Esu Degtukė, man dešimt, mokausi trečioje klasėje, gyvenu vienkiemyje prie miško.

Mano mama mėgsta saldžią kavą, bet per išsiblaškymą dažnai vietoj cukraus įsiberia

druskos. Ir net nepajunta skirtumo! Arba ateina į tėvų susirinkimą mūvėdama skirtingomis

pirštinėmis. Visi jau pripratę, bet man vis tiek gėda... Mano tėvai – išprotėję menininkai, su jais nelengva, bet aš nesiskundžiu. Turiu baltą Žirgą, auksinį retriverį Moną ir pelėdą Uoką... Na, jie ne visai mano, bet... Žinai, užsuk, ir

viską pamatysi. Štai mano miškas, mano namai, mano

mažas jaukus kambarys: užeik!

Degtukė

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, yra išleidusi septynias knygas. 1994 m. apdovanota Mariaus Katiliškio premija, 2004 m. pjesė „Liucė čiuožia“ laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“, 2005 m. apdovanota Jono Marcinkevičiaus premija, 2008 m. tapo Kazimiero Barėno premijos laureate, 2009-aisiais rašytojai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, 2011 m. – Jurgos Ivanauskaitės premija.

Sveikas, nepažįstamas skaitytojau!

Žiem

a, kai gimė Pašiauštaplunksnis

LAU

RA

SIN

TIJA

ČERNIAUSKAITĖ

Algi

man

to A

leks

andr

avič

iaus

nuo

tr.

2

3

V I L N I U S 2 0 1 4

L a u r a S i n t i j a Č e r n i a u S k a i t ė

Iliustravo Edita Suchockytė

4

© Laura Sintija Černiauskaitė, 2014© Edita Suchockytė, iliustracijos, 2014© Ilona Kukenytė, dizainas, 2014© „Tyto alba“, 2014

ISBN 978-609-466-006-1

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

UDK 821.172-93 Če321

5

Turinys

Namo... ................................................................ 7Pas Michaliną ................................................... 15Radinys .............................................................. 27Keistos Kūčios .................................................. 36Kur padėjote mano kūdikį?! ........................... 45Ligoninė ............................................................. 52Nepaprastas ...................................................... 59Apleistų vaikų pragaras .................................. 66Ant ledo ............................................................. 76Pagrobimas ........................................................ 87Angelų kambariai ...........................................104Su Naujaisiais metais! ...................................111Namo! ...............................................................119

7

Namo...

Tą žiemą visai nebuvo sniego.Degtukė (kodėl ją taip vadinu, paaiškinsiu vėliau) su-

rūgusi ir vis užsikosėdama pėdino iš mažo Amalių kai-mo, kuriame ją ką tik išleido mokyklos autobusiukas, link savo namų pagiry. Biručiukai iššoko dar prieš kaimelį. Ji liko paskutinė, mat Amaliuose niekas daugiau neturėjo vaikų, ir dėl jos vairuotojui reikėjo kratytis per plikšalą dar du kilometrus. Pats jis gyveno miestelyje prie mokyk-los, jo vaikai jau buvo suaugę.

– Na, šok! – sustabdęs autobusiuką prie žaliosios Ama-lių krautuvės burbtelėjo vairuotojas.

Degtukė taip ir padarė.– Su šventėmis!.. – įkandin šūktelėjo vairuotojas.– Mh...– Ir mamą pasveikink!.. Kažkodėl jis visada prašydavo ką nors perduoti mamai,

bet niekada – tėčiui.– Mh, – dar niūriau numykė Degtukė ir nupėdino sau.

8

„Šventės, šventės, šventės... Nekenčiu švenčių!“ – mur-mėjo ji. Slidus takelis blizgėjo kaip aplaižytas ledų pagaliu-kas. Krautuvė su spindinčiomis kalėdinėmis girliandomis seniausiai liko už nugaros. Sulinkusi nuo kuprinės svorio Degtukė žygiavo pro tylias sodybas ir stengėsi nesidairyti: daugelio languose spindėjo papuoštos eglės. Jų namuose eglės nebuvo. „Na, ir gerai! Ir kas čia tokio!“ Taip ir pana-šiai ramino save Degtukė, giliai širdyje užsidegdama juo-du pykčiu. Ant ko ji pyko, ir pati nežinojo. Gal ant visų? Gal net ir ant savęs pačios?..

O štai juoda grakšti kunigėlio kalė Tyra. Iššoko ant kelio šventiškai skalydama, rudos jos akys žybtelėjo tarsi Kalėdų eglės burbuliukai.

– Tyyyra, Tyyyra... – paglostė ją Degtukė (jai pasivai-deno, kad tuoj nesusilaikys, ims ašaroti). – Nors tu manęs šiandien nenervink...

Tyra džiugiai plakė uodega ir baksnodama smailiu snu-kiu šokinėjo aplinkui Degtukę. Ji tarytum sakė: „Spjauk į viską, brangioji, ir pašokinėk kartu su manimi, bala ne-matė tų kvailų švenčių!“ Už tokį supratingumą Degtukė ją apdovanojo šviežia bandele su cinamonu iš mokyklos valgyklos. Tyra jas labai mėgo. Degtukė irgi, tik dažnai neturėdavo apetito.

Įdomu, ar mama apskritai susigaudo, kokia šiandien diena? Kasryt, dar gulėdama lovoje, Degtukė girdi, kaip ji užsipliko kavos į švedišką medkirčių termosą, užsimeta

9

ant naktinių raudonąjį chalatą su drakonais, ant jo – seną, didelį kaip parašiutas tėčio megztinį, ant šio – kailinę lie-menę ir nušlepsi per kiemą į dirbtuvę. Pastaruoju metu jos retai susitinka. Degtukė žino: dabar mamos geriau ne-

10

kalbinti. Ji tapys iki vėlaus vakaro, mat po švenčių Vilniuje rengiama jos paveikslų paroda.

Dirbtuvė – nepaprastai įdomus kambarys. Čia stipriai kvepia aliejiniais dažais, nuo jų gali įsiskaudėti galvą ir su-pykinti. Bet tik ne Degtukę! Šis kvapas ją lydi nuo tada, kai visai mažytę mama ją atsinešdavo į dirbtuvę kūdikių kėdu-tėje ir pastačiusi sau prie kojų leisdavo žaisti su teptukais.

Prieš savaitę, kai mama dar įsileisdavo Degtukę, dirb-tuvės sienas jau ramstė daugybė naujų paveikslų. Pasak tėčio, tai tikras protrūkis. Iš drobių žvelgė keistos, bau-ginančios moterys. Ir pavadinimai skambėjo lyg burta-žodžiai: „Moteris ant kubo“, „Moteris ieško veidrodžio“, „Moteris nekenčia vazos su elniais“, „Moteris įsikanda į pirštą“, „Moteris vejasi lapę“, „Moteris nori miego“, „Mo-teris sulaužo šukas“... Labiausiai Degtukę paveikė nebaig-ta drobė „Moteris meta lošimo kauliuką“. Joje, pasikišusi vieną koją, sėdi moteris mongoliškomis akimis, o už jos nugaros cypdami krinta visokie smulkūs, labai išraiškingi daikteliai: gyvūnų figūros, mediniai žmogeliukai, alavi-niai kareivėliai, kriauklelės, iš nuostabos išsižiojusi šach-matų karalienė, žaislinės varpinės su vėliavėlėmis ir taip toliau. Degtukė nespėjo visko įžiūrėti. Tik pagalvojo, kad, jei būtų tikri, tuos niekučius norėtų nusinešti į savo kam-barį. Moteris mongolės akimis tų daiktelių nemato, o gal tiesiog nekreipia į juos dėmesio. Ji pati panaši į vieną iš jų, tik gerokai didesnė; jos žvilgsnis susikaupęs, net rūs-

11

tus; ji meta lošimo kauliuką. O kauliukas su šešiais baltais taškeliais, rodos, tuojau iššoks iš drobės ir kaukštelės ant lentinių grindų. Įspūdis toks stiprus, kad Degtukė nejučia ištiesusi rankas ima jį gaudyti!..

Bet tai atsitiko prieš savaitę, kai su mama dar buvo įmanoma susikalbėti.

Arbatą Degtukė jau seniai užsipliko pati, moka ir kiau-šinį išsivirti, ir skrebutį pasiskrudinti. Tik aulinukus jai nušveičia tėtis. Visai ne todėl, kad ji tingi, tiesiog ir suau-gusiesiems reikia ką nors padaryti dėl vaikų, kitaip visai užmirš, jog jų turi. Tėtis kas rytą patikrina, ar Degtukė užsitraukė ant ausų kepurę. Tai kažkodėl labai svarbu. Pats kepurės nenešioja... Paskui jie sušoka į mėlyną to-jotą korolą ir garsiai pasileidę radiją važiuoja į miestelį. Tėčio nuotaika niekada nebūna tiesiog normali: tik arba gera, arba bloga. Jeigu gera, jis visą kelią dainuoja kartu su radiju ir pasakoja Degtukei apie roko grupes. Jai nelabai įdomu ir ji tuojau pamiršta pavadinimus, kelintais metais kokia grupė išleido savo geriausią albumą ir kuo vardu tas legendinis būgnininkas. Tačiau, nenorėdama liūdinti tėčio, Degtukė apsimeta, kad seka mintį.

Kai tėčio nuotaika bloga, jis paniuręs ieško radijo sto-čių ir ginčijasi su laidų vedėjais, kurie jo, aišku, negirdi, ir tai suteikia jam pranašumo. Šiaip jis – įdomus žmogus, su juo visada smagu. Netgi tada, kai visus išvadina asilais. Tik jis taip retai būna namie!

12

Kas rytą tėtis išleidžia Degtukę prie mokyklos, o pats važiuoja toliau. Miestelyje jis turi fotoateljė, kartais po pamokų Degtukė jam ten padeda tvarkytis. Ji jau truputį moka fotografuoti tikru fotoaparatu (telefonais fotogra-fuoti juk moka visi). Tai nepaprastai įdomu. Kai sufoku-suoji objektyvą į saulės nutviekstas samanas, visa kita iš-nyksta, o kiekvienas žalias siūlelis kužda: „Sveikutė, štai ir aš; kad tu žinotum, kaip įdomiai aš gyvenu!“

Šįryt išleisdamas Degtukę prie mokyklos (prieš tai pa-siūlęs radijui užsičiaupti), tėtis burbtelėjo teisindamas mamą:

– Suprask, ji juk menininkė...Ir ką čia suprasti? Kitokių žmonių Degtukė nuo lopšio

nematė. Todėl pas juos ir nėra Kalėdų eglės! Todėl pas juos amžinai viskas kitaip, negu pas normalius žmones!

Dabar, žingsniuodama namo, Degtukė sustoja, piktai sugniaužia kumščius ir trepteli koja.

– Ne-ken-čiu! – sako ji.– Na na na, vos pavijau! – kitą akimirką jai už nugaros

pasigirdo uždusęs, bet žvalus balsas. Degtukė iš netikėtumo net pritūpė.Tai laiškanešys Pašvilpaitis su savo išsižiojusiu krepšiu,

iš kurio lyg dantys kyšo vokai ir vokeliai, blankai ir blan-keliai. Atrodo, kad tas jo krepšys amžinai šypsosi, kaip ir jis pats.

– Degtuke, ko tokia liūdna? – klausia Pašvilpaitis. Jis

13

visada šneka garsiai, visada skuba, bet visada randa laiko sustoti ir pašnekėti.

– O ko čia džiūgaut? – sumurmėjo Degtukė. Ją erzino linksmas laiškanešio tonas.

– Ogi – to!.. Turiu tau laišką!..Degtukė sustingo iš nuostabos karštligiškai svarstyda-

ma: kas gi jai, Degtukei, galėjo parašyti laišką? O Pašvil-paitis paslaptingai švilpaudamas atkišo jai baltą vokelį. Mažulytį, nubertą auksinėmis dulkėmis, turbūt atskridusį iš fėjų šalies... Deja, viduje nerado jokio gražaus šventinio atviruko su, pavyzdžiui, simpatišku nykštuku (toks Deg-tukei būtų labai patikęs), o tik perpus sulenktą popieriaus lapelį. Perskaitė: „Šį vakarą, prie Kūčių eglės. Ateik susišu-kavusi ir nusiplovusi rankas.“ Ir – jokio parašo. Degtukė ne juokais susinervino. Prie kokios dar Kūčių eglės? Prie kurios? Ir argi jai, Degtukei, reikia priminti apie plaukus ir švarias rankas? Ji visada vaikšto susipynusi kasą, o rankas plauna tiek, kiek reikalauja higiena. Matyti, kad tasai už-miršęs pasirašyti anonimas ne tik kad nemandagus, bet ir nepažįsta Degtukės. O gal tas laiškelis visai ne jai?.. Betgi ne... Ant voko aiškiai, spausdintinėmis raidėmis parašyta: „Degtukei, Pamiškė, Amalių kaimas“. Ir pašto ženklas su Vyčiu, ir labai jau tikras antspaudas.

– Na?.. Kas rašo?– Anonimas, – niūriai atrėžė Degtukė ir jau gręžėsi

eiti.

14

– Žinai ką! – sumosavo Pašvilpaitis. – Gal šiandien žadi užsukti pas mūsų grafaitę?..

Degtukė stabtelėjo ir perkratė savo planus, svarstyda-ma, ar tikrai nežadėjo užsukti pas Michaliną, kurią kai-mynai ironiškai pravardžiuodavo grafaite.

– Gal ir taip. O ką?– Tai perduok jai šitą... Nereikės pačiam klampoti per

mišką, išgelbėsi mano senas kojas, ką? – tiesdamas voką mirktelėjo Pašvilpaitis.

Abu puikiai žinojo, kad jo kojos nei senos, nei jų rei-kia gailėti. Eiklesnio vyro Amaliuose turbūt ir nerastum. Neskaitant Degtukės tėčio, Pašvilpaitis čia buvo jauniau-sias: tik trisdešimt ketverių metelių! (Šį skaičių jis sako jau daug metų.)

– Duokit, nunešiu, – atsiduso Degtukė.Ir jie pasuko į skirtingas puses.

Esu Degtukė, man dešimt, mokausi trečioje klasėje, gyvenu vienkiemyje prie miško.

Mano mama mėgsta saldžią kavą, bet per išsiblaškymą dažnai vietoj cukraus įsiberia

druskos. Ir net nepajunta skirtumo! Arba ateina į tėvų susirinkimą mūvėdama skirtingomis

pirštinėmis. Visi jau pripratę, bet man vis tiek gėda... Mano tėvai – išprotėję menininkai, su jais nelengva, bet aš nesiskundžiu. Turiu baltą Žirgą, auksinį retriverį Moną ir pelėdą Uoką... Na, jie ne visai mano, bet... Žinai, užsuk, ir

viską pamatysi. Štai mano miškas, mano namai, mano

mažas jaukus kambarys: užeik!

Degtukė

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, yra išleidusi septynias knygas. 1994 m. apdovanota Mariaus Katiliškio premija, 2004 m. pjesė „Liucė čiuožia“ laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“, 2005 m. apdovanota Jono Marcinkevičiaus premija, 2008 m. tapo Kazimiero Barėno premijos laureate, 2009-aisiais rašytojai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, 2011 m. – Jurgos Ivanauskaitės premija.

Sveikas, nepažįstamas skaitytojau!

Žiem

a, kai gimė Pašiauštaplunksnis

LAU

RA

SIN

TIJA

ČERNIAUSKAITĖ

Algi

man

to A

leks

andr

avič

iaus

nuo

tr.