Papasakoti gyvenimą

J U S T I NA S

M A RC I N K E V IČ I U S

PA PA SA KOT I

GY V E N I M Ą

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-875-1

Sudarant naujus poezijos sutelktinius varian tus, reikėtų, kiek įmanoma, laikytis paties poeto rink tinės principų. Rizikinga ryžtis kurti kokią naują struktūrą, ką nors iškelti į priekį, ryž tin giau temizuoti. Ir rink-tinei „Papasakoti gyve nimą“ patiki miausia atrodo eiti laiko linija, rem tis „Poezijos“ dvi knyge ir po jos iš leis tais rin ki niais, sekti kad ir neryškią lyrinio pasa ko jimo giją.

Ir iš rinktinės galima fi ksuoti bent ryškes -nius eilėraščio kitimo taškus: „Liepsno jančio krūmo“, „Gyvenimo švelnaus prisi glaudimo“,

„Eilėraščių iš dienoraščio“, mažųjų formų, pirmiausia pasiro džiusių „Žingsnyje“, „Dienos drobulės“. Pasako damas gyvenimą, eilėraštis pasakoja ir poetą. Gilesnio pasako jimo nėra ir būti negali.

Pasakoti gyvenimą — tą gali tik eilėraštis. Visi kiti pasakoja apie.

Ė

PAPA

SAK

OT

I GY

VE

NIM

Ą

JUST

INA

S M

AR

CIN

KE

VIČ

IUS

Vilnius 2012

J u s t i na s

M a rc i n k e v ič i u s

pa pa sa kot i

gy v e n i M ą

Rinktiniai eilėraščiai

Sudarė Viktorija Daujotytė

Marcinkevicius_184psl.indd 3 1/13/2012 12:45:33 PM

UDK 821.172-1 Ma422

© Genovaitė Marcinkevičienė, 2012 © Viktorija Daujotytė, sudarymas, lydimasis straipsnis, 2012 © Jokūbas Jacovskis, apipavidalinimas, 2012 ©„Tyto alba“, 2012

isbn 978-9986-16-875-1

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus

Autoriaus nuotraukos — Vlado BraziūnoDailininkas Jokūbas Jacovskis



7

PR A DŽ I A

(…) Girdžiu, kaip tėvas priemenėje daužo nuo klumpių sniegą — grįžta, pašėręs gyvulius. Neskubė-damas uždega žiburį, ištraukia iš po balkio kantičkas ir sėdasi užstalėje. Motina bulves lupa. Visa tai be galo panašu į kažkokias apeigas, pilnas gilios prasmės. Dabar tėvas pašaukia vaikus, ir mes sėdamės šalia jo aplinkui stalą. Tėvas kvepia tvartu ir dobilais, aš glau-džiuosi prie jo šilto šono ir svajoju apie tą kitą pasaulį, kuris yra už gryčios sienų — apie tvartą, ku riame dūsauja karvė, kur stovėdamas miega arklys. Tėvas ilgai varto kantičkas, paskui atsikrenkščia, persi žegnoja ir užveda giesmę. Gryčia tartum netenka sienų ir lubų — į ją nusi leidžia žilabarzdis Dievas tėvas, mušamas ir stum domas, ateina su savo kryžium Kristus, mažais sparneliais plazda angelai, tartum kaimynai, ant ilgo suolo susėda visi apaštalai ir šven-tieji. Man be galo gaila Marijos — ji labai panaši į mano mamą. Tėvas gieda iš senų kan tičkų, kuriose pilna keistų ir nesuprantamų žodžių, krūpčioja palubėje lempa, kada, kartodami posmą, mes visi užrinkame: Matė kalną Kalvarijos, Graudžias ašaras Marijos… Ir aš viską matau. Ant molinės aslos vyksta pirmoji mano drama, sodrus tėvo balsas pasakoja pirmą mano epą, plonais seserų balseliais skamba pirmoji mano poezija (…).

„Dienoraštis be datų“, 1981, p. 11–12


AU TOA NA L I Z Ė

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta. Netikėtai abejot imu, ar dar verta, ar iš tikro verta vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė žemėje, žolėj ir žmoguje! Niekas niekam nieko nepavydi, nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas, o visi — su saulėm artimi. Niekada žmogus nebuvo mažas, jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,prijaukintos tupia į rankas.Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,kas už mintį atsakingas?Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,peraugę į didmiesčių gatves!Pažiūrėkit —jau, atrodo, švinta,o kažkas vis ieško pats savęs.

1962


9

Tu, kursai praeini, aš matau ir girdžiu tave, jaučiu tavo baimę ir nuovargį, nes tavo dulkėtas kelias eina per mano širdį.

Kada nors,saulei leidžiantis,aš norėčiau tavęs paklausyti,kokias dykumas, prarajas, kalnus,kokius miestus ar jų griuvėsius,kokias pievas, dirvonus, pasėliustau teko praeiti.

O gal visa, ką tu matei,buvo tuščias, liepsnojantis, nusiaubtasįnirtingų grumtynių laukas…

1967


T Ė VO Ž I E M A

Iš aukštųjų mano tėvo medžių jau seniai išskrido visi paukščiai. Ir dabar į juodas jų šakas visą žiemą krinta šaltos žvaigždės.

Ilsisi seni laukų padargai: arklas, dalgis, rankos ir akėčios. Rodos, kad jau nebėra kur eiti. Rodos, kad nėra jau kuo stebėtis.

Sunkūs jo gyvenimo stebuklai neįrėminti, neaprašyti liko — kas įrėmins vandenį ar žolę, aprašys pavasarį ar žiemą?

Kai gerai įsiklausai, tai naktį iš netolimo tvartelio girdis, kaip giliai ir sunkiai atsidūsta persenus, ištikima žalmargė.

Viskas sutelpa į vieną mintį…

1966


1 1

VA I K I Š K A S PE I Z A Ž A S

Išvaikščiotas basom peizažas, išartas, išmylėtas, toks artimas, jaukus ir mažas, toksai graudus ir lėtas.

Pro gluosnius, jovarus ir liepas, kalneliais, pievom, kloniais jis tarsi žalias lengvas lieptas nusiveda svajonę.

Nusiveda, nesugrąžina, tolyn išsivilioja. Vingiuoja takas pro beržyną, kaimyno šunes loja.

Lydžiu svajonę ligi vartų, o ten, užvertęs galvą, toli toli — už dėdės tvarto matau pasaulio galą.

1966


PA S I I LGAU A R K L IO

Paprasčiausiai: pasiilgau arklio, jo protingų ir gerų akių. Norisi kažką sunkaus pavalkiot arba šiaip — pasiganyt sykiu.

Jau seniai neglosčiau aš jo strėnų, kvepiančių pavasario žeme, ant kurių, net pavalkus nuėmus, lieka doro prakaito žymė.

Vis galvojom, kaip žadėjo dainos, kad nujosim vienąsyk vėlai, kur pro langą ilgos kasos dairos, kur nenuganyti dobilai.

Taip ir liko — tik daina ir godos, tik žebuklio rūdys dantyse, tik ilgų, sunkių vagų golgotos ir kaip darbas paprasta tiesa.

Ji tarytum pavalkai mus jungia su praeitimi ir ateitim. Į gyvenimą — saldžiausią jungą — žiūrim jau suprantančiom akim.

1966


1 3

B U LV I A K A S I S

Sunykusios, pajuodusios ražienos. Minkštoj bulvienoj gilios pėdos. Nematomo augimo pilnos dienos. Žemėtos rankos. Kojos nuklūpėtos.

Prie bulvių Lietuva palinkus. Prie amžinojo savo maisto. Pakyla moterys, priglūsta linksmos akimirkai prie pilno maišo.

Palaiminta esi, kuklioji bulve, suteikus amžiną augimo galią, kovojus atkakliai už mūsų būvį, už mūsų lopšį ir už mūsų stalą!

Štai tu ir vėl karšta kaip įkvėpimas,kaip žemės grumstas, tirpstantis tarp lūpų.

Pro sodą temstant girgždina vežimas. Vėl vakarienei bulves lupa.

1966


R U DE N S AU K A

Kai vieną rytą pro gryčios langą saulė į aslą jau nenupuola, — vyras į slenkstį peilį galanda, moteris tyliai užkaičia puodą.

Metas atėjo auką sudėti: žemė jau šąla. Ji reikalauja, kad į jos įsčias imtų lašėti šiltas šiųmečio ėriuko kraujas.

Lapai nukrito. Paukščiai išskrido. Liko tik žemė, žmonės ir duona. Kojos nutirpo. Rankos suskirdo, berenkant visa, kas buvo duota.

Darbą ir meilę žemei aukojom, kaip į šventyklą ėjom į dirvą. Vyras ant kelių puola ir kojom auką suspaudžia. Jaučia, kaip virpa.

Tvarte tarp durų švysčioja nuogos moteries kojos. Puodas jau laukia. Krinta raudonos putino uogos. Saulė pakilo. Priėmė auką.

1966


1 5

K I RV I S

Pakyla girių gausmas lyg devinta banga, lyg atgaila, lyg skausmas, lyg glostanti ranka.

Ten žilabarzdis krivis gyvena ligi šiol, išmokęs plieno kirvį kaip nuodėmę nešiot.

Ir aš iš to ošimo, ir aš iš tų namų: iš mėlyno pušyno, iš girių tolimų.

Žalioj būties pastogėj ir amžių tankmėse girdžiu aš augant blogį kaip kirvį širdyse.

Kas valandą, kas dieną apstulbina žinia, kad — kirvis į kamieną, o blogis — į mane.

1968


M O Č I U T Ė S M Ū S Ų

Sulinkusios bulves kasa, augina vyrų vaikus. Vyrai išeina į karą, medžioja vieni kitus.

Paskui, jei sugrįžta, geria. Ilgam užtenka kalbų. O moterims strėnas gelia nuo gimdymo ir darbų.

Jos meiliai žiūri į lopšį, kur klykia nauja burna, ir sėdasi verpt ir lopyt po rūkstančia balana.

O kai jau visi sumiega, kai gieda gaidžiai pirmi, suklūsta ūmai jos: nieko —vėl spurda po širdimi.

O kiek reikėjo apverkti, į sierą žemę užkast. Ir vėl — gimdyt ir verpti linus ir pašukas,


1 7

ramstyti griūvančią gryčią,milą austi ir velt,kol vieną sykį netyčianugriuvus neatsikelt.

Kaip žemė grubiai mylėtos,pavirsdavo jos žeme.Visa Lietuva išpenėtaišdžiūvusia jų krūtine.

1966


M I Š KO K I RT I M A S

Išrauna šakas iš dangaus, ir lieka duobė. Prie kelmo susirenka žvėrys ir iš jo rievių — lyg iš papirusų miško istoriją skaito.

Dega laužas. Pjuvenos kvepia. Kruvinas kirvis. Spalgenos lašas.

Nekirskim šitos drebulės — ieško joje mano vaikystė laukinio balandžio lizdo.

Pieno puta. Kraujo puta.Per samanas šliaužia žaltys — didelisnugenėto medžio kamienas. Toli mano pasaka ir namai.

Į vakarą atlėkė paukščiai. Apkabino šakas nagais ir laikė medžius — kad negriūtų.

1967


1 9

S E NA A B Ė C Ė L Ė

Taip supa lopšį. Taip duoną minko. Taip geldą tašo iš medžio minkšto.

Taip rankom kulia.Taip girnom mala. Taip dega vopną. Taip verda smalą.

Štai šitaip verkia. Štai šitaip juokias. Taip audžia juostą. Taip juosta juosias.

Taip kala arklą. Taip kardą kala. Taip apšarvuoti eina į karą.

Šitaip iš karo grįžta negrįžta. Šitaip prie kapo epušė girgžda.

1967


E P O PR A DŽ I A

Netikėtai iškilo žodisir įstrigo gerklėj kaip ašara.Apverksim save, apverksim.

Akmuo.Ant akmens ugnis.Virš ugnies —vanagas ir balandis.Amžina ugnis.Amžini vanagas ir balandis.Neamžinas tik akmuo —jį pakeitė žalvaris ir geležis.

Ežerai dar vardų neturėjo. Visos upės dar buvo dunojėliai. O vaikai žaidė su žalčiais ir kaip šiandien — kvepėjo pienu.

Vyrai skynimus ugnimi leido. Vakarais jie sunkiai galvojo apie visa, ką matė per dieną, ieškodami priežasties ir tikslo.

— — — — — — — — — — — — — — — —


2 1

Šią vasarą atkasė pilkapįir visa, ką rado,antrą kartą muziejuj palaidojo.Kai niekas nematė,aš senu papročiuapverkiau juos —antrą kartą.

1967


L I E P S NOJA N T I S K R Ū M A S

Stoviu sumišęs — kaip Mozė — prie liepsnojančio krūmo.Virpa raudonos lapų liepsnelės. Ruduo. Dar nėra pašaukimo. Vis dar nėra tikrumo, kad, sudavus lazda į uolą, ištrykš gyvybingas vanduo.

Reikia tikėti. Reikia labai tikėti, kad, ranką iškėlus, iš dangaus imtų krist mana. Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti — savo gyvenimu, meile, širdim ir daina.

Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas — vienintelis, vienas, didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.

Štai ir dabar, prie liepsnojančio krūmo sustojęs, supratau netikėtai, jog viskas yra liepsna. Tad ištiesiau ranką. Ir stebuklas pasikartojo: ėmė krist pirmas sniegas. Baltas, švarus kaip mana.

1966


2 3

Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė, tai gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios, uogų ir gegučių pilnos, tai gražiai saulutė leidos, atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai: laukas, pieva, kelias, upė. Tai gražiai iš jų išaugo vienas žodis: Lietuva.

1974


J U S T I NA S

M A RC I N K E V IČ I U S

PA PA SA KOT I

GY V E N I M Ą

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-875-1

Sudarant naujus poezijos sutelktinius varian tus, reikėtų, kiek įmanoma, laikytis paties poeto rink tinės principų. Rizikinga ryžtis kurti kokią naują struktūrą, ką nors iškelti į priekį, ryž tin giau temizuoti. Ir rink-tinei „Papasakoti gyve nimą“ patiki miausia atrodo eiti laiko linija, rem tis „Poezijos“ dvi knyge ir po jos iš leis tais rin ki niais, sekti kad ir neryškią lyrinio pasa ko jimo giją.

Ir iš rinktinės galima fi ksuoti bent ryškes -nius eilėraščio kitimo taškus: „Liepsno jančio krūmo“, „Gyvenimo švelnaus prisi glaudimo“,

„Eilėraščių iš dienoraščio“, mažųjų formų, pirmiausia pasiro džiusių „Žingsnyje“, „Dienos drobulės“. Pasako damas gyvenimą, eilėraštis pasakoja ir poetą. Gilesnio pasako jimo nėra ir būti negali.

Pasakoti gyvenimą — tą gali tik eilėraštis. Visi kiti pasakoja apie.

Ė

PAPA

SAK

OT

I GY

VE

NIM

Ą

JUST

INA

S M

AR

CIN

KE

VIČ

IUS

Documents

Papasakoti gyvenimą