Profesionalaus darbo rezultatas –pirmieji olimpiniai medaliai.

Spausdino UAB PETRO OFSETASŽalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius

LIETUVOS SPORTO INFORMACIJOS CENTRAS LIETUVOS OLIMPINIS SPORTO CENTRAS

Leidžia

Žemaitės g. 6, LT-03117 VilniusTel. 8 5 233 46 10Faks. 8 5 213 34 96El. paštas: centras@sportinfo.ltTiražas 500 egz.Užsakymas 100.

Redaktorių taryba

Vyr. redaktoriusZigmantas Motiekaitis

Lietuvos sporto informacijos centrasVyr. redaktoriaus

pavaduotojas doc. dr. Linas Tubelis

Lietuvos olimpinis sporto centras

Atsakingoji sekretorėVirginija Vilčinskaitė-

OgulevičienėLietuvos sporto

informacijos centras

Redaktoriai:Marius Baranauskas

Lietuvos olimpinis sporto centras

Dr. Valentina GinevičienėLietuvos olimpinis

sporto centrasDr. Alma Kajėnienė

Kauno sportomedicinos centrasPaulius Kaselis

Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos

Respublikos VyriausybėsProf. habil. dr.

Kęstas MiškinisLietuvos sporto mokslo taryba

Dr. Einius PetkusLietuvos olimpinis

sporto centrasProf. habil. dr.

Algirdas RaslanasVilniaus pedagoginis

universitetasProf. habil. dr.

Antanas Skarbalius Lietuvos kūno

kultūros akademijaProf. habil. dr.

Juozas Skernevičius Vilniaus pedagoginis

universitetasE. prof. p.

dr. Aleksas StanislovaitisLietuvos kūno

kultūros akademijaLina Vaisetaitė

Lietuvos olimpinis sporto centras

Doc. dr. Ramunė Žilinskienė Vilniaus universitetas

Kalbos redaktorėGenovaitė Irtmonienė

DizainerėValentina Keraminienė

Žurnalo leidybą remia Kūno kultūros ir sporto

rėmimo fondasPerspausdinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą

TRENERISTRENERISLeidžiamas nuo 1996 metų

ISSN 1392-2157

Ozo g. 39, LT-07171 VilniusTel. 8 5 242 56 08Faks. 8 5 242 66 34El. paštas: losc@takas.lt

LIETUVOS OLIMPINIS SPORTO CENTRAS

Turinys

I. Sporto pSIchoLogIja Ir pedagogIkaKęstas Miškinis. Daugybos lentelė treneriui 3lina Vaisetaitė. atsiPalaiDaViMas VeiKsMu. PrieŠVarŽybinės atsiPalaiDaViMo teCHniKos 9aistė Žemaitytė. PaKilti Pergalei 12

II. Sporto medIcInaalma Kajėnienė. galVos sMegenŲ suKrėtiMas sPorte (tarptautinis sutarimas) 15Valentina ginevičienė, anastasija Druževskaja, irina astratenkova. genoMiKos laiMėJiMai sPorto PraKtiKoJe 19

III. trenIruotėS vykSmo ypatumaIantanas taraskevičius, renatas Mizeras. ŠiuolaiKinio ranKinio Kaitos tenDenCiJos 25

Iv. numerIo pratImaIremigijus bimba. VertiKalaus lyno su PlaČia ranKena trauKiMas iKi sMaKro sėDint 38

v. všĮ LIetuvoS Sporto InFormacIjoS centro SIŪLomŲ SemInarŲ temoS 42

vI. rekomendacIjoS StraIpSnIŲ autorIamS 43

nr. 32011

REDAKCIJOS ADRESASŽemaitės g. 6 (514 kab.),

LT-03117 VilniusTel./faks. 8 5 213 34 96

El. paštas:treneris@sportinfo.lt

www.sportinfo.lt

Viršelio pirmajame puslapyje: Pirmųjų jaunimo (14–18 m.) olimpinių žaidynių 2010 m. singapūre aukso medalininkai boksininkai ričardas Kuncaitis (kairėje) ir evaldas Petrauskas (dešinėje) su treneriu Valdimiru bajevu (a. Pliadžio nuotr.)

LIETUVOS SPORTO INFORMACIJOS CENTRAS

Jubiliejaus progasveikiname ilgametį„Trenerio“ žurnalo

Redaktorių tarybos narįprofesorių habilituotą daktarą

Juozą Skernevičių

Redaktorių taryba

80

33

daugybos lentelė treneriui

Prof. habil. dr. Kęstas MIŠKINIS

Kiekvienas moksleivis ir suaugęs žmogus privalo atmintinai žinoti daugybos lentelę. Dukart du yra keturi. Tai elementaru. Be tokių žinių būtų tiesiog sunku, neįmanoma gyventi.

Tas pats ir trenerio darbe: treneris turi gerai išmanyti pedagogikos, psichologijos, filosofijos, fiziologijos ir kitų mokslų pamatinius dalykus, kad galėtų siekti aukštesnių tikslų. Nepažindamas jų, net ir daug dirbdamas, jis nepasieks gerų rezulta-tų. treneris privalo gerai išmokti savo profesijos daugybos lentelę.

Šiame straipsnyje norima trumpai, tezių forma, išdėstyti trenerių darbui opius dalykus, paprastus kaip daugybos lentelė, bet labai svarbius praktiniam darbui. Jie gali padėti greičiau, lengviau ir kokybiš-kiau siekti užsibrėžtų sportinių tikslų.

treneris, kaip ir kiti pedagogai, turi daug dėmesio skirti visapusiškam savo auklėtinių rengimui

Treneris turi parengti jauną žmogų ne tik didelio meistriškumo sportininku, bet ir kultūringu, doru, darbščiu, pavyzdingo elgesio, tikslingų dvasinių poreikių, mylinčiu savo Tėvynę Lietuvą žmogumi. Ugdymo požiūriu ypač svarbi prielaida, kad ver-tybės, kurios susiformuoja sportuojant, gali būti perkeliamos į kitas gyvenimo sritis ir kartu tobulinti tiek sportininko asmenybę, tiek visuomenę. Ugdant tikslingas dvasines sportininkų vertybes didžiausią įtaką turi trenerio asmenybė, jo požiūris į savo auklė-tinius, darbą, žmogaus vertybes. Treneris pirmiausia atsako už tai, kad auklėtiniai būtų išugdyti olimpinių idealų dvasia, nes olimpizmas – tai gyvenimo filo-sofija, aukštinanti kūną, valios ir sąmonės dermę. Taigi būtina ugdyti ne tik čempioną, bet ir asmenybę. Visapusiškai ugdydamas jauną žmogų treneris grei-čiau pasieks ir gerų sportinių rezultatų.

Sektinas pavyzdys gali būti garsaus krepšinio trenerio F. Džeksono (Ph. Jackson) ugdomasis dar-

bas. Šis treneris vertina ne tik žaidimą aikštėje, bet ir gyvenimą už jos ribų. „Kuo sąmoningiau gyvena mano žaidėjai, tuo jie daugiau gauna iš pasaulio, tuo geriau žaidžia aikštėje“, – sako jis. F. Džeksonas daug dėmesio skiria humanitarinėms ir filosofinėms idėjoms. „Krepšinį sudaro ne vien krepšinis. Tai žaidėjai privalo suvokti“, – samprotauja treneris. Per paskaitas jis su sportininkais aptaria naujausias filosofines knygas, politikos, meno ir kt. aktualijas. Geriausi pasaulio treneriai vadovaujasi panašiomis nuostatomis.

treneris turi ypač domėtis ir rūpintis dvasinių vertybių puoselėjimu

Mūsų dienomis kūno kultūra ir sportas tampa neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Su kultūra ir ugdymu glaudžiai susijęs sportas kuria savitą gyvenimo stilių, kuris remiasi visiems žmonėms bendromis vertybėmis ir visapusišku dorovės prin-cipų gerbimu. Taigi sportas aktyviai prisideda prie visaverčio žmogaus ugdymo. Olimpinėje chartijoje skelbiama, kad vienas esminių sporto tikslų – ugdyti jaunimą, kuris kurtų geresnį, tobulesnį ir dorovin-gesnį pasaulį.

Praktiniame trenerio darbe dvasinių vertybių puoselėjimas yra veiksminga sportininkų ugdymo priemonė. Dvasinės vertybės, kuriose sutelkta žmonijos patirtis, tampa jaunų žmonių savastimi, verčia visur ir visada elgtis nepriekaištingai, do-rai, laikytis visuotinai pripažįstamų etinių normų. Vadinasi, trenerio darbas taps visavertis tik tada, kai jis bus grindžiamas visai tautai reikšmingomis vertybėmis. Suvoktos ir įsitvirtinusios dvasinės vertybės tampa žmogaus charakterio bruožais ir yra praktinė šių vertybių išraiška, veiklos motyvas. Tre-nerio vertybinė orientacija tartum propaguoja visą sportuojančio žmogaus veiklą, lemia jo poelgius ir pavienius veiksmus. Sportininką rengiantis treneris turi gerai suprasti amžinąsias vertybes, tokias kaip

44požiūris į Tėvynę, žmogų, gėrį, darbą, gamtą, gimtąją kalbą, sąžiningumą, meilę žmonėms ir daugelį kitų. Treneris visada turi žinoti, kad auklėti kitus gali tik tada, kai pats auklėjiesi, kai tobulini ir puoselėji savo dvasines vertybes.

treneris turi žinoti, kad šiandien ugdant aukščiausios kvalifikacijos sportininkus pasaulyje daug dėmesio skiriama filosofijos mokslui

Vis labiau didėja domėjimasis asmenybės filo-sofija, brandžios asmenybės tapsmu. Toks požiūris padeda specialistui susigaudyti savyje, atsakyti sau, kas svarbiausia gyvenime, ir prisiimti atsako-mybę dėl savo sprendimų bei veiksmų. Trenerio filosofinis mąstymas – tai jo intelektinės brandos ženklas. Sakoma: „Tuščia galva nemąsto“. Todėl reikia sukaupti žinių, įgyti patirties, kad būtų galima apibendrinti, vertinti, apmąstyti, t. y. filosofuoti. Filosofavimas – tai pasaulio ir žmogaus santykio refleksija. Tai procesas, kurio metu specialistas pažįsta savo paties psichinius veiksmus ir būsenas, stengiasi įprasminti savo gyvenimą. Filosofiškai nemąstantis sporto pedagogas nebus pasirengęs ir profesinei veiklai, nes neturės gyvenimo prasmės matmens, stokos moralinių principų, aiškios ver-tybių sistemos.

Filosofija prasideda ten, kur baigiasi aiškūs ir baigtiniai atsakymai. Nuostabos ir abejonių lydima filosofija kelia klausimus ir ieško atsakymų į juos. Klausimas „Kas tai?“ rodo, kad apie reiškinį kalba-ma ne kaip apie savaime suprantamą duotybę, bet norima giliau pažvelgti į jo prasmę, svarbumą, savo noru įsitikinti, kas tai yra, ar tai prasminga. Taigi esminis trenerio asmenybės brandumo požymis yra gebėjimas savarankiškai mąstyti ir daryti išvadas. Jeigu treneris skiria pakankamai dėmesio savo ir auklėtinių filosofijai formuoti, sukuriamas itin tvir-tas pagrindas siekti pačių geriausių rezultatų. Taigi treneris turi ne tik treniruoti, bet ir daug mąstyti, filosofuoti. Filosofijos paskirtis, pasak Sokrato, išmokyti žmogų, kaip reikia gyventi, o specialis-to – kaip reikia dirbti. Vadinasi, filosofavimas yra mokymasis savarankiškai ir sąmoningai spręsti įvairias problemas.

treneris privalo mokyti auklėtinius pozityviai mąstyti

Žinoma, kad žmogų laimingą ar nelaimingą padaro jo mintys. Markas Aurelijus apie tai sakė:

„Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite gyvenimą“. Kiekvienas žmogus pats įprasmina savo gyvenimą! Todėl reikia mokyti auklėtinius pozityviai mąstyti, būti optimistais.

Su neigiamais jausmais treneris turi kovoti tarsi advokatas teisme – turi išsiaiškinti priežastis ir jas šalinti. Žmogaus emocijos nėra nevaldomos kaip orai. Jausmai priklauso ne nuo esminių aplinkybių, o nuo to, kaip jos vertinamos. Teigiami jausmai, gera emocinė pusiausvyra veikia fizinę sveikatą, suteikia daugiau gyvenimo džiaugsmo, skiepija optimistinį požiūrį į gyvenimą.

Treneris, kaip ir kiekvienas kitas pedagogas, negali pabėgti nuo savo žmogiškosios prigimties. Be abejo, absoliučiai tobulo požiūrio į sportininkų rengimą nėra. Todėl būtina mąstyti apie tai, kas daroma, visada apgalvoti ir pagrįsti savo veiksmus, siekti, kad jie būtų nuoseklūs ir prasmingi, kad nebūtų kartojamos klaidos. Neprofesionalu sakyti „nenumačiau“, „nepagalvojau“, „neatkreipiau dėmesio“, „pasirinkau klaidingą taktiką“ ir pan. Proto galių prioritetas neišmatuojamas, padeda treneriui tapti brandžiu specialistu, duodančiu savo auklėtiniams tai, ką jis privalo duoti, pasiekian-čiu rezultatų, kurių ir turėjo pasiekti. „Treneris, kuris nemoko auklėtinių mąstyti, negali daug pasiekti“, – pastebi K. R. Grifitas (C. R. Griffith). Taigi pedagoginėje veikloje nėra nieko vertesnio didesnės pagarbos kaip protas, gebėjimas mąstyti. Sportininkas turi skatinti savo teigiamas emocijas ir stengtis, kad jos vyrautų. Neigiamas emocijas reikia keisti į teigiamas. Reikia mokyti sutelkti mintis į teigiamus, palankius, mobilizuojančius dalykus ir nemąstyti apie neigiamus, kurie žmogų demoralizuoja. Taip nusiteikiama varžytis, kovoti ir nugalėti.

treneris turi žinoti, kokios didžiausios jo profesijos klaidos ir kaip jų išvengti

Treneris turi žinoti seną tiesą: nugali tas, kas daro mažiau klaidų, mažiau klaidų daro tas, kas mąsto, moka mąstyti tas, kas mokosi mąstyti. Taigi gebėjimas mąstyti, nekartoti klaidų, naujovių ieš-kojimas, gebėjimas įveikti įtampą, tikėti savimi, įsiklausyti į save – svarbiausias sėkmės laidas.

Dabar jau neįmanoma pasiekti pergalę, jeigu lavinamas tik kūnas, jeigu nesutelkiamos į vieną kumštį ir fizinės, ir dvasinės jėgos. Todėl treneriui būtina išmokti žaibiškai veikti, apmąstyti raciona-lius veiksmus ir priimti teisingiausius sprendimus. Konstruktyvus mąstymas – tai atsakymų į klausi-

55mus ieškojimas, kūrybingas susidariusių situacijų sprendimas ir mokėjimas jas analizuoti.

Kiekvieno žmogaus sąmonėje miega sėkmės pradas, galįs duoti įstabių rezultatų. Tereikia jį pažadinti ir priversti veikti. Tai lemia savotišką fenomeną: visos mintys, paremtos konstruktyviu mąstymu, virsta fiziniu ekvivalentu, t. y. gali atsi-skleisti tiek teigiamai, tiek neigiamai. Viskas, ką sportininkas gyvenime pasiekia arba ko nepasiekia, priklauso nuo minčių, nuo to, kaip ir ką jis mąsto. Todėl treneris privalo pats mokytis ir auklėtinius mokyti mąstyti, ugdyti ir išugdyti tam tikras filoso-fines pažiūras. Mokydamasis geriau suprasti save ir kitus, studijuodamas žmogaus proto galias, treneris atsakingiau kuria savo ir savo auklėtinių gyvenimą. Tai suteikia daugiau džiaugsmo darbinėje veikloje ir apskritai gyvenime, treneris tampa tikru savo gyvenimo šeimininku.

ypač svarbi trenerio autoriteto sudedamoji dalis – jo asmenybės jėga, asmeninis pavyzdys

Pavyzdys – viena veiksmingiausių sportinin-kų ugdymo priemonių. „Pedagogas auklėja ne tik tuo, ką jis sako, bet ir tuo, kas jis yra“, – įžvelgia A. Maceina. Visapusiškas sportininkų ugdymas prasideda nuo paties trenerio asmenybės kūrimo. Norint keisti ugdytinius, pirma reikia keistis pačiam treneriui, norint kurti, pirma reikia susikurti save. Ypač svarbu ne tik tai, ko ir kaip mokoma, bet ir kas moko, kas auklėja. „Gera knyga, graži kalba gali būti naudinga ir padaryti daug gero, bet geras pavyzdys yra naudingiausias“, – tokia Konfucijaus nuomonė.

Asmeninis trenerio pavyzdys reikšmingas įvairiais aspektais:

– skatina humaniškus sportininkų santykius su kitais žmonėmis;

– didina estetinius išgyvenimus, plečia grožio sampratą;

– stiprina pilietiškumą ir patriotiškumą;– ugdo nepakantumą blogiui;– rodo pavyzdį, kaip reikia elgtis sudėtingomis

situacijomis;– sudaro sąlygas tarpti saviugdai ir pan.Autoritetingo trenerio įtaka sportininkams

yra stipri ir natūrali, ji sukuria pedagoginei veiklai reikalingą psichologinę atmosferą. Sportininkas tobulėja ir dvasiškai lavėja tik tiesiogiai veikiamas trenerio asmenybės. Jokios nuostatos, taisyklės, programos, jokia dirbtinė sporto kolektyvo organi-

zacija negali pakeisti trenerio asmenybės poveikio auklėtiniui. Taigi trenerio autoritetas yra ne tik ug-domoji, bet ir skatinamoji priemonė. Jis kuriamas visą gyvenimą.

reikšminga trenerio veiklos grandis – auklėtinių asmenybės pažinimas

Sportininko asmenybės bruožai yra vienaip ar kitaip susiję su sportine veikla, gerų rezultatų sie-kimu. Esminė trenerio pareiga yra ne tik treniruoti, išmokyti sporto šakos technikos elementų, taktikos gudrybių, bet ir gerai pažinti asmenybės savitumus, kad jais remiantis būtų galima greičiau įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Jeigu treneris gerai pažins savo auklėtinius, jis galės laiku numatyti priemones ir būdus, reikalingus jų dvasiniam ir fiziniam tobu-lėjimui, labiau atsižvelgti į asmenines sportininko savybes, tikslingai koreguoti tai, kas trukdo siekti svaresnių sportinių rezultatų, išvengti savo darbe galimų klaidų. Praktika rodo, kad kai kurie trene-riai gerai neišmano sportininkų elgesio ir veiklos motyvų, temperamento ir charakterio ypatybių, asmenybės bruožų, asmenybės dimensijų, intelekto, mąstymo, gyvensenos įgūdžių, motyvacijos sportui ir sportinei sėkmei, asmeninių savybių, šeimos narių konfigūracijos, lyčių skirtumų ir daugelio kitų dalykų.

Treneris turi daug dirbti, domėtis, studijuoti, kad kuo geriau pažintų savo auklėtinius. Kuo nuo-dugniau jis pažins savo auklėtinius, tuo sparčiau ir geriau jis įgyvendins savo tikslus. Tik nepriekaištin-gai pažįstantis savo auklėtinius treneris galės laiku parinkti ir taikyti kuo tinkamesnius jų dvasinio ir fizinio tobulinimo metodus, kryptingiau koreguoti kiekvieno sportininko individualųjį rengimą.

treneriai turi gerai suvokti prievartos ir laisvės santykį

Treneriams būtina laikytis auksinės taisyklės: ugdymo vyksme taikoma prievarta kur tik įmanoma turi reikštis netiesioginiu būdu, t. y. ji turi būti sieja-ma su galimybe rinktis. Galimybių rinkimasis ar at-metimas visuomet susijęs su trenerio ir sportininkų tarpusavio santykiais, nes laisvė visada yra situaci-jos, aplinkybių apribota. Prievarta taikytina ne vien dėl to, kad būtų įvykdytas tam tikras reikalavimas, bet kad sportininkai išmoktų tinkamai pasirinkti. Turėdamas progą rinktis sportininkas reiškiasi kaip asmenybė, atsakinga už savo poelgius. O žinoma, kad tik asmenybė, turinti suformuotas atitinkamas

66filosofines nuostatas, gali siekti sportinių aukštumų. Pabrėžtina ir tai, kad dažnai ir netinkamai taikyti prievartą yra netoleruotinas dalykas, kad ugdymo procese ateina tokia akimirka, kai prievartos ele-mentai tampa menkaverčiai ir neveiksmingi. Taigi ugdymo procese laisvė yra prievarta, papildanti jos priešybė.

Žinomas pedagogas Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseu) savo darbuose akcentuoja, kad ugdymo rezultatai būna sėkmingi tik tada, kai prievartos jungą pakei-čia daug paveikesnis būtinybės jungas. Sportinin-kai, įsisąmoninę būtinybę paklusti, nepažeidinėja trenerio nustatytų elgesio ar veiksmų normų, o jiems keliamus reikalavimus priima kaip neišven-giamą būtinybę, nesukeliančią prievartos pojūčio.

treneris turi ugdytis pasitikėjimą savimi, savo žiniomis, jėgomis, gebėjimu ir patirtimi

Pasitikėjimą savimi suprantame kaip trenerio savo vertės suvokimo išraiška. Suvokdamas tikrąją savo vertę treneris ugdo tvirtus, ištvermingus, savi-mi pasitikinčius auklėtinius. Sporte, kur sportinės kovos aplinkybės, situacijos labai sparčiai keičiasi, kur daug nežinomybės, įvairių pasirinkimo vari-antų, tikėjimas savimi sudaro sąlygas protingai rizikuoti. Trenerio tikėjimas savimi, savo auklėti-niais, komanda, didina susikaupimą, žadina ryžtą ir atkaklumą, o tai prasmingi motyvacijos dėmenys, atveriantys duris į sėkmę. Treneris privalo žinoti, kad tikėjimas – tai būsena, padedanti siekti tikslo. Tik tikėdamas savimi sportininkas gali pasiekti trokštamų rezultatų.

Garsusis JAV plaukikas M. Felpsas (M. Phelps), Pekino olimpinėse žaidynėse iškovojęs aštuonis aukso medalius ir pasiekęs septynis pasaulio rekordus, atviravo, kad nuo mažens norėjo tapti garsiu žmogumi, kažko pasiekti. Jis ne tik norėjo, bet ir tikėjo savimi, savo tikėjimą pagrįsdamas milžinišku darbu. Olimpinėse žaidynėse jis buvo pasiryžęs laimėti aštuonis aukso medalius ir tikėjo, kad laimės. Ir laimėjo!

Nieko nėra neįmanomo ir nepasiekiamo. Reikia tik proto, valios, darbo ir tikėjimo savimi. Tikėjimas savimi atveria kelią nepaprastiems gebėjimams, padeda siekti užsibrėžtų tikslų. Garsusis krepši-ninkas M. Džordanas (M. Jordan) sakė: „Geriausi krepšininkai privalo turėti nusiteikimo, tikėjimo savimi kreditą, kuris suteikia psichologinę persvarą prieš kitus“.

treneris privalo įsisąmoninti paprastą tiesą – elgesys visada ir visur turi būti garbingas

Garbė yra viena didžiausių žmogaus dorovinių vertybių. Ši vertybė pasireiškia ne vien visuomeni-nio reikšmingumo įsisąmoninimu, bet ir jo išgyve-nimu – garbės jausmu. Įsisąmonintas bei išgyventas garbės jausmas įsitvirtina žmogaus charakteryje ir pasireiškia elgesio garbingumu. Garbingumas įpa-reigoja trenerį būti kultūringą, nekalbėti netiesos, nežeminti savęs nepadoriu elgesiu, šiurkščia kalba, mokėjimu save apriboti. „Garbė – tai mūsų išorinė sąžinė, o sąžinė – tai mūsų vidinė garbė“, – rašė filosofas A. Šopenhaueris (A. Schopenhauer).

Treneris privalo žinoti, kad garbę ir pripažini-mą lemia tokios svarbiausios dorovės normos:

– dvasingumas (aukštinamos dvasinės, o ne materialiosios vertybės);

– kilnumas (kuriant tarpusavio santykius ir sporto srityje, ir gyvenime siekiama aukštesnių tikslų);

– teisingumas (garbingai laikomasi varžybų taisyklių, vienodo požiūrio į įvairaus meistriškumo sportininkus);

– sąžiningumas (pasirenkami tik leistini ir garbingi sportinės kovos būdai);

– atsakomybė (vidinė pareiga sau ir Tėvynei);– orumas (savo vertės suvokimas);– kuklumas (reikliai vertinami savi poelgiai

ir laimėjimai).Garbingos kovos atsisakymas gali sunaikinti

patį sportą. Treneriui turi būti visiškai aišku, kad sportas ir garbė neatsiejami.

treneris už savo veiklą visada privalo jausti atsakomybę

Gyvenime pasitaiko trenerių, kurie, susidūrę su rimtesnėmis kliūtimis, pasilieka galimybę trauktis, mėgina kaltų ieškoti kitur. Susidūrę su nesėkme, kuriai įveikti reikia laiko ir pastangų, vidinio susitelkimo, ryžtingumo, altruizmo, jie traukiasi nepamiršdami kaltinti aplinkybių, teisėjų, sąlygų ar apskritai lemties, kuri jiems nepalanki, bet nesi-stengia analizuoti savo darbo, savo atsakomybės. Ieškojimas kaltų ir jų kaltinimas yra pats lengviau-sias būdas išvengti atsakomybės.

Filosofinės nuostatos moko, kad gyvenimo kliūtys ko nors siekiant nėra pačios svarbiausios. Kliūtis pasąmonėje susikuria pats treneris, o jos vėliau modeliuoja vienokią ar kitokią jo veiklą. Todėl treneriui būtina išmokti pačiam susidoroti su

77savo vidiniu mechanizmu ir išsiugdyti atsakomybės jausmą už viską, ką daro ir kaip daro. Treneris, jaučiąs atsakomybę, geba geriausiai atsiskleisti profesinėje veikloje. Atsakomybė turi būti orien-tuota į ateitį, t. y. prieš pasirinkdamas veikimo laisvę treneris privalo suvokti, kad pats ir atsakys už savo veiksmų padarinius. Tik tokia atsakomybė skatina jį geriau suprasti ir įvertinti padėtį, stengtis pačiam susidoroti su iškilusiomis problemomis ir ieškoti tinkamiausių sprendimų. Stipri atsakomybės pajauta verčia geriau suvokti ir įvertinti padėtį, numatyti optimalius elgesio pasirinkimo variantus, kitaip tariant – giliai mąstyti. Trenerio atsakomy-bė – tai pareiga savo auklėtiniams, savo profesijai, savo Tėvynei.

treneris turi žinoti, kad visų sportinių laimėjimų pradžia yra užsibrėžtas tikslas ir troškimas jį pasiekti

Tikslas yra išskirtinis sėkmės veiksnys, sutei-kiantis gyvenimui prasmę. Tai trenerio veiklą ir elgesį pranokstantis mintinis veiksmų rezultatas, kartu ir veiksmų motyvas, kuris lemia racionaliau-sią būdų ir priemonių sėkmei pasiekti pasirinkimą. Treneris turi turėti didelį tikslą, nes jis įprasmina trenerio gyvenimo misiją. Jei treneris žinos, dėl ko gyventi, jis visada žinos, kaip gyventi.

Sportininkams taip pat turi būti keliami konkre-tūs tikslai. Ne „pasižvalgyti“, „pabandyti“, „pažiū-rėti, kaip išeis“, bet žinoti, ko siekti, ir sutelkti visas fizines jėgas tam tikslui įgyvendinti. Konkretus tikslas turi didžiulę psichoterapinę reikšmę. Gy-venimas tuo prasmingesnis, kuo keliamas tikslas sudėtingesnis. Sportininkai turi būti įsitikinę, kad jie gali pasiekti daugiau, negu dabar yra pasiekę. Daugeliu tyrimų nustatyta, kad sudėtingi tikslai skatina ir didesnius laimėjimus.

Tačiau nereikia savo auklėtiniams ir sau kelti pernelyg sudėtingų, nepasiekiamų tikslų. Sporti-ninko gebėjimų neatitinkantys reikalavimai gali pa-kenkti pačiai veiklai. Reikia kelti savo auklėtiniams tikslus, kuriuos jie iš tikrųjų gali įgyvendinti. Jei sportininkas peržengs per save ir pasieks svaresnių rezultatų, tuo bus galima tik džiaugtis.

treneris turi būti kūrybingas specialistas

Treneris kasdien susiduria su daugybe ne-sikartojančių situacijų, kai reikia savarankiškai spręsti, gebėti nestandartiškai mąstyti, projektuoti

ir numatyti savo veiksmų padarinius. Žinoma, kad ta pati metodika, tos pačios pedagoginio poveikio priemonės vienais atvejais gali būti veiksmingos, kitais – ne. Mechaniškas metodinių rekomendacijų taikymas remiantis analogija vienais atvejais gali būti veiksmingas, kitais – ne. Taigi treneris turi būti kūrėjas, kūrybingas specialistas. Kūrybinė trenerio veikla, kaip tam tikro santykio su tikrove išraiška, yra pats sudėtingiausias psichologinis vyksmas. Kūrybingumo rezultatas yra kokybiškai nauja vertybė – nepakartojama, originali bei unikali. Pagal kūrybingumą matuojamas trenerio gebėjimas pasiekti savo veiklos tikslą.

Garsusis NBA krepšinio treneris F. Džeksonas (Ph. Jackson) sako: „Būti treneriu labai įdomu dėl kuriamojo proceso. Didžiausias mano rūpestis – kūrybingos treniruotės, kad žaidėjų neapimtų nuo-bodulys, kad jie neprarastų domėjimosi krepšiniu. Kiekviena treniruotė turi duoti kažką naujo...“. Trenerės F. Kardelienės teigimu, „jei treneris kar-tosis – jis sustos ir nežengs į priekį“.

Filosofo F. Nyčės (F. Nietzsche) nuomone, rei-kia pranokti save, peržengti per save, kad galėtum daugiau duoti kitiems. Tarpukario Lietuvos peda-gogas V. Petronis sporto pedagogo kūrybingumui kėlė didelius reikalavimus. Jis sakė: „Nepakanka tik žinoti, būtina turėti ir kūrybinę gyslelę kurti, sugalvoti nauja, suvokti kūrybingumo galią. Kūry-bingumas yra pagrindinis pedagogikos elementas, sėkmės laidas“.

Kūrybingu treneriu gali tapti tik tas, kuris geba dirbti ne tiek, kiek numatyta, bet tiek, kiek reikia, ir kurio tikslas siekti bei daryti tai, kas neįmanoma. Treneris turi tikėti tuo, ko dar nėra, tam, kad būtų.

darbštumo, poreikio labai gerai dirbti ugdymasis – lemtinga trenerio brendimo sąlyga

Į poreikį daug ir gerai dirbti susikoncentruoja asmenybės dvasinis turtingumas, nesavanaudiškas siekis kuo daugiau padaryti savo tautos ir auklėtinių labui.

Trenerio darbo diena įtempta ir kupina kū-rybinių ieškojimų. Tačiau nei kūryba, nei geri darbo rezultatai neateina savaime, juos lemia tu-rimų žinių bagažas, kurį kasdien būtina papildyti, antraip treneris gali tapti tik seniai žinomų tiesų kartotoju, o ne ieškotoju, ir jo pastangos pasiekti ką nors reikšminga gali likti negyvendintos. Žinios, dvasiniai turtai, kuriuos treneris turi dosniai dalyti auklėtiniams, įgyjami kasdieniu kruopščiu darbu. Treneris, kuris nieko reikšmingesnio per savo darbo

88karjerą nepasiekia, paprastai neturi reikiamų žinių, įgūdžių, o darbštumo stoka neleidžia jų sukaupti. Jis nesuvokia elementarios tiesos, kad darbas formuoja asmenybę ir kad jis yra pasiekimų pamatas.

„Asmenybę kuria ne kalbos apie ją, o praktinė žmogaus veikla, jo darbas. Darbas, kuriame atsi-skleidžia žmogaus esmė, jo asmenybės turtingumas. Darbas, kurį dirbdamas žmogus pakyla iki aktu-aliausių savo meto problemų, pajunta harmoniją su savo Tėvyne“, – rašė poetas J. Marcinkevičius. Darbštumo, poreikio daug ir atsidavusiai dirbti ug-dymasis yra viena aktualiausių trenerio tobulėjimo sąlygų. Poreikis atsidavusiai dirbti rodo trenerio asmenybės dvasinį turtingumą. Treneris visada turi prisiminti šiuos Senekos žodžius: „Kilnią dvasią darbas maitina“.

treneriui dera įsidėmėti, kad bet kokiam pedagoginiam darbui kenkia pyktis

Pykdamas treneris dažniausiai nesistengia valdytis, prasilenkia su įprastomis mandagumo taisyklėmis, daro daugiau klaidų. Mandagumas, rami laikysena yra palankumo ir pasirengimo kitam patarnauti ženklas. „Mandagumą būtina traktuoti tik kaip pareigą, – rašė G. V. Hėgelis (G. W. Hegel), – nes mes apskritai turime jausti palankumą kitiems.“ Mandagumas, pedagoginis taktas ypač aktualus pedagoginėje veikloje, nes trenerio elgesys ugdo ir atitinkamą auklėtinių elgesį.

Treneris ne tik privalo mokėti pažaboti savo pyktį, laikytis mandagumo, gero elgesio taisyklių,

bet to mokyti ir savo auklėtinius. Negražu, kai sportininkas keikiasi, atsainiai sviedžia į aikštę estafetės lazdelę, ginčijasi su treneriu ir plūsta tei-sėjus. Etiketo taisyklės turi virsti antrąja sportininkų prigimtimi, įpročiu. Ne be pagrindo A. Gramšis įsitikinęs, kad pedagoginėje terpėje „kiekvienas mokytojas kartu yra ir mokinys, o kiekvienas mo-kinys – kartu ir mokytojas“.

Mandagumas glaudžiai susijęs su išsiauklėji-mu. Išsiauklėjimas – tai vidinis trenerio kultūros rodiklis, mandagumas – natūrali vidinės kultūros išorinė išraiška. Publijaus Siro žodžiais tariant, kas nugali pyktį, tas nugali didžiausią savo priešą.

Sporte, kaip ir gyvenime, sprendžiant atsira-dusią problemą natūralu ir pasipiktinti, ir supykti, tačiau įnirtį reikia numaldyti – pyktis negali peržengti proto ribų, jis turi būti kuriantis, bet ne griaunantis. „Pyktis visuomet yra blogas patarė-jas“, – teigia E. Zola.

Pasak filosofo V. Sezemano, žmogus turi būti ir padorus, ir gražus, t. y. jo moralinės savybės turi tinkamai pasireikšti tiek jo išvaizdoje, tiek elgesyje. Tai ypač taikytina treneriams ir sporti-ninkams, į kuriuos žiūri dešimtys tūkstančių jaunų žmonių. Žinomas anglų rašytojas F. L. Česterfildas (Ph. L. Chesterfield) sakė, kad asmuo, neišmokęs elgesio kultūros, yra apgailėtinas žmogus, darantis atstumiantį įspūdį.

Yra daug treneriui aktualių daugybos lentelės dėmenų, visus išvardyti būtų sudėtinga. Tačiau šiame straipsnyje aptartus dalykus treneris privalo gerai žinoti – tai laiduos jo darbo sėkmę.

99

atsipalaiavimas veiksmu.priešvaržybinės atsipalaidabvimo technikos

Lina VaisetaitėLietuvos olimpinio sporto centro psichologė

Atsipalaidavimo (dar gudriai vadinamų re-laksacijos) technikų aprašymai užima nemažą dalį sporto psichologijos rekomendacijų. Tačiau rekomendacijos lieka rašliava, jei jos netaikomos praktikoje. Todėl dar kartą norėčiau grįžti prie atsipalaidavimo technikų; šį kartą aprašysiu jas labai konkrečiu aspektu – tinkamumu prieš startą (arba vos vos plačiau – prieš varžybas). Kalbėsiu apie raumenų (kitaip kūno) atpalaidavimą, nors suprantama, kad ir kognityvinėms (minčių keitimo) technikoms reiktų skirti dėmesio, tačiau apie tai galbūt kitą kartą.

Taigi pradėkime. Prieš varžybas ar startą naudojamų atsipalaidavimo technikų išskirtinius bruožus paprastai nulemia sąlygos – technika turi būti greita ir veiksminga.

Man rodos, tarp mūsų trenerių ir sportininkų plačiausiai žinoma (bent jau girdėta) atsipalaidavi-mo technikos atmaina yra autogeninė (savitaigos) treniruotė, šiek tiek mažiau – paprastoji raumenų relaksacija su vaizdiniais arba be jų (panašiai kaip meditacija). (Prieš kelerius metus „Treneris“ spaus-dino straipsnių apie streso valdymo technikas ciklą; norintiems apie tai sužinoti daugiau – puiki proga peržiūrėti savo ar kaimyno biblioteką.)

Galbūt dėl šių dviejų atsipalaidavimo technikos variantų paplitimo kartais trenerių ir sporte dirban-čių profesionalų vertinami skeptiškai. Iš tiesų tam, kad jie būtų paveikūs, reikia įgūdžių, t. y. bet kuri technika turi būti įvaldyta ankstesnėse pratybose. Tačiau ne kiekvienam pavyksta rasti laiko bent 20–30 minučių per dieną, tris kartus per savaitę. Be to, jie „užmigdo“ sportininką, o kurgi matyta, kad į startą, tarkim, sprinteris eitų miegodamas?

Minėtos atsipalaidavimo technikos turi plačią taikymo sritį – puikiai tinka vakare prieš miegą arba turint laiko pailsėti, atsigauti tarp intensyvių pratybų ar varžybų (pvz., parengiamojo plaukimo ryte ir finalinio plaukimo po pietų). Vis dėlto aki-vaizdu, kad vien tokių technikų arsenalo sporti-

ninkui nepakanka. Tenka žvalgytis į kitus būdus, o tarp jų galima rasti kvėpavimo arba progresyviąją raumenų relaksaciją.

Kadangi atsipalaidavimo technikų efektyvu-mas priklauso nuo jas perteikiančio trenerio ar psichologo (kartu ir paties sportininko) įgūdžių bei patirties, nedrįsiu ginčytis, kuris būdas yra geriausias, t. y. turi plačiausią taikymo sritį. Vietoj to pasidalysiu savo patirtimi, o kiek galiu ja kliau-tis, iki neseno laiko tinkamiausia atsipalaidavimo technika daugumoje situacijų per varžybas man atrodė progresyvioji raumenų relaksacija. Ją lengvai galima įtraukti į apšilimą prieš varžybas, jos esmė – įtempti, fiksuoti ir staigiai atpalaiduoti raumenis. Tokiu būdu neprarandamas tonusas, pasirinktinai galima atpalaiduoti labiausiai įsitempusius rau-menis. Atskiriems ar skirtingų šakų sportininkams gali būti skirtingos raumenų grupės – tai priklauso tiek nuo individualių sportininko savybių, tiek nuo sporto šakos pobūdžio, tačiau dažniausiai įtampa labiausiai jaučiama kaklo / sprando srityje. Todėl „greitoji pagalba“ prieš startą gali būti paprastas pratimas (galite jį išbandyti skaitydami šį straipsnį): stipriai sukąskite dantis (taip, taip, ir neklauskite, kuo čia jie dėti!) ir pečius pakelkite aukštyn; kai žandikaulio ir sprando sritis įsitempia, išlaikykite šią įtampą vieną dvi sekundes, gerai ją įsisąmonin-kite, o tuomet staigiai nuleiskite pečius ir leiskite apatiniam žandikauliui nukristi taip, kad atsivertų tarpelis tarp dantų. Klausimas tiems, kurie darė pratimą skaitydami: na ir kaip, jaučiate pokytį ?

Progresyvioji relaksacija man, kaip sporto psichologei, patinka dėl to, kad ji pagrįsta judesiu (tai dažnam sportininkui suprantama kalba), ji palaiko tonusą, bet pašalina per stiprią įtampą, o svarbiausia – progresyviosios relaksacijos priemo-ne gali būti bet koks tempimo pratimas, taikomas daugumos šakų sportininkų apšilimo metu. Tiesiog darant apšilimą reiktų atkreipti dėmesį į „problemi-nę“ (paprastai kalbant, pernelyg įtemptą) kūno vietą

1010ir padaryti vieną kitą jos tempimo pratimą. Galima prisiminti bet kokį lengvą pratimą kojoms, rankoms ar kaklui, tik jį daryti ne automatiškai, o šiek tiek labiau nei paprastai įtempiant (iki savotiško „mak-simumo“, kad tikrai būtų pajaučiama dar stipresnė įtampa, nei prieš darant pratimą), ir išlaikius padėtį vieną dvi sekundes atpalaiduoti – pajausti, kaip toji kūno vieta atsipalaiduoja, tarsi išsisklaido, išnyksta įtampa. Jei pirmas kartas nepadėjo, reikėtų daryti antrą kartą. Tik norėtųsi priminti sportininkams, kad darant pratimą nederėtų persistengti, kaip ir bet kur kitur – niekas neprašo plėšyti raumenų tempimais.

Štai ir turime vieną paprastą atsipalaidavimo veiksmu pavyzdį, tiksiantį ir prieš startą, ir trumpos pertraukos per varžybas metu. Tačiau, jeigu skaitėte atidžiai, turėjote pastebėti, kad pradėdama kalbą apie progresyviąją relaksaciją minėjau, jog ji iki neseno laiko man atrodė tinkamiausia varžyboms. Na, teisybės dėlei pasakysiu, kad ir dabar ji man atrodo viena tinkamiausių. Todėl siūlyčiau kliautis ja ir naudoti!

O mano nuomonę praplėtė pažintis su Rusijos daktaro H. Alijevo „rakto“ metodu (jei pavadini-mas atrodo keistokas, luktelėkite, tuoj suprasite jo reikšmę). Viena pagrindinių šio metodo prie-laidų – organizmas įtampos ar streso situacijoje mėgina atsipalaiduoti, t. y. pašalinti įtampą, todėl svarbiausia jam netrukdyti. Pavyzdžiui, įsitempus pradeda drebėti rankos. Dažnas žmogus dėl to pa-sijaučia nejaukiai arba tiesiog išsigandęs įtampos mėgina rankas „sustingdyti“, kad jos nustotų judėti. Deja, tai nėra parankus būdas, mūsų nervų sistemai būtų daug geriau, jei rankas pusę minutės smarkiai pakratytume – įtampa išnyktų.

Laimei, nervų sistema paprastai yra gudresnė už mus, todėl dažnai intuityviai darome būtent tai, ką mums „sako“ kūnas. Paprasčiausias pavyzdys – nesvarbu, ar esate lengvosios atletikos specialistas, ar ne, bet tikrai atgaminsite regėtą vaizdą: prieš startą sportininkas šokinėja arba daužo sau raume-nis. Sakysite „užsiveda“. Turbūt taip, o galbūt ir perteklinę įtampą šalina.

Metodo pavadinimas aiškinamas taip: kiekvie-nas žmogus gali rasti sau judesį, kuriuo pašalinama įtampa (tas judesys ir bus „raktas“). Kaip ir bet kurios atsipalaidavimo technikos atveju, pastarąjį metodą galima naudoti visų pirma platesnėms problemoms spręsti ir stresui įveikti kasdieniame gyvenime. Tuomet prireiks daugiau praktikos ir laiko tokio pobūdžio pratimams (iš pradžių apie 30 minučių kasdien). Antra vertus, jau minėjau, kad šiame straipsnyje norėjau aprašyti greitus ir veiks-

mingus atsipalaidavimo prieš varžybas ar startą būdus – tai būtų jau kita technikos paskirtis.

„Rakto“ metodas siūlo rasti savąjį judesį. Žinoma, tai daryti reikia ne prieš varžybas, o kiek anksčiau. Jei paprašome sportininką prisiminti ir kuo tiksliau atgaminti vaizduotėje ankstesnę varžybų situaciją, kai jis labai jaudinosi ir buvo įsi-tempęs, jo kūnas reaguoja panašiai kaip ir anuomet, todėl jaučiama įtampa (nors ir ne tokia intensyvi). Sportininkui belieka įsisąmoninti savo pojūčius ir atlikti tokį judesį ar veiksmą, kokį diktuoja kū-nas. Vienas norės šokinėti, kitas – stipriai mojuoti rankomis į šonus, trečias – stovėdamas svyruoti (judesio intensyvumas ir amplitudė priklauso nuo sportininkų nervų sistemos individualių savybių bei įtampos dydžio).

Šią techniką galima naudoti ir „diktatoriškes-niu“ metodu, bent iš pradžių, kol sportininkas su-pranta, kam reikalingas „nuosavas“ judesys – „rak-tas“. Taisyklė paprasta: reikia daryti tai, kas lengvai darosi – neintensyvius, lengvus, ritmiškus judesius, kuriuos, atrodytų, galima daryti be galo (tai nereiš-kia, kad daryti judesius reikia be galo ilgai – tiesiog jie neturėtų varginti ir kelti nuobodulio).

Vienas iš tokių judesių: ištiesti rankas prieš save sulig pečiais ir pradžioje tik įsivaizduoti, kaip rankos skečiasi į šalis. Valingų pastangų nereikia, rankos tarsi pačios ima skleistis į šalis. Tai kartu ir testas: jei rankos į šalis nesiskleidžia, tai turėtų reikšti, kad sprandas įsitempęs. Galima pabandyti lengvais sukamaisiais judesiais atpalaiduoti pečių lanką. Svarbiausia, kad visi judesiai būtų lengvi! O tuomet vėl rankas ištiesti į priekį ir įsivaizduoti, kaip jos mojamos į šalis. Paskui galima pamėginti atvirkštinį variantą: ištiesti rankas į šalis ir įsivaiz-duoti, kaip jos suglaudžiamos – artėja viena prie kitos tarsi magnetai. Jei trūksta laiko (varžybų situacijoje), apsieinama be testavimo: ištiesiamos rankos ir lengvais judesiais jomis mojuojama į šalis. Tokių pratimų galima sugalvoti daug, pavyzdžiui, galėtume išmoti rankas į šalis tarsi imituotume skry-dį arba ramiai stovėti ir kūnas savaime ims svyruoti pirmyn atgal ar piešti apskritimą, arba ritmiškai lankstyti galvą į kairę ir dešinę, jei jau visai neišeina nieko judinti – spragsėti pirštais, kol kūnas pajunta ritmą ir atsipalaiduoja (dabar prisiminkite, kaip nuobodulio ar nerimo pagauti žmonės sėdėdami judina koją per kelį – taip jie nesąmoningai bando atsikratyti nuobodulio ar nerimo sukeltos įtampos!). Žinodamas šį paprastą principą sportininkas mokės atsipalaiduoti įvairiomis varžybų situacijomis.

Greitai įsitikinsite, kad priklausomai nuo jude-sio amplitudės ir intensyvumo pasiekiamas vienoks

1111arba kitoks rezultatas. Prieš varžybas galima pradėti nuo lėtų ritmingų judesių, padedančių pašalinti įtampą ir atsipalaiduoti, paskui pereiti prie šiek tiek intensyvesnių (bet jokiu būdu ne maksimalaus intensyvumo!) judesių – šie ir atpalaiduoja įtampą, ir padeda užsivesti. Be to, galima sugalvoti tam tikrą atsipalaidavimo ritualą įtemptoms varžybų situacijoms (jį reikia parengti iš anksto!): lengvas gilus įkvėpimas ir lėtas iškvėpimas, keli ritmingi lengvi rankų mostai į šalis, paskui staigus iškvė-pimas – koncentracijai ir susitelkimui pagerinti. Atliekant mostus dėmesys sutelkiamas į kūno po-jūčius ir atsipalaidavimą. Turbūt pastebėjote, kad čia naudojami bent dvi atsipalaidavimo technikos. Tokia jau tiesa – norint geriausio rezultato, reikia derinti!

Kvėpavimo pratimus, padedančius atsipalai-duoti, taip pat būtų galima priskirti prie atsipa-laidavimo veiksmu technikos. Tam tikri pratimai, atliekami vienu dviem įkvėpimais ar iškvėpimais, labiausiai tinka, kai atsipalaidavimui ir koncen-tracijai skirtos vos kelios sekundės. Pavyzdžiui, krepšininkai naudoja staigų iškvėpimą prieš baudos metimą; toks iškvėpimas, ypač tada, kai derinamas su lėtesniu ir gilesniu nei įprastas įkvėpimu, puikiai padeda atsikratyti įtampos, kartu aktyvuoja, tarsi sutelkia ir sukuria akimirkos jausmą „aš pasiren-gęs“. (Išsamų I. Girčytės straipsnį apie kvėpavimo pratimus ir jų poveikį galite rasti 2007 metų „Tre-nerio“ žurnale.)

Štai tokios pagrindinės atsipalaidavimo techni-kos, padedančios sportininkui atsipalaiduoti ir kartu būti aktyviam, o ne ramiai sėdėti ar gulėti. Progre-

syvioji raumenų relaksacija labiau tinka raumenims atpalaiduoti, o ritmingi „rakto“ judesiai atpalaiduoja ne tik kūną, bet ir psichiką. Kvėpavimas savo ruožtu yra natūrali biologinė funkcija, todėl belieka į jį atkreipti dėmesį ir leisti sau kvėpuoti laisvai, tam tikromis situacijomis sąmoningai keisti įkvėpimo bei iškvėpimo gylį ir tempą – valdyti savo būseną. Visos šios technikos leidžia kontroliuoti atsipalai-davimą, nesukelti gilaus atsipalaidavimo būsenos, kitaip sakant, jas lengva derinti su reikiama susi-telkimo (užsivedimo) technika.

Iš to, kas pasakyta, išvada paprasta: jausdami įtampą dažnai sustingstame (tokiai būsenai apibū-dinti turime posakį: „Net kvėpuoti nustojo“). Taigi verčiau įtemptomis situacijomis stenkimės judėti ir skatinkime sportininkus judėti (tačiau ne chaotiškai, o tam tikra tvarka!).

Literatūra

Girčytė I. Streso valdymo technikos. Autogeninė treniruotė. treneris, 2008, 2, 6–10.Girčytė I. Streso valdymo technikos. Progresyvioji relaks acija.treneris, 2008, 1, 8–11.Girčytė I. Taisyklingai kvėpuoju – esu ramus. treneris, 2007, 1, 7–9.Žemaitytė A. Pagrindiniai BGR principai ir taikymas sporte. treneris, 2007, 1, 10–12.Aliev H. The synchromethod: a Key to new Heights of inner Freedom, stress resistance and Creativity. AuthorHouse, 2011.Алиев Х. Открой свой мир! Включи внутрение резервы. Спб: Питер Пресс, 2010.Алиев Х. Ключ к себе. Разблокирование скрытых возможностей. Москва: Вече, 2008.

1212

Pakilti pergalei

Aistė ŽemaitytėLietuvos olimpinio sporto centro ir UAB „Biofirst“ klinikos psichologė

Jūs esate treneris, valdantis rengimosi varžy-boms vyksmą, priešvaržybinį laikotarpį ir pačias varžybas, turintis savo nuomonę, kaip elgtis pra-laimėjus ir laimėjus, po nepavykusių, ir priešingai, po išskirtinai gerų rungtynių / kovos / pasirodymo arba artėjant lemiamoms kovoms... Jūs neabejo-tinai turite savo stilių. Tačiau kaskart papildote turimas žinias.

Šis straipsnis su konkrečiomis gairėmis skiria-mas ir tiems treneriams, kurie dar neturi susiforma-vę savo stiliaus. Čia rasite apibendrintų žinių, gautų surinkus ir išnagrinėjus trenerių bei sportininkų pa-teiktą informaciją apie tinkamiausią trenerio elgesį po rungtynių / kovos / pasirodymo, kitaip tariant, po dalinės varžybinės veiklos. Tai – savotiškas ko-kybės standartas ar gairės, galinčios padaryti Jūsų bendravimą su aukėtiniais efektyvesnį.

Straipsnyje aptariami trenerio veiksmai pasi-baigus rungtynėms / kovai / pasirodymui skirtin-gais laiko tarpais: 1) pasitinkant sportininkus po laimėjimo, pralaimėjimo ar lygiųjų ir 2) rengiant auklėtinius naujai varžybinei veiklai. Jei pirminiai trenerio veiksmai po varžybinės veiklos konkretaus pavadinimo neturi, tai rengimasis naujiems startams įvardijamas kaip aptarimas – aptarimas to, kas buvo, ir to, kas bus.

trenerio veiksmai tuoj pat po dalinės varžybinės veiklos

Treneriams bene labiausiai rūpi, kaip profesio-naliai elgtis po apmaudaus pralaimėjimo, lygiųjų ar netikėtos pergalės. Juk būtent tokie įvykiai sukelia didžiules emocijas, o dėl jų poveikio dažnai elgia-masi neracionaliai.

Po nevykusio žaidimo treneris paprašė minutės pertraukėlės.Kai pertraukėlė baigėsi, vienas iš krepšininkų paklausė:

„treneri, o tai kaip žaisime?..“

1–2 min. garo nuleidimas

Dažniausia klaida, kurią daro treneriai iškart po rungtynių – savo emocijų, tiek teigiamų, tiek neigiamų, išliejimas ant sportininko. Pagalvokite, kada šokinėjate, glėbesčiuojatės, spiegiate, rėkiate iš džiaugsmo? Kai kažkas netikėtai pasiseka. Gaiva-liškai džiaugiatės ne tada, kai sportininkui pavyksta pasiekti numatytą rezultatą, o tada, kai jam pasiseka dėl kito sportininko veiksmų arba jo paties netikėtai geresnio, viršijančio įprastas galimybes, pasirody-mo. Prisiminkite, kada rėkiate ant savo auklėtinio, jį plūstate. Tada, kai Jūsų sportininkui nepavyksta? Dažniausiai. Jūs pykstate tada, kad sportininkas ne-parodė to rezultato, kuriam buvo pasirengęs. Pyktis pratrūksta priekaištais ir žeminančiais žodžiais. Kai gaivališkai džiaugiatės, pykstate, liūdite ir pan., reiškia nevaldote proceso. Taigi pirmiausia būtina nusiraminti – nuleisti garą tiek sau, tiek auklėtiniams. Galima tiesiog taip ir pasakyti: „Gerai, esi šaunuolis, atidirbai. Dabar nusiraminam – atsigeriam, atsikve-piam...“ Ir tik tada išsakyti, kas gerai pavyko.

Kai tik pasibaigia varžybos, pirmiausia paž-velkite į save: pykstate ar esate nusiminęs, norite šokinėti iš laimės ar esate tvirtas ir ramus? Kai esate emocinėje pusiausvyroje, pagirkite auklė-tinį už atliktą darbą, jei reikia, pakoreguokite jo emocinę būseną.

2 min. gėrimai atsigaivinti, pavykusių dalykų pabrėžimas

Vienas iš paprasčiausių būdų nusiramin-ti – perkelti dėmesį nuo vienos veiklos į kitą, pavyzdžiui: nuo teigiamas ar neigiamas emocijas sukėlusių įvykių sporte į vieno iš esminių poreikių

1313patenkinimą – troškulio numalšinimą. Visuotinai žinoma, kad per varžybas daug išprakaituojama, todėl pasiūlymas auklėtiniui atsigaivinti gėrimu labai natūralus. Kad galėtume atsigerti, raumenys negali būti įtempti. Todėl juos nevalingai atpalai-duojame. Geriame ramiai, ritmingais gurkšniais ar gurkšneliais, derindami juos su kvėpavimu. Taigi stengiamės ritmingai kvėpuoti ir rimstame patys. Jei sportininkas gėrimo neturi, pasiūlykite savąjį, jei ir Jūs neturite, nueikite į kavinę ar parduotuvę.

Tai pats tinkamiausias metas pabrėžti gerai pavykusius dalykus. JAV besitreniruojantys lietu-viai sportininkai maloniai stebisi, kad treneris net ir po prasčiausio pasirodymo atranda privalumų ir jais pasidžiaugia. Tai skatina, motyvuoja naujai pradžiai, naujiems siekiams. Pagirkite sportininką už gerus sprendimus ar techniškus veiksmus: „Ener-gingai finišavai“, „Profesionaliai valdei kamuolį“, „Puikiai atlikai posūkius“ ir pan. Tai nereiškia, kad viskas buvo idealu, kad nėra ko tobulinti. Be abejo, yra, bet apie tai kalbėsite vėliau, per aptarimą. Jūs valdote procesą ir žinote, kada ir ką pasakyti.

Pasiūlykite sportininkui atsigaivinti gėrimu ir tuo metu išsakykite tai, kas jam šįkart pavyko.

5 min. Susitarimas dėl aptarimo laiko

Po tokios įžangos pats metas numatyti aptarimo vietą ir laiką. Jūs pasiūlote laiką ir raginate pasi-sakyti kitus. Labai dažnai aptarimo laikas nurodo-mas kaip vienintelis toks galimas. Tai labiau tinka pradedantiesiems sportininkams, tačiau didelio meistriškumo sportininkai iš sukauptos asmeninės patirties turi savo nuomonę, į kurią vertėtų atsi-žvelgti ir treneriams.

Jei pasiūlymų yra daugiau, reikia derybų.Suformuluokite abiejų (ar daugiau) šalių iš-

reiškiamas pozicijas: „Tu siūlai pradėti aptarimą 15 minučių prieš apšilimą, taip? O aš siūlau susitikti po 15–20 minučių arba po 1–2 valandų“ (priklausomai nuo tarpų tarp varžybų – aut.).

Būtinai pasidomėkite sportininko argumentais: „Kodėl, tavo manymu, kitas laikas mums turėtų būti priimtinesnis?“

Tiek naujas, tiek Jūsų pateiktas siūlymas pa-grindžiami. Sportininkas: „Dabar vis tiek neišeina susikaupti, o tai tik erzina...“; treneris: „Jei darysim aptarimą prieš pat apšilimą, gali pritrūkti laiko optimaliam pasirengimui“.

Argumentų svarumas nulemia galutinį sprendi-mą: „Gerai, darom aptarimą valandą prieš apšilimą“ arba „Nusiprausiam, pavalgom ir susitinkam“, arba „Aptarimas vyks kaip numatyta...“ ir pan.

Pasiūlykite aptarimo laiką ir suderinkite jį su sportininkais.

2 min. dienotvarkės akcentavimas

Patyrę treneriai žino, kad susidarius įtemptai situacijai didelio meistriškumo sportininkus labiau-siai ramina rutina. Jaunųjų atletų karta dėl sunkiai kontroliuojamo jaudulio apskritai pamiršta, ką ir kada reikia daryti rungtynėms / kovai / pasirodymui pasibaigus. Dėl to svarbu užvirtinti susitarimą dėl susitikimo vietos ir laiko, pakartoti dienotvarkėje numatytas veiklas iki susitikimo: „Na, tai sutarėme, kad susitinkam ... valandą mano kambaryje. O da-bar – papietaujam, grįžtam į viešbutį, pailsim...“

Pakartokite būsimo aptarimo vietą ir laiką, priminkite sportininkams dienotvarkę iki jo.

1 pav. Trenerio veiksmų iškart po rungtynių / kovos / pasirodymo paruoštukas

trenerio veiksmai per aptarimą

Aptarimo tikslas – analizė to, kas buvo, ir atsi-žvelgiant į tai – strategija / planas, ką toliau daryti. Apmąstykite, kas ir kodėl pavyko bei nepavyko, ir pagal tai numatykite strategiją, atsižvelgdami į tai, kad savo trūkumus giname, privalumus – kiek įmanoma išnaudojame, o nuo varžovo privalumų ginamės, trūkumus išnaudojame. Tuomet numaty-kite veiksmų planą, pasirenkite jį pristatyti sporti-ninkui, kad galutinai suderintumėte.

kaip? Išraiškingai, įtaigiai, ramiai

Labai svarbu, kaip Jūs bendraujate su savo auklėtiniais. Išraiškingas, įtaigus ir ramus trenerio kalbėjimas užkrečia ir auklėtinius. Baimė – tai pa-grindinis trukdis siekiant galutinio rezultato. Nors prasideda viskas nuo aguonos dydžio dvejonės grūdelio: „Ar tinkamai aš elgiuosi?“ Užtikrintumas silpnėja, nes Jūs nesate tikras tuo, ką ir /arba kaip darote. Būkite laisvas. Tai – būtina sąlyga, kad pamatytumėte savo privalumus ir susipažintumėte

TRENERIO VEIKSMAI TuOJ PAT PO DALINėS VARŽyBINėS VEIKLOS

• 1–2 min. GARO NULEIDIMAS• 2 min. GėRIMAI ATSIGAUTI PAVYKUSIų DALYKų PABRėŽIMAS• 5 min. SUSITARIMAS DėL APTARIMO LAIKO• 2 min. DIENOTVARKėS AKCENTAVIMAS

1414su trūkumais. Jau geriau elgtis natūraliai, negu baiminantis: „Kad tik nepratrūkčiau“, „Kad tik neiš-plūsčiau...“ Būkite sąžiningas su savimi. Žinoti, kas netenkina, reiškia žinoti, ką keisti. Elkitės taip, kaip mokate, stebėkite save, analizuokite ir tobulėkite. Tobulėjimas – tai kelias į tikslą, dėl kurio buvo dirb-ta daugelį metų ir dirbama dabar. Sutrumpinti kelią galima pasinaudojant kitų sukaupta patirtimi, bet ją būtina asmeniškai prisiderinti. Jei norite išmokti bendrauti su auklėtiniais ekspresyviai, įtaigiai, ra-miai, turite pabandyti! Tiesiog prisiminkite buvusį aptarimą ir pamėginkite tai, ką tuomet sakėte savo auklėtiniams, dabar pasakyti išraiškingai, įtaigiai, ramiai pirmiausia mintyse. Paskui – pats sau prieš veidrodį. Pamėginkite taip kalbėti per pratybas, vėliau – per varžybas.

Perteikite auklėtiniams ekspresyvumą, įtaigu-mą, ramybę per savo su jais bendravimo būdą.

kam? asmeniškai, grupei

Bet kuriuo atveju, ypač jei aptarimas vyksta su visa komanda, kreipkitės į savo auklėtinius vardais: „Krašto gynėjai – Daumantai, Povilai, Rimai...“. Manote, ir taip savaime aišku?

Padarykite eksperimentą su savo auklėtiniais. Paprašykite jų užrašyti ant lapelio, kokios pozicijos žaidėjai jie yra. Kai per vieną seminarą aš papra-šiau paauglių komandos atlikti šią užduotį – kilo bruzdesys. Kai kurie sportininkai pasirodė esą kelių pozicijų žaidėjai, todėl nežinojo, ką įrašyti.

Vadinasi, kai treneris kalba apie krašto gynė-jus, auklėtiniai nebūtinai prisiskiria jų užduotį sau. Be to, kreipimasis į sportininką vardu priverčia jį suklusti, atkreipti dėmesį į turinį. Būtų idealu, jei kreipdamasis į auklėtinį užmegztumėte su juo akių kontaktą. Tokiu būdu gautumėte svarbią papildomą informaciją apie jo emocinę būseną.

Konkrečias užduotis išsakykite sportininkams asmeniškai.

kiek? Sportininkas gali priimti ribotą kiekį informacijos

Įsidėmėkite, kad per varžybas sportininkams bus sunku įsiminti daug informacijos, todėl for-muluokite veiksmų planą glaustai ir trumpai. Jei aptarimas vyksta tarp rungtynių / kovos / pasirody-mo, susikoncentruokite į valdomus procesus. Nėra prasmės kalbėti apie dalykus, kurių šiuo metu nega-lite pakeisti. Išryškėję auklėtinių trūkumai, kuriems pašalinti reikia specialaus ilgalaikio rengimosi, per aptarimą tik trikdo. Vis dėlto prasminga pabrėžti

savo auklėtinio privalumus. Du trys esminiai dalykai užrašomi ant specialios lentos, kad Jūsų auklėtiniai geriau įsimintų. Visuotinai žinoma, kad per kuo daugiau jutimų perteikiama informacija, tuo veiksmingiau įsimenama. Nagrinėjant varžovų elgesį pasiteisina atrinkta filmuota medžiaga, brėži-niai, kitos pagalbinės vaizdinės priemonės. Kartais nepakanka išvardyti dviejų trijų dalykų. Tuomet informaciją išdėstome taip, kad prie kiekvieno punkto prijungtume po du tris papunkčius.

Aptarimo metu perteikite tik esminius, kitoms rungtynėms / kovai / pasirodymui reikšmingus dalykus.

apibendrinimas ir motyvavimas

Pakartokite veiksmų planą ar, dar geriau, leiskite tai padaryti pačiam sportininkui: „Kaip ir aptarėme, ....“ (trumpa veiksmų plano apžvalga). Jūsų sportininkas turi jaustis taip, kad turi tikslą, kad kontroliuoja situaciją, kad turi pakankamai resursų pasiekti tikslą. Jūs ir Jūsų sportininkas jau esate komanda. „Mes“ jausmui sustiprinti paieškokite mo-tyvuojančių žodžių, pavyzdžiui: „MES esam viskam pasirengę. MES esam geriausi. Pirmyn į pergalę!“

Apibendrinkite reikalavimus ir motyvuokite sportininką imtis numatytų veiksmų.

Kaip matome, formulė pergalių ar pralaimėji-

2 pav. Trenerio veiksmų per aptarimą gairės

mų, vykusių ir nevykusių pasirodymų atvejams yra universali. Tai, kas pastovu, suteikia sportininkams ramybės jausmą ir, priešingai, netipiškas elgesys verčia sportininkus įsitempti, nes jiems neaišku, kas jų laukia.

Tegul Jūsų elgesys po rungtynių / kovos / pa-sirodymo būna papildoma svarbi smulkmena Jūsų sportininkui pakilti ir žengti į dar vieną pergalę.

Literatūra

Neumann G., Mellinghoff R. (2002). Fundamental training. München: Sequenz Medien Produktion.

TRENERIO VEIKSMAI PER APTARIMĄ

• KAIP? EKSPRESYVIAI, ĮTAIGIAI, RAMIAI

• KAM? ASMENIŠKAI, GRUPEI

• KIEK? ESMINė INFORMACIJA (po 2–3 individualias ir komandines pastabas)

• APIBENDRINIMAS IR MOTYVAVIMAS, PLANO TVIRTINIMAS IR NUTEIKIMAS

1515

galvos smegenųsukrėtimas sporte(tarptautinis sutarimas)

Dr. Alma KAjėNIeNėKauno sporto medicinos centrasLietuvos olimpinis sporto centras

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Galvos smegenų trauma gana dažna problema sporte. Apie 5–20 proc. galvos smegenų sužalojimų yra susiję su sportu. Smegenų sukrėtimas – len-gviausia galvos smegenų traumos forma, dėl kurios, manoma, sportininkai dažnai nesikreipia į gydymo įstaigą. Šiuo metu tai viena kontroversiškiausių sporto medicinos sričių. Siekiant užtikrinti sporti-ninkų saugumą ir sveikatą, 2011 m. Vienoje buvo sušaukta pirmoji tarptautinė konferencija, kurioje aptarti visi klausimai, susiję su smegenų sukrėtimu sporte. Šią konferenciją inicijavo Tarptautinė ledo ritulio federacija, Tarptautinė futbolo federacijų asociacija, Tarptautinio olimpinio komiteto Me-dicinos komisija. Konferencijoje dalyvavo šios srities ekspertai, buvo aptarti epidemiologijos, diagnostikos ir gydymo, profilaktikos, tolimųjų baigčių klausimai. Atsakymai į svarbiausius stra-teginius klausimus išleisti kaip Pirmasis sutarimas dėl smegenų sukrėtimo sporte. sutarimas buvo pa-tobulintas ir papildytas 2004 m. Prahos ir 2008 m. Ciuricho konferencijose. Naujausias dokumentas buvo publikuotas tarptautiniuose sporto ir medici-nos žurnaluose kaip rekomendacijos gydytojams, masažuotojams, kineziterapeutams, treneriams ir kitiems specialistams, kurie dirba su įvairaus meistriškumo sportininkais, turinčiais riziką patirti galvos smegenų traumą. Svarbiausi šio dokumento pasiūlymai tokie:

• Nauja diagnostikos sistema (SCAT2), skirta medicinos personalui.

• Individualus sportininko, patyrusio galvos smegenų traumą, grąžinimo į fizinę veiklą protokolas.

Manau, kad šio dokumento siūlomos gairės galėtų būti naudingos ne vieno trenerio kasdieni-niame darbe.

kas yra galvos smegenų sukrėtimas?

Galvos smegenų sukrėtimas – trauminių jėgų sukeltas smegenų patofiziologinių procesų kom-pleksas. Būdingi požymiai:

• gali būti sukeltas tiesioginio smūgio į galvą, veidą ar kaklą arba perduodamas iš kitų kūno vietų (kontakto su kitu sportininku, danga, sporto įranga metu);

• trumpalaikis, savaime išnykstantis neurolo-ginės funkcijos sutrikimas;

• ūmūs klinikiniai simptomai, dažniausiai rodantys funkcinius, o ne struktūrinius po-kyčius;

• sąmonė gali ir nesutrikti. Klinikinėje medi-cinoje galvos smegenų sukrėtimas paprastai siejamas su sąmonės praradimu iš karto po traumos.

Aptariamasis dokumentas analizuoja ir įtraukia daug didesnį būrį pacientų, kurie sportinės veiklos metu patiria galvos smegenų traumas. Taigi šiame straipsnyje kaip galvos smegenų sukrėtimas verti-namos bei aptariamos dar ir kliniškai lengvesnės galvos smegenų traumų formos.

kada įtarti galvos smegenų sukrėtimą sportininkui?

Sutarta, kad galvos smegenų sukrėtimas sporte diagnozuojamas įvertinant paciento nusiskundi-mus, klinikinius simptomus, elgesį, pusiausvyrą ir judesių koordinaciją, miegą ir pažintines funkcijas. Taip pat labai svarbu žinoti visas traumuojančio įvykio aplinkybes, smulkmenas. Galvos smegenų sukrėtimą reikia įtarti, jei po kontakto pasireiškia bent vienas toliau nurodytų požymių:

1616• sportininkas skundžiasi sveikata (galvos

skausmu, svaigimu, dvejinimusi akyse, emociniu nepastovumu ir kt.). Dažniausių nusiskundimų sąrašas pateiktas 1 lentelėje;

• išryškėja akivaizdūs simptomai (sąmonės netekimas, atminties praradimas, pusiaus-vyros ir judesių koordinacijos sutrikimas ir kt.). Atminties praradimui įvertinti siūlomas Maddocks klausimynas (žr. 2 lentelę);

• pakinta elgesys (padidėja dirglumas ir kt.);• sutrinka miegas (pasireiškia mieguistumas ar

nemiga);• sutrinka pažintinė funkcija (sulėtėja psicho-

motorinės reakcijos trukmė).Jei po traumos atsiranda bent vienas požymis,

sportininkas turėtų būti vertinamas kaip patyręs

galvos smegenų sukrėtimą, todėl jį privalo apžiūrėti gydytojas, jam turi būti taikoma speciali grįžimo į sportą strategija.

kaip elgtis įtarus galvos smegenų sukrėtimą?

Jeigu bent vienas požymis leidžia įtarti, kad sportininkas patyrė galvos smegenų sukrėtimą, būtina:

• nedelsiant nutraukti fizinį krūvį;• nepalikti sportininko vieno (be suaugusio

asmens priežiūros) keletą valandų;• sportininką privalo apžiūrėti gydytojas;• sportininkui negalima vartoti alkoholio;• negalima vartoti migdomųjų vaistų;• galvos skausmui malšinti tinka tik paraceta-

molis, negalima vartoti aspirino ar priešuž-degiminių vaistų;

• negalima vairuoti automobilio iki gydytojo apžiūros;

• treniruotis galima pradėti tik po gydytojo apžiūros (taikoma individuali nuoseklaus fizinio krūvio didinimo programa).

Iškart po traumos sportininkas gali jaustis gerai, tačiau simptomų atsiradimo pavojus išlieka 24–48 valandas. Sportininką pakartotinai turi ap-žiūrėti gydytojais, jeigu:

• atsiranda galvos skausmas ir pablogėja ben-dra savijauta;

• sportininkas tampa mieguistas ar sunkiai prižadinamas;

• nepažįsta žmonių ar aplinkos;• pakartotinai vemia;• neįprastai elgiasi, yra irzlus arba neįprastai

susijaudinęs;• atsiranda traukuliai;• nusilpsta arba aptirpsta rankos, kojos;• sportininkas nestabiliai stovi ant kojų arba

nerišliai kalba.

kada galima pradėti treniruotis?

Galvos smegenų sukrėtimo gydymo pa-grindas – fizinis ir psichinis poilsis. Dažniausiai sportininkui atsigauti pakanka keleto dienų, tačiau gali rastis ir sunkinančių aplinkybių (žr. 3 lentelę). Labai svarbu paaiškinti sportininkui, kad jam būti-na fizinė ir psichinė ramybė, t. y. jis turi atsisakyti visų veiklų, kurioms reikalingas susikaupimas ir dėmesio koncentracija (mokymasis, kompiuteriniai žaidimai, žinučių rašymas telefonu ir pan.).

1 lentelėNusiskundimai, į kuriuos būtina atkreipti dėme-sį, jei sportininkas patyrė galvos traumą

NusiskundimaiGalvos skausmasGalvos spaudimasKaklo skausmasPykinimas ir vėmimasGalvos svaigimasNeryškus matymasPusiausvyros sutrikimasJautrumas šviesaiJautrumas triukšmuiSlopinimo jautimasBūsena kaip rūkePrasta savijautaSunku susikoncentruotiSunku atsimintiNuovargis ar energijos stokaSumišimasMieguistumasSunku užmigtiPadidėjęs jausmingumasIrzlumas, dirglumasLiūdesysNervingumas, nerimas

2 lentelėKlausimai sportininko, patyrusio galvos sme-genų traumą, atminties sutrikimui įvertinti (Maddocks klausimynas)

KlausimasKokioje sporto bazėje vyksta šios dienos rungtynės? (Kur mes esame?)Kelintas kėlinys dabar?Kuri komanda paskutinė pelnė tašką?Su kokia komanda žaidėte paskutines rungtynes?Ar Jūsų komanda laimėjo paskutines rungtynes?

17173 lentelėAplinkybės, dėl kurių sportininko atsigavimas po galvos smegenų traumos gali būti lėtesnis

Aplinkybė Svarbu

Nusiskundimai Skaičius, trukmė (>10 dienų), sunkumas

Simptomai Sąmonės netekimo trukmė (>1 min.), atminties sutrikimas, traukuliai

PasikartojimasDu vienas po kito einantys smūgiaiAnksčiau buvęs galvos smegenų pažeidimas

SlenkstisPakartotiniai smegenų sukrėtimai sukeliami mažesne poveikio jėga ir po jų reikia daugiau laiko atsigauti

Amžius < 18 metų

Gretutiniai susirgimai

Migrena, depresija, hiperaktyvumo sindromas, miego sutrikimai ir kt. ligos

Vaistai Nervų sistemą ir kraujo krešumą veikiantys vaistai

Elgesys Pavojingas, nesaugus žaidimo stilius

Sporto šaka Didelės rizikos kontaktinės sporto šakos

Dažniausiai simptomai išnyksta savaime ir sportininkai gali treniruotis be jokių padarinių. Kai išnyksta visi simptomai, sportininkui galima pradėti taikyti individualią nuoseklaus fizinio krū-vio didinimo programą (žr. 4 lentelę). Jeigu esant tam tikram fizinio aktyvumo lygiui sportininkas nejaučia jokių simptomų, tuomet galima nuosekliai didinti fizinį aktyvumą. Įprastai viena programos pakopa trunka 24 valandas. Taigi, jei sportininkas gerai jaučiasi ramybės sąlygomis ir nuosekliai didėjantis fizinis krūvis jam nesukelia simptomų, tikėtina, kad jis atsigaus ir galės normaliai tęsti savo įprastą sportinę veiklą praėjus vienai savaitei nuo to laiko, kai visiškai išnyks simptomai. Jei bet kurioje programos pakopoje atsiranda simptomų,

sportininkas privalo grįžti į lygį, kai nejautė jokių simptomų, ir sunkinti treniruotės programą po 24 valandų.

ar gali atletas tęsti sportinę veiklą tą pačią dieną, kai jam buvo įtartas galvos smegenų sukrėtimas?

Manoma, kad profesionaliam sportininkui kai kada galima leisti tęsti sportinę veiklą po to, kai jam buvo įtartas galvos smegenų sukrėtimas. Tai labai reti atvejai. Sportininką privalo apžiūrėti patyręs gydytojas ir jam atliekami reikiami tyrimai. Ši taisyklė netaikoma jaunesniems nei 18 metų sportininkams.

kodėl pavojinga sportuoti po to, kai buvo įtartas galvos smegenų sukrėtimas (net jei nėra jokių simptomų)?

Po pirmojo galvos smegenų sukrėtimo labai padidėja pakartotinės traumos rizika. Sportinin-kas, patyręs galvos smegenų sukrėtimą, turi šešis kartus didesnę pakartotinio pažeidimo riziką netgi tuomet, jei per pirmąją galvos traumą ne-buvo praradęs sąmonės. Didžiausia pakartotinio smegenų sukrėtimo rizika trunka nuo septynių iki dešimt dienų po pirmojo pažeidimo. Galvos traumos lėtina gebėjimą greitai apdoroti informa-ciją smegenyse. Šis gebėjimas labiau susilpnėja ir ilgiau trunka pakartotinio smegenų sukrėtimo metu. Manoma, kad keleto pakartotinių traumų padariniai sumuojasi – dažnai patiriamos kad ir lengvos galvos smegenų traumos sukelia ilgalai-kius smegenų veiklos pokyčius.

4 lentelėIndividuali nuoseklaus fizinio krūvio didinimo programa

Reabilitacijos etapas Rekomenduojamas fizinis aktyvumas Reabilitacijos etapo uždaviniaiJokio fizinio aktyvumo Visiškas poilsis Atsigavimas

Lengvas aerobinis krūvis

Vaikščiojimas, plaukimas ar ergometrija ne didesniu kaip 70 proc. ŠSDmax intensyvumu. Vengtini statiniai fiziniai krūviai ir pasipriešinimo pratimai

Didinamas širdies susitraukimų dažnis

Specializuotos sporto šakos pratybos

Čiuožimas (žaidžiant ledo ritulį), bėgimas (žaidžiant futbolą, krepšinį, rankinį) ir kt. Jokių smūgių galva! Papildomi judesiai

Nekontaktinės pratybosKompleksinių sportinių įgūdžių lavėjimas (pvz., perdavimai žaidžiant futbolą ir ledo ritulį). Galima pradėti statinius fizinius pratimus

Fizinių ir pažintinių funkcijų lavinimas, koordinacijos gerinimas

Kontaktinės pratybos Įprastos pratybos Fizinių ypatybių ir pasitikėjimo savo jėgomis atkūrimas

Grįžimas Dalyvavimas varžybose

1818Labai pavojingas ir dažniausiai mirtinas yra

pakartotinio smūgio sindromas. Šį reiškinį pir-mą kartą paaiškino Saunders ir Harbaugh tirdami 19 metų futbolininko mirtį. Žaidėjas per varžybas gavo lengvą galvos smegenų traumą, jis buvo ap-žiūrėtas gydytojo ir nesant jokių pažeidimo simp-tomų jam buvo leista tęsti varžybas. Futbolininkas mirė aikštėje. Pakartotinio smūgio sindromas tipiškai pasireiškia, kai sportininkas kaip reikiant neatsigavęs po smūgio į galvą patiria antrą smūgį. Pakartotinis smūgis gali būti labai silpnas: pakan-ka netgi netiesioginio kontakto – stumtelėjimo į krūtinę ar kitą kūno dalį. Sportininkas praranda orientaciją, jo vyzdžiai išsiplečia, kvėpavimas su-trinka. Manoma, kad tokiu atveju sutrinka smegenų kraujotakos valdymas, ūmai padidėja spaudimas galvoj. Sportininką ištinka mirtis. Būtent siekiant išvengti šito mirtino sindromo sportininkams, pa-tyrusiems net ir lengvą galvos smegenų traumą, rekomenduojama tą pačią dieną nebesportuoti. Šiuo atveju pasiteisina taisyklė:geriau Praleisti VienĄ DienĄ nei VisĄ seZonĄ.

ar yra kokių nors specialių nurodymų dėl vaikų ir paauglių, patyrusių galvos smegenų traumą?

Vaikai sudaro ypatingą populiacijos grupę, jų smegenys nėra galutinai išsivysčiusios ir traumos sukelti pokyčiai gali skirtis nuo suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kad po traumos vaiką apžiūrėtų vaikų specialistas. Dėl skirtingų fiziologinių poreikių ir specifinės rizikos vaikams po traumos reikia ilgesnio atsigavimo laikotarpio, jie lėčiau grįžta į sportinę veiklą. Jokiu būdu negalima leisti vaikui sportuoti traumos dieną.

ar skiriasi gydymo taktika profesionaliam sportininkui ir sporto mėgėjui patyrus galvos smegenų sukrėtimą?

Sportiniai laimėjimai neturi įtakos diagnozuo-jant galvos smegenų sukrėtimą, jį gydant ir spren-džiant, kada bus galima toliau tęsti sportinę veiklą. Svarbiausi šiuo atveju yra individualūs sportuojan-čio asmens poreikiai, taktikai šiokią tokią įtaką gali turėti sportininko amžius ar sporto šaka.

kaip galima išvengti galvos smegenų sukrėtimo sportuojant?

Šalmas ar veido kaukė apsaugo nuo veido su-žeidimų ar kaukolės kaulų lūžių, tačiau nepakanka įrodymų, kad šios priemonės sumažintų galvos smegenų pažeidimo riziką. Tyrėjų nuomone, apsau-gos priemonių naudojimas kartais padidina traumų riziką keičiantis sportininkų elgesiui, kai jie renkasi pavojingesnį, nesaugų žaidimo stilių. Todėl labai svarbi galvos traumų prevencijos priemonė yra agresijos sporte mažinimas.

Taip pat manoma, kad galvos traumų sunkumą ir dažnį būtų galima sumažinti pakeitus kai kurių sporto šakų taisykles. Pavyzdžiui, tyrimų duome-nys rodo, kad futbolininkai 50 proc. galvos traumų patiria dėl kontakto galva–koja. Be to, svarbu, kad sporto šakos taisyklės numatytų galimybę įvertinti sportininko, patyrusio galvos traumą, būklę, užti-krinti žaidėjo saugumą ir nedaryti komandai žalos.

ateities perspektyvos

Toli gražu ne visi klausimai yra atsakyti. Eks-pertai dirba toliau, kuriamos naujos metodikos, randamos naujos tyrimo ir gydymo technologijos. Tolesnių darbų kryptys:

• specialios ištyrimo programos patvirtinimas;• lyties įtaka pažeidimo rizikai, sunkumui ir

baigčiai;• vaikų galvos traumos;• virtualių diagnostinių programų kūrimas;• reabilitacijos strategijos ir kt.Naujų rekomendacijų tikimasi 2012 metų

pabaigoje.

Literatūra

Aubry M., Cantu R., Dvorak J., Graf-Bauman T., Johnston K., Kelly J., Lovell M., et al. (2002). Summary and agreement statement of the First International Conference on Concussion in Sport, Vienna 2001. the Physician and sportsmedicine, 30, 3.McCrory P., Johnston K., Meeuwisse W., Aubry M., Cantu R., Dvorak J., et al. (2005). Summary and agreement statement of the 2nd International Conference on Concussion in Sport, Prague 2004. br J sports Med, 39, 169–204.McCrory P., Meeuwisse W., Johnston K., Dvorak J., Aubry M., Molloy M., et al. (2009). Consensus statement on concussion in sport – The 3rd International Conference on Concussion in Sport, Held in Zurich, November 2008. Journal of Clinical neuroscience, 16, 75–763.Meehan III W. P., Bachur R. G. (2009). Sport-Related Concussion. Pediatrics, 123, 114.

1919

genomikos laimėjimai sporto praktikoje

Dr. Valentina GINeVIčIeNėLietuvos olimpinio sporto centro vyriausioji specialistė genetikė

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetoŽmogaus ir medicininės genetikos katedros mokslo darbuotoja

Daugelį metų buvo ieškoma genetinių veiks-nių, kurie leistų kuo tiksliau įvertinti sportininkų fizinį pajėgumą tam, kad pritaikius tinkamus fi-zinius krūvius būtų galima maksimaliai išlavinti konkrečiai sporto šakai svarbias fizinio pajėgumo savybes nepažeidžiant sportininko fizinių ypatybių harmonijos.

Jau praėjusio šimtmečio viduryje genetikos ir genomikos laimėjimus buvo mėginama empiriškai diegti į sporto praktiką. Dar 1974 metais Vilniuje įvyko tarptautinis simpoziumas „Biologinės ir socialinės plėtros nauda sporte“. Buvo svarstomi klausimai, susiję su fizinio išsivystymo ir funkci-nio pajėgumo požymių paveldėjimu šeimose. Nuo 1997 metų skelbiami specifinį fizinio aktyvumo fenotipą lemiančių genų paieškos duomenys. Šiuo metu daugėja informacijos apie genų sąsajas su sportiniu pajėgumu. Vis realesnė tampa galimybė tirti genų polimorfizmus ir parinkti žmogui pačią palankiausią sporto šaką, tinkamiausią treniruotės vyksmo režimą siekiant didelio sportinio meis-triškumo. Kiekvienais metais nustatoma vis naujų genų, susijusių su sportiniu pajėgumu ir sveikata. Dabar tokių genų žinoma per du šimtus (Bray et al., 2009).

Anastasija DruževskajaSankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų instituto (Rusija) mokslo darbuotoja

Irina AstratenkovaSankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų instituto (Rusija) mokslo darbuotoja

Žmogaus fizinį pajėgumą lemiančių genų paieška

Veiksmingiausios strategijos ieškant geneti-nių variantų, lemiančių žmogaus fizinį pajėgumą, priklauso nuo genetinio modelio. Žmogaus fizinio pajėgumo genetinio pagrindo ieškoma dviem būdais: kai genotipas nežinomas ir kai genotipas žinomas. Genotipas – tai visuma genų, esančių žmogaus chromosomose, jis paveldimas iš tėvų ir išlieka visą gyvenimą pastovus.

Kai genotipas nežinomas, išvados apie ge-netinę įtaką fenotipui daromos remiantis šeimų ir giminių tyrimų duomenimis, statistinėmis fenotipo matavimų analizėmis. Dvynių ir šeimų tyrimai – tai dvi pagrindinės metodikos, taikomos genetinei ir aplinkos veiksnių įtakai tirti. Nustatomas paveldi-mumo koeficientas (h2), kuris tiriamai populiacijai yra specifinis (Beunen, Thomis, 2006).

Žmogaus genams kandidatams, susijusiems su fiziniu pajėgumu, aptikti, kai genotipas žinomas, taikomi du papildomi metodai. Pirmasis metodas – tai geno aptikimas ir identifikavimas naudojant kiekybinių požymių sričių analizę, nustatant gene-tines sritis, kurios lemia fizinio pajėgumo fenotipą. Antrasis metodas – tai alelių asociacijos tyrimai,

2020kuriuose pasirenkama kontrolė tam, kad būtų pa-tikrinta, ar, pavyzdžiui, profesionalūs sportininkai skiriasi nuo nesportuojančių asmenų pagal genotipą ir alelių dažnį. Specifinis (polimorfinis) žymuo, daž-niausiai gene kandidate, tiriamas pagal fenotipinio rodiklio vidurkį grupėse, turinčiose skirtingus geno-tipus iš šio polimorfizmo. Kai nustatoma statistiškai patikima asociacija, su pajėgumo augimu siejamas alelis gali būti tikrasis funkcinis variantas. Dažnai tiriama daug žymenų viename ar keliuose genuose arba netgi visame genome (Beunen, Thomis, 2006). Dnr žymenys – tai tam tikros nukleotidų sekos konkrečioje genomo vietoje. Jas galima nustatyti molekuliniais metodais. Alelinių sekų varijavimas tradiciškai vadinamas DNR polimorfizmu, jei dau-giau nei vieno alelio dažnis žmonių populiacijoje būna didesnis kaip 0,01 (Strachan, Read, 2004). Pagrindinis žmogaus genetikos objektas yra vieno nukleotido polimorfizmai (VNP). Paprastai VNP turi du alelius. DNR sekoje dažniausiai vienas nukleotidas būna pakeistas kitu, bet gali būti ir nu-kleotido insercija arba delecija. Kadangi koduojanti DNR žmogaus genome užima apie 1,5 proc., dau-guma VNP randami nekoduojančiose DNR sekose, pavyzdžiui, intronuose ir vidugeninėse sekose. Kai kurie tyrėjai teikia pirmenybę genų viduje esan-tiems VNP, ypač esantiems koduojančiose sekose, argumentuodami tuo, kad labiau tikėtina, jog tokie variantai bus svarbiausiais veiksniais, lemiančiais požymį. VNP gali būti naudojami bet kurio geno paveldimumui tirti: savybėms, kurios daro mus išskirtiniais, taip pat žmogaus individualioms savybėms ir jautrumui ligoms (vėžiui, diabetui, širdies ir kraujagyslių ligoms ir kt.) nustatyti. Fizi-nio pajėgumo genetinių veiksnių paieška gali būti sumodeliuota ir panaudojant kiekybinių požymių sritis (KPS, angl. quantitative trait loci), kurios su-sijusios su žmogaus kiekybiniais fizinio pajėgumo požymiais (Strachan, Read, 2004).

Svarbi priemonė atliekant tyrimus, susijusius su žmogaus fiziniu pajėgumu, yra asociacijos tyrimai. Per pastaruosius dešimt metų atliekant daugelį tokių tyrimų buvo taikoma genų kandidatų strategija ir analizuojami šių genų VNP. Tokiais atvejais buvo svarbu žinoti tiriamos populiacijos genetinę struktūrą. atvejo ir kontrolės strategija turėjo esminių praktinių privalumų, palyginti su šeiminiais tyrimo planais (Bray et al., 2009; Lippi et al., 2009; Mooren, Völker, 2005).

Šiuo metu paplitę ir gyvūnų modelio tyrimai – eksperimentuojama su transgeninėmis pelėmis ir žiurkėmis. Tyrimai rodo, kad dėl fiziologinių sistemų bei genetinių panašumų laboratorinių

gyvūnų modeliai gali būti labai naudingi nustatant molekulinio lygmens adaptaciją prie reguliaraus fi-zinio krūvio. Laboratorinių gyvūnų tyrimo modelis gana dažnas, nes jį taikant galima nustatyti ne tik adaptacijos procesus (pvz., po pratybų programos pasverti širdį ir, lyginant su kontroline grupe, tie-siogiai įvertinti miokardo hipertrofijos dydį), bet ir genų raišką, išmatuoti specifinių adaptaciją le-miančių baltymų kiekio, koncentracijos, aktyvumo pokyčius. Molekulinės adaptacijos mechanizmų skirtumų tarp pelių ir žmonių žinojimas vis dažniau leidžia numatyti žmogaus aplinkos ir gyvensenos keitimo poveikius (Iemitsu et al., 2003).

Pastaraisiais metais tiriant asociacijas, genų raišką ir laboratorinių gyvūnų modelius, nustatyta daug genų produktų, kurie taip pat gali būti susiję su žmogaus vystymusi ir fiziniu pajėgumu.

Fizinio pajėgumo genolapis

Visame pasaulyje vykdomi intensyvūs žmo-gaus genomo struktūros, raiškos, jos reguliavimo tyrimai ir kiekvienais metais genų, kurie lemia vieną ar kitą žmogaus fizinę ypatybę ir su sveikata susijusį fizinį pajėgumą, genolapis (genų žemėla-pis) atnaujinamas bei papildomas remiantis sporto mokslo žurnalo „Medicine & Science in Sports & Exercise“ straipsnių duomenimis (Bray et al., 2009). Prieš įtraukiant į genų kandidatų sąrašą, geno ar genomo srities tinkamumas turi būti pagrįstas bent vienu tyrimu su pasikartojančiais rezultatais. 2000 metų pabaigoje, t. y. pirmoje tokio genolapio versijoje, buvo atrinktos tik 29 genetinės sritys (Rankinen et al., 2002), o 2005 metų žmogaus fizinio pajėgumo genolapyje jau buvo 165 genai ir kiekybinių požymių sritys (KPS) autosomose, 5 genai X chromosomoje. 2007 metų genolapyje jau buvo 214 genų ir KPS autosomose ir 7 – X chromo-somoje (1 pav.). Be to, 2005 metų genolapyje buvo 17, 2007 metų – 18 mitochondrinių genų žymenų, susijusių su žmonių sveikata ir fizinio pajėgumo fenotipais (2 pav.). Fizinio pajėgumo genolapis vis dar papildomas. Deja, šioje genetikos srityje pažanga lėta pirmiausia dėl to, kad laboratorijų ir mokslinin-kų, nagrinėjančių šią problemą, nedaug (Rankinen et al., 2002; Bray et al., 2009).

Taigi 2000 metais buvo pradėtos intensyvios sportinio fizinio pajėgumo genetinių veiksnių paieškos, tiriamos svarbiausios žmogaus fiziolo-ginės sistemos (kraujotakos, kvėpavimo, medžiagų apykaitos, raumenų, nervų), susijusios su asmens gebėjimais atlikti raumenų darbo reikalaujančias užduotis. Sporto genetikos laboratorijos (1 lente-

2121

1 pav. Žmogaus fizinio pajėgumo genolapis. Prie kiekvienos chromosomos nurodyta genetinė sritis bei genai kandidatai, siejami su sveikata ir žmogaus fizinio pajėgumo fenotipais(http:// www.ncbi.nlm.nih.gov; Bray et al., 2009)

2 pav. Mitochondrinės DNR genai, kurių tam tikri aleliniai variantai siejami su žmogaus sveikata ir fizinio pajėgumo fenotipais (http://www.mitomap.org ; Bray et al., 2009)

buvo gauta vykdant projektą HERITAGE (angl. Health, risk factors, exercise training and ge-netics). HERITAGE − tai pirmasis ir tikriausiai vienintelis tarptautinis projektas, kuris spręsdamas su fiziniu aktyvumu susijusius klausimus tiria visą šeimą. Tai penkių Didžiosios Britanijos ir Kanados universitetų konsorciumas. Projektas buvo pradė-tas 1992 metais, tuomet jis buvo skirtas veiksnių, susijusių su sveikata bei fiziniu pajėgumu, paieš-kai bei analizei tiriant dideles šeimas. Šiandien HERITAGE sprendžia klausimus, susijusius su genetinių veiksnių paieška ir jų poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemos, endokrininės sistemos ir medžiagų apykaitos skirtingai adaptacijai prie aerobinio pobūdžio fizinio krūvio. Tyrimų metu kreipiamas dėmesys į aktualius ir specifinius mo-lekulinio vystymosi mechanizmus širdies ir krauja-gyslių ligų, cukrinio diabeto patogenezėje, siekiant palengvinti jų diagnozę bei gydymą. Laiku nustatyti genetiniai veiksniai gali apsaugoti individą nuo priešlaikinės mirties, jei asmuo kuo anksčiau susi-rūpina savo sveikata ir pradeda saugotis aplinkos rizikos veiksnių, turinčių įtakos ligų patogenezei. Taigi HERITAGE tiria dideles šeimas − abu tėvus ir du ar daugiau palikuonių. Tiriamieji asmenys standartiškai atlieka 20 savaičių trukmės pratybas, kurių metu fenotipiniai požymiai (maksimalusis deguonies suvartojimas, kraujospūdis, širdies nor-ma, kraujo laktatas, gliukozė ir laisvosios riebalų rūgštys) matuojami prieš fizinį krūvį ir po jo. Genetinių veiksnių analizės metodai apima pavel-

lė) pradėjo plačiai taikyti molekulinius genetinius tyrimus. Tų darbų tikslas – visų pirma padidinti sportininkų darbingumą ir pagerinti jų sveikatą. Pastaraisiais metais tyrimų atliekama vis daugiau, intensyviai ieškoma stipriausių genų ir genetinių sri-čių, kurios atskleistų sportininko fizinį potencialą.

Daugelis duomenų, siejamų su žmogaus fizinio išsivystymo ir funkcinio pajėgumo paveldimumu,

22221 lentelėMokslo institucijos ir sporto genetikos laboratorijos bei jų vykdomi darbai

Mokslo institucijos Projektai/tyrimaiDidžiosios Britanijos ir Kanados universitetų konsorciumas (Human genomics laboratory, Pennington biomedical research Center, baton rouge).

Projektas HERITAGE: genetinių veiksnių, susijusių su sveikata bei fiziniu pajėgumu, paieška ir analizė.

JAV, Vokietijos ir Suomijos mokslo laboratorijų grupė (Human genomics laboratory, Pennington biomedical research Center, usa; Department of Preventive and rehabilitative sports Medicine, technical university, germany; Kuopio research institute of exercise Medicine, university of Kuopio, Finland).

Projektas „Genathlete Study“: sportininkų molekuliniai genetiniai tyrimai taikant asociacijos analizę.

Didžioji Britanija, Londonas, Sveikatos ir žmogaus kūno kultūros institutas. Genetikos, širdies ir kraujagyslių centras (institute for Human Health and Performance; Centre for Cardiovascular genetics, university College, london).

Širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacija prie fizinių krūvių bei molekulinių genetinių tyrimų taikymas sporte.

Australija, Sidnėjaus universitetas, Molekulinės ir klinikinės genetikos katedra, Nervų raumenų valdymo mokslininkų grupė (Department of Molecular and Clinical genetics, royal Prince alfred Hospital and Central Clinical school and the university of sydney institute for neuromuscular research).

Centrines nervų sistemos svarba raumenų adaptacijai prie fizinių krūvių bei molekulinių genetinių žymenų paieška ir tyrimai.

Amerikos molekulinės genetikos mokslininkų grupė iš Merilando (Department of Kinesiology, university of Maryland). Sportininkų reabilitacija ir genetiniai tyrimai.

Ispanijos sporto genetikų grupė iš Madrido (european university of Madrid).

Sportininkų genetiniai tyrimai ir eksperimentai su laboratoriniais gyvūnais.

Turkijos sporto genetikos laboratorijų grupė (institute of Health sciences, sport sciences Division and school of Physical education and sports, ege university, izmir; Faculty of Medicine, Deptartment of Medical biology and genetics, Celal bayar university, Manisa; Department of Physiology, Faculty of Medicine, Pamukkale university, Denizli).

Sportininkų fiziologiniai ir molekuliniai genetiniai tyrimai (asociacijos analizė).

Pietų Afrikos Respublika, Sporto medicinos ir genetikos centras (research unit for exercise science and sports Medicine of the Medical research Council of south africa and Department of Human biology, university of Cape town).

Projektas „Iron Man“ („Geležinis žmogus“): anaerobinių procesų analizė, didelio galingumo ir ištvermės šakų sportininkų (triatlonas) genetiniai tyrimai.

Rytų Afrika, Tarptautinis mokslo centras (Etiopijos, Kenijos) (international Centre for east african running science).

Raumenų susitraukimo mechanizmai, sportininkų anaerobinių procesų analizė ir molekuliniai genetiniai tyrimai.

Nyderlandų genetikos mokslininkų grupė (Department of biological Psychology, Vrije universiteit amsterdam).

Projektas „Dvyniai sporte“: fizinio pajėgumo požymių pasireiškimas dvyniams (paveldimumo tyrimai).

Izraelis, Wingate institutas, Genetikos ir molekulinės biologijos laboratorija (genetics and Molecular biology laboratory, life sciences Division, the Zinman College of Physical education and sport sciences at the Wingate institute, netanya, israel).

Didelio meistriškumo sportininkų fiziologiniai ir molekuliniai genetiniai tyrimai.

Rusija, Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų institutas, Sporto genetikos laboratorija (СПб НИИ физической культуры, Санкт-Петербург, Россия ).

Sportininkų suskirstymas į grupes pagal sportinės veiklos pobūdį ir molekuliniai genetiniai tyrimai.

Lietuva, Lietuvos olimpinis sporto centras; Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedra; Lietuvos kūno kultūros akademija.

Lietuvos sportininkų DNR biobazės sukūrimas ir kaupimas, molekuliniai genetiniai tyrimai.

dimumo tyrimus, kurių metu kaip pagrindas nusta-tomi molekuliniai genetiniai veiksniai kiekvienam fenotipiniam rodikliui ir jo pokyčiui reguliaraus fizinio krūvio metu (Mooren, Völker, 2005).

2000 metais Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų instituto Sporto genetikos labora-

torijoje, vadovaujant profesoriui V. A. Rogozkinui, buvo pradėti Rusijos sportininkų molekuliniai gene-tiniai tyrimai. Mokslininkai, atsižvelgdami į sporto rungties trukmę ir sportinės veiklos pobūdį, labai tiksliai suskirstė sportininkus į grupes bei pritaikė genetinius tyrimus sporto praktikoje. Vertinant fizinį

2323pajėgumą pirmiausia buvo tiriama širdies ir krauja-gyslių sistema (ŠKS), nes nuo jos būklės priklauso raumenų sistemos darbingumas ir organizmo vidi-nės terpės pastovumas. ŠKS jautriausiai reaguoja į visus aplinkos ir vidaus terpės kitimus, jos funkcinė būklė ypač svarbi leidžiant sportuoti ir parenkant fi-zinio krūvio dydį. Daug tyrimų atlikta ieškant ryšio tarp genų kandidatų žymenų ir raumenų galingumo,

greitumo jėgos savybių. Mokslininkų teigimu, adap-tacija prie fizinio krūvio yra daugelio genų veiklos rezultatas. Taip pat tiriami ir genai reguliatoriai, kuriems priskiriama peroksisomų proliferatoriaus aktyvuoto receptoriaus (PPar) genų šeima bei daugelis kitų genų. Šiuo metu Sankt Peterburgo laboratorijoje atliekami sportininkų diagnostiniai tyrimai iš molekulinių žymenų (žr. 2 lentelę).

2 lentelėŽmogaus fizinį išsivystymą ir darbingumą lemiantys genai

Genas Pavadinimas Funkcija

ACE * # Angiotenziną konvertuojančio fermento genas

Svarbiausias renino-angiotenzino sistemos komponentas, atsako už stipraus vazokonstriktoriaus angiotenzino-II susidarymą, užtikrina ilgalaikę kraujotakos reguliaciją.

ACTN3 * # α-aktinino-3 genasGeno veikla pasireiškia tik greitai susitraukiančiose griaučių raumenų skaidulose, dalyvauja miofibrilių diferenciacijos ir susitraukimo procesuose.

AGTR1 # Pirmo tipo angiotenzino II receptoriaus genas

Svarbus renino-angiotenzino sistemos komponentas, užtikrina ilgalaikę kraujo apytakos reguliaciją.

AMPD1 * # Adenozinmonofosfato deaminazės 1 genas

Koduoja AMPD fermento raumeninę izoformą. AMPD konvertuoja adenozinmonofosfatą (AMP) į inozinmonofosfatą (IMP). Dėl šios konversijos raumenyse atsipalaiduoja energija, reikalinga molekuliniams procesams vykti.

BDKRB2 * Bradikinino β2 receptoriaus genas

Turi reikšmės vazodilataciniams kraujagyslių pokyčiams. Bradikininas veikia per specifinius receptorius β1 ir β2, didina renino-angiotenzino sistemos aktyvumą, yra funkcinis angiotenzino II antagonistas (sukelia kraujagyslių vazodilataciją).

CNB * Kalcineurino B genasTuri įtakos griaučių raumenų savybėms. Reguliuoja aktyvumą fosfatazės, kuri defosforilina serino ir treonino liekanas, jungiasi iki keturių kalcio jonų.

HIF1A * Hipoksija indukuojančio veiksnio 1α genas

Transkripcijos veiksnys (reguliuoja genų raišką), pagrindinis hipoksijos atsako reguliatorius.

MYF6 * Miogeninės reguliacijos veiksnio 6 genas

Postnatalinis raumeninių skaidulų diferenciacijos ir raumenų augimo procesas.

NFATC4 * Aktyvuotų T ląstelių branduolio veiksnio 4 genas

Reguliuoja daugelio genų raišką ir dalyvauja raumenų susitraukimo bei aerobinio metabolizmo procesuose.

NOS3 * Endotelio azoto oksido sintazės 3 genas

Koduoja fermentą azoto oksido sintazę, kuri katalizuoja azoto oksido sintezę ląstelėse. Svarbus aktino ir miozino sąveikos komponentas. Dalyvauja kraujagyslių funkcijos homeostazėje.

PPARGC1A * #Peroksisomų proliferatoriaus aktyvinto γ receptoriaus koaktivatoriaus 1α genas

Prisideda prie angliavandenių ir lipidų apykaitos, mitochondrijų kiekio padidėjimo, mioblastų ir adipocitų diferenciacijos, termogenezės.

PPARGC1B *Peroksisomų proliferatoriaus aktyvinto γ receptoriaus koaktivatoriaus 1β genas

Transkripcinis koaktivatorius daugelio branduolio receptorių reguliuoja mitochondrijų biogenezę ir medžiagų apykaitą.

PPARA * #

PPARD *PPARG * #

Peroksisomų proliferatoriaus aktyvinto α, δ ir γ receptorių genai

PPar genų šeima koduoja branduolio receptorius, kurie veikia kaip transkripcijos veiksniai ir reguliuoja daugelio genų raišką. Dalyvauja energijos homeostazėje, gliukozės ir lipidų apykaitoje, kontroliuoja kūno svorį ir kraujagyslių išsiplėtimą.

TFAM * Mitochondrijų transkripcijos veiksnio A genas

Inicijuoja ir reguliuoja genų transkripciją mitochondrijose, mtDNR replikaciją ir reparaciją.

UCP2 *UCP3 *

Atskiriančiųjų baltymų genai 2 ir 3 Reguliuoja mitochondrijų kvėpavimą ir oksidacinį fosforilinimą.

* Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų instituto Sporto genetikos laboratorijoje parinkti genai kandidatai. # Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje parinkti genai kandidatai.

2424„Žmogaus fizinio pajėgumo fenotipų skirtumai

atsiranda dėl fizinio krūvio sukelto genų raiškos efekto. Kadangi motorikos vystymąsi lemia ge-notipas, galima teigti, kad kiekvienas individas treniruodamasis gali pasiekti tam tikrą, jam bū-dingą ribą, kurios viršyti jau nebegalės. Pasiekti gerų rezultatų sporte gali sportininkai, turintys reikiamų įgimtų ir įgytų savybių kompleksą. Todėl būtina rasti racionalią atrankos ir sportinių rezultatų prognozavimo sistemą“ – teigia Sankt Peterburgo mokslininkai.

Kad sukauptos žinios apie sportininkų genomo įvairovę atitiktų šiuolaikinių tyrimų lygį, 2006 me-tais Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmo-gaus ir medicininės genetikos katedroje (ŽMGK) buvo sukurta Lietuvos sportininkų DNR mėginių biobazė, ją šiuo metu sudaro 680 DNR mėginių. Lietuvos didelio meistriškumo sportininkai buvo tirti pagal šešių genų kandidatų DNR žymenis (2 lentelė). Sportininkų genotipų sąsajos su fizinio pajėgumo rodikliais tyrimai patvirtina neatsiejamą genetinių veiksnių įtaką jų sportiniam potencialui. Šiuo metu Lietuvos sportininkų molekuliniai ge-netiniai tyrimai tęsiami, o genų kandidatų sąrašas papildytas.

apibendrinimas

Genetinė fizinio pajėgumo fenotipo epide-miologijos analizė parodė, kad žmogaus fizinis išsivystymas ir darbingumas yra genetiškai nulemti požymiai ir gamtoje egzistuoja kaip sudėtingi bei daugiaveiksniai komponentai. Viso genomo analizė didelėse šeimose leido padaryti išvadą, kad nėra vienos genetinės srities, lemiančios žmogaus fizinį pajėgumą. Buvo pateikta pasiūlymų, kad genų ir mutacijų, atsakingų už genetinę reguliaciją fizinio

krūvio metu, paieška turėtų būti paremta šeimos ir dvynių, modelinių gyvūnėlių tyrimais. Genetinių veiksnių paieškai gana svarbūs ir asociacijos tyri-mai: lyginami fiziškai neaktyvių asmenų ir profesi-onalių sportininkų genotipų/alelių dažnių skirtumai, tikrinama, ar specifinis genetinis žymuo susijęs su padidėjusiu arba sumažėjusiu raumenų galingumu, su atsaku į sporto pratybas ir kt.

Skirtingų tyrėjų grupių genetiniai tyrimai parodė, kad genų kandidatų variantai turi įtakos aerobiniam ir anaerobiniam darbingumui, kad jų įtaka įvairaus amžiaus vyrų bei moterų organizmo prisitaikymo prie fizinio krūvio mechanizmui (hemodinami-niams pokyčiams, raumenų darbingumui, senėjimo procesui ir kt.) yra skirtinga. Svarbu pabrėžti, kad adaptacija prie fizinio krūvio yra individuali.

Literatūra

Beunen G., Thomis M. (2006). Gene driven power athletes? Genetic variation in muscular strength and power. british J sports Med, 40, 822–823.Bray M. S., Hagberg J. M., Perusse L., Rankinen T., Roth S. M., Wolfarth B., Bouchard C. (2009). The human gene map for performance and health-related fitness phenotypes: the 2006–2007 update. Med sci sports exerc, 41, 35–73.Iemitsu M., Miyauchi T., Maeda S., Sakai S., Fujii N., Miyazaki H., et al. (2003). Cardiac hypertrophy by hypertension and exercise training exhibits different gene expression of enzymes in energy metabolism. Hypertens res, 26 (10), 829–837.Lippi G., Longo U. G., Maffulli N. (2009). Genetics and sports. br Med bull, 7, 1–21.Mooren F. C., Völker K. (2005). Molecular and cellular exercise physiology. Human Kinetics. P. 45–54.Rankinen T., Pérusse L., Rauramaa R., Rivera M. A., Wolfarth B., Bouchard C. (2002). The human gene map for performance and health-related fitness phenotypes: the 2001 update. special report Medicine & science in sports & exercise, 34 (8), 1219–1233.Strachan T., Read A. P. (2004). Human molecular genetics. 3rd ed. Garland.

2525

Šiuolaikinio rankiniokaitos tendencijos

Antanas TARASKeVIčIUSLietuvos nusipelnęs rankinio treneris

Renatas MIzeRASVilniaus „VHC Šviesos“ rankinio klubo administratorius

Šiuolaikinio sporto raida labai permaininga – komandų, nacionalinių rinktinių puikių sportinių laimėjimų laikotarpius keičia nuosmukiai ir nu-sivylimai. naujausi metodologiniai treniruotės vyksmo pokyčiai ir drąsių organizacinių priemonių įgyvendinimas iš esmės keičia kai kurių nacionali-nių rinktinių lyderiavimą. Jeigu šalyje nevykdomos potencialiosios pamainos radikalios ir modernios rengimo technologijos, suaugusių sportininkų meis-triškumo didėjimas ne itin tikėtinas.

ar reikalingas sportininkų būrimas į centrus?

Stambiausi pasaulio sporto šakų renginiai atskleidžia įvairaus rango treneriams naujas tre-niruotės veiklos kryptis, leidžiančias tobulinti didelio meistriškumo sportininkų ir jų pamainos rengimo technologijas, būdus bei priemones. Vos pasibaigus didelio masto sportiniam renginiui pu-blikacijose pasirodo nemažai samprotavimų apie to laiko treniravimo tendencijas. Šiuo metu įvairiose publikacijose teigiama, kad per pratybas įveikiamų fizinių krūvių didinimas ir intensyvinimas artėja prie sportininkų galimybių ribos. Nuolatinis neap-galvotas fizinių krūvių didinimas stabdo sportininkų tobulėjimą ir sukelia stagnacinius reiškinius (Karo-blis, Steponavičius, 2006). Sportas tampa pelninga rinkos preke, todėl dažnai ignoruojami metodologi-niai sportininkų rengimo dėsningumai, iškraipomos

metinės sporto treniruotės periodizacijos schemos, komerciškai didinamas varžybų skaičius.

Pastaraisiais metais ypač pagausėjo varžybų, todėl smarkiai pasikeitė rankinio rinktinių lyde-riavimas Europos, pasaulio čempionatuose. Anks-tesniais laikais dominavusių nacionalinių rinktinių laimėjimai smarkiai sumažėjo (Rusijos, Vokietijos, Rumunijos, Serbijos; Ukrainos), o nugalėtojų pro-gnozės nepasiteisina. Planingai valdyti sportinio rengimo vyksmą trukdo ir ekonominiai organiza-ciniai kriterijai. Pavyzdžiui, ankstesniais laikais geriausių rankinio sporto šakos žaidėjų telkimas į centrus pasiteisino, o šiuo metu ta priemonė veikia neigiamai (Gutschow, 2010). Kai kurių klubų net labai gera ekonominė padėtis, pritraukianti didelį skaičių užsienio šalių žaidėjų, nepalankiai veikia tos šalies nacionalinių rinktinių interesus (Brand, 2011). Tokias neigiamas nuostatas geriausiai atskleidžia anksčiau tvirtas pasaulines tradicijas turėję Rusijos ir Vokietijos vyrų bei moterų ranki-nio pavyzdžiai: Rusijos vyrų nacionalinė rinktinė, 1993 ir 1997 metų pasaulio čempionė, į šių metų baigiamąjį pasaulio čempionato etapą Švedijoje net nepateko, o 2007 metų čempionė vokiečių rinktinė užėmė tik vienuoliktą vietą. Pasaulinė rankinio spauda plačiai diskutuoja apie šių šalių nuosmukio priežastis. Pagrindinė Rusijos rankinio nuosmukio priežastis – stipriausių žaidėjų subūrimas į vieną Čechovo „Medvedi “ klubą (Gutschow, 2010). Šis klubas Rusijos čempionatuose beveik nesutinka

2626jokio didesnio pasipriešinimo. Jau prieš varžybų sezono pradžią būna aišku, kas laimės čempionatą. Čempionai sezoną baigia 44:0 taškų skirtumu ir plius 352 įvarčiais. Rungtynės laimimos vidutiniškai 16 įvarčių skirtumu. Jeigu taip lengvai laimima, tai ką galima kalbėti apie žaidėjų susitelkimą, susikaupimą ir tobulėjimą? Autoritarinis Čechovo „Medvedi“ ir šios rinktinės trenerio V. Maksimovo reikalavimas – „jeigu nežaisi šiame klube, nežaisi ir rinktinėje“ – Rusijos vyrų rankinio tarptautinį lygį visiškai nusmukdė. Jeigu žaidėjai ir klube, ir rinktinėje ištisus metus mato tik tą patį trenerį, daro tuos pačius pratimus ir rungtyniauja tik su tais pačiais partneriais, emocinėms motyvacijoms dirb-tinai sudaromas gęstamasis refleksas. Sėkmingas rinktinės žaidimas galimas tik tokiu atveju, jeigu joje „kaskart įsiliepsnodama dega emocinė ir mo-tyvacinė ugnis“ (Gutschow, 2010). Neapgalvoti or-ganizaciniai sprendimai, siaurų savo kiemo interesų toleravimas, kitų trenerių dalykinės kompetencijos nevertinimas paprastai stabdo nacionalinių rinktinių žaidėjų tobulėjimą (Späte, 2011). Vis dėlto jaunujų rankininkų (15–18 metų) būrimas į centrus, kaip ir anksčiau, teigiamai ir ekonomiškai veikia pamainos rengimo, jos meistriškumo ugdymą (Ong, 2011, Taraskevičius, 2009, Skarbalius, 2007). Rankinio centrų sistema labai sėkmingai įdiegta Prancūzijoje. Net 23-uose šios šalies regionuose perspektyviausi aplinkinių vietovių jaunieji rankininkai mokosi ir po du tris kartus per dieną treniruojasi internati-nėse mokyklose. Šie centrai išlaikomi valstybės ir klubų lygiomis dotacijomis. Centrai (internatai) negali sudarinėti jokių išankstinių sutarčių su kitais klubais. Jaunieji rankininkai, baigę mokslą centre (internate), trejus metus lieka klubo kompetencijoje. Tai garantijos klubui ir jaunam žaidėjui dėl ateities. Tokia pozityvi jaunųjų sportininkų rengimo sistema taikoma ir kitoms Prancūzijos sporto šakoms. Šios šalies tarptautiniai vyrų ir moterų rankinio laimė-jimai (vyrai keturiskart pasaulio čempionai (1995, 2001, 2009, 2011), dukart Europos čempionai (2006, 2010), olimpiniai čempionai (2008), moterys daugkartinės Europos prizininkės) – tai garbingiausi Prancūzijos sporto istorijos puslapiai.

Visiškai kitokios Vokietijos rankinio nuos-mukio priežastys. Šios šalies nacionalinė moterų rinktinė 2010 metų Europos čempionate turėjo tenkintis tik 13 vieta, o vyrų rinktinė 2011 metų pasaulio čempionate Švedijoje liko vienuolikta. Vokiečių tarptautinius laimėjimus, kaip bebūtų keista, smukdo gera Vokietijos klubų ekonominė ir konjunktūrinė padėtis. Rėmėjų ir iškreiptos kon-kurencijos spaudžiami, klubai superka geriausius

žaidėjus iš viso pasaulio. Antai Bundeslygoje nėra ribojimo kviestis žaidėjus iš užsienio šalių. Pasau-lio stipriausioje Bundeslygoje žaidžia per daug užsienio šalių rankininkų, o jauni perspektyvūs vokiečiai sėdi ant atsarginių suolelio. Vokietijai netrūksta gerų rankinio trenerių, čia labai didžiulė ir stipri metodologinė bazė, puikios sporto salės ir gausybė pagalbinio inventoriaus. Vokietijos mer-ginų ir vaikinų rankinio rinktinės – daugkartinės pasaulio, Europos jaunių (17– 18 metų) ir jaunimo (19–21 metų) čempionės bei prizininkės. Jaunųjų žaidėjų potencialas labai gausus. Vis dėlto, jeigu klube rinktinės narys nėra žaidėjas organizatorius arba žaidimo lyderis (šią funkciją atlieka užsienie-tis), jis toliau netobulėja. Tai ne trenerių daromos metodologinės pratybų vyksmo klaidos, bet sporto treniruotės valdymo organizavimo priežastys. Pir-mosios Bundeslygos klubuose geriausių žaidėjų (vyrų) metinis atlyginimas siekia 200–300 tūkst. eurų. Kylio klube žaidžiantis Prancūzijos naciona-linės rinktinės vartininkas T. Omejė (Th. Omeyer) per metus gauna net 360 tūkst. eurų (apie 1,2 mln. litų) atlyginimą. Pagrindinių klubų biudžetai leidžia supirkti pačius geriausius žaidėjus ir mokėti tokio dydžio atlyginimus. Kylio THW rankinio klubo metinis biudžetą sudaro 7 mln. eurų, Hamburgo HSV ir „Rhein-Neckar-Löwen“ klubų – 6 mln. eurų, Berlyno „Füchse“ – 4 mln. eurų ir t. t. Jeigu rankinio klubo biudžetas siekia tik apie 1 mln. eurų, komandai sunku išsilaikyti Bundeslygoje. Toks klubas negali įpirkti ir išlaikyti didelio meistrišku-mo žaidėjų. Vokietijos pagrindinių klubų rankinio ekipos yra stipriausios pasaulyje, tačiau tai net labai nepalankiai veikia nacionalinių rinktinių interesus. Vyrų rinktinės treneris H. Brandas (Brand) pareiškė atsistatydinsiąs iš rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų, jeigu nebus ribojamas užsienio žaidėjų skaičius Bundeslygos komandose. Tačiau šiam reikalavimui kategoriškai priešinasi lygos vadovybė remdamasi laisvosios darbo rinkos įstatymais.

Rusijos, Vokietijos rankinio sporto šakos proble-mų ir Prancūzijos laimėjimų visiškai negalima tapa-tinti su šios sporto šakos būkle Lietuvoje. Lietuvos olimpiniame sporto centre veikusios rankinio grupės nedarė jokio poveikio tarptautiniams nacionalinių rinktinių laimėjimams, kurie yra net labai prasti. Mes šiuo metu neturime nei stiprių nacionalinių rinktinių, nei stiprių turtingų klubų. Tačiau ir mažai išlai-daudama mūsų rankinio vadovybė galėtų nuveikti daugiau. Kodėl gi nesudarius mūsų šalies regionų (Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos) mergaičių ir berniukų (13–14 ir 15–16 metų) rinktinių? Šių rinkti-nių žaidėjus būtų galima kviesti kartą vieną mėnesio

2727dieną treniruotis visiems drauge, pratyboms turėtų vadovauti patvirtintas šio regiono rinktinės treneris. Taip pat galima surengti vieną arba du vienos dienos turnyrus (taurės varžybas) tarp regionų rinktinių. Nedidelės sąnaudos, bet didelė nauda ir paskata būtų jauniesiems rankininkams, jų meistriškumo ugdymui. Panašaus pobūdžio regioninės rinktinės jau suburtos Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ir ki-tose šalyse ir kartą per mėnesį susirenka į pratybas. Šio straipsnio vienas autorių (A. Taraskevičius – red.) yra Vokietijos Heseno (Hessen) žemės šiaurės regiono berniukų (14–15 metų) rinktinės treneris. Taigi tokių pratybų bei turnyro nauda gerai žinoma ir rekomenduotina mūsų šalies rankinio federacijos moksleivių komisijai. Beje, 1970–1980 metais mūsų šalyje jau buvo vykdomi Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos moksleivių taurės turnyrai, bet kažkodėl gangreit buvo pamiršti. Yra ir kitokių organizacinių būdų, gerinančių ir spartinančių rankinio pamainos rengimo ekonomiškumą. „Trenerio“ žurnalas apie tai ne kartą yra rašęs. Šalies klubinių komandų ir nacionalinių rinktinių laimėjimai varžybose inte-graliai parodo visos šalies rengimo sistemos veiks-mingumą, todėl jos detalus tobulinimas strateginiu požiūriu yra svarbiausia jaunosios pamainos bei elito komandų rengimo kryptis. Ypač daug svarbos turi šalies visų amžiaus grupių (vaikų, paauglių, jaunuolių, suaugusiųjų) varžybų sistemų bei rung-tyniavimo būdų (pvz., vaikų asmeninė gynyba, trijų kėlinių rungtynės) pertvarka ir optimalus taikymas. Eksperimentuoti itin paranku vaikų, moksleivių var-žybose (Taraskevičius, 2011). Šiuolaikinio rankinio komandų žaidimo taktika bei strategija keičiasi, ji orientuojama į asmenybių saviraišką. Asmenybės geriausiai išugdomos varžybose. Todėl lavinkime vaikus, moksleivius ne tik pratybose, bet ir varžybo-se (Taraskevičius, 2004, 2007, 2008). Šalies rankinio varžybų sistemų tobulinimas turi būti treniruotės vyksmo tąsa ir siekinys. Lietuvos rankinio federaci-ja, Lietuvos mokinių ir studentų sporto centras, kuris ir vykdo moksleivių varžybas, turėtų taikyti tokias varžybų sistemas, kurios skatintų ugdyti rankininkus individualybes (Skarbalius, 2007).

Šiuolaikinio rankinio žaidimo ypatumai

2010 metų Europos moterų ir 2011 metų pasaulio vyrų rankinio čempionatai dar kartą pa-tvirtino – šių dienų rankinio vyraujančios gynybos sistemos yra aktyvios, paremtos asmenine gynyba. Aktyvios, agresyvios gynybos sistemos naikina konservatyvius taktikos veiksmų derinius ir labai

sparčiai orientuoja į asmenybių saviraišką puolimo akcijose. Bet kokie puolimo deriniai tik su vienu baigmės variantu neturi jokios prasmės (Feldmann, 2011). Naudojama taktika (deriniai), turinti 3–4 bai-gmės variantus, arba žaidžiama toliau įgyvendinant euristinius bei kognityvinius taktikos sprendimus. Aktyviais gynybos veiksmais atkovojama daug kamuolių, todėl rengiamos žaibiškos kontratakos. Atkovotas kamuolys–kontrataka–lengvas įvartis yra būdingi šių čempionatų veiksmai. Toks greitas (tempo) žaidimas išlaikomas per visas rungtynes, nuo pirmų iki paskutinių minučių. Greitas žaidimas stabdo žaidėjų ūgio didėjimo tendenciją. Šiandien daug reikšmingesniu veiksniu laikytinas ne žaidė-jų ūgis, bet galingumas, techninis parengtumas ir kognityvinių komponentų bei anticipacijos išug-dymo lygis. Per 2011 metų pasaulio vyrų čempio-nato baigiamąjį etapą Švedijoje 24 šalių rinktinėse registruota 384 rankininkai. Dviejų metrų ūgio ir aukštesnių rankininkų buvo tik 50 (13 proc.). Tokio ūgio žaidėjų daugiausia turėjo Kroatijos (6), Lenkijos (5), Vokietijos (4), Vengrijos (4), Serbi-jos (4), Rumunijos (4), Švedijos (4) ir Slovakijos (4) rinktinės. Aukščiausi šio čempionato žaidėjai buvo vengras L. Nagis (L. Nagy, 209 cm) ir kro-atas M. Kopjaras (M. Kopjar, 210 cm). Bahreino, Japonijos ir Australijos rinktinėse žaidė tik po du 190 cm ūgio žaidėjus. Bahreino rinktinės žaidėjų vidutinis ūgis buvo tik 181 cm, Australijos, Japo-nijos – 183 cm, Čilės – 184 cm. Jau daugelį metų vyrauja rankininkų stabilaus ūgio tendencija:

• vartininkai: moterys – 180–185 cm, vyrai – 195–200 cm;

• linijos puolėjai: moterys – 177–180 cm, vy-rai – 195–200 cm;

• antrosios linijos puolėjai: moterys – 180–185 cm, vyrai – 190–200 cm;

• krašto puolėjai: moterys – 165–170 cm, vy-rai – 180–190 cm.

Pasaulio čempionų vardus apgynusios Pran-cūzijos rinktinės žaidėjų ūgio vidurkis sudarė 191 cm. Įdomu, kad toks pats žaidėjų vidutinis ūgis (191 cm) buvo ir Lietuvos rinktinėje, kuri atkrintamosiose rungtynėse du kartus pralaimėjo Norvegijos žaidėjams – 19:27 ir 21:24. Norvegai čempionate užėmė devintą vietą. Lietuvos naciona-linės rinktinės žaidėjai galėtų kaip lygūs su lygiais varžytis su kitų žemynų atstovais ir netgi laimėti (Skarbalius, 2006). Bet Tarptautinė rankinio fede-racija, populiarindama rankinį visuose žemynuose, vengia pasaulio čempionatus paversti vien Europos šalių čempionatais, todėl riboja mūsų žemyno komandų skaičių. Pasaulio čempionate Švedijoje

2828ryškiai vyravo Europos šalių rinktinės, turnyrinėje lentelėje jos užėmė nuo 1 iki 11 vietos, kitų žemynų rinktinės rikiavosi tik nuo 12 vietos (Argentina). Atrankos ir atkrintamųjų varžybų sistemos sudaro galimybę kitų žemynų rinktinėms, netgi labai žemo meistriškumo, dalyvauti baigiamajame pasaulio čempionatų etape, tačiau nuopuolingi pralaimė-jimai jame nepuošia šio rango varžybų ir vargu ar toje šalyje tikėtinas rankininkų meistriškumo poslinkis. Bahreino rinktinę prancūzai nugalėjo net 41:17, vokiečiams jie pralaimėjo 38:18. Danai Australijos rankininkus įveikė 47:12, kroatams jie pralaimėjo 42:15. Panašūs rezultatai užregistruoti ir rungtyniaujant Čilės, Brazilijos, Tuniso rinktinėms. Egzotinių šalių rinktinių didžiuliai pralaimėjimai nedaro neigiamo poveikio jų žaidėjams – šie džiau-giasi, jog dalyvauja baigiamajame pasaulio čempi-onato etape. Pavyzdžiui, australai didžiuodamiesi europiečiams aiškina: „Mes esame tikri rankinio žaidėjai, o jūs – profesionalai“. Šiam pašmaikštavi-mui sunku nepritarti: Australijos rinktinė šeštą kartą žaidė baigiamajame pasaulio čempionato etape ir penktą kartą užėmė paskutinę vietą.

Be jokių radikalių taktikos naujovių

Po 2010 metų Europos moterų rankinio čempi-onato Danijoje ir Norvegijoje, tai pat po 2011 metų vyrų pasaulio čempionato Švedijoje visas būrys rankinio specialistų (Späte, 2011; Brand, 2011; Feldmann, 2011; Ong, 2011; Heuberger, 2011 ir k.t.) savo publikacijose dalijasi mintimis apie šio žaidimo tendencijas ir būtinas šiai sporto šakai or-ganizacines pertvarkas. Ir kiti autoriai apie naciona-linių rinktinių problemas dažniausiai yra vienodos nuomonės: varžybų jau per daug, o čempionatų maratonuose per mažai poilsio dienų. Šalių čempi-onatai, kas dveji metai žemynų ir pasaulio čempio-natai, begalė žemynų taurių varžybų, kvalifikacinių atrankos turnyrų. Lyderiaujantys klubai ir rinktinės per sezoną žaidžia apie 120–130 rungtynių. Žaidėjų jėgos senka, jie artėja prie savo fizinių galimybių ribos. Susikūrusi Europos rankinio žaidėjų taryba griežtai pareikalavo mažinti rungtynių skaičių ir rengti aukščiausio rango varžybas ne kas antrus, o kas ketverius metus. Varžybų krūvis turi būti ne per didelis, optimalus. Siūlomas toks rungtynių skaičius per varžybų sezoną (Heinz, 2010):

• 6–8 metų vaikams (mini rankinis) – iki 10;• 8–10 metų vaikams (E grupė) – iki 20;• 11–12, 13–14 metų vaikams (D ir C grupės) –

iki 30;

• 15–16 metų paaugliams (B grupė) – iki 40;• 17–18 metų jaunuoliams (A grupė) – iki 50;• suaugusiesiems – apie 80.Su tokiu rungtynių skaičiaus modeliu galima

sutikti ir galima diskutuoti. Antai 1997 metų pa-saulio vyrų čempionato sidabro medalių laimėto-jos Švedijos rinktinės nariai tais metais žaidė po 123 rungtynes. Vilniaus moterų „Eglės“ komanda 1988 metais, kai buvo laimėta Europos taurė, žaidė 116 rungtynių, 1997 metais – 110. Panašų rungty-nių skaičių žaidė ir Kauno „Granito“ vyrai. Tiesa, tuomet treniruotės dar nebuvo tokios intensyvios, be to, ir žaidimo greitis per rungtynes buvo gerokai lėtesnis. O. Ignatjevos (1997) teigimu, per metus reikia žaisti 70 rungtynių, J. Červinskio (Czerwins-ki, 1995) nuomone – 80 rungtynių, tokios pačios nuomonės laikosi ir F. Heincas (Heinz, 2010). Deja, šiuo metu mūsų šalies pirmaujančios komandos per sezoną žaidžia apie 60 rungtynių, kitos dar mažiau – tik 30–40. Esant tokiam rungtynių skai-čiui parengti didelio meistriškumo rankininkes ir rankininkus ne itin tikėtina. Profesoriaus A. Skar-baliaus manymu, tai katastrofa (!)

Varžybų skaičiaus didinimas arba mažinimas priklauso ne tik nuo trenerių norų, bet ir nuo kitų veiksnių. Konkurencingumas tarp sporto šakų labai svarbu transliacijų per televizijų skaičiui ir apim-čiai. Jei sporto šakos renginiai per TV transliuojami dažniau ir tinkamu laiku, rėmėjai noriai atveria savo pinigines. Nori turėti daugiau pinigų, turi dažniau ir geriau žaisti. Tačiau daugelis čempionatų neparodo naujų žaidimo idėjų ir taktikos inovacijų. Rinktinių treneriai neturi laiko parengti visai naujų žaidimo taktikos variantų arba sistemų.

Dauguma trenerių remiasi pirmaujančių klubų taktinėmis žaidimo koncepcijomis. Pavyzdžiui, po 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių jau praėjo du pasaulio vyrų rankinio čempionatai (2009 metais Kroatijoje, 2011 – Švedijoje), tačiau jie nepateikė jokių radikalių žaidimo taktikos naujovių. Vyrauja greitas (tempo) žaidimas, paremtas individualiu stiliumi. Kontratakų greitis išlaikomas ir tolesnėse pozicinio puolimo akcijose. Staigūs kamuolio per-davimai, greitas judėjimas (tempas) be kamuolio ir aktyviosios gynybos būdai – tai XXII pasaulio vyrų rankinio čempionato Švedijoje bruožai. Greita orientacija, ūmus, netikėtas sprendimo priėmimas, tolesnio veiksmo atlikimas mažiausiai rizikuojant, anticipacija, galingas žaidimas ir briliantinė (nuglu-dinta) technika – tai esminiai pirmaujančių rinktinių (Prancūzijos, Danijos, Ispanijos, Švedijos, Kroati-jos, Islandijos ir kt.) žaidimo pranašumai. Ryškiai mažėja pasyviųjų gynybos sistemų šalininkų. Gi-

2929nantis sistema 6:0 atliekami aktyvūs anticipaciniai veiksmai net 10–12 m zonose. Aktyvią, agresyvią gynybos sistemą 6:0 daugiausia naudojo Švedijos, Lenkijos, Slovakijos, Islandijos, Danijos rinktinės. Beveik visose rungtynėse pasaulio čempionai pran-cūzai gynėsi sistema 5:1 arba 5:1 indėnas. Tokias gynybos sistemas rinkosi ir Bahreino, Vokietijos, Tuniso, Ispanijos, Kroatijos rinktinių treneriai. Ak-tyvia sistema 3:2:1 gynėsi Čilės, Argentinos, Pietų Korėjos, Egipto, Japonijos rankininkai. Siekiant su-trukdyti puolėjų veiksmų ritmą nevengta kaitalioti gynybos variantų, pvz.: 5+1, 4+2, 3+3. Rungtynių pabaigoje, gelbėjantis nuo pralaimėjimo, taip pat naudotasi rizikingos asmeninės gynybos būdais. Varžovų komandai puolant mažuma (žaidėją pašali-nus 2 min.) jau beveik visos rinktinės pradeda gintis tik aktyviosios gynybos būdais: 6:0 visi gynėjai prie 9 m linijos, 5+1, 4+2, 4:2, 3:2:1. Visų gynybos sistemų ir būdų tikslas – atkovoti kamuolį.

Sėkmė ginantis labai daug priklauso nuo ko-mandos vartininko žaidimo veiksmingumo, t. y. gebėjimo gerai atremti kamuolio metimus iš visų pozicijų (Skarbalius, 2006). Publikacijose rašoma, kad geriausios komandos turi turėti ir geriausius vartininkus (Leukefeld, 2010). Jeigu vartus saugo žaidėjas, kurio žaidimo veiksmingumas žemesnis kaip 30 proc., rungtynes laimėti sunku. Turnyre Švedijoje geriausiuoju vartininku buvo pripažintas prancūzas T. Omejeris (Omeyer, ūgis 192 cm), jo veiksmingumas sulaikant kamuolį siekė 38 proc. Dar sėkmingiau žaidė Danijos rinktinės vartų saugas N. Landinas (Landin, ūgis 200 cm), jis visame tur-nyre sulaikė net 41 proc. į vartus lekiančių kamuo-lių. Švedo J. Sjostrando (Sjöstrand, ūgis 195 cm) žaidimo veiksmingumas buvo 41 proc., alžyriečio Slohdijo (Slohdio 190 cm) – 41 proc., vokiečio J. Biterio (Bitter, 204 cm) – 40 proc., vengro N. Fa-zekaso (Fazekas, ūgis 192 cm) – 38 proc.. Pastarasis žaidėjas rungtynėse su vokiečiais (27:25) sulaikė net 48 proc. į vartų plotą lekiančių kamuolių. Toks pats aukštas (40 proc.) žaidimo veiksmingumas buvo ir moterų rinktinių vartininkių Europos čempionate.

Aktyviosios gynybos būdai, gerėjantis varti-ninkų žaidimo veiksmingumas keičia ir puolėjų veiksmų įvairovę. Aktyvūs gynybos veiksmai ne tik šalina puolimo taktikos veiksmų derinius, bet ir didina metimų į vartus iš atremties skaičių. Esant labai judriai gynybai antrosios linijos puolėjams mesti kamuolį pašokus darosi vis sudėtingiau. Prieš metimą pašokus žaidėjas turi ilgesnį nuotolį įsibė-gėti, o šuolis su kamuoliu atima daugiau laiko. Šis metimo būdas gynėjų lengviau sutrukdomas, todėl daugėja metimų į vartus iš atremties. Tokie metimai

atliekami labai staigiai, netikėtai, jie sudaro daug keblumų gynėjams ir vartininkui, o jų veiksmingu-mas siekia iki 70 proc. Švedijos turnyre antrosios linijos puolėjai atliko 45 proc. metimų į vartus iš atremties padėčių (50 proc. sudarė metimai pašokus, 5 proc. kitais būdais). Atraminiai metimai buvo bū-dingi Čilės, Egipto, Argentinos, Danijos, Islandijos, Kroatijos, Norvegijos antrosios linijos puolėjams. Nors tokių metimų daugėja, tačiau kai kurie publi-kacijų autoriai (Späte, 2011; Ong, 2011; Heuberger, 2011) mano, kad didesnę svarbą turi metimų būdų įvairovė, metimo staigumo ir netikėtumo įvaldymas. Stiprius metimus vartininkai sulaiko lengviau negu staigius, netikėtus. Švedijos turnyre metimų į vartus (iš atremties, pašokus, pasilenkus į kairę, dešinę) įvairovę kvalifikuočiausiai parodė Danijos rinkti-nės puolėjas M. Hansenas (Hansen). Jis su savo šalies rinktine iškovojo sidabro medalius ir tapo rezultatyviausiuoju turnyro žaidėju. 196 cm ūgio danas taikliai atakavo varžovų vartus 68 kartus. Jo metimų veiksmingumas buvo 56 proc. Kiekvienose rungtynėse jis pelnė 6,8 įvarčio. Šio žaidėjo metimų veiksmingumas ir pelnytų įvarčių vidurkis kiekvie-nose rungtynėse buvo geriausi tarp visų čempionato žaidėjų. M. Hansenas buvo išrinktas ir į simbolinę pasaulio rinktinę kaip pusiau kairio krašto puolėjas. XXII pasaulio vyrų rankinio čempionatą užbaigė dramatiška kova dėl čempionų vardų tarp Danijos ir Prancūzijos rinktinių. Rungtynėse netrūko įtampos, bekompromisės kovos, šiurkštaus žaidimo, brilian-tinės technikos, anticipacinės rizikos, euristinių bei kognityvinių taktikos sprendimų. Prancūzai tapo pasaulio čempionais tik pratęsus rungtynes (31:31, 37:35). Grūmėsi dvi stipriausios šių dienų pasaulio ekipos, kartu ir du geriausi rankininkai – prancūzų žaidėjas N. Karabatičius (ūgis 195 cm) ir danų M. Hansenas (196 cm). Abu galingi rankininkai per rungtynes įmetė po 10 įvarčių: N. Karabatičius metė 14 kartų (veiksmingumas 71 proc.), M. Han-senas metė net 20 kartų (50 proc.). Šių rodiklių skirtumas ir judri gynybos sistema 5:1 lėmė pergalę prancūzams. Prancūzijos rinktinei tai buvo ketvirtas iš eilės stambaus turnyro laimėjimas (ji 2008 metų olimpinė, 2009 ir 2011 – pasaulio, 2010 – Europos čempionė). Pavydėtinas meistriškumo stabilumo pavyzdys. Rinktinės treneris K. Onesta (C. Onesta) aiškino žurnalistams, esą rinktinės pergales nulemia žaidėjų organizuoto ir kryptingo rengimo vaikų, paauglių, jaunuolių amžiuje ypatumai. Šalyje veikia net 23 rankinio centrai (internatai). „Mūsų puikus pamainos rengimas, todėl galime ir norime, norime laimėti, laimėti, laimėti“, – džiaugėsi ir Danijos rinktinės treneris U. Vilbekas (Wilbek). – „Mes

3030sužaidėme fantastinį turnyrą. Juk mes laimėjome sidabro medalius“. Jauna Danijos rinktinė (amžiaus vidurkis 25 metai) ir ateityje bus viena iš pretenden-čių į 2012 metų Londono olimpines žaidynes.

puolimo veiksmų kokybės gerėjimas

Labai ryški rankinio turnyro Švedijoje puoli-mo veiksmų dominantė – ekspresyvūs kamuolio perdavimai ir gaudymas viena ranka. Nuo krašto puolėjų kamuolys perdavinėjamas (laipteliai) iki įžaidėjo arba iki kito pusiau krašto puolėjo. Krašto puolėjai laukia kamuolio toli aikštės kampe, o gavę jį meta net iš labai smailaus krašto. Įsibėgėjus nuo aikštės kampo šokama septynių metrų baudos me-timo žymės kryptimi – taip padidinamas metimo į vartus kampas. Dauguma krašto puolėjų jau gerai įvaldę metimus pasukant kamuolį, todėl jiems nesunku pelnyti įvartį iš bet kokio kampo. Atakas iš krašto pozicijų sėkmingai baigdavo Vengrijos, Norvegijos, Prancūzijos, Ispanijos, Argentinos, Danijos, Tuniso puolėjai. Dėl aktyviosios gynybos sumažėjo perdavimų linijos puolėjams, bet padau-gėjo ekspresyvių perdavimų krašto puolėjams. Tai ryškesnė paskutinių (2009–2011 metų) pasaulio ir Europos čempionatų tendencija.

Jau 2008 metų olimpinėse žaidynėse ir 2009 metų pasaulio čempionate daugelis linijos puolėjų gaudydavo kamuolį viena ranka. Per turnyrą Šve-dijoje žiūrovai matė visų pozicijų puolėjus, gau-dančius kamuolį viena ranka įvairiose situacijose. Gaudomas viena ranka kamuolys nesumažina žai-dėjo greitumo, o judesio greitį netgi padidina. Ypač tai būdinga kontratakuojant arba bėgant į greitąjį puolimą. Kamuolio griebimas viena ranka labai ap-sunkina gynėjo veiksmus, nes judesiai viena ranka greitesni negu abiem rankomis. Kamuolio gaudy-mas viena ranka yra sudėtingas technikos veiksmas, jam atlikti reikia gerų koordinacinių gebėjimų (žr. 1 pav.). Tačiau tai jau būtinas šiuolaikinio rankinio technikos veiksmas. Gaudyti kamuolį viena ranka treneriai jau turėtų mokyti žaidėjus nuo paauglys-tės (15–16 metų). Per pratybas reikėtų duoti jiems mažesnius kamuolius, pvz., teniso, poroloninius, guminius (Leukefeld, 2010).

Švedijos turnyras, kaip ir Europos moterų ran-kinio čempionatas, taktikos atžvilgiu nepasižymėjo jokiomis radikaliomis naujovėmis. Greitas žaidimas ir aktyvi gynyba palaidojo konservatyvius ankstes-nių laikų derinius ir suformavo modernų kognityvi-nį, euristinį žaidimo taktikos suvokimą. Pažinimo svertai, loginiai atradimų metodai, anticipacija,

nugludinta technika, judesių greitis ir koordinacija tapo šiuolaikinio žaidimo taktikos suvokimų bei įgyvendinimo pagrindu. Iš ankstesnių taktikos de-rinių teliko kryžminio keitimosi su kamuoliu ir be jo elementai. Kryžminio keitimosi variantus renkasi visos moterų bei vyrų nacionalinės rinktinės, kaip ir klubinės komandos. Greitus kryžiavimosi veiksmus beveik vienodai atlieka visos komandos. Kryžminio keitimosi su kamuoliu ir be jo veiksmai atliekami tarp įžaidėjo ir pusiau krašto puolėjų, šie kryžmiškai keičiasi su krašto puolėjais, įžaidėjas – su krašto arba linijos puolėjais, dvigubo kryžiavimosi veiks-mai vyksta tarp visų trijų antrosios linijos puolėjų ir pan. Kryžminio keitimosi vietomis esmė – tolesnis euristinis veiksmų atlikimas (veiksmai pasirenkami pagal esamą situaciją): metimai, užtvaros, atgaliniai ir ekspresyvūs perdavimai, judėjimas be kamuolio, žaidimas 2 × 2 ir kt. Labai svarbu po kryžminio keitimosi toliau aktyviai veikti, kuo mažiau rizi-kuoti atliekant tolesnius veiksmus. Kvalifikuotas kryžminis keitimasis įgyvendinant euristinius bei kognityvinius taktikos veiksmų sprendimus laiduoja sėkmę šių dienų rankinio žaidėjams (Späte, 2011).

Po paskutinių pasaulio bei Europos rankinio čempionatų publikacijų autoriai gvildena ne tik rinktinių žaidimo tendencijas, bet ir pamainos ren-gimo problemas. Akcentuojama jaunųjų rankininkų treniruotės intensyvinimo svarba, rekomenduojama griežtai laikytis rengimo eiliškumo ir kompleksiš-kumo amžiaus grupėse (vaikų, paauglių, jaunuolių). Pasisakoma prieš jaunųjų sportininkų rengimo forsavimą ir iškreiptas periodizacijas. Jau nuo pat mažų dienų (nuo 6 metų) reikia ugdyti vaikų koor-dinacinius gebėjimus, euristinį mąstymą, tobulinti veiklos ir sprendimų būdus. Išskirtinis dėmesys turi būti kreipiamas į asmeninės gynybos, jos būdų mokymą. Vaikų, paauglių rankinis turi būti laisvas žaidimas, turįs tikslą skiepyti žaidimo kultūros, žaidėjų kūrybingumo įgūdžius. Šioms amžiaus grupėms turi būti taikomos tokios varžybų siste-mos ir varžymosi būdai, kurie ekonomiškiausiai ugdytų rankininkus asmenybes. Kai kurie autoriai (Späte, 2010; Ong, 2011; Heinz, 2010) teigia, kad jaunųjų rankininkų (15–18 metų) būrimas į centrus teigiamai veikia meistriškumo ugdymo ekonomiškumą. Šalys, kurios rengdamos pamainą rankinio meistrams be paliovos ieško naujovių, jas išbando, įgyvendina modernias metodologijas bei organizacines priemones, pasiekia daug svares-nių laimėjimų tarptautinėse suaugusiųjų rankinio varžybose. Tuos pačius arba panašius pasiūlymus, patarimus bei išvadas jau keleri metai teikia ir mūsų „Trenerio“ žurnalas. Dabartinė mūsų šalies rankinio

3131vadovybė turėtų atkreipti į tai dėmesį ir, jeigu reikia, mėginti juos įgyvendinti. Esame įsitikinę, o ir kitų šalių (Prancūzijos, Islandijos, Egipto, Portugalijos, Pietų Korėjos) patirtis rodo, kad gaivinti net labai pašlijusius mūsų šalies rankinio sporto šakos lai-mėjimus reikia pradėti tobulinant pačių mažiausių žaidėjų – moksleivių rengimo vyksmą.

Išnagrinėjus rinktinių žaidimo ypatumus 2010 metų Europos moterų ir 2011 metų pasaulio vyrų rankinio čempionatuose, daugelio autorių publikacijų atsiliepimus bei gausybę rankininkų pamainos rengimo rekomendacijų, mums, trene-riams ir vadovams, būtina įsiklausyti į šias išvadas ir pasiūlymus:

• Visų amžiaus grupių (vaikų, paauglių, jaunuo-lių, suaugusiųjų) treniravimo fiziniai krūviai ir rungtynių skaičius turi būti optimalūs.

• Neapgalvotas fizinių krūvių ir rungtynių skai-čiaus didinimas stabdo sportininkų tobulėji-mą ir sukelia stagnacinius reiškinius. Jeigu fiziniai krūviai bus per maži – sportininkai netobulės.

• Sėkmingas nacionalinės rinktinės žaidimas galimas tik tokiu atveju, jeigu joje visą laiką liepsnoja emocinė, motyvacinė ugnis.

• Jaunųjų sportininkų (15–18 metų) būrimas į centrus teigiamai veikia pamainos rengimą, jos meistriškumo ugdymą.

• Regioninių rinktinių (13–14, 15–16 metų) sudarymas, pratybų ir varžybų joms organi-zavimas labai prisideda prie žaidėjų meistriš-kumo ugdymo ir motyvacijos skatinimo.

• Šiuolaikiniame rankinyje vyrauja tik aktyvio-sios gynybos sistemos, paremtos asmenine gynyba.

• Aktyviosios gynybos būdai naikina klasikinės taktikos variantus (derinius) ir labai sparčiai orientuoja į rankininkų asmenybių saviraišką.

• Vaikams ir paaugliams turi būti taikomi to-kie varžymosi būdai, kurie labiausiai ugdo rankininkus asmenybes.

• Varžybose gausėja atraminių metimų, ta-čiau reikšmingesniais veiksniais laikytinas metimų būdų įvairovės ir kamuolio metimų staigumo bei netikėtumo įvaldymas.

• Ekspresyvūs perdavimai labai gerina krašto puolėjų žaidimo veiksmingumą.

• Kamuolio gaudymas viena ranka jau yra bū-tinas technikos veiksmas žaidžiant šiuolaikinį rankinį.

• Kvalifikuoti kryžminio keitimosi (su kamuo-liu ir be jo) veiksmai įgyvendinant tolesnius euristinius bei kognityvinius taktikos veiks-mų įgyvendinimo sprendimus yra viena dabartinio rankinio sėkmės priemonių.

• Šalys, kuriose treniruojant vaikus, mokslei-vius drąsiai gvildenamos ir diegiamos naujos idėjos, taikomos pažangios metodologijos ir organizacinės priemonės, vėliau pasiekia svaresnių laimėjimų tarptautinėje arenoje.

Literatūra

Brand H. (2011). Letzte Vorhang oder erster Schritt. Handball Woche, 06. Neumünster, 4.Feldmann K. (2011). Freies, kooperatives Spiel. Handball training, 2, 12–19. Münster: Philippka Sportverlag.Gutschow W. (2010). Es brennt kein Feuer. Handball Woche, 28. Neumünster, 30.Heinz F. (2010). Gut geplant ist halb gewonnen. Handball training, 8, 28–34. Münster: Philippka Sportverlag.Heuberger M. (2011). WM 2011 Schweden. Kreuzen „ohne“. Handball training, 3, 22–27. Münster: Philippka Sportverlag. Karoblis P., Steponavičius K. (2006). Svarbiausios sporto treniruotes tobulinimo kryptys. sporto mokslas, 4, 13–21.Leukefeld D. (2010). Einhändig fangen – so bekommt man den Ball in den Griff. Handball training, 11, 31–35. Münster: Philippka Sportverlag.Ong B. (2011). Vorbild Frankreich. Jugendförderung. Handball Woche, 06. Neumünster, 4.Skarbalius A. (2006). Šiuolaikinis vyrų rankinis: varžybinės veiklos modeliai. Kaunas: LKKA, p. 223–240, 255, 257–262.Skarbalius A. (2007). Kietas žaidimas. Kaunas: Aušra. 155 p.Späte D. (2011). Aus Trends werden Massstäbe. Handball training, 2. Münster: Philippka Sportverlag, 16–21.Taraskevičius A. (2004). Treniruokime rankininkus ir varžybose. treneris, 4, 24–29.Taraskevičius, A. (2007). Vaikai rankinio ateitis. treneris, 2, 24–39.Taraskevičius A. (2008). Trenerių dalykinės kompetencijos svarba ir rankininkų rengimo programiniai ypatumai. treneris, 1, 18–32.Taraskevičius, A. (2011). Rankinio metodologijos dvasios skurdas. treneris, 1–2, 18–30.

3232

1 pav. Kamuolio gaudymas viena ranka

keletas kamuolio gaudymo viena ranka mokymo pavyzdžių

Pateikiame treneriams kamuolio gaudymo vie-na ranka mokymo pavyzdžių (1 pav.) ir kryžminio keitimosi bei ekspresyvių perdavimų tobulinimo pratimų (2 pav.). Atkreipiame trenerių dėmesį, kad kiekvienas pratimas turi atitikti grupės kontingento amžių ir parengtumą. Mokant gaudyti kamuolį

viena ranka reikia naudoti mažesnio dydžio arba mažiau pripūstus oro kamuolius. Pratimai ne tik padės išmokyti jaunuosius žaidėjus sudėtingų technikos veiksmų, bet ir lavins jų koordinacinius gebėjimus. Naudodami kryžminio keitimosi vieto-mis pratimus treneriai gali sugalvoti įvairių taktikos veiksmų derinių, ugdančių rankininkus asmenybes bei jų saviraišką, gebėjimus įgyvendinti euristinius bei kognityvinius sprendimus.

3333

1 pav. Tęsinys

3434

1 pav. Tęsinys

3535

2 pav. Ekspresyvūs perdavimai ir kryžminis žaidėjų keitimasis vietomis

3636

2 pav. Tęsinys

3737

2 pav. Tęsinys

Sutartiniai ženklaiKamuolio varymas

Kamuolio judėjimas

Kamuolio metimas į vartus

Klaidinamieji judesiai be kamuolio

Klaidinamieji judesiai su kamuoliu

užtvara

Kamuolys / Kamuoliai

stovelis, kimštinis kamuolys, kliūtis, žymė

Puolėjas

Puolėjas su kamuoliu

gynėjas

Puolėjas, toliau atliekantis gynėjo veiksmus

Vartininkas

treneris

Žaidėjo judėjimas

Žaidėjo su kamuoliu judėjimas A

3838

vertikalaus lyno su plačia rankenatraukimas iki smakro sėdint Remigijus BIMBA

Asmeninis treneris

pratimo atlikimo technika

• Prie vertikalaus lyno prikabinkite plačią rankeną.

• Susireguliuokite treniruoklio sėdynės vo-lelius (atramą), kad sėdint jie prispaustų priekinį jūsų šlaunų paviršių. Pakiškite savo kelius po atrama. Pėdos turi remtis į grindis visa plokštuma.

• Tvirtai suimkite rankeną ir atsisėskite ant tre-niruoklio sėdynės tokiu atstumu, kad rankena kabėtų prieš jus, o ne virš galvos.

• Liemenį laikykite tiesų. Pradinė padėtis: rankos ištiestos per alkūnes. Jeigu iš sėdimos padėties negalite pasiekti rankenų, kilstelė-kite treniruoklio sėdynę aukštyn.

• Įtempkite nugaros raumenis, kad korpuso padėtis būtų stabili (vertikali).

• Giliai įkvėpkite ir sulaikykite kvėpavimą. Statiškai suglauskite mentes ir traukite ran-keną žemyn. Rankeną turite traukti iki pečių lygio, ne žemiau.

• Apatiniame traukimo taške svarbiausia – iš-kvėpimas. Statiškai sulaikykite kvėpavimą 1–2 sek.

• Viršutiniame taške stenkitės trumpą laiką išlaikyti ištemptus kiek įmanoma nugaros raumenis ir kartokite pratimą.

patarimai ir komentarai

Užimdami pradinę padėtį būtinai visiškai iš-tieskite rankas per alkūnes ir pečių lanko raumenis truputį kilstelėkite aukštyn. Tik tokiu būdu galėsite padidinti judesio amplitudę. Juk žemiau krūtinės rankenos netrauksite, todėl pratimą pradėkite iš viršutinės padėties.

3939Norėdami treniruoti viršutinę nugaros raumenų

dalį, pratimo metu turite stabiliai laikyti korpusą. Jei tik truputį atsilenksite atgal, tuomet jūs treniruosite apatinę pečių ir plačiųjų nugaros raumenų dalis.

Atlikdami šį pratimą būtinai sulaikykite kvė-pavimą, nes pilna oro krūtinės ląsta sudaro puikias sąlygas išlaikyti stabilų korpusą.

Labai svarbu kuo arčiau suglausti mentes. Tik tokiu būdu daugiausia treniruojami platieji nugaros raumenys.

Labai sunku išmokti taisyklingai atlikti šį pratimą. Būtina įsiminti (įsivaizduoti) jo atlikimo techniką – traukti alkūnes žemyn, o ne lenkti rankas per alkūnes, ir tik taip daryti pratimą. Traukimo veiksmas paprastai vyksta alkūnes pakeliant ir nuleidžiant. Vėliau darykite pratimą be svorio. Pakelkite tiesias rankas aukštyn ir keletą kartų imituokite judesius ore. Pajauskite, kaip juda men-tės. Įsidėmėkite savo pojūčius. Lygiai tokius pat judesius turite atlikti su treniruokliu.

Nėra prasmės traukti rankenos kuo žemiau. Parankiausia traukti iki pečių lanko arba smakro.

metodika: kada, kaip ir kiek?

Kada? Vertikalaus lyno su plačia rankena traukimo iki smakro iš sėdimos padėties pratimą darykite po prisitraukimų.

Kaip? Po šio pratimo siūlome svarmens arba štangos traukimo pasilenkus prie pilvo pratimą.

Kiek? Atlikite 3–4 serijas po 6–12 kartojimų. Tarp serijų ilsėkitės 1–1,5 minutės.

tęsiasi beveik iki sėdmenų. Nugaros plačiojo rau-mens skaidulos išsidėsčiusios horizontaliai, tačiau apatinėje dalyje jos guli beveik vertikaliai.

Didysis krūtinės raumuo susideda iš dviejų dalių: viršutinės ir apatinės. Vertikalaus lyno su pla-čia rankena traukimas iki smakro sėdint treniruoja apatinę krūtinės dalį, kurios raumeninės skaidulos išsidėsčiusios horizontaliai.

Be pečių lanko, svarbų darbą atlieka ir kiti raumenys: mentę traukiantys rombiniai raumenys ir mažasis krūtinės raumuo. Tai už kitų raumenų pasislėpę dideli raumenys. Rombinius dengia tra-pecinis raumuo, o mažąjį krūtinės – didysis krūtinės raumuo.

Šio pratimo metu rankos traukiamos arčiau korpuso. Treniruojami viršutiniai plačiojo nugaros raumenys, didžiojo apvaliojo ir apatinė didžiojo krūtinės raumens dalis. Pritraukiant rankas ati-traukiamos viena nuo kitos mentės, todėl į darbą įsitraukia rombiniai ir mažasis krūtinės raumenys. Taip pat dalyvauja dvigalvis žasto, dilbių lenkiamie-ji raumenys, kurių pagrindinė funkcija stabilizuoti alkūnės sąnarį.

Atliekant vertikalaus lyno su plačia rankena traukimo iki smakro sėdint pratimą treniruojami šeši raumenys.

Sportas

Šis pratimas yra labai naudingas kultūrizmo sporto šakos atstovams, nes padeda išsiugdyti plačią ir didelę nugarą, stiprius ir tvirtus jos raumenis. Jei darysite pratimą labai didele judesio amplitude ir daug kartų kartosite, tokiu atveju labiau treniruo-site viršutinius nugaros raumenis ir tobulinsite jų atskyrimą bei reljefą.

Traukimo judesiai atliekami įvairiose sporto ša-kose, ypač tose, kur reikia traukti korpusą rankomis (alpinizmas, laipiojimas uolomis ir kt.). Traukimo pratimai naudingi ir krepšininkams, nes dažnai rei-kia gaudyti kamuolį ištiestomis ir pakeltomis virš galvos rankomis, paskui perduoti kitam žaidėjui ar mesti į krepšį. Savo pratybose bei varžybose traukimo judesius naudoja ir gimnastai atlikdami pratimus ant prietaisų: skersinio, žiedų, lygiagrečių. Tokius judesius taip pat imituoja plaukikai plauk-dami kai kuriais stiliais.

Čempiono dariaus Bukšnaičio rekomendacijos

• Labai sunku pajausti nugaros plačių raumenų darbą, ypač pradedantiesiems. Aš rekomen-

pagrindiniai raumenys ir sąnariai, atliekantys traukimo pratimus

Judesys per pečių sąnarį vyksta dėl viršutinės plačiųjų nugaros, didžiojo apvaliojo ir apatinės didžiojo krūtinės raumens dalies. Platusis nugaros raumuo apima korpusą nuo pečių stuburo link ir

4040lentelėPagrindiniai raumenys, atliekantys traukimo pratimus

Raumuo Išsidėstymas FunkcijaPlatusis nugaros(m. latisssimus dorsi)

Tai plačiausias nugaros raumuo, esantis užpakalinėje liemens pusėje. Dengia apatinę nugaros dalį ir krūtinės šoną. Prasideda nuo šešių apatinių (Th VII - XII) krūtinės bei visų juosmens slankstelių keterinių ataugų, kryžkaulio ir klubakaulio skiauterės, kyla įstrižai aukštyn ir į šalį, uždengia apatinį mentės kampą ir prisitvirtina prie žastikaulio mažojo gumburėlio skiauterės.

Žastą suka į vidų, tiesia, t. y. nuleistą žastą traukia atgal, nuleidžia pakeltą ranką, kartu su didžiuoju krūtinės raumeniu žastą pritraukia prie vidurinės plokštumos. Fiksavus ranką per peties sąnarį, pavyzdžiui, lipant (kopiant) virve, kartimi, slidininkui atsispiriant lazda, pritraukia liemenį prie fiksuotų rankų, o pečių lanką traukia atgal žemyn. Kybant ant skersinio, žiedų ar lygiagrečių pritraukia liemenį prie fiksuoto pečių lanko. Plačiausieji nugaros raumenys, staigiai abu kartu susitraukdami, suspaudžia krūtinės ląstą ir padeda staigiai iškvėpti, pavyzdžiui, čiaudint, kosint, todėl šis raumuo kartais dar vadinamas kosulio raumeniu.

Mažasis krūtinės (m. pectoralis minor)

Trikampio formos raumuo, gulintis po didžiuoju krūtinės raumeniu. Prasideda nuo II–V šonkaulių, kyla aukštyn ir į šoną, prisitvirtina prie mentės snapinės ataugos.

Kai fiksuoti šonkauliai, šis raumuo traukia mentę pirmyn žemyn, todėl apatinis mentės kampas atsitraukia nuo krū- tinės ląstos ir pasislenka atgal aukštyn. Kai fiksuotas pečių lankas, kelia šonkaulius, padeda įkvėpti. Kybant, remian-tis į lygiagretes traukia liemenį prie fiksuoto pečių lanko.

Didysis krūtinės(m. pectoralis major)

Storas, platus, trikampio formos raumuo, dengiantis priekinę krūtinės ląstos sritį. Pagal pradžios vietą skiriamos trys jo dalys: raktikaulinė – prasidedanti nuo raktikaulio krūtinkaulinio galo; krūtinkaulinė – nuo krūtinkaulio kūno ir rankenos; pilvinė – nuo tiesiojo pilvo raumens makšties. Visos trys raumens dalys prisitvirtina viena tvirta sausgysle prie žastikaulio didžiojo gumburėlio skiauterės.

Kai fiksuoti liemens kaulai ir raktikaulis, šis raumuo judina žastą, o per jį ir pečių lanką. Pečių lanką traukia pirmyn. Laisvą žastą lenkia (traukia į priekį), suka į vidų, pritraukia atitrauktą ir nuleidžia pakeltą ranką. Iš visų padėčių, kokiose tik gali būti ranka, šis raumuo visada grąžina ją į pradinę padėtį. Tuo atveju, kai žastas fiksuotas per peties sąnarį, jo šonkaulinė dalis kelia šonkaulius ir padeda įkvėpti, raktikaulinė – tempia žemyn raktikaulį. Kybant sustiprina peties sąnarį, priešinasi svorio jėgos poveikiui. Kopiant virve, kartimi liemenį traukia aukštyn prie fiksuoto pečių lanko.

Didysis apvalusis(m. teres major)

Guli žemiau mažojo apvaliojo raumens. Prasideda nuo apatinio mentės kampo, tęsiasi į šoną, iš vidinės pusės aplenkia peties sąnarį ir prisitvirtina prie žastikaulio mažojo gumburėlio skiauterės bendra sausgysle su plačiausiuoju nugaros raumeniu. Prisitvirtinimo vietoje yra tepalinis maišelis.

Funkcija beveik kaip plačiausiojo nugaros raumens: žastą suka į vidų, traukia atgal (tiesia) ir prie vidurinės plokštumos (pritraukia).

Trapecinis (m. trapezius)

Prasideda nuo pakauškaulio, sprando raiščio ir visų krūtinės slankstelių keterinių ataugų, prisitvirtina prie mentės dyglio, peties bei raktikaulio petinio galo. Pagal skaidulų kryptį skiriamos trys šio raumens dalys: viršutinė (skaidulos eina žemyn), vidurinė (skaidulų kryptis horizontali) ir apatinė (skaidulos kyla aukštyn).

Funkcija sudėtinga, ją lemia raumeninių skaidulų kryptis. Viršutinė raumens dalis kelia pečių lanką aukštyn, apatinė – traukia žemyn, visas raumuo – atgal (priartina mentę prie stuburo), suka mentę apie sagitaliąją ašį: apatinis mentės kampas pasisuka į šoną, o šoninis – į viršų. Be to, šis raumuo neleidžia pečių lankui nusileisti žemyn dėl rankos svorio, fiksuoja pečių lanką atliekant rankos judesius. Kai fiksuotas pečių lankas, abu trapeciniai raumenys atlošia galvą ir kaklą, tiesia krūtininę stuburo dalį, suglaudžia mentes, atstato krūtinę, o vienas, susitraukęs vienoje pusėje, lenkia į šoną.

Rombinis(m. rhomboideus)

Yra du rombiniai raumenys: didysis ir mažasis. Jie išsidėstę po trapeciniu raumeniu.Mažasis rombinis raumuo (m. rhomboideus minor) prasideda nuo dviejų apatinių kaklo (CVI – VII) slankstelių keterinių ataugų, prisitvirtina prie mentės vidinio krašto ties mentės dygliu.Didysis rombinis raumuo (m. rhomboideus major) prasideda nuo keturių viršutinių (ThI – IV) krūtinės slankstelių keterinių ataugų ir prisitvirtina prie vidinio mentės krašto, žemiau mažojo rombinio raumens.

Mažasis rombinis traukia mentę ne tik atgal, stuburo link (pritraukia), bet ir aukštyn. Kai fiksuota mentė, vienpusiu susitraukimu lenkia į savo pusę kaklinę stuburo dalį. Didysis rombinis raumuo kelia mentę aukštyn ir pritraukia ją prie vidurinės plokštumos, o esant fiksuotai mentei tiesia krūtininę stuburo dalį.

4141duoju tokią atlikimo techniką. Suimkite rankeną šiek tiek plačiau nei per pečių plotį, traukite ją iki smakro šiek tiek atlošdami korpusą ir kuo arčiau suglausdami mentes. Visiškai ištieskite rankas per alkūnes ir pasistūmėkite kūnu į priekį, kad kuo labiau išsitemptų jūsų nugaros raumenys.

• Rankenos suėmimo plotį siūlyčiau kaitalioti. Aš kaitalioju kas kiekvienas pratybas. Vieno-se pratybose suimu rankeną šiek tiek plačiau nei per pečių plotį, kitose – siauriau. Ir vienu, ir kitu atveju stengiuosi kiek galėdamas su-glausti mentes.

• Raumenų auginimo ar raumenų reljefo treni-ravimo laikotarpiu darau vienodus pratimus. Kečiasi tik kartojimų skaičius, pertraukėlių trukmė ir krūvio intensyvumas. Pavyzdžiui, rengdamasis varžyboms vertikalaus lyno traukimo pratimą atlieku kartu su prisitrauki-mais prie skersinio be poilsio pertraukėlių.

• Raumenų auginimo laikotarpiu pagrindinis mano pratimas yra štangos traukimas prie krūtinės gulint ant aukšto suolo. Pasirenku pratimo variantą iš gulimos padėties – taip neapkraunamas stuburas ir dirba tik nugaros raumenys.

• Mano nugaros treniruotė:– prisitraukimai prie skersinio už galvos,

platus rankenos suėmimas – 4 k. maks. greičiu.

– štangos traukimas prie krūtinės gulint ant aukšto suolo – 4–8 k.

– vertikalaus lyno traukimas prie krūtinės sėdint treniruoklyje – 4–8 k.

Darius Bukšnaitis2010 ir 2011 metų

lietuvos vyrų kultūrizmo čempionas(95 kg svorio kategorija)

– horizontalus traukimas sėdint treniruokly-je, neutralus rankenos suėmimas (delnai pasukti vienas į kitą) – 4–8 k.

Literatūra

Muscle & Fitness, Rusija, 2002, Nr. 2.Kairaitis R., Jankauskienė R., Mačiukas A. raumenų lavinimo pratimai ir jų ypatumai: studijų knyga. Kaunas: LKKA, 2004.

Remigijus Bimbawww.rbimba.lt, info@rbimba.lt

Mob. +370 610 23 14

4242

Treneriui apie sporto traumas ir jų prevenciją. Pranešėjas – Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas, Vilniaus sporto medicinos centro gydytojas traumatologas Tomas Vorobjovas.

Potrauminė reabilitacija sporte. Ką reikia žinoti treneriui. Pranešėjas – Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas, Vilniaus sporto medicinos centro gydytojas traumatologas Tomas Vorobjovas.

Sporto medicinos pagrindai. I pakopa. Pranešėja – prof. dr. Rūta Dadelienė. Kineziterapija trenerio veikloje. Sporto medicinos pagrindai. II pakopa. Pranešėja – prof. dr.

Rūta Dadelienė. Sportinis masažas. Sporto medicinos pagrindai. III pakopa. Pranešėja – prof. dr. Rūta Dadelienė. Maisto papildų ir dopingo įtaka sportininko organizmui ir sportiniam rezultatui. Pranešėjos – Anti-

dopingo agentūros direktorė Ieva Lukošiūtė ir biomedicinos mokslų daktarė Eglė Kemerytė-Riaubienė. Kominikacinė elgsena ir jos vaidmuo trenerio veiklos kokybei gerinti dabartiniame visuomenės

raidos etape. Pranešėjas – prof. habil.dr. Kęstas Miškinis. Sportininkų psichinių galių stiprinimas. Pranešėjas – prof. habil. dr. Kęstas Miškinis. Sportinių žaidimų komandos valdymas: formavimas ir vadovavimas. Pranešėjai – sporto psichologė

Aistė Žemaitytė ir prof. habil. dr. Antanas Skarbalius. Vaikų ir paauglių atrankos, treniravimo, planavimo praktika. Pranešėjas – prof. habil. dr. Anta-

nas Skarbalius. Sportininkų pažinimas – svarbi trenerio veiklos sritis. Pranešėjas – prof. habil. dr. Kęstas Miškinis. Psichologiniai treniruočių ir varžybinės veiklos aspektai. Pranešėjos – sporto psichologė Aistė Že-

maitytė ir dr. Ramunė Žilinskienė. Psichologiniai varžybų veiksniai ir jų valdymas. Pranešėja – sporto psichologė Aistė Žemaitytė.

Naujos temos:

Sportininkų atranka, treniruočių individualizavimas ir sportinių rezultatų prognozavimas remiantis genetiniais tyrimais. Pranešėja – biomedicinos mokslų daktarė Valentina Ginevičienė.

Kokie reikalavimai ugdomo sportininko mitybai turi būti taikomi trenerių veikloje. I etapas. Pranešėjas – Lietuvos olimpinio sporto centro mitybininkas Marius Baranauskas.

Kai kurių psichologinių veiksnių testavimas ir jo rezultatų panaudojimas sporte. Pranešėja – sporto psichologė Aistė Žemaitytė.

Posturologija ir sportas. Miofascinio skausmo sindromai, fibromialgija, trigeriniai taškai. Pranešėjas – Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas, Vilniaus sporto medicinos centro gydytojas traumatologas Tomas Vorobjovas.

Seminaro tema, data ir vieta yra nustatoma pagal interesantų pageidavimus.Dalyvio mokestis yra nevienodas visiems seminarams.

Informacija apie vyksiančius seminarus skelbiama mūsų svetainėjewww.sportinfo.lt

smulkesnė informacija: Mob. +370 672 52424 Virginija; el. p.: kvalifikacija@sportinfo.lt

Lietuvos sporto informacijos centro organizuojamų seminarų temos

4343rekomendacIjoS StraIpSnIŲ autorIamS

Žur na le spaus di na mi įvai rių kūno kul tū ros ir spor to sri čių me to di niai, ana li ti niai ir ap žval gi niai straips niai. svar biau sias straips niams ke lia mas rei ka la vi mas – prak ti nė nau da ir pri tai ky mas tre ne rio dar be. te mos ga li būti pa čios įvai riau sios: spor ti nin kų ren gi mo pe da go gi niai, psi cho lo gi-niai, bio me di ci niai, bio che mi niai, fi zio lo gi niai, so cio lo gi-niai, va dy bos ypa tu mai, spor ti nin kų mi ty ba ir ki ta.

Straips nio struk tū ra: įva das (pra tar mė), me džia gos dės-ty mas (pa grin di nė da lis), api ben dri ni mas ar ba iš va dos.

• Įva de pa grin džia mas te mos ak tu a lu mas, is to ri nis kon teks tas, iš ke lia ma ir api bū di na ma pro ble ma, jos spren di mo va rian tai.

• Pa grin di nėje da ly je dės to mos au to riaus min tys, ana li zuo ja ma te ma, dis ku tuo ja ma su ki tais au to riais (lie tu vos, už sie nio). Pa gei dau ti na vaiz di nė me džia ga (len te lės, pa veiks lai, nuo trau kos).

• iš va do se pa tei kia mos re ko men da ci jos, pa ta ri mai, siū ly mai. Pa gei dau ti na, kad šie siūly mai ir re ko men-da ci jos būtų kuo nau din gesnės ir pri tai ko mos tre ne rio prak ti nė je veik lo je.

• straips nio ap im tis – iki 15 pus la pių.• Prie straips nio pa gei dau ti na pa teik ti au to riaus (-ių)

nuo trau ką (-as), nu ro dy ti dar bo vie tę, moks li nį laips nį, pe da go gi nį var dą.

Straips nio įfor mi ni mas:• straipsnis pateikiamas diskelyje arba kompaktiniame

diske ir iš spaus din tas kom piu te riu vie no je stan dar ti-nio a4 for ma to bal to po pie riaus la po pu sė je (teks to šrif tas – ti mes new ro man, dy dis – 12 punktų, in ter-va lai tarp ei lu čių – 1,5).

• Pa va di ni mas pa juo di na mas (bold), pa tei kia mas pa-va di ni mas ir an glų kal ba.

• len te lės, pa veiks lai ir nuo trau kos tu ri būti ne spal vo ti. len te lių pa va di ni mai ra šo mi vir šu je, pa veiks lų, nuo trau-kų – apa čio je. nu ro dy ti nuo trau kų au to rių. Jei len te lės, pa veiks lai, nuo trau kos pa tei kia mi at ski rai, nu ro do ma, ku rio je kon kre čio je vie to je jie tu ri bū ti įterp ti teks te.

• Pa grin di nes min tis ga li ma išskirti kur sy vu (ita lic) arba pa ryškin ti (bold).

• Pus la piai nu me ruo ja mi nuo pir mo jo ei lės tvar ka.• li te ra tū ros są ra šas ne nu me ruo ja mas. Pir ma var di ja mi

šal ti niai lo ty nų rašme ni mis, pas kui – ru siškais. Pvz.:Slack T. (1998). un ders tan ding sport or ga ni za tions. the ap pli ca tion of or ga ni za tion the o ry. Hu man Ki ne tics. P. 8.Ston kus S. (2003). Krepšinis: is to ri ja. te ori ja. Di dak ti ka. Kau nas: LKKA. P. 79–81, 158.Âîëêîâ Í. È., Èîðäàíñêàÿ Ô. À., Ìàòâååâà Ý. À. (1970). Èçó÷åíèå ðàáîòîñïîñîáíîñòè ñïîðòñìåíîâ â óñëîâèÿõ ñðåäíåãîðüÿ. 7. Ñ. 34–48.

TRENERISTRENERISIssued since year 1996

republication of the texts and illustrations only under written permission of the editorial office

Printed in UAB PETRO OFSETAS, Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius, Lithuania

no. 32011

ISSN 1392-2157

Editorial Board

Editor in ChiefZigmantas Motiekaitis

Lithuanian Sports Information Centre

Associate Editor in Chief Assoc. Prof. Dr. Linas Tubelis

Lithuanian Olympic Sports Centre

Executive SecretaryVirginija Vilčinskaitė-

OgulevičienėLithuanian Sports

Information Centre

EditorsMarius Baranauskas

Vilniaus Olympic Sports Centre

Dr. Valentina GinevičienėLithuanian Olympic

Sports CentreDr. Alma Kajėnienė

Kaunas Sports Medicine CentrePaulius Kaselis

Department of Physical Education ant Sport

under the Government of the Republic of Lithuania

Prof. Dr. Habil. Kęstas Miškinis

Council of LithuanianSports Sience

Dr. Einius Petkus Lithuanian Olympic

Sports CentreProf. Dr. Habil.

Algirdas RaslanasVilnius Pedagogical

UniversityProf. Dr. Habil.

Antanas Skarbalius Lithuanian Academy of

Physical EducationProf. Dr. Habil.

Juozas Skernevičius Vilnius Pedagogical

UniversityProf. Dr.

Aleksas StanislovaitisLithuanian Academy of

Physical EducationLina Vaisetaitė

Lithuanian Olympic Sports Centre

Assoc. Prof. Dr. Ramunė Žilinskienė

Vilnius University

EditorGenovaitė Irtmonienė

Paste-up artistValentina Keraminienė

ADDRESS OF THE EDITORIAL OFFICE

Žemaitės str. 6LT-03117 Vilnius

Tel./fax. +370 5 213 34 96E-mail: treneris@sportinfo.lt

www.sportinfo.lt

published by

Žemaitės str. 6, LT-03117 Vilnius, LithuaniaPhone: +370 5 233 46 10Fax: +370 5 213 34 96E-mail: centras@sportinfo.ltOrder No. 100

Ozo str. 39, LT-07171 Vilnius, LithuaniaPhone: +370 5 242 56 08Fax: +370 5 242 66 34E-mail: losc@takas.lt

LITHUANIAN OLYMPIC SPORTS CENTRE

LITHUANIAN SPORTS INFORMATION CENTRE LITHUANIAN OLYMPIC SPORTS CENTRE

contentS

I. Sport pSychoLogy and pedagogIcKęstas Miškinis. MultiPliCation table For tHe CoaCH 3lina Vaisetaitė. relaXation tHrougH aCtion. Pre-CoMPetition relaXation teCHniQues 9aistė Žemaitytė. to rise For tHe ViCtory 12

II. Sport medIcInealma Kajėnienė. Consensus stateMent on ConCussion in sPort 15Valentina ginevičienė, anastasija Druzhevskaya, irina astratenkova. genoMiCs aCHieVeMents in sPort 19

III. traInIng proceSS pecuLIarItIeSantanas taraskevičius, renatas Mizeras. Present trenDs‘ DynaMiCs in HanDball 25

Iv. exercISeS numBerremigijus bimba. VertiCal roPe Pulling uP CHin WitH WiDe HanDle in sitting Position 38

v. LIthuanIan SportS InFormatIon centre propoSed WorkShop topIcS 42

vI. recommendatIon 43

On the first page on the cover: the first youth olympic games (14–18 years) in 2010 singapore gold medalist boxers richard Kuncaitis (left) and evaldas Petrauskas (right) with coach Vladimiras bajevas (picture of a. Pliadis)

LIETUVOS SPORTO INFORMACIJOS CENTRAS

Mūsų veiklos tikslas –puikūs Lietuvos sportininkų

laimėjimai olimpinėse žaidynėse!

Kūno KuLtūros ir sporto departaMentoprie Lietuvos respubLiKos vyriausybės

Lietuvos oLiMpinis sporto centras

LIETUVOS SPORTOENCIKLOPEDIJALietuvos sporto encikLopedija

Primename, kadLietuvos sporto enciklopedijos I tomą (A–K)

pigiausiai galima įsigytiVšĮ Lietuvos sporto informacijos centre

(Žemaitės g. 6, 514 kab., Vilnius)

Leidėjo kaina – 59 Lt!

Lse redakcijavisus informuoja, kad straipsniai į

II (L–Ž) tomą renkami iki 2011-12-01.Ypatingas dėmesys skiriamas treneriams ir

jų auklėtiniams!Daugiau informacijos

www.lse.l t