Mano svajonių m

erginaMano svajonių mergina

Baisiausiai

juokingas romanas

visiems, kas metė,

buvo pamestas

ar gyvenokaip atmata

9 789986 168195

ISBN 978-9986-16-819-5

Mike Gayle (Maikas Geilas; g. 1970 m. Birmingame) – britų rašytojas ir žurnalis-

tas, ilgą laiką dirbęs „FHM“, „Sunday Times Style“ ir „Just

Seventeen“ žurnaluose. Žmogus, puikiai žinantis, kuo gyvena šiuolaikiniai vaikinai ir vyrai, žmogus,

kurio kiekvienas romanas graibstomas visoje Europoje.

Lietuviškai jau išleisti M. Gayle‘o romanai

„Vakarienė dviese“ ir „Trūksta tik tavęs“ – geriausias jaunų

miestiečių gyvenimo atspindys. Šmaikščiai ir

taikliai aprašomos kiekvie-nam pažįstamos situacijos:

tavo būstas panašus į šiukšliną landynę, darbas nė

truputėlio nedžiugina, o su mergina išsiskyrei ir niekaip

negali jos pamiršti? O jei neturi nieko, išskyrus

draugus? O jei draugas iškrėtė baisią kiaulystę?

17.15 buvau visiškai laimingas jaunuolis, kurio laukia šviesi ateitis. 17.27 mano gyvenimas baigėsi. Treji metai meilės suguro per dvylika minučių.

„Mano svajonių mergina“ pasakoja apie Vilą Kelį, nevykėlį anglų kalbos mokytoją. Jo gyvenimas – ištisa nesėkmių virtinė, o baisiausia, kad prieš trejus metus jį paliko Agė. Jo svajonių mergina. Taigi dabar Vilas kiūto į kiaulidę panašiame bute ir sielvar-tauja, negalėdamas suprasti, kas buvo ne taip. Kodėl Agė jį metė? Ką daryti, kad ji grįžtų? Vilas beveik neišeina iš buto – kokia prasmė, jei Agės nebėra šalia? Tačiau jis ne toks jau vienišas: jam skambina „geriausia draugė visame pasaulyje“ Alisa, atsitiktinė pažįstama Martina, geras bičiu-lis Saimonas ir Keitė, mergina, anksčiau gyvenusi Vilo nuomojamame bute. Taigi trys merginos, vienas vaikinas, daugybė nevykusių sprendimų ir šviesių prisimini-mų – štai kas sudaro Vilo gyvenimą. Bet viskam ateina galas, ir po eilinio liūdesyje praleisto savaitgalio Vilas priima netikėtą sprendimą. Pasirodo, to ir tereikėjo, kad jo gyvenimas apvirstų aukštyn kojomis.

Kas iš mūsų nebuvo paliktas? Kas pats nemetė vaikino ar merginos? Visi supras Vilą – liūdną, besiblaškantį ir baisiai juokingą.

3VILNIUS 2011

R o m a n a s

Iš anglų kalbos vertė

Gabrielė Gailiūtė

merginaMano svajonių

4

ISBN 978-9986-16-819-5

Copyright © 1998 by Mike Gayle © Gabrielė Gailiūtė, vertimas

į lietuvių kalbą, 2011 © Rimas Valeikis, viršelio

dailininkas, 2011 © „Tyto alba“, 2011

UDK 821.111-31 Ga-159

Mike GAYLEMY LEGENDARY GIRLFRIENDFlame, 1999

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai.Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

5

Skiriu Claire

7

Padėka

Norėčiau padėkoti: Philippai Pride ir visiems „Hodder“, Jane Bra-

dish Ellames, Emlyn Rees ir visiems „Curtis Brown“ už pagalbą;

Joe ir Evelyn Gayle’ams, Andy Gayle’ui, Philui Gayle’ui, Jackie

Behan, Richardsų klanui, Cath McDonnell, Charlotte ir Johnui,

Liane Hentscher, Emmai ir Darrenui, Lisai Howe, Johnui O’Reilly,

Pipai, Benui, Rodney Beckfordui, Nikki Bayley ir nuolatiniams

„Four Winds“ lankytojams už paskatinimą; ir Mr T, Dave’ui

Gedge’ui, Kevinui Smithui, Markui Salzmanui, Ksenai, Richardui

Roundtree, Clive’ui Jamesui, „Oxfam“ ir visiems, kas kada nors

prašė Mike’o patarimo, už įkvėpimą.

9

Maldauju, pone, norėčiau dar.

Charlesas Dickensas, „Oliveris Tvistas“

Kartais gauni, ko nori,

Kartais gauni, ko reikia,

Kartais gauni, ką gauni.

Mano motina, „Išminties perliukai“

11

Penktadienis

13

18.05

– Pone Keli, už kurią futbolo komandą jūs sergate?

Žingsniuodamas aikštės pakraščiu, abiejose pažastyse su-

spaudęs po futbolo kamuolį, atidžiai įvertinau keturiolikmetį

Martiną Ekerį ir jo klausimą. Jis buvo paskutinis mano mokinys,

pasilikęs aikštėje, ir aš puikiai žinojau, jog pasiliko būtent dėl to,

kad šito manęs paklaustų, nes jį, be viso kito, ne vien nuoširdžiai

domino mano nuomonė apie futbolo komandas, – jis neturė-

jo draugų, todėl nusprendė ilgą vienišą kelią iki persirengimo

kambario bendrauti su manim. Jis tiesiogine prasme nuo galvos

iki kojų buvo išsivoliojęs Vud Grino pagrindinės mokyklos fut-

bolo aikštės purve. Kaip žmogui, visą vakarą nė nepalietusiam

kamuolio, tai įspūdingas laimėjimas. Prisiminęs jo gabumus fut-

bolui, beveik neabejojau, kad tokio netikusio žaidėjo dar nesu

matęs. Jis tą žinojo, ir žinojo, kad aš žinau, bet vis tiek nesiryžau

išmesti jo iš komandos, nes jis trykšte tryško entuziazmu, nors ir

stokojo įgūdžių. Mane tai labai drąsino, mat rodė, kad kai kurie

žmonės nemato reikalo mesti kokio nors užsiėmimo vien dėl to,

kad jis beprasmiškas.

14

Taigi, Martinas buvo beviltiškas futbolo žaidėjas, bet

tikras jo žinovas, o aš savo ruožtu nesugebėjau nei žaisti, nei

mokyti, nei apsimesti susidomėjęs tokia baisia nuobodybe. Ka-

dangi trūko kūno kultūros mokytojų, o man reikėjo padaryti

viršininkui įspūdį, keturiolikmečių gauja, sudaranti 8b koman-

dą, atiteko mano valiai. Direktorius ponas Takeris buvo sužavė-

tas, kai savo noru pasisiūliau juos treniruoti, bet iš tikrųjų mano

motyvai buvo ne tokie altruistiniai: turėjau rinktis arba futbo-

lą, arba mokyklos dramos būrelį. Palyginti su perspektyva dvi

vakarienes per savaitę praleisti padedant vaikiščiams mėsinėti

„Mano puikiąją ledi“ – šio semestro spektaklį, futbolas atrodė

ne toks graudus, bet tik mažumėlę. Aš – anglų kalbos mokyto-

jas, mano pašaukimas – skaityti knygas, maukti saldžią arbatą ir

populiarinti sarkazmą kaip aukštesniąją sąmojo atmainą. Mano

pašaukimas nėra lediniais rudens vakarais lakstyti su šortais.

Pažvelgiau į Martiną, o šis kaip tik dirstelėjo į mane, tik-

rindamas, ar nebūsiu pamiršęs jo klausimo.

– Už „Manchester United“, – pamelavau.

– Ak, pone, visi serga už „Man U“.

– Tikrai?

– Taip, pone.

– O tu už ką?

– Už „Vimbldoną“, pone.

– Kodėl?

– Nežinau, pone.

Ir tiek. Toliau žingsniavome tylomis, net neišbaidėme di-

delio būrio miesto kirų, kurie susispietę braidė ir lesiojo dum-

blyne prie kampinio stulpo. Nujaučiau, kad Martinas norėtų dar

pašnekinti mane apie futbolą, bet nesugalvoja, ko čia paklausus.

15

Martino komandos draugai taip garsiai bliovė ir klykavo,

kad jų erzelį išgirdau nė nepriėjęs persirengimo kambario durų.

Ten viešpatavo chaosas – Kevinas Rositeris kabojo žemyn galva,

kojomis apglėbęs aplink visą kambarį einantį karšto vandens

vamzdį; Kolinas Kristis rankšluosčiu talžė nuogą Džeimso Li pas-

turgalį; o Džulė Vitkom, lyg negirdėdama, kas dedasi aplink, per-

sirengimo kambario kampe smaksojo įbedusi nosį į „Vėtrų kalną“,

įtrauktą į šio semestro aštuntos klasės privalomų skaitinių sąrašą.

– Nežadi persirengti? – sardoniškai paklausiau.

Džulė ištraukė iš knygos strazdanų nusėtą nosį, prisimer-

kusi pakėlė galvą ir pažvelgė man į akis. Jos veido išraiška buvo

tokia paklaikusi, kad klausimo ji akivaizdžiai nesuprato.

– Čia persirengimo kambarys, Džule, – tvirtai pareiškiau,

iš nuostabos purtydamas galvą. – Tiksliau, berniukų persirengi-

mo kambarys. Kadangi nesi berniukas ir nežadi persirengti, gal

malonėtum eiti iš čia?

– Eičiau, pone Keli, bet negaliu, – paaiškino ji. – Matote, aš

laukiu savo vaikino.

Čia tai bent.

– O kas tavo vaikinas?

– Klaivas O’Rurkas, pone.

Linktelėjau galva. Nė nenutuokiau, kas tas Klaivas

O’Rurkas.

– Jis aštuntoje klasėje, Džule?

– Ne, pone, vienuoliktoje.

– Džule, – pasistengiau švelniai pranešti liūdną žinią, – šian-

dien vienuoliktokams futbolo treniruotės nėra.

– Tikrai, pone? Bet Klaivas liepė man čia ateiti po futbolo

treniruotės ir niekur nedingti, kol jis pats pasirodysiąs.

16

Ji įsimetė knygą į kuprinę ir lėtai pasiėmė striukę, lyg mąstymas

būtų atėmęs visas jos jėgas, taip sulėtėja kompiuteris, kai vienu

metu paleidi per daug programų.

– Ar seniai draugauji su Klaivu? – paklausiau lyg tarp kitko.

Prieš atsakydama, ji nudelbė akis į nudrengtų „Nike“ sport-

bačių padus.

– Nuo pietų, pone, – tyliai prisipažino. – Kai jis stovėjo val-

gyklos eilėje prie picos, pupelių ir bulvyčių, pakviečiau jį į pasi-

matymą.

Išgirdęs apie tokį atsidavimą, dėl kurio mergina net pri-

simena, ką mylimasis valgė pietums, iš širdies susijaudinau. Pa-

slapčia dirstelėjau į laikrodį. Penkiolika po šešių. Pamokos baigė-

si beveik prieš tris valandas.

– Deja, tau iškrėtė piktą pokštą, – pasakiau, jei ji netyčia

nebūtų pati susiprotėjusi. – Kažkodėl nujaučiu, kad Klaivas ne-

pasirodys.

Ji žvilgtelėjo į mane, paskui vėl įsispitrijo į savo sportba-

čius. Buvo aišku, kad jai labiau skaudu negu gėda, ji prisimerkė,

beviltiškai stengdamasi sutvardyti ašaras, ir kietai sučiaupė lū-

pas, kad neišsprūstų gerklę gniaužiantis kūkčiojimas. Galiausiai

ji leido sau labai atsargiai atsidusti, atsistojo ir pasiėmė kup-

rinę.

– Nenusiminei? – paklausiau, nors ji akivaizdžiai nusiminė.

Ašarotomis akimis ji atsakė:

– Ne, pone.

Lydėjau ją žvilgsniu iki pat persirengimo kambario durų,

tuo metu jos sielvartas prasiveržė visu garsu. Kai kurie mokyto-

jai galbūt išsyk ją pamirštų, bet aš ne. Jos vaizdas dar ilgai sto-

vėjo man akyse, nes per kelias trumpas akimirkas supratau, kad

17

Džulė Vitkom panašesnė į mane už visus mano pažįstamus. Ji

mūsiškė – iš tų, kurie kiekvieną nesėkmę, didelę ar mažą, priima

kaip asmeninio Lemties keršto išraišką. Klaivo O’Rurko vardas

amžiams liks atmintyje, jis visiems laikams įrašytas jos smege-

nyse, kaip kad manosiose – buvusios merginos vardas. Ir kada

nors ateityje, tikriausiai tuomet, kai jau bus baigusi kelionę per

švietimo sistemą iki pat diplomo, ji supras, kad visą gyvenimą

veltui leipdama dėl šios žemės klaivų o’rurkų ji pasidarė tokia

viskuo nusivylusi ir pikta, jog gali tapti mokytoja.

Pasigirdo mažo berniuko leidžiamas garsas, kurį apytiks-

liai galima užrašyti kaip Vaaaaaaaaaalliooooooo!!!, reiškiantis,

kad Kevinas Rositeris ėmėsi kitos ekstremaliojo sporto šakos ir

dabar laksto po persirengimo kambarį nuogut nuogutėlis, tik

su apatiniais ant galvos. Nenorėjau nė pagalvoti, kokie motyvai

privertė jį imtis tokio triuko, juolab neturėjau jėgų jo barti prieš

pat savaitgalį, tad, sunkiai atsidusęs, nepastebimai šmurkšte-

lėjau į ankštą kūno kultūros mokytojų kabinetą ir užsidariau

duris.

Pasirausęs krepšyje, susiradau aštuntokų sąsiuvinių ma-

žumėlę aptraiškytą cigarečių pakelį – buvo likusi viena. Mintyse

suskaičiavau kritusias: penkios pakeliui į darbą, dvi – mokytojų

kambaryje prieš pamokų pradžią, trys – per rytinę pertrauką, de-

šimt – per pietų pertrauką. Neapsisprendžiau, kas graudžiau: tai,

kad aš – vos per trejus metus iš socialinio rūkoriaus virtęs aso-

cialiu rūkoriumi – sugebėjau sutraukti tiek, kad net baklažanas

gautų plaučių vėžį, ar tai, kad iki šiol to nepastebėjau.

Kai ėmė veikti nikotinas, atsipalaidavau ir nusprendžiau

ankštame, bet tobulame prieglobstyje palaukti, kol Lilipu-

tai pranyks. Po pusvalandžio riksmai ir klyksmai virto švelniu

18

šurmuliu, o paskui stojo palaiminga tyla. Atvėręs duris, kūnu

užstodamas dūmus, apsidairiau, ar jau galima išeiti. Deja, ne.

Dar liko Martinas Ekeris. Jis buvo iki pusės apsirengęs, bet jam

nesisekė apsimauti kelnių, turbūt todėl, kad jau buvo apsiavęs

batus.

– Ekeri!

Martinas paklaikęs apsidairė po kambarį, kol galiausiai

pastebėjo, kas čia plyšoja.

– Tu gal namų neturi? – paklausiau.

– Turiu, pone, – liūdnai atsakė jis.

– Tai ir keliauk namo, vyruti!

Jis per kelias sekundes nusispyrė batus, užsismaukė kel-

nes, vėl įsispyrė į batus, pasičiupo daiktus ir išturseno iš persiren-

gimo kambario šaukdamas:

– Gero savaitgalio, pone!

Spaudos kioske pakeliui į metro darbavosi viena storulė azijie-

tė, ji uoliai aptarnavo tris klientus iškart ir sykiu nenuleido akių

nuo dviejų Vud Grino pagrindinės mokyklos mokinukų, įtartinai

tykančių prie „Razzle“ egzemplioriaus, kurį kažkas daug aukš-

tesnis už juos paslaugiai paliko vidurinėje lentynoje. Kai atė-

jo mano eilė, ji, neatitraukdama akių nuo berniukų, rado man

„Marlboro Lights“ ir padėjo ant prekystalio. Štai tuomet mano

sandoris ir užstrigo: „Twix“ popierėliai, sidabrinės „Polos“ pake-

lio nuoplaišos ir pūkai buvo panašiausia į mano turimas šios

karalystės monetas. Pardavėja garsiai caktelėjo liežuviu, padėjo

cigaretes atgal į lentyną ir, man nė nespėjus atsiprašyti, pasvėrė

už manęs laukiančiam žmogui ketvirtį svaro ledinukų. Brauda-

masis pro berniukus, džiugiai subedusius žvilgsnius į dabar jau

19

atverstą „Razzle“, kaltinau save, kad per pietų pertrauką nesu-

siprotėjau nueiti iki bankomato Aukštutinėje gatvėje. Tuomet

atrodė taip svarbu iki sukvailėjimo nusirūkyti mokytojų kam-

baryje, bet dabar, be cento kišenėje ir be cigarečių, visa širdimi

gailėjausi neturėjęs karšto tikėjimo nuosaikumu.

Išėjus į šaltą, drėgną Vud Grino vakarą, niauriai apšvies-

tą sugedusio ir mirgančio lyg diskotekos šviesa žibinto, mano

akį patraukė trys iš dešinės artėjančios moterys, nes išvydusios

mane jos taip dramatiškai sustingo – viena iš nuostabos net ty-

liai aiktelėjo. Gal neiškart, bet netrukus susigaudžiau, ko tos mo-

terys taip sutriko: tai buvo ne moterys, o mergaitės. Mergaitės,

kurioms dėsčiau anglų literatūrą.

– Sonja Pričard, Ema Anderson, Pulavi Chan, tučtuojau

eikšekit! – įsakiau.

Nepaisydamos to, ką joms sako kūnai, – tikriausiai „Bėkite

kiek įkabindamos“ arba „Nekreipkite dėmesio, čia tas mokytojas,

kuris visada smirdi „Polos“, – jos pakluso, tiesa, per daug nesku-

bėdamos. Kol nepatenkintos prisiartino, spėjo nutaisyti kuo ne-

laimingiausius veidus lyg vaizdinį neprigirdinčiųjų protestą.

Pulavi pirmoji pradėjo gynybą:

– Mes nieko nedarom, pone.

– Ne, pone, mes visai nieko nedarom, – palaikė draugę ir

Sonja.

Ema tylėjo, tikėdamasi, kad nepastebėsiu, kaip ji slepia

rankas už nugaros.

– Ema, prašau apsigręžti, – griežtai paliepiau.

Ji neklausė.

– Pone, jūs mums nieko negalit padaryti, – gailiai kniaukė

Sonja. – Už mokyklos ribų mes ne jūsų jurisdikcijoje.

20

Atkreipiau dėmesį, kad Sonja pavartojo žodį „jurisdikci-

ja“. Kitomis aplinkybėmis būčiau susižavėjęs savo mokine, kuri

moka ilgesnių negu dviskiemeniai žodžių, bet tokius žodžius

kaip „jurisdikcija“ vartoja vien „Gelbėtojų naktų“ personažai –

greičiausiai ten ir bus jį išgirdusi. O štai tokių žodžių kaip „judika-

tūra“ kaip įmanydami vengia ir televizijos privatūs detektyvai, ir

bulvarinių laikraščių žurnalistai, ir paaugliai, tad kaip tik jis būtų

pelnęs jai mano didžiausią pagarbą.

– Žinokitės, – atsakiau, vaizduodamas baisiausiai nuobo-

džiaujantį, – bet pirmadienį aš jums nepavydžiu.

Man toptelėjo, kad galbūt elgiuosi truputį niekšiškai; jos

sako tiesą, dabar ne pamokų metas, ir visa tai ne mano reika-

las. Galėjau teisintis vien tuo, kad nikotino badas mane paverčia

senu krienu, kuris smaginasi kamuodamas paauglius.

– Taip nesąžininga, pone, – taikliai sukniaukė Pulavi.

– Toks gyvenimas, – atrėžiau, patenkintas siūbuodamas

ant kulnų. – Gyvenimas nesąžiningas, ir kitaip nebus. – Atsigrę-

žiau į Emą: – Tai ar parodysi, ką slepi?

Ji nenoromis ištiesė rankas, parodydama tarp pirštų su-

gniaužtas tris cigaretes nešvankiai žėrinčiais geltonais galiukais.

Garsiai caktelėjau liežuviu, lygiai kaip mano motina man

caksi jau kokius dvidešimt penkerius metus. Visą savaitę mėg-

džiojau galinguosius: savo motiną, „Greindž Hilo“ mokytojus,

Margaretą Tečer – veltui stengdamasis suvaldyti, kad nesiau-

tėtų.

– Juk žinot, kad negalima rūkyti, ką? – subariau.

– Taip, pone Keli, – nepatenkintos vienu balsu atsakė jos.

– Juk žinot, kad nuo jų mirsit, ką?

– Taip, pone Keli.

21

– Na, tai prašom tučtuojau jas užgesinti.

Ema numetė cigaretes – jei neklystu, „Benson and Hed-

ges“ – ant šaligatvio ir kulniuku jas užgesino.

– Šįsyk išsisukot, – pasakiau gailiai žvelgdamas į Emos ba-

tus. – Bet kad daugiau nematyčiau.

– Taip, pone Keli, – atsakė jos.

Pasiėmiau krepšį ir pasisukau eiti, akimirką jaučiausi kaip

Rusteris Kogbernas-Džonas Veinas, be vargo sutvarkęs pikčiau-

sių banditų šutvę šiapus Ternpaiko gatvės, bet vos už dviejų

žingsnių sustojau, apsigręžiau ir pasidaviau.

– Hm, mergaitės... – šūktelėjau. – Gal pavaišintumėt ciga-

riuku, ką?

Visas mano darbas išgaravo. Pareigą kilstelėjau aukščiau

nikotino bado, bet Cigaretė vis tiek laimėjo. Pačios rūkančios,

mokinės suprato mano dilemą; na, kai liovėsi kvatotis. Pulavi

kyštelėjo ranką į krokodilo odos imitacijos rankinuką ir ištiesė

man „Benson and Hedges“.

– Rūkai „Benson and Hedges“? – klausiu, nors ir pats ma-

tau, ką imu iš jos rankos.

– Aha, nuo dvylikos metų, – atsakė ji ir sukišo nosį į ranki-

nuką, ieškodama žiebtuvėlio. – O ką jūs rūkot, pone?

– Ponas tikriausiai rūko „Woodbines“, – pajuokavo Sonja.

– Ne, „Marbloro Lights“, – iškošiau.

Pulavi rado žiebtuvėlį ir pridegė man cigaretę.

– Kažkada surūkiau vieną „Marlboro Light“, – pragydo

Ema. – Lyg orą trauktum. Pone, rūkyti reikia normalias cigaretes.

„Marlboro Lights“ – tik skystablauzdžiams.

Jos vėl visos pratrūko kikenti. Padėkojau ir norėjau eiti sau,

bet jos primygtinai tikino, jog mums pakeliui. Susikabinusios už

22

parankių, jos vilkosi greta. Pasijutau lyg išvedęs pasivaikščioti tris

pudelius.

– Mes einam į Vest Endą, pone, – Ema trykšte tryško energija.

– Aha, mes traukiam gatvių šlifuoti, – pridūrė Pulavi, taip

nešvankiai šypsodamasi, kad net Sidas Džeimsas susigėstų.

– Aha, pone, mes einam į Hipodromą, – pasakė Sonja. –

Gal norit kartu?

Klausimas privertė mane susimąstyti apie žmonėjimąsi,

žinoma, ne su jomis – ką jūs – bet apskritai. Londone neturėjau

nė vieno pažįstamo, o savaitgaliui nebuvau nieko suplanavęs,

tad ir pats niekaip nesupratau, kodėl mokytojų kambaryje ke-

liems jaunesniems mokytojams paklausus, ar turėčiau laiko po

darbo išgerti, pasakiau, kad esu užsiėmęs.

– Kas jus ten įleis, – pasakiau joms oriai purtydamas gal-

vą, iš dalies galvodamas apie jas, bet labiausiai tebemąstydamas

apie visiškai nevykusį manęs laukiantį savaitgalį.

– Gal juokaujat! – sukliko Sonja. – Mes ten einam kas sa-

vaitę.

– Nejau neatrodom pilnametės? – paklausė Ema.

Pirmą sykį per pokalbį prisiminiau, ko taip nustebau,

jas išvydęs. Žinojau, kad jos keturiolikmetės, bet paskui mane

žingsniuojančios merginos buvo daug labiau patyrusios, negu

galėtum spręsti iš jų biologinio amžiaus. Ema aiškiai per anksti

susiformavusią krūtinę buvo įspraudusi į siaurą palaidinukę, vos

dengiančią gėdą, o prie jos segėjo trumpą sidabrinį sijonėlį. Son-

ja vilkėjo pilvą apnuoginančią ryškiai žalio aksomo palaidinukę ir

neįtikėtinai trumpą mėlyno atlaso sijonėlį, kuris sulig kiekvienu

judesiu pakildavo dar per colį, ir akimirksniu nušvisdavo daug

daugiau odos, negu reikalautų padorumas. Pulavi apsitempusi

23

leopardo kailio rašto kelnėmis, su perregima oranžine palaidine,

pro kurią visas pasaulis galėjo aiškiai regėti jos juodą liemenėlę.

Koks siaubas.

Dar sykį padėkojau joms už cigaretę ir skubiai prasima-

niau namie laukiančią merginą. Tokiomis akimirkomis Lemtis

mėgo puošti mano gyvenimą, kad nepamirščiau, jog prieš su-

laukdamas geresnių laikų dar galiu sulaukti ir daug blogesnių.

Merginos ėmė kikenti, ir mano pasitikėjimas savimi akimirksniu

išgaravo.

Leisdamasis į Vud Grino metro stotį, užpakalinėje kišenėje pa-

sirausiau keleivio kortelės. Jos ten neradau. Neradau ir visose

kitose kišenėse. Stengdamasis nepanikuoti, skubiai apmečiau

planą B:

1. Stengtis per daug negalvoti, kiek kainuos nauja

keleivio kortelė.

2. Nusipirkti bilietą iki Arčvėjaus.

3. Nesirūpinti tuo iki pirmadienio 7 valandos ryto.

Bet tik po kelių akimirkų man toptelėjo, koks yra didžiausias pla-

no B trūkumas: kišenėse turėjau tik saldainių popieriukų ir pūkų.

Pradėjo lyti, o aš kišau kortelę į bankomatą ir suvedžiau PIN

kodą: 1411 (mano buvusios merginos gimtadienis). Pasitikrinau

likutį: 770 svarų skola. Bankomatas paklausė, kiek norėčiau pini-

gų. Paprašiau penkių svarų ir sukryžiavau pirštus. Aparatas ėmė

spragsėti, ir akimirką buvau beveik tikras, kad jis iškvies policiją,

pats mane suims ir dar praris kortelę. Bet jis davė man pinigų

24

ir visai draugiškai – lyg būčiau brangus klientas – paklausė, ar

pageidaučiau kitos operacijos.

Grįždamas į metro, praėjau Vud Grino Aukštutinės gatvės

„Burger King“. Ten sėdinčios Ema, Sonja ir Pulavi puolė džiugiai

man mojuoti nuo staliuko prie lango. Nudūriau akis ir stengiausi

apsimesti, kad jų nepastebėjau.

Stotyje nusipirkau bilietą į Arčvėjų. Kišant jį į viršutinę švar-

ko kišenę pirštai už kažko užkliuvo: radau keleivio kortelę.

Pasiekęs pietų krypties Pikadilio linijos platformą, kaip tik

spėjau pamatyti, kaip iš stoties išskrieja traukinio uodega. Pa-

žvelgiau į stoties laikrodį, kada atvažiuos kitas. Po paraliais, dar

dešimt minučių. Kai jis pagaliau atvyko, įsitaisiau vagono gale,

kad neprapultų iš akių, pasidėjau keleivio kortelę su bilietu ant

gretimos sėdynės ir netrukus užsnūdau.

Traukinys trūktelėjęs sustojo, pažadindamas mane iš neįtikėtinai

atletiško sapno apie buvusią merginą. Kol mintyse keikiau saldų

miegą nutraukusį mašinistą, spėjau apsidairyti ir pamatyti, kad

esu Kings Krose – savo stotyje. Pasičiupau krepšį ir vos spėjau

išsprūsti pro beužsiveriančias duris.

Antroji mano kelionės dalis Šiaurės linija kaip visada

buvo nepatogi. Visi vagonai taip prišiukšlinti sumuštinių po-

pierėliais, laikraščiais ir traškučių pakeliais, kad atrodė, jog

namo važiuoju konteineriu ant ratų. Nuotaiką praskaidrino tik

Justone įlipusios kelios nepaprasto grožio ispanės. Jos nepa-

liaudamos čiauškėjo savo gimtąja kalba – tikriausiai aiškinosi,

kodėl Šiaurės linija tokia prišiukšlinta – iki pat Kamdeno, ten iš-

šoko lauk. Šiaurinėje Šiaurės linijos atšakoje galiojo toks dėsnis:

gražūs žmonės išlipa Kamdene; įdomūs žmonės išlipa Kentiš

25

Taune; studentai ir muzikantai išlipa Tafnel parke; ir tik nuobo-

dūs, bjaurūs arba beviltiški žmonės išlipa Arčvėjuje arba dėkoja

laimingai žvaigždei, kad gali sau leisti gyventi Aukštutiniame

Barnete.

Kildamas eskalatoriumi Arčvėjuje, viršutinėje švarko ki-

šenėje paieškojau bilieto ir keleivio kortelės. Neradau. Mano

pasakiškai brangi metinė keleivio kortelė dabar stabčiojo kiek-

vienoje Pikadilio linijos stotyje iki Aksbridžo. Net užsimerkiau iš

nuoskaudos. Kai po kelių sekundžių atsimerkiau, buvau viršuje,

ir, laimė, prie užtvaros niekas netikrino bilietų. Atsidusęs iš pa-

lengvėjimo, pagalvojau: Kartais gyvenimas būna itin malonus.

Pravėrus namo duris, mane apgaubė graudžiai pažįstama

atmosfera. Gyvenu čia penkias dienas. Penkias dienas, o atrodo

lyg dešimt metų. Paspaudžiau laiptinės šviesos jungiklį ir patikri-

nau ant taksofono sukrautą pašto krūvą. Kai įkišau raktą į savo

buto duris, šviesa užgeso.

26

19.20

– Vaje! Tave apiplėšė!

Šitaip nuolat, išvydusi mano miegamąjį, atsigręžusi sa-

kydavo mano buvusi mergina Agė. Tai buvo mėgstamiausias

mudviejų pokštas, kuris kaskart mirtinai mus prajuokindavo,

nors ir kėlė dusulį.

Mudu su Age išsiskyrėme lygiai prieš trejus metus, tik

nemanykite, kad aš skaičiuoju dienas, ar ką. Taip tiksliai žinau,

nes ji mane metė per dvidešimt trečiąjį mano gimtadienį. Kad

ir kaip stengiausi pamiršti dieną, kai išvydau šį pasaulį, ir tai,

kad ji mane metė, toji data liko įstrigusi nemirtingoje smegenų

ląstelėje.

Tą lemtingą dieną mane pažadino tylos garsas; Saimonas

ir Garfunkelis tikrai pataikė: tyla turi garsą. Tuomet mano tėvų

namuose, jei kas nors būdavo namie ir ne komos būsenoje, tyla

niekada nė nešmėkštelėdavo. Visus savo veiksmus gyventojai

atlikdavo nepaisydami miegančiųjų: šeštą valandą ryto paleis-

davo skalbimo mašiną, skimbčiodavo stalo įrankiais, per pusry-

čius žiūrėdavo televizorių, šūkaudavo: „Mama, ar nematei mano

batų?“, o retsykiais juokdavosi. Gyvendamas akustinėje Angolo-

27

je, netrukau išmokti negirdėti žemesniosios klasės šeimos gyve-

nimo baltojo triukšmo.

Vėliau, kai tėvai išeidavo į darbą (jis į Notingamo savival-

dybę; ji į Medou Holo senelių namus), o mažasis broliukas To-

mas – į mokyklą, namas pamažu grįždavo į ramią tylą. Smegenys,

nebejusdamos nieko grėsmingesnio už retsykiais sode ciepsintį

varnėną, mane pažadindavo – tyla atstodavo žadintuvą.

Ant antklodės gulėjo vienišas rudo popieriaus vokas. Kai

ateidavo man adresuotų laiškų, tėvelis, išeidamas į darbą, visada

ten juos palikdavo. Manau, tikėjosi, kad juos pamatęs taip ap-

sidžiaugsiu, jog imsiuosi kokios nors veiklos. Bet nesiimdavau.

Niekaip. Tuo metu laiškų daug negaudavau, nes buvau niekam

tikęs susirašinėtojas. Ne todėl, kad laiškų nerašydavau, dar ir kaip

rašydavau, tiesiog niekada jų neišsiųsdavau. Mano kambaryje

visada mėtydavosi dešimtys popieriaus skiaučių, kuriose vos

įskaitomai būdavo užrašyta: „Mielas toks ir toks“. Kadangi mano

gyvenime nieko nevyko, nelabai turėdavau ką parašyti, tik „Kaip

laikaisi?“, o smulkiai pasakoti menkiausias savo gyvenimo nuo-

trupas („Šiandien atsikėliau, pusryčiams valgiau „Frosties“...“) bū-

davo taip graudu, kad tiesiog amą atimdavo.

Kas tame voke ant mano lovos, puikiai žinojau, jo nė neat-

plėšęs, nes toji diena buvo Reikšmingasis Trečiadienis, dvisavaiti-

nė religinė šventė, pranešanti apie mano išganymą – čekis. Tėvai,

be abejo, netryško džiaugsmu, kai aš, jų pirmagimis, grįžau į šei-

mos lizdelį veltėdžiauti už bedarbio pašalpą. Prieš ketverius me-

tus jie išvežė mane – su lagaminu, garso aparatūra, kasečių dėže

ir „Betty Blue“ plakatu – į Mančesterio universitetą, tikėdamiesi,

kad įgysiu kokybišką išsilavinimą, vieną kitą gramą sveiko proto ir

gyvenimo kryptį. „Daryk, ką tik nori, sūneli, tik tai, ką darai, daryk

28

iš visų jėgų“, – sakė jie, nors jų balse buvo girdėti didis nusivy-

limas, kai paskelbiau studijuosiąs anglų literatūrą ir kiną. „Kažin

kam?“ – paklausė dvikūniai, vienagalviai mano sielos sargai. Jų

nesužavėjo ir mano pasiaiškinimas, kad mėgstu skaityti knygas

ir žiūrėti filmus.

Po trejų metų baigiau kelionę švietimo sistemos konveje-

riu ir netrukau suvokti tikrąją savo padėtį plačiajame pasaulyje:

turėjau per daug žinių dviejose srityse, tačiau be tolesnio išsilavi-

nimo jos už universiteto ribų didelės naudos neturėjo. Šiaip taip

ištempęs vidutiniškais pažymiais ir apskritai nukamuotas paties

švietimo proceso, „tolesnį išsilavinimą“ susukau ir nukišau į dėžę

su užrašu „jokiu būdu“. Vietoje to perskaičiau dar kelias knygas,

pažiūrėjau daugybę filmų ir įsiregistravau darbo biržoje. Šitaip

ištempus maždaug metus, bankas ėmėsi griežtų priemonių, kai

su bičiuliais nuomojausi namą Halme. Dvisparniu puolimu kaip

koks Romelis bankas atėmė iš manęs išeikvotą kreditą ir privertė

pasirašyti, kad kas savaitę į sąskaitą pervesiu po 20 svarų kreditui

grąžinti, kol šis „pasidarysiąs protu suvokiamas“. Taigi, lyg koks

pašto karvelis grįžau į tėvų namus Notingame ir susirangiau

savo kambaryje, mąstydamas apie Ateitį. Tėvai kaip įmanydami

stengėsi kur nors mane įtaisyti, o močiutė vis skambindavo ir

monotoniškai pranešdavo, kokių darbo skelbimų mačiusi vietos

laikraštyje. Be abejo, visi jų vargai buvo veltui. Karjera manęs ne-

domino, turėjau stogą virš galvos ir maniau, kad kol mane mylės

gera moteris, skurdas per daug nebaugina.

Sakau „per daug“, nes retsykiais apgailėtina padėtis su-

keldavo kartėlio protrūkį. Laimė, savo bejėgystę išmokau reikšti

kaip tik įmanydamas kėsindamasis į Juos – tuos, kur prieš Mus.

Tos smulkios partizaninės kovos apraiškos buvo tokios:

29

• Apgaule įsigijau Nacionalinės studentų sąjungos

nario pažymėjimą.

• Naudodamasis minėtuoju pažymėjimu, pigiai

nueidavau į kiną.

• Keisdavau datą ant pasenusių autobuso bilietų.

• Gadindavau vaisius „Tesco“.

• Vairuodavau mašiną, neturėdamas draudimo ir

nesumokėjęs kelių mokesčio.

• Naktiniuose klubuose gerdavau nepažįstamų žmonių

alų.

Dariau viską, kas palaikė mano protą guvų ir apskritai leido pa-

sijusti užsidėjus pliusiuką didžiojoje gyvenimo rezultatų lentoje.

Tačiau iš proto išeiti man neleido Agė. Be jos būčiau nusiritęs į

Bedugnę.

Agė iš tikrųjų buvo labai gudri, nuostabiausias žmogus, kokį

tik man yra tekę malonumo sutikti. Kai pradėjome draugau-

ti, lydėdavau ją namo, o kai mudu apsikabinę bučiuodavomės

atsisveikindami prie jos slenksčio, labiausiai mėgau visu protu

stengtis išgyventi Akimirką – jos kvapą, jos burnos skonį, pojūtį,

kai jos kūnas priglunda prie manęs – norėjau visa nufotografuoti

ir saugoti amžinai. Bet nieko iš to neišeidavo. Vos kelias minu-

tes sudrėkusiais plaukais ir maudžiančiais paslėpsniais paėjėjus

drėgnomis Vakarų Bridžfordo gatvėmis, ji pranykdavo. Niekaip

negalėdavau atkurti Išgyvenimo.

Mudu susipažinome per vasaros atostogas labdaros

krautuvėlėje. Tuomet Agei buvo aštuoniolika metų, ji ką tik

buvo išlaikiusi abitūros egzaminus, o aš – ką tik baigęs pirmąjį

30

kursą. Ji dirbo „Oxfam“ krautuvėlėje Vakarų Bridžforde, kur aš

lankydavausi du kartus per savaitę, nes ten dažnai rasdavau

kokybiško šlamšto. Kantriai laukiau durų atsidarant nuo 9.25,

bet kadangi oficialiai krautuvėlė turėjo atsidaryti tik po penkių

minučių, prispaudžiau prie stiklo nosį ir smagindamasis ėmiau

vaipytis. Agė pastebėjo vieną mano vypsnį – vaizdavau pami-

šusią chimerą – ir kvatodama atidarė duris dviem minutėmis

anksčiau. Be mūsų, krautuvėlės gilumoje klausydamasi „Desert

Island Discs“ drabužius rūšiavo tik viena sena moterėlė. Tą dieną

Agė vilkėjo žalia suknele su smulkiomis geltonomis gėlytėmis ir

avėjo dangaus žydrumo drobinius beisbolo batelius. Tiesą sa-

kant, atrodė labai jau nusaldintai, bet sykiu kažkaip sugebėjo

ir būti tiesiog nuostabi. Įsitaisiau prie kelių senų Bario Manilou

albumų ir apsimečiau juo sklaidąs, nes buvo sudėti lentynoje,

nuo kurios galėjau kiek užsigeidęs paslapčia žvalgytis į tą pasa-

kiško grožio merginą.

Ji tikriausiai pasijuto nepaliaujamai stebima, mat po ku-

rio laiko nustojau apsimetinėti, kad domiuosi Bario geriausiomis

dainomis ir tiesiog ilgesingai įsispitrijau į ją. Šypsodamasis prisi-

artinau prie kasos su vieninteliu pirkiniu, Elvio veidrodžiu, tokiu,

kokių galima rasti nebent atrakcionų parkuose, kur norint juos

laimėti reikia kaip nors sumaniai šauti iš orinio šautuvo, mesti

strėlytę ar lanką. Agės dėka šitą dalį praleidau. Elvis mano.

„Rokenrolo karalius.“

Tokie buvo pirmieji žodžiai, kuriuos iš jos išgirdau. Tą savaitę ten

lankiausi kasdien, o per porą mėnesių ir štai tokius pokalbius

ėmėme pažinti kits kitą.

31

Aš: Labas, koks tavo vardas?

Ji: Agnesė Elizabeta Piters. Bet tu gali mane vadinti Age.

Aš: Kodėl čia dirbi?

Ji: Kartais čia dirba mano mama. Man namie nuobodu, tai

kartais padedu, šitaip rūpinuosi, kad žmonija tobulėtų.

(Juokiasi) Be to, gražiai atrodys gyvenimo aprašyme.

Aš: Kuo užsiimi gyvenime?

Ji: Ketinu studijuoti sociologiją Salfordo universitete.

Aš: Kodėl?

Ji: (Mažumėlę susigėsta) Nes man rūpi ne pinigai, o

žmonės. Manau, kad šiais laikais niekas neturėtų būti

benamis. Gal aš senamadiška, bet esu socialistė.

Aš: Ar tiki platoniška draugyste?

Ji: Ne. „Platoniška draugystė trunka nuo pažinties pradžios

iki pirmojo bučinio.“ Neplok, ne pati sugalvojau.

Aš: Kaip manai, Elvis tikrai mirė?

Ji: (Juokiasi) Taip. Bet jo atmintis gyva jaunose, drąsiose

ir laisvose širdyse.

Aš: Koks tavo mėgstamiausias filmas?

Ji: Galbūt nuskambės pretenzingai, bet man kino raiškos

priemonės nė iš tolo neprilygsta romanui. Vis dėlto

mane labai žavi Odrė Hebern filme „Pusryčiai pas

Tifanį“.

32

Aš: Ką keisčiausio gyvenime esi pagalvojusi?

Ji: Jei esama begalinio skaičiaus lygiagrečių visatų su

visais alternatyviais sprendimais, kuriuos galėjau

priimti, kažin, kaip aš gyvenčiau, jei būčiau sutikusi

tekėti už Asimo Ali, kai buvau šešerių?

Aš: Kada pastarąjį kartą verkei?

Ji: Tikriausiai šešerių, kai nesutikau tekėti už Asimo Ali.

Nežinau – nedažnai krečiu tokius cirkus.

Aš: Ar tu mane myli?

Ji: Taip myliu, kad mano smegenys nė tokios minties

nepajėgia aprėpti. Visai kaip begalybės. Nesuprantu

jos, bet tokios yra mano meilės ribos.

Nuo pirmojo klausimo iki paskutinio praėjo maždaug penki mė-

nesiai. Mes pradėjome draugauti tarp „Ar tiki platoniška draugys-

te“ ir „Ar Elvis tikrai mirė?“, šia tema prašnekome per mūsų pirmąjį

tikrąjį pasimatymą ryškiai apšviestoje, žmonių pilnoje, nė iš tolo

neromantiškoje „Royal Oak“ svetainėje. Giliai širdyje visada tikėjau

nuo pat pradžių žinojęs, kad mums nieko neišeis. Tokių tobulybių

pasitaiko tik per televizorių. Bet persigalvojau dėl vienintelio daly-

ko, išsklaidžiusio visas mano abejones – pirmojo bučinio. Jis aki-

mirksniu nuplovė visą mano baimę ir nepasitikėjimą savimi.

Baigiantis mūsų pirmajam pasimatymui, nežinojau, kokia

mūsų, kaip poros, padėtis. Taip, mes retsykiais laikėmės už rankų

ir nemažai flirtavome, bet nesibučiavome, bent nerimtai. Vakarui

baigiantis, švelniai pakštelėjau ją į kairįjį skruostą, maždaug kaip

močiutę, ir, jai pažadėjus vėl susitikti, pasukau namo. Visą savai-

33

tę iki kito pasimatymo praleidau skaistyklos kančiose. Tai kas gi

iš tikrųjų nutiko? Mes nuėjome į pasimatymą, taip, bet ar tik aš

jį laikiau pasimatymu? Galbūt jai tai buvo tik vakaras su mielu

vaikinu? Ar tik aš štai septynias dienas nepaliaudamas svajoju

apie ją, o ji vos prisimena mano vardą? Troškau atsakymo. Man jo

reikėjo. Sykį net paskambinau jai paklausti, bet drąsa išgaravo, ir

padėjau ragelį. Nesugalvojau, kaip pasakyti, ko noriu, o iš esmės

reikėjo paklausti: ar aš – tavo vaikinas?

„Ar aš – tavo vaikinas?“ – paprastai klausia devynmetis

devynmetės. Esant rimtiems santykiams tokiems klausimams

nėra vietos. Žinojau taisykles – reikia laužti kietą ir būti atsipa-

laidavusiam, atsipūtusiam ir niekur neskubėti. Iš pradžių mudu

„susitikinėsime“ (o tai reikš, kad ji taip pat „susitikinės“ su kitais

žmonėmis), tuomet galbūt pradėsime draugauti (o tai reikš, kad

ji nesusitikinės su kitais vaikinais, nors galbūt to ir norėtų), o ga-

liausiai tapsime vaikinu ir mergina (o tuomet ji nebesusitikinės

su kitais vaikinais, nes bus laiminga su manim).

Kai pagaliau atėjo mūsų antrojo pasimatymo diena, susi-

tikome, kaip ir sutarta, prie „Selectadisc“ įrašų parduotuvės. Pla-

nas, jei apskritai tokį turėjome, – praleisti popietę aikštėje prie

rotušės, lesinant balandžius (tai ji taip sugalvojo). Tik nieko pa-

našaus nenutiko. Vos mane išvydusi, ji stipriai mane apkabino ir

taip karštai pabučiavo, kad man tiesiogine prasme sulinko keliai.

Niekada ligi tol nebuvau patyręs tokios aistros. O tuomet – visų

geriausia: ji pažvelgė man tiesiai į akis ir paklausė manęs, ar ji

yra mano mergina. Atsakiau: „Taip, tu – mano Svajonių mergina.“

Viskas, ką turėjome, kas buvome ir kuo, kaip tikėjausi, bū-

tume tapę, taip pat baigėsi bučiniu, kurį dar ir po keleto metų vis

prisimenu du ar tris kartus per dieną. Buvo mano gimtadienis, ir

34

tik prieš porą savaičių buvau grįžęs į Notingamą, o Agė, baigusi

mokyklą, visą vasarą dirbo mieste restorano padavėja. Susitarė-

me susitikti prekybos centre „Broad Marsh“ prie „Shoe Express“.

Agė atvyko pirma, turėjau susiprasti, kad kažkas negerai, nes ji

dažnai pasirodydavo laiku, bet per anksti – niekada. Ji nieko ne-

atsinešė, bet aš tik vėliau supratau, kad tai šį tą reiškia.

Mudu pasakiškai praleidome šventinę mano gimtadienio

popietę – galbūt per daug pasakiškai – apsimetę jaunavedžiais,

sukančiais meilės lizdelį, vaikštinėjome po parduotuves. Pokal-

bis ir pokštai man teikė gyvybės, tikros gyvybės. Nesvarbu, kad

neturėjau darbo, ateities ar pinigų – jaučiausi taikoje su pasauliu.

Buvau laimingas.

Pakeliui namo sėdėjau greta Agės jos mamos „Fiat Uno“,

važiuojančiame per miesto centrą. Dešimt minučių iki privažiuo-

jant jos mamos namus, ji sustabdė mašiną Rilstono gatvėje, akla-

gatvyje netoli Krestfildo parko. Atsisegusi saugos diržą, atsigręžė į

mane ir pabučiavo. Viskas paaiškėjo – tai „atsisveikinimo“ bučinys.

Tas bučinys sakė: „Nieko nebus.“

Tas bučinys sakė: „Man skaudžiau negu tau.“

O aš tik galvojau: „Štai ir paskutinis bučinys.“

Ji pasakė jau ilgą laiką jaučianti, kad aš iš jos norįs dau-

giau, negu ji galinti suteikti.

Ji pasakė, kad man reikia tokios, kuri galėtų pasižadėti

amžinai būti kartu.

Ji pasakė, kad mane myli, bet jai atrodą, kad to nebegana.

Ji pasakė, kad jai dvidešimt vieni, o man dvidešimt treji,

ir abu, užuot įstrigę kasdienybėje, turėtume gyventi visa širdimi.

Ji pasakė jau seniai jaučianti, kad mudu niekur nejudame.

O aš nieko neatsakiau.

35

17.15 buvau visiškai laimingas jaunuolis, kurio laukia šviesi atei-

tis. 17.27 mano gyvenimas baigėsi. Treji metai meilės suguro per

dvylika minučių.

Išlipau iš mašinos, užtrenkiau dureles, nuėjau prie arti-

miausio bankomato, pasiėmiau 50 svarų ir patraukiau į „Royal

Oak“. Ten, nepaisydamas gėdingai silpno alkoholiui skrandžio,

išmaukiau tris dvigubus „Jack Daniel’s“, „Malibu“ su kola (iš smal-

sumo) ir dvigubą džino su toniku (nes tai buvo pirmas kokteilis,

kurį nupirkau Agei).

Staiga šovė į galvą sėsti į taksi ir grįžti į centrą, ten gėriau

toliau, nors dusyk apsivėmiau. Apie vidurnaktį atsidūriau „Toots“

klube su tolimų pažįstamų būreliu. Didžiąją dalį prisimenu lyg

per miglą, nors pamenu, kad iš nepažįstamų žmonių pavogiau

bent tris pintas alaus. Po kelių savaičių, kai traiškiau persikus

„Tesco“, mane užpuolė stora įsiutusi airė ir papasakojo visa kita.

Ji tikino tą naktį buvusi klube ir šokusi su manim, iki juosmens

atsisagsčiusiu marškinius, pagal ABBA Dancing Queen. Anot jos

įvykių versijos, po pusvalandžio ji aptikusi mane moterų tualeto

kabinoje, susirangiusį greta klozeto ir graudžiai raudantį. Mano

geroji samarietė, išsigandusi, kad šitaip mane bus paveikęs jos

atsisakymas mane pabučiuoti, vėl įsodino mane į taksi, bet prieš

tai dar spėjau apvemti jos palaidinę ir pasakyti, kad ją myliu.

Mano svajonių m

ergina

Mano svajonių mergina

Baisiausiai

juokingas romanas

visiems, kas metė,

buvo pamestas

ar gyvenokaip atmata

9 789986 168195

ISBN 978-9986-16-819-5

Mike Gayle (Maikas Geilas; g. 1970 m. Birmingame) – britų rašytojas ir žurnalis-

tas, ilgą laiką dirbęs „FHM“, „Sunday Times Style“ ir „Just

Seventeen“ žurnaluose. Žmogus, puikiai žinantis, kuo gyvena šiuolaikiniai vaikinai ir vyrai, žmogus,

kurio kiekvienas romanas graibstomas visoje Europoje.

Lietuviškai jau išleisti M. Gayle‘o romanai

„Vakarienė dviese“ ir „Trūksta tik tavęs“ – geriausias jaunų

miestiečių gyvenimo atspindys. Šmaikščiai ir

taikliai aprašomos kiekvie-nam pažįstamos situacijos:

tavo būstas panašus į šiukšliną landynę, darbas nė

truputėlio nedžiugina, o su mergina išsiskyrei ir niekaip

negali jos pamiršti? O jei neturi nieko, išskyrus

draugus? O jei draugas iškrėtė baisią kiaulystę?

17.15 buvau visiškai laimingas jaunuolis, kurio laukia šviesi ateitis. 17.27 mano gyvenimas baigėsi. Treji metai meilės suguro per dvylika minučių.

„Mano svajonių mergina“ pasakoja apie Vilą Kelį, nevykėlį anglų kalbos mokytoją. Jo gyvenimas – ištisa nesėkmių virtinė, o baisiausia, kad prieš trejus metus jį paliko Agė. Jo svajonių mergina. Taigi dabar Vilas kiūto į kiaulidę panašiame bute ir sielvar-tauja, negalėdamas suprasti, kas buvo ne taip. Kodėl Agė jį metė? Ką daryti, kad ji grįžtų? Vilas beveik neišeina iš buto – kokia prasmė, jei Agės nebėra šalia? Tačiau jis ne toks jau vienišas: jam skambina „geriausia draugė visame pasaulyje“ Alisa, atsitiktinė pažįstama Martina, geras bičiu-lis Saimonas ir Keitė, mergina, anksčiau gyvenusi Vilo nuomojamame bute. Taigi trys merginos, vienas vaikinas, daugybė nevykusių sprendimų ir šviesių prisimini-mų – štai kas sudaro Vilo gyvenimą. Bet viskam ateina galas, ir po eilinio liūdesyje praleisto savaitgalio Vilas priima netikėtą sprendimą. Pasirodo, to ir tereikėjo, kad jo gyvenimas apvirstų aukštyn kojomis.

Kas iš mūsų nebuvo paliktas? Kas pats nemetė vaikino ar merginos? Visi supras Vilą – liūdną, besiblaškantį ir baisiai juokingą.