Upload
lyxuyen
View
254
Download
11
Embed Size (px)
TEISĖS INSTITUTAS
Gynėjų 6, Lt-2600 VilniusTel. /faks. 49 75 91, el. p. [email protected]
Darbas atliktas finansavus ATVIROS LIETUVOS FONDUI
pagal fondo ir Teisės instituto2000 12 08 sutartį
Darbo autoriai – tarpžinybinės darbo grupės, sudarytos prie Teisės instituto, nariai:
Gintautas Sakalauskas (vadovas; Teisės institutas, VU TF Baudžiamosios teisės katedros asistentas)Vaidas Kalpokas (Teisės institutas), Sonata Mališauskaitė (Teisės institutas), Petras Ragauskas (Teisės institutas, LTU TF Teisės filosofijos katedros doktorantas), Jonas Stašinskas (Kalinių globos draugija), Arūnas Šerkšnas (Kalėjimų departamentas prie TM), Ramunė Tamašauskaitė (Kanados-Lietuvos-Švedijos projektas), Violeta Toleikienė (Socialinių darbuotojų rengimo centras), Dmitrij Usik (Kalėjimų departamento mokymo centras), Virginija Vinogradnaitė (Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija)
Konsultantas – Antanas Dapšys,Teisės instituto direktorius
Vilnius 2002
PROBACIJOS MODELIO SUKŪRIMAS LIETUVOJEI DALIS. SITUACIJOS ANALIZĖ
MOKSLO TAIKOMASIS TYRIMAS
Turinys
ĮVADAS....................................................................................................................................................................4
I. PROBACIJOS SĄVOKA.................................................................................................................................10
II. UŽSIENIO PATIRTIES ANALIZĖ..............................................................................................................21
II.1. PAGRINDINIAI TARPTAUTINIAI DOKUMENTAI, SUSIJĘ SU PROBACIJA IR KITOMIS ALTERNATYVOMIS LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMEI...............................................................................................................................21II.2. PAGRINDINĖS TOKIJO TAISYKLIŲ IR EUROPOS TAISYKLIŲ NUOSTATOS.....................................................24
II.2.1. Bendrosios nuostatos..........................................................................................................................24II.2.2. Alternatyvių priemonių skyrimo pagrindai.........................................................................................24II.2.3. Alternatyvių priemonių vykdymas.......................................................................................................26II.2.4. Teisės pažeidėjų bylos.........................................................................................................................28II.2.5. Alternatyvių priemonių pakeitimas ir atšaukimas..............................................................................28II.2.6. Personalas..........................................................................................................................................29II.2.7. Visuomenės dalyvavimas....................................................................................................................30II.2.8. Alternatyvių priemonių vertinimas bei tyrimai...................................................................................31
II.3. BENDRA PROBACIJOS TAIKYMO UŽSIENIO VALSTYBĖSE ANALIZĖ..............................................................32II.3.1 Probacijos formos..............................................................................................................................................32II.3.2. Probaciją vykdančios organizacijos..................................................................................................................43
II.4. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO.............................................................................................54II.4.1. Savanoriai ir profesionalūs darbuotojai probacijos sistemoje...........................................................55II.4.2. Valstybės nuostatos ir struktūros, skirtos valstybines užduotis vykdančioms nevyriausybinėms ir privačioms organizacijoms............................................................................................................................57II.4.3. Privačios probacijos tarnybų sistemos...............................................................................................58
II.5. ATSKIRŲ UŽSIENIO VALSTYBIŲ PATIRTIES ANALIZĖ...................................................................................61II.5.1. Kanada................................................................................................................................................61
II.5.1.1. Įvadas.............................................................................................................................................................61II.5.1.2. Probacijos sistemos raida...............................................................................................................................62II.5.1.3. Probacijos skyrimas ir tikslai.........................................................................................................................62II.5.1.4. Kam skiriama probacija?...............................................................................................................................62II.5.1.5. Probacijos pažeidimai....................................................................................................................................62II.5.1.6. Organizavimas ir struktūra, darbuotojų funkcijos.........................................................................................62II.5.1.7. Savanoriai ir nevyriausybinės organizacijos.................................................................................................62II.5.1.8. Lygtinis paleidimas /Parolis/.........................................................................................................................62
II.5.1.8.1. Raida ir įstatyminė bazė........................................................................................................................62II.5.1.8.2. Lygtinio paleidimo skyrimas ir tikslai..................................................................................................62II.5.1.8.3. Kam skiriamas lygtinis paleidimas?......................................................................................................62II.5.1.8.4. Lygtinio paleidimo taisyklių pažeidimai...............................................................................................62II.5.1.8.5. Organizavimas ir struktūra, darbuotojų funkcijos.................................................................................62II.5.1.8.6. Savanoriai ir visuomeninės organizacijos.............................................................................................62
II.5.1.9. Išvados...........................................................................................................................................................62II.5.2. Švedija.................................................................................................................................................62
II.5.2.1. Įstatyminė bazė ir misija................................................................................................................................62II.5.2.2. Tikslai, uždaviniai ir darbo metodai..............................................................................................................62II.5.2.3. Nusikalstamumo prevencija..........................................................................................................................62II.5.2.4. Probacijos tarnybų organizavimas.................................................................................................................62II.5.2.5. Dabartinis Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnybos organizavimas.............................................................62II.5.2.6. Organizacinė schema.....................................................................................................................................62II.5.2.7. Probacija įvairiuose baudžiamosios justicijos proceso etapuose...................................................................62
II.5.2.7.1. Bendra apžvalga....................................................................................................................................62II.5.2.7.2. Ikiteisminis etapas.................................................................................................................................62II.5.2.7.3. Teisminis etapas....................................................................................................................................62II.5.2.7.4. Poteisminis etapas.................................................................................................................................62II.5.2.7.5. Finansai ir atsiskaitymas.......................................................................................................................62II.5.2.7.6. Registracijos sistemos...........................................................................................................................62II.5.2.7.7. Vertinimo procedūros............................................................................................................................62II.5.2.7.8. Klientų nuomonės.................................................................................................................................62II.5.2.7.9. Visuomenės parama..............................................................................................................................62II.5.2.7.10. Probacijos klientų teisės......................................................................................................................62
2
II.5.2.7.11. Naujovės..............................................................................................................................................62
III. SITUACIJOS LIETUVOJE ANALIZĖ.......................................................................................................62
III.1. ASMENYS PADARĘ NUSIKALTIMUS LIETUVOS RESPUBLIKOJE 1996-2001 M. SOCIALINĖ-DEMOGRAFINĖ CHARAKTERISTIKA..............................................................................................................................................62III.2. PAGRINDINIAI LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS SANTYKIUS, KYLANČIUS DĖL ALTERNATYVIŲ PRIEMONIŲ TAIKYMO.........................................................................................................62III.3. PROBACIJOS SISTEMOS ELEMENTŲ FUNKCIJAS LIETUVOJE VYKDANČIŲ INSTITUCIJŲ VEIKLOS ANALIZĖ..62
III.3.1. Pataisos inspekcijos – probacijos sistemos institucinė užuomazga................................................................62III.3.2. Pataisos inspekcijos funkcijos ir jų įgyvendinimas.........................................................................................62III.3.3. Pataisos inspekcijų darbo krūvis.....................................................................................................................62
III.4. SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ PROBACIJOS SISTEMAI RENGIMO ANALIZĖ.......................................................62III.4.1. Socialinių darbuotojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema.....................................................................62III.4.2. Pataisos sistemos darbuotojų rengimas ir kvalifikacijos kėlimas...................................................................62II.4.3. Pataisos inspektorių požiūris į savo darbą ir nuteistuosius (sociologinės apklausos duomenys).....................62
III. 5. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLA PROBACIJOS SISTEMOJE LIETUVOJE......................................62III.5.1. Nevyriausybinių organizacijų veikla Lietuvoje..............................................................................................62III. 5.2. Atskirų visuomeninių organizacijų, dirbančių su kaliniais, charakteristika ir veiklos analizė......................62III.5.3. Nuteistųjų savitarpio pagalbos organizacijos..................................................................................................62III.5.4. Nevyriausybinių organizacijų veiklos Lietuvoje sunkumai bei trūkumai.......................................................62
TYRIMO SANTRAUKA IR IŠVADOS.............................................................................................................62
BIBLIOGRAFIJA.................................................................................................................................................62
PRIEDAS: ANKETA PATAISOS INSPEKCIJŲ DARBUOTOJAMS...........................................................62
3
Įvadas
Lietuvoje vyksta intensyvi baudžiamojo teisingumo vykdymo sistemos reforma. Ši
reforma vykdoma įvairiais lygiais: formuojama nauja teisinė bazė (priimtas nauji
Baudžiamasis ir Baudžiamojo proceso kodeksai, Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas naujo
Bausmių vykdymo kodekso projektas, rengiami su šių kodeksų įgyvendinimu susiję teisės
aktai ir pan.), vykdoma intensyvi organizacinė institucijų reforma (bausmių vykdymo funkciją
iš Vidaus reikalų ministerijos perėmė Teisingumo ministerija, įkurtas Kalėjimų departamento
Mokymo centras ir pan.). Lygiagrečiai šioms reformoms analizuojamos Lietuvos
baudžiamosios sistemos problemos, svarstoma dėl Lietuvos baudžiamosios politikos krypčių,
akcentuojant didėjančio kalinių skaičiaus bei nuteistųjų asmenų resocializacijos problemas.
Vienas iš esminių baudžiamosios politikos pasikeitimų bruožų, visų pirma, būtų pasikeitęs
požiūris į nuteistąjį asmenį – pripažįstant, kad be individualių nusikalstamumo priežasčių,
nusikalstamumą įtakoja ir socialinės, ekonominės aplinkybės ir kad nuteistąjį asmenį reikia ne
tik bausti, bet ir suteikti jam būtiną socialinę pagalbą. Tai – ne tik subalansuotos ir
humaniškos baudžiamosios politikos išraiška, bet ir visos visuomenės saugumo poreikio
patenkinimo siekis, nes socialinė integracija mažina recidyvą.
Vienas iš šio požiūrio pasikeitimų, atsispindinčių naujajame Lietuvos Respublikos
baudžiamajame kodekse (2000 m.), yra baudžiamosios politikos orientavimas į platesnį
bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, taikymą. Pirminės šio pasikeitimo užuomazgos yra
LR Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarime Nr. VIII-810, kuriuo buvo nutarta pritarti Teisinės
sistemos reformos metmenų naujai redakcijai. Teisinės sistemos reformos metmenų IV dalyje
akcentuojama būtinybė plačiau taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, plėsti lygtinio
paleidimo iš laisvės atėmimo vietų prieš terminą taikymo ribas. Taip pat VI dalyje nustatant
nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos pagrindines kryptis numatoma, kad prioritetai bus
teikiami teistų asmenų reabilitacijai, resocializacijai bei adaptacijai, jų užimtumo problemoms
spręsti.
Šioms baudžiamosios politikos nuostatoms realizuoti Vyriausybė yra patvirtinusi
keletą teisės aktų, programų, kurių nuostatomis akcentuojamos nuteistų asmenų socialinės
problemos, numatomos priemonės joms spręsti. Paminėtinas 1999 m. spalio 25 d. priimtas
nutarimas Nr. 1179, kuriuo Vyriausybė patvirtino 2001-2004 m. programą dėl nuteistų ir
grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės
reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos.
4
Vyriausybės programoje yra numatytas probacijos sistemos, kaip vienos iš
svarbiausių šiuolaikinės baudžiamosios politikos įgyvendinimo priemonių, sukūrimas ir
įgyvendinimas.
Konkrečiai probacijos sistemos kūrimo srityje daug buvo pasiekta įgyvendinant
Kanados–Švedijos–Lietuvos pataisos projektą, kurio metu surinkta medžiaga ir patirtis dalinai
atsispindi ir šiame tyrime.
Prieš pradedant kurti probacijos sistemą, būtina suformuluoti probacijos koncepciją,
detalizuoti probacijos sistemos dalis, numatyti būtinas prielaidas probacijos įgyvendinimui.
Gerai veikiančios sistemos pagrindas yra pirminė išsami teorinė tokių sistemų pavyzdžių bei
konkrečios kuriamos sistemos analizė. Taigi pagrindinis šio tyrimo tikslas – atlikti situacijos
analizę probacijos modelio sukūrimui Lietuvoje. Šiuo projektu buvo siekiama labiau
atsižvelgti į nuteistųjų asmenų prigimtines teises bei laisves, tuo pačiu vykdyti Lietuvos
valstybės prisiimtus tarptautinius teisinius įsipareigojimus. Tarptautiniai teisiniai aktai,
reglamentuodami pagrindines žmogaus teises ir laisves bei garantuodami jų apsaugą, numato,
kad žmogaus teises valstybė gali suvaržyti tik kai tai būtina užtikrinti valstybės gerovės
interesus, tarp jų, ir kai tai būtina, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams.
Todėl, kai šis tikslas gali būti pasiektas taikant priemones, kurios mažiau riboja ir suvaržo
nuteistojo asmens teises bei laisves, tai valstybė privalo taikyti šias priemones.
Kita Lietuvos problema – tai didelis kalinių skaičius bei gresiantis laisvės atėmimo
įstaigų perpildymas. 2002 m. pradžioje Lietuvoje laisvės atėmimo įstaigose buvo įkalinta apie
11.000 asmenų. 2002 metų vasario mėnesį pagal naujai nustatytas gyvenamojo ploto normas
Lietuvos įkalinimo įstaigose buvo 10 256 vietos1. Atsižvelgiant į tai, kad 2000 m. kalinių
skaičius gerokai buvo sumažintas po amnestijos (t.y. sumažėjimas nebuvo natūralus), per
keletą metų kalinių skaičius vėl gali pasiekti 2000 m. pradžios lygį (beveik 15.000 kalinių).
Iki 2000 m. amnestijos pagal kalinių skaičių Lietuva buvo viena iš “pirmaujančių” valstybių
Europoje, net ir po amnestijos 100.000 gyventojų Lietuvoje tenka apie 260 įkalintųjų. Su
probacijos projektu susijusi išsami statistinė analizė pateikiama žemiau.
Be to, kaip rodo tyrimas, probacijos taikymas būtų ne tik humaniškesnis, socialinės
integracijos prasme efektyvesnis, bet ir ekonomiškesnis.
Probacija plačiąja prasme akademinėje literatūroje, nagrinėjančioje lyginamuosius
bausmių sistemos ir taikymo aspektus, yra suprantama kaip baudžiamosios atsakomybės turinį
sudarančios priemonės, kurios suteikia galimybę neizoliuoti nuteistųjų asmenų, bet palikti
juos visuomenėje, ir kurių realizavimas pagrįstas socialinių-pedagoginių priemonių taikymu. 1 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos duomenys.
5
Tačiau dažniausiai probacijos sąvoka plačiąją prasme yra apibrėžiamas baudžiamosios teisės
institutas, kai atidedant bausmės vykdymą ar skyrimą asmuo yra paliekamas visuomenėje ar
lygtinai paleidžiamas iš laisvės atėmimo vietų. Pagrindinis probacijos bruožas išreiškiamas
pačiu probacijos terminu: probation – probacinis, bandomasis laikotarpis. Asmeniui,
patekusiam į baudžiamosios justicijos sistemą, suteikiamas bandomasis laikotarpis, kurio
metu jis yra prižiūrimas, tikrinama ar jis gali laikytis visuomenei priimtų elgesio taisyklių, jei
jam bus teikiama būtina socialinė pagalba.
Akivaizdu, jog konkrečioje valstybėje taikoma probacijos forma labai priklauso nuo
susiklosčiusių atitinkamoje valstybėje (bendruomenėje) teisinių, socialinių, kultūrinių
tradicijų. Tai liudija daugybė atvejų, kai vienos valstybės bandė remtis kitų valstybių
sėkminga patirtimi bandydamos įgyvendinti kitose valstybėse taikomą probacijos modelį.
Tačiau dažnai probacijos modelis, nepaisant visų pastangų ir įdedamų materialinių lėšų, vis
dėl to, neprigydavo tol, kol jis nebūdavo pritaikomas prie konkrečios valstybės kultūrinių ir
socialinių aplinkybių. Pavyzdžiui, probacijos modelis, paremtas savanorių darbu arba
bendruomenės įtaka nuteistajam, puikiai funkcionuodamas tokiose valstybėse kaip Japonija,
sunkiai gali būti pritaikomas tokiose valstybėse, kuriose nėra tokio stipraus
bendruomeniškumo jausmo. Todėl šiame darbe be tarptautinių teisės aktų ir užsienio
valstybės patirties analizės (nurodant, kokios yra taikomos probacijos formos, kokios
organizacijos vykdo probaciją bei su probacija susijusi jų veikla), kartu pateikiama ir
susiklosčiusios padėties Lietuvoje analizė: pateikiama šiuo metu Lietuvoje taikomų probacijos
užuomazgų formų, jas vykdančių organizacijų veiklos analizė, nagrinėjamos susidariusios
probacijos taikymo sąlygos – pateikiami nuteistųjų asmenų statistiniai duomenys, socialinė-
demografinė charakteristika, taip pat analizuojama laisvės atėmimo bausmės taikymo
sumažinimo iki minimumo galimybė.
Analizuojant probacijos institutą tarptautiniu mastu, pažymėtina, kad nors probacijos
institutas egzistuoja daugelyje valstybių2, įvairiose valstybėse yra taikomos įvairiausios
probacijos formos: kai kuriose valstybėse probacija taikoma kaip savarankiška bausmė, kitose
– probacija taikoma atidėjus bausmės vykdymą, o kai kuriose atidėjus bausmės skyrimą ir
pan. Ypač skiriasi probacijos metu nuteistajam asmeniui vykdoma priežiūra, kurios turinį
sudaro kontrolė ir pagalbos nuteistajam teikimas. Šie skirtumai sąlygoti kiekvienos valstybės
kultūrinių, socialinių, ekonominių, politinių sąlygų bei egzistuojančios baudžiamosios
2 Nors probacijos institutas yra taikomas beveik visose bendrosios teisinės sistemos valstybėse, Šiaurės ir Vakarų Europos ir Azijos valstybėse, pradedamas taikyti Afrikos, Centrinės ir Rytų Europos valstybėse, tačiau vis dėl to jis nėra taikomas Lotynų Amerikos valstybėse bei daugelyje Arabų pasaulio valstybėse (Jon. F. Klaus. Handbook on Probation service. Rome/London. 1998. P. 4).
6
justicijos sistemos modelio, baudžiamosios politikos nuostatų. Kaip pavyzdį galima paminėti
dvi kaimynines daugeliu požiūriu gana panašias valstybes: Švediją ir Suomiją3. Jų
baudžiamosios politikos vienas iš pagrindinių skirtumų yra tai, kad Suomijoje, skirtingai nuo
Švedijos, yra akcentuojamas bendrosios prevencijos vykdymas, todėl, kaip pažymi Matti
Joutsen, nagrinėdamas Suomijos baudžiamosios justicijos sistemą, “…individuali prevencija
nėra pirminis bausmės tikslas, o priverstinė teisės pažeidėjų reabilitacija yra laikoma
nepagrįsta4…” Todėl, nors Suomijoje yra taikomi viešieji darbai, taip pat gali būti paskirta
sąlyginė laisvės atėmimo bausmė, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo metu nėra vykdoma
priežiūra ir nuteistajam neteikiama socialinė pagalba5. Tuo tarpu visiškai priešinga situacija
yra Švedijoje, kur taikoma daug su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių ir baudžiamojo
poveikio priemonių. Todėl būtina atlikti išsamią situacijos Lietuvoje analizę, kad kuriamas
probacijos modelis atitiktų egzistuojančias sąlygas Lietuvoje, tuo garantuojant būtinas
efektyvaus taikymo prielaidas. Probacijos taikymo efektyvumo priklausomybė nuo
egzistuojančių visuomenėje socialinių, ekonominių ir teisinių sąlygų buvo akcentuota ir
Kanados–Švedijos–Lietuvos pataisos projekte.
“Probacijos sistemos modelio sukūrimas Lietuvai” projektas vykdomas trimis etapais.
I etape (2001.01.-06.) buvo atliekama esančios kultūrinės, ekonominės, socialinės,
teisinės situacijos Lietuvoje analizė, užsienio valstybių patirties probacijos srityje tyrimas ir
gautų rezultatų įvertinimas.
Pasaulio valstybių patirties probacijos srityje tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti. kokie
probacijos modeliai yra taikomi užsienio valstybėse (ypatingai akcentuojant Europos
Sąjungos valstybių teoriją ir praktiką šioje srityje), kokios aplinkybės įtakoja atitinkamo
modelio pasirinkimą, kokie įvairių probacijos taikymo problemų sprendimo variantai rasti ir
pan.
II etape (2001.07-2002.05) diskutuota ir parengta probacijos sistemos modelio
Lietuvai koncepcija, atsižvelgiant į I etapo tyrimo rezultatus bei perspektyvas, Lietuvos
poreikius, galimybes bei bendras šalies vystymosi bei integracijos perspektyvas, taip pat
nusikalstamumo ateityje prognozes. Taip pat parengti konceptualūs pasiūlymai dėl teisės aktų
pakeitimo, organizacinių priemonių įgyvendinimo.
3 Šios dvi valstybės, kartu su kitomis trejomis valstybėmis (Danija, Norvegija ir Islandija) yra sudariusi Šiaurės sąjungą, kurios pagrindinis tikslas yra kooperavimas ir bendros politikos vykdymas šiose srityse: kultūra, švietimas, aplinkos apsauga, tarp jų ir teisė bei teisingumo sistema.4 Mati Joutsen. Criminal Justice Systems in Europe/ Finland. Helsinki. 1995. P. 4. 5 Pažymėtina, jog priežiūra nevykdoma ir pagalba neteikiama tik bausmės vykdymo atidėjimo metu, tačiau parolio ( probacijos plačiąją prasme sudėtinė dalis) metu asmenims, išėjusiems iš laisvės atėmimo vietų, yra vykdoma visa eilė reabilitacijos ir socialinės integracijos priemonių. (Mati Joutsen. Criminal Justice Systems in Europe/ Finland. Helsinki. 1995. P. 21.)
7
III etape (2002.04.-12.) valstybinės valdžios ir valdymo institucijos, taip pat mokslo ir
studijų institucijos supažindinamos su šio tyrimo rezultatais, jie aptariami įvairiuose valstybės
ir nevalstybinių institucijų lygiuose; teikiami konkretūs pasiūlymai dėl probacijos sistemos
modelio (koncepcijos) Lietuvoje įgyvendinimo, aktyviai dalyvaujama siekiant įgyvendinti šį
modelį praktikoje. Šį tyrimą atliko tarpžinybinė darbo grupė, sudaryta iš valstybinių institucijų ir
nevyriausybinių organizacijų atstovų prie Teisės instituto. Buvo siekiama kuo išsamiau
išnagrinėti pagrindinius probacijos sistemos elementus bei jos įgyvendinimo prielaidas. Už
projektą tiesiogiai atsakingas Teisės institutas – mokslinių tyrimų teisės srityje institucija.
Projekte dalyvavo Kalėjimų departamentas prie LR Teisingumo ministerijos, kurio
kompetencijai priklauso bausmių vykdymas ir kurio veikla tiesiogiai galėtų sietis su
probacijos įgyvendinimu, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras (NPLC), kurio
svarbus vaidmuo nusikaltimų prevencijai telkiant įvairias valstybės, nevyriausybines, mokslo
institucijas bei privačias iniciatyvas buvo akcentuojamas Teisinės sistemos reformos
metmenyse,6, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri vykdo daugelį nuteistų ir
grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų įstaigų asmenų socialinės adaptacijos
2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių bei Kalėjimų departamento prie LR
Teisingumo ministerijos Mokymo centras. Kadangi atliekamas projektas glaudžiai siejasi su
Lietuvos–Kanados–Švedijos pataisos projektu, tyrime dalyvavo ir šio projekto vykdytojai. Į
tyrimą taip pat įtrauktos ir nevalstybinės organizacijos: Lietuvos kalinių globos draugija bei
Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija.
Itin svarbu, kad visuomenė, jos nariai būtų kiek galima plačiau informuoti esamas
baudžiamojo teisingumo vykdymo sistemos problemas Lietuvoje, galimas jos tobulinimo
perspektyvas, probacijos sistemos privalumus, taip pat būtų informuoti ir apie šį projektą,
aktyviai dalyvautų jį įgyvendinant, diskutuotų bei turėtų gerai pagrįstą savo nuomonę. Todėl
jau nuo pat šio projekto įgyvendinimo plačios buvo siekiama plačiai informuoti visuomenę
apie vykdomą probacijos projektą. Pats projektas pristatytas preskonferencijoje Teisingumo
ministerijoje 2001 m. balandžio 30 d., taip pat LNK žinių laidoje LRT informacinėje laidoje
“Ryto garsai” LRT radijo ir televizijos diskusijų laidoje “Paskutinė kryžkelė” LNK
publicistinėje laidoje “2blis” bei kt.
Parengta eilė publikacijų Lietuvos kalinių globos draugijos žurnale “Kryžkelė”:
6Jos naujai redakcijai pritarta LR Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-810.
8
Probacijos modelio sukūrimas ir įgyvendinimas Lietuvoje.
G.Sakalauskas/S.Mališauskaitė. (2001 Nr. 1);
Pataisos inspekcijos – probacijos instituto užuomazgos Lietuvoje. S.Rajunčius
(2001 Nr. 1);
Probacija: ištakos ir dabartis. J.Stašinskas/V.Vinogradnaitė (2001 Nr. 1).
Be to, probacijos projektas minėtas ir daugelyje kitų straipsnių bei publikacijų.
Tikimės, jog šis tyrimas, padės kurti mokslinėmis įžvalgomis, užsienio patirtimi
paremtą, efektyvią probacijos sistemą Lietuvoje, kuri sąlygos efektyvesnį nusikaltusiųjų
baudimą bei integraciją į visuomenę.
Norėtume nuoširdžiai padėkoti Atviros Lietuvos Fondui, finansavusiam šį tyrimą,
taip pat bendraautorių darbo grupės konsultantui Teisės instituto direktoriui Antanui Dapšiui
už vertingas pastabas ir pasiūlymus.
9
I. Probacijos sąvoka
Probacija kaip tam tikra nusikaltusiųjų baudimo forma pasaulyje taikoma jau gana
seniai – maždaug nuo XVIII a. Kai kurios pirminės probacijos formos atrandamos ir dar
anksčiau, tačiau iki XX a. pabaigos lyginamuoju aspektu probacija labai mažai nagrinėta. XX
a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje atliktuose tyrimuose, jų pagrindu parengtuose moksliniuose
darbuose labai mažai gilintasi į teorinius probacijos instituto klausimus, tarp jų ir mėginant
apibrėžti probacijos sąvoką. Nagrinėtos įvairiose valstybėse taikomos probacijos instituto
atmainos, intensyviai diskutuota, atliekami tyrimai dėl probacijos efektyvumo – t.y. poveikio
recidyvui. Tuo tarpu retas mokslininkas stengėsi apibrėžti, kas yra probacija, pateikti sąvoką,
kuri apimtų įvairiausius taikomus probacijos institutus, išskirti pagrindinius probacijos
instituto bruožus, būdingus įvairiausioms probacijos formoms. Nors pati “probacijos”
definicija prigijo gana greitai, dažniausia apsiribota tik trumpais pastebėjimais, kokios
probacijos instituto formos pasaulyje yra taikomos. Tokia padėtis suprantama, atsižvelgiant į
tai, kokia didelė probacijos formų įvairovė.
Tokia situacija teoriniame lygmenyje dalinai lemia ir šio darbo specifiką – jame
pateikiama bendroji probacijos sąvoka, kuri apima visas taikomas probacijos formas, tačiau
tuo pačiu stengiamasi išryškinti probacijos instituto pagrindinius bruožus, aprėpti visą jų
įvairovę ir atskleisti probacijos instituto esmę, pateikiama ir probacijos formų klasifikacija, jų
įvairovės analizė.
Pirmąjį bandymą išspręsti teorinę probacijos sąvokos problemą – pateikti probacijos
sąvoką, kuri apimtų visą probacijos formų įvairovę – padarė rinkinio “Probacija Europoje”
redaktorių komitetas C.G.Cartledge, P.J.P.Tak ir M.Tomic-Malic7. Jie išskyrė formalią
probacijos sąvoką ir probaciją plačiąja prasme. Formalioji probacijos sąvoka – tai probacijos
formų sistema. Pateikdami formaliąją probacijos sąvoką jie bandė susieti probacijos
atsiradimo priežastis su taikomų probacijos formų ypatybėmis ir remiantis šiuo pagrindu
suklasifikuoti taikomus probacijos institutus – taip pateikiant vieningą probacijos instituto
formų vienovę. Bandydami formuluoti probacijos sampratą plačiąją prasme jie bandė visas
probacijos formas apjungti pagal vieną kriterijų – pareigūnų, vykdančių probaciją, veiklą.
Todėl probacija plačiąja prasme – tai visa “paslaugų”, skirtų tam tikriems “klientams” (t.y.
asmenims, kurie yra teisiami ar nuteisti už nusikaltimo padarymą), sistema (t.y. visos veiklos
formos). Autoriai tuo siekė pabrėžti, kad probacija apima įvairias institucijų, vykdančių
probaciją, teikiamas socialines paslaugas, nes tuo metu daugumos valstybių probaciją 7 Cartledge, Tac, Tomic-Malic. Probation in Europe. Netherlands. 1981. P. 12.
10
vykdančių institucijų veiklą sudarė būtent šių socialinių paslaugų teikimas. Tačiau dabar kai
kuriose valstybėse probaciją vykdančios valstybės vykdo ir kitas bausmes – tokias kaip bauda
ar laisvės atėmimas, be to, kai kuriose valstybėse vykdant probaciją nuteistajam asmeniui nėra
teikiamos jokios socialinės paslaugos, todėl šis apibrėžimas ne visai atspindi esminius
probacijos bruožus.
Probacijos apibrėžimas pateikiamas ir “Probacijos vadove”8, kuriuo siekiama išaiškinti
1990 m. priimtų Tokijo taisyklių nuostatas. Čia probacija apibrėžiama, kaip elgesio būdas su
atitinkamais nuteistaisiais asmenimis, kai sąlyginai atidedama bausmė ir nuteistajam asmeniui
yra skiriama priežiūra. Pagal šį apibrėžimą probacija yra baudžiamosios atsakomybės
priemonė, kada vietoj bausmės nuteistajam asmeniui yra skiriama priežiūra. Taigi, pagal šį
apibrėžimą tokie institutai kaip paleistų iš laisvės atėmimo įstaigų asmenų priežiūra nėra
probacija. Įdomu tai, kad nagrinėjant probacijos instituto vystymosi tendencijas yra minima,
kad probacija apima tokius institutus kaip mediacija, viešieji darbai, priemonės aukų
interesams užtikrinti.
Panaši, tačiau dar siauresnė probacijos sąvoka pateikiama lyginamojoje probacijos
studijoje “Probation round the world9”. Joje probacija apibrėžiama išskiriant šiuos elementus:
- probacijos sistema turi sąlyginį savarankiškumą baudžiamosios teisės sistemoje,
- probacija yra baudžiamosios atsakomybės priemonė, skiriama teismo sprendimu,
- probacijos vykdymo metu yra prižiūrimas nuteistasis asmuo, kuriam paskirta
probacija,
- probacijos vykdymo metu nuteistasis asmuo atlieka jam paskirtą bausmę (probaciją)
visuomenėje, t.y. nėra izoliuojamas.
Pagal šį apibrėžimą probacija neapima tokių institutų, kaip sąlyginis bausmės vykdymo
ar skyrimo atidėjimas, kurio metu nėra vykdoma nuteistojo asmens priežiūra, teikiama
pagalba paleistiems kaliniams ir pan.
Apžvelgus pateikiamų probacijos sąvokų įvairovę galima pastebėti, kad kiekviena
probacijos sąvoka pabrėžiami vis kitokie svarbūs probacijos bruožai. Todėl yra tikslinga
panagrinėti, kokie bruožai yra būdingi probacijai.
Pirmiausia, visi autoriai sutaria dėl to, kad probacija yra laisvės atėmimo bausmės
alternatyva, todėl jos pagrindinis bruožas yra tai, kad probaciją nuteistasis asmuo atlieka
neizoliuotas nuo savo įprastos gyvenamosios aplinkos. Tačiau yra daug bausmių kurios taip
8 Klaus Jon F. Handbook on probation services/Guidelines for probation practitioners and managers. Rome/London. 1998. P. 24.9 Hough Mike, Hamai Koichi, Ville Renaud, Harris Robert, Zvekic Ugljesa. Probation round the world/ A comparative study. London & New York. 1995. P. xviii.
11
pat yra vykdomos neizoliuojant asmens laisvės atėmimo įstaigose – tai bauda, atėmimas teisės
dirbti tam tikrą darbą, užimti tam tikras pareigas ir pan. Visgi šios bausmės nėra laikomos
probacija. Neretai probacija yra alternatyva ne tik laisvės atėmimo bausmei, bet ir kitoms
bausmėms kaip, pavyzdžiui, bauda. Yra valstybių, kuriose taikomas baudos vykdymo ar
skyrimo atidėjimas, taip pat ir Lietuvoje pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą numatoma taikyti
ne tik laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, bet ir baudos bei arešto. Taip pat būtina
pažymėti, kad probacijos atsiradimo pradžioje Anglijoje probacija visai nebuvo alternatyva
laisvės atėmimo bausmei, bet kaip tik buvo laikoma kaip malonės išraiška kai kuriems
nuteistiesiems asmenims. Panašiai ir XVIII a. JAV priimtais teisės aktais probacija buvo
apibrėžta kaip asmens pataisymas be nubaudimo. Taigi, nors visos probacijos formos yra
vykdomos visuomenėje, neizoliuojant nuteistojo asmens, tačiau ne visose probacijos formose
tai yra pagrindinis bruožas, pagal kurį probaciją būtų galima atskirti nuo kitų bausmių. Nors
neabejotina, kad probacijos formos - laisvės atėmimo bausmės skyrimo ar vykdymo atidėjimo
neskiriant priežiūros – pagrindinis požymis būtent ir yra nuteistojo asmens neizoliavimas
laisvės atėmimo įstaigose.
Kitas probacijos skiriamasis požymis – tai probacijos vykdymo metu atliekama
nuteistojo asmens priežiūra, socialinių-pedagoginių priemonių taikymas. Pastebėtina, kad
paskutinėse lyginamosiose studijose apibrėžiant probacijos sąvoka yra akcentuojamas būtent
šis požymis. Tačiau po kol kas įvairios probacijos formos, kurių vykdymo metu nėra
atliekama nuteistojo asmens priežiūra, vis tiek tebėra įvardinamos kaip probacija. Tuo labiau,
kad kai kuriose valstybėse net yra skiriamos dvi skirtingos sąvokos kaip probacija ir probacija
su intensyvia priežiūra – pirmuoju atveju probacija yra tapati bausmės vykdymo ar skyrimo
atidėjimo institutui ir jos metu nėra skiriama nuteistojo asmens priežiūra, o antruoju atveju,
skiriant probaciją yra vykdoma nuteistojo asmens priežiūra.
Beje, toks pat nevienareikšmiškas atsakymas gaunamas ne tik nagrinėjant pagrindinius
probacijos bruožus, bet ir siekiant atskleisti probacijos instituto esmę: galima tai vadinti
nubaudimu ar visgi tam tikra nuteistajam teikiama malone? Ši diskusija buvo aktuali ne tik
ankstesniame amžiuje, kai pirminės probacijos formos Anglijoje ir JAV buvo laikomos
asmens pataisymu be nubaudimo, bet ir dabar. Šią diskusiją sukelia dvi pagrindinės
priežastys. Pirmoji yra ta, kad dažnas mokslininkas nagrinėdamas probaciją, ją laiko
baudžiamosios politikos švelninimo išraiška. Dažnai netgi yra teigiama, kad vykdant
probaciją pagrindinis uždavinys yra pagalbos nuteistajam asmeniui teikimas, o asmens
nubaudimas jau yra antraeilis uždavinys. Antroji yra ta, kad dažniausiai probacijos priežiūros
turinį sudaro socialinės, psichologinės paslaugos nuteistajam asmeniui, kurios metu yra
12
siekiama išsiaiškinti pagrindines nuteistojo asmens problemas bei padėti jam jas išspręsti.
Tačiau paskutiniu metu vis dažniau yra pabrėžiama, kad probacija yra baudžiamosios
atsakomybės priemonė, ir kad probacijos taikymu yra siekiama tiek padėti nuteistajam
asmeniui, tiek jį ir nubausti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad daugelyje valstybių probacija
vis dažniau skiriama ir pavojingus (sunkius) nusikaltimus padariusiems asmenims. Apie
probacijos, kaip baudimo priemonės įsitvirtinimą liudija ir tai, kad probacijos turinį sudaro
įpareigojimai ir draudimai, kurie vis labiau suvaržo nuteistojo asmens teises.
Pagal atliktą analizę matyti, kad dėl probacijos formų įvairovės yra sudėtinga pateikti
bendrą probacijos sąvoką, todėl tenka pritarti knygos “Probation and Probation Services: A
European Perspective” autoriams, kurie atsisakė pateikti bendrą probacijos sąvoką. Tokį savo
sprendimą jie motyvavo tuo, kad probacija yra labai tampriai susijusi su kiekvienos valstybės
kultūrinėmis, socialinėmis aplinkybės, todėl probacijos sąvoka visada turi būti apibrėžiama
priklausomai nuo socialinio konteksto, kuriame ji taikoma.
Būtent todėl, siekiant atskleisti probacijos sąvoką, bus analizuojama jos formų įvairovė.
Taigi pirmiausia, kaip jau buvo minėta, probacijos formas galima skirstyti pagal tai, ar
jos yra baudžiamosios atsakomybės priemonėmis ar ne. Labiausiai paplitusios probacijos
formos, kurios nėra baudžiamosios atsakomybės priemonėmis – tai socialinė pagalba
nuteistiesiems asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę bei nuteistųjų asmenų,
atlikusių laisvės atėmimo bausmę, priežiūra, paleidus juos iš laisvės atėmimo įstaigos.
Dažniausiai probacija yra laikoma baudžiamosios atsakomybės priemone, todėl
probacijos sąvoka apimtų tokias priemones kaip viešieji darbai, mediacija, elektroninis
monitoringas, bausmės atidėjimas (arba kitaip vadinama probacija siaurąja prasme), parolis
bei kitos priemonės.
Šios priemonės mokslinėje literatūroje dar yra skirstomos į dvi grupes: “front door” –
priekinių durų priemonės ir “back door” – užpakalinių durų priemonės. Šis skirstymas yra
susijęs su tuo, kad probacija yra laikoma alternatyva laisvės atėmimo bausmei – t.y.
baudžiamosios atsakomybės priemonių visuma, kuria yra siekiama išvengti nuteistojo asmens
izoliavimo. Pradedant taikyti alternatyvias priemones laisvės atėmimui, pastebėta, kad laisvės
atėmimo galima išvengti dvejais būdais: taikant baudžiamosios atsakomybės priemones,
kurios padėtų išvengti laisvės atėmimo bausmės skyrimo (probacija, viešieji darbai), bei
taikant priemones, kurios padėtų sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės terminą (parolis –
lygtinis atleidimas nuo bausmės).
Daugumoje valstybių probacija yra laisvės atėmimo bausmės vykdymo (skyrimo)
atidėjimas. Šiuo atveju pirmiausia paskiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas,
13
esant baudžiamuosiuose teisės aktuose nustatytiems pagrindams, yra atidedamas. Atidėjus
bausmės vykdymą, nuteistas asmuo paliekamas visuomenėje ir jam yra nustatomi tam tikri
įpareigojimai arba jo teisių bei laisvių suvaržymai, taip pat gali būti paskirta priežiūra. Jeigu
nuteistas asmuo pažeidžia nustatytus reikalavimus, probacija yra panaikinama ir jis turi
įvykdyti ankstesniu teismo sprendimu jam paskirtą bausmę.
Gali būti atidedamas ne bausmės vykdymas, o pats bausmės skyrimas. Asmuo yra
pripažįstamas kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tačiau bausmė yra nepaskiriama.
Nuteistam asmeniui nustatomi tam tikri įpareigojimai, ir jeigu jis juos pažeidžia, tai teismas
anuliuoja probacijos paskyrimą ir tik tada sprendžia klausimą dėl bausmės skyrimo (jeigu
asmuo, kai jam buvo paskirta probacija, padaro nusikaltimą, yra sprendžiamas subendrintos
bausmės skyrimo klausimas). Valstybėse, kuriose gali būti taikomas bausmės skyrimo
atidėjimas, dažniausiai taip pat yra taikomas ir bausmės vykdymo atidėjimas – jų praktikoje
šie baudžiamosios teisės institutai skiriasi ne tik procedūrine bausmės skyrimo tvarka, bet ir,
kaip tai geriausiai iliustruoja Belgijos praktika, pasekmėmis. Jeigu asmuo, kuriam buvo
atidėtas bausmės skyrimas, sėkmingai įvykdo probacijos reikalavimus, jis yra laikomas
neturinčiu teistumo10 – tik bausmės skyrimo atidėjimo instituto pagrindu nuteistajam yra
suteikiama galimybė išvengti “nuteistojo” stigmatizacijos11.
Dažniausiai yra atidedama laisvės atėmimo bausmė, nes, kaip jau buvo minėta,
daugelyje valstybių probacija atsirado kaip alternatyva laisvės atėmimo bausmei. Tačiau kai
kuriose valstybėse galimas ir kitų bausmių atidėjimas. Kadangi daugumoje valstybių
pagrindinės bausmės yra dvi: laisvės atėmimo bausmė ir bauda, dažniausiai gali būti
atidedamas ir baudos vykdymas. Tokios praktikos pavyzdžiu gali būti Vokietijos, Austrijos ir
Danijos praktika. Tačiau, apibendrinant bausmių taikymo praktiką Vokietijoje, reikia
pažymėti, kad baudos vykdymo atidėjimas yra daugiau teorinė galimybė, nes praktikoje bauda
retai atidedama: iš 565 230 atvejų, kai buvo paskirta bauda, tik 3992 atvejais (0,7 proc.) ji
buvo atidėta12. Kai kuriose valstybėse be bausmių taip pat yra galima atidėti ir kitokias
baudžiamosios atsakomybės priemones – tokias kaip: atidavimas į psichiatrinę ligoninę ar
instituciją gydytis nuo alkoholizmo ar narkomanijos, preventyvus sulaikymas (post
imprisonment), vairuotojo licenzijos panaikinimas (withdrawal of driving license), teisės
10 Vincent Berger. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Vilnius. 1997. P. 638.11 Graikai žodžiu stigma įvardindavo ženklus žmogaus kūne, bylojančius ką nors neįprasto ar blogo apie paženklintojo moralę. Kūne įrėžtas arba įdegintas ženklas reiškė, kad jį turintis žmogus yra vergas, nusikaltėlis ar išdavikas – ar šiaip “suteptas” asmuo, kurio derėtų vengti. Pagal sociologą Ervingą Goffmaną šiais laikais stigmos gali būti ir nematomos. Prie tokių neregimų stigmų priskiriami ir “…proto sutrikimai, įkalinimas, žalingi įpročiai..”(Erving Goffman. Stigma: Notes on the Management of spoiled Identity. Prentice – Hall. 1963)12 Federal Ministry of Justice. Criminal Justice in Germany/Facts and Figures. Bonn. 1997. P. 31.
14
užsiimti tam tikra veikla atėmimas (ban on work in a certain occupation) (Vokietija). Tačiau
Vokietijoje minėtos priemonės gali būti atidedamos tik tuo atveju, jei teismas nusprendžia,
kad šių priemonių tikslas gali būti pasiektas ir be realaus priemonių įvykdymo.
Paprastai, atidedamas visas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau kartais
numatoma galimybė laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti ir iš dalies. Pavyzdžiui,
Danijos BK numato, kad laisvės atėmimo bausmė gali būti atidėta pilnai ir iš dalies 13. Laisvės
atėmimo bausmė yra atidedama iš dalies tais atvejais, kai padarytas sunkus nusikaltimas,
nuteistasis asmuo yra padaręs nusikaltimų praeityje. Laisvės atėmimo bausmės dalis, kuri turi
būti įvykdyta iš karto, palyginus su paskirta bausme, yra nedidelė. Bausmės vykdymo
atidėjimas iš dalies taip pat gali būti paaiškinamas tuo, kad teismas, skirdamas bausmę, turi
atsižvelgti į visuomenės interesus14.
Parolis yra vienintelė “back door” priemonė, tačiau įvairiose valstybėse yra taikomos
įvairios jos formos. Taikant parolį nuteistasis asmuo yra sąlyginai paleidžiamas iš laisvės
atėmimo vietos, skiriant jam atitinkamus įpareigojimus, draudimus, kuriuos jis turi įvykdyti
per nustatytą parolio terminą. Jeigu jis sėkmingai įvykdo paskirtas pareigas bei laikomi
nustatytų draudimų praėjus parolio terminui laisvės atėmimo bausmės yra laikoma įvykdyta, o
nuo likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo jis yra atleidžiamas. Parolio skyrimu
nuteistajam suteikiama galimybė kuo anksčiau grįžti į visuomenę, tuo padidinant nuteistojo
asmens reintegravimosi į visuomenę tikimybę.
Tiek bausmės vykdymo (skyrimo) atidėjimas (probacija), tiek parolis turi kelis
bruožus, kuriais išsiskiria nuo anksčiau minėtų priemonių: šios abi baudžiamosios
atsakomybės priemonės yra sąlyginio pobūdžio ir jų vykdymo metu paprastai yra skiriama
nuteistojo asmens priežiūra.
Probacija buvo apibrėžta kaip įvairiausių priemonių sistema, tačiau kartais
akademinėje literatūroje naudojamas probacijos terminas be minėtų priemonių apima ir šių
priemonių taikymą – t.y. jas vykdančias organizacijas, šių organizacijų veiklą, susijusią`su
probacijos vykdymu. Tiksliau akademinėje literatūroje tai yra įvardinama kaip probacijos
sistema.
13 Danish criminal code.14 Dalinis bausmės vykdymo atidėjimas yra tik formaliai panašus į parolį, tačiau iš esmės skiriasi, nes parolio skyrimo klausimas yra sprendžiamas bausmės vykdymo metu – asmens galimybė grįžti į visuomenę jai nebesudarant grėsmės yra diskutuojama atsižvelgiant į vykstančius pokyčius bausmės atlikimo metu, ir nėra žinoma iš anksto, ar tokia galimybė bus suteikta. Tuo tarpu dalinis bausmės vykdymo atidėjimu metu dėl asmens palikimo visuomenėje klausimas sprendžiasi jau bausmės skyrimo momentu, taigi jau bausmės skyrimo metu remiantis tam tikromis aplinkybėmis nustatoma galimybė asmeniui pasilikti, neatsižvelgiant į jokius pokyčius bausmės dalies atlikimo metu.
15
Probacijos teisės normų realizavimas yra savo esme dvilypis ir kartais netgi
prieštaringas procesas. Tai baudžiamosios atsakomybės priemonės – valstybės prievartos
priemonės įgyvendinimas, tačiau tuo pačiu yra siekiama nuteistojo asmens reabilitacijos
patenkinant jo interesus, sprendžiant jo problemas. Taigi galimi atvejai, kai siekiama suteikti
nuteistajam asmeniui pagalbą bei patenkinti jo interesus prieš jo valią ir norą. Kadangi
probacijos realizavimas yra dviejų skirtingų, kartais net prieštaringų, funkcijų vykdymas, tai
iškyla šių funkcijų derinimo, o tais atvejais, kai derinimas yra neįmanomas, prioritetų teikimo
klausimas. Kaip įvairios pasaulio valstybės sprendžia šių funkcijų – valstybės prievartos
įgyvendinimo ir pagalbos nuteistajam teikimo – derinimo klausimus ir kurios funkcijos
įgyvendinimui yra teikiamas prioritetas, didele dalimi parodo tai, kokioms institucijoms yra
pavedamas probacijos vykdymas. Institucijos, kuri vykdo probaciją, pobūdis, veiklos
principai, šiose institucijose dirbančių pareigūnų kvalifikacija dėsningai nulemia minėtos
problemos sprendimo būdus.
Daugumoje valstybių probacijos nuostatų įgyvendinimas pavedamas bausmių
vykdymo institucijoms. Jos vykdo laisvės atėmimo bausmę ir kartu taiko socialines
pedagogines priemones – jų kompetencijoje yra probacijos, viešųjų darbų, kitų alternatyvų
laisvės atėmimo bausmei (parolio ir kt.), asmenų, išėjusių iš laisvės atėmimo vietos,
priežiūros vykdymas, socialinės pagalbos teikimas kaliniams ir kt.
Kadangi probacijos vienas iš esminių elementų yra socialinių-pedagoginių priemonių
taikymas, kai kuriose valstybėse probacijos vykdymas pavedamas ne tiek bausmių vykdymo
institucijoms, o institucijoms, kurių veiklos pobūdis yra tik socialinis darbas.
Šiose valstybėse, kuriose probacijos vykdymas yra patikimas daugiau socialinio
pobūdžio institucijoms, probacijos pareigūnų išsilavinimas pirmiausia orientuojamas į
socialinį darbą, todėl, jie paprastai būna geresni specialistai teikiamų socialinių paslaugų
atžvilgiu, be to, be probacijos jie atlieka kitas, nesusijusias su baudžiamąja sistema, socialines
funkcijas. Šie ir kiti faktoriai nulemia jų skirtingą požiūrį į darbą su nuteistaisiais asmenimis,
todėl gali skirtis darbo su nuteistaisiais prioritetai. Įgyvendinant probaciją šių institucijų
veikloje yra daugiau akcentuojamas pagalbos nuteistajam teikimas nei nuteistojo asmens
kontrolė. Kaip ryškiausias pavyzdys gali būti pateikta Škotijos praktika, kurioje probaciją
įgyvendinančių institucijų struktūrinės priklausomybės požiūriu buvo įgyvendintas kraštutinis
variantas. Škotijoje probacija yra pavesta vietinių savivaldybių socialinio darbo
departamentams (local authority social work departaments). Probacijos vykdymas iš
Probacijos departamento socialinės rūpybos skyriams buvo pavestas 1968 m. Šiuose
departamentuose visi darbuotojai buvo išimtinai tik socialiniai darbuotojai, kurių darbo
16
pobūdį sudarydavo tiek bendro pobūdžio individualus darbas su plataus profilio klientų
grupėmis (pvz.: vaikais, senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais asmenimis ir pan.) tiek
darbas su nuteistaisiais asmenimis (kuriems paskirta probacija, lygtinai paleistais iš laisvės
atėmimo vietų (parolis), kaliniais ). Nebuvo išskirta jokia atskira socialinių darbuotojų grupė,
kurios veikla būtų orientuota dirbti tik su nuteistaisiais asmenimis, taigi bet kuris socialinis
darbuotojas, šalia savo bendrų socialinio darbo funkcijų atlikimo galėjo dirbti ir su
nuteistaisiais asmenimis.
Be valstybinių institucijų probacijos vykdyme intensyviai dalyvauja ir visuomenė: t.y.
savanoriai, įvairios visuomeninės organizacijos. Kai kuriose valstybėse visuomeninių
organizacijų ir savanorių vaidmuo yra ypač svarbus – jie atlieka didžiąją probacijos vykdymo
darbo dalį.
Apibrėžiant probacijos sąvoką, nurodant pagrindinius jos bruožus būtina aptarti taip
pat labai svarbią probacijos kaip baudžiamosios poveikio priemonės efektyvumo problemą.
Pradėjus taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes buvo atlikta daugybė mokslinių
tyrimų, kuriais buvo siekiama ištirti taikomų baudžiamosios atsakomybės priemonių
efektyvumą. Apibendrinant atliktų tyrimų rezultatus probacijos (kaip ir kitų alternatyvių
priemonių) ir laisvės atėmimo bausmės taikymo efektyvumą galima apibrėžti analizuojant jų
ekonominius, kriminogeninius (kiek nuteisti asmenys nusikalto pakartotinai) bei
“žmogiškuosius” kaštus lyginamuoju aspektu.
Probacijos ir laisvės atėmimo bausmės ekonominių kaštų skirtumą geriausiai
iliustruoja 1992/1993 m. Kanadoje atliktas tyrimas, kurio rezultatai parodė, kad Kanadoje
probacijos priežiūros vykdymas vienam nuteistajam asmeniui per metus sudarė 10 951
dolerių, tuo tarpu tuo pačiu metu vienos asmens išlaikymas izoliavus laisvės atėmimo vietose
siekė net 52 953 dolerius15.
Analizuojant kriminogeninius kaštus, geriausia panagrinėti įžymųjį Robert’o
Martinson’o 1974 m. atliktą tyrimą16. Tuo metu Niujorko valstijos pataisos sistema
intensyviai vykdė alternatyvių priemonių taikymo politiką ir norėjo ištirti efektyviausias
alternatyvas laisvės atėmimo bausmei. Tyrimą atlikusi grupė išnagrinėjo 231 tyrimų, atliktų
tarp 1945 ir 1967 m., rezultatus ir priėjo netikėtos išvados: “…išskyrus kai kuriuos išimtinius
atvejus, teisės pažeidėjų reabilitacijos pastangos neįtakojo jokių apčiuopiamų recidyvo
pasikeitimų…17” Tyrimo rezultatus taikliai išreiškė žymusis Martinson’o šūksnis “Nothing
work” – “niekas neduoda jokių rezultatų.” Analogiškos išvados priėjo ir Olandijos 15 Correctional Service of Canada. Basic facts about corrections in Canada. Ottawa. 1993.16 Tyrimų, nagrinėjančių alternatyvų efektyvumą, yra labai daug: išsami jį apžvalga pateikta Maeve W. McMahon. The persistent prison: rethinking decarceration and penal reform. Toronto. 1992. P. 12–17.
17
mokslininkai. 1986-1995 m. atliktų tyrimų rezultatai vis patvirtindavo išvadą, kad recidyvo
dinamika daugiau priklausydavo nuo pasirinktų kontrolinių grupių asmenų kriminalinės
patirties nei nuo taikomų bausmių (intervencijos būdo)18. Taigi, pagal tai, kiek nuteistų
asmenų vėl padaro nusikaltimus, probacijos taikymo rezultatai yra tokie patys kaip ir laisvės
atėmimo bausmės taikymo rezultatai.
Patys svarbiausi yra “žmogiškieji” kaštai. Jų nagrinėjimas tampriai siejasi su žmogaus
prigimtinių teisių ir laisvių ribojimo problema. Bet kuri valstybės taikoma priemonė paprastai
nulemia tam tikrų asmenų grupių pagrindinių teisių ir laisvių suvaržymą, ypač nuteistųjų
asmenų prigimtines teises bei laisves riboja baudžiamosios atsakomybės priemonių taikymas.
Todėl valstybė gali taikyti prievarta užtikrintas priemones, o ypač baudžiamosios
atsakomybės priemones, tik tada, kai jų taikymas yra būtinas visuomenės interesų
užtikrinimui. Ši nuostata atitinka tarptautinių aktų, reglamentuojančių žmogaus prigimtines
teises ir laisves, taip pat įtvirtinančius jų apsaugą, reikalavimus: pvz.: Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina, kad pagrindinių teisių bei laisvių
apribojimai galimi tik tuomet, kai jie yra “būtini demokratinėje visuomenėje19”. Analogiškos
išvados pateikiamos ir teisės mokslininkų darbuose20. Nagrinėjant probacijos turinį, tampa
akivaizdu, kad probacija apima žymiai mažesnį nuteistojo asmens teisių ir laisvių suvaržymą
nei laisvės atėmimo bausmė, nes, visų pirma, taikant probaciją nuteistajam asmeniui yra
suteikiama galimybė pasilikti visuomenėje, tuo užtikrinant pagrindinės žmogaus teisės –
teisės į laisvę ir asmens neliečiamybę – bei kitų susijusių teisių ir laisvių realizavimą. Taip pat
taikant probaciją yra išvengiama daugybės asmens izoliavimo neigiamų pasekmių.
Atsižvelgiant į pateiktus probacijos ir laisvės atėmimo kaštus –
probacija yra efektyvesnė baudžiamosios atsakomybės priemonė, nes yra
ekonomiškesnė ir sąlyginai taupo mokesčių mokėtojų pinigus,
probacija ne mažiau efektyviai nei laisvės atėmimo bausmė užtikrina
visuomenės saugumą ir,
kas yra svarbiausia, probacija yra humaniškesnė priemonė, nes suteikia
galimybę, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės priemonių taikymo
būtinumą, kuo mažiau apriboti nuteistojo asmens teises ir laisves – galima
17 R. Martison. What works?/ Questions and answers about prison reform. New York. 1974. P. 22. Šio tyrimo apžvalga pateikta Maeve W. McMahon. The persistent prison: rethinking decarceration and penal reform. Toronto. 1992. P. 12 – 17, bei Jon F. Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 11.18 Josine Junger-Tas. Recent trends in sentencing policies in the Netherlands/ European Journal on Criminal policy and research. 1998. Nr. 6. P. 491 – 492.19 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Žin., 1995 Nr. 40.20 Kaip pavyzdį galima pateikti: Vilenas Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius. 1998. P. 252; Michael Alkehurst. Peter Malanczuk. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. Vilnius. 2000. P. 258 – 273 ir kt.
18
daryti išvadą, kad probacijos kaip valstybės prievartos priemonės taikymas yra
pagrįstas ir esant atitinkamoms aplinkybėms būtinas.
Tokią pačią išvadą padarė ir Robert Martison’as:”…if we can’t do more for (and to)
offenders, at least we can safely do less21.”
Apibendrinant galima padaryti kai kurias išvadas:
Probacijos formos yra labai įvairios ir taikomos probacijos formos yra tampriai
susijusios su kiekvienos valstybės kultūrine ir socialine aplinka, todėl probacijos sąvoka gali
būti apibrėžta tik remiantis tuo kontekstu, kuriame ji yra vartojama.
Nors daug kas probaciją sieja su “asmens pataisymu be nubaudimo”, tačiau
pamažu įsigali, kad probacija – tai baudžiamosios atsakomybės priemonės.
Analizuojant įvairias probacijos formas galima išskirti šiuos bruožus, būdingus
daugeliui probacijos formų – probacijos formos yra vykdomos visuomenėje siekiant
neizoliuoti nuteistojo asmens, be to, vykdant kai kurias probacijos formas yra skiriama
nuteistojo asmens priežiūra.
Probacijos sistema be probacijos formų apima ir šių formų įgyvendinimo
procesą bei jas vykdančias organizacijas.
Probaciją vykdo tiek valstybinės institucijos (kurios yra bausmių vykdymo
institucijos arba kurių paskirtis yra socialinių paslaugų teikimas), tiek ir savanoriškos
visuomeninės organizacijos.
Tais atvejais, kai nebūtina užtikrinti visuomenės saugumą laisvės atėmimo
bausmės taikymu, efektyviausia yra taikyti probaciją.
21 ”Jeigu mes negalime padaryti daugiau (negalime taikant baudžiamosios atsakomybės priemones labiau užtikrinti visuomenės saugumo bei negalime jokiomis priemonėmis labiau padėti nuteistiesiems asmenims laikytis visuomenei priimtinų taisyklių), tai bent mes galime saugiai padaryti mažiau”. (Maeve W. McMahon. The persistent prison: rethinking decarceration and penal reform. Toronto. 1992. P. 17.).
19
Probacijos formos
Probacijos formos, kurios nėra baudžiamosios
atsakomybės priemonėmis
Probacijos formos – baudžiamosios
atsakomybės priemonės
Socialinė pagalba nuteistiesiems asmenims,
atliekantiems laisvės atėmimo bausmę
Nuteistųjų asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, priežiūra, paleidus juos iš laisvės atėmimo įstaigos
“Back door” priemonės“Front door” priemonės
Viešieji darbai
Bausmės atidėjimas
Bausmės skyrimo
atidėjimas
Bausmės vykdymo atidėjimas
Parolis
Baudos atidėjimasKitų baudžiamosios
atsakomybės priemonių atidėjimas
Laisvės atėmimo bausmės atidėjimas
MediacijaElektroninis monitoringasKitos priemonės
II. Užsienio patirties analizėII.1. Pagrindiniai tarptautiniai dokumentai, susiję su probacija ir kitomis
alternatyvomis laisvės atėmimo bausmei
Susirūpinusi dėl nuolat didėjančio kalinių skaičiaus ir laisvės atėmimo vietų
perpildymo, taip pat atsižvelgdama į efektyvios nusikalstamumo prevencijos tikslus,
tarptautinė bendrija (ypač paskutiniajame 20 amžiaus dešimtmetyje) ėmėsi priemonių
mažinant laisvės atėmimo bausmės taikymo mastą bei skatinant laisvės atėmimui alternatyvių
priemonių (taip pat ir probacijos) taikymą.
Klausimai, susiję su probacija ir kitomis alternatyvomis laisvės atėmimo bausmei,
ypatingai aktyviai buvo svarstomi 1985 m. Šeštajame Jungtinių Tautų kongrese Dėl
nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais, kurio metu buvo priimta 8 rezoliucija
Dėl alternatyvų laisvės atėmimo bausmei, taip pat Septintajame Jungtinių Tautų kongrese Dėl
nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais, kurio metu buvo priimta 16
rezoliucija Dėl kalinių skaičiaus mažinimo, alternatyvų laisvės atėmimo bausmei ir teisės
pažeidėjų socialinės integracijos.
Nepaisant to, kad probacija ir kitos laisvės atėmimui alternatyvios priemonės didesnio
ar mažesnio dėmesio sulaukė ne kartą, išskirtini trys pagrindiniai su probacijos ir kitų laisvės
atėmimui alternatyvių priemonių taikymu susiję tarptautiniai dokumentai.
Svarbiausias šiuos klausimus reglamentuojantis universalaus pobūdžio tarptautinis
dokumentas – 1990 m. įvykusio Aštuntojo Jungtinių Tautų kongreso Dėl nusikaltimų
prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais rekomendacijos pagrindu priimta Jungtinių Tautų
Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 45/110, kuria patvirtintos Jungtinių Tautų
standartinės minimalios su laisvės atėmimu nesusijusių priemonių taisyklės
(vadinamosios Tokijo taisyklės). Tokijo taisyklėse įtvirtinti šie jų tikslai:
1) nustatyti pagrindinius principus, kurie padėtų naudoti su laisvės atėmimu
nesusijusias priemones;
2) nustatyti minimalias garantijas asmenims, kuriems paskirtos laisvės atėmimui
alternatyvios priemonės;
3) didinti bendruomenės įsitraukimą į kriminalinės justicijos valdymą (ypač darant
poveikį teisės pažeidėjų elgesiui, taip pat skatinant teisės pažeidėjų atsakomybės visuomenei
jausmą).
20
Labai svarbu tai, kad taisyklėse pažymima, jog jos turi būti įgyvendinamos
atsižvelgiant į politines, ekonomines, socialines ir kultūrines kiekvienos šalies sąlygas bei
kriminalinės justicijos sistemos tikslus ir uždavinius. Ši nuostata leidžia užtikrintini
pakankamai lankstų jų įgyvendinimo tvarkos pasirinkimą bei praplėsti jomis
besivadovaujančių šalių ratą.
Siekiant efektyvesnio Tokijo taisyklių įgyvendinimo ir jų nuostatų išaiškinimo
unifikavimo, 1993 m. buvo parengtas Jungtinių Tautų standartinių minimalių su laisvės
atėmimu nesusijusių priemonių taisyklių komentaras. 1998 m., tikintis užtikrinti efektyvesnį
Tokijo taisyklių įgyvendinimą, buvo parengtas Probacijos vadovas.
Bene pagrindinis aptariamos srities regioninio pobūdžio tarptautinis dokumentas –
Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (92) 16, kuria patvirtintos Europos
taisyklės dėl visuomeninio pobūdžio sankcijų ir priemonių (toliau – Europos taisyklės) .
Šių taisyklių tikslai iš esmės atkartoja Tokijo taisyklėse nurodytus tikslus, tačiau jose
pabrėžiama ne vien formali taisyklių paskirtis (tikslai), bet ir pagrindiniai jų turinio principai:
1) nustatyti ir įtvirtinti tam tikrus standartus, kurie įgalintų įstatymų leidėjus bei
atsakingas institucijas teisingai ir efektyviai taikyti visuomeninio pobūdžio sankcijas ir
priemones (taikant šias priemones turi būti siekiama palaikyti būtiną ir pageidautiną balansą
tarp būtinumo apsaugoti visuomenę (tiek teisinės tvarkos laikymosi požiūriu, tiek ir teisės
normų, užtikrinančių aukų patirtos žalos atlyginimą, taikymo požiūriu), iš vienos pusės, ir
esminių su socialine adaptacija susijusių teisės pažeidėjo poreikių pripažinimo, iš kitos
pusės);
2) pateikti Valstybėms narėms bazinius kriterijus, kurie užtikrintų, kad visuomeninio
pobūdžio sankcijų bei priemonių sukūrimas ir naudojimas galėtų būti derinamas su
garantijomis, nukreiptomis prieš pavojų, kad gali būti pažeistos pagrindinės teisės pažeidėjų
žmogaus teisės, patenkančios į tokių sankcijų bei priemonių sritį. Būtina užtikrinti, kad šių
sankcijų bei priemonių taikymas nesąlygotų jokio piktnaudžiavimo, kuris, pavyzdžiui, galėtų
kilti dėl jų panaudojimo tam tikrų socialinių grupių nenaudai. Turi būti visapusiškai
apsvarstyta tokių sankcijų bei priemonių socialinė nauda ir žala, taip pat potencialus jų
keliamas ar dėl jų galintis kilti pavojus. Vien tikslo rasti pakaitalą laisvės atėmimui siekimas,
nepateisina naudojimusi bet kokia sankcija ar priemone ar įgyvendinimo būdu;
3) siekiant užtikrinti, kad visuomeninio pobūdžio sankcijų bei priemonių
įgyvendinimas dera su visomis nustatytomis sąlygomis ir įpareigojimais ir tuo būdu suteikiant
pasitikėjimą bet kuriomis nustatytomis sąlygomis bei įpareigojimais, pasiūlyti aiškias elgesio
taisykles už įgyvendinimą atsakingam personalui, taip pat visiems į šią veiklą įsitraukusiems
21
bendruomenės nariams. Tačiau tai nereiškia, kad įgyvendinimas turi būti suvokiamas kaip
nelankstus ar formalistiškas. Vietoje to tai turi būti atliekama su nuolatiniu susirūpinimu dėl
individualizavimo, tai yra, siekiant suderinamumo tarp teisės pažeidimo ir reakcijos į jį, taip
pat teisės pažeidėjo asmenybės ir sugebėjimų.
Kitas svarbus regioninio pobūdžio tarptautinis dokumentas – Europos Tarybos
Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (99) 22 Dėl kalėjimų perpildymo bei kalėjimų
populiacijos mažinimo. Šioje rekomendacijoje pabrėžiamas būtinumas spręsti su kalėjimų
perpildymu susijusias problemas, pateikiamas pavyzdinis laisvės atėmimui alternatyvių
priemonių sąrašas, formuluojami kai kurie pavyzdiniai įpareigojimai kriminalinės justicijos
sistemoje dirbantiems pareigūnams. Rekomendacijoje nurodoma, kad nubaudimo pagrindai
turi būti nustatomi inter alia atsižvelgiant į poreikį sumažinti laisvės atėmimo naudojimą,
išplėsti visuomeninio pobūdžio sankcijų ir priemonių naudojimą bei naudoti nukreipimo
priemones, tokias kaip mediacija ar kompensavimas aukai.
Siekiant efektyviau įgyvendinti atskirų šalių teisėje nustatytas ir kompetentingų
institucijų paskirtas su laisvės atėmimu nesusijusias priemones, buvo imtasi priemonių
plėtojant įvairių valstybių tarpusavio pagalbą šių priemonių įgyvendinimo srityje. Antai, 1964
m. Europos Tarybos rėmuose buvo sudaryta Sutartis dėl lygtinai nuteistų ar lygtinai paleistų iš
laisvės atėmimo įstaigų teisės pažeidėjų priežiūros, o 1990 m. Jungtinių Tautų Generalinės
Asamblėjos rezoliucija Nr. 45/118 buvo patvirtinta Pavyzdinė sutartis dėl lygtinai nuteistų ar
lygtinai paleistų iš įkalinimo asmenų priežiūros perleidimo.
Šalia teisinio reglamentavimo, gana intensyviai plėtojama ir tarptautinio
bendradarbiavimo praktika, kurios tikslas yra ne tik keistis įvairių šalių patirtimi, bet ir
tarptautiniu mastu spręsti problemas, kylančias taikant probaciją, tobulinti bei plėtoti
probacijos vykdymo metu taikomas priemones, kuriomis siekiama didesnio visuomenės
saugumo užtikrinimo ir teisės pažeidėjų integracijos į visuomenę. Pavyzdžiui, 1980 m.
siekiant išspręsti probacijos skyrimo ir vykdymo užsieniečiams problemas ir apsikeisti
alternatyvių priemonių taikymo patirtimi 14 Europos Tarybos narių valstybių įsteigė Europos
probacijos ir bausmę atlikusių asmenų priežiūros Asamblėją.
22
II.2. Pagrindinės Tokijo taisyklių ir Europos taisyklių nuostatos
II.2.1. Bendrosios nuostatos
Tokijo taisyklėse pabrėžiama, kad jos taikomos visiems asmenims, kurių atžvilgiu
vykdomas baudžiamasis persekiojimas, teisminis procesas arba nuosprendis (nesvarbu ar
asmuo yra įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis), taip pat visose kriminalinės justicijos
administravimo stadijose. Jose aiškiai akcentuojamas būtinumas užtikrinti deramą balansą
tarp atskirų teisės pažeidėjų teisių, aukų teisių bei visuomenės susirūpinimo dėl visuomenės
saugumo bei nusikaltimų prevencijos. Čia pabrėžiama, kad siekiant užtikrinti didesnį
lankstumą, taip pat siekiant išvengti nereikalingo laisvės atėmimo taikymo, kriminalinės
justicijos sistema privalo numatyti platų su laisvės atėmimu nesusijusių (toliau – alternatyvių)
priemonių spektrą, kurios galėtų būti taikomos tiek iki teisminio bylos išnagrinėjimo, tiek ir
po nuteisimo. Galimų taikyti alternatyvių priemonių skaičius ir rūšys turi būti nustatytas taip,
kad išliktų galimybė priimti aplinkybes atitinkantį (deramą) nuosprendį. Alternatyvių
priemonių naudojimas Taisyklėse suvokiamas kaip depenalizacijos ir dekriminalizacijos
proceso dalis.
Tiek, kiek tai dera su teisinės apsaugos užtikrinimu ir teisės viršenybės principo
laikymusi, Tokijo taisyklėse primygtinai siūloma vengti formalių procedūrų arba teisminio
proceso.
II.2.2. Alternatyvių priemonių skyrimo pagrindai
Abejose taisyklėse įtvirtinta nuostata, kad su laisvės atėmimu susijusios priemonės turi
būti naudojamos vadovaujantis minimalios intervencijos principu. Nurodoma, kad klausimai
dėl alternatyvių priemonių įvedimo, jų turinio apibrėžimo bei jų taikymo tvarkos ir sąlygų,
turi būti išspręsti įstatyme22.
Aiškiai išreikšta bendra abejų taisyklių nuostata, kad alternatyvių priemonių
parinkimas turi remtis iš anksto įtvirtintų kriterijų įvertinimu, atsižvelgiant tiek į teisės
pažeidimo prigimtį ir sunkumą, tiek ir į teisės pažeidėjo asmenybę, biografiją, nuteisimo
tikslus bei aukos teises. Ši nuostata papildoma Europos taisyklėse suformuluotu apribojimu,
jog alternatyvios priemonės gali būti paskirtos tik tuo atveju, jei teisės pažeidėjas yra
22 "Įstatymas" šiame kontekste reiškia Parlamento išleistą įstatymą ar atitinkamo įstatymo įgyvendinimo tikslais priimtą Vyriausybės aktą.
23
pasirengęs bendradarbiauti bei laikytis jų. Be to, Europos taisyklės kategoriškai draudžia bet
kokias neterminuotas alternatyvias priemones.
Prieš formalias procedūras arba teisinį procesą arba vietoje jų taikomos alternatyvios
priemonės gali būti skiriamos tik esant kaltinamo asmens sutikimui. Europos taisyklėse
patikslinama, kad tais atvejais, kuomet reikalaujama teisės pažeidėjo sutikimo, jis turi būti
aiškus ir tikslus. Toks sutikimas niekada negali būti susijęs su jokios pagrindinės
(fundamentalios) teisės pažeidėjo teisės atėmimu.
Alternatyvios priemonės negali būti susiję su medicininiais ar psichologiniais
eksperimentais ar kitokiu medicininiu ar psichologiniu poveikiu teisės pažeidėjo atžvilgiu,
taip pat nepateisinama rizika psichinei ir fizinei žalai atsirasti.
Europos taisyklėse įtvirtintas svarbus principas, kad alternatyvios priemonės
paskyrimas arba įgyvendinimas negali apriboti bet kurios veikiančios socialinės apsaugos
sistemos teikiamų teisių bei naudos.
Tokijo taisyklėse nustatoma, kad tais atvejais, kai tai yra tinkama ir suderinama su
teisine sistema, policija, prokuratūra ir kitos su baudžiamųjų bylų tyrimu susiję institucijos
turi būti įgalintos atleisti teisės pažeidėją nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jos
nusprendžia, kad siekiant visuomenės apsaugos, nusikaltimų prevencijos bei pagarbos teisei
didinimo, taip pat aukų teisių apsaugos požiūriu, bylą tęsti nėra būtina. Klausimo dėl
galimumo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės arba teismo procedūros sustabdymo
išsprendimo tikslais kiekvienoje teisinėje sistemoje turi būti nustatyta eilė kriterijų. Mažiau
svarbiose bylose deramas alternatyvias priemones gali paskirti prokuroras.
Tokijo taisyklės nustato ir pagrindinius alternatyvių priemonių parinkimo kriterijus:
priimdama sprendimus kompetentinga institucija privalo atsižvelgti į reabilitacinius teisės
pažeidėjo poreikius, visuomenės apsaugą, taip pat aukos, su kuria turi būti konsultuojamasi
kai tik tai tinkama, interesus.
Tokijo taisyklėse išvardinami šie su laisvės atėmimu nesusiję būdai, kuriais
nuosprendį priimančios institucijos gali baigti bylą:
žodinės sankcijos, tokios kaip priminimas, papeikimas, įspėjimas;
sąlyginis atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės;
su statusu susijusios nuobaudos;
ekonominės sankcijos ir piniginės bausmės;
konfiskavimas arba eksproprijavimo įsakymas;
žalos aukai atlyginimas arba kompensavimo įsakymas;
sustabdytas arba atidėtas nuosprendis;
24
probacija ir teismo priežiūra;
įsakymas atlikti viešuosius darbus;
nukreipimas į slaugos centrus;
namų areštas;
bet koks kitas ne-institucinio veikimo būdas;
kai kurios aukščiau išvardintų priemonių kombinacijos.
Šiose taisyklėse išvardinamos ir po-nuteisimo taikomos priemonės, kurios gali apimti:
atostogas ir "pusiaukelės" namus;
išleidimą darbui ar mokymuisi;
įvairias parolio (sąlyginio paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigų prieš laiką) formas;
atleidimą nuo bausmės;
malonės suteikimą.
Pažymėtina, kad Europos taisyklėse tokie sąrašai nepateikiami.
Remiantis Tokijo taisyklėmis nacionalinėse teisės sistemose turi būti numatyta, jog bet
kokia paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos forma ir pervedimas į su laisvės atėmimu
nesusijusią programą turi būti apsvarstoma ankstyviausioje įmanomoje stadijoje.
Nustatyta, kad teisės pažeidėjas privalo turėti teisę aukštesnei nepriklausomai valdžios
institucijai apskųsti sprendimą, kuriuo jam paskiriama, pakeičiama ar atšaukiama alternatyvi
priemonė. Europos taisyklėse papildomai nurodoma, kad skundimo tvarka turi būti paprasta,
be to, turi būti siekiama, kad skundą padavęs asmuo asmeniškai išdėstytų savo skundą, ypač
tais atvejais, kuomet jis išreiškė tokį norą.
II.2.3. Alternatyvių priemonių vykdymas
Europos taisyklėse pabrėžiama, kad alternatyvios priemonės turi būti įgyvendinamos
taip, kad nebūtų didinamas jų nemalonus pobūdis, o remiantis Tokijo taisyklėmis,
įgyvendinant alternatyvias priemones, teisės pažeidėjo teisės negali būti labiau apribotos nei
tai nustatė autentišką sprendimą priėmusi kompetentinga valdžios institucija.
Alternatyvių priemonių įgyvendinimo pobūdis, turinys ir būdai negali kelti pavojaus
ne tik teisės pažeidėjų bet ir jų šeimų privatumui arba orumui arba sąlygoti jų pažeidinėjimą.
Europos taisyklėse pabrėžiama, kad pavojus negali būti keliamas taip pat ir savigarbai, šeimos
ryšiams, su visuomene jungiantiems saitams bei gebėjimui veikti visuomenėje. Tam, kad
teisės pažeidėjas būtų apsaugotas nuo įžeidimų bei nederamo visuomenės smalsumo, turi būti
numatyti atitinkami saugikliai.
25
Europos taisyklėse pabrėžiama, kad viešuosius darbus atliekančių teisės pažeidėjų
darbo ir profesinės sąlygos turi atitikti visas galiojančias normas, nustatančias higienos ir
darbų saugos reikalavimus. Teisės pažeidėjai privalo būti apdrausti nuo nelaimingų
atsitikimų, žalos sveikatai ir civilinės atsakomybės, kylančios kaip atitinkamos priemonės
įgyvendinimo rezultatas. Be to, šiose taisyklėse nustatoma bendra taisyklė, kad alternatyvios
priemonės įgyvendinimo išlaidos negali tekti teisės pažeidėjui.
Alternatyvios priemonės turi būti įgyvendinamos taip, kad jos taptų kiek įmanoma
reikšmingesnės teisės pažeidėjui bei prisidėtų prie jo asmeninio ir socialinio tinkamumo
prisiderinant visuomenėje, vystymosi. Priežiūros ir kontrolės būdai turi padėti siekti šių tikslų.
Priežiūra ir taikomos priemonės privalo būti periodiškai peržiūrimos bei koreguojamos pagal
poreikį ir teisės pažeidėjo padarytą pažangą. Tais atvejais, kuomet nustatoma, jog teisės
pažeidėjas laikosi nustatytų sąlygų ir įpareigojimų ir akivaizdu, kad neliko reikalo jas toliau
įgyvendinti siekiant priemonės tikslų, sprendimus priimanti kompetentinga institucija privalo
turėti galimybę baigti priemonės taikymą prieš laiką.
Tokijo taisyklėse nustatyta, kad teisės pažeidėjams, kiek tai yra reikalinga, turi būti
teikiama psichologinė, socialinė ir materialinė pagalba bei palankios galimybės stiprinti ryšius
su bendruomene bei palengvinti jų reintegraciją į visuomenę.
Sąlygos, kurių privaloma laikytis, turi būti praktiškos ir tikslios, nukreiptos į polinkio
grįžti prie nusikalstamo elgesio tipo sumažinimą bei teisės pažeidėjo socialinės integracijos
galimybių didinimą, o pagal Tokijo taisykles jų turi būti kiek galima mažiau ir jos visuomet
turi būti priderintos prie aukos poreikių.
Europos taisyklėse nurodoma, kad įgyvendinančios valdžios institucijos nurodymai,
skirti įgyvendinti sprendimą dėl priemonės, negali teisės pažeidėjui nustatyti papildomų
reikalavimų, nei tie, kurie kyla iš sprendimo.
Alternatyvios priemonės rėmuose taikomi įpareigojimai ir apribojimai turi būti
vystomi taip, kad kuo efektyviau atitiktų teisės pažeidėjų poreikius (tame tarpe ir specifinius,
būdingus atskiroms teisės pažeidėjų kategorijoms), todėl jų įgyvendinimas turi remtis
individualizuotomis programomis bei vystymu darbinių ryšių tarp teisės pažeidėjo,
prižiūrėtojo ir bet kurių dalyvaujančių iš visuomenės parinktų organizacijų ar asmenų.
Įgyvendinimo metodai turi būti individualiai priderinti prie savitų kiekvieno atvejo
aplinkybių. Tam, kad pasiekti šį tikslą, Europos taisyklėse siūloma kompetentingoms
valdžios institucijoms ir už atitinkamų priemonių įgyvendinimą atsakingam personalui
suteikti pakankamą diskrecijos laipsnį (kiek tai negresia rimta nelygybe darant poveikį).
26
Pagal Europos taisykles, įgyvendinanti valdžios institucija privalo tirti ir atsakyti į
skundus dėl teisės pažeidėjui paskirtos priemonės įgyvendinimo. Ji privalo atsakingai ir rimtai
apsvarstyti teisės pažeidėjo prašymą pakeisti prižiūrėtoją ar kitą asmenį, kuriam pateikiamas
kaltinimas dėl netinkamo su teisės pažeidėju susijusių pareigų atlikimo. Pagal šias taisykles
įgyvendinanti valdžios institucija privalo užtikrinti, kad asmenims, kurių atžvilgiu taikomos
alternatyvios priemonės, būtų prieinama informacija apie jų teises bei pagalba šias teises
užtikrinant.
II.2.4. Teisės pažeidėjų bylos
Kiekvieno teisės pažeidėjo atžvilgiu kompetentinga valdžios institucija privalo
sudaryti bylą ir nuolat ją deramai tvarkyti taip, kad inter alia galėtų būti parengta bet kokia
būtina ataskaita apie teisės pažeidėjo prisiderinimą prie priemonės sąlygų ar įpareigojimų.
Asmeniniai įrašai teisės pažeidėjo byloje turi būti griežtai konfidencialūs ir
neprieinami tretiesiems asmenims. Galimybę susipažinti su šiais įrašais gali turėti tik
asmenys, kurie tiesiogiai susiję su teisės pažeidėjo byla arba asmenys, turintys deramus
įgaliojimus. Europos taisyklėse nustatyta, kad agentūroms, kurios aprūpina darbu arba teikia
bet kokią asmeninę ar socialinę pagalbą, apie teisės pažeidėjus pateikiamos informacijos rūšys
ir kiekis turi būti nustatomas ir ribojamas atsižvelgiant į atitinkamos veiklos tikslus.
Europos taisyklėse nustatyta, kad teisės pažeidėjas arba asmuo, veikiantis teisės
pažeidėjo vardu, privalo turėti galimybę susipažinti su jo asmens byla (tiek, kiek tai
nepažeidžia kitų asmenų teisės į privatumą) ir teisę ginčyti byloje esančių įrašų turinį.
II.2.5. Alternatyvių priemonių pakeitimas ir atšaukimas
Pažeidimas sąlygų, kurių privalo laikytis teisės pažeidėjas, gali sukelti alternatyvios
priemonės pakeitimą ar atšaukimą. Tačiau, su alternatyvia priemone susijusių sąlygų ir
įpareigojimų neįvykdymas negali automatiškai sąlygoti su laisvės atėmimu susijusios
priemonės paskyrimo. Pasikeitus alternatyviai priemonei arba ją atšaukus, kompetentinga
valdžios institucija privalo pamėginti nustatyti kitą deramą alternatyvią priemonę. Asmuo gali
būti įkalinamas tik tuo atveju, jei nėra tinkamos alternatyvos.
Europos taisyklėse papildomai nustatyta, kad su alternatyvia priemone susijusių sąlygų
ar įpareigojimų neįvykdymas, pagal galiojančią teisę galintis sąlygoti jos pakeitimą arba
dalinį ar pilną atšaukimą, savaime negali reikšti teisės pažeidimo.
27
Europos taisyklėse nustatyta, kad apie bet kokią reikšmingą nesėkmę vykdant
visuomeninio pobūdžio sankcijoje ar priemonėje nustatytas sąlygas ar įpareigojimus
įgyvendinanti valdžios institucija privalo nedelsiant pranešti sprendimus priimančiai valdžios
institucijai, o į nežymius nusižengimus įgyvendinančios institucijos nurodymų, taip pat sąlygų
ar įpareigojimų atžvilgiu, kurie nekelia būtinumo atšaukti sankciją ar priemonę, turi būti
nedelsiant reaguojama diskrecinių priemonių pagalba arba, jei tai būtina, panaudojant
administracinę procedūrą.
Pažymėtina, kad su laisvės atėmimu nesusijusią priemonę pakeisti ar atšaukti gali tik
kompetentinga valdžios institucija (Europos taisyklių prasme kompetentinga valdžios
institucija – tik teisminės valdžios institucija23).
Dėl alternatyvios priemonės pakeitimo ar atšaukimo teisės pažeidėjas privalo turėti
teisę skųstis kompetentingai nepriklausomai valdžios institucijai.
II.2.6. Personalas
Personalo samdymo politika privalo atspindėti prižiūrimų teisės pažeidėjų skirtumus.
Asmenys paskirti taikyti alternatyvias priemones turi būti asmeniškai tinkami ir, kai tai
yra įmanoma, turėti deramą profesinį išsilavinimą bei praktinę patirtį. Šie reikalavimai turi
būti aiškiai nustatyti. Europos taisyklėse pabrėžiama, kad už įgyvendinimą atsakingas
personalas turi būti pakankamai skaitlingas, kad galėtų efektyviai įgyvendinti įvairias jam
priskirtas pareigas.
Siekiant apsaugoti ir išlaikyti kvalifikuotą ir profesionalų personalą, Tokijo taisyklėse
nustatyta, jog turi būti užtikrintas deramas tarnybos statusas, pakankamas atlyginimas bei
darbo pobūdį atitinkanti nauda, taip pat turi būti suteiktos pakankamos galimybės profesiniam
augimui bei karjerai.
Europos taisyklėse pabrėžiama, kad gyvendinančios institucijos privalo turėti deramą
finansavimą iš valstybinių fondų. Tretieji asmenys gali turėti finansinį ar kitokį indėlį, bet
įgyvendinančios institucijos niekada negali būti nuo jų priklausomos.
23 "Teisminės valdžios institucija" šiose taisyklėse reiškia teismą, teisėją ar prokurorą.
28
II.2.7. Visuomenės dalyvavimas
Nors priemonių taikymui turi vadovauti profesionalai, kurie yra deramai apmokyti ir
turi praktinį patyrimą, kompetentinga valdžios institucija į atitinkamų priemonių taikymą gali
įtraukti bendruomenę ir socialinės paramos sistemas.
Nustatoma, kad turi būti skatinamas visuomenės dalyvavimas, kadangi jame glūdi
didžiuliai ištekliai ir jis yra vienas svarbiausių faktorių gerinant ryšius tarp asmenų, kuriems
taikomos alternatyvios priemonės, ir šeimos bei bendruomenės. Tokijo taisyklėse nustatyta,
kad visuomenės dalyvavimas turi būti vertinamas kaip proga bendruomenės nariams prisidėti
prie visuomenės saugumo ir turi būti naudojamas tam, kad būtų padėta teisės pažeidėjams
vystyti reikšmingus visuomeninius ryšius, suprasti visuomenės interesą jų atžvilgiu ir plėsti jų
galimybes ryšiams bei paramai.
Savanorių iš visuomenės tarpo atranka ir priėmimas turi būti atliekamas rūpestingai ir
remtis su atitinkamu darbu susijusias jų gabumais bei interesais. Jie turi būti deramai lavinami
savo specifinės funkcijos atlikimui ir privalo turėti galimybę gauti paramą bei patarimus iš
kompetentingos valdžios institucijos.
Nepaisant visuomenės dalyvavimo svarbos, Europos taisyklėse pabrėžiama, kad tais
atvejais, kuomet sudaromi susitarimai dėl įgyvendinančiai valdžios institucijai iš visuomenės
parinktų organizacijų bei individų teikiamos nemokamos pagalbos, atsakomybė už tai, kad
teikiamos paslaugos atitiks šias taisykles, tenka įgyvendinančiai institucijai. Įgyvendinanti
valdžios institucija taip pat įpareigota priimti sprendimus dėl veiksmų, kurių turi būti imamasi
tuo atveju, jei tokia pagalba neatitinka šių taisyklių. Šiose taisyklėse kategoriškai nustatoma,
kad visuomenę atstovaujančių asmenų teikiama pagalba negali pakeisti darbo, kurį turi atlikti
profesionalus personalas, o iš visuomenės parinkti asmenys turi būti reikiama apimtimi
vadovaujami profesionalaus personalo. Eidami savo pareigas jie turi būti apdrausti nuo
nelaimingų atsitikimų, žalos sveikatai bei civilinės atsakomybės. Jiems turi būti atlyginamos
dėl jų darbo atsiradusios būtinos išlaidos.
Abejose taisyklėse pabrėžiamas būtinumas panaudoti visas visuomenės informavimo
formas, siekiant padėti sukurti konstruktyvų visuomenės požiūrį, kuris vestų prie platesnio su
laisvės atėmimu nesusijusių poveikio priemonių taikymo bei teisės pažeidėjų socialinės
integracijos.
29
II.2.8. Alternatyvių priemonių vertinimas bei tyrimai
Europos taisyklėse nustatyta, kad turi būti skatinami alternatyvių priemonių reguliarus
vertinimas bei tyrimai. Alternatyvių priemonių vertinimas turi apimti (bet ne apsiriboti)
objektyvų nustatymą kokia apimtimi jos:
derinasi su įstatymų leidėjų, teisminės valdžios institucijų, sprendimus priimančių
valdžios institucijų ir įgyvendinančių valdžios institucijų lūkesčiais bei visuomenės rūpesčiu
dėl alternatyvių priemonių tikslų;
prisideda prie įkalinimo lygio mažinimo;
įgalina patenkinti su teisės pažeidimu susijusius teisės pažeidėjų poreikius;
ekonomiškai efektyvios;
prisideda prie nusikaltimų skaičiaus mažinimo.
30
II.3. Bendra probacijos taikymo užsienio valstybėse analizė
Šiame skirsnyje analizuojamos užsienio valstybėse taikomos probacijos formos – jų
taikymo pagrindai ir turinys – bei šias probacijos formas vykdančios organizacijos ir jų
veikla.
II.3.1 Probacijos formos
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos probacijos formos yra baudžiamosios
atsakomybės priemonės, visų pirma, būtina apžvelgti jų skyrimo pagrindus ir turinį.
Probacijos pagrindai – tai teisės aktais ar teismų praktikoje nustatytos sąlygos,
kurioms esant asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką gali būti skiriama probacija kaip
savarankiška bausmė ar atidedamas bausmės vykdymas (skyrimas), paskiriant nuteistojo
asmens priežiūrą arba jos nepaskiriant. Daugumoje valstybių24 teisės normų, kuriomis
atitinkamos veikos apibrėžiamos kaip nusikalstamos, sankcijose (kai kuriose valstybėse tai
baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijos) yra numatomos už
nusikalstamų veikų padarymą skirtinos bausmės. Tuo tarpu kai kuriose valstybėse, net tose,
kuriose probacija yra skiriama kaip atskira bausmė, probacija šių teisės normų sankcijose
nenumatoma. Jos skyrimo pagrindai būna nustatyti arba atskirais įstatymais (1907 m.
Probacijos įstatymas Airijoje, 1964 m. Probacijos įstatymas Belgijoje) arba baudžiamojo
kodekso bendrojoje dalyje, kur yra reglamentuojamos bendrosios baudžiamosios teisės
nuostatos (Švedija, Danija)25.
Įvairių valstybių teisės aktuose gali būti nustatomas tiek neapibrėžtas, tiek ir išsamus
baigtinis probacijos pagrindų sąrašas. Kai kuriose valstybėse probacijos skyrimas visiškai
paliekamas teismo nuožiūrai: pavyzdžiui, Danijoje nustatyta, kad probacijos skyrimo
klausimas gali būti teismo svarstomas, jeigu teismas nusprendžia, kad bausmės skyrimas
(vykdymas) nebūtinas. Tačiau daugumos valstybių teisės aktuose detaliai reglamentuojami
pagrindai, kada asmeniui gali būti skiriama probacija (Suomija, Ispanija ir kt.).
Kaip jau buvo minėta, probacijos tikslai pasiekiami, jei ji taikoma tik tam tikrai
apibrėžtai asmenų grupei26. Kad probacija taikytina apibrėžtai asmenų grupei pažymima, ir
24 Tokia praktika yra tose valstybės, kuriose nusikalstamos veikos ir už jų padarymą skiriamos bausmės yra reglamentuotos teisės aktais.25 Kai kurių valstybių baudžiamuosiuose kodeksuose išskirta atskira dalis, skirta probacijos, jos skyrimo pagrindams bei turiniui reglamentuoti. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas Švedijos baudžiamasis kodeksas. 26Asmenų grupė, kuriai taikytina probacija, apibrėžta šio darbo I skyriuje.
31
Tokijo taisyklių aiškinamajame vadove “Handbook on Probation services” probacija yra
specialiai atrinktų nusikalstamą veiką padariusių asmenų baudimo būdas.27. Šiai specialiai
nuteistųjų atrankai atlikti ir turi būti numatomi atitinkami kriterijai. Taigi probacijos
pagrindai ir yra tie kriterijai, kuriais remiantis būtų galima išskirti būtent tą asmenų grupę,
kuriai gali būti taikoma probacija.
Skirtingose valstybėse probacija gali būti taikoma įvairioms asmenų grupėms.
Kokiems asmenims bus taikoma probacija priklauso nuo kiekvienos valstybės baudžiamosios
politikos. Tačiau beveik visose valstybėse, nustatant probacijos pagrindus, yra
reikalaujama, kad pagal galimybes būtų garantuojamas visuomenės saugumas ir tuo pačiu
būtų pasiekiami probacijos tikslai: neįkalinami asmenys, kurie nekelia grėsmės visuomenei,
jie prižiūrimi ir teikiama socialinė-pedagoginė pagalba tiems asmenims, kuriems jos reikia.
Tokia valstybių praktika atitinka tarptautinių teisės aktų, JT Tokijo taisyklių ir
Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių reikalavimus, kad skiriant bausmes turi
būti užtikrintas visuomenės saugumas, nusikaltimų aukų ir teisės pažeidėjo interesų balansas.
Siekiant užtikrinti visuomenės saugumo bei nusikaltimų aukų interesus, daugumoje
valstybių nustatomi neapibrėžti probacijos skyrimo pagrindai, nurodant vertinamojo
pobūdžio aplinkybes, kurių nustatymas priklauso teisėjo (teismo) kompetencijai. Pavyzdžiui,
probacija skiriama, jeigu teismas nusprendžia, kad nėra būtina realiai įvykdyti bausmę,
siekiant užtikrinti, kad nuteistasis asmuo daugiau nebenusikalstų (Austrija), arba, kai
remiantis bylos aplinkybėmis teismas nusprendžia, kad netikslinga skirti kokią nors kitą
bausmę (Airija), ar probacija skiriama, kai teismas nusprendžia, kad tokia bausmė pakankama
paskatinti asmenis susilaikyti nuo tolesnio nusikaltimų darymo (Švedija). Formuluojant
neapibrėžtus probacijos skyrimo pagrindus yra parenkami tokie vertinamieji kriterijai, kuriais
remiantis kiekvienoje byloje būtų galima adekvačiai įvertinti nuteistojo asmens keliamą
grėsmę visuomenei.
Kartu su šiais neapibrėžtais pagrindais atskirų valstybių teisės aktuose taip pat būna
įtvirtinti ir apibrėžti probacijos skyrimo pagrindai, pavyzdžiui, paskirtos laisvės atėmimo
bausmės28, kurios atidėjimo galimybė yra svarstoma, dydis.
27 Jon F. Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 13.28 Tose valstybėse, kuriose gali būti atidėtos ir kitos baudžiamosios atsakomybės priemonės, pvz.: bauda, ar atidavimas į psichiatrinę ligoninę ar instituciją gydymui nuo alkoholizmo ar narkomanijos, preventyvus sulaikymas (post imprisonment) , vairuotojo licenzijos panaikinimas (withdrawal of driving license), teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimas (ban on work in a certain occupation),probacijos skyrimo galimybė priklauso nuo paskirtos baudžiamosios atsakomybės priemonės dydžio.
32
Tai, kad daugumoje valstybių galimybė paskirti probaciją priklauso nuo laisvės
atėmimo bausmės trukmės, gali būti paaiškinta tuo, kad už nusikaltimą skiriamos bausmės
dydis, paprastai, atitinka nusikaltimo ir jį padariusio asmens pavojingumą visuomenei.
Dažniausiai gali būti atidedama nedidelė laisvės atėmimo bausmė: pvz., Ispanijoje gali būti
taikoma probacija, kai paskiriamas laisvės atėmimas iki 2 metų. Geriausiai probacijos
skyrimo galimybės priklausomybę nuo skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio iliustruoja
Vokietijos praktika. Jei nuteistajam asmeniui paskirta laisvės atėmimo bausmė iki 1 metų, tai
dažniausiai ji yra atidedama, nes paskirtai laisvės atėmimo iki 1 m. bausmei atidėti yra
reikalinga tik tiek, kad “…teismas nustatytų, jog yra pagrįstas pagrindas tikėtis, kad šis
nuteistasis asmuo ateityje daugiau nebedarys nusikaltimų29” (o paskirta laisvės atėmimo
bausmė nuo 6 mėn. iki 1 metų nebus atidėta tik tuo atveju, jeigu siekiant palaikyti teisinę
tvarką yra būtina, kad asmuo atliktų paskirtą laisvės atėmimo bausmę). Jeigu paskirta laisvės
atėmimo bausmė yra nuo 1 iki 2 metų, tai probacijos taikymas yra išimtinis: probacija bus
taikoma tik tuo atveju, jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo aplinkybių visumą, yra
atitinkamų aplinkybių, kuriomis remiantis tikslinga atidėti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Kai kuriose valstybėse probacijos skyrimo galimybė priklauso ne nuo paskirtos
bausmės dydžio, bet nuo padaryto nusikaltimo sunkumo. Pavyzdžiui, Suomijoje probacija
gali būti paskirta, jeigu nusikaltimas, atsižvelgiant į nusikaltimu padarytą žalą ir nusikalstamą
veiką padariusio asmens kaltę, yra nesunkus. Prancūzijoje probacija negali būti paskirta už
tam tikras nusikalstamų veikų rūšis30.
Probacijos skyrimas atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį gali būti motyvuojamas tuo,
kad kai kurių nusikaltimų, pavyzdžiui tyčinio nužudymo, įvykdymas kelia labai didelę grėsmę
visuomenei, todėl sunkų nusikaltimą įvykdę asmenys privalo būti izoliuoti nuo visuomenės,
neatsižvelgiant į galimybę paskirti jiems probaciją. Probacija turėtų būti skiriama atsižvelgiant
į paskirtos bausmės dydį, o ne į nusikaltimo sunkumą, nes tik tada teismas gali lanksčiau ir
adekvačiau reaguoti remdamasis įvairiomis kiekvienos bylos aplinkybėmis. Bausmės
skyrimas daugelyje valstybių priklauso ne tik nuo nusikaltimo pobūdžio, bet ir nuo daugybės
kitų aplinkybių. Todėl kartais už kai kurias veikas, šiaip laikomas ne itin sunkiais
nusikaltimais, gali būti skirta griežtesnė bausmė nei už itin sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui,
nei už nužudymą lengvinančiomis aplinkybėmis, kai yra skiriama minimali galima skirti
bausmė. Tokiu būdu probacijos skyrimas remiantis vien tik nusikaltimo pobūdžiu būtų
neadekvatus nusikaltimo pavojingumui: pirmuoju atveju, kai padarytas nesunkus 29 Federal Ministry of Justice. Criminal Justice in Germany/Facts and Figures. Bonn. 1997. P. 37.30 Beje, iš pradžių Prancūzijoje probacija buvo galima skirti už bet kokio pobūdžio nusikaltimus, tačiau vėliau buvo įvesti apribojimai.
33
nusikaltimas, bus galima skirti probaciją, o antruoju jau nebe, nes buvo įvykdytas sunkus
nusikaltimas, nors už jį skiriama mažesnė bausmė.
Kai kuriose valstybėse, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, įtvirtinti ir kitokie
probacijos skyrimo pagrindai, pavyzdžiui, Ispanijoje probacija gali būti skiriama, jeigu
nuteistasis asmuo nusikaltimą padarė pirmą kartą.
Taikant probaciją ir siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, akcentuojama ir
specialioji prevencija, todėl reikalaujama atsižvelgti į tas aplinkybes, kuriomis remiantis
nustatoma tikimybė, kad nuteistasis asmuo nebenusikals. Kai kuriose valstybėse pirmiausia
atsižvelgiama į bendrosios prevencijos poreikius, todėl nors ir yra aplinkybių, rodančių, kad
nuteistasis asmuo ateityje nebedarys nusikaltimų, jam vis tiek neatidedamas bausmės
vykdymas (skyrimas). Taip yra Vokietijoje, kai probacija yra neskiriama tuo atveju, kai “…
bausmės įvykdymas yra būtinas, siekiant palaikyti teisinę tvarką visuomenėje31”, Suomijoje,
kur “…bausmės vykdymas yra neatidedamas, jei tai menkina pagarbą įstatymams32”, Airijoje
– probacija skiriama, “…jeigu paskirtos bausmės vykdymas yra nereikalingas siekiant
užtikrinti, kad kiti asmenys neįvykdys nusikaltimų”33.
Įvairių valstybių praktikoje įtvirtinta daugybė pagrindų, kurie numato galimybę skirti
probaciją atsižvelgiant į nuteistojo asmens gyvenimo sąlygas, jo asmenybę. Pavyzdžiui,
Airijoje, skiriant bausmę, atsižvelgiama į nuteistojo asmens charakterį, jo amžių, sveikatos bei
psichikos būklę, taip pat ir į jo praeitį, Suomijoje – į nuteistojo asmens veiksmus, siekiant
išvengti padaryto nusikaltimo neigiamų pasekmių, į jo asmenines savybes ir pan.
Tačiau, kaip buvo minėta, svarstant probacijos skyrimo galimybę, siekiama užtikrinti
ir nuteistojo asmens interesus. Siekiant šio tikslo, atsižvelgiama į dvi aplinkybių grupes:
galimas neigiamas pasekmes, kurios gali atsirasti įvykdžius paskirtą laisvės
atėmimo bausmę, ir tų pasekmių išvengimo galimybę, atidėjus bausmės vykdymą ir
į tai, kiek nuteistajam asmeniui būtina ir reikalinga pagalba ir ar tikslinga
tokią pagalbą teikti.
Daugelyje valstybių skiriant probaciją taip pat dar turi būti atsižvelgta ir į aplinkybes,
kurios nulemia galimą pedagoginių – socialinių priemonių taikymo efektyvumą.
Kaip atsižvelgiama į būtinybę išvengti paskirtos bausmės įvykdymu sukeltų
nuteistajam asmeniui neigiamų pasekmių, puikai iliustruoja Suomijos praktika. Suomijoje
laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir tuo atveju, jeigu jos vykdymas
nuteistajam asmeniui įtakoja nepagrįstą ir jo įvykdytam nusikaltimui neadekvatų asmens 31 Vokietijos baudžiamojo kodekso 56 str. 3 d.32 Matti Joutsen. Criminal Justice systems in Europe/ Finland. Helsinki. 1995. P. 20.33 Probation services in Austria: internete adresu http:/www.vbsa.at, puslapis redaguotas 2000 m.
34
socialinės gerovės ar sveikatos būklės pablogėjimą. Pažymėtina, kad atsižvelgdamas į
bausmės įvykdymo neigiamas pasekmes, teismas privalo svarstyti šių neigiamų pasekmių
adekvatumą nuteistojo asmens įvykdytam nusikaltimui, todėl, nors nuteistajam asmeniui ir
kyla neigiamos pasekmės dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės įvykdymo, bausmės
vykdymas vis tiek bus neatidėtas, nes neigiamos pasekmės gali būti laikomos kaip teisingas
atlygis už nusikaltimo padarymą. Skiriant bausmę, Suomijoje taip pat gali būti atsižvelgiama
ir į neigiamas pasekmes, kilusias dėl nusikalstamos veikos padarymo: pvz. dėl to, kad
kaltininkas pažeidė saugaus kelių eismo taisykles, jis sudaužė ką tik pirktą naują “Porsche”
markės automobilį ir dar nepagydomai susilaužė kojas – šios pasekmės atsižvelgiant į
padarytą nusikaltimą, gali būti laikomos pakankamu atpildu už nusikaltimo padarymą ir
sprendimas, kuriuo būtų skiriama įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, jau būtų neteisingas.
Skiriant probaciją, į būtinumą teikti nuteistajam pagalbą, atsižvelgiama tose
valstybėse, kuriose taikoma probacija siaurąją prasme, kai atidedant bausmės vykdymą ar
skiriant probaciją kaip savarankišką bausmę, nuteistajam asmeniui gali būti paskirta priežiūra.
Paprastai, daugumoje valstybių šis pagrindas būna vertinamojo pobūdžio, t.y. jo
turinys nėra detalizuojamas. Pavyzdžiui, Švedijoje probacija gali būti skiriama, kai yra
aplinkybių, kuriomis remiantis galima daryti išvadą, kad nuteistajam asmeniui būtina
priežiūra, atitinkamas gydymasis.
Pažymėtina, kad vienas iš pasaulio valstybių praktikoje labiausiai paplitusių tokio
pobūdžio pagrindų yra nuteistojo asmens priklausomybė nuo narkotinių ar psichotropinių
medžiagų34. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį bei sunkumą, kai kuriose valstybėse
probacija gali būti skiriama, kai nustatomas vien tik nuteistojo asmens priklausomybės nuo
narkotinių ar psichotropinių medžiagų faktas, o kai kuriose valstybėse būtina dar papildomai
nustatyti, ar nuteistasis asmuo stengiasi gydytis nuo šios priklausomybės.
Daugelyje valstybių šiam pagrindui suteikiama labai didelė reikšmė. Kaip pavyzdį
galima paminėti Ispanijos praktiką, pagal kurią laisvės atėmimo bausmė atidedama, kai
nuteistasis asmuo pirmą kartą teisiamas ir jei paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas
neviršija 2 metų. Tačiau jeigu nustatoma, kad nuteistasis asmuo serga narkomanija, ir jei
pateikiamas oficialus dokumentas, kad jis gydėsi ar gydosi nuo šios ligos, tai nepaisant to, kad
jis teisiamas ne be pirmą kartą ar jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas didesnis
nei 2 metai, teismas vis tiek gali jam atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Kai yra skiriama probacija tuo pagrindu, kad nuteistajam asmeniui būtina pagalba,
teismai, konstatuodami šio pagrindo buvimą, be kitų aplinkybių taip pat atsižvelgia ir į tai, 34 Kai kuriose valstybėse šis pagrindas apima taip pat ir priklausomybę nuo alkoholio.
35
kiek nuteistasis asmuo yra pasiruošęs aktyviai bendradarbiauti su probaciją vykdančiomis
institucijoms, ar yra pasiruošęs priimti šią pagalbą, tuo siekiant išvengti priverstinės
pagalbos teikimo nuteistajam asmeniui problemos. Tokia praktika vertintina teigiamai, nes
tuomet, kai nuteistasis asmuo atsisako bendradarbiauti, kai pagalba jam teikiama prieš jo
valią, tai probacijos vykdymas praranda savo reikšmę. Tai taip pat atitinka tarptautinių teisės
aktų nuostatas, kurios reikalauja įvertinti teisės pažeidėjo aktyvumą bei pasirengimą
bendradarbiauti su probaciją vykdančiomis institucijomis35.
Apibendrinant įvairių valstybių praktiką, probacijos skyrimo pagrindus galima
apibrėžti kaip kriterijus, kuriais remiantis išskiriama tokia nuteistųjų asmenų grupė, kuriai
galima taikyti probaciją. Skiriant probaciją, siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, todėl
nustatomi tokie probacijos skyrimo pagrindai: paskirtos baudžiamosios atsakomybės
priemonės dydis, pakartotinumas, asmens gyvenimo sąlygos, jo asmenybė bei kt. Skiriant
probaciją, siekiama užtikrinti ir nuteistojo asmens pagrindines teises ir laisves, todėl kai
kuriose valstybėse numatomi tokie pagrindai, kaip galimos paskirtos bausmės įvykdymo
neigiamos pasekmės, jų išvengimo galimybė, socialinės, psichologinės pagalbos nuteistajam
asmeniui būtinumas. Bet kokiu atveju pagal tarptautinės teisės rekomendacijas skiriant
probaciją turi būti atsižvelgiama į nuteistojo asmens pasiruošimą bendradarbiauti su probaciją
vykdančių institucijų pareigūnais, jo pasiruošimą priimti siūlomą pagalbą.
Taip pat pažymėtina, kad atsižvelgiant į tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas
baudžiamosios politikos nuostatas, turi būti nustatomi tokie probacijos skyrimo pagrindai,
kurie sudarytų galimybę kuo plačiau ir dažniau taikyti probaciją: probacijos skyrimo
pagrindai turi suteikti galimybę nuteistajam asmeniui paskirti probaciją kiekvienu atveju, kai
jos paskyrimas gali būti tikslingas ir nekelia grėsmės visuomenės saugumui. Šią nuostatą savo
praktikoje sėkmingai įgyvendino tokios valstybės kaip Švedija, Danija, Airija, Suomija, kurių
praktikoje probacijos skyrimo galimybė paliekama teisėjo nuožiūrai, teisės aktais įtvirtinus
vertinamojo pobūdžio probacijos skyrimo pagrindus.
II.3.2. Probacijos turinys
35 1992 m. Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių 31 p.
36
Probacijos, kaip ir kiekvienos baudžiamosios atsakomybės priemonės, turinį sudaro
nuteistajam asmeniui, taikomi teisės aktuose36 numatyti įpareigojimai, jo teisių bei laisvių
apribojimai, o probacijos siaurąja prasme atveju – asmeniui skiriama priežiūra ir pagalba.
Daugumoje valstybių baudžiamuosiuose teisės aktuose gana griežtai detalizuojami
nuteistam asmeniui skiriami teisių ir laisvių apribojimai bei įpareigojimai. Tačiau yra
valstybių, kurių teisės aktuose iš vis nėra nustatyta, kokius teisių ir laisvių apribojimus bei
įpareigojimus galima skirti nuteistajam asmeniui. Būtent tokia praktika susiklostė Belgijoje37.
Čia probacijos turinio nustatymas yra teismų kompetencijoje, ir teismų praktika suformuoja
nuteistajam asmeniui paprastai skiriamus teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus.
Tokios praktikos teigiamas aspektas yra tas, kad teismai gali adekvačiai reaguoti į bet kokias
bylos aplinkybes, t.y. kiekvienoje situacijoje jie turi galimybę parinkti geriausiai situaciją
atitinkančius teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus. Tačiau esant tokiam probacijos
turiniui, iškyla teismo kompetencijos ribų klausimas – ar teismas gali skirti bet kokius teisių ir
laisvių apribojimus bei įpareigojimus, o jeigu ne, tai kokių teisių ir laisvių apribojimų bei
įpareigojimų teismas negali paskirti. Šiuo atveju jų galimybes ribojantis kriterijus būtų
pareiga nepažeisti asmens teisės į privatų gyvenimą, kuri įtvirtinta Europos Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje38.
Kai kuriose valstybėse nuteistajam asmeniui skiriami teisių ir laisvių apribojimai bei
įpareigojimai yra sąlyginai apibrėžti. Kaip pavyzdys gali būti pateikta Švedijos Baudžiamojo
kodekso 26 skyriaus 15 straipsnio nuostata. Čia įtvirtinama tik bendra taisyklė – jei siekiant
efektyvios asmens reabilitacijos yra būtinas specialių nurodymų (special directives)
nustatymas, tai tokie nurodymai yra galimi. Šių specialiųjų teisių ir laisvių apribojimų bei
įpareigojimų ribos apibrėžiamos alternatyviai, tik nurodant, su kuo jie gali būti siejami: “…
Tokie nurodymai gali būti susiję su: 1) gyvenamąja vieta; 2) įsidarbinimu, kitu naudingu
užsiėmimu, mokymusi, kvalifikacijos įgijimu ir pan.; 3) medicinine priežiūra.39“ Analogiškos
formuluotės sutinkamos ir Danijos baudžiamojo kodekso 57 straipsnio 1 dalyje: “…Teismas
gali nustatyti kitus, jo nuomone reikalingus teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus,
pagal kuriuos nuteistas asmuo turėtų laikytis tam tikrų susitarimų dėl jo gyvenamosios vietos,
darbo, mokymosi, laisvalaikio praleidimo, bendravimo su atitinkamais asmenimis.40” Šiuo
atveju taip pat nėra detalizuojama, kokie konkrečiai laisvalaikio praleidimo apribojimai gali
36 Kai kuriose valstybėse probacijos sąlygos nėra reglamentuotos teisės aktais, toks probacijos sąlygų nagrinėjimo atvejis bus aiškinamas vėliau tekste, nagrinėjant Belgijos praktiką.37 Bart Van Reybrouck. Probacija ir parolis Belgijoje. Kryžkelė. Vilnius. 1999. Nr. 2. P. 29.38 Vincent Berger. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Vilnius. 1997. P. 638.39 The Swedish Penal Code. Stockholm. 1990. P. 88.40 The Danish Criminal Code. København. 1991. P. 16.
37
būti skirti (nesilankyti tam tikrose pasilinksminimų vietose, pvz. baruose, diskotekose, nakties
metu nesivalkioti su draugais miesto gatvėse ar pan.). Alternatyviai apibrėžti teisių bei laisvių
apribojimai, nors ir ribotu mastu, taip pat suteikia galimybę teismui skirti tokius teisių ir
laisvių apribojimus bei įpareigojimus, kurie adekvačiau gali atitikti konkrečią situaciją. Tuo
tarpu teisės aktais nustatant konkrečius teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus, ši
galimybė teismams nesuteikiama, nes neįmanoma teisės aktais sureguliuoti visų galimų
gyvenimo atvejų, taigi, ir išvardinti visų būtinų teisių ir laisvių apribojimų bei įpareigojimų,
kurie atitiktų kiekvienos situacijos specifiškumą. Tačiau neapibrėžtumas turi ir savų trūkumų,
kurių svarbiausias yra pavojus pažeisti prigimtines žmogaus teises bei laisves.
Kai kuriose valstybėse (Danijoje, Švedijoje, Airijoje, Vokietijoje) nuteistajam asmeniui
skiriami teisių bei laisvių apribojimai bei įpareigojimai sąlyginai gali būti skirstomi į dvi
grupes: bendrieji teisių bei laisvių apribojimai bei įpareigojimai, kurie skiriami visiems
nuteistiesiems asmenims (tokie kaip pareiga nepadaryti nusikaltimų, laikytis visuotinai
priimtinų elgesio taisyklių ir pan.), ir specialieji (special condition), arba kartais įvardinami
kaip papildomi teisių bei laisvių apribojimai bei įpareigojimai (additional orders). Special
conditions yra skiriami tam tikrais atvejais atitinkamų nuteistųjų asmenų atžvilgiu – kai teisių
ir laisvių apribojimų bei įpareigojimų paskyrimu yra siekiama specifinių asmens reabilitacijos
tikslų (pvz., pareiga gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos arba pareiga lankyti mokymo
kursus ir pan.). Todėl daugumoje valstybių paprastai specialiųjų teisių ir laisvių apribojimų
bei įpareigojimų paskyrimas turi būti pagrindžiamas šių sąlygų būtinumu konkrečiai situacijai
- "...kai teismas turi pagrįstą pagrindą manyti, kad šių specialiųjų teisių ir laisvių apribojimų
bei įpareigojimų paskyrimas būtinas, siekiant nuteistųjų asmenų reabilitacijos”41. Ši teismo
pareiga – motyvuoti specialiųjų teisių ir laisvių apribojimų bei įpareigojimų paskyrimą – gali
būti paaiškinta ne tik tuo, kad šių sąlygų skyrimas turi būti individualizuojamas pagal
nuteistojo asmens poreikius, bet ir tuo, kad šių sąlygų nustatymu yra pažeidžiama asmens
teisė į privatų gyvenimą. Todėl siekiant apsisaugoti nuo nepagrįsto kišimosi į asmens privatų
gyvenimą, teismas prieš skirdamas tokius teisių ir laisvių apribojimus bei įpareigojimus, turi
pasverti jų skyrimo būtinumą atsižvelgdamas į tai, kad būtų išvengta asmens privatumo
pažeidimo.
Pagrindinis visose valstybėse visais atvejais nuteistajam probacijos metu nustatomas
įpareigojimas – nepadaryti nusikaltimų. Padarius nusikaltimą, beveik besąlygiškai visose
valstybėse nuteistam asmeniui probacija panaikinama.
41 The Danish Criminal Code. København. 1991. P. 16.
38
Skiriant probaciją, įvairiose valstybėse nustatoma grupė tokių teisių ir laisvių
apribojimų bei įpareigojimų, kurie kaip indikatorius parodytų teismo prielaidos, kad
nuteistasis asmuo gali gyventi visuomenėje nesukeldamas grėsmės jos saugumui,
teisingumą. Tai sąlygos, kurios savo esme artimos pareigai probacijos metu nepadaryti
nusikaltimų: Airijoje – pareiga gerai elgtis (to be of good behaviour42), Švedijoje – pareiga
gyventi pagal visuotinai priimtas taisykles (to lead an orderly life43), Vokietijoje – probacijos
metu asmuo turi pareigą savo elgesiu įrodyti, kad pats nuteisimo faktas yra pakankamas
(should demonstrate that being sentence was itself sufficient warning44) ir kt.
Daugumoje valstybių nustatoma galimybė nuteistam asmeniui paskirti tokius teisių ir
laisvių apribojimus bei įpareigojimus, kurių vykdymas gali sudaryti materialines,
organizacines prielaidas pakeisti savo gyvenimo būdą ir suteiktų galimybę laikytis visuotinai
priimtinų elgesio taisyklių. Tai – pareiga dalyvauti mokymo programose (Ispanija, Švedija,
Danija), įsidarbinti (Danija, Švedija), pagal galimybes stengtis save išlaikyti (Švedija), taip
pat gali būti paskirta pareiga apsigyventi tam tikslui skirtuose namuose (tai bendrabučių,
nakvynės namų analogai) (Danija, Vokietija).
Tam tikrais nuteistajam skiriamais apribojimais bei įpareigojimais yra siekiama tarsi
apsaugoti nuteistąjį asmenį nuo veiksnių, kurie gali turėti jam žalingos įtakos , paskatintų
vėl daryti nusikaltimus: tai draudimas lankytis tam tikrose specialiose vietose (Ispanija,
Airija), pareiga vengti bendravimo su atitinkamais asmenimis (Airija, Danija). Šiuo atžvilgiu
išskirtina Danijos praktika, kurioje nuteistajam asmeniui gali būti nustatyta pareiga laikytis
tam tikrų apribojimų dėl laisvalaikio praleidimo būdų, susilaikyti nuo alkoholio, narkotikų ar
kitų narkotinių ar toksinių medžiagų vartojimo, galima netgi nustatyti pareigą nepažeisti
probacijos pareigūno sprendimais nustatytų nuteistojo asmens disponavimo pajamomis
apribojimų. Iš šios grupės išskirtina viena pareiga – tai gydymasis dėl priklausomybės nuo
alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų (Ispanija, Švedija, Danija) ar netgi dėl
atitinkamų psichikos sutrikimų (Danija). Ši probacijos sąlyga labai svarbi, galinti iš esmės
įtakoti pažeidėjų, vartojančių alkoholį, narkotines ar psichotropines medžiagas, reabilitaciją.
Šios nuteistajam nustatomos pareigos išskirtinę svarbą puikiai iliustruoja Švedijos praktika.
Joje probacijos metu vykdomos priežiūros terminas gali būti pratęstas atsižvelgiant vien tik į
tai, kad gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos trukmė yra ilgesnė nei probacijos
priežiūros terminas.
42 Cliona J. M. Kimber. Criminal Justice Systems in Europe: Ireland. Helsinki. 1995. P. 36.43 Chapter 28, section 14/ The Swedish Penal Code. Stockholm. 1990. P. 88.44 Vokietijos baudžiamojo kodekso 56 str. 1 d.
39
Taip pat kai kuriose valstybėse nustatoma pareiga periodiškai palaikyti ryšį su teismu,
probacijos pareigūnų ar kitomis institucijomis (Airija, Švedija, Vokietija), visiškai ar iš
dalies atlyginti nusikaltimu padarytą žalą (Airija, Švedija, Vokietija, Danija), kai kuriose
valstybėse nustatoma pareiga sumokėti teismo proceso mokesčius (Airija).
Kaip probacijos įpareigojimas gali būti skiriama atlikti viešuosius darbus (Vokietija,
Švedija). Tačiau viešieji darbai nuteistajam asmeniui gali būti paskirti tik esant jo sutikimui.
Taip yra visose valstybėse, kuriose viešuosius darbus galima paskirti kaip probacijos
įpareigojimą, atitinkantį tarptautinės teisės normose įtvirtintus reikalavimus, kad priverstinis
darbas yra draudžiamas. Švedijoje viešųjų darbų skyrimo tvarka skiriasi nuo kitų įpareigojimų
skyrimo tvarkos. Teismas, pripažinęs asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu ir
svarstydamas kokią bausmę skirti – probaciją ar laisvės atėmimą – gali nuspręsti paskirti
probaciją tuo atveju, jeigu asmuo sutinka atlikti viešuosius darbus (gali būti paskirta nuo 40
iki 240 val. viešųjų darbų ). Paskyręs probaciją teisėjas priimtame sprendime nurodo, koks
laisvės atėmimo terminas būtų skiriamas už nusikalstamą veiką, jeigu nebūtų paskirta
probacija.45
Tose valstybėse, kuriose išvystytas probacijos siaurąja prasme institutas, paprastai,
probacijos metu paskiriama priežiūra (supervision), tačiau jos paskyrimas privalomas ne
visose šalyse. Dažniausia priežiūra privaloma tose valstybėse, kuriose probacija skiriama kaip
savarankiška bausmė (Švedija, Airija). O tose valstybės, kuriose probacija taikoma atidėjus
bausmės vykdymą, priežiūros paskyrimas dažniausiai neprivalomas.
Priežiūra yra individualiai pagal nuteistojo asmens poreikius parinktų socialinių-
pedagoginių priemonių taikymas. Paprastai, priežiūra skiriama trumpesniam laikotarpiui, nei
nustatytas probacijos laikotarpis. Pavyzdžiui, Švedijoje priežiūros laikotarpis pasibaigia po
vienerių metų nuo jos vykdymo pradžios, išskyrus išimtinius atvejus, kai esant tam tikroms
priežastims ji pratęsiama46, tačiau kai kuriose valstybėse (Danijoje) ji gali būti paskirta ir
visam probacijos laikotarpiui.
Nuteistajam asmeniui pažeidus nustatytus teisių ir laisvių apribojimus bei neįvykdžius
nustatytų įpareigojimų, daugumoje valstybių teismas panaikina probaciją. Jei probacija buvo
paskirta kaip savarankiška bausmė, ją panaikinus, sprendžiamas klausimas dėl kitos bausmės
skyrimo, o tais atvejais, kai probacija buvo skirta atidėjus bausmės vykdymą, yra pradedama
vykdyti paskirtoji bausmė.
45 Bosf Svenson. Criminal Justice systems in Sweden. Gőteborg. 1995. P. 52.46 Priežiūros terminas nuo vienerių metų iki pat probacijos pabaigos gali būti pratęstas, jeigu paskirto gydymo kursas trunka ilgiau nei vienerius metus, ir jeigu buvo pažeistos probacijos sąlygos.
40
Tačiau kai kuriose valstybėse probacijos panaikinimą sąlygoja tik pagrindinės
pareigos nepadaryti nusikaltimo pažeidimas arba labai grubus kitų nustatytų teisių ir laisvių
apribojimų bei įpareigojimų pažeidimas. Tuo tarpu kiti pažeidimai, priklausomai nuo jų
masto, gali lemti tokias pasekmes, kaip perspėjimas (warning), priežiūros laikotarpio
pratęsimas (Švedijoje) arba paskirtų teisių ir laisvių apribojimų bei įpareigojimų pakeitimas,
pačios probacijos termino pratęsimas (Danijoje). Tokios reagavimo į pažeidimus tvarkos dėka
galima gana lanksčiai reaguoti į įvykdytus probacijos sąlygų pažeidimus ir išvengti per
griežtų ir formalių sprendimų, tačiau tuo pačiu sudaromos galimybės vykdyti realią nuteistojo
asmens elgesio kontrolę.
Yra valstybių, kurių praktikoje tam tikras pasekmes sukelia tik pagrindinės sąlygos –
pareigos nepadaryti nusikaltimų – pažeidimas. Kaip pavyzdys galėtų būti pateikta Ispanijos
praktika. Ispanijoje atidėjus bausmės vykdymą gali būti nustatytos įvairios sąlygos – tokios,
kaip pareiga dalyvauti atitinkamose programose, draudimas lankytis atitinkamose vietose, –
tačiau nėra jokio asmens, kuris prižiūrėtų šių sąlygų laikymąsi. Apie pagrindinės pareigos
pažeidimą yra sužinoma tik sulaikius nuteistąjį asmenį už naujo nusikaltimo padarymą pagal
centrinės kriminalinės informacijos tarnybos turimus duomenis. Taigi, tai, kad tik pagrindinės
pareigos pažeidimas sąlygoja kokias nors pasekmes, yra išimtinė praktika ir tokią situaciją
Ispanijoje sąlygoja tik tai, kad čia nėra jokios institucijos, kuriai būtų pavedama teisių ir
laisvių apribojimų bei įpareigojimų vykdymo priežiūra47.
Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad įvairiose valstybėse probacijos turinį
sudaro tokios įpareigojimų, nuteistojo asmens teisių ar laisvių apribojimų grupės:
kurios parodytų ar gali asmuo gyventi visuomenėje, nekeldamas pavojaus jos
saugumui (pareiga nedaryti nusikaltimų, laikytis visuotinai priimtinų taisyklių ir pan.),
kurių vykdymas sudaro materialias, organizacines prielaidas pakeisti gyvenimo
būdą (pareiga įsidarbinti, dalyvauti mokymo programose, apsigyventi nakvynės namuose ir
pan.),
kuriomis tarsi siekiama apsaugoti asmenį nuo socialinės aplinkos žalingos
įtakos (draudimas lankytis tam tikrose vietose, disponavimo pajamomis apribojimas, pareiga
gydytis nuo narkomanijos ir pan.).
Probacijos metu gali būti paskirtos ir tokios pareigos, kaip atlikti viešuosius darbus,
atlyginti žalą ir pan. Svarbiausia probacijos metu gali būti skiriama priežiūra.
47 Joaquin Martin-Canivell. Spain/Criminal Justice systems in Europe and North America. Helsinki. 1998. P. 32.
41
Taigi, probacijos metu skiriamais įpareigojimais, nuteistojo asmens teisių ir laisvių
apribojimais yra siekiama padėti asmeniui, ir, svarbiausia, yra stengiamasi užtikrinti, kad jis
daugiau nebedarytų nusikaltimų.
II.3.2. Probaciją vykdančios organizacijos
Probacija, kaip jau buvo minėta, gali būti įvardintas ne tik baudžiamosios teisės
institutas, bet ir teisinis reiškinys, apimantis tiek probaciją nustatančias teisės normas, tiek jų
pagrindu susiklostančius teisinius santykius. Kadangi applicatio est vita regulae, tai
nagrinėjant probaciją yra svarbu aptarti ir kitą probacijos komponentą – probacijos teisinių
nuostatų įgyvendinimą praktikoje, nes tai suteikia galimybę išsiaiškinti formaliųjų teisinių
nuostatų tikrąjį turinį, tuo atskleidžiant visapusiškesnį probacijos kaip teisinio reiškinio
vaizdą. Kadangi probacijos realizavimo nagrinėjimas yra probacijos teisės normų pagrindu
susiklostančių santykių analizavimas, todėl čia nagrinėjami šie teisinių santykių elementai:
subjektai, realizuojantys probacijos teisines nuostatas (tai probaciją vykdančios institucijos
ir nuteistieji asmenys), ir teisinių santykių turinį sudarančių subjektų teisės ir pareigos
(probaciją vykdančių institucijų veikla).
Probacijos teisės normų realizavimas savo esme – dvilypis ir kartais netgi
prieštaringas procesas. Tai – valstybės prievartos priemonės įgyvendinimas, tačiau tuo pačiu
siekiama nuteistojo asmens reabilitacijos patenkinant jo interesus, sprendžiant jo
problemas. Taigi galimi atvejai, kai siekiama nuteistajam suteikti pagalbą bei patenkinti jo
interesus prieš jo valią ir norą. Kadangi probacijos realizavimas yra dviejų skirtingų, kartais
net prieštaringų, funkcijų vykdymas, iškyla šių funkcijų derinimo, o tais atvejais, kai
derinimas yra neįmanomas, prioritetų teikimo klausimas. Kaip įvairios pasaulio valstybės
sprendžia šių funkcijų – valstybės prievartos įgyvendinimo ir pagalbos nuteistajam teikimo –
derinimo klausimus ir kurios funkcijos įgyvendinimui yra teikiamas prioritetas, didele dalimi
parodo tai, kokioms institucijoms yra pavedamas probacijos vykdymas. Institucijos, kuri
vykdo probaciją, pobūdis, veiklos principai, šiose institucijose dirbančių pareigūnų
kvalifikacija dėsningai nulemia minėtos problemos sprendimo būdus.
Daugumoje valstybių probacijos nuostatų įgyvendinimas pavedamas bausmių
vykdymo institucijoms. Kai kuriose valstybėse probaciją vykdo institucijos, kurių
kompetencija tarsi reprezentuoja du baudimo metodus: jos vykdo laisvės atėmimo bausmę ir
taiko socialines pedagogines priemones – jų kompetencijoje yra probacijos, viešųjų darbų,
kitų alternatyvų laisvės atėmimo bausmei (parolio ir kt.), asmenų, išėjusių iš laisvės atėmimo
42
vietos, priežiūros vykdymas, socialinės pagalbos teikimas kaliniams ir kt. Taip bausmių
vykdymas yra organizuotas Danijoje, kur Kalėjimų ir probacijos tarnybos (The Prison and
Probation Service) pagrindinė paskirtis yra visų teismo paskirtų bausmių, įskaitant netgi
psichiškai nesveikų asmenų priežiūrą, vykdymas. Tai, kad Kalėjimų ir probacijos tarnybos
veikla atspindi du baudimo metodus, geriausiai įrodo jų veiklai keliami reikalavimai ir jiems
teikiama vienoda svarba – vykdydama bausmes tarnyba privalo atsižvelgti į kontrolės ir
saugumo reikalavimus ir skatinti teisės pažeidėjus laikytis visuomenei priimtinų taisyklių,
padėti nuteistiesiems individualiai ir socialiai vystytis48. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
Danijoje buvo priimta laisvės atėmimo ir probacijos vykdymo principų programa, kurioje
akcentuojama, kad tiek vykdant laisvės atėmimo bausmę, tiek vykdant probaciją pareigūnai
turi vadovautis vienodais principais49. Beje, nagrinėjant Danijos probacijos vykdymo praktiką
galima pažymėti, kad jos pareigūnai, iškilus nuteistojo asmens reabilitacijos ir visuomenės
saugumo reikalavimų sankirtos problemai, labai didelę reikšmę, palyginus su kitų valstybių
praktika, skiria visuomenės saugumo užtikrinimui (nors probacija skiriama tiems nuteistiems
asmenims, kurie mažiau pavojingi visuomenei). Panašiai probacijos vykdymas organizuotas ir
Švedijoje, kur probaciją vykdo Nacionalinė kalėjimų ir probacijos sistemos institucija
(National Prison and Probation System)50.
Kadangi vienas iš esminių probacijos elementų yra socialinių-pedagoginių priemonių
taikymas, kai kuriose valstybėse probacijos vykdymas pavedamas ne bausmių vykdymo
institucijoms, o institucijoms, kurių veiklos pobūdis yra išimtinai socialinis darbas: Airijoje –
Probacijos ir socialinės rūpybos tarnybai (The Probation and Welfare service)51, Austrijoje
probacijos tarnybą sudaro dvi organizacijos: Probacijos ir socialinio darbo asociacija ir
asociacija “Saugokime vaikus”52.
Šiose valstybėse, kuriose probacijos vykdymas patikimas daugiau socialinio pobūdžio
institucijoms, probacijos pareigūnų išsilavinimas pirmiausia orientuojamas į socialinį darbą,
todėl jie, paprastai, būna geresni specialistai teikiamų socialinių paslaugų atžvilgiu. Be to, be
48Danish Prison and Probation Service. Ministry of Justice, Department of Prison and Probation. Copenhagen. 1998. P. 7.49 Būtina paminėti, kad iš esmės šia programa buvo siekiama akcentuoti, jog bausmės, kuriomis nuteistajam atimama laisvė, turi būti vykdomos taip pat, kaip ir bausmės, kuriomis nuteistasis paliekamas visuomenėje. Tačiau, reikalaujant humaniškai elgtis su nuteistaisiais, nepaisant to, kokia bausmė yra paskirta, kartu pabrėžiama ir būtinybė kiekvienu atveju užtikrinti visuomenės saugumą. (A programme of principles for prison and probation work in Denmark. Copenhagen. 1994).50 Šią sistemą sudaro Švedijos Kalėjimų ir Probacijos valdyba, atsakinga už bausmių vykdymo politikos formavimą, Švedijos Kalėjimų ir Probacijos administracija, atsakinga už laisvės atėmimo bausmės, probacijos, kardomojo suėmimo vykdymą./ Bosf. Svenson. Criminal Justice systems in Sweden. Gőteborg. 1995. P. 49.51 Cliona J. M. Kimber. Criminal Justice Systems in Europe: Ireland. Helsinki. 1995. P. 43.52 Cartledge, Tak, Tomic-Malic. Probation in Europe. Netherlands. 1981. P. 40. Beje, jau nuo 1999 m. probaciją vykdo vien tik Probacijos ir socialinio darbo asociacija.
43
probacijos jie atlieka kitas, nesusijusias su baudžiamąja sistema, socialinio poveikio funkcijas.
Šie ir kiti faktoriai nulemia jų skirtingą požiūrį į darbą su nuteistaisiais asmenimis, todėl gali
skirtis darbo su nuteistaisiais prioritetai. Įgyvendinant probaciją šių institucijų veikloje
daugiau akcentuojamas pagalbos nuteistajam teikimas, nei nuteistojo asmens kontrolė. Kaip
ryškiausias pavyzdys gali būti pateikta Škotijos praktika, kurioje probaciją vykdančių
institucijų struktūrinės priklausomybės požiūriu buvo įgyvendintas kraštutinis variantas.
Škotijoje probacija pavesta vietinių savivaldybių socialinio darbo departamentams (local
authority social work departaments). Probacijos vykdymas Probacijos departamento
socialinės rūpybos skyriams buvo pavestas 1968 m. Šiuose departamentuose visi darbuotojai
buvo išimtinai tik socialiniai darbuotojai, kurių darbo pobūdį sudarydavo tiek bendro
pobūdžio individualus darbas su plataus profilio klientų grupėmis (pvz., vaikais, senyvo
amžiaus, neįgaliaisiais asmenimis ir pan.) tiek darbas su nuteistaisiais asmenimis (kuriems
paskirta probacija, lygtinai paleistais iš laisvės atėmimo vietų (parolis), kaliniais). Nebuvo
išskirta jokia atskira socialinių darbuotojų grupė (kaip tai yra kai kuriose valstybėse, pvz.:
Airijoje), kurios veikla būtų orientuota dirbti tik su nuteistaisiais asmenimis. Taigi bet kuris
socialinis darbuotojas, šalia savo bendrų socialinių darbo funkcijų atlikimo galėjo dirbti ir su
nuteistaisiais asmenimis. 1968 m. reformos pagrindiniai argumentai buvo tie, kad nuteistasis
asmuo, pirmiausia, turi būti traktuojamas kaip asmuo, turintis socialinių problemų, o tik po to
atsižvelgiama į tai, kad jis buvo teistas. Probacijos vykdymą pavedus socialinio darbo
institucijoms, pagerėtų teikiamo socialinio darbo kokybė. Dr. Fiona Paterson, Škotijos
Centrinių tyrimų biuro darbuotoja, nagrinėdama, kaip Škotijos socialiniai darbuotojai vykdo
probaciją, pažymėjo, kad jų pirmasis uždavinys yra nuteistųjų asmenų socialiniai interesai,
t.y. jų asmeninių ar socialinių problemų sprendimas, o tai, kad jie yra asmenys, nuteisti už
nusikalstamų veikų padarymą, yra išskiriama kaip antraeilis rūpestis53. Po Škotijos reformų
dėl probacijos tarnybos ir socialinių tarnybų sujungimo tokia galimybė buvo svarstyta ir kitoje
Jungtinės Karalystės dalyje, Anglijoje ir Velse, tačiau probacijos vykdymą suaugusiems, vis
dėlto, buvo nutarta palikti atskirai specializuotai institucijai, ir tik 1969 m. probacijos
vykdymas nepilnamečiams buvo pavestas vykdyti socialinio darbo tarnyboms, nurodant, kad
nepilnametis pirmiausia turi būti laikomas asmeniu, kuriam trūksta priežiūros, o ne asmeniu,
kurį reikia nubausti. Tačiau ši 1969 m. Jungtinės Karalystės reforma buvo vykdoma labai
lėtai, ir tai geriausiai įrodo tas faktas, kad 1981 m. Anglijoje ir Velse Probacijos tarnyba vykdė
probacijos pagrindu prižiūrėjo dar 70 proc. nepilnamečių54.
53 Dr. Fiona Paterson. Criminal Justice Social Work in Scotland. CEP - Bulletin. 1998.12. Nr. 9. P. 4.54 Cartledge, Tak, Tomic-Malic. Probation in Europe. Netherlands. 1981. P. 476.
44
Škotijos praktika – probacijos vykdymo pavedimas socialinio darbo institucijoms,
nesudarant atskirų probacijos pareigūnų grupės – yra išimtinio pobūdžio ir kitose valstybėse
beveik nepraktikuojama. Pamažu šios praktikos atsisakoma ir Škotijoje. Nepaisant visų
pastangų, kad probaciją vykdytų bet kuris bendros socialinio darbo specializacijos
darbuotojas, Škotijoje išryškėjo darbo su nuteistaisiais specializacija – tokio darbo dažniausiai
imdavosi didesnę probacijos vykdymo praktiką turintys darbuotojai, kurie vis rečiau atlikdavo
bendro pobūdžio socialinio darbo funkcijas. 1991 m. Škotijoje taip pat pradėta vykdyti nauja
politika, kuria siekiama, kad socialiniai darbuotojai, dirbdami su asmenimis, kuriems paskirta
probacija, prioritetą teiktų faktui, kad dirba su asmenimis, kurie yra padarę nusikaltimą. Ši
nauja politika buvo įgyvendinama tik probacijos siaurąją prasme vykdymo atžvilgiu. 1993-
1999 m. atlikti septyni tyrimai, kuriais buvo siekiama ištirti naujos politikos efektyvumą. Jų
rezultatai parodė, kad per trumpą laiką stipriai sumažėjo skaičius asmenų, kurie pakartotinai
nusikalto po to, kai jiems buvo paskirta probacija. Tokia tendencija nepastebėta tarp asmenų,
kuriems buvo taikytas parolis (jo vykdymas nebuvo reformuojamas)55.
Dažniausiai probacijos vykdymas yra pavedamas šiam tikslui sukurtai specialiai
institucijai, tuo pabrėžiant probacijos vykdymo išskirtumą: probacijos vykdymas Probacijos
tarnybai pavestas Vokietijoje, Liuksemburge; Olandijoje – Probacijos ir asmenų, atlikusių
bausmę, priežiūros tarnybai (The Probation and After-Care Service) ir kt. Pastebėtina
tendencija, kad valstybėse, kuriose ruošiamasi įgyvendinti priežiūros ir pagalbos nuteistiems
asmenims idėjas, taip pat steigiamos institucijos, skirtos probacijai vykdyti: Suomijoje
nepilnamečiams pažeidėjams priežiūrą vykdys Suomijos probacijos Asociacijos pareigūnai
(Finnish Probation Association), Rumunijoje už probacijos įgyvendinimą visos valstybės
mastu atsakingas Probacijos Departamentas (Probation Departament). Sukuriant atskirą
instituciją probacijai vykdyti, sudaromos atitinkamos materialinės ir organizacinės sąlygos,
kurios atveria galimybę atsižvelgti į probacijos vykdymo specifiškumus.
Čia buvo apžvelgtos tik bendriausios tendencijos, tuo tarpu probaciją vykdančios
institucijos yra labai įvairios ir nebūtinai priklauso kuriai nors aptartai kategorijai. Kaip vienas
iš įdomesnių pavyzdžių analizuotina Belgijos praktika: čia nėra atskiros probaciją vykdančios
institucijos. Teisingumo ministerijos įdarbinami “probacijos padėjėjai”, padedantys nuteistam
asmeniui, kuriam paskirta probacija, o probacijos sąlygų laikymąsi prižiūri ir kontroliuoja
probacijos komisija iš trijų asmenų, kurią sudaro Apeliacinio teismo skiriamas teisėjas, bei
advokatas ir pareigūnas, paskirtas Teisingumo ministerijos.
55 Gill Mclvor and Monica. Probation. Lesley McAra. Parole Board decision making.
45
Kai kuriose valstybėse be atitinkamos institucijos probacijos bausmę vykdo ir
nevalstybinės institucijos (Austrija) ar privatūs asmenys. Taip pat probacijos priežiūros
vykdymas pavedamas teismo sprendime konkrečiai įvardintam (-iems) asmeniui (-ims). Tokia
praktika yra labai populiari vykdant probaciją nepilnamečių nuteistųjų asmenų atžvilgiu, bet
kai kuriose valstybėse galima ir suaugusių asmenų atžvilgiu (Vokietija, Airija, Švedija).
Nagrinėjant probacijos vykdymo teisinius santykius, būtina akcentuoti probacijos,
kaip valstybės taikomos priemonės, priverstinį pobūdį. Taigi skirtingai nuo dispozityvinio
metodo, kai teisinių santykių turinį lemia abiejų veikiančių šalių valia, probacijos teisinių
santykių turinį nulemia probacijos pareigūnų vykdomos funkcijos.
Reikia pažymėti, kad institucijų, vykdančių probaciją, atliekamos veiklos sritis labai
plati. Jos be probacijos siaurąja prasme taip pat dažniausiai vykdo beveik visas alternatyvias
laisvės atėmimo bausmei baudžiamojo poveikio priemones: Airijoje, Liuksemburge, Švedijoje,
Danijoje, Jungtinėje Karalystėje probacijos pareigūnai taip pat vykdo ir viešuosius darbus,
prižiūri asmenis, kurie paleisti iš laisvės atėmimo vietų parolio pagrindu, teikia socialinę
pagalbą asmenims, esantiems laisvės atėmimo įstaigose, taip pat asmenims, kurie jau paleisti
iš laisvės atėmimo vietų (after-care). Daugelyje valstybių mediaciją (Rumunija), netgi
elektroninį monitoringą pradėjo taikyti ir šių priemonių vykdymą prižiūrėti probaciją
vykdančios institucijos.
Tačiau, žinoma, kai kuriose valstybėse šios alternatyvios bausmės yra vykdomos
visiškai atskirų institucijų: pvz., Belgijoje – parolį vykdo speciali prie Apeliacinio teismo
įsteigta komisija, o parolio pagrindu paleistus asmenis prižiūri teismo padėjėjai, dirbantys
teismų namuose (judicial houses).56
Pagrindinė probacijos pareigūnų veikla susijusi su probacijos siaurąja prasme
vykdymu. Ši veiklos sritis susideda iš sąlygiškai į tris kategorijas išskiriamų probacijos
pareigūnų vykdomų funkcijų:
socialinių pranešimų pažeidėjo asmens charakteristikai ir jo socialinei situacijai
nustatyti rengimas (social – inquiry arba kitaip vadinami pre – sentence reports57),
priežiūros (supervise) vykdymas ir pagalbos (assistance) teikimas,
kitų funkcijų, siekiant užtikrinti pagalbos teikimą, atlikimas.
Probacijos bausmės vykdymo teisinių santykių turinį suformuoja išimtinai priežiūros
vykdymas ir pagalbos teikimas, kitų funkcijų vykdymas būtinas minėtos funkcijos
realizavimui.56 Bart Van Reybrouck. Probacija ir parolis Belgijoje. Kryžkelė. Vilnius. 1999. Nr. 2. P. 29.57 Todėl šiuo metu vykdomame Kanados-Švedijos-Lietuvos pataisos reformos projekte šie pranešimai yra įvardinami kaip iki – teisminės ataskaitos. (Kanados-Švedijos-Lietuvos pataisos projektas).
46
Kaip jau buvo minėta, probacija, paprastai, skiriama tam tikrai specialiai atrinktų
nuteistų asmenų grupei. Ši grupė formuojama, be kitų svarbių aplinkybių atsižvelgiant ir į
nuteisto asmens asmenines charakteristikas, jo gyvenimo sąlygas. Todėl teismui svarstant
probacijos skyrimą reikalinga atitinkama informacija apie asmenį, jo socialines gyvenimo
sąlygas. Ji pateikiama probacijos pareigūnų socialinių pranešimų forma. Dažniausiai nėra
griežtai apibrėžiama, kokia informacija apie nuteistą asmenį turi būti pateikta. Kaip Danijos
teisingumo vykdymo akto 808 sekcijoje tiksliai apibūdinta, tai tokia informacija, kokios
teismui reikia priimant sprendimą. Jeigu socialiniame pranešime pateikta informacija yra
nepakankama, teismas kai kuriose valstybėse gali atidėti teismo posėdį tam, kad probacijos
pareigūnas ją surinktų.
Pastebėtina, kad probacijos pareigūnų teikiamos informacijos pobūdis atitinka
baudžiamosios politikos pobūdį ir nustatytus probacijos skyrimo pagrindus. Valstybėse, kurių
baudžiamojoje politikoje labiau akcentuojamas nuteistojo asmens resocializacijos būtinumas,
teismams reikalinga tokia informacija, kurios pagrindu būtų galima preliminariai nustatyti
socialines nusikaltimų priežastis, jų pašalinimo galimybę (dažniausiai taip yra vadinamosiose
socialinės gerovės valstybėse: Švedijoje, Danijoje ir kt.). Tai informacija apie nuteistojo
asmens šeimą, išsilavinimą, darbą, finansinę padėtį, psichinės ir fizinės sveikatos būklę,
gyvenimo būdą, laisvalaikį, pomėgius, draugus. Tose valstybėse, kuriose taikant probaciją
prioritetas teikiamas visuomenės saugumo užtikrinimui58, teismui pateikiama informacija turi
apimti ir šiuos duomenis: “…pažeidėjo praeityje vartotas smurtas, jo kriminalinė praeitis,
atlikto nusikaltimo aplinkybės, kurios gali turėti įtakos skiriant probaciją, atlikto nusikaltimo
poveikis aukai, požiūris į atliktą nusikalstamą veiką, jos tyrimą, bendradarbiavimas su
teisėsaugos pareigūnais ar kitos aplinkybės, kurios gali kelti pagrįstų įtarimų dėl to, ar
nuteistas asmuo darys nusikaltimus ateityje..”59.
Informacijos socialiniam pranešimui parengti rinkimo formos įvairių valstybių
praktikoje yra skirtingos. Dažniausiai informacijos šaltiniu būna atitinkamų institucijų įrašai
apie nuteistą asmenį, pokalbis su atitinkamais asmenimis, kurie turi apie nuteistą asmenį
atitinkamos informacijos (tai – artimieji, šeimos nariai, bendradarbiai ar bendramoksliai,
gydytojai ir pan.), taip pat pokalbis su pačiu nuteistuoju.
Socialinio pranešimo pabaigoje, paprastai, pateikiama išvada dėl bausmės atidėjimo ir
probacijos priežiūros skyrimo tikslingumo. Jei siūloma nuteistajam asmeniui skirti probaciją,
58 Beje, tai atitinka JT Tokijo taisyklių aiškinamajame vadove pateiktas rekomendacijos. Jon F.Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 14.59 Jon F.Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 14.
47
pateikiamos rekomendacijos dėl papildomų probacijos sąlygų, atitinkančių specialius nuteisto
asmens poreikius, skyrimo. Ši socialinio pranešimo išvada yra tik konsultacinio pobūdžio.
Kaip reikalaujama pagal 1992 m. JT Tokijo taisyklių 7.1 punktą60, socialinis
pranešimas turi būti objektyvus, pagrįstas surinktais faktais ir jame pateiktos išvados negali
būti įtakotos pareigūno asmeninio nusistatymo.
Ruošiant socialinį pranešimą bei nustatant susipažinimo su socialiniu pranešimu
tvarką, svarbi teisės į privatų gyvenimą pažeidimo problema. Daugumoje valstybių nustatoma
ribota galimybė gauti socialiniame pranešime esančią informaciją, paprastai su socialiniu
pranešimu gali susipažinti tik pats nuteistasis asmuo, teisėjas, prokuroras ar kitas atitinkamą
įgaliojimą turintis pareigūnas.
Kaip jau buvo minėta, probacijos pareigūnų pagrindinė funkcija, kuri ir suformuoja
probacijos bausmės vykdymo teisinius santykius, yra priežiūros vykdymas ir pagalbos
teikimas. Tačiau, ne visose valstybėse taikant probaciją priežiūra skiriama. Tose, kuriose ji
skiriama, jos vykdymas pavestas įvairioms institucijoms, kurios, palyginus, skirtingai
realizuoja priežiūros vykdymą, pagalbos teikimą. Norint išsamiai atskleisti probacijos teisinių
nuostatų faktinį turinį ir sudaryti vientisą ir išsamų probacijos teisnių nuostatų realizavimo
vaizdą, reikia analizuoti praktiką tų valstybių, kuriose geriausiai funkcionuoja probacijos
sistema, ir kuriose yra taikoma daugiausia socialinių – pedagoginių priemonių. Išdėstytus
reikalavimus geriausiai atitiktų Danijos ir Italijos praktika61. Šiuo atveju Švedijos pavyzdys
netinkamas tuo, kad Švedijoje probacija skiriama kaip savarankiška bausmė, o tai, pasaulio
daugumos valstybių atžvilgiu, yra išimtinio pobūdžio praktika. Ši aplinkybė įtakoja tam tikrus
probacijos įgyvendinimo skirtumus, kurie nesudarytų galimybės atskleisti daugiau ar mažiau
daugumai valstybių tinkamą modelį.
Daugelyje valstybių, kaip jau buvo minėta, taikant probaciją siaurąja prasme
paskiriama priežiūra (supervision). Tuo tarpu, nagrinėjant probacijos pareigūnų vykdomą
probacijos pagrindinę funkciją, ji yra įvardinama kaip priežiūros vykdymas ir pagalbos
teikimas. Toks įvardijimas tikslesnis, nes atspindi du minėtus priežiūros vykdymo polius.
Beje, kai kada akademinėje literatūroje ši probacijos sąlyga taip ir įvardinama. Taip pat
60 Jon F. Klaus. Handbook on probation services. Rome/London. 1998. P. 146.61 Italijos praktika nėra visiškai tinkamas probacijos modelio pavyzdys ta prasme, kad probaciją vykdo socialinio darbo tarnybos, o pats probacijos modelis Italijoje dar nėra visiškai susiformavęs, nes čia vyksta dar nebaigta bausmių reforma, prasidėjusi 1975 m., ji intensyviai vykdoma iki dabar (1986 m. įstatymu buvo nustatyta ir praplėsta galimybė prižiūrėti nuteistuosius visuomenėje, suteikiant jų reabilitacijai reikalingą pagalbą, 1998 m. įstatymu buvo detalizuojamos bausmės vykdymo atidėjimo nuostatos). Tačiau būtent dėl labai ilgo probacijos reformų įgyvendinimo laikotarpio yra cituotini kai kurie su probacija susijusių problemų sprendimo būdai.
48
tiksliai šį probacijos elementą galima įvardinti ir kaip “kontrolės vykdymą ir pagalbos
teikimą” – taip jį įvardina ir Danijos praktiką apibūdinanti akademinė literatūra.
Taigi priežiūros vykdymą sąlyginai sudaro dvi dalys: kontrolės vykdymas ir pagalbos
teikimas.
Danijoje kontrolės vykdymas (control62) pirmiausia pagrįstas informacijos apie
nuteistąjį asmenį nenutrūkstamu procesu – probacijos pareigūnas turi pareigą stengtis pagal
galimybes surinkti visą informaciją apie tai, kaip nuteistasis asmuo vykdo jam paskirtas
pareigas. Renkama informacija ir apie priežiūrai vykdyti svarbias aplinkybes: apie asmens
gyvenamosios vietos buvimą ar nebuvimą, apie jo atliekamą darbą (kur ir kaip dirba),
šeimynines aplinkybes ir pan. Renkama ir kitokia informacija, kurios pobūdis paprastai
priklauso nuo to, kokie apribojimai ar įsipareigojimai nuteistajam asmeniui paskirti. Dėl
probacijos turinio įvairumo individualaus pobūdžio informacijos, kurią turi surinkti probacijos
pareigūnas, turinys nėra griežtai apibrėžtas. Probacijos pareigūno informacijos rinkimo ar
gavimo funkcijos realizavimą užtikrina probacijos pareigūno teisė gauti informaciją ir savo
ruožtu šią teisę atitinkanti nuteistojo asmens pareiga teikti probacijos pareigūnui reikalingą
informaciją. Pavyzdžiui, nuteistasis asmuo turi pareigą informuoti apie bet kokius
gyvenamosios, darbo vietos pasikeitimus. Šios informacijos gavimo formos gali būti įvairios,
pagrindinė jų – periodiniai probacijos pareigūno ir nuteistojo asmens susitikimai. Taigi, dar
viena nuteistojo asmens pareiga yra periodiškai susitikti su probacijos pareigūnu. Ši pareiga
gali būti nustatyta įvairiai. Danijoje, taip pat kitose valstybėse yra naudojamos įvairios šios
pareigos realizavimo formos: pavyzdžiui, nustatoma pareiga periodiškai prisistatyti probacijos
pareigūnui arba tik tuomet, kai šis išsikviečia nuteistąjį asmenį.
Ši informacijos rinkimo ar gavimo teisė ir ją atitinkanti informacijos teikimo ir
periodinio prisistatymo pareiga akcentuojama daugumoje valstybių (Vokietija, Airija,
Švedija). Pavyzdžiui, Švedijoje “…nuteistasis asmuo turi pareigą informuoti probacijos
pareigūną, ar kitą asmenį apie savo gyvenamąją, darbo vietą ar kitas aplinkybes, kurios yra
svarbios vykdant pareigą, taip pat privalo pasirodyti priežiūrą vykdančiam subjektui, kai yra
šaukiamas ar kitaip palaikyti kontaktą pagal nustatytas instrukcijas.” 63 Tuo tarpu probacijos
pareigūnas “…turi būti informuotas apie nuteistojo asmens gyvenimo būdą ir apie kitas
aplinkybes.” 64
62 ? Nagrinėjant probacijos vykdymą įvairiose valstybėse, pažymėtina, kad akademinėje literatūroje anglų kalba yra naudojami ir kitas terminas – “surveillance”.63 Bosf Svenson. Criminal Justice systems in Sweden. Gőteborg. 1995. P. 50.64 Ten pat. P. 51.
49
Informacijos paskirtis yra dvejopa: pirma, probacijos pareigūnas gali kontroliuoti
nuteistąjį asmenį, t.y. gautos informacijos apie padarytus apribojimų ar įpareigojimų
pažeidimus, jis gali reaguoti – skirti tam tikras priemones ar kreiptis dėl probacijos ir bausmės
vykdymo atidėjimo panaikinimo, antra, gautos informacijos pagrindu jis gali išsiaiškinti
nuteistojo asmens asmenines ir socialines problemas, numatyti teikiamos pagalbos būdus ir
įvertinti teikiamos pagalbos efektyvumą ir tikslingumą.
Vykdant probaciją, svarbu, kad asmuo suprastų jam paskirtos priežiūros ir
įpareigojimų turinį, reikšmę ir žinotų nustatytų pareigų ir teisių bei laisvių apribojimų
nesilaikymo pasekmes. Todėl probacijos pareigūnas turi pareigą išaiškinti nuteistam
asmeniui jam probacijos pagrindu paskirtas pareigas, teisių bei laisvių apribojimus, taip pat ir
jų pažeidimo pasekmes. Bet tai nėra probacijos vykdymo specifika, tačiau bendra visų
bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių vykdymo sąlyga.
Kita priežiūros vykdymo funkcija – pagalbos teikimas (assistance)65. Pagalbos
teikimas – tai vienas iš metodų, kuriais siekiama asmens resocializacijos. Pagalbos teikimas –
tai nuteistojo asmens asmeninių ir socialinių problemų sprendimas. Kadangi įvairių asmenų
problemos skiriasi, taikomos įvairios priemonės. Pagrindiniai probacijos pareigūnų veiklos
reikalavimai, ypač teikiant pagalbą, yra individualizacija, kūrybinis reagavimas pagal
situacijos poreikius. Nors šie principai yra būtini probacijos pareigūnų veikloje, tačiau tai iš
dalies sukelia kai kurių teisinių problemų. Didžiausia teisinė problema ta, kad visos
naudojamos priemonės66 yra priverstinio pobūdžio, taigi, turi būti detaliai reglamentuojamos,
siekiant išvengti piktnaudžiavimų, nepagrįstų nuteistojo asmens teisių bei laisvių pažeidimų,
ypač tuo atveju, kai nuteistajam teikiama pagalba prieš jo valią. Tačiau išsamus taikytinų
priemonių reglamentavimas sumažintų pagalbos teikimo efektyvumą, o kai kuriais atvejais,
kai susiklosto labiau specifinės situacijos, netgi būtų neįmanoma pasiekti probacijos tikslų. Be
to, kaip pabrėžė Maria Pia Giuffrida, “socialinis darbas yra dinaminis procesas, kuriame
niekas negali likti statinėje būsenoje. O ypač kinta taikytinos intervencijos priemonės.”67
“Efektyvių socialinio darbo priemonių pagrindiniai bruožai yra jų lankstumas ir
prisitaikymas atsižvelgiant į nenutrūkstamus pokyčius visuomenėje.”68 Tuo tarpu socialinio
darbo priemonių, kurių taikymu būtų realizuojamas pagalbos teikimas, reglamentavimas
teisės aktais, paprastai, nėra taip greitai kintantis procesas, todėl detaliai reglamentuojant
65 Kiti šio termino sinonimai anglų kalba: “help”, “support”.66 Yra remiamasi bendru principu, taikytinu visose teisės šakose, kur taikomas imperatyvus reguliavimas, - valstybės pareigūnas gali elgtis tik taip, kaip nurodyta įstatyme. Jeigu tam tikra elgesio taisyklė įstatyme ar kt. teisės akte nenurodyta, pareigūnas, vykdydamas valstybės deleguotas funkcijas, neturi teisės taip elgtis.67 Reflections on developments in communitysanctions and measures in Italy. CEP Bulletin. 2000. Nr. 15. P. 5.68 Ten pat. P. 5.
50
neišvengiamai susidarytų praraja tarp teisinio reguliavimo ir praktikos. Tačiau visiškai
neribotas pagalbos teikimo priemonių naudojamas, kaip jau buvo minėta, sudaro galimybę
pažeisti asmens prigimtines teises bei laisves, o būtent didžiausias pavojus yra pažeisti asmens
teisę į privatų gyvenimą.
Vis dėlto Italijoje prioritetas buvo suteiktas socialinio darbo efektyvumui. Nagrinėjant
jų teisines nuostatas pastebėtina, kad jomis, teikiant pagalbą nuteistiesiems asmenims,
suteikiama socialinio darbo atlikimui reikalinga laisvė. Ši laisvė iš dalies ribojama
nustatytomis socialinio darbo darbuotojų etikos taisyklėmis, siekiant apsaugoti nuteistąjį
asmenį nuo pareigūnų piktnaudžiavimo.
Panašus šios problemos sprendimo būdas buvo pasirinktas ir Danijoje. Čia taip pat
prioritetas suteiktas socialinio darbo efektyvumui. Tačiau probacijos pareigūnų veikimo laisvė
apribota jau minėtoje laisvės atėmimo ir probacijos vykdymo principų programoje įtvirtintais
probacijos pareigūnų darbo reikalavimais – vykdantis probaciją pareigūnas turi gerbti
kiekvieną individą ir bendrai priimtas žmogaus teises bei laisves ir neturi daugiau apriboti
nuteistųjų asmenų teisių bei laisvių nei to reikia bausmės įvykdymui, vadovaudamasis
mažiausios intervencijos principu.69 Mažiausios intervencijos principas reikalauja, kad
probacijos pareigūnai, vykdydami priežiūrą, iš daugybės problemų sprendimų būdų turi
pasirinkti tuos, kurie mažiausiai “įsibrauna” į nuteistųjų asmenų privatų gyvenimą, tačiau tuo
pačiu kurie ir užtikrinta efektyvų problemos sprendimą.
Vykdant pagalbos teikimo funkciją, nustatomos šios pareigūnų ir nuteistųjų asmenų
teisės ir pareigos.
Pirmiausia, pagalbos teikimo mechanizmo Danijoje efektyvumas nulemiamas dvejopu
uždavinių lygiagrečiu vykdymu: kai tuo pačiu užmezgami tarpusavio santykiai tarp probacijos
pareigūno ir nuteistojo asmens, bei tarp probacijos pareigūno ir įvairių valstybinių,
visuomeninių tarnybų bei visuomenės.
Užmezgant santykius tarp nuteistojo asmens ir probacijos pareigūno, probacijos
pareigūno pareiga yra vadovavimas asmeniui, sprendžiant asmenines, socialines nuteistojo
asmens problemas, pakeičiant jo gyvenimo būdą. Praktikoje vadovavimas gali būti
įgyvendinamas šiais veiksmais: surinktos informacijos pagrindu išaiškinamos nuteistojo
asmens asmeninės ir socialinės problemos, sudaromas bendras veiksmų, kuriais bus siekiama
išspręsti nuteistojo asmens problemas, planas, taikomos numatytos priemonės ir pan.
Paprastai sudaromi trumpalaikio ir ilgalaikio pobūdžio planai, kurie vėliau atitinkamai pagal
situaciją gali būti keičiami. Taip pat gali būti naudojamos įvairios priemonės, siekiant ugdyti 69 A programme of principles for prison and probation work in Denmark. Copenhagen. 1994.
51
nuteistojo asmens atsakomybės jausmą, stiprinti socialinius ryšius. Pavyzdžiui, asmens
socialiniams ryšiams stiprinti gali būti naudojama šeimos terapija. Kontaktas su šeima,
paprastai, užmezgamas šeimos prašymu ar probacijos pareigūno iniciatyva ir tik su nuteistojo
asmens sutikimu. Šis kontaktas gali būti paprastas telefoninis pokalbis, atskiri susitikimai, bet
gali įgyti kraštutinę intensyvios šeimos terapijos formą. Sprendžiant asmenines problemas
probacijos pareigūnas gali rūpintis, kad nuteistasis asmuo įgytų kvalifikaciją, suteikiančią jam
galimybę įsidarbinti. Taip pat asmuo gali būti apgyvendintas probacijos pareigūnų
administruojamuose namuose, tačiau tuo pačiu skatinant nuteistąjį asmenį pačiam įsigyti
gyvenamąją patalpą. Atsižvelgiant į materialines problemas, ypač dėl skolų mokėjimo,
sudaromi skolų grąžinimo planai, probacijos pareigūnas kartu su nuteistu asmeniu gali
bandyti ieškoti kreditų gavimo galimybių.
Kaip jau buvo minėta, priemonių, kurias gali naudoti probacijos pareigūnai, sąrašas
nėra išsamiai detalizuojamas. Įtvirtinami tik tikslai, kurių turi siekti probacijos pareigūnas, ir
probacijos pareigūnų pareigos, atitinkančios šiuos tikslus. Probacijos pareigūno pagrindinė
pareiga teikiant pagalbą – ugdyti nuteistojo asmens pasitikėjimo savimi ir atsakomybės
jausmą, stiprinti jo socialinius ryšius su visuomene, skatinti jį laikytis visuomenei priimtinų
elgesio taisyklių, skatinti jo norą pasikeisti, koordinuoti asmens veiksmus siekiant pakeisti
gyvenimo būdą, pasiūlyti jam įvairius jo problemų sprendimo variantus.
Tuo pačiu pagalbos teikimo procese nuteistasis asmuo turi pareigą aktyviai dalyvauti,
imtis iniciatyvos tiek sudarant planus, tiek juos įgyvendinant. Nuteistojo asmens nenoras
bendradarbiauti su probacijos pareigūnu gali būti pagrindu pakeisti nustatytus įpareigojimus
ar apribojimus, netgi pagrindu panaikinti probaciją.
Kaip jau buvo minėta, vykdant pagalbą probacijos pareigūnas taip pat siekia
bendradarbiauti ir su įvairiomis valstybinėmis, visuomeninėmis organizacijomis. Šio
bendradarbiavimo esmė yra sudaryti reikiamas organizacines – materialines sąlygas nuteistojo
asmens problemoms spręsti: pavyzdžiui, palaikomi ryšiai su įvairiomis įdarbinimo
institucijomis bei privačiais asmenimis, siekiant padėti nuteistajam asmeniui įsidarbinti ir pan.
Trečią probacijos pareigūnų vykdomų funkcijų grupę sudaro įvairių nakvynės namų
(Danija, Vokietija), mokymo centrų (Danija, Švedija) administravimas. Minėtų įstaigų
administravimu užtikrinamas probacijos priežiūros vykdymo efektyvumas.
Apibendrinant nagrinėtą medžiagą, galima reziumuoti, kad probacijos vykdymas yra
dvilypio pobūdžio: siekiama padėti nuteistajam asmeniui, tačiau tuo pačiu įgyvendinama
valstybės prievartos priemonė. Įvairios valstybėms teikia skirtingus prioritetus šiems dviem
probacijos vykdymo aspektams: vienos labiau akcentuoja priverstinį probacijos pobūdį, todėl
52
probaciją vykdo bausmių vykdymo institucijos, kitos valstybės teikia didesnę reikšmę
pagalbos teikimui, todėl jose probaciją vykdo daugiau socialinio pobūdžio institucijos.
Šis probacijos dvilypumas atsispindi ir priežiūros vykdymo procese, kuris susideda iš
nuteistojo asmens kontroliavimo ir pagalbos jam teikimo. Priežiūros vykdymas realizuojamas
tokiomis nuteistojo asmens ir probacijos pareigūno teisėmis ir pareigomis:
nuteistojo asmens pareiga teikti informaciją probacijos pareigūnui, periodiškai
susitikti su juo, bei, svarbiausia, aktyviai bendradarbiauti su juo probacijos metu;
probaciją vykdančios institucijos pareigūno pareiga nuteistajam asmeniui
išaiškinti jo teises bei pareigas, rinkti informaciją apie probacijos vykdymo eigą, reaguoti
nuteistajam asmeniui pažeidus nustatytus įpareigojimus, jo teisių bei laisvių apribojimus, bei
siekti asmens reabilitacijos, bendradarbiaujant su juo, taikant įvairias pedagogines, socialines
priemones.
Be to, probaciją vykdančios institucijos pareigūnas taip pat teikia teismui socialinius
pranešimus, vykdo įvairias priemones, kuriomis siekiama sudaryti materialines, organizacines
prielaidas priežiūros vykdymui.
II.4. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo
Probacijos užuomazgos kai kuriose šalyse atsirado ir plėtojosi jau XIX a. Tai ypač
buvo pastebima Skandinavijos šalyse. Pavyzdžiui, Danijoje privačios (nevyriausybinės)
organizacijos teikia pagalbą iš įkalinimo įstaigų išleistiems asmenims nuo 1850 m., o
probacijos darbas su kaliniais, išleistais tam tikromis sąlygomis, vykdomas nuo 1905 m.
Suomijoje privačios organizacijos, finansuojamos krikščioniškų labdaros organizacijų, nuo
1870 m. (kai Suomija vis dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje), dirba kalėjimuose, kur
savanoriai, padeda nuteistiesiems atlikti bausmę tinkamu būdu ir bando “taisyti” juos per
religinį mokymą bei auklėjimą. Anglijoje probacijos pradžia gali būti laikomi 1876-ieji,
kuomet Anglijos Bažnyčios Blaivybės draugijos finansavimo pagrindu buvo įkurta “policijos
teismų misionierių” institucija, padedanti nusikaltėliams atsikratyti alkoholio vartojimo
blogio, padėdama jiems susirasti darbą ir gyvenamąją vietą, veikdama kaip “misionieriai savo
žemėje”. Norvegijoje pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo suformuotas valstybinis
užsakymas pirmųjų probacinės veiklos žingsnių vystymui. Todėl amžiaus viduryje buvo
sukurtos pirmosios nevyriausybinės probacine veikla užsiimančios organizacijos.
Pietų Europos valstybės į probacinę veiklą įsitraukė taip pat gana anksti. Jau XIX a.
Šveicarijoje Krikščioniškos labdaros organizacijos ėmėsi padėti išleistiems kaliniams, o
53
Olandijoje pirmoji probacinės veiklos organizacija buvo įkurta 1823 m. Prancūzijoje XIX a.
antroje pusėje tam tikri “klubai” ir “draugijos”, turinčios krikščioniškos labdaros teikimo
pagrindus, buvo oficialiai įgalioti dirbti su nusikaltėliais tiek įkalinimo metu, tiek po jo: šios
organizacijos jau 1885 m. tapo nepriklausomos ir gaunančios valstybinį finansavimą,
patvirtintą vyriausybės aktu.
II.4.1. Savanoriai ir profesionalūs darbuotojai probacijos sistemoje
Bendrai pažvelgus, šiuo metu Europoje probaciniu darbu užsiima tiek profesionalūs
darbuotojai, tiek savanoriai. Paprastai probacinis darbas prasidėdavo nuo savanorių ir
labdaros organizacijų įsitraukimo į šią veiklą, kurie vėliau dalinai ar visiškai būdavo
pakeičiami profesionaliais darbuotojais, valstybės finansuojamomis ar valstybinėmis
institucijomis. Savanoriško darbo tradicijos, esmė ir tikslai (filosofija) atliko svarbų vaidmenį
apibrėžiant dabartinę probacijos sistemą Europoje; tiesą sakant, šie faktoriai iki šiol yra
turintys įtakos vis didesniam šios srities vystymui, darbui ir jo misijai. Reikia pastebėti, kad
kai kuriose šalyse (Belgijoje ar Jungtinėje Karalystėje) dalinis perėjimas nuo savanorių prie
profesionalių darbuotojų probacijos istorijoje įvyko gana anksti.
Nedaugelis šalių neturi savanoriško darbo tradicijos ir probacija vykdoma apmokamų
darbuotojų. Tokios šalies pavyzdys yra Čekija, kur 1970 m. buvo įkurta “socialinių kuratorių”
institucija, vykdanti veiklą, panašią į probaciją, ir finansuojama Darbo ir socialinių reikalų
ministerijos; tuo pačiu metu kalėjimuose dirbantys socialiniai darbuotojai pradėjo vykdyti tam
tikrą probacinį darbą.
Probacija ilgą laiką buvo atskirų savanorių ir savanorių iš labdaringų organizacijų
darbo sritis. Šiuo požiūriu Europoje nėra realių šiaurės-pietų ar rytų-vakarų skirtumų. 1961 m.
Austrijoje buvo tik vienas profesionalus (t.y. apmokamas) probacijos darbuotojas, o pirmasis
Austrijos probacijos įstatymas (nepilnamečiams) nesuteikė galimybės įdarbinti daugiau
probacijos pareigūnų, akcentuodamas tik savanoriškus darbuotojus. Netrukus, po šio įstatymo
paskelbimo buvo pastebėta, kad savanoriško darbo nepakanka ir tai paskatino Austriją pasukti
kita kryptimi. Reikšminga tai, kad šis įstatymas buvo išleistas tik antroje XX a. pusėje.
Žvelgiant į vakarus, galima pastebėti panašų vaizdą. Olandijoje, nors probacinis
darbas perėjo į ne savanorių rankas gana anksti (1910), Gelbėjimo Armija visada buvo
atsakinga už nemažą dalį darbo, atlikto olandų probacijos srityje. Airijoje savanoriškas darbas
turi tokią pačią ilgą tradiciją, kaip ir pati valstybė – pirmieji darbuotojai įdarbinti tik tarp
1940-ųjų ir 1950-ųjų.
54
Danijoje ilga savanorystės tradicija sudarė reikiamas sąlygas tam, kad savanoriai būtų
intensyviai įtraukti į probacinį darbą. Norvegijoje iki 1980-ųjų probacija buvo savanorių
prerogatyva. Švedijoje probacinis darbas visuomet buvo dirbamas glaudžiai bendradarbiaujant
su savanoriais iš bažnytinių organizacijų ir laisvalaikio praleidimo, pramogų organizacijų
(sporto ratelių).
Pietų Europai būdinga tokia pati situacija: Italijoje sena bažnyčios ir kairiųjų pažiūrų
savanorių infrastruktūra yra iki šiol dominuojanti šioje srityje; nepilnamečių probacija jau
pakankamai ilgai vykdoma įdarbintų probacijos pareigūnų, suaugusiųjų probacija pasekė šiuo
pavyzdžiu tik 1975 m. Panaši situacija ir Portugalijoje, kur savanoriškas sektorius buvo ilgą
laiką įtrauktas į probacinį darbą, nors valstybė jo įtaką vis labiau akcentavo nuo 1956 m.
Netgi Ispanijoje, kur pastebimos seniausios probacijos užuomazgos Vakarų Europoje,
savanoriai darbuotojai atlieka pagrindinį vaidmenį šioje srityje.
Žiūrint į Europos centrą, XIX a. Vokietijoje probacija buvo visiškai tik savanorių
reikalas ir pirmieji žingsniai įdarbinant buvo žengti tik XX a. Liuksemburge savanoriškas
darbas išskirtines pozicijas turėjo iki pat 1950 m..
Profesionalus probacinis darbas Belgijoje buvo įkurtas Pirmojo Pasaulinio karo
metais, Anglija ir Velsas turėjo įdarbintus probacijos pareigūnus nuo pirmųjų XX a.
dešimtmečių. Suomijoje apmokamų darbuotojų poreikis buvo patenkintas jau paskutiniais
XIX a. dešimtmečiais.
Šiuo požiūriu Šveicarija ir Prancūzija turi išskirtinę poziciją. Šveicarijoje probacijos
darbas prasidėjo nuo savanoriškų iniciatyvų, tokių kaip “ponių bendruomenės”,
besirūpinančios kaliniais ir kitais nusikaltėliais. Ypatingai necentralizuotose srityse
(provincijų vienetuose – kantonuose) pradėjo kurtis daug vietinių iniciatyvų, kurios skyrėsi
savo tipu ir darbo metodais, valdomos ir finansuojamos vietinės valdžios, todėl labai
skirtingos. Kai kuriose kantonuose probacinis darbas yra išskirtinai ne savanorių prerogatyva,
kitose savanoriškas darbas yra dominuojantis. Prancūzijoje nėra specifinės savanoriško
probacinio darbo srities, nors probacinės struktūros intensyviai bendradarbiauja su
savanorišku sektoriumi įtrauktu į socialinę pagalbą ir pagalbą priklausomiems asmenims.
Prancūzijoje svarbus savanorių vaidmuo padedant nusikaltimų aukoms.
II.4.2. Valstybės nuostatos ir struktūros, skirtos valstybines užduotis vykdančioms
nevyriausybinėms ir privačioms organizacijoms
55
Atliekant probacijos užduotis, kurios vykdomos taikant minėtus mokymo ir socialinio
darbo metodus, daugeliu atveju visiškai pasitikima privačiomis iniciatyvomis ir tuo pagrindu
sukurtomis organizacijomis. Tokiais atvejais probacijos veikla klesti, o tose šalyse, kur šio
pasitikėjimo nėra arba jis yra ne toks didelis, kuriamos valstybinės organizacijos, vykdančios
probaciją, vyriausybė turi užimti vadovaujantį vaidmenį. Tai sąlygoja probacinės veiklos
lėtesnę ir mažiau intensyvią plėtrą. Pvz., buvusioje socialistinėje Čekoslovakijoje valstybė šio
darbo ėmėsi su dideliu entuziazmu ir gana anksti.
Šiandien daugelyje šalių privačios organizacijos vis dar pirmauja probacijos srityje.
Pavyzdžiui, Olandijoje probacija kilo iš privačių iniciatyvų XIX a. ir nuo tada vykdoma
privačių organizacijų, nors nuo Antrojo Pasaulinio karo šią sritį ėmėsi valdyti ir kontroliuoti
Teisingumo ministerija. Situacija Suomijoje yra labai artima Olandijos situacijai. Anglijoje ir
Velse išvystytas labai įdomus modelis, kur probacija visą laiką buvo tik privačių sektorių,
turinčių įvairiausias organizacines struktūras, rankose. Šis privatus sektorius sukėlė didžiulį
valdžios susidomėjimą, atsispindintį dabartinėje Viešųjų tarnybų sutartyje, kur numatoma,
kad probacijos tarnybos vykdys valstybines užduotis. Šveicarijoje kiekviename beveik
nepriklausomame kantone (provincijoje) probacijos organizacijos labai susijusios su
teisingumo ir policijos departamentais, tačiau finansiškai nuo jų nepriklausomos.
Kita vertus, kai kuriose šalyse probacija visą laiką buvo tik valstybės reikalas;
pavyzdžiui, Čekijoje – nuo XX a. pradžios, Švedijoje – nuo 1918 m. Kaip bebūtų, XX a.
daugumoje Europos šalių valstybė perėmė darbą iš privačių probacijos organizacijų. Kai
kuriose šalyse tai įvyko gana anksti, pavyzdžiui, Liuksemburge – 1884 m. Italijoje ketinimas
organizuoti probaciją nepilnamečiams valstybiniu mastu buvo paskelbtas 1984 m. dekrete, o
suaugusiems – 1975 m. Vokietijoje valstybinė sistema buvo įkurta po Antrojo Pasaulinio
karo, nors vietinės probacijos veiklos prekursoriai kai kuriuose miestuose atsirado jau
pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Akivaizdu, kad šios ankstyvosios iniciatyvos išseko
Nacionalsocialistų periodu 1933-1945 m. Portugalijoje laikėsi iki 1956, Maltoje – 1961,
Belgijoje – 1964, Danijoje – 1973, Norvegijoje iki 1980 m.
Ispanijoje, palyginus su kitomis Europos šalimis, situacija yra visiškai kitokia. Jokios
nacionalinės probacijos tarnybos sistemos nebuvo išvystyta ir tik teisinių reformų metu 1990-
ųjų viduryje, probacijos veikla pradėta vystyti kaip bandomasis projektas. Netgi šiuo metu
programos alternatyvių bausmių matavimui bei penitencinės socialinės tarnybos yra įkurtos
tik Katalonijoje. Austrijoje, kur probacijos darbas datuojamas nuo 1957 m., kuomet privačios
iniciatyvos paskatino jo vystymą, jau daug metų vyksta disputas apie geriausią būdą
organizuoti šį darbą (privatus ar valstybinis būdas), kur pagrindiniai veikėjai vis keičiasi
56
vaidmenimis. Organizacijos, užsiimančios probacija, paliktos ne itin palankioje tarpinėje
pozicijoje, ir šiuo metu Teisingumo ministerija turi subkontraktinius santykius su privačiomis
organizacijomis, dirbančiomis šį darbą.
Galiausiai, situaciją Prancūzijoje reikia pristatyti atskirai. Čia nuo Antrojo Pasaulinio
karo pabaigos tiek valstybiniai, tiek privatūs sektoriai yra sunkiai įtraukiami į probacinį darbą,
nors prieš tai, jau nuo XIX a. vidurio, privatus sektorius vaidino svarbiausią vaidmenį. Po
karo, prancūzų probacijos tarnyba, kaip penitencinės administracijos dalis, pradėjo intensyviai
bendradarbiauti su privačių projektų agentūromis, kurios iš dalies dirba šį darbą.
II.4.3. Privačios probacijos tarnybų sistemos
Trijose Europos šalyse probacijos darbas yra privačių organizacijų prerogatyva. Dvi iš
jų yra Europos šiaurėje (Suomija ir Olandija), trečioji yra Austrija. Nenuostabu, kad mažose
šalyse ar šalyse, turinčiose nedidelį gyventojų skaičių, probacijos paslaugos yra sutelktos į
vieną organizaciją, kuri užsiima įvairia probacine veikla (Austrija ir Suomija), arba yra
organizuota centralizuoto valdymo struktūra, kuri prižiūri visas organizacijas, užsiimančias
šia veikla (Olandija, kurioje tokia sistema buvo išvystyta vos prieš kelerius metus). Austrijoje
VSBA (Verein für Bewärungsfilfe und Soziale Arbeit) (žr.schemą 60 psl.) dirba klasikinį
probacinį darbą (pavyzdžiui, ruošia pranešimus (ataskaitas) apie klientus teismui), užsiima
mediacija, dirba su lygtinai išleistais asmenimis ir yra atsakinga už probacijos bei parolio
bendrabučius visoje šalyje. Ryšiai ir bendradarbiavimas su Teisingumo ministerija yra
įforminti Bendrajame Kontrakte (kur yra apibrėžta ir darbo specifika, pareiginės nuostatos),
pasirašytame tarp Teisingumo ministerijos ir VSBA, remiantis faktu, kad VSBA darbuotojai
yra įdarbinami tik pritarus ministerijai.
Suomijoje probacija yra vykdoma organizacijos, kurios egzistavimas yra patvirtintas
įstatymu ir administruojamas bei prižiūrimas Teisingumo ministerijos; tai nurodo, jog tolesni
paaiškinimai apie juridinę valdžią yra nereikalingi. Olandijoje probacija yra vykdoma trijų
privačių organizacijų: Nacionalinės probacijos tarnybos, Psichinės sveikatos centro ir
Gelbėjimo armijos. Jų darbas yra subsidijuojamas Teisingumo ministerijos. Šios organizacijos
dirba sutarties pagrindu, yra prižiūrimos Nacionalinėje probacijos tarnyboje esančios
valdybos, kuri yra atsakinga už ryšius tarp šių organizacijų ir Teisingumo ministerijos, bei
paskirsto biudžetą visoms trims organizacijoms.
57
BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMO PAGALBOS IR SOCIALINIO DARBO ORGANIZACIJA (AUSTRIJA)
Bausmės vykdymo atidėjimo pagalbos ir socialinio darbo organizacijos (Verein für Bewährungshilfe und Soziale Arbeit) veiklos sritys
Pagalba bausmės vykdymo atidėjimo metu
Kaltininko ir nukentėjusiojo sutaikymas
Pagalba paleistiems iš įkalinimo vietų
Pagalba suteikiant gyvenamąjį plotą jo neturint arba krizių atvejais
Tikslai ir uždaviniai:-Tarpininkavimas
sutaikant kaltininką ir nukentėjusįjį ne
teisminiame procese jaunuolių ir suaugusiųjų
baudžiamosiose bylose;
Klientai:kaltinamieji ir nukentėjusieji
nesunkių ir vidutinių nusikaltimų bylose.Netaikoma kai yra:
sunkūs nusikaltimai, organizuotas
nusikalstamumas, su narkotikais susiję
nusikaltimai ir mažareikšmiai
nusikaltimai (vagystės iš parduotuvių,
neatsargūs nusikaltimai ir kt.)
Tikslai ir uždaviniai:Skirta asmenims, kuriuos paleidus iš
įkalinimo įstaigų nepaskiriama lygtinio paleidimo pagalba.
Siekiama dviejų tikslų:-minimizavimas arba redukavimas neigiamų
kalinimo pasekmių;-parama ir pagalba organizuojant
nenusikalstamą ir kiek įmanoma socialiai integruotą gyvenimą.Teikiami pasiūlymai:
-konsultavimas dėl paleidimo;-parama įveikiant krizines situacijas;-parama ieškant gyvenamosios vietos
(socialiniai butai, institucinė globa, atskiri butai);
-parama ieškant darbo (darbingumo nustatymas, darbo paieškos plano sudarymas, darbo įgūdžių lavinimas, tarpininkavimas);
-parama grąžinant skolas;-teisės į socialines garantijas realizavimas
(socialinė/bedarbio pašalpa;-pasiūlymai turiningam dienos praleidimui
(klubai, bendri užsiėmimai=socialinė integracija).
Tikslai ir uždaviniai:Šios veiklos tikslas -
sukurti ir rūpintis gyvenamųjų patalpų,
skirtų neturintiems kur gyventi ar
išgyvenantiems krizes, sistemą. Gyvenamosios
patalpos, skirtos asmenims, kuriems atidėtas bausmės vykdymas arba
paleistiems iš įkalinimo vietų. Glaudžiai
bendradarbiaujant šioms dviems sritims,
siūloma speciali gyvenamojo ploto
programa.Organizuojant šią veiklą glaudžiai
dirbama su socialinėmis
tarnybomis ir pagalbos benamiams tarnybomis.
Tikslai ir uždaviniai:Sukurti globos santykį, turint tikslą
konsultuoti klientus, jiems sprendžiant daugialypes kasdienes problemas, jiems
patarti ir padėti atsakingai spręsti psichosocialines ir ekonomines problemas.
Jie remiami ieškant nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo, nuolatinių
pajamų šaltinio ir vystant socialiai atsakingą sąmoningumą.
Pasiūlymai ir veiklos sritys:-trumpalaikė globa;-krizių intervencija;
-konsultavimas ir tarpininkavimas dėl buto, darbo, egzistencialiai būtinų poreikių patenkinimo, skolų, ligų atveju ir kt.
-į šeimą orientuota globa;-į problemas orientuotas grupinis darbas;
-narkomanų konsultavimas.Tikslinės grupės:
-sąlyginai nuteistieji;-lygtinai paleistieji iš įkalinimo vietų;
-apkaltinti nusikaltimo padarymu;-jaunuoliai, kuriems baudžiamoji byla
sustabdyta ir paskirta bausmės vykdymo atidėjimo pagalba.
58
II.5. Atskirų užsienio valstybių patirties analizė
Remiantis Lietuvos-Kanados-Švedijos pataisos projekto įdirbiu, žemiau pateikiamas
dviejų valstybių – Kanados ir Švedijos probacijos sistemos modeliai. Tikslinga pažvelgti į
valstybių, turinčių ilgametės patirties šioje srityje, visą probacijos sistemą kompleksiškai.
Kanados ir Švedijos praktikos apibendrinimas naudingas dar ir tuo, kad su šių valstybių
pataisos institucijomis atsirado itin glaudūs bendradarbiavimo ryšiai, todėl šių valstybių
patirtimi itin dažnai remiamasi ir reformuojant pataisos sistemą Lietuvoje. Manytume, jog
teorinis šiose valstybėse vykdomos praktikos apibendrinimas bus naudingas kuriant
probacijos modelį Lietuvoje, be to, padės praktikams, mėginant pritaikyti vieną ar kitą
pasiteisinusį probacijos sistemos elementą, padės geriau suvokti jų vietą visoje sistemoje, jų
atsiradimo priežastis bei galimas praktines problemas.
II.5.1. Kanada
II.5.1.1. Įvadas
Probacijos sąvoką įvairiose valstybėse, ir netgi pačioje Kanadoje, vartojama labai
skirtingai, todėl ją aptarsime orientuodamiesi į šio darbo tikslus. Būtų galima išskirti tokius
probacijos požymius:
1. Probacija įstatymiškai pagrįsta, t.y. įtvirtinta įstatymine baze.
2. Ją skiria teismas ar kita įgaliota institucija (Kanadoje yra dvi skirtingos institucijos
įgaliotos skirti asmeniui probaciją ir lygtinį paleidimą).
3. Bausmę ar jos dalį skiriama atlikti visuomenėje (orientuojantis į šio darbo tikslus,
rašant apie probaciją, turimas mintyje ir lygtinis paleidimas, kaip dalies bausmės,
sekančios po įkalinimo, atlikimas laisvėje).
4. Specialios valstybės institucijos vykdoma priežiūra – asmenis, kuriems paskirta
probacija/lygtinis paleidimas prižiūri tam tikra valstybės institucija, kuri turi teisę
tam tikras funkcijas sutarčių pagrindu perleisti nevyriausybinėms organizacijoms
1867 m., priėmus Britų Šiaurės Amerikos aktą, Kanados pataisos sistema buvo
padalinta į 2, federacinę ir provincinę, dalis. Metais vėliau pirmuoju Kanados kalėjimų aktu
nustatyta vienintelė visai pataisos sistemai bendra taisyklė: asmenys nuteisti iki dviejų metų
laisvės atėmimo bausmės atlieka bausmę provincinės sistemos priežiūroje, o nuteisti dvejiems
metams ir ilgiau – federacinėje sistemoje. Taigi šiuo metu bausmės vykdymo atidėjimas ir
lygtinis paleidimas teturi vieną bendrą teisės aktą – Baudžiamąjį kodeksą, kurio pagrindu ir
59
yra skiriama bausmė. Pats bausmės vykdymas atliekamas skirtingose sistemose: provincinėje
ir federacinėje, kaip jau buvo minėta, priklausomai nuo bausmės ilgio. Taigi ši tema išskirta į
dvi visiškai skirtingas dalis, kurios apima sąlygiškai pavadintą probacijos institutą, tačiau
turintį esminių skirtumų jo taikymo momento, jį skiriančių ir jo vykdymą prižiūrinčių
institucijų prasme.
II.5.1.2. Probacijos sistemos raida
1889 m. įsigaliojo Britų Šiaurės Amerikos aktu paremtas įstatymas, leidžiantis pirmą
kartą nusikaltusiems asmenims, kurių realus bausmės ilgis neviršija dvejų metų, tam tikram
laikui atidėti bausmės vykdymą. Jiems buvo skiriamas vienas bendras reikalavimas gerai
elgtis ir stoti prieš teismą, kai šis to pareikalaudavo. Jokie specialūs apribojimai nebuvo
numatyti, tačiau teismas galėjo skirti pastovią tų asmenų priežiūrą. 1889 m. Baudžiamajame
kodekse probacija jau minima, tačiau tik 1921 m. Baudžiamojo kodekso pataisos numatė
aiškias pasekmes už teismo įpareigojimų nesilaikymą. 1967 m. įstatymiškai išplėsta galimybė
taikyti probaciją visiems teisės pažeidėjams, išskyrus tuos, kurie padarė labai sunkius
nusikaltimus, tuo pat metu nustatytas veiksmingas mechanizmas, taikytinas už įpareigojimų
nevykdymą. Tačiau, nežiūrint kai kurių provincijų priimtų teisės aktų, iki 1951 m. reali
probacijos sistema Kanadoje neegzistavo. Provincijose trūko probacijos darbuotojų, buvo per
dideli darbo krūviai, asmenis, kuriems paskirta probacija, prižiūrėjo policija, šerifai, net
teismo pareigūnai. Dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje reali įkalinimo bausmė buvo skiriama
šešiolika kartų dažniau nei probacija70.
Tačiau dvidešimto amžiaus antroje pusėje vykę pokyčiai Kanadoje leido labai stipriai
ir per neilgą laiką išvystyti probaciją, kurios svarbesniu tikslu tapo pagalba ir parama teisės
pažeidėjui, nei paskirtos bausmės atlikimas visuomenėje.
II.5.1.3. Probacijos skyrimas ir tikslai
Probacija Kanadoje yra dažniausiai skiriama bausmė. 1997-1998 m. 43 proc.
nuteistųjų buvo paskirta bent dalinė probacija. Ši bausmė paremta idėja, kad nuteistieji –
nebūtinai pavojingi nusikaltėliai, kurie kelia grėsmę plačiajai visuomenei. Tai, iš esmės, yra
susitarimas tarp teisės pažeidėjo ir valstybės, kuriuo pažeidėjas pasižada laikytis teismo
įpareigojimų. 70 Hamai Koichi. “Probation Round the World”, London and New York, 1995.
60
Suaugusiems teisės pažeidėjams probacija gali būti skiriama kaip:
1. dalis lygtinio atleidimo nuo bausmės,
2. lygtinio atleidimo nuo bausmės sąlyga,
3. dalis kitos bausmės,
4. kaip bausmė,
5. paskirta, atlikus įkalinimą iki dvejų metų. Šiuo atveju probacija prasideda asmenį
paleidus arba jam galutinai atlikus bausmę.71
Taigi probaciją teismas gali skirti ne tik kaip atskirą bausmę, bet ir kaip vieną iš
bausmės dalių, pavyzdžiui, nuteistasis privalo sumokėti baudą ir atlikti tam tikrą probacijos
laiką arba atlikti realią laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų ir paskui tam tikrą laiką būti
probacijoje. 1997-1998 m. net 36 proc. bausmių, susijusių su probacija, buvo paskirtos kartu
su viena ar keliomis kitomis bausmėmis.72 Tačiau reikia turėti omenyje tai, kad, kad didžioji
dauguma probaciją atliekančių asmenų, yra tie, kuriems teismas ją skiria atidėjęs bausmės
vykdymą.
Teismai turi plačias galimybes skirti probaciją, tuo pačiu metu jie gali nustatyti ir tam
tikrus įpareigojimus asmeniui, kuriam paskirta probacija. Šias taisykles galima skirstyti į
a) privalomas:
1. neišvykti iš nustatyto regiono,
2. nustatytu metu lankytis pas probacijos darbuotoją,
3. gerai elgtis,
4. informuoti pareigūnus apie darbo arba gyvenamosios vietos pakeitimus,
5. vengti kontaktų su nusikaltėlių pasauliu.
b) papildomas, kurias teismas nustato visuomenės saugumo ir sėkmingos nuteistojo
reintegracijos į visuomenę tikslais:
1. vengti kontaktų su tam tikrais asmenimis (pvz., vaikais – jei asmuo teisiamas už
vaikų žalojimą),
2. atlikti viešųjų darbų iki 240 valandų73,
3. būti namuose tam tikru metu,
4. negerti alkoholio ir nevartoti narkotikų,
71 Alison Hatch Cunningham, Court T. Griffiths. Canadian Criminal Justice, Harcourt Brace, Canada, 1997. P. 212.72 Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001. P. 310.73 Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001. P. 310.
61
5. konsultuotis dėl priklausomybės nuo alkoholio ar narkotikų, kitų psichologinių
problemų (nuteistajam sutinkant) ir kitos74.
Svarbu pastebėti, kad paskutiniais dvidešimto amžiaus dešimtmečiais Kanados
probacijos sistema įsitvirtino ne tik atlyginimo ir nubaudimo, bet ir pagalbos teisės
pažeidėjams, jų reabilitacijos sąvokos.
II.5.1.4. Kam skiriama probacija?
Kanadoje probacija skiriama ir suaugusiems (nuo 18 m.), ir nepilnamečiams (nuo 12
m.) tačiau, pastariesiems paskirta probacija, priklausomai nuo provincijų, dažniausiai
administruojama atskirai.
Kartais klaidingai manoma, kad Kanadoje probacija skiriama tik pirmą kartą
nusikaltusiems, už nesunkų nusikaltimą. Tačiau dažnai ir smurtiniams nusikaltėliams skiriama
probacija. Smurtiniams nusikaltėliams gana dažnai skiriama probacija dėl dviejų priežasčių:
1. probacija skiriama dažniausiai už nelabai sunkius nusikaltimus,
2. smurtiniams nusikaltėliams probacija dažniausiai skiriama už pirmą kartą padarytą
nusikaltimą, o turtiniai nusikaltėliai, kuriems skiriamas laisvės atėmimas,
dažniausiai jau yra atlikę probacijos bausmę.75
Per 1997-1998 m. daugėjo probacijos skyrimo už smurtinius nusikaltimus atvejų, taigi
tuo pačiu ilgėjo ir vidutinis probacijos atlikimo terminas. Už šiuos nusikaltimus dažnai buvo
skiriama probacija kartu su įkalinimu. Už labiausiai pavojingus smurtinius nusikaltimus,
tokius, kaip žmogžudystė, pasikėsinimas, apiplėšimas, pagrobimas, seksualinė prievarta,
seksualinis išnaudojimas buvo skiriama iki dvejų metų probacijos. Už lytinius nusikaltimus
buvo skiriamas ilgesnis probacijos periodas nei už kitus smurtinius. Maksimali probacijos
trukmė yra iki 3 metų.76
Palyginimui pateikiame nuteistųjų įkalinimu ir probacija skaičių lentelę 1986-1992
m.77
Metai 1986 1987 1988 1989 1990 1991 1992probacija 72 249 67 133 66 105 68 475 72 893 82 796 93 070įkalinimas 119 299 116 269 117 325 116 051 115 100 114 834 75 156
74 Alison Hatch Cunningham, Court T. Griffiths. Canadian Criminal Justice, Harcourt Brace, Canada, 1997. P. 214.75 Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001. P. 311.76 Hamai Koichi.“Proabtion Round the World”, London and New York, 1995.77 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P. 116-117.
62
Tendencija vis dažniau skirti probaciją nei įkalinimą ypač išaugo paskutiniaisiais
dvidešimtojo amžiaus metais. Šio augimo priežastis ta, kad probacijos sistema ne tik apsaugo
visuomenę nuo teisės pažeidėjų pakartotinų nusikaltimų, bet taip pat yra ir daug pigesnis
institutas: provincinės įkalinimo sistemos kaštai 80 proc. didesni nei probacijos sistemos.
II.5.1.5. Probacijos pažeidimai
Pažeidimais laikoma asmens, atliekančio probaciją, nesilaikymas įpareigojimų “be
pateisinamos priežasties” arba naujo nusikaltimo padarymas. Tais atvejais jam iškeliami nauji
kaltinimai, kurie pirmuoju atveju vadinami “probacijos pažeidimu”, už kurį jis gali būti
baudžiamas iki dvejų metų įkalinimo78. Visgi probacijos pažeidimai yra gana dažni: 1997-
1998 m. vien suaugusiųjų teismuose buvo svarstomi 11.329 pažeidimų atvejai. Dažniausiai
pažeidimus padaro jauni, nestabilūs, neturintys darbo ir turintys mažas pajamas, vyrai, kurie
buvo nusikaltę ir anksčiau.
1990 m., diskutuojant apie bausmių reformą, vienu iš svarbiausių klausimų tapo
teismo įpareigojimų pažeidimas. Dėl nepakankamai efektyvios priežiūros ir probacijos
darbuotojo įgaliojimų nepakankamumo dažnai probacija būdavo neefektyvi ir vesdavo į
derėjimąsi dėl bausmės.79
II.5.1.6. Organizavimas ir struktūra, darbuotojų funkcijos
Kanados provincijose probacijos tarnyba yra organizuota prie provincijų valdžios. Jie
vadovaujasi provincijų administraciniais aktais. Dažniausiai teismai jų nesamdo, tačiau
probacijos darbuotojai laikomi teismų darbuotojais, kadangi viena iš probacijos darbuotojų
funkcijų yra teismui ruošti prieš-teismines ataskaitas, kurių pagrindu teismas dažnai skiria
bausmę.
Darbuotojai dažniausiai įdarbinami ir gali daryti karjerą, vadovaujantis tos provincijos
viešojo sektoriaus keliamais reikalavimais. Kiekviena pareigybė turi nustatytą darbo
aprašymą, kuriame nustatytas atlyginimas. Priimami į darbą darbuotojai viešo konkurso būdu,
jei atitinka bendrus žinių/išsilavinimo, patirties ir asmeninio tinkamumo kriterijus.80
78 Alison Hatch Cunningham, Court T. Griffiths Canadian. Criminal Justice, Harcourt Brace, Canada, 1997. P. 215.79 Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001. P. 312-313.80 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P 159.
63
Kanados probacijos darbuotojų minimalus amžius yra 18 metų, jie negali būti
anksčiau nusikaltę, privalomas socialinių mokslų bakalauro laipsnis, išskyrus Albertos ir
Šiaurės vakarų teritorijas, kuriose būtinas diplomas ir specialaus egzamino išlaikymas, ir
princo Edvardo salą, kurioje minimalus išsilavinimas yra magistro laipsnis. Taip pat
darbuotojai turi privalomai praeiti pradinį mokymo kursą ir mokymo kursus, skirtus specialių
įgūdžių taikymui.81
Kanadoje provincijų struktūroje 1992 m. dirbo apie 2.750 darbuotojų, kurių vidutinis
darbo krūvis buvo apie 9.900 klientų.82
Pagrindinės probacijos darbuotojų funkcijos yra:
1. priežiūra probacijos metu; tai ne tik formali nuteistojo priežiūra, bet ir pagalba
jam, vadovavimas, nukreipimas gydymui. Probacijos darbuotojas privalo
atsižvelgti į teisės pažeidėjo gyvenimo faktus, kurie labiausiai sąlygojo
nusikalstamą elgesį, pavyzdžiui, alkoholio vartojimą, ir pasiūlyti gydymo
programas, kitais atvejais mokymo ar kitokius kursus. To pačiu darbuotojas pats
savo elgesiu pažeidėjui turi rodyti gero elgesio pavyzdį, padėti daryti teisingus
pasirinkimus gyvenime, ir bendrai vesti nenusikalstamo elgesio keliu. Probacijos
darbuotojas prižiūri, kad pažeidėjas ne tik nedarytų naujų nusikaltimų, bet ir
nepažeisto teismo įpareigojimų. Pavyzdžiui, jei teistas už narkotikų vartojimą
asmuo vėl pradėjo juos vartoti, skiriant gydymo programą gali būti registruojamas
pažeidimo atvejis. Šiuo ir panašiais atvejais probacijos darbuotojai tam tikrose
ribose turi laisvę rinktis tarp nuobaudų ir pagalbos;83
2. priešteisminės ataskaitos paruošimas; šiose ataskaitose atsižvelgiama į visas
nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes, t.y. ankstesnį nusikalstamą elgesį, socialinę
padėtį, riziką, kad nuteistasis gali pakartotinai nusikalsti ir sąlygas reikalingas, kad
jis nenusikalstų, taip pat, priklausomai nuo provincijos, šiose ataskaitose dažnai
pasiūlomi teismo skiriami įpareigojimai;
3. įvertinimas prieš paleidžiant asmenį iš įkalinimo; vertinami du kriterijai –
nuteistojo rizikos ar jis gali pakartotinai nusikalsti ir kaip sunkiai jis gali nusikalsti
laipsnis, o taip pat ko reikia, kad nuteistasis pakartotinai nenusikalstų.
81 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P. 142, 145.82 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P. 121.83 Alison Hatch Cunningham, Court T. Griffiths. Canadian Criminal Justice, Harcourt Brace, Canada, 1997. P. 213.
64
II.5.1.7. Savanoriai ir nevyriausybinės organizacijos
Savanorių įtraukimas į probacijos sistemą labiau paremtas idėja, kad jie gali efektyviai
reintegruoti nuteistąjį į visuomenę, nei ekonominiu faktoriumi. Pagrindinė savanorių funkcija
suprantama kaip paslaugų siūlymas ir įvairių paslaugų teikimo skatinimas. Jų paslaugos
naudojamos sistemiškai ir pastoviai, taip pat jie turi teisę oficialiai dalyvauti valstybės
politikos kūrime84. Kanadoje visose provincijose, išskyrus Kvebeko ir Jukono, į probacijos
darbą įtraukiami savanoriai, tačiau priklausomai nuo provincijų jų darbo funkcijos gana
stipriai skiriasi:
nuteistųjų priežiūra (Princo Edvardo sala, Naujoji Škotija, Naujasis Brunsvikas,
Ontarjo, Manitoba, Saskačevanas, Alberta, Šiaurės – vakarų teritorijos);
priešteisminės ataskaitos (Princo Edvardo sala, Ontarijo, Manitoba);
pagalba teikiant programas (Princo Edvardo sala, Naujoji Škotija, Naujasis
Brunsvikas, Ontarjo, Manitoba, Saskačevanas, Alberta, Britų Kolumbija);
konsultavimas (Naujoji Škotija, Ontarjo, Saskačevanas, Alberta, Šiaurės – vakarų
teritorijos);
administracinė pagalba (Naujoji Škotija, Ontarjo, Manitoba, Alberta);
dalyvavimas teismuose (Princo Edvardo sala, Naujoji Škotija, Ontarjo,
Saskačevanas, Alberta);
laisvalaikio programos (Princo Edvardo sala, Manitoba).
Esminis kriterijus, atrenkant savanorius, yra jų atsakingumas ir noras padėti žmonėms,
kurie atliks probaciją. Nėra griežto draudimo buvusiems nuteistiesiems dalyvauti savanorių
programose, tačiau siekiant apsaugoti visuomenę, šie asmenys, ypač asmenys teisti už lytinius
nusikaltimus, ypatingai kruopščiai tikrinami. Reikia pastebėti, kad buvo pritaikyta ne viena
sėkminga programa, kai buvę nuteistieji, išsprendę savo problemas, galėjo padėti spręsti tas
pačias ar panašias problemas kitiems. Kai kuriose provincijose privalomas įvadinis savanorių
apmokymas, kurio metu jie gauna visą būtinąją informaciją darbui su nuteistaisiais, kurį teikia
provincijos valdžios struktūros. 85
II.5.1.8. Lygtinis paleidimas /Parolis/
II.5.1.8.1. Raida ir įstatyminė bazė
84 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995 P. 169,175.85 Hamai Koichi. “Proabtion Round the World”, London and New York, 1995. P. 168-169.
65
1868 m. pirmuoju Kanados kalėjimų aktu buvo įvestas tam tikras paskatinimas
nuteistiesiems, žinomas nuosprendžio sumažinimo (“remission”) vardu: už gerą elgesį buvo
galima sumažinti bausmę iki 5 dienų per mėnesį. Pagaliau 1899 m. Leidimo išvykti įstatymas
(Ticket of Leave Act) sudarė galimybes pirmajai, su dabartiniu lygtiniu paleidimu
palyginamai, sistemai. Pagal šį įstatymą iš kalėjimo asmuo buvo paleidžiamas remiantis
tokiais faktoriais, kaip jo charakteris, ankstesni nusikaltimai, galimybė, kad po išėjimo iš
kalėjimo jis pakartotinai nenusikals. Jo taikymo tikslas buvo skatinti ir motyvuoti
nuteistuosius dalyvauti asmeninės reabilitacijos procese. Lygtinį paleidimą skirdavo
Teisingumo ministerija. 1905 m. buvo paskirtas pirmasis Dominijos lygtinio paleidimo
(parolio) pareigūnas, kurio kompetencijoje buvo: 1. prižiūrėti lygtinio paleidimo skyrimą, 2.
padėti paleistiems asmenims įsikurti grįžus į visuomenę, 3. apie lygtinio paleidimo idėjas
šviesti visuomenę. Nuo to laiko atsakingi asmenys keitėsi, tačiau visada buvo institucija,
atsakinga už lygtinio paleidimo skyrimą ir priežiūrą.86
Socialinė filosofija, teigianti pagalbos nuteistiesiems ir jų sukeliamos rizikos kontrolės
svarbą, išliko aktuali iki XX a. paskutinio dešimtmečio. Dabar manoma, kad ilgalaikį
visuomenės saugumą garantuoja saugus nuteistųjų, kaip įstatymams paklūstančių piliečių,
reintegravimas. Šiuo pagrindu buvo sukurta Kanados pataisos tarnybos misija, apibrėžusi
pagrindines vertybes ir principus, kuriais turėtų būti vadovaujamasi.
1992 m. buvo priimtas ir dabar galiojantis Pataisos ir lygtinio paleidimo aktas, kuris
davė pagrindą socialiniams, teisiniams bei visuomenės dalyvavimo pokyčiams, kurie sąlygojo
efektyvios lygtinio paleidimo sistemos sukūrimą. Visuomenės saugumas yra vienas iš
svarbiausių jame numatytų uždavinių. Šis įstatymas nusako pagrindines Kanados lygtinio
paleidimo vertybes ir principus, įgalina valstybę užtikrinti visuomenės saugumą, sugriežtinant
priežiūros priemones labiausiai linkusiems nusikalsti teisės pažeidėjams ir tuo pačiu neleidžia
koncentruotis tik į įkalinimą už mažiau pavojingus nusikaltimus, taip pat suteikia daugiau
galimybių ne tik vertinti, bet ir prognozuoti sprendimų lygtinai išleisti priėmimo rezultatus.
Pagrindiniai šio įstatymo principai yra:
1. visuomenės saugumo užtikrinimas, įgyvendinamas per palaipsnį, saugų,
struktūralizuotą nuteistųjų grąžinimą į visuomenę;
2. savalaikė informacija sprendimų priėmimui; šis principas remiamas tuo, kad
sprendimus priimanti institucija, priimdama sprendimus, privalo atsižvelgti į visus
faktorius, taip pat į pataisos darbuotojų, aukos, nuteistojo pateikiamą informaciją.
86 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P 19.
66
Svarbi atsiskaitomybė ir dalinimasis informacija – visos pataisos sistemos dalys
privalo atsakingai ir savalaikiai dalintis visa informacija apie nuteistąjį;
3. nuteistojo teisės yra ginamos valstybės. Nuteistojo lyties, etniniai, kultūriniai,
kalbos poreikiai yra užtikrinami kiek galima plačiau. Taip pat nuteistiesiems
taikomos specialios reabilitacijos programos, atitinkančios jų interesus ir
pataisymo poreikius;
4. išplečiamos nusikaltimo aukų teisės: aukos, jų prašymu, informuojamos apie
nuteistojo bausmės atlikimo vietą; skiriant lygtinį paleidimą gali būti atsižvelgiama
į aukos nuomonę; aukos turi teisę dalyvauti lygtinio paleidimo svarstymuose;
5. nustatytas lygtinio paleidimo ir privalomojo (statutory release) paleidimo laikas.
Taip pat trumpalaikių paleidimų tvarka ir laikas.
6. Savanorių ir jų organizacijų dalyvavimas Kanados pataisos tarnybos skatinamas
visais įmanomais ir teisėtais būdais. Visuomenė plačiai informuojama apie
bausmės administravimo institucijų veiklą.87
II.5.1.8.2. Lygtinio paleidimo skyrimas ir tikslai
Lygtinio paleidimo (parolio) sistema taikoma tik asmenims, atlikusiems bausmę
federacinėse pataisos įstaigose, už nusikaltimus, už kuriuos jie buvo teisti dvejų metų ir
ilgesniam terminui. Lygtinis paleidimas yra paskutinė ir svarbiausia nuteistojo bausmės
atlikimo dalis, kadangi perėjimas iš įkalinimo į laisvę gali būti sudėtingas ir nuteistieji turi
didesnes galimybes sėkmingai gyventi visuomenėje tuo atveju, jei jie paleidžiami su priežiūra,
jiems suteikiamos mokymosi ir paramos visuomenėje, kurioje jie turi prisitaikyti gyventi,
galimybės88. Lygtinai paleistas asmuo ne tik atlieka bausmę arčiau šeimos, bendruomenės
paramos grupių, bet ir turi galimybę parodyti sugebėjimus funkcionuoti visuomenėje, su
pakankama jo sukeliamai rizikai valdyti priežiūra. Labai svarbu pastebėti, kad nuteistieji,
atliekantys lygtinį paleidimą, nėra atleisti nuo bausmės, o atlieka jos dalį visuomenėje,
švelnesnėmis, mažiau struktūralizuotomis sąlygomis. Jų nesugebėjimas funkcionuoti šiomis
sąlygomis gali reikšti grąžinimą į kalėjimą.89
Kadangi Kanados pataisos tarnyba suinteresuota įvairių visuomenės grupių saugumu ir
žmogaus teisėmis, t.y. plačiosios visuomenės, nusikaltimų aukų, pataisos darbuotojų ir pačių
nuteistųjų teisėmis, bandomas nustatyti tam tikrą šių teisių ir pareigų balansą. Pagrindinis 87 Kanados pataisos ir lygtinio paleidimo aktas. Aiškinamasis raštas 1.88 Protecting Society Through Community Corrections. P. 1.89 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P. 63.
67
būdas apsaugoti šias teises yra nuteistųjų sukeliamos rizikos vertinimas ir valdymas. Svarbu
pastebėti, kad nuteistųjų sukeliamos rizikos laipsnis kinta dėl įvairių veiksnių. Vieni iš
svarbiausių faktorių įvertinant jų sukeliamą riziką yra ankstesnis nusikalstamas elgesys,
socialinės problemos – smurtas šeimoje, piktnaudžiavimas alkoholiu, vidinės nuostatos,
motyvacija. Nemažai šių faktorių gali kisti. Jie vertinami, naudojantis moksliškai pagrįstais
metodais. Iš karto po bausmės paskyrimo pataisos sistemos darbuotojai bando įvertinti
nuteistojo riziką ir imasi žingsnių jį paruošti paleidimui90, o lygtinai paleidus – jį prižiūrėti.
Nuteistojo reintegracijos darbas prasideda tik nuteistąjį nuteisus ir paskyrus atlikti
bausmę tam tikrame kalėjime ir tęsiasi per visą bausmės atlikimo laiką. Pataisos sistemos
darbuotojai asmeniui tik patekus į kalėjimą sudaro jo integracijos planą ir visą bausmės
atlikimo laiką šis planas yra vykdomas, keičiamas, taisomas. Kolonijos administracijos
darbas, lygtiniam paleidimui svarbus dėl kelių priežasčių:
nuteistieji turi būti paruošti paleidimui, tam yra paruošiamas individualus ir detalus
pataisos planas, kuriame numatomi veiklos apribojimai ir paleidžiamų asmenų
įsipareigojimai dalyvauti tam tikroje veikloje, atsižvelgiant į jų esminius poreikius,
pvz.: ieškoti darbo, gydymo ar mokymo programose;
priimančiai sprendimus institucijai, šiuo atveju dažniausiai Nacionalinei parolio
tarnybai, turi būti savalaikiai pateikta tinkama informacija, dėl visų rekomendacijų,
lygtinai paleidžiamojo asmens apribojimams ir įpareigojimams;
paramos programos tęsiamos asmenį paleidus iš kolonijos – lygtinio paleidimo
darbuotojai, paleidus asmenį jį prižiūri, ir siekia, kad paleistasis ne tik elgtųsi pagal
visus jam numatytus įpareigojimus, bet ir laikytųsi sudaryto pataisos plano.
Vienas iš svarbiausių priežiūros tikslų – sumažinti riziką, kurią lygtinai paleistieji
sukelia.91
Kanadoje lygtinio paleidimo sprendimus priima speciali institucija – Nacionalinė
parolio tarnyba. Šios atskiros institucijos įkūrimu buvo siekiama kelių pagrindinių tikslų:
atskirti lygtinio paleidimo funkciją nuo teismų, kadangi šie, paskyrę bausmę, nelabai linkę
sutrumpinti realų jos atlikimo laiką, taip pat šis atskyrimas užtikrina savalaikį ir greitą
nagrinėjimą ir neapkrauna teismų papildomu darbu. Buvo siekiama šią tarnybą atskirti ir nuo
bausmes vykdančios institucijos, kadangi administruojanti institucija labiau vadovautųsi
ekonominiais rodikliais nei teisės pažeidėjų reintegracija ir visuomenės saugumu. Tačiau,
nereikia pamiršti, kad kalėjimų administracija lygtinio paleidimo procese taip pat atlieka
90 Protecting Society Through Community Corrections. P. 5.91 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P. 64.
68
nemažą vaidmenį, vykdydama individualų darbą su nuteistuoju, ruošdama jį sėkmingai
reintegracijai, ruošdama pristatymui prieš Nacionalinę parolio tarnybą tiek nuteistąjį, tiek jo
dokumentus, o taip pat prižiūrėdama jau lygtinai paleistą nuteistąjį laisvėje92.
Nacionalinė parolio tarnyba, paleisdama nuteistąjį skiria tam tikrus įpareigojimus,
kurie savo turiniu panašūs į probacijos įpareigojimus, detaliau apie juos bus kalbama vėliau.
II.5.1.8.3. Kam skiriamas lygtinis paleidimas?
Kadangi į federalinės sistemos kalėjimus nepilnamečiai (iki 18m.) papuola tik
išimtiniais atvejais, už ypatingai sunkius nusikaltimus, tai ir lygtinis paleidimas plačiausiai
taikomas suaugusiems asmenims, kurie tam tikrą bausmės dalį atliko įkalinimo vietoje.
Kanados Pataisos tarnyba visais įmanomais būdais skatina lygtinio paleidimo taikymą, tačiau
reikia pastebėti, kad lygtinai paleidžiama tik vos daugiau nei 40 proc. nuteistųjų.
Kanados Pataisos tarnyba skiria penkias lygtinio paleidimo rūšis, kurios ir apibūdina
asmenis, kuriems yra taikomas lygtinis paleidimas:
paleidimas darbui, mokslui ar specialioms programoms, teikiamoms bendruomenėje –
visi nuteistieji, kurie laikomi vidutinio ar minimalaus saugumo lygio kalėjimuose turi
teisę į paleidimą darbui visuomenėje su priežiūra arba be priežiūros, priklausomai nuo
individualaus įvertinimo,
trumpalaikis paleidimas – taikomas visiems nuteistiesiems (su arba be priežiūros) dėl
įvairių priežasčių, tarp jų ir medicininių, administracinių, užuojautos (dėl giminių ar
šeimos mirties ar sunkios ligos) ar reabilitacinių,
paleidimas dienai – suprantamas, kaip pirmas žingsnis tarp įkalinimo ir lygtinio
paleidimo. Nuteistieji turi teisę išeiti dieną ir sugrįžti naktį į kalėjimą arba
bendruomenėje esančius centrus (half-way houses). Teisę į paleidimą dienai įgyja
nuteistieji, likus 6 mėnesiams iki pilno jų lygtinio paleidimo,
pilnas lygtinis paleidimas taikomas nuteistiesiems, kurie vadovaujantis Kanados
Pataisos ir lygtinio paleidimo įstatymu, gali būti išskirti į dvi grupes: 1. nuteistieji,
kurie padarė nesmurtinius nusikaltimus ir manoma, kad jie nesudaro didelės rizikos
pakartotinai nusikalsti, gali būti svarstomi dėl lygtinio paleidimo atlikę 1/3 bausmės
laiko; 2. nuteistieji, kurie sudaro padidintos pakartotino nusikalstamumo grupę
(smurtiniai nusikaltėliai ir nuteisti už su narkotikais susijusius nusikaltimus) gali būti
svarstomi dėl lygtinio paleidimo tik atlikę ½ bausmės laiko,92 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993 P. 63.
69
įstatyminis (statutory release) paleidimas – nuteistieji, atlikę 2/3 bausmės laiko, jei jie
nebuvo lygtinai paleisti, paleidžiami su lygtinio paleidimo darbuotojų priežiūra,
išskyrus tik labai pavojingus, kurie savo elgesiu rodo, kad nėra linkę taisytis.93
Reiktų nepamiršti, kad Nacionalinė parolio tarnyba gali lygtinio paleidimo prašymus
atmesti arba atidėti vėlesniam laikui. Dažniausiai šis atsisakymas nagrinėti prašymus yra
pagrįstas nuteistojo elgesiu, individualaus pataisos plano nevykdymu. Nacionalinė parolio
tarnyba, atsižvelgdama į įkalinimo įstaigos rekomendacijas ir siekdama apsaugoti visuomenę
nuo nenorinčių taisytis asmenų, atmeta ir atideda apie 20 proc. prašymų. Taigi akivaizdu, kad
nemaža nuteistųjų dalis atbūna bausmės laiką iki įstatyminio paleidimo ar net atlieka pilnai
bausmę.94
Visi paleisti lygtinai nuteistieji prižiūrimi lygtinio paleidimo darbuotojų, priklausomai,
nuo individualaus pataisos plano ir Nacionalinės parolio tarnybos nustatytų įpareigojimų.
Reikia pastebėti, kad per 50 proc. lygtinai paleistų asmenų likusią bausmės dalį atlieka
sėkmingai, t.y. nepadaro nei naujų nusikaltimų, nei pažeidžia nustatytus įpareigojimus.
II.5.1.8.4. Lygtinio paleidimo taisyklių pažeidimai
Lygtinai paleistajam nesilaikant jam individualiai sudaryto plano, tapus nevaldomu,
lygtinio paleidimo darbuotojas turi teisę imtis įvairių žygių iki drausminės bylos iškėlimo,
kurio metu lygtinis paleidimas sustabdomas ir pažeidėjas grąžinama į įkalinimo vietą, po to
nedelsiant pradedamas tyrimas. Pakartotinai įkalinus asmenį kalėjimo administracija ir
darbuotojai privalo dėti visas pastangas, kad nuteistasis pasitaisytų ir būtų galima pakartotinai
jį paleisti. Lygtinio paleidimo darbuotojas turi teisę Nacionalinei parolio tarnybai siūlyti
pakeisti lygtinio paleidimo įpareigojimus, sąlygas. Per 14 dienų, Kanados Pataisos tarnyba,
remdamasi tuo, kad pažeidimas nėra rimtas, turi teisę pažeidėją paleisti. Tuo atveju jei šis
išlaikomas įkalintas ilgiau nei 14 dienų, jį gali vėl išleisti tik Nacionalinė parolio tarnyba.95
Lygtinai paleistų asmenų, dalis, tampanti tiek nevaldoma visuomenėje, kad juos tenka vėl
pakartotinai uždaryti į kalėjimą nėra didelė: nuo 1998 iki 2000 m. vidurio ji sudaro apie 4%
visų lygtinai paleistų asmenų. Laikas, kurį nuteistasis praleidžia pakartotinai įkalintas,
atšaukus lygtinį paleidimą iki skiriant pakartotinai gali skirtis nuo 0 iki 4.253 dienų, tačiau
vidutiniškai iki pakartotino paleidimo asmuo praleidžia 461 dienas. Atliekant lygtinį
paleidimą naujų nusikaltimų padaroma dar mažiau nei įpareigojimų nevykdymų, tai tik apie 2 93 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P. 69.94 CSC Performance measurement March 2001. P. I-3, I-13, IV-29.95 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P 65.
70
proc., tačiau už juos keliami kaltinimai ir byla nagrinėjama iš naujo. Priimant nuosprendį,
lygtinio paleidimo darbuotojas teismui pateikia visą informaciją apie prie tai buvusio lygtinio
paleidimo vykdymą.
II.5.1.8.5. Organizavimas ir struktūra, darbuotojų funkcijos
Lygtinis paleidimas yra viena iš Kanados Pataisos tarnybos funkcijų. Taigi
darbuotojus įdarbina Kanados Pataisos tarnyba. Organizacinė sistema yra tiesiogiai Kanados
pataisos ir lygtinio paleidimo tarnyboje: Kanados Pataisos tarnybos komisaro pavaduotojas
reintegracijai – regionų direktoriai probacijai (4-5), atsakingi už lygtinio paleidimo vykdymą
tame regione – probacijos biurai, priklausomai nuo regiono dydžio, gyventojų tankumo. Viso
Kanados Pataisos tarnyba visoje šalyje turi 64 lygtinio paleidimo institucijas, kurios
atsakingos už tam tikrą geografinį plotą. Biure dažniausiai yra direktorius, lygtinio paleidimo
darbuotojai, pagalbinis personalas. Kaip ir probacijos sistemoje, kiekviena pareigybė turi
nustatytą darbo aprašymą.
Pagrindinis reikalavimas darbuotojams yra universitetinis išsilavinimas kriminologijos
arba socialiniuose moksluose. Nemaža dalis pradeda darbą lygtinio paleidimo darbuotojais,
po ilgametės patirties susijusiose srityse. Iš karto įdarbinus pravedamas pradinis mokymas,
vėliau vyksta kvalifikacijos kėlimo mokymai, siekiant supažindinti su naujausia informacija ir
metodais.
Lygtinio paleidimo darbuotojų vidutinis darbo krūvis yra 25-30 lygtinai išleistų
asmenų. Tačiau jis gali būti gerokai mažesnis, jei jie dirba su sunkesniais atvejais, o taip pat
gali būti ir ženkliai didesnis, tais atvejais, jei nuteistuosius prižiūri visuomeninės organizacijos
ar savanoriai sutartiniais pagrindais.
Kanados Pataisos tarnyba, siekdama užtikrinti, kad visi darbuotojai ir tarnybos tuo
užsiimančios pagal sutartis turėtų vieningą savo vaidmens ir pareigų supratimą priėmė
Priežiūros bendruomenėje standartus. Vienas iš svarbiausių šių standartų elementų yra tyrimu
pagrįstos rizikos – poreikių valdymo taisyklės, kurias paruošė Kanados Pataisos tarnyba.96
Tuo remiantis, viena iš svarbiausių funkcijų yra sugebėjimas įvertinti nuteistojo riziką ir
poreikius ir, tuo paremtų, ataskaitų rašymas, kuriose jie pažymi lygtinai paleistų asmenų
progresą, aptaria atvejus, į kuriuos reikėtų atkreipti didesnį dėmesį. Darbuotojai, turintys
specialų apmokymą gali lygtinai išleistus asmenis konsultuoti specialiomis programomis.
96 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993.P. 66.
71
Kanados Pataisos tarnyba tiesiogiai atsakinga už lygtinai paleistųjų reintegraciją į
visuomenę. Šio tikslo siekiama per stebėjimą (monitoringą) ir kontrolės techniką.97 Lygtinio
paleidimo darbuotojų pagrindinis darbas prižiūrėti nuteistuosius visuomenėje. Jų funkcijos yra
dvilypės – tai dalinai policininkai ir dalinai socialiniai darbuotojai. Tam būtinos ne tik
specialios žinios, bet ir asmeninis pasiryžimas, lankstumas, keičiant savo pareigas nuo
griežtos kontrolės iki konsultavimo, priklausomai nuo nuteistojo poreikių.
Lygtinio paleidimo darbas užtikrinamas profesionaliu bendravimu su kiekvienu
nuteistuoju, paremtu individualių rizikos faktorių supratimu. Lygtinio paleidimo darbuotojas
užtikrina pataisos plano laikymąsi per:
reguliarius apsilankymus pas nuteistąjį (iš anksto pranešus arba ne);
kontaktus su nuteistojo šeima, policija ir darbdaviais ir
kontaktus su asmenimis, kurie gali nuteistajam padėti per tam tikras programas.
Kontrolės technika paremta individualiu nuteistojo pataisos planu ir joje yra nustatytas
kontrolės intensyvumas, kuris, kinta, nuteistojo elgesiui kintant. Tyrimais buvo nustatyta, kad
vien kontrolės sėkmingai reintegracijai nepakanka. Kartu su kontrole būtinas specialių
programų taikymas, kurios adresuojamos į individualius nuteistojo poreikius. Tuo pačiu
sėkmingam grįžimui į visuomenę būtina bendruomenės, į kurią jis grįžta parama. Kanados
Pataisos tarnyba remiasi savanorių ir nevyriausybinių organizacijų pagalba tiek prižiūrėdama,
kontroliuodama nuteistuosius, tiek teikdama jiems įvairias programas. Tuo pačiu buvo
pastebėta, kad savanoriškų bendruomenės organizacijų dalyvavimas pataisos procese yra
būtina nuteistųjų reintegracijos proceso dalis.
Nežiūrint nemenko lygtinio paleidimo darbuotojų personalo, jų paruošimo ir
atliekamų funkcijų, sutartiniu pagrindu, teikiamų paslaugų, paskaičiuota, kad valstybei daug
pigiau kainuoja skirti lygtinį paleidimą, nei nusikaltusius asmenis išlaikyti įkalintus: kaštai
vienam nuteistajam federacinėje įkalinimo sistemoje ir lygtinio paleidimo sistemoje
pateikiami lentelėje palyginimui98:
1996 m. 1997 m. 1998 m. 1999 m.Kalėjimai 51 089 CAD 54 763 CAD 60 640 CAD 67 685 CADVisuomenės pataisa 10 993 CAD 12 765 CAD 13 993 CAD 15 317 CAD* lentelė iš CSC Performance Maesuring dokumento, March 2001
II.5.1.8.6. Savanoriai ir visuomeninės organizacijos
97 Contributing to the Protection of Society Through Assistance and Control, 1993. P. 65.98 CSC Performance measurement March 2001. V-4.
72
Lygtinio paleidimo priežiūrai, sutartiniu pagrindu, plačiai naudojamos visuomeninės
organizacijos ir savanoriai. Apie 20 proc. nuteistųjų prižiūrimi tokių sutarčių pagrindu.
Lygtinai paleistiems asmenims reikalinga daugelio visuomenėje esančių specialistų, tokių
kaip psichologai, įdarbinimo konsultantai, mokytojai, pagalba. Todėl Kanados pataisos
tarnyba naudojasi šiais resursais, padedančiais tiek nuteistųjų priežiūrai, tiek paramai.
Savanorių priežiūra daugeliu atvejų efektyvesnė dėl nustatytų asmeninių kontaktų su
nuteistaisiais, teikiamos pagalbos resocializuojantis lygtinai paleistiesiems.99
Vientisos savanorių pritraukimo strategijos nėra. Dažniausiai savanoriai ir
visuomeninės organizacijos patys kreipiasi į Kanados Pataisos tarnybą, norėdami užsiimti
nuteistųjų priežiūra. Remiantis tuo Kanados Pataisos tarnyba priėmė rekomendacijas
kiekvienam regionui išvystyti savanorių pritraukimo strategiją, nukreiptą į didesnį savanorių
pritraukimą, pirminį ruošimą ir tolimesnį mokymą bei sudarymą galimybių jiems teikti
paslaugas100.
Savanorių išsilavinimas ir veikla gerokai skiriasi nuo lygtinio paleidimo darbuotojų.
Didžioji jų dalis yra asmenys išėję į pensiją, tačiau jiems taip pat talkina verslo bendruomenė
ir studentai. Taigi, nors vientisos savanorių mokymo strategijos ir nėra, visgi Kanados
Pataisos tarnyba priėmė rekomendaciją, kad savanoriai, norintys dirbti su lygtinai paleistais
asmenimis turėtų gauti papildomą mokymą, kurį teiktų lygtinio paleidimo biurai101.
Savanoriai teikia įvairias paslaugas: apie 50 nuošimčių prižiūri lygtinai paleistus asmenis, kiti
užsiima kapelionyste, lygtinai paleistų asmenų vežiojimu į įvairius užsiėmimus, terapija,
programomis prieš alkoholio ar narkotikų priklausomybę.102 Iš esmės savanorių ir
visuomeninių organizacijų veikla ir funkcijos yra labai panašios į provincijų probacijos
sistemoje veikiančių nevyriausybinių struktūrų veiklą ir funkcijas
Palyginimui. galime paminėti, kad Kanadoje yra apie 150 “pusiaukelės namų” (half-
way house), kurie priklauso visuomeninėms organizacijoms ir tik 16, priklausančių Kanados
Pataisos tarnybai. Nevyriausybiniuose “pusiaukelės namuose”, pagal sutartis su Kanados
Pataisos tarnyba, gyvena po 15-30 asmenų. Čia jie ruošiami pilnam lygtiniam paleidimui.103
Taigi savanoriai bei visuomeninės organizacijos ne tik teikia tas profesionalias
paslaugas, adekvačias, esančioms bendruomenėje, padeda integruoti lygtinai išleistus asmenis
99 Protecting Society Through Community Corrections. P. 9.100 CSC A Report on Volunteers in Corrections, 1995. P. 9.101 CSC A Report on Volunteers in Corrections, 1995. P. 19.102 CSC A Report on Volunteers in Corrections, 1995. P. 18.103 Protecting Society Through Community Corrections. P. 10.
73
per lygiavertį bendravimą su jais, bet ir sumažina valstybės kaštus, įgyvendinant nuteistųjų
asmenų priežiūrą ir integravimą į visuomenę.
II.5.1.9. Išvados
Kanados Pataisos sistema kuriama ir reformuojama, remiantis išsamiais
socioekonominiais ir psichologiniais tyrimais. Šių tyrimų pagrindu ir buvo nustatyta, kad
probacijos ir lygtinio paleidimo sistemos, nors ir skiriamos skirtingų institucijų,
administruojamos dviejų visiškai skirtingų institucijų, teikiančios labai skirtingas paslaugas,
naudojant skirtingus resursus, abi formos nusikaltimą padariusių asmenų
neinstitucionalizuoja/deinstitucionalizuoja, palaiko/padeda atgaivinti jų ryšius ir galimybes
visuomenėje, pakankama priežiūra ir kontrolė leidžia užtikrinti visuomenės saugumą, ir
sumažina recidyvo galimybes, o taip pat ir sumažina valstybės kaštus išlaikant tokią brangią
pataisos sistemą. Tai leidžia užtikrinti Kanados teisėsaugos sistemos siekius sumažinti
nusikaltimus padariusių asmenų skaičių, apsaugoti visuomenę nuo pakartotinų nusikaltimų
padarymo ir reintegruoti kartą jau nusikaltusius asmenis.
II.5.2. Švedija
II.5.2.1. Įstatyminė bazė ir misija
Švedijoje iki 1939 m. Lygtinio nuteisimo įstatymo priėmimo, už lygtinai paleistų
nuteistųjų priežiūrą buvo atsakinga Švedijos pagalbos į laisvę išleistiems kaliniams draugijų
asociacija. 1939 m. Lygtinio paleidimo įstatyme, kuris įsigaliojo 1944 m., buvo numatyta
įsteigti valstybinę Probacijos organizaciją, kuri įgyvendintų naują sankciją – probaciją. 1943
m. spalio mėn. Vyriausybė viešai paskelbė apie tokios organizacijos įkūrimą. Probacijos
pareigūnų pareigos buvo apibrėžtos, kaip apimančios tiek darbą su lygtinai nuteistais, tiek su
lygtinai paleistais iš kalėjimų nuteistaisiais. Naujoji Probacijos organizacija (”frivård”) tapo
sudėtine Švedijos kalėjimų tarnybos (“fångvård”) dalimi, kuri nuo to laiko žinoma kaip
Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnyba (“Kriminalvården”). Probacijos organizacijos
pareigos ir darbo tvarka surašytos vyriausybiniuose nutarimuose. Naujausias nutarimas
priimtas 1983 m., be kitų dalykų, reglamentuoja elgesio su nuteistaisiais planavimą,
susitikimų dažnumą, specialiąsias sąlygas ir savanorių prižiūrėtojų skyrimą. Detalesnius
Probacijos organizacijos darbo nurodymus leidžia centrinė Kalėjimų ir probacijos
administracija.
74
Švedijoje asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma nuo 15 metų.
Jaunesniems nei 21 metų asmenims padarius nusikaltimus, teismas atsižvelgia į jų jauną
amžių ir gali juos nuteisti švelnesne bausme, nei numatyta už atitinkamą nusikaltimą.
Jaunesniems nei 18 metų amžiaus nusikaltėliams teismas gali skirti laisvės atėmimo bausmę
tik dėl ypatingų priežasčių. 18-21 metų nusikaltėliai gali būti nuteisti laisvės atėmimu tik, jei,
atsižvelgiant į nusikaltimo “baudžiamąjį svorį” (sunkumą) ar kitus motyvus, tam yra
konkrečių priežasčių. Todėl probacija tampa akivaizdžia alternatyvia sankcija. Paprastai
jaunesnių nei 18 metų nusikaltėlių baudžiamasis persekiojimas sustabdomas ir jie perduodami
socialinės rūpybos įstaigoms.
Probaciją gali skirti teismas už nusikaltimą, už kurį bauda laikoma nepakankama
bausme. Kartu su probacija gali būti skiriama bauda arba įkalinimas iki trijų mėnesių.
Pastaruoju atveju kaip sąlyga negali būti skiriami nei viešieji darbai, nei kontraktas dėl
priemonių taikymo. Parinkdamas sankciją, teismas kaip į priežastį šiai bausmei skirti
atsižvelgia į tai, ar yra pagrindo manyti, kad ši bausmė gali padėti nusikaltėliui susilaikyti nuo
naujų nusikaltimų darymo. Kaip specialias priežastis probacijai skirti teismas gali apsvarstyti,
ar:
yra žymiai pagerėjusi nuteistojo asmeninė ir socialinė padėtis, kuri susijusi su
nusikalstamu elgesiu;
nuteistajam taikomos priemonės dėl piktnaudžiavimo svaiginančiomis
medžiagomis ar kitokių su nusikalstamu elgesiu susijusių sąlygų;
nusikaltimo padarymą didele dalimi sąlygojo piktnaudžiavimas svaiginančiomis
medžiagomis, nuo kurių išsivysto priklausomybė, arba kitokios ligos, dėl kurių
reikalingas gydymas.
Tiek kalėjimų, tiek ir probaciniam darbui yra suformuluoti bendri tikslai, pagrindinės
vertybės ir uždaviniai. Kalėjimų ir probacijos sistema sudaro nacionalinės teisingumo
sistemos dalį ir veikia, siekiant sumažinti nusikalstamumą ir apsaugoti piliečius nuo
nusikaltimų. Pagrindinis uždavinys – vykdyti teismų sprendimus. Tardymo izoliatorių,
kalėjimų ir probacijos tarnybos pareigūnai siekia įtakoti nuteistuosius, kad šie bausmės
atlikimo metu gyventų laikydamiesi įstatymų. Visas kalėjimų ir probacinis darbas atliekamas
gerbiant žmogų ir nuteistųjų neliečiamybę. Visų pirma, kalėjimų ir probaciniame darbe
siekiama, kad nuteistieji prisiimtų atsakomybę už savo gyvenimą ir veiksmus. Su
nuteistaisiais privalo būti elgiamasi teisingai ir visuomet privaloma nurodyti su jais susijusių
sprendimų priėmimo priežastis.
75
Atskirame dokumente išdėstytos etikos normos ir kalbama apie kalėjimų bei
probacijos darbuotojus. Juose reikalaujama, pavyzdžiui, kad darbuotojų ryšiai su nuteistaisiais
būtų tinkami, kad jie rodytų gerbtino elgesio, kuriuo turėtų būti apibūdinami žmonių ryšiai,
pavyzdį. Tai turėtų atsispindėti jų kalboje, kreipinių formose, vengiant su nuteistaisiais arba
apie nuteistuosius kalbėti žeminančia kalba. Tie patys principai taikomi bendraujant su
nuteistųjų šeimomis ir giminaičiais. Tačiau, antra vertus, pagarba nuteistiesiems, jų šeimoms
ir giminaičiams neturėtų sudaryti arba reikšti, kad nusikaltimas yra toleruojamas. Su visomis
diskriminacijos formomis turėtų būti kovojama taip pat kaip ir visais asmens neliečiamybės
pažeidimais bei kitokiu destruktyviu elgesiu. Kad nebūtų pakenkta pasitikėjimui kalėjimų ir
probacijos tarnyba, darbuotojai turėtų taip elgtis ir ne darbo metu.
II.5.2.2. Tikslai, uždaviniai ir darbo metodai
Per pastaruosius penkerius metus dėl Vyriausybės reikalavimų ir administracinių
iniciatyvų žymiai buvo performuluoti tikslai, uždaviniai ir darbo metodai. Daug šių naujų
formuluočių Kalėjimų ir probacijos tarnybai Vyriausybės yra perduodama metinėse
direktyvose dėl prašymų skirti biudžetą. Kaip ir anksčiau, akcentuojamas pakartotinio
nusikalstamumo mažinimas, pagalbos ir paramos atskiriems nuteistiesiems teikimas. Tačiau
koncentruojant dėmesį į teismo skirto nuosprendžio įvykdymą, pradėtos taikyti ikiteisminės
rekomendacijos, kuriose didžiausias dėmesys skiriamas ne asmens nusikalstamo elgesio
istorijai, o jo galimybėms ateityje, tuo būdu siekiant padėti teismui parinkti sankciją. Dabar
pagalba ir parama nuteistiesiems siejama su reikalavimu, kad jie reflektuotų savo
nusikalstamą elgesį. Šiame kontekste tapo ypatingai svarbu konkrečioms nusikaltėlių
kategorijoms parengti specifines asmenines keitimosi programas. Be kitų dalykų, vienu iš
tikslų ruošiant asmenines keitimosi programas, buvo padidinti nuteistojo galimybę užjausti ir
suprasti nusikaltimo aukas.
II.5.2.3. Nusikalstamumo prevencija
Bendradarbiaujant su vietiniais nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų biurais,
nukentėjusiesiems suteikiamos galimybės Probacijos tarnybos programų nuteistiesiems
kontekste paaiškinti, ką jiems reiškė nusikaltimas. Nuteistieji iš pirmųjų lūpų išgirsta apie
nusikaltimų padarinius, baimę pakartotinai nukentėti nuo nusikaltimo, baimę būti vieniems ir
įvairių fizinių simptomų pojūčius (mieguistumą ir pan.). Sukeliant užuojautą, siekiama
76
prisidėti prie to, kad nebūtų daromi nauji nusikaltimai. Probacijos tarnyba mokyklų
vyresniųjų klasių moksleiviams teikia informaciją apie areštą ir kardomąjį kalinimą, taip pat
apie narkotikus ir prekybą narkotikais. Tai yra mokyklinės programos “Teisė ir teisingumas”
dalis.
II.5.2.4. Probacijos tarnybų organizavimas
1994 m. Vyriausybė paprašė Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnybos centrinės
administracijos išnagrinėti galimybę įvykdyti organizacinius pakeitimus kalėjimų ir
probacijos darbui pagerinti. Pagrindiniu tikslu probacijos darbo srityje buvo užtikrinti labiau
struktūrizuotą, vienodesnę praktiką. Buvo atlikta nemažai bendro darbo organizavimo tyrimų.
Iki 1998 m. priimti sprendimai dėl radikalių organizacinių reformų ir jų įgyvendinimo.
II.5.2.5. Dabartinis Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnybos organizavimas
Iki 1998 m. šalis buvo padalinta į regionines administracijas, kurias savo ruožtu sudarė
savo viršininkus turintys ir regioninei vadovybei atskaitingi tardymo izoliatoriai, kalėjimai ir
probacijos įstaigos. Dėl anksčiau apibūdintų reformų dabar Švedijos kalėjimų ir probacijos
tarnybos darbas organizuojamas šia tvarka. Penkios regioninės administracijos yra
atskaitingos centrinei Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnybos administracijai. Kiekvieną
regioninę administraciją sudaro tam tikras skaičius vietos integruotų kalėjimų ir probacijos
tarnybų administracijų. Iš viso yra 37 vietinės kalėjimų ir probacijos tarnybų administracijos.
Vietinę administraciją gali sudaryti kalėjimai (tardymo izoliatoriai ir/arba kalėjimai),
probacijos įstaigos, arba, dažniausiai, kalėjimų ir probacijos įstaigų derinys. Iš viso į 37
vietines kalėjimų administracijas įeina daugiau nei 50 tardymo izoliatorių arba kalėjimų ir
apie 45 probacijos įstaigos. Kiekvienoje vietinėje administracijoje yra viršininkas, t.y.
kalėjimuose ir probacijos įstaigose daugiau nebėra atskirų viršininkų. Fiziškai vietinių
kalėjimų ir probacijos įstaigų viršininkai gali dirbti probacijos įstaigoje arba kalėjime. Kur
bebūtų jų darbo vieta, jie atsako už visą įvairių kalėjimų ir/arba probacijos skyrių darbą savo
administruojamoje srityje. Taigi šių viršininkų atsakomybės sritis žymiai išsiplėtė, siekiant
labiau apjungti probacijos ir kalėjimų darbą. Naujomis organizavimo formomis siekiama
77
įgalinti probacijos darbuotojus įvairiose intervencijos etapuose užtikrinti tęstinumą. Net ir
įkalinimo atveju stengiamasi, kad probacijos darbuotojai, daugiau bendradarbiaudami su
kalėjimų darbuotojais ir bendraudami su nuteistaisiais, taikytų tęstines priemones.
Probacijos tarnyboje dirba apie 840 probacijos pareigūnų, kiekvienam kurių
vidutiniškai tenka apie 25 klientus. Nors visuose kalėjimuose ir probacijos administracijose
yra raštinės darbuotojai, jie nebūtinai dirba kokioje nors konkrečioje probacijos įstaigoje, o
dirba tam tikroje vietoje pagal aplinkybes. Probacijos pareigūnai daug rašto darbų atlieka
patys kompiuteriais, kuriuose yra su probacijos administravimu susijusios programos ir
informacija apie nuteistųjų skaičių. Raštinės darbuotojai registruoja informaciją apie
nuteistuosius ir bausmes, prašo, gauna ir perduoda nuteistųjų bylas ir, pasibaigus priežiūrai,
perduoda jas į archyvus. Jie atsakinėja į telefonų skambučius ir užklausimus, priima žinutes,
kol probacijos pareigūnai kalbasi su savo klientais. Probacijos pareigūnai paruošia ir surašo
ikiteismines ataskaitas, įsitikina, ar asmuo tinka viešiesiems darbams atlikti arba kontraktui
dėl priemonių taikymo sudaryti, dalyvauja teisme, kai posėdžio metu gali būti skiriami
viešieji darbai arba sudaromas kontraktas dėl priemonių taikymo, taip pat asmenims,
nuteistiems atlikti viešuosius darbus arba dalyvauti priemonėse pagal kontraktą, suranda
tinkamą darbą arba priemonę.
II.5.2.6. Organizacinė schema
Teisingumo ministerija
Švedijos centrinė kalėjimų ir probacijos tarnybos administracija
Regioninė kalėjimų ir probacijos tarnybos administracija
Harnosand Stokholmas Norrkoping Gothenburg Malmė
Vietinė kalėjimų ir probacijos
tarnybos administracija 5 8 7 9 8
Tardymo izoliatoriai 4 5 4 6 6
Kalėjimai 4 7 7 8 8
Probacijos įstaigos 5 5 6 8 7
78
Probacijos pareigūnai taip pat nagrinėja pareiškimus dėl laisvės atėmimo bausmės
vykdymo atidėjimo. Jie nustato, ar nuteistasis tinka intensyviai priežiūrai bendruomenėje
taikant elektroninio stebėjimo sistemą. Probacijos pareigūnai atlieka testus, kuriais tikrinama,
ar elektroniniu būdu stebimi nuteistieji nevartoja alkoholio, narkotikų, ir tikrina, ar viešuosius
darbus atliekantys nuteistieji laikosi nustatytų sąlygų. Jie vykdo priežiūrą ir padeda
savanoriams prižiūrėtojams.
Probacijos pareigūnai privalo turėti universitetinę arba atitinkamą profesinę
kvalifikaciją, pvz., socialinio darbuotojo. Nauji darbuotojai kartu su kalėjimų pareigūnais ir
kalėjimų gamybinių cechų instruktoriais kalėjimų ir probacijos mokymo mokykloje dalyvauja
septynių savaičių įvadiniuose mokymuose. Mokymais siekiama užtikrinti, kad kalėjimų
darbuotojai ir probacijos pareigūnai suvoktų šių dviejų tarnybų uždavinius ir funkcijas.
Dirbant su piktnaudžiaujančiais narkotikais asmenimis ir nuteistaisiais, kuriems
reikalinga finansinė arba kitokia pagalba, pavyzdžiui, būstas, probacijos tarnyba
bendradarbiauja su socialinės rūpybos tarnybomis. Vadinamasis normalizavimo principas
reiškia, kad Kalėjimų ir probacijos skyriai, paprastai, neteikia tokių paslaugų, kurias galima
gauti bendruomenėje. Todėl probacija nuteisti asmenys dalyvauja, pavyzdžiui, programose,
nukreiptose prieš piktnaudžiavimą svaiginančiomis medžiagomis, jei jas galima gauti per
socialinės rūpybos tarnybas. Probacijos tarnyba taip pat neteikia nuteistiesiems finansinės
pagalbos iš savo fondų, o jie yra nukreipiami į atitinkamą socialinės rūpybos administraciją.
Su policija bendradarbiaujama įtariant naujų nusikaltimų padarymu, nustatant prižiūrimų
neatvykstančių nuteistųjų gyvenamąją vietą ir gyvenimo sąlygas, padedant įteikti šaukimus,
t.t. Neginčytinai svarbus yra bendradarbiavimas su tarnybomis, atsakingomis už darbinį
paruošimą, profesinį mokymą ir įdarbinimą. Eilėje vietinių darbo biržų yra tam tikras
kontaktinis asmuo darbui su lygtinai nuteistais klientais.
Kitas svarbus ir gerai išvystytas bendradarbiavimas vyksta tarp Probacijos tarnybos ir
Nacionalinės savanorių prižiūrėtojų asociacijos. Asociacija padeda aprūpinti savanoriais
prižiūrėtojais (apie 4.500 iš viso), kurie lankosi tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose. Be to,
vadovaudamiesi savo protu ir kasdiene patirtimi, jie padeda tiesiogiai prižiūrėti nuteistuosius,
jie taip pat prisideda ir prie visuomenės informuotumo apie šį darbą. Be to, į juos dažnai
galima kreiptis ir ne darbo metu. Probacijos tarnyba palaiko ryšius su daugeliu įvairių
savanorių organizacijų, tokių kaip atletikos ir sporto klubai bei bažnyčiomis. Tai yra svarbūs
darbo su nuteistaisiais laisvėje šaltiniai.
79
II.5.2.7. Probacija įvairiuose baudžiamosios justicijos proceso etapuose
II.5.2.7.1. Bendra apžvalga
Švedijos baudžiamajame kodekse nusikaltimai nėra skirstomi pagal sunkumo
kategorijas, pavyzdžiui, į nusikaltimus, pažeidimus ir smulkesnius pažeidimus. Tačiau pagal
sunkumą už skirtingus nusikaltimus yra numatoma eilė sankcijų. Kodekse detaliai
išvardijamos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, turinčios įtakos parenkant bausmę.
Jame taip pat numatoma, kad teismai atsižvelgia į tas aplinkybes, kurių pagrindu galima skirti
mažesnę bausmę nei įkalinimas. Įkalinimas jaunesniems nei 18 metų nuteistiesiems gali būti
skiriamas tik esant ypatingoms aplinkybėms.
Probacija gali būti skiriama už nusikaltimą, už kurį bauda laikoma nepakankama
bausme, ir kai yra pagrindo manyti, kad probacija padės užkirsti kelią naujiems
nusikaltimams. Baudžiamajame kodekse išvardijami specialūs pagrindai probacijai skirti,
įskaitant ir tai, kad nuteistasis pasiruošęs, kad jam būtų taikomos priemonės prieš
piktnaudžiavimą svaiginančiomis medžiagomis ar kitokiomis su nusikalstamu elgesiu
susijusiomis sąlygomis. Baudžiamajame kodekse numatoma, kad probaciją galima skirti su
sąlyga, kad 40-240 valandų bus atliekami viešieji darbai arba pagal iš anksto nustatytą teismo
patvirtintą planą bus taikomos priemonės, t. y. priemonių taikymas pagal kontraktą. Lygtinis
nuteisimas, t.y. baudžiamasis įspėjimas gali būti derinamas su viešaisiais darbais. Tokiais
atvejais Probacijos tarnyba teismo prašymu pateikia ikiteisminę ataskaitą, pasirūpina tinkamu
darbu ir tikrina, kad viešieji darbai būtų vykdomi pagal planą. Priežiūra nėra vykdoma.
Vadovaujantis specialiu įstatymu, vyksta eksperimentas, kuriuo iki trijų mėnesių
laisvės atėmimu nuteisti asmenys gali prašyti, kad bausmė būtų vykdoma laisvėje intensyvios
priežiūros sąlygomis elektroninio stebėjimo būdu. Probacijos tarnyba nustato, ar nuteistieji
tinka šios rūšies intervencijai, kiekvienam nuteistajam parengia detalų planą su laiku, vietomis
ir veikla, atlieka šlapimo testus, narkotikams ir testus girtumui nustatyti. Elektroniniu būdu
stebima, ar laikomasi suplanuotos veiklos programų ir nustatyto laiko, o nukrypimus
nedelsiant tiria probacijos pareigūnai. Laikoma, kad griežtos kontrolės be paramos ir pagalbos
nepakanka. Nuteistieji dalyvauja asmeninio keitimosi programose ir yra teikiamos įprastinės
paramos formos. Pagal Baudžiamąjį kodeksą lygtinai paleisti galima atlikus 2/3 bausmės, bet
turi būti atlikta mažiausiai vienas mėnuo laisvės atėmimo bausmės. Dėl drausminės
nuobaudos lygtinis paleidimas gali būti atidėtas. Vietinė kalėjimo ir probacijos administracija
gali nuspręsti, jei tai būtina, vykdyti priežiūrą po paleidimo, ir ją vykdo Probacijos tarnyba.
80
II.5.2.7.2. Ikiteisminis etapas
Paprastai, apie nusikaltimų padarymu įtariamus asmenis pirmiausia, kai teismas
paprašo ikiteisminės ataskaitos, sužino Probacijos tarnyba (“persontredning”). Ikiteisminė
ataskaita reikalinga, siekiant padėti teismui parinkti sankciją arba nustatyti priemones, kurios
gali užkirsti kelią naujiems nusikaltimams. Tai atliekant, gali būti apklausiamas įtariamasis,
kuris taip pat gali pasiūlyti, kas galėtų padėti atlikti apklausą. Informaciją taip pat galima
gauti iš Kalėjimų ir Probacijos administracijos kompiuterizuotų duomenų bazių bei iš tokių
institucijų, kaip skolų išieškojimo tarnyba bei, galbūt, imigracijos administracijos. Prieš
baigiant ruošti ikiteisminę ataskaitą, visa gauta informacija aptariama su įtariamuoju.
Kartais ruošiant ikiteisminę ataskaitą kreipiamasi į prokurorus, tuo būdu siekiant
išsiaiškinti konkrečius patraukimo atsakomybėn pagrindus ir tai, ar inkriminuojamas
nusikaltimas yra toks, už kurį galima siūlyti kokios nors rūšies sankciją, nesusijusią su laisvės
atėmimu. Svarbia ikiteisminės ataskaitos dalimi yra nustatyti, ar reikalinga priežiūra. Jei taip,
tada gali būti siūloma su laisvės atėmimu nesusijusi sankcija. Retai kada siūloma probacija,
jei įtariamasis nenorėjo bendradarbiauti pateikiant informaciją ikiteisminei ataskaitai arba jei
jis teigė, jog jis nenori būti nuteistas lygtinai, arba nenori bendradarbiauti su probacijos
pareigūnu. Tokiais atvejais teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Ataskaitoje
teismui nurodoma, ar tiktų skirti atlikti bausmę bendruomenėje ir kokią. Bendraujant su
įtariamaisiais ikiteisminiame etape, sukuriama galimybė aptarti pagalbos rūšis ir pradėti
vykdyti motyvacinį darbą, ypatingai su svaiginančiomis medžiagomis piktnaudžiaujančiais
asmenimis.
II.5.2.7.3. Teisminis etapas
Jei gali būti skiriamas laisvės atėmimas, tačiau nėra tikimybės, jog nusikaltėlis padarys
naują nusikaltimą, nuteisiama lygtinai (baudžiamasis įspėjimas). Lygtinis nuteisimas su
viešaisiais darbais gali būti skiriamas, kai nėra naujo nusikaltimo padarymo tikimybės, tačiau
dėl nusikaltimo sunkumo šiuo atveju galėtų būti skiriamas ir laisvės atėmimas. Probacijos
tarnyba atsako tik už tai, kad būtų surasta tinkama darbo vieta ir būtų užtikrinta, kad
nuteistasis atvyks į darbą. Atidirbus reikiamą valandų skaičių, jokie kiti kontaktai su
Probacijos tarnyba nebevyksta. Jei manoma, kad reikalinga sankcija su priežiūra, gali būti
skiriama viena iš probacijos rūšių. Su tuo atveju dirbantis probacijos pareigūnas paprastai
81
dalyvauja teismo posėdyje, kai jame gali būti nuteista atlikti viešuosius darbus arba
sudaromas kontraktas dėl priemonių taikymo.
Nors Probacijos tarnyba atsakinga už jaunesnius nei 18 metų amžiaus nuteistuosius,
daugelis jų perduodami socialinės globos tarnybų priežiūrai. Probacijos tarnyba įsitraukia, jei
skiriami specialūs viešieji darbai jaunimui. Nuo 1999 m. sausio 1 d. jauni pažeidėjai gali būti
nuteisiami dalyvauti įstaigose vykdomose programose, kurias vykdo Nacionalinė priežiūros
įstaigose taryba.
II.5.2.7.4. Poteisminis etapas
Priemonių taikymas pagal kontraktą vykdomas pagal detalų, su nuteistuoju prieš
perduodant jį teismui aptartą ir sutartą, planą. Kardomieji, kurie po to nuteisiami priemonių
taikymui pagal kontraktą, nedelsiant išleidžiami iš tardymo izoliatoriaus ir siunčiami į centrą,
kuriame taikomos priemonės. Tai paprastai atlieka probacijos pareigūnas, tuo būdu siekiant
kad su nuteistuoju būtų pakankamai dirbama. Jei nuteisiama probacija arba probacija ir
viešaisiais darbais, gavus informaciją apie nuosprendį, nuteistasis kviečiamas atvykti į
probacijos įstaigą. Per pirmąjį susitikimą su probacijos pareigūnu sudaromas veiksmų planas
ir patvirtinamas savanoris prižiūrėtojas, jei pateikiamas toks pasiūlymas. Jei ne, nuteistojo
klausiama, ar jis norėtų pasiūlyti savanorį prižiūrėtoją; juo, pavyzdžiui, gali būti bendradarbis
ar tinkamas iš savanorių prižiūrėtojų parinktas prižiūrėtojas. Nuteistasis informuojamas apie
susitikimų su savanoriu prižiūrėtoju pobūdį ir dažnumą bei apie dalyvavimą kokios nors
rūšies programoje, jei to yra reikalaujama pagal nuosprendį. Kitu atveju, dėl savanoriško
dalyvavimo gali būti diskutuojama.
Netinkamas elgesys priežiūros laikotarpiu nereiškia naujo nusikaltimo ir apie tai gali
būti pranešama vietinei prižiūrėtojų tarybai. Vietinė prižiūrėtojų taryba gali nuspręsti pareikšti
įspėjimą, pakeisti priežiūros sąlygas, pratęsti priežiūrą arba, jei būtina, rekomenduoti
probaciją atšaukti. Teikimas atšaukti perduodamas prokurorui, kad byla būtų pateikta teismui.
Teismas gali nuspręsti toliau vykdyti probaciją, ją nutraukti arba pritaikyti kitą sankciją.
Probacijos tarnyba organizuoja įvairias asmeninio keitimosi programas, pavyzdžiui,
programą problemų dėl alkoholio vartojimo turintiems vairuotojams, smurto prevencijos
programą, smurto šeimoje programą ir bendrą nusikaltimų prevencijos programą. Probacijos
tarnyba taip pat vertina tinkamumą besikreipiančiųjų, kurie savo noru kreipiasi dėl trumpų
laisvės atėmimo bausmių (iki trijų mėnesių) intensyvios priežiūros sąlygomis laisvėje vykdant
elektroninį stebėjimą (ISEM). Tai vykdoma elektroninio žiedo ant kojos pagalba, kuris per
82
modemą perduoda signalus į centrinį kompiuterį. Kiekvienu atskiru atveju sudaromas veiklos
planas, kuris registruojamas centriniame kompiuteryje. Nukrypus nuo sutarto plano,
kompiuteryje pasirodo signalas, kurį po to tiria Probacijos tarnyba. ISEM leidžia dirbti arba
tęsti mokslus, o kitokiai veiklai, pavyzdžiui, apsipirkimui, apsilankymui pas dantų gydytoją, ir
t.t. duodama pašalpa. Pagal lygtinio paleidimo taisykles intensyvi priežiūra negali trukti ilgiau
nei du mėnesius. Asmenims, kuriems taikoma ISEM, privaloma dalyvauti vienoje ar kitoje
asmeninio keitimosi programoje. Tokiomis programomis ne tik siekiama sumažinti naujų
nusikaltimų darymo tikimybę, bet ir užtikrinti, ypatingai dirbančių nuteistųjų atveju, kad jie
nebūtų izoliuoti socialine prasme. Turėtų būti pabrėžta, kad nors ISEM pagalba griežtais
kontrolės metodais yra užtikrinama griežtai suplanuota nuteistųjų veikla, vykdomos ir
tradicinės pagalbos formos. Intensyvi priežiūra apima ir intensyvią kontrolę, ir pagalbą.
Asmenis nuteisus laisvės atėmimu, išlaikomi bet kokie buvę kontaktai su probacijos
pareigūnu arba savanoriu prižiūrėtoju. Probacijos tarnyba taip pat padeda planuojant darbą
paleidimui iš kalėjimo, išvykimui į namus ir specialiems ilgalaikiams išvykimams iš kalėjimo.
Tai leidžiama, kai yra pagrindo manyti, kad tokia priemonė padės asmeniui prisitaikyti išėjus į
laisvę. Dažnai paleidžiama, kad narkomanai galėtų gyventi bendruomenėje, kurioje vykdoma
terapija. Kad būtų paruošti išėjimui į laisvę ir būtų aptarta, kaip geriausiai vykdyti priežiūrą
po paleidimo, kaliniai turi būti laiku lankomi. Gali būti būtina nustatyti sąlygą, reikalaujančią
nevartoti narkotikų. Vėliau tai gali patvirtinti vietinė prižiūrėtojų taryba. Taip pat dėmesys
gali būti skiriamas socialinei pagalbai. Siekiant užtikrinti gerą pradžią ir darbo tęstinumą,
dažnai nuteistąjį į atitinkamą tarnybą palydi probacijos pareigūnas.
Probacijos tarnyba nusprendžia, ar po paleidimo reikalinga priežiūra. Nors probacijos
laikotarpis yra lygus visam laisvės atėmimo bausmės terminui, priežiūra taikoma tik vienerius
metus. Paleisti prižiūrimi nuteistieji turi atvykti, kuo pavyzdingiau elgtis ir laikytis bet kokių
nustatytų sąlygų. Šiurkščiai pažeidus lygtinio paleidimo sąlygas, probacijos taryba gali
nuspręsti vienu metu iki 15 dienų atimti teisę į lygtinį paleidimą, kuri tuo metu pakeičia
įkalinimas. Padarius naują nusikaltimą, lygtinis paleidimas gali būti dalinai arba pilnai,
priklausomai nuo aplinkybių, nutraukiamas ir skiriama kita sankcija. Nuteistasis gali kreiptis į
Teisingumo ministeriją dėl baudžiamosios priemonės panaikinimo arba pakeitimo. Nuteistųjų
asmenines bei socialines aplinkybes tiria jų gyvenamojo rajono probacijos įstaiga, kuri teikia
atitinkamas ataskaitas.
II.5.2.7.5. Finansai ir atsiskaitymas
83
Finansinius išteklius Probacijos tarnyba gauna iš Vyriausybės per Teisingumo
ministeriją. Skirstant finansinius išteklius, vadovaujamasi skyrimo dokumente išdėstytais
principais. Ataskaitos pateikiamos kiekvienų metų kovo mėnesį. Tuo pačiu metu Teisingumo
ministerijai pateikiami prašymai skirti finansavimą kitiems finansiniams metams. Šių
prašymų pagrindu yra metinės ministerijos direktyvos. Kaip minėta anksčiau, Probacijos
tarnyba yra sudėtinė vietinės administracijos, į kurią įeina probacijos įstaigos ir/arba
kalėjimai, dalis. Vietinės administracijos yra atskaitingos regioninei administracijai.
Kiekviena regioninė administracija gauna metines finansines lėšas iš centrinės
administracijos, kurias vėliau perduoda vietinėms administracijoms. Vietinėse
administracijose toliau lėšos paskirstomos atskiriems kalėjimams ir probacijos įstaigoms.
Kiekviena probacijos įstaiga naudojasi kompiuterizuota administracine programa
(sutrumpinimas švediškai: FRAS), kurioje yra pagrindinė informacija apie klientus. Be to,
FRAS įvesti standartiniai laiškai, formos, statistika, t.t. Todėl probacijos pareigūnai gali
greitai gauti informaciją apie savo darbo krūvį, skirtas sankcijas, savanorių prižiūrėtojų
skaičių, atšauktus probacijos ar lygtinio paleidimo atvejus. Nors visų pirma FRAS naudojama
vietinėse administracijose, regionų administracijos iš jos taip pat gali gauti informacijos
suvestines ir tuo būdu patikrinti, kaip vietinės administracijos vadovaujasi bendraisiais
nurodymais dėl išteklių naudojimo.
Kiekviena regioninė administracija, savo ruožtu, kas šešis arba dvylika mėnesių teikia
ataskaitas, taip pat ir apie finansinius išteklius, centrinei administracijai. Pusmečio ataskaita
aptariama su centrine administracija. Aptariama, ar pirmajam finansinių metų pusmečiui
skirtos biudžetinės lėšos buvo patenkinamai naudojamos, ir ar reikėtų koreguoti išlaidas. Po
dvylikos mėnesių įvairios administracijos turėtų būti naudojusios savo išteklius jų
neviršydamos. Jei vienais finansiniais metais biudžetinės išlaidos yra viršijamos, kitais metais
paprastai jos yra sumažinamos.
1997 m. išlaidos (išskyrus regioninės ir centrinės administracijos išlaidas) su probacija
susijusiai veiklai iš viso sudarė 71.035.626 eurų (624 milijonų Švedijos kronų)2, o kalėjimams
– 291.883.567 eurų (2.564 milijonų Švedijos kronų). Bendros išlaidos sudarė 362.919.193
eurus (1.188 milijonų Švedijos kronų).
II.5.2.7.6. Registracijos sistemos
2 Įskaitant probaciją, probaciją su viešaisiais darbais, probaciją su priemonėmis, taikomomis pagal kontraktą, intensyvią priežiūrą taikant elektroninį stebėjimą (ISEM), ir lygtinai paleistus nuteistuosius. Kadangi buvo investuojama į įrangą, išlaidos ISEM buvo ypatingai didelės.
84
Pagal Švedijos įstatymus dėl asmens neliečiamumo ir kompiuterinių įstatymų
Probacijos tarnyba gali registruoti objektyvius faktus apie nuteistuosius tik tol, kol baigiasi
probacijos terminas. Po to informaciją privaloma ištrinti. Probacijos pareigūnai turi
informaciją apie tuos klientus, už kuriuos jų skyrius yra atsakingas. Jie neprieina prie
informacijos apie klientus, už kuriuos atsakingi kiti skyriai. Tardymo izoliatoriuose ir
kalėjimuose FRAS nesinaudojama ir todėl juose negalima gauti informacijos apie Probacijos
tarnybos klientus. Tačiau pagal naują decentralizuotą struktūrą reikalaujama, kad vieningas
kompiuterinės informacijos tinklas įgalintų vietinius skyrius dalintis informacija. Toks tinklas
kuriamas, ir numatoma, kad jis pradės pilnai veikti iki 2003 m.
Savo kasdienius užrašus probacijos pareigūnai surašo kompiuteriais, tačiau vienu metu
į atmintį galima įrašyti ne daugiau, kaip vieną puslapį. Prirašius puslapį, jis turi būti
atspausdintas ir įdėtas į nuteistojo asmens bylą. Tada kompiuteriu pradedamas rašyti naujas
puslapis. Tai daroma, siekiant užkirsti kelią nesankcionuotam įsilaužimui į kompiuterines
bylas ir rašytinės medžiagos pakeitimui.
II.5.2.7.7. Vertinimo procedūros
Nėra parengta naujų tyrimų apie rezultatus, o paskutinis tyrimas buvo atliktas 1991 m.
Centrinės administracijos planavimo skyrius šiuo metu renka duomenis apie atlikusius
bausmę klientus ir 1999 m. išleido studiją apie recidyvizmą. Studija siekta nustatyti, ar tam
tikros nuteistųjų grupės dažniau daro pakartotinius nusikaltimus, nei kitos, išsiaiškinti su
recidyvizmu susijusius veiksnius ir tai, ar jaučiamas programų poveikis.
Nacionalinis audito biuras ir Parlamento auditas tyrė probacijos veiklą ir rekomendavo
jas sistemingiau struktūrizuoti. Po šių rekomendacijų 1994-1998 m. buvo atliktas išsamus
tyrimas ir reorganizuotas probacijos darbas. Tuo metu buvo išleistos nuorodos dėl darbo
gairių ir patarimai. Kitus probacijos darbo tyrimus 1999 m. atliko Nacionalinė
nusikalstamumo prevencijos taryba ir jais bus siekiama išsiaiškinti , kaip užtikrinti didesnį
efektyvumą.
II.5.2.7.8. Klientų nuomonės
Centrinės administracijos planavimo skyrius parengė anketą, kurią užpildo į laisvę
išleidžiami kaliniai ir probacija nuteisti asmenys, pasibaigus jų priežiūros terminui.
Atsakymai atspindi asmenų, kurie nuteisti laisvės atėmimu arba probacija, nuomonę apie tai,
85
kiek jiems tai padėjo ir tai, kur yra nuolatinių problemų. Deja, tai yra dalykai, kurių kalėjimų
ir probacijos tarnybos negali tiesiogiai įtakoti. Daugelis nuteistųjų patenkinti priemonėmis,
kurios buvo taikomos jiems atliekant bausmę.
II.5.2.7.9. Visuomenės parama
Probacijos tarnyba ir jos darbas nėra gerai žinomas plačiajai visuomenei. Žiniasklaida
savo pranešimuose koncentruojasi į kalėjimus. Probacija nepasižymi pabėgimais, streikais ir
neramumais, kurie kartais įvyksta kalėjimuose. Siekiant dalintis žiniomis ir informacija su
kitais baudžiamosios justicijos sistemos dalyviais, socialinio darbo mokyklų ir policijos
mokyklų studentai skatinami atlikti praktiką Probacijos tarnyboje. Ši praktika naudinga
įvairioms tarnyboms bendradarbiaujant. Probacijos tarnyba taip pat apie savo veiklą teikia
informaciją teisėjams, prokurorams ir advokatams. Specialiomis temomis, tokiomis kaip
darbo tvarkos reformos, ikiteisminės ataskaitos, programos ir priežiūros tarnybų darbas,
organizuojamos diskusijos.
II.5.2.7.10. Probacijos klientų teisės
Nors priežiūra neprasideda informuojant klientą apie tai, kaip pateikti skundą, tiek
laisvės atėmimui alternatyviomis bausmėmis nuteisti asmenys, tiek ir lygtinai paleistieji gali
oficialia tvarka apskųsti bet kurį Probacijos tarnybos priimtą sprendimą. Tokie skundai gali
būti susiję, pavyzdžiui, su nustatytu susitikimų dažnumu, nepasitenkinimu priskirtu savanoriu
prižiūrėtoju arba pageidavimu pakeisti atsakingą probacijos pareigūną. Paprastai pirmuoju
žingsniu sprendžiant skundą yra atsakingo probacijos pareigūno bandymas, vadovaujant
menedžeriui, išspręsti klausimą. Dažnai savo rūpesčiams aptarti klientas susitinka su
probacijos pareigūnu ir menedžeriu. Nepatenkintas klientas informuojamas apie jo teisę
perduoti skundą vietinei prižiūrėtojų tarybai.
Probacijos pareigūnas laiku sudaro ataskaitą prižiūrėtojų tarybos susirinkimui. Kad iš
anksto žinotų, ką probacijos pareigūnas yra parašęs tarybai, skundą pateikusiam asmeniui yra
pateikiama kopija. Klientai gali prašyti, kad klausymo svarstyme dalyvautų gynėjas arba gali
klausimą pateikti patys. Priežiūros tarybos pirmininku yra teisėjas, o sekretoriumi – teisinį
pasiruošimą turintis asmuo. Taryboje posėdžiauja ir trys vertintojai ne profesionalai.
Priežiūros tarybos nariai skiriami ketveriems metams. Pirmininkas turi specialius įgūdžius
visiems nagrinėjamiems klausimams spręsti, o tuo tarpu neprofesionalūs nariai gali pateikti
86
paprasto asmens nuomonę. Pirmininkas yra įgaliotas skubiais atvejais priimti sprendimus bet
kuriuo klausimu vienas, pavyzdžiui, paprašyti policijos surasti ir sulaikyti nepasirodantį arba
vartojant narkotikus įtariamą klientą. Apie tokius pranešimus tarybai atsiskaitoma per sekantį
eilinį susitikimą. Jei yra svarbių klausimų, kuriems būtini neatidėliotini sprendimai,
Probacijos tarnyba gali bet kuriuo metu paprašyti sušaukti papildomus susirinkimus.
Nacionalinei parolio tarybai pirmininkauja esantis arba buvęs teisėjas, kuris
posėdžiauja kartu su kitais nariais. Tarnybos terminas – ketveri metai. Vietinės priežiūros
tarybos sprendimą dėl savanorio prižiūrėtojo paskyrimo ir susitikimų su klientu dažnumo
galima apskųsti Nacionalinei parolio tarybai. Lygtinai paleisti nuteistieji taip pat gali pateikti
skundą Nacionalinei parolio tarybai ir prašyti jiems neskirti priežiūros. Kiti bausmės
vykdymo ir priežiūros klausimai gali būti apskundžiami apeliaciniam teismui – lygtinai
nuteisto asmens atveju, ir Nacionalinei parolio tarybai – lygtinai paleistų nuteistųjų atveju.
Vietinės priežiūros tarybos sprendimą dėl lygtinio paleidimo atšaukimo arba, neatvykstančio
nuteistojo atveju, dėl policijos arešto galima apskųsti Nacionalinei parolio tarybai.
Vietinės priežiūros tarybos gali nustatyti sąlygą, kad klientui būtų pritaikyta kokios
nors rūšies priemonė, pavyzdžiui, asmeninio keitimosi programa. Jei tos sąlygos nesilaikoma,
taryba iškelia klausimą. Dažnai, jei nesilaikoma tarybos sprendimo, klientas gauna rašytinį
įspėjimą, o probacija arba lygtinis paleidimas gali būti atšauktas. Po to elgesys, paprastai,
pagerėja. Vietinės priežiūros tarybos susirinkimams būdinga neformali atmosfera. Po
svarstymo vykstančiose diskusijose dėl priimtino sprendimo dažnai salėje lieka probacijos
pareigūnas, o ne klientas. Tačiau kai kuriose tarybose sprendimai priimami probacijos
pareigūnui ir klientui nedalyvaujant.
Užsienio klientai gali naudotis pagrindine rašytine informacija apie bausmių,
nesusijusių su laisvės atėmimu, vykdymą įvairiomis kalbomis. Dažnai procedūros ir
susitikimai vyksta lengviau, jei įmanoma paskirti kliento kalba kalbantį savanorį prižiūrėtoją.
Be to, švedų kalbos nemokantys asmenys susitikimuose su Probacijos tarnyba gali naudotis
vertimo paslaugomis. Tačiau kai kurie politiniai pabėgėliai, kuriems skirta priežiūra, mano,
jog vertėjas yra represinės šalies, iš kurios jis atvyko, sekliu, ir todėl nebūna nuoširdūs. Visa
rašytinė su klientais susijusi medžiaga laikoma užrakinamose saugiose spintelėse, į kurias
patekti gali tik probacijos pareigūnas, prižiūrėtojas ir klientas. Jei informacija kam nors
neteisėtai būtų perduota, klientas galėtų apie tai pranešti Teisingumo ombudsmenui arba
kitam atsakingam asmeniui, kad būtų organizuotas tyrimas ir būtų nustatyta, ar tai aplaidumas
arba kitoks netinkamas pareigų atlikimas. Klientai turi teisę skaityti savo asmens bylas. Be
87
anksčiau aprašytos skundų pateikimo tvarkos, klientai kaip ir visi piliečiai turi tokią pačią
teisę pateikti skundus Teisingumo ombudsmenui arba Parlamento nariui.
II.5.2.7.11. Naujovės
Viena iš naujausių svarbių naujovių – Kalėjimų ir Probacijos tarnybų reorganizavimas,
siekiant užtikrinti vieningą vietinių kalėjimų ir probacijos administravimą.
Pagal dabartines darbo kryptis akcentuojama, kad visi probacijos klientai dalyvautų
pakartotinio nusikalstamumo ir kovos su narkomanija programoje. Siekiant vykdyti įvairias
tinkamas programas, buvo pradėtas trejų metų projektas, pagal kurį akredituojamos geros
programos. Daugelis šių programų pagrindą sudarančių idėjų paimtos iš darbo Kanadoje ir
Anglijoje. Jose remiamasi vadinamosios “Geriausios praktikos” (“What works?”) tyrimų
išvadomis ir pažintinių įgūdžių ugdymu bei socialiniu mokymu. Per trejus projekto
įgyvendinimo metus kuriama daugelis pagrindinių atskiriems asmenims ir grupėms skirtų
programų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas nusikaltimams, pvz., smurtui, lytiniams
nusikaltimams, ekonominiams nusikaltimams, ir su nusikalstamumu susijusiam elgesiui, pvz.,
girtuokliavimui, narkomanijai, įsitraukimui į azartinius žaidimus. Žinioms įgyti ir praktiškai
susipažinti su programomis buvo vykstama į stažuotes užsienyje. Buvo parengtas vadovėlis
apie tokių programų įdiegimą, įgyvendinimą, jų valdymą ir vertinimą, tačiau šiuo metu jis
išsamiai remiantis didesne patirtimi analizuojamas. 1999 m. darbuotojų mokyme pradėtas
bendradarbiavimas su Anglijos ekspertais.
Dėl Vyriausybės sumažintų finansinių resursų vėl taikoma švedų humanitarinė
pagalba ir kiek įmanoma mažiau stengiamasi taikyti įkalinimą. Būtent dabartinėje situacijoje
Probacijos tarnyba turi efektyviau prižiūrėti bendruomenėje bausmę atliekančius
nuteistuosius. Didesnio efektyvumo galima pasiekti gerinti gerinant vykdomo darbo kokybę.
Vadovaujantis "Geriausios praktikos" tyrimais ir praktika formuojasi nauja svarbi patirtis apie
tai, kaip paveikti nuteistuosius, kad šie nebedarytų nusikaltimų. Skirtingais darbo būdais,
įgyjant naujų žinių ir įgūdžių siekiama sudaryti sąlygas efektyvumui padidinti.
88
III. Situacijos Lietuvoje analizė
Apžvelgę probacijos sąvoką ir užsienio šalių patirtį, organizuojant probacijos sistemą,
toliau pateikiame situacijos analizę Lietuvoje. Ji pradedama nuo bendros nusikalstamumo
statistinių rodiklių Lietuvoje apžvalgos, praktikoje taikomų bausmių analizės, po to
analizuojami su kuriama probacijos sistema susiję teisės aktai, pataisos inspekcijų veikla,
nevyriausybinių organizacijų vaidmuo. Ši situacijos analizė yra pagrindas konkretiems
pasiūlymams probacijos sistemos koncepcijai bei modeliui sukurti, pateikiamiems kitoje šio
tyrimo dalyje.
III.1. Asmenys padarę nusikaltimus Lietuvos Respublikoje 1996-2001 m. Socialinė-demografinė charakteristika
Rengiantis kurti probacijos sistemos modelį, svarbu kiek galima daugiau žinoti apie
būsimus probacijos sistemos klientus, t.y. apie asmenis, kuriems ateityje realiai galėtų būti
taikomos probacijos priemonės. Viena vertus, kuriama probacijos sistema turėtų būti
orientuota į aktualias nūdienos problemas, iškylančias šiems žmonėms, tačiau, kita vertus, ji
turi turėti galimybę lanksčiai prisitaikyti prie, ateityje (galbūt) besikeisiančios probacijos
sistemos klientų sudėties bei jiems kylančių problemų spektro. Taigi tikslingas būtų
informacijos apie numatomus šios sistemos klientus rinkimas, jos analizė bei nuolatinis
monitoringas, nes tai padėtų geriau suvokti šių asmenų poreikius bei problemas ir,
atsižvelgiant į tai, modeliuoti galimus jų sprendimo būdus.
Kadangi šioje studijoje probacija yra suprantama plačiąja prasme, tai ir būsimus
probacijos sistemos klientus sąlyginai galima būtų išskirti į dvi grupes. Pirmajai kategorijai
priklausytų asmenys, padarę nusikaltimus ir nuteisti su laisvės atėmimu nesusijusiomis
bausmėmis bei tie, kuriems teismo sprendimu laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo
atidėtas. Antroji kategorija – tai asmenys lygtinai paleidžiami iš įkalinimo vietų, nepasibaigus
bausmės atlikimo laikui.
Šioje dalyje bus analizuojami duomenys apie asmenis, padariusius nusikaltimus
Lietuvos Respublikoje 1996-2001 metais. Nagrinėjant jų socialines-demografines
charakteristikas, bus siekiama sudaryti tam tikrą šio kontingento asmenų "socialinį portretą",
kitaip sakant, išskirti būdingus jiems požymius bei savybes. Bus remiamasi statistiniais
duomenimis, pateiktais Informatikos ir ryšių departamento prie VRM ataskaitose bei Teismų
89
departamento ir Kalėjimų departamento prie TM ataskaitose. Duomenys paimti iš
Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro internetinio tinklapio http://www.nplc.lt .
Prieš pradedant duomenų analizę vertėtų pateikti keletą pastabų. Visų pirma, kaip jau
minėta, bus nagrinėjami statistiniai duomenys apie visus asmenis, padariusius nusikaltimus
Lietuvos Respublikoje per pastaruosius šešerius metus, o ne tik apie tuos, kurie patenka į
anksčiau nurodytas specifines būsimų probacijos sistemos klientų kategorijas (nes tokio
pobūdžio duomenų apie šiuos asmenis nėra arba jie nepakankamai susisteminti). Todėl toliau,
kalbant apie būsimų probacijos sistemos klientų "socialinį portretą", tenka daryti prielaidą,
jog šių asmenų sudėtis pagal pagrindinius socialinius demografinius rodiklius sutampa ar bent
jau statistiškai reikšmingai nesiskiria nuo visų nusikaltimus padariusių asmenų sudėties.
Kita pastaba susijusi su tuo, kad netgi nustačius statistiškai dominuojančias
nusikaltimus padariusių asmenų socialines-demografines charakteristikas, nebus galima teigti,
kad dauguma šių asmenų pasižymi visu būdingiausių savybių rinkiniu. Kitaip tariant,
kiekvienas atskirai paimtas individas gali turėti ne tik statistiškai dominuojančių, bet ir kitų
(nedominuojančių) savybių, o jų kombinacijos gali būti labai įvairios. Tokiu būdu,
būdingiausių savybių pagrindu sudarytas "socialinis portretas" gali būti ne visiškai tikslus, o
tikrovėje tai būtų tam tikras difuzinis įvairių tiek dominuojančių tiek ir kitų savybių mišinys.
Nors ir yra galimybė apskaičiuoti tam tikro savybių rinkinio (pavyzdžiui, visų dominuojančių
savybių) sutapimo tikimybę, tačiau tai vis tiek neleistų susidaryti visiškai tikslaus vaizdo.
Turint galvoje aukščiau išsakytas pastabas, galima pereiti prie statistinių duomenų
analizės. Taigi, 1996-2001 m. asmenų, padariusių nusikaltimus Lietuvoje Respublikoje,
skaičius buvo santykinai stabilus. Jį sudarė: 1996 m. – 22.269 asmenys, 1997 m. – 25.542
asmenys, 1998 m. – 25.373 asmenys, 1999 m. – 25.160 asmenų, 2000 m. – 25.046 asmenys,
2001 m. – 26.662 asmenys (1 diagrama). Žymesnis šio skaičiaus didėjimas aprašomuoju
laikotarpiu stebimas tik 1997 m, kai palyginus su 1996 m., nusikaltimus padariusių asmenų
padaugėjo 14,7 proc. 1997-2000 m. stebimas nežymus (0,5-0,8 proc.) šio skaičiaus
mažėjimas, o 2001 m. – 6,5 proc. padidėjimas.
Galima pastebėti, kad 1996-1999 m., tarp asmenų, padariusių nusikaltimus, maždaug
vienoda dalis (22,6-23,4 proc.) tenka asmenims, nusikalstantiems pakartotinai. 1996 m. tokių
asmenų buvo 5.164, 1997 m. – 5.783, 1998 m. – 5.750, 1999 m. – 5.876. Nuo 2000 m.
pakartotinai padariusių nusikaltimus asmenų skaičius didėjo ir 2000 m. sudarė 27,3 proc., o
2001 m. – 29,6 proc. iš bendro nusikaltimus padariusių asmenų skaičiaus. Visgi, daugiau nei
du trečdaliai nusikaltusių asmenų padaro nusikaltimą pirmą kartą, o tai reiškia, kad kasmet į
kriminalinės justicijos sistemą įtraukiama apie 18-20 tūkstančių naujų žmonių.
90
1 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus 1996-2001 m., skaičius
22269
25542 25373 25160 2504626662
5164 5783 5750 5876 6874 7902
0
5000
10000
15000
20000
25000
30000
1996 1997 1998 1999 2000 2001
Asmenys, padarę nusikaltimus Asmenys, padarę nusikaltimus pakartotinai
Teismų departamento prie TM duomenimis, kiekvienais nagrinėjamo laikotarpio
metais nuo 38 iki 47 proc. teisiamų asmenų buvo skiriama laisvės atėmimo bausmė, o
likusiems taikomos kitokios poveikio priemonės. Didelei daliai teisiamųjų yra skiriamas
bausmės vykdymo atidėjimas. 2 diagramoje parodytas santykis tarp teismo skiriamos laisvės
atėmimo bausmės, bausmės vykdymo atidėjimo bei kitų poveikio priemonių (pataisos darbai,
bauda, atleidimas nuo bausmės). Taigi didžiąją būsimos probacijos sistemos klientų dalį
sudarytų asmenys, kuriems atidedamas laisvės atėmimo bausmės vykdymas. 1998-2000 m. jų
skaičius svyravo nuo 6.969 iki 10.576 asmenų per metus.
2 diagrama. Nuteisti asmenys 1996-2001 m.
45,6 40,3 38,5 37,947,0 44,4
39,8 49,5 54,1 53,3 33,7 38,4
14,6 10,2 7,4 8,819,3 17,2
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
1996 1997 1998 1999 2000 2001
Procentai
Laisvės atėmimas Bausmės vydymo atidėjimas Kitos poveikio priemonės
91
Kitą, mažesniąją dalį, sudarytų asmenys, lygtinai paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų.
Tokių asmenų skaičius 1996-2000 m. svyravo nuo 2.453 iki 6.138.
Duomenys rodo, kad devyni iš dešimties nusikaltimus padarančių asmenų yra vyrai.
1997 m., palyginus su 1996 m., kartu su bendru nusikaltusių asmenų skaičiaus didėjimu, gana
ženkliai padidėjo ir nusikaltimus padariusių moterų skaičius. 1996 m. jų buvo 2.546, o 1997
m. – 3.563, t.y. padidėjimas sudaro 39,9 proc. Vėlesniais metais nusikaltusių moterų skaičius
šiek tiek mažėjo ir 1998 m. buvo 3.428, 1999 m. – 3.261, 2000 m. – 2.516, o 2001 m.
sumažėjo iki 2.313. Atitinkamai nusikaltimus padariusių moterų dalis tarp visų nusikaltusių
asmenų 1996 m. sudarė 11,4 proc., 1997 m. – 13,9 proc., 1998 m. – 13,5 proc., 1999 m. – 13
proc., 2000 m. – 11 proc., 2001 – 9,5 proc. Iš 2 diagramos matosi, kad anksčiau minėtas
pastarųjų keleto metų nusikaltimus padariusių asmenų skaičiaus nežymus mažėjimas visų
pirma sietinas su nusikalstančių moterų skaičiaus mažėjimu, nes nusikaltusių vyrų skaičius
išliko gana stabilus, o paskutiniaisiais metais vėl padidėjo.
3 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus, pasiskirstymas pagal lytį
1972321979 21945 21899 22530
24349
2546 3563 3428 3261 2516 2313
0
5000
10000
15000
20000
25000
30000
1996 1997 1998 1999 2000 2001
Vyrai, padarę nusikaltimus Moterys, padariusios nusikaltimus
Asmenų, padariusių nusikaltimus, pasiskirstymas pagal amžių parodytas 4
diagramoje. Analizuojant šiuos duomenis reikia atsižvelgti į tai, kad statistikoje pateikiami
amžiaus tarpsnių intervalai yra nevienodi, todėl jų tarpusavio palyginimas ir interpretacija
reikalauja tam tikros korekcijos. Statistiniai duomenys rodo, kad tarp asmenų, padariusių
nusikaltimus daugiausiai yra jaunų (18-29 m.) bei vidutinio amžiaus (30-49 m.) žmonių.
Paskutiniaisiais metais jų dalis tarp visų nusikaltimus padariusių asmenų sudaro atitinkamai
47 proc. ir 32 proc. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į santykinai didelį nusikaltusių 14-17 m.
92
amžiaus nepilnamečių skaičių (atsižvelgiant į tai, kad šio amžiaus tarpsnio intervalas apima
tik ketverius metus).
Galima teigti, kad nagrinėjamu laikotarpiu nusikaltimus padariusių asmenų sudėtis
pagal amžių išlieka panaši. Kiek žymesni pokyčiai stebimi 18-29 m. amžiaus grupėje. Šių
asmenų skaičius nuo 2000 m. didėja labiau, nei kitose amžiaus grupėse, tačiau sunku spręsti,
kiek ilgalaikė gali būti ši tendencija.
4 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus, pasiskirstymas pagal amžių
3408 3313 3322 3339 3578 3668
10072
11366 11322 1129811829
12921
7470
8756 8578 84957900
8494
13242107 2151 2028 1739 1579
0
2000
4000
6000
8000
10000
12000
14000
1996 1997 1998 1999 2000 2001
14-17 m. 18-29 m. 30-49 m. 50 ir vyr.
Kriminologijoje, kaip ir kituose socialiniuose moksluose, kalbant apie
nusikalstamumo priežastis, labai svarbiu veiksniu laikomas užimtumas. Pastaraisiais metais
neužimtumo, nedarbo problema Lietuvoje taip pat tampa vis aktualesne ir tai labai
akivaizdžiai atspindi nagrinėjami statistiniai duomenys. Per paskutinius penkerius metus
didžiausią nusikaltimus padarančių asmenų dalį sudaro būtent darbingo amžiaus nedirbantys
ir nesimokantys asmenys. Procentine išraiška tai būtų: 1996 m. – 63,2 proc., 1997 m. – 63,2
proc., 1998 m. – 62,7 proc., 1999 m. – 63,2 proc., 2000 m. – 66,5 proc., 2001 m. – 67,2 proc.
iš visų nusikaltimus padariusių asmenų. Taigi galima teigti, kad šiuo metu du iš trijų
nusikaltimus padariusių asmenų yra neužimti, niekur nedirbantys ir nesimokantys asmenys, o
jų dalis tarp nusikaltimus padariusių asmenų po truputį didėja.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į sistemingai didėjantį besimokančių asmenų
padariusių nusikaltimus skaičių. Nagrinėjamu laikotarpiu jis padidėjo nuo 1.724 asmenų, t. y.,
7,7 proc. iš visų nusikaltimus padariusių asmenų, 1996 m. iki 3.468 asmenų 2001 m. ir dabar
sudaro 13 proc. iš bendro nusikaltimus padariusių asmenų skaičiaus.
93
Atvirkštinė tendencija stebima tarp dirbančių asmenų. 1996 m. nusikaltimus padarė
2.815 dirbančių asmenų, o 2001 m. jų buvo 1.326. Jų dalis tarp visų nusikaltimus padariusių
asmenų per penkerius nagrinėjamo laikotarpio metus sumažėjo nuo 12,6 proc. iki 5 proc.
5 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus, užimtumas
2815 2283 1765 1595 1304 1326
14066 16146 15920 15900 16653 17915
2761 315634683664
5134 5233 4904 39363953
24551979
1724
0
5000
10000
15000
20000
25000
30000
1996 1997 1998 1999 2000 2001
Dirbantys Nedirbantys ir nesimokantys Besimokantys Kiti
Daugumos asmenų, padariusių nusikaltimus, išsimokslinimo lygis yra gana žemas. Per
nagrinėjamą laikotarpį nuo 75 iki 82 proc. nusikaltusių asmenų turėjo vidurinį arba nebaigtą
vidurinį išsimokslinimą (5 diagrama). Detaliau panagrinėjus 2001 m. duomenis, matosi, kad
tarp asmenų, padariusių nusikaltimus 914 (3,4 proc.) buvo su aukštuoju, 1.868 (7 proc.) su
aukštesniuoju, 1.839 (6,9 proc.) su profesiniu, 9.388 (35,2 proc.) su viduriniu, 12.451 (46,7
proc.) su pagrindiniu išsimokslinimu bei 202 (0,8 proc.) neraštingi asmenys. Palyginus šiuos
duomenis su Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis apie visų Lietuvos
gyventojų išsimokslinimą galima pastebėti, kad santykinai daugiau nusikalsta (arba yra
išaiškinami padarę nusikaltimus) būtent žemesnio išsimokslinimo lygio asmenys.
94
6 diagrama. Asmenų, padariusių nusikaltimus, išsimokslinimas
4262 4378 3995 4814 4402 4621
1722919240 19128
20197 2047221839
0
5000
10000
15000
20000
25000
30000
1996 1997 1998 1999 2000 2001
Aukštasis ir specialus Vidurinis ir neb. Vidurinis
Iš apžvelgtų statistinių duomenų galima bandyti sudaryti nusikaltimus padariusių
asmenų "socialinį portretą" t.y. tam tikrą požymių sąvadą. Nors nagrinėjamu laikotarpiu šių
asmenų socialinės - demografinės charakteristikos nepasižymi dideliais svyravimais ir metai
iš metų yra panašios, tačiau, objektyvumo dėlei, bus imamos jų vidutinės šešerių metų
laikotarpio reikšmės. Taigi, ką galima pasakyti apie būsimosios probacijos sistemos klientus?
1. Dažniausiai t.y. apie 90 atvejų iš 100 tai turėtų būti vyrai. Šis pasiskirstymas jau
pakankamai ilgą laiką yra santykinai stabilus, ir nėra požymių, jog jis galėtų
esmingai pasikeisti.
2. Didžioji dalis jų padarė nusikaltimą pirmą kartą (75 proc.). Iš tiesų, pirmą kartą
padariusių nusikaltimų asmenų dalis turėtų būti dar didesnė, nes asmenims ne
pirmą kartą padariusiems nusikaltimą nėra taikomas bausmės vykdymo
atidėjimas.
3. Dauguma šių asmenų (64,3 proc.) – niekur nedirbantys ir nesimokantys. Tai yra
aktualiausia problema, juolab, kad tikrovėje šis skaičius gali būti dar didesnis,
kadangi tarp lygtinai paleidžiamų iš įkalinimo vietų asmenų nedirbančių yra
absoliuti dauguma.
4. Aptariamų asmenų išsimokslinimo lygis nėra didelis. Daugiausiai jų turi nebaigtą
vidurinį arba vidurinį išsimokslinimą (78 proc.). Šis veiksnys gerokai apsunkina
įsidarbinimo galimybę.
5. Didžiosios dalies iš jų amžius nuo 18 iki 49 metų (79 proc.).
95
Žinoma, šis portretas nėra pilnas. Čia neatsižvelgta į nusikaltimus padariusių asmenų
šeiminę padėtį, nežinomos jų būsto (gyvenamosios vietos) sąlygos, gyvenimo būdo ypatumai
bei kitos įdomios bei svarbios charakteristikos. Taip pat labai reikšmingas ir tirtinas veiksnys
yra šių asmenų vidinė nuostata ir motyvacija reintegruotis į visuomenę.
Vis dėlto, ir iš turimų duomenų galima daryti kai kurias preliminarias išvadas apie
problemas, kurios yra ir bus aktualios būsimiems probacijos sistemos klientams. Visų pirma
tai – neužimtumas. Jeigu asmuo, neturi užsiėmimo, suteikiančio jam pastovias sąžiningai
gaunamas pajamas, tai visuomet yra daug didesnė tikimybė, kad jis gali imtis nusikalstamos
veiklos. Ypač tai aktualu, kai kalbama apie asmenis, paleistus iš įkalinimo vietų, nes paprastai
darbdaviai labai nenoriai juos priima į darbą, o kita vertus, per praleistus nelaisvėje metus šie
asmenys būna sukaupę nemažą kriminalinę patirtį bei praradę tiek profesinius-darbinius tiek
socialinius įgūdžius. Nagrinėti duomenys leidžia manyti, kad neužimtumo problema yra
glaudžiai susijusi su žemu išsimokslinimo lygiu. Tai reiškia, kad ji tampa dar aštresne, nes
asmeniui su žemesniu išsimokslinimu susirasti darbą yra žymiai sunkiau, negu tam tikrą
kvalifikaciją turinčiam specialistui. Be to, didelei daliai iš įkalinimo vietų išleistų asmenų
aktuali yra gyvenamosios vietos problema. Ji, savo ruožtu, taip pat yra didelė kliūtis norint
įsidarbinti.
Šio skirsnio pabaigoje pateikiame diagramą, kurioje pavaizduotas įkalintųjų asmenų
skaičius Europoje. Pagal šį rodiklį Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių, o tai taip pat
rodo poreikį kurti alternatyvių bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių sistemą.
96
97
III.2. Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys santykius, kylančius dėl alternatyvių priemonių taikymo
Kuriamos probacijos sistemos svarbia sudėtine dalimi bus teisės aktai. Šiame skirsnyje
atlikta šiuo metu galiojančių teisės aktų “inventorizacija”, siekiant turėti išsamų teisės aktų
sistemos šioje srityje vaizdą.
Siekdama sukurti sąlygas taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, rečiau
taikyti laisvės atėmimo bausmes, dažniau – alternatyvias bausmes, Lietuvos Respublikos
Vyriausybė 2001 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 149 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2000-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr. 14-437)
įpareigojo Teisingumo ministeriją iki 2003 m. I ketvirčio pabaigos parengti ir pateikti
Vyriausybei probacijos sistemos Lietuvoje modelį (koncepciją) ir jo įgyvendinimo priemones.
Pagrindiniai teisės normų aktai, reglamentuojantys bausmės vykdymo atidėjimą,
nepilnamečių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir priverčiamųjų auklėjamojo
pobūdžio priemonių jiems paskyrimą, taip pat nusikaltimus padariusių asmenų lygtinį
paleidimą iš laisvės atėmimo vietų yra šie:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m.
gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569)
kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.). Šiame kodekse
reglamentuojamos bausmės vykdymo atidėjimo (471 straipsnis), nusikaltimus padariusių
asmenų lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų (542 ir 543 straipsniai), nepilnamečių
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir jiems paskyrimo (521 straipsnis) pagrindai ir
sąlygos, bausmės vykdymo atidėjimo (471 straipsnis) bei sprendimo lygtinai paleisti iš laisvės
atėmimo vietų (542 ir 543 straipsniai) panaikinimo pagrindus, taip pat nustatomas
nepilnamečiams taikomų priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių sąrašas, šių
priemonių nevykdymo ar netinkamo vykdymo teisinės pasekmės bei šių priemonių
įgyvendinimą kontroliuojančios institucijos (61 straipsnis).
Pažymėtina, jog 2000 m spalio 26 d. buvo priimtas naujasis Lietuvos Respublikos
baudžiamasis kodeksas (Žin., 2000, Nr.: 89-2741). Jame įtvirtintos pagrindinės nuostatos
minėtoje srityje iš esmės mažai kuo skiriasi nuo dabar galiojančių, tačiau naujovių bei
ypatumų, reglamentuojančių probacijos galimybes (ypatingai nepilnamečių atžvilgiu), taip pat
yra.
Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m.
gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569)
98
kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.). Jis reglamentuoja lygtinio
paleidimo iš laisvės atėmimo vietų pagrindus, sąlygas ir tvarką bei teikimo teismui lygtinai
paleistus iš laisvės atėmimo vietų asmenis siųsti pagal nuosprendį į laisvės atėmimo vietas
pagrindus, sąlygas ir tvarką, taip pat iš laisvės atėmimo vietų lygtinai paleistų asmenų bei jų
elgesį kontroliuojančių institucijų bei pareigūnų teises ir pareigas (847-8412, 106, 108
straipsniai), taip pat kai kuriuos iš laisvės atėmimo vietų lygtinai paleistiems asmenims
teikiamos materialinės pagalbos suteikimo aspektus (847, 110 ir 111 straipsniai).
2002 m. balandžio mėn. Lietuvos Respublikos Seimui Vyriausybė pateikė naująjį
Bausmių vykdymo kodekso projektą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m.
gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569)
kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.) Reglamentuoja lygtinio
paleidimo iš laisvės atėmimo vietų tvarką (4121 straipsnis), taip pat lygtinai paleistų iš laisvės
atėmimo vietų asmenų siuntimo pagal nuosprendį į laisvės atėmimo vietas tvarką (4131
straipsnis).
2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naująjį Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (Žin., 2002, Nr.: 37-1341; Žin., 2002, Nr.: 46).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. 643 "Dėl
Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinųjų nuostatų patvirtinimo " (Žin., 1995,
Nr. 39-971) nustato auklėjimo ir globos namų tikslus bei funkcijas, nepilnamečių priėmimo į
specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus bei išleidimo iš jų sąlygas ir tvarką, auklėjimo
ir globos namuose esančių nepilnamečių teises ir pareigas.
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 1 "Dėl
pataisos inspekcijų darbo instrukcijos patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr. 8-240) reglamentuoja
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių pataisos inspekcijų veiklą
organizuojant bausmės vykdymo atidėjimo bei lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų
vykdymą, asmenų įrašymo ir išbraukimo iš pataisos inspekcijų įskaitos, taip pat darbo su šiais
asmenimis bei šių inspekcijų bendradarbiavimo su policijos, kitomis valstybės institucijomis
ir savivaldybėmis tvarką.
Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 1993 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr.
246 "Dėl asmenų paleidimo iš pataisos darbų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos
įstaigų, tardymo izoliatorių ir specialiųjų komendantūrų bei sąveikos su policijos
komisariatais ir rajonų (miestų) savivaldybėmis laikinosios instrukcijos patvirtinimo"
(galioja tiek, kiek atitinka dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos įsteigimo
99
pasikeitusią padėtį bei kiek neprieštarauja Teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento prie
Teisingumo ministerijos direktoriaus išleistiems teisės aktams) konkretina Lietuvos
Respublikos baudžiamajame kodekse ir Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekse
nustatytą asmenų paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigų tvarką.
Išskirtini pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys santykius, kylančius dėl asmenų,
paleistų iš įkalinimo įstaigų socialinės adaptacijos bei reabilitacijos.
Šiuo metu galioja nemažai tiek specialių tiek ir bendro pobūdžio įstatymų bei
poįstatyminių aktų, reglamentuojančių paramą asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo
įstaigų.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2367)
nustato, kad asmenims, grįžusiems iš įkalinimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), socialinės
bei psichologinės reabilitacijos įstaigų turi būti teikiamos socialinės paslaugos, kurios
skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas (t.y. tiesiogiai teikiamas paslaugas: informacijos
teikimą ir konsultavimą; pagalbą namuose; slaugą namuose; globos pinigus - pinigus, skirtus
sumokėti už suteiktas socialines paslaugas) ir specialiąsias socialines paslaugas, teikiamas
tuomet, kai bendrosios socialinės paslaugos yra neveiksmingos (specialiosios socialinės
paslaugos yra tos paslaugos, kurios asmens globos tikslais teikiamos: stacionariose globos ir
slaugos įstaigose; reabilitacijos įstaigose; dienos globos įstaigose; laikino gyvenimo įstaigose;
kitose socialinės globos įstaigose). Nustato, kad bendrųjų ir specialiųjų socialinių paslaugų
sąrašą nustato bei jų turinį apibrėžia Socialinių paslaugų katalogas, kurį rengia, tvirtina ir
kasmet viešai skelbia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (pavyzdžiui, Lietuvos
Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 70 "Dėl
Socialinių paslaugų katalogo 2000 m. patvirtinimo" (Žin., 2000, Nr. 65-1968)).
Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas (Žin., 1994, Nr. 101-2015)
įtvirtina apskrities valstybinių socialinės paramos ir globos įstaigų bei tarnybų steigimo
kompetenciją (7 straipsnis).
Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (Žin., 1991, Nr.2-25; 1996, Nr. 18-
457) numatytos bendros ir specialios (8, 9, 12, 14 ir kituose šio įstatymo straipsniuose)
socialinės garantijos iš įkalinimo įstaigų paleisti asmenims. Asmenims, grįžusiems iš
įkalinimo įstaigų taikomos papildomos užimtumo garantijos: darbdavys negali nutraukti
samdos sutarties savo iniciatyva su šiais asmenimis, jei nėra jų kaltės ir bendras jų bei kitų
papildomas užimtumo garantijas turinčių asmenų skaičius tarp dirbančiųjų yra mažesnis už
savivaldybių nustatytą įdarbinimo ar papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotą; šiems
asmenims bei kitiems papildomas užimtumo garantijas turintiems asmenims įdarbinti darbo
100
biržos teikimu savivaldybės kasmet darbdaviams nustato įdarbinimo arba darbo vietų
skaičiaus steigimo kvotas; iš įkalinimo vietų grįžę asmenys turi teisę į bedarbio pašalpą ir kt.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 "Dėl
Socialinės paramos koncepcijos" (Žin., 1994, Nr. 36-653). Koncepcijoje įvertinama
socialinės paramos būklė, numatoma jos plėtojimo strategija ir taktika, taip pat siūloma, kaip
veiksmingiau įgyvendinti įstatymus socialinės paramos klausimais, parengti teorines sąlygas
tobulinti esamus ir rengti naujus. Ministerijos ir kitos valstybinės tarnybos turi vadovautis
Koncepcija, rengdamos įstatymus ir kitus norminius aktus socialinės paramos srityje. Miestų
ir rajonų savivaldybėms rengiant teritorines socialinės paramos programas rekomenduojama
taip pat vadovautis Koncepcija,.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 704 "Dėl
Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" (Žin., 1992, Nr.29-908) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m.
balandžio 30 d. nutarimas Nr. 318 "Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo
vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo" (Žin., 1992, Nr.18-540) nustato
nakvynės namų suteikimo iš įkalinimo įstaigų paleistiems asmenims tvarką bei naudojimosi
nakvynės namais sąlygas (šiuose aktuose be kita ko nustatyta, kad asmenys į nakvynės namus
paprastai priimami ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams; pirmą mėnesį nakvynės namuose
asmenys apgyvendinami nemokamai, o pradedant antruoju mėnesiu, iš jų imamas kas mėnesį
didėjantis mokestis, kurio dydis priklauso nuo buvimo nakvynės namuose trukmės).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1440 "Dėl
socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo
vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo" (Žin.,
1996, Nr. 119-2796) nustato Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme nustatytos
socialinės paramos rūšis ir formas (vienkartinės taikomojo minimalaus gyvenimo lygio
dydžio pašalpa; nakvindinimas laikinuose namuose (nakvynės namuose) iki 6 mėnesių;
terminuotas nemokamas maitinimas (pagal savivaldybės sprendimą); kitos ne piniginės
pagalbos formos, numatytos savivaldybės sprendimuose), taip pat jų teikimo tvarką bei
sąlygas. Remiantis šiuo nutarimu savivaldybės gali savo sprendimais steigti adaptacijos
tarnybas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 1179 "Dėl
nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei
psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001-2004 metų
programos patvirtinimo" (Žin., 1999, Nr. 91-2676). Programos tikslas – asmenų, grįžusių iš
101
kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų,
adaptacijos, kurios metu jie integruojami į visuomenės gyvenimą ir jiems sudaromos
galimybės gyventi savarankiškai, sistemos sukūrimas. Programoje apžvelgiama situacija
minėtų asmenų socialinės adaptacijos srityje, nustatomi pagrindiniai kuriamos socialinės
adaptacijos sistemos tikslai ir pateikiamas šios sistemos sukūrimui skirtų priemonių planas.
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr.
172 "Dėl pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2000, Nr. 72-
2243) 513-523 punktai reglamentuoja kai kuriuos santykius, susijusius su socialinės paramos
teikimu lygtinai iš laisvės atėmimo įstaigų paleidžiamiems asmenims (privalomas
supažindinimas su Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais
socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų, ir šių asmenų
įdarbinimo tvarka; aprūpinimas maistu, drabužiais, avalyne; vienkartinės pašalpos skyrimas ir
kt.).
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 1 "Dėl
pataisos inspekcijų darbo instrukcijos patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr.: 8-240) nustato
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių pataisos inspekcijų pareigą
suteikti nuteistajam visą galimą pagalbą socialinių problemų klausimais (8.4 ir 29 punktai).
2001 m. gruodžio 27 d. KD prie TM įsakymas Nr. 112 “Dėl asmenų, kuriuos
rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programos
patvirtinimo” (Žin., 2001 Nr. 8). Šios Programos tikslas – suteikti asmenims, kuriuos
rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinių ir socialinių žinių, kad jie galėtų
adaptuotis nuolat kintančioje visuomenėje ir sugebėtų teisėtais būdais tenkinti savo socialinius
poreikius. Vykdant šią Programą, siekiama ugdyti joje dalyvaujančių nuteistųjų gyvenimo
įgūdžius – gebėjimą prisitaikyti visuomenėje ir pozityviai elgtis, suteikti asmeniui brandaus
savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam tobulinti pozityvius gebėjimus visą gyvenimą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 24 “Dėl Socialinės paramos
nuteistiesiems fondo naudojimo tvarkos patvirtinimo” (Žin. 1998, Nr. 5) nustato, kad
socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšos naudojamos vienkartinėms iki minimalaus
gyvenimo lygio dydžio pašalpoms išmokėti paleidžiamiems iš laisvės atėmimo vietų
nuteistiesiems, neturintiems ir neturėjusiems paskutiniuosius tris mėnesius pakankamai (vieno
minimalaus gyvenimo lygio ir daugiau) pinigų asmeninėje sąskaitoje.
102
III.3. Probacijos sistemos elementų funkcijas Lietuvoje vykdančių institucijų veiklos
analizė
III.3.1. Pataisos inspekcijos – probacijos sistemos institucinė užuomazga
Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio valstybių, tam tikras probacijos sistemos
funkcijas vykdo valstybinės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos. Valstybine
institucija, kuriai pavesta vykdyti lygtinai nuteistų bei paleistų asmenų priežiūrą, yra pataisos
inspekcijos. Analizuojant pataisos inspekcijų veiklą lyginamajame su kitų užsienio valstybių
praktika kontekste, pirmiausia būtina pažymėti, kad pataisos inspekcijos yra laisvės atėmimą
vykdančios institucijos padalinys. Už teismo nuosprendžių (nutarčių) vykdymo užtikrinimą
atsakingas Kalėjimų departamentas prie LR Teisingumo ministerijos. Kalėjimų departamentą
sudaro sąlyginės trys struktūrinės dalys, kurioms vadovauja trys departamento direktoriaus
pavaduotojai: apsaugos ir priežiūros, auklėjamojo darbo, gamybos ir ūkio reikalams. Visų šių
skyrių pagrindinė funkcija yra užtikrinti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pavaduotojas
auklėjamajam darbui kartu kuruoja ir pataisos inspekcijų veiklą. Taigi pataisos inspekcijos yra
pavaldžios už laisvės atėmimo bausmės vykdymo užtikrinimą atsakingai institucijai. Tokį
nebūdingą bendrai pasaulio praktikai probacijos institucijos užuomazgos modelį nulėmė
ankstesnė bausmės vykdymo atidėjimo ir lygtinio paleidimo vykdymo praktika.
Anksčiau bausmių vykdymas buvo Vidaus reikalų ministerijos kompetencijoje
(Pataisos reikalų departamento), visas bausmes vykdė vidaus reikalų ministerijai priklausanti
institucija – policija. Policijos teritoriniuose padaliniuose veikė policijos komisariatų pataisos
darbų inspekcijos, kurių pareiga buvo kontroliuoti nuteistųjų, kuriems paskirtas bausmių
vykdymo atidėjimas ar lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo įstaigų prieš terminą104, elgesį.
Reformuojant Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, 2000 m. bausmių vykdymo sistema buvo
perduota Teisingumo ministerijos valdymo sričiai105, o Kalėjimų departamentui prie LR
teisingumo ministerijos buvo suteiktos visos ankstesnės Pataisos reikalų departamento teisės
ir pareigos. Tuo pačiu metu ir alternatyvų laisvės atėmimui vykdymas buvo atskirtas nuo
policijos kompetencijos – 2000 m. buvo įsteigtos 52 miestų ir rajonų pataisos inspekcijos106,
kurioms pavesta vykdyti bausmės vykdymo atidėjimą ir lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo
104 Toliau tekste šie asmenys sutrumpintai yra įvardinami kaip nuteistieji.105 Teisingumo ministerija nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. įgijo visas teises ir pareigas bausmių vykdymo srityje, kurios anksčiau priklausė Vidaus reikalų ministerijai (2000 m. balandžio 18 d. LR Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1635 (Žin., 2000, Nr. 39-1091) 4 straipsnis).106 2000 m. rugpjūčio 21 d. LR teisingumo ministro įsakymas Nr. 178 "Dėl Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos pataisos inspekcijų įsteigimo" (Žin., 2000, Nr. 70-2077).
103
įstaigų. Taigi teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes anksčiau vykdė institucija, kuri buvo
laikoma “jėgos” struktūra, todėl sąlyginai pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kontrolei.
Kontrolė – tai pagrindinis laisvės atėmimo bausmės vykdymo elementas, o probacija labiau
sietina asmens socialine integracija, todėl ir jos vykdymo kontrolė ir paskirta vienam iš
departamento struktūrinių padalinių. Tokiu būdu pagrindinis dėmesys skiriamas bei sąlyginai
prioritetai suteikiami laisvės atėmimo vykdymui, o alternatyvų laisvės atėmimo bausmei
vykdymo užtikrinimas lieka tarsi antraeile sritimi. Dalinai galima teigti, kad tokią prioritetų
tvarką nulemia tas faktas, kad šias bausmes vykdo viena ir ta pati institucija. Lyginant laisvės
atėmimo bausmės vykdymą ir probacijos vykdymą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas
reikalauja didesnio dėmesio dėl to, kad jis skiriamas asmenims, keliantiems didesnį pavojų
visuomenei. Tačiau pasaulio praktikoje dažni atvejai, kai visas teismo skiriamas bausmes
vykdo viena ir ta pati institucija, bet tiek laisvės atėmimo vykdymui, teik probacijos
vykdymui skiriamas vienodai didelis dėmesys. Todėl manytina, kad susiklosčiusią praktiką
įtikimiau paaiškintų tas faktas, kad tiesiog laisvės atėmimas buvo laikytas pagrindine bausme,
o probacijos užuomazgos tėra viso labo laisvės atėmimo bausmės papildymas. Taip pat
reikšminga ir tai, kad probacijos turinį kol kas dėl įvairių priežasčių, kurios aptariamos
žemiau, sudaro tik formali kontrolė ir nuteistųjų asmenų registracija.
2001 m. pabaigoje pradėta vykdyti pataisos inspekcijų struktūrinė reforma. Šią
reformą įtakojo vis didesnis dėmesys alternatyvioms laisvės atėmimui baudžiamosios
atsakomybės priemonėms. Buvo įkurtos 5 regionų pataisos inspekcijos: Kauno, Klaipėdos,
Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus. Šių inspekcijų pagrindinis uždavinys – būti tarpininkais tarp
teritorinių (rajonų, miestų) pataisos inspekcijų ir Kalėjimų departamento. Taip siekiama
optimizuoti teritorinių pataisos inspekcijų veiklos koordinavimą. Regionų pataisos inspekcijos
galės geriau išspręsti pataisos inspekcijų veiklos problemas, todėl tokiu būdu bus sudarytos
sąlygos efektyvesnei jų veiklai. Šios reformos dėka pataisos inspekcijos įgyja vis didesnį
savarankiškumą, nors susiduria su itin daug organizacinių, finansinių bei kitų problemų.
III.3.2. Pataisos inspekcijos funkcijos ir jų įgyvendinimas
Pagal pataisos inspekcijos nuostatus,107 pataisos inspekcija įgyvendina du uždavinius:
- vykdo su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes;
107 Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų pataisos inspekcijų nuostatai, patvirtinti 2002 m. sausio 22 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 16 (Žin., 2002, Nr. 9-321).
104
- padeda integruotis į visuomenę lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo įstaigų
asmenims bei teikia socialinę paramą nuteistiesiems asmenims, kuriems taikomos
su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės.
Vykdydama jos kompetencijai priskirtas bausmes, pataisos inspekcija pirmiausia
organizuoja teismo nuosprendžių ir nutarčių vykdymą: registruoja gaunamus teismo
nuosprendžius, nutartis, įrašo nuteistąjį asmenį į pataisos inspekcijos įskaitą, išsiunčia
pranešimus į įvairias įstaigas (į policijos komisariatus, jei organizuojamas laisvės atėmimo
bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos vykdymas, į
įmones, į migracijos tarnybą, jei nuteistajam asmeniui yra paskirtas įpareigojimas nekeisti
gyvenamosios vietos, į įmones, įstaigas, kur dirba nuteistasis asmuo ir pan.), praveda
pokalbius su nuteistaisiais asmenimis, kurių metu nuteistiesiems asmenims suteikia reikiamą
informaciją apie jų teises ir pareigas, apie bausmės atlikimo tvarką bei sąlygas, atsakomybę už
bausmės atlikimo tvarkos pažeidimą, įteikia nuteistajam asmeniui atitinkamus siuntimus (yra
įteikiamas siuntimas į darbo biržą, jei yra nustatyta pareiga įsidarbinti, gali būti įteikiamas
siuntimas dėl nemokamų darbų atlikimo). Būtent pataisos inspekcijos pareigūnas turi
kontroliuoti bausmės atlikimo laiką.
Tačiau pagrindinė pataisos inspekcijų funkcija yra nuteistųjų asmenų elgesio
kontrolė – prižiūrėti, kaip nuteistieji asmenys vykdo paskirtus įpareigojimus ir draudimus, ar
nepažeidinėja viešosios tvarkos, nedaro kitų teisės pažeidimų. Kontrolės vykdoma:
- tikrinant ar nuteistasis asmuo atlieka jam paskirtus įpareigojimus,
- įvertinant, kaip jis juos atlieka bei
- taikant poveikio priemones.
Įpareigojimų vykdymo tikrinimas gali būti atliekamas įvairiai: tais atvejais, kai yra
paskirtas įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiojo, šio įpareigojimo vykdymo metu būtinai turi
dalyvauti pataisos inspektorius108, tais atvejais, kai įpareigojimų vykdymo metu tiesiogiai
dalyvauja kita institucija ar įstaiga (gydymo ar mokslo įstaiga, darbo birža ir pan.), nuteistasis
asmuo turi pristatyti pataisos inspekcijos pareigūnui iš tos įstaigos raštišką dokumentą,
kuriame būtų užfiksuota informacija apie įpareigojimo vykdymą.
Vykdant atitinkamą bausmę, pataisos inspekcijos pareigūnas privalo kiekvienąkart
įvertinti, ar buvo įvykdyti įpareigojimai ir kaip buvo įvykdyti įpareigojimai. Įvertinimo
pagrindu dažniausiai būna iš kitų įstaigų gauti raštiški dokumentai apie nuteistojo asmens
įpareigojimų vykdymą. Įpareigojimų vertinimo esmė – tai, kad nustačius įpareigojimų 108 Išskyrus vieną atvejį, kai nuteistasis asmuo atsiprašo nukentėjusiojo teismo salėje teisėjo akivaizdoje. Pataisos inspekcijų darbo instrukcijos 27.3 punktas (patvirtinta 2001 m. sausio mėn. 3 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr.1, Žin., 2001, Nr. 8-240).
105
neįvykdymo, administracinės teisės pažeidimų faktą, pataisos inspekcijos pareigūnas, prieš
priimdamas atitinkamą sprendimą, turi nustatyti įpareigojimų neįvykdymo aplinkybes,
priežastis. Pavyzdžiui nustatęs, kad terminui baigiantis nėra įvykdyti įpareigojimai ir
vertindamas, kodėl jie nėra įvykdyti, pareigūnas gali nustatyti svarias priežastis, įtakojusias
termino praleidimą. Tada vietoj to, kad teiktų teikimą dėl nuteistojo asmens pasiuntimo į
laisvės atėmimo įstaigą, jis gali pasiūlyti nuteistajam asmeniui kreiptis į teismą dėl termino
pratęsimo. Tokiu būdu bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo vykdymas nėra tik
formali kontrolė, reaguojanti į formalų pažeidimo padarymo ar įpareigojimų neįvykdymo
faktą.
Pataisos inspekcijos pareigūnas nėra visiškai laisvas priimdamas įvairius sprendimus,
tam tikrais atvejais šią jo kompetenciją riboja teisės aktų nuostatos. Pavyzdžiui, jei užfiksuoti
trys formalūs darbo drausmės, viešosios tvarkos ar įpareigojimų atlikimo pažeidimų faktai,
nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas baustas už kiekvieną pažeidimą, laikoma, kad
nuteistasis asmuo sistemingai pažeidinėja paskirtas jam pareigas ir pareigūnas privalo teikti
teikimą teismui dėl šio asmens pasiuntimo į laisvės atėmimo įstaigą. Minėtu atveju pataisos
inspekcijos pareigūno vertinimas neįtakoja alternatyvos vykdymo pabaigimo ar pratęsimo,
aplinkybes gali vertinti ir sprendimą priima tik teismas. Dėl to galimi atvejai, kai teikiami
teismui teikimai dėl tokių pažeidimų padarymo, kurie visgi nerodo piktavališko nuteistojo
asmens elgesio ar nenoro laikytis teisės reikalavimų.
Tai patvirtina ir praktika – tiek teismų praktikoje109, tiek pataisos inspekcijų
teikiamose analitinėse pažymose fiksuojami atvejai, kai teikimai teismui buvo atmesti, nes
buvo konstatuota, kad padaryti pažeidimai yra mažareikšmiški ir nerodo nuteistojo nenoro
taisytis.
Įvertinimo rezultatai įforminami teikimu teismui dėl lygtinio paleidimo ar dėl bausmės
vykdymo panaikinimo ar dėl atleidimo nuo bausmės.
Bausmės vykdymo kontrolė realizuojama ir tuo, kad vykdant bausmės vykdymo
atidėjimą ar lygtinį paleidimą pataisos inspektoriai turi teisę taikyti poveikio priemones:
oficialų įspėjimą ar papeikimą. Įspėjimas ar papeikimas skiriamas nutarimu už darbo
drausmės pažeidimus, paskirtų įpareigojimų nevykdymą bei teisėtvarkos pažeidimus.
Dažniausiai nuobaudas pareigūnai skiria savo nuožiūra. Pavyzdžiui, pasibaigus vasaros
atostogoms įpareigotieji mokytis privalo grįžti mokyklą, tačiau vienas nuteistasis asmuo
109 Teismų praktikos, taikant bausmių vykdymo atidėjimą, apžvalga, aprobuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 25, skelbta
106
rugsėjo mėnesį "į mokyklos suolą negrįžo110". Todėl pataisos inspekcijos pareigūnas jį įspėjo
ir įpareigojo iki spalio mėnesio pradėti mokytis. Kai kuriais atvejais pataisos inspekcijos
pareigūnai privalo skirti nuobaudas, pavyzdžiui, kai pataisos inspekcijos pareigūnas nustato,
kad iki teismo nustatyto įpareigojimų įvykdymo termino pabaigos liko 1 mėnuo, ir kad tuo
metu įpareigojimai dar nėra įvykdyti, jis iškviečia nuteistąjį asmenį ir raštiškai jį įspėja apie
įpareigojimų neįvykdymo pasekmes. ]
Poveikio priemonė, taikoma kaip ultima ratio, yra teikimas teismui dėl lygtinio
paleidimo panaikinimo ir asmens nusiuntimo toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę ar dėl
bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo. Jis yra taikomas tada, kai nuteistasis asmuo
sistemingai ar itin piktybiškai pažeidinėja darbo drausmę, viešąją tvarką, nevykdo
įpareigojimų. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai nuteistasis asmuo pasislepia nuo priežiūros ilgiau
nei 30 parų, pataisos inspekcijos vadovas surašo tik nutarimą dėl paieškos paskelbimo.
Tačiau, jei tai jau antras nuteistojo asmens padarytas pažeidimas, surašomas ir teikimas
teismui dėl alternatyvos taikymo panaikinimo. Kaip jau buvo minėta, prieš surašant teikimą
teismui dėl alternatyvos taikymo panaikinimo, pataisos inspekcijos pareigūnas pirma privalo
įvertinti padarytų pažeidimų ar įpareigojimų neįvykdymo aplinkybes.
Tam tikra kontrolės forma yra ir nuteistojo asmens paieškos skelbimas. Tais atvejais,
kai nuteistasis asmuo dingsta iš bausmę vykdančios institucijos akiračio ilgiau nei 30 parų ir
nepavyksta nustatyti jo buvimo vietos, dėl ko negalima įsitikinti, kad nuteistasis asmuo vykdo
teismo paskirtų įpareigojimų, pataisos inspekcijos vadovas surašo nutarimą dėl paieškos
skelbimo.
Tačiau, kaip rodo praktika, pataisos inspekcijos retai naudojasi jiems suteikta
kompetencija – poveikio priemonės labai retai taikomos.
Kaip buvo minėta, vykdomos reformos dėka bausmių vykdymo atidėjimo ir lygtinio
paleidimo turinį sudaro ne tik nuteistųjų asmenų elgesio kontrolė, bet ir individualus darbas
darbą su nuteistaisiais. Teisės aktais nėra apibrėžtos šio darbo vykdymo kryptys, siekiami
tikslai. Tačiau remiantis pataisos inspekcijų nuostatais111, kuriuose yra išskiriama lygtinai
paleistų asmenų integracijos į visuomenę funkcija, galima teigti, kad individualiu darbu yra
siekiama padėti asmenims adaptuotis visuomenėje, padėti jiems įtvirtinti teisėtus savo teisių
įgyvendinimo ir teisėtų interesų siekimo būdus.
110 2001 m. spalio 2 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Alytaus mesto ir rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.111 Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų pataisos inspekcijų nuostatų 9 punktas, kurie yra patvirtinti 2002 m. sausio 22 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 16 (Žin., 2002, Nr. 9-321).
107
Sudėtinga tiksliai detalizuoti, kokie pataisos inspektoriaus veiksmai sudaro
individualaus darbo atlikimą. Iš dalies individualus darbas su nuteistaisiais atliekamas renkant
informaciją apie nuteistąjį asmenį (pataisos inspektorius turi turėti informaciją apie nuteistojo
asmens materialines-buitines sąlygas, jo interesus, laisvalaikį ir pan.), teikiant jam pagalbą
socialinėms problemoms išspręsti, teikiant socialinę paramą ir pan.
Apbendrinus praktiką112, galima išskirti šias atliekamo individualaus darbo formas:
"problematiškų" nuteistųjų asmenų lankymas, bendravimas su jų giminaičiais, artimaisiais,
mokytojais, jų gyveno sąlygų vertinimas, profilaktiniai pokalbiai su nuteistaisiais asmenimis.
Šių priemonių tikslas gali būti įvairus. Pavyzdžiui, Rokiškio rajono pataisos inspekcijos
pareigūnai pravesdami profilaktinius pokalbius su nuteistaisiais asmenims bandė padėti jiems
įtvirtinti pozityvias savęs vertinimo nuostatas113. Tačiau, pavyzdžiui, Alytaus miesto ir rajono
pataisos inspekcijoms darbuotojams teko vos ne kasdien lankytis pas vieną nuteistąjį asmenį
siekiant apsaugoti artimuosius nuo jo smurto, piktavališko elgesio114. Taigi, nors nėra
vykdomos jokios individualios ar grupinės nuteistųjų asmenų resocializacijos programos,
tačiau pareigūnai atlieka gana didelį individualų darbą: tiek stengiasi palaikyti nuolatinius
kontaktus su pačiu nuteistuoju, daryti poveikį jam, tiek susipažinti su jo artimaisiais,
gyvenimo aplinka. Tačiau tai daroma ne sistemiškai, kartais veikiama pagal greitosios
pagalbos principą – t.y. reaguojant į kraštutinius atvejus. Įvertinant atliekamo individualaus
darbo mastą, matyti, kad beveik visur jis atliekamas su "problemiškais" nuteistaisiais. Tačiau
pagrindinis faktorius nulemiantis šias problemas yra labai didelis darbo krūvis, dėl kurio
pareigūnai fiziškai negali nieko daugiau padaryti.
Vykdydami bausmes, pataisos inspekcijos pareigūnų atliekama veikla turi praktiškai
įgyvendinti progresyvaus bausmių atlikimo principą. Jie ne tik taiko nuobaudas, tačiau gali
skirti ir paskatinimo priemones: pareikšti padėką, prieš terminą panaikinti pirmiau paskirtas
nuobaudas. Paskatinimo priemone gali būti laikomas pataisos inspekcijos pareigūno prašymas
teismui dėl kurių nors paskirtų pareigų nuteistajam asmeniui panaikinimo bei teikimas dėl
atleidimo nuo bausmės prieš terminą.
Pataisos inspekcijos pareigūno kompetencija yra platesnė, nei vien tik formalus teismo
nuosprendžių ar nutarčių vykdymas. Jis turi teisę priimti sprendimus, keičiančius nuteistojo
asmens teisinę padėtį. Pavyzdžiui, taikant lygtinį paleidimą, jeigu yra paskirtas įpareigojimas
112 Šis apibendrinimas atliktas pagal kai kurių pataisos inspekcijų veiklos ataskaitas.113 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 04-06 mėnesius.114 2001 m. spalio 2 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Alytaus mesto ir rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.
108
registruotis bausmę vykdančioje institucijoje, teismas registravimosi periodiškumą nustato tik
pirmiems trims mėnesiams, toliau šį skaičių savo sprendimu nustato pataisos inspektorius. Jis
taip pat nustato ir konkrečias registracijos dienas. Pataisos inspekcijos pareigūnas gali
vienasmeniškai priimti sprendimą (duoti sutikimą ar neduoti) taip pat ir tais atvejais, kai
nuteistajam asmeniui paskirtas įpareigojimas nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę
vykdančios institucijos sutikimo ir nuteistasis asmuo kreipiasi su prašymu dėl gyvenamosios
vietos pakeitimo.
Be to, vykdydamas teismo nuosprendžius, nutartis, pataisos inspekcijos pareigūnas
turi pareigą padėti nuteistajam asmeniui atlikti paskirtą bausmę, įvykdyti nustatytus
įpareigojimus, rūpintis nuteistuoju asmeniu. Todėl jis įpareigotos imtis priemonių apsaugoti
šių asmenų teises ir pareigas.
Pataisos inspekcijos pareigūnas gali padėti nuteistajam asmeniui įvykdyti paskirtą
baudžiamosios atsakomybės priemonę, būdamas tarpininku tarp teismo ir nuteistojo asmens
tais atvejais, kai jis yra nekompetentingas priimti sprendimą. Pavyzdžiui, nuteistasis asmuo
nori pakeisti darbo vietą, o be teismo sutikimo tai daryti negalima, tada jis gali kreiptis su
raštišku prašymu į pataisos inspekcijos pareigūną. Šis, išnagrinėjęs prašymą, gali motyvuotu
pataisos inspekcijos vadovo teikimu kreiptis į teismą. Sprendžiant kai kuriuos baudžiamosios
atsakomybės priemonių vykdymo klausimus, nuteistasis asmuo nebūtinai turi kreiptis į teismą
per pataisos inspekcijos pareigūną. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai nuteistasis asmuo dėl
tam tikrų objektyvių priežasčių negali įvykdyti įsipareigojimų laiku, jis gali tiesiogiai kreiptis
į teismą dėl termino pratęsimo. Pataisos inspekcijos pareigūno vaidmuo yra tas, kad
pareigūnas įvertina įpareigojimų neįvykdymo priežastis ir tik tuo atveju, kai jo, kaip
specialisto, nuomone, priežastys yra pateisinamos, jis siūlo nuteistajam asmeniui kreiptis į
teismą. Taigi, jis įvertina situaciją (nuteistasis asmuo kreipdamasis į teismą turi sąlyginę jo
paramą) bei inicijuoja dialogo su teismu procesą.
Pataisos inspekcijos pareigūnai įgalioti ne tik vykdyti jų kompetencijai priskirtas
bausmes ar kitas baudžiamosios atsakomybės priemones, bet ir įpareigoti teikti socialinę
paramą ir pagalbą į pataisos inspekcijos įskaitą įrašytiems asmenims. Taigi be to, kad yra
vykdomas individualus darbas su nuteistaisiais asmenimis, kuriems atidėtas bausmės
vykdymas arba kurie lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo įstaigų, šie asmenys gali kreiptis į
pataisos inspekciją ir kitais įvairiais socialinių problemų klausimais. Pataisos inspekcijos
pareigūnai turi pareigą suteikti šiems asmenims visą galimą pagalbą. Jeigu jie nepajėgūs vieni
suteikti reikiamą pagalbą arba yra nekompetentingi išspręsti nuteistųjų asmenų problemas, jie
privalo nukreipti nuteistąjį asmenį į tas institucijas, kurios gali suteikti reikiamą pagalbą.
109
Kadangi dažniausiai bedarbystė yra viena esminių socialinių problemų bei turi labai didelę
reikšmę recidyvui, ypač akcentuojama socialinė pagalba įdarbinimo problemoms spręsti.
Pataisos inspekcijų instrukcijoje įtvirtinant inspekcijos funkciją – nuteistųjų asmenų socialinių
problemų sprendimą, atskirai išskiriama pareiga teikti paramą įdarbinimo klausimais115.
Tokiu būdu pataisos inspekcijos pareigūnai įpareigoti suteikti nuteistiesiems asmenims
visapusišką pagalbą socialinėms problemoms spręsti.
Kaip rodo praktika, pataisos inspekcijos pagal galimybes stengiasi suteikti įvairią
socialinę pagalbą. Pirmiausia, jie padeda nuteistiesiems asmenims gauti socialinę paramą:
padeda apsigyventi nakvynės namuose, gauti pašalpas. Be to, ir patys teikia įvairias socialines
paslaugas. Pažymėtina, kad pareigūnai dažnai teikia juridines konsultacijas nuteistiesiems
asmenims, jų artimiesiems.116. Dažnai teikia psichologinę, moralinę pagalbą: nuteistųjų
asmenų artimiesiems padeda suprasti iš laisvės atėmimo įstaigų sugrįžusius asmenis, padeda
atstatyti tarpusavio santykius, kartais tarpininkaudami sprendžiant tarpusavio santykių
problemas, padeda nuteistiesiems asmenims išvengti skyrybų, išsaugoti šeimas. Atkreiptinas
dėmesys, kad kartais pataisos inspekcijos pareigūnai stengiasi padėti nuteistiesiems
asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis. Pavyzdžiui, nuteistieji asmenys neretai turi
rimtų priklausomybės nuo alkoholizmo problemų, kas įtakoja nesugebėjimą atsakyti už savo
veiksmus, planuoti bei vykdyti savo dienotvarkę. Pareigūnai bando suteikti psichologinę,
moralinę pagalbą šiems nuteistiesiems asmenims, padedant jiems prisiimti atsakomybę už
nuplanuotų veiksmų atlikimą. Įdėtų pastangų dėka nuteistieji asmenys sugeba sėkmingai laiku
atlikti teismo paskirtus nemokamus darbus117. Kai kurios pataisos inspekcijos stengiasi pačios
iš savo lėšų teikti materialinę paramą.
Pataisos inspekcijos taip pat skiria daug dėmesio užimtumo problemoms spręsti, tačiau
kaip, rodo praktika, ir socialinės paramos skyrių, ir darbo biržų įdėtos pastangos (neretai –dėl
pakankamai objektyvių priežasčių) duoda labai minimalius rezultatus.
Šalia bausmių vykdymo funkcijų bloko, išskirtinas ir kitas pataisos inspekcijų
vykdomų funkcijų blokas, susijęs su informacijos kaupimu ir saugojimu. Informacija būtina
ne tik efektyviam bausmių ar kitų baudžiamosios atsakomybės priemonių vykdymui, tačiau ir
optimaliam pataisos inspekcijų darbo organizavimui. Kaupdami informaciją apie asmenų,
115 Pataisos inspekcijų darbo instrukcijos 8.4 punktas (patvirtinta 2001 m. sausio mėn. 3 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr.1), (Žin., 2001, Nr. 8-240).116 2001 m. liepos 2 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Alytaus mesto ir rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 04-06 mėnesius.117 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 04-06 mėnesius.
110
įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitą, skaičių, jų geografinį paskirstymą, pataisos inspekcijos
gali pasirinkti tinkamiausias pataisos inspekcijų organizavimo struktūrines formas, pagal
darbo krūvį, jo pobūdį gali planuoti optimaliausią pataisos pareigūnų komplektavimą,
nustatyti reikiamos specializacijos darbuotojų trūkumą, numatyti reikiamas bendradarbiavimo
su kitomis institucijomis, įstaigomis, organizacijomis formas, parinkti ir taikyti efektyviausius
ir racionaliausius darbo metodus ir pan. Ši informacija taip pat yra svarbi kriminologiniu
požiūriu, analizuojant nusikalstamumo struktūrą, dinamiką, tendencijas, formuojant bausmių
vykdymo politiką ir pan.
Pirmiausia, pataisos inspekcijos pareigūnai surenka ir kaupia visą informaciją apie
nuteistuosius asmenis, įrašytus į pataisos inspekcijos įskaitą. Kaupiama informacija yra labai
įvairi: pačio pirmo pokalbio metu pataisos inspekcijos pareigūnas patikslina informaciją apie
nuteistojo asmens gyvenamąją vietą, darbovietę, po to renka informaciją apie nuteistojo
asmens padarytus teisės pažeidimus, jo elgesį, teismo paskirtų įpareigojimų vykdymą, jo
gyvenimo materialines ir buitines sąlygas, interesus, draugus, laisvalaikį, suteiktą socialinę
paramą ir pan. Teisės aktai neįtvirtina galutinio informacijos apie nuteistąjį asmenį sąrašo.
Informacija renkama įvairiais būdais: individualaus darbo su nuteistuoju asmeniu metu,
gaunamomis pažymomis, paimamais paaiškinimais, kitais atliekamais pataisos inspekcijos
pareigūno veiksmais, bendradarbiaujant su įvairiomis įstaigomis. Visa surinkta informacija
fiksuojama raštu ir kaupiama apskaitos žurnaluose, asmens bylose. Pagrindinis reikalavimas
taikomas informacijos rinkimui – tai informacijos tikslumo ir teisingumo reikalavimas. Šiuo
tikslu pataisos inspekcijų darbo instrukcijoje yra įtvirtinta, kad informacija turi būti tikslinama
ne rečiau kaip kartą per mėnesį118.
Taip pat kaupiama ir saugoma informacija apie pataisos inspekcijų atliktą darbą,
veiklos rezultatus. Kaupiama informacija apie pataisos inspekcijų įgyvendintas priemones,
užtikrinančias nuteistųjų asmenų priežiūrą ir elgesio kontrolę, jų efektyvumą, įgyvendintas
priemones, teikiant socialinę ir kitą pagalbą, socialinę paramą ir pan. Taip pat kaupiama ir
analizuojama su pataisos inspekcijų darbu susijusi informacija, pavyzdžiui, informacija apie
taikytų alternatyvų panaikinimo ir nuteistųjų asmenų pasiuntimo į laisvės atėmimo įstaigas
priežastis.
Sąlyginai gali būti išskirta tokia pataisos inspekcijų atliekama funkcija, kaip
prevencinių priemonių vykdymas. Ši funkcija gali būti išskirta tik sąlyginai, nes sudėtinga
atriboti pataisos inspekcijų atliekamą individualų darbą bei socialinės pagalbos teikimą nuo
118 Pataisos inspekcijų darbo instrukcijos 23 punktas (patvirtinta 2001 m. sausio mėn. 3 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr.1), (Žin., 2001, Nr. 8-240).
111
prevencinių priemonių vykdymo, nes minėtosios pirmosios dvi funkcijos taip pat yra
prevencijos dalis. Be to, teisės aktais nėra įtvirtinta tokia pataisos inspekcijų funkcija. Tačiau
atlikus pataisos inspekcijų veiklos analizę, galima daryti išvadas, kad pataisos inspekcijos
vykdo kai kurias "grynai" prevencines priemones, pavyzdžiui, pataisos inspekcijos pareigūnai
kartu su į jų įskaitą įrašytais nuteistaisiais asmenis dalyvavo informatikos užsiėmimuose,
kurių metu buvo įgyti darbo su personaliniu kompiuteriu pagrindai (vėliau asmenys, lankę
šiuos kursus, turėjo galimybę pakeliauti po Lietuvą), vykdė prevencinę priemonę "Šokiai
2001", kurių metu buvo aplankyti įvairūs to rajono kultūros ir šokių centrai119.
Kitas pataisos inspekcijų vykdomų funkcijų blokas yra organizacinio pobūdžio. Tai
funkcijos, kurių vykdymas padeda pataisos inspekcijoms įgyvendinti pagrindinius uždavinius.
Jos susijusios su darbo organizavimu, techninių priemonių naudojimu, atliktos veiklos
analize, ataskaitų ir analitinių pažymų tvarkymu ir pan. Detaliau paanalizuoti reikėtų tik dvi
organizacines funkcijas.
Vykdant teisės aktais nustatytas funkcijas, pataisos inspekcijoms pareigūnams dažnai
būtina bendradarbiauti su kitomis institucijomis, nevalstybinėmis organizacijomis,
sprendžiant įvairius veiklos klausimus.
Pirmiausia, pataisos inspekcijoms būtina kitų institucijų parama vykdant teismų
nuosprendžius, nutartis – t.y. atliekant nuteistųjų asmenų kontrolę, priežiūrą. Glaudžiausiai
šiais klausimais bendradarbiaujama su policija. Bendradarbiavimo su policija formas nulėmė
tai, kad anksčiau bausmės vykdymo atidėjimą ir lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo įstaigų
vykdė policijos pareigūnai ir iki 2002 m. pradžios buvo pereinamasis laikotarpis, kurio metu
alternatyvų vykdymo funkcijas periminėjo pataisos inspekcijos. Pereinamojo periodo įtaka
reikšminga tuo, kad pataisos inspekcijos buvo tik pradedamos komplektuoti, todėl jos tiek
personalo atžvilgiu, tiek technikos priemonių atžvilgiu buvo nepajėgios atlikti visą reikiamą
darbą. Pagrindinės bendradarbiavimo formos buvo informacijos pasikeitimas, vykdant
nuteistųjų asmenų kontrolę bei priežiūrą, ir bendras nuteistųjų asmenų elgesio kontrolės ir
priežiūros vykdymas.
Pasikeitimas informacija apie nuteistojo asmens elgesį labai aktuali pataisos inspekcijų
ir policijos bendradarbiavimo forma, kuri visada turėtų būti laikoma prioritetine, nepaisant
įvairių šių institucijų veiklos reformų. Turint mintyje tai, kad policija yra pagrindinė
institucija, užtikrinanti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, pagrįsta teigti, kad tik policija
gali efektyviausiai suteikti operatyvią informaciją apie tai ar nuteistasis asmuo pažeidė
119 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.
112
pagrindinius bausmės vykdymo atidėjim7o ar lygtinio paleidimo įpareigojimus – nedaryti
naujų nusikaltimų, nepažeidinėti viešosios tvarkos ar nedaryti kitų teisės pažeidimų. Todėl
įrašius nuteistąjį asmenį į pataisos inspekcijos įskaitą, pataisos inspekcijos pareigūnas turi
nedelsiant (ne vėliau kaip kitą dieną po įrašymo) išsiųsti pranešimą apie tai policijos
komisariatui. O šis yra įpareigotas pranešti pataisos inspekcijos pareigūnams apie nuteistojo
asmens padarytą nusikaltimą ar administracinės teisės pažeidimą, be to, policijos komisariatai
turi pareigą kartą per ketvirtį atsiųsti pažymą apie iškeltas baudžiamąsias bylas ar padarytus
administracinės teisės pažeidimus. Be šios informacijos šiuo metu policijos pareigūnai taip
pat suteikia informaciją ir apie šių asmenų elgesį, nustatytų įpareigojimų vykdymą – jie
įpareigoti kas ketvirtį atsiųsti pataisos inspekcijai pranešimą apie minėtų asmenų elgesį bei
teismo nustatytų pareigų vykdymą.
Kaip rodo praktika, ne visuose miestuose ar rajonuose pataisos inspekcijoms pavyksta
sėkmingai bendradarbiauti su policijos teritoriniais padaliniais. Kai kurie policijos teritoriniai
padaliniai nepateikia kas ketvirtį pataisos inspekcijoms pažymų apie nuteistųjų asmenų elgesį,
padarytus administracinės teisės ar baudžiamosios teisės pažeidimus, kartais policijos
pažymose yra pateikiama netiksli informacija.
Kaip jau buvo minėta, iki 2002 m. kita pataisos inspekcijos ir policijos glaudaus
bendradarbiavimo forma buvo bendras į pataisos inspekcijų įskaitą įrašytų asmenų elgesio
kontrolės vykdymas. Kadangi pataisos inspekcijos organizavo bausmės vykdymo atidėjimo ar
lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigų vykdymą, vertino ar nuteistieji asmenys įvykdė
įpareigojimus, taikė poveikio priemones, teikė teikimus teismui, savo žinioje turėjo visą
informaciją apie šiuos nuteistuosius asmenis, tai jos tebebuvo pagrindine alternatyvų laisvės
atėmimui vykdymo institucija. Tačiau tam tikrų funkcijų vykdymas dar buvo paliktas
policijos pareigūnams.
Kadangi policijos apylinkės inspektorius turi užtikrinti visuomenės saugumą savo
apylinkėje, suprantama, kad jis renka informaciją apie visus padidėjusios rizikos grupės
asmenis, taip pat ir apie asmenis, įrašytus į pataisos inspekcijų įskaitą, turi asmeniškai pažinti
kiekvieną asmenį iš minėtos grupės. Tačiau be šios veiklos, pagal Policijos apylinkės
inspektoriaus tarnybinės veiklos instrukcijos120 23 punktą, apylinkės inspektoriai dar turėjo
domėtis ir šių asmenų elgesiu, kontroliuoti juos (27 instrukcijos punktas). Ši kontrolė – tai
tikrinimas, kaip šie asmenys vykdo jiems paskirtus įpareigojimus, kuris vykdomas ne rečiau
120 Policijos apylinkės inspektoriaus tarnybinės veiklos instrukcija, patvirtinta 2001 m. spalio 10 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 460 (Žin., 2001, Nr. 88-3122).
113
kaip kartą per mėnesį121. Nustačius įpareigojimų nevykdymą policijos darbuotojai tuoj pat
apie tai turi pranešti pataisos inspekcijos pareigūnams. Nuo 2002 m. bendradarbiavimas
pasikeitė, pataisos inspekcija yra vienintele valstybine institucija, vykdančia nuteistųjų
asmenų elgesio kontrolę ir priežiūrą. Tačiau policijos pareigūnams vis dar pavesta domėtis šių
asmenų elgesiu, ryšiais ir užimtumu122.
Kaip rodo praktika, daugumoje miestų ir rajonų pataisos inspekcijoms buvo būtina
apylinkės inspektorių pagalba atliekant nuteistųjų asmenų kontrolę. Dažniausiai policijai buvo
paskiriama lankyti nuteistuosius asmenis, kuriems paskirtas įpareigojimas neišeiti iš namų
tam tikru metu, jei tai nesusiję su darbu, tačiau labai dažnai pataisos inspekcijos pareigūnai
kartu su apylinkės inspektoriais, kriminalinės policijos pareigūnais lankė
"problematiškiausius" nuteistuosius asmenis. Kadangi pataisos inspekcijose dirba labai mažai
pareigūnų, jie turi didelį darbo krūvį, policijos atliekamas nuteistųjų asmenų lankymas buvo
labai reikšminga pagalba, kuris bus būtina ir toliau, jei nebus įgyvendinamos priemonės
probacijos darbuotojų darbo krūviui mažinti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad policija yra
laikoma išimtinai “jėgos” struktūra, abejotina, ar pagrįsta policijai pavesti nuteistųjų asmenų
elgesio kontrolę, lankymą (kuris yra labai svarbi individualaus darbo dalis).
Be to, pataisos inspekcijos gali bendradarbiauti su policija vykdant lygtinai paleistų
asmenų registraciją (tais atvejais, kai lygtinai paleistas asmuo gyvena toli nuo pataisos
inspekcijos buveinės, kurioje privalo registruotis ir jeigu su tuo sutinka policijos pareigūnai),
ar vykdant į pataisos inspekcijos įskaitą įrašytų asmenų paiešką. Pastaruoju atveju pataisos
inspekcijos vadovas surašo nutarimą dėl nuteistojo asmens paieškos vykdymo ir persiunčia jį
teritoriniam policijos komisariatui. Policijos komisariatas privalo vykdyti šį nutarimą, nes tai
viena iš policijos veiklos funkcijų123.
Policijos inspekcijos gali bendradarbiauti ir kitose bausmių vykdymo srityse, ne vien
tik atliekant kontrolinio pobūdžio funkcijas. Pavyzdžiui, policijos pareigūnai taip pat turi
užtikrinti gyventojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, tuo pačiu jie galėtų padėti užtikrinti ir
nuteistųjų asmenų teises ir teisėtų interesų apsaugą. Šios bendradarbiavimo sritys turėtų tapti
121 Iki 2002 m. policijos pareigūnų vykdytos nuteistųjų asmenų elgesio kontrolės formas buvo apibrėžtos Policijos vykdytų priežiūros funkcijų perdavimo kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos tvarkos ir bendradarbiavimo pereinamuoju laikotarpiu instrukcijoje (4 punktas), kuri buvo patvirtinta vidaus reikalų ir teisingumo ministro 2000 07 12 įsakymu Nr. 3003/163 (Žin., 2000, Nr. 60-1800).122 2001 m. gruodžio 28 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus ir Lietuvos generalinio komisaro įsakymas Nr. 114/641 "Dėl informacijos pasikeitimo tarp Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžių įstaigų" (Žin., 2002, Nr. 1-30).123 Policijos apylinkės inspektoriaus tarnybinės veiklos instrukcijos 18.8 (27 ir 32) punktas.
114
ypač aktualios, jeigu policijos institucija orientuosis į “universalaus policininko” modelį. Su
policija tikslinga bendradarbiauti ir vykdant prevencines priemones124.
Vykdant teismo nuosprendžius ar nutartis, bendradarbiaujama su prokuratūra (jai
siunčiamas pranešimas apie nuteistojo asmens įrašymą į pataisos inspekcijos įskaitą).
Taip pat organizuojant teismo paskirtų įpareigojimų vykdymą bendradarbiaujama su:
migracijos tarnyba, jei nuteistajam asmeniui yra paskirtas įpareigojimas nekeisti
gyvenamosios vietos be bausmių vykdymo institucijos sutikimo (jai siunčiamas pranešimas
apie nuteistojo asmens įrašymą į pataisos inspekcijos įskaitą), su gydymo ar mokymosi įstaiga,
darbo birža, kai asmeniui paskirtas įpareigojimas išeiti tam tikrą gydymosi kursą ar pradėti,
tęsti mokymąsi, įgyti specializaciją ar įsidarbinti (šios įstaigos padeda pataisos inspekcijoms
tiek organizuojant paskirtų įpareigojimą vykdymą, tiek ir įvertinant ar įpareigojimas buvo ir
kaip buvo įvykdytas). Bendradarbiaujama ir su įmonėmis, įstaigomis, kur nuteistasis asmuo
dirba ar įsidarbina – joms siunčiamas pranešimas, informuojantis apie šio asmens įrašymą į
pataisos inspekcijos įskaitą. Savo ruožtu šios įmonės, įstaigos įpareigojamos informuoti apie
nuteistojo asmens elgesį tais atvejais, kai jis vengia dirbti ar pažeidinėja darbo drausmę.
Detalesnio aptarimo reikalauja pataisos inspekcijų ir teismų bendradarbiavimo formos.
Šiuo metu jos gana ribotos. Teismas tik konsultuoja, priima sprendimus įvairiais įpareigojimų
vykdymo klausimais, pavyzdžiui, jeigu nuteistajam asmeniui paskirtas įpareigojimas teikti
pagalbą nukentėjusiajam gydymosi laikotarpiu, teismas nurodo, kokios yra priimtinos šios
pagalbos formos, arba jeigu nuteistajam asmeniui yra paskirtas draudimas nesilankyti tam
tikrose vietose ar neišeiti iš namų tam tikru laikotarpiu, jei tai nesusiję su darbu, teismas
konkretizuoja minėtus draudimus. Taip pat teismo ir pataisos inspekcijos bendradarbiavimą
nulemia paskirtų alternatyvų vykdymo pradėjimas (teismui siunčiamas pranešimas apie
nuteistojo asmens įrašymą į pataisos inspekcijos įskaitą) bei pabaiga (teismui yra rašomi
teikimai dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo panaikinimo ar atleidimo nuo
bausmės vykdymo, pataisos inspekcijos pateikia teismui reikiama informaciją bei informuoja
apie kitus galimus informacijos šaltinius, sprendžiant minėtus klausimus). Tačiau teismas ir
pataisos inspekcijos nebendradarbiauja nei iki teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo,
sprendžiant klausimus, susijusius su atitinkamų alternatyvų skyrimu, nei po alternatyvos
įvykdymo, aptariant paskirtų alternatyvų efektyvumą. Remiantis pasaulio valstybių praktika,
tarptautinių dokumentų analize, manytina7, kad intensyvesnis pataisos inspekcijų ir teismo
bendravimas tiek apsikeičiant informacija konkrečios bylos atveju, tiek rengiant bendrus
124 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.
115
seminarus, programas sudarytų prielaidas tikslingesniam alternatyvų laisvės atėmimui
skyrimui bei efektyvesniam paskirtų alternatyvų vykdymui.
Tam tikrais atvejais pataisos inspekcijos bendradarbiauja su seniūnijomis. Tais
atvejais, kai lygtinai paleistas asmuo gyvena toli nuo pataisos inspekcijos buveinės, kurioje jis
turi registruotis, registraciją gali vykdyti seniūnijos, taip pat jos gali padėti organizuoti
nemokamų darbų vykdymą. Šiuo metu realiai pataisos inspekcijos dažniausiai su seniūnijomis
bendradarbiauja tik dėl nemokamų darbų vykdymo ir dar tik pradeda tartis su seniūnijomis dėl
nuteistųjų asmenų registracijos. Atkreiptinas dėmesys, į tai, kad kai kurios inspekcijos
aptarinėja su seniūnijomis galimybę bendradarbiauti dėl informacijos apie nuteistųjų asmenų
elgesio buityje pasikeitimo. Kai kuriose, ypač kaimo rajonuose, toks bendradarbiavimas gali
labai palengvinti pataisos inspekcijoms vykdyti nuteistųjų asmenų elgesio kontrolę bei atlikti
individualų darbą su šiais asmenimis.
Kita pataisos inspekcijų veiklos sritis, kurios vykdymas yra neįmanomas be
efektyvaus bendradarbiavimo – tai socialinės paramos ar kitos socialinės pagalbos
nuteistiesiems asmenims teikimas. Socialinę paramą teikia labai įvairus institucijų, įstaigų
kompleksas. Kadangi šios įstaigos sudaro decentralizuotą sistemą, pagrindinės socialinę
paramą teikiančios institucijos yra savivaldybių įstaigos ar kitos įstaigos, organizuotos
teritoriniu principu: socialinės paramos skyriai, seniūnijos, nakvynės namai ar kitos
specializuotos įstaigos kaip nemokamo maitinimo ar labdaros valgyklos, labdaros vaistinės,
bendruomenės centrai, paslaugų tarnybos grįžusiems iš įkalinimo įstaigų ir pan. Su šiomis
įstaigomis ir tenka bendradarbiauti pataisos inspekcijoms.
Apibendrinus praktiką galima daryti išvadas, kad pataisos inspekcijos aktyviai
bendradarbiauja ne tik su socialinės paramos skyriais , vaikų teisių apsaugos tarnybomis,
nakvynės namais, bet ir su įvairiomis specializuotomis socialinę paramą teikiančiomis
įstaigomis. Pavyzdžiui, Alytaus miesto ir rajono inspekcija bendradarbiavo su pedagoginiu –
psichologiniu centru sprendžiant įvairias nuteistųjų nepilnamečių ir jų tėvų tarpusavio
bendravimo problemas, nuteistieji nepilnamečiai buvo traukiami į elgesio korekcijos
grupes125, Rokiškio rajono pataisos inspekcijos bendradarbiavo su vaikų dvasinės
reabilitacijos ir užimtumo centru, vykdant prevencijos priemones126. Kaip parodė socialinės
125 2001 m. liepos 2 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Alytaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 04-06 mėnesius.126 2001 m. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Rokiškio rajono pataisos inspekcijos analitinė pažyma apie Rokiškio rajono pataisos inspekcijos atliktą darbą per 2001 m. 07-09 mėnesius.
116
paramos buvusiems kaliniams tyrimas127, pataisos inspekcijos ir socialinės paramos skyriai
gana aktyviai bendradarbiauja: 47-ių savivaldybių paramos skyriai (88,7 proc. respondentų)
nuolat keičiasi informacija ir 23 savivaldybių socialinės paramos skyriai (43,4 proc.
respondentų) konsultuojasi su pataisos inspekcijomis. Analogiškai ir dauguma pataisos
inspekcijų nurodo, kad yra bendradarbiaujama su socialinės paramos skyriais dėl pašalpų
suteikimo, maitinimo talonų išdavimo, laikino apgyvendinimo suteikimo, taip pat ir vykdant
įvairias prevencines priemones. Tačiau atkreiptinas dėmesys, į tai, kad yra savivaldybių
paramos skyrių, kurie visiškai nebendradarbiauja su pataisos inspekcijomis, nors jų yra ir
nedaug (6 savivaldybės). Antra, į tai, kad pataisos inspekcijų ir socialinės paramos įstaigų
bendradarbiavimo didžiąją dalį sudaro keitimasis informacija. Daugiau kaip pusėje
savivaldybių nėra tarpusavio konsultavimosi tarp šių įstaigų, ir beveik išvis nėra rengiamos
bendros programos. Taip pat ir kai kurios pataisos inspekcijos nurodo, kad socialinės paramos
tarnybos daugiau dėmesio skiria daugiavaikėms šeimoms, invalidams, o nuteistiesiems
asmenims beveik nėra skiriama pašalpų dėl finansinių lėšų trūkumo. Tai stebėtina, nes
individualaus darbo su nuteistaisiais, ypač lygtinai paleistų asmenų resocializacijos vykdymo
pagrindas yra socialinio darbo atlikimas, ir be pataisos inspektorių, socialinę paramą
teikiančių įstaigų socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai asmenys, galintys efektyviausiai
atlikti šį darbą. Tuo labiau, kad apibendrinant minėto tyrimo rezultatus, buvo reziumuota, kad
teikiamos socialinės paramos pagrindą turėtų sudaryti socialinės integracijos programos
vykdymas bei kitos kompleksinės socialinės paslaugos. Taigi tiek alternatyvų laisvės
atėmimui vykdymas, tiek socialinės paramos teikimas turėtų remtis pataisos inspekcijų ir
socialinę paramą teikiančių įstaigų bendru darbu. Todėl šis bendradarbiavimas negali būti
vertinamas kaip pakankamas.
Kita svarbi organizacinio pobūdžio pataisos inspekcijų funkcija – tai pasiūlymų,
prašymų, pareiškimų, skundų nagrinėjimas, atsakinėjimas į įvairių įstaigų ir institucijų
paklausimus. Ši funkcija labai svarbi įgyvendinant viešumo principą. Pataisos inspekcijos yra
valstybinė įstaiga, kuri tampriai susijusi su galimais asmenų teisių ir teisėtų interesų
apribojimais, todėl kiekvienas suinteresuotas pilietis gali kreiptis į pataisos inspekcijas su
įvairias prašymais, pareiškimais, skundais, pasiūlymais, kuriuos pataisos inspekcijos turi
išnagrinėti ir, jeigu yra kompetentingos, atsakyti. Taip pat pataisos inspekcijos pareigūnas turi
priimti nuteistuosius ir kitus suinteresuotus asmenis tam tikromis nustatytomis dienomis.
Paprastai yra priimama seniūnijų patalpose.
127 Socialinės paramos buvusiems kaliniams bei ją teikiančių organizacijų ir institucijų poreikių tyrimas. Atliko Teisės institutas SADM užsakymu. Vilnius, 2001. P. 36.
117
III.3.3. Pataisos inspekcijų darbo krūvis
Pataisos inspekcijų krūvį pirmiausia nulemia nuteistųjų asmenų, įrašytų į pataisos
inspekcijos įskaitą, skaičius. Kaip jau buvo minėta, be bausmės vykdymo atidėjimo bei
lygtinio paleidimo vykdymo, pataisos inspekcijos vykdo ir kitas bausmes, todėl nepaisant
didelio bausmių vykdymo atidėjimo ir lygtinio paleidimo taikymo sumažėjimo pastaruoju
metu, bendrą nuteistųjų asmenų skaičių įtakoja kitų baudžiamosios atsakomybės priemonių
taikymas. Bendras nuteistųjų asmenų skaičius, nuolat didėjęs iki 2000 m. ir pasiekęs 18 tūkst.,
pastaruoju metu vis mažėja. Per 2000 m. jis sumažėjo 3,3 tūkst., per 2001 metus sumažėjo 1,5
tūkst. (1 diagrama).
Didžiausias pataisos inspekcijų darbo krūvis susijęs būtent su bausmės atidėjimo ir
lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų vykdymu. Tai aiškiai matosi nagrinėjant jų darbo
krūvio pasiskirstymą, kurį parodo nuteistųjų asmenų, esančių pataisos inspekcijos įskaitoje,
pasiskirstymas pagal skiriamas bausmes. Didžiąją jų dalį sudaro nuteistieji asmenys, kuriems
skirtas bausmės vykdymo atidėjimas (per 1997-2002 m. jie sudarė vidutiniškai 74 proc. visų
asmenų, esančių pataisos inspekcijos įskaitoje), ir nuteistieji asmenys, lygtinai paleisti iš
laisvės atėmimo vietų (per 1997-2002 m. jie sudarė vidutiniškai 17 proc. visų asmenų, esančių
pataisos inspekcijos įskaitoje). Taigi kiti asmenys vidutiniškai tesudaro tik 9 proc. (2
diagrama).
1 diagrama. Nuteistų asmenų, įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitą, skaičius (nurodytų metų sausio 1d.)
118
2 diagrama. Pataisos inspekcijų apytikslis darbo krūvio pasiskirstymas nuo 1997 m. iki 2002 m.1 – Pataisos darbai;
2 – Atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą, užsiimti tam tikra veikla;
3 – Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų;
4 – Bausmės vykdymo atidėjimas (LR BK 471str.);
5 – Atidėtas baudos vykdymas, paskiriant nemokamus darbus.
Kadangi nuo 1998 m. bausmės vykdymo atidėjimas buvo vis rečiau taikomas (3
diagrama), nuo 2000 m. pastebimas nuteistųjų asmenų, įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitas
ir atliekančių bausmės vykdymo atidėjimą, sumažėjimas (4 diagrama). Per 2000 m. minėtų
asmenų skaičius sumažėjo 2.272 asmenimis, kas sudarė apytiksliai 1/6 buvusio skaičiaus,
2001 m. mažėjimo tempas sulėtėjo – sumažėjo tik 1.093 asmenimis, kas sudarė apytiksliai
1/10 buvusio skaičiaus. Tačiau netrukus šis skaičius turėtų vėl šiek tiek padidėti, nes 2000 m.
beveik 5 proc. padidėjo bausmės vykdymo atidėjimo taikymas. Taip pat nuo 2000 m.
119
sumažėjo ir asmenų, kurie buvo lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo įstaigų (5 diagrama). Per
2000 m. minėtų asmenų skaičius sumažėjo apytiksliai tik 1/9 (t.y. 332 asmenimis), o per 2001
m. skaičiaus sumažėjimas buvo ypač žymus – sumažėjo apytiksliai 1/3 (t.y. 825 asmenimis).
Didelis minėtų asmenų skaičiaus sumažėjimas stipriai įtakojo bendro nuteistųjų asmenų,
įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitą, skaičiaus sumažėjimą, nepaisant to, kad kitomis
bausmėmis nuteistų asmenų skaičius analizuojamu laikotarpiu didėjo (6 ir 7 diagramos).
Bendro nuteistųjų asmenų skaičiaus sumažėjimas nulemia ir pataisos inspekcijų darbo krūvio
sumažėjimą. Tačiau atsižvelgiant į bendras baudžiamosios politikos kryptis, kai stengiamasi
sumažinti laisvės atėmimo bausmės taikymą bei kalinių skaičių laisvės atėmimo įstaigose, bei
į tai, kad naujame baudžiamajame kodekse numatytas labai didelis spektras bausmių,
nesusijusių su laisvės atėmimu, galima prognozuoti, jog šis nuteistųjų asmenų skaičiaus
sumažėjimas laikinas ir po kurio laiko nuteistųjų asmenų skaičius turėtų labai stipriai padidėti.
3 diagrama (iš NPLC tinklapio). Nuteistųjų asmenų pasiskirstymas pagal paskirtas bausmes128(nurodytų metų sausio 1d.).
4 diagrama. Asmenų, nuteistų pagal BK 471 str. skaičius (nurodytų metų sausio 1d.).
128 Duomenys paimti iš http://www.nplc.lt/stat/asm/asm9.htm.
120
5 diagrama. Asmenų, paleistų pagal BK 542 str. skaičius (nurodytų metų sausio 1d.).
6 diagrama. Asmenų, nuteistų pagal BK 29 str. (pataisos darbai) skaičius.
7 diagrama. Asmenų, nuteistų pagal BK 30 str. skaičius.
121
Kitas faktorius nulemiantis darbo krūvį yra pareigūnų, dirbančių pataisos
inspekcijose, skaičius. Iki 2001 m. pataisos inspekcijose dirbančių pareigūnų skaičius nuolat
mažėjo (8 diagrama). Šis mažėjimas nebuvo labai didelis – 3 ar 4 asmenimis, kas nesudarė
daugiau nei 4 proc., tačiau atsižvelgiant į šiaip jau labai mažą pataisos inspekcijų pareigūnų
skaičių ir į nuolat didėjantį nuteistųjų asmenų, įrašytų į pataisos inspekcijų įskaitą skaičių, šis
pareigūnų skaičiaus mažinimas stipriai įtakojo dirbančių pareigūnų darbo krūvį. Paskutiniais
metais pataisos inspekcijų pareigūnų skaičius padidėjo iki 113. Tačiau vien atsižvelgiant į tai,
kad pataisos inspekcijoms yra numatyta 130 pareiginių etatų, galima teigti, kad šis pareigūnų
skaičius pakankamai mažas.
Nagrinėjant pataisos pareigūnų skaičiaus pasiskirstymą pagal rajonus ir miestus,
būtina pastebėti, kad 2001 m. iš 52 pataisos inspekcijų tik 19-oje dirbo daugiau nei vienas
pareigūnas, t.y. beveik 2/3 visų pataisos inspekcijų (33) dirba tik vienas pataisos pareigūnas,
kuris pagal darbo įstatymus turi teisę į atostogas, nors ir nėra kam jo pavaduoti. Daugiausia
inspektorių dirbo didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Kaune – 11, Vilniuje – 10, Klaipėdoje –
5, Šiauliuose – 4. Panevėžio, Marijampolės miestuose, Vilniaus ir Kėdainių rajonuose dirbo
po 3, o kitose 11 pataisos inspekcijų dirbo po 2 pareigūnus. 2002 m., priėmus 16 darbuotojų,
jau tik 18 pataisos inspekcijų dirba vienas pareigūnas.
8 diagrama. Pataisos inspekcijų darbuotojų skaičius.
122
Atsižvelgiant į nuteistųjų, įrašytų į pataisos inspekcijos įskaitą, skaičiaus kitimo
tendencijas, pataisos inspekcijų darbo krūvis129 iki 2000 m. nuolat didėjo. 2000 m. darbo
krūvis sumažėjo dėl didelių bendro nuteistojo asmenų skaičiaus permainų (beveik 20
nuteistųjų asmenų vienam pareigūnui), o ypač sumažėjo 2002 metais (36 nuteistųjų asmenų
vienam pareigūnui, kas sudaro apie 22,9 proc.), kai ne tik sumažėjo bendras nuteistųjų
asmenų skaičius, bet ir labai padidėjo pareigūnų skaičius. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad
bendras nuteistųjų asmenų skaičius turėtų padidėti, tai jeigu pataisos inspekcijose nedirbs
daugiau pareigūnų, darbo krūvio sumažėjimas yra laikinas reiškinys.
9 diagrama. Pataisos inspektorių darbo krūvis (nuteisti asmenys vienam inspektoriui).
Atsižvelgiant į tai, kad skirtingose pataisos inspekcijose yra skirtingas į įskaitą
įrašytų asmenų skaičius bei skirtingas dirbančių darbuotojų skaičius, būtina analizuoti
atskirose pataisos inspekcijose dirbančių pareigūnų darbo krūvį. Nepaisant nuteistųjų asmenų
skaičiaus sumažėjimo per 2000 m., šiais metais net 12-oje pataisos inspekcijų vienam
pareigūnui teko dirbti su daugiau nei 200 nuteistųjų asmenų. Iš šių 12 pataisos inspekcijų tik
dvejose dirbo po du pareigūnus, likusiose 10 dirbo po vieną pareigūną. 2001 m. padidėjus
pareigūnų skaičiui (iš minėtų 10 inspekcijų 8-iose pradėjo dirbti po du pareigūnus), padėtis
šiek tiek pagerėjo, be vis dar trejose pataisos inspekcijose vienam darbuotojui tenka daugiau
nei 200 nuteistųjų: Šalčininkų raj. – 300 nuteistųjų, Alytaus m. ir raj. (nors šioje pataisos
inspekcijoje dirba du pareigūnai) bei Kelmės raj. – 202 nuteistieji. Taigi, nors darbo krūvis
visų pataisos inspekcijų atžvilgiu sumažėjo, vis dėlto atskirose pataisos inspekcijose jis išlieka
labai didelis. 129 Pareigūnų darbo krūvis apskaičiuojamas į pataisos inspekcijos įskaitą įrašytų nuteistųjų asmenų skaičių dalinant iš pareigūnų skaičiaus. Tačiau šis skaičiavimas tik santykinai atspindi tikrąją padėtį dėl to, kad nuteistųjų asmenų skaičius įskaitoje nuolat kinta, o apskaičiuojant darbo krūvį yra imamas nuteistųjų asmenų skaičius tam tikru fiksuotu momentu. Todėl šis darbo krūvis daugiau atspindi tam tikru momentu (šiuo atveju atitinkamų metų sausio 1 d.) fiksuotą darbo krūvį. Tačiau paprastai per metus bendras nuteistųjų asmenų skaičius įskaitoje būna žymiai didesnis.
123
Norint įvertinti ar 122,5 nuteistieji asmenys vienam pareigūnui yra didelis darbo
krūvis, galima atlikti lyginamąją analizę su kitomis valstybėmis.130. Palyginus su kitomis
valstybėmis labai didelį darbo krūvį turi probaciją vykdantys pareigūnai Vengrijoje (90),
Kanadoje (30), Papua Naujoje Gvinėjoje (21). Kitose valstybėse (Izraelyje, Japonijoje,
Filipinuose) šis skaičius neviršija 11131. Studijose ir tyrimuose nagrinėjančiuose Europos
valstybių praktiką yra pateikiami šiek tiek kitokie skaičiai132: didžiausią darbo krūvį turi
probacijos pareigūnai Portugalijoje – jos įvairiuose regionuose šis skaičius svyruoja nuo 20
iki 181 nuteistojo asmens per 3 mėn.133, Liuksemburge – 169 nuteistieji asmenys per metus,
tačiau vienu metu vienas pareigūnas dirba su ne daugiau kaip 56 asmenimis. Mažesnį darbo
krūvį turi pareigūnai, dirbantys Švedijoje (apie 25), Australijoje (vidutiniškai apie 26, beje,
Australijoje pagal įstatymus yra nustatytas maksimumas nuteistųjų asmenų, su kuriais gali
vienu metu dirbti probacijos pareigūnas – 30), Belgijoje (yra nurodoma, kad jei vykdymas
būna sudėtingas, tai probacijos pareigūnui tenka dirbti su ne daugiau kaip 20 asmenų).
Likusiose Europos šalyse darbo krūvis svyruoja nuo 30 – 40 nuteistųjų vienam probacijos
pareigūnui. Skirtingas funkcijas vykdantys pareigūnai gali dirbti su skirtingu skaičiumi
nuteistųjų asmenų, todėl nežinant darbo apkrovimo yra gana sąlygiška lyginti darbo krūvius
skirtingose valstybėse. Dėl to, kai kurios valstybės, pateikdamos statistiką, apie probacijos
pareigūnų darbo krūvį, pateiktą skaičių skaido pagal atliekamas funkcijas, kaip pavyzdžiui,
Italijoje 50 nuteistųjų asmenų, kuriems yra vykdomos atitinkamos baudžiamojo poveikio
priemonės, ir 70 ikiteisminių pranešimų per metus, Norvegijoje 25 asmenys, kuriems
vykdoma priežiūra, 20 asmenų, kuriems yra vykdomos bausmės be priežiūros, 70 ikiteisminių
ataskaitų bei 40 asmenų, kuriems vykdoma laisvės atėmimo bausmė.
Vien lyginant su šiais duomenimis, Lietuvos pataisos inspekcijų pareigūnų darbo
krūvis laikytinas per dideliu. Dėl tokio darbo krūvio nėra įmanoma "realiai užtikrinti tinkamą
nuteistųjų asmenų priežiūrą ar socialinę pagalbą", nelieka laiko "spręsti, bendradarbiaujant
su valstybės ir vietos savivaldos institucijomis bei visuomeninėmis organizacijomis, įskaitoje
130Darbo krūvį kitose valstybėse galima paskaičiuoti remiantis dirbančių pareigūnų skaičiumi (pateiktas Probation round the world/ A comparative study. London. 1995. P. 121. lentelė 5.1) ir nuteistųjų asmenų, kuriems skirta probacija skaičiumi (pateiktas Probation round the world/ A comparative study. London. 1995. psl. 116. lentelė 4.4).131 Šis skaičius yra netikslus, nes kai kuriose minėtuose valstybėse labai didelį vaidmenį vaidina savanoriai, todėl realiai pateikti skaičiai turėtų būti mažesni.132 Skaičių skirtumą nulemia tai, kad įvairiose studijose yra naudojamas skirtingas darbo krūvio apskaičiavimo metodas – kai kur yra imamas bendras nuteistųjų asmenų skaičius, su kuriuo dirbo pareigūnas per tam tikrą laikotarpį. Šis skaičius, kaip jau buvo minėta, paprastai didesnis nei nuteistųjų skaičius tam tikru fiksuotu momentu. 133 Apskaičiuojant darbo krūvį, yra imamas bendras nuteistųjų asmenų skaičius per tam tikrą laikotarpį. Probation and Probation Services/ A European Perspective. 2000. P. 23.
124
esančių nuteistųjų pažeidimų prevencijos klausimus, imtis priemonių apsaugoti nuteistųjų
teises ir teisėtus interesus, aiškintis nuteistųjų asmenų problemas"134.
Šiuo aspektu situacija Lietuvoje artima, Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Joje
taikomos įvairiausios probacijos formos, taip pat probacija sudaro nemažą dalį visų skiriamų
bausmių (1991 m. – 2.700.000 (probacijos priežiūra) ir 530.000 (lygtinai paleistų iš laisvės
atėmimo vietos) iš visų 4.480.000 bausmių)135. Todėl JAV probaciją vykdančių pareigūnų
darbo krūvis kai kuriose valstijose siekia netgi 150 nuteistųjų asmenų vienam pareigūnui.
Joan Petersillia, analizuodama teorines alternatyvių bausmių taikymo problemas lyginamuoju
aspektu bei nagrinėdama susiklosčiusią padėtį JAV, pabrėžia, kad būtent toks didžiulis darbo
krūvis nulemia, kad taikomos “alternatyviosios bausmės (o būtent probacija) yra
neefektyvios”136. Šį neefektyvumą – probacijos taikymo poveikį recidyvo pokyčiams –
nulemia tai, kad dėl didelio darbo krūvio teismo paskirtos intensyvios probacijos priežiūros
vykdymas apsiriboja tik nuteistųjų asmenų, kuriems paskirta probacija, padarytų naujų
nusikaltimų registravimu. Prezidento nusikaltimų komisijos inicijuoti tyrimai parodė, kad
1993 m. tokie asmenys sudarė 60 proc. visų nuteistųjų asmenų, kuriems skirta probacija137. Iš
likusiųjų 40 proc. asmenų, 95 proc. nuteistųjų asmenų intensyvią priežiūrą sudarė vienas
susitikimas per tris mėnesius. Atlikti tyrimai kai kuriose kitose valstybėse (Australijoje,
Vengrijoje ir kt.) parodė, kad būtent per didelis darbo krūvis yra mažo probacijos efektyvumo
priežastis.
Vykdant probaciją, pareigūno skiriamas dėmesys nuteistajam asmeniui priklauso
nuo darbo krūvio: t.y. kuo didesnis darbo krūvis, tuo mažiau dėmesio probaciją vykdantis
pareigūnas gali skirti vienam nuteistajam asmeniui. Nuteistajam, kuriam paskirta probacija
kartu su kai kuriais formaliais įpareigojimais (nedaryti nusikaltimų, atsiprašyti nukentėjusio,
be pareigūno žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir pan.) didelio dėmesio nereikia. Tačiau jei
pareigūnas turi vykdyti intensyvią priežiūrą, kurią sudaro socialinės pagalbos teikimas,
nuteistojo asmens problemų aiškinimasis, planų problemoms spręsti sudarymas ir jų vykdymo
kontrolė, jam tenka skirti daug dėmesio nuteistajam asmeniui. Šiuo atveju pareigūno
skiriamas dėmesys nuteistajam sudarys probacijos vykdymo pagrindą, tačiau jis to negalės
padaryti fiziškai, esant dideliam darbo krūviui.
134 KD pataisos inspekcijų skyriaus 2002.01.30 pažyma apie kalėjimų departamento pataisos inspekcijų 2001 metų darbo rezultatus Nr. 13.135 Матти Лайне. Криминология и социология отклоненного поведения. Хельсинки. 1994. C. 154.136 Joan Petersillia. Community Corrections/Probation, Parole and Intermediate Sanctions. Oxford. 1998. P. 23.137 US Advisory Commission on Intergovernmental Relations. The Role of General Government Elected Officials in Criminal Justice. Washington. 1993. P. 11.
125
Dabartinis pataisos inspekcijų pareigūnų darbo krūvis bus pagrindinė kliūtis
įgyvendinant reformas šioje srityje. Dėl šių priežasčių kuriant probacijos modelį, svarstant
papildomų pareigūnų funkcijų nustatymą (ikiteisminių ataskaitų teikimas, bendradarbiavimas
su nevalstybinėmis organizacijomis, savanorių rengimas ir kuravimas bei kt.), kyla šių
papildomų funkcijų galimumo ir efektyvumo klausimas.
126
III.4. Socialinių darbuotojų probacijos sistemai rengimo analizė
Bet kurios, efektyviai veikiančios sistemos pagrindas yra darbuotojas profesionalas,
gerai išmanantis savo darbo specifiką, jį mėgstantis ir giliai suvokiantis jo prasmę bei svarbą.
Probacijos sistemoje ypatingas vaidmuo tenka socialiniams darbuotojams – nuo jų
profesionalumo priklauso nuteistųjų socialinės integracijos kokybė.
Šiame skirsnyje aptariama socialinių darbuotojų rengimo sistema bei dabartinės
pataisos sistemos darbuotojų rengimas. Būsimoje probacijos sistemoje socialinių darbuotojų
rengimui, atrankai, jų kvalifikacijos kėlimui, tinkamam darbo užmokesčiui, poilsiui bei
konsultavimui turėtų būti skiriama itin daug dėmesio. Dabartinės situacijos analizė turėtų tapti
pagrindu siūlomos probacijos sistemos koncepcijos sudėtinei darbuotojų rengimo daliai.
III.4.1. Socialinių darbuotojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema
Pagal 2000 m. duomenis Lietuvoje buvo apie 300 įvairių tipų globos institucijų,
administruojamų įvairiuose lygiuose. Šiose institucijose dirbo apie 4000 socialinių
darbuotojų, tačiau tik 7-8 proc. turėjo atitinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją, reikalingą
atliekant jiems pavestas funkcijas. Socialinių darbuotojų išsilavinimas buvo gana žemas: apie
40 proc. turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, net 28 proc. tik vidurinį, o 32 proc. – aukštąjį,
dažniausiai ne socialinio darbo, išsilavinimą. Nors dauguma socialinių darbuotojų turi
didžiulę socialinio darbo patirtį, tačiau jiems trūksta profesinių žinių, reikalingų jų
tiesioginiame darbe. Net 59 proc. socialinių darbuotojų 1999 m. nebuvo lankę jokių mokymų
socialinio darbo tema.
2001 m. Teisės institutas atliko tyrimą138, kurio vienas iš pagrindinių tikslų buvo ištirti
socialinę paramą buvusiems kaliniams teikiančių organizacijų ir institucijų sistemą. Šio
tyrimo metu buvo atlikta sociologinė savivaldybių socialinės paramos skyrių apklausa, kuria
taip pat buvo siekiama išsiaiškinti, kaip socialiniai darbuotojai vertina turimų darbo su
buvusiais kaliniais žinių pakankamumą. Pagal apklausos rezultatus, 30,2 proc. savivaldybių
(t.y. 16 saviv.) dirbantys socialiniai darbuotojai pažymėjo, kad jų turima kvalifikacija yra
nepakankama dirbant su buvusiais kaliniais, o 1/10 (9,4 proc.) turimą kvalifikaciją įvertino
kaip aiškiai nepakankamą.
138 Socialinės paramos buvusiems kaliniams bei ją teikiančių organizacijų ir institucijų poreikių tyrimas. Atliko Teisės institutas SADM užsakymu. Vilnius, 2001.
127
Taigi savivaldybėse trūksta darbuotojų, specializuotų dirbti su nuteistaisiais ar
buvusiais kaliniais. Šis kvalifikacijos trūkumas (kurį galima preziumuoti ir visoje socialinio
darbo sistemoje, ne vien savivaldybėse) gali būti viena iš priežasčių, trukdančių efektyvų
probacijos sistemos kūrimą. Pavyzdžiui, minėto tyrimo metu, 15,1 proc. savivaldybių nurodė,
jog viena iš pagrindinių kliūčių teikiant efektyvią socialinę paramą buvusiems kaliniams yra
kvalifikuoto personalo trūkumas.
Socialinio darbo žinių socialiniai darbuotojai įgyja pagrindinių studijų metu
aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose ir kvalifikacijos tobulinimo, perkvalifikavimo
švietimo mokyklose. Socialinio darbo pagrindinės studijos siūlomos daugelyje universitetų:
Vilniaus universitete, Lietuvos Teisės universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno
Technologijos universitete, Klaipėdos universitete, Šiaulių universitete ir pan., taip pat ir
įvairiose aukštesniosiose mokyklose. Šių studijų metu būsimiems socialiniams darbuotojams
dažniausiai suteikiamos tik įvairios bendrosios socialinio darbo žinios. Tik nedaugelis
švietimo įstaigų gali suteikti ar suteikia specializuotų žinių socialiniam darbui su
nuteistaisiais, kaliniais ar buvusiais kaliniais.
Pavyzdžiui, socialinius darbuotojus rengia Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų
fakultetas. Pagrindinė šių studijų kryptis – socialinis darbas bendruomenėje (su rizikos
grupėmis, neįgaliųjų integracija į visuomenę, jaunimo laisvalaikis ir užimtumas bei pan.).
Panaši situacija ir Kauno Technologijos universitete, kuriame vykdoma studijų programa –
socialinė edukacija. Ją baigusiems absolventams suteikiama žinių apie asocialių žmonių
resocializaciją, socialinių konfliktų, kilusių įvairiose socialinėse grupėse, bendruomenėje ar
šeimoje, sprendimą ir pan. Šie specialistai apmokomi dirbti įvairiose socialinės rūpybos,
globos tarnybose, konsultaciniuose punktuose, perauklėjimo institucijose. Nėra dėstomas joks
specialus kursas apie darbą su nuteistaisiais asmenimis, buvusiais kaliniais.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedra yra pasirengusi
rengti penitencinio socialinio darbo specializacijos absolventus, tačiau kol kas nėra susirinkusi
studentų grupė, norinti specializuotis šioje srityje. Dėstant bendruosius socialinio darbo
kursus, rengiant įvairių kitų specializacijos studentų grupes, nėra suteikiama jokių specialių
žinių apie darbą su nuteistaisiais asmenimis, buvusiais kaliniais.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės rūpybos
profesinių studijų centras yra parengęs specializacijos kursą “Socialinis darbas su linkusiais
nusikalsti ir nusikaltusiais asmenimis”. Šis 80 auditorinio darbo ir 80 savarankiško darbo
valandų kursas skirtas socialinio darbo praktikams, dirbantiems įkalinimo įstaigose. Šios
programos tikslas – supažindinti praktikus, dirbančius įkalinimo įstaigose, su pagrindinėmis
128
linkusio nusikalsti ar bausmę atliekančio žmogaus socialinėmis, saviugdos ar psichinės
sveikatos problemomis, su šia problema susijusiais teisiniais aspektais, įvertinant aplinkos
įtaką asmenybės raidos ir specializacijos pokyčiams bei sudaryti sąlygas įgyti specifines
socialinio darbo žinias ir įgūdžius, padedančius įgyvendinti naują požiūrį į darbą su linkusiais
nusikalsti ar nusikalstančiais asmenimis, o taip pat pateikti galimas socialinio darbo
perspektyvas įkalinimo įstaigose ir už jų ribų.
Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakultetas itin akcentuoja savo
specializaciją rengiant socialinius darbuotojus penitencinei sistemai. Čia rengiami socialinio
darbo specialistai darbui ne tik su tokiomis lengvai pažeidžiamomis žmonių grupėmis kaip
neįgalieji, migrantai, bedarbiai, rasinės, etninės mažumos, pensininkai ir pan., bet ir su
nuteistaisiais. Baigusieji studijas gali teikti socialines paslaugas nuteistiesiems ir jų šeimoms,
tiems, kurių bausmė atidėta, lygtinai paleistiems iš įkalinimo įstaigų. Šiame universitete
parengti socialiniai darbuotojai dirba tiek nakvynės namuose, dienos centruose, pataisos
inspekcijose. Tarp šio fakulteto vykdomos mokslinės veiklos krypčių yra ir tokios kryptys
kaip nuteistųjų asmenų resocializacijos teisinės socialinės problemos, nuteistųjų asmenų
resocializacija, nusikaltimų prevencijos psichologiniai aspektai (siekiama įvertinti aktualias
socialines – psichologines nuteistųjų asmenų problemas, psichologinės pagalbos galimybes).
Šiame fakultete Socialinio darbo ir edukologijos katedros vykdoma magistratūros
studijų programa suteikia galimybę specializuotis darbui savivaldybėse, vaikų teisių apsaugos
tarnybose, taip pat pataisos inspekcijose.
Penitencinės teisės ir veiklos katedroje daugiau dėmesio skiriama penitencinei veiklai,
tačiau taip pat suteikiama žinių apie socialinį darbą su nuteistuoju, jo šeima. Pavyzdžiui, šioje
katedroje bakalauro studijose yra dėstomas "Socialinio darbo su nuteistojo šeima" kursas, o
magistratūros studijų metu – "Nuteistojo asmenybės teisinis ir psichopedagoginis
įvertinimas".
Dauguma aukštesniųjų mokyklų socialinius darbuotojus rengia darbui su tam tikromis
socialinėmis grupėmis: neįgaliaisiais, pensininkais ir pan.
Nuo 1994 m. pagrindinė įstaiga atsakinga už socialinių darbuotojų mokymą Lietuvoje
yra Socialinių darbuotojų rengimo centras prie SADM. Tačiau minėtas centras nepajėgus į
mokymo programas įtraukti visų sričių socialinius darbuotojus, todėl mokymas vyko
nesistemingai, nebuvo galima laiku reaguoti į aktualiausias socialines problemas.
Nuo 1999 m. SADM vykdo socialinių darbuotojų bazinį mokymą šalies mastu.
Mokymo kursų turinį sudaro 4 moduliai (kiekvieno modulio trukmė – 40 val.):
1) Lietuvos socialinės apsaugos sistema,
129
2) socialinio bendravimo įgūdžiai ir etika,
3) socialinio darbo pagrindai,
4) specializacijos kursas pagal darbo profilį.
Mokymo kursų vykdymą koordinuoja Socialinių darbuotojų rengimo centras prie
SADM. 1999 m. mokymą vykdė 15, o 2000 m. – 16 (žr.1 lentelę) mokymo įstaigų ir centrų,
laimėjusių konkursą, įvairiuose šalies regionuose.
1 lentelė. Mokymo įstaigos vykdžiusios mokymus 1999 m. ir 2000 m.
1999 m. 2000 m.1. Socialinių darbuotojų rengimo centras 1. Socialinių darbuotojų rengimo centras2. Paramos vaikams centras 2. Telšių mokytojų švietimo centras3. Darbo rinkos mokymo tarnyba 3. Vilniaus Universitetas4. Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas 4. Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas5. Vaikų gerovės centras “Pastogė” 5. Vaikų gerovės centras “Pastogė”6. Kauno aukštesnioji medicinos mokykla 6. Kauno aukštesnioji medicinos mokykla7. Kauno Technologijos Universitetas 7. Kauno Technologijos Universitetas8. Panevėžio aukštesnioji medicinos mokykla
8. Panevėžio aukštesnioji medicinos mokykla
9. KTU Panevėžio Vadybos mokymo centras
9. KTU Panevėžio Vadybos mokymo centras
10. Savivaldybių mokymo centras “Dainava”
10. Savivaldybių mokymo centras “Dainava”
11. Šiaulių Universiteto Kvalifikacijos institutas
11. Šiaulių Universiteto Kvalifikacijos institutas
12. Šiaulių aukštesnioji medicinos mokykla
12. Šiaulių aukštesnioji medicinos mokykla
13. Klaipėdos aukštesnioji medicinos mokykla
13. Klaipėdos aukštesnioji medicinos mokykla
14.Klaipėdos Universiteto Kvalifikacijos institutas
14. Klaipėdos Universiteto Kvalifikacijos institutas
15. Utenos aukštesnioji medicinos mokykla
15. Utenos aukštesnioji medicinos mokykla16. Žmogaus studijų centras
1999 m. mokymo kursuose dalyvavo 1.188 socialiniai darbuotojai, o 2000 m. – 1.084,
iš viso jau apmokyta 2.272 socialiniai darbuotojai. Mokymų rezultatai parodė, kad SADM
formuojamos socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo strategijos įgyvendinimui būtina
sistemingai vykdyti socialinių darbuotojų mokymus, pagal įvairias veiklos kryptis bei
pareigybes, vadovaujantis nacionaliniu lygiu apibrėžtais reikalavimais socialinių paslaugų
kokybei. Baziniai socialinių darbuotojų mokymai buvo tęsiami ir 2001 m.
130
Į bazinius socialinių darbuotojų mokymus atvyksta socialinio darbo praktikai iš įvairių
globos institucijų. Mokymų dalyviai pagal savo darbo pobūdį gali pasirinkti specializacijos
kursą. Remiantis socialinių darbuotojų anketomis galima daryti prielaidą, kad daugiausia
socialinių paslaugų Lietuvoje teikiama pagyvenusiems ir neįgaliems suaugusiems asmenims,
nes 69 proc. visų apklaustųjų 2000 m. nurodė dirbantys su pagyvenusiais asmenimis ir 67
nurodė, kad dirba su neįgaliais suaugusiais (žr. 2 lentelę).
2 lentelė. Klientų grupės, su kuriomis dirbo socialiniai darbuotojai 2000 m.
su pagyvenusiais žmonėmis 352 69,4% su neįgaliais suaugusiais žmonėmis 339 66,8% su neįgaliais vaikais ir jų šeimomis 180 35,5% su rizikos grupių asmenims 200 39,4% su asmenimis patyrusiais prievartą 87 17,1% su šeimomis ir vaikais, turinčiais socialinių problemų 253 50%kita : buhalterė, sekretorė, dirba su pabėgėliais, su našlaičiais ir netekusiais globos, vienišais asmenimis
27 5,3%
39,4 proc. respondentų nurodė dirbantys su rizikos grupių asmenimis. Į šią grupę
patenka ir linkę nusikalsti arba nusikaltę asmenys. Tačiau šiuo metu Lietuvoje yra tiktai
vienetai institucijų ir organizacijų, dirbančių su nuteistaisiais. Tai lemia daug faktorių:
“sudėtingi” klientai, asmeninio pasirengimo tokiam darbui stoka, neaiški tokių institucijų
finansavimo sistema. Tad, atitinkamai, ir poreikio specializuotiems socialinių darbuotojų
mokymams probacijos srityje taip pat nebuvo.
Kalbant apie socialinių darbuotojų mokymą probacijos tema, galime apžvelgti tik 40
akademinių valandų specializacijos modulį- darbas su rizikos grupių asmenimis, kuris
vykdomas buvo, praktiškai, visose mokymo įstaigose. Šiame modulyje dažniausiai aptariamos
šios temos:
Deviantinio elgesio pasireiškimai ir priežastys. Psichologinės socialinės problemos.
Pastebimi sunkumai. Paslėpti sunkumai. Prievartos atpažinimas.
Specifinių rizikos grupių charakteristika. Prielaidos šioms grupėms susiformuoti. Rizikos
teorijų kritinė analizė ir jų poveikis socialinio darbo praktikai. Socialinės paslaugos-
pagalbos asmenims suteikimas institucine ir neinstitucine forma. Įvairių institucijų
bendradarbiavimas teikiant paslaugas.
Resocializacijos procesas. Resocializacija ir prevencija. Pakartotinos socializacijos
formos ir metodai. Individualios pagalbos programos ir grupinio socialinio darbo
metodika dirbant su skirtingomis socialinės rizikos grupėmis. Vertybės ir etika
131
resocializacijoje. Atsitiktinių veiksnių, religijos, meno, tautinės kultūros vaidmuo
resocializacijoje.
Resocializacijos bendruomenės apibūdinimas. Socialinės ir ekonominės bendruomenės
regeneracijos reikšmė resocializacijai bendruomenės jėgomis. Savanoriško ir
bendruomeninio sektoriaus vaidmuo, pagalba ir ryšių tarp sektorių reikšmė. Socialinė
kontrolė.
Šios temos nėra specialiai orientuotos į probaciją, tačiau kai kurios dėstomos temos
galėtų būti artimos ir vykdant mokymus probacijos srityje.
III.4.2. Pataisos sistemos darbuotojų rengimas ir kvalifikacijos kėlimas
Vienas iš svarbiausių besikuriančios moderniosios informacinės visuomenės bruožų
yra nuolatinis, visą gyvenimą trunkantis mokymasis. Taip pat svarbu, kad vykdant probacijos
projektą būtų galimybių mokytis. Tai galima pasiekti nustatant kontrolės ir vertinimo tikslus,
fiksuojant ir analizuojant darbo metodus.
Sprendžiant socialinės paramos, švietimo ir sveikatos apsaugos klausimus
nuteistiesiems, būtina gerinti socialinių, švietimo bei medicininių paslaugų sistemą tuo pačiu
ruošiant kvalifikuotus darbuotojus bei kitus specialistus, pasirengusius dirbti su nuteistaisiais.
Dirbančius darbuotojus reikia supažindinti su naujais darbo su nuteistaisiais metodais.
Geras probacijos darbuotojo pasiruošimas sąlygoja gerą bausmės tikslų pasiekimą
optimaliomis sąnaudomis. Sėkmingas nuteisto asmens integravimasis į visuomenę didele
dalimi priklauso ir nuo probacijos darbuotojo pasiruošimo padėti jam sėkmingai spręsti
asmenines problemas, daryti jam poveikį, kad šis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais
bei priemonėmis. Didelę reikšmę šiam procesui turi darbuotojo požiūris į nuteistąjį, tačiau
neturint specialaus tam darbui reikalingo parengimo, tas požiūris dažnai būna neigiamas, ir
todėl, užuot nuteistajam padėjus, tik dar labiau pakenkiama. Bendraudamas su
nekompetentingais, reikalingų žinių neturinčiais pareigūnais, nuteistasis nusiteikia prieš
visuomenę.
Kalėjimų departamentui ir jam priklausančių įstaigų darbuotojų rengimas atkurtoje
nepriklausomoje Lietuvoje pradėtas tik prieš 7 metus. Nors pareigūnai buvo ruošiami ir
anksčiau, tačiau jų paruošimas neatitiko tarptautinių standartų. Pareigūnai įkalinimo įstaigoms
pradėti ruošti tuometinėje Policijos akademijoje. Bet pareigūnai darbui pataisos inspekcijose
nebuvo ruošiami niekada. Iki šiol Kalėjimų departamentui pavaldžiose pataisos inspekcijose
dirba daug nekvalifikuotų ir specialiai neruoštų darbuotojų. Lietuvai integruojantis į Europos
132
Sąjungą bei pradėjus teisinės sistemos reformą, pribrendo būtinybė tobulinti šios srities
darbuotojų veiklą.
Europos bendruomenės sankcijų ir priemonių taisyklėse (1992 m.) rekomenduojama,
kad už alternatyvios sankcijos vykdymą atsakingi darbuotojai atitinkamai apmokomi; jiems
suteikiama informacija, kuri įgalins juos realiai suvokti savo konkrečios veiklos sritį,
konkrečias pareigas ir darbo etikos reikalavimus. Jų profesinė kompetencija nuolatos
atnaujinama ir keliama mokymais, veiklos peržiūromis ir įvertinimais.139
1994 m. birželio 9 d. Lietuvos Vyriausybė nutarimu Nr.455 ,,Dėl teisinės sistemos
įgyvendinimo programos” įpareigojo Lietuvos teisės akademiją (dabartinį Lietuvos Teisės
Universitetą) kasmet pataisos įstaigoms parengti 50 specialistų-teisininkų. Tuo tikslu tais
pačiais metais įkurta Penitencinės teisės ir veiklos katedra, atsakinga už pataisos įstaigų
specialistų rengimą. Teisės universitete penitencinės veiklos specialistai ruošiami pagal
penitencinės teisės ir veiklos studijų programą. Rengiant studijų programą buvo išstudijuotos
Europos šalių penitencinės sistemos, naujausi mokslo darbai, Baudžiamojo ir Bausmių
vykdymo kodeksų projektai, kiti penitencinės reformos norminiai aktai, Europos valstybių
kalėjimo specialistų rengimo patirtis. Katedra bendradarbiauja su užsienio šalių pataisos
įstaigomis ir pareigūnus šioms įstaigoms ruošiančiomis mokyklomis bei centrais. Ypač geri
santykiai palaikomi su Skandinavijos šalių ir Kanados penitencinės sistemos specialistais.
Teisės ir penitencinės veiklos studijų programos tikslas – parengti kvalifikuotus teisininkus-
mokslininkus ir praktikus, galėsiančius dirbti pataisos sistemoje pataisos įstaigų darbuotojais.
Taip pat baigusieji šią studijų programą galės dirbti Kalėjimų departamentui pavaldžiose
pataisos inspekcijose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-ųjų m. gruodžio 30 d.
nutarimu Nr.1497 “Dėl priemonių laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų veiklai
pertvarkyti” bei užsienio šalių praktika, tampa akivaizdu, jog keičiantis baudžiamajai
politikai ir susikūrus probacijos bei parolio tarnyboms pataisos inspekcijoms, socialinio darbo
bei penitencinės teisės ir veiklos specialistų poreikis gerokai išaugs, todėl šios srities
specialistų paklausa darbo rinkoje padidės. Katedroje vykdomi apie pataisos sistemos
darbuotojų rengimo užsienio šalyse (ypač Kanadoje ir Švedijoje) tyrimai, rengiami
alternatyvūs tų šalių programų dalykai. “Europos penitencinės sistemos”, “Tarptautiniai
elgesio su nuteistaisiais standartai” ir kiti kursai studentus supažindina su užsienio šalių
patirtimi. Tikimasi, kad ateityje fakultetas turės galimybę keistis studentais su Kanados ir
139 Europos tarybos valstybių narių ministrų komiteto rekomendacija nr. R(92)16 Europos bendruomenės sankcijų ir priemonių taisyklės. 39 taisyklė.
133
Švedijos aukštosiomis mokyklomis, ypač su Stokholmo universitetu. Jau dabar fakulteto
studentai gali atlikti praktiką Švedijos ir Norvegijos kalėjimų ir probacijos tarnybose bei
kitose institucijose remiant Europos Sąjungos Leonardo da Vinci programai bei SIDA-ai
(Swedish International Development Cooperation Agency).
Nuo 2000/2001mokslo metų Penitencinės teisės ir veiklos katedroje dėstomi šie
dalykai:
1. Administracinė veikla pataisos inspekcijose (probacijos ir parolio tarnybose).
Dalykas apima šias temas: Alternatyvių bausmių taikymas Respublikos
baudžiamojoje praktikoje. Asmenų lygtinio paleidimo ir nuteisimo vykdymas. Pataisos darbų
bausmės vykdymo tvarka ir sąlygos. Nuteistųjų laisvę apribojančių bausmių vykdymo tvarka
ir sąlygos. Viešųjų darbų vykdymo tvarka ir sąlygos. Pataisos inspekcijų (parolio, probacijos
tarnybų) veiklos teisiniai ir organizaciniai pagrindai. Paleistų iš pataisos įstaigų, kalėjimų
asmenų socialinės adaptacijos programos. Tarptautinis bendradarbiavimas organizuojant
alternatyvių bausmių vykdymą Respublikos baudžiamojoje praktikoje.
2. Socialinis darbas pataisos inspekcijose (parolio ir probacijos tarnybose).
Dalykas apima šias temas: Socialinio darbo pataisos inspekcijose specifika. Socialinių
darbuotojų vaidmuo parolio ir probacijos tarnybose, jų veiklos tikslas ir metodai. Socialinio
darbuotojo pataisos inspekcijose užduotys ir funkcijos. Socialinio darbuotojo pataisos
inspekcijose profesinės veiklos specifika. Socialinės pagalbos probacijos ir parolio tarnybų
klientams ypatumai. Pagrindinės socialinio darbo pataisos inspekcijose problemos.
3. Socialinė edukologija pataisos inspekcijose (probacijos ir parolio tarnybose).
Dalykas apima šias temas: Socialinės edukologijos samprata. Ugdymo dalyviai ir
procesas. Pataisos inspekcijos socialinis darbuotojas kaip asmenybė ir visuomenės atstovas.
Socialiniam darbui svarbios žinios ir įgūdžiai. Ugdytinių įvairovė. Socialinių pataisos
inspekcijų darbuotojų veikla: darbinis auklėjimas ir profesinis orientavimas, teisinis
auklėjimas ir švietimas, estetinis ir dvasinis auklėjimas dvasingumo ir pilietiškumo ugdymas.
Individualus darbas. Socializacija ir resocializacija.
Katedroje dėstomi ir kiti dalykai būtini teisininkams ir socialiniams darbuotojams,
dirbsiantiems pataisos inspekcijose (probacijos ir parolio tarnybose) ir suderinti su PĮ
specifika . Šių specialistų poreikis ypač padidės įsigaliojus naujam Baudžiamajam kodeksui.
Jame numatyta naujų bausmių, todėl preliminariais paskaičiavimais, didžioji dauguma
nuteistųjų atliks bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.
Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos
Teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatyme nurodyta, kad “pareigūnai ir kiti
134
valstybės tarnautojai įvadinį mokymą išeina ir kvalifikaciją tobulina Kalėjimų departamento
mokymo centruose.” Šiuo metu Lietuvoje veikia tik vienas toks centras. Jis įkurtas Vilniuje
1999 m. sausio mėn. Šio centro paskirtis – užtikrinti Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų pareigūnų bei valstybės tarnautojų įvadinį mokymą, kvalifikacijos tobulinimą ir
perkvalifikavimą, taip tenkinant šalies pataisos įstaigų personalo poreikius. Centras buvo
įkurtas inicijuojant Europos Tarybos ekspertams ir padedant Švedijos kalėjimų ir probacijos
tarnybos departamentui. Mokymas grindžiamas šiuolaikine Lietuvos Respublikos bei užsienio
šalių pataisos įstaigų patirtimi, naujų techninių priemonių naudojimu, statutinės drausmės
ugdymu.
Mokymosi centre trukmė priklauso nuo profilio bei formų. Galimi keli profiliai:
1. Įvadas į specialybę. Jo trukmė šiuo metu yra 12-14 savaičių, ateityje planuojama
pailginti iki 24 savaičių. Įvadinis mokymas skirtas pataisos įstaigų prižiūrėtojams,
o taip pat ir kitiems pareigūnams, neturintiems atitinkamo penitencinės pakraipos
išsilavinimo.
2. Kvalifikacijos tobulinimas.
3. Perkvalifikavimas.
Mokymo centre dėsto etatiniai dėstytojai ir administracijos darbuotojai, dėstytojai –
antraeilininkai ir kviečiami dėstytojai (Kalėjimų departamento, teisėsaugos ir teisėtvarkos
institucijų pareigūnai). Centre numatytas 35 žmonių personalas. Šiuo metu centre dirba 27
darbuotojai, iš kurių 9 dėstytojų. Centras turi puikią materialinę-techninę bazę: įrengtas
modernia technika aprūpintas kompiuterių centras. Centre yra naujausia specialia literatūra
aprūpinta biblioteka. Mokymosi periodu klausytojai gyvena centro teritorijoje esančiame
patogiai įrengtame 50 vietų bendrabutyje.
Mokymo centras glaudžiai bendradarbiauja su keletu Europos šalių “kolegų”.
Pirmiausia, reikėtų paminėti Švediją. Be to, geri ryšiai palaikomi su Kanados Pataisos ir
probacijos tarnyba. Lietuvos pareigūnus konsultuoja Europos Sąjungos ekspertai, teikiantys
rekomendacijas, kaip pertvarkyti šalies penitencinę sistemą, kad ji atitiktų Europos Tarybos
keliamus reikalavimus. Viena iš tarptautinio bendradarbiavimo temų yra susijusi su pataisos
inspekcijų personalo paruošimu darbui Kalėjimų departamentui pavaldžiose pataisos
inspekcijose.
Nuo 2000 m. spalio 23 d. iki 2000 m. gruodžio 1 d. Mokymo centre buvo organizuoti
pataisos inspekcijų pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo kursai. Šiuose kursuose dalyvavo 89
pareigūnai, iš jų 62 moterys ir 27 vyrai. Klausytojų amžiaus vidurkis yra 31 metai, o darbo
stažo vidurkis – treji su puse metų.
135
Baigusiems kvalifikacijos tobulinimo kursus respondentams buvo pateiktos anketos,
norint sužinoti nuomonę apie šių kursų tikslingumą, dėstytų temų reikalingumą bei dėstomos
medžiagos pateikimą.
Dėl pataisos inspekcijų pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo kursų trukmės buvo
pareikšta įvairių nuomonių. 47 respondentai nurodė, kad tinkamiausia kursų trukmė būtų dvi
savaitės. 25 respondentų manymu, pakaktų vienos savaitės kursų. 17 respondentų pasiūlė, kad
tobulinimosi kursai truktų mėnesį. Iš pateiktų duomenų matome, kad respondentai pageidautų
ilgesnių nei viena savaitė kvalifikacijos tobulinimo kursų.
Respondentų vertinimu, visos kvalifikacijos tobulinimo kursų metu nagrinėtos temos
yra reikalingos ir svarbios dirbant pataisos inspekcijoje.Inspektoriai buvo rengiami pagal pateikiamą programą, kurios temas įvertino taikydami 10 balų sistemą šitaip:
Temų pavadinimas Balai• Parolis ir probacija - alternatyva laisvės atėmimui. Probacijos ir lygtinio paleidimo tarnybos įdiegimas Lietuvoje
848
• Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pataisos inspekcijų tarnybinės veiklos organizavimas
842
• Bendravimas su asocialiais asmenimis (narkomanais, alkoholikais ir pan.) 839• Parolio / lygtinio paleidimo pareigūnas 836• Socialinė parama nuteistiesiems 833• Laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygos ir tvarka - praktiniai aspektai 815• Raštvedybos reikalavimai dokumentams ir kanceliarinė kalba 810• Paketas MS Office: bendra apžvalga, dokumento sukūrimas ir spausdinimas Word programos pagalba
809
• Personalinis kompiuteris. Operacinė sistema Windows 98: darbas su failais. Pagrindinė programinė įranga
804
• Narkotikai 795• Parolis ir probacija užsienio šalyse 778• Visuomeninės organizacijos pataisos inspekcijų veikloje 772• Tarptautiniai elgesio su nuteistais asmenimis standartai 732
136
Temų vertinimo skirtumas yra labai mažas, todėl galima daryti išvadą, kad pataisos
inspekcijų pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo kursų programa tinkamai apgalvota ir
parengta. Respondentų manymu, jeigu tobulinimosi kursai būtų ilgesnės trukmės, būtų
tikslinga daugiau analizuoti pataisos inspekcijų darbo organizavimo instrukciją bei pataisos
inspekcijų praktinę veiklą. Buvo pabrėžta, kad jiems aktualesnis parolio ir probacijos sistemos
problemų Lietuvoje aiškinimas. Taipogi norėtų daugiau sužinoti apie pataisos inspekcijų
pareigūnų socialines garantijas.
Pareikšdami savo nuomonę apie Mokymo centro dėstytojų darbą, respondentai
akcentavo puikų dėstomos medžiagos aiškinimą, kūrybiškumą ir kompetentingumą.
Respondentai pabrėžė, kad dėstytojai maloniai bendravo, suteikė visokeriopą metodinę
pagalbą, atsakė į visus rūpimus klausimus.
Visi respondentai tobulinimosi kursų organizavimą ir gyvenimo Mokymo centre
sąlygas įvertino labai gerai. Ateityje organizuojant tokio pobūdžio kursus respondentai pasiūlė
rengti daugiau pažintinių ekskursijų į pataisos įstaigas bei daugiau praktinių užsiėmimų. Jų
nuomone, naudinga būtų pabendrauti praktinio darbo klausimais su teisėjais ir policijos
137
komisariatų pareigūnais. Buvo išsakyta nuomonė, kad kvalifikacijos tobulinimo kursų metu
prasmingiau analizuoti dvi – tris temas, o ne dešimt.
2001 m. spalio-lapkričio mėn. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Mokymo centre buvo organizuoti įvadinio mokymo kursai pataisos inspekcijų pareigūnams,
kurių darbo stažas pataisos inspekcijoje sudaro nuo kelių mėnesių (80,9 proc. klausytojų) iki
trejų metų. Kursų programoje buvo numatyti tokie mokomieji dalykai kaip Pataisos
inspekcijų veiklos teisiniai ir administraciniai pagrindai, Bendravimo psichologija pataisos
inspekcijų veikloje, Kalbos kultūra ir raštvedyba bei Informatika.
Kursų metu buvo nagrinėjami tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys elgesį su
neįkalintais asmenimis, probacija ir parolis užsienio šalyse, probacijos ir lygtinio paleidimo
tarnybos įdiegimas Lietuvoje, norminiai aktai, reglamentuojantys pataisos inspekcijų veiklą,
pataisos inspekcijų darbo organizavimas, pataisos inspekcijų veiklos problemos, socialinė
parama pataisos inspekcijų darbe, pataisos inspektoriaus naudojami psichologinio bendravimo
su klientais įgūdžiai ir kitos temos. Taip pat kursų metu klausytojai lankėsi Vilniaus 2-ojoje
GR PDK ir Lukiškių TI-K.
Baigusiems įvadinio mokymo kursus inspektoriams taip pat buvo pateiktos anketos,
norint sužinoti nuomonę apie šių kursų tikslingumą, dėstytų mokomųjų dalykų reikalingumą
bei dėstomos medžiagos pateikimą.
Įvairių nuomonių buvo pareikšta dėl pataisos inspekcijų pareigūnų įvadinio mokymo
kursų trukmės. 30 proc. visų apklaustųjų, nurodė, kad tinkamiausia kursų trukmė būtų trys
savaitės. 15 proc. visų apklaustųjų, manymu, pakaktų vienos savaitės kursų. 30 proc. visų
apklaustųjų, pasiūlė, kad įvadinio mokymo kursai truktų mėnesį ar net daugiau.
Apibendrinus gautus iš anketos duomenis paaiškėjo, kad įvadinio mokymo kursų metu
buvo pateikta daug naujos informacijos apie Kanados ir Švedijos pataisos sistemas, apie
numatomas Lietuvos penitencinės sistemos reformas, apie bendravimo su nusikaltusiais
asmenimis ypatumus. Respondentų vertinimu, įvadinio mokymo metu nagrinėtos temos yra
reikalingos ir svarbios dirbant pataisos inspekcijoje.
Kartu respondentai pabrėžė, kad dėstant įvadinio mokymo programą, vertėtų daugiau
dėmesio skirti Lietuvos pataisos inspekcijų praktinės veiklos kasdieninių probleminių
situacijų sprendimo būdų analizei. Respondentai akcentavo, kad buvo labai įdomu ir naudinga
apsilankyti įkalinimo įstaigose.
Įvadinio mokymo bei kvalifikacijos tobulinimo kursus pataisos inspekcijų
pareigūnams Kalėjimų departamento mokymo centre planuojama organizuoti kasmet.
138
Dauguma pataisos inspekcijų pareigūnų neturi tinkamo išsilavinimo ir dirba
remdamiesi jau dirbant sukaupta patirtimi. Tai iš esmės nėra pateisintina, kadangi šioje srityje
turi dirbti specialų išsilavinimą turintys specialistai. Tai ypač svarbu dabar, kai įkalinimo
įstaigose vykdant reformą iš naujo įvertinamos pataisos inspekcijų darbuotojų funkcijos.
Kadangi iki šiol pataisos inspekcijų pareigūnai orientavosi ne į pagalbos ir paramos
nuteistiesiems teikimą, o į jų kontrolę ir priežiūrą kartu su policija, akivaizdus tapo poreikis
įvertinti situaciją iš naujo, nustatyti naujus prioritetus ir atitinkamai pagal juos ruošti pataisos
inspekcijų darbuotojus.
Pataisos inspekcijose parengtos naujos pareiginės instrukcijos, tačiau jos neapibrėžia
visų pataisos inspektorių keliamų reikalavimų bei nenurodo, kokiomis vertybėmis
vadovaujantis ir kokiais metodais tuos reikalavimus darbuotojams reikia atlikti. Štai kodėl
nėra aiškios probacijos pareigūno vizijos.
Nėra vieningos probacijos darbuotojų ruošimo koncepcijos, kadangi tai, jog nėra
sukurti valstybiniai profesiniai standartai, leidžia mokymo įstaigoms savaip interpretuoti
kvalifikacinius reikalavimus, nors būtent pareigūnų kvalifikacija turi lemiamą reikšmę
sėkmingam sistemos funkcionavimui. Manytume, kad tokių standartų sukūrimas turi būti
vienu iš artimiausių pataisos sistemos reformos uždavinių. Ateityje gali kilti problemų, kai
skirtingose mokymo institucijose paruošti darbuotojai neatitiks vieningų šios srities
darbuotojams keliamų reikalavimų, skirsis prioritetai ir darbuotojų samprata apie jiems
keliamus reikalavimus.
Profesiniai standartai – tai svarbus pataisos sistemos elementas. Jais detaliai
apibūdinama, kokio pobūdžio ir lygio darbo tikimasi iš pataisos įstaigose ir visuomenėje
dirbančių pataisos sistemos pareigūnų. Standartais užtikrinama, kad darbuotojai suvoktų, kaip
jie turėtų atlikti savo kasdienines pareigas. Tai matas, pagal kurį būtų teisingai sprendžiama
apie darbuotojo veiklą ir jų atlikimą.
Išsamiai susipažinę su probacijos pareigūno veiklos standartais, darbuotojai, savo
ruožtu, gali imtis priemonių ir dirbti taip arba net geriau, nei iš jų tikimasi ir tuo būdu siekti
asmeninės karjeros tikslų bei vykdyti uždavinius.Tokie standartai, pavyzdžiui, yra nustatyti lygtinio paleidimo priežiūros darbuotojui Kanados pataisos tarnyboje:
Išsilavinimas Pripažintos universitetinės studijos apie asmens elgesio suvokimą ir vertinimą.Pirmumo teisė būtų suteikiama kandidatams, baigusiems Sociologiją, Psichologiją, Kriminologiją ar Socialinį darbą.
Patirtis Pokalbių, asmens elgesio įvertinimo, ir konsultavimo.Pirmumo teisė būtų suteikiama kandidatams, turintiems patirties darbe su kompiuteriu tomis programomis, kurios naudojamos pataisos sistemoje.
139
Oficialios kalbos mokėjimas
Kalbos reikalavimai.
Kiti reikalavimai
Patikimumo testo išlaikymas.Pirmumo teisė būtų suteikiama kandidatams, kurie turi galiojančias vairuotojo teises.
Vertinimo Kriterijai
Žinios 1. Baudžiamosios teisės sistema, pataisos ir lygtinio paleidimo įstatymas kiti atitinkami teisės aktai bei politikos suvokimas;
2. Misija;3. Reintegracijos reikalavimai;4. Pataisos veikla;5. Individualus darbas; ir6. Pataisos sistemos strategija.
Žinios vertinamos testo pagalba, (dalis A). Kandidatais privalo atsakyti 60 proc. testo. Tik tie Kandidatai, kurie atsakys 60 proc. testo galės dalyvauti tolesnėje atrankoje.
Sugebėjimai ir įgūdžiai
Esminės sritys (vertinama individualiai įskaityta/neįskaityta pagrindu):1. Apibrėžti ir išanalizuoti problemų/krizines situacijas, rasti galimus
sprendimus ir juos pasiūlyti arba imtis priemonių, problemai spręsti;2. Pokalbio metu tinkamas bendravimas;3. Sugebėjimas tinkamai pateikti rašto darbus;4. Išanalizuoti ir apibendrinti informaciją;5. Planuoti, organizuoti ir nustatyti prioritetus darbe norint spėti jį atlikti
laiku, pasiekti rezultatų; beiPapildoma sritis:Konsultuoti asmenis ir sugebėti juos tinkamai nukreipti.
Sugebėjimai ir įgūdžiai vertinami keleto egzaminų metu, kada kandidatai gali pademonstruoti savo sugebėjimus. Kandidatai privalo atsakyti 60 proc. egzamino klausimų, (dalis B) ir 60 proc. individualiai kiekvienoje kritinėje srityje. Tik tie kandidatai, kurie atsakys 60 proc. egzamino klausimų gali dalyvauti tolesnėje atrankoje.Asmeninis tinkamumas
Esminės sritys1. Pagarba;2. Noras mokytis ir tobulėti;3. Sąžiningumas;4. Siekimas teigiamų rezultatų; ir5. Mokėjimas dirbti komandoje;
Šios sritys vertinamos remiantis elgesio įvairiu metu stebėjimu. Kandidatai privalo kiekvienos iš 5 vertybių surinkti po 60 proc. įvertinimą.Asmeninio tinkamumo vertinimas paremtas pirmiausiai šiais šaltiniai: pokalbiu su kandidatu, rekomendacijų patikrinimu bei elgesio stebėjimu dalies B egzaminų metu.Kandidatai privalo surinkti 60% bendro asmeninio tinkamumo vertinimo balų ir 60 proc. kiekvienos esminės srities.Pažymiai, kuriais kandidatai išlaiko kiekvieną egzaminą, taip pat ir asmeninio tinkamumo, naudojami konkursui, priimant darbuotojus.
140
Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, vyksta intensyvi veikla, siekiant pakeisti probacijos
pareigūno vaidmenį. Šios veiklos pagrindu tapo 1980 m. atlikti ir apibendrinti darbo aplinkos
tyrimai. Jie parodė, kad norint pakeisti darbinę aplinką ir pasiekti gerų veiklos rezultatų, reikia
keisti pareigūnų darbo tikslus. Dabar pareigūnams duodama daugiau skatinančių užduočių,
leidžiančių įtakoti kliento socialinį gyvenimą ir nusikalstamą elgesį. Tai atliekama pareigūnui
asmeniškai bendraujant su tam tikru klientų skaičiumi ir planuojant socialinės pagalbos jiems
priemones. Dalyvaudamas kliento pataisos programoje ir konsultuodamas jį, pareigūnas gali
įdiegti klientui naują požiūrį į vertybes. Pareigūnas dalyvauja įvairiose kliento pataisos
programose, nukreiptose prieš narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimą, skaitydamas
paskaitas, vadovaudamas grupinėms diskusijoms.
Šiandienos kalėjimo ir probacijos tarnybos darbe personalui keliamas uždavinys būti
iniciatyviems ir atsakingiems. Dažnai dirbama grupėse, ieškant kompromisų su kolegomis ir
klientais, todėl kiekvienas darbuotojas susiduria su netikėtomis situacijomis. Tokios
aplinkybės ir apsprendžia, kokį pedagoginį metodą pasirinkti mokant darbuotojus.
Problemomis pagrįstas mokymas nukreiptas skatinti darbuotojus mokytis
savarankiškai, padrąsinti imtis problemų sprendimo, efektyvios veiklos ir asmeninės
atsakomybės. Darbuotojai mokomi grupėse po 5-8 žmones, reikalui esant, jie gali kreiptis į
dėstytoją ar kitą padėjėją. Klausytojai ruošia ir pristato seminarus, kas sudaro galimybę
sėkmingai mokytis ir praktikuotis. Kuriamos įvairios situacijos, kurios gali susiklostyti
realybėje, ir klausytojai mokomi jas spręsti pritaikant teorines žinias. Toks mokymas, kai
mokoma spręsti konkrečias problemas, leidžia klausytojams nuolat savarankiškai gilinti
žinias.
Pareigūnų mokymas vykdomas keliais lygiais. Pirmiausiai naujai atėję pareigūnai
apmokomi vietiniu lygiu. Šis mokymas trunka vieną savaitę, programas mokymui sudaro
kiekvieno kalėjimo ar probacijos administracijos pareigūnai, kurie vėliau vienerius metus
palaiko nuolatinį ryšį su savo naujais kolegomis.
Centrinė administracija ruošia ir vykdo pirmo lygio kursus, taip pat paruošia planus
regioniniams kursams. Regionai atsako ir už kitas tolimesnio mokymo formas bei paramą
mokomiems pareigūnams.
Visa mokymo programa užtrunka 1 metus. Mokymo metu pareigūnai, prižiūrimi
specialistų, susipažįsta su kalėjimo ir probacijos tarnybos darbu. Vietinio lygio mokymo metu
pareigūną prižiūri specialiai parengtas patarėjas, padedantis pasirinkti tinkamus tikslus, darbo
metodus ir atrinkti esminius darbo dalykus. Pradedantysis pareigūnas ir patarėjas pasirašo
sutartį, kurioje nurodomas darbo laikas ir kitos sąlygos. Naujam darbuotojui skiriamos
141
vidutiniškai keturios priežiūros valandos per savaitę. Prižiūrintis pareigūnas nuolat vertina
naujoko darbą ir mokymąsi, šis vertinimas sudaro pagrindą pirmos pakopos rezultatų
įvertinimui po trijų mokymosi mėnesių.
12 mėnesių mokymąsi sudaro trys pakopos. Pirmoji trunka apytiksliai tris mėnesius ir
vyksta vietiniu lygiu. Mokymo metu susipažįstama su darbo vieta , sąlygomis ir specifika.
Susipažinimui skiriama viena savaitė. Vėliau daugiausiai 16 savaičių naujai priimtas
pareigūnas dirba prižiūrimas paskirto asmens. Ši pakopa privaloma visiems į darbą
priimamiems darbuotojams, jos pabaigoje vyksta žinių patikrinimas.
Toliau mokslas tęsiamas antroje pakopoje. Mokytis reikia pradėti vėliausiai praėjus 1
mėnesiui nuo pradinių kursų pabaigimo. Šioje pakopoje 7 savaites mokomasi Kalėjimų ir
probacijos tarnybos Mokymo centre. Pabaigę šią pakopą kalėjimų ir probacijos pareigūnai ir
darbo instruktoriai grįžta į savo darbovietes dar 7-9 savaites padirbėti, prižiūrimi specialistų.
Tuo tarpu visi kiti darbuotojai kursus baigia, atlikdami praktiką kalėjime ar probacijos
skyriuje. Regioninis mokymas vyksta trečioje pakopoje. Jis trunka 9 savaites, iš kurių 2 užima
praktika skirtinguose kalėjimo arba probacijos įstaigos skyriuose. Pagrindinis šio mokymo
tikslas pagilinti žinias, kad skirtingų kategorijų darbuotojai galėtų vaisingai bendradarbiauti,
siekdami bendrų tikslų. Kadangi kalėjimai ir probacijos tarnybos dirba skirtingą darbą, jų
metodai yra skirtingi, tačiau aptariami ir bendri, tokie kaip diskusijų nauda arba socialinis
darbas.
Ne tik pabaigus mokslą, bet ir viso kurso metu tikrinamos darbuotojų žinios. Tačiau
tai nėra tik įsisavintų žinių patikrinimas, o kartu ir dalis mokymo proceso. Vertinami ir
darbuotojų įgūdžiai, požiūris bei vertybių sistema. Pabaigus centrinio mokymo kursus
laikomas egzaminas, kurio rezultatas lemia, ar darbuotojas galės mokytis toliau. Leidimas
dirbti duodamas tik pabaigus regioninius kursus.
Panašūs parolio/probacijos darbuotojų mokymo modeliai yra ir kitose Skandinavijos
šalyse (Danijoje, Suomijoje).
Apibendrinant esamą Lietuvoje probacijos pareigūnų rengimo situaciją, galima
padaryti išvadą, kad kuriamos naujos probacijos tarnybos darbuotojų mokymas jau vyksta
universitetinių studijų lygmenyje, taip pat dirbantieji pataisos inspekcijų pareigūnai turi
galimybę kelti savo kvalifikaciją Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos
mokymo centre. Tačiau šalyje nėra vieningos probacijos pareigūnų ruošimo koncepcijos ir
nesukurti valstybiniai jų profesinio parengimo standartai. Tai reikėtų padaryti artimiausiu
metu.
142
II.4.3. Pataisos inspektorių požiūris į savo darbą ir nuteistuosius (sociologinės apklausos duomenys)
Norint sužinoti praktinius lygtinio paleidimo instituto aspektus, paštu išsiuntinėjome
anoniminės apklausos anketas (žr.priedą) į penkiasdešimt dvi šiuo metu veikiančias pataisos
inspekcijas, kuriose dirba šimtas trylika pataisos inspektorių140. Atgal atsiųstos su atsakymais
buvo penkiasdešimt viena užpildyta anketa.
Apklausti respondentai buvo įvairaus amžiaus grupių- jauniausias dvidešimt dviejų
metų, vyriausias penkiasdešimt vienerių, visi turintys aukštąjį išsilavinimą bei skirtingą darbo
pataisos inspekcijose stažą (nuo pusės metų iki dvylikos metų).
Į pirmą anketos klausimą “Ar jūsų nuomone, reikalingas lygtinis paleidimas iš laisvės
atėmimo vietų?” beveik visi išskyrus vieną respondentą atsakė teigiamai. Esant tokiai
situacijai įkalinimo įstaigose, kai nuteistųjų laivės atėmimo bausme skaičius pastoviai auga,
kitokių atsakymų į šį klausimą laukti ir nevertėjo.
Į antrą anketos klausimą “Kaip manote, už kokius nusikaltimus nuteistiems ir dalį
bausmės atlikusiems asmenims galėtų būti taikomas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo
vietų?” atsakymų pasiskirstymas išdėstytas lentelėje:
Už visus Už visus, išskyrus sunkius tyčinius, pavojingus žmogaus gyvybei ir sveikatai
Už nesunkius tyčinius bei netyčinius
Tik už netyčinius
Kaip manote, už kokius nusikaltimus nuteistiems ir dalį bausmės atlikusiems asmenims galėtų būti taikomas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų?
9 21 12 4
Kaip matome, daugiausiai respondentų (21=41,17 proc.) pasisakė už tai, kad lygtinis
paleidimas būtų taikomas visiems, išskyrus nuteistiems už sunkius tyčinius, pavojingus
žmogaus gyvybei ir sveikatai nusikaltimus. Ši respondentų nuomonė pasikeistų, jeigu lygtinis
paleidimas būtų įvardijamas kaip bausmė, t.y. atvejis, kai tik pagerinama nuteistojo teisinė
padėtis, o ne kaip atleidimo nuo bausmės rūšis. Du respondentai nurodė kad įstatyme
išvardinti lygtinio paleidimo taikymo kriterijai yra gana formalūs ir lygtinį paleidimą reikėtų
taikyti atsižvelgiant į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nusikaltėlio asmenybę.
Trečias anketos klausimas patvirtino antro rezultatus. T.y. į klausimą “Ar jūs sutinkate
su nuostata, kad lygtinis paleidimas negali būti taikomas tam tikriems asmenims,pavyzdžiui,
140 Šio tyrimo pagrindu Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Penitencinės teisės ir veiklos katedroje 2002 m. buvo apgintas magistrinis darbas.
143
nuteistiems už itin pavojingą valstybinį nusikaltimą, ir pan.?” 38 respondentai (74 proc.)
atsakė, kad taip. Žinoma, jeigu mes lygtinį paleidimą traktuosime kaip atleidimą nuo
bausmės, tai turbūt niekas nenorės apsiimti atsakomybės, atleisdamas nuo bausmės,
pavyzdžiui, nuteistus iki gyvos galvos kalėti žudikus. Čia kaip pavyzdį galima priminėti
Kanados patirtį, kur asmuo nuteisiamas ne kalėti iki gyvos galvos, o jam paskelbiamas
nuosprendis iki gyvos galvos t.y. atlikęs bausmės dalį kalėjime, gerai besielgiantis, asmuo
paleidžiamas ir prižiūrimas laisvėje iki gyvenimo pabaigos.
Į ketvirtą klausimą “Ar lygtinai paleidžiamiems nuteistiesiems teismo nustatomos
pareigos yra pakankamai efektyvios?” 20 respondentų (39,21 proc.) atsakė, kad taip, o 31
(60,79 proc.) pasisakė, kad visgi teismo įpareigojimai nėra efektyvūs. Vieno neigiamo
atsakymo autorių, kurio nuomonė atspindi neigiamai į šį klausimą atsakiusių respondentų
mintis, galima pacituoti:
“Šiuo metu iš keturių galimų skirti pareigų mano nuomone, mažiausiai viena
uždraudimas lankytis tam tikrose vietose, jei tai nesusiję su darbu, – dažniausiai teismai
nustato draudimą lankytis įstaigose, prekiaujančiose alkoholiniais gėrimais, šis įpareigojimas
prasilenkia su žmogaus teisėmis (pats šviežiausias to pavyzdys Henrikas Daktaras). Kiti gi
įpareigojimai tik ir telieka įpareigojimais, nes jų kontroliavimo mechanizmas ai, ai, ai kaip
šlubuoja. Tų įpareigojimų, kuriant juos, paskirtis, turbūt buvo griežtas nuteistojo, lygtinai
paleisto į laisvę, kontroliavimas (kad jis neužsimirštų, jog yra laisvėje, o imtų atrodyti, kad
laisvėje laisvių ir teisių ne daugiau nei kolonijoje). Manau kad šioje problemoje trūksta
motyvacijos aspekto. T.y. ne teismas turi nustatyti įpareigojimus, o pats nuteistasis,
norėdamas būti lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos turėtų sudaryti su teismu (kaip
valstybės atstovu) sutartį, susipažinti su sąlygomis, kokios jo laukia laisvėje ir su viskuo
sutikęs prisiimti kokius nors, naudingus visuomenei, įsipareigojimus, kad ir pavyzdžiui
atidirbti tam tikrą valandų skaičių nemokamų viešųjų darbų. Beje ir dabar sutarties analogas
galima sakyti yra- tai būtų galima laikyti nuteistojo duodamą sutikimą, kad jis būtų teikiamas
teismui dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos. Bet vis dėlto tai nėra sutartis ar
susitarimas pagrįstas laisva, savanoriška abiejų šalių valia su kiekvienos įsipareigojimais ir
atsakomybe už įsipareigojimų nesilaikymą.”
Atsakydami į penktą anketos klausimą “Ar jūsų nuomone, teisinga, kad lygtinai
palestam nuteistajam teismas įpareigojimų vykdymą gali pakeisti piniginiu užstatu?” 31
(60,79 proc.) respondentas atsakė, kad taip, o 20 (39,21 proc.) – ne. Kaip matome tie
respondentai, kurie atsakydami į ketvirtą anketos klausimą pasisakė, kad teismo įpareigojimai
144
lygtinai paleistiesiems asmenims yra neefektyvūs, atsakydami į penktą anketos klausimą
pasisakė už įpareigojimų pakeitimą piniginiu užstatu.
Respondentų atsakymai į šeštą anketos klausimą “Ar pritariate teiginiui, kad lygtinis
paleidimas galėtų būti taikomas didesniam nuteistųjų skaičiui?”, iliustruoti diagramoje.
Atsakymai į šį klausimą greičiausiai taip pasiskirstė todėl, kad apklausiami pataisos
inspektoriai sieja lygtinai paleistų asmenų skaičiaus padidėjimą su savo darbo krūvio
padidėjimu, kuris ir taip yra nemažas. Be to, matome ir iš kitų anketose pateiktų atsakymų,
kad kol kas teismo įpareigojimai nėra efektyvūs.
Apibendrinus atsakymus į septintą anketos klausimą “Kokia dalis jūsų prižiūrimų
lygtinai paleistų asmenų yra pakankamai motyvuoti ateityje gyventi laikantis įstatymų?”,
gauname, kad vidutiniškai 40,12 proc. lygtinai paleistų asmenų – pakankamai motyvuoti.
Peršasi klausimas ko trūksta, kad kiti beveik 60 proc. lygtinai paleistų asmenų būtų motyvuoti
gyventi visuomenei priimtiną, nenusikalstamą gyvenimą. Atsakymas paprastas: lygtinai
paleidžiami asmenys išeina į laisvę, laisvės atėmimo bausmės atrofuotais socialiniais
įgūdžiais. T.y. žmogus išbuvęs nelaisvėje ilgesnį laiko tarpą nemoka ir negali savimi
pasirūpinti. Dalinai šią problemą padės spręsti Kalėjimų departamento paruošta socialinio
švietimo programa.
Atsakydami su kokiomis problemomis susiduria pataisos inspektoriai, vykdydami
lygtinį paleidimą, respondentai paminėjo šias problemas:
a. įvairių dokumentų rašymas užima didžiąją darbo dalį, todėl nėra galimybių
gerai atlikti kitas funkcijas;
145
b. neoperatyvus informacijos pasikeitimas tarp įkalinimo įstaigų ir pataisos
inspektorių;
c. vienam pataisos inspektoriui tenka didelis “klientų” skaičius, dėl ko sunku
kokybiškai atlikti savo darbą;
d. lygtinai paleistieji neturi būsto, darbo, lėšų pragyvenimui;
e. nuteistieji praradę socialinius įgūdžius (laisvėje daugiau rūpesčių nei įkalinimo
įstaigoje;
f. neigiama visuomenės nuostata į buvusius kalinius;
g. labai prasta pataisos inspekcijų techninė materialinė bazė (nėra, pinigų
transportui, kad galima būtų lankyti klientus namuose, trūksta organizacinės
technikos – kompiuterių, faksų ir panašiai;
h. problematiškas teismo įpareigojimo neišeiti iš namų nustatytu laiku
kontroliavimas;
i. lygtinai paleistiesiems sunku laikytis teismo įpareigojimo – nesilankyti tam
tikrose vietose, jeigu teismas uždraudžia lankytis vietose, prekiaujančiose
alkoholiu (dauguma parduotuvių prekiauja alkoholiniais gėrimais);
Apie tai, kokia institucija turėtų vykdyti ir kontroliuoti lygtinį paleidimą respondentų
nuomonių pasiskirstymas pateiktas diagramoje.
Toks pasiskirstymas galbūt nulemtas kol kas neaiškaus lygtinio paleidimo vykdymo
teisinio reglamentavimo. Pataisos inspektoriai turi užtikrinti lygtinio paleidimo vykdymą, kai
tuo tarpu kai kuriuos įstatymu numatytų įpareigojimų (būti namuose nustatytu laiku)
praktiškai neįmanoma kontroliuoti.
Apie tai, kad pataisos inspektoriam trūksta informacijos apie jų darbo perspektyvas,
lygtinio paleidimo instituto tobulinimą mes matome iš respondentų pasisakymo apie
Kanados-Lietuvos pataisos sistemos reformos projektą, su kuriuo, deja 24 (47,05 proc.)
146
respondentų nebuvo supažindinti. Keturi respondentai (7,8 proc.) jam nepritaria, 23 (45,09
proc.) susipažinę ir pritaria projekto nuostatoms.
Į klausimą “Ar jūsų nuomone, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų pakankamai
reglamentuotas Lietuvos Respublikos teisiniuose aktuose?” 23 (45,09 proc.) respondentai
atsakė, kad taip, o 28 (54,9 proc.) atsakė, kad šis institutas reglamentuotas nepakankamai.
Atsakydami į klausimą, kokias socialines paslaugas turėtų teikti pataisos inspektoriai,
respondentai paminėjo:
1) pagalba įsidarbinant;
2) informacijos apie galinčias padėti institucijas teikimą;
3) atstovavimą lygtinai paleisto interesams įvairiose institucijose;
4) pagalbą sprendžiant psichologines problemas;
5) teisinės informacijos teikimą;
6) pagalba susirandant būstą;
7) materialinių pašalpų teikimą;
8) pagalba nuteistiesiems atkuriant socialinius ryšius su šeimomis ir kitais
artimais žmonėmis.
Tačiau į kitą anketos klausimą “Ar jie gali teikti socialinę pagalbą kokybiškai?” –
dauguma respondentų- 45 (88,23 proc.) nurodė, kad negali. Pagrindinės to priežastys:
ekonominė situacija šalyje, žinių, kaip suteikti socialinę pagalbą trūkumas, didelis darbo
krūvis.
Anketos pabaigoje pataisos inspektoriai įvertino lygtinai paleistų asmenų priežiūros
organizavimą dešimties balų sistemoje. Išvedus vidurkį, šio darbo įvertinimas yra 5,39 balo.
147
III. 5. Nevyriausybinių organizacijų veikla probacijos sistemoje Lietuvoje
Kaip jau buvo minėta analizuojant užsienio šalių patirtį, nevyriausybinėms
organizacijoms tenka svarbus vaidmuo probacijos sistemoje. Nevyriausybinių organizacijų
veikla Lietuvoje apskritai, taip pat ir probacijos sistemoje, turi savo specifiką, kurios analizė
pateikiama šiame skirsnyje.
III.5.1. Nevyriausybinių organizacijų veikla Lietuvoje
Nevyriausybinių organizacijų (NVO) veikla nusikaltimų kontrolės ir prevencijos
srityje buvo išvystyta Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu 1918-1940 m.141 Ji
ypatingai suaktyvėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m. Tačiau šalyje iki šiol vis dar
nėra sukurtos efektyvios teisinės bazės, kuri sudarytų palankias sąlygas laisvų piliečių
iniciatyvos atsiskleidimui. Valstybės parama ir rūpestis NVO yra minimalus, nesutvarkyta
mokesčių politika, susijusi su verslo žmonių skatinimu teikti paramą ir labdarą bei remti kitus
visuomenės iniciatyva paremtus projektus. Nežiūrint į tai, Lietuvoje jau turime tūkstančius
visuomeninių organizacijų. Tačiau tik nežymi jų dalis užsiima nusikalstamumo prevencija,
buvusių kalinių integracija į visuomenę.
Šiame darbe yra nagrinėjamos tik tos Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės
organizacijos, kurių dėmesio centre yra suaugę asmenys, pažeidę baudžiamuosius
įstatymus142. Tokiems asmenims visuomenė gali padėti dviem atvejais:
1. kai bausmės vykdymas nusikaltusiems asmenims yra atidedamas;
2. kai asmenys, atlikę bausmę (visą ar prieš laiką), grįžta iš įkalinimo įstaigų atgal į
visuomenę, miestą ar rajoną, kuriame gyveno prieš nusikalstant.
Reikia pastebėti, kad pirmu atveju Lietuvoje nėra išvystytos tam tikros praktikos, todėl
NVO indėlis šioje srityje yra labai mažas (galima išskirti vos kelias nevyriausybines
organizacijas, užsiimančias šia veikla kaip papildoma šalia kitos – pagrindinės organizacijos
vykdomos veiklos). Tam įtakos turi ir tinkamos teisinės bazės nebuvimas.
Antruoju atveju galima daugiau atrasti tokių nevyriausybinių organizacijų, kurios
remia grįžtančius iš įkalinimo įstaigų žmones. Bet vėlgi, ta pagalba yra labai stichiška ir įvairi,
nesureguliuota jokiomis normomis. Labai įvairi yra ir tų visuomeninių organizacijų sudėtis.
141 Andriulis V. Nusikaltimų prevencijos patirtis Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius, 2000. 142 Šiame darbe nėra nagrinėjamos su nepilnamečių nusikalstamumo prevencija susijusios organizacijos, kitaip tariant, nėra nagrinėjamos tos nevyriausybinės organizacijos, kurios vykdo tam tikrus projektus susijusius su nepilnamečių teisės pažeidėjų socialine adaptacija bei parama jiems.
148
Specializuotų NVO, kurių veiklos tikslas būtų padėti tik kaliniams, yra nedaug – kelios
Vilniuje ir viena kita kituose miestuose (pvz., Klaipėdoje).
Daugelis organizacijų, kurios remia kalinius, remia taip pat ir kitus paramos
reikalingus žmones. Tai organizacijos dirbančios socialinės rūpybos srityje. Atskirai reikėtų
nurodyti religinių bendruomenių organizacijas. Jos yra gana aktyvios savo veikloje, kartu su
parama vykdo ir tam tikrą misionierišką veiklą.
Kalinės moterys dažniausia yra remiamos įvairių moterų organizacijų, krizių centrų ir
tų organizacijų, kurių veikla orientuota į pagalba šeimai, pagalbą motinai ir jos vaikui.
Reikia pažymėti, kad kai kurios iš aukščiau minėtų organizacijų (išskyrus religines
bendruomenes) pagalbą ir paramą kaliniams teikia tik tiek, kiek tai susieta su vieno ar kito
projekto vykdymu. Pasibaigus projektui skirtiems pinigams, baigiasi ir tų organizacijų veikla
šioje srityje. Todėl galima daryti išvadą, kad tik nedidelė dalis NVO Lietuvoje daugiau ar
mažiau pastoviai dirba su teistais asmenimis.
Kitas svarbus aspektas, kurį galima pastebėti analizuojant NVO, dirbančių su kaliniais,
struktūrą ir veiklą yra tai, kad daugeliu atveju kaliniams yra suteikiama parama, pasireiškianti
per labdaros (maisto, rūbų, batų) dalijimą. Reikia pastebėti, kad Lietuvoje veikia vos kelios
nevyriausybinės organizacijos, kurių tikslas – teikti socialinę, psichologinę ar pedagoginę
pagalbą buvusiems kaliniams, siekiant, kad organizacijos remiamas asmuo rastų savo vietą
visuomenėje. Kitaip tariant, siekti teisto asmens integracijos į visuomenę, daugeliui
visuomeninių organizacijų yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Tai susiję su tuo, kad kol
kas trūksta rimtų, profesionalių specialistų, kurie domėtųsi tokiais uždaviniais, todėl šiai
dienai dauguma nevyriausybinių organizacijų yra pajėgios tik suorganizuoti maisto, rūbų ar
kitokios pašalpos išdavimą.
III. 5.2. Atskirų visuomeninių organizacijų, dirbančių su kaliniais, charakteristika ir veiklos analizė
Šioje darbo dalyje apžvelgsime atskiras visuomenines organizacijas vykdančias savo
veiklą Lietuvos apskrityse, rajono centruose.
Vilniaus apskritis
Vilniaus apskrityje, o konkrečiau Vilniaus mieste, yra keturios nevyriausybinės
organizacijos, kurių pagrindinė veiklos sritis yra darbas su teistais asmenimis.
149
1. Lietuvos Kalinių globos draugija (LKG draugija). Ši organizacija yra 1921 m.
įkurtos Draugijos teisių ir simbolių perėmėja. Lietuvos Kalinių globos draugija
yra savarankiška, savanoriška visuomeninė organizacija, vienijanti asmenis,
pasišventusius kalinių globos reikalui, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos
Respublikos Konstitucija, įstatymais, tarptautiniais susitarimais ir konvencijomis,
kurios reguliuoja kalinių laikymo sąlygas.
LKG draugijos pagrindiniai tikslai:
- rūpintis kalinių teisių apsauga;
- padėti iš pataisos įstaigų išėjusiems pradėti naują gyvenimą;
- rūpintis kalinių šeimomis, kurios reikalingos paramos;
- rūpintis kalinių švietimu, sveikatos apsauga, taip pat jų materialiniu bei dvasiniu
gyvenimu.
LKG draugija aukščiau išvardintų tikslų siekia:
- propaguodama visuomenėje kalinių globos reikalingumą;
- stebėdama, kad būtų laikomasi įstatymų;
- kreipdamasi į Seimą, kitas valdžios ar valdymo institucijas su įvairiais teisinių
aktų projektais turint tikslą apginti žmogaus, paliesto baudžiamojo įstatymo, teises;
- kreipdamasi į valdžios ir valdymo organus, kad būtų panaikinti neatitinkantys
žmoniškumo teisiniai aktai, reguliuojantys kalinių elgesį ir jų gyvenimo sąlygas;
- teikdama kaliniams ir jų šeimų nariams konsultacijas įvairiais teisiniais
klausimais;
- tarpininkaudama, būtinais atvejais gindama atskirų kalinių teises teisėsaugos
organuose, kitose valdžios ir valdymo įstaigose;
- kreipdamasi į prokuratūrą dėl neteisingų sprendimų kalinių bylose, dėl
nuteistųjų įsiteisėjusių nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų peržiūrėjimo;
- pasisakydama amnestijos būtinumo klausimais, dalyvaudama amnestijos
komisijose;
- kreipdamasi dėl malonės suteikimo, – Draugijos atstovas yra Prezidento
Malonės komisijos narys ( Lietuvos Respublikos Dekretas 1994 birželio 10 d. Nr.
327);
- nuo 1992 metų leisdama laikraštį “Kryžkelė”, o nuo 1997 m. – žurnalą tuo
pačiu pavadinimu, kuriame pristatomoms ir nagrinėjamos įvairios kaliniams, jų šeimų
nariams, teisėsaugos darbuotojams aktualios temos.
150
2. Lietuvos Kalinių globos draugijos reabilitacinis centras. Šis centras įkurtas 2001
m. pradžioje, todėl trumpai pristatysime pirmuosius centro veiklos žingsnius. Į šį
centrą priimami asmenys, kurie atrenkami pagal du pagrindinius kriterijus: pirma,
reali žmogaus situacija po įkalinimo (atrenkami buvę kaliniai, kurių gyvenimo
situacija šiuo metu sudėtingiausia, t.y. tie, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios
vietos, darbo, materialinių išteklių, šeimos), antra, motyvacija (žmogaus noras ir
pasirengimas ieškoti išeities iš dabartinės situacijos). Su atrinktais asmenimis yra
pasirašomos bendradarbiavimo sutartys.
Šiuo metu (2001 gegužės mėn.) centre besilankančią grupę sudarė devyni vyrai ir
trys moterys. Amžius – nuo 24 iki 49 metų. Penki turi vidurinį išsilavinimą, keturi
pagrindinį, vienas – profesinį, du – pradinį. Visi jie vieniši ir be tėvų. Nė vienas iš jų
nebuvo oficialiai įdarbintas ilgiau kaip metams. Dvi moterys ir du vyrai bausti laisvės
atėmimu vieną kartą, kiti du- tris ir daugiau kartų. Pagrindiniai nusikaltimai –
vagystės.
Darbas centre kiekvieną darbo dieną prasideda 9 valandą ryto aptariant dienos
aktualijų planą. Vėliau dvi tris valandas centro klientai dirba pagalbinius darbus, už
kuriuos atlyginama maisto produktais (du kartus per savaitę), transporto bilietais,
apmokėjimu už gyvenimą nakvynės namuose, aprūpinimu asmeninės higienos
priemonėmis, būtinais medikamentais. Vyksta individualūs pokalbiai su klientais,
skirti jų asmeninėms problemoms aptarti, informacijai apie žmogų surinkti. Taip pat
vyksta grupiniai susitikimai siekiant formuoti komandos dvasią, paremtą tarpusavio
supratimu ir pagalba.
3. Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija (LIAPO) – nevyriausybinė
organizacija (NVO), kurios dėmesio centre yra iš įkalinimo įstaigų lygtinai išleisti
asmenys (pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54² straipsnį),
grįžtantys gyventi į Vilniaus miestą ar rajoną. Organizacija įkurta 2000 metų gegužės
mėnesį Vilnius – Oslo projekto pagrindu, kuris buvo vykdomas nuo 1997 metų
vasaros. Iki 2000 metų pabaigos LIAPO klientų grupę sudarė tik lygtinai į laisvę iš
įkalinimo įstaigų išleidžiami vyrai. Nuteistieji, kuriems numatomas lygtinis
išleidimas, pradedami ruošti laisvei dar kolonijoje socialine bei psichologine prasme.
Jiems išėjus padedama įveikti praktinius sunkumus, su kuriais jie susiduria. Visam
šiam darbui atlikti buvo pasitelkti VU psichologijos ir socialinio darbo specialybių
studentai, kurie savanoriškai sutiko prisidėti prie projekto įgyvendinimo. Nuo 2000
151
metų pabaigos organizacijai įsijungus į Kanados – Lietuvos pataisos projektą,
pasikeitė organizacijos tikslinė grupė: remiantis sukaupta darbo su nuteistaisiais
vyrais patirtimi, užmegzti kontaktai su Panevėžio moterų pataisos darbų ir Kauno
nepilnamečių auklėjimo darbų kolonijų administracija, bei šiose įstaigose bausmę
atliekančiomis moterimis ir nepilnamečiais. Organizacijos savanoriai (VU
psichologijos ir socialinio darbo bei LTU teisės specialybių studentai) kartą per
mėnesį susitinka su nuteistaisiais įkalinimo įstaigose, padeda jiems ruoštis išėjimui į
laisvę spręsdami visokiausias nuteistiesiems iškylančias problemas, klientui išėjus iš
įkalinimo įstaigos pasitinka jį ir tęsia pradėtą psichologinį ir socialinį darbą su juo:
padeda susitvarkyti dokumentus, rasti gyvenamąją vietą, ieškoti darbo, užmegzti jam
naudingas pažintis, stengiasi skatinti prosocialų elgesį, tarpininkauja sprendžiant
klientui svarbius klausimus, skatina bet kokią teigiamą iniciatyvą ir dalyvauja jos
įgyvendinime.
Tokiu būdu LIAPO siekia prisidėti prie efektyvesnės iš įkalinimo įstaigų išeinančių
asmenų ruošimo laisvei sistemos, padėdama savo klientams spręsti jiems iškylančius
praktinius uždavinius, psichologiškai juos palaikydama bei tuo siekdama užtikrinti
didesnį visų visuomenės narių saugumą.
Organizacijos savanoriai stengiasi kurti ir vykdyti įvairius projektus, susijusius su
nusikalstamumo prevencija. Šiuo metu organizacijoje veikia “laiškų grupė” moterims,
kurios atlieka laisvės atėmimo bausmę Panevėžio BR PDK. Šio projekto tikslas –
palengvinti moterų įkalinimo laiką, konsultuojant jas įvairiais joms rūpimais
psichologiniais klausimais.
4. Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacijos Vilniaus skyrius (LIAPO VS) –
nevyriausybinė organizacija (NVO), užregistruota Vilniaus miesto savivaldybėje
2000-ųjų metų spalio mėnesį. Jos dėmesio centre – į laisvę iš įkalinimo įstaigų
lygtinai išleisti vyrai, grįžtantys gyventi į Vilnių. Organizacijos darbo tikslas –
paramos nuteistajam integruojantis į visuomenę teikimas, palengvinantis likusio
bausmės laiko atlikimą išėjus į laisvę, ir visuomenės sąmoningumo didinimas
siekiant saugesnės visų Lietuvos piliečių ateities užtikrinimo.
Organizacijoje dirbantys savanoriai laikosi nuostatos, kad šeši pirmieji mėnesiai
yra kritinis laikotarpis iš įkalinimo įstaigos į laisvę išėjusiam asmeniui, todėl tuo metu
reikalingas didžiausias palaikymas ir parama. Šiems žmonėms reikia ne tik prisitaikyti
prie stipriai pakitusių aplinkos sąlygų, padidėjusios atsakomybės, užpildyti įkalinimo
152
metu atsiradusias spragas santykiuose su artimaisiais, bet ir susidurti su nemažais
praktiniais sunkumais – pastogės problema, darbo vietų trūkumu, nuteistųjų
diskriminacija, įvairių dokumentų bei pažymų susitvarkymu.
Šiuo metu LIAPO VS stengiasi tiesiogiai padėti savo klientams bendradarbiaudama
su kitomis socialinės–psichologinės paramos organizacijomis, ieškoti būsto ar darbo
vietos, konsultuoti jiems iškylančiais klausimais, savo pavyzdžiu diegti prosocialias
vertybes. Dirbant su klientu laikomasi tokių pagrindinių principų – būti empatišku,
skatinti kliento aktyvumą, suteikti jam atsakomybę už jo pasirinkimus.
Darbas su klientu prasideda jau kolonijoje, kur įvyksta pirmieji 2-3 pokalbiai. Jų
metu pristatoma organizacija ir jos veikla, išsiaiškinama to žmogaus situacija jam
paliekant įkalinimo įstaigą (santykiai su šeima, gyvenamosios vietos klausimas, ir
pan.) bei ateities planai, siekiama įgyti kliento pasitikėjimą. Vienas susitikimas trunka
20-40 min. Tolesni susitikimai vyksta laisvėje, organizacijos patalpose (Paupio 31A,
Vilnius) kiekvieną darbo dieną nuo 15.00 iki 17.00 val. Be aukščiau minėtų LIAPO
VS paramos būdų, reikia paminėti ir naują projektą su Socialinės ir psichologinės
paramos centru (SPPC) – 4 dienų aktyvaus patyrimo grupę iš įkalinimo įstaigų
išleistiems asmenims.
Šiuo metu organizacijos veiklą ketinama plėsti, todėl yra kuriama savanorių
parengimo sistema, kurios pagrindu į šios NVO veiklą būtų galima įtraukti naujus
aktyvius ir norinčius padėti žmones.
Bendrai paėmus, tiek LIAPO, tiek LIAPO VS savanoriai glaudžiai bendradarbiauja
su Vilniaus miesto pataisos inspekcijos darbuotojomis, padėdami joms dirbti su
lygtinai atleistais nuo bausmės ir lygtinai išleistais iš įkalinimo vietų asmenimis.
Kauno apskritis
Kauno apskrityje yra viena nevyriausybinė organizacija, kurios klientais gali būti ir
teisti asmenys, tiksliau teistos moterys. Tai yra Kauno mieste Juozapavičiaus g. 77 įsikūręs
Kauno apskrities Moterų krizių centras. Ši visuomeninė organizacija, įregistruota 1999 m
gegužės 3 d. Tikslas – padėti visoms į krizines situacijas patekusioms moterims
nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar socialinės padėties.
Vienas iš projektų, kurį vykdė centro darbuotojos yra “Parama Kauno moterims
grįžusioms iš bausmės atlikimo vietų”. Projekto tikslas – atlikusių bausmę moterų
integravimas į visuomenę, išsiaiškinimas, kodėl tiek moterų, vos tik išėjusios į laisvę, vėl
153
nusikalsta ir grįžta atgal, svarbiausia buvo sužinoti tikrą situaciją į kurią patenka moterys
atlikusios bausmę.
Projekto vykdymo metu moterims buvo teikiamos psichologinės, teisinės
konsultacijos. Organizuojamos tarpusavio pagalbos grupės, kur moterys mokėsi konflikto
išvengimo šeimoje, buityje, darbe, bei derybų meno, buvo vykdomos mokomosios
programos: darbo su kompiuteriu pradmenų, gėlininkių-florisčių, ligonių slaugos kursai.
Projekto vykdytojos tarpininkaudavo grįžusioms nuteistosioms ieškant darbo ir būsto,
padėjo moterims grįžti į šeimas, atgaivinti seniai nutrūkusius santykius su artimaisiais. Ieškant
darbo daug padėjo bendradarbiavimas su spauda (spausdinami skelbimai) taip pat betarpiški
ryšiai su darbdaviais. Tais atvejais projekto darbuotojos prisiimdavo atsakomybę už
rekomenduojamą darbuotoją. Rekomenduotasis turėjo palaikyti ryšį su projekto vykdytoju.
Siekdami geriau pasiruošti priimti atlikusią bausmę moterį, projekto vykdytojai
užmezgė glaudžius ryšius su Panevėžio BR PDK, važiavo susitikti su atliekančiomis bausmę
moterimis, stengėsi kuo daugiau sužinoti apie jas, jų gyvenimą, artimuosius.
Projektas jau įvykdytas, bet Moterių krizių centro darbuotojos ir toliau tęsia pradėtą
darbą, sėkmingai taikydamos projekto vykdymo metu įgytą patirtį
Klaipėdos apskritis
Klaipėdos apskrityje galima išskirti tokius miestus ir rajonų centrus, kuriuose vyksta
darbas su buvusiais nuteistaisiais: tai Klaipėda, Šilutė, Pagėgiai.
Klaipėdoje yra trys pagrindinės institucijos, suteikiančios paramą buvusiems
nuteistiesiems: Lietuvos krikščioniškojo gailestingumo ir labdaros fondo “Samarija”
Klaipėdos filialas, Klaipėdos nakvynės namai ir Kalinių globos draugija “Nemylimi”.
1. Klaipėdoje su buvusiais kaliniais dirba ir Lietuvos krikščioniškojo
gailestingumo ir labdaros fondo “Samarija” Klaipėdos filialas (pirmininkas Emanuelis
Kinas). “Samarijos” projekto programoje dalyvaujantys žmonės – buvę kaliniai ir ligoniai.
“Samarijos” namuose gyvenantys žmonės yra sukūrę tikrą krikščionišką bendruomenę. Jie
studijuoja Šventąjį Raštą, kasdien renkasi jį skaityti švarioje, tvarkingoje, kalinių darbeliais
papuoštoje patalpoje. Patys gaminasi valgį, valo patalpas, gamina įvairius medžio, metalo
darbus. Iš vokiečių yra gavę puikų surenkamą namą, bet dar neturi namo statybai skirtos
žemės.
2. Klaipėdos Nakvynės namų paslaugomis naudojosi 600 asmenų. Nakvynės
namai palaiko ryšius su daugeliu institucijų ir nevyriausybinių organizacijų. Tai įvairios
“Caritas” organizacijos, Klaipėdos evangelikų-baptistų bažnyčia, anoniminių alkoholikų
154
draugija, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, Klaipėdos Universiteto socialinės
pedagogikos katedra, Klaipėdos kalinių globos draugija “Nemylimi” ir kt.
3. Kalinių globos draugija “Nemylimi” yra pasivadinusi Klaipėdoje gyvenančio
rašytojo E.Kalėdos vieno iš trilogijos romanų pavadinimu. Draugija dirba įvairius darbus.
Vienas labai konkretus užsiėmimas – padėti grįžusiems iš įkalinimo vietų įsidarbinti. Rūpinasi
“Nemylimi” ir nuteistųjų motinoms padėti nuvažiuoti su siuntiniais Į Pravieniškių pataisos
darbų įstaigas. “Nemylimi” palaiko ryšius su atliekančiais bausmę klaipėdiškiais. Jie
klaipėdiškiams kaliniams nuveža dovanų, organizuoja futbolo varžybas, užmezga ryšius su
kolonijos administracija dėl keitimosi informacija, siekiant spartesnės ir veiksmingesnės
grįžusių iš įkalinimo vietų adaptacijos Klaipėdos mieste.
Šilutės rajone nevyriausybinės organizacijos nukreipiamos ir paskatinamos bendrai
spręsti svarbiausius miesto ir rajono klausimus. Tokiu būdu jos buvo sutelktos darbui su
kaliniais, kurių vienu metu daug grįžo po paskutinės amnestijos ir kurie buvo apibūdinami
kaip labai pikti ir įtūžę, pasiryžę išplėšti savo teises. Visų nevyriausybinių organizacijų
jungtinėmis pastangomis gerai sutikti, pamaitinti, šie žmonės aprimo, nekerštavo visuomenei
už patirtas skriaudas. Trumpai apžvelgsime, kokia veikla buvo ir iki šiol yra vykdoma.
Grįžusieji į laisvę asmenys gauna 50 litų vertės taloną apsipirkti (pinigų į rankas jie
negauna). Asmenys, grįžę iš kalėjimo ir neturintys nuosavo gyvenamojo ploto, su socialinio
darbuotojo nukreipimu gali pernakvoti patalpose, esančiose prie policijos. Yra sutarta, kad
slaugos ligoninė yra paskyrusi buvusiems kaliniams vieną globos lovą. Slaugos ligoninei už
lovadienius sumokama iš socialinės globos lėšų.
Pinigų buvusiems kaliniams neduodama, o iš paskirtos pašalpos lėšų sutvarkomi
įvairūs dokumentai, netgi pervedami pinigai į fotoateljė, kuri padaro dokumentams
nuotraukas, sutvarkomi skyrybų formalumai.
Buvusius kalinius, grįžusius iš įkalinimo vietų be dokumentų, remia visos
nevyriausybinės organizacijos. Tarp jų ypač aktyvios – “Raudonasis kryžius”, “Katalikių
moterų draugija”, “Šilutės moterų seklyčia”, evangelikų- liuteronų globojama “Sandora”.
“Katalikių moterų draugija” turi labdaros parduotuvę, tad grįžusius iš įkalinimo vietų
aprengia.
“Sandora” išlaiko parapijos valgyklą, kurioje pagal ilgalaikę programą maitina vaikus
iki 12 metų ( 60 vaikų). Į šią valgyklą pavalgyti ateina ir žmonės, grįžę iš įkalinimo įstaigų.
Dalį lėšų produktams pirkti “Sandora” gauna iš Vokietijos rėmėjų, o bulves, daržoves, vaisius
atveža ir dovanoja vietiniai ūkininkai, kurie “Sandoros” prašymus dėl labdaros išgirsta per
sekmadienio pamaldas.
155
“Raudonojo kryžiaus” veikla labai plati ir įvairi. Veiklos partnerius ir rėmėjus turi
Švedijoje ir Vokietijoje. Kiek gali, padeda ir buvusiems kaliniams. Norėtų gauti leidimą
tikrinti ir kalinių žmonių laikymo sąlygas.
Galima pasakyti, kad Šilutės mieste ir rajone yra susiformavusios geros bendruomenės
tradicijos, todėl bendravime tarp savivaldybės socialinių darbuotojų ir nevyriausybinių
organizacijų yra darna, susiklausymas, savitarpio pagalba. Esant svarbiam reikalui,
sutelkiamos visų organizacijų jėgos bendram darbui – tai darbas su vaikais, jaunimu,
seneliais, buvusiais kaliniais.
Pagėgiuose Liuteronų-evangelikų draugija “Sandora” įkurta 1993 m. ir gauna paramą
iš Vokietijos liuteronų-evangelikų bažnyčių tikinčiųjų. Didžioji lėšų dalis panaudojama
asocialių šeimų vaikų maitinimui. “Sandora” remia drabužiais, avalyne, maisto produktais.
Tauragės apskritis
Tauragės apskrityje galima išskirti tokius miestus ir rajonų centrus, kuriuose vyksta
darbas su buvusiais nuteistaisiais: tai Tauragė ir Jurbarkas.
Tauragė. Pernai iš įkalinimo įstaigų į Tauragę grįžo 96 asmenys, iš kurių 7 moterys ir
2 nepilnamečiai. Jiems visiems buvo išmokėta vienkartinė 40 litų pašalpa, o vienam našlaičiui
suteiktas butas bei našlaičių įsikūrimo pašalpa. Per Darbo biržą įdarbintas vienas asmuo, 2
gavo terminuotą darbą, 4 dirbo viešuosius darbus.
Tauragės mieste veikia 30 vietų mišrūs nakvynės namai. Pirmą mėnesį juose galima
nakvoti nemokamai, o vėliau apmokestinama pagal pajamas.
Mieste atidarytos 2 labdaros valgyklos. Vieną finansuoja Socialinės globos ir rūpybos
skyrius iš savo lėšų, nes valstybės biudžete pinigų nemokamam maitinimui nebuvo skirta.
Šioje valgykloje dažniausiai valgo asmenys, nakvojantys nakvynės namuose.
Antrą labdaros valgyklą yra įsteigusi Tauragės Jungtinė metodistų bažnyčia. Jos
administratorius J.Jonikas iš Socialinės globos ir rūpybos skyriaus gauna sąrašą žmonių,
kuriems būtinas nemokamas maitinimas. Į šį sąrašą patenka ir asmenys, grįžę iš įkalinimo
vietų, jų šeimos nariai, tie, kurių tėvai ar globėjai dar atlieka bausmę.
Kasmet apie 400-500 žmonių, tarp jų ir buvusių kalinių, lankosi nevyriausybinėje
organizacijoje “Vokiečių bičiulių draugija”. Čia jie gauna drabužių, avalynės, maisto
produktų, vitaminų.
Du kartus per savaitę “Caritas” (vadovė B. Kasputienė) savo būstinėje ruošia
arbatėles, vaišina sumuštiniais, dalija labdarą.
Konsultaciją įvairiais klausimais teikia Maltos pagalbos ordino nariai.
156
Jurbarke į savivaldybę 2000 metais kreipėsi 93 asmenys, grįžę iš įkalinimo įstaigų.
Jurbarko nakvynės namuose yra 4 vietos, norinčių nakvoti būna vos vienas kitas.
Jurbarko labdaros valgyklą remia savivaldybė (ji apmoka patalpų nuomą ir komunalines
paslaugas). Maisto produktų gauna iš vokiečių verslininko P. Liusheno, Berlyno miesto
policijos, A. Giedraitienės privačios įmonės.
1992 metais įsikūrusi Samariečių draugija vienija 60 narių. Draugijai siunčiama
labdara iš Vokietijos. Samariečiai pirmiausia remia daugiavaikes ir darbingo maitintojo
neturinčias šeimas. Dalį labdaros nuveža į nakvynės namus ir labdaros valgyklą.
Šilalėje pernai į rajono savivaldybės Socialinės paramos ir rūpybos centro skyrių
kreipėsi 63 asmenys, kad jiems būtų skirta vienkartinė 138 litų pašalpa.
Nakvynės namų ir labdaros valgyklos Šilalė neturi. Rajone nėra nevyriausybinių
organizacijų, kurios rūpintųsi buvusiais kaliniais.
Šiaulių apskritis
Šiaulių apskrityje galima išskirti tokius rajonų centrus, kuriuose vyksta darbas su
buvusiais nuteistaisiais: tai Joniškis ir Pakruojis.
Joniškis. Į Joniškio rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyrių 2000 m. kreipėsi net
septyniasdešimt buvusių kalinių. Jiems buvo skirti 125 litų talonai maisto produktams
nusipirkti: grynų pinigų negavo, kad jų neišleistų alkoholiniams gėrimams. Darbingo amžiaus
asmenys buvo nukreipti į Darbo biržą.
Joniškyje yra 6 vietų laikino apgyvendinimo patalpos, kurių komunalines paslaugas
apmoka savivaldybė. Šių vietų užtenka visiems norintiems apsigyventi.
Labdaros valgyklos nėra.
“Caritas” 2000 metais nepadėjo grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, nes ši nevyriausybinė
organizacija negavo labdaros.
Pakruojo rajone, buvusio dvaro rūmuose, atidaryti 20 vietų paramos namai. Jų
vadovas J.Geležėlė pasakoja apie šiuose namuose gyvenančius vyrus, neseniai grįžusius iš
įkalinimo vietų. Kurį laiką čia gyveno vienas septyniolikmetis, grįžęs iš įkalinimo įstaigos.
Šių namų darbuotojai jam padėjo adaptuotis visuomenėje, padėjo nusipirkti būstą. Dabar šis
žmogus sukūrė šeimą, dirba.
Paramos namai dirba pagal šią programą:
1. Žmonių apgyvendinimas. Kiekvienas gauna lovą dviviečiuose kambariuose,
patalynę. Yra virtuvė, dušas, skalbykla, paruoštų maisto produktų. Patys
gyventojai pasiruošia malkų.
157
2. Ryšių su giminėmis atstatymas. Vadovas ir socialinė darbuotoja skambina šių
namų gyventojų artimiesiems, kartais kartu važiuoja į jų namus ir bando atstatyti
nutrūkusius santykius. Daugeliu atveju pasiekiama gerų rezultatų.
3. Įdarbinimas. Paramos namų darbuotojai tariasi su darbdaviais net ir dėl laikino jų
gyventojų įdarbinimo.
4. Pastovios gyvenamosios vietos suradimas. Rajone galima labai pigiai nusipirkti
butą ar namą. Buvo atvejų, kai gerokai apleisti namai kaimiškose vietovėse
parduodami už simbolinę kainą. Paramos namuose gyvenantys žmonės skatinami
pirkti tokius butus ar sodybas. Jiems patariama, mokoma, kaip užsidirbti,
nusipirkti ir įsikurti.
Kitos apskritys ir rajonai.
Buvo lankytasi Telšių apskrities Telšių, Plungės ir Mažeikių rajonuose, Šiaulių
apskrities Akmenės ir Radviliškio rajonuose ir Klaipėdos apskrities Skuodo rajone. Pastebėta,
kad vienur yra labdaros valgyklos, nakvynės namai, kitur jų nėra. Pavyzdžiui, Radviliškio
rajono savivaldybė buvo suradusi patalpas nakvynės namams, tačiau pasipriešino aplinkinių
namų gyventojai, ir šis sumanymas liko neįgyvendintas. Mažeikių labdaros valgykloje galima
papietauti už 3,5 lito taloną. Nemokamai savivaldybė maitina vieną mėnesį. Mažeikių
“Caritas” organizacija ir liuteronų bendruomenė dalija labdarą buvusiems kaliniams, kalinčių
asmenų šeimoms. UAB “Beira” direktorius vilnietis R.Kalanta skiria lėšų labdaros valgyklai.
III.5.3. Nuteistųjų savitarpio pagalbos organizacijos
Šiuo metu daugelyje pataisos darbų kolonijų yra įsikūrusios nuteistųjų savitarpio
pagalbos organizacijos.Tokių organizacijų veiklos tikslai yra:
teikti moralinę paramą bei suteikti nuteistiesiems visokeriopą juos dominančią
informaciją, liečiančią jų teises ir gyvenimo sąlygas;
gerinti nuteistųjų gyvenimo sąlygas;
užmegzti ryšį su Lietuvos bei Tarptautinėmis organizacijomis, kurios rūpinasi
atliekančių bausmę ir parama buvusiems nuteistiesiems, žmogaus teisėmis;
bendradarbiaujant su įvairiomis organizacijomis padėti nuteistiesiems išeinantiems
į laisvę susirasti darbą, gyvenamąją vietą ar mokymosi įstaigą;
bendradarbiaujant su įvairiomis organizacijomis rengti kultūrinius bei sportinius
renginius bei užimtumo programas nuteistiesiems;
158
kviesti visuomenės veikėjus, žymius asmenis, atstovaujančius teisėtvarkos ir
teisėsaugos institucijas, konsultacijoms;
leidus kolonijos administracijai bendrauti su visuomenės informavimo priemonių
atstovais;
teikti pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei dėl galiojančių įstatymų papildymo,
koregavimo bei pakeitimo;
gerinti nuteistųjų ir administracijos tarpusavio santykius.
Šios organizacijos domisi visomis veiklos sferomis (išskyrus operatyvinę, režimo ir
apsaugos veiklą), su kuriomis susiję nuteistieji PDK, dirba kultūrinį masinį darbą, organizuoja
kultūrinius renginius, susitikimus.
Reikia pastebėti, kad kai kurios iš šių nuteistųjų visuomeninių organizacijų ne visada
sutaria su kolonijų administracija. Tačiau daugeliu atveju jos atlieka gana pozityvią veiklą,
prisideda prie to, kad kalinių teisės būtų geriau apsaugotos. Lietuvos kalinių globos draugija
šių nuteistųjų organizacijų kūrimosi laikotarpyje gana aktyviai reiškėsi. Dabartiniu metu taip
pat palaikomi kontaktai.
III.5.4. Nevyriausybinių organizacijų veiklos Lietuvoje sunkumai bei trūkumai
Lietuvių tradicijoje jau nuo seno buvo tvirtai įsigalėjęs paprotys padėti tiems
žmonėms, kurie atsidūrė nelaimėje, varge, tapo invalidais ar našlaičiais, negalinčiais save
išmaitinti. Tokių paramos reikalingų žmonių visada būdavo, niekas tuo nesistebėjo ir
kiekvienas laikė savo garbės ir sąžinės reikalu padėti artimam. Tokią elgseną palaikė ir
Lietuvos katalikų bažnyčia.
Tačiau per amžius nusistovėjusias vertybes suardė 50 metų trukusi sovietinė
okupacija. Bet kokia labdara, bet kokia karitatyvinė parama buvo laikoma buržuazine
atgyvena. Buvo laikomasi principo, kad valstybė suteikia viską, kas reikalinga žmogui, pilnai
ir visapusiškai jį aprūpina visais gyvenimo atvejais. Dar labiau – labdaringa veikla buvo
draudžiama: ja negalėjo užsiimti ne tik pavieniai asmenys, bet ir visuomeninės organizacijos,
taip pat religinės bendruomenės ir bendrijos.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, padėtis ėmė keistis.
Šiuo metu socialines paslaugas Lietuvoje, pagal Lietuvos Respublikos socialinių
paslaugų įstatymą, teikia ir nevyriausybinės organizacijos.
159
Iš užregistruotų aktyvių nevyriausybinių organizacijų tik kas dešimta užsiima socialine
pagalba ir socialinėmis paslaugomis. Dar mažesnis skaičius organizacijų teikia socialinę
paramą asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų.
Reikia pastebėti, kad šiuo metu Lietuvoje yra nemažai NVO, kur išvystyta labdaringa
veikla. Paramos reikalingi žmonės ten gauna maistą, rūbus, kitose vietose nakvynę. Atsirado
visas sluoksnis ‘paribio’ žmonių (marginalised people), kurie išmoko migruoti tarp visų tų
labdaringų organizacijų, patenkindami būtiniausius savo poreikius. Kitaip tariant, suteikiant
labdarą dažnai yra mokoma reikalauti to, kas priklauso žmogui vien dėl to, kad jis yra
socialiai remtinas, neskatinant tokio žmogaus pačiam ieškoti alternatyvių sprendimų, siekti
pačiam užsidirbti, įsitvirtinti visuomenėje.
Todėl yra skatinamos tokios visuomeninių organizacijų iniciatyvos, kurios lavina
nuteistųjų atsakomybės jausmą ir remiasi principu, kad žmogui reikia padėti spręsti jo
problemas, bet ne spręsti už jį. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje turėtų skatinti
grįžusiųjų iš įkalinimo vietų motyvaciją gerinti savo gyvenimo kokybę, padėdami jiems
susirasti gyvenamąją vietą, darbą, atstatyti ryšius su artimaisiais, gydytis nuo alkoholizmo ir
narkomanijos, mokyti socialinių įgūdžių.
160
Tyrimo santrauka ir išvados
Probacija – tai asmens, padariusio nusikaltimą, nubaudimo forma (bausmė/baudžiamojo
poveikio priemonė), kurios turinį sudaro nusikaltėlio sąlyginė/lygtinė priežiūra bei
socialinė pagalba jam, neizoliuojant jo nuo visuomenės.
Probacija, kaip asmens baudimo forma už nusikaltimus, pasaulyje taikoma maždaug nuo
XVIII a. Šiais laikais ji įtvirtinta daugumos išsivysčiusių valstybių baudžiamuosiuose
įstatymuose ir vaidina itin svarbų vaidmenį visoje baudžiamojoje politikoje, nes sudaro
žymią dalį skiriamų bausmių (baudžiamojo poveikio priemonių) struktūroje. Įvairiose
valstybėse galima aptikti varijuojantį probacijos turinį, kuris priklauso tiek nuo istorinių
aplinkybių, tiek nuo valstybės baudžiamojo teisingumo vykdymo sistemos, jos poreikių ir
galimybių. Užsienio šalių patirtimi galima sėkmingai pasinaudoti, kuriant probacijos
sistemą Lietuvoje.
Probacija, kaip pakankamai efektyvi ir žymiai pigesnė alternatyva laisvės atėmimui,
įvardinta keliuose tarptautiniuose teisės aktuose, skirtuose asmens baudimo už
nusikaltimus problematikai. Tai lėmė tarptautinės bendrijos susirūpinimas didėjančiu
kalinių skaičiumi bei laisvės atėmimo vietų perpildymu, taip pat efektyvesnės
nusikalstamumo prevencijos tikslai.
Lietuvoje iki galo neišvystytais probacijos elementais būtų galima laikyti bausmės
vykdymo atidėjimo bei lygtinio paleidimo institutus baudžiamojoje ir bausmių vykdymo
teisės šakose, o jų pagrindu sukurta institucijų infrastruktūra galėtų būti laikoma
probacijos sistemos užuomazga. Situacijos analizė rodo, kad būtina tobulinti šio sistemos
teisinį reglamentavimą, daugiau dėmesio socialinio darbo metodų taikymui, užtikrinti
pakankamą personalo kvalifikaciją bei skaičių, taip pat skirti finansavimą, atitinkantį
sistemai suteiktas funkcijų svarbą bei poreikius.
Poreikį keisti baudžiamąją politiką Lietuvoje, orientuojantis į mažiau represines,
efektyvesnes bei ekonominiu požiūriu palankesnes baudžiamosios atsakomybės
priemones, lemia keletas faktorių. Situacijos analizė rodo, kad pagal įkalintųjų asmenų
skaičių, tenkančių 100.000 tūkstančių gyventojų, Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių
Europoje, o šis skaičius net 2-3 kartus viršija Vidurio Europos valstybių vidurkį, 4-5
kartus – Vakarų Europos. Šią situaciją vis tiek mėginama koreguoti amnestijomis, kurių
161
spontaninis pobūdis, nesiejant jų su būtinais sprendimais socialinės politikos srityje,
lemia šalutinius neigiamus padarinius. Taip pat pažymėtina, jog nusikalstamumo
Lietuvoje struktūros analizė leidžia manyti, jog probacija būtų proporcinga ir teisinga
baudžiamoji priemonė (bausmė) žymiai daliai nusikaltėlių, juolab, kad jų demografinės-
socialinės charakteristikos analizė rodo reikšmingą neigiamų socialinių, ekonominių ir
teisinių faktorių įtaką jų nusikalstamam elgesiui. Didžioji dalis (apie 2/3) nusikaltimus
padaro pirmą kartą, o įkalinimo patirtis daro itin neigiamą įtaką tolesniam jų gyvenimui.
Svarbu ir tai, kad įkalinimo įstaigų sistema valstybei labai brangiai kainuoja, o auganti
ekonomika bei didėjančio nusikalstamumo tendencijos kaštus šiai sistemai ateityje didins
dar labiau. Galiausiai, siejant baudžiamąją politiką su švietimo ir mokslo bei darbo vietų
kūrimo politika, atkreiptinas dėmesys į tai, kad artimiausiu metu Lietuvoje susidarys
žymus atitinkamą išsilavinimą įgijusių socialinių darbuotojų perteklius – ir šiuo požiūriu
probacijos sistema sukurtų nemažai naujų darbo vietų.
Teisės aktų sistema šioje srityje tobulintina. Lietuvoje šiai teisinio reguliavimo sričiai
skirta nemažai teisės aktų bei programų. Tačiau, viena vertus, vientisą ir logišką sistemą,
kuri užtikrintų nusikaltusio asmens priežiūrą bei kiek įmanoma efektyvesnės socialinės
pagalbos jam teikimą, juose atsekti sunku, nes neretai trūksta teisinių nuostatų
nuoseklumo ir išbaigtumo. Kita vertus, nemažai nuostatų, ypatingai įtvirtintų programose,
praktikoje neįgyvendinamos dėl neveiklumo, lėšų stokos ar laiku nepriimtų atsakingų
institucijų ar valstybės tarnautojų sprendimų.
Kuriamą pataisos inspekcijų struktūrą būtų galima laikyti probacijos sistemos užuomazga
Lietuvoje. Tačiau jau šiame kūrimosi etape pastebėtini esminiai jų veiklos sunkumai.
Pirmiausia, jie susiję su darbo sąlygų organizavimu: pataisos inspektoriams tenka didelis
darbo krūvis (2002 m. vidutiniškai 122 klientai, tačiau susidariusios sąlygos lems
didėjimo tendenciją), ne visų išsilavinimas yra pakankamas šiam darbui, inspekcijos
beveik neturi savų patalpų ir transporto, nėra aiškios ir išsamios jų darbo koncepcijos
(misijos) bei kt.
Įvertinus socialinių darbuotojų rengimo sistemą Lietuvoje, pastebėtina, jog nepaisant
plačios socialinių darbuotojų rengimo “geografijos”, tik nedidelis skaičius socialinių
darbuotojų rengiami darbui su nuteistaisiais asmenimis, ypatingai tais, kuriems taikomos
su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Šioje srityje kol kas trūksta specialistų,
sugebančių sukurti ir įgyvendinti tinkamą, šiuolaikinio socialinio darbo mokslo
162
pasiekimus ir Lietuvos poreikius atitinkančią mokslo ir studijų sistemą. Tačiau šioje
srityje jau pastebimi tam tikri poslinkiai – kai kurių universitetų, taip pat mokymo centrų
sukurtos ar kuriamos programos ateityje turėtų pakeisti esamą situaciją.
Bausmių vykdymo sistemoje nevalstybinės (nevyriausybinės) organizacijos (NVO)
Lietuvoje kol kas atlieka tik šalutinį vaidmenį. Tai lemia tiek istorinės-kultūrinės, tiek ir
ekonominės, teisinės bei organizacinės aplinkybės. Šiuo metu NVO aktyviau veikia tik
teikiant pagalbą iš įkalinimo vietų paleistiems asmenims, tačiau vis dar retai susilaukia
tinkamos ir būtinos valstybės ir (ar) savivaldybių paramos. Kuriamoje probacijos
sistemoje tokio pobūdžio organizacijoms turėtų būti teikiama kur kas daugiau reikšmės.
Tokią perspektyvą leidžia prognozuoti Vakarų valstybių patirtis, kuri liudiją apie
palaipsnį, tačiau pakankamai ekonomišką ir efektyvų NVO įsitraukimą į bausmių
vykdymo sistemą, sukeliantį ir šalutinius teigiamus padarinius (šios sistemos
demokratėjimą, visuomenės dalyvavimą ir kt.).
163
BIBLIOGRAFIJA
Specialioji literatūra:
1. Andriulis V. Nusikaltimų prevencijos patirtis Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius, 2000. 2. Alkehurst Michael. Malanczuk Peter. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. Vilnius.
2000.3. Canivell – Martin Joaquin. Spain/Criminal Justice systems in Europe and North America.
Helsinki. 1998.4. Cartledge, Tac, Tomic – Malic. Probation in Europe. Netherlands. 1981.5. Cunningham Alison Hatch, Griffiths Court T. Canadian Criminal Justice, Harcourt Brace,
Canada, 1997.6. Gill Mclvor and Monica. Probation. Toronto. 1998.7. Goff C. “Criminal Justice in Canada” University of Winnipeg, 2001.8. Goffman Erving. Stigma: Notes on the Management of spoiled Identity. Prentice – Hall.
1963.9. Hough Mike, Hamai Koichi, Ville Renaud, Harris Robert, Zvekic Ugljesa. Probation
round the world/ A comparative study. London & New York. 1995.10. Joutsen Mati. Criminal Justice Systems in Europe/ Finland. Helsinki. 1995.11. Junger – Tas Josine. Recent trends in sentencing policies in the Netherlands/ European
Journal on Criminal policy and research. 1998. Nr. 6.12. Kimber Cliona J. M. Criminal Justice Systems in Europe: Ireland. Helsinki. 1995.13. Klaus Jon. F. Handbook on Probation service. Rome/London. 1998.14. Martison R. What works?/ Questions and answers about prison reform. New York. 1974.15. McAra Lesley. Parole Board decision making. Totonto. 1997.16. McMahon Maeve W. The persistent prison: rethinking decarceration and penal reform.
Toronto.1992.17. Paterson Dr. Fiona. Criminal Justice Social Work in Scotland. CEP - Bulletin. 1998.12.
Nr. 9.18. Petersillia Joan. Community Corrections/Probation, Parole and Intermediate Sanctions.
Oxford. 1998.19. Probation services in Austria: internete adresu http:/www.vbsa.at, puslapis redaguotas
2000 m.20. Probation and Probation Services/ A European Perspective. 2000.21. Rajunčius S. Pataisos inspekcijos – probacijos instituto užuomazgos Lietuvoje. Kryžkelė.
2001 Nr. 1.22. Sakalauskas G./Mališauskaitė S. Probacijos modelio sukūrimas ir įgyvendinimas
Lietuvoje. Kryžkelė. 2001. Nr. 1.23. Stašinskas J./ Vinogradnaitė V. Probacija: ištakos ir dabartis. Kryžkelė. 2001 Nr. 1.24. Svenson Bosf. Criminal Justice systems in Sweden. Gőteborg. 1995.25. Vadapalas Vilenas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius. 1998.26. Van Kalmthout Anton M., Derks Jack T.M. “Probation and Probation Services: A
European Perspective". Nijmegen/The Netherlands. 2000.27. Van Reybrouck Baryt. Probacija ir parolis Belgijoje. Kryžkelė. Vilnius. 1999. Nr. 2. Psl.
29.28. Vincent Berger. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. Vilnius. 1997.29. Лайне Матти. Криминология и социология отклоненного поведения. Хельсинки.
1994.
164
Teisės aktai ir dokumentai:
30. Correctional Service of Canada. A Report on Volunteers in Corrections, 1995.31. Correctional Service of Canada. Basic facts about corrections in Canada. Ottawa.1993.32. Correctional Service of Canada. Contributing to the Protection of Society Through
Assistance and Control, 1993.33. Correctional Service of Canada. Contributing to the Protection of Society Through
Assistance and Control, 1993.34. Correctional Service of Canada. Performance measurement March 2001.35. Correctional Service of Canada. Protecting Society Through Community Corrections.
1992.36. Correctional Service of Canada. Protecting Society Through Community Corrections.
1998.37. Europos Taryba. Europos taisyklės dėl visuomeninio pobūdžio sankcijų ir priemonių
(patvirtinta Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (92) 16).38. Europos Tarybos 1964 m. sutartis dėl lygtinai nuteistų ar lygtinai paleistų iš laisvės
atėmimo įstaigų teisės pažeidėjų priežiūros39. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (99) 22 Dėl kalėjimų
perpildymo bei kalėjimų populiacijos mažinimo. 40. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Valstybės Žinios.
1995.41. Federal Ministry of Justice. Criminal Justice in Germany/Facts and Figures. Bonn. 1997.42. Jungtinių Tautų 16 rezoliucija "Dėl kalinių skaičiaus mažinimo, alternatyvų laisvės
atėmimo bausmei ir teisės pažeidėjų socialinės integracijos" (priimta septintajame Jungtinių Tautų kongrese Dėl nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais, kurio metu buvo priimta).
43. Jungtinių Tautų 8 rezoliucija "Dėl alternatyvų laisvės atėmimo bausmei" (priimta šeštajame Jungtinių Tautų kongrese Dėl nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais).
44. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1990 m. rezoliucija Nr. 45/118 45. Jungtinių Tautų standartinės minimalios su laisvės atėmimu nesusijusių priemonių
taisyklės (vadinamosios Tokijo taisyklės) (patvirtintos 1990 m. aštuntojo Jungtinių Tautų kongreso Dėl nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais rekomendacijos pagrindu metu priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 45/110).
46. Kanados pataisos tarnyba. Kanados pataisos ir lygtinio paleidimo aktas. Aiškinamasis raštas 1.
47. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas (Žin., 1994, Nr. 101-2015) 48. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m. gruodžio 23
d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569) kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.).
49. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569) kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.)
50. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (Žin., 1991, Nr.2-25; 1996, Nr. 18-457) 51. Lietuvos Respublikos Kalėjimo departamento prie TM 2001 m. gruodžio 27 d. įsakymas
Nr. 112 “Dėl asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų ,teisinio ir socialinio švietimo programos patvirtinimo” (Žin., 2001 Nr. 8).
52. Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksas (Lietuvos Respublikos 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569) kodekso galiojimas laikinai pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d.).
165
53. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2367) 54. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. 172 "Dėl
pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2000, Nr. 72-2243) 55. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 1 "Dėl
pataisos inspekcijų darbo instrukcijos patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr. 8-240) 56. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 1 "Dėl
pataisos inspekcijų darbo instrukcijos patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr.: 8-240) 57. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 1993 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 246
"Dėl asmenų paleidimo iš pataisos darbų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, tardymo izoliatorių ir specialiųjų komendantūrų bei sąveikos su policijos komisariatais ir rajonų (miestų) savivaldybėmis laikinosios instrukcijos patvirtinimo"
58. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 318 "Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo" (Žin., 1992, Nr.18-540)
59. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 704 "Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos" (Žin., 1992, Nr.29-908)
60. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 "Dėl Socialinės paramos koncepcijos" (Žin., 1994, Nr. 36-653).
61. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. 643 "Dėl Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinųjų nuostatų patvirtinimo "
62. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1440 "Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo" (Žin., 1996, Nr. 119-2796)
63. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 1179 "Dėl nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001-2004 metų programos patvirtinimo" (Žin., 1999, Nr. 91-2676).
64. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. 149 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo" (Žin., 2001, Nr. 14-437).
65. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 24 “Dėl Socialinės paramos nuteistiesiems fondo naudojimo tvarkos patvirtinimo” (Žin. 1998, Nr. 5).
66. Ministry of Justice, Department of Prison and Probation. A programme of principles for prison and probation work in Denmark. Copenhagen. 1994
67. Ministry of Justice, Department of Prison and Probation. Danish Prison and Probation Service. Copenhagen. 1998
68. The Danish Criminal Code. København. 1991.69. The Swedish Penal Code. Stockholm. 1990.70. US Advisory Commission on Intergovernmental Relations. The Role of General
Government Elected Officials in Criminal Justice
166
PRIEDAS: Anketa pataisos inspekcijų darbuotojams
1. Ar, Jūsų nuomone, reikalingas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų?a) Taipb) Ne
2. Kaip manote, už kokius nusikaltimus nuteistiems ir dalį bausmės atlikusiems asmenims galėtų būti taikomas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų?
a) Už visusb) Už visus, išskyrus sunkius tyčinius, pavojingus žmogaus gyvybei ir sveikataic) Už nesunkius tyčinius bei netyčiniusd) Tik už netyčiniuse) Kita…………………………………………………………………..
3. Ar Jūs sutinkate su nuostata, kad lygtinis paleidimas negali būti taikomas tam tikriems asmenims, pavyzdžiui, nuteistiems už itin pavojingą valstybinį nusikaltimą, ir pan.?
a) Taipb) Ne
4. Ar lygtinai paleidžiamiems nuteistiesiems teismo nustatomos pareigos yra pakankamai efektyvios? Jeigu ne, gal galite pasiūlyti kokius nors papildomus įpareigojimus, kuriuos būtų tikslinga taikyti lygtinai paleidžiamiesiems?
a) Taipb) Nec) Jūsų pasiūlymai
………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
5. Ar, Jūsų nuomone, teisinga, kad lygtinai paleistam nuteistajam teismas įpareigojimų vykdymą gali pakeisti į teismo sąskaitą įmokamu piniginiu užstatu?
a) Taipb) Ne
6. Ar pritariate teiginiui, kad lygtinis paleidimas galėtų būti taikomas didesniam nuteistųjų skaičiui?
a) Taipb) Ne
7. Kokia dalis Jūsų prižiūrimų lygtinai paleistų asmenų yra pakankamai motyvuoti ateityje gyventi laikantis įstatymų? (Skaičių prašytume nurodyti procentais)
………………………………………………………………………………………………8. Su kokiomis problemomis susiduriate, vykdydami lygtinį paleidimą?………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
9. Kokia institucija, Jūsų nuomone, turėtų užtikrinti ir kontroliuoti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų tinkamą vykdymą?
a) Pataisos inspekcijosb) Policijos komisariataic) Specialiai tam sukurtos naujos institucijosd) Kita……………………………………………………………………………..
167
10. Ar esate susipažinęs (-usi) su Kanados – Lietuvos pataisos sistemos reformos projektu ir ar jam pritariate?
a) Nesusipažinaub) Susipažinau, bet nepritariuc) Susipažinau ir pritariu
11. Ar, jūsų nuomone, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų pakankamai reglamentuojamas Lietuvos Respublikos teisiniuose aktuose?
a) Taipb) Nec) Jūsų pastabos
…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….………………………………………………………………………………….………………………………………………………………………………….
12. Kokias jūsų nuomone socialines paslaugas turėtų teikti pataisos inspektoriai siekiant sėkmingos nuteistojo resocializacijos?
…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
13. Ar jūs šiuo metu galite kokybiškai teikti socialinę pagalbą nuteistajam?a) Taipb) Nec) Jei ne, tai kodėl
…………………………………………………………………………………..…………………………………………………………………………………..…………………………………………………………………………………..…………………………………………………………………………………..
14. Ar sėkmingai nuteistojo resocializacijai pakanka: pastovios jo kontrolės, draudimų ir įpareigojimų?
a) Taipb) Nec) Jei ne, tai ko dar reikėtų, kad nuteistasis sėkmingai pritaptų visuomenėje
………………………………………………………………………………….……………………………………………………………………………….………………………………………………………………………………….…………………………………………………………………………………….
15. Kaip vertinate dabartinį lygtinai paleistų asmenų priežiūros organizavimą dešimties balų sistemoje?
…………………………….balų
16. Jūsų : Amžius…………..m. Darbo pataisos inspekcijoje stažas …………………….m. Lytis ……………………..
Dėkojame už atsakymus
168