1

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

VILMA KRIAUČIONIENĖ

Lietuvos gyventojų mitybos ir jos pokyčių

vertinimas, atsižvelgiant į socialinius

veiksnius

Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)

KAUNAS, 2005

2

Disertacija rengta Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų instituto Profilaktinės

medicinos laboratorijoje 2001-2005 m.

Mokslinis vadovas

doc. dr. Janina Petkevičienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės

sveikata – 10 B)

3

SANTRUMPOS

CD cukrinis diabetas

DTL didelio tankio lipoproteinas

IŠL išeminė širdies liga

KMU Kauno medicinos universitetas

LNL lėtinės neinfekcinės ligos

MTL mažo tankio lipoproteinas

PI pasikliautinieji intervalai

PSO Pasaulinė sveikatos organizacija

ŠKL širdies ir kraujagyslių ligos

ŠS šansų santykis

4

TURINYS ĮVADAS ………………………………………………………………………………... 1

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI …………………………………….............. 3

2. LITERATŪROS APŽVALGA …………………………………………………...... 5

2.1. Mitybos poveikis sveikatai .................................................................................... 5

2.2. Gyventojų mitybos pokyčiai .................................................................................. 7

2.3. Mitybos įpročių priklausomybė nuo socialinių veiksnių ....................................... 9

2.3.1. Vyrų ir moterų mitybos įpročių skirtumai .................................................. 11

2.3.2. Amžiaus poveikis mitybos įpročiams ......................................................... 13

2.3.3. Išsimokslinimas ir mitybos įpročiai ............................................................ 15

2.3.4. Kaimo ir miesto gyventojų mitybos įpročiai ............................................... 18

2.3.5. Šeimyninės padėties ir mitybos ryšiai ........................................................ 19

2.4. Mitybos ryšiai su kitais gyvensenos veiksniais ..................................................... 21

3. DARBO APIMTIS IR METODAI ………………………………............................ 23

3.1. Tiriamasis kontingentas ...………………………………………………..…….... 23

3.2. Tyrimo metodai....................…………………………………………………...... 25

3.2.1. Mitybos įpročių tyrimo metodai ................................................................. 25

3.2.2. Subjektyvios sveikatos ir gyvensenos veiksnių tyrimo metodai ................. 26

3.3. Statistinis duomenų vertinimas .............................................................................. 27

4. REZULTATAI ……………………………………………........................................ 29

4.1. Lietuvos gyventojų mitybos pokyčiai 1994-2004 metais ...................................... 29

4.2. Socialiniai Lietuvos gyventojų mitybos skirtumai ............................................... 40

4.2.1. Mitybos įpročių skirtumai atsižvelgiant į lytį ir amžių ............................... 40

4.2.2. Mitybos įpročių sąsajos su išsimokslinimu ................................................. 48

4.2.3. Kaimo, rajonų centrų ir miesto gyventojų mitybos įpročių palyginimas .... 52

4.2.4. Mitybos įpročių priklausomybė nuo šeimyninės padėties .......................... 56

4.3. Mitybos įpročių, subjektyvios sveikatos ir gyvensenos veiksnių sąsajos ............. 58

4.4. Sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimas ugdant sveikos mitybos įpročius ir

gyventojų nuomonė apie mitybos pokyčius .......................................................... 70

5. REZULTATŲ APTARIMAS..................................................................................... 76 6. IŠVADOS ..................................................................................................................... 92 7. SUMMARY ................................................................................................................. 94 8. REKOMENDACIJOS ................................................................................................ 98 9. LITERATŪROS SĄRAŠAS ...................................................................................... 99 10. DISERTACIJOS TEMA SPAUSDINTŲ DARBŲ SĄRAŠAS .............................. 120 11. PRIEDAS ..................................................................................................................... 121

5

ĮVADAS

Mitybos ir sveikatos ryšys pagrįstas daugybe mokslinių tyrimų. Tinkama mityba aprūpina

žmogų energija ir gyvybinei organizmo veiklai reikalingomis maistinėmis medžiagomis bei

užtikrina normalų vystymąsi. Dėl nesveikos mitybos atsiranda išeminė širdies liga, arterinė

hipertenzija, piktybiniai navikai, nuo insulino nepriklausomas cukrinis diabetas, nutukimas,

osteoporozė, anemija, jodo trūkumo sukelti sveikatos sutrikimai ir kitos ligos [147, 258, 100].

Keičiantis gyventojų mitybai, kinta ir tų ligų paplitimas. Lėtinių ligų epidemija XX amžiaus

antrojoje pusėje siejama su sparčiais mitybos pokyčiais, kuriuos skatino ekonomikos vystymasis,

industrializacija, urbanizacija, rinkos globalizacija [305, 226]. Nors žmonių pragyvenimo lygis kilo,

didėjo maisto produktų prieinamumas ir plėtėsi jų asortimentas, tačiau kai kurie mitybos pokyčiai

turėjo neigiamų pasekmių visuomenės sveikatai [48]. Padaugėjo abejotinos kokybės ir menkaverčių

maisto produktų, kurių vartojimą skatino agresyvi reklama. Maisto rinkos globalizacija mažino

vietinių tradicinių produktų paklausą. Nauji mitybos įpročiai greitai plito iš vienos šalies į kitą, iš

vieno visuomenės sluoksnio į kitą. Pradėta daugiau vartoti didelės energinės vertės maisto produktų,

turinčių daug gyvulinių riebalų, cukraus, mažai maistinių skaidulų; buvo nepakankamai vartojama

daržovių, vaisių, grūdinių produktų [188, 287, 225, 243]. Mitybos pokyčiai skatino nutukimo,

arterinės hipertenzijos, hipercholesterolemijos, hiperglikemijos ir kitų lėtinių ligų rizikos veiksnių

atsiradimą. Lėtinės neinfekcinės ligos (LNL) tapo svarbiausia pasaulio gyventojų sveikatos

problema [305]. Daugelyje šalių buvo pradėtos profilaktinės programos, siekiant pakeisti žmonių

gyvenseną ir apsaugoti nuo lėtinių ligų. Ypač veiksmingos šios programos buvo Suomijoje, kur

sumažėjus riebaus pieno ir sviesto, o padidėjus augalinių aliejų ir daržovių bei vaisių vartojimui,

mirtingumas nuo išeminės širdies ligos per 25 metus sumažėjo net 75 proc. [237].

Pirmojo dešimtmečio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo politiniai, socialiniai ir

ekonominiai pokyčiai veikė žmonių gyvenseną ir mitybą. Pereita prie rinkos ekonomikos, dėl

globalizacijos procesų išaugo tiek sveikatai naudingų, tiek ir žalingų maisto produktų pasiūla,

stiprėjo reklamos poveikis, keitėsi gyventojų perkamoji galia. Tarp Lietuvos visuomenės sluoksnių

didėjo socialiniai ir ekonominiai skirtumai. Mirtingumo analizė parodė, kad aukštojo

išsimokslinimo ir miesto gyventojai gyvena ilgiau negu žemo išsimokslinimo ir kaimo gyventojai

[123, 239]. Kitose šalyse atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, geresnę socialinę padėtį užimantys

gyventojai maitinasi sveikiau, negu tie, kurių socialinė padėtis blogesnė [262, 53, 62, 211]. Jie

valgo daugiau daržovių ir vaisių, vartoja mažiau gyvulinių riebalų. Turtingesnės socialinės grupės

dažniau renkasi naujus maisto produktus, o blogiau aprūpinti gyventojai laikosi tradicinių mitybos

įpročių [105, 113, 78]. Todėl, siekiant sumažinti gyventojų sveikatos skirtumus, svarbu gerinti visų

socialinių visuomenės grupių mitybą.

6

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos,

Europos Sąjungos dokumentai akcentuoja maisto saugos ir gyventojų mitybos gerinimo programų

svarbą visuomenės sveikatai. 2000 m. PSO Europos regioninis biuras pasiūlė Maisto ir mitybos

politikos veiksmų planą 2000-2005 metams [307]. Veiksmų plano tikslas – parengti ir įgyvendinti

tokią maisto ir mitybos politiką, kuri stiprintų visuomenės sveikatą. 2000 m. rugsėjo 15 d.

vykusiame PSO Europos regiono komiteto posėdyje šiam veiksmų planui pritarė 51 šalies,

priklausančios PSO Europos regionui, tarp jų ir Lietuvos, Sveikatos apsaugos ministrai. Posėdžio

rezoliucijoje rekomenduojama visoms regiono valstybėms parengti Nacionalinį maisto ir mitybos

politikos įgyvendinimo veiksmų planą, atsižvelgiant į skirtingas socialines, kultūrines, teisines ir

ekonomines sąlygas. Lietuvoje buvo parengta Valstybinė maisto ir mitybos strategija bei jos

įgyvendinimo priemonių 2003-2010 metams planas, kurį 2003 spalio 23 d. patvirtino Lietuvos

Respublikos Vyriausybė [158]. Ši strategija numato gerinti visų Lietuvos gyventojų grupių mitybą,

siekiant išvengti ligų, susijusių su mityba, tarp jų ir LNL, parengti mitybos rekomendacijas ir

sveikos mitybos ugdymo priemones visoms gyventojų grupėms ir gerinti visų gyventojų grupių,

pirmiausiai socialiai remtinų, aprūpinimą sveikais maisto produktais. Planuojant sveikos mitybos

ugdymo priemones, būtina žinoti įvairių Lietuvos gyventojų socialinių grupių mitybos ypatumus ir

mitybos pokyčių tendencijas.

Nuo 1994 m. Lietuva kartu su Suomija, Estija ir Latvija dalyvauja tarptautiniame sveikatą

veikiančios gyvensenos tyrime (FINBALT HEALTH MONITOR). Greta kitų gyvensenos veiksnių

tiriami ir gyventojų mitybos įpročiai. Mūsų atliktas darbas yra sudedamoji minėto tarptautinio

projekto dalis.

7

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas

Įvertinti suaugusių Lietuvos gyventojų mitybą ir jos pokyčius per paskutinįjį dešimtmetį,

atsižvelgiant į socialinius veiksnius.

Uždaviniai :

1. Įvertinti Lietuvos gyventojų mitybos pokyčius per dešimtmetį (1994-2004 m.).

2. Nustatyti mitybos įpročių priklausomybę nuo socialinių veiksnių: lyties, amžiaus,

išsimokslinimo, gyvenamosios vietos ir šeiminės padėties.

3. Įvertinti gyventojų mitybos įpročių ryšį su subjektyvia sveikata ir gyvensenos veiksniais:

rūkymu, alkoholinių gėrimų vartojimu, fiziniu aktyvumu.

4. Nustatyti sveikatos priežiūros specialistų aktyvumą ugdant sveiką mitybą ir įvertinti

gyventojų nuomonę apie mitybos pokyčius.

8

Darbo mokslinis naujumas

Šiame darbe pirmą kartą įvertinti suaugusių Lietuvos gyventojų mitybos įpročių pokyčiai per

dešimtmetį, taikant tarptautinę standartinę mitybos stebėsenos metodiką. Nustatytos teigiamos ir

neigiamos mitybos pokyčių tendencijos, atsižvelgiant į sveikos mitybos rekomendacijas.

Išanalizuoti socialiniai Lietuvos gyventojų mitybos įpročių skirtumai ir nustatytos gyventojų

grupės, turinčios daugiausia mitybos problemų. Įvertintos mitybos įpročių sąsajos su kitais

gyvensenos veiksniais ir konstatuota, kad nesveiki mitybos įpročiai dažnai būna susiję su žalingais

įpročiais ir mažu fiziniu aktyvumu. Nustatytas nepakankamas sveikatos priežiūros specialistų

aktyvumas ugdant sveikos mitybos įpročius. Įvertinta gyventojų nuomonė apie priežastis, lėmusias

jų mitybos pokyčius. Naudodami tarptautinį standartinį klausimyną, galėjome palyginti Lietuvos

gyventojų mitybos įpročius su kitų šalių duomenimis.

Darbo praktinė reikšmė Darbo rezultatai pagrindė sveikos mitybos ir sveikos gyvensenos ugdymo programų poreikį

Lietuvoje. Nustatyta, kad rengiant sveikos mitybos ugdymo priemones būtina atsižvelgti į

socialinius veiksnius (lytį, amžių, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą, šeiminę padėtį). Išskirtos

gyventojų grupės, kurioms turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Darbo rezultatai bus vertingi

rengiant mitybos rekomendacijas įvairioms gyventojų grupėms. Kadangi nesveikai besimaitinantys

žmonės turi ir kitų nesveikos gyvensenos įpročių, parodyta, jog tikslinga rengti kompleksines

sveikatos stiprinimo ir LNL profilaktikos programas, stiprinant tarpžinybinį bendradarbiavimą. Taip

pat būtina įtraukti sveikatos priežiūros specialistus į sveikos mitybos ugdymą.

Šio darbo rezultatai gali būti taikomi esamai būklei apibūdinti, vertinant Valstybinės maisto ir

mitybos strategijos įgyvendinimo efektyvumą.

Sukaupti duomenys gali būti panaudoti studentų, visuomenės sveikatos specialistų,

bendrosios praktikos gydytojų mokymui ir tobulinimui. Darbo rezultatai buvo skelbti moksliniuose

straipsniuose, pristatyti Lietuvos ir tarptautinėse konferencijose.

Autorės indėlis

Autorė padėjo organizuoti 2002 ir 2004 m. gyvensenos tyrimą, ruošti anketas, suvesti

duomenis į elektronines laikmenas, taisyti klaidas. Įsisavino matematinės statistikos metodus, atliko

dalį statistinės analizės.

9

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Mitybos poveikis sveikatai Gyventojų sveikatos netolygumai būdingi daugumai Europos valstybių [172]. Todėl sveikatos

skirtumų mažinimas - vienas svarbiausių Europos sveikatos politikos tikslų [307]. Norint rasti

efektyvius strateginius sprendimus, būtina žinoti sveikatos netolygumų priežastis. Nustatyta, kad

sveikatos skirtumai priklauso nuo ekonominių, kultūrinių, psichosocialinių, aplinkos ir gyvensenos

veiksnių. Didelė reikšmė skiriama mitybai [268, 113].

Nustatyta, kad nesveika mityba skatina širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų,

nutukimo, antro tipo cukrinio diabeto, osteoporozės ir kitų lėtinių ligų atsiradimą bei didina

mirtingumą nuo minėtų ligų [147, 258]. Maistas, kuriame yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, trans

mononesočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio, didina mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolio

koncentraciją kraujyje ir skatina išeminės širdies ligos (IŠL) atsiradimą [99, 189, 146, 108, 202,

275]. Augaliniuose aliejuose esančios polinesočiosios ir mononesočiosios riebalų rūgštys mažina

cholesterolio koncentraciją kraujyje. Rūgštys, esančios jūros žuvų taukuose, taip pat alfalinoleno

rūgštis, įeinanti į rapso ir sojos aliejaus sudėtį, stabdo aterosklerozę, nes didina DTL cholesterolio

koncentraciją, mažina padidėjusią trigliceridų koncentraciją ir kraujo krešumo sistemos aktyvumą,

slopina uždegimo reakcijas. Be to, jos mažina miokardo jautrumą, apsaugodamos nuo širdies ritmo

sutrikimų ir staigių mirčių [98, 99]. Pakankamas daržovių ir vaisių vartojimas (bent 400 g per

dieną) gali net 30 proc. sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) riziką. Daržovėse ir vaisiuose

yra daugybė antioksidaciniu ir kitokiu profilaktiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų: vitaminų C,

E, beta karotino, flavonoidų, izotiocianatų, fenolių, terpenų, fitoestrogenų, augalinių sterolių,

maistinių skaidulų ir kt. [164, 112]. Korėjos respublikos gyventojai turi geras gausaus vaisių ir

daržovių vartojimo tradicijas. Nenuostabu, kad šioje šalyje sutinkamas mažesnis ŠKL, nutukimo

paplitimas nei kitose panašiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse [133]. Maistinės skaidulos,

esančios vaisiuose ir daržovėse, avižų, miežių, kviečių grūduose, mažina bendrojo ir MTL

cholesterolio koncentraciją. Daržovės ir vaisiai – vienas iš folio rūgšties šaltinių. Jos trūkstant,

kraujyje padidėja homocisteino koncentracija. Šios rūgšties perteklius laikomas aterosklerozės

rizikos veiksniu.

Arterinis kraujospūdis dažniau padidėja nutukusiems žmonėms. Hipertenzijos riziką didina

didelis valgomosios druskos kiekis maiste. Kalis, gaunamas su daržovėmis ir vaisias, apsaugo nuo

kraujospūdžio padidėjimo [251, 76, 16].

Teigiama, kad net 30 proc. piktybinių navikų atsiranda dėl nesveikos mitybos [184].

Nutukimas didina moterų gimdos gleivinės, taip pat krūties vėžio pomenopauzės laikotarpiu, riziką.

Nutukusiems žmonėms dažniau būna storosios žarnos, stemplės ir inkstų vėžys [10, 279, 69].

10

Epidemiologiniai tyrimai nustatė ryšį tarp raudonosios mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos)

vartojimo ir storosios žarnos vėžio [200, 20]. Sūdytas, rūkytas, konservuotas maistas yra skrandžio

vėžio rizikos veiksnys. Daržovėse ir vaisiuose rasta daug medžiagų, apsaugančių nuo vėžio

atsiradimo. Gausiai valgant daržovių ir vaisių galima išvengti įvairių lokalizacijų, visų pirma

virškinamojo trakto (burnos, stemplės, skrandžio, storosios ir tiesiosios žarnos), vėžio [34, 184, 279,

280].

Nutukimas tampa vis svarbesne visų šalių visuomenės sveikatos problema, nes jo paplitimas

nuolat didėja [315]. Nutunkama, kai su maistu gaunama daugiau energijos nei jos išeikvojama.

Fizinio aktyvumo trūkumas taip pat skatina nutukimą. Nutukę žmonės gyvena trumpiau nei turintys

normalų svorį [176, 64, 26, 68]. Nutukusiems žmonėms didesnė tikimybė susirgti IŠL, nes jiems

didėja MTL bei mažėja DTL cholesterolio koncentracija, didėja trigliceridų koncentracija [266, 31,

50]. Nutukusiems dažniau padidėja kraujospūdis, vystosi vėžys. Nutukimas yra pagrindinė

susirgimo diabetu, nepriklausomu nuo insulino, priežastis. Nutukus padidėja rezistentiškumas

insulinui, mažėja insulino sekrecija. Nutukusiems žmonėms dažniau susidaro akmenų tulžies

pūslėje, skauda sąnarius, jie dažniau suserga osteoartritais, artrozėmis, podagra. Žmonių, turinčių

antsvorį, psichinė savijauta taip pat būna blogesnė.

Osteoporozės atsiradimas priklauso nuo kalcio kiekio maiste. Žmonių, gaunančių su maistu

pakankamą kalcio kiekį, kaulų tankis būna didesnis ir osteoporozės rizika mažesnė [195, 201, 306].

Tyrimai atlikti Suomijos, Italijos ir Olandijos populiacijoje parodė, kad žmonės, kurių

mitybos įpročiai buvo sveikiausi, turėjo 18 proc. mažesnę riziką numirti nuo ŠKL bei 15 proc. nuo

vėžinių susirgimų. Jų bendras mirtingumas buvo 15 proc. mažesnis nei žmonių su nesveikais

mitybos įpročiais [100].

Sėkmingas Šiaurės Karelijos projektas, kurio metu (1970-1995 m.) labai sumažėjo mirčių nuo

ŠKL, yra geras pavyzdys, kaip keičiant mitybos įpročius galima kontroliuoti LNL [235]. Ilgai

laikantis sveikos mitybos rekomendacijų galima sėkmingai sumažinti arterinį kraujo spaudimą bei

bendrą cholesterolio kiekį kraujo plazmoje, tuo pačiu ir IŠL paplitimą [7].

PSO, apibendrinusi epidemiologinių tyrimų apie mitybos ir sveikatos ryšius duomenis bei

profilaktinių programų pasiekimus, parengė Pasaulio mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos

strategiją, kuriai 2004 m. pritarė Pasaulio sveikatos asamblėja [308]. Ši strategija numato, kuria

linkme turėtų keistis pasaulio šalių gyventojų mityba, kad sumažėtų LNL grėsmė.

Rekomenduojama padidinti daržovių, vaisių ir rupaus malimo grūdinių produktų vartojimą; mažiau

vartoti riebalų, gyvulinius riebalus keičiant augaliniais aliejais; dažniau rinktis žuvį, liesą mėsą ir

liesus pieno produktus; mažiau vartoti cukraus ir druskos. Gyventojai turėtų gauti pakankamai

informacijos apie sveiką mitybą, o valstybė turėtų sudaryti žmonėms sąlygas sveikai maitintis.

11

2.2. Gyventojų mitybos pokyčiai Keičiantis gyventojų mitybai, kinta ir žmonių sveikata. Lėtinių ligų epidemija XX amžiaus

antrojoje pusėje siejama su išaugusiu didelės energinės vertės maisto produktų, turinčių daug

gyvulinių riebalų, cukraus, mažai maistinių skaidulų vartojimu; daržovių, vaisių, grūdinių produktų

vartojimo sumažėjimu [48, 57].

Literatūroje pateikta nemažai duomenų apie mitybos pokyčius per paskutiniuosius

dešimtmečius. Prancūzijos gyventojų mityba per paskutinįjį dešimtmetį (lyginant 1985-1987 m. ir

1995-1997 m.) keitėsi teigiama linkme. Sumažėjo riebaus maisto bei padažnėjo mažai riebalų

turinčio maisto vartojimas. Tiek vyrai, tiek moterys mažiau valgė riebios mėsos bei mėsos

patiekalų, kiaušinių, sviesto, fermentinio sūrio, gėrė riebaus pieno. Kiaušinių ir riebaus pieno

vartojamas sumažėjo du kartus [214]. Tirtieji dažniau rinkosi paukštieną, žuvį, liesą pieną bei

pusfabrikačius. Paruoštas vartoti maistas, pusfabrikačiai populiarėja daugelyje šalių, nes jų

pasirinkimą diktuoja pagreitėjęs gyvenimo tempas. Italijoje šios rūšies maistą, kaip pagrindinį

patiekalą, rinkosi 48,6 proc. gyventojų, o kaip užkandį – 7,4 proc. gyventojų [295]. Vyko ir

teigiamų pokyčių: mažiau pradėta vartoti riebių produktų, daugiau daržovių [295]. Danijos

gyventojų mitybos įpročiai kinta taip pat teigiama linkme [206, 209]. Jų mityboje sumažėjo

gyvulinių ir augalinių riebalų, kiaušinių, baltos duonos, bulvių, padaugėjo mažo riebumo margarino,

rupios duonos, avižų, ryžių, šviežių vaisių ir daržovių, taip pat įvairių saldumynų. Per 10 m.

laikotarpį (nuo 1982-1984 iki 1992-1994 m.) energijos, gaunamos iš riebalų, sumažėjo nuo 41 iki

38 proc., o žmonių, pradėjusių laikytis sveikos mitybos rekomendacijų, padaugėjo nuo 21 iki 31

proc. [209]. Šie duomenys panašūs į Vokietijos bei Didžiosios Britanijos mokslininkų gautus

rezultatus, kurie taip pat nurodo, kad mitybos įpročiai tapo sveikesni [311, 188]. Lyginant su

ankstesniais tyrimais, daugumos šalių gyventojai riebalais turtingą dietą pakeitė mažiau riebalų

turinčia dieta, nors riebalų sudėtis nepakito. Sočiųjų riebiųjų rūgščių vis dar vartojama daugiau nei

rekomenduojama. Pagrindiniais sočiųjų riebiųjų rūgščių šaltiniai išlieka riebalai (sviestas,

margarinas, aliejus), kurie sudaro 40 proc. visų su maistu gaunamų riebalų, mėsa (18 proc.) ir pieno

produktai (21 proc.) [90].

Nors akivaizdūs teigiami mitybos įpročių pokyčiai, vokiečiai vis dar vartoja daug mėsos,

mėsos produktų, alaus [311]. Didžiosios Britanijos gyventojai garsėja savo tradicine mityba, kurios

pagrindiniai komponentai yra duona, pienas, mėsa, bulvės ir labai negausus daržovių ir vaisių kiekis

[188]. Šalia teigiamų pokyčių, pvz., sumažėjusio raudonos mėsos ir padidėjusio paukštienos bei

žuvies vartojimo, padidėjusio grūdinių produktų, makaronų vartojimo, stebimi ir neigiami pokyčiai,

pvz., sumažėjęs bulvių, šakniagumbių, šviežių daržovių bei vaisių vartojimas, padidėjęs kavos bei

greito maisto pasirinkimas [188, 287]. Be to, šviežios bulvės vis dažniau keičiamos šaldytomis

12

apdorotomis bulvėmis, o žalių daržovių sumažėjęs vartojimas kompensuojamas grybais, salierais,

kukurūzais, cukinija, baklažanais bei moliūgais [287].

Nacionalinio JAV tyrimo, vykusio 1987 ir 1992 m. duomenimis, gyventojų, vartojančių

riebalais turtingų produktų, (pvz., keptos žuvies, viščiukų ir kiaulienos, kiaušinių, riebaus pieno bei

sviesto), dalis per tiriamą laikotarpį sumažėjo [214]. Tačiau riebalų dalis, gaunama iš greito maisto,

per tirtą laikotarpį padidėjo nuo 1 iki 11 proc. [225]. Padidėjo riebalų kiekis, gaunamas iš grūdinių

patiekalų, greitų užkandžių, riebaluose keptų bulvyčių. Tie riebalai dalinai pakeitė sumažėjusį

riebalų kiekį, gaunamą iš pieno produktų, raudonos mėsos, pridedamų riebalų [225].

Daugelyje šalių buvo pradėtos profilaktinės programos, siekiant pakeisti žmonių gyvenseną ir

apsaugoti nuo lėtinių ligų. Šios programos buvo ypač sėkmingos Suomijoje, kur sumažėjus riebaus

pieno ir sviesto bei padidėjus augalinių aliejų ir daržovių bei vaisių vartojimui, mirtingumas nuo

išeminės širdies ligos per 25 metus tarp vidutinio amžiaus vyrų sumažėjo net 75 proc. [207, 205,

188].

Mitybos pokyčių skirtumai susiję su lytimi, socialine padėtimi, gyvenamąja vieta. Literatūros

šaltiniuose teigiama, jog visų pirma mitybos pokyčiai prasideda tarp aukštesnę socialinę padėtį

užimančių bei mieste gyvenančių žmonių ir palaipsniui plinta žemesnę socialinę padėtį užimančių

gyventojų grupėse [116, 243].

Pirmojo dešimtmečio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo politiniai, socialiniai ir

ekonominiai pokyčiai veikė žmonių mitybą. 2.2.1 lentelėje pateikti Lietuvos statistikos

departamento duomenys apie kai kurių maisto produktų vartojimo pokyčius nuo 1996 m.

2.2.1 lentelė. Pagrindinių maisto produktų suvartojimas skaičiuojant vienam gyventojui kilogramais per metus (Lietuvos statistikos metraštis 2002 m.)

Maisto produktai 1996 1997 1998 1999 2000 2001 Duona ir grūdų produktai 146 153 153 142 137 131 Bulvės 137 129 133 132 135 130 Daržovės, arbūzai, melionai 73 73 81 87 88 85 Vaisiai ir uogos 64 62 63 68 63 62 Mėsa ir mėsos produktai 53 51 53 54 50 44 Pienas ir pieno produktai 220 203 190 208 272 281 Kiaušiniai, vnt. 172 187 187 180 175 204 Cukrus 21,7 28 30,6 27,1 27,9 32,4 Aliejus ir margarinas 13,2 13,3 13,4 13,1 16,6 16,8 Žuvis ir jos produktai 11,7 11,8 13 13,2 13,9 14,4

Duomenys perskaičiuoti, remiantis 2001 metų gyventojų surašymo duomenimis Šie duomenys nėra labai tikslūs, nes vertinama ne faktinė mityba, bet gyventojų aprūpinimas

tam tikrais maisto produktais, skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui per metus. Todėl

neatsižvelgiama į žmonių amžių, lytį, bei kitus socialinius ir ekonominius aspektus.

13

Rengiant sveikos mitybos ugdymo programas, būtina žinoti įvairių socialinių Lietuvos

gyventojų grupių mitybos ypatumus ir jų pokyčių tendencijas. Tokia informacija taip pat gali būti

svarbi vertinant Valstybinės maisto ir mitybos strategijos įgyvendinimo efektyvumą.

2.3. Mitybos įpročių priklausomybė nuo socialinių veiksnių

Vertinant socialinius sveikatos skirtumus, atsižvelgiama į skirtingus socialinius veiksnius.

2.3.1 pav. pateikta socialinių veiksnių, turinčių įtakos mitybos įpročiams, schema.

2.3.1 pav. Pagrindiniai socialiniai veiksniai, turintys įtakos mitybos įpročiams (pagal Axelson ML,1986) Socialinę-ekonominę padėtį geriausiai apibūdina išsimokslinimas, profesija ar darbo pobūdis

ir pajamos [148]. Atsižvelgiant į kultūrines tradicijas Europos šalyse dažniausiai kreipiamas

dėmesys į išsimokslinimą ir darbo pobūdį, tuo tarpu JAV – į pajamas ir išsimokslinimą [74, 19]. Su

pajamomis susiję mitybos pokyčiai priklauso nuo socialinio aprūpinimo ir mokesčių sistemos

pokyčių, tuo tarpu su išsimokslinimu siejami mitybos pokyčiai labiau priklauso nuo profilaktinių

programų efektyvumo [293]. Išsimokslinimą galima objektyviai įvertinti, jis mažiausiai kinta, yra

susijęs su darbine veikla ir pajamomis, todėl jis dažnai naudojamas epidemiologiniuose tyrimuose,

vertinant socialinius sveikatos skirtumus [248, 133]. Danijos tyrėjų nuomone, nors išsilavinimas yra

vienas svarbiausių socialinių veiksnių, galinčių paaiškinti mitybos įpročių skirtumus, tačiau

nepakankamas siekiant įvertinti moterų mitybą. Tiriant moteris, turėtų būti įtraukti papildomi

kintamieji, tokie kaip amžius, pajamos bei šeiminė sudėtis [87].

LYTIS

SOCIALINĖ-EKONOMINĖ BŪKLĖ

* išsimokslinimas * darbo pobūdis * pajamos

ŠEIMINĖ PADĖTIS

* tiriamojo šeiminė padėtis * tėvų socialinė padėtis

14

Literatūroje pateikta daug duomenų, įrodančių socialinės ir ekonominės padėties įtaką LNL

vystymuisi. Didesnis mirtingumas nuo IŠL, aterosklerozės, cukrinio diabeto ir kai kurių vėžio

formų būdingesnis tarp blogesnę socialinę padėtį užimančių gyventojų [291, 269, 4, 154].

Daugumoje Vakarų Europos šalių standartizuotas mirtingumas ir mirštamumas atvirkščiai

susijęs su socialine ir ekonomine padėtimi [101]. Vokietijos mokslininkų duomenimis, pradinį

išsimokslinimą turintys žmonės miršta vidutiniškai 3,5 m. anksčiau ir jų sveiko gyvenimo trukmė

yra beveik 12 m. trumpesnė nei aukštojo išsimokslinimo žmonių [172]. Lietuvoje atlikta

mirtingumo priklausomybės nuo išsimokslinimo analizė parodė, kad didėjant išsimokslinimui,

mirtingumas mažėja [122, 120, 79, 185]. Tyrėjų duomenimis, standartizuotas pradinio

išsimokslinimo žmonių bendrasis mirtingumas buvo 1,5 karto didesnis negu aukštojo

išsimokslinimo žmonių. Pradinio išsimokslinimo vyrų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė buvo 11,7

metų trumpesnė, o moterų - 4,3 metų trumpesnė negu aukštojo išsimokslinimo vyrų ir moterų [120].

Danų tyrėjų duomenimis, tėvo socialinė-ekonominė padėtis turėjo įtakos vaikų mirtingumui. Kuo

aukštesnei socialinei-ekonominei klasei priklausė tėvas, tuo jo vaikai sulaukė ilgesnio amžiaus

suaugę [207].

Daugumoje išsivysčiusių šalių vyresnių žmonių mirties priežasčių struktūroje vyrauja ŠKL.

PSO duomenimis, 2020 m. LNL sudarys tris ketvirtadalius visų mirčių; 71 proc. iš jų atiteks

mirtims nuo IŠL [284, 283]. Lietuvoje ŠKL yra 45 proc. vyrų mirčių ir 65 proc. moterų mirčių

priežastimi [110, 271]. Tyrimai atlikti Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje, parodė, kad

mirtingumas nuo ŠKL greičiau mažėja tarp geresnę socialinę padėtį užimančių gyventojų. Didėjant

išsimokslinimui, vyrų mirtingumas nuo IŠL mažėja, tuo tarpu tarp moterų šis ryšys ne toks ryškus

[87]. Žemesnę socialinę padėtį užimantys gyventojai dažniau miršta nuo plaučių, krūties vėžio,

kvėpavimo bei virškinimo sistemos ligų [171].

Suaugusių žmonių mitybos įpročiai susiformuoja dar vaikystėje, tačiau keičiantis socialinei-

ekonominei padėčiai mitybos įpročiai taip pat kinta. Pereinant iš žemesnės socialinės-ekonominės

padėties vaikystėje į aukštesnę ekonominę padėtį suaugus, mitybos įpročiai tampa sveikesni,

lyginant su tais, kurių socialinė-ekonominė padėtis nekito. Žmonės, kurių ekonominė padėtis

pagerėjo, valgė daugiau maisto produktų, sudarančių sveikos mitybos piramidės pagrindą (vaisių,

rupios duonos, pusryčiams daug skaidulų turinčių dribsnių) [283, 284, 191].

Apžvelgsime įvairių socialinių veiksnių ryšį su mitybos ypatumais.

15

2.3.1. Vyrų ir moterų mitybos įpročių skirtumai

Mokslinių tyrimų duomenimis, vyrų ir moterų gyvensena, taip pat ir mitybos įpročiai, skiriasi

[248, 116, 72, 4, 13, 35, 51, 46]. Mitybos įpročių skirtumus lemia socialiniai ir kultūriniai veiksniai.

Vyrų gyvenseną apsprendžia jų socialinė-ekonominė padėtis ir darbo pobūdis. Nuo šių veiksnių

priklauso ir moterų gyvensena, tačiau joms ne mažesnę įtaką daro ir šeiminiai santykiai. Tai ypač

svarbu ištekėjusioms moterims, kurių dauguma tradiciškai vis dar rūpinasi namų ruošos darbais bei

vaikų priežiūra. Šeiminiai santykiai kartu su socialine-ekonomine padėtimi lemia moterų gyvenimo

sąlygas ir turi įtakos jų gyvensenai ir sveikatai [248].

Darbo rinkoje egzistuoja lyčių nelygybė. Švedijoje moterys, užimančios tas pačias pareigas

bei būdamos vienodo išsimokslinimo su vyrais, uždirba 10-20 proc. mažiau [303]. Kiti autoriai taip

pat pritaria profesinėje struktūroje egzistuojančiai lyčių nelygybei. Moterys dažniau užima

žemesnes pareigas, joms keliami didesni reikalavimai, be to, jos dažnai dirba ne visą darbo dieną

[303, 248]. Vakarų šalyse daugėja šeimų, kur mama viena augina vaikus [303]. Šie socialiniai

skirtumai skatina moteris perimti vis daugiau „vyriškų“ bruožų, dėl to daugėja rūkančių ir stiprius

alkoholinius gėrimus vartojančių moterų [13].

Kultūriniai veiksniai taip pat svarbūs formuojantis mitybos įpročiams. Daugelyje kultūrų

mėsos valgymas ir alkoholio vartojimas siejamas su „vyriškumu“, tuo tarpu vaisiai, daržovės bei

saldumynai simbolizuoja moteriškumą [249]. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina, kad

dauguma vyrų pirmenybę teikia mėsai [249, 97, 114]. Mėsa simbolizuoja stiprumą, agresyvumą,

smurtą – bruožus, taip pat priskirtus vyriškumui. Suomijoje atlikta apklausa parodė, kad žemesnės

socialinės klasės vyrai manė, jog maistas turi stiprinti jų kūną. Žuvis jiems atrodė „per lengvas“

maistas. Jų nuomone, vyras privalo turėti gerą, net nepasotinamą apetitą [249]. Aukštesnės

socialinės klasės vyrai palankiau žiūrėjo į daržoves, fizinį aktyvumą ir labiau rūpinosi savo

sveikata. Didžiosios Britanijos mokslininkų duomenimis, 45,7 proc. moterų manė, kad mėsą valgyti

yra amoralu. Tam pritariančių vyrų buvo tik 27,7 proc. [17]. Kitų autorių duomenimis, skubantys,

aktyvūs žmonės, ypač vyrai, daugiau vartojo kiaulienos, avienos, keptos mėsos patiekalų. Aktyvios

moterys dažniau vartojo alkoholinius gėrimus, norėdamos pademonstruoti savo „vyriškumą“ [14].

Kultūriniai veiksniai svarbūs ne tik formuojant mitybos įpročius, bet ir kūno įvaizdžio

suvokimui. Vyrų ir moterų supratimas apie idealų kūną labai skiriasi [17, 252]. Esant panašiam

nutukimo dažniui tarp vyrų ir moterų, daugiau buvo moterų, labiau nepatenkintų savo kūno svoriu ir

siekiančių jį sumažinti, ribojant maisto vartojimą, palyginti su vyrais [17]. Moterys siekė būti

plonesnės, o vyrų nuomonės išsiskyrė: vieni norėjo būti plonesni, kiti – storesni. Vyrų ir moterų,

save priskyrusių „storųjų“ grupei, skaičius nelabai skyrėsi (atitinkamai 52,5 proc. vyrų ir 56,6 proc.

16

moterų), tačiau svorį mažinančias dietas moterys pasirinko dvigubai dažniau nei vyrai (7,9 proc.

vyrų ir 16,8 proc. moterų) [17].

Literatūros duomenimis, moterys maitinasi sveikiau nei vyrai. Jos reguliariau valgo, dažniau

laikosi sveikos mitybos rekomendacijų [217, 248, 276, 299, 145, 17]. Vyrai dažniau orientuojasi į

tradicinę mitybą, moterys labiau linkusios išbandyti naujus maisto produktus, labiau domisi nauja

informacija apie maisto produktus ir jų ruošimo būdus, lengviau keičia mitybos įpročius.

Austrijos mokslininkų duomenimis, moterys dažniau užkandžiavo tarp pagrindinių valgių nei

vyrai, bet jų pasirenkama užkanda buvo sveikesnė. Moterys dažniau rinkosi vaisius, pieną, jogurtą,

tuo tarpu vyrai dažniau valgė sūrius užkandžius, dešrainius ar mėsos produktus [133].

Vyrų maisto davinio energinė vertė dažniausiai būna didesnė nei moterų [249, 117].

Pagrindinis jų riebalų šaltinis yra mėsa ir gyvuliniai riebalai, tuo tarpu moterys dažniau vartoja

augalinius riebalus [206]. Kitų tyrėjų duomenimis, vyrai dažniau rinkosi mėsą ir mėsos produktus,

kiaušinius, bulves, duoną, daug cukraus turinčių produktų, dažniau vartojo alkoholį, rečiau valgė

vaisius, daržoves, fermentinį sūrį, vištieną, žuvį bei saldumynus [72, 248]. Tuo tarpu mažai riebalų

turinti dieta, liesi pieno produktai, šviežios daržovės ir vaisiai buvo populiaresni tarp moterų [312,

72, 117]

Priešingai nei daugelyje šalių, Italijoje sūris buvo labiau mėgiamas vyrų, moterys dažniau

rinkosi jogurtą [295]. Italų vyrai, palyginti su moterimis, išsiskyrė ir gausesniu žuvies, jūros gėrybių

bei ankštinių produktų vartojimu [295]. Didžiosios Britanijos gyventojų mityboje gausu riebalais

turtingų maisto produktų, tokių kaip kepto maisto, mėsos dešrelių, mėsainių, sūdytos jautienos,

traškučių, picos. Šiuos produktus 1-3 kartus per savaitę valgė 53,7 proc. vyrų ir 30,7 proc. moterų.

Net 23,4 proc. moterų nurodė, kad niekada nevalgo šių produktų [17].

Tarptautinio Norbagreen tyrimo duomenimis, Baltijos valstybių gyventojai rečiau valgė

šviežias daržoves nei Šiaurės šalių. Skyrėsi ir populiariausios daržovės: lietuviai dažniausiai vartojo

svogūnines daržoves ir morkas, o Šiaurės valstybių gyventojai – agurkus ir pomidorus. Svogūnai ir

morkos paprastai vartojami kaip sudėtinė patiekalų dalis, todėl jų suvalgoma nedaug [ 282].

Žmonių, valgančių paruoštą vartojimui maistą, skaičius vis didėja. Tarp JAV gyventojų

beveik pusė vyrų ir 35 proc. moterų tris kartus per savaitę ir dažniau maitinosi ne namie [101].

Sveikų maisto produktų pasirinkimą lemia žinių kiekis bei sugebėjimas jas pritaikyti

kasdieniniame gyvenime. Literatūros duomenimis, moterų žinios apie sveiką mitybą yra geresnės

nei vyrų. Anglų tyrėjų duomenimis, 24 proc. vyrų ir 7 proc. moterų nesugeba ruošti maisto arba

neturi pakankamai žinių [33, 236]. Nesugebėjimas paruošti sveiko maisto gali skatinti pusfabrikačių

bei kito nepilnaverčio maisto vartojimą. Moterys dažniau ruošia maistą namie. Kas dieną valgį

gamino 68 proc. moterų ir 18 proc. vyrų [33]. Moterys maistą ruošė vidutiniškai 5,8, o , vyrai – 2,5

dienas per savaitę [33]. Didžioji dalis žmonių (76 proc. moterų ir 58 proc. vyrų) nurodė, kad ruošti

17

maistą išmokino mamos. Dar 17,6 proc. vyrų maisto ruošimo pamokas gavo iš žmonų ar draugių

[33].

Ruošiant maistą ir renkantis vyrai dažniau vadovaujasi skoniu, o moterys - sveikos mitybos

rekomendacijomis [212]. Didžiojoje Britanijoje teiginiui „Man nerūpi, ką valgau, svarbu, kad man

patiktų“ - pritarė 46,3 proc. vyrų ir 27,5 proc. moterų [17].

Mažėjant tradicinių šeimų skaičiui, kai vyras išlaiko šeimą, o moteris rūpinasi namų ūkiu, ir

daugėjant vienišų, vyrams ypač svarbu įgyti daugiau žinių apie sveiką mitybą bei įvairius maisto

ruošimo būdus. Tyrimų rezultatai rodo, jog viengungių vyrų mityba yra pati nesveikiausia [179, 72,

264].

Taigi moterys labiau domisi sveika mityba ir turi daugiau įgūdžių pagaminti sveiką maistą,

todėl daugumos autorių duomenimis, jų mitybos įpročiai yra sveikesni negu vyrų.

2.3.2. Amžiaus poveikis mitybos įpročiams

Maisto produktų pasirinkimas, sveikos mitybos rekomendacijų laikymasis kinta priklausomai

nuo žmogaus amžiaus. Literatūros šaltinių duomenimis, jaunos moterys, norėdamos reguliuoti kūno

svorį domėjosi nauja informacija apie maisto produktus [114]. Tuo tarpu vyresnių nei 50 m. moterų

motyvaciją sveikai maitintis skatino pablogėjusi sveikata ar savijauta [114]. Anglų ir danų tyrėjų

duomenimis, vidutinio (35-64 m.) amžiaus žmonių žinios apie sveiką mitybą buvo geriausios [212,

206]. Šio amžiaus žmonės jau turi pakankamai žinių apie įvairias ligas, nesveikos mitybos sąlygotas

ligas, nes dalis jų bendraamžių jau susidūrė su kai kuriomis iš jų. Sveika mityba tampa vis

svarbesnė jų gyvensenos dalis. Šiuos pokyčius gali skatinti ir vaikų gimimas bei rūpestis, kad vaikų

mityba būtų visavertė. Tuo tarpu jauniems žmonėms dar trūksta motyvacijos, įgūdžių bei laiko

laikytis sveikos mitybos rekomendacijų. Vyriausiajai žmonių grupei (>65 m.) gana sunku keisti

mitybos įpročius ir nusistovėjusį požiūrį į senas mitybos taisykles [212]. Be to, nemaža dalis tokio

amžiaus žmonių gyvena po vieną, todėl ruošti maistą vienam asmeniui kartais pritrūksta ir noro, ir

motyvacijos [114]. JAV mokslininkų duomenimis, 55 m. amžiaus ir vyresni žmonės du karus

dažniau nei jaunesni nurodė, kad mityba yra labai svarbus sveikos gyvensenos veiksnys [24]. Nors

geros žinios yra labai svarbus veiksnys, lemiantis sveiką mitybą, tačiau vien žinių nepakanka.

Įvairių tyrimų rezultatai rodo, jog vyresni žmonės (65-75 m.) 2,3 karto dažniau vartojo riebalus ir

mėsą, rečiau valgė daržoves ir vaisius bei gėrė pieną nei 45-54 m. amžiaus [211]. Priklausomai nuo

amžiaus skyrėsi gaunamų riebalų šaltiniai. Jaunesni (18-29 m.) gyventojai daug riebalų gavo iš

bulvių produktų (prancūziškų bulvyčių, bulvių traškučių), įvairių užkandžių, sūrio, picų, mėsainių,

dešrainių, greito maisto. Jaunimas iš šių produktų gavo 10,8 proc. riebalų, tuo tarpu vyresni

gyventojai iš tų pačių produktų gavo 3,6 proc. riebalų. Vyresnių žmonių pagrindiniai riebalų

18

šaltiniai buvo riebūs desertai, margarinas, pienas [225, 264]. Palyginti su jaunesnio amžiaus

gyventojais, vyresni Anglijos gyventojai (>40 m.) rečiau valgė menkavertį maistą - bulvių

traškučius, kukurūzų spragėsius, keptą maistą, dešreles, gėrė vaisvandenius [289].

Vaisių ir daržovių vartojimo įpročiai skyrėsi priklausomai nuo amžiaus. Daugumos tyrėjų

duomenimis, didėjant amžiui didėjo vaisių bei daržovių vartojimas. Norvegijoje švieži vaisiai,

daržovės, daug skaidulų turintis maistas, bulvės buvo labiau mėgiamos vidutinio ir vyresnio

amžiaus gyventojų negu jaunų [95, 96]. Obuoliai ir kriaušės buvo populiariausi norvegų vyrų

vaisiai. Vyriausiojo amžiaus moterys labiausiai mėgo apelsinus. Iš daržovių dažniausiai buvo

valgomos mišrios salotos. Jaunos moterys jas valgė tris kartus dažniau nei vyresnės [95]. Vyresni

nei 40 m. anglai, palyginti su jaunesniais, dažniau valgė bulves, šakniagumbius, ankštinius, žalias

daržoves [289]. Švedų tyrėjų duomenimis, didėjant amžiui, tiek vyrai, tiek moterys daugiau vartojo

šviežių daržovių ir sulčių, tuo tarpu vaisių vartojimas turėjo tendenciją mažėti [161]. Suomijos ir

Baltijos šalių jauni gyventojai kas dieną valgė daržoves dažniau, palyginus su vyresnio amžiaus

gyventojais [221, 56]. Tuo tarpu Prancūzų tyrėjų duomenimis, rečiausiai daržoves ir vaisius valgė

jauni žmonės [301]. Šių tyrėjų nuomone, nepakankamas vaisių ir daržovių vartojimas yra jaunos

kartos bruožas [301]. Jauni žmonės nemėgsta ruošti salotų, nes tai reikalauja laiko. Jie pirmenybę

teikia vaisiams ir daržovėms, kuriems nereikia specialaus paruošimo, pvz., pomidorams,

mandarinams, bananams. Autorių nuomone, žmonės, kurie neišsiugdė salotų ruošimo įpročių iki 30

metų, nelinkę keisti šių įpročių ir vėliau [301]. Todėl dabartinės jaunosios kartos mitybos įpročiai

gali labiau neatitikti sveikos mitybos rekomendacijų nei ankstesnių kartų.

Didėjant gyventojų amžiui, energijos kiekis, gaunamas su maistu, proporcingai mažėjo [222].

Tačiau vyresnio amžiaus žmonės dažniau vartojo riebalus. Norvegijos 60 m. ir vyresni gyventojai

du kartus dažniau vartojo riebų pieną ir sviestą, nei 16-29 m. amžiaus žmonės [116]. Panašius

duomenis gavo ir Lietuvos tyrėjai (56). Kitų tyrėjų duomenimis, išgeriamas pieno kiekis tarp

įvairaus amžiaus grupių nesiskyrė, skyrėsi tik pasirinkto pieno rūšis. Jaunesnio amžiaus žmonės

dažniau rinkosi liesą pieną, vyresnio - riebų [95]. Australijoje, atvirkščiai, riebaus pieno vartojimas

mažėjo su amžiumi. Vyresni žmonės vis dažniau rinkosi liesą pieną [28].

Jaunesni gyventojai dažniau vartojo mėsą, kiaušinius, tuo tarpu vyresni pirmenybę teikė baltai

mėsai, žuviai [95, 209, 211, 289]. Vyresni gyventojai žuvį dažniau valgė ir kaip pagrindinį

patiekalą, ir ant sumuštinių [49]. Anglijos tyrėjų duomenimis, vyresni gyventojai dažniau rinkosi

raudoną mėsą, žuvį, valgė sriubas, dribsnius, gėrė arbatą. Jaunimas daugiau vartojo paukštienos,

žuvies produktų, ankštinių, kiautuotų vėžiagyvių (austrių, krabų), grūdinių produktų, riešutų,

vegetariško maisto, gėrė kavą bei alkoholį (72).

Norvegijoje juodos duonos ir kitų grūdinių produktų vartojimo dažnis tarp moterų nuo

amžiaus nepriklausė. Vyresnio amžiaus žmonės daugiau vartojo rupios duonos ir avižinių dribsnių,

19

tuo tarpu jaunimas dažiau rinkosi makaronus, saldumynus, rečiau valgė bulves. Danijoje vyresni

gyventojai daugiau valgė ruginės ir baltos duonos, mažiau ryžių, makaronų, palyginus su jaunais.

[209]. Vyresnės moterys dažniau smaguriavo pyragais, jaunesnės - šokoladu [95]. Vyresni Anglijos

gyventojai dažniau valgė pyragus, desertą, saldainius nei jauni [212].

Apibendrinant literatūros duomenis galima teigti, kad vidutinio amžiaus žmonių mitybos

įpročiai buvo sveikiausi. Jie dažniausiai laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų. Vidutinio amžiaus

žmonės rečiau valgė gyvulinius riebalus, mėsą ir mėsos produktus, kiaušinius, riebų pieną, dažniau

rinkosi rupią duoną, grūdinius produktus, ryžius, makaronus, šviežias daržoves ir vaisius, palyginus

su kitomis amžiaus grupėmis. Vyresnio amžiaus gyventojai suprato mitybos svarbą sveikatai, tačiau

labai sunkiai keitė nesveikus mitybos įpročius. Jie vis dar per daug vartojo gyvulinių riebalų, gėrė

riebaus pieno, piktnaudžiavo saldumynais. Jauno amžiaus gyventojų mityba paskutiniuoju metu

keičiasi. Jaunimas, taupydamas laiką ir nesuvokdamas nesveikos mitybos pasekmių sveikatai, vis

dažniau renkasi greitą maistą, daug riebalų turinčius užkandžius, pvz., picą, dešrainius, mėsainius,

keptas bulvytes, bulvių traškučius, saldumynus, geria pamėgtus vaisvandenius. Jauni žmonės vis

rečiau namuose valgo daržovių patiekalus, kuriems paruošti reikia daugiau laiko ir pastangų.

2.3.3. Išsimokslinimas ir mitybos įpročiai

Daugumos tyrimų duomenimis, ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse geresnę socialinę padėtį

užimančių gyventojų mitybos įpročiai sveikesni nei blogesnės socialinės padėties žmonių [167, 74,

186, 187, 250, 242, 227, 247]. Aukštesnio išsimokslinimo žmonės dažniau renkasi naujus maisto

produktus, tuo tarpu žemesnio išsimokslinimo žmonės ilgiau laikosi tradicinių mitybos įpročių ir jų

mitybos pokyčiai vėluoja 5-10 metų [250].

Šveicarijos gyventojai, užimantys aukštesnę socialinę-ekonominę padėtį, daugiau vartojo

daržovių ir bulvių, palyginti su žemesnės ekonominės padėties gyventojais [74]. Amerikos tyrėjų

duomenimis, studijuojantys valgė daugiau vaisių, daržovių bei skaidulomis turtingo maisto negu

nestudijuojantys [75]. Aukštesnio išsimokslinimo Australijos gyventojai rinkosi įvairesnių rūšių

vaisius bei daržoves ir juos vartojo reguliariau nei žemesnio išsimokslinimo gyventojai [291].

Panašūs duomenys, rodantys tiesinę priklausomybę tarp socialinės ekonominės padėties ir vaisių bei

daržovių vartojimo, buvo gauti ir danų, suomių, olandų, bulgarų, norvegų, anglų bei kitų

mokslininkų [95, 101, 250, 72, 209, 296].

Metaanalizė, atlikta devyniose Europos šalyse, parodė, kad žemesnę socialinę ir ekonominę

padėtį užimantys žmonės vartoja daugiau riebalų nei užimantys aukštesnę padėtį [167]. Be to,

aukštesnio ir žemesnio išsimokslinimo žmonės riebalus gauna iš skirtingų maisto produktų.

20

Anglijos mokslininkų duomenimis, aukštesnį išsimokslinimą turintys žmonės dažniau vartojo

sočiuosius riebalus, tepamus ant duonos, bet rečiau juos rinkosi ruošdami maistą [72].

Suomijos gyventojai, turintys aukštesnį išsimokslinimą, rečiau vartojo sviestą ir riebų pieną,

tačiau dažniau valgė fermentinį sūrį negu žemesnio išsimokslinimo [250]. Todėl riebalų dalis visų

išsimokslinimo grupių gyventojų maisto davinyje buvo panaši. Olandijos gyventojai, užimantys

aukštesnę socialinę-ekonominę padėtį, vartojo mažiau mėsos ir pieno bei riebalų, tačiau daugiau

fermentinio sūrio negu žemesnės ekonominės padėties gyventojai [101]. Aukštesnio išsimokslinimo

amerikiečiai dažniau rinkosi vištieną ir liesą pieną, palyginti su žemesnio išsimokslinimo [75].

Panašūs duomenys gauti lyginant sviesto ir sūrio vartojimą dešimtyje Europos valstybių [230].

Daugumoje šalių aukštesnio išsimokslinimo gyventojai vartojo daugiau sūrio negu žemesnio

išsimokslinimo. Šiaurės Europos valstybėse aukštesnį išsimokslinimą turintys gyventojai vartojo

mažiau sviesto, o Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje ir Lenkijoje - daugiau negu turintieji žemesnį

išsimokslinimą. Visose šalyse žemesnio išsimokslinimo žmonės vartojo daugiau gyvulinių riebalų.

Aukštesnio išsimokslinimo žmonės dažniau laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų,

reguliariau valgė, dažniau pusryčiavo negu žemesnio išsimokslinimo [242, 131, 204, 206, 75, 102].

Aukštesnę socialinę-ekonominę padėtį užimančių žmonių valgiaraštyje buvo daugiau vaisių bei

daržovių, grūdinių produktų, skaidulomis praturtinto maisto ir žuvies, mažiau riebalų, mėsos, greito

maisto. Jie taip pat dažniau rinkosi grūdinius produktus: makaronus, ryžius bei picą – atspindinčius

kosmopolitinį pasirinkimą [72]. Aukštesnio išsimokslinimo moterys rečiau valgė traškučius,

prieskonius bei saldumynus [105].

Tačiau aukštesnis išsimokslinimas ne visada lėmė sveikesnius mitybos įpročius, nes aukštojo

išsimokslinimo žmonės dažniau valgė fermentinį sūrį, ant duonos tepė sviestą, rečiau rinkosi

„tradicinį” maistą, pvz., bulves bei duoną [250, 230, 101, 104]. Aukštesnio išsimokslinimo Anglijos

gyventojai 20 proc. dažniau gėrė kavą (ypač moterys) bei alkoholį, tuo tarpu žemesnio

išsimokslinimo gyventojai 20 proc. dažniau valgė perdirbtą mėsą, pyragėlius su mėsa, daug cukraus

turinčių produktų [72].

JAV mokslininkų duomenimis, asmenys, kurie mokinosi 12 ar daugiau metų, dažniau rinkosi

paruoštą vartojimui maistą, palyginti su žemesnio išsimokslinimo žmonėmis. Be to, amerikiečių

porcijos, lyginant 1977 ir 1998 metus, vis didėja, valgant tiek namie, tiek maitinimo įstaigose [197].

Labiausiai padidėjo mėsainių, dešrainių, bandelių su sūriu, prancūziškų kepinių, sūrių užkandžių,

vaisvandenių ir meksikietiško maisto porcijos greitojo maisto įstaigose [197].

Prancūzijos, Anglijos, JAV ir kitų šalių mokslininkai patvirtino, kad žinių lygis apie sveiką

mitybą gali turėti įtakos maisto produktų pasirinkimui [43, 72, 160]. Prancūzijos gyventojai, kurių

žinių lygis buvo įvertintas kaip „geras“, 2-3 kartus dažniau rinkosi alyvų aliejų ir grūdinius

produktus nei

21

tie, kurių žinios buvo įvertintos kaip „nepakankamos“ [72]. Daugiau žinių turintys gyventojai

gavo mažiau riebalų iš gyvulinės kilmės produktų, palyginti su mažiau žinių turinčiais gyventojais

[72].

Žinių lygis susijęs su sveikesniais mitybos įpročiais. Žmonių, turinčių aukštesnį išsimokslinimą

ir didesnes pajamas, žinių lygis apie sveiką mitybą buvo geresnis [72, 91, 212]. Jie geriau suvokia

mitybos įtaką įvairių ligų išsivystymui.

Šiuo metu laikraščiuose, žurnaluose, televizijos laidose, lankstinukuose pateikiama gana daug

sveikos mitybos rekomendacijų bei informacijos apie sveikus produktus. Tačiau žemesnio

išsimokslinimo žmonėms gali būti sunkiau iš gausybės informacijos atsirinkti esminius dalykus, juos

įvertinti ir pritaikyti naujas žinias keičiant savo mitybą.

Žinios nėra vienintelis veiksnys, lemiantis mitybos įpročius. Maisto kokybė, sauga, skonis,

kaina, šeimos tradicijos taip pat įtakoja mitybos įpročius [212]. Daugiau aukštojo negu žemesnio

išsimokslinimo žmonių nurodo, kad jie renkasi maistą atsižvelgdami į sveikatą, maisto kokybę, o ne į

kainą [118]. Pagal Bourdieu teoriją, žemesnės socialinės-ekonominės padėties žmonės labiau vertina

tuos maisto produktus, kurie anksčiau jiems buvo sunkiau prieinami: baltą duoną, mėsą, saldumynus,

užkandžius. Aukštesnės socialinės padėties žmonės pirmenybę teikia sveikiems maisto produktams

[107, 104].

Aukštesnio išsimokslinimo motinos dažniau riboja nesveikus maisto produktus savo vaikams,

taip formuodamos sveikus mitybos įpročius nuo vaikystės [107, 106, 153]. Žemesnio išsimokslinimo

motinos rečiau kontroliavo vaikus dėl maisto produktų pasirinkimo, dažniau leido patiems pasirinkti

patiekalus, rečiau stengėsi įtikinti vaikus valgyti tai, kas vertingiau [107]. Anglų mokslininkų

duomenimis, 76 proc. moterų ir 58 proc. vyrų pagrindines maisto ruošimo žinias gauna iš mamos [33].

Aukštojo išsimokslinimo moterys dažniausiai maisto produktus renkasi savo nuožiūra, tuo tarpu žemo

išsimokslinimo pirmiausia atsižvelgia į vyro norus [107, 193]. Moterys, turinčios aukštąjį

išsimokslinimą, daugiau dėmesio skiria berniukų maisto ruošimo įgūdžiams formuoti, tuo tarpu žemo

išsimokslinimo moterys mano, kad to reikia mokyti mergaites [33].

Pinigų stygius, dažnesnis tarp žemesnio išsimokslinimo žmonių, gali riboti sveikų maisto

produktų vartojimą [45, 259]. Tai patvirtina ir kitų mokslininkų atlikti darbai, kuriose teigiama, jog

mažas pajamas gaunantys žmonės dažniau nurodo pinigų stygių, kaip kliūtį sveikai maitintis, lyginant

su vidutines ir dideles pajamas gaunančiais žmonėmis [45, 165, 240].

Epidemiologinių tyrimų duomenimis, žemesnę socialinę-ekonominę padėtį užimantys asmenys

maistui išleidžia mažiau pinigų negu aukštesnės socialinės padėties gyventojai. Tačiau profilaktinių

programų autoriai su tuo nesutinka [27, 30, 45, 58, 238]. Jų nuomone, sveikai maitintis galima ir

nedidinant išlaidų. Londono mokslininkai, tyrę žemesnės socialinės-ekonominės padėties gyventojų

mitybą, nustatė, kad panašias pajamas turinčių žmonių mityba gali labai skirtis. Vieniems šių pajamų

22

užtenka pilnavertei mitybai, kiti nesugeba sudaryti tinkamo valgiaraščio [287, 212]. Tik trečdalis

apklaustų amerikiečių atsakė, kad kaina lemia vaisių vartojimą [144].

2.3.4. Kaimo ir miesto gyventojų mitybos įpročiai

Literatūros šaltinių apie kaimo ir miesto gyventojų mitybos įpročių skirtumus yra nedaug.

Tarptautinio FINBALT tyrimo duomenimis, miesto gyventojai maisto ruošimui dažniau vartojo

augalinį aliejų, rečiau gėrė riebų pieną, kavą, valgė mėsą bei mėsos produktus, dažniau rinkosi šviežias

daržoves [94, 79, 126, 233, 234]. Suomijos miestuose gyvenantys vyrai ir moterys rečiau vartojo

sviestą sumuštiniams tepti, tuo tarpu Latvijos ir Lietuvos miesto gyventojai dažniau rinkosi šią riebalų

rūšį [94, 233; 80]. Kinijos tyrėjų duomenimis, miestiečiai dažniau vartojo riebalus, gyvulinius

produktus ir vaisius [313]. Šis dėsningumas būdingas besivystančiom šalims, kur didesnes pajamas

gaunantys žmonės dažniau renkasi brangesnius, bet ne visada sveikesnius maisto produktus. Norvegių,

gyvenančių mieste, maisto energijos dalis, gaunama iš riebalų, buvo mažesnė nei gyvenančių kaime

[117]. Lietuvos tyrėjų duomenimis, miestiečiai rečiau gėrė nenugriebtą karvės pieną, dažniau valgė

šviežius vaisius ir daržoves [139]. Suomijos miestų gyventojai 2 kartus, Estijos – 3, Latvijos – 10 kartų

rečiau gėrė riebų karvės pieną, lyginant su kaimo gyventojais [94, 126, 233]. Mažesni skirtumai tarp

Suomijos miesto ir kaimo gyventojų riebalų vartojimo įpročių, lyginant su Baltijos valstybėmis, yra

Suomijos šalyje aktyviai vykdomų sveikatinimo programų rezultatas. Žinomas Šiaurės Karelijos

projektas, vykdytas daugiau nei du dešimtmečius, parodė, kad keičiant mitybos įpročius galima

pasiekti teigiamų rezultatų [235].

Norvegijos mokslininkų duomenimis, mieste gyvenantys vyrai ir moterys dažniau valgė šviežių

vaisių ir daržovių nei gyvenantys kaimo vietovėse [117]. Šviežių daržovių ir vaisių vartojimo dažniai

tarp Suomijos miesto ir kaimo gyventojų buvo panašūs. Tuo tarpu Baltijos šalių miesto gyventojai

dažniau valgė šviežius vaisius ir daržoves, lyginant su kaimo [126; 233; 79]. Lietuvos tyrėjų

duomenimis, kaimo gyventojai daržoves valgė rečiau nei miestiečiai, nors jie turėjo daugiau galimybių

patys užsiauginti žalumynus [56]. Miestiečiai dažniau laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų, dažniau

domėjosi naujais maisto produktais, juos ragavo, dažniau buvo linkę keisti senus mitybos įpročius

[215, 39, 56]. Šie pavyzdžiai rodo, kad kaimo gyventojams trūksta žinių ir informacijos apie sveiką

mitybą, taigi ir motyvacijos keisti nesveikus mitybos įpročius.

Mėsos ir mėsos produktų vartojimo dažnis taip pat buvo susiję su gyvenamąja vieta. Daugiau

Suomijos miesto gyventojų nei kaimo valgė mėsą bent tris dienas per savaitę [94]. Panašūs rezultatai

buvo gauti Estijos, Latvijos ir Lietuvos tyrėjų [126, 233, 79]. Tuo tarpu juoda duona buvo populiaresnė

tarp Estijos ir Suomijos kaimo gyventojų, lyginant su kitomis Baltijos šalimis. Lietuvių ir latvių juodos

duonos vartojimo įpročiai nuo gyvenamosios vietos nepriklausė [94, 126, 233, 80].

23

Mieste gyvenančios Suomijos ir Latvijos moterys bei vyrai dažniau gėrė kavą nei gyvenantys

kaime [94, 233]. Kaimo gyventojai į kavą ir arbatą dėjo daugiau cukraus nei miestiečiai. Miestietės

moterys dažniausiai dėjo po vieną šaukštelį cukraus, kaimo gyventojos – po du ir daugiau [56].

Mitybos įpročių skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų lemia skirtingos ekonominės bei

gyvenimo sąlygos. Kaimo gyventojai gauna mažiau informacijos apie sveiką mitybą, naujus maisto

produktus. Jiems sunkiau nuvykti į didesnius prekybos centrus, kur yra didesnė maisto produktų

įvairovė. Kaimo gyventojai dažniausiai vartoja pačių užaugintą produkciją, kuri turtinga riebalais

(natūralus karvės pienas ir iš jo gaminami pieno produktai, riebi mėsa, kiaušiniai). Todėl nenuostabu,

kad kaimo gyventojai turi daugiau mitybos ir su ja susijusių sveikatos problemų.

2.3.5. Šeiminės padėties ir mitybos ryšiai

Atlikta nemažai tyrimų, siekiant įvertinti šeiminės padėties įtaką žmonių sveikatai bei mitybos

įpročiams. Vedusiųjų mirtingumo rizika buvo mažesnė nei viengungių [250]. Šeiminė padėtis turėjo

įtakos ir mitybos įpročiams. Susituokus ar gyvenant katu, padidėja socialinis bendravimas [250]. Pagal

Durkheimo teoriją, šeimos narių tarpusavio santykiai sukuria socialinę aplinką, kurioje yra svarbus

įsipareigojimas siekiant bendrų tikslų [297]. Šeima veikia psichologinę gerovę ir sveikatos įpročius,

formuodama socialinę aplinką ir gyvenseną [250]. Šeiminė padėtis nulemia skirtingą vyrų ir moterų

vaidmenį šeimoje [255]. Moterys rūpinasi šeimos narių sveikata ir stengiasi kontroliuoti visą maisto

ruošimo procesą [32, 250, 89]. Jos dažniau atsakingos už maisto produktų pirkimą ir valgio ruošimą,

netgi tada, kai dirba tiek pat ar daugiau už vyrus [255, 129]. Amerikiečių tyrėjų duomenimis, 84 proc.

moterų ruošė maistą visai šeimai, iš jų 89 proc. buvo ištekėjusios [89]. Moterys nurodė, kad yra

atsakingos už pietų ar vakarienės pagrindinio valgio ruošimą. Jaunos, išsimokslinusios, siekiančios

karjeros moterys dažniau dalinosi valgio ruošimo pareigomis su vyrais. Jų partneriai dažniausiai buvo

tos pačios ar žemesnės socialinės-ekonominės padėties [129]. Kitų tyrėjų duomenimis, mažiau nei 40

proc. vyrų, kurių moterys dirbo visą darbo dieną, dalinosi maisto ruošimo pareigomis. Tik kas trečias

vyras sutiko padėti virtuvėje, kai moterys dirbo pusę dienos ar visai nedirbo [89]. Moterys, dažniau

pirkdamos ir ruošdamos maistą, veikia šeimos mitybos įpročius. Ypač tai pasakytina apie aukštesnio

išsimokslinimo moteris, kurios dažniau nei žemesnio išsimokslinimo renkasi maisto produktus,

atsižvelgdamos į sveikos mitybos rekomendacijas, o ne į skonį [104, 192].

Dažnai moterys susiduria su prieštaravimais, norėdamos paruošti skanų bei sveiką valgį.

Paskutiniaisiais dešimtmečiais išsivysčiusiose šalyse sąvokos „sveikas maistas“ ir „skanus maistas“

išsiskyrė [104]. Moterys nori paruošti patiekalus, kuriuos mėgsta vaikai ir vyras. Tuo pat metu jos nori,

kad šie patiekalai būtų „sveiki“. Pagal Prancūzijoje, Britanijoje ir Olandijoje atliktą mamų apklausą,

„sveikas maistas“, pvz., žalios daržovės, ir „nesveikas maistas“, pvz., įvairūs saldumynai, užkandžiai,

dažnai sukelia konfliktus tarp tėvų ir vaikų [104]. Paauglių mitybos įpročiams didelę įtaka daro

24

bendraamžių pavyzdys. Paauglių menkaverčio maisto vartojimo įpročiai labiau priklausė nuo draugų

mitybos įpročių, lyginant su šeimos mitybos įpročiais [66]. Kai kurie paaugliai, maištaudami prieš tėvų

taisykles, specialiai rinkosi kitokį maistą nei buvo valgoma šeimoje, nors jie mielai būtų valgę tą patį

maistą su kitais šeimos nariais.

Londono tyrėjų duomenimis, finansinė padėtis taip pat turėjo įtakos maisto pasirinkimui.

Moterys iš pasiturinčių šeimų rinkosi produktus ir ruošė maistą, pasikliaudamos savo skoniu, tuo tarpu

moterys iš vargingiau gyvenančių šeimų pirmiausia atsižvelgė į šeimos narių norus [106].

Kaip buvo minėta ankstesniuose skyriuose, moterys laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų

dažniau nei vyrai. Suomių tyrėjų duomenimis, santuokoje ar kartu gyvenantys žmonės dažniau laikėsi

sveikos mitybos rekomendacijų nei nevedę ar anksčiau buvę susituokę [104, 264]. Vedusių ar

nesusituokus gyvenančių vyrų mityba buvo sveikesnė nei nevedusių. Jų valgiaraštyje buvo mažiau

mėsos ir dešrelių, daugiau žuvies, mažiau baltos ir daugiau juodos duonos, mažiau riebaus pieno,

sviesto, saldumynų, daugiau vaisių ir daržovių, lyginant su nevedusiais vyrais [179]. Anglų tyrėjai

gavo priešingus rezultatus. Jų duomenimis, vedę žmonės daugiau valgė raudonos mėsos, paukštienos,

pyragų, daugiau vartojo įvairių prieskonių [72].

Vieniši žmonės dažniau vartojo greitą maistą, taip pat daugiau sriubų, riešutų [49]. Suomių

tyrėjų duomenimis, per paskutiniuosius du dešimtmečius tiek gyvenančių šeimoje, tiek ir vienišų

žmonių mitybos įpročiai tapo sveikesni, tačiau šeimoje gyvenančių žmonių mityba vis dar išlieka

sveikesnė [274].

Kiekviena šeima turi savas tradicijas bei taisykles, kurios taip pat veikia mitybos įpročius (pvz.,

šeima vakarieniauja, kai tėvas grįžta po darbo, valgydami nežiūri televizoriaus, traškučius valgo tik

savaitgaliais ir pan.). Šios taisyklės kinta priklausomai nuo vaikų amžiaus. Kol vaikai maži, mitybos

taisyklės būna griežtesnės [66]. Kaip ir kiti sveikatos įpročiai, mitybos įpročiai yra išugdomi vaikystėje

ir išlieka sulaukus pilnametystės, todėl tėvų, ypač mamos, įtaka labai svarbi formuojant vaikų sveikos

mitybos įpročius [170, 107].

Kai kurių tyrimų metu buvo nustatytas didesnis mitybos įpročių panašumas tarp sutuoktinių nei

tarp tėvų ir vaikų [66]. Tačiau vokiečių tyrėjų duomenimis, dukrų mitybos įpročiai išliko panašūs į

motinų, net nebegyvenant kartu [270, 66].

Apibendrinant galima teigti, kad šeiminė padėtis susijusi su mitybos įpročiais. Santuoka turėjo

didesnės teigiamos įtakos vyrų mitybos įpročiams, palyginti su moterų. Skyrybos labiau veikė vyrų

mitybos įpročius negu moterų. Šeima atlieka svarbų vaidmenį formuojant būsimų kartų sveikos

mitybos įgūdžius.

2.4. Mitybos ryšiai su kitais gyvensenos veiksniais

Mitybos įpročiai - vienas iš gyvensenos komponentų. Jie yra susiję su kitais gyvensenos

veiksniais. Gyventojai, kurių mityba buvo nesveika, turėjo ir daugiau žalojančių sveikatą įpročių. [95,

25

223, 175, 152]. Literatūroje pateikiama daug duomenų apie rūkymo ir mitybos įpročių priklausomybę.

Danijos mokslininkų duomenimis, nerūkantys vyrai ir moterys dažniau vartojo šviežių vaisių, virtų

daržovių, šviežių daržovių salotų, alyvų aliejų, skaldytų grūdų duoną [204]. Daugelyje Vakarų

Europos valstybių nustatyta, kad rūkantieji mažiau valgo daržovių [260, 21]. Per kelis paskutiniuosius

dešimtmečius rūkymo paplitimas Vakarų šalyse tarp vyrų mažėjo, tačiau rūkančiųjų mitybos įpročiai

išlieka mažiau sveiki, palyginti su nerūkančiais [208, 65]. Norvegijos mokslininkų duomenimis,

rūkaliai rečiau valgė žuvį, daržoves, gėrė liesą pieną, dažniau vartojo riebalus kepimui, dažniau gėrė

kavą, alkoholinius gėrimus negu nerūkantys [149]. Metaanalizė, apibendrinusi 15 šalių atliktus

tyrimus, parodė panašius rezultatus. Rūkantys vartojo daugiau riebalų (3,5 proc.), alkoholio (77,5

proc.), dėl to buvo gaunamas didesnis energijos kiekis (4,9 proc.) [44]. Vokietijos tyrėjai nustatė, kad

nerūkantys gyventojai, pasirinkę rūkantį partnerį, linkę perimti nesveikus mitybos įpročius, būdingus

rūkaliams [290]. Švedų ir Šveicarų tyrėjų duomenimis, nerūkiusių moterų, gyvenusių su rūkiusiais ir

nerūkiusiais vyrais, mitybos įpročiai skyrėsi [241]. Moterys, gyvenusios su rūkančiais vyrais, rečiau

vartojo daržoves, pieno produktus, turtingą skaidulomis maistą, dažniau gėrė alkoholinių gėrimų ir

kavos nei gyvenusios su nerūkančiais vyrais [241]. Nustatyta, kad rūkymas yra susijęs su alkoholio

vartojimu. Graikų tyrėjų duomenimis, 35 proc. rūkančių vyrų ir 34,7 proc. moterų dažnai vartojo

alkoholį [174]. Tarp piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais asmenų buvo 4 kartus daugiau

rūkančiųjų negu tarp nevartojančių alkoholio [132]. Alkoholio vartojimas savo ruožtu buvo susijęs su

nesveikesniais mitybos įpročiais [132, 42]. Prancūzų tyrėjų duomenimis, vartojantieji alkoholinius

gėrimus dažniau valgė mėsą, fermentinį sūrį, kiaušinius, bulves, aliejų, duoną, dribsnius pusryčiams,

rečiau valgė šviežias daržoves, vaisius ir pieno produktus negu nevartojantys alkoholinių gėrimų [132].

Kiti tyrėjai gavo panašius mėsos, sūrio, kiaušinių, dribsnių, vaisių, pieno vartojimo rezultatus tarp

vartojusių alkoholinius gėrimus gyventojų, tačiau jų duomenimis, piktnaudžiaujantys alkoholiu vartojo

daugiau daržovių ir mažiau kavos nei nevartojantys alkoholinių gėrimų [175]. Buvo atlikta tyrimų,

lyginusių skirtingų alkoholio rūšių vartojimo įtaką mitybos įpročiams. Autoriai nurodo, jog geriantys

vyną maitinosi sveikiau nei geriantys kitos rūšies alkoholinius gėrimus. Vyno mėgėjai dažniau rinkosi

vaisius, žuvį, daržoves, įvairias salotas, kepimui naudojo alyvų aliejų [288].

Prancūzijos tyrėjų duomenimis, 61,5 proc. visų vartojusių alkoholį žmonių rinkosi vyną [132].

Yra duomenų, kad saikingai vartojantieji alkoholinius gėrimus rečiau miršta nuo ŠKL, negu

nevartojantys alkoholinių gėrimų [277]. Švedų tyrėjų nuomone, gyventojai, vartojantys vidutinį

alkoholio kiekį ir patenkantys į mažesnės ŠKL rizikos grupę, gali daugiau valgyti daržovių ir vaisių.

Kadangi daržovių ir vaisių vartojimas mažina ŠKL riziką, išvada apie apsauginį alkoholinių gėrimų

vartojimo poveikį ŠKL gali būti neteisinga [302].

Fizinis aktyvumas mažina riziką susirgti ŠKL, bendrą mirtingumą [261, 156]. Rekomenduojama

kasdien bent 30 - 60 min. skirti vidutinio intensyvumo fiziniams pratimams: greitam ėjimui,

26

važiavimui dviračiu ar panašiai [199]. Daugumoje pasaulio valstybių gyventojų fizinis aktyvumas

mažėja. Šis procesas laikomas viena iš pagrindinių nutukimo plitimo priežasčių [224, 261]. Fizinis

aktyvumas susijęs su mitybos įpročiais [234, 229, 125]. Norvegų tyrėjai nurodė, kad fiziškai aktyvesni

gyventojai dažniau maitinosi pagal sveikos mitybos rekomendacijas [95]. Fiziškai aktyvios moterys

valgė daugiau šviežių vaisių, daržovių ir bulvių [95, 224]. Fiziškai aktyvūs žmonės nutunka rečiau nei

fiziškai pasyvūs [6, 261].

Apibendrinant galima teigti, jog žmonės, besirūpinantys savo sveikata, sveikiau maitinasi, yra

fiziškai aktyvesni ir vengia žalingų įpročių. Antra vertus, yra daug žmonių, kurių gyvensena yra

nesveika, tai yra jie ne tik nesilaiko sveikos mitybos rekomendacijų, bet ir rūko, vartoja alkoholinis

gėrimus ar mažai juda. Todėl tokiems žmonėms rizika susirgti LNL yra labai didelė.

Rengiant LNL profilaktikos programas, būtina turėti pakankamai informacijos apie gyventojų

mitybos įpročius, svarbiausias jų mitybos problemas. Lietuvoje atlikta nedaug gyventojų mitybos

tyrimų. Ypač trūksta duomenų apie mitybos pokyčių tendencijas, skirtingų socialinių gyventojų grupių

mitybos ypatumus, mitybos įpročių ryšius su kitais gyvensenos veiksniais. Tie klausimai nagrinėjami

šiame moksliniame darbe .

3. DARBO APIMTIS IR METODAI

Darbas atliktas dalyvaujant tarptautiniame Sveikatą veikiančios gyvensenos tyrime FINBALT

HEALTH MONITOR, kurio iniciatorius yra Suomijos visuomenės sveikatos institutas. 1978 m.

Suomijoje pradėta sveikatą veikiančios gyvensenos stebėsena. Tyrimo patirtis parodė, kad taikant gana

nesudėtingą ir nebrangią metodiką galima greitai įvertinti pokyčius ir juos susieti su profilaktine

veikla, vykdoma sveikatos priežiūros pertvarka ir kitomis reformomis [231]. 1990 m. gyvensenos

stebėsenos sistema įdiegta Estijoje, 1994 m. – Lietuvoje, 1998 m. – Latvijoje. FINBALT HEALTH

MONITOR tyrimas vykdomas pagal bendrą protokolą, naudojant suderintą anketą. Duomenys

kaupiami bendroje duomenų bazėje. Šiame darbe analizuojami suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos

tyrimų, atliktų 1994 – 2004 m., duomenys. Lietuvoje tyrimai atliekami kas antri metai.

27

3.1. Tiriamasis kontingentas

Tiriamąjį kontingentą sudarė 20-64 m. amžiaus Lietuvos gyventojai. Kiekvienam tyrimui iš

Lietuvos gyventojų registro sąrašų buvo sudaroma trijų tūkstančių minėto amžiaus žmonių atsitiktinė

imtis. Atrinktiems žmonėms paštu buvo išsiųstas klausimynas ir prašyta atsiųsti atsakymus per dvi

savaites. Kiekvieno tyrimo metu klausimynas buvo siunčiamas balandžio mėnesį, siekiant išvengti

sezoninių mitybos ir kitų veiksnių pokyčių. Žmonėms, iš kurių negauta atsakymo, gegužės mėnesį

buvo išsiųstas antras laiškas. Per dešimties metų laikotarpį klausimyną užpildė 11659 žmonės (5146

vyrai ir 6513 moterys). Tirtųjų skaičiai kiekvieno tyrimo metu pateikti 3.1.1 lentelėje. 3.1.1 lentelė. Tirtųjų Lietuvos gyventojų skaičius ir atsako dažnis 1994-2004 m.

Tirtųjų skaičius Vyrai Moterys Iš viso

Atsako dažnis Metai

N Proc. N Proc. N Proc. Proc. 1994 787 42,2 1077 57,8 1864 100 64,3 1996 920 45,5 1101 54,5 2021 100 68,9 1998 823 43,9 1051 56,1 1874 100 63,8 2000 996 45,4 1199 54,6 2195 100 74,4 2002 836 44,4 1047 55,6 1883 100 63,6 2004 784 43,0 1037 57,0 1822 100 61,7

Iš viso 5146 44,1 6513 55,9 11659 100

Atsako dažnis sudarė 61,7 - 74,4 proc. Skaičiuojant atsako dažnį buvo atmestos sąrašų klaidos:

mirę, nurodytu adresu negyvenantys arba ilgam išvykę žmonės. Pakeisti atsisakiusį užpildyti

klausimyną ar negalėjusį dalyvauti tyrime žmogų buvo neleidžiama.

Į klausimyną buvo įtraukti klausimai apie tirtųjų gimimo datą, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą

ir šeiminę padėtį. Gyventojų skirstymas, atsižvelgiant į šiuos socialinius veiksnius, pateiktas 3.1.2 ir

3.1.3 lentelėse. Amžius skaičiuotas iš gimimo datos atimant tyrimo datą. Klausimas apie gyventojų

išsimokslinimą turėjo penkis galimų atsakymų variantus, iš kurių reikėjo pasirinkti vieną: „pradinis“,

„nebaigtas vidurinis“, „vidurinis“, „specialusis vidurinis” ir „aukštasis“. Pagal išsimokslinimą tirtieji

buvo suskirstyti į nebaigto vidurinio (pradinis ar nebaigtas vidurinis), vidurinio (vidurinis ar

specialusis vidurinis) ir aukštojo išsimokslinimo grupes. Gyvenamoji vieta priskirta miestui, rajono

centrui ar kaimui pagal Lietuvos Statistikos departamento teritorijos administracinio skirstymo

taisykles. Šeiminės padėties apibūdinimui buvo skirti keturi atsakymų variantai: „vedęs/ištekėjusi arba

gyvena nesusituokę”, „nevedęs/netekėjusi”, „išsiskyręs”, „našlys”. Pagal šeiminę padėtį tirtieji buvo

suskirstyti į vedusius (vedę arba gyvenantys nesusituokę) ir nevedusius (nevedę, išsiskyrę ar našliai).

28

Palyginus su Statistikos departamento pateiktais demografiniais duomenimis nustatyta, kad

atsakiusieji pagal lyties, amžiaus, miesto ir kaimo gyventojų santykį nesiskyrė nuo visos Lietuvos

suaugusių žmonių populiacijos. 3.1.2 lentelė. Vyrų skirstymas pagal amžių, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą ir šeiminę

padėtį (proc.)

Tyrimo metai Požymiai 1994 1996 1998 2000 2002 2004

Amžiaus grupės: 20-34 m. 35-49 m. 50-64 m.

36,4 32,4 31,2

33,0 36,0 31,0

37,8 35,6 26,6

35,0 38,0 27,0

32,4 40,8 26,8

29,9 39,4 30,7

Išsimokslinimas: Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis

25,9 59,8 14,3

24,7 59,3 16,0

21,3 62,8 15,9

20,6 64,9 14,4

11,0 62,1 26,9

15,9 66,2 17,9

Gyvenamoji vieta: Miestas Rajono centras Kaimas

42,8 21,9 35,3

40,3 24,7 35,0

41,5 23,9 34,6

40,2 26,6 33,2

53,1 30,5 16,4

36,4 32,9 30,7

Šeiminė padėtis: Vedęs Nevedęs

78,3 21,7

78,8 21,2

75,0 25,0

72,1 27,9

75,9 24,1

69,7 30,3

3.1.3. lentelė. Moterų skirstymas pagal amžių, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą ir šeiminę

padėtį (proc.)

Tyrimo metai Požymiai 1994 1996 1998 2000 2002 2004

Amžiaus grupės: 20-34 m. 35-49 m. 50-64 m.

30,8 32,0 37,2

31,2 35,5 33,3

35,6 37,0 27,4

32,3 38,3 29,4

33,1 43,6 23,2

32,1 37,0 30,9

Išsimokslinimas: Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis

22,9 58,4 18,7

22,8 58,7 18,5

15,8 62,9 21,3

12,6 67,9 19,5

8,5 62,6 28,9

11,1 60,8 28,1

Gyvenamoji vieta: Miestas Rajono centras Kaimas

46,4 21,0 32,6

45,4 25,5 29,1

47,2 27,7 25,1

44,5 28,9 26,6

56,1 31,9 12,0

41,5 33,9 24,6

Šeimyninė padėtis: Ištekėjusi Netekėjusi

75,2 24,8

71,7 28,3

67,7 32,3

69,4 30,6

62,3 37,7

64,8 35,2

29

3.2. Tyrimo metodai

Vadovaujantis Suomijos tyrimo patirtimi buvo sukurtas bendras klausimynas. Du vertėjai

nepriklausomai vienas nuo kito išvertė jį į lietuvių kalbą. Jei buvo nesutapimų, juos derino trečias

asmuo. Vėliau vertėjas, kuris nebuvo matęs angliško klausimyno varianto, išvertė klausimyną iš

lietuvių kalbos į anglų. Rasti neatitikimai buvo aptarti su Suomijos mokslininkais. 1992 m. buvo

atlikta Lietuvos gyventojų bandomoji apklausa, kuri parodė, kad klausimynas tinkamas naudoti

Lietuvoje.

Klausimyną sudarė klausimai apie tirtųjų socialinius ir demografinius duomenis, sveikatos būklę,

mitybą, rūkymą, alkoholio vartojimą, fizinį aktyvumą, patarimus keisti nesveikus gyvensenos įpročius

ir kita (1 priedas).

3.2.1. Mitybos įpročių tyrimo metodai

Tirtųjų buvo klausiama apie pusryčiavimo įpročius, dažniausiai vartojamų ruošiant maistą ir

tepamų ant duonos riebalų rūšį, geriamo pieno rūšį (1 priedas). Buvo prašoma nurodyti per dieną

išgeriamo pieno ir kefyro kiekį stiklinėmis, kavos ir arbatos kiekį puodeliais, cukraus kiekį, dedamą į

vieną puodelį kavos ar arbatos, šaukšteliais. Tirtųjų buvo prašoma parašyti, kokią duoną jie renkasi ir

kiek riekelių paprastai suvalgo per dieną.

Dvidešimties maisto produktų (bulvių, ryžių, makaronų, košių, sūrio, žuvies, vištienos, mėsos,

kiaušinių, šviežių vaisių ir daržovių, saldumynų ir kt.) vartojimas buvo tiriamas taikant dažnuminį

mitybos tyrimo metodą. Tiriamųjų buvo klausiama apie tų maisto produktų vartojimo per praėjusią

savaitę dažnį. Galimi atsakymai: „nė karto“, „1-2 dienas”, „3-5 dienas”, „6-7 dienas” (1 priedas).

Siekiant įvertinti sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės dalyvavimą ugdant sveikos

mitybos įpročius, buvo klausiama: „Ar per praėjusius 12 mėn. kas nors iš išvardintų asmenų patarė

pakeisti mitybą dėl sveikatos?“ Galimi atsakymų variantai: „gydytojas“, „kiti sveikatos priežiūros

specialistai“, „šeimos nariai“ ir „kiti“. Taip pat buvo klausiama, ar per praėjusius 12 mėn. tiriamieji

pakeitė mitybą, ir buvo prašoma nurodyti, ką pakeitė. Galimi atsakymai: „vartojau mažiau riebalų“,

„pakeičiau riebalų rūšį“, „vartojau daugiau daržovių“, „vartojau mažiau cukraus“, „vartojau mažiau

druskos”. Tiriamųjų, per praėjusius metus pakeitusių savo mitybos įpročius, buvo prašoma nurodyti tų

pokyčių priežastis.

Dauguma klausimų išliko nekeisti nuo 1994 m., kad būtų galima lyginti apklausų rezultatus ir

vertinti pokyčius. Klausimų apie šviežių daržovių, vaisių ir uogų vartojimą 1994 m. klausimyne nebuvo.

Todėl šių maisto produktų vartojimo pokyčiai vertinti tik nuo 1996m. Klausimai apie tam tikrų maisto

produktų vartojimo per paskutiniąją savaitę dažnį įtraukti į klausimyną tik nuo 1998 m. Nuo 2000 m.

papildomai buvo klausiama, ar sveikatos priežiūros darbuotojai bei kiti asmenys patarė keisti nesveikus

gyvensenos įpročius.

30

3.2.2 Subjektyvios sveikatos ir gyvensenos veiksnių tyrimo metodai

Siekiant įvertinti gyventojų sveikatos būklę, tiriamųjų buvo klausiama: „Kaip Jūs vertinate

dabartinę savo sveikatos būklę?“ Galimi atsakymų variantai: „gera“, „gana gera“, „vidutiniška“,

„bloga“ ir „gana bloga“. Atsakymai buvo sugrupuoti į dvi grupes: gera (gera ir gana gera) ir

vidutiniška ar bloga (vidutiniška, bloga ir gana bloga) sveikata.

Nemažai klausimų skirta įvertinti rūkymo įpročius. Šiame darbe pagal rūkymo įpročius tirtieji

suskirstyti į dvi grupes: reguliariai rūkančius, t.y. tuos, kurie surūko bent vieną cigaretę per dieną, ir

visus kitus.

Siekiant įvertinti alkoholinių gėrimų vartojimą, buvo klausiama apie stiprių alkoholinių gėrimų,

vyno ir alaus vartojimo dažnį. Galimi atsakymai: „kasdien“, „2-3 kartus per savaitę“, „kartą per

savaitę“, „2-3 kartus per mėnesį“, „kelis kartus per metus“ ir „niekada negeriu“. Dažnai vartojančiais

alkoholinius gėrimus buvo laikomi vyrai, kurie gėrė bent kartą per savaitę. Dažnai vartojančiomis

alkoholinius gėrimus buvo laikomos tos moterys, kurios gėrė bent 2 kartus per mėnesį.

Apie fizinį aktyvumą buvo klausiama: „Ar dažnai laisvalaikiu mankštinatės (sportuojate,

bėgiojate, važiuojate dviračiu, dirbate sode ir pan.) mažiausiai 30 min. taip, kad pagreitėtų kvėpavimas

ir suprakaituotumėte?“ Buvo galimi šie atsakymo variantai: „kasdien“, „4-6 kartus per savaitę“, „2-3

kartus per savaitę“, „kartą per savaitę“, „ 2-3 kartus per mėnesį“, „kelis kartus per metus ir rečiau“ ir

„negaliu mankštintis dėl ligos ar invalidumo“. Fiziškai aktyviais laikyti asmenys, kurie mankštinosi

laisvalaikiu „kasdien“ ar „4-6 kartus per savaitę“.

3.3. Statistinis duomenų vertinimas Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant programų paketą SPSS 11.0 for Windows. Vyrų ir

moterų duomenys buvo analizuojami atskirai.

Vertinant mitybos įpročių pokyčius 1994-2004 m., atlikta visų vartojimo dažnių tiesioginė

standartizacija pagal amžių. Standartu pasirinkta Lietuvos 20-64 m. amžiaus gyventojų struktūra 2001

m. (pagal gyventojų surašymo duomenis). Mitybos pokyčių reikšmingumui įvertinti taikytas χ2

kriterijus, skaičiuojant p pokyčiams (p for trends). Siekiant palyginti mitybos pokyčius tarp skirtingo

išsimokslinimo žmonių, taip pat miesto, rajonų centrų bei kaimo gyventojų, taikyta logistinė regresinė

analizė. Skirtingose išsimokslinimo ar gyvenamosios vietos grupėse skaičiuotas tam tikro mitybos

įpročio šansų 1994 ir 2004 m. santykis. Jei šansų santykio 95 proc. pasikliautinieji intervalai

nepersidengė, vertinta, kad pokyčių skirtumas tarp tų grupių yra statistiškai reikšmingas.

Analizuojant sujungtus 1998, 2000 2002 ir 2004 m. tyrimų duomenis, vertinti ryšiai tarp mitybos

įpročių ir socialinių ar gyvensenos veiksnių. Šie tyrimai pasirinkti dėl kelių priežasčių. Pirma, nuo

1998 m. klausimyno dalis, skirta mitybos įpročiams, buvo gerokai praplėsta (žr. „Mitybos įpročių

31

tyrimo metodai”). Antra, mitybos įpročiai labai sparčiai kito nuo 1994 iki 1998 m., vėliau pokyčiai

stabilizavosi. Trečia, ryšiai tarp tam tikrų mitybos įpročių ir socialinių veiksnių, gauti analizuojant

kiekvieno tyrimo duomenis atskirai, buvo panašūs, tik dėl mažo žmonių skaičiaus kai kuriose grupėse

negauta statistinio skirtumų reikšmingumo. Sujungus duomenis, padidėjo žmonių skaičius

analizuojamose grupėse ir gautų rezultatų reikšmingumas. Lyginant mitybos įpročių pokyčius tarp

gyventojų grupių, sudarytų atsižvelgiant į išsimokslinimą, gyvenamąją vietą ir šeiminę padėtį, atlikta

visų vartojimo dažnių tiesioginė standartizacija pagal amžių, standartu pasirinkus 2001 m Lietuvos

gyventojų struktūrą. Vertinant kokybinių požymių statistinį ryšį, taikytas χ2 ir Z kriterijus. Statistiškai

reikšmingu laikytinas rezultatas, kai paklaidos tikimybė p<0,05. Kiekybiniams požymiams vertinti

skaičiuotas aritmetinis vidurkis ir standartinė paklaida, kuri pažymėta skliausteliuose greta vidurkio.

Logistinė regresinė analizė buvo taikoma siekiant įvertinti gyventojų mitybos įpročių ryšį su

amžiumi, išsimokslinimu, gyvenamąja vieta ar šeimine padėtimi, atsižvelgiant į kitus paminėtus

socialinius veiksniais. Į logistinės regresijos modelį paeiliui įtrauktas amžius (20-34 m., 35-49 m., 50-

64 m. amžiaus grupės), išsimokslinimas (nebaigtas vidurinis, vidurinis, aukštasis), gyvenamoji vieta

(miestas, rajono centras, kaimas) ir šeiminė padėtis (vedę, nevedę). Referentines grupes sudarė: 20-34

m. amžiaus, nebaigto vidurinio išsimokslinimo, gyvenantys mieste ir vedę gyventojai. Skaičiuoti šansų

santykiai ir jų 95 proc. pasikliautinieji intervalai. Šansų santykis laikytas statistiškai reikšmingu, jeigu

vienetas neįėjo į 95 proc. pasikliautinąjį intervalą.

Vertinant mitybos ir kitų gyvensenos veiksnių ryšį buvo siekiama sumažinti mitybos įpročius

charakterizuojančių kintamųjų skaičių. Todėl buvo atlikta faktorinė analizė. Taikant šį metodą, ieškota

bendrųjų faktorių, apibūdinančių mitybos įpročius. Į analizę buvo įtraukta 16 kintamųjų: šviežios

daržovės, virtos daržovės, švieži vaisiai, virti ar konservuoti vaisiai, vištiena, fermentinis sūris, varškės

sūris, žuvis, mėsa ir mėsos produktai, košės, ryžiai ir makaronai, virtos bulvės, keptos bulvės,

kiaušiniai, konditeriniai gaminiai, saldainiai. Ar kintamuosius galima sugrupuoti, taikant faktorinę

analizę, įvertinta pagal Kaizerio-Mejerio-Olkino (KMO) kriterijų [38]. Gauta KMO reikšmė 0,71 rodo,

kad kintamieji yra tarpusavyje susiję, todėl taikyti faktorinę analizę prasminga. Taikant Varimax

rotaciją, buvo išskirti keturi faktoriai (3.3.1 lentelė). Vyrams ir moterims jie buvo vienodi. Laikyta, kad

kintamieji, kurių faktorių svorių įverčiai >0,5, yra susiję su atitinkamu bendruoju faktoriumi.

„Daržovių” faktorius paaiškino 18,3 proc. visų kintamųjų teikiamos informacijos apie vyrų mitybą ir

17,2 proc. informacijos apie moterų mitybą; „Saldumynų” faktorius – 10,6 proc. ir 11,4 proc.; „Mėsos”

– 9,3 proc. ir 10,4 proc.; „Košių” – 7,7 proc. ir 7,5 proc., atitinkamai. Visi keturi faktoriai paaiškino

45,9 proc. šešiolikos kintamųjų teikiamos informacijos apie vyrų mitybą ir 46,5 proc. informacijos

apie moterų mitybą.

32

3.3.1. lentelė. Faktorių aprašymas

Apskaičiavus faktorių reikšmes kiekvienam tiriamajam, lyginti faktorių reikšmių vidurkiai tarp

grupių, besiskiriančių savo sveikatos vertinimu ar gyvensenos įpročiais. Vidurkiams palyginti taikytas

Anova testas. Siekiant įvertinti mitybos įpročių ryšius su subjektyvia sveikata ir gyvensenos veiksniais,

atsižvelgiant į amžių, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą bei šeiminę padėtį, atlikta logistinė regresinė

analizė. Pagal apskaičiuotas faktorių reikšmes tiriamieji padalinti į dvi grupes, t.y. tuos, kurių

atitinkamo faktoriaus reikšmės buvo teigiamos ir tuos, kurių faktoriaus reikšmės buvo neigiamos.

Teigiamos reikšmės rodo, kad tiriamajam būdingi tam tikri mitybos įpročiai. Logistinė regresinė

analizė atlikta atskirai sveikatos vertinimui ir kiekvienam gyvensenos veiksniui, skaičiuojant teigiamų

atitinkamo faktoriaus reikšmių šansus.

Faktoriai Aprašymas Daržovių Šviežios daržovės, vaisiai, uogos, vištiena, žuvis Saldumynų Kulinariniai gaminiai, saldainiai, šokoladas Mėsos Mėsa ir mėsos gaminiai, kiaušiniai, virtos bulvės, keptos bulvės Košių Košės, dribsniai, ryžiai, makaronai, varškės sūris

33

4. REZULTATAI

4.1. Lietuvos gyventojų mitybos pokyčiai 1994-2004 metais

Per praėjusį dešimtmetį Lietuvos gyventojų mityba keitėsi. Maistui gaminti daug dažniau

pradėtas vartoti aliejus. Vyrų, vartojančių aliejų, dalis padidėjo nuo 31,1 proc. 1994 m. iki 82,6 proc.

2004 m., moterų - atitinkamai nuo 47,7 proc. iki 89,4 proc. (p<0,001) (4.1.1 pav.).

54

31,1

82,6*

73,5 73,183,2

89,4*92,688,486,5

68,6

47,7

20

30

40

50

60

70

80

90

100

1994 m. 1996 m. 1998 m. 2000 m. 2002 m. 2004 m.proc.

Vyrai

Moterys

*Pokyčių p< 0,001 4.1.1 pav. Suaugusių Lietuvos gyventojų, maistui gaminti vartojusių aliejų, dalis 1994 – 2004 m. 1994 m. taukus maisto gaminimui vartojo 34,5 proc. vyrų ir 24,5 proc. moterų. Paskutinio tyrimo

metu gyventojų, vartojusių taukus, dalis sumažėjo beveik 4 kartus, t.y. iki 8,5 proc. tarp vyrų ir 5,6

proc. tarp moterų (p<0,001) (4.1.2 pav.).

8,5*

30,6

34,5

16,1 15,7

5,4 5,6*

2,2

6,38,9

19,4

24,5

0

5

10

15

20

25

30

35

40

1994 m. 1996 m. 1998 m. 2000 m. 2002 m. 2004 m.proc.

Vyrai

Moterys

*Pokyčių p< 0,001 4.1.2 pav. Suaugusių Lietuvos gyventojų, maistui gaminti vartojusių taukus, dalis 1994 –

2004 m. Sviesto vartojimas sumuštiniams sutepti mažėjo (4.1.3 pav.). 1994 m. 71,2 proc. vyrų ir 66,3

proc. moterų atsakė, kad dažniausiai ant duonos tepa sviestą. 2000 m. sviestą vartojančių žmonių dalis

34

sumažėjo beveik dvigubai, t.y. iki 37,6 proc. tarp vyrų ir iki 38,2 proc. tarp moterų (p<0,001), nes

gyventojai pradėjo tepti ant duonos margariną. Nuo 2002 m. padidėjus tepių riebalų mišinių, kurių

pagrindą sudaro pieno riebalai, pasiūlai, jų vartojimas ėmė didėti. 2004 m. sviestą ar tepų riebalų

mišinį tepė 50,5 proc. vyrų ir 53,5 proc. moterų.

56

71,2

50,5*

38,1 37,646,7

53,5*48,9

38,240,750,6

66,3

0

10

20

30

40

50

60

70

80

1994 m. 1996 m. 1998 m. 2000 m. 2002 m. 2004 m.proc.

Vyrai

Moterys

*Pokyčių p< 0,001

4.1.3 pav. Suaugusių Lietuvos gyventojų, ant duonos tepusių sviestą, dalis 1994 – 2004 m.

Didelė Lietuvos gyventojų dalis vartojo natūralų karvės pieną (4.1.4 pav.). 2004 m. natūralų

kaimišką karvės pieną gėrė 37,8 proc. respondentų, o 1994 m. - 46,8 proc. (p<0,001). Taigi kaimiško

karvės pieno vartojimas mažėjo. Tačiau nuo 2000 m. į atsakymus buvo įtraukta nauja kategorija –

„natūralus parduotuvėje pirktas pienas (≥3,5% riebumo)”, nes parduotuvėse pradėta prekiauti tokio

riebumo pienu. Jį gėrė 13,2 proc. gyventojų 2000 metais, 16 proc. – 2002 m. bei 11,8 proc. – 2004 m.

Paskutiniojo tyrimo metu beveik pusė Lietuvos gyventojų gėrė natūralų kaimišką ar pirktą

parduotuvėje pieną. Lieso pieno (1 proc. ir mažesnio riebumo) vartojimas statistiškai patikimai nekito

(4.1.1 lentelė). Jį gėrė labai maža Lietuvos gyventojų dalis (2,8 proc. vyrų ir 3,6 proc. moterų 1994 m.

ir atitinkamai 3,3 ir 4,4 proc. 2004 m.). Negeriančių pieno dalis per analizuojamą laikotarpį beveik

nepakito. 1994 m. pieno negėrė 20,3 proc. vyrų ir 16,6 proc. moterų, 2004 m. - atitinkamai 23,2 proc.

vyrų ir 19,1 proc. moterų.

Lietuvos gyventojai dažniau pradėjo valgyti šviežias daržoves. 1996 m. bent 3 dienas per

praėjusią savaitę šviežių daržovių valgė 18,1 proc. vyrų ir 24,8 proc. moterų, o 2004 m. – 39,9 proc.

vyrų ir 49,9 proc. moterų (p<0,001) (4.1.5 pav.).

35

50,8*

4545,9

45,4

59,3

43,7 48,7*47,5

42,6

37,8

57,4

43,9

30

35

40

45

50

55

60

65

1994 m. 1996 m. 1998 m. 2000 m. 2002 m. 2004 m.proc.

VyraiMoterys

*Pokyčių p< 0,001

4.1.4 pav. Suaugusių Lietuvos gyventojų, gėrusių natūralų pieną, dalis 1994 – 2004 m. Labai padidėjo beveik kasdien, t.y. šešias dienas per savaitę ir dažniau, valgančių daržoves

žmonių dalis – nuo 3,5 proc. 1996 m. iki 14,9 proc. 2004 m. tarp vyrų ir nuo 5,4 proc. iki 18,7 proc.

tarp moterų (p<0,001). 2004 m. 2,2 karto mažiau nei 1996 m buvo tokių žmonių, kurie atsakė, kad per

praėjusią savaitę nei karto nevalgė šviežių daržovių (1996 m - 16 proc. vyrų ir 12,9 proc. moterų; 2004

m - 36,3 proc. vyrų ir 28,5 proc. moterų).

Paskutiniojo tyrimo metu šviežius vaisius ir uogos moterys valgė dažniau negu 1996 m. Bent tris

dienas per paskutiniąją savaitę 1996 m. jų valgė 32,6 proc. moterų, o 2004 m. – 40,2 proc. (p<0,001)

(4.1.6 pav.). Vyrai šviežių vaisių vartojimo įpročius per analizuojamą laikotarpį keitė nežymiai. 2004

m. ketvirtadalis vyrų valgė šviežius vaisius bent 3 dienas per savaitę. Beveik kasdien vaisius valgančių

vyrų dalis padidėjo nuo 6,4 proc. 1996 m. iki 9,5 proc. 2004 m., o moterų – atitinkamai nuo 10,6 proc.

iki 15,7 proc. (p<0,01).

18,1

37

43,6

45,7

39,9*

49,9*

55,851,650

24,8

15202530354045505560

1996 m. 1998 m. 2000 m. 2002 m. 2004 m.proc.

VyraiMoterys

*Pokyčių p< 0,001

4.1.5 pav. Suaugusių Lietuvos gyventojų, valgiusių šviežias daržoves bent tris dienas per praėjusią savaitę, dalis 1996 – 2004 m.

36

2526,2

24,5

2925,8*

40,2**41,3

39,740,9

32,6

20

25

30

35

40

45

1996 m. 1998 m. 2000 m. 2002 m. 2004 m.proc.

VyraiMoterys

** Pokyčių p< 0,001; *Pokyčių p = 0,002

4.1.6 pav. Suaugusių Lietuvos gyventojų, valgiusių šviežius vaisius ir uogas bent tris dienas per praėjusią savaitę, dalis 1996 – 2004 m.

Keitėsi ir kiti mitybos įpročiai. Daugėjo žmonių, nurodžiusių, jog nepusryčiauja. 1994 m.

pusryčius valgė 86,4 proc. tirtųjų, 2004 m. – 78,6 proc. (p<0,001). Moterys dažniau atsisako pusryčių

nei vyrai. Pusryčiaujančių vyrų ir moterų skaičius 1994 m. buvo panašus – atitinkamai 86,3 proc. ir

86,4 proc. Tuo tarpu 2004 m. pusryčiavo 81,2 proc. vyrų ir 76,8 proc. moterų (4.1.1 lentelė).

2004 m. mažiau buvo valgoma kiaušinių. Nuo 1994 m. vyrų, suvalgančių per savaitę 6 ir daugiau

kiaušinių, dalis sumažėjo 1,3 kartus, moterų – 1,5 karto (4.1.1 lentelė).

Palyginti su 1994 m., paskutiniojo tyrimo metu daugiau Lietuvos gyventojų atsakė, kad valgo

juodą duoną. Tačiau suvalgančių penkias ir daugiau riekelių duonos vyrų dalis sumažėjo, o moterų -

beveik nepakito. 4.1.1 lentelė. Gyventojų, nurodžiusių tam tikrus mitybos įpročius, dalis (proc.) 1994 ir

2004 metais

Vyrai Moterys Mitybos įpročiai 1994 m. 2004 m. p 1994 m. 2004 m. p

Valgo pusryčius 86,3 81,2 <0,01 86,4 76,8 <0,001 Geria liesą pieną (1 proc. rieb.) 2,8 3,3 >0,05 3,6 4,4 >0,05 Suvalgo 6 ir daugiau kiaušinių per savaitę 47,4 36,7 <0,001 23,3 15,3 <0,001

Negeria kavos 42,4 30,1 <0,001 27,3 14,2 <0,001 Išgeria 3 ir daugiau puodelių kavos per dieną 14,9 21,2 <0,01 20 24,5 <0,05

Nevalgo juodos duonos 42,2 41,5 >0,05 41,1 32,0 <0,001 Suvalgo 5 ir daugiau riekelių juodos duonos per dieną 20,5 14,6 <0,01 6,6 4,9 >0,05

37

Lietuvos gyventojai pradėjo dažniau gerti kavą. Negeriančių kavos vyrų skaičius sumažėjo 1,5

karto, moterų - 2 kartus. Dauguma geria 1-2 puodelius per dieną, tačiau daugėja geriančių po 3-4

puodelius.

Visų amžiaus grupių gyventojai keitė mitybos įpročius (4.1.2 ir 4.1.3 lentelės). Vidutinio

amžiaus vyrai ir vyriausio amžiaus moterys labiausiai padidino aliejaus vartojimą maistui gaminti.

Gyventojų, ant duonos tepusių sviestą, dalis sumažėjo visose amžiaus grupėse. Mažiausias (5,6 proc.)

ir statistiškai nereikšmingas pokytis nustatytas tarp vidutinio amžiaus moterų. Natūralaus pieno

vartojimas beveik nepakito. Geriančiųjų natūralų pieną dalis patikimai padidėjo tik tarp 35-49 m. vyrų

ir moterų. Visų amžiaus grupių vyrai ir moterys pradėjo daugiau vartoti šviežių daržovių. Bent tris

dienas per paskutiniąją savaitę valgiusiųjų šviežių daržovių dalis padidėjo beveik du kartus. Šviežių

vaisių ir uogų vartojimo dažnis tarp vyrų nepakito, o vidutinio ir vyriausio amžiaus moterų, bent tris

dienas per paskutiniąją savaitę valgiusių šviežių vaisių padaugėjo. 4.1.2 lentelė. Vyrų, nurodžiusių tam tikrus mitybos įpročius, dalis (proc.) 1994 ir 2004

metais, atsižvelgiant į amžių

Metai Požymis Amžiaus grupės 1994 2004 Pokytis p

20-34 37,8 90,1 52,3 p<0,00135-49 30,9 86,5 55,6 p<0,001Maistui gaminti vartoja aliejų 50-64 23,2 70,3 47,1 p<0,00120-34 70,2 49,2 -21 p<0,00135-49 70,5 51,3 -19,2 p<0,001Ant duonos tepa sviestą 50-64 72,8 50,6 -22,2 p<0,00120-34 50,4 44,6 -5,8 p>0,05 35-49 40,2 54,2 14 p<0,01 Geria natūralų pieną 50-64 46,5 51,9 5,4 p>0,05

Metai Požymis Amžiaus grupės 1996 2004 Pokytis P

20-34 18,2 41 22,8 p<0,001 35-49 20,5 41,3 20,8 p<0,001 Valgo šviežias daržoves bent tris

dienas per savaitę 50-64 16,3 36,9 20,6 p<0,001 20-34 28,7 27,1 -1,6 p>0,05 35-49 22,8 23,5 0,7 p>0,05 Valgo šviežius vaisius ir uogas

bent tris dienas per savaitę 50-64 28,1 27,8 -0,3 p>0,05

38

4.1.3 lentelė. Moterų, nurodžiusių tam tikrus mitybos įpročius, dalis (proc.) 1994 ir 2004 metais, atsižvelgiant į amžių

Metai Požymis Amžiaus grupės 1994 2004 Pokytis p

20-34 56,5 90,3 33,8 p<0,00135-49 56,0 90,8 34,8 p<0,001Maistui gaminti vartoja aliejų 50-64 31,8 87,1 55,3 p<0,00120-34 67,0 51,6 -15,4 p<0,01 35-49 59,5 53,9 -5,6 p>0,05 Ant duonos tepa sviestą 50-64 72,6 54,7 -17,9 p<0,00120-34 45,8 42,6 -3,2 p>0,05 35-49 39,1 46,7 7,6 p<0,01 Geria natūralų pieną 50-64 56,6 57,1 0,1 p>0,05

Metai Požymis Amžiaus grupės 1996 2004 Pokytis P

20-34 26,2 48,2 22 p<0,001 35-49 22,7 52,2 29,5 p<0,001 Valgo šviežias daržoves bent tris

dienas per savaitę 50-64 25,8 49 23,2 p<0,001 20-34 38,4 38,8 0,4 p>0,05 35-49 26,6 40,9 14,3 p<0,01 Valgo šviežius vaisius ir uogas

bent tris dienas per savaitę 50-64 34,3 41,4 7,1 p<0,05

Mitybos pokyčiai priklausė nuo gyventojų išsimokslinimo. Aliejaus vartojimo maistui gaminti

dažnis padidėjo 4,6 karto tarp nebaigto vidurinio išsimokslinimo vyrų ir 3 kartus tarp moterų (4.1.7

pav.). Aukštojo išsimokslinimo vyrai 2004 m. aliejų vartojo 2 kartus, o moterys 1,5 karto dažniau nei

1994 m. Aliejaus vartojimo skirtumai tarp išsimokslinimo grupių 2004 m. buvo mažesni nei 1994 m.

Sviesto vartojimą sumuštiniams sutepti sumažino nebaigto vidurinio išsimokslinimo žmonės

(vyrai - 1,5 karto, moterys - 1,4 karto) (4.1.8 pav.). Tarp aukštojo išsimokslinimo gyventojų sviesto

vartojimas beveik nepakito.

17

78*

43

88*

25

75*62

92*

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

proc.

Nebaigtas vidurinis Aukštasis Nebaigtas vidurinis Aukštasis

19942004

VYRAI MOTERYS

*p<0.001, palyginti su 1994 m. 4.1.7 pav. Lietuvos gyventojų, maistui gaminti vartojusių augalinį aliejų, dalis 1994

ir 2004 m., atsižvelgiant į išsimokslinimą

39

Visų išsimokslinimo grupių gyventojai pradėjo vartoti daugiau daržovių, tačiau skirtumai tarp

išsimokslinimo grupių išliko (4.1.9 pav.). Lyginant su 1996 m. daržovių vartojimas tarp nebaigto

vidurinio išsimokslinimo vyrų padidėjo 2 kartus, tarp moterų – 2,3 karto, o tarp aukštojo

išsimokslinimo vyrų ir moterų - atitinkamai 1,8 ir 1,4 karto.

Per dešimtmetį padidėjo pradinio išsimokslinimo vyrų, valgiusių šviežių vaisių bent tris dienas

per savaitę, dalis - nuo 16,8 proc. 1996 m. iki 26 proc. 2004 m. (p<0,05). Tarp aukštojo išsimokslinimo

vyrų padidėjo kasdien valgiusių vaisius dalis - nuo 6,6 proc. 1996 m. iki 17,4 proc. 2004 m. (p<0,05).

76

50*

65 61 61

43*

6157

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

proc.

Nebaigtas vidurinis Aukštasis Nebaigtas vidurinis Aukštasis

19942004

VYRAI MOTERYS *p<0.001, palyginti su 1994 m. 4.1.8 pav. Lietuvos gyventojų, ant duonos tepusių sviestą, dalis 1994 ir 2004 m.,

atsižvelgiant į išsimokslinimą

14

28**24

43*

14

33**

38

54**

0

10

20

30

40

50

60

proc.

Nebaigtas vidurinis Aukštasis Nebaigtas vidurinis Aukštasis

19962004

VYRAI MOTERYS

*p=0.53, **p<0,001, palyginti su 1994 m.

4.1.9 pav. Lietuvos gyventojų, bent tris dienas per paskutiniąją savaitę vartojusiųšviežių daržovių, dalis 1996 ir 2004 m., atsižvelgiant į išsimokslinimą

40

Statistiškai reikšmingas vaisių vartojimo pokyčių skirtumas tarp aukštojo ir nebaigto vidurinio

išsimokslinimo moterų nenustatytas.

Natūralaus kaimiško karvės pieno vartojimas sumažėjo tik tarp aukštojo išsimokslinimo

gyventojų. 1994 m. šios rūšies pieną gėrė 30,6 proc. vyrų, turinčių aukštąjį išsimokslinimą, ir 35,9

proc. moterų. 2004 m. geriančiųjų natūralų kaimišką pieną dalis sumažėjo iki 20 proc. tarp aukštojo

išsimokslinimo vyrų ir iki 21,5 proc. tarp moterų (p<0,05).

Siekiant įvertinti mitybos pokyčius išsimokslinimo grupėse, atsižvelgiant į tirtųjų amžių,

gyvenamąją vietą ir šeiminę padėtį, buvo atlikta logistinė regresinė analizė, kurios duomenys pateikti

4.1.4 lentelėje.

4.1.4 lentelė. Mitybos įpročių šansų 1994 ir 2004 m. santykiai (ŠS) ir jų pasikliautinieji intervalai (PI), atsižvelgiant į išsimokslinimą

Referentinė grupė – 1994 m. tyrimas; ŠS standartizuoti pagal amžių, gyvenamąją vietą ir šeiminę padėtį

Logistinės regresijos rezultatai parodė, kad per dešimtmetį labiausiai padidėjo aliejaus vartojimo

maistui ruošti šansai: nuo 7,2 karto tarp aukštojo iki 17,9 karto tarp nebaigto vidurinio išsimokslinimo

moterų ir nuo 10,8 karto tarp aukštojo iki 14,9 karto tarp nebaigto vidurinio išsimokslinimo vyrų.

Kadangi šansų santykių pasikliautinieji intervalai persidengė, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp

pokyčių išsimokslinimo grupėse nenustatyta. Tarp nebaigto vidurinio ir vidurinio išsimokslinimo vyrų

ir moterų statistiškai reikšmingai sumažėjo sviesto vartojimo sumuštiniams sutepti šansai. Aukštojo

išsimokslinimo grupėje sviesto vartojimo sumažėjimas buvo statistiškai nereikšmingas. Kaimiško

pieno vartojimas patikimai sumažėjo tarp vidurinio išsimokslinimo vyrų ir aukštojo išsimokslinimo

vyrų bei moterų. 2004 m. šviežias daržoves dažniau valgė visų išsimokslinimo grupių gyventojai.

Šansai, kad šviežios daržovės bus valgomos bent 3 dienas per savaitę, padidėjo 2-3 kartus. Pokyčių

skirtumai tarp išsimokslinimo grupių buvo statistiškai nereikšmingi. Šviežių vaisių ir uogų vartojimas

statistiškai reikšmingai padidėjo tik tarp vidurinio išsimokslinimo moterų.

Vyrai Moterys Mitybos įpročiai Išsilavinimas ŠS 95 proc. PI ŠS 95 proc. PI

Nebaigtas vid. 14,89 8,1-27,37 17,89 8,92-35,87 Vidurinis 13,99 9,89-19,79 10,01 7,23-13,87 Maistui gaminti vartoja aliejų Aukštasis 10,78 5,39-21,55 7,16 4,15-12,33 Nebaigtas vid. 0,34 0,21-0,57 0,32 0,19-0,54 Vidurinis 0,41 0,31-0,54 0,63 0,5-0,8 Ant duonos tepa sviestą Aukštasis 0,78 0,46-1,33 0,87 0,6-1,28 Nebaigtas vid. 1,12 0,66-1,91 1,09 0,61-1,96 Vidurinis 0,61 0,45-0,82 0,79 0,61-1,02 Geria kaimišką pieną Aukštasis 0,38 0,19-0,76 0,45 0,28-0,72 Nebaigtas vid. 2,89 1,56-5,34 3,01 1,75-5,4 Vidurinis 3,19 2,38-4,28 3,59 2,78-4,63 Valgo šviežias daržoves bent tris

dienas per savaitę Aukštasis 2,24 1,33-3,78 2,03 1,4-2,95 Nebaigtas vid. 1,43 0,8-2,57 1,32 0,72-2,43 Vidurinis 0,87 0,64-1,19 1,49 1,16-1,92 Valgo šviežius vaisius ir uogas

bent tris dienas per savaitę Aukštasis 0,93 0,56-1,54 1,06 0,73-1,53

41

Gyventojų mitybos įpročių pokyčiai buvo susiję su gyvenamąja vieta. Per tirtąjį dešimtmetį

kaimo gyventojai labiau padidino aliejaus vartojimą palyginti su miesto gyventojais (4.1.10 pav.).

Aliejaus vartojimo dažnis tarp kaime gyvenančių vyrų padidėjo 4 kartus, tarp moterų – 3,3 karto, o

tarp miesto gyventojų - atitinkamai 2 ir 1,5 karto.

Daugiau kaimo nei miesto gyventojų sviestą pakeitė margarinu (4.1.11 pav.). 2004 m. kaime

gyvenančios moterys vartojo sviestą sumuštiniams sutepti 1,5 karto rečiau, o vyrai – 1,4 karto rečiau

negu 1994 m. Tarp miesto vyrų pokyčiai buvo mažesni, o tarp moterų – statistiškai nereikšmingi.

Nuo 1996 m. daržovių vartojimas didėjo ir mieste, ir kaime. Bent tris dienas per paskutiniąją

savaitę valgiusių šviežias daržoves žmonių dalis padidėjo beveik du kartus, tačiau 2004 m miesto

gyventojai dažniau valgė daržoves nei kaimo (4.1.12 pav.).

19

75*

43

88*

25

83*

62

94*

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

proc.

Kaimas Miestas Kaimas Miestas

19942004

VYRAI MOTERYS

*p<0.001, palyginti su 1994 m. 4.1.10 pav. Lietuvos gyventojų, maistui gaminti vartojusių augalinį aliejų,

dalis 1994 ir 2004 m., atsižvelgiant į gyvenamąją vietą

72

50*

69

54**

68

47**

64

58

0

10

20

30

40

50

60

70

80

proc.

Kaimas Miestas Kaimas Miestas

19942004

VYRAI MOTERYS

*p=0.04, **p<0,001, palyginti su 1994 m. 4.1.11 pav. Lietuvos gyventojų, ant duonos tepusių sviestą, dalis 1994 ir 2004 m.,

atsižvelgiant į gyvenamąją vietą

42

Šviežių vaisių ir uogų vartojimas labiausiai padidėjo tarp miesto gyventojų, lyginant su

gyvenančiais kaime ir rajonų centruose. 1996 m. 27,1 proc. vyrų ir 37,4 proc. moterų, gyvenančių

mieste, valgė šviežius vaisius ir uogas bent tris dienas per paskutiniąją savaitę, o 2004 m. jų buvo

atitinkamai 33,4 proc. ir 49,9 proc. (p<0,05). Kasdien vaisius valgančių miestiečių vyrų dalis padidėjo

nuo 6,6 proc. iki 12,5 proc., moterų – nuo 12 proc. 20,6 proc. (p<0,05). Tarp kaimo gyventojų vaisių

vartojimo pokyčiai buvo statistiškai nereikšmingi.

Natūralaus kaimiško pieno vartojimas sumažėjo tik tarp miesto gyventojų: nuo 22,7 proc. 1994

m. iki 12,9 proc. 2004 m. tarp vyrų ir nuo 25,7 proc. iki 13,6 proc. tarp moterų (p<0,05).

Mitybos pokyčiai tarp miesto, rajonų centrų ir kaimo gyventojų buvo vertinami, atsižvelgiant į

socialinius veiksnius (amžių, išsimokslinimą ir šeiminę padėtį). Logistinės regresinės analizės

rezultatai pateikti 4.1.5 lentelėje. Aliejaus vartojimo maistui ruošti šansai padidėjo tarp visų

gyvenamųjų vietovių gyventojų. Nors kaimo gyventojai labiausiai padidino aliejaus vartojimą, bet

šansų santykiai tarp skirtingų vietovių gyventojų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (persidengė

pasikliautinieji intervalai). Šansai, kad ant duonos bus tepamas sviestas, tarp miesto vyrų sumažėjo 48

proc., tarp rajonų centrų vyrų – 64 proc. Mieste gyvenančios moterys nepakeitė sviesto vartojimo

įpročių. Tarp kaimo moterų sviesto vartojimo šansai sumažėjo 61 proc. Natūralaus kaimiško pieno

vartojimo šansų palyginimas parodė, kad mieste gyvenantys vyrai ir moterys bei kaimo vyrai 2004 m.

rečiau vartojo riebų pieną. Kaimo moterys ir rajonų centrų gyventojai nesumažino kaimiško pieno

vartojimo. Šviežių daržovių vartojimas išaugo tarp visų vietovių gyventojų. Šansai, kad švieži vaisiai

bus valgomi bent tris dienas per savaitę, padidėjo tik tarp miesto moterų.

18

38*

20

45*

18

41*29

58*

0

10

20

30

40

50

60

70

proc.

Kaimas Miestas Kaimas Miestas

19962004

VYRAI MOTERYS *p<0.001, palyginti su 1996 m. 4.1.12 pav. Lietuvos gyventojų, bent tris dienas per paskutiniąją savaitę vartojusių

šviežių daržovių, dalis 1996 ir 2004 m., atsižvelgiant į gyvenamąją vietą

43

4.1.5 lentelė. Mitybos įpročių šansų 1994 ir 2004 m. santykiai (ŠS) ir jų pasikliautinieji intervalai (PI), atsižvelgiant į gyvenamąją vietą

Referentinė grupė – 1994 m. tyrimas; ŠS standartizuoti pagal išsimokslinimą ir amžių

Taigi per 1994 – 2004 m. laikotarpį Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai tapo sveikesni, labiau

atitinkantys Pasaulio sveikatos organizacijos sveikos mitybos rekomendacijas. Gyventojai pradėjo

mažiau vartoti gyvulinių riebalų (taukų, sviesto, natūralaus kaimiško karvės pieno), daugiau aliejaus

bei margarino, šviežių daržovių. Visos socialinės gyventojų grupės keitė savo mitybos įpročius.

4. 2 . Socialiniai Lietuvos gyventojų mitybos skirtumai

4.2.1. Mitybos įpročių skirtumai, atsižvelgiant į lytį ir amžių

Vertinant mitybos įpročių priklausomybę nuo socialinių veiksnių, analizuoti 1998-2004 m.

apklausų duomenys. Lietuvos vyrų ir moterų mitybos įpročiai skyrėsi. Daugiau moterų nei vyrų atsakė,

kad maistui ruošti dažniausiai vartoja aliejų atitinkamai 82,9 proc. ir 77,9 proc. (4.2.1.1 pav.). Du

kartus daugiau vyrų negu moterų nurodė, kad vartoja taukus – atitinkamai 11,6 proc. ir 5,8 proc.

Vyrai Moterys Mitybos įpročiai Gyvenamoji

vieta ŠS 95 proc. PI ŠS 95 proc. PI

Miestas 9,72 6,31-14,97 8,34 5,4-12,89 Rajono centras 16,04 9,66-26,62 7,93 5,08-12,36 Maistui gaminti vartoja aliejų Kaimas 14,39 9,07-22,81 14,58 9,44-22,52 Miestas 0,52 0,37-0,72 0,79 0,6-1,05 Rajono centras 0,36 0,23-0,56 0,61 0,42-0,87 Ant duonos tepa sviestą Kaimas 0,38 0,26-0,56 0,39 0,28-0,56 Miestas 0,51 0,33-0,8 0,49 0,34-0,7 Rajono centras 0,86 0,57-1,3 0,78 0,54-1,11 Geria kaimišką pieną Kaimas 0,63 0,43-0,93 1,13 0,76-1,67 Miestas 3,38 2,36-4,84 3,27 2,46-4,34 Rajono centras 3,38 2,12-5,4 2,56 1,78-3,67 Valgo šviežias daržoves bent

tris dienas per savaitę Kaimas 2,28 1,49-3,47 2,93 1,96-4,4 Miestas 1,32 0,92-1,88 1,52 1,15-2,01 Rajono centras 0,77 0,49-1,21 1,25 0,87-1,8 Valgo šviežius vaisius ir uogas

bent tris dienas per savaitę Kaimas 0,7 0,44-1,12 0,96 0,64-1,43

44

0,6

5

5

11,6

77,982,9

2,3

5,8

0,4

2,4

0 20 40 60 80

Aliejus

Margarinas

Sviestas

Taukai

Jokių

proc.

Moterys

Vyrai

χ2 =183,2; p<0,001, lyginant vyrus su moterimis 4.2.1.1 pav. Lietuvos gyventojų skirstymas pagal maistui gaminti dažniausiai vartojamų

riebalų rūšį

Sviestas ir margarinas buvo dažniausiai vartojami riebalai sumuštiniams sutepti. Panaši dalis

moterų tepė ant duonos sviestą (45,1 proc.) ir margariną (46,1 proc.) (4.2.1.2 pav.). Vyrai šiek tiek

dažniau tepė margariną nei sviestą atitinkamai 48,5 proc. ir 42,9 proc. Netepė ant duonos jokių riebalų

8,2 proc. gyventojų.

42,9

8,6

0,9

48,5

7,7

0,2

46,1

45,1

0 20 40 60

Jokių

Taukai

Sviestas

Margarinas

proc.

Moterys

Vyrai

χ2 =25,2 ; p<0,05, lyginant vyrus su moterimis 4.2.1.2 pav. Lietuvos gyventojų skirstymas pagal dažniausiai ant duonos tepamų riebalų rūšį

Nemaža dalis riebalų gaunama iš pieno ir pieno produktų. Kas antras vyras ir 47,4 proc. moterų

gėrė natūralų kaimišką ar pirktą parduotuvėje pieną (4.2.1.3 pav.). Daugiau moterų nei vyrų atsakė,

kad geria vidutinio riebumo pieną. Liesą pieną gėrė tik 4,4 proc. moterų ir 2,9 proc. vyrų. Beveik kas

penktas gyventojas (19,5 proc.) nurodė, kad negeria pieno.

45

20,6

50,4

26,2

2,9

29,9

47,4

4,4

18,3

0 20 40 60

Negeria

Liesas (1proc. riebumo)

Vidutinio riebumo (2,5-3,2 proc.)

Natūralus (>3,5 proc.)

proc.

Moterys

Vyrai

χ2 =29,8; p<0,001, lyginant vyrus su moterimis 4.2.1.3 pav. Lietuvos gyventojų skirstymas pagal dažniausiai geriamo pieno rūšį

Fermentinis sūris nėra labai mėgiamas Lietuvos gyventojų. Beveik penktadalis vyrų ir moterų

atsakė, kad valgė sūrį bent 3 kartus per paskutiniąją savaitę (4.2.1.1 lentelė). Nė karto nevalgė sūrio

per paskutiniąją savaitę 40,3 proc. vyrų ir 38 proc. moterų.

Mėsa ir mėsos produktai buvo populiaresni tarp vyrų. Bent 6 kartus per paskutiniąją savaitę mėsą

bei mėsos produktus valgė 27 proc. vyrų ir 15,9 proc. moterų (4.2.1.1 lentelė). Žuvies populiarumas

neprilygo mėsai ir jos vartojimo dažnis nepriklausė nuo lyties. Beveik penktadalis vyrų ir moterų per

paskutiniąją savaitę nevalgė žuvies. Didžioji dalis apklaustųjų (64,3 proc. vyrų ir 65,7 proc. moterų)

valgė žuvį 1-2 dienas per savaitę. Kas dieną valgančių žuvį buvo mažiau nei 2 proc.

Šviežias daržoves ir vaisius moterys valgė dažniau nei vyrai. Beveik kasdien per paskutiniąją

savaitę šviežias daržoves valgė 21,3 proc. moterų ir 15,6 proc. vyrų (4.2.1.4 pav.). Nė karto šviežių

daržovių nevalgė daugiau vyrų negu moterų - atitinkamai 18,2 proc. ir 13,6 proc. Vyrai dažniau nei

moterys atsakė, kad valgė daržoves 1-2 dienas per savaitę.

Vaisiai buvo valgomi rečiau nei daržovės. Nė karto per paskutiniąją savaitę nevalgė šviežių

vaisių 38,2 proc. vyrų ir 26,6 proc. moterų (4.2.1.5 pav.). Moterų, atsakiusių, kad beveik kasdien valgo

šviežius vaisius, buvo 1,7 karto daugiau negu vyrų, atitinkamai 16,7 proc. ir 9,7 proc. Moterys dažniau

nei vyrai valgė vaisius 3-5 dienas per savaitę.

46

26,1

40,1

18,2

15,621,3

30,5

13,6

34,5

0 20 40 60

6-7 dienas

3-5 dienas

1-2 dienas

Nei karto

proc.

Moterys

Vyrai

χ2=81,4; p<0,001, lyginant vyrus su moterimis 4.2.1.4 pav. Lietuvos gyventojų skirstymas pagal šviežių daržovių vartojimo per paskutiniąją

savaitę dažnį

Dar rečiau buvo valgomos virtos daržovės. Per paskutiniąją savaitę jas kasdien valgė mažiau nei

10 proc. gyventojų. Dažniausiai jos buvo valgomos 1-2 kartus per savaitę. Taip atsakė 43,5 proc. vyrų

ir 40,1 proc. moterų. Nė karto virtų daržovių per praėjusią savaitę nevalgė kas penktas gyventojas.

Konservuotus vaisius ir uogas vienodai dažnai vartojo vyrai ir moterys. Bent 1-2 kartus per savaitę

juos rinkosi 39 proc. tirtųjų, 42,7 proc. atsakė jų visai nevalgę.

16,7

16,3

35,7

38,2

9,7

23,8

26,6

32,9

0 20 40 60

6-7 dienas

3-5 dienas

1-2 dienas

Nei karto

proc.

Moterys

Vyrai

χ2=182,8 ; p<0,001, lyginant vyrus su moterimis 4.2.1.5 pav. Lietuvos gyventojų skirstymas pagal šviežių vaisių vartojimo per paskutiniąją

savaitę dažnį

Gyventojų buvo klausiama, kiek riekelių juodos duonos jie suvalgo per dieną. Vyrai valgė juodos

duonos daugiau negu moterys. Bent 4 riekeles duonos per dieną suvalgydavo 31,9 proc. vyrų ir 15,1

proc. moterų (4.2.1.6 pav.). Moterys dažniausiai nurodė valgančios 1-3 riekeles duonos (52,9 proc.).

Beveik kas trečias tirtasis atsakė, kad visai nevalgo juodos duonos.

47

30,7

20,9

37,4

113,1

12

32

52,9

0 20 40 60

Bent 6 riekeles

4-5 riekeles

1-3 riekeles

Nevalgo

proc.

Moterys

Vyrai

χ2=347,1; p<0,001, lyginant vyrus su moterimis 4.2.1.6 pav. Lietuvos gyventojų skirstymas pagal juodos duonos vartojimo įpročius

Moterys dažniau nei vyrai valgė košes ar dribsnius (4.2.1.1 lentelė). Tirtieji dažniausiai nurodė,

kad valgo košes 1-2 dienas per savaitę (36,9 proc. vyrų ir 43,5 proc. moterų). Kas antras vyras ir 40,5

proc. moterų atsakė, kad per praėjusią savaitę nevalgė košių ir dribsnių.

Kavą dažniau gėrė moterys: bent tris puodelius kavos per dieną išgerdavo 22,2 proc. vyrų ir 27,3

proc. moterų (4.2.1.1 lentelė). Daugiau vyrų nei moterų atsakė, kad negeria kavos - atitinkamai 26,7

proc. ir 13,1 proc. Moterys dažniau nei vyrai gėrė kavą ir arbatą be cukraus. Moterys dažniausiai

saldino kavą vienu cukraus šaukšteliu (56,3 proc.). Kas antras vyras dėjo į kavos puodelį du ir daugiau

šaukštelių cukraus.

Reguliarus maitinimasis - svarbus sveikos mitybos požymis. Daugiau moterų nei vyrų atsakė,

kad nevalgo pusryčių atitinkamai 21,2 proc. ir 16,7 proc. (4.2.1.1 lentelė). 4.2.1.1 lentelė. Tiriamųjų, kurie laikėsi tam tikrų mitybos įpročių, dalis, atsižvelgiant į lytį

(proc.)

Mitybos įpročiai Vyrai Moterys p

Nevalgo košių ar dribsnių 52,6 40,5 <0,001 Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 kartus per savaitę 27,0 15,8 <0,001 Nevalgo žuvies 21,8 23,2 >0,05 Valgo fermentinį sūrį bent 3 kartus per savaitę 21,4 22,3 >0,05 Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 22,2 27,3 <0,001 Nesaldina arbatos 6,4 16,0 <0,001 Nesaldina kavos 5,0 11,7 <0,001 Nevalgo pusryčių 16,7 21,2 <0,001

*p<0,05, lyginant vyrus su moterimis

Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai buvo analizuojami ir atskirose amžiaus grupėse. Gauti

rezultatai parodė, kad vyrų ir moterų amžius turėjo įtakos maisto produktų pasirinkimui. Aliejų maistui

ruošti dažniau vartojo jauno ir vidutinio amžiaus gyventojai, palyginti su vyresniais. Šią riebalų rūšį

48

rinkosi 83,9 proc. 20-34 m. amžiaus ir 67,0 proc. 50-64 m. amžiaus vyrų, moterų - atitinkamai 90,0

proc. ir 85,7 proc. (4.2.1.2 ir 4.2.1.3 lentelės). Vyriausio amžiaus vyrai ir moterys dažniau tepė ant

duonos sviestą nei jauno amžiaus gyventojai. Jauniausio amžiaus grupėje, palyginti su vyriausia, buvo

9,1 proc. mažiau vyrų ir 9,7 proc. mažiau moterų, ant duonos tepančių sviestą. Natūralų pieną

dažniausiai gėrė vyriausio amžiaus gyventojai – 53,5 proc.vyrų ir 53,6 proc. moterų. Tarp vidutinio ir

vyriausio amžiaus vyrų ir jauniausio amžiaus moterų buvo daugiausia negeriančių pieno. Vyrų

fermentinio sūrio vartojimo dažnis nuo amžiaus nepriklausė. Jauniausio amžiaus moterys rečiau valgė

fermentinį sūrį nei kitų amžiaus grupių moterys.

Didėjant amžiui mėsos vartojimas mažėjo (4.2.1.2 ir 4.2.1.3 lentelės). Tuo tarpu žuvį rečiausiai

valgė jauniausi gyventojai. Nė karto per praėjusią savaitę žuvies nevalgė 28,9 proc. 20-34 m. ir 17,7

proc. 50-64 m. amžiaus tirtųjų.

Vyrų, beveik kasdien valgančių šviežias daržoves ir vaisius, dalis visose amžiaus grupėse buvo

panaši (4.2.1.2 lentelė). Vaisių vartojimo dažnis nuo moterų amžiaus nepriklausė. Tuo tarpu šviežias

daržoves bent 6 kartus per savaitę dažniau valgė vidutinio ir jauno amžiaus moterys, palyginti su

vyriausio amžiaus (4.2.1.3 lentelė).

4.2.1.2 lentelė. Vyrų, kurie laikėsi tam tikrų mitybos įpročių, dalis (proc.), atsižvelgiant į

amžių

Amžiaus grupės Mitybos įpročiai 20-34 m. 35-49 m. 50-64 m. p*

Nevalgo pusryčių 19,0 17,5 12,6 <0,001Maistui gaminti vartoja aliejų 83,9 80,3 67,0 <0,001Valgo šviežias daržoves bent 6 kartus per savaitę 16,8 16,1 13,3 0,10 Valgo šviežius vaisius bent 6 kartus per savaitę 10,1 9,4 9,6 0,87 Valgo bent 4 riekeles duonos per dieną 29,1 32,8 34,1 <0,05 Nevalgo košių ar dribsnių 60,0 53,1 42,5 <0,001Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 kartus per savaitę 30,5 28,5 20,5 <0,001Nevalgo žuvies 28,7 18,4 17,3 <0,001Tepa ant duonos sviestą 39,6 44,0 48,7 <0,001Geria natūralų pieną 47,7 50,4 53,5 0,03 Valgo fermentinį sūrį bent 3 kartus per savaitę 20,4 22,0 22,0 0,61 Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 23,3 25,7 15,7 <0,001Nesaldina arbatos 3,8 7,4 8,1 <0,001Nesaldina kavos 3,7 4,8 7,2 <0,001* - skirtumų reikšmingumas vertintas taikant χ2 kriterijų

Vyriausio amžiaus vyrai ir moterys dažniau nei jaunesni valgė juodą duoną, košes ar dribsnius.

Košių nevalgė 60,0 proc. 20-34 m. amžiaus ir 42,5 proc. 50-64 m. amžiaus vyrų, moterų - atitinkamai

48,7 proc. ir 29,0 proc. (4.2.1.2 ir 4.2.1.3 lentelės). Vyresni vyrai ir moterys pusryčiavo dažniau nei

jauni.

Kava buvo populiariausia tarp vidutinio ir jauno amžiaus vyrų ir moterų (4.2.1.2 ir 4.2.1.3

lentelės). Vyriausio amžiaus vyrai ne tik rečiausiai gėrė kavą, bet ir rečiausiai ją saldino cukrumi. Jie

49

dažniau gėrė ir nesaldintą arbatą. Jauno amžiaus moterys dažniau gėrė arbatą ir kavą be cukraus

palyginti su kitų amžiaus grupių moterimis.

4.2.1.3 lentelė. Moterų, kurios laikėsi tam tikrų mitybos įpročių, dalis (proc.),

atsižvelgiant į amžių

Amžiaus grupės Mitybos įpročiai

20-34 m. 35-49 m. 50-64 m.p*

Nevalgo pusryčių 24,6 24,5 12,5 <0,001Maistui gaminti vartoja aliejų 90,0 91,0 85,7 <0,001Valgo šviežias daržoves bent 6 kartus per savaitę 20,4 24,4 17,7 <0,001Valgo šviežius vaisius bent 6 kartus per savaitę 15,5 17,9 16,9 0,22 Valgo bent 4 riekeles juodos duonos per dieną 9,2 16,1 20,4 <0,001Nevalgo košių ar dribsnių 48,7 41,2 29,0 <0,001Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 kartus per savaitę 17,1 17,1 12,5 0,001 Nevalgo žuvies 39,8 36,1 38,2 <0,001Tepa ant duonos sviestą 41,6 44,1 51,3 <0,001Geria natūralų pieną 42,8 46,9 53,6 <0,001Valgo fermentinį sūrį bent 3 kartus per savaitę 18,6 25,4 23,0 <0,001Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 30,8 32,8 15,0 <0,001Nesaldina arbatos 18,4 14,9 14,7 0,02 Nesaldina kavos 13,8 11,7 9,1 0.003

* - skirtumų reikšmingumas vertintas taikant χ2 kriterijų

Atlikus logistinę regresinę analizę, buvo vertinti mitybos įpročių ir amžiaus ryšiai, atsižvelgiant į

išsimokslinimą, gyvenamąją vietą ir šeiminę padėtį. Didėjant vyrų amžiui mažėjo šansai, kad maistui

ruošti bus vartojamas augalinis aliejus (4.2.1.4 lentelė). Vyriausio amžiaus grupėje jie buvo 65 proc.

mažesni negu jauniausio. Vyriausio amžiaus moterų šansai vartoti aliejų buvo 28 proc. mažesni nei

jauniausio. Vyriausio amžiaus vyrai (1,5 karto) ir moterys (1,6 karto) dažniau ant duonos tepė sviestą.

Didėjant vyrų ir moterų amžiui, didėjo šansai gerti natūralų pieną. Vyriausio amžiaus vyrų jie buvo 1,2

karto, o moterų – 1,6 karto didesni negu jauniausio. Jaunos moterys rečiau valgė fermentinį sūrį negu

vidutinio ir vyriausio amžiaus. Mėsą dažniau valgė jauni žmonės. Vyriausio amžiaus vyrų šansai

kasdien valgyti mėsą buvo 39 proc., o moterų 33 proc. mažesni negu jaunų žmonių. Žuvį rečiausiai

valgė jauno amžiaus gyventojai. Su amžiumi didėjo košių ir dribsnių vartojimas. Šansai, kad vyriausio

amžiaus vyrai nė karto per savaitę nevalgys košių, buvo 52 proc., o moterys – 58 proc. mažesni,

palyginti su jaunais žmonėmis. Vyresni gyventojai valgė daugiau duonos nei jaunesni. Šansai, kad

vidutinio ir vyriausio amžiaus moterys suvalgys bent 4 riekeles duonos per dieną, buvo daugiau negu

du kartus didesni nei jaunų moterų. Vidutinio amžiaus moterys dažniau valgė šviežias daržoves nei

jaunos moterys. Vaisių vartojimo dažnis nuo amžiaus nepriklausė. Vyriausio amžiaus gyventojai gėrė

mažiausiai kavos. Didėjant vyrų amžiui, cukrus buvo rečiau vartojamas arbatai ar kavai saldinti. Tuo

tarpu vyresnio amžiaus moterys dažniau dėjo į kavą cukrų nei jaunos. Vidutinio amžiaus moterys

dažniausiai saldino arbatą.

50

Taigi moterų mitybos įpročiai buvo sveikesni. Jos, palyginti su vyrais, maistui ruošti dažniau

vartojo augalinį aliejų, valgė šviežias daržoves ir vaisius, kruopų košes, nesaldino kavos ir arbatos,

rečiau gėrė riebų pieną ir valgė mėsą. Kiekvienos amžiaus grupės gyventojams buvo būdingi tiek

teigiami, tiek ir neigiami mitybos įpročiai. Jauni žmonės vartojo mažiau gyvulinių riebalų ir daugiau

augalinių aliejų negu vyresni. Tačiau jie valgė daugiau mėsos, mažiau žuvies ir grūdinių produktų,

jauni vyrai vartojo daugiau cukraus, palyginti su vyresniais.

51

4.2.1.4 lentelė. Mitybos įpročių šansų santykiai (ŠS) ir jų pasikliautinieji intervalai (PI),

atsižvelgiant į amžių

Vyrai Moterys

Amžiaus grupės Amžiaus grupės

35-49 m. 50-64 m. 35-49 m. 50-64 m. Mitybos įpročiai

ŠS 95 proc. PI ŠS

95 proc.

PI ŠS

95 proc.

PI ŠS

95 proc.

PI Nepusryčiauja 0,93 0,75-

1,15 0,64 0,49-0,83 1,00 0,84-

1,18 0,44 0,36-0,55

Maistui gaminti vartoja aliejų 0,61 0,53-

0,83 0,35 0,28-0,45 1,01 0,79-

1,30 0,72 0,56-0,92

Valgo šviežias daržoves bent 6 kartus per savaitę. 0,96 0,76-

1,21 0,85 0,65-1,12 1,23 1,03-

1,47 0,88 0,71-1,09

Valgo šviežius vaisius bent 6 kartus per savaitę 0,98 0,72-

1,32 1,05 0,75-1,47 1,14 0,93-

1,39 1,20 0,95-1,50

Valgo bent 4 riekeles duonos per dieną 1,04 1,04-

1,53 1,31 1,06-1,61 2,01 1,59-

2,54 2,27 1,77-2,89

Nevalgo košių ar dribsnių 0,74 0,62-0,88 0,48 0,39-

0,59 0,75 0,64-0,87 0,42 0,35-

0,51 Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 kartus per savaitę

0,84 0,70-1,01 0,61 0,49-

0,75 1,00 0,83-1,21 0,67 0,54-

0,84

Nevalgo žuvies 0,58 0,47-0,71 0,52 0,41-

0,66 0,70 0,59-0,83 0,51 0,41-

0,62 Tepa ant duonos sviestą 1,13 0,95-

1,34 1,49 1,23-1,79 1,05 0,91-

1,22 1,62 1,38-1,90

Geria natūralų pieną 1,19 1,01-1,42 1,23 1,06-

1,57 1,31 1,12-1,53 1,59 1,33-

1,89 Valgo fermentinį sūrį bent 3 kartus per savaitę 0,99 0,79-

1,23 1,15 0,68-1,12 1,41 1,18-

1,70 1,41 1,14-1,74

Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 1,05 0,86-

1,28 0,58 0,45-0,74 1,07 0,91-

1,24 0,42 0,34-0,52

Nesaldina arbatos 2,13 1,41-3,22 2,53 1,64-

3,89 0,74 0,60-0,91 0,86 0,68-

1,08 Nesaldina kavos 1,25 0,76-

2,05 1,90 1,14-3,19 0,79 0,62-

0,99 0,63 0,47-0,84

Referentinė grupė – 20-34 m. amžiaus grupė; ŠS standartizuoti pagal išsimokslinimą, gyvenamąją

vietą ir šeiminę padėtį

52

4.2.2. Mitybos įpročių sąsajos su išsimokslinimu

Vertinant mitybos ryšį su išsimokslinimu, lyginti trijų išsimokslinimo grupių mitybos įpročiai:

nebaigto vidurinio, vidurinio ir aukštojo. Didėjant išsimokslinimui, didėjo vyrų ir moterų, maistui

gaminti dažniausiai vartojančių augalinius aliejus, dalis (4.2.2.1 ir 4.2.2.2 lentelės). Augalinį aliejų

rinkosi 83,1 proc. aukštojo išsimokslinimo vyrų ir 94,2 proc. to paties išsimokslinimo moterų bei 69,2

proc. nebaigto vidurinio išsimokslinimo vyrų ir 76 proc. moterų.

4.2.2.1 lentelė. Vyrų, kurie laikėsi tam tikrų mitybos įpročių, dalis (proc*.), atsižvelgiant į išsimokslinimą

Išsimokslinimas Mitybos įpročiai Nebaigtas

vidurinis Vidurinis Aukštasis p**

Nevalgo pusryčių 15,1 17,8 14,6 <0,01 Maistui gaminti vartoja aliejų 69,2 78,5 83,1 <0,001Valgo šviežias daržoves bent 6 k./sav. 10,8 15,6 20,2 <0,001Valgo šviežius vaisius bent 6 k./sav. 7,2 8,3 16,9 <0,001Valgo bent 4 riekeles juodos duonos per dieną 36,8 31,9 27,6 <0,001Nevalgo košių ar dribsnių 52,4 53,3 51,3 0,04 Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 k./sav. 20,4 29,4 24,8 <0,001Nevalgo žuvies 25,9 22,3 16,9 <0,001Tepa ant duonos sviestą 34,5 43,0 54,6 <0,001Geria natūralų pieną 62,9 50,9 34,5 <0,001Valgo fermentinį sūrį bent 3 k./sav. 10,3 21,4 31,9 <0,001Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 19,7 21,8 24,9 <0,001Nesaldina arbatos 3,5 5,8 11,4 <0,001Nesaldina kavos 4,4 4,5 7,2 0,06 * - standartizuota pagal amžių; ** - skirtumų reikšmingumas vertintas taikant χ2 kriterijų

Aukštojo išsimokslinimo gyventojai rečiausiai gėrė natūralų kaimišką ar parduotuvėje pirktą

pieną. Aukštojo išsimokslinimo vyrų, besirenkančių šią pieno rūšį, buvo 28,4 proc. mažiau nei

nebaigto vidurinio, o moterų - 31,1 proc. mažiau. Daugiau aukštojo išsimokslinimo žmonių rinkosi

liesą pieną, palyginti su žemesnio išsimokslinimo. Liesą pieną gėrė 6,1 proc. aukštojo išsimokslinimo

vyrų ir 7 proc. moterų bei 1,2 proc. nebaigto vidurinio išsimokslinimo vyrų ir 3,6 proc. moterų (p<0,05

tarp išsimokslinimo grupių).

Vyrų, beveik kasdien valgančių mėsą ar mėsos produktus, daugiausia buvo vidurinio

išsimokslinimo grupėje (29,4 proc.). Skirtingo išsimokslinimo moterų mėsos vartojimo įpročiai buvo

panašūs. Žuvies vartojimo dažnis didėjo didėjant vyrų ir moterų išsimokslinimui. Tarp aukštojo

išsimokslinimo vyrų buvo 9 proc. mažiau, o tarp moterų – 10,9 proc. mažiau per paskutiniąją savaitę

nevalgiusių žuvies, palyginti su nebaigto vidurinio išsimokslinimo gyventojais.

53

4.2.2.2 lentelė. Moterų, kurios laikėsi tam tikrų mitybos įpročių, dalis (proc*.), atsižvelgiant į išsimokslinimą

Išsimokslinimas Mitybos įpročiai Nebaigtas

vidurinis Vidurinis Aukštasis p**

Nevalgo pusryčių 19,4 21,7 21,4 <0,00 Maistui gaminti vartoja aliejų 76,0 89,5 94,2 <0,00 Valgo šviežias daržoves bent 6 k./sav. 15,7 20,2 25,1 <0,00 Valgo šviežius vaisius bent 6 k./sav. 8,8 14,5 25,0 <0,00 Valgo bent 4 riekeles juodos duonos per dieną 21,5 14,8 11,3 <0,00 Nevalgo košių ar dribsnių 45,2 41,1 38,4 0,31 Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 k./sav. 20,4 29,4 24,8 0,62 Nevalgo žuvies 28,9 24,2 18,0 <0,001 Tepa ant duonos sviestą 35,7 42,9 56,2 <0,001 Geria natūralų pieną 64,7 49,8 33,6 <0,001 Valgo fermentinį sūrį bent 3 k./sav. 13,4 20,9 29,7 <0,001 Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 19,7 28,5 26,4 <0,001 Nesaldina arbatos 3,5 5,8 11,4 <0,001 Nesaldina kavos 4,4 4,5 7,2 0,06 * - standartizuota pagal amžių; ** - skirtumų reikšmingumas vertintas taikant χ2 kriterijų

Aukštojo išsimokslinimo vyrai ir moterys dažniau valgė šviežias daržoves ir vaisius negu

žemesnio išsimokslinimo žmonės. Šviežias daržoves bent 6 kartus per savaitę valgė kas penktas

aukštojo išsimokslinimo vyras ir kas ketvirta moteris. Nebaigto vidurinio išsimokslinimo vyrų, beveik

kasdien vartojančių šviežias daržoves, buvo tik 10,8 proc., moterų – 15,7 proc. Kasdien šviežius

vaisius valgė 2,3 karto daugiau aukštojo išsimokslinimo vyrų ir 2,8 karto daugiau moterų, palyginti su

nebaigto vidurinio išsimokslinimo žmonėmis.

Kava buvo populiariausia tarp aukštojo išsimokslinimo vyrų ir vidurinio bei aukštojo

išsimokslinimo moterų. Aukštojo išsimokslinimo vyrai rečiau saldino arbatą, o moterys – kavą ir

arbatą negu nebaigto vidurinio išsimokslinimo žmonės.

Kai kurie aukštojo išsimokslinimo gyventojų mitybos įpročiai neatitiko sveikos mitybos

rekomendacijų. Aukštojo išsimokslinimo gyventojai dažniau vartojo sviestą sumuštiniams sutepti negu

vidutinio ir nebaigto vidurinio išsimokslinimo (4.2.2.1 ir 4.2.2.2 lentelės). Daugiau nei pusė aukštojo

išsimokslinimo ir kas trečias nebaigto vidurinio išsimokslinimo gyventojas rinkosi sviestą.

Fermentinio sūrio vartojimo dažnis didėjo, didėjant išsimokslinimui. Valgančių fermentinį sūrį bent

tris kartus per savaitę buvo 3 kartus daugiau tarp aukštojo išsimokslinimo vyrų ir 2,2 karto daugiau

tarp moterų, palyginti su nebaigto vidurio išsimokslinimo tirtaisiais. Aukštojo išsimokslinimo vyrai ir

moterys mažiau valgė juodos duonos nei nebaigto vidurinio išsimokslinimo. Bent keturias riekeles

juodos duonos per dieną valgė 9,2 proc. mažiau aukštojo išsimokslinimo vyrų ir 10,2 proc. mažiau

moterų negu nebaigto vidurinio išsimokslinimo.

Siekiant įvertinti amžiaus, gyvenamosios vietos ir šeiminės padėties poveikį ryšiams tarp

išsimokslinimo ir mitybos įpročių, atlikta logistinės regresijos analizė. Ji patvirtino vienmatės analizės

metu nustatytą mitybos įpročių priklausomybę nuo išsimokslinimo. Šansai, kad aukštojo

54

išsimokslinimo vyrai vartos augalinį aliejų buvo 1,67 karto, o moterys - 1,98 karto didesni negu

nebaigto vidurinio išsimokslinimo žmonių (4.2.2.3 lentelė). Didėjant išsimokslinimui, didėjo šansai,

kad bus dažniau valgomos šviežios daržovės ir vaisiai. Šansai, kad aukštojo išsimokslinimo vyrai

valgys šviežias daržoves bent 6 kartus per savaitę buvo 2 kartus didesni, o moterų – 1,5 karto didesni,

lyginant su nebaigto vidurinio išsimokslinimo žmonėmis. Kasdienio šviežių vaisių vartojimo šansų

skirtumas tarp išsimokslinimo grupių buvo dar didesnis.

Šansai, kad aukštojo išsimokslinimo vyrai gers natūralų pieną, buvo 55 proc., o moterų – 51

proc. mažesni negu nebaigto vidurinio išsimokslinimo (4.2.2.3 lentelė). Fermentinio sūrio vartojimas

didėjo, didėjant išsimokslinimui. Vidutinio amžiaus vyrų šansai kasdien valgyti mėsą buvo didžiausi.

Didėjant moterų išsimokslinimui, kasdien valgančių mėsą dalis mažėjo. Šansai, kad aukštojo

išsimokslinimo moterys kasdien valgys mėsą, buvo 34 proc. mažesni negu nebaigto vidurinio

išsimokslinimo. Tuo tarpu žuvies vartojimo dažnis didėjo, didėjant išsimokslinimui.

Logistinės regresinės analizės rezultatai patvirtino, kad aukštesnio išsimokslinimo gyventojai

dažniau vartojo sviestą sumuštiniams sutepti. Šansai, kad aukštojo išsimokslinimo vyrai ant duonos

teps sviestą, buvo 1,95 karto, o moterų – 1,98 karto didesni negu nebaigto vidurinio išsimokslinimo.

Šansai, kad aukštojo išsimokslinimo vyrai valgys bent 4 riekeles duonos per dieną, buvo 25 proc., o

moterų – 49 proc. mažesni nei žemiausio išsimokslinimo. Cukraus vartojimas arbatai ir kavai saldinti

mažėjo, didėjant moterų išsimokslinimui. Aukštojo išsimokslinimo vyrai rečiau saldino arbatą negu

nebaigto vidurinio.

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad aukštojo išsimokslinimo žmonių dauguma

mitybos įpročių buvo sveikesni negu nebaigto vidurinio išsimokslinimo. Aukštojo išsimokslinimo

gyventojai dažniau vartojo augalinį aliejų, rečiau gėrė riebų pieną, dažniau valgė žuvį, šviežias

daržoves ir vaisius, mažiau vartojo cukraus. Tačiau aukštesnis išsimokslinimas ne visada lėmė

sveikesnius mitybos įpročius, nes aukštojo išsimokslinimo žmonės dažniau ant duonos tepė sviestą,

valgė fermentinį sūrį, mažiau valgė juodos duonos, palyginti su nebaigto vidurinio išsimokslinimo

žmonėmis.

55

4.2.2.3 lentelė. Mitybos įpročių šansų santykiai (ŠS) ir jų pasikliautinieji intervalai (PI), atsižvelgiant į išsimokslinimą

Vyrai Moterys

Išsimokslinimas Išsimokslinimas

Vidurinis Aukštasis Vidurinis Aukštasis Mitybos įpročiai

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

Nepusryčiauja 1,12 0,85-1,48 0,84 0,60-

1,18 1,21 0,91-1,60 1,14 0,83-

1,54 Maistui gaminti vartoja aliejų 1,30 1,04-

1,62 1,67 1,25-2,24 1,62 1,23-

2,12 1,98 1,40-2,80

Valgo šviežias daržoves bent 6 kartus per savaitę. 1,47 1,06-

2,03 2,01 1,40-2,88 1,17 0,88-

1,56 1,50 1,10-2,04

Valgo šviežius vaisius bent 6 kartus per savaitę 1,29 0,85-

1,96 2,79 1,79-4,45 1,48 1,04-

2,12 2,84 1,95-4,12

Valgo bent 4 riekeles duonos per dieną 0,89 0,72-

1,11 0,75 0,57-0,98 0,66 0,51-

0,85 0,51 0,37-0,69

Nevalgo košių ar dribsnių 1,04 0,84-1,30 0,92 0,71-

1,20 0,95 0,76-1,20 0,87 0,68-

1,13 Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 kartus per savaitę

1,41 1,12-1,78 1,18 0,98-

1,57 0,79 0,60-1,03 0,66 0,48-

0,90

Nevalgo žuvies 0,90 0,71-1,15 0,63 0,46-

0,86 0,84 0,66-1,07 0,59 0,45-

0,79 Tepa ant duonos sviestą 1,32 1,07-

1,61 1,95 1,53-2,49 1,24 1,01-

1,53 1,98 1,57-2,50

Geria natūralų pieną 0,74 0,60-0,92 0,45 0,35-

0,58 0,78 0,63-0,98 0,49 0,38-

0,63 Valgo fermentinį sūrį bent 3 kartus per savaitę 1,92 1,39-

2,65 2,96 2,09-4,21 1,36 1,01-

1,85 2,04 1,47-2,84

Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 1,08 0,83-

1,40 1,32 0,98-1,79 1,48 1,13-

1,93 1,32 0,93-1,77

Nesaldina arbatos 1,66 0,97-2,84 3,01 1,74-

5,39 2,2 1,47-3,3 3,59 2,35-

5,46 Nesaldina kavos 1,11 0,61-

2,02 1,53 0,80-2,95 1,77 1,10-

2,86 2,25 1,37-3,70

Referentinė grupė – nebaigto vidurinio išsimokslinimo grupė; ŠS standartizuoti pagal amžių, gyvenamąją vietą ir šeiminę padėtį

56

4.2.3. Kaimo, rajonų centrų ir miesto gyventojų mitybos įpročių palyginimas

Mitybos įpročiai priklausė nuo gyvenamosios vietos. Miesto ir rajonų centrų gyventojai,

palyginti su kaimo, maistui gaminti dažniau vartojo aliejų (4.2.3.1 ir 4.2.3.2 lentelės). Nemaža dalis

kaimo gyventojų (22,3 proc. vyrų ir 14,2 proc. moterų) atsakė, kad maistui gaminti vartoja taukus.

Mieste taukus vartojo tik 5,8 proc. vyrų ir 2,5 proc. moterų (p<0,001, lyginant su kaimo gyventojais).

Kaime gyvenantys vyrai ir moterys dažniausiai gėrė riebų pieną. Natūralų pieną gėrė daugiau nei 70

proc. kaimo gyventojų, kas antras rajonų centrų gyventojas ir apie trečdalis miestiečių. Tuo tarpu

sviestą ant duonos dažniausiai tepė miesto moterys ir vyrai. Sviestą tepančių vyrų rajonų centruose

buvo 9 proc., o kaime 8 proc. mažiau nei mieste. Tarp moterų skirtumai buvo dar didesni: 36,8 proc.

kaimiečių moterų ir 50,7 proc. miestiečių vartojo sviestą sumuštiniams sutepti. Miesto ir rajonų centrų

gyventojai dažniau negu kaimo valgė fermentinį sūrį. Valgančių fermentinį sūrį bent tris kartus per

savaitę buvo beveik du kartus daugiau tarp miesto gyventojų negu tarp kaimo. Vyrų mėsos vartojimo

įpročiai nuo gyvenamosios vietos nepriklausė. Didesnė dalis kaimo moterų, palyginti su miesto ir

rajonų centrų, atsakė, kad beveik kasdien valgo mėsą. Žuvį kaimo gyventojai valgė rečiau negu miesto

ir rajonų centrų.

Mieste gyvenančios moterys šviežias daržoves ir vaisius valgė dažniau negu rajonų centrų ir

kaimo gyventojos. Vyrų šviežių daržovių vartojimo įpročiai nuo gyvenamosios vietos nepriklausė.

Beveik kasdien valgančių šviežius vaisius vyrų buvo daugiau mieste negu kaime.

4.2.3.1 lentelė. Vyrų, kurie laikėsi tam tikrų mitybos įpročių dalis, atsižvelgiant į gyvenamąją vietą (proc.)

Gyvenamoji vieta Mitybos įpročiai

Miestas Rajono centras Kaimas

p**

Nevalgo pusryčių 18,5 17,2 13,6 <0,01 Maistui gaminti vartoja aliejų 82,3 81,0 68,4 <0,001 Valgo šviežias daržoves bent 6 k./sav. 16,9 5,9 13,4 0,07 Valgo šviežius vaisius bent 6 k./sav. 11,6 9,6 6,8 <0,001 Valgo bent 4 riekeles juodos duonos per dieną 28,1 31,6 38,0 <0,001 Nevalgo košių ar dribsnių 54,5 52,1 50,6 0,16 Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 k./sav. 26,5 27,3 27,4 0,87 Nevalgo žuvies 19,8 21,5 24,9 0,03 Tepa ant duonos sviestą 48,5 39,5 40,5 <0,001 Geria natūralų pieną 32,4 55,8 71,4 <0,001 Valgo fermentinį sūrį bent 3 k./sav. 28,6 19,8 12,0 <0,001 Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 23,2 22,5 20,2 0,23 Nesaldina arbatos 8,2 5,8 4,2 0,02 Nesaldina kavos 6,2 5,0 3,3 0,03 * - standartizuota pagal amžių; ** - skirtumų reikšmingumas vertintas taikant χ2 kriterijų

57

4.2.3.2 lentelė. Moterų, kurios laikėsi tam tikrų mitybos įpročių dalis (proc.), atsižvelgiant į gyvenamąją vietą

Gyvenamoji vieta Mitybos įpročiai Miestas Rajono

centras Kaimas p**

Nevalgo pusryčių 22,5 22,6 16,7 <0,001 Maistui gaminti vartoja aliejų 93,3 89,9 79,7 <0,001 Valgo šviežias daržoves bent 6 k./sav. 23,8 19,0 18,5 <0,001 Valgo šviežius vaisius bent 6 k./sav. 19,7 14,9 12,4 <0,001 Valgo bent 4 riekeles juodos duonos per dieną 12,4 15,0 20,2 <0,001 Nevalgo košių ar dribsnių 38,6 41,5 43,5 0,05 Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 k./sav. 15,5 14,3 18,9 0,01 Nevalgo žuvies 22,3 22,3 26,6 0,03 Tepa ant duonos sviestą 50,7 42,8 36,8 <0,001 Geria natūralų pieną 29,5 53,1 77,2 <0,001 Valgo fermentinį sūrį bent 3 k./sav. 27,0 21,8 12,4 <0,001 Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 26,2 29,7 25,7 0,06 Nesaldina arbatos 21,3 13,5 8,4 <0,001 Nesaldina kavos 14,3 10,7 6,5 <0,001 * - standartizuota pagal amžių; ** - skirtumų reikšmingumas vertintas taikant χ2 kriterijų

Miestietės dažniau valgė košes ir dribsnius negu kaimo ar rajonų centrų moterys. Tuo tarpu

kaimo gyventojai valgė daugiau duonos nei gyvenantieji mieste ar rajonų centruose. Bent 4 riekeles

duonos per dieną valgė 38 proc. kaimo vyrų ir 20,2 proc. moterų, mieste atitinkamai 28,1 proc. ir 12,4

proc.

Miesto gyventojai rečiau saldino arbatą ir kavą negu kaimo.

Taikant logistinę regresinę analizę ryšiams tarp mitybos įpročių ir gyvenamosios vietos įvertinti,

nustatyti panašūs dėsningumai kaip ir vienmatės analizės metu. Šansai, kad kaime gyvenantys vyrai

vartos augalinį aliejų, buvo 51 proc., o moterys – 69 proc. mažesni negu miesto gyventojų (4.2.3.3

lentelė). Kaimo vyrų natūralaus pieno vartojimo šansai buvo 4,8 karto, o kaimo moterų 7,33 karto

didesni negu miestiečių. Tačiau kaimo ir rajonų centrų gyventojai statistiškai reikšmingai rečiau tepė

ant duonos sviestą ir valgė fermentinį sūrį, palyginti su miesto gyventojais.

Šansai, kad kaimo moterys beveik kasdien valgys šviežias daržoves, buvo 24 proc., o šviežius

vaisius – 33 proc. mažesni negu miesto moterų. Kaimo vyrų šansai kasdien valgyti šviežius vaisius

buvo 35 proc. mažesni nei miestiečių. Kaime gyvenančios moterys rečiau valgė košes, tačiau

suvalgydavo daugiau juodos duonos. Kaimo moterų šansai suvalgyti per dieną bent 4 riekeles juodos

duonos buvo 1,68 karto, o kaimo vyrų – 1,45 karto didesni palyginti su miesto gyventojais.

Kaime gyvenantys žmonės dažniau negu miestiečiai saldino kavą ir arbatą. Šansai, kad kaimo

vyrai į arbatą nedės cukraus, buvo 42 proc., o moterys – 57 proc. mažesni, palyginti su miesto

gyventojais. Kaimo vyrai ir moterys dažniau valgė pusryčius nei miestiečiai.

Taigi kaimo gyventojų mityba labiau skyrėsi nuo sveikos mitybos rekomendacijų negu miesto

gyventojų. Kaimo gyventojai dažniau gėrė riebų pieną, rečiau vartojo aliejų maistui gaminti ir dažniau

58

taukus, daugiau vartojo cukraus, rečiau valgė šviežius vaisius, moterys – ir šviežias daržoves, palyginti

su miesto gyventojais. Tačiau miestiečiai dažniau tepė ant duonos sviestą ir valgė fermentinį sūrį,

palyginti su kaimiečiais.

59

4.2.3.3 lentelė. Mitybos įpročių šansų santykiai (ŠS) ir jų pasikliautinieji intervalai (PI), atsižvelgiant į gyvenamąją vietą

Vyrai Moterys

Gyvenamoji vieta Gyvenamoji vieta

Rajonų

centras

Kaimas Rajonų centras Kaimas Mitybos įpročiai

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

Nepusryčiauja 0,88 0,71-1,09 0,66 0,52-

0,83 1,01 0,85-1,20 0,71 0,57-

0,87 Maistui gaminti vartoja aliejų 0,97 0,78-

1,20 0,49 0,40-0,60 0,68 0,53-

0,88 0,31 0,25-0,40

Valgo šviežias daržoves bent 6 kartus per savaitę. 0,96 0,76-

1,21 0,82 0,64-1,05 0,76 0,64-

0,91 0,76 0,62-0,93

Valgo šviežius vaisius bent 6 kartus per savaitę 0,90 0,67-

1,20 0,65 0,47-0,90 0,78 0,64-

0,95 0,67 0,53-0,86

Valgo bent 4 riekeles duonos per dieną 1,14 0,95-

1,38 1,45 1,20-1,75 1,20 0,97-

1,48 1,68 1,34-2,10

Nevalgo košių ar dribsnių 0,92 0,76-1,10 0,86 0,72-

1,04 1,12 0,96-1,31 1,22 1,02-

1,46 Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 kartus per savaitę

1,04 0,87-1,25 1,10 0,91-

1,32 0,86 0,71-1,05 1,16 0,94-

1,43

Nevalgo žuvies 1,05 0,85-1,30 1,26 1,03-

1,56 0,95 0,79-1,13 1,18 0,97-

1,44 Tepa ant duonos sviestą 0,72 0,61-

0,85 0,81 0,68-0,96 0,76 0,66-

0,87 0,61 0,52-0,72

Geria natūralų pieną 2,48 2,09-2,95 4,80 4,00-

5,76 2,55 2,20-2,96 7,33 6,09-

8,83 Valgo fermentinį sūrį bent 3 kartus per savaitę 0,67 0,54-

0,83 0,40 0,31-0,51 0,8 0,67-

0,96 0,42 0,33-0,53

Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 1,00 0,82-

1,23 0,90 0,72-1,10 1,17 0,99-

1,37 0,99 0,82-1,19

Nesaldina arbatos 0,7 0,49-1,01 0,58 0,39-

0,87 0,61 0,50-0,76 0,43 0,33-

0,57 Nesaldina kavos 0,83 0,53-

1,29 0,59 0,35-0,99 0,73 0,57-

0,93 0,56 0,41-0,77

Referentinė grupė – miesto gyventojai; ŠS standartizuoti pagal amžių, išsimokslinimą ir šeiminę padėtį

60

4.2.4. Mitybos įpročių priklausomybė nuo šeiminės padėties

Vyrų mityba labiau priklausė nuo jų šeiminės padėties negu moterų (4.2.4.1 lentelė). Šeimoje

gyvenantys vyrai dažniau vartojo augalinį aliejų ir rečiau gėrė natūralų pieną negu nevedę. Tačiau

vedusieji dažniau valgė fermentinį sūrį ir tepė ant duonos sviestą, palyginti su nevedusiais. Nevedę

vyrai dažniau valgė šviežius vaisius.

4.2.4.1 lentelė. Vyrų ir moterų, kurie laikėsi tam tikrų mitybos įpročių, dalis (proc.), atsižvelgiant į šeiminę padėtį

Vyrai Moterys Mitybos įpročiai

Vedę Nevedę p* Ištekė jusios

Netekėjusios p*

Nevalgo pusryčių 18,6 18,1 0,26 19,5 24,7 0,01 Maistui gaminti vartoja aliejų 79,1 70,9 <0,00 88,9 89,7 0,59 Valgo šviežias daržoves bent 6. k/sav. 14,8 17,0 0,06 21,7 20,2 0,15 Valgo šviežius vaisius bent 6. k/sav. 8,8 11,0 0,02 16,8 16,7 0,77 Valgo bent 4 riekeles juodos duonos per dieną 30,3 35,9 0,07 14,6 15,7 0,41 Nevalgo košių ar dribsnių 54,1 50,6 0,66 40,7 40,0 0,49 Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6. k/sav. 27,5 25,5 0,24 17,6 12,6 <0,001 Nevalgo žuvies 21,1 23,5 0,06 21,2 26,8 <0,001 Tepa ant duonos sviestą 44,5 40,8 0,01 46,5 42,5 0,02 Geria natūralų pieną 48,3 56,8 <0,00 49,6 42,8 <0,001 Valgo fermentinį sūrį bent 3. k/sav. 22,5 17,9 <0,00 22,9 21,1 0,13 Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 23,4 19,1 0,03 27,8 26,3 0,06 Nesaldina arbatos 6,3 6,7 0,74 14,4 19,2 <0,001 Nesaldina kavos 5,3 4,4 0,44 10,8 13,7 0,01 * - skirtumų reikšmingumas vertintas taikant χ2 kriterijų

Netekėjusios moterys rečiau pusryčiavo negu gyvenančios šeimoje (4.2.4.1 lentelė). Jos

rečiau valgė mėsą ir žuvį, palyginti su ištekėjusiomis. Žuvies per paskutiniąją savaitę nevalgė 21,2

proc. ištekėjusių ir 26,8 proc. netekėjusių moterų. Ištekėjusios moterys dažniau gėrė riebų pieną

negu netekėjusios. Tarp netekėjusių moterų daugiau buvo tokių, kurios gėrė arbatą ir kavą be

cukraus.

Pritaikytas logistinės regresinės analizės metodas atskleidė daugiau statistiškai reikšmingų

skirtumų (4.2.4.2 lentelė). Šansai, kad nevedę vyrai vartos augalinį aliejų maistui gaminti, buvo 38

proc. mažesni negu vedusių. Nevedusių vyrų šansai gerti riebų pieną buvo 1,29 karto didesni,

palyginti su vedusiais. Nevedę vyrai rečiau valgė mėsą, fermentinį sūrį ir gėrė kavą. Šansai, kad

nevedę vyrai dažnai valgys šviežius vaisius, buvo 1,46 karto didesni, palyginti su vedusiais. Nevedę

vyrai daugiau valgė juodos duonos. Šansai, kad nevedę vyrai valgys bent 4 riekeles duonos per

dieną buvo 1,23 karto didesni nei vedusių. Nevedę vyrai dažniau gėrė arbatą be cukraus.

61

Netekėjusios moterys rečiau tepė ant duonos sviestą, gėrė natūralų pieną, valgė mėsą ir žuvį

negu ištekėjusios. Šansai, kad netekėjusios moterys gers kavą ir arbatą be cukraus, buvo didesni,

palyginti su ištekėjusiomis.

4.2.4.2 lentelė. Mitybos įpročių šansų santykiai (ŠS) ir jų pasikliautinieji intervalai (PI),

atsižvelgiant į šeiminę padėtį

Vyrai Moterys Mitybos įpročiai

ŠS 95 proc. PI ŠS 95 proc. PI

Nepusryčiauja 1,04 0,84-1,29 1,33 1,14-1,56

Maistui gaminti vartoja aliejų 0,62 0,50-0,75 1,03 0,83-1,27

Valgo šviežias daržoves bent 6 k./sav. 1,24 0,99-1,55 0,89 0,76-1,05

Valgo šviežius vaisius bent 6 k./sav. 1,46 1,10-1,93 0,95 0,79-1,14

Valgo bent 4 riekeles juodos duonos per dieną 1,23 1,03-1,47 1,13 0,94-1,36

Nevalgo košių ar dribsnių 0,85 0,71-1,01 0,99 0,86-1,14

Valgo mėsą ar mėsos produktus bent 6 k./sav. 0,83 0,69-0,99 0,68 0,56-0,82

Nevalgo žuvies 1,12 0,92-1,37 1,38 1,18-1,61

Tepa ant duonos sviestą 0,91 0,77-1,07 0,82 0,72-0,93

Geria natūralų pieną 0,78 0,64-0,98 0,86 0,73-1,02

Valgo fermentinį sūrį bent 3 k./sav. 0,78 0,64-0,98 0,86 0,73-1,02

Per dieną išgeria bent 3 puodelius kavos 0,78 0,64-0,96 0,94 0,81-1,09

Nesaldina arbatos 1,46 1,02-2,07 1,30 1,08-1,57

Nesaldina kavos 1,02 0,63-1,65 1,26 1,02-1,57 Referentinė grupė – vedę/ištekėjusios ar gyvenantys nesusituokę; ŠS standartizuoti pagal amžių, išsimokslinimą ir gyvenamąją vietą

62

4.3. Mitybos įpročių, subjektyvios sveikatos ir gyvensenos veiksnių sąsajos

Taikant faktorinę analizę buvo išskirti keturi mitybos įpročius charakterizuojantys bendrieji

faktoriai, kurie buvo skaičiuoti atskirai vyrams ir moterims. Faktorių svorių įverčiai pateikti 4.3.1 ir

4.3.2 lentelėse. Pirmasis faktorius buvo pavadintas „Daržovių” faktoriumi. Jis atspindi šviežių

daržovių, vaisių, vištienos ir žuvies vartojimą. Tiriamieji, kuriems buvo apskaičiuotos teigiamos šio

faktoriaus reikšmės, dažnai vartojo minėtus maisto produktus. Antrasis „Saldumynų“ faktorius

apibūdina konditerijos gaminių bei saldainių ir šokolado vartojimą. Teigiamos faktoriaus reikšmės

būdingos saldumynų mėgėjams. Trečiasis „Mėsos“ faktorius buvo susijęs su mėsos ir mėsos

produktų, kiaušinių, keptų ir virtų bulvių vartojimu. Žmonės, dažnai valgantys mėsą ar kiaušinius,

dažniau valgė ir bulves. Ketvirtasis „Košių“ faktorius atspindi grūdinių produktų: košių, dribsnių,

ryžių ir makaronų, bei varškės sūrio vartojimą. „Daržovių” ir „Košių” faktoriai charakterizuoja

sveikos mitybos įpročius. Teigiamos „Mėsos” ir „Saldumynų” faktorių reikšmės būdingos nesveikai

mitybai. 4.3.1 lentelė. Vyrų bendrieji faktoriai ir faktorių svorių įverčiai*

Bendrieji faktoriai Maisto produktai

„Daržovių“ „Saldumynų“ „Mėsos“ „Košių“ Šviežios daržovės 0,68 - - - Švieži vaisiai ar uogos 0,66 - - - Vištiena 0,61 - - - Žuvis 0,59 - - - Konditeriniai gaminiai - 0,81 - - Saldainiai ar šokoladas - 0,78 - - Virtos bulvės - - 0,68 - Kiaušiniai - - 0,59 - Mėsa ir mėsos produktai - - 0,51 - Keptos bulvės - - 0,50 - Košės arba dribsniai - - - 0,75 Ryžiai arba makaronai - - - 0,63 Varškės sūris - - - 0,53

* Faktoriniai svoriai <0,5 lentelėje nepateikti

Vertinta, kaip bendrieji mitybos faktoriai buvo susiję su subjektyvia sveikata, rūkymu,

alkoholinių gėrimų vartojimu ir fiziniu aktyvumu. Tarp 1998-2004 m. apklaustų gyventojų savo

sveikatą kaip gerą ir gana gerą vertino 45,1 proc. vyrų ir 38,3 proc. moterų. Rūkė 45,8 proc. vyrų ir

13,7 proc. moterų. Bent kartą per savaitę gėrė alų 53,3 proc., vyną – 30,1 proc., stiprius alkoholinius

gėrimus – 29,2 proc. vyrų. Bent du kartus per mėnesį gėrė alų 34,1 proc., vyną – 9,7 proc., stiprius

alkoholinius gėrimus – 33,2 proc. moterų. Laisvalaikiu buvo fiziškai aktyvūs rečiau nei 4 kartus per

savaitę 75,1 proc. vyrų ir 78,6 proc. moterų.

63

4.3.2 lentelė. Moterų bendrieji faktoriai ir faktorių svorių įverčiai*

Bendrieji faktoriai Maisto produktai

„Daržovių“ „Saldumynų“ „Mėsos“ „Košių“ Šviežios daržovės 0,77 - - - Švieži vaisiai ar uogos 0,71 - - - Vištiena 0,55 - - - Žuvis 0,54 - - - Konditeriniai gaminiai - 0,83 - - Saldainiai ar šokoladas - 0,83 - - Virtos bulvės - - 0,68 - Kiaušiniai - - 0,60 - Mėsa ir mėsos produktai - - 0,55 - Keptos bulvės - - 0,52 - Košės arba dribsniai - - - 0,73 Ryžiai arba makaronai - - - 0,64 Varškės sūris - - - 0,50

* Faktoriniai svoriai <0,5 lentelėje nepateikti

Visi tirtieji gyvensenos veiksniai buvo susiję su „Daržovių” faktoriumi. Tarp vyrų, kurie

dažnai valgė daržoves, vaisius, vištieną ir žuvį, buvo mažiau rūkančių negu tarp retai valgančių

šiuos maisto produktus, atitinkamai 43,4 proc. ir 48,2 proc. (4.3.1 pav.). Sveikus maisto produktus

valgantys vyrai dažniau sportavo laisvalaikiu. Tačiau vyrai, turintys teigiamas „Daržovių”

faktoriaus reikšmes, dažniau gėrė visų rūšių alkoholinius gėrimus negu vyrai su neigiamomis

faktoriaus reikšmėmis. Daržoves, vaisius, vištieną ir žuvį valgančios moterys taip pat dažniau

vartojo alkoholinius gėrimus bei laisvalaikiu buvo labiau fiziškai aktyvios negu tos, kurios retai

valgė tuos maisto produktus (4.3.2 pav.). Rūkymo paplitimas tarp moterų nuo “Daržovių”

faktoriaus nepriklausė.

Paskaičiavus “Daržovių” faktoriaus reikšmių vidurkius, atsižvelgiant į gyvensenos veiksnius,

nustatyta, kad jie buvo didesni nerūkantiems, fiziškai aktyviems ir dažnai vartojantiems

alkoholinius gėrimus vyrams ir moterims (4.3.3 ir 4.3.4 lentelės).

Gerai ir gana gerai vertinusių savo sveikatą vyrų ir moterų “Daržovių” faktoriaus reikšmių

vidurkiai buvo didesni negu vertinusių savo sveikatą vidutiniškai ir blogai. Taigi žmonės, valgantys

daržoves, vaisius, vištieną ir žuvį, geriau vertino savo sveikatą negu retai valgantys sveikus maisto

produktus.

64

43,4

57,4

33,3

31,1

73

48,2* 49,1**

27,1**

27,5*

77,3**

0

10

20

30

40

50

60

70

80

proc. Teigiamos faktoriausreikšmės

Neigiamos faktoriausreikšmės

Rūko kasdien

Dažnai geria alų

Dažnai geria vyną

Dažnai geria stipriusalkoh. gėrimus

Fiziškai neaktyvūs

*p<0,05; ** p<0,001, lyginant su turinčiais teigiamas faktoriaus reikšmes 4.3.1 pav. Gyvensenos veiksnių paplitimas tarp vyrų, atsižvelgiant į „Daržovių“ faktoriaus

reikšmes

13,2

36,9

13,4

35,9

77,9

14,3

31,3*

6,1*

30,5*

79,3

0

10

20

30

40

50

60

70

80

proc. Teigiamos faktoriausreikšmės

Neigiamos faktoriausreikšmės

Rūko kasdien

Dažnai geria alų

Dažnai geria vyną

Dažnai geria stipriusalkoh. gėrimus

Fiziškai neaktyvūs

* p<0,001, lyginant su turinčiomis teigiamas faktoriaus reikšmes 4.3.2 pav. Gyvensenos veiksnių paplitimas tarp moterų, atsižvelgiant į „Daržovių“

faktoriaus reikšmes

65

4.3.3 lentelė. Vyrų „Daržovių“ ir „Saldumynų“ faktorių reikšmių vidurkiai ir standartinės paklaidos (SP), priklausomai nuo savo sveikatos vertinimo ir gyvensenos veiksnių

„Daržovių“ faktorius „Saldumynų“ faktorius Požymiai

Vidurkis SP p* Vidurkis SP p* Savo sveikatos vertinimas: Gera ir gana gera Vidutiniška ar bloga

0,13 -0,01

0,020,02

<0,001

0,21 -0,17

0,03 0,02

<0,001

Rūkymo įpročiai: Rūko Nerūko

-0,07 0,06

0,030,02

<0,001

-0,04 0,04

0,03 0,02

0,02

Alaus vartojimo įpročiai: Geria bent 2-3 k./sav. Geria rečiau ar negeria

0,08 -0,09

0,020,03

<0,001

0,07 -0,08

0,02 0,03

<0,001

Vyno vartojimo įpročiai: Geria bent 2-3 k./sav. Geria rečiau ar negeria

0,12 -0,05

0,030,02

<0,001

0,09 -0,04

0,03 0,02

0,001

Stiprių alkoholinių gėrimų vartojimas:Geria bent 2-3 k./sav. Geria rečiau ar negeria

0,07 -0,03

0,030,02

0,01

-0,05 0,02

0,03 0,02

0,06

Fizinis aktyvumas laisvalaikiu: Bent 4-6 k./sav. Rečiau

0,13 -0,04

0,040,02

<0,001

-0,03 0,01

0,04 0,02

0,36

*taikytas ANOVA testas 4.3.4 lentelė. Moterų „Daržovių“ ir „Saldumynų“ faktorių reikšmių vidurkiai ir standartinės

paklaidos (SP), priklausomai nuo savo sveikatos vertinimo ir gyvensenos veiksnių

„Daržovių“ faktorius „Saldumynų“ faktorius Požymiai

Vidurkis SP p* Vidurkis SP p* Savo sveikatos vertinimas: Gera ir gana gera Vidutiniška ar bloga

0,18 -0,11

0,020,02

<0,001

0,15 -0,09

0,02 0,02

<0,001

Rūkymo įpročiai: Rūko Nerūko

-0,01 0,00

0,040,02

0,74

-0,05 0,01

0,04 0,02

0,18

Alaus vartojimo įpročiai: Geria bent 2-3 k./mėn. Geria rečiau ar negeria

0,09 -0,05

0,030,02

<0,001

0,18 -0,09

0,03 0,02

<0,001

Vyno vartojimo įpročiai: Geria bent 2-3 k./mėn. Geria rečiau ar negeria

0,45 -0,49

0,050,02

<0,001

0,26 -0,03

0,05 0,02

<0,001

Stiprių alkoholinių gėrimų vartojimas:Geria bent 2-3 k./mėn. Geria rečiau ar negeria

0,12 -0,06

0,030,02

<0,001

0,18 -0,09

0,03 0,02

<0,001

Fizinis aktyvumas laisvalaikiu: Bent 4-6 k./sav. Rečiau

0,06 -0,02

0,030,02

0,04

-0,08 0,02

0,03 0,02

0,01

*taikytas ANOVA testas

66

„Saldumynų“ faktorius buvo susijęs su alkoholinių gėrimų vartojimu. Konditerinius gaminius

ir saldainius valgantys vyrai ir moterys dažniau gėrė alų ir vyną negu vengiantys saldumynų (4.3.3

ir 4.3.4 pav.). Saldumynus mėgstančios moterys dažniau gėrė ir stiprius alkoholinius gėrimus. Bent

du kartus per mėnesį juos gėrė 37,6 proc. moterų, turinčių teigiamas „Saldumynų“ faktoriaus

reikšmes ir 29,3 proc., turinčių neigiamas šio faktoriaus reikšmes (4.3.4 pav.). Konditerinius

gaminius ir saldainius valgančios moterys laisvalaikiu mankštinosi rečiau negu šių produktų

nevalgančios.

44,7

56,6

33,5

28,4

76,1

4749,8*

26,9*

30

74,3

0

10

20

30

40

50

60

70

80

proc. Teigiamos faktoriausreikšmės

Neigiamos faktoriausreikšmės

Rūko kasdien

Dažnai geria alų

Dažnai geria vyną

Dažnai geria stipriusalkoh. gėrimus

Fiziškai neaktyvūs

* p<0,001, lyginant su turinčiais teigiamas faktoriaus reikšmes 4.3.3 pav. Gyvensenos veiksnių paplitimas tarp vyrų, atsižvelgiant į „Saldumynų“

faktoriaus reikšmes

13,2

39,4

11,7

37,6

80,7

14,3

29,3*

7,9*

29,3*

76,7*

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

proc. Teigiamos faktoriausreikšmės

Neigiamos faktoriausreikšmės

Rūko kasdien

Dažnai geria alų

Dažnai geria vyną

Dažnai geria stipriusalkoh. gėrimus

Fiziškai neaktyvūs

* p<0,001, lyginant su turinčiomis teigiamas faktoriaus reikšmes 4.3.4 pav. Gyvensenos veiksnių paplitimas tarp moterų, atsižvelgiant į „Saldumynų“

faktoriaus reikšmes

67

„Saldumynų“ faktoriaus vidutinės reikšmės buvo didesnės alų ir vyną dažnai geriantiems

vyrams, palyginti su retai vartojančiais šiuos alkoholinius gėrimus (4.3.3 lentelė). Rūkantiems

vyrams nustatytos mažesnės faktoriaus reikšmės, t.y. rūkantieji rečiau vartojo saldumynus negu

nerūkantys vyrai. Dažnai vartojančios visų rūšių alkoholinius gėrimus moterys turėjo didesnes

„Saldumynų“ faktoriaus reikšmes negu jų nevartojančios (4.3.4 lentelė). Laisvalaikiu

besimankštinančių moterų faktoriaus reikšmės buvo mažesnės negu nesimankštinančių, t.y.

sportuojančios moterys rečiau valgė saldumynų. Gerai ir gana gerai vertinantiems savo sveikatą

vyrams ir moterims nustatytos didesnės „Saldumynų“ faktoriaus reikšmės, palyginti su vidutiniškai

ir blogai vertinančiais sveikatą (4.3.3 ir 4.3.4 lentelės).

„Mėsos“ faktorius buvo susijęs su vyrų žalingais įpročiais (4.3.5 pav.). Vyrai, dažnai

valgantys mėsą, kiaušinius ir bulves, dažniau rūkė ir vartojo visų rūšių alkoholinius gėrimus negu

retai vartojantys tuos maisto produktus. Rūkymo paplitimas tarp dažnai mėsą valgančių vyrų buvo

51,1 proc., tarp retai valgančių – 40,5 proc. Moterys ir vyrai, turintys teigiamas „Mėsos“ faktoriaus

reikšmes, buvo fiziškai aktyvesni negu turintys neigiamas reikšmes (4.3.5 ir 4.3.6 pav.).

51,155,8

31,3

34,5

73,5

40,5**

50,4**

28,9

23,9**

76,9*

0

10

20

30

40

50

60

70

80

proc. Teigiamos faktoriausreikšmės

Neigiamos faktoriausreikšmės

Rūko kasdien

Dažnai geria alų

Dažnai geria vyną

Dažnai geria stipriusalkoh. gėrimus

Fiziškai neaktyvūs

*p<0,05; ** p<0,001 lyginant su teigiamas faktoriaus reikšmes turinčiais vyrais 4.3.5 pav. Gyvensenos veiksnių paplitimas tarp vyrų, atsižvelgiant į „Mėsos“ faktoriaus

reikšmes

Rūkantiems, dažnai geriantiems alų, vyną ir stiprius alkoholinius gėrimus vyrams nustatytos

didesnės „Mėsos“ faktoriaus reikšmės negu neturintiems žalingų įpročių (4.3.5 lentelė). Moterų,

dažnai geriančių alų ir stiprius alkoholinius gėrimus, faktoriaus reikšmės taip pat buvo didesnės,

palyginti su rečiau vartojančiomis šiuos alkoholinius gėrimus (4.3.6 lentelė). Fiziškai aktyviems

vyrams ir moterims nustatytos didesnės faktoriaus reikšmės negu fiziškai pasyviems, t.y laisvalaikiu

dažnai besimankštinantys gyventojai dažniau valgė mėsą, kiaušinius ir bulves negu

nesimankštinantys.

68

Gerai vertinantys savo sveikatą gyventojai turėjo mažesnes „Mėsos“ faktoriaus reikšmes negu

ją vertinantys vidutiniškai ir blogai (4.3.5 ir 4.3.6 lentelės). Taigi geros sveikatos gyventojai retai

valgė mėsą, kiaušinius ir bulves.

14,8

35,3

8,8

33,8

77,1

12,8

32,9

10,6

32,7

80*

0

10

20

30

40

50

60

70

80

proc.Teigiamos faktoriaus

reikšmėsNeigiamos faktoriaus

reikšmės

Rūko kasdien

Dažnai geria alų

Dažnai geria vyną

Dažnai geria stipriusalkoh. gėrimus

Fiziškai neaktyvūs

*p<0,05, lyginant su turinčiomis teigiamas faktoriaus reikšmes 4.3.6 pav. Gyvensenos veiksnių paplitimas tarp moterų, atsižvelgiant į „Mėsos“ faktoriaus

reikšmes 4.3.5 lentelė. Vyrų mėsos ir košių faktorių reikšmių vidurkiai ir standartinės paklaidos

(SP), priklausomai nuo savo sveikatos vertinimo ir gyvensenos veiksnių

„Mėsos“ faktorius „Košių“ faktorius Požymiai

Vidurkis SP p* Vidurkis SP p* Savo sveikatos vertinimas: Gera ir gana gera Vidutiniška ar bloga

-0,06 0,05

0,020,02

0,003

-0,09 0,07

0,02 0,02

<0,001

Rūkymo įpročiai: Rūko Nerūko

0,16 -0,14

0,020,02

<0,001

-0,12 0,10

0,02 0,02

<0,001

Alaus vartojimo įpročiai: Geria bent 2-3 k./sav. Geria rečiau ar negeria

0,10 -0,11

0,020,03

<0,001

-0,16 0,18

0,02 0,03

<0,001

Vyno vartojimo įpročiai: Geria bent 2-3 k./sav. Geria rečiau ar negeria

0,05 -0,02

0,030,02

0,05

-0,01 0,00

0,03 0,02

0,8

Stiprių alkoholinių gėrimų vartojimas:Geria bent 2-3 k./sav. Geria rečiau ar negeria

0,22 -0,09

0,030,02

<0,001

-0,17 0,07

0,03 0,02

<0,001

Fizinis aktyvumas laisvalaikiu: Bent 4-6 k./sav. Rečiau

0,07 -0,02

0,040,02

0,03

0,18 -0,06

0,04 0,02

<0,001

*taikytas ANOVA testas

69

4.3.6 lentelė. Moterų mėsos ir košių faktorių reikšmių vidurkiai ir standartinės paklaidos (SP), priklausomai nuo savo sveikatos vertinimo ir gyvensenos veiksnių

„Mėsos“ faktorius „Košių“ faktorius Požymiai

Vidurkis SP p* Vidurkis SP p* Savo sveikatos vertinimas: Gera ir gana gera Vidutiniška ar bloga

-0,12 0,08

0,020,02

<0,001

-0,11 0,07

0,02 0,02

<0,001

Rūkymo įpročiai: Rūko Nerūko

0,07 -0,01

0,040,02

0,06

-0,33 0,05

0,04 0,02

<0,001

Alaus vartojimo įpročiai: Geria bent 2-3 k./mėn. Geria rečiau ar negeria

0,05 -0,03

0,030,02

0,02

-0,15 0,08

0,02 0,02

<0,001

Vyno vartojimo įpročiai: Geria bent 2-3 k./mėn. Geria rečiau ar negeria

-0,08 0,01

0,050,02

0,09

-0,14 0,02

0,04 0,02

0,002

Stiprių alkoholinių gėrimų vartojimas:Geria bent 2-3 k./mėn. Geria rečiau ar negeria

0,05 -0,03

0,030,02

0,02

-0,17 0,08

0,03 0,02

<0,001

Fizinis aktyvumas laisvalaikiu: Bent 4-6 k./sav. Rečiau

0,06 -0,02

0,030,02

0,06

0,19 -0,05

0,03 0,02

<0,001

*taikytas ANOVA testas

“Košių” faktorius buvo susijęs su visais analizuojamais gyvensenos veiksniais. Vyrai ir

moterys, dažnai valgantys košes, dribsnius, ryžius, makaronus ir varškės sūrį, rečiau rūkė, vartojo

alkoholinius gėrimus ir buvo fiziškai aktyvesni negu retai vartojantys tuos maisto produktus (4.3.7

ir 4.3.8 pav.). Vyrams ir moterims, neturintiems žalingų įpročių ir fiziškai aktyviems, nustatytos

didesnės “Košių” faktoriaus reikšmės, palyginti su rūkančiais, vartojančiais alkoholinius gėrimus ir

laisvalaikiu retai besimankštinančiais gyventojais (4.3.5 ir 4.3.6 lentelės). Tuo tarpu tarp sveikatos

vertinimo ir “Košių” faktoriaus reikšmių nustatytas atvirkščias ryšys. Gerai vertinantys savo

sveikatą žmonės turėjo mažesnes faktoriaus reikšmes, t.y. mažiau vartojo grūdinių produktų ir

varškės sūrio, negu vidutinės ir blogos sveikatos gyventojai.

Mitybos įpročiai, gyvensenos veiksniai ir sveikatos vertinimas yra susiję su amžiumi,

išsimokslinimu, gyvenamąja vieta ir šeimine padėtimi. Siekiant įvertinti mitybos įpročių ryšius su

gyvensena ir sveikatos vertinimu, atsižvelgiant į minėtus socialinius veiksnius, buvo atlikta

logistinė regresinė analizė, kurios rezultatai pateikti 4.3.7 ir 4.3.8 lentelėse. Buvo skaičiuojami

šansai turėti teigiamas mitybos faktorių reikšmes, t.y. šansai dažnai vartoti tam tikrus maisto

produktus.

70

40,445,4

29,9

24,5

71,5

50,3*59,5*

30,3

33,2*

78,2*

0

10

20

30

40

50

60

70

80

proc. Teigiamos faktoriausreikšmės

Neigiamos faktoriausreikšmės

Rūko kasdien

Dažnai geria alų

Dažnai geria vyną

Dažnai geria stipriusalkoh. gėrimus

Fiziškai neaktyvūs

* p<0,001, lyginant su turinčiais teigiamas faktoriaus reikšmes 4.3.7 pav. Gyvensenos veiksnių paplitimas tarp vyrų, atsižvelgiant į „Košių“ faktoriaus

reikšmes

9,8

30,3

8,7

28,8

75,1

17,3**

37,5**

10,5*

37,2**

81,7**

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

proc. Teigiamos faktoriausreikšmės

Neigiamos faktoriausreikšmės

Rūko kasdien

Dažnai geria alų

Dažnai geria vyną

Dažnai geria stipriusalkoh. gėrimus

Fiziškai neaktyvūs

*p<0,005; ** p<0,001, lyginant su turinčiomis teigiamas faktoriaus reikšmes 4.3.8 pav. Gyvensenos veiksnių paplitimas tarp moterų, atsižvelgiant į „Košių“ faktoriaus

reikšmes

Savo sveikatą gerai ir gana gerai vertinantys tirtieji dažniau turėjo teigiamas „Daržovių“ ir

“Saldumynų” faktorių reikšmes ir rečiau teigiamas “Mėsos” ir “Košių” faktorių reikšmes negu

vidutinės ir blogos sveikatos žmonės. Šansai, kad geros sveikatos vyrai dažnai valgys šviežias

daržoves, vaisius, vištieną ir žuvį, buvo 1,5 karto, o moterys – 1,6 karto didesni negu vidutinės ir

blogos sveikatos vyrų ir moterų. Šansai, kad dažnai bus valgoma mėsa, kiaušiniai ir bulvės, geros

sveikatos vyrų buvo 20 proc., o moterų 30 proc. mažesni negu blogiau besijaučiančių žmonių.

71

Rūkantys vyrai turėjo 20 proc. mažesnius šansus dažnai valgyti šviežias daržoves, vaisius,

vištieną ir žuvį ir 30 proc. mažesnius šansus dažnai valgyti košes. Tačiau rūkorių vyrų šansai dažnai

valgyti mėsą buvo 1,5 karto didesni negu nerūkančių vyrų. Rūkorės moterys rečiau valgė

saldumynus ir košes palyginti su nerūkančiomis.

Dažnas alaus gėrimas tarp vyrų buvo susijęs su dažnesniu daržovių, saldumynų ir retesniu

košių vartojimu. Dažnai alų geriančios moterys turėjo didesnius šansus dažnai valgyti saldumynus

ir mėsą bei retai valgyti košes. Dažnai geriančių vyną vyrų šansai turėti teigiamas “Daržovių” ir

“Košių” faktorių reikšmes buvo 1,2 karto, o teigiamas “Saldumynų” faktoriaus reikšmes – 1,3 karto

didesni negu geriančių retai. Dažnai geriančios vyną moterys dažniau valgė daržoves ir saldumynus.

Vyrai, dažnai geriantys stiprius alkoholinius gėrimus, dažniau valgė mėsą, rečiau saldumynus ir

košes, negu nepiktnaudžiaujantys stipriais alkoholiniais gėrimais. Dažnai geriančios stiprius

alkoholinius gėrimus moterys, atvirkščiai nei vyrai, saldumynus vartojo dažniau nei negeriančios.

Fiziškai aktyvūs vyrai dažniau valgė daržoves, o moterys ir vyrai – mėsą ir košes negu

fiziškai neaktyvūs. Fiziškai aktyvių moterų šansai valgyti saldumynus buvo 20 proc. mažesni negu

fiziškai neaktyvių.

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad šviežias daržoves, vaisius, vištieną ir žuvį

dažniausiai valgė gerai savo sveikatą vertinantys, vartojantys įvairius alkoholinius gėrimus

gyventojai bei fiziškai aktyvūs laisvalaikiu ir nerūkantys vyrai. Konditerijos gaminiais ir

saldumynais dažniau mėgavosi geros sveikatos, vartojantys įvairius alkoholinius gėrimus žmonės ir

rūkančios bei nepakankamai fiziškai aktyvios moterys. Mėsą ir mėsos produktus, kiaušinius bei

bulves dažniausiai rinkosi vidutinės ir blogos sveikatos, vartojantys alkoholinius gėrimus ir

laisvalaikiu fiziškai aktyvūs žmonės bei rūkantys vyrai. Košes, dribsnius, ryžius, makaronus bei

varškės sūrį valgė sveikiausiai gyvenantys žmonės. Jie rečiau rūkė ir gėrė alkoholinius gėrimus bei

buvo fiziškai aktyvesni, tačiau blogiau vertino savo sveikatą negu nevalgantys tų maisto produktų

gyventojai.

72

4.3.7 lentelė. Vyrų mitybos faktorių teigiamų reikšmių šansų santykiai (ŠS), priklausomai nuo savo sveikatos vertinimo ir gyvensenos veiksnių

“Daržovių“

faktorius “Saldumynų”

faktorius “Mėsos” faktorius

“Košių” faktorius

Požymiai

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

Taip 1.47 1.28-1.69 1.85 1.61-

2.12 0.79 0.69-0.91 0.77 0.67-

0.88 Vertina savo sveikatą kaip gerą ar gana gerą Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 0.81 0.71-0.93 0.94 0.82-

1.08 1.45 1.3-1.66 0.71 0.61-

0.81 Kasdien rūko Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 1.27 1.1-1.48 1.21 1.04-

1.4 1.11 0.96-1.29 0.63 0.54-

0.73 Dažnai geria alų Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 1.20 1.03-1.41 1.32 1.13-

1.55 0,99 0.85-1.16 1.24 1.06-

1.46 Dažnai geria vyną Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 1.08 0.92-1.27 0.81 0.69-

0.95 1.54 1.31-1.82 0.76 0.64-

0.9 Dažnai geria stiprius alkoholinius gėrimus Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 1.26 1.08-1.43 0.89 0.76-

1.05 1.24 1.06-1.46 1.42 1.21-

1.66 Fiziškai aktyvūs laisvalaikio metu Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

PI – pasikliautinieji intervalai; ŠS standartizuoti pagal amžių, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą ir

šeiminę padėtį

73

4.3.8 lentelė. Moterų mitybos faktorių teigiamų reikšmių šansų santykiai (ŠS) priklausomai nuo savo sveikatos vertinimo ir gyvensenos veiksnių

PI – pasikliautinieji intervalai; ŠS standartizuoti pagal amžių, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą ir

šeiminę padėtį

“Daržovių“ faktorius “Saldumynų” faktorius

“Mėsos” faktorius

“Košių” faktorius

Požymiai

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

ŠS 95

proc. PI

Taip 1.58 1.4-1.8 1.40 1.23-

1.59 0.68 0.6-0.77 0.70 0.69-

0.89 Vertina savo sveikatą kaip gerą ar gana gerą Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 0.85 0.71-1.01 0.80 0.65-

0.93 1.19 0.99-1.42 0,58 0.48-

0.7 Kasdien rūko Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 1,10 0.96-1.26 1.39 1.21-

1.6 1.17 1.02-1.35 0.86 0.75-

0.99 Dažnai geria alų Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 2.10 1.68-2.63 1.21 1.0-

1.5 0.82 0.66-1.01 1.01 0.81-

1.25 Dažnai geria vyną Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 1.09 0.95-1.26 1.25 1.09-

1.4 1.04 0.91-1.2 0.79 0.68-

0.91 Dažnai geria stiprius alkoholinius gėrimus Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

Taip 1.12 0.96-1.29 0.80 0.69-

0.92 1.20 1.04-1.39 1.42 1.23-

1.65 Fiziškai aktyvūs laisvalaikio metu Ne 1.0 1.0 1.0 1.0

74

4.4. Sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimas ugdant sveikos mitybos įpročius ir gyventojų nuomonė apie mitybos pokyčius

Gyventojų buvo klausiama, ar per praėjusius 12 mėn. pakeitė kai kuriuos mitybos įpročius.

1998 - 2004 m. apklausų duomenimis, ketvirtadalis tirtųjų (24,3 proc.) atsakė, jog sumažino

vartojamų riebalų kiekį, 5,5 proc. pakeitė riebalų rūšį, 25,4 proc. daugiau valgė daržovių, 9,3 proc.

mažiau vartojo cukraus, 13,3 proc. - mažiau druskos. Gyventojų mitybos pokyčiai priklausė nuo

lyties, amžiaus, išsimokslinimo bei šeiminės padėties. Moterys, palyginti su vyrais, dažniau atsakė,

jog pakeitė mitybos įpročius (4.4.1 pav.).

18,8 18

9,3 11,3

28,6*31,3*

15,4*14,9*

0

5

10

15

20

25

30

35

proc. Vyrai Moterys

Mažiau riebalųDaugiau daržoviųMažiau cukrausMažiau druskos

*p<0,001, lyginant vyrus su moterimis 4.4.1 pav. Vyrų ir moterų, atsakiusių, kad per praėjusius 12 mėn. pakeitė mitybos

įpročius, dalis

Vyresnio amžiaus gyventojai dažniau negu jauni keitė mitybą. Per praėjusius metus riebalų

kiekį sumažino kas ketvirtas 50-64 m. amžiaus vyras ir 37,2 proc. šio amžiaus moterų (4.4.1

lentelė). Jaunų vyrų, atsakiusių, kad mažiau vartoja riebalų, buvo 13,5 proc., moterų - 22,2 proc.

Vyriausi gyventojai dažniau keitė riebalų rūšį, sumažino vartojamo cukraus ir druskos kiekį,

lyginant su jaunesniais. Jaunų vyrų, sumažinusių cukraus vartojimą, buvo beveik 2 kartus, o moterų

– 1,4 karto mažiau tarp vyriausio amžiaus žmonių.

Aukštojo išsimokslinimo gyventojai dažniau negu nebaigto vidurinio nurodė, kad per

praėjusius 12 mėn. padidino vartojamų daržovių kiekį (4.4.2 lentelė). Maždaug penktadalis aukštojo

išsimokslinimo vyrų ir trečdalis moterų atsakė, kad daugiau valgo daržovių. Tarp nebaigto vidurinio

išsimokslinimo žmonių taip atsakė 15 proc. vyrų ir 24,7 proc. moterų. Nebaigto vidurinio

išsimokslinimo vyrai ir moterys dažniau negu aukštojo išsimokslinimo gyventojai nurodė, kad

sumažino vartojamo cukraus kiekį. Daugiau nebaigto vidurinio negu aukštojo išsimokslinimo

moterų sumažino druskos vartojimą.

75

4.4.1 lentelė. Gyventojų, per praėjusius 12 mėn. pakeitusių kai kuriuos mitybos įpročius, dalis (proc.), atsižvelgiant į amžių ir lytį

Vyrai Moterys Amžiaus grupės Amžiaus grupės

Požymiai

20-34 35-49 50-64 20-34 35-49 50-64 Sumažino riebalų vartojimą 13,5 19,2 24,8** 22,2 27,9 37,2** Keitė riebalų rūšį 3,4 5,2 6,8* 3,7 5,4 8,8** Padidino daržovių vartojimą 17,2 17,8 19,5 32,7 31,0 30,2 Sumažino cukraus vartojimą 6,4 9,4 12,7** 14,0 13,0 20,2** Sumažino druskos vartojimą 8,0 12,5 13,5** 10,2 14,4 21,0**

*p<0,05; **p<0,001, taikant χ2 kriterijų

4.4.2 lentelė. Gyventojų, per praėjusius 12 mėn. pakeitusių kai kuriuos mitybos įpročius, dalis (proc.), atsižvelgiant į išsimokslinimą ir lytį

Vyrai Moterys Išsimokslinimas Išsimokslinimas

Požymiai

Nebaigtas vidurinis

Aukštasis Nebaigtas vidurinis

Aukštasis

Sumažino riebalų vartojimą 18,0 19,8 32,8 27,8 Keitė riebalų rūšį 5,2 4,9 6,2 5,5 Padidino daržovių vartojimą 15,0 21,9* 24,7 34,6* Sumažino cukraus vartojimą 11,1 12,7* 19,7 15,0* Sumažino druskos vartojimą 12,0 11,5 21,4 12,9*

*p<0,05; **p<0,001, taikant χ2 kriterijų

Šeiminė padėtis labiau veikė vyrų mitybos pokyčius negu moterų. Vedę vyrai dažniau nurodė

sumažinę vartotų riebalų kiekį (19,3 vedusių ir 15,7 proc. nevedusių vyrų, p<0,05). Šeimoje

gyvenantys vyrai dažniau sumažino vartojamo cukraus kiekį, lyginant su nevedusiais, atitinkamai

9,3 proc. ir 7,6 proc. (p<0,05). Ištekėjusios moterys taip pat dažniau negu netekėjusios atsakė, kad

mažiau vartoja cukraus, atitinkamai 16,3 proc. ir 13,6 proc. Mitybos įpročių pokyčiai nepriklausė

nuo gyvenamosios vietos.

Palyginus 1998 – 2004 m. apklausų rezultatus, nustatyta, kad kiekvienais metais panaši

gyventojų dalis atsakė, kad pakeitė mitybos įpročius (4.4.3 lentelė). 2004 m. šiek tiek mažiau

apklaustųjų nurodė, kas pakeitė riebalų rūšį ir sumažino druskos vartojimą. Paskutinio tyrimo metu

daugiau vyrų negu 1998 m. atsakė, kad sumažino cukraus vartojimą, atitinkamai 11,9 ir 8,7 proc.

Gyventojų buvo klausiama, kokios priežastys paskatino keisti mitybą per praėjusius 12 mėn.

Daugiausia gyventojų nurodė, kad keitė mitybą dėl pinigų trūkumo (kas penktas gyventojas), dėl

sveikatos (16,5 proc.) ir dėl atsiradusių naujų maisto produktų (10 proc.) (4.4.2 pav.). Pasikeitusią

šeiminę padėtį ir darbo pobūdį paminėjo mažiau nei penki procentai apklaustųjų.

Vyresni gyventojai dažniau keitė mitybą dėl sveikatos negu jauni. Tokią mitybos pokyčių

priežastį nurodė 7,7 proc. jauniausio amžiaus vyrų ir 13,1 proc. moterų bei 19,4 proc. vyriausio

amžiaus vyrų ir 27,4 proc. moterų (p<0,001, lyginant jauniausio ir vyriausio amžiaus gyventojus).

76

4.4.3 lentelė. Gyventojų, pakeitusių mitybos įpročius, dalis (%) 1998-2004 m.

**Pokyčių p<0,001; *Pokyčių p<0,05 (atskirai lyginti vyrų ir moterų mitybos pokyčiai 1998-2004 m.)

10,110

13,3

21,9**

17,8

19**

0 5 10 15 20 25

Atsirado naujųmaisto produktų

Trūksta pinigųmaisto produktams

Dėl sveikatos

proc.

MoterysVyrai

*p<0,001, lyginant vyrus su moterimis 4.4.2 pav. Vyrų ir moterų, pakeitusių mitybą dėl tam tikrų priežasčių, dalis

Didėjant amžiui didėjo gyventojų, pakeitusių mitybą dėl pinigų trūkumo, dalis. Pinigų

trūkumą, kaip mitybos pokyčių priežastį, nurodė 14,7 proc. jauniausio amžiaus, 20 proc.

vidutinio amžiaus ir 24,8 proc. vyriausio amžiaus gyventojų (p<0,001). Jauni žmonės dažniau

negu vyriausio amžiaus atsakė, kad keitė mitybą todėl, kad atsirado naujų maisto produktų,

atitinkamai 13 proc. ir 7,1 proc. (p<0,001). Pasikeitus darbo pobūdžiui, pakeitė mitybą 7 proc.

jauno amžiaus ir 2,3 proc. vyriausio amžiaus gyventojų (p<0,001). Aukštojo išsimokslinimo

vyrai dažniau keitė mitybą dėl sveikatos nei vidurinio ar nebaigto vidurinio, atitinkamai 16,8

proc. 12,7 proc. ir 12,1 proc. (p<0,05). Didėjant išsimokslinimui, mažėjo gyventojų, nurodžiusių,

kad trūksta pinigų maisto produktams įsigyti. Dėl pinigų trūkumo pakeitė mitybą 36,2 proc.

pradinio išsimokslinimo vyrų ir 30,8 proc. moterų, 22 proc. vidurinio išsimokslinimo vyrų ir

20,1 proc. moterų, 7,9 aukštojo išsimokslinimo vyrų ir 7,2 proc. moterų (p<0,001 tarp

išsimokslinimo grupių). Aukštojo išsimokslinimo moterys 7,4 proc. dažniau pradėjo vartoti

naujus maisto produktus lyginant su žemesnio išsimokslinimo moterimis.

1998 m. 2000 m. 2002 m. 2004 m. Požymis Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai MoterysSumažino riebalų vartojimą

20,4 30,2 16,5 25,9 19,0 29,3 20,0 29,4

Keitė riebalų rūšį 7,9 7,5 4,4 6,2 3,8 4,9 4,2** 4,4* Padidino daržovių vartojimą

20,2 33,5 16,5 31,4 17,9 30,2 17,7 30,1

Sumažino cukraus vartojimą

8,7 17,4 7,0 13,8 10,3 14,6 11,9* 16,0

Sumažino druskos vartojimą

12,8 19,1 8,9 14,1 12,6 14,8 11,2* 11,6*

77

Siekdami nustatyti sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės aktyvumą ugdant sveikos

mitybos įpročius, gyventojų klausėme: „Ar per praėjusius 12 mėn. kas nors iš išvardintų asmenų

patarė pakeisti mitybą dėl sveikatos?“ Tirtieji galėjo pasirinkti tokius atsakymo variantus:

„gydytojas“, „kiti sveikatos priežiūros specialistai“, „šeimos nariai“, „kiti asmenys“. Gauti

duomenys pateikti 4.4.3 pav.

Šeimos nariai dažniausiai patarė keisti mitybą dėl sveikatos. Net 29,7 proc. vyrų ir 21,8 proc.

moterų nurodė gavę tokius patarimus iš artimųjų. Sveikatos priežiūros specialistai daug rečiau

patarė savo pacientams keisti mitybą. Tik 12,7 proc. vyrų ir 16,4 proc. moterų teigė, kad

gydytojams patarė sveikiau maitintis. Kiti sveikatos priežiūros specialistai buvo dar mažiau

aktyvūs, teikdami patarimus dėl mitybos.

29,7

12,7

2,5

7,4

21,8*

16,4*

3,2

12,6*

0

5

10

15

20

25

30

proc. Vyrai Moterys

Šeimos nariai

Gydytojai

Kiti sveikatospriežiūros spec.

Kiti

*p<0,001, lyginant vyrus su moterimis 4.4.3 pav. Vyrų ir moterų, pakeitusių mitybą dėl gautų patarimų, dalis

Įvertinus 2000 – 2004 m. apklausų rezultatus, nustatyta, kad paskutinių dviejų tyrimų metu

daugiau vyrų atsakė, kad gydytojai jiems paterė keisti mitybos įpročius (4.4.4 lentelė). Nors 2000

m. moterys gydytojo patarimų sulaukdavo dažniau nei vyrai, paskutinio tyrimo duomenimis, vyrų

ir moterų, gavusių gydytojo patarimus, skaičius nesiskyrė. Tirtuoju laikotarpiu vyrų ir moterų,

gavusių patarimus iš kitų sveikatos priežiūros specialistų ir šeimos narių, dalis nepakito.

Logistinės regresinės analizės duomenimis, šansai gauti gydytojo patarimus didėjo su

amžiumi. Vyriausio amžiaus vyrų ir moterų šansai, kad gydytojas jiems patars keisti mitybą, buvo

atitinkamai 2,09 ir 3,48 karto didesni, lyginant su jauniausio amžiaus gyventojais (4.4.5 lentelė).

Gerai savo sveikatą vertinančių gyventojų šansai gauti patarimus buvo mažesni nei vidutiniškai ar

blogai vertinančių savo sveikatą (4.4.5 lentelė). Gydytojų teikiamų patarimų dažnis nepriklausė nuo

tirtųjų išsimokslinimo, gyvenamosios vietos ar šeiminės padėties.

78

4.4.4 lentelė. Gyventojų, gavusių patarimus keisti mitybą, dalis (%) 2000-2004 m.

*Pokyčių p<0,001

4.4.5 lentelė. Šansų, kad gydytojas patars keisti mitybą, santykiai, atsižvelgiant į socialinius veiksnius ir sveikatos vertinimą

Vyrai Moterys Požymiai ŠS 95 proc. PI ŠŠ 95 proc. PI Amžiaus grupės: 20-34 m. 35-49 m. 50-64 m.

1,0 1,63 2,09

1,05-2,52 1,34-3,26

1,0 1,96 3,48

1,36-2,81 2,41-5,02

Išsimokslinimas: Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis

1,0 0.94 1,10

0,62-1,43 0,67-1,79

1,0 1,08 0,96

0,72-1,61 0,61-1,52

Gyvenamoji vieta: Miestas Rajono centras Kaimas

1,0 0,98 0,72

0,70-1,36 0,49-1,06

1,0 1,03 1,03

0,78-1,36 0,73-1,44

Šeiminė padėtis: Vedęs/ištekėjusi Nevedęs/netekėjusi

1,0 0,92

0,65-1,32

1,0 0,86

0,66-1,11 Savo sveikatos vertinimas: Vidutiniška ar bloga Gera ir gana gera

1,0 0,21

0,14-0,30

1,0 0,29

0,21-0,41 Norėdami nustatyti, ar patarimai keisti mitybą buvo veiksmingi, palyginome žmonių, gavusių

ir negavusių patarimus, mitybos pokyčius. Vyrai, kuriems gydytojas patarė keisti mitybą, 2,4 karto

dažniau sumažino riebalų vartojimą, 2 kartus dažniau padidino daržovių vartojimą, 3,8 karto

dažniau sumažino cukraus ir 3,3 karto dažniau druskos vartojimą negu patarimų negavę vyrai (4.4.4

pav.). Moterys, gavusios gydytojų patarimus, taip pat dažniau keitė mitybą negu tos, kurioms

patarimų neduota (4.4.5 pav.). Net 44,7 proc. moterų, kurioms gydytojas patarė keisti mitybą,

pradėjo mažiau vartoti riebalų (tarp negavusių patarimų – 26,8 proc.). Daržovių vartojimą padidino

40 proc. patarimus gavusių ir 28,5 proc. patarimus negavusių moterų. Patarimus gavusios moterys 2

kartus dažniau atsakė, kad sumažino cukraus ir 2,7 karto dažniau druskos vartojimą.

Nors šeimos nariai dažniausiai patarė keisti mitybą, tačiau jų patarimai buvo mažai

veiksmingi. Vyrų, gavusių ir negavusių patarimų iš artimųjų, mitybos įpročiai pasikeitė vienodai.

Patarimus gavusios moterys dažniau atsakė, kad sumažino riebalų vartojimą, lyginant su patarimų

negavusiomis, atitinkamai 30,5 proc. ir 20,3 proc. (p<0,01). Taip pat daugiau patarimus iš šeimos

2000 m. 2002 m. 2004 m. Patarė keisti mitybą Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai MoterysGydytojai 9,0 16,4 15,2 18,2 14,9* 14,5 Kiti sveikatos priežiūros specialistai 2,0 4,1 2,8 3,1 2,8 2,4 Šeimos nariai 27,9 20,6 29,9 22,2 31,8 22,7 Kiti asmenys 5,2 13,3 9,4 13,3 7,9* 11,1

79

narių gavusių negu negavusių moterų pradėjo mažiau vartoti cukraus, atitinkamai 15,6 proc. ir 11,1

proc. (p<0,05).

5,1 4

39,3

27,4

8,4*

31,6

8,4*

31,6

15,3* 16,6*

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

Patarė gydytojas Nepatarė gydytojasproc.

Mažiau druskos

Mažiau cukraus

Daugiau daržovių

Keitė riebalų rūšį

Mažiau riebalų

*p<0,001, lyginant gavusius ir negavusius patarimus 4.4.4 pav. Vyrų, pakeitusių mitybą dalis, priklausomai nuo gautų ir negautų patarimų iš

gydytojo

7,33,9

44,7

24,7

9,3**

28

14**

40

28,5* 26,8**

05

10

1520253035

404550

Patarė gydytojas Nepatarė gydytojasproc.

Mažiau druskos

Mažiau cukraus

Daugiau daržovių

Keitė riebalų rūšį

Mažiau riebalų

*p<0,05 lyginant gavusius ir negavusius patarimus; **p<0,001 lyginant gavusius ir negavusius patarimus

4.4.5 pav. Moterų, pakeitusių mitybą dalis, priklausomai nuo gautų ir negautų patarimų iš gydytojo

Apibendrinant galima teigti, kad moterys, vyriausio amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo

gyventojai dažniausiai keitė nesveikus mitybos įpročius. Pinigų trūkumas ir rūpestis dėl sveikatos

dažniausiai skatino keisti mitybą. Gydytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, kurie turėtų

daugiausia dėmesio skirti sveikos gyvensenos ir ligų profilaktikos mokymui, buvo nepakankamai

aktyvūs ugdydami sveikos mitybos įgūdžius.

80

5. REZULTATŲ APTARIMAS

Žmogaus sveikata labai priklauso nuo gyvensenos. Mityba yra vienas svarbiausių gyvensenos

veiksnių. Sveikai maitinantis galima išvengti daugelio ligų. Todėl kuriant lėtinių ligų profilaktikos

strategijas, sveikos mitybos įpročių formavimui skiriamas didelis dėmesys.

Šiame darbe analizuojami suaugusių Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai ir jų pokyčiai per

dešimtmetį (1994-2004 m.). Per minėtą laikotarpį buvo apklausti 11 659 gyventojai, kurių atsako

dažnis buvo apie 65 proc. Imtis buvo pakankamai didelė ir gerai atspindėjo visą 25-64 m. Lietuvos

gyventojų populiaciją, kadangi apklaustų gyventojų lytinė, amžinė, tautinė struktūra, kaimo ir

miesto gyventojų santykis nesiskyrė nuo Lietuvos statistikos departamento pateiktos Lietuvos

gyventojų sudėties. Apklausai naudotas suderintas FINBALT HEALTH MONITOR programos

klausimynas, kuris buvo pritaikytas Lietuvai. Programos protokole numatyta, kad gali būti taikomos

kai kurios vietinės atsakymų kategorijos, tačiau jos turi būti palyginamos su kitomis programoje

dalyvaujančiomis šalimis. Vietinės kategorijos taikytos riebalų, vartojamų maistui gaminti ir

sumuštiniams sutepti, apibūdinimui, geriamo pieno riebumui nusakyti ir kt. Atliktas bandomasis

klausimyno tyrimas, apklausiant 200 žmonių, parodė, kad klausimynas yra suprantamas ir tinkamas

gyvensenos įpročiams vertinti. Klausimų formuluotė nebuvo keičiama, todėl galėjome lyginti

kartotinių apklausų duomenis.

Mitybos įpročiai buvo vertinami, taikant dažnuminį tam tikrų maisto produktų vartojimo

tyrimą. Kadangi klausimynas apėmė daugelį gyvensenos ir sveikatos sričių, klausimų apie mitybos

įpročius skaičius buvo ribotas. Naudodami dažnuminį metodą, negalėjome įvertinti maisto

medžiagų kiekio gyventojų maisto davinyje. Tačiau kitų autorių duomenimis, šis metodas yra

nesudėtingas, nebrangus, leidžiantis suskirstyti tiriamuosius į grupes pagal vartojimo dažnumą,

todėl jis plačiai taikomas tarptautiniuose epidemiologiniuose mitybos tyrimuose [231, 264, 211, 36,

223]. Standartinis klausimynas buvo pildomas pačių gyventojų jų namuose. Savipilda turi teigiamų

ir neigiamų pusių. Jei klausimas nepakankamai aiškus, į jį paprastai neatsakoma. Klausimai apie

mitybos įpročius buvo atsakinėjami gana gerai. Neatsakiusiųjų skaičius siekė 3-5 proc.,

neviršydamas 10 proc. Vyrai, nedalyvaujantys maisto ruošime, galėjo nežinoti kokie riebalai

vartojami maistui gaminti ar kokio riebumo pienas perkamas. Tačiau jie turėjo galimybę

pasikonsultuoti su kitais šeimos nariais. Be to, savipilda sudaro sąlygas respondentams atviriau

atsakyti į klausimus, ypač susijusius su žalingais įpročiais.

Atsisakymas dalyvauti tyrime – opiausia epidemiologinių tyrimų problema. Kaip rodo įvairių

šalių mokslininkų patirtis, tyrimo dalyviai ir nedalyviai skiriasi. Tarp nedalyvavusių tyrime dažniau

išaiškinami tokie su gyvensena susiję veiksniai kaip rūkymas, nepakankamas fizinis aktyvumas,

piktnaudžiavimas alkoholiu [277]. Kiti tyrėjai pažymi, kad neatsakantys būna vyresnio amžiaus,

gyvenantys kaime, dirbantys fizinį darbą, žemesnio išsimokslinimo [111, 293]. Mūsų tyrime

81

dalyvavo daugiau kaip 60 proc. atrinktųjų. Kadangi atsakiusieji pagal socialinius rodiklius nesiskyrė

nuo visos Lietuvos populiacijos, galima daryti prielaidą, kad nedalyvių dalis socialinėse grupėse

buvo panaši.

Savo darbe siekėme įvertinti kokie yra skirtingų socialinių Lietuvos gyventojų grupių mitybos

įpročiai. Mūsų tyrimo duomenimis, Lietuvos vyrų ir moterų mitybos įpročiai skyrėsi. Moterys

dažniau negu vyrai valgė šviežias daržoves ir vaisius, košes, maisto gaminimui dažniau vartojo

augalinį aliejų, nesaldino kavos ir arbatos, rečiau valgė mėsą ir mėsos produktus, kiaušinius, todėl

jų mityba buvo sveikesnė. Mitybos skirtumai tarp vyrų ir moterų nustatomi ir kitose šalyse.

Dauguma autorių nurodo, kad moterų mitybos įpročiai labiau atitinka sveikos mitybos

rekomendacijas, lyginant su vyrais [72, 211, 265, 117, 268]. Tyrimų, atliktų Europos valstybėse

duomenimis, vyrai valgė daugiau mėsos ir bulvių, mažiau žuvies, paukštienos, daržovių, vaisių ir

sūrio negu moterys [117; 246, 105 272, 250]. Tam pritarė Australijos bei JAV tyrėjai. Jų

duomenimis, moterys pirmenybę teikė mažai riebalų turinčiai dietai su mažesniu mėsos kiekiu [72,

312]. Moterys dažniau rinkosi vegetarišką maistą ir iš savo raciono išbraukė raudoną mėsą, tuo

tarpu vyrų maisto davinyje mėsa ir gyvuliniai produktai užėmė didelę dalį [133]. Moterys dažniau

rinkosi vaisius, daržoves, liesus pieno produktus [72, 117]. Tarp vyrų buvo daugiau valgančių

raudoną mėsą, mėsos produktus, kiaušinius, bulves, duoną, kitus grūdinius produktus, daug cukraus

turinčių produktų bei vartojančių alkoholį [72, 133]. Suomijoje atlikti tyrimai patvirtino vyrų ir

moterų mitybos įpročių skirtumus. Jų duomenimis, vyrai mažiau vartojo vaisių, daržovių, sūrio,

vištienos, žuvies, saldumynų [249]. Australijos mokslininkų duomenimis 44 proc. vyrų ir 34 proc.

moterų nevalgė vaisių per praėjusias 24 val., daržovių nevalgė 20 proc. vyrų ir 17 proc. moterų

[78].

Vaisių ir daržovių sudėtyje gausu vitaminų, mineralinių medžiagų, skaidulų ir kitų labai

svarbių komponentų. Daugiau vartojant vaisių ir daržovių, galima atsisakyti kitų, mažiau vertingų,

riebių ar saldžių maisto produktų [298]. Atlikto tyrimo duomenimis, moterys dažniau nei vyrai

vartojo visų rūšių daržoves ir vaisius, tačiau dar nepakankamai pagal sveikos mitybos

rekomendacijas. Kas dieną reikėtų suvalgyti bent 400 g daržovių ir vaisių (3-5 daržovių ir 2-4 vaisių

porcijas). Tik nedidelė gyventojų dalis atsakė, kad kasdien valgo daržoves ir vaisius. Tarp vidutinio

amžiaus moterų buvo daugiausia kasdien valgančių daržoves ir vaisius. Tuo tarpu dažnai daržoves

ir vaisius valgančių vyrų dalis nuo amžiaus nepriklausė. Nei karto per praėjusią savaitę šviežių

daržovių nevalgė 18,3 proc. vyrų ir 13,6 proc. moterų. Šviežių vaisių nevalgė 38,3 proc. vyrų ir 26,5

proc. moterų. Tyrimų, atliktų kituose šalyse, duomenys buvo gana skirtingi. Latvijos vyrų ir moterų,

valgiusių šviežias daržoves bent šešias dienas per savaitę, dalis buvo 19,2 proc., Estijos - 17,8 proc.

[233, 126, 282]. Lietuvos gyventojų šviežių vaisių vartojimas buvo mažiausias, lyginant Baltijos

šalis. Beveik kas dieną vaisius valgė 12,9 proc. lietuvių, 18,1 proc. latvių ir 19,5 proc.estų [282,

222]. Lietuvoje vis dar populiaresnės vietinės daržovės ir vaisiai, todėl sezoniškumas turi įtakos

82

vaisių ir daržovių vartojimo dažniui [40]. Panašius rezultatus gavo ir kiti tyrėjai, nurodydami, kad

šviežius vaisius vasaros-rudens mėnesiais kasdien valgė 59 proc. vyrų ir 51 proc. moterų, žiemą ir

pavasarį – tik 22,1 proc. vyrų ir 35,2 proc. moterų [169]. Atvežtinių žalumynų gausu prekybos

centruose, tačiau kaina dažnai lemia produktų pasirinkimą.

Tyrimas, kuriame dalyvavo šiaurės Europos šalys (Suomija, Švedija, Norvegija, Danija ir

Islandija) ir Baltijos šalys (Estija, Latvija ir Lietuva), patvirtino, kad vaisių ir daržovių vartojimas

yra nepakankamas. Mitybos rekomendacijų vartoti bent penkias porcijas vaisių ir daržovių per

dieną, laikėsi mažiau nei 10 proc. minėtų šalių gyventojų. Tik Švedijos moterų, vartojusių

rekomenduotą žalumynų kiekį, buvo kiek daugiau nei 10 proc. Lietuvoje atliktas vaisių ir daržovių

vartojimo tyrimas parodė, kad tarp vyrų ir moterų populiariausios daržovės buvo svogūnai, porai,

česnakai, morkos, agurkai. Dažniausiai valgomi vaisiai - obuoliai, citrusiniai bei braškės [282].

Skirtumų tarp vaisių vartojimo pagal lytį Lietuvoje nebuvo nustatyta, o Estijos ir Šiaurės valstybių

moterys vaisius valgė dažniau nei vyrai [282]. Panašūs ir kitų tarptautinių tyrimų duomenys.

Šešiose Europos šalyse atliktas mitybos įpročių vertinimas parodė, kad vyrai rečiau valgė vaisius ir

daržoves nei moterys [18].

Danijoje tik 4 proc. žmonių suvalgo 600 g vaisių ir daržovių per dieną, 10 proc. niekada

nevalgo šviežių vaisių, 2 proc. nevalgo šviežių daržovių [90]. Jų duomenimis daržovių moterims

vidutiniškai tenka 200 g/d., vyrams – 250 g/d., įskaitant ir bulves, vaisių atitinkamai 180 g/d. ir 150

g/d. [90, 282, 49]. Britai vidutiniškai suvalgė 250 g. vaisių ir daržovių per dieną [103, 282]. Panašūs

duomenis gauti Suomijos, Švedijos, Airijos ir kitų šalių tyrėjų, tuo tarpu graikai, italai, ispanai

vaisius ir daržoves vartojo du kartus dažniau [249, 103, 282, 278].

Teigiama, kad mitybos skirtumus sąlygoja kultūriniai, socialiniai, psichologiniai veiksniai.

Daugelyje bendruomenių maisto produktai sąlyginai yra skirstomi į “vyriškus” ir “moteriškus”.

Raudona mėsa laikoma vyriškumo simboliu [114]. Tuo tarpu daržovės, vaisiai, žuvis kaip

“lengvesnis” maistas, laikomas moterišku [114]. Vyrų nuomone, žuvis ir vaisiai yra nepatogus

maistas, kurio negali greitai suvalgyti.

Saldumynai: pyragaičiai, šokoladas, saldainiai - taip pat priskiriami moteriškam maistui [85,

133]. Mūsų tyrimo duomenimis, vyrų ir moterų saldumynų vartojimo dažnis nesiskyrė. Tuo tarpu

Danijos moterys saldumynus mėgo labiau nei vyrai. Švedų kalboje žodis saldumynas (‚sweet‘) turi

ir kitą reikšmę „nuostabi“. Jau pats žodis parodo, kad saldumynai moteriškas maistas [114].

Amerikos tyrėjų duomenimis vyrai gavo daugiau cukraus iš saldintų vaisvandenių nei moterys [88].

Maisto produktų pasirinkimą gali įtakoti ir kūno įvaizdžio stereotipai, kurie skiriasi atskiruose

šalyse. Daugumoje Europos šalių moters kūnas turi būti lieknas, grakštus, tuo tarpu vyrų –

raumeningas. Be to, moterys labiau rūpinasi savo išvaizda, todėl stengiasi sveikai maitintis [294].

Vyrų ir moterų suvokimas apie tai, kas yra sveika, skiriasi. Vyrai manė, kad sveikiausia valgyti

mėsą, tuo tarpu moterys rinkosi vaisius, bulves, daržoves, sūrį, liesą pieną. Skonis buvo dažniausiai

83

paminėtas kriterijus, pagal kurį vyrai rinkosi maistą. Moterys didžiausią dėmesį kreipė į produkto

naudingumą sveikatai [114, 304]. Moterys buvo dažniau linkusios išbandyti naujus maisto

produktus, keisti mitybą dėl sveikatos [80]. Visa tai lėmė, kad moterų mitybos įpročiai buvo

sveikesni nei vyrų.

Maisto produktų pasirinkimas kinta priklausomai ir nuo žmogaus amžiau. Mitybos įpročių

ryšius su amžiumi sunku apibūdinti vienareikšmiškai. Jauni žmonės mažiau rūpinasi savo sveikata

nei vyresni. Jaunimas dažniau keičia savo mitybą, greičiau perima kitų šalių mitybos tradicijas [80].

Atsiradę pokyčiai gali būti tiek palankūs, tiek ir nepalankūs sveikatai [248, 117, 116]. Mūsų tyrimo

duomenimis, jauni vyrai rečiau valgė juodą duoną, košes, žuvį, dažniau rinkosi mėsą, mėsos

gaminius, kiaušinius. Tačiau maisto gaminimui jie dažniau vartojo aliejų negu vyresni vyrai.

Jauniausio amžiaus moterys rečiau valgė košes ir dažniau mėsos produktus negu vyriausio amžiaus,

tačiau jos rečiau gėrė riebų kaimišką pieną ir tepė ant duonos sviestą. Taigi jaunimui būdingi tiek

sveiki, tiek ir nesveiki mitybos įpročiai. Tyrimai, atlikti įvairiuose šalyse, patvirtino, kad jaunų

žmonių mitybos įpročiai buvo patys nesveikiausi [124, 264, 150, 72]. Jie dažniau rinkosi skanesnį

maistą, taupydami laiką valgė greitą maistą [124]. Amerikos tyrėjų duomenimis, jauniausių

gyventojų (18-24 m.) mityba buvo labiausiai nesubalansuota, tuo tarpu vyriausio amžiaus gyventojų

maisto racionas buvo pats turtingiausias [264]. Anglijos tyrėjų duomenimis, vyresni gyventojai

dažniau rinkosi raudoną mėsą, žuvį, valgė sriubas, dribsnius, gėrė arbatą. Jaunimas daugiau vartojo

paukštienos, žuvies produktų, ankštinių, kiautuotų vėžiagyvių (austrių, krabų), grūdinių produktų,

riešutų, vegetariško maisto, gėrė kavą bei alkoholį [72]. Daržovės, bulvės ir žuvis buvo dažniau

vartojami vyresnių gyventojų nei jaunų, išskyrus Latviją, kurioje jauni gyventojai dažniau rinkosi

žuvį nei vyresni [282].

Jauni amerikiečiai rečiau pusryčiavo nei vyresni. Tarp pusryčiaujančių populiariausias maistas

buvo duona ir kava. Tokius pusryčius rinkosi net 37 proc. amerikiečių. Dar trečdalis rytais valgė

dribsnius su pienu [265]. Mūsų atlikto tyrimo rezultatai patvirtino, kad vyresnio amžiaus gyventojai

pusryčiavo dažniau nei jaunesnio amžiaus, vyrai dažniau nei moterys.

Didėjant gyventojų amžiui mažėjo energijos kiekis, gaunamas su maistu [63, 117]. Australų

mokslininkų duomenimis, vyresni gyventojai vartojo mažiau riebalų, riebaus pieno, maistinių

skaidulų [63, 28]. Tuo tarpu Anglijos mokslininkai gavo priešingus rezultatus, rodančius, kad

vyresni gyventojai kepimui dažniau rinkosi gyvulinius riebalus bei tepė juos ant duonos, gėrė riebų

pieną [72]. Panašūs rezultatai buvo gauti norvegų, danų, kanadiečių tyrėjų [117, 209, 211]. Mūsų

tyrimo duomenimis, vyriausio amžiaus vyrai dažniau rinkosi sviestą negu vidutinio amžiaus.

Jauniausio ir vidutinio amžiaus moterys rečiau tepė sviestą ant duonos nei vyriausio. Panašiai kaip

daugely kitų šalių, Lietuvoje riebus pienas buvo dažniau geriamas vyresnių gyventojų. Mėsos

produktai, dešros buvo populiaresni tarp jaunų žmonių, tuo tarpu mėsos vartojimo dažniai

nesiskyrė.

84

Sveikos mitybos įpročiai turėtų būti diegiami nuo pat vaikystės, nes vėliau susiformavusius

nesveikus įpročius sunku keisti. Dėl neišugdyto įpročio valgyti salotas, jauni žmonės rečiau jas

valgė, ypač tas, kuriom reikėjo specialaus paruošimo. Populiariausi buvo pomidorai, bananai,

mandarinai [301]. Panaši situacija ir Italijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Čia vyresni gyventojai

dažniau rinkosi šviežius vaisius ir daržoves, tuo tarpu jaunesni pirmenybę teikė apdorotiems

žalumynams [103, 295].

Literatūros duomenimis, jauni žmonės dažniau rinkosi „vakarietišką“ mitybą, gausią riebaluose

keptomis bulvytėmis, mėsa, kiaušiniais, daržovėmis su riebiais padažais [36]. Tuo tarpu vidutinio

amžiaus vyrai ir moterys dažniau rinkosi „vegetarinę“ mitybą, su gausiu daržovių, vaisių kiekiu,

pieno produktais, augaliniu aliejumi ir margarinu.

Mūsų tyrimo duomenimis, išsimokslinimas buvo vienas reikšmingiausių veiksnių lėmusių

mitybos įpročius. Aukštesnio išsimokslinimo žmonių mityba labiau atitiko PSO rekomendacijas

negu žemesnio išsimokslinimo. Panašius duomenis pateikė ir kitų šalių tyrėjai [117, 248, 157]. PSO

rekomenduoja vartoti mažiau riebių pieno ir mėsos produktų, nes juose yra daug sočiųjų riebių

rūgščių, didinančių cholesterolio koncentraciją kraujyje ir išeminės širdies ligos riziką; gyvulinius

riebalus keisti augaliniais [48]. Norint išvengti lėtinių ligų, patariama valgyti kuo daugiau daržovių

ir vaisių, turinčių daug antioksidantų, vitaminų, mineralinių ir kitų sveikatai naudingų medžiagų;

dažniau vartoti rupaus malimo grūdinių produktų (juodos duonos, kruopų košių).

Lietuvos gyventojai, turintys aukštąjį išsimokslinimą, dažniau valgė šviežias daržoves ir

vaisius negu nebaigto vidurinio išsimokslinimo. Panašūs duomenys buvo gauti ir kitų Lietuvos

tyrėjų [216, 56]. Apibendrinus tyrimų, atliktų penkiolikoje Europos valstybių, rezultatus, nustatyta,

kad daržovių ir vaisių vartojimas buvo susijęs su išsimokslinimu: daugumoje valstybių didėjant

išsimokslinimui didėjo ir daržovių bei vaisių vartojimas [249, 47]. Teigiamas ryšys tarp

išsimokslinimo ir daržovių bei vaisių vartojimo buvo stipresnis Šiaurės Europos šalyse palyginti su

Pietų Europa, kur vargingesnių visuomenės sluoksnių žmonės patys augina daržoves bei vaisius ir

vartoja juos maistui [249]. Tačiau pastarųjų metų mitybos tyrimų, atliktų Ispanijoje, duomenimis,

aukštesnio išsimokslinimo žmonės vartojo daugiau daržovių ir vaisių negu žemesnio

išsimokslinimo [5]. Danijos tyrėjų duomenimis, vyrų vaisių ir daržovių vartojimui didesnės įtakos

turėjo išsimokslinimas nei amžius, pajamos ar darbo pobūdis [87]. Aukštojo išsimokslinimo

Danijos vyrai vaisius ir daržoves valgė 48 proc. dažniau lyginant su žemo išsimokslinimo vyrais ir

21 proc. dažniau nei vidurinio išsimokslinimo vyrai. Aukštojo išsimokslinimo danės vaisius ir

daržoves rinkosi atitinkamai 27 proc. ir 30 proc. dažniau nei profesinio ir vidurinio išsimokslinimo

moterys [87]. Panašius rezultatus gavo Švedijos, Australijos, Olandijos, Amerikos, ir kitų šalių

mokslininkai [211, 302, 87].

Švedijos tyrėjų nuomone, vaisių ir daržovių valgymo įpročiai tarp savęs nesusiję. Daržovės

dažniausiai valgomos kaip patiekalo sudėtinė dalis, o vaisiai valgomi atskirai, dažniausiai tarp

85

valgymų [302]. Be to ir procentinė energija gaunama iš vaisių yra mažesnė, nei iš daržovių. Tai

aiškinama tuo, kad iš daržovių dažnai gaminamos salotos, kurių paruošimui naudojami įvairūs

užpilai, aliejai ar padažai [302].

Mūsų duomenimis, didėjant Lietuvos gyventojų išsimokslinimui, daugėjo maistui gaminti

vartojančių aliejų, valgančių žuvį ir mažėjo geriančių natūralų kaimišką pieną žmonių bei kasdien

valgančių mėsą moterų. Tačiau aukštojo išsimokslinimo gyventojai dažniau vartojo sviestą, vyrai

dažniau valgė riebų fermentinį sūrį negu nebaigto vidurinio išsimokslinimo. Kiti tyrėjai taip pat

nurodo, kad aukštesnio ir žemesnio išsimokslinimo žmonės riebalus gauna iš skirtingų maisto

produktų. Suomijos gyventojai, turintys aukštesnį išsimokslinimą, rečiau vartojo sviestą ir riebų

pieną, tačiau dažniau valgė fermentinį sūrį negu žemesnio išsimokslinimo [248]. Todėl riebalų dalis

visų išsimokslinimo grupių gyventojų maisto davinyje buvo panaši. Norvegijos gyventojų, kurie

mokėsi trylika metų ir ilgiau, maisto davinyje riebalų buvo mažiau negu tų, kurie mokėsi trumpesnį

laiką [117]. Gyventojų mitybos įpročių tyrimo 15 Europos šalių rezultatais, Šiaurės Europos

aukštojo išsimokslinimo gyventojai vartojo mažiau gyvulinių riebalų ir sviesto, lyginant su

atitinkamo išsimokslinimo Vakarų Europos gyventojais [119, 249]. Aukštojo išsimokslinimo danai

mažiau naudojo riebalų, daugiau sūro bei žuvies nei pradinio išsimokslinimo gyventojai [87].

Olandijos, Anglijos, JAV tyrėjų duomenimis, gyventojai, užimantys aukštesnę socialinę ekonominę

padėtį, vartojo mažiau mėsos ir pieno bei riebalų, tačiau daugiau fermentinio sūrio negu žemesnės

ekonominės padėties gyventojai [211]. Daugumoje šalių aukštesnio išsimokslinimo gyventojai

vartojo daugiau sūrio negu žemesnio išsimokslinimo. Šiaurės Europos valstybėse aukštesnį

išsimokslinimą turintys gyventojai vartojo mažiau sviesto, o Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje ir

Lenkijoje, atvirkščiai, daugiau negu turintys žemesnį išsimokslinimą. Visose šalyse žemesnio

išsimokslinimo žmonės vartojo daugiau gyvulinių riebalų. Žemesnės socialinės-ekonominės

padėties gyventojų pagrindinis energijos šaltinis buvo duona, aliejus, cukrus, pienas, kepiniai. Šių

produktų, kaip ir žuvies, ryžių, vištienos, margarino, sviesto, majonezo buvo dagiau valgoma

žemesnės socialinės ekonominės padėties gyventojų [53, 62, 262].

Didžiausi mitybos skirtumai tarp išsimokslinimo grupių Lietuvoje nustatyti 1994 m. Per

dešimtmetį visos gyventojų grupės pakeitė savo mitybą. Mažėjo gyvulinių riebalų (taukų ir sviesto)

vartojimas, didėjo augalinių aliejų ir daržovių vartojimas. Taigi Lietuvos gyventojų mityba tapo

sveikesnė, tačiau mitybos skirtumai tarp išsimokslinimo grupių išliko. Suomijos gyventojų mitybos

tyrimai nustatė, kad per ketvirtį amžiaus sumažėjo riebaus pieno ir sviesto vartojimas bei padidėjo

daržovių vartojimas. Didesni pokyčiai vyko tarp žemesnio išsimokslinimo žmonių, todėl mitybos

įpročių skirtumai tarp išsimokslinimo grupių sumažėjo, tačiau neišnyko [227].

Kartu pastebėta, kad aukštesnio išsimokslinimo žmonės ėmė daugiau vartoti riebių sūrių ir

mažiau tradicinių rekomenduotinų maisto produktų – bulvių ir duonos. Daržovių ir vaisių

vartojimas beveik nepakito, tačiau aukštojo išsimokslinimo žmonės jų valgė daugiau negu žemo

86

išsimokslinimo. Taigi ne visi jų mitybos pokyčiai buvo palankūs sveikatai. Pokyčiai vyko tarp visų

socialinių-ekonominių grupių, todėl socialiniai mitybos skirtumai išliko. Gyventojų mitybos

pokyčių tyrimai nustatė, kad aukštesnio išsimokslinimo žmonės dažniau renkasi naujus maisto

produktus, o žemesnio išsimokslinimo ilgiau laikosi tradicinių mitybos įpročių ir jų mitybos

pokyčiai vėluoja penkerius – dešimt metų [8, 227].

Kaip parodė tyrimai, aukštesnės socialinės-ekonominės klasės gyventojų mityba buvo

reguliaresnė. Gali būti, kad mažesnis reguliarių valgymo dažnis tarp žemesnės socialinės-

ekonominės klasės žmonių yra kompensuojamas didesnėmis maisto porcijomis ar įtakotas tyrimo

klaidų. Australijos mokslininkai pažymėjo, kad žemesnės socialinės klasės žmonės nenoriai

dalyvavo tyrimuose. Tai galėjo turėti įtakos vertinant rezultatus: nepakankamai įvertinant žemesnės

socialinės klasės žmones ir pervertinant aukštesnės [117].

Kitų šalių aukštojo išsimokslinimo gyventojai rečiau vartojo greitą maistą, mėsainius,

užkandžius nei pradinio išsimokslinimo gyventojai [264].

Aukštesnio išsimokslinimo gyventojai daugiau žinojo apie sveiką mitybą ir geriau sugebėjo

pritaikyti šias žinias pasirenkant sveikesnius maisto produktus [105, 128, 77, 178]. Jie skyrė sveikai

mitybai didesnį dėmesį negu žemesnio išsimokslinimo žmonės [117].

Daugiau aukšto negu žemo išsimokslinimo žmonių nurodė, kad jie rinkosi maistą,

atsižvelgdami į sveikatą, o ne į kainą [105, 128, 15]. Aukštesnio išsimokslinimo motinos dažniau

ribojo nesveikus maisto produktus savo vaikams, taip formuodamos sveikus mitybos įpročius nuo

vaikystės [104, 105]. Maisto produktų pasirinkimas priklausė ir nuo finansinių žmonių galimybių.

Lietuvos pradinio išsimokslinimo gyventojai atsakė, kad jiems dažnai trūksta pinigų maistui. Tuo

tarpu taip atsakiusių aukštojo išsimokslinimo gyventojų buvo 3,2 kartus mažiau. Kitų Lietuvoje

atliktų tyrimų duomenimis, kaina lėmė maisto produktų pasirinkimą [118, 15]. Pinigų stygius, kuris

dažniau būdingas žemo išsimokslinimo žmonėms, gali riboti sveikų maisto produktų vartojimą

[113].

Literatūros duomenimis, mažas pajamas turinčių žmonių pasirenkamų vaisių, daržovių bei kitų

maisto produktų asortimentas buvo ne toks įvairus lyginant su didesnes pajamas turinčiais [78; 53,

316, 300]. Be to, šviežių vaisių vartojimas buvo didesnis tarp aukštojo išsimokslinimo gyventojų

[111]. Vyrai ir moterys gaunantys mažas pajamas rečiau norėjo padidinti vaisių ir daržovių

vartojimą nei gaunantys didesnes pajamas [78]. Minėtų tyrėjų nuomone, kaina yra vienas

svarbiausių veiksnių, lemiančių maisto produktų pasirinkimą. Buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiant

įvertinti, kiek pajamos įtakojo mitybą. Tačiau vienareikšmiško atsakymo dar nėra. Kai kurių tyrimų

duomenys yra gana prieštaringi.

Yra tyrėjų, manančių, kad kaina nėra pagrindinis veiksnys, trukdantis sveikai maitintis.

Gyventojai pirmiausia turi suprasti šviežių daržovių ir vaisių teikiamą naudą jų sveikatai, kad norėtų

keisti mitybos įpročius. Racionalus valgiaraščio sudarymas gali užtikrinti pilnavertę mitybą ir padėti

87

ekonomiškai paskirstyti pajamas, skirtas maisto produktų įsigijimui. Tai patvirtina gauti rezultatai,

kuomet panašias pajamas gaunančių žmonių mityba skyrėsi. Žmonės, kurie laikėsi sveikos mitybos

rekomendacijų ir ruošė maistą namie, dažniau nurodė, kad pajamų maisto produktų pirkimui pakako

palyginti su tais, kurie maitinosi nesveikai ar dažnai užkandžiavo [212]. Tai patvirtino ir Australijos

mokslininkų darbai, pagal kuriuos, kai kurie nebrangūs, bet maistiniu požiūriu vertingi maisto

produktai, tokie kaip svogūnai, brokoliai, ankštiniai pipirai, balta duona buvo retai vartojami mažas

pajamas turinčių žmonių tarpe. Tuo tarpu kai kurie brangūs maisto produktai (jūriniai produktai,

jautiena, veršiena) buvo pakankamai dažnai vartojami mažas pajamas turinčių gyventojų [316].

Maisto pasirinkimo netolygumą tarp skirtingo išsimokslinimo ir skirtingas pajamas turinčių

žmonių gali įtakoti ir tiriamųjų amžius bei „mados“ bangos. Australijoje tradicinį riebalais gausų

maistą rečiausiai rinkosi jaunos, geras pajamas gaunančios moterys, jį keisdamos sveikesniu [316,

304].

Gyvenamoji vieta taip pat įtakojo maisto produktų pasirinkimą. Mūsų tyrimo duomenimis,

mieste gyvenančių žmonių mitybos įpročiai labiau atitiko sveikos mitybos rekomendacijas nei

gyvenančių kaime. Miesto gyventojai dažniau vartojo aliejų, šviežias daržoves, vaisius, košes,

dribsnius, gėrė liesesnį pieną, dažniau pusryčiavo lyginant su kaimo gyventojais. Tam pritarė ir kitų

šalių mokslininkai. Amerikos tyrėjų duomenimis, miesto gyventojai dažniau valgė vaisius, tuo tarpu

gyvenantys priemiestyje dažniau gėrė kavą, vaisvandenius, dažniau vartojo grūdinius patiekalus,

mėgo riebius desertus. Kaimo gyventojai rečiausiai pusryčiavo ir mažiausiai vartojo grūdinių

produktų [265]. Danai, gyvenantys kaimo vietovėse, rečiau valgė žuvį kaip pagrindinį patiekalą

(ŠS=0,52) ir dažniau vartojo apdorotas daržoves (ŠS=1,54) nei gyvenantys mieste. Mažų miestelių

gyventojai dažniau rinkosi mėsą, lyginant su gyvenančiais mieste [49]. Kiti tyrėjų duomenys taip

pat patvirtino, kad gyvenimas mieste buvo susijęs su didesniu vaisių ir daržovių vartojimu ir

mažesniu riebalų kiekio vartojimu [117].

Žemės ūkis Lietuvoje yra pagrindinis kaimo žmonių pragyvenimo šaltinis. Tai lemia ir kai

kurių produktų gausesnį vartojimą. Natūralus karvės pienas buvo 5 kartus dažniau vartojamas

kaime gyvenančių vyrų ir 7 kartus dažniau kaime gyvenančių moterų, lyginant su gyvenančiais

mieste. Mūsų gauti duomenys sutapo su anksčiau Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatais, pagal kuriuos

kaimo gyventojai gėrė riebesnį pieną ir išgerdavo jo daugiau nei miesto gyventojai bei rajonų centrų

gyventojai. Todėl kaimo gyventojų gaunamas riebalų kiekis buvo didesnis nei miesto gyventojų

[56]. Kaime gyvenantiems žmonėms sunku atsisakyti riebaus pieno. Dar gilus įsitikinimas, kad

natūralūs produktai patys sveikiausi. Be to iš karvės pieno daroma grietinė, sūriai, sviestas, kurie

taip pat yra riebūs. Kaip parodė tyrimas, mėsos vartojimo dažnis tarp miesto ir kaimo gyventojų

nesiskyrė. Tuo tarpu daržovės ir vaisiai populiaresni buvo tarp miestiečių. Mūsų tyrimo

duomenimis, vaisių vartojimo skirtumai buvo didesni nei daržovių. Mieste gyvenantys vyrai

šviežius vaisius bent 6 kartus per savaitę valgė dažniau nei kaime gyvenantys vyrai (ŠS=1,3).

88

Miestietės šviežius vaisius rinkosi dažniau lyginant su kaime ir rajonų centruose gyvenančiomis

moterimis (ŠS atitinkamai 1,5 ir 1,6). Tuo tarpu kitų autorių duomenys rodo, kad kaimo gyventojų

įpročiai sveikesni. Jie nurodė, kad net 49,3 proc. kaimo ir 39,2 proc. miesto gyventojų beveik

kasdien vartojo šviežias daržoves, išskyrus bulves [2]. Mūsų duomenimis tik 40,7 proc. miesto ir

31,9 proc. kaimo gyventojų bent 6 kartus per savaitę valgė šviežias daržoves. Nepakankamas

daržovių vartojimas kaime gali būti žinių, įpročių ar motyvacijos trūkumas. Miesto gyventojai

gauna daugiau informacijos apie sveiką mitybą. Tai skatina juos rinktis sveikesnius ir išbandyti

naujus maisto produktus.

Panašūs mitybos įpročių skirtumai tarp kaimo ir miesto gyventojų buvo nustatyti ir

kaimyninėse šalyse. Estijoje ir Latvijoje aliejus maisto ruošimui dažniau buvo naudojamas miesto

gyventojų [233, 126]. Panašiai kaip lietuviai, sviestą ant duonos dažniau tepė mieste gyvenantys

estai (27 proc.) nei kaimo gyventojai (22 proc.) [126]. Mėsa ir mėsos produktai gana populiarūs

Baltijos šalyse. Kasdien mėsą valgė 11,8 proc. Estijos, 12,7 proc. Latvijos ir 11,9 proc. Lietuvos

gyventojų [126, 233, 80]. Lietuvoje miesto ir kaimo gyventojai mėsą ir mėsos produktus bent 6

kartus per savaitę valgė vienodai dažnai. Estijoje miesto gyventojai dažniau valgė mėsos produktus,

o kaimo gyventojai – mėsą [126].

Gyvenančių skurdesnėse vietovėse mityba buvo nesveikesnė. Ją sudarė didesnis riebalų,

krakmolo, cukraus kiekis. Maistas, turtingas baltymais, mineralais ir vitaminais, skurdžiau

gyvenantiems buvo per brangus [155]. Amerikos tyrėjų duomenimis, kaime gyvenančios moterys

buvo pati nesveikiausia gyventojų grupė. Kaime gyvenančių vienišų moterų mirtingumas buvo 60

proc. didesnis nei ištekėjusių. [239]. Lietuvoje atlikta miesto ir kaimo gyventojų vidutinės būsimo

gyvenimo trukmės palyginamoji analizė parodė, kad kaimo gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo

trukmė buvo trumpesnė negu miesto [123]. Labiausiai skyrėsi darbingo amžiaus žmonių, ypač vyrų,

vidutinė būsimo gyvenimo trukmė. Šio amžiaus žmonių, gyvenančių kaime, tikimybė numirti buvo

žymiai didesnė negu mieste, o sulaukusių 65 m. amžiaus žmonių dalis buvo didesnė mieste negu

kaime [123]. Tai galima paaiškinti tuo, kad Lietuvos kaimuose daugiau žmonių, turinčių pradinį

išsimokslinimą, mažesnes pajamas bei blogesnes socialines sąlygas. Tai lemia ir nesveikų mitybos

įpročių didesnį paplitimą tarp kaimo gyventojų.

Kaip parodė mūsų tyrimo rezultatai, per tirtą dešimtmetį Lietuvos miesto gyventojų mityba

kito teigiama linkme sparčiau nei kaimo. Aliejaus vartojimo dažnis tarp kaime gyvenančių vyrų

padidėjo 4 kartus, moterų – 3,3 karto, tarp mieste gyvenančių vyrų ir moterų, atitinkamai 2 ir 1,

karto. Daržovių vartojimas labiau padidėjo miesto gyventojų tarpe palyginti su kaimo. Nors kaime

vyksta kai kurie teigiami mitybos įpročių pokyčiai, tačiau išlieka žymus skirtumas tarp kaimo ir

miesto gyventojų mitybos. Miestiečių sveikesnių produktų pasirinkimą lemia didesnis informacijos

kiekis, gausesnė produktų pasiūla ir naujų maisto produktų reklama. Dauguma kaimo gyventojų

vartoja savo žemės ūkio produkciją, renkasi natūralų riebų pieną ir pieno produktus. Kaimo

89

parduotuvėse maisto produktų pasiūla nėra gausi. Tai riboja čia gyvenančių žmonių pasirinkimo

galimybes. Mažą daržovių vartojimą tarp kaimo gyventojų, galima paaiškinti nepakankamom

žiniomis apie daržovių naudą sveikatai bei neišugdytais įgūdžiais.

Daugelyje šalių atlikti tyrimai parodė, kad vyrų ir moterų mitybos įpročius įtakoja ne tik minėti

socialiniai-ekonominiai veiksniai, bet ir šeiminė padėtis. Nors atskirų šalių mokslininkų gauti

rezultatai neretai skyrėsi, tačiau daugumos nuomone, vedusių žmonių mitybos įpročiai buvo

sveikesni nei nevedusių ar išsiskyrusių [179, 248, 264, 72]. Anglų tyrėjai netekėjusių moterų mitybą

apibūdino kaip vidutiniškai sveiką, kuri skyrėsi nuo sveikos nepakankamai kontroliuojamu mėsos,

riebalų, konditerinių gaminių kiekiu [179]. Nevedusių vyrų mityba buvo labiau nesveika nei

vedusių. Nevedę vyrai daugiau valgė mėsos ir mėsos produktų, mažiau žuvies, daugiau baltos nei

juodos duonos, dažniau gėrė riebų pieną, vartojo pyragus, sausainius, džemus, rečiau rinkosi

šviežias daržoves ir vaisius nei vedę vyrai [179]. Kiti tyrėjų rezultatai skyrėsi. Danų mokslininkai

negavo statistiškai patikimo ryšio tarp šeiminės padėties ir mitybos įpročių [87]. Mūsų atlikto

tyrimo duomenimis, šeimoje gyvenantys vyrai ir moterys turėjo ir teigiamų, ir neigiamų mitybos

įpročių. Tiek vedusių, tiek nevedusių vyrų, pusryčiavimo įpročiai, duonos, košių bei dribsnių

vartojimo dažniai nesiskyrė. Tačiau šeimoje gyvenantys vyrai rečiau valgė šviežius vaisius, dažniau

mėsą ir mėsos produktus, fermentinį sūrį, gėrė kavą ir ją saldino nei nevedę. Ištekėję moterys taip

pat ne visada skyrė pakankamai dėmesio sveikai mitybai. Jos rečiau pusryčiavo, dažniau valgė

mėsą, gėrė riebų pieną, dažniau saldino kavą. Moterų maisto gaminimui vartojamo aliejaus, šviežių

vaisių, daržovių, grūdinių produktų, fermentinio sūrio vartojimo dažniai nuo šeiminės padėties

nepriklausė. Ištekėjusių moterų, skirtingai nuo vienišų, dažnesnis žuvies vartojimas, buvo

vienintelis teigiamas ir statistiškai patikimas mitybos įprotis. Nors moterys rečiau nei vyrai nurodė

beveik kasdien valgančios mėsą ir mėsos produktus, tačiau ištekėjusios moterys rinkosi mėsą

dažniau nei netekėjusios. tuo tarpu vedę vyrai rečiau nei nevedę. Šeiminė padėtis vyrams ir

moterims darė skirtingą poveikį. Vyrų mėsos vartojimo įpročiai tapo sveikesni, tuo tarpu moterų,

mažiau sveiki. Mūsų gauti rezultatai sutapo su kitų šalių tyrėjų gautomis išvadomis, pagal kurias

vedę žmonės daugiau vartojo raudonos mėsos, paukštienos, konditerijos gaminių, įvairių

prieskonių, rečiau greito maisto [72]. Mėsą ar mėsos produktus, kaip pagrindinį patiekalą, dažniau

rinkosi vedę (ŠS=0,37), nei vieniši [179]. Santuokoje gyvenančios moterys vaisius, daržoves ir žuvį

valgė dažniau nei netekėjusios, išsiskyrusios ar našlės [221]. Šansų santykis, kad šeimoje

gyvenantys vyrai valgys daugiau vaisių ir daržovių, buvo 1,62 karto didesnis nei vienišų [221].

Šansų santykis, kad šeimos, auginančios vaikus, daugiau valgys vaisių, buvo 1,84 karto didesnis nei

šeimos be vaikų ar vienišų asmenų šeimos [49].

Kaip rodo daugumos tyrėjų duomenys, moterys dažniausiai yra atsakingos už maisto ruošimą

visai šeimai, produktų pirkimą. Vyrai dar labai nenoriai dalinasi maisto ruošos darbais. Jaunos,

karjeros siekiančios moterys dažniau linkusios įtraukti vyrus į produktų pirkimą ir maisto gaminimą

90

[130]. Dailiosios lyties atstovės daugiau dalyvaudamos maisto ruošimo procese, galėtų įtakoti

šeimos mitybos įpročius teigiama linkme. Ypač aukštesnio išsimokslinimo moterys, kurios

ruošdamos maistą dažniau atsižvelgia į sveikos mitybos rekomendacijas, o ne į skonį, kas būdingiau

vyrams ir žemesnio išsimokslinimo gyventojams [104]. Tačiau kaip rodo kiti tyrimai, moterys

dažnai turi balansuoti tarp šeimos norų, pomėgių ir sveiko maisto. Suderinti šiuos skirtingus

dalykus pavyksta ne kiekvienai moteriai. Daugiau aukšto išsimokslinimo moterų pirmenybę

atiduoda sveikam maistui, tuo tarpu žemesnio išsimokslinimo – vyro, vaikų norams [106, 107].

Kiekviena šalis ir šeima turi savas tradicijas bei taisykles, kurios įtakoja mitybos įpročius.

Šeimoje išugdomi vaikų mitybos įpročiai, kurie vėliau įtakoja ir jų sveikatą. Tyrimai parodė, kad

bendri šeimos valgymai įtakoja vaiko sveikatą, fizinį, psichinį ir socialinį vystymąsi [269]. Bendrų

valgymų skaičius buvo teigiamai susijęs su vaisių, daržovių, grūdinių produktų (duonos, košių,

ryžių, makaronų, kepinių) vartojimu, kalciu turtingais produktais (pienu, jogurtu, sūriu) ir neigiamai

susijęs su vaisvandenių vartojimu [194, 163].

Žmonių mitybos įpročiai kinta, tiek gyvenančių šeimoje, tiek vienišų. Tačiau daugelio šalių

tyrėjų duomenimis, vedusių mitybos įpročiai buvo ir yra sveikesni. Todėl valgymui kartu su šeima

turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys. Tai padėtų formuoti vaikų sveikus mitybos įpročius, kas

leistų geriau suprasti sveikos mitybos naudą, atsispirti bendraamžių nesveikų maisto produktų

vartojimo pagundai.

Besikeičiančios socialinės, ekonominės ir kultūrinės sąlygos, kintantis gyvenimo tempas ir

ritmas, sparčiai besivystanti maisto pramonė su vis gausėjančia įvairių maisto produktų pasiūla ir

reklama įtakoja gyventojų mitybos pokyčius. Kartais žmonės jaučiasi bejėgiai, bandydami

susigaudyti gausiame informacijos sraute. Amerikos tyrėjų duomenimis, 40 proc. gyventojų nurodė,

kad yra daug skirtingų rekomendacijų ir jie nežino, kuo tikėti [24]. Kaip rodo literatūros šaltiniai,

žinios lemia sveikesnę mitybą [304, 24]. Tirtieji, kurie turėjo daugiau žinių apie sveiką mitybą,

dažniau valgė vaisius ir daržoves, mažiau vartojo riebalų [304]. Įvairių autorių duomenimis, moterų

žinios buvo įvertintos geriau nei vyrų [11, 29, 133, 212, 244]. Daugiau moterų nei vyrų pakeitė

mitybą, apribodamos kalorijas, pasirinkdamos sveikesnę dietą su didesniu vaisių, daržovių ir

mažesniu mėsos kiekiu [133]. Mūsų tyrimo duomenys tai patvirtino: moterys dažniau keitė mitybos

įpročius nei vyrai. Per praėjusius metus riebalų kiekį sumažino 28,6 proc. moterų ir 18,8 proc. vyrų.

Daržovių vartojimo dažnį padidino kas trečia moteris ir kas penktas vyras. Tyrimai, atlikti Baltijos

šalyse bei Anglijoje, parodė, kad gyventojai nepakankamai turi žinių apie sveiką mitybą [223, 212].

Tačiau patys gyventojai dažnai mano, kad jie žino pakankamai. Tyrimas, atliktas Europos Sąjungos

šalyse, parodė, kad 70 proc. tirtųjų manė, kad maitinasi sveikai [127]. Daugiau nei pusė Ukrainos

gyventojų nurodė, kad jų mityba sveika ir be pakeitimų [22]. Taip maniusių Ispanijos gyventojų

buvo tik 12,6 proc. [166].

Anglijos tyrėjų duomenimis, gyventojai, kurių žinios buvo įvertintos geriausiai, 25 k. dažniau

91

laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų nei tie, kurių žinios buvo įvertintos blogiausiai [304]. Žinių

lygis skyrėsi priklausomai nuo gyventojų amžiaus, išsimokslinimo, pajamų.

Mūsų tyrimo duomenimis, vyriausio amžiaus, aukšto išsimokslinimo gyventojai bei vedę vyrai

dažniausiai keitė mitybos įpročius. Vyriausi gyventojai labiau padidino valgomų daržovių kiekį,

sumažino vartojamo cukraus ir druskos kiekį lyginant su jaunesniais. Pagal suomių tyrėjus,

jaunimas mažiau dėmesio kreipė į maisto sveikumą, bet daugiau į skonį [244, 245]. Anglų tyrėjai

nurodė, kad žinių lygis buvo tiesiogiai proporcingas išsimokslinimui bei socialinei-ekonominei

klasei [212]. Aukšto išsimokslinimo gyventojai rinkosi sveikesnius maisto produktus, pradinio

išsimokslinimo gyventojai dažniau atsižvelgdavo į kainą [212]. Kitų tyrėjų duomenimis, vyresni

gyventojai maisto produktus dažniau rinkosi pagal kainą, o ne kokybę. Vyrai dažniau nei moterys

nurodė, kad renkasi pagal skonį [22]. Mūsų tyrimo duomenimis, kas penktas gyventojas keitė

mitybą dėl pinigų trūkumo, kas šeštas dėl sveikatos. Skirtingų tyrėjų nurodomos kliūtys sveikai

maitintis šiek tiek skyrėsi, tačiau dažniausiai buvo minimos tokios kaip nereguliarios darbo

valandos, skonis, didelis užimtumas bei laiko trūkumas, kaina [127, 166, 22, 17].

Socialiniai, ekonominiai ir gyvensenos veiksniai nevienodai lemia mitybos įpročius [310, 267,

257]. Kaip rodo literatūra, nesveika mityba dažnai būna susijusi su kitais nesveikais įpročiais,

tokiais kaip rūkymu, alkoholio vartojimu, fizinis pasyvumu [179, 229]. Nepilnavertė mityba,

rūkymas, fizinis pasyvumas yra susiję ir su padidėjusia mirtingumo nuo lėtinių ligų rizika. Be to,

rūkantys ir fiziškai neaktyvūs asmenys turėjo padidėjusią blogesnės sveikatos riziką, lyginant su

nerūkančiais ir fiziškai aktyviais [92, 232].

Yra atlikta nemažai tyrimų, parodžiusių rūkančių ir nerūkančių mitybos įpročių skirtumus

[210, 37, 41, 23]. Mūsų tyrimo duomenimis, rūkantys vyrai ir moterys dažniau valgė mėsą, mėsos

gaminius, kiaušinius, keptas ir virtas bulves. Tuo tarpu nerūkantys rinkosi šviežias daržoves,

vaisius, vištieną bei žuvį. Danų tyrėjų duomenimis, rūkoriai daugiau tepė riebalų ant duonos,

daugiau valgė mėsos produktų, gėrė kavos, alkoholinių gėrimų, mažiau valgė šviežių vaisių,

daržovių, duonos su skaldytais grūdais, pyragų nei nerūkantys [210]. Švedų, anglų, norvegų,

suomių, ispanų, amerikiečių tyrėjai taip nustatė, kad nerūkantys dažniau vartojo šviežias daržoves ir

vaisius [302, 286, 117, 5, 180].

Amerikoje atlikti tyrimai rado, kad rūkantys dažniau negu nerūkantys vartojo riebalus, mėsą,

kiaušinius ir fermentinį sūrį [211]. Rūkymas buvo atvirkščiai susijęs su „vaisių ir pieno“ faktoriumi

(ŠS=0,53), kuriam buvo priskirtas pienas, jogurtas ir vaisiai [211]. Graikijos tyrėjų atliktos

faktorinės analizės rezultatai, kurios metu buvo išskirti keturi faktoriai, buvo artimi mūsų gautiems

rezultatams. Jų duomenimis, vakarietišką mitybą (mėsą, kiaušinius, bulves, nealkoholinius gėrimus)

dažniausiai rinkosi jauni, žemesnio išsimokslinimo bei rūkantys žmonės. Saldumynus labiausiai

mėgo jauni, nerūkantys, fiziškai neaktyvūs gyventojai. Tuo tarpu vegetarinė dieta (vaisiai, daržovės,

pieno produktai, aliejus) buvo būdingesnė vyresniems, labiau išsimokslinusiems, nerūkantiems

92

vyrams [36]. Kiti tyrėjai taip pat nurodė, kad žemesnio išsimokslinimo vyrai ir moterys dažniau

rūkė, buvo fiziškai neaktyvūs bei nutukę [228, 227, 256]. Paskutiniu metu daugėja retkarčiais

rūkančiųjų skaičius lyginant su reguliariai rūkančiais. Tai dažniausiai aukštesnio išsimokslinimo,

jauni, siekiantys karjeros žmonės [109].

Manoma, kad gyvensenos įpročiai nėra vien tik žmogaus asmeninis reikalas, nes jie įtakoja ir

kitus, gyvenančius toje pačioje aplinkoje [210]. Ypač pavojingas pasyvus rūkymas Nerūkančių

moterų tyrimas, atliktas Japonijoje, HonKonge, Švedijoje ir Amerikoje, parodė, kad moterys, kurių

vyrai rūkė, dažniau vartojo alkoholį, keptą maistą, rečiau vaisius, lyginant su nerūkančiomis

moterimis, kurių vyrai taip pat buvo nerūkantys [210, 140, 181].

Yra atlikta tyrimų, įrodančių alkoholinių gėrimų vartojimo ir rūkymo ryšį. Rūkymo paplitimas

buvo 4 kartus didesnis tarp gausiai vartojančių alkoholį (≥32g. etanolio per dieną), lyginant su

negeriančiais [137]. Vartojantys alkoholinius gėrimus nesveikiau maitinosi [132, 2001, 137].

Prancūzų tyrėjų duomenimis, alkoholio vartojimas buvo susijęs su gausesniu gyvulinių produktų,

fermentinio sūrio, bulvių, aliejaus ir mažesniu daržovių ir pieno produktų vartojimu [132]. Panašius

rezultatus gavo ir kitų šalių tyrėjai, teigdami, kad riebalų, mėsos, kiaušinių ir fermentinio sūrio

vartojimas buvo tiesiogiai susiję su rūkymu ir alkoholio vartojimu ir nesusiję su fiziniu aktyvumu

[211, 253, 257, 267].

Mūsų tyrimo duomenimis, alkoholinių gėrimų vartojimas buvo taip pat susijęs su mitybos

įpročiais. Gyventojai, vartojantys vyną, dažniau rinkosi daržoves, vaisius, vištieną, žuvį, tuo tarpu

vartojantys stiprius alkoholinius gėrimus labiau mėgo mėsą, mėsos produktus, kiaušinius, keptas ir

virtas bulves. Prancūzų ir Amerikiečių tyrėjų duomenimis, geriantys vyną rečiau rūkė, buvo

aukštesnio išsimokslinimo nei geriantys alų ar stipresnius alkoholinius gėrimus [132; 135, 136].

Geriantys vyną maitinosi sveikiau nei geriantys kitos rūšies alkoholinius gėrimus [288, 12]. Jie

dažniau valgė vaisius ir daržoves, rečiau raudoną ir keptą mėsą [12]. Kiti tyrėjai nurodo, kad

geriančių vyną bendras mirtingumas, rizika sirgti ŠKL, vėžiu buvo mažesni nei negeriančių [86,

277]. Literatūroje minimas ir „prancūzų paradoksas“ - tiesioginis ryšys tarp gausaus vyno vartojimo

ir mažo ŠKL paplitimo [86]. Tyrimai, atlikti Kopenhagoje, parodė, kad vyno tariamą naudą gali

iškreipti gausesnis daržovių vartojimas tarp geriančių vyną [288; 302]. Be to, manoma, kad žmonės,

kurie skiriasi pagal vartojamo alkoholio rūšį, taip pat skiriasi pagal sveikatą, rūkymo įpročius,

intelektą ir asmenines charakteristikas [86, 190, 12]. Alkoholio vartojimas buvo susijęs ir su fiziniu

aktyvumu. Nevartojantys alkoholio palyginti su vartojančiais buvo fiziškai pasyvesni ir turėjo

didesnę kūno masę [12]. Lietuvos tyrėjų duomenimis, vyrų bendras mirtingumas bei mirtingumas

nuo IŠL buvo atvirkščiai susijęs su fiziniu aktyvumu [277]. Nustatyta, kad 9-16 proc. mirčių

išsivysčiusiose šalyse gali būti susiję su sėslia gyvensena [213, 61]. Jei fiziškai neaktyvių žmonių

skaičius Europoje sumažėtų nuo 37 iki 27 proc., mirtingumas sumažėtų 3-6 proc. [61]. Reguliarus

fizinis aktyvumas gali sumažinti riziką susirgti antro tipo cukriniu diabetu, žarnų, krūties vėžiu,

93

atitolinti osteoporozę, išlaikyti optimalų kūno svorį [59, 6, 77, 61]. Fiziškai neaktyvūs žmonės

rečiau vartojo šviežius vaisius, daržoves, skaidulines medžiagas nei aktyvūs [61, 60, 211]. Ispanų

mokslininkai nustatė, kad mažas fizinis aktyvumas susijęs su dažnesniu sūrio, saldžių užkandžių,

nealkoholinių gėrimų, „vakarietiškos“ dietos pasirinkimu [168, 162, 8]. Tuo tarpu fiziškai aktyvūs

laisvalaikiu gyventojai dažniau rinkosi „viduržiemio jūros“ dietą, gausią šviežiomis daržovėmis,

vaisiais, ankštiniais, žuvimi ir alyvų aliejumi [253, 254; 8]. Moterys ir žemesnio išsimokslinimo

gyventojai rečiau mankštinosi laisvalaikiu [77]. Norvegijos mokslininkų duomenimis, fiziškai

pasyvių daugiau buvo tarp rūkančių nei nerūkančių ar anksčiau rūkiusių. Lytiniai skirtumai taip pat

egzistavo: 52 proc. nerūkiusių vyrų ir 43 proc. moterų nurodė esą fiziškai aktyvūs bent kartą per

savaitę [149]. Rūkiusių vyrų fizinis aktyvumas buvo panašus kaip nerūkiusių moterų.

Kai kurie nesveiki įpročiai gali veikti kartu, taip lemdami didesnę riziką sirgti lėtinėmis ligomis

nei pavieniai veiksniai. Todėl įvertinti, koks veiksnys labiau įtakoja mitybos pokyčius, labai sunku.

Be to mitybos įpročiai palaipsniui keičiasi. Vyksta tiek teigiami, tiek neigiami pokyčiai, kurie

priklauso nuo šalies ekonominės, politinės, sveikatos bei kultūros politikos.

Reiktų paminėti, kad mitybos ypatumus be socialinių ir ekonominių veiksnių apsprendžia ir

šalies geografinė padėtis, tautos tradicijos. Šiaurės Europos šalyse gausiausiai buvo vartojami pieno

produktai, Amerikoje – mėsa ir mėsos produktai, Pietų Europoje – daržovės, ankštiniai, žuvis ir

vynas, Japonijoje – grūdiniai produktai, soja ir žuvis [183]. Amerikos tyrėjų duomenimis, nesveiki

mitybos įpročiai sparčiai plito tarp gyventojų per paskutinį dešimtmetį. Padažnėjo vartojimas sūrių

užkandžių, desertų, saldintų vaisvandenių, greito maisto, įvairių užkandžių [25, 197]. Kaip teigia

autoriai, padažnėjo ne tik nesveikų maisto produktų vartojimas, bet ir porcijų dydžiai, ypač viešose

maitinimo įstaigose. Be to vis daugėja žmonių, valgančių ne namuose [124, 196, 198].

Lietuvoje gyventojų mitybos pokyčiai taip pat vyko. Juos lėmė daugelis priežasčių. Perėjus į

rinkos ekonomiką, padidėjo aliejaus, margarinų, daržovių bei vaisių pasiūla. Reklama, bendrieji

globalizacijos procesai veikė maisto produktų pasirinkimą. Didėjantis kavos vartojimas gali būti

vienas iš vakarietiško gyvenimo stiliaus perėmimo pavyzdžių. Per praėjusius dešimt metų labai

keitėsi maisto produktų kainos. Tyrimų duomenimis, Lietuvos gyventojų maisto produktų

pasirinkimas labiausiai priklausė nuo kainos [119]. Mažas pajamas turinčių gyvensenos įpročiai

buvo nesveikiausi. Jie, ruošdami maistą dažniausiai vartojo taukus, gėrė natūralų karvės pieną,

rečiausiai valgė daržoves [54]. Tam tikrą poveikį sveikesnei mitybai galėjo turėti ir sveikatos

mokymas, propaguojantis gausesnį daržovių ir vaisių vartojimą bei atsisakymą nuo gyvulinių

riebalų.

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad per aštuonerius metus Lietuvos gyventojų maisto davinyje

sumažėjo gyvulinių riebalų ir padidėjo augalinių. Tiesa, paskutinio tyrimo metu nustatytas

dažnesnis sviesto vartojimas negu 2000 m. Tam galėjo turėti poveikio padidėjusi įvairių tepių

riebalų mišinių, kurių pagrindą sudaro pieno riebalai, pasiūla. Gyventojai tepių riebalų mišinį

94

dažniausiai priskiria sviestui, nors riebalų mišiniuose sočiųjų riebalų rūgščių dažnai būna mažiau, o

nesočiųjų daugiau negu svieste. Sviestą dažniau vartojo vyresnio amžiaus žmonės. Be riebalų

vartojimo pokyčių, sveikatai svarbus daržovių ir vaisių vartojimo padidėjimas.

Anksčiau Lietuvoje atlikti tyrimai taip pat rodė, kad gyventojų mityba keičiasi [1] Lietuvos

gyventojai pradėjo daugiau vartoti šviežių daržovių, maistui gaminti vietoj gyvulinių riebalų

dažniau pradėjo vartoti aliejų, o sumuštiniams tepti dažniau rinkosi margariną nei sviestą [138].

Vakarų Europos valstybėse (Suomijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.) panašūs

mitybos pokyčiai prasidėjo aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje [219, 115, 84, 3, 274]. Per šį

laikotarpį (1970-1990 m.), daržovių vartojimas tarp Suomijos gyventojų padidėjo nuo 20 iki 52 kg.

asmeniui per metus ir dar turi tendenciją didėti [249]. Škotijoje sumažėjo raudonos mėsos

vartojimas, padaugėjo valgančių grūdinių produktų, vaisių ir daržovių [173]. Italijoje, lyginant

1994-1996 m. gyventojų mitybos įpročius su 1980-1984 m., stebimas padidėjęs lieso pieno, žuvies

ir kitų jūros produktų vartojimas ir sumažėjęs visų rūšių riebalų, aliejaus, riebaus sūrio vartojimas

[295].

Paskutinis dvidešimto amžiaus dešimtmetis - didžiulių permainų Centrinės ir Rytų Europos

šalyse laikotarpis. Tose šalyse labai sparčiai kito žmonių gyvensena ir sveikata. Lenkijos, Rytų

Vokietijos, Čekijos gyventojai keitė gyvulinius riebalus augaliniais, dažniau valgė daržoves ir

vaisius [317, 285, 71]. Lenkijoje didėjo paukštienos, augalinių riebalų populiarumas, tuo tarpu

pieno ir pieno produktų vartojimas mažėjo [141]. Sveikos gyvensenos tyrimas, atliktas Suomijoje,

Estijoje, Lietuvoje ir Latvijoje, parodė, kad augalinio aliejaus vartojimas sparčiai didėjo visuose

šalyse [234]. Tai lėmė sveikatos mokymo programos (ypač Suomijoje) ir padidėjęs augalinių aliejų

asortimentas (Baltijos šalyse). Estijoje, žmonių dalis, vartojančių augalinį aliejų maisto gaminimui,

padidėjo nuo 21 proc. 1990 m. iki 86 proc. 2000 m.; ant duonos tepančių sviestą dalis sumažėjo

atitinkamai nuo 90 proc. iki 29 proc. [125]. Rumunijoje pereinamuoju į rinkos ekonomiką

laikotarpiu, sumažėjo mėsos, pieno vartojimas. Dažniausiai vartojami maisto produktai buvo

grūdiniai produktai (ypač miltai), riebalai ir aliejus, kiaušiniai, bulvės ir alkoholiniai gėrimai. Šios

šalies gyventojų mitybą įtakojo produktų kainų didėjimas ir pajamų mažėjimas [218].

Mitybai tampant sveikesnei, stebimas mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažėjimas

[317, 237, 236]. Susieti mitybos ir mirtingumo pokyčius gana sudėtinga, nes paprastai pasikeitus

tam tikram veiksniui, sąlygojančiam lėtinės ligos atsiradimą, mirtingumo pokyčiai nustatomi po

penkerių – dešimties metų. Kita vertus, permainos vyko labai greitai, paliesdamos didžiules žmonių

grupes, todėl ir jų poveikis sveikatai galėjo pasireikšti anksčiau negu iki tol buvo stebėta. Yra

nemažai pavyzdžių, kuomet teisinga sveikatos politika davė puikių rezultatų. Suomijoje, vykdytas

Šiaurės Karelijos projektas, padėjo sumažinti gyvulinių riebalų vartojimą. Tai sumažino

cholesterolio koncentraciją kraujyje, ko pasekoje sumažėjo gyventojų sergamumas ir mirtingumas

nuo širdies ir kraujagyslių ligų [237]. Kituose šalyse vykdytos sveikos mitybos propagavimo ir

95

mokymo programos taip pat davė teigiamų rezultatų [115, 84].

Nors Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai kinta teigiama linkme, tačiau mitybos įpročių

skirtumai susiję su lytimi, išsimokslinimu ir gyvenamąja vietą dar išlieka. Yra manoma, kad

mitybos įpročių pokyčiai pirmiausia vyksta tarp aukštesnės socialinės klasės ir miesto gyventojų, o

po to šie pokyčiai persiduoda kitiems visuomenės sluoksniams [117, 243].

Mažinti sveikatos skirtumus tarp įvairių gyventojų grupių yra vienas pagrindinių sveikatos

politikos tikslų. Mitybos įpročių skirtumų mažinimas viena iš šio tikslo sudėtinių dalių. Pasaulinės

sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro iniciatyva pasiūlytas Maisto ir mitybos politikos

veiksmų planas 2000-2005 metams [281]. Veiksmų plano tikslas – parengti ir įgyvendinti tokią

maisto ir mitybos politiką, kuri stiprintų visuomenės sveikatą. Nurodoma, kad ypatingas dėmesys

turėtų būti skiriamas žemesnės socialinės padėties žmonėms. 2004 m. Pasaulio sveikatos asamblėja

patvirtino Pasaulio mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategiją, kurioje nurodomos sveikos

mitybos gairės ir būdai, kaip pagerinti gyventojų mitybą, siekiant sumažinti lėtinių neužkrečiamų

ligų paplitimą. Lietuvos Valstybinė maisto ir mitybos strategija numato gerinti visų Lietuvos

gyventojų grupių mitybą, siekiant išvengti ligų, susijusių su mityba, tarp jų ir lėtinių neužkrečiamų

ligų, parengti mitybos rekomendacijas ir sveikos mitybos ugdymo priemones visoms gyventojų

grupėms ir gerinti visų gyventojų grupių, pirmiausiai socialiai remtinų, aprūpinimą sveikais maisto

produktais. Šios strategijos įgyvendinimui labai svarbus tarpžinybinis bendradarbiavimas. Švietimo

sistemos aktyvus dalyvavimas, skatinant ir sudarant sąlygas žmonėms siekti mokslo, būtinas keliant

gyventojų žinių lygį, didinant sveikatos raštingumą, domėjimąsi gyvensenos ir mitybos poveikiu

sveikatai. Žemės ūkis, maisto pramonė turėtų aprūpinti gyventojus sveikais maisto produktais.

Šalies ekonomikos augimas, teisinga socialinė politika padėtų išspręsti mažas pajamas gaunančių

žmonių mitybos problemas. Lietuvos gyventojų mitybai tampant sveikesne, mažės sergamumas ir

mirtingumas nuo lėtinių neužkrečiamų ligų, ilgės gyvenimo be ligų trukmė.

96

6. IŠVADOS

1. 1994-2004 m. Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai kito sveikatai palankia linkme ir labiau atitiko

Pasaulio sveikatos organizacijos mitybos rekomendacijas. Pradėta daugiau vartoti aliejaus bei margarino,

mažiau gyvulinių riebalų (taukų, sviesto, natūralaus kaimiško pieno). Padidėjo šviežių daržovių ir vaisių

bei juodos duonos vartojimas. Visų tirtų socialinių grupių gyventojai keitė mitybos įpročius, tačiau

socialiniai mitybos skirtumai suaugusių Lietuvos gyventojų populiacijoje išliko.

2. Moterims būdingi sveikesni mitybos įpročiai: jos dažniau negu vyrai valgė šviežias daržoves ir vaisius,

kruopų košes, maistui gaminti dažniau vartojo augalinį aliejų, nesaldino kavos ir arbatos, rečiau valgė

mėsą ir mėsos produktus bei gėrė riebų pieną.

3. Jauniausio amžiaus vyrai ir moterys maistui gaminti dažniau vartojo aliejų, rečiau tepė ant duonos

sviestą bei gėrė riebų pieną negu vyriausio amžiaus. Tačiau jie rečiau negu vyresni valgė juodą duoną,

košes bei žuvį, dažniau vartojo mėsą ir mėsos produktus.

4. Aukštojo išsimokslinimo žmonių dauguma mitybos įpročių buvo sveikesni negu nebaigto vidurinio

išsimokslinimo. Gyventojai, turintys aukštąjį išsimokslinimą, dažniau valgė šviežias daržoves ir vaisius,

maistui gaminti vartojo aliejų, valgė žuvį, rečiau gėrė riebų pieną negu nebaigto vidurinio

išsimokslinimo. Tačiau aukštojo išsimokslinimo žmonės dažniau vartojo sviestą, valgė fermentinį sūrį,

mažiau valgė juodos duonos, palyginti su nebaigto vidurinio išsimokslinimo žmonėmis.

5. Kaimo gyventojų mitybos įpročiai labiau skyrėsi nuo sveikos mitybos rekomendacijų. Kaime gyvenantys

vyrai ir moterys, palyginti su miestiečiais, rečiau vartojo aliejų, dažniau gėrė riebų pieną, daugiau vartojo

cukraus, rečiau valgė šviežius vaisius, moterys - ir šviežias daržoves.

6. Netekėjusios moterys rečiau negu ištekėjusios valgė mėsą ir mėsos produktus, tepė ant duonos sviestą,

gėrė riebų pieną, vartojo cukrų saldinti kavai ir arbatai. Nevedę vyrai dažniau negu vedusieji valgė

šviežius vaisius, juodą duoną, rečiau valgė mėsą, fermentinį sūrį bei saldino arbatą. Tačiau jie rečiau

negu gyvenantys šeimoje vartojo aliejų, dažniau gėrė riebų pieną.

7. Mitybos įpročiai buvo susiję su subjektyvia sveikata ir gyvensenos veiksniais. Gyventojai, dažniau

vartojantys daržoves ir rečiau mėsą, geriau vertino savo sveikatą negu valgantys mažai daržovių ir daug

mėsos. Vyrai, valgantys daržoves, žuvį ir vištieną, rečiau rūkė, vyrai ir moterys - dažniau vartojo

alkoholinius gėrimus, buvo fiziškai aktyvesni negu retai valgantys minėtus maisto produktus. Valgantieji

košes rečiau vartojo visų rūšių alkoholinius gėrimus, dažniau sportavo laisvalaikiu. Tuo tarpu vyrai,

valgantys mėsą, kiaušinius ir bulves, dažniau rūkė, vartojo alų ir stiprius alkoholinius gėrimus negu

vengusieji tų maisto produktų.

8. Gydytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai nepakankamai aktyviai dalyvauja ugdant sveikos

mitybos įpročius. Tik 12,7 proc. vyrų ir 16,4 proc. moterų atsakė, kad gydytojas jiems patarė keisti

mitybą dėl sveikatos. Gyventojai, gavę patarimų, dažniau nei jų negavę, atsakė, kad per praėjusius metus

keitė mitybos įpročius. Moterys, vyriausiojo amžiaus ir aukštesnio išsimokslinimo gyventojai per

paskutiniuosius 12 mėn. dažniausiai keitė nesveikus mitybos įpročius.

97

9. Siekiant sumažinti lėtinių ligų paplitimą ir stiprinti Lietuvos gyventojų sveikatą, būtina skatinti teigiamus

mitybos pokyčius ir laiku sustabdyti neigiamus. Rengiant sveikos mitybos ugdymo programas, būtina

atsižvelgti į socialinius mitybos įpročių skirtumus.

98

7. SUMMARY

The aim of the study was assess socio-demographic variations in nutrition habits and their

trends over the last decade in Lithuanian adult population. Objectives were:

1. To evaluate the trends in food habits of Lithuanian adult population between 1994 and 2004.

2. To determine the associations between nutritional habits and social factors: sex, age, the level

of education, the place of residence, and marital status.

3. To evaluate the associations of nutritional habits with subjective health and health behaviour:

smoking, alcohol consumption, and physical activity.

4. To examine the participation of health professionals in the promotion of healthy nutrition and

to assess the population’s opinion about the reasons for dietary changes.

Since 1994 Lithuania together with Finland, Estonia and Latvia has been participating in

international Health Behaviour project (FINBALT HEALTH MONITOR). Along with other health

behaviour, nutrition habits have been estimated as well. This doctoral thesis is a part of this

international project.

In Lithuania, six health behaviour surveys on national samples of the adult population were

carried out every two years. For every survey, a national random sample of 3000 inhabitants aged

20-64 years was taken from the National Population Register. The study material was collected

through a postal survey. The questionnaires were mailed in March and those who did not respond

within a month received another copy of the questionnaire in May. The self-administrated

questionnaire was filled-in by 11659 persons (5146 men and 6513 women). Response rates ranged

from 61.7% to 74.4%.

The standardized questionnaire contained questions on the socio-demographic

characteristics, subjective health, smoking, nutrition habits, alcohol consumption, physical

activity, and advice to change health behaviour. The main questions of interest have been kept

unchanged to ensure comparability between the years studied.

The respondents were differentiated into three age groups: 20-34, 35-49, and 50-64 years of

age. Education was measured using five educational levels (primary, incomplete secondary,

secondary, vocational, and university). The respondents were categorized into three groups: persons

with incomplete secondary education (primary or incomplete secondary), secondary (secondary or

vocational), and university education. The degree of urbanization was based on the administrative

classification of the places of residence. The respondents were grouped as living in cities, towns, or

villages according to their place of residence. They were categorized as married and unmarried

according to their marital status.

99

The questionnaire included food-related questions dealing with cooking fats, bread spreads,

vegetables, milk, bread, eggs, sugar, coffee and tea consumption, since 1996 the question on the

frequency of the consumption of fresh vegetables has been included, since 1998 and further

surveys, the questions on the consumption frequency of meat, fish, cheese, cereals, potatoes, and

sweets - was added. The respondent was asked to mark the frequency of the consumption of 20

common food items: ‘How often during the last week have you consumed the following foods and

drinks?’ The respondent could choose one of the following answers: never, 1-2 days a week, 3-5

days a week, or 6-7 days a week. The former questions on cooking fats, bread spreads, milk, bread,

eggs, sugar, and coffee and tea consumption were kept unchanged.

Statistical analyses were performed using the statistical software package SPSS 11.0 for

Windows. In order to assess the trends in nutrition habits between 1994 and 2004, age-adjusted

annual prevalence rates were calculated using the distribution of Lithuanian population by age in

2001 (census data) as a standard. P for trends was estimated.

Data from 1998, 2000, 2002, and 2004 were used for analysis of the associations between

social factors and nutrition habits. The differences in the distribution of the respondents were

assessed using analyses of the chi-squared tests. The difference was considered to be significant

when p<0.05. The effect of age, the level of education, the place of residence, and marital status on

nutrition habits was evaluated using multifactor logistic regression analysis that was carried out

separately for men and women. The reference groups were: the age group of 20-34 years,

respondents with incomplete secondary education, residents of urban areas, and married subjects.

The results are presented as odds ratios and 95% confidence intervals. When the 95% confidence

interval did not include 1, the odds ratio was considered to be statistically significant.

The statistical analysis of the associations between nutrition habits and subjective health as

well as health behaviours were performed using data collected by means of food frequency

questionnaire in 1998 – 2004. Factor analysis was employed in order to reduce the number of food

items in the food frequency questionnaire to the main factors. Food items with absolute factor

loading >0.5 were considered as significantly contributing to the main factor. The factor analysis

extracted four main factors from 20 food items. Separate logistic regression models were used for

each indicator with adjustment for age, level of education, place of residence, and marital status.

Results:

1. Positive trends in nutrition habits were observed between 1994-2002 in Lithuania. The diet of

the Lithuanian population tended to become closer to the WHO recommendations for healthy

nutrition. People started to consume more vegetable oil and margarine, and less animal fat (lard,

butter, and high-fat milk). The consumption of fresh vegetables, fruit, and dark bread has

increased. Although all social groups of the Lithuanian population have changed their diet,

social differences in nutrition habits still remained significant.

100

2. Lithuanian women had healthier diet than men did. Women more often than men used

vegetable oil for cooking, consumed fresh vegetables, fruit, and porridges, and drank sugar-free

tea and coffee. The consumption of meat and meat products as well as high-fat milk was less

common among women than among men.

3. Men and women in the youngest age group more frequently used vegetable oil for cooking, and

less frequently consumed high-fat milk and butter on their bread, compared to the eldest

respondents. However, compared to older people, they less frequently consumed dark bread,

porridges, and fish, and more frequently – meat and meat products.

4. The majority of people with higher education had healthier nutrition habits, compared to people

with unfinished secondary education. People with higher education more frequently consumed

fresh fruit and vegetables, used vegetable oil for cooking, more frequently ate fish, and less

frequently consumed high-fat milk, in comparison with the respondents with unfinished

secondary education levels. However, people with higher education levels, compared to those

with unfinished secondary education, more frequently consumed butter, fermented cheese, and

less frequently – dark bread; in addition to that, of the two education groups, males in the

former one more frequently consumed meat.

5. Nutrition habits of the rural population were less healthy, compared to those of the urban

population. Both males and females living in the rural areas less frequently had breakfast and

used vegetable oil, and more frequently consumed high-fat milk, compared to the urban

population. In addition to that, rural population of both sexes less frequently consumed fresh

fruit, and females– fresh vegetables, compared to the inhabitants of the urban areas.

6. Unmarried women less frequently consumed meat and meat products and high-fat milk, less

frequently used butter on their bread, and more frequently drank sugar-free tea and coffee,

compared to the married ones. Unmarried men more frequently drank sugar-free tea and coffee,

ate fresh fruit and dark bread, and less frequently – meat, compared to the married ones.

However, they less frequently used vegetable oil, and more frequently consumed high-fat milk

and fermented cheese, compared to those with families.

7. Nutrition habits were related to the subjective health and lifestyle factors. People who more

frequently consumed vegetables, and less frequently – meat, presented better evaluations of

their health, compared to those who consumed little vegetables and much meat. Men who

consumed more vegetables and fish less frequently were smokers, while the respondents of both

sexes with such nutrition habits tended to consume more alcohol and were more physically

active, compared to those who less frequently consumed the aforementioned products. People

who ate porridges less frequently consumed alcoholic beverages of all kinds, and more

frequently exercised during their free-time, whereas men who consumed more meat, eggs, and

potatoes more frequently smoked and consumed beer and strong alcoholic beverages, compared

101

to those who tended to avoid the aforementioned products.

8. Physicians and other health professionals are insufficiently active in the promotion of healthy

nutrition habits. Only 12.7% of men and 16.4% of women stated that they were advised by their

physician to change their nutrition habits for health improvement. People who received advice

more frequently stated that they changed their nutrition habits during the last year, compared to

those who were not advised. The respondents who more frequently stated that they changed

unhealthy nutrition habits during the last 12 months were women, the eldest and better educated

people, and married men.

9. The reduction of the prevalence of chronic diseases and the improvement of the Lithuanian

population’s health necessitate the promotion of positive changes in nutrition as well as timely

prevention of the negative ones. Social differences in nutrition habits should be taken into

consideration when preparing programs for the promotion of healthy nutrition.

102

8. REKOMENDACIJOS

1. Įgyvendinant Valstybinės maisto ir mitybos strategijos priemonių planą, skatinti Lietuvos

gyventojus sveikai maitintis, kad jų mityba atitiktų Pasaulio sveikatos organizacijos

rekomendacijas ir sumažėtų lėtinių neužkrečiamų ligų rizika. Būtina siekti, kad Lietuvos

gyventojai vartotų daugiau daržovių ir vaisių, rupaus malimo grūdinių produktų, žuvies, mažiau

riebių gyvulinių produktų ir cukraus.

2. Parengti sveikos mitybos rekomendacijas skirtingoms Lietuvos gyventojų grupėms,

atsižvelgiant į nustatytus socialinius mitybos skirtumus. Skatinti gyventojus siekti mokslo, kelti

jų žinių lygį, didinti domėjimąsi gyvensenos ir mitybos poveikiu sveikatai. Didesnį dėmesį

skirti kaimo gyventojų mitybos gerinimui.

3. Rengti integruotas sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos programas, nes nesveika mityba yra

susijusi su kitais lėtinių ligų rizikos veiksniais (rūkymu, alkoholinių gėrimų vartojimu, mažu

fiziniu aktyvumu).

4. Didinti pirminės sveikatos priežiūros gydytojų ir slaugytojų aktyvumą ugdant bendruomenės

sveikos mitybos įpročius, tobulinti specialistų žinias apie sveiką mitybą ir sukurti profilaktinės

veiklos materialinio skatinimo sistemą.

5. Vykdyti mitybos įpročių stebėseną, kad būtų galima įvertinti vykdomų profilaktinių priemonių

efektyvumą, laiku pastebėti sveikatai nepalankius mitybos pokyčius ir užkirsti jiems kelią.

103

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Abaravičius A, Bartkevičiūtė R, Stukas R, ir kt. Valstybinė maisto saugos, kokybės ir

gyventojų mitybos gerinimo veiksmų strategija. Sveikatos mokslai 2001;2:41-46.

2. Abaravičius A, Barzda A, Bartkevičiūtė R, ir kt. Lietuvos žmonių mitybos ir gyvensenos

ypatumai. Sveikatos mokslai 2002;3:5-8.

3. Abel T, McQueen DV. Determinants of selected unhealthy eating behaviours among male

and female adults. Eur J Public Health 1994;4:27-32.

4. Acheson D. Independent Inquiry into Inequalities in Health. London: The Stationery Office

1998.

5. Agudo A, Pera G. Vegetable and fruit consumption associated with anthropometric, dietary

and lifestyle factors in Spain. EPIC Group of Spain. European Prospective Investigation into

Cancer. Public Health Nutr 1999;2:263-271.

6. Andersen RE, Wadden TA, Bartlett SJ, et al. Effects of lifestyle activity vs. structured

aerobic exercise in obese women. JAMA 1999;281:335-340.

7. Appel LJ, Moore T, Obarzanek E, et al. A clinical trial of the effect of dietary patterns on

blood pressure. DASH Collaborative Research Group. N Engl J Med 1997; 336:1117-1124.

8. Aranceta1 J, Perez-Rodrigo1 C, Ribas L, et al. Sociodemographic and lifestyle determinants

of food patterns in Spanish children and adolescents: the enKid study. EJCN 2003;57(Suppl

1):S40-S44.

9. Axelson ML. The impact of culture on food-related behaviour. Ann Rev Nutr 1986;6:354-

363.

10. Baik I, Ascherio A, Rimm EB. Adiposity and mortality in men. Am J of Epidemiol

2000:152(3):264-271.

11. Baker AH, Wardle J. Sex differences in fruit and vegetable intake in older adults. Appetite

2003;40:269-275.

12. Barefoot JC, Gronbek M, Feaganes JR, et al. Alcoholic beverage preference, diet, and health

habits in the UNC Alumni Heart Study. Am J Clin Nutr 2002;76:466-72.

13. Barker ME, McClean SI, Thompson KA, et al. Dietary behaviours and sociocultural

demographics in Northern Ireland. BJN 1990;64:319-329.

14. Barker ME, Thompson KA, McClean SI. Do type as eat differently? A comparison of men

and women. Appetite 1996;26:277-286.

15. Barzda A, Olechnovič M, Bartkevičiūtė R. Riebalų rūšys Lietuvos žmonių mityboje.

Sveikatos mokslai 2002;3:2-8.

104

16. Bazzano LA, He J, Ogden LG. Fruit and vegetable intake and risk of cardiovascular disease

in US adults: the first National Health and Nutrition Examination. Survey Epidemiologic

Follow-up Study. Am J Clin Nutr 2002;76:93-9.

17. Beardsworth A, Bryman A, Keil T, et al. Women, men and food: the significance of gender

for nutritional attitudes and choices. British Food J 2002;104(7):470-491.

18. Beer-Borst S, Hercberg S, Morabia A, et al. Dietary patterns in six European populations:

results from EURALIM, a collaborative European data harmonization and information

campaign. EJCN 2000;54:253-262.

19. Berkman LF, Macintyre F. The measurement of social class in health studies: old measures

and new formulations. LARC Sci Publ 1997:51-64.

20. Biesalski HK. Meat and cancer: meat as a component of a healthy Diet. EJCN

2002;56(Suppl 1):S2–S11.

21. Billson H, Pryer JA, Nichols R. Variation in fruit and vegetable consumption among adults

in Britain. An analysis from the dietary and nutritional survey of British adults. EJCN

1999;53:946-952.

22. Biloukha O, Utermohlen V. Healthy eating in Ukraine: attitudes, barriers and information

Sources. Public Health Nutrition 2001;4(2):207-215.

23. Bottoni A, Cannella C, Del Balzo V. Lifestyle and dietary differences in smokers and non-

smokers from an Italian employee population. Public Health 1997;111:161-164.

24. Bowman SA. Food shoppers’ nutrition attitudes and relationship to dietary and lifestyle

practices. Nutrition Research 2005;25:281-293.

25. Bray GA, Nielsen SJ, Popkin BM. Consumption of high-fructose corn syrup in beverages

may play a role in the epidemic of obesity. Am J Clin Nutr 2004;79:537-43.

26. Brox J, Bjornstad E, Olaussen K, et al. Blood lipids, fatty acids, diet and lifestyle parameters

in adolescents from a region in northern Norway with a high mortality from coronary heart

disease. EJCN 2002;56:694-700.

27. Burney J, Haughton B. EFNEP: A nutrition education program that demonstrates cost-

benefit. J Am Diet Assoc 2002;102:39-45.

28. Buss AE, Worsley A. Consumers’ health perceptions of three types of milk: a survey in

Australia, 2003. Appetite 2003;40:93-100.

29. Buttriss JL. Food and nutrition: attitudes, beliefs, and knowledge in the United Kingdom.

Am J of Clin Nutr 1997;65:1985S-1995S.

30. Cade J, Upmeier H, Calvert C, et al. Costs of a healthy diet: Analysis from the UK

Women’s Cohort Study. Public Health Nutrition 1999;2:505-512.

105

31. Callow J, Summers LKM, Bradshaw H, Frayn KN. Changes in LDL particle composition

after the consumption of meals containing different amounts and types of fat. Am J Clin

Nutr 2002;76:345-50.

32. Calnan M. “Lifestyle” and its social meaning. Advances in Medical Sociology 1994;4:69-

87.

33. Caraher M, Dixon P, Lang T, et al. The state of cooking in England: the relationship of

cooking skills to food choice. British Food J 1999;101(8):590-609.

34. Cheng KK, Sharp L, McKinney PA, et al. A case-control study of esophageal

adenocarcinoma in women: a preventable disease. British J of Cancer 2000;83:127-132.

35. Conti S, Masocco M, Meli P. Eating habits and lifestyles: a multivariate analysis of the data

from an Italian population-based survey. Nutrition Research 2004;24:495-507.

36. Costacau T, Bamia C, Ferrari P, et al. Tracing the Mediterranean diet through principal

components and cluster analyses in the Greek population. EJCN 2003;57:1378-1385.

37. Crawley HF, While D. Parental smoking and nutrient intake and food choice of British

teenagers aged 16–17 years. J Epidemiol Community Health 1996;50:306-12.

38. Čekanavičius V, Murauskas G. Statistika II ir jos taikymas. Vilnius:TEV, 2004.

39. Černiauskienė LR, Lukšienė D, Tamošiūnas A, ir kt. Rūkymas, arterinė hipertenzija,

daržovių, vaisių bei jų sulčių vartojimas (35-64 metų vyrų tyrimo duomenys). Lithuanian J

of Cardiology 1999;6(1):15-19.

40. Černiauskienė LR, Margevičienė L, Lukšienė D, ir kt. Pagyvenusių vyrų mitybos įpročiai ir

jų ryšys su išeminės širdies ligos išsivystymo rizika. Medicina 1996;32:845-850.

41. Černiauskienė LR, Margevičienė L, Lukšienė DK, ir kt. Su maistu gaunamų riebalų įtaka

cholesterolio ir vitamino E koncentracijomis žmonių kraujo serume. Lithuanian J of

Cardiology 1999;6(1):20-25.

42. D’Avanzo B, La Vecchia C, Braga C, et al. Nutrient intake according to education, smoking,

and alcohol in Italian women. Nutr Cancer 1997;28:46-51.

43. Dallongeville J, Marecaux N, Cottel D, et al. Association between nutrition knowledge and

nutritional intake in middle-aged men from Northern France. Public Health Nutr

2000;4(1):27-33.

44. Dallongeville J, Marecaux N, Fruchart JC, et al. Cigarette smoking is associated with

unhealthy patterns of nutrient intake: a meta-analysis. J Nutr 1998;128:1450-1457.

45. Darmon N, Ferguson E, Briend A. Do economic constraints encourage the selection of

energy dense diets? Appetite 2003;41:315-322.

46. Davey Smith G, Brunner E. Socio-economic differentials in health: the role of nutrition.

Proc Nutr Soc 1997;56:75-90.

106

47. De Irala-Estevez J, Groth M, Johansson L, et al. A systematic review of socio-economic

differences in food habits in Europe: consumption of fruit and vegetables. EJCN

2000;54:706-714.

48. Diet, nutrition and the prevention of chronic diseases. Report of a WHO/FAO expert

consultation. Technical Report Series 916. Geneva:WHO, 2003.

49. Dynesen AW, Haraldsdottir J, Holm L, et al. Sociodemographic differences in dietary habits

described by food frequency questions, results from Denmark. EJCN 2003;57:1586-1597.

50. Diniz YSA, Cicogna AC, Padovani CR, et al. Diets Rich in Saturated and Polyunsaturated

Fatty Acids: Metabolic Shifting and Cardiac Health Nutrition 2004;20:230-234.

51. Disparities in food habits. Review of research in 15 European Countries. Helsinki, Finland,

1999.

52. Dittus KL, Hillers VN, Beerman KA. Benefits and barriers to fruit and vegetable intake:

relationship between attitudes and consumption. J Nutr Education 1995;27:120-126.

53. Dixon LB, Winkleby MA, Radimer KL. Dietary intakes and serum nutrients differ between

adults from food-insufficient and food-sufficient families: Third National Health and

Nutrition Examination Survey, 1988–1994. J Nutr 2001;131:1232-1246.

54. Dregval L, Petkevičienė J, Klumbienė J. Skirtingas pajamas turinčių žmonių gyvensenos

ypatumai. Socialiniai mokslai. Sociologija 1998;4(17):77-80.

55. Dregval L, Petkevičienė J, Klumbienė J. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos įpročiai ir

subjektyvus sveikatos vertinimas. Lithuanian J of Cardiology 1996:6(1):10-14.

56. Dregval L. Sveikatą veikiančių gyvensenos ypatumų įvertinimas suaugusių Lietuvos žmonių

populiacijoje. Daktaro dis. Kaunas, 1998.

57. Drewnowski A, Popkin BM. The nutrition transition: new trends in the global diet. Nutrition

Reviews 1997;55:31-43.

58. Drewnowski A. Poverty and obesity: the role of energy density and energy costs. Am J Clin

Nutr 2004;79:6-16.

59. Dunn AL, Marcus BH, Kampert JB, et al. Comparison of lifestyle and structured

interventions to increase physical activity and cardiorespiratory fitness. JAMA

1999;281:327-334.

60. Eaton CB, McPhillips JB, Gans KM, et al. Cross-sectional relationship between diet and

physical activity in two southeastern New England communities. Am J Prev Med

1995;11:238-244.

61. Entrala-Bueno A, Iglesias C, de Jesus F. Diet and physical activity: a healthful binomial.

EJCN 2003;57(Suppl 1):S63-S65.

62. Erkkila AT, Sarkkinen ES, Lehto S, et al. Diet in relation to socioeconomic status in patients

with coronary heart disease. EJCN 1999;53:662-668.

107

63. Evans A, Booth H, Cashel K. Sociodemographic determinants of energy, fat and dietary

fibre intake in Australian adults. Health Nutr Public 1999;3(1):67-75.

64. Fearlay J et al. Globocan 2000: cancer incidence, mortality and prevalence worldwide.

Version 1.0. Lyon, International Agency for Research on Cancer, 2001 (IARC CancerBase

No. 5; available on the Internet at http://www-dep.iarc.fr/globocan/globocan.html).

65. Fernandez E, Schiaffino A, Garcia M et al. Widening socioeconomic inequalities in

smoking cessation in Spain, 1987-1997. J Epidemiol and Community Health 2001;55:729-

730.

66. Feunekes GIJ, Graaf C, Meyboom S et al. Food Choice and Fat Intake of Adolescents and

Adults: Associations of Intakes within Social Networks. Prev Med 1998;27:645-656.

67. Fizanda A, Fizanda F, Chiuchiu MP, et al. Dietary studies on two rural Italian population

groups of the Seven Countries Study. Trends of food and nutrient intake from 1996 to 1991.

EJCN 1999;53:854-860.

68. Flegal KM, Graubard BI, Williamson DF. Excess deaths associated with underweight,

overweight, and obesity. JAMA 2005;293(15):1861-1867.

69. Flood A, Velie EM, Sinha S. Meat, Fat, and Their Subtypes as Risk Factors for Colorectal

Cancer in a Prospective Cohort of Women. Am J Epidemiol 2003;158:59-68.

70. Food and health in Europe: a new basis for action. Ed. by Robertson A, Tirado C, Lobstein

T, et al. WHO Regional Publications. European Series, No.96. Copenhagen: WHO, 2004.

71. Franz Zunft HJ, Ulbricht G, Pokorny J, et al. Nutrition, physical activity and health status in

Middle and East European countries. Public Health Nutr 1999;2:437-441.

72. Fraser GE, Welch A, Luben R, et al. The Effect of Age, Sex, and Education on Food

Consumption of a Middle-Aged English Cohort—EPIC in East Anglia, 2000. Prev Med

2000;30:26-34.

73. Galobardes B, Costanza MC, Berstein MS, et al. Trends in risk factors for lifestyle related

disease by socioeconomic position in Geneva, Switzerland 1993-2000: health inequalities

persist. Am J of Public Health 2003;93:1302-1309.

74. Galobardes B, Morabia A, Bernstein MS. Diet and socioeconomic position: does the use of

different indicators matter? Int J of Epid 2001;30:334-340.

75. Georgiau CC, Betts NM, Hoerr SI, et al. Among young adults, college students and

graduates practiced more healthful habits and made more healthful food choice than did

nonstudents. J Am Diet Assoc 1997;97:754-759.

76. Gibbs CR, Lip GY, Beevers DG. Salt and cardiovascular disease: clinical and

epidemiological evidence. J of Cardiovascular Risk 2000;7:9-13.

77. Gillman KW, Pinto BM, Tennstedt S, et al. Relationships of Physical Activity with Dietary

Behaviors among Adults. Prev Med 2001;32:295-301.

108

78. Giskes K, Turrell G, Patterson C, Newman B. Socio-economic differences in fruit and

vegetable consumption among Australian adolescents and adults. Public Health Nutr

2002;5(5):663-669.

79. Grabauskas V, Kalėdienė R. Tackling social inequality through the development of health

policy in Lithuania. Scand J Public Health 2002;30(suppl.59):12-19.

80. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, ir kt. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos

tyrimas. Helsinki: National Public Health Institute, 2003.

81. Grabauskas V, Misevičienė I, Klumbienė J, ir kt. Prevalence of dyslipidemias among

Lithuanian rural population (CINDI program). Medicina 2003;39(12):1215-1222.

82. Grabauskas V, Misevičienė I, Klumbienė J. ir kt. Lėtinių neinfekcinių ligų epidemiologinės

situacijos pokyčiai 1987-2000 m. CINDI programa. Medicina 2001;37:1511-1519.

83. Greenwald P, Clifford CK, MilnerJA, et al. Diet and cancer prevention. Eur J of Cancer

2001;948-965.

84. Grignon C. Long-term trends in food consumption: a French portrait. Food and Foodways

1999;8:151-74.

85. Grogan SC, Bell R, Conner M. Eating sweet snacks: gender differences in attitudes and

behavior. Appetite 1997;28:19-31.

86. Gronbek M, Becker U, Johansen D, et al. Type of alcohol consumed and mortality from all

causes, coronary heart disease, and cancer. Ann Int Med 2000;133:411-419.

87. Groth MV, Fagt S, Brundsted V. Social determinants of dietary habits in Denmark. EJCN

2001;55:959-966.

88. Guthrie JF, Morton JF. Food sources of added sweeteners in the diets of Americans. J Am

Diet Assoc 2000;100:43-51.

89. Hannon PA, Bowen DJ, Moinpour CM, McLerran DF. Correlations in perceived food use

between the family food preparer and their spouses and children. Appetite 2003;40:77-83.

90. Haraldsdottir J. Dietary guidelines and patterns of intake in Denmark. BJN

1999;81(Suppl.2):S43-S48.

91. Harnack L, Nicodemus K, Jacobs DR, Folsom AR. An evaluation of the Dietary Guidelines

for Americans in relation to cancer occurrence. Am J Clin Nutr 2002;76:889-96.

92. Haveman-Nies A, Groot LC, Stavern WA. Dietary quality, lifestyle factors and healthy

ageing in Europe: the SENECA study. Age and Ageing 2003;32: 427-434.

93. Health for All Data Base European Region. Copenhagen: World Health Organization

Regional Office for Europe, June 1999.

94. Helakorpi S, Patja K, Pratala R et al. Health behaviour among Finish adult population,

Spring 2003. Helsinki, Finland, 2003.

109

95. Hjartaker A, Lund E. Relationship between dietary habits, age, lifestyle, and socio-economic

status among adult Norwegian women. The Norwegian Women and Cancer Study. EJCN

1998;52:565-572.

96. Hjartaker A. Lund E, Bjerve KS. Serum phospholipids fatty acid composition and habitual

intake of marine foods registered by a semi-quantitative food frequency questionnaire.

EJCN 1997;51:736-742.

97. Holm L, Mohl M. The role of meat in everyday food culture: an analysis of an interview

study in Copenhagen. Appetite 2000;34:277-283.

98. Hu FB, Bronner L, Wilett WC, et al. Fish and omega-3 fatty acid intake and risk of coronary

heart disease in women. JAMA 2002;287(14):1815-1821.

99. Hu FB, Rimm EB, Stampfer MI, et al. Prospective study of major dietary patterns and risk

of coronary heart disease in men. Am J Clin Nutr 2000;72:912-921.

100. Huijbregts P, Feskens E, Rasanen L, et al. Dietary pattern and 20 year mortality in elderly

men in Finland, Italy, and the Netherlands: longitudinal cohort study. BMJ 1997;315:13-17.

101. Hulshof KFAM, Brussaard JH, Kruizinga AG et al. Socio-economic status, dietary intake

and 10y trends: the Dutch National Food Consumption Survey. EJCN 2003;57:128-137.

102. Hulshof KFAM, Lowik MRH, Kok FJ, et al. Diet and life style factors in high and low

socio-economic groups (Dutch Nutrition Surveillance System). EJCN 1991;45:441-450.

103. Hunt CJ, Nichols RN, Pryer JA. Who complied with national fruit and vegetable population

goals? Findings from the dietary and nutritional survey of British adults. Eur J Public

Health 2000;10:178-184.

104. Hupkens C. Social class differences in eating and drinking behaviour. An international

study. Thesis Universiteit Maastricht, 1998.

105. Hupkens CH, Knible RA, Drop MJ. Social class differences in food consumption. Eur J

Public Health 2000;10:108-113.

106. Hupkens CLH, Knibbe RA, Drop MJ. Social Class Differences in Women’s Fat and Fibre

Consumption: A Cross-National Study. Appetite 1997;28:131–149.

107. Hupkens CLH, Knibbe RA, Van Otterloo AH, Drop MJ. Social class differences in the food

rules mothers impose on their children: a cross-national study. Soc Sci Med

1998:47(9):1331-1339.

108. Hur SJ, Du M, Nam K, et al. Effect of dietary fats on blood cholesterol and lipid and the

development of atherosclerosis in rabbits. Nutr Research 2005:25(10):925-935.

109. Husten CG, McCarty MC, Giovino GA. Intermittent smokers: a descriptive analysis of

persons who have never smoked daily. Am J Public Health 1999;88:342-346.

110. Inequalities in health and health care in Lithuania: situation analysis. Copenhagen: WHO

Regional Office for Europe. Kaunas: Kaunas University of Medicine 1998.

110

111. Irala-Estevez JD, Groth M, Johansson L, et al. A systematic review of socio-economic

differences in food habits in Europe: consumption of fruit and vegetables. EJCN

2000;54:706 -714.

112. Yusuf S, Dagenais G, Pogue J, et al. Vitamin E supplementation and cardiovascular events

in high-risk patients. The Heart Outcomes Prevention Evaluation Study Investigators. N

Engl J Med 2000;342:154-160.

113. James WPT, Nelson M, Ralph A, Leather S. Socio-economic determinants of health. The

contribution of nutrition to inequalities in health. BMJ 1997;314:1545-1549.

114. Jensen KO, Holm L. Preferences, quantities and concerns: socio-cultural perspectives on the

gendered consumption of foods. EJCN 1999;53:351-359.

115. Johansson L, Drevon CA, Bjorneboe GE. The Norwegian diet during the last hundred years

in relation to coronary heart disease. EJCN 1996;50:277-283.

116. Johansson L, Solvoll K, Bjorneboe GE, Christian AD. Dietary habits among Norwegian

men and women. EJCN 1997;41:63-70.

117. Johansson L, Thelle DS, Solvoll K, et al. Healthy dietary habits in relation to social

determinants and lifestyle factors. BJN 1999;81:211-220.

118. Kadziauskienė K, Bartkevičiūtė R, Olechnovič M. ir kt. Suaugusių Lietuvos žmonių

gyvensenos ir faktiškos mitybos tyrimas 1997-1998. Vilnius, 1999.

119. Kadziauskienė K, Stukas R, Bartkevičiūtė R, ir kt. Pagrindinių maisto medžiagų kiekiai

Lietuos gyventojų mityboje mokslinės programos „Sveika mityba ir svorio reguliavimas“

duomenimis. Lietuvos medicina 1998;12:14-17.

120. Kalėdienė R, Petrauskienė J. Inequalities in life expectancy in Lithuania by level of

education. Scand J Public Health 2000;28:4-9.

121. Kalėdienė R, Petrauskiene J. Socio-economic transition, inequality, and mortality in

Lithuania. Economics & Human Biology 2004;2(1):87-95.

122. Kalėdienė R. Lietuvos gyventojų bendras mirtingumas ir išsimokslinimo lygis. Socialiniai

mokslai. Sociologija 1996;3(7):85-87.

123. Kalėdienė R. Lietuvos miesto ir kaimo gyventojų vidutinės būsimo gyvenimo trukmės

palyginamoji analizė. Socialiniai mokslai. Sociologija 1998;4(7):73-76.

124. Kant AK, Graubard BI. Eating out in America, 1987–2000: trends and nutritional correlates.

Prev Med 2004;38:243-249.

125. Kasmel A, Lipand A, Markina A, Kasmel K. Health behaviuor among Estonian adult

population, spring 2000. Tallinn, Estonian Centre for Health Education and Promotion,

2001.

126. Kasmel A, Lipand A, Markina A. Health behaviour among Estonian adult population,

Spring 2002. Tallin, Estonia, 2003.

111

127. Kearney JM, McElhone S. Perceived barriers in trying to eat healthier – results of a pan-EU

consumer attitudinal survey. BJN 1999;81(Suppl.2):S133-S137.

128. Kearney M, Kearney JM, Dunne A, Gibney MJ. Sociodemographic determinants of

perceived influences on food choice in a nationally representative sample of Irish adults.

Public Health Nutr 2000;3(2):219-226.

129. Kemmer D, Anderson AS, Marshall DW. Living together and eating together: changes in

food choice and eating habits during the transition from single to married or cohabiting.

Sociological Review 1998;46(1):48-72.

130. Kemmer D. Food preparation and the division of domestic labor among newly married and

cohabiting couples. British Food J 1999;101(8):570-579.

131. Keski-Rahkonen A, Kaprio J, Rissanen A, et al. Breakfast skipping and health

compromising behaviors in adolescents and adults. EJCN 2003;57:842-853.

132. Kesse E, Clavel-Chapelon F, Slimani N, Liere M. Do eating habits differ according to

alcohol consumption? Results of a study of the French cohort of the European Prospective

Investigation into Cancer and Nutrition (E3N-EPIC). Am J Clin Nutr 2001;74:322-7

133. Kiefer I, Rathmanner T, Kunze M. Eating and dieting differences in men and women.

JMHG 2005;2(2):194-201.

134. Kim SW, Moon SJ, Popkin BM. The nutrition transition in South Korea. Am J Clin Nutr,

2002;71:44-53.

135. Klatsky AL, Armstrong MA, Kipp H. Correlates of alcoholic beverage preference: traits of

persons who choose wine, liquor, or beer. Br J Addict 1990;85:1279-1289.

136. Klatsky AL. Is it the drink or the drinker? Circumstantial evidence only raises a probability.

Am J Clin Nutr 1999;69:2-3.

137. Klatsky L. Diet, alcohol, and health: a story of connections, confounders, and cofactors. Am

J Clin Nutr 2001;74:279-80.

138. Klumbienė J, Petkevičienė J, Tamošiūnas A, ir kt. Lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių

paplitimo pikyčiai 1987-1999 metais. Medicina 2002;38(1):77-85.

139. Klumbienė J, Petkevičienė J. Socialinių ir demografinių Lietuvos gyventojų grupių

gyvensenos skirtumai. Sveikatos ir sveikatos priežiūros skirtumai Lietuvoje – situacijos

analizė. Kaunas: KMU, 1998.

140. Koo LC, Kabat GC, Rylander R, et al. Dietary and lifestyle correlates of passive smoking in

Hong Kong, Japan, Sweden, and the USA. Soc Sci Med 1997;45:159-69.

141. Kowrygo B, Gorska-Warsewicz H, Berger S. Evaluation of Eating Patterns with Different

Methods: The Polish Experience. Appetite 1999;32:86-92.

142. Krebs-Smith SM, Cook DA, Subar AF, et al. Fruit and vegetable intakes of children and

adolescents. Arch Pediatr Adolesc Med 1996;150:81-86.

112

143. Krebs-Smith SM, Cook DA, Subar AF, et al. U.S. adults’ fruit and vegetable intakes, 1989

to 1991: a revised baseline for the Healthy People 2000 objective. Am J Public Health

1995;85:1623-1629.

144. Krebs-Smith SM, Kantor LS. Choose a Variety of Fruits and Vegetables Daily:

Understanding the Complexities. J Nutr 2001;131:487S-501S.

145. Kriaučionienė V. Kauno medicinos ir technologijos universitetų studentų sveikatos,

gyvensenos ir gyvenimo kokybės įvertinimas. Magistro diplominis darbas. Kaunas, 2001.

146. Kris-Etherton PM et al. Summary of the scientific conference on dietary fatty acids and

cardiovascular health: conference summary from the nutrition committee of the American

Heart Association. Circulation 2001;103:1034-1039.

147. Kromhout D. Diet and cardiovascular diseases in Europe. J Nutr Health Aging 2001;3:144-

148.

148. Kunst AE, Mackenbach JP. Measuring socio-economic inequalities in health. Copenhagen:

WHO; 1993.

149. Kvaavik E, Meyer HE, Tverdal E. Food habits, physical activity and body mass index in

relation to smoking status in 40–42 year old Norwegian women and men. Prev Med

2004;38:1-5.

150. Laaksonen MT, Pratala R, Lahelma E. Sociodemographic determinants of multiple

unhealthy behaviours. Scand J Public Health 2003;31:37-43

151. Lahelma E, Albert S. Health inequalities among men and women in contrasting welfare

tates. Britain and three Nordic countries compared. Eur J of Public Health 1994;4:213-226.

152. Lahti-Koski M, Pietinen P, Heliovaara M, et al. Associations of body mass index and

obesity with physical activity, food choices, alcohol intake, and smoking in the 1982–1997

FINRISK Studies. Am J Clin Nutr 2002;75:809-17.

153. Laitinen S, Rasanen L, Viikari J, Akerblom HK. Diet of Finish children in relation to the

family’s socio-economic status. Scand J Soc Med 1995;23:88-94.

154. Lawlor DA, Ebrahim S, Davey Smith G. Sex matters: secular and geographical trends in sex

differences in coronary heart disease mortality. BMJ 2001;323:541-545.

155. Lawrence RJ. Inequalities in urban areas: innovative approaches to complex issues. Scand J

Public Health 2002;30:34-40.

156. Lee IM, Sesso HD, Paffenbarger RS. Physical activity and coronary heart disease risk in

men. Does the duration of exercise episodes predict risk? Circulation 2000;102:981-986.

157. Leino M. Risk factors of coronary heart disease in relation to socioeconomic status.

Doctoral thesis. Turku University, Finland, 1999.

113

158. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl Valstybinės maisto ir mitybos strategijos

ir jos įgyvendinimo priemonių 2003-2010 metų plano patvirtinimo. Valstybės žinios

2003;101:32-44. LRV nutarimas Nr. 1325.

159. Lietuvos sveikatos statistika 2002. Vilnius: Lietuvos sveikatos informacijos centras, 2003.

160. Lin CTJ, Lee JY, Yen ST. Do dietary intakes affect search for nutrient information on food

labels? Soc Sci Med 2004;59:1955-1967.

161. Lindrstrom M, Hansos BS, Wirfalt E, Ostergren P. Socioeconomic differences in the

consumption on vegetables, fruits and fruits juices. Eur J of Public Health 2001;11:51-59.

162. Lytle LA, Jacobs DR, Perry CR, Klepp KI. Invited commentary: Achieving physiological

change in school-based intervention trials: what makes a preventive intervention successful?

BJN 2002;88:219-221.

163. Lytle LA. Nutritional issues for adolescents. J Am Diet Assoc 2002;102(Suppl):S8-S12.

164. Liu S, Manson JE, Lee IM, et al. Fruit and vegetable intake and risk of cardiovascular

disease: the Women’s Health Study. Am J Clin Nutr 2000;72:922-928.

165. Lloyd HM, Paisley CM, Mela DJ. Barriers to the adoption of reduced-fat diets in a UK

population. J Am Diet Assoc 1995;95:316-322.

166. Lopez-Azpiazu I, Martınez-Gonzalez MA, Kearney J. Perceived barriers of, and benefits to,

healthy eating reported by a Spanish national sample. Public Health Nutr 1999;2(2):209-

215.

167. Lopez-Azpiazu I, Sanchez-Villegas A, Johansson L, et al. Disparities in food habits in

Europe: Systematic review of educational and occupational differences in the intake of fat. J

Hum Nutr Dietet 2003;16:1-16.

168. Lowry R, Wechsler H, Gauska DA, et al. Television viewing and its associations with

overweight, sedentary lifestyle and insufficient consumption of fruits and vegetables among

US High School students: differences by race, ethnicity and gender. J Sch Health

2002;72:413-421.

169. Lukšienė D. Mitybos įtaka pagyvenusių žmonių bendrojo cholesterolio, trigliceridų, DTL

cholesterolio ir vitamino E koncentracijoms kraujo serume. Daktaro dis. Kaunas; 2002.

170. Lupton D. Food, the body and the self. London: Sage Publications, 1996.

171. Mackenbach JP, Bos V, Andersen O, et al. Widening socioeconomic inequalities in

mortality in six Western European countries. Int J Epidemiol 2003;32:830-837.

172. Mackenbach JP, Kunst AE, Cavelaars AE, et al. Working Group on Socioeconomic

Inequalities in Health. Socioeconomic inequalities in morbidity and mortality in Western

Europe. Lancet 1997;349:1655-1659.

173. Mainland DD. Health and the demand for food in Scotland: economic and demographic

effects. British Food J 1998;100(6):273-277.

114

174. Mammas IN, Bertsias GK, Linardakis M, et al. Cigarette smoking, alcohol consumption,

and serum lipid profile among medical students in Greece. Eur J of Public Health

2003;13:278-282. OF PUBLIC HEALTH 2003; 13: 278–282OPEAN

175. Mannisto S, Uusitalo K, Roos E, et al. Alcohol beverage drinking, diet habits and body mass

index in a crosssectional survey. EJCN 1997;51:326-32.

176. Manson JE, Willett WC, Stamper MJ, et al. Body weight and mortality among women. N

Engl J Med 1995;333:677-685.

177. Margetts BM, Martinez JA, Saba A, et al. Definitions of ‘healthy eating’, a pan EU survey

of consumer attitudes to food, nutrition and health. EJCN 1997;51:S23-S29.

178. Margetts BM, Thompson RL, Speller V, McVey D. Factors which across food pattern

clusters. J Am Diet Assoc 1997;97:272-79.

179. Martikainen P, Brunner E, Marmot M. Socioeconomic differences in dietary patterns among

middle-aged men and women. Soc Sci Med 2003;56:1397-1410.

180. Martinez MA, Perez R, Martinez J, et al. A. Dietary intake of some food items in smokers

and non-smokers in a Mediterranean population. Eur J Public Health 1997;7:40-4.

181. Matanoski G, Kanchanaraksa S, Lantry D, Chang Y. Characteristics of non-smoking women

in NHANES I and NHANES I epidemiologic follow-up study with exposure to spouses who

smoke. Am J Epidemiol 1995;142:149-57.

182. Mazaik W, Hense HN, Doring A, Keil U. Ten-year trends in smoking behaviour among

adults in southern Germany. Int J of Tuberculosis and Lung Disease 2002;6:824-830.

183. Menotti A, Kromhout D, Blackburn H, et al. A. Food intake patterns and 25-year mortality

from coronary heart disease: Cross-cultural correlations in the Seven Countries Study. Eur J

of Epidemiol 1999;15:507-515.

184. Michels KB, Giovannucci E, Josipura KJ, et al. Prospective study of fruits and vegetable

consumption and incidence of colon and rectal cancers. J of the National Cancer Institute

2000;92:1740-1752.

185. Michels KB, Wolk A. A prospective study of variety of healthy foods and mortality in

women. Int J Epidemiol 2002;31:847-854.

186. Mishra G, Ball K, Arbuckle J, Crawford D. Dietary patterns of Australian adults and their

association with socioeconomic status: results from the 1995 National Nutrition Survey.

EJCN 2002;56:687-693.

187. Mishra GD, Prynne CJ, Paul AA, et al. The impact of inter-generational social and regional

circumstances on dietary intake patterns of British adults: results from the 1946 British Birth

Cohort. Public Health Nutr 2004;7(6):737-744.

188. Mitchell J. The British main meal in the 1990s: has it changed its identity? British Food J

1999;101(11):871-883.

115

189. Mori TA, Beilin LJ. Long-chain omega 3 fatty acids, blood lipids and cardiovascular risk

reduction. Current Opinion in Lipidology 2001;12:11-17.

190. Mortensen EL, Jensen HH. Sanders SA, Reinisch JM. Better psychological functioning and

higher social status may largely explain the apparent health benefits of wine: a study of

wine- and beer-drinking in young Danish adults. Arch Intern Med 2001;161:1844-1848.

191. Mulder M, Ranchor AV, Sanderman R, et al. The stability of lifestyle behaviour. Int J of

Epidemiol 1998;27:199-207.

192. Murcott A. Nutrition and inequalities. A note on sociological approaches. Eur J of Public

Health 2002;12:203-207.

193. Murcott, A. Talking of good food: an empirical study of women’s conceptualizations. Food

and Foodways 1993;5:305-318.

194. Neumark-Sztainer D, Hannan PJ, Story M, et al. Family meal patterns: Associations with

sociodemographic characteristics and improved dietary intake among adolescents. J Am

Diet Assoc 2003;103(3):317-322.

195. New SA, Robins SP, Campbell MK, et al. Dietary influences on bone mass and bone

metabolism: further evidence of a positive link between fruit and vegetable consumption and

bone health? Am J Clin Nutr 2000;71:142-51.

196. Nielsen BS, Popkin BM. Changes in Beverage Intake Between 1977 and 2001. Am J Prev

Med 2004;27(3):205-210.

197. Nielsen SJ, Popkin BM. Patterns and Trends in Food Portion Sizes, 1977-1998. JAMA

2003;289:450-453.

198. Nielsen SJ, Siega-Riz AM, Popkin BM. Trends in energy intake in U.S. between 1977 and

1996: Similar shifts seen across age groups. Obes Res 2002;10:370-378.

199. NIH Consensus Development Panel on Physical Activity and Cardiovascular Health.

Physical activity and cardiovascular health. JAMA 1996;276:241-246.

200. Norat T, Lukanova A, Ferrari P, et al. Meat consumption and colorectal cancer risk: a dose-

response meta-analysis of epidemiological studies. Int J of Cancer 2002;98:241-256.

201. Nutrition and bone health: with particular reference to calcium and vitamin D. Report of the

Subgroup on Bone Health, Working Group on the Nutritional Status of the Population of the

Committee on Medical Aspects of Food and Nutrition Policy. London, 1998 (Report on

Health and Social Subject, No. 49).

202. Oh K, Hu FB, Manson JE. Dietary fat intake and risk of coronary heart disease in women:

20 years of follow-up of the nurses' health study. Am J Epidemiol. 2005;161(7):672-9.

203. Osler M, Andreasen AH, Heitmann B, et al. Food intake patterns and risk of coronary heart

disease: a prospective cohort study examining the use of traditional scoring techniques.

EJCN 2002;56:568-574.

116

204. Osler M, Gerdes LU, Davidsen M. Socioeconomic status and trends in risk factors for

cardiovascular diseases in the Danish MONICA population, 1982–1992. J Epidemiol

Community Health 2000;54:108-113.

205. Osler M, Heitmann BL, Gerdes LU, et al. Dietary patterns and mortality in Danish men and

women: a prospective observational study. BJN 2001;85:219-225.

206. Osler M, Heitmann BL. Food patterns associated with intakes of fat, carbohydrate and

dietary fibre in a cohort of Danish adults followed for six years. EJCN 1997;51:354-361.

207. Osler M, Nybo AM, Batty GD. Relation between early life socioeconomic position and all

cause mortality in two generations. A longitudinal study of Danish men born in 1953 and

their parents. J Epidemiol Community Health 2005;59:38-41.

208. Osler M, Tjonneland A, Suntum M. Does the association between smoking status and

selected healthy foods depend on gender? A population-based study of 54 417 middle-aged

Danes. EJCN 2002;56:57-63.

209. Osler M. Ten year trends in the dietary habits of Danish men and women. Cohort and cross-

sectional data. EJCN 1997:51(8):535-541.

210. Osler M. The Food Intake of Smokers and Nonsmokers: The Role of Partner’s Smoking

Behavior. Prev Med 1998;27:438-443.

211. Park S, Murphy SP, Wilkens LR, et al. Dietary Patterns Using the Food Guide Pyramid

Groups Are Associated with Sociodemographic and Lifestyle Factors: The Multiethnic

Cohort Study. J Nut 2005;135(4):843.

212. Parmenter K, Waller J, Wardle J. Demographic variation in nutrition knowledge in England

Health education research. Theory and practice 2000;15(2):163-174.

213. Pate RR. Physical activity and health: dose-response issues. Res Q Exerc Sport

1995;66:313-317.

214. Perrin AE, Simon C, Hedelin G, et al. Ten-year trends of dietary intake in a middle-aged

French population: relationship with educational level. Eur J Nutr 2002;56(5):393-401.

215. Petkevičienė J, Klumbienė J. Health behaviour differences of Lithuanian urban and rural

population. Medicina 1998;34:1036-1043.

216. Petkevičienė J, Klumbienė J. Lietuvos moterų apklausa apie jų sveikatą bei jos priežiūrą ir

gyvenseną. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas 1998;2(2):128-130.

217. Petrauskas D. Kauno universitetų studentų subjektyvios sveikatos, savijautos ir gyvensenos

sąsajų vertinimas. Daktaro dis. Kaunas, 2004.

218. Petrovici DA, Ritson C. Food consumption patterns in Romania. British Food J

2000;102(4):290-307.

219. Pietinen P, Lahti-Koski M, Vartiainen E, Puska P. Nutrition and cardiovascular disease in

Finland since the early 1970s: a success story. J Nut, Health and Aging 2001;5:150-154.

117

220. Plieskienė A. Lietuvos rajonų gyventojų sveikatos pokyčių per dešimtmetį vertinimas.

Daktaro dis. Kaunas, 2003.

221. Pollard J, Greenwood D, Kirk S. Lifestyle factors affecting fruit and vegetable consumption

in the UK Women's Cohort Study. Appetite 2001;37:71-79.

222. Pomerleau J, McKee M, Robertson A, et al. Macronutrient and food intake in the Baltic

republics. EJCN 2001;55:200-207.

223. Pomerleau J, McKee M, Robertson A. Dietary beliefs in the Baltic republics. Public Health

Nutr 2000;4(2):217-225.

224. Pomerleau J, McKee M, Robertson A. Physical Inactivity in the Baltic Countries. Prev Med

2000;31:665-672.

225. Popkin BM, Siega-Riz AM, Haines PS, Jahns L. Where’s the Fat? Trends in U.S. Diets

1965–1996. Prev Med 2001;32:245-254.

226. Popkin BM. Urbanization, lifestyle changes and the nutrition transition. World Development

1999;27:1905-1916.

227. Pratala R, Berg MA, Puska P. Diminishing or increasing contrasts? Social class variation in

Finish food consumption patterns, 1997-1990. EJCN 1992;46:279-287.

228. Pratala R, Laaksonen MT, Rahkonen OJ. Smoking and unhealthy food habits. Eur J of

Public Health 1998;8:28-33.

229. Pratala R. Karisto A, Berg MA. Consistency and variation in unhealthy behaviour among

Finnish men 1982–1990. Soc Sci Med 1994;39(1):115-122.

230. Pratala RS, Groth MV, Oltesdorf US, et al. Use of butter and cheese in 10 European

countries. A case of contrasting educational differences. Eur J of Public Health

2003;13:124-132.

231. Prattala R, Helasoja V, the Finbalt Group. FINBALT HEALTH MONITOR Feasibility of a

Collaborative System for Monitoring Health Behaviour in Finland and the Baltic Countries.

Helsinki: The National Public Health Institute; 1999.

232. Pudule I, Grinberga D, Kadziauskienė K. Patterns of smoking in the Baltic Republics. J

Epidemiol Community Health 1999;53:277-282.

233. Pudule I, Grinberga D., Villeruša A, et al. Health behaviour among Latvian adult

population, 2002. Helsinki, Finland, 2003.

234. Puska P, Helasoja V, Pratala V, et al. Health behaviour in Estonia, Finland and Lithuania

1994–1998. Eur J of Public Health 2003;13:11-17.EU

235. Puska P, Tuomilehto J, Nissinen A, Vartiainen E. The North Karelia Project: 20 year results

and experiences. Helsinki: National Public Health Institute, 1995.

118

236. Puska P, Vartiainen E, Tuomilekto J, et al. Changes in premature deaths in Finland:

successful long-term prevention of cardiovascular disease. Bulletin of the World Health

Organization, 1998;76:419-425.

237. Puska P. Nutrition and mortality: the Finish experience. Acta Cardiol 2000;55:213-220.

238. Raynor HA, Kilanowski CK, Esterlis I, Epstein LH. A cost-analysis of adopting a healthful

diet in a family-based obesity treatment program. J Am Diet Assoc 2002;102:645-656.

239. Ramsey PW, Glenn LL. Obesity and Health Status in Rural, Urban, and Suburban Southern

Women. South Med J 2002;95(7):666-671.

240. Reicks M, Randall JL, Haynes BJ. Factors affecting consumption of fruits and vegetables by

low-income families. J Am Diet Assoc 1994;94:1309-1311.

241. Rylander R, Axelsson G, Megevand Y, et al. Dietary habits for non-smoking females living

with smokers or non-smokers. Eur J of Public Health 1999;9:142-145.

242. Robinson SM, Crozier SR, Borland SE, et al. Impact of educational attainment on the

quality of young women’s diets. EJCN 2004;58(8):1174-1180.

243. Rogers EM. Lessons for guidelines from the diffusion of innovations. Joint Commission J

on Quality Improvement 1995;7:324-328.

244. Roininen K, Lahteenmaki L, Tuorila H. Quantification of consumer attitudes to health and

hedonic characteristics of foods. Appetite 1999;33:71-88.

245. Roininen K, Tuorila H, Zandstra EH. Differences in health and taste attitudes and reported

behaviour among Finnish, Dutch and British consumers: a cross-national validation of the

Health and Taste Attitude Scales (HTAS). Appetite 2001;37:33-45.

246. Roos E, Lahelma E, Virtanen M, et al. Gender, socioeconomic status and family status as

determinants of food behaviour. Soc Sci Med 1998;46:1519-1529.

247. Roos E, Pratala R. Meal pattern and nutrient intake among adult Finns. Appetite

1997;29:11-24.

248. Roos E. Social patterning of food behaviour among Finish men and women. Helsinki, 1998.

249. Roos G, Johansson L, Kasmel A, et al. Disparities in vegetable and fruit consumption:

European cases from the north to the south. Public Health Nutr 2001;4(1):35-43.

250. Ross E, Pratala R, Lahelma E, et al. Modern and healthy? Socioeconomic differences in the

quality of diet. EJCN 1996;50:753-760.

251. Sacks FM et al. Effects on blood pressure of reduced sodium and the Dietary Approaches to

Stop Hypertension (DASH) diet. N Engl J Med 2001;344:3-10.

252. Saltonstall R. Healthy bodies, social bodies: mean’s and women’s concepts and practices of

health in everyday life. Soc Sci Med 1993;36:7-14.

119

253. Sanchez-Villegas A, Delgado-Rodrıguez M, Martınez-Gonalez MA, et al. Gender, age,

socio-demographic and lifestyle factors associated with major dietary patterns in the Spanish

Project SUN (Seguimiento Universidad de Navarra). EJCN 2003;57:285-292.

254. Sanchez-Villegas A, Martinez AJ, Prattala R, et al. A systematic review of socioeconomic

differences in food habits in Europe: consumption of cheese and milk. EJCN 2003;57:917-

929.

255. Schafer RB, Schafer E, Dunbar M, Keith PM. Marital food interaction and dietary behavior.

Soc Sci Med 1999;48:787-796.

256. Schnohr C, Hojbjerre1 L, Riegels M, et al. Does educational level influence the effects of

smoking, alcohol, physical activity, and obesity on mortality? A prospective population

study. Scand J Public Health 2004;32:250-256.

257. Schulze MB, Hoffmann K, Kroke A, Boeing H. Dietary patterns and their association with

food and nutrient intake in the European Prospective Investigation into Cancer and Nutrition

(EPIC)-Potsdam study. BJN 2001;85:363-373.

258. Seidel J. Dietary fat and obesity: an epidemiologic perspective. Am J Clin Nutr

1998;67(Suppl.3):546S-550S.

259. Senauer E, Asp E, Kinsey J. Food economics: Insightful and not so arcane. In: Senauer E,

Asp E, Kinsey J (Eds.). Food trends and the changing consumer. St Paul, Minnesota: Eagan

Press, 1998.

260. Serdula MK, Byers T, Mokdad AH, et al. The association between fruit and vegetable intake

and chronic disease risk factors. Epidemiology 1996;7:161–165.

261. Sesso HD, Paffenbarger RS, Lee IM. Physical activity and coronary heart disease in men.

The Harvard Alumni Health Study. Circulation 2000;102:975-980.

262. Shahar D, Shai I, Vardi H, et al. Diet and eating habits in high and low socioeconomic

groups. Nutrition 2005;21:559-566.

263. Shanthy A, BowmanT. Food shoppers’ nutrition attitudes and relationship to dietary and

lifestyle practices. Nutrition Research 2005;25:281-293.

264. Shi L. Sociodemographic characteristics and individual health behaviors. Southern Medical

J 1998;91:10.

265. Siega AM, Popkin BM, Carson T. Differences in Food Patterns at Breakfast by

Sociodemographic Characteristics among a Nationally Representative Sample of Adults in

the United States. Prev Med 2000;30:415-424.

266. Sjostrom CD, Peltonen M, Wedel H, Sjostrom L. Differented long-term effects of

intentional weight loss on diabetes and hypertension. Hypertension 2000;36:20-25.

267. Slattery ML, Boucher KM, Caan BJ, et al. Eating patterns and risk of colon cancer. Am J of

Epidemiol 1998;148:4-16.

120

268. Smith AM, Smith C. Dietary intake and lifestyle patterns: correlates with socio-economic,

demographic and environmental factors. Hum Nutr Diet 1994;7:283-294.

269. Sobal J, Nelson MK. Commensal eating patterns: a community study. Appetite 2003;

41:181-190.

270. Stafleu A, van Staveren WA, de Graaf C, et al. Family resemblance in intake of energy, fats

and cholesterol: a study among three generations women. Prev Med 1994;23:474-480.

271. Stankunas M. The prevalence of cardiovascular risk factors in different educational and

occupational groups, among Kaunas middle-aged population. Master of Public Health

Essay. Goteborg: NHV Nordic School of Public Health, 2004.

272. Steele P, Dobson A, Alexander H, Russel A. Who eats what? A comparison of dietary

patterns among men and women in different occupational groups. Australian J Public Health

1991;15:286-295.

273. Subar AF, Heimendinger J, Patterson BH, et al. Fruit and vegetable intake in the United

States: the baseline survey of the Five a Day for Better Health program. Am J Health

Promot 1995;9:352-60.

274. Sulander T, Helakorpi S, Rahkonen O, et al. Changes and associations in healthy diet among

the Finnish elderly, 1985–2001. Age and Ageing 2003;32:394-400.

275. Swinburn BA, Metcalf PA, Ley SJ. Long term (5 year) effects of a reduced-fat diet

intervention in individuals with glucose intolerance. Diabetes Care 2001;24:619-624.

276. Škėmaitė J. Sveikos gyvensenos programos poreikio tyrimas ir jos planavimas aukštojoje

mokykloje. Magistro diplominis darbas. Kaunas: KMU, 1999.

277. Tamošiūnas A. Gyvensenos rizikos veiksniai. Paplitimas, pokyčių kryptys, prognozinė

reikšmė sergamumui MI ir mitringumui dėl įvairių priežasčių. Habilitacinis darbas. Kaunas,

1997.

278. Tande DL, Hotchkiss L, Cotugna N. The associations between blood lipids and the Food

Guide Pyramid: findings from the Third National Health and Nutrition Examination Survey.

Prev Med 2004;38:452- 457.

279. Terry P, Giovannucci E, Bergkvist L, et al. Body weight and colorectal cancer risk in a

cohort of Swedish women: relation varies by age and cancer site. Br J Cancer

2001;85(3):346-349.

280. Terry P, Giovannucci E, Michels KB, et al. Fruit, vegetables, dietary fiber, and risk of

colorectal cancer. J of the National Cancer Institute 2001;93:525-533.

281. The First Action Plan for Food and Nutrition Policy. WHO European Region 2000-2005.

World Health Organization, 2001.

282. The NORBAGREEN 2002 study. Consumption of vegetables, potatoes, fruit, bread and fish

in the Nordic and Baltic countries. Copenhagen: Nordic Council of Ministers, 2003.

121

283. The World Health Report 1998. Life in the 21st century: a vision for all. Geneva: World

Health Organization, 1998.

284. The World Health Report 2002: reducing risks, promoting healthy life. Geneva: WHO,

2002.

285. Thiel C, Heinemann L. Nutritional behaviour differences in Germany. Rev Environ Health

1996;11:35-40.

286. Thompson JK, Coovert MD, Stormer SM. Body Image, Social Comparison, and Eating

Disturbance: A Covariance Structure Modeling Investigation. Int J Eat Disord

1999;26(1):43-51.

287. Thompson RL, Margetts BM, Speller VM, McVey D. The Health Education Authority’s

health and lifestyle survey 1993: who are the low fruit and vegetable consumers? J

Epidemiol Community Health 1999;53:294-299.

288. Tjonneland A, Gronbek M, Stripp C, Overvad K. Wine intake and diet in a random sample

of 48,763 Danish men and women. Am J Clin Nutr 1999;69:49-54.

289. Tomlinson JK. Changes in tastes in Britain, 1985-1992. British Food Journal

1999;100(6):295-301.

290. Troobs M., Renner T., Scherer G. Nutrition, antioxidants, and risk factor profile of

nonsmokers, passive smokers and smokers of the prevention education program (PEP) in

Nuremberg, Germany. Prev Med 2002;34:600-607.

291. Turrell G, Hewitt B, Patterson C, et al. Socioeconomic differences in food purchasing

behaviour and suggested implications for diet-related health promotion. J Hum Nutr Dietet

2002;15:355-364.

292. Turrell G, Mathers C. Socioeconomic inequalities in all-cause and specific cause mortality

in Australia: 1985–87 and 1995–97. Int J Epidemiol 2001;30:231-239.

293. Turrell G,Western JS, Najman JM. The measurement of social class in health research:

problems and prospects. In: Waddell C, Petersen AR, (eds.) Just Health: Inequality in

Illness, Care and Prevention. Melbourne: Churchill Livingstone, 1994.

294. Turrell G. Determinants of gender differences in dietary behavior. Nutrition research

1997;17:1105-1120.

295. Turrini A, Saba A, Cialfa E, D'Amicis A. Original Communication Food consumption

patterns in Italy: the INN-CA Study 1994-1996. EJCN 2001;55:571-588.

296. Uitenbroek DG, Kerekovska A, Festchieva N. Health lifestyle behaviour and socio-

demographic characteristics. A study of Varna, Glasgow and Edinburgh. Soc Sci Med

1996;43:367-377.

297. Umberson D. Family status and health behaviours: social control as a dimension of social

integration. J of Health and Social Behaviour 1987;28:306-319.

122

298. Valsta LM. Food-based dietary guidelines for Finland – a staged approach. BJN

1999;81(Suppl. 2):S49-S55.

299. Varatinskienė R. Kauno aukštųjų mokyklų studentų sveikata ir gyvensenos ypatumai.

Daktaro disertacija. Kaunas, 1993.

300. Variyam JN, Blaylock J, Smallwood D, Basiotis PP. USDA’s Healthy Eating Index and

nutrition information. Technical bulletin no. 1866. US Department of Agriculture:

Economic Research Service, 1998.

301. Volatier JL, Verger P. Recent national French food and nutrient intake data. BJN

1999:81(Suppl.2):S57-S59.

302. Wallstrom P, Wirfalt E, Janzon L, et al. Fruit and vegetable consumption in relation to risk

factors for cancer: a report from the Malmo Diet and Cancer Study. Public Health Nutr

2000;3(3):263-271.

303. Wamala S, Agren G. Gender inequity and public health. Eur J Public Health 2002;12:163-

165.

304. Wardle J, Parmanter K, Waller J. Nutrition knowledge and food intake. Appetite

2000:34:269-275.

305. Waxman A. WHO’s global strategy on diet, physical activity and health. Scand J of Nutr

2004;48(2):58-60.

306. Weinsier PL, Krumdieck CL. Dairy foods and bone health: examination of the evidence.

Am J Clin Nutr 2000;72:681-9.

307. WHO Regional Office for Europe. Health 21 – the health for all policy for the WHO

European Region. European Health for All Series, No.6. WHO Regional Office for Europe,

Copenhagen, 1999.

308. WHO: global strategy on diet, physical activity and health. Fifty-seventh Health Assembly,

WHA 57.17, 22 May 2004, http:/www.who.int/dietphysicalactivity/goals/en.

309. Willett W. Goals for nutrition in the year 2000. CA Cancer J Clin 1999:49:331-352.

310. Williams DEM, Prevost TP, Whichelow MJ, et al. A cross-sectional study of dietary

patterns with glucose intolerance and other features of the metabolic syndrome. BJN

2000;83:257-266.

311. Winkler G. Doring A, Keil U. Trends in dietary sources of nutrients among middle-aged

men in southern Germany. Results of the MONICA Project Augsburg: dietary

surveys1984/1985 and1994/1995. Appetite 2000;3:37-45.

312. Wirfalt AKE, Jeffery RW. Using cluster analysis to examine dietary patterns: nutrient

intakes, gender, and weight status differ across food pattern clusters. Am Diet Assoc.

1997;97(3):272-279.

123

313. Woo J, Leung SSF, Ho SC, et al. Influence of educational level and marital status on dietary

intake, obesity and other cardiovascular risk factors in a Hong Kong Chinese population.

EJCN 1999;53:461-467.

314. World Health Organisation. Diet, nutrition and the prevention of chronic diseases. Technical

Report Series 797. Geneva: WHO, 1990.

315. World Health Organization. Obesity: preventing and managing the global epidemic.

Technical Report Series 894. Geneva: WHO, 2000.

316. Worsley A. Income differences in food consumption in the 1995 Australian National

Nutritional Survey. EJCN 2003;57:1198-1211.

317. Zatonski WA, McMichael AJ, Powles JW. Ecological study of reasons for sharp decline in

mortality from ischemic heart disease in Poland since 1991. BMJ 1998;316:1047-1051.

124

9. DISERTACIJOS TEMA SPAUSDINTŲ DARBŲ SĄRAŠAS

1. Petkevičienė J, Kriaučionienė V. Lietuvos gyventojų daržovių ir vaisių vartojimo įpročiai.

Mokslo darbai. Sodininkystė ir daržininkystė 2005;24(1):88-97.

2. Petkevičienė J, Kriaučionienė V, Klumbienė J. Lietuvos vyrų ir moterų mitybos įpročių

skirtumai. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. 2004;8(3):165-169.

3. Grabauskas V, Petkevičienė J, Kriaučionienė V, Klumbienė J. Lietuvos gyventojų sveikatos

netolygumai: išsimokslinimas ir mitybos įpročiai. Medicina. 2004:40(9):875-883.

4. Petkevičienė J, Klumbienė J, Kriaučionienė V. Suaugusių Lietuvos gyventojų mitybos

įpročių pokyčiai 1994-2002 metais. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas.

2003;7(9):558-561.

Abstraktai

1. Kriaučionienė V, Petkevičienė J, Klumbienė J. Educational Differences in Nutrition Habits

of Lithuanian Adult Population (Lietuvos suaugusių gyventojų mitybos įpročių skirtumai

lyginant skirtingo išsilavinimo grupes). 3rd Nordic Conference in Epidemiology, Kuopio,

Finland, 17-19 June, 2004.

2. Petkevičienė J,Klumbienė J, Kriaučionienė V. Urban-rural differences in nutrition habits of

Lithuanian adult population (Lietuvos kaimo ir miesto gyventojų mitybos įpročių skirtumai).

Public Health Nutrition 8th Nordic Nutrition Conference, Tønsberg, Norway, 20-23 June,

2004.

3. Kriaučionienė V, Vaisvalavičius V, Petkevičienė J. Trends in food habits and prevalence of

obesity among urban and rural Lithuanian population over transition period (Lietuvos kaimo

ir miesto gyventojų mitybos įpročių ir nutukimo paplitimo kitimai pereinamuoju

laikotarpiu). EUPHA annual conference, Oslo, Norway, 7-9 October, 2004

125

PRIEDAS

126

Sveikata, ligų atsiradimas labai priklauso nuo žmogaus gyvensenos: mitybos, fizinio aktyvumo, rūkymo įpročių, streso. Gyvensenos įvertinimas svarbus planuojant ir vykdant sveikatos tausojimo ir stiprinimo programas, atskleidžiant vykdomų pertvarkų trūkumus, ieškant efektyvesnių sprendimų. Kauno medicinos universitetas, kartu su Estijos, Latvijos ir Suomijos mokslininkais, vykdo tarptautinę gyvensenos tyrimo programą, kurioje maloniai kviečiame dalyvauti ir Jus. Labai prašome, užpildykite šį klausimyną ir ne vėliau kaip per 10 dienų išsiųskite jį pridedamame voke nurodytu adresu.

Tikimės, kad Jūs palankiai įvertinsite šio tyrimo svarbą. Iš anksto dėkojame už bendradarbiavimą ir linkime sveikatos!

Kauno medicinos universiteto Visuomenės sveikatos centras

(tel. 8-37-731170)

Pabraukite Jums tinkantį atsakymo variantą arba įrašykite reikiamą skaičių. Į langelius prašome nieko nerašyti.

KLAUSIMAI APIE GYVENSENĄ

����1-4 1. Bendri duomenys

1. Lytis: 1) vyras; 2) moteris �5

2. Gimimo metai: ................ ��6-7

3. Tautybė: .......................... �8 4. Šeimyninė padėtis:

1) vedęs (ištekėjusi) arba gyvena nesusituokę; �9 2) nevedęs (netekėjusi); 3) išsiskyręs(-usi); 4) našlys (-ė) 5. Koks Jūsų išsilavinimas? 1) pradinis (3-4 kl.); 2) nebaigtas vidurinis (iki 9 kl.);

3) vidurinis; 4) spec. vidurinis; 5) aukštasis �10

6. Kiek metų iš viso lankėte mokyklą ir studijavote? …………….metų ��11-12

7. Kokį darbą dirbate didesnę metų dalį? �13 1) dirbu žemės ūkio ir miško darbus 2) dirbu pramonėje, statybose ar pan. 3) tarnauju įstaigoje, dirbu protinį darbą arba aptarnavimo sferoje

4) studijuoju (mokausi) 5) namų šeimininkė 6) pensijoje 7) bedarbis

2. Medicininis aptarnavimas ir sveikata

8. Kiek kartų lankėtės pas gydytoją per praėjusius metus (12 mėn.)

(ligoninėje, poliklinikoje - išskyrus stomatologą)?………………….. kartų ��14-15 9. Ar turite invalidumą?

1) ne 3) taip, turiu II grupę �16 2) taip, turiu III grupę 4) taip, turiu I grupę

1 10. Kiek dienų per praėjusius 12 mėn. nebuvote darbe arba negalėjote

127

atlikti savo pareigų dėl ligos? (Jeigu neatsimenate tiksliai, įrašykite

apytikriai. Normalaus nėštumo laikas neįskaičiuojamas) ........... dienų. ���17-19 11. Kurios iš žemiau išvardintų ligų Jums buvo nustatytos arba gydytos per praėjusius 12 mėn.? (pabraukite)

1) padidėjęs kraujo spaudimas, hipertenzija �20

2) padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, hipercholesterolemija �21

3) padidėjęs cukraus kiekis kraujyje, diabetas (cukraligė) �22

4) miokardo (širdies) infarktas, širdies priepuolis �23

5) krūtinės angina (skausmai krūtinėje fizinio krūvio metu) �24

6) širdies nepakankamumas �25

7) reumatinis artritas �26

8) stuburo ligos �27

9) lėtinis bronchitas, emfizema (plaučių išsiplėtimas) �28

10) bronchinė astma �29

11) gastritas arba opaligė �30

12. Ar per praėjusiusius 12 mėn. buvo toks laikotarpis, kai Jus beveik kas dieną vargino kosulys ir skrepliavimas?

1) ne �31 2) taip, mažiau kaip vieną mėn. 3) taip, nuo 1 iki 2 mėn. 4) taip, 3 mėn. ir ilgiau 13. Kaip Jūs vertinate dabartinę savo sveikatos būklę:

1) gera; 3) vidutiniška; 5) bloga �32 2) gana gera; 4) gana bloga;

14. Ar per praėjusį mėnesį (30 dienų) Jus vargino šie negalavimai:

1) skausmai krūtinėje fizinio �33 7) egzema �39 krūvio metu

2) sąnarių skausmai �34 8) vidurių užkietėjimas �40

3) juosmens skausmai �35 9) galvos skausmai �41

4) sprando ir peties skausmai �36 10) nemiga �42

5) kojų patinimas �37 11) depresija (prislėgta nuotaika) �43

6) venų išsiplėtimas �38 12) dantų skausmai �44 2 15. Ar vartojote per praėjusią savaitę (7 dienas) vaistus (tabletes, kapsules ir kt.)?

1) mažinančius kraujospūdį �45

128

2) mažinančius cholesterolio kiekį kraujyje �46

3) nuo galvos skausmo �47

4) nuo kitų skausmų �48

5) nuo kosulio �49

6) raminančius vaistus �50

7) vitaminus, mineralines medžiagas ar mikroelementus �51

8) kontraceptinius vaistus �52 16. Ar per praėjusius metus (12 mėn.) Jus buvo apėmusi depresija (prislėgta nuotaika)?

1) nebuvo �53 2) ne labiau, kaip anksčiau 3) šiek tiek labiau nei anksčiau 4) daug labiau nei anksčiau

17. Ar patyrėte per praėjusį mėnesį stresą arba didelę įtampą?

1) visai nepatyriau �54 2) taip, šiek tiek, bet ne daugiau negu paprastai patiria kiti žmonės 3) taip - daugiau negu paprastai patiria kiti žmonės 4) taip - mano gyvenimas tiesiog nepakeliamas

18. Kada Jums paskutinį kartą buvo matuotas kraujo spaudimas?

1) per praėjusius 12 mėn. 4) niekada �55 2) prieš 1-5 metus 5) nežinau 3) seniau negu prieš 5 metus 19. Kada paskutinį kartą Jums buvo nustatyta cholesterolio koncentracija kraujyje?

1) per praėjusius 12 mėn. 4) niekada �56 2) prieš 1-5 metus 5) nežinau 3) seniau negu prieš 5 metus 20. Kiek kartų per praėjusius 12 mėnesių lankėtės pas stomatologą?

................... kartų ��57-58 21. Dėl kokios priežasties lankėtės pas stomatologą?

1) pasitikrinti profilaktiškai �59 3) dėl dantų protezavimo �61

2) dėl dantų skausmo �60 22. Kelių dantų neturite?

1) yra visi 4) neturiu daugiau kaip 10 dantų, �62 2) neturiu nuo 1 iki 5 dantų bet dar yra likusių 3) neturiu nuo 6 iki 10 dantų 5) visai neturiu dantų, naudojuosi protezais

3 23. Ar dažnai šepetėliu valote dantis?

1) dažniau negu kartą per dieną 3) ne kiekvieną dieną �63 2) vieną kartą per dieną 4) niekada

129

24. Kurias dantų priežiūros priemones vartojate?

1) dantų pastą su fluoru �64 3) dantų krapštukus �66

2) siūlą tarpdančiams valyti �65 4) becukrę kramtomąją gumą �67

Moterims: (vyrai pereina prie 28 klausimo)

25. Kada paskutinį kartą Jums buvo imtas tyrimui tepinėlis iš gimdos kaklelio?

1) per praėjusius 12 mėn. 3) seniau negu prieš 3 metus �68 2) prieš 1-3 metus 4) niekada 5) nežinau

26. Kas ėmė tyrimui tepinėlį iš gimdos kaklelio?

1) bendrosios praktikos (šeimos) gydytojas �69 2) akušeris - ginekologas

27. Kada paskutinį kartą gydytojas Jums tikrino (čiuopė) krūtis?

1) per praėjusius 12 mėn. 3) seniau negu prieš 3 metus �70 2) prieš 1-3 metus 4) niekada

------------------------------------------------------------------------------------------ 28. Kiek laiko Jūs dažniausiai sugaištate poliklinikoje, kol patenkate pas gydytoją?

�71 1) iki 15 min. 3) 30-60 min. 2) 15-30 min. 4) daugiau kaip 1 val. 29. Ar per praėjusius 12 mėn. Jums teko mokėti už suteiktas medicinines

(išskyrus stomatologines) paslaugas?

1) taip 2) ne �72 30. Ar per praėjusius 12 mėn. Jums teko mokėti už suteiktas stomatologines paslaugas?

1) taip 2) ne �73 31. Ar Jums visada pakanka pinigų nusipirkti reikiamus vaistus?

1) taip, visada 2) kartais nepakanka 3) dažniausiai nepakanka �74 32. Ar Jus tenkina medicininė (išskyrus stomatologinę) pagalba: 1) visiškai tenkina 3) netenkina

2) iš dalies tenkina 4) nesikreipiau �75 33. Ar Jus tenkina stomatologinė pagalba: 1) visiškai tenkina 3) netenkina

2) iš dalies tenkina 4) nesikreipiau �76 4

130

Rūkymas

34. Kiek valandų per darbo dieną praleidžiate patalpose, kuriose rūkoma?

1) daugiau negu 5 valandas 4) beveik visai nebūnu �77 2) nuo 1 iki 5 valandų prirūkytose patalpose 3) mažiau negu 1 val. per dieną 5) dirbu namuose 35. Ar rūkote bute Jūs pats arba Jūsų šeimos nariai?

1) niekas nerūko 2) taip, kai kas rūko �78 36. Ar Jūs kada nors rūkėte?

1) ne �79 2) taip 37. Ar Jūs esate per savo gyvenimą surūkęs (-usi) bent 100 cigarečių (cigarų, pypkių)?

1) ne (pereikite prie 51 klausimo) �80 2) taip 38. Ar Jūs kada nors rūkėte kasdien (beveik kiekvieną dieną mažiausiai metus)? Kiek metų iš viso? 1) niekada nerūkiau kasdien

2) rūkiau kasdien ................. metų �81 ��82-83 39. Ar Jūs dabar rūkote (cigaretes, cigarus, pypkę)?

1) taip, kasdien 2) retkarčiais 3) visai nerūkau �84 40. Kada rūkėte paskutinį kartą? (Jeigu rūkote reguliariai, pabraukite pirmą atsakymą)

1) vakar arba šiandien 4) prieš 6-12 mėn. �85 2) prieš 2 -30 dienų 5) prieš 1-5 metus 3) prieš 1-6 mėn. 6) prieš 5-10 metų 7) seniau kaip prieš 10 metų 41. Kiek vidutiniškai surūkote (surūkydavote prieš mesdamas) per dieną? Prašome atsakyti į kiekvieną teiginį.

1) cigarečių su filtru ...... per dieną ��86-87

2) cigarečių be filtro ...... per dieną ��88-89

3) suktines (savos gamybos) cigaretes ...... per dieną ��90-91

4) pypkių ...... per dieną ��92-93

5) cigarų ...... per dieną ��94-95 42. Kada pabudęs ryte surūkote pirmąją cigaretę?

1) nepraėjus nei 5 min. 3) po 31-60 min. �96 2) po 6-30 min. 4) daugiau kaip po 1 val. 43. Ar jums sunku susilaikyti nerūkius tose vietose, kur rūkyti uždrausta? Pvz., bažnyčioje, bibliotekoje, kino teatre ir pan.

1) taip 2) ne �97 44. Kurios cigaretės labiausiai nenorėtumėte atsisakyti?

1) pirmosios rytinės 2) visų kitų �98 5

45. Ar pirmosiomis valandomis ryte Jūs rūkote dažniau nei kitu paros metu?

131

1) taip 2) ne �99 46. Ar Jūs rūkote susirgęs, kai didesnę dienos dalį tenka praleisti lovoje?

1) taip 2) ne �100 47. Ar norėtumėte mesti rūkyti?

1) ne 3) abejoju �101 2) taip 4) dabar nerūkau 48. Ar rimtai bandėte mesti rūkyti ir išbuvote nerūkęs bent 24 val. Jei taip, kada paskutinį kartą?

1) šį mėnesį 3) prieš 6-12 mėn. �102 2) prieš 1-6 mėn. 4) seniau kaip prieš metus 5) niekada nebandžiau 49. Ar Jūs nerimaujate (rūpinatės) dėl žalingų rūkymo padarinių Jūsų sveikatai? 1) labai nerimauju 3) beveik nesirūpinu

�103 2) šiek tiek nerimauju 4) visai nesirūpinu 50. Ar per praėjusius 12 mėn. kas nors iš išvardintų asmenų patarė Jums mesti rūkyti? (Tinkamą atsakymą pabraukite)

1) gydytojas 1) - taip 2) – ne �104

2) stomatologas 1) - taip 2) – ne �105

3) kiti sveikatos priežiūros specialistai 1) - taip 2) – ne �106

4) šeimos nariai 1) - taip 2) – ne �107

5) kiti asmenys 1) - taip 2) – ne �108

4. Mityba 51. Ar Jūs paprastai pusryčiaujate?

1) ne 2) taip �109

52. Kokius riebalus Jūs dažniausiai vartojate ruošdami maistą ? �110 (pabraukite tik vieną atsakymą): 1) dažniausiai aliejų 4) dažniausiai taukus 2) dažniausiai margariną 5) nevartoju jokių riebalų 3) dažniausiai sviestą

53. Kokius riebalus dažniausiai tepate ant duonos? �111 (pabraukite tik vieną atsakymą): 1) jokių 2) margariną 3) sviestą 4) taukus

54. Kokį pieną dažniausiai geriate? �112 (pabraukite tik vieną atsakymą): 1) natūralų kaimišką karvės pieną 3) vidutinio riebumo (3,2% - 2,5%) 2) natūralų parduotuvėje pirktą pieną 4) liesą (1,0% rieb. ir liesesnį) 5) negeriu pieno

6

132

55. Kiek stiklinių (200 g) pieno arba (ir) kefyro (rūgštaus pieno) Jūs paprastai išgeriate per dieną? (pažymėkite abu variantus)

1) pieno ........... stiklinių ��113-114 2) kefyro ........... stiklinių ��115-116 56. Kiek kiaušinių (virtų arba keptų) Jūs paprastai suvalgote per savaitę?

................... kiaušinių ��117-118 57. Kiek puodelių kavos arba arbatžolių arbatos Jūs paprastai išgeriate per dieną? Pažymėkite abu variantus.

1) kavos ............ puodelius �119 2) arbatos ............. puodelius �120 58. Kiek šaukštelių cukraus Jūs dedate į vieną puodelį kavos arba arbatos? Jei cukraus nevartojate, prašome įrašyti O.

1) .............. šaukštelių cukraus į 1 puodelį kavos �121

2) .............. šaukštelių cukraus į 1 puodelį arbatos �122 59. Kiek riekelių duonos paprastai suvalgote per dieną?

1) juodos (ruginės) duonos.............. riekelių ��123-124

2) baltos ("Palangos", "Ventos", "Kvietelio" ir pan.) duonos .......... riekelių ��125-126

3) batono, sumuštinių baltos duonos............. riekelių ��127-128 60. Ar Jūs papildomai dedate druskos į paruoštą maistą?

1) niekada 2) kai trūksta druskos 3) beveik visada net neragavęs �129 61. Ar per praėjusius 12 mėn. kas nors iš išvardintų asmenų patarė Jums pakeisti mitybą dėl sveikatos? (Tinkamą atsakymą pabraukite)

1) gydytojas 1) - taip 2) – ne �130

2) kiti sveikatos priežiūros specialistai 1) - taip 2) – ne �131

3) šeimos nariai 1) - taip 2) – ne �132

4) kiti asmenys 1) - taip 2) – ne �133

62. Jei per praėjusius 12 mėn. pakeitėte mitybą, nurodykite priežastis: �����134-138 1) dėl sveikatos 3) pasikeitė šeimyninė padėtis 2) atsirado naujų maisto produktų, 4) pasikeitė darbo pobūdis kuriuos pradėjau vartoti 5) trūksta pinigų maisto produktams 63. Kokį kiekį alkoholio išgėrėte per praėjusią savaitę (7 dienas)? Jei negėrėte, pažymėkite 0.

1) alaus butelių (po 0,5 l)....... ��139-140 3) vyno ar šampano taurių ��143-144 (po 100 g) .......................

2) sidro ir alkoholinių kokteilių (pvz., viskis su sodos vandeniu, džinas su tonika ir kt.)

butelių (po 0,33 l.)……… ��141-142

4) degtinės, konjako ar kt. ��145-146 stiprių gėrimų taurelių (po 40 g)..........

7

133

64. Kiek kartų per praėjusią savaitę Jūs valgėte šiuos maisto produktus? Pažymėkite kryželiu [X] visus Jums tinkančius atsakymus 1 2 3 4

Maisto produktai Nė karto

1-2 dienas

3-5 dienas

6-7 dienas

Virtas bulves 147

Keptas bulves (išsk. traškučius)

148

Ryžius ar makaronus 149

Košes arba dribsnius 150

Fermentinį sūrį (geltoną) 151

Varškės sūrį (baltą) 152

Vištieną 153

Žuvį 154

Mėsą 155

Mėsos produktus (dešrą, kumpį, kt.)

156

Šviežias daržoves 157

Kitokias (virtas, konservuotas) daržoves

158

Šviežius vaisius ar uogas 159

Kitokius vaisius ar uogas 160

Konditerinius gaminius (sausainius, pyragą, tortą)

161

Saldainius ar šokoladą 162

Kiaušinius 163

Limonadus, Coca-cola ir pan. 164

Sultis 165

8

134

65. Ar dažnai vartojate stiprius alkoholinius gėrimus? �166 1) kasdien 4) 2-3 kartus per mėnesį 2) 2-3 kartus per savaitę 5) kelis kartus per metus 3) kartą per savaitę 6) niekada negeriu

66. Ar dažnai geriate vyną? �167 1) kasdien 4) 2-3 kartus per mėnesį 2) 2-3 kartus per savaitę 5) kelis kartus per metus 3) kartą per savaitę 6) niekada negeriu

67. Ar dažnai geriate alų? �168 1) kasdien 4) 2-3 kartus per mėnesį 2) 2-3 kartus per savaitę 5) kelis kartus per metus 3) kartą per savaitę 6) niekada negeriu

68. Ar dažnai vieno pobūvio metu išgeriate tokį alkoholio kiekį, kuris atitinka �169 60 g gryno alkoholio (spirito) (toks alkoholio kiekis yra 6 stiklinėse alaus

arba 6 taurėse vyno, arba 4 taurelėse degtinės)?

1) niekada 4) kartą per savaitę 2) rečiau nei kartą per mėnesį 5) kasdien arba beveik kasdien 3) kartą per mėnesį

69. Ar per praėjusius 12 mėn. kas nors iš išvardintų asmenų patarė

Jums mažiau vartoti alkoholinių gėrimų? (Tinkamą atsakymą pabraukite)

1) gydytojas 1) - taip 2) – ne �170

2) kiti sveikatos priežiūros specialistai 1) - taip 2) – ne �171

3) šeimos nariai 1) - taip 2) – ne �172

4) kiti asmenys 1) - taip 2) – ne �173

70. Ar kuris nors Jūsų pažįstamas per praėjusius metus (12 mėn.) bandė �174 vartoti narkotikus (hašišą, marihuaną, amfetaminą, heroiną, opiumą ir kt.)? 1) nežinau; 2) pažįstu vieną; 3) pažįstu 2-5 asmenis; 4) pažįstu daugiau kaip penkis

5. Svoris, ūgis ir fizinis aktyvumas

71. Koks Jūsų ūgis?................ cm ���175-177

72. Kiek sveriate lengvai apsirengęs (-usi) ............. kg ���178-180 73. Kiek minučių per dieną Jūs einate arba važiuojate dviračiu į darbą ir atgal (į abi puses)?

1) aš nedirbu arba dirbu namuose 4) 15-30 min. per dieną �181 2) į darbą vykstu automobiliu arba autobusu 5) 31-60 min. per dieną 3) mažiau kaip 15 min. per dieną 6) daugiau kaip 1 val. per dieną

9

135

74. Ar dažnai laisvalaikiu mankštinatės (sportuojate, bėgiojate, važiuojate dviračiu, �182 dirbate sode ir pan.) mažiausiai 30 min. taip, kad pagreitėtų kvėpavimas ir suprakaituotumėte? 1) kasdien 5) 2-3 kartus per mėnesį 2) 4-6 kartus per savaitę 6) kelis kartus per metus ar rečiau 3) 2-3 kartus per savaitę 7) negaliu mankštintis dėl ligos ar invalidumo 4) kartą per savaitę

75. Kuris teiginys geriausiai apibūdina Jūsų darbą (veiklą)? �183 1) daugiausia sėdimas darbas 3) judamas darbas, kai daug vaikštoma, 2) sėdimas ir/ar stovimas darbas, kai kilnojama, nešiojama (pramonėje, šiek tiek vaikštoma, kilnojama, nešiojama statybose, sunki namų ruoša ir kt.) (pramonėje, prekyboje, lengva namų ruoša) 4) sunkus fizinis darbas (žemės ūkyje, ir kt.) statybose, kelio darbai) 76. Kiek dienų per praėjusias 7 dienas Jūs užsiėmėte intensyvia fizine veikla, kuri truko bent 10

min? (tai tokia fizinė veikla, kai reikia didelių fizinių pastangų, jos metu labai padažnėja kvėpavimas: pvz., sunkių daiktų kilnojimas, žemės kasimas, aerobika arba greitas važiavimas dviračiu)

…… dienų (įrašykite 0, jei nei vieną dieną neužsiėmėte intensyvia fizine veikla) �184 77. Kiek vidutiniškai laiko užsiėmėte intensyvia fizine veikla per vieną iš šių dienų?

………. valandų …………..minučių/per dieną �� ��185-188 78. Kiek dienų per praėjusias 7 dienas Jūs užsiėmėte vidutinio intensyvumo fizine veikla, kuri

truko bent 10 min? (tai tokia fizinė veikla, kai reikia vidutinių fizinių pastangų, jos metu šiek tiek padažnėja kvėpavimas: pvz., lengvų daiktų nešiojimas, važiavimas dviračiu įprastu tempu).

…… dienų (įrašykite 0, jei nei vieną dieną neužsiėmėte vidutinio intensyvumo fizine veikla) �189 79. Kiek vidutiniškai laiko užsiėmėte vidutinio intensyvumo fizine veikla per vieną iš šių dienų?

………. valandų …………..minučių/per dieną �� ��190-193 80. Kiek dienų per praėjusias 7 dienas Jūs vaikščiojote bent 10 min. per dieną (pvz., ėjimas į darbą ar

į namus, pasivaikščiojimas laisvalaikio metu ar sportuojant ir t.t.)

…… dienų (įrašykite 0, jei nei vieną dieną nevaikščiojote) �194 81. Kiek vidutiniškai laiko Jūs vaikščiojote per vieną iš šių dienų?

………. valandų …………..minučių/per dieną �� ��195-198 82. Kiek laiko Jūs sėdite per įprastinę darbo dieną (prie darbo stalo, važiuodami transporto priemone,

svečiuose, namuose, skaitydami arba žiūrėdami televizorių)

………. valandų …………..minučių/per dieną �� ��199-202

83. Ar per praėjusius 12 mėn. kas nors iš išvardintų asmenų patarė Jums padidinti fizinį aktyvumą? (Tinkamą atsakymą pabraukite)

1) gydytojas 1) - taip 2) – ne �203

2) kiti sveikatos priežiūros specialistai 1) - taip 2) – ne �204

3) šeimos nariai 1) - taip 2) – ne �205

4) kiti asmenys 1) - taip 2) – ne �206

6. Eismo saugumas 10

136

84. Ar naudojate šviesos atšvaitus, eidami neapšviesta gatve tamsiu paros metu?

1) beveik visada 3) niekada �207 2) kartais 4) niekada nevaikštau neapšviestomis gatvėmis 85. Ar Jūs prisitvirtinate saugos diržais, važiuodamas automobiliu ant priekinės sėdynės arba vairuodamas?

1) beveik visada 3) niekada �208 2) kartais 4) niekada nevažiuoju privačiu automobiliu 86. Ar prisitvirtinate saugos diržais, važiuodamas ant užpakalinės sėdynės?

1) beveik visada 4) nėra diržų užpakalinėje sėdynėje �209 2) kartais 5) niekada nevažiuoju ant užpakalinės 3) niekada sėdynės 87. Ar pastebėjote ką nors iš savo artimų draugų vairuojant išgėrusį per praėjusius 12 mėnesių?

1) ne 2) taip 3) sunku pasakyti �210

7. Kita

88. Nurodykite, kuris iš žemiau išvardintų veiksnių yra, Jūsų nuomone, svarbiausia didelio Lietuvos gyventojų sergamumo priežastis (pabraukite tik vieną).

1) neteisinga mityba ��211-212 2) stresas, sunkios gyvenimo sąlygos, įtemptas darbas 3) rūkymas 4) nepakankamas fizinis aktyvumas 5) vitaminų, mikroelementų stoka 6) viršsvoris 7) genetiniai veiksniai 8) alkoholis 9) nepatenkinamos medicinos paslaugos

10) kita (prašome įrašyti)……………………………….. 89. Ar Jūs per praėjusius 12 mėn. pakeitėte mitybos ar kitus įpročius dėl sveikatos?

1) vartojau mažiau riebalų 5) vartojau mažiau druskos ��������213-220

2) pakeičiau riebalų rūšį 6) laikiausi svorį mažinančios dietos 3) vartojau daugiau daržovių 7) vartojau mažiau alkoholio 4) vartojau mažiau cukraus 8) padidinau fizinį aktyvumą

90. Kokios vidutinės Jūsų šeimos pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį?..…..����221-224

11

137

91. Ar dažnai Jums trūksta pinigų maistui?

1) nuolatos 3) kartais 5) niekada �225 2) dažnai 4) retai 92. Ar dažnai Jums trūksta pinigų apmokėti sąskaitas už butą ar namą (komunaliniai patarnavimai, kuras ir t.t.)

1) nuolatos 3) kartais 5) niekada �226 2) dažnai 4) retai Linkime sveikatos Dėkojame už bendradarbiavimą Kauno medicinos universitetas Visuomenės sveikatos centras

Atsakas 1 2 �227

Gyven. vieta: 1 2 3 4 �228 Sost. Miest. Raj.c. Kaim.

12