Mirusiųjų šnabždesiai

ww

SimonBeckett

SimonBeckett

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-929-1

Simon Becke� (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai popu-liarus. „Mirties chemija“ („Tyto alba“), pirmasis jo detektyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kal-bas, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš � lmo „CSI Niujorkas“. „Mirusiųjų šnabždesiai“ – trečioji serijos knyga.

Iš tiesų Deividas Hanteris tenorėjo truputėlio ramybės. Todėl, kai buvęs dėstytojas Tomas Libermanas jį pakvietė į JAV, Tenesio valstijoje įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį, jis noriai išvy-ko, tikėdamasis atitrūkti nuo savo problemų ir daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjimui. Tačiau tučtuojau paaiškėja, kad kūnų irimą tiriančiame institute jo laukia sunki užduo-tis: Libermanas prašo pagalbos tiriant stipriai suirusį aukos kūną. Ir čia prasideda problemos: mirties priežastis neaiški, mirties laiko neįmanoma nustatyti, nusikaltimo vietoje ran-dami keisti pirštų atspaudai… Neįmanoma identi� kuoti net ir nužudytojo asmenybės. Nei lavonas, nei nusikaltimo vieta neatrodo taip, kaip turėtų. Tarsi tik to ir trūktų – atsiranda ir daugiau aukų. Libermanas ir Hanteris ima suprasti, kad žudikas su jais žaidžia, siekdamas tik jam vienam težinomo tikslo. Tačiau jie net neįtaria, kad patys atsidūrė mirtiname pavojuje…„Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų ku-

pinas detektyvas, nei įtaigumu, nei siužeto posūkiais nenusi-leidžiantis „Mirties chemijai“ ir „Įrašyta kauluose“.

Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir slėpti ne vieną paslaptį. Aišku, jei moki ieškoti.

Mirusi jjšnabždešnabždešnabžde

jšnabžde

jjšnabžde

j

siai siai

Detekt yvinis romanas

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

viLniUs 2013

Simon Beckett

UDK 821.111-31 Be49

Copyright © Simon Beckett 2009 © Vytautas Petrukaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 © Jokūbas Jacovskis, viršelio

dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013ISBN 978-9986-16-929-1

BECKETT Simon WHISPERS OF THE DEADBCA, 2009

Skiriu savo tėvams,Sheilai ir Frankui Beckettams

6

S i m o n B e c k e t t

M i r u s i ų j ų š n a b ž d e s i a i

7

1

Oda.Nors šis žmogaus organas didžiausias, į jį kreipiame mažiau-

siai dėmesio. Jis sudaro aštuntadalį kūno masės ir suaugusio žmogaus yra vidutiniškai dviejų kvadratinių metrų ploto. San-daros požiūriu oda yra tikras meno kūrinys, reguliuojantis ir saugantis kapiliarų, liaukų ir nervų raizginys. Per odą mes pa-laikome jutiminį ryšį su išoriniu pasauliu, ji – riba, ties kuria baigiasi mūsų individualumas, mūsų savastis.

Ir net mirus kažkiek tos savasties išlieka.Kūnui mirus, enzimai, kuriuos kontroliavo gyvybė, ima

siautėti. Jie ryja ląstelių sieneles, ir iš jų išteka skystis. Jis kyla į paviršių, susikaupia po odos sluoksniais, ir šie atsileidžia. Oda ir kūnas, iki tol sudarę neatsiejamą visumą, ima vienas nuo kito skirtis. Odoje iššoka pūslės. Ji ima luptis ištisais rėžiais, kūnas ją nusimeta kaip nereikalingą paltą vasaros dieną.

Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir atskleisti ne vieną paslaptį.

Aišku, jei moki ieškoti.

8


Erlas Beitmanas gulėjo aukštielninkas, atsukęs veidą į saulę. Viršuje paukščiai suko ratus mėlyname Tenesio danguje – gied-rame, tik perrėžtame lėtai besisklaidančio reaktyvinio lėktuvo palikto garų pėdsako. Erlui visada patikdavo saulė. Patikdavo, kaip nuo jos peršti oda visą dieną meškeriojus, patikdavo, kaip kitaip imdavo atrodyti viskas, ką paliesdavo skaistūs jos spindu-liai. Tenesyje saulės netrūko, bet Erlas kadaise atvyko iš Čika-gos, ir nuo šaltų tenykščių žiemų jo kaulai liko sustingę.

Kai aštuntajame dešimtmetyje atsikraustė į Memfį, šis nuo gausių pelkių drėgmės prisigėręs miestas jam patiko kur kas labiau negu vėjų kiaurai košiamos gimtojo didmiesčio gatvės. Žinoma, jis, nedidelę praktiką turintis dantistas su jauna žmona ir dviem mažais vaikais, lauke negalėjo praleisti tiek daug laiko, kiek būtų norėjęs, bet norimas sąlygas bent jau turėjo. Jam net patiko alpus Tenesio vasarų karštis, kai papūtus vėjeliui pasi-jusdavai lyg paliestas karštos flanelės, o vakarais tekdavo tūnoti ankštame butuke, kuriame glaudėsi su Keite ir sūnumis.

Nuo to laiko padėtis pasitaisė. Dantų gydytojo praktika su-klestėjo, vietoj ankšto buto atsirado vis didesnių ir geresnių būstų. Prieš dvejus metus juodu su Keite atsikėlė į gerą rajoną ir įsikūrė naujame šešių kambarių name su didele, vešlia žalia veja, kur saugiai galėjo žaisti augantys vaikaičiai, o ankstyvą rytą saulės spinduliai miniatiūrinėmis vaivorykštėmis nušvis-davo vejos purkštuvo pursluose.

Širdies smūgis jį ir ištiko vejoje, kai visas suprakaitavęs keik-damasis vargo pjaudamas nudžiūvusią seno, didelio pupmedžio šaką. Palikęs pjūklą įstrigusį medžio šakoje, jis dar įstengė nu-klupčioti kelis žingsnius namų link, kol skausmas jį pakirto.

Greitosios pagalbos automobilyje su deguonies kauke ant veido jis tvirtai laikė suėmęs ranką Keitei ir mėgino šypsotis, kad ją nuramintų. Ligoninėje medikų personalas kaip papras-


9

tai pradėjo padriką baletą, paskubomis buvo ištraukti švirkš-tai ir supypsėjo aparatai. Jiems pagaliau nutilus, rodės, galėjai lengviau atsikvėpti. Netrukus, kai buvo pasirašyti reikiami do-kumentai – neišvengiamas popierizmas, lydintis mus nuo pat gimimo, – Erlas buvo išleistas.

Dabar jis tysojo pavasario saulėje. Nuogas jis gulėjo ant žemo medinio rėmo, pakelto virš pievų žolių ir lapų kilimo. Čia jis iš-buvo jau ilgiau negu savaitę – tiek laiko pakako, kad minkštieji audiniai išnyktų ir atidengtų kaulus bei kremzles po perdžiūvu-sia oda. Plaukų kuokštai tebesilaikė ant pakaušio. Iš kaukolės į žydrą dangų žvelgė tuščios akiduobės.

Baigiau matavimus ir išėjau iš vielos tinklo narvo, saugančio dantisto lavoną nuo paukščių ir graužikų. Nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą. Diena ėjo vakarop, buvo karšta, nors žiema dar tik neseniai baigėsi. Šįmet pavasaris neskubėjo; išpampę, sun-kūs pumpurai dar neišsprogo. Po kokios savaitės ar dviejų regi-nys džiugins akį, bet kol kas miškingojo Tenesio beržai ir klevai glaudė prie savęs užsimezgusią žalumą, tartum nenorėdami jos paleisti.

Šlaitas, ant kurio sukiojausi, buvo bemaž niekuo neypatingas. Gal ir vaizdingas, bet tikrai neprilygstantis įspūdingiems tolu-moje dunksantiems Didiesiems Dulsviesiems kalnams. Užtat šis kampelis kiekvieną čia apsilankiusį patraukdavo kitkuo: aplink gulėjo daugiau ar mažiau suirę žmonių lavonai. Vieni pomiškyje, kiti saulės atokaitoje, treti medžių paunksnėje; neseniai paguldyti vis dar buvo išsipūtę nuo dujų, susidarančių kūnui yrant, ankstes-ni sudžiūvę ir sudiržę. Kai kurie buvo paslėpti nuo akių, užkasti po žeme ar sukišti į automobilių bagažines. Kiti, kaip tas, kurį svėriau, buvo uždengti audeklo ar vielos tinklu ir išstatyti kaip kokios šiurpios meno instaliacijos eksponatai. Tik šios ekspozici-jos tikslas buvo kur kas rimtesnis ir kur kas mažiau afišuojamas.

1 0


Sudėjau savo įrangą ir bloknotą atgal į krepšį ir pamankš-tinau užtirpusią ranką. Plonas baltas brėžis ėjo skersai mano delno, kur jis buvo perpjautas iki kaulo ir kirto mano gyvybės liniją. Ne visai simboliška: peilis, pernai vos nenutraukęs mano gyvenimo, jį vis dėlto pakeitė.

Užsikėliau krepšį ant peties ir atsitiesiau. Pilvas nuo svorio dilgtelėjo, bet vos juntamai. Randas po šonkauliais buvo visai sugijęs; dar kelios savaitės ir galėsiu nustoti gėręs antibiotikus, kuriuos nuolatos vartojau pastaruosius devynis mėnesius. Iki gyvenimo galo liksiu neatsparus infekcijoms, bet maniau, kad man pasisekė: praradau tik gabalą žarnos ir blužnį.

Susitaikyti su kitomis netektimis buvo sunkiau. Palikęs dantistą toliau iš lėto irti, apėjau lanku kitą gulin-

tį, krūmų iš dalies uždengtą lavoną – pajuodusį, išpampusį, ir patraukiau siauru taku, vingiuojančiu tarp medžių. Jauna juo-daodė pilku chirurgo chalatu ir kelnėmis tupėjo prie paslėpto iki pusės negyvėlio, tysančio nuvirtusio medžio paunksnėje. Ji pincetu rinko iš lavono besiraitančias lervas ir kiekvieną metė į atskirą stiklinį indą užsukamu dangteliu.

– Labas, Alana.Ji pakėlė akis ir nusišypsojo nepaleisdama iš rankos pinceto.– Labas, Deividai.– Tomas kur nors čia?– Paskutinį kartą mačiau jį prie betono plokščių. Tik žiūrėkit

sau po kojom! – sušuko ji man pavymui. – Ten žolėje guli apy-gardos prokuroras.

Dėkodamas pakėliau ranką ir toliau nuėjau taku. Jis driekėsi lygiagrečiai su aukšta vielos tinklo tvora, juosiančia kiek mažiau negu hektarą miškingos vietovės. Viršuje vielos tinklas baigėsi apsaugine peiline viela, o kitapus šios tvoros buvo kita, medinė. Patekti čia ir iš čia išeiti galėjai tik pro didelius vartus, virš ku-


1 1

rių buvo užrašas paprastomis juodomis raidėmis: Antropologijos tyrimų centras. Tačiau jis buvo geriau žinomas kitu, ne tokiu ofi-cialiu pavadinimu.

Dauguma žmonių vadino jį tiesiog Lavonų ūkiu.

Prieš savaitę stovėjau plytelėmis klotame savo londoniškio buto koridoriuje, prie kojų gulėjo krepšiai. Iš lauko sklido blausioje pa-vasario ryto aušroje saldžiai čiulbančių paukštelių choras. Min-tyse peržvelgiau sąrašą dalykų, kuriuos turėjau patikrinti, nors žinojau, kad viską padariau: langus užšoviau, laiškininkui liepiau nenešti korespondencijos, katilą išjungiau. Šiek tiek nervinausi ir baiminausi. Keliauti buvau įpratęs, bet šis kartas buvo kitoks.

Kai grįšiu šįsyk, niekas manęs nelauks.Taksi vėlavo, bet iki skrydžio turėjau marias laiko. Vis dėlto

be perstojo nerimastingai žvilgčiojau į laikrodį. Žvilgsnis už-kliuvo už puošnių juodų ir baltų grindų plytelių per porą metrų nuo tos vietos, kur stovėjau. Nusukau akis, bet rombinis plytelių raštas jau spėjo sukelti atmintyje įprastas asociacijas. Kraujas jau seniai buvo nuplautas nuo grindų priešais lauko duris ir nuo sienos virš jų. Visas koridorius buvo perdažytas, kol tebegulėjau ligoninėje. Taigi jokie daiktai nepriminė to, kas čia įvyko pernai.

Tačiau bemat pajutau, kad man čia baugu, norisi ištrūkti. Išnešiau krepšius į lauką, stengdamasis, kad pilvui netektų per didelis krūvis. Taksi privažiavo man užvėrus lauko duris. Jos garsiai dunkstelėjo man už nugaros – tas garsas tartum bylojo apie kažkokią pabaigą. Nežiūrėdamas per petį pasukau prie tak-si. Neišjungtas jo dyzelinis variklis puškėjo skleisdamas į aplin-ką išmetamąsias dujas.

Taksi nuvažiavau tik iki artimiausios metro stoties. Ten sė-dau į Pikadilio linijos traukinį, važiuojantį į Hitrou oro uostą.

1 2


Rytas buvo pernelyg ankstus, tad keleivių antplūdis dar nebuvo prasidėjęs, bet vagone vienas kitas sėdėjo. Instinktyviai abejingi kaip visi londoniečiai, jie vengė sutikti svetimą žvilgsnį.

Džiaugsiuosi išvykęs, mėginau įtikinti save mintyse. Antrą kartą gyvenime jutau poreikį ištrūkti iš Londono, tik ne taip kaip pirmą, kai bėgau gyvenimui subyrėjus į šipulius po žmo-nos ir dukters žūties, žinojau grįšiąs. Tačiau man reikėjo kuriam laikui pabėgti, kad nuo nesenų įvykių imtų skirti bent šioks toks atstumas. Be to, jau daug mėnesių nedirbau. Vyliausi, kad ši ke-lionė padės man grįžti į įprastas vėžes.

Ir sužinoti, ar tebesu tinkamas savo profesijai.Tam išsiaiškinti geresnės vietos kaip ši nebūtum radęs. Dar

neseniai tyrimų centras Tenesyje buvo unikalus – vienintelė la-boratorija po atviru dangumi, kur teismo antropologai naudojo tikrus žmonių lavonus irimo procesams studijuoti, svarbiau-siems veiksniams, galintiems parodyti, kada ir kaip ištiko mirtis, fiksuoti. Panašus centras neseniai buvo įsteigtas Šiaurės Karoli-noje, kitas – Teksase, kai buvo sugalvota, kaip išvengti grifų ke-liamų rūpesčių. Girdėjau kalbų, kad toks centras kuriamas net Indijoje.

Tačiau kiek jų gali būti iš viso, neturėjo reikšmės: daugeliui žmonių tyrimų centras Tenesyje vis dar buvo tikrasis Lavonų ūkis. Jis buvo įsikūręs Noksvilyje, priklausė Tenesio universi-teto Teismo antropologijos centrui, ir man pasisekė: dar savo karjeros pradžioje atlikau ten praktiką. Tačiau nuo tada, kai lan-kiausi jame paskutinį kartą, praėjo daug metų. Per daug ilgas laiko tarpas, kaip man sakė Tomas Libermanas, centro direkto-rius ir buvęs mano dėstytojas.

Sėdėdamas Hitrou oro uosto išvykimo salėje ir pro didžiulį langą stebėdamas lėtą, nebylų orlaivių šokį, spėliojau, kaip jau-siuosi ten grįžęs. Išėjus iš ligoninės, per skausmingus sveikimo


1 3

mėnesius – ir dar skausmingesnius to įvykio padarinius – mė-nesio kelionės perspektyva atrodė verta pastangų. Pradėsiu gy-venimą iš naujo – to man labai reikėjo.

Dabar, kai išties leidausi į kelią, pirmą kartą susimąsčiau, ar ne per daug vilčių dedu į šią kelionę.

Čikagoje teko laukti dvi valandas iki kito lėktuvo; jam nu-sileidus Noksvilyje, vis dar girdėjome dundant mus mėginusią pavyti audrą. Tačiau dangus netrukus ėmė giedrytis, ir kai pa-siėmiau bagažą, saulė jau prasimušė pro debesis. Išėjau iš oro uosto pastato pasiimti išsinuomoto automobilio. Giliai traukiau į save nepažįstamą malonų, drėgną orą. Nuo kelių kilo garai, skleisdami aštrų šlapio asfalto kvapą. Lietus, krintantis iš lėto tolstant tamsiai mėlyniems audros debesims, vešlią žalumą abi-pus greitkelio darė tiesiog akinamai ryškią.

Artindamasis prie miesto pajutau, kaip taisosi nuotaika. Man pavyks.

Dabar, praėjus vos savaitei, nebebuvau toks tikras. Ėjau taku, juosiančiu laukymę, kurioje stovėjo aukštas medinis trikojis, panašus į neuždengtą indėnų tipio karkasą. Po juo ant pakylos gulėjo lavonas – netrukus jis bus pakeltas ir pasvertas. Išsukau iš tako ir, nepamiršdamas Alanos įspėjimo, perėjau laukymę prie kelių stačiakampių betono plokščių, suleistų į žemę. Šie taisyklingos formos statiniai bemat krito į akį miškingoje vie-tovėje. Juose buvo palaidoti žmonių palaikai: buvo atliekamas bandymas, siekiant išsiaiškinti, kiek efektyvūs ieškant lavonų pro žemę prasiskverbiantys radarai.

Už kelių žingsnių klūpojo aukšta, nerangi žmogysta rusvai žalsvomis kelnėmis su kariška skrybėle plačiais kraštais ant gal-vos ir susiraukusi apžiūrinėjo iš žemės kyšantį vamzdžio galą su sužymėtomis padalomis.

– Kaip sekasi? – paklausiau.

1 4


Žmogus nepakėlė akių – spoksojo pro akinius plonyčiais metaliniais rėmais ir atsargiai baksnojo matuoklį pirštu.

– Galima pamanyti, kad užfiksuoti tokią stiprią smarvę tu-rėtų būti nesunku, tiesa? – užuot atsakęs į mano klausimą, pa-klausė pats.

Per trumpai tariami balsiai išdavė jį kilus nuo Rytų pakrantės, o ne iš Tenesio, kur jie nutęsiami. Kiek pažinojau Tomą Liber-maną, jis nesiliovė ieškojęs savo šventojo Gralio – molekulė po molekulės analizavo kūnui yrant susidarančias dujas, siekdamas apibrėžti irimo dvoką. Kiekvienas, kurio namuose po grindi-mis kada nors nugaišo pelė, gali paliudyti, kad jo esama – jis nedingsta ilgai po to, kai žmogaus juslės jau nebeįstengia jo už-fiksuoti. Šunis galima ištreniruoti užuosti prieš daugybę metų užkastą lavoną. Tomas iškėlė teoriją, kad įmanoma sukurti ju-tiklį, kuris irgi tai darytų, – tada rasti ir atkasti lavonus būtų kur kas lengviau. Tačiau, kaip ir daug kur kitur, teorija labai skyrėsi nuo praktikos.

Jis atsistojo kriuksėdamas – nesupratau, iš nusivylimo ar pa-sitenkinimo.

– Gerai, jau baigiau, – tarė jis ir susiraukė išgirdęs, kaip trekšteli kelių sąnariai.

– Einu į valgyklą pietų. Eisi kartu?Kraudamasis įrangą jis liūdnai šyptelėjo.– Tik ne šiandien. Merė įdėjo sumuštinių. Vištiena su pupe-

lių ūgliais ar kažkas panašaus, taip pat šleikščiai sveika. Kol ne-pamiršau: savaitgalį esi kviečiamas vakarienės. Matyt, ji įsikalė į galvą, kad tau reikia bent kartą tinkamai pavalgyti.

Jis susiraukė.– Tave nori nupenėti, o man duoda tik triušių ėdalo. Kur čia

teisingumas?Nusišypsojau. Tomo žmona buvo puiki virėja, ir jis tai žinojo.


1 5

– Pasakyk jai, kad mielai ateisiu. Tau padėti panešti įrangą? – pasisiūliau matydamas, kaip jis užsimeta brezentinį maišą ant peties.

– Ne, aš pats.Žinojau, jog jis nenori, kad aš persitempčiau. Bet nors prie

vartų ėjome lėtai, mačiau, kad sunkus krepšys atėmė jam kvapą. Su Tomu susipažinau, kai jam buvo gerokai per penkiasde-

šimt. Jis džiaugėsi galėdamas drąsinti žalią Britanijos teismo antropologą. Tai buvo taip seniai, kad sunkiai beprisiminiau, ir prabėgę metai paliko savo pėdsaką. Mes tikimės, kad žmonės liks tokie, kokius juos prisimename, bet, aišku, taip niekada ne-būna. Vis dėlto buvau priblokštas, pamatęs, kaip pasikeitė To-mas, kai vėl jį pamačiau.

Jis oficialiai nepranešė, kada atsistatydins iš Teismo antro-pologijos centro direktoriaus pareigų, bet visi žinojo, kad tai veikiausiai įvyks iki metų pabaigos. Prieš dvi savaites vietos laikraštis išspausdino straipsnį apie jį, panašesnį į pagiriamąją kalbą negu į interviu. Jis vis dar panėšėjo į krepšininką (kadaise juo ir buvo), bet pasalūniškai atsėlinęs amžius ir taip prakaulų jo kūną dar labiau sulaisino. Įdubę skruostai ir retėjantys plau-kai suteikė jo išorei asketizmo ir podraug nerimą keliančio tra-pumo.

Tačiau spindinčios jo akys liko nepasikeitusios, kaip ir jo hu-moras bei tikėjimas žmogaus prigimtimi – šio neaptemdė net tai, kad visą gyvenimą jo darbas buvo raustis tamsiojoje jos pu-sėje. Negali sakyti, kad tau pačiam toks darbas nė kiek nekaina-vo, svarsčiau prisimindamas šlykštų randą po marškiniais.

Tomas savo automobilį universalo kėbulu buvo palikęs aikš-telėje šalia centro. Prie vartų stabtelėjome nusitraukti apsaugi-nių pirštinių ir polietileninių antbačių, kuriuos užsimovėme įeidami. Kai išėjome, ir vartai užsidarė, nežinodamas nebūtum

1 6


galėjęs pasakyti, kas liko anapus. Šilto vėjelio šnarinami me-džiai už tvoros, nuogomis šakomis užstojantys nuo saulės tik užsimezgusią žalumą, niekuo nesiskyrė nuo medžių šiapus.

Kai nusigavome į automobilių aikštelę, išsitraukiau iš kiše-nės ir įsijungiau mobilųjį. Nors taisyklės nedraudė, jausdavausi nesmagiai skambančiu telefonu trikdydamas taiką ir ramybę „ūkyje“. Kita vertus, skambučių nesitikėjau. Galintys manęs ieš-koti žinojo, kad esu išvykęs iš šalies, o žmogus, su kuriuo la-biausiai norėjau kalbėtis, vis tiek man neskambins.

Įsikišau telefoną į kišenę. Tomas atidarė bagažinę ir įdėjo maišą. Jis stengėsi neparodyti, kad sunkiai alsuoja, aš – kad tai pastebiu.

– Pavėžėti iki valgyklos? – pasisiūlė jis.– Ačiū, nereikia. Eisiu pėsčiomis. Man reikia judėti.– Pavydėtina drausmė. Man darosi gėda į tave žiūrint.Jis nutilo, nes suskambo jo mobilusis. Jį išsitraukęs pažiūrėjo

į ekraniuką. – Atsiprašau, turiu atsiliepti.Palikęs jį kalbėtis nuėjau per aikštelę. Nors „ūkis“ buvo Te-

nesio universiteto Medicinos centro teritorijoje, jis buvo visiš-kai nuo jo nepriklausomas. Miškingame miesto pakraštyje pri-siglaudusiame Medicinos centre pasijusdavai tarsi visai kitame pasaulyje. Šiuolaikiškuose dideliu krūviu dirbančios ligoninės pastatuose ir į parkus panašiose žaliose erdvėse knibždėjo ligo-nių, studentų ir medicinos personalo. Slaugytoja juokėsi sėdė-dama ant suolelio šalia džinsuoto jaunuolio; motina barė ver-kiantį vaiką, verslininkas gyvai kalbėjosi mobiliuoju. Kai pirmą kartą čia patekau, tyloje skendinčių negyvėlių anapus vartų ir įprasto kasdienio gyvenimo šurmulio kontrastas man pasirodė sunkiai suvokiamas. Dabar bemaž jo nepastebėjau.

Galime priprasti beveik prie visko – reikia tik laiko.


1 7

Užlipau laiptais ir nuėjau taku, vedančiu į valgyklą. Paten-kintas pastebėjau, kad kvėpuoju ne ką sunkiau negu paprastai. Netoli nuėjęs išgirdau už nugaros, kad kažkas skuba mane pa-sivyti.

– Deividai, palauk!Atsigręžiau.Maždaug mano amžiaus ir ūgio vyras pustekinis skuodė

taku. Polas Averis buvo viena iš kylančių Teismo antropologijos centro žvaigždžių; daug kas jį jau laikė Tomo įpėdiniu. Žiniomis šis žmogaus griaučių biologijos specialistas nenusileido enci-klopedijai. Nors rankos buvo didelės, trumpais, storais pirštais, jos buvo miklios it chirurgo.

– Eini pietauti? – paklausė prisivijęs. Garbanoti jo plaukai buvo juodutėliai, smakrą jau tamsino šeriai. – Ar galiu prisidėti?

– Prašom. Kaip Sam?– Gerai. Šįryt susitinka su Mere – eis per prekių kūdikiams

parduotuves. Manau, kredito kortelė patirs skaudų smūgį.Nusišypsojau. Iki šio apsilankymo Jungtinėse Valstijose Polo

nepažinojau, bet jis ir nėščia jo žmona Samanta iš kailio nėrėsi, kad jausčiausi čia kaip namie. Jai artinosi laikas gimdyti pirmą jųdviejų kūdikį. Polas kaip įmanydamas stengėsi parodyti, kad jam dėl to nei šilta, nei šalta, o Sam nė nemėgino slėpti jaudulio.

– Džiaugiuosi, kad tave sutikau, – tarė jis. – Viena mano stu-dentė ką tik susižadėjo, tad mes keliese šįvakar eisim į miestą švęsti. Pavakarieniausim, išgersim taurelę kitą – žodžiu, nieko oficialaus. Gal prisidėtum?

Dvejojau. Buvau dėkingas už kvietimą, bet mintis linksmin-tis su keliais nepažįstamais žmonėmis visai neviliojo.

– Ateis Sam ir Alana, taigi pažįstamų turėsi, – pridūrė Polas matydamas, kad dvejoju. – Ateik, bus smagu.

Nesugalvojau, kodėl turėčiau atsisakyti.

1 8


– Na... gerai. Ačiū.– Puiku. Aštuntą užsuksiu tavęs paimti į viešbutį.Nuo kelio šalimais pasigirdo automobilio klaksonas. Atsi-

gręžę pamatėme Tomą sustabdant savo automobilį kelkraštyje. Jis nuleido langą ir pamojo mums prieiti.

– Ką tik man paskambino iš Tenesio tyrimų biuro. Kalnų namelyje prie Gatlinbergo rastas lavonas. Atrodo, kažkas įdo-maus. Polai, pamaniau, jei nesi užsiėmęs, gal norėtum važiuoti su manim pasižiūrėti?

Polas papurtė galvą.– Atleisk. Visą popietę turiu darbų. Gal koks tavo magistran-

tas galėtų padėti?– Manau, galėtų.Tomas pažvelgė į mane spindinčiomis iš susijaudinimo aki-

mis. Dar jam neprasižiojus, jau žinojau, ką pasakys. – O kaip tu, Deividai? Gal norėtum truputį praktikos?


1 9

2

Iš Noksvilio vedantį greitkelį buvo užtvindę lėtai judantys au-tomobiliai ir sunkvežimiai. Nors vos prasidėjo pavasaris, buvo tiek šilta, kad teko įsijungti automobilio oro kondicionierių. Tomas suprogramavo palydovinės navigacijos prietaisą, bet kol kas jo mums beveik neprireikė. Vairuodamas Tomas patyliukais niūniavo – jau žinojau, kad tai rodo jį nekantraujant. Kad ir ko-kia niūri buvo „ūkio“ tikrovė, visi savo kūną tyrimams palikę žmonės mirė savo mirtimi. Čia mūsų laukė kažkas kita.

Kažkas tikra.– Vadinasi, panašu į žmogžudystę?Tyčinę, pridūriau mintyse. Beveik galėjai tuo neabejoti – ant-

raip Tenesio tyrimų biuras nebūtų kišęsis. TTB buvo FTB versi-ja, tik vienos valstijos masto. Tomas buvo jo konsultantas ir net turėjo pareigūno ženklelį. Jeigu skambino ne vietos policijos valdyba, o TTB, veikiausiai reikalas rimtas.

– Matyt, – neatitraukdamas akių nuo kelio atsakė Tomas. – Man jie nedaug sakė, bet atrodo, kad lavonas prastos būklės.

Kažkodėl ėmiau nervintis.– Ar nebus nemalonumų dėl to, kad eisiu kartu?

2 0


– Kodėl turėtų būti? – Tomas atrodė nustebęs. – Dažnai imu ką nors į pagalbą.

– Turėjau galvoje – dėl to, kad esu britas.Tam, kad atvykčiau į JAV, turėjau įveikti įprastas biurokra-

tines kliūtis – gauti vizas ir leidimus dirbti, – bet nenumaniau, kad pateksiu į tokią padėtį kaip dabar. Nebuvau tikras, ar būsiu pageidaujamas oficialiame tyrime.

– Nemanau, kad dėl to turėtų kilti bėdų, – jis patraukė pe-čiais. – Vargu ar šis reikalas turi ką nors bendra su nacionaliniu saugumu, o jeigu kas paklaus, laiduosiu už tave. Arba gali ne-prasižioti ir tikėtis, kad niekas nepastebės tavo tarties.

Jis nusišypsojo ir įjungė kompaktinių plokštelių grotuvą. Tomui muzika reiškė tą patį, ką kitiems cigaretės ar viskis. Jis tvirtino, kad jinai padeda mesti iš galvos vienas mintis ir sutelk-ti dėmesį į kitas. Labiausiai jis svaiginosi šeštojo ir septintojo dešimtmečio džiazu. Per savo viešnagę klausiausi pustuzinio automobilyje laikomų jo albumų tiek kartų, kad beveik visus jau atpažindavau.

Iš garsiakalbių pasigirdo Džimio Smito įrašas; Tomas tyliai atsiduso ir nevalingai įsitaisė patogiau ant sėdynės.

Žiūrėjau į slenkančius už mūsų lango Tenesio gamtovaiz-džius. Priekyje dunksojo Dulsvieji kalnai, gaubiami blausios ūkanos, dėl kurios ir gavo tokį pavadinimą. Iki pat horizonto driekėsi miškais apaugę jų šlaitai – banguojantis žalias vande-nynas, ryškus kontrastas krautuvėlėms ir užeigoms aplink mus. Greitkelio pakraščius buvo nusėję paprasti, neskoningos išvaiz-dos greitojo maisto restoranėliai, barai ir parduotuvės, dangų virš jų raizgė elektros ir telegrafo laidai.

Atrodė, kad Londonas ir visa Jungtinė Karalystė labai toli. Atvykau čia tikėdamasis atgauti primirštus įgūdžius ir atsikra-tyti kai kurių širdį slegiančių dalykų. Žinojau, kad grįžus teks


2 1

daryti ganėtinai sunkių sprendimų. Laikina sutartis su vienu Londono universitetu baigėsi man sveikstant; nors man buvo pasiūlytas nuolatinis etatas, sulaukiau ir kito siūlymo – iš vie-no geriausių Škotijos universitetų Teismo antropologijos ka-tedros. Be to, mane nedrąsiai kalbino Teismo paieškų konsul-tacinė grupė – tarpžinybinė agentūra, padedanti policijai rasti lavonus. Visa tai glostė savimeilę ir turėjau džiaugtis, bet tiems darbams man trūko entuziazmo. Maniau, kad padėtis pasikeis grįžus čia, į JAV.

Kol kas nepasikeitė.Atsidusau ir pats nepajutau, kaip nykščiu pasikasiau randą

ant delno.– Gerai jautiesi? – žvilgtelėjęs į mano pusę paklausė Tomas.Sugniaužiau randuotą delną į kumštį.– Puikiai.Daugiau jis apie tai neklausinėjo.– Krepšyje ant užpakalinės sėdynės – sumuštiniai. Gal su-

valgykim juos, kol dar neatvažiavom. – Jis kreivai šyptelėjo. – Tikiuosi, tau patinka pupelių ūgliai.

Artinantis prie kalnų vietovė tapo miškingesnė. Pravažiavome pro Pidžen Fordžą – neskoningą kurortą su barais ir restoranais šalikelėse. Viena užkandinė, pro kurią pravažiavome, buvo įreng-ta kaip prerijų pakraščio trobos imitacija, net su plastikiniais rąs-tais. Po kelių kilometrų pasiekėme Gatlinbergą, turistų pamėgtą miestelį, – čia karnavalo atmosfera, palyginti su Pidžen Fordžu, atrodė visai santūri. Jis išdygo pačioje kalnų papėdėje ir, nors jo moteliai ir krautuvėlės žūtbūt stengėsi patraukti akį savo išvaizda, jie negalėjo varžytis su natūralia už jų dunksančių kalnų didybe.

Tada mes atsidūrėme visai kitame pasaulyje. Iš abiejų pusių mus suspaudė statūs, tankiais miškais apaugę šlaitai; jais vin-giuojantis kelias skendėjo šešėlyje. Dulsvieji kalnai, Apalačų

2 2


grandinės atšaka, nusidriekusi tarp Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijų, užima kiek daugiau nei dviejų tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą. Jie paskelbti nacionaliniu parku, tačiau žiūrint pro automobilio langą man kilo mintis, kad gamtai nė motais jai suteikta garbė. Čia plytėjo net iki šiol menkai žmogaus ran-kos tepaliesti tyrai. Atvykėlis iš tokios tirštai gyvenamos salos kaip Jungtinė Karalystė negalėjo nepasijusti niekingas vien dėl jų dydžio.

Čia eismas nebuvo toks intensyvus. Po kelių savaičių trans-porto čia gerokai padaugės, bet kol kas buvo pavasaris, tad kitų automobilių beveik nesutikome. Nuvažiavus dar kelis kilomet-rus, Tomas išsuko į žvyrkelį.

– Jau turėtų būti nelabai toli.Jis pažiūrėjo į palydovinės navigacijos aparato ekraną prie-

taisų skydelyje ir pažvelgė į priekį.– A – štai ir atvažiavom.Prie siauro keliuko buvo rodyklė su užrašu Rąstiniai name-

liai Nr. 5–13. Tomas į jį pasuko; automatinė pavarų dėžė negar-siai skundėsi važiuojant nuokalne. Tarp medžių pamačiau lėkš-tus dideliais atstumais viena nuo kitos sustatytų trobelių stogus.

Priekyje abipus keliuko išvydau išrikiuotus policijos ir kitus – neženklintus – automobilius. Nusprendžiau, kad šie – Tenesio tyrimų biuro. Mums prisiartinus, uniformuotas policijos parei-gūnas priėjo ir užtvėrė kelią, ranka liesdamas ant diržo kabantį dėklą su pistoletu.

Tomas sustabdė automobilį ir nuleido langą, bet policinin-kas neleido jam prasižioti.

– Pone, toliau važiuoti negalima. Jums teks apsisukti ir grįžti.Jis kalbėjo ryškia pietietiška tartimi, o jo nepermaldaujamas,

nepripažįstantis kompromisų mandagumas irgi buvo savotiš-kas ginklas. Tomas maloniai jam nusišypsojo.


2 3

– Viskas gerai. Ar galėtumėte pasakyti Danui Gardneriui, kad atvažiavo Tomas Libermanas?

Uniformuotas pareigūnas paėjo kelis žingsnius į šalį ir pasi-kalbėjo per savo radijo stotį. Tai, ką išgirdo, jį nuramino.

– Gerai. Pastatykit automobilį prie kitų.Tomas taip ir padarė. Dar neseniai tik šiek tiek nervinau-

si, dabar man pasidarė ne juokais neramu. Mintyse sakiau sau, kad šioks toks nerimas suprantamas – nors pasveikau, vis dar nebuvau iki galo atsigavęs, be to, nesitikėjau dalyvauti tikrame žmogžudystės tyrime. Vis dėlto žinojau, kad tai tik dingstys – mano būsenos jomis nepaaiškinsi.

– Tu įsitikinęs, kad galiu čia būti? – paklausiau. – Nenoriu kam nors užkliūti.

Rodės, Tomui tai mažiausiai rūpi.– Nesijaudink. Jei kas paklaus, sakyk, kad tu su manim.Išlipome iš automobilio. Ištrūkus iš miesto, laukinių gėlių ir

priemolio kvapų persisunkęs oras atrodė gaivus ir švarus. Pava-karės saulė skverbėsi pro medžių šakas; jos nušviesti susirangę žali pumpurai panėšėjo į didžiulius smaragdus. Taip aukštai ir dar medžių paunksnėje buvo visai vėsu, todėl link mūsų besi-artinančio vyro išvaizda atrodė dar keistesnė. Jis ryšėjo kakla-raištį, bet švarką buvo užsimetęs ant rankos, o melsvi marški-niai buvo išmarginti tamsių prakaito dėmių. Kai spaudė Tomui ranką, pamačiau, kad jo veidas sukaitęs, išraudęs.

– Ačiū, kad atvažiavai. Maniau, gal dar atostogauji.– Nebe. – Tomas su Mere grįžo iš Floridos savaitė prieš man

atskrendant. Jis man skundėsi dar niekada gyvenime taip nenuo-bodžiavęs. – Danai, susipažink – daktaras Deividas Hanteris, mūsų centro svečias. Sakiau jam, kad nematau kliūčių jam va-žiuoti čia drauge.

Iš intonacijos galėjai pamanyti, kad jis to klausia.

2 4


Vyriškis pasisuko į mane. Nusprendžiau, kad jam netoli še-šiasdešimties; vėjo nugairintą, rūpesčių išvargintą veidą vagojo gilios raukšlės. Žylantys plaukai trumpai pakirpti, sklastymas šone tiesutėlis, lyg liniuote užbrėžtas.

Jis ištiesė ranką. Manąją suspaudė tvirtai, tartum mesdamas iššūkį. Sausa delno oda buvo sudiržusi.

– Inspektorius Danas Gardneris. Malonu susipažinti.Spėjau, kad jo pareigos atitinka vyresniojo tyrėjo Jungtinėje

Karalystėje. Kaip dažnas tenesietis kalbėjo sniaukrodamas, bet jo nerūpestinga laikysena buvo apgaulinga. Žvilgsnis skvarbus, vertinantis. Susidaro nuomonę.

– Tai ką turit? – paklausė Tomas kišdamas ranką į automobi-lio galą išsitraukti lagaminėlio.

– Leisk man.Ištraukiau lagaminėlį pats. Nesvarbu, kad pilvas tik neseniai

užgijo – buvau geresnės formos nešioti lagaminėlį negu Tomas. Šįsyk jis nesipriešino.

TTB agentas pasuko atgal taku link medžių.– Lavonas nuomojamame namelyje. Valdytojas aptiko jį šįryt.– Tikrai žmogžudystė?– Be jokių abejonių.Nieko daugiau jis nesakė. Tomas smalsiai į jį žvilgtelėjo, bet

nusprendė nekamantinėti.– Koks nors asmens dokumentas yra?– Radom vyrišką piniginę su kredito kortelėmis ir vairuotojo

pažymėjimu, bet negalim tvirtinti, kad jie aukos. Lavonas per daug suiręs, tad iš nuotraukų jokios naudos.

– Ar numanote, kiek laiko jis ten? – negalvodamas paklau-siau.

Gardneris susiraukė. Priminiau sau, kad aš čia tik kaip Tomo pagalbininkas.


2 5

– Tikėjausi, kad jūs galėsite tai mums pasakyti, – atsakė TTB pareigūnas, bet veikiau Tomui negu man. – Patologas anatomas vis dar ten, bet jis mažai ką mums gali pasakyti.

– Kuris patologas anatomas – Skotas? – paklausė Tomas.– Ne. Hiksas.– A...Tomo intonacija sakė daug ką, bet nieko malonaus. Tačiau

tuo metu man labiau rūpėjo tai, kad Tomas sunkiai ropščiasi įkalnėn.

– Luktelkit, – pasakiau, padėjau jo lagaminėlį ir apsimečiau, kad stipriau suveržiu bato raištelį.

Gardneris atrodė suirzęs, bet Tomas apsimesdamas valąs akinius su palengvėjimu atsikvėpė. Jis pabrėžtinai įsispitrijo į patamsėjusius nuo prakaito agento marškinius.

– Tikiuosi, nesupyksi, kad klausiu, Danai. Ar gerai jautiesi? Atrodai... na, lyg truputį karščiuotum.

Gardneris nuleido akis į marškinius, lyg tik dabar pastebėjęs, kokie jie sudrėkę.

– Tarkim, ten karštoka. Patys pamatysit.Patraukėme toliau. Takas dabar ėjo lygia vietove. Medžiai

prasiskyrė, ir mums prieš akis atsivėrė nedidelė žole apaugusi laukymė su žvyru grįstu, bet piktžolių užgožtu takučiu. Iš jo iš-sišakojo kiti, visi vedantys į vos matomus tarp medžių namelius. Tas, į kurį ėjome, buvo tolimajame proskynos pakraštyje, ato-kiai nuo kitų. Mažas, apkaltas išblukusiomis nuo lietaus ir sau-lės lentomis. Prieš duris takas buvo pertvertas skaisčiai geltona juosta su užrašu POLICIJOS RIBA. NEPERŽENGTI! juodomis didžiosiomis raidėmis. Kaip visada aplinkui plušo žmonės.

Tai buvo pirma mano pamatyta nusikaltimo vieta Jungtinė-se Amerikos Valstijose. Daugeliu atžvilgių ji niekuo nesiskyrė nuo man įprastų, bet tam tikri subtilūs skirtumai darė ją tartum

2 6


netikrovišką. Prie namelio stovėjo keletas TTB teismo medikų. Išraudusiais, suprakaitavusiais veidais, jie godžiai gėrė iš butelių vandenį. Gardneris nusivedė mus prie jaunos moters elegantiš-ku dalykiniu kostiumėliu, besikalbančios su storuliu blizgančia kaip poliruotas kiaušinis galva. Jis buvo plikutėlis – neturėjo net antakių ir blakstienų, todėl panėšėjo ir į naujagimį, ir į roplį.

Kai prisiartinome, jis atsisuko ir pamačius Tomą jo lūpose nušvito šypsena, tik toli gražu ne džiugi.

– Galvojau, kada gi tu pagaliau pasirodysi, Libermanai.– Atvažiavau iškart po skambučio, Donaldai, – atsakė Tomas.– Keista, kad tau jo reikėjo. Šitą dvoką gali užuosti net Noks-

vilyje.Jis sukikeno nė kiek nesutrikęs, kad niekam kitam jo sąmo-

jis nepasirodė juokingas. Spėjau, kad jis Hiksas, Gardnerio mi-nėtas patologas anatomas. Moteris, su kuria jis kalbėjosi, buvo liekna, nedidelė, bet atletiška, panaši į gimnastę. Jos laikysena buvo vos ne kariška – tą įspūdį dar labiau paryškino tamsiai mėlynas švarkelis ir sijonas bei tamsūs trumpai kirpti plaukai. Veido nebuvo pasidažiusi, bet to jai nė nereikėjo. Prie tos griež-tos išorės netiko tik lūpos – pilnos, lenktos, išduodančios gei-dulingumą, kurį visos kitos kūno dalys, rodės, iš paskutiniųjų stengiasi paneigti.

Pilkos jos akys stabtelėjo ties manimi – šaltai vertindamos, be jokios išraiškos. Baltymai šiek tiek įdegusio veido fone, ro-dės, švyti sveikata.

Gardneris paskubomis visus pristatė.– Tomai, čia Diana Džeikobsen. Ji ką tik pradėjo dirbti ope-

ratyvinių tyrimų dalinyje. Ji pirmą kartą dalyvauja tiriant žmog-žudystę. Aš be galo išliaupsinau tave ir tavo centrą, taigi, žiūrėk, neapvilk manęs.

Ji ištiesė ranką – Gardnerio mėginimas pašmaikštauti, matyt,


2 7

nepadarė jai įspūdžio. Tomas šiltai jai nusišypsojo, bet ji atsaky-dama tik vos pastebimai šyptelėjo. Nesupratau, ar ji iš prigim-ties tokia santūri, ar tik labai stengiasi elgtis kaip profesionalė.

Bežiūrėdamas į Tomą Hiksas irzliai patempė lūpas. Pajutęs, kad žiūriu į jį, piktokai mostelėjo smakru į mano pusę.

– Kas čia?Jis kalbėjo, tarsi manęs ten nebūtų.– Aš – Deividas Hanteris, – prisistačiau, nors klausimas buvo

skirtas ne man. Nuojauta man sakė, kad paduoti ranką bepras-miška.

– Deividas laikinai dirba su mumis centre. Jis maloniai suti-ko man padėti, – paaiškino Tomas.

Jis perdėjo, sakydamas „dirba su mumis“, bet nesiruošiau su juo kivirčytis dėl to nekalto melo.

– Jis britas? – šūktelėjo Hiksas, pastebėjęs mano akcentą.Diana vėl įsmeigė į mane šaltą žvilgsnį, ir pajutau, kaip mano

skruostai ima degti.– Jau įsileidi čia turistus, Gardneri?Žinojau, kad savo buvimu galiu kai ką supykdyti – visai kaip

pašalietis kokiame Jungtinės Karalystės tyrime, bet jo nusista-tymas vis tiek mane suerzino. Priminiau sau esąs Tomo svečias ir užuot atšovęs prikandau liežuvį. Pats Gardneris neatrodė itin patenkintas, kai įsiterpė Tomas.

– Daktaras Hanteris čia mano kvietimu. Jis – vienas geriau-sių Jungtinės Karalystės teismo antropologų.

Hiksas prunkštelėjo, lyg negalėdamas tuo patikėti.– Nori pasakyti, mums trūksta savų?– Noriu pasakyti, kad vertinu jo kompetenciją, – taikiai atsa-

kė Tomas. – Jeigu čia jau baigėme, norėčiau imtis darbo. – Prašom, – gūžtelėdamas pečiais perdėtai maloniai tarė

Hiksas. – Patikėk manimi: šitą mielai tau perleidžiu.

2 8


Jis išdidžiai nužingsniavo prie paliktų automobilių. Palikę du TTB agentus lauke prie trobelės, mudu su Tomu pasukome prie stalo, ant kurio gulėjo dėžės su vienkartiniais kombinezonais, pirštinėmis, antbačiais ir kaukėmis. Palaukiau, kol niekas mūsų negalėjo girdėti.

– Klausyk, Tomai, ko gero, šis sumanymas ne itin vykęs. Pa-lauksiu automobilyje.

Jis nusišypsojo.– Nekreipk dėmesio į Hiksą. Jis dirba Tenesio universiteto

Medicinos centro morge, tad mūsų keliai retkarčiais susiker-ta. Jam labai nepatinka, kai tokiose situacijose turi nusileisti mums. Iš dalies čia kaltas profesinis pavydas, bet daugiausia tai, kad yra šūdžius.

Supratau, kad jis mėgina mane nuraminti, bet vis tiek jau-čiausi nesmagiai. Nusikaltimų vietos man įprastas dalykas, bet aiškiai jutau, kad šitoje man nedera būti.

– Nežinau...– Nieko baisaus, Deividai. Tu padarysi man paslaugą. Tikrai.Nusileidau, bet mano dvejonės neišsisklaidė. Žinojau, kad

turiu būti dėkingas Tomui: juk retas Britanijos ekspertas kada nors yra gavęs progą dirbti Jungtinių Valstijų nusikaltimo vie-toje. Tačiau kažkodėl nervinausi kaip niekada gyvenime. Nega-lėjau dėl to kaltinti net Hikso priešiškumo – buvo tekę susidur-ti su kur kas įnirtingesniu. Ne, kaltas buvau pats. Pastaraisiais mėnesiais kažkuriuo metu, be kita ko, praradau ir pasitikėjimą savimi.

Nagi, tvardykis! Juk negali apvilti Tomo.Mums atplėšiant plastikinius maišus su kombinezonais, prie

stalo priėjo Gardneris.– Gal geriau juos vilktis išsirengus iki trumpikių. Ten gana

karšta.


2 9

Tomas niekinamai prunkštelėjo.– Nuo mokyklos laikų nesu išsirengęs žmonėms matant. Ne-

siruošiu vėl pradėti.Gardneris pliaukštelėjo delnu per zyziantį prie veido vabzdį.– Žiūrėkit, kad nepasigailėtumėt.Nebuvau toks kuklus kaip Tomas, bet jo pavyzdžiu pasekiau.

Ir taip jaučiausi ne savo vietoje – dar betrūko, kad kitų akivaizdo-je išsirengčiau iki trumpikių. Be to, buvo dar tik pavasaris, o saulė jau buvo pradėjusi leistis. Argi trobelėje gali būti taip karšta?

Gardneris pasirausęs dėžėse surado indelį su mentolio te-palu. Jis storu sluoksniu pasitepė panosę, paskui pasiūlė tepalą Tomui.

– Prireiks.– Ačiū, ne, – atsisakė Tomas. – Mano uoslė nebe tokia aštri

kaip anksčiau.Gardneris nieko nesakydamas atkišo indelį man. Paprastai

aš irgi nesitepdavau. Kaip ir Tomui, yrančių kūnų kvapas man buvo gerai pažįstamas, be to, praleidęs visą savaitę „ūkyje“, tikrai prie jo pripratau. Vis dėlto indelį paėmiau ir pasitepiau pano-sę kvapniu vazelinu. Akys akimirksniu apsiašarojo nuo gaižių garų. Giliai įkvėpiau mėgindamas nuraminti įtemptus nervus. Kas, po velnių, tau darosi?! Elgiesi, lyg čia tau būtų pirmas kartas.

Belaukiant, kol Tomas pasiruoš, nugarą man sušildė saulė. Akinamai skaisti, jau pažemiui, iš lėto leisdamasi, ji užgriebė medžių viršūnes. Kad ir kas čia nutiktų, iš ryto ji vėl patekės, priminiau sau.

Tomas užsisegė kombinezono užtrauktuką ir žvaliai nusi-šypsojo.

– Pažiūrėkim, ką turim.Užsitraukėme lateksines pirštines ir užžėlusiu takučiu pasu-

kome į namelį.

ww

SimonBeckett

SimonBeckett

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-929-1

Simon Becke� (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai popu-liarus. „Mirties chemija“ („Tyto alba“), pirmasis jo detektyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kal-bas, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš � lmo „CSI Niujorkas“. „Mirusiųjų šnabždesiai“ – trečioji serijos knyga.

Iš tiesų Deividas Hanteris tenorėjo truputėlio ramybės. Todėl, kai buvęs dėstytojas Tomas Libermanas jį pakvietė į JAV, Tenesio valstijoje įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį, jis noriai išvy-ko, tikėdamasis atitrūkti nuo savo problemų ir daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjimui. Tačiau tučtuojau paaiškėja, kad kūnų irimą tiriančiame institute jo laukia sunki užduo-tis: Libermanas prašo pagalbos tiriant stipriai suirusį aukos kūną. Ir čia prasideda problemos: mirties priežastis neaiški, mirties laiko neįmanoma nustatyti, nusikaltimo vietoje ran-dami keisti pirštų atspaudai… Neįmanoma identi� kuoti net ir nužudytojo asmenybės. Nei lavonas, nei nusikaltimo vieta neatrodo taip, kaip turėtų. Tarsi tik to ir trūktų – atsiranda ir daugiau aukų. Libermanas ir Hanteris ima suprasti, kad žudikas su jais žaidžia, siekdamas tik jam vienam težinomo tikslo. Tačiau jie net neįtaria, kad patys atsidūrė mirtiname pavojuje…„Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų ku-

pinas detektyvas, nei įtaigumu, nei siužeto posūkiais nenusi-leidžiantis „Mirties chemijai“ ir „Įrašyta kauluose“.

Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir slėpti ne vieną paslaptį. Aišku, jei moki ieškoti.

Mirusi jjšnabždešnabždešnabžde

jšnabžde

jjšnabžde

j

siai siai

Documents

Mirusiųjų šnabždesiai