ISSN 2029–011X. GImtaSaI kraštaS. 2009 tradicija ir dabartis

Vida Olechnovičienė

Pavasario ciklo PaPročiai Lietuvos Liaudies buities muziejuje

ĮvadasBuities muziejus – tai muziejus, kuriame saugomi etnografiniai objektai kaip mokslo šaltinis, o praėjusių amžių gyventojų buitis vaizduojama kuo natūralesnėje aplinkoje. Muziejuje pristatomi liaudies architektūros ir technikos objektai (namai, svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, malkinės, malūnai, plytinės, kalkinės ir kt.), mažoji architektūra (sakraliniai memorialiniai paminklai / kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai/, šuliniai, tvoros, lipynės, tilteliai, žardinės ir kt.), namų apyvokos, higienos, nešystos (drabužiai, audiniai ) ir kiti bui-ties daiktai, dailės objektai (paveikslai, skulptūrėlės, raižiniai, kt.), darbo įrankiai, transporto priemonės ir kt. Pastatai paprastai grupuojami į sodybas, išlaikant funkcinius gamybinius ryšius. smulkesnieji eksponatai padedami pastate ar kieme taip, kaip buvo pas ūkininką ar amatininką. sodybos apželdinamos, įrengiami gėlių darželiai, laikomi naminiai gyvuliai (arkliai, karvės, avys), paukščiai1. sudaromas tikrovės įspūdis. Išskirtinė tokio muziejaus savybė – kompleksiškumas: praeities materialinės kultūros objektai demonstruo-jami ne kiekvienas atskirai, o komplekse, kartu atkuriant bendrą tos ar kitos epochos, regiono, socialinės aplinkos paveikslą. Kompleksiškumas ne tik sukuria tikrovišką buities paveikslą, bet ir sudaro ypatingas galimybes materialaus ir nematerialaus paveldo raiškai tiek ekspozicijose, tiek specialiuose renginiuose. straipsnyje apžvelgdami renginius, skirtus pavasario ciklo papročiams, paanalizuosime, kaip šios galimy-bės išnaudojamos Lietuvos liaudies buities muziejuje.

Lietuvos liaudies buities muziejaus veiklos metai skirstomi į du sezonus: vasaros, kada sodybų pastatų interjerai atidaryti kasdien, išskyrus pirmadienį (dabar; anksčiau – ir antradienį), ir žiemos, kada lankytojams jie atidaromi tik užsakius. vasaros ir žiemos sezonų trukmė keitėsi. Išsiskiria trys periodai:

1. Nuo muziejaus atidarymo 1974 m. iki 1990 m. vasaros sezonas prasidėdavo gegužės 1 d. ir baigdavosi spalio 31 d.

2. 1990–2008 m., atgavus nepriklausomybę, ir antrąją šv. velykų dieną, ėmus organizuoti velykų renginį, vakarų Europos muziejų po atviru dangumi pavyzdžiu vasaros sezono pradžia paankstinta – ji pradėta skelbti nuo antros šv. velykų dienos. skambėjo gražiai, bet įgyvendinti nelengva: papildomos lėšos darbuotojų sam-dai, nepakeliamas šaltis pastatuose, ypač kai velykos ankstyvos (pvz., 2005 m. kovo 27 d., 2008 m. kovo 23 d.). Todėl sodybos atidaromos trumpiau ir ne visos. dėl velykų datos kintamumo kasmet besikeičianti sezono pradžios data sukėlė dar daugiau sumaišties ir neaiškumo lankytojams.

3. 2009 m., siekiant lankytojams suteikti kuo daugiau aiškumo, galutinai apsispręsta grįžti prie nekintamos vasaros sezono datos. Tad šių metų – 35-asis muziejaus vasaros sezonas – prasidėjo gegužės 1 d.

Račkiškės koplyčia. 2009. Lietuvos liaudies buities muziejus. v. didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos “rinkinių

Žiemą muziejuje kasmet švenčiamos Užgavėnės, kuriomis pirmame „Gimtojo krašto“ numeryje pradėta Lietuvos liaudies buities muziejaus renginių, skirtų kalendorinėms šventėms, apžvalga2. Šiame straipsnyje pagal kalendorinę seką apžvelgdami renginius, skirtus pavasario ciklo papročiams, atskleisime muziejaus sezoniškumo bei renginių kalendoriaus tarpusavio sąveiką, muziejaus veiklos sezono įtaką renginio scena-rijui. Kaip velykų renginio atsiradimas 1990 m. nulėmė sezono pradžią, matyti iš antrojo periodo aprašymo. sezoniškumo tema bus aptarta velykų, Jurginių, Pirmosios vagos renginių apžvalgoje.

apie visus pavasario ciklo renginius, vykusius Lietuvos liaudies buities muziejuje, išskyrus trumpus jų anon-sus Lietuvos liaudies kultūros centro leidiniuose3 ir interneto svetainėse4, ligi šiol nebuvo rašyta. apžvelgti tik velykų renginiai pirmųjų velykų muziejuje dešimtmečio proga5.

Pagrindiniai šio straipsnio šaltiniai – muziejaus bibliotekos archyvo bylos (toliau – LLBM, b.), kuriose sau-gomi renginių aprašai, scenarijai, kiti dokumentai, susiję su renginių organizavimu, nuotraukos, publikacijos. Naudotasi ir medžiaga, saugoma muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus (skyrius atsakingas už renginių organizavimą) archyve (toliau – Rsvs), taip pat straipsnio autorės, dirbančios šiame skyriuje nuo 1987 m., asmeniniu archyvu (toliau – aut. asm. a.). dalis informacijos surinkta interviu metodu, ją užrašant ir sistemi-nant. Remtasi ir Lietuvos kalendorinius papročius apibūdinančiomis Jono Balio, Pranės dundulienės, Liberto Klimkos, Juozo Kudirkos, Žilvyčio Bernardo Šaknio publikacijomis.

straipsnyje 1990–2009 m. pavasario ciklo renginiai dėl jų gausos pateikti chronologinėje lentelėje (žr. 78 p.). visi jie, išskyrus Gegužines pamaldas ir devintines (jos buvo surengtos tik po vieną kartą), toliau bus trumpai apžvelgti. devintinės surengtos vietoj sekminių ir jos, išskyrus tai, kad vyko laiku, artimesniu devintinių datai, todėl organizuotos Žemaitijos sektoriuje (pagal etnografinę literatūrą Žemaitijoje per devintines vykdavo pie-menų baliai, tokie pat kaip kitur per sek mines), niekuo nesiskyrė nuo anksčiau organizuotų sekminių.

vELyKosvelykos – didžiausia pavasario ciklo šventė. Ši gamtos, dievo ir žmogaus atgimimo šventė atėjo į muziejų su Lietuvos atgimimu – Nepriklausomybės atgavimu. Pirmąkart ji organizuota 1990 metų balandžio 15-ąją, antrąją šv. velykų dieną. suprantama, jog ligi tol ateizmą propaguojančios plačiosios tėvynės prieglobstyje toks renginys atsirasti negalėjo. Tiesa, ...„margučių šventės” vyko ir anais, sovietiniais laikais ir visoje Lie-tuvoje iki 1985 m. buvo rengiamos būtinai per verbas. su vaikais margučiai buvo ritinėjami savaitę prieš velykas, – griežtai sekta, kad šventės nesutaptų su velykomis, nors viešumoje psichologiškai išderintų dalyvaujančių žmonių vidines nuostatas“6. Leista buvo ir muziejuje, aukštaitiškoje Pagirių gryčioje, atidary-toje lankytojams 1981 m. birželio 28 dieną7, įrengti teminę margučių ekspoziciją, kuri veikia ligi šiol. velykų tema čia išreikšta daiktais: šventiškai išpuoštoje gryčioje ant stalo stovi velykų eglutė, ant suolo – dubuo su margučiais, už paveikslo – verba, ant aslos – ridynė margučiams ridenti. Be gido paaiškinimo šie daiktai – kuklūs ir ne visada lankytojui suprantami šventės liudininkai.

Renginio idėjos autorės – buities skyriaus vedėja Janina samulionytė ir skyriaus darbuotoja Nijolė andre-jevienė8. darbuotojai pasidalijo į dvi stovyklas – entuziastų ir santūriųjų. atrodė net šventvagiška viešinti: juk ne viena karta užauginta tylaus suvokimo, jog velykos, kaip ir šventa Kūčių vakarienė, – šeimos paslaptis... Nugalėjo entuziastingieji. atgimimo šventės dvasia labai jau atitiko visuotinę išsilaisvinusiųjų nuotaiką.

Margučių ridenimas per atvelykį. LLBM. 2008. v. didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos “rinkinių

Margučių ridenimas lazdomis (kas toliau?) per atvelykį. LLBM. 2009. Nuotrauka iš Lietuvos liaudies buities muziejaus rinkinių

Buvo nutarta renginį organizuoti ne pirmąją, skirtą maldai ir šeimai, o antrąją šv. velykų dieną, kurią ir tradicija skatina keliauti bei viešėti9. Renginio proga paankstinta vasaros sezono pradžia – antrai velykų dienai numatyta atidaryti penkių namų interjerus (po du Žemaitijoje ir aukštaitijoje bei vieną suvalkijoje). Interjeruose įrengtos velykinės ekspozicijos: kraštui būdingas ir turtinę padėtį atitinkantis stalo serviravimas velykiniam pusryčiui, vie-tovei charakteringi žalumynai, verbos, margučiai. Tad, palyginti su Užgavėnėmis, vykstančiomis tik sodybų kie-muose, per velykas nueita toliau: į renginio erdvę, improvizuotą sceną, įtraukti ir gyvenamųjų namų interjerai.

didelę organizacinio darbo naštos dalį prisiėmė muziejaus Buities skyrius, vadovaujamas J. samulionytės. Remdamasi etnografine literatūra ir tyrimais, atliktais ekspedicijų metu, N. Pliuraitė-andrejevienė parengė šven-tės scenarijų10. Erika Nenartavičiūtė ir Regina Laucienė, atidėjusios kitus darbus į šalį, atsivertė P. Galaunės „Lietuvių liaudies meną“ ir ėmėsi gaivinti tradicinius margučių skutinėjimo raštus. dailininkė restauratorė Elena Kniūkštaitė kiaušinius margino vašku. visi šie tradiciniais ornamentais numarginti velykaičiai papuošė 5 sodybų velykinius stalus, buvo išdalinti šventės dalyviams kaip suvenyrai. Renginyje vašku tradiciniais raštais numargin-tais kiaušiniais prekiavo liaudies meistrė Elvyra Pempytė iš Prienų rajono Jiezno apylinkės Juodaviškių kaimo.

Į velykas organizatoriai sugužėjo pasipuošę tautiniais drabužiais, kuriuos paskolino muziejaus teatro trupė (Lietuvių folkloro teatras, vadovaujamas dalios ir Povilo Mataičių, dabar šie drabužiai – Teatro, kino ir muzikos muziejaus vilniuje eksponatai – aut.). sodybose buvo įrengtos sūpuoklės ir priminta apeiginio supimosi pras-mė, organizuotas margučių ridenimas specialiai iš žievės padarytais loveliais, įvyko gražiausio, stipriausio margučio konkursai, „sodybų šeimininkus“ – šventiškai pasipuošusius muziejininkus – aplankė folkloro an-sambliai, primindami lalavimo paprotį. Šis scenarijus tapo metmenimis visiems būsimiems velykinių renginių scenarijams. apie 1-osios velykų šventės Liaudies buities muziejuje dvasią, entuziazmą byloja tos dienos įrašas atsiliepimų knygoje: „Pirmosios viešos šv. velykos liaudies buities muziejuje. serviruoti stalai, ant stalų margučiai. o jau lankytojai tik ridena, ridena margučius. Folkloriniai ansambliai dainuoja velykines dainas. Ir einame, einame mūsų Tėviškės takeliais, o kad būtų gyvos mūsų Gimtinės. deja… deja… ar pakilsime, ar pa-kilsime tikram geram gyvenimui, teisingam, be apsimetimo, kaip mūsų liaudies daina. o kad taip atgytume!“

velykos – kasmetinis muziejaus renginys, dėl šventės ankstyvumo neorganizuotas tik 2008 m., kada per atvelykį lankytojams paruošta išplėsta, artima velykinei, programa (žr. lentelę). Renginio organizavimu nuo 1991 m. rūpinasi Ryšių su visuomene skyrius, keliskart keitęs pavadinimus (Masinio darbo, Informacijos ir renginių, Ryšių su visuomene skyrius), bet išsaugojęs atsakomybės už renginių organizavimą funkciją. Talki-na visi muziejininkai. scenarijų autorė – vida olechnovičienė.

Renkama ir populiarinama medžiaga apie velykų tradicijas. Į šį darbą žiemą – laisvesniu nuo ekskursijų laiku – įsitraukia ir ekskursijų vadovai11. Moksleiviams parengta paskaita apie velykų papročius12, periodinėje spaudoje apžvelgti tradiciniai žaidimai su margučiais13, remiantis nauja J. Kudirkos publikacija14 parengtas ir išplatintas naujienų agentūrai Elta straipsnis apie tai, kaip reikėtų pasiruošti velykoms15. Tiesa, spaudoje jis pasirodė tik 2002 m.16 Paruošti ir vykdomi du edukaciniai užsiėmimai moksleiviams17.

Bėgant metams, pamažu blėsta entuziazmas, užleisdamas vietą pareigos supratimui. Berželių šakų spro-ginimas, avižų daiginimas, kiaušinių dažymas ir kiti velykų paruošiamieji darbai jau tapo įprastiniais. vis dėlto kiekvienai šventei stengiamasi paruošti ką nors nauja. 1991 m. paruoštos anotacijos apie lalavimą, supimąsi, margučių ridenimą ir daužymą, velykę, velykų stalo puošimą žalumynais18. Išdėstytos teritorijoje, jos lankyto-jui išsamiau paaiškino visa tai, kas vyko renginyje.

Muziejaus žirgų sporto sekcijos (vadovė vita Jašinauskaitė) organizuojamomis važnyčiotojų lenktynėmis primintas gražus paprotys velykų rytą iš bažnyčios į namus skubėti: kas pirmauja per velykas, tam visus me-tus viskas geriau seksis (1999 m.). Remiantis aprašymais etnografinėje literatūroje, organizuota teatralizuota Lašininio ir Kanapinio kova, Gavėnios išvarymas, velykiniai burtai.

dažniausiai nauja muziejaus šventės programoje – tai gerokai primiršta, kartais į naują rūbą įvilkta sena. Taip buvo atgaivintas ir išpopuliarintas margučių ridenimas lazdomis, buvęs populiarus skuodo rajone. Popu-liarinant tradicijas, kartais griebiamasi ir gudrybės. Taip J. Kudirkos aprašytas margučių ridenimas į duobutę pavadintas velykiniu golfu. Nepaneigsi, kad daugeliui, ypač jaunajai kartai, patraukliau tai, kas nors kiek va-karais „atsiduoda“. Žaidimas sėkmės sulaukė, tik liko neaišku, kas lėmė – žaidimo pobūdis ar pavadinimas. susidomėjimo „sena naujove“ netrūko. Praėjus keleriems metams (2006 m.), už gudrybę teko atsiimti – esmės nesupratęs interneto svetainės delfi lankytojas išsišaipė iš mūsų renginio tradiciškumo. Tad dabar žaidimo pavadinimas iš modernaus „perkrikštytas“ į „velykinę kiaulę į dvarą“. Kad ir kaip vadintas, žaidimas muziejuje išlieka populiarus, o atgaivintas greičiausiai pratęs savo gyvavimą ir už jo ribų.

Mažųjų lankytojų džiaugsmui muziejų pamėgo ir velykų mitinė būtybė – velykė. Pagal pirmąjį scenarijų jos užduotis buvo ne tik vaikučiams dovanėles dalinti, bet ir važnyčiotojų lenktynių nugalėtojams prizus įteikti. Ši vaikučių laukiama tetulė tos viešnagės muziejuje turbūt ilgai nepamirš: kad visur suspėtų, jai teko pėsčiomis lenktyniauti su važiuotais gaspadoriais19. Belieka tikėti, kad muziejų lanko tik geri vaiku-čiai, mat, kasmet čia velykų proga sugužėjus, dažnam pavyksta velykės dovanėlę rasti, jos organizuoto-je viktorinoje dalyvauti ir net ją gyvą pamatyti.

Lalavimas – iki šiol dzūkijoje išlikęs paprotys, atrodytų, nesilaikant regionų principo, kasmet demonstruo-jamas renginyje, kuris vyksta Žemaitijos ir suvalkijos sektoriuose. Muziejininkai vadovaujasi etnologų teigimu, jog anksčiau šis paprotys buvęs visoje Lietuvoje20. Paskutiniame renginyje priminti plakimo papročiai, gyvavę Klaipėdos krašte ir Šiaurės vakarų Žemaitijoje, bei velykinio prausimo papročiai, būdingi vidurio Lietuvai21.

Planus kasmet rengti praėjusių metų margučių – konkursų nugalėtojų – parodą sugriovė graužikės, kurios be jokių sentimentų įsisuko ir sunaikino velykinį lobyną. vyko kitokios – išlikusių margučių ir velykinių atvirukų, saugomų muziejaus fonduose, vilniaus krašto verbų… Renginio dešimtmečio proga muziejaus vartus pa-puošė nuotraukos iš pirmosios šventės. 1995 m. organizuota visos Lietuvos vaikų padarytų velykinių atvirukų paroda, 2007 m. – paroda iš dalios ir Zigmo Kalesinskų liaudies amatų mokyklos margučių kolekcijos (iš 294 velykinių margučių parodoje eksponuoti 138). 2009 m. šventinėje parodoje eksponuoti natūraliais dažais da-žyti, Ritos Puidokienės skutinėti, domicėlės Banevičienės natūraliais dažais dažyti ir vašku marginti, Elenos Kniūkštaitės vašku marginti velykaičiai ir tradicinės verbos. Jas, būdingas įvairioms Lietuvos vietovėms, pagal ekspedicijose surinktus duomenis surišo LLBM Miškotvarkos ir kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Gražina Žumbakienė. verbos priminė, jog didžiosios pavasario šventės pradžia – verbų sek madienis. Rengi-nius paįvairina ir dinaminės parodos, kuriose ne tik matomas koks nors procesas, bet ir pats lankytojas gali jame dalyvauti. Muziejininkės E. Kniūkštaitė ir L. Praškevičienė mokė velykaičius marginti vašku, E. Nenarta-vičiūtė – skutinėti. 2009 m. verbų ir buities seklyčios (vilniaus r.) moterys mokė rišti tradicinę vilniaus krašto verbą, o Joana Imbrasienė – karpinių meno. 2004 m. maitinimo įmonė „skrebutis“, šeimininkaujanti muziejaus karčemoje, padėjo organizuoti tradicinių velykų patiekalų parodą – vaišes. Jomis lankytojai ypač džiaugėsi. apie tradicinius valgius papasakojo J. samulionytė.

Kasmet lankytojai mokomi iš „dūžių“ – sudužusių velykaičių – apie būsimus metus paspėlioti, o sveikų margučių apie vasaros orus paklausinėti.

smagią linksmybių nuotaiką padeda sukurti folkloro ansambliai, dėl dalyvavimo renginiuose aukojantys ilgesnius pasibuvimus su savaisiais.

2006 m. išleistas specialus laikraštis22, kuriame plačiau aprašyta renginio programa, apžvelgti velykų papro-čiai ir jiems skirti renginiai, įvykę muziejuje, išsamiai paaiškinta, kodėl velykos neturi nekintamos datos ir kokių švenčių data priklauso nuo velykų, pateiktos švenčių datos dešimtmečiui į priekį, patarta, kaip išsaugoti bran-giausią velykų dovaną – margutį. Kol kas tai vienintelis toks leidinys, taupant lėšas, deja, netapęs periodiniu.

Per pirmą dešimtmetį velykų renginys prigijo ir užsitikrino 2-ąją vietą pagal lankytojų skaičių. antrąją po Užgavėnių, o jos daugiau nei dvigubai „vyresnės“. Pasivyti vargu ar pavyks, juk velykos – tai šeimos šventė. Šiek tiek skaičių: 2001 m. apie 3000, 2004 m. – 3957, 2005 m. – 2647 lankytojai. oras – muziejaus po atviru dangumi renginio sąjungininkas arba… priešas: 2000 m. vėlyviausios pagal kalendorių velykos vyko balan-džio 24 d. sodams žydint – lankytojų su šortukais gausybė; 2007 m. – sniegui krentant, nors ir labai turininga programa pasiūlyta, lankytojų – vos vienas kitas... Ši nesėkmė nulėmė apsisprendimą kitais metais rengti tik atvelykį. Per 2009 m. velykas – vėl 3307 lankytojai23. ateisiančiais 2010 m. – renginio dvidešimtmetis.

atgimimo šventės daigai ne tik prigijo, bet ir subujojo. dabar velykiniai renginiai vyksta beveik kiekviename mieste ar miestelyje. džiugu, kad vyksta tokie renginiai. daugeliui žmonių jie priimtinesni jų gyvenamojoje vietoje. vietos organizatoriai galbūt turi didesnes galimybes puoselėti regionines tradicijas, pasiūlyti patrau-klesnių pramogų dabartinei kartai. Tačiau kur dar galime taip aiškiai pajusti gamtos atbudimą ir kartu protėvių, palikusių tokią velykinių papročių gausybę, dvasią, labiau suvokti tų papročių prasmę? Taip norėtųsi tikėti, kad tai bus viena svarbiausių lankytojų gausėjimo Lietuvos liaudies buities muziejuje per velykas priežasčių…

aTvELyKIsPirmasis renginys, skirtas velykų šventės aštuoniadienio pabaigai – atvelykiui, organizuotas metais vėliau nei velykos – 1991 m. (žr. lentelę). aprašas neišliko. Tarp velykų ir atvelykio – tik nevisa savaitė, tad šešerius metus atvelykis (1992–1997 m.) neorganizuotas. 2001 m. ir 2006 m. atvelykio ir Jurginių datos sutapo, todėl renginiuose atsispindėjo abiejų švenčių papročiai. Šie renginiai bus aptarti Jurginių apžvalgoje. 2008 m. atvelykio renginys, kaip aukščiau minėta, sujungdamas velykų ir atvelykio papročius ir išsiplėsdamas per kelis sektorius, mažai kuo skyrėsi nuo velykų renginio, nebuvo tik lalavimo, 2009 metais grįžta prie tradicinio – vaikų šventės – varianto, kurį ir apžvelgsime.

atvelykio prasmę ir jo tikslingumą muziejuje taikliai nusakė muziejininkė Teodora Gražina Morkūnienė, at-sakinga už renginių organizavimą: „Šventinio ciklo, prasidėjusio verbų sekmadieniu, apogėjų pasiekusio per velykas, pabaiga būdavo atvelykis – pirmas sekmadienis po velykų, Žemaitijoje dar vadinamas velykėlėmis, Mažosiomis velykėlėmis, aukštaitijoje – vaikų velykomis. Kaip prieš šimtą metų per Kalėdas Piemenėlių mišios būdavo „vaikų džiaugsmo ir didžiausios linksmybės valanda bažnyčioje“, kur piemenėliai savo paprastomis dū-delėmis grodavo, dūduodavo ir linksmindavo užgimusį Kristų, kaip Trys Karaliai, baigiamoji Kalėdų dalis, buvo daugiausia vaikams pramoga, taip ir atvelykis būdavo vaikų šventė – tik vaikams margindavo kiaušinius, neretai per visą savaitę sudėtus, kiaušinius daužydavo tik vaikai, sūpuoklėse supdavosi tik vaikai... visi kaimai skambė-

davo nuo žaidžiančių, dainuojančių, margučius ridinėjančių vaikų klegesio. Per atvelykį krikštydavo vaikus, iki atvelykio motinos turėdavo aplankyti savo krikštavaikius, atnešti jiems margučių ar kitų dovanų.

Etnologas Juozas Kudirka rašo: „su atvelykiu baigdavosi šventinis svečiavimosi laikas – jeigu per velykas apsilankydavo giminė ar pažįstamas, šeimininkas kviesdavo atvažiuoti per atvelykį“. Tad ir Lietuvos liaudies buities muziejus kviečia į atvelykį visus – ir pabuvojusius, ir nepabuvusius muziejuje velykų antrąją dieną, ypač vaikus – suptis, dainuoti, margučius ridenti, žaisti, šokti, arkliais važinėti, jodinėti”24.

1999 m. atvelykio aprašas liudija: „Šventė įvyko balandžio 11 d. aukštaitijos sektoriaus gatviniame kai-me. Gyvakarų sodyboje – sūpynės, margučių ridenimas, bėgimas su šaukštais, šokiai, žaidimai. Gyvakarų sodybos kluonienoje – žirgai, važinėjimas karieta aplink aukštaitiją. Kyliškių sodyboje – supimasis geldoje, ridenimas lygioje vietoje, bėgimas su šaukštais. Kirdeikių sodyboje – bufetas. oras buvo apniukęs, bet nelijo. Palyginti su velykomis (04 05), atvelykis buvo kamerinė šventė. Kokių papročių per atvelykį parodyt nelabai yra kaip, pagrindinis tikslas buvo – šventė vaikams, kad jie pažaistų, pasiaustų, pamiklintų akį, ranką, pa-sisuptų, priprastų prie senųjų mūsų dainų, šokių, ratelių“25. Į kaimą sugužėjusius vaikučius aplankė velykė, tokia pat, kokią matė prieš daugelį metų antašavos apylinkių (Kupiškio r.) vaikai ir kokią aprašė E. dulaitienė (Glemžaitė) „Kupiškėnų senovėje“.

2000 m. ir 2001 m. renginių aprašų neišliko. 2002 m. balandžio 7 d. renginys įvyko Žemaitijos sektoriuje. Renginio programą pagal šiam regionui būdingą tradiciją papildė ant laužo kepama kiaušinienė. dėl jos įdomumo ir dėl to, kad Žemaitijos sektorius lengviau pasiekiamas mažiesiems lankytojams, renginio vieta ir vaišės tapo tradicinės.

atvelykio renginių bruožas – kompaktiškumas: jie vyksta viename sektoriuje. Pažymėtina, jog išlaikomas regioniškumo principas: būdingi regionui pavadinimai, velykės pavidalai, kiaušinienė tik ten, kur būdavo ke-pama anais laikais. Nuo velykų renginių jie skiriasi ne tik ploto ir atrakcijų apimtimi, bet ir adresatu: jei pirmuo-siuose veiklos siūloma įvairiausio amžiaus lankytojui, tai čia jos daugiausia šeimoms su mažaisiais. Žinoma, kiekvienas ieškantis atras savo… Iki atvelykio paliekamos ir velykinės interjero ekspozicijos. Šį renginį galima pavadinti šventinio velykų ciklo (verbos, velykos, atvelykis) užbaiga, pabaigtuvėmis.

JURGINėsNuo nepriklausomybės atgavimo pasikeitus vasaros sezono pradžios laikui, į šį sezoną pateko ir Jurginių data – balandžio 23 d. 2000 m. ji sutapo su pirmąja šv. velykų diena. 1995 m., 2006 m. velykos buvo balan-džio16 d., tad Jurginės sutapo su atvelykiu.

Pirmasis Jurginių renginys organizuotas 1997 m. balandžio 25 d. scenarijų paruošė Informacijos ir renginių skyriaus (dab. Rsvs) vedėja danutė Blaževičienė. vieta – Žemaitijos kaimo sodybos.

viena svarbiausių paskatų organizuoti Jurginių renginį – tai, kad muziejuje yra „gyvojo“ paveldo – seno-vinių veislių arklių.

Lietuva 1992 m. birželio mėn. 11 d. Rio de Ženeire pasirašė „Biologinės įvairovės konvenciją“ ir įsipareigo-jo išsaugoti savo genetinius išteklius. dar po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo pradėtos masiškai gerinti vietinės gyvulių veislės. siekiant išsaugoti vietinių veislių genofondą, 1921 m. Žemės ūkio ministerijos suda-ryta komisija siūlė suformuoti vietinių gyvulių bandas ir jas veisti. Tačiau šis pasiūlymas buvo įgyvendintas tik įkūrus Žemaitukų žirgyną, prarastą per antrąjį pasaulinį karą. Kai kurios senosios Lietuvos gyvulių ir paukščių veislės jau buvo išnykusios, kitos – Žemaitukų veislės arkliai, vietinės kiaulės, šėmi ir baltnugariai galvijai, vietinės avys, vištinės žąsys – atsidūrusios prie išnykimo ribos. Todėl Lietuvos gyvulininkystės institutas ėmėsi iniciatyvos išsaugoti senąsias veisles nuo visiško išnykimo.

Lietuvos gyvulininkystės institutas kartu su Lietuvos veterinarijos akademija parengė trumpas programas – pasiūlymus Fao (Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacija – V. O), kaip išsaugoti Žemaitukų veis-lės arklius, vietines kiaules ir šėmus bei baltnugarius galvijus. 1995 m. vidurio ir Rytų Europos šalių Fao konferencijoje, atsižvelgus į pateiktus pasiūlymus, šios veislės pripažintos saugomomis tarptautiniu mastu. visos senosios gyvulių ir paukščių veislės įtrauktos į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką ir Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą. 1995 m. gruodžio mėn. 21 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 766 buvo sudaryta Žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių saugojimo koordinavimo taryba. Taryba 1996 m. spalio mėn. 30 d. posėdžio nutarimu parengė senųjų Lietuvos žemės ūkio gyvūnų veislių išsaugojimo progra-mą, kurioje Lietuvos senųjų vietinių žemės ūkio gyvūnų veislių, kaip istorinio ir kultūrinio tautos paveldo, ir jų genetinių išteklių išsaugojimas įvardytas kaip valstybės reikalas ir numatytos priemonės išgelbėti senąsias, ties išnykimo riba atsidūrusias veisles – vietines su karoliukais kiaules, Žemaitukus arklius, šėmus ir baltnu-garius galvijus, vietines šiurkščiavilnes avis ir vištines žąsis“26. Kaip ir kiti Europos muziejai po atviru dangumi (pvz., detmoldo muziejus vokietijoje), LLBM dalyvauja senųjų gyvulių veislių išsaugojimo programoje: čia veisiami ir auginami žemaitukai, laikomos šiurkščiavilnės avys, žąsys.

1996 m. Lietuvoje iš viso buvo 36 suaugę grynaveisliai žemaitukai ir 18 kumelių, Lietuvos liaudies buities muziejuje – 2 kumelės. 2006 m. muziejuje buvo 5 žemaitukai ir 3 kumeliukai, 7 sustambinti žemaitukai su 4 ku-

meliukais ir 2 Lietuvos sunkieji, 2009 m. – 20 arklių, iš kurių 1 Lietuvos sunkiųjų veislės, 6 žemaitukų kumelės ir 6 kumeliukai, 4 sustambinto tipo suaugę arkliai ir 6 kumeliukai27. Lietuvos liaudies buities muziejus yra Že-maitukų arklių augintojų asociacijos, įkurtos 1997 m. ir užsiimančios šios veislės arklių išsaugojimu, veisimu, dauginimu bei populiarinimu, narys.

arkliai muziejuje nuo pat jo įkūrimo naudoti transportui, žemės ūkio darbams. arklio vaidmuo valstiečio gy-venime atskleidžiamas tam tikrais eksponatais nuolatinėse ekspozicijose. Neatskiriamas valstiečio palydovas susilaukė ir ypatingo dėmesio: 1985 m. įruošta ekspozicija „Žirgas lietuvių liaudies gyvenime“, 1988 m. or-ganizuota mokslinė konferencija „arklys lietuvių gyvenime“, miestelio karčemoje įrengta vasaros susisiekimo priemonių ir pakinktų ekspozicija bei stendinė ekspozicija „arklininkystė Lietuvoje“, XvIII a. graviūrų paroda. 1996 m. atnaujinta išeiginių vežimų, įrengta žiemos transporto priemonių ekspozicija pakelės karčemoje. 1991, 1992, 1997, 1998 m. vyko žirginio sporto šventės „Bėrą žirgelį pasibalnojau“, 2004 m. – Etnokultūrinė moksleivių viktorina „Žirgas, arklys valstiečio gyvenime ir papročiuose“.

Jurginės senovėje buvo siejamos su gyvulių ganiavos pradžia, daug kur jas manė esant arklio – labiausiai branginamo gyvulio – diena28. Jonas Balys, remdamasis tautosakine medžiaga, teigia: „Kai kuriose Lietuvos apylinkėse Jurginės buvo didelė arkliaganių šventė. Tauragės aps. arkliaganiai tą dieną rengdavo dideles vai-šes šv. Jurgiui, kaip gyvulių globėjui ir arkliaganių užtarytojui, pagerbti. Tos vaišės panašios į sekminių piemenų šventę. Jurginėse arkliaganiai iš savo šeimininkių renka po keletą kiaušinių, gabaliuką lašinių ar šiaip kokio maisto. Iš to paskui gamina sudėtinę arkliaganių kiaušinienę. Maisto šeimininkės mielai duoda kuo daugiausia, kad šv. Jurgis laikytų sveikus jų gyvulėlius ir apsaugotų juos nuo visų nelaimių“29. Muziejaus renginyje, skirtame Jurginių papročiams, akcentuotos pirmojo gyvulių išginimo apeigos, ypatingą dėmesį skiriant arkliams: orga-nizuota muziejuje laikomų arklių paroda. Lankytojų dėmesys atkreiptas ir į ūkinį pastatą – tvartą, iš kurio išginti suvaryti arkliai ir ožiukai, prie jo atlikta dalis išginimo apeigų (gyvulių aprūkymas, poros kiaušinių – jurgučių – padėjimas po slenksčiu, verbos užkišimas po sija). organizuotas dažytų kiaušinių – „jurgučių“ – mušimas ir ridenimas, tradicinės arkliaganių vaišės ir pasilinksminimas30. Panašiai renginiai vyko dar dvejus metus iš eilės. 1993 m. nuotrauka, beje, tarp daugelio kitų muziejaus kalendorinių renginių nuotraukų, pakliuvo į leidinuką „Lie-tuvių kalendorinės šventės“31. 2000 m. renginys neorganizuotas, o 2001 ir 2002 m. renginių aprašai neišlikę.

vėl ir su didesne jėga renginys atgimė 2006 m. Kadangi sutapo Jurginių ir atvelykio data, organizuotas abiejų papročius vienijantis renginys. Išleistas specialus laikraštis, kuriame apžvelgti atvelykio, Jurginių, se-kminių ir ganymo papročiai32. ypatingas renginys buvo ir tuo, kad jame pirmą kartą buvo organizuotos ku-meliukų krikštynos: vaikai ir suaugę galėjo siūlyti bevardžiams kumeliukams, žemaitukų veislės eržiliukams (vieno motina – Kuosa, tėvas – aitvaras, kito motina – Korta, tėvas – aitvaras), vardus. Grynakraujam žirgui vardas parenkamas taip, kad jo vardo pirmoji raidė būtų tokia pat kaip motinos vardo pirmoji, o trečioji – kaip tėvo vardo pirmoji raidė, pavyzdžiui, motina Kregždutė, tėvas aitvaras, eržiliukas – Kragas33. Renginį užbaigė kiaušinienė, tradicinė Žemaitijoje ir per atvelykį, ir per Jurgines.

Jurginių renginiuose ne tik atskleidžiami senieji Jurginių papročiai, bet ir ypatingai panaudojamas bei populiarinamas gyvasis paveldas – žemaitukai, lankytojų dėmesys atkreipiamas į paprastai nedaugeliui teįdomų ūkinį pastatą – tvartą. sutrumpinus vasaros sezoną, kada pastatų interjerai atidaryti nuo gegu-žės 1 d., sumažėjo galimybės organizuoti Jurgines, tačiau vyksta šiek tiek kitokio pobūdžio renginiai, po-puliarinantys senąją arklių veislę. Kartu su Žemaitukų arklių augintojų asociacija muziejuje organizuota asociacijos 10-mečio šventė (2007 m. birželio 23 d.), vaikų piešinių konkursas „aš ir žemaitukas“ (2007, 2008, 2009 m.), renginys „Lietuvos tūkstantmetis ir žemaitukai“ bei nacionalinės žemaitukų taurės varžybos (2008 m. gegužės 24 d. ir 2009 m. 31 d.).

Lietuvos maironiečių draugija (savanoriška visuomeninė literatūrinė, kūrybinė, kraštotyrinė organizacija, vienijanti bendrojo lavinimo, profesinių, aukštesniųjų mokyklų moksleivius, aukštųjų mokyklų studentus – aut.) kasmet organizuoja tradicinį Jurginių sambūrį. 2008 m. balandžio 25 dieną jis vyko Lietuvos liaudies buities muziejuje. Šiuolaikiniame renginyje, subūrusiame apie 700 maironiečių, dalyviai susipažino ne tik su lietuviš-kojo kaimo praeitimi, bet ir su Jurginių šventės tradicijomis.

Jurginės Lietuvoje dar vyksta ir kitur: 2009 m. jos vyko Palangoje (tik jau nebe žemdirbių šventė: folkloro ansamblis „Mėguva“ tradicinius šios šventės papročius pritaikė šiuolaikiniam miesto žmogui); prie augus-taičių malūno (Papilės seniūnija, akmenės r.; arklių pagerbimas, skaniausio pašaro arkliams, kiaušinienės kepimo konkursas); anykščių miesto parke (šalia naujų šventės elementų įpinami ir senieji: pavasario sutiktuvių šokiai, supimasis, margučių ridenimas); Pirmosios žalumos šventė (Jurginės) ūkininko sody-boje Blauzdžiūnų kaime Joniškio r.; Mažeikiuose; pas Jurgaitį Šilgaliuose Pagėgių sav.; ketvirtoji Jurginių šventė Balsių etnografinėje sodyboje Pakruojo r.; skirsnemunės ūkininkų M. ir J. Pečiulių ir etnografinėje pedagogų M. ir P. Baršauskų sodyboje Jurbarko r.; Rokuose, Garliavoje (Kauno r.); antašavos kaimo bendruomenėje (Kupiškio r.); Miežiškiuose (Panevėžio r.); J. ir v. Lubių sodyboje, dargaičiuose (Šiaulių r.); Kaltanėnuose (Švenčionių r.); skaudvilėje (Tauragės r.); Krivilių kaime (varėnos r.)34. Šie renginiai – aki-vaizdus gyvosios tradicijos įrodymas, kada senieji papročiai persipina su naujais šventės elementais.

Tautos tradicijos nėra nekintamas dalykas: jos keičiasi kartu su visuomenės buities ir pasaulėžiūros kaita. Pakitus žemės ūkio technologijoms, ūkininkavimo būdams, daugelis tiesiogiai su žemdirbyste ir gyvulinin-kyste susijusių papročių nunyko. dalis sakralų pobūdį turėjusių papročių palaipsniui tampa pramoginiai ir iš suaugusiųjų perimami jaunimo, vaikų. Būtų neracionalu žūtbūt stengtis atgaivinti tai, kas šiandienos žmogui visiškai nesuprantama, nes yra pasikeitusi ir buitis, ir mąstysena, ir vertybių samprata. Bet kokias apeigas atlikti nevaidinant galima tik įsitikinus jų prasmingumu. Buities muziejus – viena natūraliausių šiuo laikotarpiu aplinkų XIX a. pab. – XX a. pradžios Jurginių ir kitų papročių restauracijai ir įdomiam pateikimui dabarties žmogaus pažinimo ir ugdymo procese.

RENGINIaI, sKIRTI PIRMosIos vaGos PaPRočIaMsPirmosios vagos papročiai priskirtini prie labiausiai nunykusių dėl žemės ūkio technologijų ir ūkininkavimo

būdų pasikeitimų žemdirbystės papročių. Nedaug apie juos girdėjusios šiuolaikinės kartos, kurių kiekviena – vis daugiau „nuo žagrės nutolstanti“.

Pirmasis renginys, skirtas arimo pradžios papročiams („Pirmosios vagos šventė“), muziejuje organi-zuotas dar jo veiklos pradžioje – 1975 m. organizatoriai – entuziastai, susibūrę į etnografinę folklorinę grupę. vytautas stanikūnas, pirmasis ir ilgametis muziejaus direktorius (1966–1989 m.), prisimena: „apie 1972–1974 metus muziejaus veiklai pagyvinti kažkaip savaime atsirado jaunų entuziastų, lietuviškų dainų, šokių, muzikos, papročių propaguotojų. Tarp jų minėtini albinas vaškevičius, veronika Povilionienė, Jūratė dručkienė, vytautas Šulinskas, Šarūnas Žukauskas, vytenis andriukaitis, algis Urbonavičius ir daugelis kitų, kurie jau sovietiniais laikais muziejaus teritorijoje propagavo nacionalinę kultūrą – dainavo, šoko, grojo. Rengė įvairias šventes. Pavyzdžiui, jau 1975 metų pavasarį Rumšiškių liaudies buities muziejuje surengia-ma įspūdinga „Pirmosios vagos“ šventė su visomis apeigomis, kurią su didžiuliu smalsumu stebėjo susi-rinkę muziejaus lankytojai ir net svečiai iš užsienio“35. Muziejaus archyve saugomos Š. Žukausko spalvotos skaidrės apie „Pirmąją vagą“, kaip ir apie tais pačiais metais tų pačių entuziastų organizuotas „Šienapjūtę“ bei „Rugiapjūtę“. deja, tai buvo vienkartinis renginys. Platesnio aprašo neišliko.

Nepriklausomybės metais vėl grįžta prie šios temos – 1998 m. organizuota Pirmosios vagos šventė. Ji buvo renginių ciklo, skirto darbo papročiams, dalis. Ciklą sudarė Pirmosios vagos, Rugiapjūtės ir Kūlimo šventės. Pirmosios scenarijų paruošė v. olechnovičienė36. Renginiui pasirinkta diena – gegužės 8 d., arti-ma artojų globėjo šv. Izidoriaus vardadieniui (gegužės 15 d.). Šeštadienis – ir lankytojų patogumui, ir, seno-lių požiūriu, tinkamiausia savaitės diena arimui pradėti: jei šeštadienį pradėsi arti, tai visi darbai dėl to vyks labai sėkmingai. vieta – aukštaitijos kaimas, atspindintis ne tik po valakų reformos atsiradusio gatvinio-rėžinio kaimo struktūrą, bet ir reformos įvestą trilaukę žemėvaldą (visa kaimo žemė padalinta į tris laukus: pūdymas, žiemkenčiai, vasarojus; kiekvienam kaimo kiemui – po vieną rėžį kiekviename iš trijų laukų; vieno valstiečio rėžiai trijuose laukuose – valakas). veiksmas vyko Kirdeikių sodyboje (sodybos kiemas erdvus dalyviams ir lankytojams susirinkti, arti ariamas laukas) ir viename iš trilaukio laukų, padalintų rėžiais. Fol-kloro ansamblio „Kupolė“ (vadovas antanas Bernatonis) nariai, interpretuodami gausią šeimyną, priminė lankytojams XX a. pr. Rytų Lietuvos pirmosios vagos dienos apeigas: artojo išlydėjimą į laukus, pirmosios vagos išarimą, artojo sutiktuves. Buvo atlikti magiški veiksmai, kurie, tikėta, apsaugosią būsimą derlių. Pademonstruotas arklio kinkymas prie plūgo, pristatyta Lietuvos sunkiųjų arklių veislė. skambėjo arimo

artojų varžybose pirmosios vagos papročius susirinkusiems primena folkloro ansamblis „verpeta“. LLBM. 2004. Nuotrauka iš Lietuvos liaudies buities muziejaus rinkinių

dainos, prisiminta smulkioji tautosaka šia tema, iš pirmosios vagos virtimo paspėliota apie būsimus metus. vaišintasi. sodybos, esančios kitoje gatvės pusėje, pastogėje buvo surengta arimo padargų, saugomų muziejaus fonduose, paroda. apie juos papasakojo vyr. muziejininkė sigita Žukauskaitė. artojas pamokė visus norinčiuosius arti. Jie buvo pavaišinti duonine gira, atminimui padovanoti bokalai su užrašu „Lauko nearsi – duonos nevalgysi“. Į renginį kviesti keturių žemės ūkio mokyklų moksleiviai, deja, neatvyko.

Renginyje improvizuota scena vėl savitai praplėsta: panaudojant ne tik kaimo sodybų kiemus, bet ir dir-bamą lauką. Lankytojai susipažįsta ne tik su pirmosios vagos papročiais, arimo padargais, bet ir anų laikų žemėvalda, kas paprastai rečiau pastebima.

1999 m. renginys organizuotas pagal 1998 m. Pirmosios vagos scenarijų, šiek tiek jį pakeitus ir papildžius. Nudžiugino tai, kad susirinko gausesnis būrys norinčiųjų pabandyti arti. arė ne tik žilstelėję vyriškiai, Kaišia-dorių žemės ūkio mokyklos Jaunųjų ūkininkų būrelio vaikinai (tarp kitko, puikiai), bet ir ...mergina bei septyn-metis berniukas37. 2000 ir 2001 m. renginiai dėl datos vėlyvumo pirmai vagai arti pavadinti arimo dienomis, iš esmės pakartojo ankstesniuosius. deja, palyginus jų sąmatų skaičius ir lankytojų skaičius, faktai bylojo antrųjų nenaudai. 2003 ir 2004 m. arimo dienos organizuotos kartu su muziejaus rėmėju laikraščiu „Ūkininko patarėjas“. artojų varžybose priminti ir senieji arimo pradžios papročiai. 2004 m. renginyje 1998 m. pirmosios vagos scenarijų įgyvendino Kaišiadorių folkloro ansamblis „verpeta“.

sEKMINėsTai šventė, švenčiama septintą (t. y. sekmą) savaitę, arba penkiasdešimtą dieną (todėl dar vadinama penkias-dešimtinėmis), po velykų, tarp gegužės 11 ir birželio 12 d. Jų data visada, neatsižvelgiant į sezonų trukmės kaitą, patenka į muziejaus aktyvųjį – vasaros – sezoną. Liaudies papročiuose sekminės – žemdirbių, piemenų šventė, kada garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai. Ji siejama su sėjos pabaigtuvėmis. Kaip Žolinė vadi-nama slenksčiu iš vasaros į rudenį, taip sekmines galima būtų pavadinti pavasario–vasaros slenksčiu38.

sekminių papročių atšvaitų galima aptikti dar sovietinių laikų muziejaus renginiuose – piemenėlių šven-tėse, kurios buvo organizuotos gegužės pabaigoje – birželio pradžioje39 ir skirtos Tarptautinei vaikų gynimo dienai. Jose dalyvaujantys vaikų folkloro ansambliai neabejotinai demonstravo piemenų folklorą. Nuotrau-koje iš 1983 m. šventės matyti piemenėlių drabužėliais aprengti koncertuojantys vaikai – folklorinio ansam-blio „verpeta“ vaikų grupė40. skriaudžiamųjų piemenėlių tema neprieštaravo ir anų laikų ideologijai. Kitokios galimybės, tiksliau, jokių – krikščioniškajai šventės pusei...

Nepriklausomybės periodo renginių sąraše pirmą kartą sekminės paminėtos 1989 m., bet daugiau duo-menų apie šį renginį nepavyko aptikti. archyve saugomas 1990 m. sekminių renginio scenarijus. Jo autorė N. Pliuraitė-andrejevienė 41. Pirmosios nepriklausomybės metų sekminės, apie kurias turime daugiau duo-menų, organizuotos tų pačių metų, kaip ir pirmosios velykos, birželio 3 d., sekmadienį, aukštaitijos sek-toriuje. Kaimo gryčiose įrengtos specialios šventinės ekspozicijos: gonkos, palubės, šventųjų paveikslai apkaišyti berželiais, gryčių stalai užtiesti baltomis staltiesėmis. Renginio vieta – prie vienkieminės (daujėnų) aukštaitijos sodybos. Jis priminė, kaip per sekmines vykdavo piemenų baliai, būdingi visai Lietuvai: su karvių vainikavimu, melstuvėmis, pautiene. Muziejus neturi karvių bandos, todėl teko skolintis iš jas turinčių

Šv. Mišios Račkiškės koplyčioje. sekminės. LLBM. 2007. v. didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių

muziejininkų. Karvutės, vasarą besiganydamos muziejaus pievose, prisidėdavo prie natūralios kaimo aplin-kos kūrimo. deja, dabar šio svarbaus komponento jau nebeliko. 2002 m. gyva raguotoji dalyvavo paskutinįjį kartą: ir Rumšiškių miestelyje vos viena kita belikusi, ir nė vienas šeimininkas savo vienintelės masiniuose renginiuose nebeleidžia kamuoti. 2003 m. pagaminta medinė ir panaudota renginyje, bet niekada imitacija nepakeis originalo įspūdžio: žvilgsnis – visai ne sekminių karvės... Gyvulių bandos neturėjimas – vienas iš veiksnių, dėl kurio sekminės dabar neberengiamos. Tikėtina, kad ateityje muziejuje, kaip ir kituose tokio tipo Europos muziejuose (pvz., detmoldas, stade vokietijoje), įsikurs ekologinis ūkis, netruks jokių rūšių „gyvojo paveldo“ ir bus sąlygos dar tikroviškiau ir natūraliau atspindėti materialųjį ir nematerialųjį paveldą.

Pirmasis scenarijus ilgam tapo metmenimis, organizuojant piemenų balių vėlesniuose sekminių renginiuo-se, kurie buvo tobulinami ir papildomi.

1992 m. programoje paminėtas „rytelninkų“ pasilinksminimas42. Po piemenų iškylos jiems leisdavo pa-miegoti, kitos dienos ryte gyvulius paprastai išgindavo suaugusieji, kai kur merginos – „grytelninkės“. Prie jų prisijungdavo vaikinai. susirinkęs jaunimas vaidindavo vestuves. senovėje tikėta, kad vestuviniais žai-dimais galima sustiprinti žemės vaisingumą. analogišką pasilinksminimą muziejuje surengė KTU folkloro ansamblio „Goštauta“ ansambliečiai. viena „grytelninkių“ – Lorita Kulakauskienė – dabar vadovauja Rum-šiškių folkloro ansambliui „Nedėja“.

sekminės – Šventosios dvasios atsiuntimas – viena didžiausių krikščionių švenčių, Bažnyčios susikūrimo diena. Lietuvos bažnyčiose ji pažymima iškilmingomis pamaldomis. Į muziejų 1976 m. perkelta ir 1980 m. pastatyta koplyčia, statyta 1775 m. Račkiškės kaime (Švenčionių r.). Tai vienas seniausių muziejaus pastatų. Jame mišias aukojęs garbusis monsinjoras Kazimieras vasiliauskas, iš čia suimtas ir išgabentas į lagerį. Ne vienas per televiziją matė K. vasiliausko suteiktą bažnytinės santuokos sakramentą muziejaus koplyčioje. Kad ir kaip sunku tokią svarbią bažnyčiai dieną pakviesti kunigą, nuo 1997 m. šv. Mišios šioje koplyčioje tapo svarbiu renginio akcentu. Jas aukojo misionierius kunigas antanas saulaitis, Kauno arkikatedros Bazilikos administratorius Evaldas vitulskis, Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius kunigas Gintaras vitkus, Kauno kuni-gų seminarijos rektorius monsinjoras aurelijus Žukauskas.

2002 m. buvo parengtas naujas scenarijus (autorė v. olechnovičienė), pritaikytas dzūkijos kaimui, siejant renginį su čia veikiančia skerdžiaus ekspozicija. aukotos šv. Mišios muziejaus koplyčioje, priminta, jog ir sekminėms buvo dažomi kiaušiniai. Renginyje dalyvavo tikros skerdžiaus duonos ragavęs Jurgis Bielinis, piemenų muzikos instrumentų žinovas albinas Batavičius. Renginį nufilmavo operatorius arvydas Barysas43.

2007 m. sekminės surengtos paskutinį sykį. Trumpame renginio apibūdinime jis pristatomas taip: „Pasiruo-šimo sekminėms darbai bei sekminių apeigų ir pramogų epizodai aukštaitijos kaime“44. Ruošiant scenarijų, remtasi publikacija apie Kėdainiškių sekminių papročius45. Šį kraštą atspindinčioje Klepšių dūminėje gryčioje su atvira ugniaviete lankytojai vaišinti rūgštynių sriuba. Renginys, siekiant įdomumo, šalia tradicinių elementų (šv. Mišių, piemenų folkloro, kiaušinienės, rugių lankymo dainų) papildytas naujais: spektakliais, mokymu pasigaminti dūdelę, nusipinti krepšelį, susirišti vantą; pieno apdirbimo rykų parodėle ir sviesto mušimu. Šven-tinėse vaišėse – ir pavasariškai vasariška (rūgštynių) sriuba, ir kiaušinienė, ir virtiniai. Lankytojai raginti „...švęskime iš širdies, kad energingiau įžengtume į vasaros darbų, rūpesčių ir pramogų laikotarpį“.

Pasilinksminimas sekminių dieną. LLBM. 2007. v. didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių

sekminės nuo 1989 m. iki 2007 m. rengtos kasmet, išskyrus 1994 m. (tais metais surengtos devintinės Žemaitijos sektoriuje (žr. lentelę), kurios, išskyrus tai, kad vyko laiku, artimesniu devintinių datai, todėl ir orga-nizuotos Žemaitijos sektoriuje, kur pagal etnografinę literatūrą vykdavo piemenų baliai, tokie pat kaip kitur per sekmines, niekuo nesiskyrė nuo anksčiau organizuotų sek minių). Jos, kaip ir velykos, priklauso prie ilgiausiai ir pastoviausiai organizuotų pavasario ciklo renginių.

Nuo 2008 m. dėl to, kad sulaukiama mažai lankytojų ir dėl kitokių renginių gausos kol kas nutarta sekmi-nių renginių, skirtų platesniam lankytojų ratui, neorganizuoti. Paruoštas ir vykdomas edukacinis užsiėmimas moksleiviams46. Jame pritaikoma ir medinė raguotoji. vykdomi užsiėmimai ne tik primena, pristabdo papročių nykimą, bet ir „augina“ būsimus galbūt ateityje atgimsiančių masinių renginių lankytojus.

analizuojant, kokią įtaką renginiui turi muziejaus kompeksiškumas ir kaip išnaudojamos jo teikiamos gali-mybės, galima daryti išvadą, jog, palyginti su anksčiau aptartais muziejaus renginiais, sekminėse žengtas dar vienas žingsnis: panaudojami ne tik sodybų kiemai, pievos, turimas gyvasis paveldas (avių, ožiukų banda), teminė – skerdžiaus – ekspozicija, papildomos namų interjerų ekspozicijos (tradicinis apkaišymas beržo šakelėmis), bet į renginio kompleksą įjungiamas ir kulto pastatas – koplyčia. Taip, ne tik atkreipiant lankytojo dėmesį į dar vieną savitą pastatą bei jo interjerą, praplečiamas pažinimo laukas. Įtraukus į ren-ginio vyksmo lauką koplyčią ir joje aukojamas šv. Mišias, muziejuje vykusiai sujungiami sekminių, kaip di-džios bažnytinės šventės, ir liaudiškieji papročių elementai, lankytojui pateikiamas platesnis ir išsamesnis šventės įspūdis bei vaizdas, tuo nepažeidžiant mūsų religijai ir kultūrai būdingo sinkretizmo, kas kartais no-rom ar nenorom, bet akivaizdžiai, ir ne tik muziejuje, atsitinka. Tiesa, kartą velykų renginio proga koplyčioje taip pat aukotos šv. Mišios, bet tai netapo nuolatiniu reiškiniu. sėkmingai šis principas taikomas ir Žolinės renginiuose, muziejuje rengiamuose nuo 2002 m.

dabar šių papročių likimas, atrodytų, daugiau kaimo bendruomenių rankose. Juk jų žmonės arčiau gamtos, turi gyvulių. džiugu, kad sekminėms skirti renginiai Lietuvoje dar vyksta: visagine, Meironyse (Ignalinos r.), Kulvos, Liepių gyvenvietėse (Jonavos r.), P. Cvirkos etnografinėje sodyboje Klangiuose (Jurbarko r.), Šlienavoje ir Ringaudų KC (Kauno r.), skaisgirio miestelyje (Joniškio r.), Šepetoje (Kupiškio r.), Bardiškiuose (Pakruojo r.), Barčiuose (Lazdijų r.), Tautkaičių klojimo teatre (Marijampolės savivaldybė), Pikeliuose (Mažeikių r.), daujėnuose (Pasvalio r.), ant dukurmonių piliakalnio (Prienų r.), Eičiuose (Tauragės r.), vepriuose (Ukmergės r.), Pačkėnų KC (Utenos r.), Bobriškėse ir Nedzingėje (varėnos r.)47. Neišvengiamai juose kinta senųjų papročių bei šiuolai-kinių pramogų santykis antrųjų naudai. svarbu ir tai, kad šie renginiai vyksta ir taip palaikoma sekminių, seniau vadintų, šalia Kalėdų bei velykų, metinės šventės vardu, šventimo tradicija. dabar gi dažnai, anot etnologo L. Klimkos, „…atrodo, kad lietuviai turi tik dvi šventes – Kūčias ir velykas. Kūčioms susirenka šeimos, vaikai grįžta iš užsienių. Kiaušinius irgi dar mokame marginti... o daugiau švenčių lyg ir nebėra. Į atsiradusią tuščią vietą plūsta svetimos. Juk žmogui kas keturiasdešimt dienų reikia didelės šventės, organizmas reikalauja…“ sekminės, maždaug tokiu intervalu nutolusios nuo velykų, kaip tik atitiktų šį poreikį. „Kalendorius – ne tik bota-gėlis, genantis žmogų nuo vieno darbo prie kito. Lietuvis, garbios praeities tautos atstovas, išgyvena tarsi du laikotarpius: istorinį, įsukantį kasdien į naujausių įvykių sūkurį, ir archajinį, kuris tarsi sustingęs ties tautos šakni-mis, įsmilkęs į mūsų vidų per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą ir visą kultūros paveldą. Nuo tinkamo tų laikų santykio priklauso žmogaus vidinė darna ir pusiausvyra”48. Tad šventės perspektyva – ne tik kaimo bendruomenėse. Kaimo ir miesto santykis, palyginti su XIX a. pab. – XX a. pr., dabartinėje urbanizuotoje Lietuvoje pasikeitęs atvirkščia proporcija. Nors šiuolaikinis miestietis gyvena kitokiu nei anų laikų (gamtos) ritmu, ieškotina formų ir miestiečiams švęsti pavasario išleistuvių ir vasaros sutiktuvių šventę. dabar ryški bažnytinė šventės pusė, ką Bažnyčia ir organizuoja. Gamtos virsmas ir su juo susiję šventės elementai – labiau išnaudotini šiuolaikinio žmogaus, išvarginto nuolatinio bėgimo ir įtampos bei urbanizuotos aplinkos, atokvėpiui.

Muziejaus natūrali aplinka – viena tinkamiausių vietų kuo visapusiškiau ir autentiškiau atskleisti XIX a. pab. – XX a. pr. sekminių, kaip ir kitus nykstančius ir jau išnykusius to laikotarpio papročius. 2007 m. renginys pa-rodė, jog, turint pakankamą materialinę ir žmogiškųjų resursų bazę, kūrybiškai panaudojant senąjį kultūros paveldą, čia galima rengti pavasario išleistuvių ir vasaros sutiktuvių šventę, kaip ir kitas, skirtas dabarties žmogui. atsižvelgiant į neišvengiamus kultūrinius bei ekonominius pokyčius ir išradingai derinant senuosius ir naujuosius tautinės kultūros elementus, galima pratęsti pirmųjų gyvavimą ir kurti prielaidas gyvosioms etninės kultūros tradicijoms skleistis.

IŠvados:Renginiai, skirti pavasario ciklo papročiams, Lietuvos liaudies buities muziejuje organizuojami nuo pat jo atidarymo lankytojams: muziejus atidarytas 1974 m. vasarą, o Pirmosios vagos šventė įvyko kitų metų pava-sarį.

Pagal šių renginių gausą ir tematiką muziejaus veikloje galima išskirti du laikotarpius:1) 1974–1990 m., kada surengta keletas renginių, neprieštaraujančių vyraujančiai darbo žmonių ideologi-

jai: Pirmosios vagos šventė ir Piemenėlių šventės, iš dalies atspindinčios sek minių papročius;

2) nuo 1990 m. iki šių dienų, kada pradėti organizuoti velykų, atvelykio, Jurginių, sekminių papročiams skirti renginiai.

organizuojant renginius, kūrybiškai panaudojamos buities muziejuje sukurtos natūralios XIX–XX a. pra-džios kaimo aplinkos galimybės. Kiekviename renginyje jos jungiamos vis į kitokius derinius: per velykas – kaimo aplinka, sodybų kiemai, namų interjerai; per Jurgines – kaimo aplinka, sodybų kiemai, ūkinių pastatų interjerai, „gyvasis paveldas“; per Pirmosios vagos šventes – sodybos kiemas, arkliai, dirbamas laukas; per sekmines – kaimo aplinka, pieva, kulto pastatas. Taip savitai praplečiamas pažinimo laukas, skatinamas da-lyvaujančių žingeidumas, sudaromos prielaidos lankytojams pažinti vis kitas sferas ir susidaryti kuo išsamesnį praeities vaizdą, suvokti senųjų papročių prasmę.

dėl muziejaus veiklos sezoniškumo žiemą šios galimybės ribotesnės. daugelis apžvelgtų renginių vyksta vasarą.

Renginiuose atsispindi regioniniai pavasario ciklo papročių savitumai.Buities muziejus šiandien – viena natūraliausių aplinkų XIX a. pab.–XX a. pradžios papročiams, nunyku-

siems dėl pakitusių žemės ūkio technologijų ir ūkininkavimo būdų (Jurginių, Pirmosios vagos, sekminių ir kt.), restauruoti ir dabarties žmogui pažinti.

Muziejuje nuolat ieškoma kuo patrauklesnių ir suprantamesnių nūdienos žmogui senųjų papročių pristaty-mo, jų pažinimo formų. Į tradicinių renginių scenarijus įtraukiami nauji elementai (viktorinos, konkursai, par-odos ir kt.), šiuolaikinės pramogos, prioritetą teikiant senajam kultūros paveldui. stengiamasi atsižvelgti į neišvengiamus kultūrinius bei ekonominius pokyčius ir išradingai derinti senuosius ir naujuosius kultūros ele-mentus, siekiant pratęsti pirmųjų gyvavimą ir kurti prielaidas gyvosioms etninėms tradicijoms skleistis.

Muziejuje vyksta ir kartu su kitomis institucijomis organizuojami šiuolaikiniai renginiai (Maironiečių sambū-ris, arimo varžybos ir kt.), kuriuose primenami senieji papročiai.

apžvelgti renginiai – įtaigi ir įdomi etninio paveldo raiškos, sklaidos ir saugojimo forma, pozityvus reiškinys dabartinėje etninėje kultūroje, viena iš galimybių prasmingai praleisti laisvalaikį.

Nuorodos

1 mmlab.ktu.lt/skansenas_lt/ind_ky.html2 olechnovičienė v. Lietuvos liaudies buities muziejaus: kalendorinių švenčių papročiai. Tradicijos atgaja. – Gimtasai kraštas, 2008, 1, p. 120–126.

3 Etninės kultūros renginiai Lietuvoje / sudarytoja Inga Kriščiūnienė; LLKC etninės kultūros skyrius. – vilnius, 1999, 120 p. Informacinis leidinys apie etninės kultūros renginius Lietuvoje (planuojamus), leidinius, folklo-

Chronologinė lentelėLietuvos liaudies buities muziejaus renginiai, skirti pavasario ciklo papročiams, 1990–2009 m. laikotarpiu

Metai velykos atvelykis Jurginės sekminės Gegužinės pa-maldos devintinės Pirmosios vagos

šventė (arimo diena)1990 Balandžio 15 d. - - Birželio 3 d. Gegužės 27 d.

1991 Balandžio 1 d. Balandžio 20 d. - Gegužės mėn.

1992 Balandžio 20 d. - - Birželio 7 d

1993 Balandžio 12 d. - - Gegužės 30 d.

1994 Balandžio 4 d. - - - Birželio 4 d.

1995 Balandžio 17 d. - - Birželio 2 d.

1996 Balandžio 8 d. - - Gegužės 26 d.

1997 Kovo 31 d. - Balandžio 20 d. Gegužės 18 d.

1998 Balandžio 13 d. Balandžio 19 d. Balandžio 25 d. Gegužės 31 d. Gegužės 8 d.

1999 Balandžio 5 d. Balandžio 11 d. Balandžio 25 d. Gegužės 23 d. Gegužės 8 d.

2000 Balandžio 24 d. Balandžio 30 d. - Birželio 11 d Gegužės 13 d.

2001 Balandžio 16 d. Balandžio 22 d. Balandžio 22 d. Gegužės 3 d. Gegužės 13 d.

2002 Balandžio 1 d. Balandžio 7 d. Balandžio 21 d. Gegužės 19 d.

2003 Balandžio 21 d. Balandžio 27 d. - Birželio 8 d. Liepos 19 d.

2004 Balandžio 12 d. - - Gegužės 30 d. Balandžio 24 d

2005 Kovo 28 d. - - Gegužės 15 d.

2006 Balandžio 17 d. Balandžio 23 d. Balandžio 23 d. Birželio 4 d.

2007 Balandžio 09 d. Balandžio 19 d. - Gegužės 27 d.

2008 - Kovo 30 d.? - -

2009 Balandžio 13 d. Balandžio 30 d. - -

ro garso publikacijas, etninės veiklos institucijas bei specialistus. Pradėtas leisti 1994 m., leidžiamas kas 6 mėn.

4 muziejai.lt, llbm.lt5 olechnovičienė v. Mes atsigavim, tegul bėdos užsigavi. Lietuvos liaudies buities muziejus dešimtąjį kartą kviečia į velykų šventę. – Kauno diena, 2000, balandžio 20 d., p. 17; olechnovičienė v. velykų šventei Lietu-vos liaudies buities muziejuje – 10 metų. – Muziejininkystės biuletenis, 2000 m. Nr. 2, p. 32.

6 Šorys J. Šventės Rumšiškėse: nuo „žiemos palydų“ iki Užgavėnių. apie sovietmečio tradicinės kultūros pro-veržius kalbamės su Liaudies kultūros centro etnografe Birute Imbrasiene. – Šiaurės atėnai, 2000 m. kovo 4 d. Nr. 9 (499), p. 10.

7 Žukauskaitė s. Medžiaga, surinkta rengiant parodą „Keturi muziejaus dešimtmečiai: praeitis ir dabartis“, LLBM, b.11239.

8 Pokalbis su LLBM buities, amatų ir verslų skyriaus vedėja J. samulionyte. 2009 metai, liepos 8 d. Užrašė v. olechnovičienė.

9 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, vilnius, „Mintis“, 1993, p. 153.10 andrejevienė Pliuraitė N. velykų šventės scenarijus (1990 m. balandžio 15 d.), LLBM, b.7235.11 Kaulakytė I. velykų papročiai Klaipėdos r., 1991 m., LLBM, b. 8839; olechnovičienė v. velykų papročiai Širvintų r. Zibalų apyl. Juozapavos kaime, 1991 m., LLBM, b. 8838.

12 andrejevienė Pliuraitė N. velykų šventės papročiai. Paskaita, skirta 5–8 klasių mokiniams, 1989 m. vasario mėn., LLBM, b. 6067.

13 Baltrušaitis v. Į Rumšiškes – margučių ridenti, žemei gyvybės linkėti. – Ūkininko patarėjas, 1996, Nr. 27.14 Kudirka J. velykų šventės, vilnius, 1990.15 velykų šventės, įvykusios 1999 m. balandžio 24 d., medžiaga, Rsvs.16 olechnovičienė v. atgimimo šventei svarbu tinkamai pasiruošti. – Kaišiadorių kronika, 2002 m. kovo 22–28 d. Nr. 12 (41).

17 Blaževičienė d. Laukiu velykėlių šventų, turiu kiaušinėlių margų..., 2007 m., LLBM, b. 11281; Praškevičie-nė L. Marginu velykaitį, 2007 m. – LLBM, b. 11282.

18 velykų šventės, įvykusios 1991 m. balandžio mėn. 1 d., aprašymas., LLBM, b. 9068.19 velykų šventės, įvykusios 1999 m. balandžio mėn. 24 d., medžiaga, Rsvs.20 Žilvytis Bernardas Šaknys. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pab. – XX a pirmoje pusėje. Jaunimo vakarėliai – Lietuvos etnologija, 7, vilnius, 2001, p. 56–58.

21 Kudirka J. velykų šventės, p. 16; Žilvytis Bernardas Šaknys. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pab. – XX a pirmoje pusėje. Jaunimo vakarėliai, p. 57; Klimka L. Tautos metai, vilnius, 2008, p. 91.

22 sveiki sulaukę velykų šventų, pakajaus, derliaus, metų gerų, pyragų baltų, kiaušinių margų... 2006.04.17. Lietuvos liaudies buities muziejaus leidinys. autorės asm. a.

23 Pokalbis su LLBM vyriausiąja buhaltere Irena Baniene. 2009 metai, balandžio 16 d. Užrašė v. olechnovi-čienė.

24 Morkūnienė T.G. – Kauno žinios, 1999 balandžio 9 d., aktualijos, p. 7.25 Morkūnienė T. atvelykis (velykėlės) aukštaitijos sektoriuje, Rumšiškės, 1999, Rsvs. 26 Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerija, Lietuvos gyvulininkystės institutas „Lietuvos senųjų vietinių žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programa“, vilnius, 1997.

27 Pokalbis su LLBM darbuotoju, atsakingu už arklininkystę, Rimantu Gaigalu. 2009 metai, rugsėjo 3 d. Užrašė v. olechnovičienė.

28 Gutautas s. Lietuvių liaudies kalendorius, vilnius, „vyturys“, 1991, p. 63.29 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 171.30 Blaževičienė d. Jurginių šventės scenarijus, 1997 m., Rsvs.31 Lietuvių kalendorinės šventės, Kaunas, „Šviesa“, 2006, p. 37. 32 Jurginės, 2006 04 23. Lietuvos liaudies buities muziejaus atvelykio ir Jurginių leidinys, v. o. asm. a.33 atvelykis 2006, Rsvs.34 Etninės kultūros renginiai Lietuvoje / sudarytoja Inga Kriščiūnienė; LLKC etninės kultūros skyrius. – vilnius, 2009.

35 dobkevičius K. Šokti ir dainuoti... Lietuvos liaudies buities muziejaus etnografiniam ansambliui – 30. – XXI amžius, Nr. 90, 2004 m., p. 4.

36 Pirmosios vagos šventės, įvykusios 1998 m. gegužės 9 d., medžiaga. Parengė v. olechnovičienė, LLBM, b 10600.

37 Pirmosios vagos šventės, įvykusios 1999 m. gegužės 8 d., medžiaga. surinko v. olechnovičienė, LLBM, b 10604.

38 Plačiau sekminių papročiai pristatyti renginio anotacijoje, pagal etnologinę literatūrą paruoštoje v. olechno-vičienės ir publikuotoje laikraštyje „Kaišiadorių aidai“, 2003 m. birželio 6 d, p. 4.

39 Žukauskaitė s. Medžiaga, surinkta rengiant parodą „Keturi muziejaus dešimtmečiai: praeitis ir dabartis“, LLBM, b. 11239.

40 1983 05 29. Piemenėlių šventė. vaikų gegužinė, skirta Tarptautinei vaikų gynimo dienai, LLBM, b. 1283.41 sekminių šventės scenarijus (1990 m. birželio 3 d.). Šventės mokslinė konsultantė Buities skyriaus mokslinė bendradarbė Nijolė Pliuraitė-andrejevienė. Šventę organizavo Jadvyga Kazlauskienė, papročių ir renginių sektoriaus j. mokslinė bendradarbė, Janina samulionytė, buities skyriaus vedėja, LLBM, b. 7236.

42 1992 m. sekminių programa, Rsvs. 43 sekminių, vykusių 2002 m. gegužės 19 d., medžiaga. Parengė v. olechnovičienė, Rsvs.44 olechnovičienė v. sekminėms 2007, Rsvs.45 Kėdainių sekminės: berželių žaluma, kiaušinių dažymas, laukų lankymas. Parengė Regina Lukminienė. – Šiaurės atėnai, 2005 m. gegužės 14 d. Nr. 18 (748), p. 10.

46 Piemenų rūpesčiai ir linksmybės. sekminės. Medžiaga edukaciniam užsiėmimui 10–15 metų (piemens am-žiaus) moksleiviams. Parengė v. olechovičienė. – LLBM, b. 11312.

47 Etninės kultūros renginiai Lietuvoje / sudarytoja Inga Kriščiūnienė; LLKC etninės kultūros skyrius, vilnius, 2009.

48 Klimka L. Tautos metai, vilnius, 2008, p. 15.

vida olechnovičienė

CUsToMs oF ThE sPRING CyCLE IN ThE LIThUaNIaN oPEN aIR MUsEUMsummaryThe article describes the events of the Lithuanian open air Museum devoted to the customs of the spring cycle (Easter, sunday after Easter, Jurginės (st. George’s) day, the Celebration of the first furrow, Whitsunday) in order to show the originality – seasonal prevalence and complexity – of the Museum’s influence on organizing the events. The Lithuanian open air Museum belongs to a certain group of museums the expositions of which are characteristic of complexity (the objects of material culture of the past are shown not separately but in a complex) and seasonal prevalence (the year of activities is divided into two seasons: summer (the interior of the buildings is open to visitors) and winter (the interior is opened only to order). The aim of this article is to describe the events of the Museum devoted to the customs of the spring cycle and to show how the above mentioned peculiarities predetermine the possibilities of event organization.

The main sources of the article were the files of the library archives of the Museums in which the descriptions of the events, scenarios, various documents concerning the event organization, photos and publications are kept. There was also used the material kept in the archives of the Museum Relations with the society department responsible for the event organization and the personal archives of the author who has been working for this department since 1987. a part of information was gathered using interview method, and then it was written down and systemized. The author also based herself on Jonas Balys’, Pranė dundulienė’s, Libertas Klimka’s, Juozas Kudirka’s and Žilvytis Bernardas Šaknys’ publications describing the calendar customs. In the article, because of their abundance the spring cycle events of 1990-2009 are given in a chronological table.

Lietuvos liaudies buities muziejusJ. aisčio g. 2, LT – 56333 Rumšiškės

Gauta 2009 09 12 atiduota spausdinti 2008 10 10