teismų praktikos dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo apžvalgA

Įvadas21.Sutartinės atsakomybės samprata, taikymo ypatumai ir santykis su deliktine atsakomybe42.Neteisėti veiksmai – sutarties neįvykdymas102.1.Bendrosios pastabos102.2.Pagrindai konstatuoti sutarties pažeidimą122.3.Profesinės veiklos vykdymo reikšmė konstatuojant neteisėtus veiksmus212.4.Klasifikacijos į prievoles užtikrinti rezultatą ir prievoles dėti maksimalias pastangas reikšmė konstatuojant neteisėtus veiksmus233.Kaltė253.1.Nuostolių mažinimas esant kreditoriaus kaltei304.Priežastinis ryšys375.Žala415.1.Žalos dydžio mažinimas CK 6.251 straipsnio 2 dalies pagrindu485.2.Sutartinės atsakomybės ribojimas šalių susitarimu496.Atleidimas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos51Išvados55

Įvadas

Sutarties sudarymas – vienas dažniausiai pasitaikančių prievolių atsiradimo pagrindų, kuriuo šalys laisva ir tarpusavyje suderinta valia susisaisto prievoliniais teisiniais santykiais. Tačiau praktikoje sutartys ne visada vykdomos tinkamai. Sutarties netinkamas vykdymas (pažeidimas) gali lemti, kad asmuo, kuriam netinkamai įvykdyta sutartis, patirs nuostolių. Todėl sutartinės atsakomybės tikslas – atlyginti nukentėjusio nuo sutarties neįvykdymo asmens nuostolius, kad jis atsidurtų tokioje padėtyje, tarsi sutarties pažeidimo nebūtų buvę.

Įgyvendindamas minėtą tikslą įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) XXII skyriuje įtvirtino tiek bendrąsias civilinės atsakomybės (CK 6.245–6.255 straipsniai), tiek specialiąsias sutartinės atsakomybės (CK 6.256–6.262 straipsniai) nuostatas. Tam, kad būtų galima atsakyti į klausimą, ar asmuo, kuris neįvykdydamas sutarties padarė žalą kontrahentui, turi ją atlyginti, būtina tinkamai sistemiškai taikyti šias taisykles. Siekiant taikyti sutartinę atsakomybę reikia nustatyti šios atsakomybės sąlygų visetą, taip pat įsitikinti, ar nėra atsakomybę mažinančių ar ją šalinančių aplinkybių.

Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įgyvendindamas viešąją kasacijos funkciją, užtikrina vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aktualu apžvelgti per CK gyvavimo laikotarpį susiklosčiusią nuosekliai ir gausiai plėtojamą teismo praktiką sutartinės atsakomybės taikymo bylose. Todėl šios apžvalgos tikslas – pateikti apibendrintą kasacinio teismo praktiką, kurioje atsispindėtų sistemiškas sutartinės atsakomybės nuostatų taikymas.

Įgyvendinant apžvalgos tikslą, joje analizuojamos visos sutartinės atsakomybės sąlygos bei jų taikymo praktinės problemos. Tai lėmė ir atitinkamą apžvalgos struktūrą. Po įvadinės dalies pirmiausia atskleidžiamas sutartinės ir deliktinės atsakomybės santykis ir sąveika. Antroje dalyje analizuojami neteisėti veiksmai sutartinės atsakomybės kontekste. Nemažas dėmesys skiriamas įvairiems praktikoje pasitaikiusiems sutarties pažeidimo atvejams ir būdams. Trečioje dalyje analizuojama kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga, aptariama verslininko atsakomybė specifika, analizuojama kreditoriaus kaltė, kaip pagrindas mažinti atlygintinos žalos dydį. Ketvirtoje dalyje nagrinėjamos priežastinio ryšio taikymo problemos – teisinis ir faktinis priežastinis ryšys. Penktoje dalyje analizuojama žala, kurios atlyginimas dažniausiai yra susijęs su lūkesčio intereso gynimu. Šioje dalyje taip pat nagrinėjama negautų pajamų specifika, galimybė mažinti žalą, susitarti dėl žalos dydžio ribojimo. Šeštoje dalyje analizuojamas atleidimas nuo sutartinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos (lot. force majeure). Pabaigoje pateikiamos išvados.

Nors neturtinės žalos atlyginimas sutartinės atsakomybės atveju gali būti aktualus, šis klausimas apžvalgoje neanalizuotas, nes kasacinio teismo praktikoje ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo kilę iš vartojimo santykių. Šis klausimas analizuotas biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 33 paskelbtoje apžvalgoje („Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II“). Taip pat neanalizuojamos netesybos ir palūkanos kaip sutartinės atsakomybės forma, nes biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 37 buvo paskelbta netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga.

Rengiant apžvalgą remtasi ne tik kasacinio teismo praktika, bet ir teisės doktrina. Prie doktrinos priskirtini ir privalomosios teisinės galios neturintys teisės aktai (angl. soft law). Daugiausiai naudotasi Jungtinių Tautų Privatinės teisės vienodinimo instituto parengtais tarptautinių komercinių sutarčių principais (toliau – UNIDROIT principai)[footnoteRef:1]. UNIDROIT principų 1994 m. redakcija buvo reikšmingas CK rengimo šaltinis, todėl šiuose principuose įtvirtintos pavyzdinės taisyklės padeda geriau suprasti tam tikras CK nuostatas. Taip pat remiamasi Europos sutarčių teisės principais[footnoteRef:2] ir Bendrąja pagrindų sistema[footnoteRef:3] (toliau – DCFR). [1: UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. 2016 ed. [interaktyvus]. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: .] [2: Principles of European Contract Law [interaktyvus]. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: .] [3: Von Bar, C., et al. Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law Draft Common Frame of Reference (DCFR). Sellier European Law Publishers, 2009, p. 874–875.]

Pateikta praktikos analizė turėtų padėti teismams spręsti ginčus, susijusius su sutartinės atsakomybės taikymu. Pažymėtina, kad apžvalgoje pateikiami išaiškinimai, kurie yra suformuluoti ne cituojamose kasacinio teismo nutartyse, vertintini kaip metodinio pobūdžio medžiaga, neturinti oficialiai paskelbtos teismų praktikos reikšmės.

1. Sutartinės atsakomybės samprata, taikymo ypatumai ir santykis su deliktine atsakomybe

CK 6.245 straipsnis nustato, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). 4 dalyje, kuri apibrėžia deliktinę atsakomybę, nustatytas pagrindinis sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo kriterijus – deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.

Teisės doktrinoje pažymima, kad sutarčių teisė gina lūkesčių (angl. expectation) interesą, o deliktų – tikrumo (angl. reliance)[footnoteRef:4]. Sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Būtent taip pasireiškia lūkesčių intereso gynyba. Tokia žalos atlyginimo apimtis įtvirtinta Europos sutarčių teisės principų 9:502 straipsnyje[footnoteRef:5], DCFR III.–3:702 straipsnyje [footnoteRef:6] ir kasacinio teismo praktikoje[footnoteRef:7]. Savo ruožtu aiškindamas deliktinės atsakomybės paskirtį kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš esmės deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės), taigi deliktinės atsakomybės taikymo tikslas – grąžinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto[footnoteRef:8]. Deliktų teisė visų pirma gina tokias vertybes kaip gyvybė, sveikata, laisvė, nuosavybė. [4: Red. Sagatys, G. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: pirmieji dešimt galiojimo metų. Mokslo studija, Mykolo Romerio universitetas, 2013, p. 1011.] [5: Principles of European Contract Law [interaktyvus]. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: .] [6: Von Bar, Ch., et al. Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law Draft Common Frame of Reference (DCFR). Sellier European Law Publishers, 2009, p. 942.] [7: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-969/2018, 17 punktas; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015.] [8: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018, 29 punktas.]

Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, jog šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai[footnoteRef:9]. Deliktinės atsakomybės santykis atsiranda tarp nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens iki žalos padarymo momento nesant teisinio santykio. [9: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018, 22 punktas.]

Sutarties uždarumo principas lemia, kad sutartinė atsakomybė paprastai kyla tik sutartimi susisaisčiusiems asmenims, o deliktinė atsakomybė gali kilti bet kuriam žalą padariusiam teisės subjektui. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, skirtingai nei įstatymas, kuris nustato privalomas elgesio taisykles neapibrėžtam asmenų ratui, sutartis yra suderintos šalių valios išraiška, kai nustatomos tik šalims privalomos elgesio taisyklės. Šalys sutartyje negali nustatyti trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis[footnoteRef:10]. [10: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-687/2017, 14 punktas.]

Viena iš sutarties uždarumo principo išimčių – sutartis trečiojo asmens naudai. Taip yra todėl, kad trečiasis asmuo, kuris pats nesudaro sutarties, tačiau jam suteikiama teisė priimti iš sutarties gaunamą naudą (įgyti reikalavimo teisę), iš esmės tampa sutarties šalimi. Sutarties trečiojo asmens naudai tikslas – išvengti papildomos sutarties sudarymo, kai vietoj dviejų sutarčių (pavyzdžiui, vienos tarp užsakovo ir vykdytojo, antros tarp pradinio vykdytojo ir naudos gavėjo) sudaroma viena[footnoteRef:11]. [11: Von Bar, C., et al. Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law Draft Common Frame of Reference (DCFR). Sellier European Law Publishers, 2009, p. 644.]

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog sutarties trečiojo asmens naudai esmė – sutarties šalis gali nustatyti, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, ir taip jam sukurti reikalavimo teisę dėl šios prievolės vykdymo. Kaip sutarties uždarumo principo išimtis vertinamas teisių perėmimas (CK 6.190 straipsnio 1 dalis, kt.) ir kiti įstatyme nustatyti atvejai. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį[footnoteRef:12]. Tai reiškia, kad kai netinkamai vykdoma sutartis trečiojo asmens naudai, naudos gavėjas įgyja teisę reikalauti atlyginti nuostolius sutartinės atsakomybės pagrindu. [12: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014.]

Tam tikrais atvejais, nors šalis sieja arba siejo sutartiniai santykiai, žalos atlyginimo pagrindu gali būti deliktinė atsakomybė. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai sutartis pripažįstama negaliojančia dėl vienos iš šalių kaltės, žala atlygintina deliktinės atsakomybės pagrindu. Taip yra todėl, kad sutarties negaliojimas ab initio (nuo pradžių) reiškia, jog išnyko teisinis pagrindas (sutartis) sutartinei atsakomybei kilti.

Kitas atvejis, kai žala, susijusi su sutartiniais santykiais, atlygintina deliktinės atsakomybės pagrindu, – CK 6.292–6.300 straipsniuose nustatyta galimybė reikalauti žalos atlyginimo dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų. Šių taisyklių tikslas – suteikti vartotojui, patyrusiam CK 6.299 straipsnyje nurodytą žalą, gynybos būdą prieš gamintoją ar paslaugos teikėją, nepriklausomai nuo to, ar pastaruosius sieja sutartiniai santykiai su nukentėjusiu asmeniu.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. <...> Taigi, esant sutartiniams šalių santykiams deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę[footnoteRef:13]. [13: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015.]

Siekiant taikyti civilinę atsakomybę konkrečioje byloje būtina identifikuoti jos rūšį, kad būtų galima tinkamai nustatyti tos atsakomybės rūšies taikymo sąlygas. Pavyzdžiui, vienoje iš kasacinio teismo bylų, be kita ko, spręsta dėl sutartinės ar deliktinės atsakomybės pagrindu priteistinos žalos. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas S. M. buvo sudarę ilgalaikę 19,9612 ha žemės sklypo nuomos sutartį. Žemės sklypo plane nurodyta, kad bendras sklypo plotas yra 27,3308 ha, iš kurių 19,9612 ha yra žemės ūkio paskirties žemė, o 4,1258 ha – saugotini medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje. Sutartis nustatė nuomininkui teisę kirsti prižėlusius medžius ir krūmus. Atsakovas R. J. M., atsakovo S. M. tėvas, sudarė sutartį su UAB „Šilrausa“ dėl krūmynų nuomojamame sklype išpjovimo. UAB „Šilrausa“ pasamdė trečiuosius asmenis UAB „Valkirsta“, G. K. ir V. S., kad šie atliktų kirtimo darbus. Molėtų rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje atsakovas R. J. M. nubaustas už neteisėtą krūmų ir pavienių medžių iškirtimo organizavimą. Civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai S. M. ir R. J. M. netinkamai vykdė sudarytą nuomos sutartį ir pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Jie galėjo ir turėjo užtikrinti, kad atlikdami kirtimo darbus kiti asmenys nepažeistų nustatytų reikalavimų, tačiau to nepadarė. R. J. M., sudaręs sutartį su UAB „Šilrausa“ dėl kirtimo, netinkamai nurodė kirtimo ribas ir tokiu būdu neužtikrino, kad nebūtų padaryta žala ieškovui. UAB „Šilrausa“ minėtos sutarties pagrindu iškirto ne tik krūmynus, bet ir mišką (kuriam kirsti reikalingas leidimas, o tokio įmonė neturėjo), nepatekusį į sudarytos nuomos sutarties dalyką, taip padarydama ieškovui žalą. Gera valia atsakovai nesutiko atlyginti padarytos žalos. Kadangi atsakovus siejo bendri neteisėti veiksmai, jie prisidėjo prie žalos padarymo ir dėl jų veiksmų ieškovas patyrė žalą, todėl teismas nusprendė ieškinį tenkinti visiškai.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su minėta išvada, sprendimo dalį dėl S. M. solidariosios atsakomybės panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – R. J. ieškinį atsakovui S. M. atmetė. Teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent atsakovas S. M. inicijavo ar organizavo krūmų ir medžių kirtimą ieškovui priklausančiame sklype. Sklypo dalis, kurioje iškirstas miškas, pagal S. M. ir ieškovo sudarytą ilgalaikę žemės sklypo nuomos sutartį šiam atsakovui nebuvo išnuomota. Byloje neįrodyta, kad S. M. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kuriuos priežastiniu ryšiu būtų galima susieti su ieškovui padaryta žala. Byloje nustatyta, kad žala ieškovui buvo padaryta, kai kitas atsakovas – R. J. M. – vienvaldiškai sudarė sutartį su UAB „Šilrausa“ dėl krūmynų kirtimo. Kasacinis teismas pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad S. M. kaip sutarties su ieškovu šalis nepažeidė nei sutartyje nustatytų įsipareigojimų, nei bendrosios rūpestingumo pareigos pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį[footnoteRef:14]. Nustatyta, kad žalą padarė R. J. M. delikto pagrindu. [14: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-687/2017, 23 punktas.]

Galimos situacijos, kai tam tikrą teisės pažeidimą padaro keli asmenys, o nukentėjusįjį sutartiniai santykiai sieja tik su vienu (ar keliais) iš jų. Tokiu atveju žalą padariusiems asmenims pareiga ją atlyginti kyla skirtingais pagrindais. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos nedraudžia ieškovei pasirinkti konkretaus savo teisių gynybos būdo – reikšti reikalavimą dėl sutartinės atsakomybės taikymo savo kontrahentui ar reikalauti deliktinės atsakomybės taikymo subjektui, su kuriuo ieškovės nesieja sutartiniai teisiniai santykiai[footnoteRef:15]. [15: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015.]

Kai ieškovo ir atsakovo nesieja tiesioginiai sutartiniai santykiai, tačiau egzistuoja sutartys, siejančios byloje dalyvaujančius asmenis, šių sutarčių sąlygų pažeidimai gali turėti esminę reikšmę bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimui konstatuoti ir deliktinei atsakomybei taikyti. Pavyzdžiui, vienoje byloje bendrovė „Bradley Enterprises Limited“ (ieškovė) sudarė sutartį su bendrove „Spelden Management S. A.“ (trečiasis asmuo) dėl naftos produktų krovos ir transportavimo paslaugų teikimo. Šalys susitarė, kad ieškovė tiekia įsigytus degalus, o trečiasis asmuo priima saugoti, krauti naftos produktus, teikti transporto ir ekspedijavimo aptarnavimo paslaugas. Trečiasis asmuo ir BUAB „Metoil“ (atsakovė) sudarė sutartį dėl bendradarbiavimo perkraunant naftos produktus UAB „Krovinių terminalas“ (atsakovė) terminale, kuria UAB „Metoil“ (terminalo operatorius) įsipareigojo priimti naftos produktus saugoti terminale, juos perkrauti ir teikti kitas paslaugas. UAB „Metoil“ ir UAB „Krovinių terminalas“ sudarė operatoriaus sutartį, pagal kurią terminalas įsipareigojo operatoriaus nurodymu priimti naftos produktus saugoti, krovos darbams, laiku ir tinkamai suteikti visas reikiamas paslaugas operatoriui ir (ar) jo klientams, užtikrinti operatoriaus ir (ar) jo klientų pateiktų produktų kiekio ir kokybės perdavimą ir tinkamą perkrovimą. Atgabenus dalį ieškovei priklausančio benzino į UAB „Krovinių terminalas“, trečiasis asmuo, vykdydamas ieškovės instrukcijas, pateikė nurodymus dėl dalies ieškovei priklausančių degalų pakrovimo į laivus. Tačiau dalis ieškovei priklausančių degalų buvo realizuota be jos sutikimo. Dėl šių priežasčių ieškovė delikto pagrindu pareikalavo žalos atlyginimo iš atsakovių.

Išnagrinėjęs bylą, kasacinis teismas nurodė, kadangi ieškovės ir atsakovių nesieja tiesioginiai sutartiniai teisiniai santykiai, tai, ieškovei pareiškus reikalavimą joms taikyti deliktinę civilinę atsakomybę, nekyla sutartinės ir deliktinės civilinės atsakomybės konkurencija. Tačiau tai nepaneigia teismo pareigos sprendžiant, ar egzistuoja atsakovių deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, be kitų reikšmingų aplinkybių, atsižvelgti ir įvertinti tai, kad šalis sieja sutartiniai santykiai dėl naftos produktų – jų transportavimo, ekspedijavimo, saugojimo, perkrovimo ir šių paslaugų aptarnavimo. Nustatyti byloje dalyvaujančius asmenis siejantys sutartiniai ryšiai itin aktualūs nagrinėjamoje byloje vertinant atsakovių veiksmų teisėtumą pagal ieškovės įrodinėjamą bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, nes tiek atsakovės, tiek nurodymus joms atlikti veiksmus su ieškovės degalais teikęs trečiasis asmuo privalėjo laikytis ne tik teisės aktuose jiems nustatytų vykdomą veiklą reglamentuojančių reikalavimų ar vykdyti CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją pareigą – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos, bet ir [santykiuose su kontrahentais] konkrečių sutartinių įsipareigojimų, paslaugas teikti ir darbus atlikti taip, kaip susitarta. Konkretūs sutartiniai įsipareigojimai tarp šalių vertintini kaip jų nusistatytas lex specialis bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai atžvilgiu. Dėl to nustatinėjant veiksmų teisėtumą (net ir ieškovei pareiškus reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo), nekonstatavus aiškiai neteisėtų teisės normas pažeidžiančių veiksmų, pirmiausia vertintina veiksmų atitiktis šalių sudarytų sutarčių sąlygoms (išskyrus atvejus, jei būtų nustatyta, kad šios pažeidžia ar prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms) ir tik tuomet, jei konkreti veikla (neveikimas) nesiejama su konkrečiais sutartiniais įsipareigojimais, spręstina, ar ji vykdyta (susilaikyta nuo veiksmų) laikantis bendro pobūdžio atidumo ir rūpestingumo pareigos[footnoteRef:16]. [16: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015.]

CK 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių gynimo būdus. Šio straipsnio 6 punktas nustato, kad vienas iš gynybos būdų yra nuostolių atlyginimas. Iš esmės tai reiškia reikalavimą taikyti civilinę (sutartinę arba deliktinę) atsakomybę. Reikalavimas atlyginti nuostolius yra universalus gynybos būdas, nes, jei įstatyme nenustatyta konkretaus civilinių teisių gynimo būdo, šis gynybos būdas gali būti taikomas kumuliatyviai, alternatyviai su kitais galimais gynybos būdais, arba išimtinai. Ar tai būtų bendrieji sutarčių teisės gynybos būdai, tokie kaip reikalavimas įvykdyti sutartį natūra (CK 6.213 straipsnis), netinkamo vykdymo ištaisymas (CK 6.214 straipsnis), vienašališkas sutarties nutraukimas (CK 6.217 straipsnis), ar specialieji, kurie nustatyti atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose taisyklėse, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo (CK 6.334 straipsnis), nuomos (CK 6.485 straipsnis) ir pan., visais atvejais, teisiškai kvalifikuojant pareikštą reikalavimą taikyti tam tikrą (-us) teisių gynybos būdą (-us) ir sprendžiant dėl jo (jų) pagrįstumo, svarbu atsižvelgti į nuostolių atlyginimo kompensacinę funkciją. Nuostolių atlyginimas negali dubliuoti kito gynybos būdo arba jį viršyti tokiu būdu, kad nukentėjęs asmuo atsidurtų geresnėje padėtyje, negu būtų buvęs, jeigu sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Būtent tinkamas sutarties įvykdymas yra pagrindinis rodiklis, lemiantis tai, kiek nuostolių atlyginimas gali būti taikomas su kitais civilinėje teisėje esančiais gynybos būdais.

Kita vertus, nuostolių atlyginimas neturėtų būti painiojamas su kitais gynybos būdais. Pavyzdžiui, priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nelaikomas civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis[footnoteRef:17]. Sutartinei civilinei atsakomybei žalos (įskaitant negautas pajamas) atlyginimo forma (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnis) taikyti nepakanka sutarties neįvykdymo (pažeidimo) fakto – šio teisių gynimo būdo taikymas sietinas su dar trimis sąlygomis – žala (CK 6.249 straipsnis), priežastiniu neteisėtų veiksmų (sutarties pažeidimo) ir žalos ryšiu (CK 6.247 straipsnis) ir skolininko kalte (CK 6.248 straipsnis). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti yra būtinas šių sąlygų visetas – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę[footnoteRef:18]. [17: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012.] [18: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 31 punktas.]

Vienoje byloje spręstas ginčas, kai buto pirkėjai prašė sumažinti nesumokėtos kainos už butą dalį pagal CK 6.259 straipsnį, kuris suteikia galimybę mažinti sutartinę atsakomybę dėl kreditoriaus kaltės. Kasacinis teismas nesutiko su tokia pozicija, nes reikalavimas, jog pirkėjas sumokėtų pardavėjui pagal pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėtą parduoto daikto kainos dalį, reiškia reikalavimą įpareigoti pirkėją įvykdyti sutartinę prievolę natūra, o ne reikalavimą taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, todėl dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis. <...> Civilinė atsakomybė yra papildoma prievolė, atsirandanti dėl pagrindinės prievolės neįvykdymo[footnoteRef:19]. [19: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012.]

2. Neteisėti veiksmai – sutarties neįvykdymas

2.1. Bendrosios pastabos

CK vartojamos kelios sąvokos, kurios apibūdina neteisėtus veiksmus sutartinės civilinės atsakomybės kontekste. CK 6.189 straipsnio 4 dalyje, 6.208 straipsnio 1 dalyje, 6.209 straipsnio 3 dalyje, 6.217 straipsnyje, 6.258 straipsnio 5 dalyje vartojama sutarties pažeidimo sąvoka. Kita vertus, CK 6.205 straipsnis nustato, kad sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Ši nuostata perimta iš UNIDROIT principų 7.1.1 straipsnio, kuriame taip pat vartojama neutrali neįvykdymo (angl. non-performance) sąvoka. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje bendrojoje civilinės atsakomybės taisyklėje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vis dėlto kasacinio teismo praktikoje visos šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai ir yra tinkamos neteisėtiems veiksmams sutartinės civilinės atsakomybės kontekste apibūdinti.

Kasacinis teismas akcentuoja, kad tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles kiekvieno asmens pareiga, kurią pažeidęs jis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, t. y. asmeniui atsiranda sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalys)[footnoteRef:20]. [20: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544-684/2015.]

Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai yra būtinoji sutartinės atsakomybės sąlyga, t. y. nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo sutartinei civilinei atsakomybei kilti[footnoteRef:21]. Tai reiškia, kad jeigu ieškovas neįrodo sutarties neįvykdymo, jo įrodinėjami nuostoliai ir priežastinis ryšys yra tik tariami, objektyviai nesusiję su sutartimi ir teismas savo procesiniame sprendime dėl jų gali nepasisakyti[footnoteRef:22]. [21: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2012.] [22: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010.]

Vadovaujantis CK 6.205 straipsniu, neteisėti veiksmai gali pasireikšti bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymu, netinkamu įvykdymu, įvykdymo termino praleidimu. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje pateikta neteisėtų veiksmų sąvoka apima tiek neteisėtą veikimą, tiek neveikimą. Šiuo aspektu CK neišskiria sutartinės ir deliktinės atsakomybės[footnoteRef:23]. [23: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-687/2017, 16 punktas.]

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis)[footnoteRef:24]. Teismo praktikoje konstatuota, kad siekiant taikyti sutartinę atsakomybę nepakanka remtis bendro pobūdžio teiginiais, neva pažeista sutartis. Neteisėti veiksmai turi būti įrodyti CPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių pagrindu[footnoteRef:25]. Kitoje byloje teismas nurodė, kad ieškovas, teigiantis, jog atsakovas (bankas) neužtikrino elektroninių atsiskaitymo priemonių saugumo pagal tarpusavio sudarytą elektroninių paslaugų sutartį, turėjo pats ir įrodyti šią aplinkybę[footnoteRef:26]. [24: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2008; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 38 punktas; 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 44 punktas.] [25: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015.] [26: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-219/2017, 30 punktas.]

2.2. Pagrindai konstatuoti sutarties pažeidimą

Sutarties pažeidimas gali pasireikšti ne tik konkrečiai įtvirtintos sutarties sąlygos pažeidimu. Jis gali pasireikšti: 1) imperatyviųjų teisės normų pažeidimu; 2) dispozityviųjų teisės normų, nustatančių atskirų sutarčių rūšių šalių teises ir pareigas, pažeidimu; 3) sutarčių vykdymo principų pažeidimu; 4) numanomų sutarties sąlygų pažeidimu.

Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos[footnoteRef:27]. Taigi, sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Be konkrečių sutarties sąlygų, kontrahentų tarpusavio teises ir pareigas reglamentuoja imperatyviosios teisės normos. CK 6.157 straipsnio 1 nustato, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Esant tokiai situacijai, kai pažeidžiama imperatyvioji sutartines teises ar pareigas nustatanti taisyklė, galima sutartinė atsakomybė. Todėl būtina identifikuoti, ar tam tikrą sutarties šalių elgesį reglamentuoja imperatyviosios normos. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, joms būdingi aiškiai išreikšti draudimai, įsakmūs įpareigojimai. Teisės normos, kuriomis nustatomos alternatyvios veikimo galimybės, kylančios iš normose vartojamų žodžių „gali“, „turi teisę“, „leidžiama“, paprastai yra dispozityvios[footnoteRef:28]. [27: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2011.] [28: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2011.]

Pavyzdžiui, keliose bylose kasacinis teismas sprendė klausimą, ar sutarties sąlyga, kuri nustato, jog nuomininkas atsisako pirmenybės teisės pratęsti nuomos santykius, pasibaigus komercinių patalpų nuomos sutarčiai, yra teisėta[footnoteRef:29]. Šiose bylose ieškovai įrodinėjo, kad tokia sąlyga prieštarauja CK 6.482 straipsnyje įtvirtinam imperatyvui. Kasacinis teismas priėjo prie išvados, kad CK 6.482 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi. Tokioje situacijoje nuomotojo atsisakymas atnaujinti nuomos sutartį pasibaigus jos terminui negalėtų reikšti neteisėtų veiksmų, todėl negalėtų kilti ir sutartinė atsakomybė. [29: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-1075/2018; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018.]

Sutartinius santykius taip pat reglamentuoja ir dispozityviosios sutarčių teisės normos. CK 6.156 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą. Toks dispozityviųjų normų naudojimas leidžia sutarties šalims taupyti laiką ir resursus, nes tiek, kiek jos nesusitaria pačioje sutartyje, yra užpildoma konkrečią sutarčių rūšį reguliuojančių dispozityviųjų normų turiniu. Kaip pažymi kasacinis teismas, dispozityvioji teisės norma palieka laisvę šalims nustatyti tokias sąlygas, kokios joms yra priimtiniausios, o teisės normoje nustatytos elgesio taisyklės taikomos tuo atveju, jei šalys tokia galimybe nepasinaudojo[footnoteRef:30]. Tai reiškia, kad sutarties pažeidimas gali pasireikšti ir dispozityviųjų sutarties šalių pareigas nustatančių normų netinkamu vykdymu. [30: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2010; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2012.]

Pavyzdžiui, vienoje iš bylų spręsta, ar komercinių patalpų nuomos sutartis nutraukta teisėtai, kai, sutartyje nesant sąlygų, nustatančių sutarties nutraukimo terminus, nuomininkas nutraukė sutartį nesilaikydamas CK 6.480 straipsnyje nustatytų terminų. Kasacinis teismas nurodė, kad pasibaigus terminuotai sutarčiai šalys nenustatė neterminuotą sutartį atitinkančių sąlygų, todėl turi būti taikomos dispozityviosios teisės normos, nustatančios trijų mėnesių įspėjimo terminą nekilnojamojo daikto neterminuotai nuomos sutarčiai nutraukti (CK 6.156 straipsnio 5 dalis). Negyvenamųjų patalpų nuomos neterminuota sutartis buvo nutraukta nesilaikant minimalių dispozityviojoje normoje nustatytų terminų, todėl išvada, kad atsakovas netinkamai vienašališkai atsisakė tęsti nuomos santykius, pagrįsta[footnoteRef:31]. Taigi, tokiu atveju dispozityviosios teisės normos pažeidimas kartu laikytinas ir sutarties pažeidimu. [31: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2008.]

Galimi atvejai, kai sutarties šalys apskritai nėra sudariusios rašytinės sutarties. Tokiais atvejais pagal sutarties dalyką turi būti identifikuojami sutartiniai santykiai ir atitinkamai jiems pritaikomos tuos santykius atitinkančios atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančios teisės normos. Tai reiškia, kad šių normų pažeidimas kartu yra ir nerašytinės sutarties pažeidimas.

Pavyzdžiui, vienoje iš bylų šalys nesudarė rašytinės nuomos sutarties, pagal kurią atlygintinai perduotas naudotis savaeigis žirklinis keltuvas. Nuomininkas pagal įrangos perdavimo–priėmimo aktą keltuvą priėmė ir įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. Nuomą mokėjo pagal nuomotojo pateikiamas sąskaitas faktūras. Vėliau nuomininkas tam tikrą laikotarpį nemokėjo nuomos mokesčio ir gynėsi aplinkybėmis, kad keltuvą priėmė ne jis, o jo darbuotojas, kuris neturėjo teisės sudaryti tokią sutartį. Tačiau teismai padarė išvadą, kad sutartis laikytina sudaryta, nes atsakovas tam tikrą laikotarpį pats mokėjo nuomos mokestį, taip patvirtindamas nuomos sutarties sudarymo faktą. Kasacinis teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad priėmė ne ieškovo konkrečiai nurodomą įrenginį ir kad ieškovui yra grąžinęs įrenginį (CK 6.65 straipsnio 2 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.499 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nuomininko atsakomybę už nuomos sutarties pažeidimą[footnoteRef:32]. [32: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2008.]

Nuo pagrindinės (esminės) sutarties prievolės dalyko priklauso ir kitos sutartinės teisės ir pareigos. Ne tik pati sutartis, bet ir CK šeštosios knygos IV dalis, kuri reglamentuoja atskiras sutarčių rūšis, nustato specifines tam tikras sutarčių rūšis reglamentuojančias imperatyviąsias ir dispozityviąsias normas. Teisės ir pareigos pagal kai kurias sutartis reglamentuojamos ne tik CK, bet ir atskirų įstatymų, pavyzdžiui, draudimo sutartims taikomas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Yra sutarčių, kurioms gali būti aktuali Europos Sąjungos teisė. Kai kurios sutartys su tarptautiniu elementu yra reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartims skirta 1980 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių.

Toliau pateikiami dažniau pasitaikančių sutarčių pažeidimų praktikos pavydžiai, atskleidžiantys, kaip ne tik konkrečios sutarties sąlygos, bet ir dispozityvios bei imperatyvios atskirų sutarčių rūšių taisyklės lemia sutarties pažeidimo konstatavimą.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyko specifikos (šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą) dažniausiai pasitaikantys pažeidimai yra susiję su perduodamo daikto kokybe, sutartinių terminų laikymusi ir kainos sumokėjimu.

Bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai išdėstyti CK 6.327 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį.

Vienoje iš bylų ginčas kilo dėl netinkamos kokybės automobilio pirkimo ir pardavimo. 2016 m. rugsėjo 23 d. apžiūrėjus automobilį „Volkswagen Touareg“ iš karto buvo sudaryta jo pirkimo–pardavimo sutartis. Automobilis turėjo visus reikalingus dokumentus, taip pat ir iki 2017 m. spalio 2 d. galiojantį techninės apžiūros taloną. 2016 m. rugsėjo 23 d. Kaune sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė (pirkėja) įsigytu automobiliu išvyko į Klaipėdą. Nuvažiavus 150 km, automobilio variklis pradėjo gesti, kol visiškai užgeso ir nebeužsivedė. Pagrindinė ieškovės įgyto naudoto automobilio gedimo esmė ir priežastis – sugedusi turbina. Kasacinis teismas konstatavo, kad tai, jog ieškovės įsigytas naudotas automobilis tapo netinkamas naudoti praėjus vos kelioms valandoms nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jis nebuvo galimas naudoti pagal paskirtį[footnoteRef:33]. [33: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 29 punktas.]

Netinkamu pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymu galima laikyti ir tokias situacijas, kai perduodamas daiktas, kuris nėra tinkamas naudoti pagal pirkėjo iš anksto nurodytą paskirtį. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų pardavėjas, žinodamas, jog pirkėjui reikia stogo dangos, pardavė jam sienų dangą, t. y. netinkamą sutartyje nurodytam konkrečiam tikslui ir dėl to netinkamos kokybės daiktą (CK 6.333 straipsnio 1, 4, 7 dalys). Teismų taip pat konstatuota, kad pardavėjas neinformavo pirkėjo apie tai, jog parduodama danga skirta ne stogui, o sienoms[footnoteRef:34]. [34: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009.]

Kitoje byloje teismas sprendė dėl informacijos apie daikto trūkumus pirkėjui neatskleidimo. Šioje byloje buvo sudaryta negyvenamosios patalpos (kavinės-restorano) pirkimo–pardavimo sutartis. Byloje nustatyta, kad pastatas, kuriame yra pirkėjos nupirktos patalpos, buvo avarinės būklės. Pirkėjos teigimu, UAB ,,Sweco Lietuva“ techninio vertinimo ataskaita patvirtino, kad pardavėjui dar prieš sudarant sutartį buvo žinoma apie pastato avarinę būklę. Ši esminė informacija apie patalpų būklę pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį nuo pirkėjos buvo nuslėpta. Pasak pirkėjos, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas patalpų kaip „techniškai netvarkingų“ apibūdinimas neatitiko realios patalpų būklės, nes pastatas tuo metu buvo avarinės būklės (jo trūkumų šalinimas įvertintas 1 047 564 Lt (303 395,51 Eur) ir netgi buvo rekomenduojama nutraukti jo naudojimą. Pirkėja pasiūlė pardavėjui sumažinti patalpų kainą, tačiau pastarasis atsisakė. Kasacinis teismas nurodė, kad pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą[footnoteRef:35]. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad tai, jog pastatas, kuriame yra patalpos, yra techniškai netvarkingas ir kad reikalingos papildomos investicijos siekiant užtikrinti tinkamą pastato techninę būklę, nesudaro pagrindo vertinti, kad pardavėjas atskleidė jam žinomą informaciją apie pastato avarinę būklę, rekomendacijas nutraukti naudojimą ir jam žinomą pinigų sumą šiai avarinei būklei ištaisyti. <...> Nagrinėjamu atveju pardavėjas turėjo informaciją apie parduodamo daikto avarinę būklę, rekomendacijas nutraukti naudojimą, jam buvo žinoma numatoma suma avarinei būklei ištaisyti, tačiau jis šios informacijos pirkėjai neatskleidė. Tokio pobūdžio informacija turi esminę reikšmę sutarčiai sudaryti. Šie pardavėjo veiksmai, t. y. nurodytos informacijos apie daiktą neatskleidimas, laikytini kaip pardavėjo pareigos užtikrinti daikto kokybę ir aptarti daikto trūkumus pažeidimas[footnoteRef:36]. [35: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018, 32 punktas.] [36: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018, 34–35 punktai.]

Prekių pristatymo termino praleidimas taip pat gali būti vertinamas kaip sutarties pažeidimas. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų šalis susitarė dėl 200 t rapsų aliejaus tiekimo. Sutartyje buvo nustatyta, kad aliejus turi būti patiektas nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d. Pardavėjas per šį laikotarpį patiekė tik 21,82 t aliejaus. 2009 m. sausio 19 d. pardavėjas pateikė reikalavimą pirkėjui toliau pirkti aliejų, kol bus supirktas visas sutartimi sulygtas kiekis (200 t). Pirkėjas atsisakė. Byloje nustatyta, kad pardavėjas praleido terminą sutartam prekių kiekiui patiekti, t. y. neįvykdė sutarties. Kasacinis teismas konstatavo, kad dėl tokio sutarties pažeidimo atsakovas turėjo teisę atsisakyti pirkti aliejų. Prievolių vykdymo terminas pagal sutarties priedą buvo pusantro mėnesio, tiek pat kasatorius praleido prievolės vykdymo terminą, toks termino praleidimas yra didelis[footnoteRef:37]. Šis pažeidimas kasacinio teismo laikytas esminiu, suteikiančiu teisę vienašališkai nutraukti sutartį. [37: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2010.]

Atlygintinų paslaugų sutarties atveju kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės už netinkamą atlygintinų paslaugų teikimą, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitinka CK 6.717 straipsnio taisykles, kurios įpareigoja teikėją veikti sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, neteikti paslaugų, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos ir etikos taisyklėms, standartams, sutarties sąlygoms ir pan[footnoteRef:38]. Šioje byloje kasacinis teismas sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad apsaugos bendrovė, atvykusi po 8 minučių nuo signalizacijos suveikimo, nepažeidė sutarties punkto, pagal kurį, suveikus apsaugos sistemai, apsaugos bendrovė turėjo pareigą nedelsdama atvykti į objektą ir jį apžiūrėti iš išorės, nustatyti sistemos suveikimo priežastį, sulaikyti objekte aptiktus asmenis, nustatyti jų tapatybę, informuoti užsakovą, saugoti įvykio vietą, iki atvyks užsakovas. Atvykimo laikas laikytas optimaliu ir realiu, atitinkančiu sutartinę pareigą nedelsiant atvykti į objektą. [38: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2012. ]

UNIDROIT principuose pažymima, kad sutartis nėra vien priešingų interesų sankirta, bet ir abiejų sutarties šalių bendras projektas, kuriuo siekiama tarpusavio naudos[footnoteRef:39]. Todėl esant šalių tarpusavio santykiams ypač reikšmingas sutarčių teisės principų laikymasis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo[footnoteRef:40]. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis[footnoteRef:41]. [39: UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. 2016 ed. [interaktyvus]. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: , p. 153.] [40: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 42 punktas.] [41: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-916/2015; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-706/2016, 17 punktas.]

CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendradarbiavimo ir kooperacijos pareiga. Ji atitinka UNIDROIT principų 5.1.3 straipsnį, kuris nustato, kad kiekviena šalis privalo bendradarbiauti viena su kita, kai tokio bendradarbiavimo galima protingai tikėtis siekiant įvykdyti sutartį[footnoteRef:42]. Teisės doktrinoje išskiriami pasyvusis ir aktyvusis bendradarbiavimo pareigos elementai. Pasyvusis nustato pareigą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, kurie galėtų kliudyti kitai šaliai įvykdyti sutartį. Aktyvusis nustato pareigą elgtis taip, kad tokie veiksmai skatintų kitos šalies tinkamą sutarties vykdymą[footnoteRef:43]. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pareiga bendradarbiauti yra ir viena sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje. Sutarties šalių bendradarbiavimo procesas turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis. Tai reiškia, kad sutarties šalies elgesys negali būti priešingas tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai[footnoteRef:44]. [42: UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. 2016 ed. [interaktyvus]. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: , p. 152.] [43: Ed. Vogenauer, S. Commentary on the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts (PICC). Second ed. Oxford University Press, 2015, p. 62.] [44: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014.]

Vienoje iš kasacinio teismo išnagrinėtų bylų buvo nustatyta, kad šalys buvo sudariusios bendradarbiavimo sutartį dėl produkcijos didmeninio pirkimo ir pardavimo, o pasibaigus jos galiojimo terminui, toliau tęsė bendradarbiavimą pagal sutarties nuostatas. Atsakovė atskiru užsakymu, teikiamu faksu arba elektroniniu paštu, ne vėliau kaip prieš dvi dienas užsakydavo produkciją, o ieškovė, gavusi užsakymą, tą pačią dieną patvirtindavo jo gavimą. Ieškovei neturint užsakomos produkcijos, buvo derinama turima produkcija, jos kiekis, rūšis. Teikiant užsakymus, juose buvo nurodomas prekės numeris, pavadinimas, kiekis, kartonas, padėklai, vieneto ir galutinė kaina. Byloje taip pat nustatyta, kad elektroniniame laiške ieškovės darbuotojas prašė atsakovės atstovės atsiųsti planuojamus užsakymus gegužės mėnesiui, o į jį atsakydama atsakovės darbuotoja nurodė, kad iš anksto užsakymų atsiųsti negali, bet ieškovė gali orientuotis pagal praėjusių metų duomenis. Atsakovės atsakyme nebuvo nurodytas nė vienas iš šalių užsakymams būdingų rekvizitų, nepateiktos užsakymo detalės (konkretus užsakomos produkcijos kiekis, jos pavadinimai ir pan.). Ieškovė, gavusi el. laišką, neišsiuntė patvirtinimo dėl užsakymo priėmimo. Priešingai, nustatyta, kad ieškovės darbuotojas atsakovės darbuotojai siųstame el. laiške nurodė, jog negavo el. laišku prašytų atsiųsti planuojamų gegužės mėnesiui užsakymų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovės el. laiškas, kurio turinys neatitiko įprastų atsakovės teikiamų vienkartinių užsakymų ir kuris įprasta tvarka ieškovės nebuvo priimtas vykdyti, negali būti laikomas įpareigojančiu užsakymu, sukuriančiu teisėtą ieškovės lūkestį, kad produkcija bus priimta ir už ją bus sumokėta, o atsakovė negali būti pripažinta pažeidusia sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą. Teismas pažymėjo, kad sutarties šalių bendradarbiavimo pareiga reiškia, jog jų elgesys turi atitikti lūkesčius, kuriuos kiekviena šalis savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai[footnoteRef:45]. [45: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 49 punktas.]

Kitoje byloje kasacinis teismas akcentavo bendradarbiavimo pareigos svarbą esant nuomos sutartiniams santykiams. Nagrinėjamu atveju buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų, kuriose nuomininkas siekė sandėliuoti alkoholinius gėrimus, nuomos sutartis. Siekdamas naudoti patalpas minėtai paskirčiai, nuomininkas turėjo pareigą papildyti turimą licenciją. Šiuo tikslu jis kreipėsi į Valstybinę tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pastaroji atidėjo licencijos papildymo svarstymą, nes nebuvo nurodyta nuomos sutarties įsigaliojimo data, nebuvo aiški sandėlio paskirtis ir kaip į jį turi būti patenkama, o nuomotojas laiku neįregistravo naujai atliktų kadastrinių matavimų brėžinių. Nesant galimybės naudotis patalpomis pagal paskirtį nuomininkas nutraukė sutartį. Tačiau teismai konstatavo, kad pats nuomininkas apie Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos pateiktas pastabas nuomotojo neinformavo, nepranešė jam dėl nuomininkui reikalingų patalpų dokumentacijos įregistravimo ir taip pažeidė bendradarbiavimo pareigą[footnoteRef:46]. Kasacinis teismas nurodė, kad šalių teisių ir pareigų pagal nuomos sutartį ir sutartinės atsakomybės klausimai spręstini atsižvelgiant ir į tai, kaip kiekviena iš jų, būdama sutartinių santykių dalyvė, vykdė bendradarbiavimo (kooperacijos) pareigą (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), pagal kurią šalys privalo padėti viena kitai įgyvendinti sutartines teises ir vykdyti sutartines pareigas, t. y. dėti visas pastangas, kad būtų pasiektas sutarties tikslas. Į šalių kooperacijos pareigos turinį įeina ir pareiga keistis informacija, pranešti viena kitai apie sutarties vykdymo ypatumus, taip pat apie nenumatytas kliūtis[footnoteRef:47]. [46: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012.] [47: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012.]

CK 6.196 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad numanomos sutarties sąlygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Šio straipsnio 2 dalis yra perimta iš UNIDROIT principų 5.1.2 straipsnio. UNIDROIT principuose nurodoma, kad gali būti įvairių priežasčių, kodėl tam tikros sąlygos nėra aptartos sutartyje. Pirma, numanomos prievolės gali būti tokios akivaizdžios, kad, atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, tokios prievolės yra aiškios atskirai jų neaptariant pačioje sutartyje. Antra, jos gali būti suprantamos savaime, nes tarp sutarties šalių jau yra susiklosčiusi tam tikra dalykinė praktika[footnoteRef:48]. UNIDROIT principuose pateikiamas toks pavyzdys: asmuo A išnuomoja ir įrengia asmeniui B kompiuterinį tinklą. Tačiau sutartis nenustato, kad A turėtų suteikti minimalią pagrindinę informaciją, kaip reikėtų naudotis šiuo tinklu. Laikytina, kad pareiga suteikti naudojimosi informaciją yra numanoma, nes be jos įvykdymo nebūtų įgyvendinta sutarties esmė[footnoteRef:49]. [48: UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. 2016 ed. [interaktyvus]. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: , p. 152.] [49: UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. 2016 ed. [interaktyvus]. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: , p. 152.]

Numanomų sąlygų institutas reikšmingas tuo, kad tokių sąlygų pažeidimas taip pat gali būti pagrindas sutartinei atsakomybei kilti.

Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų spręstas papildomų išlaidų atlyginimo klausimas, kai ieškovas įrodinėjo, jog papildomų išlaidų atlyginimas kyla iš numanomos ekspedijavimo sutarties sąlygos. Šioje byloje atsakovas, ieškovo užsakymu organizavęs stiklo krovinio pervežimą užsienyje, neužtikrino konteinerių grąžinimo nustatytu terminu į Klaipėdos uostą, dėl to ieškovas privalėjo sumokėti 72 299,86 Eur baudų už konteinerių prastovą ir prašė šią sumą priteisti iš atsakovo. Nors kasacinis teismas ir paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo išlaidų atlyginimas nebuvo priteistas, tačiau nesutiko su teismo padaryta išvada, kad papildomas išlaidas šalys turi aiškiai aptarti sudarydamos ekspedijavimo sutartį ar vėliau.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad numanomų sąlygų ypatumas ir yra tas, kad dėl jų šalys aiškiai nėra susitarusios nei žodžiu, nei raštu, tačiau jas turi omenyje. Teismas, spręsdamas, ar numanoma sąlyga egzistuoja, turi vadovautis objektyviuoju kriterijumi, t. y. ar analogiški šalims protingi asmenys tokiomis aplinkybėmis būtų susitarę dėl tokios sąlygos[footnoteRef:50]. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad ekspeditoriaus patirtos išlaidos teisiškai galėtų būti kvalifikuotos kaip papildomos išlaidos, atlygintinos pagal ekspedijavimo sutarties numanomą sąlygą net ir tada, kai šalys dėl tokių išlaidų aiškiai nebuvo susitarusios. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kaip tokios gali būti kvalifikuojamos tik papildomos savo prigimtimi išlaidos, t. y. neaptartos sutartyje išlaidos, kurių šalys protingai negalėjo numatyti sudarydamos sutartį, nepriklausančios nuo šalių elgesio vykdant sutartį bei susijusios su krovinio gabenimo procesu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos ir būtinos tam, kad ekspedicijos sutartis būtų įvykdyta. Sprendžiant, ar šalys numanomai susitarė dėl papildomų išlaidų atlyginimo, turi būti vadovaujamasi CK 6.196 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įskaitant ir tai, kaip šalys susitarė dėl ekspedicijos sutarties kainos. Pavyzdžiui, susitarimas dėl konkretaus atlyginimo, į kurį įeina ir visos krovinio gabenimo išlaidos, gali būti (tačiau ne visuomet) požymis, kad papildomų išlaidų riziką prisiėmė ekspeditorius. <...> Kasatorius savo ieškiniu reikalauja priteisti išlaidas, kurias patyrė dėl to, kad atsakovas laiku negrąžino konteinerių. Šios išlaidos negali būti kvalifikuotos kaip papildomos, nes jos siejamos su užsakovo neveikimu vykdant ekspedijavimo sutartį, t. y. kad užsakovas nustatytais terminais negrąžino konteinerių. Tokių išlaidų atlyginimo (ar neatlyginimo) klausimas galėtų būti sprendžiamas taikant civilinės atsakomybės taisykles[footnoteRef:51]. [50: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2010.] [51: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2010.]

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pačios sutarties sąlygos dėl jų formuluočių, neaiškumo ir panašiai negali būti laikomos neteisėtais veiksmais sutartinės atsakomybės prasme. Teismas vienoje iš nutarčių nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neteisėtais atsakovo veiksmais, sudarančiais sutartinės atsakomybės pagrindą, pripažino tai, kad jis priėmė subnuomotojo pasiūlytas nepakankamai aiškias subnuomos sutarties sąlygas. Sutarties šalys laisvos tartis dėl sutarties sąlygų, šią jų laisvę riboja tik įstatyme įtvirtinti imperatyvai (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Neaiškių sutarties sąlygų pasiūlymas ar priėmimas nėra neteisėti veiksmai per se[footnoteRef:52]. [52: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2011.]

2.3. Profesinės veiklos vykdymo reikšmė konstatuojant neteisėtus veiksmus

CK 6.256 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kuri nustato, kad jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių tuo pačiu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Ši norma sistemiškai aiškintina su CK 6.38 straipsnio 2 dalimi ir yra svarbi konstatuojant neteisėtus skolininko, kuris yra savo srities profesionalas, veiksmus sutartinės atsakomybės atveju. Abi normos nustato aukštesnį profesionalo teisėto elgesio standartą. Teisės doktrinoje nurodoma, kad tinkamą sutartinės prievolės vykdymą apibrėžia ne tik sutartis, bet ir tam tikrą profesinę veiklą reglamentuojančios normos ir taisyklės, jeigu skolininkas veikia kaip profesionalas. Pavyzdžiui, gydytojo, advokato, notaro ir pan. veiklai keliami tam tikri etikos reikalavimai. Todėl netinkamas prievolės vykdymas gali pasireikšti ir jiems keliamų etikos ar veiklos vykdymo standartų pažeidimu[footnoteRef:53]. [53: Mikelėnas, V. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 70, 357–358.]

Aukštesnius profesionalui keliamus reikalavimus kasacinis teismas yra ne kartą pabrėžęs bylose, susijusiose su investicinėmis paslaugomis. Šiose bylose teismas pabrėžė, kad finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. <...> Profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu[footnoteRef:54]. [54: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2014.]

Pavyzdžiui, vienoje iš bylų spręsta, ar finansų makleris nesilaikė jam kaip profesionalui keliamo elgesio standarto. Užsakovas konsultavimo sutarties pagrindu pateikė pavedimą nupirkti, o atsakovė nupirko 4596 „GILD Arbitrage Risk Capital“ fondo (toliau – Fondas) vienetus, kurių vertė, įskaitant komisinį mokestį, buvo 111 651,91 Eur. Ieškovo teigimu, atsakovė investicinio portfelio paskirstymo plane Fondą įvardijo kaip ribotos rizikos fondą, jo vidutinė metinė investicijų grąža nuo 2001 m. siekė 25 proc., o Fondo svyravimų ribos buvo vos 8 proc. Tačiau atsakovė neinformavo ieškovo apie riziką, kad Fondo vienetų išpirkimas gali būti laikinai ar neribotam laikui sustabdytas, jie gali būti neišpirkti ir ieškovas gali prarasti visą kapitalą; tokia rizika neatskleista ir konsultavimo sutartyje. Ieškovas teigė, kad iš atsakovės sužinojo, jog dėl galimų Fondo likvidumo problemų stabdoma prekyba Fondo vienetais. Ieškovas, kurio netenkino atsakovės paslaugų kokybė ir taikomi padidinti įkainiai, nutraukė Konsultavimo sutartį. Po to ieškovas gavo iš atsakovės pranešimą, kad Fondo vienetų vertė lygi 0 Eur, ir buvo informuotas, jog planuojamas Fondo vienetų nurašymas ir išregistravimas. Kasacinis teismas sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis, kad apibendrintas rizikos nurodymas, nesant aiškaus paaiškinimo dėl ieškovo siekiamų įsigyti Fondo vienetų išpirkimo sustabdymo arba apskritai nutraukimo galimybės, neatitinka reikalavimo atskleisti neprofesionaliajam investuotojui informaciją nedviprasmiškai, išsamiai ir suprantamai. <...> atsakovė pažeidė kliento informavimo pareigą, neveikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, geriausiais kliento interesais, kaip turėtų elgtis bet kuris tam tikros srities profesionalas tokiomis aplinkybėmis (CK 6.38 straipsnio 2 dalis), ir tokiu būdu atliko kaltus neteisėtus veiksmus[footnoteRef:55]. [55: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-686/2017, 20–24 punktai.]

2.4. Klasifikacijos į prievoles užtikrinti rezultatą ir prievoles dėti maksimalias pastangas reikšmė konstatuojant neteisėtus veiksmus

Lietuvos sutarčių teisės doktrinoje[footnoteRef:56] ir teismų praktikoje pripažįstama, kad viena iš prievolių klasifikacijų yra pagal jų intensyvumo lygmenį į: 1) prievoles užtikrinti rezultatą; 2) prievoles dėti maksimalias pastangas[footnoteRef:57]. Ši klasifikacija yra perimta iš UNIDROIT principų 5.1.4 straipsnio ir įtvirtinta CK 6.200 straipsnio 4 dalyje. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, šią klasifikaciją suponuoja CK normos: CK 6.200 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga, kad jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Remiantis šia norma, darytina išvada, kad CK įtvirtina prievolių skirstymą į prievoles pasiekti tam tikrą rezultatą ir prievoles užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį. Prievolės, kurių pareiga yra užtikrinti rezultatą, ir prievolės, kurių pareiga yra dėti maksimalias pastangas, skiriasi, nes pirmuoju atveju neteisėti veiksmai atlikti, jeigu rezultatas nepasiektas, nesvarbu, kad tai įvyko ne dėl skolininko kaltės, o antruoju atveju neteisėti veiksmai atlikti tik tuo atveju, jeigu skolininkas kaltas[footnoteRef:58]. [56: Mikelėnas, V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2003, p. 70–72.] [57: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 21 punktas.] [58: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 25 punktas.]

Pavyzdžiui, kasacinio teismo praktikoje laikoma, kad gydytojo teikiamos paslaugos pagal savo pobūdį nustato prievolę dėti maksimalias pastangas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Asmens veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan.[footnoteRef:59] [59: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016, 24 punktas.]

Prievolių skirstymas pagal intensyvumo lygį aktualus ir atribojant tam tikras sutarčių rūšis, dėl kurių pažeidimo gali kilti sutartinė atsakomybė. Pavyzdžiui, kasacinio teismo praktikoje yra išplėtota rangos ir paslaugų sutarčių takoskyra: nors ir rangos, ir paslaugų sutartys sudaromos dėl veiksmų atlikimo, svarbiausias skiriamasis šių sutarčių grupių požymis yra tai, jog pagal atlygintinų paslaugų sutartis įsipareigojama rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą (veiksmus), o pagal rangos sutartis įsipareigojama sukurti ar pasiekti tam tikrą darbo rezultatą ir perduoti jį, kaip atskirą objektą ar tam tikrą jo dalį, kitai šaliai. Kitaip tariant, pirmuoju atveju įsipareigojama dėti tam tikras rūpestingas pastangas atliekant veiksmus, o antruoju – dėti tam tikras pastangas ir pasiekti tam tikrą rezultatą. Nuo to priklauso ir taikytina atsakomybė: jeigu įsipareigojama dėti pastangas vykdant tam tikrą veiklą, tai tokios prievolės skolininkas atsako už netinkamas pastangas (nerūpestingą veiklą), bet neatsakys dėl to, kad nebuvo sukurtas konkretus rezultatas, nes tokios pareigos jis neturėjo. Jeigu įsipareigojama dėl rezultato, tai atsakomybė bus taikoma būtent už rezultato nebuvimą. Atribojant rangos ir paslaugų sutartis svarbu nustatyti, ar šalys susitarė atlikti darbus, kuriais bus sukuriamas ar pagaminamas atskiriamas nuo pačių veiksmų objektas, turintis savarankišką vertę, kurį būtų įmanoma savarankiškai perduoti užsakovui (rangos sutartis), ar buvo susitarta dėl tam tikros veiklos, kurios rezultatas neatskiriamas nuo pačių veiksmų (paslaugų teikimas)[footnoteRef:60]. [60: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2014.]

UNIDROIT principuose pažymima, kad abiejų šių tipų prievolės gali egzistuoti toje pačioje sutartyje. Pavyzdžiui, įmonės įsipareigojimas atlikti tam tikro sudėtingo mechanizmo remonto darbus gali būti laikomas prievole dėti maksimalias pastangas darbų kokybės prasme. Kita vertus, jeigu būtų atliekamas vien mechanizmo dalių pakeitimas, tai būtų galima laikyti prievole pasiekti rezultatą[footnoteRef:61]. [61: UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. 2016 ed. [interaktyvus]. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: , p. 156]

3. Kaltė

Lietuvos CK, kaip ir daugelyje civilinės teisės tradicijos valstybių, kaltė yra viena iš sutartinės atsakomybės sąlygų. Tai yra grindžiama idėja, kad skolininkas gali būti atsakingas tik už kaltais veiksmais padarytą žalą[footnoteRef:62]. Kita vertus, galimybė kreditoriui įrodyti skolininko kaltę sutarties pažeidimo atveju praktikoje yra sudėtinga, todėl atsakomybė su kalte turi išimčių. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl bendrojoje teisės sistemoje, soft law šaltiniuose, 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių sutartinė atsakomybė yra be kaltės[footnoteRef:63], t. y. žalai atlyginti pakanka neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos. Atsižvelgdamas į šią problemą, Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko nustatyti skolininko kaltės prezumpciją. [62: Kötz, H. European Contract Law. Second edition. Oxford University Press, 2017, p. 244.] [63: Kadner-Graziano, T. Comparative Contract Law: cases, materials and exercises. Palgrave Macmillan, 2009, p. 318.]

Skolininko kaltė pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Kita vertus, nors skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), jis, naudodamasis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, gali tokią prezumpciją paneigti, taip pat įrodyti kitos sandorio šalies kaltę (CPK 178 straipsnis)[footnoteRef:64]. [64: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-701/2015.]

Svarbu pažymėti, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti[footnoteRef:65]. [65: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018, 32 punktas.]

Dėl galimų kaltės prezumpcijos išimčių kasacinis teismas yra pažymėjęs, pavyzdžiui, spręsdamas klausimą dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kad šios sutarties pažeidimo atveju išimčių dėl kaltės prezumpcijos įstatymuose neįtvirtinta[footnoteRef:66]. [66: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011.]

CK 6.248 straipsnio 2 dalis nustato, kad kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu.

Kasacinis teismas nurodo, kad CK normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos, tačiau didelio neatsargumo sąvoka teismų praktikoje nuolat plėtojama[footnoteRef:67]. Neatsargumas yra skirstomas į didelį ir paprastą. Paprastas neatsargumas – tai griežtesnių rūpestingumo, atidumo taisyklių pažeidimas[footnoteRef:68]. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis[footnoteRef:69]. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų kasacinis teismas nurodė, kad ieškovas suprato arba turėjo suprasti, jog banko jam suteikti slapti ir tik jam žinomi prisijungimo prie sąskaitų duomenys apsaugo jo sąskaitas. Jų atskleidimas tretiesiems asmenims, apsimetusiems policijos pareigūnais ir banko darbuotojais, tačiau neidentifikuotiems telefoniniu ryšiu, pažeidė sąskaitų apsaugą ir sudarė galimybę šiems asmenims pasinaudoti sąskaitose esančiais pinigais. Teismas konstatavo, kad personalizuotų (slaptų, žinomų tik vartotojui) prisijungimo prie sąskaitų duomenų atskleidimas telefoniniu ryšiu tretiesiems asmenims rodo ne tik ieškovo neteisėtus, pažeidžiančius sutarties sąlygas veiksmus (Mokėjimų įstatymo 25 straipsnis), bet ir neprotingą, išskirtinai nerūpestingą elgesį, kuris kvalifikuotinas kaip didelis neatsargumas, lėmęs pinigų iš jo sąskaitų pervedimą tretiesiems asmenims. Todėl jam tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai (Mokėjimų įstatymo 30 straipsnio 2 dalis)[footnoteRef:70]. [67: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-219/2017, 36 punktas.] [68: Mikelėnas, V. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 339.] [69: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 29 punktas.] [70: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-219/2017, 37 punktas.]

Tyčios klausimu kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras[footnoteRef:71]. DCFR kaip tyčinį sutarties pažeidimą pateikia tokį pavyzdį, kai asmuo A, kuris turi sudaręs su asmeniu B išimtinio platinimo sutartį prekiauti jo tiekiamais produktais, yra įsipareigojęs neprekiauti konkurentų gaminamais analogiškais produktais. Nepaisydamas to, asmuo A susisiekia su konkurentais dėl prekybos jų produkcija. Bendrosios pagrindų sistemos autorių nuomone, toks sutarties pažeidimas yra tyčinis[footnoteRef:72]. UNIDROIT principų komentare nurodoma, kad tyčiniu sutarties pažeidimu gali būti toks atvejis, kai sutartį pažeidusi šalis pareiškia, jog neketina vykdyti sutarties. Komentare pateikiamas pavyzdys, kai po tam tikro individualiais požymiais apibrėžto daikto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pardavėjas informuoja pirkėją, kad šio daikto jam nebeperduos, nes jį jau perleido trečiajam asmeniui[footnoteRef:73]. [71: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 29 punktas; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017, 44 punktas.] [72: Von Bar, C., et al. Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law Draft Common Frame of Reference (DCFR). Sellier European Law Publishers, 2009, p. 874–875.] [73: Ed. Vogenauer, S. Commentary on the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts (PICC). Second ed. Oxford University Press, 2015, p. 935.]

Tam tikrais atvejais asmens atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad griežtoji atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, taikoma išimtiniais atvejais[footnoteRef:74]. Prie išimčių priskirtini tie atvejai, kai konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančios normos arba šalių sudaryta sutartis numato, kad atsakomybė yra griežta ir kai sutartį pažeidusi šalis yra verslininkas[footnoteRef:75]. Jeigu pagal bendrąją taisyklę, sprendžiant ginčą dėl sutartinės civilinės atsakomybės, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, žalą padariusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai)[footnoteRef:76], tai, kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis)[footnoteRef:77]. [74: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016.] [75: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 48 punktas. ] [76: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015.] [77: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018, 21 punktas.]

Sutarties su verslininku išskirtinumas pasižymi tuo, kad verslininkas, vykdydamas komercinę veiklą, siekia pelno, todėl turi prisiimti visą neigiamų savo veiklos padarinių riziką[footnoteRef:78]. Tai pažymima ir teismų praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės[footnoteRef:79]. [78: Mikelėnas, V. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 358.] [79: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671-248/2015.]

Iš kasacinio teismo praktikos galima daryti išvadą, kad būtent komercinės veiklos vykdymas siekiant pelno – esminis verslininko, kaip specifinio civilinės atsakomybės subjekto, atribojimo kriterijus[footnoteRef:80]. Pavyzdžiui, komercinės patalpų nuomos santykiuose kasacinis teismas išskiria verslo veiklos specifiką nurodydamas, kad asmuo, nuomodamas patalpas komercinei veiklai turėdamas tikslą gauti pajamas iš tokios veiklos (nuomos), atitinka verslininko pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį teisinį statusą, nes šiam statusui konstatuoti reikšmingas tik veiklos versliškumo aspektas[footnoteRef:81]. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad verslininkas yra asmuo, kuris veikia verslo ar profesiniais tikslais[footnoteRef:82]. [80: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2014.] [81: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2008.] [82: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-687/2018, 37 punktas.]

Svarbu pažymėti, kad CK 6.256 straipsnio 4 dalis suteikia teisę sutarties šalims susitarti dėl to, kad verslininko atsakomybė kyla esant kaltei. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų nustatyta, kad sutarties šalys susitarė, jog saugos tarnybos civilinė atsakomybė atsiranda tik esant kaltei. Tai buvo įtvirtinta sutartyje, kurios viena iš sąlygų nustatė, kad saugos tarnyba (atsakovas) atlygina tiesioginius nuostolius, jeigu jie atsirado dėl saugos tarnybos darbuotojų kaltės, šiems einant savo tarnybines pareigas. Kasatorius ginčijo šios sąlygos teisėtumą, tačiau kasacinis teismas padarė išvadą, kad CK 6.256 straipsnio 4 dalyje išdėstyta teisės norma pagal savo reguliavimo pobūdį neabejotinai yra dispozityvioji, t. y. leidžianti šalims susitarti dėl kitokių sąlygų, nei nustatyta normoje. Joje ne tik nėra jokio aiškaus draudimo ar įpareigojimo, būdingo imperatyviajai teisės normai, bet ir expressis verbis išdėstytas leidimas sutartyje numatyti kitokias atsakomybės sąlygas, nei nustatyta teisės normoje. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Sutarties šalių valia, jei ji neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), negali būti ignoruojama ne tik sutarties šalių tarpusavio santykiuose, bet ir sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių. Pažymėtina, kad sąlygos, dėl kurių susitariama sutartyje, nebūtinai turi būti vienodai palankios abiem sutarties šalims, tačiau susitarimas dėl jų turi būti pasiektas abiejų šalių bendra valia. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad sutarties šalys suderinta valia susitarė dėl atsakovo atsakomybės esant kaltei, ši sąlyga buvo priimtina abiem šalims, toks susitarimas yra teisėtas, todėl turi būti vykdomas, ir kiekviena sutarties šalis turi prisiimti iš tokio susitarimo kylančius padarinius. Susitarimas, kad įmonei (verslininkui) sutartinė atsakomybė taikoma, be kitų sąlygų, ir esant kaltei, nepaneigia sutarties tinkamo ir sąžiningo vykdymo principo (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), o tik nustato atsakomybės už šio principo pažeidimą sąlygas[footnoteRef:83]. [83: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2012.]

Kita vertus, sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį[footnoteRef:84]. [84: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2012; 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015; 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018, 21 punktas.]

Teisės doktrinoje[footnoteRef:85] ir kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad verslininko sutartinė atsakomybė ne visais atvejais būna be kaltės. Minėta, kad nuo atsakomybės be kaltės leidžia nukrypti CK 6.256 straipsnis, kurio 4 dalyje yra nustatyta galimybė išimtims, nurodant jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Viena iš įstatymo nurodomų tokių išimčių yra, kai verslininkas pagal sutartį turi įvykdyti prievolę dėti maksimalias pastangas, o ne užtikrinti rezultatą. [85: Selelionytė-Drukteinienė, S. Sutartinė atsakomybė: grįsta kalte ar be kaltės? Jurisprudencija, 2011, 18(4), p. 1431–1432.]

Pavyzdžiui, vienoje byloje spręstas klausimas dėl apsaugos bendrovės netinkamo pareigų vykdymo pagal fizinės objekto apsaugos sutartį. Šioje sutartyje buvo susitarta dėl pareigos ne išsaugoti objektą ir jame esantį turtą, o siekti apsaugoti objektą ir jame esantį turtą bei asmenis nuo neteisėtų veiksmų. Sudegus sutartyje apsaugos objektu buvusiam restoranui, draudimo bendrovės pareikalavo žalos atlyginimo iš apsaugos bendrovės, nes pastaroji neužtikrino saugos rezultato. Kasacinis teismas nesutiko su šia pozicija, nurodydamas, kad prievolės, kurių pareiga yra užtikrinti rezultatą, ir prievolės, kurių pareiga yra dėti maksimalias pastangas, skiriasi, nes pirmuoju atveju neteisėti veiksmai atlikti, jeigu rezultatas nepasiektas, nesvarbu, kad tai įvyko ne dėl skolininko kaltės, o antruoju atveju neteisėti veiksmai atlikti tik tuo atveju, jeigu skolininkas kaltas. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį reglamentuojančio CK 6.718 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai sutartis numato paslaugų teikėjo pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą, paslaugų teikėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už šios pareigos neįvykdymą tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad jos negalėjo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal prievolės pobūdį (fizinė objekto apsauga), sprendžiant dėl saugotojo atsakomybės, būtina atsižvelgti į tai, kad saugotojo kaltė pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, saugotojas turi teisę įrodinėti esąs nekaltas dėl prievolės neįvykdymo. Taigi, nesant sutarties šalių susitarimo dėl rezultato pasiekimo, atlygintinų paslaugų teikėjas sutarties neįvykdymo atveju gali pasiteisinti kaltės nebuvimu pagal CK 6.200 straipsnio 4 dalį ir 6.248 straipsnio 1 dalį. CK 6.200 straipsnio 4 dalis leidžia daryti išvadą, kad kaltė yra būtina atsakomybės už sukeltą žalą sąlyga prievolės užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį pažeidimo atveju. CK 6.200 straipsnio 4 dalis laikytina specialiąja CK 6.256 straipsnio 4 dalies nukreipiamosios normos atžvilgiu. Todėl kad ir prievolę užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį pažeidęs verslininkas atsako už kaltais veiksmais sukeltą žalą. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į šios prievolės pobūdį: net ir didžiausią patirtį bei kompetenciją turintis verslininkas negali pagrįstai užtikrinti, kad pageidaujamas rezultatas bus pasiektas[footnoteRef:86]. [86: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 50–52 punktai. ]

3.1. Nuostolių mažinimas esant kreditoriaus kaltei

Lyginamojoje sutarčių teisėje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu kreditorius yra bent iš dalies atsakingas dėl žalos atsiradimo, jam proporcingai tenka atsakomybės dalis. Kreditoriui gali tekti dalis atsakomybės ne tik tais atvejais, kai jis aktyviais veiksmais ar neveikimu prisidėjo prie žalos atsiradimo. Taip gali būti ir tada, kai jis turėjo galimybę užkirsti kelią potencialiai atsirasiančiai žalai, tačiau nesiėmė veiksmų jai sumažinti (ar išvis užkirsti jai kelią)[footnoteRef:87]. [87: Kötz, H. European Contract Law. Second edition. Oxford University Press, 2017, p. 261.]

UNIDROIT principų 7.4.7 straipsnis nustato, kad tuo atveju, kai žala iš dalies kyla dėl nukentėjusios šalies veiksmų ar dėl įvykio, už kurį ta šalis atsako, nuostolių apimtis turi būti sumažinta tiek, kiek šie veiksniai prisidėjo prie žalos atsiradimo, atsižvelgiant į abiejų šalių elgesį. Analogiškos savo esme taisyklės įtvirtintos CK 6.248 straipsnio 4 dalyje ir CK 6.259 straipsnio 1 dalyje. UNIDROIT principų 7.4.8 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutarties neįvykdęs asmuo neatsako už kreditoriaus patirtą žalą tokia apimtimi, kokia kilusi žala būtų mažesnė, jeigu kreditorius būtų ėmęsis protingų žingsnių užkirsti jai kelią. Analogiška taisyklė įtvirtinta CK 6.259 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, kad šio straipsnio 1 dalies taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žala arba nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar esant abiejų šių asmenų kaltei. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu pada