INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ Paskaitos tema (3 programos tema): Autorių teisės pagrindiniai klausimai Pagrindiniai klausimai:

I. Autorių teisės bendrieji klausimai

1. Autorių teisės samprata a. Objektyviąja prasme; b. Subjektyviąja prasme.

2. Autorių teisės filosofiniai pagrindai-koncepcijos ir istorinės raidos bruožai: 3. Autorių teisių apsaugos sistemos lyginamuoju aspektu:

a. Prancūziškoji droit d‘ auteure ir vokiškoji Urheberrecht; b. Anglų ir amerikiečių Copyright.

4. Autorių teisės šaltiniai a. Tarptautinės sutartys; b. ES teisės aktai; c. Nacionaliniai teisės aktai:

i. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 1. Įstatymo galiojimas asmenų, teritorijos ir laiko atžvilgiu.

II. Autorių teisių objektai ir subjektai

5. Autorių teisių objektai

a. Kūrinio samprata: i. Idėja ir jos išraiška ii. Kūriniui, kaip autorių teisės objektui, keliami reikalavimai:

1. Intelektinės veiklos rezultatas; 2. Originalumas (individualumas).

b. Atskirų kūrinių rūšių bendras apibūdinimas: i. Pirminiai (originalūs) kūriniai; ii. Antriniai (išvestiniai) kūriniai (ypač duomenų bazės); iii. Audiovizualinių kūrinių ypatumai; iv. „Tarnybiniai“ kūriniai; v. Kolektyviniai kūriniai.

6. Autorių teisių subjektai: a. Pirminiai subjektai b. Išvestiniai subjektai c. Bendraautorystė:

i. Materialiniai teisiniai aspektai; ii. Procesiniai teisiniai aspektai.

III. Autorių teisės

7. Autorių teisių samprata: a. Kokias teises autorių teisė saugo? Viešo naudojimo samprata; b. Autorių teisių skirstymo į rūšis reikšmė.

8. Autorių asmeninės neturtinės teisės: a. Autorystės teisė; b. Teisė į autoriaus vardą; c. Teisė į kūrinio neliečiamybę; d. Kitos asmeninės neturtinės teisės?

9. Autorių turtinės teisės: a. Išimtinės turtinės teisės

i. Teisės į kūrinio naudojimą materialia forma; ii. Teisės į kūrinio naudojimą nematerialia forma.

b. Teisės gauti atlyginimą įstatymo numatytais atvejais.

Literatūra: Specialioji literatūra:

Kūrinio samprata, kūrinių rūšys: o Pagrindiniai šaltiniai:

MIZARAS, V. Autorių teisė. 1 tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 161-179; (papildomai išsamiau apie atskiras kūrinių rūšis galima skaityti : p. 181-256); / Alternatyvus šaltinis: BIRŠTONAS, R. ir kt. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: registrų centras, 2010, p.100-122.

o Papildomai galima skaityti: VILEITA, A. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras.

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000, 4 ir 5 straipsnių komentaras, p. 31-42;

MASOUYE, Claude. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos komentaras (vertimas iš prancūzų kalbos). Vilnius, 2001, p. 12-26; 34-35;

STERLING, J. A. L. World Copyright Law. 2nd

ed. London: Sweet & Maxwell, 2003, p. 219-255 (paras. 6.02-6.37) (šiame šaltinyje gausu pavyzdžių lyginamuoju aspektu).

Autorių teisių subjektai o Pagrindiniai šaltiniai:

MIZARAS, V. Autorių teisė. 1 tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 257-280; / Alternatyvus šaltinis: BIRŠTONAS, R. ir kt. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: registrų centras, 2010, p.100-122.

o Papildomai galima skaityti: VILEITA, A. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras.

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000, 4 ir 5 straipsnių komentaras, p. 42-54 (6-11 straipsnių komentarai);

STERLING, J. A. L. World Copyright Law. 2nd

ed. London: Sweet & Maxwell, 2003, p. 184-197 (paras. 5.02-5.03) (lyginamuoju aspektu).

Diskusiniai klausimai:

1. Ar gali vienas iš bendraautorių be kitų bendraautorių sutikimo pareikšti ieškinį teisme

(ar jis būtų tinkamas ieškovas)? (žr. DRIUKAS, A; VALANČIUS, V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. 1 tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005, p. 590-591; MIZARAS, V. Autorių teisė. 1 tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 269-270; ATGTĮ 7 str.).

Autoriaus asmeninės neturtinės teisės: o Pagrindiniai šaltiniai:

MIZARAS, V. Autorių teisė. 1 tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. p. 285-293, 307-343; / Alternatyvus šaltinis: BIRŠTONAS, R. ir kt. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: registrų centras, 2010, p.124-129

o Papildomai galima skaityti: VILEITA, A. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras.

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000, 14 komentaras, p. 56-59;

MASOUYE, Claude. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos komentaras (vertimas iš prancūzų kalbos). Vilnius, 2001, p. 12-26; 34-35;

USONIENĖ, Jūratė. Autorių teisių perdavimo ypatybės. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2008, p. 26-56;

MIZARAS, V. Autorių teisės: civiliniai gynimo būdai. Vilnius: Justitia, 2003, p. 309-317.

Autorių turtinės teisės: o Pagrindiniai šaltiniai:

MIZARAS, V. Autorių teisė. 1 tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 351-361; 379-418; 418-422; 422-490; / Alternatyvus šaltinis: BIRŠTONAS, R. ir kt. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: registrų centras, 2010, p.124-129-142

o Papildomai galima skaityti: STERLING, J. A. L. World Copyright Law. 2

nd ed. London: Sweet &

Maxwell, 2003, p. 366-414 (paras. 9.01-9.50) (lyginamuoju aspektu);

LEWINSKI, Silke von. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos sutarčių komentarai (vertimas iš anglų kalbos). Vilnius, 2001, 15-23;

LEWINSKI, Silke von. Autorių teisių ir gretutinių teisių apsauga informacinėje visuomenėje. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo komentaras (vertimas iš anglų kalbos). Vilnius, 2001, p. 9-14.

Papildomai: išsamiau apie autorių teisės filosofinius ir istorinius pagrindus, šaltinius galima žr.:

o MIZARAS, V. Autorių teisė. 1 tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 38-47; 81-107; 109-158;

o USONIENĖ, J. Autorių teisių perdavimo ypatybės. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2008, p. 16-24.

Teisės aktai:

(1) 1886 m. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (2, 2(bis) str., 6bis

str.); (2) TRIPS sutartis (10 str.); (3) 1996 m. PINO Autorių teisių sutarties 6, 7, 8 str. (4) Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (2 str. 3 str., 4-11 str., 13 – 18 str.); (5) ES teisės aktai:

a. 1991 m. gegužės 14 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyva 91/250/EEB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (1 str. 3 d., 2 str. 1 d.);

b. 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (1992 m. lapkričio 19 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos teisės ir panaudos teisės, taip pat tam tikrų autorinėms teisėms gretutinių teisių intelektinės nuosavybės srityje kodifikuota redakcija) 1-3 str.

c. 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių aspektų informacinėje visuomenėje harmonizavimo 1 - 4 str.

d. 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/84/EB dėl autoriaus teisės į dalį pajamų už perparduotą meno kūrinio originalą.

Teismų praktika.

1. Kūrinio kaip autorių teisių objekto sampratos aiškinimas, kai kurie bendri klausimai apie autoriaus teisių prezumpciją ir subjektus

A. ES Teisingumo Teismo praktika

ESTT 2012-03-01 sprendimas byloje C-604/10, Football Dataco Ltd ir kiti v. Yahoo! UK Ltd ir kt.(2012) (Direktyvos 96/9 1 ir kt. str. aiškinimo)

Pozicijos: kartu taikant Direktyvos 96/9 3 straipsnio 2 dalį ir 15 konstatuojamąją dalį matyti, kad šioje direktyvoje numatytos apsaugos pagal autorių teisę objektas yra duomenų bazės „struktūra“, o ne jos „turinys“, todėl ne ją sudaranti medžiaga;

[...] iš atitinkamų Direktyvos 96/9 3 straipsnio 1 dalies bei 7 straipsnio 1 dalies ir kitų jos nuostatų bei konstatuojamųjų dalių, būtent jos 7 straipsnio 4 dalies ir 39 konstatuojamosios dalies, sąvokų palyginimo matyti, kad autorių teisės ir sui generis teisė yra dvi savarankiškos teisės, kurių objektas ir taikymo sąlygos skiriasi;

Todėl tai, kad „duomenų bazė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 96/9 1 straipsnio 2 dalį, neatitinka sui generis teisės apsaugos pagal minėtos direktyvos 7 straipsnį sąlygų, kaip tai yra nusprendęs Teisingumo Teismas dėl futbolo rungtynių tvarkaraščių (2004 m. lapkričio 9 d. sprendimų Fixtures Marketing, C-46/02, Rink. p. I-10365, 43–47 punktai; Fixtures Marketing, C-338/02, Rink. p. I-10497, 32–36 punktai ir minėto Sprendimo Fixtures Marketing, C-444/02, 48–52 punktai), automatiškai nereiškia, kad tai pačiai duomenų bazei taip pat netaikoma autorių teisių apsauga pagal šios direktyvos 3 straipsnį;

[...] kaip matyti ir iš Direktyvos 96/9 16 konstatuojamosios dalies, autoriaus intelektinės veiklos rezultato sąvoka grindžiama originalumo kriterijumi (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. sprendimo

Infopaq International, C-5/08, paras. 35, 37 ir 38; 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bezpečnostní softwarová asociace, C-393/09, para. 45; 2011 m. spalio 4 d. sprendimo Football Association Premier League ir kt., C-403/08 ir C-429/08, para. 97 ir 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo Painer, C-145/10, para. 87);

Kalbant apie duomenų bazės sudarymą, pažymėtina kad šis originalumo kriterijus įvykdomas, kai jos autorius, parinkdamas ir išdėstydamas joje esančius duomenis, originaliai išreiškia savo kūrybinius gebėjimus laisvai ir kūrybingai pasirinkdamas priemones;

Tačiau šis kriterijus neįvykdomas, kai duomenų bazės sandarą diktuoja techniniai reikalavimai, taisyklės ar suvaržymai, dėl kurių nepaliekama vietos kūrybinei laisvei;

Kaip matyti tiek iš Direktyvos 96/9 3 straipsnio 1 dalies, tiek iš 16 konstatuojamosios dalies, joks kitas kriterijus, išskyrus originalumą, netaikomas siekiant įvertinti galimybę saugoti duomenų bazę šioje direktyvoje numatytomis autorių teisėmis;

Tai reiškia, viena vertus, kad jei duomenų, t. y. pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju − duomenų, susijusių su įvairių nagrinėjamų pirmenybių rungtynių data, laiku ir komandų tapatybe (žr. šio sprendimo 26 punktą), parinkimas ir išdėstymas yra originali duomenų bazės autoriaus kūrybos išraiška, siekiant įvertinti šios duomenų bazės apsaugos Direktyvoje 96/9 numatytomis autorių teisėmis galimybę neturi reikšmės, ar šis parinkimas ir išdėstymas šiems duomenims suteikia „papildomą didelę reikšmę“, kaip tai nurodyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmojo klausimo b punkte;

Kita vertus, aplinkybė, kad duomenų bazės kūrimas, be ją sudarančių duomenų sukūrimo, reikalauja daug jos autoriaus darbo ir įgūdžių, nurodytų to paties klausimo c punkte, negali savaime pateisinti jos apsaugos Direktyvoje 96/9 numatytomis autorių teisėmis, jei šiuo darbu ir įgūdžiais neišreiškiamas joks originalumas pasirenkant ir išdėstant minėtus duomenis.

ESTT 2012-05-02 sprendimas byloje C-406/09, SAS Institute Inc. v. World Programming Ltd. (2012) (dėl Direktyvos 91/250 aiškinimo (susijusios su kompiuterių programų teisinės apsaugos taikymu)

Pozicijos: 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip: nei kompiuterių programos funkcinės galimybės, nei programavimo kalba bei duomenų rinkmenų formatas, kompiuterių programoje naudojami siekiant pasinaudoti tam tikromis jos funkcijomis, nėra šios programos išraiškos forma ir todėl negali būti saugomi autorių teisėmis į kompiuterių programas pagal šią direktyvą.

Direktyvos 91/250 5 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip: asmuo, įgijęs licencijuotą kompiuterių programos kopiją, gali be autorių teisių turėtojo leidimo stebėti, išnagrinėti arba išbandyti, kaip ji veikia, kad nustatytų idėjas ir principus, kuriais pagrįstas bet kuris minėtos programos elementas, jeigu vykdo šia licencija leidžiamus veiksmus ir naudojantis kompiuterių programa būtinus įdiegimo bei paleidimo veiksmus, su sąlyga, kad jis nepažeidžia autorių teisių į šią programą turėtojo išimtinių teisių.

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip: kompiuterių programoje arba šios programos naudojimo vadove atgaminus tam tikrus elementus, aprašytus kitos kompiuterių programos naudojimo vadove, kuris saugomas autorių teisėmis, gali būti pažeidžiamos autorių teisės į šį vadovą, jei atgaminama paties kompiuterių programos naudojimo vadovo, kuris saugomas autorių teisėmis, autoriaus intelektinės kūrybos išraiška, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

ETT 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje C-145/10, Eva-Maria Painer v. Standard VerlagsGmbH ir kt. (dėl fotografijai kaip kūriniui taikomų apsaugos reikalavimų, Direktyvos 93/98/EEB 6 straipsnio aiškinimas (sprendimo paras 85-99);

Direktyvos 6 str.: „Fotografijoms, kurios yra paties autoriaus intelektinės kūrybos išraiška ir dėl to laikomos originaliomis, taikoma 1 straipsnyje numatyta apsauga. Jokie kiti kriterijai nėra svarbūs sprendžiant, ar fotografija turi būti saugoma. Valstybės narės gali numatyti ir kitokių fotografijų apsaugą“). ETT 2011 m. spalio 4 d. sprendimas sujungtose bylose C-403/08 ir C-429/08, Football Association Premier League Ltd, NetMed Hellas SA, Multichoice Hellas SA prieš QC Leisure, David Richardson, AV Station plc, Malcolm Chamberlain, Michael Madden, SR Leisur Ltd, Philip George Charles Houghton, Derek Owen (C-403/08), Karen Murphy prieš Media Protection Services Ltd (C-429/08) (para. 98: sporto rungtynės neturėtų būti traktuojamos kaip intelektinės veiklos rezultatas, galintis būti

kvalifikuojamas kūriniu aiškintos Direktyvos dėl autorių teisių prasme (ypač taikytina futbolo rungtynėms, reglamentuojamoms žaidimo taisyklių, kurios nepalieka kūrybinės laisvės autorių teisių prasme).

ETT 2010-12-22 sprendimas byloje C-393/09, Bezpečnostní softwarová asociace — Svaz softwarové ochrany v. Ministerstvo kultury (2010)

Pozicijos: Grafinė vartotojo sąsaja nėra kompiuterio programos išraiškos forma, kaip ji suprantama pagal 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 1 straipsnio 2 dalį, ir jai negali būti taikoma šia direktyva suteikiama kompiuterio programos autorių teisių apsauga. Tačiau jei ši sąsaja yra jos autoriaus intelekto kūrinys, remiantis 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo jai gali būti taikoma autorių teisių suteikiama apsauga kaip kūriniui.

Grafinės vartotojo sąsajos transliavimas per televiziją nėra autorinio kūrinio viešas skelbimas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

B. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS praktika

LAT CBS 2009-05-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-214/2009 (pozicijos: neturi teisinės reikšmės, atgaminant saugomą kūrinį sukuriamas naujas autorių teisių objektas (kūrinys) ar ne – abiem atvejais kūrinį atgaminantis asmuo turi gauti autorių teisių subjekto leidimą. Sisteminė ATGTĮ normų analizė patvirtina, kad ir sukurdamas naują kūrinį, pavyzdžiui, jį išversdamas ar perdirbdamas, sudarydamas kūrinių rinkinius ir pan., autorius privalo gauti autorių, kurių kūrinius panaudoja, leidimą (ATGTĮ 4 straipsnio 3, 4 dalys). Tokio leidimo nereikia tik tuo atveju, kai saugomo kūrinio naudojimas patenka į vieną iš ATGTĮ nustatytų autorių turtinių teisių apribojimų (ATGTĮ 19-33 straipsniai).

LAT CBS 2015-06-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-388-313/2015

Pozicija: netgi atitinkamą publikaciją (straipsnį) visuomenės informacijos priemonėje (VIP) pripažinus kūriniu (t. y. autorių teisių objektu) ir vertinant jo citavimą bei citavimo teisėtumą kitoje visuomenės informavimo priemonėje, reikia įvertinti, ar citatoje nėra pagal ATGTĮ 5 str. 5 p. autorių teisių objektais nelaikomų įprastinio pobūdžio informacinių pranešimų apie įvykius, kurių nė viena iš VIP negali monopolizuoti. Tai reiškia, kad netgi jei tam tikros publikacijos (straipsnio) dalies panaudojimas neatitinka ATGTĮ 21 str. nurodytų citavimui keliamų reikalavimų, sprendžiant dėl (galimo) pažeidimo apimties turi būti įvertinta, ar nėra tokios informacijos, kuri negali būti monopolizuojama ir kokia yra jos apimtis lyginant ją su pateikiamu cituojamu tekstu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, ar atsakovo publikacijose (straipsniuose), kurie pripažinti kaip pažeidžiantys ieškovo teises, nėra įprastinio pobūdžio informacinių pranešimų apie įvykius, kurie nelaikomi autorių teisių objektu

LAT CBS 2016-12-14 nutartis c. b. Nr. e3K-3-513-916/2016

21. Kasacinis teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-313/2015, inter alia, išaiškino, kad pripažinus atitinkamą straipsnį (publikaciją) visuomenės informavimo priemonėje kūriniu (t. y. autorių teisių objektu) ir vertinant jo citavimą bei citavimo teisėtumą kitoje visuomenės informavimo priemonėje, taip pat reikia įvertinti, ar citatoje nėra pagal ATGTĮ 5 straipsnio 5 punktą autorių teisių objektais nelaikomų įprastinio pobūdžio informacinių pranešimų apie įvykius, kurių nė viena iš visuomenės informavimo priemonių negali monopolizuoti. Netgi tais atvejais, kai yra konstatuojama, kad tam tikros straipsnio (publikacijos) dalies panaudojimas neatitinka ATGTĮ 21 straipsnyje nurodytų citavimui keliamų reikalavimų, sprendžiant dėl (galimo) pažeidimo apimties turi būti įvertinta, ar nėra tokios informacijos, kuri negali būti monopolizuojama ir kokia yra jos apimtis lyginant su pateikiamu cituojamu tekstu. Tai reiškia, kad ATGTĮ 21 straipsnyje įtvirtinta nuostata turi būti aiškinama ir taikoma kartu su ATGTĮ 5 straipsnio 5 punkto nuostata ir atsižvelgiant į tai nustatoma pažeidimo apimtis (jeigu apskritai yra padarytas pažeidimas).

22.Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į anksčiau pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad dalis (toliau nurodomų) ieškovės straipsnių yra laikytini autorių teisių objektais, atitinkamai dalyje atsakovės publikuotų straipsnių esanti didžioji dalis informacijos (atkartojančios dalyje ieškovės straipsnių esančią informaciją) neatitinka anksčiau pateiktų išaiškinimų dėl citatos ir citavimo sampratos (ATGTĮ 2 straipsnio 6 dalis, 21 straipsnis); nelaikytina įprastinio pobūdžio informaciniais pranešimais apie

įvykius, t. y. informacija, kuri pagal ATGTĮ 5 straipsnio 5 punktą yra autorių teisės nesaugomi objektai ir kurios nė viena iš visuomenės informavimo priemonių negali monopolizuoti; netenkina ATGTĮ 24 straipsnio, reglamentuojančio kūrinio panaudojimą informacijos tikslais, 1 dalies 1 punkte nurodyto autorių teisių ribojimo kriterijaus; juose nėra išlaikoma „derama pusiausvyra“ tarp autorių teisių bei interesų ir saugomų kūrinių naudotojų teisių ir interesų.

23.Kasacinis teismas konstatuoja, kad ieškovės UAB „15min“ turtinių teisių pažeidimas (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas) pripažintinas iš dalies: dėl straipsnio Nr. 1 („60 milijonų dolerių jau pasiekė Venesuelos krepšinio federaciją, bet „Poliedro“ krepšinio arena visa dar yra tragiškos būklės“); dėl straipsnio Nr. 2 („Gelbėdamiesi nuo ugnies du žmonės naktį Kaune iššoko pro antro aukšto langus, dar du žmones ir šunį išgelbėjo ugniagesiai“); dėl straipsnio Nr. 3 („Kauno „Žalgiris“ ir kitą sezoną gali atsivilioti krepšininką iš NBA – R. B.“); dėl straipsnio Nr. 5 („L. K. nusprendė žaisti Lietuvoje: „Bus žmonių, kurie nesupras, kodėl renkuosi „Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“); dėl straipsnio Nr. 6 („M. B.: ministras G. S. siūlė praleisti naktį viešbutyje“); dėl straipsnio Nr. 10 („Vilniaus taksi vairuotojų profsąjungos kūrėjas atleidžiamas iš darbo“); dėl straipsnio Nr. 11 („V. G.: J. K. – vienintelis vertas perimti Lietuvos krepšinio rinktinės vairą“); dėl straipsnio Nr. 14 („Išskirtinės E. N. nuotraukos nuo Everesto viršūnės ir alpinistės pasakojimas apie 16 valandų, praleistų mirties zonoje“), dalies, pradedant sakiniu „Žinojau, kad tai bus sunku ir pavojinga“ ir baigiant sakiniu „Jaučiausi labai pažeidžiama, tačiau išsaugojau vidinį užtaisą, kuris stūmė mane pirmyn – tik dar vienas žingsnelis šią akimirką“; dėl straipsnio Nr. 17 „Svajonės link: netrukus į kosmosą kils lietuvių kuriamas palydovas „Kosmis“).

LAT CBS 2013-11-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-509/2013

Pozicija: Nacionalinėje teisėje (ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalyje) nustatyta, kad autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Taikomosios dailės kūriniai, minėta, priskiriami prie autorių teisių objektų. Įstatymas taip pat apibrėžia, kad taikomosios dailės kūrinys – bet koks rankų darbo ar pramoniniu būdu sukurtas dailės kūrinys, skirtas praktiniam naudojimui. Ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, konkrečiai – 2010 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. V. v. AB „Žemprojektas“, bylos Nr. 3K-3-536/2010, yra išsamiai nagrinėtas klausimas, susijęs su požymiais, apibūdinančiais autorių teisių objektus. Kasacinis teismas šioje nutartyje nurodė, kad pirmiausia autorių teisių objektais yra laikomi ne bet kokios, o kūrybinės veiklos (žmogaus intelektinės veiklos), susijusios su literatūra, menu ir mokslu, rezultatai, kurie yra išreikšti objektyvia forma. Antrasis autorių teisių objektus apibūdinantis požymis yra originalumas – pagrindinė sąlyga kūrinio teisinei apsaugai atsirasti. Teisės aktuose nėra expressis verbis pateiktos kūrinio originalumo sampratos: tai yra teismų praktikos ir teisės doktrinos dalykas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad originalumas negali būti tapatinamas su naujumu. Svarbu pažymėti ir tai, kad originalus kūrybinės veiklos rezultatas laikomas kūriniu ir saugomas, nepaisant jo meninės vertės, taigi saugomi bet kokie kūriniai, net jeigu meniškai nevertingi. Kartu pažymėtina, kad autorių teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, jog skirtingos kategorijos objektams keliama originalumo „kartelė“ nėra vienoda. Pavyzdžiui, tokios kategorijos objektų, kaip kompiuterių programų, duomenų bazių, fotografijų, taikomosios dailės kūrinių apsauga pagal autorių teisę siejama su vadinamuoju objektyviuoju, bet ne subjektyviuoju originalumu (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. V. v. AB „Žemprojektas“, bylos Nr. 3K-3-536/2010). Objektyvaus originalumo reikalavimas, palyginti su klasikiniu, yra žemesnio lygio: kūrinio teisinei apsaugai nebūtinas ypatingas jo kūrybingumas, savitumas ar individualumas kaip tokios apsaugos sąlyga. Kaip matyti iš teismų procesinių sprendimų turinio, teismai, vertindami ieškovo gaminius („MM-1“ ir „MM-5“) autorių teisės objektų aspektu, į šias aplinkybes atsižvelgė.

Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje susidėjusias faktines aplinkybes ir atmesdami ieškinį, ieškovui priklausančių gaminių („MM-1“ ir „MM-5“) nevertino kaip atitinkančių originalumo reikalavimui, tam, kad šie galėtų būti saugomi kaip autorių teisių objektai, inter alia pažymėdami, jog ieškovas nepaneigė susidariusio bendro įspūdžio, kad baldų dizainą sudaro išskirtinai tokios rūšies baldams būdingos savybės (kad ieškovo gaminami baldai, jų dizainas išsiskyrė iš kitų gamintojų gaminamų baldų originalumu, kas leistų juos atskirti nuo kitų panašių gaminių pagal formą, spalvą ar kitus skiriamuosius požymius) ir kad objektyviai nėra būdingi atitinkamos rūšies baldams. Kasacinis teismas pažymi, kad konkretaus objekto atitiktis autorių teisės keliamam originalumo reikalavimui yra fakto klausimas, susijęs su byloje susidėjusių faktinių aplinkybių vertinimu Faktinių bylos aplinkybių pervertinimas nėra kasacinio teismo, patikrinančio žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, funkcija.

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad ieškovas savo teises gynė autorių teisių, bet ne dizaino teisių pagrindu, todėl bylą nagrinėję teismai, argumentuodami savo procesinius sprendimus, be pagrindo rėmėsi atitinkamomis Dizaino įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, inter alia informuoto vartotojo kategorija, kuri dizaino teisėje yra naudojama, kai vertinamos dizaino individualios savybės (dizaino teisėje dizaino apsaugai be naujumo, keliamas individualių savybių, o ne originalumo reikalavimas, kaip kad autorių teisėje). Kartu pažymėtina, kad savaime ši aplinkybė (nurodyta teismų argumentacija) nelėmė bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų neteisėtumo, nes, kaip minėta, teismai ieškovo dizainus vertino taip pat ir autorių teisės aspektu, pasisakydami dėl jų atitikties originalumo reikalavimui. Be to, kaip matyti iš teismų procesinių sprendimų turinio, individualių savybių, kaip dizaino teisės kategoriją bylą nagrinėję teismai naudojo lygindami ieškovo gaminius su atsakovo gaminiais, bet ne spręsdami dėl ieškovo gaminių objektiškumo pagal autorių teisę. Pažymėtina, kad tai, kas nėra originalu (ką konstatavo bylą nagrinėję teismai, vertindami ieškovo gaminius „MM-1“ ir „MM-5“), nėra autorių teisių apsaugos objektu, negali ir įgyti teisinės apsaugos, taigi ir apsaugos nuo kopijavimo (ATGTĮ 2 straipsnio 23 dalis; 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

LAT CBS 2007-04-11 nutartis c. b. K. M. leidykla „Briedis“ ir kt. v. J. K. leidykla „Saulabrolis“ ir kt., Nr. 3K-3-48/2007 (kūrinio originalumo aiškinimas: kūrybinis žemėlapio savitumas gali atsiskleisti per žemėlapio koncepciją, vaizdavimo būdą, pateikiamų objektų ir kitų duomenų bei informacijos tarpusavio suderinamumą, jų kombinacijas, savitą (individualią duomenų parinkimo ir išdėstymo tvarką, spalvinę išraišką, naudojamų simbolių ir kitų ženklų ypatumą ir pan.)

LAT CBS 2006-05-03 nutartis c. b. Microsoft ir kt. v. UAB „Vilpostus“, Nr. 3K-3-311/2006 (autorystės prezumpcijos aiškinimas; taip pat originalumo įrodinėjimo pareigos paskirstymas).

LAT CBS 2006-05-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-311/2006 (pozicijos: pačiam autoriui autorystės prezumpcijos taisyklė taikoma tiek autoriaus asmeninėms neturtinėms, tiek turtinėms teisėms. Kiti autoriaus turtinių teisių turėtojai negali remtis šia prezumpcija).

2. Autoriaus turtinių teisių klausimų aiškinimas

2.1. Viešo naudojimo sampratos klausimas (aiškinant viešo platinimo, viešo paskelbimo teisės turinį)

ESTT 2006-12-07 sprendimas byloje C-306/05, Sociedad General de Autores y Editores de Espana v. Rafael Hoteles SA (2006), OJ C 331/5, paras. 41, 42, 46 (viešo paskelbimo teisės aiškinimas pagal 2001 m. Informacinės visuomenės direktyvos 2001/29/EB 3 str. aiškinimas)

Pozicijos: Iš Direktyvos 2001/29 23 konstat. d. darytina išvada, kad sąvoka “viešas paskelbimas” turi būti suvokiama plačiąja prasme. Toks aiškinimas [...] yra būtinas, kad nustatyti aukšto lygio autorių apsaugą, leidžiančią jiems gauti teisingą atlyginimą už jų kūrinių panaudojimą, būtent, juos viešai skelbiant (para. 36);

[...] autorius, leisdamas transliuoti savo kūrinį, turi omenyje tik tiesioginius vartotojus, t. y. turinčius priėmimo aparatus, kurie individualiai arba privačiai ar šeimoje priima programas. (para. 41);

Programos paskelbimas per garsiakalbius ar analogiškas priemones nebėra paprastas pačios programos priėmimas, bet nepriklausomas veiksmas, kuriuo transliuojamas kūrinys yra paskelbimas naujai visuomenei ir autorius turi teisę kontroliuoti tokį viešą kūrinio atlikimą (para. 41);

Viešbutis yra įstaiga, kuri, labai gerai žinodama savo elgesio pasekmes, įsikiša suteikdama savo klientams priėjimą prie saugomų kūrinių. Nesant tokio įsikišimo jos klientai negalėtų matyti transliuojamų kūrinių (para. 42);

Pelno siekimas nėra būtina viešo paskelbimo sąlyga (para. 44);

Vien tik fizinių priemonių teikimas, kurį be viešbučių, paprastai atlieka televizorius parduodančios ar nuomojančios įmonės, nereiškia paskelbimo, vis dėlto ši priemonė gali techniškai suteikti visuomenei priėjimą prie transliuojamų kūrinių. Per taip įrengtus televizorius viešbutis išplatina signalą viešbučio kambariuose gyvenantiems klientams, tai yra viešas paskelbimas, nesvarbu, kokia technika naudojama tam signalui transliuoti (para.46);

Viešo paskelbimo prasme nėra svarbus vietos, kurioje paskelbiama, privatumo ar viešumo kriterijus (para. 50).

(taip pat žr. ETT 2010-03-18 sprendimą byloje C-136/09, Organismos Sillogikis Diacheirisis Dimiourgon Theatrikon kai Optikoakoustikon Ergon prieš Divani Akropolis Anonimi Xenodocheiaki kai Touristiki Etaireai (pozicija: vien viešbučio savininko atliktas televizorių įrengimas viešbučio kambariuose ir jų prijungimas prie viešbutyje įrengtos centrinės antenos yra kūrinio viešas paskelbimas 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalies

prasme), taip pat ETT 2012-03-15 sprendimą byloje C-135/10).

ESTT 2011-11-24 sprendimas byloje C-283/09, Circul Globus Bucureşti (Circ & Variete Globus Bucureşti) v. Uniunea Compozitorilor şi Muzicologilor din România - Asociaţia pentru Drepturi de Autor (UCMR – ADA) (2011)

Pozicijos: Direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo ir visų pirma jos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jose reglamentuojamas tik paskelbimas visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama, o ne bet kuris kitas kūrinio skelbimas tiesiogiai viešoje vietoje bet kuriuo kūrinio tiesioginio atlikimo būdu.

ESTT 2011-10-04 (didžioji kolegija) sprendimas sujungtoje byloje C-403/08 ir C-429/08, Football Association Premier League Ltd ir kiti prieš QC Leisure ir kt. ir Karen Murphy prieš Media Protection Services Ltd (2011) (be kita ko ir Direktyvos 2001/29 2, 5 ir 3 str. nuostatų aiškinimas)

Pozicijos: 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad atgaminimo teisė apima laikinus kūrinių fragmentus palydovinio dekoderio atmintyje ir televizoriaus ekrane, jei šiuose fragmentuose yra elementų, kurie yra paties autoriaus intelekto kūrybos išraiška, o iš tuo pačiu metu atgamintų fragmentų sudaryta visuma turi būti nagrinėjama siekiant nustatyti, ar joje yra tokie elementai.

Tokie atgaminimo veiksmai, kokie nagrinėjami byloje C-403/08, atliekami palydovinio dekoderio atmintyje ir televizoriaus ekrane, atitinka Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalyje skelbiamas sąlygas ir todėl jie gali būti vykdomi be nagrinėjamų autorių teisių turėtojų leidimo.

Sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji apima transliuojamų kūrinių perdavimą televizoriaus ekrane ir per garsiakalbius kavinėje-restorane esantiems klientams.

ESTT 2012-03-15 sprendimas byloje C-135/10, Società Consortile Fonografici (SCF) v. Marco Del Corso (2012) (dėl Direktyvos 92/100 8 str. 2 d. nuostatų aiškinimo)

Pozicijos: sąvoką „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį, reikia aiškinti taip, kad ji neapima nemokamo fonogramų transliavimo privačiame odontologijos kabinete, kaip antai aptariamas pagrindinėje byloje, kuriame vykdoma laisvosios profesijos veikla, pacientams, kurie jų klausosi ne savo pasirinkimu. Todėl dėl tokio transliavimo fonogramų gamintojai neįgyja teisės gauti atlyginimą;

[...] odontologo pacientai, nors ir būdami įrangos, per kurią leidžiamos fonogramos, signalo priėmimo zonoje, gali klausytis fonogramų tik dėl šio odontologo sąmoningų veiksmų. Todėl toks odontologas turi būti laikomas sąmoningai skelbiančiu fonogramas;

[...] kalbant apie odontologo, kaip antai nagrinėjamoje byloje, pacientus, pažymėtina, kad paprastai tai yra susiformavusi asmenų visuma, taigi jie sudaro apibrėžtą potencialių gavėjų visumą, nes kiti asmenys iš principo negali naudotis jo paslaugomis. Todėl, priešingai nei remiantis šio sprendimo 85 punkte pateiktu apibrėžimu, tai nėra „asmenys apskritai“;

Dėl šio sprendimo 84 punkte minimos žmonių skaičiaus, kuriam odontologas padaro girdimą transliuojamą fonogramą, svarbos konstatuotina, kad odontologo pacientų atveju šis didelis skaičius ne itin svarbus, beveik nereikšmingas, nes vienu metu kabinete esančių žmonių ratas paprastai labai nedidelis. Be to, nors pacientai eina vienas po kito, ne mažiau svarbu tai, kad dažnai keisdamiesi šie pacientai nėra tų pačių fonogramų, visų pirma transliuojamųjų, gavėjai;

[...] neginčytina, kad situacijoje, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, odontologas, kaip foną leidžiantis fonogramas savo pacientams, negali pagrįstai tikėtis, kad vien dėl šio transliavimo padidės jo pacientų skaičius, ar pakelti paslaugų kainos. Todėl pats savaime toks transliavimas negali daryti įtakos odontologo pajamoms.

Iš tiesų odontologo pacientai į jo kabinetą ateina tik gydytis, tad fonogramų transliavimas nėra svarbus odontologo paslaugų aspektas. Prieigą prie kai kurių fonogramų jie gauna atsitiktinai ir ne savo noru, tai priklauso nuo momento, kada jie ateina į kabinetą, ir laukimo trukmės bei jų gaunamo gydymo pobūdžio. Tokiomis aplinkybėmis nereikėtų daryti prielaidos, kad įprasti odontologo pacientai yra imlūs nagrinėjamam fonogramų skelbimui.

ESTT 2012-06-21 sprendimas byloje C-05/11, baudžiamoji byla prieš Titus Alexander Jochen Donner (2012)

Pozicijos: Prekybininkas, kuris reklamą skiria konkrečios valstybės narės visuomenės nariams ir sukuria arba suteikia jiems naudotis konkrečią pristatymo sistemą ir mokėjimo būdą ar leidžia tai padaryti trečiajam asmeniui, o dėl to minėti visuomenės nariai gali parsigabenti kūrinių, kuriems šioje valstybėje narėje taikoma autorių teisių apsauga, kopijų, valstybėje narėje, į kurią prekės pristatomos, įvykdo „viešą platinimą“, kaip tai suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 1 dalį;

SESV 34 ir 36 straipsniai aiškintini kaip nedraudžiantys bausti, taikant nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatas, už bendrininkavimą be leidimo platinant autorių teisių saugomų kūrinių kopijas, kai tokių kūrinių kopijos viešai platinamos šios valstybės narės teritorijoje parduodant konkrečiai minėtos valstybės narės visuomenei, o pardavimo sandoris sudaromas kitoje valstybėje narėje, kurioje šie kūriniai nesaugomi autorių teisių arba šiems kūriniams taikomos apsaugos negalima veiksmingai įgyvendinti trečiųjų asmenų atžvilgiu.

ESTT 2013-03-07 sprendimas byloje C-607/11, ITV Broadcasting Ltd ir kiti prieš TV Catch Up Ltd.

Pozicijos: „Viešo skelbimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti kaip apimančią kūrinių, įrauktų į antžeminės televizijos transliaciją, retransliavimą

– kurį atlieka kita nei pradinis transliuotojas organizacija,

– interneto srautu, prieinamu šios organizacijos abonentams, kurie gali gauti šio retransliavimo turinį prisijungę prie jos serverio,

– net jeigu jei šie abonentai yra minėtos antžeminės televizijos transliacijos priėmimo teritorijoje ir teisėtai gali ją priimti televizijos imtuvu.

Neturi reikšmės tai, kad retransliacija, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, finansuojama iš reklamos ir dėl to ja siekiama pelno.

Neturi reikšmės tai, kad retransliaciją, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, atlieka organizacija, tiesiogiai konkuruojanti su pradiniu transliuotoju.

ETT 2008-04-17 sprendimas byloje C-456-06, Peek & Cloppenburg KG v. Cassina SpA, (2008), paras. 32-34, 36, 40-41 (platinimo teisės turinio pagal 2001 m. Informacinės visuomenės direktyvos 2001/29/EB 4 str. aiškinimas)

Pozicijos: Viešo kūrinio originalo arba kopijos platinimo kitu nei parduodant būdu sąvoka 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 1 dalies prasme būtinai apima šio objekto nuosavybės perdavimą. Todėl nei vien galimybės padaryti autorių teisių saugomų kūrinių reprodukcijas viešai prieinamas suteikimas, nei šių reprodukcijų viešas demonstravimas nesuteikiant naudojimosi jomis teisės nėra tokio platinimo forma.

ESTT 2015-07-14 sprendimas byloje C-151/15, Sociedade Portuguesa de Autores CRL prieš Ministério Público ir kt.

Pozicija: 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji apima per radiją transliuojamų kūrinių perdavimą tokiose komercinėse įstaigose kaip baruose, kavinėse, restoranuose ar kitose panašaus pobūdžio įstaigose įrengtuose televizijos imtuvuose, kai šių kūrinių transliavimas išplečiamas naudojant garsiakalbius ir (arba) garso stiprintuvus toje įstaigoje esantiems lankytojams.

ESTT 2015-11-19 sprendimas byloje C-325/14, SBS Belgium NV prieš Belgische Vereniging van Auteurs, Componisten en Uitgevers (SABAM)

Pozicija: Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad transliuotojas neatlieka viešo paskelbimo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai savo programų signalus perduoda tik signalų platintojams, nepadarydamas šių signalų viešai prieinamų šio perdavimo metu ar dėl šio perdavimo, o tuomet šie platintojai perduoda tuos signalus atitinkamiems savo abonentams, kad šie galėtų žiūrėti tas programas, nebent atitinkamų platintojų veiksmai yra tik techninė priemonė, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

ESTT 2016 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje C-117/15, Reha Training Gesellschaft für Sport- und Unfallrehabilitation mbH v. Gesellschaft für musikalische Aufführungs- und mechanische Vervielfältigungsrechte eV (GEMA) (Direktyvos 2001/29/EB – 3 straipsnio 1 dalies, Direktyvos 2006/115/EB 8 straipsnio 2 dalies aiškinimas (sąvoka „viešas paskelbimas“ (reabilitacijos centro valdytojo įrengti televizoriai, kad pacientai galėtų žiūrėti televizijos laidas))

59. Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad visi tokio reabilitacijos centro, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pacientai yra „visuomenė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį.

60. Galiausiai tokio reabilitacijos centro pacientai iš principo negali žiūrėti transliuojamų kūrinių be šio centro valdytojo tikslinio įsikišimo. Be to, kadangi pagrindinė byla iškelta dėl mokesčių, susijusių su autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis, mokėjimo už tai, kad saugomi kūriniai padaryti prieinami šio centro patalpose, reikia nurodyti, kad į šiuos pacientus akivaizdžiai nebuvo atsižvelgta suteikiant pirminį leidimą padaryti kūrinius prieinamus.

61. Vadinasi, tokio reabilitacijos centro, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pacientai yra „nauja visuomenė“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 45 punkte nurodytą teismo praktiką.

62. Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, reikia manyti, kad tokio reabilitacijos centro, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, valdytojas atlieka viešą paskelbimą.

63. Trečia, kalbant apie tokio paskelbimo komercinį pobūdį, reikia konstatuoti, kad tai, kaip savo išvados 71 punkte nurodė generalinis advokatas, jog šiuo atveju televizijos laidų transliavimu per televizorius siekiama suteikti pramogą tokio reabilitacijos centro, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pacientams per procedūras ar jų laukiant, yra papildoma paslauga, kuri iš tiesų neturi jokios medicininės vertės, bet turi įtakos įstaigos įvaizdžiui ir patrauklumui ir taip suteikia jai konkurencinį pranašumą.

64. Todėl tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, televizijos laidų transliavimas, kurį atliko reabilitacijos centro valdytojas, kaip antai Reha Training, gali būti komercinio pobūdžio, į kurį galima atsižvelgti siekiant nustatyti tam tikrais atvejais dėl tokio transliavimo mokėtino atlyginimo dydį.

65. Atsižvelgiant į visus argumentus, į pirmus tris klausimus reikia atsakyti taip, kad tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai teigiama, kad transliuojant televizijos laidas per televizorius, kuriuos savo patalpose įrengė reabilitacijos centro valdytojas, daromas poveikis daugybės suinteresuotųjų šalių, visų pirma kompozitorių, tekstų autorių ir muzikos leidėjų, taip pat atlikėjų, fonogramų gamintojų ir literatūros kūrinių autorių bei jų leidėjų autorių teisėms ir saugomoms teisėms, reikia įvertinti, ar tokia situacija yra „viešas paskelbimas“ atsižvelgiant tiek į Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, tiek į Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį ir taikant tuos pačius aiškinimo kriterijus. Be to, abi šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad toks transliavimas yra „viešo paskelbimo“ veiksmas.

„Interneto tinklapių bylų“ ypatumai viešo paskelbimo klausimo kontekste

ESTT 2014-10-21 sprendimas byloje C-348/13, BestWater International GmbH prieš Michael Mebes, Stefan Potsch

Pozicijos: vien tik viename interneto tinklapyje viešai prieinamo kūrinio patalpinimas kitame interneto tinklapyje naudojant „kadravimo techniką“ (angl. Framing), kaip kad buvo nagrinėjamoje byloje, nėra viešas paskelbimas Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. gegužės 22 d. direktyvos 2001/29/EB 3 str. 1 d. prasme tiek, kiek saugomas kūrinys neperteikiamas nei naujai visuomenei, nei specialiu techniniu būdu, kuris skiriasi nuo pirminio perteikimo.

ESTT 2014-02-13 sprendimas byloje C-466/12, Nils Svensson ir kiti prieš Retriever Sverige AB

Pozicijos: 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad toje nuostatoje numatytu viešu paskelbimu nelaikomas pateikimas interneto svetainėje galimų spragtelėti nuorodų į kūrinius, laisvai prieinamus kitoje interneto svetainėje.

Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybė narė negali suteikti platesnės autorių teisių turėtojų apsaugos numatydama, kad viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.

ESTT 2014-06-05 sprendimas byloje C-360/13, Public Relations Consultants Association Ltd prieš Newspaper Licensing Agency Ltd ir kt.

Pozicijos: Direktyvos 2001/29 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad galutiniam naudotojui žiūrint interneto svetainę padarytos kopijos ekrane ir kopijos podėlyje atitinka sąlygas, pagal kurias šios kopijos turi būti laikinos, trumpalaikio arba atsitiktinio pobūdžio ir būtina bei svarbi technologinio proceso dalis, taip pat šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje nustatytas sąlygas, todėl gali būti sukurtos be autorių teisių turėtojų leidimo (63 punktas) (angl. In those circumstances, the answer to the question referred is that Article 5 of Directive 2001/29 must be interpreted as meaning that the on-screen copies and the cached copies made by an end-user in the course of viewing a website satisfy the conditions that those copies must be temporary, that they must be transient or incidental in nature and that they must constitute an integral and essential part of a technological process, as well as the conditions laid down in Article 5(5) of that directive, and that they may therefore be made without the authorisation of the copyright holders).

ESTT 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje C-160/15, GS Media BV v. Sanoma Media Netherlands BV ir kt. (Direktyvos 2001/29/EB 3 str. 1 d. aiškinimas)

25. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar ir kokiomis galimomis aplinkybėmis saito į saugomus kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje be autorių teisių turėtojo sutikimo, pateikimas interneto svetainėje yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

40. Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2014 m. vasario 13 d. Sprendime Svensson ir kt. (C-466/12, EU:C:2014:76) Teisingumo Teismas išaiškino Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį taip, kad toje nuostatoje numatytu „viešu paskelbimu“ nelaikomas saitų pateikimas interneto svetainėje į kūrinius, laisvai prieinamus kitoje interneto svetainėje. Šio išaiškinimo taip pat laikytasi 2014 m. spalio 21 d. Nutartyje BestWater International (C-348/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2315) dėl tokių saitų, kuriuose naudojama vadinamoji kadravimo („framing“) technika.

41. Vis dėlto iš šių sprendimų motyvų matyti, kad Teisingumo Teismas juose norėjo pateikti nuomonę tik dėl saitų į kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje teisių turėtojo sutikimu, pateikimo, nes jis padarė išvadą, kad nėra viešo paskelbimo, kai nagrinėjamas paskelbimo veiksmas neskirtas naujai auditorijai.

42. Šiomis aplinkybėmis jis nurodė: kadangi saitas ir interneto svetainė, kurią jis nurodo, suteikia prieigą prie saugomo kūrinio tuo pačiu būdu, t. y. per internetą, toks saitas turi būti skirtas naujai auditorijai. Jeigu taip nėra visų pirma dėl to, kad autorių teisių turėtojų sutikimu kūrinys visiems interneto vartotojams jau yra laisvai prieinamas kitoje interneto svetainėje gavus autorių teisių turėtojo sutikimą, toks veiksmas negali būti laikomas „viešu paskelbimu“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Kadangi dėl to, kad šis kūrinys yra laisvai prieinamas interneto svetainėje, prie kurios prisijungti galima naudojant saitą, turi būti konstatuojama, kad, kai šio kūrinio

autorių teisių turėtojai neleido tokio paskelbimo, jie atsižvelgė į visus interneto vartotojus kaip auditoriją (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., EU:C:2014:76, 24–28 punktus ir 2014 m. spalio 21 d. Nutarties BestWater International, C-348/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2315, 15, 16 ir 18 punktus).

43. Todėl nei iš 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt. (C-466/12, EU:C:2014:76), nei iš 2014 m. spalio 21 d. Nutarties BestWater International (C-348/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2315) negalima daryti išvados, kad interneto svetainėje pateikimas saitų į saugomus kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje, bet be šių kūrinių autorių teisių turėtojų sutikimo, iš principo nepatenka į sąvoką „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Priešingai, šie sprendimai patvirtina tokio sutikimo svarbą atsižvelgiant į šią nuostatą, kurioje aiškiai numatyta, kad kiekvienas kūrinio viešo paskelbimo veiksmas turi būt leidžiamas autorių teisių turėtojo.

45. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad internetas turi ypatingą reikšmę saviraiškos ir informacijos laisvei, užtikrinamai Chartijos 11 straipsnyje, ir kad saitai prisideda prie jo gero veikimo ir kad keitimuisi nuomonėmis ir informacija šiame tinkle būdingas didžiulio informacijos kiekio turėjimas.

47. Siekiant individualiai įvertinti, ar yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, tuomet, kai saitą į kitoje interneto svetainėje laisvai prieinamą kūrinį pateikia komercinių tikslų nesiekiantis asmuo, reikia atsižvelgti į tai, kad šis asmuo nežino ir negali pagrįstai žinoti, kad šis kūrinys buvo paskelbtas internete be autorių teisių turėtojo sutikimo.

48. Iš tiesų, toks asmuo, kuris, pateikdamas šį kūrinį visuomenei, suteikia kitiems interneto vartotojams tiesioginę prieigą prie jo (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., C–466/12, EU:C:2014:76, 18–23 punktus), apskritai veikia visiškai nieko nežinodamas apie savo elgesio suteikti klientams prieigą prie internete neteisėtai paskelbto kūrinio pasekmes. Be to, jeigu nagrinėjamas kūrinys jau yra prieinamas be apribojimų patekti į interneto svetainę, į kurią leidžia patekti saitas, visi interneto vartotojai iš principo jau galėjo prie jo prieiti net be šio veiksmo.

49. Priešingai, jeigu nustatyta, kad asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad jo pateiktas saitas suteikia prieigą prie internete neteisėtai paskelbto kūrinio, pavyzdžiui, dėl to, kad jį apie tai informavo autorių teisių turėtojai, reikia konstatuoti, kad šio saito pateikimas yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2011/29 3 straipsnio 1 dalį.

50. Tas pat pasakytina, jeigu šis saitas leidžia interneto svetainės, kurioje jis yra, vartotojams apeiti svetainės, kurioje yra saugomas kūrinys, nustatytas ribojamąsias priemones siekiant apriboti viešą prieigą tik savo abonentams, tokio saito pateikimas yra sąmoningas veiksmas, be kurio šie vartotojai negalėtų susipažinti su paskelbtais kūriniais (pagal analogiją žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., C–466/12, EU:C:2014:76, 27–31 punktus).

51. Be to, jeigu saitai pateikiami nekomerciniais tikslais, iš juos pateikusio asmens tikimasi, kad jis atliks reikiamus patikrinimus siekdamas užtikrinti, kad atitinkamas kūrinys nėra neteisėtai paskelbtas svetainėje, į kurią nukreipia šie saitai, todėl reikia preziumuoti, kad jie pateikti visiškai žinant apie tai, kad minėtas kūrinys saugomas ir kad nėra autorių teisių turėtojo galimo sutikimo dėl paskelbimo internete. Tokiomis aplinkybėmis, jeigu ši trapi prezumpcija nebūtų paneigta, veiksmas, kurį sudaro saito, kurį galima paspausti, į neteisėtai paskelbtą kūrinį pateikimas, yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2011/29 3 straipsnio 1 dalį.

52. Vis dėlto, nesant naujos auditorijos, negali būti „viešo paskelbimo“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, jeigu daroma prielaida, priminta šio sprendimo 40–42 punktuose, kai kūriniai, prie kurių leidžia prieiti minėti saitai, yra laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje teisių turėtojo sutikimu.

54. Pagrindinėje byloje yra aišku, kad GS Media administruoja svetainę GeenStijl ir kad ji komerciniais tikslais pateikė saitus į failus, kuriuose buvo nagrinėjamos nuotraukos, saugomos svetainėje Filefactory. Taip pat nustatyta, kad Sanoma neleido skelbti šių nuotraukų internete. Be to, iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų faktinių aplinkybių matyti, kad GS Media žinojo apie pastarąją aplinkybę, todėl negalėjo paneigti prezumpcijos, kad šie saitai pateikti žinant apie šio paskelbimo neteisėtumą. Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti patikrinimus, GS Media, pateikdama šiuos saitus, atliko „viešą paskelbimą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, todėl nereikia vertinti kitų šio teismo pateiktų aplinkybių, nurodytų šio sprendimo 26 punkte.

55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad siekiant nustatyti, ar interneto svetainėje pateikimas saitų į saugomus kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje be autorių teisių turėtojo sutikimo, yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, reikia nustatyti, ar šiuos saitus

nekomerciniais tikslais pateikė asmuo, kuris nežinojo arba negalėjo pagrįstai žinoti apie šių kūrinių paskelbimo kitoje interneto svetainėje neteisėtumą, ar, priešingai, jis pateikė šiuos saitus komerciniais tikslais, kai toks žinojimas turi būti preziumuojamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicijos

LAT CBS 2015-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-534-916/2015

Pozicija: Direktyvos 2001/29/EB 3 str. prasme viešbučių atliekamas signalo išplatinimas viešbučių kambariuose gyvenantiems klientams per televizorius, nepaisant gaunamo signalo transliavimo technikos, yra viešas paskelbimas. Nors teismai šį veiksmą laikė viešu atlikimu, tačiau tai savaime nepanaikina atsakovo atsakomybės, kadangi atsakovo viešbučio kambariuose buvo transliuojami ir retransliuojami TV kanalai, atitinkamai naudojami muzikos kūriniai, nors atsakovas nėra sudaręs licencinės sutarties dėl konkrečių autorių teisių objektų naudojimo ir nemoka autorinio atlyginimo už kūrinių naudojimą.

LAT CBS 2009-07-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-302/2009 (pozicijos: radijo ar televizijos laida skirtina nuo gretutinių teisių objekto – transliacijos (ATGTĮ 2 straipsnio 27 dalis); gretutinės teisės į transliacijas priklauso transliuojančiosioms organizacijoms (ATGTĮ 56 straipsnis), tačiau gretutinės teisės įgyvendinamos nepažeidžiant autorių teisių, šiuo atveju – autorių teisių į muzikos kūrinius (ATGTĮ 51 straipsnio 1 dalis); transliuojančioji organizacija, norinti transliuoti muzikos ar kitokį kūrinį, turi gauti autoriaus ar jo įgalioto asmens leidimą (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau šis leidimas neapima tolimesnių transliuojamo kūrinio panaudojimo veiksmų; transliuojančiųjų organizacijų transliuojami muzikos kūriniai išlieka saugomais autorių teisių objektais, todėl asmuo, naudojantis transliuojamą muzikos kūrinį vienu iš ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų, privalo gauti autoriaus ar jo įgalioto asmens leidimą).

LAT CBS 2009-07-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-302/2009 (pozicijos: muzikos kūrinių transliacijos buvo girdimos techninėmis priemonėmis ieškovo kavinėje ir kitose vietose. <…> transliacijų padarymas viešai girdimomis techninėmis priemonėmis pagalba patenka į viešo paskelbimo teisės apimtį

LAT CBS 2009-09-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-347/2009 (pozicijos: autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis; taip pat ir gretutinių teisių turėtojai nepažeisdami autorių teisių gali įgyvendinti savo teises už gretutinių teisių objektų naudojimą; dėl to asmuo, savo ūkinėje veikloje naudojantis intelektinės nuosavybės teises, turi mokėti už kiekvieną įstatymo nustatytą jų panaudojimo būdą; vienos intelektinės nuosavybės teisės nepaneigia kitų teisių buvimo. Taigi, jei konkrečiu atveju asmuo naudojasi ir autorių teisių, ir gretutinių teisių objektais, jis turi mokėti už visus naudojamus objektus)

2.2. Viešo platinimo teisės išnaudojimo klausimo aiškinimas

2006-09-12 ETT (didžioji kolegija) sprendimas byloje C-479/04, Laserdisken ApS v. Kulturministeriet (2006), Rink., p. I-08089 (platinimo teisės išnaudojimas (Direktyvos 2001/29 4 str. 2 d. aiškinimas)

Pozicijos: Direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalines taisykles, numatančias, jog kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė yra laikoma išnaudota, kai teisių turėtojas šiuos objektus išleidžia į prekybą ne Europos bendrijoje arba tai daroma su jo sutikimu.

Iš aiškaus Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalies teksto, skaitomo kartu su šios direktyvos 28 konstatuojamąja dalimi, darytina išvada, kad minėta nuostata nepalieka valstybėms narėms galimybės savo nacionalinėje teisėje numatyti kitokios teisės išnaudojimo taisyklės nei teisės išnaudojimo Bendrijoje taisyklė. Šią išvadą patvirtina minėtos direktyvos 5 straipsnis, kuris suteikia valstybėms narėms teisę nustatyti išimtis arba apribojimus atgaminimo teisei, teisei viešai paskelbti kūrinius, teisei kitus saugomus objektus padaryti viešai prieinamus ir platinimo teisei. Iš tikrųjų iš jokios šio straipsnio nuostatos neišplaukia, kad leidžiamos išimtys arba apribojimai galėtų būti taikomi Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai teisės išnaudojimo taisyklei ir taip leisti valstybėms narėms nukrypti nuo šios taisyklės.

ESTT 2012-06-21 sprendimas byloje C-05/11, baudžiamoji byla prieš Titus Alexander Jochen Donner (2012)

Pozicija: prekybininkas, kuris reklamą skiria konkrečios valstybės narės visuomenės nariams ir sukuria arba suteikia jiems naudotis konkrečią pristatymo sistemą ir mokėjimo būdą, o dėl to visuomenės nariai gali gauti kūrinių, kuriems šioje valstybėje narėje taikoma autorių teisių apsauga, kopijų, valstybėje narėje, į kurią prekės pristatomos, įvykdo „viešą platinimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį.

ESTT 2012-07-03 sprendimas byloje Nr. C-128/11, UsedSoft GmbH v Oracle International Corp. (2012) (2009 m. balandžio 23 d. Direktyvos 2009/24/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 4 str. 2 d. aiškinimas)

Pozicijos. Viešo platinimo teisė išnaudojama EEE autoriaus teisių turėtojui arba su jo leidimu pirmą kartą pardavus ne tik materialią (įrašytą į CD, DVD ar į kitą laikmeną), bet ir nematerialią kompiuterių programos kopiją (pvz., naudotojui parsisiuntus programos kopiją internetu)

Direktyvos 4 str. 2 d. vartojama sąvoka „pardavimas“ turi būti aiškinama plačiai, o kompiuterio programos kopijos parsisiuntimas ir licencinės sutarties dėl šios kopijos naudojimo sudarymas yra nedaloma visuma, kadangi kompiuterio programos kopijos parsisiuntimas yra beprasmis, jeigu ją parsisiuntus nebus galima naudoti

Pastarieji komerciniai veiksmai reiškia nuosavybės teisės į kompiuterių programos kopiją perdavimą, nes naudotojas, kuris parsisiunčia atitinkamos kompiuterio programos kopiją ir sudaro su teisių turėtoju šios kopijos naudojimo licencijos sutartį, sumokėjęs atitinkamą kainą, gauna teisę neterminuotai naudotis šia kopija

Perparduodamos materialios ar nematerialios kompiuterių programos kopijos, kurios atžvilgiu platinimo teisė išnaudota, naudotojas perpardavimo momentu turi padaryti kompiuterių programą nenaudotiną, kad nepažeistų teisių turėtojui priklausančios išimtinės teisės atgaminti kompiuterių programą

Tai reiškia, kad negali būti tokios situacijos, kad perparduodant būtų „sukuriama perparduodamos kompiuterių programos kopija“. Šiuo tikslu kompiuterių programos platintojas (teisių turėtojas) gali naudoti technines apsaugos priemones, pavyzdžiui, produkto raktus

Rezumuojanti išvada Direktyvos 2009/24 4 str. 2 d. ir 5 str. 1 d. turi būti aiškinamos taip, kad naudojimo licencijos, t. y. licencijos, kurią autoriaus teisių turėtojas iš pradžių neterminuotai suteikė pirmajam įgijėjui sumokėjus kainą, skirtą sudaryti šiam autoriaus teisių turėtojui galimybę gauti atlyginimą, kuris atitinka jam priklausančio kūrinio kopijos ekonominę vertę, perpardavimo, apimančio iš autoriaus teisių turėtojo interneto svetainės parsisiųstos kompiuterio programos kopijos perpardavimą, atveju antrasis šios licencijos įgijėjas, kaip ir bet kuris paskesnis jos įgijėjas, galės remtis šios direktyvos 4 str. 2 d. numatytos platinimo teisės išnaudojimu ir dėl to būti laikomi kompiuterio programos kopiją teisėtai įsigijusiais asmenimis, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 str. 1 d., ir naudotis pastarojoje nuostatoje numatyta atgaminimo teise.

ESTT 2016 m. spalio 12 d. sprendimas byloje C-166/15, dėl Rīgas apgabaltiesas Krimināllietu tiesu kolēģija pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš Aleksandrs Ranks, Jurijs Vasiļevičs, (Direktyvos 91/250/EEB 4 straipsnio a ir c punktų, 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, (Direktyvos 2009/24/EB– 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimas)

28. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „pardavimas“, kuri turi būti aiškinama plačiai, apima visas kompiuterių programos kopijų pardavimo formas, kurioms būdinga tai, kad neterminuotai ir sumokėjus atitinkamą kainą, kurios paskirtis – sudaryti šios programos autoriaus teisių turėtojui galimybę gauti atlyginimą, atitinkantį šios kopijos ekonominę vertę, suteikiama teisė naudotis šia kopija (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 3 d. Sprendimo UsedSoft, C-128/11, EU:C:2012:407, 49 punktą)

29. Neginčijama, kad pirmasis kartas, kai autorių teisių turėtojas parduoda Sąjungoje savo kompiuterių programos kopiją, įrašytą materialiojoje laikmenoje, kaip antai diskelis, CD-ROM ar DVD-ROM, atitinka šios kopijos pardavimą pirmą kartą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punktą. Be to, reikia pripažinti, kad nesant kitokios informacijos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, toks pardavimas vykdomas turint licenciją neribotai naudotis šia kopija.

30. Iš to, kas nurodyta, matyti, kad pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio c punktą, autorių teisių į kompiuterių programą turėtojas, kuris Sąjungoje pardavė šios programos kopiją, įrašytą materialiojoje laikmenoje, kaip antai CD-ROM arba DVD-ROM, kartu su licencija neribotai naudotis šia programa,

nepaisant vėlesnį perleidimą draudžiančių sutartinių nuostatų buvimo, nebegali prieštarauti dėl vėlesnio pirmų ar vėlesnių įgijėjų vykdomo šios kopijos perpardavimo (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 3 d. Sprendimo UsedSoft, C-128/11, EU:C:2012:407, 77 punktą).

31. Tačiau pateiktuose klausimuose keliama ne hipotezė, kai pirmasis įgijėjas perparduoda naudotą kompiuterių programos kopiją, įrašytą į pirminę materialiąją laikmeną, bet hipotezė, kai naudotą kompiuterių programos kopiją, įrašytą nepirminėje materialiojoje laikmenoje, perparduoda asmuo, kuris ją įsigijo iš pirmojo arba vėlesnio įgijėjo.

34. Iš tiesų Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punkte numatytas platinimo teisės išnaudojimas susięs su pačia kompiuterių programos kopija ir prie jos esančia naudojimosi licencija, o ne su materialiaja laikmena, kurioje ši kopija prireikus pirmą kartą buvo pateikta į Sąjungos rinką autorių teisių turėtojo arba su jo leidimu.

38. Todėl teisėtas kompiuterių programos kopijos, kurią teisių turėtojas išleido į rinką arba tai buvo padaryta su jo leidimu, įgijėjas gali perparduoti naudotą šią programą taikydamas Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punkte numatytą platinimo teisės išnaudojimo taisyklę, su sąlyga, kad šiuo perleidimu nepažeidžiama išimtinė atgaminimo teisė, kuri šiam turėtojui garantuojama šios direktyvos 4 straipsnio a punktu, taigi su sąlyga, kad bet koks šios programos atgaminimo veiksmas būtų šio turėtojo leidžiamas arba jam būtų taikoma šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose numatyta išimtis.

43. Vadinasi, atsarginė kompiuterių programos kopija negali būti daroma ir naudojama siekiant tenkinti tik asmens, turinčio teisę naudoti šią programą, poreikius, todėl šis asmuo negali naudoti šios kopijos siekdamas perparduoti minėtą naudotą programą trečiajam asmeniui, net jei jis būtų sugadinęs, sunaikinęs ar praradęs pirminę materialiąją šios programos laikmeną.

44. Todėl, kaip savo pastabose teigia Microsoft ir Italijos bei Lenkijos vyriausybės, teisėtas kompiuterių programos kopijos su neriboto naudojimo licencija įgijėjas, kuris ketina ją perparduoti po to, kai išnaudojamos autoriaus teisių turėtojo platinimo teisės pagal Direktyvos 91/250 4 straipsnio c punktą, neturėdamas šio turėtojo leidimo negali perleisti kitam įgijėjui atsarginės šios programos kopijos, padarytos pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalį, motyvuodamas tuo, kad jis sugadino, sunaikino arba prarado pirminę materialiąją laikmeną, kurią jam pardavė minėtas turėtojas arba kuri buvo parduota su jo leidimu.

57. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, matyti, kad Direktyvos 91/250 4 straipsnio a ir c punktai ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinami taip, kad, nors pirmasis kompiuterių programos kopijos su neriboto naudojimo licencija įgijėjas turi teisę perparduoti naudotą šią kopiją ir savo licenciją naujam įgijėjui, vis dėlto, kai pirminė materialioji kopijos laikmena, kuri pirmajam įgijėjui iš pradžių buvo suteikta, yra sugadinta, sunaikinta arba prarasta, jis negali suteikti šiam naujam įgijėjui savo atsarginės šios programos kopijos be teisių turėtojo leidimo.

ESTT 2015-01-22 sprendimas byloje C-419/2013, Art & Allposters International BV prieš Stichting Pictoright (48,49 punktai)

Pozicijos: Iš pagrindinės bylos šalių argumentų, pateiktų Teisingumo Teisme, matyti, kad autorių teisių turėtojai nedavė sutikimo, bent jau eksplicitiško, platinti perkėlimo ant drobės rezultatą. Todėl pripažinus platinimo teisės išnaudojimą šiems turėtojams būtų panaikinta galimybė uždrausti platinti šiuos objektus arba reikalauti teisingo atlyginimo už jų darbų naudojimą. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tam, kad būtų teisingas, toks atlyginimas turi būti protingas atsižvelgiant į su saugomo objekto naudojimu siejamą ekonominę vertę (pagal analogiją žr. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., EU:C:2011:631, 107–109 punktus). Dėl perkėlimo ant drobės rezultato reikia pastebėti, kad pagrindinės bylos šalys sutiko, jog jo ekonominė vertė reikšmingai viršija plakatų ekonominę vertę.

Atsižvelgiant į visus pirma išdėstytus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalis aiškinta taip, kad platinimo teisės išnaudojimas nepripažintinas esant situacijai, kai saugomo kūrinio reprodukcijos, išleistos į apyvartą Sąjungoje su autorių teisių turėtojo sutikimu, laikmena pakeičiama, kaip yra šios ant popierinio plakato esančios reprodukcijos perkėlimo ant drobės atveju, ir šia nauja forma iš naujo išleidžiama į rinką.

ESTT 2015-05-13 sprendimas byloje C-516/13, Dimensione Direct Sales Srl ir Michele Labianca prieš Knoll International Spa.

Pozicijos: Išimtinė platinimo teisė, numatyta Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje, gali būti pažeidžiama, kai prekybininkas, kuris nėra autorių teisių turėtojas, prekiauja saugomais kūriniais arba

jų kopijomis, o reklama, kuri pateikiama jo interneto svetainėje, paštu atsiunčiamuose reklaminiuose leidiniuose arba spaudoje, skirta vartotojams, esantiems valstybės narės, kurioje šie kūriniai saugomi, teritorijoje, skatinti juos įsigyti.

Platinimo teisės pažeidimas gali būti konstatuotas nuo to momento, kai, pasinaudojant tiksline reklama, vartotojams, esantiems valstybės narės, kurioje šis kūrinys saugomas, teritorijoje, pasiūloma įsigyti nuosavybės teisę į šio kūrinio originalą arba jo kopiją.

Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalis aiškina taip: pagal ją išimtinės saugomo kūrinio platinimo teisės turėtojas gali prieštarauti dėl pasiūlymo pirkti kūrinio originalą ar jo kopiją arba dėl jų tikslinės reklamos, net jeigu nenustatyta, kad dėl tokio pasiūlymo arba tokios reklamos saugomą objektą įsigijo pirkėjas Sąjungoje, tiek, kiek minėta reklama valstybės narės, kurioje minėtam kūriniui taikoma autorių teisių apsauga, vartotojai skatinami jį įsigyti.

LAT CBS 2011-07-21 sprendimas c. b. Nr. 3K-3-336

Pozicija: Direktyvoje 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje (ES), išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas Bendrijoje (ES) pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu. Nacionalinėje teisėje taip pat įtvirtinta, kad autoriui ar jo teisių perėmėjui, kuris pardavė ar kitu būdu perdavė nuosavybėn EEE valstybių teritorijoje kūrinio originalą ar jo kopijas, EEE valstybių teritorijoje nustoja galioti (išnaudojama) išimtinė teisė platinti teisėtai apyvartoje esantį kūrinį ar jo kopijas ( ATGTĮ 16 straipsnio 1 dalis).

Iš Direktyvos 2001/29/EB preambulės 28 punkto matyti, kad viena iš raison d'etre (vert. iš pranc. k. – buvimo prasmė, protingas pagrindas) šiam ES teisės aktui priimti buvo tai, jog autorių teisių apsauga pagal šią direktyvą apima išimtinę teisę kontroliuoti kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje, platinimą. Teisių turėtojui Bendrijoje (ES) pirmą kartą pardavus kūrinio originalą ar jo kopijas arba kai originalas ar jo kopijos yra parduodamos jam leidus, išnaudojama teisė kontroliuoti to objekto perpardavimą Bendrijoje (ES). Ši teisė neturėtų būti laikoma išnaudota, jei teisių turėtojas originalą ar jo kopijas parduoda arba originalas ar jo kopijos parduodamos jam leidus ne Bendrijoje (ES). Direktyvos 2001/29/EB preambulės 30 punkte įtvirtina, kad, nepažeidžiant atitinkamų nacionalinių autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymų, šioje direktyvoje nurodytos teisės gali būti perduodamos, perleidžiamos arba suteikiamos sutartinėmis licencijomis. ETT praktikoje dėl Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalies aiškinimo pasisakyta tuo aspektu, kad ši teisės norma turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia nacionalines taisykles, kuriose nustatyta, kad kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė yra laikoma išnaudota, kai teisių turėtojas šiuo objektus išleidžia į prekybą ne ES arba tai daroma su jo sutikimu ( ETT 2006 m. rugsėjo 12 d. prejudicinis sprendimas byloje Laserdisken ApS v. Kulturministeriet, byla Nr. C-479/04, Rink. 2006, p. I-08089). Vadinamoji teisių išnaudojimo (dar kitaip vadinama „išsėmimo“, angl. exhaustion) doktrina yra taikoma ne tik autorių teisėje. Svarbios taisyklės dėl teisių išnaudojimo principo aiškinimo yra pateiktos ETT praktikoje, aiškinant Direktyvos 89/104/EEB 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prekių ženklo savininko teisių išnaudojimo principą (prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti savo paties arba su jo sutikimu į Bendrijos (ES) rinką išleistas ir tuo prekių ženklu pažymėtas prekes). Tie aiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą.

Pirmoji svarbi taisyklė yra ta, kad tas asmuo, kuris remiasi teisių išnaudojimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį ( ETT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Van Doren + Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00, Rink. 2003, p. I-03051). Taigi bylos šaliai, teigiančiai, kad išimtinės teisės buvo išnaudotos, tenka šio fakto įrodinėjimo pareiga ( onus probandi). Pirmiau nurodytame prejudiciniame sprendime ETT taip pat yra pažymėjęs, kad teisių savininko sutikimas išleisti prekių ženklu pažymėtas prekes į EEE rinką, nėra preziumuojamas, ir būtent ta ginčo šalis, kuri remiasi teisių išnaudojimu, turi tai įrodyti (29 punktas). Be to, ETT yra išaiškinęs, kad prekės ženklo suteikiamos teisės gali būti išsemiamos tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekės ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu ( ETT 1999 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Sebago Inc. And Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. GB- Unic SA, byla Nr. C-173/98, § 22, Rink. 1999, p. I-4103).

ETT praktikoje taip pat nurodoma, kad prekių ženklo savininko sutikimas, jog šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes tiesiogiai į EEE rinką išleistų trečiasis asmuo, kuris visiškai ekonomiškai nesusijęs su šiuo savininku, gali būti numanomas tiek, kiek toks sutikimas išplaukia iš aplinkybių, buvusių prieš prekių išleidimą į EEE rinką, tuo pat metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo išimtinių teisių. Grynai faktinė aplinkybė, jog atitinkamu prekių ženklu pažymėtos prekės pirmą kartą buvo išleistos į EEE rinką ar už

jos ribų, savaime neturi jokios reikšmės taikant Direktyvos 89/104/EEB 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtinių teisių pasibaigimo taisyklę (Sprendimas Makro Zelfbedieningsgroothandel CV ir kt. v. Diesel SpA).

Taigi pirmoji (ir pagrindinė) sąlyga, vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą (neteisėtumą), yra ta, kad atsakovė turi įrodyti teisių savininko atsisakymą savo išimtinių teisių. Darytina išvada, jog bylose, kuriose kyla ginčas dėl platinimo teisių išnaudojimo, įrodinėjimo dalykas visų pirma yra aplinkybės, pagrindžiančios teisėtą kūrinio patekimą į rinką. Jeigu, bylą nagrinėjančio teismo vertinimu, atsakovė to neįrodo, kitos aplinkybės, susijusios su prekių civiline apyvarta ES teritorijoje, neturi esminės reikšmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių šioje byloje aiškinimo bei taikymo klausimai.

2.3. Atgaminimo teisės klausimo aiškinimas

ESTT 2009-07-16 sprendimas byloje C-5/08, Infopaq International A/S v. Danske Dagblades Forening (2008), ypač paras. 52-74 (atgaminimo sąvokos aiškinimas, ypač, kiek susiję su laikinu, automatiniu, t. y. neįsikišant žmogui, atliekamu technologiniu informacijos perdavimo procesui reikalingu atgaminimu, kaip atgaminimo teisės ribojimu (Informacinės visuomenės direktyvos 2 str. Ir 5 str. 1 d. aiškinimas)

Pozicijos: Informacijos perkėlimo procese atliktas veiksmas, išsaugant atmintyje saugomo kūrinio ištrauką, kurią sudaro vienuolika žodžių, ir vėliau ją atspausdinant, gali būti traktuojamas kaip atgaminimas iš dalies 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2 straipsnio prasme, jei taip atgamintos dalys yra paties autoriaus intelektinės kūrybos išraiška, o tai privalo nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas;

Ištraukos, kurią sudaro vienuolika žodžių, atspausdinimas pagrindinėje byloje nagrinėjamame informacijos perkėlimo procese neatitinka Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos laikinumo sąlygos ir todėl šis procesas negali būti atliktas be suinteresuotų autorių sutikimo.

LAT CBS 2009-05-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-214/2009 (pozicijos: neturi teisinės reikšmės, atgaminant saugomą kūrinį sukuriamas naujas autorių teisių objektas (kūrinys) ar ne – abiem atvejais kūrinį atgaminantis asmuo turi gauti autorių teisių subjekto leidimą. Sisteminė ATGTĮ normų analizė patvirtina, kad ir sukurdamas naują kūrinį, pavyzdžiui, jį išversdamas ar perdirbdamas, sudarydamas kūrinių rinkinius ir pan., autorius privalo gauti autorių, kurių kūrinius panaudoja, leidimą (ATGTĮ 4 straipsnio 3, 4 dalys). Tokio leidimo nereikia tik tuo atveju, kai saugomo kūrinio naudojimas patenka į vieną iš ATGTĮ nustatytų autorių turtinių teisių apribojimų (ATGTĮ 19-33 straipsniai).

3. Kiti klausimai

ETT 2012 m. vasario 9 d. sprendimas byloje C-277/10, Martin Luksan v. Petrus van der Let (2010), paras. 73-87 (dėl turtinių teisių „pasidalinimo“ tarp filmo bendraautorių ir filmo įrašo gamintojo (prodiuserio), (2006-12-02 Direktyvos 2006/116/EB 2 str. aiškinimas)

Pozicijos: [...] nacionalinės teisės normų, kuriomis negali būti nustatyta, kad iš pat pradžių teisės į filmą negali priklausyti prodiuseriui (turi būti susitariama dėl jų perdavimo);

Sąjungos teisė turi būti aiškinama kaip suteikianti valstybėms narėms teisę nustatyti kinematografijos kūrinio naudojimo teisių, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje (teisė transliuoti per palydovą, atgaminimo teisė ir bet kuri kita teisė viešai paskelbti kūrinį padarant jį viešai prieinamą), perdavimo kinematografijos kūrinio prodiuseriui prezumpciją su sąlyga, kad tokia prezumpcija nėra nenuginčijama, kas iš minėto kūrinio pagrindinio režisieriaus atimtų galimybę susitarti kitaip;

Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad kinematografijos kūrinio pagrindiniam režisieriui, kaip šio kūrinio autoriui, pagal įstatymą tiesiogiai ir iš pradžių turi priklausyti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte reglamentuojant vadinamąją „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtį numatyta teisinga kompensacija.

Sąjungos teisė turi būti aiškinama kaip neleidžianti valstybėms narėms nustatyti kinematografijos kūrinio pagrindiniam režisieriui priklausančios teisės į teisingą kompensaciją perdavimo šio kūrinio

prodiuseriui prezumpcijos, nesvarbu, ar ši prezumpcija suformuluota kaip nenuginčijama ir ar nuo jos galima nukrypti.

2.4. Platinimo teisės būdai: nuoma, vieša panauda

ESTT 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje C-174/15, Vereniging Openbare Bibliotheken v. Stichting Leenrecht, (paras. 35-44; 52-54; 65; 72) (Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalies ir dėl Direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies b punkto ir 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo)

Rechtbank Den Haag (Hagos pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 dalies b punktą ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas „panauda“ reiškia ir autorių teisių saugomų romanų, apsakymų rinkinių, biografijų, kelionių aprašymų, vaikiškų knygų ir jaunimo literatūros perdavimą naudotis viešai prieinamose įstaigose nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos,

– kai skaitmeninė kopija (kopija A) įkeliama į įstaigos serverį ir naudotojui suteikiama galimybė tą kopiją parsisiųsti į savo kompiuterį (kopija B),

– naudotojo parsisiųsta kopija (kopija B) nebegalima naudotis pasibaigus tam tikram laikotarpiui ir

– tuo laikotarpiu kiti naudotojai negali parsisiųsti kopijos (kopija A) į savo kompiuterius?

2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar pagal Direktyvos 2006/115 6 straipsnį ir (arba) kitą Sąjungos teisės nuostatą valstybėms narėms draudžiama minėtos direktyvos 6 straipsnyje numatyto panaudos teisės ribojimo taikymą susieti su sąlyga, kad įstaigos suteikta naudotis kūrinio kopija (kopija A) rinkai pateikta, kai ją Sąjungoje pirmą kartą pardavė ar kitaip jos nuosavybę perleido pats teisių turėtojas arba tai padaryta jam sutikus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį?

3. Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 2006/115 6 straipsnyje yra nustatyta kitų reikalavimų dėl įstaigos suteiktos naudotis kopijos (kopijos A) kilmės, pavyzdžiui, reikalavimas, kad ši kopija būtų gauta iš teisėto šaltinio?

4. Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad objektų pardavimas pirmą kartą ar kitoks jų nuosavybės perleidimas pirmą kartą pagal šią nuostatą reiškia ir autorių teisių saugomų romanų, apsakymų rinkinių, biografijų, kelionių aprašymų, vaikiškų knygų ir jaunimo literatūros skaitmeninių kopijų perdavimą neatlygintinai naudotis parsisiunčiant jas internetu?“

35. Direktyvos 2006/115 2 straipsnio 1 dalies a punkte esančią sąvoką objektų „nuoma“ reikia suprasti kaip apimančią tik materialius objektus, o šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje esančią sąvoką „kopijos“, kiek tai susiję su nuoma, – kaip apimančią tik fizinėje laikmenoje esančias kopijas.

36. Atsižvelgiant į tai, reikia pasakyti, kad, nors kai kuriose Direktyvos 2006/115 kalbinėse versijose jos pavadinime „nuomos ir panaudos teisė“ vartojama vienaskaita ir šioje direktyvoje bendrai reglamentuojami įvairūs šių teisių aspektai, t. y. nuomos ir panaudos tvarka, tai nereiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas būtinai norėjo sąvokoms „objektai“ ir „kopijos“ suteikti tą pačią reikšmę tiek nuomos, tiek panaudos – įskaitant viešą panaudą, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnį, – atveju.

37. Pirma, šios direktyvos kai kurių kalbinių versijų 3 ir 8 konstatuojamosiose dalyse minima ne „nuomos ir panaudos teisė“ (vienaskaita), o nuomos ir panaudos „teisės“ (daugiskaita).

38. Antra, iš Direktyvos 2006/115 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atskirai apibrėžė objektų „nuomos“ ir objektų „panaudos“ sąvokas. Taigi nuomojami objektai nebūtinai yra tie patys, kurie teikiami panaudai.

39. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkto, nematerialiems objektams ir neužfiksuotoms kopijoms, kaip antai skaitmeninėms kopijoms, netaikoma Direktyvoje 2006/115 reglamentuojama nuomos teisė, kad nebūtų pažeisti prie PINO sutarties pridėti suderinti paaiškinimai, vis dėlto nei pagal šią sutartį, nei pagal suderintus paaiškinimus nedraudžiama sąvokos objektų „panauda“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, prireikus aiškinti taip, kad ji apima ir tam tikrus skaitmeninės panaudos atvejus.

40. Taip pat primintina, kad, kaip minėta šio sprendimo 9 punkte, Direktyva 2006/115 kodifikuota Direktyva 92/100 ir pastarosios direktyvos nuostatų tekstas perimtas iš esmės identiškai. Iš

Direktyvos 92/100 parengiamųjų darbų nematyti, kad skaitmeninė panauda bet kuriuo atveju turi nepatekti į šios direktyvos taikymo sritį.

41. Iš tiesų Tarybos direktyvos dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų gretutinių teisių pasiūlymo [COM(90) 586 final] motyvuose minimas Europos Komisijos pageidavimas iš Direktyvos 92/100 taikymo srities pašalinti suteikimą naudotis perduodant elektroninius duomenis.

42. Vis dėlto pažymėtina, jog nėra akivaizdu, kad Komisija ketino netaikyti šios direktyvos skaitmeninėms knygų kopijoms. Viena, šiuose motyvuose minimi pavyzdžiai susiję tik su elektroniniu filmų perdavimu. Antra, tuo metu, kai buvo rengiami šie motyvai, skaitmeninės knygų kopijos nenaudotos tiek, kad būtų galima daryti prielaidą, jog Komisija netiesiogiai į jas atsižvelgė.

43 Taip pat konstatuotina, kad tuose pačiuose motyvuose išreikštas Komisijos pageidavimas tiesiogia i neatsispindi pačiame pasiūlymo, kuriuo remiantis priimta Direktyva 92/100, tekste ar šios direktyvos tekste.

44. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra svarių priežasčių, leidžiančių bet kuriuo atveju neįtraukti nematerialių objektų ir skaitmeninių kopijų panaudos į Direktyvos 2006/115 taikymo sritį.

45. Be to, tokią išvadą taip pat patvirtina pagal Direktyvą 2006/115 siekiamas tikslas. Šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad autorių teisės turi prisitaikyti prie tokių naujų ekonominių pokyčių kaip naujos panaudojimo formos. Skaitmeninė panauda neginčijamai priskiriama prie šių naujų panaudojimo formų, todėl dėl jos autorių teisės turi prisitaikyti prie naujų ekonominių pokyčių.

52. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pateikto klausimo formuluotės, ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl skaitmeninės knygos kopijos suteikimo naudotis įkeliant ją į viešosios bibliotekos serverį ir suteikiant naudotojui galimybę parsisiųsti kopiją į savo kompiuterį, kai per panaudos laikotarpį galima parsisiųsti tik vieną kopiją, o šiam laikotarpiui pasibaigus naudotojas nebegali naudotis parsisiųsta kopija.

53. Taigi tokia operacija, atsižvelgiant į Direktyvos 2006/115 2 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas sąlygas, laikytina iš esmės panašia į spausdintų leidinių panaudą, nes, pirma, galimybių parsisiųsti ribojimas leidžiant vienu metu parsisiųsti tik vieną kopiją reiškia, kad atitinkama biblioteka negali suteikti naudotis daugiau kopijų, nei galėtų spausdinto leidinio atveju, ir, antra, ši panauda teikiama tik ribotam laikui.

54. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas sąvoka „panauda“ apima knygos skaitmeninės kopijos panaudą, kai ši kopija įkeliama į viešosios bibliotekos serverį ir atitinkamam naudotojui suteikiama galimybė tą kopiją parsisiųsti į savo kompiuterį, per panaudos laikotarpį galima parsisiųsti tik vieną kopiją, o šiam laikotarpiui pasibaigus naudotojas nebegali naudotis parsisiųsta kopija.

65. [...] į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 2006/115 6 straipsnis, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei nedraudžiama Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies taikymo susieti su sąlyga, kad viešosios bibliotekos suteikta naudotis skaitmeninė knygos kopija rinkai būtų pateikta, kai ją Sąjungoje pirmą kartą pardavė ar kitaip jos nuosavybę perleido pats viešo platinimo teisių turėtojas arba tai padaryta jam sutikus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį.

72. [...] į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti joje numatytą viešosios panaudos išimtį, kai viešoji biblioteka suteikia naudotis skaitmeninę knygos kopiją, jeigu ši kopija gauta iš neteisėto šaltinio.

LAT CBS 2008-06-25 nutartis c. b. K. B. ir kt. v. AB “Ragutis”, Nr. 3K-3-160/2008,

Pozicija: autoriaus asmeninės neturtinės teisės įgyvendinamos atsižvelgiant į kūrinio naudojimo paskirtį ir tikslus – autoriaus asmeninių neturtinių teisių ir trečiųjų asmenų interesų derinimas