Pastogės Lietuva

PastogėsLietuva

Algirdas Patackas

P o g r i n dž i o, S ą j ū dž i o i r L a i Sv ė S k ro n i k a

PastogėsLietuva

aidai · 2011

PastogėsLietuva

Algirdas Patackas

Pogrindžio, Sąjūdžio ir Laisvės kronika

Redaktorė Rima MalickaitėKnygos dailininkas Tomas Mrazauskas

Antraštiniame lape – Trispalvė virš Kauno po penkiasdešimties metų, vėliavą kelia Algirdas Patackas. Jurio Ambraziejaus nuotrauka, 1988 m.

© Algirdas Patackas, 2011© Aidai, 2011

ISBN 978-9955-656-97-5

UDK 323.28(474.5)Pa-358

Knygos leidimą parėmėLietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

Skiriu tėvo atminimui

1 PradžiaApie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas · 17Amžinai jaunas ir amžinai teisus. Minint 25-ąsias Mindaugo Tomonio žūties metines · 35

2 Sąjūdis. Naivieji tekstaiNeišduokime · 41Santaros Lietuva · 45Ką Lietuva gali duoti Europai? · 49Sąjūdis ir istorija · 57Dėl būsimo Kauno universiteto koncepcijos · 61Žūtbūt · 67

3 Žmogus ir DievasVaikas yra Adomas · 73Ar galima nužudyti sielą? · 77Apie savinaiką · 95Apie mirties bausmę · 99Savižudybė ir drovõs kultūra · 103Filosofo tragizmas ir lietuviškosios minties drama · 107Šv. Pranciškus Asyžietis ir sesuo Lietuva · 121Šv. Jokūbo apaštalo byla · 127Rasa, Kupolė, Jarila · 145Senoji lietuvių religija · 151

Turinys

4 Žmogus ir istorijaKita Lietuva · 163Lietuva, lieta, leitis arba ką reiškia žodis „Lietuva“ · 167

5 PublicistikaIstorinio laiko klepsidros · 187Miško brolių baladė · 191Nepražuvo nei vienas kraujo lašas · 195Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – esminis skirtumas · 209Sąjūdis ir Kaunas – abu labu tokiu · 217Kovo 11-ajai · 231Sausio 13-oji · 233Baltijos kelias · 239Kodėl Čečėnija? · 241Aslan Maschadov (1951–2005). Vietoj nekrologo · 259Naujasis terorizmas kaip Dievo rūstybės ženklas · 263Cchinvali. Mintys iš karo lauko · 269Žiurkės · 275Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje: pabaiga ar nauja pradžia? · 277Postmodernizmas yra chaosas · 287Ką padėsime ant stalo? · 289

6 MemorianaElegija Antanui Vaičiulaičiui · 301Requiem ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui · 305Mokytojui išėjus. Vaclovui Šiugždiniui atminti · 309In memoria. Adai Urbonaitei atminti · 311Sudie, Birute… Birutei Nedzinskienei atminti · 315

7 VariaŽodis bičiuliams, paliekant Seimą · 319Kauniečio konstitucija · 321Disidento dekalogas (naujaisiais laikais) · 323

8 Pastogė„Pastogė“ Nr. 1 · 329„Pastogė“ Nr. 2 · 381„Lietuvos ateitis“ Nr. 7 · 433

Asmenvardžių rodyklė · 453

Knygos tekstai aprėpia ilgą laiko tarpą – nuo pogrindžio ir Sąjūdžio iki dabarties. Dalį jų teko dėti į skyrelį „naivūs tekstai“, idant nenusigąstų ir nepabėgtų šiuolaikinis skaitytojas. Tai nereiškia, kad jų išsižadama, – tiesiog tokie buvo laikai, o mes irgi buvome tokie, taip mąstėme ir taip jautėme, ir, ko gero, tokie giliai savyje ir likome. Tarp kitko, išsipildė būtent patys naiviausi, o, atrodo, ranka pasiekiami – ne. Kitą tų laikų žanrą pagimdė Sąjūdžio revoliucija – tai savotiški agitaciniai lapeliai, daczibao, kai į vieną puslapį reikėdavo suspausti maksimumą žodžio energijos. Knygoje rasite ir pogrindžio tekstų, niekur kitur nespausdintų, taip ir likusių anapus viešumos. Manome, jog verta juos pateikti kad ir pagerbiant juos rašiusių bičiulių atminimą, nes vieno ar kito jau nebėra. Tam pačiam tikslui skirta ir memoriana. Rasite čia ir tekstų apie pačius sudėtingiausius santykius žmogaus gyvenime – santykius tarp žmogaus ir Dievo, taip pat šiandienos realijų atspindžius. Nors kai kurie praeities rašiniai, mūsų supratimu, gali pasirodyti stebėtinai aktualūs ir šiandien.

A. P.

Pradžia 1

Paulius Subačius kalbina Algirdą Patacką.

PS Pretekstas šiam pokalbiui buvo publikacijos1, pasirodžiusios „Ramuvos“ dvidešimtpenkmečio proga bei mininčios kitus įvykius, ypač „Prahos pavasarį“, kurie, kaip teigiama šiuose straipsniuose, ir išprovokavę naują politinio bei kultūrinio judėjimo bangą, pa-dėję „Ramuvai“ atsirasti. Visų pirma noriu prašyti, kad pakomen-tuotumėte faktus, pateiktus minėtose publikacijose, nes šiek tiek skiriasi Arvydo Šliogerio prisiminimai, Valento Mačiekaus ar Jono Trinkūno interpretacijos ir tai, kas skelbta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ bei kituose šaltiniuose. Kokią jūs regite pačią atgaivos pradžią?AP Septintame dešimtmetyje Vilniuje stažavosi toksai Helge Rin-höl mas, mūsų bendraamžis, garsaus baltisto Christiano Stango mokinys. Tai va, šitasai Helge – vėliau Stokholmo universiteto pro-fesorius, o tada šviesiaplaukis ilgšis su nutrintais džinsais – yra pa-sakęs, kad „Ramuva“ buvo vienas originaliausių to meto jaunimo judėjimų Europoje. Matyt, taip buvo iš tikrųjų, nes Vakaruose buvo daug protesto dėl paties protesto, o mes turėjome labai aiškų priešą ir svarbią idėją – savimonės paieškas.

Nuo pat pradžios „Ramuvoje“ buvo dvi srovės, kurias sąlygi-nai galime pavadinti legalia ir pogrindine. Mes priklausėme pas-tarajai. Saugumas buvo visiškai teisus, sakydamas „legaliesiems“:

1 Šliogeris A., „Sąmonės laisvėjimo ištakų beieškant“, in: Akiračiai, 1993, Nr. 2, p. 8–9; Nr. 3, p. 13, 15; Nr. 4, p. 8–9; Kudirka J., „„Prahos pavasaris“ ir lietu-vių liaudies kultūra“, in: Literatūra ir menas, 1993, Nr. 34, p. 11; Mačiekus V.,

„Kraštotyros odisėja“, in: Literatūra ir menas, 1993, Nr. 36, p. 10–11.

Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

18 Pradžia

„Žiūrėkite, kas prie jūsų šliejasi“. Būtent taip ir buvo. Panašiai kaip Sąjūdyje – Vilnius ir Kaunas, toleruojamas ir „blogas“ Sąjūdis.

Jau iš pat pradžių tarp šių dviejų krypčių buvo nematoma įtampa. Kuo skyrėmės? Atmetus antraeilius dalykus, svarbiausia takoskyra buvo dėl požiūrio į krikščionybę. Nors tai nebuvo labai griežta, bet pogrindyje buvo daugiau tie, kuriems krikščionybė, Kristus nebuvo vien kultūrinės sąvokos ar tušti žodžiai. Saugumas dar galėjo pakęsti domėjimąsi etnika, bet etnika, tautiniai dalykai plius krikščionybė jiems buvo baisiau už sprogstamąjį užtaisą, ir jie buvo visiškai tei-sūs. Tai buvo leista aiškiai suprasti, todėl, matyt, atsirado pagunda

„legaliajame“ sparne ateiti į pagalbą ateistinei propagandai. Kai sužinojome, kad mūsų ramuviečiai kaimuose šituo „užsiiminėja“ – šiaip jau skystoka forma, – pateikėme ultimatumą: arba – arba: arba dirbame kartu, arba skiriamės. Atsimenu, mano kambary, aspirantų bendrabuty, buvo susirinkę Alfonsas Andriuškevičius, Trinkūnas – iš anos pusės, iš mūsų pusės – aš, Šliogeris ir gal dar kas, neprisi-menu. Buvo sudarytos paliaubos ir apskritai jų laikytasi, gal išskyrus kokį aršuolį kaip Tadas Šidiškis ar dar vienas kitas.

Taigi buvo dvi „Ramuvos“: viena daugiau ar mažiau legalizuota, galbūt dar galima vadinti pagoniška (aš pavadinčiau pseudopa-goniška), ir pogrindžio, kuriam etnika nebuvo riba, o katalikybė, Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio, Prano Dovydaičio vardai buvo natūrali tąsa lietuviškosios dvasios istorijoje.

Ar apskritai senoji, ikikristinė kultūra pažini iš vidaus, iš savęs? Gal ir taip, bet esminis, visas pažinimas įmanomas tik per krikš-čioniškąjį, kristocentrinį atskaitos tašką. Ši mintis mums dabar, išleidus jau trečią knygelę2, vis labiau tvirtėja…

Tos dvi „Ramuvos“ kryptys gyvavo kartu, kol po Romo Kalantos 1972 m. prasidėjo reakcija ir imta represuoti judėjimą. Jį pavyko, kaip sako Šliogeris, iškastruoti. Legalioji „Ramuva“ liko

2 Turima omeny Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus knygos „Gimties virsmas“, „Vestuvinis virsmas“, „Mirties virsmas“.

19Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas

tokia, kokia pavaizduota Mačiekaus straipsnyje: formaliai buvo renkama tautosaka ir visa kita, bet nebeliko paties svarbiausio. Norėčiau ypač šitai pabrėžti. Kai pradėjome važinėti į užjūrius, dar geriau supratome, kad tai ne viskas – tautosaką surinkti: ga-lima surinkti, bet ji gulės ir tiek. Britų muziejuje viskas sukrauta, etnologija beveik iš viso pasaulio, bet ji negyva. Norint atgaivinti, reikia pradėti patiems dainuoti ir apskritai daryti tiesą. O ir tiems žmonėms, pas kuriuos eini per ekspedicijas, reikia iš mūsų ne to, kad mes ten pravažiuotumėm, o tiesioginio bendravimo. Bet to-kios formalios, vasarą organizuojamos ekspedicijos šito negali duoti. Reikia tiesioginio buvimo su jais, su visomis jų bėdomis. Ir mes turbūt taip darėme. Tiesiog ten būdavome, nuvažiuoda-vome drauge, pavyzdžiui, su gydytojais, arba padėdavome mėšlą mėžti. Kiekvienais metais važiuodavome pas Mariją Kruopienę padėti bulves nukasti. Tai buvo buvimo būdas ir drauge reali pa-galba. Nė vieno rudens nepraleidau, tiktai kai kalėjime sėdėjau.

O ta ana kryptis, – ją reikėtų vis dėlto vadinti materialistine, nors daug kas pyks, – tam tikra prasme tenkino valdžią. Mačiekaus straipsnyje skaičiais nurodyta, kiek surinkta tautosakos ir viso kito – tai labai geri dalykai; teisingai, reikia visa tai rinkti, ir gerai, kad buvo renkama. Bet vėl problema – ar tai gyva? Surinkti juk neuž-tenka, reikia, kad tai gyventų, kad tai būtų tiesa, kad nebūtų jokios dviprasmybės. Nebuvo to, kas svarbiausia, todėl pasiteisino sau-gumo viltis – minėtoji Šliogerio metafora šia prasme teisinga.

Pogrindinė „Ramuva“ ir paskui buvo labai stipriai represuo-jama, vaikoma. Teko kelis kartus keisti vietą ir pavadinimus. Tačiau Liaudies dainos klubo ir kitais vardais ji išliko vienokiu ar kito-kiu pavidalu – ačiū „Vatikano radijui“3 – iki dabar ir tebegyvuoja. O anoji, legalioji, buvo prižiūrima labai kietai, ir visa veikla vyko gana formaliai, – bent aš taip įsivaizduoju, nors pačiam neteko

3 Informacija apie „Dainos klubo“ persekiojimus būdavo operatyviai pa-viešinama per „Vatikano radiją“.

20 Pradžia

dalyvauti. Ji taip pat išgyveno iki mūsų laikų. Todėl ir susiduria du skirtingi požiūriai į senuosius mūsų dalykus – materialisti-nis ir idealistinis: ko mes norime iš mūsų praeities, ko ieškome. Materialistui atrodo vienaip, idealistui – kitaip. Štai pati Šliogerio straipsnio pradžia: „Pakėlėm triukšmą per Komjaunimo suvažia-vimą ir pareikalavom demokratinių rinkimų.“ Atrodytų, kad ir aš ten dalyvavau. Niekada su komjaunimu nieko bendra neturėjau, todėl jokių triukšmų negalėjau kelti.PS Ten ir Petras Kimbrys minimas…AP Šliogeris gal ir kėlė, o mums su Petru tokie dalykai nerūpėjo. Kai baigėme techninius mokslus, priėjome takoskyrą. Reikėjo eiti arba oficialiu, legaliu keliu, arba nelegaliu. Vieni nuėjo į vieną pusę, kiti – į kitą. Taip ir išsiskyrėme. Taip visi žmonės išsiskyrė: vieni nuėjo į oficialiąją kultūrą, kiti – kitur. Jei iš naujo reikėtų rinktis, tą patį daryčiau.PS Ar prasminga „Prahos pavasarį“ tiesiogiai sieti su kultūriniu pagyvėjimu, su kraštotyra?AP Tiesiog tokia atgaivos banga praėjo, ir tiek. Jokiu būdu netiesa, kad išgirdome apie „Prahos pavasarį“ ir kažką pradėjome. Jokių kontaktų su Praha neturėjome. Pajutome, kad kai kurie varžtai atsileido, ir kiekvienas puolėme daryti, ką pajėgėme. Čekijoje taip nebuvo, jiems rūpėjo Vakarų demokratija, liberalizmas. O mes ėjome iš karto prie to, kas skaudžiausia, prie juodos duonos, prie savo šaknų. „Ramuvos“ kryptis buvo juodos duonos kryptis.PS Rūpėtų pasiaiškinti Kauno ir Vilniaus santykį. Juk iš Vilniaus žmonių gal labiausiai represuotas Trinkūnas, bet ir jis nebuvo įkalintas, o Kauno kraštotyrininkai (jie taip ir buvo vadinami – Kauno kraštotyrininkais) nukentėjo daug smarkiau: keletas žmo-nių buvo teisiami ir iš įvairių pareigų pašalinti. Iki tol dalis jų oficialiai dirbo kraštotyros organizacijose. Ir įstrigusios pavardės, bent „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ minimos, daugiau-sia kauniškių.


AP Na, Kauno ir Vilniaus problema labai jau plati. Kaunas visuo-met kiečiau žiūrėdavo į pasaulėžiūros dalykus, – čia tai tikra tei sybė. Buvo tokia kraštotyrininkų byla, dar vadinama Žukausko byla. Nuteisti keli žmonės, tarp jų ir Vidmantas Povilionis. Kai kurių jau gyvų nebėra, paties Šarūno Žukausko irgi – nusižudė…

„Ramuva“ turėjo ideologinį, intelektualųjį sparną, pavyzdžiui, tautosaką tyrinėjusiųjų. Kiti buvo labai konkretūs žmonės – dau-giausia žygeiviai, labai šaunūs vyrai (Šliogeris juos kažkodėl vadina žygėjais, – gal užmiršo). Jie rengė žygį Simono Daukanto keliais ir dar daugelį dalykų.PS Gal nedaug kas žino ir apie „Punios sutartį“4 – reikšmingą tau-tinio ir dorinio sąmoningumo dokumentą.AP Žygeiviai buvo arčiau pogrindžio linijos. Nesuvaldoma pub lika: Rimantas Matulis, Tadas Šidiškis ir kiti šaunuoliai, dar dabar jauni. O dėl Kauno ir Vilniaus… Na, formaliai Vilniuje daugiau huma-nitarų, pati aplinka humanitarinė, o Kaune – kitaip. Tačiau takos-kyra ėjo per kitą vietą, – kai reikėjo rinktis: arba eiti į melo kultūrą, arba į ją neiti. Ir ką tuomet daryti? Jeigu eini, tenka me luoti, jei neini, negali pasireikšti, viską tik savyje gali nešiotis, nes esi labai suvaržytas. Lieki nemelavęs, bet lieki neįsibūtinęs. Man labai skaudus Šliogerio pašnekėjimas, kad pas mus susibūrė žmonės, kurie nieko nesugebėjo. Galėjo jie ir sugebėjo. Toks Mindaugas Tomonis, žuvęs, jis labai daug galėjo ir sugebėjo. Būtų galėjęs. Arba toks Juozas Prapiestis, galėjęs tapti poezijos žmogumi. Iš kur pa-galiau būtų atsiradę visi tie katalikų intelektualai, kimbriai ir ali-šauskai, ir tas jūsų „Naujasis židinys“, jei nebūtų praėję „pogrindžio mokyklų“? O „Sietynas“? Juk neišdygo tuščioje vietoje. Reikalas buvo ne sugebėjimas, o pasirinkimas: kokią kainą turėsi sumokėti

4 1966 m. Punios šile formalių ir neformalių Lietuvos žygeivių grupių at-stovų sudarytas dokumentas, kuriame apibrėžiama, kas yra žygeivis, su-formuluoti pažintinius, kultūrinius ir gamtosauginius tikslus turinčio keliavimo principai ir etinės nuostatos.

22 Pradžia

už tai, kad tau leidžiama kurti, leidžiama spausdinti, leidžiama pasireikšti? Kiek gali eiti, iki kokios ribos?

Šliogeris kalba, esą pogrindinė spauda buvo per mažai inte-lektuali. Kas jau kas, o jis gerai žinojo, kad egzistuoja galimybė padaryti ją intelektualią. Jei buvai intelektualas, galėjai ateiti, labai staigiai ir greitai tai padaryti. Visa to meto kuriančio jaunimo aplinka žinojo, kad yra tokia „Pastogė“, kad ji dėl jų leidžiama. Ir kad jie labai mažai rizikuoja, nes už viską atsako redaktoriai. Be to, intelektualumas pats savaime nėra jokia vertybė. Jis yra tik „tortas“, o reikėjo „juodos duonos“. Konditerija galėjo ir palaukti, tai geras dalykas, kai esi sotus. O mes darėme juodą duoną, darėme sąmoningai kiek galima mažiau pseudointelek-tualią. Problema buvo ne lygis, problema buvo sukurti precedentą, vietą, kur galima tą lygį kelti. O šnekėti labai paprasta. Todėl ten nedalyvauta, kad bijota. Galima taip ir pasakyti: buvau profeso-rius, buvau partinis. Ir labai gerai. Jei nori tokius dalykus daryti, tai ir daryk, bet nesakyk, kad kitur per mažai intelektualu, nes tai nesąžininga.

Sakysim, tokia „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo faktografinis leidinys, koks ten gali būti intelektualinis lygis!

Šiaip jau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ lygis buvo labai aukštas. Funkciją, kurią turėjo atlikti, ji atliko labai puikiai, ypač informacijos, kuri buvo renkama ir pateikiama itin objekty-viai, požiūriu. Net turėjo savo literatūrinį stilių, panašų į lotyniško Žemaičių laiško Konstanco susirinkimui retoriką, – tai buvo tau-raus skundo gaida. O kalbos apie intelektualumą – dekadentiški nėrinėliai, kaltės kompleksas.

Šliogeris sako, kad rašė į stalčių ir 1990 m. išleido „Būtį ir pa-saulį“. Aš tos knygos nebeskaičiau, nes 1990 m. man ji buvo jau nebeį domi. Man jos reikėjo 1985 m. Juk labai svarbu, koks konteks-tas. Rusų kultūra turi ištisą pogrindžio literatūrą, o kur mūsų tokia literatūra? Mes dėl to nekalti, mes padarėme, kas mums priklausė


padaryti, kiek jėgos leido. Buvo leidinių, kur buvo galima spaus-dintis, jei kas būtų norėjęs. O norėjo, deja, labai nedaugelis.

Mūsų riba buvo labai aiški – jokios oficialios publikacijos. Būtume sudegę iš gėdos, jei kuriame nors sovietiniame leidinyje būtų pasirodę kas nors mūsų rašyta. Tokia nerašyta taisyklė: atsi-stoti šalia reiškia susitepti. Tarp kitko, ji galioja ir dabar, tik truputį kitokiame kontekste – turiu galvoje spausdinimąsi bulvariniuose ir panašiuose leidiniuose. Kas spausdinasi „Respublikoje“, negali savęs laikyti inteligentu.PS Ar iki oficialių „Ramuvos“ renginių (pirmasis Vilniaus miesto

„Ramuvos“ renginys – 1969 m. sausio 31 d., o Universiteto „Ramu-vos“ – 1968 m. kovo 22 d. Vydūno minėjimas, rengtas Lietuvių li-teratūros katedros ir Indijos sekcijos) buvo koks nors pogrindžio

„Ramuvos“ susitelkimas? Ar tik pavieniai žmonės? Ar funkcionavo „Ramuvos“ vardas?AP Mes neturėjome galimybės ką nors oficialaus daryti, nuomotis sales ir t. t. Egzistavome be ypatingų pasireiškimų ar susirinkimų. Vėliau, antrame etape, ėmėmės pogrindžio spaudos – pribrendo reikalas ir išėjo „Pastogė“, paskui rinkinys „Ethos“, Oskaro Milašiaus raštų tritomis. Iki tol buvo „zakristijų mokyklėlės“, kaip mes va-dinome. Kai prikaupėme tiek žinojimo, kad galėjome ir kitiems pasakoti, pradėjome pogrindžio Bažnyčios globojami važinėti po visą Lietuvą – nuo Kybartų iki Klaipėdos. Prie zakristijų ar šiaip kur nors, pas kokias moteriškes, susirinkdavo jaunimas, o mes skaitydavome paskaitas. Oficialiuose renginiuose dalyvaudavome tik kaip stebėtojai. Nebuvau jokiose tarybose, – tai vyko šiek tiek kitaip. Laikėme save ramuviečiais, tos idėjos nešėjais, ir dabar tam tikra prasme tebelaikome. Galiu pasakyti, kad esu žygeivis, daly-vavęs „Daukanto kelyje“. Dar anksčiau Rytprūsius esame kiaurai išmaišę ir t. t. Bet nurodyti kokią nors datą?‥ Viena data – 1968 m., kita svarbi data – 1972 m. Antroji – lūžis, kai teko jau visiškai pereiti į pogrindį. O paskui buvo savotiškas atsigavimas, kai pradėjome

24 Pradžia

spaudą leisti. Dalyvaudavo mūsų žmonės ir tose formaliose ekspe-dicijose, kurios būdavo rengiamos, bet ten buvo labai aiškios ribos: nebuvo galima rinkti religinių dalykų, klausinėti apie partizanus.PS Jūs turite omeny turbūt krikščioniškus dalykus, nes Trinkūnas bent penkiose ekspedicijose rinko medžiagą apie senuosius lietu-vių tikėjimus.AP Taip, apie senąją religiją buvo galima rinkti, bet krikščio-niškų dalykų, net liečiančių kultūrą ar etnologiją, reikėjo vengti. O mes tai darydavome, mes galėdavome rinkti. Mūsų ekspedi-cijos būdavo neformalios: tiesiog kiekvieną vasarą keturi penki žmonės važiuodavo daryti tai, ko oficialioji „Ramuva“ negalėjo. Pavyzdžiui, nebuvo galima važiuoti į lietuviškus Gudijos kaimus. Kalbininkai net teigdavo, jog Zieteloje jau seniai nebesą lietuviš-kai kalbančių.PS Gervėčiuose 1970 m. buvo oficiali Vilniaus miesto kraštotyros draugijos ekspedicija…AP Vienintelė! Betgi dar yra Apsas, aplink Daugpilį kaimų, kur mes nuolat važiuodavome, yra Zietela, yra daug salelių, kurių tik rai niekas be mūsų nepasiekdavo. Jiems reikėdavo ne tik kraštotyros, jiems reikėdavo, pavyzdžiui, spaudą užsakyti. Tas spaudos užsaky-mas, galima sakyti, buvo ištisa karinė operacija. Galėjai užsakyti tik vietiniame pašte. Prieš tai turėdavai situaciją išžvalgyti, nes tuoj pat skambindavo vietinis saugumas, aiškindavosi, kas čia tokie užsaki-nėja. Kai užsakydavai, jau būdavo viskas, bet turėdavai visus niu-ansus vietoje sužinoti, nes iš Lietuvos to negalėdavai padaryti.PS Gal galėtume apibūdinti keletą žmonių, kurie „Ramuvas“ pra-dėjo, kurių gyvenimo, ideologijos, kultūrinės veiklos trajektorija iki šiol tebesitęsia. Tai Trinkūnas, Šliogeris, Vaclovas Bagdonavičius, Vidmantė Jasukaitytė, Vladas Braziūnas.AP Apie personalijas kalbėti sunku. Trinkūnas – vienas iš pago-niškosios krypties vadovų, ideologas. Nors tyrinėjimų pobūdžiu mūsų kryptis juk irgi tam tikra prasme buvo „pagoniška“. Gal


geriau sakyti, kad jo veiklos esmė – materialistinė visų mūsų se-nosios kultūros dalykų traktuotė, besiremianti Edwardu Tyloru, James’u Frazeriu ir Lewisu Henry Morganu5. O mes laikėmės tokių idealistinių mokyklų, kaip Vienos kultūrinė-istorinė mo-kykla, tėvo Wilhelmo Schmidto6, kuris naudojo misionierių su-rinktą medžiagą, leido žurnalą „Anthropos“. Tai žinomi dalykai.

Jau minėjau, kad mūsų ekspedicijos būdavo labai kryptin-gos, gerai parengtos. Pavyzdžiui, akcijos „Daukanto kelias“ atski-ruose etapuose dalyvavo daugiau negu du šimtai žmonių. Ir ji buvo tik pusiau legali. O kitos ekspedicijos būdavo labai stropiai konspiruojamos.PS Norėčiau grįžti prie jūsų požiūrio į legalią veiklą po 1972 m., po to, kai Kaune veikliausi žmonės buvo suimti, kai Vilniuje Trinkūnas buvo išvytas iš darbo, kai oficialiai liko vienintelė Vilniaus univer-siteto kraštotyrininkų „Ramuva“ ir jai ėmė vadovauti Mačiekus. Jo straipsnyje apibūdinta tik viena, materialioji „Ramuvos“ veik-los dalis, adekvati to meto kitų sričių kultūrinei veiklai. Padorūs istorikai užsiiminėjo faktologija, nes nieko daugiau nebuvo galima normaliai tyrinėti (pavyzdžiui, gilintis į metodologiją); taip dirbo Antanas Tyla, Vytautas Merkys ir panašūs žmonės. Tokiu pat keliu ėjo lituanistai literatai, kurie rinkosi žanrų analizę, nes žanras – ideologiškai neutralus dalykas. Panašiai atrodė ir kraštotyra, tik oficialūs akcentai buvo medžiagos rinkimas, – toks yra pagrin-dinis gynybinis Mačiekaus ideologijos momentas. Buvo slaptai viliamasi, kad visa kita įvyks paskui, savaime. Ir bent iš dalies ta viltis pasiteisino. Norėčiau su jumis nesutikti, kad medžiagos rin-kimas buvo bedvasis. Pats atėjau į Universiteto kraštotyrininkų

„Ramuvą“ trejetą metų prieš Atgimimą ir dar mačiau saugumo

5 Trys vakarietiškos materialistinės-pozityvistinės krypties antropologijos klasikai.

6 Wilhelm Schmidt (1868–1954) – Vienos kultūrinės-istorinės antropolo-gijos mokyklos įkūrėjas, žurnalo „Anthropos“ leidėjas.

26 Pradžia

sekamos veiklos. Tad galiu paliudyti, kad labai aiškiai skyrėsi du sluoksniai. Vienas jų buvo globėjai: pirmasis – prof. Česlovas Kudaba, vėliau – Trinkūnas, Šliogeris, Mačiekus. Jie ėjo atsiskai-tinėti į partinius susirinkimus, suvažiavimus ir kitur. Jie tvarkė mokslinius dalykus ir, operuodami argumentu „mus uždarys“, pagal savo sąžinę ir išmintį savotiškai kontroliavo tuos studentus ar ne studentus, kurie realiai veikė. O kitas sluoksnis – studentų veikla. Vieni jų tikrai vien užrašinėdavo, pavyzdžiui, tautosaką, o kiti patys dainuodavo, rengdavo vakarones. Buvo dar bendra-bučių gyvenimas, kur susirinkdavo po penkis šešis padainuoti, pasikalbėti, pasiginčyti. Pasaulėžiūrinės, ideologinės diskusijos vykdavo itin karštai ir atvirai.

Ir dar man atrodo svarbu, kad Universiteto kraštotyrininkų „Ramuva“ visuomet palaikė žygeiviškas tradicijas. Žygeiviai buvo oficialiai išvaikyti, jie atsikūrė tik kaip Universiteto turistų klubas, kuriame aiškiai išsiskyrė dvi srovės: vieni važinėdavo tik į Kaukazą, kiti keliaudavo po Lietuvą. O kraštotyrininkų „Romuvoje“ visą laiką buvo žmonių, rengiančių žygius po savo žemę. Ir jų akcen-tas – ne medžiagos rinkimas, o ėjimas per kraštą, Lietuvos maty-mas, bendravimas su žmonėmis, dvasinė patirtis, paminklosaugos pradai. Esmingas klausimas, kurio svarstymui, mano galva, vis dar trūksta konceptualumo: ar buvo įmanomas ir kaip buvo įmano-mas oficialumo ir neoficialumo sambūvis?AP Man labai įdomu išgirsti naujosios „Ramuvos“ kartos požiūrį, nes beveik nieko nežinojau apie vėlesnę jos veiklą. Jūs užfiksavote labai įdomų dalyką – buvo du sluoksniai. Vieni skaičiuodavo, o jau-nimas visą laiką norėjo gaivumo ir dvasinio bendrumo, to tikro dalyko, rasos lašo. Ir jūs jį rasdavote. Štai čia prasideda problema: ką su tuo daryti? Vis prasikala tas želmenėlis ir pakliūva į tam tikrą priežiūrą. Kurioje gi vietoje įvyksta nuodėmė, kai su tuo želme-nėliu pradeda kažkas ne taip darytis? Mūsų tikslas buvo, kad tie pradmenys galėtų visiškai laisvai vešėti, kad jokių ribų nebūtų.


Tarkim, jūs sėdite su žmogum, jis dainuoja ir staiga pradeda ką nors pasakoti iš savo partizaniškos praeities. Kaip jūs elgiatės? Išjungiate diktofoną?‥PS Na, gana įvairiai buvo daroma… Tam tikra medžiagos dalis net atsidurdavo Tautosakos institute.AP O paskui gulėdavo.PS Bet juk ir pogrindžio žmonės negalėjo jų paviešinti! Be abejo, per jokias legalias vakarones partizaninės dainos nebuvo dainuo-jamos. Bet jaunimas jų mokydavosi, apie jas sužinodavo.AP Vis dėlto grįžtu prie to paties. Ką tai reiškia? Kas su ta daina įvyko? Kur čia dvasia? Laisvė – jau toks dalykas: jei pradedi, turi eiti iki galo. Jeigu nors kiek imi save stabdyti, tai nieko nebeišeina. Todėl čia ir yra ta takoskyra.

Norėjau atkreipti dėmesį į Mačiekaus straipsnio semantiką: „Atrodo, saugumas nenustatė nė vieno rimtesnio nusižengimo, prie kurio būtų galėjęs prikibti.“ „Nusižengimas“ net į kabutes nepaimtas! Vadinasi, žmogus mano, kad tai iš tiesų buvo nusižen-gimas, antraip būtų parašęs su kabutėmis. Toliau – dar toks aštrus dalykas Juozo Kudirkos straipsnyje: „1967 m. jaunimas Kernavėje surengė Jonines. Gana sėkmingai senųjų joninių papročiai panau-dojami 1968 m. Kauno senamiestyje surengtoje „Vasaros šventėje“, nors ir pora dienų prieš Jonines.“ Kernavės Joninės buvo posū-kio taškas, pirmą kartą – Joninės!, kažkas stebuklinga, o antroji

„ šventė“ – tai siaubas! Tas žmogus, – aš jį labai gerbiu, jis daug pa-daręs, – visiškai nejaučia skirtumo tarp tų dviejų dalykų. Kauno Santakoje buvo pasityčiojimas iš Joninių su visais padangų dūmais ir komjaunuoliška atributika. Formaliai lyg tie patys papročiai pa-naudoti, tas pats scenarijus, bet kur dvasia? Tai buvo Rasos šventės išniekinimas. Tas pat ir dabar vyksta, tai didžiulė problema.PS Galima prisiminti ir „jaunimo šventes“ ant Rambyno kalno…AP Va čia ir yra takoskyra, apie kurią mes kalbame, – kur kultūroje baigiasi tiesa ir prasideda kažkas nebeaiškaus. Todėl reikia rinktis.

28 Pradžia

Galima rinktis sėdėjimą posėdžiuose ir galima rinktis kitokį „sė-dėjimą“. Sakykim, Mačiekus suskaičiavo posėdžiuose prasėdėjęs ištisus metus. Aš irgi panašiai, tiktai kitoje vietoje, bet tai jau „sko-nio reikalas“. Niekaip negaliu sutikti, kad visi sėdėjimai lygūs. Kas gi tada yra tvarka, kur vertybių skalė?

Dabar bandoma sumaišyti juoda ir balta. Pavyzdžiui, Vaidotas Daunys pradeda aiškinti, kad Judas irgi kentėjo, jo ir Kristaus kan-čia – beveik vienodos. O štai dar viena Mačiekaus citata: „Didesnis patriotas yra ne tas, kuris už tautinę veiklą greitai pakliūva į kartu-ves ar kalėjiman, o tas, kuris sunkiomis sąlygomis sugeba kuo ilgiau dirbti tautos labui.“ Čia du dalykai supainioti: niekas į tą kalėjimą greit nesiverždavo, būdavo labai ilga istorija, kol „ prinokdavai“. Tam reikėdavo apsispręsti iš anksto, nieko negriebdavo už kokį pagautą straipsnelį ar panašų dalyką. Prieš tai tave ilgai gąsdindavo, o jei jau būdavai pasiryžęs, apsisprendęs pereiti ribą, nieko nebe-galėdami padaryti stverdavo. Tai labai paprastas dalykas: eini už ribos ar ne. Yra kaina, kurią moki. Jei negali eiti už ribos, belieka rinkti tokius dalykus, kurie yra neutralūs, iškastruoti. Geri, aps-kritai paėmus, dalykai, tačiau tiesos iki galo negali pasiekti. Tai vi-siškai galioja ir šiais laikais. Dabar nėra tiesioginės prievartos, bet yra kitokia prievarta, turinti daug rafinuotesnę formą.PS Riba dėl to netapo kitokia…AP Taip. Pabandyk dabar ką nors prieš „Respubliką“ pasakyti, juk tapsi sušaudytas. O reikia sakyti! Tai tam tikra prasme rizikingiau negu grasinimas kalėjimu. Yra blogis, kuris nė kiek nesikeičia. Supurvinimas per laikraštį yra socialinė mirtis, gal net blogesnė nei fizinė, – jei nesugebi apsiginti.PS Riba susidūrus su tokiais dalykais normaliai mąstančiam žmo-gui yra gana aiški. Svarbu būtų pasvarstyti, kiek prasmingumo turėjo veikla su oficialiu atspalviu. Egzistuoja du kraštutinumai. Pagal vieną nieko nebuvo verta daryti, pagal kitą – toks Petke-vičius išdrįsta pasakyti: jei ne mes, tai išvis tos Lietuvos nebūtų buvę.


Vienas argumentų, kodėl oficiali veikla turėjo prasmę, yra tas, kad pogrindis menkai turėjo galimybių patraukti daugiau žmonių, nes jam stigo kontaktų. O mano patirtis rodo, kad, tarkim, jau-nas žmogus, pamatęs neįprastą, oficialių pranešimų fone į akis krentantį skelbimą, kviečiantį į kraštotyrininkų „Ramuvą“, galėjo ateiti, susirasti žmones, panašiai galvojančius, panašiai jaučian-čius, ir vėliau, dažnai jau anapus formalizuotos organizacijos ribų, tautiškai veikti.AP Mes tuos dalykus esame dvidešimt metų dėlioję ant svarstyk-lių. Nieko nauja, deja, negaliu pasakyti. Vis tiek yra riba. Ji gali būti šiek tiek blankesnė, ne tokia aštri, kraštutinumai nebūtini, bet tvarka yra griežtas dalykas: be ribų nėra tvarkos, o nėra tvarkos – nėra Dievo. Fariziejus yra blogas, kai jį palygini su muitininku. Tačiau tai nereiškia, kad nėra tvarkos, tik anas blogai su ja el-giasi. Kristus nepaneigia tos tvarkos, kurią fariziejus trimitavo. Jis tik pasako, kad trimituoti nereikia, kad yra truputėlį kitaip. Muitininkas iš pagarbos yra nusižeminęs, o fariziejus nejaučia pagarbos, jis yra familiarus su sacrum. Bet nuo to požiūris į tvarką, į Tvarką nepasikeičia. Man ne taip svarbu, kuris ten kurioje pu-sėje buvo, – Aukščiausioji buhalterija viską sureguliuos. Man svarbu, kad kas neteigtų: juoda yra balta, visa yra pilka ir pan. Tai yra, iš pradžių sakoma, kad visa yra pilka, o paskui juoda pa-keičiama balta ir įtvirtinama atvirkštinė hierarchija, šėtono tvarka. Vienas „Ramuvos“ žmonių labai aktyviai veikė, daug gera padarė, bet vieną kartą „lūžo“ ir pridarė nepaprastai daug bloga. Man tai dabar nerūpi, ir aš nesakysiu, kas tas žmogus. Bet jeigu jis pradėtų sakyti, kad tai, ką bloga padarė, yra gera, aš jau turėčiau ką nors daryti. Krikščionišku požiūriu svarbu ne pasmerkti nusikaltusį, svarbu pasmerkti nuodėmę. Reikia apginti Tvarką. Tuomet tai vyko ideologinės prievartos kontekste, velnias prievartavo tie-siogiai, vertė paklusti, o dabar prievartavimas yra universalesnis, jis ištirpęs, jį sunku apčiuopti.

30 Pradžia

PS Bet jis neprarado savo skausmingumo.AP Taip, jis yra dar bjauresnis. Dabar susipurvinti daug lengviau. Tada viskas buvo aišku: savi, svetimi, juoda, balta. Dabar viskas iš tikrųjų, anot rusų, yra муть, ir neaišku, kas yra kas, kaip yra kaip. Dabar toks jovalas suveliamas iš labai paprastų dalykų! Tada žmogų ima pagunda arba sudėlioti labai kietus taškus ir rėkti, gru-biai atstatinėti tvarką, arba bandyti išnarplioti, kur čia eina ta-koskyra, kaip nepaklysti. Tai nepaprastai sunku, – kokie žmonės pasimeta šiais laikais! Jei tokie kaip Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis, Liudas Dambrauskas neranda takoskyros, ribą ne ten išveda, tai pavojus iš tikrųjų didžiulis!

O šiaip žmonės tegul būna ramūs: jei jie elgėsi sąžiningai (o tie krustelėjimai labai subtilūs) ir viską darė, kaip jiems atrodė geriau, tai, ačiū Dievui, jie švarūs, jie atliko didelį darbą. Bet jei jie nors vienoje vietoje atsitraukė, išsigando… Niekas šito negali įvertinti, aš tik iš tokių minėtųjų kabučių matau, iš teisinimųsi… Galų gale, tai tavo ir kunigo reikalas.PS Jūs sakote – neliesti asmeniškumų. Bet juk kiekvienas tų žmo-nių dabar irgi yra pasirinkimo situacijoje. Tada jie elgėsi tam tikru būdu, jie tuo metu pasirinko. Bet dabar vėl reikia rinktis, ir vėl jie stumiami į kraštutinumus. Vieną siūlo komunistai, sakydami:

„Mes buvom teisūs, mes daug padarėme, tik dėl mūsų lankstumo buvo išlikta.“ Išties daug kam kyla pagunda su jais susidėti. Į tą patį kraštutinumą stumia ir kategoriškas teiginys, kad visi, kurie kada nors bent truputį buvo susiję su oficialiomis struktūromis, negalėjo nieko gera padaryti. Galimas dalykas, viena iš išeičių – žmogaus prisipažinimas, kad jis darė prasmingą darbą, bet tiesiog buvo silpnas, kad nepajėgė pasiekti doros ir švaros absoliuto, nes pabūgo tykančių pavojų… Neramu, kai žmogus aršiai ginasi arba kapituliavęs tik mušasi į krūtinę ir nepajėgia šviesiomis akimis žvelgti į rytdieną.AP Teismas šiems dalykams yra tik vienas.


Po Tomonio mirties ir aš turėjau tą pat padaryti. Atsimenu, bijojau pasielgti taip, kaip jis. Jei jis ėjo kaip kamikadzė, ir aš tu-rėjau eiti. Aš bijojau tada. Nors paskui visą gyvenimą dariau tą patį. Baimė dingo po Mindaugo žuvimo. Savo karą paskelbiau ir jį kariauju, niekaip negalėdamas užbaigti…

Baimė yra. Gerai, jei žmogus pasakytų esąs silpnas ir nesitei-sintų. Būtų viskas aišku, niekas ant jo neužpyktų. Kaip gali užpykti ant žmogaus, jei jis silpnas! Mano draugėje buvo pora vyrukų, kurie „lūžo“, nes buvo silpni. Na, ir kas čia tokio. Aš ant jų nepykstu. Vienas mano draugas fiziškai neatlaikydavo skausmo. Kiekvienas žino, kokios jo galimybių ribos. Ir jei yra tokių, kurie eina be ribų, tai negali sakyti, kad kiekvienas turi taip daryti. Blogiausia, kai savo silpnumą pradedama teisinti kuo nors kitu – ideologija ar dar kuo, kai norint likti teisiam paneigiama tvarka. Juk tie, kurie turi ydą, nori, kad visas pasaulis pripažintų jų ydą kaip neydą, – tada lengviau gyventi. Užuot su ta yda kariavus savyje, laimėjus ar pralaimėjus. Jeigu gerą kovą kovotų, kaip sako šv. Paulius, tai gal būtų atleista, gal ir laimėtų galų gale. Bet ne, atvirkščiai, norima pasaulį pertvarkyti taip, kad ta yda būtų pripažinta neyda. Tokios nuodėmės, intelektualinės nuodėmės, daug sunkesnės už asme-nines, fizines nuodėmes.PS Ir dar vienas dalykas, kuris mano kartai ypač skaudus. Skaudus žmonėms, kurie dar matė aną laiką, o dabar yra bene jauniausi visų pasikeitimų liudytojai. Mes gerai jautėme, kaip dar 1986–1987 m. labai reikėjo liaudies dainų, kaip reikėjo nueiti ir pastovėti ant piliakalnio. Ir dar gerai jautėme, kad daug svarbiau pastovėti ne karštą vasaros dieną, kai Kernavės piliakalniai fotografuojami užsienio žurnalams, o kai lyja, kai rūkas, kai tavo kraštas yra ki-toks, neatvirukinis, kai žmonės kitokie. Šlapias pasibeldi į pirkios duris ir sėdėdamas prie krosnies kitaip su šeimininku pasišneki, kitaip jį supranti ir kitaip save supranti. O dabar jaučiame, kaip Universitete – kraštotyrininkų „Romuvoje“, žygeivių klube ir

32 Pradžia

etnografiniuose ansambliuose – daliai mano bendraamžių, ypač jaunesniems, tik įžengiantiems į aukštąsias mokyklas, visiškai šito nebereikia. Kai draudžiama, buvo svarbu, buvo reikšminga, o kai viskas galima, leidžiama, nebereikia nei dainų, nei papročių. Kalbant esmingiau, nebereikia nei kalbos refleksijos, nei istorijos ar kultūros refleksijos. Ar jūs turite vilčių, kad praėjus ekonomi-niam sambrūzdžiui, užgijus socialiniams lūžiams, viskas grįš į savo vietas? Ar tos laimės akimirkos, kurias patyrėme kritinėse situacijose, įmanomos tik kritinėse situacijose?AP Tai esminis klausimas, dabar mus nuolat kankinantis. Jis gal mus kankina labiau negu jus. Juk jei taip yra, kaip jūs sakote, o taip, ko gero, iš tiesų yra, nors aš jaunimą nelabai pažįstu, tai – siaubas: visa, ką mes darėme – perniek. Tos vertybės – o jos tikrai yra ver-tybės, antraip mes būtume ne mes – tapo tarsi nebereikalingos, atslūgo bet koks susidomėjimas. „Snikerinės“ kultūros, MTV aš nesuprantu, bet tai tarsi toks zyzimas. O kaip ten toliau? Turbūt bus didžiulių laisvės nuostolių, sumokėsime milžinišką kainą, pra-rasime daug žmonių, nors jie gyvens, verslininkaus ir t. t. Aš irgi lyg pasiilgstu anų laikų. Tuomet nerūpėjo ekonominiai dalykai, jie tarsi neegzistavo. Jei ko ir reikėjo, vis vien nebuvo.

O kaip ateityje? Vėl reikia grįžti prie to paties – visuose dva-siniuose dalykuose lemia ne kiekybė, o kokybė. Kultūra turi būti perduota švaria sėkla, tuomet ji sudygs. Ji turi gauti rasos. Turi būti bent keletas kapiliarų, kurie praleidžia rasą. Turi būti kultū-ros tęstinumas. Ir svarbu ne kiek išliks, o kas išliks. Jeigu bus kas perteikia, kas laiduoja tęstinumą, jeigu bus kokybė, anksčiau ar vėliau turės kai kas išdygti, atsigauti, rastis. Taip sako visa kultūros gyvenimo logika, mūsų istorijos logika. Būta tokių sausros peri-odų, po karų, po marų, kai net Lietuvos du trečdaliai buvo išmirę, bet jei atsirasdavo, kas perduoda tęstinumą, kas sudrėkina auga-lėlį, sėkla visuomet prasimušdavo. Ji glūdi gerokai giliau, stipriai apsaugota, užkoduota.


Visa problema – kaip tai padaryti. Ir viltys susijusios ne su kokiais nors seimais – tai tiesiog akla gynyba. Pereiname į kitą etapą: sutramdėme išorės priešus, dabar reikės sutramdyti blogį, kurį patys išsiugdėme. Dvasios dalykuose esmė turi savo kelius, ir net patyrus ištisos kartos nuostolius, anksčiau ar vėliau turi rastis. Tarsi iš nieko, bet tik tarsi. Reikia nepasiduoti jokiai panikai, mokytis iš praeities – juk tada darėme, atrodytų, beviltišką darbą, iš anksto apsisprendę, kad tai neturi perspektyvos. Jei apsisprendi žinodamas, kad tavęs niekas negali sustabdyti, tai šis tas ir pasidaro. Svarbiausia – ištikimybė.

Pokalbio tekstas publikuotas „Nauja jame Židinyje‑Aiduose“, 1994, Nr. 1.

Minint 25‑ąsias Mindaugo Tomonio žūties metines.

2000 m. lapkričio 5-ąją, tokį pat šaltą ir lietingą rudens vakarą kaip ir prieš 25-erius metus, po Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios krištoliniais skliautais susirinkome paminėti Mindaugo Tomonio (1940–1975), kovotojo už laisvę, poeto ir dievažmogio žūties. Po šv. Mišių aukos prisiminimais dalijosi bendražygiai, akto-riai Vytautas Dumšaitis ir Ramūnas Abukevičius skaitė jo poeziją, subtiliu giedojimu gaivino šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios choras „Langas“ (vadovė Rita Krancevičiūtė). Vakaro siela buvo dievdirbys Gediminas Radzevičius, vakarą organizavo kūrybinė bendrija, pavadinta taip pat „Dievdirbys“. Gili gaivi giesmė aidėjo tarp senosios bažnyčios apsilupinėjusių kolonų, nešė į prisiminimų vandenų lagūnas.

Tomonis augos senoje Kauno inteligentų- bajorų šeimoje, tiesiai priešais M. K. Čiurlionio muziejų esančiuose Žmui dzi navičiaus namuose. Motina, kurią Mindaugas labai mylėjo, buvo iš Daugirdų giminės, tėvo, žinomo bibliotekininko, giminėje irgi būta bajorų ir netgi ministrų. Taigi vaikystės erdvė negalėjo nepalikti pėdsako. Studijuoti tačiau teko nuobodokus techninius dalykus (KPI), nes, kaip žinia, humanitarijos buvo bolševikų apsėstos. Pasižymėjo di-džiuliu darbštumu, – prisimenu jį visuomet palinkusį prie brėžinių (vonioje, nes kitur nebuvo vietos, ir vėliau jo kūrybinis „kabinetas“ buvo tamsus belangis kambarėlis).

Turėjo ir kitą, slepiamą gyvenimą – rašė eilėraščius. Nelabai sten-gėsi spausdintis, nes būtų netikę, nors senas tėvo draugas poetas

Amžinai jaunas ir amžinai teisus

36 Pradžia

Eugenijus Matuzevičius ir patarinėjo (keletą eilėraščių išspausdino užjūrio „Metmenys“ Tomo Kuršio slapyvardžiu, o perduoti buvo per Kęstutį Žygą, metmenininką, tada viešė jusį Lietuvoje; taip pat keletas eilėraščių buvo išspausdinti 1982 m. „Aiduose“, kur jis buvo pristatytas kaip „Pastogės“ poetas. Juos „Aidams“ tikriausiai perdavė Rasa Mažeikaitė, Kanados lietu vaitė, istorikė).

Tuo metu ore jau tvyrojo Aleksandro Solženicyno „nežitj vo lži“ – negyvent mele! Šitai, o kartu ir religinis virsmas (per-skaitęs Maceinos „Niekšybės paslaptį“ apsisprendė už sąmoningą ir praktikuojančią katalikybę), matyt, lėmė esminį jo gyvenimo žingsnį, kainavusį gyvybę. Taigi siunčiamas restauruoti Kryžkalnio paminklą „tarybinei armijai išvaduotojai“, atsisakė ir parašė kodėl, – kad tai yra okupacijos simbolis ir kad šitai prieštarauja jo, kaip lietuvio ir kataliko, pažiūroms (tegul įsidėmi šiuos žodžius Grūto raistų bildukai ir menkystos).

Sistema sureagavo mechaniškai ir žiauriai – po keleto dienų milicija ir sanitarai išveža jį į psichiatrinę ligoninę, per pusvalandį nustatoma diagnozė – „vialo tekuščaja“, t. y. lėtinė schizofrenija (specialus sovietų baudžiančiosios psichiatrijos išradimas disi-dentams). Kankinamas insulinu – suleidžiama tokia dozė, kad žmogų ištinka koma. Rusė gydytoja siūlo atsisakyti pažiūrų, – tada diagnozė bus pakeista. Ligoninės Vasaros gatvėje vyriausiasis gy-dytojas persiunčia KGB jam skirtus laiškus, neišleidžia į motinos laidotuves (tada vienintelį kartą Mindaugas, šiaip labai santūrus žmogus, ištaria: „Aš Jūsų negerbiu“. Ne nekenčiu, ne prakeikiu, bet – negerbiu…). Ir taip toliau, kol po pakartotinio „gydymo“ baisiuoju Moditen-B Tomonio kūnas buvo rastas ant geležinkelio bėgių netoli Naujosios Vilnios – galva atski rai, kūnas atskirai…

Kas liko? Liko pasaulėžiūrinis dienoraštis „Žinia“ (išleistas 1995 m.), pluoštas eilėraščių ir du mažamečiai sūnūs. Ir įpareigoji-mas mums, jo draugams, kurie nedrįso stoti šalia ir visą gyvenimą nešė šią kuprą, mokėjo gyvybės skolą. Kaip kas gebėjo – leido

Mindaugas Tomonis

38 Pradžia

„Pastogę“ (tai paties Mindaugo sugalvotas pavadinimas) ir kitais būdais kariavo jo lieptą karą – spausdinto žodžio, rašto karą, kurį lietuviai kaip niekas kitas kariauti moka dar nuo Daukanto laikų. Tik ginklai šiame kare kiti – vietoj kulkosvaidžio tarška rašomo-sios mašinėlės, vietoj rašalo – dažnai kraujas. Pažodžiui, kaip Tomonio atveju…

Kažkas tą lapkričio prisiminimų vakarą pasakė, kad Mindaugui būtų jau 60 metų. Šitai niekaip netelpa mūsų žilose galvose – mums jis visada jaunas pailgaveidis, barzdotas tauruolis, amži-nai jaunas ir amžinai teisus. Kokia baisi ši tiesa realybėje – prilipę prie bėgių kruvini plaukai, purvini drabužiai, seserų riksmas – ir kokia šalta kristaline šviesa ji spindi anapus laiko. Kaip šitai įmanoma – vienu metu?

Šie amžino teisumo atšvaitai krito ir ant mūsų galvų, – kodėl jūs tokie amžinai teisūs, neperkalbami, geležiniai? Kodėl negalima pasitarti, susitarti ir pritarti? Atsakymas: todėl. Todėl, kad, šitai patyrus, bent kiek prie šito prisilietus, esant apšvitintam, šitasai švytėjimas virsta jėga ir drąsa, leidžiančia sakyti – todėl. Nes tiesa yra. Viena.

Baltas paukšti, tu sugrįžkiir parneški kraujo gėlębaltas paukšti, tu sugrįžkinepasakė, ir išėjo . . .

Amžinai jaunas. Amžinai teisus. Amžinai – Lietuvos.

Tekstas publikuotas „Apžvalgoje“, 2000 m. lapkričio 1–15 d.

[…]

[…]

Į rodyklę įtraukti asmenų, mitologiniai ir literatūros kūrinių personažų vardai.

Abasidai, dinastija 142Abd ar-Rachmanas 142Abd ar-Rachmanas II 142Abelis, bibl. 201, 271Abukevičius Ramūnas 35Abuldijevas, pers. 399Achmatova Ana 258, 260Adomas 73, 139, 143, 148, 203Adomas Bremenietis 159Ahrimanas 135Aitmatovas Čingizas 436Akelaitis Mikalojus 170Aleinikovas 311Alfiejus, bibl. 138Ali, imamas (Ali ibn Abi Talibas)

127, 138–139, 141–144Alilujeva Svetlana 212Ališauskas Sigitas 292Ališauskas Vytautas 291, 294Anaksimandras Miletietis 110Andriejus, ap. 128Andriejus, pers. 397Andriukas, pers. 395–400, 402Andriuškevičius Alfonsas 18Andropovas Jurijus 218Anelė, pers. 427–428Anicetas, pers. 397Antakalnietis Erazmas

žr. Patackas GintarasAntonovas Aleksejus 253

Apollinaire Guillaume 415Aputis Juozas 378Aristotelis 109, 416Asanavičiūtė Loreta 234Ašmantai, giminė 111Ašmantas Steponas 292–293Atta Mohamed 264, 267Augustinas Vytautas 191Augustinas, šv. 391, 416Aušautas, mit. 155Auševas Ruslanas 243

Babickis Andrejus 204Bach Johann Sebastian 115Bagdonavičius Vaclovas 24, 108Bagdonavičiūtė Gema 291Baisanguras 251Baj, mit. 156Balakauskas Osvaldas 307Balčas Robertas 291Banevičiūtė Jūratė 328Banionis Donatas 421Barnabas, šv. 130Basajevas Šamilis 253, 261, 263Basanavičius Jonas 84, 119, 188,

437, 450Batūra Romas 181Becenbergeris Adalbertas 165Belickaitė Ramutė 291Belickas Aušvydas 291, 313Belickas Bernardas, OFM 313Belickienė Stasė 313Benvenuta (Urbonaitė

Ada), FDCI 311

Asmenvardžių rodyklė

454 Asmenvardžių rodyklė

Berdiajevas Nikolajus 51, 243Beresnevičius Gintaras 159–160Bergson Henri-Louis 416Berija Lavrentijus 212–214, 438Bethovenas Liudvikas van 192Bezzenberger Adalbert 386bin Ladenas Osama 264Bychovecas 158Blokas Aleksandras 272Boetes John 234Boyce Mary 141Brazauskas Algirdas Mykolas 210Brazdžionis Bernardas 234, 303Braziūnas Vladas 24Briliūtė Birutė, SJE 328Brunonas Bonifacas

Kverfurtietis, šv. 154, 321Būga Kazimieras 172, 426Buge Jacques 415Bumblauskas Alfredas 174Burauskaitė Birutė 292Bush George 266Buslevičius Tautvydas 297Butkevičius Povilas 328Butkevičiūtė Ramunė 328

Camus Albert 90, 95, 265Cellini Benvenuto 81Cezaris Gajus Julijus 157, 367Charibdė, mit. 217Chesterton Gilbert Keith 213Chmieliauskas Darius 291Chomeinis, ajatola 248, 265Chruščiovas Nikita 77Cimbalas žr. LimbalasConrad Joseph 415Crantzius Albert 158

Croce Benedetto 108, 416Cuny Fred 254

Čaadajevas Piotras 259Čaikovskis Piotras 259Čekuolis Algimantas 174Čembalas žr. LimbalasČerniachovskis Ivanas 220Česnys Gintautas 192Čimajevas Ruslanas 250Čiurlionis Mikalojus Konstantinas

35, 111, 321, 421Čumbalas žr. Limbalas

Dadžalas (al-Dadjdjāl), mit. 142Dambrauskas Liudas 30Darius Steponas 436Daugirdai, giminė 35Daukantas Simonas 21, 23, 25, 38,

110, 145, 158, 164, 170–171, 173, 176, 331, 385–389, 439

Daukša Mikalojus 115Daunys Vaidotas 28Deliagin M. G. 256Deras, pers. 396–398, 401–402Descartes René 416Didelytė Gražina 327Diderot Denis 93Dievas (Deivs, Okopirms), mit. 155Dionisijus Areopagietis 412Dlugošas Jonas 168Don Kichotas, pers. 264Donelaitis Kristijonas 224, 313Dostojevskis Fiodoras 49, 259, 266Dovydaitis Pranas 18, 115Dovydas (Carj David) 269Dovydas, bibl. 226, 269

455Asmenvardžių rodyklė

Drazdauskas Saulius 277, 294Druskis Virginijus 234Dubonis Artūras 168–169, 175, 177Dudajeva Ala 223Dudajevas Džocharas 223, 242,

246–247, 250, 252–253, 259, 261–262

Dulkė Klemensas 322Dumšaitis Vytautas 35Dzeusas, mit. 134

Eckhartas, Mokytojas 88, 183Eglinskas 447Einstein Albert 416–417El Sidas, epo herojus 127, 137Elčibėjus Abulfazas 261Endzinas Albinas 174Engels Friedrich 152Eretas Juozas 412Eridanas, mit. 135Erodas Agripa 130Escrivá Josemaría, šv. 133Euzebijus, šv. 138

Faustas, pers. 365, 377, 417Fenriras, mit. 134Fezi Karl 254Frank Herz 100Frazer James George 25, 152Frobenius Leo Viktor 153

Gadeikis Liudvikas 291Gaidaras Jegoras 78Galdikaitė Ona 311Galijotas, bibl. 226, 269Galinis Algis žr. Patackas AlgirdasGamsachurdija Konstantinas 269

Gamsachurdija Zviadas 261, 269Gandhi Mahatma 69Gargantiua, pers. 95Garnier Pierre 364–365Garšvienė Ramunė 292Gasiliūnas Virginijus 203, 291Gauss Christian 405, 412–413Gavėnaitė Monika 313Gediminas, Ldk 158, 179, 228Geišė, pers. 303Genys Kęstutis 43, 294–295Gerbutavičius Darius 234Gertrūda, šv. 227, 309Giedraitis Mykolas 69Ginzburgas Aleksandras 78Girėnas Stasys 436Giunteris, pers. 401Godoy Armand 363Goethe Johann Wolfgang von

376–377Gorbačiovas Michailas 47, 51Gräbner Fritz 153Granauskas Romualdas 330, 378Grantenas, pers. 219Grigas Robertas 291Grigėnas, pers. 347Grinius Juozas 409Gumiliovas Levas 315Guoba Julius žr. Patackas AlgirdasGusinde Martin 153

Hagenas, pers. 401Hamletas, pers. 417Heidegger Martin 110Henrikas Latvis 172Hera, mit. 134Herakleitas 110


Herder Johann Gottfried 377Hesse Hermann 416Hilbert David 417Hilda, šv. 135Hölderlin Johann Christian

Friedrich 412Homeras 172Hugo Victor 219Huseinas, Ali sūnus 141

Ibn Muldžamas 143Ibsen Henrik 414Ieva, bibl. 73Isa 142–144Israilovas Hasanas 252Ivanovas Viačeslavas 154Ivaškevičius Marius 203

Jablonskis Jonas 165Jakovlevas Aleksandras 227Jandarbijevas Zelimchanas 253, 261Jankauskas Rolandas 234Janulis Prutenis 327Jarmolenka Vladimiras 184Jasmantas Antanas

žr. Maceina AntanasJasukaitytė Vidmantė 24Jelcinas Borisas 196, 253Jeremijas, bibl. 452Jeronimas, šv. 138Jėzus Kristus 18, 28–29, 55, 74–75,

81–83, 92–93, 102, 121, 127–130, 132–133, 135–136, 138, 142–144, 151, 153, 155, 159, 273, 305, 311, 313, 324, 334–335, 358, 391, 437, 442, 448–450

Jobas 90–91

Jockus Arvydas 263Jokūbas, Alfiejaus sūnus 138Jokūbas, ap., Zebediejaus sūnus

127–133, 135–138, 141–142, 144Jokūbas, Jėzaus „brolis“ 130, 138–140Jonas, ap., Zebediejaus sūnus

128–130, 138Jonas Evangelistas, šv. 417, 436Jonas Krikštytojas, šv. 145Jonas Paulius II, pop. 288, 440Jonas, pers. 427–429Jonelis, pers. 112, 119Jordanas, istorikas 54Judas, bibl. 28, 143, 209, 214, 222,

229, 452Juknevičius Rimantas 235Juozaitis Arvydas 219Juozapas Baltasis Erelis, pers. 348Jurčys Antanas 291Jurevičius Mečislovas 435Justinianas I 51Juška Alfonsas (Alfukas) 293

Kadyrovas Ramzanas 205, 259Kafka Franz 275Kahn Gustave 360Kainas, bibl. 201, 270–271, 452Kalanta Romas 18, 57–58, 217,

233, 339–340Kalužinas Igoris 327Kanapinskas Alvydas 235Kant Immanuel 109Karaliūnas Simas 169, 174–176Karijotaitis Aleksandras 179Karijotaitis Jurgis 179Karijotaitis Konstantinas 179Karijotaitis Teodoras 179


Karijotas, Ldk 179Karsavinas Levas 259Kasparavičius Algimantas 276Katiliškis Marius (tikr. Albinas

Vaitkus) 303Katkauskaitė Aldona 293Katkus Mikalojus 164Kauneckas Jonas 438Kaušpėdas Algirdas 221, 228Kavoliukas Algimantas Petras 235Kavoliukas Gintaras 235Kazakevičius Vytautas 210Kazanavičius Vilius 210Kazimieras, šv. 306, 335Kazlauskas Vytautas 284Keliuotis Juozas 408Kelpša Saulius 328Kimbrys Petras 20, 138, 291,

294, 327Klimas Petras 188Koncevičius Vytautas 236Kondakovas Piotras 211–212Konfucijus 416Koppers Wilhelm 153Kosciuška Tadas 57Kostrowicki Wilhelm Albert

Włodzimierz Apolinary žr. Apollinaire Guillaume

Kovaliovas Sergejus 259, 292, 436Kozian 388Krahe Hans 414Krancevičiūtė Rita 35Kraszewski Ignac 84Krimhilda, pers. 401Krivickas Bronius 202–203, 208Kronidas, šv. 77Kruopienė Marija 19

Krupickas Rimantas 173Ksaveras, pers. 348–349, 351Kubilius Justinas 291Kubilius Vytautas 362, 411Kudaba Česlovas 26, 173Kudirka Juozas 17, 27Kudirka Vincas 42, 220, 235, 332,

437, 439, 450Kulvietytė Liucija 327Kuodytė Julija 313Kuolys Darius 291Kuraitis Pranas 62Kurklinskaitė Lolita 291Kuršys Tomas

žr. Tomonis MindaugasKuzavinis Kazimieras 168

Ladyga Kazimieras 188Landsbergis Gabrielius 386Landsbergis Vytautas 51, 223–225,

255, 260, 266, 305, 313Lang Andrew 153Lao-Tse 416Larronde Carlos 411Lasickis Jonas 158Laucevičius Edmundas 327Laukys Jokūbas 386, 388Laurinavičius Bronius, kun. 435Laurinkus Mečys (Romas,

slvd. Uvainis Antanas) 293, 327–328, 395

Lebedis Aleksandras 253, 255Lebois André 361, 363Leinartas Kostas 293Leninas Vladimiras (tikr.

Uljanovas) 152, 442, 444, 449Lenkaitienė Jūratė 293


Lenkaitis Romas (Bebras) 293Lermontovas Michailas 241,

260, 272Lessing Gotthold Ephraim 377Leverkühn Adrian 365Lieven Anatol 217Limbalas (Cimbalas, Čembal,

Čumbal) 182Lioša, pers. 396–398, 400–401Liubarskis Kronidas 77, 79, 94Liubertas S. 228Liudvikas Simutis 437–438Livikai (Litviakai) 182Lorca Federico García 131Lorentz Hendrik 417Lozoraitis Stasys 305–306Lukėnas Kastis 291

Maceina Antanas 18, 36, 53, 62–63, 69, 111, 113–115, 117–118, 280, 303, 327, 365

Maciulevičius Vidas 235Mackevičius Antanas 57, 386, 439Mackevičius Bronius 202Mačernis Vytautas 192, 202Mačiekus Valentas 17, 19, 25–28Mahdi (al-Mahdī), imamas 142–144Mahometas, pranašas 131, 138–141,

143–144Maironis, tikr. Jonas Mačiulis 58, 435Makrickas Rolandas 273Mališauskas Rimgaudas 210Malvina, pers. 427–428Manjara Migelis, pers. 363,

407–408, 411Mandelštamas Osipas 82Manfredas, pers. 417

Mann Thomas 365Mannerheim Carl Gustav Emil 242Mansuras, šeichas 251Marcinkevičius Justinas 378, 389Marija, pers. 395–402Marija, Švč. Mergelė 124, 127,

132, 138, 273, 305, 312, 349, 351, 392, 450

Maritain Jacque 363Martinaitis Marcelijus 387Marx Karl 152Maschadovas Aslanas 205, 253,

257, 259–261Masiulis Titas 235Matas, evangelistas 130Matulis Rimantas 21Matulka Alvydas 235Matuzevičius Eugenijus 36Mažeika, kun. 435Mažeikaitė Rasa 36, 328Mekas Jonas 184, 327, 387, 436Menis Aleksandras 79–80Merkys Gediminas 276Merkys Vytautas 25Mickevičius Adomas 58, 164, 385–389Miedzyriecki Artur 407Mikalauskas Pranas 290Mikelaitis Gediminas 291Milašius Oskaras 23, 56, 98,

108–109, 111–114, 118, 164–165, 184, 327, 340, 360–366, 370, 376, 379, 404–411, 413–417

Miliauskis-Miglovara Juozas 173Milošas Česlovas (Miłosz

Czesław) 164Mindaugas, Lietuvos karalius 151,

154, 171, 269


Mindija Hogaisas 269–270Minovič Ksenija 405Miomandre Francis de 408Mykolaitis-Putinas Vincas 452Mykolas, šv. 335Mykoliukas, pers. 104, 303Molotovas Viačeslavas 50Montessori Maria 311Morgan Lewis Henry 25, 152Morta, šv. 132Motuzas, pers. 347Mozė, bibl. 130Müller Friedrich August 140–141Müller Max 153Munch Edvard 413Muradovas Sultanas 252

Napoleonas Bonapartas 386Narbutas Teodoras 177Natkevičiai 117Nedzinskaitė Ugnė 316Nedzinskienė Birutė 315–316Nietzsche Friedrich 362

Odinas, mit. 135Okopirmas žr. DievasOmeijadas 142Ona, šv. 350, 394Ontonė, pers. 347, 349–351Orfėjas, mit. 110Orvidas Vilius Kazimieras, OFM

Gabrielius 124Ostijanas, vysk. 132

Pacelli Eugenio Maria Giuseppe Giovanni žr. Pijus XII

Paleckis Justas Vincas 220–221, 227

Panumis Vaclovas 292–293Papievis Valdas 291Pascal Blaise 416Patackas Algirdas, slvd. Galinis

Algis, Guoba Julius, Rudamina Algis, Rimša Vincentas, Stankus Liudas 17–18, 78, 89, 91, 93–94, 131, 221, 228, 231, 263, 277, 285, 293, 327–328, 330, 347, 360, 378–379, 382, 385, 390, 404

Patackas Antanas 312Patackas Gintaras,

slvd. Antakalnietis Erazmas, N. N. 327–328, 403

Patolas (Patols), mit. 155–156Patrimpas žr. TrimpasPaulius, ap. 31, 87, 129–130, 132,

139, 144, 273Pavlov 212Pergrubis, mit. 155Perkūnas, mit. 152, 155–158Petkevičius Vytautas 28Petkus Viktoras 30Petras, ap. 128, 130, 273, 306, 376Pijus XII, pop. 363Pilsudskis Juzefas 177, 187Pilvytis, mit. 155Planck Max 78Platonas 109, 416Plumpa Petras 68Poincaré Jules Henri 417Poncijus Pilotas 288Povilaitis Apolinaras 235Povilionis Vidmantas 21Pranciškus Asyžietis, šv. 35,

121–123, 351, 358, 416–417


Prapiestis Juozas, slvd. Šilaitis Mykolas, A. K. 21, 327–328, 353, 379, 427

Proust Marcel 406Prozor Morice 414Puškaitis, mit. 155Puškinas Aleksandras 258Putinas Vladimiras 218

Račiūnas Simonas, pers. 351Radauskas Henrikas 357Radhakrišnanas Sarvepalis 107–108Radujevas Salmanas 253Radzevičius Gediminas 35Rahner Karl 80, 91Raižytė Nijolė 313Ramiras I, Asturijos karalius 132Ramoška Gytis 327Reczeko Stefan 177Régnier Henri de 360Reineris iš Lježo 75Rekašius Arūnas 328Rėza Liudvikas 377Ribbentrop Joachim von 50Richstatter 412Richter Anne 411Rilke Rainer Maria 361Rimša Vincas žr. Patackas AlgirdasRinhölm Helge 17Rudamina Algis

žr. Patackas Algirdas

Sabonytė Irena 293Sacharovas Andrejus 90–91, 292Sachna, pers. 348Salomė, bibl. 128, 138Samajauskas Algis 210

Sasanidai, dinastija 141Saudargas Algirdas 283, 293,

305, 327Sauka Donatas 147Saulius, bibl. žr. Paulius, ap.Schebesta Paul 153Schiller Johann Christoph

Friedrich von 377Schmid Wolfgang P. 421Schmidt Wilhelm 25, 153Scilė, mit. 217Semeniukas Romanas 203Seneka Liucijus Anėjus 90, 95Severija, pers. 303Sienkiewicz Henryk 413Sierakauskas Zigmantas 386Silvestravičia Martynas, pers.

350–351Skuodis Vytautas 30Sladkevičius Vincentas 68, 228Slivauskis, pers. 348Słonimski Antoni 413Smalkstys, pers. 348Smetona Antanas 117Smoczyński Wojciech 177Sniečkus Antanas 210, 213Solovjovas Vladimiras 259Solženicynas Aleksandras 36, 78,

81, 83, 259Spengler Oswald 49, 109–110, 115,

137, 143, 165, 246, 406, 415Stakišaitis Donatas 291, 312Stalinas Josifas, tikr. Džiugašvilis

77, 82, 152, 211–212, 243, 252, 255, 438

Stanelytė Gema 435, 449Stang Christian 17


Stanislovas, tėvas, tikr. Mykolas Dobrovolskis, OFM Cap 124

Stankevičius Česlovas 195, 221, 283Stankus Liudas žr. Patackas AlgirdasStefanija, pers. 395–399Strijkovskis Motiejus 158, 168Subačius Paulius 17Sutkevičiūtė-Tomonienė Jonė 339Svarinskas Alfonsas 313, 328, 435,

437–443, 445, 447–448Swedenborg Emanuel 416

Šachrbana 141Šalamovas Varlamas 81–84, 91Šalčius Juozas 312Šalčius Matas 322Šalkauskis Stasys 18, 41–42, 62–63,

107–108, 111, 115–118Šaltenis Saulius 378Šamilis, imamas 248, 251, 260Šamisas 377Šapalas Kazimieras 312Šapoka, kun. 435Šepetys Lionginas 210Šidiškis Tadas 18, 21Šilaitis Mykolas žr. Prapiestis JuozasŠimelionytė Nijolė 291Šimulionis Ignas 236Šinkūnas Izidorius, pers. 347Šiugžda Edvardas 290–291Šiugždinis Vaclovas 309, 321,

327, 360Škėma Antanas 406Šliavas Juozas 327, 419Šliogeris Arvydas 17–22, 24, 26Šreideris Jurijus 80Šumauskas Motiejus 210

Taimijevas Beibulatas 251Tamkevičius Sigitas 282, 328, 435,

437, 443, 445Teresė Avilietė, šv. 87–88, 133, 312Tyla Antanas 25Tylor Edward Burnett 25, 152Toynbee Arnold 219, 365, 385Tolstojus Aleksejus 315Tolstojus Levas 114, 258, 362Tomas Akvinietis, šv. 416Tomas, ap. 138Tomonis Mindaugas, slvd. Kuršys

Tomas 21, 31, 35, 36–38, 84, 170, 327, 330, 333, 339–341, 379

Toporovas Vladimiras 109, 154–155, 157, 167, 178, 181–183, 327, 421–422

Treniota, Ldk 154Triks-Triksas, pers. 98, 366–369, 407Trimpas (Patrimpas), mit. 155–156Trinkūnas Jonas 17–18, 20, 24–26, 159Tumas-Vaižgantas Juozas 109, 115, 120

Uoka Kazimieras 228Urbonaitė Ada žr. BenvenutaUrbonaitė Vanda 293Uvainis Antanas

žr. Laurinkus Mečys

Vagner Richard 362Vaičiulaitis Antanas 301, 303, 360Vaičiūnas Vytautas 435, 449Vaičius Antanas 438Vaigauskas Ričardas 210Vaitkus Vytautas 236Valančius Motiejus 57, 170, 176Valentina, pers. 301–302


Valiušaitis Vidmantas 276Vanagaitė Zita 293Vanagas Aleksandras 174Vasia, pers. 396–398, 400–402Venclova Tomas 191Venslovas Petras 112Vico Giambattista 53Vidzėnas 437Vienuolis Antanas,

tikr. Žukauskas Antanas 435Vignon Francis 361Vingys Jonas, pers. 316Višinskis Povilas 302Vištelis Andrius 406Vivekananda Swami 112Vizgirda Viktoras 302Vydūnas 23, 42, 55, 58, 107–108,

111–112, 118, 148, 327, 331, 365Vytautas Didysis, Ldk 65, 225,

435, 450Vondra Alexandr 290Vosyliūtė Gema 327

Zanas Tomas 387Zaratustra 141, 276, 294Zebediejus, bibl. 128, 138Zigfridas, pers. 401Ziukelis Narba, pers. 347

Žarskus Aleksandras 18, 312Želudkovas Sergijus 79–80Žemaitis Jonas 213Žemyna, mit. 134Židonytė-Vėbrienė

Genovaitė Irena 360, 415Žygas Kęstutis 36Žmuidzinavičius Antanas 35Žukauskas Šarūnas 21Žvikaitė Vitalija 327

Гогун Александр 203, 206Топоров Владимир

žr. Toporovas VladimirasФадеев А. 254

Išleido „Aidai“ Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius

Spausdino „Balto Print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Formatas 140 × 213 mm Šriftai „Arno Pro“ ir „Kievit Pro“ Tiražas 800 egz.

ISBN 978-9955-656-97-5

Algirdas Patackas – rezistentas, Sąjūdžio veikėjas, Kovo 11-sios Akto signataras, netikėtų kultūrologijos ir mitologijos įžvalgų autorius, emocingas publicistas. Į šią knygą sutelkti jo tekstai aprėpia ilgą laiko tarpsnį – nuo pogrindyje gimusių iki dabarties rūpesčių įkvėptų, ir visą skirtingų žanrų paletę – nuo kultūrologinių esė iki publicistinių pasisakymų, nuo pokalbių, kur autorius tėra mąslus klausinėtojas iki poetinių proveržių.

Dirginančios ir provokuojančios mintys apie Lietuvos istorinę lemtį čia tampa šaltiniu įžvalgoms apie jos šian-dieną, o apmąstymai, grindžiami asmeniniais išgyveni-mais, perauga į universalias istoriosofines schemas.

Unikalus knygos segmentas – Algirdo Patacko pogrin-dyje leisto žurnalo „Pastogė“ faksimilės. Tai ne tik rezis-tencijos liudijimas, bet ir naujame kultūriniame kontekste naujai nuskambantis raginimas atrasti Pastogės Lietuvą – bent jau sau pačiam.

Documents

Pastogės Lietuva