Pirma diena. Vilnius-Alytus-Lazdijai-Augustovas-Bialystokas-Varšuva-Poznanė-Berlynas

2018.09.14

Iš Vilniaus išvykstame tiksliai 6:00 ryto, – taip išvengiame rytinių rugsėjo kamščių. Mūsų maršrutas tradicinis:

Vilnius – Alytus – Lazdijai – Augustovas – Bialystokas – Varšuva – Poznanė – Berlynas. Kadangi užkandžių,

vandens, kavos termose, vaisių turėjome – dažnai nestoviniavome. Tik kojas pamiklinti. Kompanija gausi

nebuvo: mano geriausia draugė, kuri už dviejų dienų bėgs BMW Berlyno maratone, laimėjusi kvietimą

loterijoje, ir aš, nusiteikusi palaikyti ir pasidžiaugti renginiu. Berlyne turėjome susitikti su draugų pora: V.S. irgi

ruošėsi bėgimui, o jo žmona papildys gana negausią, bet energingą palaikymo komandą.

Ruošiantis keliauti į Berlyną tuo metu, kai ten vyksta, ko gero, didžiausias miesto renginys, – BMW Berlyno

maratonas, priklausantis didžiausių pasaulio maratonų šešetukui, viešbučiai yra perpildyti ir apie nakvynės

vietą tenka pagalvoti gerokai iš anksto. Bičiuliai baltą, jaukiai įrengtą butuką, kuriame idealiai viskas paruošta

maloniam kelių dienų pasibuvimui mieste, surado ir išnuomavo prieš kelis mėnesius iki didžiojo renginio. Trijų

naktų nakvynė keturiems asmenims ten kainavo 400 eur, vadinasi, naktis vienam – apie 33 eur. Kainos

Berlyno maratono metu yra kur kas didesnės nei įprastai, tad nenustebkite.

Nuoširdžiai rekomenduoju šią vietą ne tik dėl to, kad butas jaukiai įrengtas, o virtuvėje rasite viską, ko gali

prireikti pusryčiams ar vakarienei pasigaminti, bet ir dėl to, kad jis yra netoli parko (sportuojantys gali

prasibėgti) bei vienos didžiausių Berlyno įžymybių – Hitlerio laikais statyto didžiausio Europoje oro uosto,

kuris dabar neveikia, todėl kuo ramiausiai galite pasivaikščioti pakilimo taku, aplankyti pastato vidų ir taip

nusikelti į senus laikus. Oro uostas man paliko milžinišką įspūdį…

Taip pat, išsukus į šalia esančią pagrindinę gatvę, galima lengvai rasti įvairiausių užkandinių, kepyklėlių su

garsiosiomis vokiškomis „barankomis“ (pretzels, vok. brezel), nedidelių parduotuvėlių ar tinklinių maisto

prekių parduotuvių (net „Lidl“): kadangi į Berlyną buvome atvykę automobiliu, šluote šlavėme turkišką

parduotuvę, – parsitempėme į Lietuvą nepaprastai skanių alyvuogių sandariose pakuotėse, dieviškai skanaus

fetos sūrio, alyvuogių aliejaus ir t.t., o kas vakarą valgėme specialiai paruoštas alyvuoges, o jų pritrūkus, vėl

bėgdavome pirkti…

Vos keli žingsniai nuo namų – metro stotelė „Boddinstrase“, iš kur iki „AlexandrPlatz“ vos keletas stotelių, –

centras, žodžiu, pasiekiamas lengvai, patogiai ir greitai.

Apartamentai vadinas „Stylisches Apartment im Schillerkiez“ (Selchower Straße 32, 12049 Berlin, Germany).

Iš automagistralės atvykti automobiliu čia taip pat patogu, kaip atvažiuoti iš oro uosto metro.

Išvykusios 6.00 iš Lietuvos, lygiai po 12-kos valandų, 18:00, jau apkabinome laukiančius draugus ir įsikūrėme

stilinguose apartamentuose.

Kadangi dar buvo laiko, skubėjome pasiimti maratono dalyvių numerių. Iki tos vietos, kur plūdo pirmieji

atvykusieji bėgti maratono, buvo apie 2 km. Vietos parinkimas stulbinantis: nežinau, ar būtų įmanoma surasti

tinkamesnę, žinant, kiek bėgikų teks priimti (šiemet maratone startavo 61,390 dalyvių iš 133 šalių;

40,775 kirto finišo liniją (28,443 vyrų, 12,332 moterų). Ta vieta – garsusis Hitlerio statytas oro uostas, apie

kurį jau užsiminiau anksčiau. Jis gigantiškas, o interjeras likęs iš senųjų laikų, – šiandien šis pamirštas oro

uostas buvo pilnutėlis džiugiai ir entuziastingai nusiteikusių žmonių iš skirtingų pasaulio šalių. Euforiška ir

džiaugsminga atmosfera pranašavo, kad laukia KAŽKAS DIDELIO. Apdovanoti maratono maišeliais ant

pakilimo takų sustatytose palapinėse žmonės gurkšnojo alų, šmirinėjo tarp sporto prekėmis prekiaujančių

prekeivių, fotografavosi su gautais bėgimo numeriais prie maratono plakatų, susitikinėjo su draugais ir

nuoširdžiai džiaugėsi artėjančiu renginiu. Supratau viena: kai tūkstančiai žmonių skleidžia geras emocijas, jos

pasklinda visur ir kaip koks virusas paplinta visame mieste. Užsikrėtę juo jautėmės ir mes labai pakylėti…

Laukė dar viena diena: pasiruošimui ir poilsiui.

Antra diena. Berlynas dieną prieš maratoną

2018.09.15

Man buvo gana keista, bet mūsų bėgikai visai nenorėjo dienos praleisti užkėlę kojas ant lovos – jie ne tik ryte

prasibėgo (tas reikalas vadinasi „lengva treniruotė prieš maratoną“ ir jis vyko senojo oro uosto pakilimo

takais!), stebėjo „breakfast run“ (pusryčių bėgimo rungtis) miesto gatvėmis, bet ir nutarė apžiūrėti starto

vietą prie Brandenburgo vartų bei pasivaikščioti Berlyno centre kartu su kitais keliasdešimt tūkstančių bėgimo

entuziastų…Mes, komandos sirgaliai, tuo tik džiaugėmės!

Nuo apartamentų iki maratono starto vietos nusigauti buvo paprasta: išlipome Friedrichstraße (U6) ir kokias

12 min paėjome pėsčiomis – iki pat Branderburgo vartų metro dar tik tiesiamas. Visos Reichstago,

Branderburgo prieigos buvo suskirtytos zonomis, – matėme, kur galės patekti tik bėgikai, kur yra „artimųjų

laukimo vieta“.

Mes sutarėme tikslią vietą, kur susitiksime, tada apgalvojome „palaikymo“ strategiją: kur galėsime bičiulius

pamatyti, kuriuose kilometruose ir kurioje kelio pusėje jų lauksime, kaip fotografuosime ir kaip perduosime

kažkokių spec. miltelių pripildytą ir paprastam žmogui neįveikiamo skonio gėrimukus. Kadangi mūsų bėgikai

buvo skirtingų pajėgumų ir greičių, jie abu dar ir pajudės skirtingu laiku, tad nėra paprasta viską sklandžiai

sustyguoti. Žinojome tiksliai, kad abu bičiulius pamatysime 9-ame km: šią zoną patogu pasiekti metro ir,

vienam prabėgus, o kito sulaukus po pusantros valandos, vis dar būtų įmanoma nuvykti iki 36-37 km ir ten

pasitikti mūsų skuodiką bei jam perduoti jo buteliuką, o tada jau laukti su skaudančia koja bėgančios

užsispyrusios žemaitės ir vėliau skubėti į sutartą susitikimo vietą…Planas atrodė nepriekaištingas, – rytoj

pamatysime, kaip jį seksis vykdyti. Be tokio plano būtume nepamatę nieko: žmonių gausa – pasakiška, metro,

nors juda greit, bet išlipus ne prie maratono gatvės, – visos pastangos gali nueiti veltui…Ir tektų moti ne

saviems, o svetimiems:) Nėr blogai, bet…

Maratono trasa ėjo svarbiausiomis miesto gatvėmis, kurios buvo uždarytos jau dieną prieš ir niekas dėl to

nebambėjo, – visas miestas gyveno maratono, t.y. didelės šventės, nuotaikomis. 42 km trasa tebuvo vienas

didelis ratas mieste! Ne du, ne trys ratai, o vienas didelis! Man buvo naujiena ir tai, kad čia VISI DALYVIAI

bėgo maratoną:) Ne 10 km, ne 21 km, – 42 km išbandymas laukė kiekvieno, startuojančio iš keletos skirtingų

sektorių ir, žinoma, skirtingu laiku. Pirmieji startuos žmonės su negalia, ratukuose. Tada – maratono lyderiai,

po jų – į maratoną patekę pagal geriausią savo maratono laiką (dviejų paskutinių metų; taip pateko ir mūsų

bičiulis), paskutinieji startuos iš kelių sektorių, leidimą bėgti laimėję loterijoje. Kiek pamenu, šiame maratone

bėgo net 21 lietuvis: mūsiškis V.S. buvo antras geriausias!!! Kiekvienas dalyvis prie sportinių batų turėjo

prisisegti gautą laiko fiksatorių su BMW logo, kas leido tiksliai užfiksuoti kiekvieno bėgančiojo starto-finišo

laiką. Juk prie starto stovėjo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Suprantu, kad sunku įsivaizduoti, – ir man buvo

nelengva, kol savo akimis neįsitikinau, kad tai įmanoma!

Šiandien įsiamžinome prie Reichstago (viduje nebuvome, nes internetu negavome bilietų, nors bandėme

užsisakyti, likus savaitei iki kelionės) ir Branderburgo vartų, tada aplankėme Genocido memorialą ir pasukome

pagrindine Rytų Berlyno arterija, „Unter den Linden“ gatve, pro Branderburgo vartus Berlyno Katedros

link…Pakeliui dar sustojome „Volkswagen“ salone, kur su nuostaba veide apžiūrinėjome ateities

automobilius. Aišku, dar buvo kava, pyragėliai ir nealkoholinis alus visai prie A.Merkel biuro. Daugiau apeiti

negalėjome, nes reikėjo tausoti bėgikų jėgas. Gerokai popiet grįžome namo, ruošėme specialų maistą prieš

bėgimą (žinoma, kad tai buvo makaronai su mūsų pačių paruoštu lietuviškų-šiltnaminių pomidorų padažu bei

pačių pagamintu pesto). Jokio alkoholio, tik keli gabaliukai namuose kepto varškės pyrago. Aišku, kad mūsų

bėgikai susiruošė viską, ko reiks rytdienai: geliukai, prie lietuviškų marškinėlių prisegti numeriai, prie sportinių

batelių pritvirtinti laiko fiksatoriai, prisimatuota apranga ir dar kartą įsitikinta, kad viskas patogu (teko

pabėgioti kambario zonoje, bandant, ar diržas su kabančiais geliukais patikimai laikosi, – juoktis balsu

nedrįsau, šypsojausi tyliai). Žodžiu, prisižiūrėjau man visiškai nekasdieniškų vaizdų. Netikėkit, jei jums kas

sakys, kad sportas nieko nekainuoja, o bėgimas – ypač pigus sportas…Aš čia akis išpūtus žiūrėjau ir supratau,

kad investicija į maratoną nėra „tik“ kasdienės bėgimo treniruotės. Rezultatui ne mažiau įtakos turi ir tam tikri

sportiniai batai (jau nepamenu, kokie…), ir kažkokie stebuklingi, jėgos įpučiantys milteliai, ir, suprantu,

šlykštoko skonio geliukai bei jų laikikliai, ir marškinėliai be siūlių (net ir jie nutrina iki kraujo!), besiūliai šortai ir

kompresinės kojinės, kepuraitės-snapeliai (kad ventiliuotųsi pakaušis), ir specialūs, garsieji besvoriai „Oakley“

akiniai. Aš jau nekalbu apie tai, kad kelionė iki Berlyno irgi reikalauja bent pusmetį reguliariai pažingsniuoti iki

ofiso…

Pabuvusi Berlyno maratone, suprantu, kodėl bėgikai, vieną kartą nubėgę maratoną Vilniuje, daugiau čia

dalyvauti nenori. Palyginimui šie du miestai net nepasiduoda: pamenu, kad Vilniaus maratone tik aplink finišą

ir startą yra žmonių, pati gi trasa labai menkai žiūrovų stebima, o maratonininkai, jei jie neatbėgo pirmieji,

lieka ir visai pamiršti, – muzika išjungiama, trasa tvarkoma, o žiūrovų nė su žiburiu neberasi. Tas antras ratas

jau niekam neįdomus. Aš įsivaizduoju, kaip turi jaustis bėgantysis. Berlyne kitaip: šventė ir euforija tęsiasi

ištisus 42 kilometrus, žmonių upės nesenka, sirgaliai ploja, šoka, dainuoja, dalina vandenį, skatina, palaiko

kaip tik fantazija leidžia. Įsivaizduokite, ką reiškia nuvargusiam bėgikui pamatyti kartoninį plakatą su užrašu

„Power Button“: laikantysis plakatą su triukšminga kompanija skatina maratonininkus paspausti tą

„stebuklingą“ mygtuką ir pasikrauti energijos! Nuotaika, kuria užsikrečia nuvargėlis, jį vėl pakelia bent keliems

laukiantiems metrams! Ką jau kalbėti apie plakatus 37-ame km. Vienas tokių skambėjo taip: „John, You still

look sexy!“ (nors, esu tikra, jis nei taip jaučiasi, nei taip atrodo), kitame buvo parašyta: „Meghan, do it for

donuts!“ (man irgi padėtų toks užrašas, jei spurgytės būtų iš „Nikola“ kavinės, esančios greitkelyje Vilnius-

Klaipėda)…Visoje maratono trasoje buvo vandens ir bananų punktai, skambėjo muzika – nuo „gyvo“

saksofono iki būgnų trenksmo ar Lotynų Amerikos ritmų. Palaikydami bėgikus, šoko net zumbos šokėjai.

Kadangi oras buvo šiltas, ant bėgikų galvų tam tikrose zonose buvo purškiamas vanduo.

Atrodo, užbėgu įvykiams už akių, – tiek daug emocijų ir jos nei galvoje, nei dienose nebetelpa.

***

Aplankyti objektai Berlyne šiandien: trumpai

BRADENBURGO VARTAI

Brandenburgo vartai (vok. Brandenburger Tor) – tai senieji Berlyno miesto vartai, įsikūrę Paryžiaus aikštės

pašonėje. Po 1989 m. įvykusio istorinio Berlyno sienos griovimo tapo ne tik miesto, bet ir visos Vokietijos

susivienijimo simboliu. Įspūdingą klasicistinio stiliaus architektūrinį statinį dailina bareljefai su vaizdais iš

graikų mitologijos. Pačiame Bradenburgo vartų viršuje įtaisyta didinga kvadriga – keturių arklių tempiamas

karo vežimas (Pariser Platz 5, 10117, Berlynas, Vokietija).

REICHSTAGO KUPOLAS

Lankantis Berlyne praleisti Vokietijos parlamento rūmus dar vadinamus Reichtag dome nevalia. Jo viduje

pamatysite dirbančius deputatus bei grožėsitės įspūdinga Berlyno miesto stogų panorama. Norint pasidairyti į

miestą iš viršaus nemokamai – privaloma išankstinė registracija internetu (Platz der Republik 1, 11011

Berlynas, Vokietija). Darbo laikas: 08:00 – 00:00. Žmonės įleidžiami kas 15 minučių. Registracija čia.

BERLYNO KATEDRA

Tai įspūdinga neobarokinio stiliaus katedra (vok. Berliner dom) bei pati didžiausia protestantų bažnyčia visoje

Vokietijoje (įėjimas yra mokamas). Visai šalia garsiosios katedros yra milžiniškas sodas

pavadinimu Lustgarten – tai ne tik dažna susitikimų, bet ir poilsio, trumpų pasivaikščiojimų vieta (Am

Lustgarten, Berlynas, Vokietija).

PAMINKLAS HOLOKAUSTO AUKOMS

Įspūdingas 2711 įvairaus aukščio granito luitų labirintas – tai memorialas 6 mln. nužudytų žydų atminti. Tai ne

šiaip skulptūra, prie kurios reiktų nusilenkti ar padėti gėlių. Tai ir ne ta vieta, kur norėtųsi fotografuotis ar

daryti asmenukes. Atmosfera šioje vietoje ypatinga: norisi pabūti ramiai. Čia rasite daugiau informacijos.

Trečia diena. Berlynas maratono dieną

2018.09.16

Gilus miegas mums visiems keturiems šiąnakt nebuvo lemtas: visą naktį snūduriavome budėjimo režimu. Ir

sirgaliai, ir bėgikai instinktyviai nerimo. Kažin, kodėl?:) Prabudome labai anksti – gerokai prieš septynias.

Bėgikai pasipuošė, susikrovė savo kuprines ir gaminosi kiekvienas asmeninius pusryčius, – čia jau šiukštu

nereikia kištis, dar kaltas gali likti, jei bėgant, tarkim, pilvą susuks dėl mūsų, neišmanėlių, paruoštų pusryčių.

Abiems mūsiškiams tai nebuvo nei pirmas, nei antras, gal net ir ne trečias maratonas (tiksliai nepasakysiu),

todėl jie puikiai žinojo, koks maistas tinkamas: kam avižų košė su razinomis, kam vokiškas kumpelis…Kažkokių

magiškų ritualų sėkmei prišaukti nepastebėjau, – tik visiškai normalus susikaupimas ir kažkoks mažiukas,

kirbantis, startinis jauduliukas, persidavęs ir mums, komandos nariams. Ore tvyrojo pakili šventės nuotaika.

Ta diena, ta diena (tarti greitai ir vaikiškai džiugiai):) Virpa širdelė ir dabar tai rašant, nors nuo to įvykio jau

praėjo daugiau kaip savaitė.

Išėjome anksti, metro traukinyje kartu su mumis jau buvo būrys bėgikų ir kiekvienoje stotelėje jų tik sparčiai

dauginosi. Aukšti, žemi, liekni, pilvoti, jauni, seni, geltoni, balti, juodi, rudi, akiniuoti, ilgaplaukiai,

trumpaplaukiai, garbanoti, – žodžiu, visokie visokiausi pasaulio žmonės, vienijami didelio džiaugsmo:

treniruotės jau praeity, vargas irgi praeity, dabar jie sulaukė to, dėl ko kasdien, net ir nemaloniausiu oru, net

ir labai tingėdami, kildavo nuo sofkučių ir bėgiodavo, – jiems visiems atėjo didelės šventės diena.

Suprantama, kad tarp bėgikų buvo ir tokių, kurie atvyko su savo asmeninių rekordų tikslais (jų veiduose buvo

matyti susikaupimas), bet didžioji dauguma prie Brandenburgo vartų vyko tiesiog mėgautis bėgimu, pajusti

starto jaudulį kartu su bendraminčių minia, džiaugtis palaikymu ir bent kartą gyvenime pabūti didžiojo

pasaulio maratono epicentre. Kažkurią akimirką net ir aš buvau užsimaniusi pradėti bėgioti, – dėl visų tų

dalykų, kurie pakelia virš kasdienybės ir leidžia patirti, ką reiškia padaryti tai, kas yra už žmogaus, ne

profesionalaus sportininko, galimybių ribų…Tuo metu dar nežinojau, bet jie visi juk bėgo nuo tos pačios starto

linijos, kaip ir pasaulio rekordą šiame maratone pagerinęs E. Kipchonge iš Kenijos (panašu, kad pamačiusi,

kaip jis skrenda virš asfalto, daugiau niekada nepamiršiu tos sudėtingos pavardės).

Su bičiuliais išsiskyrėme prie patikros vartų ir nupėdinome prie Branderburgo vartų, kur buvo parengta

sirgalių zona: po rimtos kuprinių patikros, nutarėme nusifotografuoti prie milžiniškos mėlynos sienos su visų

maratono dalyvių vardais ir pavardėmis, – susiradusios saviškius, džiaugiamės kaip vaikai. Žiūrovai taip anksti

nesirinko, – prieš 9:00 buvo vos keli ankstyvi paukščiai. Svarstėme, ar likti starto zonoje ir išlydėti pirmuosius

iš čia, o gal vis tik lėkti į 9 km vietą nieko nelaukiant. Nutarusios, kad starte mes mažai ką matysime,

nuskubėjome Potsdamo aikštės link, kur sėdome į metro. Atrodė, kad tik mudvi ėjome į priešingą pusę, nei

milžiniška marga žmonių jūra, judanti maratono starto link…Visi tokie entuziastingi, linksmi, džiugūs, – tikrai

atrodė, kaip laimėję loterijoje:) Berlyne net oras prisitaikė ir nepagadino reikalo: ryte buvo 14 laipsnių

šilumos, maloniai glostė pirmi saulės spinduliai, buvo gaivu ir malonu – iki 22-25 laipsnių užkaito tik vidudienį.

Suprantama, kad pirmiesiems, dar neįdienojus, bėgti buvo lengviau.

Neįsivaiduojamas malonumas vaikščioti didmiesčio gatvėmis, kuriomis nejudėjo nei viena transporto

priemonė! Priartėjus prie Potsdamo aikštės atrodė, kad miestą ištiko katastrofa, – prasilenkdavome jau tik su

vos vienu kitu, išlindusiu iš metro…

Tiesa, viena akimi aš stebėjau Berlyną ir kaip smalsi turistė: Potsdamo aikštė įspūdinga tuo, kad čia esantys

dangoraižiai ir šiuolaikiški stikliniai pastatai yra pastatyti visai neseniai – po Berlyno sienos griuvimo. Siena ėjo

per patį Potsdamo aikštės vidurį ir į ją buvo neįmanoma patekti. Tuo metu visa aikštė buvo – po karo likusi

tuščia dykynė. Mano bičiulis, keliavęs Berlyne 1994 m. pasakojo dar matęs tą dykynę, nors jau tada buvo

prasidėjusios statybos. Jam dar labiau sunku patikėti, ką įmanoma padaryti ne griaunant, o kuriant. Beje, jei

būsite aikštėje, užsukite į Sony centro kiemą, – nustebins!

9-ame km įsikūrėme, kad būtume gerai matomos, – neužilgo pasirodė pirmieji sportininkai, žmonės su

negalia. Net negalite įsivaizduoti, kaip jie buvo palaikomi – žiūrovai šaukė, trepsėjo, plojo! Kokia valia, koks

užsispyrimas, – šiais žmonėmis neįmanoma nesižavėti!

Maratono lyderiai startavo 9:15: žinant, kokiu greičiu jie skuodžia, supratome, kad vos keletas minučių ir mes

juo išvysime! Net ir iš toli matėsi, kad KAŽKAS vyksta. Pirmiausia, pasipylė gausus dviratininkų būrys vienodais

marškinėliais, – toks jausmas, kad jie važiavo tam, kad ištuštintų visą gatvę, kad žmonės trauktųsi ir

nesugalvotų pereidinėti gatvę. Tada pasirodė naujutėlaitis maratono rėmėjų – BMW – automobilis. Po jo sekė

spaudos automobilis ir dar vienas, dideliame ekrane ant stogo bėgikams rodantis laiką. Ne visiems bėgikams,

o lyderiams…Pirmiausia, pamačiau tris lengvai ir greitai skuodžiančius juodaodžius, visus vienodais ryškiais

dryžuotais marškinėliais, – vėliau sužinojau, kad tai vadinamieji „pacers“ (mano bėgikai juokauja, kad tai

„zuikiai“): jie lydi lyderį, ko gero, palaikydami tempą ir saugodami jį nuo galimų trukdymų siekti rezultato. Čia

tokia mano nuomonė. Kaip vėliau sužinojau, šįkart tuo lyderiu buvo Eliad Kipchonge, bėgęs žingsniu iš paskos.

Kaip žmonės bėga…- tai reikia pamatyti. Papasakoti neįmanoma. Berlyno maratoną Kipchonge baigė su nauju

pasaulio rekordu – 2:01:39. Protu nesuvokiamas rezultatas!

Mums pasisekė, kad „pacerių“ apsuptyje matėme ir bėgančią moterį, vėliau tapusią nugalėtoja, – Gladys

Cherono (nugalėtojos laikas: 2:18:11).

Po pagrindinių lyderių nedidelėmis grupėmis bėgo kiti greitai skuodžiantys, – kai pamatėme, kad pasirodė

bėgikai iš C sektoriaus, žiūrėjome akis išpūtusios, kol pastebėjome saviškį, – spėjome perduoti buteliuką ir

išgirdome, kad jis jaučiasi puikiai! Žmogus turėjo savo tikslą, nedrįsom daugiau trukdyti, o ir lėkė jis taip, kad

vos ne vos spėjome nugaros nuotrauką padaryt:)

Tada jau galėjome atsipūsti, – nukeliavome į šalia gatvės esančią kavinukę, užsisakusios kavos ir šviežių

kepinių, ramiai pro langą stebėjome bėgančiųjų srautą: tarp jų bėgo ir dalis keistuolių – su pliušiniais

ananasais ant galvos, su Elvio Preslio baltuoju kostiumu, su gaisrininko uniforma, su Vokietijos ir Europos

Sąjungos vėliavomis abiejose rankose, su afrikietišku sijonu, net su didžiuliu Reichstagu iš paralono ant

galvos! Matėme ir labai pavargusius jau 9-ame km, – sunku buvo patikėti, kad jie įveiks visą trasą. Kai kurie

bėgo lengvai ir linksmai.

Neįsivaizduojate, kokį džiaugsmą patyrėme, pamačiusios bėgančią bičiulę, – su ja jau galėjome parisnoti ir

šalia, bent trumpai:) Nuotaika mūsų užsispyrusios bėgikės buvo pakili, – tikėjome, kad jai pavyks! Išsiskyrusios

lėkėme į metro, turėjome spėti į tą 37 km ir perduoti antrą buteliuką mūsų komandos lyderiui:) Emocijos

tame kilometre liejosi laisvai – žiūrovų čia buvo kur kas daugiau, o palaikymo decibelų išvis neįmanoma

suskaičiuoti! Bėgikai atrodė kur kas labiau pavargę, dalis jau žingsniavo rankomis perkėlinėdami kojas, kiti

šlubavo, bet vis tiek perkreiptais veidais yrėsi į priekį…Savo bėgiko čia nebesutikome, – supratome, kad

pavėlavome kokią minutę…Vėl metro ir vėl bėgte prie Branderburgo vartų, kur jau turėjome sutartoje vietoje

apkabinti medalininką. Taip ir įvyko! Neatrodė jis labai nusikamavęs, nors rezultatas buvo tiesiog fantastiškas

– 2:50:08! Medalis, vidinė euforija ir pirmi nealkoholinio alaus gurkšniai vos kirtus finišo liniją atgaivino

akimirksniu. Jau kartu su bėgiku nukeliavome iki 41 km laukti savo bičiulės, – žinojome, kad dar turime laiko,

todėl įsispraudėmė vienoje lauko kavinėje prie pat trasos. Sirgalių tūkstančiai, pirmieji šimtai medalininkų jau

irgi matėsi minioje, aplink trasą nugulę palaikytojai klykavo ir džiaugėsi ne mažiau, nei bėgikai, kurie jau matė

Branderburgo vartus, o tai jiems reiškė kančių pabaigą (ne visi kankinosi, bet tikrai didelė dauguma) ir

džiaugsmo pradžią…Mes maratono programėlėje sekėme savo bėgikę, – matėme, kad mažas žmogeliukas

juda nuo 20 km iki 21, 22,23, 24,25… – kažkas tikrai vargo, kol mes gurkšnojome šaltą alutį…Abi su A.S.

apsiverkėme apkabinusios pro šalį bėgančią I.J.!!! Toks pliūpsnis jausmų: ji tai padarė! Nors atrodė, kad

šiemet tikrai nepavyks, – juk dar vasaros pradžioje dėl kojos skausmų ji ir 400 metrų nenubėgdavo! Bet

pamažu, pamažu, su pavydėtinu užsispyrimu tikslas įgyvendintas! Vėl nuskuodėme iki susitikimo vietos, – ten

laukėme mūsų bėgikės. Fotografavomės, klausinėjome, džiaugiamės…Kaip visi tie tūkstančiai aplink, –

Berlynas tą dieną buvo pats džiugiausias pasaulio miestas. Čia jis galėjo pasimatuoti laimės indeksą ir gerokai

jį pasigerinti:) Bent trumpam:)

Parkeliavome namo: gaminome fantastišką vakarienę pavargusiems bėgikams, pildėme kiekvieną jų norą ir

dar ilgai vakarojome…Ech, nuostabių nuostabiausia diena, – kaip norėčiau, kad kada nors visi, čia mane

skaitantys, tai patirtumėte…

Ketvirta diena. Berlynas po maratono

2018.09.17

Rytą ilgai pusryčiavome ir trumpai pakavomės daiktus: mūsų kompanija skilo. Viena dalis ruošėsi skrydžiui

namo, o mudvi su I.J. nuo 11:00 turėjome užsakytą ekskursiją po miestą su čia jau 6 metai gyvenančia

rašytoja Lina Ever (jos paslaugas buvome užsisakę dar Lietuvoje, remdamiesi draugų rekomendacijomis ir

parašydami tiesioginę žinutę Facebook’e). Buvo didelė nuostaba, kad mano bičiulė išvis sutiko su tokiu

pasivaikščiojimu po maratoninio krūvio kojoms. Ji gana stabiliai judėjo, nors miestas buvo pilnas šlubčiojančių

žmonių su ryškiais maratono marškinėliais, o kai kurie ir su medaliais ant kaklų. Įsivaizduokite, kokie jie visi

buvo sąmokslininkai ir kaip juos visus iš bendros masės išskyrė tie įveikti kilometrai vakar…Mums,

paprastiesiems, jokių šansų nebuvo įsisprausti į tų sąmokslininkų gretas:)

Su Lina Ever susitikome prie TV bokšto, esančio Alexander Platz, ko gero, vienintelio Europoje TV bokšto

esančio miesto centre. Jokios bokšto istorijos neišgirdome, gal ją būtume ir pamiršusios, – tiesiog pabuvome

užvertusios galvas. Rimti keliautojai rašo, kad kilti į jį neverta dėl neprotingos kainos. Visai šalia yra Park Inn

viešbutis, kur pakilti ir pažiūrėti Berlyną galima už simbolinę kainą, – mes to nedarėme, bet Jūs tikrai galite, jei

turėsite daugiau laiko. Viešbučio reklama gerai matoma.

Prie TV bokšto yra Neptunbrunnen fontanas pastatytas 1891 m. Jo centre yra romėnų dievas Neptūnas, o

aplink jį – 4 Prūsijos upių skulptūros: Elbė (moteris laikanti vaisius), Reinas (žuvų tinklas ir vynuogės), Vistula

(mediniai blokai – miškų simbolis) ir Oderis (antys ir gyvūnų odos). Fontanas buvo perstatytas į dabartinę

vietą 1951 m.

Nuo Alexander Platz pro Raudonąją rotušę (Rotes Rathaus) ir šv. Marijos bažnyčią (St.Marienkirche), kuri yra

seniausia išlikusi Berlyne, sukome iki didelės statybų aikštelės (kitoje gatvės pusėje, nei Berlyno katedra), –

vokiečiai atstatinėja Vokietijos valdovų Hohenzollernų pilį, kuri buvo sugriauta per II-ąjį pasaulinį karą. Po

karo jos vietoje buvo pastatyti socialistinės Rytų Vokietijos (VDR) parlamento rūmai. Vokietijai susijungus, šie

parlamento rūmai buvo nugriauti, nes paaiškėjo, kad juos statant buvo naudojama daug nuodingojo asbesto.

O ir laikai pasikeitė. Kurį laiką čia buvo tiesiog pieva. Galiausia buvo ryžtasi atstatyti karališkąją pilį. Turtinga

šalis tai gali, juolab, kad ir istorinės medžiagos netrūksta. Prie pilies statybų, palei gatvę, yra kubas (Humboldt

Box), kur galima užeiti (nemokama) ir pamatyti visą pilies istoriją, o užlipus į viršutinį kubo aukštą iš kavinukės

pasigrožėti miesto vaizdais.

Kartu su Lina Ever nukeliavome iki Operos ir baleto teatro pastato, tada užsukome į šalia esantį Humboldto

Universitetą, – Lina užvedė mums į biblioteką, kur tebėra senųjų laikų vitražas: vos atidarius duris į mus

pažvelgė Leninas, Marksas ir Engelsas. Universiteto aikštės centre yra toks stiklinis langas, pažvelgę vidun,

pamatysite tuščias knygų lentynas, – tai dar vienas originalus monumentas Hitlerio įsakymu sudegintoms

universiteto knygoms atminti.

Toliau Lina vedė mus į Berlyno muziejų salą, – į ją galite patekti pro Berlyno katedrą. Tai 5 muziejų

kompleksas, kuris 1999 m. buvo įtrauktas į UNESCO sąrašą. Muziejus galima aplankyti su vienu bilietu. Per

metus Muziejų sala sutraukia daugiau nei 1 mln. lankytojų. Mudvi su I.J. nutarėme, kad į muziejus atvyksime

žiemą, kai po miestą vaikščioti nesinorės.

Didžiausią nuostabą patyrėme, kai Lina Ever mus nuvedė iki naujai atstatomų senujų Berlyno rajonų: tai

kiemeliais sujungti pakankamai aukštų pastatų kompleksai. Arčiausiai gatvės buvo turtingiausiųjų namai, itin

puošnūs ir reprezentatyvūs, o einant į tolimesnius kiemelius puošnumo buvo mažiau, ten veikdavo mažos

kvartalo parduotuvėlės. Man nuo grožio atėmė kvapą, – Lina sako, kad dabar čia esančias išskirtinių prekių

mažas parduotuvėles palaiko miesto savivalybė, padėdama jiems išsilaikyti. Man regis, turistų čia tiek, kad

joms visai negresia bankrotas.

Šalia tokių ypatingo grožio kiemelių yra visai kitokie, – mažų galerijų ir kavinukių erdvės gausiai išmargintos

grafičiais. Tiek spalvų, tiek lempučių, tiek kvapų…Visai kitoks Berlynas. Tada Linos vedamos radome nuo karo

vis dar apgriuvusį pastatą, kuriame kadaise, o ir dabar veikia garsi šokių aikštelė Clärchens Ballhaus, –

interjeras čia išlikęs toks, kaip kadaise (duris ji atvėrė 1913 m.). Šioje vietoje pasijutau kaip filmavimo

aikštelėje, – panašų įspūdį esu patyrusi keliaudama Teksase ir užsukusi į miestą-muziejų Gruene, kur irgi buvo

gigantiška šokių aikštelė – kitas pasaulio kraštas, o likimas panašus. Senųjų „Clarchens Ballhaus“ foto galite

rasti čia.

Toje pačioje gatvėje yra daug meno galerijų, kai kurias galima lankyti nemokamai, viena tokių yra buvusioje

žydų mergaičių gimnazijoje.

Po šių vietų šokome į metro ir išlipome prie Berlyno sienos memorialo, – čia nuotaika buvo visai kitokia.

Būtinai ten nuvykite, nors vieta ir nėra centre. Tik pabuvus galima geriau suprasti, ką vis tik teko išgyventi

suskaldytam miestui ir išskirtiems berlyniečiams. Su Lina mes čia išsiskyrėme, – ji rekomendavo ten užeiti,

gaila, kad neinformavo, jog muziejus pirmadieniais uždarytas. Tad tik nuo viršutinės terasos galėjome

apžvelgti išsaugotą Berlyno sienos atkarpą su visomis apsaugos zonomis bei susprogdintos bažnyčios vieta.

Pasivaikščiojimas po Berlyną su Lina Ever užtruko apie 3-3,5 h. Dėkingi už parodytas įdomias Berlyno vietas

(kai kurių tikrai nebūtume pačios radusios per tokį trumpą laiką Berlyne), bet, žinoma, yra dar kur patobulėti.

To nuoširdžiai ir linkime Linai, kuriai netrūksta drąsos imtis miesto gido paslaugų.

Mums dar labai norėjosi pamatyti Centrinę geležinkelio stotį (Hauptbahnhof; nuo Berlyno sienos memorialo –

10 tramvajus, stotelė tokiu pat pavadinimu) – tą įspūdingą stiklinį pastatą, kuriame traukiniai važinėja

skirtinguose aukštuose, o žmonių bruzda kaip ir priklauso didmiesčiui. Iš tos stoties mes sėdome į S-bahn’ą ir

nulėkėme iki dar vienos vietos: garsiosios Kaizerio Wilhelmo bažnyčios su numuštu stogu Kurfurstendamm

gatvės pradžioje (Kaiser Wilhelm Memorial Church). Visai šalia ant laiptų Breitscheidplatz aikštėje vis dar

išdėliotos neseniai per Kalėdinę mugę vykusio teroro akto aukų nuotraukos, vis dar dega žvakutės ir nevysta

gėlės. Liūdna čia.

Šalia Kaizerio Vilhelmo bažnyčios yra naujoji bažnyčia: toks keistos formos pastatas su vitražais. Užeikite

vidun, – įdomus sprendimas. Mums ten besant vakare turėjo vykti koncertas, – įdomu būtų sudalyvauti,

bet…kitąkart.

Kurfurstendamm gatvė buvo Vakarų Berlyno centrinė arterija: ir dabar čia gausybė parduotuvių, veikia ir

senasis „Vakarų univermagas“. Jei Jūsų tikslas apsipirkti, – galite pasivaikščioti ilgiau, mes gi čia neužtrukome.

Tiesa, jei planuojate Berlyne važinėtis miesto transportu, gerai pasiskaičiuokite, – metro yra automatai, kur

galima įsigyti dienos bilietą už 7 eur (vienkartinis kainuoja 2.8 eur) – su tokiu dienos bilietu galite važinėti bet

kokiu miesto transportu visą dieną: ir tramvajais, ir metro, ir autobusais, ir S-Bahn’ais (tokiais traukiniais,

kurie kartais vyksta po žeme, kartais virš žemės).

Mes po visų dienos klajonių sėdome į autobusą Nr. 200 (tiek šis, tiek Nr. 100), kuris važiuoja tokiu pat

maršrutu, kaip ir garsieji bei brangieji dviaukščiai turistų pamėgti autobusai, – pasinaudokite proga dar kartą

pamatyti garsiąsias Berlyno vietas.

Šiandien mūsų diena baiginėjasi, – sėdam į automobilį ir judam už Berlyno: išsinuomavome: Hotel Mati im

Landhaus Falkensee (120 Seegefelder Straße, Falkenzė, 14612, Vokietija, 60 eur dviems/naktis, be pusr.).

Tikrai keistoje vietoje, tikrai pigiai, bet viskas dėl to, kad rytą ketinome pradėti moteriškais apsipirkimais

„Berlin Designer Outlet“, kuris buvo visai šalia šio keisto viešbutuko. Jame žmonių nebuvo: gavome švarią

patalynę, karštą vandenį, – ko dar reikia:)

***

LIKO NEPAMATYTA BERLYNE: Jums, tikiu, pravers ši informacija.

VOKIEČIŲ KATEDRA

Vokiečių katedra (Deutscher Dom) dažnai maišoma su Berlyno katedra: Deucher Dom Gendarmenmarkt

aikštėje kartu su Prancūzų Katedra ir Koncertų rūmais sudaro labai gražų trejetuką. Visi statiniai išsidėstę

aplink aikštę ir tikrai ją padaro puošesnę (Gendarmenmarkt 1-2, Berlin).

ŠARLOTENBURGO RŪMAI

Šie rūmai yra įsikūrę kiek atokiau nuo Berlyno centro, – aplankyti juos verta. Šie rūmai labiausiai išsiskiria savo

prabanga ir elegancija. Viduje išlaikyta rokoko stiliaus dvasia. Rūmuose taip pat įsikūręs ir senovės istorijos

muziejus.

BERLYNO SIENA – RYTŲ GALERIJA

Berlyno siena arba bent jau tai, kas iš jos liko, geriausiai matosi Rytų Galerijoje (East Side Gallery). Ji driekiasi

1,3 km Šprė upės pakrantėje bei yra viena didžiausių galerijų pasaulyje po atviru dangumi. Sienos piešinius

tapė 120 menininkų iš 21 pasaulio šalių (Muehlenstrasse 1, 14059 Berlynas, Vokietija).

PERGALĖS KOLONA (matyta ne kartą, bet šalia nebuvome)

Ši pergalės kolona stovi pagrindinėje Tiergarten parko (vienas gražiausių miesto parkų) aikštėje. Ji buvo

atidengta 1873 m. ir yra vienas žymiausių monumentų Berlyne. Jos aukštis siekia net 67 metrus, o pačioje

viršūnėje stovi kiek daugiau nei 8 metrų auksinė romėnų pergalės deivės statula, primenanti Prūsijos pergales

prieš Daniją, Austriją bei Prancūziją. Ši vieta traukia lankytojus dėl galimybės pamatyti Berlyno miestą iš

viršaus: tereikia palipti 270 laiptelius aukštyn (Grossen Stern, 10557 Berlynas, Vokietija).

NIKOLAIVIERTEL

Eidami Unter den Linden gatve dešinėje galima pamatyti seniausią Berlyno vietą – Mykolojaus kvartalą

(Nikolaiviertel). Čia prasidėjo Berlynas. Per dabartines pilies statybas sunku iki jo nusigauti, bet verta

pamėginti. Labai nedidelis kvartaliukas su bažnytėle. Gal ir nieko ypatingo, bet kaip seniausioje Berlyno

vietoje verta „užsiregistruoti“. Čia toks savotiškas Berlyno senamiestis.

TOPOGRAPHIE DES TERRORS

Šioje vietoje stovėjo hitlerinės Vokietijos saugumo būstinė – Gestapas, SS. Karo metais buvo subombarduota,

bet dabar čia yra naujas pastatas, kurio viduje – nemokama ekspozicija su išsamiai nuotraukomis parodyta

nacizmo istorija: atėjimas į valdžią, teroras, karas, žlugimas.

Šalia šio pastato Niederkirchen gatvėje – viena iš labai retų vietų Berlyne, kur palikta autentiška Berlyno

sienos atkarpa. Toliau einame šia gatve iki Friedrichstrass. Gatvių sankirtoje – kitas žymus Berlyno sienos

objektas:

ČARLIO KONTROLĖS PUNKTAS

Kai Šaltojo karo metais Berlynas buvo padalintas į dvi dalis, Čarlio kontrolės punktas buvo naudojamas kaip

vienintelis perėjimo punktas tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Juo galėjo naudotis tik aukšto rango pareigūnai bei

užsieniečiai. Gretimoje Zimmerstraße gatvėje yra įrengti stendai, kurie informuoja lankytojus apie skaudžius

Čarlio kontrolės punkto gyvavimo laikus.

Dabar ši vieta yra viena labiausiai lankomų atrakcijų Berlyne, todėl čia galima ne tik gauti simbolinį antspaudą

į savo pasą, kad buvote tokioje svarbioje vietoje, bet ir nusifotografuoti su rusiškomis kareiviškomis

uniformomis dėvinčiais aktoriais bei nusipirkti suvenyrų (Friedrichstraße 43-45, 10117 Berlynas, Vokietija).

BERLYNO SIENOS MUZIEJUS (Mauermuseum)

Prie Charlie kontrolės punkto yra garsiausias ir seniausias muziejus, nes jis buvo Vakarų Berlyne (Rytuose

nebūtų buvę leista jo įkurti). Muziejus buvo įkurtas iš karto po sienos pastatymo – 1962 m. Jame surinkta

daug daiktų ir priemonių, kuriomis žmonės bandė įveikti sieną ir pabėgti į Vakarus.

WILHELMSTRASSE

Kas domisi Hitlerio laikų Vokietijos istorija, tai privalomas pamatyti objektas. Wilhelmstrassėje buvo visos

pagrindinės tiek imperinės kaizerinės Vokietijos, tiek ir nacistinės Vokietijos valdžios institucijos – ministerijos,

Reichskanceliarija, naujoji Reichskanceliarija , Prezidentūra, ambasados . Čia bunkeryje po Reichskanceliarija

savo gyvenimą baigė Hitleris.

Šios gatvės vokiečiai – dėl savo pokarinio savigraužos sindromo – labai nereklamuoja ir turistų neveda, todėl ji

nėra labai žinoma.

Per karą beveik visi pastatai buvo sugriauti arba apgriauti, nes, suprantama, sovietai stengėsi kuo labiau

subombarduoti nacių valdžios kvartalą. Likusius griuvėsius dar buvo galima atstatyti, bet sovietai, norėdami

ištrinti istoriją, viską nušlavė (čia buvo Rytų Berlynas). Ir, pavyzdžiui, vietoje Reichskanceliarijos pastatė

daugiabučius gyvenamuosius namus!

Todėl nieko nežinant, Wilhelmstrassę galima praeiti kaip paprasčiausią gatvę, nieko nepastebint. Tačiau

tvarkingieji vokiečiai prie kiekvieno buvusio garsaus valdžios pastato pastatė informacijos lentas su

nuotraukomis, kas čia buvo ir pateikė trumpą tų pastatų istorija. Žiūrėkit atidžiai, jos yra abiejose

Wilhelmstrassės pusėse.

Patariu atkreipti dėmesį į dabartinės Vokietijos finansų ministerijos (Finanzamt) pastatą. Jis bus kairėje. Tai

milžiniškas pastatas, vienintelė hitlerinė ministerija, išlikusi iš tų laikų. Berods, tai buvo oro susisiekimo

ministerija. Pamatysite, koks monumentalizmas, kokią Reicho didybę pastatas įkūnijo.

PREZIDENTŪRA (Bellevue)

Tiesiog gražus pastatas su išpuoselėtais želdinais. Arti neprieisite, nes tvora. Panašiai, kaip Baltieji rūmai

Vašingtone. Bet per ją viskas puikiai matosi.

AŠARŲ RŪMAI (Tränenpalast) – prie metro stoties „Friedrichstrasse“

Tai labai garsus Berlyno sienos kirtimo punktas. Pastate viskas palikta originaliai: galima puikiai įsivaizduoti,

kaip vykdavo žmonių patikra. Visos metro linijos tarp Rytų ir Vakarų Berlyno buvo nukirstos. Čia buvo palikta

vienintelė prieiga. Ašarų rūmai todėl, kad čia buvo tragiškos ir skaudžios išsiskiriančių giminaičių, artimųjų,

draugų atsisveikinimo scenos.

Dalis viršuje pateiktos informacijos buvo surašyta bičiulio Rolando, kuris yra istorikas ir tikras Berlyno

gerbėjas. Labai ačiū! Teks aplankyti kitąkart.

Penkta diena. Berlynas-Potsdamas

2018.09.18

„Hotel Mati…“ palikome prieš 10:00 – iki „Berlin Designer Outlet“ (Alter Spandauer Weg 1, 14641

Wustermark, Vokietija) važiavome vos kelias minutes. Apsipirkimas buvo malonus, – patekome į subtiliai

įrengtą žinomų prekinių vardų parduotuvių miestelį su poilsio zonomis, fontanėliais, skulptūromis,

kavinukėmis. Į laikrodį nežiūrėjome, nebuvo ir kas nuolat bambėtų, tad tiesiog džiaugėmės procesu.

Išvykdamos į Potsdamą, pasižiūrėjome, ką ten galima pamatyti, – žinoma, kad sukome iškart į garsiuosius

Sansusi (Sanssouci) rūmus (Maulbeerallee, 14469, Potsdamas), nors įvažiavusios į miestą, supratome, kad

Potsdame reiktų praleisti kur kas daugiau laiko, – čia rūmų ir parkų tiek, Unesco paveldo tiek, kad sunkiai

rastume antrą tokį miestą, ko gero, ir visoje Europoje.

Kaip rašo greitai.lt, Brandenburgo žemės sostinė Potsdamas – tai Prūsijos karalių ir didikų numylėtasis

miestas, kuriame šie leido valią savo fantazijai įgyvendindami ne vieną ambicingą architektūros projektą. To

palikimas šiandieną – tai 500 ha apimantys parkai ir 150 pastatų.

Kadaise Potsdamas buvo vienas prašmatniausių Europos miestų. Miesto spindesį įvertino ir žymūs ano meto

Europos menininkai, kaip antai Volteras, kuris Potsdame sėmėsi įkvėpimo savo kūriniams.

Sansusi rūmų ir parko ansamblis turi baroko, rokoko ir klasicizmo bruožų. Ansamblį sudaro: Sansusi rūmai,

parkas su fontanu, Paveikslų galerija, Naujieji rūmai, Komenso rūmai, Belvederis, Oranžerija. Greta Sansusi

parko yra peizažinis Šarlotenhofo parkas su klasicistiniais Šarlotenhofo rūmais ir Romėniškomis pirtimis.

Vadinamajame Naujajame sode yra Marmuriniai rūmai ir Cecilienhofo rūmai.

Sansusi (versti galima „be rūpesčių“) istorija tikrai pasakiška: ši vieta gavo begalinį Prūsijos karaliaus Frydricho

Didžiojo (Frydrichas II) dėmesį ir beatodairišką meilę. Nepatingėkite perskaityti šią trumpą, bet ypatingą

didžio žmogaus, mylėjusio meną, muziką, ramybės ieškojusio gamtoje, mokiusio tautą auginti bulves

ir…sveikai gyventi, biografiją. Su audio gidu vaikščiodamos po Sansusi rūmus, negalėjome atsižavėti kai kuriais

jo ilgo gyvenimo faktais (karalius mirė būdamas 74 metų tose pačiose Sansusi rūmus, kur jis visuomet jautėsi

geriausia).

Frydrichas II, kilęs iš Hohenzollernų dinastijos, buvo vyriausias išgyvenęs sūnus iš karaliaus Frydricho Vilhelmo

I ir Sofijos Dorotėjos Hanoverietės santuokos. Turėjo septynias seseris ir keturis brolius, iš kurių vienas mirė

kūdikystėje.

Dar vaikystėje pradėjo muzikuoti, – Sansusi pilyje viename iš kambarių buvo karaliaus pianinas; jis pats parašė

per 120 sonetų, keturias simfonijas, operų arijų, pasaulietinių kantatų, tris karinius maršus ir kitų

kūrinių. Frydricho II ir militaristiškojo jo tėvo santykiai buvo komplikuoti. 1730 m., prieštaraudamas tėvo

nuostatoms, Frydrichas II su draugu leitenantu Hansu Hermannu von Katte pabėgo į Prancūziją. Jie buvo

pagauti ir teisti kaip dezertyravę Prūsijos armijos karininkai: Frydrichas II turėjo stebėti savo draugo

egzekuciją, o pats buvo įkalintas. Po kelerių metų tėvas atleido, sūnui irgi teko nusileisti: 1733 m. jis buvo

priverstas vesti Braunšveigo-Volfenbiutelio hercogaitę Elžbietą Kristiną. Sakoma, kad karaliui labiau patiko

vyriškosios lyties atstovai, – jokio susidomėjimo savo žmona Frydrichas nerodė ir gyveno su ja atskirose pilyse

(žmona gyveno Berlyne), tad vaikų pora nepaliko.

Frydrichas parašė politinių ir istorinių traktatų. Jis buvo meno mecenatas, grojo fleita, rašė eiles. Sansusi pilyje

jo mylimiausias svečias buvo Volteras. Įdomu, kad vokiečių literatūros jis labai nemėgo. Rūmuose man patiko

jo biblioteka, – tokias, visiškai identiškas, jis turėjo keturiose savo pilyse. Kadangi valdovas buvo mažo ūgio,

tai bibliotekos lentynos buvo žemai, atrodė, kaip sukurtos lėlių pasauliui…Asmenybė buvo kontrastinga: meną

puoselėjantis žmogus vis tik buvo ir bebaimis karvedys, ir net garsus šnipų tinklų kūrėjas. Frydrichas Didysis

turėjo visą armiją šnipų. Jiems jis skyrė didelį dėmesį, mokėjo didelius atlyginimus už informaciją, pats

asmeniškai organizavo savo sukurtą šnipų armiją. Taip pat yra žinoma, kad Frydrichas Didysis bandė

užverbuoti Prancūzijos karaliaus favoritę markizę Pompadur. Jis jai siūlęs pusę milijono ekių. Tačiau markizė

Pompadur atmetė Prūsijos monarcho pasiūlymą. Šis faktas rodo, kad Frydrichas Antrasis dėjo daug pastangų

tam, kad galėtų pasiremti geriausiai informuotais žmonėmis kitų valdovų rūmuose.

Pasidalinsiu čia ir Frydricho II laišku iš Prūsų Lietuvos savo bičiuliui Volterui, kuris man pasirodė įdomus ir

susijęs su mūsų istorija.

Būtinai pasivaikščiokite rūmų parke, skirkite laiko apžiūrėti vidines erdves su audio gidu – prireiks apytikrai 40

min – 1 h. Pasakojimai labai įdomūs, – mėgausitės ir interjeru, ir istorijomis. Visas vietas apžiūrėti didelėje

rūmų teritorijoje gali prireikti ir dienos, – mes tam laiko neturėjome. Vakarėjant dar suskubome nuvažiuoti iki

kitos ne mažiau garsios Potsdamo vietos: visa šalia vienas kito, dideliame parke, yra Marmuriniai rūmai

(idealu būtų, jie galėtumėte paimti paklotėlį, sumuštinukų ir knygą, – pati geriausia vieta poilsiui) ir

Cecilienhofo rūmai (čia vyko garsioji Potsdamo konferencija, kurioje susitiko H.S.Trumanas, W.Churchillis ir

J.Stalinas).

Jau visai temstant pravažiavome Potsdamo Branderburgo vartus, – vakarėjantis miestas buvo itin gyvas:

pilnos gatvės kavinukių, paskendusių lempučių girliandose ir muzikos garsuose…Potsdamas sunkiai mus

paleido, bet sekėme paskui savo planą: turėjome kirsti Vokietijos-Lenkijos sieną ir likti nakvynei gražiame

viešbutuke Lenkijos pusėje…Deja, prie pat sienos tie abudu gražūs viešbutukai su žmonių nusėstais

restoranėliais buvo pilnutėliai, todėl mes atsidūrėme ilgoje viešbučio…„Hotel Cargo“ registratūros eilėje kartu

su purvinais, bet mandagiais lenkų statybininkais, krovininių automobilių vairuotojais ir jaunomis porelėmis,

ieškančiomis pigios nakvynės…Lenkija rugsėjo mėn., pasirodo, yra labai populiari. Nors nieko labai blogo tame

„Cargo“ ir nebuvo, – gavome…dviejų kambarių butuką, švarią patalynę ir dušą su šiltu vandeniu. Naktis

dviems kainavo apie 37 eur. Kadangi turėjome vyno ir vokiškų „barankų“ su pelėsiniu sūriu, o kalbų mums

niekada netrūko, praleidome dar vieną gerą kelionės vakarą…

Čia ir čia paskaitykite, ką dar galima pamatyti Potsdame.

Šešta diena. Slubice-Poznanė-Varšuva

2018.09.19

Nebuvo itin didelio noro užsibūti viešbutyje „Cargo“, tad apie 9:00 pajudėjome Poznanės link. Google

nuotraukos, o ir kelionių vadovai rodė, kad tai būtent tas miestas, kur mes turime gerti rytinę kavą ir

pusryčiauti. Juolab, kad ir kylantis termometro stulpelis rodė, kad mums verta paieškoti jaukios lauko kavinės

pačioje miesto širdyje.

Poznanės Stary Rynek – pagrindinė miesto aikštė, pripažįstama viena gražiausių visoje Europoje. Po didelių

suniokojimų Antrojo pasaulinio karo metu, atstatyta, rodant pavyzdį visai nuo panašių veiksnių nukentėjusiai

Centrinei Europai. Aikštėje įsikūrė nemažai restoranų ir kavinių, vienoje kurių mes ir papusryčiavome…

XIV a. pradžioje iškilusi, o vėliau perstatyta Rotušė yra pačiame pagrindinės miesto aikštės centre. Ją

perstatant vadovavo Lugano architektas Giovanni Battista di Quadro ir jo dėka Rotušė išgarsėjo kaip

„gražiausias Renesanso epochos pastatas į šiaurę nuo Alpių, kuris nėra bažnyčia“. Čia yra įsikūręs Poznanės

istorijos muziejus. Man Poznanės rotušė priminė skaitytas pasakas apie balkonuose rymančias princeses ir

princus, mėtančius joms raudonas rožes. Romantika, vienžo.

Ką dar verta pamatyti Poznanėje: Jums pravers ši nuoroda ir ši. Man dar patiko ir čia išdėstyti objektai.

Žemiau išskirsiu kelias vietas, kurių aprašymai man pasirodė įdomūs:

• Archivyskupijos rūmai atspindi miestui būdingą XVIII a. vidurio architektūrą: kadangi šis pastatas savo funkcijas atlieka iki šiol, jį apžiūrėti galima tik iš išorės.

• Vyskupo Jono Lubranskio universitetas, antra seniausia aukštoji mokykla visoje Lenkijoje, buvo įkurti vyskupo Jono Lubranskio. Čia veikia muziejus, kuriame galima susipažinti su visa Poznanės archideciezijos istorija.

• Buvusi jėzuitų mokykla (šiandien čia įsikūrusi didžioji miesto savivaldybės administracijos dalis): turistai gali apžiūrėti pagrindinę salę, holą ir koridorius, kurie tikrai verti dėmesio. XIX a. pradžioje čia savo štabą žygio į Maskvą metu buvo įkūręs Napoleonas, kiek vėliau – koncertavo Friderikas Šopenas.

• Ostrów Tumski (Katedros sala) – miesto širdis ir kartu vienas seniausių viduramžius menančių kampelių visoje šalyje. Praktiškai vieninteliai nuolatiniai salos gyventojai – kunigai ir vienuoliai. Iki šiol čia išlikusi katedra – pirmoji bažnyčia Lenkijoje, čia pastatyta dar 968 m. Iš pagrindinės senamiesčio dalies ir Poznanės centro salą galima pasiekti 4, 8 ir 17 numeriais pažymėtais tramvajais, taip pat 63, 67 ir 83 maršrutu važiuojančiais autobusais.

• Šv. Petro ir Povilo katedra – pirmoji ir iki pat 1000 m. vienintelė lenkiška katedra, pastatyta tais pačiais 968 m. Čia palaidoti 8 Lenkijos kunigaikščiai ir karaliai, priklausę Piastų dinastijai.

Poznanės nepraleiskite ir Jūs, planuodami keliones. Mes nevykome, bet, jei važiuodami Lietuvos link, turėsite

laiko, pasinaudokite mano pasiūlymu žemiau.

Nuo Poznanės ant kelio namo yra miestelis Nieborow, kur buvo Radvilų rūmai. Rūmuose įkurtas muziejus,

kuriame galima pamatyti XVII – XIX a. Radvilas menančius baldus, paveikslus, grafikos darbus, porceliano,

stiklo, sidabro dirbinius, laikrodžius, biblioteką. Rūmus supa puikūs angliško ir prancūziško stiliaus parkai,

kurie sukuria gamtos ramybės oazę. Barokinis rūmų ir parko ansamblis Nieborowe dar XVII a. pabaigoje buvo

sukurtas olandų kilmės lenkų baroko architekto Tylmano van Gamereno (1632–1706), o XVIII a. 8-ajame

dešimtmetyje perstatytas vadovaujant architektui S. B. Zugui.

Nuo Nieborowo važiuojame pro Varšuvą Vilniaus link. Prie Varšuvos yra labai gražūs karališkieji Vilanovo

rūmai ir parkas. Vilanovo rūmai kadaise buvo karaliaus Jono III Sobieskio vasaros rezidencija. Vėliau čia

gyveno Augustas II ir kitos aristokratų šeimos. Tai nuostabus baroko pavyzdys ir buvusios Respublikos didybės

liudininkas. Rūmus supa didžiuliai dviejų lygių itališki sodai ir romantiškas angliško stiliaus parkas. Buvusiose

arklidėse įsikūręs Plakatų muziejus. Pasižymėjau sau, kad į šiuos rūmus atvyksime specialiai kartu su savo

keliautojų kompanija.

Atvykusios į Varšuvą, turėjome rimtų moteriškų reikalų, po to, kaip jau tapo tradicija, apvažiavome du dailius

viešbutukus ir, laimei, viename jų radome vienintelį laisvą kambarį. Labai nudžiugome, nors ir restoranėlis

neveikė. Paslaugus administratorius pasiūlė mums užsakyti picą, bet mes mašinoje turėjome visko, ko reikia,

skaniausioms pasaulyje salotoms bei gero vokiško alaus…

Viešbutį galiu nuoširdžiai rekomenduoti: jis puikus! Paskyriau net atskirą tekstuką ir aprašiau, kaip gerai ten

apsistoti.

Septinta diena. Varšuva-Bialystokas-Augustovas-Lazdijai-Alytus-Vilnius

2018.09.20

Nors po skanių pusryčių didelėje viešbučio pobūvių salėje, ilgai neužsibūname, bet vis tiek dar po keletos

nedidukių parduotuvėlių Varšuvoje, o vėliau ir Bialystoke, laikas tirpte tirpsta. Vilnių pasiekiame pradėjus

temti, apie 20:00 vakaro. Toks gabaliukais „suskaldytas“ grįžimas dar malonesnis ir jokio kelionės sunkumo

nejautėme – nemalonu buvo tik tai, kad pilnai pakrautu automobiliu taip ramiai ir be garsų judėjusios per

visą Lenkiją ir dalį Vokietijos, vos tik pervažiavusios Lenkijos-Lietuvos sieną, pradėjome girdėti kiekvieno

pirkinio judesius, o savo šonais jausti visą tą armiją šulinėlių dangčių, kaip tyčia, vis ties viduriu gatvės

atsiradusių, ir visus tuos vingius bei „sutaupyto“ asfalto problemėles mūsų keliuose. Gal būtent tai mums ir

yra tas išskirtinis ženklas, kad jau esame namie?:) Noris tikėti, kad visi tie dalykėliai išsispręs, – gal tik mums

reikia daugiau laiko…

Kelionės išlaidos:

P.S. asmeninės išlaidos, - kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Žinoma, kad pirkome lauktuves namo☺ Kaip

maitintis, - irgi kiekvieno pasirinkimas: mes rinkomės pagal savo pomėgį, - valgėm sveikai, skaniai ir savo

pagamintą maistą. Nesame didelės mėsos mėgėjos (greičiau, visiškai priešingai), tad puikiai gyvenome be jos.

Neišsivertėm tik be kepyklėlių – šviežios bandelės prie salotų kelionėje buvo didžiausios mūsų nuodėmės☺

Autorystė: Smalsi musė, lina@smalsimusė.lt

P.S. tekstu dalintis viešai galima, tik gavus Smalsios musės sutikimą. Naudokite savo asmeniniai kelionei. Ačiū!