LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Visuomenės sveikatos vadybos katedra

Agnė Kučinskaitė

LĖTINĖMIS NEINFEKCINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ DALYVAVIMAS

PRIIMANT SPRENDIMUS PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE: KOKYBINIS

TYRIMAS

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinis vadovas

doc. dr. Eimantas Peičius

KAUNAS, 2013

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

LĖTINĖMIS NEINFEKCINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ DALYVAVIMAS

PRIIMANT SPRENDIMUS PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE: KOKYBINIS

TYRIMAS

Agnė Kučinskaitė

Mokslinis vadovas – doc. dr. Eimantas Peičius

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos

fakultetas, Sveikatos vadybos katedra, Kaunas; 2013. 117 p.

Darbo tikslas. Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo

priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje ypatumus ir probleminius aspektus.

Uždaviniai: Nustatyti šeimos gydytojo ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio

paciento santykių probleminius aspektus; Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių

pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą, savipriežiūrą ir

alternatyvią mediciną; Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos

gydytojų požiūrius į pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos

priežiūroje galimybes.

Tyrimo metodika. Pasirinkta kokybinio tyrimo metodologija, nes tokia metodologija padeda

giliau išanalizuoti tiriamą reiškinį, kuris dar mažai analizuotas Lietuvoje. Atranka –

netikimybinė tikslinė. Duomenų surinkimui buvo pasirinktas giluminio pusiau struktūruoto

interviu metodas. Buvo atlikti interviu su šeimos gydytojais ir lėtinėmis neinfekcinėmis

ligomis – antro tipo cukriniu diabetu, bronchine atsma ir hipertenzija – sergančiais pacientais.

Iš viso buvo atlikta 14 interviu: su 6 šeimos gydytojais, su 3 sergančiais antro tipo diabetu

pacientais, su 2 sergančiais astma pacientais ir su 3 sergančiais hipertenzija pacientais.

Rezultatai. Atlikto kokybinio tyrimo duomenys atskleidė, kad lėtinėmis ligomis sergantys

pacientai pasikliauja gydytojo autoritetu ir nėra linkę įsitraukti į sprendimų priėmimą

pirminėje sveikatos priežiūroje nepaisant to, kad šeimos gydytojai skatina pacientus

bendradarbiauti ir pasidalinti atsakomybe.

Išvados. Tyrimo metu nustatyta kad, nors lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergantys

pacientai ir šeimos gydytojai gydytojo-paciento santykius iš dalies vertina teigiamai, tačiau

įžvelgiamos šios problemos: pacientai neigiamai vertina dideles eiles prie gydytojo kabineto,

abipusės pagarbos trūkumą, o šeimos gydytojai – tai, kad lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis

sergantiems pacientams labai trūksta žinių, savipriežiūrai skiriama per mažai dėmesio, jie

nesilaiko sveiko gyvenimo būdo, nesilaiko gydytojo nurodymų, nereguliariai vartoja

medikamentus, o konsultacijos laikas per trumpas. Buvo ištirta, kad profesionaliu ir

neprofesionaliu požiūriais sveikatos, sveikatos išsaugojimo, savipriežiūros, alternatyvios

medicinos supratimas skiriasi, o ligos – nesiskiria. Atskleista, kad šeimos gydytojai pabrėžia

prevencijos ir savipriežiūros svarbą lėtinių ligų atveju, skirtingai nei pacientai. Tyrimo metu

atskleista, kad lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergantys pacientai nepakankamai dalyvauja

sprendimų priėmimo procese ir sveikatos priežiūroje pirminėje sveikatos priežiūroje, per

mažai dėmesio skiria savipriežiūrai. Nustatyta, kad pasitikėjimas vertinamas kaip vienas

svarbiausių veiksnių gydytojo-paciento santykiuose. Atskleista, kad lėtinėmis neinfekcinėmis

ligomis sergančio paciento ir šeimos gydytojo santykiuose labai trūksta bendro sprendimų

priėmimo, kuris galėtų pagerinti ne tik gydymo efektyvumą, bet ir turėti ekonominę naudą.

Raktiniai žodžiai. Pacientų dalyvavimas, sprendimų priėmimas, lėtinės neinfekcinės ligos,

gydytojo-paciento santykis, pirminė sveikatos priežiūra, savipriežiūra, neprofesionalus

požiūris

SUMMARY

Management of Public Health

CHRONICALLY ILL PATIENTS‘ PARTICIPATION IN PRIMARY HEALTH CARE

DECISION-MAKING: QUALITATIVE STUDY

Agnė Kučinskaitė

Scientific supervisor PhD Eimantas Peičius

Department of Health Management, Faculty of Public Health, Academy of Medicine,

Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas; 2013. 117 p.

Aim of the study. To analyse features and problems of chronically ill patients‘ participation

in primary health care decision-making.

Objectives. To establish difficulties which arise from general practitioner and chronically ill

patient relationship; To examine the attidutes of generally ill patients and general practitioners

towards health, illness, health promotion, self-care and complementary medicine; To examine

the attitudes of generally ill patients and general practitioners towards the opportunities of

patients‘ participation in primary health care decision-making.

Methods. Qualitative research method was chosen, because of its broader opportunities in

finding deeper aspects and problems in this research topic which is considered as new in

Lithuania. 14 in-depth semi-structured interviews was made: 6 interviews with general

practitioners, 3 interviews with type 2 diabetes patiens, 2 interviews with asthma patiens and

3 interviews with hypertension patients.

Results. According to the results, chronically ill patients‘ participation in decision-making is

insufficient. They trust in physicians‘ authority. On the other hand, general practitioners

induce shared decision-making and responsibility.

Conclusions. The attidute of chronically ill patients and general practitioners to patient-

physician relationship is partly positive. Chronically ill patiens noted problems, such as long

waiting times in a physician‘s office, lack of mutual respect. General practitioners noted such

problems, related to chronically ill patients, as lack of knowledge, lack of self-care, unhealthy

lifestyle, non-compliance and limited consultation time. Professional attitude towards health,

health promotion, self-care differs from lay attitude, but professional and lay attitudes towards

illness and disease is considered as the same. Analysis has revealed that general practitioners

highlight the importance of health promotion and self-care in chronic illnesses, but

chronically ill patients do not. Chronically ill patients‘ participation in primary health care

decision-making and self-care is insufficient. Trust is considered as one of the most important

aspects in physician-patient relationship. Shared decision-making which is related to effective

treatment outcomes and reduced health care costs is lacking in general practitioner and

chronically ill patient relationship.

Keywords. Patient participation, decision-making, chronic illnesses, physician-patient

relationship, primary health care, self-care management, lay attitude

TURINYS

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 6

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ....................................................................................... 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ......................................................................................... 10

1.1. Gydytojo ir paciento santykių teorinės prieigos ................................................................. 10

1.1.1. Gydytojo ir paciento santykių pokyčiai: paternalistinę paradigmą keičia aktyvaus

paciento paradigma ........................................................................................................... 10

1.1.2. Gydytojo ir paciento santykių modelių klasifikacija .............................................. 13

1.2. Skirtingas sveikatos ir ligos supratimas: profesionalus ir neprofesionalus požiūris ...... 19

1.2.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos koncepcija ................................................ 19

1.2.2. Profesionali ir neprofesionali ligos ir susirgimo koncepcija ................................... 23

1.2.3. Alternatyvios medicinos koncepcija ....................................................................... 25

1.3. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio paciento santykių

aspektai ............................................................................................................................................. 26

1.4. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus

pirminėje sveikatos priežiūroje teorinės prieigos ....................................................................... 34

1.4.1. Pirminės sveikatos priežiūros vaidmuo lėtinių ligų valdyme ................................. 34

1.4.2. Lėtinių ligų savipriežiūros ir mokymo aspektai ...................................................... 37

1.4.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų įsitraukimas į sprendimų

priėmimo procesą .............................................................................................................. 40

2. TYRIMO METODOLOGIJA ........................................................................................... 45

3. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ ................................................................................. 54

3.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos, ligos, sveikatos išsaugojimo samprata .......... 54

3.1.1. Sveikatos samprata ................................................................................................ 54

3.1.2. Ligos samprata ...................................................................................................... 56

3.1.3. Lėtinių neinfekcinių ligų samprata ........................................................................ 59

3.1.4. Sveikatos išsaugojimo samprata ............................................................................ 62

3.1.5. Sveikatos išsaugojimo samprata esant LNL susirgimams .................................... 66

3.1.6. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į alternatyvią mediciną .............................. 68

3.2. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į šeimos gydytojo ir lėtine liga sergančio

paciento santykius ........................................................................................................................... 71

3.2.1. Informacijos šaltiniai, kuriais naudojasi pacientai ................................................ 71

3.2.2. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykių aspektai ........ 73

3.2.3. Lėtinių neinfekcinių ligų ypatumai šeimos gydytojų požiūriu .............................. 79

3.2.4. Problemos, kylančios šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento

santykiuose ........................................................................................................................ 82

3.2.5. Pasitikėjimo klausimas šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento

santykiuose ........................................................................................................................ 85

3.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus

pirminėje sveikatos priežiūroje aspektai ...................................................................................... 88

3.3.1. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į

lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimą priimant sprendimus .......................... 88

3.3.2. Savipriežiūros ypatumai ........................................................................................ 97

3.3.3. Atsakomybės už sveikatą samprata ....................................................................... 99

3.3.4 Šeimos gydytojo vaidmuo lėtinių neinfekcinių ligų gydyme ir antrinėje

prevencijoje ..................................................................................................................... 101

REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................................ 105

IŠVADOS ............................................................................................................................... 107

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ..................................................................................... 109

LITERATŪRA ....................................................................................................................... 110

PRIEDAI ................................................................................................................................ 118

SANTRUMPOS

BSP – bendras sprendimų priėmimas

ES – Europos Sąjunga

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

LNL – lėtinės neinfekcinės ligos

LNLPM – lėtinių neinfekcinių ligų priežiūros modelis

NVO – nevyriausybinė organizacija

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

PSP – pirminė sveikatos priežiūra

SAM – Sveikatos apsaugos ministerija

6

ĮVADAS

Gydytojo ir paciento santykiai per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė. Ilgą laiką

vyravusį paternalizmą, kuomet gydytojas buvo laikomas centrine sveikatos priežiūros

sistemos dalimi, dabar keičia nauji gydytojo-paciento santykių modeliai, tokie kaip paciento

autonomijos, bendro sprendimų priėmimo ir kiti, kurie reiškia, kad pacientas laikomas jau

nebe pasyviu, o aktyviu veikėju, dalyvaujančiu priimant sprendimus. Sociologai kaip vieną iš

gydytojo-paciento santykių bei vaidmenų pokyčių priežasčių išskiria pakitusius galios

santykius, gydytojo profesionalizmo, medicininio dominavimo žlugimą, deprofesionalizaciją

[1]. Per pastaruosius 50 metų gydytojo-paciento santykiams įtakos turėjo tobulėjančios

medicinos technologijos, teisė, švietimas, etika, moksliniai tyrimai. Ypač didelę reikšmę

turėjo interneto atsiradimas: medicininė informacija, kuri anksčiau buvo prieinama tik

sveikatos profesionalams, tapo prieinama plačiajai visuomenei. Medicininei informacijai

tapus laisvai prieinamai formuojasi naujas santykis tarp gydytojo ir paciento, kuriame

pacientas – jau nebe pasyvus veikėjas, o tam tikras „ekspertas“ [2].

Didelę reikšmę gydytojo ir paciento santykiams turėjo ir pakitęs ligų profilis: ūminius

susirgimus pakeitė susirgimai lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (LNL). LNL – tai viena

didžiausių pastarojo laikmečio sveikatos problemų. Sergančiųjų LNL skaičius drastiškai auga.

Nustatyta, kad net trečdalis europiečių turi bent vieną lėtinį susirgimą, o ketvirtadalis nuolat

vartoja medikamentus [3].

Pacientų įsitraukimas į sprendimų priėmimą ir jų aktyvumas yra siejamas su LNL

paplitimu. Kuomet pagrindinė ligos priežastis būdavo ūminė (angl. acute) liga, pacientai buvo

dar nepatyrę ir pasyvūs sveikatos priežiūros paslaugų vartotojai, o dabar, kuomet LNL užima

vis svarbesnę vietą sveikatos priežiūroje, pacientas tampa lygiaverčiu partneriu gydytojo-

paciento santykiuose, prisidėdamas prie sprendimų priėmimo beveik kiekviename žingsnyje

[4].

Vis augantys LNL sergančiųjų skaičiai sąlygoja didesnes sveikatos priežiūros išlaidas.

Nustatyta, kad dažniausiai lėtinių ligų gydymas vyksta pirminėje sveikatos priežiūroje (PSP)

[5], todėl geri gydytojo ir paciento santykiai, bendradarbiavimas bei nuolatinis pacientų

dalyvavimas priimant sprendimus yra labai svarbu LNL gydyme. Tyrimais įrodyta, kad būtent

aktyvus paciento, sergančio LNL, vaidmuo, jo dalyvavimas priimant sveikatos priežiūros

sprendimus lemia efektyvesnius gydymo rezultatus, gerina tiek fizinę, tiek psichologinę

pacientų būklę, sumažina sveikatos priežiūros išlaidas, taip pat gerina pacientų nuomonę apie

7

sveikatos priežiūros paslaugas bei gydytojo ir paciento santykius, didina tikimybę, kad

pacientas laikysis gydytojo nurodymų. Apskritai pacientų dalyvavimas priimant sprendimus

turi įtakos geresnei visuomenės sveikatai [3, 6, 7, 8]. LNL ypatingos tuo, kad jos reikalauja

tam tikro valdymo ir kontrolės. Ypač svarbu, kad gydytojas skatintų pacientų savipriežiūrą,

kuri apibrėžiama kaip tam tikrų priemonių visuma, kurių individas imasi tam, kad sveikai

gyventų, patenkintų savo socialinius, emocinius ir psichologinius poreikius, rūpintųsi savo

lėtiniu susirgimu ir išvengtų kitų ligų atsiradimo [9]. Gydytojai bei kiti sveikatos profesionalai

gali padėti LNL sergančiam pacientui įsitraukti į savo gydymo procesą. Tam, kad LNL

sergančių pacientų gydymas, savipriežiūra būtų efektyvi, gydytojas ir pacientas turi

tarpusavyje dalintis nuomonėmis, idėjomis ir bendradarbiauti priimant sprendimus.

Pats darbo pavadinimas tarsi implikuoja tai, kad pacientas yra aktyvus ir dalyvauja

priimant sprendimus. Teorinėje dalyje remiamasi daugiausiai JAV, D. Britanijos, Australijos

moksline literatūra. Ten, kaip žinia, pacientų dalyvavimas yra laikomas prioritetine sritimi ir

yra labai skatinamas. Vakarų šalys turi įdiegtas savipriežiūros, pacientų mokymo, pacientų

įgalinimo programas tiek valstybiniu, tiek bendruomeniniu lygmenimis [3]. Šią idėją – LNL

paciento kaip aktyvaus veikėjo – siekta pritaikyti ir Lietuvos kontekste. Šiame darbe

stengiamasi išsiaiškinti, kaip pacientai ir gydytojai Lietuvoje vertina LNL sergančio paciento

dalyvavimą priimant sprendimus PSP. Taigi paciento, kaip aktyvaus veikėjo, idėja

suformuluota a priori.

LNL sergančių pacientų dalyvavimas priimant sprendus nemažai tyrinėtas užsienio

šalyse, tačiau Lietuvoje panašia tematika atliktų tyrimų nebuvo rasta. Galima teigti, kad šio

darbo tema yra nauja ir Lietuvoje kol kas mažai tyrinėta. Lietuvoje buvo tyrinėta tik apskritai

pacientų dalyvavimo priimant sprendimus, pacientų pasitikėjimo problematika, psichikos liga

sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus problematika, pacientų pasitenkinimas

sveikatos priežiūros paslaugomis [10-12].

Tyrinėjant gydytojo ir paciento santykį arba kitaip tiesiog profesionalo-neprofesionalo

santykį labai svarbu atkreipti dėmesį į profesionalo bei neprofesionalo (angl. lay) sveikatos

bei ligos sampratas. Skirtingas sveikatos bei ligos supratimas sąlygoja savitą santykį, taip pat

gali lemti ir nesusikalbėjimą, nesusipratimus tarp gydytojo ir paciento. Analizuoti

neprofesionalią sveikatos sampratą labai svarbu ir LNL atveju, nes pacientai, sergantys LNL,

priversti kiekvieną dieną prižiūrėti savo sveikatą, kontroliuoti ligą. Tam, kad pacientas būtų

įtraukiamas į sprendimų priėmimą reikia atsižvelgti ir gerbti jo nuomonę bei įsitikinimus,

susijusius su sveikata ir liga. Sveikatos profesionalo ir neprofesionalo sveikatos ir ligos

8

samprata – tai esminis komponentas, analizuojant gydytojo ir paciento santykį, nes tai daro

didžiulę įtaką gydytojo ir paciento santykiui [13].

Šį darbą sudaro teorinė bei empirinė dalys. Pirmame skyriuje pateikiama literatūros

apžvalga, kurią sudaro 4 poskyriai. Pirmame poskyryje kalbama apie gydytojo ir paciento

santykių pokyčius bei pateikiama gydytojo-paciento santykių modelių teorinė klasifikacija.

Aptariami T. Parsonso, M. Hollenderio ir T. Szaszo, E. J. Emanuel ir L. L. Emanuel, C.

Charles ir kt. gydytojo-paciento santykių modeliai ir pagrindiniai jų bruožai. Antrame

poskyryje aptariamas profesionalus ir neprofesionalus požiūriai į ligą susirgimą, alternatyvią

mediciną. Šie skirtumai svarbu analizuojant gydytojo-paciento santykį, nes skirtingos žinios,

skirtingas supratimas sąlygoja savitą santykį. Trečiame poskyryje kalbama būtent apie šeimos

gydytojo ir LNL sergančio paciento santykių ypatumus. Ketvirtame poskyryje analizuojama

LNL sergančio paciento dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje

problematika. Empirinėje dalyje pateikiama kokybinio tyrimo metodologija, analizė, rezultatų

apratimas, išvados bei praktinės rekomendacijos.

9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas – ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant

sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje ypatumus ir probleminius aspektus.

Uždaviniai:

1. Nustatyti šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų

santykių probleminius aspektus.

2. Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į

sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą, savipriežiūrą ir alternatyvią mediciną.

3. Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į

pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje galimybes.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Gydytojo ir paciento santykių teorinės prieigos

1.1.1. Gydytojo ir paciento santykių pokyčiai: paternalistinę paradigmą keičia aktyvaus

paciento paradigma

Pastaraisiais dešimtmečiais gydytojo-paciento santykis tapo reikšmingu tyrinėjimo

objektu medicinos, sociologijos, visuomenės sveikatos, psichologijos ir kitose mokslo srityse.

Šia tematika atlikta daug ir įvairių tyrimų. Dažniausiai gydytojo-paciento santykiai

analizuojami tiriant pacientų pasitenkinimą paslaugomis, gydytojo darbu. Galima teigti, kad

Lietuvoje daugiausiai atliekamų tyrimų šia tematika vykdomi pasitelkiant sveikatos priežiūros

paslaugų vartotojų požiūrio apklausas [14]. Vieni reikšmingiausių tokių tyrimų Lietuvoje – tai

V. Leonavičiaus ir kt. 2003 m. atlikta studija apie pacientų pasitenkinimą šeimos gydytojo

paslaugomis [10], Z. Liubarskienės ir kt. 2004 m. atliktas tyrimas apie pacientų pasitikėjimą

sveikatos priežiūra [11], 2005 m. E. Peičiaus disertacija „Lietuvos gyventojų dalyvavimo

galimybės priimant sveikatos priežiūros sprendimus“ [12].

Gydytojo-paciento santykiai buvo ir išlieka centrine sveikatos priežiūros dalimi [15,

16]. S. Good ir M. Lipkin [15] vadina šiuos santykius mediumu, nes gydytojo ir paciento

interakcijos metu surenkami duomenys apie paciento sveikatos būklę, diagnozuojama liga,

parenkamas gydymo metodas, priimamas bendras sprendimas, pacientas gydomas, jam

suteikiama pagalba, be to skatinamas paciento aktyvumas.

Gydytojo ir paciento santykiai pastaruoju metu patyrė daug pokyčių. Pacientas tampa

vis aktyvesniu sveikatos sistemos dalyviu, vis aktyviau priima sprendimus, tampa vis labiau

autonomišku veikėju, o gydytojas – mažiau autoritarišku [17]. Gydytojo vaidmuo keičiasi iš

profesionalaus eksperto, duodančio nurodymus pacientui ir priimančio sprendimus į patarėjo,

patariančio pacientui, jį palaikančio ir padedančio [18].

Vėlyvosios modernybės, naudojant A. Giddenso sampratą, laikmetyje sąvoka

„gydytojo-paciento santykis“ kritikuojamas vis daugiau autorių ir užleidžia vietas tokioms

sąvokoms kaip „neprofesionalo-profesionalo santykiai“ (angl. lay-professional relationships),

„susitikimas“ (angl. encounter), „sąveika“ (angl. interaction), „klinikinė sąveika“ (angl.

clinical interaction), „asociacija“ (angl. association) ir kt. [19, 20]. Poreikis kitaip vadinti

gydytojo-paciento santykį atsiranda dėl pakitusių galios santykių: sumažėjusios gydytojo

11

profesijos galios, paciento galios išaugimo. Taip pat gydyto-paciento santykis kritikuojamas

kaip per siaura sąvoka, nes neretai šis santykis apima ir daugiau asmenų nei pacientas,

įtraukiant šeimos narius, giminaičius, draugus, slaugytojas, socialinius darbuotojus ir pan.

Tačiau nepaisant įvairių pokyčių ir transformacijos gydytojo ir paciento santykiuose,

yra pripažįstama, kad būtent efektyvi sveikatos priežiūra priklauso nuo efektyvios gydytojo ir

paciento komunikacijos, kuri yra ir visuomet išliks centrine sveikatos priežiūros sistemos

dalimi [21]. Pacientų įtraukimas į sprendimų priėmimo (angl. decision-making) procesą yra

siejamas su aukštesne sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, didesniu pacientų pasitenkinimu

paslaugomis ir geresniais gydymo rezultatais. Taip pat iš etinių principų pusės, paciento

autonomija, sprendimų pasidalijimas ir pacientų įgalinimas yra laikomi labai teigiamais

dalykais [22].

Apkritai pacientų sprendimų priėmimas yra labai plati sąvoka, apimanti ne tik pacientų

dalyvavimą, priimant sprendimus dėl gydymo metodo, diagnostikos, profilaktikos, tačiau tai

susiję ir su savipriežiūros sprendimais [23]. Sprendimų priėmimas gali būti ir paciento

galimybė pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją. Makro lygmenyje pacientų sprendimų

priėmimas – tai pacientų ar jų organizacijų atstovų dalyvavimas sveikatos politikoje.

Gydytojo–paciento santykių transformaciją iš esmės nulėmė ir nuo XX a. antros pusės

pasikeitęs ligų profilis – vis didėjantis sergamumas LNL. Naujas ligų profilis iš esmės keičia

gydytojo-paciento santykius. Atsiranda poreikis naujam santykiui tarp gydytojo ir paciento,

kuriame gydytojas jau nebetenka turėtos galios ir įtakos, o pacientas tampa savarankišku ir

aktyviu dalyviu savo sveikatos priežiūros ir sprendimų priėmimo procese. Kitaip tariant, nuo

paternalistinių santykių pereinama prie partneryste ir bendradarbiavimu grįstų santykių. T.

Bodenheimeris ir kt. [24] naują santykį tarp gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento

apibrėžia kaip santykį tarp informuoto, aktyvaus paciento bendradarbiaujant partnerystės

principu su savo gydytoju.

J. Hibbardas, J. Greene‘as ir V. Overtonas [25] pacientų įsitraukimą į sveikatos

priežiūros sprendimų priėmimą vadina „pacientų aktyvacija” (angl. patient activation), kuri

siejama su paciento žiniomis ir gebėjimu aktyviai įsitraukti į sveikatos priežiūrą. Autorių

atlikta studija atskleidė, kad pacientų, kurių „aktyvacija“ yra žemiausia arba kurie yra

mažiausiai įsitraukę į sveikatos priežiūrą, sveikatos priežiūros išlaidos buvo nuo 8 iki 21 proc.

didesnės nei pacientų su aukščiausiu „aktyvacijos“ laipsniu. „Pacientų aktyvacijos“ laipsnis

buvo apskaičiuotas naudojant specialią skalę „Patient Activation Measure“ (liet. Pacientų

Aktyvacijos Skalė), kuri apėmė pacientų įsitikinimus, žinias, gebėjimus atlikti savipriežiūrą ir

12

savikontrolę. Ši studija tik patvirtino, kad pacientai turi būti skatinami įsitraukti į sveikatos

priežiūrą ir sprendimų priėmimą ir sveikatos politika turėtų būti orientuota būtent į šią sritį.

Sveikatos politikos žurnalas „Health Policy“ net paskyrė visą numerį (2013 vasario

mėn.) paciento įsitraukimo į sprendimų priėmimą svarbai – „New Era of Patient

Engagement“, kuriame teigiama, kad geresnis pacientų informavimas ir jų įtraukimas sąlygoja

geresnius gydymo rezultatus ir netgi yra įrodyta, kad tai taip pat sąlygoja mažesnes sveikatos

priežiūros išlaidas [26].

Amerikoje nuo 2010 m. veikia nevyriausybinė organizacija (NVO) „The Patient-

Centered Outcomes Research Institute“, kuri orientuojasi į geresnę sveikatos priežiūros

paslaugų kokybę, pacientų integravimą į sveikatos priežiūrą, padeda pacientams priimti

informuotus sprendimus [27].

Lietuvoje dar kol kas nėra tokių organizacijų, kurios rūpintųsi pacientų įgalinimu ir

paskatinimu dalyvauti priimant sprendimus, tačiau veikia įvairios pacientų interesams

atstovaujančios NVO. Lietuvoje prie pacientų įtakos augimo prisidėjo Pacientų teisių ir žalos

sveikatai atlyginimo įstatymas, priimtas 1996 m., o nauja redakcija įstatymui išleista 2005 m.

Šis įstatymas yra vienintelis teisės aktas Lietuvoje, užtikrinantis pacientų teises. Taip pat

Lietuvoje susikūrusios įvairios pacientų organizacijos, ginančios pacientų interesus. Visas

pacientų organizacijas vienyja „Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba“, įkurta 2002

m.

Tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse gydytojo-paciento santykių pokyčiams įtakos turi

sveikatos priežiūros sistemos reformos. Lietuvoje šeimos gydytojo institucija per sveikatos

priežiūros sistemos reformos laikotarpį nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo patyrė

esminių pokyčių. Nuo 2006 m. įsigaliojusioje naujoje medicinos normoje "Šeimos gydytojas.

Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ [28] apibrėžiamos tokios šeimos gydytojo

pareigos bei kompetencija: konsultuoti pacientą, skatinti pacientą bendradarbiauti

konsultacijos metu, kartu su pacientu sudaryti gydymo planą, sudaryti tyrimų planą ir jį

paaiškinti pacientui, pacientus mokyti profilaktikos įgūdžių bei pacientui suteikti ir

apibendrinti aiškią informaciją. Taigi šiame oficialiame dokumente pabrėžiama

bendradarbiavimo svarba tarp gydytojo ir paciento konsultacijos metu.

Kaip teigiama oficialiame Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) tinklalapyje,

„Lietuvoje šeimos gydytojo specialybė buvo įvesta atsižvelgiant į kitų šalių patirtį – kaip

patarėjo, koordinatoriaus, padedančio orientuotis sveikatos sistemoje, konsultuojančio

elementariais sveikatos klausimais, stebinčio lėtinių ligų eigą, padedančio surasti reikalingą

13

specialistą.“ [29]. Šiame apibrėžime taip pat akcentuojamas šeimos gydytojo kaip patarėjo

vaidmuo.

Lietuvoje gydytojų santykių su pacientais etikos pricipus apibrėžia „Lietuvos gydytojų

sąjungos profesinės etikos kodeksas“, priimtas 2004 m. Šiame kodekse, be paciento teisių

užtrikrinimo, informacijos pacientui suteikimo ir kitų principų, pabrėžiamas paciento

autonomiškumo principas, siejamas taip pat su paciento dalyvavimu sveikatos priežiūros

sprendimų priėmime: „Gydant pacientą tarpusavio santykiai grindžiami paciento sveikatos

prioritetu, derinant jį su paciento autonomiškumo užtikrinimu“ [30]. Taip pat šiame kodekse

įvardijama, kad gydytojas turi palaikyti gerus santykius su pacientu, grindžiamus abipusiu

pasitikėjimu, pagarba. Kodekse minima, kad gydytojas turi gerbti paciento nuomonę, leisti

pačiam pasirinkti, užtikrinti apsisprendimo laisvę: „Gydytojas gerbia paciento teisę atsisakyti

diagnostikos, gydymo procedūros ir profilaktikos, paciento norą konsultuotis su kitu gydytoju

dėl savo sveikatos ar gydymo eigos“ [30]. Taigi galima teigti, kad šis gydytojų profesinės

etikos kodeksas apibrėžia ne tik paciento teisių gerbimą, bet ir įgalina gydytojus užtikrinti

paciento autonomiją ir laisvę priimti sprendimus.

1.1.2. Gydytojo ir paciento santykių modelių klasifikacija

Gydytojo-paciento santykių modeliai, aprašyti mokslinėje literatūroje, apibrėžiantys

gydytojo bei paciento vaidmenis sveikatos priežiūros kontekste, yra susiję su galios, kontrolės

faktoriais. Modeliai yra teoriniai, tarsi M. Weberio „idealieji tipai“, todėl kalbėti apie jų

pritaikymą praktikoje bei, juo labiau, vertinti, kuris modelis yra geresnis, neįmanoma [14].

Gydytojo-paciento santykių modeliai apibrėžiami pagal paciento vertybes, galimybes,

autonomiją bei vaidmenį [31].

Medicinos sociologijos pradininkas ir struktūrinio funkcionalizmo teoretikas Talcottas

Parsonsas analizavo paternalistinį gydytojo-paciento santykį, kuriame gydytojas suvokiamas

kaip aktyvus veikėjas, o pacientas – pasyvus.

Paternalizmas gydytojo paciento santykiuose gyvavo nuo pat Hipokrato laikų iki XX a.

antros pusės. Paternalizmu vainama tokia gydytojo-paciento santykių samprata, kuomet

gydytojas priima visus su gydymu susijusius sprendimus. Kitaip tariant, gydytojo vaidmuo

dominuojantis, o paciento – pasyvus. Paternalistiniai santykiai pasižymi tuo, kad gydytojas ar

kitas sveikatos profesionalas geriausiai žino, koks gydymo metodas tinkamiausias pacientui ir

14

į paciento valią nėra atsižvelgiama. Ji remiasi biomedicininiu sveikatos modeliu [32].

Paternalistinė samprata kritikuojama dėl asimetriškos santykių pozicijos. Daug kur

paternalizmas medicinos praktikoje vis dar vyrauja iki šiol, tačiau Vakarų šalių medicinos

praktikoje nuo 9-tojo dešimtmečio paternalizmą po truputį išstumia kitos paradigmos, tokios,

kaip partnerystė, bendras sprendimų priėmimas ir pan.

Charles ir kt. [20] išskiria šiuos paternalizmo gydytojo-paciento santykiuose bruožus:

1. Tik gydytojas geriausiai nusimano apie tai, koks gydymo metodas geriausiai tinka

pacientui.

2. Gydytojas pritaiko savo žinias renkant gydymo variantą.

3. Gydytojas yra kompetentingas profesionalas, turintis patirties, todėl jis suvokiamas

kaip tinkamiausias priimti su gydymu susijusius sprendimus;

4. Gydytojas rūpinasi paciento sveikata ir gerove, todėl turi svarų pagrindą priimti

sprendimus.

T. Parsonsas dar 1951 m. išleistame veikale „Socialinė sistema“ pradėjo kalbėti apie

asimetrišką gydytojo-paciento santykį, apibrėždamas jį struktūrinio funkcionalizmo rėmuose.

T. Parsonos prieiga – paternalistinė, kuriame paciento vaidmuo – pasyvus ir paklūstantis, o

gydytojo – dominuojanis. Dėl to ši prieiga buvo kritikuojama. Gydytojo-paciento santykiai

sociologą domino tik kaip sistemos vaidmenų atlikėjų santykiai [33]. T. Parsonso

funkcionalistinis aiškinimas grindžia medicinos vaidmenį kaip socialinės kontrolės funkciją,

kurią užtrikrina sveikatos priežiūros sistema, o ligą traktuoja kaip socialinės deviacijos formą

[32]. T. Parsonsas „Socialinėje sistemoje“ pabrėžė, kad gydytojui paciento gerovė, o ne

asmeniniai poreikiai turėtų būti pirmoje vietoje. Taip pat autorius kalbėjo apie emocinį

pagrindą gydytojo-paciento santykiuose. Anot T. Parsonso, gydytojui visiškai atsiriboti nuo

emocijų neįmanoma. Gydytojo-paciento santykiai ypatingi tuo, kad pacientas gydytojui

išreiškia slapčiausias ir intymiausias su sveikata susijusias problemas, įtraukiami ir

psichologiniai aspektai. Taigi, anot T. Parsonso, gydytojas turi siekti išlaikyti emocinį

objektvymą. Autorius tai vadina emociniu neutralumu (angl. affective neutrality) [34].

Kitas gydytojo-paciento santykių aiškinimas – tai jau klasikine tapusi M. Hollenderio ir

T. Szaszo (1956) teorija. Šis aiškinimas išskiria tris gydytojo ir paciento santykių modelius

arba formas: aktyvumas-pasyvumas (angl. activity-pasivity), vadovavimas-kooperacija (angl.

guidance-cooperation) ir abipusis dalyvavimas (angl. mutual participation) [35].

Pirmasis, aktyvumo-pasyvumo, modelis apibrėžia tokius gydytojo ir paciento santykius,

kuriuose jokios sąveikos nėra arba ji yra labai ribota tais atvejais, kuomet pacientas yra labai

15

sunkios būklės, be sąmonės ar ištiktas komos. Tokiu atveju pacientas yra neišvengiamai

pasyvus, tarsi „mažas vaikas“, o gydytojas – aktyvus veikėjas – tarsi „tėvas“ [35].

Kitas, vadovavimo-kooperacijos, modelis apibrėžia tokius gydytojo ir paciento

santykius, kuomet asmuo suserga ir jam prireikia mediko pagalbos. Šiuo atveju pacientas

sąmoningai siekia pasveikti ir todėl iš jo yra tikimasi paklusti gydytojo nurodymams, kitaip

tariant, bendradarbiauti. Dar kitaip šis modelis vadinamas kontraktu, „kunigišku“ modeliu.

[35, 36].

Paskutinis, abipusio dalyvavimo, modelis reiškia, jog gydytojas ir pacientas yra lygūs.

Šiuo atveju gydytojo vaidmuo – suteikti sąlygas pacientui padėti pačiam sau, o pacientas,

pasinaudodamas gydytojo pagalba, taip pat dalyvauja gydymo procese. Iš paciento tikimasi,

kad jis pats rūpinsis savo sveikata. Šis modelis dar kitaip vadinamas etnografiniu,

konsiumeristiniu, šeimos sistemos modeliu [35, 36].

Kita šiame darbe apžvelgiama gydytojo-paciento santykių klasifikacija – E. J. Emanuel

ir L. L. Emanuel (1992) gydytojo ir paciento santykių teorinė koncepcija, kuri yra viena

labiausiai paplitusių mokslinėje literatūroje gydytojo ir paciento santykių klasifilacijų.

Autoriai pristato keturis gydytojo-paciento santykių modelius: paternalistinį (ang.

paternalistic), informatyvų (angl. informative), aiškinamąjį (angl. interpretive) ir apsvarstymo

(angl. deliberative) [37].

Paternalistinį modelį autoriai kitaip vadina „tėvišku“ (angl. parental) arba „kunigišku“

(angl. priestly). Modelis grindžiamas nuostata, kad dažniausiai sprendimus priima gydytojas,

o paciento dalyvavimas priimant sprendimus yra labai minimalus. Gydytojas turi nustatyti

ligą ir paskirti pacientui tinkamą gydymą, kuris pagerins paciento sveikatą ir užtikrins gerą

savijautą [37]. Galima teigti, kad šis modelis atitinka T. Parsonso paternalistiškąjį ir M.

Hollenderio ir T. Szaszo aktyvumo-pasyvumo modelius [14].

Kitas, informatyvus, modelis pabrėžia objektyvius gydytojo ir paciento santykius,

kuomet gydytojas pacientui suteikia visą su jo sveikatos būklę susijusią informaciją, pacientas

renkasi jam tinkamiausią gydymo metodą ir gydytojas atlieka pasirinktas intervencijas [37].

Pastebima, kad šis modelis labiausiai skiriasi nuo kitų minimų modelių, nes palaiko absoliučią

paciento autonomiją sprendimų priėmimo atžvilgiu, o gydytojui priskiriamas pasyvesnis

vaidmuo [14].

Aiškinamajam modeliui būdinga tai, kad gydytojas turi padėti apsispręsti pacientui,

kuris dar nėra iki galo užtikrintas dėl savo spredimų. Gydytojas užima tarsi patarėjo (angl.

counselor) vaidmenį [37].

16

Paskutinis, apsvarstymo, modelis ypatingas tuo, kad gydytojas yra tarsi paciento

draugas ar mokytojas. Gydytojas suteikia pacientui reikalingą informaciją, galimus gydymo

metodus, išklauso paciento pageidavimus. Pokalbio metu pacientas pacientas gali išreikšti

savo nuomonę ir kartu su gydytoju apsvarstytigalimus gydymo variantus [37]. Atkreipiamas

dėmesys, kad tiek aiškinamasis, tiek apsvarstymo modeliai išryškina gydytojo ir paciento

bendradarbiavimo, partnerystės svarbą [14].

C. Charles ir kt. [38] pristatė naują ir šiuo metu labai populiarią mokslinėje literatūroje

gydytojo-paciento santykių paradigmą – vadinamą bendru sprendimų priėmimu (angl. shared

decision-making, SDM). Bendras sprendimų priėmimas (toliau – BSP) pabrėžia

bendradarbiavimo ir partnerystės tarp gydytojo ir paciento svarbą ir būtinybę. BSP

apibrėžiamas kaip „procesas, kurio metu pacientai įtraukiami kaip aktyvūs partneriai

bendradarbiaujantys su gydytoju ir kartu sprendžiantys dėl gydymo metodo, dėl diagnostikos

ir kitų sveikatos priežiūros aspektų“ [3:3]. Žinoma, BSP netinkamas tais atvejais, kuomet

paciento gyvybei gresia pavojus, kuomet pacientas yra be sąmonės ir reikia imtis veiksmų jį

išgelbėti. Tokiais atvejais tik gydytojas gali priimti sprendimus. Tačiau kitais atvejai, kai

pacientas gali pasirinkti iš kelių gydymo variantų, medikametų ar tyrimų, BSP labai tinkamas.

C. Charles ir kt. aprašo tokius BSP bruožus:

1. BSP įtraukia mažiausiai du veikėjus – gydytoją ir pacientą. Neretai į sprendimų

priėmimo procesą įsitraukia ir tretieji asmenys, tokie kaip šeimos nariai, giminaičiai, draugai

ir pan. Vienas iš pavyzdžių yra tas, kad dažnai vyresnio amžiaus žmonės į konsultaciją ateina

lydimi sutuoktinio ar kito šeimos nario. Tokiu ir kitais panašiais atvejais tretieji asmenys daro

įtaką paciento sprendimų priėmimui.

2. Tiek gydytojas, tiek pacientas imasi priemonių dalyvauti su gydymu susijusių

sprendimų priėmimo procese. BSP galimas tik tuo atveju, jei gydytojas sukuria malonią

aplinką, išsiaiškina paciento lūkesčius, neprimesdamas savo asmeninės nuomonės pateikia

rekomendacijas. Tuo tarpu pacientas turi norėti ir būti motyvuotas dalyvauti priimant

sprendimus, aktyviai klausti, reikšti savo nuomonę, siūlyti pageidavimus. Kitu atveju BSP

negalėtų būti įgyvendinamas praktikoje.

3. Dalijimasis informacija yra būtina BSP sąlyga. Kai neaišku, kokią informaciją ir kiek

jos pacientas nori sužinoti, gydytojo pareiga yra atskleisti su gydymo variantais, tyrimų

galimybėmis susijusią informaciją, o paciento – išreikšti savo pageidavimus.

4. Gydytojas ir pacientas kartu nusprendžia dėl gydymo ir su šiuo sprendimu abu sutinka.

Abi šalys yra atsakingos dėl galutinio sprendimo, nors nebūtinai abi šalys sutiks, kad priimtas

sprendimas yra geriausias [38, 14].

17

BSP pripažįstamas kaip tinkamiausiu modeliu esant LNL. Esant BSP gydytojo ir paciento

santykių modeliui, gerėja pacientų pasitenkinimas sveikatos priežiūros paslaugomis bei

gydytojo-paciento santykiais [3].

Taigi BSP – tai abipusis dialogas tarp gydytojo ir paciento, kuomet sveikatos

profesionalas yra tarsi ekspertas ir pacientui suteikia visą reikiamą informaciją, o pacientas

taip pat dalijasi atsakomybe su gydytoju [3].

Gydytojo ir paciento santykių modelius galima sugrupuoti į 3 grupes pagal tai, ar

pacientas dalyvauja priimant sprendimus ir koks jo vaidmuo:

1. Paternalistinius gydytojo ir paciento santykius apibrėžiantys modeliai: T. Parsonso ir

E.J. Emanuel ir L.L. Emanuel paternalistinis modelius, M. Hollenderio ir T. Szaszo

aktyvumo-pasyvumo modelis, vadovavimo-kooperacijos modelis, taip pat daugelio autorių

laikomas paternalistiniu. Šie modeliai panašūs tuo, kad paciento vaidmuo suvokiamas kaip

pasyvus, o gydytojo – dominuojantis.

2. Bendradarbiavimo santykius tarp gydytojo ir paciento apibrėžiantys modeliai: M.

Hollenderio ir T. Szaszo vadovavimo-kooperacijos, abipusio dalyvavimo, E.J. Emanuel ir

L.L. Emanuel aiškinamąjį, apsvarstymo ir C. Charles ir kt. bendro sprendimo priėmimo

modelius. Šie modeliai panašūs tuo, kad jiems būdingas bendradarbiavimas tarp gydytojo ir

paciento. Pacientas čia jau suvokiamas kaip aktyvus veikėjas, patariant gydytojui priimantis

sprendimus. Gydytojo vaidmuo – tarsi patarėjo ar draugo.

3. Autonomiško paciento modelis: E.J. Emanuel ir L.L. Emanuel informatyvus modelis.

Šis modelis šiek tiek skiriasi nuo bendradarbiavimo grupei priskiriamų modelių, tačiau

skiriasi tuo, kad būtent pacientas visus sprendimus priima pats savarankiškai. Gydytojas gali

tik suteikti informaciją pacientui, o patarti negali, o galutinį sprendimą visuomet priima

pacientas, ne gydytojas [14].

Gydytojo ir paciento santykių modelius galima palyginti remiantis T. Bodenheimerio

sudaryta perskyra tarp tradicinės priežiūros, kuriai priklausytų paternalstiniai gydytojo-

paciento santykių modeliai ir sveikatos priežiūros bendradarbiaujant, kuriai galima būtų

priskirti bendradarbiavimo bei autonomiško paciento modelius (žr. 1 lentelę).

18

1 lentelė. Tradicinės sveikatos priežiūros ir sveikatos priežiūros bendradarbiaujant

palyginimas

Problema Tradicinė paternalistinė

sveikatos priežiūra (Traditional

Care)

Sveikatos priežiūra

bendradarbiaujant (Collaborative

Care)

Koks yra santykis tarp

sveikatos priežiūros

profesionalo ir paciento?

Profesionalai – tai ekspertai, kurie

sako pacientams, ką daryti.

Pacientai yra pasyvūs

Patirtimi dalijamasi su aktyviu

pacientu. Profesionalai yra ligų

ekspertai, o pacientai – savo gyvenimų

ekspertai

Kas yra pagrindinis

priežiūros tiekėjas (angl.

caregiver) ir sprendžiantis

problemas? Kas yra

atsakingas už pasekmes?

Profesionalas Tiek profesionalas, tiek pacientas yra

pagrindiniai priežiūros tiekėjai; jie

dalijasi savo atsakomybe sprendžiant

problemas ir dėl pasekmių

Koks yra tikslas? Pacientas turi laikytis taisyklių.

Nepaklusnumas laikomas yra

asmeninis paciento trūkumas

Pacientas nusistato tikslus, o

profesionalas padeda pacientui priimti

informuotus sprendimus. Tikslo

pasiekimo trūkumai sprendžiami

modifikuojant strategijas

Kaip keičiamas elgesys? Išorinė motyvacija Vidinė motyvacija. Pacientai įgauna

supratimą bei pasitikėjimą dėl naujo

elgesio

Kas identifikuoja

problemas?

Profesionalas (pvz. keisti nesveiką

gyvenimo būdą)

Pacientas (pvz. pajaučia skausmą arba

tam tikrus sutrikimus) ir profesionalas

Kaip srendžiamos

problemos?

Profesionalai sprendžia pacientų

problemas

Profesionalai moko pacientus, kaip

spręsti problemas

Šaltinis: sudaryta pagal Bodenheimer et al. 2002, p. 2470.

Norint ištirti, koks gydytojo-paciento santykių modelis labiausiai paplitęs praktikoje

2011 m. IRIS (International Research Institutes) atlikto Pasaulinį sveikatos tyrimą (angl.

Global Health Survey), kuriame tarp 28 pasaulio valstybių dalyvavo ir Lietuva (Lietuvoje

tyrimą atliko „Spinter tyrimai“ įmonė). Šis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje tik 30 proc.

respondentų pritaria teiginiui „bendradarbiauju su gydytoju – sprendimus priimame kartu“,

kas gali būti priskiriama BSP modeliui, lygiant su visų šalių vidurkių (51 proc.). Daugiausiai

respondentų (82 proc.) bendradarbiavimo modeliui pritaria JAV, Vengrijoje (79 proc.),

Slovėnijoje, Vokietijoje, Kanadoje (po 75 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva atsiduria penktoje

vietoje nuo galo, kartu su Egiptu (taip pat 30 proc.). Mažiau respondentų nei Lietuvoje

bendradarbiavimo modeliui pritaria rumunai (28 proc.), pakistaniečiai (24 proc.), Indonezija

(20 proc.) bei Indija (9 proc.). Su teiginiu, kad „pritariu, kad sprendimus priimtų gydytojas“,

kas gali būti priskiriama paternalistiniam modeliui, Lietuvoje sutinka daugiau nei pusė – 53

proc. respondentų, palyginus su šalių vidurkiu – 35 proc. Daugiau nei Lietuvoje, su šiuo

19

teiginiu sutinka tik respondentai Čilėje (54 proc.), Indonezijoje (58 proc.), Egipte, Indijoje (po

61 proc.) ir Rumunijoje (64 proc.). Su teiginiu „stengiuosi pats priimti sprendimus, kuriuos

grindžiu informacija gauta iš įvairių šaltinių, išskyrus gydytojo“, kas gali būti priskiriama

autonomiško paciento modeliui, Lietuvoje sutinka 14 proc. respondentų. Šis rodiklis panašus į

šalių vidurkį – 11 proc. [39]. Taigi remiantis šio tyrimo duomenimis, galima teigti, kad

Lietuvoje vis dar vyrauja paternalistinis gydytojo-paciento santykių modelis, o Vakarų šalyse

vyrauja bendradarbiavimo modelis.

Kitas Lietuvoje 2004 m. atliktas tyrimas taip pat atskleidė, kad pacientai linkę

pasikliauti gydytoju ir gydytojo sprendimais, o patys sprendimų nelinkę priimti [40]. 2001 m.

atlikto tyrimo duomenimis, didžioji dauguma respondentų (82,4 proc.) neklausinėdami vykdo

gydytojo nurodymus [10].

V. Leonavičius ir kt. tokį Lietuvai būdingą pacientų pasyvumą, lyginant su Vakarų

šalimis, grindžia kaip tam tikrą sovietinių laikų palikimą: „<...> pacientai toleruoja ir palaiko

dar sovietinės totalitarinės visuomenės sąlygomis susiformavusią beapeliacinę mediko kaip

specialisto galutinio sprendimo teisę“ [10:100, 33].

1.2. Skirtingas sveikatos ir ligos supratimas: profesionalus ir neprofesionalus požiūris

1.2.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos koncepcija

Tradiciškai yra išskiriamos dvi sveikatos koncepcijos: biomedicininė, kuri orientuojasi

ne į patį pacientą, o į jo ligą ir biopsichosocialinė, kuri orientuojasi į patį pacientą, jo

socialinę, psichologinę aplinką. Biomedicininė koncepcija remiasi prielaida, kad ligos

priežasčių reikia ieškoti žmogaus organizme, ligos priežastis – biologinė, o gydytojas tampa

pagrindiniu veikėju gydytojo-paciento santykiuose, kuris priima sprendimus, o ne pacientas. Į

paciento psichologinę ir socialinę aplinką kreipiama mažai dėmesio. Pacientas šiuo atveju

pasyvus veikėjas, todėl toks supratimas siejamas su paternalistine samprata. Tuo tarpu

biopsichosocialinė koncepcija remiasi prielaida, kad pacientas – centrinė sveikatos priežiūros

ašis ir į jo nuomonę atsižvelgiama, jis dalyvauja priimant sprendimus [33].

Sveikatos samprata yra kompleksinė ir sudėtinė. Tai yra nuolatinis diskusijų objektas

tiek akademinių bendruomenių, tiek sveikatos politikų tarpe. Į klausimą „kas yra sveikata?“

nėra vienareikšmio atsakymo. Sveikata vieniems gali būti tiesiog „ligos nebuvimas“, kitiems

– „geras organizmo funkcionavimas“, tretiems – „visapusiška gerovė“ ir pan.

20

Sveikatos kaip ligos nebuvimo koncepcija, vadinama tradicine sveikatos koncepcija

arba medicininiu sveikatos modeliu, išsiplėtojo nuo 1920 m. Didžiojoje Britanijoje, JAV ir

kitose Vakarų šalyse. Ši koncepcija buvo pripažįstama daugiausiai medikų bei kitų sveikatos

profesionalų tarpe ir grindžiama objektyviu požiūriu į sveikatą ir ligą bei nuostata, kad kūną

galima objektyviai ištirti. Sveikata šiuo požiūriu aiškinama kaip ligos, jokių simptomų ar

nusiskundimų nebuvimas [41].

M. Bury [42], kalbėdamas apie medicininį sveikatos ir ligos modelį, teigia, kad būtent

šis modelis daro didžiausią įtaką šiuolaikiniam sveikatos supratimui. Šis modelis yra

šiuolaikinių teoretikų suvokiamas kaip neigiamas ir kritikuojamas dėl to, kad grindžia

sveikatą kaip ligos nebuvimą, orientuojasi į tam tikrų organų disfunkcijas, tačiau ne į individą

kaip į visumą [41].

Nepaisant Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) bandymų į sveikatos apibrėžimą

įtraukti psichosocialinius determinantus ir apibrėžiant sveikatą kaip „fizinę, dvasinę ir

socialinę gerovę, o ne tik ligos ar negalios nebuvimą“ [43], vis dėlto sveikata vis dar yra

apibrėžiama kaip susijusi su ligos ar negalios nebuvimu. M. Bury šį fenomeną aiškina

atkreipdamas dėmesį, kad dažniausiai į sveikatos priežiūros įstaigas kreipiamės jau susirgę, o

ne tada, kai jaučiamės puikiai. PSO apibrėžimas implikuoja tai, kad sveikata, liga ir medicina

yra kompleksiški ir susiję faktoriai. Medicininis sveikatos supratimas yra individualistinis ir

skiriantis mažiau dėmesio paciento socialinei ar kitai aplinkai, anot M. Bury [42].

Taigi nepasant PSO bandymų holistiškai apibrėžti sveikatą, vis dar daugelis suvokia

sveikatą kaip ligos nebuvimą [44]. Tai įrodo Škotijoje 1990 m. atliktas tyrimas, kuomet

vyresnio amžiaus žmonės turėjo apibrėžti, kas, jų supratimu, yra sveikata. Tyrimas atskleidė,

kad sveikata apibrėžiama kaip ligos nebuvimas, gera fizinė būklė, gebėjimas atlikti

kasdienines užduotis, stiprybė [44].

Šis tradicinis sveikatos supratimas nubrėžė perskyrą tarp sveikatos ir ligos arba

susirgimo. Dabar būti sveikam reiškia nebūtinai visiškai nesirgti, tačiau reiškia, kad esi

sveikesnis negu dauguma sergančiųjų. Be to, ligų ir simptomų nebuvimas dar nereiškia, kad

esi visiškai sveikas [41].

C. Helman [45] aiškina, kad medicininis modelis yra giliai įsišaknijusi tradicija ir

susijusi su mediko profesija. Mediko profesiją C. Helman vadina tam tikra subkultūra,

turinčią gydomųjų galių ir gyvenančią savame pasaulyje. Jau studijų metu medikas pereina

akultūracijos procesus ir visam gyvenimui priima medicinį ligos suvokimą. Medikas įgyja

aukštą statusą visuomenėje ir tam tikrą galią [45].

21

Gydytojų ir pacientų požiūris į sveikatą ir ligą skiriasi, nepaisant jų vienodos socialinės

ar kultūrinės aplinkos. Jų suvokimas grindžiamas skirtingomis prielaidomis, remiasi

skirtingais įrodymais, skirtingai vertina gydymo veiksmingumą. Dažniausiai problemos

gydytojo ir paciento komunikacijoje ir kyla dėl šių skirtingų požiūrių, taigi iššūkis yra

įvairiais būdais gerinti komunikaciją [45].

Medicininė informacija tapo plačiai prieinama, kas anksčiau buvo neįmanoma.

Anksčiau su medicina susijusios žinios ir informacija buvo prieinama tik sveikatos

profesionalams, o dabar informacija tapo plačiai prieinama – pacientas gali susirasti jam

aktualios informacijos apie gydymo metodus, diagnostiką, profilaktiką ar medikamentus per

įvairius medijų kanalus, tokius kaip televizija, internetas, laikraščiai, žurnalai ir pan. Ypač

interneto atsiradimas vaidina svarbų vaidmenį, nes suteikė pacientui daug galimybių. Dabar

internetas yra vienas pagrindinių medicinnės informacijos šaltinių pacientams. Lietuvoje 2010

m. atliktas sveikatos informacijos internete reikšmės gydytojo-paciento santykiams atskleidė,

kad ši informacija turi teigiamos įtakos gydytojo-paciento santykiams. Rezultatai atskleidė,

kad 63,9 proc. šeimos gydytojų pritaria, kad sveikatos informacijos paieška internete turi

teigiamos įtakos gydytojo-paciento santykiams, o 74,9 proc. pritaria, kad sveikatos

informacijos paieška internete skatina pacientus tapti geresniais partneriais su šeimos

gydytojais [46].

Pacientui tampant vis sąmoningesniu ir aktyvesniu sveikatos sistemos dalyviu ir jam vis

labiau įsitraukiant į sprendimų priėmimą vis labiau atkreipiamas dėmesys į neprofesionalią

arba angliškai vadinamą „lay“ sveikatos koncepciją1 ir profesionalaus ir neprofesionalaus

požiūrio į sveikatą ir susirgimą priešpriešą. Neprofesionali sveikatos ir ligos koncepcija

apibrėžia ligą kaip socialinį konstruktą. Pastaruoju metu neprofesionalus požiūris į ligą bei

sveikatą sulaukia vis daugiau dėmesio. Pacientas įgauna žinių apie savo sveikatos būklę iš

kitų pacientų, draugų, giminaičių, sveikatos profesionalų pasakojimų, televizijos, interneto ir

kitų medijos šaltinių, taip pat liaudies medicinos. Visi šie šaltiniai sukonstruoja paciento

požiūrį į sveikatą, ligą, priimtinus gydymo metodus. Sociologinėje literatūroje jau kalbama

apie pacientą kaip apie „neprofesionalų ekspertą“ (angl. lay expert) nurodant į: „ išskirtinę

paciento patirtį bei ligos metu įgytą žinojimą, kuris yra priešpriešinamas profesionaliam

mediko žinojimui“ [47:101]. Neprofesionalus sveikatos supratimas (angl. lay health beliefs) –

tai įvairūs paprastų žmonių, t. y. ne sveikatos profesionalų, įsitikinimai, susiję su sveikata ir

1 Šiame darbe bus naudojamas „lay“ koncepcijos vertimas – neprofesionali sveikatos koncepcija, nes lietuvių

kalba šios koncepcijos vertimo nebuvo rasta, todėl bus remiamasi V.Leonavičiaus ir kt. (2007) monografijoje

vartojamu terminu „neprofesionalus“.

22

susirgimu. Sveikatos supratimas priklauso ne tik nuo medicininių žinių, kurias turi individas,

tačiau čia yra gilesnė prasmė. Individo įsitikinimus apie sveikatą ir ligą formuoja socialinė

aplinka, kultūrinis kontekstas, asmeninė biografija, socialinis žmogaus identitetas, ekonominis

statusas, išsilavinimas, kognityviniai gebėjimai, santykiai su šeimos nariais, sveikatos

priežiūros paslaugų kaina ir prieinamumas, vartojamų medikamentų šalutiniai poveikiai [13].

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nepaisant to, kad pacientas tampa vis aktyvesniu veikėju

savo sveikatos priežiūros procese, neprofesionalią sveikatos sampratą veikia laisvai

pasiekiama medicinė informacija. Neprofesionali samprata po truputį praranda savo pradines

prasmes. Pacientai vis dažniau naudojasi moksline, medicinine informacija, taigi

neprofesionalus supratimas tampa vis labiau medikalizuotu fenomenu, prarandančių

„liaudies“ įsitikinimus, mitus, susijusius su sveikata ir susirgimu [48].

Nustatyta, kad paciento elgesį nulemia pusiausvyra tarp jo įsitikinimų apie ligos

sudėtingumą ir gydymo metodo privalumus ir tūkumus [13].

Galima vienareikšmiškai teigti, kad neprofesionali sveikatos koncepcija yra sąlyginai

naujas tyrinėjimo objektas Vakarų visuomenėse įvairiose mokslo srityse, ypač

antropologijoje, sveikatos sociologijoje. Lietuvoje, deja, šia tematika atliktų mokslinių tyrimų

kol kas nėra. Vakaruose ši koncepcija analizuojama dar tik pastaruosius 15 metų, o dauguma

atliktų tyrimų yra sąlyginai maži. Galima išskirti tik kelias svarbias studijas šia tema. Viena

žymiausių studijų – tai Herzlicho studija apie viduriniosios klasės prancūzų sveikatos

supratimą. Šis tyrimas atskleidė, kad sveikata apibrėžiama kaip ligos nebuvimas, gera

savijauta. Liga buvo apibrėžiama kaip neigiamas konceptas, dažniausiai siejama su gyvenimo

būdu, o sveikata – kaip teigiamas konceptas. Tyrimas atskleidė, kad sveikata sudaryta iš trijų

dimensijų: (1) paprasčiausiai ligos nebuvimas, (2) sveikatos „rezervas”, nulemtas žmogaus

temperamento ir gyvenimo būdo bei (3) „balansas” arba visapusiškai gera savijauta [49]. Kiti

tyrimai taip pat atskleidė panašius rezultatus. Visur sveikatą sudaro trys „būsenos”: visų

pirma, sveikata – ligos nebuvimas, visų antra, žmogaus funkcionavimas ir pajėgumas atlikti

kasdienines užduotis ir trečia, žmogaus gera savijauta bei gera fizinė forma. Taip pat sveikata

suvokiama kaip moralinė vertybė. Susirgimas siejamas su blogu elgesiu ar nuodėmėmis –

tyrimai atskleidė, kad tokių įsitikinimų laikosi tiek išsivysčiusios, tiek primityvios

visuomenės. Visose visuomenėse žmogus jaučia tarsi pareigą būti sveiku, o liga – tai tarsi

žmogaus žlugimas. Taip pat tikima, kad sveikata priklauso nuo stiprios valios, disciplinos,

savikontrolės [49].

R. Spector [50] atlikusi tyrimą ir paprašiusi respondentų savais žodžiais apibrėžti, kas

yra sveikata, dažniausiai sulaukdavo tokių atsakymų, kaip „galėjimas daryti tai, ką nori“,

23

„fizinis ir psichologinis gerbūvis“, „buvimas energingu“, „galėjimas atlikti įprastas užduotis,

dirbti“. Kai kurie respondentai pabrėžė, kad vis dėlto sveikata – tai neapibrėžiamas dalykas ir

sveikatos supratimas priklauso nuo kiekvieno individualaus supratimo.

Vaikų ir paauglių sveikatos supratimo tyrimas atskleidė, kad šie jauni žmonės sveikatą

dažniausiai apibrėžia kaip „ligų nebuvimą“, „gerą savijautą“, „galėjimas užsiimti mėgstama ar

privaloma veikla“, o suaugusiųjų sveikatos supratimo tyrimas atskleidė, kad suaugusieji

sveikatą apibrėžia panašiai kaip vaikai: „visapusišikai gera savijauta“, „ligų nebuvimas“ bei

„gebėjimas atlikti įprastas užduotis“ [41].

M. Bury [42] teigia, kad nors medicininis modelis yra įsišaknijęs modernioje

visuomenėje, kiekvienas žmogus turi prieigą prie medicininės informacijos per įvairius

medijų šaltinius, stebina tai, kad vis dėlto yra giliai įsišakniję „liaudiški“, ne medicinėmis

žiniomis, o nuogirdomis, gandais, tradicijomis grįsti įsitikimai apie sveikatą ir ligą. Sveikatą

prioritetine sritimi laiko sveikatos profesionalai, mokslininkai, tačiau ne neprofesionalai.

Sveikata laikoma naturalia būsena. Anot M. Bury, nors daugelis žmonių suvokia sveikatą kaip

savaime suprantamą būseną ir pasigenda jos tik susirgus, tačiau tai nereiškia, kad

neprofesionalus požiūris stokoja aiškaus santykio tarp sveikatos ir ligos.

P. Freund ir kt. [44] teigia, kad prieš ieškodami profesionalios medicininės pagalbos

pirmiausiai pacientai patys bando interpretuoti savo sveikatos būklę. Šių interpretacijų

koncepcija ir idėjos gali būti pasiskolintos iš medicinos mokslų, tačiau nėra jais grįstos.

Greičiau ši koncepcija ir logika yra paprastų žmonių, neprofesionalų patirtys, socializacija,

kultūrinis modelis bei socialiniai tinklai. Visa tai formuoja supratimą ir požiūrį į sveikatą ir

ligą. Autorius pabrėžia kultūros svarbą, kuri daro įtaką žmonių supratimui apie sveikatą.

1.2.2. Profesionali ir neprofesionali ligos ir susirgimo koncepcija

Nors ligos samprata turėtų būti objektyvi ir lengviau apibrėžiama nei sveikatos

samprata, tačiau, pasirodo, kad apibrėžti ligą yra tokia pati nelengva užduotis kaip apibrėžti

sveikatą. Visų pirma, neprofesionalai bei sveikatos profesionalai skirtingai interpretuoja ir

vertina simptomus bei nusiskundimus. Kas vieniems gali atrodyti ligos būsena, kitiems –

nebūtinai. Apibrėžiant ligą, lygiai taip pat kaip ir sveikatą, įtakos turi socialinė bei kultūrinė

aplinka, tradicijos. Tyrimai atskleidė, kad universalaus sveikatos supratimo neužtenka –

negalima ignoruoti neprofesionalų ligos supratimo ir įsitikinimų [41].

24

Ligos samprata glaudžiai susijusi su sveikatos samprata. Kaip ir sveikatos smprata, ligos

samprata taip pat yra kompleksiška. Yra išskiriami du požiūriai2 į ligą: biopsichosocialinis,

apibrėžiamas kaip susirgimas – „illness“ ir biologinis arba medicininis, apibrėžiamas kaip liga

– „disease“. Ši perskyra yra susijusi su skirtingais požiūriais į ligą ir sveikatą. „Illness“ ligos

supratimas yra susijęs su neprofesionaliu požiūriu, o „disease“ – su medicininiu žinojimu.

Medicininis modelis yra susijęs su racionaliu, objektyviu ligų kilmės aiškinimu, o

neprofesionalus modelis – su subjektyviu ligų aiškinimų, susijusiu su bloga lemtimi ir pan.

[49, 51]. Šis neprofesionalus požiūris dar kitaip vadinamas „viešuoju“ ar „bendruomeniniu“

[52].

Anot R. Gwyno [51], neprofesionalus ligos supratimas, požiūris į ligos priežastis ir

gydymą kyla iš kelių, dažniausiai prieštaraujančių vienas kitam šaltinių – tai mokslinės

medicininės žinios, susietos su liaudies medicinos mitais ir papročiais. Nuo XX a. pabaigos iš

gydytojų jau buvo tikimasi supratingumo, tolerancijos ir pagarbos neprofesionaliam pacientų

požiūriui [53].

Neprofesionalus požiūris į ligą yra gerokai senesnis už profesionalų medicininį modelį,

nes neprofesionalus požiūris yra susijęs su giliai įsišaknijusiomis kultūrinėmis bei religinėmis

tradicijomis. Gali kilti konfliktas tarp medicininio bei neprofesionalaus ligos aiškinimo.

Todėl, anot R. Gwyno [51], neretai būtent dėl šios priežasties iškyla įvairių sunkumų

gydytojo ir paciento santykiuose ir gydytojas susiduria su dilemomis, kaip perteikti pacientui

informaciją ir įtikinti gydytis, kai jo įsitikinimai prieštarauja gydymo metodams, neprarandant

paciento pasitikėjimo ir išlaikant gerus gydytojo-paciento santykius.

Tyrimai atskleidė, kad vaikų ir suaugusiujų ligos supratimas mažai kuo skiriasi. Vaikai,

nors ir supranta, kad ligos atsiranda dėl tam tikrų priežasčių, tačiau įvardinti konkrečių

priežasčių negali [41].

Kaip teigia V. Leonavičius ir kt. [33], pasikeitė gydymo santykio socialinis kontekstas.

Visa tai buvo sąlygota priešpriešos tarp psichosocialinės ligos reikšmės, susirgimo, negalios

(būtent illness sąvokos), kurią jaučia asmuo ir ligos (disease), kurią nustato gydytojas. Taip

pat V. Leonavičius ir kt. išskiria priepšpriešą tarp neprofesionalių (lay) pacientų įsitikinimų

(subjektyvumo) ir profesionalių gydytojo žinių (objektyvumo). Ši priešprieša tarp skirtingų

gydytojo ir paciento pasaulių, anot autorių, tapo viena pagrindinių šiuolaikinės sveikatos

sociologijos temų.

2 Kadangi anglų kalba illness ir disease turi dvi skirtingas reikšmes, o lietuvių kalboje tokios aiškios perskyros

nėra, šiame darbe illness verčiamas kaip „susirgimas“, o disease – „liga“.

25

1.2.3. Alternatyvios medicinos koncepcija

Su neprofesionalia sveikatos ir susirgimų koncepcija susijusi ir alternatyvios medicinos

prieiga. Alternatyvi medicina tampa vis populiaresnė. Vieni žmonės visiškai atsisako

tradicinės medicinos paslaugų, pakeisdami ją alternatyvia medicina, o kiti alternatyvios

medicinos būdais papildo tradicinės medicinos teikiamą gydymą. Su alternatyvios medicinos

paplitimu siejamas visuomenės nusivylimas biomedicininiu ligų aiškinimo modeliu,

informacijos prieinamumu. Alternatyvi medicina arba, kitaip tariant, netradicinė, dar kartais

vadinama natūralioji medicina, grindžiama medicinos mokslo nepripažintais metodais. PSO

siūlo kalbant apie alternatyvios medicinos praktikas vartoti terminą „papildomoji ir

alternatyvioji medicina“ (angl. complementary and alternative medicine), kuris apima visus

gydymo metodus bei sveikatinimo sistemas, nepriklausančias tradicinei medicinai.

Alternatyvios medicinos gydymo metodams priskiriama ajurveda, homeopatija, tradicinė kinų

medicina, akupunktūra, natūropatija, joga, meditacija, relaksacija, vizualizacija, meno, šokio,

muzikos terapijos, hipnozė, dietos, žolinės terapijos, masažas, chiropraktika, įvairūs

energetiniai netradicinės medicinos metodai, tokie kaip gydymas rankomis ir pan. [54].

Eisenbergas ir kolegos nuo 1990 m. tyrinėja alternatyvios medicinos paplitimą JAV.

Tyrimai atskleidė, kad 2004 m. net apie 40 proc. JAV gyventojų naudojasi kokiomis nors

alternatyvios medicinos priemonėmis. Nuo 1991 m. šis skaičius išaugo 10 proc. Tyrimai

atskleidė, kad dažniausiai alternatyvia medicina naudojasi turintys aukštąjį išsilavinimą,

gaunantys vidutinęs pajamas, 25-49 m. amžiaus baltaodžiai, dažniai moterys nei vyrai. Taip

pat alternatyvia medicina labiau linkę naudotis asmenys per pastaruosius metus gulėję

ligoninėje bei metę rūktyti asmenys, lyginant su niekada nerūkiusiais. Dažniausiai į

alternatyvius gydymo būdus įeina įvairios atsipalaidavimo programos, svorio mažinimo

programos, savipagalbos grupės, hipnozė ir kiti [50].

Kaip pastebi M. Bartuškaitė ir E. Butkevičienė [55], alternatyvioji medicina prieštarauja

taip vadinamajam „praryti piliulę“ supratimui, nes alternatyviojo gydymo procese pacientas

nuo pat pradžių aktyviai dalyvauja ir pacientas turi suvokti, koks jo dabartinis gyvenimo

būdas ir ką reikia keisti.

Lietuvoje 2011 m. atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojai yra gana skeptiški

apie alternatyviosios medicinos privalumus. Tyrimas atskleidė, kad alternatyviosios

medicinos metodams priskiriami liaudies, alternatyvieji, natūralieji gydymo metodai. Tyrimo

duomenys atskleidė, kad didžioji dalis (37 proc.) respondendų neturi aiškios nuomonės, ar

netradicinė medicina sveikatos problemas sprendžia geriau, nei įprastinė medicina, o trečdalis

26

respondentų šiam teiginiui visiškai nepritaria. Atskleista, kad beveik 80 proc. respondentų per

pastaruosius 12 mėn. nesilankė pas alternatyvios medicinos specialistus [55].

Taigi Vakaruose požiūris į alternatyvią mediciną yra geresnis nei Lietuvoje. M.

Bartuškaitė ir E. Butkevičienė pabrėžia, kad „Vakarų valstybėse jau septintajame

dešimtmetyje atsigręžta į alternatyviuosius gydymo būdus, ypač Rytų mediciną (tuo metu

įvairūs socialiniai, kultūriniai judėjimai ir jų atstovai propagavo taikos, laisvės nuo normų,

kišamų tuometinės sistemos, atsiribojimą bei gyvenimą gamtos siūlomomis sąlygomis)“

[55:104].

1.3. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio paciento santykių aspektai

LNL – tai viena didžiausių pastarojo laikmečio sveikatos problemų. PSO duomenimis,

LNL sudaro net 63 proc. visų mirčių pasaulyje, o 2008 m. net 36 mln. žmonių mirė nuo LNL.

Didžiausią skaičių sudaro mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto, onkologinių

bei lėtinių kvėpavimo sistemos ligų [56]. Nustatyta, kad trečdalis europiečių (29 proc.) serga

kokia nors lėtine liga, o ketvirtadaliui (25 proc.) paskirtas gydymas ir medikamentų

vartojimas [57].

Lietuvoje LNL paplitimas yra viena didžiausių sveikatos problemų. Privalomojo

sveikatos draudimo informacinės sistemos SVEIDRA 2011 m. duomenimis pagal suaugusiųjų

(nuo 18 m.) susirgimų skaičių, didžiausias sergamumas – hipertenzinėmis ligomis, sudarantis

195,7 susirgimus 1000 gyventojų. Sergamumas cukriniu diabetu sudaro 32 susirgimus 1000

gyventojų, o astma – 11,9 susirgimų 1000 gyventojų. Šie skaičiai nuo 2008 m. išaugo. 2008

m. sergamumas hipertenzinėmis ligomis buvo 164,1, cukriniu diabetu – 25,1, o astma – 10

1000 gyventojų [58].

Pagrindines mirties priežastis 2011 m. sudarė kraujo apytakos sistemos ligos (47,7 proc.

– vyrų, 65,1 proc. - moterų). Antroje vietoje pagal mirties priežastis – piktybiniai navikai

(21,5 proc. – vyrų, 17, 9 proc. – moterų) [58].

Europos bendrijos sveikatos rodiklių sąraše nurodoma, kad 2011 m. beveik trečdalis

Lietuvos gyventojų (27,2 proc.) nurodė sergantys kokia nors lėtine liga ar turintys lėtinių

simptomų daugiau nei pusę metų. Palyginimui – ES vidurkis labai panašus (32,2 proc.),

mažiausiai susirgimų lėtinėmis ligomis nurodoma Rumunijoje (20,3 proc.), o daugiausiai –

Suomijoje (45,4 proc.) [59].

27

Lietuvos Nacionalinėje mokslo programoje „Lėtinės neinfekcinės ligos“, kuri vykdoma

2010-2014 m., teigiama, kad „Lietuvos gyventojams aktualiausios yra šios lėtinės

neinfekcinės ligos: širdies ir kraujagyslių ligos, piktybiniai navikai, cukrinis diabetas,

neurodegeneracinės, alergijos ir autoimuninės ligos, psichikos ir elgesio sutrikimai“ [60].

PSO lėtines neinfekcines ligas apibrėžia kaip neužrečiamas, trunkančias ilgą laiko tarpą

bei palaipsniui progresuojančias. PSO išskiria keturias pagrindines LNL kategorijas: širdies ir

kraujagyslių ligos, vėžys, lėtinės kvėpavimo takų ligos (tokios kaip lėtinė plaučių obstrukcinė

liga, atsma) bei diabetas. Nuo LNL kiekvienais metais miršta 36 mln. žmonių. Daugiausiai

nuo LNL mirčių sudaro širdies ir kraujagyslių ligų sukeltos mirtys, nuo kurių kasmet miršta

17 mln. žmonių, nuo vėžio – 7,6 mln., nuo kvėpavimo takų ligų – 4,2 mln., o nuo diabeto –

1,3 mln. žmonių [56].

Lėtinės ligos apibrėžiamos kaip ilgalaikės, dažnai susidedančios iš kelių sveikatos

problemų, dažniausiai neišgydomos, sukeliančios daug sunkumų pačiam pacientui bei jo

šeimai. LNL gydymas veiksmingas tik simptomų mažinimui ir nėra tiksliai žinoma, kaip ir

kada liga progresuos [61].

Vis augantys LNL sergančiųjų skaičiai sąlygoja didesnes sveikatos priežiūros išlaidas.

Apskaičiuota, kad JAV LNL gydymas ir priežiūra kainuoja 286 miliardus JAV dolerių kasmet

[62]. Kaip pastebi A. Jurgutis ir V. Juknevičiūtė [63:6], remdamiesi PSO duomenimis, „Dėl

spartaus LNL plitimo auga gyventojų poreikiai,todėl visos šalys, neatsižvelgiant į jų

išsivystymo lygį, nebegali atremti tokių staigių visuomenės sveikatos pokyčių ir garantuoti

lengvo naujų medicinos technologijų ir intervencijų prieinamumo“.

Nustatyta, kad dažniausiai lėtinių ligų gydymas vyksta PSP [5], todėl geri gydytojo ir

paciento santykiai yra vienas esminių dalykų lėtinių ligų gydyme. Lėtinėmis ligomis

sergantys asmenys dažniausiai kreipiasi į savo šeimos gydytoją, taigi šeimos gydytojas

vaidina esminį vaidmenį gydant šių pacientų ligas [64].

Yra nustatyta, kad pagrindinė priežastis, kodėl pacientai kreipiasi į sveikatos priežiūros

įstaigas – tai pirmiausiai lėtinės ligos. Anksčiau pagrindinės ligos buvo ūmios ligos, tokios

kaip infekcijos, apendicitas, kaulų lūžiai ir pan. Šios ligos yra pagydomos ir tęsiasi sąlyginai

trumpą laiką. Iš kitos pusės, lėtinės ligos, tokios kaip diabetas, hipertenzija ir pan., yra

nepagydomos ir lėtinės. Šiomis ligomis sergantys pacientai į gydytojus kreipiasi dažniausiai

[65].

28

Iš viso praktikuojančių (aktyvių) šeimos gydytojų3 Lietuvoje 2011 m. buvo 1860, o tai

sudaro 13,96 proc. visų gydytojų Lietuvoje. 63,7 proc. PSP paslaugų teikė šeimos gydytojai,

11,6 proc. – vidaus ligų gydytojai, 11,6 proc. – vaikų ligų gydytojai [58].

Nustatyta, kad Lietuvoje per 2011 m. padidėjo apsilankymų pas gydytojus skaičius:

„Vienas gyventojas pas gydytojus apsilankė vidutiniškai 7,2 karto (palyginimui 2010 m. šis

skaičius buvo 6,9 apsilankymai). 2011 m. apsilankymų pas pirminio lygio gydytojus skaičius

taip pat padidėjo. Vienam gyventojui teko 4,7 apsilankymai (palyginimui 2010 m. šis skaičius

buvo 4,7 apsilankymai). Reikia atkreipti dėmesį, kad apsilankymų pas gydytojus specialistus

skaičius sumažėjo 4,1 proc. Vienam gyventojui vidutiniškai teko 2,3 apsilankymai.

Apibendrinant, tarp visų apsilankymų pas gydytojus 2011 m. 68,3 proc. sudarė apsilankymai

pas pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančius gydytojus“ [58:53]. Tai vėl galima

būtų sieti su didėjančiu sergamumu LNL. Šie skaičiai iliustruoja, kad pacientai dažniausiai

susiduria su PSP gydytojais.

LNL vėlyvojoje modernybėje užima dominuojančią vietą ligų profilyje [19]. LNL

ypatingos tuo, kad jos reikalauja tam tikro valdymo ir kontrolės. Tam, kad ligų valdymas būtų

sėkmingas, gydytojas ir pacientas turi tarpusavyje dalintis savo nuomonėmis ir idėjomis. M.

Bury vadina tai “abipuse ekspertize” [19].

Sociologai, tokie kaip M. Bury [42], Freund ir kt. [44] ir kiti savo straipsniuose bei

monografijose konstravo lėtinių ligų apibrėžimą, lėtinėmis ligomis sergančiojo tapatumą,

lėtinių ligų įtaką sergančiajam. Ypač didelį indėlį įdėjo M. Bury [66], įvesdamas terminą

„biografinis skilimas“ (angl. biografical disruption), apibrėžiantį lėtinę ligą kaip tam tikrą

sukrečiantį ir paliekantį svarbią žymę individo gyvenime veiksnį. Taigi lėtinės ligos paliečia

ne tik paciento fizinę būklę, tačiau ir psichologinę, socialinę, ekonominę pusę, taip pat

paliečia ir sergančiojo artimuosius, šeimos narius.

Geri gydytojo-paciento santykiai siejami su efektyvia sveikatos priežiūra [16, 25, 67].

Taigi jei pacientas pasitikės gydytoju, didesnė tikimybė, kad laikysis gydytojo nurodymų,

aktyviau dalyvaus priimant sprendimus. Draugiškas santykis su gydytoju labai svarbus esant

LNL.

LNL atsiradimas ir drastiškai augantis sergamumas šiomis ligomis kuria naują santykį

tarp gydytojo ir paciento. Būtent LNL specifiškumas ir skirtumas nuo ūminių ligų gydymo

sąlygoja aktyvaus paciento dalyvavimo priimant sprendimus poreikį. Montori ir kt. [68]

teigia, kad gydant LNL sergančius pacientus reikalingas didesnis pacientų įsitraukimas

3 Į šį skaičių neįtraukti vidaus ligų gydytojai bei pediatrai.

29

priimant sprendimus, susijusius su gydymu ar priežiūra nei ūminių ligų atveju. Taip pat šiuo

atveju pacientui atsiveria ir daugiau galimybių priimti sprendimus nei ūminių ligų atveju, nes,

ūminių ligų atveju pagrindinis tikslas – išgydyti ligą, o lėtinių ligų atveju gydymo dažniausiai

nėra, todėl pagrindinis tikslas – pagerinti paciento gyvenimo kokybę, padėti jam išvengti

komplikacijų ir paūmėjimų bei prailginti gyvenimo trukmę. Lėtinių ligų atveju būtinas kiek

įmanoma didesnis pacientų dalyvavimas sveikatos priežiūros sprendimų priėmime, nes tai

daro įtaką efektyvesniems gydymo ir priežiūros rezultatams. Tuo tarpu sergant ūminėmis

ligomis, užtenka ir minimalaus paciento įsitraukimo, nes ūminių ligų gydymas dažniausiai

reikalauja gydymo paskyrimo iš karto ir dažniausiai paskirtas gydymas yra būtinas. Ūminėmis

ligomis sergantys ir besilaikantys gydytojo nurodymų dažniausiai pasveiksta greitai ir

išvengia tolimesnių komplikacijų. Taigi lėtinių ligų profilis yra visiškai skirtingas. Lėtinė liga

skiriasi nuo ūmios ligos ir yra ypatinga tuo, kad yra nepagydoma. Pagrindinis tikslas yra

kontroliuoti ligą, išvengiant pablogėjimo ir šalutinių poveikių tiek fizinei, tiek

psichosocialinei paciento būklei [6].

Pacientai, turintys lėtinių susirgimų, susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip būklės

paūmėjimai, komplikacijos, simptomų kontrolė. Nereikia pamiršti, kad tokie pacientai

susiduria ir su psichosocialinėmis problemomis: socialinė atskirtis, izoliacija, tokiems

pacientams gali atsirasti įvairių nerimo sutrikimų ar net depresija.

Tačiau sveikatos priežiūros sistema prioritetą vis dar teikia ūmių susirgimų gydymui, o

ne lėtinėms ligoms. Taigi lėtinėmis ligomis sergantys pacientai tokioje sistemoje susiduria su

fragmentuota sveikatos priežiūra, atskirų simptomu gydymu, o ne integruota bei tęstine

sveikatos priežiūra [61].

Anksčiau jau aptartas paternalistinis modelis netinka LNL gydymui. Daugelis lėtinėmis

ligomis sergančių pacientų net to nesiekdami tampa savo ligų „ekspertais“, gerai žinodami

simptomus ir kaip juos gydyti. Daugelis LNL yra nepagydomos ir taikomas gydymas yra tik

simptominis. Taigi LNL sergantys pacientai turi patys priimti sprendimus dėl gydymo, kurie

gali turėti ilgalaikį poveikį. Jie turėtų būti kritiški dėl siūlomo gydymo ir įvertinti visas

galimybes [61].

Tam, kad matytųsi perskyra tarp sprendimų priėmimo specifikos ūminių ligų ir LNL

atvejais, sudaryta palyginamoji lentelė (žr. 2 lentelę), kurioje pateikiami sprendimų priėmimo

aspektai, paciento vaidmuo.

30

2 lentelė. Sprendimų priėmimo skirtumai tarp ūminių ir lėtinių neinfekcinių ligų gydymo ir

priežiūros

Veiksniai Sprendimų priėmimas

sergant ūminėmis ligomis

Sprendimų priėmimas sergant

lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis

Pavyzdžiai Chirurginio gydymo

pasirinkimas sergant krūties

vėžiu

Gyvenimo būdo keitimo kei

farmakologinio gydymo pasirinkimas

pacientams, kuriems pirmą kartą

nustatytas 2 tipo diabetas

Paciento vaidmuo Sergančio vaidmuo yra

epizodinis

Pacientai priversti susigyventi su liga ir

toliau gyventi įprastą gyvenimą, tačiau

neišvengiamo simptomai, pablogėjimai

ir pastovūs vizitai pas gydytojus

Kur priimami sprendimai? Sveikatos priežiūros įstaigoje Paciento gyvenamojoje bei socialinėje

aplinkoje (vonios kambarys,

valgomasis, darbovietė ir pan.)

Galimybė pacientui priimti

sprendimus

Labai maža, paciento

pasirinkimas labai ribotas ir

suvaržytas

Daug galimybių ir pasirinkimų,

pacientas gali visuomet iš naujo

pasirinkti

Galimybė pakeisti

sprendimus

Sprendimai nekeičiami Sprendimus galima keisti

Gydymo ypatumai Nelankstus, vykstantis pagal

griežtai nustatytą protokolą

Gali būti keičiami gydymo metodai

atsižvelgiant į gydymo progresą

Paciento vaidmuo paskiriant

gydymą

Pasyvus (gydymo metodas

paskiriamas pacientui)

Aktyvus (pacientas kontroliuoja/gali

pasirinkti gydymo metodą)

Gydymo vykdymas Gydymas vykdomas gydymo

įstaigoje, pacientas lankosi pas

gydytoją jam paskirtu laiku

Svarbu, kad pacientas teisingai vartotų

medikamentus, keistų gyvenimo būdą

Socialinis gydymo aspektas Ekonominiai, socialiniai

sunkumai pacientui yra tik

ribotą laiką, kol vyksta

gydymas

Į paciento gyvenimo būdo keitimą

įtraukiama ir šeima, gydymas ir

priežiūra nenutraukiamai reikalinga

visą gyvenimą

Pasveikimas Dažniausiai greitas, aiškiai

apibrėžtas, galutinis (pvz.

skausmo pašalinimas, auglio

pašalinimas ir pan.)

Dažniausiai nepasveikstama, galimi

tarpiniai būklės pagerėjimai,

pablogėjimai, periodiškumas (pvz.

periodiškaa simptomų kontroliavimas)

Ar liga išgydoma? Taip, liga galutinai išgydoma,

nedaro įtako tolimesniam

gyvenimui

Ne, reikia susitaikyti su liga, nes ja

sergama visą gyvenimą

Šaltinis: sudaryta pagal Montori et al. (2006)

Naujojoje Zelandijoje 2008 m. buvo atliktas kokybinis tyrimas, analizuojantis, ko

vyresnio amžiaus, sergantys lėtinėmis ligomis ir gaunantys mažas pajamas pacientai, tikisi iš

gydytojų. Rezultatai atskleidė, kad pacientai jautėsi neišgirsti ir norėjo gauti daugiau

informacijos iš gydytojų, taip pat tikėjosi gydytojų supratingumo. Dažniausi atsakymai šioje

studijoje buvo beviltiškumas, pyktis, frustracija. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad idealus LNL

sergančiųjų santykis su gydytoju būtų įtraukiantis terapeutinis santykis su supratingu

gydytoju. Pacientų įsitraukimas į sprendimų priėmimą – tai santykio su gydytoju kūrimas,

besiremiantis socialiniu, kultūriniu, medicininiu supratimu ir žiniomis. Gydytojai turėtų

31

pagarbiai įsiklausyti į pacientus ir jų klausinėti, nes visa tai gali pagerinti gydytojų supratimą

apie paciento būklę: tiek fizinę, tiek emocinę [69].

Nustatyta, kad viena iš pacientų nepasitenkinimo sveikatos priežiūros paslaugomis ir

bendravimu su gydytojais priežasčių – per mažas informuotumas apie sveikatos priežiūros

sprendimus ir per mažas įsitraukimo laipsnis į sprendimų priėmimą. Kuo daugiau pacientas

įtraukiamas į sprendimų priėmimą, tuo labiau jie tampa informuoti, susierzinimas, pyktis

sumažėja, pasitenkinimas paslaugomis didėja [3]. Nuo gydytojo-paciento santykių priklauso

pacientų pasitenkinimas paslaugomis, jų supratimas, nurodymų laikymasis, net sveikatos

būklė. Gydytojo-paciento sąveikos būdas ypatingai svarbus PSP, kur pacientai lankosi daug

kartų ir dėl įvairiausių priežasčių [36].

Kaip jau minėta, gydytojo ir paciento santykiai per pastaruosius 50 metų pastebimai

transformavosi. Paternalistinį modelį, kuomet centre būdavo gydytojas (angl. doctor-centred

model) ir kuris akcentavo medicininio žinojimo bei praktikos autoritetą ir galią, pakeitė į

pacientą orientuotas modelis (angl. patient-centred model) ir akcentuojantis konsultacijos bei

tarpusavio bendradarbiavimo svarbą. Tai reiškia, kad medicininėmis žiniomis bei praktika

siekiama surasti patologijas bei priimti diagnozę, o konsultacijos metu turi būti aprėpiamos

problemos, susijusios su subjektyvia paciento patirtimi [70]. Būtent socialiniai bei

psichologiniai apektai yra labai svarbūs, kurių neretai yra pasigendama konsultacijų metu.

Šeimos gydytojo santykis su sergančiuoju lėtinėmis ligomis yra rutiniškas.

Konsultacijoje pacientas dažniausiai pasigenda psichosocialinių aspektų, emocinės išraiškos,

trūksta gydytojo visapusiško įsitraukimo į konsultaciją [69]. Šeimos gydytojui didžiausią

laiko dalį atima dokumentacija: receptų pildymas, diagnozės rašymas ir pan. Todėl

nenuostabu, kad laiko atsižvelgti ne tik į paciento fizinės būklės įvertinimą, bet ir į

psichosocialinius aspektus, lieka mažai.

Gydytojo-paciento santykis PSP – tai ilgalaikis ir asmeninis santykis. Tai yra į pacientą

orientuotos medicinos pagrindas. Gydytojo-paciento santykis gali turi teigiamos įtakos

paciento sveikatos būklei, jei gydytojas yra empatiškas, malonus ir siekia padėti pacientui

pasveikti.

Tęstinis šeimos gydytojo ryšys su pacientu užima labai svarbią vietą lėtinių ligų

valdyme, nes, esat tęstiniui ryšiui, lengviau pasiekti geresnius gydymo rezultatus [8, 71, 72].

Visų pirma, gydytojas gerai pažįsta pacientą, išmano jo elgseną, žino paciento ir jo šeimos

socialinę bei ekonominę situaciją. Taip pat toks ryšys „leidžia geriau suvokti, kaip lėtinė liga

veikia jo [paciento – aut. past.] gyvenimo kokybę, ir greičiau rasti problemos sprendimo

būdus“ [71:34-35]. LNL gydyme ypač svarbu, kad pacientas laikytųsi gydytojo paskirto

32

gydymo plano, todėl geri ir tęstiniai gydytojo ir paciento santykiai yra esminis dalykas. Taip

pat įrodyta, kad „kuo ilgiau tęsiasi paciento priežiūra, tuo geriau užtikrinama LNL

profilaktika ir mažėja poreikis pacientą hospitalizuoti“ [71:35].

Paciento santykis su PSP gydytoju yra ypatingas ir skiriasi nuo paciento santykio su,

pavyzdžiui, gydytoju specialistu. Visų pirma, šeimos gydytojo-paciento santykis grindžiamas

emociniu pagrindu, pasitikėjimu, abipusiu bendradarbiavimu. Šie aspektai yra būtini geram

santykiui tarp gydytojo ir paciento. Kaip teigia V. Leonavičius ir kt. [33], „tarp šeimos

gydytojo ir jo paciento egzistuoja savitas emocinis santykis, kuriuo grindžiamas savitas

pacientui būtinas saugumo jausmas“. Kitas dalykas, kaip jau minėta, paciento santykis su

šeimos gydytoju pasižymi tuo, kad yra ilgalaikis ir tęstinis. Platonovos ir kt. [73] teigimu, toks

ilgalaikis bendravimas, gydytojo asmeninės savybės, bendravimo, organizaciniai sugebėjimai

lemia stipresnį ryšį tarp gydytojo ir paciento, didesnį pacientų pasitenkinimą paslaugomis,

netgi geresnius gydymo rezultatus, nes jei santykiai tarp gydytojo ir paciento yra geri, tuomet

pacientas uoliau laikysis gydytojo nurodymų, bus atviresnis. Būtent tikslus gydytojo

nurodymų vykdymas ir paskirtų medikamentų vartojimas labai priklauso nuo gydytojo

asmeninių savybių, tokių kaip mokėjimas bendrauti, įtaigumas. Nustatyta, kad pacientams,

kurių gydytojai nemoka bendrauti su pacientais, 19 proc. išauga tikimybė, kad tas pacientas

nevykdys gydytojo nurodymų ir nesigydys pagal numatytą planą [31].

Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama gydytojo empatiško bendravimo su

pacientu svarbai. Ypač daug dėmesio tam skiria JAV. Į medicinos studijų programas įtraukti

dalykai, mokantys medicinos studentus, kaip empatiškai bendrauti su pacienu, kaip jį suprasti

bei užjausti, aptariama psichosocialinių veiksnių svarba. Pavyzdžiui, Harvardo medicinos

mokyklos studentai turi praeiti trijų metų kursą, kuriame studentams pateikiamos teorinės bei

praktinės žinios apie gydytojo-paciento santykius, apie tai, kokia turi būti konsultacija [74].

Ilgą laiką lėtinėmis ligomis sergantys pacientai gali jaustis esantys bejėgiai prieš savo

ligą, nes dažniausiai lėtinės ligos yra nepagydomos. Lėtinėmis ligomis sergančiam pacientui

ypač svarbu gydytojo dėmesys psichosocialinėms problemoms. Lėtinės ligos gali sukelti

didelį stresą, nerimą, sąlygoti paciento gyvenimo būdo pokyčius, kartais net nedarbingumą.

Kai kuriais atvejais pacientai suserga depresija ar nerimo sutrikimais, gali kankinti net

savižudiškos mitys [69]. Taigi šeimos gydytojas vaidina esminį vaidmenį. Labai svarbu, kad

gydytojas stengtųsi nuraminti pacientą, kalbėti apie tai, kaip susigyventi su liga, kokį

gyvenimo būdą pasirinkti, mokyti, kaip valdyti ligą. Konsultacijos metu jis gali užjausti

pacientą, patarti, padrąsinti, motyvuoti, konsultuoti iškilusiais klausimais. Dialogo trūkumas

gali sukelti pacientui frustraciją, nežinomybę ir bejėgiškumą.

33

Efektyviam LNL gydymui ir priežiūrai didelę įtaką turi ir antrinės profilaktikos

skatinimas, kurią dažniausiai atlieka PSP specialistai. Šeimos gydytojų pastangos įtraukti

lėtine liga ar ligomis sergantį pacientą į antrinės ar tretinės profilaktikos bei gydymo procesus

yra labai reikšmingos. Lėtinėmis ligomis sergantys pacientai ypatingi tuo, kad jiems reikia

tęstinės priežiūros, apimančios ne tik gydytojų pastangas, bet ir pačių pacientų motyvaciją bei

pastangas gydytis. Visų pirma, pacientai iš gydytojų tikisi aiškios ir supantamos informacijos.

Kaip teigia C. May ir kt. [70], tai, kaip šeimos gydytojai konceptualizuoja lėtines ligas

konsultacijų metu, turi svarbų poveikį tiek apskritai sveikatos priežiūros paslaugoms, tiek

pačių pacientų patirčiai ir požiūriui.

Įvairios studijos atskleidė, kad gydytojų požiūris į prevenciją ir profilaktiką bei tokių

idėjų skleidimas pacientams susiduria su tokiais barjerais kaip laiko trūkumas, neadekvatus

atlyginimas, prevencijos mokymų stoka, mokslinių įrodymų dėl prevencijos nauda, aiškių

klinikinių nuorodų stoka, taip pat tai priklauso nuo gydytojo amžiaus, lyties, specializacijos,

požiūrio. Šveicarijoje 2000 m. buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiama ištirti gydytojų

požiūrį į prevenciją ir profilaktiką. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 93 proc. gydytojų sutinka,

kad aukšto kraujospūdžio kontrolė yra labai svarbu, 75 proc. atsakė, kad cholesterolio kiekio

mažinimas yra labai svarbu, 73 proc. sutiko, kad kalbėjimas apie rūkymo žalą yra labai

svarbu. Atskleista, kad visi respondentai sutiko sutiko su teiginiu, kad prevencija – tai viena iš

gydytojo atsakomybių, o 96 proc. gydytojų nurodė taikantys prevenciją savo praktikoje

kiekvieną dieną. Nustatyta, kad pagrindinės kliūtis, dėl ko gydytojai ne visada imasi

prevencijos priemonių, laiko trūkumas konsultacijos metu bei mažas susidomėjimas iš

pacientų pusės [75].

Vienas reikšmingiausių tyrimų apie profilaktikos priemonių įgyvendinimą PSP

Lietuvoje – 2010 m. M. Dūdonio ir kt. [76] atliktas tyrimas „Lėtinių neinfekcinių ligų

profilaktikos priemonių, taikomų pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, prieinamumas

Lietuvos gyventojams“, analizuojantis PSP specialistų veiklą lėtinių ligų profilaktikoje.

Autoriai tyrimu siekė atskleisti, „kiek šiuo metu šeimos gydytojas bendrauja su pacientais

apie LNL rizikos veiksnius, ar pataria pacientui koreguoti savo įpročius, gyvenseną, kaip

vykdo antrinę ligų profilaktiką pagal valstybės finansuojamas programas, kad būtų galima

įvertinti šeimos gydytojų aktyvumą ligų profilaktikoje ir tai būtų atsvaros taškas ieškant būdų

mažinti sergamumą LNL bei mirštamumą nuo jų“ [76:290]. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad

„gydytojai dažnai kalbasi su kas trečiu pacientu apie mitybą, antsvorį, padidėjusio arterinio

kraujospūdžio kontrolę, tačiau tik kas ketvirtas-penktas pacientas nurodė, kad gydytojai su

jais kalbasi apie rūkymo ir alkoholio kontrolę“ [76:289]. Taip pat nustatyta, kad daugiausiai

34

apie LNL rizikos veiksnius gydytojai kalbasi su vyresnio amžiaus, žemesnio išsilavinimo,

gyvenančiais miesteliuose ir kaimuose bei blogiau savo sveikatą vertinančiais pacientais.

Autoriai priėjo prie išvados, kad šeimos gydytojai nėra aktyvūs propaguodami bei skatindami

pacientus dalyvauti profilaktinėse programose ir šeimos gydytojai tiek pirminės, tiek antrinės

LNL profilaktikos priemones turėtų taikyti aktyviau. Taigi šeimos gydytojo vaidmuo LNL

prevencijoje, ypač jau sergantiems LNL, nėra iki galo išnaudojamas.

Šeimos gydytojo ir paciento santykiuose taip pat iškyla ir tam tikrų problemų. P.

Hudelson [67] identifikuoja šias problemas gydytojo ir paciento komunikacijoje: (1)

nesusipratimai dėl paciento sveikatos būklės supratimo; (2) paciento perdėti reikalavimai

gydytojui; (3) tiek verbaliniai, tiek neverbaliniai komunikacijos skirtumai.

Taip pat gydytojo ir paciento santykiams įtakos turi medicininio žargono bei

medicininių terminų vartojimas. Dėl to gali kilti nesusipratimų. Medicininė terminologija yra

kompleksiška ir sudėtinga, turinti unikalias klinikines reikšmes. Taigi nenuostabu, kad

daugelis pacientų nesupranta tam tikrų žodžių, kuriuos vartoja gydytojai arba juos neteisingai

interpretuoja. Anot S. Koch-Weserio ir kt. [77], nesuprantami medicininiai terminai gali būti

barjeras efektyviai komunikacijai tarp sveikatos priežiūros profesionalo ir paciento. Visa tai

gali sąlygoti paciento susierzinimą, pyktį, nusivylimą bei potencialiai prastesnius gydymo

rezultatus. Pavyzdžiui, gydant diabetą, ypač antro tipo, labai dažnai pacientams kyla

nesusipratimų dėl gydymo bei priežiūros, nepaisant reguliarių apsilankymų pas gydytoją bei

gero prieinamumo prie sveikatos priežiūros. Tyrimas atskleidė, kad pacientai nelaiko antro

tipo diabeto „tikru diabetu“, mano, kad komplikacijos – tai tik vizija, gliukozės kiekio

kraujyje matavimas ir nuoseklus medikamentų vartojimas – tai rutiniškas veiksmas ir to

nereikia pastoviai mokytis [78]. Taigi šis pavyzdys tik dar kartą įrodo, kad nesusipratimai tarp

gydytojo ir paciento labai dažni.

1.4. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus

pirminėje sveikatos priežiūroje teorinės prieigos

1.4.1. Pirminės sveikatos priežiūros vaidmuo lėtinių ligų valdyme

PSP vaidina didžiausią vaidmenį lėtinių ligų gydyme ir priežiūroje, lyginant su antrine

ar tretine sveikatos priežiūra. Tik esant tam tikroms komplikacijoms ar paūmėjimams

pacientas kreipiasi į antrinį ar tretinį lygį. Dažniausiai lėtinėmis ligomis, tokiomis, kaip,

35

pavyzdžiui, diabetu, depresija, astma, sergantys pacientai, kreipiasi į PSP gydytojus. Būtent

PSP bruožai – tęstinumas, visapusiškumas ir paslaugų koordinavimas – geriausiai atitinka

lėtinėmis ligomis sergančių pacientų poreikius. Taigi PSP vaidina esminį vaidmenį lėtinių

ligų gydyme ir tokių pacientų priežiūroje. Pavyzdžiui, diabeto atveju, daugiau nei 90 proc.

diabeto pacientų JAV didžioji dalis paslaugų suteikiama PSP grandyje, o tai reiškia, kad tik

10 proc. paslaugų suteikiama antrinėje arba tretinėje grandyje. Tokios ligos kaip diabetas ir

artritas yra įvairaus sunkumo, vieniems pasireiškiančios sunkesne forma, kitiems – lengvesne,

tačiau lengvesne forma sergantiems užtenka pirminės sveikatos priežiūros gydytojų

konsultacijos [72].

Su LNL paplitimu susijęs ir naujas reiškinys bei iššūkis tradicinėms sveikatos

sistemoms – tai sergamumas daugiau nei viena LNL arba kitaip vadinamas poliligotumas

(angl. comorbidity). Tokių pacientų populiacijoje vis daugėja, taigi efektyvesnis jų priežiūros

modelis yra neišvengiamai reikalingas [71, 72]. Pavyzdžiui, daugiau nei pusei antro tipo

diabeto pacientų pasireiškia hipertenzija, trečdaliui – koronarinė širdies liga, todėl norint

pagerinti paslaugų koordinavimą pacientams, sergantiems daugiau nei viena lėtine liga,

šeimos gydytojai, turintys daugiau bendrinių žinių ir patirties nei specialistai, yra geriausia

išeitis [72]. Klaipėdoje 2008 m. atliktas tyrimas tik patvirtina, kad sergantys keliomis

lėtinėmis ligomis dažniausiai lankosi pas šeimos gydytoją, o rečiau – pas specialistus. Taigi

„visapusiška į pacientą orientuota šeimos gydytojo priežiūra labai svarbi keliomis lėtinėmis

ligomis sergantiems pacientams“ [71:36].

PSP potencialas LNL valdymui dar nėra iki galo išnaudojamas. Anot A. Jurgučio [71],

sveikatos priežiūra vis dar yra orientuota į specializuotos medicinos pagalbos teikimą, mažiau

dėmesio skiriant PSP. Lėtinių ligų gydyme, anot mokslininko, ypač svarbų vaidmenį vaidina

šeimos gydytojas, kurio funkcijos dar ne iki galo išnaudojamos. PSP buvo kuriama kaip

atsakas į ūminių ligų gydymą, tačiau dabar situacijai pasikeitus ir pirmąją vietą užėmus

lėtinėms ligoms, PSP vis dar nelabai pajėgi išnaudoti visas savo funkcijas lėtinių ligų valdyme

[72].

Ligų valdymo programos (angl. disease management) bendrąja prasme reiškia įvairias

programas, kurios nukreiptos į sveikatos priežiūros išlaidų mažinimą bei efektyvesnį gydymą

ir priežiūrą, ypač lėtinių ligų atveju. Idealia prasme aukštos kokybės lėtinių ligų valdymas

suvokiamas kaip pacientų savipriežiūros ir savarankiškumo skatinimas, optimali ligų

kontrolė, komplikacijų prevencija, tiek iš gydytojo, tiek iš paciento pusės gerai suprantamas

gydymo ir priežiūros planas, atidi ir tęstinė paciento sveikatos stebėsena. Kad šie veiksniai

būtų pasiekti, reikalinga efektyvi sąveika tarp paciento ir sveikatos profesionalo [72].

36

Gyvenimo kokybės aspektai – vieni svarbiausių lėtinėmis ligomis sergančių pacientų

priežiūros komponentų. Dėl šios priežasties: „priežiūros kokybė labai priklauso nuo pirminės

sveikatos priežiūros komandos bendradarbiavimo su socialiniais darbuotojais, socialinės

priežiūros tarnybų ir kitų visuomeninių sektorių atstovais“ [71:33].

Tam, kad būtų pagerinta lėtinėmis ligomis sergančių pacientų integracija į PSP, JAV

buvo sukurtas Lėtinių neinfekcinių ligų priežiūros modelis (LNLPM) (The Chronic Care

Model, CCM), paplitęs 10-tajame dešimtmetyje [7-81]. Šį modelį sukūrė E. Wagneris ir

modelis pelnė tarptautį pripažinimą. Lėtinių ligų priežiūros modelio esmė – geresnius gydymo

rezultatus sąlygoja efektyvi sąveika tarp gydytojo ir paciento, kurios metu pacientas rutiniškai

supažindinamas su gydymo planu, skatinama jo savipriežiūra ir savistaba, optimizuojama

terapija, vykdoma sveikatos stebėsena. Sąveika bus produktyvesnė ir efektyvesnė, jei

pacientas ir jo šeimos nariai bus aktyvūs ir informuoti sveikatos priežiūros dalyviai [72].

Vienas iš pagrindinių elementų – tai, kad gydytojas skatintų pacientų savipriežiūrą [7]. Šio

modelio pradininkas E. Wagneris išskiria tris aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų

lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams rodiklius:

1. Turi būti užtikrinta, kad medicininės intervencijos, tokios kaip diagnostika bei

gydymas, būtų efektyvios.

2. Įgalinti pacientus, kad jie būtų atsakingi už savo sveikatos savipriežiūrą ir

savikontrolę.

3. Suteikti pacientams informacijos apie savipriežiūrą ir savikontrolę bei padėti su tuo

susijusiais klausimais [82].

Šis modelis buvo pasiūlytas kaip tam tikra priemonė pagerinti lėtinių ligų valdymą,

kontrolę, komplikacijų prevenciją ir gydymo rezultatus. Modelio esmė yra ta, kad skatina

produktyvią interakciją tarp informuoto paciento, aktyviai dalyvaujančio sveikatos priežiūros

sprendimų priėmime, ir patyrusių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų – profesionalų, tokių

kaip gydytojai, slaugytojos, farmacininkai ir pan. Visa tai lemia efektyvesnius gydymo

rezultatus bei ženkliai mažesnes išlaidas sveikatos priežiūrai. Tyrimais įrodyta, kad įdiegus šį

modelį į lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip cukriniu diabetu, astma, depresija, širdies ir

kraujagyslių ligomis, sergančių pacientų gydymą, gydymo rezultatai bus efektyvesni [81, 83].

Anot T. Bodenheimerio ir kt. [24], šis modelis reiškia, kad optimali lėtinių ligų priežiūra

pasiekiama tuomet, kai pasiruošusios, proaktyvios sveikatos profesionalų praktikų grupės

sąveikauja su informuotu, aktyviu pacientu. Modelio efektyvumas apibrėžiamas kaip pacientų

savipriežiūros skatinimas ir perspektyvos, kurias sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turi

37

priežiūroje, orientuotoje į pacientą [84]. Šis lėtinių ligų priežiūros modelis nurodo gaires

lėtinių ligų valdymo tobulinimui [81].

LNLPM padeda pacientams 3 aspektais:

1. Kontroliuoti ligą, pavyzdžiui, teisingai vartoti medikamentus, laikytis specialios

dietos;

2. Užsiimti įprastine veikla;

3. Kontroliuoti emocinį ligos aspektą [3].

Lyginant su užsienio šalimis, kur vis labiau praktikuojami orientuoti į pacientą lėtinių

ligų valdymo modeliai, koordinuojami PSP gydytojų, užtikrinantys geresnę lėtinėmis ligomis

sergančių pacientų koordinaciją ir integruojantys profilaktiką, Lietuvoje PSP vaidmuo valdant

lėtines ligas vis dar yra labai ribotas [71].

LNL valdymas reikalauja iniciatyvos tiek iš gydytojų, tiek iš pacientų, kuri padėtų

sukurti partneriškus santykius. Visų pirma, iš pacientų pusės pageidaujama didesnio pacientų

raštingumo ir daugiau žinių. Taip pat pacientas turi sugebėti gydytojui paaiškinti ir išdėstyti

savo nusiskundimus, lūkesčius, pageidavimus. Tuo tarpu gydytojas, be medicininės pagalbos,

diagnostikos suteikimo, turi suteikt pacientui moralinę paramą, palaikymą, viltį. Taip pat

gydytojas atlieka ir konsultanto vaidmenį, padėdamas pacientui nepasiklysti sveikatos

sistemoje. Gydytojas turi suprasti ir tai, kad lėtinės ligos yra nepastovios, su paūmėjimais ir

pagerėjimais, todėl gydytojas turi atsižvelgti į pastoviai besikeičiančius paciento poreikius

[64].

1.4.2. Lėtinių ligų savipriežiūros ir mokymo aspektai

Pacientai, sergantys lėtinėmis ligomis, priversti kiekvieną dieną priimti sprendimus,

susijusius su savarankišku gydymusi ir savo ligos kontroliavimu. Daugelis lėtinėmis ligomis

sergančių pacientų negali apsiriboti apsilankymu pas gydytoją – jų gydymas yra ilgalaikis,

tęsiasi visą gyvenimą ir reikalauja nuoseklaus gydymosi namuose. Todėl nemažai lėtinių ligų

reikalauja įsisąmoninti gydymo metodus, tai tampa tarsi gyvenimo būdu. T. Bodenheimeris ir

kt. [24] teigia, kad būtent lėtinių ligų specifiškumas pristato naują lėtinių ligų paradigmą –

paciento ir sveikatos profesionalo partnerystę, įtraukiant bendradarbiavimu grįstą priežiūrą

(angl. collaborative care) ir pacientų mokymą (angl. self-management education). Apie

lėtinių ligų valdymą ir lėtinių ligų programas kalba vis daugiau ir daugiau autorių [6, 24, 79-

81, 85].

38

Savipriežiūra4 (angl. self-care) plačiąja prasme apibrėžiama kaip įvairūs veiksmai, kurių

pacientas imasi tam, kad prižiūrėtų savo sveikatą. Tai yra labiausiai paplitusi sveikatos

priežiūros priemonė už profesionalios sveikatos priežiūros ribų [3]. Tai individuali sveikatos

priežiūra. Savipriežiūra apima ne tik paciento, bet ir jo šeimos bei bendruomenės veiksmus

sveikatos pagerinimui, atstatymui, gydymui ar kitų ligų prevencijai. Tai pacientų gebėjimas

valdyti lėtinę ligą ir jos sukeltus simptomus, su liga susijusį gydymą, fizines bei socialines

problemas, sugebėjimas keisti gyvenimo būdą. Savipriežiūra ypač aktuali LNL sergantiems

pacientams. Šia prasme savipriežiūra – tai priemonių visuma, kurių individas imasi tam, kad

vestų sveiką gyvenimo būdą, patenkintų savo socialinius, emocinius ir psichologinius

poreikius, rūpintųsi savo lėtiniu susirgimu ir išvengtų kitų ligų atsiradimo [7]. Teisingai

vykdoma savipriežiūra padeda pacientui stebėti savo sveikatos būklę ir gyventi kokybišką

gyvenimą [9]. Savipriežiūra apibrėžiama kaip piramidės formos, kurios apačioje –

neprofesionalų vykdoma priežiūra, o viršuje – specialistų priežiūra [18]. Savipriežiūra –

platesnė sąvoka už savikontrolę. Apskritai savipriežiūra reiškia fizinį aktyvumą, sveiką

mitybą, gerus higienos įpročius, žalingų įpročių atsisakymą. Savipriežiūrai įtakos turi tiek

neprofesionalus (lay), tiek profesionalus požiūriai bei patirtis. Kalbant apie LNL atvejus, į

LNL savipriežiūros sąvoką įeina ne tik naujo elgesio įsisąmoninimas, pavyzdžiui, diabeto

atveju pastovus gliukozės kiekio kraujyje matavimas, medikamentų vartojimas, bet ir jau

esamo elgesio keitimas, pavyzdžiui, pradedama sveikiau maitintis, keičiamas gyvenimo būdas

[86], taip pat negatyvių emocijų kontroliavimas, konsultavimasis su sveikatos profesionalais,

simptomų kontrolė, paskirtų medikamentų vartojimas, laikymasis specialios dietos [87].

Savipriežiūros programos vykdomos tiek nacionaliniame, tiek organizaciniame

lygmenyse. LNL savipriežiūros programas įdiegusios tokios šalys, kaip JAV, Austrija, Italija,

Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija, D. Britanija. Tokias programas dažniausiai kuruoja

savanorių, nevyriausybinės organizacijos. Tokiose programose pacientai mokomi, kaip

atsipalaiduoti, kaip valdyti emocijas, depresiją bei pyktį, baimę, susierzinimą, mitybos

įpročių, patariama, kaip spęsti problemas, vartoti medikamentus, susiplanuoti ateitį bei kaip

dalyvauti priimant sprendimus sveikatos priežiūroje [3].

4 Savipriežiūros (angl. self-care) sąvoka šiame darbe naudojama platesne prasme nei savikontrolės (angl. self-

care management). Savipriežiūra būdinga ir visiškai sveikiems asmenims, o savikontrolė orientuojasi į jau

esamų ligų priežiūrą. Savikontrolės sąvoka labiausiai būdinga kalbant apie LNL. Tačiau daugelyje mokslinių

darbų anglų kalba šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai. Šiame darbe dažniausiai vartojama sąvoka

„savipriežiūra“, kuri apims ir „savikontrolės“ sąvoką. Moksliniuose darbuose lietuvių kalba nebuvo rasta šių

sąvokų vertimo ir tikslios perskyros, taigi nuspręsta „self-care“ sąvoka išversti kaip „savipriežiūrą“, o „self-care

management“ – „savikontrolę“.

39

Savipriežiūros principus grindžia ir psichologijos mokslas. Pavyzdžiui, A. Banduros

socialinę kognityvinę asmenybės teoriją galima pritaikyti aiškinant žmonių motyvaciją ir norą

užsiimti savipriežiūra. Pagl šią teoriją, pacientai įgalinti priimti sprendimus ir yra motyvuoti

užsiimti savipriežiūra, kai pasitiki savo jėgomis pasiekti tikslą, pavyzdžiui, sumažinti

cholesterolio kiekį kraujyje ar numesti svorio. Taigi savipriežiūros programos turėtų

orientuotis būtent į tai, kad pacientai nusistatytų savo tikslus ir turėtų efektyvias strategijas

jiems pasiekti. Tai padaryti padėtų pacientų pasitikėjimo savimi kėlimas, švietimas [3].

Tyrimai rodo, kad tai, ar pacientas, sergantis LNL, priims naujus pokyčius ir užsiims

savipriežiūra, priklauso nuo įvairių faktorių, tokių kaip sveikatos ir ligos supratimas,

komunikacija su gydytojais [86]. Prie veiksnių, trukdančių savipriežiūrai, priskiriamas stresas,

socioekonominės sąlygos, fizinė būklė, o prie veiksnių, skatinančių savipriežiūrą, priskiriama

pacientų sveikatos įsitikinimai, žinios, pacientų aktyvacija bei socialinė parama [87].

Gydytojai bei kiti sveikatos profesionalai gali padėti lėtinėmis ligomis sergančiam

pacientui įsitraukti į savo gydymo procesą. Sveikatos priežiūros specialistai vaidina esminį

vaidmenį savipriežiūroje, tačiau tokios pagalbos prigimtis nėra iki galo ištirta ir suprasta [85].

Gydytojo pareiga – suteikti pacientui saugumo jausmą bei motyvaciją mokytis, perduodant

žinią, kad lėtinių ligų kontrolė ir savipriežiūra yra tiek gydytojo, tiek paciento atsakomybė,

gali būti išbandomi įvairiūs sveikatos priežiūros variantai, parenkami atsižvelgiant į paciento

poreikius ir psichosocialinius aspektus bei į gydytojo identifikuotas problemas bei gydymo

galimybes [88]. Tačiau yra nustatyta, kad gydytojai per mažai kalba su pacientais apie

savipriežiūrą: daugeliui LNL sergančių pacientų iškyla klausimų, kuriuos reikia patiems

spręsti, o tai sąlygoja neteisingą medikamentų vartojimą, gydytojo nurodymų nesilaikymą.

Pavyzdžiui, net trečdalis sergančiųjų cukriniu diabetu nesilaiko gydytojo nurodymų [8].

Lėtinių ligų atveju savipriežiūros sprendimai priimami kiekvieną dieną ir dažniausiai

daug kartų per dieną. Nustatyta, kad, pavyzdžiui, sergantys diabetu, sprendimus priima net 20

kartų per dieną. Savipriežiūra gali būti atliekama skirtingai net esant tai pačiai diagnozei.

Nustatyta, kad pacientai, sergantys astma, naudojasi viena iš trijų savipriežiūros strategjų:

simptomų kontrolė pagal rekomendacijas, simptomų prevencija, besiremianti holistiniu

požiūriu ir simptomų toleravimas [87].

Įrodyta, kad pacientų įtraukimas į lėtinių ligų savipriežiūrą lemia geresnius gydymo

rezultatus, geresnį paciento būklės stebėjimą, geresnę paciento fizinę bei psichologinę būklę,

mažesnes išlaidas sveikatos priežiūrai, didesnį pasitenkinimą sveikatos priežiūros

paslaugomis, gydytojo ir paciento santykiais [3, 6]. Pavyzdžiui, diabeto atveju, paciento

savipriežiūra sąlygoja geresnius gydymo rezultatus, tokius kaip glikemijos kontrolė. Naujausi

40

mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad kuo labiau paplitusi savipriežiūros praktika, tuo mažesni

hospitalizacijos skaičiai, naudojimasis greitąja pagalba, išlaidos sveikatos priežiūrai [7].

Galima teigti, kad savipriežiūra ne tik padeda pacientui pasiekti geresnių gydymo rezultatų,

bet taip pat ir sumažina sveikatos priežiūros išlaidas. D. Britanijoje, Australijoje bei JAV šiuo

metu vykdomos LNL sergačių pacientų mokymo programos PSP, susijusios būtent su

savipriežiūros propagavimu [18].

Nuo savipriežiūros neatsiejamas ir informacijos, gaunamos iš gydytojo, aspektas.

Suprantamai pacientui pateikiama informacija yra ne tik fundamentali teisė, tačiau ir padeda

pacientui dalyvauti savipriežiūroje [69]. Nors pacientai susiduria su įvairiais informacijos

šaltiniais, tokiais kaip internetas, televizija ar laikraščiai, tačiau gydytojo suteikta informacija

vis dėlto išlieka kaip svarbiausias šaltinis. Taigi gydytojai turi stengtis informaciją pateikti

kuo suprantamiau. Tačiau viena iš kliūčių daugiau kalbėti apie savipriežiūrą – ribotas

konsultacijos laikas [8].

Populiarinti ir plėsti savipriežiūros ir savistabos idėjas bei pacientus ir jo artimuosius

mokyti kaip valdyti lėtines ligas padeda orientuotos į pacientą paslaugos bendruomenėje,

pavyzdžiui, palaikymo grupės, įvairios pratimų programos [72]. Nepaisant įrodytos

savipriežiūros praktikos naudos, tai vis dar išlieka mažai išnaudojama sritimi.

1.4.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų įsitraukimas į sprendimų

priėmimo procesą

Apskritai pacientų dalyvavimas (angl. patient participation) sveikatos priežiūroje

apibrėžiamas kaip pacientų įsitraukimas į sprendimų priėmimą, bendradarbiavimas,

partnerystė su gydytoju, dalijimasis informacija [89]. „Aktyvaus paciento“ sąvoka reiškia, kad

pacientas drąsiai užduoda klausimus gydytojui konsultacijos metu, išreiškia savo lūkesčius ir

pageidavimus [86].

PSO 2008 m. išleido specialų leidinį „Where are the patients in decision-making about

their own care?“ [3], skirtą aptarti pacientų dalyvavimui priimant sprendimus. Šiame leidinyje

teigiama, kad valstybės turi imtis tam tikrų priemonių, kurios užtikrintų aktyvų pacientų

vaidmenį: pacientų mokymo, bendro sprendimų priėmimo skatinimo, savipriežiūros ir

savikontrolės. Vyriausybės, sveikatos politikai turi ieškoti būdų, kaip informuoti bei įgalinti

pacientus. Turi būti priimtos strategijos makro (nacionaliniu), mezo (regioniniu) bei mikro

(organizaciniu) lygmenyse. Taigi šiai strategijai reikalingas visos sistemos įsijungimas [3].

41

Nustatyta, kad šios intervencijos daro teigiamą įtakos pacientų mokymui, skatina

pacientų įsitraukimą į sprendimų priėmimą, skatina savipriežiūrą:

Papildoma rašytinė informacija, pateikiama pacientams konsultacijos metu;

Internetiniai tinklalapiai ir kiti elektroniniai šaltiniai;

Virtuali pagalba pacientams;

Sveikatos profesionalų mokymas kaip bendrauti su pacientais – specialūs kursas,

skirti ne tik gydytojams, bet ir slaugytojoms, vaistininkams;

Skatinimas pacientams užduoti klausimų – tai taip pat skatina pacientus įsitraukti į

sprendimų priėmimą, būti aktyvesniems;

Pagelbėjimas pacientmas priimti sprendimus – tai taip pat skatina pacientus įsitraukti

į sprendimų priėmimą, suteikia pacientams daugiau žinių, leidžia įvertinti rizikas;

Savipriežiūros ir savikontrolės mokymo programos [3].

Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad kiekvienoje šalyje turi būti atsižvelgiama į skirtingą

ligų paplitimą, kultūrinius barjerus, socialinę nelygybę [3].

Kaip jau buvo minėta, pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie poreikį pacientams,

sergantiems LNL, įsitraukti į savo gydymo procesą ir priežiūrą. Taip pat kai kurie

mokslininkai pripažįsta, kad ne tik individas, bet ir bendruomenės, savanoriai ir apskritai visa

visuomenė turėtų įsijungti į paslaugų, sergantiems LNL kūrimą, suteikimą, vertinimą, taip pat

sveikos aplinkos sąlygų kūrimą [18]. Sprendimų priėmimas sergantiems LNL – tai ne

vienkartinis sprendimas išgerti gydytojo paskirtus medikamentus, tačiau rutiniškas, kasdienis

veiksmas. Aktyvus pacientų dalyvavimas yra būtinas norint užtikrinti efektyvų lėtinių ligų

valdymą, simptomų kontrolę.

Kalbant apie pacientų dalyvavimą priimant spredimus, svarbus yra pacientų įgalinimas

(angl. empowerment) kuris apibrėžiamas kaip pacientų skatinimas dalyvauti kaip

lygiaverčiams partneriams bendraujant su gydytoju ir priimant sveikatos priežiūros

sprendimus [90]. Pacientų įgalinimas tampa neatsiejama Vakarų medicinos praktikos dalimi.

Pacientų įgalinimo sąvoka oponuoja paternalistiniam gydytojo-paciento santykiui ir

palaiko bendradarbiavimu ar partneryste grindžiamus santykius, kuomet pacientas pats

atsakingas už savo sprendimus ir suvokia savo sprendimų pasekmes. Mokslinėje literatūroje ši

sąvoka dar nėra iki galo apibrėžta, tačiau autoriai, kalbėdami apie įgalinimą, referuoja į

aktyvumą ir supratimą, kad pats esi atsakingas už savo sveikatą ir gali ją kontroliuoti. Taip pat

įgalinimas gali būti apibrėžiamas kaip pacientų dalyvavimas sprendimų priėmime, galios

įgavimas [91].

42

Įgalinimo idėjos ištakos siejamos su „socialinio veiksmo“ idėjomis, pasklidusiomis 7-

ajame dešimtmetyje ir „savipagalbos“ perspektyva, atsiradusia 8-jame dešimtmetyje [88].

Otavos Sveikatos Stiprinimo Chartijoje (The Ottawa Charter for Health promotion) (1986)

įgalinimas tapo vienu pagrindinių veiksnių sveikatos stiprinimo teorijoje. Šioje chartijoje

pabrėžiama, kad norint vykdyti sveikatos stiprinimą, reikia šviesti visuomenę, plėsti sveikatos

žinias tiek mokyklose, tiek namuose, tiek darbo ar bendruomenės aplinkose, nes tai leidžia

žmonėms kontroliuoti savo sveikatą, priimti su sveikata susijusius sprendimus, taip pat

mokėti gyventi su lėtinėmis ligomis [92].

Vis didėjantis pacientų poreikis gauti reikiamos informacijos apie jų sveikatos būklę bei

galimus gydymo metodus leidžia jiems priimti sprendimus bei dalyvauti savo gydymo

procese [93]. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Nacionalinės Sveikatos Sistemos (National

Health Service – NHS) iniciatyva vykdomas „aktyvus bendradarbiavimas“ tarp sveikatos

priežiūros specialistų ir pacientų. Yra siekiama suteikti kokybiškos informacijos pacientui ir

įgalinti pacientą, kad jis pats rinktųsi iš galimų gydymo variantų. Ši strategija pabrėžia

paciento poreikį dalyvauti savo sveikatos priežiūroje. Pacientų įtraukimas yra grindžiamas

pacientų autonomijos principu. Visa tai reiškia, kad pacientas turi atsidurti tokioje pozicijoje,

iš kurios galėtų spręsti, ar priimti tam tikrą intervenciją ar gydymo metodą, ar ne, kaip jų

prigimtinę teisę [93]. Kaip teigia J. Mira ir kt. [94], pacientų įgalinimo teorinėse prieigose

pabrėžiama, kaip svarbu yra pacientui susipažinti su savo sveikatos būkle bei gydymo

metodais. Jie yra skatinami būti aktyvūs bei bendradarbiauti su sveikatos priežiūros

profesionalais ir kiek įmanoma daugiau sužinoti apie ligą, gydymo metodus. Anot autorių,

visa tai gerina apskritai sveikatos priežiūros kokybę bei padeda išvengti šalutinių poveikių.

Pacientų įgalinimas – tai ne tik paciento sprendimų priėmimas, bet ir aktyvus paciento

dalyvavimas konsultacijos metu. Paciento įgalinimo pavyzdžiai gali būti tokie:

Pacientas skatinamas būti aktyviu.

Pacientas pats suvokia, kad aktyviai dalyvauja priimant sprendimus.

Pacientas siekia bendradarbiauti su gydytoju, būti lygiaverčiais partneriais.

Pacientas imasi iniciatyvos ir pats suteikia informaciją gydytojui, o ne laukia, kol

gydytojas pats išklausinės apie jo sveikatos būklę [86].

Pacientų įgalinimas susijęs su pacientų autonomija. Taip pat šis įgalinimas keičia galios

santykius tarp gydytojo ir paciento, nes gydytojas jau nebėra kontroliuojantis, o pacientas

tampa vis labiau aktyvesniu veikėju. Taip pat įgalinimas gali būti suvokiamas ir kaip žmogaus

teisių ir socialinio teisingumo paradigma [91]. I. Aujoulat ir kt. [88] pastebi, kad esminiai

43

įgalinimo rezultatai – pacientų savipriežiūra ir sprendimų priėmimas. Tačiau, anot autorių,

įgalinimas įmanomas tik tuo atveju, jei gydytojo-paciento santykiai grindžiami į pacientą

orientuotu principu, besiremiančiu paciento patirtimi, jo lūkesčiais bei baimėmis. Taip pat

reikalingas pacientų švietimas, praplečiantis pacientų medicinines žinias bei skatinantis

savireflekciją. Įgalinti pacientai ne tik geriau suvokia savo ligos esmę bei gydymo galimybes,

bet ir žino, kaip geriau valdyti ir kontroliuoti savo ligą, taip pat apskritai, kokį gyvenimo būdą

pasirinkti. Autoriai pabrėžia, kad įgalinimas neįmanomas be gydytojų vaidmens pokyčių.

Gydytojas „iš kvalifikuoto techniko turi tapti žmogumi, iš visažinio – pagalbininku“ [88:18].

Su gydymu susijusių sprendimų priėmimas susideda iš trijų dalių:

pasikeitimo informacija – gydytojas pradeda pokalbį, paklausdamas paciento įvairių

klausimų, o paskui leidžia pacientui pasisakyti pačiam ir užduoti klausimus;

diskusijos – gydytojas ir pacientas aptaria, kokie galimi gydymo metodai. Tai, kokia

informacija pateikiama ir kaip pateikiama formuoja paciento nuomonę. Gydytojas

gali pristatyti gydymo metodus teigiamai, neigiamai ar neutraliai, gali pabrėžti

privalumus ar minusus;

sprendimo priėmimo – priimamas gydymo sprendimas ir identifikuojama kas:

gydytojas ar pacientas priėmė sprendimą [31].

Atlikti tyrimai atskleidė, kad pacientų įsitraukimo į sveikatos priežiūrs sprendimus

laipsnis priklauso nuo įvairių faktorių, tokių kaip pacientų fizinė būklė, kultūrinė, socialinė

aplinka, medicininės žinios, patirtis, susijusi su gydymo įstaigomis, ligos trukmė, sunkumas,

sveikatos profesionalų kompetencija, pacientų požiūris į gaunamas paslaugas ir sveikatos

profesionalus [89]. Taigi paciento įgalinimo laipsnis labai priklauso ne tik nuo sveikatos

profesionalų ir pacientų kompetencijos, bet ir nuo ligos tipo ir jos sudėtingumo.

Taip pat nustatyta, kad tai, ar pacientas norės įsitraukti į sprendimų priėmimą, labai

priklausys ir nuo jo amžiaus bei kultūrinės aplinkos. Vyresnio amžiaus žmonės mažiau linkę

dalyvauti nei jaunesni [3].

Tyrimas atliktas įvairiose Europos šalyse: Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje,

Ispanijoje, Švedijoje, Šveicarijoje ir D. Britanoje atskleidė, kad paternalistinis gydytojo ir

paciento santykių modelis labiau vyrauja Lenkijoje bei Ispanijoje nei kitose šalyse. Net 91

proc. šveicarų bei 87 proc. vokiečių sutinka, kad pacientas turi būti aktyvus ir dalyvauti

priimant sprendimus per BSP modelį arba informatyvųjį modelį, kuomet pacientui suteikiama

visiška autonomija. Tuo tarpu su šiuo teiginiu sutiko tik 59 proc. lenkų ir 44 proc. ispanų [3].

Taigi kultūrinis aspektas labai svarbus.

44

Kanadoje 1996-1998 m. atliktas tyrimas apie diabeto pacientų dalyvavimą priimant

sprendimus atskleidė, kad pacientai norėtų labiau įsitraukti į sprendimų priėmimą ir išreiškia

tokią valią, tačiau gydytojai dažniausiai nesuteikia reikalingų sąlygų pacientams priimti

sprendimus, nesuteikia pakankamai informacijos [90].

Europos Komisijos užsakymu 2012 m. buvo atliktas kokybis tyrimas penkiolikoje ES

šalių pacientų įtraukimo į sveikatos priežiūrą laipsniui ištirti. Tyrimo duomenys atskleidė,

kad, visų pirma, terminas „pacientų įsitraukimas“ (angl. patient involvement) yra neaiškus ir

nesuprantamas tiek gydytojams, tiek pacientams. Taip pat nustatyta, kad pacientų įsitraukimą

teigiamai vertina tiek gydytojai, tiek pacientai, tačiau trūksta aiškaus supratimo, kokią naudą

pacientų įsitraukimas turi sveikatos priežiūros sistemai. Nustatyta, kad efektyviai

kominikacijai tarp gydytojo ir paciento, kuri yra esminis faktorius, lemiantis pacientų

įsitraukimą, trukdo konsultacijos laiko ribotumas ir didelis gydytojų užimtumas. Nustatyta,

kad pacientai vis dėlto nenori patys būti atsakingi už sprendimų priėmimą, tačiau nori būti

informuoti ir suprasti su gydymu susijusius sprendimus. Nustatyta, kad lėtinėmis ligomis

sergantys pacientai turi daugiau praktikos ir yra labiau suinteresuoti savipriežiūra nei kiti

pacientai ir geriau supranta pacientų įsitraukimo į sveikatos priežiūrą privalumus [95].

45

2. TYRIMO METODOLOGIJA

Šiame skyriuje apžvelgiama tyrimo metodologija, jos pagrindimas, tyrimo duomenų

rinkimas bei analizė.

Tyrimas atliktas per du etapus etapus. Pirmojo etapo metu buvo studijuojama mokslinė

literatūra, antrajojo etapo metu buvo atliktas kokybis tyrimas, apklausiant šeimos gydytojus ir

lėtinėmis ligomis sergančius pacientus.

Šio kokybinio tyrimo strategija – fenomenologinė. Visų pirma, fenomenologija

orientuojasi į individų, jų grupių patirtis ar fenomeną. Analizuojant tam tikrą fenomeną

remiantis individų požiūriu. Fenomenologija tiria, kokios yra individų ar jų grupių patirtys ir

kokios prasmės, reikšmės atsiskleidžia per tą individų patirtį [96].

Tyrimo tikslas – ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų

dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje ypatumus ir probleminius

aspektus.

Tyrimo objektas – lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimas

priimant sprendimus pirminėje svekatos priežiūroje.

Metodas. Siekiant pažinti giluminius šeimos gydytojo ir paciento, sergančio LNL,

santykių ypatumus, kylančias problemas bei pacientų dalyvavimo priimant sprendimus

aspektus, pasirinktas kokybinio tyrimo metodas. Kokybinis tyrimas pasižymi tuo, kad leidžia

tyrėjui surinkti gilesnę informaciją tyrinėjama tema ir orientuojasi ne į kiekybinius, o į

kokybinius aspektus, tokius kaip kodėl? Kaip? [97]. Kokybinis tyrimas analizuoja žmonių

patirtis, požiūrį, santykius [98]. Šiam tyrimui atlikti pasirinkta būtent kokybinė, o ne

kiekybinė metodologija, nes tiriamoji tema yra sąlyginai nauja ir dar neanalizuota tema

Lietuvoje. Kokybinio tyrimo metodas pasirinktas dėl šių priežasčių:

1. Tiriamoji tema yra pakankamai nauja ir Lietuvoje dar mažai tyrinėta, todėl kokybinis

metodas šiuo atveju tinka labiau nei kiekybinis Kokybinis metodas tinkamas

atradimams, o kiekybinis – patvirtinti atrastiems modeliams, dėsniams bei teorijoms.

2. Siekiama ištirti priežastis ir gilesnes prasmes.

3. Kokybinis tyrimas vis dažniau taikomas visuomenės sveikatos moksluose, ypač

tiriant LNL sergančių pacientų patirtis, savipriežiūros aspektus.

Kokybiniam tyrimui, kitaip nei kiekybiniam, būdinga interpretacinė paradigma, kuriai

„rūpi individas, bandymas suprasti subjektyvų žmogiškosios patirties pasaulį, stengiantis įeiti

į žmogaus vidų“ [100]. Taip pat interpretacinei paradigmai būdinga tai, kad pirmiausiai

interpretuoti pradedama suprasti, kaip individai interpretuoja juos supantį pasaulį.

46

Kokybiniai tyrimai vis dažniau atliekami visuomenės sveikatos moksluose. Kaip

pavyzdžius galima išskirti Australijoje 2010 m. atliktą tyrimą apie šeimos gydytojų požiūrį į

LNL pacientų dalyvavimą priimant sprendimus [84], taip pat Australijoje 2011 m. atliką

tyrimą apie gydytojų galimybes įtraukti pacientus į sprendimų priėmimą [101], Naujojoje

Zelandijoje 2012 m. atliktą tyrimą apie vyresnio amžiaus žmonių, sergančių LNL, požiūrį į

dalyvavimą priimant sprendimus [69].

Tyrimo imtis. Kokybinis tyrimas, skirtingai nei kiekybinis, pasižymi tuo, kad imties

dydžiui nustatyti nėra griežtų reikalavimų [98]. Buvo susisiekta su 10 pacientų, tačiau 2

pacientai atsisakė dalyvauti dėl asmeninių priežasčių. Taip pat buvo susisiekta su 7 šeimos

gydytojais, bet viena gydytoja atsisakė dalyvauti tyrime dėl laiko stokos. Taigi iš viso tyrime

dalyvavo 14 informantų (N=14), kuriuos sudarė 6 šeimos gydytojai ir 8 asmenys, turintys

bent vieną lėtinį susirgimą: 2 tipo cukrinį diabetą, bronchinę astmą arba arterinę hipertenziją.

Iš 8, sergančių LNL, 3 buvo sergantys antro tipo cukriniu diabetu, 2 – bronchine astma ir 3 –

arterine hipertenzija. Informantų amžius pasiskirstė nuo 26 iki 77 metų. Gydytojų amžius –

nuo 31 iki 56 metų, pacientų – nuo 26 iki 77 metų (žr. 3 lentelę). Interviu dalyvavo 4 vyrai ir

10 moterų. Gydytojų informantų grupėje buvo 5 moterys ir 1 vyras, o pacientų – 5 moterys ir

3 vyrai.

3 lentelė. Tiriamųjų demografiniai duomenys

Charakteristikos Vidurkis Intervalas

Paci

enta

i Amžius 57 26-77

Kiek metų serga? 11 5-20

Kaip dažnai lankosi PSP

įstaigoje?

0,7 karto/mėn 2 kartai/mėn.-1

kartas/12 mėn.

Gyd

yto

jai Amžius 46 31-56

Darbo patirtis 20 3-30

Tiriamųjų atranka. Atrinktos dvi informantų grupės: šeimos gydytojai ir pacientai

sergantys LNL (žr. 4 ir 5 lenteles). Tiriamieji atrinkti naudojant netikimybinį tikslinį (angl.

non-probability purposive) atrankos metodą. Visų pirma, netikimybinė atranka – tai atrankos

metodas, dažniausiai taikomas kokybiniuose tyrimuose ir reiškiantis, kad tikimybė tiriamosios

visumos nariams patekti į imtį nėra viendoda. Kokybiniame tyrime nesiekiama duomenų

reprezentatyvumo, todėl naudojama netikimybinė atranka. Tikslinės atrankos metodas reiškia,

kad tyrėjas subjektyviai ir tikslingai atrenka elementus, priklausomai nuo tyrimo tikslų.

47

Tyrėjas aktyviai atrenka tuos atrankos elementus, kurie galėtų geriausiai išpildyti tyrimo tikslą

[102].

Buvo siekiama atrinkti būtent šeimos gydytojus, neatsižvelgiant į tai, ar jie dirba

viešojoje, ar privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir pacientus, sergančius antro tipo

cukriniu diabetu, bronchine astma ir arterine hipertenzija bent vienerius metus.

Pasirinkti informantai, sergantys ne mažiau nei vienerius metus, nes jie jau turi

nusistovėjusį gyvenimo būdą ir praktikas, derinamas su susirgimu ir iš tokių informantų

surinkti duomenys naudingesni nei sergantčių trumpesnį laiko tarpą, kurių tiek savipriežiūros

praktikos, tiek gydytojo-paciento santykių vertinimas dar gali būti neišgrynintas ir

nenusistovėjęs.

Pagal tyrimo temos specifiškumą šiame tyrime vienodas pasiskirstymas tarp lyčių nėra

svarbus, todėl šio rodiklio nebuvo siekiama išpildyti. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, ar bus

vienodas skaičius tiriamųjų gydytojų ir pacientų grupėse, nes, kaip jau minėta, buvo siekiama

duomenų „prisotinimo“. Tiriamųjų skaičiaus proporcija pacientų grupėje buvo tikslingai

pasirinkta 3:2:3, nes sąlyginai astmos paplitimas mažesnis nei diabeto ar hipertenzijos [58].

Į tyrimą buvo pasirinkta įtraukti pacientus, sergančius būtent antro tipo cukriniu diabetu,

bronchine astma ir arterine hipertenzija, nes šios ligos yra labiausiai paplitusios LNL

Lietuvoje [58] be to, jos nepagydomos, gali daugiau ar mažiau turėti įtakos kasdieniniam

paciento gyvenimui ir tam, kad vykdant savipriežiūrą ir savikontrolę galima būtų pagerinti

gyvenimo kokybę, mažinti komplikacijų tikimybę [87].

LNL sergančių pacientų atrankos kriterijai:

serga antro tipo cukriniu diabetu, bronchine astma arba arterine hipertenzija

mažiausiai 12 mėn.;

lankosi pas šeimos gydytoją bent kartą per metus.

Šeimos gydytojų atrankai jokių kriterijų nebuvo taikyta.

Buvo naudojamas duomenų (kategorijų) prisotinimo principas [98]. Tai reiškia, kad

informacija buvo renkama tol, kol duomenys pradėjo kartotis.

48

4 lentelė. Pacientų informantų grupės charakteristikos

Ko-

das Lytis

Am-

žius

Veiklos

pobūdis

Lėtinė

neinfekcinė

liga (ligos)

Kiek

metų

serga

Apsilankymų

pas šeimos

gydytoją

dažnis

Informanto

lankomos

PSP

įstaigos

tipas

Miestas

Interviu

trukmė

(min.)

P1 Vyr. 50 Verslininkas 2 tipo

diabetas

Neatsakė 1 kartas/mėn. Privati Kaunas 15

P2 Mot. 51 Bankininkė Astma 20 1 kartas/mėn. Privati Kaunas 20

P3 Vyr. 70 Senjoras

2 tipo

diabetas,

hipertenzija,

širdies ir

kraujagyslių

ligos

15 1-2

kartai/mėn. Privati Kaunas 21

P4 Mot. 59 Valstybės

tarnautoja

2 tipo

diabetas,

hipertenzija

10 1 kartas/3

mėn. Privati Kaunas 18

P5 Mot. 26 Vadybininkė Astma 10 1 kartas/6

mėn. Privati Vilnius 19

P6 Mot. 77 Senjorė Hipertenzija 10 1 kartas/3

mėn. Privati Vilnius 22

P7 Mot. 68 Senjorė Hipertenzija 5 1 kartas/12

mėn.

Valstybinė Vilnius 16

P8 Vyr. 55

Valstybės

tarnautojas Hipertenzija 5

1 kartas/1-2

mėn. Valstybinė Vilnius 50

5 lentelė. Šeimos gydytojų informantų grupės charakteristikos

Ko-

das Lytis Amžius Kvalifikacija

Klinikinio

darbo

patirtis

(metais)

Darbovietė Miestas

Interviu

trukmė

(min.)

G1 Moteris 51 Šeimos gydytoja,

vaikų ligų gydytoja 26 Privati Kaunas 25

G2 Moteris 56 Šeimos gydytoja,

vidaus ligų gydytoja 30 Privati Kaunas 21

G3 Vyras 31 Šeimos gydytojas 3 Privati Kaunas 20

G4 Moteris 52 Šeimos gydytoja 27 Valstybinė Kaunas 40

G5 Moteris 42 Šeimos gydytoja 14 Privati Kaunas 15

G6 Moteris 45 Šeimos gydytoja 18 Privati Kaunas 60

Tyrimo instrumentas. Šio kokybinio tyrimo duomenų surinkimui pasirinkas giluminio

(angl. in-depth) pusiau struktūruoto (angl. semi-structured) interviu metodas. Pasirinktas

49

būtent toks metodas, nes jis yra lankstesnis, nei, pavyzdžiui, anketinė apklausa, nes leidžia

tyrėjui pridėti naujų klausimų ar temų jau tyrimo metu [97]. Šis interviu metodas suteikia ir

daugiau galimybių pažinti tiriamąjį asmenį negu taikant anketinę apklausą [100].

K. Kardelis interviu metodą apibrėžia kaip: „tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų pokalbis

<...>, kurio tikslas – gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją“ [100:98]. Iš pradžių buvo

prieita prie bendrinių klausimų, kokių kaip sveikatos, ligos supratimas, o paskui pereita prie

specifinių klausimų. Toks būdas mažina įtampa, leidžia respondentui pasijusti laisviau ir

saugiau, lengviau reikšti mintis. Toks interviu metodas leidžiu individui sukauptas patirtis bei

patirtus išgyvenimus. Interviu metu buvo užduodami atviro tipo klausimai pagal iš anksto

paruoštas klausimų gaires. Klausimų eiliškumas priklausė nuo kiekvieno informanto ir

atskiros situacijos. Kartais buvo užduodami nauji klausimai, ar klausimai papildomi norint

išgauti kuo daugiau naudingos informacijos.

Interviu gaires sudarė šios dalys:

1. Požiūris į sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą, alternalyvią mediciną – šiame

klausimų bloke pateikiami klausimai apie sveikatos, ligos sampratą, požiūrį į

prevenciją, profilaktiką, požiūrį į alternatyvią mediciną. Beveik analogiški klausimai

buvo pateikti abiems informantų grupėms – lėtinėmis ligomis (antro tipo cukriniu

diabetu, astma, hipertenzija) sergantiems pacientams bei šeimos gydytojams. Šiais

klausimais buvo siekta išsiaiškinti, koks yra pacientų arba neprofesionalus, taip

vadinamas „lay“ požiūris į sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą bei alternatyvią

mediciną ir koks šeimos gydytojų, kurie sveikatos profesionalai, požiūris. Taip pat

buvo siekiama šiais klausimais ne tik atskleisti profesionalaus ir neprofesionalaus

požiūrio perskyrą, bet ir palyginti šiuos požiūrius.

2. Požiūris į šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykius – šioje

dalyje buvo pateikiami klausimai apie šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio

paciento santykius, tuose santykiuose kylančias problemas, su gydytojo pateikiama

informacija susijusius aspektus, norimus pokyčius gydytojo-paciento santykius,

pasitikėjimo klausimą gydytojo-paciento santykiuose. Klausimai buvo panašūs tiek

gydytojams, tiek pacientams, tačiau šeimos gydytojų dar buvo klausiama apie tai,

kokia priežiūra reikalinga lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip antro tipo cukriniu diabetu,

astma bei hipertenzija, sergantiems pacientams bei kuo skiriasi bendravimas su šiais

pacientais nuo bendravimo su pacientais, sergančiais ūminėmis ligomis. Šiais

klausiamais buvo siekiama išsiaiškinti ir palyginti gydytojų ir pacientų požiūrius į

šeimos gydytojo-paciento santykius, jų konkrečias patirtis.

50

3. Požiūris į paciento įsitraukimą į sveikatos priežiūrą – šioje dalyje buvo pateikiami

klausimai apie pacientų dalyvavimą priimant sprendimus ir buvo siekta ištirti šeimos

gydytojų ir pacientų požiūrius. Pacientams buvo užduoti klausimai apie pasirinkimo

laisvę, apie tai, kas priima sprendimus ir apie tai, kas turėtų priimti sprendimus.

Šeimos gydytojams buvo užduoti klausimai apie lėtinėmis ligomis sergančių pacientų

vaidmenį priimant sprendimus, apie pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis,

savipriežiūros ir savikontrolės svarbą, apie tai, kas priima sprendimus. Abiejų

informantų grupių buvo klausiama, kas yra atsakingas už sveikatą, koks šeimos

gydytojo vaidmuo lėtinių ligų gydyme ir antrinėje prevencijoje, kaip pacientai

mokomi rūpintis sveikata. Suprantant, kad lėtinėmis ligomis sergantys pacientai yra

jautri informantų grupė ir tiesiogiai uždavus klausimą apie tai, kaip jie kontroliuoja

ligas, nuspręsta užduoti netiesioginį klausimą: „kaip rūpinatės sveikata?“, kuris apima

ir savipriežiūros bei savikontrolės aspektus. Abiems informantų grupėms taip pat buvo

pateikiami klausimai ir apie gydytojo-paciento santykių modelius: kokie modeliai yra

vyraujantys ir kokie laikomi prioritetiniais. Šis klausimas formuluotas remiantis

Grabausko ir kt. [40] tyrime pateikta formuluote. Informantams buvo pateikti keturi

teiginiai: „pacientas vykdo visus gydytojo nurodymus“, „sprendimus priima

gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo valią“, „gydytojas ir pacientas

sprendimus priima kartu“ ir „sprendimus priima pacientas, bet atsižvelgęs į gydytojo

rekomendacijas“. Visais šiais klausimais buvo siekiama ištirti šeimos gydytojų ir

pacientų požiūrius į pacientų dalyvavimą priimant sprendimus, kokiais gydytojo-

paciento santykiu modeliais pacientai dažniausiai vadovaujasi praktikoje, ar lėtinėmis

ligomis sergantys pacientai užsiima savipriežiūra ir savikontrole.

Interviu klausimai pateikiami 1 ir 2 prieduose.

Tyrimo organizavimas ir vieta. Interviu buvo atliekami 2013 metų vasario-balandžio

mėnesiais. Organizuojant interviu, su kiekvienu informantu buvo tartasi iš anskto telefonu.

Informantai patys pasirinko jiems patogų interviu laiką ir vietą. 6 interviu vyko informanto

darbovietėje, 5 – gydymo įstaigoje, 2 – pas informantą namuose ir 1 – kavinėje. Trumpiausias

interviu truko 15 min., ilgiausias – 60 min. Vidutinė interviu trukmė – 26 min. Trupmiausias

interviu su pacientu truko 15 min., ilgiausias – 50 min. Vidutinė interviu trukmė su pacientais

– 23 min. Trumpiausias interviu su šeimos gydytoja truko 15 min., ilgausias – 60 min.

Vidutinė interviu trukmė su šeimos gydytojais – 30 min.

Duomenų apdorojimas. Interviu ir transkripciją atliko pati autorė. Iškart po interviu,

buvo patikrinama, ar gerai įsirašė pokalbis. Kiekvieno interviu metu buvo užsirašinėjami

51

pagrindiniai dalykai, tuo atveju, jei įrašas neišsisaugotų. Taip pat užsirašinėjamos papildomos

mintys, pastebėjimai, tokie kaip informanto reakcija į klausimą, balso tonas, kūno kalba ir

pan., nes šie dalykai svarbūs analizei [98]. Iškart po interviu, kad informacija nepasimirštų,

taip pat buvo užsirašomi įvairūs pastebėjimai, kurių nebuvo spėta užsirašyti interviu metu ir

kurie buvo naudojami analizei.

Surinkti duomenys buvo transkribuojami pažodžiui, naudojant autentišką informantų

kalbą. Skliausuose buvo žymimos informanto emocijos, pauzės, taip pat fiksuojami pokalbio

trikdžiai, tokie kaip telefono skambučiai, į patalpas, kur vykdavo interviu, įėję žmonės ir pan.

Audio įrašai buvo perklausomi ir kiekvienas interviu transkribuojamas tą pačią dieną po

interviu atlikimo, kad būtų galima užsirašyti visus pastebėjimus, kol jie dar nepasimiršę.

Ištranskrtibuoti duomenys taip pat buvo perskaitomi po kelis kartus tam, kad kiek įmanoma

užtikrinti objektyvumą.

Analizės metodas. Tyrimo duomenų analizei buvo taikomas kokybinės turinio analizės

(angl. qualitative content analysis) metodas. Kokybinio tyrimo pusiau struktūruotų giluminių

interviu analizei pasirinktas būtent šis analizės metodas, nes jis leidžia išvengti

paviršutiškumo analizuojant duomenis [98]. Kokybinė turinio analizė padeda suprasti:

„kaip fenomeną suvokia tiriamasis, reflektuodamas savo patirtį, remiantis tyrėjo

pateiktais klausimais;

kokie skirtumai egzistuoja tarp teorinio tiriamo fenomeno apibūdinimo ir jo raiškos

socialinėje realybėje;

kokie yra informanto mąstymo, supratimo būdai, projektuojami į tiriamą fenomeną;

kokios egzistuoja galimybės ir ribotumai įgytų žinių, įgūdžių bei gebėjimų

pritaikymui veikloje, socialinėje realybėje“ [99].

Reikia pabrėžti, kad vienas iš analizės skirtumų kokybiniame tyrime yra tas, kad,

skirtingai nei kiekybiniame tyrime, analizė prasdeda tada, kai prademi rinkti duomenys. Taigi

analizei būdingas cikliškumas [98]. Analizė pradėta jau po pirmojo interviu.

Interviu duomenys buvo koduojami. Transkribuotas tekstas buvo skaitomas po kelis

kartus, išskiriamos temos, kategorijos bei subkategorijos. Duomenų vaizdinė medžiaga

pateikiama lentelėse, kur surašytos kategorijos, subkategorijos bei iliustruojantys interviu

teiginiai. Cituojant informantų mintis, kalba pateikiama autentiška, neredaguota, siekiant

išvengti bet kokių iškraipymų. Citavime pasitaikantis ženklas <...> reiškia tai, kad dalis

informantų kalbos praleidžiama.

Tyrimo etika. Prieš atliekant tyrimą būtina apsvarstyti tyrimo etinius principus.

Svarbiausia – užtikrinti tiriamųjų konfidencialumą. Socialinių tyrimų etikos kodus apibrėžia

52

tokios asociacijos, kaip The British Psychological Society (BPS), The British Sociological

Association (BSA), The American Sociological Association (ASA), The Social Research

Association (SRA) ir kt. Pagal etikos kodus, kiekvienam tiriamajam turi būti išduodama

informuoto sutikimo forma. Tai reiškia, kad tiriamasis laisvanoriškai sutinka dalyvauti tyrime

ir tyrėjas informuoto sutikimo formoje informuoja jį apie tyrimą. Taip pat pagal etikos

principus tiriamajam negali būti daroma jokia žala, užtikrinti konfidencialumą, neatskleisti

jokių jų tapatybę atskleidžiančių faktų [98].

Tyrimo etiką apibrėžia 4 principai:

1. Tiriamajam neturi būti daroma žala – tyrėjas turi užtikrinti, kad tiriamajam nebus

daroma jokia žala.

2. Tiriamasis turi gauti naudą iš dalyvavimo tyrime – tiriamasis turi jausti, kad jo

dalyvavimas turės tam tikrą naudą: ar mokslo pažangos, ar tiriamos problemos

prasme.

3. Autonomijos principas – tiriamųjų nuomonė bei sprendimas turi būti gerbiamas.

4. Teisingumo principas – visi žmonės yra lygūs [98].

Kiekvienam tyrimo dalyviui buvo išdalintos informanto informavimo formos, kuriose

buvo išdėstytas tyrimo tikslas, supažindinta, kad tyrimas anonimiškas ir kad konfidencialumas

garantuojamas bei pateikiama informuoto sutikimo forma. Tyrime dalyvavo tik tie asmenys,

kurie pasirašė informuoto sutikimo formą. Siekiant konfidencialumo užtikrinimo, analizuojant

duomenis, pateikiamos tik bendrinės informantų charakteristikos, pagal kurias būtų

neįmanoma identifikuoti tiriamųjų. Išlaikant konfidencialumo principą kiekvienam tiriamajam

buvo suteiktas kodas. Gydytojams suteiktas kodas, sudarytas iš G raidės ir skaitmens,

pavyzdžiui G1 (G – gydytojas, 1 – informanto eilės numeris), pacientams – iš P raidės ir

skaitmens (P – pacientas, 1 – informanto eilės numeris).

Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro

leidimas, kurio Nr. BEC-VSV(M)-260 (leidimas išduotas 2013 m. vasario 14 d.).

Tyrimo apribojimai. Kadangi kokybinio tyrimo imtis nereprezentatyvi, negalima

daryti generalizuotų išvadų. Gauti duomenys neatspindi visos populiacijos. Taip pat galimas

subjektyvumas analizuojant duomenis, nes labai svarbi tyrėjo įtaka. Informacija, gauta

interviu metu, gali būti nepatikima, nes respondentai gali nuslėpti duomenis, jei tema jautri ar

juos iškreipti. Renkant duomenis interviu metodu taip pat neišvengiamas subjektyvumas,

asmeniškumai, emocionalumas tyrėjo-respondento komunikacijoje. Problemos gali būti šios:

a) „tarpusavio pasitikėjimo ,“distancijos" jautimo ir kiti panašūs veiksniai;

b) respondentas gali jaustis nepatogiai ir vengti „gilesnių" klausimų;

53

c) įvairios prasmės, kurios aiškios tyrėjui, bet gali būti sunkiau suprantamos

respondentui;

d) interviu, kaip ir kasdieniniame gyvenime, sunku įvertinti įvairius galimus ypatumus.“

[100].

54

3. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ

3.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos, ligos, sveikatos išsaugojimo samprata

3.1.1. Sveikatos samprata

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad tiek šeimos gydytojams, tiek pacientams sveikata –

prioritetinė sritis ir vienas iš svarbiausių veiksnių gyvenime. Visų pirma, LNL sergantys

pacientai sveikatą apibrėžia kaip gyvenimo gerovės determinantą, sąlygojantį gerą gyvenimą.

„<...> jeigu jau sveikata bloga, tai ir gyvenimas blogas“ (P3)

„<...> brangiausias turtas žmogaus, kas yra gyvenime“ (P7)

Analizuojant kokybinio tyrimo duomenis išryškėjo, kad pacientų, sergančių LNL,

sveikatos samprata labiausiai susijusi su biomedicininiu požiūriu. Neprofesionalaus arba

pacientų sveikatos požiūrio koncepcija buvo išreiškiama biomedicininės sveikatos sampratos

kategorija. Informantų atsakymai, atspindintys biomedicininės sveikatos koncepcijos

principus, suskirstyti į 3 subkategorijas: ligos nebuvimas, gera savijauta ir energija. (žr. 6

lentelė). Visų pirma, daugiausiai informantų pacientų pabrėžia, kad žmogus sveikas ir gerai

jaučiasi tik tuomet, kai neserga jokiomis ligomis, nejaučia skausmo ar diskomforto, kai nėra

suvaržytas įprastas žmogaus gyvenimo ritmas: „Sveikata, kai žmogus gyvas, o kai guli lovoj,

tai jau ne“ (P1). Taip pat sveikata siejama su gera savijauta: „Sveikata man tai, kai gerai

jaučiuosi“ (P8). Kokybinio tyrimo duomenimis, žmogus jaučiasi sveikas, kai yra energingas,

gali savo jėgomis atlikti įprastus darbus. 77 m. informantė pabrėžė, kad jai sveikata – tai

gebėjimas būti savarankiškai ir galimybė savarankiškai, be kitų pagalbos vaikščioti,

susitvarkyti su kasdieninėmis užduotimis: „Sveikata – kada gali savom kojom, greitai ir daug

kur apeiti, sužinoti. Nu, vienu žodžiu, man tai pagrinde yra kojos“ (P8). Ši problema susijusi

su vyresnio amžiaus žmonių sumažėjusiu mobilumu, taigi informantė labai vertina tai, kad jos

mobilumas dar nėra suvaržytas. Šie pavyzdžiai atspindi biomedicininės sveikatos sampratos

koncepciją, kuri, kaip jau minėta, orientuojasi į pacientą ir jo ligą. Šiame kokybiniame tyrime

gauti rezultatai tik patvirtina jau aptartus įvairių tyrimų rezultatus, pavyzdžiui Herzlicho

studiją, kuriame individai sveikatą taip pat apibrėžė kaip ligos nebuvimą, gerą savijautą.

Tai, kad pacientai akcentuoja biomedicininius aspektus, gali būti paaiškinta Bolamo ir

kt. teiginiu, kad neprofesionalų požiūrį palietė medikalizacijos procesas, o medicininei

informacijai tapus laisvai prieinama, „liaudies“ įsitikinimus, mitus, susijusius su sveikata ir

susirgimu po truputį keičia medicininiai įsitikinimai [48].

55

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai arba sveikatos profesionalai į

sveikatą žvelgia daugiausiai iš holistinės arba biopsichosocialinės perspektyvos. Beveik visų

informantų sveikatos apibrėžimas mažai kuo skiriasi. Informantai teigia, kad: „Sveikata –

dvasinė, fizinė, materialinė, socialinė, psichologinė gerovė“ (G1, G2, G3). Įdomu tai, kad

šeimos gydytojų atsakymai labai panašūs – beveik vienodi. Čia būtų galima įžvelgti

„vadovėlinę“ įtaką – galima daryti prielaidą, kad šeimos gydytojai, studijuodami mediciną,

mokėsi būtent tokią, PSO apibrėžimu grindžiamą, sveikatos koncepciją, todėl informantų

atsakymai tokie panašūs.

Šeimos gydytojų išskiriami sveikatos faktoriai – tai sveikas gyvenimo būdas bei

genetiniai faktoriai: „Gyvenimo būdas daug nulemia, gyvensena, ar yra koks darbo ir poilsio

režimas <...> Toliau sveikata – tai ir genetiškai nulemti dalykai'' (G3). Genetiniai faktoriai

gali būti priskiriami prie biomedicininės sampratos kategorijos.

Tai, kad gydytojai į sveikatą žvelgia ne tik iš biomedicininės, bet ir iš

biopsichosocialinės pusių ir atkreipia dėmesį ne tik į fizinius, bet taip pat į psichologinius bei

socialinius aspektus, yra labai teigiamas dalykas ir daro teigiamą įtaką gydytojo ir paciento

santykiams [33].

6 lentelė. Sveikatos profesionalų ir pacientų (neprofesionali) svekatos samprata

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Biomedicininė

samprata

Ligos nebuvimas <...> kai guli lovoj, tai jau ne [nesi sveikas] (P1)

Sveikata man tai, kai <...> nieko neskauda, galiu atlikti įprastus darbus. Kai niekuo nesergi, tada esi sveikas (P8)

Energija Sveikata man tai, kai <...> turiu energijos (P8)

Gera savijauta <...> pirmiausiai turėtų žmogus gerai jaustis bet kurioje

situacijoje: ar fizinį krūvį dirbdamas, ar šaltu oru, ar karštu oru (P2)

<...> kai tu gerai jautiesi, kai tau nieko neskauda, nėra jokių

silpnumo ir jokių kitų pašalinių pojūčių. (P5)

Sveikata man tai, kai gerai jaučiuos (P8)

Gydytojų požiūris

Biopsichosocialinė

samprata

Gyvenimo gerovė Dvasinė, fizinė, materialinė, socialinė gerovė. (G1)

Sveikata – tai yra piniginė, psichologinė ir socialinė gerovė. Socialinė, fizinė ir psichologinė gerovė. (G2)

Jeigu žmogus kūnu ir siela sveikas, tai jam nieko netrūksta ir

tai yra jo visapusiška sveikata. (G4)

Gyvenimo būdas Gyvenimo būdas daug nulemia, gyvensena, ar yra koks darbo

ir poilsio režimas. (G3) Biomedicininė

samprata

Genetinis

faktorius

Toliau sveikata – tai ir genetiškai nulemti dalykai. Genetinis faktorius vyrauja. (G3)

56

3.1.2. Ligos samprata

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad kalbėdami apie ligą pacientai ją apibrėžia jau ne tik iš

biomedicinės, bet taip pat ir iš biopsichosocialinės perspektyvų. Atskleista, kad pacientai ligą

dažniausiai sieja su įprasto gyvenimo ritmo ir rutinos sutrikdymu: „Liga suvaržo žmogų,

sutrukdo jo įprastinę veiklą“ (P8). Taip pat kalbėdami apie ligą pacientai pabrėžia, kad tai yra

būsena, kai ką nors skauda ar jaučiamas diskomfortas, kai vartojami vaistai ar reikalinga

specialistų pagalba. Šiuo atveju išskiriami biologiniai organizmo aspektai, o ne

psichosocialiniai. Taigi dažniausiai informantų atsakymuose įžvelgiamas biomedicininis ligos

supratimas.

Tačiau kai kurie informantai pabrėžia ir psichologinius ligos aspektus: „Kai kas puola į

depresijas, kai kas tokio gyvenimo gyvenimo džiaugsmą praranda“ (P6). Atkreipiamas

dėmesys ir į senėjimo procesus bei tai, kad vyresniame amžiuje žmonės daugiau ir sunkiau

serga bei sunkiau pasveiksta: „<...> senatvėje yra žymiai sunkiau praeina ligos“ (P6).

Tuo tarpu dauguma informantų gydytojų (G4, G5, G6) žvelgia į ligą, taip pat kaip ir į

sveikatą – iš biopsichosocialinės perspektyvos – apibrėždami ligą kaip fizinį bei psichinį

sutrikimą: „Ligai taip pat, nesvarbu, ar fizinė, ar psichinė“ (G5). Prie šio požiūrio išskiriama

ir ligos, kaip gerovės sutrikdymo, perspektyva.

Kai kurie informantai (G2, G3) kalba apie ligą, kaip apie tam tikrą organizmo

disfunkciją. Šis požiūris susijęs su biomedicininiu požiūriu.

Dižioji dauguma informantų pacientų (net 6 iš 8) sutinka, kad sveikatos profesionalo ir

paciento ligos bei sveikatos supratimas yra skirtingas. Tai informantai argumentuoja teiginiu,

kad gydytojai turi daugiau medicinių žinių ir yra kompetentingesni šioje srityje negu

pacientai, kurie neturi tiek žinių. Pacientų teigimu, kartais pacientas ne taip interpretuoja

gydytojo rekomendacijas, gali nepastebėti ligos rimtumo, uždelsti gydymą, kartais dėl žinių

trūkumo gali prieštarauti gydytojui. Visa tai gali sąlygoti įtampą gydytojo-paciento

santykiuose, nesusikalbėjimą bei nesusipratimus. Tiriamųjų teigimu, jei pacientas turi

nemažai žinių apie savo ligą, tai ir požiūris į sveikatą bei ligą gali būti panašus į gydytojo.

„Gydytojas galbūt turi daugiau žinių už mane, paprastą pacientą. Gydytojas

gali paaiškint, dėl ko aš susirgau ir kaip mane gydyt, o aš pats vienas to

nesuprasčiau. Manau dėl to, kad gydytojai yra išsilavinę šioj srity, o pacientai

neturi tokių žinių, tai ir gali būt, kad jie skirtingai supranta ligą ar tai sveikatą.

<...> jei vienodai, tai tada gal pacientas turi pats daug žinių, nežinau.“ (P8)

57

„Čia aišku jau nuo paties paciento priklauso, kiek jis yra apsišvietęs ta tema ir

jeigu jisai labai daug domisi būtent konkrečia liga, tai aš manau, kad kažkiek

tai be abejo, turi sutapti su gydytojo požiūriu. O jeigu ne, na, tai manau, kad

gali skirtis labai.“ (P5)

Tačiau pacientai sutinka, kad toks skirtingas požiūris yra neigiamas dalykas gydytojo-

paciento santykiuose bei gali turėti neigiamos įtakos paciento gydymo rezultatams. Anot

informantų, jei gydytojo ir paciento sveikatos ir ligos supratimas skiriasi, tuomet nėra bendro

tikslo ir nukenčia gydymas: „Nu, jei yra kažkokie skirtingi dalykai, tai nelabai gydymas gali

ir pasisekti.“ (P4)

Visi kalbinti šeimos gydytojai taip pat kaip ir pacientai sutinka, kad gydytojų ir pacientų

sveikatos ir ligos samprata skiriasi. Visų pirma, šeimos gydytojai pabrėžia, kad daug kas

neretais atvejais priklauso ne nuo gydytojo, o nuo paciento – kiek jis norės gydytis, kiek

motyvacijos turės, kaip žiūrės į gydytoją, kaip prižiūrės savo sveikatą. Gydytojo pastangos

gali būti bereiškmės, jei pats pacientas neįdės jokių pastangų. Tuomet ir gydymas nebus toks

efektyvus, koks galėtų būti: „O jeigu gydytojas norės išgydyt, o pacientas visai nedės jokių

pastangų kažką keist, tai į skirtingas puses. Tai nėra ką ir kalbėt.“ (G1)

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai, taip pat kaip ir pacientai, pabrėžia

netolygių medicininių žinių svarbą skirtingam ligos ir sveikatos supratimui. Būtent tai, kad

gydytojas yra profesionalas, turi specifinių žinių, o pacientas – ne, ir turi įtakos gydytojo ir

paciento santykiams bei gydymo efektyvumui. Vieno informanto teigimu, gydymo procesas

ženkliai lengvesnis, kuomet gydytojo ir paciento požiūris į sveikatą ir ligą sutampa: „Manau,

kad tai priklauso nuo žinių labai. Kartais mes vienaip žiūrim į tą ligą, siūlom jiem vienokį

gydymo variantą, o jie vis tiek įsivaizduoja, kad, pavyzdžiui, tie vaistai jiems kenksmingi ir

išvis nesigydo... Tai ką mes galime padaryt? Manau, kad labai įtakoja vienaip ar kitaip

gydymo rezltatus. Jei gydytojas ir pacientas vienodai mąsto ir sutinka su viskuo, tai ir tas

gydymas lengvesnis. Jei ne, tai jau sunkiau...“ (G6)

Kitas dalykas, kurį išskiria gydytojai ir, kaip jau buvo minėta, pacientai yra tai, kad

skirtingas požiūris į ligą ir sveikatą gali sąlygoti nesusikalbėjimus ir nesusipratimus, kylančius

gydytojo-paciento santykiuose.

„Jeigu pavyksta užmegzti tuos gražius santykius, tai viskas tvarkoj, o jeigu

būna kažkokių bendravimo nesusipratimų, klaidų, tai truputį kitaip viskas.“

(G3)

58

„Dar kartais ir tas nesusikalbėjimas, nesusipratimai pasitaiko, kai pacientai ne

visai supranta, ką mes jiem norim pasakyt. Tai jau čia ir blogai, visokių

problemų atsiranda.“ (G6)

Taip pat askleista, kad šeimos gydytojai išskiria dar vieną svarbų aspektą – pacientas

kartais būna neigiamos nuomonės apie gydytoją arba juo visiškai nepasitiki. Šis pasitikėjimo

stygius gali daryti įtaką gydymo rezultatams. Viena informantė pabrėžia, kad kartais tokiais

atvejais pacientai visai nutraukia gydymą, o tai gali lemti net komplikacijas: „Kartais jiems

atrodo: „nieko čia tie daktarai nesupranta, aš tai žinau, kas man yra“ (juokiasi). <...> nieko

nevykdo, priešingai dar daro. Va tada jau būna blogai. Tada atsiranda komplikacijos, tada

būna blogos nuomonės apie visus gydytojus pasaulyje, kad jie yra visi negeri, kad jam

nenustato ligos, kad jam nepadeda.“ (G4)

Įžvelgiama ir pacientų žinių stoka bei tikėjimas ne moksline informacija, o

nuogirdomis, gandais ar mitais, o tai gali turėti neigiamos įtakos bei nulemti pavojų sveikatai.

Viena informantė pastebėjo, kad kartais jaunos ir nepatyrusios mamos pasinaudoja nepagrįsta,

klaidinga informacija, gandais ar sveikatos mitais ir užsiima savigyda. Dėl to gali nukentėti jų

vaikai, kuriems gali grėsti net hospitalizacija. Informantė pabrėžė, kad tokia informacija

dažniausiai randama internete ar populiariojoje literatūroje: „Būna dažnai ateina pacientai,

nu, ypač jaunos mamos, prisiskaičiusios „supermamoj“ ir sako, kad vaiko negydys

antibiotikais, o tik žolelėm. O vaikas būna karščiuoja kelias dienas, niekaip nesveiksta, jau

gresia jam komplikacijos. Man baisu toks motinų požiūris, bet ką aš jom galiu išaiškint. Jos

vis tiek savo nuomonės nepakeis. Tik baisu dėl tų vaikų, kurie kartais būna va šitaip

„nugydomi“ ir net atsiduria ligoninėj. Būna kartais tokių atvejų, todėl, kaip sakant, viskam

yra savos ribos, viskam...“ (G6)

7 lentelė. Sveikatos profesionalų ir neprofesionali (pacientų) ligos samprata

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Biomedicininė

samprata

Įprastos gyvenimo

rutinos sutrikdymas

Liga – tai kai guli lovoje ir negali niekur eiti. (P1)

Liga suvaržo žmogų, sutrukdo jo įprastinę veiklą. (P8)

Pašaliniai pojūčiai,

skausmas

<...> manau, kažkoks pojūtis ar per ilgesnį laiką jau

susiformavęs kažkoks pašalinis, neįprastas jausmas, kai temperatūra, aš net nežinau. (P5)

<...> kai susergi kuo nors, kai kažką skaudą ar koks blogumas yra (P8)

Vaistų vartojimas <...> jis vartoja vaistus (P7)

<...> kai reikia gert kokius nors vaistus (P8)

59

Senatvės

determinantas

<...> senatvėje yra žymiai sunkiau praeina ligos. (P6)

Holistinė

samprata

Nesveiko gyvenimo

būdo pasekmė

<...> liga yra kaip ir perspėjimas, kad kažką darai ne taip, žmogau. Reikėtų sustot, pagalvot, ką reikėtų pakeist

gyvenime: ar tai gyvenimo būdą, ar pasportuot truputį, ar tai

mitybą susireguliuoti. (P2)

Depresija, gyvenimo

džiaugsmo

praradimas

Kai kas puola į depresijas, kai kas tokio gyvenimo gyvenimo

džiaugsmą praranda. (P6)

Gydytojų požiūris

Biomedicinė

samprata

Organizmo

disfunkcija

Kai kažkas organizme vyksta ne taip. Tai, žodžiu, kažkoks

organizmo ar tai organas, ar tai sistema išsireguliuoja ir tai

yra liga <...> (G2)

Tai turi įtaką pačio organizmo, žmogaus funkcijoms, funkcijų

sutrikimas ar pan. (G3)

Diskomfortas <...> kažkoks skausmas, ar kažkoks diskomfortas ir yra liga.

(G5)

Liga – tai jau tam tikras žmogaus negalavimas, kai žmogus

blogai jaučias (G6)

Holistinė

samprata

Gyvenimo gerovės

sutrikdymas

<...> liga – tai kažkoks tos gerovės sutrikdymas. (G1)

Psichosocialiniai, o

ne tik fiziniai

faktoriai

Tai yra fizinis ir dvasinis sveikatos sutrikdymas. (G4)

Ligai taip pat, nesvarbu, ar fizinė, ar psichinė. (G5)

<...> liga čia ir vėl kaip sveikata gali būt fizinė ir psichinė.

(G6)

3.1.3. Lėtinių neinfekcinių ligų samprata

Analizuojant interviu išryškėjo, kad LNL gydytojai ir pacientai dažniausiai apibrėžia

kaip ūminių ligų priešingybę. Tai patvirtina informanto, sergančio antro tipo diabetu,

atsakymas. Informantas pabrėžė, kad tokia liga, kaip cukrinis diabetas, yra įgyjama visam

gyvenimui, todėl svarbu su tokia liga susitaikyti ir išmokti ją kontroliuoti: „<...> kaip aš –

cukrinis diabetas. Tai čia yra gyvenimo liga. Ir su ja reikia skaitau susitaikyti“ (P4).

Šeimos gydytojų atsakymuose rasta daug daugiau prasminių vienetų apie LNL. Šeimos

gydytojai įžvelgia ryškų lėtinių susirgimų skaičiaus augimą. Viena informantė tai pavadina

netgi „epidemija <...> XXI amžiaus“ (G6). Visų pirma, kokybinis tyrimas atskleidė, kad

šeimos gydytojai pabrėžia savipriežiūros ir savikontrolės svarbą lėtinių ligų atveju: „Gali tik

pagelbėt žmogui susigyvent su liga, kontroliuot simptomus, išvengt paūmėjimų ir komplikacijų

<...> Jie galvoja, kad užteks vaistų. Bet vien tik vaistų ne visada užtenka...Deja...“ (G6).

Šeimos gydytojai įžvelgia problemą, susijusią su LNL gydymu ir priežiūra. Būtent

60

savipriežiūros ir savikontrolės stoka bei tai, kad pacientai nelabai supranta, kad savipriežiūra

ir savikontrolė yra esminis aspektas lėtinių ligų atveju bei pacientų atsakomybės stoka – tai

vienos didžiausių problemų, susijusių su LNL, kurias įžvelgia šeimos gydytojai.

„Kartais pacientai, sergantys lėtinėmis ligomis, neįsisąmonina, kad be galo

svarbus ir jų indėlis: kaip jie gyvens kiekvieną dieną, ar vaistus reguliariai ir

teisingai vartos, kiek jie pastangų įdės. <...> Čia jau paties žmogaus

atsakomybė, kaip jis kontroliuos tą ligą ir kaip save prisižiūrės.“ (G6)

„<...> medicina turėtų padėt tam žmogui pagerint, kontroliuot tą ligą ir

pagerint jo gyvenimo kokybę. Pacientas turi įdėti daug pastangų, kurių deja

neretai trūksta. Jei pacientas teisingai ir reguliariai vartos medikamentus,

sveikai gyvens, tai ir tų komplikacijų galės išvengt“. (G1)

Taip pat šeimos gydytojai išryškina gyvenimo būdo sąsajas su LNL. Visų pirma, lėtinės

ligos suvokiamos kaip nesveiko gyvenimo būdo pasekmė arba atsirandančios dėl tam tikrų

socialnių, aplinkos ar genetinių faktorių. Pabrėžiama nesveiko gyvenimo būdo įtaka, tačiau

neužmirštami ir kiti svarbūs faktoriai, sąlygojantys tam tikrų ligų atsiradimą ar jų

pablogėjimą: „<...> dėl gyvenimo būdo ir dėl visokių socialinių aplinkybių jis [žmogus – aut.

past.] serga ligomis. Tai gali būti ir dėl netinkamos mitybos, ir dėl gyvenimo būdo, ir dėl

aplinkos, taršos ir dėl genetiškai nulemto žmogaus netobulumo, nes žmogus, vis tiek mes

atsinešame genetišką polinkį sirgti vienom ar kitom ligom. Tai yra polinkis susirgti.“ (G2)

Kita vertus, gydytojai pabrėžia, kad jau susirgus kokia nors lėtine liga labai svarbu

keisti gyvenimo būdą. Svarbu ne tik sveika mityba, bet ir fizinis aktyvumas, žalingų įpročių

atsisakymas: „Jei iki tol žmogus vedė nesveiką gyvenimo būdą, rūkė, gėrė alkoholiį, riebiai

maitinosi, tai dabar jam reikia įsisąmoninti, kad norint, kad liga nepaūmėtų, reikia pereikti

prie sveikesnio gyvenimo būdo, pasportuot. Pačiam žmogui nuo to bus tik geriau.“ (G6)

Kitas dalykas – tai LNL specifiškumas, kurį įžvelgia šeimos gydytojai. Visų pirma,

informantai pabrėžė, kad tai yra ilgalaikės, nepagydomos bei neretai progresuojančios ligos.

„<...> yra žmogui nepagydomos ligos. Su ta liga turi susitaikyti ir gyventi.“

(G1)

„Kiekviena lėtinė liga progresuoja.“ (G4)

Taip pat dar vienas LNL specifiškumas – tas, kad neretai pacientai serga ne viena, o

keliomis LNL. Tai vadinama poliligotumu. Pavyzdžiui, pacientas sergantis antro tipo cukriniu

diabetu, gali taip pat turėti ir hipertenziją, sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, turėti astmą ar

dar kitokius susirgimus: „<...> dar būna, kad žmogus turi ne vieną, o jau kelis ūminius

61

susirgimus. Pavyzdžiui, serga antro tipo diabetu ir dar kartu širdies ir kraujagyslių ligom ir

pan.“ (G6)

Šeimos gydytojai, kaip ir pacientai, pabrėžia ir LNL bei ūminių susirgimų perskyrą, nes

ūminiai susirgimai yra pagydomi bei jų pasekmių dažniausiai nelieka, o lėtiniai susirgimai –

ilgalaikiai, su dažnai jaučiamomis pasekmėmis. Taip pat LNL atveju kenčia ir asmens

gyvenimo kokybė. Asmuo tampa priklausomas nuo vaistų, kuriuos turi nenutraukiamai ir

pastoviai vartoti, turi daug ko atsisakyti, keisti gyvenimo būdą. Taip pat jis priverstas dažniau

lankytis gydymo įstaigose. Informantai pabrėžia ir nuolat patiriamą LNL sergančių asmenų

stresą, įtampą, pyktį, kylantį būtent dėl ligos ir bejėgiškumo ligą išsigydyti: „<...> pastoviai

žmogus, jis jaučia kažkokį nerimą ir visąlaik susirūpinęs savo sveikata, turi gydytis <...>.

Žodžiu, žymiai sunkiau negu paprastai sveikam žmogui, kuris susirgo ūmia liga, pasigydė,

pasveiko ir praėjo.“ (G5)

Medicinos sociologas M. Bury tai pavadino „biografiniu lūžiu“. Tai reiškia, kad LNL

sergantis asmuo praranda pasitikėjimą savimi, savo kūnu, jam kyla problemų socialiniuose

santykiuose. Taip pat LNL paliečia ne tik patį individą, bet ir jo šeimą [66]. Taigi šeimos

gydytojams reikia palaikyti ne tik pacientą, bet ir jo šeimos narius. Kokybinis tyrimas

atskleidė, kad šeimos gydytojai skiria dėmesio psichosocialiniams aspektams.

7 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į

lėtines neinfekcines ligas

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

LNL diskursas Lėtinių ir ūminių ligų

sampratos perskyra

Žiūtint kokios formos ta liga. Jinai yra lėtinė, kokia.

Ar, pavyzdžiui, žmogus susirgo, padarė operaciją ir

jisai išėjo jau sveikas. O yra ligos, kur žmogus visą gyvenimą serga. (P4)

Gydytojų požiūris

LNL diskursas Ilgalaikės,

nepagydomos ligos

<...> yra žmogui nepagydomos ligos. Su ta liga turi susitaikyti ir gyventi. (G1)

<...> lėtinė liga – tai jam jau visam gyvenimui. (G5)

O lėtinės ligos tai čia jau visam gyvenimui. Galima sakyt, gydymo nėra. (G6)

Gyvenimo kokybės

problema

Svarbi problema dėl tos gyvenimo kokybės dabar

yra. (G1)

Savipriežiūros ir

savikontrolės svarba

Pacientas turi įdėti daug pastangų, kurių deja

neretai trūksta. Jei pacientas teisingai ir reguliariai

vartos medikamentus, sveikai gyvens, tai ir tų komplikacijų galės išvengt. (G1)

Ir čia priklauso dar ir gyvenimo būdas, kad keičiasi,

kaip gyventi, kaip vaistai vartoti, kaip pastoviais viskas. (G5)

62

Nesveiko gyvenimo

būdo pasekmė

Tai gali būti ir dėl netinkamos mitybos, ir dėl

gyvenimo būdo (G2)

Genetiškai nulemta <...> vis tiek mes atsinešame genetišką polinkį sirgti

vienom ar kitom ligom. Tai yra polinkis susirgti.

(G2)

Socialiniai veiksniai <...> dėl visokių socialinių aplinkybių [sergama –

aut. past] (G2)

Užterštos aplinkos

pasekmė

<...> ir dėl aplinkos, taršos [sergama – aut. past]

(G2)

Didėjantis

sergamumas

Sergamumas jomis tik didėja ir bus tik didesnis.

<...> Diagnostika gerėja, bet sergamumas, deja, tik didėja. (G3)

Tikrai jaučiasi tas susirgimų didėjimas (G6)

Neatsiejamas nuo

senėjimo veiksnys

Žmogus jeigu gyvena ilgesnį amžių, tai tų susirgimų

tik daugėja. (G3)

Skirtingas gydytojų ir

pacientų supratimas

apie lėtinę ligą

Mes kalbam su jais, aiškiname, bet labai gaila, kad

daugelis to neišgirsta, nesupranta. (G6)

Progresuojanti liga Kiekviena lėtinė liga progresuoja. Lėčiau arba

greičiau, bet ji progresuoja ir kartais sukelia

invalidumą, kartais ne – išeitys įvairios gali būti. (G4)

Poreikis keisti

gyvenimo būdą

<...> sergant lėtinėm ligom, būtina keist ir

gyvenimo būdą, mitybą. (G6)

Poliligotumas <...> dar būna, kad žmogus turi ne vieną, o jau

kelis ūminius susirgimus. (G6)

Kad viena lėtinė liga būna, tai retas atvejis. Būna kelios ligos. (G3)

Ūminių ligų ir lėtinių

ligų perskyra

Žodžiu skiriasi visas gyvenimas nuo visiškai sveiko

žmogaus. Žodžiu, žymiai sunkiau negu paprastai

sveikam žmogui, kuris susirgo ūmia liga, pasigydė,

pasveiko ir praėjo. (G5)

3.1.4. Sveikatos išsaugojimo samprata

Analizuojant kokybinio tyrimo duomenis išryškėjo, kad visi informantai: tiek gydytojai,

tiek pacientai teigiamai vertina prevenciją ir profilaktiką ir sutinka, kad tai yra labai svarbus ir

reikalingas dalykas tiems pacientams, kurie jau turi kokį nors lėtinį susirgimą tam, kad

išvengti kitų ligų atsiradimo. Tai turėtų būti vertinama kaip prioritetas. Viena informantė

šeimos gydytoja atkreipė dėmesį į tai, kad medicina nėra visagalė, todėl pats žmogus turi idėti

pastangų tam, kad išvengti tolimesnių susirgimų, kurie sergantiems LNL gali būti labai

pavojingi.

„Manau, kad tai labai reikalingas dalykas.“ (P2)

63

„Tai reikalinga. Nes tabletė yra ne sveikatos požymys. Duodi tabletę, reiškia

žmogui kažkas yra negerai. Medicina gali tik 10 proc. problemų išspręsti. <...>

Tai va profilaktika yra pirmoj vietoj.“ (G2)

Tačiau kokybinis tyrimas atskleidė, kad nors ir visi pacientai supranta profilaktikos

svarbą, tačiau tik 3 iš 8 informantų prisipažino besinaudojantys kokiomis nors profilaktikos

arba prevencijos priemonėmis. Visi astma sergantys informantai teigė, kad naudojasi

profilaktikos ar prevencijos priemonėmis. Viena astma sergati 51 m. informantė įvardijo

tokias priemones kaip sportą bei grūdinimąsi: „<...> progai pasitaikius, ir pasportuot, ir

fizinio krūvio nevengt, ir šaltas dušas kaip ir būtinybė jau.“ (P2). O kita 26 m. informantė

įvardino reguliarių profilaktinių tyrimų svarbą bei profilaktinius apsilankymus pas gydytojus:

„Visą laiką stengiuosi bent jau kas pusmetį pasidaryti kraujo tyrimus, per kitus irgi gydytojus

pereiti, kad, na, tiesiog būtų ramu.“ (P5)

Tyrime dalyvavę antro tipo diabeto pacientai prisipažino, kad nesinaudoja jokiomis

prevencijos ar profilaktikos priemonėmis, argumentuodami, kad jiems to nereikia.

Tik vienas tyrime dalyvavęs 55 m. hipertenzijos pacientas iš trijų prisipažino, kad

kartais pasinaudoja gydytojų pasiūlytais nemokamais profilaktiniais tyrimais, bet niekada

nepasinaudoja gydytojų pasiūlyta galimybe nemokamai pasiskiepyti nuo sezoninio gripo:

„Retai kada naudojuos. Va čia gydytoja pasiūlė išsitirt, kažkokius tyrimus pasidaryt, tai

sutikau. Bet kitą kartą siūlė nuo gripo pasiskiepyt, nes turiu hipertenziją, bet nesiskiepyju aš

niekad. Ai, kažkaip neigiamas požiūris į skiepus.“ (P8)

Kiti hipertenzijos pacientai prisipažino, kad nesinaudoja jokiomis profilaktikos ar

prevencijos priemonėmis, nes nemato prasmės, mano, kad jiems to nereikia: „Nežinau,

nereikia man.“ (P7); „Nu, tokio ypatingo dėmesio tai neskiriu. Man tas pats.“ (P6). Tai

galima būtų pagrįstu tuo, kad pacientams trūksta žinių, jie neįvertina savo sveikatos būklės ir,

nors gydytojai jiems pataria pasidaryti kokius nors profilaktinius tyrimus, jie atsisako, nes

ignoruoja savo ligą ir įsivaizduoja esantys sveikesni, nei yra iš tikrųjų. Šitą dalyką galima vėl

būtų paaiškinti skirtingu gydytojo ir paciento ligos bei sveikatos supratimu, skirtingomis

medicininėmis žiniomis, kurių pacientams neretai labai trūksta.

Apibendrinant, galima teigti, kad pacientai, kalbėdami apie profilaktiką ir sveikatos

išsaugojimą dažniausiai išskiria aspektus, kurie priklauso nuo paciento, tokius kaip

grūdinimasis, fizinis aktyvumas, sveikatos stiprinimas bei aspektus, kurie susiję su sveikatos

priežiūros paslaugomis, tokius kaip gydytojų konsultacijos poreikis, profilaktinių tyrimų

atlikimas.

64

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai, lygiai taip pat kaip ir pacientai,

sutinka, kad prevencija ir profilaktika yra labai svarbus dalykas, nes tai padeda išvengti ligų ar

komplikacijų. Daugiausiai informantų kaip sveikatos stiprinimo priemonę išskyrė paties

paciento pastangas ir atsakomybę bei gyvenimo būdo keitimą. Tai yra esminis dalykas, anot

gydytojų. Tačiau gydytojai apgailestauja, kad dažniausiai pacientai tai suvokia per vėlai – jau

susirgę kokia nors liga. Taip pat šeimos gydytojai pastebėjo, kad neretai pacientai nesiima

jokių profilaktikos priemonių būtent dėl to, kad per mažai domisi sveikata, per mažai turi

žinių ir jų sveikatos supratimas yra visiškai kitoks nei gydytojų. Pacientų supratimo problema

išskiriama kaip viena didžiausių, grindžiant labai mažą pacientų skiriamą dėmesį prevencijai

bei profilaktikai.

„Jeigu žmogus suprastų savo sveiką gyvenseną, tai galbūt jisai ir nesirgtų.

<...> Samprata žmonių apie ligą irgi yra pirmoj vietoj.“ (G2)

„Reikia saugot sveikatą ir įdėti daug pastangų. Visą laiką daug lengviau

išgerti tabletę, negu galvoti, kaip ten numetus svorio. Šiaip tai profilaktika

labai geras dalykas. Bet žmogus kol nesuserga, tol nekreipia dėmesio. Žodžiu,

sveikas – tai gerai, o kai suserga, tai dažnai ta prevencija jau būna pavėluota.“

(G5)

Taip pat į šią problemą pažvelgiama ir ne tik iš mikro, bet ir iš makro lygmens. Viena

informantė tokį pacientų pasyvumą profilaktikos atžvilgiu aiškina per mažu valstybės indėliu

į šią problemą. Anot informantės, valstybė turėtų labiau rūpintis šia problema, sveikatos

politika turėtų būti labiau nukreipta ne tik į ligų gydymą, bet ir į ligų stiprinimą ir

išsaugojimą: „Tai aišku, tai didelis dalykas. Bet čia ne medicinos problema. Čia jau ta

socialinė, vyriausybės ir taip toliau. Kaip kas tvarkoma valstybėj.“ (G1)

Kitas informantas taip pat žvelgia į šią problemą iš makro perspektyvos, teigdamas, kad

profilaktika turėtų būti ugdoma nuo mažens, nes jau suaugęs žmogus nelabai linkęs keisti

savo įpročių. Taigi sveikatos stiprinimo vertybės turėtų būti diegiamos jau vaikystėje, taikant

vėlgi tam tikras sveikatos politikos strategijas. Visa tai padėtų ugdyti sveikesnę ir

sąmoningesnę visuomenę: „Po truputį yra, bet čia turėtų būti nuo pačių mažų dienų. Lankant

mokyklą nuo pačių pirmų klasių profilaktiškai lankytis turi būti išugdoma. Nes žmogų

suaugusį jam pasakyt, kad čia profilaktiškai taip ir taip, jeigu jis anksčiau niekad nesitikrinęs

ar privengia to tikrinimosi, tai tu jo ir nepriversi. Nuo mažų dienų turi būti toks išugdytas

dalykas, kad profilaktiškai tikrintis tiek pas stomatologus, tiek pas šeimos gydytojus ar pas

kitus specialistus.“ (G3)

65

Taip pat informantai sutika, kad labai svarbu vakcinacija, padedanti išvengti ligų

paplitimo, epidemijų: „Tas pats gripas. Irgi daug žmonių jau supranta tai ir skiepyjas.“ (G4)

Taip atkreipiamas dėmesys į profilaktinių tyrimų svarbą vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau

sutinkama, kad pacientai dar per mažai jomis pasinaudoja: „Siūlome pacientams, ypač

vyresnio amžiaus, atlikti valstybės finansuojamus profilaktinius tyrimus. Arba pavyzdžiui,

vyresnio amžiaus žmonėms pasiskiepyti nuo gripo, kad išvengt komplikacijų. Bet kartais

žmonės nežinau dėl kokių priežasčių ar dėl laiko stokos, ar dėl nenoro, motyvacijos nebuvimo

atsisako tų visų profilaktikos pasiūlymų, net jeigu viskas nemokama “. (G6)

8 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūriai į

sveikatos išsaugojimą

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Nuo paciento

priklauso

Fizinis aktyvumas <...> progai pasitaikius, ir pasportuot, ir fizinio

krūvio nevengt (P2)

Grūdinimasis <...> šaltas dušas kaip ir būtinybė jau. (P2)

Sveikatos stiprinimas <...> reik saugotis, pavyzdžiui, neperšalt (P7)

Gydytojų pagalbos

poreikis

Žmogus kada apsisaugot nori, eina pas gydytoją

(P3)

Profilaktiniai tyrimai <...> visą laiką reikia kuo anksčiau ir visą laiką

darytis profilaktiškai tyrimus ir visą kitą. (P5)

Gydytojų požiūris

Nuo paciento

priklauso

Sveika gyvensena <...> jeigu žmonės žinotų, su amžium sveikata mažėja, kad ja reikia rūpintis (G4)

Pacientų supratimo

problema

Bet žmogus kol nesuserga, tol nekreipia dėmesio.

Žodžiu, sveikas – tai gerai, o kai suserga, tai dažnai ta prevencija jau būna pavėluota. (G5)

Kartais pasako: „ai, man nereikia, aš ir taip

sveikas, gerai jaučiuos, nesusirgsiu“. <...> Bet deja

kartais žmogus neįvertina savo sveikatos kol nesuserga. O tada labai gaila, bet jau gali būt ir per

vėlu... (G6)

Nuo paciento

nepriklauso – makro

lygens problema

Sveikatos politikos

problema

Čia jau ta socialinė, vyriausybės ir taip toliau. Kaip

kas tvarkoma valstybėj. (G1)

Vakcinacijos svarba Skiepai labai didelę reikšmę turi ir labai padėjo žmonėms. (G4)

Profilaktikos

skatinimas nuo

mažens

<...> čia turėtų būti nuo pačių mažų dienų.. (G3)

Profilaktikos svaba

vyresnio amžiaus

pacientų grupei

<...> ypač vyresnio amžiaus, atlikti valstybės finansuojamus profilaktinius tyrimus. Arba

pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms pasiskiepyti

nuo gripo, kad išvengt komplikacijų. (G6)

66

3.1.5. Sveikatos išsaugojimo samprata esant LNL susirgimams

Visi informantai, tiek pacientai, tiek gydytojai, sutinka, kad antrinė bei tretinė

profilaktika, kai stengiamasi išvengti kitų susirgimų, kuomet jau sergama kokia nors lėtine

liga ar ligomis, yra labai svarbu ir reikalinga.

„Tiesiog būtina. Būtų gerai, kad kiekvienas žmogus galėtų tuo pasinaudot.“

(P4)

„Taip, pirmoj vietoj yra prevencija. <...> Privalu. Ir pirminė, ir antrinė. <...>

antrinė, kada jau yra susirgęs astma, kad gyventų kiek įmanoma, kad vengtų tų

faktorių, kurie propaguotų tos ligos paūmėjimą.“ (G2)

Tačiau čia vėl susiduriama su paradoksu – pacientai, nors ir supranta tiek pirminės, tiek

antrinės profilaktikos naudą sveikatai, tačiau ja nesinaudoja.

Analizuojant šeimos gydytojų atsakymus apie profilaktikos svarbą jau sergantiems

LNL, išryškėjo 6 subkategorijo (žr. 9 lentelę): gyvenimo būdo keitimas, savipriežiūros ir

savikontrolės svarba, tolimesnių komplikacijų saugojimasis, rizikos faktorių vengimas,

pacientų supratimo problema bei reguliarių profilaktinių tyrimų atlikimo svarba.

Visų pirma, kaip ir atsakydami į abstraktesnį klausimą apie profilaktikos ir prevencijos

svarbą, taip ir atsakydami į šiek tiek siauresnį klausimą apie profilaktikos ir prevencijos

svarbą esant lėtiniams susirgimams, šeimos gydytojai pabrėžia sveikos gyvensenos svarbą ir

rizikos faktorių atsisakymą. Pabrėžiama sveikos mitybos, fizinio aktyvumo, žalingų įpročių,

tokių kaip rūkymo, alkoholio ar narkotikų atsisakymo svarba, poilsis, streso vengimas,

subalansuotas paros ritmas.

„Taip pat žinoma svarbu, kad pacientas sveikai gyventų arba bent jau kiek

įmanoma vengtų rizikos veiksnių. Pavyzdžiui, jei iki tol rūkė – mest rūkyt, nes

jei serga astma ir dar rūko, tai komplikacijų tikimybė didelė, o jeigu serga

diabetu ir toliau riebiai maitinasi, tai iš karto didėja hipertenzijos rizika ir pan.

Antrinė profilaktika labai labai svarbu, neišvengiama.“ (G6)

„Teisinga mityba, judėjimas, vaistų naudojimas paūmėjimų metu būtinai ir yra

teisingas paros dar ir ritmas. Jeigu žmogus turi tam tikrą ligą ir jeigu jis dirba

ne pagal savo jėgas, nesilaiko jokios dienos rimto, nemiega naktimis, sakykim,

daug rūko, žalingų įpročių nemeta, turi atsmą, ir rūkymo būtinai: <...> Jeigu

jis šito nesupranta, neturi valios pastangų atsisakyt, tai tik tai blogiau jam.“

(G4)

67

Šeimos gydytų teigimu, labai svarbu, kad LNL sergantys pacientai išvengtų

komplikacijų, paūmėjimo bei hospitalizacijos atvejų. Tam, kad galima kuo labiau šito

išvengti, gydytojai kalba apie savipriežiūros ir savikontrolės svarbą: „Taip pat labai svarbu ir

kad žmogus save prižiūrėtų, kontroliuotų ligą, teisingai ir reguliariai vartotų medikamentus,

reguliariai lankytųsi pas gydytoją. Tam tikrų ligų atvejų netgi patariama vesti dienyną,

diabeto atveju – matuoti cukraus kiekį kraujyje ir panašius tokius veiksmus. Nu, visa tai

padeda juk žmogui išvengti rimtų komplikacijų, sumažina to riziką ir paūmėjimų būna

mažiau, mažiau hospitalizacijos atvejų. Tam tikra prasme net valstybė sutaupo, jei žmogus

pats save gerai prisižiūri.“ (G6)

Tačiau tai vėlgi susiję su mažomis pacientų žiniomis apie profilaktikos svarbą ir tai, kad

pacientai tai supranta per vėlai.

9 lentelė. Šeimos gydytojų požiūris į sveikatos išsaugojimą esant lėtinėmis neinfekcinėms

ligoms

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Sveikatos išsaugojimo

samprata esant

lėtiniams susirgimams

Gyvenimo būdo

keitimas

<...> numetus svorio tai irgi palengvėja ir širdies ligom sergančiam palengvėja. (G5)

<...> žinoma svarbu, kad pacientas sveikai gyventų <...> Pavyzdžiui, jei iki tol rūkė – mest rūkyt, nes jei

serga astma ir dar rūko, tai komplikacijų tikimybė

didelė (G6)

Savipriežiūros ir

savikontrolės svarba

<...> labai svarbu ir kad žmogus save prižiūrėtų, kontroliuotų ligą, teisingai ir reguliariai vartotų

medikamentus, reguliariai lankytųsi pas gydytoją. (G6)

Saugojimasis

tolimesnių

komplikacijų

Svarbu dėl tolimesnių komplikacijų. (G5)

Rizikos faktorių

vengimas

<...> antrinė, kada jau yra susirgęs astma, kad

gyventų kiek įmanoma, kad vengtų tų faktorių, kurie propaguotų tos ligos paūmėjimą. (G2)

Jei serga, pavyzdžiui, diabetu tai jam didelė rizika

susirgti ir kitomis ligomis, tarkime širdies ir

kraujagyslių. <...> jeigu serga diabetu ir toliau

riebiai maitinasi, tai iš karto didėja hipertenzijos

rizika (G6)

Pacientų supratimo

problema

Kartais koją tenka nupjaut dėl to, kad užsikemša

kraujagyslės dėl kaupimosi kraujų ir viskas. Jie šito

nesupranta ir ką tu jiem padarysi. Toks jau žmonių mąstymas. (G4)

<...> žmonės tai dažniausiai per vėlai suvokia,

nepagalvoja apie to [profilaktikos – aut. past.] būtinybę. (G6)

Reguliarių

profilaktinių tyrimų

atlikimo svarba

<...> norint užkirsti tam kelią reikia žmogui pastoviai

tikrintis. Mes tą visada pabrėžiam, siūlom papildomai pasitikrint. (G6)

68

3.1.6. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į alternatyvią mediciną

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad dauguma informantų pacientų (5 iš 8) gana teigiamai

vertina alternatyvią mediciną, tačiau kokį nors alternatyvios medicinos metodą prisipažino

išbandę tik du informantai: viena informantė bandė manualinę terapiją, kitas informantas

prisipažino vartojęs homeopatinius vaistus.

3 informantai (vienas astmos, antras antro tipo cukrinio diabeto ir trečias hipertenzijos)

turi neigiamą nuomonę apie alternatyvią mediciną. Pagrindinis argumentas – tai, kad

alternatyviai medicinai, kaip ir tradicinei, reikia turėti daug žinių bei kantrybės: „Netradicinę

mediciną aš labai skeptiškai kažkodėl žiūriu. Visiškai. Nu, žmonės puola į tokį azartą, kad tik

tai tada užmiršta, kad ta. Ir netradicinei reikia labai daug kantrybės, labai daug žinių ir ne

kiekvienas tą sugeba padaryt sau.“ (P6)

Pacientų, kurie pritaria netradicinei medicinai, atsakymai sugrupuoti į 5 subkategorijas

(žr. 10 lentelę): akupunktūra, Rytų medicina, medicina, papildanti tradicinę, sveikatos

stiprinimo priemonė, homeopatiniai vaistai, žolelės. Visų pirma, netradicinė medicina

apibrėžiama kaip papildanti tradicinę mediciną, suteikianti viltį, kuomet jau išbandyti

tradicinės medicinos gydymo metodai: „Nu, žinot, jei žmogus serga labai sudėtinga liga, tai

išbando viską. Kaip sakoma, skęstantis už šiaudo griebiasi“ (P4). Taip pat viena informantė

netradicinę mediciną apibrėžė kaip sveikatos stiprinimo priemonę, kuomet medaus, žolelių

pagalba stengiamasi išvengti peršalimo ligų ir tai sumažina tradicinės medicinos poreikį ir

nebereikalauja lankytis pas gydytoją, tačiau tik tais atvejais, kai liga nesudėtinga, pavyzdžiui,

peršalimas ar sloga: „Nu, gal gerai manau. Pavyzdžiui, žolelių arbatos kokios išgėrei,

nereikės pas gydytoją eit. Nuo kosulio, pavyzdžiui, kokių čiobrelių pageri žolelių ir praeina

kosulys. Medaus, žolelių. Kam eit, poliklinikoj grūstis eilėse, kai gali pats pasigydyti

truptutį.“ (P7)

Dažniausiai kaip alternatyvios medicinos priemonėmis įvardijama akupunktūra, Rytų

medicina, hopeopatiniai vaistai bei įvairios žolelės: „Gana domiuosi. Net ir turiu įvairių

knygučių tokių, brošiūrėlių. Gana įdomu. Ypač Rytų medicina, kai paskaitai. Tiesiog

stebuklai, kai pagalvoji.“ (P3)

Analizuojant šeimos gydytojų interviu, buvo išskirtos 4 subkategorijos: papildanti

tradicinę medicina, „šarlatanizmas“, tam tikra saviraiškos forma, savigydos ir „nu(si)gydymo“

rizika. Tyrimo duomenys atskleidė, kad šeimos gydytojų požiūris į alternatvyią mediciną yra

priešingas pacientų požiūriui ir yra galima teigti, kad yra neigiamas, nes nei vienas gydytojas

neprisipažino, kad buvo naudojęsi kokiu nors netradicinės medicinos metodu. 2 iš 6 gydytojų

69

yra kategoriškai nusiteikę prieš alternatyvią mediciną, o 4 sutinka, kad jeigu sveikatai tai

nekenkia, galima derinti tradicinės ir netradicinės medicinos gydymo metodus, jei pacientas

tam jaučia poreikį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pastarasis požiūris būdingas ir pacientams.

Gydytojų teigimu, derinant tradicinės ir netradicinės medicinos metodus galima atstatyti

nusilpusias jėgas, suteikti pacientui viltį. Kartais netradicinė medicina tampa ir kaip savotiška

saviraiškios forma, hobiu, taigi reikia leisti pacientui tuo naudotis, jeigu jis jaučia tokį poreikį

ir tai jam padeda.

„Bet, sakykim, žmogus išoperavo tumorą. Jis nusilpo, jam trūksta jėgų, ir jeigu

jis tada eina pas homeopatą ir jeigu tada naudoja tas žoleles, kuo jis serga,

kaip jis buvo gydytas, kokioj stadijoj yra jo liga, jam pritaiko gydymą

homeopatas žolelėmis, kad atstatyt jėgas, kad nepakenkt organizmui ir jį

sustiprint, tai labai padeda. <...> bet tai yra po tradicinio gydymo. Tam, kad

nepradėtų vėl daugintis likę metastazės gabaliukai, iš naujo neužsėtų naujo

onkologinio proceso ir suteiktų jėgų žmogui, nualintą organizmą kad atstatytų.

Va šitam reikalinga būtų.“ (G4)

„Bet jeigu žmogui tikrai to reikia, galbūt kitas save taip realizuoja, ar hobis jo,

ar kaip čia pavadint... Galbūt jam nuo to lengviau bus, ar viltį suteiks. Tada tai

jau reikia derint tradicinę mediciną ir netradicinę.“ (G6)

Gydytojai sutinka, kad apsiriboti vien tik netradicine medicina kartais netgi pavojinga

sveikatai, nes gali kilti įvairių komplikacijų arba net grėsti mirtimi. Tokia savigyda gali grėsti

„nu(si)gydymu“: „Tačiau jei jau tradicinio gydymo visiškai atsisakoma ir pradedama gydytis

vien tik žolelėmis, tada jau labai blogai. Juk kokio vėžio žolelėmis neišgydysi. Va, skaičiau

kas Stevas Jobsas gydėsi žolelėmis ir tai jį galbūt galėjo pražudyti... Labai blogai, kad

žmogus ignoruoja tradicinę mediciną, mato vien tik tai blogybes ir pasirenka kitus kelius.

Manau, kad netradicinė medicina gali kartais net pakenkti...“ (G6)

Skirtingą gydytojų ir pacientų požiūrį galima paaiškinti skirtingu požiūriu į sveikatą ir

ligą. Šeimos gydytojai remiasi įrodymais pagrįsta medicina, todėl jų požiūris į alternatyvią

mediciną yra toks skeptiškas.

70

10 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų

požiūris į alternatyvią mediciną

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Alternatyvios

medicinos samprata

Akupunktūra Akupunktūra manau yra tikrai kam padeda. (P2)

Rytų medicina Ypač Rytų medicina <...> Tiesiog stebuklai (P3)

Papildanti tradicinę

medicina

<...> jei žmogus serga labai sudėtinga liga, tai

išbando viską. Kaip sakoma, skęstantis už šiaudo

griebiasi. (P4)

Sveikatos stiprinimo

priemonė

<...> Nuo kosulio, pavyzdžiui, kokių čiobrelių

pageri žolelių ir praeina kosulys. Medaus, žolelių.

(P7)

Homeopatiniai vaistai,

žolelės

<...> žmona nupirko kažkokių homeopatinių vaistų,

tai gėriau. (P8)

Gydytojų požiūris

Alternatyvios

medicinos samprata

Papildani tradicinę

mediciną

Jeigu tai, kaip papildoma kažkokia priemonė. Vien tai, kad išgydytų infekcinius susirgimus ar dar, tai

čia neįmanoma. <...> Nu, kaip fizinė kultūra ar dar kažkaip. (G1)

Išbandžius jau tradicinę mediciną, viską darant, ką rekomenduoja tradicinės medicinos atstovai, tada

jau galima pabandyti ir alternatyvius, bet nenumoti ranka, kad tik alternatyvi ir nieko kito. (G5)

„Šarlatanizmas“ Šarlatanizmas yra <...> (G2)

Tam tikra saviraiškos

forma

<...> jeigu žmogui tikrai to reikia, galbūt kitas save

taip realizuoja, ar hobis jo (G6)

Savigydos ir

„nu(si)gydymo“ rizika

<...> galima tik ir pakenkt pacientui. Būna dažnai

ateina pacientai <...> ir sako, kad vaiko negydys

antibiotikais, o tik žolelėm <...> baisu dėl tų vaikų, kurie kartais būna va šitaip „nugydomi“ ir net

atsiduria ligoninėj (G6)

Apibendrinant, kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į

sveikatą, sveikatos išsaugojimą, alternatyvią mediciną skiriasi. Įdomu tai, kad pacientų

sveikatos samprata remiasi biomedicinine koncepcija, o gydytojų – biopsichosocialine. Tai

gali būti paaiškinama medicinės informacijos sklaida ir pacientų savišvieta. LNL pacientai ir

šeimos gydytojai sutinka, kad skiriasi gydytojų ir pacientų požiūris į ligą ir sveikatą

daugiausiai dėl to, kad gydytojai turi daugiau medicininių žinių, yra išsilavinę šioje srityje,

skirtingai nei pacientai. Pacientai LNL apibrėžia kaip ūminių ligų priešingybę, o gydytojai

įžvelgia savipriežiūros būtinybę. Požiūris į alternatyvią mediciną skiriasi: nors tik mažuma

informantų pacientų išbandė kokias nors alternatyvios medicinos priemones, tačiau apskritai

jų požiūris į alternatyvią mediciną teigiamas, o šeimos gydytojai neigiamai vertina

alternatyvią mediciną, priskiriant jai „šarlatanizmo“ etiketę. Tiek gydytojų, tiek pacientų

požiūris į sveikatos išsaugojimą teigiamas, tačiau tik nedaugelis LNL pacientų teigė, kad

71

naudojasi profilaktikos ar prevencijos priemonėmis. Taigi galima teigti, kad LNL pacientai

per mažai dėmesio skiria profilaktikai.

3.2. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į šeimos gydytojo ir lėtine liga sergančio

paciento santykius

3.2.1. Informacijos šaltiniai, kuriais naudojasi pacientai

Šis kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientams užtenka informacijos, kurią suteikia

šeimos gydytojas konsultacijos metu. Nei vienas informantas nepažymėjo, kad tokios

informacijos trūktų. Informantai pabrėžė, kad jei pacientui kyla neaiškumų, jis visada gali

paklausti gydytojo. Kitaip sakant, pacientas nesijaučia suvaržytas ir gali laisvai klausti

konsultacijos metu iškylančių klausimų. Tačiau, informantų teigimu, tai priklauso nuo

paciento, nes jeigu pacientas nesidomės, neužduos klausimų, gydytojas irgi gali nesuprasti to

ir nepastebėti: „Nu, manau kad taip. Čia vėl priklauso nuo paties paciento. Jeigu jis daug

pats klausia ir gauna reikiamus atsakymus, tai aišku užtenka. Dažnai aišku gydytojai nesako

ten nuo A iki Z apie tą ligą ir panašiai. Nu, čia labai daug kas priklauso nuo pačio paciento.“

(P5)

Taip pat visi informantai pabrėžė, kad šeimos gydytojas pateikia informacija

suprantamai ir dėl to problemų nekyla. Jei pacientas ko nors nesupranta, jis visuomet gali

paklausti: „Nu, paaiškina kiek reikia. Kartais aš pati, jeigu man trūksta žinių, aš pasiklausiu.

Nu, ir tada toks ir įvyksta pokalbis“ (P6). Taigi vyksta abipusis dialogas.

Visi tyrime dalyvavę šeimos gydytojai patikino, kad pacientui steingiasi informaciją

pateikti suprantamai, vengia „medicininio žargono“, kalba paprastais žodžiais. Suprantamai ir

aiškiai pateikiama informacija yra esminis dalykas gydytojo-paciento santykiuose ir sąlygoja

efektyvesnius gydymo rezultatus. Gydytoju teigimu, pacientas nesupratęs, ką jam gydytojas

norėjo pasakyti, gali nesilaikytio gydytojo nurodymų, o tai mažins gydymo efektyvumą, gali

nulemti paūmėjimus.

„Taip, svarbu. Paprastais žodžiais išaiškint tyrimo rezultatus, apie ligą

paaiškint ir viską. Būtina. Būtina išaiškint, nes tai yra to žmogaus ta liga, ne

tavo liga. Tai turi žinot apie ligą viską. Ir būtent tuos visus pakitimus ir taip

toliau ir ką su jais daryt.“ (G1)

72

„Tai kaip tu gali ją pateikt nesuprantamai? Pacientas juk ne gydytojas, todėl

negaliu vartot to vadinamo medicininio žargono. Tuomet jis išvis nieko

nesuprastų ir nebūtų absoliučiai jokio kontakto. Tada eitų pas tą gydytoją,

kuris žmogiškai paaiškintų. Stengiuos viską paaiškint paprastai, „liaudiškai“.“

(G6)

Kitas dalykas – tai, kad pacientai ne visada nori girdėti, ką gydytojas sako ar pataria,

trūksta paciento motyvacijos ar atidumo: „Svarbu, svarbu, bet ne visi išgirsta. Nors daugelis

išgirsta ir vėl užmiršta“ (G2). Tačiau šeimos gydytojai džiaugiasi, kai pacientai, ko nors

nesuprasdami, paklausia ir pasitikslina. Taip išvengiama nesusikalbėjimo bei nesusipratimų,

tačiau kai kurie pacientai nėra linkę klausti, o tai sukelia įvairių problemų: „Gerbiu tokius

pacientus, kurie patys pasitikslina <...> O kitas nesuprato nieko ir eina sau pro duris: „sakė

kažką, bet aš nieko nežinau, nesupratau“. Nu, čia tai blogai. Kurie nedrįsta paklausti,

išsiaiškinti, tai va čia jau yra blogai, bet, nu, įvairūs žmonės būna.“ (G4)

Šis kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientai dažniausiai kaip papildoma priemone

informacijai gauti, naudojasi internetu, sveikatos žurnalais, medicininėmis knygomis.

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai, taip pat kaip ir pacientai, pažymi

internetą, kaip papildomą informacijos šaltinį, kuriuo naudojasi pacientai, tačiau dažniausiai

pacientai naudojasi gydytojo suteikta informacija. Kiti išskiriami šaltiniai: žiniasklaida,

žurnalai, laikraščiai, vaistininko patarimai, televizija, kaimynų, draugų ar pažįstamų

patarimai, gandai bei nuogirdos. Iš vienos pusės, laisvai prieinama informacija, gydytojų

teigimu yra teigiamas dalykas, nes pacientas gali pasiskaityti apie jį dominančius klausimus.

Tačiau iš kitos pusės, šeimos gydytojai pabrėžia, kad informacija, gaunama iš šių šaltinių, gali

būti nepatikima ar klaidinanti. Kai kuriais atvejais pacientai netgi piktnaudžiauja tokia

informacija, užsiima savigyda, o tai gali būti pavojinga paciento sveikatai ir turėtų neigiamų

pasekmių.

„Internetas pirmoj vietoj. Tai aišku turi ir pliusų ir minusų. Pliusas tai, kad

pacientas gali pasiskaityt apie jį dominančius klausimus, ateit pas gydytoją

labiau apsišvietęs, o minusai, tai kad kartais gali užsiimti savigyda, remtis

nepagrįsta informacija. Tai nelabai gerai... Dar aišku televizija, tos sveikatos

laidos paveikia ypač vyresnius žmones. Ateina ir sako: „išrašykit tuos

vaistukus, kur per televiziją rodė“. Dar radijas, nu, ir žinoma kaimyno, draugo

patarimai, visokios nuogirdos.“ (G6)

„Internetas tai manau vis tiek nepatikimas šaltinis.“ (G1)

73

3.2.2. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykių aspektai

Visi tyrime dalyvavę informantai pacientai pabrėžė, kad jų santykis su šeimos gydytoju

yra labai geras. Taip pat požiūris į šeimos gydytojus teigiamas. Dažniausiai šeimos gydytojas

pacientų buvo apibrėžiamas kaip autoritetinga, kompetentinga asmenybė, turinti daug žinių ir

patirties: „Gydytojas yra gydytojas. Vis tiek tiek metų pabaigęs mokslus. Autoritetas yra. Turi

būti autoritetas sergančiam žmogui“ (P4). Toks teiginys būdingas paternalistiniam gydytojo-

paciento santykiui, pabrėžiančiam galios skirtumus, kuomet gydytojas suvokiamas kaip

aukštesnę galią turintis negu pacientas.

Šeimos gydytojo institucijos atsiradimas, kaip pirminės sveiaktos priežiūros reformos

pasekmė, taip pat labai gerai vertinamas. Tokie aspektai, kaip pacientų teisė pasirinkti šeimos

gydytoją, gydymo įstaigą, ko anksčiau nebuvo, labai gerai vertinami, kaip ir tai, kad dabar

šeimos gydytojas atlieka daug daugiau funkcijų. Taip sutaupoma laiko ir pačiam pacientui yra

patogiau eiti pačiam ar kartu su šeimos nariais pas vieną gydytoją negu pas kelis.

„<...> dabar toks dalykas, kad pasirenka [pacientas – aut. past.] šeimos

gydytoją.“ (P5)

„Ir labai gerai, kai dabar yra šeimos gydytojas, nes anksčiau vaikus vesdavai

pas pediatrus, pats eidavai pas terapeutus, o dabar visa tai atlieka vienas

gydytojas. Nebereikia blaškytis.“ (P8)

Kokybinis tyrimas atskliedė, kad pacientų požiūris į šeimos gydytojo ir paciento

santykius konstruojamas per asmeninę patirtį. Šioje kategorijoje išryškėjo 10 subkategorijų:

gydytojo ir paciento indėlis į santykių kūrimą, ilgalaikis santykis, paciento šeimos

pažinojimas ir žinojimas ne tik paciento, bet ir jo šeimos narių sveikatos problemas, malonus

bendravimas, supratingumas, įsiklausymas į individualius paciento poreikius, mokėjimas

bendrauti ir rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus žmonėmis, šeimos gydytojas pataria,

pasiūlo profilaktikos priemones, draugiškas santykis, visapusiškas bendravimas,

neapsiribojantis vien tik medicininėmis problemomis, galimybė bet kada kreiptis ar

paskambinti iškilus poreikiui. Visų pirma, nei vienas informantas pacientas neišreiškė kokių

nors nusiskundimų gydytojo-paciento santykiais. Jų patirtis, atsispindėjusi atsakymuose, buvo

teigiama. Dažniausiai minimi privalumai – tai, kad šeimos gydytojo-paciento santykis

dažniausiai būna ilgalaikis, šeimos gydytojas neretai pažįsta pacienta nuo pat vaikystės. Taip

pat į šeimos gydytoją gali kreiptis visa šeima, todėl sutaupoma laiko. Šeimos gydytojas žino

šeimos problemas, ligas, gali daugiau ką patarti. Taip pat informantai pastebėjo, kad šeimos

74

gydytojas dažniausiai žino ir genetiškai paveldimas ligas, vyraujančias toje giminėje, todėl dėl

daug ko gali patarti. Tai yra didelė vertybė, anot informantų: „Lankomės pas savo šeimos

gydytoją jau daug daug metų, net nebeatsimenu nuo kada. Ji pažįsta visą mūsų šeimą. Tai jei

vienas suserga, ateini, gali paklaust ir dėl kito šeimos nario. Nereikia eit du kartus. Be to

gydytoja jau žino mūsų ligas, kokie vaistai mum tinka, netinka, kam vaikai alergiški, jau

nebereikia iš naujo aiškint kažką. Tai yra labai gerai. O jeigu dabar nueitum pas naują

gydytoją, tai viską iš naujo reikėtų aiškint.“ (P8)

Kitas dalykas – šeimos gydytojo santykis su pacientu vertinamas kaip draugiškas, o

gydytojo bendravimas malonus. Šeimos gydytojas net pavadinamas „savu žmogumi“ ir į

šeimos gydytojo konsultaciją einama „su šypsena“. Tai reiškia, kad pacientas pasitiki šeimos

gydytoju, žvelgia į jį kaip į draugą. Tokiu atveju pacientas nesijaučia suvaržytu, gali atvirai

bendrauti su gydytoju, išsakyti intymiausius dalykus, susijusius su jų sveikata. Būtent tokia

jaučiama laisvė yra labai svarbu, kuriant pasitikėjimu grįstus gydytojo-paciento santykius. Jei

pacientas jausis nejaukiai, bijos ar nejaukiai jausis, bendraudamas su gydytoju, gydymo

efektyvumas gali labai smukti. Taip pat privalumu pripažįstamas šeimos gydytojo gebėjimas

atsižvelgti į individualius paciento poreikius. Pabrėžiamos ir asmeninės gydytojo savybės,

gebėjimas bendrauti, rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus žmonėmis.

„Labai gerai su gydytoja sutariu. <...> Nu, kad aš tiesiog niekada

nepastebėjau nieko tokio blogo... Visi visada šypsosi. Labai labai tiesiog. Kai

pas gydytoją eini, tai tiesiog kaip pas savą žmogų.“ (P3)

„Bent jau mūsų šeimos gydytoja tai tikrai labai faina ir mes pasišnekam ir

tikrai man labai patinka. Tikrai geri santykiai, malonu, kad yra tokie.“ (P5)

Šeimos gydytojo ir paciento santykiai taip pat gerai vertinami, nes pacientas gali

visuomet, iškilus tam tikrai problemai, kreiptis į gydytoją net ne darbo valandomis, o

gydytojas visada sutiks padėti. Kitas daykas, kurį išskyrė informantai, tai, kad šeimos

gydytojai atsižvelgia į paciento amžiaus grupę ir pasiūlo atlikti tam tikrus papildomus

tyrimus.

Tačiau iš kitos pusės, pacientai pripažįsta, kad vis dėlto, šeimos gydytojo-paciento

santykiai priklauso ne tik nuo gydytojo, bet ir nuo paciento, todėl abiejų šalių indėlis kuriant

šiuos santykius yra labai svarbus. Pacientai pastebi, kad yra toks žmonių tipas, kurie linkę

konfliktuoti ir yra dažnai viskuo nepatenkinti, todėl net jei ir kaip stengsis gydytojas, jis vis

tiek tokiam pacientui gali neįtikti. Taip pat kartais pacientai yra labai nekantrūs, nori, kad

jiems paslauga būtų suteikiama iš karto. Tačiau pacientai pastebi, kad gydytojų darbo krūvis

yra labai didelis, tokie dalykai, kaip dokumentacijos srautai, pacientų eilės, net nepriklauso

75

nuo gydytojų, todėl kartais trūksta ir pacientų supratingumo. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir

į šeimos gydytojo asmenines savybes – šeimos gydytojas turi būti mandagus, maloniai

bendrauti su pacientu. Jei to trūks, pacientas gali ieškotis kito gydytojo. Taip pat atkreipiamas

dėmesys, kad neigiamą požiūrį į šeimos gydytojus formuoja ir žiniasklaida, akcentuodama

vien tik gydytojų klaidas, tačiau ignoruodami gydytojų atsidavimą, gerus darbus ar sėkmingas

išgijimo istorijas. Taigi toks visuomenės nuomonės formavimas taip pat turi įtakos gydytojo-

paciento santykiams bei pacientų pasitikėjmui gydytojais: „Jeigu gydytojas kultūringas, ne

mandras ir supratingas, tai tada tas santykis bus geras. Aišku ir pacientas turi būt

nekonfliktuojants. Kartais ir eilėj tenka pastovėt, visko būna. O kitas atėjęs neiškenčia, kažką

vaizduoja, rėkia ant gydytojos, kad turi laukt. Tai tokie pacientai konliktuojantys, būna

visokių manau. <...> pacientai turbūt įsivaizduoja, kad gydytojas visada dėl visko kaltas. Kad

ir žiniasklaidoj kiek visko rašo. Pasiskaitai ir pasibaisėji. Atrodo ne gydytojas, o kažkoks

baisuoklis (juokiasi), nesiskaito su žmonėms, negydo. Aišku visko būna, bet manau ir patys

pacientai būna kartais kalti. Šiaip neteisinga visąlaik kaltint tuos vargšus gydytojus.“ (P8)

Dar vienas išskiriamas aspektas – tai ne tik biomedicininiai dalykų, bet ir

psichosocialinių aspektų svarba konsultacijos metu. Viena 77 m. informantė pabrėžė, kad jai

malonu su šeimos gydytoja pasišnekėti ne vien tik apie sveikatos problemas, bet malonu, kai

gydytoja paklausia ir apie asmeninį gyvenimą, hobius, kaip pacientė jaučiasi, pagiria, jei

užsiima aktyviu gyvenimo būdu, keliauja ar sportuoja. Toks dėmesys skatina paciento

pasitikėjimą gydytoju ir pacientas jausis išgirstas ir suprastas: „Žiūri ir paklausia dar, kaip

tavo asmeniniam gyvenime einasi. Toks turi būt vispusiškas, ne vien toks medicininis, kad va:

„atpyliau ir viskas“. Čia turi būti, kad tu jauti, kad gali kažką tai pasakyt, kad tu ten buvai,

kad gal tau buvo naudinga. Gydytoja irgi gali pritart, kad: „tikrai labai gerai, kad jūs

keliaujate“. Pasigiri, kad su baidarėmis plaukei, „labai gerai“ – sako – „tokio amžiaus ir dar

galit keliauti su baidarėm, tai yra labai gerai“..“ (P6)

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai apibrėžia santykį su LNL sergančiais

pacientais kaip ypatingą: „<...> šis santykis yra ypatingas“ (G6). Analizuojant šeimos

gydytojų atsakymus, išryškėjo 6 subkategorijos (žr. 11 lentelę): intensyvus santykis, artimas

santykis, paciento šeimos, socialinės aplinkos žinojimas, poreikis kalbėti apie savipriežiūrą ir

savikontrolę, turi būti grindžiam abipusiu pasitikėjimu, tiesos sakymu, išskirtinis dėmesys,

kalbėjimasis. Visų pirma, šeimos gydytojai pabrėžia, kad LNL sergantys pacientai dažniau

lankosi pas šeimos gydytojus negu sveiki žmonės dėl tam tikrų priežasčių, tokių kaip poreikis

išsirašyti nuolat vartojamus kompensuojamus vaistus, nuolatinių tyrimų atlikimas, sveikatos

būklės tikrinimas, stebėjimas. Taigi tokiu atveju konstruojamas intensyvus santykis tarp

76

gydytojo ir paciento. Kaip jau buvo minėta, LNL sergantis asmuo statistiškai dažniau lankosi

pas šeimos gydytoją, taigi atsiranda artimas ryšys. Su tokiu pacientu šeimos gydytojas

dažniau susiduria, todėl galima teigti, kad jį geriau pažįsta, daugiau apie jį žino negu apie

rečiau besilankantį pacientą: „Nu, tai tiesiog, kad toks žmogus dažnai lankos, jam reikia

kompensuojamų vaistų. Ir tas santykis yra jau toks artimas. Tu dažnai matai tą žmogų, tu

žinai visas tas jo problemas.“ (G1)

Kitas išskiriamas aspektas, kurį taip pat pabrėžė pacientai – tai, kad šeimos gydytojas

pažįsta paciento šeimą, kartu mato ir paciento socialinę ar ekonominę aplinką, taigi gali

daugiau padėti pacientui ar jam patarti. Tai svarbu ir lėtinių ligų prevencijoje: „Nes paprastai

pažįsti žmogų ir pažįsti šeimą. Tai yra ženkliai geriau negu specialistas, kuris mato žmogų ir

kuris mato problemą. Socialinės aplinkos matymas yra didelis dalykas lėtinių ligų

prevencijoje.“ (G2)

Taip pat šeimos gydytojai pastebi, kad labai svarbu su pacientu kalbėtis apie

savipriežiūros ir savikontrolės svarbą, mokyti juos, kaip kontroliuoti ligą, kaip su ja

susigyventi: „<...> turi tokiam žmogui paaiškint, kaip tą ligą kontroliuot, kaip vartot

medikamentus ir tokius visokius dalykus.“ (G6)

Dar vienas dalykas – tai abipusio pasitikėjimo bei visiškos tiesos sakymo poreikis.

Atkreipiamas dėmesys, kad nesant abipusiam atvirumui, tai gali turėti neigiamos įtakos

gydymo rezultatams, liga gali progresuoti, atsirasti paūmėjimų: „Šitie santykiai turi būti

pagrįsti pasitikėjimo ir visiškos tiesos sakymu. Aš, pavyzdžiui, niekad nuo ligonių neslėpiu,

kad tai yra liga, kuri visąlaik progresuos, visąlaik bus, kad kitaip neįmanoma.“ (G4)

Šeimos gydytojai pabrėžė, kad LNL sergantiems pacientams reikalingas išskirtinis

šeimos gydytojo dėmesys, nuolatinis bendravimas, kalbėjimasis, reikia jam daug ką

paaiškinti, nes tokiam pacientui labai dažnai kyla įvairių klausimų. Tai susiję su ligos

specifika, nes liga ilgalaikė ir gydymas ilgalaikis, taigi reikalingas nuoseklus bendravimas:

„Santykis yra toks, kad lėtine liga sergančiam žmogui reikia labai daug ko išaiškinti, daug

kalbėtis, daug klausimų kyla visokių“ (G5).

77

11 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į šeimos gydytojo

ir paciento santykius

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Požiūris į šeimos

gydytojus

Autoritetas Autoritetas yra. (P4)

Galimybė pasirinkti

šeimos gydytoją

<...> pasirenka šeimos gydytoją. (P5)

Patogu, kad šeimos

gydytojas atlieka daug

funkcijų

<...> dabar visa tai atlieka vienas gydytojas. (P8)

Požiūris į šeimos

gydytojo ir

paciento

santykius,

konstruojamas

per asmeninę

patirtį

Gydytojo ir paciento

indėlis į santykių

kūrimą

Nu, čia irgi priklauso nuo žmogaus ir nuo paciento.

<...> O gydytojas, jeigu toksai suprantantis <...> tai puiku, jeigu randa bendrą kalbą. (P6)

Nu, čia ir nuo gydytojo, ir nuo paciento priklauso tas santykis, ne tik nuo gydytojo. (P8)

Ilgalaikis santykis Todėl, kad ir su mūsų gydytoja jau labai seniai

draugaujam. Jau net nežinau, kiek metų. (P2)

Nes bent jau mes ką turim šeimos gydytoją, tai mus nuo mažų dienų užauginus, žino visas mūsų problemas. (P5)

Paciento šeimos

pažinojimas ir

žinojimas ne tik

paciento, bet ir jo

šeimos narių sveikatos

problemas

Jinai [šeimos gydytoja – aut. past] žino visą mūsų šeimą, visas ligas vaikų, ir mano. Ir tikrai manau

labiausiai yra įsigilinusi į situaciją ir mato, kai yra

kažkokia problema. Niekas kitas negalėtų geriau patarti. (P2)

Lygiai taip pat ir šeimos problemas [šeimos gydytoja

žino – aut. past]. Tai gali ir genetiškai kažkokias ligas

atpažinti ir panašiai. Manau, kad labai geras dalykas.

(P5)

Malonus bendravimas Mano tai maloni, mano tai gera gydytoja. <...> kai nueinu, tai tikrai labai maloniai ir priima, ir išklauso, ir

pataria, ko reikia, ko klausiu, atsako. (P7)

Supratingumas,

įsiklausymas į

individualius paciento

poreikius

O gydytojas, jeigu toksai suprantantis ir ypatingai

suprantantis seno žmogaus tokius visokius fokusus, tai puiku, jeigu randa bendrą kalbą. (P6)

Mokėjimas bendrauti

ir rasti bendrą kalbą

su įvairaus amžiaus

žmonėmis

<...> turi būt labai universalus žmogus gydytojas šeimos. Ypatingai dabar, sakau, rast kalbą tarp kūdikio,

kurį atneša ir seno žmogaus. Tai čia yra labai, kaip sakant, toks diapozonas didelis, o sugebėjimas

priklauso nuo gydytojo. (P6)

Šeimos gydytojas

pataria, pasiūlo

profilaktikos

priemones

Jis [šeimos gydytojas – aut. past.] pataria visąlaik,

pažiūri į mano amžiaus grupę, mano problemą žino.

Pataria, ką man daryti, ko nedaryti, kokius tyrimus

atlikti. (P4)

Draugiškas santykis Aš pažįstu žmogų ir mane pažįsta. Ir kažkaip tai žinau,

kad laukia [šeimos gydytoja – aut. past.]. (P6)

Labai gydytoja supratinga, visada paaiškins padės.

Neturiu kuo skųstis. (P8)

Visapusiškas

bendravimas,

neapsiribojantis vien tik medicininėmis

problemomis

Toks turi būt vispusiškas, ne vien toks medicininis, kad

va: „atpyliau ir viskas“. (P6)

78

Galimybė bet kada

kreiptis ar

paskambinti iškilus

poreikiui

Arba, pavyzdžiui, darbo valandos baigias, nėra

pasakius [šeimos gydytoja – aut. past.], kad: „aš jūsų nepriimsiu“. (P7)

Ir gydytojai galiu bet kada paskambint. Kartais jei būna

kažkoks ekstra atvejis, tai gali pasiskambint gydytojai kad ir vakare, ji nesupyks, visada padės. (P8)

Gydytojų požiūris

Požiūris į šeimos

gydytojo ir LNL

sergančio

paciento

santykius

Intensyvus santykis <...> toks žmogus [LNL pacientas – aut. past.] dažnai lankos, jam reikia kompensuojamų vaistų. (G1)

Pas specialistus siunčiame tik tam tikrais atvejais, o pas mus keliauja jie kas mėnesį vaistų išsirašyt. (G6)

Artimas santykis Ir tas santykis yra jau toks artimas. Tu dažnai matai tą

žmogų, tu žinai visas tas jo problemas. (G1)

O tie žmonės, kurie yra toj apylinkėj, tai metų metais

vaikšto, tu juos pažįsti 10 ar 20 metų ir viską apie juos

žinai. Kartais jie tai vertina. <...> Kai tu apie jį daug žinai, ir ligoniui smagiau <...> Jie nori, kad apie juos

viską žinotų. (G4)

Jau čia galima sakyt, susiformuoja artimesnis ryšys nei

su tais, kurie apsilanko ten kartą per metus susirgę.

(G6)

Paciento šeimos,

socialinės aplinkos

žinojimas

<....> paprastai pažįsti žmogų ir pažįsti šeimą. Tai yra ženkliai geriau negu specialistas, kuris mato žmogų ir

kuris mato problemą. Socialinės aplinkos matymas yra didelis dalykas lėtinių ligų prevencijoje. (G2)

Poreikis kalbėti apie

savipriežiūrą ir

savikontrolę

<...> turi tokiam žmogui paaiškint, kaip tą ligą kontroliuot, kaip vartot medikamentus ir tokius visokius

dalykus. (G6)

Turi būti grindžiam

abipusiu pasitikėjimu,

tiesos sakymu

Šitie santykiai turi būti pagrįsti pasitikėjimo ir visiškos tiesos sakymu. (G4)

<...> jei pacientas nevykdo mano nurodymų, negeria paskirtų vaistų ir aš tai matau, tai aš jį skatinu kalbėtis

su manim. Gal kažkokį kompromisą rasim ir pacientui bus geriau. <...> Man patinka, kai žmogus man pasako,

kai nebijo pasisakyt. <...> Žmogus tik turi pasisakyt

kartais daugiau. O lėtinėm ligom sergant tai tuo labiau. (G6)

Išskirtinis dėmesys,

kalbėjimasis

<...> lėtine liga sergančiam žmogui reikia labai daug

ko išaiškinti, daug kalbėtis, daug klausimų kyla visokių.

(G5)

Manau, kad šeimos gydytojas atlieka svarbų vaidmenį.

Mano santykis su tokiais ligoniais labai geras. (G6)

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad informantai pacientai gydytojo-paciento santykį

apibūdina remdamiesi aiškinamuoju gydytojo-paciento santykių modeliu, kurį aprašė

Emanuel ir Emanuel. Dauguma informantų pacientų (4 iš 8) pritarė teiginiui: „sprendimus

priima gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo valią“. Kaip jau buvo teigiama

teorinėje dalyje, šis modelis reiškia, kad galutinį sprendimą dėl medikamentų paskyrimo,

gydymo plano priima gydytojas, tačiau atsižvelgia į paciento lūkesčius bei pageidavimus.

79

Šiuo atveju gydytojo vaidmuo – tarsi patarėjo [37]. Du informantai sutiko su teiginiu, kad

„pacientas vykdo visus gydytojo nurodymu“. Šis teiginys gali būti priskiriamas

paternalistiniam gydytojo-paciento santykių apibūdinimui. Taigi bent du tyrime dalyvavę

informantai pritaria būtent tokiam gydytojo-paciento santykių modeliui. Paskutiniai du

informantai pacientai pritarė teiginiui „gydytojas ir pacientas sprendimus priima kartu“. Šis

teiginys gali būti vertinamas kaip bendro sprendimų priėmimo modelio, kurį pristatė C.

Charles ir kt. išraiška. Nei vienas iš pacientų informantų nepasirinko visišką paciento

autonomiją apibūdinančio teiginio „sprendimus priima pacientas, bet atsižvelgdamas į

gydytojo rekomendacijas“, kuris apibūdinamas remiantis informatyviu modeliu.

Analizuojant kokybinius duomenis, išryškėjo, kad šeimos gydytojai, dalyvavę tyrime,

taip pat kaip ir pacientai, gydytojo-paciento santykį apibūdina remdamiesi aiškinamuoju

gydytojo-paciento santykių modeliu. Visi informantai gydytojai pritarė tam pačiam teiginiui:

„sprendimus priima gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo valią“. Tačiau viena

informantė pabrėžė, kad nors dažniausiai praktikoje vyrauja pastarasis gydytojo-paciento

santykių modelis, ji pati labiau norėtų, kad vyrautų informatyviu modeliu gridžiami gydytojo-

paciento santykiai, kitaip sakant, visiška paciento autonomija. Taip pat kita informantė

pastebėjo, kad paciento autonomiją apibūdinantys gydytojo-paciento santykiai būdingi,

kuomet pacientas – savarankiška, egocentriška, visuomet kritikuojanti asmenybė.

Nes čia priklauso nuo žmogaus tipo. <...> tas, kuris labai kritiškas gydytojams

ir mažiau kritiškas sau ir labai toks egocentriškas, tai jis viską aha, išklausė,

išklausė ir priims pats ir nuspręs pats. Tai va taip ir būna. (G5)

3.2.3. Lėtinių neinfekcinių ligų ypatumai šeimos gydytojų požiūriu

Analizuojant šeimos gydytojų atsakymus, išryškejo tokios subkategorijos apie LNL

sergančių pacientų gydymą, priežiūrą lyginant su ūminėmis ligomis sergančių pacientų

gydymu ir priežiūra, kaip reguliarus, nenutrūkstamas ryšys, ilgalaikis gydymas, savipriežiūros

ir savikontrolės poreiksi, poreikis keisti darbo pobūdį, gyvenamą aplinką, priklausomai nuo

ligos, tokiems pacientams kyla daug klausimų, didesnis informacijos poreikis, poreikis keisti

gyvenimo būdą, skiriasi tokių pacientų psichologinė būsena. Visų pirma, šeimos gydytojai

sutinka, kad LNL sergantis pacientas pas šeimos gydytoją lankosi dažnai ir reguliariai, taigi

toks ryšys yra nenutrūkstamas: „<...> lėtinėmis ligomis sergantys pastoviai lankosi“ (G1).

Kitas dalykas – tokių pacientų gydymas yra ilgalaikis, neretai LNL yra nepagydomos, tęsiasi

80

visą gyvenimą, todėl pacientas priverstas dažnai lankytis pas gydytoją. Taigi ir santykis yra

ilgalaikis, jei pacientas lankosi ilgą laiką pas tą patį gydytoją. Gydytojų teigimu, tokiems

pacientams svarbu iššaiškint, kad jų liga nepagydoma, su tuo reikia susitaikyti, o pradėjus

vartoti vaistus, jų vartojimo negalima bus nutraukti, net esant pagerėjimams ir vartoti teks

visą gyvenimą. Kaip jau buvo apžvelgtas vienos informantės, sergančios hipertenzija,

atsakymas apie nereguliarų vaistų vartojimą ir šios informacijos nuslėpimą nuo gydytojo,

šeimos gydytojo atsakymuose atsispindi ši problema. Šeimos gydytojai neretai susiduria su

tokiais atvejais. Tai vėl gali būti interpretuojama kaip pacientų supratimo, žinių stoka, savo

sveikatos būklės sudėtingumo neįvertinimas, atvirumo su gydytoju stoka: „Aišku čia

priklauso nuo ligos, bet jeigu kalbam apie hipertenziją, tai reikia pastoviai vartot vaistus.

Negalima nutraukt, net jei yra pagerėjimas, nes gali atsirasti visokių kompliakcijų. Pacientai,

deja, to kartais nesupranta, galvoja, kad jei jau pagerėjo, tai pasveiko visam laikui. Bet čia

nepasveikstama. Praktiškai privalai vartoti vaistus kiekvieną dieną visą gyvenimą. Tai jau

tampa gyvenimo būdu.“ (G6)

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad su LNL sergančiais pacientais reikia pastoviai

kalbėti apie savipriežiūrą ir savikontrolę: „Reikalinga savikontrolė, savipriežiūra, reikia sekti

savo ligą“ (G6). Taip pat tokiems pacientams reikialinga skatinti sveiką gyvenseną, įspėti apie

žalingų įpročių žalą jų sveikatai, didinti pacientų sąmoningumą, savarankiškumą. LNL

sergantiems pacientams reikia susitaikyti su liga, savikontrolę ir savipriežiūrą paversti

gyvenimo būdu. Informantų teigimu, ūminių ligų atvejais, pacientai su tokiomis problemomis

nesusiduria. Liga praeina dažniausiai be jokių pasekmių, o LNL atveju, pacientas susiduria su

įvairiais sunkumais, nes turi kiekvieną dieną galvoti, kad nepamirštų išgerti ar susileisti

vaistų, galvoti apie mitybą, cholesterolio kiekio mažinimą, matuotis kraujospūdį ir pan.

sveikas žmogus su tokiomis problemomis nesusiduria. Taigi šeimos gydytojai supranta, kad

jų pareiga – kalbėtis su tokiais žmonėmis apie savipriežiūros, savikontrolės svarbą bei

gyvenimo būdo keitimą: „Tai jau tampa gyvenimo būdu. Ūminė liga ateina ir praeina. Tu

pavartoji vaistus, išsioperuoji ką nors ir pasveiksti, gali gyvent kaip gyvenęs. O čia jau tau

reikia prisiderint prie ligos, turi kažką kesit paaukot, kažko atsisakyt. Pavyzdžiui, riebaus

maisto ar ten alkoholio. Tokiems pacientams būna sunku.“ (G6)

Taip pat LNl sergantiems pacientams, priklausomai nuo ligos pobūdžio, patartina keisti

darbą, jei jis tik paaštrina ligos simptomus, gyvenamąją aplinką, jei klimatas taip pat turi

įtakos sveikatos būklei: „<...> reikia rekomenduot jam keisti darbo pobūdį, kad jis nedirbtų

lauke, jeigu tai yra darbas lauke“ (G4). Šie dalykai taip pat paveikia paciento psichologinę

būklę, sukelia stresą.

81

Šeimos gydytojai pabrėžia, kad bendraujant su pacientais, sergančiais LNL, neretai

jaučiamas pyktis, nuoskauda, stresas, įtampa. Psicholiginė pacientų būklė yra labai svarbu,

nes tokie pacientai kiekvieną dieną susiduria su iššūkiais ir sunkumais. Taigi šeimos gydytojai

turi į tai atsižvelgti. Tyrime dalyvavę šeimos gydytojai supranta šią problemą ir skiria LNL

sergantiems pacientams ypatingą dėmesį: „Kartais [pacientai – aut. past.] ateina suirzę,

nepatenkinti ir reikia suprast, kad jiem tai būna dėl ligos.“ (G6).

Kitas dalykas, kurį pastebi šeimos gydytojai, bendraudami su LNL sergančiaisiais – tai,

kad tokie pacientai sąlyginai daugiau klausinėja konsultacijos metu, jie turi didesnį poreikį

informacijai: „<...> kaip įmanoma kuo daugiau nori [pacientai – aut. past.] informacijos

sužinoti apie savo ligą“ (G5).

12 lentelė. Šeimos gydytojų požiūris į lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų

gydymą ir priežiūrą

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Požiūris į LNL

sergančių pacientų

gydymą, priežiūrą

lyginant su

ūminėmis ligomis

sergančių pacientų

gydymu ir

priežiūra

Reguliarus,

nenutrūkstamas

ryšys

Nu, todėl, kad lėtinėmis ligomis sergantys pastoviai lankosi. Arba kas mėnesį, ar nauji tyrimai daromi, ar

vaistų išsirašyt kas du-tris mėnesius. Jie yra nuolatiniai pacientai. (G1)

Jeigu yra ūmu, išoperavo ir pasveiko, jeigu peršalo,

paskyrė antibakterinį gydymą ir pasveiko. To kontakto gal

ir nereikia. (G2)

Ilgalaikis gydymas <...> kad jam [pacientui – aut. past.] irgi yra žinoma, kad jis negalės nutraukt vaistų vartojimo, jisai turės ateit

išsirašyt, jisai turės juos naudot visą laiką, kiekvieną dieną

turės naudot vaistus. Jis privalės ateit. (G1)

Jeigu tu jau susirgai diabetu, tau visą gyvenimą reikės

vaistų, jeigu tu susirgai hipertenzija, tai tas pats. Jau kitaip

nebus. (G4)

Savipriežiūros ir

savikontrolės

poreikis

Reikalinga savikontrolė, savipriežiūra, reikia sekti savo ligą. (G6)

Poreikis keisti darbo

pobūdį, gyvenamą

aplinką,

priklausomai nuo

ligos

Ypatinga priežiūra tai, sakykim, jeigu žmogus serga plaučių ligom, tai būtinai reikia rekomenduot jam keisti

darbo pobūdį, kad jis nedirbtų lauke, jeigu tai yra darbas

lauke. <...> Aplinka ir jeigu jisai serga odos ligom, tai būtinai šitą darbą reikia keisti. <...> Ir kitas dalykas, jeigu

yra, nu, jeigu žmogus labai linkęs, čia pedagogam būdinga, jei žmogus greitai susinervinantis, tai patartina

keisti darbą. (G4)

Tokiems pacientams

kyla daug klausimų,

didesnis

informacijos

poreikis

<...> kaip įmanoma kuo daugiau nori [pacientai – aut.

past.] informacijos sužinoti apie savo ligą. (G5)

82

Poreikis keisti

gyvenimo būdą

Jau visai kitoks jų gyvenimo būdas. Kad ir diabetu

sergančiam, tai jam visąlaik reikia galvot apie dietą, apie insuliną, jeigu leidžiasi, kad hiperglikemijų nebūtų, kad

gerai jaustųsi. O kai sveikas žmogus suserga, sakykim, sloga, tai praėjo, tuo metu blogai jautės, praėjo ir viskas.

(G5)

Tai jau tampa gyvenimo būdu. Ūminė liga ateina ir

praeina. <...> O čia jau tau reikia prisiderint prie ligos, turi kažką kesit paaukot, kažko atsisakyt. (G6)

Skiriasi tokių

pacientų

psichologinė būsena

Vieni [pacientai – aut. past.] būna piktesni, tokie labiau

nerimą išsakantys, daugiau įtampos, daugiau dėmesio reikalauja. (G5)

Kartais [pacientai – aut. past.] ateina suirzę, nepatenkinti

ir reikia suprast, kad jiem tai būna dėl ligos... Stengiamės tokiem žmonėm padėt. (G6)

3.2.4. Problemos, kylančios šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento

santykiuose

Daugiausiai informantų (5 iš 8) sutiko, kad jų santykiai su šeimos gydytoju yra geri ir

nieko keisti juose nenorėtų. Paklausti apie problemas, jų manymu kylančias gydytojo-

paciento santykiuose, pusė informantų pacientų neįvardino jokių problemų šeimos gydytojo ir

paciento santykiuose. 4 iš 8 informantų pabrėžė tokias problemas, kaip didelis gydytojų darbo

krūvis ir susidarančios eilės prie gydytojo kabineto. Tačiau informantai tai sieja su makro

lygmens problema ir dėl to visai nekaltina gydytojų. Kitas dalykas, susijęs taip pat su

sveikatos priežiūros reforma, tai, kad pacientas priverstas eiti į gydymo įstaigą, net jei sunkiai

tuo metu serga ir nebėra galimybės šeimos gydytojui jo lankyti namuose, kaip būdavo

anksčiau.

„Gal tik sakau, tos eilės galėtų būti mažesnės, bet tai čia juk tikrai ne nuo

gydytojų viskas priklauso. Aukštesnės jėgos čia veikia (juokiasi).“ (P8)

„<...> nepatinka tik tai tas dalykas, kad dabar gydytojai negali į namus ateiti.

Tai jeigu sergi baisiausiai, vos ne 40 temperatūra ir vis tiek turi eiti į

polikliniką.“ (P5)

Kitas dalykas, kurį įžvelgia informantai – tai abipusės pagarbos trūkumas, dėl ko neretai

kyla įvairių konliktų, nepasitenkinimo ar net skandalų: „Svarbiausia tai manau pagarba. Ir

pacientas turi būti mandagus, kultūringas gydytojui, ir gydytojas pacientui. Tada viskas

išsispręs, nebus kažkokių tai nesusipratimų, probemų. O jei to nėra, tai ir kyla visokie

konfliktai, rašo paskui pacientas į spaudą, skudžia tą gydytoją.“ (P8)

Viena informantė įžvelgė vyresnio amžiaus žmonių „įkyrumą“ ir norą ateiti ne dėl

sveikatos problemų pas gydytoją, bet tiesiog pasišnekėti. Informantė pasipiktinusi, kad tokie

83

pacienta sudaro dideles eiles ir tiems pacientams, kuriems iš tikrųjų reikia gydytojo pagalbos,

tenka ilgai laukti. Ši problema yra labai aktuali ir senėjimo problemos tampa vis labiau

pastebimos visame pasaulyje. Žmonių gyvenimo trukmė ilgėja, todėl tokiems žmonėms

reikalingos specialios paslaugos. Vyresnio amžiaus žmonės būna ir neretai vieniši, todėl šią

problemą spręsti reikėtų integruoti daugiau socialinių darbuotojų. Tačiau iš kitos pusės,

šeimos gydytojas privalo atsižvelgti ne tik į biomedicinines, bet ir psichosocialines

problemas: „Gal per daug pacientai įkyrūs. Pavyzdžiui, tie seni žmonės, nors ir aš ne jauna,

bet jie nueina pas gydytoją, neturi kur praleist laiko. Pasišnekėt tiesiog ateina. O jau kai

vasara, tai ant suoliukų daugiau sutūpia senimas, nu, tai neina pas gydytoją. O šiaip tai

pabendraut ateina. Tokia problema, aš manau. Nu, kai reikia receptą, kompensuojamus

vaistus išsirašyt, tai taip, bet kitą kartą ateina manau tik pasišnekėt.“ (P7)

Analizuojant šeimos gydytojų atsakymus apie šeimos gydytojo ir LNL sergančio

paciento santykiuose kylančias prolemas, išryškėjo 6 subkategorijos: paciento suvokimo

trūkumas, nesuvokimas savo sveikatos būklės rimtumo, per mažai dėmesio skiriama

savipriežiūrai ir savikontrolei, nereguliarus medikamentų vartojimas ir gydytojo nurodymų

nevykdymas, atvirumo trūkumas, nesveikas gyvenimo būdas ir per trumpa konsultacijos

trukmė. Visų pirma, pabrėžiama, kad pacientas dažnai neįvertina savo ligos sudėtingumo, ją

ignoruoja, o to pasekoje nustoja vartoti medikamntus ar juos pradeda vartoti nereguliariai vos

pajutę sveikatos pagerėjimą. Toks pacientų nesupratingumos gali privesti prie rimtų

komplikacijų ir paūmėjimų. Atvirumo trūkumas, kuomet pacientas nesako šeimos gydytojui

tiesos arba nuslepia, kad, pavyzdžiui, nustojo vartoti medikamentus, taip pat gali privesti prie

rimtų pasekmių.

„Tai va ir yra problema, kad žmogui reikia protu suvokt, kad „aš sergu

cukralige“. Ypač antro tipo cukralige. Kad „man iš tikrųjų yra liga“. Ir kad aš

suvokiu pasekmes, kad „kas bus, jei aš nesigydysiu“. Ir pradėt gydytis. Vat tas

ir yra sunkiausia – suprast, kad „aš iš tikrųjų sergu“.“ (G1)

„Dar blogiau, kai jie nuslepia tai nuo gydytojo. Sako, kad vartoja [vaistus –

aut. past.], o iš tikrųjų ne. Todėl jiem gali bet kad pasidaryt blogai. Reikia tada

kalbėtis su gydytoju, pasakyt, kas negerai ir kartu spręsim. Būna, kad jiems

paaiškini, palinksi galvas, o išėję elgiasi savaip. Tai yra labai blogai. Jei ko

nors nesupranta aš skatinu juos kalbėt, kad ne visi kalba.“ (G6)

Taip pat kaip viena iš problemų – tai, kad LNL sergantys pacientai per mažai dėmesio

skiria savipriežiūrai ir savikontrolei. Trūksta sąmoningumo ir supratimo, kad savipriežiūra –

84

tai būtina sąlyga LNL atveju: „Dabar taip yra, kad jie patys turi rūpintis, pildyt tuos visokius

dienynus, klausimynu, bet to dar labai trūksta“ (G1).

Kaip dar viena problema įvardijama sveiko gyvenimo būdo nesilaikymas. Tai taip pat

daro neigiamą įtaką pacientų sveikatai. Trūksta pacientų supratimo, kad sergant LNL, reikia

stengtis gyventi sveikai norint išvengti ligos paūmėjimų.

Taip pat kaip problema pabrėžiama per trumpa konsultacijos trukmė. Šiuo metu oficiali

konsultacijos trukmė – 15 min., tačiau kaip pastebi vienas informantas, LNL atveju 15 min.

yra per trumpas laiko tarpas, kad šeimos gydytojas spėtų pakankamai dėmesio skirti pacientui,

pritaikyti jam tinkamus medikamentus. Tai yra sveikatos politikos problema, todėl gydytojai

to pakeisti negali: „Na, tai tas santykis dabar kuo paremtas? 15 min. vizitui, tai ką galima per

tą 15 min. išanalizuot, kokius tyrimus padaryt aptarti, sunku pasakyti. Manau, kad lėtinėmis

ligomis sergančiam žmogui tai to 15 min. vizito neužtenka. Aišku tos ligos jam yra eilę metų,

vienos progresuoja, kitos stabiliai laikos. Tokiam pacientui reikia laiko daugiau skirt. Jo

nėra. Laiko trūksta visada. <...> vaistų ir parinkimas, ir pritaikymas, tas viskas daugiau laiko

užima ir daugiau laiko tam reikia skirti.“ (G3)

13 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų

įvardijamos problemos tarpusavio santykiuose

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Problemos,

kylančios šeimos

gydytojo ir LNL

sergančio

paciento

santykiuose

Didelis gydytojų

darbo krūvis ir eilės

prie gydytojo

kabineto

Nu, paprastai jiem būna didelis krūvis, eilės. (P4)

Eilės milžiniškos. (P7)

Nebėra galimybės,

kad gydytojas

aplankytų pacientą

namuose

<...> nepatinka tik tai tas dalykas, kad dabar gydytojai negali į namus ateiti. (P5)

Vyresnio amžiaus

žmonių „įkyrumas“

Gal per daug pacientai įkyrūs. Pavyzdžiui, tie seni

žmonės <...>. (P7)

Abipusės pagarbos

trūkumas

Ir pacientas turi būti mandagus, kultūringas gydytojui,

ir gydytojas pacientui. (P8)

Gydytojų požiūris

Problemos,

kylančios šeimos

gydytojo ir LNL

sergančio

paciento

santykiuose

Paciento suvokimo

trūkumas,

nesuvokimas savo

sveikatos būklės

rimtumo

Tai va ir yra problema, kad žmogui reikia protu suvokt,

kad „aš sergu cukralige“. (G1)

<...> nesupratimas <...> ignoravimas savo ligos. gydytis ir jeigu neignoruoja gydymo, ir paūmėjimai

retesni būna. (G4)

Per mažai dėmesio

skiriama

savipriežiūrai ir

savikontrolei

Dabar taip yra, kad jie [pacientai – aut. past.] patys turi rūpintis, pildyt tuos visokius dienynus, klausimynu,

bet to dar labai trūksta. Pacientai per mažai tuo

užsiima. (G1)

85

Nereguliarus

medikamentų

vartojimas ir

gydytojo nurodymų

nevykdymas

Kita problema, kad matai, kad jis tikrai nereguliariai

vartoja vaistus, nevykdo gydytojo nurodymų. (G5)

<...> kad jie [pacientai – aut. past.] staiga nustoja

vartot vaistus. (G6)

Atvirumo trūkumas Dar blogiau, kai jie [pacientai – aut. past.] nuslepia tai

nuo gydytojo. Sako, kad vartoja [vaistus – aut. past.], o iš tikrųjų ne. (G6)

Nesveikas gyvenimo

būdas

<...> daugelis išėję pro kabineto duris išsineša tik

tabletes ir gyvena savo galva ir daro taip, kaip nori. (G2)

Per trumpa

konsultacijos trukmė

Manau, kad lėtinėmis ligomis sergančiam žmogui tai to

15 min. vizito neužtenka. (P3)

3.2.5. Pasitikėjimo klausimas šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento

santykiuose

Visi informatai pacientai sutinka, kad pasitikėjimas labai svarbus gydytojo ir paciento

santykiuose. Pasitikėjimas laikomas esmine sąlyga gydytojo-paciento santykiuose ir nesant

pasitikėjimui toks santykis neįmanomas: „<...> privaloma pasitikėt. <...> Kas iš to, jei aš

nepasitikėsiu?“ (P8).

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tais atvejais, kuomet pacientas nepasitiki gydytoju,

gydymas tampa nebe toks efektyvus, didėja savigydos bei „nu(si)gydymo“ atvejų rizika.

„Jei nepasitikės [pacientas – aut. past.], tai manau tada ir išgyjimo tikimybė

nedidelė.“ (P2)

„Jeigu nepasitiki, tai jis [pacientas – aut. past] ieško dar kažkokių kitų ligų,

prisiskaito, prisigalvoja dar savo kažkokių diagnozių, pats save gydosi,

nusigydo ir šnipštas gaunasi.“ (P5)

Visi informatai šeimos gydytojai, taip pat kaip ir pacientai, sutinka, kad pasitikėjimas

šeimos gydytojo ir paciento santykiuose yra esminis dalykas, o kai pasitikėjimo nėra, toks

santykis yra iš viso neįmanomas. Taigi šeimos gydytojai akcentuoja, kad pasitikėjimas –

būtina sąlyga šeimos gydytojo ir paciento santykiuose. Analizuojant šeimos gydytojų

atsakymus be šios kategorijos išskirtos dar 2 tokios pat subkategorijos kaip ir pacientų

atsakymuose: nesant pasitikėjimui mažėja gydymo efektyvumas, nepasitikėjimas didina

savigydos ir „nu(si)gydymų“ riziką.

„Jeigu bus pasitikėjimas, tai ir gydymo kokybė, efektyvumas nuo to tik gerės.“

(G3)

86

„Jei žmogus nepasitikės šeimos gydytoju, tai pradės ieškot variantų daug

visokių papildomų, kas neretai turbūt ir suklaidina.“ (G3)

14 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į

pasitikėjimą

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Pasitikėjimo

klausimas šeimos

gydytojo ir LNL

sergančio paciento

santykiuose

Būtina sąlyga

gydytojo-paciento

santykiuose

Tai jeigu nepasitikės [pacientas – aut. past.], ko eit.

(P1)

Manau, kad privaloma pasitikėt. <...> Kas iš to, jei

aš nepasitikėsiu? (P8)

Nesant pasitikėjimui

mažėja gydymo

efektyuvmas

Jei nepasitikės [pacientas – aut. past.], tai manau tada ir išgyjimo tikimybė nedidelė. (P2)

Pasitikėjimas mažina

įtampą, skatina

atvirumą

Jeigu nepasitikėsi gydytoju, tai gal ir tie vaistai nebus tokie veiksmingi. (P4)

Jeigu nepasitikėčiau šita gydytoja, tai eičiau pas

kitą. Nes gal bijočiau pasakyt tą ir aną, tai kas iš

to? Dar blogiau bus. Juk gydytojas yra tam, kad padėtų. (P8)

Kitą kartą būna, kad gal ir bijai pas kokią kitą

gydytoją, o pas savo ne. (P3)

Jeigu eina su noru pas žmogų, kuris žinai, kad tavęs neįžeis, nu, nepakritikuos. (P6)

Nepasitikėjimas

didina savigydos ir

„nu(si)gydymų“ riziką

Jeigu nepasitiki, tai jis [pacientas – aut. past] <...>

pats save gydosi, nusigydo. (P5)

Gydytojų požiūris

Pasitikėjimo

klausimas šeimos

gydytojo ir LNL

sergančio paciento

santykiuose

Būtina sąlyga

gydytojo-paciento

santykiuose

Tai jeigu nepasitikės, tai tiesiog nerasi jokios bendros kalbos ir išvis negalėsi dirbt. Bus

neįmanoma gydyt. (G1)

Nesant pasitikėjimui

mažėja gydymo

efektyvumas

Pasitikėjimas reikalingas, nes tada daugiau jam gali padėt, gali išvengti paūmėjimų. Juk vis tiek

matai, kaip jis šiandien atrodo ir kaip atrodo, kai

ateina išsirašyt kitą kartą vaistų. (G4)

Nepasitikėjimas

didina savigydos ir

„nu(si)gydymų“ riziką

Jei žmogus nepasitikės šeimos gydytoju, tai pradės

ieškot variantų daug. (G3)

Didžioji dauguma informantų pacientų (7 iš 8) pabrėžė, kad visuomet laikosi ir stengiasi

laikytis gydytojo nurodymų. Dažniausiai jiems nekyla jokių problemų, laikantis gydytojo

nurodymų ir gydantis pagal gydytojo paskirtą planą, tačiau jei ir atsiranda kokių nors

neaiškumų, visuomet paklausia gydytojo ir jis viską paaiškina: „Nu, stengiuosi nenusižengti.

Jeigu yra paskirti vaistai, aš stengiuosi naudot. Labai reta išimtis būna, kada pamiršti, ar jei

išvykstu kur nors, tai į keliones pasiimu ir taip toliau. Būna išimčių, bet faktiškai stengiuosi

laikytis nurodymų.“ (P4)

87

Tačiau viena 77 m. informantė, serganti hipertenzija, atskleidė labai aktualią problemą

lėtinių ligų atveju. Ji prisipažino, kad kartais nuslepia nuo gydytojos, kad nebevartoja vaistų.

Pati pacientė, priklausomai nuo savijautos, pasirenka, ar jai reikia tęsti gydymą, ar ne. Tokia

„savigyda“ labai pavojinga lėtinių ligų atveju, nes gali lemti ligos paūmėjimus ar

komplikacijas. Ir paciento atvirumo nebuvimas ar bijojimas išsakyti savo „prasižengimus“

taip pat gali daryti neigiamą įtaką paciento sveikatai. Todėl gydytojas turi skatinti paciento

atvirumą ir suteikti laisvę išsakyti apie gydymo plano laikymąsi ar nesilaikymą. Taip pat

reikia šviesti pacientus, skatinti jų sąmoningumą: „Kartais sugalvoju – gal jau šitų vaistų man

nereikia. Nu, normalu. Ar pasidaro man kažkoks įtartinumas, gal gal tikrai aš čia per daug

geriu kažko. <...> man atrodo, kad jau praeina tie blogumai. <...> jei aš jaučiu, kad tie

vaistai man tinka, tai aš jau labai laikausi, o tie, kurie matau, kad netinka, aš pati kartais

padarau savo sprendimą. <...> [gydytoja – aut. past] artais ir nežino (juokiasi). Nebūtinai aš

čia turiu viską išpasakoti. <...> kada gerai jaučiuos, tai pamirštu ir planą.“ (P6)

Apibendrinant, kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientams pakanka gydytojo suteiktos

informacijos su sveikata susijusiais klausimais, o kaip papildomu informacijos šaltiniu

dažniausiai naudojasi internetu, televizija, laikraščiais, žurnalais. LNL sergančių pacientų

požiūris į šeimos gydytojus teigiamas. Gydytojas vertinamas kaip autoritetinga asmenybė.

Tiek gydytojai, tiek pacientai teigiamai vertina gydytojo-paciento santykius. Pacientai

teigiamai vertina tai, kad šeimos gydytojas atsižvelgia į individualius paciento poreikius.

Psichosocialinių aspektų matymas – labai didelis privalumas gydytojo-paciento santykiuose.

Tiek gydytojai, tiek pacientai labiausiai pritaria aiškinamajam gydytojo-paciento santykių

modeliui, kuomet sprendimus priima gydytojas, tačiau atsižvelgia į paciento pageidavimus.

Šeimos gydytojai pabrėžia, kad LNL atveju, labai svarbi savipriežiūra. Santykis su LNL

sergančiais pacientais ypatingas tuo, kad yra ilgalaikis, toks pacientas dažniau lankosi pas

gydytoją, taip pat tokiems pacientams reikia ypatingos priežiūros, atidumo, dėmesio, nes

jiems iškyla nemažai klausimai, jie patiria psichologinę įtampą, taigi gydytojo pareiga – ne tik

atsižvelgti į biomedicininius, bet ir į biopsichosocialinius aspektus.

LNL sergantys pacientai neįžvelgia daug problemų. Tik pusė informantų įvardijo

problemas: didelės eilės, abipusės pagarbos trūkumas. Tuo tarpu šeimos gydytojai įžvelgė

daugiau problemų santykiuose su LNL sergančiais pacientais: LNL sergantiems pacientams

labai trūksta žinių, savipriežiūrai skiriama per mažai dėmesio, nesilaiko sveiko gyvenimo

būdo. Taip pat atkreipiamas dėmesys į per trumpą konsultacijos laiką. Šeimos gydytojai

pabrėžia ir kitą labai svarbią problemą LNL gydyme – tai gydytojo nurodymų nesilaikymas,

88

nereguliarus medikamentų vartojimas. Tai viena iš rimčiausių problemų, nes toks nereguliarus

gydymasis gali turėti rimtų pasekmių.

Pasitikėjimas – tai būtina sąlyga gydytojo-paciento santykiuose. Tiek gydytojai, tiek

pacientai pabrėžė pasitikėjimo svarbą. Pacientai supranta, kad nesant pasitikėjimui, pacientai

gali užsiimti savigyda, pacientas nebus atviras, taigi tai mažina gydymo efektyvumą. Šeimos

gydytojai taip pat akcentuoja šiuos dalykus, taip pat savigydos riziką nesant pasitikėjimui.

3.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant

sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje aspektai

3.3.1. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į

lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimą priimant sprendimus

Analizuojant kokybinio tyrimo duomenis atskleista, kad tyrime dalyvavę pacientai

nepritaria paciento dalyvavimui priimant sprendimus. Nei vienas tiriamasis pacientas

neišreiškė teigiamos nuomonės apie pacientų dalyvavimą priimant sprendimus. Uždavus

pacientams klausimą: „Kokia jūsų nuomonė apie pacientų dalyvavimą priimant

sprendimus?“ labai dažna informantų reakcija buvo „koks čia gali būt dalyvavimas?“ (P6).

Informantų nuomone, apskritai pacientas negali priimti jokių sprendimų, nes tai privalo būti

gydytojo pareiga. Dažniausiai pasitaikant argumentas, kodėl pacientas negali priimti

sprendimų buvo tai, kad pacientas nėra gydytojas, neturi reikalingų medicininių žinių, nėra

išsilavinęs medicinos srityje, nėra toks kompetentingas kaip gydytojas. Šiuo atžvilgiu

išreiškiamas paciento kompetencijos trūkumas.

„Nesu gydytojas, negaliu priimt sprendimų. Tam ir einu pas gydytoją, kad jisai

priimtų sprendimus <...> Jeigu pacientas medikas, tai tegu priiminėja. Bet

jeigu jisai ne medikas, tai ką jis gali priimti. Dabar duokit man receptų knygutę

ir ką, aš išsirašyčiau sau vaistų? Nu ne. Nueik Maximoj burokėlių nusipirkt.

<...> jeigu ne medikas esi, tau jos visą laiką trūks. Kam tada gydymo įstaigos?

<...> baik mediciną ir nereikės tau gydytoj“. (P1)

„Nu, per didelis aktyvumas pacientų gali tą gydytoją išmušti iš vežių, aš

skaitau. <...> Negali gi jam lipti ant galvos. <...> aš visų pirma, to

89

medicininio išsilavinimo neturiu, aš bendrą išprusimą kažkokį turiu. Ir ką aš

galiu mokyt gydytoją“ (P2)

Įdomu tai, kad vienodos nuomonės laikėsi ir jauniausia – 26 m. – informantė iš pacientų

informantų grupės, teigdama, kad „<...> mes nesam tie pacientai kvalifikuoti šitose srityse ir

tikrai negalim sau to leisti“ (P5) ir vyriausia – 77 m. informantė akcentuodama, kad

„Gydytojas turi priimt, nes gydytojas tai. Ką gali žmogus medicinos reikaluose žinot?“ (P6).

V. Leonavičius ir kt. [33] sutinka, kad vyresnės kartos atstovams vis dėlto artimesnis

paternalistinis gydytojo-paciento santykis, kuris vyravo sovietiniais laikais, taigi V.

Leonavičius ir kt. pabrėžia, kad vyresnės kartos atstovams yra sunku persiorientuoti į „naują“

santykį su gydytojų, tapti aktyvesniais priimant sprendimus, todėl vis dar laikomasi

nusistovėjusios nuo senų laikų nuostatos. Tačiau jaunoji karta, anot V. Leonavičiaus ir kt.

[33], yra imlesnė. Jauni žmonės labiau linkę įsitraukti į sprendimų priėmimą. Yra nustatyta,

kad ne visi pacientai nori dalyvauti priimant sprendimus – tai priklauso nuo amžiaus ir

kultūrinių skirtumų. PSO teigimu, ne tik vyresnio amžiaus žmonės, tačiau ir sergantys kokia

nors gyvybei pavojinga liga, labiau nori, kad sprendimus priimtų gydytojas [3]. Žinoma,

šiame tyrime dalyvavo tik viena tokio amžiaus informantė, todėl negalima daryti

generalizuotų išvadų. Tačiau tai būtų įdomi tema tolimesniems tyrinėjimams.

Kita nuomonė apie pacientų dalyvavimą priimant sprendimus tokia, kad pacientas, pats

priimdamas sprendimus, gali padaryti didelę žalą savo sveikatai ir tokia savigyda yra

netoleruotina. Savigydos bei su tuo susijusių neigiamų pasekmių samprata taip pat siejasi su

trūkstama paciento kompetencija.

Pacientai į gydytoją žvelgia su pagarba. Gydytojas jiems – autoritetas. Iš pacientų

atsakymų išryškėjo, kad jie jaučia tarsi tam tikrą „pareigą“ sutikti su gydytojo sprendimais ir

jiems nesipriešinti. Kitas dalykas – pacientai kartais bijo ar nedrįsta gydytojui teikti savo

pasiūlymus, nes nenori įžeisti gydytojo, nenori jam suteikti daugiau rūpesčių: „<...> nereikia

ir vargint tų gydytojų. Jie ir taip turi užsiėmimą“ (P7).

Taip pat pacientai pabrėžė, kad sprendimus priima ir turėtų priimti būtinai gydytojas dėl

jau išvardintų priežasčių, kad pacientas nėra tos srities specialistas: „Tikrai nenorėčiau pats

priimti sprendimus kažkokius. <...> Aš jeigu pats gydytojas būčiau, gal ir priimėčiau

sprendimus, bet dabar tai negaliu“ (P8). Taip pat teigiama, kad pacientas negali priimti

sprendimų, nes tokie sprendimai gali būti nepagrįsti, daryti neigiamą įtaką paciento sveikatai.

Pacientų dalyvavimas priimant sprendimus vadinamas tam tikra „saviveikla“: „saviveikla

turbūt nėra geras dalykas“ (P2).

90

Visi informantai, paklausti, ar dalyvauja priimant sprendimus, atsakė neigiamai. Buvo

pabrėžtos vėlgi tos pačios jau aptartos priežastys. Į klausimą, ar pacientas turi galimybę

priimti sprendimus ir būti savarankiškam bei ar jam yra paliekama tokia pasirinkimo laisvė,

dauguma respondentų atsakė teigiamai, kad jie turi tokį pasirinkimą, tačiau tuo nepasinaudoja.

Ta „laisvė pasirinkti“ suvokiama kaip didesnis pacientų raštingumas, galimybė pasirinkti

gydymo įstaigą ar gydytoją: „<...> aš manau, kad gal ir turi, jeigu jisai ten labai jau

apsiskaitęs ir sako: „ne, man čia šitas netinka ir panašiai“ galbūt ir yra. Ar ten pas kažkokį

kitą gydytoją nueiti, aišku“ (P5).

Į klausimą, kokius įžvelgia privalumus ir kokius trūkumus dėl paciento dalyvavimo

priimant sprendimus, buvo įžvelgiama, kad paciento dalyvavimas priimant sprendimus

sąlygoja didesnį gydymo efektyvumą, palengvina gydytojo darbą. Pacientas, dalyvaudamas

priimant sprendimus, suvokiamas kaip sąmoningesnis, labiau besirūpinantis savo sveikata.

Prie trūkumų priskiriama tai, kad pacientas gali per daug „įsijausti“, nebesilaikyti gydytojo

nurodymų, o tai gali sąlygoti savigydą ir su tuo susijusias neigiamas pasekmes sveikatai. Tai,

kad pacientas dalyvauja priimant sprendimus, vadinama visiškai nesuvokiama situacija, netgi

„anarchija“. Pagal pacientų suvokimą, gydytojas yra ir turi būti besąlygiškas autoritetas, o

pacientas – paklūstančiu ir besąlygiškai vykdančiu nurodymus: „Negali pacientas ateiti ir

nurodinėti gydytojui. Tada kažkokia anarchija bus, ne kitaip. Jie kažkaip gal pasitart turi, bet

jokiu būdu manau pacientas neturi nurodinėt.“ (P8)

Pacientai, į klausimą, kas galėtų paskatinti pacientų dalyvavimą priimant sprendimus,

pabrėžė pacientų motyvacijos kėlimą, didesnę iniciatyvą būtent ne iš gydytojų, o iš pačių

pacientų pusės. Pacientų savišvieta, domėjimasis, informacijos ieškojimas išskiriami kaip

svarbiausi būdai pacientų dalyvavimo priimant sprendimus skatinimui: „<...> savišvieta,

domėjimasis, informacijos rinkimas“ (P2). Taip pat pripažįstama, kad ir gydytojas šiek tiek

turėtų pacientą paskatinti arba padrąsinti: „Gal bendravimas, pašnekesys su gydytoju“ (P7).

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojų ir pacientų nuomonė skiriasi apie

pacientų dalyvavimą priimant sprendimus. Kaip jau buvo minėta, pacientai prieštarauja idėjai,

kad pacientas gali dalyvauti priimant sprendimus. Šeimos gydytojai, priešingai, pritaria šiai

idėjai ir teigia, kad pacientų dalyvavimas būtinas priimant sprendimus. Visi informantai

šeimos gydytojai sutinka, kad pacientų dalyvavimas yra būtinas ir labai teigiamas dalykas.

Visų pirma, paciento dalyvavimas priimant sprendimus vertinamas kaip laisvas paciento

apsisprendimas gydytis ar nesigydyti, kokį gydymo metodą, kokius medikamentus pasirinkti:

„<...> kai pats nusprendžia gydytis“ (G1). Taip pas sprendimų priėmimas susijęs ir su

savipriežiūros ir savikontrolės vykdymu, į ką įtraukiami sprendimai dėl sveikos gyvensenos –

91

tai irgi laikoma tam tikru sprendimų priėmimu: „Pats nori gydytis, nori pasveikt, nori kažką

pakeist ar savo gyvensenoj. Nu, tai ir yra sprendimų priėmimas“ (G1). Viena informantė

šeimos gydytoja pabrėžė, kad pacientui visuomet turi būti paliekama laisvė apsispręsti,

išskyrus tais atvejais, kuomet paciento būklė kritinė, jis yra be sąmonės arba jam reikia gelbėti

gyvybę. Būtent pastarajam atvejui būdingas Emanuel ir Emanuel apibrėžtas aktyvumo-

pasyvumo gydytojo-paciento santykių modelis, kuomet pacientas yra kritinės būklės ir yra

nepajėgus pats priimti sprendimus [37].

Šeimos gydytojų požiūris yra priešingas paternalistiniam požiūriui. Pabrėžiama kad

šeimos gydytojas neturi būti viršesniu „mokytoju“, nes nuo to priklausys, ar pacientas

pasitikės gydytoju, ar jam sakys tiesą, ar jos nenuslėps, o tai turi įtakos ir gydytojo nurodymų

laikymuisi: „Kad nebūt tokiu mokytoju. Mokytoju ir mokiniu nebūt. Jeigu busi griežtu

mokytoju, o pacientas tuo mokiniu, tai tau gi jis nepasakys, ar jisai negėrė tų tablečių ar

kažko nedarė.“ (G1)

Taip pat gydytojai pabrėžė, kad pacientui yra paliekama laisvė apsispręsti. Šeimos

gydytojai palaiko bendro sprendimų priėmimo idėją, kurią pristatytė C. Charles ir kt.

Pacientas informuojamas su jo sveikata susijusiais klausimais ir galutinis sprendimas

priimamamas bendru sutarimu: „<...>mes nusprendžiame, kuris variantas būtų geriausias,

kaip toliau elgtis“ (G3). Šeimos gydytojai supranta, kad reikia prisitaikyti prie paciento

pageidavimų, kartais ir nusileisti.

Tačiau iš kitos pusės, šeimos gydytojai pabrėžė, kad pacientams trūksta sąmoningumo,

žinių, iniciatyvos ir noro priimti sprendimus. Todėl net jei gydytojas ir nori pacientą įtraukti į

sprendimų priėmimą, kartais pats pacientas to nenori: „Pacientas pats turi imtis iniciatyvos,

pasakyt, ko nori, ką norėtų pakeitsti ir tada spręstume kartu. Bet to labai trūksta“ (G6).

Į klausimą apie LNL sergančių pacientų dalyvavimą priimant sprendimus, šeimos

gydytojų atsakymai dažniausiai buvo apie tai, kad pacientų noras dalyvauti ar nedalyvauti

priklauso nuo paties paciento, nuo jo asmenybės tipo: „Nu, tai priklauso nuo žmogaus. Vieni

aktyvūs, kiti neaktyvūs“ (G1). Tačiau gydytojai pabrėžė, kad pacientai yra aktyvesni nei,

pavyzdžiui, prieš 10 m. ir tas pokytis labai ryškus. Kaip jau buvo minėta, žmonėms

informacija tapo laisvai prieinama, kiekvieną dieną vis daugiau kalbama apie sveikatą, todėl

pacientų sąmoningumas didėja: „Daugiau žiūri televizijos, iš interneto daug gauna

informacijos. Daktaras Ozas ir panašiai. Visokios yra laidos apie sveikatą, žmonės šviečias.

Net ne per dešimt metų, bet jau per kelis metus yra tas pokytis. Apie cholesterolį žino, apie

maistą žino, apie išeminę širdies ligą. Yra žmonės šviečiami. Daug daugiau žino visokių

dalykų. Nu, iš televizijos, iš visko. Iš tų laidų.“ (G6)

92

Taip pat pastebima, kad pacientas, kuris daug metų lankosi pas tą patį gydytoją,

susikuria tam tikrą ryšį, santykį, taigi pacientais ilgainiui pradeda įsiklausyti į gydytojo

ragininimus ir galbūt pats pradeda imtis iniciatyvos: „Nu, mano siekiamybė yra bent jau, kad

jie būtų linkę tai daryti. Dažniausiai jeigu jisai eina pas tave dešimt metų iš eilės, aš manau,

kad jie privalo bent jau išmokti tą, ką gydytojas norėtų, kad jie išgirstų. Manau, kad kartojant

daug kartų jiems per kelintą kartą daeina.“ (G2)

Šeimos gydytojai stengiasi įtraukti LNL sergančius pacientus į sprendimų priėmimą.

Visi informantai šeimos gydytojai sutiko, kad stengiasi įtraukti pacientus ir ypač pacientus,

sergančius LNL į sprendimų priėmimą. Dažniausiai šeimos gydytojai stengiasi įtraukti

pacientą į sprendimų priėmimą kalbėdamiesi su pacientu. Taip pacientas ne tik yra

informuojamas su jo sveikatos būkle susijusiais klausimais, bet taip pat ir šeimos gydytojas

stengiasi paskatinti pacientą pačiam dalyvauti priimant sprendimus, imtis iniciatyvos.

„Kalbėtis su juo turi. Paprastai kalbėtis, tartis. Kartais tie pacientai... Yra

tokių, sako: „tai jūs gydytoja, jūs ir pasakykite“. Yra kad taip pasako. „Aš ne

gydytojas. Jūs gydytoja, jūs ir pasakykite“. Nu, bet tai sakai, kad „aš nežinau,

kaip ką jum pasakyt, bendrai darysim ir bendrai priimsim kažkokius tai

sprendimus“.“ (G1)

„Nu, stengiuosi išaiškinti, kokia ta jo liga yra, kaip ją reikia gydyti ir kaip jūs

norit pasveikt.“ (G4)

„Aš stengiuosi juos įtraukti kažkiek į sprendimų priėmimą. Aš taip atsisėdu ir

sakau: „mes esame komanda, mes abudu turim nuspręst“. Ypač su spaudimais

ir ypač su vyrais, aš jiem visąlaik sakau: „mes abudu turim priimt sprendimą,

o aš tik patariu, aš tik kaip patarėja esu“.“ (G6)

Šeimos gydytoju teigimu, pacientus įsitraukti į sprendimą paskatintų pacientų

mokymas, pačių pacientų savišvieta, motyvcijos kėlimas bei gydytojų didesnis indėlis į

pacientų skatinimą.

Visi informantai šeimos gydytojai sutinka, kad didesnis pacientų dalyvavimas priimant

sprendimus skatintų geresnius gydymo rezultatus. Šeimos gydytojų teigimu, gydyti tokį

pacientą, kuris pats imasi iniciatyvos, dalyvauja priimant sprendimus, yra ženkliai lengviau

negu pasyvų pacientą: „Jeigu pacientas padeda sau, tai padeda ir gydytojui, todėl kad jį

lengviau gydyti. Kad tokių supratingų pacientų daugiau būtų, tai mum čia tik geriau būtų.“

(G4)

Taip pat šeimos gydytojai pastebėjo, kad pacientams suteikiama laisvė pačiam

apsispręsti ir priimti tam tikrus sprendimus, tačiau labai dažnai pacientas jaučiasi apribotas ir

93

negali pasirinkti to, ko norėtų, pavyzdžiui, gydymo ar tam tikrų medikamentų, dėl

ekonominių ar socialinių priežasčių. Šeimos gydytojai pastebėjo, kad priimant kokį nors

sprendimą reikia atsižvelgti ir į paciento finansines galimybes. Tai yra viena iš gydytojo

pareigų, kaip atskleidė kokybinio tyrimo rezultatai: „Pacientui aš manau suteikiama ta laisvė.

Suteikiama informacija, kokie galimi gydymo variantai, galimybės kitos, ar renkantis gydymą

brangesnį, ar pigesnį. Tai čia jau tas kitas faktorius – finansinis.“ (G3)

Kokybinio tyrimo analizė atskleidė, kad dauguma informantų šeimos gydytojų (5 iš 6),

dalyvavusių tyrime, sutinka, kad pacientai, sergantys LNL, per mažai dalyvauja priimant

sprendimus ir jie turėtų daugiau įsitraukti į sprendimų priėmimą, daugiau domėtis su sveikata

susijusiais klausimais. Šeimos gydytojų teigimu, trūksta pačių pacientų noro ir nusiteikimo

bendradarbiauti su gydytoju. Dažniausiai pacientai „laukia“ nurodymų iš gydytojų ir būna

pasyvūs savo gydymo procese. Viena informantė šeimos gydytoja pastebėjo, kad ypač

vyresnio amžiaus žmonėms, kurie labiausiai ir serga LNL, trūksta noro bendradarbiauti. Jauni

žmonės yra labiau linkę bendradarbiauti. Taip pat informantė pastebėjo, kad sergantieji LNL

po truputį įsitraukia į sprendimų priėmimą, tačiau gydytoja apgailestauja, kad to

bendradarbiavimo vis dėlto dar labai trūksta ir neretai iniciatyvos imasi gydytojas, o

bendravimas vyksta „į vienus vartus“: „Taip, ypač tie su lėtinėm ligom reikia labiau įsitraukt

į sprendimų priėmimą. Jie laukia iš mūsų, kad mes jiem viską pasakysim, viską nurodysim, bet

tai kas iš to...Trūksta to jų noro bendradarbiauti. <...> vyresniem žmonėm trūksta to noro

būti aktyvesniam, jaunimas tą po truputį supranta, o vyresni dar kol kas nelabai. Bet ir

lėtinėm ligom tai jie po biškį tampa sąmoningesni ir supranta, kad jų indėlis be galo svarbu.

Bet aišku, norėtųsi daugiau to bendradarbiavimo, nes kartais atrodo, kad viskas vyksta „į

vienus vartus“, kad tu jam labiau nori ir stengies padėt, negu jis pats sau... Lėtinių ligų atvejų

ypač reikia didesnio akytyvumo.“ (G6)

Į klausimą, kokius įžvelgia privalumus ir kokius trūkumus dėl paciento dalyvavimo

priimant sprendimus, šeimos gydytojai atsakė įvairiai. Visų pirma, šeimos gydytojai sutiko,

kad pacientų dalyvavimas priimant sprendimus didina pacientų savimonę, savipriežiūrą bei

savikontrolę, pavyzdžiui diabeto ar asmtos atveju, kuomet pacientas pats gali kontroliuoti

savo ligą, sekti sveikatos būklę, išvengti paūmėjimų. Taip pat prie privalumų priskiriama ir

tai, kad pacientui dalyvaujant priimant sprendimus, taip pasidalijama atsakomybė. Visa

atsakomybės našta, būdinga paternalistiniam gydytojo-paciento santykių modeliui,

pasidalijama per pusę: kuomet sprendimai priimami kartu, tiek gydytojas, tiek pacientas yra

atsakingi už bendrą sprendimą.

94

„Savikontrolė yra ir diabete, yra ir astmos savikontrolės visokie testai. Diabeto

yra, kad daro gliukozės kiekį, pats tiriasi. Ir žino savo sveikatos būklę. Seka. Ar

tiek, ar tiek tos gliukozės. Pats gali pasireguliuot ir vaistą, ir ką jam daryt,

žinot, kada nueit pas gydytoją, pablogėjus būklei.“ (G1)

„Visada gydytojas yra linkęs pasidalinti atsakomybe su ligoniu, kad ligonis

suprastų, kad liga yra jo bėda. <...> Atsakomybės pasidalinimas yra

svarbiausia. Kontakte su ligoniu.“ (G2)

Šeimos gydytojai pastebėjo, kad pacientų dalyvavimas priimant sprendimus, gali turėti

ir minusų. Visų pirma, viena inforantė pastebėjo, kad pacientas gali tapti per daug jautriu ir

per daug jaudintis dėl savo sveikatos būklės. Kitas dalykas – pacientas gali pasiskaitęs įvairius

šaltinius pats sau nusistatyti neteisingą diagnozę ir užsiimti savigyda, o tai gali turėti

neigiamos įtakos paciento sveikatai. Taip pat pastebima, kad gali kilti sunkumų gydytojo-

paciento santykiuose ir nesusipratimų, kai pacientas mąsto visiškai kitaip nei gydytojas. Tokiu

atveju gali kilti įvairių nesusikalbėjimų.

„Minusai – tai jeigu žmogus yra toksai labai jautrus ar kaip, tai per daug

pradeda jaudintis ir kontroliuotis. Tai jau trukdo jam gyvent.“ (G1)

„Minusai tai yra, kada tu norėtum vienaip, o ligonis mąsto kitaip. Ligonio

nuomonė yra visada gerbtina. Ir tu negali ant savo kurpalio užmaut ligonį ir

norėt, kad jis darytų kaip tau noris. Nu, tam jis ir yra individualus.“ (G2)

„Minusas yra tas, kad prisiskaitę internete žinių jie kartais viską sau pritaiko

100 procentų, nors kai mes pasižiūrim, tai visai ne į tą pusę, bet jis viską sau

pritaiko, visos ligos čia tam tika, visos ligos čia jo. Nu, tai va, tada jau gaunasi

kaip anekdotas. Jisai per daug sau visko pritaiko ir pradeda bijot, ko nereikia,

jeigu jis neturi tokios ligos. <...> Tai patys sau irgi pasiskaito ir nusistato tą

ligą. Tai tada kartais tenka aiškinti, kad čia ta liga ne pas jus.“ (G4)

95

15 lentelė. Lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimamant sprendimus

pirminėje sveikatos priežiūroje vertinimas

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Paciento

nekompetencijos

problema

Pacientas – ne

gydytojas

Nesu gydytojas, negaliu priimt sprendimų. (P1)

Medicininio

išsilavinimo

trūkumas

<...> aš visų pirma, to medicininio išsilavinimo (P2)

Savigydos ir

neigiamų pasekmių

sveikatai rizika

Jei pasirinksi, pats save nugydysi (P4).

Pasitikėjimas šeimos

gydytojo

kompetencija

Šeimos gydytojas

gali ištirti pacientą ir

nustatyti diagnozę,

todėl gali ir priimti

sprendimus

Jis padaro analizes, mato diagnozes, visą tą mano

būklę, viską. Jis turi viską pasakyti. (P4)

Požiūris į šeimos

gydytoją kaip

autoritetą

Paciento „pareiga“

sutikti su gydytojo

sprendimais

Kada aš nesutinku, tai čia jau mano problema, ne

gydytojo (P4)

Požiūris, kad

gydytojui sunkiau,

kai pacientas priima

sprendimus

Kaip gali gydytojas, jam ir sunku kalbėt, kai žmogus

turi savo kokį nors sprendimą (P6)

<...> nereikia ir vargint tų gydytojų. Jie ir taip turi

užsiėmimą. (P7)

Dalyvavimo

privalumai

Didesnis gydymo

efektyvumas

Jeigu žmogus yra pareigingas, tai dalyvavimas tada gaunasi kaip ir sau padeda. Ne vien tai, kad klauso

nurodymų, ar ten kažkaip (P2)

Palengvina gydytojo

darbą

<...> jei kažką pats pasiūlo gydytojui, tai gal gydytojui lengviau jį gydyt. (P8)

Rūpinimasis

sveikata

Gal dar jis ir labiau rūpinas sveikata, jei nori priimt

sprendimus. (P8)

Dalyvavimo

trūkumai

Gydytojo nurodymų

ignoravimas

<...> jei pats per daug imasi iniciatyvos ir pradeda ignoruoti gydytojo nurodymus, galvoja, kad jisai pats

žino geriau, tada tai jau aišku minusai. (P2)

Savigydos rizika Nu, svarbu, kad pacientas nenusigydytų per daug (juokiasi). Kas jau per daug, tas nesveika, kaip

pasakyti. (P3)

<...> gali save nugydyt (P8)

Gydytojų požiūris

Paciento

apsisprendimas

Paciento

apsisprendimas

gydytis/nesigydyti,

kaip gydytis

Tai yra kai pats nusprendžia gydytis. <...> Nu, arba priešingai – „nenoriu gydytis, nenoriu pasveikt“,

sako: „negersiu tablečių“. Nu, ir čia sprendimų

priėmimas. „Neisiu, niekur nesitirsiu“. (G1)

<...> tais atvejais, kada gali pasirinkti, mes taip ir pasakom: „jūs dabar apsispręskit, ar jum šitaip daryt,

ar šitaip, jūs turit pasirinkimą“. (G4)

Paciento

savipriežiūros ir

savikontrolės

pasirinkimas

Pats nori gydytis, nori pasveikt, nori kažką pakeist ar savo gyvensenoj. Nu, tai ir yra sprendimų priėmimas.

(G1)

96

Kartais būna toks ribinis atvejis, kada ta glikemija yra

ne tokia didelė ir galima pasirinkt, ar laikytis griežtos dietos ir dažnai po mažai valgyt ir dar nenaudot

vaistų arba jau juos pradėt. Tai tada jau leidžiam jiem pasirinkt, kaip jau jie pasirenka. <...> Vat jiems

išbandymas. <...> Bet tai vėl pasakai tiem žmonėm,

kurie matai yra sąmoningi, supranta. O kiti tai, jeigu pasakai dieta: „aj, reiškia, jeigu gydymo nėra, čia

viskas gerai, viskas galima“. (G4)

Pacientas visada

pats turi nuspręsti,

išskyrus atvejus, kai

paciento būklė

kritinė

Žmogus pats turi nuspręsti, išskyrus tuos atvejus, kai

jau būna arti mirties atvejo, ten jau nėra ką spręsti. Tada jau pasakoma, kad tai yra neišvengiama, mes

jus vežam į operacinę. (G4)

Priešingas

paternalistiniam

požiūriui

Nebūti „mokiniu ir

mokytoju“, kad

pacientas nebijotų

gydytojui pasakyti

teisybės

Jeigu busi griežtu mokytoju, o pacientas tuo mokiniu,

tai tau gi jis nepasakys, ar jisai negėrė tų tablečių ar

kažko nedarė. Nu, ir nežinosi teisybės. Iš tikrųjų tai

nežinosi, kaip yra iš tikrųjų. O jeigu jis jau to nebijos, tai jis ir pasakys, ar negėrė vaistų, ar kažko nedarė, ar

darė kitaip. Ir galėsi su juo susitart, kad gal daryt taip. (G1)

Pacientui palikta

laisvė apsispręsti

<...> bet dažniausiai šnekiesi, išaiškini, o sprendimą tai priima pats, ar gydysis, kaip nurodė gydytojas, ar

ten jau savo ieškosi būdų. (G5)

Bendras sprendimų

priėmimas

Gydytojo

prisitaikymas prie

paciento

pageidavimų

<...> pats pacientas ar pagal galimybes ar pagal norą

išreiškia tą savo norą ir mes nusprendžiame, kuris

variantas būtų geriausias, kaip toliau elgtis. (G3)

Ir pritart jam, ir nusileist (G1)

Pacientų

sąmoningumo

trūkumas

Pacientams trūksta

iniciatyvos

Aš visada pasakau, ką skiriu ir dėl ko skiriu ir ko iš to

tikiuosi, bet ar jie išgirsta... Daugelis uždarę kabineto duris neišgirsta. (G2)

Nu, kartais būna, kad neadekvačiai reaguoja į savo būklę, neadekvačių tyrimų prašo, gydymo ne tokio,

kokio reikia (G5)

Pacientas pats turi imtis iniciatyvos, pasakyt, ko nori, ką norėtų pakeitsti ir tada spręstume kartu. Bet to

labai trūksta (G6)

Dalyvavimo

privalumai

Didesnė paciento

savimonė,

savipriežiūra ir

savikontrolė

Pats gali pasireguliuot ir vaistą, ir ką jam daryt, žinot, kada nueit pas gydytoją, pablogėjus būklei.(G1)

Atsakomybės

pasidalijimas su

pacientu

Atsakomybės pasidalinimas yra svarbiausia (G2)

Dalyvavimo

trūkumai

Pacientas gali per

daug jaudintis dėl

savo sveikatos

būklės

per daug pradeda jaudintis ir kontroliuotis. (G1)

Gali nesutapti

gydytojo ir paciento

nuomonės

kada tu norėtum vienaip, o ligonis mąsto kitaip (G2)

97

3.3.2. Savipriežiūros ypatumai

Analizuojant atsakymus į klausimą „Kaip rūpinatės savo sveikata?“ buvo išskirta

savipriežiūros ir savikontrolės kategorija (žr. 16 lentelę). Visų pirma, tik viena informantė

pacientė pabrėžė, kad visiškai nesirūpina sveikata, nes neturi tokio tikslo: „Nesirūpinu

visai...Nematau reikalo“ (P7). Apskritai, tik pusė informantų LNL sergančių pacientų nurodė

besirūpinantys sveikata. Jie akcentavo, kad rūpinasi sveikata tokiais būdais, kaip sveika

mityba, fizinis aktyvumas, grūdinimasis, profilaktiniai tyrimai. Tačiau daugumai informantų

rūpinimasis sveikata – tai tik reguliarus medikamentų vartojimas, antro tipo diabetu sergantys

pacientai minėjo reguliarų cukraus kiekio kraujyje matavimą, duomenų fiksavimą

dienynuose.

16 lentelė. Lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į rūpinimąsi sveikata

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Savipriežiūra

plačiąja prasme

Sveikas gyvenimo

būdas

<...> dušas, sodo darbai – fizinis darbas. (P2)

<...> maistą prisižiūriu kažkiek. (P4)

<...> sportuoju, stengiuosi kuo sveikiau maitintis. Kaip ir

visi. Vitaminus gerti taip pat. (P5)

Stengiuosi daug vaikščioti, kiek galiu, nevartoti, žinau,

kad hipertenzijai netinka tie visi riebesni maistai. Į

maistą atkreipiu dėmesį. (P6)

Vaistų vartojimas <...> geriu vaistus (P4)

Tai vaistus nuo spaudimo geriu. (P8)

Profilaktiniai tyrimai <...> profilaktiškai darausi tyrimus (P5)

Savikontrolė Sveikatos būklės

stebėjimas, rodiklių

matavimasis

Pagal galimybes aš visada cukraus kiekį žymiu. <...> Nu, praktiškai stengiuos viską stebėt, žymėtis, kiek tik

įmanoma. (P3)

<...> yra fiksavimas, cukraus tikrinimas ir aš pasitikrinu

(P4)

Visi informantai šeimos gydytojai sutiko, kad savipriežiūra – tai esminis dalykas lėtinių

ligų atveju. Visų pirma, šeimos gydytojai pabrėžė, kad savipriežiūra ir savikontrolė padeda

išvengti ligos paūmėjimų bei komplikacijų, nes žmogus, sekdamas savo sveikatos būklę,

žymėdamasis įvairius rodiklius, gali sumažinti paūmėjimų riziką: „Pats galės tada pamatyt

paūmėjimą kokį“ (G1). Kitas dalykas – savipriežiūra ir savikontrolė LNL atveju turi įtakos

geresnei paciento gyvenimo kokybei bei sąlygoja efektyvesnius gydymo rezultatus: „Tai tik

palengvina lėtinių ligų gydymo kokybę, efektyvumą, renkantis vaistus vienus ar kitus, gydymo

būdą renkantis“ (G6). Taip pat informantai į savipriežiūros kategoriją įtraukė ir sveiką

gyvenimo būdą. Informantai dar kartą pabrėžė, kad tai, ar pacientas užsiims savikontrole bei

98

savipriežiūra, priklausys nuo paties paciento. Tai yra jo atsakomybė: „Čia jau žmogaus

atsakomybė. Mes tik nurodome gaires“ (G6). Šeimos gydytojų teigimu, Lietuvoje labai

trūksta pacientų mokymo, kas galėtų padidinti pacientų sąmoningumą. Tačiau tai, anot šeimos

gydytojų, makro lygmens problema: „<...> ar turėtų būti daugiau diabeto mokyklų ar atsmos

kokios... Ar valsybė turėtų kažkokias programas išleist, ar visuomenės sveikatos specialistai

galėtų prisidėt“ (G6).

17 lentelė. Šeimos gydytojų požiūris į savipriežiūrą lėtinėmis neifekcinėmis ligomis

sergantiems pacientams

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Savipriežiūra ir

savikontrolė

Padeda išvengti

paūmėjimų ir

komplikacijų

Pats galės tada pamatyt paūmėjimą kokį. Sau pamatys, kas

negerai ir anksčiau kreipsis. Galės žinot, jeigu diabetu, ką valgyt, ko nevalgyt, ką sumažint. Visą tą pats galės reguliuot.

(G1)

Savipriežiūra ir savikontrolė padeda išvengti paūmėjimų ir komplikacijų. Vieni tai supranta, kas yra labai gerai, ir tai

vykdo, o kiti deja dar nelabai.. (G6)

Turi įtakos

geresnei

gyvenimo

kokybei,

geresniam

gydymo

efektyvumui

Ir jeigu tu prisižiūrėsi save ir vaistų dozę sumažinsi ir gyvenimo kokybę... Nes kam gydymas yra – dėl gyvenimo kokybės

gerinimo. Ir jeigu žmogus jaus tą gyvenimo kokybės

pagerėjimą, nuo to jis jausis laimingesnis ir tai yra mūsų noras bendras ligonių atžvilgiu. (G2)

Vien tik tai sėdint šiame kabinete paciento nežinosi, kaip

lėtinėm ligom sergant, kaip jo spaudimai, ar yra priepuoliai ir pan. Tai vedant dienyną tokį jisai stebi savo ir pan. Tai tik

palengvina lėtinių ligų gydymo kokybę, efektyvumą, renkantis

vaistus vienus ar kitus, gydymo būdą renkantis. Puiku, jeigu pacientas skiria sau laiko, dėmesio truputį, tai tik palengvina

darbą. (G3)

<...> tai [savipriežiūra – aut. past.] yra neišvengiama. Žmogus

yra sudėtingas organizmas. Ir jeigu jis nesuvoks savo padėties rimtumo ir jeigu jis pats nekontroliuos, neseks savo cukraus

kiekio, jeigu jisai nesilaikys dietos <...> serga bronchine astma

ir rūkys kaip dūmtraukis, nu, tai tada viskas, viskas. Jis nekontroliuoja savęs, neturi valios ir tai yra labai blogai. Tik

kenkia pats sau, jeigu dar kitiem nekenkia aišku. (G4)

Gyvenimo būdo

keitimas

Gyvenimo būdo keitimas labai svarbu, ne tik teisingas medikamentų vartojimas. (G1)

Paciento

atsakomybė

Čia jau žmogaus atsakomybė. Mes tik nurodome gaires, o nuo

žmogaus priklauso, ar jis į tai atsižvelgs, ar laikysis mano nurodymų, ar vartos vaistus, ar save prisižiūrės, diabeto atveju

ar matuos cukraus kiekį kraujyje, hipertenzijos atveju ar matuos

spaudimą ir visą tai žymėsis. (G6)

Pacientų

mokymo

trūkumas

Gal čia vėl trūksta to pacientų mokymo, ar turėtų būti daugiau

diabeto mokyklų ar atsmos kokios... Ar valsybė turėtų kažkokias

programas išleist, ar visuomenės sveikatos specialistai galėtų prisidėt. (G6)

99

3.3.3. Atsakomybės už sveikatą samprata

Į klausimą „Kas yra atsakingas už sveikatą?“ visi informantai pacientai atsakė, kad už

savo sveikatą visiškai yra atsakingas pats pacientas. Gydytojas atsakingas tik diagnozuoti ligą,

paskirti tam tikrą gydymą, tačiau visa kita – gyvenimo būdas, rūpinimasis sveikata,

gydymasis pagal nustatytą planą priklauso nuo paciento. Pacientai pastebi, kad neretai trūksta

pačių pacientų sąmoningumo ir motyvacijos rūpintis savo sveikata. Tokiais atvejais gydytojas

neturi galimybių „bėgioti iš paskos“ ir kontroliuoti pacientą, kaip jis gyvena, kaip kontroliuoja

ligą: „Gydytojas nebėgios iš paskos ir nežiūrės, ką aš ten darau. Žmogus pats turi būti ant

tiek sąmoningas, turi pats rūpintis savimi..“ (P4). Taigi paciento sąmoningumo trūkumas

suvokiama kaip viena iš problemų. Kitas dalykas – pacientai supranta, kad gydytojas atlieka

tik patarėjo bei pagalbininko vaidmenį, todėl negali jo funkcijos yra apribotos tik

konsultacijomis. Gydytojas negali paciento stebėti ir kontroliuoti visą laiką: „Gydytojas tai

mato tave tik kokį kartą per mėnesį, jei nėr lėtinių susirgimų, tai dar rečiau. <...> Gydytojas

tik gali padėt, kai reikia“ (P8). Taip pat gydytojo kompetencijos ribotumai suprantami ir ta

prasme, kad gydytojas ne visagalis, kartais gali ir nepastebėti ligos, kuomet simptomų dar

nėra: „Yra labai daug dalykų, kur vystosi ta liga nepastebimai gydytojui“ (P6). Taigi

pacientai supranta, kad visa atsakomybė dėl sveikatos atitenka pačiam pacientui. Pabrėžiama

paciento atsakomybė, kuomet nesirūpinama sveikata ar nepakankamai rūpinamasi ir vėliau

susergama: „pacientas, nes jisai dažniausiai jo yra kaltė“ (P5). Taip pat su paciento

atsakomybe siejama ir gydytojo nurodymų vykdymas. Tai, kad pacientas nesilaiko gydytojo

nurodymų, aiškinama paciento atsakomybės trūkumu, tai sąlygoja ir neefektyvius gydymo

rezultatus: „jeigu neklauso, tai čia jo paties bėda“ (P2).

Šeimos gydytojų ir pacientų nuomonės atsakant į šį klausimą sutapo. Šeimos gydytojai

taip pat nurodė, kad tik pacientas yra atsakingas už savo sveikatą. Visi informantai pacientai

pritarė, kad pacientas, o ne gydytojas turi būti atsakingas už sveikatą. Šeimos gydytojai, taip

pat kaip ir pacientai, taip pat pastebėjo, kad dažnai trūksta pacientų sąmoningumo ir

rūpinimosi savo sveikata: „Pirmiausiai už sveikatą atsakingas pats pacientas. Kaip jis priims

nurodymus, kaip juos vykdys, ir nuo to priklausys jo sveikata <...>“ (G4). Taip pat šeimos

gydytojai, kaip ir pacientai, pastebėjo, kad dėl savo sveikatos būklės atsakingas tik pacientas,

nes neretai susergama dėl per mažo rūpinimosi sveikata, dėl nesveiko gyvenimo būdo. Šeimos

gydytojai pabrėžia, kad jie yra tik patarėjai ir pagalbininkai, todėl negali prižiūrėti paciento ir

jo kontroliuoti visą laiką: „Gydytojas yra tik patarėjas, pagalbininkas“ (G6). Gydytojai gali

100

tik nustatyti ligą, paskirti gydymą, o tai, ar pacientas laikysis gydytojo nurodymų, ar sveikai

gyvens, ar užsiimsi savipriežiūra ir savikontrole, priklausys tik nuo paties paciento.

18 lentelė. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į atsakomybė už

sveikatą

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Paciento

atsakomybė už

sveikatą

Gydytojo

nurodymų

vykdymas ir

nevykdymas

Jeigu pacientas nenorės, tai gydytojas ką norės išrašys, bet

jeigu jisai jų negers, taigi nieko jam nepadarysi. Jeigu jis

nesilaikys tų gydytojo nurodymų, tai jis nepasveiks (P7)

Paciento

sąmoningumo

trūkumas

Žmogus pats turi būti ant tiek sąmoningas, turi pats rūpintis

savimi.. (P4)

Tai skaitau spaudoj ar kitur skelbiamoj informacijoj, kad

reikia save stebėti. Pačiam ligoniui, kad nebūtų ypatingų pakitimų ir tuoj kreiptis pas gydytoją. (P6)

Gydytojo

vaidmuo kaip

patarėjo ir

pagalbininko

Gydytojas tik patarėjas ir padėjėjas yra. (P4)

Gydytojas gali pagelbėti, jeigu kažkas atsitinka ar kažkokia liga užpuola ir panašiai (P5)

Paciento

atsakomybė už

susirgimus dėl

netinkamos

sveikatos

priežiūros ar

gyvenimo būdo

<...> realiai tai be abejo pacientas, nes jisai dažniausiai jo yra kaltė, ar persišaldė, ar neprisižiūrėjimas, nėjimas darytis

tyrimų ir panašiai. (P5)

Gydytojo ribotos

galimybės

nuodugniai ištirti

pacientą

Nu, tai kaip gali gydytojas, jis neįlįs į tave, neišsiknisinės,

kad va jau blogai, čia tas, anas. Yra labai daug dalykų, kur vystosi ta liga nepastebimai gydytojui. (P6)

Gydytojų požiūris

Pacientų

atsakomybė

Paciento

sąmoningumo

trūkimas

Už sveikatą tai pats žmogus atsakingas. Juk gydytojas

nestovės 24 val. ir nežiūrės, nei ką jis valgo, nei ką jis geria, rūkė, nerūkė. Daugiau niekas kitas. (G1)

<...> nei vienas gydytojas prie ligonio visą parą nebūna,

išskyrus reanimaciją. (G4)

<...> labai gaila, bet pacientai kartais būna pasyvūs, laukia nurodymų iš gydytojo ir viskas. Patys niekuo neprisidės. Bet

juk čia jo sveikata, jo gyvenimas ir jis turi tai suprast. (G6)

Paciento

atsakomybė už

susirgimus dėl

netinkamos

sveikatos

priežiūros ar

gyvenimo būdo

Ir jeigu jam [pacientui – aut. past.] patari keisti gyvenimo būdą, keisti gyvenimo sąlygas <...> Jeigu jis tai paiso, aišku

geriau būna, bet jeigu nepaiso, būna blogiau. (G4)

Jei esant antro tipo diabetui jis ir toliau riebiai maitinsis,

nežiūrės maisto, kiti susirgimai ar komplikacijos

garantuotos. O tada bus tik blogiau. (G6)

Gydytojo

vaidmuo kaip

patarėjo ir

pagalbininko

Šiaip mes esam tik šeimos gydytojai, mes juos matom nuo

tada, kai ateini į priėmimą, mes jį kontroliuojam, kaip jis

gydosi ir vykdo nurodymus. (G4)

<...> gydytojas tai tik pagalbininkas, padėjėjas. (G5)

101

3.3.4 Šeimos gydytojo vaidmuo lėtinių neinfekcinių ligų gydyme ir antrinėje

prevencijoje

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientai teigiamai žvelgia į šeimos gydytojo

vaidmenį gydant LNL. Informantų teigimu, šeimos gydytojai pakankamai teikia dėmesio jų

lėtiniams susirgimams: „rūpinasi tikrai, nieko negaliu prikišt“ (P8). Visų pirma, informantai

pabrėžė, kad šeimos gydytojai jiems pratęsia medikamentų vartojimą, kalba apie teisingo

medikamentų vartojimo svarbą, stebi pacientų sveikatos būklę.

Kalbant apie prevenciją, pacientai pabrėžė, kad šeimos gydytojai siūlo pasidaryti

įvairius profilaktinius tyrimus, pasiskiepyti nuo sezoninio gripo ir pan. tačiau nuo paties

paciento priklauso, ar jis pasinaudos gydytojo siūlomomis paslaugomis. Viena informantė

teigė, kad šeimos gydytoja kiekvienais metais pasisiūlo nemokamai pasiskiepyti nuo gripo,

nes informantei priklauso nemokami skiepai, tačiau informantė prisipažino, kad niekada tokia

galimybe nepasinaudoja, nes niekada neserga gripu ir nebijo susirgti bei neįvertina galimų

komplikacijų: „Nesiskiepyju niekada nuo gripo <...> nepripažįstu skiepų“ (P7).

Pacientai pripažįsta, kad jie gauna pakankamai informacijos ir patarimų, susijusiu su

tuo, kaip gydyti ir prižiūrėti lėtinį susirgimą tiek iš šeimos gydytojo, tiek apskritai iš sveikatos

priežiūros įstaigos. Šeimos gydytojai jiems dažniausiai kiekvieną kartą konsultacijos metu

primena, kaip vartoti vaistus. Diabeto pacientai pabrėžė, kad jiems labai padeda diabeto

mokykla ir jose dirbančios diabeto sesutės, kurios duoda daug naudingų patarimų: „Nu, kaip

diabetu, tai yra mūsų ta sesutė“ (P3). Tačiau astmos ir hipertenzijos pacientai neišskyrė

jokios ypatingos priežiūros ir informacijos. Informaciją jiems suteikia tik šeimos gydytojas:

„Ne, tokių plakatų nėra kad parašytą. Pati gydytoja paaiškina. Nėra tokių kabinetų, kur

užeini ir klausi: „kiek man čia dabar kartų gerti? Ar čia gerai gydytoja parašė?“ Nėra tokių,

viskas įvyksta vienam kabinete. Ir man užtenka tos informacijos, kurią suteikia gydytoja“

(P7).

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad šeimos gydytojai sutinka, kad jų vaidmuo LNL

sergančių pacientų gydyme bei prevencijoje yra pagrindinis. Vis dėlto pacientai pirmiausiai

kreipiasi į šeimos gydytoją, o tik vėliau, jei reikalinga, yra siunčiami pas specialistus.

Aš manau, kad ir yra pagrindinis dalykas šeimos gydytojo. Mes konsultantams

nusiunčiame tik gairių sudarymui (G2).

102

Pats pirmas ta stotelė nuo ko pradedi, tai koreguot kažką reikia, gydymą keist

ar kažkas negerėja, tai aptari viską per konsultaciją. O šiaip tai visa virtuvė

pas šeimos gydytoją aš manau priklauso, prasideda. (G5)

Visų pirma, infomantai šeimos gydytojai pabrėžė, kad šeimos gydytojai tokių LNL,

kaip antro tipo cukrinio diabeto, astmos ar hipertenzijos, atvejais pirmiausiai paskiria būtinus

tyrimus, medikamentus bei nuolat stebi paciento sveikatos būklę. Kalbėdami apie antrinę

prevenciją, šeimos gydytojai nurodė pacientams, jau sergantiems LNL, paskiriantys

profilaktinius tyrimus, kalbantys apie savipriežiūros bei sveiko gyvenimo būdo naudą ir

būtinybę.

Šeimos gydytojai pastebėjo, kad konsultacijos metu pacientams paaiškinama apie

sveiką gyvenseną, paaiškinama, kaip teisingai vartoti medikamentus, išklausoma paciento

pageidavimų bei lūkesčių, aptariami gydymo variantai. Diabeto pacientams pasiūloma

apsilankyti diabeto mokykloje, kur diabeto slaugytojos jiems paaiškina, kaip kontroliuoti ligą.

Į klausimą apie pacientų mokymą, šeimos gydytojai atsakė, kad pacientų mokymas yra

labai svarbus dalykas, kurio Lietuvoje labai trūksta. Pacientų mokymas svarbu, kad pacientai

taptų sąmoningesniais sveikatos priežiūros paslaugų vartotojais: „Pacientų mokymas yra

būtinas, kad jie tamptų sąmoningesniais. Kartais to mokymo per mažai“ (G6).

Diabeto mokymo pakanka, anot informantų, tačiau labai trūksta hipertenzijos bei

atsmos mokymo. Šeimos gydytojai dėl laiko trūkumo negali su pacientais aptarti visų aspektų,

o specializuoto astmos ar hipertenzijos mokymo nėra: „<...> tokia kaip astma, hipertenzija

tai nėra mokymo. <...> Be abejo reikėtų daugiau hiperetnzijos mokymo, nes trūksta“ (G5).

Anot šeimos gydytojų, pacientams, pavyzdžiui, atsmos, reikia nuolat priminti, kaip

vartoti inhaliatorius, nes jie tai dažnai pamiršta. Neteisingas medikamentų vartojimas gali būti

visai neefektyvus.

Pacientų mokymas labai svarbu. Esmė yra netgi elementarų inhaliatorių

padoryt, kaip įkvėpt, nes ligoniai eilę metų kvėpdami užmiršta, kad įkvėpt

reikia giliai. Tai praktiškai iš tikrųjų eilinė buitinė problema ir liga pablogėja.

Reiškia tai yra svarbu ne tik pirmą kartą pasakyti, bet ir pakartot dešimt kartų.

Tą mes ir darom. (G2)

Labai būtina čia dalykas, labai būtinas. Nes jeigu astmatininkas nemokės

teisingai inhaliuoti, pusę vaistų išeis į orą – jam nepadės. Jam didesnes dozes

reikės skirti. O visi astmos vaistai yra rimti vaistai, hormonais paremti vaistai,

o ne tik plečiančiais. Bronchus tai bus blogai. O jeigu jis nebus apmokytas,

kaip teisingai susileisti insuliną diabetikas, jis jo nepakankamai susileis arba

103

per daug, tai visą laiką bus krizės. Ir tai yra blogai. Mokymas visur yra

reikalingas. (G4)

19 lentelė. Šeimos gydytojo vaidmuo lėtinių neinfekcinių ligų gydyme ir antrinėje

prevencijoje

Kategorija Subkategorija Patvirtinantis interviu teiginys

Pacientų požiūris

Šeimos gydytojo

vaidmuo LNL

gydyme

Medikamentų

išrašymas

Išrašo vaistus gydytojas (P3)

Jis [šeimos gydytojas – aut. past.] mato mano

rodiklius tyrimų, jis paskiria man vaistų (P4)

Kalbėjimas apie

teisingą medikamentų

vartojimą

Laiku įspėti, kad pastoviai reikia naudoti vaistus.

(P6)

Sveikatos būklės

stebėjimas

[šeimos gydytojas – aut. past] prižiūri mano ligą

(P3)

Šeimos gydytojo

vaidmuo antrinėje

prevencijoje

Sveiko gyvenimo

būdo propagavimas

<...> dėl sveiko gyvenimo būdo ir gydytoja daug

papasakoja (P3)

<...> gydytoja pasakoja apie sveiką gyvenimo būdą, klausia, ar sveikai maitinuosi (P8)

Profilaktinių tyrimų

paskyrimas

Mane labai daug nukreipia visokiem tyrimam. <...>

Pagal mano amžiaus grupę priklauso ten tokie tyrimai, ten tokie. Jis man išrašo siuntimus, aš jais

pasinaudoju, be abejo. (P4)

Pasiūlo tyrimus pasidaryt. (P6)

Gydytojų požiūris

Šeimos gydytojo

vaidmuo LNL

gydyme

Tyrimų darymas,

medikamentų

paskyrimas, sveikatos

būklės stebėjimas

Tai daromi tie tyrimai, cukrus tikrinamas <...> Ir

žmogui padėt gyvent, kad neprogresuotų ta liga. Tai vat tas ir yra. Didelis šeimos gydytojo vaidmuo.

<...> Ir tu žiūrėsi į tą gliukozės kiekį. Nu, ir pats

pirmasis pamatysi kažkokį pakitimą. (G1)

Tiekimas, korekcija, viskas yra šeimos gydytojo.

(G2)

Ateina pasitart, pablogėja, tai kažką pakeiti, pagerėja, tai vėl pakeiti. (G5)

Mes žinome tuos pacientus, sekame jų ligos eigą, nes

jie praktiškai kiekvieną mėnesį lankos, kai kurie dar dažniau. Jei matom, kad gresia kažkoks

pablogėjimas, galim tam užkirsti kelią. (G6)

Šeimos gydytojo

vaidmuo antrinėje

prevencijoje

Profilaktinių tyrimų

paskyrimas

<...> profilaktiniai tyrimai daromi. Kad surasti tą

ankstyvą fazę. Išvis, kai žmogus neturi jokių

nusiskundimų, kai jaučias sveikas. O tu jam nori anksti nustatyt tuos pakitimus. (G1)

Profilaktinių tyrimų metu, ką mes ir pradėjom kalbą,

tai ir paprastai yra atliekami tyrimai šeimos gydytojo kabinete, atsakantys į klausimą, ar galėtų

būti kokių susirgimų pradžia, ar seni susirgimai. (G3)

Kalbėjimas apie

savipriežiūrą, sveiką

gyvenimo būdą

Ir labai svarbu dar, nes mes jam pasakojame, kaip prižiūrėt, kontroliuot ligą, kad reikia keist gyvenimo

būdą. (G6)

104

Apibendrinant, atskleista, kad LNL sergantys pacientai nedalyvauja priimant

sprendimus – jų požiūris į paciento dalyvavimą priimant sprendimus neigiamas. Pacientų

nuomone, sprendimus turi priimti gydytojas, nes pacientui trūksta žinių ir kompetencijos.

Informantų atsakymai pagal amžių neišsiskyrė: tiek jauniausia, tiek vyriausia informantė

nepritaria pacientų dalyvavimui priimant sprendimus. Šeimos gydytojai, priešingai nei

pacientai, pritaria pacientų dalyvavimui priimant sprendimus ir tai skatina. Šeimos gydytojai

pripažįsta, kad būtent LNL sergantiems pacientams labai svarbu įsitraukti į sprendimų

priėmimą, nes tai skatina geresnius gydymosi rezultatus. Šeimos gydytojai sutinka, kad reikia

visuomet išklausyti paciento pageidavimų ir prisitaikyti, nepiršti savo nuomonės. Taip pat

gydytojai akcentuoja tai, kad nors ir stengiasi įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą, labai

dažnai pats pacientas to nenori, nesiima iniciatyvos. Šeimos gydytojai įžvelgia pacientų

iniciatyvos trūkumą. Šeimos gydytojai akcentuoja, kad pacientų dalyvavimas priimant

sprendimus skatina savipriežiūrą, gerina gydymo rezultatus, tačiau per didelis įsitraukimas į

sprendimų priėmimą siejamas su padidėjusiu pacientų jautrumu bei galimu nuomonių

nesutapimu tarp gydytojo ir paciento.

Atskleista, kad pacientai per mažai rūpinasi sveikata. Nors gydytojai ir pacientai sutiko,

kad už sveikatą atsakingas pats pacientas, tik pusė informantų pacientų prisipažino, kad

rūpinasi sveikata. Jiems tai siejasi su sveiko gyvenimo būdo propagavimu, medikamentų

vartojimu, profilaktine patikra, tačiau kita dalis informantų pacientų prisipažino, kad visai

nesirūpina sveikata arba rūpinasi tik tiek, kiek priklauso, įskaitant medikamentų vartojimą.

Antro tipo cukriniu diabetu sergantys pacientai teigė, kad kontroliuoja ligą ją stebėdami,

fiksuodami rodiklius. Tuo tarpu šeimos gydytojai pabrėžia savipriežiūros būtinybę LNL

atveju, tačiau gydytojai sutinka, kad pacientams labai trūksta žinių šia tema.

Pacientams užtenka informacijos, gaunamos iš gydytojų apie gydymą bei profilaktikos

galimybes. Pacientų teigimu, šeimos gydytojai jiems dažniausiai pasakoja apie sveiką

gyvenimo būdą bei paskiria profilaktinius tyrimus. Šeimos gydytojai taip pat akcentuoja

profilaktinių tyrimų svarbą LNL atveju, tačiau pabrėžia ir tai, kad šeimos gydytojo vaidmuo

antrinėje prevencijoje – tai ir savipriežiūros skatinimas.

105

REZULTATŲ APTARIMAS

Gydytojų profesionalus sveikatos, ligos, sveikatos išsaugojimo suvokimas skiriasi nuo

neprofesionalaus paciento suvokimo. Kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientai, sergantys

LNL, suvokia sveikatą kaip ligų nebuvimą, gerą savijautą, energiją. Toks supratimas gali būti

siejamas su biomedicinine sveikatos samprata. Tuo tarpu šeimos gydytojų sveikatos

supratimas gali būti siejamas su biopsichosocialine sveikatos samprata – gydytojai į sveikatą

žvelgia ne tik iš fizinės, bet ir iš psichologinės bei socialinės pusių. Tiek gydytojai, tiek

pacientai išskiria ligos (angl. disease) bei susirgimo (angl. illness) kategorijas. Liga susijusi su

biomedicinine samprata. LNL sergantys pacientai į ligą žvelgia kaip į įprastos gyvenimo

rutinos sutrikdymą, pašalinius pojūčius, skausmą, senėjimo procesą, poreikį vartoti

medikamentus bei kreiptis į specialistus. Šeimos gydytojams tai – organizmo disfukcija,

pašaliniai pojūčiai. Susirgimo kategorija aiškinama iš biopsichosocialinės perspektyvos. LNL

sergantys pacientai šiuo atveju susirgimą sieja su psichologiniais aspektais, tokiais kaip

depresija, gyvenimo džiaugsmo praradimą bei gyvenimo būdu, o šeimos gydytojai – su

gyvenimo gerovės sutrikdymu, psichologiniais, o ne tik fiziniais aspektais. Gydytojai pabrėžia

medikamentų bei medicinės intervencijos svarbą, o pacientai mato natūralios medicinos,

netradicinių gydymo metodų privalumus. Gydytojai pabrėžia prevencijos ir savipriežiūros

svarbą lėtinių ligų atveju, skirtingai nei pacientai. Pacientų ir gydytojų požiūris į prevenciją ir

profilaktiką teigiamas, tačiau dauguma informantų pacientų prisipažino nesinaudojantys

jokiomis profilaktikos ar prevencijos priemonėmis. Pacientų ir gydytojų požiuriu, sveikatos

išsaugojimas priklauso nuo pačių pacientų. Sveikatos išsaugojimą pacientai sieja su fiziniu

aktyvumu, grūdinimusi, sveikatos stiprinimu, o šeimos gydytojai – su sveika gyvensena.

Šeimos gydytojų požiūriu, daugelis pacientų, sergančių LNL, nesinaudoja profilaktikos

priemonėmis, nes jiems trūksta žinių. Šeimos gydytojai taip pat įžvelgia ir spragas sveikatos

politikoje – šeimos gydytojų teigimu, valstybė per mažai dėmesio skiria profilaktikos

programoms, trūksta pacientų švietimo švietimo apie vakcinacijos naudą, profilaktika turėtų

būti skatinama nuo mažens ir trūksta profilaktikos programų vyresnio amžiaus žmonėms.

Šeimos gydytojai pabrėžia, kad profilaktika ir prevencija ypatingai svarbi LNL sergantiems

pacientams, kuriems labai svarbu sveikas gyvenimo būdas, savipriežiūra, reguliarūs

profilaktiniai tyrimai, saugojimasis komplikacijų, tačiau pacientams, šeimos gydytojų

požiūriu, labai trūksta žinių ir motyvacijos. Dauguma LNL sergančių pacientų teigiamai

vertina alternatyvią mediciną: alternatyvi medicina jiems – tai kaip sveikatą stiprinanti,

tradicinę mediciną papildanti priemonė. Pacientai išskiria tokius alternatyvios medicinos

106

metodus, kaip akupunktūrą, Rytų mediciną bei homeopatiją. Priešingai nei pacientų, šeimos

gydytojų požiūris į alternatyvią mediciną yra neigiamas. Alternatyvią medicina gydytojai

vadina „šarlatanizmu“, hobiu, tam tikra saviraiškos forma. Šeimos gydytojų teigimu,

alternatyvią mediciną galima rinktis tik kaip papildančią priemonę tradicinei medicinai, tačiau

įžvelgia ir alternatyvios medicinos riziką sveikatai.

Kokybinis tyrimas atskleidė, kad pacientų požiūris į paciento ir šeimos gydytojo

santykius konstruojamas per asmeninę patirtį. Visų pirma, pacientų požiūris į šeimos gydytojo

ir gydytojo-paciento santykius teigiamas. Labiausiai pacientai vertina tai, kad santykis su

šeimos gydytoju yra ilgalaikis, taigi atsiranda tarpusavio supratimas, paciento pasitikėjimas

gydytoju. Taip pat teigiamai vertinama, kad šeimos gydytojas konsultuoja visą šeimą:

pacientas, atėjęs į konsultaciją, gali pasikonsultuoti ir dėl šeimos narių. Taip patogiau ir

sutaupoma laiko. Pacientai santykį su šeimos gydytoju apibūdina kaip draugišką, o

bendravimą – malonų. Pacientai teigiamai vertina tai, kad gydytojas sugeba bendrauti su

įvairaus amžiaus pacientais, įsiklauso į individualius poreikius, o bendravimas neapsiriboja

vien tik medicininėmis problemomis, o yra visapusiškas, apimantis ir psichosocialinius

aspektus. Pacientai atkreipia dėmesį į tai, kad gydytojo-paciento santykiai priklauso ne tik nuo

gydytojo, bet ir nuo paciento . pacientai teigiamai vertina, kad gydytojas pasiūlo profilaktinius

tyrimus, taip pat galima kreiptis į šeimos gydytoją iškilus problemai bet kuriuo metu.

Šeimos gydytojai, taip pat kaip pacientai, taip pat teigiamai vertina šeimos gydytojo ir

paciento santykius. Visų pirma, šeimos gydytojai taip pat kaip vieną iš privalumų išskiria

paciento šeimos bei socialinės aplinkos žinojimą. Šeimos gydytojai pabrėžia, kad jų santykis

su LNL sergančiais pacientais skiriasi nuo kitų, nesergančių LNL, pacientų, nes toks santykis

yra intensyvus dėl to, kad tokie pacientai priversti dažnai lankytis gydymo įstaigose, artimas –

taip pat dėl to, kad pacientas dažnai lankosi. Taip pat šeimos gydytojai akcentuoja, kad LNL

pacientams reikia išskirtinio dėmesio, reikia su jais daug bendrauti, suteikti daug išsamios

informacijos ir tiesiog kalbėtis. Taip pat šeimos gydytojai pabrėžia, kad toks santykis turi būti

grindžiamas pasitikėjimu, nes ypač svarbu, kad LNL pacientas būtų atviras ir sakytų tiesą

gydytojui dėl to, kad nebūtų nuslėpta apie neteisingai vartojamus medikamentus, nevykdomą

gydymą, nes tai ypatingai svarbu LNL atveju. Šeimos gydytojai pabrėžia, kad su LNL

pacientais kalbamasi apie savipriežiūrą ir jos reikšmę. Psichologinė LNL pacientų

psichologinė būsena ypatinga tuo, kad tokie pacientai dažnai būna susierzinę, pikti, patiriantys

įtampą, todėl šeimos gydytojai, į tai atsižvelgdami, skiria ypatingą dėmesį jiems.

107

IŠVADOS

1. Tyrimo metu nustatyta, kad gydytojo-paciento santykiai ir šeimos gydytojų, ir

lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų iš dalies vertinami teigiamai.

Atlikus interviu su lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais buvo nustatyti šie teigiami

gydytojo-paciento santykių aspektai: draugiškas, ilgalaikis santykis su šeimos

gydytoju, tarpusavio supratimas, pasitikėjimas bei galimybė visai šeimai lankytis pas

tą patį gydytoją.

Atlikus interviu su šeimos gydytojais buvo nustatyti šie teigiami gydytojo-paciento

santykių aspektai: šeimos gydytojas pažįsta paciento šeimą, mato jo socialinę aplinką,

o santykiams būdinga tai, kad su jais reikia daug bendrauti, suteikti daug išsamios

informacijos ir tiesiog kalbėtis, o neretai tokie pacientai patiria įtampą, stresą, todėl

šeimos gydytojai, į tai atsižvelgdami, jiems skiria ypatingą dėmesį.

Atlikus interviu su lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais buvo nustatyti šie neigiami

gydytojo-paciento santykių aspektai: didelės eilės prie šeimos gydytojo kabineto,

abipusės pagarbos trūkumas.

Atlikus interviu su šeimos gydytojais buvo nustatyti šie neigiami gydytojo-paciento

santykių aspektai: lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantiems pacientams labai

trūksta žinių, savipriežiūrai jie skiria per mažai dėmesio, nesilaiko sveiko gyvenimo

būdo, gydytojo nurodymų, nereguliariai vartoja medikamentus, o konsultacijos laikas

– per trumpas. Tai, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantys pacientai

nereguliariai vartoja medikamentus ir tai nuslepia nup gydytojo laikoma viena iš

rimčiausių problemų, nes toks nereguliarus gydymasis gali turėti rimtų pasekmių.

2. Buvo ištirta, kad profesionaliu ir neprofesionaliu požiūriais sveikatos, sveikatos

išsaugojimo, savipriežiūros, alternatyvios medicinos supratimas skiriasi, o ligos –

nesiskiria.

Buvo ištirta, kad tiek profesionaliu, tiek neprofesionaliu požiūriais išskiriamos ligos ir

susirgimo kategorijos. Galima teigti, kad tai suteikia pagrindą platesniam lėtinėmis

neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų įsitraukimui į sprendimų priėmimą

pirminėje sveikatos priežiūroje.

Buvo nustatyti skirtumai tarp profesionalaus ir neprofesionalaus sveikatos supratimo:

tyrime dalyvavusių pacientų, sergančių lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, sveikatos

samprata yra biomedicininė – sveikata apibrėžiama kaip ligų nebuvimas, o šeimos

gydytojų sveikatos supratimas gali būti siejamas su biopsichosocialine sveikatos

108

samprata – gydytojai į sveikatą žvelgia ne tik iš fizinės, bet ir iš psichologinės bei

socialinės pusių.

Atskleista, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantiems pacientams trūksta

prevencijos ir savipriežiūros, o tai gali būti siejama su pasyviu pacientų dalyvavimu

priimant sprendimus sveikatos priežiūroje.

Atskleista, kad šeimos gydytojų ir lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergančių pacientų

požiūris į alternatyvią mediciną taip pat išsiskyrė: tyrime dalyvavę lėtinėmis

neifekcinėmis ligomis sergantys pacientai teigiamai vertina alternatyvią mediciną, o

šeimos gydytojai – neigiamai.

3. Buvo ištirta, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantys pacientai nepakankamai

dalyvauja sprendimų priėmimo procese pirminėje sveikatos priežiūroje, per mažai

dėmesio skiria savipriežiūrai.

Atskleista, kad tyrime dalyvavę šeimos gydytojai ir lėtinėmis neifekcinėmis ligomis

sergantys pacientai sutinka, kad atsakomybė už sveikatą atitenka pačiam pacientui,

tačiau jie pripažįsta, kad galutinį sprendimą turi priimti gydytojas prieš tai pasitaręs su

pacientu. Šeimos gydytojai labai palaiko pacientų, sergančių lėtinėmis neifekcinėmis

ligomis, dalyvavimą priimat sprendimus ir skatina pacientus bendradarbiauti bei

pasidalinti atsakomybe su gydytoju.

Atskleista, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergantys pacientai pasitiki šeimos

gydytoju. Šeimos gydytojai pabrėžė, kad pasitikėjimas ypatingai svarbus esant

lėtinėms neifekcinėms ligoms, nes kitu atveju gali nukentėti gydymo rezultatai.

Atskleista, kad lėtinėmis neifekcinėmis ligomis sergančio paciento ir šeimos gydytojo

santykiuose labai trūksta bendro sprendimų priėmimo, kuris galėtų pagerinti ne tik

gydymo efektyvumą, bet ir turėti ekonominę naudą.

109

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Įvertinus tyrimo rezultatus ir apribojimus, parengtos praktinės rekomendacijos:

Šeimos gydytojams:

Įtraukti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančius pacientus į sprendimų priėmimą

pirminėje sveikatos priežiūroje.

Skatinti jų aktyvumą pirminėje sveikatos priežiūroje.

Daugiau kalbėti apie savipriežiūros privalumus ir būtinybę pirminėje sveikatos

priežiūroje.

Valdžios institucijoms:

Remiantis sėkminga užsienio šalių patirtimi, sukurti programas, skatinančias

pacientų mokymą, savipriežiūrą, dalyvavimą priimant sprendimus pirminėje

sveikatos priežiūroje.

Prailginti oficialų šeimos gydytojo konsultacijos laiką.

Nevyriausybinėms organizacijoms:

Remiantis sėkminga užsienio šalių patirtimi, sukurti programas, skatinančias

pacientų mokymą, savipriežiūrą, dalyvavimą priimant sprendimus pirminėje

sveikatos priežiūroje.

Pacientams, sergantiems lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis:

Aktyviau įsitraukti priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje.

Didesnį dėmesį skirti savipriežiūrai, savikontrolei, sveikatos išsaugojimui.

Akademinei bendruomenei:

Vystyti empirinių tyrimų apie lėtinėmis neinfekcinėmis ir kitomis ligomis sergančių

pacientų dalyvavimą priimant sprendimus sveikatos priežiūroje, prevencijoje,

savipriežiūroje, sveikatinimo programose.

110

LITERATŪRA

1. Freidson E. Profession of Medicine. A Study of the Sociology of Applied Knowledge.

The University of Chicago Press, 1988.

2. Hardey M. Doctor in the house: the Internet as a source of lay health knowledge and

the challenge to expertise. Sociology of Health & Illness, 1999, vol. 21 nr .6, p. 820–

835.

3. Coultier A. Parsons P., Askham J. Where are the patients in decision-making about

their own care? Policy Brief. Health Systems and Policy Analysis. Geneva: WHO,

2008.

4. Holman H., Lorig K. Patiens as partners in managing chronic disease. BMJ, 2000,

320: 526-527.

5. Campbell C., McGauley G. Doctor-patient relationships in chronic illness: insights

from forensic psychiatry. BMJ, 2005, 330: 667-670.

6. Clark N. M. Management of Chronic Disease by Patients. Annual Reviews. Public

Health, 2003, 24:289-313.

7. Coleman M. T., Newton K. Supporting Self-Management in Patients with Chronic

Illness. American Family Physician, 2005, vol. 72, no. 8, p. 1503-1510.

8. Heisler M., Bouknight R. R., Hayward R. A. et al. The Relative Importance of

Physician Communication, Participatory Decision Making, and Patient Understanding

in Diabetes Self-management. Journal of General Internal Medicine, 2002, 17, p. 243-

252.

9. Kennedy A., Rogers A., Bower P. Support for self care for patients with chronic

disease. BMJ, 2007, vol. 335, nr. 7627, p. 968–970.

10. Leonavičius V., Plieskis M., Petrauskienė J. Pacientų pasitenkinimo bendrosios

praktikos gydytojo paslaugomis analizė sveikatos modelio atžvilgiu. Sociologija.

Mintis ir veiksmas, 2003, 1, p. 93-101

11. Liubarskienė Z., Šoliūnienė L., Kilius V. et al. Pacientų pasitikėjimas sveikatos

priežiūra. Medicina, 2004, vol. 40, nr. 3, p. 278-285.

12. Peičius E. Lietuvos gyventojų dalyvavimo galimybės priimant sveikatos priežiūros

sprendimus. Daktaro disertacija, Kauno medicinos universitetas, 2005

13. Friedman D. S., Hahn S. R., Gelb R. et al. Doctor–Patient Communication, Health-

Related Beliefs, and Adherence in Glaucoma. Results from the Glaucoma Adherence

and Persistency Study. Ophthalmonology, 2008, 115:1320–1327.

111

14. Kučinskaitė A. Gydytojo ir paciento santykis pacientui priimant sprendimus.

Bakalauro darbas. Vilniaus universitetas, 2011.

15. Goold S. D., Lipkin M. Jr. The Doctor–Patient Relationship. Challenges,

Opportunities, and Strategies. J Gen Intern Med, 1999, 14(S1): S26–S33.

16. Simpson M., Buckman R., Stewart M. et al. Doctor-patient communication: the

Toronto consensus statement. BMJ, 1991, 303: 1385-1387.

17. LagerlØv P., Leseth A., Matheson I. The doctor–patient relationship and the

management of asthma. Social Science & Medicine, 1998, vol. 47 nr. 1, p. 85-91.

18. Greenhalgh T. Chronic illness: beyond the expert patient. BMJ, 2009, 338: b49, p.

629-631.

19. Bury M. Health and Illness in a Changing Society. London: Routledge, 2000.

20. Charles C., Gafni A., Whelan T. Decision-making in the physician-patient encounter:

revisiting the shared treatment decision-making model. Social Science & Medicine,

1999, 49, p. 651-661.

21. Stewart M. A. Effective physician-patient communication and health outcomes: a

review. Canadian Medical Association Journal, 1995, 152: 1423-1433.

22. Ford S., Schofield T., Hope T. Observing decision-making in the general practice

consultation: who makes which decisions? Health Expectations, 2006, 9: 130-137.

23. Ijas-Kallio T. Patient Participation in Decision Making Process in Primary Care. A

conversation analytic study. Academic Dissertation, University of Tampere, 2011.

24. Bodenheimer T., Lorig K., Holman H., Grumbach K. Patient Self-Management of

Chronic Disease in Primary Care. JAMA, 2002, vol. 288, no. 19, p. 2469-2475.

25. Hibbard J. H., Greene J. What The Evidence Shows About Patient Activation: Better

Health Outcomes And Care Experiences; Fewer Data On Costs. Health Aff, 2013,

32(2) :207-214.

26. Garland E., Ducat S. Health Affairs Explores Whether "Patient Activation and

Engagement" Are Panaceas in February Issue. [žiūrėta 2013 m. sausio 18 d.] Prieiga

per internetą: http://www.healthaffairs.org/press/2013_02_04.php

27. Clancy C., Collins F. S. Patient-Centered Outcomes Research Institute: The

Intersection of Science and Health Care. Sci. Transl. Med., 2010, 2(37): 37cm18.

28. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Dėl Lietuvos medicinos normos MN

14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“

patvirtinimo. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, 2005-12-22,

112

Valstybės žinios, 2006, nr. V-1013 [žiūrėta 2013 m. kovo 23 d.] Prieiga per internetą:

http://sena.sam.lt/lt/main/teisine_informacija/medicinos_normos?id=26165

29. Šeimos gydytojas. Sveikatos apsaugos ministerija, 2009 [žiūrėta 2013 m. vasario 27

d.] Prieiga per internetą: http://www.sam.lt/go.php/lit/eimos_gydytojas_/598

30. Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodeksas, Lietuvos bioetikos komitetas,

2004, [žiūrėta 2013 m. kovo 14 d.] Prieiga per internetą:

http://bioetika.sam.lt/index.php?-1721532741

31. Ledford C. J. W., Villagran M. M., Kreps G. L. et al. ‘‘Practicing medicine’’: Patient

perceptions of physician communication and the process of prescription. Patient

Education and Counseling , 2010, 80, p. 384–392.

32. Kaminskas P., Peičius E. Gydytojo-paciento santykių sociologiniai ir etiniai aspektai.

Filosofija. Sociologija, 2005, 4, p. 62-69.

33. Leonavičius V., Baltrušaitytė G., Naujokaitė I. Sociologija ir sveikatos priežiūros

paslaugų vartotojas. Monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007.

34. Parsons T. Social system. London: Routledge, 1991.

35. Matcha D. A. Medical sociology. Allyn and Bakon, 2000.

36. Flocke C. A., Miller W. I., Crabtree B. F. Relationships between physician practice

style, patient satisfaction, and attributes of primary care. The Journal of Family

Practice, 2002, vol. 51, no. 10, p. 835-840.

37. Emanuel E. J., Emanuel L. L. Four models of the physician-patient relationship. The

Journal of the American Medical Association, 1992, 267, 16, p. 2221-2226.

38. Charles C., Gafni A., Whelan T. Shared decision-making in the medical encounter:

what does it mean? (Or it takes at least two to tango). Social Science & Medicine,

1997, vol. 44, no. 5, p. 681- 692.

39. Global Health Survey. Experience & perception in 28 countries. International

Research Institutes. [žiūrėta 2013 m. sausio 16 d.] Prieiga per internetą:

http://dynamic-search.com.my/wp-content/uploads/2012/02/IRIS-Global-Health-

Survey-Final.pdf

40. Grabauskas V., Peičius E., Kaminskas R. Pacientų vaidmuo priimant sveikatos

priežiūros sprendimus. Medicina (Kaunas), 2004, 40(11).

41. Boruchovitch E., Mednick B. R. The meaning of health and illness: some

considerations for health psychology. Psico-USF, 2002, vol. 7., nr. 2., p. 175-183.

42. Bury M. Health and Illness. Short Introductions. Cambridge: Polity Press, 2005.

113

43. WHO definition of Health [žiūrėta 2013 m. sausio 19 d.] Prieiga per internetą:

http://www.who.int/about/definition/en/print.html

44. Freund P. E. S., McGuire M. B., Podhurst L. S. Health, Illness, and the Social Body. A

Critical Sociology. Fourth Edition. New Jersey: Prentice Hall, 2003.

45. Helman C. Culture, Health and Illness. Fourth Edition. Oxford: Butterworth-

Heinemann, 2000.

46. Darulis Ž., Grabauskas V., Valius L. Sveikatos informacijos internete reikšmė

gydytojų ir pacientų santykiams: šeimos gydytojų požiūris. Lietuvos bendrosios

praktikos gydytojas, 2010, vol. 14, nr. 6, p. 411-416.

47. Matulionis A. V., Šedienė P. Lėtine psichikos liga sergančio asmens vaidmenų

pokyčiai. Filosofija. Sociologija, 2008, vol. 19, nr. 2, p. 97-105.

48. Bolam B., Gleeson K., Murphy S. "Lay Person" or "Health Expert"? Exploring

Theoretical and Practical Aspects of Reflexivity in Qualitative Health Research.

Forum: Qualitative Social Research. 2003, vol. 4, nr. 2, art. 26.

49. Purdy M., Banks D. (Ed) The Sociology and Politics of Health. A Reader. London:

Routledge., 2001, 272 p.

50. Spector R. E. Cultural Diversity in Health and Illness. Seventh Edition. Pearson,

Prentice Hall, p. 432, 2009.

51. Gwyn R. Communicating Health and Illness. London : SAGE Publications Inc., 2002.

52. Charles C., DeMaio S. Lay Participation in Health Care Decision Making: A

Conseptual Framework. Journal of Health Politics, 1993, vol. 18. Nr. 4, p. 881-904.

53. Prior L. Belief, knowledge and expertise: the emergence of the lay expert in medical

sociology. Sociology of Health & Illness, 2003, vol. 25, Silver Anniversary Issue, p.

41-57.

54. Špokienė I. Papildomosios ir alternatyviosios (netradicinės) medicinos paslaugų

teisinis reguliavimas: dabartis ir perspektyvos. Socialinių mokslų studijos/Societal

Studies, 2012, vol. 4, nr. 2, p. 621-644.

55. Bartuškaitė M., Butkevičienė E. Lietuvos gyventojų požiūris į sveikatos priežiūros

sistemą ir alternatyviąją mediciną. Viešoji politika ir administravimas, 2013, vol. 12,

nr. 1, p. 94-107.

56. WHO, Noncommunicable diseases. Fact sheet, 2011. [žiūrėta 2013 m. sausio 16 d.]

Prieiga per internetą: http://www.who.int/mediacentre/factsheets/fs355/en/index.html

57. Health in the European Union. European Commission Report. Special Eurobarometer

272e/ Wave 66.2, TNS Opinion & Social, 2007.

114

58. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija Higienos instituto Sveikatos informacijos

centras. Lietuvos sveikatos statistika 2011. Health statistics of Lithuania 2011.Vilnius:

Higienos institutas, 2012.

59. HEIDI Data Tool, Proportion of people reporting any long-standing chronic illness or

longstanding health problem [žiūrėta 2012 m. sausio 23 d.] Prieiga per internetą:

http://ec.europa.eu/health/indicators/echi/list/echi_34.html#main?KeepThis=true&TB

_iframe=true&height=650&width=920

60. Lietuvos mokslo taryba. Lėtinės neinfekcinės ligos. Nacionalinė mokslo programa,

[žiūrėta 2013 m. sausio 16 d.] Prieiga per internetą:

http://www.lmt.lt/lt/mkf/nmp/lig.html

61. Marsh I. (Ed) Sociology. Making sense of society. Third edition. Pearson. Essex:

Prentice Hall, 2006.

62. Shortel S. M., Gillies R., Siddique J. et al. Improving Chronic Illness Care. A

Longitudinal Cohort Analysis of Large Physician Organizations. Medical Care, 2009,

vol. 47, nr. 9, p. 932-939.

63. Jurgutis A., Juknevičiūtė V. Besikeičiantis sveikatos priežiūros vaidmuo valdant

lėtines neinfekcines ligas. Visuomenės sveikata, 2012, priedas nr. 1, p. 5-13.

64. Hudon C., Fortin M., Haggerty J. et al. Patient-centered care in chronic disease

management: A thematic analysis of the literature in family medicine. Patient

Education and Counseling, 2012, no. 88, p. 170-176.

65. Deyo R. A., Patrick D. L. Hope or Hype. The Obsession with Medical Advances and

the High Cost of False Promises, New York: AMACOM, 2005.

66. Bury M. Chronic Illness as Biographical Disruption. Sociology of Health & Illness,

1982, vol. 4, no. 2, p. 167-182.

67. Hudelson P. Improving patient–provider communication: insights from interpreters.

Family Practice 2005; 22 (3): 311–316.

68. Montori V. M., Gafni A., Charles C. A shared treatment decision-making approach

between patients with chronic conditions and their clinicians: the case of diabetes.

Health Expectations, 2006, vol. 9, p. 25-36.

69. Sheridan N. F., Kenealy T. W., Kidd J. D. et al. Patients‘ engagement in primary care:

powerlessness and compounding jeopardy. A qualitative study. Health Expectations,

2012, p. 1-12.

115

70. May C., Allison G., Chapple A. et al. Framing the Doctor-Patient Relationship in

Chronic Illness: A Comparative Study of General Practitoners‘ Accounts. Sociology

of Health & Illness. 2004, Vol. 26, no. 2, p. 135-158.

71. Jurgutis A. Lėtinių neinfekcinių ligų valdymas pirminėje sveikatos priežiūroje. In

Pundzius J., Žekas R., Večkienė I. (Ed) Lietuvos žmonių sveikata ir lėtinių

neinfekcinių ligų kontrolė. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2008,

2009.

72. Rothman A. A., Wagner E. H. Chronic Illness Management: What Is the Role of

Primary Care? Ann Intern Med, 2003, 138:256-261.

73. Platonova E. A., Kennedy K. N., Shewchuk R. M. Understanding Patient Satisfaction,

Trust, and Loyalty to Primary Care Physicians. Medical Care Research and Review,

vol. 65, no. 6, 2008, p. 699-712

74. Weitz R. Sociology of Health, Illness, and Health Care. Thomson Wadsworth, 2004.

75. Cornuz J., Ghali W. A., Di Carlantonio D. et al. Physician’s attitudes towards

prevention: importance of intervention-specific barriers and physician’s health habits.

Family Practice, 2000, vol. 17, no. 6, p. 535-540.

76. Dūdonis M., Misevičienė I., Liseckienė I., Šimatonienė V. Lėtinių neinfekcinių ligų

profilaktikos priemonių, taikomų pirminės sveikatos priežiūros įstaigose,

prieinamumas Lietuvos gyventojams. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas, 2012,

16 (5), p. 289-294.

77. Koch-Weser S., DeJong W., Rudd R. E. Medical word use in clinical encounters.

Health Expectations, 2009, 12, p. 371-382.

78. Holmstrom I. M., Rosenqvist U. Misunderstandings about illness and treatment among

patients with type 2 diabetes. Journal of Advanced Nursing, 2005, vol. 49, nr. 2, p.

146–154.

79. Wagner E. H. Chronic Disease Management: What Will It Take To Improve Care for

Chronic Illness? Eff Clin Pract, 1998, 1 (1): 2–4.

80. Bodenheimer T., Wagner E. H., Grumbach K. Improving Primary Care for Patients

With Chronic Illness. JAMA, 2002, 288 (14): 1775-1779.

81. Bodenheimer T., Wagner E. H., Grumbach K. Improving Primary Care for Patients

With Chronic Illness. The Chronic Care Model, Part 2. JAMA, 2002, 288 (15): 1909-

1914.

116

82. Wagner E. H., Austin B. T., Von Korff M. Improving Outcomes in Chronic Illness. In

Fox P. D., Fama T. (Ed) Managed Care and Chronic Care Illness: Challenges and

Opportunities. An Aspen Publication, 1996.

83. Adams S. G., Smith P. K., Allan P. F. et al. Systematic Review of the Chronic Care

Model in Chronic Obstructive Pulmonary Disease Prevention and Management. Arch

Intern Med. 2007, 167(6):551-561.

84. Yen L., Gillespie J., Youn-Hee J. et al. Health professionals, patients and chronic

illness policy: a qualitative study. Health Expectations, 2010, 14, p. 10-20.

85. Thorne S. E., Paterson B. L. Health Care Professional Support for Self-care

Management in Chronic Illness: Insight from Diabetes Research. Patient Education

and Counceling, 2001, 42: 81-90.

86. Michie S., Miles J., Weinman J. Patient-centredness in chronic care: what is it and

does it matter? Patient Education and Counseling, 2003, vol. 51, p. 197-206.

87. Audulv A., Asplund K., Norbergh K-G. Who’s in charge? The role of responsibility

attribution in self-management among people with chronic illness. Patient Education

and Counseling, 2010, 81, p. 94–100.

88. Aujoulat I., d’Hoore W., Deccache A. Patient empowerment in theory and practice:

Polysemy or cacophony? Patient Education and Counseling, 2007, vol. 66, nr. 1, p.

13-20.

89. Soleimani M., Raffi F., Seyedfatemi N. Participation of patients with chronic illness in

nursing care: An Iranian perspective. Nursing and Health Sciences, 2010, vol. 12, p.

345–351.

90. Paterson B. Myth of empowerment in chronic illness. Journal of Advanced Nursing,

2001, vol. 34, nr. 5, p. 574-581.

91. Pulvirenti M., McMillan J., Lawn S. Empowerment, patient centred care and self-

management. Health Expectations, 2012, p. 1-8.

92. The Ottawa Charter for Health Promotion. Ottawa: WHO, 1986. [žiūrėta 2013 m.

kovo 27 d.] Prieiga per internetą:

http://www.who.int/healthpromotion/conferences/previous/ottawa/en/index.html

93. Ford S., Schofield T., Hope T. Are patients’ decision-making preferences being met?

Health Expectations, 6, 2003, p. 77-80.

94. Mira J. J., Guilabert M., Perez-Jover V., Lorenzo S. Barriers for an effective

communication around clinical decision making: an analysis of the gaps between

doctors’ and patients’ point of view. Health Expectations, 2012, p. 1-14.

117

95. Eurobarometer Qualitative Study. Patient Involvement. European Commission

aggregate report, TNS Qual+, 2012.

96. Simon M. K., Goes J. What is Phenomenological Research? Dissertation and

Scholarly Research: Recipes for Success. Seattle, WA: Dissertation Success LLC.

97. Curtis B., Curtis C. Social Research: A Practical Introduction. London: SAGE

Publications, 2011.

98. Flick U. An Introduction to Qualitative Research. Fourth Edition. London: SAGE,

2009.

99. Mayring, Ph. Qualitative Analysis – Research Instrument of Mode of Interpretation.

2nd Workshop on Qualitative Research in Psychology at Blaubeuren,University of

Teubingen, October 2001.

100. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus, 2005.

101. Shortus T., Kemp L., McKenzie S. et al. „Managing patient involvement“: provider

perspectives on diabetes decision-making. Health Expectations, 2011, p. 1-10.

102. Marshall M. N. Sampling for qualitative research. Family Practice, 1996, vol. 13, no.

6, p. 522-525.

118

PRIEDAI

119

1 priedas. Klausimyno gairės pacientams

0. Informanto

charakteristika

Informanto amžius, veiklos pobūdis, ar ir kokia lėtine liga serga, kiek metų serga,

kaip dažnai lankosi pas šeimos gydytojus

1. Požiūris į

sveikatą, ligą,

sveikatos

išsaugojimą,

alternatyvią

mediciną

Kas, Jūsų supratimu, yra sveikata? Kaip ją apibrėžtume?

Kas, Jūsų manymu, yra liga? Kaip ją apibrėžtumėte?

Ar, Jūsų manymu, paciento ligos ir sveikatos supratimas skiriasi nuo gydytojo

supratimo?

Ką manote apie prevenciją ir profilaktiką?

Kaip manote, ar prevencija ir profilaktika yra svarbi pacientui, kuriam jau yra

nustatytos kokios nors lėtinės ligos, tačiau siekiant išvengti kitų ligų atsiradimo?

Ar pats (pati) naudojatės kokiomis nors profilaktikos priemonėmis? Jei

nesinaudojate, tai kodėl?

Koks Jūsų požiūris į alternatyvią mediciną, alternatyvius gydymo metodus?

2. Požiūris į

šeimos

gydytojo ir

lėtinėmis

ligomis

sergančio

paciento

santykius

Ką manote apie šeimos gydytojo ir paciento santykius? Kokie jie, Jūsų nuomone?

Kaip galėtumėte apibūdinti savo santykį su šeimos gydytoju?

Kaip galėtumėte apibūdinti savo santykį su šeimos gydytoju?

Kaip Jums sekasi laikytis gydytojo nurodymų? Kokių iškyla klausimų, problemų?

Ar gydytojas Jums suprantamai paaiškina su Jūsų sveikata ir gydymu susijusius

aspektus?

Ar užtenka gydytojo suteiktos informacijos su Jūsų sveikatos būkle susijusiais

klausimais? Kokiais dar informacijos šaltiniais naudojatės?

Kokios, Jūsų manymu, pagrindinės problemos kyla šeimos gydytojo-paciento

santykiuose?

Ar, Jūsų nuomone, svarbu, kad pacientas pasitikėtu šeimos gydytoju ir kodėl? Ar

pats (pati) pasitikite savo šeimos gydytoju? Jei nepasitikite, kodėl?

Koks yra Jūsų šeimos gydytojo vaidmuo gydant Jūsų lėtinį susirgimą?

Koks yra Jūsų šeimos gydytojo vaidmuo prevencijoje?

Ką norėtumėte pakeisti gydytojo-paciento santykiuose?

3. Požiūris į

paciento

įsitraukimą į

sveikatos

priežiūrą

Ar klausote gydytojo nurodymų ir gydotės pagal sudarytą planą?

Kokia Jūsų nuomonė apie pacientų aktyvų įsitraukimą į savo gydymo procesą ir

sprendimų priėmimą? Ar pritariate tam? Kas turėtų priimti sprendimus: gydytojas

ar pacientas?

Ar pacientas yra pakankamai savarankiškas ir turi pasirinkimo laisvę? Ar, Jūsų

nuomone, lėtinėmis ligomis sergantis pacientas turėtų labiau įsitraukti į savo

gydymo procesą? Kokie būdai padėtų įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą?

Kokie, Jūsų manymu, būtų privalumai dėl paciento aktyvumo, savarankiškumo ir

dalyvavimo priimant sprendimus? Kokie minusai?

Ar dalyvaujate sprendimų priėmime? Ar bendradarbiaujate su šeimos gydytoju

priimant sprendimus?

Ar atsižvelgiama į Jūsų nuomonę, pageidavimus?

Kaip rūpinatės savo sveikata (kaip prižiūrite, kontroliuojate ligą)? Kokiais būdais?

Kas atsakingas už sveikatą: gydytojas ar pacientas? Ir kodėl?

Kuriam teiginiui labiausiai pritariate:

- Pacientas vykdo visus gydytojo nurodymus;

- Sprendimus priima gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo

valią;

- Gydytojas ir pacientas sprendimus priima kartu;

- Sprendimus priima pacientas, bet atsižvelgdamas į gydytojo

rekomendacijas.

Kaip/ar gydymo įstaigoje esate mokomi rūpintis savo sveikata, teisingai vartoti

medikamentus?

120

2 priedas. Klausimyno gairės šeimos gydytojams

0. Informnto

charakteristika

Informanto amžius, darbo gydytoju, -a stažas

1. Požiūris į

sveikatą, ligą,

sveikatos

išsaugojimą,

alternalyvią

mediciną

Kas Jūsų supratimu yra sveikata? Kaip ją apibrėžtume?

Kas, Jūsų manymu, yra liga? Kaip ją apibrėžtumėte?

Koks Jūsų požiūris į lėtines ligas?

Koks Jūsų požiūris į konkrečiai diabetą?

Ar, Jūsų manymu, paciento požiūris į sveikatą ir ligą skiriasi nuo gydytojo

požiūrio?

Koks Jūsų požiūris į prevenciją, sveikatos išsaugojimą?

Kaip manote, ar lėtinėmis ligomis sergančiam pacientui svarbu žinoti rizikos

faktorius ir jų vengti? Kodėl tokiam pacientui svarbi kitų ligų prevencija (antrinė

prevencija)?

Kokias išskirtumėte pagrindines prevencijos priemones lėtinėmis ligomis

sergantiems pacientams?

Koks Jūsų požiūris į alternatyvią mediciną, alternatyvius gydymo metodus?

2. Požiūris į

šeimos

gydytojo ir

lėtinėmis

ligomis

sergančio

paciento

santykius

Ką manote šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykius?

Kuo skiriasi lėtinėmis ligomis apskritai sergantis pacientas nuo kitų ir kokios

ypatingos priežiūros jis reikalauja?

Kuo skiriasi diabetu, astma, hipertenzija sergantys pacientai nuo kitų, ūminiais

susirgimais sergančių?

Kokios problemos dažniausiai iškyla gydant diabeto, astmos, hipertenzijos

pacientus?

Ar, Jūsų nuomone, svarbu suprantamai pateikti informaciją pacientui? Ar

stengiatės informaciją pateikti suprantamai?

Kokiais informacijos šaltiniais pacientai dažniausiai naudojasi?

Ar lėtinėmis ligomis sergantis pacientas linkęs pasitikėti šeimos gydytoju?

Koks yra šeimos gydytojo vaidmuo diabeto, astmos, hipertenzijos gydyme?

Koks yra šeimos gydytojo vaidmuo prevencijoje?

Kaip diabeto, atsmos, hipertenzijos pacientai mokomi rūpintis savo sveikata,

vartoti medikamentus ir pan.?

3. Požiūris į

paciento

įsitraukimą į

sveikatos

priežiūrą

Kokia Jūsų nuomonė apie pacientų dalyvavimą savo gydymo procese ir sprendimų

priėmimą?

Koks lėtinėmis ligomis sergančių pacientų vaidmuo priimant sprendimus? Ar toks

pacientas linkęs spręsti ir ar jam suteikiama apsisprendimo laisvė? Ar lėtinėmis

ligomis sergantys pacientai yra aktyvūs savo gydymo procese?

Ar, Jūsų nuomone, pacientas turėtų labiau įsitraukti į savo gydymo procesą?

Kaip manote, ar pacientų aktyvumas ir noras priimti sprendimus sąlygoja

efektyvesnius gydymo rezultatus?

Kokie, Jūsų manymu, privalumai dėl pacientų savarankiškumo, aktyvumo ir

dalyvavimo priimant sprendimus? Kokie minusai?

Kodėl savipriežiūra ir savikontrolė svarbu lėtinių ligų atveju?

Kaip stengiatės įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą? Kokie būdai padėtų

įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą?

Ar atsižvelgiate į paciento pageidavimus ir pasiūlymus?

Kas atsakingas už sveikatą: gydytojas ar pacientas? Kodėl?

Kuriam teiginiui labiausiai pritariate:

- Pacientas vykdo visus gydytojo nurodymus;

- Sprendimus priima gydytojas, bet informuoja pacientą ir atsižvelgia į jo

valią;

- Gydytojas ir pacientas sprendimus priima kartu;

- Sprendimus priima pacientas, bet atsižvelgdamas į gydytojo

rekomendacijas.

Kokia Jūsų nuomonė apie pacientų mokymą?