1

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETO ETIKOS DIDAKTIKOS KATEDRA

Eglė Pažėraitė

„GYVENIMO PRASMĖS IR ABSURDO SAMPRATOS - A. CAMUS‘O, K. JASPERSO, J. P. SARTRE‘O ir F. KAFKOS EGZISTENCINĖJE FILOSOFIJOJE“

Magistro darbas

Darbo vadovas doc. dr. L. Anilionytė

Vilnius 2012

2

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 3

I. EGZISTENCIALIZMO PAGRINDINIAI BRUOŽAI .................................................................... 6

II. EGZISTENCIALIZMO KRYPTIES ATSTOVAI IR PAGRINDINĖS JŲ

FILOSOFIJOS IDĖJOS ....................................................................................................................... 9

1. Soreno Kierkegaard‘o filosofijos pagrindiniai bruožai ............................................................ 10

2. Martino Heideggerio filosofijos esmė ....................................................................................... 10

3. Karlo Jasperso filosofijos idėjos ................................................................................................ 12

4. Alberto Camus‘o filosofija ....................................................................................................... 17

5. Jean-Paul Sartre‘o filosofijos pagrindiniai bruožai ................................................................... 22

6. Franco Kafkos filosofijos esmė ................................................................................................ 24

III. FILOSOFINĖS IDĖJOS LITERATŪROS KŪRINIUOSE ........................................................ 25

1. Albertas Camus‘as ................................................................................................................... 25

1.1. „Sizifo mitas“ ...................................................................................................................... 25

1.2 „Krytis“ ................................................................................................................................ 28

1.3. „Svetimas“ ......................................................................................................................... 37

1.4. Kaligula ............................................................................................................................... 38

1.5. Maras .................................................................................................................................. 39

2. F. Kafka .................................................................................................................................... 41

2.1. „Procesas“ .......................................................................................................................... 41

2.2. „Metamorfozė“ ...................................................................................................................... 46

IV. PRAKTINIS TYRIMAS ............................................................................................................. 47

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 64

LITERATŪRA .................................................................................................................................. 65

SANTRAUKA ................................................................................................................................... 67

SUMMARY ....................................................................................................................................... 69

PRIEDAI: ........................................................................................................................................... 71

3

ĮVADAS

Tiriamos temos pagrindas. Darbo naujumas, aktualumas. Žmogaus egzistencija,

buvimas šiame pasaulyje yra visuomet aktualios ir kiekvienam žmogui rūpimos temos. Įvairios

jausenos, būsenos, tokios kaip nerimas, nuobodulys, baimė, abejingumas, svetimo jausmas, kančia,

kovos troškimas, paliečia kiekvieną iš mūsų. Šio magistrinio darbo tema pasirinkta neatsitiktinai,

nes egzistencializmas kalba apie situacijas, be kurių nepraeina žmogaus gyvenimas.

Egzistencialistinis mąstymas aplanko kiekvieną iš mūsų. Visi keliame klausimą, kokia yra

gyvenimo prasmė? Magistrinio darbo tema labai aktuali tuo, kad gyvendami kasdienišką, rutininį

gyvenimą, dažnas iš mūsų pamirštame atsigręžti į „tikrąją“ egzistenciją. Dažnas iš mūsų nuskęsta

daiktų pasaulyje ir šalia esančius žmones naudoja tik savo tikslui pasiekti. Šiais laikais labai

aktualūs yra materialiniai dalykai, kurie mūsų visuomenėje yra labai vertinami. Šiuolaikinėje

visuomenėje tik materialūs dalykai laikomi vertybėmis. Norint turėti kuo daugiau materialinės

gerovės, nelieka nieko kito, kaip tik pasitelkti žmones kaip priemones tikslui pasiekti. Netgi save

dauguma traktuoja daiktiškai. Vos tik užklumpa kokia nors nesėkmė, žmonės ima sakyti, kad jie

nieko verti, kad nieko nesugeba atlikti gerai. Toks žmogus, praradęs materialius dalykus, praranda

ir gyvenimo prasmę. Šio teiginio teisingumą liudija savižudybių statistika Lietuvoje, kai daug

žmonių nusižudo praradę darbą ar bankrutavus verslui. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal

savižudybių skaičių. Toks egzistavimo būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, savojo „aš“

praradimą, ištirpimą susiklosčiusiose visuomenės struktūrose, savęs sulyginimą su empirinio

pasaulio daiktais.

Dažnas iš mūsų pajunta absurdo jausmą, kai pasijunta esąs tik kažkoks sraigtelis, kuris

juda mechaniškai. Diena iš dienos, metai iš metų, atlieka vis tuos pačius veiksmus. Žmogus

kiekvieną rytą, suskambus žadintuvui, šoka iš lovos, bėga į dušą, rengiasi, pusryčiauja, eina į darbą,

grįžta po darbo namo, eina miegoti ir... vėl viskas kartojasi iš naujo. Tai trunka, kol vieną kartą

iškyla viską griaunantis „kodėl“? A. Camus‘o nuomone, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali

pasibelsti į mūsų sąmonę. Tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Atsiradusi sąmonė yra gėris.

Tik sąmonės dėka žmogus gali išeiti iš beviltiškos aklavietės. Tokį absurdo jausmą esame patyrę

kiekvienas, todėl šios A. Camus‘o idėjos yra aktualios ir nagrinėti šiame darbe pasirinktos ne

atsitiktinai.

Ne mažiau aktualios yra susvetimėjimo problemos. Žmogų dažnai aplanko tokios

būsenos kaip neviltis ir nuobodulys. Šiose problemose esmės ieškojo egzistencializmo srovės

atstovas J. P. Sartre‘as. Mąstytojas žmogų mato kaip vienišą individą absurdiškame pasaulyje.

Šioms būsenoms analizuoti pasirinkta J. P. Sartre‘o filosofija.

4

A. Camus‘as ir J. P. Sartre‘as savo mokytoju laikė austrų rašytoją-filosofą – F. Kafką.

F. Kafkos kūryboje jie įžvelgė absurdo efektą su logikos pertekliumi. Dėl to, kad F. Kafka yra

priskiriamas prie egzistencialistų, magistriniame darbe yra analizuojami ir šio rašytojo kūriniai. Šis

austrų rašytojas tik dalinai laikomas filosofu. Literatūroje dažniausiai apie jį kalbama kaip apie

fenomenalų austrų rašytoją. Kita vertus, kalbant apie egzistencialistų gvildenamas problemas,

visada, kai yra akcentuojamas absurdas arba susvetimėjimas, F. Kafka pristatomas kaip

egzistencialistas.

Magistrinio darbo autorė norėdama išsiaiškinti, kiek šiomis dienomis yra aktualios

pamatinės egzistencializmo idėjos, atliko praktinį darbą, kurį sudaro dvidešimt devyni klausimai.

Klausimai suformuluoti remiantis pagrindinėmis egzistencializmo idėjomis. Tyrimas atliktas su 11-

12 klasių moksleiviais. Tyrime moksleivių klausiama, ar jie pritaria egzistencializmo atstovams.

Kai kuriuose klausimuose prašoma išsamesnio paaiškinimo.

Atlikdama praktinį tyrimą, šio magistrinio darbo autorė susidūrė su tam tikrais

sunkumais – su moksleivių nenorėjimu bendradarbiauti. Į uždarus klausimus moksleiviai atsakinėjo

gana noriai, tačiau ir tai ne į visus. O į atvirus klausimus autorė atsakymų gavo žymiai mažiau negu

apklausoje dalyvavo mokinių. Tyrimas atliktas su 88 šešiolikos-devyniolikos metų moksleiviais.

Darbo naujumas yra tai, kad magistrinio darbo autorė atliko praktinį darbą. Tyrimui

atlikti naudotas anketavimo metodas. Anketoje esantys klausimai yra autentiški, formuluoti visiškai

savarankiškai.

Darbo tikslas – išsiaiškinti, ar egzistencializmo atstovų XX amžiuje keltos idėjos yra

dar aktualios šiomis dienomis.

Darbe keliami šie uždaviniai:

1. Atskleisti egzistencializmo teorijos esmę.

2. Pristatyti egzistencializmo atstovų keltas idėjas.

3. Išanalizuoti egzistencializmo teoretikų filosofines idėjas literatūros kūriniuose.

4. Praktinio tyrimu išsiaiškinti, kiek 11 – 12 klasių moksleiviams yra artimos

egzistencializmo filosofijos idėjos.

Hipotezė. Egzistencializmo keltos problemos tebėra aktualios ir mūsų laikų

visuomenei, ypač jaunimui.

Metodologinis pagrindas. Renkant, klasifikuojant, interpretuojant, lyginant,

sisteminant medžiagą naudotasi aprašomuoju metodu. Atlikta literatūros analizė. Taip pat naudotas

anketavimo metodas. Atlikta rezultatų analizė bei apibendrinimas. Respondentų tyrimams

apibendrinti naudotas statistinis metodas.

5

Suformuotas tikslas bei uždaviniai lėmė atitinkamą darbo struktūrą. Darbą sudaro

įvadas, keturios dalys, prieitos išvados, priedai, šaltinių ir literatūros sąrašas, santrauka lietuvių bei

anglų kalbomis. Pirmame skyriuje atskleidžiama egzistencializmo teorijos esmė, jos pagrindinės

idėjos. Antrame skyriuje pristatomi egzistencializmo srovės filosofai, mąstytojai. Pristatomos ir

analizuojamos šių filosofų keliamos filosofinės idėjos. Trečioje dalyje analizuojami, interpretuojami

egzistencializmo teoretikų grožinės literatūros krypties kūriniai. Ketvirta magistrinio darbo dalis

skirta praktiniam tyrimui.

Studijuota literatūra. Siekiant išsiaiškinti egzistencializmo esmę ir pagrindinius

filosofijos bruožus, naudotasi įvairia literatūra. Susipažinimui su filosofinėmis idėjomis naudotasi

filosofijos įvadais – K. Jasperso „Filosofijos įvadas“, E. Nekrašo „Filosofijos įvadas“, N.

Hartmanno „Filosofijos įvadas“. Mąstytojų pagrindinės filosofinės idėjos apžvelgiamos „Filosofijos

istorijos chrestomatijoje“, kuri buvo itin naudinga, analizuojant egzistencializmo atstovų filosofines

idėjas. Daugiausia naudos atnešusi ir labiausiai pasitarnavusi knyga yra A. Šliogerio „Žmogaus

pasaulis ir egzistencinis mąstymas“. Taip pat, rašant šį darbą naudotasi – J. Baranovos „Filosofija ir

literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos“, I. Zakso „Egzistencializmas ir katalikybė“, A.

Šliogerio „Transcendencijos tyla“.

Taip pat perskaityta su egzistencializmu susijusi grožinė literatūra. Magistriniame

darbe vertinami ir analizuojami egzistencializmo atstovų - F. Kafkos „Procesas“, „Metamorfozė“, ;

J. P. Sartre‘o „Šleikštulys“, A. Camus‘o „Krytis“, „Svetimas“, „Maras“, „Sizifo mitas“, „Kaligula“,

parašyti kūriniai.

6

I. EGZISTENCIALIZMO PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Egzistencializmas tyrimo objektu laiko žmogaus asmenį ir teigia, kad asmens būtį

lemia jo egzistencija. Domimasi žmogaus kasdiene būtimi. Daugelis filosofų buvo pastebėję, kad

žmogus, jo „aš“ ir jį supantis pasaulis iš esmės skiriasi. Jei gamtos mokslai fizinį pasaulį tiria, jį

išskaidydami į sudėtines dalis ir tokiu būdu sužino apie jį kažką naujo, tai nei žmogaus sandaros,

nei jo prigimties analizė nepaaiškina žmogaus asmenybės. Jau vien dėl to, kad dvasinis gyvenimas

nėra tvarkomas taip kaip gamta.

Egzistencializmu gali būti vadinamas žmogaus egzistencijos, jos prasmės ir galimybių

apmąstymas. Egzistencija – tai žmogaus buvimas pasaulyje. Čia egzistencializmas teigia, kad

žmogus būna čia ir dabar, konkrečiu laiku konkrečioje vietoje. Egzistenciją tam tikra prasme galima

laikyti sąmone. Egzistencija yra neapibrėžiama, tai yra tai, kas žmogų suveda su juo pačiu ir su jo

transcendencija1.

Egzistencializmu vadinamas XX a. viduryje Europoje plačiai pasireiškęs filosofinis ir

literatūrinis judėjimas, kurio objektas yra individo egzistencija. Skirtingai nuo klasikinės filosofijos

egzistencializmas atsisako kalbėti apie pasaulį be žmogaus, apie būtį apskritai ir renkasi atskiro

žmogaus problemas. Baigtinė žmogaus egzistencija pasaulyje ir jos įprasminimas – pagrindinė

egzistencializmo problema. Šis judėjimas buvo savitas atsakas į vertybių krizę, kurią išgyveno

Europos visuomenė, sukrėsta dviejų pasaulinių karų.

Pagal požiūrį į tikėjimą, gali būti skiriamas „krikščioniškasis“ (Sorenas

Kierkegaard‘as, Karlas Jaspersas, G. Marcel‘is) ir „ateistinis“ (Martinas Heideggeris, Jean-Paul‘as

Sartre‘as, Albertas Camus) egzistencializmas2. Pirmasis egzistencijos atsitiktinumo pojūtį siekė

įveikti pasirinkdamas religiją, o antrasis tiesiog tikėjimą žmogumi, jo galimybėmis.

Vokietijoje egzistencinė filosofija paplito po Pirmojo pasaulinio karo. Prancūzijoje

egzistencializmas stipriausiai pasireiškė Antrojo pasaulinio karo metais ir tuoj po jo baigties,

išlaisvinus šalį, pokaryje, jis buvo lydimas triukšmingų kairiųjų intelektualų susibūrimų Paryžiaus

kavinėse ir vyninėse.

Egzistencialistai dažnai pasirinkdavo meno kalbą (J. P. Sartre‘as, A. Camus, F.

Kafka). Meninės kalbos pajungimas filosofinei raiškai – reiškinys, kuris nebuvo būdingas jokiai

prieš tai gyvavusiai filosofijos krypčiai.

Pohėgelinėje filosofijoje įvyksta radikalus posūkis, kuris paprastai vadinamas

antropologiniu. Filosofijos pradiniu tašku tampa ne abstraktus subjektas, o konkretus individualus

1 Anilionytė, L. Egzistencializmo etika. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Vilnius, 1999, p. 13. 2 Šliogeris, A. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. Vilnius. Mintis, 1985, p. 7.

7

žmogus. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo trapiai

individualybei. Žiūrima į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu, o viską išgyvenant.

Žmogiškoji egzistencija traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią

transcendentinę būtį (perėjimo ribą į anapus). Transcendencija, tai riba, už kurios baigiasi

gyvenimas. Ši būtis jungiama su kasdieniu žmogaus pasauliu.

Priklausomai nuo to, į ką nukreipta žmogiškoji egzistencija – į kasdienybės pasaulį ar

transcendencijos būtį, galima kalbėti apie du skirtingus žmogaus egzistavimo būdus.

Pirmasis. Tai vadinamasis netikrasis egzistavimo būdas, kuris byloja apie žmogaus

nuskendimą daiktų pasaulyje. Kai kitus žmones ir save patį, žmogus traktuoja daiktiškai,

vertindamas žmones tik kaip priemones savo tikslams pasiekti. Tie tikslai gali būti, pavyzdžiui

materialiniai, kai gyvenimo tikslu tampa tik daiktai ir pinigai. Kai žmonės sumaterialėja.

Šiuolaikiniame pasaulyje, šis dalykas aktualus daugeliui iš mūsų. Netgi save galima vertinti kaip

priemonę.

Toks žmogus, praradęs pinigus, praranda ir gyvenimo prasmę. Toks egzistavimo

būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, savojo „aš“ praradimą, ištirpimą susiklosčiusiose

visuomenės struktūrose, savęs sulyginimą su empyrinio pasaulio daiktais. Paradoksalu, tačiau, kai

malonumas tampa tikslu, jis nebeteikia malonumo.

Netikroje egzistencijoje žmogus yra nustojęs savo individualybės, išskydęs masėje,

minioje. Jis gyvena ne savo individualų gyvenimą, o taip, kaip gyvena visi. Netikroji egzistencija –

tai žmogaus bėgimas nuo savęs paties, tai dabarties rinkimasis. Žmogus nuskendęs daiktų pasaulyje,

nemato savo baigtinumo3.

Antrasis. Tikrasis žmogaus egzistavimo būdas. Autentiška egzistencija reiškia

orientaciją į transcendentinę būtį, esančią už kasdienybės sferos ribų. Tai bandymas atgauti

kasdienybėje prastą žmogiškąją esmę, savo vidinę laisvę, pakilti virš daiktų pasaulio. Tai

atsivėrimas būčiai, patiriant baimę, virpulį, siaubą, skausmą, kančią, neviltį, ar atsidūrus mirties

akivaizdoje. Tokių išgyvenimų metu žmogus neretai praregi. Jam atsiveria būties bedugnė. Tai

sukrečia jį ir padeda išsivaduoti iš vis labiau gramzdinančio kasdienių, nereikšmingų rūpesčių liūno.

Žmogus patirdamas dideles nelaimes, supranta ką gyvenime daro ne taip.

Egzistenciniame žmogaus kelyje esti ypatingos, ribinės situacijos, kurių pakeisti ar

išvengti žmogus negali. J. Girniaus žodžiais kalbant, absoliutinės situacijos, tai kas nėra iš šalies

įžvelgiama ir todėl mūsų tiksline veikla yra nepakeičiamos. Tenka arba jas priimti kaip savo likimą

3 Anilionytė, L. Egzistencializmo etika. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Vilnius, 1999, p. 17.

8

ir jose būti pačiu savimi, arba užmerkti prieš jas akis, ir atsisakius savojo „pats“, paprastai

vegetuoti4.

Lietuvių egzistencializmo atstovas J. Girnius prie ribinių situacijų priskiria ir

beprotybės jausmą. Beprotybė pasireiškia tada, kai apanka žmogaus siela. Tai ribinė patirtis, kuri

įvardijama kaip dvasinė tamsa5.

Koncentracijos stovyklose žmonės pasveikdavo nuo psichinių ligų, pamatę baisumus.

Šis pavyzdys yra labai svarus ir įrodantis, ką žmogus jaučia susidūręs su dideliais išgyvenimais.

Koncentracijos stovyklų kaliniai susidūrė su didesniais baisumais negu buvo susidūrę iki šiol, dėl

ko ir susirgo psichinėmis ligomis. Jie pamatė, kad gali būti žymiai baisiau ir tokioje ribinėje

situacijoje „praregėjo“.

Tikroji egzistencija – tai nukreiptumas į ateitį, į mirtį. Tai supratusį žmogų apima

„egzistencinė baimė“, atverianti žmogui tikrosios egzistencijos galimybę. „Tikroji“ egzistencija iš

esmės tapati asmenybės laisvei, apsisprendimui ir atsakingam egzistavimui6.

Transcendencijos kalbą girdi tik tas, kas nėra pats sau kurčias, o būtis lieka tarsi tam,

kas užmerkia akis savo istorinei egzistencijai ribinėse situacijose. Ribinių situacijų nušvitimas

atstoja visus turtus, garbę, net amžinąjį gyvenimą.

Egzistencialistinėje filosofijoje svarbus žmogaus individualumas. Norėdamas įveikti

kasdienybę, žmogus privalo keisti ne socialinę aplinką, bet savo sąmonę. Egzistencializmas yra

savotiško socialinio pesimizmo ir asmeninio individualizmo filosofija. Jis ryškiai atspindi

nusivylimą visuomene ir iškelia individą kaip vienintelį ir nepakartojamą7.

Apibendrintai būtų galima pasakyti, kad egzistencialistai didžiausią dėmesį skyrė

žmogaus būčiai, jos individualumui ir egzistencijai. Nagrinėjo būsenas, su kuriomis kiekvieną dieną

susiduria žmogus. Siekė išsiaiškinti kuo skiriasi „tikrasis“ ir „netikrasis“ žmogaus egzistavimo

būdas. Egzistencialistai yra skirstomi pagal požiūrį į tikėjimą – į ateistinius ir krikščioniškuosius

egzistencialistus. Kitame skyriuje bus pristatoma ką konkrečiai teigia skirtingi egzistencializmo

atstovai.

4 Girnius, J. Raštai. Vilnius, Mintis, 1991, p. 209. 5 Ten pat., p. 229. 6 Anilionytė, L. Egzistencializmo etika. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Vilnius, 1999, p. 18. 7 Zaksas, I. Katalikybė ir egzistencializmas. Vilnius, Mintis, 1983, p. 86.

9

II. EGZISTENCIALIZMO KRYPTIES ATSTOVAI IR PAGRINDINĖS JŲ

FILOSOFIJOS IDĖJOS

Šioje darbo dalyje bus pristatomi egzistencializmo krypties atstovai ir pagrindinės jų

filosofijos idėjos. Kadangi darbe daugiausia dėmesio skiriama A. Camus‘o, J. P. Sartre‘o, K.

Jasperso ir F. Kafkos filosofijai. Kiti egzistencializmo krypties atstovai bus apžvelgiami

fragmentiškai.

Žymiausi XX amžiaus egzistencinės filosofijos atstovai Martinas Heideggeris (1889 –

1976), Karlas Jaspersas (1883 – 1969), Jean-Paul Sartre‘as (1905 – 1980), Albertas Camus‘as (1913

– 1960). Šioje filosofijos kryptyje įdomu ir išskirtina yra tai, jog egzistencialistai neprivalo būti

profesionalūs filosofai. Patys egzistencialistai nelaiko savęs filosofais.

Egzistencializmas – visiškai nauja filosofijos srovė. Egzistencijos filosofija

susiformavo XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose, po Pirmojo pasaulinio karo. M.

Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“8, kurs pasirodė 1927 metais, išdėstė svarbiausias egzistencinio

filosofavimo idėjas ir bendruosius principus. M. Heideggeris rėmėsi didžiųjų racionalistinės

filosofijos atstovų Immanuel Kant ir Georg Wilhelm Friedrich Hegelis filosofavimo stiliumi.

1932 m. pasirodė kito vokiečių egzistencialisto K. Jasperso tritomė „Filosofija“, kur

irgi buvo išplėtota savotiška egzistencijos filosofijos sistema9.

Antrojo pasaulinio karo metais susiformavo prancūziškoji egzistencijos filosofijos

mokykla, kurios žymiausi atstovai G. Marcelis, J. P. Sartre‘as, A. Camus‘as10. Prancūzų

egzistencialistai atsisakė ezoterinio filosofavimo, daugelį aktualių egzistencijos filosofijos temų

perkėlė į grožinės literatūros bei publicistikos sritį. Prancūziškasis suliteratūrintas ir supopuliarintas

egzistencijos filosofijos variantas po Antrojo pasaulinio karo tapo savotiška intelektualine mada,

kuri ilgainiui iš Vakarų Europos persikėlė ir į kitus kontinentus.

Iš tikrųjų XX amžiaus egzistencializmas egzistavo jau XIX a. pirmojoje pusėje.

Tikruoju egzistencializmo pradininku reikėtų laikyti filosofą S. Kierkegaard‘as, kuris iškėlė

praktiškai visas pagrindines egzistencijos filosofijos problemas ir nurodė jų sprendimų kryptis11.

8 Šliogeris, A. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. V., 1985, p. 7. 9 Ten pat., p. 7. 10 Ten pat. p. 7. 11 Ten pat. p. 9.

10

1. Soreno Kierkegaard‘o filosofijos pagrindiniai bruožai

S. Kierkegaard‘as padarė radikalų posūkį į žmogų, kaip į subjektą, negailestingai

kritikuodamas senąsias „objektyvias“ ir „idealias“ sistemas. S. Kierkegaard‘as suformulavo

egzistencinio mąstymo principus ir objektyvios bei subjektyvios refleksijų skyrimą.

S. Kierkegaard‘as suformulavo tris egzistencijos pakopas. Šis danų filosofas buvo

tikintis į Dievą, todėl visa jo filosofija – Dievo paieškos. Jis klausia: „Kokiu būdu aš, kaip

egzistuojantis subjektas, galiu sueiti į santykį su Dievu?12“ Filosofas nurodo konkrečias individo

egzistavimo sąlygas ir tris pakopas. Šis praktinis santykis su pačiu savimi nustatomas per tris

egzistencijos stadijas – estetinę, etinę ir religinę.

Estetinėje stadijoje žmogus siekia vien tik mėgautis gyvenimu, tenkinti savo juslinius

poreikius. S. Kierkegaard‘ui žodis „estetika“ nusako eilinio žmogaus rutininę kasdienybę.

Etinėje stadijoje žmogus renkasi save kaip „aš pats“. Laisvai apsispręsdamas jis

pasirenka save kaip konkretų, atskirąjį, baigtinį, istorišką „aš“.

Į religinę stadiją žmogus pereina iš etinės. Jei žmogus nesitaiko su savo baigtinumu,

jis pagaliau renkasi transcendenciją, Dievą. Be Dievo gyvenimas būtų neprasmingas, tiščias ėjimas

link mirties13.

Sorenas Kierkegaard‘as savo mąstymu yra artimas G. Marcelis, kuriam tikroji

egzistencija taip pat yra dalyvavimas dieviškoje būtyje.

S. Kierkegaard‘ui baimės jausmas yra svarbus reiškinys. Filosofas, kalbėdamas apie šį

eiškinį, išskiria jį į dvi dalis: objektyviąją ir subjektyviąją baimę. Objektyvioji baimė glūdi

kiekviename žmoguje. Subjektyvioji baimė – tai atskiro individo vienkartinis jausmas. Baimė,

nerimas, nuolatinės grėsmės nuojauta, lydi žmoniją. Apskritai pati būtis baugina žmogų.

2. Martino Heideggerio filosofijos esmė

Martinas Heideggeris (1889 – 1976m.). Šiam mąstytojui Mirtis yra esminis

egzistencijos klausimas. Mirtis – aukščiausia būties instancija, į kurią atveda nenumaldomai

bėgantis laikas.

Akivaizdus mirties faktas suvokiamas, kaip labai tolima ateitis ir kol kas mūsų

neliečianti, svetima. Mirties baimė M. Heideggeris akimis yra negarbingas jausmas. Vertinamas tik

12 Kjirkegoras, S. Arba-arba. Estetiškumo ir etiškumo harmonija asmenybės vystymęsi// Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 108. 13 Ten pat, 9. 121.

11

išdidus abejingumas. Tačiau abejingumas mirčiai tampa tolygus abejingumui sau pačiam. Tai

vedinama „netikroji“ egzistencija, nuimanti bet kokią atsakomybę nuo tikrosios būties. Netikroji

egzistencija – pasirinkimas gyventi dabartyje, baimė atsiverti būčiai, „absoliučiai egzistencijai“,

kuri yra visiška tuštuma ir nežinomybė14.

„Tikroji“ egzistencija yra mirties suvokimas. Tai reiškia įsisąmoninti, kad mirtis nėra

vien tik anoniminis faktas, o individuali ir galutinė žmogaus būties galimybė. Žmogus mirties

akivaizdoje lieka pats su savimi. Mirties suvokimas, tuo pačiu yra ir savęs suvokimas. Būnant

atviram mirčiai, atsiranda ir pasiryžimas jai, tačiau čia kalbama ne apie savižudybę. Pasiryžimas

mirčiai – tai pasiryžimas gyvenimui mirties akivaizdoje15.

M. Heideggeris teigia, kad jei žmogus būtų nemirtingas, visos dienos būtų identiškos,

nebūtų prasmės stengtis kažką nuveikti. Mirties galimybė apriboja žmogų, todėl ragina gyvenimą

iki mirties išnaudoti tinkamai, atsiribojant nuo bereikšmių dalykų.

M. Heideggeris yra laikomas ateistiniu filosofu. Mąstytojas teigia, kad tai kas

atsiskleidžia po mirties yra Niekis16.

M. Heidegeriui baimės jausmas yra taip pat aktualus. Jis kaip ir S. Kierkegaard‘as

išskiria dvi baimės rūšis: nuogąstį ir baimę. Nuogąstis ir baimė turi glaudų ryšį, bet jie nėra vienodi

ir negali būti tapatinami. Baimė kyla iš žmogiškojo būvio, o nuogąstis kyla dėl dindstančios

dabarties. Baimė persmelkia visą žmogaus egzistavimą žemėje. Žmogui baimę kelia nežinojimas

kas bus toliau. Jau pats buvimas pasaulyje individui yra baimė17.

Yra vienas bendras bruožas, siejantis visus egzistencinio filosofavimo šalininkus ir

visas be išimties egzistencijos filosofijos atmainas. Tas bruožas vadinamas programiniu

antiracionalizmu, kuris pasireiškė dvejopai: 1. Kaip mokslinio proto, objektinio pažinimo,

nuosekliai įkūnyto matematinėje gamtotyroje, kritika. 2. Kaip orientuoto į mokslinį pažinimą

racionalistinio filosofavimo, grindžiamo diskursyviu, objektiniu mąstymu, kritika18.

Skeptiškas filosofų požiūris į racionalistinę tradiciją Vakarų Europos filosofijoje,

nepasitikėjimas mokslinio pažinimo metodais, proto teisių ir pretenzijų būti žmogiškosios

egzistencijos tvarkytoju bei orientyru apribojimas, filosofinio mąstymo priešpriešinimas

gamtamoksliniams – visi šie egzistencijos filosofijos bruožai daro ją racionalistinę19. Racionali,

skaidri ir logiškai organizuota sritis yra tik žmogiškosios egzistencijos paviršius, o tuo tarpu tos

egzistencijos gelmė ir branduolys visada lieka už proto ribų. Šis filosofijos sukurtas žmogaus 14 Šliogeris, A. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. V., 1985, p. 95. 15 Ten pat., p. 158. 16 Girnius, J. Rinktiniai raštai. 17 Zaksas, I. Katalikybė ir egzistencializmas. Vilnius, Mintis, 1983, p. 137. 18 Ten pat., p. 10. 19 Šliogeris, A. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. V., 1985, p. 10.

12

egzistencijos modelis gali būti palygintas su ledkalniu: vienas aštuntadalis kyšo virš vandens – tai

racionalusis sluoksnis, egzistencijos viršūnė. Septyni aštuntadaliai slypi po vandeniu, protui

nepasiekiamose egzistencijos gelmėse20. Niekada ir niekaip visa egzistencijos gelmė negali

pasirodyti paviršiuje. Vidinis žmogaus gyvenimas niekada iki galo neišaiškinamas.

Egzistencijos gelmė nėra koks nors niekaip nesireiškiantis, absoliučiai

transcendentiškas savaime. Ikiracionalioji gelmė atsiveria per jausmus ir emocijas21.

Egzistencializmas žmogų tarsi panardina į afektų (meilės, ryžto, baimės, aistros, nuotaikos) pasaulį.

Egzistencijos filosofija skleidžiasi mąstančiojo prote, tačiau joje išlieka savotiškas

racionalumas, neleidžiantis jos sutapatinti su grynąja mistika. Turint galvoje tą savotišką

egzistencijos filosofijos racionalumą, joje vis dar išlieka tam tikras pažintinis turinys, atspindintis

realaus pasaulio, daiktiškosios tikrovės objektyviąsias charakteristikas22. Šitas pažintinis,

objektyvus materialaus pasaulio atspindys yra iškreiptas ir mistifikuotas.

3. Karlo Jasperso filosofijos idėjos

Gyvenimo metai 1883 – 1969 m. K. Jaspers gimė Oldenburge. Baigęs mokyklą

studijavo mediciną Berlyne. Išlaikęs valstybinius medicinos egzaminus dirbo moksliniu asistentu

Haidelbergo psichiatrinėje klinikoje, vėliau dirbo docentu Haidelbergo universitete23. Filosofijos

keliu pasuka ne iš karto. K. Jasperso posūkis į filosofiją prasideda 1919 m., kada pasirodo jo

veikalas “Pasaulėžiūrų psichologija“. K. Jaspersas remiasi I. Kanto idėjomis.

Pagrindinis K. Jasperso filosofijos klausimas – kokia yra būties prasmė? Mąstytojui

rūpi ne būtis pati savaime, jam rūpi tai, kaip ir kur būtis prasiskverbia į žmogaus regos horizontą, ką

būtis reiškia žmogui kaip baigtinei, ribotai ir konkrečioje daiktiškoje situacijoje egzistuojančiai

būtybei. Žmogaus būtis yra baigtinė, todėl baigtinis protas nepajėgus atverti pačią būtį. Būties

paveikslas bus tik žmogiškai subjektyvus.

Apskritai K. Jaspersui rūpi tai, kas jam pačiam yra šalia esantis pasaulis, ką jam

pačiam reiškia būtis, laikas į kurį įmesta žmogaus būtis. Mąstytojui būdingas ne tam tikras

filosofinis problemų svarstymas, o atskleidimas to, ką svarstomos problemos reiškia pačiam

žmogui, ir kaip žmogus turi nusistatyti jų atžvilgiu.

20 Šliogeris, A. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. V., 1985, p. 10. 21 Ten pat., p. 11. 22 Jaspers. K. Filosofijos įvadas. Pradai, Vilnius, p. 223. 23 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 380.

13

Baigtinis protas gali atskleisti tik žmogaus būties vaizdą, apmąstyti ne pačią būtį, o

tiktai ką būtis reiškia žmogui. Vadinasi, atskleisti būties žmogiškąją prasmę24.

Būtis žmogui visada yra reiškinys, ji niekada jam negali atsiverti pati savaime. K.

Jasperso požiūriu, būtis nėra joks daiktas, joks objektas. Būtis nėra nei subjektyvi, nei objektyvi, ji

tvyro kažkur tarp subjekto ir objekto, tarp žmogaus ir pasaulio, tarp minties ir daikto.

Pažinimui prieinami tik objektai ir reiškiniai, bet ne būtis apskritai. Stengdamiesi

atskleisti „žmogiškąją būtį“, mes einame nuo „aš“, kaip paprastumo buvimo, prie egzistencinio

„aš“, kuris kaip pati laisvė, kaip absoliutus rinkimasis taip pat racionaliai determinuojamas. Šį

filosofavimo būdą, skirtą „žmogiškosios būties“ atskleidimui K. Jaspersas vadina „egzistencijos

apšvietimu“25.

Žmogiškoji būtis negali būti išsemta racionalaus mokslinio pažinimo. Mokslui,

pavyzdžiui, fiziologijai, psichologijai, antropologijai, žmogus prieinamas tik tiek, kiek jis yra

empirinis būties faktas. Tačiau žmogaus gyvenimas nėra tik gamtinio arba socialinio sąlygotumo

produktas. Teorinė analizė tik atskleidžia kas yra pasaulis, kas yra žmogaus buvimas pasaulyje,

kančia, kova, kaltė bei mirtis. Žinomas kas yra pasaulis, kančia kova, kaltė bei mirtis apskritai,

žmogus dar nežino, ką tai reiškia jam pačiam. Teorinė analizė tik parodo kas yra, arba kodėl yra, bet

ji nesugeba iškelti klausimo, kaip visa turėtų būti mano paties atžvilgiu. Todėl, kad mokslo

principuose bei dėsniuose, atspindinčiuose bendrąją reiškinių esmę, dingsta pats kūrėjas, žmogaus

nepakartojamybė su jo siekiais, negalėjimas jo apibrėžti kaip užbaigtos esmės26.

Žmogaus laisvas apsisprendimas atveria galimybes tapti tuo, kuo jis iš tikrųjų gali

tapti. Žmogus su savo būtimi gali elgtis kaip su medžiaga, todėl žmogus visuomet yra kažkas

daugiau negu jis pats apie save žino. Žmogus turi galimybę save keisti, kurti, tobulinti. Padaryti

save tokiu, kokiu pats nori. Žmogus gyvena savęs įgijimo ir praradimo galimybių nuolatinėje

realizacijoje. Netgi egzistencija yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje – būti ar nebūti pačiu savimi.

Realizuojasi per komunikaciją su aplinkiniais, istoriškumą ir ypatingai ribinėse situacijose.

Mąstytojas teigia, kad jeigu mūsų pažinimas neatveria pačios būties, tačiau mes

turime eiti iki tos ribos, kur tas pažinimas K. Jasperso žodžiais sudūžta. Tik peržengdami visa tai,

kas duota pažinimo, gauname šiokią tokią viltį, kad atsiversime aukščiausiajai būčiai, aprėpčiai,

transcendencijai.

24 Šliogeris, A. Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai. Vilnius, Pradai, 1996, p. 226. 25 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 381. 26 Gaidamavičienė, I. Repšys, J. Sodeika, T., Šliogeris, A. Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. Vilnius, Mintis, 1981, p. 144.

14

K. Jaspersas teigia, kad žmogaus laisvė labiausiai reiškiasi pasirinkimu. Pasirinkdami

konkretų, daiktą, kartu save ir prarandame ir įgyjame. Net nieko nedarymas yra tam tikra veikimo

forma, o apsisprendžiant ir veikiant, pasirenkama viena galimybė ir atmetamos visos likusios.

Atsisakant vienų galimybių, prarandama tai, ką būtumėm patyrę, išgyvenę, jas pasirinkę.

Kas anot K. Jasperso yra egzistencija? „Egzistencija – kas niekuomet netampa

objektu, tai kas yra mano mąstymo ir mano veiklos šaltinis, apie ką aš pasisakau keletu minčių,

neturinčių pažintinės reikšmės. Egzistencija yra visa tai, kas santykiauja su pačia savimi.

Egzistencija nėra kažkas objektyvaus, išmatuojamo, ji negali būti patyrimo objektu. Egzistencija

nėra universali bei dėsninga srovė, kadangi tai mano paties galimybė pasirinkti.27“

K. Jaspersas teigia, kad žmogus negali būti nekaltas. Realizuodami kuria nors

galimybę, mes neišvengiamai apribojame kitų žmonių laisvę. Kaip mes besielgtume ir ką

bedarytume, visuomet esame kalti. Mūsų apsisprendimas, netgi pats mūsų buvimas tarp kitų

žmonių, tarytum įtraukia mus į kaltę. Toji kaltė neturi pateisinimo, nes galimybė rinktis glūdi

pačiame žmoguje, o pasirinkimas realizuojamas tarp kitų žmonių. K. Jaspersui kaltė nėra paprastas,

kasdieniškas kaltumo jausmas. Kaltė – tai pats žmogus. Jis tarytum krikščioniškoji pirmapradė

nuodėmė, glūdinti žmogiškosios egzistencijos ištakose. Mes esame kalti dėl to, kad galime laisvai

rinktis patys save.

Kadangi kiekviena situacija yra realizuojama tarp žmonių, tai K. Jaspersas didelę

reikšmę skiria komunikacijai. Kasdienis empirinis žmogaus gyvenimas, buvimas kartu su kitais tam

tikroje žmonių bendruomenėje, yra būtinas žmogiškosios būties, o kartu ir egzistencijos sąlyga.

Santykiai su kitais žmonėmis yra individo žmogiškosios būties reiškimosi prielaida28.

Žmogui, kaip protaujančiai būtybei, būtinas bendravimas su kitais. Individo

bendravimas su kitais individais, sudaro jo žmogiškojo būvio struktūrą. Jo įgimtas socialumas

neleidžia būti jam vienam. Nuo mažų dienų žmogus kuria save. Žmogus be visuomenės negali būti

pilnavertis. Tačiau vis dėlto ne visuomenė atskleidžia žmogaus esmę. Ne visuomeniniai pokyčiai

keičia žmogų, bet pats, nuolat besukeičiantis žmogus kartu keičia ir pasaulį29.

Norint tapti asmenybe, vis dėl to reikia komunikacijos. Asmenybė – tai individas su

ryškiais vidiniais bruožais, vertybėmis ir pasaulėžiūra. Asmenybės sistemą sudaro trys veiksniai:

socialinė veikla, individualybė ir savimonė. Socialinė veikla susijusi su įvairiais visuomeniniais

santykiais, įvairių formų bendravimu. Asmenybės dvasinis turtingumas priklauso nuo visuomeninių

27 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 384. 28 Gaidamavičienė, I. Repšys, J. Sodeika, T., Šliogeris, A. Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. Vilnius, Mintis, 1981, p. 147. 29 Zaksas, I. Katalikybė ir egzistencializmas. Vilnius, Mintis, 1983, p. 58.

15

santykių turtingumo. Asmenybė yra kintanti visuma, kuriai būdingas nenutrūkstantis tapsmas ir

vystymasis30.

Kartu su bendradarbiavimu atsiranda atsakomybės jausmas. Žmonės pasiskirsto

vaidmenimis ir tampa atsakingais už savo veiksmus.

K. Jaspersas teigia, kad žmogus negali išvengti susidūrimo su baimės jausmu. Baimės

jausmas kyla iš mirties baimės. Baimės nebuvimas nereiškia jos įveikimo. Tai daugiau jos

užmiršimas, bandymas pabėgti ir apsimesti nieko nežinančiu ir nematančiu. Baimės reiškinys, jo

intensyvus ir stiprumas taip pat priklauso ir nuo žmogaus pasaulėžiūros, charakterio ar valios. K.

Jasperso samprotavimu, baimė reikalinga tam, kad atvertų žmogui kelią į transcendenciją31.

Žmogiškoji būtis visada yra tam tikroje situacijoje. Situacijos, tai būsenos, į kurias

patenka žmogus, ir kurios arba riboja jį, arba atskleidžia jo egzistencijai naujas galimybes.

Kiekviena situacija turi dvi puses. Ji viena vertus ribojama, kita vertus – suteikia galimybes. Įveikęs

arba apėjęs vienas situacijas, žmogus patenka į kitas. Mūsų visas gyvenimas yra situacinis. Tai

dažniausiai įprastinės situacijos iš kurių susideda žmogaus gyvenimas, bet kurios to gyvenimo

neproblematizuoja. Pasisekimas ir laimė, tartum užmigdo žmogų, panardindami jo mintis bei veiklą

pasaulio rūpesčiuose.

Be kasdieniškų situacijų, kurias galima keisti, apeiti arba įveikti, būna dar ir tokių,

kurių žmogus negali nei išvengti, nei įveikti. Tai absoliutinės situacijos, kurios prieš mus iškyla

kaip neįveikiama siena, į kurią atsitrenkę, mes lyg atšokame ir sudūžtame. Šias absoliutines

situacijas žmogui tenka priimti kaip lemties dalią. Mes negalime gyventi be kaltės, kančios ir

kovos. Mes neišvengiamai turime mirti. Tai ir yra be perspektyvinės arba ribinės situacijos, kurių

žmogus negali įveikti, net teoriškai išsiaiškinęs jų esmę. Žmogus gali jas tik išgyventi.

K. Jaspersas prie kančios priskiria rezignaciją ir nusiminimą. Kančia yra žmogiškojo

būvio apribojimas, dalinis sunaikinimas. Kiekvienai individas skirtingai reaguoja į kančią.

Mąstytojas išskiria keturis individo reakcijos tipus į kančią:

1. Rezignacija, susitaikymas.

2. Bėgimas nuo pasaulio, savižudybė.

3. Herojiškasis tipas.

4. Religinis-metafizinis.

30 Zaksas, I. Katalikybė ir egzistencializmas. Vilnius, Mintis, 1983, p. 85. 31 Ten pat., p. 139.

16

Didžiausią dėmesį K. Jaspersas skiria savižudybei ir herojiškumui. Savižudybė

vertinama kaip teigiamas dalykas, kuris parodo žmogaus autonomiškumą. Žmogaus kūnas ir dvasia

priklauso tik jam pačiam, todėl jis gali elgtis kaip nori32.

Filosofas pripažįsta, kad iš pasaulio pasitraukia tie, kuriems gyvenimas ima atrodyti

nebepakeliamas.

Ribinės situacijos ypatingos tuo, kad jose ryškiai atsiskleidžia žmogiškosios būties

trapumas, baigtinumas, nepatvarumas, bei gyvenimo beprasmiškumas. „Šiose situacijose mes lyg

atsiduriame ant empirinio egzistavimo ribos. Mes suabejojame tuo, kuo buvome iki šiol, tarsi

atsiduriame ant bedugnės krašto. Atsitrenkęs į ribinių situacijų „sieną“, žmogus atšoka atgal į save.

Pajutęs pralaimėjimą, jis prabunda egzistencijai. Ribinėse situacijose atsidūrusiam žmogui ir ima

aiškėti egzistencija.33“ Pati reikšmingiausia situacija, atskleidžianti žmogiškąją egzistenciją –

Mirtis, kuri tarsi valdo visas kitas situacijas. Mirtis yra pats radikaliausias žmogiškosios būties

neigimas ir vis dėl to priklausantis pačiam žmogui, nes pats žmogus turi nusistatyti savo mirties

atžvilgiu.

Mirties akivaizdoje išryškėja pasaulio ir žmogaus beprasmiškumas. Kadangi pati

mirtis nėra kažkas svetima žmogaus gyvenimui, o jo natūrali galimybė, todėl ji tampa tik savotišku

egzistencijos veidrodžiu. Mirties akivaizdoje žmogus lieka pats su savimi ir tampa tartum vienu

didžiuliu klausimu visoje savo būtyje. Tačiau šio klausimo sprendimas jau glūdi nebe jo paties

būtyje, o kažkur už jos – transcendencijoje. Savęs realizavimo kelias veda į transcendenciją34.

K. Jasperso manymu, visų mūsų pastangų pažinti pasaulį nesėkmė, visų žmogiškųjų

vertybių trapumas ir svarbiausia, kiekvieno žmogaus, kaip baigtinės būtybės, nesėkmė suponuojanti

Dievo arba transcendencijos amžinybę, kuri tampa suvokiama tik tuomet, kai viskas nyksta ir

griūva35.

Žmogus priartėja prie egzistencijos tik tuomet, kai peržengia visus praktinius,

mokslinius ar visuomeninius tikslus. Jis įgyja savo paties būtį ne paprastai prisitaikydamas prie

pasaulio, o besąlygiškai paklusdamas reikalavimams. Toks šuolis virš visko, kas būdinga pasauliui

ir įvyksta ribinėse situacijose. Absoliutinėse situacijose atsiverianti patirtis, netelpa į jokią

kasdienišką rutiną. Likęs visiškai vienas individas privalo priimta tą ribinių situacijų iššūkį ir patirti

visų savo mėginimų išsaugoti harmoniją, sudužimą. Pasaulis išslysta iš po kojų, liaujasi buvęs

patvariu žmogaus anksčiau gyvento gyvenimo pagrindu. Individas savo vidumi pajunta, kad 32 Zaksas, I. Katalikybė ir egzistencializmas. Vilnius, Mintis, 1983, p. 149. 33 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 385. 34 Jaspers. K. Filosofijos įvadas. Pradai, Vilnius, p. 223.89. 35 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 386.

17

žmogaus būtyje yra kažkas, kas sudaro jo nepakartojamą vieninteliškumą, kad svarbūs ne vien tik

materialiniai dalykai. Tik tuomet, kai nebelieka kuo pateisinti buvimo šiame pasaulyje ar su juo

susijusiuose dalykuose, žmogus pasijunta esąs „ties riba“36 ir tada patiria nieką. Tai būna visų pirma

lyg ir pasaulio praradimas, o kartu lyg ir egzistencijos pergalė, nes pasaulis pasirodo esąs daug

prasmingesnis nei iki šiol. Atsikračiusį pasaulio paviršutiniškumo žmogų, absoliučioje

transcendencijoje pasitinka pati būtis.

Absoliutinės situacijos neįveikiamos todėl, kad jos duotos drauge su egzistencija, kad

tik per jas mūsų egzistencija realizuojasi. Egzistencija yra ne egzistavimas aplamai, o egzistavimo

galimybė. Egzistencija yra laisvė, tačiau ne savavališka, o paremta transcendencija. Egzistencijai

yra būtina komunikacija ir ji neprieinama moksliniam pažinimui.

Apibendrinat būtų galima pasakyti, kad K. Jaspersas egzistenciją supranta, kaip

atskiro žmogaus autonomiją, laisvą pasirinkimą, kuriam negalioja bendri dėsniai.

4. Alberto Camus‘o filosofija

Albertas Camus‘as (1913 – 1960 ) rašytojas ir filosofas. Dar mokykloje susidomi

filosofija. Anksti likęs našlaičiu, kai tėvas žuvo fronte pirmojo pasaulinio karo metu, turėjo sunkią

vaikystę saulėtame krašte. Džiaugsmas ir liūdesys, tai lyg du A. Camus‘as gyvenimo komponentai,

kurie atsispindi kūryboje. Jaunystėje A. Camus‘as suserga džiova. Jo kūryboje, greta gyvenimo

džiaugsmo ieškojimo temos atsiranda nauja – absurdiškumas, kada kiekvienoje būties akimirkoje

prieš akis stovi mirties vaizdas37.

Karo pradžioje A. Camus‘as rašė filosofinį esė „Sizifo mitas“ ir pirmąjį nedidelį

romaną „Svetimas“. Pokario metais pasirodo romanas „Maras“. Pats A. Camus‘as vienareikšmiškai

teigia, kad jis yra tik rašytojas ir joks filosofas „Filosofija – tai šiuolaikinė begėdiškumo forma.

Kiekviena filosofija – tai savęs pateisinimas“38. A. Camus‘as į klausimą kodėl aš menininkas, o ne

filosofas, atsako: „Todėl, kad mąstau žodžiais, o ne idėjomis“39.

A. Camus‘as nevadino savęs egzistencialistu. Pasak A. Camus‘o, egzistencializmas,

tai tam tikra metafizinė sistema, nusakanti žmogaus negebėjimą suprasti visatą. Kai kurios vertybės,

tokios kaip aiškumas ar drąsa, jo manymu, gali būti ankstesnės už buvimą pasaulyje40.

36 Jaspers, K. Filosofijos įvadas. 37 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 405. 38 Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. V., 2006, p. 114. 39 Ten pat., p. 115. 40 Ten pat., p. 128.

18

Paradoksalu tai, kad patys rašytojai dažnai linkę laikyti A. Camus‘ą abstrakčiu

moralistu ir įrašyti jį į filosofų gretas. Filosofijos kritikai, kurie filosofinio mąstymo ir rašymo

etalonu laiko I. Kanto ar Hegelio raškos būdą, A. Camus‘ą laiko tik rašytoju. Geriausiu atveju –

eseistu, atsiduriantį tarp filosofijos ir literatūros41.

Prancūzų mąstytojui aktualiausia gyvenimo prasmės problema. A. Camus‘o kūryboje,

žmogaus būtis suvokiama kaip besibaigianti, įrėminta į žemiškojo egzistavimo ribas. Išspręsti

dilemą, ar verta nugyventi šį gyvenimą, filosofui yra fundamentaliausias filosofijos uždavinys.

A. Camus‘o filosofinėse meditacijose svarbiausia filosofinė sąvoka yra „absurdas“. Jis

kalba apie absurdo pasaulį, absurdo žmogų, suvokusį šio absurdiško pasaulio absurdiškumą.

Absurdo jausmas, sako A. Camus‘as kyla iš pasaulio neaprėpiamumo, jo tylos, iš nesugebėjimo

atsiliepti žmogiškojo aiškumo ilgesiui, iš monotonijos, laiko tėkmės, nešančios į mirtį, beprasmybės

gilaus suvokimo. Žmogui svetimas ne tik pasaulis, jis jaučiasi susvetimėjęs pats su savimi. A.

Camus‘as svarsto absurdo kūrybos galimybes. Būtent absurdo įsisąmoninimas suartina rašytoją ir

filosofiją42.

Filosofo nuomone, absurdo situacijos atsiranda iš gyvenimiškų situacijų, kai tuštumos

jausmas sieloje tampa nepakeliamu.

Absurdo jausmas atsiranda žmogaus ir pasaulio susidūrime. Pats žmogus, ir pati

pasaulio egzistencija nėra absurdiški, bet kai žmogus susiduria su pasauliu, tuomet įvyksta

absurdas. Žmogus nori viską įprasminti, pasauliui suteikti kuo aukštesnę prasmę. Nori, kad pasaulis

būtų artimas, žmogiškas, suprantamas. Ir būtent šis noras viską įprasminti, susiduria su tokiu

dalyku, kad pačiame pasaulyje nėra žmogiškosios prasmės. Tuomet pasaulis tampa visiškai

svetimas ir abejingas žmogui. Jeigu kur ir gali būti absurdas, tai tik žmogaus pasaulyje, teigia A.

Camus‘as43.

Ne visa filosofija kyla iš kančios, labai didelė jos dalis kyla iš abejonės. Filosofija

kartais prasilenkia su literatūra. Tačiau ta dalis, kuri kyla iš kančios – suartėja. Ir filosofija ir

literatūra apmąsto ir aprašo ne tik kančią apskritai, bet ir atskirą jos atmainą – egzistencinį nerimą,

kurį A. Camus vadina absurdu44.

A. Camus‘as mokė nenusilenkti absurdui ir išdidžiai, nepaisant pasaulio

absurdiškumo, rinktis ne savižudybę, o patį gyvenimą45. A. Camus‘o romanuose nėra atviro

41 Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. V., 2006, p. 116. 42 Ten pat., p. 116. 43 Petraitytė, A. Nuo Kierkegoro iki Kamiu. Vilnius, Pradai, 1997, p. 316. 44 Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. V., 2006, p. 117. 45 Ten pat., p. 117.

19

filosofinių idėjų deklaravimo46. Jo romanų personažai nėra intelektualai. „Maro“ pagrindinis

herojus yra tik savo srities specialistas – gydytojas, kuris domisi tik medicinos literatūra,

nesigilindamas į kitas aktualias peripetijas. „Svetimas“ pagrindinis veikėjas – paprastas tarnautojas,

neturintis jokių išskirtinių intelektualinių interesų.

A. Camus‘as yra absurdo filosofijos autorius. Absurdą galima suprasti keleriopai.

Manau šie apibūdinimai labiausiai atskleis absurdo esmę. Absurdas – kai iš gyvenimo tikimąsi

vieno, o nutinka visai kas kita. Absurdas, tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio

neprotingumu ir maištingai piktinąsi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota.

Absurdo žmogus, tai ne beprotis, priešingai, tai protingas žmogus, turintis absurdo

patirtį. A. Camus‘o žodžiais tariant, absurdas, tai susidūrimas tarp to, kas iracionalu ir begalinio

šviesos troškimo, kurio šauksmas girdėti pačioje žmogaus sielos gilumoje. Absurdo jausmas

atsiranda staigiai, ir dažniausiai nelauktai. Šis jausmas yra nemalonus. Žmogus staiga gali pajusti

kokie mechaniški, automatiški yra jo veiksmai. Žmogus kartoja juos diena iš dienos, metai iš metų,

kol vieną kartą iškyla viską griaunantis – KODĖL? Viskas prasideda dėl šio nustebimu nuspalvinto

nuobodulio, kuris yra automatinio gyvenimo rezultatas, bet jis ir sujudina sąmonę. Nuobodulys

pažadina ją ir provokuoja pasekmes – arba nesąmoningas sugrįžimas į gyvenimą, prie kurio

priprantame, arba visiškas prabudimas. Po prabudimo anksčiau ar vėliau seka pasekmės, arba

savižudybė arba gyvenimo eigos atstatymas. Tokiu būdu, tik nuobodulio dėka, kurio pagrindas yra

baimė, yra užtikrinamas tikrasis žmogaus įkopimas į vertingą būtį47.

Kitas atvejis, kai atsiranda absurdiškumo jausmas, kai viskas staiga gali pasirodyti

beprasmiška. Kai vieną kartą pajuntame besantys tik kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri būtinai

baigiasi mirtimi, neišvengiamai ir nuo žmogaus nepriklausančiai.

A. Camus‘o manymu, absurdo jausmas bet kuriuo metu gali pasibelsti į mūsų sąmonę.

Tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Tik sąmonės dėka žmogus gali išeiti iš beviltiškos

aklavietės. Sąmonė daro žmogų didingu, sukelia jam mintis apie maištą. Iš patirtos situacijos gali

išvesti tik maištas. Absurdą reikia suprasti, įsisamoninti, o po to – paniekinti jį.

Maištas yra tada, kai absurdas yra ignoruojamas, prieš pastatant savo vertybes.

Maištas vykdomas drąsiai ir išdidžiai. Yra įsisąmonintas, vienišas, nes žmogui vienam reikia

susigrumti su galingesne už jį realybe. Šis maištas negali suteikti vilties, nes žmogus gyvena

absoliučios mirties perspektyvoje. Mirties niekas neišvengs, o tai reiškia, kad maištas nenuves prie

jokios pergalės. Maištas yra beviltiškas. Vienintelis dalykas ką jis gali duoti, tai parodyti žmogų

46 Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. V., 2006, p. 119. 47 Petraitytė, A. Nuo Kierkegoro iki Kamiu. Vilnius, Pradai, 1997, p. 316.

20

nenugalimų jėgų akivaizdoje, ginantįjį savo žmogiškąjį orumą, teigiantįjį savo savarankiškumą,

savo pasiryžimą būti pačiu savimi.

Susidūręs su absurdo jausmu žmogus gali pasielgti dvejopai. Arba kovoti su šiuo

jausmu, arba rinktis savižudybę. Paties A. Camus‘o žodžiais tariant, savižudybė yra tik viena tikrai

rimta filosofinė problema. Nuspręsti ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, reiškia atsakyti į

pagrindinį filosofinį klausimą48. Daugiau niekas nesvarbu, nes visa kita, tai tik žaidimai.

Savižudybė laikoma svarbiausiu A. Camus‘o filosofijos klausimu, todėl, kad po mirties baigiasi

žmogaus gyvenimas.

A. Camus‘as samprotauja, kad savanoriška mirtis leidžia naiviai manyti, jog vis bus

kitaip, daug geriau. Žmogus išsilaisvins iš kančių, pabėgs nuo pasaulio beprasmybės. Viltis

paskatina daryti tokį sprendimą.

Patyręs absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus ypatingai vertina

kiekvieną būties akimirką. Jis siekia gyventi kuo ilgiau, kuo giliau pajusti gyvenimo aistrą.

Kiekvieną akimirką jausti egzistavimo momento džiaugsmą.

Absurdo patirtis neišstumia žmogaus iš gyvenimo, priešingai – gražina į gyvenimą.

Žmogus praturtina save naujais pojūčiais. Tai leidžia pajusti gyvenimo tikrąją vertę.

Įsisąmoninti absurdą, reiškia būti laisvam, sako A. Camus‘as, o būti laisvam reiškia

įsisąmoninti savo ribas ir jų neperžengti taip, kad nebūtų peržengtos kito žmogaus ribos. Absurdo

žmogaus laisvė visų pirmą yra įsistatymas į ribas, buvimas saike, atidumas kito buvimui, pagarba

kito laisvei. Maištas prieš absurdą kartu yra maištas prieš terorą, kad ir koks jis būtų – valstybinis,

ideologinis, religinis, politinis ar ekonominis. Laisvė yra drąsa būti be vado ir pačiam prisiimti

atsakomybę už savo veiksmus ir už šalia mūsų tarpstantį pasaulį49.

A. Camus‘o etikoje randama pozityvių momentų. Kalbėdamas apie absurdą ir pasaulio

priešiškumą žmogui, kartais pritardamas, kartais polemizuodamas su kitais egzistencializmo

filosofais A. Camus‘as bando reabilituoti žmogaus orumą, įžvelgti žmoguje gėrio pradus, bando

ieškoti išeities iš labai nepalankios žmogui padėties. Iš pradžių filosofas kalba apie panieką lemčiai,

kaip žmogaus maištą. A. Camus‘as ieško žmogaus didybės, pripažinus absurdiškumą ir tai, kad jo

negalima nugalėti, vis tiek reikia priešintis jam50.

A. Camus‘as labai vertina sąmonės ir proto vaidmenį žmogaus gyvenime. Žmogaus

etika sunki, bet ir taurinanti, užuojautos ir solidarumo su žmonėmis etika. Tas faktas, kad tariamo

absurdo pasaulyje A. Camus‘as pasirenka sunkiausią dalį – priešinimąsi pačiam absurdui ir

48 Camus, A. Sizifo mitas. Vilnius, Baltos lankos, 2007, p.10. 49 Šliogeris, A. Absurdo paprastumas//Sizifo mitas. Baltos lankos, 2007, p. 165. 50 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 410.

21

visokiam blogiui, reiškia didelį filosofo humaniškumą, jo bandymą tarp „absurdo sienų“ susikurti

žmogiško orumo supratimą, pagarbą laisvei, atsakomybę už save ir kitus51.

A. Camus‘o romanų veikėjai neperša jokių filosofinių idėjų, tačiau vienaip ar kitaip

jas svarsto. Romano „Maras“ veikėjas daktaras Rijė grumiasi su maro epidemija, žinodamas, kad jo

kova, tai nesibaigiantis pralaimėjimas. Ši situacija labai primena Sizifo mitą. Šis mitas – žmogaus

egzistencijos simbolis, perteikiantis absurdo beprasmybę52. Dievai nubaudė Sizifą beprasmiu darbu

– ridenti akmenį į kalną žinant, kad pasiekus viršūnę, akmuo nuriedės atgal. A. Camus‘as siūlo

įsivaizduoti kūną, sukaupiantį visas pastangas, kad pakeltų milžinišką akmenį, kad jį ritintų aukštyn

šlaitu, kuriuo šimtus kartų jis jau buvo ritintas53.

Sizifas A. Camus‘ą domina būtent grįžimo momentu, kai akmuo leidžiasi žemyn. A.

Kamiu teigia jog jis yra aukštesnis už savo likimą. Jis yra stipresnis už savo akmenį54. Būti

stipresniam už aplinkybes, vadinasi – mesti iššūkį beprasmybei. Tą daro ir Sizifas ir daktaras Rijė.

Jie abu nepasiduoda55.

A. Camus‘as antikos herojų Sizifą prilygina savo paties sukurtam – absurdo žmogui.

Absurdo žmogus toks pat maištininkas kaip ir Sizifas, kuris meta iššūkį absurdui. Tačiau absurdo

žmogus žvelgdamas į savo pastangų beprasmybę ir artėjančią mirtį išsiveržia iš kasdienio

mieguistumo ir patiria begalinį tikrumą, jis tampa maištininku, metančiu iššūkį beprasmybei56.

A. Camus‘o sukurto veikėjo vidinę jauseną pabrėžia du absurdo sampratos aspektus:

absurdą kaip fakto konstatavimą ir skaidrų aiškumą, kurį sąmonė įgyja konstatavusi šį faktą57.

A. Camus‘as daug rašė apie mirtį, apmąstė įvairiausias mirties formas. Filosofinė esė

„Sizifo mitas“ prasideda teigimu, kad savižudybės problema – gyvenimo ir mirties klausimas – yra

pagrindinis filosofinis klausimas58. A. Camus‘as gyvenimui, o ne mirčiai, teikia pagrindinį svorį:

gyvenimo pasirinkimą beprasmybės (mirties) akivaizdoje interpretuoja kaip maištą, kaip iššūkį,

suteikiantį gyvenimui prasmę.

51 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 410. 52 Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. V., 2006, p. 120. 53 Kamiu, A. Sizifo mitas// Kamiu, A. Rinktiniai esė. V., 1993, p. 230. 54 Ten pat., p. 231. 55 Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. V., 2006, p. 121. 56 Ten pat., p. 125. 57 Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. V., 2006, p. 126. 58 Ten pat., p. 136.

22

5. Jean-Paul Sartre‘o filosofijos pagrindiniai bruožai

Prancūzų filosofas, plačių humanitarinių interesų mąstytojas, rašytojas, dramaturgas,

eseistas, publicistas, meno teoretikas gimė 1905 metais. 1929 m. baigė filosofijos studijas ir gavo

filosofijos daktaro laipsnį. 1938 m. parašė „Šleikštulį, kuris buvo laikomas egzistencializmo

manifestu. Tuo tarpu „Siena“ parodė kokie absurdiški žmonių veiksmai, kai jie bando elgtis

racionaliai. Šis kūrinys svarbus tuo, kad po išsivystė absurdo literatūra. J. P. Sartre‘as mirė 1980

metais.

J. p. Sartre‘as plačiai išgarsėjo, paskelbęs fundamentalų filosofinį veikalą :“Būtis ir

Niekis“. Taip pat svarbus veikalas „Egzistencializmas yra humanizmas“. Šiuose veikaluose daug

filosofinės įtampos, egzistenciniam mąstymui būdingo nusivylimo ir vidinio dramatizmo59.

Mąstytojas sukūrė savąją egzistencializmo filosofijos versiją ir plačiai paskleidė

egzistencializmo terminą.

Egzistencializmas Prancūzijoje tapo itin populiarus ne savo filosofine problematika, o

dėl paviršutiniškos jos interpretacijos. Sveika sąmonė iš šios filosofijos pasisėmė tai, kas jai buvo

suprantama – egzistencinę nebūtį imta aiškinti kaip kasdienius darbus ir rūpesčius, o būtimi laikyta

pilko kasdieniškumo neigimą. Laisvė buvo suvokiama kaip asmeninių minčių reiškimas, o visas

gyvenimas – absurdas60.

Transcendencija nukreipta į mąstymą, supratimą, savo būties išgyvenimą. J. Sartre‘as

išplečia moralinės atsakomybės jausmą. Žmogus tapdamas savimi turi suvokti, kad jis yra už viską

atsakingas. Neišvengiamai prisiima atsakomybę už viską kas vyksta šiame pasaulyje.

Į savo apmąstymų centrą J. P. Sartre‘as iškėlė individualios žmogaus egzistencijos,

laisvės, susvetimėjimo, nerimo, moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas.

Remdamasis M. Kierkegaard‘o idėjomis, filosofas plėtoja pagrindinę egzistencinės

filosofijos nuostatą – „egzistavimas pirmesnis už esmę“. Šis nuolatos kartojamas įvairiuose

tekstuose teiginys, pabrėžia vieną centrinių sartriškos egzistencinės filosofijos konceptualių

nuostatų, kad žmogiškasis subjektyvumas yra pirminis, lemiantis žmogaus ir jo egzistencijos esmę.

Egzistencija – tai kiekvieną subjektyvios žmogaus būties akimirką veikiantis veiksnys,

kurio skiriamieji bruožai – susvetimėjimas, nusivylimas, baimė, šleikštulys, būties džiaugsmingumo

59 Andrijauskas, A. Būties prasmės ieškojimai Sartre‘o egzistencializme//Literatūra ir menas. Nr. 3308, 2010-11-23, p. 2. 60 Gaidamavičienė, I. Repšys, J. Sodeika, T., Šliogeris, A. Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. Vilnius, Mintis, 1981, p. 162.

23

ir pusiausvyros praradimas. „Šleikštulyje“ ši sąvoka siejama su pasaulio ir žmogiškosios būties

prasmingumo praradimu61.

Žmogus aiškinamas, kaip visuma savo įvairių individualaus pasirinkimo, valios aktų,

poelgių, kurie padeda įgyvendinti užsibrėžtą individualaus gyvenimo programą. Antra, žmonės

patys išsigalvoja vertybes, nors gyvenimas ir neturi prasmės. Todėl sąvoka – gyvenimo prasmė,

vartojama kaip bendrybė. Pasak J. P. Sartre‘o yra tuščia metafizinė abstrakcija, kadangi realiame

gyvenime kiekvienam ją tenka kurti pačiam, individualios valios pastangomis ir konkrečiais

darbais.

Autentišką asmenybę, J. P. Sartre‘as, aprašo kaip iškrentantį iš įprastinių visuomenėje

viešpataujančių socialinių santykių, ideologinių, moralinių, estetinių ir kitų nuostatų subjektą.

Atmetęs neaautentiškas vertybes toks žmogus, neišvengiamai lieka akis į akį su savo būtimi.

J. P. Sartre‘o veikaluose, žmogaus padėtis yra matoma vienišo individo absurdiškame

pasaulyje, akivaizdoje. Jis visų pirma regi žmogaus egzistencijos beprasmiškumą, nes pasaulis,

kuriame gyvename, visiškai neturi prasmės. Kiekvieną prasmę, su kuria susiduriame pasaulyje,

privalome susikurti patys. Prasmės kūrimas, tai kiekvieno individo reikalas, o kadangi nei pasaulis,

nei individas prasmės neturi, nėra kas pateisina mūsų egzistenciją. Nėra Dievo, suteikiančio

egzistencijai prasmę, nėra jokios idėjų srities ar nepriklausomos fizinės tikrovės su savąja

savarankiška ir pastovia prasme. Žmonių tiek individuali, tiek kolektyvinė egzistencija, neturi

jokios prasmės bei pateisinimo, kuriuos susikuria jie patys.

Pagal J. P. Sartre‘ą, žmogus negali pirmiau būti, o tik po to rinktis. Pasirinkdamas

žmogus renkasi save, todėl jis pirmiau renkasi, o tik po yra. Jo pasirinkimas, tai jis pats, tai jo

požiūris į pasaulį. Visas šis procesas yra laisvė.

Mąstytojas teigia, kad jei nėra Dievo, nėra jokios išankstinės esmės. Egzistencija yra

pirmesnė už esmę. O tai reiškia, jei iš tiesų nuo gimimo neturime prasmės, vadinasi galime

formuluoti savo prasmę pasaulyje, kaip tik mums tinka. Jei nėra Dievo, jei nėra pirmosios

priežasties, tuomet nebėra kam užkirsti kelią tapti tuo, kuo norime, nes nėra jokios iš anksto

numatytos esmės, arba jokio manojo „aš“. Vienišumas įrodo Dievo nebuvimą. Dievo buvimas yra

nesuderinamas su žmogaus laisve, su laisvo pasirinkimo galimybe. J. P. Sartre‘as teigia, kad

žmogus yra vertybių kūrėjas, ne Dievas62.

Kai pamatome save, tokius kokiais esame iš tiesų, suprantame, kad niekas nenustato

ką mums daryti. Mes visi esame absoliutai, o visos taisyklės ir apribojimai tėra silpni ir absurdiški

61 Andrijauskas, A. Būties prasmės ieškojimai Sartre‘o egzistencializme//Literatūra ir menas. Nr. 3308, 2010-11-23, p. 3. 62 Zaksas, I. Katalikybė ir egzistencializmas. Vilnius, Mintis, 1983, p. 40.

24

žmogaus kūrinėliai. Kadangi nesama jokių pirminių apribojimų, nėra ir iš anksto apspręstumo ir

nulemtumo. Viskas yra galima. Žmogus yra pasmerktas būti laisvu.

Žmogaus laisvė yra bauginanti, nes jei esame visiškai laisvi, esame taip pat visiškai

atsakingi už savo pasirinkimą ir veiksmus. Negalime ką nors padarę, paskui teigti, kad tokia buvo

Dievo, ar, kad šitai nulėmė mokslo dėsniai, ar, kad visuomenė privertė taip padaryti.

6. Franco Kafkos filosofijos esmė

Šis moderniosios prozos austrų rašytojas, gyvenęs (1883 – 1924 m.) savo mąstymu

labai artimas egzistencialistams. Net gi žymiausi egzistencialistai J. P. Sartre‘as ir A. Camus, laikė

F. Kafka savo mokytoju. A. Camus, kaip ir F. Kafka, atsigręžia į graikų mitologiją ir svarsto „aš“ ir

pasaulio santykius. A. Camus ypač vertino F. Kafką, jo kūryboje pastebėjo ir analizavo „absurdo

efektą su logikos pertekliumi“63. Visas F. Kafkos menas glūdi gebėjime priversti skaitytoją

perskaityti kūrinį iš naujo. Jo atomazgos, arba jų nebuvimas, perša aiškinimus, tačiau neišsako jų

tiesiogiai.

Visa F. Kafkos kūryba tėra fragmentas, kurį labai sunku skaityti, nes juose prasmės

ieškojimas sutampa su jos nebuvimo atskleidimu. F. Kafkos sukurta visata yra ir uždara, ir tuo pat

metu – begalinė. Tai, neįstatymiškumo ir kaltės persmelkta visata64.

Baigęs mokyklą, F. Kafka pasirenka teisės mokslus. Universitete pradeda rašyti. Savo

kūrybą F. Kafka vadino pikta lemtimi. Tačiau studijuojant užsimezgė draugystė su Maksu Brodu,

būsimu F. Kafkos kūrybos vertintoju65.

F. Kafkos filosofijoje artimi Soren‘o Kierkegaard‘o svarstymai. S. Kierkegaard‘o

manymu, XX amžiaus Europa „ritasi į bankrotą“, laikai praradę nuoširdumą. Baimė yra bemaž

teigiamas jausmas. Ji parodo, kad žmogus išgyvena egzistencinę krizę ir gali tobulėti – pereiti į

aukštesnę savo egzistencijos stadiją, kuria filosofas laikė tikėjimą.

F. Kafkos kūrinių interpretacijai svarbus psichoanalizės metodas. Dauguma F. Kafkos

apsakymų yra mitai, svetimi realybei prasimanymai.

F. Kafka Prancūzijoje buvo nepaprastai populiarus. S. de Beauvoir prisiminimuose

rašė: „Mūsų susižavėjimas Kafka buvo beribis...tiksliai nežinodami kodėl, mes jautėme, kad jo

63 Šervenikaitė, N. Francas Kafka. Baltos lankos, 2001, p. 111. 64 Baranova, J. Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija// Metai, 2006 m. Nr. 7, liepa, p. 2. 65 Šervenikaitė, N. Francas Kafka. Baltos lankos, 2001, p. 14.

25

kūryba tiesiogiai susijusi su kiekvienu mūsų asmeniškai. Kafka kalbėjo mums apie mus“66. Tarpais

ši knyga sukelia beveik nepakeliamą nerimo jausmą, nes skaitant ją negali nekilti klausimas: „Negi

ši užguita būtybė nesu aš pats?“ – klausė A. Gide‘as, perskaitęs F. Kafkos romaną „Procesas“.

F. Kafkos novelės skiriasi nuo romanų. Novelėse kartojasi virsmo gyvūnu motyvas, o

romanuose jo nėra. Jei romane ir iškyla tokio virsmo būtinybė, kūrinys paprasčiausiai nebaigiamas,

nuo jo pabėgama67.

III. FILOSOFINĖS IDĖJOS LITERATŪROS KŪRINIUOSE

Šiame skyriuje bus nagrinėjami literatūros kūriniai, kuriuose egzistencialistai išdėsto

savo filosofines idėjas, prisidengdami personažais. Nuodugniai analizei pasirinkti du romanai – A.

Camus‘o „Krytis“ ir F. Kafkos „Procesas“. Kiti kūriniai aptariami trumpiau, neteikiant nuorodų į

kiekvieną aprašomą situaciją romane.

1. Albertas Camus‘as

1.1. „Sizifo mitas“

Tai vienas iš svarbiausių A. Camus kūrinių. Jis rašytas 1940 – 1941 m. ir atspindi

nepatenkintos esama padėtimi prancūzų visuomenės dalies nuotaikas bei ieškojimus labai sunkiu

antrojo pasaulinio karo pradžios metu68.

A. Camus „Sizifo mite“ bando apmąstyti gyvenimą be prasmės , kuriame bent jau

akimirkomis tenka atsidurti kiekvienam. Tokias akimirkas filosofas vadina „absurdo akimirkomis“.

Jos nebūna labai dažnai, nors gali būti lemtingos ir kaip sako pats A. Camus, baigtis savižudybe.

Tačiau net ir tada kai absurdo akimirkos nesukelia tokių fatališkų padarinių, jos gali tarsi

paralyžiuoti žmogų, atimti iš jo gyvenimo aistrą, meilės pilnatvę ir net pasaulio šviesą, be kurios

pats pasaulis pasidaro panašus į šešėlių karalystę69.

66 Baranova, J. Etika: filosofija kaip praktika. Tyto alba. Vilnius, 2002, p. 355. 67 Baranova, J. Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija// Metai, 2006 m. Nr. 7, liepa, p. 5. 68 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 406. 69 Camus, A. Sizifo mitas. Baltos lankos, 2007, p. 159.

26

Filosofinis esė „Sizifo mitas“, vienas iš svarbiausių kūrinių, atspindintis nepatenkintos

esama padėtimi, bet neapsišarvavusios kovinga programa visuomenės dalies nuotaikas bei

ieškojimus.

Pasak A. Camus, absurdo šaltinis yra pasaulio ir gyvenimo paprastumas, galėtume net

sakyti – jo banalybė. Štai tas paprastumas ir yra gyvenimas be taisyklių ir pasaulis be prasmės.

Problemos, kurias A. Camus gvildena „Sizifo mite“, pagrįstos kasdienės patirties

faktais. Pats rašytojas esė pradžioje pabrėžia, jog jam svarbi individo mąstysena, o samprotavimų

metodas išplaukia iš individo patirties. Svarbiausios A. Camus filosofinės sąvokos bei problemos

„Sizifo mite“ yra absurdas, maištas, laisvė, aistra, savižudybė70. A. Camus, panašiai kaip jo

amžininkai egzistencialistai, iš anksto atsiriboja nuo klausimų apie Dievą.

Šioje filosofinėje esė apsvarstomas gyvenimas be taisyklių, pasaulis be prasmės,

kuriame bent jau akimirkomis, tenka atsidurti kiekvienam. Tokios akimirkos – tai absurdo

akimirkos. Jos nebūna labai dažnos, tačiau gali būti lemtingos ir baigtis savižudybe. Tačiau, netgi

tada, kai absurdo akimirkos nesukelia tokių fatališkų padarinių, jos gali tarsi paralyžiuoti žmogų,

atimti iš jo gyvenimo aistrą, kūrybos džiaugsmą, meilės pilnatvę ir net pasaulio šviesą, be kurios

pats pasaulis tampa panašus į šešėlių karalystę.

„Sizifo mite“ dažnai vartojami tokie posakiai ir terminai: absurdo žmogus, absurdo

pasaulis, absurdo filosofija. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas“ reiškia veiksmą ar žodį, kurie

neturi prasmės. Pagal A. Camus absurdas – tai pasaulio dėsnis kada protas susiduria su pasaulio

iracionalumu ir maištingai piktinasi. Absurdo žmogus – tai ne beprotis, priešingai, tai protingas

žmogus, turįs absurdo patirtį71.

Įžanginiame „Sizifo mito“ žodyje, autorius sako, kad jo dėmesys bus sukoncentruotas

į mūsų šimtmetyje sutinkamą absurdo pojūtį, kuris atsiranda, staigiai ir dažniausiai nelauktai. Šis

jausmas yra nemalonus. Staiga žmogus gali pajusti kokie mechaniški automatiški yra jo veiksmai.

Žmogui tenka juos kartoti diena iš dienos, metai iš metų (panašiai kaip savo pareigas vykdė

„Svetimo“ herojus Merso), kol vieną dieną iškyla viską griaunantis kodėl? Mechaniškumą galima

priskirti ir F. Kafkos romano „Procesas“ pagrindiniam herojui Jozefui K., kuris daugelį metų diena

iš dienos ryte keliasi ir laukia kol tarnaitė atneš jam pusryčius, eina į darbą, dirba banke, eina namo.

Kitas atvejis, kada atsiranda absurdiškumo jausmas – viskas gali pasirodyti

beprasmiška, kai vieną kartą pasijunti esąs kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri būtinai baigiasi

70 Camus, A. Sizifo mitas. Baltos lankos, 2007, p. 13. 71 Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. V., 2006, p. 136.

27

mirtimi. Greta absurdo temos, A. Camus kūrinyje yra maišto tema. Iš situacijos, kurioje atsiduria

žmogus, jį gali išvesti tik maištas – maištas prieš absurdą72.

Problemos, kurias, A. Camus‘as nagrinėja „Sizifo mite“, pagrįstos kasdienės patirties

faktais. Esė pradžioje pabrėžiama, kad mąstytojui svarbi individo mąstysena, kuomet samprotavimų

metodas išplaukia iš individo patirties.

„Sizifo mitas“ keturių skyrių knyga. Pirmajame „Absurdo mąstyme“73, rašytojas

duoda svarbiausius savo filosofijos teiginius. Iš pradžių kalbama kaip ir kada atsiranda absurdo

pojūtis, koks sąmonės vaidmuo žmogaus gyvenime. Rašytoją domina aplinka – „absurdo sienos“74,

kurioje vyksta žmogiškosios egzistencijos drama. Poskyryje „filosofinė savižudybė“, autorius

polemizuoja su kitais filosofais, kurie įvesdami vilties sąvoką, nori išeiti iš absurdo situacijos.

Poskyryje – „Absurdo laisvė“ autorius atsako į knygos pradžioje iškeltą klausimą: ar absurdo

jausmą būtinai turi lydėti savižudybė75. Autorius bando duoti savo problemos sprendimą. Šį

sprendimą filosofas vadina „absurdo laisve“76.

Skyrius prasideda samprotavimais apie savižudybę. Rašytojas kelia klausimą – verta

žudytis, ar ne? Tai yra gyvenimo prasmės problema. Jei gyvenimas nėra vertas pastangų, kad jį

gyventume, tenka rinktis savižudybę. Tačiau, nors žmonės ir susiduria diena iš dienos su absurdo

jausmu, vis tiek gyvena. Kodėl? A. Camus‘as nuosekliai analizuoja iškilusią problemą.

A. Camus teigia, kad kitų mirtis mums dar nieko nesako apie mūsų pačių mirtį. Mes

tik žinome tokią galimybę, bet kol esame gyvi, jos dar nepajaučiam, neišgyvenam. Tikrasis

suvokimas reikalauja būtent tokio išgyvenimo.

Kūrinyje dažnai vartojamos sąvokos: „absurdo žmogus“, „absurdo pasaulis“, „absurdo

filosofija“, neatsisako ir neneigia pasaulio. Filosofinėje esė bandoma reabilituoti žmogaus orumą,

įžvelgti žmoguje gėrio pradus, bando ieškoti išeities iš labai nepalankios žmogui padėties.

Antras skyrius – „Absurdo žmogus“ – skirtas absurdo žmogaus moralės klausimams.

A. Camus teigia, kad žmogaus poelgiai absurdo masteliu yra beprasmiški, dirbtini, beverčiai, nors

pats žmogus įsivaizduoja priešingai. Rašytojas suskirsto žmones į tris grupes pagal jų veiklą: į

donžuanus, komedijų aktorius ir avantiūristus užkariautojus. Visi jie turi bendrą bruožą – jie

vaidina77.

72 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 408. 73 Camus, A. Sizifo mitas. Baltos lankos, 2007, p. 20. 74 Ten pat., 17. 75 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 408. 76 Camus, A. Sizifo mitas. Baltos lankos, 2007, p. 55. 77 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 409.

28

Trečias skyrius – „Absurdo kūryba“78, skirtas ryškiausiam absurdo žmogui – pačiam

kūrėjui. Absurdo kūryba – pasaulio absurdiško pajautimo išraiška. Kūryba leidžia menininkui

išreikšti savo sąmonę. Absurdo menas, tai tas menas, kuris išreiškia absurdo patirtį, kartu tai ir tie

meniniai vaizdai, kurie atsiranda prabudus sąmonei. Meno kūrinio paskirtis – fiksuoti mechaninį,

prasmės neturintį pasaulį. Meno kūrinys neprivalo į ką nors pretenduoti, jo bruožas –

bevaisiškumas.

Meninių paveikslų paskirtis – pavaizduoti tai, kas neturi prasmės. Rašytojas, kaip ir

kiekvienas kitas menininkas, kurdamas, visada turi prisiminti, kad jo kūryba – be ateities. Ji tik

absurdiško momento fiksacija, nes kūrėjas negali meno pagalba išsivaduoti „absurdo sienų“, tačiau

menininkas yra žmogus, kuris labiausiai įsisąmonina savo absurdo būtį. Kūrėjas savo kūrimo

beprasmybe ir panieka bei iššūkiui šiai beprasmybei, primena patį Sizifą79.

Paskutiniame knygos skyriuje, kuriuo pavadinta pati knyga rašytojas simboliniu ir

meniniu paveikslu, mitu apie Sizifą, parodo kaip jis įsivaizduoja žmonijos egzistenciją.

1.2 „Krytis“

Siužetas prasideda Olandijos sostinėje, vienoje iš Amsterdamo kavinių. Kai

pasakotojas susiranda „auką“, kuriai diena iš dienos pasakoja savo gyvenimo istoriją. Pagrindinis

herojus kalba monologu, neleisdamas pašnekovui įsiterpti. Jo vienintelis prašymas, noras, siekis,

kad jis būtų išklausytas. Jau iš pirmų monologo sakinių galima nujausti, kad pagrindinį herojų

slegia vidinis sielvartas, nerimas, noras būti išklausytam ir suprastam. Pasakotojas tarsi ieško

kituose žmonėse užuojautos pačiam prieš save. Skaitant monologą aiškiai juntama, kad pagrindinis

herojus jaučiasi svetimas ne tik Amsterdame. Pasakotojas jaučiasi svetimas pats su savimi.

Pagrindinis veikėjas savo pašnekovui prisistato esąs advokatas, atvykęs iš Prancūzijos „prieš

atvykdamas čia buvau advokatas. Dabar esu atgailaujantis teisėjas80“. Šis prisistatymas iškart duoda

nuorodą, kad šis žmogus išties turi ką papasakoti. Galima nujausti apie jo gilius vidinius

išgyvenimus. Kyla klausimas kodėl jis save vadina atgailaujančiu teisėju. Toliau pasakotojas tęsia

prisistatymą „Leiskite prisistatyti: Žanas Batistas Klamansas, jūsų paslaugoms81“. Vos prisistatęs

iškart pradeda monologą. Kalba daug ir iš širdies. Skaitant natūraliai tikimasi dialogo, laukiama kito

žmogaus nuomonės, reakcijos, vertinimo, tačiau skaitant šį romaną kito žmogaus reagavimo

78 Camus, A. Sizifo mitas. Baltos lankos, 2007, p. 99. 79 Repšys, J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija//Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 410. 80 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 8. 81 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 9.

29

neaptinkame visiškai. Iškart peršasi išvada, kad Žanas Batistas yra labai vienišas. Jam taip reikia

išsikalbėti. Kalba netgi apie visai bereikšmius dalykus, tokius kaip veido bruožai, ar ūgis „Iš ūgio,

pečių ir veido..“82 Žanas batistas savo šio vakaro pašnekovą moko būti atsargiu su žmonėmis ir per

daug arti jų neprisileisti. Pasako, kad pats elgiasi su aplinkiniais labai atsargiai, nuodugniai

tyrinėdamas žmonių veiksmus ir juos kruopščiai vertindamas. Pasakotojo mintys truputėlį šokinėja

ir nukrypsta į šalį, bet paskui jis vėl sugeba sugrįžti prie to apie ką kalbėta anksčiau. Ir štai kad

sustiprintų įspūdį pateikia pavyzdį iš savo praeities „mano gimtinėje per vieną baudžiamąją akciją

vokiečių karininkas mandagiai pasiūlė senai moteriškei pačiai pasirinkti vieną iš dviejų sūnų, kuris

turėtų būti sušaudytas kaip įkaitas“83. Šioje vietoje, man kaip autorei norėtųsi prisiminti Karlą

Jaspersą ir jo žmogiškosios laisvės sampratą, kuri anot jo, visuomet reiškiasi pasirinkimu. Romane

aprašomas senos moteriškės pasirinkimas, ji atsiduria tam tikroje situacijoje, kuri ją kartu ir riboja ir

atskleidžia naujas egzistencines galimybes. Riboja todėl, kad vargšė moteriškė turi pasirinkimą tik

iš dviejų galimybių, kurios jai nėra palankios. Tačiau pasirinkusi vieną iš galimybių ji vis tiek

priversta išgyventi šiame jos akimis žvelgiant tikrai absurdiškame pasaulyje. Žmogus pamato kokią

kančią gali pakelti. Šioje situacijoje tikrai atsiveria naujos galimybės.

Kiekviena mūsų išgyventa situacija turi dvi puses, ji viena vertus – ribojama, kita

vertus – suteikia naujas galimybes. Įveikęs arba apėjęs vienas situacijas, žmogus patenka į kitas.

Visas mūsų gyvenimas yra situacinis.

Kitas pavyzdys, kurį pateikia Žanas Batistas – „Pažinojau vieną tyruolį, kuris visa

širdimi nepripažino įtarumo. Jis buvo visiškos laisvės šalininkas, beatodairiškai mylėjo visą žmoniją

ir gyvūnus. Per paskutiniuosius religinius karus Europoje jis pasitraukė į kaimą. Ant savo namo

slenksčio jis užrašė: „Kad ir iš kur ateitumėt, prašom į vidų. Sveiki atvykę“. Kas jūsų manymu

atsiliepė į tą širdingą kvietimą? Kariškiai. Jie įėjo į jo namus kaip į savo ir nugalabijo jį“84. Šiuo

pavyzdžiu Žanas Batistas užtvirtina kodėl jis taip atsargiai elgiasi su žmonėmis ir moko kitus taip

elgtis.

Papasakojęs dar keletą nereikšmingų detalių iš savo gyvenimo Žanas Batistas

atsisveikina su savo pašnekovu, nes yra davęs sau įžadus niekada naktį neiti per tiltą. Savo baimę

motyvuoja tuo, kad gali kas nors nušokti nuo tilto ir tas vaizdas išliksiąs visam gyvenimui. Toks

motyvas skaitančiajam romaną natūraliai atrodo keistokas. Pradeda kilti įvairūs klausimui, iš kur

pasakotojui kyla tokia baimė? Galbūt ji pagrįsta? Bet tai paaiškės tolimesnėje eigoje.

82 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 9. 83 Ten pat., p.11. 84 Ten pat.

30

Kitos dienos pokalbis yra jau šiek tiek kitoks. Žanas Batistas jaučia pareigą savo

pašnekovui paaiškinti kodėl jis pasivadino atgailaujančiu teisėju. Tarsi pats sau kelia klausimą kam

yra reikalingi teisėjai ir bando į jį atsakyti. Kad pasakotojas praeityje buvo garsus advokatas, šį

faktą pasakoja su didžiuliu pasitenkinimu ir savimeile. Laiko savo teisuoliu „Aš buvau kaltinamųjų

pusėje ir šito pakako mano dvasios ramybei. Jausmas, kad esi teisus, pasitenkinimas, kad laimėjai,

pagarba pačiam sau – visa taip, brangus pone, yra galinga jėga, leidžianti tvirtai stovėti ant kojų“85.

„Net pats gynimo būdas teigė man didžiulį pasitenkinimą“86. Matosi, kad pagrindinis herojus

dievino savo profesiją, tad kyla klausimas kas jį privertė bėgti iš Paryžiaus į Amsterdamą? Čia

Žanas Batistas pradeda kalbėti apie kaltės jausmą. Vėl pateikia ryškų pavyzdį iš savo praeities

„Pažinojau vieną pramoninką, kuris turėjo nuostabią žmoną, kuria visi žavėjosi, o jis buvo jai

neištikimas. Tas vyriškis negalėjo pakelti savo kaltės jausmo prieš ją. Juo labiau ryškėjo žmonos

tobulybės, juo labiau jis niršo. Galų gale kaltės suvokimas tapo nebenugalimas. Jis nužudė savo

žmoną“87. Man kaip autorei norėtųsi pridurti K. Jasperso teiginius apie kaltės jausmą. Karlui

Jaspersui kaltė nėra paprastas, kasdieniškas kaltumo jausmas. Jaspersui kaltė – tai pats žmogus. Ji

tartum krikščioniškoji pirmapradė nuodėmė, glūdinti žmogiškosios egzistencijos ištakose. „Aš esu

kaltas, nes galiu rinktis pats save“88.

Toliau pasakotojas prabyla apie dosnumą, ir mandagumą kad jis buvo labai dosnus ir

mandagus aplinkiniams. Pateikia įvairių pavyzdžių iš situacijų, kuriose jis gaudavo daug gerų

žodžių už savo atliktus darbus. Pasakotojo atvirumas ir savimyliškumas kartais net stebina „Aš

gerai jaučiausi tik iškiliose situacijose. Net gyvenimo smulkmenose norėjau būti viršesnis už

kitus“89. Skaitytojui netgi kyla klausimas kodėl pasakotojas taip atvirauja? Paprastai garbėtroškos to

neparodo. Jie siekia garbės ir pripažinimo kitokiais būdais, bet ne tiesiogiai šaukdami, kaip jiems to

reikia. Kyla klausimas apie pagrindinio herojaus psichologinę būklę.

Pasakotojas pripažįsta, kad advokato profesija visiškai patenkino „aistrą viršūnėms“90.

Žanas Batistas jautė pasitenkinimą, kad kaltinamasis jaučiasi jam dėkingas ir noriai priėmė liaupses,

padėką ir pagarbą. Advokato profesija Žanui Batistui leido garsėti ne tik kaip geram advokatui,

kuriuo jį laikė aplinkiniai, bet svarbiausia – pačiam prieš save.

Staiga Žanui Batistui pasakojant apie liaupses, kurias jis nuolat girdėdavo iš aplinkinių

ir kurios labai glostė jo savimeilę, pokalbis pakrypsta kiek kitaip. Pasakotojas tarsi prabunda – „taip

85 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 15. 86 Ten pat, p. 16. 87 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p.18. 88 Sartre, J. P. Egzistencializmas yra humanizmas // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius, 1974, p. 440. 89 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 19. 90 Ten pat., p. 21.

31

visapusiškai ir taip paprastai suvokiau savo žmogiškąją esmę, kad mažumėlę jaučiausi esą

antžmogis“91. „Gyvenau viskuo pertekęs, bet tuo pačiu manęs niekas nepatenkino“92. Pirmą kartą

nuo romano pradžios monologas įgauna kiek kitokias spalvas. Pasitvirtina mano, kaip autorės

nuomonė, kad pasakotojas nėra jau toks viskuo pertekęs ir laimingas kokiu dedasi esąs. Pasakotojas

pats prabyla apie tuštumą širdyje, apie nebylų sielos šauksmą išsipasakoti, būti suprastam, kad

nesijaustu toks svetimas šiame pasaulyje. Dar labiau suintriguoja žodžiai „plasnojau iki to vakaro,

kai...“93 ir sakinys lieka nebaigtas. Pasakotojas mano, kad dar ne laikas viską atskleisti. Kyla dar

didesnė intriga. „Taip ir lėkiau per gyvenimą, visko pertekęs, nežinodamas nei kur, nei kada

sustosiu, kol vieną dieną, nutilo muzika, užgeso šviesos“94. Paskui ir vėl nukrypstama į kasdienius

išgyvenimus. Kelia egzistencialistinius klausimus „Gal mes per mažai mylime gyvenimą? Ar jūs

pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus. Kaip mes mylime draugus, kurie ką tik mus

paliko?“95 Čia galima įžvelgti nebylią Žano Batisto atgailą dėl netinkamai gyvento gyvenimo

praeityje. Netrukus pasakotojas pribloškia – „Vienai moteriai, kuri pernelyg atkakliai mane

persekiojo, pakako takto mirti jaunai. Tada jinai iškart surado vietą mano širdyje“96.

Pagaliau pagrindinio herojaus pasakojimas pakrypsta kiek aiškesne linkme.

Pasakotojas pagaliau ryžtasi prabilti kas jį slegia, ir koks įvykis kardinaliai pakeitė jo gyvenimą.

Pasakotojas neveltui pateikė tiek daug pavyzdžių ir suko aplink, jis tiesiog norėjo pašnekovui

pateikti save „ant lėkštutės“, kad pašnekovas susidarytų pilną vaizdą apie Žano Batisto gyvenimą ir

požiūrį praeityje.

Žanas Batistas pasakoja kaip jis jausdamas visišką vidinę pilnatvę, tamsų vakarą ėjo

Menų tiltu, palei Henriko IV statulą ir...išgirdo juoką, kuris sklido iš niekur. Aplinkui nebuvo nė

gyvos dvasios. Net Žanui Batistui parėjus juokas nenutilo. Jis visą laiką sekė pasakotojui iš paskos.

Nuėjęs į vonią Žanas Batistas pamatė, kad juokiasi jo paties veidas „veidrodyje mano atvaizdas

šypsojosi, bet šypsena man pasirodė dirbtinė“. Šiuo sakiniu ir baigėsi monologas. Pasakotojas

atsisveikino su savo „nuodėmklausiu“. Taigi ką reiškia tas juokas? Pasakotojas tarsi iš šalies save

pamato. Pamato, kad iki šiol nemokėjo gyventi. Supranta, kad tai ką manė turįs iš tikrųjų to visai

neturi. Pamato save kaip garbėtrošką, nuolat besinaudojantį silpnesniais už save. Silpnesnio

nugalėjimas mums visada leidžia pasijusti stipresniems, bet kiek tai gali atnešti laimės? Kaip

matome šio kūrinio pagrindiniam herojui lipimas kitiems per galvas ir besąlygiško pripažinimo

siekimas laimės tikrai neatnešė. Žanas Batistas prarado vidinę ramybę, nebepakėlė kaltės, 91 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 22. 92 Ten pat, p. 24. 93 Ten pat. 94 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 25. 95 Ten pat, p. 26. 96 Ten pat, p. 27.

32

svetimumo jausmo. „Kiekvienam žmogui vergų reikia kaip gryno oro. Juk įsakinėti – tai

kvėpuoti“97. Pasakotojas pamato, kad visus prašančius jo pagalbos iki šiol laikė savo vergais. Žanas

Batistas supranta savo klaidą, tačiau nebėga nuo jos, neneigia, o ją pripažįsta. „Pripažįstu, mielas

tėvynaini, kad visada buvau kupinas garbėtroškos. Aš, aš, aš – štai mano mielojo gyvenimo

refrenas, jis skambėjo kiekviename mano žodyje. Niekada negalėjau apsieiti be pagyrų“98.

Pasakotojui iškyla klausimas kodėl jis iki kol neišgirdo to nelemto juoko, taip gerai

jautėsi? Jo iki to vakaro niekada negraužė sąžinė ir staiga...pamato save tarsi iš šalies, pamato tarsi

vidinę savo pusę, kurios anksčiau nepastebėjo, pamato tarsi sielos gelmes į kurias pažvelgti ne

kiekvienam leista. Tačiau čia pat atsako sau - „Aš mačiau savyje vien gerąsias savybes ir tai

paaiškina mano geranoriškumą ir dvasios ramybę“99.

Toliau Žanas Batistas atskleidžia dar vieną stulbinamą savo savybę – užmaršumą.

Pasakotojas teigia, kad jis niekuomet neatleisdavo už jam padarytą žalą, bet tiesiog tai pamiršdavo.

„Aš nebuvau linkęs atleisti nuoskaudų, bet visada jas pamiršdavau“100. Tokia savybė be abejonės

stebino aplinkinius, visi žavėdavosi advokato sielos kilnumu.

Dar vienas pasakojimo aspektas, kurį reikėtų panagrinėti detaliau, tai pagrindinio

herojaus incidentas automobilių spūstyje, kuris pakeitė pasakotojo gyvenimą ir požiūrį. O istorija

buvo tokia: užsidegus žaliam šviesoforo signalui, priešais pasakotojo automobilį stovėjęs

motociklininkas negalėjo užvesti variklio. Pasakotojas teigia mandagiai paprašęs motociklininką

pasitraukti į šalį ir praleisti koloną, tačiau šis nedraugiškai Žanui Batistui pasiūlė „į akį“.

Pagrindinis herojus buvo pasitikintis savimi žmogus ir manė, kad tai jis pamokys tą motociklininką,

tačiau kai minioje žmonių gavo antausį, pasijuto labai pažemintas. Pasakotojas po incidento

nuleidęs galvą įsėdo į savo automobilį ir nuvažiavo. Jam dar ilgai ausyse girdėjosi užgaulūs

aplinkinių šūksniai. „Norėjau visur ir visiems viešpatauti. Todėl nešiausi didžiu, rodžiau savo

fizines galimybes, bet po to, kai man viešai skėlė antausį, o aš nedaviau grąžos, jau nebegalėjau

grožėtis savimi. Dabar tegeidžiu viena: primušti pirmą pasitaikiusį po ranka, taigi tapti pačiu

stipriausiu pačiomis primityviausiomis priemonėmis“101. Šioje vietoje išryškėja ne kilnus Žano

Batisto būdas, nes šis siekia atsirevanšuoti pačiu negarbingiausiu būdu – primušti pirmą pasitaikiusį

niekuo nekaltą žmogų.

Šia išpažintimi ir baigėsi to vakaro monologas. Pasakotojas prasitaria, kad kita istorija

bus sudėtingesnė, nes bus kalbama apie moterį. Kito vakaro pokalbis prasidėjo Klamanso

97 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 34. 98 Ten pat., p. 37. 99 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 37. 100 Ten pat, p. 38. 101 Ten pat., p. 42.

33

prisipažinimu, kad jis netiki jos egzistuoja tikra meilė. Meilė jam asocijavosi su geidulingumu ir

trumpalaikiais malonumais. „Mane traukė akimirką trunką nuotykiai“102.

Žanas Batistas pašnekovui ironizuodamas prisipažįsta kaip jis apgaudinėjo save, kad

sau atrodytų doras žmogus. „Suprantama, turėjau ir principų, pavyzdžiui, draugo žmona man buvo

neliečiama. Paprasčiausiai keletą dienų prieš nuotykį aš visiškai nuoširdžiai nutraukdavau draugystę

su jos vyru“103. Ir toliau nuoširdžiai pasakoja kaip jis naudodavosi moterimis, visas jas versdamas

būti jam ištikimoms, o pats nė vienai neįsipareigodavo. Naudojimasis moterimis net stebina

skaitytoją, nes aiškiai pasakoma, kad Žanas Batistas ne tik tai siekė vienkartinio malonumo, bet dar

didesnį malonumą jautė žemindamas moteris su kuriomis turėjo intymių santykių. Stebina

pasakotojo vidinė tuštybė. Kad žmogus siekia numalšinti aistras, tai dar galima suprasti ir pateisinti,

suverčiant kaltę įgimtiems instinktams, bet čia viskas yra kur kas giliau. Žaną Batistą jaudina

žinojimas, kad visos jo turėtos moterys jam vergauja ir besąlygiškai paklūsta jo įnoriams. Romano

pagrindinis herojus didžiuodamasis pasakoja, kad neleisdavo jo paliktoms moterims turėti kitų vyrų,

nes siekė, kad visada lauktų ir garbintų tik jį, vienintelį JĮ – Žaną Batistą, šauniausią ir niekam

neprilygstamą advokatą visoje Prancūzijoje ir kaip puikų vyrą, meilės meno žinovą, specialistą.

„Kartais net liepdavau joms prisiekti, kad nepriklausys jokiam kitam vyrui. Užsitikrindamas moterų

ištikimybę, sykiu visiems laikams joms primesdavau savo valdžią“104.

Staiga monologas pakrypsta kiek kitokia linkme, įsivyrauja slogesnė nuotaika.

Skaitant romano sakinius iš žodžių junginių ir metaforų galima puikiai pajusti pagrindinio herojaus

nuotaiką. Staiga Žanas Batistas vėl primena, kad „iki to momento“ neturėjo jokių kompleksų. Tokį

sakinį mes jau girdėjome ne kartą. Susimastau, kad pagrindinis herojus turėjo išmokti ne vieną

pamoką, kad pamatytų kur suklydo. Turėjo atlaikyti ne vieną itin savimeilę žlugdantį išbandymą,

kad suprastų jog atėjo laikas keistis. Šis išbandymas apie kurį prabilo pasakotojas psichologiškai

paveiktų kiekvieną vyrą, o ką jau kalbėti apie tokį perėjūną kaip Žanas Batistas. O nutiko taip, kad

iš per didelio pasitikėjimo savimi nuvylė vieną iš pasakotojo kelyje pasitaikiusių moterų. Ta moteris

ko gero buvo taip pat žinanti savo vertę, nes išdrįso apie Žano Batisto fiasko lovoje papasakoti

trečiam asmeniui „apie nepakankamas mano vyriškumo galias ji papasakojo trečiam asmeniui“105.

Žanas Batistas suprato, kad labai nuvertino šią moterį „ji nesanti jau tokia abejinga ir pasyvi, kaip aš

maniau, ji turėjusi nuomonę apie tuos dalykus“106.

102 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 45. 103 Ten pat. 104 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 48. 105 Ten pat., p. 49. 106 Ten pat.

34

Vienintelis tikras jausmas, kurį Žanui Batistui pavykdavo patirti trumpalaikėse meilės

istorijose, tai dėkingumas. Pasakotojas džiaugdavosi jeigu moterys jį lengvai paleisdavo ir jis

galėdavo keliauti pas kitą moterį. „Jei būdavau ką tik išlipęs iš kitos moters lovos – aš tarsi

padalindavau visom kitom moterim tą dėkingumą, kurį jaučiau vienai iš jų“107. Tačiau čia pat

nukerta: „rezultatas, kurį pasiekdavau buvo aiškus, visus mylimus žmones, aš laikiau prie savęs tik

tam, kad galėčiau pasinaudoti jų meile, kada panorėsiu.108“

Prieš darant išvadą apie Žano Batisto nuotykius su moterimis derėtų pacituoti jo paties

lūpomis nuskambėjusius žodžius, kurie ir yra išvada. „Apskritai paėmus, kad gyvenčiau laimingas,

reikėjo, kad mano išrinktosios visai negyventų. Kruopelytę gyvenimo jos galėtų gauti tik

kartkartėmis ir tik iš mano malonės“109.

Po šio sakinio Žanas Batistas prisipažįsta, kad jaučia gėda apie tai kalbėdamas. Jam

visiškai nemalonu kalbėti apie gėdingą savo praeitį, kai iš kitų reikalavo visko, pats nieko

neduodamas, kai tiek žmonių vertė jam tarnauti.

Kitas svarbus sukrėtimas, privertęs kiek pasikeisti, pasakotojui nutiko prieš dvejus ar

trejus metus iki išgirstant juoką sklindantį iš niekur. Vieną lietingą vakarą, grįžtant iš meilužės

namo per tiltą, nuo jo nušoko jauna moteris. Žanas batistas labai išsigando ir pasimetė, jis

nebežinojo ką daryti. Norėjo bėgti, bet negalėjo pajudėti iš vietos. Tą akimirką apėmė kažkoks

silpnumas ir jis pagalvojo, kad jau per vėlu išgelbėti vargšę jauną moterį. Tai būtų lyg ir nieko, bet

labiausiai stebina tai, kad Žanas Batistas kitą dieną neskaitė laikraščių, jam visai nerūpėjo kas toji

moteris ir kokia jos baigtis. Kad nepuolė jos gelbėti, tai dar galima suprasti, bet toks abejingumas

kitomis dienomis, kai pats buvo savižudybės dalyvis, išties šokiruoja ir stebina. Galime daryti

prielaidą, kad nepuolė gelbėti tikriausiai todėl, kad buvo vėlyva naktis ir niekas nebūtų įvertinę šio

žygdarbio. Tačiau kategoriškai teigti, kad yra būtent taip, mes taip pat negalime, nes Žanas Batistas

aprašo savo sutrikimą ir išgyvenimus tuo momentu „Negalėjau pajudėti iš vietos. Visas

drebėjau“110. Žvelgiant iš šalies, Žano Batisto elgesys atrodo labai negarbingas, netgi begėdiškas,

bet kita vertus į vandenį tikrai nešoktų kiekvienas iš mūsų. Būtent todėl negalima smerkti Žano

Batisto.

Vėliau monologas pakrypsta tokia linkme, kad Žanas Batistas prisipažįsta supratęs,

kad jis visai neturi draugų. „Kad neturiu draugų supratau tą dieną, kai nutariau nusižudyti“111. Šioje

vietoje pasakotojas labai įdomiai samprotauja apie mirties reikšmę žmogaus gyvenimui. Pagrindinis

107 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 52. 108 Ten pat. 109 Ten pat., p. 52. 110 Ten pat., p. 54. 111 Ten pat, p. 55.

35

herojus teigia, kad artimieji ir aplinkiniai mus iš tikrųjų pradeda vertinti tik po mirties. „Juk įrodyti

jiems, kad buvai teisus, nuoširdus ir tikrai kentėjai, gali tik savo mirtimi. Kol esi gyvas, jiems tu esi

abejotinas atvejis ir neturi jokios teisės būti kitaip suprastas, kaip tik skeptiškai112.“

Šioje vietoje su tokiu teiginiu manau galėtume sutikti kiekvienas. Kol turime šalia

savęs žmogų, jo visai nevertiname. Atrodo visai natūralu, kad jis yra šalia ir kitaip net negali būti.

Tačiau nutinka taip, kad mums artimi ir brangūs žmonės išeina į anapus, dažniausiai pačiu

netikėčiausiu momentu ir su mumis neatsisveikinę. Ir svarbiausia mums nespėjus pasakyti kaip mes

juos mylime. Tik po žmogaus mirties pasipila liaupsės velionio adresu. Staiga jis tampa tūkstantį

kartų geresnis ir brangesnis negu, kad kai buvo kartu su mumis. Žmogui mirus pripažįstami jo

talentai. Kažkaip kai jis buvo gyvas niekas į tuos talentus nekreipia per daug dėmesio. O po mirties

kai pats velionis jau nebegali pasidžiaugti savo šedevrais ir nebegali matyti aplinkinių susižavėjimo

akyse, tik tada tas susižavėjimas ir atsiranda.

Žmones reikia vertinti ir branginti kol jie yra kartu su mumis ir svarbiausia,

nepamiršti jiems to pasakyti, nes pasak egzistencialistų, kurių dauguma buvo ateistai, po mirties

žmonės jau nieko nebegirdi ir nebemato. „Žemėje tamsu, karstas iš storų lentų, o drobulė

nepersišviečia. Galima matyti sielos akimis, taip, žinoma, jei ta siela yra ir jei jinai turi akis. Deja,

tuo niekados nesi tikras.113“

Iš Žano Batisto kalbų, aiškiai matosi, kad jis iš tiesų bijo mirties. „Aš myliu gyvenimą

– štai mano tikroji silpnybė. Myliu taip, kad nieko negaliu įsivaizduoti už jo ribų114.“

Gilinantis į pasakotojo pamąstymus labiausiai stebina, kad jis neišmoko jam nė vienos

siųstos pamokos. Jis netgi nesigaili dėl savo ankstesnių poelgių. „Ką jūs galvojate apie mano

potyrius po to, kas man nutiko? Gal pajutau pasišlykštėjimą savimi? Nė kiek. Patyriau

pasišlykštėjimą būtent kitais“115. Nuostabą kelia šio žmogaus vidinė tuštybė. Šiaip iš jo pasakojimo

atrodė, kad jis tikrai viską suprato, ir šit toks teiginys, kuris paneigia bet kokias mintis apie

gailėjimąsi dėl praeityje neteisingai nugyvento gyvenimo.

Pasakotojas labai gudriai išsisuka dėl savo būsenos, nes suverčia kaltę visai žmonijai.

„Kiekvienas reikalauja, kad jį pripažintų nekaltu bet kokia kaina, net jei dėl to reikėtų apkaltinti ir

visą žmonių padermę, ir dangų“116. Šis teiginys iš tiesų galėtų būti pritaikytas plačiajai visuomenei,

o ne tik romano pagrindiniam herojui.

112 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 56. 113 Ten pat., p. 56. 114 Ten pat, p. 57. 115 Ten pat., p. 57. 116 Ten pat., p. 61.

36

Visgi pasakotojas šiokią tokią kaltę jautė. Tai galima susieti ir su mirties baime.

„Mane persekiojo juokinga baimė: kas bus, jei mirsiu, neišpažinęs savo melo. Jeigu nuslėpsi nors

vienintelę apgaulę, mirtis ją palaidos amžinai. Pagalvojus, kad visa tiesa bus palaidota visiems

laikams, man imdavo svaigti galva“117.Čia taip pat galime aptikti ir teisybės siekimo apraiškų, nes

žmogus bijo, kad tiesa taip gali ir neišvysti dienos šviesos. Pasakotojas nuodėmės išpažinimą turi

galvoje draugui ar mylimai moteriai. Svarbiausia, kad tiesa nebūtų nusinešta Anapilin.

Monologui einant į pabaigą pasakotojas tarsi reziumuoja savo monologą. Atskleidžia

pašnekovui kodėl jis tiek daug vakarų šiam pasakojo apie savo praeitį ir buvusį gyvenimą. Kodėl

išpažino savo krytį iš didžiai gerbiamo Prancūzijos advokato iki nuolat girtuokliaujančio niekieno

negerbiamo smuklės lankytojo. „Aš nepakeičiau savo gyvenimo, tebemyliu save ir tebesinaudoju

kitais. Tik nuodėmių išpažinimas leidžia man lengviau pradėti viską iš naujo ir mėgautis dvigubai –

pirma, tenkinant savo prigimtį, ir antra – patiriant atgailos žavesį.118“ šis Žano Batisto

prisipažinimas leidžia suvokti kodėl romanas buvo pavadintas „Krytis“. Dar norėtųsi pridurti ši

teiginį - „širdyje niekada nemaniau, kad žmonių reikalai – rimtas dalykas.119“

Romanas baigiasi egoistišku pono K. samprotavimu. „O mergaite, dar kartą šok į

vandenį, kad turėčiau galimybę antrąkart išgelbėti mus abu“120. Skaitytojui atrodo, kad visgi Žanas

Batistas Klamansas suvokė savo praeityje padarytas klaidas. Jam nuolatos prieš akis iškyla

nusižudžiusios moters vaizdas ir tai, kad jis nepuolė jos gelbėti jį slegia. Jeigu tokia situacija

pasikartotų antrąkart, pasakotojas turėtų galimybę pasitaisyti ir išlaisvinti save nuo sąžinės

priekaištų. Tačiau sekantis sakinys rodo visai ką kita. „Antrąkart? Ak, koks neapdairumas. Tik

pagalvokite, brangus kolega, jeigu kas prikibtų prie to žodžio? Reikėtų taip ir pasielgti. Brr...

Vanduo toks šaltas. Bet nėr ko jaudintis. Dabar jau per vėlu. Laimei“121. Atsiskleidžia Žano Batisto

egoistinis mąstymas ir svetimumas aplinkiniams. Jis galvoja tik apie save. Žano Batisto akyse žuvo

žmogus, o jis galvoja koks jam būtų šaltas vanduo, jeigu reikėtų gelbėti skęstančią moterį.

Pasakotojas yra nuskendęs daiktų pasaulyje ir viską aplinkui vertina daiktiškai. Šios moters jam

nereikėjo naudoti kaip priemonės, kad pasiektų savo tikslą, todėl ramia sąžine leido jai nuskęsti.

Jeigu tai būtų buvusi ne naktis ir tiltu būtų ėjusi minia žmonių, romano pagrindinis herojus, šia

situacija būtų pasinaudojęs kaip priemone, kad kitų akyse pasirodytu kaip didvyris.

117 Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 1991, p. 67. 118 Ten pat., p. 105. 119 Ten pat., p. 65. 120 Ten pat., p. 109. 121 Ten pat.

37

1.3. „Svetimas“

Tai pirmasis A. Camus‘o romanas. Tai tarsi literatūrinė „Sizifo mito“ iliustracija,

vaizdingas filosofo absurdo filosofijos įprasminimas.

Pagrindiniam romano veikėjui – Merso, jo paties egzistencija yra vienintelė,

nepakartojama, unikali. Žmonės Merso gyvenimą vertina remdamiesi visuotinai priimtais

sąlyginumais ir elgesio normomis. Merso visai abejingai elgėsi per motinos laidotuves, jau kitą

dieną po laidotuvių maudėsi jūroje, bendravo su įtartinais asmenimis. Visuomenė, kurią romane

įkūnija teismas ir teisėjai, pasmerkia ir nuteisia Merso ne tiek už arabo nužudymą, kiek už elgesio

normų nesilaikymą. Merso, supratęs, kad visuomenė jam yra svetima jaučiasi vienišas, įmestas į

pasaulį ir pamirštas jame. Visuomenė ir jos sprendimai, tai „absurdo sienos“, kurių filosofinis

įprasminimas pateikiamas „Sizifo mite“122.

Kai Merso apakintas saulės nušauna arabą, konstatuoja: „Tai buvo tarsi keturi trumpi

smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris“123. Arabo nužudymas sutrikdo monotonišką

Merso egzistenciją. Merso pradeda mąstyti. A. Camus teigia, kad mąstymas yra gėris. Įvykdyta

žmogžudystė – atsitiktinumo simbolis, tampa pretekstu kitaip pažvelgti į praėjusį gyvenimo etapą.

Tai kas atrodė visai natūralu, tampa įkalčiais. Teisėjai ir visuomenė prieina išvadą, kad Merso –

abejingas, nejautrus, žiaurus, neturintis jokių skrupulų, nusikaltėlis iš prigimties. Šioje situacijoje,

įžvelgiamas paradoksas: prireikia kraštutinio poelgio, kas skaitytojas įsitikintų „absurdo sienų“

buvimu: žmonių susvetimėjimu, nesusikalbėjimu. Merso ir visuomenė svetimi vienas kitam.

Pagrindinis herojus nuteisiamas mirti ne dėl to, kad saulės apakintas nužudė žmogų, o už

nesiskaitymą su „galingųjų“ primestomis taisyklėmis. Prokuroras ir teisėjas, tarsi Olimpo dievai,

nuteisę Sizifą (šiuo atveju Merso). Ir Sizifas ir Merso yra abejingi prieš savo teisėjus.

Laukiantis mirties bausmės Merso primena Sizifą, besileidžiantį nuo kalno prie savo

uolos: Sizifas yra aukštesnis už savo likimą. Jis yra stipresnis už savo uolą. Merso egzistencijos

prasmė atsiveria mirtininkų kameroje. Egzistencija, besistengianti nuolat įveikti kasdienybę,

racionaliais principais grindžiamoje visuomenėje, nepageidaujama. Merso tylėjo geisdamas

ramybės, jis nenorėjo nieko, ką kiti laikė norma, todėl visuomenės akyse tapo nusikaltėliu. Jo

panieka bausmei ir beveik džiaugsmingas mirties laukimas yra jo iššūkis lemčiai, jo laisvė, maištas.

Šis „absurdo žmogus“ yra laisvas, praregėjęs, nusikratęs bet kokių iliuzijų124.

122 Camus, A. Sizifo mitas. Baltos lankos, 2007, p. 159. 123 Camus, A. Svetimas. Baltos lankos, 1991, p.78. 124 Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. V., 2006, p. 116.

38

Absurdo žmogus praranda bet kokias iliuzijas. Jis nieko nebelaukia ir nieko nebesitiki,

nei iš likimo, nei iš kitų žmonių. Tačiau jis vis tiek gali jaustis laimingas. Merso, būdamas

mirtininkų kameroje, atsisako kalbėtis su kapelionu, trumpai atsakydamas: „Buvau ir tebesu

laimingas125“. Į pasaulio abejingumą jis sugeba atsakyti tuo pačiu, kartu pajausdamas savotišką

giminingumą su juo ir laimę.

1.4. „Kaligula“

Drama „Kaligula“ yra XX amžiaus intelektuali drama. A. Camusas‘as kūrė tragedijas,

nes tragiškasis herojus geriausiai atitiko „absurdo žmogaus“ koncepciją. Šios tragedijos herojus toks

pat didingas ir nesitaikstantis kaip ir mitinis Sizifas. Šios dramos pagrindinis herojus Kaligula yra

„absurdo žmogus“, kurio maištas prieš pasaulio beprasmiškumą įgauna totalinės neapykantos ir

nusikaltimo formas126.

Kalbėdamas apie Kaligulą savo pjesių pratarmėje, A. Camus‘as rašė, jog jis yra

žmogus, kurį gyvenimo aistra veda prie naikinimo įniršio. Žmogus, kuris būdamas ištikimas pats

sau, tampa neištikimas žmonėms. Didžiausia Kaligulos klaida, tai, kad jis neigia žmogų. Jis teisus

kai kovoja prieš likimą, klysta, kai sukyla prieš kitus.

„Kaliguloje“ dramine forma išreiškiamos pagrindinės „Sizifo mito“ mintys. A.

Camus‘as parodo, jog savižudybe negalima išspręsti žmogaus ir pasaulio konflikto127.

Romane „Svetimas“, Merso buvo priklausomas nuo „galingųjų“, šioje dramoje

Kaligula yra despotiškas valdovas, kurio rankose yra tai, kas vadinama galia. Kaligula garsėjo

keistu elgesiu, beprotystėmis, turto konfiskacijomis, labai dideliais mokesčiais, žiauriu elgesiu su

pavaldiniais. Bepročiu Kaligulos pavadinti neišeina, nes jis protingas, nes pripažįsta iracionalumo ir

žmogaus elgesio susidūrimą, ir iš šio susidūrimo atsiradusį absurdą. Patirtis, pažadinusi Kaligulos

absurdo pojūtį, yra jo sesers ir mylimosios Druzilos mirtis, kurios sukrėstas dramos pagrindinis

herojus, tris dienas ir naktis klajoja po Romos apylinkes. Į rūmus sugrįžta visiškai pasikeitęs. Jis

atskleidė dvi karčias tiesas. Pirma – žmonės miršta ir jie nėra laimingi; antra – viskas yra ne taip,

kaip turėtų būti128.

Sesers mirtis įrodė, kad gyvenimas yra ribotas, įtikino neteisinga pasaulio tvarka.

Kaligula suvokia savo žmogiškąją lemtį, absurdo sienas.

125 Camus, A. Svetimas. Baltos lankos, 1991, p.113. 126 Anujis, Ž. XX a. prancūzų dramos//Kaligula. Vilnius, Vaga, 1988, p. 380. 127 Ten pat., p.381. 128 Ten pat., 1988, p.221.

39

Kaligulą apima keisti troškimai – būti nemirtingam, turėti rankose mėnulį, pasiekti tai,

kas nepasiekiama.

Kaligula, turėdamas didelę valdžią ir galią, suvokdamas gyvenimo laikinumą,

ribotumą ir baigtinumą, nutaria pasinaudoti savo teisėmis. „Pagaliau aš supratau, kokią naudą gauni

iš valdžios: ji duoda šansą tam, kas neįmanoma“129. Kaligula nusprendžia imtis Dievų vaidmens.

Tai jo kova, maištas prieš visą aplinką, kurią tenkina „įprastinės dekoracijos“. Kaligula maištauja

prieš nusistovėjusią gyvenimo tvarką, prieš pačią lemtį. Nežabota valia „Šiandieną, ir nuo šiol

visada, laisvė nebeturės ribų130“, destruktyviais veiksmais, Kaligula bando save ir meta iššūkį savo

likimui.

Kaligula, kaip ir Sizifas galiausiai užritina savo akmenį ant žmonių ir džiaugiasi tuo

griovimu, nuo absurdo pereidamas prie nihilizmo. Kaligula miršta, suvokęs savo pralaimėjimą.

Kaligulos tragedija yra jo sukeltas chaosas, abstrakčios, žmogų ir pasaulį neigiančios laimės

siekimas.

Herojaus mirtį tragedijos pabaigoje, autorius traktuoja kaip savižudybę, nors faktiškai

jį nužudo sukilę sąmokslininkai. Neatsitiktinai A. Camus‘as pavadino šį kūrinį „reikšmingiausios

savižudybės istorija“. Kaligula priima mirtį, kaip atpildą, supratęs, kad negalima būti laisvam

kovojant prieš visus. Finaliniame monologe Kaligula pripažįsta savo kaltę ir klaidas.

Merso ir Kaligulos pavyzdžiai rodo, kad iš situacijos, kurioje atsiduria absurdą patyręs

žmogus, tėra viena išeitis – maištas, kuris leidžia žmogui būti pačiu savimi. Sąmonės ir maišto dėka

jis nuolatos įrodo vienintelę tiesą – nesutikimą, priešinimąsi. Absurdo įsisąmoninimas,

paniekinimas, galų gale iššūkis absurdui, ir yra maištas, neįmanomo aiškumo reikalavimas.

Merso ir Kaligulos maištas individualus, jie lieka vieniši ir nesuprasti.

1.5. „Maras“

Romanas prasideda pilkos kasdienybės aprašymu. Autorius pristato kokia gamta ir

orai vyrauja Orane. Kokia yra žmonių kasdienybė. Filosofas pabrėžia, kad miesto gyvenimas yra

banalus – „Verta pabrėžti miesto ir jo gyvenimo banalumą“131.

Romane pasirinktas žiurkės, kaip blogio simbolis. Kiemsargis pasipiktina pamatęs

laiptinėje žiurkę. Jis tvirtai įsitikinęs, kad ją čia kažkas atnešęs tyčia. „Žiurkių name nesą, kas nors

129 Anujis, Ž. XX a. prancūzų dramos//Kaligula. Vilnius, Vaga, 1988, p. 226. 130 Ten pat., p.226. 131 Camus. A. Maras. Baltos lankos, 2006, p. 9.

40

bus atnešęs ir padėjęs“132. Tačiau žiurkių kasdien vis daugėja – „Dešimtim žiurkių nukloti

laiptai“133. Vėliau padėtis blogėjo ir blogėjo. Žiurkėmis tapo nuklotas visas miestas. „Auštant nuo

stipenų apvalytas miestas per dieną pamažu vėl jų prisipildydavo ir gausesniais kiekiais“134.

Romane maro įvaizdis yra simboliškas. Pirma, maras kaip Antrojo pasaulinio karo,

Europą užplūdusio nacizmo ir visuotino blogio simbolis. Antra – maras, kaip moralinis blogis, kurį

žmonės primeta vieni kitiems. Maro bacilos sąvoka reiškia nežinomą, neištirtą nelaimę, chaosą

sukeliantį pradą. Maro bacila, nekontroliuojama jėga, nešanti mirtį, blogį. Ji iracionali, nepavaldi

žmogaus protui. Bacila ir jos sukeltas maras – „absurdo sienos“, žmogui priešiško pasaulio

simbolis. Nors maras pasitraukia, jo bacila nesunaikinama. Ji gali pasirodyti ir sukelti chaosą bet

kur ir bet kada. Daktaras Rijė ir kiti romano personažai sukuria tam tikrą elgesio normą, tapusią jų

veiklos pagrindu. Žmonių solidarumas, bendras pasipriešinimas visuotinio blogio akivaizdoje, viena

iš maišto formų. Daktaras Rijė panašus į Sizifą, nes abiejų pastangos bevaisės. Jų veiksmų prasmė –

maištas prieš absurdą, paniekos kupinas iššūkis likimui.

Romane „Maras“, maištas vaizduojamas kaip kolektyvinis pasipriešinimas prieš blogį,

užklupusias nelaimes. Šis romanas skiriasi nuo kitų A. Camus‘o romanų, kuriuose prieš

beprasmybę kovojo pavieniai asmenys – Kaligula, Merso.

Romane personažams iškyla pasirinkimo problema. Atsidūrę ribinėje situacijoje, jie

turi rinktis – susitaikyti su likimu ar priešintis. Pasirinkimas nusakomas „sanitaro“ sąvoka, kuri turi

tiesioginę ir simbolinę prasmę. Sanitaras – kovotojas su blogiu. Vieni romano veikėjai priešinimąsi

renkasi iškart, kiti – po ilgesnių ar trumpesnių svarstymų, treti susitaiko su blogiu, taip tapdami jo

šalininkais (kaip Kotaras).

Žvelgdami į gydytojo Rijė egzistenciją, matome, kad tik atsidūręs ribinėje situacijoje,

aukodamasis, jis pasitiki savimi, suvokia kas yra gėris. Rijė Egzistencija – tai skausmingas

prašviesėjimas, išnykus kasdienybei, nes maru užkrėstame mieste, ji neįmanoma. Būti savimi gera,

bet sunku. Gydytojo nueitas kelias prasmės požiūriu, tėra iliuzija, todėl dauguma žmonių bijo

praregėti, bijo išvysti pačių nužudytą savo esmę.

Gydytojas Rijė niekaip nepraranda vilties, nors ir regi situacijos beprasmiškumą.

„Argi protas gali tam pasiduoti? Teisybė, kad šią minutę Dievo rykštė plakė ir bloškė ant žemės ne

vieną auką. Bet tai galima sustabdyti135.

132 Camus. A. Maras. Baltos lankos, 2006, p. 11. 133 Ten pat., p. 17. 134 Ten pat, p. 19. 135 Camus. A. Maras. Baltos lankos, 2006, p. 46.

41

2. F. Kafka

2.1. „Procesas“

F. Kafkos romane matome uždarą, slogų pasaulį136. Šiame romane pasakojama Jozefo

K. istorija, kuri truko metus laiko ir baigėsi Jozefo nužudymu. Pirmas skyrius prasideda be jokių

įžangų labai įdomiu sakiniu - „Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K. , nes nepadaręs nieko bloga, jis

buvo vieną rytą areštuotas"137. Pas Jozefą K. į namus ateina policijos pareigūnai, kurie pasako jam,

kad jis yra areštuotas ir jo byla jau pradėta nagrinėti. „Tamstai nevalia išeiti, juk tamsta

areštuotas“138. Pagrindinis herojus nesupranta kodėl jis yra teisiamas ir jam niekas nieko nesiteikia

paaiškinti. „Mes negalim tamstai to pasakyti“139.

Išaušęs rytas pagrindiniam herojui nuolat pateikinėjo staigmenas. Atrodė taip, kad visi

aplinkui supranta kas vyksta, o tik vienintelis Jozefas – ne. Tačiau kai paklausia aplinkinių kas čia

vyksta, visi kaip susitarę teigia nieko nežinantys.

Pasijaučia šioks toks Jozefo pasimetimas, nors jis ir stengiasi tai paneigti. Pagrindinis

herojus elgiasi labai natūraliai, tarsi nieko nebūtų įvykę, tačiau jo kai kurios mintys mums išduoda

apie vidinį nerimą. Jozefas k. yra doras, kilnus ir atsakingas žmogus. Jį labiausiai jaudina ne tai, kad

buvo areštuotas dėl neaišku ko, bet kad šįryt nenuėjo į darbą banke. „Šįryt nenuėjo į darbą banke,

tačiau, turint galvoje palyginti aukštas jo pareigas, tai atleistina“140. Štai kaip Jozefas K. bando

nuginti šalin mintis apie tai, kad nenuėjo į darbą. Vidinį Jozefo K. suglumimą išduoda mintys apie

savižudybę, nors jis ir nuveja tas mintis šalin, motyvuodamas, kad nėra jokios priežasties žudytis,

tačiau mintys apie savižudybę visgi kyla. „Įvijo į kambarį ir paliko vieną čionai, kur jis turėjo bent

dešimtį galimybių nusižudyti. Tiesa, sugrįžęs prie savo požiūrio, čia pat paklausė save, kodėl turėtų

žudytis? <...> Nusižudyti būtų taip beprasmiška“141.

Jozefas K. bando nuspėti, kas jį galėjo apkaltinti. „Esu apkaltintas, bet nejaučiu nė

menkiausios kaltės, už kurią mane galėtų kas apkaltinti. Bet ir tai antraeilis dalykas, svarbiausia –

kas mane apkaltino?142“ Jozefas K. be abejo turi visišką pasirinkimo laisvę. Jis gali bėgti aiškintis,

įrodinėti, kad yra nekaltas, tačiau romano herojus kažkodėl to nedaro, jis tiesiog stengiasi elgtis taip

kaip visada, lyg ir nieko nebūtų atsitikę. Tai jam primena ir policijos pareigūnai - „Tamsta

136 Šervenikaitė, N. Francas kafka. Baltos lankos, 2001, p. 99. 137 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 9. 138 Ten pat., p. 11. 139 Baranova, J. Etika: filosofija kaip praktika. Tyto alba, Vilnius, 2002, p. 357. 140 Ten pat, p. 16. 141 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 17. 142 Ten pat., p. 20.

42

areštuotas, bet tai neturi trukdyti tamstai dirbti savo darbą. Tas neturi keisti nė tamstos įprasto

gyvenimo būdo.143“

Taip prasideda (tą dieną Jozefui sukako trisdešimt metų) kitas K. gyvenimas. Iš išorės

rodos niekas nesikeičia: jis, sumanus banko tarnautojas, eina į darbą, bendrauja su žmonėmis,

stropiai vykdo direktoriaus pavaduotojo pavedimus. Tačiau išorinis pasaulis vis primena naują

Jozefo padėtį: viršininkas lyg tarp kitko užsimena, kad sekmadienio iškyloje dalyvaus ir prokuroras,

buto šeimininkė Grubach nuomininko areštą vadina „mokslišku“ („Man tai atrodo kažkaip

moksliška“)144, galų gale telefono skambutis, jam praneša, kad ateinantį sekmadienį jo reikalu

vyksianti trumpa kvota.

Jozefas K. paklusniai vyksta į teismą, įsikūrusį pilkame nušiurusiame vargšų

apgyvendintame name. Tačiau praeina nemažai laiko kol Jozefas suranda teismo salę. Jam nebuvo

tiksliai nurodytas adresas. „Nebuvo tiksliai nurodyta kur yra tas kabinetas“145. Sekmadienio rytą

žingsniuodamas į nežinią ponas K. atkreipia dėmesį į kasdienius rutininius dalykus, kurie

mechaniškai kartojasi kiekvieną sekmadienį, tačiau kai pats būdavo tų įvykių dalyvis, tarsi sraigtelis

kažkokiame milžiniškame aparate, tokių dalykų nepastebėdavo. „Sekmadienio rytą, daugumas

langų buvo užimti, vienmarškiniai vyrai rūkė iškišę galvas, arba atsargiai ir švelniai laikė pastatę ant

palangių mažus vaikus.146“ Jozefui K. po ilgų ieškojimų, pagaliau pavykstą surasti teismo salę,

kurioje turi vykti kvota. Teismo salė – vidutinio kambario dydžio, grūsta prigrūsta visokiausių

žmonių, galinčių stovėti tik pasilenkus, nes galvomis ir nugaromis jie remiasi į lubas. Jozefas sako

kalbą bandydamas apeliuoti į tardytojo sąžiningumą, aiškina, kad įvyko nesusipratimas, kaltina

valdininkų gaują mulkinančią nekaltus žmones, „Kokia visos tos didžiulės organizacijos prasmė?

Ogi suėminėti niekuo nekaltus žmones ir pradėti prieš juos beprasmiškus ir dažniausiai, kaip

pavyzdžiui mano atveju – nieko neduodančius procesus. Kaipgi galima, turint galvoje visos

sistemos beprasmybę, išvengti baisiausios valdininkų korupcijos? Tai neįmanoma, net pats

aukščiausias teisėjas neatsispirtų pagundai“147, tačiau niekas į jo kalbas nereaguoja. Pasipiktinęs jis

palieka teismą, tačiau visą kitą savaitę laukia naujo šaukimo. Nesulaukęs sekmadienį pats nueina į

dabar jau gerai žinomą namą. Posėdis nevyksta „šiandien posėdžio nėra – tarė moteris148“, tačiau

Jozefas sutinka teismo kurjerį ir neatsispiria pagundai pasižiūrėti kaip atrodo teismo kanceliarijos.

Teismo kanceliarijoje Jozefui jo paties organizmas jam iškrečia pokštą, kuris ne juokais išgąsdina

poną K. Jozefui pasidaro taip bloga, kad jis savo jėgomis nebepajėgia išeiti iš kanceliarijos. Tačiau 143 Baranova, J. Etika: filosofija kaip praktika. Tyto alba, Vilnius, 2002, p. 356. 144 Ten pat, p. 29. 145 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 45. 146 Ten pat, p. 44. 147 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 55. 148 Ten pat., p. 58.

43

kai Jozefas išvedamas į lauką, sveikata pasitaiso. Ponas K. nudžiugęs, kad viskas gerais baigėsi,

dideliais žingsniais nuskuba namo. „Tokių staigmenų jam dar niekada nebuvo iškrėtusi šiaip jau

visai gera sveikata. Nejaugi K. kūnas panūdo maištauti ir surengti jam dar vieną procesą, pajutęs,

kad jis taip lengvai pakelia pirmąjį?149“ Šioje vietoje ir baigiasi trečias skyrius.

Jozefas k, yra kilnus žmogus. Jozefas neleidžia nuplakti pareigūnų, kurie atėjo pas jį į

namus, jo areštuoti, netgi suvalgė pono K. pusryčius, apskritai jo namuose elgėsi kaip savo. „Aš

visai nelaikau jų kaltais, kalta yra pati organizacija“150.

Išgirdęs apie sūnėno procesą į mietą atvyksta Jozefo dėdė Karlas, „smulkus

dvarininkėlis iš provincijos“151. Pasipiktinęs giminaičio neveiklumu, kad šis nesiima jokių

priemonių save gelbėti „Jozefai, pagalvok apie save, apie savo gimines, apie mūsų gerą vardą. Iki

šiol tu buvai mūsų pasididžiavimas, negali būti, kad taptum mūsų gėda“152, dėdė nusitempia jį pas

advokatą Huldą153. Dėdė turi savanaudiškų paskatų, jis ne kiek jaudinasi dėl to kaip šis procesas

baigsis jo sūnėnui, o dėl to, kad bus pažeminta giminė. „Jei pralaimėsi procesą, tai reikškia, kad

būsi tiesiog sunaikintas. O kartu su tavimi bus sunaikinta ar bent jau pažeminta visa tavo

giminė“154. Advokatas, vos alsuojantis sukriošęs senis155, priima vėlyvus svečius gulėdamas lovoje.

„Tokiam sunkiam ligoniui kaip man, reikalinga ramybė“156. Dėdės įkalbėtas advokatas imasi ginti

Jozefą. „Jei man užtektų jėgų šitai nepaprastai sunkiai užduočiai <...>. Man per daug įdomi ši byla,

kad galėčiau jos visiškai atsisakyti. Jeigu mano širdis neišlaikys, tai bent jau turės tikrai garbingą

progą visiškai sustoti“157. Skaitant šį skyrių absurdo jausmas kyla, kai paaiškėja, kad advokatas,

netgi gulėdamas ligos patale ir niekur neišeidamas iš namų, puikiai žino apie Jozefo K. procesą.

Advokatas teigia, kad visas miestas žino apie K. procesą. Jozefas vėl lieka nieko nesupratęs. Iš to

nusivylimo Jozefas laiką leidžia su advokato tarnaite, kuri greičiausiai yra ir jo meilužė, tuo tarpu

dėdė kalbasi su advokatu. „Įlendi kažkur su kažkokia nevalyva mergiūkšte, kuri be to, aiškiai yra

advokato meilužė ir nesirodai kelias valandas“158.

Padedant advokatui, procesas nė kiek negreitėjo. „Kartkartėmis jis duodavo K. vieną

kitą tuščią pamokymą, kaip mokomi maži vaikai. Iš tų pamokymų nebuvo jokios naudos.159“

aiškėjo, kad teismo tarnautojų hierarchija ir rangų pakopos yra begalinės, kurių negali aprėpti net

149 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 83. 150 Ten pat., p. 96. 151 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 101. 152 Ten pat., p. 104. 153 Šervenikaitė, N. Francas kafka. Baltos lankos, 2001, p. 91. 154 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 107. 155 Šervenikaitė, N. Francas kafka. Baltos lankos, 2001, p. 91. 156 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 111. 157 Ten pat., p. 114. 158 Ten pat., p. 123. 159 Ten pat., p. 126.

44

žmogus, nusimanantis apie teismą. O teismo procesai apskritai yra slepiami nuo žemesniųjų

valdininkų, todėl jie beveik niekuomet negali toliau tvarkyti reikalų. Bylos atsiranda tarsi iš niekur

ir vėl išnyksta iš akiračio.

Pamatęs visišką advokato bejėgiškumą ir net neketinimą padėti, K. nusprendžia

atsisakyti advokato paslaugų. „Sprendžiant iš kalbų, tai buvo netikėtas, galbūt ir labai įžeidžiantis

dalykas“160<...> „Galų gale K. vis dėl to pasiryžo atsisakyti advokato paslaugų“161. K. teigė, kad

atsiradus advokatui rūpesčių tik padaugėjo. Kol buvo vienas Jozefas nieko nedarė savo bylos labui,

tačiau jos ir nejuto, o atsiradus advokatui lyg ir buvo dedamos kažkokios pastangos, tačiau niekas

neįvyko. Ponas K. pamato, kad nebėra prasmės kovoti prieš absurdą.

Jozefas ieško kitų būdų kaip paveikti teismą – bando pasinaudoti pažintimi. Jam

padeda geras K. pažįstamas, banko klientas. Jis pataria Jozefui nuvykti pas dailininką, palaikantį

artimus ryšius su teismo valdininkais. „Titorelis galėtų būti tamstai naudingas, jis pažįsta daug

teisėjų“162. Kaip paaiškėja vėliau, dailininkas jau žinojo apie K. procesą. Jozefas galutinai praranda

bet kokią viltį, kai dailininkas jam paaiškina koks sudėtingas yra teismo procesas ir kiek daug

žmonių tame dalyvauja. Pasirodo yra trys išteisinimo būdai: tikrasis išteisinimas, tariamas

išteisinimas ir vilkinimas. Advokatas Jozefui K. siūlo pasirinkti vilkinimo metodą, bet ponas K.

nerodė tam dalykui itin didelio entuziazmo.

Devintoji romano dalis atskleidžia daug užslėptų filosofinių idėjų. Joje tiek daug visko

pripainiota, ką itin mėgsta daryti F. Kafka, kad skaitytojas priverstas labai įdėmiai ir su nuostaba

skaityti šį skyrių ir sekti įvykių seką. K. buvo pavesta parodyti kai kuriuos meno paminklus labai

svarbiam banko partneriui iš Italijos, pirmą kartą viešinčiam šiame mieste. K. labai ruošėsi šiam

susitikimui, intensyviai mokėsi italų kalbos. Nuostabą kelią, kad italas nori aplankyti miesto katedrą

22 val vakaro, kai miestą jau dengia sutemos. Ponas K. mielai sutinka su tokiu pageidavimu ir

palikęs moterį vieną, pas kurią buvo neėjęs pasimėgauti meile, eina į katedrą susitikti su italu.

Apglėbta sutemų katedra atrodo kupina slėpinių. Jozefas supranta, kad italas nieko nepamatys,

tačiau vis tiek jo laukia stipriai lyjant lietui. Belaukiant praeina valanda, Jozefas supranta, kad italas

jau nebepasirodys, tačiau jį pateisina „Neateidamas į katedrą, italas pasielgė protingai, nes vis tiek

nebūtų nieko pamatęs.163“

Toliau katedroje pradeda dėtis keisti dalykai. Prieš K. ateinat į katedrą, joje buvo

aklina tamsa, o dabar užsidegė visos šviesos. Jozefas pamato bažnyčios tarnautoją, kuris rodo jam

kažkokius ženklus, bet K. nesupranta jų prasmės. Ponas K. netikėtai atsiduria prie sakyklos, kurioje

160 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 138. 161 Ten pat., p. 180. 162 Ten pat., p. 148. 163 Ten pat., p. 223.

45

sakomas pamokslas. Joje taip pat žibėjo lempa, kuri paprastai pakabinama prieš sakant pamokslą.

„Nejaugi dabar bus sakomas pamokslas? Tuščioje bažnyčioje?164“- klausia savęs Jozefas. Tačiau

nusprendžia, kad jam tučtuojau reikia pasišalinti iš katedros, tačiau išgirsta kunigą šaukiant jo

vardą. „Pasikviečiau tave čionai, kad galėčiau su tavimi pasikalbėti“165. Ponas K. be abejo labai

nustemba, kad ir kunigas viską žino apie jo procesą. Kunigas savo pokalbiu bando parodyti Jozefui,

kad šis neteisingai elgiasi nieko nedarydamas, kad procesas pasibaigtų jo naudai. „Tu neteisingai

vertini faktus – pasakė kunigas.166“ Kunigas patarinėjo Jozefui mažiau laiko leisti su moterimis, o

verčiau pasirūpinti savo procesu.

Vietoje pamokslo kunigas pasakoja Jozefui keistą sakmę apie žmogų, atėjusį prie

Įstatymo vartų. Baigus pasakoti, abu ima aiškintis sakmės pradžią. Kunigo ir Jozefo pokalbis –

įdomus tuo, kad parodo jog į tą pačią istoriją galima pažvelgti iš skirtingų pozicijų.

Iš pirmo žvilgsnio sakmės tekstas atrodo visai nelogiškas: durininkas neleidžia

žmogaus pro įstatymo vartus, o paskui pasirodo, kad jie buvo skirti tam žmogui. Tačiau absurdiška

situacija darosi logiška įsigilinus į atėjusio žmogaus elgesį: jis pats neina, delsia, bando papirkti

sargą, kol šis jam ima rodytis kaip vienintelė kliūtis kelyje į Įstatymą. Sodietis neina, jis laukia

specialaus leidimo. Durininkas nekviečia, bet ir nedraudžia įeiti: iš pradžių sako, kad dabar negali

įleisti, paskui leidžia, tik perspėja, kad kiti durininkai dar griežtesni ir baisesni už jį. Ir žmogus savo

valia lieka sėdėti už Įstatymo vartų, kurie skirti tik jam vienam.

Kai sodietis duoda sargui dovanas, šis jas paima, sakydamas „Imu tik todėl, kad

nepamanytum, jog ko nors nepadarei“167. Atrodo jis šaiposi iš laukiančiojo. Neįsigilinus ši situacija

irgi panaši į absurdą – ima mokestį ir neįleidžia. Tačiau pasekime durininko logiką: pamatęs, kad

žmogus smalsauja, jis provokuoja jį įeiti vidun. Durininkas nedraudžia, tik įspėja, kad ten bet kas

gali nutikti, bet žmogus neperžengia savo baimių168.

Labai prasmingas yra paskutinis šio skyriaus sakinys, kuris ištartas kunigo lūpomis –

„Teismas nieko iš tavęs nenori. Jis priima tave, kai ateini, ir išleidžia tave kai išeini“169. Jozefas

nesupranta šio sakinio prasmės. Jis ir toliau elgiasi taip elgėsi iki šiol, nieko nesiima, kad padėtų

sau. Bankininkas yra visiškai abejingas esamai situacijai, jis nė kiek nemėgina priešintis jį

užklupusiai neteisybei. Net kunigui nepavyksta atvesti Jozefo į doros kelią, kuris pirmiausia jo

situaciją bandė parodyti pasakodamas istoriją apie žmogų atėjusį prie Įstatymo vartų, o kai pamatė,

164 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 225. 165 Ten pat., p. 228. 166 Ten pat., p. 228. 167 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 232. 168 Šervenikaitė, N. Francas kafka. Baltos lankos, 2001, p. 106. 169 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 240.

46

kad tai neefektyvu, tiesiai šviesiai pasakė, kad teismas jo nelaiko, K. tik savo noru jam pasiduoda ir

niekur nesitraukia.

Dešimtame skyriuje aprašomas Jozefo nužudymas, kuris tam procesui nė kiek

nesipriešina. Trisdešimt pirmojo gimtadienio išvakarėse K. namuose apsilanko du ponai. Jie vedasi

nesipriešinantį pavyzdingą banko tarnautoją į užmiestį, kur įvykdo mirties bausmę.

Šiame skyriuje Jozefas jau nėra toks abejingas savo procesui. Jį lanko visokios mintys,

kurios jam įkyriai sako, kad Jozefo gyvenimas nugyventas neprasmingai. Bet gal dar galima kažką

pakeisti? „Nejaugi ir dabar parodysiu, kad nė procesas, trukęs ištisus metus, nieko manęs neišmokė?

Nejaugi taip ir numirsiu kaip nenuovokus užsispyrėlis?170“ Tačiau tai susiliečia su bejėgiškumu ir

banko tarnautojas nesipriešina tam, kas jo laukia nesulaukus trisdešimt pirmojo gimtadienio.

Pabaigoje K. dar svarsto, kad jam pačiam gal reikėtų susivaryti peilį į širdį, kad nuo

šios pareigos išgelbėtų tuodu ponus, tačiau jam taip bemąstant peilis įsminga Jozefui į krūtinę.

Šitaip žiauriai pavyzdingas banko tarnautojas pralaimėjo procesą, kuris visiškai buvo beprasmis. K.

nėkart nematė nei teisėjo, nei aukščiausiojo teismo, ir viso to pasekoje tokia baisi atomazga –

mirties bausmė už ...nieką.

2.2. „Metamorfozė“

Pasakojama istorija, vėsų žiemos rytą nutikusi Gregorui Zamzai, prekių firmos

atstovui. Prabudęs iš miego, jis pasijunta „baisingu vabalu“171. Gregoras jaučia ir mato savo naują

kūną: išgaubtą rudą pilvą, daugybę plonų kojų, kietą kaip šarvas nugarą. Vis dar nesusigaudydamas,

sapnas čia ar tikrovė, jis per daug nesigilina į sveiku protu nesuvokiamą savo pavirtimą, o visus

jaudulius sutelkia ties mintim, kad pavėlavo į darbą ir gali netekti tarnybos172.

Novelėje žmogaus virtimas vabalu pateikiamas kaip faktas, be emocijų ir vertinimo.

Gregoras supranta kas jam atsitiko, bet vis tiek visos jo mintys krypsta ne į baisų įvykį, bet į savo –

žmogaus padėtį. Baisiau nei vabališkos kojos Gregorui atrodo kontora, kurioje jis dirba. Kontoros

prisiminimas užgožia visus su kūno pasikeitimu atsiradusius nepatogumus – nesugebėjimą tuo kūnu

naudotis173.

Pabudus tėvams, įvykiai paspartėja: motina nepastebėjusi nieko įtartino, nes durys į

sūnaus kambarį užrakintos, ragina jį keltis. Nerimauti ima ir kiti šeimos nariai. Galiausiai atvyksta

170 Kafka, F. Procesas. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 244. 171 Kafka, F. Metamorfozė. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 254. 172 Šervenikaitė, N. Francas kafka. Baltos lankos, 2001, p. 46. 173 Ten pat., p. 48.

47

prokuroras pasigedęs savo darbuotojo. Gregoras-vabalas šiaip ne taip atrakinęs savo kambario

duris, pasirodo svetainėje įvarydamas baimės ir artimiesiems ir svečiui.

Taip prasideda kitas Gregoro gyvenimas: vienas savo kambaryje, maitinamas sesers,

visų su pasišlykštėjimu atstumtas, jis tyliai tūno palovy, klausydamasis ką šnabžda šeima arba žiūri

pro langą, pasinėręs į savo mintis. Keli spontaniški bandymai sugrįžti į šeimos gyvenimą (kartą jis

įpuola į svetainę, norėdamas pagelbėti seseriai, kai ši ieško apalpusiai iš išgąsčio motinai vaistų,

kitą – išlenda klausydamas sesers griežiamos muzikos) baigiasi nesėkmingai, ir Gregoras, supratęs,

kad šeimai yra našta, tyliai numišta.

Abejingumo ir susvetimėjimo jausmas labiausiai pasireiškia, kai Zamzų šeimyna

„pirmąkart per paskutinius tris mėnesius174“ lengviau atsikvepia ir išvyksta į užmiestį pasigrožėti

gamta.

IV. PRAKTINIS TYRIMAS

Šiame magistriniame darbe pasirinktas tyrimas, kuriuo siekta sužinoti, ar

egzistencializmo pamatinės idėjos aktualios, ir kuo jos aktualios šiandieniam jaunimui. Norėta

išsiaiškinti ką šių dienų vienuoliktų-dvyliktų klasių (16 -19 metų moksleiviai) mano apie

pagrindinių egzistencializmo atstovų A. Camus, K. Jasperso ir J. P. Sartre‘o keltas idėjas ir

teiginius. Šiam dalykus išsiaiškinti pasirinktas anketinis metodas, kurį sudaro 29 klausimai.

Klausimai keliami iš pamatinių egzistencialistų idėjų. Trys klausimai yra atviro tipo, į kuriuos

moksleiviai turėjo parašyti savo nuomonę, laisva forma reikšdami mintis. Visi kiti klausimai yra

standartizuoti, uždaro tipo, į kuriuos reikėjo atsakyti, pažymint vieną iš anketoje esančių variantų.

Prie kai kurių uždarų klausimų buvo prašoma plačiau aprašyti savo pasirinkimą arba pasidalinti

patirtimi apie išgyventą situaciją. Gaila, tačiau moksleiviai labai nenoriai atsakinėjo į atvirus

klausimus, neteikė paaiškinimų. Šiuolaikinė visuomenė linkusi nuolat skubėti, nesigilinti į

klausimus ir tam skirti kuo mažiau laiko. Šioje vietoje, galima sakyti, kad pasitvirtino A. Camus

idėja, kad žmonių gyvenimas yra mechaninis. Diena iš dienos daromi tie patys mechaniški veiksmai

ir net atsiradus kitokiai galimybei, nebesinori ja pasinaudoti ir padaryti kažką kitaip.

Apklausoje dalyvavo 88 moksleiviai, tik liūdna, kad atvirų atsakymų yra žymiai

mažiau. Pasitaikė netgi tokių, kurie nesiteikė atsakyti net į kai kuriuos uždarus klausimus, tačiau

tokių yra nedaug, daugiausia keturi neatsakiusieji į klausimą.

174 Kafka, F. Metamorfozė. Baltos lankos. Antroji laida, 2011, p. 259.

48

Pirmasis klausimas anketoje skamba taip - ar sutinkate su egzistencialistų nuomone,

kad mūsų gyvenimas yra beprasmis, nes jis neišvengiamai baigiasi mirtimi? Prie jo, kaip ir

visuose kituose, reikėjo pažymėti – taip; ne; iš dalies; neturiu nuomonės (Priedas Nr. 2).

Net 57 proc. atsakiusiųjų nesutinka su šia egzistencializmo idėja. Džiugu, kad

moksleiviai savo kasdienybėje mato prasmę ir gyvendami negalvoja apie mirties perspektyvą.

Diskutuotinas dalykas ar gyventi vien tik šia diena yra puikus pasirinkimas, tačiau jaunas

moksleivių amžius kol kas dar nelabai linkęs planuoti ateitį. Jiems dabar patinka mechaniškas jų

gyvenimas. 30 procentų atsakiusiųjų iš dalies pritaria šiai idėjai. Jie mato gyvenimo prasmę, tačiau

jų pasąmonėje egzistuoja mirties neišvengiamumas, kuris gimdo mintis apie gyvenimo

beprasmiškumą. Na ir 14 procentų atsakiusiųjų atsakė taip, jie mano, kad gyvenimas yra beprasmis,

nes jis neišvengiamai baigsis mirtimi. Galima tik spėlioti kas įtakoja tokį pesimistinį požiūrį, tačiau

greičiausiai šių informantų gyvenimas yra susiklostęs ne taip kaip jie norėtų.

Antrasis anketos klausimas - Ar pritariate egzistencialistų nuomonei, kad žmogus

tampa tuo, kuo pats save padaro? (Priedas Nr. 3)

62 procentai respondentų pritaria šiai minčiai. Jie mano, kad nuo jų pačių priklauso jų

likimas ir niekas iš šalies negali to pakeisti. Galima daryti išvadą, kad šie moksleiviai yra

pasitikintys savimi ir mažai paisantys aplinkinių, nes juk 16 -19 metų, tai dar yra jaunas amžius,

kurį gali įtakoti, kad ir tėvai. Tačiau atsakiusieji, kad tik patys yra atsakingi už savo pačių tapsmą

jau yra subrendusios asmenybės, nesileidžiančios būti paveiktos artimųjų. 36 procentai apklaustųjų

pasirinko variantą – iš dalies. Vadinasi jie dar paiso aplinkinių nuomonės ir nėra dar galutinai

pasirinkę savo gyvenimo kelio. Tai greičiausiai dar nesusiformavusios asmenybės. Ir tik du

respondentai, pasirinko – ne.

Trečias anketos klausimas išplaukė iš to, kokį egzistavimo būdą žmogus pasirenka.

Klausimas formuluotas iš „netikrojo“ egzistavimo būdo, kai nuskęstama daiktų pasaulyje ir viskas

traktuojama daiktiškai - ar Jums teko kada nors susidurti su žmonėmis, kurie Jus naudojo kaip

priemonę tikslui pasiekti? (Priedas Nr. 4). Prie šio klausimo, buvo prašoma išsamesnio

paaiškinimo iš savo patirties - galbūt ir Jums teko taip pasielgti? Parašykite savo patirtį.

57 respondentų, atsakė taip, 21 procentas – iš dalies ir 21 atsakė – ne. Du moksleiviai

neturėjo nuomonės. Kadangi čia prašoma pasidalinti patirtimi, tai reikėtų pateikti keletą įdomesnių

atsakymų variantų, nuskambėjusių moksleivių lūpomis.

49

- Taip, teko. Visuomet išnaudoju savo draugus, nes aš iš tikrųjų draugų nelaikau

draugais ir išvis, kitų žmonių pernelyg nesureikšminu (t.y. įvairios draugystės, kai mane vadina

geriausia drauge, numykiu, tačiau niekada žmogui nepasakau to paties). Daug kam pasirodytu

šlykštu, bet man tai įprasta. Naudojuosi draugais pasiekti tam tikrus žmones (kurių man reikia dėl

vienokių ar kitokiu priežasčių, pvz. socialinis pripažinimas), gauti tam tikrų daiktu ir pan.

- Teko pasielgti, tačiau tokie poelgiai nesuteikia teigiamų emocijų net ir tuo atveju, jei

toks poelgis padeda pasiekti norimą tikslą. Ši moksleivė nėra „nuskendusi daiktų pasaulyje“, taip, ji

naudojasi kitais žmonėmis, tačiau prisipažįsta, kad tokie poelgiai jai nesukelia teigiamų emocijų.

Šios respondentės vidinis pasaulis yra labiau nukreiptas į „tikrąjį“ egzistavimo būdą, tačiau

visuomenė verčia elgtis kitaip.

- Kartais stengiuosi būti itin maloni, paslaugi, draugiška su žmonėmis, kurie man nėra

itin svarbūs, patinkantys vien tam, kad tarsi susikurčiau mielą įvaizdį, tam, kad manim pasitikėtų, o

sužinojusi pikantiškų dalykų tuo naudojuosi.

- Taip, dažnai pasinaudoju kitais žmonėmis, ypač vyriškosios lyties, patenkinti savo

savimeilei, o patenkinusi savimeilę, galiu toliau eiti gyvenimo keliu. Kitas aspektas, kad tenka

pasinaudoti žmonėmis, norint :"iškilti" į paviršių, pakelti savo statusą visuomenėje.

- Jokiu būdu žmonių nenaudoju savo tikslų pasiekimui, priešingai, pasiūlau

bendradarbiavimą, kuris būtų abejioms pusėms naudingas. Man abipusis naudingumas teikia itin

didelį malonumą, kad galiu ne tik sau padėti, bet ir kitam padėsiu, t.y. abi pusės bus patenkintos.

Šio informanto taip pat negalėtume priskirti prie „nuskendusiojo daiktų pasaulyje“.

Ketvirtas anketos klausimas skamba taip - Ar Jums teko kada nors, patyrus

nesėkmę sakyti, kad esate nieko vertas? (Priedas Nr. 5)

Net 64 respondentai atsakė - taip. Šiai problemai etikos pamokose turėtų būti

skiriamas didesnis dėmesys, ugdantis mokiniuose vertybes, kad jauni žmonės nevertintų savęs tik

kaip priemonės tikslui pasiekti. Praeitame klausime matėme, kad jie labai noriai naudoja kitos

žmones kaip daiktus tikslui pasiekti, bet matome, kad jie taip pat daiktiškai vertina ir save. Po 12

apklaustųjų atsakė – „ne“ ir „iš dalies“. Yra mažoka mokinių, kurie niekad nelaikė savęs nieko

vertais (14 proc. atsakiusiųjų).

Žmogus, vertinantis save ir kitus daiktiškai, praranda gyvenimo prasmę, praranda

savąjį „aš“, ištirpsta susiklosčiusiose visuomenės struktūrose. Tuomet atsiranda nepagrįstos baimės

jausmas, kuris nebeleidžia būti savimi. Iš to išplaukė 5 klausimas - Ar Jums teko kada nors

50

susidurti su nepagrįstos baimės jausmu, kai jaučiate baimę, bet nežinote kodėl? (Priedas Nr.

6).

Net 78 procentai, atsakė – „taip“. 16 procentų atsakė – „iš dalies“ ir tik septyni

procentai (6 moksleiviai) – „ne“. Išvada galėtų būti tokia, kad 68 moksleiviai save sulygina su

empyrinio pasaulio daiktais, gyvenimo vertybes, paverčia daiktais, o tokiu būdu, jos yra greitai

prarandamos. Iš to išplaukia nepagrįstos baimės jausmas.

Kitas klausimas - ar Jums teko kada nors prarasti tai, kam pasiekti dėjote visas

pastangas? (Priedas Nr. 7).

48 respondentai, atsakė – „taip“, tai dar kartą patvirtina, kad vertybių negalimu

paversti gyvenimo tikslu. Džiugu, kad net 24 moksleiviai to nepatyrė, nes pasirinko atsakymo

variantą – „ne“ ir 16 atsakiusiųjų pasirinko – „iš dalies“.

Tikroji, autentiška egzistencija, pasak egzistencialistų, reiškia orientaciją į

transcendentinę būtį, esančią už kasdienybės ribų. Tai bandymas atgauti kasdienybėje prarastą

žmogiškąją esmę, savo vidinę laisvę, pakilti virš daiktų pasaulio. Egzistencialistai teigia, kad tai yra

atsivėrimas būčiai, patiriant baimę, virpulį, siaubą, skausmą, kančią, neviltį ar atsidūrus mirties

akivaizdoje. Tokių išgyvenimų metu, žmogus neretai praregi, jam atsiveria būties bedugnė. Tuomet

žmogus supranta, ką gyvenime darė ne taip. Iš šios idėjos, buvo formuluotas 7 klausimas - ar Jums

teko pajusti kančią, virpulį, baimę, po kurio supratote, ką iki šiol darėte ne taip? Galbūt po to

įvykio pradėjote kitaip žiūrėti į kasdienius dalykus, kurie Jums anksčiau atrodė

nereikšmingi? Pasidalinkite, prašau, savo nuomone. (Priedas Nr. 8).

Kadangi čia buvo prašoma išsamesnio atsakymo, pateiksime keletą atsakymų

pavyzdžių.

- Po kiekvienos nesėkmės ar praradimo norisi išsiaiškinti priežastis, kad ateityje

panašių dalykų būtų galima išvengti. Tokio priežasčių išaiškinimo pasekmė būna dalykų, anksčiau

laikytų nereikšmingais, priskyrimas prie reikšmingų dalykų.

- Ėmiau džiaugtis smulkmenomis, ryškiu saulėlydžiu, kylančia saule.

- Po tokių patyrimų tenka grįžti prie savo šaknų, pamatų, vertybių, kurias diegė tėvai

ir prisiminti, kad jie teisūs.

- Praradus sveikatą. Ši situacija greičiausiai nepalieka nė vieno žmogaus

nepasikeitusiu. Sveikata yra pats pamatinis dalykas gyvenime, kurio neturint, neturėsime nieko

daugiau. Natūralu, kad sužinojus nepalankią diagnozę, ar netgi atsidūrus mirties akivaizdoje,

žmogaus gyvenimas iš esmės pasikeičia, tampa aišku kas iki šiol buvo daroma ne taip.

51

- Taip, po tokių įvykių apmąstai savo elgesį ir dažnai pakeiti požiūrį ne tik į kitus, bet

ir į save.

- Iš tiesų net ir supratus kas ne taip, dažniausiai tenka tik susitaikyti su tuo kas įvyko ir

toliau gyventi lyg nieko nebūtų atsitikę. Nebent tas įvykis būtų per daug sukrečiantis, tuomet manau

tai pakeistų požiūrį į dalykus, kurie ankščiau atrodė nereikšmingi, kitaip tariant, butų pradedama

žvelgti į gyvenimą kitu kampu "naujomis akimis".

- Taip, po to įvykio pradėjau ne tik kitaip, daug atidžiau, prasmingiau žiūrėti į

kasdieną ir joje vykstančius įvykius, branginti laiką, kiekvieną dieną nuveikti daugiau nei vakar, bet

pasikeitė ir mano pasaulėžiūra, su ja vertybės, požiūris į pagrindinius gyvenime dalykus, kuriuos iki

įvykio laikiau ne tokiais svarbiais, neskirdavau jiems didelio dėmesio. Moksleivis tikrai yra patyręs

atsivėrimą būčiai, nes po to iš esmės pasikeitė pasaulėžiūra.

Kaip matome iš atsakymų, moksleiviai ne itin noriai dalijosi savo išgyvenimais.

Apskritai, labai daug atsakymų į šį klausimą yra netinkami. Respondentai bandė kažką interpretuoti,

filosofuoti.

Aštuntas anketos klausimas skamba šitais - Ar pritariate vokiečių filosofo K.

Jaspers nuomonei, kad žmogiškoji laisvė reiškiasi pasirinkimu? Kažką pasirinkdami įgyjame

kažką viena, bet prarandame visas kitas galimybes, kurias galėjome turėti jei nebūtume pasirinkę

konkretaus dalyko (priedas Nr. 9).

Net 60 procentų atsakė – „taip“. Trisdešimt respondentų (35 procentai), pažymėjo „iš

dalies“ ir tik du moksleiviai atsakė „ne“. Vienas informantas iš 88 neatsakė į šį klausimą.

Vokiečių filosofas K. Jaspersas teigia, kad žmogus negali būti nekaltas, nes

realizuojant kurią nors galimybę, neišvengiamai apribojama kitų žmonių laisvė. Mano

apsisprendimas, netgi pats mano buvimas tarp kitų žmonių, tarytum įtraukia mane į kaltę,- kalba

K. Jaspers. Toji kaltė neturi pateisinimo, nes galimybė rinktis glūdi pačiame žmoguje, o

pasirinkimas realizuojamas tarp kitų žmonių. K. Jaspers, kaltė, tai pats žmogus. Ji tartum

krikščioniškoji pirmapradė nuodėmė, glūdinti žmogiškosios egzistencijos ištakose. Iš šių K.

Jaspers teiginių, gimė devintas klausimas - Ar sutinkate su vokiečių filosofo K. Jaspers

nuomone, kad realizuodami kurią nors galimybę, mes apribojame kito žmogaus laisvę?

(Priedas nr. 10).

Keturiolika informantų atsakė „taip“. Jie jaučiasi apribojantys kitų žmonių laisvę, kai

realizuoja kurią nors galimybę. Trisdešimt šeši pažymėjo „ne“ ir trisdešimt keturi atsakiusieji,

pasirinko variantą „iš dalies“. Matosi, kad moksleiviai nesutinka su šia K. Jaspers idėja. Jie

52

nesijaučia ribojantys aplinkinių laisvę. Du moksleiviai visai neatsakė į šį klausimą, taip nutiko

greičiausiai todėl, kad jie taip pat nepritaria K. Jaspers.

Dešimtas anketos klausimas (priedas Nr. 11) formuluotas taip - Kaip Jūs manote, ar

mes, žmonės, esame pajėgūs keisti situacijas į kurias kasdien patenkame?

Pritaria trisdešimt keturi moksleiviai. Šis klausimas šiek tiek panašus į antrąjį, kuriame

buvo klausiama, ar žmogus yra tuo, kuo pats save padaro? Moksleiviai linkę pritarti šiai

filosofinei idėjai. Labai daug respondentų (keturiasdešimt aštuoni) liko nešališkoje pozicijoje,

pasirinkę „iš dalies“ ir keturi informantai nepritaria visai šiai idėjai. Du moksleiviai neatsakė į

klausimą.

Be kasdienių situacijų, kurias galima apeiti, keisti arba įveikti, būna dar ir tokių, kurių

žmogus negali nei išvengti, nei įveikti. Tai absoliutinės situacijos, kurios prieš mus iškyla kaip

neįveikiama siena, į kurią atsitrenkę mes lyg atšokame ir sudūžtame. Šiuo pagrindu formuluotas

vienuoliktas klausimas (priedas Nr. 12) - Kaip Jūs manote, kokių situacijų žmogus negali

pakeisti? Pasidalinkite savo mintimis.

Į šį klausimą moksleiviai atsakinėjo labai neaiškiai. Daug kas minėjo avarijas, įvairius

atsitiktinumus, kurie priklauso nuo kitų žmonių. Net pusė atsakiusiųjų nepaminėjo mirties.

Vienas moksleivis paminėjo, kad neįmanoma pakeisti artimųjų mirties. Atrodo taip, lyg jis pats

galėtų mirties išvengti, o va artimieji jau ne. Dauguma bandė filosofuoti, kad situacijų lyg

atrodo ir negalima pakeisti, tačiau kita vertus – galima, tik tam reikia pasirinkti teisingus

metodus ir žmones. Matosi moksleivių žmonių vertinimas daiktiškai. Tai atsiskleidžia jau nebe

pirmą kartą. Buvo ir toks atsakymas, kad galima pakeisti visas situacijas. Aiškiai matyti, kad

moksleivis nesuprato klausimo prasmės, neįsigilino į teiginį. Trečdalis atsakiusiųjų minėjo

stichines nelaimes, teigė, kad tokių situacijų neįmanoma pakeisti.

- mirties , gimimo , amžiaus , sąžinės.

- Situacijų, kurias valdo gamtos jėgos.

- Mirties. Laivės troškimo.

- Kito žmogaus netekties. Priversti mylėti kitą asmenį.

- Viską gali.

Absoliutines situacijas, žmogui tenka priimti kaip lemties dalią. Pati reikšmingiausia

situacija, atskleidžianti žmogiškąją egzistenciją – Mirtis, kuri tarsi valdo visas kitas situacijas.

Mirtis yra pats radikaliausias žmogiškosios būties neigimas.

53

12 klausimas - Kaip Jūs manote, kokias situacijas žmogus turi neišvengiamai

išgyventi? Be kokių situacijų nepraeina žmogaus gyvenimas? Pasidalinkite savo mintimis.

- Žmogaus gyvenimas nepraeina be abejonių - daryti ką nors dėl savęs, ar pasiaukoti

ir padėti kitam. Galu gale dažniausiai nugali pirmasis variantas, kuris iš esmės ir turėtų

nugalėti, žmogaus prigimtį - kovoti dėl savęs.

- Manau visi praeiname ta pati – vienatvę, baimę, kančią. Be meiles manau nepraeina

nė vieno žmogaus gyvenimas.

- neišvengiama yra kai kurios ligos, meilė, išdavystė, skausmas, skyrybos, vestuvės,

vaikų gimimas, mokslai, darbo paieška.

- Nėra tokių situacijų.

- Turbūt dvi pagrindinės situacijos yra gimimas ir mirtis. Šių situacijų tikrai nei

vienas žmogus negali išvengti.

- Artimų žmonių netekčių, džiaugsmingų išgyvenimų.

- Nėra tokių situacijų be kurių nepraeitų gyvenimas.

- Manau, kad visi pragyvena neviltį, kančią, laimę, meilę, įvertinimą, sėkmę,

klausimas kokio "dydžio" šie dalykai bus žmogaus gyvenime. Nepažinęs juodo, žmogus nerastų

balto, todėl, manau, kad gyvenime žmogui lemta patirti visus išgyvenimus, tiek neigiamus, tiek

teigiamus.

- Susidūrimą su kitais žmonėmis, nuomonių, pasaulėžiūros skirtumais. Žmogaus

pasirinkimas, kaip jam šiuo atžvilgiu reaguoti, kokio požiūrio laikytis - agresyviai savo tiesas

įrodinėti, visą gyvenimą kitiems aiškinti ar nesikarščiuojant priimti įvairovę.

- Galbūt nelaiminga meilė ar artimų žmonių netektys. Bet ir to negalima būtų teigti

visu šimtu procentų, nes pvz. to nepatiria jauni mirę žmonės. Kiekvienas gyvenimas yra

skirtingas, todėl visada pasitaiko išimčių.

- Išgyventi turi viską, kas yra lemta žmogui šiame gyvenime. Nepraeina žmogaus

gyvenimas be laimėjimų ir pralaimėjimų, tik su teigiamomis, ar tik su neigiamomis pasekmėmis,

kurie lemia žmogaus išgyvenimus ir apsisprendimus, pakitimus jo gyvenime.

Respondentų atsakymai ne visai tokie, kokių tikėtasi. Vėlgi mažiau nei trečdalis

pažymėjo, kad neišvengiama žmogaus gyvenime yra mirtis. Turbūt tas pats mokinys rašė, kad nėra

tokių situacijų, be kurių nepraeitų žmogaus gyvenimas. Šiaip į šį klausimą moksleiviai atsakinėjo

protingai ir išsamiai. Jau trečią kartą iš atsakymų matosi, kad žmonės vertinami kaip priemonės

tikslui pasiekti. Respondentai minėjo meilę, vienatvę, kančią.

54

Toliau turime klausimai formuluoti, absurdo filosofijos pagrindu. Vienas iš A. Camus

siūlomų absurdo sąvokų apibrėžčių yra: absurdas – kai iš gyvenimo tikimąsi vieno, o nutinka visai

kas kita. Iš šios sąvokos formuluotas tryliktasis klausimas (priedas Nr. 12) - Ar esate atsidūrę

situacijoje, kai iš gyvenimo tikėjotės vieno, o nutiko visai kas kita?

Net 64 respondentai buvo atsidūrę tokioje situacijoje. Tai labai natūralus įvykis, todėl

nieko keisto, kad dauguma esame atsidūrę tokioje situacijoje. Drąsiai galima teigti, kad labai dažnas

žmogus, atsidūręs tokioje situacijoje, ją įvardija kaip absurdišką. Keturiolika moksleivių pasirinko

variantą „iš dalies“ ir tik keturi nėra atsidūrę tokioje situacijoje. Gaila, bet net šeši informantai

neatsakė į šį anketos klausimą.

Absurdas – tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio neprotingumu ir

maištingai piktinąsi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Gvildenant absurdo filosofiją,

siekta išsiaiškinti ką gi mokiniai laiko tuo absurdu. Keltas klausimas - Ką Jūs laikote absurdu?

Pasidalinkite savo nuomone. Atsakymai yra labai netikėti. Jie bus pateikti, taip, kaip skambėjo

mokinių lūpomis.

- Gyvenimą.

- Paradoksas , kai tikiesi vieno, o įvyksta visai netikėtas išgyvenimas.

- Visas gyvenimas yra absurdas. Žmones stengiasi, kaip skruzdelytės tempia turtą i

namus, rūpinąsi artimaisiais, mokosi, domisi menais bei literatūra, keliauja, stengiasi dėl sveikatos

- žvėriškomis pastangomis meta rūkyti.... ir kas galu gale nutinka? Paima ir miršta. Tie darbštieji,

dori žmonės miršta lygiai taip pat kaip ir valkatos ar girtuokliai. Žemiškasis absurdas.

- Absurdas vienoje nuomonėje - tai kas nepaklūsta taisyklėms. Man absurdas yra

planuoti. Manau planuodamas žmogus daug ko netenka, pasiekia, daug, bet tai, ką pasiekia jo

netenkina.

- Absurdas, kai kažkas kažką padaro ir nuo to nukenti ir neturi jokio pasirinkimo ar

galimybės nes tai priklauso ne nuo tavęs, o nuo kitų.

Absurdas, galvoti ką kiti apie mane galvoja. Absurdas dirbti pinigams ir nesuvokti,

kad pinigai turi tarnauti mums. Absurdas galvoti, kad esame geresni už kitus.

- Manyčiau, kad absurdas yra tai, kas yra beprasmiška ir daugeliui nepriimtina,

tačiau vis tiek egzistuoja.

- Nepasitenkinimas gyvenimu, kai pats toki susikuri, o po to kitus kaltini.

- Logikos nebuvimas.

55

- Situacijos, kada praktiškai nieko negalime pakeisti, o viskas vyksta ne taip kaip

norėtume. Norint tokį beviltiškumą įveikti belieka susitaikyti, priimti tai, kas vyksta ir žengti toliau,

pradėti iš naujo.

- Kai įvyksta dalykai, kurių pagal aplinkybes negalėjo būti

- Mano manymu tai yra erzinantis arba juokingas paradoksas, groteskas. Situacija ar

įvykis, kuris prasilenkia su logika.

- Kažkas neigiamo, neracionalaus, beprasmiško, to, ko įvykio metu negaliu pakeisti.

- Absurdu laikau tokią situacijų ar įsitikinimų visumą, kai vyksta žmogui protu

nesuvokiami dalykai.

- Absurdas man yra kai žmonės jaučiasi daug žiną ir todėl daug šneka, nors žinių ir

supratimo stoka akivaizdi. Kai žmonės dėl blogo gyvenimo kaltina viską ir visus, tik ne save. Arba

gal jau pamiršau, kas tiksliai yra tas absurdas.

- Beprasmybė.

- Absurdu laikau stovėjimą vietoje, žmogaus gyvenime. Absurdas yra sustabarėjimas,

netobulėjimas visokeriopai... Absurdas yra tai, kad būtent dėl jo žmogus atsisako savo svajonių,

tikslų gyvenime, nes mano kad jų nepasieks, neįveiks visų kliūčių reikalingų jiems pasiekti.

Absurdas, kad didžioji dauguma žmonių gyvena absurdišką gyvenimą, absurdiškai kaltindami visus

kitus aplink juos, dėl savo pačių absurdiškų klaidų.

Kaip matome, kai kurie mokiniai labai taikliai atsakė į šį anketos klausimą. Yra

puikiai žinančių absurdo sąvokos reikšmę. Nemažai mokinių absurdu laiko tai, kas prasilenkia su

logika. Taip pat nemažai moksleivių paminėjo, kad absurdas yra kaltinti kitus dėl savo pačių

padarytų klaidų. Tai byloja apie teisingą mokinių mąstymą. Su šiuo atviru anketos klausimu,

mokiniai puikiai susidorojo, nes į jį pateikti atsakymai beveik visi yra logiški ir daugmaž teisingi.

Penkioliktas anketos klausimas (priedas Nr. 13) - 15. Ar Jums yra tekę susidurti su

absurdu (atsidurti beprasmiškoje situacijoje)? Kokia tai buvo situacija? Gal galėtumėte

pasidalinti savo mintimis?

„Taip“ atsakė 58 moksleiviai. Iš dalies susidūrė su absurdu dešimt mokinių ir vis dėl

to, net aštuoni moksleiviai mano, kad jiems nėra tekę atsidurti absurdiškoje situacijoje. Šeši

respondentai šiuo klausimu neturi nuomonės ir šeši visai neatsakė į klausimą. Kadangi šis

klausimas reikalauja išsamesnio paaiškinimo, lai jie nuskamba pačių moksleivių lūpomis.

- Kasdien nuo ryto iki vakaro.

- Kai sulauki neigiamos kritikos už geriausius ketinimus ir pastangas.

56

- Man visas gyvenimas yra beprasmė situacija. Prieš darydama kiekvieną dalyką

susimastau, kad galu gale ir aš, ir visi tame dalyke dalyvaujantys žmones mirs. Todėl niekada i

nieką nededu per daug pastangų, iš nieko per daug nesitikiu ir beveik niekada netenka nusivilti.

- Dabar išgyvenu beprasmišką situacija - noriu kūniškos meiles, bet jos nėra, bent jau

kol kas.

- Visos situacijos kai tenka bendrauti su netolerantiškais žmonėmis. Visiškai

beprasmiška kalbėti su tokiais žmonėmis.

- Tenka ginčytis su žmogumi, kai nuomonės iš esmės skiriasi ir jokių apčiuopiamų

rezultatų nepasiekiama.

- Turiu vieną mokytoją, kuri susireikšminusi be galo. Ji dėsto matematiką b lygiu taip

tarsi mes visi laikysim valstybinius egzaminu. Tuoj egzaminai, visi susirūpinę jais, galų gale turim

ir savo asmeninius gyvenimus. O ji reikalauja namų darbų, rašom daugybę kontrolinių, temos tikrai

nėra lengvos, galų gale niekas ir nesiruošia b lygiui skirti tiek dėmesio. Jos argumentai skamba

juokingai ir visa povyza absurdiška. Stovi prieš klasę pajuokos objektas, ir, rodos, ji to nesuvokia,

visi ironiškai "užmetinėja" jai ką nors, o ji apsimeta, kad negirdi. Labai kvaila ir neprofesionalu.

Tai labai vargina, nervina, tačiau kadangi negalime nieko pakeisti, tenka susitaikyti ir į visa tai

žiūrėti kaip į absurdo situaciją, kuri vis tiek baigsis.

- Kai nusižudė mano draugas, niekaip negalėjau suvokti šios situacijos prasmės,

jaučiausi beviltiška ir bejėgė pakeisti visa tai.

Beprasmybe arba egoizmu man atrodo kiekvieno žmogaus noras susilaukti palikuonių

ir "palikti kažką po savęs". Žmogus niekada nesužinos ką blogo ar naudingo tas palikuonis padarė,

tolimesnės kartos palikuonis jo net neprisimins.

Situacijos gana atitinka absurdo situaciją, jei absurdą laikysime tuo, kad kai iš

gyvenimo tikimės vieno, o nutinka visai kas kita. Mokiniai daugmaž ir pateikė tokias situacijas.

Buvo nemažai pasisakiusiųjų, kad absurdu laiko nesusikalbėjimą su kitais žmonėmis. Taip yra

todėl, kad iš jų yra tikimąsi kitko, nei gaunama. Pirmasis atsakymas byloja apie egzistencialistų

keltą gyvenimo mechaniškumo idėją, kurią ypač akcentavo A. Camus.

A. Camus teigia, kad absurdiškumo jausmas gali pasirodyti staiga, kai vieną kartą

pasijunti besąs, tik kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri būtinai baigiasi mirtimi. Neišvengiamai ir

nuo žmogaus nepriklausančiai. A. Camus manymu, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali

pasibelsti į mūsų sąmonę. Tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Tik sąmonės dėka žmogus

gali išeiti iš aklavietės. Sąmonė daro žmogų didingi, sukelia jam mintis apie maištą.

57

Šešioliktas anketos klausimas (priedas Nr. 14) - Ar sutinkate su prancūzų filosofo

A. Kamiu nuomone, kad žmogus yra tik kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri neišvengiamai

baigsis mirtimi?

Trisdešimt du moksleiviai mano, kad žmogus yra tik kažkoks taškelis laiko kreivėje,

kuris anksčiau ar vėliau mirs. Trisdešimt aštuoni respondentai iš dalies pritaria šiai A. Camus

minčiai. Su šia idėja nesutinka keturiolika moksleivių. Gaila, bet keturi moksleiviai nepareiškė savo

nuomonės šiuo klausimu.

17. Kokia Jūsų nuomonė savižudybės klausimu? Pasidalinkite savo mintimis

(Priedas Nr. 15). Prie šio klausimo buvo siūlomi du atsakymo variantai: „Padeda išspręsti iškilusias

problemas“ ir „Tai žmogaus silpnumo požymis“. Taip pat buvo palikta vietos išreikšti savo

nuomonę.

Liūdna, kad net 22 moksleiviai mano, kad savižudybė padeda išspręsti iškilusias

problemas. 60 moksleivių savižudybę laiko žmogaus silpnumo požymiu. Šeši respondentai

nepareiškė nuomonės savižudybės klausimu. Štai keletas mokinių atsakymų, kokia jų nuomonė apie

savižudybę.

- Manau savižudybė visų pirma paliečia to žmogaus artimųjų gyvenimus. Neigiamai

paveikia. Taigi savižudis ne tik atima iš savęs svarbiausia, bet ir palieka kančias artimiems.

- Žmogus mano kad savižudybė išspręs visas problemas, bet nepamasto kad tai

kitiems, artimiesiems suteiks daug skausmo ir klausimų. Viskas yra išsprendžiama, tik vieni dalykai

ilgiau sprendžiami ir didesnių pastangų reikia.

- Nesmerkiu tokių žmonių, atsiradus tokioms mintims laikas sustoja ir nebeegzistuoja

niekas....miršta siela.

- Savižudybe žmogus neišsprendžia problemų, kurios jį užpuolė, o tiesiog nuleidžia

rankas ir pasiduoda. Tačiau gali būti išimtys, kai toks sprendimas atsiranda kaip kokios nors ligos

pasekmė.

- Stengiuosi tikėti ir vadovautis "niekada niekada nepasiduok". Manau, kad net

pačios blogiausios, kritiškiausios akimirkos kažkada baigiasi ir ateina pakilimas. Toks žmogaus

gyvenimas - pakilimai ir kritimai. Jeigu randi prasmę KAM visa tai daroma, nereikės spręsti KAIP,

sutinku su Franklio mintimis.

- Tai žmogaus gyvenimas ir jis su juo gali daryti, ką nori. Žmogaus nepriversi

gyventi, kai jis nenori. Aišku, tai nėra geras poelgis.

- Turiu polinkį į savižudybę, todėl mano atsakymas negali būti labai objektyvus. Bet

manau, kad nusižudo stiprūs, tačiau savanaudžiai žmonės, paveikti savo gyvenimo patirties.

58

- Kiekvienas turi teisę pasirinkti ir pabaigti gyvenimą. Kartais tai gali padėti

situacijose, kuriose žmogus atsiduria ne savo noru ir nebemato galimybės pabėgti, kenčia

nepakeliamas kančias. Kita vertus, tai daugiau išimtiniai atvejai, o mūsų visuomenėje dažniau

pasitaiko silpnumo, emocijomis paremtų savižudybių, kurių galima būtų išvengti.

- Tik žmonės, kurie nebijo mirties, ir tam tikra prasme ja žavisi galbūt tikisi kažkokio

pagerėjimo po jos,gal geresnio gyvenimo , ryžtasi tam, tai ne silpnumo, o stiprumo požymis.

- Savižudis žmogus yra savanaudis ir silpnas, jam rupi tik jis pats ir jo kančios, o kaip

jausis, kaip toliau gyvens jo vaikai, tėvai ir pan. jis negalvoja, jam rūpi tik jis pats.

- Problemas reikia ne apeiti ar nuo jų bėgti. Jas reikia spręsti, kad ir kaip sunku

kartais būna. Tam reikia valios ir ryžto. Jei žmogus to neturi ir pasirenka kelią pasitraukti iš

gyvenimo, jis pabėga nuo bėdų. Tai - silpnumo požymis.

Iš atsakymų matome, kad uždari atsakymai nesutampa su atvirais. Procentaliai

pasisakančių prieš savižudybę buvo žymiai daugiau, negu manančiųjų, kad savižudybė padeda

išspręsti iškilusias problemas. Tačiau skaitant atvirus atsakymus šiurpą kelia kaip nemaža dalis

moksleivių garbina mirtį, o žmones pasirinkusius pakelti ranką prieš save laiko didvyriais. Ši

problema yra labai aktuali, o Lietuva kaip žinoma yra viena pirmaujančių valstybių pagal

savižudybių skaičių.

Džiugu, kad nemažai žmonių paminėjo, kad mirties pasirinkimas paliečia savižudžio

artimuosius. Patys respondentai teigia, kad savižudis yra egoistas, galvojantis tik apie save. Yra ir

tokių, kurie stengiasi nesigilinti, sako, kad tai yra žmogaus apsisprendimo reikalas.

18. Kaip Jūs manote, ar maištas prieš absurdą (beprasmybę) duoda kokių nors

teigiamų vaisių? (Priedas Nr. 16)

Šiuo klausimu mokinių nuomonė pasiskirstė labai tolygiai. 22 respondentai mano, kad

reikalingas maištas prieš absurdą. 26 iš dalies pritaria šiai minčiai, 28 respondentai mano, kad

maištas prieš absurdą neduoda jokių teigiamų vaisių. Aštuoni moksleiviai neturi nuomonės šiuo

klausimu ir šeši visai neatsakė į klausimą.

19. Ar esate atsidūręs tokioje situacijoje, kai maištas prieš absurdą (beprasmybę,

pasaulio neprotingumą, netobulumą) Jums suteikė viltį? Kokia tai buvo situacija? Gal

galėtumėte pasidalinti savo patirtimi? (priedas Nr. 17)

Dvidešimčiai respondentų maištas yra suteikęs viltį. 38 pasirinko „ne“, dvylika

mokinių iš dalies buvo atsidūrę tokioje situacijoje. Keturiolika informantų neturėjo nuomonės šiuo

klausimu, o keturi – neatsakė.

59

Moksleiviai ne itin noriai dalijosi patirtimi, tačiau pateiksime, tai ką turime, nors

atsakymų ir nėra daug.

- Kartais pagalvoju, kad nors ir mirsiu, bet aš galiu nugyventi ta trumpa laiko gabalą

maloniai. Tai suteikia kažkiek vilties. Bet šiaip, maištauk nemaištavęs, vis tiek mirsi.

- Kiekvienoje situacijoje aš išmokstu kantrybės ir supratimo, kad kiekvienas esam

skirtingas. Kiekviena dieną susidurdama su absurdu gyvenu su dar didesne viltimi ir tikėjimu, kad

gyvenimas labiau geras nei blogas.

- Kova padeda jausti, kad ne plauki pasroviui, o pats kontroliuoji situaciją ir

gyvenimą.

Mirties niekas neišvengs, o tai reiškia, kad maištas nenuveda prie jokios pergalės.

Vienintelis dalykas, ką duoda maištas, tai parodo žmogų nenugalimų jėgų akivaizdoje, ginantįjį

savo žmogiškąjį orumą, teigiantįjį savo savarankiškumą, savo pasiryžimą būti pačiu savimi.

20. Ar Jūsų išgyventas, patirtas maištas padėjo Jums apginti Jūsų žmogiškąjį

orumą? Ar pakilote savo paties akyse? (priedas Nr. 18)

Dvidešimt aštuoni moksleiviai po absurdo patirties jaučiasi pakilę savo pačių akyse.

Šešiolika mokinių, mano, kad tik iš dalies absurdo patirtis padėjo apginti savo žmogiškąjį orumą.

Net dvidešimt respondentų pasirinko variantą „ne“. Netgi dvidešimt moksleivių neturi nuomonės

šiuo klausimu. Vėl gi keturi respondentai nepateikė savo atsakymo varianto.

21. Ar sutinkate su prancūzų filosofo A. Kamiu nuomone, kad maištas nenuveda

prie jokios pergalės, nes žmogus gyvena absoliučios mirties perspektyvoje? (Priedas Nr. 19)

Džiugu, kad tik dvylika respondentų galvoja apie tai, kad maištas nenuveda prie jokios

pergalės, nes kažkada mirsime visi. 46 moksleiviai nesutinka su A. Camus nuomone, kad maištas

nenuveda prie jokios pergalės. Dvidešimt du respondentai pasilieka prie „iš dalies“. Keturi

moksleiviai neturi nuomonės ir deja keturi visai nepareiškė savo nuomonės.

Jean-Paul Sarte žmogaus padėtį mato vienišo individo absurdiškame pasaulyje akimis.

22. Ar Jums gyvenime yra taip buvę, kad jautėtės visiškai vienišas šiame

pasaulyje? Gal galėtumėte pasidalinti savo patirtimi? (priedas Nr. 20).

Šešiasdešimt moksleivių jaučiasi vieniši šiame pasaulyje. Dešimt jaučiasi iš dalies

vieniši, o dvylika mokinių dar nėra pajutę šio jausmo per savo jauną gyvenimą. Du moksleiviai

neturi nuomonės šiuo klausimus ir keturi nieko neatsakė.

60

- Jaučiausi vieniša apie metus, labai dėl to kentėjau, bendravau daug, bet draugų

neturėju, visi nuo manęs buvo nusisukę.

- Labai sunkiomis akimirkomis kai yra sunku.

- Labai dažnai, kai susiduri su problemomis supranti, kad problemas turi išspręsti

pats, nes niekas kitas jų neišspręs. Būtent tokiais atvejais kartais aplanko vienišumo jausmas.

- Kai prispaudė problemų lavina ir niekas manęs nesuprato.

- Paauglystėje, kai prasideda savęs paieškos.

- Man patinka būti vienai, todėl to kartais siekiu.

- Dažnai jaučiuosi visiškai vieniša, nes mano jausmų, minčių negali suvokti niekas

kitas, kad ir kaip to norėtų. Niekas negali pakankamai įsijausti į mano vaidmenį, todėl

neišvengiamai jaučiuosi vieniša su savo mintimis.

- Kai esi uždaras ir nelinkęs apie asmeniškiausias problemas kalbėtis su aplinkiniais,

visada pasitaiko tokių momentų.

- Pasitaiko, kai reikia kad konkretūs (pažįstami) žmonės būtų šalia, ar atitinkamai

įvertintų, o kai to nebūna, galima sakyti jautiesi vienišas, nepaisant, kad aplink be jų yra pasauly ir

kitų žmonių. Tačiau KITI tarsi neegzistuojantys, nes apie juos nieko nėra žinoma.

- Aš dabar taip iš dalies jaučiuosi, nes mano gyvenime nauja aplinka ir trapūs ryšiai

su kitais.

- Kartais užplūsta jausmas, kai visi artimieji, draugai yra nusisukę nuo tavęs ir nenori

apie tave nieko žinoti. Tiksliau nerodo dėmesio, toks jausmas, kad tau jiems nereikia. Jei dingtum,

net nepastebėtų.

Matosi, kad žmonės kartais jaučiasi vieniši šiame pasaulyje. Tai įtakoja įvairios

priežastys. Gali būti tik asmeniški dalykai, taip pat ir aplinkinių nusisukimas, ar neturėjimas šalia

savęs artimų draugų. Kai nėra šalia artimo, labiausiai pasireiškia vienišumo jausmas, tada kyla

daugiausia minčių, kad šiame pasaulyje esame vieniši individai. Kaip matosi iš atsakymų,

vienišumas gali jaustis dėl aplinkos pakeitimo, kai natūraliai dar nėra susiformavę santykiai su

aplinkiniais.

23. Ar kartais Jūs jaučiatės taip, tarsi Jus supantis pasaulis yra svetimas?

(priedas Nr. 21.)

Keturiasdešimt keturi moksleiviai jaučiasi taip, lyg juos supantis pasaulis būtų

svetimas. Dvidešimt aštuoni taip jaučiasi iš dalies. Dešimt mokinių nesijaučia svetimi šiame

pasaulyje, o du respondentai neturi nuomonės. Vėlgi kartojasi tie patys keturi neatsakiusieji į

anketos klausimą.

61

Jean-paul Sartre regi žmogaus egzistavimo beprasmiškumą. Tačiau filosofas teigia,

kad kiekvieną prasmę, su kuria susiduriame pasaulyje, privalome susikurti patys. Prasmės kūrimas,

tai individo reikalas.

24. Ar Jūs kada nors bandėte sukurti gyvenimui prasmę? Kokiais metodais? Gal

galėtumėte pasidalinti savo patirtimi? (priedas Nr. 22)

Net 52 moksleiviai yra bandę sukurti gyvenimui prasmę. Keturiolika bandė prasmę

kurti tik iš dalies. Keturiolika respondentų pasirinko „ne“ atsakymo variantą. Keturi moksleiviai

neturi nuomonės šiuo klausimu ir vėl gi tie patys keturi nesiteikė atsakyti į klausimą. Tačiau šis

anketos klausimas prašo išsamesnio paaiškinimo.

- Mano didžiausia gyvenimo prasmė - didžiausia banalybė - aprangos pirkimas. Tai

daro mane patenkinta, bent jau trumpam.

- Pradėdama dirbti.

- Tiesiog bandžiau surasti ne tik pasaulio, bet ir visko kas jame yra prasmę. Remiuosi

mintimi, kad viskas ne šiaip sau vyksta

- Maniau, kad gyvenimo prasmė gali būti maži laimės gabalėliai, tačiau užpuolus

depresijai, nusiviliu ir tuo.

- Stengiausi susirasti daugiau veiklos, pomėgių, naujų pažinčių, atsiskleisti darbinėje

veikloje.

- kūryba, savanorystė.

- Gyvenimas ir yra pati prasmė. Domėjausi, domiuosi ir domėsiuosi artimųjų rytų

filosofijomis, religijomis, tradicijomis, nes be kalbų apie Dievą, jos moko daug gyvenimiškos

išminties, būdų tobulinti save intelektualiai, emociškai, dvasiškai, fiziškai. Gyvenimo neįmanoma

nugyventi pilnavertiškai jei žmogus netobulėja.

Į šį klausimą mokiniai atsakinėji ne itin noriai. Kai kuriems respondentams gyvenimo

prasmė slypi labai banaliuose dalykuose, tokiuose, kaip drabužių pirkimas, kiti į gyvenimo prasmę

žvelgia šiek tiek giliau. Labai geras atsakymas, kad pats gyvenimas ir yra prasmė, nereikia

papildomai jos kurti.

Kadangi dauguma egzistencializmo atstovų buvo ateistai, todėl tyrime buvo keltas

klausimas, kuriuo siekta išsiaiškinti ar jauni žmonės tiki Dievu - Ar Jūs tikite Dievu? (priedas Nr.

23)

62

Atsakymai pasiskirstė gana tolygiai. Trisdešimt keturi moksleiviai tiki Dievu, 26 juo

tiki tik iš dalies. Dvidešimt informantų netiki Dievu. Keturi neturi nuomonės ir keturi neatsakė į

klausimą.

26. Sutinkate su egzistencializmo atstovo Ž. P. Sartro nuomone, kad jeigu nėra

Dievo, tai viskas galima, nes nėra kas nulemtų mūsų gyvenimą? (priedas Nr. 24)

Penkiasdešimt keturi moksleiviai nepritaria šiai Jean-Paul Sarte nuomonei. Dvylika

mokinių pritaria tik iš dalies, o pritaria – keturiolika moksleivių. Keturi neturi nuomonės ir keturi

neatsakė.

27. Kaip Jūs manote, ar žmogaus gyvenimas yra nulemtas, ar mes patys esame

savo likimo kūrėjai? (priedas Nr. 25)

Prie šio klausimo buvo pateikti du atsakymo variantai. Vienas, kad mes patys esame

savo likimo kūrėjai, o kitas, kad mūsų gyvenimas yra nulemtas. Penkiasdešimt penki moksleiviai

mano, kad jie patys yra savo gyvenimo kūrėjai, o 33 mano, kad jų gyvenimas yra nulemtas.

28. Ar Jūs jaučiatės laisvas šiame pasaulyje? Jei ne, tai kas riboja Jūsų laisvę?

Pasidalinkite savo mintimis (priedas Nr. 26).

Keturiasdešimt du respondentai jaučiasi iš dalies laisvi šiame pasaulyje. Tik 18

galvoja, kad yra visiškai laisvi. Dvidešimt keturi nemano esantys laisvi. Vėlgi keturi neatsakė į

klausimą. Buvo prašoma pasidalinti savo mintimis anketoje. Štai keletas atsakymo variantų.

- Etika, taisykles.

- Pinigų stygius

- Žmogaus laisvę riboja kitų žmonių prigimtinės teisės, įsipareigojimai kitiems

asmenims.

- Įstatymai, taisykles, nurodymai.

- Aplinka ir mano pačios mintys.

- Vyraujantys stereotipai, nerašyti žmogaus elgesio kodeksai: kur studijuoti, ką dirbti,

kada kurti šeimą, kad gražu, o kas nepridera.

- Visuomenės normos, standartai

- Asmenybės trūkumai

- Sveikata.

- Mano laisvės niekas neriboja, bet aš tikiu likimu, karma, todėl priimdama

sprendimus visada pagalvoju apie galimas teigiamas ir neigiamas pasekmes.

63

29. Ar Jums teko atsidurti tokioje situacijoje, kai pajutote atsidūrę, tarsi ne savo laiku?

(priedas Nr. 27)

Penkiasdešimt šeši informantai jaučiasi taip, tarsi būtų gimę ne tuo laiku. Aštuoniolika jaunų

žmonių jaučiasi gimę pačiu tinkamiausiu laiku. Šeši moksleiviai iš dalies jaučiasi taip, tarsi būtų

gimę arba per anksti, arba per vėlai. Keturi respondentai neturi nuomonės ir keturi neatsakė.

64

IŠVADOS

1. Egzistencializmo srovė ypatinga ir išskirtinė yra tuo, kad didelį dėmesį skiria

žmogaus būčiai. Egzistencializmas gvildena atskiro žmogaus problemas. Pabrėžiamas žmogaus

laikiškumas ir laikinumas. Iškeliamas žmogaus gyvenimo beprasmiškumas. Baigtinė žmogaus

egzistencija pasaulyje ir jos įprasminimas – pagrindinė egzistencializmo problema.

Egzistencializmo srovė ypatinga dar ir tuo, kad savo idėjoms išreikšti dažnai rinkosi meninę,

literatūrinę kalbą, kurioje tarsi persikūnydavo į kitą asmenį.

2. Pagal požiūrį į tikėjimą, egzistencializmas yra skirstomas į „krikščioniškąjį“ ir

„ateistinį“. Krikščioniškieji egzistencialistai savo idėjas paremia Dievo buvimu. Tuo tarpu ateistinio

mąstymo filosofų idėjos yra paremtos Dievo neigimu. Iškeliamas žmogaus laisvas pasirinkimas

kurti, veikti.

3. Atlikus egzistencializmo atstovų A. Camus‘o - „Krytis“, „Maras“, „Svetimas“,

„Sizifo mitas“, „Kaligula“; J. P. Sartre‘o - „Šleikštulys“ ir F. Kafkos - „Metamorfozė“, „Procesas“,

„Pilis“ kūrinių analizę, paaiškėjo, kad egzistencializmo atstovai savo idėjas „paslėpė“ romanų

veikėjų personažuose, tik tam pasirinko meninę, literatūrinę kalbą. Mąstytojai personažus sugebėjo

„nupiešti“ taip, kad mes juose išvystume patys save, arba bent jau susimąstytume apie problemas,

kurios pateikiamos literatūriniuose kūriniuose. Literatūros kūrinių personažai jaučiasi vieniši,

svetimi šiame pasaulyje. Susiduria su kasdieniu nuoboduliu, gyvenime nemato prasmės.

4. Atlikus tyrimą, pasitvirtino darbo pradžioje išsikelta hipotezė, kad šiomis dienomis

pamatinės egzistencializmo idėjos yra vis dar aktualios. Tačiau jaunų žmonių kasdienybėje dar

daugiau pesimizmo negu XX amžiuje. Šiuolaikinio jaunimo gyvenime kiekvienas nusivylimas ar

nesėkmė suponuoja beprasmiškumo jausmą. Užklupus menkutei nesėkmei, teigia, kad gyvenimas

neturi prasmės, nes jis, kaip teigė egzistencializmo krypties atstovai, neišvengiamai baigsis mirtimi.

Moksleiviai beprasmiškais laiko dalykus, būsenas, kurios yra epizodinės, kartais mus aplankančios,

bet praeinančios, pvz. Kad einamuoju momentu neturi šalia mylimo žmogaus. Kai žmogus neturi

didesnių bėdų, kiekviena mažytė problema atrodo nepakeliama ir kaip visiška beprasmybė.

5. Teorinė dalis ir atliktas tyrimas, įrodantis egzistencialistų problemų aktualumą ir

šiais laikais (ypač jaunimo tarpe), rodo, kad šios filosofinės krypties autorius būtina nagrinėti per

etikos pamokas vyresnėse klasėse, nes egzistencializmo filosofija, ypač literatūrinė jos raiška,

padėtų geriau jaunimui suprasti save, savo vertybes, santykius su aplinkiniais, laisvės ir

atsakomybės ryšį.

65

LITERATŪRA

1. Anilionytė, L. Egzistencializmo etika. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas.

Vilnius, 1999.

2. Anujis, Ž. XX a. prancūzų dramos//Kaligula. Vilnius, Vaga, 1988.

3. Baranova, J. Etika: filosofija kaip praktika. Tyto alba, Vilnius, 2002.

4. Baranova, J. Filosofija ir literatūra. Priešpriešos, paralelės, sankirtos. Tyto alba,

Vilnius, 2006.

5. Baranova, J. Filosofinė etika: prasmė ir laisvė. Alma littera, 2005.

6. Baranova, J. Istorijos filosofija. Alma littera, 2000.

7. Baranova, J., Sodeika, T. Filosofinė etika: aš ir tai. Tyto alba, Vilnius, 2005.

8. Baranova, J., Sodeika, T. Filosofija: žmogus. Tyto alba, Vilnius, 2007.

9. Camus, A. Esė rinktinė. I dalis. Baltos lankos, 2008.

10. Camus, A. Krytis. Baltos lankos, 2010.

11. Camus, A. Maras. Baltos lankos, 2006.

12. Camus, A. Sizifo mitas. Baltos lankos, 2007.

13. Camus, A. Svetimas. Baltos lankos, 2009.

14. Camus, A. Užrašų knygelės. I. Regnum, 1993.

15. Gaidamavičienė, I. Repšys, J. Sodeika, T., Šliogeris, A. Egzistencijos filosofija:

istorija ir dabartis. Vilnius, Mintis, 1981

16. Girnius, J. Raštai. Vilnius, Mintis, 1991.

17. Jaspers, K. Filosofijos įvadas. Vilnius, Pradai, 1998.

18. Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos

filosofija. Vilnius, Mintis, 1974.

19. Girnius, J. Laisvė ir būtis: Karlo Jasperso egzistencinė metafizika. Aidai, 1953.

20. Greinier, R. Albert Camus: Saulė ir ūksmė. Baltos lankos, 2010.

21. Hartmann, N. Filosofijos įvadas. Pradai, Vilnius, 2001.

22. Kafka, F. Pasakojimai. Baltos lankos, 2009.

23. Kafka, F. Procesas. Novelės. Baltos lankos, 2011.

24. Kultūros, filosofijos ir meno institutas. Sud: prof. Andrijauskas, A. Egzistencijos

paradoksai: Kierkegaardo filosofijos interpretacijos. Versus aureus, 2006.

25. Nekrašas, E. Filosofijos įvadas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas,

Vilnius, 2008.

66

26. Petraitytė, A. Nuo Kierkegoro iki Kamiu. Vilnius, Pradai, 1997.

27. Petraitytė, A. Pokalbiai apie austrų rašytojus. Vilnius, Pradai, 1999.

28. Sartre, J. P. Siena. Baltos lankos, 2003.

29. Sartre, J. P. Šleikštulys. Prancūzų egzistencializmo proza. Vilnius, 2002.

30. Šervenikaitė, N. Francas Kafka. Baltos lankos, 2001.

31. Šliogeris, A. Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai. Vilnius,

Pradai, 1996.

32. Šliogeris, A. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. Mintis, 1985.

33. Zaksas, I. Katalikybė ir egzistencializmas. Vilnius, Mintis, 1983.

Publikuoti šaltiniai

1. Andrijauskas, A. Būties prasmės ieškojimai Sartre‘o egzistencializme//Literatūra ir menas. Nr.

3308, 2010-11-23.

2. Baranova, J. Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija// Metai, 2006 m. Nr. 7, liepa.

3. F. Kafka: pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika//Baltos lankos. 2007-08-21.

67

SANTRAUKA

Šiame darbe analizuojama kokia yra egzistencializmo samprata. Magistriniame darbe

pateikiamos egzistencializmo atstovų teorijos apie egzistencializmo esmę. Savo filosofinėmis

idėjomis egzistencialistai pristato keliamas problemas. Visi egzistencializmo krypties atstovai

aiškinasi būties, gyvenimo prasmės, kančios problemas. Prie egzistencinių ir neišvengiamų

problemų žmogaus gyvenime priskiriamos – kova, kaltė, nuobodulys, maištas, absurdo jausmas.

Iškeltai hipotezei patvirtinti atliktas praktinis tyrimas su 11 – 12 klasių moksleiviais.

Susumavus tyrimo rezultatus formuluotos išvados.

Egzistencializmo srovė ypatinga ir išskirtinė yra tuo, kad didelį dėmesį skiria žmogaus būčiai.

Egzistencializmas gvildena atskiro žmogaus problemas. Pabrėžiamas žmogaus laikiškumas ir

laikinumas. Iškeliamas žmogaus gyvenimo beprasmiškumas. Baigtinė žmogaus egzistencija

pasaulyje ir jos įprasminimas – pagrindinė egzistencializmo problema. Egzistencializmo srovė

ypatinga dar ir tuo, kad savo idėjoms išreikšti dažnai rinkosi meninę, literatūrinę kalbą, kurioje tarsi

persikūnydavo į kitą asmenį.

Pagal požiūrį į tikėjimą, egzistencializmas yra skirstomas į „krikščioniškąjį“ ir

„ateistinį“. Krikščioniškieji egzistencialistai savo idėjas paremia Dievo buvimu. Tuo tarpu ateistinio

mąstymo filosofų idėjos yra paremtos Dievo neigimu. Iškeliamas žmogaus laisvas pasirinkimas

kurti, veikti.

Atlikus egzistencializmo atstovų A. Camus‘o - „Krytis“, „Maras“, „Svetimas“, „Sizifo mitas“,

„Kaligula“; J. P. Sartre‘o - „Šleikštulys“ ir F. Kafkos - „Metamorfozė“, „Procesas“, kūrinių analizę,

paaiškėjo, kad egzistencializmo atstovai savo idėjas „paslėpė“ romanų veikėjų personažuose, tik

tam pasirinko meninę, literatūrinę kalbą. Mąstytojai personažus sugebėjo „nupiešti“ taip, kad mes

juose išvystume patys save, arba bent jau susimąstytume apie problemas, kurios pateikiamos

literatūriniuose kūriniuose. Literatūros kūrinių personažai jaučiasi vieniši, svetimi šiame pasaulyje.

Susiduria su kasdieniu nuoboduliu, gyvenime nemato prasmės.

Atlikus tyrimą, pasitvirtino darbo pradžioje išsikelta hipotezė, kad šiomis dienomis pamatinės

egzistencializmo idėjos yra vis dar aktualios. Tačiau jaunų žmonių kasdienybėje dar daugiau

pesimizmo negu XX amžiuje. Šiuolaikinis jaunimas gyvenimo beprasmiškumą mato beveik

kiekviename nepasisekime, nusivylime. Užklupus menkutei nesėkmei, teigia, kad gyvenimas neturi

prasmės, nes jis, kaip teigė egzistencializmo krypties atstovai, neišvengiamai baigsis mirtimi.

Moksleiviai beprasmiškais laiko dalykus, būsenas, kurios yra epizodinės, kartais mus aplankančios,

bet praeinančios, pvz. Kad einamuoju momentu neturi šalia mylimo žmogaus. Kai žmogus neturi

didesnių bėdų, kiekviena mažytė problema atrodo nepakeliama ir kaip visiška beprasmybė.

68

Teorinė dalis ir atliktas tyrimas, įrodantis egzistencialistų problemų aktualumą ir šiais laikais (ypač

jaunimo tarpe), rodo, kad šios filosofinės krypties autorius būtina nagrinėti per etikos pamokas

vyresnėse klasėse, nes egzistencializmo filosofija, ypač literatūrinė jos raiška, padėtų geriau

jaunimui suprasti save, savo vertybes, santykius su aplinkiniais, laisvės ir atsakomybės ryšį.

69

SUMMARY

This paper analysis the concept of existentialism. The master thesis presents the theories of the

representatives of existentialism on the essence of existentialism. Philosophical ideas of the

existentialists represent relevant problems. All representatives of existentialism trend develop the

problems of subsistence, meaning of life, anguish. Struggle, guilt, boredom, rebellion, feeling of

absurdity are all assigned to existential and inevitable problems that a person faces in life.

To justify the hypothesis, a practical study has been made, which involves 11-12 grade students.

After summarizing the results of the study, the conclusions have been made.

Existentialism trend is special and exceptional for paying special attention to the subsistence of a

human being. Existentialism examines the problems of individual people. Temporality and

impermanence of a human life are emphasized. Futility of the human life is highlighted. Finite

human existence in the world and its meaning is the main problem of existentialism. This trend is

also specific for choosing artistic, literary language, which helped to reincarnate into other person.

Depending on the attitude to faith, existentialism is divided into “Christian” and “atheistic”.

Christian existentialists base their ideas on the existence of God. While the ideas of atheistic

philosophers are based on the denial of God. Free choice of a person to create, act is amplified.

After analysing the works of the representatives of existentialism – The Fall, The Plague, The

Guest, Caligula by A. Camus, Nausea by J. P. Sartre and The Metamorphosis, The Trial, by F.

Kafka became clear that the representatives of existentialism “concealed” their ideas inside the

characters of the novels by choosing artistic, literary language. The thinkers managed to “draw” the

characters for us to see ourselves in them or at least to give a pause to think about the problems

presented in the literary works. Characters of the literary works feel forlorn, extraneous in this

world. They face the everyday boredom and see no meaning in life.

This study confirmed the hypothesis that nowadays the fundamental ideas of existentialism are still

relevant. However, there is even more pessimism in everyday life of young people now than it was

in the XX century. Contemporary youth see futility of life in almost every failure, disappointment.

In case of facing an insignificant failure, they state that life has no meaning because it is inevitably

going to end in death, as it was stated by the representatives of existentialism. Students consider

episodic things, states of minds, which we experience from time to time and which usually pass, as

meaningless, for example, not having a person you love by your side at a time. When a person does

not have more serious problems, every small problem seems to be oppressive and is considered as a

total senselessness.

70

The theoretical part and the practical study, proving the relevance of the existential problems

nowadays (especially between young people), show that the authors of this philosophical trend are

to be analysed during the ethics lessons in the higher grades at school because existentialism

philosophy, especially its literary expression, would help young people to get to know themselves

better, as well as their values, relationships with other people, relation between freedom and

responsibility.

71

PRIEDAI:

Priedas Nr. 1

Anketa

Gerbiami respondentai, LEU taikomosios etikos specialybės II kurso magistratūros

kurso studentė, šiuo metu atlieka tyrimą – egzistencializmo krypties atstovų formuluotų problemų

aktualumas šiomis dienomis, jaunimo terpe. Gauti rezultatai bus naudojami apibendrintai.

Respondentams garantuojamas atsakymų anonimiškumas.

Pildydami anketą, pažymėkite labiausiai Jums tinkantį atsakymą. Į atvirus klausimus,

pateikite kuo išsamesnius duomenis.

Nuoširdžiai dėkoju,

LEU taikomosios etikos spec.

II magistratūros kurso

Studentė

Eglė Pažėraitė

1. Ar sutinkate su egzistencialistų nuomone, kad mūsų gyvenimas yra beprasmis, nes jis

neišvengiamai baigiasi mirtimi?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

2. Ar pritariate egzistencialistų nuomonei, kad žmogus tampa tuo, kuo pats save padaro?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

72

3. Ar Jums teko kada nors susidurti su žmonėmis, kurie Jus naudojo kaip priemonę tikslui

pasiekti?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

Galbūt ir Jums teko taip pasielgti? Parašykite savo patirtį.

4. Ar Jums teko kada nors, patyrus nesėkmę sakyti, kad esate nieko vertas?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

5. Ar Jums teko kada nors susidurti su nepagrįstos baimės jausmu, kai jaučiate baimę, bet

nežinote kodėl?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

6. Ar Jums teko kada nors prarasti tai, kam pasiekti dėjote visas pastangas?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

7. Ar Jums teko pajusti kančią, virpulį, baimę, po kurio supratote, ką iki šiol darėte ne taip?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

Galbūt po to įvykio pradėjote kitaip žiūrėti į kasdienius dalykus, kurie Jums anksčiau atrodė

nereikšmingi? Pasidalinkite, prašau, savo nuomone.

73

8. Ar pritariate vokiečių filosofo K. Jasperso nuomonei, kad žmogiškoji laisvė reiškiasi

pasirinkimu? Kažką pasirinkdami įgyjame kažką viena, bet prarandame visas kitas

galimybes, kurias galėjome turėti jei nebūtume pasirinkę konkretaus dalyko.

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

9. Ar sutinkate su vokiečių filosofo K. Jasperso nuomone, kad realizuodami kurią nors

galimybę, mes apribojame kito žmogaus laisvę?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

10. Kaip Jūs manote, ar mes, žmonės, esame pajėgūs keisti situacijas į kurias kasdien

patenkame?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

11. Kaip Jūs manote, kokių situacijų žmogus negali pakeisti? Pasidalinkite savo mintimis.

12. Kaip Jūs manote, kokias situacijas žmogus turi neišvengiamai išgyventi? Be kokių situacijų

nepraeina žmogaus gyvenimas? Pasidalinkite savo mintimis.

13. Ar esate atsidūrę situacijoje, kai iš gyvenimo tikėjotės vieno, o nutiko visai kas kita?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

74

14. Ką Jūs laikote absurdu? Pasidalinkite savo nuomone.

15. Ar Jums yra tekę susidurti su absurdu (atsidurti beprasmiškoje situacijoje)?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

Kokia tai buvo situacija? Gal galėtumėte pasidalinti savo mintimis?

16. Ar sutinkate su prancūzų filosofo A. Kamiu nuomone, kad žmogus yra tik kažkoks taškas

laiko kreivėje, kuri neišvengiamai baigsis mirtimi?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

17. Kokia Jūsų nuomonė savižudybės klausimu? Pasidalinkite savo mintimis.

o Padeda išspręsti iškilusias problemas

o Tai žmogaus silpnumo požymis

18. Kaip Jūs manote, ar maištas prieš absurdą (beprasmybę) duoda kokių nors teigiamų vaisių?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

19. Ar esate atsidūręs tokioje situacijoje, kai maištas prieš absurdą (beprasmybę, pasaulio

neprotingumą, netobulumą) Jums suteikė viltį?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

Kokia tai buvo situacija? Gal galėtumėte pasidalinti savo patirtimi?

75

20. Ar Jūsų išgyventas, patirtas maištas padėjo Jums apginti Jūsų žmogiškąjį orumą? Ar

pakilote savo paties akyse?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

21. Ar sutinkate su prancūzų filosofo A. Kamiu nuomone, kad maištas nenuveda prie jokios

pergalės, nes žmogus gyvena absoliučios mirties perspektyvoje? (kažkada mirsime visi).

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

22. Ar Jums gyvenime yra taip buvę, kad jautėtės visiškai vienišas šiame pasaulyje?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

Gal galėtumėte pasidalinti savo patirtimi?

23. Ar kartais Jūs jaučiatės taip, tarsi Jus supantis pasaulis yra svetimas?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

24. Ar Jūs kada nors bandėte sukurti gyvenimui prasmę? Kokiais metodais? Gal

galėtumėte pasidalinti savo patirtimi?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

76

25. Ar Jūs tikite Dievu?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

26. Ar sutinkate su egzistencializmo atstovo Ž. P. Sartro nuomone, kad jeigu nėra

Dievo, tai viskas galima, nes nėra kas nulemtų mūsų gyvenimą?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

27. Kaip Jūs manote, ar žmogaus gyvenimas yra nulemtas, ar mes patys esame savo

likimo kūrėjai?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

28. Ar Jūs jaučiatės laisvas šiame pasaulyje?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

Jei ne, tai kas riboja Jūsų laisvę? Pasidalinkite savo mintimis.

29. Ar Jums teko atsidurti tokioje situacijoje, kai pajutote atsidūrę, tarsi ne savo laiku?

o Taip

o Ne

o Iš dalies

o Neturiu nuomonės

77

Priedas Nr. 2

1. Ar sutinkate su egzistecialistų nuomone, kad mūsų gyvenimas yra beprasmis, nes jis

neišvengiamai baigiasi mirtimi?

14%

56%

30%Taip

Ne

Iš dalies

78

Priedas Nr. 3

2. Ar pritariate egzistencialistų nuomonei, kad žmogus tampa tuo kuo pats save padaro?

62%

2%36%

Taip

Ne

Iš dalies

79

Priedas Nr. 4

3. Ar Jums teko kada nors susidurti su žmonėmis, kurie Jus naudojo kaip priemonę tikslui pasiekti?

50

18 18

20

10

20

30

40

50

60

Taip Ne Iš dalies Neturiu nuomonės

Atsakymų variantai

Ats

akiu

sių

jų s

kaič

ius

80

Priedas Nr. 5

64

12 12

0

10

20

30

40

50

60

70

Atsakiusiųjų skaičius

Taip Ne Iš dalies

Atsakymų variantai

4. Ar Jums teko kada nors, patyrus nesėkmę sakyti, kad esate nieko vertas?

81

Priedas Nr. 6

68

614

0

10

20

30

40

50

60

70

Atsakiusiųjų skaičius

1

Atsakymų variantai

5. Ar Jums teko kada nors susidurti su nepagrįstos baimės jausmu, kai jaučiate baimę, bet nežinote kodėl?

Taip

Ne

Iš dalies

82

Priedas Nr. 7

6. Ar Jums teko kada nors prarasti tai, kam pasiekti dėjote visas pastangas?

55%

27%

18%

Taip

Ne

Iš dalies

83

Priedas Nr. 8

7. Ar Jums teko pajusti kančią, virpulį, baimę, po kurio supratote, ką iki šiol darėte ne taip?

64%7%

21%

7% 1%Taip

Ne

Iš dalies

Neturiu nuomonės

Neatsakė į klausimą

84

Priedas Nr. 9

8. Ar pritariate vokiečių egzistencialisto K. Jaspers nuomonei, kad žmogiškoji laisvė reiškiasi

pasirinkimu? Kažką pasirinkdami, įgyjame kažką vieną, bet prarandame visas kitas galimybes, kurias galėjome turėti, jei nebūtume pasirinkę konkretaus

dalyko.

52

4

30

10102030405060

Taip Ne Iš dalies Neatsakė įklausimą

Atsakymų variantai

Ats

akym

ų s

kaič

ius

85

Priedas Nr. 10

9. Ar sutinkate su vokiečių egzistencialisto K. Jaspers nuomone, kad realizuodami kurią nors galimybę, mes apribojame kito žmogaus laisvę?

20%

26%48%

3% 3%Taip

Ne

Iš dalies

Neturiu nuomonės

Neatsakė į klausimą

86

Priedas Nr. 11

34

4

48

205

101520253035404550

Atsakiusiųjų skaičius

1

Atsakymų variantai

10. Kaip Jūs manote, ar mes, žmonės esame pajėgūs keisti situacijas i kurias kadien patenkame?

Taip

Ne

Iš dalies

Neatsakė į klausimą

87

Priedas Nr. 12

13. Ar esate atsidūrę tokioje situacijoje, kai iš gyvenimo tikėjotes vieno, o nutiko visai kas kita?

72%

5%

16%

7%

Taip

Ne

Iš dalies

Neatsakė į klausimą

88

Priedas Nr. 13

58

8

10

6

6

0 20 40 60

Atsakiusiųjų skaičius

1

Ats

akym

ų v

aria

nta

i

15. Ar Jums yra tekę susidurti su absurdu (atsidurti beprasmiškoje siruacijoje)?

Neatsakė į klausimą

Neturiu nuomonės

Iš dalies

Ne

Taip

89

Priedas Nr. 14

16. Ar sutinkate su prancūzų filosofo A. Camus nuomone, kad žmogus yra tik kažkoks taškas laiko

kreivėje, kuri neišvengiamai baigsis mirtimi?

36%

16%

43%

5%

Taip

Ne

Iš dalies

Neatsakė į klausimą

90

Priedas Nr. 15

0

10

20

30

40

50

60

Atsakiusiųjų skaičius

Padedaišspręstiiškilusias

problemas

Neatsakė įklausimą

Atsakymų variantai

17. Kokia Jūsų nuomonė savižudybės klausimu?

Padeda išspręstiiškilusias problemas

Tai žmogaus silpnumopožymis

Neatsakė į klausimą

91

Priedas Nr. 16

18. Kaip Jūs manote, ar maištas prieš absurdą (beprasmybę) duoda kokių nors teigiamų vaisių?

25%

31%

30%

9% 5%Taip

Ne

Iš dalies

Neturiu nuomonės

Neatsakė į klausimą

92

Priedas Nr. 17

19. Ar esate atsidūręs tokioje situacijoje, kai maištas prieš absurdą (beprasmybę, pasaulio neprotingumą)

Jums suteikė viltį?

0

10

20

30

40

Taip Ne Iš dalies Neturiunuomonės

Neatsakė įklausimą

Atsakymų variantai

Ats

akiu

sių

jų s

kaič

ius

93

Priedas Nr. 18

0 5 10 15 20 25 30

Atsakiusiųjų skaičius

Taip

Ne

Iš dalies

Neturiu nuomonės

Neatsakė į klausimą

Ats

akym

ų v

aria

nta

i

20. Ar Jūsų išgyventas maištas padėjo Jums apginti Jūsų žmogiškajį orumą? Ar pakilote savo

paties akyse?

94

Priedas Nr. 19

21. Ar sutinkate su prancūzų filosofo A. Camus nuomone, kad maištas nenuveda prie jokios pergalės, nes žmogus gyvena

absoliučios mirties perspektyvoje?

14%

51%

25%

5% 5%Taip

Ne

Iš dalies

Neturiu nuomonės

Neatsakė į klausimą

95

Priedas Nr. 20

22. Ar Jums gyvenime yra taip buvę, kad jautėtės visiškai vienišas šiame pasaulyje?

68%

14%

11%

2%

5%

Taip

Ne

Iš dalies

Neturiu nuomonės

Neatsakė į klausimą

96

Priedas Nr. 21

23. Ar kartais Jūs jaučiatės taip, tarsi Jus supantis pasaulis yra svetimas?

50%

11%

32%

2%5%

Taip

Ne

Iš dalies

Neturiu nuomonės

Neatsakė į klausimą

97

Priedas Nr. 22

0

10

20

30

40

50

60

Atsakiusiųjų skaičius

Taip Ne Iš dalies Neturiunuomonės

Neatsakė įklausimą

Atsakymų variantai

24. Ar Jūs kada nors bandėte sukurti gyvenimui prasme?

98

Priedas Nr. 23

25. Ar Jūs tikite Dievu?

34

20

26

4 405

10152025303540

Taip Ne Iš dalies Neturiunuomonės

Neatsakė įklausimą

Atsakymų variantai

Ats

akiu

sių

jų s

kaič

ius

99

Priedas Nr. 24

26. Ar sutinkate su prancūzų egzistencialisto Ž. P. Sartre nuomone, kad jeigu nėra Dievo, tai viskas galima, nes nėra

kas nulemtų mūsų gyvenimą?

16%

60%

14%5% 5%

Taip

Ne

Iš dalies

Neturiu nuomonės

Neatsakė į klausimą

100

Priedas Nr. 25

27. Kaip Jūs manote, ar žmogaus yra nulemtas, ar mes patys esame savo likimo kūrėjai?

38%

62%

Nulemtas

Mes patys esame kūrėjai

101

Priedas Nr. 26

28. Ar Jūs jaučiatės laisvas šiame pasaulyje?

20%

27%48%

5%

Taip

Ne

Iš dalies

Neatsakė į klausimą

102

Priedas Nr. 27

29. Ar Jums teko atsidurti tokioje situacijoje, kai jautėtės tarsi gimę ne savo laiku?

63%

20%

7%

5%5%

Taip

Ne

Iš dalies

Neturiu nuomonės

Neatsakė į klausimą

103

AKADEMINIO SĄŽININGUMO DEKLARACIJA DĖL „GYVENIMO PRASMĖS IR ABSURDO SAMPRATOS A. CAMUS‘O,

K. JASPERSO, J. P. SARTRE‘O ir F. KAFKOS EGZISTENCINĖJE FILOSOFIJOJE“ DARBO [2012-05-24]

Patvirtinu, kad prieš įteikdamas darbą susipažinau su Etikos didaktikos katedros mokslinių darbų rašymo ir gynimo tvarka, Akademinio sąžiningumo gairėmis bei patvirtinu, jog katedrai įteikiamas darbas:

1. Atliktas savarankiškai ir nepažeidžiant Akademinio sąžiningumo gairių reikalavimų. 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje. 3. Darbe pateikiamas visas naudotos literatūros sąrašas. 4. Darbas atitinka Mokslinių darbų rašymo ir gynimo tvarkos reikalavimus.

Vardas, pavardė parašas

104