. teikimo „Dėl apkaltos proceso Seimo nariui Audriui Butkevičiui inicijavimo“ atitikimo Lietuvos respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 24 straipsnio 1 daliai, 238 straipsniui, 239 straipsnio 1 bei 3 dalims, 241 ir 243 straipsniams“ (Žin., 2000. Nr. 28–784); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas

56

„Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ re-organizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 da-lies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Res-publikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“ (Žin., 2000. Nr. 88–2724).

35. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitik -ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje nu-matyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“ (Žin., 2001. Nr. 29–938).

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalio-jimo tvarkos““ (Žin., 1994. Nr. 22–366).

37. Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 17 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nuta-rimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ 2.2 punkto atitikimo Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1994. Nr. 56–1103); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir ketvirtosios dalies normos atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ (Žin., 1995. Nr. 106–2381); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nuta -rimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atiti-kimo Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 49–1173, Nr. 50); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 18 d. nuta-rimo Nr. 777 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 77 „Dėl kainodaros reguliavimo“ dalinio pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, susijusių su šiluminės energijos, elektros energijos bei gamtinių dujų kainų nustatymu, dalinio pakeitimo bei pripažinimo netekusiais galios“ atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos““ (Žin., 1998. Nr. 29–784).

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 1997 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 777 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 77 „Dėl kainodaros reguliavimo“ dalinio pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, susijusių su šiluminės energijos, elektros energijos bei gamti-nių dujų kainų nustatymu, dalinio pakeitimo bei pripažinimo netekusiais galios“ atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos““ (Žin., 1998. Nr. 29–784); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 5–143).

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio sau-gumo pagrindų įstatymui““ (Žin., 2000. Nr. 88–2724).

40. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 731–19 “Dėl Lietuvos Respublikos vi-daus reikalų sistemos operatyvinės veiklos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos nuostatų“ 4.7 papunkčio atitikimo Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 7 punktui“ (Žin., 2000. Nr. 30–840).

41. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės

57

1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalio-jimo tvarkos“ (Žin., 1994. Nr. 22–366).

42. Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 17 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nuta-rimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ 2.2 punkto atitikimo Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų““ (Žin., 1994. Nr. 56–1103); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir ketvirtosios dalies normos atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ (Žin., 1995. Nr. 106–2381); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nuta -rimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atiti-kimo Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr.49–1173, Nr.50); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 18 d. nuta-rimo Nr. 777 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 77 „Dėl kainodaros reguliavimo“ dalinio pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, susijusių su šiluminės energijos, elektros energijos bei gamtinių dujų kainų nustatymu, dalinio pakeitimo bei pripažinimo netekusiais galios“ atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos““ (Žin., 1998. Nr. 29–784).

43. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl 1996 m. liepos 2 d. ir 1997 m. sausio 9 d. įstatymų, kuriais buvo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimai ir papildymai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1998. Nr. 63–1827).

44. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugia-bučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintos Namo perdavimo ben-drijai tvarkos 2.1.2 papunkčio ir 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savi-ninkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 daliai“ (Žin., 1999. Nr. 56–1813); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ 1.14 papunkčio atitikimo Lietu-vos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 bei 16 straipsniams ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai bei 9 straipsniui“ (Žin., 2000, Nr. 23–585); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 23 straipsnio, 38 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 5 dalies, 152 straipsnio 5 dalies, 155 straipsnio 4 dalies, 156 straipsnio 5 da-lies, 180 straipsnio, 208 straipsnio 4 bei 11 dalių ir 231 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 10–295).

45. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ (Žin., 2000. Nr. 105–3318); žr. taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išli-kusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir ket-virtosios dalies normos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1995. Nr. 106–2381).

46. Teisingumo teorijoms, taip pat įvairių teisingumo sampratų įtvirtinimui (raiškai) teisėje (arba sąsa-joms su teise) skirta literatūra yra kaip reta gausi. Žr., pavyzdžiui: Barry B. M. Justice as Impar-tiality. – Oxford: Clarendon Press & New York: Oxford University Press, 1995; Id. Theories of Justice. – Berkeley: University of California Press, 1989; Boucher D., Kelly P. (eds). Social Jus-tice: From Hume to Hayek. – London & New York: Routledge, 1998; Campbell T. Justice (2nd ed). – New York: St. Martin's Press, 2001; Dworkin R. M. Sovereign Virtue: The Theory and Practice of Equality. – Cambridge, Massacusetts: Harvard University Press, 2000; Eckhoff T. E. Justice: Its Determinants in Social Interaction. – Rotterdam: Rotterdam University Press, 1974; Feinberg J., Coleman J. Philosophy of Law (6th edn). – Belmont: Wadsworth Publishers, 2000; Fisk M. (ed). Justice. – Atlantic Highlands: Humanities Press, 1993; Freeman S. (ed). John Rawls: Collected Papers. – Cambridge, Massachussetts: Harvard University Press, 1999;

58

J¸rgensen S. On Justice and Law / Transl. Bock H., Bock I. – Aarhus: Aarhus University Press, 1996; Kelsen H. What Is Justice? Justice, Law, and Politics in the Mirror of Science: Collected Essays (repr). – Union: Lawbook Exchange, 2000; Kamenka E., Erh-Soon Tay A. (eds). Justice. – New York: St. Martin's Press, 1980; Kolm S.-C. Modern Theories of Justice. – Cambridge, Mas-sachusetts: The MIT Press, 1996; MacIntyre A. C. Whose Justice? Which Rationality? – Notre Dame: University of Notre Dame Press, 1988; Miller D. L. Principles of Social Justice. – Camb-ridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1999; Morawetz T. Justice. – New York: New York University Press, 1991; Nozick R. Anarchy, State, and Utopia. – New York: Basic Books, 1974; Pojman L. P., McLeod O. (eds). What Do We Deserve? A Reader on Justice and Desert. – New York: Oxford University Press, 1999; Posner R. A. The Problems of Jurisprudence. – Camb-ridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1990; Quinn M. Justice and Egalitarianism: For-mal and Substantive Equalilty in Some Recent Theories of Justice. – New York: Garland Publis-hers, 1991; Rawls J. A Theory of Justice (rev ed). – Cambridge, Massachusetts: Belknap Press of Harvard Univeristy Press, 1999; Id. Political Liberalism. – New York: Columbia University Press, 1993; Roemer J. E. Theories of Distributive Justice. – Cambridge, Massachusetts: Harvard Uni-versity Press, 1996; Sadurski W. Moral Pluralism and Legal Neutrality. – Dordrecht & Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990; Sandel M. J. Liberalism and the Limits of Justice (2nd ed). – Cambridge & New York: Cambridge Universtiy Press, 1998; Sanders J., Lee Hamilton V. (eds). Handbook of Justice Research in Law. – New York: Kluwer Academic / Plenum Publishers, 2001; Sarat A., Kearns T. R. (eds). Justice and Injustice in Law and Legal Theory. – Ann Arbor: Univer-sity of Michigan Press, 1996; Scherer K. R. (ed). Justice: Interdisciplinary Perspectives. – Camb-ridge & New York: Cambridge University Press, 1992; Solomon R. C., Murphy M. C. (eds). What Is Justice? Classic and Contemporary Readings (2nd edn). – New York: Oxford University Press, 2000.

47. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1996. Nr. 114–2643).

48. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1998. Nr. 109–3004).

49. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies bei 50 straipsnio pirmosios dalies normų ir Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antro-sios dalies bei 14 straipsnio šeštosios dalies nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1996. Nr. 9–228).

50. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 104–2645); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sau-sio 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 5–143).

51. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1995. Nr. 9–199).

52. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 4 dalies, 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 15–402).

53. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos baudžiamojo proceso kodekso 118(1), 156(1) straipsnių, 267 straipsnio 5 punkto ir 317(1) straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 80–2423).

54. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas „ Dėl Lietuvos Res-publikos Seimo statuto 259 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 42–1345, Nr. 43).

55. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Baudžiamojo proceso kodekso 58 straipsnio antrosios dalies 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1994. Nr. 91–1789); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies, 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 15–402); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio

59

12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžia-mojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 39–1150); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nuta-rimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1181, 1561 straipsnių, 267 straips-nio 5 punkto ir 3171 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 80–2423); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konsti-tucijai“ (Žin., 2001. Nr. 14–445).

56. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos teismų įstatymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 109–3192).

57. Ibid.58. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, proku-ratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų““ (Žin., 1995. Nr. 101–2264).

59. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, proku-ratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui "Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų““ (Žin., 1995. Nr. 101–2264); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ (Žin., 1996. Nr. 36–915); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įsta-tymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Kon-stitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normoms“ (Žin., 1996. Nr. 126–2962); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 4 dalies, 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 15–402); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 109–3192); Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo“ (Žin., 2000. Nr. 4–100).

60. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai“ (Žin., 2001. Nr. 14–445).

61. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 39–1105).

62. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1996. Nr. 36–915).

63. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d.

60

nutarimo Nr. 179 „Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 15–314); žr. taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 40–977).

64. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl alkoholio reklamos kontrolės“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 15–314).

65. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 40–977).

66. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straipsnio 2 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999. Nr. 23–666).

67. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 3–78).

68. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ (Žin., 2000. Nr. 105–3318).

69. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2000. Nr. 3–78).

70. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ (Žin., 2000. Nr. 105–3318).

71. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punkto ir Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 ir 57.2 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 33–1108).

72. Tai konstatuodamas, Konstitucinis Teismas vis dėlto rėmėsi ne Konstitucija, o Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurispruden-cija, su kuria, pasak jo, „susisieja” Konstitucijos 31 str. 2 d. nuostatos (Lietuvos Respublikos Kon-stitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 4 dalies, 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999 m. Nr. 15–402); žr. taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, proku-ratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ (Žin., 1995. Nr. 101–2264), 1996 m. balandžio 18 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio ant-rosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1996. Nr. 36–915), 1997 m. spalio 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktosios dalies ir 242 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 91–2289), 1999 m. kovo 4 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS

61

valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straipsnio 2 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 da-lių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (1999. Nr. 23–666). Plg. ir Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 55 straipsnio antrosios dalies 1 punkto, 56 straipsnio ketvirtosios dalies 1, 2 punktų ir 58 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr. 67–1696), kuriame būtinumas per kuo trumpesnį laiką spręsi mokestinius ginčus grindžiamas taip pat ne tinkamu tei-siniu procesu, o mokestinių santykių, kaip viešosios teisės reguliavimo dalyko, ypatumais (admi-nistraciniu reguliavimo metodu) ir reikalingumu nuolat pildyti valstybės biudžetą.

73. Jovaišas K. (ats. red.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. 1 dalis. – Vilnius: JpĮ: 2000. P. 54–55.

74. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2001. Nr. 5–143).

75. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalio-jimo tvarkos““ (Žin., 1994. Nr. 22–366). Šiame kontekste pažymėtinas ir toks nenuoseklumas. Vienu atveju poįstatyminis aktas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai inter alia tuo pa-grindu, kad „Seimo nutarimu buvo įgyvendinamas dar neįsigaliojęs įstatymas“ (Lietuvos Respubli-kos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitikimo Konstitucijai“ (Žin., 1997. Nr.49–1173, Nr. 50)), tuo tarpu kitu atveju, nors „Seimas dar neįsigaliojus <...> įstatymui priėmė nutarimą“, kuriuo buvo realizuotos šio – ne-įsigaliojusio – įstatymo nuostatos“, buvo konstatuota, kad „nėra teisinio pagrindo teigti, kad ginči-jamas Seimo nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijai“, nes jis įsigaliojo po to, kai įsigaliojo minėtas įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui“ (Žin., 2000. Nr. 88–2724)). Para-doksalu, tačiau pirmuoju atveju įstatymas buvo priimtas, Respublikos Prezidento pasirašytas ir netrukus turėjo būti paskelbtas „Valstybės žiniose“, o antruoju, kai prieštaravimo Konstitucijai ne-buvo įžvelgta, įstatymas dar nebuvo pasirašytas Respublikos Prezidento, tačiau Seimas jį jau taikė.

76. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1995. Nr. 9–199).

77. Ibid.

Coordinating and Determining Constitutional Principles (1)

Assoc. Prof., Dr. Egidijus KūrisConstitutional Court of the Republic of Lithuania

Institute of International Relations and Political ScienceVilnius University

SUMMARY

62

This is the second article of the two consequent ones dealing with the typology and the system of the constitutional principles. It deals with the grounds for the typology of the constitutional principles. It is shown that, according to the extent to which the constitutional principles orient the legal system they may be divided into coordinating and determining principles. The first orient not only the statutory law but, also, the Constitution itself and settle it into an integral act.

In the article, it is specifically dealt with three coordinating principles (the supremacy of the Constitution, the integrity of the Constitution, and the rule of law) and six determining principles (democracy and sovereignty, civil society, separation of powers, secular state, social orientation of the state, and geopolitical orientation of the state). The basis for analysis of the said principles is constitutional jurisprudence.

Tęsinys – kitame „Jurisprudencijos¡ numeryje.

63

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 56–70

VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJŲ SISTEMOS RAIDA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Dr. Audrius Bakaveckas

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 45 45Elektroninis paštas atk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. kovo 28 d.Parengta spausdinti 2002 m. birželio 13 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjas prof. habil. dr. Edvardas Enrikas Jančauskas ir šio Universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas dr. Alvydas Barkauskas

S a n t r a u k a

Jau pačią pirmą nepriklausomybės atkūrimo dieną buvo padėtas naujos valstybės valdžios sistemos pamatas. Naujoji sistema grindžiama demokratinėse pasaulio valstybėse plačiai taikoma valdžių padalijimo doktrina. Šis straipsnis ir skirtas vykdomosios valdžios institucijų sistemos – vienos iš svarbiausių valstybės valdžios instituto – genezei po nepriklausomybės atkūrimo analizuoti. Jame pateikiamas šios valdžios rūšies institucijų sistemos formavimasis, gana daug dėmesio skiriama atskirų vykdomosios valdžios institucijų struktūrų evoliucionavimui nagrinėti. Minėtos sistemos pokyčiai iliustruojami empiriniais tyrimais. Nurodomos vykdomosios valdžios institucijų sistemos tobulinimo gairės bei priežastys, turinčios įtakos jos raidai.

1. Vykdomosios valdžios institucijų sistemos formavimasis

Naujas Lietuvos valstybingumo raidos etapas prasidėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus istorinės reikšmės dokumentą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo”[1]. Kartu pastebimi ir esminiai pokyčiai valstybės valdymo sistemoje. Paskelbusi nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą tuometinė Aukščiausioji Taryba ėmėsi ir visos valstybės valdymo institucijų sistemos pertvarkos. Tą pačią dieną priimamas ir kitas ne mažiau svarbus dokumentas – Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Tai laikinoji Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri, palyginti su 1978 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, iš esmės pakeitė valstybės valdžios organizavimo legitiminį pagrindą. Nors Lietuvos Respublikos valdymo sistema turėjo visus vykdomosios valdžios atributus (Ministrų Tarybą, ministerijas, valstybinius komitetus ir t. t.), ji netiesiogiai įtvirtino valdžių padalijimo principą (2 str. 2 d.), iš esmės pakeitė Vyriausybės formavimo tvarką ir jos įgaliojimus. Reikia pažymėti, jog būtent 11 šio teisės akto skirsnis skirtas tik vienai

64

vykdomąją valdžią įgyvendinančiai institucijai (Vyriausybės teisinio statuso pag-rindams reglamentuoti) ir nepateikia jokio supratimo apie vykdomosios valdžios institucijų sistemą.

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 100 straipsnyje buvo reglamentuota, kad „Vyriausybės sudėtį, kompetenciją ir veiklos principus nustato Vyriausybės įstatymas”[2]. Vadinasi, turėjo būti priimtas specialus teisės aktas, nustatantis šios vykdomosios valdžios institucijos teisinę padėtį. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I–7 „Dėl Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pareiškimo” Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarė priimti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pareiškimą dėl savo įgaliojimų grąžinimo iš naujo išrinktai Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai bei pavesti Lietuvos TSR Ministrų Tarybai toliau vykdyti savo įgaliojimus, kol Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sudarys naują Vyriausybę [3].

Kitų valstybės valdymo institucijų likimas taip pat buvo išspręstas tą pačią dieną. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą Nr. I–8 „Dėl buvusių Lietuvos TSR sąjunginio–respublikinio pavaldumo valstybės valdymo organų statuso pakeitimo”, kuriuo nustatė, kad visos buvusios Lietuvos TSR sąjunginio–respublikinio pavaldumo ministerijos, valstybiniai komitetai ir žinybos pavaldžios tik Lietuvos Respublikai [4].

Gana operatyviai buvo parengtas ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 22 d. aprobuotas Vyriausybės įstatymo projektas. Šis įstatymas jau netiesiogiai įtvirtino Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucijų sistemą. Pagal 1990 m. kovo 22 d. priimtą Vyriausybės įstatymo redakciją vykdomosios valdžios institucijų sistemą sudarė du lygmenys: Vyriausybė kaip aukščiausia vykdomosios valdžios institucija (Vyriausybės įstatymo 1 str. 1 d. – „ji yra aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo organas”) ir ministerijos kaip centrinės vykdomosios valdžios institucijos (Vyriausybės įstatymo 21 str. 1 d. – „Lietuvos Respublikos ministerijos yra centriniai vykdomosios valdžios organai”). Kartu prie centrinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens reikėtų priskirti ir valstybines inspekcijas bei tarnybas, paminėtas Vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje.

Tolesni pokyčiai vykdomosios valdžios institucijų sistemos struktūroje susiję su 1992 m. spalio 25 d. tautos referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Naujoji Konstitucija įtvirtino ir vieną iš kertinių demokratinės valstybės pamatų – valdžių padalijimo principą. Konstitucijos 5 straipsnyje netiesiogiai reglamentuotas tradicinis valdžių padalijimo principas, palyginti su Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu, leidžia daryti prielaidą, jog vykdomąją valdžią įgyvendina ir Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Konstitucijos priėmimas sudarė būtinas teisines prielaidas pradėti naują – sisteminį vykdomosios valdžios institucijų kūrimą. Konstitucija tapo šio proceso pagrindu, nes joje įtvirtintos svarbiausios vykdomosios valdžios institucijos bei apibrėžta jų kompetencija. Iš esmės Konstitucijoje nebuvo tiesiogiai reglamentuota vykdomosios valdžios institucijų sistema.

Be Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos Prezidento ir Vyriausybės institucijų, joje minimos ir ministerijos bei savo pavadinimu nauja institucijų grupė – Vyriausybės įstaigos. Be šių institucijų, Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad „Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė” [5]. Tik priėmus Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą paaiškėja, kad čia omenyje buvo turima apskrities valdytojo (vėliau apskrities viršininko) institucija kaip teritorinis vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmuo. Taigi sisteminiu–struktūriniu požiūriu Konstitucija nustatė tris vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmenis (Lietuvos Respublikos

65

Prezidentą ir Vyriausybę, ministerijas ir Vyriausybės įstaigas, apskritis), funkcionuojančias ir šiandien. Konstitucijos nuostatoms įgyvendinti buvo priimti atitinkami įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie detalizavo atitinkamas vykdomosios valdžios institucijas.

Toliau trumpai apžvelgsime Vyriausybės raidą. 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausioji Taryba pirma nepriklausomos Lietuvos Respublikos (po 1940 m.) Ministre Pirmininke paskyrė K. D. Prunskienę [6]. 1991 m. sausio 8 d. ji buvo priversta atsistatydinti, kai susikirto Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės požiūris dėl perėjimo prie laisvosios rinkos kainų [7]. Atsistatydinus K. Prunskienės vadovaujamai Vyriausybei trumpiausiai, vos tris dienas, Vyriausybei vadovavo netikėtai 1991 m. sausio 13–osios naktį iš Vilniaus paslaptingai dingęs A. Šimėnas [8]. Nežinia kur esant Ministrui Pirmininkui ir negalint jam vykdyti savo pareigų, 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausioji Taryba vietoj jo Ministru Pirmininku paskyrė G. Vagnorių [9] ir sudarė trečiąją Vyriausybę, kuri dirbo 19 mėnesių – nuo 1991 m. sausio 13 d. iki 1992 m. liepos 21 d. Aukščiausiajai Tarybai 1992 m. liepos 17 d. pareiškus nepasitikėjimą Ministru Pirmininku G. Vagnoriumi ir jam atsistatydinus [10], 1992 m. liepos 21 d. buvo sudaryta ket-virtoji Vyriausybė. Jos vadovu tapo A. Abišala [11]. Ši Vyriausybė savo įgaliojimus vykdė daugiau nei 4 mėnesius, kol 1992 m. gruodžio 2 d. buvo sudaryta B. Lubio vadovaujama penktoji Vyriausybė [12]. Ji gyvavo 3 mėnesius.

Ilgiausiai nuo 1993 m. kovo 8 d. iki 1996 m. vasario 8 d., iš viso 35 mėnesius, dirbo šeštoji A. Šleževičiaus Vyriausybė [13]. Ministras Pirmininkas atsistatydino dėl atsiimto indėlio iš bankrotą patyrusio Lietuvos akcinio inovacinio banko. 1996 m. kovo 11 d. Seimas pritarė M. Stankevičiaus septintosios Vyriausybės, kuri dirbo 9 mėnesius, programai.

Vyriausybių keitimosi lavina prasidėjo 1999 m. pavasarį, kai beveik pustrečių metų aštuntajai Vyriausybei vadovavęs G. Vagnorius dėl Rusijos finansų krizės Lietuvai patyrus nuostolių 1999 m. gegužės 3 d. atsistatydino. Prezidentas pareiškė politinį nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ir paragino Seimą apsispręsti dėl jo kandidatūros. 1999 m. gegužės 12 d. Prezidentas Seimui svarstyti teikė R. Pakso kandidatūrą. Gegužės 18 d. pritarus R. Pakso kandidatūrai buvo patvirtinta devintoji Vyriausybė. 1999 m. spalio 27 d. R. Paksas kartu su Vyriausybe staiga atsistatydino atsisakęs pasirašyti sutartį su JAV bendrove „Williams Inter-national”. Po poros dienų Seimui buvo teikiama svarstyti jau A. Kubiliaus kandidatūra. A. Kubilius dešimtajai Vyriausybei vadovavo metus – 1999 m. spalio 29 d. jis buvo paskirtas Ministru Pirmininku, o 2000 m. spalio 19 d. grąžino įgaliojimus Lietuvos Respublikos Prezidentui.

Po 2000 m. spalio 8 d. įvykusių rinkimų į Seimą, spalio 23 d., Prezidentas vėl pateikė Seimui R. Pakso kandidatūrą vadovauti jau koalicinei vienuoliktajai Vyriausybei. Deja, ir ši Vyriausybė dirbo neilgai. Iširus valdančiajai daugumai jau 2001 m. liepos 12 d. buvo sudaryta dvyliktoji, A. M. Brazausko vadovaujama Vyriausybė, kuri savo įgaliojimus vykdo ir šiandien.

2. Ministerijų sistemos reformos

Dėl naujo Vyriausybės modelio nustatymo reorganizuojamas ir centrinis vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmuo. Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 1990 m. birželio 1 d. buvo pavesta pertvarkyti iki šiol veikusias ministerijas ir žinybas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nustatytą ministerijų ir tarnybų sąrašą bei pavaldumą. Tuo metu Lietuvoje funkcionavo 18 ministerijų: Ekonomikos, Energetikos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros ir švietimo, Materialinių išteklių, Miškų ūkio, Pramonės, Prekybos, Ryšių, Statybos ir urbanistikos, Susisiekimo, Socialinės apsaugos, Sveikatos apsaugos, Teisingumo,

66

Užsienio reikalų, Vidaus reikalų, Žemės ūkio. Visoms veikiančioms vykdomosios valdžios struktūroms buvo pavesta vykdyti savo funkcijas tol, kol bus atlikti nustatyti pertvarkymai. Per vienuolika dienų po šio įstatymo priėmimo buvo paskirti nauji ministrai, išskyrus Krašto apsaugos ministrą, ir pirmoji nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė (po 1940 m.) pradėjo savo veiklą.

Pirmieji naujai sudarytos vykdomosios valdžios institucijų sistemos pertvarkymai pagal valdžių padalijimo principą pradėti netrukus po nepriklausomybės atkūrimo. 1990 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą Nr. I–108 „Dėl pakeitimų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme” [14] ir iš ministerijų sąrašo buvo išbraukta Krašto apsaugos ministerija. Remiantis tuo pačiu įstatymu Vyriausybei pavedama įsteigti Krašto apsaugos departamentą prie Vyriausybės ir paskirti jo direktorių. Taigi ministerijų sumažėjo iki 17.

1991 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba panaikino Lietuvos Respublikos pramonės ministeriją ir nustatė, kad pramonės įmonių steigėjo funkcijas vykdo Lietuvos Respublikos ekonomikos ministerija, o materialinio ir kitokio jų aprūpinimo funkcijas – Lietuvos Respublikos materialinių išteklių ministerija. Atitinkamai pakoreguojamas ir Vyriausybės įstatymo 25 straipsnis – iš ministerijų sąrašo išbraukiama Pramonės ministerija.

Žymesnės ministerijų sistemos reformos įgyvendintos 1991 m. rudenį. 1991 m. spalio 3 d. Aukščiausioji Taryba nutarė įsteigti Krašto apsaugos, Ryšių ir informatikos, Tarptautinių ekonominių santykių ministerijas bei panaikinti Prekybos ir Ryšių ministeriją. Tačiau faktiškai buvo įsteigta tik viena nauja ministerija – Tarptautinių ekonominių santykių ministerija. Kiti pertvarkymai daugiau susiję su ministerijų arba tam tikrų institucijų pavadinimų pakeitimu nežymiai išplečiant joms priskirtas vykdyti funkcijas. Panaikintos Prekybos ministerijos funkcijos perduotos vykdyti Materialinių išteklių ministerijai, kuri pavadinta Prekybos ir materialinių išteklių ministerija. Kuriant informacinę infrastruktūrą papildytos Ryšių ministerijos funkcijos – ji pavadinta Ryšių ir informatikos ministerija. Naujai įsteigta Krašto apsaugos ministerija perėmė iki šiol veikusio Krašto apsaugos departamento funkcijas ir materialinę – techninę bazę. Atlikus numatytus pertvarkymus ministerijų liko tiek pat –17.

Įsteigtai Prekybos ir materialinių išteklių ministerijai nebuvo lemta ilgai gyvuoti. 1992 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą Nr. I–2814 „Dėl Lietuvos Respublikos prekybos ir materialinių išteklių ministerijos pertvarkymo į Lietuvos Respublikos pramonės ir prekybos ministeriją” [15]. Šiuo atveju faktiškai buvo pakeistas tik ministerijos pavadinimas, nes jos vykdomos funkcijos išliko tos pačios. Po šio pertvarkymo ministerijų skaičius taip pat nepakito.

1993 m. sausio 5 d. Seimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės siūlymą, panaikino Lietuvos Respublikos tarptautinių ekonominių santykių ministeriją. Ministerijų sumažėjo iki 16.

Priėmus Konstituciją buvo parengta ir 1994 m. gegužės 19 d. priimta nauja Vyriausybės įstatymo redakcija. Svarbiausi pertvarkymai siejami su centriniu vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniu. 1994 m. gegužės 31 d. įstatymu Nr. I–486 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendinimo” [16] Vyriausybei iki 1994 m. liepos 1 d. buvo pasiūlyta pertvarkyti veikusias ministerijas ir Vyriausybės įstaigas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nuostatas.

Pagal šį įstatymą buvo numatyta įsteigti dvi naujas ministerijas – panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentą ir jo pagrindu įsteigti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministeriją, taip pat įsteigti Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministeriją bei pertvarkyti

67

Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministeriją į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją, o Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministeriją – į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Po centrinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens reformos ministerijų per visus Nepriklausomybės metus funkcionavo daugiausia – 19.

Svarbūs centrinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens pertvarkymai sietini su 1996 m. gruodžio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos, Ūkio ministerijos, Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsteigimo, Ekonomikos ministerijos, Energetikos ministerijos, Miškų ūkio ministerijos, Pramonės ir prekybos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos panaikinimo ir Vyriausybės įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymu [17]. Įsteigtai Ūkio ministerijai pavedamos vykdyti tos funkcijos, kurias anksčiau įgyvendino panaikintos Ekonomikos, Energetikos bei Pramonės ir prekybos ministerijos. Žemės ūkio ministerijai perduotos vykdyti Miškų ūkio ministerijos funkcijos ir atitinkamai pakeistas pavadinimas į Žemės ir miškų ūkio ministeriją. Dėl integracinių procesų į Europos Sąjungą įsteigiama Europos reikalų ministerija.

1997 m. rudenį Vyriausybė vėl ėmėsi pertvarkyti vykdomosios valdžios institucijų sistemą. Įvykius paspartino naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas. Jis nuolat ragino vengti nereikalingo funkcijų dubliavimosi. Galiausiai buvo nuspręsta pradėti Vyriausybės struktūros reformą mažinant ministerijų skaičių nuo 17 iki 12. Reforma turėjo būti įgyvendinama dviem etapais. Pirmajame etape ministerijų skaičių planuota sumažinti 3, o antrajame – dar 2.

Numatyta Vyriausybės struktūros reforma užtruko iki 1998 m. pavasario. Pirmiausia imtasi reorganizuoti Žemės ir miškų ūkio bei Aplinkos apsaugos ministerijas. Vyriausybė, siekdama kuo geriau valdyti šalies gamtos išteklius, 1998 m. kovo 30 d. priėmė nutarimą Nr. 366 „Dėl kai kurių Žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo Aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo” [18], kuriuo Aplinkos apsaugos ministerijai perduodamas miškų valstybinio valdymo koordinavimas, steigiamas Miškų ir saugomų teritorijų departamentas prie Aplinkos apsaugos ministerijos (pertvarkant Žemės ir miškų ūkio ministerijos Miškų ūkio departamentą ir Generalinę miškų urėdiją prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos), reorganizuojama Valstybinė miškų inspekcija prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos (prijungiant prie Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos prie Aplinkos apsaugos ministerijos). Atitinkamai pakeičiami ir šių ministerijų pavadinimai – į Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos ministerijos.

Įgyvendinant reformą ypač daug diskusijų kilo dėl Europos reikalų ministerijos likimo. 1998 m. balandžio 28 d. Seimas priėmė Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą [19], kuriuo po kelis mėnesius trukusių dvejonių galiausiai panaikino Europos reikalų ministeriją ir pasiūlė vietoj jos prie Vyriausybės įsteigti instituciją, atsakingą už Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą klausimų sprendimą. Kartu Seimas panaikino Statybos ir urbanistikos bei Ryšių ir informatikos ministerijas. Statybos ir urbanistikos minis-terijos funkcijos perduotos Aplinkos, Finansų, Kultūros, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijoms, o Ryšių ir informatikos atiteko šioms ministerijoms: ryšių sektorius – Susisiekimo ministerijai, informatikos – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai. Taigi iš anksčiau buvusių 17 liko 14 ministerijų.

Paskutinį kartą ministerijos buvo reformuotos 2000 m. rudenį. Siekiant veiksmingiau naudoti valstybės vidaus reikalams tvarkyti skiriamas lėšas bei optimizuoti ir modernizuoti valstybės vidaus reikalų valdymo sistemos struktūrą ir funkcijas 2000 m. spalio 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos panaikinimo ir Vidaus reikalų ministerijos

68

reorganizavimo įstatymas [20]. Vyriausybei iki 2000 m. lapkričio 15 d. pasiūlyta patvirtinti panaikinamos Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos funkcijų, teisių, pareigų ir turto perdavimo pertvarkytai Vidaus reikalų ministerijai ir kitoms valstybės institucijoms tvarką. Pagal Vyriausybės 2000 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1388 patvirtintą planą dauguma Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų funkcijų (valstybės tarnybos organizavimo, viešojo administravimo, regioninės ir vietos savivaldos plėtros, informatikos bei tarptautinių ryšių ir Europos integracijos srityse) perduodamos vykdyti reorganizuotai Vidaus reikalų ministerijai. Kai kurios funkcijos pavestos vykdyti ir kitoms valstybės institucijoms: Aplinkos ministerijai – butų ir komunalinio ūkio paslaugų valstybinio reguliavimo, Lietuvos standartizacijos departamento, Valstybinės metrologijos tarnybos ir Nacionalinio akreditacijos biuro steigėjo, valstybės ir savivaldybių turto efektyvaus naudojimo politikos vykdymo; Teisingumo ministerijai – dalyvavimo organizuojant asmens duomenų teisinę apsaugą bei Lietuvos metrologijos inspekcijos steigėjo; Ūkio ministerijai – turizmo valstybinio reguliavimo. Po reformos ministerijų skaičius sumažėjo iki 13.

Kaip matyti iš 1 lentelės, daugiausia ministerijų funkcionavo 1994 ir 1995 m. – 19. Net penkerius metus (1990–1992 ir 1996–1997) ministerijų buvo tiek pat – 17. Per vienuolika nepriklausomybės metų ministerijų lygmeniu atliktos aštuonios reformos (įsteigta 13, panaikinta – 18 ministerijų) neskaitant tų, kurios susijusios su ministerijų vadovų pasikeitimais ir vidinės organizacinės struktūros pertvarkymais. Iki 1995 m. reforma buvo vykdoma kiekvienais metais, dėl to ministerijų padaugėjo nuo 17 iki 19. Nuo 1995 m. reforma atliekama kas antri metai ir pastebima ministerijų skaičiaus mažėjimo tendencija – nuo 19 iki 13. Kadangi stabilios politikos ministerijų skaičiaus ir paskirties atžvilgiu nėra, vyksta dažnos jų sistemos reformos – dėl to vienos vykdomosios valdžios institucijos organizacinė–teisinė forma keičiama kita (pvz., ministerijos pertvarkomos į Vyriausybės įstaigas ir atvirkščiai). Ministerijų lygmeniu įvykę pokyčiai parodyti 1 lentelėje.

1 l e n t e l ė . Ministerijų skaičius 1990–2001 m.Metai 199

01991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

Bendras ministerijų skaičius 17 17 17 16 19 19 17 17 14 14 13 13Įsteigtų ministerijų skaičius 4 1 5 3Panaikintų ministerijų skaičius 1 4 1 1 2 5 3 1

3. Kiti centrinio ir teritorinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens pertvarkymai

Kartu reformuojama ir kita centrinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens sudedamoji dalis – Vyriausybės įstaigos. Po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m. kovo 22 d. Vyriausybės įstatymo 22 str. redakcija) valstybinius komitetus pakeitė valstybinės tarnybos ir inspekcijos, o 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Konstitucijoje jos įvardijamos kaip Vyriausybės įstaigos.

Anksčiau minėtas 1994 m. gegužės 19 d. Vyriausybės įstatymas nustatė, jog Vyriausybės įstaigas sudaro Vyriausybei pavaldūs departamentai, tarnybos ir inspekcijos. 1998 m. balandžio 28 d. Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymas padidino Vyriausybės įstaigų skaičių ir įtvirtino, kad Vyriausybės įstaigoms priskiriami departamentai, kontrolės arba apskaitos funkcijas vykdančios

69

tarnybos, inspekcijos, agentūros ir kitos įstaigos. Be to, pagal abu anksčiau minėtus įstatymus prie ministerijų taip pat gali būti steigiamos įstaigos – de-partamentai, tarnybos ir inspekcijos. Vadinasi, centrinis vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmuo buvo papildytas dar viena rūšių aspektu panašia kaip ir Vyriausybės įstaigos institucijų grupe, kuri sukėlė tik dar daugiau neaiškumų ir painiavos anksčiau minėto lygmens struktūroje.

Be ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų, centriniu vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniu šiandien funkcionuoja Vyriausybės komitetai ir komisijos. Vyriausybės komitetai pradėti sudaryti 1999 m., kai 1998 m. balandžio 28 d. priėmus Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymą buvo nustatytas juridinis jų steigimo pagrindas, nors Vyriausybė dar 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 371 „Dėl specializuotų Lietuvos Respublikos Vyriausybės komitetų steigimo” [21] buvo įsteigusi Teisės ir teisėsaugos, Užsienio politikos, Finansų ir Ekonomikos komitetus nesant tam įstatyminio pagrindo. Jie paprastai atlieka patariamąsias arba koordinavimo funkcijas.

Pirmą kartą Vyriausybės komisijos paminėtos 1994 m. gegužės 19 d. Vyriausybės įstatyme ir Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtintame Vyriausybės darbo reglamente. Iki 1999 m. pradžios jos paprastai buvo sudaromos tik organizaciniams klausimams spręsti ir įstatymų projektams rengti. Kadangi jų sudarymo tvarką nustato minėtas Vyriausybės darbo reglamentas, tai Vyriausybės 1999 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1188 patvirtintoje naujoje jo redakcijoje iš esmės keitėsi ir jų veiklos pobūdis, nes nuo 1999 m. Vyriausybės komisijos taip pat steigiamos tik koordinavimo funkcijoms įgyvendinti.

Dėl centriniu vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniu funkcionuojančių kitų institucijų gausos neįmanoma išvardyti visų įgyvendintų reformų ir reorganizacijų. Dalis reformų susijusios su naikinamomis arba pertvarkomomis ministerijomis – dėl to keičiamas jų pavadinimas, pavaldumas arba steigiama nauja Vyriausybės įstaiga ar įstaiga prie ministerijos. Vykdant valdymo reformas kai kurių ministerijų departamentai, kaip vidinės organizacinės struktūros (ministerijos administracijos padaliniai), buvo pertvarkyti į Vyriausybės įstaigas arba įstaigas prie ministerijų. Čia ypač pasižymėjo Vidaus reikalų ministerija – buvo įsteigtas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Per laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2002 m. sausio 1 d. Vyriausybės įstaigų padaugėjo nuo 3 iki 14, o įstaigų prie ministerijų – nuo 6 iki 43.

Įgyvendindamas anksčiau minėtą Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą nuostatą 1994 m. gruodžio 15 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą (toliau – Apskrities valdymo įstatymas), kuriuo netiesiogiai įsteigiamas trečiasis vykdo-mosios valdžios institucijų sistemos lygmuo – apskrities valdytojo (vėliau viršininko) institucija.

Apskričių steigimas tikslingumo požiūriu sukėlė daug ginčų visuomenėje ir tarp specialistų. Jas kuriant siekta dekoncentruoti valdymą, priartinti jį prie vietos sąlygų, sumažinti valdymo išlaidas. Valdymas iš tiesų buvo šiek tiek dekoncentruotas, tačiau abejotina, ar pagerėjo valdymo kokybė. Atrodo, viskas aišku ir suprantama, kai gremėzdiškas valdymo modelis transformuojamas į paprastesnį ir tobulesnį, o ne atvirkščiai. Įsteigtas naujas vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmuo kuriamas perimant funkcijas iš ministerijų ir savivaldybių. Pirmajame etape dalį savo funkcijų apskritims turėjo atiduoti savivaldybės, o antrajame etape – ir ministerijos. Ypač sunkiai vyko derybos dėl Apskrities valdymo įstatymu nustatytų ministerijų funkcijų perdavimo apskritims. Tendencija tokia, jog laipsniškai ūkio valdymas ir konkrečių programų vykdymas

70

turės būti perduotas apskritims, o ministerijos privalės rūpintis priskirtos valdymo srities politikos vykdymo ir strategijos įgyvendinimo, jai pavaldžių įstaigų veiklos koordinavimo, metodinio vadovavimo ir kontrolės funkcijomis. Apskrities reformą prognozuota baigti iki 1998 m. sausio 1 d. Šiandien vis dėlto tenka konstatuoti, jog apskričių steigimo pradžioje numatyti tikslai nėra pasiekti, nes planuotas funkcijas joms perdavė ne visos ministerijos. Tai patvirtina ir Vyriausybės 1995 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1378 „Dėl Lietuvos Respublikos ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams programos pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui” [22], kurio Seimas taip ir nepatvirtino.

2 lentelėje ir 1 paveiksle pateikiami empiriniais tyrimais surinkti duomenys apie Vyriausybės įstaigų, Vyriausybės komitetų ir komisijų, įstaigų prie ministerijų bei apskričių viršininkų institucijų skaičiaus didėjimą 1990–2001 m. Iš duomenų lentelėje ir iš kreivės paveiksle darytina išvada, jog sparčiausiai pastaraisiais metais (nuo 1998 m.) didėjo kvazivaldymo struktūrų (Vyriausybės komitetų ir komisijų) skaičius. Laipsniškai daugėjo įstaigų prie ministerijų ir Vyriausybės įstaigų, o tvirčiausias nuo įsteigimo momento išliko apskričių viršininkų institucijų skaičius.

2 l e n t e l ė . Centrinių ir teritorinių vykdomosios valdžios institucijų skaičius 1990–2001 m.

Eil.Nr.

Institucijos pavadinimas 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001

1. Vyriausybės įstaigos 3 5 6 6 7 7 10 11 12 12 13 14

2. Vyriausybės komitetai ir komisijos

– – 1 1 1 4 6 10 15 25 35 51

3. Įstaigos prie ministerijų 6 9 12 15 16 20 24 27 34 37 42 43

4. Apskričių viršininkų institucijos

– – – – – 10 10 10 10 10 10 10

5. Iš viso 9 14 19 22 24 41 50 58 71 84 110 1181 paveikslas. Centrinių ir teritorinių vykdomosios valdžios institucijų skaičius

1990 – 2001 m.

71

4. Vykdomosios valdžios institucijų sistemos tobulinimo gairės

Pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skiriama vykdomosios valdžios institucijų sistemai tobulinti. Regioninės politikos formavimas ir įgyvendinimas, rinkos santykių bei socialinė–ekonominė šalies plėtra reikalauja naujų valdymo formų ir veiksmingų sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo būdų, todėl visos Vyriausybės bando pertvarkyti ir vykdomosios valdžios institucijų sistemą. Toliau aptarsime įvykdytas ir numatomas įvykdyti svarbiausias jos sistemos reformas.

Siekdama spartinti šalies valdymo sistemos struktūrinę reformą ir didinti valdymo efektyvumą ir ekonomiškumą Vyriausybė 1999 m. gruodžio 3 d. priėmė nutarimą Nr. 1361 „Dėl valstybės valdymo sistemos tolesnės struktūrinės reformos”[23]. Juo remiantis buvo sudaryta Komisija pasiūlymams dėl valstybės valdymo sistemos tolesnės struktūrinės reformos rengti (žinoma kaip Saulėlydžio komisija taikant JAV komisijų pavyzdį). Pagrindinis jos uždavinys – teikti Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybės valdymo sistemos struktūrinės reformos, jos krypčių ir terminų, finansinių ir materialinių išteklių taupymo, racionalesnio jų naudojimo ir valstybės institucijų veiklos funkcijų pagrindimo.

Kaip rodo atlikta centrinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens analizė, funkcionuoja nemažai Vyriausybei ir ministerijoms pavaldžių institucijų. Todėl išskirtinis dėmesys turėjo būti kreipiamas į tas ministerijas, kuriose pavaldžių institucijų daugiausia. Vyriausybė 2001 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl valstybės valdymo sistemos tolesnio tobulinimo” [24] įpareigojo ministrus, Vyriausybės įstaigų vadovus ir apskričių viršininkus iki 2001 m. balandžio 18 d. sudaryti visose pagal kompetenciją valstybės įstaigose ir institucijose, Vyriausybės įstaigose ir apskrities viršininko administracijose atitinkamos pavestos srities valstybės valdymo tobulinimo grupes, iki 2001 m. gegužės 7 d. patvirtinti jų veiklos planus ir iki 2001 m. gegužės 15 d. pateikti Komisijai pasiūlymus dėl atitinkamos pavestos srities valstybės valdymo tobulinimo: tolesnio atitinkamų valstybės įstaigų ir institucijų veiklos ar tam tikrų funkcijų vykdymo tikslingumo, šių funkcijų atsisakymo arba perdavimo kitiems subjektams, prireikus kai kurių valstybės įstaigų ir institucijų likvidavimo arba reorganizavimo bei administracinių procedūrų supaprastinimo.

Nors pagal komisijos sudarytą veiklos planą įgyvendinta keletas reformų (rinkos priežiūros institucijų reforma ir kt.), tačiau Komisijos veikla nebuvo labai efektyvi dėl keleto priežasčių. Pirma, ji suformuota iš valstybės tarnautojų, kurie šioje Komisijoje dirbo visuomeniniais pagrindais ir turėjo daugybę su tiesioginiu jų darbu susijusių reikalų. Antra, reforma buvo vykdoma pačių reformuojamų institucijų iniciatyva, sudarant jose pasiūlymus dėl reformų teikiančias valstybės valdymo tobulinimo grupes. Šiuo atveju netinkamai įvertintas veiksnys, jog valstybės institucijos priešinsis naujovėmis ir nebus suinteresuotos „susinaikinti”. Todėl manytina, kad Komisija nuėjo lengviausiu keliu pasirinkdama ne tą veiklos modelį.

Vykdomosios valdžios institucijų sistemos reformos požiūriu verta dėmesio ir vienuoliktosios Vyriausybės programa, kuri, deja, nebuvo įgyvendinta. 2001 m. vasario 9 d. ji priėmė nutarimą Nr. 149 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo” [25], kuriame 2002 m. I–II ketvirtyje siūloma Vyriausybės struktūros pertvarkymo projekte numatyti tikslų ir funkcijų paskirstymą, taip pat pereinamojo laikotarpio pradžioje palikti 13 ministerijų, o vėliau jų skaičių sumažinti iki 12 bei palikti galimybę toliau mažinti ministerijų skaičių, taip pat tobulinti ministerijoms pavaldžių institucijų valdymo organizavimą, aiškiai apibrėžti valdymo lygmenis, minėtųjų institucijų teisinį statusą ir vietą valdymo sistemoje.

72

Įgyvendindama savo programą ši Vyriausybė 2001 m. pradėjo trečiojo vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens – apskričių valdymo reformą. Dar prieš steigiant apskritis (1994) buvo suabejota jų reikalingumu ir manyta, jog iš tokios pseudoreformos nieko gero neišeis. Kaip teigė Gotfridas Ektis „dabar ir apskričių steigimo šalininkai, ir „apskritizavimo” koncepcijos rengėjai pripažįsta, kad grįžimas prie ikikarinio Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo – anachronistinis ir, be to, valstybei brangiai atsieinantis žingsnis” [26].

Vyriausybės 2000–2004 m. programos įgyvendinimo priemonių plane buvo siūloma sumažinti antrojo lygio administracinių–teritorinių vienetų skaičių siekiant tvarkyti valstybės reikalus šiuolaikinių demokratinių valstybių pavyzdžiu bei įteisinti penkis antrojo lygio atstovaujamuosius administracinius–teritorinius vienetus, atitinkančius Europos Sąjungos regionų politikos reikalavimus. Įgyvendindama šią nuostatą Vyriausybė 2001 m. balandžio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 476 „Dėl apskričių valdymo reformos koncepcijos, apskričių teritorinės reformos krypčių ir apskričių teritorinės reformos krypčių pateikimo visuomenei svarstyti priemonių plano” [27]. Ši reforma perskirstė funkcijas tarp valstybės valdymo ir savivaldybių institucijų bei atsisakė netikslingų funkcijų. Jos metu dalis 1995 m. iš savivaldybių paimtų funkcijų ir įgaliojimų kartu su finansiniais asignavimais buvo grąžintos savivaldybėms (pvz., savivaldybėms perduotos visos su žemės ūkiu susijusios funkcijos bei leidimų išdavimas statyti ir griauti statinius).

Kaip matyti iš pavadinimo, nutarimą sudarė trys dalys: apskričių valdymo reformos koncepcija, apskričių teritorinės reformos kryptys ir apskričių teritorinės reformos krypčių pateikimo visuomenei svarstyti priemonių planas.

Vertinant apskričių reformos koncepciją valdymo kontekste negalima įžvelgti esminių valdymo tobulinimo permainų. Ji pagrįsta funkcijų perskirstymu, nors kai kurių klausimų (švietimo, sveikatos priežiūros) kompetencija liko išskaidyta ir apskritims, ir savivaldybėms. Didžioji dalis apskričių perduodamų funkcijų atiteko savivaldybėms, keletas – ministerijoms (Kultūros ir Žemės ūkio ministerijoms) bei valstybės įmonei Valstybės turto fondui. Pats apskrities valdymo modelis išlieka nepakitęs, nors, mano nuomone, reikalauja esminės re-formos. Taigi koncepcija pagrįsta tik daliniu funkcijų perskirstymu, o ne visos apskrities viršininko institucijos valdymo sistemos pertvarkymu.

Antroje dalyje nustatytos trys alternatyvios apskričių reformos kryptys: apskričių sujungimas, apskričių reorganizavimas į regionus ir apskričių reorganizavimas į regionus pagal etnologinius ir lingvistinius kriterijus. Pagal pirmą – apskritys sujungiamos nekeičiant esamų savivaldybių ribų. Ekonomiškai silpnesnė apskritis prijungiama prie ekonomiškai stipresnės siekiant paskatinti silpnesnių teritorijų ekonominę plėtrą. Pagal antrą – teritorijos administracinis suskirstymas derinamas su šalies regionine sąranga. Ši reformos alternatyva grindžiama regiono plėtrą ir tvarkymą lemiančio teritorinio potencialo bendrumu. Pagal trečią – ji orientuota į Lietuvos Respublikos teritorijos administracinį suskirstymą, paremtą regiono etninės kultūros identiteto ir istorijos bendrumu.

Trečioje nutarimo dalyje – apskričių teritorinės reformos krypčių pateikimo visuomenei svarstyti priemonių plane – numatoma informuoti visuomenę apie patvirtintas Apskričių teritorinės reformos kryptis, surengti apskričių lyginamąją viešosios nuomonės apklausą ir sužinoti viešąją nuomonę apie rengiamą apskričių teritorinę reformą, spausdinti medžiagą ir reguliariai teikti informaciją centrinei ir regioninei spaudai, taip pat specialioms radijo ir televizijos laidoms bei visose apskrityse organizuoti seminarus – diskusijas apskričių teritorinės reformos krypčių klausimais.

2001 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1412 „Dėl Vyriausybės sudėties” [28] sudaroma nauja Vyriausybė, o 2001 m. liepos 12 d. Seimas nutarimu Nr. IX–455 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo”

73

[29] pritaria jos programai. Kartu su nauja Vyriausybe keičiasi ir valstybės valdymo reformų kryptys. Naujosios Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarime Nr. 1196 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo” [30] 2001 m. IV ketvirtyje numatoma priimti naują modernesnį Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jai pavaldžių institucijų struktūros bei veiklos organizavimo modelį, o 2002 m. II ketvirtyje – parengti Vyriausybės įstatymo tobulinimo projektą – numatyti centrinės viešojo administravimo sistemos institucinę sąrangą, institucijų veiklos organizavimą ir tarpusavio koordinavimą, užtikrinti veiklos perimamumą ir tęstinumą keičiantis vyriausybėms, ministrų atsakomybę už jiems pavestas valdymo sritis bei parengti vykdomosios valdžios institucijų sprendimų priėmimo procedūras, atskirti centrinės, regioninės ir vietinės valdžios funkcijas, o laikotarpiu nuo 2002 m. II ketvirčio–2004 m. atlikti kai kurių centrinių valdymo institucijų auditą, optimizuoti (decentralizuoti ir dekoncentruoti) kai kurias centrinio valdymo institucijų vykdomas funkcijas ir parengti atitinkamų teisės aktų projektus.

Kaip matyti, naujos Vyriausybės programos įgyvendinimo valstybės valdymo srityje priemonės skiriasi nuo ankstesnių. Jose nenumatoma mažinti ministerijų ir apskričių skaičiaus bei pabrėžiama centrinės viešojo administravimo sistemos institucinė sąranga ir valdymo institucijų vykdomos funkcijos. Be to, naujoji Vyriausybė sustabdė Saulėlydžio komisijos veiklą ir pakoregavo anksčiau minėtą apskričių valdymo reformos koncepciją pripažindama netekusiu galios ankstesnės Vyriausybės 2001 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 476 „Dėl apskričių valdymo reformos koncepcijos, Apskričių teritorinės reformos krypčių ir Apskričių teritorinės reformos krypčių pateikimo visuomenei svarstyti priemonių plano“ 2.3 punktą [31] – apskričių teritorinės reformos krypčių pateikimo visuomenei svarstyti priemonių planą. Neaišku, kodėl nepripažintas netekusiu galios ir minėto nutarimo 2.2 punktas – apskričių teritorinės reformos kryptys, nes jis nėra ir nebus vykdomas – Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo priemonėse nenumatyta sumažinti apskričių skaičių. Taigi įgyvendinta tik viena vienuoliktosios Vyriausybės patvirtinto nutarimo dalis – perpaskirstytos funkcijos. Antros dalies įgyvendinimo procesas neaiškus, o trečioji – pripažinta netekusia galios. Vadinasi, tai, kas išdėstyta, suponuoja mintį, kad Vyriausybės 2001–2004 m. programa ir jos įgyvendinimo priemonės nėra orientuotos į vykdomosios valdžios kaip savarankiškos valdžios rūšies paskirties, jos institucijų sistemos ir struktūros pertvarkymą.

Taip pat reikėtų paminėti ir Vyriausybės 2001 m. spalio 15 d. protokolinį sprendimą Nr. 48 „Dėl vykdomo bei numatomo vykdyti įstaigų prie ministerijų likvidavimo, reorganizavimo ar pertvarkymo”. Juo Vyriausybė pasiūlė ministerijoms likviduoti jų įsteigtas viešąsias įstaigas, kurios neteikia paslaugų jų įstatuose nustatytose veiklos srityse arba kurių veiklos terminas yra pasibaigęs, pertvarkyti iš valstybės biudžeto lėšų visiškai arba iš dalies išlaikomus ir mokamas paslaugas teikiančius ministerijų mokymo centrus į viešąsias įstaigas, taip pat iš valstybės biudžeto išlaikomas įstaigas prie ministerijų, vykdančias ūkinę–komercinę veiklą, – į valstybės įmones arba viešąsias įstaigas. Tuo pačiu sprendimu Vidaus reikalų ministerija įpareigojama rengiamame Vyriausybės įstatymo naujos redakcijos projekte įvardyti ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir kitų įstaigų valdymo sričių nustatymo ir jų steigimo teisinius pagrindus bei rengiamame Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte standartizuoti centrinių valstybinio administravimo subjektų vidaus administravimo struktūrą ir aiškiai apibrėžti teisinį jų statusą. Tačiau šiame protokoliniame sprendime įtvirtintų nuostatų įgyvendinimas praktikoje dėl kai kurių priežasčių (pvz., nenustatyta atsakinga institucija, neaišku, kas atliks sprendime nurodytų institucijų veiklos įvertinimą, ar nereikėtų

74

tokius sprendimus įforminti įstatymu arba Vyriausybės nutarimu ir pan.) labai abejotinas.

Taip pat negalima pamiršti pastaruoju metu atlikto svarbiausių vykdomosios valdžios institucijų pertvarkymo. 2002 m. balandžio 16 d. Seimas priėmė „Vyriausybės įstatymo 3, 22, 24, 26, 29, 30, 31, 32, 33, 37, 40, 41, 44, 45 straipsnių, dešimtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 31–1, 44–1 straipsniais įstatymą” [32], kuriuo iš dalies keičiama Vyriausybės vidinė organizacinė struktūra ir iš esmės pertvarkoma ministerijų vadovybė. Siekdamas garantuoti didesnį šių institucijų veiklos stabilumą ir objek-tyvumą skiriant į pareigas minėtame įstatyme nurodytus valstybės tarnautojus, Lietuvos Respublikos Prezidentas jį vetavo ir su pasiūlymais grąžino Seimui tobulinti. Į minėtus pasiūlymus nebuvo atsižvelgta.

Priimant šį įstatymą buvo siekiama užtikrinti Vyriausybės ir ministerijų veiklos stabilumą keičiantis Vyriausybėms. Tačiau abejotina, ar tai pavyko pasiekti, nes jame galima įžvelgti nemažai teisinio reguliavimo spragų, kurios egzistavo anksčiau ir kurių minėtas įstatymas taip pat nepašalino: neapibrėžti kriterijai, kuriais remiantis nustatomas Ministro Pirmininko ir ministrų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų bei ministerijų sekretorių skaičius, taip pat nepakankamai gerai užtikrintas įstatyme nurodytų aukščiausių karjeros valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą objektyvumo principas. Iš tikrųjų įstatymas tik pakeitė kai kurių valstybės tarnautojų pareigybių pavadinimus (pvz., „Vyriausybės sekretorius” buvo pavadintas „Vyriausybės kancleriu”), kitų (pvz., atsisakius viceministrų (išskyrus vieną) pareigybių įkuriama ministerijų sekretorių pareigybė) – hierarchinę padėtį atitinkamų institucijų organizacinėse struktūrose. Vadinasi, valdymo efektyvumo ir ekonomiškumo požiūriu šis įstatymas jokių naujovių nepasiūlė, atvirkščiai – padidino hierarchinius valdymo lygius (ministerijose įsteigiama nauja valstybės sekretoriaus pareigybė), lėtinančius sprendimų priėmimą ir didinančius ministerijų vadovybės narių skaičių.

Kiekviena Vyriausybė savo programoje ir jos pagrindu parengtame įgyvendinimo priemonių plane numatydavo pertvarkyti ir valstybės valdymą. Ieškant veiksmingo ir racionalaus valdymo modelio dažniausiai būdavo reformuojamas centrinis vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmuo, t. y. ministerijos, Vyriausybės įstaigos ir įstaigos prie ministerijų. Reformas turbūt lemdavo tai, kad šiuo lygmeniu funkcionuoja gausiausia vykdomosios valdžios institucijų sistemos grupė, kuri formuoja ir įgyvendina valstybės valdymo politiką visose svarbiausiose viešojo valdymo (administravimo) srityse.

Pažymėtina, jog visi esminiai pertvarkymai vykdomosios valdžios institucijų sistemoje vienaip ar kitaip susiję su politiniais pokyčiais. Atliktas reformas iš esmės lėmė Vyriausybių kaitos bei šalies Prezidento rinkimai. Mažinant ministerijų skaičių kartu didėjo Vyriausybės įstaigų skaičius ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, 1998 m. panaikinus Europos reikalų ministeriją buvo įsteigtas Europos komitetas. Jam, kaip ir buvusiai ministerijai, skirti 65 etatai (nors funkcijų skaičius sumažėjo nuo 36 iki 23 funkcijų) bei priskirtos vykdyti analogiškos funkcijos. Be to, įgyvendinant šią reorganizaciją įsteigtas Europos teisės departamentas prie Vyriausybės, turintis 24 etatus, tačiau faktiškai užimti tik 10. Priminsim, kad centrinių vykdomosios valdžios institucijų organizacinių–teisinių formų keitimas neapsiriboja pateiktu pavyzdžiu (1990 m. balandžio 3 d. Krašto apsaugos ministerija buvo pertvarkyta į Krašto apsaugos departamentą, o 1991 m. spalio 3 d. vėl buvo panaikintas minėtas departamentas ir įsteigta Krašto apsaugos ministerija ir t. t.).

Per pastarąjį dešimtmetį neįvyko jokių reikšmingų poslinkių stiprinant mokslinius vykdomosios valdžios institucijų ir jų sistemos organizavimo ir funkcionavimo pagrindus. Trūkumai, kurie pastebėti analizuojant ją 1990–2001

75

m., išlieka nepakitę ir šiandien. Per pastaruosius trejus metus vykdomosios valdžios institucijų sistemoje įvyko tik kiekybinių permainų: 1998 m. funkcionavo 86 institucijos, o 2001 m. – 132. Buvo ne tik steigiamos naujos institucijos, bet ir sujungiamos bei skaidomos jau veikiančios arba keičiama jų organizacinė – teisinė forma. Šis procesas nuolat papildomas vadovybės, ypač ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų institucijų, keitimu. Vargu ar yra vykdomosios valdžios institucijų, kurios per tokį trumpą laiką nebūtų patyrusios įvairaus pobūdžio pertvarkymų.

Pokyčiai vykdomosios valdžios institucijų sistemoje vyksta nuolat: institucijos reorganizuojamos, kuriamos naujos, keičiama vadovybė, pertvarkoma vidinė organizacinė struktūra ir t. t. Dažna vyriausybių ir kitų vykdomosios valdžios institucijų vadovybės kaita kaip destabilizuojantis veiksnys veikia ne tik tam tikros institucijos, bet ir visos vykdomosios valdžios institucijų sistemos funkcionavimo kokybę ir efektyvumą. Bet kokia institucijų pertvarka, o tuo labiau nepertraukiamas jų tobulinimas reiškia, kad jos dirbtinai išjungiamos iš vykdomosios valdžios institucijų sistemos ir nevykdo savo funkcijų, be to, demoralizuojami valstybės tarnautojai. Kaip rodo atlikti tyrimai, galima lengvai nurodyti pavyzdžių, kai per 3 metus tam tikros vykdomosios valdžios institucijos buvo pertvarkomos kelis kartus.

Apibendrinant reikia pasakyti, jog vykdomosios valdžios institucijų sistema nuo pat 1990 m. kovo 11 d. išgyvena permanentinių permainų laikotarpį. Valdymo reformos – nesibaigiantis procesas mūsų valstybėje. Pradėtos reformos dažniausiai neužbaigiamos (nėra tęstinumo) dėl politinių permainų ir pradedamos naujos. Būtina aiškiai suvokti, kad visi bandymai spręsti sudėtingas ekonomines arba socialines problemas kuriant vis naujas ir naujas institucijas bei vykdant ekonominiais motyvais ir moksliniais tyrimais nepagrįstą valdymo reformų politiką nebus sėkmingi. Be to, gana sunku apskaičiuoti, kiek tokios reformos kai-navo mūsų valstybės biudžetui, o dar sunkiau teigiamai įvertinti jų naudą.

Kaip jau minėta, reformų būtinumą lemia Vyriausybės programa ir ja vadovaujantis parengtas jos įgyvendinimo priemonių planas, t. y. visos reformos susijusios su atskirų partijų intuicija arba nuomone apie valstybės valdymą. Aišku, jog vykdomosios valdžios institucijų sistemos esminė reforma – tai ne trumpalaikis ir dinamiškas procesas: jis reikalauja tam tikro laiko, etapų, stadijų. Todėl neturint vykdomosios valdžios institucijų sistemos tobulinimo strategijos (programos, koncepcijos), pagrįstos įvairiapusiška analize ir nepriklausomos nuo politinių procesų, neįmanoma užtikrinti vykdomosios valdžios institucijų sistemos stabilumo ir darnos. Vykdomosios valdžios institucijos nėra politikos formavimo šaltinis, o tik konkrečios politikos įgyvendinimo įrankiai, todėl įgyvendinamos reformos neturėtų priklausyti nuo politinių pokyčių.

Išvados

1. 1990 m. kovo 11 d. priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nepateikė jokios vykdomosios valdžios institucijų sistemos sampratos. Tik 1990 m. kovo 22 d. tuometinės Aukščiausiosios Tarybos aprobuotas Vyriausybės įstatymas leidžia daryti prielaidą, jog ją sudarė du lygmenys: 1) Vyriausybė; 2) ministerijos ir valstybinės tarnybos bei inspekcijos.

2. 1992 m. spalio 25 d. priimta Konstitucija netiesiogiai nustatė ir vykdomosios valdžios institucijų sistemos struktūrą. Tai: Vyriausybė, ministerijos ir Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkų institucijos. 1994 m. gegužės 19 d. priėmus naują Vyriausybės įstatymo redakciją centrinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens struktūra papildoma dar dviem grandimis –

76

Vyriausybės komisijomis ir įstaigomis prie ministerijų, o nuo 1998 m. balandžio 28 d. – ir Vyriausybės komitetais.

3. Vykdomosios valdžios institucijų sistemos reformos, kurias iš esmės lemia Vyriausybės programa ir jos įgyvendinimo priemonių planas, kaip destabilizuojantis veiksnys veikia šios sistemos stabilumą ir darną. Neturint vykdomosios valdžios institucijų sistemos strategijos (koncepcijos, programos) neįmanoma užtikrinti jos efektyvaus ir ekonomiško funkcionavimo, todėl svarbiausias vykdomosios valdžios institucijų sistemos sutvarkymo uždavinys – jos legitimacija.

4. Vykdomosios valdžios institucijų sistemos raidą atkūrus nepriklausomybę galima suskirstyti į tris laikotarpius. Pirmasis – nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. spalio 25 d. – nustatė naujus valstybės valdžios, įskaitant ir vykdomosios valdžios institucijų sistemą, organizavimo legitiminius pagrindus; antrasis – nuo 1992 m. spalio 25 d. iki 1994 m. gegužės 19 d. – nustatė šiandien funkcionuojančios vykdomosios valdžios institucijų sistemos struktūrą; trečiasis – nuo 1994 m. gegužės 19 iki šių dienų, kai pasitelkus Vyriausybės įstatymą ple-čiamas centrinių vykdomosios valdžios institucijų sistemos struktūrų skaičius.

LITERATŪRA

1. Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo // Valstybės žinios. 1990 03 16. Nr. 11; 1990 03 31. Nr. 9.

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo doku-mentų rinkinys / 1 dalis. – Vilnius, 1991.

3. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. nutarimas Nr. I–7 „Dėl Lietu-vos TSR Ministrų Tarybos pareiškimo” // Valstybės žinios. 1990 03 31. Nr. 9.

4. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymas Nr. I–8 „Dėl buvu-sių Lietuvos TSR sąjunginio–respublikinio pavaldumo Valstybės valdymo organų statuso pakei-timo” // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990 03 31. Nr. 9.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1992. 6. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. I–35 „Dėl Lie-

tuvos Respublikos Ministro Pirmininko paskyrimo” // Valstybės žinios. 1990 03 31. Nr. 9.7. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 8 d. nutarimas Nr. I–920 „Dėl

Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės pareiškimo” // Valstybės žinios. 1991 01 20. Nr. 2.8. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 10 d. nutarimas Nr. I–929 „Dėl

Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko” // Valstybės žinios. 1991 01 31. Nr. 3. 9. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 13 d. nutarimas Nr. I–937 „Dėl

Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko” // Valstybės žinios. 1991 01 31. Nr. 3. 10. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. liepos 14 d. rezoliucija „Dėl interpelia-

cijos Ministrui Pirmininkui G. Vagnoriui” // Valstybės žinios. 1992 08 10. Nr. 22. 11. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. I–2769 „Dėl

Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko” // Valstybės žinios. 1992 08 10. Nr. 22.12. Lietuvos Respublikos Prezidento 1992 m. gruodžio 2 d. dekretas Nr. 3 „Dėl B. Lubio paskyrimo

Ministru Pirmininku” // Valstybės žinios. 1999 12 31. Nr. 36.13. Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. kovo 10 d. dekretas Nr. 11 „Dėl A. Šleževičiaus pa-

skyrimo Ministru Pirmininku” // Valstybės žinios. 1993 03 31. Nr. 9. 14. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. balandžio 3 d. nutarimas Nr. I–108 „Dėl

pakeitimų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme” // Lietuvos aidas. 1990 04 06. Nr. 16; Valstybės žinios. 1990 04 20. Nr. 11.

15. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I–2814 „Dėl Lietuvos Respublikos prekybos ir materialinių išteklių ministerijos pertvarkymo į Lietuvos Respublikos pramonės ir prekybos ministeriją” // Vals-tybės žinios. 1992 08 31. Nr. 9.

77

16. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendinimo” // Valstybės žinios. 1994 06 08. Nr. 43.

17. Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos, Ūkio ministerijos, Žemės ir miškų ūkio mi-nisterijos įsteigimo, Ekonomikos ministerijos, Energetikos ministerijos, Miškų ūkio ministerijos, Pramonės ir prekybos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos panaikinimo ir Vyriausybės įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 1996 12 18. Nr. 122.

18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 366 „Dėl kai kurių Žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo Aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų te-ritorijų departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo” // Valstybės žinios. 1998 04 15. Nr. 35.

19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas // Vals-tybės žinios. 1998 05 01. Nr. 41.

20. Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos panaikinimo ir Vidaus reikalų ministerijos reorganizavimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000 10 25. Nr. 89.

21. Lietuvos Respublikos 1997 m. balandžio 16 d. nutarimas Nr. 371 „Dėl specializuotų Lietuvos Respublikos Vyriausybės komitetų steigimo” // Valstybės žinios. 1997 04 23. Nr. 34.

22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1378 „Dėl Lietuvos Res-publikos ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams pro-gramos pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui” // Valstybės žinios. 1995 11 02. Nr. 89.18.

23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1361 „Dėl valstybės val-dymo sistemos tolesnės struktūrinės reformos” // Valstybės žinios. 1999 12 08. Nr. 104.

24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 364 „Dėl valstybės val-dymo sistemos tolesnio tobulinimo” // Valstybės žinios. 2001 04 06. Nr. 30.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. 149 „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo” // Valsty-bės žinios. 2001 02 04. Nr. 14.

26. Ektis G. Apskritys valdžią nuo žmonių tik atitolina // Lietuvos rytas. – Vilnius, 2000. Nr. 275.27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 476 „Dėl apskričių

valdymo reformos koncepcijos, apskričių teritorinės reformos krypčių ir apskričių teritorinės refor-mos krypčių pateikimo visuomenei svarstyti priemonių plano” // Valstybės žinios. 2001 05 02. Nr. 37.

28. Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. liepos 5 d. dekretas Nr. 1412 „Dėl Vyriausybės sudė-ties” // Valstybės žinios. 2001 07 11. Nr. 60.

29. Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. IX–455 „Dėl Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės sudarymo” // Valstybės žinios. 2001 07 18. Nr. 62.

30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. IX–1196 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo” // Valstybės žinios. 2001 10 10. Nr. 86.

31. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 11 d. nutarimas Nr. 1074 “Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 476 “Dėl Apskričių valdymo reformos koncepcijos, Apskričių teritorinės reformos krypčių ir Apskričių teritorinės reformos krypčių patei-kimo visuomenei svarstyti priemonių plano” 2.3 punkto pripažinimo netekusiu galios” // Valstybės žinios. 2001 09 14. Nr. 79.

32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 3, 22, 24, 26, 29, 30, 31, 32, 33, 37, 40, 41, 44, 45 straipsnių, dešimtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 31–1, 44–1 straipsniais įstatymas // Valstybės žinios. 2002 04 19. Nr. 41.

78

Development of the System of Executive Institutions after the Restoration of the Independence

Dr. Audrius BakaveckasLaw University of Lithuania

SUMMARY

After a restoration of the Independence on March 11, 1990, the Provisional General Law (the Provisional Constitution of Republic of Lithuania) has been passed. Although state authorities were organized according to the principles of power distribution used in democratic states, however, an insufficient attention was paid to this issue. The law provided the principles of the legal status of the only executive institution – the Government, but did not pay a considerable attention to the system of executive institutions. Only the logical analysis of the Law on Government passed on March 22, 1990 allows to suppose that it consisted of the Government, ministries and inspections. The National Referendum dated October 25, 1992, had approved the Constitution of Republic of Lithuania that consolidated the structure of the system of executive institutions: the President and the Government of Republic of Lithuania, ministries and governmental institutions, county administrations.

Because of an adoption of the new Law on Government, the central level of the system of executive institutions shall be reorganized. Within eleven years of Independence, eight reforms were implemented on the level of ministries (13 ministries were established and 18 ministries were liquidated), not taking into account reforms, related to changes of heads of ministries and organizational transformations of their structure. From 1995, reforms are implemented once in two years and the trend of a reduction of number of ministries – from 19 to 13 – takes place. An absence of a stable policy in respect of the number and purpose of the ministries caused frequent reforms in this system that replaced one organizational–legal form of an executive institution was replaced by another form (for example, ministries were reorganized into governmental organizations and vice versa).

Within last years (from 1998), growing of the number of quasi–governing structures (governmental committees and commissions) was particularly rapid. The number of institutions at ministries and governmental organizations gradually grew as well, and the number of institutions of county’s heads remained the most stable from the moment of the establishment.

The system of executive institutions from March 11, 1990 passes the period of permanent changes. Governing reforms present a continuous process in our state. The necessity of reforms is predetermined by the programme of the Government, i.e. all reforms are bound with the intuition and opinion of various political parties on state governing. Thus, in absence of a strategy (conception, programme) of an improvement of the system of executive institutions, based on an comprehensive analysis and independent on political processes, it is impossible to ensure a stability and harmony of the system of executive institutions.

79

80

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 71–82

PRIVAČIŲ SAUGOS STRUKTŪRŲ INTEGRAVIMOSI Į TEISĖTVARKOS PALAIKYMO SISTEMĄ GALIMYBĖS

Dr. Raimundas Kalesnykas

Lietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Policijos teisės katedraValakupių g. 5, 2057 VilniusTelefonas 74 06 24Elektroninis paštas ptk@ltu.lt

Pateikta 2001 m. gruodžio 14 d.Parengta spausdinti 2002 m. birželio 18 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros profesorius habil. dr. Česlovas Mančinskas ir šio Universiteto Teisės fakulteto Administracinės teisės ir proceso katedros doc. dr. Algimantas Urmonas

S a n t r a u k a

Straipsnyje, remiantis autoriaus atliktu privačių saugos struktūrų veiklos tyrimu Lietuvoje, nagrinėjamos šių institucijų integravimosi į teisėtvarkos palaikymo sistemą galimybės, taikant lyginamąjį metodą apžvelgiami privačių saugos rinkos tyrimai, atlikti mokslininkų ir praktikų Vakarų Europoje, Kanadoje ir JAV.

Kuriantis teisinei valstybei atkakliai keliamas tinkamos fizinių ir juridinių asmenų teisių, laisvių ir teisėtų interesų apsaugos klausimas. Rinkos ekonomikos sąlygomis egzistuojančios viešosios teisėtvarkos institucijos tinkamai neužtikrina būtiniausių piliečių, verslo atstovų ir įmonių saugumo poreikių. Tuo paaiškinamas ir privačių saugos struktūrų atsiradimo procesas mūsų šalyje. Straipsnyje nagrinėjamas privačių saugos struktūrų indėlis į valstybinę teisėtvarkos palaikymo sistemą, jų susikūrimo ir išplitimo priežastys, analizuojami kai kurie pagrindiniai jų veiklos teisinio reguliavimo aspektai, taikant lyginamąjį metodą pateikiamas jų ryšys su policijos vykdomomis funkcijomis. Autorius mano, kad privati teisėtvarkos sritis yra neištirta, palyginti su policija ar kita viešąja teisėtvarkos sritimi; privati teisėtvarka yra nepanaudotos galimybės integruotis į valstybinę teisėtvarkos palaikymo sistemą ir vykdyti teisės pažeidimų prevenciją; privati teisėtvarka yra neįvertinta vykdant asmens bei jo turto saugumo užtikrinimo funkcijas bei padedant viešiesiems subjektams vykdyti teisėtvarkos palaikymo funkcijas visuomenėje.

Įžanga

XX amžiuje Lietuvoje kartu su valstybine teisėtvarkos palaikymo sistema pradėjo veikti ir privati asmens, visuomenės saugumo užtikrinimo ir viešosios

81

tvarkos apsaugos sistema. Atsirado ir aktyviai veikia šios sistemos subjektai: privačios saugos ir detektyvinės organizacijos, fizinių ir juridinių asmenų įkurtos saugos tarnybos bei jų struktūriniai padaliniai. Aktyvi ir greita saugos paslaugų rinkos plėtra reikalauja šios socialiai naudingos žmonių veiklos rūšies atitinkamo teisinio reguliavimo mechanizmo. Galima konstatuoti, kad ši teisėtvarkos sritis nėra tinkamai sureguliuota. 1993 m. kovo 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 160 patvirtinti „Asmens ir turto saugos nuostatai” pasenę, nes atspindi tas realijas, kurios buvo būdingos tam laikotarpiui, kada privati saugos veikla dar tik formavosi. Nuo to momento iš esmės pasikeitė nemažai įstatymų ir kitų teisės aktų, kurių teisės normos įgyvendinamos vykdant privačių saugos struktūrų veiklą. Juose kitaip sprendžiami daugelis klausimų, susijusių su pastarųjų veikla. Atsiranda būtinybė teisiškai sureguliuoti privačių teisėtvarkos institucijų vietą bei vaidmenį užtikrinant asmens, jo turto, visuomenės saugumą bei viešosios tvarkos apsaugą.

Mokslininkų, praktikų ir politikų žvilgsnis tvirtai nukreiptas į policijos ir kitų viešųjų teisėtvarkos subjektų veiklos tyrinėjimus. Privati saugos sritis tyrimo požiūriu nustumiama į šalį, todėl kyla tam tikras nerimas dėl privačių saugos subjektų dalyvavimo palaikant teisėtvarką ir jų noro „privatizuoti” pagrindines, diskutuotinas policijos funkcijas. Tai rimtos problemos, kurios turi rūpėti ne tik policijos tarnyboms, bet ir kitoms viešojo administravimo institucijoms. Šiame straipsnyje pabrėžiamos privačių teisėtvarkos institucijų galimybės „privatizuoti” kai kurias teisėtvarkos palaikymo funkcijas. Šis tikslas yra ne tik mokslininkų, teisėtvarkos ir privačios saugos veiklos specialistų tyrimo objektas, bet ir tų, kurie vykdo šią sričių politiką. Taip bandoma parodyti, kad mokslininkai, praktikai ir politikai turėtų labiau domėtis šiuo socialiniu reiškiniu.

Straipsnio tikslas – nustatyti privačios saugos rinkos teisinio reguliavimo ribas bei privačių saugos struktūrų indėlį palaikant teisėtvarką.

Straipsnio tikslui pasiekti numatyti šie uždaviniai:– atskleisti sampratos „privati sauga” turinį;– pateikti trumpą privačių saugos struktūrų raidos genezę;– apibendrinti kai kuriuos privačią saugos veiklą reguliuojančius teisės aktus;– panagrinėti kai kurias privačios saugos rinkos problemas.Tyrimo objektas – privačios saugos struktūros1 (privati policija), jų vykdoma

asmens, jo nuosavybės ir visuomenės saugumo užtikrinimo bei viešosios tvarkos apsaugos veikla.

Tyrimo metodai: galiojančių teisės aktų, naujausios Lietuvos ir užsienio mokslinės literatūros analizė, policijos mokslo tyrėjų ir policijos praktikų tyrimų apibendrinimai, istorinis, statistinis ir loginis–analitinis metodai.

Straipsnio struktūra. Straipsnį sudaro dvi dalys: pirmoji skiriama privačių saugos struktūrų integravimosi procesui į teisėtvarkos palaikymo sistemą, antroji – privačių saugos struktūrų teisinio reguliavimo problemai nagrinėti.

1. Privačios saugos struktūrų integravimosi į teisėtvarkos palaikymo

sistemą procesas

Atgavus nepriklausomybę Lietuvos valstybėje daug kas pasikeitė ne tik ekonomikoje, politikoje, kultūroje, bet ir kitose viešojo gyvenimo bei socialinės veiklos srityse. Naujų Lietuvos valstybėje ūkinės veiklos formų plitimas, oficialūs

1 Privačios policijos veiklą galima išskirti į dvi rūšis: privati saugos veikla ir privati detektyvinė veikla. Šios dvi veiklos sritys yra autonomiškos ir reliatyvios viena kitos atžvilgiu, todėl autorius savo tyrimo objektu pasirinko privačių saugos struktūrų vykdomą veiklą teisėtvarkos srityje. Be to, Vakarų Europoje ir JAV veikia bendra privačios policijos sistema, apimanti įvairias jos posistemes (saugumo užtikrinimą, tvarkos palaikymą įvairiose vietose, privatų sekimą ir pan.).

82

leidimai plėtoti verslą, verstis tarpininkavimo ir kita komercine veikla parodė, kad valstybės valdymo aparatas nepasirengęs operatyviai ir apgalvotai vykdyti „verslo struktūrų veiklos koordinavimo, kontrolės ir teisinės apsaugos politikos” [1, p. 49]. Viešojo valdymo mechanizmo nesureguliavimas, koordinavimo ir komercinės veiklos neužtikrinimas sukelia rimtas socialinių–ekonominių santykių plėtros deklinacijas šiuolaikinėje visuomenėje. Minėti veiksniai daro įtaką šiuolaikinei visuomenei, nes metodiškai ir neigiamai keičia daugelio individų požiūrį.

Mūsų šalyje atsiradusios privačios saugos struktūros iš dalies gali kompensuoti valstybinės teisėtvarkos sistemos trūkumus sprendžiant teisės pažeidimų prevencijos, asmens, jo turto, viešojo saugumo užtikrinimo ir tvarkos apsaugos klausimus. Neabejojama, kad privačios saugos struktūros kuriamos privataus intereso pagrindu, o jų veikimo sritis priklauso nuo fizinio ar juridinio asmens, kuris už atitinkamą mokestį samdo šias tarnybas savo saugumui užtikrinti. Tačiau nereikia teisėtvarkos suprasti kaip veiklos, kuri priklauso „nuo atskirų subjektų pageidavimų” [2, p. 45], kaip neteisėtos veiklos, nukreiptos tik į atskiro savininko valią. Viešuosius interesus tokios struktūros užtikrins tuo atveju, kai sutaps policijos ir privačių saugumo struktūrų veikla arba jei valstybė tai skatins ekonominiais svertais. Viešasis interesas – veiksnys, darantis įtaką esant neteisėtam įvykiui, o privatiems saugos subjektams suteikta nemažai įgaliojimų užkirsti kelią tokiems įvykiams. Susiklosčius šiandieninėms socialinėms–ekonominėms sąlygoms šiuolaikinis teisės mokslas privalo spręsti naujus uždavi-nius, susijusius su Lietuvos, kaip teisinės valstybės, kūrimu ir plėtra, kuriais nenukrypstamai ir tikslingai siekiama sureguliuoti asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugos klausimus tik teisėtais metodais ir priemonėmis. Nemažai reikšmės sprendžiant kilusias problemas turi privačių teisėtvarką palaikančių subjektų veiklos teisinių ir organizacinių aspektų studijavimas ir tyrimas, pagrindinių principų tyrimas gerinant privačių saugos struktūrų ir policijos bendradarbiavimą, tyrimo procesai, susiję su privačios teisėtvarkos veiklos subjektų teisinės padėties ir socialinės apsaugos klausimų nagrinėjimu, asmens, jo turto ir viešosios tvarkos apsaugos klausimai sudėtingomis rinkos santykių plėtros sąlygomis.

Daugelis Vakarų Europos mokslininkų, pavyzdžiui, B. George’as, M. Buttonas [2], L. Jonhstonas [3], R. Ericsonas, K. Haggerty [4], T. Jonesas, T. Newburnas [5], L. Noaksas [6], tyrinėjančių privačių saugos struktūrų indėlį užtikrinant komercinio sektoriaus saugumą, pripažįsta jų teigiamą įtaką viešojo saugumo užtikrinimo sistemai. Valstybė, remdamasi savo nacionalinėmis galimybėmis, siekia „privatizuoti” kai kurias teisėtvarkos palaikymo funkcijas, t. y. perduoti ją privačioms komercinėms struktūroms. Šiandien tai galima padaryti dviem pagrindiniais būdais:

1) privačią saugos veiklą visiškai perleisti atskiroms komercinėms įmonėms; kiekviena jų vietos teisės aktų pagrindu vykdytų tokią veiklą (tai jau vyksta);

2) įvesti valstybinę kontrolę, leidžiančią specialiai sukurto ir priimto teisės akto pagrindu vykdyti privačių saugos struktūrų veiklos kontrolės–priežiūros funkcijas. Tai leistų šias organizacijas įtraukti į teisėtvarkos palaikymo funkcijų vykdymą valstybės mastu numatant, kad privačios saugos struktūros – tai būtina ir neišvengiama teisinės valstybės teisėtvarkos palaikymo sistemos dalis.

Remiantis atlikta privačių teisėtvarkos institucijų veiklos patirties analize galima konstatuoti, kad klaidinga būtų atskirti šias struktūras nuo viešųjų, todėl būtina pabrėžti, kad privačios saugos tarnybos – tai pereinamojo laikotarpio struktūros. Minėtas struktūras būtina integruoti į bendrą teisėtvarkos palaikymo sistemą. Jos galėtų tapti tikraisiais policijos ir kitų viešųjų saugos tarnybų

83

pagalbininkais ir partneriais. Šiandien valstybė privalo administruoti teisėtvarkos funkcijas pagal Konstitucijos reikalavimus, o privačios saugos struktūros, įgy-vendindamos teisėtvarkos užtikrinimo uždavinius ginant privačius interesus, neturi pažeisti viešųjų teisėtvarkos užtikrinimo interesų.

1.1. „Privati sauga”. Kas tai?

Norint įvertinti privačių saugos struktūrų integravimosi į teisėtvarkos palaikymo sistemą galimybes, jos indėlį į šią sistemą, iš pradžių svarbu apibrėžti, ką reiškia terminas „privati sauga”. Minėto termino apibrėžimo teisinėje literatūroje kol kas nėra. Pastaruoju metu vyksta akademinės diskusijos siekiant išsiaiškinti termino „privati sauga” turinį ir apibrėžti privačių saugos struktūrų vietą teisėtvarkos sistemoje. Pirmieji privačios saugos apibrėžimą pateikė JAV mokslininkai P. Kinsberry ir A. Weaveris, kurie šią kategoriją apibrėžė „kaip pareigūnų ir institucijų, vykdančių apsaugos, sekimo ir prievartos funkcijas, visumą” [2, p. 24]. L. Jonhstonas (Anglija), P. C. Stenningas, C. D. Shearingas (Kanada) ir N. Southas (Anglija) kritikavo tokį traktavimą, nes privačių saugos struktūrų vykdomos funkcijos buvo analogiškos valstybinių institucijų (pvz., policijos) vykdomai teisėtvarkos veiklai. Prievarta neturėtų būti pagrindinis privačios policijos bruožas ir jos veiklą nulemiantis veiksnys, tačiau pagrindas panaudoti prievartą atsiranda būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejais, kai siekiama apsaugoti klientų teises ir teisėtus interesus. Pagrindas viešiesiems teisėtvarkos subjektams panaudoti prievartą atsiranda dėl jiems suteiktų valdymo įgaliojimų. Pagrindinis viešosios ir privačios policijos skirtumas tas, kieno interesams skirta ši veiklos sritis – viešiesiems ar privatiems. Privačios saugos struktūros pirmenybę turi skirti prevencinei funkcijai ir tik tada – sekimo ir paieškos veiklos krypčiai privačios nuosavybės apsaugos srityje. Viešieji teisėtvarkos subjektai rūpinasi viešųjų interesų apsauga (vykdo asmens, viešojo saugumo užtikrinimo, viešosios tvarkos apsaugos, sunkių nusikaltimų tyrimo, nusikaltėlių paieškos ir kitas funkcijas). Kaip matome, šiems subjektams būdinga ta pati funkcija – teisės pažeidimų prevencija ir tvarkos palaikymas, t. y. teisėtvarkos palaikymas.

Autorius, atlikęs policijos ir privačių saugos veiklos tyrimus, daro išvadą, kuri privačią saugos veiklą leidžia atskirti nuo policijos vykdomos teisėtvarkos palaikymo veiklos pagal šiuos požymius: 1) veiklos pobūdį (privačios saugos struktūros savo veiklą vykdo sutarčių pagrindu, o jų tikslas – gauti pelną); 2) privati saugos veikla remiasi sutartiniais santykiais, kur aiškiai apibrėžtos šių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo ribos bei laikas; 3) asmenys, vykdantys privačią teisėtvarkos veiklą, neturi tokių įgaliojimų kaip policijos parei-gūnai; 4) policijos vykdoma teisėtvarkos palaikymo veikla reguliuojama viešaisiais teisės aktais (Policijos veiklos įstatymu, administraciniais, baudžiamaisiais įstatymais ir t. t.), o privačių saugos struktūrų – privatinės ir viešosios teisės aktais, kurie numato tam tikrus šių struktūrų veiklos principus; 5) prevencinis pobūdis (privačių saugos struktūrų kompetencija nutrūksta (t. y. pereina viešiesiems teisėtvarkos subjektams) tada, kai įvykdomi nusikalstami veiksmai jų klientų atžvilgiu).

Remiantis minėtais esminiais skirtumais privačią saugą galima apibrėžti kaip veiklą, nukreiptą į fizinių ir juridinių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat kitų šiam tikslui nustatytų paslaugų teikimą, įgyvendinamų sutarčių pagrindu veikiančių nevalstybinių subjektų sistemą.

1.2. Privačių teisėtvarkos struktūrų raidos tendencijos

84

XIX a.–XX a. pr. Europoje ir JAV susikūrus profesionaliai viešajai policijai kaip alternatyva jai veikė ir privačios saugos tarnybos, vykdančios naktinių sargų bei kitas gyventojų saugumo užtikrinimo funkcijas. Pirmoji privati teisėtvarkos institucija atsirado JAV 1855 metais, kai A. Pinkertonas įkūrė saugos agentūrą [7, p. 145], kuri šiuo metu yra viena iš didžiausių pasaulyje. Ši tarnyba vykdė geležinkelio kelių apsaugos, krovinių gabenimo iš valstijos į valstiją saugumo užtikrinimo, viešosios tvarkos apsaugos, masinių riaušių malšinimo, gyventojų gyvybės, sveikatos ir turto apsaugos, kitaip tariant, policijos funkcijas. Europoje pirmoji privati saugos organizacija buvo įkurta 1901 m. Hanoveryje (Vokietijoje). Ją sudarė be darbo likę sargai, o jų funkcijos išplaukė iš viešosios policijos kompetencijos. Tais pačiais metais Skandinavijoje danų magnatas J. P. Sorensenas įkūrė pirmąją nedidelę privačią saugos kompaniją „ISS”, 1934 m. jo sūnus Erikas Švedijoje įkūrė atskirą saugos kompaniją „Securitas”. Vykstant įvairioms transformacijoms bei pokyčiams pirmosios privačios saugos kompanijos įkūrėjo vaikaičiai Jorgenas ir Svenas Sorensenai 1981 m. sukūrė didelę privačią saugos organizaciją „Group 4 Securitas”, kuri buvo viena iš didžiausių pasaulyje. 1906 m. Danijoje S. Falckas įkūrė privačią saugos kompaniją „Falck” (danų kalboje „falck” reiškia „sakalas”), kuri vėliau buvo pavadinta „Falck Group”. Ji teikė saugos ir pagalbos paslaugas. 2000 m. gegužės 2 d. šių dviejų didelių kompanijų vadovai pareiškė, kad jas sujungia. Taip „Group 4 Falck” tapo antra pagal dydį saugos ir pagalbos paslaugas teikianti bei seniausia Europoje kompanija. Ši kompanija užima tvirtas lyderio pozicijas daugelyje Šiaurės Euro-pos, Vidurio Europos šalių, Baltijos ir Beneliukso valstybėse, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Australijoje ir kitur, t. y. iš viso 50 pasaulio valstybių, kuriose dirba 115 000 žmonių.

Lietuvoje pirmoji privati policija buvo įkurta 1929 m. Kaune. Ji rūpinosi mokesčių išieškojimu ir atskirų objektų apsauga. Privatinės policijos paslaugomis naudojosi Kauno žydų liaudies bankas, Lietuvos komercinis bankas, akcinė bendrovė „Maistas”, Kauno miesto ligonių kasa ir kitos įstaigos bei organizacijos [8, p. 52]. Privatinės policijos kompetencija buvo įtvirtinta 1934 m. vasario 1 d. VRM išleistoje „Privatinei policijai organizuoti ir veikti instrukcijoje”, kuri numatė, kad privatinė policija yra išlaikoma suinteresuotų įstaigų ar asmenų lėšomis, įtraukiama į bendrą miesto ar apskrities policijos dislokaciją ir pavaldi tos vietovės viešosios policijos vadui. Privatinėje policijoje 1929 m. dirbo 29, 1938 m. – 64, 1940 m. – apie 100 pareigūnų [9, p. 417], kurie naudojosi visomis policijai įstatymų suteiktomis teisėmis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. spalio 25 d. priėmus naują Konstituciją, įsitvirtinus rinkos santykiams pradėjo kurtis privačios saugos struktūros. Nuo to laiko, kai Vyriausybė patvirtino „Asmens ir turto saugos nuostatus”, privačių saugos tarnybų Lietuvoje padaugėjo nuo 2 iki 54, o saugos tarnybų filialų iki 20. Daugiausiai privačių saugos tarnybų ir jų filialų veikia didžiuosiuose šalies miestuose: Vilniuje – 17; Kaune – 13; Klaipėdoje – 8, Panevėžyje ir Alytuje – po 4; Šiauliuose – 3. Lietuvoje 19 miestų asmens ir turto saugumo užtikrinimo paslaugas teikia privačios saugos kompanijos, t. y. jos užėmusios vieną trečdalį šalies rinkos. Šiuo metu veikia 72 įmonių saugos struktūriniai padaliniai ir 157 jų filialai. Daugiausiai jų buvo užregistruota 1998 m., kada 131 įmonė turėjo įsteigusi savo saugos padalinius. Nuo to laiko jų pradėjo mažėti, nes: pirma, tam didelę įtaką padarė komercinių bankų, kurie buvo įsteigę saugos struktūrinius padalinius, likvidavimas; antra, prasidėjo saugos struktūrinių padalinių reorganizavimo į saugos tarnybas procesas.

2000 m. liepos 1 d. saugos tarnybose dirbo 2780, saugos struktūriniuose padaliniuose – 2785, jų filialuose – apie 2000 saugos darbuotojų. Šalies mastu 61 saugos darbuotojas tenka 100 000 gyventojų (daugiausiai Telšiuose – 126). Viešosios policijos biure dirba 7471 policijos pareigūnas, vykdantis teisėtvarkos

85

funkcijas. Konstatuojama, kad privačių saugos darbuotojų ir policijos pareigūnų santykis yra 1:1. JAV privačios ir viešosios policijos santykis lygus 2:1, Didžiojoje Britanijoje – 2:1, Vokietijoje – 1:1, Prancūzijoje – 1:1,5.

Kiekvienoje Europos valstybėje privačios policijos veiklos mastai labai skirtingi. Vokietijoje, Švedijoje ir Ispanijoje daug daugiau žmonių dirba privačiose saugos struktūrose nei Olandijoje, Danijoje ar Belgijoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje užregistruota apie 1000 privačių saugos organizacijų, kuriose dirba apie 60 000 saugos darbuotojų ir 20 000 privačių detektyvų privačių, o saugos struktūrų veikla peraugo į verslą, atnešantį milijardus pajamų (kasmet apie 2,5 milijardo Vokietijos markių). Kiekvienoje valstybėje skiriasi ir įstatymų leidybos nuostatos kontrolės atžvilgiu bei privačios saugos darbuotojų įgaliojimai. Kai kuriuos skirtu-mus galima būtų suderinti, jei tik Europoje veiktų bendra saugos rinka, o tam tikrų saugos kompanijų veikla neapsiribotų viena Europa.

Manytina, kad privačios policijos veiklos plėtros priežastys yra šios:1) padidėjus žmonių gerovei atsirado naujų nuosavybės formų. Dėl to

policijai kyla daugiau problemų nusikaltimų prevencijos srityje. Ji turi nusistatyti prioritetus bei atsisakyti tokių funkcijų, kurios neturėtų būti priskirtos policijos kompetencijai. Nusikaltimų prevencijos srityje susikūrė privačios saugos rinka;

2) didėjantis nusikaltimų skaičius, ypač nuosavybės ir asmens saugumo užtikrinimo srityje. Žmonės nesijaučia saugūs, o policija negali į tai tinkamai reaguoti;

3) socialinės kontrolės, vykdomos tradicinių institucijų, pavyzdžiui, bažnyčios, mokyklos, šeimos, bendruomenės grupių, pablogėjimas.

Privačios saugos sektorius šiuo metu labai greitai plečiasi, todėl efektyvūs teisiniai standartai tapo aktualiu klausimu siekiant užtikrinti aukštos kokybės paslaugas ir profesionalumą. Remiantis įstatymais galima vadovautis tokia politika, kurioje būtų skatinama privačių saugos struktūrų veikla ir būtų apsisaugojama nuo nepageidaujamų tendencijų arba to, kas nepriimtina. Šiuo metu galiojančių Lietuvos įstatymų pobūdis ir pagrindas privačią teisėtvarkos veiklą leidžia traktuoti bei vertinti paviršutiniškai ir neigiamai.

2. Privačių teisėtvarkos institucijų veiklos teisinis reguliavimas

Teisės aktų, reglamentuojančių privačių saugos struktūrų veiklą Lietuvoje, analizė leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu nėra sukurtų optimalių sąlygų efektyviai privačių teisėtvarkos institucijų ir jų pareigūnų veiklai vykdyti. Akivaizdu, kad kol teisiškai nesureguliuoti tam tikri klausimai, sunku tikėtis, kad šios struktūros dalyvaus vykdant asmens, viešojo saugumo užtikrinimo ir tvarkos apsaugos funkcijas. Dėl to atsirado poreikis įstatymais sureguliuoti privačią saugos veiklą. Tai lėmė šios aplinkybės: pirma, būtina pakankami aiškiai ir tiksliai detalizuoti visus teisinius santykius, susiklostančius privačioje teisėtvarkos srityje; antra, teisiniai santykiai privalo atspindėti objektyvias visuomenės, viešųjų ir privačių teisėtvarkos institucijų realijas; trečia, nustatyti papildomas garantijas, kad būtų sustabdytas nusikaltėlių skverbimasis į privačią teisėtvarkos sritį siekiant ją panaudoti nusikalstamais tikslais.

Autorius, atlikęs kontinentinių ir anglosaksų valstybių teisinės bazės, reglamentuojančios privačių saugos struktūrų veiklą, tyrimus daro išvadą, jog mūsų valstybėje yra didelis teisinis vakuumas privačioje teisėtvarkos srityje būtent todėl, kad nėra atitinkamo teisinio reguliavimo mechanizmo. Tai privačios saugos (asmens ir turto) funkcijas skatina vykdyti poįstatyminio teisės akto pagrindu, t. y. 1993 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais „Asmens ir turto saugos nuostatais”. Jau daugelį metų rengiamas „Privačios

86

saugos ir detektyvinės veiklos įstatymas”, kurio įteisinimas stringa dėl tam tikrų objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Kitaip nei mūsų valstybėje, užsienio šalyse sukaupta nemaža minėto teisės akto taikymo praktika, nes privačios policijos tarnybos sėkmingai veikia jau keletą dešimtmečių. Įstatymas, reglamentuojantis privačių saugos struktūrų veiklą, Švedijoje buvo priimtas 1974 m. (išplėstas ir papildytas 1989 m.), Ispanijoje ir Italijoje – 1981 m., Prancūzijoje ir Suomijoje – 1983 m., Portugalijoje – 1986 m., Danijoje – 1987 m., Norvegijoje – 1988 m., Belgijoje – 1991 m., Rusijoje – 1992 m., Olandijoje – 1997 m., Kanadoje – 1909 m., Japonijoje – 1972 metais.

Kaip rodo Vakarų Europos valstybių (Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos) teisėtvarkos palaikymo praktika, dažniausiai privačios saugos struktūros padeda viešosioms tarnyboms vykdyti teisės pažeidimų prevencijos funkcijas, ypač nuosavybės apsaugos srityje. Valstybėje vykstantys socialiniai ir ekonominiai pokyčiai daro įtaką dalies funkcijų perdavimui privatiems subjektams. Taip atsitiko su asmens ir jo turto saugumo užtikrinimo funkcijomis, kurias „privatizuoja” privačios saugos struktūros. Minėtas delegavimas nepasi-baigia tik vienos pagrindinės funkcijos įteisinimu, nes šios struktūros aktyviai įsitraukia ir į viešojo saugumo užtikrinimo bei tvarkos apsaugos funkcijų vykdymą, veikdamos kaip policijos ir kitų viešųjų tarnybų partneris. Taigi kalbama apie bendrosios funkcijos – teisėtvarkos – privatizavimą [10, p. 183–191].

Valstybė, kaip kontroliuojanti ir reguliuojanti organizacija, privalo teisingai planuoti ir valdyti šiuos procesus atsižvelgdama į tikrąją padėtį šalyje, nacionalinę ir užsienio valstybių patirtį [11, p. 48]. Tam būtina apibrėžti valstybės vietą šiame procese, sukurti atitinkamą teisinę bazę, privačių saugos struktūrų ir policijos bendradarbiavimo mechanizmą teisėtvarkos palaikymo srityje, aptarti privačių saugos struktūrų veiklos kontrolės ir priežiūros klausimus. Itin svarbią reikšmę pereinamajame etape turi tarptautinės integracijos klausimai, įskaitant ir teisėtvarkos sritį. Lietuva siekia įstoti į Europos Sąjungą (Europos bendruomenę) kaip lygiateisis partneris, tačiau prieš tai būtina išspręsti pagrindinį uždavinį – nusikalstamumo mažinimo ir prevencijos įgyvendinimo organizavimą visos valstybės mastu.

2.1. Teisės normų, reguliuojančių privačią saugos veiklą, sisteminimo prielaidos

Privačios saugos veiklos teisiniai pagrindai – tai pagrindinė jos teisinio reguliavimo dalis. Kitaip nei policijos ir operatyvinės veiklos teisinis reguliavimas, privačios saugos veiklos teisinis reglamentavimas nepasižymi tokiu griežtu santykiu su valstybės institucijų vykdomomis teisėtvarkos funkcijomis. Privačioje saugos veikloje vyraujantis interesas rūpintis savo klientų teisių ir teisėtų interesų apsauga reikalauja kokybiško teisinių santykių sureguliavimo. Toks teisinis reguliavimas vyksta dviem lygiais: įstatymų ir poįstatyminiu. Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, kurių visuma sudaro privačios saugos teisinio reguliavimo pagrindą, galima skirstyti į 6 grupes:

1 grupei priklauso konstitucinės teisės normos (Lietuvos Respublikos Konstitucija);

2 grupei – tarptautinės sutartys ir susitarimai (Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, Tarptautinis civilinių ir politinių teisių paktas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Deklaracija dėl visų asmenų apsaugos nuo prievartos išnykimo).

3 grupei – įstatyminiai teisės aktai: Civilinis kodeksas, Baudžiamasis kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Policijos veiklos įstatymas, Operatyvinės veiklos įstatymas, Ginklų įstatymas, Nacionalinio saugumo pagrindų

87

įstatymas ir kt. Tai svarbiausi teisinio reguliavimo šaltiniai, kurie gali būti taikomi privačios saugos veikloje;

4 grupei – „Asmens ir turto saugos nuostatų“ normos. Šiame nedideliame teisės akte susistemintos pagrindinės normos, reguliuojančios privačią saugos veiklą.

5 grupei – įstatymai ir kiti teisės aktai. Nors juose ir nėra teisės normų, tiesiogiai susijusių su privačia saugos veikla, tačiau be jų praktiškai negalima išsiversti vykdant šią veiklą (tai teisiniai santykiai, susiklostantys finansų, darbo, mokesčių mokėjimo, kontrolės ir priežiūros srityje, pavyzdžiui, Darbo sutarties įstatymas, Administracinių bylų teisenos įstatymas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas);

6 grupei – kiti teisės aktai, išskyrus įstatymus, kuriuose nėra teisės normų, tiesiogiai susijusių su privačia saugos veikla, tačiau jos būtinos vykdant saugos veiklą (Vyriausybės nutarimai, centrinių viešojo administravimo subjektų išleisti teisės aktai – įsakymai, vietos savivaldos institucijų norminio pobūdžio sprendimai, teisminės valdžios priimti teisės aktai – Aukščiausiojo Teismo nutarimai ir išaiškinimai ir kt.).

Kaip matome, teisės normų, reguliuojančių privačią saugos veiklą, galima aptikti įvairiuose teisės aktuose. Daroma prielaida, kad šių teisės aktų pagrindinės nuostatos būtų susistemintos ir įtrauktos į konkretų teisės aktą – įstatymą, kuris racionaliai apibrėžtų privačių saugos struktūrų teisinį statusą: privačios teisėtvarkos institucijos kuriamos siekiant saugoti savo piliečių, t. y. klientų, gyvybę, sveikatą, turtą, teises ir teisėtus interesus, vykdyti teisės pažeidimų prevenciją įvairiais metodais ir priemonėmis.

Teisės aktuose, reglamentuojančiuose privačią teisėtvarkos veiklą mūsų šalyje, randama nemažai trūkumų ir prieštaravimų. Vienas iš būdingiausių trūkumų – efektyvių teisinio reguliavimo mechanizmo garantijų nebuvimas saugant piliečių teises ir laisves, turint omenyje privačios saugos veiklos specifiką, dėl kurios viešieji subjektai įgaliojami vykdyti minėtos veiklos teisėtumo užtikrinimą.

2.2. Privačios teisėtvarkos veiklos kontrolė

Pritariama nuomonei [12, p. 53–57], kad privati teisėtvarkos veikla turėtų būti licencijuojama, nes tai leistų realiai įgyvendinti ir vykdyti valstybės kontrolės mechanizmą. Licencijavimui pritaria ir privataus saugos verslo atstovai, ir potencialūs klientai, nes licencija yra paslaugų kokybės ir profesionalumo rodiklis. Privačių saugos struktūrų veiklos valstybinė kontrolė – tai valstybinių institucijų specifinė veiklos forma, kurios tikslas – užtikrinti teisėtumo laikymąsi privačių saugos struktūrų veikloje. Kontrolė vykdoma įstatymų nustatyta tvarka tiek valstybinių institucijų, organizacijų ir pareigūnų veikloje, tiek ir privačių saugos subjektų veikloje.

Privačios teisėtvarkos veiklos licencijavimas ir kontrolė vykdoma beveik visose Europos valstybėse, kuriose galioja įstatymai, reglamentuojantys privačią saugos veiklą. Administracinė kontrolė dažniausiai suteikiama centriniams viešojo administravimo subjektams (vienose valstybėse – Vidaus reikalų ministerijai, kitose valstybėse – Teisingumo ministerijai arba vietos savivaldos institucijoms, JAV – vyriausybiniams komitetams). Privačios saugos kompanijos privalo pateikti metinę veiklos ataskaitą minėtiems viešiesiems subjektams (apie įdarbintų darbuotojų skaičių, darbuotojų, paliekančių tarnybą ir turinčių diplomus, skaičių, vykdomos veiklos tipą ir pan.). Tai leidžia surinkti patikimus duomenis apie privačią saugos rinką, jos mastą, vykdomas veiklos formas ir metodus. Būna priešingai, kai gana sunku gauti tokius duomenis [13, p. 221–222], nes nėra atitinkamo kontrolės ir atskaitomybės mechanizmo [14, p. 1–16].

88

Panaši padėtis ir Lietuvoje, kur dauguma privačią teisėtvarkos palaikymo veiklą vykdančių subjektų liko be atitinkamos viešojo administravimo institucijų priežiūros, kurioms pagal galiojančius teisės aktus suteikta teisė vykdyti tokios veiklos kontrolę ir priežiūrą. Šiuo metu Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos biuro Viešosios tvarkos tarnybos pareigūnai įgalioti vykdyti veiklos kontrolę tų privačių saugos struktūrų, kurios teikia tik ginkluotas asmens ir turto saugos paslaugas. Kontrolė yra viena iš privačių saugos struktūrų veiklos teisėtumo užtikrinimo garantų, todėl ji turi būti atliekama visapusiškai. Be abejo, galima susidurti su rimtomis problemomis, kai neatliekama visapusiška privačių saugos struktūrų veiklos kontrolė, nes neginkluota privati saugos veikla gali sukelti rimtesnius teisėtumo pažeidimus nei ginkluota. Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos biuro Viešosios tvarkos tarnybos duomenimis, nuo 1995 m. iki šios dienos yra užfiksuoti 34 teisėtumo pažeidimai privačioje saugos veikloje. Dažniausiai pasitaiko pažeidimų, susijusių su šaunamojo ginklo apyvartos taisyklių pažeidimais, tarnybinių pareigų viršijimu, tarnybinių pareigų atlikimu esant neblaiviam, chuliganizmo ir kitų prievartos naudojimo prieš asmenis atvejų, ginkluotos apsaugos teikimu neturint atitinkamų institucijų išduotų leidimų ir pan. Tai tik dalis pažeidimų, kurie patenka į šios tarnybos fiksuojamą statistiką. Kita dalis (galima teigti, kad didžioji dalis pažeidimų – apie 70 proc.) visai nepatenka į statistiką arba patenka į bendrą VRM statistiką apie nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus.

Privačių saugos struktūrų veiklos praktinė analizė leidžia teigti, kad jų veikloje pasireiškė rimti neigiami reiškiniai, kurie nėra kontroliuojami ir už kuriuos nėra numatyta atsakomybės sistema. Pavyzdžiui, kai kuriose privačiose saugos tarnybose paieškos priemonės naudojamos neteisėtais tikslais: užfiksuota, kad gaunama tarnybinė ar kita operatyvinė informacija iš policijos operatyvinių darbuotojų, minimi atvejai, kai į darbą privačiose saugos struktūrose priimami buvę policijos pareigūnai, kurie buvo atleisti dėl juos kompromituojančių aplinkybių. Darytina išvada, kad šios tarnybos naudojasi nesąžiningais policijos pareigūnais, kad pridengtų savo neteisėtą veiklą. Tyrimo duomenų analizė rodo aukštą privačių saugos tarnybų darbuotojų padarytų sunkių nusikaltimų lygį laisvu nuo darbo metu, pavyzdžiui, jie įtraukiami į neteisėtų operacijų vykdymą, skolų išmušinėjimą iš komercinių struktūrų oponentų, kriminalinių grupuočių santykių aiškinimąsi ir pan. Tokie neigiami privačių saugos struktūrų veiklos standartai yra praktiškai visose privačios teisėtvarkos srityse ir tai liudija atlikti jų veiklos tyrimai.

Minėti faktai įtikinamai patvirtina būtinumą nustatyti privačių saugos struktūrų veiklos kontrolę ir priežiūrą, kurią įgyvendintų valstybė ir jos teisėtvarkos institucijos (visų pirma teisės pažeidimų prevencijos srityje, atrenkant kadrus, tikrinant, kaip laikomasi šaunamųjų ginklų ir specialiųjų priemonių įsigijimo, apskaitos, saugojimo, nešiojimo ar naudojimo taisyklių). Svarbiausia privačios policijos sistemos problema ta, kad viešieji subjektai nėra parengę ir įgyvendinę privačios saugos veiklos kontrolės mechanizmo, kuris leistų nustatyti veiklos standartus. Jais remdamosi minėtos tarnybos galėtų vykdyti savo funkcijas, o kontroliuojanti posistemė sėkmingai prižiūrėtų privačios teisėtvarkos sritį.

2.3. Privačios saugos rinkos problemos

Privačių teisėtvarkos institucijų integravimosi procesas bei privačios saugos rinkos funkcionavimas negali tinkamai vykti ne tik dėl ekonominių, organizacinių, politinių, teisinių, bet ir dėl konceptualių problemų. Privačios saugos rinka beveik netyrinėta Lietuvos mokslininkų ir praktikų, tačiau Vakarų Europoje, JAV,

89

Kanadoje ir Australijoje atlikta nemažai taikomųjų mokslinių tyrimų šioje srityje. Pirmieji tyrimai buvo atlikti T. Claytono [15] Didžiojoje Britanijoje 1967 m. Jis pabrėžė tranzitinių krovinių lydėjimo apsaugos funkcijos perdavimą privačioms saugos struktūroms. Gana reikšmingas tyrimas buvo atliktas JAV 1971 m., kada du mokslininkai – J. Kakalikas ir S. Wildhornas [16] – įrodė, jog tvarkos palaikymo (teisėtvarkos) funkcijos valstybės būtų vykdomos efektyviai, jei jos būtų perduotos privačioms saugos struktūroms, t. y. privatizuotos. Vėliau šį tyrimą vykdė W. C. Cunninghamas, T. Tayloras [17], J. J. Strauchsas, C. W. Van Meteris [18] ir kiti mokslininkai. Labiausiai pavykęs akademinis tyrimas privačios saugos srityje, kuris vykdomas ir šiuo metu, buvo pradėtas Kanados kriminologų P. C. Stenningo ir C. D. Shearingo [19]. Jo metu įrodinėjama, kad šiuolaikinė privati sauga taip išsiplėtė, kad galėtų būti alternatyva viešajai policijai teikiant tvarkos palaikymo ir saugumo paslaugas visuomenei (jie įrodo, kad valstybėje gali funkcionuoti privati policija).

Šiandien privačios saugos rinkos problemos aktualios daugelyje užsienio valstybių, taip pat ir Lietuvoje, nes susiklosčiusi apgailėtina padėtis (dėl finansinių ir žmogiškųjų išteklių) policijoje ir kitose teisėtvarkos institucijose leidžia privačioms saugos struktūroms užimti nišą asmens, jo turto, viešojo saugumo užtikrinimo ir tvarkos apsaugos srityje. Privačios saugos rinkos plėtra vyksta lėtai, o kartais susidaro įspūdis, jog šis procesas sąmoningai stabdomas norint išlaikyti administracinius–komandinius įgaliojimus kai kurių privačių subjektų atžvilgiu.

Privačių saugos struktūrų teisinio statuso, veiklos tikslų ir krypčių apribojimai nulėmė pagrindines saugos rinkos problemas:

1) valstybės politika privačių saugos struktūrų atžvilgiu. Vyriausybė nevykdo jokios privataus saugos sektoriaus kūrimo ar rėmimo politikos. Valstybės valdymo ir vietos savivaldos institucijos praktiškai nenumato priemonių pagalbai teikti ir palaikyti privačias saugos tarnybas, ypač joms kuriantis, sprendžiant organizacinius, patalpų, lengvatinio kredito suteikimo, informacinio aprūpinimo ir kitus klausimus. To padarinys yra tai, kad lėtai plečiasi fizinės saugos bei centralizuoto stebėjimo paslaugų rinka. Privačios saugos struktūros galėtų įsi-traukti į detektyvinę veiklą, saugios aplinkos užtikrinimą, konvojavimą ir kalėjimų saugos bei kitas sritis;

2) konkurencija su policijos tarnybomis. Šis reiškinys egzistuoja nuo pat privačių saugos struktūrų susikūrimo. Nieko baisaus, kai konkuruoja dvi privačios saugos tarnybos, tačiau kai reikia konkuruoti su viešuoju subjektu, vykdančiu komercinę saugos funkciją, pažeidžiami laisvosios rinkos principai. Jau trijų Vyriausybių programose ir vykusių policijos reorganizacijų metu buvo pabrėžiama, kad policijai reikia atsisakyti komercinės funkcijos. Šiuo tikslu buvo priimtas naujas policijos veiklą reglamentuojantis įstatymas, kuriame neliko šios funkcijos, tačiau policijos organizacinėje struktūroje veikia subjektas, vykdantis saugos funkcijas sutarčių su klientais pagrindu, turi viešuosius įgaliojimus, išlaiko valstybės monopoliją privačioje saugos rinkoje ir neleidžia pasireikšti privačiai komercinei iniciatyvai;

3) sisteminio bendradarbiavimo su policijos įstaigomis nebuvimas (išskyrus licencijavimo ir kontrolės sritis). Policija į privačias saugos struktūras žiūri kaip į potencialai nusikalstamas, nekompetentingas, paperkamas ir nepatikimas institucijas [20]. Bendradarbiavimo sutartis su 10 privačių saugos tarnybų ir 5 jų filialais yra pasirašę tik 8 šalies miestų ir rajonų policijos įstaigų. Bendradarbiavimas, kuris suprantamas ir vykdomas mūsų valstybėje, skiriasi nuo kitų valstybių analogiškos bendradarbiavimo veiklos. Šiandien deklaruojama, kad bendradarbiavimas duoda naudos ir policijai, ir privačiai saugos tarnybai, tačiau ta nauda yra tikslingai nukreipta į asmeninius interesus (policija naudojasi gera proga vykdyti savo funkcijas nemokamai kitų sąskaita, o privačios saugos tarnybos drąsiai jaučiasi vykdydamos savo pareigas, turėdamos „viešąjį sargą”).

90

Toks bendradarbiavimas ne tik pažeidžia viešuosius ir privačius interesus, bet kelią didelį pavojų atliekamų paslaugų kokybei. Bendradarbiavimas būtų veiksmingas, jei privačios saugos struktūros tam tikrais etapais būtų įtrauktos į situacinę nusikalstamumo prevenciją nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygme-nimis, o bendradarbiavimo formos ir metodai būtų įtvirtinti atskiru teisiniu reglamentu;

4) privačių saugos struktūrų izoliacija. Privati saugos rinka veikia savarankiškai, todėl joje pasireiškia ne tik teisiniai, bet organizaciniai (specialybiniai) trūkumai: jų strategija ir taktika nekoordinuojamos, praktiškai nesureguliuota pajėgų ir priemonių naudojimo tvarka, nenustatyta darbuotojų mokymo, atrankos ir kvalifikacijos kėlimo tvarka, nenumatyti veiklos standartai ir pan. Pavyzdžiui, JAV jau nuo 1976 m. veikia privačių teisėtvarkos institucijų pa-reigūnų etikos ir privačių teisėtvarkos institucijų vadovų etikos kodeksai.

Šios ir kitos problemos jau ne vienąkart buvo minėtos ir pabrėžtos mokslinėse–praktinėse konferencijose1, vykdomosios valdžios ir vietos savivaldos institucijų, teisėtvarkos institucijų atstovų pasisakymuose, buvo priimta daugybė sprendimų ir rekomendacijų šalinant šiuos sunkumus, kuriant privačių saugos struktūrų veiklą koordinuojančias komisijas, tačiau dauguma šių priemonių buvo tik deklaratyvaus pobūdžio, o svarbiausia – niekas rimtai neatsakė už jų nuoseklų ir tinkamą įgyvendinimą.

Kiekvienoje valstybėje skatinamos ir visuomeninės, ir privačios tvarkos palaikymo formos, nes privačios teisėtvarkos subjektai šalia policijos vykdo visuomenei naudingą ir reikalingą funkciją. Šiuolaikinių privačių teisėtvarkos subjektų teikiamų paslaugų pobūdis ir mastas taip pasikeitė, kad joms galėtų būti suteiktas savarankiškas įstatymais paremtas pagrindas. Vyriausybė turi perorientuoti skirtingų institucijų, įtrauktų į teisėtvarkos palaikymo sritį, funkcijas. Tai leistų atpažinti ir išskirti, kuriems subjektams ir kuriose srityse galima suteikti monopoliją, ir kurie galėtų konkuruoti vykdydami savo funkcijas.

Privačios saugos rinkos ir jos problemų atsiradimas sukėlė nemažai mokslininkų bei politikų ginčų ir diskusijų, todėl atsirado poreikis juos tyrinėti. Tokiu atveju teisėtvarkos palaikymo sistemos pasikeitimai bus visiškai suprasti ir tinkamai įvertinti per pastaruosius metus, o tai leistų privačioms saugos struktūroms integruotis į teisėtvarkos palaikymo sistemą.

Išvados

1. Lietuvoje vykstantys socialiniai–ekonominiai pokyčiai reikalauja ne tik koordinuoti ekonomines reformas, nukreiptas į rinkos mechanizmo kūrimą, nuosavybės santykių transformaciją, verslo plėtrą, bet ir piliečių teisių ir laisvių apsaugos stiprinimą, saugios aplinkos užtikrinimą. Teisėtvarkos palaikymo procesas reformuojamas, todėl privačių saugos struktūrų vaidmuo užtikrinant saugią aplinką tampa vis svarbesnis. Būtinumas šias struktūras integruoti į teisėtvarkos palaikymo sistemą skatinamas objektyviais dėsningumais, nes nauji rinkos santykiai negali plėtotis netaikant naujų saugos formų ir metodų.

2. Privati sauga – tai veiklos procesas, nukreiptas į fizinių ir juridinių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat ir kitų specialiai šiam tikslui nustatytų paslaugų teikimą, kurį įgyvendina nevalstybiniai subjektai, veikiantys sutarčių

1 Privačios saugos rinkos plėtros, privačių saugos struktūrų veiklos teisiniai, praktiniai bei policijos funkcijų privatizavimo klausimai buvo nagrinėjami 1999 m. lapkričio 17–18 d. vykusioje „I–joje Lietuvos asmens ir turto saugos specialistų konferencijoje” ir 2001 m. spalio 11 d. vykusioje „II–joje Lietuvos asmens ir turto saugos specialistų konferencijoje”, kurios buvo organizuotos privačių saugos verslo atstovų, taip pat Lietuvos teisės universiteto Policijos teisės katedros organizuotose tarptautinėse mokslinėse–praktinėse konferencijose „Europa vienijasi: policija žmogaus ir visuomenės saugumo užtikrinimo srityje” (1999 m. spalio 20–21 d.) bei „Šiuolaikinė policijos teisė: genezė ir raidos perspektyvos” (2001 m. lapkričio 8 d.).

91

pagrindu. Privati ir viešoji policija skiriasi veiklos pobūdžiu, teisiniais santykiais, suteiktais įgaliojimais, reguliuojamais teisės aktais ir veiklos kryptimis.

3. Pasikeitimai valstybėje ir visuomeniniame gyvenime, vertybių perorientavimas, naujų rinkos santykių atsiradimas, informacinės visuomenės kūrimasis tapo priežastimi kurtis naujai teisėtvarkos institucijai – privačiai policijai. Tai paaiškinama naujų socialinių reiškinių vyravimu demokratinėje visuomenėje – laisva saugos paslaugų rinka ir teisėtvarkos funkcijų privatizavimu.

4. Privačių teisėtvarkos institucijų veiklos veiksmingumas priklauso nuo privačių saugos tarnybų teisinį statusą apibrėžiančių sąlygų bei tinkamo teisinio reguliavimo mechanizmo kūrimo, kuriame būtų apibrėžti teisiniai reikalavimai įgyvendinant asmens, viešojo saugumo užtikrinimo ir tvarkos apsaugos nuostatas.

5. Privati saugos rinka Lietuvoje negali tinkamai plėstis dėl valstybės politikos privačių saugos struktūrų atžvilgiu, konkurencijos su kai kuriomis policijos tarnybomis, bendradarbiavimo su policijos įstaigomis principų neįtvirtinimo bei saugos struktūrų izoliacijos. Vykdant socialinę kontrolę turi dalyvauti ne tik policija, pavieniai asmenys, bet ir gerai organizuotos privačios saugos struktūros, kurios efektyviai teiktų aukštos kokybės paslaugos funkcijas, būtų atsakingos ir tinkamai reguliuojamos.

LITERATŪRA

1. Ališauskas A. Saugaus verslo vaidmuo privataus ir viešojo saugumo užtikrinimo procese // Semi-naro „Asmens ir turto saugumas Vilniaus senamiestyje” pranešimai. – Vilnius, 1999.

2. George B., Button M. Private Security. – Leicester: Perpetuity Press, 2000. Vol. 1.3. Johnston L. The Rebirth of private policing. – London: Routledge, 1992.4. Ericson R. V. and Haggerty R. D. Policing in Risk Society. – Oxford: Clarendon Press, 1997. 5. Jones T. and Newburn T. Private security and public policing. – Oxford: Clarendon Press, 1998.6. Noaks L. Private Cops on the Block: A Review of the Role of Private Security in Residential

Communities // Policing and Society: An International Journal of Research & Policy. 2000. Vol. 10.7. Inciardi J. A. Criminal Justice (6th ed). – Harcourt Brace College Publishers, USA. 1999.8. Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918–1940 metais: mokymo leidinys. – Vilnius: LTU, 1998. 9. Lietuvos policija: įstatymų ir tvarkos tarnyboje. – Čikaga, 1974.

10. Kalesnykas R. Kai kurios policijos funkcijų privatizavimo problemos Lietuvoje // Jurisprudencija: mokslo darbai. – Vilnius, 2001. T. 19(11).

11. Крысин А. В. Частные сыскные и охранные агенства за рубежом: практика создания, функционирования и подбора кадров. – Екатеринбург, 1992.

12. George B. and Button M. The case for regulation // International Journal of Risk, Security and Crime Prevention. 1996. Vol. 1. No. 1.

13. Jones T. and Newburn T. How big is the private security industry? // Policing and Society. 1998. Vol. 5.

14. Button M. Beyond the public gaze: The exclusion of private investigators from the British debate over regulating private security // International Journal of the Sociology of Law. 1998. Vol. 26. No. 1.

15. Clayton T. The Protectors. – Oldbourne, London, 1967.16. Kakalik J. and Wildhorn S. Private police in the United States, findings and recommendations.

Vol. 1; The private police industry: Its nature and extent. Vol. 2; Current regulation of private police: Regulatory agency experience and views. Vol. 3; The law and private police. Vol. 4; Special purpose public police. Vol. 5. Government Printing Office. – Washington, 1971.

17. Cunningham W. C. and Taylor T. Private security and police in America. The Hallcrest Report. – Portland: Chancellor Press, 1985.

18. Cunningham W. C., Strauchs J. J. and Van Meter C. W. Private security trends 1970–2000. Hallcrest Report II. – Stoneham: Butterworth–Heinemann, 1990.

92

19. Shearing C. D. and Stenning P. C. Modern private security: Its growth and implications. Crime and Justice: An annual review of research. – Chicago: University of Chicago Press, 1981. Vol. 3.

20. Stenning P. C. Private police and public police: Toward a redefinition of the police role. – Ottawa: Canadian Police College, 1989.

Possibilities to Integrate Private Policing in the System of Law and Order

Dr. Raimundas KalesnykasLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article analyses the possibilities of integration of private policing service in the system of law and order in Lithuania. Private police, private security, private law and order are metaphorical notions, which aim at emphasizing the existence of private policing services. The emerging market of private policing is related to the inability of the police to guarantee security needs of all participants of the market.

The article analyses the input of private structures to realization of the functions of law and order, development and spread of these institutions, major requirements of legal regulation, whereas comparative method is employed to show its relation to functions carried out by the police. The main problem, which hinders appearance of private policing service in Lithuania is the absence of relevant legislation. In order to disclose the problem the author highlights the importance of private policing services in law and order. Analysed are the genesis of private police services, relevant legal norms and possibilities to systemize them, the order of possible licensing and control. Efficiency of these institutions depends on the legislation, which defines its status, including legal requirements, which help to realize provisions ensuring public security and public order.

The author draws a conclusion that private policing services can not appropriately develop with due to policy of the state towards private policing services, competition with some of polices services, non-existence of principles of cooperation with the police and isolation of security structures. It’s not only the police and separate individuals, who should take part in the sphere of social control, but also well organized private security structures, which could guarantee high quality services and would be legally responsible and appropriately regulated.

93

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 83–89

BAUDŽIAMŲJŲ TEISINIŲ SANKCIJŲ RAIDOS SOCIOLOGINIAI PRADAI

Doktorantė Giedrė Lastauskienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Teisės filosofijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 46 97Elektroninis paštas tfk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. vasario 7 d.Parengta spausdinti 2002 m. birželio 21 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros doc. dr. Vytautas Šlapkauskas ir šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros doc. dr. Leonas Virginijus Papirtis

S a n t r a u k a

Straipsnyje apžvelgiamos pagrindinės šio laikmečio baudžiamųjų teisinių sankcijų raidos kryptys. Analizuojant šių teisinių sankcijų metodologinio pagrindo paieškos problemą aptariamos pagrindinės bausmės tikslą tiriančios teorijos ir jų tarpusavio sąveika. Autorė nurodo visuomeniškai veiksmingiausių teisinių sankcijų paieškos tendenciją. Išnagrinėta medžiaga leidžia teigti, kad šiuolaikinės valstybės, kurdamos teisėkūros politiką bei taikydamos teisines sankcijas, siekia, kad bausmė neužkirstų pažeidėjui kelio atgal į visuomenę.

Pagrindinės sąvokos: sankcija, atsakomybė, bausmė, bausmės tikslas, bausmės veiksmingumas.

„Todėl reikia jį mokyti jo paties labui: tegu jis patiria, ką reiškia netekti teisės į savo turtą, savo garbę, savo laiką ir savo kūną, kad savo ruožtu pradėtų gerbti kitų tokią pačią teisę”

(M. Foucault).

Įvadas

Vienas svarbiausių visuomeninių institutų, kurio raidą bandoma numatyti, yra teisė. Teisės, kaip kultūros reiškinio, esmės atskleidimas ir jos raidos tendencijų analizė kėlė ir dabar tebekelia tiek prieštaringų vertinimų, kad sunku būtų surasti bent panašų, taip prieštaringai vertinamą teorinių ginčų objektą. Nors teisės sampratos ir labai skirtingos, visuotinė pasaulinės visuomenės globalizacija skatina ieškoti bendrų šio svarbaus žmonių elgesio reguliavimo priemonių bruožų bei raidos tendencijų.

94

Niekam nekyla abejonių, kad teisinis reguliavimas vyksta informaciniu lygmeniu, t. y. valdymo informacija formuluojant vienokį ar kitokį reikalaujamo ar siektino elgesio modelį. Čia jau mes susiduriame su psichologiniu teisės aspektu, nes teisė gali paveikti adresato elgesį tik tada, kai jos siunčiama informacija sąmoningai dekoduojama ir virsta asmens elgesio motyvu. Sąmonė nagrinėja ne abstrakčias normas, sutarties nuostatas, o konkrečias ten įtvirtintas subjektines teises ir pareigas, skatinimus ir bausmes, kurie savo ruožtu veikia kaip stimulai ir apribojimai – kaip tik jie ir tik jie leidžia teisei daryti tiesioginę įtaką asmenų elgesiui ir pakreipti jų elgesį viena ar kita linkme [1, p. 735].

Ypač svarbią įtaką elgesio motyvams susiformuoti turi teisinės sankcijos. Pati teisinių sankcijų sąvoka suprantama nevienareikšmiškai. Šiame straipsnyje sąvoką „teisinės sankcijos” vartosime tradicine mūsų teisės teorijai prasme – kaip neigiamas valstybės organizuotos prievartos priemones, kuriomis valstybė grasina teisės normos adresatui, jei šis kėsinasi pažeisti teisinėje taisyklėje įtvirtintą privalomo elgesio modelį, ir kurias taiko, jei pažeidimas padaromas. Straipsnyje aptariamos tik baudžiamosios sankcijos. Suprantama, prievarta teisėje neapsiriboja baudžiamųjų (represinių) sankcijų nustatymu ir realiu taikymu. Tokio pobūdžio sankcijos taikytinos tik tada, kai išnaudotos visos švelnesnio poveikio priemonės arba kai padarytos teisei priešingos veikos pobūdis neleidžia jų panaudoti. Bet labai dažnai kalba apie kriminalinę bausmę tampa kalba apie sutelktą prievartos teisėje išraišką, nes valstybėje įsitvirtinusi baudžiamoji politika demonstruoja ir toje valstybėje vyraujantį požiūrį tiek į teisę, tiek į pagrindines poveikio priemones (šiuo atveju teisines sankcijas).

Teisinės taisyklės paprastai kuriamos neklausiant adresato nuomonės, ir mūsų laisvė dažniausiai pasireiškia pasirinkimu vienos iš dviejų alternatyvų – laikytis teisinių reikalavimų arba juos laužyti, o teisinė sankcija tampa itin svarbia mūsų teisiškai reikšmingą elgesį veikiančia priemone.

Šio straipsnio tyrimo objektas: baudžiamųjų teisinių sankcijų raidos tendencijų apžvalga.

Svarbiausios XX a. baudžiamųjų teisinių sankcijų paradigmos ir jų raidos tendencijos

Nors dauguma šiuolaikinių civilizuotų valstybių turi seniai susiformavusias ir gana stabilias teisines sistemas, matome ir toliau besitęsiančią (net suaktyvėjusią) represinių (t. y. baudžiamųjų) sankcijų pobūdžio ir dydžio nustatymo metodologinio pagrindo paiešką. Ankstesnio laikmečio teisės sampratos mokyklos (iki XX a.) daugiausia dėmesio skyrė prievartai teisėje pateisinti, o XX a. teoretikai ir praktikai pagrindiniu uždaviniu laiko teisinės sankcijos pobūdžio ir dydžio analizę.

Klasikinė baudžiamosios teisinės sankcijos paskirtis, nepaisant to, kuriuo laikmečiu ir kieno rankomis ji buvo įgyvendinama, – pažeisto teisingumo atkūrimas. Asmuo privaląs gauti tai, ko nusipelnė, – už bloga turi būti atsilyginama blogu. Sankcija turėjo būti tuo ekvivalentu, kuris atitiks padarytos veikos sunkumą ir pobūdį (pasak Hegelio, nusikaltimas yra teisės neigimas, o bausmė yra to neigimo neigimas) [2, p. 42]. Net ir laisvos konkurencijos kapitalizmo laikotarpiu teisingumas teismuose buvo vykdomas remiantis vadinamąja keršto (atpildo, atsilyginimo) teorija. Nors tiek teisės normos, tiek teisinių sankcijų taikymas buvo grindžiamas tuometine morale, pats teisingumo įgyvendinimo procesas buvo formalus ir mažai individualizuotas (bausmės konkretizavimas – tam tikros sankcijos paskyrimas; bausmė – tai visuomenės atpildas už nusikaltusio asmens nekonformistinius veiksmus). Atpildo teorija pasižymi labai stipria socialine–psichologine įtaiga, nes ji nubrėžia teisin-

95

gumą vykdančios valdžios prievartos ribas uždrausdama taikyti drastiškas bausmes už nesunkius nusižengimus.

Vienas svarbiausių atpildo teorijos trūkumų yra tas, kad ji paprastai neišplėtojama iki nuoseklios teorijos lygio ir apsiriboja dažniausiai įprastų tezių kartojimu. Kritikuojant atpildo teorijos neišsamumą atkreipiamas dėmesys į kai kuriuos aspektus.

Atpildo teorija dažniausiai bausmę įprasmina kaip „pusiausvyros atkūrimo priemonę”. Ką tai reiškia? Jei būsime nuoseklūs – iš teisės pažeidėjo turi būti atimta viskas, ką jis įgijo nusikalstamu būdu, o aukai turėtų būti atlyginti visi jos patirti nuostoliai. Bet teisinė represinė sistema paprastai nekelia sau tikslo atlyginti nukentėjusiajam žalą, o sutelkia savo dėmesį į prasižengėlio nubaudimą – bausmėmis siekiama sukelti jam neigiamus, nenaudingus ir skausmingus praradimus. Jei bausmės tikslas būtų pažeistos pusiausvyros atkūrimas, tai atpildo teorija turėtų akcentuoti ne nubaudimą, kaip poveikio pažeidėjui priemonę, o aukos klausimo išsprendimą – atpildo teorija „nepadeda mums suprasti, kaip galima pateisinti pačią bausmę nesprendžiant rekompensacijos aukai klausimo” [3, p. 142].

Bene įprasčiausia atpildo teoriją pristatyti dažnai cituojamu taliono principu („lex Talionis”) – „akis už akį, dantis už dantį”. Ar įmanoma remiantis šiuo, prieš daugybę metų įtvirtintu principu pagrįsti šiuolaikinių valstybių baudžiamąją politiką? Ko gero, ne. Ir štai kodėl.

Pagal taliono principą bausmės pobūdis ir dydis priklauso tik nuo vienos aplinkybės – pažeidėjo veiksmais sukeltų pasekmių. Kyla daugybė klausimų dėl taliono principo taikymo mūsų laikmečiui. Ar ta reiškia, kad plėšiką, žudiką ar prievartautoją reikėtų taip traktuoti, kaip jis traktavo savo aukas? Kaip nubausti remiantis šia koncepcija asmenis, kurių veiksmai nesukėlė tiesioginės žalos, o tik sudarė sąlygas šiai žalai atsirasti (vairavo automobilį neblaivus, nemokėjo mokesčių ir pan.)? O kaip galima vertinti nusikaltusius asmenis, jei jų veiksmų – kyšininkavimo, apgaudinėjimo, šantažavimo – pagal aptariamą koncepciją ne-galime pakartoti? Be itin laisvos šio principo interpretacijos mūsų laikmečiu, kuris pasižymi socialinio gyvenimo sudėtingumu, taliono principas atrodo per daug siauras ir primityvus. Vadovaudamiesi taliono principu ir vertindami bet kurio asmens nusikalstamą veiką turėtume nustatyti, ko pažeidėjas nusipelnė, ir pačiu primityviausiu būdu priversti jį patį pajusti savo elgesio pasekmes. Bet tai nebūtų nei teisinga, nei įmanoma, nes vienaip vertiname asmens veiką, kai kito asmens gyvybę jis atima tyčiniais veiksmais ir būtent to siekia, visai kitaip traktuojame nužudymą dėl neatsargumo, o dar kitaip situaciją, kai gyvybė kitam asmeniui atimama ginant savo turtą arba nuosavybę. Visais atvejais veikos pasekmės vienodos – kitam asmeniui atimta gyvybė, taliono principas, skirstąs bausmes pagal nusikalstamų veikų pasekmes, verstų mus skirti vienodas bausmes, bet to negali būti ir niekada nebuvo. Taigi kaip gali taliono principas nustatyti parenkamų bausmių teisingumą, jei jis nepajėgus skirtingai vertinti tokias, mūsų supratimu, skirtingas situacijas?

Teisės teorijoje įprasta pabrėžti, kad būtent I. Kantas modifikavo taliono principą ir suteikė jam nuoseklios teorijos formą. Nors kartais I. Kanto bausmės pagrindimas pateikiamas kaip taliono principo teorinė forma, pažymėtina, kad taip teigti negalėtume. I. Kantas, apibūdindamas bausmės sąvoką ir tikslus, remiasi pažeidėjo intencijomis, o ne jo veikos pasekmėmis.

I. Kanto žmogus – racionalus, besivadovaujantis protu, atsakingas už savo poelgius. Tai žmogus, kuris turi tikslus ir yra įsitikinęs, kad viskas, ką jis daro, su tais tikslais susiję. I. Kanto žmogus pripažįsta, kad ir kiti turi teisę elgtis su juo taip, kaip su jais elgiasi jis. O čia jau ir bausmės tikslas bei pagrindas – jei aš siekiu gauti naudos iš kitų nelaimės, tai ir pats pripažįstu kitam teisę gauti naudos iš mano nelaimės. Kaip tik taip I. Kantas aiškina taliono principą, kaip tik

96

todėl jis teigia, kad „nusikaltėlis pats nori savo bausmės”. Jei kažkas skriaudžia kitus, tai kiti jam atsilygina tuo pačiu – taigi nusikaltėlis „pats prisiprašo sau bausmės”.

Pažymėtina, kad I. Kanto teorija, būdama išoriškai patraukli bausmės pagrindimo teorija, sunkiai pritaikoma sprendžiant praktinius teisinių bausmių skyrimo ir teorinius jų pagrindimo klausimus.

I. Kantas, kurdamas teisingos bausmės koncepciją, norom ar nenorom priartėja prie „kosminio teisingumo” modelio, pagal kurį geriems žmonėms atsilyginama geru, o blogiems – blogu. Kaip pažymėjo D. Lyonsas, teorija, kai bausmes skiria ir prasižengusių poelgius vertina žmonės, o ne „ponas Dievas”, sunkiai pritaikoma [3, p. 144]. Pirma, teisinis konkrečių veikų įvertinimas negali pretenduoti į apibendrintą veikos ir nusikaltėlio vertinimą pagal jo nuopelnus pasauliui. Nerealu net bandyti sukurti organizuotą bausmių (ir paskatų) sistemą, kurios tikslas – užtikrinti, kad blogiems viskas baigtųsi blogai, o geriems – gerai. Antra, I. Kantas nesprendžia klausimo, kodėl būtent aš (ar kas kitas) turėtų vertinti, kas ir kiek blogai pasielgė. I. Kanto teorija, kaip ir įprasta atpildo teorijoms, nenagrinėja institucinio bausmės aspekto, nors kaip tik teisinės bausmės teorija privalėtų įtikinamai įrodyti, jog teisinė bausmė esmingai skiriasi nuo privataus keršto ir todėl šią bausmę gali taikyti legali valdžia.

Taigi atpildo teorija pateisina bausmę per plačiai arba per siaurai. Per plačiai – nes ja remiantis galima pateisinti bet kokio nenormalumo nubaudimą teisine sankcija. Per siaurai – nes taip ir neatsako į klausimą, kodėl kažkas įgyja teisę perimti į savo rankas „kosminio teisingumo” atkūrimą ir kodėl tai daro būtent valstybė [3, p. 149)].

Šie ir kiti aptartos teorijos trūkumai lėmė aplinkybę, kad XX a. pradžioje buvo suabejota bausmės, kaip ekvivalento, samprata, o XX a. antrojoje pusėje labiau akcentuojama teisinių gėrių sauga ir visų žmonių taikaus gyvenimo ir sugyvenimo užtikrinimas, ir tai verčia iš naujo įvertinti ir kriminalinei bausmei keliamus tikslus. Šiuo laikotarpiu, nustatant ir taikant teisines sankcijas, represinėse teisės šakose (ypač baudžiamojoje teisėje) varžėsi dvi naujos paradigmos: specialiosios prevencijos ir generalinės prevencijos. Šios abi teorijos suabejojo atpildo teorija kaip represinių sankcijų nustatymo pagrindu.

Specialioji prevencija iškėlė bausmės tikslą – sulaikyti ateityje konkretų pažeidėją nuo polinkio pažeisti teisę. Pagrindinis šios teorijos kūrėjas vokiečių sociologas Franzas von Lisztas (kaip tik su jo vardu siejama šiuolaikinė „sociologinė” baudžiamosios teisės samprata) įsivaizadavo specialiosios prevencijos egzistavimą trimis formomis:

visuomenė apsaugoma nuo nusikaltėlio uždarant jį į kalėjimą; pats nusikaltėlis apsaugomas nuo naujų nusikaltimų; nusikaltėlį auklėjant ir jis, ir visuomenė apsaugoma nuo recidyvų. Taigi represinė sankcija jau nebelaikoma ekvivalentu už padarytą

teisės pažeidimą, sankcijos griežtumas ir bausmės trukmė tampa tiesiogiai priklausomi nuo to, kaip greitai nubaustasis asmuo persiauklėja. Ši teorija turėjo didelę įtaką visos Vakarų Europos teisinei sistemai. Štai Vokietijos federacinė valstybė įstatymiškai įtvirtino nuostatą, kad skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į galimus jos padarinius nusikaltėlio būsimam gyvenimui visuomenėje [2, p. 46]. Didžiausiu šios teorijos trūkumu buvo laikoma tai, kad ji negalėjo nustatyti bausmės masto dydžio (nuteistąjį reikia laikyti izoliuotą tol, kol jis pasitaisys) ir neatsakė į klausimą, ką daryti su asmenimis, kurie nepasiduoda resocializacijai.

Generalinės prevencijos teorija skiriant bausmę orientuojasi ne į atpildą pažeidėjui ir ne į jo resocializaciją, o į siekį atbaidyti visuomenę nuo nusikaltimų darymo grasinant jai teisiniais apribojimais. Tai vadinamoji „teisinių grasinimų teorija”, paremta nuostata, jog dauguma žmonių susilaiko nuo

97

teisei priešingų ketinimų, nes mato, kad asmenims, nesugebėjusiems to padaryti, tenka iškęsti neigiamus savo veiklos padarinius. Išskiriamas negatyvusis generalinės prevencijos aspektas – kalbama apie tam tikrą linkusių nusikalsti kategoriją žmonių, kuriems skiriant konkrečias sankcijas už teisės pažeidimus pabrėžiama ne jų padarytos veikos analizė, o rizika, kad ši nusikalstama veika gali paplisti. Pozityvusis generalinės prevencijos aspektas pasireiškia teisėsaugos institucijų veiklos stiprinimu skatinant visuomenės daugumos pasitikėjimą teise ir valdžia. Generalinė prevencija remia nekintamos sankcijos, kuri bausmės atlikimo metu nekinta (ar mažai kinta), skyrimą [2, p. 49].

Šiuolaikiškų valstybių teisės specialistai ir sociologai ir toliau dar tebesiginčija dėl šių pagrindinių klausimų [4, p. 156]:

1. Kas – veika ar asmuo – yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas?2. Kas yra bausmės skyrimo pagrindas – specialioji ar generalinė prevencija?3. Koks turėtų būti bausmės tikslas – tikslingumas ar atpildas?Nors teigti, kad į šituos klausimus vienareikšmiškai atsakyta, negalima,

besiformuojančios tendencijos yra aiškios ir nedviprasmiškos: Baudžiamųjų sankcijų sistemą stengiamasi pagrįsti tiek atpildo, tiek

prevencijos (ir generalinės, ir specialiosios) teorijomis pabrėžiant neginčijamą prevencijos primatą [2, p. 62].

Bausmė, kaip visuomenės atpildas, pasireiškia jos neišvengiamumu ir tiesioginiu proporcingumu kaltei; šiuo pagrindu paskirta bausmė yra konkretinama siekiant skirti individui tokią sankciją, kad visuomenė būtų apsaugota (bent tam tikrą laiką) nuo baudžiamo asmens pavojingų kėsinimųsi, o paskirtoji sankcija nebūtų kliūtis subjektui grįžti į visuomenę.

Jei į teisės saugomus gėrius pasikėsino asmuo, kuriam netaikytinas kaltės principas, jam skiriamos kitos visuomeninės apsaugos priemonės, turinčios visus bausmei būdingus požymius (tokios priemonės gali būti paskirtos asmeniui, kurio poelgiai rodo aiškų polinkį pažeisti teisinę tvarką) [2, p. 63].

Pažymėtina, kad minėtos tendencijos akivaizdžios daugumos, tačiau ne visų valstybių teisinėse sistemose. Štai vadinamoji „atpildo teorija” turi išskirtinai tvirtas pozicijas JAV, kur „teisingo nusipelnymo” doktrina ir dabar sudaro teisinės sistemos pagrindą. Čia nustatant bausmę „labiau siekiama teisingo atpildo, o ne asmens resocializacijos” [5, p. 548].

Teisinių sankcijų nustatymo ir taikymo principų pasikeitimas

Jeanas Pradelis, nagrinėdamas savo veikale „Lyginamoji baudžiamoji teisė”, sankcijų klausimą, atkreipia dėmesį, kad kiekvienoje valstybėje galima išskirti atskirus sankcijų raidos etapus (kalbama apie represines sankcijas), kurių metu buvo taikomos „madingos” tą laikmetį sankcijos. Suprantama, vienokią ar kitokią „madą” lemia įvairiausių veiksnių visuma. Dėl visuomenės humanizacijos ilgą laiką vyravusias kūno bausmes pakeitė kitos bausmės, o laisvės atėmimu, laikytu „puikiausia bausme civilizuotame pasaulyje”, suabejota dėl visiškos idėjos „pataisyti žmogų” nesėkmės. Visuomenės, nenorinčios tiek daug mokėti už komfortišką nusikaltėlių išlaikymą kalėjimuose, nepasitenkinimas nulėmė tarpinės tarp laisvės atėmimo ir probacijos bausmės įvedimą „stengiantis taip sustiprinti asmens priežiūrą, kad ji individui būtų kaip laisvės atėmimo bausmė” [5, p. 513]. Kiekvienoje valstybėje įsitvirtinusį vienų ar kitų bausmių populiarumą lemia ir toje valstybėje išpažįstama religija, pragyvenimo lygis, pagaliau ten vyraujanti teisės samprata. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus teisinių sankcijų nustatymo ir taikymo mechanizmo pokyčius.

98

Visuotinai pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmė išgyvena krizę. Tarptautiniu mastu susirūpinta, kad valstybės skirtų asmenims laisvės atėmimo bausmę tik tais išimtiniais atvejais, kai ji negali būti pakeista jokia kita bausme. Kiekviena valstybė privalanti atidžiai analizuoti asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, recidyvo atvejus ir taikyti laisvės atėmimą tik toms asmenų kategorijoms, kurioms laisvės atėmimas buvo efektyviausias. Esant galimybėms rekomenduojama dažniau taikyti turtinio poveikio priemones ir tik neišvengiamais atvejais – laisvės atėmimą. Ir tai neatsitiktinai – laisvės atėmimas valstybei kainuoja brangiausiai, o recidyvas po tokio pobūdžio bausmės didžiulis (pvz., 1981–1989 m. Nyderlanduose vertinant viešųjų darbų poveikį paaiškėjo, kad nubaustųjų viešaisiais darbais recidyvo lygis buvo 42 proc., o nubaustųjų laisvės atėmimu – 54 proc.). Tiesa, JAV laisvės atėmimo bausmių daugėja, ir taip yra ne tik dėl ten vyraujančios bausmės, kaip atpildo, doktrinos, bet ir dėl sparčiai didėjančio sunkių nusikaltimų skaičiaus. Europoje, išskyrus Airiją ir Ispaniją, vy-rauja priešinga tendencija: nubaustųjų laisvės atėmimu skaičius mažėja [5, p. 558].

Vis didesnė reikšmė bausmių sistemoje tenka turtinio poveikio priemonėms, t. y. konfiskavimui ir baudai. Tai suprantama, nes nusikaltėliui pavyksta išvengti dažnai negatyvios „kalėjimo mokyklos”, valstybė neišleidžia tokiam pažeidėjui išlaikyti kalėjime pinigų, netgi priešingai – pati iš to nusikaltimo pelnosi. Optimaliausia bausmė ir toliau lieka bauda, Vokietijos BK 47 straipsnis, galima sakyti, panaikino galimybę atimti laisvę iki 6 mėnesių, tad šiuolaikinėje Vokietijoje baudai tenka 84 proc. kriminalinių bausmių [5, p. 557]. Represines sankcijas keičia turtinio pobūdžio sankcijų taikymas, nes akivaizdus daug didesnis pastarųjų veiksmingumas.

Pažymėtina, jog kuriama nauja „Žalos atlyginimo baudžiamojoje teisėje teorija”, kai kur jau vadinama „trečiąja paradigma”, galinčia išvesti baudžiamąją teisę iš visiškos aklavietės, kurios atsiradimas siejamas su ganėtinai mažu teisės, kaip baudžiančios priemonės, poveikiu ir dideliu recidyvų skaičiumi (tiesa, minėta paradigma dar nėra galutinai susiformavusi, nors ir paremta nebenaujomis ir gerai žinomomis E. Durkheimo – ir vėl remiamasi sociologo koncepcija! – mokymo idėjomis) [6, p. 74]. Šios besiformuojančios paradigmos esmė – pagrindinė valstybės, baudžiančios asmenį už nusikaltimo padarymą, pareiga yra užtikrinti, kad būtų materialiai atlyginta asmeniui, nukentėjusiam nuo nusikaltėlio. Manoma, kad tokiu atveju būtų pasiekti labai svarbūs tikslai: teisės pažeidėjas tiesiogiai susidurtų su savo veiklos pasekmėmis ir susipažintų su nukentėjusiuoju; be to, nukentėjusiajam daug svarbiau, kad jam būtų atlyginta žala negu situacija, jog pažeidėjas baudžiamas laivės atėmimu ir dar pats nukentėjusysis, mokėdamas mokesčius, jį turi išlaikyti. Pašalinus konfliktą tarp pažeidėjo ir aukos padidėja tikimybė pažeidėjui lengviau įsitraukti į visuomenę. Aptartoji paradigma taip suartina baudžiamąją teisę su civiline (nes tikimasi, jog būtent ji padės iš-spręsti žalos nukentėjusiajam atlyginimą), kad pradėta kalbėti apie būtinybę kurti visiškai naują baudžiamosios teisės koncepciją.

Trumpa teisinių sankcijų raidos tendencijų apžvalga patvirtina pokyčius šiuolaikinių valstybių represinėje politikoje. Istoriškai teisė susiformavo kaip konflikto (daugiausiai turtinėje srityje) tarp atskirų individų sprendimo priemonė. Pirmosioms teisinėms sankcijoms net ir turtiniuose ginčuose buvo būdingesnis represinis, o ne kompensacinis elementas. Valstybė perėmė į savo rankas asmenų, pažeidusių teisę, baudimą daug vėliau, ir bausmės tikslai skirtingais laikotarpiais buvo skirtingi. Šiandien represinė sankcija – tai jau ne tik kaltam asmeniui kentėjimus ir praradimus „atseikėjanti” priemonė, bet ir svarbi visuomeninės kontrolės priemonė, kuria siekiama ne tik „suvesti visuomenės sąskaitas" su jos normalų gyvenimą pažeidinėjančiais asmenimis, bet ir palikti tokiam asmeniui galimybę grįžti į visuomenę. Iškyla bausmės naudingumo

99

klausimas – ji turi būti naudinga pažeidėjui (atbaidyti pažeidėją nuo polinkio pažeisti teisę), naudinga visuomenei (visuomenė turi būti apsaugota nuo jai pavojingo pažeidėjo), naudinga nukentėjusiam asmeniui (bausmių sistema siekiama, kad pažeidėjas atlygintų nukentėjusiam padarytą žalą) ir būti kiek galima pigesnė valstybei.

Išvados

Represinių teisinių sankcijų raidos tendencijos rodo, kad šiuolaikinėse visuomenėse stiprėja teisės, kaip teisinių gėrių saugos priemonės, kaip taikaus žmonių sugyvenimo užtikrinimo, supratimas.

Jau nebemanoma, kad valstybė pajėgi išspręsti visas problemas grasindama arba realiai taikydama bet kokią prievartą.

Nustatant ir taikant teisines sankcijas bandoma ieškoti priemonių individo ir visuomenės darnai užtikrinti bei įtampai tarp priešingų visuomeninių interesų sumažinti.

Valstybė, padedama teisės, vykdo organizuotą institucinę prievartą siekdama apsaugoti teisėtai gyvenančią visuomenės dalį nuo pažeidėjo ir tikėdamasi, kad bausmės pobūdis ir dydis neužkirs pažeidėjui kelio atgal į visuomenę bei privers jį išmokti gerbti kitų laisvę, turtą ir orumą.

Visuomeninė sauga ir gerovė tampa pagrindiniu svertu tiek nustatant teisines sankcijas, tiek jas taikant.

LITERATŪRA

1. Теория государства и права / под ред. Матузова Н. И. – Москва, 2000.2. Strafrecht. Algemainer Teil. – München, 1997. Band I.3. Lyons D. Etyka i rząndy prawa. – Warszawa, 2000. 4. Шаргородский М. Д. Наказание, его цели и эффективность. – Ленинград, 1973.5. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. – Vilnius, 2001.6. Jahn M. Wiedergutmachung und Integrationprävention: an den Grenzen der

Steuerungsfähigkeit der Strafrechts // Rechtstheorie 27, 1996.

Sociological Origins of the Development of Criminal Legal Sanctions

Doctoral Candidate Giedrė LastauskienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article discloses main trends of the evolution of legal sanctions in the modern time. While analysing the problem of the search of the methodological base of legal sanctions, main theories, which investigate the aim of the punishment, and their relation are discussed in the article. The author emphasizes the clear tendency of the search of legal sanctions, which are the

100

most effective socially. The conclusion is done that the modern state, while establishing and applying legal sanctions, stimulates a man to behave legally and fairly, and punishes him because it hopes that a punishment will not block up man’s way back to the society.

101

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 90–98

III. PRIVATINĖ TEISĖ

TEISINIAI ATSISKAITYMŲ AKREDITYVAIS YPATUMAI

Doktorantė Dalia Vasarienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Finansų ir mokesčių teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 45 21Elektroninis paštas daliava@delfi.lt

Pateikta 2002 m. vasario 7 d.Parengta spausdinti 2002 m. birželio 17 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros doc. dr. Petras Miškinis ir šio fakulteto Ekonomikos teorijos katedros doc. dr. Gediminas Davulis

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjami atsiskaitymų akredityvais teisiniai ypatumai remiantis šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais ir tarptautine bankų veiklos praktika. Aptariami šios atsiskaitymo priemonės pranašumai ir trūkumai bei rekomenduojami tų trūkumų pašalinimo būdai.

Akredityvas jau daugelį metų yra viena labiausiai paplitusių atsiskaitymo priemonių tarptautinėje prekyboje, ypač tais atvejais, kai partneriai gerai vienas kito nepažįsta [1, p. 5]. Tiek lėšų gavėjui (beneficiarui), tiek ir mokėtojui akredityvas yra saugiausia, abiem priimtina atsiskaitymo priemonė. Būtina sąlyga – beneficiaras turi pateikti į savo banką prekių dokumentus, atitinkančius akredityvo sąlygas. Akredityvas suteikia garantijas mokėtojui, kad lėšų gavėjui bus sumokėta tik tada, kai jam bus pateikti prekių dokumentai [1, p. 10].

Akredityvas plačiau pradėtas taikyti po to, kai 1933 m. Tarptautiniai prekybos rūmai pirmą kartą išleido Bendrąsias akredityvų taikymo taisykles (UCP) [2, p. 15]. Atsiskaitant akredityvu dalyvaujant bankui sudaromas raštiškas dokumentas, pagal kurį bankas sutinka sumokėti lėšų gavėjui skolas, susidariusias išsiuntus prekes arba suteikus paslaugas mokėtojui. Lėšų gavėjas, pristatęs į banką akredityvo sąlygose nurodytus dokumentus, baigia mokėjimo pavedimu atsiskaitymą.

Šiuo metu nuo 1994 m. galiojanti Tarptautinių prekybos rūmų išleistų Bendrųjų akredityvo taikymo taisyklių (UCP) publikacija Nr. 500 akredityvą apibrėžia taip: „Akredityvas yra susitarimas, kuriuo bankas, veikdamas savo kliento pavedimu arba savo iniciatyva, turi atlikti vieną iš šių veiksmų:

1. apmokėti per iš anksto sutartą laiką trečiai šaliai (akredityvo lėšų gavėjui) arba akceptuoti ir apmokėti akredityvo lėšų gavėjo vekselius;

102

2. įgalioti kitą banką per tam tikrą laikotarpį apmokėti arba akceptuoti ir apmokėti akredityvo lėšų gavėjo vekselius;

3. įgalioti kitą banką apmokėti pateiktus jam dokumentus” [3, p. 25].Lietuvoje atsiskaitymai akredityvu smarkiai paplito 1995 m., kai užsienio

prekyba ėmė sparčiai didėti. Vidaus atsiskaitymams akredityvai beveik nenaudojami, nes atliekant atsiskaitymus šia priemone pagrindinio sandorio išlaidos padidėja apie 3 proc. Be to, ši paslauga tampa nepatraukli dėl ilgos atsiskaitymų akredityvu procedūros [4, p. 149].

Atsiskaitymus akredityvu Lietuvos Respublikoje šiuo metu reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (6.935–6.941 str.), Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas bei šiuos įstatymus detalizuojantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko nutarimai. Pagrindinis tarptautinis dokumentas, reglamentuojantis atsiskaitymus akredityvu, yra Tarptautinių prekybos rūmų 1993 m. išleistos „Unifikuotos taisyklės ir papročiai. Dokumentinis akredityvas”. Šis tarptautinis dokumentas yra rekomendacinis, tačiau dėl jame sukauptos ir suderintos skirtingų valstybių praktikos jie taikomi daugelyje pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvoje. Lietuvos komerciniai bankai šias rekomendacines taisykles taiko, nors jokių teisės aktų nuorodų į jas nėra. Manytume, kad esamą padėtį būtų tikslinga pakoreguoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.935 straipsnio 3 dalyje įrašant papildomai, jog atsiskaitymus akredityvais reglamentuoja tarptautinės taisyklės. Siūlytume šią dalį pakeisti taip: „Atsiskaitymus akredityvais reglamentuoja įstatymai ir tarptautinės bankų veiklos taisyklės”.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.935 straipsnis numato, kad: „Atsiskaitant akredityvais, bankas, atidaręs akredityvą ir veikiantis mokėtojo prašymu bei nurodymu arba savo vardu (bankas emitentas), įsipareigoja sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti, arba apmokėti įsakomąjį vekselį, išrašytą lėšų gavėjo, arba įgalioja kitą banką (vykdantįjį banką) sumokėti pinigus lėšų gavėjui, arba akceptuoti ir suėjus mokėjimo terminui apmokėti įsakomąjį vekselį, arba įgalioja kitą banką pirkti dokumentus (negocijuoti), jeigu pateikti do-kumentai atitinka akredityvo sąlygas” [5].

Atsiskaitant akredityvu pagrindiniai dalyviai yra mokėtojas, lėšų gavėjas ir bankas emitentas – mokėtoją aptarnaujantis bankas. Kaip matome iš anksčiau minėto straipsnio dispozicijos, gali dalyvauti ir ketvirtas dalyvis – vykdantysis bankas, kuris atlieka tarpininko, tarp banko emitento ir lėšų gavėjo, vaidmenį. Būtinybę pasitelkti banką tarpininką lemia tai, kad dažniausiai pagrindinės sutarties kontrahentus aptarnauja skirtingi bankai, todėl akredityvą tikslingiausia atidaryti lėšų gavėjo buvimo vietoje esančiame banke. Toks bankas ir tampa vykdantysis, nes būtent jame ir mokama pagal akredityvą.

Kontrahentai atsiskaitymus akredityvu naudoja labai įvairiose sutartyse, tokiose kaip tiekimo, rangos, paslaugų teikimo ir kitose.

Atsiskaitymų akredityvu dalyvių tarpusavio santykiai yra keturių pakopų:1. mokėtojo pavedimas bankui emitentui atidaryti akredityvą numatytomis

sąlygomis;2. banko emitento įgaliojimų perdavimas vykdančiajam bankui (lėšų gavėjo

bankui);3. pardavėjo pateikimas akredityvo sąlygose numatytų dokumentų, kurie

liudija apie prekės pristatymą, paslaugos suteikimą arba darbų atlikimą;4. vykdančiojo banko mokėjimo atlikimas priimant lėšų gavėjo pateiktus

dokumentus. Atsiskaitymo akredityvu ypatumas yra banko dalyvavimas, nes bankas

emitentas, atidarydamas pirkėjo prašymu akredityvą, iš karto tampa atsakingu asmeniu lėšų gavėjo atžvilgiu. Akredityvo atidarymas sukuria santykius tarp banko emitento ir lėšų gavėjo – tai pastarajam suteikia neabejotiną pranašumą. Pardavėjui netenka rūpintis dėl pirkėjo nemokumo žinant, kad jam bankrutavus

103

atsakingas bus bankas emitentas, jeigu pardavėjas pristatys visus dokumentus, atitinkančius akredityvo sąlygas. Kitaip sakant, atsiskaitymo akredityvu esmė yra ta, kad pardavėjui vietoj pirkėjo atlikti mokėjimą įsipareigoja bankas.

Pardavėjui šios atsiskaitymo priemonės pranašumas pasireiškia tuo, kad mokėjimas atliekamas jo buvimo vietoje, o tai mokėjimo momentą priartina prie prekių pristatymo momento ir užtikrina lėšų gavėjo pinigų apyvartą. Kita vertus, akredityvo atidarymo termino praleidimas suteikia pardavėjui teisę užlaikyti prekių pristatymą.

Pirkėjo padėtis pasirinkus akredityvą kaip atsiskaitymo priemonę taip pat neprastesnė jau vien dėl to, kad šis gali būti tikras, jog už pristatytas prekes bus sumokėta tik tuo atveju, jei pardavėjas į banką pristatys visus akredityve nurodytus bei jo sąlygas atitinkančius dokumentus. Be to, pirkėjui suteikiama teisė numatyti akredityve nuostatą dėl įgaliotų asmenų akcepto, o tai leistų griežčiau kontroliuoti prekių pristatymo sąlygas, jų kokybę.

Šiuo metu galiojantys įstatymai gerokai išplečia atsiskaitymo akredityvu galimybes. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos numato skirtingas akredityvo rūšis (atšaukiamas ir neatšaukiamas, patvirtintas ir nepatvirtintas) bei suteikia kontrahentams galimybę savo nuožiūra pasirinkti tą akredityvo rūšį, kuri jiems atrodo priimtiniausia. Teigiamas momentas yra tas, kad pirmą kartą Civilinio kodekso normos numato vekselio panaudojimą atsiskaitant akredityvu taip praplėsdamos jo naudojimo galimybes ir populiarina šią atsiskaitymo priemonę potencialių naudotojų akyse.

Tuo pačiu tikslu siekdamos pagerinti Lietuvos įmonių atsiskaitymus ir finansinę būklę Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos banko valdyba 1993 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 82 rekomendavo „LR ūkio subjektams eksportuoti prekes į kitas buvusios rublio zonos valstybes tik po to, kai bus gautas akredityvas arba iš anksto už šias prekes apmokėta” [6].

Toliau straipsnyje aptarsime pagrindinius atsiskaitymo akredityvu teisinius ypatumus – akredityvo savarankiškumo (nepriklausomumo) principą, išskirtinai dokumentinį akredityvo pobūdį, galimybę naudoti vekselį atsikaitant akredityvu, taip pat nurodysime akredityvo ir banko garantijos panašumus ir skirtumus.

Akredityvas – savarankiška prievolė, nepriklausanti nuo pagrindinės sutarties

Vienas iš pagrindinių akredityvo ypatumų yra tas, kad banko emitento įsipareigojimas lėšų gavėjui, nors ir kyla iš pagrindinės sutarties, yra savarankiškas. Bankas emitentas neprivalo gilintis į pagrindinę sutartį, sudarytą tarp mokėtojo ir lėšų gavėjo, bei tikrinti jos sąlygų. Ginčai, kylantys tarp pagrindinę sutartį vykdančių pirkėjo ir pardavėjo, dažniausiai susiję su tuo, jog prekės (paslaugos) neatitinka sutarties reikalavimų, sprendžiami bankui ne-dalyvaujant.

Šis principas pirmiausia pasireiškė tarptautinėje bankų praktikoje. Akredityvo savarankiškumo nuo pagrindinės sutarties principas Lietuvos

įstatymuose, reguliuojančiuose atsiskaitymo santykius, tiksliai nesuformuluotas. Yra autorių, teigiančių, kad išvadą dėl tokio akredityvo ypatumo galima rasti normoje, kurioje sakoma, kad „visus reikalavimus beneficiarui, išskyrus tuos, kurie kyla dėl banko kaltės, sutarties šalys nagrinėja bankui nedalyvaujant” [7, p. 78]. Tačiau, mūsų nuomone, darant tokią išvadą yra paskubėta. Pirmiausia banko dalyvavimas yra nenumatytas tik tais atvejais, kai mokėtojas pateikia rei-kalavimus beneficiarui. Tačiau, galima situacija, kai, atvirkščiai, beneficiaras reiškia pretenzijas mokėtojui. Analizuodami nurodytos normos turinį matome, kad šiuo atveju bankas privalo dalyvauti ginče, kilusiame tarp šalių, taigi apie jokį akredityvo, kaip savarankiško susitarimo pobūdį, kalbėti neverta. Nurodyta

104

norma turi išimtį – bankas privalo dalyvauti ginče, jeigu įrodoma jo kaltė. Kyla klausimas: kokia yra banko kaltė? Atsakymas į jį yra nevienareikšmis.

Ši problema sukelia tarp atsiskaitymo santykių dalyvių įvairių ginčų, kuriuos teisę taikančios institucijos sprendžia ne visada teisingai.

Praktikoje žinomas atvejis, kai firma, lėšų gavėja atsiskaitant akredityvu kreipėsi į banką emitentą (kuris tuo pat metu buvo ir vykdantysis bankas) su ieškiniu išmokėti akredityve numatytą sumą. Lėšų gavėjas nurodė, kad bankas, pažeisdamas sutarties tarp mokėtojo ir lėšų gavėjo sąlygas, atidarė akredityvą trumpesniam negu sutartyje numatyta terminui. Lėšų gavėjas reikalavo sumokėti pinigus iki termino, numatyto pagrindinėje sutartyje, tačiau bankas atsisakė tai padaryti, nes akredityvas jau buvo uždarytas. Teismas ieškinį patenkino nurodydamas, kad bankas emitentas, atidarydamas akredityvą, turėjo patikrinti, ar sutampa akredityvo veikimo terminai prašyme atidaryti akredityvą ir pagrindinėje sutartyje, kurią sudarė mokėtojas ir lėšų gavėjas, nes ši sutartis yra pateikiama bankui atidarant akredityvą.

Aukštesnės instancijos teismas šį sprendimą pakeitė ir ieškinį atmetė remdamasis tuo, kad bankas, atlikdamas atsiskaitymą akredityvu privalėjo laikytis tik akredityve numatytų sąlygų ir kad jam nebūtina gilintis į kontrahentų sudarytą pagrindinę sutartį [8].

Bankas nėra įsipareigojęs tikrinti akredityvo atitikties pagrindinės sutarties nuostatoms sąlygų. Jeigu savo prašyme atidaryti akredityvą mokėtojas nurodo kitokį akredityvo veikimo terminą nei nurodyta pagrindinėje sutartyje, ši aplinkybė nesuteikia bankui pagrindo atsisakyti priimti prašymą atidaryti akredityvą, jeigu jis yra tinkamai užpildytas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.935 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad bankas veikia mokėtojo, o ne lėšų gavėjo prašymu bei nurodymu, taigi šių nurodymų nesilaikymas, t. y. banko akredityvo veikimo termino pakeitimas, gali būti vertinamas kaip banko nesilaikymas įsipareigojimų banko sąskaitos sutartyje mokėtojo atžvilgiu.

Kaip matome iš pateikto pavyzdžio, tas faktas, jog Lietuvos įstatymuose nėra įtvirtintas akredityvo, kaip savarankiško sandorio, principas, akredityvo santykių dalyviams gali sukelti neigiamas teisines pasekmes. Mūsų nuomone, būtų tikslinga norminiuose aktuose įvirtinti akredityvo santykių savarankiškumo ir nepriklausomumo nuo pagrindinio sandorio principą tam, kad teisę taikančioms institucijoms nekiltų problemų nagrinėjant atsikaitymo akredityvais pagrindu susidarančius santykius.

Akredityvo savarankiškumo principas pirmiausia turi didelę praktinę reikšmę bankams. Šio principo nebuvimas paverčia juos dalyviais ar netgi sutartinių santykių tarp beneficiaro ir mokėtojo arbitrais, kurie turėtų teisę kontroliuoti tinkamą kontrahentų prievolių vykdymą. Tačiau tokio pobūdžio veikos Lietuvos įstatymai bankams taip pat nepriskiria.

Dokumentinis akredityvo pobūdis

Dokumentinis akredityvo pobūdis yra dar viena ypatybė, išskirianti šią atsiskaitymo priemonę iš kitų. Ši savybė pasireiškia tuo, kad bankas, atlikdamas akredityvo pavedimą, atlieka veiksmus išimtinai tik su dokumentais. Ne atsitiktinai tarptautinėje bankų sistemoje vartojama sąvoka „dokumentinis akredityvas”1, reiškianti, kad lėšos sumokamos, jeigu beneficiaras pateikia konkrečius dokumentus. Literatūroje galima rasti terminą „švarus akredityvas” [9, p. 8]. Atsiskaitant šios rūšies akredityvu mokėjimas atliekamas tik pateikus mokėjimo nurodymą arba vekselį, daugiau jokių kitų dokumentų nereikalaujama.

1 Tarptautinėje bankų praktikoje vartojami šie anglų kalbos terminai: letter of credit, documentary credit.

105

Bankas, priimdamas sprendimus, remiasi tik dokumentais, o ne tuo, kas iš tikrųjų vyksta su prekėmis. UCP 4 straipsnis tai apibrėžia taip: „Vykdant atsiskaitymą dokumentiniais akredityvais visos pusės remiasi dokumentais, o ne prekėmis, paslaugomis ar kitokiais veiksmais, kuriais vadovaujantis yra išrašytas dokumentas“.

Vadinasi, jeigu specifinės detalės nėra nurodytos akredityve, tai bet kokie ginčai, kurie kyla tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl prekių kokybės, kiekio, svorio, spalvos ar kokių nors detalių, sprendžiami atskirai, nenagrinėjant susitarimo dėl akredityvo. Taigi jeigu pirkėjas, užsakęs aukso luitus, gauna akmenis, o dokumentai rodo, kad jam buvo pateikti aukso luitai, tai šią problemą gali išspręsti tik teismas. Tai susiję ir su tomis situacijomis, kai prekės nepateikiamos. Matome, kad pirkėjas bet kuriuo atveju turėtų bent šį tą žinoti apie pardavėją arba pasistengti gauti informaciją prieš sudarydamas sandorį su juo. Šitokia informacija padėtų išvengti nemalonumų. Dauguma bankų turi agentūras, kurios teikia informaciją apie firmų padėtį.

Atsiskaitant dokumentiniu akredityvu būtina, kad visos akredityvo sąlygos būtų tikslios ir nedviprasmiškos. Pirkėjas ir pardavėjas turi vartoti aiškius terminus, kad jų negalėtų kaip nors interpretuoti akredityvą išleidęs arba pranešantis bankas ir kad akredityvo gavėjas neabejotų dėl kokių nors akredityvo sąlygų.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai vykdančiajam bankui pateikiami dokumentai, visiškai atitinkantys akredityvo sąlygose keliamus reikalavimus, ir bankas išmoka lėšas. Tačiau vėliau paaiškėja, kad faktiškai prekė nebuvo pristatyta. Mokėtojas pateikia ieškinį bankui emitentui ir vykdančiajam bankui reikalaudamas sumokėti pinigų sumą, kuri be pagrindo buvo sumokėta lėšų gavėjui. Tokie bankui keliami reikalavimai yra nepagrįsti.

Banko pareiga, remiantis galiojančiomis teisės normomis, patikrinti lėšų gavėjo nustatytu terminu pateiktus dokumentus ir jeigu jie atitinka akredityvo sąlygose keliamus reikalavimus sumokėti lėšas. Banko pareiga – patikrinti dokumentus, o ne prekę. Ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.939 straipsnio 1 dalyje, teigiančioje, kad pagrindas atsisakyti priimti dokumentus yra jų neatitiktis akredityvo sąlygoms.

Vekselio naudojimas atsiskaitant akredityvu

Iš atsiskaitymo akredityvu ypatumų būtina išskirti vieną, įtvirtintą galiojančiame įstatyme, t. y. sumokėti pinigus lėšų gavėjui akceptuojant ir apmokant įsakomąjį vekselį (LR CK 6.935 str. 1 d.), jeigu tai nurodo akredityvo sąlygos. Vekselio naudojimą atsiskaitant akredityvu pirmiausia reglamentuoja Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, priimtas 1999 m. kovo 16 d. [10].

Įsakomojo vekselio naudojimas atsiskaitant akredityvu reiškia, kad lėšų gavėjas vykdančiajam bankui kartu su akredityve nurodytais dokumentais privalo pateikti ir įsakomąjį vekselį. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.935 straipsnio 1 dalies nuostatomis galima daryti išvadą, kad atsižvelgiant į akredityve nurodytas sąlygas akredityvas gali būti apmokamas dviem būdais:

1. apmokant įsakomąjį vekselį;2. akceptuojant įsakomąjį vekselį.Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nepaaiškina šių sąvokų bei būdų, o

tai gali sukelti didelių problemų, susijusių su jų aiškinimu. Pabandysime paaiškinti šias nuostatas remdamiesi tarptautinės bankų praktikos tradicijomis [11].

Akredityvo įvykdymas akceptuojant ir apmokant vekselį (sight draft) numato, jog pardavėjo pateiktas vykdančiajam bankui vekselis turi būti

106

nedelsiant apmokomas, jei kartu yra pateikti ir visi akredityvo sąlygose nurodyti ir tinkamai įforminti dokumentai. Mūsų nuomone, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartoti terminus „akceptuoti” ir „apmokėti” ne visiškai korektiška, t. y. vekseliu gali būti atsiskaitoma ne tik jį akceptuojant arba apmokant, bet ir jį įskaitant. Manytume, kad nuostatą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.935 straipsnio 1 dalyje dėl vekselio naudojimo atsiskaitant akredityvu, reikėtų suformuluoti taip: „...arba atlikti mokėjimą lėšų gavėjui pateikus įsakomąjį vekselį...”. Tokia formuluotė labiau atitiktų vekselinių teisnių santykių prigimtį ir jų sampratą, naudojamą tarptautinėje bankinėje praktikoje.

Akredityvo apmokėjimo lėšų gavėjui pateikus įsakomąjį vekselį didžiausias pranašumas yra tas, kad pinigai sumokami iš karto pateikus reikiamus dokumentus (įskaitant laiką, kurio reikia bankui patikrinti, ar dokumentai atitinka akredityvo sąlygas).

Vis dėlto, atsiskaitymams akredityvu naudojant vekselį gali iškilti ir tam tikrų sunkumų lėšų gavėjui. Pardavėjas, pateikęs vekselį paskutinę akredityvo veikimo dieną, rizikuoja, kad jam gali būti atsisakyta sumokėti pagal šį vekselį pinigus. Atsisakymo priežastis gali būti ta, kad pateikti dokumentai užpildyti netinkamai (pvz., trūksta kieno nors parašo), dėl to pardavėjas netenka galimybės dokumentus papildyti.

Akredityvas, numatantis įsakomojo vekselio akceptą atsiskaitant su užsienio partneriais vadinamas „rambursiniu akredityvu” [12, p. 47; 13, p. 91; 14, p. 117]. Šiuo atveju pardavėjas pateikia akredityvo sąlygas atitinkančius dokumentus, o vykdantysis bankas akceptuoja vekselį prisiimdamas atsakomybę po tam tikro laikotarpio sumokėti vekselyje numatytą sumą. Mokėjimo pateikus vekselį terminą šalys paprastai nustato po tam tikro laiko jį pateikus apmokėjimui. Pasaulinėje bankų praktikoje šis terminas yra nuo 60 iki 180 dienų po vekselio akceptavimo.

Akcepto reikšmė yra ta, kad jeigu vykdantysis bankas akceptuoja vekselį, tai jis tampa tiesiogiai ir besąlygiškai įsipareigojęs lėšų gavėjui suėjus nustatytam terminui sumokėti pinigus. Vekselio davėjui (principialui), išdavusiam pardavėjui vekselį, kyla antrinė (subsidiarinė) atsakomybė dėl vekselio apmokėjimo. Vadinasi, jeigu bankas atsisako apmokėti vekselį, pavyzdžiui, dėl savo nemokumo, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad vekselį apmokėtų pirkėjas.

Akceptuotas vekselis pardavėjo pageidavimu gali būti perduotas (parduotas) bankui dar nesuėjus mokėjimo terminui. Tačiau šiuo atveju pardavėjas gauna vekselyje nurodytą sumą atskaičius procentus už prieš laiką atliktą mokėjimą pagal vekselį.

Atsiskaityti akredityvu akceptuojant įsakomąjį vekselį naudingiausia yra principialui, nes jis turi galimybę prieš vekselio apmokėjimo terminą realizuoti iš beneficiaro gautas prekes, apmokėti vekselį ir kartu išvengti poreikio imti kreditą. Šiuo būdu atsiskaityti naudinga ir beneficiarui, kuriam banko, ypač visuotinai pripažinto, įsakomojo vekselio akceptavimas yra mokėjimo nurodytu laiku garantas. Be to, akceptuotas vekselis suteikia lėšų gavėjui galimybę prireikus parduoti vekselį iki sueinant apmokėjimo terminui.

Mokėjimo būdas priklauso nuo kontrahentų susitarimo ir mokėtojo kreditinių galimybių, nes atidarydamas akredityvą, kuriame bus naudojamas vekselis, bankas emitentas turi būti tikras, kad su vekselio apmokėjimu susijusias išlaidas bei priskaičiuotus už operaciją procentus bus galima išieškoti iš kliento, akredityvo mokėtojo.

Įsakomojo vekselio naudojimas atsiskaitant akredityvu gana dažnas reiškinys atliekant tarptautinius atsiskaitymus. Tačiau, manytume, kad didžiausia kliūtis plačiai naudoti šią atsiskaitymų rūšį yra ta, jog nėra norminės bazės, reglamentuojančios tokio pobūdžio atiskaitymus.

107

Akredityvas ir banko garantija

Minėjome, kad vienas didžiausių akredityvo pranašumų yra garantija, jog mokėjimas bus atliktas laiku. Dabar galėtume atlikti akredityvo ir banko garantijos lyginamąją analizę.

Kontrahentams atsiskaitymas akredityvu yra pats veiksmingiausias sandorio rizikos valdymo būdas [15, p. 92], nes iš esmės šis metodas yra analogiškas banko garantijai. Akredityvas skirtas tam, kad būtų sumokėti pinigai, kai lėšų gavėjas įvykdo įsipareigojimus, o banko garantija – kad būtų sumokėti pinigai, kai lėšų gavėjas neįvykdo savo įsipareigojimų.

Banko garantija – naujas, anksčiau Lietuvos įstatymuose nenumatytas, tačiau šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 6.93–6.97 straipsniuose jau įtvirtintas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.93 straipsnis numato: „Banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti banko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą”. Iš šio apibrėžimo matome, kad akredityvas ir banko garantija savo esme yra panašūs.

Garantas, kaip ir bankas emitentas atsiskaitant akredityvu, turi savarankišką, nepriklausomą nuo skolininko atsakomybę beneficiaro atžvilgiu. Nekelia abejonių ir dokumentinis banko garantijos pobūdis, o tai, kaip jau buvo minėta, yra viena iš akredityvo ypatybių. Garanto prievolės įvykdymas yra susijęs ne su skolininko prievolės neįvykdymo faktu, o su dokumentais, t. y. garanto įsipareigojimas sumokėti pinigines lėšas turi būti įvykdytas tik tada, kai beneficiaras raštu pateikia reikalavimą įvykdyti sutartį bei visus reikiamus dokumentus, kurie yra nurodyti garantijoje ir atitinka jos sąlygas (LR CK 6.93 str. 4 d.). Kaip ir akredityvas, banko garantija galioja atitinkamą laiko tarpą tol, kol sueina garantijoje nustatytas garantijos terminas (LR CK 6.96 str. 1 d. 2 p.), analogiškos normos reglamentuoja ir akredityvą, kuris, kaip numato Civilinio kodekso 6.941 straipsnio 1 punktas, yra uždaromas, kai pasibaigia jo terminas.

Nepaisant akredityvo ir banko garantijos panašumų dėti lygybės ženklo tarp šių dviejų sandorių negalima.

Banko garantija ir akredityvas atlieka skirtingas funkcijas. Banko garantijos paskirtis – atlikti užtikrinančią funkciją. Banko garantija garantas įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą, kuriame turi būti nurodyta, kaip skolininkas pažeidė garantija užtikrintą pagrindinę prievolę. Tai reiškia, kad pagal banko garantiją pinigai yra sumokami tik įstatymo numatytais atvejais, būtent jeigu kreditorius raštiškai patvirtina, jog skolininkas pažeidė pagrindinę prievolę, kurios įvykdymui užtikrinti ir buvo suteikta garantija.

Skirtingai nuo garantijos, kai mokėjimas atliekamas dokumentais patvirtinus pagrindinio kontrakto įvykdymą arba netinkamą įvykdymą, lėšos pagal akredityvą yra sumokamos atvirkščiai – jeigu kontrahentai tinkamai įvykdė pagrindinę sutartį ir bankui pateikė visus akredityvo sąlygose numatytus dokumentus.

Atlikti mokėjimą pagal akredityvą gali bankas emitentas arba vykdantysis bankas, kuriam duoti šie nurodymai, t. y. prievolę sumokėti lėšas gali įvykdyti trečiasis asmuo. Garantas negali perkelti savo prievolės kitam asmeniui, pavyzdžiui, kitam bankui. Tokiam perkėlimui prieštarauja pati banko garantijos prigimtis, nes beneficiarui ne tas pats kas suteikia garantiją. Ne atsitiktinai šiuo metu praktikoje ne mokėtojas (skolininkas), o beneficiaras renkasi garantą [13, p. 59].

Svarbiausias šių dviejų institutų skirtumas yra tas, kad akredityvas, kaip numatyta galiojančiame įstatyme, yra atsiskaitymo priemonė (kaip žinome,

108

banko garantija nėra atsiskaitymo priemonė). Akredityvo, kaip ir kitų atsiskaitymo priemonių, paskirtis yra tinkamai perduoti pinigus iš skolininko kreditoriui. Taigi akredityvui, kaip atsiskaitymo priemonei, yra keliami tam tikri reikalavimai, susiję su atsiskaitymo dokumento, kuris turi atitikti nustatytus standartus ir kuriame turi būti visi reikalaujami rekvizitai, forma ir kita.

Apibendrinant galima pasakyti, kad akredityvas, būdamas savotiška mokėjimo garantija, turi daug bendrų bruožų su banko garantija. Tačiau anksčiau išvardyti argumentai rodo, kad nagrinėjami teisiniai reiškiniai yra skirtingi savo įsipareigojimo teisine prigimtimi, kuri neleidžia jų vienodai vertinti.

Išvados

1. Akredityvas dažniausiai yra naudojamas atsiskaitant su užsienio partneriais. Tai lemia faktą, jog pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis atsiskaitymus akredityvu, yra Tarptautinių prekybos rūmų 1993 m. išleistos „Unifikuotos taisyklės ir papročiai. Dokumentinis akredityvas”. Išanalizavę šio tarptautinio dokumento teisinį pobūdį matome, kad jis yra rekomendacinis, tačiau dėl jame sukauptos ir suderintos skirtingų valstybių praktikos jis taikomas daugelyje pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvoje. Mūsų valstybės komerciniai bankai taiko šias rekomendacines taisykles, nors jokių teisės aktų nuorodų į jas nėra. Manytume, kad esamą padėtį tikslinga būtų pakoreguoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.935 straipsnio 3 dalyje papildomai įrašant, jog atsiskaitymus akredityvais reglamentuoja tarptautinės taisyklės. Siūlytume šią dalį pakeisti taip: „Atsiskaitymus akredityvais reglamentuoja įstatymai ir tarptautinės bankų veiklos taisyklės”.

2. Atlikus išsamią atsiskaitymų akredityvais analizę galima teigti, kad vienas iš pagrindinių akredityvo ypatumų yra tas, jog banko emitento įsipareigojimas pagal akredityvą sumokėti lėšas beneficiarui yra savarankiškas pagrindinės sutarties atžvilgiu.

3. Nagrinėjant Lietuvos įstatymus reglamentuojančius atsiskaitymus akredityvais negalima nepastebėti, jog juose nėra įtvirtintas akredityvo, kaip savarankiško sandorio, principas, o tai akredityvo santykių dalyviams gali sukelti neigiamas teisines pasekmes. Mūsų nuomone, norminiuose aktuose būtų tikslinga įvirtinti akredityvo santykių savarankiškumo ir nepriklausomumo nuo pagrindinio sandorio principą tam, kad teisę taikančioms institucijoms nekiltų problemų nagrinėjant atsikaitymo akredityvais pagrindu susidarančius santykius.

4. Tiriant akredityvo ypatumus kaip vieną reikšmingesnių reikėtų pabrėžti galimybę sumokėti pinigus lėšų gavėjui akceptuojant ir apmokant įsakomąjį vekselį (LR CK 6.935 str. 1 d.), jeigu tai nurodyta akredityvo sąlygose.

5. Straipsnio autorė, nagrinėdama atsiskaitymo akredityvu ypatumus, nurodo, jog Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartoti terminus „akceptuoti” ir „apmokėti” yra ne visiškai tikslu, t. y. atsiskaitymas vekseliu gali būti atliekamas ne tik jį akceptuojant arba apmokant, bet ir jį įskaitant. Manytume, kad nuostatą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.935 straipsnio 1 dalyje, dėl vekselio naudojimo atsiskaitant akredityvu reikėtų suformuluoti taip: „...arba atlikti mokėjimą lėšų gavėjui pateikus įsakomąjį vekselį...”. Tokia formuluotė labiau atitiktų vekselinių teisnių santykių prigimtį ir jų sampratą, esančią tarptautinėje bankinėje praktikoje.

6. Nagrinėdami akredityvo ypatumus matome, kad akredityvas, kaip tam tikra mokėjimo garantija, turi daug bendrų bruožų su banko garantija. Tačiau straipsnyje išdėstyti faktai atskleidžia, kad aptariami teisiniai institutai skiriasi teisine įsipareigojimo prigimtimi, o tai atima galimybę juos tapatinti.

109

LITERATŪRA

1. Kropas S., Katkus V. Banko tarptautinės operacijos. – Vilnius: Bankininkystės, draudimo ir fi-nansų institutas, 1998.

2. International Chamber of Commerce. Uniform customs and practice for documentary credits. – New York: ICC Publishing S.A., 1989.

3. International Chamber of Commerce. Uniform Customs and Practice for documentary credits. Publication No. 500. – Paris: ICC Publishing S.A., 1993.

4. Deutsche Bank AG. Documentary Credits. – Frankfurt: Duetsche Bank AG., 2000.5. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. – Vilnius, 2001.6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos nutarimas Nr. 82 „Dėl priemonių

Lietuvos Respublikos ūkio subjektų atsiskaitymams ir įmonių finansinei būklei gerinti” // Valstybės žinios. 1993. Nr. 7–161.

7. Ерпшева Н. Ю. Внешэкономическая деятельность: международное частное право и российскaя законодательность. – Москва, 1997.

8. Byla Citizens People Nat’l Bank of Pensacola v. Futch, 650 So. 2d 1008 (Fla. Dist. App. 1994), reh’g deniel (Fla. 1995).

9. Вацковский Ю. Акредитив: аспекты использования в международной торговле // Экономика и жизнь. Московский выпуск. – Москва, 1996. № 37.

10. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. – Vilnius, 1999. 11. Wunnicke B., Wunnicke D., Turner P. S. Stand–by and commercial letters of credit. – New York,

1996.12. Sarna L. Letters of Credit. – Toronto, 1984.13. Bertrams R. F. Bank guarantees in International Trade. – Amsterdam. 1993.14. Березина Б. Безналичные расчеты в экономике. Анализ практики. – Москва:

Консалтбанкир, 1997.15. Clarke B. W. Handbook of international Credit Management. – London: Gower, 1998. 16. Rowe M. Guarantees, stanby letters of credit and other securities. – London, 1987.

Legal Singularities of Standby and Commercial Letters of Credit

Doctoral Candidate Dalia VasarienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

Letter of credit is one of the widely usable payments in international trade, especially when partners do not know each other very well. Both for beneficiary and payer letter of credit is the safest, convenient payment on condition, that beneficiary will present papers named in conditions of letter of credit to his bank (issuing bank). Letter of credit guarantees to applicant, that beneficiary will get money as soon as he will present papers to advising bank.

In this article legal singularities of standby and commercial letters of credit are analyzed within the valid laws of the Republic of Lithuania, as well as international banking customs and practice. The author analyzes the most relevant legal singularities of standby and commercial letters of credit: the Independence Principle of the letter of credit, exclusive documentary character of the letter of credit, possibility to use bill of exchange reimbursing letter of credit and the similarities and differences between the letter of credit and bank guarantees. The author characterizes advantages and disadvantages of the letter of credit and recommends the ways to eliminate those disadvantages.

110

111

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 99–106

IV. KRIMINOLOGIJA

LIETUVOS KRIMINALINIŲ IR SOCIALINIŲ–EKONOMINIŲ RODIKLIŲ RYŠIŲ ANALIZĖ

Doc. dr. Vitalija Rudzkienė

Lietuvos teisės universitetas, Valstybinio valdymo fakultetas, Teisinės informatikos katedraAteities g. 20, VilniusTelefonas 71 45 71Elektroninis paštas vital@ltu.lt

Pateikta 2001 m. spalio 12 d.Parengta spausdinti 2001 m. gruodžio 21 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Teisinės informatikos katedros vedėjas doc. dr. Rimantas Petrauskas ir šio Universiteto Mokslo centro direktorė dr. Meilutė Taljūnaitė

S a n t r a u k a

Vienas iš svarbiausių rodiklių, apibūdinančių moralinę ir socialinę valstybės padėtį, yra nusikalstamumas. Straipsnyje teisinės statistikos metodais nagrinėjama bendrųjų Lietuvos socialinių–ekonominių rodiklių įtaka nusikalstamumui, o Lietuvos kriminalinis lygis lyginamas su kitų Rytų Europos valstybių kriminaliniu lygiu.

Didžiausią įtaką valstybės kriminalinei padėčiai turi tokie esminiai rodikliai kaip bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui, visuomenės narių ekonominis susisluoksniavimas ir nedarbas. Didelis bedarbių skaičius, ypač tarp jaunimo, valstybei visada kėlė didžiausią rūpestį. Tyrimo rezultatai patvirtina bendrąsias pasaulines tendencijas. BVP didėjimas tiesiogiai nusikalstamumo nemažina. Tuo tarpu tolygesnis ekonominio produkto paskirstymas tarp visuomenės narių kriminalinę padėtį gerina.

Pagrindinės nusikalstamumo Lietuvoje ir kitose Rytų Europos valstybėse raidos tendencijos yra panašios. Bendro nusikaltimų skaičiaus Lietuvoje ir vidutinio nusikaltimų skaičiaus Bulgarijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje skirtumai buvo tiriami taikant tiesinės regresijos modelį.

Valstybėje neturi būti nei didelio kai kurių piliečių skurdo, nei, kita vertus, turto, nes skurdas ir turtas gimdo vienas kitą. Skurdo riba tegul bus kaina skirtinio sklypo, kurį privalo turėti kiekvienas.Priėmęs šį matą įstatymų leidėjas leidžia įsigyti turtą,

vertingesnį

112

du, tris, keturis kartus... Jei kažkas įsigyja daugiau, jis privalo perteklių atiduoti valstybei. […]

Platonas, Įstatymai, 744e

113

Įvadas

Informacinės visuomenės plėtra lemia ne tik geresnę statistinę nusikalstamumo apskaitą, bet ir sudaro galimybes kaupti įvairią informaciją apie atskirų valstybių socialinę–ekonominę ir kriminalinę padėtį. Duomenis apie šalių kriminalinę padėtį Jungtinės Tautos (JT) renka jau ketvirtį amžiaus. Šie duomenys analizuojami, lyginami, skaičiuojami įvairūs apibendrinamieji rodikliai ir atliekama prognozė. Nusikalstamumo kiekybinei analizei atlikti, ryšiams tarp įvairių socialinių–ekonominių rodiklių nustatyti pasitelkiama teisinė statistika. Statistika leidžia ne tik įvertinti nusikalstamumo kitimo tempus, bet ir nustatyti konkrečiai valstybei arba regionui būdingas nusikalstamumo priežastis. Čia ypatingą vietą užima bendrųjų šalies ekonominių rodiklių (bendrojo vidaus produkto, kaupimo ir vartojimo, gyventojų užimtumo, alkoholinių gėrimų gamybos, vartojimo ir kt.) įtakos nusikalstamumo tendencijoms analizė. Tokie tyrimai atliekami ir tarptautiniu mastu ([1]). Tokio tipo analizė leidžia ne tik suprasti visuomenėje egzistuojančius vidinius ryšius, bet ir daryti jiems tam tikrą įtaką.

Šioje svarbioje srityje dirba ir Lietuvos mokslininkai: prof. G. Babachinaitė, prof. V. Justickis ir kt. Prof. J. Bluvšteinas 1994 m. išleistame kriminologijos vadovėlyje [8] pateikė ne tik pagrindinių statistinių rodiklių skaičiavimo formules, bet ir gana sudėtingą kriminologinio modeliavimo metodiką. Stebėdamas veržlią šios mokslo srities plėtrą prof. J. Bluvšteinas rašė: „Modeliavimo technologija vystosi labai greitai. Modeliai, kurie šiandien laikomi pažangiais, rytoj jau gali būti beviltiškai pasenę“ [8, p. 147].

Keičiantis valstybės socialinei–ekonominei padėčiai keičiasi ir atskirų veiksnių įtakos reikšmė: vieni veiksniai atsiranda, kiti išnyksta. Tarptautinės statistikos duomenys patvirtina seniai nustatytas tendencijas, pavyzdžiui, kad nužudymų skaičius daug didesnis neturtingose ir besivystančiose šalyse nei išsivysčiusiose, nes kova už išgyvenimą labai sumažina žmogaus gyvybės vertę. Vienas iš reikšmingiausių veiksnių, veikiančių nusikalstamumą, yra socialinis–ekonominis gyventojų susisluoksniavimas, iš kurio galima spręsti apie visuome-nės socialinį teisingumo lygį. Besivystančiose ir buvusiose sovietinėse šalyse ekonominio pobūdžio nusikaltimų padaroma labai daug. Tai liudija pirmiausia apie neteisėtus pradinio kapitalo kaupimo būdus ir kriminalinį visų visuomenės santykių savanaudiškėjimą. Daug piliečių šiuo metu pasiryžę bet kokia kaina tapti savininkais, pasisavinti turtą iš valstybės arba kitų piliečių, sukurti arba patekti į pelningas šešėlines struktūras.

Socialinių–ekonominių rodiklių analizė. Lietuvos Respublikai atgavus nepriklausomybę buvo pradėti vertinti tokie statistiniai rodikliai, kurie anksčiau visai nebuvo registruojami, pavyzdžiui, visuomenės ekonominis susisluoksniavimas. Galima analizuoti nusikalstamumo lygio ir pačių įvairiausių šalies socialinės–ekonominės pažangos rodiklių priklausomybę. Tačiau daugelis iš jų glaudžiai susiję tarpusavyje, todėl reikia atrinkti pačius įtakingiausius ir reikšmingiausius.

Panagrinėkime rodiklius, geriausiai apibūdinančius valstybės ekonominę–socialinę padėtį.

Pirmasis rodiklis yra BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui palyginamosiomis kainomis. Šis rodiklis tiksliausiai atspindi gyventojų ekonominės gerovės raidą.

Apie socialinį visuomenės teisingumo lygį galima spręsti pagal ekonominį visuomenės narių susisluoksniavimą. Daugybe tyrimų XVIII–XX a. buvo įrodyta, kad šis socialinis–ekonominis veiksnys yra kriminogeninis. Dar Platonas, norėdamas užkirsti kelią nusikalstamumui, siūlė nustatyti skurdo ir turto santykį. Jo nuomone, jis turėtų būti 1:4. Todėl labai svarbus nusikalstamumo analizės rodiklis – turtingiausio decilio (t.y. 10 proc. turtingiausių Lietuvos šeimų narių) ir

114

skurdžiausio decilio (t.y. 10 proc. neturtingiausių šeimų narių) vartojimo išlaidų skaičiuojant vienam asmeniui santykis. Šį rodiklį toliau vadinsime kraštinių decilių išlaidų santykiu vienam šeimos nariui.

Trečiasis rodiklis – gyventojų užimtumas. Didelis bedarbių skaičius, ypač tarp jaunimo, visuomenei visada kėlė didžiausią rūpestį. Todėl trečiuoju veiksniu laikytinas bedarbių skaičius. Lietuvoje jis skaičiuojamas dviem būdais: registruojant bedarbius valstybinėse darbo biržose ir apklausiant gyventojus.

Ryšių analizė. Duomenis apie nusikalstamumą Lietuvoje tikslinga nagrinėti ne nuo ankstesnių kaip 1989 m., nes keičiantis ekonominei ir politinei šalies santvarkai nusikalstamumo lygis sparčiai kito. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę buvo pradėta neteisėtai kaupti pradinį kapitalą. Dėl to visi kiti visuomeniniai santykiai – ekonominiai, socialiniai, politiniai – vis labiau buvo pradėti sieti su asmenine nauda. Būtent tuo metu intensyviai pradėjo didėti išlaidų skirtumas tarp turtingiausiai ir skurdžiausiai gyvenančių sluoksnių. Lietuvos statistikos departamentas tokį tyrimą atlieka nuo 1994 m. ir, jo duomenimis, nuo 1994 iki 1996 m. kraštinių decilių išlaidų santykis padidėjo beveik du kartus, o 1999 m. jis jau buvo 8,1 [3]. Iš tiesų, jis turėtų būti dar didesnis, nes Lietuvos statistikos departamento atliekamuose namų ūkių tyrimuose nedalyvauja turtingiausių sluoksnių atstovai bei asocialūs asmenys. Tačiau bendras tendencijas galima nustatyti ir pagal oficialius rodiklius. Vakarų Europos šalyse šis santykis yra maždaug 5, JAV – 8. Remiantis skirtingais duomenų šaltiniais, Rusijoje 1996–2000 m. santykis tarp turtingiausiai ir skurdžiausiai gyvenančių sluoksnių pajamų buvo vertinamas nuo 15 iki 24 [2].

Panagrinėkime, kaip Lietuvoje kito nusikaltimų skaičius ir ekonominiai – socialiniai rodikliai [3; 4; 5]. Šie duomenys pateikti 1 lentelėje.

Plačiau aptarkime tokio svarbaus veiksnio kaip nedarbas įtaką nusikalstamumo lygiui. Bedarbių skaičiui nustatyti turime dvi skirtingas sekas. Pirmoji sudaryta remiantis darbo biržos duomenimis, antroji – Statistikos departamento duomenimis, gautais apklausiant gyventojus. Šie duomenys nepanašūs, priklausomybė tarp jų labai silpna (porinis koreliacijos koeficientas lygus –0,37). Duomenų patikimumą galėtume įvertinti naudodamiesi įvairiais žinomais ryšiais, pavyzdžiui, lygindami juos su nusikalstamumo ir su BVP raidos tendencijomis. Apskaičiavę porinius koreliacijos koeficientus gauname, kad bedarbių skaičiaus darbo biržose ir BVP dalies vienam gyventojui koreliacijos koeficientas vertinant nuo 1994 m. lygus 0,58, o koreliacijos koeficientas tarp BVP dalies vienam gyventojui ir bedarbių skaičiaus pagal apklausas lygus –0,97. Tuo tarpu bedarbių skaičiaus darbo biržose ir nusikaltimų skaičiaus koreliacijos koeficientas lygus 0,64, o tarp bedarbių skaičiaus pagal apklausas ir nusikaltimų skaičiaus – –0,944. Kaip matome, pagal apklausas nustatytas bedarbių skaičius nedidina nusikaltimų skaičiaus ir yra susijęs tik su ekonomine šalies padėtimi. Galbūt šį rodiklį reiktų vertinti kaip psichologinį veiksnį, atspindintį dalies gyventojų netikrumą dėl ateities ir darbo. Iš tiesų daugiau kaip pusė šių gyventojų tikriausiai turi vienokį ar kitokį darbą, nes darbo biržose neužsiregistravę. Atrodo, kad įtakos nusikalstamumui turi tik bedarbiai, užsiregistravę darbo biržose ir laukiantys pasiūlymų.

1 l e n t e l ė . Lietuvos ekonominiai – socialiniai ir nusikalstamumo rodikliai

MetaiNusikaltimų skaičius 10 000 gyv.

BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui palyginamosiomis kainomis (tūkst.

Lt)

Bedarbiai, užregistruoti darbo biržoje

(tūkst. Lt)

Bedarbių skaičius gyventojų apklausų

duomenimis (tūkst.)

Kraštinių decilių išlaidų

santykis1989 84,161990 99,2 11,166

115

1991 120 10,4781992 150,5 8,250 30,961993 162 6,933 79,951994 158 6,272 66,81 347,2 4,491995 163,6 6,488 112,5 347,1 4,081996 183,3 6,804 124,5 317,4 8,721997 204,5 7,307 104,5 257,2 8,491998 210,9 7,687 114,5 232,4 7,981999 208,3 7,374 168,9 281,8 8,07

Bendros tendencijos geriau matomos šiuos rodiklius pavaizdavus grafiškai (1 pav.). Masteliams sulyginti sudarome dinamines eilutes, t.y. pirmųjų nagrinėjamų metų rodiklius prilyginame 100, o visų kitų metų rodiklius gauname apskaičiuodami jų santykį su pirmųjų metų rodikliais.

Kad nustatytume atskirų rodiklių ryšių stiprumą, apskaičiuojame porinius koreliacijos koeficientus (sutrumpintai – Corr), kurie parodo tiesinės dviejų rodiklių priklausomybės stiprumą. Tačiau poriniai koreliacijos koeficientai gali parodyti ryšį ir tada, kai rodikliai nepriklauso vienas nuo kito, bet abu priklauso nuo kitų rodiklių. Tiesinio dviejų rodiklių ryšio stiprumą, kad ir kokia yra kitų rodiklių įtaka, rodo daliniai koreliacijos koeficientai. Todėl norėdami nustatyti tikslesnį ryšį apskaičiuojame ir šiuos koreliacijos koeficientus (sutrumpintai – Pcorr). Apskaičiavę šiuos koeficientus sužinome, kad didžiausią įtaką nusikalstamumui turi BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui (Corr=0,984, Pcorr=0,975), mažesnę – kraštinių decilių išlaidų santykis (Corr=0,84, Pcorr=0,750) ir mažiausią – bedarbių, užregistruotų darbo biržose, skaičius (Corr=0,64, Pcorr=0,45).

Kadangi duomenų apie nedarbą turime labai nedaug (bedarbiai darbo biržose registruojami nuo 1992 m.), reikia patikrinti, ar šis dalinis koreliacijos koeficientas yra reikšmingas. Patikrinę šios statistikos pasiskirstymą gauname, kad reikšmingumo lygmenį 0,05 atitinka kritinė r statistikos reikšmė . Kadangi pagal duomenis apskaičiuota dalinio koreliacijos koeficiento reikšmė mažesnė už , galime teigti, kad šį ryšį pakeičia kitų kintamųjų įtaka, todėl tirdami nusikaltimų skaičiaus kitimą bedarbių skaičiaus galime nevertinti.

1 pav. Lietuvos ekonominių–socialinių ir nusikalstamumo rodiklių dinaminės eilutės

116

Daliniai nusikaltimų skaičiaus ir BVP bei kraštinių decilių išlaidų santykio koreliacijos koeficientai yra reikšmingi. Abu šie koeficientai teigiami, o tai rodo, kad didėjant vienam rodikliui didėja ir kitas. Iš to galime daryti išvadą, jog gerėjant Lietuvoje ekonominei padėčiai nusikalstamumas neturi tendencijos mažėti. Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje labai didelę reikšmę nusikalstamumui turi socialinis visuomenės teisingumo lygis. Kad pagerėtų kriminogeninė padėtis, neužtenka vien sukurti didelį bendrąjį vidaus produktą, svarbu dar ir tinkamai jį paskirstyti įvairiems visuomenės sluoksniams. Nusikaltimų skaičiaus (NS) priklau-somybę nuo BVP dalies, tenkančios vienam gyventojui (BVP), ir nuo kraštinių decilių santykio išlaidų (IS) galime išreikšti analitiškai tiesine regresijos lygtimi: NS=–70,72+ 34,77*BVP+2,28*IS. Tačiau reikia atsiminti, kad duomenų turime labai nedaug, todėl lygties koeficientai gali būti gana netikslūs ir į juos reiktų vertinti kritiškai. Iš šios lygties taip pat matome, kad šiuo metu Lietuvoje didėjant tiek BVP, tiek kraštinių decilių išlaidų santykiui nusikaltimų daugėja. Kadangi, kaip minėta anksčiau, nustatytas kraštinių decilių išlaidų santykis nėra tikslus, tiksliai įvertinti jo įtakos nusikalstamumui dydį sunku.

Nusikalstamumo Lietuvoje ir Rytų Europos šalyse raida

Analizuodami bendro nusikalstamumo lygio Lietuvoje duomenis pastebime, jog nusikalstamumas nuo aštunto dešimtmečio pabaigos didėja. Panaši nusikalstamumo raida ir kitose Rytų Europos valstybėse, priklausiusiose buvusiam sovietiniam blokui [6]. Bendras nusikaltimų skaičius Lietuvoje 1999 m., palyginti su 1990 m., padidėjo daugiau nei 2 kartus, o palyginti su 1988 m. – daugiau nei 3 kartus. Apskaičiavę empirinių Pirsono koreliacijos koeficientų reikšmes, įvertinančias bendro nusikaltimų skaičiaus kitimo Lietuvoje (nuo 1980 m.) ir kitose Rytų Europos valstybėse priklausomybę, matome, kad ji gana stipri. Pavyzdžiui:

Corr(Lietuva, Lenkija)=0,95,Corr(Lietuva, Estija)=0,95,Corr(Lietuva, Bulgarija)=0,98,Corr(Lietuva, Vengrija)=0,96.Priklausomybė tarp bendro nusikaltimų skaičiaus kitimo Lietuvoje ir Vakarų

Europos valstybėse daug silpnesnė. Pavyzdžiui: Corr(Lietuva, Danija)=0,57, Corr(Lietuva, Italija)=–0,17.

Didėjantį nusikalstamumą Baltijos bei Rytų Europos šalyse lėmė visoms šioms šalims būdingos bendros priežastys, susijusios su buvusio sovietinio bloko žlugimu, dėl kurio kilo ekonomikos suirutės, ėmė reikštis ekonominio išsilavinimo trūkumas, atsirado didžiulė turtinė nelygybė. Šios pagrindinės priežastys kartu su neteisėtais pradinio kapitalo kaupimo būdais ir sukėlė nusikalstamumo didėjimą (2 pav.).

117

2 pav. Bendras nusikaltimų skaičius, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų, Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, ir dinaminės eilutės, apskaičiuotos pagal 1980 m.

duomenis

Kadangi Jungtinių Tautų ataskaitose nepateikti 1987–1989 m. nusikalstamumo duomenys, atlikdami tyrimą šių metų duomenimis nesinaudosime. Kaip matome iš 2 paveikslo, visose nagrinėjamose valstybėse nusikalstamumo raida panaši, tačiau bendras lygis labai skiriasi. Pavyzdžiui, 1997 m. Vengrijoje 100 tūkstančių gyventojų užregistruota apytikriai du kartus daugiau nusikaltimų negu Lietuvoje [2]. Tačiau šie duomenys parodo tik užregistruotų nusikaltimų skaičių ir neatspindi nusikaltimų registravimo sistemų skirtumų bei piliečių pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis. Kad sušvelnintume su tuo susijusias paklaidas, nusikaltimų sekas pakeičiame dinaminėmis eilutėmis. Jas skaičiuodami 1980 m. nusikalstamumą prilyginkime 100, o visų kitų metų nusikalstamumą vertiname pagal 1980 m. (2 pav.).

Siekdami įvertinti bendrą Rytų Europos šalių nusikalstamumo raidą apskaičiuojame kiekvienų metų bendrą vidutinį Lenkijos, Bulgarijos ir Vengrijos nusikalstamumo lygį:

Šio vidutinio Lenkijos, Bulgarijos ir Vengrijos nusikalstamumo lygio ir Lietuvos nusikalstamumo lygio pokyčius matome trečiajame a paveiksle (kreivės „Vidurkis´ ir „Lietuva´). Lietuvos ir Rytų Europos valstybių nusikalstamumo lygio kitimo skirtumus parodo seka , kur – bendras užregistruotų Lietuvoje nusikaltimų skaičius (3b pav., liekanos).

Panagrinėkime liekanas , i=1, 2, 3, …. Jose turėtų išryškėti bendros tendencijos, nusakančios, ar užregistruojamų nusikaltimų Lietuvoje skaičius skiriasi nuo nusikaltimų, užregistruotų kitose Rytų Europos valstybėse, skaičiaus. Trečiame paveiksle matome, kad šis procesas nestacionarus, jo didėjimas pastebimas nuo 1993 m. Įvertinę liekanų kitimo priklausomybę nuo laiko gauname koreliacijos koeficiento įvertį R=0,66, kuris yra reikšmingas esant 5 proc. reikšmingumo lygmeniui. Dėl nedidelio duomenų kiekio seką zi labiausiai tiktų aproksimuoti tiesiniu tokio pavidalo modeliu Koeficientus a ir b įvertinkime mažiausių kvadratų metodu. Nusikaltimų skaičiaus

118

Lietuvoje ir vidutinio nusikaltimų skaičiaus Rytų Europos valstybėse skirtumo kitimą aproksimuojanti tiesės lygtis tokia: .

3 pav. Lietuvos nusikalstamumo lygis ir bendro Lenkijos, Bulgarijos ir Vengrijos nusikalstamumo lygio aritmetinis vidurkis a bei šių sekų skirtumas – liekanos b

Patikrinkime hipotezę , kad koeficientas lygus nuliui . Tam tikslui apskaičiuokime šio koeficiento intervalinį mažos imties įvertį [7, p. 388]. 95 proc. tikslumu gauname koeficiento kitimo intervalą [1,09; 6,01]. Kadangi skaičius 0 nepatenka į šį intervalą, hipotezė atmetama.

Tikrindami, ar modelis tinkamas, apskaičiuokime Durbino–Watsono statistikos reikšmę. Ji lygi 2,04 ir yra didesnė už kvantilį 1,4 (reikšmingumo lygmuo 5 proc.). Taigi galime teigti, kad liekanos tarpusavyje nekoreliuotos. Tai rodo, jog lygtis tinkamai nustato Lietuvos nusikalstamumo lygio ir bendro vidutinio Lenkijos, Bulgarijos ir Vengrijos nusikalstamumo lygio skirtumus.

Išvados

Nustatant valstybei būdingas nusikalstamumo priežastis atliekama bendrųjų šalies socialinių–ekonominių rodiklių įtakos nusikalstamumo tendencijoms analizė. Svarbiausieji rodikliai yra bendrasis vidaus produktas, gyventojų užimtumas ir visuomenės ekonominis susisluoksniavimas. Gauti tyrimo rezultatai patvirtina bendras pasaulines tendencijas. Kylantis gyventojų pragyvenimo lygis tiesiogiai nemažina nusikaltimų skaičiaus. Nusikaltimų mažėja tolygiau paskirstant visuomenėje sukurtą ekonominį produktą visiems gyventojų sluoks-niams. Lietuvos Respublikoje gyventojų užimtumas matuojamas dviem būdais – registruojant bedarbius darbo biržose ir apklausiant gyventojus. Nusikaltimų skaičius susijęs su skaičiumi bedarbių, užsiregistravusių darbo biržose.

Bendras užregistruotų Lietuvoje nusikaltimų skaičius neviršija kitų Rytų Europos valstybių bendro nusikaltimų skaičiaus, tačiau šie duomenys neatspindi atskirų valstybių nusikaltimų registravimo sistemų skirtumų bei skirtingo piliečių pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis. Dinaminės eilutės šias paklaidas sumažina ir parodo nusikalstamumo raidos tendencijas.

119

Lygindami bendrą Lietuvos nusikaltimų skaičių ir vidutinį Lenkijos, Bulgarijos bei Vengrijos nusikaltimų skaičių matome, kad nusikaltimų skaičiaus didėjimo tendencijos Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse yra panašios. Kiek aiškesni nukrypimai pastebimi nuo 1993 m. Nagrinėdami šiuos skirtumus pagal tiesinį regresijos modelį matome, kad bendras nusikaltimų skaičius Lietuvoje didėjo kiek greičiau negu bendras vidutinis nusikaltimų skaičius Lenkijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje. 95 proc. patikimumu galime teigti, kad bendras nusikaltimų skaičius 100 tūkstančių gyventojų Lietuvoje kasmet padidėdavo nuo 1 iki 6 nusikaltimų daugiau negu vidutinis nusikaltimų skaičius Lenkijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje.

LITERATŪRA

1. Results of the Fourth United Nations Survey of Crime Trends and operations of Criminal Justice Systems. Interm. Report prepared by Secretoriat. A/Conf.169/15, 20 Dec. 1994.

2. Лунеев В. В. Преступность XX века. – Москва: Норма, 1999.3. Namų ūkių pajamos ir išlaidos. – Vilnius: Statistikos departamentas, 1995, 1996,

1997, 1998, 2000.4. Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. – Vilnius: Statistikos

departamentas, 1999.5. Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. URL: http://www.nplc.lt/6. Third to Sixth United Nations Survey on Crime Trends and Operations of Criminal

Justice Systems combained. URL: http://www.uncjin.org/7. Kohler H. Essentials of Statistics. – Scott, Foresman and Co., 1988.8. Bluvšteinas J. D. Kriminologija. – Vilnius: Pradai, 1994.

120

Analysis of Influence of Social–Economic Indices to Criminality in Lithuania

Assoc. Prof., Dr. Vitalija RudzkienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

One of the most sensitive indicators of a moral and social state of society is criminality. The paper examines causes of criminality in Lithuania and compares criminality in Lithuania with criminal situation in others East European countries.

Estimating causes of criminality we have to perform an analysis of social–economic indices and to determine their influence to tendencies of criminality. A gross national product, unemployment and economical strata in population are the main social–economical indices. Results of investigation corroborate the main worldwide tendencies. The number of crimes does not have tendency to decrease depending directly on changes for the better in economical situation. The social justice level of society always has had the great influence to criminality. The number of crimes decreases when economical product is distributed more evenly between strata of population.

General tendencies of criminality in Lithuania are the same as in Bulgaria, Hungary or Poland. Dynamic series allows to decrease differences in crime registration systems and to distinguish the main trends in the rate of criminality. The analysis of differences between the criminality in Lithuania and the average criminality rates in Bulgaria, Hungary and Poland is fulfilled using linear regression model.

121

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 107–118

NEDARBAS IR NUSIKALSTAMUMAS LIETUVOS KAIME 1918–1990 M.

Prof. dr. Genovaitė BabachinaitėLietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Kriminologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 46 18Elektroninis paštas crimlogd@ ltu.lt

Prof. habil. dr. Vygandas Paulikas

Lietuvos teisės universitetas, Valstybinio valdymo fakultetas, Politologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 45 89Elektroninis paštas pmk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. vasario 28 d.Parengta spausdinti 2002 m. birželio 17 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros prof. habil. dr. Viktoras Justickis ir šio Universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Politologijos katedros doc. dr. Neda Songinaitė

S a n t r a u k a

Nedarbo ir nusikalstamumo Lietuvos kaime problemas nagrinėsime dviejų straipsnių cikle.

Šiame, pirmame, straipsnyje apžvelgsime XX a. pirmosios pusės nepriklausomos Lietuvos socialinę ir nusikalstamumo raidą analizuodami nedarbą, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimą, žemės reformos eigą bei visų šių veiksnių įtaką nusikalstamumui tuometinės Lietuvos kaime ir palyginsime Lietuvos padėtį su kitų šalių analogiškų kriterijų raida. Per minėtą laikmetį kaimiško tipo visuomenei būdingam nusikalstamumui Lietuvoje (kaip ir, pvz., Skandinavijos šalyse) turėjo įtakos nedarbas, pasaulinės ekonominės krizės padariniai. Iki 1940 m. jis padidėjo maždaug vienu penktadaliu.

Taip pat tyrinėjama Lietuvos socialinė raida ir nusikalstamumas per visą okupacijos laikmetį, t. y. prieš, per ir po Antrojo pasaulinio karo ir ypač vadinamuoju brandaus socializmo laikotarpiu (1960–1988 (1989)) Lietuvoje. Per pastarąjį laikmetį nusikalstamumas Lietuvoje padidėjo maždaug du kartus. Analogiškai kito nusikalstamumas Lietuvos kaime, tačiau kaimo gyventojų kriminalinis aktyvumas buvo 1,5–2 kartus mažesnis negu miesto gyventojų. Nuo 1989 m., taip pat ir atgavus nepriklausomybę, prasidėjo nusikalstamumo šuolis Lietuvoje, kuris tęsėsi

122

iki 1995 (1996) m. Nusikalstamumą Lietuvos kaime po nepriklausomybės atkūrimo nagrinėsime kitame straipsnyje.

Įvadas

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus žemės ūkio restruktūrizacijos procesui vos ne visuotinai imta aiškinti, kad Lietuvos kaime gyvena per daug gyventojų. Iki dabar daugelis Lietuvos politikų, politologų ir žiniasklaidos atstovų neįžvelgia skirtumo tarp kaime gyvenančių ir kaime dirbančių žmonių, todėl neretai netgi užsienio spaudoje skelbia informaciją, kad Lietuvos žemės ūkyje dirba trečdalis visų šalies gyventojų, t. y. lygiai tiek, kiek jų iš viso gyvena kaime. Remiantis tokia informacija daromos apibendrinančios išvados apie labai didelį žmonių užimtumą žemės ūkyje, žemės ūkio neefektyvumą, mūsų valstybei gresiantį didelį nedarbą kaime Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą bei dėl to kylančias socialines negeroves (alkoholizmą, nusikalstamumą ir kt.).

Tuo pat metu Lietuvos kaimo verslininkai ir dideles žemių valdas turintys ūkininkai teigia, kad Lietuvos kaime sunku surasti žmonių, norinčių nuolat dirbti jų verslo įmonėse ir ūkiuose, būti samdomiems kelis mėnesius dirbti sezoninius darbus.

Taigi akivaizdi socialinė problema, reikalinga išsamesnio mokslinio tyrimo. Todėl 2000 m. atlikome atrankinį socialinį tyrimą siekdami aptarti nedarbo ir nusikalstamumo problemas nūdienos Lietuvos kaime ir nustatyti, kokią įtaką jos turi žemės ūkio ir kaimo plėtros procesui, bei mėginti ieškoti galimų šių problemų sprendimo būdų.

Statinę socialinę padėtį tyrėme pagal šiuos kriterijus:− kaimo gyventojų sudėtį pagal amžiaus grupes;− išsimokslinimą;− užimtumą;− ūkių dydžius;− galimybę įsigyti arba išsinuomoti žemės;− nusikalstamumą bei foninius jo reiškinius (pvz., alkoholizmo bei

narkomanijos paplitimą).Tačiau statinė nūdienos padėtis yra tik viena problemos sudedamoji dalis.

Ne mažiau svarbu buvo išnagrinėti ne tik statinę nūdienos padėtį pagal minėtus rodiklius, bet ir socialinę Lietuvos, ypač jos kaimo, raidą praėjusiame šimtmetyje bei palyginti ją su kitų Europos šalių raida.

Todėl šiame straipsnyje aptariame Lietuvos raidą pagal anksčiau pateiktus rodiklius nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. iki sovietinės okupacijos pabaigos, arba tiksliau iki Lietuvos nepriklausomybės sąjūdžio įsikūrimo 1988 m. ir išryškėjus Gorbačiovo „perestroikos” socialiniams padariniams, t. y. iki nepriklausomybės atkūrimo.

Savo darbe vartojame pastarojo laikmečio EUROSTAT, Lietuvos statistikos departamento, Vidaus reikalų ministerijos duomenis, taip pat 1918–1938 m. Lietuvos nusikalstamumo statistiką bei to meto mokslininkų vertinimus. Moksliniam nusikalstamumo tyrimui panaudota kriminalinės statistikos analizė, 1918–1940 m. policijos registruotų kai kurių „nusikalstamų darbų” analizė, jų palyginamoji analizė pagal kitus minėtus socialinius kriterijus, taikytas istorinis palyginamasis bei tarptautinis palyginamasis metodai, o antrinei mokslinių duomenų analizei – įvairūs, tarpusavyje suderinti metodai.

Socialinė Lietuvos kaimo raida ir nusikalstamumas 1918–1940 m.

123

Europos valstybėse XIX a. ir XX a. pradžioje vykusios žemės reformos sukūrė ūkius, kuriuose vyravo ūkininko šeimos narių darbas [14]. Žemės reformomis buvo sukurtos kaimų bendruomenės, kuriose nebuvo stambių žemvaldžių ir proletarų, kuriose vyravo stiprus vidurinis visuomenės sluoksnis – socialinės tolerancijos, bendruomenių stabilumo, asmens saugumo bendruomenėse ir kartu – valstybių stabilumo garantas.

Rusija buvo paskutinė valstybė Europoje, 1861 m. panaikinusi baudžiavą. Rusijos okupuotoje Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos valstybėse (Latvijoje, Estijoje, Suomijoje), žemės reformos panaikinus baudžiavą vyko vangiai [7].

Tik 1918 m. išsikovojusios nepriklausomybę Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija pradėjo įgyvendinti sparčias žemės reformas ir jas iki 1940 m. Sovietų Sąjungos okupacijos iš esmės baigė.

1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 450 šeimų valdė 800 ha ir didesnius ūkius, o 100 000 kaimo gyventojų buvo bežemiai ir mažažemiai, priversti už menką atlyginimą tarnauti didžiažemiams [7].

Neefektyvus, samdomu darbu grindžiamas žemės ūkis ir didžiulė socialinė nelygybė kaime vertė tuometinę Lietuvos valdžią įgyvendinti sparčią žemės reformą – paimti valstybės žinion stambiųjų žemvaldžių žemes, jas išdalyti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams bei nepriklausomybės kovų dalyviams – savanoriams.

Nuo 1922 m. iki 1939 m. buvo nacionalizuota 459 000 ha stambiųjų žemvaldžių žemės – jiems palikta tik po 80–150 ha. Už nacionalizuotą žemę sumokėta valstybės biudžeto lėšomis. Ši žemė buvo padalyta 38 700 bežemių ir mažažemių, nepriklausomybės kovų dalyvių šeimoms [7].

Tačiau vyko ne tik žemės reforma, bet ir kaimų į vienkiemius skirstymas1.XIX a. pabaigoje Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje, Olandijoje ir

daugelyje kitų valstybių sodžių jau nebuvo; visur buvo vienkiemiai su dauglaukėmis sėjomainomis – jos leido žemę intensyviai naudoti ir dėl to ūkininkai gaudavo daugiau pajamų.

Pirmą kartą kurti vienkiemius pas mus (Užnemunėje ir Žemaičiuose) buvo pabandyta dar XVIII a. pradžioje [5]. Šis procesas suintensyvėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau Lietuvai 1918m. tapus nepriklausoma valstybe neišskirstyti į vienkiemius kaimai užėmė maždaug 2 milijonų ha plotą [5]. Iki 1940 m. buvo įkurta 159 118 vienkiemių ir tik 8 proc. kaimų liko neišskirstyta į vienkiemius (rėžinius).

XX a. pirmoje pusėje nepriklausomoje Lietuvoje buvo įkurti ūkiai, kuriuose, kaip ir Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos valstybių ūkiuose, vyravo šeimos narių darbas. Sparčiai didėjo Lietuvos žemės ūkio produktyvumas, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į gana išrankias Vakarų pasaulio rinkas, stiprėjo ūkiai, gražėjo ūkininkų sodybos.

Šeimos ūkių pagrindu įkurtos Lietuvos kaimų bendruomenės buvo socialinės santarvės ir nusikalstamumo kaime prevencijos garantai.

XX a. pradžioje Lietuvos kaimuose gyveno apie 90 proc. visų valstybės gyventojų. Br. Povilaitis nurodo, kad 1941 m. Lietuvos kaime gyveno 78 proc. visų valstybės gyventojų [11]. Kaimiečiai vertėsi ne vien tik žemės ūkio veikla. Daug jų užsiėmė žvejyba ir smulkiais verslais, tenkinančiais kaimiškųjų bendruomenių poreikius (batsiuviai, baldžiai, siuvėjai, pynėjai, mezgėjai, audėjai, kalviai, račiai, kailiadirbiai, smulkūs prekybininkai, liaudies medicinos žinovai ir kt.), dalyvavo miško ruošos darbuose.

1 XX a. pradžios nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio mokslininkai ir kiti specialistai žemės reforma vadino stambiųjų žemvaldžių žemių paėmimą valstybės žinion, t. y. tai, kas tuo metu buvo pradėta. Kaimus skirstyti į vienkiemius buvo pradėta dar XVIII a., bet šis procesas vyko lėtai, tačiau XX a. pradžioje paspartėjo. Taigi kaimų skirstymo į vienkiemius žemės reformai jie nepriskyrė [žr. 5].

124

1918–1940 m. Lietuvos kaimo gyventojų nusikalstamumas iš esmės lėmė nusikalstamumo lygį visoje valstybėje. Tyrinėjant nusikalstamumą ir jo raidą Lietuvoje XX a. pradžioje reikia turėti galvoje itin mažą miestų gyventojų skaičių bei tai, kad pagal daromas nusikalstamas veikas, kurios tuo metu vyravo (žr. pateikiamą analizę), tai buvo kaimiško tipo nusikalstamumas.

1918–1940 m. nusikalstamumo raidą Lietuvoje santykinai galima suskirstyti į du laikotarpius: 1918–1928 m. ir 1929–1939 m. Iki 1929 m. buvo kuriamos, tobulinamos ir reorganizuojamos valstybinės valdžios ir kitos valstybės institucijos, teisėsaugos sistema. 1919 m. priimti Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai. 1922m. ir 1928 m. priimtos Konstitucijos, išleidžiami kiti svarbūs nepriklausomai valstybei įstatymai; iš dalies pakeičiamas galiojantis Lietuvoje carinės Rusijos Baudžiamasis Statutas. Tačiau nusikalstamumo tendencijų Lietuvoje šiuo laikotarpiu tyrinėti beveik neįmanoma dėl daugelio priežasčių. Pirma, dėl didelio nusikalstamų veikų latentiškumo. Antra, dėl Lietuvos teritorinės apimties kitimo. Trečia, dėl nusikaltimų registravimo pagrindų kaitos skirtumų ir tarpusavio nesuderinamumo (pvz., su Klaipėdos krašto kriminaline statistika). Ketvirta, radikaliai kito gyventojų skaičius. Penkta, buvo daug amnestijų. Šešta, didelė migracija į (iš) užsienio šalių (1919–1921 m. daug piliečių išvyksta į užsienį ir apie 20 proc. jų kasmet grįžta) [2].

Taigi šio pirmojo nepriklausomos Lietuvos laikotarpio nusikalstamumą galima apibūdinti tik pačiais bendriausiais bruožais.

Gyventojų surašymas Lietuvoje buvo atliktas 1923 m. Tais pačias metais buvo pradėtos 60 629 baudžiamosios bylos, arba 2987 bylos 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Tuo tarpu gyventojų sudėtis pagal užsiėmimą surašymo metu buvo tokia:

27,9 proc. – neturtingieji ir bedarbiai;60,4 proc. – vidutinieji gyventojų sluoksniai (amatininkai, smulkūs

verslininkai, smulkūs ir vidutiniai valstiečiai, tarnautojai, inteligentai);11,7 proc. – kapitalistai, stambūs ūkininkai.Taigi žemės ūkyje tuo metu dirbo 242 tūkstančiai darbininkų (bežemiai,

nuomoję žemę arba padieniai, sezoniniai ar nuolatiniai samdomi darbininkai [8]. Remdamasis 1930 m. žemės ūkio visuotinio surašymo duomenimis dr. J. Krikščiūnas nurodė, kad tuo metu Lietuvos kaime buvo apie 250 tūkst. bedarbių [13]. Tuo pat metu Lietuvos miestuose buvo tik 18 tūkst. bedarbių ir pusiau bedarbių [13].

Antrasis laikotarpis, po 1930 m., pasižymi santykinai gerai sutvarkyta statistine nusikalstamumo registracija. Tačiau ir šiuo laikotarpiu (1933 m.) priimtas Teismų santvarkos įstatymas labai pakeitė nusikalstamumo registravimo pagrindus. Ypač smarkiai pasikeitė nusikalstamumo registravimo pagrindai 1939 m. (pvz., 1939 m. užregistruotų nusikaltimų skaičius, palyginti su 1938 m., sumažėjo 3,2 karto).

Kita vertus, pagal tuometinę baudžiamųjų įstatymų tradiciją baudžiamųjų veikų ribos buvo gerokai platesnės, santykinai apėmė ir dabartinius administracinius teisės pažeidimus. Taigi visa tai turėdami galvoje galime pateikti kai kuriuos 1931–1938 m. nusikalstamumo Lietuvoje statistinius rodiklius.

1 l e n t e l ė . Policijos užregistruoti gyvybės atėmimo atvejai Lietuvoje 1931–1938 m.

Metai

Gyvybės atėmimas

Pasipelnymo tikslu

Per muštyne

s

Ginant savo ar

kitų gyvybę

Per neatsargum

ą

Pavainikių kūdikių žudymas

Gemalo sunaikini-

masKitais

tikslais Iš viso

125

1931 9 45 6 44 108 70 107 3891332 14 27 4 38 94 109 114 4001933 20 31 5 66 88 127 161 4981934 22 30 5 57 72 144 142 4721935 8 43 8 43 67 126 147 4531936 15 44 2 81 80 153 174 5491937 17 41 2 60 50 158 109 4371938 13 38 6 58 66 149 88 418

Šie policijos užregistruoti gyvybės atėmimo atvejai buvo pripažįstami „nusikalstamais darbais”, t. y. nusikaltimais pagal dabartinę terminologiją. Šiuolaikinę tyčinio nužudymo sąvoką atitinka gyvybės atėmimas pasipelnymo tikslu, per muštynes, pavainikių (t. y. nesantuokinių) kūdikių žudymas bei gyvybės atėmimas kitais tikslais (kurie nekonkretizuojami). Kaip matome, nusikalstamų gyvybės atėmimų padėties rodikliai Lietuvoje buvo nežemi, tačiau per paskutinįjį nepriklausomybės dešimtmetį (t. y. iki sovietų okupacijos) išliko nekintantys (1 lent.). Tiesa, prie 1937 m. ir 1938 m. gyvybės atėmimo rodiklių reikėtų pridėti 36 ir 60 (atitinkamai) pasikėsinimų nužudyti, kurie anksčiau atskirai nebuvo registruojami.

Dar vienas „nusikalstamas darbas prieš asmenį” yra kūno sužalojimas. Jo užregistruoti rodikliai buvo šie:

1931 m. – 2657; 1934 m. – 4307; 1937 m. – 5681;1932 m. – 3225; 1935 m. – 4742; 1938 m. – 5557.1933 m. – 3709 1936 m. – 5467;

Taigi akivaizdi nuosekli kūno sužalojimų didėjimo tendencija. Per šį laikotarpį kūno sužalojimų padaugėjo maždaug dvigubai (209 proc.) Tačiau reikia turėti galvoje, kad kūno sužalojimas čia apima tiek tyčines veikas, tiek ir veikas, padarytas dėl neatsargumo. Be to, nėra išskiriama kūno sužalojimų kokybinė charakteristika (t. y. sunkūs, apysunkiai arba lengvi). Todėl šių duomenų iš esmės beveik neįmanoma korektiškai palyginti su dabartinės nusikalstamumo statistikos atitinkamais rodikliais.

Tarp smurtinių nusikaltimų asmeniui klasikinis (tradicinis) nusikaltimas yra išžaginimas. Policijos užregistruoti išžaginimų rodikliai buvo šie:

1931 m. – 65; 1934 m. – 85; 1937 m. – 101;1932 m. – 60; 1935 m. – 91; 1938 m. – 79.1933 m. – 86; 1936 m. – 99;

Vertinant registruotų išžaginimų raidą Lietuvoje reikia turėti galvoje, kad šie nusikaltimai tiek tuometinėje kaimiškoje Lietuvoje, tiek ir dabartinėje Lietuvoje (kaip, beje, ir bet kurioje šalyje ) yra labai latentiški. Palyginę registruotus išžaginimų rodiklius galime daryti išvadą, kad kaimiškoje XX a. pirmosios pusės Lietuvoje išžaginimų buvo užregistruojama maždaug du tris kartus mažiau negu nūdienos Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1938 m. išžaginimų Lietuvoje užregistruota 2,3 karto mažiau negu 2000 m.

Dar vienas klasikinis nusikaltimas yra vagystės. 2 lentelėje pateikiame registruotų vagysčių rodiklius, apibūdinančius paskutinį nepriklausomybės dešimtmetį.

126

Bendras policijos užregistruotų vagysčių skaičius nuosekliai didėjo: 1938 m. rodiklius palyginę su 1931 m. rodikliais matome, kad šių vagysčių skaičius padidėjo 7207 (arba 179,3 proc.). Visų 2 lentelėje nurodytų registruotų vagysčių rūšių raida per šį laikotarpį maždaug atitiko registruotų vagysčių raidą apskritai. Deja, anksčiau pateiktų vagysčių rūšių išskyrimas policijos statistikoje yra nekorektiškas, nes net 86–89 proc. registruotų vagysčių patenka į padalą „visos kitos”. Taigi daugiau kaip keturi penktadaliai vagysčių lieka konkrečiai neįvar-dytos.

Bendras užregistruotų vagysčių skaičius tuometinėje kaimiškoje Lietuvoje buvo maždaug tris kartus mažesnis negu nūdienos Lietuvoje, tačiau dabar Lietuvos gyventojų skaičius yra daug didesnis negu anksčiau. Pavyzdžiui, 1938 m. užregistruota 2,8 karto mažiau vagysčių negu 2000 m., o vagysčių iš butų sulaužant užraktus 1938 m. užregistruota net 17,4 karto daugiau negu 2000 m. užregistruota vagysčių iš gyvenamųjų patalpų. Šios dvi vagysčių kategorijos tarpusavyje nėra identiškos, tačiau palyginti jų skaičius iš esmės galima. Be abejo, vagystės iš bankų ir kitų kredito įstaigų ir jau minėtos vagystės iš butų – ne kaimo gyventojų nusikaltimai.

127

2 l e n t e l ė . Policijos užregistruotos vagystės Lietuvoje 1931–1938 m.

Metai Užregistruota vagysčių absoliučiais skaičiaisIš viso Arklių

vagystės

Kitų gyvulių vagystė

s

Bažnytinės

vagystės

Iš bankų ir kitų

kredito įstaigų

Kišenva-gystės

Iš butų, sulaužant užraktus

Iš krautuvi

ų, sandėlių

Visos kitos

1931 10 609 277 275 11 4 328 417 208 90891932 14 378 178 285 28 2 417 445 386 12 6371933 17 926 314 424 29 3 497 426 367 15 8661934 20 315 361 414 33 5 566 459 327 18 1501935 17 054 348 212 19 3 504 428 274 15 2661936 19 390 474 326 17 4 622 567 314 17 0661937 19 663 478 334 21 5 665 541 336 17 1761938 18 849 383 331 33 5 656 529 484 16 296

proc. nuo visų užregistruotų vagysčių1931 100 2,6 2,6 0,1 0,04 3,1 3,9 2,0 85,71932 100 1,2 2,0 0,2 0,01 2,9 3,1 2,7 87,91933 100 1,7 2,4 0,2 0,01 2,8 2,4 2,0 88,51934 100 1,8 2,0 0,2 0,02 2,8 2,3 1,6 89,31935 100 2,0 1,2 0,1 0,02 3,0 2,6 1,6 89,51936 100 2,4 1,7 0,1 0,02 3,2 2,9 1,6 88,11937 100 2,5 1,7 0,2 0,03 3,4 2,8 1,8 87,41938 100 2,1 1,8 0,2 0,03 3,5 2,8 2,6 86,5

Dar vienas klasikinis nuosavybės nusikaltimas yra plėšimas. Plėšimų raida parodyta 3 lentelėje.

3 l e n t e l ė . Policijos užregistruoti plėšimai Lietuvoje 1931–1938 m.

MetaiPlėšimai

Iš viso Kelyje Bankų ir kitų kredito įstaigų Visur kitur Pasikėsinima

i plėšti1931 131 59 1 711932 184 93 1 901933 294 117 2 1751934 284 126 8 1501935 167 74 2 911936 243 116 – 1271937 285 125 2 131 27*1938 262 114 4 105 39

* Pasikėsinimai plėšti pradėti registruoti tik 1937 m.

Kaip matome, didelė užregistruotų plėšimų Lietuvoje dalis padaryta keliuose (maždaug 45 proc.). Bankų ir kitų kredito įstaigų plėšimai tesudaro 1–1,5 proc. visų registruotų plėšimų.

Registruotų plėšimų tuometinėje kaimiškoje Lietuvoje buvo užregistruojama taip pat maždaug 16–17 kartų mažiau negu nūdienos Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1938 m. užregistruota 16,7 karto mažiau plėšimų negu 2000 m. Tik dar kartą svarbu turėti galvoje didžiulius gyventojų skaičiaus skirtumus.

Nagrinėjant socialinę Lietuvos raidą ir nusikalstamumą aktualu taip pat aptarti reiškinių, sudarančių nusikalstamumo ir kitų socialinių negerovių (pvz., nedarbo) foną, vyksmą.

128

Vienas iš tokių paplitusių mūsų visuomenėje reiškinių yra girtavimas. Tam tikra prasme girtavimo paplitimą apibūdina naminės degtinės varymas, pardavimas, vartojimas.

XX a. pirmos pusės nepriklausomoje Lietuvoje šis nusikaltimas buvo vadinamas „slaptu degtinės varymu”. Jo samprata keitėsi, tačiau ketvirtajame dešimtmetyje pagaliau „nusistovėjo” ir reiškė:

1) slaptą degtinės varymą;2) slaptą naminės degtinės pardavimą;3) naminės degtinės gėrimą.Pirmąja nusikaltimo forma buvo laikomas degtinės varymas ir jo

išaiškinimas, jei buvo randami degtinės gamybos įrankiai. (Anksčiau ši nusikaltimo forma buvo laikoma degtinės ir spirito varymas bei pardavinėjimas be valdžios leidimo.) Antroji nusikaltimo forma reiškė tik slaptai pagamintos naminės degtinės pardavinėjimą. Trečioji forma nereikalauja specialaus išplėstinio aiškinimo, nes ir taip visiems suprantama, kad tai – naminės degtinės gėrimas. Kartais ši forma įvardijama slaptu naminės degtinės gėrimu [15].

Šio nusikaltimo (visų jo formų) mastai buvo tokie:

1931 m. – 1562; 1934 m. – 1054; 1937 m. – 1906;1932 m. – 1255; 1935 m. – 1848; 1938 m. – 1598.1933 m. – 1092; 1936 m. – 2425;

Be abejo, šį nusikaltimą darė dažniausiai kaimo gyventojai. Be to, šis nusikaltimas tuometinėje ir nūdienos Lietuvoje yra gana latentiškas. Tai rodo ir anksčiau pateikta nenuosekli „šokinėjanti” nusikaltimų registracijos raida. Tačiau neatsižvelgdami į šiuos raiškos ypatumus galime teigti, kad naminės degtinės varymas, pardavimas ir vartojimas turėjo tendenciją didėti. Be to, pasaulinės ekonominės krizės metu ir ypač po jos (kaip jos padarinys) 1934–1937 m. Lietuvos gyventojai savo ekonomines (ir kitas) problemas sprendė varydami naminę degtinę dažniau, negu buvo pratę.

Lietuvoje tuo metu narkotikų vartojimas nebuvo paplitęs. Pavyzdžiui, 1938 m. užregistruoti 79 eterio ir mišinių su juo (anodija) vartojimo atvejai, tačiau tik vienas atvejis mieste, kiti – „visur kitur” (pagal registracijos formos terminą).

Tokie pagrindiniai kai kurių nusikaltimų charakteristikos ir raidos bruožai Lietuvoje 1918–1940 m.

Kompleksiškai vertinant tų metų nusikalstamumą jo padidėjimas neturėtų viršyti vieno penktadalio (apie 20 proc.).

Apskritai paėmus nusikalstamumas Lietuvoje tuo metu buvo panašus į daugelio Europos valstybių nusikalstamumo raišką, tačiau turėjo ir nuosavų ypatumų: Lietuvoje nusikalstamumas nebuvo sunkaus, organizuoto pobūdžio; nusikaltimai pagal padarymo vietą ir motyvus buvo paprastesni, nesudėtingi, nesunkūs; pagal padarymo būdą dažniausiai buvo „nežiaurūs”, sudėtingos techninės priemonės nusikaltimams daryti buvo naudojamos retai, o patys nusikaltimai pagal dabartinę jų sampratą dažnai turėjo administracinių teisės pažeidimų arba baudžiamųjų nusižengimų pobūdį. Šie požymiai labiau būdingi kaimiškojo tipo nusikalstamumui (tarkime, kaip ir Skandinavijos šalyse tuo metu), o ne urbanizuotos visuomenės nusikalstamumui. Taigi Lietuvos nusikalstamumas 1918–1940 m. buvo daugiau kaimiško tipo visuomenei būdingas nusikalstamumas. Tai liudija ir gana aukštas jo išaiškinamumo lygis (pvz., 1938 m. bendras nusikaltimų išaiškinamumo vidurkis buvo apie 90 proc.).

Didžiausia registruoto nusikalstamumo raiška Lietuvoje buvo ekonominės krizės laikotarpiu ir ypač po jos (kaip padarinys) – nederliaus, padidėjusio nedarbo, nekompensuojamo migracija, laikmečiu.

129

Valstybės perversmas 1926 m. taip pat sukūrė tam tikrą priešpriešą Lietuvos visuomenėje. Tačiau šiuos neigiamus socialinius padarinius švelnino, santykinai „prilaikė”, kaip jau minėjome, stiprios Lietuvos kaimo bendruomenės. Pavyzdžiui, nors nusikalstamumas Lietuvoje nebuvo mažas, tačiau tarpusavio pasitikėjimas kaime nebuvo išnykęs – ne tik iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje, bet net ir sovietmečiu, iki XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos išliko sena tradicija – išeinant iš namų nerakinti durų. Šakelė, įkišta į duris, arba kuoleliu paremtos durys reiškė, kad šeimininkų nėra namie; ir tokiu atveju niekas į namus neidavo. Tačiau taip buvo tik Lietuvos kaimuose, o ne miestuose ar miesteliuose.

Lietuvos kaimo socialinė raida ir nusikalstamumas 1940–1990 m.

Sėkmingą nepriklausomos Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą nutraukė sovietų okupacija 1940 m., Antrasis pasaulinis karas, kai kraštą valdė tai vieni, tai kiti okupantai. Vėliau – tautos pasipriešinimas, trėmimai, genocidas (karo metu tautinis (žydų), prieš pat karą ir po jo – tam tikrų socialinių gyventojų sluoksnių (menamų klasinių priešų), prievartinė kolektyvizacija, pagaliau – sovietizacija, kai įsigalėjo socialistinė ūkio sistema bei autoritarinis režimas.

Tačiau šiomis Lietuvai sudėtingomis sąlygomis vyko tiek būdingi XX a. socialiniai procesai, tiek reiškėsi jų ypatumai, susiję su sovietizacija.

Sparti XX a. pramonės ir transporto plėtra lėmė kaimo gyventojų migraciją į besikuriančius pramonės centrus. Nuo 1939 m. iki 1970 m. Lietuvos kaimo gyventojų sumažėjo 27 proc., nors bendras gyventojų skaičius valstybėje per tą laikotarpį padidėjo 81 800, tačiau kaime 1970 m. gyveno daugiau nei pusė visų gyventojų [12].

Vėlesniais metais nuolat mažėjo Lietuvos kaime gyvenančių žmonių ir 2000 m. jų buvo tik 31,8 proc. Nuo 1939 m. iki 2000 m. kaimo gyventojų sumažėjo 1 164 000, nors bendras gyventojų skaičius valstybėje per šį laikotarpį padidėjo 700 000. Negana to, nemaža dalis likusių kaime gyventi žmonių įsidarbino miestuose.

Spartus pramonės plėtros ir urbanizacijos procesas vyko visose Europos valstybėse, tačiau daugelis kitų Europos valstybių kaimiečių, darbus susiradę miestuose, pasiliko gyventi kaime. 1997 m. Europos Komisijos pateikiamoje informacijoje nurodoma, kad Švedijos kaimiškose vietovėse gyveno 66,8 proc. visų šalies gyventojų, Suomijos – 50,6 proc., Airijos – 46,1 proc., Danijos – 39,6 proc. [1]. Panaši gyventojų dalis gyveno kaimiškose Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir kitų Europos valstybių vietovėse [4].

Lietuvoje sovietinės okupacijos metais, panaikinus privačią žemės nuosavybę, kaimiečių šeimoms buvo leista naudotis tik 0,5–0,6 ha žemės sklypais ir laikyti vieną melžiamą karvę. Tai negarantavo minimalių šeimos pragyvenimo poreikių. Ypač kentė daugiavaikės šeimos ir mažamečiai vaikai.

J. Varnienė nurodo, kad 1950 m. už darbo dieną tuometinė valdžia žmonėms atsilygindavo duodama po 1,4 kg neišvalytų grūdų [16].

Visuotinis vogimas tapo neišvengiama egzistencijos būtinybe. XX a. pirmoje pusėje Lietuvos kaimiškose bendruomenėse gyvavusios tradicinės dorovės normos okupacijos pradžioje neleido visuomeninio ir valstybės turto vogimo vadinti tikruoju vardu, dėl to visuomenėje prigijo vogimo pakaitalas „kombinavimas”. Vogimas tapo visuomenei priimtina elgesio norma, o nesugebėjimas „kombinuoti” daugumai visuomenės narių tapo tarsi nevisaver-tiškumo įrodymu, nemokėjimu prisitaikyti prie iškreiptos dorovės normų, susiklosčiusių per sovietinę okupaciją [10].

Negana to, Lietuvoje sistemingai buvo naikinama tradicinė europinio kaimo gyvensena – kaimiečius vėl imta kelti į gyvenvietes. Vien tik 1967–1986 m. buvo nugriauta 111 000 vienkiemių, žmonės verčiami kraustytis į gyvenvietes, neretai

130

į miesto tipo daugiabučius namus, vėliau tapusius asocialių šeimų ir asmenų susibūrimo vietomis bei nusikaltimų židiniais. Per šį laikotarpį buvo sunaikintos tarpukariu pastatytos vienkiemių sodybos, prie vienkiemių augę sodai.

Visuotinis visuomeninio ir valstybės turto vogimas – „kombinavimas” vėliau virs asmeninio turto vagystėmis, stambiais arba smulkiais valstybinio (socialistinio) turto grobimais, jo pasisavinimu arba išeikvojimu, žmogaus ir jo darbo negerbimu. Komandinė žmogaus valdymo sistema smarkiai suvaržė žmogaus autonomiją, devalvavo asmenybės vertę bei pagarbą jai, ugdė žmogaus nesavarankiškumą bei konformizmą, o kartu ir pakantumą esamai padėčiai.

Iš Tarybų Lietuvos enciklopedijoje skelbiamų duomenų sužinome, kad kolūkiečio šeimai net kolūkinės sistemos klestėjimo metais teko vidutiniškai tik po 9,3 ha žemės [12]. Tai liudija itin mažą darbo našumą žemės ūkyje ir neefektyvią gamybą nepaisant traktorių, kombainų, karvių mechaninio melžimo aparatų bei kitokios technikos kaime gausos.

Maža to, visa kolūkiečio šeima su gausia technika dirbo viso labo tik 9,3 ha žemės plotą, tuometinės rajoninės ir respublikinės spaudos puslapiai buvo pilni skelbimų, kviečiančių kolūkiuose įsidarbinti mechanizatorius, melžėjas, lauko darbininkus, žemės ūkio specialistus. Kiekvieną rudenį ne mažiau kaip mėnesiui visi studentai buvo išvežami talkinti kolūkiečiams. Jiems privalėjo padėti ir fabrikų darbininkai, įstaigų tarnautojai, vidurinių mokyklų moksleiviai. Nepaisant gausių talkininkų ir kolūkiečių „triūso”, gausybės žemės ūkio technikos nemaža dalis to 9,3 hektaro derliaus vos ne kiekvieną rudenį tradiciškai likdavo nesudorota. Su patosu buvo deklaruojama, kad socializmas panaikino nedarbą, tą kapitalistinei visuomenei būdingą reiškinį. Taigi visi – ir gerai dirbantys, ir apsimetantys, kad dirba, gaudavo vienodus atlyginimus.

1961–1987 m., vadinamojo brandaus socializmo laikotarpiu, registruotų nusikaltimų Lietuvoje padaugėjo nuo 11 708 iki 20 037, t. y. beveik dvigubai [2].

Nusikalstamumo raidą Lietuvoje per šį laikotarpį galima suskirstyti į kelis laikotarpius:

1) 1940–1960 m.;2) 1961–1987 m.;3) 1988 – .1940–1955 (1960) m. Lietuva išgyveno daug sunkumų. 1940 m. prasidėjo

sovietinė okupacija, vėliau – Antrasis pasaulinis karas. Iš esmės karas Lietuvai prasidėjo dar anksčiau, jau 1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą. Pokario metais – tautos pasipriešinimas, masinės represijos bei trėmimai, prievartinė kolektyvizacija, kurios ekonominius padarinius mes jau aptarėme. Per šį laikotarpį Lietuva neteko vieno trečdalio savo gyventojų, ekonomiškai okupantų taip pat buvo apiplėšta. Tai buvo ekonominio nuosmukio ir suirutės laikotarpis. Kaip jau minėta, pokaris pasižymėjo itin dideliu gyventojų mobilumu:daugelis iš kaimų buvo priversti persikelti į miestus.

Socialinis–ekonominis nestabilumas reiškėsi kartu su teisinių sistemų kaita. 1940 m. panaikinti buvusieji ir RTSFR teisėsaugos pavyzdžiu sudaryti nauji teisėsaugos organai. Karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, sovietinė okupacinė teisė skubiai buvo naikinama ir iš dalies grąžinami pagrindiniai nepriklausomos Lietuvos įstatymai. Naujieji okupantai atėjo taip pat su savo teisėtvarka. Ją vėl pakeitė RTFSR įstatymų sistema ir kuriama nauja, identiška TSRS Lietuvos teisėsauga.

Kriminalinė šio laikotarpio statistika padrika, fragmentiška. Už panašiai vadinamas veikas skirtingų okupacinių valdžių nuožiūra buvo nuteisiamas skirtingas jas padariusių žmonių kontingentas. Pavyzdžiui, asmenys, nuteisti už visus valstybinius nusikaltimus, pasipriešinimą valstybės valdžiai, įvairių prievolių nevykdymą ir kitus panašius dalykus. Lietuvių tautos interesų atžvilgiu tai nebuvo

131

nusikaltimai. Be to, vyravo didelis latentiškumas ir aukštas subjektyvumo lygis taikant teisės aktus.

Kaip minėta, pokaris Lietuvoje buvo iš esmės karo (bet jau išsivaduojamojo) tąsa, todėl ir ilgą laiką dėl anksčiau minėtų aplinkybių (1945–1960 m.) negalima daryti argumentuotų išvadų apie tradicinio (o ne politizuoto) nusikalstamumo būklę, lygį, raidą bei struktūrą.

Be abejo, suirutė šalyje yra gera terpė plėšikavimams, vagystėms, žmogžudystėms, banditizmui.

Antrajam nusikalstamumo raidos etapui būdinga tai, kad ši raida apima beveik visą socialistinės santvarkos Lietuvoje kaitą. Ginkluotas tautos pasipriešinimas okupacijai buvo jau palaužtas, kolektyvizacija iš esmės baigta, sukurta socialistinė ūkio ekonomika tiek mieste, tiek kaime (kolūkiai, tarybiniai ir miškų ūkiai).

Įsitvirtino ją ginanti ir įgyvendinanti autoritarinė teisinė sistema ir autoritarinė teisė, totalitarinė vienpartinė valstybės valdymo struktūra. 1961 m. įsigaliojo nauji baudžiamieji ir baudžiamojo proceso įstatymai.

Sustambinti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai kaime; statomi milžiniški žemės ūkio kompleksai, naikinami vienkiemiai ir didinamos gyvenvietės. Mieste taip pat kuriami pramonės gigantai; Lietuvos pramonė ir žemės ūkis specializuojami centrinių valdymo ir partinių institucijų nustatytomis kryptimis.

Teigiamas šio laikotarpio bruožas – pasiektas gana aukštas visuomenės išsimokslinimo, bendras kultūros lygis, tačiau gana žemas technikos, technologijų lygis, išskyrus tuometinę gynybos pramonę.

Visuomenėje įsitvirtina ir neigiamai vertintini elgesio stereotipai – girtavimas, konformizmas, „dviguba” ar net „triguba” moralė, teisinis nihilizmas, nusikalstamo elgesio traktavimas kaip apsukrumo, sugebėjimo „kombinuoti”.

Šio laikotarpio nusikalstamumas Lietuvoje apibūdina stabilios socialistinės ūkio sistemos ir visuomenės totalitarinio valdymo etapą.

Taigi antrasis nusikalstamumo raidos etapas vyko, galima sakyti, vadinamojo „išsivysčiusio socializmo” sąlygomis. Gana plačiai jis apibūdintas kriminologinėje literatūroje. Todėl čia aptarsime tik pačius bendriausius jo bruožus.

1961 m. užregistruoti 11 708, 1987 m. – 20 037 nusikaltimai; mažiausiai nusikaltimų užregistruota 1965 m. – 8189, t. y. 30 proc. mažiau negu 1961 m. Koeficientas 10 tūkst. gyventojų nuo 1961 m. iki 1970 m. (vidutiniškai per metus – 32,3, o 1987 m. – 55,03).

1971 m. užregistruoti 9 992 nusikaltimus padarę asmenys, 1987 m. – 14 190. 1961–1970 m. vidutiniškai per metus būdavo užregistruojama po 9511 nusikaltimus padariusių asmenų. Koeficientas 10 tūkst. gyventojų 1961–1970 m. – 30,9 (vidutiniškai kasmet), 1987 m. – 38,97.

1961 m. nuteisti 9509 asmenys, 1987 m. – 9453.Vertinant šiuos duomenis svarbu turėti galvoje, kad per šį laikotarpį buvo

nemažų nusikalstamumo rodiklių registracijos pokyčių (pvz., nuo 1966 m. – dėl įstatymų pakeitimų, vėliau – dėl dirbtinio latentiškumo didėjimo, o nuo 1983 m. – dėl jo plitimo sustabdymo).

Taigi per stabilaus socializmo laikotarpį registruotas nusikalstamumas Lietuvoje padidėjo maždaug du kartus. Kaimo gyventojų nusikalstamumas didėjo tokiais pačiais tempais, tačiau kaimo gyventojų kriminalinis aktyvumas buvo daug mažesnis.

Po Antrojo pasaulinio karo ir įsigalėjus socialistinei santvarkai Lietuvoje (po 1960 m.) padidėjo gyventojų mobilumas daugiausia viena linkme – vis daugiau gyventojų iš kaimo apsigyvendavo miestuose. Taigi santykis tarp kaimo ir miesto gyventojų nuolat kito. Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje jis buvo toks: 32 proc. kaimo gyventojų ir 68 proc. miesto gyventojų. Nusikalstamumo santykis

132

tarp miesto ir kaimo Lietuvoje kito iš pradžių analogiškai, o maždaug nuo 1980 m. nusikalstamumo intensyvumas mieste pradėjo didėti, todėl 1980–1990 m. nuo 70 proc. iki 80 proc. nusikaltimų būdavo užregistruojama penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose). Kurį laiką santykinai daugiau nusikaltimų buvo užregistruojama rajonų centruose ir miesto tipo gyvenvietėse (iki 10 proc. bendro registruoto nusikalstamumo). Taigi kaimo gyventojų kriminalinis aktyvumas buvo maždaug 1,5–2 kartus mažesnis negu miesto gyventojų.

Nuo 1988–1989 m. nusikalstamumas ima kisti dėl M. Gorbačiovo „perestroikos” ekonomikoje ir visuomenėje. Nors ši „perestroika” pradėta anksčiau, tačiau nusikalstamumo Lietuvoje pokyčių atsirado būtent 1989 m., nes nusikalstamumas šiek tiek „vėluoja” reaguodamas į įvairius socialinius procesus.

1988 m. užregistruoti 21 337 nusikaltimai, 12 746 nusikaltimus padarę asmenys, nuteisti 8002 asmenys. Santykinis nusikalstamumo lygis 1988 m. 10 tūkst. gyventojų buvo

133

58,16 nusikaltimo; nusikaltimus padariusių asmenų – 34,75; nuteistų – 21,81.

M. Gorbačiovo laikais susikūręs organizuotas nusikalstamumas Lietuvoje jau turėjo gana stiprias struktūras dar prieš atkuriant mūsų nepriklausomybę.

Apskritai trečiasis nusikalstamumo Lietuvoje etapas, prasidėjęs 1988–1989 m., tęsėsi ir atkūrus nepriklausomybę, maždaug iki 1995 (1996) m. Per šį trumpą aštuonerių metų laikotarpį registruotas nusikalstamumas Lietuvoje padidėjo maždaug tris kartus.

Nusikalstamumas Lietuvos kaime nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu ir iki šių dienų išsamiai bus nagrinėjamas kitame straipsnyje.

Pagrindinės išvados

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, 27,9 proc. Lietuvos gyventojų buvo bedarbiai arba beturčiai. Turint galvoje, kad to meto Lietuvos kaime gyveno apie 85 proc. visų valstybės gyventojų, galima spręsti apie didelį nedarbą ir neturtą kaime.

1930 m. žemės ūkio visuotinio surašymo duomenimis, Lietuvos kaime buvo 250 000 bedarbių. Žinant, kad to meto Lietuvos kaime gyveno apie 2,2 milijono gyventojų, galima teigti, kad jau pirmaisiais žemės reformos metais nedarbas kaime sumažėjo iki 12 proc.

Iki 1940 m. Lietuvos kaime buvo įkurta 159 118 vienkiemių, kuriuose gavę žemės apsigyveno buvę kaimo bedarbiai, beturčiai, nepriklausomybės kovų savanoriai. Buvo suformuota to laikmečio europietiško kaimo gyvensena, kaime vyravo vidurinysis visuomenės sluoksnis.

Registruotas nusikalstamumas tuometinėje Lietuvoje buvo panašus į daugelio Europos valstybių nusikalstamumo raišką, tačiau jame daugiau reiškėsi kaimo tipo visuomenei būdingi ypatumai: nebuvo organizuoto nusikalstamumo, nusikaltimai pagal kėsinimosi objektą ir kitas aplinkybes buvo nesudėtingi, nesunkūs, pagal padarymo būdą dažniausiai buvo „nežiaurūs”, sudėtingomis technikos priemonėmis darant nusikaltimus buvo naudojamasi retai, o patys nusikalstimai pagal dabartinę jų sampratą dažnai turėjo administracinių teisės pažeidimų arba baudžiamųjų nusižengimų pobūdį.

Kompleksiškai vertinant 1918–1940 m. nusikalstamumą Lietuvoje jo padidėjimas neturėtų viršyti vieno penktadalio (20 proc.).

Sovietinė okupacija ir kolektyvizacija panaikino oficialų nedarbą kaime, bet dėl mažo darbo našumo viena kolūkiečio šeima, nors ir pasitelkusi daug žemės ūkio technikos, nepajėgė apdirbti vidutiniškai jai tenkančio 9,3 ha žemės ploto, tad dirbti žemės ūkio darbų kasmet būdavo vežami studentai, moksleiviai, įmonių darbininkai, įstaigų tarnautojai.

Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais kaimo žmonės už darbą negaudavo atlyginimo, todėl visuomeninio turto vogimas – „kombinavimas” tapo visuotinai priimtina elgesio norma, laipsniškai evoliucionavusia į asmeninio turto vagystes bei kitokius nusikaltimus.

1960–1988 (1989) m. registruotas nusikalstamumas Lietuvoje apibūdina stabilios socialistinės ūkio sistemos ir visuomenės totalitarinio valdymo laikotarpį. Per šį laikotarpį registruotas nusikalstamumas Lietuvoje padidėjo maždaug du kartus. Kaimo gyventojų nusikalstamumas didėjo tokiais pačiais tempais, tačiau kaimo gyventojų kriminalinis aktyvumas buvo maždaug 1,5–2 kartus mažesnis negu miesto gyventojų.

134

LITERATŪRA

1. Agriculture in the European Union. Statistical and Economic Information 1999. – Eurostat, 2000.2. Babachinaitė G. Kriminologiniai nusikalstamumo raidos Lietuvoje periodizacijos aspektai // Lietu-

vos teisės tradicijos. – Vilnius: Justitia, 1997.3. Baudžiamasis statutas. – Kaunas: „Literatūros” knygyno leidinys, 1930.4. Forum on Agricultural Policies in non–member countries. Individual Country Policy Higlights. –

Paris, 1999.5. Krikščiūnas J. Lietuvos žemės ūkis 1918–1938 m. // Lietuva 1918–1938. – Kaunas: Kooperacijos

bendrovė „Spaudos fondas”, 1938.6. Kriminalistikos žinynas. 1939.7. Lietuvių Enciklopedija. 1966. T. XXXV.8. Lietuvos gyventojai. – Kaunas, 1925.9. Lietuvos statistikos metraštis. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausy-

bės, 1999.10. Paulikas V. Socialinė aplinka ir nusikalstamumas // Jurisprudencija: mokslo darbai. – Vilnius:

LTU, 2001. T. 20(12).11. Povilaitis Br. Lietuvos žemės ūkis 1918–1940. – Vilnius: Tėvynės Sargas, 1997.12. Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų leidykla, 1988. T. IV.13. Tautos ūkis. 1933. Nr. 2.14. The Agricultural Situation in the European Union. 2000 Report. – European Commission, 2001.15. Vyriausybės žinios. 1937. Nr. 436, 534. 16. Grant W. The Common Agricultural Policy. The European Union Series. – St. Martin press, USA,

1997.

Unemployment and Crime Rate in Lithuania in 1918–1990

Prof., Dr. Genovaitė BabachinaitėProf., Habil. Dr. Vygandas Paulikas

Law University of Lithuania

SUMMARY

This article consists of comparing research of social development and crime rate in Lithuania in 1918–1940. During this period registered crime in Lithuania increased till one fifth, or 20 percent, more due to unemployment and the World Economic crisis in 1933. The main structural features of crime in Lithuania were similar to other European countries, especially in Scandinavia, because of its village society character.

Another comparing research of social development and crime rate – the period of so called „developed socialism” economy and totalitarian rule of society in Lithuania and later – Gorbachev’s „perestroika” in 1960–1990.

During the period in 960–1988 registered crime rate became two times more. The crime activity of rural inhabitants was 1,5–2 times as less as urban areas inhabitants in Lithuania. After 1988, from 1989 till 1995 (1996) – the „jump” of criminality in Lithuania occured. During these eight years period crime growth was 3,5 times more.

135

136

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 119–127

NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMUMO KONTROLĖS OBJEKTYVIEJI POREIKIAI IR INSTITUCIJŲ TEISINIS

STATUSAS

Doc. dr. Algimantas Urmonas

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 45 45Elektroninis paštas umonika@takas.lt

Pateikta 2002 m. kovo 6 d. Parengta spausdinti 2002 m. birželio 24 d. Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros prof. habil. dr. Viktoras Justickis ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros vedėjas doc. dr. Alvydas Šakočius

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjama probleminė situacija, susiklosčiusi valstybės institucijoms kontroliuojant nepilnamečių nusikalstamumą, stengiamasi nustatyti, autoriaus nuomone, tinkamą nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos subjektų teisinį statusą atsižvelgiant į tarptautinius teisinius standartus, reglamentuojančius socialinių reakcijų į nepilnamečių nusikals-tamumą ir į objektyviuosius vaiko nekriminogeninės socializacijos poreikius Lietuvos Respublikoje galimus modelius. Daugiausia dėmesio skiriama teisiniam prokurorų statusui.

Straipsnį sudaro penkios dalys. Pirmojoje dalyje aptariami socialinių reakcijų į nepilnamečių nusikalstamumą prokurorų priežiūros būtinumo klausimai. Manoma, kad aptarus teisinį prokurorų statusą galima tinkamiau pakoreguoti ir kitų suinteresuotų institucijų veiklos nusi-kalstamumo kontrolės ir prevencijos srityje teisinius pagrindus.

Antrojoje dalyje atskleidžiamas vaiko nekriminogeninės konkrečios socializacijos priežiūros turinys. Teigiama, kad gerai organizuota socializacijos priežiūra laiku užkirstų kelią konkretaus vaiko asocializacijai, jo stūmimui į nusikalstamumą.

Nepilnamečių, turinčių asocializacijos problemų, rezidentinės globos priežiūros esmė atskleidžiama trečiojoje straipsnio dalyje. Ketvirtojoje dalyje nagrinėjami baudžiamojo persekiojimo veiklos rezidentinės globos santykiai. Penktoji straipsnio dalis skirta institucijų disfunkcijų formavimosi ir jų šalinimo priežiūros problemai.

Įvadas

137

Analizuodami kriminalinę nepilnamečių statistiką, realius visuomenės saugumo dėl didėjančio nepilnamečių nusikalstamumo poreikius ir tolesnę jų integraciją į labiausiai kriminogeninę 18–29 metų jaunimo terpę turime išsiaiškinti, ar adekvati prokuratūros, savivaldos ir kitų suinteresuotų institucijų socialinė reakcija į nepilnamečių nusikalstamumą, ar šios institucijos dėl to turi tinkamą socialinį statusą.

Nusikalstamumui didėjant kyla klausimų, ar socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą adekvačios šiais požiūriais:

a) ar įstatymų nustatytas prokuratūros, savivaldos ir kitų suinteresuotų institucijų teisinis statusas (teisės, pareigos, veiklos garantijos)?

b) ar korektiškai numatyti prokurorų veiklos, susijusios su nepilnamečių nusikalstamumo kontrole ir prevencija, pagrindiniai strateginiai įgyvendinimo tikslai ir misija?

c) ar gali prokurorai, įgyvendindami galiojančius įstatymus, savo veikloje pasiekti nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos tikslų, t. y., kokį socialinį prevencinį baudžiamojo persekiojimo veiklos rezultatą realiai gali pasiekti prokurorai?

d) kokio pobūdžio turi būti prokurorų nusikaltimų prevencijai pritaikytos intervencijos, kad atkurtų vaiko (nepilnamečio) socialinių disfunkcijų paveiktas socialines sąveikas?

Nagrinėdami Prokuratūros įstatymą galime daryti išvadą, kad prokurorų veiksmai, susiję su nepilnamečių nusikalstamumo prevencija, su apskričių, savivaldos bei kitomis suinteresuotomis institucijomis daugiausia derinami pagal konkrečius juridinius faktus vykdant baudžiamąjį persekiojimą, kontroliuojant kvotos institucijų veiklą, atliekant parengtinį tardymą, palaikant valstybinį kaltinimą, kontroliuojant nuosprendžių vykdymą bei derinant kvotos ir parengtinio tardymo institucijų veiksmus užkardant nusikalstamumą. Taigi proku-ratūros nusikalstamumo prevencijos nustatyti uždaviniai ir funkcijos teisiniu požiūriu pirmiausia skirti užtikrinti baudžiamąjį persekiojimą atsižvelgiant į kriminalinės justicijos poreikius. Minėta prokurorų veikla pagal šiuolaikinę nusikalstamumo prevencijos įgyvendinimo sampratą tik netiesiogiai derinama su nusikalstamumo prevencijos sistemos tikslais. Tokia probleminė situacija taisytina atsižvelgiant į kitų šalių prokurorų patirtį.

Siekiant apžvelgti nepilnamečių nusikalstamumo kontrolės politikos kaitos tendencijas buvo atlikta tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų, teisės ir kitų socialinių mokslų literatūros bei praktikos analizė, remtasi ilgamete autoriaus patirtimi nusikalstamumo kontrolės organizavimo srityje, atsižvelgta į socialinius pokyčius, veikiančius administracinio teisinio reguliavimo praktiką, ir į vaiko nekriminogeninės socializacijos priežiūros įgyvendinimo realias sąlygas Lietuvoje.

1. Prokurorų vykdomos socialinių reakcijų į nepilnamečių nusikalstamumą priežiūros būtinumas

Tikslindami prokurorų veiklos, susijusios su nepilnamečių nusikalstamumo prevencija, tikslus turime numatyti konkrečius orientyrus, kaip suderinti dabartines prokuratūros teisines galimybes, jas papildyti, pritaikyti prie projektiškai naujų galimybių, kad naujosios vizijos įgyvendinimas nesukeltų prokurorų ir nusikaltimų prevencijos veiklos disfunkcijų.

Objektyviai vertinant dabartinė prokuratūros vizija nepilnamečių nusikalstamumo kontrolės srityje yra baudžiamasis persekiojimas, kuris funkciškai ribojamas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymu, Baudžiamuoju ir Baudžiamojo proceso kodeksais ir yra ne iki galo suderintas su nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos tikslais. Nepilnamečių justicijos programoje

138

numatytų naujai prokuratūroje įsteigtų1 nepilnamečių bylų padalinių veikla gali būti kaip teisinis eksperimentas orientuota į baudžiamąjį persekiojimą labiau pabrėžiant pagalbą, nepilnamečio globą, resocializacijos, terapijos ir auklėjimo poveikį, net iš laisvės atėmimo bausmės taikymo praktikos šalinant atpildo modelio elementus.

Prokurorų specializavimasis nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos klausimais turėtų būti gilesnis nei siūlo „Nepilnamečių justicijos programa” [2]. Tuo požiūriu keistina prokurorų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos klausimų vizija. Reikėtų ir naujo požiūrio į prokurorų specializacijos kvalifikacinius reikalavimus. Manytume, prokurorams būtina plačiau naudotis kitų socialinių mokslų laimėjimais, t. y. dirbant taikyti kriminologijos, sociologijos, socialinio darbo, socialinės psichologijos ir kitų dalykų žinias. Nepilnamečių socializacijos, desocializacijos, resocializacijos ir nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos ryšis patvirtina seną vadybos taisyklę, kad norint valdyti reikia išmanyti valdymo dalyką. Todėl būtina iš esmės pertvarkyti prokurorų, susijusių su nepilnamečių nusikalstamumo kontrole ir prevencija, profesinį regimą ir persikvalifikavimą, kvalifikacijos kėlimą.

Norminių, ypač tarptautinių, teisės aktų nagrinėjimas parodė, kad teisinio nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos reguliavimo ne tik negalima kaip savitikslio išskirti iš kitų socialinio reguliavimo būdų, bet būtina tuos būdus geriau suderinti, kad vienas reguliavimo būdas sustiprintų arba kompensuotų kitą. Tokia reguliavimo būdų, kaip „socialinio vitražo” dalių, sąveika skirta vienam bendram siekiamam tikslui, kad vaikas (nepilnametis) ateityje nepadarytų naujo nusikaltimo. Vien bausme, juolab bausmės giežtumu, izoliacija, kaip rodo šimtmečių kriminalinė praktika ir kriminologinė (sociologinė) teorija, nusikalstamumo prevencinių tikslų nepasiekiama, nes tolstama nuo reabilitacinio tikslo. Bausmės griežtumo ir asmens socialinės izoliacijos akcentavimas subrandina priešingą reabilitaciniam rezultatą, nes neatkuriami asocialiai dezadaptuotų vaikų (nepilnamečių) gebėjimai įsitraukti į socialinę sąveiką. Prieškario mokslininkų darbuose buvo pripažįstama, kad kontroliuoti nepilnamečių nusikalstamumą vien bausmėmis ir represijomis nėra racionalu, nes bausmė retai pataiso nusikaltėlį ir iš esmės yra žalinga. Čia kyla auklėjimo ir globos problema, todėl būtina taikyti ne bausmę, o auklėjimą, globą ir pagalbą [2, p. 17–42]. Nusikaltusių nepilnamečių izoliacija, nusikaltėlio etiketės klijavimas2

sustiprina socialinę jų atskirtį, marginalumą (buvimą socialiniame užribyje).Todėl nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos organizavimas turėtų

remtis strategijos nuostata, kad nepilnamečio nusikaltimas yra jo iškreiptos (disfunkcinės) socializacijos socialinis aidas. Toks požiūris yra platesnis nei savitikslis baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas. Todėl nepilnamečių nusikalstamumo prevencija turi būti pakoreguota ir skirta disfunkcinei socialinės aplinkos sąveikai, kuriai esant vyksta jų asocializacija3. Tik tada prokurorų socialinė reakcija į nepilnamečių nusikalsta-mumą bus adekvati, nes tai bus ankstyvoji intervencija į nusikalstamumą. Manytume, kad ši prokurorų socialinė reakcija į nepilnamečių nusikalstamumą

1 Žr.: Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 1999 06 08 įsakymą Nr. 71A, kuriuo įsakyta nustatyti Generalinėje prokuratūroje, apygardų prokuratūrose, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio miestų apylinkių, taip pat Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių, Utenos rajonų apylinkių prokuratūrose prokurorų specializaciją derinant veiksmus, nukreiptus prieš nepilnamečių nusikalstamumą, šalinant jo priežastis ir sąlygas, kontroliuojant bylų dėl nepilnamečių padarytų nusikaltimų tyrimą, palaikant jose valstybinį kaltinimą, taip pat vykdant kitas su nepilnamečių nusikalstamumu ir jų teisių gynimu susijusias prokuratūros funkcijas.

2 Etikečių klijavimas, arba sociologijos ir kriminologijos teorijose – stigmatizavimas, yra viena iš vidinių nusikalstamumo priežasčių, t. y. nusikalstamumo atgaminimo veiksnys.

3 Dauguma vaikų, susidūrusių su policija, kilę iš nedarnių, nepilnų šeimų (91,1 proc.), kuriose neužtikrinamos jų teisės į normalią fizinę, dvasinę, moralinę, socialinę asmenybės raidą. Tai patvirtina gyventojų skundų ir pareiškimų gausa policijai. Pirminė medžiaga įrodo tėvų ar teisėtų jų atstovų neigiamą įtaką vaikams [5, p. 7].

139

turėtų būti įgyvendinama daugiausia vykdant įstatymų realizavimo (ypač jų vykdymo, taikymo) priežiūrą siekiant šalinti, neutralizuoti, kompensuoti nepilnamečių socialinės aplinkos disfunkcines sąveikas. Pabrėžtina, kad disfunkcinės socialinės aplinkos sąveikos, priežastingai asocializuojančios vaiką (nepilnametį), susidaro, kai nesilaikoma nustatytų pagrindinių vaiko teisių ir laisvių apsaugos bei jų gynimo svarbiausių garantijų. Toks požiūris rodo, kad būtinos laiko ir adekvačios teisinės intervencijos priemonės, kol konkretūs vaiko teisių ir laisvių apsaugos bei jų gynimo svarbiausių garantijų pažeidimai nenustumia vaiko į socialinį užribį, nedaro jo asocializuojančiu marginalu1. Pažymėtina, kad vaikai, jautriai reaguodami į neigiamus socialinius procesus, „savąsias problemas, nuolatinį materialinį, dvasinį ir kitokį nepriteklių, teisių pažeidinėjimą dažnai sprendžia nusikalstamu būdu. Kasmet vis daugiau beglobių ir neprižiūrimų vaikų patenka policijos akiratin” [5, p. 6, 7]. Ginant vaiko teises ir laisves bei teisėtus interesus jo socializacijos procese idealios sutapties požiūriu kartu vykdoma socializacijos priežiūra bei pirminė nepilnamečių nusikalstamumo prevencija, kurios tikslas – atkurti tinkamas vaiko socialinės aplinkos sąlygas. Šiuo atveju teisinės intervencijos dalykas yra kenksmingos vaiko socializacijos sąlygos ir jį veikiančios socialinės sąveikos siekiant užkirsti kelią jų kriminogeninei kaitai. Tokie prokurorų veiksmai teisiškai galimi ir socialiai būtini, jei bus iš naujo platesne modifikuota veikla atkurtas įstatymų, reguliuojančių vaikų (nepilnamečių) teisinį statusą, prokurorinės priežiūros institutas.

Dabar socialinė ir grynai teisinė reakcija į nepilnamečių nusikalstamumą nėra adekvati. Ši reakcija yra grynai „santechninio” avarinio tipo, nes tiek vaiko teisių apsaugos kontrolierius, tiek vaikų teisių apsaugos tarnybos reaguoja į jau įvykusius vaikų teisių pažeidimus ir jų padarinius. Socialinė reakcija į nepilnamečių nusikalstamumo veiksnius, remiantis vien nusikaltimų statistika, nėra adekvati, nes statistika rodo anksčiau vykusios nusikaltusių nepilnamečių socializacijos disfunkcijas, kurioms įveikti reikia jau kitokių socialinių teisinių intervencijos priemonių. Toks nepilnamečių prokurorinės priežiūros institutas (nepilnamečių prokuratūra) stebėtų, kaip įgyvendinami įstatymai vaiko socializacijos, asocializacijos, desocializacijos, reabilitacijos, resocializacijos srityse. Prokurorinė priežiūra privalo remtis plačia teisine, informacine bei nepilnamečių nusikaltimų prevencijos strateginės minties infrastruktūra ir turėti įvairių socialinių teisinių intervencijos priemonių, galinčių pakeisti žmonių sąveikas, kurių dalyvis yra vaikas. Toks globojamasis prokuratūros požiūris į vaiką infrastruktūriškai sietųsi su Lietuvos, kaip valstybės, strategine pareiga, suformuluota tarptautinės teisės šaltiniuose. Globojamoji prokuratūros nuostata vaikui rodytų, kad suaugusi visuomenės dalis yra tarsi tėvai. Manome, kad vaiko globa socializacijos procesuose privalo turėti valstybinę institucinę unifikuotą formą, nes ši globa yra ne tik tarptautinis, bet ir nacionalinis viešasis interesas. Globojamoji prokurorų socialinė teisinė reakcija į nepilnamečių nusikalstamumą galėtų būti įvairių teisinės priežiūros formų.

2. Vaiko nekriminogeninės konkrečios socializacijos priežiūra

Ši forma nukreipta į konkrečių vaiko teisių, laisvių ir jo teisėtų interesų apsaugos priežiūrą, socializacijos institutų konkrečią sąveiką su vaiku, vaiko apsaugą nuo konkrečios neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Kaip žinoma, vaikai jautrūs aplinkos veiksniams, socialiniams pokyčiams, mažėjančiai arba itin

1 Kasmet viešosiose vietose administracinėmis nuobaudomis nubaudžiama vis daugiau girtų vaikų. Tačiau šiomis poveikio priemonėmis teigiamų rezultatų nepasiekiama, ir neblaivių, o šiuo metu ir narkotikus vartojančių vaikų kriminogeninė rizika vis dažniau tampa kriminalinės statistikos faktais. Asocializuoti dėl skurdo vaikai vis dažniau valkatauja ir elgetauja, tampa seksualinės prekybos objektu. Dažnas asocializuotas vaikas iš skurdo pasaulio bando ištrūkti skriausdamas kitus vaikus, naudodamas kriminalinę prievartą [5, p. 6–10].

140

griežtai socialinei kontrolei. Gerai organizuota socializacijos priežiūra laiku užkirstų kelią konkretaus vaiko asocializacijai, jo stūmimui į nusikalstamumą.

Vaiko teisių ir laisvių pažeidimai, netinkama jo teisėtų interesų apsauga, tėvų arba institucijų ir pareigūnų piktnaudžiavimai valdžia veikia trejopai:

stumia vaiką į tam tikrą socialinę atskirtį (socialinį užribį), kuri sudaro nelygias, nepalankias socialines vaiko raidos galimybes, didina neigiamą aplinkos įtakos imlumą nepilnamečio elgesiui;

nusikalstamumo požiūriu priežastingai prasideda vaiko marginalizacijos, stigmatizacijos (ženklinimo, etikečių klijavimo) ir socialinio sluoksniavimosi (stratifikacijos) veiksnių kriminogeninis poveikis vaiko asmenybei: formuojasi neigiamų socialinių ir biosocialinių savybių kompleksas – gebėjimas nusikalsti;

nusikalstamumo požiūriu susidaro aplinkybės padaryti konkretų nusikaltimą. Nepilnametis, gebantis nusikalsti, gali pasinaudoti kriminogeninėmis situacijomis ir padaryti nusikaltimą.

Prokurorų veiksmų, susijusių su vaiko nekriminogeninės socializacijos priežiūra, objektas yra socialinės sąveikos, kuriose dalyvauja nepilnametis. Priežiūros dalykas yra konkrečių socializacijos institutų (šeimos, mokyklos, valstybinių, savivaldybės ir nevyriausybinių organizacijų) elgesys su vaikais. Priežiūros tikslas – užtikrinti vaiko socializacijos procesų teisinę tvarką. Manytume, tikslinga plačiau tobulinti civilinį teisinį nusikalstamumo prevencinį tikslo siekimą pagal Prokuratūros įstatymo 31 straipsnį, kai pažeisti nepilnamečių teisėti interesai, o pareigūnai, privalantys ginti šiuos interesus, nesiima priemonių pažeidimams pašalinti. Be platesnio civilinio teisinio reagavimo būdų, reikėtų numatyti atsižvelgiant į žalingų padarinių mastą vaiko teisėms ir laisvėms, administracinio teisinio, iš dalies ir baudžiamojo teisinio reagavimo būdus.

3. Nepilnamečių, turinčių asocializacijos problemų, rezidentinės globos priežiūra

Valstybės rezidentinės globos intervencinių priemonių nepilnamečių (nepadariusių nusikaltimų, bet turinčių asocializacijos problemų artimiausioje aplinkoje) socializacijos, desocializacijos (kai būtina atpratinti vaiką nuo perimtų asocialių vertybių, normų, vaidmenų ir elgesio taisyklių) taikymo priežiūros tikslai yra:

inicijuoti teisinę socializacijos institucijų atsakomybę esant šių institucijų kaltei dėl vaikų netinkamos socializacijos;

koreguoti kompetentingų institucijų vykdomą konkretaus vaiko socializaciją, toms institucijoms intervenciškai keičiant konkrečių vaiko socialinių sąveikų formą ir turinį.

Pavyzdžiui, vertinant situaciją, kai „vaiko ar jauno asmens elgesys yra jam pačiam fiziškai ar psichologiškai pavojingas ir nei tėvai, nei globėjai, nei pats nepilnametis, nei visuomeninės tarnybos negali išspręsti problemos kitais būdais, išskyrus institucionalizaciją” [5, p. 6, 7]. Tokiais atvejais prokurorai turėtų prižiūrėti, kaip suinteresuotos valstybės institucijos parenka vaikui globos formą, labiausiai atitinkančią jo amžių, problemas ir kilmę (šeimą, suteikiančią globą, ar globos namus). Ypatingo dėmesio reikia mažamečiams, gebantiems nusikalsti arba kitaip asocialiai elgtis. Dėmesingos prokurorų priežiūros, net strateginės praktikos nuojautos reikia sprendžiant siuntimo į specialiąsias globos (ugdymo) įstaigas tikslingumo ir paleidimo iš jų klausimus, taikant kitokias poveikio nepilnamečiams priemones.

Be kitų klausimų, prokurorai prižiūri vaikų (mažamečių, nepilnamečių) desocializacijos procesą: kaip savivaldybės ir kitos suinteresuotos institucijos nustato ir registruoja vaikus, linkusius į girtavimą, narkomaniją, toksikomaniją,

141

valkatavimą, amoralų arba kitokį asocialų elgesį, turinčius kitų gyvenimo bei elgesio problemų, kaip rūpinamasi jų gyvenimo ir ugdymo sąlygomis, elgesiu, socialine adaptacija ir reabilitacija (įkurdinimu, globa, įdarbinimu, gero vardo grąžinimu ir kt.) 1.

4. Rezidentinės globos santykiai įgyvendinant baudžiamąjį persekiojimą

Baudžiamuoju persekiojimu turi būti siekiama platesnių teisinės rezidentinės globos santykių (taikant baudžiamosios intervencijos resocializacines priemones, ieškant laisvės atėmimo alternatyvų, inicijuojant ir pereinant prie atkuriamojo teisingumo vykdymo modelio nepilnamečiams baudžiamajame įstatyme taikymo, įgyvendinant resocializacijos priemones nepilnamečiams, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę).

Detalizuojant šią prokurorų veiklos kryptį daugiausia kreiptinas dėmesys į naujovių diegimą. Prokurorai nepilnamečių baudžiamose bylose, be baudžiamojo persekiojimo veiksmų, turėtų numatyti galimybes taikyti gerovės (auklėjimo, globos) bei atkuriamojo teisingumo priemones. Būtina plačiau taikyti gerovės teisingumo vykdymo nepilnamečiams modelį. Įgyvendindami šį modelį nepilnamečių teisėjai, prokurorai ir net policininkai turi didelę diskrecinę valdžią. Kai procese yra daugiau nuožiūros galimybių, prokurorai gali daugiau atsižvelgti į konkrečią desocializacijos ir resocializacijos perspektyvą, sąlygiškai netraukti nepilnamečio baudžiamojon atsakomybėn. Konceptualiai tokios teisingumo vykdymo nuostatos yra glaudžiai susijusios su stigmatizacijos teorijos įgyvendinimo rekomendacijomis, nes, tyrimų duomenimis, tapimas nusikaltėliu, o juo labiau recidyvistu, priežastingai susijęs su asmens ženklinimu, etikečių jam klijavimu [9]. Todėl parenkant resocializacijos priemones atsižvelgiama į nusikaltimą padariusio asmens „socialinę ydą”, kurią galima įveikti tam tikra socialine kontrole. Asmeniui, siekiančiam įveikti socialinę ydą, pavyzdžiui, alkoholizmą, narkomaniją, socialinį neadaptyvumą ir pan., pamažu keičiamos konkrečios socialinių sąveikų sąlygos. Pavyzdžiui, nusikaltusio, narkotikus vartojusio nepilnamečio terapinis gydymasis darbu ir gyvenimas tokių pačių problemų turinčių asmenų save apsitarnaujančioje, socialinių darbuotojų prižiūrimoje nedidelėje bendruomenėje. Asmuo mokomas gyventi keičiant socialinio darbuotojo kontrolę į savikontrolę. Pavyzdžiui, Austrijoje prokuroras narkotikus vartojusio nepilnamečio padarytą nusikaltimą gali fiksuoti kompiuterinėje įskaitoje, todėl nepilnametis, įvykdęs socialinio darbo programą ir nepadaręs naujo nusikaltimo, išbraukiamas iš prokuroro kompiuterinės įskaitos. Tokiu atveju prokuroras veikia glaudžiai bendradarbiaudamas su socialiniais darbuotojais arba specialiai parengtais savanoriais pagal specialias programas. Svarbiausias tikslas – įtraukti nepilnametį į normalias socialines sąveikas, išmokyti jį socialiai elgtis kilus konfliktinėms ar kitokioms krizinėms situacijoms. Jeigu nepilnametis nenori dirbti su socialiniais darbuotojais, vyksta įprastas proce-sas. Kita vertus, prokurorai glaudžiai bendradarbiauja ir su nepilnamečių teisėjais (tam tikrais atvejais reikia teisėjo sutikimo).

1 Plačios desocializacijos srityje pareigos suteikiamos socialiniams pedagogams [1]. Prokurorai, profesionaliai prižiūrėdami socialinių pedagogų ir kitų nepilnamečių desocializacijos subjektų organizuojamą veiklą, gali strategiškai paveikti nusikalstamumo prevencijos procesus. Stigmatizavimo padarinių žalą iš dalies turėtų mažinti naujajame Baudžiamajame kodekse numatytos alternatyvios bausmei priemonės (panašios poveikio priemonės numatytos dabar galiojančio BK 61 str.). Tačiau yra mažiausiai du trūkumai, kurie „atsigręžę” į stigmatizacijos nuostatas. Pirmas – minėtos priemonės taikomos dar gana retai. Antras – socialiniai psichologiniai veiksniai, vyraujantys visuomenėje, taip pat ir teisininkų bendruomenėje, įtvirtina teisinę praktiką, tradicijas, netgi priešpriešą naujovėms, jog padariusiam nusikaltimą asmeniui turi būti skiriama reali bausmė, terminą „reali” suvokiant kaip griežtą bausmę, idealia jos forma laikant laisvės atėmimą. Tokios nuostatos vyrauja nepaisant seniai įrodytos kriminologinės tiesos, kad ilgalaikis asmens laikymas įkalinimo įstaigose didina nusikaltimų padarymo recidyvą.

142

Bylą nagrinėjant teisme pagal gerovės teisingumo vykdymo nepilnamečiams modelį orientuojamasi į pagalbos teikimą nepilnamečiui, jo globą, resocializaciją ir terapinį auklėjimo poveikį, o ne į bausmės, kaip atpildo, akcentavimą. Toks požiūris susijęs su bausmės, kaip resocializacijos tikslo siekimo adekvačios priemonės, vykdymu, suvokimu, darant poveikį kaltininko asmenybei, atsižvelgiant į būtinumą tobulinti sutrikusį arba asocialų jo elgesį. Šiuo atveju net laisvės atėmimo bausmę reikia suvokti kaip laikiną socialinės teisinės pagalbos nepilnamečiui priemonę, panašią į detoksikaciją narkomano, po kurios narkomanui suteikiama galimybė gydytis ir nevartoti narkotikų, o nepilnametis, nuteistas už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus (naujajame Baudžiamajame kodekse – už tyčinį nužudymą, tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, išžaginimą, plėšimą ir pan.), gali įsitraukti į naujų socialinių sąveikų pažinimą, ugdymą ir įtvirtinimą. „Ta izoliacija neturėtų būti ilga, bet su perspektyva. Nuo pat izoliacijos pradžios jie turėtų būti rengiami gyvenimui laisvėje: mokomi amato ir kitų dalykų, kad išėję į laisvę susirastų darbą, mokėtų elgtis ir gyventi bendruomenėje” [7, p. 37, 38].

Gerovės teisingumo vykdymo nepilnamečiams modelis įvairių šalių praktikoje įgyvendinamas skirtingai, atsižvelgiant į tam tikros šalies teisinės sistemos ypatumus. Daugelyje Vakarų Europos šalių, kurios jau sukaupė modelio taikymo teisinę ir socialinio darbo praktiką, laikomasi tos pačios strateginės nuostatos – vyraujančio auklėjimo ir resocializacijos požiūrio į nepilnamečių nusikalstamumo problemą1.

Rėmimasis stigmatizavimo teorija paskatino taikyti diversion metodą, kuris modifikuo-

1 Gerovės teisingumo vykdymo nepilnamečiams modelis susijęs su liberalia visuotinės gerovės valstybės koncepcija, kuri turėjo įtakos ir socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą, jų reabilitaciją požiūriams.

143

jamai susijęs su mūsų baudžiamosios teisės bausmės neišvengiamumo principu nauja socialinės reakcijos forma – nusikaltusio asmens asocialaus elgesio korekcijos neišvengiamumu. Diversion metodas yra greitesnis, veiksmingesnis ir humaniškesnis negu įprastu penitenciniu būdu siekiamas tikslas, nes, viena, nusikaltęs nepilnametis suinteresuotas dalyvauti savo desocializacijos ir resocializacijos programoje, antra, jis neįtraukiamas į oficialią teisingumo vykdymo sistemą, o tai mažina tolesnio nusikalstamo elgesio galimybę – recidyvą ir nusikalstamą karjerą. Diversijos metodas prokurorui yra tarsi socialinis tiltas, kuriuo vengiant eiti kriminalinės justicijos intervencijai galima pasirinkti socialinę individualią prevenciją. Tinkamai taikant diversion politiką atsiranda galimybių mažinti nepilnamečių ir apskritai jaunimo nusikalstamumą. Dar gilesnę prevenciškai motyvuojamąją prasmę turi mediacijos metodas, įgyvendinantis atkuriamojo modelio taikymą, įtraukiantis į prevencinio teisingumo procesą nukentėjusįjį, vietos bendruomenės atstovus. Atkuriamojo teisingumo esmė – procesas, kurio metu teisės pažeidėjas, nukentėjęs asmuo ir kitos suinteresuotos šalys susitaria, kaip bus pašalinti nusikaltimo padariniai [6, p. 13–17]. Taikant šį modelį būtina, kad teisės pažeidėjas, padaręs nusikaltimą, pripažintų savo kaltę. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje paplitęs tarpininkavimo tarp teisės pažeidėjo ir nukentėjusiojo metodas. Manytume, prokurorai galėtų būti vieni iš pagrindinių iniciatorių diegiant šį metodą į mūsų teisinę sistemą.

Prokurorui taip pat turėtų būti svarbu, koks vyksta resocializacijos darbas savivaldybės teritorijoje su nepilnamečiais, atlikusiais laisvės atėmimo bausmę, jų nuolatinėje socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje aplinkoje. Prokurorai turi stebėti, kaip resocializacija pirmiausia susijusi su šeima ir mokykla (darbu). Vienas iš nusikalstamumo prevencijos būdų – atitraukti vaiką nuo gatvės bei kitokios neigiamos socialinės aplinkos, suteikti jam galimybių integruotis į visuomenę grįžus iš nepilnamečių kolonijos. Šiame darbe su nepilnamečiais neturėtų dominuoti policija ir kitos teisėsaugos institucijos, nes kriminologiniai tyrimai rodo, kad po laisvės atėmimo bausmės asmenybės socialinė adaptacija pasunkėja [4, p. 13–17]. Todėl teistų nepilnamečių resocializaciją, siekiant tiesioginio teigiamo veiksmingo poveikio, turėtų daugiausia vykdyti vietos savivaldybių institucijos, socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, bendruomenė.

5. Institucijų disfunkcijų formavimosi ir jų šalinimo priežiūraVaikų socializacijos institutų ir nepilnamečių nusikalstamumo kontrolės ir

prevencijos subjektų veiklos bendroji priežiūra bei specialių intervencijos priemonių vaikams taikymo priežiūra siekiama kontroliuoti vaikų socializacijos institutų ir nepilnamečių nusikalstamumo kontrolės bei prevencijos subjektų veiklą, jos atitiktį įstatymams.

Prokurorai prižiūri, kaip gerinama institucijų veikla: ar įstatymais reglamentuojama vaikų teisių apsauga, jų globa, rūpyba ir teisės pažeidimų prevencija, ar nagrinėjami kreipimaisi dėl vaikų teisių ir interesų pažeidimų, dėl jų globos, rūpybos, įdarbinimo bei kiti jiems reikiamos socialinės paramos iš atitinkamų valstybinių institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų atvejai. Prokurorai reikalauja, kad įstatymų nustatytu būdu būtų pašalinti institucijų veiklos trūkumai, lemiantys vaikų teisių pažeidimus. Pavyzdžiui, prokurorai prižiūri, kaip pradedantys dirbti socialiniai pedagogai [1] laikosi įstatymų koordinuodami ir organizuodami pedagogų, kitų institucijų darbą, užtikrinantį vaikų teises, saugumą ir socialines garantijas, ar sudaromos optimalios vaiko socialinio funkcionavimo ir ugdymosi sąlygos, ar telkiama visa teritorinė bendruomenė vykdyti nepilnamečių nusikalstamumo ir toksinių bei narkotinių medžiagų vartojimo prevenciją.

144

Institucijų disfunkcijų formavimosi ir jų šalinimo priežiūros požiūriu svarbus yra prokurorų informacinis bendravimas su valstybės institucijomis, piliečių bendruomene. Ši prokurorų veikla gali turėti įvairių raiškos būdų – tai priklauso nuo prokurorų ir suinteresuotų institucijų interesų bei poreikių nusikaltimų prevencijos srityse. Ji gali būti griežtai formali ir grindžiama šalių susitarimu, prokurorų iniciatyva.

Galimi šie veiklos būdai:1) analizuoti nusikalstamumo būklę savivaldybės, apskrities mastu;2) teikti metodinę paramą įvairioms institucijoms, susijusioms su vaikų teisių

apsauga ir jų teisės pažeidimų prevencija; 3) dalyvauti valstybės institucijų veikloje patariant, kaip rengti ir įgyvendinti

vaikų teisių apsaugos, globos, rūpybos ir teisės pažeidimų prevencijos tikslines programas;

4) rengti ir teikti bendrus siūlymus centrinėms valstybinės valdžios institucijoms dėl vaikų teisių apsaugos, jų globos, rūpybos ir teisės pažeidimų prevencijos gerinimo vietos savivaldybėse;

5) valstybinės valdžios institucijoms teikti ekspertines išvadas dėl galiojančių įstatymų, rengiamų projektų, įstatymų taikymo praktikos;

6) skatinti ir remti nepilnamečių nusikalstamumo lyginamuosius tyrimus siekiant pagrįsti šios srities politiką reikiamais tyrimų duomenimis;

7) koordinuoti informacinę–analitinę veiklą nepilnamečių nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos srityje ir pan.

Esamos ir galimos prokurorų prevencinės veiklos, susijusios su nepilnamečių nusikalstamumu, kryptys ir formos apskrityje, savivaldybėje nėra izoliuotos nuo kitų suinteresuotų institucijų veiklos, jų teisinio statuso ypatumų, turimos darbuotojų kvalifikacijos, įstatymais įtvirtintų prevencinės veiklos nuostatų. Tarptautinės teisės normų analizė parodė, kad nacionalinė teisės ir teisinės sistemos turi būti geriau derinamos su Europos ir kitų šalių prevencinės veiklos standartais. Yra daug socialinių teisinių spragų, kurias šiame derinimo procese prokurorai galėtų pašalinti.

Išvados

1. Didėjant nepilnamečių nusikalstamumui kyla klausimų dėl socialinės reakcijos į nusikalstamumą adekvatumo. Jį vertinant būtina atsižvelgti: ar įstatymai tinkamai nustato institucijų – nepilnamečių nusikalstamumo subjektų, taip pat ir prokurorų, teisinį statusą (teises, pareigas, veiklos garantijas), ar korektiškai numatyti šių nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos subjektų pagrindiniai strateginiai tokios veiklos įgyvendinimo tikslai ir misija, kokį socialinį prevencinį baudžiamojo persekiojimo veiklos rezultatą įgyvendindami galiojančius įstatymus savo veikloje gali pasiekti prokurorai, kokio pobūdžio turi būti prokurorų vykdomos nusikaltimų prevencijai pritaikytos intervencijos, kad atkurtų vaiko (nepilnamečio) socialinių disfunkcijų paveiktas socialines sąveikas.

2. Prokurorai, vykdydami nusikalstamumo prevencijos uždavinius ir funkcijas, teisiniu požiūriu, atsižvelgdami į kriminalinės justicijos poreikius, pirmiausia turi užtikrinti baudžiamąjį persekiojimą. Ši prokurorų veikla pagal šiuolaikinę nusikalstamumo prevencijos įgyvendinimo sampratą tik netiesiogiai derinama su nusikalstamumo prevencijos sistemos tikslais.

3. Vien bausme, ypač bausmės giežtumu, izoliacija nusikalstamumo prevencijos tikslų neįmanoma pasirinkti, nes tolstama nuo reabilitacinio tikslo, neatkuriama asocialiai dezadaptuotų vaikų (nepilnamečių) gebėjimų įsitraukti į socialinę sąveiką. Nusikaltusių nepilnamečių izoliacija, nusikaltėlio etiketės klijavimas sustiprina socialinę jų atskirtį, jų marginalumą (buvimą socialiniame užribyje).

145

4. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos organizavimas turėtų remtis strategijos nuostata, kad nepilnamečio nusikaltimas yra jo iškreiptos (disfunkcinės) socializacijos socialinis aidas. Todėl nepilnamečių nusikalstamumo prevencija turi būti pakoreguota ir skirta disfunkcinei socialinės aplinkos sąveikai, kuriai esant vyksta jų asocializacija.

5. Gerai organizuota vaiko socializacijos priežiūra laiku užkirstų kelią konkretaus asmens asocializacijai, jo stūmimui į nusikalstamumą. Prokurorų globojama socialinė teisinė reakcija į nepilnamečių nusikalstamumą galėtų būti įvairių teisinių priežiūros formų. Institucijų disfunkcijų formavimosi ir jų šalinimo priežiūros požiūriu svarbus yra prokurorų informacinis bendravimas su valstybės institucijomis, piliečių bendruomene. Ši prokurorų veikla gali turėti įvairių raiškos būdų – tai priklauso nuo prokurorų ir suinteresuotų institucijų interesų bei poreikių nusikaltimų prevencijos srityse. Ji gali būti griežtai formali ir grindžiama šalių susitarimu, prokurorų iniciatyva.

Nepilnamečių prokurorinės priežiūros institutas turi remtis plačia teisine, informacine bei nepilnamečių nusikaltimų prevencijos strateginės minties infrastruktūra ir turėti įvairias socialines teisines intervencijos priemones, galinčias pakeisti žmonių sąveikas, kuriose dalyvauja vaikas.

6. Baudžiamojo persekiojimo veikla turi būti siekiama platesnių teisinės rezidentinės globos santykių (taikant baudžiamosios intervencijos resocializacines priemones, ieškant laisvės atėmimo alternatyvų, inicijuojant ir pereinant prie atkuriamojo teisingumo vykdymo modelio nepilnamečiams baudžiamajame įstatyme taikymo, taikant resocializacijos priemones nepilnamečiams, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę).

LITERATŪRA

1. 2001 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 471 „Dėl socialinių pe-dagogų etatų steigimo švietimo įstaigose 2001–2005 metų programos patvirtinimo // Valstybės ži-nios. 2001. Nr. 36–1220.

2. Nepilnamečių justicijos programa // Teisės problemos. 1999. Nr. 4.3. 1990 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijado

gairės). 68-asis plenarinis posėdis.4. Janauskas A., Kuklianskis S., Urmonas A. Nusikaltimų recidyvą sąlygojančios aplinkybės // So-

cialistinė teisė. 1976. Nr. 2.5. Jūrienė E. Vaikų nusikalstamumas // Kryžkelė. 1998. Nr. 1.6. Kryžkelė. 2000. Nr. 2.7. Nepilnamečio įkalinimas – kraštutinė priemonė. A. Valionio pokalbis su Teisės instituto

direktoriumi A. Dapšiu // Kryžkelė. 1998. Nr. 1.8. Šipelis J. Mažamečių nusikaltimai ir kova su jais Lietuvoje ir kitose valstybėse // Teisė. 1929. Nr.

16.9. Urmonas A., Urmonienė M. Sociologiniai ir kriminologiniai marginalumo aspektai // Lietuvos so-

ciologija amžių sandūroje. 2001 m. gegužės 24–25 d. respublikinė mokslinė konferencija.

Die Objektiven Bedürfnisse der Minderjährigenkriminalitätskontrolle

und Juridischer Status von Institutionen

Dr. jur. Algimantas UrmonasRechtsuniversität Litauen

146

ZUSAMMENFASSUNG

Im Artikel „Die objektiven Bedürfnisse der Minderjährigenkriminalitätskontrolle und juridischer Status von Institutionen” bemüßt man sich die fortdauernde problematische Situation bei der Minderjährigenkriminalitätskontrolle von den staatlichen Institutionen aufzudecken. Dazu wird die Fahndung nach dem am besten geeigneten juridischen Status der Kriminalitätskontrolle und der Prävention erfüllt. Es wird auf die internationalen juridischen Standards, die die sozialen Reaktion auf die möglichen Modellen der Minderjährigenkriminalität bestimmen und auch auf den objektiven Bedarf des kriminogenischen Sozialisation des Kindes in der Republik Litauen berücksichtigt. Im Artikel wird am meisten der juridischen Status des Staatsanwalts besprochen.

147

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 128–140

KARDOMOJO KALINIMO TAIKYMO APRIBOJIMAS KAIP STRATEGINĖ NEPILNAMEČIŲ KRIMINALINĖS JUSTICIJOS

REFORMOS KRYPTIS

Dr. Svetlana Gečėnienė

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Kriminologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 71 46 18Elektroninis paštas crimlogd@ltu.lt

Pateikta 2002 m. vasario 13 d.Parengta spausdinti 2002 m. birželio 14 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjas doc. dr. Algirdas Miškinis ir šio fakulteto Administracinės teisės ir proceso katedros doc. dr. Algimantas Urmonas

S a n t r a u k a

Kardomasis kalinimas yra viena iš problemiškiausių dabartinės nepilnamečių kriminalinės justicijos problemų, ypač jos poveikio nepilnamečio asmenybei požiūriu. Viena vertus, jo tikslas – padėti išaiškinti tiesą byloje ir taip apginti svarbius visuomeninius gėrius, žmogaus teises. Kita vertus, kardomasis kalinimas drastiškai apriboja žmonių teises. Kriminologiniai tyrimai rodo, kad kriminalinės justicijos poveikis nepilnamečio asmenybei yra „kontrproduktyvus”. Lemiamą vaidmenį sukeliant šį žalingą poveikį nepilnamečio asmenybei vaidina ikiteisminio tyrimo stadija, ypač jeigu nepilnamečiui buvo paskirtas suėmimas. Buvimas tardymo izoliatoriuje nepilnamečio asmenybei padaro didelę psichinę, fizinę ir moralinę žalą. Straipsnyje nagrinėjamos priemonės, kuriomis galima būtų išvengti šio neigiamo poveikio nepilnamečio asmenybei. Apžvelgiama užsienio šalių patirtis apribojant kardomojo kalinimo taikymą nepilnamečių atžvilgiu bei pateikiami siūlymai, kaip tobulinti Lietuvos nepilnamečių kriminalinę justiciją.

Kardomasis kalinimas (suėmimas) – tai procesinės prievartos priemonė, taikoma tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima užtikrinti kalinamojo dalyvavimo procese, netrukdomo baudžiamosios bylos tyrimo, teisminio nagrinėjimo ir nuosprendžio vykdymo bei užkirsti kelią naujų nusikaltimų padarymui (galiojančio BPK 95 str.).

Šiam teisiniam institutui tenka ypatingas vaidmuo nepilnamečių justicijoje. Plačiai paplitusi tiek mokslininkų tiek praktikų nuomonė, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje kardomasis kalinimas (suėmimas) – tik nereikšmingas, trumpalaikis ir neturintis poveikio nepilnamečio asmenybei epizodas. Manoma, kad tai savotiška „tranzitinė stotelė” pakeliui į teismą. Tai vieta, kur nepilnametis laikinai

148

prižiūrimas, kol bus surinkta pakankamai įrodymų, patikslinta, ar tikrai jis yra kaltas, ir t. t.

Atlikti kardomojo kalinimo tyrimai šią nuomonę paneigė. Jų išvada, kad buvimas tardymo izoliatoriuje jokiu būdu nėra nei trumpas, nei nereikšmingas epizodas nepilnamečių gyvenime [22, p. 23-36.]. Šie tyrimai verčia manyti, kad kardomasis kalinimas yra viena didžiausių dabartinės nepilnamečių kriminalinės justicijos problemų. Būtent čia reikia ieškoti svarbių neigiamo kriminalinės justicijos poveikio nepilnamečiams ištakų. Čia daugelio problemų, su kuriomis susiduria kriminalinė justicija, šaltinis. Čia turime ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl tolesnis auklėjamasis darbas su nepilnamečiais (laisvės atėmimo vietoje ir išėjus iš jos) yra neveiksmingas.

Nepilnamečių buvimo tardymo izoliatoriuje ir laisvės atėmimo vietose tyrimai taip pat parodė, kad neigiamas jų poveikis nepilnamečiui glaudžiai susijęs su pačia laisvės atėmimo esme, su laisvės atėmimo vietos sąlygomis [17, p. 224]. Tai padaro tardymo izoliatorių (kaip ir apskritai laisvės atėmimo vietą) labai sunkiai reformuojamą. Jokia reforma nepakeičia to fakto, kad kai iš asmens atimama laisvė, neišvengiamai atsiranda būtinybė jį saugoti, riboti jo elgesį ir galimybė tenkinti įvairiausius poreikius. Tai toliau kuria kalėjimo subkultūrą bei šešėlinius nuteistųjų santykius ir dėl to kyla asmens nesaugumas, būtinybė priimti antisocialines orientacijas.

Todėl manome, kad strateginė nepilnamečių kardomojo kalinimo instituto reformos kryptis – kardomojo kalinimo taikymo apribojimas. Tai realiausia galimybė panaikinti kontrproduktyvų kardomojo kalinimo poveikį nepilnamečio asmenybei.

Šiame straipsnyje panagrinėsime priemones, kuriomis galima pasiekti šį tikslą.

Priemones, apribojančias kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymą, galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai grupei priskiriamos priemonės, netiesiogiai susijusios su kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymu. Antrajai – priemonės, tiesiogiai skirtos kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymui apriboti.

1. Netiesioginės kardomojo kalinimo (suėmimo) apribojimo priemonės

Kardomasis kalinimas (suėmimas) yra sudėtinė baudžiamojo persiekiojimo dalis. Dėl to visos priemonės, kuriomis siekiama apriboti nepilnamečių baudžiamąjį persiekiojimą, kartu apsaugo nepilnametį ir nuo to persiekiojimo žalingiausios dalies – suėmimo. Savaime suprantama: jeigu tam tikroje šalyje mažėja baudžiamasis persiekiojimas, mažiau keliama bylų ir pateikiama kaltinimų, tai ir suėmimas, kaip baudžiamojo persiekiojimo dalis, taikomas rečiau.

1.1. Žemutinės baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribos didinimas

Kuo aukštesnė nepilnametystės amžiaus riba, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė, tuo mažesnė nepilnamečių grupė, kuriai gali būti pritaikytas kardomasis kalinimas (suėmimas).

Kyla klausimas, kokia turi būti „normali”, „optimali” žemutinė baudžiamosios atsakomybės riba?

Atskirų šalių žemutinė baudžiamosios atsakomybės riba yra labai skirtinga: nuo 7 metų – Airijoje, nuo 12 metų – Olandijoje, iki 18 metų – Belgijoje ir Rumunijoje. Daugelyje šalių, kuriose žemutinė baudžiamosios atsakomybės riba yra labai žema, apribojamas suėmimo taikymas jaunesnio amžiaus

149

nepilnamečiams. Tačiau nepilnamečiams nuo 14 metų ikiteisminis suėmimas gali būti pritaikytas daugelyje Europos šalių (Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Rumunijoje, daugelyje buvusių socialistinių šalių), nuo 15 metų – Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse [14, p. 583].

Lyginant įvairų šalių baudžiamosios atsakomybės žemutines ribas labai sunku rasti tam tikrą logiką. Sakykime, Belgija ir Olandija yra šalys, labai panašios pagal ekonominį – socialinį išsivystymo lygį. Jos yra kaimynės, galima sakyti, neturinčios sienų. Tačiau žemutinė baudžiamosios atsakomybės riba Olandijoje – 12 metų, tuo tarpu Belgijoje – net 18 metų. Manytume, kad nustatant šias amžiaus ribas didelę reikšmę turi šalies teisinės tradicijos. Todėl net tarptautinėse dokumentuose, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių justicijos įgyvendinimo taisyklėse (Pekino taisyklėse), unifikuoti baudžiamosios atsakomybės ribas nebandoma.

Nepaisant visų nacionalinių savitumų pastebima baudžiamosios atsakomybės žemutinės amžiaus ribos didinimo tendencija. Situacija, kai 14–15 metų paauglys gali atsidurti už grotų gana ilgą laiką belaukdamas teismo, vis labiau atrodo nenormali įvairiausių tradicijų šalims. „Pastarųjų 20 metų reformos, – rašo Fr. Dünkel, – išryškino žemutinės baudžiamosios atsakomybės ribos didėjimo tendenciją. Rumunijoje – nuo 14 iki 18 metų (1977), Izraelyje – nuo 9 iki 13 metų (1977), Kanadoje – nuo 7 iki 12 metų (1982), Argentinoje – nuo 14 iki 16 metų (1983), Norvegijoje – nuo 14 iki 15 metų. Nė vienoje iš minėtų šalių tai nesukėlė kokių nors neigiamų padarinių. Nepadidėjo teisėtvarkos pažeidimų skaičius nepilnamečių grupėje. Nepastebėta jokio žymaus gyventojų saugumo jausmo sumažėjimo” [12, p. 565].

Manytume, kad svarbiausia išvada mūsų šaliai yra ta, jog nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės amžiaus didinimas yra saugi priemonė. Dėl jos nemaža dalis nepilnamečių atsiduria už baudžiamojo įstatymo (vadinasi, ir už tardymo izoliatoriaus) veikimo ribų.

Autorės nuomone, Lietuvos įstatymo leidėjo pozicija dėl žemutinės baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribos nustatymo tiek galiojančiame BK 11 straipsnyje, tiek naujajame BK 13 straipsnyje, ne visai nuosekli. Viena vertus, įstatymų leidėjas, norėdamas būti pažangus ir liberalus nepilnamečių atžvilgiu, nustato „europietišką”, gana aukštą baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribą – 16 metų. Tačiau kartu numato ir kitą baudžiamosios atsakomybės ribą – nuo 14 iki 16 metų už tam tikrą nusikaltimų grupę. Į šią grupę įtraukiami beveik visi nepilnamečių dažniausiai padaromi nusikaltimai. Dėl to mūsų šalyje yra lyg ir dvi žemutinės baudžiamosios atsakomybės ribos – deklaruojama (16 metų) ir reali (14 metų).

Mūsų manymu, pagrindinė priežastis, kuri neleidžia įstatymo leidėjui iš tikrųjų taikyti deklaruojamą ribą, yra nuogąstavimas, kad tai padidins nepilnamečių nusikaltimų skaičių bei sumažins gyventojų saugumą.

Užsienio šalių praktika rodo, kad tas nuogąstavimas nepagrįstas. Žemutinės baudžiamosios atsakomybės ribos padidinimas pasaulyje nesukėlė pastebimų problemų. Kartu šis žingsnis būtų labai reikšmingas sprendžiant svarbiausią mūsų problemą – būtų apsaugota jautriausia, labiausiai pažeidžiama nepilnamečių grupė – paaugliai iki 16 metų. Tai nepilnamečių grupė, kuri, kaip parodė tyrimas, yra ypač nesaugi, itin jautri (dėl galutinai nesusiformavusių pažiūrų) antisocialinės kultūros poveikiui.

Taigi tam, kad būtų išspręsta kardomojo kalinimo (suėmimo) problema ir apsaugota jauniausia nepilnamečių grupė nuo neigiamo kriminalinės justicijos poveikio, siūlytume nustatyti vienodą 16 metų baudžiamosios atsakomybės ribą atsisakant galiojančiame Baudžiamajame kodekse nustatytos 14 metų žemutinės amžiaus ribos.

150

1.2. Diversion, mediacijos ir kitų ikiteisminio tyrimo nutraukimo priemonių taikymas

Diversion (baudžiamojo proceso nutraukimas įtariamo nusikaltimu asmens atžvilgiu bet kurioje teisingumo vykdymo stadijoje), mediacija (specialios priemonės, skatinančios nukentėjusiojo ir kaltinamojo susitaikymą) ir kitos teisinės priemonės, vis plačiau taikomos daugelyje užsienio šalių siekiant išvengti neigiamo kriminalinės justicijos poveikio nepilnamečiui [18, p. 66–67].

Lietuvos teisinėje literatūroje šios priemonės išsamiai nagrinėjamos I. Michailovič ir kitų mokslininkų darbuose [18; 16; 11]. Todėl plačiau jų nenagrinėsime.

Pažymėsime tik, kad šios naujovės – tai „pamiršta sena”. Susitaikymo, privataus kaltinimo, mažareikšmiškumo institutai baudžiamoji teisėje yra gerai žinomi. Naujovė yra ta, kad šie institutai, naujos formos taikomos nepalyginti plačiau. Anksčiau į baudžiamojo persekiojimo nutraukimą buvo žiūrima kaip į neigiamą reiškinį, į situaciją, kai baudžiamasis įstatymas negalėjo suvaidinti jam skirto vaidmens.

Kriminologiniai tyrimai, atskleidę baudžiamojo proceso žalą nepilnamečio asmenybei, pakeitė šį požiūrį. Į baudžiamojo persiekiojimo nutraukimą vis labiau žiūrima kaip į teigiamą reiškinį. Dėl to didėja minėtų teisės institutų reikšmė.

Viena iš šių naujų priemonių taikymo pavyzdžių yra JAV „4D” sistema, kurią inicijavo JAV Prezidento speciali įstatymo taikymo ir justicijos administravimo komisija (Commision on Law Enforcement and the Administration of Justice).

Reformos esmė labai paprasta. Visos anksčiau minėtos nepilnamečių baudžiamojo persiekiojimo vengimo priemonės (diversion, mediacija ir kt.) suvokiamos kaip vieno reiškinio ir vienos reformos dalys. Todėl buvo parengta visuotinė nepilnamečių justicijos reforma, kurios pagrindas ir buvo „4D” sistema. Ją sudarė: diversion, de–judiciarisation (teismo valdžios apribojimas), de–criminalisation, de–institucionalisation (institucionalizacijos apribojimas), due process (tinkamas nagrinėjimas baudžiamojo proceso metu).

Šios priemonės turi vieną bendrą bruožą – jos apriboja kardomojo kalinimo taikymą. Dekriminalizacija sumažina nepilnamečiams taikomų sudėčių skaičių. Visi nepilnamečiai, kurie už anksčiau baudžiamajame įstatyme numatytas veikas galėjo būti įkalinti, dabar atsidūrė už baudžiamojo persiekiojimo ribų. Taigi visi nepilnamečiai, kuriems tai pritaikyta, atsiduria už baudžiamojo persiekiojimo ribų ir dėl to negali būti įkalinti. Deinstitucionalizacija sudaro prielaidas dalį nepilnamečių padarytų nusikaltimų nagrinėti neformaliai, šalių derybomis. Taigi už baudžiamojo persiekiojimo ribų atsiduria visi tie nepilnamečiai, kuriems pa-vyksta išspręsti susijusias problemas neformaliai. Jiems taip pat negali būti taikomas kardomasis kalinimas (suėmimas). Nepilnamečių, kuriems nė viena iš minėtų priemonių netinka, baudžiamosios bylos turi būti nagrinėjamos itin kruopščiai, taikant visas teisines garantijas ir priemones, apsaugančias nepilnamečius nuo neteisingo nuteisimo.

Minėta reforma nesumažino nepilnamečių nusikalstamumo – to ir nebuvo tikėtasi. Tačiau ji buvo sėkminga mažinant kardomojo kalinimo (suėmimo) atvejus ir apsaugant nemažai nepilnamečių nuo neigiamo jo poveikio [11].

Manytume, kad mūsų šaliai „4D” sistema yra svarbi būtent kaip strategija, kaip būdas suderinti įvairias nepilnamečių kriminalinės justicijos tobulinimo priemones.

Taigi diversion priemonių taikymas ir jų derinimas su kitomis baudžiamąjį persekiojimą apribojančiomis priemonėmis – tai antroji svarbi kardomojo kalinimo (suėmimo) netiesioginio apribojimo kryptis.

151

2. Tiesioginės kardomojo kalinimo (suėmimo) apribojimo priemonės

2.1. Kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo amžiaus atskyrimas nuo bendrojo baudžiamosios atsakomybės amžiaus

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad dažniausiai baudžiamuosiuose įstatymuose nereglamentuojamos amžiaus ribos, nuo kurių gali būti taikomos kardomosios priemonės. Kardomųjų priemonių taikymas siejamas su žemutiniu baudžiamosios atsakomybės amžiumi. Laikomasi principo, kad jei asmuo sulaukė įstatyme nustatytos baudžiamosios atsakomybės amžiaus (t. y. sugeba atsakyti už savo veiksmus), vadinasi, jam gali būti taikomos visos procesinės prievartos priemonės.

Mūsų nuomone, tai esminė klaida. Yra nemažai šalių, kuriose kardomųjų priemonių arba baudžiamojo poveikio priemonių taikymo amžius atskiriamas nuo bendrojo baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje žemutinė baudžiamosios atsakomybės riba yra 10 metų, o laisvės atėmimas nepilnamečiui gali būti taikomas tik nuo 15 metų. Airijoje ši riba – 12 metų, nepilnamečiams iki 15 metų laisvės atėmimas negali būti taikomas. Tik išimties tvarka jis gali būti taikomas nuo 15–18 metų [14, p. 585].

Taip pat buvo priimami atskiri teisės aktai, apribojantys suėmimo taikymą nepilnamečiams. Didžiojoje Britanijoje buvo nustatomi vis didesni suėmimo taikymo nepilnamečiams apribojimai. 1977 m. suėmimo buvo neleidžiama taikyti 14 metų mergaitėms. 1979 m. šis apribojimas buvo išplėstas iki 15–16 metų. 1981 m. šių priemonių neleidžiama taikyti 15–16 metų jaunuoliams. 1993 m. speciali Didžiosios Britanijos nepilnamečių reikalų komisija suėmimą pripažino kaip itin žalingą kardomąją priemonę. Komisija rekomendavo toliau nuosekliai riboti šios priemonės taikymą jaunesnio amžiaus nepilnamečiams. Didžiojoje Britanijoje nuo 1995 m. įsigaliojo vadinamieji Sprendimo dėl ikiteisminio suėmimo nacionaliniai standartai, kuriuose nustatyta 17 metų minimali šios kardomosios priemonės taikymo riba. Šios strategijos rezultatas buvo didelis nepilnamečių, esančių ikiteisminio kalinimo įstaigose, skaičiaus sumažėjimas [14, p. 110–111].

Didžiosios Britanijos patirtis – tai viena iš galimų Lietuvos suėmimo apribojimo strategijų. Jos pagrindas – teisingas požiūris į kardomąjį kalinimą (suėmimą) kaip itin žalingą nepilnamečio asmenybei. Mūsų nuomone, Lietuvos baudžiamojo proceso kodekse turėtų būti įtvirtinta nuostata nepilnamečiams iki 16 metų suėmimo netaikyti.

2.2. Kardomojo kalinimo (suėmimo) trukmės mažinimas

Apriboti kardomojo kalinimo (suėmimo) trukmę yra viena svarbiausių reformos krypčių. Šie siūlymai pirmiausia grindžiami nacionalinėmis ir tarptautinėmis nuostatomis. Vaiko teisų konvencijos 37 straipsnis nustato, kad „Vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui”. Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių justicijos įgyvendinimo taisyklių (Pekino taisyklių) 13 punkte teigiama, kad „sulaikymas iki teismo taikomas tik kaip paskutinė priemonė ir tik kiek įmanoma trumpiausiam laikotarpiui”. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos „Dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą” 7 punkte valstybės raginamos panaikinti kardomąjį kalinimą, išskyrus išimtines labai sunkių nusikaltimų, kuriuos padarė vyresnio amžiaus nepilnamečiai, bylas; šiose bylose būtina apriboti kardomojo kalinimo trukmę.

152

Šiuo metu galiojančio BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatoma šešių mėnesių suėmimo trukmė. Tačiau dėl ypatingo bylos sudėtingumo arba didelės apimties kardomojo kalinimo (suėmimo) terminas gali būti pratęsiamas, bet ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių. Naujajame BPK neradome esminių pakeitimų reglamentuojant kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą. Tačiau yra kelios naujos pažangios nuostatos nepilnamečių atžvilgiu. Pirma, naujojo BPK 127 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad nepilnamečiams ikiteisminiame tyrime suėmimo terminas negali būti pratęsiamas ilgiau kaip iki dvylikos mėnesių (tuo tarpu bendra taisyklė – iki aštuoniolikos mėnesių). Antra, įtvirtinamas reikalavimas, kad iš karto suėmimas negali būti skiriamas ilgiau kaip trims mėnesiams (naujojo BPK 127 str. 1 d.).

Manome, kad siekiant išvengti pernelyg ilgo nepilnamečių laikymo tardymo izoliatoriuje vis dėlto nepakanka apsiriboti BPK naujomis nuostatomis. Ateityje kardomojo kalinimo (suėmimo) pratęsimo institutas nepilnamečių atžvilgiu turi būti panaikintas. Laikina alternatyva galėtų būti tikslus maksimalios nepilnamečio sulaikymo trukmės nustatymas numatant dažnus kardomojo kalinimo pagrįstumo (būtinumo) patikrinimus (pvz., kas mėnesį). Siūlytume sekti Austrijos pavyzdžiu ir perimti principinę nuostatą, jog pasibaigus maksimaliam kardomojo kalinimo (suėmimo) laikui nepilnametis turi būti besąlygiškai paleidžiamas (neatsižvelgiant į tai, ar baigėsi ikiteisminis tyrimas ar ne, kokio sudėtingumo baudžiamoji byla ir pan.).

Įtvirtinti greitesnio baudžiamųjų bylų nagrinėjimo principą. Laikantis šio principo byloms, kuriose yra suimtų nepilnamečių, turėtų būti teiktina pirmenybė (prioritetas) prieš bylas, kuriose suėmimas nėra pritaikytas. Įtvirtinus šį principą BPK galima tikėtis, jog bus bent atkreiptas dėmesys į tai, kad suėmimo laikotarpis būtų kuo trumpesnis.

2.3. Kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindų apribojimas

Daugelyje šalių kardomasis kalinimas (suėmimas) taikomas siekiant užkirsti kelią naujų nusikaltimų padarymui bei neleisti asmeniui trukdyti tardymui. Jų taikymas numatomas mūsų šalyje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje [15, p. 28–27].

Naujojo nusikaltimo padarymo pavojus, kaip pagrindas taikyti kardomąjį kalinimą, akivaizdžiai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Kardomojo kalinimo skyrimas minėtu pagrindu reiškia dvigubą šios prezumpcijos pažeidimą – atimama laisvė iš asmens, kurio kaltė dar neįrodyta (pirmas pažeidimas), dėl nusikaltimo, kurio jis dar nepadarė (antras pažeidimas).

Lygiai taip pat aplinkybė, kad asmuo „gali” bandyti paveikti liudininkus arba sunaikinti įrodymus, neatlaiko jokios kritikos. Laisvės atėmimas prevenciniais tikslais, situacija, kai asmuo gali praleisti metus už grotų vien dėl to, jog, kieno nors manymu, asmuo gali kažką padaryti, drastiškai prieštarauja teisingumo principams. Tai tiesioginis prieštaravimas nekaltumo prezumpcijai. Daroma būtent tai, ką ši prezumpcija draudžia – asmeniui atimama laisvė dėl to, jog, kieno nors manymu, jis gali kažką padaryti.

Abu kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindai stebėtinai ilgą laiką atlaiko kritikos spaudimą. Svarbią reikšmę turi masinės psichologijos fenomenas – įsitikinimas, kad jeigu žmogus padaro vieną nusikaltimą, tai padarys ir kitą, reikalavimas, kad įvykus sunkiam nusikaltimui „kažkas turi būti suimtas”, bei kitas viešosios nuomonės stereotipas – sužinojus, kad už nusikaltimą kažkas yra suimtas, linkstama tai suprasti taip, kad kaltininkas jau rastas.

Galiojančiame BPK (104 str.) ir naujajame BPK (122 str.) kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindai reglamentuojami panašiai. Nurodoma, kad suėmimas gali būti taikomas, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo

153

tardymo ir „kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis trukdys nustatyti bylos tiesą”. Panašiai aiškinama, kokiu atveju galima manyti, jog asmuo trukdys nustatyti bylos tiesą. Taip yra jeigu „faktiniai duomenys rodo, jog kaltinamasis pats arba per kitus asmenis gali (išskirta autorės – S. G.) bandyti:

– paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius arba kaltinamuosius;

– sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktinius įrodymus bei dokumentus. Ir galiojančiame BPK, ir naujajame BPK įtvirtinta, kad suėmimo pagrindas

gali būti „kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus”. Tačiau nei viename, nei kitame teisės akte nenurodoma, kokiu atveju galima šitaip „pagrįstai manyti”.

Tai, kad ir vienas, ir kitas pagrindas turėtų būti panaikintas arba iš esmės redukuotas, akivaizdu. Tai būtų daug lengviau padaryti, jeigu pažangiose Vakarų šalyse šie pagrindai nebūtų taikomi. Deja, to nėra. Kaip jau minėjome, šie pagrindai taikomi gana plačiai.

Lygindami įvairias šalis galime pamatyti ir kelią, kuriuo einama. Vyksta laipsniškas suėmimo pagrindų „siaurėjimas”. Pirmiausia mažėja nusikalstamų veikų, už kurių padarymą galima taikyti suėmimą. Lietuvoje jų yra palyginti daug. Galiojančio BPK 104 straipsnyje įtvirtinta, kad „kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti paskirtas, jei yra manoma, jog kaltinamasis, kaltinamas vieno ar kelių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62–70, 75, 104, 105, 111, 118–122, 131–1, 203–1 straipsniuose, 225 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse, 227–227–3 straipsniuose, 232–1 straipsnio antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, 232–2–232–5 straipsniuose, 234 straipsnio antrojoje dalyje, 234–1, 234–4, 249–2, 271–275 straipsniuose, 278 straipsnio antrojoje dalyje, 282, 285, 287 straipsniuose, 298 straipsnio trečiojoje dalyje, 300, 303 ir 312 straipsniuose numatytų nusikaltimų padarymu, iki priimant nuosprendį gali padaryti vieną iš šių nusikaltimų, taip pat kai yra manoma, kad būdamas laisvėje kaltinamasis, kaltinamas dėl grasinimo, rengimosi ar pasikėsinimo padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti”.

Naujojo BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatoma, kad „kai pagristai manoma, kad įtariamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų, taip pat jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti”.

Taigi ir vienu, ir kitu atveju yra keliasdešimt nusikalstamų veikų, kurioms užkardyti gali būti taikomas kardomasis kalinimas (suėmimas).

Vokietijoje tokių nusikaltimų sąrašas labai mažas – dažniausiai suėmimas skiriamas, kai kaltinamasis padaro sunkų lytinį nusikaltimą ir tam tikri faktai pagrindžia pavojų, kad iki nuosprendžio priėmimo ir jo įsiteisėjimo jis padarys panašaus pobūdžio nusikaltimą.

Aišku, kad toks įspėjamasis (prevencinis) suėmimas turi būti panaikintas. Tai jokiu būdu nesumenkina nusikaltimų prevencijos reikšmės. Nusikaltimų prevencija labai svarbu. Tačiau jokiu būdu jos negalima vykdyti pažeidžiant teisės principus. Pažeidinėdamas nekaltumo prezumpciją, kai tik mano esant "būtina", įstatymo leidėjas kartu rodo kitiems, kad šis principas yra grynai deklaratyvaus pobūdžio, kad iš tikrųjų tą principą galima ir reikia pažeidinėti, kai tik yra „būtinumas”. Taip įstatymo leidėjas sumažina pagarbą teisės principams apskritai. Akivaizdu, kad toks įstatymo leidėjo požiūris į teisės principus daro

154

didelę žalą nusikaltimų prevencijai. Ta žala nepalyginti didesnė nei numanomas kardomojo suėmimo prevencinis efektas.

Mūsų nuomone, nusikalstamų veikų sąrašas turi būti iš esmės susiaurintas (pvz., tik kai kaltinamasis padarė keletą smurtinių nusikaltimų) ir pagaliau panaikinamas. Tai turi įvykti ir suaugusiųjų, ir nepilnamečių teisenoje. Tačiau pirmenybė turi būti suteikta nepilnamečių teisenai. Viena vertus, nepilnamečiai jautresni kardomojo kalinimo (suėmimo) problemoms, jiems padaromas daug stipresnis neigiamas poveikis. Antra vertus, nepilnamečių kriminalinė justicija visada buvo jautriausia naujovėms baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso sritis. Vokiečių teisininkų žodžiais, nepilnamečių kriminalinė justicija yra „Vorreiter” – raitelis, jojantis visos kariuomenės priekyje.

2.4. Kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindų diferencijavimas pagal amžių

Suėmimo pagrindų apribojimo taktikos tolesnė raida yra priemonės, kuriomis diferencijuojamas kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo amžius atsižvelgiant į suėmimo pagrindą (Lietuvoje kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti taikomas nuo 14 metų neatsižvelgiant į tai, koks yra jo pagrindas). Manytume, kad atsargiausiai reikia taikyti šią priemonę remiantis pagrindu – užkardyti naujų nusikaltimų padarymą, nes, kaip jau minėjome, šis pagrindas yra sunkiausiai įrodomas ir labiausiai subjektyvių vertinimų veikiamas. Su panašiomis problemomis susiduriama ir taikant kitus įstatymo numatytus suėmimo pagrindus.

Manytume, kad žemiausias kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo amžius turėtų būti nustatomas, jeigu yra pagrindas manyti, kad nepilnametis pasislėps nuo tardymo. Tai turėtų būti 16 metų amžius riba. Kai suėmimas taikomas siekiant neleisti nepilnamečiui trukdyti tardymui, žemutinė riba turėtų būti 17–18 metų. Pagaliau tik nuo 18 metų galima būtų taikyti (jeigu būtų paliktas toks pagrindas) motyvuojant suėmimą tuo, jog nepilnametis gali padaryti naujų nusikaltimų.

155

2.5. Kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindų formalizavimas

Neatsižvelgiant į tai, kokiais pagrindais remiamasi skiriant suėmimą – jie visada yra „prognostinio” (tikimybinio) pobūdžio. Suėmimo, kaip ir bet kurios kitos kardomosios priemonės, skyrimo tikslas – išvengti kažko, ko dar neįvyko, bet gali įvykti. Asmuo gali pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo, gali paveikti liudininkus, gali sunaikinti įrodymus ir pan. Siekiant, kad tas „gali” taptų teisinio sprendimo pagrindu, reikia vadinamojo „pakankamo pagrindo”, t. y. jis turi būti realus. Praktiškai „nustatyti pakankamą pagrindą” labai problemiška.

Sprendžiant klausimą, ar reikia skirti kurią nors kardomąją priemonę, ar yra pakankamas pagrindas skirti suėmimą, turi būti atsižvelgta į aibę aplinkybių (galiojančio BPK 98 str.). Kokiomis aplinkybėmis galima remtis ir kokios gali būti pripažintos kaip pagrindžiančios kardomojo kalinimo (suėmimo) paskyrimo būtinybę? Ar apie kaltinamojo slėpimosi galimybę gali liudyti: konkretūs paruošiamieji veiksmai, duomenys apie tai, kad jis anksčiau buvo pasislėpęs; jo pareikšta nuomonė šia tema; kieno nors paliudijimas. O gal tokį pagrindą sudaro neigiamai jį apibūdinantys duomenys: anksčiau padaryti nusikaltimai, neturė-jimas nuolatinio darbo, nesimokymas? Ar jo antisocialinė aplinka, bloga šeima yra pakankamas pagrindas manyti, kad įtariamasis bandys pasislėpti nuo tardymo? Galima suprasti teisėją, kuris svarstydamas, ar patikėti kaltinamuoju, įsipareigojusiu nepasišalinti iš savo gyvenamosios vietos, ir sužinojęs, kad kaltinamojo šeimoje yra teistų asmenų, gali pagrįstai suabejoti kaltinamojo įsipareigojimų vykdymu.

Dar didesnį neapibrėžtumą kelia kitas suėmimo pagrindas – trukdymas tardymui. Yra tūkstančiai būdų trukdyti nagrinėti bylą, teisėjas turi numatyti kiekvieną iš jų ir įvertinti jo pagristumo laipsnį.

Visais atvejais teisėjas rizikuoja mažiau, jeigu net esant abejonėms paskiria suėmimą. Nes jeigu tais atvejais, kai teisėjui paskyrus švelnesnę kardomąją priemonę, kaltinamasis arba įtariamasis pasislepia nuo tardymo, visų akys nukrypsta į teisėją, mat šis nebuvo numatęs tokio kaltinamojo elgesio.

Taigi esant nors kokių abejonių teisėjas yra suinteresuotas paskirti griežtesnę kardomąją priemonę – suėmimą.

Viena iš labiausiai žinomų šios situacijos pasekmių yra ta, kad nemažai sprendimų paskirti suėmimą daroma „dėl viso pikto”. Susiduriame su savotiška teisėjo (ir bet kurio kito kriminalinės justicijos pareigūno) „atsakomybės asimetrija”. Teisėjas neatsako už tai, kad paskyrė nereikalingą, per griežtą kardomąją priemonę, kad dėl to sprendimo žmogus daug mėnesių praleido laisvės atėmimo vietoje. Tačiau jis atsako, jeigu (visiškai teisingai) neskiria tos priemonės. Šiuo atveju jis lengvai tampa atsakingas už viską, kas įvyks toliau.

Mūsų nuomone, šis reiškinys turėtų turėti specialų pavadinimą. Vienas iš galimų – jau minėta „atsakomybės asimetrija". Šiuo pavadinimu pabrėžiama, kad teisėjas už kardomosios priemonės skyrimą ir neskyrimą atsako nevienodai. Kitas galimas pavadinimas – teisėjo „atsakomybės ekspansija" (išplėtimas). Šis pavadinimas pabrėžia, kad dėl šio reiškinio teisėjas gali būti atsakingas ir baudžiamas net ir tuo atveju jeigu jo sprendimas iš esmės teisingas, bet atsirado nuo jo valios priklausančių pasekmių.

Teisėjų „atsakomybės asimetrija” sukelia nemažai neigiamų reiškinių. Vienas iš jų – tai sprendimo priėmimas suimti nepilnametį be pakankamo pagrindo. Formaliai konstatuojama, jog sprendimas priimamas dėl to, kad nepilnametis „likdamas laisvėje trukdys tardymui” arba „bandys pasislėpti nuo tardymo”.

Kitas reiškinys – tai „nepateisinami suėmimai”, kai teismas nustato, kad teisiamasis buvo nekaltas ir vis dėlto siekia nuosprendžiu pateisinti jo buvimą tardymo izoliatoriuje. Būdingas tokių nuosprendžių požymis – kai paskirtos laisvės

156

atėmimo bausmės laikas beveik sutampa su kardomojo kalinimo (suėmimo) laiku.

Dar viena minėto neapibrėžtumo pasekmė – tai skirtumai tarp to, kaip teisėjai vertina tas pačias aplinkybes panašiose situacijose. Aplinkybės, kai vienas teisėjas sankcionuoja suėmimą, kitas gali atsisakyti tai padaryti. Nors įstatymo reikalavimai vienodi, taip kartais atsitinka.

Šis aspektas patraukė vokiečių tyrinėtojų C. Pfeifferio dėmesį. Jis ištyrė, kuo skiriasi suėmimas nepilnamečiams skyrimas atskirose Vokietijos žemėse. Tyrimo metu aptikta stulbinančių skirtumų. Vienose žemėse nepilnamečiams, įtariamiesiems padarius tą patį nusikaltimą, suėmimo paskyrimo tikimybė 10 kartų didesnė negu kitose žemėse. Pavyzdžiui, didesnių vagysčių atveju (schweres Diebstahl) suėmimo dažnumai svyruoja nuo 1–2 proc. (0,9 proc. (Hildesheim), 1,1 proc. (ein Bezirk in Rheinland–Pfalz), 1,8 proc. (Marburg) ) iki 10 proc. ir daugiau (13,7 (Paderborn), 16,2 proc. (Kašel), 17,7 proc. (ein anderer Bezirk in Rheinland–Pfalz), 21,2 proc. (ein Bezirk in Bayern)) [20, p. 95].

Nesant tikslių kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindų skyrimo sąlygų reguliuojančių normų gali atsirasti daug kitų įstatymo nenumatytų aplinkybių, kuriais vadovaujasi teisėjas. Nepilnamečio atveju tai gali būti, pavyzdžiui, bloga šeima, padarytas blogas įspūdis teisėjui ir pan. Vokiečių kriminologas M. Steinhilperis nustatė, kad 47 proc. sprendimą skirti nepilnamečiui suėmimą lėmė tokia aplinkybė kaip blogi santykiai šeimoje, bloga šeima [21, p. 126].

Nagrinėdami atskirų šalių įstatymo normas, reglamentuojančias kardomojo kalinimo institutą, suradome keletą būdų šiems reiškiniams panaikinti.

1. Tai patikslinimas tokių sąvokų kaip „slėpimasis nuo tardymo”, „trukdymas tardymui” ir pan. Nustatoma, kad slėpimasis nuo tardymo reiškia tik realų pasislėpimą arba pasikėsinimą. Jokia teisėjo arba kitų subjektyvi nuomonė, kad jis „gali” tai padaryti, negali sukelti teisinių pasekmių. Lygiai taip pat „trukdymas tardymui” gali reikšti tik nusikalstamus veiksmus, kurių nepilnametis jau ėmėsi. Taigi jokie teisėjo arba tardytojo spėjimai apie tai, kaip įtariamasis „galėtų" sutrukdyti tardymui, negali sukelti teisinių pasekmių.

Aišku, kad suėmimo pagrindų formalizavimas iš esmės apriboja šios kardomosios priemonės taikymą. Jeigu įstatymas leidžia taikyti šią priemonę visada, kai teisėjas mano, kad nusikaltėlis pasislėps, ji bus taikoma dažnai. Jeigu įstatyme bus tiksliai nurodomos aplinkybės, kada kardomoji priemonė gali būti panaudota, ji bus naudojama tik esant toms aplinkybėms.

Suėmimo pagrindų patikslinimas pašalina ir teisėjo „atsakomybės asimetrijos” efektą. Jeigu teisėjas gali skirti suėmimą įstatyme tiksliai apibrėžtomis aplinkybėmis, jis neatsako už nepilnamečių veiksmus, kurie atsirado nepaisant jo teisingo sprendimo, nes gali gerai pagrįsti savo sprendimo teisingumą.

Vienas iš pagrindų formalizavimo būdų – tai tolesnis suėmimo pagrindų patikslinimas. Pavyzdžiui, Vokietijos jaunimo teismo įstatymo 72 paragrafe nustatyta, kad nepilnamečio iki 16 metų bandymas pasislėpti reiškia tik du veiksmus: pirma, jis jau bandė pasislėpti, antra, jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. JAV Pensilvanijos valstijos baudžiamajame įstatyme numatyta, kad teisėjas turi nurodyti, kokiam konkrečiam asmeniui gresia pavojus ir kodėl šio asmens saugumo negalima užtikrinti kitomis priemonėmis [23 ].

2. Visiškai naują žingsnį konkretizuojant sprendimą dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo žengė JAV Kocho nusikalstamumo instituto mokslininkai.

Jie vadavosi visiškai teisinga nuostata, kad sprendimas, jog nepilnametis pasislėps nuo tardymo, trukdys proceso eigai arba darys naujus nusikaltimus, yra tikimybinis. Tai reiškia, kad niekada negalėsime 100 proc. tikslumu nustatyti, jog nepilnametis pasielgs būtent taip ar kitaip. Galime tik nustatyti tokio elgesio rizikos tikimybę, t. y. pasakyti, pavyzdžiui, kad šiuo atveju yra 99 šansai iš 100,

157

kad jis pasislėps. Šio instituto mokslininkų nuomone, pagrindinė problema yra ne įrodyti 100 proc. tikslumu (to apkritai neįmanoma padaryti, nes žmogaus elgesį gali skatinti aibė įvairiausių veiksnių ir į visus neįmanoma atsižvelgti), o pir-miausiai:

– kuo tiksliau išaiškinti, kokia iš tikrųjų yra tikimybė, kad individas vienaip ar kitaip pasielgs;

– nustatyti ribą, kuriai viršijus kardomasis kalinimas (suėmimas) gali ir turi būti taikomas.

Tikimybei nustatyti buvo sukurtos specialios skalės. Jų pagrindas – specialios anketos. Suskaičiavus tam tikrus taškus nustatomas nepilnamečio nepageidaujamo elgesio rizikos laipsnis [24].

Praktinio taikymo patirtis parodė, kad tokia metodika leidžia nuosekliau ir tiksliau įvertinti tikimybę, kad nepilnametis piktnaudžiaus tuo, jog nebuvo paskirtas suėmimas. Antra vertus, metodika įvertina šią tikimybę kiekybiškai – išreiškia tą tikimybę konkrečiu skaičiumi. Tai savo ruožtu leidžia nustatyti gana aukštą ir visais atvejais vienodą pavojaus lygį, kai būtina skirti kraštutinę kardomąją priemonę – suėmimą.

Šis metodas leidžia sumažinti subjektyvizmą ir ypač „atsakomybės asimetrijos” reiškinį priimant sprendimą dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo.

Mūsų manymu, panašių metodų plėtojimas Lietuvoje galėtų būti naudingas. Neturėkime iliuzijų, kad taikydami šiuos metodus visiškai išspęsime suėmimo pagrįstumo problemą, tačiau jų taikymas gali patobulinti suėmimo skyrimą.

2.6. Įrodymų pakankamumo sugriežtinimas

Apmąstydamas kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo reikalingumą tardytojas, prokuroras arba teisėjas susiduria su nelengva to reikalingumo „pasvirimo” (įvertinimo) problema. Vienoje svarstyklių pusėje yra ta nauda, kurią suėmimo paskyrimas gali duoti tardymui. Kitoje – individo teisių pažeidimas, žala, kuri bus padaryta nepilnamečio asmenybei.

Tiek teisėjo, tiek tardytojo vertinimas, ar reikalingas kardomasis kalinimas (suėmimas), gali būti labai skirtingas visiškai panašiose situacijose. Tai gali priklausyti nuo pačių teisės taikytojų asmeninių pažiūrų. Išskirsime du priešingus požiūrius: ekspansyvųjį (plečiantį) ir restrikcinį (apribojantį).

Ekspansyviojo požiūrio atveju kardomasis kalinimas (suėmimas) taikomas kiekvienu atveju, kai manoma, kad tai gali būti naudinga. Asmuo gali būti suimtas „dėl viso pikto”, net esant nelabai dideliam ir nelabai gerai pagrįstam įtarimui. Tokiais atvejais kardomasis kalinimas (suėmimas) taikomas dažniau.

Restrikcinio požiūrio atveju kardomasis kalinimas (suėmimas) taikomas gana ribotai, tik jeigu be to visiškai neįmanoma apsieiti, jeigu jo taikymo būtinybė akivaizdi. Pirmuoju atveju kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti pritaikytas jau esant net ir nedideliam įtarimui, kad asmuo padarė nusikaltimą. Antruoju tik tada, kai yra tikrai svarių įrodymų, jog nusikaltimą padarė būtent šis asmuo.

Ekspansyvusis požiūris itin būdingas totalitariniams režimams ir jų teisingumo (kriminalinės justicijos) sistemai. Restrikcinis – siejamas su demokratinėmis sistemomis, orientuotomis į žmogaus teisių apsaugą. Tarptautinė organizacija „Prison Watch”, apbūdindama padėtį šalyse, kurioje vyrauja ekspansyvusis požiūris į kardomąjį kalinimo (suėmimą), rašo: „Daugybėje šalių, tokių kaip Bangladešas, Čado Respublika, Dominikos Respublika, Ekva-doras, Salvadoras, Gvatemala, Indija, Nigerija, Pakistanas, Paragvajus, Peru, Venesuela, asmenys, kurie kalėjime laukia teismo, sudaro daugumą kalėjimų populiacijos. Tokie kaliniai daugeliu atvejų gali būti laikomi kalėjime tik tam, kad

158

vėliau paaiškėtų, jog jie nekalti. Jie gali būti sulaikyti laikotarpiui, viršijančiam tą laiką, kurį jiems tektų praleisti kalėjime, jeigu jų kaltė būtų nustatyta. Visa tai ne tik pažeidžia pagrindines žmogaus teises, bet yra ir viena iš kalėjimų perpildymo priežasčių, o tai savaime sukelia naujų problemų [25].

Kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo ribojimas gali būti siejamas su perėjimu nuo ekspansyvaus prie restrikcinio požiūrio į jo taikymą. Tam tikslui įstatymas turi didinti įrodymų pakankamumo standartus. Kartu apribojamas ir suėmimo taikymas visais tais atvejais, kai įtarimas nėra tiek didelis, kad galima būtų skirti tokią griežtą ir neigiamą poveikį darančią kardomąją priemonę.

Siekdamas užtikrinti, kad suėmimas būtų taikomas tik esant tikrai dideliam įtarimo laipsniui, Vokietijos įstatymų leidėjas pavartojo specialią sąvoką, kuri parodo labai padidėjusį pagrįsto įtarimo lygį – „esant labai dideliam įtarimui" (vokiškai – „dringende Verdacht") (SPO – 112 paragrafas). Austrijoje taip pat neužtenka pakankamo (hinreichender), o reikalaujama ypač pagrįsto (dringender) įtarimo [12, p. 23–35; 13, p. 41–46].

Manytume, kad būtų tikslinga Baudžiamojo proceso kodekse patikslinti suėmimo skyrimo pagrindus ir nustatyti „ypač pagrįsto įtarimo” reikalavimus. Kardomasis kalinimas (suėmimas) turėtų būti skiriamas tik esant ypač pagrįstam įtarimui (kai yra konkrečių patikrintų faktų), kad asmuo yra padaręs nusikaltimą ir kai kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti šio Kodekso numatytų tikslų.

Išvados

Atlikti kardomojo kalinimo kriminologiniai tyrimai parodė, kad kardomojo kalinimo (suėmimo) poveikis nepilnamečiui yra kontrproduktyvus. Taip pat parodė, kad neigiamas jo poveikis nepilnamečiui glaudžiai susijęs su pačia laisvės atėmimo esme, laisvės atėmimo vietos, į kurią patenka asmuo, sąlygomis. Tai padaro tardymo izoliatorių (kaip ir apskritai laisvės atėmimo vietą) labai sunkiai reformuojamą. Todėl strateginė kardomojo kalinimo (suėmimo) instituto reformos kryptis turėtų būti esminis kardomojo kalinimo taikymo apribojimas. Pagrindiniai būdai, kuriais galima pasiekti šį strateginį tikslą, yra:

1. Skatinti bendras nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos priemones, kurių panaudojimas prisidėtų prie kardomojo kalinimo apribojimo (žemutinės baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribos didinimas, diversion, mediacija ir kitų ikiteisminio tyrimo nutraukimo priemonių taikymas).

2. Įgyvendinti priemones, tiesiogiai ribojančias kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymą:

atskirti kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo amžių nuo bendrojo baudžiamosios atsakomybės amžiaus;

mažinti kardomojo kalinimo (suėmimo) trukmę; apriboti kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindus; diferencijuoti kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindus pagal amžių; formalizuoti kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindus; sugriežtinti įrodymų pakankamumą.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Rinkinys–segtuvas. Oficialus tekstas su pakeiti-mais ir papildymais. – Vilnius, 1996.

159

2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 89–2741.3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Rinkinys–segtuvas. Oficialus tekstas su

pakeitimais ir papildymais. – Vilnius, 1996. 4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37-1341.5. Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksas // Valstybės žinios. 1971. Nr. 20–142; 1990. Nr.

23–554; 1991. Nr. 8–214, 92–1799; 1993. Nr. 56–1078; 1994. Nr. 60–1182; 1998. Nr. 16–380; 2000. 56–1646; 2001. Nr. 34–1127, 62–2229.

6. Įstatymas dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo // Valstybės žinios. 1995. Nr. 60–1501.

7. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 12–313; 1997. Nr. 30–707; 1999. Nr. 102–2922; 2000. Nr. 39–1020.

8. Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių justicijos įgyvendinimo taisyklės (Pekino taisyklės) // Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro tinklapis www.nplc.lt

9. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija „Dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nusi-kalstamumą” // Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro tinklapis www.nplc.lt

10. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso projektas. 2001 m. balandžio 18 d. redak-cija.

11. Ball R. A. Juvenile justice in West Virginia. Internet *President's Commission on Law Enforcement and the Administration of Justice. 1967.

12. Bertel Ch. Die Rechtliche Grundlagen der Untersuchungshaft // Korinek K., Kain I. (Red.). Grundrechte und Untersuchungshaft. – Wien, 1988.

13. Binder A., Geis G. Ad Populum Argumentation in Criminology: Juvenile Diversion as Rhetoric // Crime and Deliquency. 1984. Nr. 30.

14. Dünkel F., van Kalmthout, Schüler–Springorum H. Entwicklungstendenzen und Reformstrategien im Jugendstrafrecht im europäischen Vergleich. – Mönchengladbach: Forum Verlag Godesberg, 1997.

15. Goda G. Kardomasis kalinimas ir žmogaus teisių apsauga (lyginamoji teisinė analizė): daktaro di-sertacija. – Vilnius, 1995.

16. Graham J. England / Wales // F. Dünkel, A. van Kalmthout, H. Schüler–Springorum (Hrsg.). Entwicklungstendenzen und Reformsrategien im Jugendstrafrecht im europäischen Vergleich. – Mönchengladbach, 1977.

17. Kossewski M. Agresywni przestępcy. – Warszawa: Wiedza Powszechna, 1977. 18. Michailovič I. Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taiky-

mas: daktaro disertacija. – Vilnius, 2001.19. Pfeiffer C. Diversion – Alternativen zum Freiheitsentzug, Entwicklungstrends und regionale

Unterschiede // Bundesministerium der Justiz (Hrsg.). Jugendstrafrechtsreform durch die Praxis. – Bonn, 1989.

20. Pfeiffer C. Jugendkriminalität und jugendstrafrechtliche Praxis– eine vergleichende. Analyse zu Entwicklungstendenzen und regionalen Unterschieden. – Hannover, 1988.

21. Steinhilper M. Untersuchungshaft bei 14–und 15 – jährigen in Niedersachsen. –Hanover. 1985.22. Vileikienė E., Gečėnienė S. Kriminalinės justicijos poveikis nepilnamečių teisės pažeidėjų asme-

nybei ir jų elgesiui. – Vilnius, 1999.23. FAQs about Children's Rights: Pennsylvania's Juvenile Justice System / http://www.jlc.org/home/

info/FAq/FAQ.PAJJ.htm24. JAV Koch Crime Institute. Juvenile in take and assessment / http://www.kci.org/publication/

juv_justice_resch/jjrsch2.htm25. Human rights watch prison project / http://www.humanrightswatch.com/advocacy/prisons/

pretrial.htm

Limitation of the Pre-trial Detention as the Strategic Directionin Reforming Juvenile Criminal Justice

Dr. Svetlana GečėnienėLaw University of Lithuania

160

SUMMARY

Criminological investigation on criminal justice and its impact upon juvenile delinquent have shown that:

– pre-trial detention plays a crucial role in the totality of effects and influences of the criminal justice upon personality of juvenile delinquent;

– this impact of pre-trial detention is contr-productive. Instead of improving the personality of a juvenile delinquent it spoils it, enforcing criminal trends in his development;

– this unfavourable affect is generated from the very essence of pre-trial detention and therefore it is highly resistant to any reforming by further development and improvement of pre–trial detention.

All that brings conclusion that the strategic direction in reforming our juvenile criminal justice is reduction and any possible limitation of pre-trial detention. Main ways for this limitation are regarded:

– increase of the minimal age of criminal responsibility;– developing of diversion, mediation and other legal measure supposed to

reduce the involvement of juvenile delinquent into criminal justice;– decrease the minimal age from which the pre-trial detention can be

applied to a juvenile delinquent;– restriction of the maximal length of pre-trial detention; – restriction of possible grounds for pre-trial detention;– further formalisation of grounds for pre-trial detention; – increase in standards of proof for pre-trial detention.

161

Jurisprudencija, 2002, t. 26(18)

I N F O R M A C I J AMOKSLO DARBŲ "JURISPRUDENCIJA" AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui “Jurisprudencija”, būtina laikytis šių reikalavimų.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta literatūra.

Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai, institucija(-

os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), recenzentai (institucija, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).

2. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados.5. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami

santrauka anglų kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų).

6. Cituojamų šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turėtų būti pateikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės. Recenzentai turi būti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

162

JURISPRUDENCIJAMokslo darbai26(18) tomasVilnius, 2002

13,17 leidyb. apsk. l.144 psl.

Tiražas 300 egz.

163