44
Ekologiškos kultūros gidas 2011 | 4 | (36) Paremk „Ozoną“ www.ozonas.lt SAUGI VAIKO ATEITIS VAIKYSTė YRA TėVų PAREIGA V. JANKūNAITė: „SVARBIAUSIA žINOTI KALENDORIųAš DVIRAčIUS MūSų NACIONALINIAI PARKAI EKOLOGIšKA TėVYSTė DARNA SU SAVIMI IR PASAULIU PAVOJINGI VAIKų žAIDIMAI

Ozonas nr. 36

Embed Size (px)

DESCRIPTION

Ozonas nr. 36. Vaikai.

Citation preview

Page 1: Ozonas nr. 36

Ekologiškos kultūros gidas 2011 | 4 | (36)

Pare

mk

„Ozo

ną“

ww

w.o

zon

as.lt

Saugi vaiko ateitiS

Vaikystėyra tėvų pareiga

V. Jankūnaitė: „SVarbiauSia žinoti kalendorių“aš ♥ dViračiuS

MūSų nacionaliniai parkaiekologiška tėVyStė – darna Su SaViMi ir paSauliu

paVoJingi Vaikų žaidiMai

Page 2: Ozonas nr. 36

L e i d i n y s a t s p a u s d i n t a s a n t k n y g i n i o p o p i e r i a u s ( H o l m e n B o o k ) . P o p i e r i u s s e r t i f i k u o -t a s F S C s e r t i f i k a t u .

P r i e d o p u s l a p i a i a t s p a u s d i n t i a n t 1 0 0 % p e r d i r b t o p o p i e r i a u s ( „ C h a r i m a “ ) , t u r i n č i o „ B l u e A n g e l “ s e r t i f i k a t ą .

S p a u s t u v ė ( U A B „ D r u k a “ ) t u r i I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s s p a u s t u -v i n i n k ų a s o c i a c i j o s s u t e i k t ą Ž a l i a u s i o s s p a u s t u v ė s L i e t u v o j e s e r t i f i k a t ą .

P a r t n e r i a i i r r e m ė j a i :

Leidinio remėjas

Leidinio remėjas

Leidinio remėjas

Pagrindinis socialinis partnerisRespublikinis ekoprojektaswww.antagute.lt

www.meganet.ltLeidinio remėjaswww.zalvaris.ltwww.vsa.lt

www.rupi.ltwww.ekokarta.ltLeidinio remėjaswww.eugesta.lt

S o c i a l i n i a i p a r t n e r i a i :

Page 3: Ozonas nr. 36

www.ozonas.lt

Redaktoriaus žodis

Kada atsiranda žmogus? Ar tada, kai įvyksta apvaisinimas? Ar tada, kai gimsta kūdikis?

Kaip sutikti atėjusįjį į pasaulį? Juk jo oda tokia trapi, dar nesugebanti prisitaikyti prie temperatūros pokyčių, jo akys dar ne-skiria gausybės spalvų, jo motorika padrika, jis negali užmegzti suprantamo kontakto su mumis. Tai jau tikrai ‒ žmogaus atėjimas yra tikrai gluminantis dalykas. Nuostabus, stebuklingas, bet kartu ir gluminantis.

Gyvūnijos pasaulyje mažyliai pasitin-kami pagal nekintančius instinktų ritualus, kurie užtikrina teisingą jo auginimą. Žmo-nija kiek kitokia – nuolat besistengianti viską suprasti, rasti teisingiausią ir tinka-miausią sprendimą, sukurti bendras elgesio normas. Tėvystė ‒ kaip ir kiti gyvenimo as-pektai ‒ taip pat turi savotišką reglamentą.

Tiesa, kintant amžiams, keitėsi ir po-žiūris į vaikų auginimą. Dar prieš kelis dešimtmečius tėvams buvo teigiama, kad labai svarbu neišlepinti savo mažylių, tad nėra jokio reikalo skubėti prie pravirkusio kūdikio ar pernelyg dažnai jo glausti prie savęs. Griežtas auklėjimas, itin tvirto auto-riteto demonstravimas – tai buvo teisingos

ryžtasi atsigręžti į daugkartines sauskelnes ar vystyklus, nors netrūksta vyresnės kartos žmonių, kuriems vienkartinės sauskelnės šiais „automatinių skalbyklų laikais“ tebeat-rodo tikra nesąmonė...

Įdomiausia tai, kad nors šiuolaikiniai tėvai siekia užtikrinti kuo saugesnę ir švaresnę ankstyvąją vaikystę, ne itin daug vyresni vaikai gyvena tarsi kitoje planetoje. Daug laiko praleidžiama žaidžiant kom-piuterinius žaidimus, o jų kasdieniai pietūs mokykloje – per pertrauką iš artimiausio prekybos centro nusipirkti bulvių trašku-čiai, šokoladiniai batonėliai ir energetiniai gėrimai. Juk jų tėvai taip pat norėjo visko, kas geriausia jų atžaloms. Ar kažkas taip smarkiai pasikeitė per kelis metus, ar tie-siog neišvengiamai ateina metas, kai tėvai vaisius ir daržoves išmaino į šokoladą?

Šiame „Ozono“ numeryje siekėme per-prasti, kaip sutikti naują pasaulio gyventoją ir kaip užtikrinti sveiką ir saugų jo augimą, kaip ugdyti žmogų.

Bet kartu pripažįstame, kad bendrų taisyklių negali būti. Kiekviena šeima yra atskiras mikrokosmas.

Vyr. redaktorė Kristina SADAUSKIENĖ

[email protected]

Pauliaus Sadausko nuotraukatėvystės pamatas. Dabartiniams tėvams sakoma, kad senosios vaikų auklėjimo tai-syklės yra absoliučiai klaidingos. Kūdikius skatinama kuo ilgiau maitinti motinos pienu, myluoti ir t.t. Galima sakyti, kad grįžtama prie natūralumo, nes skatinama su savo atžala elgtis intuityviai. Kita vertus, net to natūralumo stengiamasi išmokti. Ar ne paradoksaliai skamba tai, kad natūralios tėvystės principus galima sutraukti į tai-syklių rinkinius, kurie dėstomi įvairiuose būsimųjų tėvelių kursuose?

Galima pastebėti, kad vaikystė yra bū-tent ta niša, kurioje lengviausiai tvirtinasi ekologija. Didėjant mokslinės medžiagos apie neigiamą nesveiko gyvenimo būdo poveikį kiekiui, pastebimas atsitraukimas į ekologiją. Norėdami savo vaikams visko, kas geriausia, tėvai susirūpina sveika mity-ba, sveika aplinka, teršalais vaikų žaisluose, rūbeliuose, tinkamu vaiko fiziniu ir dva-siniu ugdymu ir t.t. Ekologiškos vaikystės rinką, savaime aišku, apdairiai išnaudoja prekybininkai. Nes tai, kas saugu ir svei-ka, tiesiog privalo būti ganėtinai brangu... Kita vertus, net itin ekologiški tėvai, kurie sutinka išleisti kalnus pinigų „ypatingoms“ kūdikių priežiūros priemonėms, ne visada

„Tavo užimama padėtis – tai vieta, į kurią atsistojai, kai ją paliko laisvą kitas, tau lygia-vertis ir tavimi pakeičiamas; tai vieta, kurią tu paliksi kitiems“.

Alphonso LingisPauliaus Sadausko nuotrauka

Page 4: Ozonas nr. 36

Turinys

KlimatasMažinkime klimato kaitą kartu: automobilis

26

temaVisos vaikystės bėdos, kurių galėtų nebūti

27

sveiKataVanduo. Ką svarbu žinoti?

22ProduKtaiSalotų vasara

30

temaDarnos su aplinka pamokos mokyklose

14

Page 5: Ozonas nr. 36

Turinys

www.ozonas.lt

redaKcija

vyriausioji redaKtorė: Kristina Sadauskienė :][[email protected]];

vyriausiasis rePorteris:Jonas Špokas[[email protected]];

Numerio beNdradarbiai:Vita Surdokaitė;Giedrė Kisielė;Paulius Sadauskas;Karolina Liutaitė;Eglė Kvas;Vaida Apanavičiūtė;Iveta Janulytė;Agnė Skripkaitė;Eglė Stankevičiūtė;Darius Juodka;Jūratė Janavičienė;

Kalbos Kultūra:Rasa Kasperavičiūtė;

eKo ProjeKtų KoordiNatorė:Ieva Malaiškaitė[[email protected]];

dizaiNas/maKetas:Paulius Sadauskas;

viršelis:Jackson Latka;

teisiNė Pagalba:Karolis Paulavičius;

NuotrauKos:Flickr, SXC, kita.

leidėjasVšĮ „Kultūros idėjų institutas“;

direKtorius:Artūras Nečejauskas[[email protected]];

„Žalioji“ riNKodara:[[email protected]];

KoresPoNdeNcijai:Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius;

iNterNete:www.ozonas.lt;

sPaudaUAB „Druka“ – žaliausia spaustuvė Lietuvoje.ISO14001;

tiraŽas:Iki 10 000 egz;ISSN 1822-6191[leidžiamas nuo 2006 m.];

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mo-kymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.ltKviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis [email protected] arba mob. tel. 8 699 37833

„Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris par-tnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

Svarbu

„Gyvenk (eko)logiškai“| Amerikos miestų tarša | Gali gausėti tornadų | Anglijos upių gaivinimas | Kaštonų nykimo metas| Mažėja teršėjų

06 - 07Gyvenimas

V. Jankūnaitė: „Svarbiausia žinoti kalendo-rių“

16 - 17

Sveikata

Vanduo. Ką svarbu žinoti?22 - 23

Ūkis

Žaliasis pasaulinis karas. Tęsti ar ieškoti kompromisų?

32 - 33Transportas

Aš ♥ dviračiusAš ♥ viešąjį trasportą

34 - 35Energetika

Ar gali Baltijos jūra turėti kuro.36 - 37Veikla

Žemė vaikų rankose38 - 39

Gamta

Išskirtinės gamtos dovanos nacionaliniuose parkuose

24 - 25

Ledų susitikimas su kritika10 - 11Produktai

Salotų vasara30 - 31

14 - 15Darnos su aplinka pamokos mokyklose

Tema

12 - 13Pavojingi vaikų žaidimai

27 - 29Visos vaikystės bėdos, kurių galėtų nebūti

20 - 21Ekologiška tėvystė – darna su savimi ir pasauliu

Žaliasis gidas

Miškai - klimato kaitos priešnuodis40 - 4142Pirmoji pagalba - tajų masažas

Klimatas

Mažinkime klimato kaitą kartu: automobilis

2619Paaiškinta klimato kaita

08 - 09Eko daiktai

Kėdė knygų lentyna | Megztinis kareivėliui| Spalvingas vazonų „apdaras“ | „Žaislinis“ veidrodis

Page 6: Ozonas nr. 36

6

Svarbu

Amerikos plaučių asociacija jau 12 m. kasmet skelbia ataskaitą apie labiausiai užterštus šalies miestus. Miestai atrenkami pagal prasčiausius oro kokybės duome-nis, atsižvelgiant į taršą ozonu, didžiausią trumpalaikę taršą kietosiomis dalelėmis ir metinės taršos kietosiomis dalelėmis rodiklius. Asociacija neseniai skelbė, kad dėl sveikatos problemų, kurias sukelia tarša kietosiomis dalelėmis iš įvairių fabrikų, kasmet šalyje miršta apie 13 000 žmonių. Prasta oro kokybė didina galimybę susirgti plaučių ligomis. Teigiama, kad prasta oro kokybė labiausiai kenkia žmonėms, sergan-tiems astma, diabetu ir širdies bei krauja-gyslių ligomis.

Ataskaitoje minima, kad daugiau nei pusė visų amerikiečių gyvena regionuose, kuriuose oro kokybė yra labai prasta. Aso-ciacija siūlo griežtinti oro kokybės reikala-vimus.

Iš www.stateoftheair.org

Amerikos miestų tAršA

Visai neseniai knygynuose pasirodė pirmoji lietuvių autorių knyga ekologine tematika „Gyvenk (eko) logiškai“, kurioje susisteminti naudingi patarimai, kaip gy-venti sveikesnėje ir darnesnėje aplinkoje. Užsienyje tokio pobūdžio leidinių gausu, Lietuvoje, jie tik pradeda skintis kelią.

Žurnalisčių L. Glebavičiūtės, I. Ivenko-vės, V. Rimkuvienės ir J. Zykutės parengta knyga primena žinyną. Ji suskirstyta pagal temas: maistas, medicina, drabužiai, kos-metika, namai, buitinė chemija, saugi vai-kystė, sodas ir daržas, transportas, šiukšlės, taupymas. Kiekviena tema nagrinėjama iš įvairių pusių, pastebint „įprastinių“ prak-tikų žalą, siūlant alternatyvas, pateikiami specifinių sričių ekspertų komentarai, var-dijamos įdomios faktinės žinios.

Knyga naudotis patogu ir paprasta, jos žargonas suprantamas kiekvienam. Labiau „pažengę“ ekologijos srityje pastebės, kad „Gyvenk (eko) logiškai“ turinys jiems gerai pažįstamas, tačiau tik pradedantiems do-mėtis – knyga bus tikrai naudinga.

„ Gyvenk (eko)loGiškAi“

Per pastaruosius 60 metų buvo ste-bimas vis augantis tornadų skaičius. Šis pragaištingas klimatinis reiškinys suniokoja viską, kas pasitaiko jo kelyje. Taip pridary-damas nemažai nuostolių. Daugiausia tor-nadų siautėja JAV, šiltuoju metų laiku. Tei-giama, kad šių metų balandį buvo užfiksuo-ta daugiausiai tornadų istorijoje ir pasiektas tornadų per vieną dieną „rekordas“ – 226, o tai yra nemažai lyginant su 148 tornadais 1974 m. balandį.

Dar 2007 m. atliktos dvi mokslinės studijos (NASA ir Purdue Universitetas) vieningai tvirtina, kad tornadų gali gausėti. Purdue Universiteto mokslininkų atliktoje studijoje tvirtinama, kad kai kuriose vietose net 100 procentų gali pagausėti audringų dienų, kurios tinkamos susidaryti torna-dams. Pagrindinis šios studijos autorius Jeff Trapp iš Purdue Universiteto minėjo, kad nuo tornadų galėtų nukentėti ir tankiai ap-gyvendintos vietovės – Niujorkas, Atlanta.

Abiejose studijose galimas stiprių me-teorologinių reiškinių pagausėjimas sietinas su klimato kaita. Mat šiltesnis ir drėgnesnis klimatas bus palankesnis įvairioms au-droms ir štormams.

Iš www.grist.org

GAli GAusėti tornAdų

Page 7: Ozonas nr. 36

7

Svarbu

www.ozonas.lt

Manoma, kad kaštonai Lietuvoje nyks ir toliau. Prieš keletą metų juos pradėjusios alinti keršakandės niekur nepasitraukė ir šią vasarą, nors praėjusį rudenį vyko nemažai akcijų, kurių metu rinkti ir deginti nukritę kaštonų lapai. Pernai buvo kalbama, kad jei keršakandės nebus sustabdys šalyje, kašto-nų gali nelikti vos per penkerius metus.

Dr. Povilas Ivinskis, Vilniaus universite-to (VU) Ekologijos instituto Entomologijos laboratorijos vedėjas sakė, kad labai svarbu šiuos mikrodrugius naikinti kompleksiškai, o ne fragmentiškai, mat jie labai greitai pa-plinta iš užkrėstų vietų. Anot mokslininko, šiemet bus išmėginamos naujos priemonės kovoje su kenkėjais – ant medžių bus tvirti-namos lipnios gaudyklės, taip pat gaudyklės su nekenksmingais feromonais, kurios pri-trauks keršakandžių patinėlius. Jei ekspe-rimentas pasiteisins, jį bus siūloma taikyti nacionaliniu mastu.

Iš www.bernardinai.lt

Anglijos valdžia planuoja skirti 110 milijonų svarų sterlingų šalies vandens tel-kinių gerovės atkūrimui. Tikimasi, kad vyk-dant įvairias programas upėse ir ežeruose pagausės ūdrų, lašišų, kitų žuvų.

Aplinkos sekretorė Caroline Spelman tikino, kad šis finansavimas padės spręsti problemas, kurios iki šiol buvo atidėlioja-mos kaip per sudėtingos.

Per ateinančius ketverius metus bus skirti 92 milijonai svarų sterlingų invazinių augalų ir gyvūnų šalinimui, taršos valymui, nenaudojamų užtvankų ir kitų žmogiškos kilmės konstrukcijų šalinimui.

Finansavimas bus išskaidytas kelioms organizacijoms, kurios vykdys upių ir ežerų „remonto“ veiklas bei savo ruožtu inicijuos kitų organizacijų, dirbančių su vietiniais vandens telkiniais kūrimąsi.

Iš www.defra.gov.uk

Keturios Lietuvos įmonės – Kauno, Kėdainių ir Palangos miestų nuotekų va-lymo įrenginiai ir akcinė bendrovė „Orlen Lietuva“ – išbrauktos iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašo. Taip nuspręsta per Helsinkyje vykusį Helsinkio konvencijos šalių delegacijų vadovų susitikimą. Di-džiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašas buvo sudarytas 1992 metais. Į jį Helsinkio komi-sija įtraukė 132 gamyklas, nuotekų valymo įrenginius ir teritorijas su pasklidosios taršos problema (pavyzdžiui, tarša iš žemės ūkio įmonių). Tuomet „karštiesiems taš-kams“ buvo priskirta 16 Lietuvos objektų. Šiuo metu didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąraše yra likę dar trys mūsų šalies objektai: akcinė bendrovė „Lifosa“, žemės ūkio sekto-rius ir Kuršių marios.

Iš www.am.lt

AnGlijos upių GAivinimAs

kAštonų nykimo metAs

mAžėjA teršėjų

Page 8: Ozonas nr. 36

8

Eko daiktas

Mėgstantiems prieš miegą lovoje paskaityti vieną kitą knygą, dažnai kyla problemų su pastarųjų laikymu. Aišku, galima parei-gingai knygas nunešti padėti į lentyną, bet juk taip sunku ristis iš šiltų patalų, tad dažniausiai jos keliauja ant žemės prie lovos. Kitą vakarą susigundoma kitu skaitiniu ir taip nejučia ant grindų susi-kaupia nemenka biblioteka.

Laisvamanis olandas dizaineris Maarten Baas yra sukūręs daik-tą, kuris knygas leis kaupti bet kokioje namų vietoje. Tai kėdė‒kny-gų lentyna „Hey Chair...“.

Bendradarbiaudamas su keliomis netoliese jo studijos įsikūru-siomis padėvėtų daiktų parduotuvėmis, M. Baas surenka įvairius daiktus, kurie tikrai nebus parduoti ir, kitu atveju, keliaus tiesiai į sąvartyną. Tad ir ši lentyna yra būtent tokių daiktų ansamblis. Eko-logiška, originalu ir nepaprastai patogu. Kadangi „sudėtinės dalys“ kaskart vis kitos –kėdė‒knygų lentyna taip pat vis kitokia.

Pokalbis tarp dviejų suaugusių žmonių (vyro ir moters) lėktuve.Moteris (žiūrėdama per lėktuvo langą): „Kas ten?“Vyras: „Debesys, mažute.“ Moteris: „Ne, ne ten, kitur.“Vyras: „Kur?“Moteris: „Ten, ant žemės.“Vyras: „A, ten vanduo.“

Istorijos moralas: pasaulis stebina. Žmonės taip pat. Todėl taip dažnai realaus pasaulio entuziastai burnoja ant tų,

kurie visą laisvalaikį praleidžia prie kompiuterio. Neva, eik į lauką, apsidairyk, tikras pasaulis daug gražesnis ir įdomesnis už internetą.

Tačiau internetas mūsų nustebusioms akims gali atverti ne ką mažiau keistenybių. Gal netgi daugiau – juk tikrieji interneto entu-ziastai ne taip dažnai išeina į „tikrąjį“ pasaulį, kad susigaudytų, kas normalu, o kas – ne.

Vienas iš nenormaliųjų dalykų (mano akimis) ‒ turėti kolekciją kareivėlių, megzti jiems „armijos“ drabužėlius ir siųstis schemas šiems mezginiams iš interneto. Ne, palauk, – dar ir mokėti už jas!

Yra tinklalapis, kurio kūrėjai primezgė drabužėlių kareivukams iš ekologiškų siūlų, padarė šimtus nuotraukų ir šių mezginių sche-mas pardavinėja už 3,50 svaro. Susigundėte? Norite pradžiuginti vaikus ar anūkus? O gal tiesiog įdomu pažiūrėti, kokių pasaulyje esama keistuolių? Aplankykite mezginių žaisliniams kareivėliams tinklalapyje!

KĖDĖ – KNYGŲ LENTYNA MEGZTINIS KAREIVĖLIUI

šiems mezginiams iš interneto. Ne, palauk, – dar ir mokėti už jas!Yra tinklalapis, kurio kūrėjai primezgė drabužėlių kareivukams

iš ekologiškų siūlų, padarė šimtus nuotraukų ir šių mezginių sche-mas pardavinėja už 3,50 svaro. Susigundėte? Norite pradžiuginti vaikus ar anūkus? O gal tiesiog įdomu pažiūrėti, kokių pasaulyje esama keistuolių? Aplankykite mezginių žaisliniams kareivėliams tinklalapyje!

Mezginių schemos žaislinių kareivėlių drabužiams – 3,50 £.www.knitdolls.com

www.maartenbaas.comwww.maartenbaas.com

Page 9: Ozonas nr. 36

9

Eko daiktas

www.ozonas.lt

Sodininkauti madinga, o kai madinga, norisi, kad visas proce-sas būtų stilingas. Juk Jūs nieko prieš namuose užveisti prieskonių kampelį, bet turbūt jokiu būdu nenorite apsistatyti nuobodžiais moliniais vazonais.

Žavų sprendimą siūlo Ecoutlet – tai rankų darbo spalvingi ir originalūs vazonų laikikliai, pagaminti iš senų daržovių maišų. Galima įsigyti pačių įvairiausių formų, dydžių ir spalvų laikiklių. Visi jie stiprūs ir patvarūs. Be to, puošnūs ir linksmi, natūraliai dekoruoti netikėtomis dekoracijomis. Jie papuoš bet kokią palangę ar balkoną.

Svarbu ir tai, kad nuobodžius vazonus paslėpdami šiuose, elgsi-tės ekologiškai, mat palaikysite išradingus perdirbėjus.

Mėgstame, kai veidrodis mums sako, kad esame išskirtiniai ir įdomūs. O įsivaizduokit, jei dar ir pats veidrodis bus lygiai toks pat išskirtinis. Tegul tie, kurie sako, kad dovanos įpakavimas yra ne-svarbus, prikanda liežuvį. Juk tai dalis malonumo...

Airių dizaineris Ryan McElhinney garsėja humoro jausmu ir jautrumu aplinkai. Vienas iš jo išskirtinių produktų yra veidrodžio rėmai, gaminami iš išmestų žaislų. Dizaineris juos sukomponuoja į chaotišką, eklektišką, bet unikalų ir estetišką derinį, bei nudažo aukso ar kita spalva. Štai ir šiuolaikinis barokas! Veidrodžių rėmai ir lempų stovai iš žaislų jau tapo Ryan McElhinney vizitine kortele ir klientų pamėgtu kūriniu, o viskas juk prasidėjo svarstymais, kaip pigiai išspręsti brangų kūrybinių medžiagų klausimą.

Jei norite taip neįprastai papuošti namus ir kasryt žvelgti į iš-skirtinį save išskirtiniuose rėmuose – susisiekite su dizaineriu.

SPALVINGAS VAZONŲ „APDARAS“ „ŽAISLINIS“ VEIDRODIS

www.ryanmcelhinney.co.ukKaina: 6 £.www.ecoutlet.co.uk www.ryanmcelhinney.co.ukKaina: 6 £.www.ecoutlet.co.uk

Page 10: Ozonas nr. 36

10

Produktai

Ledų SuSitikimaS Su kritikaVaida APANAVIČIŪTĖ

Ledai! Šauktuką ties šiuo žodžiu padėti tiesiog būtina. Karštomis vasaros dienomis gardžią porciją ledų galime drąsiai pava-dinti dangišku malonumu... Liežuvis nesiverčia ledų pavadinti maistu. Tiesa? Galbūt todėl čiupdami vieną ar kitą ledų porciją nesivarginame skaityti jų sudėties, tyliai save pateisindami mintimi – juk tai ledai!

Page 11: Ozonas nr. 36

11

Produktai

www.ozonas.lt

Žvilgsnis į sudėtį

Staiga susimąstau, kad jau kurį laiką pa-sąmonė pati noriai ragina akimis bėgioti po įvairių produktų sudėtį, turbūt todėl išim-timi netampa ir visų mėgstamas skanėstas – ledai. Ir nors iki šiol pastarasis malonumas iš pirmo žvilgsnio savo sudėtimi atrodė itin paprastas produktas, kurį sudaro pienas, grietinėlė, grietinė, cukrus, šokolado, vaisių, riešutų gabaliukai, tačiau, atidžiau skaitant sudėtį, akis užkliūva už toli gražu ne vieno sunkiai suvokiamo priedo pavadinimo ir skambiąją raidelę „E“ lydinčių inicialų. To-

dėl šįkart praveriame ledų šaldytuvus ne tik siekdami pamaloninti gomurį, bet paten-kinti ir savąjį smalsumą.

Akiratin visai atsitiktinai pakliuvo 75 rūšys valgomųjų ledų, kurie dėl šiuolaiki-nių technologijų, įvairių maisto priedų yra išties gardūs, asortimento gausa patenkina net išrankiausiųjų poreikius, o spalvingos pakuotės ir viliojančiai skambantys pava-dinimai neretai susuka galvą. Ir pasisekė mums... Kitaip vis dar valgytume ledus, kuriuos (kaip ir prieš 3000 metų) sudarytų natūralus sniegas, ledas ir tam tikri pagar-dai.

Ekologiškų nėra

Turbūt dėl jau paminėtų priežasčių neturime stebėtis, jog atlikto tyrimo metu ekologiškų valgomųjų ledų aptikti neteko. Iš 75 nagrinėtų ledų rūšių 73 proc. jų neras-ta kenksmingų maisto priedų.

27 proc. valgomųjų ledų rūšių sudėtyje aptikome bent po vieną ar kelis priedus, kurių patariama vengti, o dalis jų – net už-drausti kai kuriose pasaulio šalyse.

Pienas, grietinėlė, cukrus, sviestas, lieso pieno ir išrūgų milteliai, vanilinas... Tokiomis sudedamosiomis dalimis prasi-dedantis valgomųjų ledų sudėties aprašy-mas nuteikia kur kas maloniau, nei tokios sudedamosios dalys, kaip vanduo, iš dalies hidridinti augaliniai riebalai ar tiesiog augaliniai riebalai bei kita. Todėl siūlome rinktis tai, kas tikra, o mūsų gomuriui gerai pažįstama. Praktiškai kiekvienoje tiriamų ledų sudėtyje aptinkame emulsiklį E471 (riebalų rūgščių mono- ir digliceridai) ir ke-lis vyraujančius stabilizatorius: E412 (guaro derva), E410 (saldžiųjų ceratonijų derva), E407 (karageninas), E466 (karboksimetil-celiuliozė). Pastarieji nėra kenksmingi ir maisto pramonėje naudojami, siekiant su-daryti ir palaikyti nesimaišančių medžiagų išsisklaidymą produkte, sustiprinti esamas produkto savybes, išvengti medžiagų

Tereikia atsakyti į paprastą klausi-mą.

Koks maistas yra sveikiausias kūdikiams?

a) moliūgų tyrelė; b) mamos pienas;c) pirktinis ekologiškas pieno

mišinukas.

Atsakymą siųskite elektroniniu paštu [email protected] iki liepos 15 dienos.

Net trims laimėtojams dovano-sime lietuvių žurnalisčių parengtą knygą “Gyvenk (eko)logiškai“.

Patogiame ir informatyviame gide rasite išnagrinėtus įvairius kas-dienės buities aspektus, įspėjimus, ko vengti, ir patarimus, kaip svei-kiau, atsakingiau (o dažnai ir pigiau) gyventi.

lAimėk knyGą!!!

sluoksniavimosi. Trumpas sudėties aprašymas ant spal-

vingos valgomųjų ledų pakuotės byloja, jog greičiausiai tai bus ne tik skanus, bet ir savo sudėtyje kenksmingų priedų neturin-tis produktas.

Kai sudėties aprašymas ilgėja, darosi kebliau. Leduose, kurie pagardinti persikų gabaliukais, jau neišvengta kelių maisto priedų. Naudojamas tirštiklis E440 (pekti-nas), rūgštingumą reguliuojanti medžiaga E330 (citrinos rūgštis), kvapo ir skonio stipriklis, maisto dažiklis E150a (papras-toji karamelė), konservantas E202 (kalio

sorbatas), gliukozės ir sacharozės sirupas. Tačiau nė vienas iš paminėtų priedų mums nėra pavojingas. O pastarasis pavyzdys tėra vienas iš daugelio, kuris iliustruoja mūsų, kaip vartotojų, pasirinkimo galimybes: no-risi tiesiog gardžių, pagardais neperkrautų ledų – save palepinsime mažesnį kiekį maisto priedų sudėtyje turinčiais ledais. Jei visgi akį patraukia ledai, pagardinti ne tik storu glaistu, bet ir kitais burnoje maloniai traškančiais ar tirpstančiais malonumais, būkite budrūs ir nusiteikę rasti kur kas il-gesnį sudėties aprašymą, taip pat ir maisto priedų kiekį.

Kas pavojingesnio?

27 proc. iš mūsų akiratin patekusių ledų savo sudėtyje turėjo itin kenksmingų ar vengtinų maisto priedų. Maisto dažikliai čia užima vieną pagrindinių vietų. Todėl skatiname suklusti, aptikus dažiklį E104 (chinolino geltonasis), E131 (patent mėlyna-sis V), E124 (ponso 4R, kochinelas raudo-nasis A), E110 (saulėlydžio geltonasis FCF), E160B (anatas), E150c (amoniakinė karame-lė), E150D (sulfitinė amoniakinė karamelė)... Pirmieji du iš aptiktų maisto dažiklių kai kuriose šalyse yra uždrausti naudoti. Ir nors yra nemažai natūralių dažiklių, tačiau mažesnė kaina lemia sintetinių (nenatūra-lių) dažiklių, gaunamų perdirbant anglies ir naftos produktus, naudojimą maisto pra-monėje. Be kenksmingų maistinių dažiklių, įvairiais papildomais priedais pagardintose ledų porcijose aptinkamas konservantas E211 (natrio benzoatas), saldiklis E903 (kar-nauba vaškas), ne itin draugiški emulsikliai E433, E450, E477. Negardu pasidaro suži-nojus, jog toli gražu ne vienas tokių maisto pramonėje naudojamų priedų ilgainiui gali tapti alergijos, astmos, hiperaktyvumo ar net vėžinių susirgimų priežastimi. Ir tai tėra nedidelė dalis to, ką galime rasti perka-mų maisto produktų sudėtyje. Tarp jų ‒ ir valgomuosiuose leduose.

27 proc. iš mūsų akiratin patekusių ledų savo sudėtyje turėjo itin kenksmingų ar vengtinų maisto priedų

Page 12: Ozonas nr. 36

12

Tema

Prieš keletą tūkstantmečių

Žaislai lydėjo mažylius nuo seniausių laikų. Archeologiniai tyrimai rodo, kad senovės egiptiečių, babiloniečių, romėnų ir graikų vaikai žaisdavo su kamuoliais, barškučiais, stikliniais kamuoliukais, lėlė-mis, aitvarais ir vilkeliais. Vyresni vaikai ir suaugusieji žaidė domino, šaškių ir kitus stalo žaidimus. Dabartinėje Irako terito-rijoje babiloniečiai jau 3500 metų prieš

Kristų lipdė vaikams vilkelius iš terakotos (it. Terracotta – degta žemė). Panašūs vilkeliai išdrožti iš medžio, pagaminti iš kaulų ar ke-ramikos, buvo naudojami senovės Graikijoje, Egipte ir Kinijoje. Patys populiariausi žaislai buvo įvairios lėlės ir gyvūnų skulptūrėlės iš medžio, akmens ar molio. Dažnai jie turėjo virvutę ir ratus, taigi galėjo būti tempiami ir judėti kartu su vaiku. Žaislai nuolat tobulėjo ir gražėjo, o nuo XVIII amžiaus, pasikeitus tėvų požiūriui į vaikų vystymosi ypatumus

ir siekiant suteikti jiems kuo daugiau džiaugsmo ir laimės, prasidėjo žaislų pramonės istorija. Pirmiausia tai buvo turtingosios ir išsilavinusios visuo-menės dalies privi-legija, o vėliau tapo vis labiau prieinama ir eiliniam vartoto-jui. Masinė žaislų gamyba pakeitė įprastas natūralias medžiagas į metalą ir skardą, vėliau atsirado plastikiniai žaislai. Po antrojo pasaulinio karo žaislų pramonė suklestėjo į rinką paleidus mechani-nius žaislus, įvairias judančias mašinas, traukinukus, rake-tas ir robotus. Dar viena revoliucija laukė paskutinia-jame XX amžiaus dešimtmetyje, kai prasidėjo tikras video ir kompiuteri-nių žaidimų bumas.

Tačiau kad ir kaip keitėsi žaislų gaminimo technologijos, medžiagos ir tradicijos, vaikai vis dar mielai žaidžia su barškučiais, lėlėmis ir meškučiais.

Žaislų saugumas

Visame pasaulyje atsiranda vis daugiau judėjimų ir organizacijų, pasisakančių už žaislų saugą ir kokybę bei vaikų teisę žaisti saugiai. Iš pažiūros nekaltuose žaisluose kasmetinių specialių tyrimų metu aptinka-ma pačių įvairiausių pavojingų ir sveikatos bei vystymosi problemų sukeliančių me-džiagų.

„The Ecology Center“, Mičigane įkurta ne pelno siekianti organizacija, jau keleri metai iš eilės tiria keletą šimtų tuo metu populiariausių žaislų ir vaikiškų prekių, ieškodami švino, kadmio, arseno, PVC ir kitų žalingų cheminių medžiagų tam, kad galėtų padėti tėvams orientuotis žaislų rinkoje ir atsakingai rinktis kokybiškus ir saugius žaislus.

Per pastaruosius keletą metų šios or-ganizacijos ekspertai yra ištyrę keletą tūks-tančių žaislų ir, anot jų tyrimų rezultatų, švino kiekis žaisluose tendencingai mažėja (nuo 2007 metų padidinto švino kiekio produktuose procentas sumažėjo 67%). Deja, trečdalis tirtų žaislų turėjo pavojingų cheminių medžiagų: švino, kadmio, arseno ar gyvsidabrio. 42% tikrintų žaislų buvo pagaminti iš PVC ‒ vieno pavojingiausių plastikų tiek aplinkosaugos, tiek ir žmo-gaus sveikatos prasme. Pastaraisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose kuriamos specialios duomenų bazės, kuriose pagal produkto kodą, gamintoją ar žaislo pava-dinimą galima sužinoti jo „kenksmingumo“ rodiklius. Tai padeda tėvams įvertinti riziką ir išvengti toksinių medžiagų žaisluose ir kituose vaikams skirtuose produktuose, mat kūdikiai ir maži vaikai yra ypač pa-žeidžiami, nes jų smegenys dar nėra pilnai

pavojingi vaikų žaidimaiVita SURDOKAITĖ

Žaisdami mes užaugame, žaisdami mes mokomės, o mylimiausi žaislai iš vaikys-tės dienų kartais kelia šypseną ar švelnią nostalgiją prabėgusioms nerūpestingoms vasaroms. Žaidimas yra būtina vystymosi, bendravimo ir mokymosi dalis, todėl tėvų ir artimųjų pareiga ‒ pasirūpinti žaislų saugumu ir kokybe. Kai parduotuvių lentynos lūžte lūžta nuo ryškiaspalvių plastmasinių ir sintetinių žaislų ir žaidimų, vaikų akys nori daug, o tėvai dažnai net nesusimąstydami griebia spalvotą automo-biliuką, minkštą meškiuką ar kaladėlių žaidimą, kad tik mažasis būtų laimingas ir gink Dieve nenumaldomai nepravirktų prekybos centro viduryje. Kartais iš pa-žiūros nekaltai atrodančiame žaisle gali slypėti dideli pavojai, taigi apie viską nuo pradžių...

Rubriką remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

Tourist on Earth nuotrauka

Page 13: Ozonas nr. 36

duktų, DVD, CD ar drabužių. Dažniau-siai jie neturi naudojimo instrukcijų, o gamintojo duomenys nepateikiami.

9. Prižiūrėkite žaislus: valykite, plaukite, skalbkite juos. Ypatingą dėmesį skirkite kūdikių žaisliukams.

10. Prieš atiduodami nebenaudojamus žais-lus giminaičiams ar labdarai ar prieš pirkdami dovanų, įsitikinkite žaislo tinkamumu, saugumu ir kokybe.

13

Tema

www.ozonas.lt

išsivysčiusios, o pavojingos cheminės medžiagos patenka į jų organizmą dideliais kiekiais liečiant, laižant ar kramtant.

Gera žinia yra ta, kad 68% pastaruoju metu tirtų žaislų nebuvo rasta jokių švino, kadmio, arseno ar gyvsidabrio pėdsakų, o 58% nebuvo pagaminti iš PVC. Tarp šių žaislų buvo ir produktų, pagamintų Kinijoje, todėl galima teigti, jog masinė žaislų gamyba yra įmanoma ir nenaudojant pavojingų cheminių medžiagų, nors pro-dukto kaina gali būti šiek tiek didesnė nei paprastai.

Viešumas, stipri antireklama, įvairių ju-dėjimų ir organizacijų aktyvi lobistinė vei-kla, įstatymų bazės pokyčiai duoda pirmuo-sius rezultatus. Pavojingų žaislų procentas rinkoje mažėja, nes pramonė reaguoja į pirkėjų lūkesčius ir keičia vertybes.

Europos Sąjungos reikalavimai

Tuo tarpu Europos Sąjungos direktyvo-je 2009/48/EC pateikiami gana griežti žais-lų saugos reikalavimai: jie turi atitikti me-chaninius ir fizinius reikalavimus (detalės turi būti atsparios, lanksčios ir pan.), žaislai privalo būti gaminami iš nedegių arba mi-nimaliai degių ir nesprogių medžiagų, turi atitikti higienos reikalavimus ir nebūti ra-dioaktyvūs. Didžiausias dėmesys skiriamas cheminiam žaislų saugumui, todėl čia pa-teikiamas sąrašas 55 alergizuojančių kvapų, kurių koncentracija negali viršyti 100mg/kg produkto, jei gamybos procese neįmano-ma išvengti šių alergenų. Taip pat griežtai reglamentuojamas šių alergenų žymėjimas ant įpakavimų ar etikečių.

Įdomiausia dalis visgi yra lentelė su cheminių elementų „leistinomis“ normo-mis. Nors jos atrodo mažos ir nepavojingos, nereikėtų pamiršti galimo akumuliacinio

šių chemikalų poveikio mažyliui. Taigi, įs-tatymiškai vaikai gali gauti mažą dozę aliu-minio, antimonito, arseno, bario, kadmio, chromo, kobalto, vario, švino, mangano, gyvsidabrio, nikelio, seleno, stroncio, gele-žies ir cinko. Nors kai kurie iš šių elementų laikomi reikalingais žmogaus organizmui bei atsiranda įvairių maisto papildų su-dėtyje, chemijos pramonės produktuose, plastikuose ir metaluose, kažin ar jie tokie

nekalti.

Alternatyvos

Grįžimas atgal į gamtą kartais atrodo kiek nuvertėjusi frazė, bet vis aktualesnė, kalbant apie vaikus ir jų sveikatą. Todėl tėčio išdrožti mediniai žaislai, namuose mamos pasiūta skudurinė Onutė ar pačių iš molio nulipdytos figūrėlės, akmenukai, kaštonai, medžių lapai, kriauklės, smilgos ir kiti natūralūs ir „šilti“ gamtoje randami objektai vaiko rankose ir vaizduotėje gali stebuklingai pavirsti pačiais gražiausiais ir brangiausiais žaislais. Visų svarbiausia, kad žaisdami su paprastais žaislais, pa-gamintais pačių vaikų ar jų artimiausių žmonių, jie jaus daugiau atsakomybės (juk matė, kaip tėvelis sunkiai vargo ir kalė vežimėlį, kaip mama kruopščiai siuvo lėlę) ir turės daugiau galimybių savo fantazijai ir kūrybiškumui ugdyti. Taip pat galima įsigyti ekologiškų, švarių ir be kenksmingų medžiagų pagamintų žaislų, kurie nors ir kainuoja gerokai brangiau, tačiau užtikrina vaikų saugumą.

1. Visada pirkite žaislus tik iš specializuo-tų žaislų parduotuvių ar specializuotų internetinių parduotuvių. Jos dažniau-siai rūpinasi produktų kokybe ir sauga, be to, priima prekes atgal.

2. Niekada nepirkite žaislų, kurių etike-tėse nėra „CE“ ženklo. Šis ženkliukas rodo, kad gamintojas atitinka visus Eu-ropos Sąjungos reikalavimus, kurie yra vieni griežčiausių pasaulyje.

3. Rinkitės žaislus pagal savo vaiko amžių, gebėjimus ir įgūdžius. Atkreipkite dė-mesį į ženklą „0-3“, reiškiantį, kad žais-las ar produktas netinkamas vaikams iki trejų metų.

rekomendacijoS žaiSLų įSigijimui4. Nepirkite žaislų su nusiimančiomis ma-

žomis detalėmis, jei jūsų vaikui mažiau nei treji metai.

5. Jeigu jūsų vaikui dar nėra trejų metų, pirkite žaislus, kurių jie negalėtų apžio-ti, taip išvengsite paspringimo ir uždu-simo rizikos.

6. Įsitikinkite, kad žaislas nėra per sunkus ir nukritęs ant vaiko jo nesužalotų.

7. Patikrinkite, kad žaislas neturėtų smulkių detalių, kaip sagos, kaspinėliai, baterijos, segtukai, karoliukai, kurie gali būti nulupti ir praryti arba įkvėpti.

8. Būkite itin atsargūs su žaisliukais, kurie gaunami kaip priedas prie maisto pro-

Auginti vaiką švariau ir natūraliau, apsaugoti jį nuo pertekliaus, nuo ryškių, rėkiančių spalvų gausos, nuo nekokybiškų ir kūrybingumo potencialą žlugdančių žaislų yra sunki pareiga. Kartais kyla klau-simas: gal patys tėvai nebemoka žaisti su vaikais? Ar galime sudominti vaiką? Ar dar mokame kūrybingai paaiškinti, iš kur atsi-randa lietus? Ar sugebėtume iš kaštonų ir pagaliukų pagaminti „Kaštonėnų“ šeimyną

su vardais, charakterio savybėmis ir kas-dienėmis istorijomis? Ryškių žaislų įvairovė parduotuvėse tarsi leidžia tėvams ramia sąžine pasitraukti iš vaiko žaidimo erdvės. Bet juk žinoma, kad vaiko vystymuisi pa-lankesni žaislai iš natūralių medžiagų (kad būtų suvoktos gamtos medžiagių skirtybės), žaislai–medžiagos, kad būtų lavinama vaizduotė ir kūrybiškumas. Laivo modelis, kad ir koks jis būtų gražus, neatstos kėdės, senos paklodės ir tėvo pagalbos, kuriant piratų brigą. Baigtiniai žaislai greitai nusto-ja jaudinę jusles, o medžiagos yra nuolatinė kūryba, begalinė variacijų įvairovė.

Tad kalbant apie žaislus, svarbu supras-ti, kad vaikas žaisdamas turi mokytis, pa-žinti pasaulį, lavinti savo fantaziją – tokiu atveju nesvarbu, kokia didelė žaislų dėžė. Svarbiausia, vis dar svarbiausia, bendravi-mas su vaiku.

Tolimesniam domėjimuisi:http://www.nncc.org/homepage.html

(National Network for Child Care)http://www.healthystuff.org

Ryškių žaislų įvairovė parduotuvėse tarsi leidžia tėvams ramia sąžine pasitraukti iš vaiko žaidimo erdvės.

Page 14: Ozonas nr. 36

14

Tema

Šiandieniniai vaikai yra tie, kurie labai greitai perims pasaulį ir toliau lems, kuria kryptimi judės žmonija. Vaikai lanko mokyklas, kuriose mokosi skaičiuoti, rašyti, pažinti istoriją, gam-tos mokslus, menus... Tačiau svarbu, kad jie būtų ne tik mokomi, bet ir auklėjami. Kad gerbtų vieni kitus, suaugusiuosius ir, žinoma, aplinką, kurioje gyvena. Pro šalį skubantis vaikas lyg niekur nieko numeta ant žemės sausainių pakuotę – toks pasitaikantis vaizdas yra rimtas signalas, jog kažko trūksta jo auklėjime. Taip pat tai ženklas, jog ir jį supančių suaugusiųjų kontingento auklėjime yra trūkumų.

Tvarių mokyklų vizija

D. Britanijos valdžia viliasi, kad dar iki 2020 m. visos šalies mokyklos veiks vado-vaudamosis tvarumo dėsniais. Šią misiją koordinuoja „Eco-Schools“ („Eko-moky-klos“) programa. Programa veikia dar 46 pasaulio šalyse, apjungdama daugiau nei 40 000 mokyklų ‒ nuo Maroko iki Arabijos, nuo Prancūzijos iki Didžiosios Britanijos.

„Eco-Schools“ yra viena iš penkių švietė-jiška veikla užsiimančio tarptautinio Aplin-kosauginio švietimo fondo (FEE) programų.

Dalyvaujančioms mokykloms padeda-ma į savo mokymo programas integruoti mokymą apie tvarų vystymąsi, taip pat jo principus įdiegti ir kasdieniame mokyklos gyvenime. Labai svarbu, kad žinios, tei-kiamos pamokų metu, neliktų sausa, nuo gyvenimo nutolusia teorija, bet taptų kas-diene savaime suprantama praktika.

Tokiu būdu vaikai, besimokantys ekolo-gines vertybes propaguojančiose mokymo įstaigose, ne tik patys ilgainiui perima šias vertybes, bet po truputį parneša jas ir į savo namus, sąmoningumu „užkrečia“ ir savo šeimą. Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos geografijos mokytoja Greta Laureckaitė mano, kad ir Lietuvoje pastaruoju metu ekologijos įsitvirtinimui dažnai betrūksta laiko: „Šiuo metu nuo pat mažens vaikai girdi apie ekologines idėjas, energijos tau-pymą. Manau, kai užaugs ši karta ir ims rodyti pavyzdį savo vaikams, tuomet šios idėjos pradės realizuotis“.

Ekologija nuo A iki Z

Kokia ta ekologiška mokykla? Galima

išskirti kelis variantus. Viena vertus, tai gali būti ekologiškas darinys nuo A iki Z, t.y. tokiu atveju mokyklos pastatas turi būti surenčiamas, atsižvelgiant į kuo saugesnes ir sveikesnes žmogui bei aplinkai medžia-gas, dėmesys skiriamas ir pačiai vietai, kur statoma tokia mokykla. Svarbu ir pačių mokytojų ekologinis sąmoningumas. G. Laureckaitės nuomone, mokinių susidomė-jimas ekologine tematika dažnai priklauso nuo mokytojų, jų gebėjimo sužadinti vaikų smalsumą: „Jei mokytojai ir mokiniai nėra suinteresuoti dalyvauti įvairioje veikloje, susijusioje su ekologija, tuomet šios temos paliečiamos pamokų metu ir tik iš teorinės pusės“. Kita kalbinta mokytoja, Genutė Kuzmickienė, sostinės Radvilų gimnazijoje mokanti biologijos, antrino: „Kiekvienas mokytojas, jei jis yra aktyvus, iniciatyvus, motyvuotas, gali organizuoti įvairius pa-mokinius ‒ popamokinius, trumpalaikius

‒ ilgalaikius, integruotus projektus, skirtus ekologinės gyvensenos ugdymui. Jos ug-dymas priklauso ir nuo mokyklos tradicijų, bendruomenės aktyvumo, sąmoningumo“.

Kaip įdomų realų pavyzdį galima pami-nėti „Green School“ (Žalioji mokykla) Baly-je, Indonezijoje. Mokyklos apraše teigiama, kad pagrindinė užduotis yra išugdyti kartą, kuri norėtų ir galėtų prisiimti atsakomybę už tvaraus pasaulio kūrimą. „Green School“ ideologijoje pabrėžiama, kad nepakanka teorinių žinių – svarbu ir praktika, tad esą daug dėmesio skiriama mokinių praktiniam įsitraukimui, o ir visa mokyklos kasdienybė ekologiška. Taip ekologija vaikams nėra dalykas, kurį reikia išmokti, kurį reikia in-tegruoti į savo gyvenimus ir pan. Tai tiesiog įprasta kasdienybė, nereikalaujanti papildo-mo laiko, dėmesio ir pastangų.

darnoS Su apLinka pamokoS mokykLoSe

Eglė KVAS

Pink Sherbet nuotrauka

Page 15: Ozonas nr. 36

15

Tema

www.ozonas.lt

Mokymas namuose

Vis garsiau ir dažniau kalbama ir apie vaikų mokymą namuose, kai vaikus moko jų tėvai. Lietuvoje tai nėra priimtina prak-tika. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, namuose vaikai gali mokytis dėl „ligų ir patologinių būklių“. Numatoma, kad tokiu atveju mokytojai ateina į namus pas mokinį. Taip pat pagal LR Švietimo ir mokslo ministro ir LR sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl moksleivių mokymo namuose organizavimo tvarkos“ (2000 m.), mokymas namuose moksleiviui gali būti skiriamas, jei vaikas turi kompleksinių raidos sutrikimų, dėl kurių nepajėgia judėti ar juda tik vežimėlio pagalba, o šalia nėra mokyklos, galinčios jį priimti. Savanoriškas tėvų apsisprendimas vaiką mokyti na-muose dėl kokių nors kitų priežasčių nėra sveikinamas.

Užsienyje tėvai vaikus renkasi mokyti namuose dėl daugybės priežasčių. Vie-na vertus, norima apsaugoti atžalą nuo pažinties su narkotinėmis medžiagomis, bendraamžių agresijos, kita vertus, tai le-mia vertybinės nuostatos – tėvai nepasitiki mokymo institucijomis, kaip ir bet kokiais kitais biurokratiniais aparatais. Manoma, kad mokykla nesiekia ugdyti ją lankančios asmenybės, jos tikslas ‒ bendrai apmoky-ta, unifikuota masė. Ekologinės sąmonės tėvams svarbus nestandartiškai mąstančios ir laisvos asmenybės, kuri nebijotų eiti savo pasirinktu keliu, nepasiduotų „bandos“ instinktams, ugdymas. Be to, jei namuose gyvenama vadovaujantis ekologijos princi-pais, manoma, kad vaiką mokant namuose šie principai bus organiškai ir lengvai pri-imti jo sąmonėje kaip savaime suprantamas dalykas. Yra šalių, kaip kad JAV, kur funkci-onuoja visa sistema, gerokai palengvinanti mokymą namuose – tai ir internetiniai mo-komųjų priemonių ištekliai, konferencijos,

kuriose patariama, kaip suformuoti tinka-miausią mokymo metodiką, veikia pagal-bos „tėvai‒tėvams“ grupės... Besimokantys namuose vaikai nėra izoliuojami: kartu su kitais lankosi įvairiuose muziejuose, rengi-niuose, vyksta į stovyklas.

Įprasta mokykla

Teksto pradžioje minėta, kad esama programų, kuriose dalyvaujančios moky-klos į savo gyvenimą integruoja ekologijos principus. Įvardintoje „Eco-Schools“ pro-gramoje išskiriami ir devyni pagrindiniai dalykai, į kuriuos turi atsižvelgti „žalėjanti“ mokykla: vanduo, bioįvairovė, energija,

globalios perspektyvos, sveika gyvensena, šiukšlinimas, mokyklos aplinka, trans-portas, atliekos. Minėtos temos turi būti paliečiamos ne tik teoriškai – programoje dalyvaujančios mokyklos turi įgyvendinti jas ir praktiškai, pavyzdžiui, ieškoti būdų, kaip skatinti mokinių atvykimą į mokyklą pėsčiomis ar dviračiu, sukurti patrauklų ir sveiką meniu mokyklos valgykloje, sutvar-kyti mokyklos aplinką, kad ji būtų „draugiš-ka“ mokiniams, pritaikyta pamokų vedimui lauke, eksperimentuoti joje su sodininkyste, pastatyti atliekų rūšiavimo konteinerius ir pan.

Dalyvaujant šioje programoje itin ak-centuojamas praktinis lygmuo – būtent pastarojo ir tetrūksta Lietuvos mokyklose. Mūsų mokyklos aktyviai dalyvauja įvai-riuose projektuose, akcijose. Visa bėda, kad

ekologija lieka įrėminta tų projektų ar akci-jų – ji nėra kasdienė ir savaime suprantama praktika. Dėl to ir mokiniai, nors ir aktyviai dalyvaudami visose pozityviose veiklose, gali perimti modelį, kad ekologija yra kaž-koks proginis užsiėmimas. Tą pripažįsta ir G. Kuzmickienė: „Galbūt didžiausia visų mūsų mokyklų problema yra ta, kad mes didelį dėmesį skiriame teorijai, t.y. žinių teikimui, o mažiau praktikai, t.y. kasdienių būtinų įgūdžių formavimui. Tai lemia įvai-rios priežastys, bet poslinkiai į gerąją pusę tikrai yra“.

Mokytojos nuomone, mūsų šalyje vis dar trūksta rimtesnės infrastruktū-ros: „ Reikia bendros, gerai sustyguotos

valstybinės ekologinės kultūros politikos, finansinės paramos ekologinės gyvensenos ugdymui mokyklose, didesnio gamtosau-ginių organizacijų dėmesio jaunimui, be-simokančiam mokykloje, gerosios patirties sklaidos, glaudesnio ir nuolatinio tarpvals-tybinio švietimo institucijų bendravimo ir bendradarbiavimo (bendrų ekologinių pro-jektų, konferencijų), mokinių prasmingų darbų įvertinimo ir paviešinimo žiniasklai-doje, įdomių renginių, t.y. akcijų, stovyklų, projektų, konferencijų organizavimo“.

Tolesniam domėjimuisiwww.eco-schools.org.ukwww.fee-international.orgwww.greenschool.org

Jei mokytojai ir mokiniai nėra suinteresuoti dalyvauti įvairioje veikloje, susijusioje su ekologija, tuomet šios

temos paliečiamos pamokų metu ir tik iš teorinės pusės.

Hddod nuotraukaPink Sherbet nuotrauka

Page 16: Ozonas nr. 36

16

Gyvenimas

„Nėra medžio, kuris augtų ore“, ‒ in-terviu prieš keletą metų sakė Sigitas Geda. Tuomet su žymiu poetu kalbė-jomės apie tautinį identitetą, jo svarbą. Frazė iš tolimo pokalbio ir dabar puikiai tinka svarstymams apie tradicijų svarbą šiuolaikinėje visuomenėje. Galime būti kosmopolitai, pasaulio piliečiai, tačiau turime turėti šaknis, kurios mus prilai-kytų, maitintų, kad justume turį aiškią savo vietą. Tų šaknų funkciją atlieka tautos tradicijos. Ir turbūt ypač svarbu, kad jas pažintų, priimtų ir propaguotų jaunoji karta, kuri dažnai vos pakilusi iš mokyklinių suolų perka keltų ar lėktuvų bilietus ir išvyksta ieškoti „pažadėtosios“ žemės. Pokalbiui apie tradicijas, jų nyki-mą ir tęstinumą pasikvietėme etnologę Valeriją Jankūnaitę iš šį pavasarį savo dvidešimtmetį šventusio Klaipėdos etnokultūros centro. Per tuos metus nuveiktas nemažas etnokultūrinis dar-bas, žindinant jaunąją kartą, rengiant tradicinių švenčių minėjimus, kviečiant žmones į paskaitas.

Kaip kito etninės kultūros situacija per jūsų darbo laikotarpį?

Kai pradėjome dirbti, žmonėms į mūsų veiklą buvo įdomu pažiūrėti, bet lyg iš tolo, nes 50 metų trukęs tarybinis laikotarpis atėmė šeimos tradicijas ‒ tas, kurios buvo natūralios, atėjusios iš senelių. Jos buvo sunaikintos, nes pripažintos bažnytinėmis šventėmis, tapo suvisuomenintos. Velykos

– pavasario šventė, Užgavėnės – žiemos palydos...

Į renginius ateidavo mažai publikos, nors būdavo ir paskaitų, ir įdomių žmonių. Matyt visi abejojo, o etnokultūra nebuvo artimas žodis.

Tada susėdę pakalbėjome, kad į su-augusiuosius nekreipsime dėmesio: jeigu norės, ateis, jei ne, tai ne – imamės vaikų. Prieš kiekvieną kalendorinę šventę vedėme paskaitas darželių, mokyklų auklėtojoms etnine tematika. Ir ką jūs manote – užsi-auginome tuos vaikus! Dabar jie ateina jau su savo vaikais. Visada palyginimui miniu

Atvelykio šventę. Jei prieš dvidešimt metų į ją ateidavo babytė su dviem vaikais, tai dabar ateina tie tuometiniai vaikai ‒ dabar tėčiai ir mamos ‒ su savo vaikais ir dar at-siveda kūmus (nes jie turi būti per Atvelykį).

Nebedejuojame dėl publikos, turime žmonių, kurie ateina. Svarbiausia, kad vėl vyksta natūralus tradicijų perdavimas šei-moje. Paprastai tėvai neša šventę vaikams. Šiuo atveju gavosi kiek kitaip ‒ vaikai par-nešė šventes į namus...

Galima svarstyti, ar įmanoma pa-kankamai stipriai įtvirtinti tai, kas buvo prarasta. Ar tas tradicijų grą-žinimas į jas primiršusią šeimą nėra komplikuotas uždavinys?

Šeima yra labai tvirtas medis. Jei kie-kvienais metais tą pačią dieną pakartosi tai, kas vyko praėjusiais metais, per tuos keliolika metų vaikai puikiai viską įsimins... Tradicijų nereikia mokytis. Kartu su jomis gyvenantys tiesiog jas žino ir vėliau taip pat perduoda savo vaikams. Jei šeimoje nesido-mima tradicijomis, jas vaikui vėliau tenka išmokti, bet tada jau reikia improvizuoti..

Mūsų didžiausia užduotis yra kuo daugiau dirbti su jaunimu, kad bent kelis kartus praeitume metų ratą. Net yra pas-kaitos apie šventes 10-12 klasių mokiniams. Kodėl? Todėl, kad jie išvažiuoja. Dar pora metų ir išvažiuos mokytis kažkur kitur. Bet svarbu, kad jie turėtų atspirties tašką gamtoje. Nesvarbu, kad jie gyvena ne Lie-tuvoje – jie toje pačioje žemėje. Yra kalen-dorius, yra data, o kai tai žinoma, viskas yra tvarkoje. Tie vaikai tvirtai ir gerai jausis, jei žinos, kas yra Kalėdos, kaip ruošiamas Kūčių stalas, koks Velykų stalas, ką daryti prieš Velykas, kaip save paruošti šventėms... Juk nepakanka vien paridenti kiaušinius. Jei vien tik juos paridensi, tai ir tebus kiaušinių ridenimas. Juk buvo tikima: jei paruoši save šventei, visi metai bus geri, ramūs, darbingi.

Taip išeina, kad žinant tradicijas nebėra svarbi geografinė nuoroda – žmogus gali būti bet kokiame pasaulio kampelyje ir jausis pilnaverčiu?

Tiesa, bet kur. Ir atrodysi labai įdomus, mokėsi paaiškinti, kodėl esi toks. Bet tam, kaip jau sakiau, reikia dvejų-trejų metų darbo su vaikais, kad kelis kartus apeitume metų ratą. Nes jiems kyla klausimų. Jiems įdomu ir jie jaučia, kad tos žinios bus labai svarbios šeimoje, buityje, bendraujant su kitataučiais.

Jie atrodys išdidūs ir orūs, jei mokės papasakoti apie savo tautą ir papročius. Jaunus žmones tereikia paskatinti domėtis.

Gaila, kad etninės kultūros nėra mo-kykloje. Nemanoma, kad ji reikalinga. Ir tikrinant mūsų žinias viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, laidoje „Tūkstantmečio vaikai“, beveik nėra klausimų apie mūsų tradicijas. Reikia žinoti apie visą pasaulį, bet kiek su-skaičiavau, buvo vos keli svarbūs klausimai apie tradicijas...

Viešumoje nėra kalbama apie tradicijas. Juk gali būti eksploatuojamos mįslės, dar kažkas, kad visada vyktų judėjimas, kad žmogus prisimintų. Mūsų kartos žmonės prisimena, bet to reikia ir vaikams. Tuomet neiškils klausimų, kodėl negalima klijuoti lipdukų ant velykinių kiaušinių... Atsisėdi su vaiku marginti kiaušinių vašku, leidi jam jį gerai iščiupinėti, sužinoti, iš kur jis atsiranda. Mūsų vaikai ne visada žino, kad juos dar deda antys ar žąsys, kuo skiriasi tie kiaušiniai. Kai vaikui pasidaro aiškūs paprasčiausi dalykai, tada viskas tampa prasminga.

Minėjote, jog prie tradicijų nykimo prisidėjo sovietinis periodas. Dabar galima kalbėti apie Vakarų civilizaci-jos invaziją. Ką galima įvardinti, kaip didžiausius etninės kultūros praradi-mus?

Atliktas juodas darbas ‒ užgesintos šei-mos tradicijos. Bet jos neišnyko visai. Kaip jos buvo perduodamos senovėje? Tupėdavo dešimt vaikų troboje, mažiausi po stalu, ir klausydavosi to, kas vyksta aplinkui. Taip mokydavosi gyvenimo.

O tradicijos yra kalendorius. Jis niekur nedingsta. Vis tiek ateina Kalėdos, Užgavė-nės, lygiadienis, Joninės. Svarbiausia, kaip

v. jankūnaitė: „SvarbiauSia žinoti kaLendorių“

Eglė KVAS

Page 17: Ozonas nr. 36

17

Gyvenimas

www.ozonas.lt

tu tai priimi. Vieni sako, kad „mano šeimo-je nėra Jonų, tad nešvęsiu“. Bet kas yra Ra-sos? Jeigu pasidomėsi, tai žinosi, kuriame šios visatos taške esi, kas atsitinka tą naktį, tą dieną, kur persiriti.

Bėda ir tai, kad mes sušiuolaikiname tradicijas. Tarkim, adventas. Žinome, kad tai susikaupimo, laukimo metas, pasiruoši-mas Kūčių stalui. Bet kas truputėlį pakeičia mūsų elgesį? Ogi tai, kas mus supa, – vers-las. Vos pasibaigus Vėlinėms prekybos cen-trai pasipuošia, vilioja žmones, visur spindi užrašai: „Čia prasideda Kalėdos“. Net žodis Kalėda tampa nuvalkiotas. Žmogus yra

„nudilinamas“, kiekvieną dieną skatinamas skubėti, pirkti dovanas. Juk seniau išvis nebuvo dovanų, niekas jų nepirkdavo, ne-kišdavo po egle... Mes patys prisigalvojom, pasidavėm šiam bumui, patys sušiuolaiki-nom tradiciją, deja, savo nenaudai. Tiesa, dabar jau grįžtama prie to, kad dovana nebūtinai turi būti išreikšta daiktu, ji gali būti kitokia. Jei nepasiduosime aplinkai, pinigams, verslui – būsime stiprūs, tuomet ir savo vaikui perduosime tą tvirtybę. Tada ir vaikas galbūt pradės drąsiai kalbėti klasė-je, kad nereikia visiems pirkti dovanėlių už penkis litus ir keistis tarpusavyje. Jei norė-siu – tai ir dovanosiu...

Mus vilioja blizgesys, norėjimas pa-rodyti kažką, ko patys nesuprantame ir nemokame paaiškinti vaikams. Bet kai turi žinojimą, kai kalbi paprastai, tai ir vaikai viską supranta.

Kaip dar skurstama, kai praranda-mas ryšys su tradicijomis?

Dar yra šeimos šventės. Žmogaus gy-venime yra keli pagrindiniai etapai – gimi-mas, vedybos ir mirtis. Trys labai svarbūs taškai. Ir kiekvienas seniau buvo apipintas visokiais tikėjimais, laukimais. Gyventa bendruomenėje. Vienas ten neišgyventum – visi eidavo vienas pas kitą. Kalbu apie anks-tyvesnę bendruomenę, apie kaimą.

Jei moteris laukėsi, visi tai žinodavo ir palikdavo ją ramybėje, stengdavosi nepy-kinti. Ji negalėjo skolintis. Moterį prižiūrėjo visi šeimos nariai, nors visus darbus ji ga-lėjo atlikti.

Kai gimdavo vaikas, vėl buvo laikomasi tam tikrų tradicijų: krikštijimas, moters įvedimas į bažnyčią, apsivalymas ir pašven-tinimas iš naujo – visa tai turėjo suteikti ramybę žmogui. Tokios buvo bendruome-nės taisyklės. Kai jos buvo žinomos, kai jų buvo laikomasi, žmonėms būdavo labai ramu. Net pačioje sunkiausioje gyvenimo akimirkoje, kai sukrėsdavo netektis, jie pasakydavo: „Dievas davė, Dievas atėmė“. Žmonės žinojo, kad vieni neliks ‒ juos visą laiką supa kiti.

Vedybos vėl kupinos įvairių tradicijų: atsisveikinimas, važiavimas į kitą pusę, mergvakariai, pačios linksmybės... Mirtis ‒ taip pat. Ateidavo visas kaimas, atsisveikin-

davo. Mirštantįjį palaimindavo, atleisdavo už visas kaltes. Padarydavo alaus, kiaulę paskersdavo, sukviesdavo gimines. Viskas buvo natūralu.

Vaikas augdamas visą tai stebėdavo, ir visko supratimas bei žinojimas padėdavo susiformuoti labai stabiliam žmogui.

Dabar gyvename kaip lėktuve: netvirtai stovime ant žemės, ne itin išmanome tra-dicijas. Bet juk viskas tas pats – pirmiausia reikia laikytis kalendoriaus ir kiek įmano-ma šeimos tradicijų.

Tačiau juk šiuolaikinis žmogus akcentuojamas kaip individas. Ar tai nieko nekeičia?

Čia gal tik šioks toks pasiteisinimas. Nepaprastai greitai vystantis techninėms priemonėms, atsirado kažkoks susveti-mėjimas. Nebereikia pasikalbėti, pakanka susirašyti.

Kodėl vaikai dabar tokie nekantrūs? Labai svarbus žmogaus bruožas – mokėji-mas pralaimėti. Seniau juk būdavo šeimoje krūva vaikų. Vienąkart tave pagirs, kitąkart pabars, bet negi supyksi ‒ juk visi juoksis iš tavęs. Jei nesiseka, nemesi to, ką darei. Da-bar yra kitaip, kiekvienam vaikui sakoma:

„Tu gali“. Lyg kokiam neįgaliajam. Žinoma, kad gali, bet kam tai pabrėžti, kam ieškoti žmoguje to, ko jis dar neturi? Kam ieškoti talentų ir panašiai? Pirmiausia turi ateiti norai, vaikas turi save pažinti, nereikia to pažinimo grūsti per prievartą. Kadaise vaikai tupėdami po stalu išmoko visą gy-venimą.

Aišku, ir dabar viskas išmokstama, bet nematoma, kaip kitas žmogus tai daro. Anksčiau juk viskas vyko bendrai.

Kitokią šiandieną galbūt diktuoja ir kitoks gyvenimo būdas: žmonės gyve-na gana izoliuotai, šeimos mažesnės, o ir bendravimas jose fragmentiškesnis. Kaip tokiu atveju užtikrinti tą tradici-jos judėjimą?

Žinot, ko trūksta? Didelio stalo. Atras-kit šeimą, kur būtų didelis stalas, kad prie jo visus sukviestų pietūs ar vakarienė, kur visi turėtų savo vietą ir ji nesikeistų. Seniau labai svarbūs dalykai vykdavo už stalo. Turi turėti savo vietą, saugumą, kad galėtum išsikalbėti ir būtum išklausytas.

Dabar mūsų kambarėliai maži. Dažnai prasilenkiame ir nebendraujame. Neturime erdvės. Neturime namų. Turime butus, ku-riuos keičiame, parduodame.

Vyksta susvetimėjimas, kiekvienas užsi-daro savo inkilėlyje. Ten jis jaučiasi saugus. Svarbiausia, kad tik niekas netrukdytų, nes iš visų pusių verda gyvenimas. Aplink vien šaltas betonas – tai labai sunku.

Kai susigrūdama prie mažų arbatinių staliukų, kai esama per arti vienas kito – nesaugu, nepatogu. Nepavyksta pasikalbėti. Kai yra stalas, vaikai jaučiasi saugiai. Jie gali

pasisakyti. Vaikas žinos, kad nesvarbu, ar jį peiks, ar girs, bet įeis į jo patirtį. O kai vaikas mėgina pasikalbėti su prabėgančiais tėvais, visai kitas reikalas.

Kokie dar praktiniai dalykai svar-būs, kad vyktų žinojimo perdavimas?

Vaikai dabar labai apkrauti ir jų atmin-tis labai apkrauta.

Kas yra šeimoje – gali likti šeimoje. Mokykloje galima kalbėti apie kalendorių, bet tam reikalinga etninė kultūra, kuri būtų nuosekliai aiškinama. Juk šitiek sukaupta literatūros, tokie dainynų lobynai... Į juos žvilgterima, bet tik prabėgomis.

Jau nuo pirmos klasės galima klausti, kodėl vaikas yra lietuvis. Ir nereikia bijoti nežinojimo, nes visos šventės kartojasi. Juk reikia galvoti, kokia kiekvieno ritualo reikšmė. Svarstyti, kodėl taip, o ne kitaip... Pavyzdžiui, kodėl per Kūčias ištraukiama močiutės staltiesė, o ne nauja kinietiška? Todėl, kad tie, kas sėda prie stalo, dar ne visa šeima – buvo ir seneliai, ir proseneliai. Svarbu visa tai žinoti, žinoti savo pavardę, vardą, žinoti, kas buvo tie išėjusieji, laukti jų... Juk per metus yra du laikotarpiai, kai vėlės grįžta, kad paguostų, nuramintų. Ne be reikalo moterys senovėje iškūrendavo pirtį vėlėms.

Visa tai siejasi su šeima. Tu esi kaip pumpuras, vėliau skleisis kiti pumpurai. Bet reikia tai žinoti. Tie, kurie nežino savo prosenelių, nežino, kur jų kapai, yra „euro-piniai“ žmonės. Jie gali nueiti į bet kokias kapines pagerbti kažko abstrakčiai. Tai nėra blogai. Bet svarbu žinoti, kad kažkur yra Mano, kad kažkur Mano šaknys ‒ tada ne-kils jokių klausimų. Kai labai sunku, galima klausti: ką būtų darę jie?

Tai yra mūsų biblioteka.

Page 18: Ozonas nr. 36

18

Tema

Su natūraliąja tėvyste siejama keletas vis dar gajų mitų. Čia trumpai juos apžvelg-sime.

Miegas su vaiku

Galima miegoti su savo vaikučiu vieno-je lovoje, galima jį migdyti atskirai. Tėvai, kurie vaiką priima į savo lovą, vis dar rizi-kuoja būti apkaltinti vaiko lepinimu. Kita vertus, kyla klausimas, ar galima išlepinti kūdikį. Anot V. Pilipauskaitės-Butkienės, įrodyta, jog

mamos, kurios miega kartu su vaiku – miega 45 min. ilgiau negu tos, kurios tai daro atskirai: „Vaikai prabunda vien tam, kad pasitikrintų, ar viskas gerai, mama taip pat. Tad kartais pakanka pajusti, kad vienas yra greta kito ir galima miegoti toliau. Juk mama, kurios vaikas miega kitame kam-baryje, neišvengiamai turės iki ten nueiti, įjungti šviesą ir aišku išsibudins“. Miego su vaiku šalininkai retoriškai klausia, koks

žmogus neturėtų miego sutrikimų, jei būtų paguldytas nesaugioje ir nepažįstamoje aplinkoje, tad kūdikiams esą ramiausia ir geriausia vieta ‒ šalia savo tėvų. Be to, nereikia baimintis, kad tėvai nugulės savo vaikutį – pastarąjį tėvai jaučia visa esybe.

Žindymas

Šiuo metu visuotinai sutariama, kad motinos pienas yra geriausias maistas kūdikiui. Jame tinkamiausias maistingųjų medžiagų balansas, kurio reikia būtent tam kūdikiui, o pieno sudėtis gali varijuoti pagal kintančius kūdikio poreikius. Nesu-tarimai prasideda svarstant, kiek turi trukti maitinimas. Netrūksta mamų, kurios nori vaikutį atpratinti kuo anksčiau – gal net iškart po tų šešių privalomųjų mėnesių. Teisinamasi, kad nesinori nuolat būti pri-rištai prie vaiko, kad dingsta pienas. Kaip bebuvę, pieno trūkumo problemas specia-listai sieja su netinkama žindymo metodika arba su įtemptu mamos gyvenimo tempu, kuomet ji patiria stresą, neturi laiko pailsėti, tinkamai maitintis pati. Pats natūralus mai-tinimas iš tiesų yra patogesnis ir pigesnis, nei maitinimas tyrelėmis ir mišinėliais –

paprastesnis pats procesas, nereikia jaustis priklausomiems nuo virtuvės, pavyzdžiui, išvykus į gamtą ar pan. Be to, sutaupoma nemažai pinigų, kurie būtų išleisti specia-liam kūdikių maisteliui. Mamos, kurioms kyla klausimų dėl žindymo, Lietuvoje gali kreiptis į organizacijos „Pradžių pradžia“ savanores (http://www.pradzia.org/pagal-ba).

Sauskelnės

Vienkartinės sauskelnės, atsiradusios šeštame dešimtmetyje, negrįžtamai pakeitė vaikų auginimą – sutaupyta daug tėvų laiko, dingo būtinybė užsiimti itin nešvariais skal-biniais. Bet yra ir kita pusė – vienkartinių sauskelnių gamybai sunaudojama daugiau žaliavų, o po jų naudojimo sukuriama dau-giau atliekų, negu renkantis daugkartines sauskelnes.

„Esminis daugkartinių vystyklų priva-lumas yra tas, kad tai bet kokia prasme

pigiau. Net jei perkamos sauskelnės su visais ekologiškais sertifikatais ir išleidžia-ma apie pusantro tūkstančio litų (tai jau nemažai), tų sauskelnių užteks visam vaiko augimo laikotarpiui. Be to, jas bus galima naudoti keliems vaikams, nes jos nesusi-dėvi“, – pasakojo V. Pilipauskaitė-Butkienė. Kita vertus, galima net nepirkti sauskel-nių ‒ vaikutį galima vystyti į vystyklus, ant viršaus mauti drėgmės nepraleidžiančias vilnones kelnytes. Tėvai turi nemažai pasirinkimų. Kaip bebuvę, „Prieraišiosios tėvystės“ centro steigėja tvirtino, kad daug-kartinės sauskelnės ar vystyklai yra geriau vaikų sveikatai. Jie dažniau keičiami, tad sumažėja odos problemų, nekyla baimė dėl bronchinės astmos galimybės (vienkartinių sauskelnių gamybai naudojamos cheminės medžiagos, kurios vis tik garuoja). Taip pat naudojantys daugkartines sauskelnes iš-vengia psichologinių problemų, kai penke-rių‒septynerių metų amžiaus vaikai vis dar nemoka pasirūpinti savimi, net formuojasi atvirkštiniai įpročiai – nesugebama nusišla-pinti nuogu užpakaliu.

Anot V. Pilipauskaitės-Butkienės, tur-būt pati ekologiškiausia alternatyva yra natūralioji higiena: „Apie ją mažai kalbama,

nes ji absoliučiai pigiausia ir neneša pelno jokiems sauskelnių ar vystyklų gaminto-jams“. Moteris pasakojo, jog yra žinoma, kad kūdikiai nuo pat gimimo reiškia savo poreikius, tačiau tėvai turi išmokti juos pastebėti.

Nešiojimas

Tėvai, naudojantys nešiokles, vis dar būna smerkiami kaip lepinantys savo vai-kus arba kaip kenkiantys jų fiziologijai. Vis dar netrūksta manančių, kad vaiko nešio-jimas nešioklėje būtinai traumuos mamos ar tėvo stuburą. „Iš principo nešioti vaiką yra sveika. Jeigu vaiką nešiojame ant rankų, atsižvelgdami į jo būklę, kokio amžiaus ir išsivystymo, jei nenešiojame už vienos ko-jos, tuomet viskas gerai. Dažnai tėvai savo kūdikius nešioja intuityviai, glaudžia prie savęs, prilaiko galvytę, kol to reikia. Nešio-jimas specialiomis siūtomis nešioklėmis kiek labiau komplikuotas, nes kol kas nėra

institucijos, kuri prižiūrėtų, ar jos yra tai-syklingai pasiūtos“, – sakė V. Pilipauskaitė-Butkienė. Moteris pripažino, kad neteisin-gai pasiūta, techniškai netvarkinga nešioklė gali pakenkti kūdikiui. Jei nešiojami maži vaikučiai, gali būti per didelė apkrova stu-burui. Siekiant didžiausio komforto lygio, vaikas turi būti kiek įmanoma labiau prisi-spaudęs prie mamos kūno, jo kojytės turi būti išskėstos. Jei dar nesėdi, neturi būti susmegęs, o jei nenulaiko galvytės – ji turi būti prilaikoma. Mažiausia rizika pakenkti

‒ renktis medžiagines vaikjuostes, tačiau ir jos turi būti tinkamai rišamos, pagamintos iš tinkamos medžiagos.

Teigiama, kad vaiko nešiojimas yra naudingas jo fizinei ir psichinei raidai – vaikelis nesijaučia vienišas, jis nuolat juda, stebi aplinką. Norint saugiai nešioti vaikelį, galima užsirašyti į kursus, kuriuos veda atestuotos „nešiotojos“.

Tolimesniam domėjimuisi:www.geramama.ltwww.prieraisiojitevyste.ltwww.pradzia.org

„Žmonės nebepasitiki tuo, kas jiems, kaip biologinėms būtybėms, yra duota iš gamtos – instink-tais. Mums kažkodėl reikia mokslinių straipsnių, knygų, kuriose būtų rašoma, kaip auginti vaikus, lyg patys to visai nežinotume. Reikėtų atsigręžti į savo širdį, kuri dažnai

duoda teisingą atsakymą nė nekilus klausimui“.Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

tėvyStėS mitai

Page 19: Ozonas nr. 36

19

Klimatas

www.ozonas.lt

Apie klimato kaitą kalba visi ir įvai-riausiuose kontekstuose. Tačiau ne kie-kvienas paklaustas galėtų atsakyti, kaip iš tikrųjų pasireiškia ta klimato kaita ir kas ji yra. Ir nieko nuostabaus, nes tai yra itin sudėtingas, kompleksinis ir prieštaringas reiškinys.

Visuotinis atšilimas

Klimato kaita – klimato savybių pasi-keitimai, svyravimai ir fluktuacijos, kurias sukelia astronominiai, geofiziniai ir an-tropogeniniai veiksniai. Pastaruoju metu akcentuojamas antropogeninių veiksnių poveikio sustiprėjimas, visų pirma lemian-tis klimato atšilimą. Klimatas kai kuriose vietose šyla, kitur vėsta. Pastarųjų dešim-tmečių vidutinė metinė temperatūra pakilo, todėl vis dažniau kalbama apie atšilimą kaip apie svarbesnę problemą. Tiesa, žemės klimatas atšyla ir atvėsta perodiškai, tad kai kurie mokslininkai teigia, jog dėl dabarti-nio atšilimo jaudintis visiškai neverta. Kita vertus, dauguma tyrėjų laikosi nuomonės, jog dabar vidutinė metinė temperatūra kyla gerokai per greitai. Pasaulio pramonė išskiria labai daug anglies dvideginio (CO2), kuris ir yra pagrindinis oro kaitintojas. Prieš keletą metų mokslininkai atskleidė vieną itin nemalonų faktą. CO2 koncentra-cijos atmosferoje padidėja po temperatūros pakilimo, o ne atvirkščiai, kaip buvo mano-ma iki tol, tad susidaro du vienas kitą su-stiprinantys efektai – CO2 gausėjimas dėl aukštesnės temperatūros bei temperatūros kilimas dėl CO2 gausėjimo.

Pastebėtas ir kitas įdomus paradoksas. Šiltesni orai yra palankūs tropiniams miš-kams, o vešintys tropiniai augalai „suvalgo“ daugiau anglies dvideginio. Taigi šiuo atve-

ju klimato atšilimas kaip tik padeda mažinti CO2 kiekį. O mažėjant CO2, mažėja ir pats atšilimas.

Šiltnamio efektas

Per didelis CO2 kiekis atmosferoje sukelia reiškinį, pavadintą šiltnamio efek-tu. Tai yra pagrindinė visuotinio atšilimo priežastis, keičianti žemės hidrotermines sąlygas. Reiškinys, dar 1824-aisiais atrastas prancūzo Joseph Fourier, nėra vien tik nei-giamas reiškinys. Žemės planeta natūraliai sulaiko šilumą, gaunamą iš Saulės. Jei tokio proceso nebūtų, vidutinė mūsų pla-netos oro temperatūra nukristų iki -18°C ir čia turbūt nebebūtų galima gyventi. Tačiau pasaulio pramonė prie natūralių šiltnamio dujų prideda dar ir dirbtinai susidariusių. Žmonija gerokai padidino atmosferoje esančių anglies dioksido, metano, diazoto monoksido ir kitų dujų kiekį.

Ozono sluoksnio retėjimas

Retėjantis atmosferos ozono sluoks-nis ir klimato atšilimas žiniasklaidoje dažniausiai susiejami, nors ryšys tarp jų nėra labai stiprus. Be to, dabar jau mano-ma, kad didėjantis CO2 dujų kiekis kaip tik sukels atvirkščią procesą. Sumažėjęs ozono sluoksnis į kosmosą išleis daugiau šilumos, todėl bendra oro temperatūra Žemėje sumažės. Kita vertus, sumažėjęs ozono sluoksnis prasčiau atlieka ir vieną iš svarbiausių savo misijų – pavojingų Saulės spindulių sulaikymą. Saulės skleidžiami ultravioletiniai spinduliai žmogui yra pavo-jingi ir gali sukelti vėžinius susirgimus. Ma-žėjantis ozono sluoksnis tokių susirgimų riziką padidina keliais procentais.

Poveikis vandenynams

Rimtų problemų klimato kaita sukelia vandenynams. Atmosferoje sparčiai dau-gėjant anglies dvideginio didėja vandenynų vandens rūgštingumas. Dėl padidėjusio rūgštingumo labiausiai kenčia įvairūs jūrų gyviai, kurių kiautus ar skeletus sudaro kalkės, – koralai, sraigės ir smulkūs vėžia-gyviai. Jų nykimas kelia grėsmę visai jūrų gyventojų maisto grandinei

Klimato kaitos šaltiniai

Klimatas – nuolat kintantis reiškinys. Jį keičia tiek gamtos veiksniai, tiek žmo-gaus veikla. Tiesa, dažnai žmogaus veikla peržengia natūralumo ribas. Pagrindinė klimatą keičianti žmogaus veikla yra iškas-tinio kuro deginimas, naftos perdirbimas, cemento gamyba. Prie metano dujų kiekio didėjimo prisideda sąvartynai, žemės ūkis, anglies kasyba, gamtinių dujų ir naftos gavyba. Daug azoto išskiriama įvairiose žemės ūkio veiklose.

paaiškinta kLimato kaitaJonas ŠPOKAS

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio infor-mavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“D

imon

d D

oves

nuo

trau

ka

Page 20: Ozonas nr. 36

20

Tema

„Naujieji“ tėvai

Senovės lietuviai moterį viso nėštumo metu ir mėnesį po vaikelio gimimo (tol, kol ji nebūdavo „įvesdinama“ į bažnyčią) laikė esančia viena koja aname pasaulyje, liaudiškai tariant – viena koja „grabe“. Gi-musio kūdikio stengtasi per daug nejudinti ‒ manyta, kad jam reikia ramybės, gulėji-mo lopšyje, kuris saugo nuo blogų dvasių

– kontaktas su kūdikiu nebuvo laikomas kažkokia ypatinga vertybe. Kaip savo straipsnyje „Lietuviškoji nešyklių tradicija“ svarsto Audronė Daraškevičienė, „galima prielaida, kad tokia kūdikio priežiūros kultūra susiformavo siekiant išugdyti tam tikras asmens savybes – paklusnų, santūrų, kuklų, drovų, kantrų, į suaugusiųjų pokal-bius nesikišantį vaiką“.

Šiuolaikiniai tėvai gyvena pagal visai ki-tas taisykles – nieko (gal tik senesnės kartos atstovus) nestebina sportuojanti ar į toli-mas keliones vykstanti nėščioji. Pasikeitė ir supratimas, kaip geriausia prižiūrėti kūdikį. Galima sakyti, kad tėvystė yra būtent ta sritis, kurioje geriausiai tvirtinasi ekolo-gija. Dar visai neseniai gyvenę „kaip visi“, būsimieji tėvai susirūpina savo aplinkos švara: pradedama sveikai maitintis, naudoti ekologišką kosmetiką, buities priežiūros priemones. Buvę rūkaliai tampa aršiais rū-kančiųjų priešais, „šlamštamaisčio“ mėgėjai susidomi lėto maisto judėjimu, ekologiškais turgeliais. Tėvystė paskatina kardinaliai pasikeisti, persvarstyti savo vertybes, tačiau siekiant geriausio vaikui susiduriama su nemažai sunkumų. Kai kuriuos iš jų sukelia vien tik beribis troškimas viską padaryti

„teisingai“.

Atsakingumas ir sąmoningumas

Ekologiška, intuityvi, prieraiši (ar ko-kiu kitu vardu bepavadinama) tėvystė yra būtent tai, į ką orientuojasi daugelis naujai iškeptų tėvelių. Suprasti, kas tai yra lyg ir nesudėtinga. Kaip sakė V. Pilipauskaitė-Butkienė, ekologija tėvystėje aprėpia ir są-moningumą, ir atsakingumą ne vien šeimos pasaulėlyje, bet ir išeinant už jo ribų, suvo-kiant save kaip integralią pasaulio visumos dalį. Kalbant apie pačius tėvus, svarbu, kad jie sugebėtų įvertinti savo vertybes, gyveni-mo būdą, nebijotų keistis, ieškoti naujovių. Moteris kalbėjo, kad auginant vaikus svar-biausi yra veiksmai, kuriuos galima pava-dinti instinktyviais, priklausančiais žmogui kaip biologinei rūšiai: „Proto visuomenėje jie ilgą laiko tarpą, gal kokį šimtmetį, buvo nurašomi kaip nepriderantys. Buvo ban-doma žmogų nuo pat gimimo įsprausti į kažkokius rėmus. Tai apima labai daug natūralių veiksmų, kurie kartais iš inercijos vis dar palaikomi netinkamais – tai ir vai-kelio žindymas, ir miegojimas kartu su juo, ir nuolatinis buvimas kartu, nešiojimas...

ekoLogiška tėvyStė – darna Su Savimi ir paSauLiu

Paulius Sadauskas

Žmonės visada stengiasi viską daryti teisingai. Ypač šiuolaikiniai tėvai. Šeimos planavimas vyksta nepaprastai rimtai. Procesas pradedamas bent prieš metus – iš-valomi abiejų tėvų organizmai, imama sveikai maitintis, vartoti folinę rūgštį. Pa-stojus svarbu lankyti kursus. Laukiant vaikučio ir jam atėjus, tenka priimti daugybę sprendimų, kurie atrodo itin svarbūs: kaip laukti, kaip maitinti, kaip nešioti, kokias sauskelnes rinktis ir t.t. Žodžiu, kartais besistengiant viską kuo geriau atlikti, galima įsivaryti kuo tikriausią stresą. O juk daug ką turėtume žinoti intuityviai. Kalbant apie ekologiją pastebima, kad visos sąvokos galiausiai susiveda. Tad ir šiuo atveju, diskutuodamos su viena iš „Prieraišiosios tėvystės“ centro steigėjų Vitalija Pilipauskaite-Butkiene apie tai, kas yra ekologiška ir kas yra natūrali tėvystė, ga-liausiai sutarėme, kad bet kokie apibrėžimai tam yra per siauri.

Imcountingufoz nuotrauka

Page 21: Ozonas nr. 36

21

Tema

www.ozonas.lt

Šiuolaikinis mokslas grįžta prie to, kas buvo įprasta per amžius. Kalbama, kad vaiką svarbu kuo dažniau laikyti ant rankų, glaus-ti prie kūno, nėštumo metu bendrauti su juo. Kad visa tai prisideda prie daug spar-tesnės ir geresnės vaiko fizinės ir emocinės raidos“. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad triumfuoja paprastumas, natūralumas ir instinktai.

Natūralumo pamokos

Paradoksalu, nes daugelio tų dalykų, kurie turėtų būti žinomi instinktyviai, šiuo-laikiniai tėvai mokosi kursuose. Informa-

cinės visuomenės bėda – pernelyg didelis tos informacijos kiekis. Internete įnirtingai ginami skirtingi nuomonių frontai, kuriuos atstovauja autoritetingos asmenybės, tad norintys pasirinkti tinkamiausią elgesio modelį, gali likti pasimetę ir sutrikę. V. Pilipauskaitė-Butkienė teigė, kad taip neturėtų būti: „Kaip biologinės būtybės esame užprogramuoti, nešamės žinias, kaip pagimdyti, kaip maitinti, užauginti. Kaip pirštas užgyja pats, nes kūnas žino, kaip jį užgydyti, taip kūnas pats žino, kaip gim-dyti, ką daryti gimus vaikeliui. Tik protas pakiša koją, nes jei yra baimių ir išankstinių įsitikinimų, jis gali blokuoti visus procesus. Pienas nesigamins, jei mama tikės, kad ne-turi pieno“.

Giliųjų žinių neturėjimas gali būti sie-jamas su kažkuriuo metu nutrūkusia ins-tinktyviosios tėvystės praktika, pavyzdžiui, galbūt tą moterį ar vyrą jų tėvai augino pagal griežtas „vadovėlines“ taisykles. „Prie-raišiosios tėvystės“ centro kūrėja svarstė, kad galbūt kartais geriausia išeitis – įdėmus žvilgsnis į savo vidų, į savo vaiką, o ne į in-ternetinius straipsnius. Tuomet esą ateina visi teisingi atsakymai ir nebekyla dvejonių dėl savo poelgių. Juk kiekvienas vaikas ir jo tėvai yra skirtingi.

Natūrali tėvystė – iššūkis?

Natūralumas įsitvirtina – įvairiuose kursuose intensyviai propaguojamas mai-tinimas krūtimi, po truputį populiarėja daugkartinių sauskelnių naudojimas, kaip didžiausia vertybė iškeliamas bendravimas su vaiku, skatinamas kūdikių nešiojimas, nuolatinis tėvų kontaktas su juo. Teigiama, kad tik taip galima išauginti sveiką ir visa-vertį žmogų.

Bet galima pastebėti ir konkurenciją tarp „įprastos“ ir ekologiškos vaikų rinkos segmentų.

Skirtingos pusės kalba įtikinamais mokslinių tyrimų atvejais, remiasi autorite-tais ir pan. Kaip šios konkurencijos išdava susiformavo nuostata, jog tėvai, pasirinkę auginti vaikus ekologiškai, pasmerkia save itin sunkiam darbui. Tad nors natūrali tėvystė populiarėja, kai kurie jos aspektai vis dar laikomi marginaliais. Pavyzdžiui, nėra sunku pradėti sveikiau maitintis, naudoti ekologišką kosmetiką, tačiau daug ką šiurpina vien mintis apie daugkartinius vystyklus.

„Viskas priklauso nuo vertinimo“, – sakė V. Pilipauskaitė-Butkienė. „Gali manyti, kad vaikas yra tavo aksesuaras (pasigimdai, nes visi turi, nes tai tam tikra investicija, nes smagu aprengti, pavedžioti). Arba gali manyti, jog esi šiame pasaulyje, kad per tave ateitų nauja gyvybė. Vienu atveju orientuosies į materialines gėrybes, kurių galima vardinti labai daug: mobilios auklės, buteliukai, brangios tyrelės, sauskel-nės, specialios kėdutės, maniežai, specialiai įrengtas vaikų kambarys. Juk vaiko rinka yra nepaprastai didelė. Bet labai pasineriant į materialų pasaulį pamirštami dvasiniai poreikiai, o natūralioji tėvystė kalba, kad pirmiausia vaikas turi ne materialinius, bet psichologinius, socialinius poreikius“. Anot

moters, vaiko pasaulis iš pradžių gana siau-ras, visos juslės vystosi palaipsniui, tad pir-maisiais gyvenimo mėnesiais jam nereikia tiek daug, kiek jam nori pasiūlyti tėvai. Vai-kui svarbiausia ne materialinės gėrybės, o tėvų laikas ir dėmesys. Būtent materialinės gerovės sukūrimas ir reikalauja savo dėmesį ir jėgas skirti darbui, pinigų „gamybai“, o ne kūdikiui.

Intuityvus, natūralus vaikų auginimas nukreiptas būtent į pirminių poreikių patenkinimą. Pasirinkę tokį kelią tėvai netrukus pastebi, kad susitaupo nemažai pinigų, be to, nebelieka konfrontacijos tarp vaiko ir tėvų: „Maitinant krūtimi nebereikia

jokių mišinukų, buteliukų. Jei nešioji vai-kutį nešyklėje, nebereikia jokių lavinamųjų priemonių ir žaislų, nes, būnant ant ma-mos, greičiau vystosi motorika ir psichika. Vaikas nuolat juda kartu su mama, stebi pasaulį, visur dalyvauja. Tad čia galima sutaupyti vežimui, specialiems žaislams ir pan.“, – vardijo V. Pilipauskaitė-Butkienė. „Auginant vaiką ne intuityviai, reikia sukti galvą, į kokią mokyklėlę eiti, kaip lavinti vaikutį, nes įrodyta, kad įvairūs dirgikliai padeda vystytis jo smegenims. Bet jei vai-kas natūraliai dalyvauja tėvų gyvenime, nebereikia dėl to jaudintis“.

Tad kartais vienintelis iššūkis yra „priešingos stovyklos“ atstovų vertinimo atlaikymas.

„Vaikas neturi tapti šeimos centru, aplink kurį visi tūpčioja. Jis įsilieja į šeimos gyvenimą, aišku, jį pakeičia, bet šeima nėra pajungta vien jam. Ratas išsiplečia. Šiek tiek persiskirsto laikas, pasi-dalina jėgos, bet vaikas visur dalyvauja. Vaikas nuo pat gimimo yra pasiruošęs bendradarbiau-

ti - tai išlikimo instinktas. Tad tėvai turi būti laimingi ir pailsėję, kad tai pavyktų. Vaikas nėra manipuliatorius ar agresorius, kuris atėjo visko atimti iš tėvų. Patys tėvai pastato vaikus į tokią vietą ir tai nėra natūralu“.

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

Page 22: Ozonas nr. 36

22

Sveikata

Baigsis nafta, beprotiškai pakils elektros kainos, o atliekos užpildys visų kiemus – štai kokia vartotojiškos visuo-menės ateitis. O kiek mums liko van-dens, kurį bent jau išsivysčiusiose pa-saulio šalyse gyventojai naudoja itin ne-racionaliai? Be naftos išgyventi galima, o štai vanduo yra būtinas mūsų gyvybės palaikymui. Juk esam ne kas kita, kaip odos maišai, užpildyti vandeniu. Atrodo, kad vandens turime daug, nes net mūsų žemynai tėra properšos vandenynų pa-tale, tačiau situacija atrodo kiek kitaip, kai suvokiame, jog mums tinkantis gėlas vanduo sudaro tik 2.5 procentus viso pasaulio vandens išteklių.

Kiek vandens liko?

Klausimas „kiek mums liko vandens?“ nėra toks jau kvailas. Nors Lietuvoje koky-biško geriamojo vandens atsargų pakanka, ilgalaikė perspektyva irgi verčia pasitikrinti. Didžiausias Lietuvos turtas yra požeminiai vandenys. Europoje tik mes ir danai gali džiaugtis, jog gėlo vandens atsargas gauna giliai iš po žemės. Daugelyje šalių gėrimui

vanduo. ką Svarbu žinoti?Jonas ŠPOKAS

Tim Perdue nuotrauka

Page 23: Ozonas nr. 36

23

Sveikata

www.ozonas.lt

vartojamas antžeminis vanduo. Tai ir saugiau (mažiau galimybių patekti antže-miniams teršalams), ir sveikiau (tiek dėl to paties saugumo, tiek dėl didesnio naudingų mineralų skaičiaus). Dėl klimato kaitos prasidėjusios sausros, karščiai, kiti gamtos siurprizai ne vieną tyrėją privertė susimąs-tyti, ar tokie pokyčiai nepaspartins vandens nykimo. Kol kas pagrindo nerimauti nėra

– dėl gamtinių veiksnių vandens kiekis radi-

kaliai nesikeičia ir pavojaus nėra. Žmogaus veikla šiuo atveju net pavojingesnė. Besivy-tančiose šalyse net 70 procentų industrinių atliekų yra slepiamos po vandeniu. Visame pasauluje per dieną tokių atliekų paskandi-nama apie du šimtus tonų. Dėl neatsakingo trąšų naudojimo didėja jų kiekis upėse. Mokslininkai tvirtina, kad per ateinančius trejus metus kenksmingų trąšų kiekis upė-se išaugs 20 procentų.

Koks vanduo liko?

Atsakant į šį klausimą galima vėl pa-sidžiaugti. Lietuva, turėdama daug pože-minio vandens atsargų, gali jaustis daug ramiau. Net kaimynai latviai turi spręsti rimtas vandens telkinių valymo problemas, tuo tarpu Lietuvoje tai nėra pagrindinis rūpestis. Žinoma, lazda turi du galus, ir la-tvių vandens priežiūra ne tik suteikia jiems geriamo vandens, bet ir valo šalies aplinką. Kaip ten bebūtų, mes galime jaustis visai ramūs, gerdami savo vandenį. Žinoma, pasitikrinti visada reikia. Tai geriausia daryti pavasarį, tačiau ir vasarą rezultatai bus tikslūs. Svarbiausia patikrinti šulinio vandenį. Vandentiekiu gaunamas vanduo

yra atidžiau prižiūrimas, tuo tarpu šuliniai neretai yra paties savininko rūpestis. Šiuo metu patikrinti vandenį galima Respu-blikinio mitybos centro laboratorijoje bei visuose higienos centruose, kurie yra visų apskričių bei kai kurių rajonų centruose. Pripilkite pusantro litro talpos plastmasinį vandens butelį, prieš tai perplovę jį tuo pačiu vandeniu, ir nuvežkite į artimiausią higienos centrą. Jei žinote teršalų šaltinį,

galite daryti dalinį vandens tyrimą tam tikros rūšies teršalų koncentracijai nustaty-ti. Jei sodyba pelkėtoje vietoje, reikėtų tirti šulinio vandens permanganatinę oksidaciją. Jei šulinys yra netoli tvarto ar tręšiamos že-mės, reikėtų tirti nitritų, nitratų, amoniako koncentraciją. Visada galima ištirti, ar van-denyje yra pagrindinių Lietuvos gruntinių vandenų priemaišų – geležies. Lietuvoje vanduo tiriamas gana dažnai, netgi atskiri regionai turi sau būdingas problemas. Per daug geležies yra, pavyzdžiui, Vilniaus van-denyse, o Klaipėdos vandenų bėda – orga-niniai teršalai ir didesnis fluoro kiekis. Tai labiau pavienės problemos. Vis tik bendras rezultatas geras – Lietuvos požeminiai van-denys yra švarūs.

Kaip taupyti?

Vandens taupymo būdų yra daug ir pačių įvairiausių. Bene esminis veiksmas, kurį turi atlikti kiekvienas, norintis tausoti vandenį, yra jo skaičiavimas. Svarbiausia yra nuolat stebėti išnaudojamo vandens kiekį. Ilgainiui jau nesunku pamatyti, kur ir kodėl buvo „padauginta“ vandens. Bet koks vandens taupymas irgi gali neišeiti į

1. Visada patikrinkite, ar čiaupai nevarva. Maži lašeliai gali nu-tekinti kelis litrus vandens per dieną.

2. Nenaudokite unitazo kaip pele-ninės ar šiukšliadėžės. Kaskart į kanalizaciją nuleisdami cigaretės nuorūką ar panaudotą servetėlę, išleidžiate tris litrus vandens. Tai paprasčiausiai netaupu.

Šiuo metu patikrinti vandenį galima Respublikinio mitybos centro laboratorijoje bei visuose higienos centruose,

kurie yra visų apskričių bei kai kurių rajonų centruose.

gerą, todėl labai svarbu matyti, kur nuteka vanduo ir kada čiaupą užsukti yra veiks-mingiausia. Pagal statistiką, daugiausiai vandens veltui nuleidžia skalbimo mašinos, indaplovės ir unitazai. Dėl pastarojo tur-būt labiausiai norisi diskutuoti. Siūloma alternatva – kompostiniai unitazai, kurie vandens beveik nenaudoja, o nemalonaus kvapo neskleidžia. Beje, viena iš didžiausią vandens taupymo potencialą turinčių sričių yra sodininkystė. Yra daugybė įvairių būdų, kuriais galima sukurti aplinkai draugišką sodą, kuris efektyviai naudotų natūraliai gaunamą vandenį. Toks sodas sutaupo tūkstančius litrų vandens, kuris paprastai yra tieisog išlaistomas. Tie būdai tikrai nėra aukštoji matematika. Gera savadarbė irigacinė sistema leidžia sutaupyti kelis laistymus per savaitę. Svarbiausia užtirin-ti, kad lietaus ar rasos vanduo bergždžiai nenutekėtų. Tam tinka kad ir paprasčiausi plastikiniai buteliai.

Ką dar verta žinoti?

Taupydami vandenį turime suvokti, ko-dėl tai darome. Kartais sunku įsivaizduoti, bet kai kuriose šalyse tikrai trūksta van-dens. Vakarų pasaulio šalyse vien naudoda-miesi dušu žmonės per dieną išleidžia apie 80 litrų vandens. O, pavyzdžiui, Bangladeše toks kiekis per dieną išnaudojamas visoms reikmėms. Skirtumai tarp šalių yra didžiu-liai, kartais iš pirmo žvilgsnio net nesuvo-kiami. Iš viso sunaudojamo vandens net apie 70 procentų sunaudojame namuose ir tik trečdalis nuteka už namų durų. Svar-biausia, kad vandens poreikis nuolat auga. Per paskutinį šimtmetį vandens naudojimo mastai auga dvigubai greičiau nei žmonijos augimo skaičius.

Tolesniam domėjimuisi:www.unwater.org

5. Indaplovę ir skalbimo mašiną naudokite tik tada, kai jos būna visiškai pilnos.

6. Karštomis vasaros dienomis įsi-pilkite geriamo vandens į butelį ir laikykite jį šaldytuve.

7. Paprasčiausias, bet efektyviau-sias taupymo būdas – trumpinki-te laiką duše!

3. Užsukite vandenį, kai valotės dantis. Stebėtinai daug žmonių apie tai net nesusimąsto ir veltui išeikvoja po kelis litrus vandens per dieną.

4. Skusdamiesi skustuvą skalaukite ne tekančiu vandeniu, o įsipylę vandens į kriauklę.

Keli praktiniai patarimai taupantiems:Helena Börjesson nuotrauka

Page 24: Ozonas nr. 36

24

Gamta

Idėjinė istorija

Pirmieji nacionaliniai parkai po ne-priklausomybės atkūrimo šalyje atsirado 1991 metais. Įkurti Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionaliniai ir Trakų istorinis nacionalinis parkai, o pirmajam Lietuvos nacionaliniam parkui galiausiai suteiktas Aukštaitijos nacionalinio parko vardas. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė pasakojo,

jog iš tiesų parkų istorija dar ilgesnė, nes visų pirma gimė pačios idėjos, tada vyko ilgos diskusijos ir tik po to buvo priimti sprendimai kurti parkus. Palyginus su pirmaisiais gyvavimo metais, parkai išties daug pasikeitė. R. Baškytė pripažino, jog beveik visi šalies nacionaliniai parkai buvo kurti „iš nieko“, be jokios bazės ar pagrindo. Todėl tai, jog dabar yra sutvarkyti svarbiau-si paveldo objektai, įrengti pažintiniai takai, poilsiavietės – didelis pasiekimas.

Kiekvienas parkas - unikalus

Nors Lietuva nėra didelė, tačiau penki šalies nacionaliniai parkai yra neįtikėtinai skirtingi. Aukštaitijos nacionaliniame par-ke tyvuliuoja net 126 ežerai, o visame parke gausu nuostabių vaizdų su ežerais, miškais ir dirbamais laukais. Visiškai priešingas vaizdas vyrauja Dzūkijos nacionaliniame parke, kurio didžiąją dalį teritorijos užima

išSkirtinėS gamtoS dovanoS nacionaLiniuoSe parkuoSe

Jonas ŠPOKAS

Prieš dvidešimt metų, kai Lietuva dar tik budo iš sovietinio miego, vieni pirmųjų tą pabudimą simbolizavo kuriami naciona-liniai parkai. Nacionalinius gamtos turtus apsaugančios teritorijos simboliškai įkūnijo visos valstybės idėjinį pakilimą. Dabar nacionalinių parkų Lietuvoje yra penki. Kiekvienas susiduria su skirtingais rūpesčiais, kiekvienas gali pasigirti savitais turtais, tačiau visi nusipelnė vienodo dėmesio. Net žvalgantis po viso pasaulio nacionalinius rezervatus galima įsitikinti lietuviškų par-kų unikalumu.

Nuotraukos iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos archyvo

Page 25: Ozonas nr. 36

25

Gamta

www.ozonas.lt

miškai. Čia – visai kita gamta ir kitoks kraš-tovaizdis. Žemaitijos nacionaliname parke vyrauja aukštos ledyno paliktos kalvos, čia telkšo ir didžiausias Žemaitijoje platelių ežeras. Neabejotinai išskirtinis šalyje yra Kuršių nerijos nacionalinis parkas, kurio išskirtinis kraštovaizdis, gamtinis ir kultūri-nis palikimas yra saugomi pasauliniu mastu. Nors Trakų istoriniame nacionaliniame

parke nėra ypatingų gamtos stebuklų, gausi krašto istorija ir palikimas yra pagrindinės saugomos vertybės. Kiekviename parke saugoma tai, kas labiausiai būdinga kraš-tui, todėl kartu parkai gali patenkinti visų poreikius.

Nelegalios statybos

Lietuvos nacionaliniuose parkuose nuo pat jų kūrimo pradžios svarbiausia proble-ma buvo statybų reguliavimas. Nors šiuo metu situacija gerėja, vadinama nusikalsta-ma architektūra vis dar tebėra opi proble-ma. Anot R. Baškytės, žemę rezervatuose atgavę žmonės, be abejo, buvo linkę statytis ten namus, kitus pastatus. Nors žemė buvo grąžinama „ribotam tiksliniam naudojimui“, tačiau šią sąlygą visi greit pamiršo. Iš esmės statybos rezervatuose nėra draudžiamos, tačiau svarbu, kur ir kaip statoma. Dabar statantieji namus nori statyti visaip, kaip tik įmanoma, tačiau ne pagal senas tų kraštų tradicijas. Pasak VSTT direktorės, vietiniai, ilgą laiką parkų teritorijoje gyvenantys žmonės, dažniausiai rūpesčių dėl statybų neturi. Daug sunkiau sekasi kontroliuoti naujakurių statybas. Daugiausia problemų su statybomis, pirmiausia su nelegaliomis, šiuo metu kyla Trakų istoriniame naciona-

liniame parke. Kuršių nerijos nacionaliniame parke

buvo susidariusi situacija, kai statybos buvo vykdomos turint leidimus, bet visos procedūros atliktos nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Ganėtinai daug norinčių staty-ti pastatus, sodybas Aukštaitijos nacionali-niame ir Labanoro regioniniame parkuose. Pasak R. Baškytės, saugomose teritorijose

(daugiausiai valstybiniuose parkuose) per metus buvo nustatoma 120-140 savavališkų statybų atvejų.

Yra ir teigiamų pokyčių – pastaraisiais metais labai sumažėjęs rimtų (t.y. kai stato-mi gyvenami namai, vasarnamiai) savavališ-kų statybų skaičius. Savavališkai daugiausia vis dar statomi nesudėtingi statiniai: pave-sinės, atraminės sienutės, lieptai, kt.

VSTT direktorės teigimu, savavališkų statybų atveju labiausiai kenčia gamta. Blo-giausia, kai nukasami šlaitai, iškertami seni medžiai, užtveriamos pakrantės. Tuo pačiu paneigiamas ir viešasis interesas: sumaži-namos arba visai panaikinamos galimybės lankytis vertingose, vaizdingose teritorijose, sunaikinamos ilgus metus puoselėtos kul-tūrinės vertybės.

Nevienodi rūpesčiai

Kartą per dešimt metų yra rengiamas svarbiausias įvykis nacionalinių parkų srityje – pasaulinis saugomų teritorijų kongresas. Į Pasaulio Išsaugojimo Sąjungos (IUCN) organizuojamą renginį suvažiuoja įvairių organizacijų atstovai iš viso pasaulio. R. Baškytė pastebėjo, kad kolegos iš užsie-nio nelabai supranta, kas yra savavališkos statybos, kiti architektūros pažeidimai. Ki-

tuose kraštuose statybos labai griežtai kon-troliuojamos. Kita vertus, išsivysčiusiose šalyse labai daug industrializacijos, ir natū-ralios gamtos išsaugojimas ten tampa di-deliu iššūkiu. Pavyzdžiui, Danijoje norima įkurti rezervatą upės slėnyje, tačiau prieš tai ten reikės atkurti natūralią upės vagą. Užsienio šalyse reikia labai daug investuoti, vien siekiant sugrąžinti natūralumą. Lietu-voje natūralios gamtos yra gerokai daugiau.

Šiaip rytų ir centrinėje Europoje pro-blemos yra panašios kaip Lietuvoje. Pagrin-dinės problemos – nelegalios statybos, per daug intensyvus miškų kirtimas

Lietuva pasauliniame kontekste

Pagal IUCN nustatytas kategorijas ir reikalavimus, Lietuvos nacionaliniai parkai patenka į penktą kategoriją. Šioje katego-rijoje esančiuose parkuose nėra draudžia-ma ūkinė ar kultūrinė veikla. Pavyzdžiui, didžiausi JAV ar Afrikos parkai, esantys antroje kategorijoje, yra visiškai uždari bet kokiai žmogaus ūkinei veiklai. Vieninteliai ten pasirodantys žmonės – parkų lankyto-jai. Lietuvos nacionaliniai parkai artimesni Didžiosios Britanijos parkams. Ten taip pat leidžiama žmogaus ūkinė veikla. Be abejo, ji leidžiama tik nuolat kontroliuojant ir prižiūrint. Lietuvos nacionaliniai parkai turi neabejotinai išskirtinę savybę – savo natūralumą. Daugelyje šalių nacionaliniuo-se parkuose gamta ir žmogus sugyvena jau lygiomis teisėmis, žmogaus veiklos net daugiau nei gamtos natūralumo. Pavyz-džiui, Vokietijoje ar Anglijoje nacionaliniai parkai nuo įprastų teritorijų kartais skiriasi tik statusu ir viena kita išskirtine gamtos vieta. Žmogaus veikla, nors ir griežtai ribo-jama ir kontroliuojama, ten daug aktyvesnė nei Lietuvoje. Tiek daug natūralios gamtos turi labai nedaug parkų visoje Europoje, todėl Lietuvoje esantys penki nacionaliniai parkai yra didžiulė gamtos dovana, kurią kitur rasti darosi vis sunkiau.

Išskirtinis šalyje yra Kuršių nerijos nacionalinis parkas, kurio išskirtinis kraštovaizdis, gamtinis ir kultūrinis palikimas yra

saugomi pasauliniu mastu.

Page 26: Ozonas nr. 36

26

Klimatas

Bene lengviausiai sutaupyti klimato sąskaita galima vairuojant automobilį. Tai vis dar tebėra populiariausia ir dau-giausiai prie klimato kaitos prisidedanti transporto priemonė. Pasaulio automo-biliai išmeta apie ketvirtį viso planetos anglies dvideginio, o per pastaruosius 30 metų jų skaičius išaugo kone dvigu-bai. Kaip saugoti klimatą važiuojant automobiliu? Štai dar keli būdai.

mažinkime kLimato kaitą kartu: automobiLiS

Jonas ŠPOKAS

1. Patikrinkite slėgį padangose! Beveik 80 procentų vairuotojų tinkamai nenustato slėgio automobilio padangose. Netinka-mas slėgis penkiais procentais padidina tiek kuro, tiek išmetamųjų dujų sunau-dojamą kiekį.

2. Ar kada bandėte dalintis automobiliu? Net jei jūsų įmonė neskatina dalintis automobiliais, keliauti į darbą keliese yra ir smagiau, ir naudingiau nei po vieną. Kelyje galite aptarti svarbiausius dienos klausimus ir taip sutaupyti laiko.

4. Išjunkite variklį, jei matote, kad stovėti teks ilgiau nei dvi minutes. Jei automo-bilis stovi išjungtu varikliu daugiau nei dvi minutes, kuro sutaupoma daugiau nei išnaudojama variklį įjungus iš naujo. Lygiai taip pat galioja ir priešinga tai-syklė – neskubėkite išjunginėti variklio kiekvieną kartą sustoję prie šviesoforo.

5. Koks jūsų vairavimo stilius? Nepamirš-kite, jog pavaras perjungdami anksčiau galite sutaupyti iki 15 procentų kuro. Pamatę kliūtį, mažinkite greitį anksčiau. Paradoksalu, bet būtent stabdymas yra didžiausias beprasmis kuro naudotojas. Kuo staigiau stabdote, tuo daugiau kuro sunaudojama veiksmui, kuriam kuras visiškai nereikalingas!

3. Grįžę namo po atostogų nepamirškite nuimti nuo automobilio visas papil-domas bagažines ir laikiklius. Visi šie priedai sukelia didesnį oro pasipriešini-mą ‒ taip sunaudojama daugiau degalų. Skirtumas bus gal ir nedidelis, tačiau kam naudoti kurą ten, kur labai lengvai galima sutaupyti.

6. Venkite trumpų kelionų. Šaltas variklis naudoja dvigubai daugiau kuro nei įkai-tęs, tad trumpas pasivažinėjimas iki vie-tinės parduotuvės iš tiesų yra dvigubai brangesnis nei atrodo.

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio infor-mavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

William

Warby nuotrauka

Page 27: Ozonas nr. 36

27

Tema

www.ozonas.lt

Visai neoptimistiškai galima pradėti, kad būti tėvais šiame pasaulyje yra ti-kras iššūkis. Iš visų pusių girdimi prane-šimai apie įvairias gamtines kataklizmas, netrūksta mokslinių grasinimų apie nykią ateinančių kartų ateitį, j ei nebus sustabdyta klimato kaita. Čia globalūs dirgikliai. Ką kalbėti apie sutinkamus kasdienėje sferoje: paprastam žmogui nuolat primenama, kad jis ne šiaip sau paprastai gyvena, o nuolat maklinėja po užminuotą teritoriją. Tai ir įvairios sveikatai pavojingos cheminės medžia-gos, kurių gausu buityje, chemizuoti maisto produktai, nesveikas gyvenimo būdas, namai... Atidžiai apsižvalgius, galima liūdnai konstatuoti, kad kur besi pirštu – ten slypi kokia nors neganda. Kita vertus, nežinojimas neatleidžia nuo pasekmių.

Vaikai jautresni

Kalbant apie vaikų sveikatą, galima išskirti skirtingus jų gyvenimo etapus. Eta-pų metu vaikas yra skirtingose vystymosi fazėse, skiriasi ir jo jautrumas. Tai ir pre-natalinė fazė, kuomet vaikas tebėra mamos pilve, naujagimio iki trejų metų, ikimoky-klinuko-moksleivio bei paauglio fazės. Kai kurie kalbėdami apie vaikų sveikatą siūlo atsižvelgti ir į periodą, kol vaikelio dar išvis nėra. Svarbu ir tėvų sveikata, jų gyvenimo būdas, mat įvairios medžiagos gali būti

„sandėliuojamos“ organizme, o vėliau persi-duoti vaikui.

Monografijoje „Vaikų sveikata ir aplin-ka: įrodymų apžvalga“, kurioje struktūriškai

apžvelgiamos visos iš aplinkos kylančios grėsmės ES gyvenantiems vaikams skirtin-gais jų vystymosi etapais, pastebima, kad šiandieniniai vaikai rizikuoja susidurti su daugiau nei 15 000 sintetinių cheminių medžiagų. Beveik visos jų buvo išrastos per pastaruosius 50 metų. „Besivystantys organizmai yra kur kas jautresni aplinkos

teršalams dėl kelių priežasčių. Tarp jų ‒ dėl specifinių jautrumo „langų“ ir aktyves-nės bei ilgesnės sąveikos su toksinėmis medžiagomis“, ‒ tvirtinama ataskaitoje. Besivystantys embriono audiniai yra itin jautrūs dėl spartaus ląstelių augimo: „Kuo spartesnis ląstelių skaidymasis, tuo didesnė tikimybė, kad toksinės medžiagos sąlygos

viSoS vaikyStėS bėdoS, kurių gaLėtų nebūti

Karolina LIUTAITĖ

Ar natūralu, kad gerėjant bendrai gyvenimo kokybei, išsivysčiusiose šalyse imama nerimauti, jog dabartinės jaunimo kartos planuojama gyvenimo trukmė yra trumpesnė nei jos tėvų..?

Pink Sherbet nuotrauka

Page 28: Ozonas nr. 36

28

Tema

įvairius ląstelių pažeidimus, kurie vėliau pasireikš įgimtomis anomalijomis, vėžinių susirgimų vystymusi“, ‒ priduriama ten pat.

Naujagimių oda gali sugerti apie tris kartus daugiau toksinių medžiagų nei su-augusiojo. Vaikai taip pat įkvepia daugiau oro nei suaugusieji (naujagimiai net du kartus daugiau), suvartoja daugiau skysčių ir maisto pagal savo kūno masę. Šiuo atveju nerimauti verta ir dėl to, kad įvairūs lei-džiami maisto priedų kiekiai produktuose yra apskaičiuojami pagal jų poveikį per visą suaugusiojo gyvenimą. O žinant, kad vaikai suvartoja daugiau maisto savo masės kilogramui nei suaugusieji, aišku, kad bus suvartojama ir didesnė maisto priedų dozė. tad bus absorbuojama ir daugiau galimai toksiškų medžiagų.

Vaikai jautresni žalingoms medžiagoms ir dėl to, kad daugelis detoksifikacijos siste-mų dar nėra visiškai išsivysčiusios, taip pat normaliai nefunkcionuoja imuninė sistema. Kaip pastebi Debra Lynn Dadd, knygos

„Saugi aplinka“ autorė, „jūsų vaikus nuolat atakuoja tokie patys chemikalai kaip ir jus, tačiau vaikai neturi natūralių apsauginių šarvų, kuriuos turi visi suaugusieji“.

Pavojaus šaltiniai

Įvairios toksinės medžiagos vaikų tyko visur: pesticidai maisto produktuose, par-kuose, kaime, kieme. Įvairių maisto priedų gausa nekokybiškuose maisto produktuo-se. Įvairios cheminės medžiagos buitinės chemijos produktuose, kurie naudojami namuose. Kietosios dalelės ar ozonas gatvė-je. Elektromagnetiniai laukai, susidarantys šalia stambesnių elektroninių įrenginių. Kancerogeninės medžiagos, sklindančios su rūkalių „išmetamais“ dūmais. Kalbama ir apie neurotoksiniu ar hormonų veiklą trikdančiu poveikiu pasižyminčių medžia-

gų gausą aplinkoje.Negalima nepaminėti ir to, kad nemažą

žalą daro ir socialiniai faktoriai – pernelyg sėslus gyvenimo būdas, fizinio aktyvumo trūkumas, nesubalansuota mityba, nekoky-biškas laisvalaikis.

Ypač jautrūs aplinkai yra naujagimiai, tačiau dažnai tėvai, norėdami gero, juos įkurdina tikroje pavojaus zonoje. Prieš ateinant vaikučiui, jam įrengiamas atskiras kambarys, išdažomos ar ištapetuojamos sienos, patiesiamas naujas kilimas, parū-pinami nauji baldai, krūva rūbelių, priper-kama įvairių kūdikių priežiūros priemonių. Gerai, jei visi darbai atliekami naudojant natūralias medžiagas, tačiau jei ne – vaikas nuo pat pirmų dienų yra paliekamas for-maldehido ir kitų toksinių medžiagų ap-suptyje. Geriausias indikatorius ‒ uoslė. Jei kažką užuodžiate ir tai nėra natūralus kva-pas (pvz., medis), žinokite, kad užuodžiate garuojančias toksines medžiagas.

Galimybė sveikam vystymuisi

Mokslų daktaras Philippe Grandjean iš Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos yra pasakęs: „Yra tik viena galimybė susifor-muoti smegenims. Turime saugoti vaikus nuo cheminės taršos, nes besivystančioms smegenims padaryta žala yra negrįžtama“. Smegenys vystosi jau gimdoje, per minutę pasigamina apie 250 000 neuronų. Placen-ta, kuri tarnauja kaip apsauginis skydas, deja, praleidžia nemažą dalį kenksmingų medžiagų. Tarp jų ir neurotoksines (pa-vyzdžiui, itin toksišką metilo gyvsidabrį), kurios gali sutrikdyti smegenų vystymąsi.

Smegenys vystosi ir po gimimo, tada pra-sideda intensyviausias darbas – trimečio vaiko smegenys veikia dvigubai pajėgiau nei suaugusiojo.

Ryškiausius neurotoksikantus galima išskirti į kelias pagrindines grupes: metalus ir metalų junginius, tirpiklius ir kitus pa-prastus organinius junginius bei pesticidus (ypač pavojingi organofosfatai bei karba-matai). Neurotoksinės medžiagos gali su-kelti įvairius sutrikimus: tiek fiziologinius, tiek protinės veiklos. Pavyzdžiui, švinas yra viena tų medžiagų, kuriai vaikai itin jautrūs. Ši medžiaga sąlygoja žemesnį intelektą. Tačiau iki pat aštuonerių metų vaikas gali sugerti penkis kartus daugiau švino nei suaugęs žmogus.

Mūsų aplinkoje gausu ir hormonų veiklą ardančių medžiagų: bisfenolis A, kadmis, ftalatai, parabenai... Joms ypač jautrūs naujagimiai bei dar negimę kūdi-

kiai (šios medžiagos pajėgios keliauti per placentos barjerą), bet taip pat vaikai ir paaugliai. Žmogaus endokrininė sistema reguliuoja visus biologinius kūno procesus: augimą, lytinę brandą ir reprodukcinės sis-temos raidą, insulino gamybą ir utilizavimą, metabolizmą, protinius gabumus, elgesį, reakciją į stresą...

Besivystantys vaiko audiniai yra labai jautrūs aplinkai. Brandos metu itin spartūs augimo procesai vyksta vidaus organuose, skelete, raumenyse, vystosi reprodukcinė sistema, tad hormonų veiklą ardančių medžiagų poveikis gali turėti fatališkas pasekmes. Svarbu žinoti, kad tai klastin-gos medžiagos. Jų veiklos „rezultatai“ gali pasirodyti tik vaikui suaugus. O jaudintis galima dėl daug ko: diabeto, antsvorio, vai-singumo bėdų, vėžinių susirgimų, imuninės sistemos veiklos sutrikimų...

Alergiškų vaikų pasaulis

Šiandieniniai vaikai yra itin alergiški. Dažnai jų alergijos atsiranda vien dėl to, kad tėvai nesudaro sąlygų susiformuoti natūraliems organizmo apsaugos mecha-nizmams – visi paviršiai namuose nuolat purškiami ir valomi dezinfekuojamaisiais skysčiais.

Alergijos vystosi ir dėl nuolatinės sąvei-kos su įvairiausiomis cheminėmis medžia-gomis. Paprastas pavyzdys – kūdikių už-pakaliukai. Šiandien įvairūs odelės bėrimai yra norma. 1955 m. problemų dėl vystyklų bėrimo turėjo tik 7 procentai kūdikių, o atsiradus ir paplitus vienkartinėms sauskel-nėms šis skaičius 1991 m. siekė jau 78 pro-

centus. Viena vertus, dėl to galima kaltinti tėvų „tingulį“ dažnai keisti sauskelnes, kita vertus, prie to prisideda ir sauskelnių sudė-ties toksiškumas. Dažnai jose yra plastikų, sintetinio pluošto, balinto popieriaus (jame itin pavojingų dioksinų), blogą kvapą naiki-nančių (maskuojančių) medžiagų, losjonų ir t.t. Yra svarstančių, kad sauskelnės (dėl garuojančių cheminių medžiagų) tai pat prisideda prie gausėjančių susirgimų astma.

Ši chroniška liga yra tapusi alergiško vaikų pasaulio ženklu. Anot Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO), daugiausiai vaikų pasaulyje serga būtent šia liga. Susir-gimo astma priežastys nėra aiškios, bet ma-noma, kad ją skatina tabako dūmai, aplin-kos oro tarša (tiek patalpose, tiek lauke).

„Vaikų sveikata ir aplinka: įrodymų apžvalga“ pastebima, kad Europos vaikai daugiau laiko praleidžia patalpose, o ne gryname ore: „Taip jie atsiduria šalia oro taršos šalti-

Naujagimių oda gali sugerti apie tris kartus daugiau toksinių medžiagų nei suaugusiojo.

Pink Sherbet nuotrauka

Page 29: Ozonas nr. 36

29

Tema

www.ozonas.lt

Galima net nustebti suvokus, kiek daug galima padaryti, siekiant išvengti rimtų sveikatos sutrikimų. Tai galima taikyti tiek suaugusiems, tiek vaikams. Pirmas žingsnis ‒ nustoti žvelgti į savo kūną kaip į savaime funkcionuojančią sistemą, kurią

„jei kas“ galima atiduoti sveikatos priežiūros įstaigoms, kad „suremontuotų“. Remontas dažnai reiškia, kad jį teks kartoti. Be to, kai kurie „gedimai“ yra gerai užsimaskavę, o kai jie atrandami – galima besitikėti fatališ-kų pasekmių.

Tereikia visai nedaug – lašelio sąmonin-gumo ir pastangų, kad kūnas būtų draugas. Pateikiame keletą pagrindinių patarimų, kurie taikomi, siekiant auginti sveiką vaiką.

• Laukdamiesikūdikiostenkitėssumažinticheminę taršą savo aplinkoje, jokiu būdu nebūkite rūkančiųjų kompanijose, ribo-kite įprastinės kosmetikos naudojimą, atidžiai rinkitės maisto produktus.

• Atėjusįvaikelįpriimkite„švariuose“na-muose. Pasistenkite, kad jo kambaryje būtų kuo mažiau toksiškų medžiagų san-kaupų, atidžiai rinkitės vaiko baldus, rū-bus, kosmetikos priemones (jų apskritai beveik nereikia), žaislus. Apsvarstykite daugkartinių sauskelnių arba vystyklų naudojimą. Jei yra galimybė, maitinkite mamos pienu.

• Augančiaiatžalaiformuokitetinkamusmitybos įpročius. Paprasti pavyzdžiai (tai ir patiems tėvams išeis tik į sveika-tą): pakankami kiekiai daržovių, vaisių, saldumynai tik ypatingomis progomis ir galbūt tik tie, kurie gaminami namuose (žvilgterėkite į eilinio prekybos centre parduodamo pyrago sudėtį...).

• Atidžiaipirkitežaislus–geriaumažiau,bet tikrai kokybiški. Kitų šeimos narių ar draugų taip pat galite prašyti neper-sistengti su „dovanomis“. Tegul gimta-dieniui iškepa pyragą vietoj dvokiančio ryškiaspalvio plastiko žaisliuko.

• Ribokitelaiką,leidžiamąprietelevizo-riaus ir kompiuterio. Iki tam tikro am-žiaus kompiuterio vaikui išvis nereikia

– „lavinimasis“ šiuo atveju tik pasiteisini-mas. Į kompiuterį reikėtų žiūrėti ne kaip į vaikų „auklę“, o kaip į darbo priemonę.

• Labaisvarbufizinisaktyvumas,buvimaslauke. Jei tik galite, į darželį veskite pės-čiomis. Pasistenkite surasti saugų marš-rutą į mokyklą, tegul į ją vaikas eina pats. Savaitgaliais visi kartu vykite į gamtą

– taip stiprinsite tarpusavio ryšius, ne tik vaiko raumenų tonusą. Junkitės su pažįs-tamais, turinčiais vaikų, bus dar smagiau.

• Neleiskitedukrainuopatmaženspa-sinerti į kosmetikos pasaulį. Daugelis įprastinėje kosmetikoje esančių prie-monių gali pažeisti spėriai augančio (dėl to itin pažeidžiamo) vaiko endokrininę sistemą, taip pat gali atsirasti įvairių aler-ginių problemų.ge

riau

SiaS g

ydyt

ojaS

– pr

ofiLa

ktik

anių, tokių kaip tabako dūmai, viryklės, išmetamosios dujos (būnant automobilyje) ir t.t. Šie teršalai gali prisidėti prie astmos, alergijų ir kitų kvėpavimo takų ligų formavimosi“. Net iš pažiūros nekaltas žaidimas ant sintetinio, švariai specialiu šampūnu išplauto kilimo gali sukelti vaiko apsinuodijimą. Tas pats ir su žaidimais sodriai trąšomis pritręštose pievelėse ar pramogos su aštriai dvokiančiais plastikiniais žaislais.

Antsvoris ir sveikata

Viena pagrindinių vaikų problemų šiandienos pasaulyje yra antsvoris. Jo mastai labiausiai gąsdina JAV bei kai kurių Europos šalių (labiausiai Italijos, D. Britanijos, Ispanijos) vaikų tėvus. Skai-čiuojama, kad nuo 1980 m. žmonių, turinčių problemų dėl antsvo-rio, pasaulyje padvigubėjo. PSO duomenimis, 2010 m. net 43 mili-jonai vaikų turėjo antsvorį. Per didelė kūno masė yra beveik garan-tuotas pamatas vystytis kai kurioms itin rimtoms ligoms: diabetui, vėžiniams susirgimams (gaubtinės žarnos, gimdos, krūties), širdies ir kraujagyslių ligoms bei raumenų ir kaulų sistemos ligoms.

Dėl vaikų antsvorio dažnai galima kaltinti tėvus. Nors jau nyks-ta nuostata, kad „kuo storesnis – tuo sveikesnis“, vis dar netrūksta tėvų, kurie atsainiai žiūri į spėriai augantį atžalos svorį. Pagrindi-niai veiksniai, dėl kurių „gaminasi“ kilogramai: fizinio aktyvumo trūkumas, vaikams leidžiama užsižaisti prie kompiuterio arba nepertraukiamai žiūrėti televizijos programas, į mokyklas ar pas draugus jie taip pat gana dažnai „transportuojami“ automobiliu, nesubalansuota mityba (greitojo maisto vartojimas, šviežių daržo-vių ir vaisių trūkumas, gaiviųjų gėrimų vartojimas vietoj vandens). Su antsvoriu siejamas ir pernelyg greitas kūdikių atjunkymas nuo krūties, motinos pieną pakeičiant įvairiais mišiniais.

Apkūniems vaikams nelengva ne tik dėl gresiančių ligų, bet ir dėl to, kad jiems sunkiau mokytis. Dėl suvartojamo „šlamšta-maisčio“ ir gaiviųjų gėrimų kiekio vystosi dėmesio koncentravimo problemos.

Apmaudžiausia tai, kad antsvorio gana lengvai galima išvengti, tam tereikia atsakingo tėvų požiūrio, teisingų mitybos nuostatų formavimo vaikui, jo pratinimo prie judraus gyvenimo būdo (juk dažnai ne vaikas nenori lakstyti kieme, o jo tėvai tingi išeiti laukan).

Tolimesniam domėjimuisi:http://www.who.int/child_adolescent_health/en/http://www.globalhealth.org/childhealth/

“Children’s health and environment:A review of evidence” (jungtinė Europos aplinkos agentūros ir PSO Europos regiono ofi-so atsakaita).

Combined Media

Page 30: Ozonas nr. 36

30

Produktai

Tinkamas ruošimas

Salotų yra pačių įvairiausių rūšių, gali-ma rinktis ir spalvą ir formą. Drąsesni ren-kasi ir nekultūrinius žalumynus – šviežius kiaulpienių lapus, jaunas dilgėles ir kt.

Idealus salotų lėkštės turinys traškus ir spalvingas, tiesa, ne kiekvienam gamintojui tai pavyksta. Pirmiausia salotų lapus reikia nuplauti ‒ parduotuvėse perkamos salotos auginamos ūkiuose, kur naudojamos trąšos.

Be to, net ir iš daržo parsinešus lapus, ant jų gali būti įvairių dulkių, žemės grumstelių, vabaliukų. Anot nepriklausomo mitybos eksperto Vincento Sako, salotas reikia mokėti paruošti. Svarbu nuplautus lapus nusausinti, o tik po to apipilti užpilu. „Sau-si salotų lapai „paima“ daugiau užpilo, o nuo šlapių užpilas nubėga, tad salotų lapai tampa neskanūs, vandeningi, patižę. Geri kulinarai nuplautus lapus nusausina ir dar kiek palaiko šaldytuve, kad nugaruotų drė-gmės likučiai. Tuomet salotų lapai tampa

SaLotų vaSaraKarolina LIUTAITĖ

Iš šaltojo sezono persiritus į karštąjį, keičiasi ne tik garderobas, bet dažnai ir virtuvės įpročiai. Karštų, sočių troškinių, sriubų ir apkepų poreikis natūraliai slops-ta, o vietoj jų užsimanoma kažko gaivaus ir lengvo. Po žiemos apsnūdęs, pavasarį pradėjęs gaivelėtis organizmas reikalauja vitaminų ir energijos. Tuomet galima minti dviračio pedalus į artimiausią turgų ir pradėti ieškoti šviežių daržo gėrybių salotoms. O jei pavasarį nepatingėta ir užveistas „darželis“ balkone, išvis gerai. Te-reikia ištiesti ranką pro duris.

traškūs“. Svarbu mokėti pasigaminti bent keletą

salotų užpilų. Jie suteikia vis kitokį sodrų skonį gaminamam patiekalui. Salotas užpilu gardinti reikia prieš pat patiekimą, kitaip salotų lapai suminkštės ir vietoj traškių salotų vaišinsitės pliurze. V. Sakas priminė, kad reikia nepatingėti ir užpilus gamintis patiems. Parduotuvėse parduoda-mi krakmolingi salotų užpilai nelabai tinka šviežioms daržovėms. Be to, juose gausu cheminių konservantų.

Rubriką remia maisto portalas „Meniu.lt“

Page 31: Ozonas nr. 36

31

Produktai

www.ozonas.lt

Saldžiarūgštis alyvų aliejaus

užpilas salotoms.320 g. alyvų aliejaus suplakite su 50 g.

balzamiko acto, 50 g. medaus, 10 g. drus-kos, 18 g. preseliu išspausto česnako, 2 g. maltų saldžiųjų raudonų paprikų, žiups-neliu maltų aitriųjų paprikų. Supilkite į plaktuvą. Šaldytuve galite laikyti savaitę. Kaskart prieš naudojimą stipriai suplakite. 200 g. salotų reikia 50 g. užpilo. Pagaminsi-te 450 g. užpilo.

Žaliasis špinatų užpilas.

Plaktuvu suplakite 30 g. smulkiai ka-potų špinatų (geriau virintų) su 20 g. alyvų aliejaus, 6 g. tarkuoto „Džiugo“ sūrio, 4 g. kedrų riešutėlių, 2 g. išspausto česnako, 2 g. sojos padažo, 2 g. „Vorčesteršyro“ padažo, žiupsneliu maltų juodųjų pipirų. Šaldytuve galima laikyti 96 val. Rekomenduojama ant indo prilipdyti užrašą su pagaminimo data. Pagaminsite 60 g. užpilo.

Salotų receptai

Keletas įdomių salotų receptų pagal V. Saką. Iš nurodytų sudėtinių dalių kiekių pasigaminsite porciją vienam asmeniui.

Šviežių daržovių salotos su

kalafiorais ir saldrūgščiu alyvų

aliejaus užpilu.

Į lėkštę kalvele sudėkite 40 g. suplėšytų „Aisbergo“ salotų, 30 g. suplėšytų raudonų salotų („Lolla Rossa“), burokine tarka sutar-

Užpilų receptai

Pateikiame keletą įdomesnių V. Sako siūlomų užpilų salotoms.

Aliejinis aviečių užpilas salotoms.

Aliejinių užpilų bėda, kad juos labai sunku suplakti, o kiek pastovėję ‒ susi-sluoksniuoja. Nuo seniausių, dar alchemikų, laikų yra žinomas labai praktiškas ir len-gvas būdas suplakti aliejinius mišinius – tai reikia daryti inde. Todėl ir Jūs paimkite platas kaklelio 500 ml talpos stiklinį butelį nuo sulčių, o jo metaliniame dangtelyje išbadykite skylutes. Turite užpilo plaktuvą!

100 g. aviečių (gali būti ir šaldytos avietės arba kitos uogos) pertrinkite per smulkų sietelį ir supilkite į butelį su 325 g. alyvuogių aliejaus (gali būti ir saulėgrąžų), 40 ml raudonojo vyno acto, 20 g. persijotos cukraus pudros, 5 g. druskos. Viską supil-kite į plaktuvą, stipriai suplakite (kad neap-sitaškytumėte aliejumi, dangtelio skylutes uždenkite polietileno plėvelės gabalėliu) ir apšlakstykite salotas. Šį užpilą šaldytuve uždarame inde galite laikyti savaitę.

200 g. salotų reikia 50 g. užpilo. Pagal pateiktą sudėtinių dalių kiekį pasigaminsite 450 g. užpilo.

Aliejinis ančiuvių užpilas salotoms.

40 g. ančiuvių arba be odos sūdytų kil-kučių, 20 g. kietai virtų kiaušinių trynių, 10 g. preseliu išspaustų česnakų, 6 g. druskos, žiupsnelį maltų juodųjų pipirų sutrinkite į tyrę ir sumaišykite su 320 g. alyvų aliejaus ir 60 g. obuolių acto. Supilkite į plaktuvą ir suplakite.

Šaldytuve uždarame inde užpilą galite laikyti savaitę. Kaskart prieš naudojimą stipriai suplakite. 200 g. salotų reikia 50 g. užpilo. Pagaminsite 450 g. užpilo.

kuokite 15 g. morkų, jas apibarstykite 40 g. kalafiorų žiedų (žalius kalafiorų žiedus lai-kykite pamerktus parūgštintame vandeny-je). Sudėkite 30 g. pomidorų skiltelių, 30 g. agurkų gabalėlių. Ant viršaus užberkite 10 g. pjaustytų svogūnlaiškių, salotas apšlaks-tykite 50 g. saldžiarūgščio aliejaus užpilo, apibarstykite 5 g. petražolių lapelių. Galite uždėti ir keletą spanguolių.

Šviežių daržovių salotos su karšta kalakutienos filė ir avietiniu alyvų

aliejaus užpilu.Į užkandinę lėkštę kalvele sudėkite

40 g. suplėšytų Aisbergo salotų, 30 g. suplėšytų raudonų salotų (gali būti ir kitokios), burokine tarka užtarkuokite 10 g. morkų, apdėliokite 40 g. agurkų gabalėlių, 30 g. pomidorų skiltelių. Ant viršaus užberkite 10 g. porų, supjaustytų plonais griežinėliais ir išskaidytų žiedeliais. Salotas apšlakstykite 60 g. aviečių aliejaus užpilo.

100 g. kalakutienos filė supjaustykite plonais piršteliais, pavoliokite 10 g. miltų, išmaišytų su 2 g. druskos ir 1 g. kario pries-konių. Kepinkite įkaitintame saulėgrąžų aliejuje, kol kalakutiena apskrus. Užbarsty-kite ant salotų.

Apibarstykite 5 g. mėtų lapelių.

Šviežių daržovių salotos su karšta traškia jautienos filė ir pomidoriniu

alyvų aliejaus užpilu.

Į lėkštę kalvele sudėkite 40 g. suplėšytų „Aisbergo“ salotų, 30 g. suplėšytų raudonų salotų (gali būti ir kitokios). Burokine tarka sutarkuokite 10 g. morkų, jas apdėliokite 30 g. agurkų gabalėlių, 30 g. pomidorų skiltelių, 30 g. raudonos paprikos kvadra-tėlių. Ant viršaus užberkite 10 g. smulkiais kubeliais pjaustyto raudono svogūno. Už-pilkite 40 g. saldžiarūgščio aliejaus padažo, išmaišyto su 20 g. pomidorų padažo. 100 g. jautienos filė supjaustykite plonomis skie-drelėmis, pavoliokite 10 g. miltų, išmaišytų su 2 g. druskos ir 1 g. maltų juodųjų pipirų. Kepinkite įkaitintame saulėgrąžų aliejuje, kol apskrus. Užbarstykite ant salotų.

Salotas apibarstykite 3 g. rozmarinų lapelių. Lėkštės pakraščius dekoruokite špinatų padažu.

Cyclone Bill nuotraukos

Page 32: Ozonas nr. 36

32

Ūkis

Kai tik prasidėjo pavasaris, vienas didžiausių ūkininkų priešų ėmė rikiuoti savo karius. Tai piktžolės, kurios pasi-savina didžiąją dalį dirvos vandens bei naudingųjų medžiagų, vos prasikalusios greit šauna į dangų ir užstoja saulės šviesą lėtesniems, žmonijos išmaitinimo naštą tempiantiems augalams. Tai karas dėl išgyvenimo, kuriame mūsų laimėti mūšiai dar neužtikrina pergalės.

Uždaras ratas

Minėtasis karas prasidėjo maždaug prieš 10 tūkstančių metų, kai žmonės ėmė kultūrinti laukinius augalus. Ravėjimas tikriausiai buvo vienas iš pirmųjų būdų padidinti užauginamą derlių. Vėliau buvo išmokta keisti dirvos rūgštingumą bei druskingumą – tai buvo pirmieji proveržiai, kuriuos greit nustelbė XX a. su trenksmu praūžęs herbicidų atradimas. Net ir suvo-kus herbicidų toksiškumą bei žalą gamtai, jų naudojimo mastai nelabai sumažėjo, tik susiaurėjo jų pasirinkimas, pavojingiausius iš jų uždraudus vartoti komerciniuose ūkiuose.

Štai tada ir prasidėjo bėdos. Paaiškėjo, kad kiekvienais metais tame pačiame lauke naudojant tą patį herbicidą, piktžolės, pa-našiai kaip bakterijos, vartojant antibioti-kus, neišnyksta, o prisitaiko. Pirmos tokių piktžolių rūšys buvo pastebėtos jau XX a. septintajame dešimtmetyje. Nuo pat tada

atsparių augalų vis daugėjo ir kėlė vis sti-presnius galvos skausmus ūkininkams.

Galiausiai 1996 metais biotechnologijų milžinė „Monsanto“ pasiūlė išeitį. Užuot naudojus selektyvius herbicidus, kurie žudo tik tam tikro tipo augalus, palikdami naudingas kultūras nepažeistas, „Monsan-to“ ėmė pardavinėti tokį, kuris žudo visus augalus be išimties, išskyrus šios firmos

sukurtas genetiškai modifikuotas kultū-ras. Pirmosios komerciškai parduodamos šiai medžiagai, glifosatui, atsparių augalų sėklos buvo sojos, o kiek vėliau atsirado tokios pat medvilnės, rapsų bei javų. Šis atradimas dažnai vadinamas „komerciniu triumfu“ bei „JAV žemės ūkio revoliucija“. Ir iš tiesų, nors vis daugėja įrodymų dėl žalingo glifosato poveikio žmonėms, JAV,

žaLiaSiS paSauLiniS karaS. tęSti ar ieškoti kompromiSų?

Agnė SKRIPKAITĖ

Rubriką remia maisto portalas „Meniu.lt“

Circulating nuotrauka

Page 33: Ozonas nr. 36

33

Ūkis

www.ozonas.lt

Brazilijoje bei Argentinoje dauguma augi-namų sojų, medvilnės ir grūdų yra genetiš-kai modifikuoti bei kelissyk per sezoną iš-purškiami šia medžiaga, o visame pasaulyje parduodama apie milijoną tonų glifosatui atsparių augalų sėklų.

Šitoks platus herbicido naudojimas privertė gamtą ieškoti išeities. Piktžolės mutavo į „superpiktžoles“, nebebijančias net glifosato. Atsparių rūšių randasi maž-daug po vieną per metus, o jeigu jos nenai-kinamos, užaugintos produkcijos kiekis ir kokybė gali sumažėti daugiau nei perpus. Dėl šių piktžolių JAV ir kitose valstybėse jau bankrutavo ne vienas ūkis. Belieka tik atsigręžti tūkstančius metų atgal – su kaup-tuku rankose eiti pasikalbėti su piktžolėmis asmeniškai. Pasirodo, kad visą laiką ėjome didžiuliu ratu.

Niūrios perspektyvos

O kas toliau? Komercinės įmonės spaudžia ūkininkus vėl minti tą patį taką

– šįkart kovoti su piktžolėmis keliais her-bicidais iškart. Tai sumažintų išgyvenusių individų skaičių ir jų išgyvenimo tikimybę, o tai turėtų užkirsti kelią atsparumui išsi-vystyti. Tačiau siūloma derinti su glifosatu

„2,4-D“ bei „dikambą“ ‒ herbicidus, žymiai pavojingesnius už pirmąjį.

Pavojaus mastą suvokti labiausiai kliu-do patikimos informacijos trūkumas, nors, tiesą pasakius, atrodo, kad net mokslinin-kai ne visada pasitiki savo pačių rezultatais. Trumpai tariant, yra daugybė glifosato atmainų, vienos jų labai nuodingos van-dens gyvūnams, kitos įtariamos neigiamai veikiančios žinduolių vaisingumą, tačiau maždaug sutariama, kad žmogui jos visos nepavojingos, nors nemažai tyrimų rodo, kad jis gali nužudyti gyvas ląsteles bei truk-do joms dalytis. Pridėkime truputį „2,4-D“, panašių savybių, tik kiek labiau kanceroge-nišką bei truputį „dikambos“, pagarsėjusios tuo, kad gerai tirpsta vandenyje, greit garuoja ir dėl to paplinta didžiuliu atstumu nuo purškiamo lauko, niokodama kone vi-sus augalus. Pastarieji du herbicidai aplin-koje suyra žymiai lėčiau nei glifosatas, todėl gali pasiekti gruntinius vandenis, pakeliui nuodydami tiek augalus, tiek gyvūnus. Vis-ką sudėjus į vieną krūvą, net naiviai tikint, kad herbicidų poveikis iš esmės mažas, iš-eina ne itin malonus kokteilis.

Visi siūlomi variantai, net ir čia nepa-minėti, yra uždrausti ir abejojama, ar būtų leista juos naudoti, tačiau genų inžinerijos įmonės nesnaudžia ir žada jau mažiau nei po dvejų metų į rinką paleisti šiems her-bicidams atsparių genetiškai modifikuotų augalų sėklų. Ir dabar „Monsanto“ dirba nebe viena, tokiais dalykais užsiimančių firmų vis daugiau, pavyzdžiui, korporacija

„Dow“.Atrodo, prie glifosato daromos žalos

mūsų organizmui jau pripratome. Dabar galima kelti kartelę aukštyn ir imti valgyti įvairius herbicidų mišinius. Juodasis hu-moras mažai guodžia, nes tikimybė, kad tai tikrai mūsų ateitis – labai didelė, juk nuolat kalbama, kad sparčiai augančiai žmonijos populiacijai išmaitinti reikės vis didesnių dirbamos žemės plotų bei vis didesnio jų produktyvumo. Galiausiai, dideliu pelnu irgi niekas nesiskųstų.

Netikėta idėja

Tačiau ar tikrai genų inžinerija yra vie-nintelė išeitis? Spartus gamtos prisitaiky-mas daugybę žmonių, net ir iš esmės pa-lankiai žiūrinčius į GMO, paskatino iškelti klausimą, ar ne per daug ėmėme nuo šios technologijos priklausyti. Atrodo, pasauliui reikia esminių pokyčių, naujos žaliosios revoliucijos.

O ji, pasirodo, jau prasidėjusi. XX a. antroje pusėje augalų genetikas Vesas Džeksonas palygino žmonių pasėlius su au-galais gamtoje. Skirtumai buvo akivaizdūs: laukiniai augalai tarpsta be jokios žmogaus pagalbos, gana lengvai ištveria sausras bei ligas, esant tinkamoms sąlygoms net patys nustelbia piktžoles, o štai komerciniuose laukuose augantiems augalams reikia daug priežiūros, herbicidų, pesticidų, drėkini-mo sistemų, tinkamo žemės apdirbimo. V. Džeksonas išsiaiškino, kad paslaptis slypi augalų šaknyse. Dauguma laukinių augalų yra daugiamečiai, todėl jų šaknys gali siekti net 2 metrus ir daugiau, palyginimui, vien-mečių kultūrų, kurias auginame, šaknys paprastai tesiekia 30 centimetrų. Daugia-mečiai augalai yra tiesiog pranašesni, nes pasiekia daugiau naudingųjų medžiagų bei giliau esantį vandenį.

Pasirodo, prieš 10 000 metų žmonija

padarė didžiulę klaidą – kultūrinimui pasi-rinko daugiausia vienmečius augalus. Taip, matyt, buvo paprasčiau, nes kiekvienais metais buvo galima atrinkti augalų su no-rimomis savybėmis sėklas kito sezono sėjai, taip išvedant naujas rūšis. Tačiau šiuolai-kinės technologijos leistų šią klaidą atitai-syti. Kryžminant daugiamečius augalus su dabartinėmis vienmetėmis kultūromis arba tiesiogiai kultūrinant laukinius augalus galėtume gana greit susikurti alternatyvų. Tai jau daroma ir nors dėl mažo finansavi-mo progresas yra gana lėtas, jau yra išves-tos kelios rūšys, kurias mėginama auginti Nepale. Mokslininkų nuomone, jau po ke-tvirčio ar pusės šimto metų, daugiamečiai grūdai bei kitokių augalų kultūros gali tapti kasdienybe.

Ateitis

Sukurti daugiametes versijas augalų, kurie maitina ir rengia didžiąją dalį visos žmonių populiacijos, būtų labai didžiulis, kantrybės reikalaujantis darbas. Atsižvelgti reikėtų ir į chemijos bei bioinžinerijos pra-monių spaudimą. Trumpai tariant, dabar-ties kartai pasaulis leidžia rinktis. Galima sekti antruoju keliu ‒ siekti trumpalaikės naudos ir suktis ratu, kol krisime nuo išse-kimo dėl bergždžios kovos su gamta nua-lintos žemės lauko vidury. Tačiau galima investuoti laiko ir pastangų, kad sukurtume žemės ūkį, kuriuo rūpintųsi ne nuodingos medžiagos ir dirbtinės sistemos, o pati gamta.

Tolesniam domėjimuisi:www.weedscience.orgwww.landinstitute.org (eiti į skiltį „Pu-

blications“)

Libookperson nuotrauka

Page 34: Ozonas nr. 36

34

Transportas

Amžina jaunystė

Pradėkime nuo dviračio. Ar žinojote, kad minti dviratį yra sveika? Taip, nes mankštintis yra sveika, be to, taip keliau-jant į darbą, į univesitetą, mokyklą ar dar bala žino kur, ne tik treniruojami raumenys. Pasak kineziterapeutės Donatos Šulcienės, suaktyvindami kvėpavimą, pašaliname nemažai plaučiuose prastai ventiliuojamo oro, be to, laviname ir aktyviname kvėpa-vime dalyvaujančius raumenis, krūtinės ląstą. „Siekiantiems numesti vieną kitą ki-logramą, važiuoti dviračiu taip pat pravartu, nes aktyvesnė būna ir medžiagų apykaita, kuri padeda šalinti „sankaupas“. Sąnariams suteikiama galimybė išsijudinti ir palaikyti veiklumą, išvengiant ašinio apkrovimo“, – sakė D. Šulcienė.

Bet kokia fizinė apkrova yra naudinga tada, kai jaučiamas saikas. Kada laikas su-stoti, na, kad „nepersivažinėtum“? Viskas labai paprasta – kaip aiškino kinezite-rapeutė, treniruotės rekomenduojamos 3 – 4 kartus per savaitę. Trukmę reguliuoti galima atsižvelgiant į širdies darbo aktyvu-mą, padažnėjusį kvėpavimą. „Važiaviamas dviračiu turi būti komfortiškas ir nevarginti tų kūno dalių, kurios nėra apkraunamos. Tam reikalinga tinkamai pasirinkti dviratį

ir sureguliuoti atskiras jo dalis: balnelio aukštį (sėdint kelis tuti būti sulenktas ke-liais laipsniais, kai pėda padėta ant pedalo, nuleisto žemyn), rėmo dydį (tarp rėmo ir tarpkojo turi išlikti šioks toks tarpas). Pato-giausia vairą laikyti pečių plotyje. Tam, kad pečių juostoje neatsirastų įtampa, per alkū-nes rankas reikia šiek tiek sulenkti. Jei tokią padėtį sunku išlaikyti, atkreipkite dėmesį į vairo aukštį ir sureguliuokite taip, kad dis-komfortas dingtų. Nugara turi būti taip pat nežymiai sulenkta ir pasvirus pirmyn, kad išvengtume tiesioginio stuburo apkrovimo. Pedalas turi būti minamas priekine pėdos dalimi (bet ne tik pirštais). Mynimo judesys be krūvio, monotoniškas ir lengvas.“

Sunku patikėti, bet dviračių sportas gali būti pritaikytas ir tinginiams. Specialiai patogesniam mynimui sukurti dviračiai, kuriais galima važiuoti pusiau gulomis

– Lietuvoje juos priimta vadinti velomobi-liais. Tokie „aparatai“ yra gana saugūs, nes važiuojama atsilošus: priekyje yra žmogaus kojos, o ne galva. Labiausiai tokie dviračiai paplitę Vokietijoje, Nyderlanduose, Danijo-je. Turbūt ne veltui – jie skirti tiems, kurie renkasi ilgas keliones minant pedalus.

Dviračių privalumas dar ir tai, jog susi-rasti tokią transporto priemonę nėra sunku. Už padorią kainą galima dviratį nusipirkti,

pigiau – išsinuomoti, o jam valdyti (kol kas) nereikalingas joks atskiras vairuotojo pažy-mėjimas. Jis lengvas (savo naujo mersedeso neperstatysi pasikišęs po pažastimi) ir be abejo gali atrodyti taip, kaip tik tu nori!

Šalin nuo šaligatvio!

Mėgstantieji važinėtis dviračiais gali džiaugtis mieste įrengtais takais tiesiog šaligatviuose. Esą tai patogu ir netrukdo ki-tam transportui gatvėje. Tačiau tiek pėstieji, tiek patys dviračių entuziastai nepaneigs, jog nepasidalinant viena jiems skirta kelio dalimi, iškyla daug susierzinimą (mažų mažiausiai) keliančių problemų: tai pės-tieji nepatenkinti per siauru šaligatviu, tai dviratininkai raukosi priešais save pamatę pėdinantį užsisvajojusį pilietį. Taip galima sukelti net labai rimtą avarinę situaciją. Gal dviračiai vis dėlto turėtų važinėtis gatve?

Tinklaraščio „Velouostas“ kūrėjas, klaipėdietis Simonas Vaikasas, komentuo-damas šiuos pasvarstymus, pacitavo kelių eismo taisykles, kuriose aiškiai nurodyta, jog dviratininkams draudžiama vairuoti savo transporto priemonę važiuojamąja kelio dalimi, esant įrengtam dviračių takui. Ten pat rašoma: „Dviračių taku dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau

aš ♥ dviračiuSaš ♥ viešąjį traSportą

Iveta JANULYTĖ

Ne. Jokiu būdu. Nepatogu, nekomfortabilu, nemadinga. Ką, geriau važiuot pras-mirdusiu autobusu nei nauju mersedesu ar kitu „žvėriuku“ iš reklamos? Na taip, už mersedeso kainą galėtum važinėti autobusu kokius... hmm... tris gyvenimus, o pri-dėjus automobilio išlaikymą, kuro kainą ir visas kitas prabangias detales, užtektų dar papildomai penkiems. O dviratis? Jį gi reikia minti. Kam tai XXI amžiaus žmo-gui? Negi neprisimynė per beveik dviejų šimtų metų dviračio istoriją? Pasirodo, ne.

Priežastys, verčiančios vis dažniau pasirinkti tokį transportą, šiandienos žmo-gui turėtų būti elementarios. Tai, visų pirma, pigiau (nepamirškime, kad gyvename amžinos finansinės krizės laikotarpiu), sveikiau (apie viešąjį transportą čia nekalba-me), įdomiau. Apie ekologiją bei finansus šioje srityje kalbama ir taip daug, kas dar lieka? Kuo įdomus yra viešasis transportas bei dviračiai, kaip transporto priemonė, o ne sporto inventorius?

Page 35: Ozonas nr. 36

35

Transportas

www.ozonas.lt

tako (jiems skirtos tako dalies) dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vai-ruotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Dviračių vairuotojai privalo nesukelti pavojaus pėstiesiems“. Simono nuomone, dabartinė dviratininkų ir pėsčiųjų santykių situacija susiklostė dėl gana keisto sumanymo įrengti takus ša-ligatviuose, net kai gretimose gatvėse vy-rauja ramus eismas: „Čia viešėjęs Europos dviratininkų federacijos viceprezidentas pastebėjo, kad Klaipėdos gatvės plačios, bet visi dviratininkai patalpinti ant šaligatvių. Eismas uostamiestyje taip pat labai ramus ir nesudėtingas, palyginti su kitais Europos miestais, todėl dviratininkai laisvai ir be jokių specialių infrastruktūrų galėtų da-lintis gatve. Tačiau pritiesta dviračių takų ant šaligatvių, kai jiems tiesiog fiziškai nėra vietos ir kelia didelių nepatogumų bei pa-vojų pėstiesiems“.

Kita vertus, galbūt mūsų visuomenė dar nėra pasirengusi matyti dviratininkų gatvė-se. „Velouosto“ kūrėjas mano, kad dviračių vairuotojai dėl mūsų šalyje puoselėjamų tradicijų važinėti šaligatviais greičiausiai jaustųsi nejaukiai gatvėje – kaip mažuma, trukdanti automobilių transportui. „Jei visi dviratininkai važiuotų viena prospekto juosta, automobilių vairuotojai būtų pratę prie dviračių vairuotojų ir neliktų to nejau-kaus jausmo“, ‒ sakė Simonas.

„Mūsų dviratininkai šiuo metu taip „prilipę“ („prilipinti“) prie takelių, kad ti-kriausiai ir nesugebėtų būti eismo dalyviais gatvėje. Ir net nenori tokiais būti. Juk daug patogiau yra pėsčiuosius nuo šaligatvių stumdyti, nei kažkokią eismo dalyvio at-sakomybę prisiimti. Taip atsitiko, nes pas mus pradėta ne nuo švietimo, o nuo take-lių“. Simas paneigė manąs, jog tokie dvira-čių takai visai nereikalingi – yra vietų, kur jie net praverčia: įvažiavimuose į miestą ar intensyviuose greitkelio ruožuose.

Aš ♥ dviratį

Štai Tomas Birkantas. Jam dvidešimt vieneri, tačiau jis nesivaiko mados vėjų, gy-vena sau ir stengiasi laiką leisti kaip įmano-ma turiningiau. Trečiakursis ekonomikos studentas visada geros nuotaikos ir daž-niausiai su dviračiu. Tai žmogus, kuris tau niurzgant apie tvankumą traukinyje patars žvelgti į visą reikalą iš teigiamos pusės ir nusišypsoti keleiviui kitame vagono gale.

Nors studijuoja Klaipėdoje, vaikinas dažnai grįžta į gimtuosius Telšius – sako neturįs uostamiestyje ką veikti. Tomas turi vairuotojo pažymėjimą ir galimybę vairuoti automobilį, tačiau to nedaro: „Renkuosi dviratį dėl pramogos, viešąjį transportą

dėl to, kad pigu, o be viso to, nereikia sukti galvos, kur statyti mašiną“. Paklaustas, kaip dažnai mina pedalus, atsako, kad Klaipėdo-je tai daro ne taip dažnai, tačiau kiekvieną savaitgalį, žinoma, kai leidžia oro sąlygos, praleidžia ant dviračio.

Nors nėra profesionalas, Tomas per vakarą nuvažiuoja apie 10-15 kilometrų, o didžiausias per dieną įveiktas atstumas – 120 kilometrų. Kur koks velnias nešioja?!

„Tiek nuvažiavau kelionėje Telšiai – Renavo dvaras (Seda) – Mažeikiai – Telšiai. Tai maždaug toks atstumas ir yra...“. Jaunasis ekonomistas pasakoja, kad bendraminčių randa ne tiek daug, o ypač tolimesniems atstumams, bet tikina, kad šiuo klausimu svarbu ne kiekis (kaip ten sakoma – svar-biausia ne kiekybė, o kokybė).

Kad kalbos apie geresnę savijautą važinėjant dviračiu ne iš piršto laužtos, vaikinas patikina iš karto. Tiesa, neskuba girtis gera fizine būkle po pasivažinėjimo (o kas galėtų? Po numintų 120 kilometrų...), sako, labiau jaučiantis dvasinį pasitenkini-mą: „Kiek išvargina, tačiau išvalo mintis... Sveikai veikia“, – šypsosi. Paklaustas, koks įdomiausią nuotykį patyrė kelionės metu, atsako, kad jau vien keliavimo būdas yra įdomus: „Tiesa, kažkada draugui nuleido padangą, tai ją sutvarkėme su pakelėje ras-to sijono skiaute.“

Viešasis transportas

Na gerai, grynas oras, sportas – puiku. Dviračio privalumai nenuginčijami. O kaip autobusai, troleibusai, traukiniai? Ten tikrai negali būt viskas gerai..? Kalbinamas To-mas tik purtė galvą – vienintelė problema, su kuria susiduria važinėdamas viešuoju transportu Klaipėdoje, yra ribotos galimy-bės nusigauti ten, kur reikia, vėlesniu paros metu (bet tai dažno studento problema, ar ne?).

Studentas entuziastingai šypsosi, užsi-minus apie pažinčių mezgimą tokioje vieto-je, kaip viešasis transportas. Jis teigia, jog taip galima rasti ir antąją pusę. Kaip viešojo transporto privalumą Tomas visada pa-brėžia galimybę susipažinti: „Važiuodamas traukiniu susipažinau su ne vienu žmo-gumi“. Pašnekovas tikina, kad tai puikus būdas „prastumti“ laiką.

Traukiniai apskritai mūsuose „žaliausia“ viešojo transporto priemonė. Paskaičiuo-kite, kiek žmonių gali pervežti standartinis autobusas, o kiek, tarkim, aštuonių vagonų traukinys...

Kalbant apie ekologiją, viešasis trans-portas gali būti būtent tas miestus nuo taršos gelbėjantis elementas. Net keista, kad mūsų santykinai mažuose miestuose (lyginant su kitomis Europos šalimis) gy-ventojai yra labai „motorizuoti“ ir net ypač trumpus atstumus įveikia automobiliu. Perdėtas prieraišumas automobiliui – tin-

ginio atributas. O nejudrumas jau kurį laiką įvardijamas kaip viena iš šiandieninio žmogaus rykščių, grasančių rimtomis svei-katos problemomis. Daugybė automobilių keliuose sudaro spūstis, didina toksinių medžiagų emisijas, kurios vėl atsiliepia tai pačiai žmogaus sveikatai.

Pamačiau tave autobuse...

Besinaudojantys viešojo transporto paslaugomis žino, kad pastarasis turi tiek pliusų, tiek minusų. Daugelyje šalių viešasis transportas laikomas „žaliųjų“ transportu. Tačiau jei minėtume senus viešojo trans-porto parkus, tuomet ten galima sutikti ir gana taršių egzempliorių. Kalbant apie Lietuvą, viešasis transportas asocijuojasi su tvankiu oru, dažnomis grūstimis, tiki-mybe užsikrėsti kokia nors liga. Aišku, jei nesitrinsi į kiekvieną keleivį ir stengsies nelaižyti turėklų (kad ir kaip sunku tam atsispirti), galima rasti tokios viešojo trans-porto naudos, apie kurią tūlas žmogus net nepagalvotų.

Buvimas autobuse lygu buvimui so-ciume. Aplink save matydamas daugybę skirtingų veidų, žmogus savotiškai mokosi tolerancijos (ne tos, kuri pasireiškia pagar-ba kitokiems – labiau tos, kuri parodoma įkyriai nespoksant...), o buvimas tarp žmo-nių dar niekam nepakenkė (na, nebent esa-te klaustrofobas). Kitas netikėtas atradimas

– pažintys. Jei pavargote nuo vienatvės, visai nebūtina skubėti į socialinius ir pažinčių tinklalapius. Antrąją pusę galima sutikti tiesiog traukinyje. Tokios kelionės dažniau-siai trunka mažiausiai valandą, o per tiek laiko užmegzti akių kontaktą ar pokalbį gali net labiausiai kompleksuotas žmogus. Dar visai neseniai JAV nuskambėjo istorija apie vaikiną, kuris pamatė merginą metro ir visame internete išplatino skelbimą su jos portretu (www.nygirlofmydreams.com). Neįtikėtina ‒ jis ją rado...

Kalbant pragmatiškai – aišku, galima nuolat skųstis vargingais autobusais ir troleibusais, kursuojančiais mūsų miestų gatvėmis. Jie tikrai nepalyginami su auto-busais, važinėjančiais, pavyzdžiui, Stok-holmo centre... Kita vertus, mūsų viešasis transportas kitų šalių kontekste yra tikrai gana pigus. O ir pagrindiniai maršrutai dažniausiai yra patogūs. Be to, važiavimas viešuoju transportu bet kuriuo atveju yra draugiškesnis aplinkai. Apsižvalgę pama-tysite, kad pro šalį lekiančiuose automo-biliuose dažniausiai užimta tik viena vieta

– vairuotojo. Tad dažnai visos vardijamos priežastys,

kodėl važiuojama automobiliu, yra papras-čiausios pastangos rasti pateisinimą savo tinguliui. Juk stovėjimas spūstyje ir kitų automobilių išmetamų dujų kvėpavimas tikrai nėra sveikesnė alternatyva už sėdėji-mą autobuse.

Page 36: Ozonas nr. 36

36

Energetika

Dažniausiai sutinkami augalai

Dumbliai yra vienas iš labiausiai papli-tusių jūrinių augalų. Jie auga tiek gėlame, tiek sūriame vandenyje. Didžioji dauguma jūrų ir vandenynų dugne augančių žolių būtent ir yra dumbliai. Jie gali būti įvairios formos, sudėtingumo ir dydžio. Kaip ir visi augalai, dumbliai vykdo fotosintezę. Nors maži ir tūnantys jūros dugne, dumbliai yra labai svarbūs visai žemės ekosistemai ir ekologijai. Šie augalai yra daugelio mitybos grandinių pradžia, todėl jų populiacijos kitimas lemia daugelio kitų populiacijų didėjimą arba mažėjimą.

Baltijos jūra ilgą laiką nebuvo priskiria-ma prie dumbliams tinkamų jūrų. Čia per šalta, per tamsu. Manyta, kad neatitinkama daug reikalavimų. Bet dumbliai Baltijos jūroje auga. Pasirodo, daug keblesnis klausimas yra ne tai, kaip tuos dumblius užauginti, tačiau tai, kaip parduoti iš jų gaminamą produkciją. Pasaulyje populia-rėjant ekologiškiems produktams, daugiau dėmesio sulaukė ir Baltijos jūroje augantys dumbliai.

Laminaria saccharina – taip lotyniš-kai vadinama labiausiai mūsų kraštuose paplitusi jūros dumblių rūšis. Lietuviškai ji pavadinta cukrine laminarija. Iš viso Bal-tijos jūros vakarinėje dalyje auga trys rūšys, priklausančios rudadumblių grupei. Tai gana dideli dumbliai, kai kurie išauga net

iki 100 metrų. Jų gniužulą sudaro metro ilgio storas cilindriškas kotelis ir ilga lygia-kraštė kaspino pavidalo plokštelė. Iš kotelio pagrindo eina trumpi labai stiprūs rizoidai, prisitvirtinę prie povandeninių akmenų. Laminarijų anatominė sandara tai pat gana sudėtinga.

Svarbūs pranašumai

Į dumblius atsigręžta buvo ne tik dėl to, kad jų populiacija išties didelė. Vos tik pra-

dėjus eksperimentuoti su biokuru, paaiškė-jo, jog augalams labai trūksta efektyvumo gaminant kurą. Tai reiškia, kad palyginti nedideliam atstumui nuvažiuoti reikia labai didelio kiekio augalų, iš kurių gaminamas kuras. Žinoma, efektyvumo stoka užkerta visus įmanomus kelius biokurui realiai konkuruoti su tradiciniais naftos produk-tais. Dumbliai čia gali „tarti savo žodį“. JAV energetikos departamentas oficialiame pranešime pernai išdėstė naujausius atradi-mus, susijusius su dumblių energetika. Pa-

ar gaLi baLtijoS jūra turėti kuro?

Jonas ŠPOKAS

Pasaulyje tebevyksta karai dėl naftos. Šiandienos aktualijos rodo, kad kuo labiau mažėja naftos atsargos, tuo labiau stiprėja visų noras pasiglemžti tuos likučius. To-kių ginčų fone labai aktualus senas klausimas – kas gali pakeisti naftą? Prie seniai išbandytų ir tebebandomų elektros, vandenilio ir saulės variklių gali prisijungti ir dar vienas produktas – jūros dumbliai. Tiesa, jie nėra absoliuti naujiena energetikos žinovams. Dumbliai bandomi ir testuojami jau kurį laiką ir jau galima pastebėti intriguojančias tendencijas. Kodėl mums, lietuviams, jūros dumbliai galėtų būti aktualiau už elektrą ar vandenilį? Todėl, kad dumblių galime turėti ir patys. Poten-cialus mūsų automobilių kuras auga Baltijos jūroje.

AgriLife nuotraukos

Page 37: Ozonas nr. 36

37

Energetika

www.ozonas.lt

sirodo, dumbliai gali išskirti net iki 30 kartų daugiau energijos nei, pavyzdžiui, sojos gaminiai. Tai svarus argumentas, tačiau esama ir dar rimtesnių. Visas ant žemės augančias grūdines kultūras reikia prižiū-rėti, tręšti, laistyti. Dumbliai jūros dugne auga savaime, o mokslininkai suskaičiuoja ir nemažai kenkėjiškų dumblių rūšių, kurių naudojimas kuro gamybai būtų dvigubai naudingesnis.

Bet dumblius tiriantys mokslininkai neskuba pasiduoti euforijai. Dumblių pranašumai iškėlė ne ką mažiau sudėtingų klausimų dėl tokio kuro trūkumų.

Trūksta tikslių duomenų

JAV energetikos departamento moks-lininkas Andres Clarens teigia, jog į svar-biausius dumblių kuro klausimus vis dar neatsakyta. Anot jo, dumblių naudojimo kurui tyrimai vis dar yra pradinėje stadijoje ir nežinomųjų čia daug daugiau nei, pavyz-džiui, rapsų ar sojų auginime. Didžiausias ir opiausias klausimas tebėra pramoninis dumblių auginimas. Pradėjus dumblius naudoti kaip automobilių kurą neišven-giamai padidės šių augalų paklausa. Tokiu

atveju natūralaus jų populiacijos didė-jimo nebeužteks ir augimas turės būti skatinamas trą-šomis. Jų pylimas į vandenį ir kelia didžiausią galvos skausmą mokslinin-kams. Dėl tam tikrų dumblių savybių jie jautriau reaguoja į trąšas, tad didelis dumblių energetinis efektyvumas čia atsiskleidžia nega-tyviai. Reaguodami su trąšomis, jie skleidžia gerokai daugiau šiltnamio dujų, nei ant žemės augantys kolegos. Dumbliams tinka-mų trąšų gamyba pati savaime yra ganėtai energetiškai netaupus procesas. Kol kas mokslinin-kai dar nesurado efektyvių būdų nau-doti dumblius kurui. Didinti dumblių auginimo apimtis ant žemės augančių grūdinių kultūrų sąskaita tikrai nėra pati geriausia išeitis.

„Esame žmonės“, ‒ teigia profesorius A. Clarens. „Mes turime valgyti, ir didesnė dumblių populiacija mums šiuo atveju nepadėtų.“ Profesorius A. Clarens įsitikinęs, kad dumblių laikas dar ateis. „Dabar esantys pranašumai niekur nedings, o atsakymai į klausimus anksčiau ar vėliau bus pasiekti“, ‒ teigia mokslinin-kas.

Praktinis naudojimas – danguje

Gali pasirodyti kiek netikėta, tačiau dumbliai jau nau-dojami JAV kariuo-menėje. Iš dumblių pagamintas kuras naudojamas JAV pajėgų lėktuvuose. Po ilgų bandymų iš dumblių buvo pa-gamintas aviakuras, atitinkantis visus JAV oro pajėgų reikalavimus. Tiesa, JAV oro pajėgos ir dumblių kurą tiekianti kompanija

„Solazyme“ pasirašė

susitarimą, pagal kurį pusė visų lėktuvų dumblių kuru bus varomi tik nuo 2020-ųjų. Taigi kol kas iš jūros gelmių išgautu kuru naudojasi tik keli eksperimentiniai orlaiviai. Tolima data pasirinkta vis dėl tų pačių ma-sinio dumblių kuro gaminimo neaiškumų. Tiek JAV kariai, tiek likusio pasaulio civiliai tikisi, jog per ateinančius metus toms pro-blemoms bus surasti sprendimai.

Kuras Baltijos jūroje

Dumblių potencialu Baltijos jūroje kol kas labiausiai domisi Klaipėdos universi-teto mokslininkai. Tiesa, didesnis dėmesys šiems jūros augalams pradėtas skirti tik visai neseniai, tad kol nėra net pirmųjų ty-rimų rezultatų, ką nors komentuoti anksti. KU kartu su Vokietijos aplinkos ministerija šiemet pradeda projektą „Submariner“. Projektas skirtas ne tik dumbliams, juo siekiama išanalizuoti visą Baltijos jūros pakrantę. Tikimasi gauti gerokai daugiau detalių žinių tiek apie dumblių sudėtį, skir-tingas rūšis, tiek apie reikalingus jų kiekius kurui ar kitoms medžiagoms gaminti. Lietuvoje dumbliai auga ne tik jūroje, bet ir Kuršių mariose. Anot vienos iš „Subma-riner“ projekto vykdytojos, KU ekologijos katedros docentės Olgos Belous, dumbliai gali pasitarnauti ne tik kurui. Surinkus pakankamai informacijos, apie dumblius garsiau kalbėti bus galima ir Lietuvoje. Tikimasi, kad į dumblius dėmesys gali būti atkreiptas ir valstybiniu mastu. Tiesa, trukdžių tam nemažai. „Mūsų šalis nėra pati tinkamiausia dumbliams“, ‒ sakė O. Belous. Anot jos, lietuviškas klimatas kiek per šaltas, čia per trumpas šiltasis periodas. Be to, kol kas netinkama ir ekonominė si-tuacija. „Natūraliai Lietuvoje neauga daug dumblių“, ‒ pasakojo mokslininkė. „Kurui gaminti reikalingas didelis dumblių kiekis. Lietuvoje nėra taip, kaip Atlanto pakran-tėse, kur dumblių išmetama tonomis. Čia juos reiktų auginti, o tai – išties brangus procesas“, ‒ teigė O. Belous. Be abejo, šiuo metu trūksta ir iniciatyvos, tačiau tikimasi, kad geri „Submarine“ projekto rezultatai ją greit paskatins.

Teksase, JAV, „Texas AgriLife Research“ agentūroje tyrinėjamos praktinės dumblių pritaikymo kurui galimybės.

Page 38: Ozonas nr. 36

38

Veikla

Daržuose ir soduose darbuotis mėgstantys žmonės žino, kad pačių pasėtos, užaugintos daržovės daugybę kartų skanes-nės ir, greičiausiai, sveikesnės už pirktines, o savos gėlės žydi šimteriopai gražiau.

Netrukus tuo praktiškai – ne iš vadovėlių ar youtube fil-mukų – įsitikins per 1200 įvairaus amžiaus vaikų, kartu su iniciatyvinės jaunimo grupės „Eko karta“ savanoriais šį pa-vasarį įsirengę žalias stoteles: gėlynus ir daržovių lysves. Jau laukiamas ir pirmasis derlius.

Žaliosios stotelės

Balandžio mėnesio pabaigoje startavo sveikos ir saugios aplin-kos kūrimo akcija „Žalia stotelė“. Beveik pusė šimto į akciją įsitrau-kusių mokyklų ir vaikų globos namų moksleivių 22 miestuose ir miesteliuose sodino gėlynus ir įrenginėjo daržovių lysveles.

Per visą Lietuvą nusidriekusiame žaliajame maršrute įrengta apie 2,5 hektarų gėlynų, vejų ir daržovių lysvių. Iniciatyvinės jau-nimo grupės „Eko karta“ savanoriai vaikams, įsirengusiems „Žalias stoteles“, organizavo šventes: kartu su jais ant grotelių kepė varškės sūrius, vaišinosi vaisiais, sultimis ir gilių kava, kalbėjosi apie žemę ir augalus, natūralų ir sintetinį maistą, švarią aplinką ir šiukšles, teršalus, atsakingą požiūrį į gamtą bei abejingumo ir nieko neveiki-mo pasekmes.

žemė – vaikų rankoSe

„Sakoma, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime būtinai turi pasodinti bent vieną medį. Tikriausiai todėl, kad neįmanoma likti abejingam augalams, kuriuos pats pasodinai ir turi galimybę grožėtis, kaip jie auga, žydi, augina vaisius. Atsiranda daugiau pagarbos ir atsakomybės visai gyvajai gamtai. Rūpestis augalu prisideda prie gebėjimo rūpintis kitu žmogumi. Tikimės, kad žaliąsias stoteles įrenginėję vaikai tapo draugiškesni ir gamtai, ir vienas kitam“, ‒ sakė „žalias stoteles“ kartu su vaikais antrus metus rengiantys projekto „Eko karta“ organizatoriai Ieva Malaiškaitė ir Artūras Nečejauskas.

Sprendžiant iš vaikų aktyvumo, smalsumo ir fantazijos, akcija puikiai pavyko. Pačių ekokartiečių nuomone, kitaip ir negalėjo būti: „Nebuvo nei auklėjamųjų žodžių, nei moralų, nei griežtų reikalavimų ar taisyklių. Mokėme vaikus savo pavyzdžiu, bendravi-mu, šypsenomis, nevaržėme jų, leidome vaikams kurti“, – pasakojo projekto „Žalia stotelė“ vadovė Giedrė Kisielė.

Keistos vaikų lysvės

Gėlių ir daržovių lysvės nebūtinai turi būti įprastos – pailgos formos, o augalus jose galima laisvai komponuoti. Vaikai žaliosiose stotelėse, pasitelkę fantaziją ir šiek tiek žinių, kūrė apvalias, kva-dratines ar net širdelės formos lysves, viduryje sodindami aukš-čiausius, iš kraštų žemesnius augalus ir derindami jų žydėjimo ar

Jūratė JANAVIČIENĖ

Ievos Malaiškaitės nuotraukos

Page 39: Ozonas nr. 36

39

Veikla

www.ozonas.lt

sunokimo laiką. Pačių sugalvoti ir pasodin-ti prieskonių ir vaistažolių darželiai žymiai mielesni, juos smagiau prižiūrėti, o pačių užaugintos daržovės – visų skaniausios. Jas vaikai ketina nuraškyti vos prinokusias.

Pasak akcijoje dalyvavusių šakiškių, ekologiškų daržovių auginimas yra ne tik atsakingas, dėmesio bei laiko reikalaujantis užsiėmimas, bet tuo pačiu tarsi žaidimas, kurio metu gali atskleisti kūrybinius savo gebėjimus.

Žinios apie žemę

Iškilų metu ekokartiečiai su vaikais kal-bėjo apie natūralų ir sintetinį maistą, mais-to priedus, maisto produktų reklamose pateikiamos informacijos patikimumą.

Maisto produktų etiketėse pateikiama patikimesnė informacija, nei pirkti

skatinančiose spalvingose reklamose. Etiketėse paprastai rašoma, kad, pavyzdžiui, garsiųjų pieniškų šokoladų gamybai naudo-jamas ne natūralus pienas, o pieno milteliai, o bulvių traškučių sudėtyje – ne tik bulvės, bet ir daugybė sintetinių priedų.

Viskas pasaulyje yra susiję. Karvės pieno kokybė priklauso nuo to, ką ji val-go, obuolio sveikumas – nuo to, kokioje žemėje auga obelis, vaikų energingumas ir sveikata – nuo aplinkos, kurioje jie gyvena, kokiu oru kvėpuoja ir kokį maistą valgo, aplinkos grožis – nuo įpročio rūšiuoti ir perdirbti šiukšles, gerovė – nuo pastangų taupyti sparčiai senkančius gamtos turtus.

PabaigaiŠiandien „Žalias stoteles“ rengę vai-

kai po kelių ar keliolikos metų patys taps mokslininkais, verslininkais, ar net Seimo nariais. Vaikų sveikata priklausys nuo to, kaip atsakingai jie elgsis su augalais, supan-čia aplinka, ar pajus ir pamils ją šiandien. Žemė – vaikų rankose.

Apie akciją „Žalia stotelė“

Jau antrąjį kartą vykstanti akcija starta-vo balandžio 27 d. Pirmasis jos etapas tęsėsi iki gegužės pabaigos.

Akcijos metu šimtai vaikų iš 40 įstaigų ‒ mokyklų ir vaikų globos namų ‒ visoje Lie-tuvoje sodino daržoves, vejas ir gėlynus.

Jiems talkinantys iniciatyvinės jauni-mo grupės „Eko karta“ savanoriai rengė interaktyvius užsiėmimus ir diskusijas apie sveiko, saugaus, atsakingo gyvenimo įpro-čius, rengė iškylas, kurių metu ant žarijų buvo kepami varškės sūriai ir skanaujama gilių kava.

Agrofirmos „Sėklos“ specialistai visus akcijos dalyvius aprūpino sodinamąja me-džiaga ir įrankiais.

Visą vasarą ir rudenį vaikai prižiūrės savo sukurtas žaliąsias zonas: gėlynus, vejas ir daržovių lysves. Rugsėjo ir spalio mėn. vaikai kartu su „Ekokartos“ savanoriais

nuims ir sudoros (paruoš žiemai) derlių, paruoš žemę žiemos poilsiui.

Padrikos vaikų mintys

Giedrius (9 m): Išgirdau daug naujo apie reklamas, o aš kaip kvailelis anksčiau

viskuo tikėjau.

Valentas (11m): Patiko, kai Artūras pasa-kojo apie pieno gamybą ir apie E621.

Antanas (14 m): Dabar žinosiu, kad šoko-ladas „Milka“ gaminamas iš pieno mil-

telių. Rinkdamasis produktus, pamąstysiu.

Marija Vita (13 m): Patiko, kad suaugu-sieji su vaikais bendravo kaip lygūs su

lygiais. Miela.

Janina (13 m): Prisimenu pasakojimą apie natūralų pieną ir dirbtinius kiauši-

nius. Be žinių sunku būtų atskirti, kas – ti-kra, o kas – ne. Noriu, kad dar atvyktų.

Deimantė (13 m): Visada smagu, kai aplanko geri žmonės. Patiko su jais

bendrauti.

Gelgaudiškio moksleivė: Man gražu, kai gėlės žydi. Myliu gėles. Kuo jų daugiau,

tuo geresnė mano nuotaika. Žydinčios gėlės man suteikia jaukumo, šilumos. Žalia gamta pavasarį mane ramina. Visus darbus atlikau su meile.

Pabradės komanda: Labai džiaugiamės netradicinėmis lysvelėmis, į kurias pa-

sodinome prieskoninių daržovių. Atrodo, elementaru, kaip galima iš žemės lopinėlių padaryti gražias, mielas lysveles, tačau ankščiau kažkodėl to nedarėme. Akcija

,„Žalia stotelė“ pastūmėjo mus susijungti į „žemės mylėtojų“ grupelę bei kūrybiškai, linksmai ir maloniai leisti laiką, vykdant žemės darbus.

Širvintiškių komanda: Aplinkos tvarky-mas, žemės įdirbimas, sodinukų ruoši-

mas, sėjimas skatina mus rūpintis ir jaustis atsakingais, taip pat skatina smalsumą ir domėjimąsi.

Rezultatą matome ne iš karto, bet sma-gu grožėtis ir džiaugtis, kad gyvoji gamta keičiasi kasdien. Grožį mes kuriame patys. Keisti pasaulį pradedame nuo savęs...

Akcijos organizatoriai:

Ekologinio jaunimo švietimo projektas „Ekokarta“ ir UAB agrofirma „Sėklos“

Vaškės sūrių, vaisių ir sulčių tiekėjas – parduotuvių tinklas „Rimi“

Page 40: Ozonas nr. 36

40

Žaliasis gidas

Auga skirtingai

Medžių gebėjimas pasisavinti anglį ir augti kinta priklausomai nuo jų rūšies ir amžiaus. Vegetacijos ciklo pabaigoje medžių augimas lėtėja, todėl svarbu, kad miškai būtų nuolat atsodinami ir prižiūrimi.

Klimato sąlygos taip pat turi įtakos medžių augimo greičiui. Šiltuose kraštuose augantis eukaliptas jau po 15 metų gali būti naudojamas kaip žaliava medžio apdirbimo bei popieriaus pramonėje, todėl vis daugiau

ūkininkų sodina eukaliptus vietoje įprasti-nių kultūrų. Medžiai nėra „reiklūs“ dirvo-žemiui, juos galima auginti įprastam ūki-ninkavimui netinkamuose žemės plotuose. Remiantis tokia pat logika, mūsų kraštuose auginami ir biokurui naudojami žilvičiai bei gluosniai, kurių ekonominė nauda yra lygiavertė javų auginimui. Europos Sąjun-goje (ES) miškininkystė yra moderni ūkio šaka, veikianti pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius. Augant medienos paklausai, vis daugiau miškų sodinama ir šiuo metu išsi-

vysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, ir ES auga 25 proc. daugiau miškų nei jų buvo 1901 m. (www.twosides.info duomenimis).

Popierius iš skiedrų

Brandžiausia ir brangiausia mediena naudojama baldams ir statybinėms medžia-goms gaminti. Ruošiant statybinę medieną, atsiranda medžio atraižų, o retinant ir prižiūrint mišką – menkavertės nebran-džios medienos, kurią galima sunaudoti popieriaus gamybai. Popierius gaminamas iš susmulkintos medienos skiedrų, todėl to-kios atliekos puikiai tinka ir leidžia taupiai panaudoti visus medienos išteklius. Teigi-nys, kad popierius gaminamas iš brandžios medienos, yra visiškai klaidingas. Tai len-gvai praryjamas jaukas, deja, neturintis nei gamtosauga, nei faktais pagrįsto įrodymo. Kai kurie Švedijos popieriaus gamintojai net neturi skiedrų gaminimo linijų. Skie-dras, pagamintas iš atliekų, tiesiogiai tiekia medžio apdorojimo įmonės ir lentpjūvės.

Atliekos energijai

Modernūs medžio apdorojimo centrai Švedijoje vienoje vietoje apjungia lentpjū-ves, celiuliozės ir popieriaus ar kartono fabrikus bei logistikos centrus. Tokie centrai veikia labai efektyviai. Celiuliozės balinimo metu atskirta medienos dalis panaudojama kaip biokuras, gaunama eko-logiška šiluminė ir elektros energija, kuri toliau panaudojama celiuliozės ir popie-

miškai – kLimato kaitoS priešnuodiS

Darius JUODKA

Viena iš klimato kaitos ir šiltnamio efekto priežasčių – didėjanti CO2 koncentra-cija atmosferoje. Naršydami internete, įjungdami šviesą ar kitaip naudodami termo-fikacinių elektrinių elektros energiją, pirkdami iš toli atvežtas prekes, prisidedame prie didesnės CO2 emisijos.

Miškų atsodinimas ir jų plėtra yra veiksmingiausia priemonė, mažinanti anglies dioksido poveikį. Fotosintezės metu medžiai skaido ore esantį anglies dvideginį, panaudodami anglį augimui ir išskirdami deguonį. Tokiu būdu medžiai tampa savo-tiškais anglies „bankais“.

Faidherbia Seedlings nuotraukos

Page 41: Ozonas nr. 36

41

Žaliasis gidas

www.ozonas.lt

riaus gamybos procese, o „atidirbęs“ garas dar apšildo netoliese esančias gyvenvietes. Brangstant iškastiniam kurui, popieriaus gamintojai toliau investuoja į bioenergijos gamybą. Artėja laikas, kai Skandinavijos ce-liuliozės fabrikai pagamins daugiau elektros energijos nei jos iš naudos. Jau šiandien yra gamyklų, kurios tiekia elektrą arba apšildo garu aplinkinių gyvenviečių namus.

Švedijoje ir Suomijoje šalia didžiausių medienos perdirbimo, kartono ir popie-riaus koncernų ištakų stovi miškų savinin-kai. Dar gerokai prieš gamtosaugos schemų atsiradimą šie miškų kooperatyvų savinin-kai suvokė savo ūkinės kultūros – medžių

– atsodinimo ir miškų plėtros naudą, todėl šiandien Europoje mes turime gerokai daugiau miškų nei prieš 50 ar 100 metų. Pagrindiniai šios miškų plėtros veiksniai yra pagrįsti net ne ekologine, o finansine nauda – kiekvienas ūkininkas supranta, kad nupjauti daugiau galima tik daugiau pasodinus. Miškų savininkai yra ūkininkai, ir normalu, kad jie siekia finansinės naudos. Paradoksalu, bet Europoje medienos, po-pieriaus ir kartono pramonės plėtra lėmė miškų plotų didėjimą. Nemaža dalis pini-gų, gautų pardavus medieną, grįžta atgal į miškus naujais selekciniais sprendimais, jaunuolynais ir kokybiškesne miškų prie-žiūra. Ekspertai teigia, kad miškininkystė, popieriaus ir kartono gamyba yra viena iš tvariausių pramonės šakų pasaulyje (šalti-nis CEO Perspectives 2008, Price Water-house Coopers).

Specialus ženklinimas

Norėdami užtikrinti, kad žaliava po-pieriui tiekiama iš atsodinamų ir atsakingai tvarkomų miškų medienos, savo reikmėms rinkitės FSC arba PEFC logotipais pažy-mėtas popieriaus rūšis. Abi sistemos – tai atsakingos miškininkystės ženklai. FSC (Forest Stewardship Council) ir PEFC (Programme for the Endorsement of Forest Certification schemas) sistemų kriterijai ir rodikliai, kuriais vertinama ūkinė veikla, panašūs ir vienas kitą perdengia (papildo?). Skirtumas tik tas, kad FSC pradėjo savo veiklą tropiniuose miškuose ir visur taiko tuos pačius reikalavimus, o PEFC įkūrė Eu-ropos privačių miško savininkų asociacijos, prisitaikydamos prie atskirų šalių specifi-kos. FSC yra tarptautinė organizacija, ku-rios nariai yra įvairių socialinių ir gamtos apsaugos grupių (tokių, kaip „Greenpeace“,

„WWF“, „Friends of the Earth“ ir kt.), miš-kininkystės ir medienos apdorojimo pra-monės bei kitų organizacijų atstovai iš viso pasaulio. FSC logotipu žymimi medienos produktai gaminami iš atsakingai tvarkomų ir atsodinamų miškų. Garantuojama, kad mišką patikrino nepriklausomi auditoriai ir įvertino atitiktį griežtiems gamtos ap-saugos, socialiniams bei ekonominiams

standartams. PEFC − nepriklausoma, pel-no nesiekianti nevyriausybinė organizacija, įkurta 1999 m.

Lietuvoje UAB „Antalis“ jau nuo 2007 m. tiekia popierių su FSC ir PEFC akredi-tacija.

Kalbėdami apie popierių ir jo įtaką aplinkai, dažnai pamirštame, kad popie-riaus gamybai naudojama mediena yra atsinaujinanti žaliava. Panaudotą popierių galima perdirbti iki šešių kartų. Skirtingai nei plastikas, metalas ar stiklas, popierius kompostuojamas suyra per kelias savaites. Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kiek nedaug popieriaus aptikote pavasarinės talkos metu. Kita vertus, jei norima dokumentus išsaugoti ateities kartoms ir jie laikomi popierių archyvuose, balintos celiuliozės popieriaus ilgaamžiškumas gali siekti virš 200 metų.

Gamtosaugos problemos yra globalios. Išsivysčiusiose šalyse, Europoje, įskaitant ir Lietuvą, miškų plotai didėja. Tačiau pasauliniu mastu miškai nyksta. Besivys-tančiuose pasaulio regionuose – Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje – miškai nyksta daugiausiai dėl žemės ūkio plėtros, medie-nos naudojimo kurui bei miškininkystės tradicijų ar įstatymų trūkumo. Todėl mūsų parama šiems problematiškiems regionams

yra labai reikalinga ir laukiama.

Realūs veiksmai

„Antalis“ siūlo atkreipti dėmesį į anglies dvideginio emisiją ir prisidėti prie miški-ninkystės plėtros besivystančiose šalyse. Pirkdami įmonės naujausiame kainoraštyje širdele pažymėtas popieriaus rūšis galite kompensuoti popieriaus gamybos ir trans-portavimo metu išskirtą CO2. Anglies dvi-deginio emisiją galima kompensuoti ir kar-tu su popieriumi bei kartonu įsigyjant kli-mato kompensavimo ekokreditų. Už eko-kreditus gautomis lėšomis finansuojamas

„PlanVivo“ (www.planvivo.org) sertifikuotas medžių bei vaismedžių auginimo projektas mažuose šeimos ūkiuose Mozambike. Mo-zambikas – viena iš skurdžiausių Afrikos valstybių, kenčianti nuo nepritekliaus ir už-sitęsusio pilietinio karo pasekmių. Klimato kompensavimo projektą taip pat vykdo ir kitos „Antalis“ kompanijos Švedijoje, Nor-vegijoje, Danijoje ir Suomijoje.

Daugiau informacijos apie UAB „Anta-lis“ ir klimato kompensavimo projektą ga-lite rasti www.just-ask-antalis.lt arba www.antalis.lt.

Užs. nr. 10/31

Page 42: Ozonas nr. 36

42

Žaliasis gidas

Vis daugiau Lietuvos šeimų ima propaguoti sveiką gyvenimo būdą. Pra-dėjome nuo švaresnio maisto ir natūra-lesnės kosmetikos, o dabar vis dažniau renkamės ekologiškas buitines ar higi-enos priemones. Dažnas mūsų pradeda žvalgytis dar toliau – į natūralų gydymą. Kinų medicinos laimėjimai ir akupunk-tūros galia pažįstami jau ne vienam, tačiau dar mažai kas žino apie tradicinę tailandiečių mediciną ir jos pagrindą – tailandietišką (tajų) masažą.

Šaknys budizme

Tradicinė tailandiečių medicina – tai senovės tailandiečių sukaupti natūralaus gydymo metodai. Šio gydymo pagrindas – vietinės gydymo paslaptys, tačiau jis kartu apima ir senovės indų bei kinų gydomąją praktiką. Nors tradicinė tailandiečių medi-cina apima ir gydymą žolelėmis, subalan-suotos mitybos svarbą bei dvasinę sveikatą, šio gydymo „vinis“ – profesionalų atliekami masažai. Tokia gydymo praktika yra labai populiari Tolimuosiuose Rytuose ir tapo alternatyva vakarietiškajai medicinai bei viena iš universitetinių disciplinų Tailande. Vakaruose toks gydymas kol kas nėra labai populiarus. Tačiau čia tailandietiški ma-sažai išpopuliarėjo kaip atpalaiduojantys, nors, aišku, niekas negali nuneigti ir jų tei-giamo poveikio fizinei žmogaus sveikatai.

Tailandietiškas masažas yra kildinamas iš Indijos ir siejamas su budizmo religija. Pasak legendos, tailandietiško masažo techniką atrado Budos draugas ir treneris (masažistas) Shivago Komarpaj. Jis prieš daugiau nei 2500 metų sujungė tailandiečių, indų ir kinų medicinos žinias ir patiesė pa-matus tradicinei tailandietiškai medicinai, kurią vėliau praktikavo ir plėtojo budistų vienuoliai.

Pasyvi mankšta

Daugiau nei du tūkstantmečius prakti-

kuojamas tradicinis tajų masažas dar kitaip vadinamas jogos masažu. Tai ne tik papras-tas masažas, bet ir pasyvi mankšta, kurią žmogui padeda atlikti masažo meistras. Šis masažas atliekamas ant grindų, žmogui esant apsirengusiam, tačiau drabužiai turi būti patogūs ir nevaržyti judesių. Masa-žuojant nenaudojamas aliejus. Meistras, naudodamas ne tik delnus, bet ir dilbius, alkūnes, kelius ir pėdas, ritmiškai spaudžia, tempia, lenkia ir masažuoja įvairias kūno dalis. Žmogus yra sodinamas į įvairias jo-gos pozicijas, spaudžiami masažuojamojo energetiniai taškai ir linijos. Tradicinis tajų masažas trunka ilgai (kartais ilgiau nei dvi valandas) ir tampa mankšta bei atsipalaida-vimu ne tik masažuojamam žmogui, bet ir pačiam masažuotojui. Seanso metu atku-riama visų kūno sistemų pusiausvyra ir har-monija, pagerėja kūno lankstumas ir kraujo apytaka. Šis unikalus masažas maloniai atpalaiduoja ir suteikia energijos, didina organizmo tonusą. Jis gali padėti sumažinti raumenų ar galvos skausmus, atpalaiduoti įsitempusius raumenis.

Lietuvoje alternatyvus gydymas nėra populiarus, tad tradicinės tailandiečių me-dicinos centrų čia nerasime. Tačiau tailan-diečių masažo salonų yra ne vienas. Nors jie teikia ne medicinines paslaugas, bet daugelyje vietų masažo paslaugos yra labai profesionalios ir autentiškos, nes jas atlieka meistrės iš Tailando.

Svarbu atsipalaiduoti

Sostinės senamiestyje įsikūrusio tai-landiečių masažo salono „SalaThai“ dar-buotoja meistrė Neeranuch Uthensut sakė:

„Tailandiečių masažas – unikalus. Tai ne tik paprastas masažas, tai kartu mankšta. Mūsų tikslas nėra fizinės sveikatos geri-nimas, labiau orientuojamės į žmogaus emocinę sveikatą. Jūs, lietuviai, daug ir įtemptai dirbate. Vilnius – didelis miestas, kupinas rūpesčių. Žmonėms norisi pailsėti, pabėgti nuo kasdienybės. Būtent tai mes ir suteikiame – ramybę ir atsipalaidavimą, padedame nugalėti stresą, nuraminti ner-

vus. Juk būtent dėl šių išvardintų priežasčių ir atsiranda fizinės problemos“. Meistrė iš Tailando taip pat pastebėjo, kad moterys dažniau renkasi aliejinius, švelnius masa-žus, tuo tarpu vyrai atsipalaiduoja nuo visai ko kito – „laužymo ir skausmo“, todėl jie renkasi tradicinį tailandiečių masažą, kuris yra stiprus ir išjudinantis įsitempusių rau-menų grupes.

Paklausta, ar masažas turi poveikį fizi-nei žmogaus sveikatai, tailandietė tvirtino, kad tai ne mitas: „Bet koks masažas, ne tik tailandietiškas, padeda esant tempimui nugaros ir pečių srityse. Jis atpalaiduoja įsitempusius raumenis. Masažuojant tradi-ciniu tailandiečių metodu, žmogaus kūnas yra spaudžiamas, tempiamas, sukamas, žmogus sodinamas į jogos pozicijas. Bet koks judėjimas žmogaus kūnui daro teigia-mą poveikį, o probleminių vietų, įtemptų raumenų stimuliavimas gali padėti suma-žinti įtampą ar skausmą. Be to, tajų ma-sažas – taškinis, t.y. jis paremtas senovės tailandiečių tikėjimu, jog visi kūno organai yra energetiniais kanalais sujungti su tam tikrais taškais, kurių stimuliavimas pageri-na šių organų veiklą“.

Akivaizdūs rezultatai

Salono darbuotojai jau pastebi grįžta-mąjį žmonių ryšį ir patvirtina, kad atlie-kamas masažas pagerina fizinę savijautą. Kaip sakė Jūratė Grambaitė, „mūsų salone dirba profesionalios masažistės, tačiau ne medikės, todėl pagrindinis masažo tikslas yra padėti žmogui atsipalaiduoti ir paša-linti stresą. Tačiau negalime nepastebėti akivaizdžios masažo pagalbos žmogaus fizinei sveikatai. Ne vienam klientui masa-žas padėjo atsikratyti ne tik blogų emocijų, bet ir nugaros bei juosmens, kojų ar galvos skausmų bei įtampos pečių srityje. Žinoma, tai neatsitiko per vieną dieną, prireikė ne vieno masažo ir kantrybės“. Moteris pridū-rė, kad masažo poveikiu įsitikinę žmonės grįžta, kad palaikytų gerą fizinę savijautą ar pataisytų pablogėjusią.

Užs. nr. 10/30

pirmoji pagaLba – tajų maSažaS

Eglė STANKEVIČIŪTĖ

Eglė STANKEVIČIŪTĖ

Jelenos Kurbatovos nuotraukos

Page 43: Ozonas nr. 36

Didžiausias pasirinkimas S. Žukausko 49, Vilnius Dirbame: I-V 10.00 – 21.00 val.; VI 10.00 – 18.00 val.; VII nedirbame Mob. tel. +370 65532415

Vokiečių g. 13, Vilnius Dirbame: I-V 9.00 – 21.00 val.; VI 10.00 – 18.00 val.; VII 10.00 – 15.00 val. Mob. tel. +370 61065340

MISC “Europa” Konstitucijos pr. 7A, Vilnius Dirbame: I-VI 10.00 – 21.00 val.; VII 10.00 – 20.00 val. Mob. tel. +370 68585879

Mūsų krautuvėlės:

ww

w.b

iosa

la.lt

Platus ekologiškų bei natūralių produktų pasirinkimas krautuvėlėse krautuvėlėse

Page 44: Ozonas nr. 36