1

ASU EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Verslo ir kaimo plėtros vadybos institutas

Laiko brydės

Skiriama vyr. dėstytojo Vlado Kuprio 100-osioms gimimo metinėms

Kaunas, Akademija, 2014

2

Redakcija eilėraščių – autoriaus įvadinių tekstų ‒ Vita Siaurodinienė

Skenavimas ir teksto rinkimas Lina Špiliauskienė Aušra Vitkauskaitė

Sudarymas Aldona Kazragytė

Maketavimas Aldona Bagdonienė

Nuotraukos iš Reginos ir Antano Ribikauskų šeimos, Aldonos Kazragytės bei Ekonomikos ir vadybos fakulteto archyvų

© Vladas Kupris

© Sudarymas A. Kazragytė ISBN 978-609-449-072-9

Ir praskrido mano paukščiai, Mano šilo sesės, broliai. Čia tik aš, tik erdvių aukščiai, Tolių, toliai...

4

Pratarmė

Argi atskiro žmogaus gyvenimas nėra tiek pat ver-

tingas kaip ir ištisos kartos gyvenimas? Juk kiekvie-

nas atskiras žmogus – visas pasaulis, gimstantis ir

mirštantis kartu su juo, po kiekvienu antkapio ak-

meniu – ištiso pasaulio istorija.

H. Heine

Vlado Kuprio kūrybinis palikimas ‒ kelios eilėraščių knygelės ir

antra tiek eilėraščių, likusių mašinraštyje ir išsaugotų dukros Reginos bei

Verslo organizavimo katedros archyve. Šiame leidinyje, skirtame Vlado

Kuprio 100-osioms gimimo metinėms, paties autoriaus rašomąja maši-

nėle spausdinti eilėraščiai, parašyti 1925–1996 metais. Kūrybos temati-

ka išryškėjo dar jaunystės metais ir išliko visam gyvenimui mažai paki-

tusi – tiesos ir dorovės, gėrio ir meilės svarba šeimos, visuomenės ir

valstybės gyvenime. Detali kūrybos analizė nėra šio leidinio tikslas. Kur

kas svarbiau pajusti minties pulsavimą, o tai įmanoma skaitant jo eilė-

raščių rinkinį „Gyvenimo eilėraštis“.

Vis dėlto bevartant V. Kuprio eilėraščius kilo mintis bent prabė-

gomis aptarti jo biografiją, pasekti jo asmenybės raidą. Taip atsirado

knygos skyrius „Kelias, atvedęs į Gyvenimo eilėraštį“. Fizinis Vlado

kuprio kelias sunkus ir vingiuotas – basakojo piemens metai, klampoji-

mas po pievas, laukus ir pelkes matininko ir žemėtvarkininko darbo

metais, dar kitokios klampynės dirbant kolūkio pirmininku ir pagaliau

šviesesni laikai Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Aleksandro

Stulginskio universitetas). Dvasinės raidos kelias, nepaisant jokių kliū-

čių, nuo pat vaikystės vedė į poeziją. Jai ir visuotinėms vertybėms liko

ištikimas visą gyvenimą.

Buvę bendradarbiai ir kaimynai maloniai sutiko pasidalinti pri-

siminimais apie Vladą Kuprį. Taip atsirado knygos skyrius „Jautrios

sielos žmogus – nepamirštamas“. Čia rasite faktų, šiltų žodžių ir emoci-

jų, kurių net laiko dulkės nesunaikino.

Sudarytoja Aldona Kazragytė

5

6

Gyvenimo kelio tarpsniai

Vladas Kupris gimė 1914 m. gegužės 7 dieną Gelvonų miestelyje, Širvintų rajone Elenos ir Antano Kuprių šeimoje.

Tėvai Elena ir Antanas Kupriai

Tėvų namas Gelvonuose

MOKĖSI

1922‒1925 m. – Gelvonų pradinėje mokykloje. Čia besimokydamas parašo pirmuosius eilėraščius, vienas iš jų „Kai užaugsiu“, talpinamas ir šiame leidinyje. Jaunasis autorius paža-da prikelti piliakalniuose miegančius didvyrius ir pakviesti juos sodinti atgimimo ąžuolyną.

7

V. Kupris Gelvonų pro-gimnazijos absolventas 1929 m.

Gelvonų pradinės mokyklos mokiniai 1924 m. (viršutinėje eilėje antras iš kairės V. Kupris ‒ vienintelis 4-os klasės mokinys, šalia draugas B. Vosylius ‒ trečiokas. Pirmoje eilėje iš kairės mokytoja Kuktienė, mokyk-los vedėjas J. Kukta, mokytoja E. Čižiūnaitė)

1925‒1929 m. – Gelvonų

progimnazijoje. Šiame tarpsnyje pradeda ryškėti kūrybos orientyrai. Kūrinėliai pradedami spausdinti. Iš to laikotarpio leidinyje yra 14 eilėraščių. Nuoširdumu žavi „Vaikystės šilas“, „Žygių dienos“, „Kūdikystė“, „Nuo tilto“ ir kiti to laikotarpio eilėraščiai.

1929‒1931 m. – Panevėžio

realinėje vyrų gimnazijoje. Besi-mokydamas gimnazijoje ne tik daug rašo, bet ir spausdina eilėraščius „Skautų aide“, „Panevėžio balse“ ir kituose leidiniuose. Vieni prasmingiausių laikotarpio eilėraščių, spausdinamų šiame leidi-nyje, yra „Mamai“, „Lietuvos karys“, Palikimas“, „Kai nieko ne-reiks“, „Tragiškas likimas“. Žemiau pridedamas paties autoriaus sudarytas 1928–1932 m. spausdintų eilėraščių sąrašas.

8

Jo kūrybą pastebi Panevėžio vyskupas K. Paltarokas ir 1930 m. pakviečia paskaityti eilėraščius katedroje. Būdamas gimnazistu vasarą V. Kupris pats mokė vaikus. Vieną vasarą „mokytojavo“ pas Antaną Vienožindį Bogvilių dvare, Rokiškio apskrityje. Čia susipažino su Riomerio šeima ir kitais to meto šviesuomenės atstovais – Vienožindžių svečiais. Neabejotina, kad šios pažintys paliko gilius įspūdžius ir formavo jaunojo poeto pa-saulėjautą.

9

1931‒1933 m. – Lietuvos Žemės ūkio ministerijos matininkų kursuose Kaune. Pirmosios dienos įspūdžius ma-tininkų kursuose septyniolikmetis vaikinas aprašo savo dienoraš-tyje (1931 09 01):

10

Gydytojo žodžiai giliai įstrigo atmintin ir užgožė kursų pra-džios įspūdžius. 1931 m. rugsėjo 2 dieną dienoraštyje rašo:

11

Labai reikšmingas ir rugsėjo 3 d. įrašas apie mirtį ir kūry-bos likimą. Beje ši tema raudona gija eina per visą kūrybos laiko-tarpį. Manau, kad ne vienam skaitytojui kyla klausimas: „Kodėl jauną žmogų persekioja mintys apie mirtį?“ V. Kupris aiškaus atsakymo į šį klausimą nepateikia, nes jam pačiam tas dalykas esąs neaiškus. O pageidaujamą epitafiją galima perskaityti taip: „Aš gyvensiu savo nemirtingoje kūryboje“.

12

Jaunojo kursanto nepamiršta tėvai ir broliai karts nuo kar-to atsiųsdami siuntinį. Tai sukeldavo emocijų ir įsipareigojimų antplūdį.

Santykiai su namiškiais ir kūryba V. Kupriui yra skausmin-

ga paskata dirbti ir tobulėti. Deja, matininkų kursai jį tolina nuo svajonės, ir draugai dažnai nesupranta jo siekių. Norėdamas iš-spręsti šį rebusą, Vladas renkasi savišvietą.

13

Kai žmogui 17 ar 18 metų, liūdesys yra trumpalaikis, kliū-tys lengvai įveikiamos, o gyvenimas yra didelis stebuklas. Štai ima ir apsigyvena Širvintų gatvės 48 numeriu pažymėtame na-me. Tai buvo lemtingas žingsnis. Namo savininkas, žmogus iš Žieveliškių kaimo, buvo K. Vitkauskas. Jis 1931 m. su šeima at-vyko iš JAV ir įsikūrė Kaune. V. Kupris nusižiūrėjo jo dukrą Eleną (Helen) ir 1934 m. pavasarį jai pasipiršo. Po vestuvių jaunoji šeima apsigyveno uošvių namuose. Ir juose nugyveno visą ilgą ir gražų gyvenimą, išaugino tris dukras ir sūnų.

14

1953 m. – Kauno neakivaizdinėje vidurinėje mo-kykloje, kad gimnazijos baigimo atestatas būtų pripažintas vidu-rinio mokslo baigimo dokumentu.

1954–1963 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) Agronomijos fakulteto neakivaizdinio mokymo skyriuje. Šeštasis praėjusio šimtmečio dešimtmetis yra masinių neakivaizdinių studijų pradžios laikotarpis. Žemės ūkio įmonių specialistai buvo skatinami įgyti aukštąjį išsilavinimą, todėl ir V. Kupris nusprendžia pradėti studijas Lietuvos žemės ūkio aka-demijoje.

15

DIRBO (tarnavo)

1932‒1936, 1937–1940 m. – Lietuvos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamente (ŽTD) mati-ninku. V. Kupris buvo vienas iš tų matininkų, kurie įgyvendino žemės reformos tarpukario Lietuvoje ideologo Mykolo Krupavi-čiaus 1922 m. parengtus reformos įstatymus ir poįstatyminius dokumentus. Tuo laikotarpiu ŽTD direktoriumi dirbo Zenonas Bečelis, o Žemės reformos departamentui vadovavo Marijonas Chmieliauskas. Baigę tuos pačius matininkų kursus ŽTD pradėjo dirbti Viktoras Bergas (nuo 1930 m.), Povilas Karpavičius (nuo 1931 m.). Pastarasis nuo 1966 m. dirbo LŽŪA fotografu. Visi jie buvo ne tik profesionalūs matininkai, bet ir intelektualai, verti-nantys kultūrą, meną, literatūrą.

Jau matuoja...

Jaunieji matininkai. V. Kupris (de-šinėje) ir jo draugas F. Strazdas Kauno miesto sode 1933 04 11

16

1936‒1937 m. – Lietuvos kariuomenės Ryšių bata-lione. Ryšininkų veiklos specifiką atspindi jiems skirtas eilėraštis „Ryšininkų ekslibrisas“ (žr. .. p.).

Lietuvos kariuomenės Ryšių bataliono kariai 1937 m. (V. Kupris

(sėdi viduryje) ir jo draugai J. Gliaudys, P. Dambrauskas, B. Gurelis)

1940–1941 m. – Lietuvos TSR Žemės ūkio komisa-riato Žemės tvarkymo valdyboje matininku.

1942–1944 m. – Vandens kelių valdybos Kaune ir Žemės tvarkymo valdybos matininku.

1944–1950 m. – Nemuno laivininkystės atstatymo karinio dalinio tyrinėjimo grupės viršininku.

1950–1954 m. – Kaišiadorių apskrities Vykdomojo komiteto Žemės ūkio skyriuje vyr. žemėtvarkininku. Gy-venimo ironija – teko griauti tai, ką su meile ir pasididžiavimu ryžtingai ir ištvermingai kūrė pats ir šimtai Lietuvos matininkų iki socializmo įgyvendinimo pradžios. Pokario metais, prasidėjus kolūkių ir valstybinių ūkių procesui, privati žemės nuosavybė buvo panaikinta. Kolūkiečiams ir valstybinių ūkių darbininkams palikta teisė naudotis 30–50 arų žemės sklypu asmeniniam pa-galbiniam ūkiui plėtoti. Vyko intensyvūs žemių matavimo ir že-mėtvarkos projektų rengimo darbai.

17

Žemės matavimas Bičiūno dvare (Joniškėlis) 1940 m. (V. Kupris prie teodolito)

1954–1956 m. ‒ Garliavos mašinų-traktorių stoty-je žemėtvarkininku.

1956–1959 m. ‒ Kauno rajono „Pirmyn“ kolūkio pirmininku. Tą darbo tarpsnį ir patirtas emocijas vaizdžiai at-spindi eilėraštis „Kelias į kolūkį ir iš kolūkio“ (žr. ...p.).

1959–1962 m. ‒ LŽŪA prorektoriumi administra-cijos ir ūkio reikalams. Tai sudėtingas naujų Akademijos rū-mų, bendrabučių studentams, gyvenamųjų namų darbuotojams statybos ir finansavimo projektų derinimo įvairiose Maskvos ir Lietuvos institucijose ir statybos darbų vykdymo laikotarpis. Dirbdamas prorektoriumi Vladas Kupris palaikė ryšius su savo gimtojo krašto žmonėmis. Jo dėka LŽŪA dėstytojai šefavo 20 Širvintų rajono kolūkių, teikė jiems metodinę pagalbą. Gimtųjų Gelvonų ir kitų kolūkių pirmininkai buvo kviečiami į LŽŪA tary-bos posėdžius.

18

19

1962–1976 m. – LŽŪA Socialistinių Žemės ūkio įmonių gamybos organizavimo (nuo 1971 m. Žemės ūkio gamybos organizavimo) katedroje vyr. dėstytoju.

Žemės ūkio gamybos organizavimo katedros kolektyvas 1973 m. (pir-moje eilėje iš kairės katedros vedėjas doc. B. Grakauskas, asist. Z. Čiuladienė, EF dekanas doc. J. Vainauskas, antroje eilėje vyr. dėst. O. Rimavičienė, vyr. dėst. V. Kupris, vyr. laborantė S. Valiūnaitė, labo-rantė S. Janavičiūtė, trečioje eilėje dėst. J. Vaina, doc. J. Ramanauskas, asist. L. Dausynas)

Nuo 1976 m. rugsėjo 15 dienos pensininkas, besi-

džiaugiantis sava, ramia, miela šeimos aplinka, gyvenantis pagal

širdies paliepimą, t. y. mąstantis apie būtį ir universalią meilę

(Absoliutą), besidomintis viešuoju gyvenimu, aktyviai dalyvau-

jantis socialinėje ir kultūrinėje veikloje. Ekonomikos fakultetas (dabar Ekonomikos ir vadybos)

puoselėjo įvairias tradicijas, skatino skirtingų kartų dėstyto ben-

drystę. Viena iš tokių tradicijų buvo metų jubiliatų sveikinimas.

Vladas Kupris ir Stasys Nargėla buvo 1984 m. jubiliatai.

20

V. Kuprį su 70-uoju gimtadieniu sveikina Žemės ūkio gamybos organi-zavimo (nuo 1989 m. Gamybos organizavimo) katedros dėstytojai (iš kairės EF dekanas ir katedros vedėjas doc. J. Vainauskas, doc. Z. Kazakevičius, asist. J. Ramanauskienė, asist. Z. Čiuladienė, vyr. dėst. O. Rimavičienė)

Būdamas pensijoje Vladas Kupris daug laiko skyrė anks-

čiau rašytų eilėraščių peržiūrėjimui ir rankraščių spausdinimui,

naujų kūrinių rašymui, visų jų sisteminimui ir rinkinių sudarymui.

Berods, 1993 metais V. Kupris užsuko į Gamybos organizavimo

katedrą. Išeidamas paliko daugiau nei 70 proc. atnaujintą, lygi-

nant su 1936 m. leidimu, eilėraščių rinkinį „Širdies pėdsakais“.

Gamybos organizavimo (nuo 1994 09 01 Verslo organizavimo) katedra V. Kuprio 80-ojo gimtadienio proga išleido šį jo paties

sudarytą leidinį. Tai buvo pirmas jo eilėraščių leidimas tarybiniais

metais, maloniai nudžiuginęs autorių. Jubiliatą jo namuose pa-

sveikino katedros kolegos ir fakulteto atstovai.

Atsisveikinant V. Kupris padovanojo katedrai magnetofono

kasetę su jo paties skaitomų eilėraščių įrašais ir perdavė saugoji-

mui eilėraščių rinkinį „Gyvenimo eilėraštis“. Išsaugojom, ir da-

bar Verslo ir kaimo plėtros vadybos instituto direktoriui dr. doc.

Jan Žukonvskiui maloniai skyrus finansavimą, šį rinkinį patei-

kiame visiems Lietuvos skaitytojams.

21

Sveikintojai V. Kuprio namuose (sėdi iš kairės EF dekanė doc. M. Genienė, E. Kuprienė, V. Kupris, vyr. dėst. Z. Čiuladienė, stovi prof. J. Vainauskas, doc. J. Ramanauskas, laborantė R. Starkienė, dėst. L. Dausynas, doc. J. Čaplikas, vyr. laborantė S. Valiūnaitė, doc. J. Rama-nauskienė, doc. P. Markevičius, laborantė A. Margienė, doc. F. Klupšas, dėst. M. Maskeliūnienė)

V. Kupris dėmesingai stebėjo ir vertino viešąjį gyvenimą Lietuvoje. Permainų ženklus jau pastebi 1987 m. ir eilėraštyje „Kai dugną įdėsim“ prisipažįsta:

Oi, laukiau laukaiu šių dienų, Tartum iš naujo gyvenu. ............................................ Žmonės dainą! Dainą! Tvarkymasis eina…

Lietuvos Sąjūdžio veiklos ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais parašė „Jaučiam širdį Lietuvos“ (1988), „Pakol gyva“ (1989), „Tėve mūsų“ (1990), „Atgimimo kaina“ (1991), „Te padeda tau Dievas!“ (1991) ir kt., kviesdamas „nedelst, nes laukia darbai begaliniai sau ir Tėvynei...“

Ilgainiui pasirodė ir tamsiosios blogio jėgos, kurias eilėraš-tyje „O vistik nepasiduosim“ (1994) įvardija šitaip:

22

Koks triukšmas, Viešpatie galybių! O tai – savi mankurtai ir rusakalbiai, Apsėst, užgrėbt, apėst, apvogt be jokio alibi – Jų svarbiausia ypatybė!

V. Kupris supranta, jog gėrio kovos su blogiu sėkmę lems jaunimas, todėl eilėraštyje „Negerovių nugalėti“ (1994) jį ir kviečia „ei pirmyn, pirmyn, jaunime, negerovių nugalėti“.

Jis su malonumu įgyvendino savo kūrybinius sumanymus, atrasdamas ir naujų įdomių veiklos sričių, pvz., drožė originalias, meniškas lazdas, ir emocingai reaguodavo į Jo ir kūrinių pripaži-nimą bei įvertinimą.

Regina ir Antanas Ribikauskai su V. Kuprio drožtomis lazdomis

VLADAS KUPRIS iškeliavo anapilin 1997 m. spa-

lio 21 dieną. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

V. Kuprio trumpa biografija yra pateikta šiuose leidiniuose:

1. Ekonomikos ir vadybos fakultetas 1949‒2009. – LŽŪU, 2009. 2. Kupris V. Širdies pėdsakais. Eilėraščiai. – Kaunas–Akademija,

1994. 3. Lietuvos žemėtvarkininkai. – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2012. 4. Verslo vadybos katedra: vadyba, mokslas ir studijos. – Kau-

nas–Akademija, 2009.

23

Psichologinis eskizas

VLADAS KUPRIS savaip fenomenalus. Vieniems impona-

vo jo elgsena, kitiems – kalbėsena, pažiūros, paprastumas, dė-

mesingumas, o daugumai, ko gero, – jo poetinė nuostata. Ko-

kiomis savybėmis Kūrėjas apdovanoja žmones, kurie visuose

darbuose ir būsenose išlieka poetiški ir kūrybingi? Sunku rasti

vienareikšmį, visiems priimtiną atsakymą. Dėl to brūkštelsiu tik

psichologinį V. Kuprio eskizą trimis aspektais, kurie dažniausiai minimi kalbant apie žmones.

CHARAKTERIS. Neabejotina, kad ši psichologinių savybių

visuma priklauso nuo to, ką žmogus gauna kaip gimtadienio do-

vaną, kokias prigimtines savybes pastebi ir puoselėja tėvai, mo-

kytojai, kam prioritetus teikia ir ugdo pats žmogus. Numerologinė

skaičiuotė rodo, jog gimtadienio dovanoje ryškūs dvasinio tobu-

lėjimo, visuomenės humaniškumo ir teisingumo skatinimo, jaut-

rumo kitų žmonių problemoms orientyrai.

Tėvas – geras siuvėjas, apdovanotas muzikiniais gabumais,

motina – mylinti, rūpestingoji namų dvasia, savo sūnums kasdie-niu gyvenimu rodė sąžiningumo, teisingumo, meilės, paslaugu-

mo, atjautos pavyzdžius, skatino pasitikėjimą savimi ir poreikį

mokytis. Tad nieko keisto, kad Vladukas iš mažumės buvo svajo-

tojas, romantiškas idealistas, savarankiškai pasirinkęs poeziją (eil.

„Rašau“):

Draugauju aš su plunksna

Seniai, iš pat mažens – Su ja išėjau rungtis

Su nuoskaudom piemens.

Iki mūsų pažinties ir darbo Žemės ūkio įmonių gamybos

organizavimo katedroje (1969‒1971 ir 1974‒1976 m.), Vladas

jau buvo nuėjęs romantišką mokymosi ir matininko darbo iki

1940 m. kelią, pajutęs Pasaulinio karo ir pokario metų baisumus,

24

dalyvavęs žemės ekspropriacijos procese (tada tai vadinosi tary-

bine žemėtvarka), patyręs darbo mašinų-traktorių stotyje ir kolū-

kyje „saldumą“, sušilęs kojas ir Lietuvos žemės ūkio akademijo-

je.

Nepaisant grubių gyvenimo išbandymų, Vladas išliko išti-

kimas hunanizmui, tiesai, teisingumui, tikėjo meilės ir gėrio jėga,

patirtį ir emocijas guldė į eilėraščių posmus. Išoriškai dažnai at-

rodė paskendęs savianalizėje ir kūrybinėje vienatvėje, vengė

„svetimų“ (kas nedomino) kalbų. Visus darbus dirbo ramiai, są-

žiningai, kruopščiai, net ir tuos, kurie buvo neįdomūs, monoto-

niški, privalomi. Pedagoginis darbas nebuvo kitų primesta našta,

nes Jis turėjo bendravimo su žmonėmis dovaną, su studentais

jautėsi laisvas, nepriklausomas, pasitikintis savimi. Vidinė jėga,

šmaikštumas, intelektas sužibėdavo kalbant apie žmogiškąsias

vertybes, literatūros naujienas.

Nedidelis ekskursas į mokslo ir darbo Žemės tvarkymo de-

partamente metus paaiškina moralinių ir etinių nuostatų tvirtu-

mą. Nuo jaunumės jis bendravo su šviesiomis, iškiliomis asme-

nybėmis. Panevėžio vyskupas K. Paltarokas, ko gero, buvo pir-masis išgirdęs Vlado Kuprio poetinį šauksmą. Jis 1930 m. pa-

kviečia jaunąjį poetą paskaityti savo eilėraščių Panevėžio kated-

roje. Prasideda aktyvus kūrybinis periodas. 1931–1935 m. išlei-

džiamos trys eilėraščių knygelės, o 1936 m. „Skautų Aidas“ išlei-

džia „Širdies pėdsakus“. Mezgasi naujos pažintys su poetais, ra-

šytojais, virstančios ilgamete draugyste. Literatūros padangėje

žibėjo ar dar tik žiebėsi Maironio, S. Santvaro, P. Širvio,

J. Krumino, S. Neries, B. Brazdžionio, B. Sruogos, V. Mačernio

vardai ir darbai. To meto jaunieji literatai mėgo diskutuoti ir filo-sofuoti įvairiomis temomis. Dienoraštyje V. Kupris originaliai

samprotauja apie Dievą ir pastovumą. Gražus jaunatviškas pa-

mąstymas.

25

Įdomią istoriją straipsnyje „Žemaičiai rašytojai po Maironio namų stogu“ pasakoja A. Ruseckaitė. „(...) į muziejų užsuko kaunietis Vladas Kupris ir atnešė nemažai rašytojos Nelės Maza-laitės bei jos vyro Juozo Krumino rankraščių, laiškų, fotografijų, albumėlių. 1944 m., traukdamiesi į Vakarus, šie rašytojai Kaune savo kaimynui Vladui Kupriui paliko pasaugoti archyvą – kol jie sugrįš. Dorasis žmogus viską sąžiningai saugojo, slėpė ir atėjo į muziejų po penkių dešimčių metų, kai sugrįžti nebebuvo kam...

26

Deja, nemažą dalį archyvo laikas ir sąlygos jau negailestingai, negrąžinamai sugadino... Tačiau iš to, kas išliko, labai vertingas yra pluoštas nuotraukų. Vlado Kuprio perduotą archyvą muzieji-ninkai kol kas tvarko ir tyrinėja.“

Žemės tvarkymo departamente taip pat dirbo gausus būrys intelektualų. Paminėsiu bent vieną kitą, su kuriais Vladas kartu dirbo ir bendravo. Čia paradui toną neabejotinai davė jau minė-tas Mykolas Krupavičius, apie kurį istorikas E. Gudavičius rašė: „Jis mūsų istorijoje tokio masto asmenybė, kurią reikėtų gretinti su Vytautu Didžiuoju“. Panevėžietis Matas Martinaitis, baigęs matininkų kursus, darbą Žemės tvarkymo departamente pradėjo 1931 m. Po 1940 m. dirbo Kauno apskrityje, vėliau Žemės ūkio ministerijoje. Kaip rašo V. Skuodžiūnas: „M. Martinaitis savo el-gesio kultūra, taktiškumu, pelnė bendradarbių žemėtvarkininkų (...) pagarbą ir simpatijas“. Povilas Karpavičius matininko darbą Žemės tvarkymo departamente pradėjo 1931 m. Tarybiniu laiko-tarpiu jis išgarsėjo kaip profesionalus fotografas. Septintame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje jis dirbo ir LŽŪA fotografu, vadovavo studentų fotografų būreliui. Paminėjau šiuos žmones kaip labiausiai žinomus ir šiuo metu, o visi išvardinti „ Tarpuka-rio Lietuvos matininkų sąraše“, įskaitant ir V. Kuprį (žr. Lietuvos žemėtvarkininkai – Vilnius. Trys žvaigždutės, 2012, 427–463 p.).

ENERGIJA pasireiškia įvairiomis būsenomis, formomis ir būdais (aktyvumu, išsekimu, liūdesiu, kūrybingumu,...). Kasdienė rutina, konfliktai, fiziniai, priverstiniai darbai, dėmesio, pritarimo, palaikymo stoka buvo didžiausi Vlado energijos vampyrai. Jeigu katedroje įsisiūbuodavo kasdieniai, banalūs pliurpalai, bereikš-miai ginčai, Vladas tarsi išnykdavo, suaugdavo su savo rašomuo-ju stalu, tarsi paskęsdavo savianalizėje ar kūrybinėje vienatvėje. Jis nešvaistė energijos ir dideliuose žmonių susibūrimuose, ku-riuose, tikėtina, jautiesi svetimas, nors ir gebėjo su visais žmonė-mis rasti bendrą kalbą. Neprisimenu, kad Vladas būtų dalyvavęs Pabaltijo žemės ūkio akademijų ekonomikos fakultetų dėstytojų mokslinėse–praktinėse konferencijose, masiniuose renginiuose, jeigu tai nebuvo privaloma.

Po dienos darbų ramybės ieškojo šeimoje. Čia jautėsi my-limas, suprastas, palaikomas. Jis buvo nuoširdus ir svetingas sa-

27

vo namų šeimininkas, nors, ko gero, trys namo kampai gulė ant žmonos Elenos pečių. Kilniaširdiškumas, atjautos dovana vertė rūpintis kitų gerove, svajoti apie humanišką visuomenę, univer-salią meilę (Absoliutą). Gražus įsivaizduojamas rezultatas buvo ne tik rimta paskata dirbti kitų labui, bet ir padėjo išsaugoti ir padidinti aktyviąją energiją.

SĖKMĖ. Kiekvieno žmogaus uždavinys – atskleisti savo tik-rąsias žinias pasauliui, nes be jo to padaryti niekas kitas negali. Vlado žinia pasauliui ‒ sąžiningas, kruopštus darbas, poetinis laikmečio vertybių ir ydų įvardijimas, meilė žmonėms ir ištikimy-bė poezijai.

Filosofine prasme Vladas buvo sėkmės vaikas. Veikiamas savo gyvenimo kelio skaičiaus 9 (visuotinės sėkmės simbolio) vibracijų, pasirinko dvasinio tobulėjimo kryptį tikėdamas, kad vykdo buvimo šioje žemėje uždavinį. Tikėjo savo sėkme ir ėjo akmenuotu poezijos kūrėjo visose veiklose keliu, svajodamas padaryti pasaulį teisingesniu ir laimingesniu (eil. „Tepadeda tau dievas“):

Oi, kaip norėjau būt geras – Padėt vargšams visiems Ir pasiaukot Už visuotinį gėrį ir tiesą kovot!

Taurūs ir kilnūs idealai puikiai derėjo su garbės, atsakomy-bės, sąžiningumo suvokimu, žinių troškimu, geranoriškumu ir optimizmu. Jo kasdienės ideologijos orientyrais buvo Darbas, Šeima, Tėvynė. Iš šitų šaltinių sėmėsi entuziazmo, ištvermės, dėl jų ugdė kantrybę, jiems skyrė jausmingus ir prasmingus eilėraš-čius.

Apibendrinant galima sakyti, kad Vladą Kuprį per gyveni-mo vingius ir sūkurius lydėjo Sėkmės angelas ir saugojo Motinos (eil. „Mamai“) pas Viešpatį Dievą išprašytas Angelas Sargas.

28

Kas gyvenimo potekstėj užklota

Bevartydama V. Kuprio bibliotekos knygas atradau gilumi-

nius asmenybės klodus atspindinčius įrašus antraštiniuose pusla-piuose. Dažniausiai rašytas ketureilis, išreiškiantis dėkingumą, vaikystės, gimtųjų namų nostalgiją, džiaugsmą ar širdgėlą. Įrašai atspindi visa, kas V. Kupriui buvo svarbu, kas jį jaudino, kas jam skaudėjo ir degino kaip neužgesinta liepsna. Vieni jų parašyti ekspromtu, perskaičius knygą, kiti – atkelti iš ankščiau parašytų eilėraščių (tą rodo ir įrašo bei knygos datų skirtumai), dar kiti yra gyvenimo eigoje suvoktos vertės išraiška. Žemiau pateikiamos mintys apie knygų vertingumą.

29

V. Kuprį visą gyvenimą lydėjo Motinos, Gelvonų, vaikystės

ir to laikotarpio draugų nostalgija. Šis jausmas raudona gija mir-guliuoja visoje kūrybinėje paletėje. Nostalgiškus prisiminimus žadindavo ir atitinkamo turinio knygos.

30

Nesąžiningumo, neteisybės, užmiršties apraiškos tiek rea-

liame gyvenime, tiek aprašomos literatūroje žeidė V. Kuprį. Tą širdgėlą slopino brūkšteldamas posmą:

Taip galima pasakyti ne tik apie milijonus Antrojo pasauli-nio karo aukų, bet ir apie šimtus tūkstančių Lietuvos partizanų ir tremtinių likimus. O ir vėlesniais laikais stigo, ir šiandien tebestin-ga humaniškumo, padorumo (eil. „Benamio daina“):

Kiekvienas čia žinom Prakeiktą rutiną – Naudotis valdžia: Karų kiek kariauta, gyvenimų griauta Ir noro ant sprando kitų sauvaliaut.

Didžiausias V. Kuprio džiaugsmas ir didžiausias rūpestis – poezija. Bibliotekoje daug poezijos knygų. Ir beveik visose „karšti įrašai“, emocingi vertinimai, retoriniai klausimai ar minorinė gai-da dėl savųjų eilių likimo.

31

32

V. Kupris nuo mažens kūrė eiles, svajojo būti poetu, o brandaus amžiaus liūdnai prisipažino juo esąs (eil. „Puikiai skamba“):

Tik iš rimto mano šauksmo, Iš širdies nelemto skausmo Aš – poetas.

Eilėraštyje „Gyvenimo potekstėj“ jis klausia: ‒ Tai kurgi kūriniai, jau jeigu šitaip? Ir atsako: ‒ Jie potekstėj gyvenimo užkloti. Rašyti į stalčių – graudus ir skausmingas dalykas. Visiškai

suprantamas liūdnas, gal net beviltiškas prisipažinimas eilėraštyje „Dar kartą“ :

Negaila man nieko – tik mano dainų, Vargų ir skausmų nukamuotų.

Čia tinka prierašas – dainų beveik nespausdintų, rašytų žmonėms, bet jų neskaitytų. Tokių susikaupė gan didelis pluoš-tas, paties autoriaus sukomponuotas į „Gyvenimo eilėraštį“ pen-kiaposmį (mano pertvarkytą į septyniaposmį) iš eilių, rašytų vie-nuolikmečio ir 82 metų poeto. Aprėpto laikotarpio ir tematikos atžvilgiu tai yra solidi, iškalbinga ir aiški atodanga to, kas buvo užklota gyvenimo potekstėje.

Kelis kartus perskaičiusi eilėraščius, mintyse pasitariau su autoriumi ir leidau sau padaryti dėstymo sekos ir struktūros kei-timus.

Pirma, visuose skyriuose eilėraščius sudėliojau chronolo-giškai, siekiant parodyti plunksnos valdymo ir poetinio žodžio brandos pokyčius.

Antra, į pirmąjį skyrių „Pas motulę augau“ atkelta keletas eilėraščių, tiesiogiai susijusių su Motina ir Gelvonais („Mamai“, „Tėviškės pasiilgus“, „Norėčiau pasivaikščiot“, „Paskutinė svajo-nė“ ir kt.).

Trečia, skyrių „Už kąsnį duonos“ pavadinau „Kelio atgal nežinojau“ ir sukeičiau vietomis su antruoju „Širdies audra“. Dauguma šio skyriaus eilėraščių parašyti iki 1935 m., kai V. Kupris jau buvo išėjęs namų, bet dvasiškai tebebuvo labai arti,

33

kai reikėjo verstis savarankiškai, kaip ir jo draugams ar pažįsta-miems, bet kelio atgal nebebuvo.

Ketvirta, siekiant akivaizdžiai parodyti V. Kuprio dėmesin-gumą, dėkingumą, atjautą ir meilę šeimos nariams, draugams ir visiems žmonėms, išskyriau du dedikacijų skyrius. Konkretiems asmenims paskirti eilėraščiai pateko į „Jums mano meilė ir dai-na“, o socialinėms, profesinėms žmonių grupėms ar reiški-niams – į skyrių „Visiems, kam priklausiau“. Taigi, visi dedikuoti eilėraščiai atsidūrė šiuose naujai sudarytuose skyriuose. Tačiau, Motinai ir gimtiesiems Gelvonams skirti eilėraščiai, yra skyriuje „Pas motulę augau“.

Penkta, kadangi žmonai skirta daug eilėraščių (kodas H, t. y. Helen), nuotraukos pridėtos tik kai kur. Kiti dedikuoti eilė-raščiai papildyti nuotraukomis tik tada, kai atpažįstamas konkre-taus žmogaus kodas.

Tikiu, kad V. Kuprio „Gyvenimo eilėraštis“ yra vertas jūsų dėmesio ir, galimas daiktas, kad kai kas jį visą perskaitys. Tikiu, kad perskaičiusieji pagalvos, kaip gražu girdėti tylią ir ramią Šir-dies kalbą, o ne klausytis akiplėšų rėkavimų, kaip išmintinga ma-tyti Žmogų, o ne jo antpečius, postus, laipsnius, materialius tur-tus. Tikiu, kad perskaičiusieji, atsakydami į V. Kuprio klausimą: „Kas – tas mažiukas, betgi žmogiukas?“ (eil. „Lig pasimatymo“) pasakys:

‒ Koks gražus, garbingas ir didelis, VLADAI KUPRI, buvai ir esi savo svajonėmis, meile ir darbais.

Aldona Kazragytė

34

35

Vladą Kuprį prisiminus...

Prieš kelis mėnesius vyr. dėst. Vladui Kupriui suėjo 100

metų nuo gimimo dienos. Tai gana didelis jubiliejus. Prieškariu V. Kupris dirbo matininku. 1963 m. baigė LŽŪA

Agronomijos fakultetą ir tapo moksliniu agronomu. 1959 ‒ 1962 metais dirbo Akademijoje prorektoriumi administracijos ir ūkio reikalams. Po to buvo išrinktas Socialistinių žemės ūkio įmonių gamybos organizavimo katedroje vyr. dėstytojo pareigoms. Dir-bo 14 metų. Daug prisidėjo prie mokslinių straipsnių ir metodinių leidinių leidimo.

Bendrą darbą prisimenu šviesiai. Buvo geras, patyręs dės-tytojas, išmintingas, nuoširdus, švelnios sielos žmogus.

Kol galva dar ne visai ištuštėjusi, norėtųsi garbingai pami-nėti vyr. dėstytojo Vlado Kuprio 100-ąjį gimtadienį, nes jis to vertas. Vertas kaip dėstytojas, vertas ir kaip poetas, kuris yra iš-leidęs kelias eilėraščių knygeles. Be to, prisiminti vertas dėl nuo-seklumo darbe, drausmingumo, nuoširdaus bendravimo su dės-tytojais ir studentais. Daug laiko skyrė studentams, jų asmeny-bėms, kultūrai ir polėkiams ugdyti.

Aš manau, kad dėstytojai, kurie pažinojo vyr. dėst. Vladą Kuprį, jį iki šiol gerai prisimena, kaip santūrų, mėgstantį pajuo-kauti ir pasižymintį ypatinga drausme ir susiklausymu.

Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu. Tai – filosofinė mintis. Jis tikėjo, kad grožis ir meilė išgelbės pasaulį. Kuo daugiau meilės atiduodi žmonėms, tuo daugiau jos grįš tau.

Gaila, kad etika ir moralė ne šio pa-saulio sąvokos.Vis dėlto viliuosi, kad vyr. dėstytojo Vlado Kuprio puoselėti idealai, užkoduoti jo kūryboje, turi daug geros ener-gijos ir pasėta gėrio sėkla nepražus.

Prof. Jonas Vainauskas

36

Prisimenant Vladą Kuprį

1958 m. susituokėme su žmona Regina ir kelis metus gy-

venome uošvių bute Žaliakalnyje. Taigi turėjau galimybę arčiau pažinti savo uošvį Vladą Kuprį. Tuo metu jis dirbo Lietuvos že-

mės ūkio akademijoje prorektoriumi administracijos ir ūkio reika-

lams, buvo labai užsiėmęs statybų Noreikiškėse priežiūra. Nors

mažai turėjo laisvo laiko, tačiau vis rasdavo progų pasidalinti

turtinga gyvenimo patirtimi.

Gilų įspūdį man darė jo rimtas požiūris į darbą, į šeimos

santykius, žavėjo poetinis talentas kurti eilėraščius ir šmaikščius

posakius įvairiomis temomis. Iš pažiūros labai rimtas, tikrovėje jis

buvo labai nuoširdus, jautrus ir paprastas. Šeimos susibūrimo

metu sugebėdavo visus pralinksminti įdomiais pasakojimais ir

pajuokavimais.

Labai vertino knygas, turėjo jų sukaupęs daug ir įvairios

tematikos. Perskaitęs knygą, dažnai pareikšdavo savo vertinimą

keliais eiliuotais sakiniais, įrašydamas juos pirmame puslapyje.

37

Dar mokyklos suole pradėjęs rašyti eilėraščius ir prozos vaiz-

delius, visą gyvenimą tęsė šį kūrybinį darbą. O išėjęs į užtarnautą poilsį, ėmėsi dar kitos veiklos – medžio drožybos ir knygų bei žurnalų įrišimo. Dabar džiaugiamės daugybe jo išdailintų lazdų ir skulptūrėlių. Toks jis ir liko mūsų atmintyje.

Antanas Ribikauskas

Justuko ir dėdės Vlado pasisveikinimas

Su didele pagarba prisimenu a.a. Vladą Kuprį, kaip labai

kultūringą, nuoširdų žmogų, kaimyną. Jis mokėjo bendrauti su visais ‒ senu, jaunu ir vaiku. Jis bendravo ir su mano tėvais, pa-minėdavo didžiausias šeimos šventes, jubiliejus.

Man įstrigo atminty vienas epizodas. Mano anūkas Justas (jam tada buvo apie 3 metukai) žaidė mūsų kieme, o V. Kupris vaikščiojo po savo kiemą. Anūkas manęs paklausė: „Močiute, kas tas žmogus?“ Aš jam atsakiau, kad čia mūsų kaimynas. Tada Justukas bežaisdamas sako: „Labas, kaimyne“. Ponas Kupris apsidairė – nesimato žmogaus, kuris jį sveikina. O aš sakau: „Kaimyne, čia mano anūkas Jus sveiki-na“. Kupris labai nustebo, atsakė į svei-kinimą, pašnekino mano anūkėlį. O vė-liau jam padovanojo savo rankų darbo labai gražų vėjo malūnėlį.

Prisimenu, kokius gražius eilėraš-čius parašė mano mielas kaimynas, Vladas Kupris.

Lida Jaugelienė

38

Žavėjo altruizmas ir geranoriškumas

Vladą Kuprį aš prisimenu iš savo studentavimo metų. Tai buvo apie 1957–1962 metus. Jis dirbo tuomet prorektoriumi administracijos ir ūkio reikalams. Pagal savo elgesį ir bendravimą su bendradarbiais ir studentais tai buvo taktiškas ir nuoširdus žmogus, visada besistengiantis padėti ir patarti aplinkiniams. Jį galima apibūdinti kaip altruistą, kuriam svarbiausi buvo Lietuvos žemės ūkio ir Akademijos reikalai, o ne asmeninės materialinės problemos. Mane, turbūt ir daugelį jo buvusių bendradarbių, ypač žavėjo kruopštumas, geranoriškumas, įvairiapusės žinios, jo moralinio gyvenimo pavyzdys. Apmąstymai apie savo ir kitų žmo-nių gyvenimus buvo viena iš svarbiausių jo poetinės kūrybos temų.

Doc. dr. Pranas Markevičius

Rūpinosi taisyklinga kalba

Susitikimas su Vladu Kupriu įvyko praėjusio tūkstantmečio 1961 ar 1962 metais. Tiksliai neprisimenu. Dirbau Botanikos ir mikrobiologijos katedroje asistentės (dabar – lektorės) pareigose.

Tais laikais botanikos mokomajai praktikai buvo skirta sa-vaitė. Į tolimesnes praktikos vietas studentai, ypač būsimieji miš-kininkai, vykdavo Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar ASU) skirtu transportu. Autobusų Akademija neturėjo. Studentus ir dėstytojus veždavo brezentu (spec. medžiaga) dengtu sunkveži-miu, kurio kėbule prie šoninių bortų buvo pritvirtinti suolai stu-dentams susėsti. Mes tokius sunkvežimius vadinome mašinomis.

Katedros vedėjas doc. E. Purvinas pavedė man parašyti prašymą (tada – pareiškimą) prorektoriui administracijos ir ūkio reikalams, kad būtų skirta mašina vykti į mokomosios praktikos

39

vietą. Parašiau tokį prašymą ir nunešiau prorektoriui Vladui Kup-riui. Perskaitęs prašymą jis nusišypsojo ir paklausė, kokios mašinos mums reikia: sėjamosios, traktoriaus ar dar kokios. Jeigu reikia vežti studentus, tai rei-kia rašyti automašinos. Prie žodžio „mašinos“ pridėjau priešdėlį „auto“ ir viskas tuo baigėsi, tačiau V. Kuprio dėmesys lietuvių kalbai išliko atmintyje iki šiol.

Aldona Dastikaitė

Mano senelis Vladas Kupris

Man ypatingai pasisekė, kad augau pas nuostabius sene-lius. Mano senelis Vladas Kupris buvo neeilinė asmenybė: lyderis mylintis meną, aplinkinius, darbą, gimtuosius Gelvonus bei dar-bą‒ Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Senelis Vladas Kupris puoselėjo savo vertybes ir stengėsi jas perduoti aplinkiniams. Man labiausiai įstrigo šios senelio puoselėtos vertybės: teisingu-mas, darbštumas, atkaklumas bei laiko branginimas.

Kai buvau vaikas, man atrodė, kad seneliui viskas klojasi paprastai ir lengvai. Jis tiesiog darė tai, kas jam buvo svarbu ir darė tai nuoširdžiai, o rezultatai būdavo nuostabūs. Nesvarbu ką darytų, rašytų eiles ar kalėdinius sveikinimus, drožinėtų iš medžio šaukštus ar lazdas, ar susigraudintų skaitydamas savo eiles ilgam svečių stalui, viskas, rodos, pavykdavo savaime, o aplink esantys artimieji tiesiog sekė paskui senelį.

Tikiu, kad turint aiškias vertybes ir atkakliai dirbant, kaip tai darė mano senelis, kažkada ateina laikas, kai viskas pavyksta savaime. Linkiu visiems, kurie prisimena Vladą Kuprį, taip pat ir tiems, kurie apie mano senelį tik girdėjo arba skaitė, pamąstyti, kokios Vlado Kuprio puose-lėtos vertybės yra artimos jums ir pasistengti jomis vadovautis taip, kaip tai darė mano senelis.

Vlado Kuprio anūkas Ramūnas Stankevičius

40

Prisimenant bendradarbį

Yra sakoma, kad laikas bėga. Tai neteisybė, – laikas stovi, ‒ bėgame mes per metų erdvę. Tai Ostino Dubsono mintys. Taip, rodos neseniai buvome kartu, dirbome su gerbiamu V.Kupriu, o jau praėjo geras laiko tarpas.

Bendradarbį V. Kuprį aš prisimenu kuklų, taktišką, ramaus būdo, mėgstamą studentų dėstytoją. Dirbome mes vienoje ka-tedroje neilgai, tačiau vėliau buvome Ekonomikos fakulteto ben-dradarbiais, todėl tekdavo dažnai susitikti, pakalbėti apie gyve-nimo prasmę. Jis buvo romantiškas, poetiškas, nes nuo jaunų dienų jau rašė eilėraščius. Katedros bendradarbių jubiliejų ar švenčių metu dažnai paskaitydavo savo poezijos nuotaikingus posmus.

Kartais tai būdavo ekspromtu sukurtas tekstas konkrečiai situacijai ar emocinei būsenai apibūdinti. Tačiau dažniau iš kiše-nės išsitraukdavo „paruoštukus“, ramiai išlygindavo lapus, pasi-tempdavo, krenkšteldavo ir imdavo skaityti. Eilėraščių kalba bu-vo paprasta, aiški ir kiekvienam suprantama. Pvz., perskaičius eilėraštį „Širdies pėdsakais“, lengva suprasti, kas V. Kupriui buvo svarbu:

Nemoku aš kitaip kalbėti su žmonėm – Tik eilėm Ir širdim... Šiuos pėdsakus mano Lai Galvonai mena! Gal ir Lietuva atsimins...

Aš ir sakau: „Pasaulis būtų gražus ir ki-toks, jei ir šiuo metu tokių žmonių, koks buvo V. Kupris, būtų daugiau“.

Vida Žemaitienė

41

Poeto dvasia

Kai reikia rašyti prisiminimus (ypač kai atsakingoji redakto-rė primygtinai prašo paskubėti), tai dažniausiai pasakojame apie tai, kokie buvome geri, pozityvūs ir – dabar tai ypač madin-ga – kokia bloga tuomet buvo santvarka. Nukrypdamas nuo šab-lonų, pakalbėsiu apie mus ir mūsų draugą, ir kolegą Vladą Kuprį kuo objektyviau.

Vladas katedroje buvo gerokai vyresnis už mus visus, todėl

(ir ne tik todėl) mes jautėm jam didelę pagarbą. „Ne tik todėl“, bet labiausiai imponavo jo kuklumas, paslaptingi, bet daug reiš-kiantys žvilgsniai, mokėjimas nutylėti, net jeigu susidarydavo jam nepalanki situacija (pvz., skirstant pedagoginį krūvį). Socialistinių žemės ūkio įmonių gamybos organizavimo katedroje, kaip ir ap-skritai Akademijoje, tas krūvis nebuvo toks jau didelis (800–1000 val. su kursiniais darbais, praktikomis ir pan.) Atėjusiam iš ga-mybos dirbti pedagoginį darbą žmogui tai atrodė labai nedaug. Todėl, kai katedros vedėjas, skirstydamas krūvi, papildomai kam nors „pridėdavo“ 50–100 val., kai kurie kolegos rodė nepasiten-kinimą, o Vladas tokiu atveju išreikšdavo savo jausmus trumpai – „hm“.

Visa katedra tilpo dviejuose kabinetuose (CR 101 ir 103), stalai stovėjo vienas šalia kito. Mes su Juozu Vaina, neišeidami iš kabineto, vieną po kitos rūkydavome „Kastyčio“ cigaretes (gėda prisiminti). Vladas kartu su bendradarbėmis Onute Rimavičiene ir Zofija Čiuladiene, žinoma, daugiau dėl bendros tvarkos, neva besirūpindami mūsų sveikata, labai korektiškai pastebėdavo: „Ar ne per daug rūkote, vyrai?“

Vladas dėstė gamybos organizavimo paslaptis Agronomi-jos, Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetų studentams. Turėda-mas didžiulę gamybos patirtį, jis nesunkiai teorines taisykles su-siedavo su praktikos ypatumais, be paslapčių išaiškindavo tai studentams, o jiems toks dėstymas buvo tikrai priimtinas. Tuo metu galiojo taisyklė – kiekvieno dalyko viena paskaita turėjo

42

būti skaitoma rusiškai. Vladas rusų kalbą mokėjo neblogai, bet manė, kad šia kalba jo paskaita nebus kokybiška. Todėl perskai-tyti paskaitą prašydavo manęs, bet pats tuo metu sėdėdavo audi-torijoje, gyvai komentuodamas, papildydamas atskirus paskaitos momentus.

Atsimenu, kartą į mūsų kabinėtą atėjo dvi būsimos agro-nomės ir paklausė manęs, kada ir kur jos galėtų susitikti su dėsty-toju Kupriu. Abi studentės buvo labai simpatiškos, tad aš nuta-riau jas pakalbinti, pasiūliau atsisėsti ir paklausiau, kodėl joms reikalingas dėstytojas. Jos, pertraukdamos viena kitą, išdrožė, kad jo paskaitos labai dalykiškos ir suprantamos, be to, apie dės-tytoją girdėjo labai gerų atsiliepimų iš kitų jo studentų, todėl nori jo paprašyti jas konsultuoti ruošiant diplominius darbus. Ir kukliai pridūrė „žinoma, jeigu tai nesudarys jam nepatogumų ir nebus per didelis krūvis“. Man, tuo metu tik pradedančiam pedagoginę veiklą asistentui, buvo džiugu girdėti tokį atsiliepimą apie kolegą, o kartu ir truputį pavydu – maniau, kada aš galėsiu užtarnauti tokią studentų pagarbą ir pasitikėjimą. Kartu šis studenčių vizitas buvo gera pamoka – pasiekti tokį studentų pasitikėjimą, kad jie ateitų ir pareikštų, kad tu jiems kažką naudingo duodi, kad tu jiems reikalingas.

Mes gyvenome to meto gyvenimą – pasitaikius progai (net ir neišgėrę!) dainuodavome, vykdavome vieni pas kitus į svečius, gimdėme vaikus, vėliau džiaugdavomės savais ir kolegų anūkais, Naujųjų metų, kovo 8 d., gegužės 1 d. ir lapkričio 7 d. išvakarėse studentų valgyklos sandėlyje iš vedėjos ponios Miros (vyresnieji, oi, kaip gerai atsimena šį vardą!) gaudavome po šampano ir degtinės „Stoličnaja“ butelį bei stiklainį bulgariškų žaliųjų žirne-lių, o laimingiausieji – ir po 1 kg apelsinų arba mandarinų! O jeigu nusibelsdavome į Maskvą (žinoma komandiruotėn), kiek daug suteikdavome džiaugsmo namiškiams, parveždami kvap-nios kavos „Arabika“ ir kavos malimo mašinėlę, saldainių, arba-tos „Bodrostj“, kvapnaus muilo, kremo, kostiumėlį, basutes (tie-sa, pastarųjų dydžiai ne visuomet tikdavo subjektui, kuriam buvo skirti) ir dar visokių deficitų...

Bet Vladas turėjo ir kitą – poeto, kolekcionieriaus, meistro gyvenimą.

43

Jis turėjo poeto sielą, kūrė be galo jaukius eilėraščius. Ne-žinau, kaip juos vertina kritikai profesionalai (nesu poezijos tai-syklų žinovas), bet jie giliai sminga į širdį. O sukurta jų tikrai ne-mažai. Įdomu, kad jis rašė, kaip dabar sakoma, „į stalčių“, kuk-lumas neleido jam plačiau reklamuoti savo eilėraščių, nebent per kokią šventę paskaitydavo mums vieną kitą savo kūrinį.

Tais laikais mes visi ypač daug skaitėme knygų, prenume-ruodavome galybę laikraščių, o laimingieji, turintys gerus kontak-tus (to meto žargonu – „blatą“), – net ir deficitinius žurnalus. Vladas turėjo dar vieną aistrą – kolekcionuoti knygas. Bet knygos buvo deficitas! Net keista būdavo matyti, kaip Vladas gerinasi Akademijos knygyno vedėjai, prašydamas, kad ji įleistų į knygų sandėliuką. Ten lentynose buvo sudėti nepasiekiami eilinio mir-tingojo žvilgsniui šedevrai – knygos, knygos, knygos. Vladas išei-davo iš to sandėliuko išdidžiai ir, žinoma, nedemonstruodamas pašaliniams, gautų 2–3 tomų kokių nors deficitinių leidinių. Bet koks jis buvo laimingas, kaip švytėjo jo veidas!

O kiek džiaugsmo jis atnešė „būsimiems seniams“!? Jis meistriškai gamino ir dovanodavo draugams lazdas, kurias pjaus-tydamas dekoravo įvairiais ornamentais. Dar ir dabar mes su žmonele naudojame šį jo gaminį, atidarinėdami aukštai esantį stoglangį, tačiau netolimoje ateityje tikimės naudoti ir pagal tie-sioginę paskirtį.

Šiuo metu, po Nepriklausomybės atkūrimo, gyvenimas iš esmės pasikeitė. Rinkos ekonomikos amžiuje daugeliui pagrindi-ne vertybine orientacija tapo verslas, pinigai, materialinės gėry-bės. Į antrąjį planą nustumti dvasiniai dalykai, liko tik dalykinis bendravimas, beveik nebedainuojame (arba dainuojame tokios būklės, kai nedainuot nebegalime). Knygų, žurnalų beveik niekas neskaito, vietoje jų naudojami kompiuteriai, išmanieji telefonai. Šios technikos sukūrimo pagrindinis tikslas – taupyti laiką, o re-zultatas atvirkštinis – dabar dar labiau žmonės nebeturi laiko!

Kaip reaguotų į tai mūsų mielas kolega Vladas? Ne visada jis sulaukdavo šiltų žodžių iš aplinkinių, iš mūsų.

Poetas R. Roždestvenskis rusų rašytojo ir kino režisieriaus V. Šukšino mirties proga, rašė:

44

Dabar tik žodžiai, žodžiai, fanfarų tram-tam-tam, O kur anksčiau jūs buvot, dar esant jam gyvam?

Mano brolis Zigmas, cituodamas šiuos po-eto žodžius rašė:

„Tebūnie visiems mums tai pamoka – mi-nėkime mirusius, bet negailėkime gerų žodžių ir gyviesiems.“

Julius Ramanauskas

Jautrios sielos žmogus – nepamirštamas

Pirmoji pažintis vyko dar studijų metais, kai man teko dar-

buotis Akademijos SMD (Studentų mokslinės draugijos) taryboje. Organizuodavome SMD narių ekskursijas į Latvijos ir Estijos akademijas tų šalių kultūros ir ūkio objektams pažinti. Vladas Kupris tada dirbo administracijos ir ūkio reikalų prorektoriumi. Visada pagarbiai, su dėmesiu išklausydavo, puikiai suprato stu-dentų pastangas veikti, ypač mokslo siekiančiųjų. Visuomet skir-davo autobusiuką mūsų kelionėms.

Artimiau susipažinome jau dirbdami pedagoginį darbą gre-timose Ekonomikos fakulteto katedrose. Labiausiai išryškėjo ko-legos Vlado nuoširdumas, kruopštumas rengiant paskaitas ir mokslinius straipsnius, pareigingumas, jautrus bendravimas su studentais ir darbuotojais. Kolega Vladas buvo labai šiltas šeimos žmogus, išgyvenantis dėl savo žmonos ir vaikų gerovės, visais įmanomais būdais siekė, kad šeimos gyvenimas taptų skaidresnis ir malonesnis. Turėdamas įgimtą polinkį poezijai, laisvalaikiu kūrė eilėraščius, kuriuose atsispindėjo gyvenimiška patirtis, žmo-nių tarpusavio santykiai darbe ir šeimoje. Iki šiol yra išlikę ir ko-legoms žinomi daugelis jo sukurtų posmų.

Štai įsimintinas posmelis iš Vlado Kuprio eilėraščio „Tragiškas likimas“:

45

Darbą dirbti reik norėti. Neužtenka vien norėti – Reikia darbą dirbt mokėti. Neužtenka dirbt mokėti – Reikia dirbt tuojau pradėt. Neužtenka dirbt pradėt – Reik lig galo ištęsėt.

Vlado Kuprio dukra Jūratė buvo mano diplomantė, bai-giamąjį darbą parengusi apskaitos kompiuterizavimo tema. Kole-ga Vladas nuolatos domėjosi, kaip jai sekasi, ar parengs darbą laiku ir pan. Pareigingoji Jūratė, turėdama daugelį iš tėvelių pa-veldėtų savybių, sėkmingai parengė ir apgynė diplominį darbą, gaudama apskaitos ekonomistės kvalifikaciją.

7Kolega Vladas Kupris, būdamas gana kuklus žmogus, sudarė kultūringo, labai tole-rantiško, jautraus dėmesingumo artimam žmogui įvaizdį, ir to pamiršti negalime.

Prof. habil. dr. Povilas DOMEIKA (Akademijos 1963 m. absolventas)

46

47

„Kauno diena”, Nr. 131 (14548), 1995 m. birželio 6 d.

48

49

50

KAI UŽAUGSIU

Oi jūs girios, žalios, plačios, Čia užaugot, sako pačios... Jus vis kerta be malonės Laikas, žmonės... Jau už daržo tik kemsynas, Vienas ąžuolas galiūnas, O toliau vėl laukas plynas, Alksnių krūmai. O ant kalno, tartum sesės, Dar trys pušys apskabinę... Tai tos girios mūs bekraštės, Kur mus gynė?! Tik iš pasakos atbėga Vilkas pilkas, ‒ ne iš girių, O piliakalnyje miega Tiek didvyrių. Kai užaugsiu, juos prikelsiu, Eisim ąžuolų sodinti Ąžuolynuos kaip kadaise, Vėl atgimsim. 1925.IX.5

51

VAIKYSTĖS ŠILAS

Vidury žavingo šilo Eglė – Motina sena, Tartum bokštas koks iškilus Remia dangų viršūne. Koks gi džiaugsmas – susikibus Eglių eglę apkabint! Žygdarbis – iš jos aukštybių Patį Vilnių atpažint… O kad visad, kai keliausiu Iš namų ar į namus, Vis matyčiau iš toliausiai Savo šilą, būt ramu. Nėr to šilo, pilkas laukas, Tuščia žemėj ir danguos, Mėlzgana skarelė plaukia Be pradžios, be pabaigos... 1927.X.24 (1994.I.94)

52

SUSITIKIMAS SU NEMUNU

Iš kelionės į II Dainų šventę

Kai Nemunas pirmąjį kartą sužvilgo Prieš mano mieguistas, primerktas akis, Širdis plakt nustojo, lyg ko pasiilgo Ir laukė, vis laukė, ką jis pasakys.

Tylėjo galiūnas, krantuos įsirėžęs, Žiūrėjo į Saulę akim atvirom, O visas sidabrais dabintas jo rėžis Lyg dangstėsi mėlyno šilko skarom.

Bet jam nepaslėpti nežemiško grožio Ir tų praeities garsingų dienų... Antai – miško fone, pražydęs kaip rožė, Pažaislis išeina sutikti žmonių.

O štai – išsitiesęs krantų jo platybėj, Tuoj Kaunas senasis gyventi nubus, Nubus Kauno tiltai virš upės pakibę, Ir Nemunas žaisdamas mėtys laivus.

Pakalnės, kalneliai ir miško tankynės Prie Nemuno glaudžias ir semias jėgų, Krantuos rymo pilys senųjų gadynių, Tarytumei girdis aidas ragų...

Ar tai jis prisakė, ar pats sugalvojau, Kai pirmąjį kartą aš jį sutikau... Turbūt tik svajojau, tiktai gal svajojau, Bet amžinas Nemuno draugas likau.

Prie jo nuskambėjo manoji jaunystė, Ir plaukus užkrito ankstyva šarma... Bet grįžta, ir grįžta, vis grįžta, Kaip paukštė išlėkus, kaip valtis išplaukus Prie Nemuno mano pirmoji diena.

1928.VII.8 (1976.VIII.5)

53

KŪDIKYSTĖ Menu kūdikystės palaimintą rytą, Sapne ar tikrovėj matytus vaizdus – Tai Motinos rankosna Saulė nukrito, Tai Saulė ant rankų pradėjo Ją supt. Šaukiu, kad paleistų ji mano Mamytę, Ir sapnas nutrūksta pačiam gražume... Bet aš jau laimingas – Jos akys vėl švyti, Jos šypsančios lūpos bučiuoja mane. Graži kūdikystė, nes vargo nežino, Nežino atsineštos vargšo skriaudos, Nemato, nebijo žiauriausio likimo, Kurs vargšui vargingas visur visados.

1928.X.23 MUZIKA Muzika – poema, tonai – dievai, Muzikoj paskendęs kartais pamanai.

Ir tikrai ji šneka tau dievų balsais, Supa, neša mintį angelo sparnais.

Girdisi paguoda muzikos garsuos, Ašara, jei rieda, tai sustuos veiduos.

Muzika – darnumas dėsnis ir tiesa – Griaudžia kaip perkūnas, skamba kaip rasa.

Amžina kaip laikas, kaip pati gamta Muzika – šventa!

1929.I.13

54

MAMAI O, Mama! Palenkė metai į Žemę Tave, Išrašė veidą senatvė Kasdieniai vargai, Kančia, sopuliai Paženklino mano jaunatvę. Menu kūdikystės aš varganą rytą, Suskirdusias kojas, žaizdotus padus, Menu – Tavo ašaros krito ir krito, Kaip gydantis žemę šiltutis lietus. Skrajojau mažytis ganyklom ir pievom, Vėliau po gyvenimą, pilną kančių. Tai Tu išprašei man pas Viešpatį Dievą Tą Angelą Sargą už mano pečių... Išugdei, įdėjus sveikatą ir dalią, Palaiminai tolius ir aukščius įveikt, Pasilikus senatvei tik ramstį – lazdelę, Rengies dar toliau, dar aukščiau kur išeit... O, Mama! Kiek daug Tau skolingas! Už viską grąžint – neturiu. Priimki nors menką dalelę – Eilėraščio pynę Kurią aš tik Tau teskiriu.

1930.V.4

55

TĖVIŠKĖS PASIILGUS Vai, per ilgas vieškelėlis Tėviškėn nuvykti! Kreivas suktas kaip upelis, Todėl ilgas tasai kelias – Reiks čionai man likti. Ilgu liūdna, vargas spaudžia Širdį mano jauną – Ten, kur buvo skaisčios gėlės, Šiandien piktžolės sužėlę Savo žiedus krauna. O Motušė Tėviškėlėj Barškina rožančių – Vis sveikatos sūnui prašo, Kurs nei šį nei tą vis rašo, Nežinia, ko kenčia.

1932.II.21

RAŠAU Draugauju aš su plunksna Seniai, iš pat mažens – Su ja išėjom rungtis Su nuoskaudom piemens.

Kai vietoje riestainių Aš gaudavau šaknų, O vietoje saldainio – Šudėką dovanų,

Kai plakdavo botagas Kasdieną vis skaudžiau, Kai rudenį už darbą Tik špygą pamačiau.

56

Tada balsu raudojau Kelelyje namo, Pirmas eiles dėliojau – Kas aš? Žmogus ar šuo?

O kai Mama uždėjo Man ranką ant kaktos, Kaip pusprotis pradėjau Dainuoti ir kvatot.

O kai, įveikus naktį, Šviesa sužiūro vėl,‒ Prie lovos degė žvakė... ‒ Mamyt! Kodėl? Kodėl?

Vėliau ant lango stiklo Poemą parašiau. Ji su gėlėm ištirpo... Ją vis rašau, rašau... 1933.X.27

57

LIETUVOS SKAUTŲ GIESMĖ Ei, sesės, ei, broliai, jau Varpas vėl skamba, Vėl bunda Tėvynė darbams dideliems, Budėkim, padėkim ir žmogui, ir gamtai, O ypač seneliams, silpniems ir mažiems! Blaivybė, dorybė lai šviečia mums kelią, Kai Dievas, Tėvynė ir Artimas šauks! Kasdien nors mažytį, bet gerą darbelį Atlikim kiekvienas kitiems, o ne sau! Budėkite skiltys, šlovingos draugovės, Brangiosios Trispalvės sargyboj šventoj, Kad Laisvė, Dora, Kultūra ir Gerovė Klestėtų jau visad laisvoj Lietuvoj! 1938 (1991)

58

LAIMĖS PAUKŠTIS I Už darbą, maldą, dorą Marija myli mus Ir laimės paukštį duoda Į žemę ir namus. Kai Laimės paukštis skrenda Virš tėviškės laukų Čia visada suranda Sau poilsiui šakų. Jei marių audros vejas Ir glamžo jo sparnus, Jį kviečia senas žvejas: ‒ Ei, paukšti, suk pas mus! ‒ Ei, paukšti, Laimės paukšti, Atskrisk ir mus globok, O mes žuvies ištrauksim, Kaip niekas niekados!

Jis numeta plunksnelę Ir laimės daug dienų, Ir žvejui gimtos marios Negaili dovanų. Kai badas žemę slegia Artojai moja jam: ‒ O, paukšti, mesk plunksnelę, Ir galas bus vargams! Vėl Paukštis plunksną meta Ir nuskrenda tolyn... Lyg iš gausybės rago Aruodai vėl pilni.

59

II

Taip krito laimės plunksnos Visiems laisvam krašte... Tas laikas buvo trumpas,‒ Vėl priespaudos našta. III Erdviam padangių plote Sunku vėl laimei skrist. Jai šūkteli pilotas, Narsus dangaus karys:

‒ Nutūpk čia į lėktuvą Ir skrisime smagiai, Juk laimė ir lakūnas – Seni geri draugai.

Gal tūptų laimės paukštis – Pas draugą juk gerai, Bet mato jis iš aukšto – Ten, žemėje, gaisrai...

Išrauna dar plunksnelę – Pasvyra jo liemuo, Lakūnui ją palikęs, Pats krenta kaip akmuo... IV Jau liepsnos stogą gaubia, Ir ginti nėra kam, O varge, koks gi siaubas Viduj mažiems vaikams!

Ir krenta paskutinės To paukščio plunksnos trys, Jos gaisrą užgesina, Bet paukštis greit neskris.

60

V Senoji liepa mena Daug daug sunkių dienų, Bet laimė joj gyvena Tik šiandien be sparnų.

Išsprogo liepos lapai, Žieduos medus ištirps, O laimei čia lyg kapas, O laimė greit jau mirs...

Nėra sparnų skraidyti, Ir plunksnų nėr numest, Vėl vargas ims braidyti Po tėviškės žemes.

VI Vaitoja liepos šakos, Besmilkdamos liepsnoj,‒ Tai vėl kryžiuočių takas Praamžiaus Lietuvoj.

Vėl puola devyngalvis Iš tolimų rytų. Kas Lietuvą išgelbės? Kur, Laimės paukšti, tu?

Surado piemenėliai Tą paukštį pelenuos, Globojo, kaip mokėjo – Gyvens apsiplunksnuos...

VII

Štai – laimei, jau atauga Plunksnelės ant sparnų. Pakils jis greit padangėn – Viltis šviesių dienų.

61

Ir su saulutės auksu Vėl laimės plunksnom snigs... Tada laisvi gyvensim, Stebuklų daug įvyks.

Sugrįš žmogus pas Dievą, Pas žmogų Dievas grįš... Žaliuos miškai, laukai ir pievos, Dainuos visa šalis.

1943.III.8

LOPŠINĖ

Eina vakaras per dangų Ir ant žemės gula. ‒ Čiučia liulia, čiučia liulia, Užmigdyk, Motule!

Plačios pievos, gėlės merkias, Skambalėliai svyra. ‒ Čiučia liulia,‒ Mamai verkiant Perlai žemėn byra.

Sidabrinė upė bėga, Bėga viešas kelias. ‒ Čiučia liulia, noriu miego, Tris dienas keliavęs.

Skrenda paukštis dieną naktį, Vos sparnais besiausto. ‒ Čiučia liulia,‒ nors ištartum, Motin, savo paukščiui.

Eina vakaras lig jūrų Ir širdin atklysta. Kur bebūtum,‒ čiučia liulia,‒ Žvaigždės pasakys tau.

1943.VII.31

62

NORĖČIAU PASIVAIKŠČIOTI Nuo Mamos Kernavės Lig Tėvelio Ukmergės Norėčiau pėsčias nukeliauti, Po Kernavę, Gelvonus, Totoriškius, Pabaiską Ir po VAIKYSTĘ pasivaikščiot... 1986.VII.5

GELVONAI

(Tėviškę aplankius) Gelvonai mano, Gelvonai tavo, Gelvonai – mūsų gimtinė. Laimė – gyvent čia, O iškeliavus – Ilgesį kaupt nuolatinį. Aušros čia ramios, Vakaro žaros Plačios lyg jūros bekraštės. Kalbina žemė Bręstantį javą Ir kitąmet prie jos glaustis. Mindaugo kelias, Senas miestelis, Širvintos, Kabarkštos, Gelvos, Baudžiavų dalią Kentę seneliai Ilsis, jų kapinės – kalvos.

63

Rūmai mokyklos Šviesūs ir gražūs, Smagūs moksleiviai, varpelis... Tik nebegrįšiu Mokytis basas Aš ir vienmečių pulkelis.

Gelvonų žemė Gelvonų gojai Gelvonų duona ir žmonės. Vakarą ramų Ilsis artojai, Gelvonai klausos simfonijų.

Tarsi kas šimtą Kartų kartoja Vieną tą patį žodelį –

Gal ant bažnyčios Stogo sustoję, Sveikina dieną karveliai.

Gelvonuos švinta Aušta, dienoja, Ir sujudimas didžiausias – Vieškelis dingo, Plentas nešioja Greitį mašinų ir gausmą.

Kur gyvatynai? Na, o degtinei Mūsų namuos ar liks vietos? Gelvonai mano, Gelvonai tavo, Būkit laimingi ir šviesūs! 1982.VI.16

64

PASKUTINĖ SVAJONĖ Nuvyksiu į brangią vietą, Kur gimtos trobos stovėta, Atsiklaupsiu, Susikaupsiu, Prisiminsiu Tėtį, Mamą, Brolius, seseris, kaimynus, Pabučiuosiu šventą žemę – Lietuvą – Tėvynę...

1988.X.4

YRA DAR GELVONUOS... Nėra tarp gyvųjų jau mano Tėvelių, Nei brolio nei vieno, nei jųjų vaikelių, Kažin ar kaimynas bent vienas čia mena Dar vardą, ar žodį, ar poelgį mano... Bet tėviškėj stovi dar mano Bažnyčia, Kur visą gyvenimą sielą aš gydžiau, Iš tolo, svajonėj ar naktį bemiegę Meldžiau man atleisti, prašiau man padėti. Yra Mokyklėlė, kur daug ko išmokau, Buvau ten „poetas“ ir net „filosofas“, Užaugę aikštėj prieš Bažnyčią dar ošia Čia mano sodintos liepaitės ir uosiai...

1992.II.20

65

SVEIKA MOKYLA!

Gelvonų vid. mokyklos Jubiliejui

Sveika Mokykla pradinė, Mokykla vidurinė, Mokykla gimtoji – Pati aukštoji! Šiandien Tavo diena, brangioji!

Daug kartų čia Tavo skambutis skambėjo, Bažnyčios Didysis dažnai jam padėjo... Į ORA ET LABORA! Blaivybę, šviesą, dorą! Praėjo gan ilgas jau metų tarpas, Pedagogai keitės, moksleivių kartos, O Tu Mokykla brangioji,‒ Tebegyvuoji...

Jie šiandien visi, kas galėjo, Atėjo Arba iš toli atvažiavo, Tau gėlę į vazą įdėjo, O tie, kur rimtai negalavo, Per laišką trumpai pabendravo.

Ir aš mintim šiandieną Bučiuoju Tavo sieną, Akis šviesiąsias – langus Ir seną suolą brangų... O kai nakčia Pilnatis ar Delčia Į tavo veidą pažiūrės, Sugužės Į klases ir tie, kur kalneliuos Ar kituos pasauliuos Esti, Tavo Šventes švęsti...

1996.X.19

66

67

NUO TILTO Nuo tilto Šventosios į upę žiūrėjau, Sekiau josios bėgį auksine vaga, Minty ką svajojau, širdy pavydėjau, Norėjau nušokti ir plaukti su ja.

Šilkinė ji brido tarp slėnio vainikų, Spindėjo jos skraistėje giedras dangus, Ir dugnas auksinis tai rodės, tai nyko, O žemišką dainą dainavo žmogus.

Jis rankoje vairą ‒ kartelę turėjo Ir didelį sėlį ja valdė lengvai. Po kojom jam grožis liūliavo, mirgėjo, Su juo tarsi žaidė senovės dievai.

Staiga kas prabilo širdy neprašytas ‒ Suprask jojo dainą, klausyk iš pradžių... Už posūkio dingo Šventoji ir šitas Paveikslas, o dainą ir šiandien girdžiu.

1928.XII.5

ORBITOJE

Sukas, švilpia, lekia Žemė Savo be kelių keliais... Amžių amžiai Čia verpetais Jau praėjo ir praeis. Piktos, niūrios laiko jūros Kiek suglamžė žygio burių?! Mes to siausmo tik dulkelės, Mūsų dienos tokios trumpos, Bet, sujungę savo galią, Eisim kosmoso pajudint.

1929.

68

LIETUVOS KARYS

Puslėtos rankos, darbo rankos, Ir raumens – plienas, tikras plienas, O veidas – žvelgt į jį užtenka – Matai – prieš šimtą vienas.

Prieš šimtą vienas už Tėvynę, Už laisvą žmogų ir teisybę! Kas tai šventvagiškai pamynė, Tas menkas, tas silpnybė.

Karys – kovotojas garbingas, Jam mirt už laisvę nebaisu, Jei šauks trimitai, stos galingas – Laimės ar žus kovoj drąsiu. 1931.

DIEVAI IR ŽMONĖS Man paliko tėvas Trobą samanotą, Joj ant sienos Dievas ‒ Sūnų nukryžiuotą. Man paliko dar čia Vargo monolitą, Dieną nebesparčią Darbuose nuo ryto. Krypsta senos sienos, Stogas mirga margas, Liks Dievulis vienas, Bus Dievuliui vargas.

69

Žliaugs lietus per veidą Ir per nuogą kūną... Kam gi Dievas leido Tokį vargą sūnui? Jeigu man taip buvo, Tai – dalia bedalio,‒ Ką ne taip Dievulis, Viešpatie, padarė?

1932.V.7

DIDVYRIŲ KELIAS Saulė – Motulė, Mėnuo – Tėvelis,‒ Skamba per amžius Žodžiai dainelės.

Tai mūs našlaičių Vargo dainelėj Saulė – Mėnulis Jųjų tėveliai.

Saulė skirs kraitį, Mėnuo ‒ dalelę, Sietynas brolelis Lydės laukeliais.

Danguj Mėnulis, Danguj Sietynas, Danguj, štai, naujas Kelias vaidinas.

Nuo ten, kur Saulė Poilsį randa, Du sakalėliai Broleliai skrenda.

70

Audras palieka, Aplenkia vėją, Oi, kaip nudžiunga, Kovas laimėję.

Jaučias gimtinė, Jaučias šalelė, Mūs sakalėliai Užbaigs tuoj kelią.

Mėnuliui moja, Žvaigždes išžarsto, Staiga – likimas Nulemia karstą...

Nuo ten, kur Saulė Sėda į sostą, Danguj nušvitus Spindinti juosta.

Saulė – Motulė, Mėnuo – Tėvelis, Aukso svajonei – Mūs Paukščių kelias.

Saulė skirs kraitį, Mėnuo – dalelę, Darius – Girėnas – DIDVYRIŲ KELIĄ... 1933.VII.21

71

IŠKELIAUJANT

Kam daržely žydi rūtos, Kam daržely ‒ mėtos, Kam mergelės lelijėlės, Man tik vargas kietas.

Ką vėjelis glamonėja, Žiedlapiais apsninga, Kam jaunystė prasidėjo, Man – jinai jau dingo.

Kam saulutė auksą žeria, Spindulėlius kloja ‒ Man neduoda nieko gero Jos diena naujoji.

Kam upelis garsiai teka, Žuveles šokdina,‒ Man užstoja jis tik taką Ir atgal grąžina.

Kam rasa iš ryto žiba, Sidabru ištiškus,‒ Man durnaropės pražydo Ir apkarto viskas.

Ką minia draugų sekioja, O mane palieka Paskutinis sužinojęs, Kad negaus jau nieko.

Kam keliai plačiausi klojas,‒ Man – nesavas kelias... Išeinu visko nustojęs, Su manim – vargelis. 1933.XI.3

72

SUODINAS VEIDAS Fabriko dūmuos Suodinas veidas. Oi, neužmiršiu jo niekada! Rankoj – judrumas, Žvilgsnyje ‒ žaibas, Meilė krūtinėj ir sveikata.

Vakarą vėlų Gaudžia sirenos, Paskelbia eiti, eiti namo. ‒ Eikš, mano mielas, ‒ Tau vakarienė Ir išsiilgęs lieknas liemuo... -------------------------------- Miestas miegojo, Rūkas, toks dryžas, Bokštus apsupo savo skara. Vis nežinojo, Kodėl negrįžo,‒ Laukė, vis laukė vyro žmona. -------------------------------- Fabriko dūmuos Sukėsi ratai, Garo šnypštimas dvelkė jėga. Rankoj – judrumas... Akys nematė... Stojo, sustojo viskas staiga.

Rytas išaušo, Saulė nudažė Gatvę ir veidus aukso šviesa. Kam dar beklausiat, Ką laidot veža, ‒ Suodiną veidą, juodesnį dar...

1934.III.3

73

KELIO ATGAL NEŽINOJAU Ilgai dar Tėvelis, Mamytė sena Manęs iš maldų neišpynė, Kai skurdas baisus, kaip gyvatė raina, Man taką į miestą pramynė. Šalikėlėj Kristus nekėlė akių, Ir aš Jam maldos nesudėjau... Toli pasiliko tėvai prie namų, Jų verksmą visur aš girdėjau. Pasveikinau bokštus, ištiesęs rankas Į šaltą betoną, granitą, Apglėbti norėjau, bet, kas nesupras, Pašlovinau sankaupas litų. -----------------------------------------

‒ Bedarbis? – paklausė tuoj gatvė šalta, Kai jos pataluos aš nakvojau, Ir tvojo per galvą guminė lazda... O kelio atgal nežinojau. 1935.II.2

BRANGENYBĖS

Kaip deimantą šlovina žmonės! Iš Žemės nasrų jį net plėšia, Jo spindesiu puošiasi ponios, Ir vagys rankas į jį tiesia. O baliuose deimantas šoka, Bažnyčiose žvilga altoriuos, Gražuolės už jį duoda juoką, Mielai dar pridės, ko tik norit.

74

Gi turčiai iš tolo, kaip musės Žabangose deimanto – aukso, Vis smaugia viens kitą uždusę, Kol voras krūtinę sukausto.

Žemė, kaip vergė, vaitotų, Puošta, nurengta, iškankinta, Ir būtų danguj juodas lopas, Jei niekas čia jos nedabintų. Gerosios širdys dar plaka, Darbuojasi protai ir rankos, Ir Žemei ant amžino tako Sveikatos ir grožio užtenka. 1935.III.14

BENAMIO DAINA Gyvent išvarytas, Vargais aprėdytas, Apjuostas skausmu Ir kaukę ne savo užsidėjęs, Sau kelią skinu nesiilsėjęs – Žmogus, mat, esu, Žmogus be namų. Štai – gatvės ilgiausios. Čia nieko negausiu. Eisiu į laukus, Prakeikęs akmens sąvartyną, Kur pinigas poną dabina, Jiems ugdo pilvus, O iščiulpia mus.

75

Tvartely gimiau aš, Kaip Kristus kadais – Vienokia pradžia, Nors lygint – didžiausias absurdas tebūtų. Aš artimą puoliau kadaise už plutą, O Kristus tada Pasakė: klaida.

Gyvenimo takas, Kuriuo man eit teko, Klaidingas tikrai. Bet jūs, teisingieji, kur teisiat ir kariat, Ar Kristus pasakė: gerai jūs čia darot? Juk jūsų darbai – Benamių kapai. Kiekvienas čia žinom Prakeiktą rutiną – Naudotis valdžia: Karų kiek kariauta, gyvenimų griauta Iš noro ant sprando kitų sauvaliauti. O Kristų už ką Nužudė valdžia? Žinau milijonus Benamių ir ponus, Kur viskas „tik jų“. Valdovai dėl aukso vėl karą planuoja, Kariuomenes savo gerai apginkluoja. Pralietu krauju Atplauks galas jų! 1935.XII.23

76

MŪSŲ MIESTAS Gražus mūsų miestas, Kalnus ir slėnius kvartalais užėmęs, Margais namų stogais užsiklojęs, Žibančiais bokštais net dangų parėmęs, Sietynais apšviestas, Gražus mūsų miestas Štai – verkia, kvatojas.

Užgęsta čia dienos, Naktys pajuosta čia tūkstančiams mūsų, Sirenos rytą velka į darbą, Gatvėse knibždam, kaip skruzdės, uždusę, Parpuola ne vienas, Užrišdamas dienas Klajonių ir vargo.

O naktys, tos naktys! Saugo policija gatvių kryžiaukas, Iš tolo plėšias verksmas ir juokas, Rytui išblyškus, namo dažnas traukia – Gal buvo kur vogti, Gal buvo kur šokti Tango, karioka.

O štai – ryto žinios! Forte bedarbį negyvą užėjo, Talkučkėj vagys litą nudžiovė, N gatvėj siuvėjas nudūrė kirpėją, Už ką – pats nežino... ‒ Ach,‒ getrus apspjovė.

Gražus mūsų miestas, Plytom, betonu ir prakaitu grįstas, Bažnyčios, bankai ir pieno centrai Grožiu ir bizniu bematant pražysta,

77

Bet, vargo apsėstas, Vis ištiesia miestas Ranką – duok centą...

1935.XII.31

NEBEKEISIM Saulė pusę rūmų Apglėbia šviesa, Apačiai – tamsumas Ir šalta rasa. O jūs viršutiniai, Sotūs reginiais, Dangų nosim trinat, Šluojate skvernais! Kai sukauks sirenos, Kiek pavojaus bus! ‒ Lėksite kiekvienas Į rūsius pas mus. Keisite į purvą Saulę ir žvaigždes. Neieškokit durnių,‒ Nebekeisim mes! 1943.IX.19

78

VARGAS Jaunystė greit prabėgo Be džiaugsmo, be juokų – Išseko visos jėgos, Išseko ne laiku. Iš naujo reikia arti, Iš naujo reikia sėti, O vargas vis tarp vartų, O vargas vis po klėtį...

Jis įgimtas kaip oras, Kaip duona, kaip vanduo,‒ Be vargo nesinori Nei verkti, nei dainuot... Kaip žiemkentėlis vargsta, Pavark ir tu, žmogau,‒ Pribręs rugeliams varpos, Nušvis laimužė tau... 1949.I.9

PRAĖJO M. K. ČIURLIONIS

Praėjo Čiurlionis Nulipęs nuo viškų, Dar aidas vargonus kartojo, Dar dairės į viršų Sujaudinti žmonės – Bažnyčia, o būtų taip ploję. Praėjo Čiurlionis Per Raigardo slėnį – Fantaziją nunešė Žemei,

79

Svajonę kas dienai, Romantiką žmogui Ir muzikos pasaką ramią. Įbrido į jūrą, Sustingo ramybėj, Tik žėri čiurlioniškos akys... Per amžius liks gyvas, Pasaulį atkūręs, Žolės neužmynęs prie tako. Praėjo Čiurlionis Iš laiko, iš tolių, iš aukščių... Nurimkite rūstaują žmonės! Jisai jus ketina sudrausti. Praėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vėl grįš, vis į Lietuvą grįš Regėjimuos, paveiksluos, išsvajotoj simfonijoj „Tėvynė – gimtoji šalis“. 1975.X.23

VIEŠNAGĖ Buvau trumpam čionai užėjęs, ‒ Nepatiko! Čia brangūs vandenys ir vėjas, Žmonės pigūs, Ir tenka rietis dėl kiekvieno kąsnio... Einu ieškot gyvenimo geresnio! 1977.VIII.17

80

MAINAI Jis jiems himnus, Jie negirdi, Duria skausmas Į pat širdį. Jis jiems himnus, Jie jam grąžą – Suraitytą Špygą mažą. Jis jiems himnus, Jie kapeiką, Sau palikę Rublį sveiką. Jis jiems himnus, Jie: nereikia! Toks likimas – Pats išeiki! 1977.X.2

MŪSŲ LOBIAI Kiekvienas turim: Savo laiką – Savo džiaugsmus, Savo skausmus, Ir, ne dėl juoko, Mylimą žmogų, Kai tampam ramūs – Dvimetrį žemės. 1981.VI.17

81

BALTIJA

Baltijos jūra plačioji Švelnioji Atlanto sesuo – Dangus – vanduo – Smiltys, kaip sniegas po kojom – Nuskaidrinta Saulės, banguok!

Liejas ar dūžta atbėgus Baltai vainikuota banga – Tai Palanga Atneša grožį ir jėgą, Palaimintą Saulės ranka.

Vai negailėk, Nemunėli, Vandens iš laukų Lietuvos, Tyriausios rasos ‒ Baltija, jo atsigėrus, Sveikatą ir džiaugsmą mums duos.

1981.VII.9

GYVENIMO POTEKSTĖJ Rašiau, kai nerašyti negalėjau, Kada kiti darbai iš rankų krito, Kada akimirkos ausin kuždėjo: Imk žodį šitą, šitą, šitą, šitą…

Diktantus sekėsi vislaik rašyti, Ir pats išmokau pasidiktuoti. Tai kur gi kūriniai, jau jeigu šitaip? Jie potekstėj gyvenimo užkloti.

Gyvenimas sunkus, vargingas teko, Benamis, alkanas ir basakojis – Penkiolikmetis prasiskyniau taką, Už jį kūrybos vieškelių nustojęs.

1984.VIII.24

82

83

ŽYGIŲ DIENOS O! Jaunystė – lengvas paukštis, Jos keliai mėlynėj, Suplasnoja, ir – po kojom Žėri vandenynai.

Žemės properšos jai siauros, Ją dangus vilioja, Neregėtų žygių laurai Laukia tolumoje.

Tai lekiokite, jaunieji, Sykį pasikėlę, Ir įžiebkite bent vieną Laimės žiburėlį!

Nerami, greita jaunystė – Pralekia, negrįžta... Bet jos žygiai nepranyksta, Jų šlovė nevysta. 1928.I.6

BE ŽODŽIŲ Aš žiūrėdavau laimingas Tau į praviras akis, Bet žodelio reikalingo Tart nedrįso dar širdis.

Supratau aš Tavo žvilgsnį, Tu mane gi supratai, O pritrūko vieno žingsnio – Per toli ir per aukštai. 1928.X.14

84

ATSISVEIKINIMAS Kai užbūrei mano sielą, Aš rašau tik Tau, vien Tau... Man eilėm išreikšti miela, Ką jaučiu ir ką mąstau. Tu suaudrinai krūtinę Degti meilės ugnimi, Tau skiriu dainų šią pynę, Išnešiotą širdimi. Jeigu veltui audžiu dainą, Tai atleisk, sudiev sakyk Ir ant kapo mano laimės Amžiams kito pasilik... 1928.X.14

NUVYTO ROŽĖS Sudiev, skaidrieji okeanai, Džiaugsmo kupina diena! Užtvino sielą vargo tvanai, Ji kentės vienui viena. Sudiev svajonių karalijos, Laurai, dangiška daina! Nuvyto rožės ir lelijos, Nuvys ir veido šypsena... 1928.X.18

85

KAI LIŪDNA BŪNA Kodėl lengviau kentėti raudant? Kodėl, kai balta, tai ir juoda? Kodėl vargdieniui vien tik vargą Dykai gyvenimas teduoda? Kodėl kas rytą saulė grįžta, O dienos, metai niekad niekad? Kodėl praeidama jaunystė Kraujuotus pėdsakus palieka? 1928.XII.4

AMOR Iš skaisčiųjų spindulėlių, Švento Jono vabalėlių, Erdvių tylumos Žvelgia gilūs ežerėliai, Tai liepsningą žvilgsnio strėlę Siunčia akys jos.

Plazda medžiuose naktelė, Pumpurus žydėti kelia Ir mylėti širdis... Ir iš kur šita alėja Pas mane širdin atėjo Ir... per amžius liks?

Gyvos pėdos akmenyse, Gyvos pėdos vandenyse, Šventos, nes ir ji šventa – Meilė, paslapty užgimus, Bokštais pasakoj parimus, Ir vienintelė, tik ta... 1929.IX.15

86

NAKTIGONIAI Tamsi naktis kaip josios gilios akys. Aplink tamsybėje tik žvaigždės kaip plaštakės, Tik laužo šokančioj liepsnoj Draugų veidai kaip filme keičias, Ir rodos – tuoj, jau tuoj... Atsiras ir veidas mylimos mergaitės. Netoli pančiai džingu džiangu, Guli aukštielninkas ir dangų Stebi, važiuodams Grigo ratais Kopi Mėnulio araratais, O už žvaigždžių sietuvos – Ir vėlek mielas veidas jos... Nubundi. O čia gi kas Svajojant „sujungė“ rankas? Per rankoves pagalys, Ant jo tu kryžiumi begulįs. Vaikinai raitosi iš juoko, Kai tu kelies ir tartum šoki... Ir tavo nuotaika iš lėto darosi gera, Kad jos nebuvo šiąnakt ir nėra.

1929.X.18

87

PALIKIMAS Mačiau aš gimtą, jau apleistą namą, Kur gimė svajos pirmutinės... Be stogo, aklas vis kartojo gamą, Kadais išmoktą minorinę. Laikai apgriovė tą trobelę mažą, Apsiausto nėr kur pakabina. Svyruoklį beržą iš sodybos veža, Iškirtę malkoms sau, kaimynai. Tėvai kalnely jau senai sugulę, Šventi – Bažnyčia ir jų kapas. O ta, kuriai vis serenadas kūriau Žiūrėk – direktoriene tapus. Sudiev! Sudiev, Šventoji Žeme! Manoji Meka ir Medina! Imu dar saują pelenų to namo – Gimtinės brangų palikimą.

1931.VIII.15

KLAIKU Kai naktis elektrą blaško, Aš vis keikiu gatvę blyškią, O, užpūtęs žvakę vaško,- Savo dalią gelvoniškę. Kaip rūsy baisiam paklydęs, Veltui mėgdau savo aidą, Taip klaiku, kad tau pavydi Šypsenos, dainų ir veido... 1932.I.20

88

ROGIŲ RAŠTAS Parašė rogės kreivai ir tiesiai, Skambučiai šoko ilgą krėstinį, O tu juokiesi, o tu džiaugiesi, Kad geras kelias, kelias žieminis.

Ir bėga bėris, kantrus žirgelis – Nereik botago jis savo žino, Ir rašo rašo vargų vargelį, Toli pradėtą ir begalinį.

Nakčia mėnulis danguj kaip sfinksas, Žvaigždučių spiečius nesuskaitytas, O rogių raštas taip ir pradingsta, Kaip mano eilės, nebeskaitytos.

1932.II.4

NELIŪDĖSIU Lai sau šėlsta skausmo dienos, Lai sau vargas juodas slegia ‒ Neliūdėsiu, nevaitosiu, Nerasos rasa blakstienos – Vis dainuosiu dainą smagią.

Prisiminsiu žavų laužą, Liepsną vikrią, linksmą, jauną. Ji vis šoka džiaugsmo šokį, Nors naktis sparnus jai gniaužo, Nors tamsa ją užkariauna.

Prisiminsiu aš vienužį Lauko ąžuolą galingą, Kiek pavojų nugalėjęs, Linksmą dainą šlama, ūžia, Nes ir jaunas neliūdėjęs.

89

Neliūdėsiu, nedejuosiu, Savo broliams teiksiu juoką, Savo broliams džiaugsmą, laimę, Savo broliams atiduosiu, Kas karštoj širdy prinoko!

1932.II.13

PRIE VIRINTOS Virinta plaukia nešasi aidą, Tai vandens plotai vandenį šaukia, Jaunos krūtinės krūtinė laukia – Liekna stirnaitė po upę braido.

Po upę braido, bangas dalina, Ir tartum niekas jai kits nerūpi, O puikiai jaučia, bemaž jau žino – Išpirš vaikiną geroji upė.

Čia dirvos kietos noragui kąsti, Ir jaunas, karštas, plačpetis vyras Vis rėkdo arklį ir virkdo žvyrą – Širdim ją šaukia o kad suprastų...

Virinta plaukia, nešasi aidą Drauge ir savo pačios šaukimą, O širdys plakti lyg kūjais ima, Ir dega vieno ir kito veidas... 1932.VI.28

90

VISUOTINIS MARŠAS Per dieną, per naktį, takais ir keliais, Krūmynais, per kalnus, tamsiais pabaliais, Pro debesis lapų, gyvybės pilnų, Į gilųjį kapą eini ir einu. Gražiais limuzinais, arkliais ir pėsčia, Dainuodami, verkdami, tylūs, surūgę, Su frakais, su džinsais, nuogaliai iš čia Keliaujam į kapą ir skubam, vis skubam. Užvertę moksleivių knygas be viršelių, Suaižę jaunystę klaidom kaip botagais, Kas raišas, kas kvailas eini ir einu Į šaltąjį kapą ilsėtis – nabagai. 1932.VII.2

TYRA MEILĖ Tyra meilė – ne kristalas, ‒ Gyva rožė širdyje ‒ Tik tu aukštink ją be galo,‒ Patsai kilsi draug su ja. Tyra meilė nepranyksta Su kalėjimu kapuos – Ją vaikų jaunystė Estafetėje kartos. 1935.III.19

91

RUDENS PARADAS

Tu matai, kaip krenta žemėn Lapai be ribų... Mes dar liekam ir gyvenam, Brendam jais abu.

Tu matai, kaip vėjas taršo Ežero vilnis, Ir jos ritasi, lyg maršas, Mudviem prieš akis.

Stovi tu ant kranto Prie žilvyčio to Ir džiaugies, kad paukščiai skrenda – Ne lėktuvai jau.

Skrenda gervės, skrenda žąsys Ir gandrai tuoj skris – Į padangę grupėm mesis Saulės pasivyt.

1942.IX.20

PRIE DRAUGO NAMŲ

Čia stovėjo draugo namas, Saulėj juokėsi langai, Lyg du seniai rūkė ramūs Savo pypkes kaminai.

Du prie vartų, du prie slenksčio, Du klevai prie tako – Taip svajoju čia dar žengti, Būti tavo svečias.

Aš žinau – šuva sulotų Ant ilgos grandinės, O vaikai delnais suplotų, Dėdę atpažinę.

92

Ten berniukas aštuonmetis, Dukra dar mažesnė, Ką vaikučiams, nesimačius Tris metus, nunešti?..

Ateinu..., o šičia tuščia – Kaminai ant žemės, Lyg paminklai, stovi rūstūs... Kur vaikai? Kur namas? 1944.IX.15

MEILĖS KAPAS Greit gėlės kelsis ant kalvų Ir Saulė jas lankys. Tu nelankysi jų, Iris, Iris, Iris!.. Prie tavo siauro tako Nekils jokia gėlė, Apuokas ūkaus naktį, Urvelį raus pelė. Tik vėjas, iš kelių išguitas, Čia smėlį neš ir neš, Gal elgeta pravirkdys smuiką, Prisėdęs ant akmens. Gal teks tau čia atbristi Eilėraščio keliu, Tiktai neteks išgirsti: „Iris, tave myliu“. 1945.III.31

93

RŪPESTĖLIS Giedras oras Anta upės Linksmas supas – Anta upės giedras oras.

Baltos ievos Į pakrantę Linksmos brenda – Į pakrantę baltos ievos. Lengvos bangos Nuo pat ryto Verčias, ritas – Nuo pat ryto lengvos bangos.

Jaunas vėjas Prie pat tako Ievą seka – Prie pat tako jaunas vėjas.

‒ Eikš, Ievuže ‒ Kužda tyliai ‒ Aš juk myliu. Kužda tyliai: ‒ Eikš, Ievuže.

Tai Ievužė, Ir nuėjo... Nereikėjo. Ir nuėjo – tai Ievužė!

Debesėlis Anta upės Palšas supas – Anta upės – rūpestėlis. 1945.IX.23

94

PAVASARIS KALĖJIME Pražydęs pasaulis pavasarį švenčia, Žalumas ir gėlės gaivina visus, Tik jis uždarytas kalėjime kenčia Už tai, kad mylėjo Tėvynę ir mus.

Kai rytą saulutė apiberia Žemę Ir visa, kas gyva, šviesos spinduliais, Praskaidrint jo būtį vargingą, neramią, Tik retas mažytin langelin užeis.

Pageltęs, nuvytęs, bet dvasioje didis, Širdy Prometėjaus negęsta ugnis, Jo žvilgsnį erelišką žmonės išvydę, Kovotojais tampa už laisvę, kaip jis.

1949

DEBESYS PRAEINA

Praėjo debesys šio ryto, Nuslinko sunkūs virš bangų, Tik vienas saugot pasiliko Laivo vėliavą danguj.

Ateitum Tu, kaip Saulė rytą Ateina siausti Nemunan, Praskleistum debesėlį šitą, Ir giedra, linksma būtų man.

Paverstų vėjas burę šviesią Lengvu žuvėdros sparneliu,- Toli nuskrietume mes dviese Šviesiuoju Nemuno keliu.

Nėra Tavęs, bet Tavo vaizdas – Tu visad su manim esi. Matau – virš upės veido Tavo veidas... Ir sklaidos paskutinis debesis.

1950.VII.23

95

LŽŪA LEGENDA Legendoje likus Šlovė LŽŪA – Jos nemarumas. Sprogdinę jos rūmus Fašistai pamatė tada Vėliavą plazdant be rūmų.

Tie niekšai pabandė Sušaudyt ir ją – Vėliavą mūsų. Ji sklandė ir sklandė Padangėj gyva, Blaškoma gūsių.

Pabūgo, ir spruko Fašistai šalin, Kelio nerinkę, Ir, sako, netrukus Kaip vienas visi Pelkėj nugrimzdo.

Nauja Akademija Džiaugias darbais, Kuria jau naują legendą. Aukštai virš jos sienų Sava kaip kadais, Vėliava plazda ir šiandien. 1968.II.18

96

VIS TOS ALYVOS

(Iš viešnagės Latvijoje) Mintim aš vis grįžtų į šalį Kur supa alyvos sodybas, Ir dega vaiskus violetas birželį Su žodžiais: ‒ Lai dzivo, lai dzivo draudziba!

Aš grįžtu dainų paklausyti, Kurias man čia latviai dainavo. Pabaltijo vėjas visur mane lydi, Jaunatviškai laisvas ir savas.

Aš grįžtu į Mintaują seną, Į Jelgavos rūmus, kur valdė ir degė, Daug kartų vis degė, o šiandien gyvena Pavasarį naują didingą ir smagų.

Už jį aš vėl brolių kapams nusilenksiu, Jų rekviem-prisikėlimas. Jie kyla vėl kurt su mumis ir gyventi, Jų prieky – jaunimas.

Čia pat ir tėvai veteranai, Galbūt tik be laiko pražilę, Brandžiausios kūrybos dienas dar gyvena Ir kviečia vis kilti, kaip sostinės špiliai.

O Lielupė plaukia, o veržias Dauguva Į Baltijos jūrą surinkus Rasas nuo kiekvieno mažiausio lapelio Į masę didžiulę, galingą.

Ir žmonės kaip upės čia pastangas kaupia, Ir dirba kiekvienas pagal savo jėgą, Ir žydi alyvos, kur baigiasi laukas, Ir kviečia užeiti namai baltesni ir už sniegą. Čia ilsisi Rainis ir miegti Amandi,

97

Tik Lūsis nerimsta į tolį sužiūręs... Ir saugoja Rygą iškilę balandžiai, Žuvėdros – laivus vidur Baltijos jūros.

O senos sodybos, kur augo seneliai, Sustojo muziejuj ir kviečia užeiti. Tik dainos ir sakmės iš jų visą šalį Užlieja, kaip vis tos alyvos, kaip žavios merginos.

Mintim aš vis grįžtu į šalį, Kur supa alyvos sodybas, Ir dega vaiskus violetas birželį Su žodžiais: ‒ Lai dzivo Pabaltijo tautų draudziba! 1968

TRYS AUŠROS Viena skaisti iš ryto aušta, Kita gi – vakare, Trečioji vis parausta, Sutikusi mane.

Vienai – liepsnot plačiai danguose, Kitai – šalia manęs, Trečiai, nusišypsojus, Pažert skambias eiles.

O Viešpatie, tegul taip būna Gyvenime visam – Kilnu, skaistu kaip pas Vidūną – Trys aušros jam ir man! 1975.II.6

98

DALYKIŠKAI

Nedalykiškai Kalbėti negaliu, Nemoku, Tat dalykiškai Tyliu. Nemylėti negaliu, Nemoku, Tat dalykiškai Rankas keliu Už laisvą žmogų, Už šviesią tiesą, Už sveiką gamtą, Už poeziją suprantamą.

1985.I.28

Į AUKŠTĮ! Oro skautų giesmė

Erdvės beribės, Erdvės bekraštės, Žvaigždės – dulkelės, Saulė – tik taškas.

Žvaigždės užgimsta, Žvaigždės užgęsta, Drąsios svajonės Žemėj subręsta.

Skautai, į aukštį Siela ir kūnu, Tartumei paukščiai, Drąsūs lakūnai!

Skriskit ir grįžkit, Tikslą pasiekę, Dariaus – Girėno Skrydžiuos budėkit!

1992.IV.18

99

NEGEROVIŲ NUGALĖTI! Žalios eglės mus myluoja, Laužo dūmai dangų remia, Mes, į ratą čia sustoję, Uždainuokim visai žemei!

Skrenda, aidi tonų tonai, Klausos mėnuo, žvaigždės šypsos... Kas mums turtai, milijonai, Kai mes turime jaunystę?

Deki, lauže, dūmai kilkit! Pasitraukite, šešėliai! Bokštuose varpai prabilkit! Kelkit, kas neatsikėlę!

Aušta rytas. Atgimimas Neša dainą tartum vėtrą. Ei pirmyn, pirmyn, jaunime, Negerovių negalėti!

1994

100

101

PRIE TAKO Į ANAPUS Daugel metų tolių toliai Vis mane sulaikė, Jau takely želia žolės, Kur bėgiojau vaikas.

Nėr sodyboj jokio medžio, Tik kelmai pajuodę, O saulėlydžiai vis gražūs Horizontą gobia.

Jau miestely nėra draugo, „Sveikas“ – nieks nesako, Tik Bažnyčia tebesaugo Į Anapus taką. 1926 (1994)

PASIKALBĖJIMAS SU BERŽU Užaugo berželis – jau beržas. Aš liemenį baltą gręžiu, Sula karoliukais jau veržias. Geriu. Praryju aš beržo karolius (Fakiras, kaip matot, esu), O beržui nuogaliui, kaip broliui, Sakau tik: ‒ Mylėk, kad myliu. Šlamėdamas beržas atsako: ‒ Nemyliu, bet mėgstu tave, Gerk kraują iš mano latakų,- Numiręs maitinsi mane. 1930.VII.7

102

PUIKIAI SKAMBA Ką jums atminčiai atnešti? Gal jūs norit džiaugsmo? Juoko? O, prie to aš neprinokau! Aš tik po balas braidyti, Darbo prakaitą taupyti Teišmokau. Neradau pasauly džiaugsmo, Man nebuvo pažadėtas. Tik iš rimto mano šauksmo, Iš širdies nelemto skausmo Aš – poetas. Todėl liko mano plotai Nearti ir neapsėti, Sąjunginiai patriotai, Neužmiršę dar balsuoti Tebesėdi. Aš vis tiek dainas dainuoju, Tik ne plikabambių – Žodį žodin sueiliuoju, Vyturiai užgroja – Puikiai skamba. 1930.VIII.9

103

Thoms Moor. VAKARINIAI VARPAI Laisvas vertimas iš anglų kalbos Varpai vakariniai! Varpai vakariniai! Kiek pasakų muzikoj seka... Namus ir jaunystę man nuolat vis mini, Kai švelnią klausau aš jų šneką.

Tos valandos daug kam sapnas nutrūko, Ir širdys, kur linksmos dar plakė, Kapuos nūnai guli be jokio tik-tuko, Varpai jau joms nieko nesako.

Kartosis juk tai ir po mano mirimo, Dar plauks vis melodijų bangos, Ir dainiai čia vaikščios, jiems siųs pagyrimą Varpai vakariniai din-dan vis...

1931.III.24

PASAKŲ SENELIS Uždaręs tėviškės vartus Ir piktą dalią apraudojęs, Einu kur tolumos vilioja, Iš kur jaunystėn į namus Sugrįžt jau niekas nevalioja. Vieškeliai sutinka Ir toli palydi, Žvilgčioja aplinkui Svetimos sodybos. Praūžia vežimai Be žirgų, be jaučių, Norai ir troškimai Su šmotukais plaučių.

104

Kiek užmato akys, Kryžių laukas plyti, Tiems, kurie pavargo, Ten jie pastatyti. Kaspinais šilkiniais Veržiasi upeliai, Net į okeaną Pasirinkę kelią. Iš pietų į šiaurę, O iš jos vėl pietūs Milijonus paukščių Pasikvies mylėtis. Žingsniai vis sunkėja, Gramas toną sveria... Kur tu pasidėjai, Nuotaikos dainele? Ilgai toli aš keliavau ‒ Žmogus, kaip paukštis, kaip upelis. Mane sustabdė pats tas kelias... Čia jaukų lizdą susukau, Sodu jau paverčiau sodelį. Vaikai išėjo iš namų, Žmona anūkais apsikrovus, O aš ant slenksčio tebestoviu, Tvirtai prilaikomas lazdelės. Jei jums vaikučiai įdomu,‒ Esu aš pasakų senelis. 1931.VII.30 (1978.II.20)

105

VĖLINIŲ NAKTĮ

Kapuos ugnelės, gaisai, šešėliai. Šią naktį ašarom lyja, lyja. Atėjo minios tarytum kėlės Ir tie, kur nieko seniai nebijo.

Maži vaikučiai prižiūri žvakę, Senelio kapą ja padabinę. Ateina žmonės, gėles jam deda, Jo darbus mini, jį patį mini.

Žila senutė, lazdos gerbėja, Pro minią veržias, oi duokit kelią,‒ Prie seno kapo dar syk atėjo, Suklupo, stengias, o verkt negali.

Ir ošia medžiai – sargai šalies tos, Kur žmonės lygūs, nėr vargo kieto, Kur puošnūs miestai, o tuose miestuos Net ir menkiausiam užtenka vietos.

1932.

MANO EILĖS

Mano eilės kaip trimitas, Ne į kovą, bet į širdį. O, kai širdį kelia rytas, Žmogus visą Žemę girdi.

Mano eilės – tai ne grašiai Ir ne mažmožiai pirktiniai! Jei pavargę,‒ ten surasit Jaukų poilsį krūtinei.

Mano eilės – aiškūs žodžiai! Aš beriu juos tartum grūdus. Jie sudygs visur vienodai, Jais lai džiaugias, kas nuliūdęs.

106

Mano eilės gal ir prastos, Gal kasdieniškai kaišytos, Bet paguodos sau atras čia Tas, kuriam jos parašytos.

1933.IX.7

DAR PALAUKS!

Mūsų gyvenimo esmė po stogais. Net čigonas turi palapinę. Ir eina po stogais Mūsų gyvenimas nuo pat gimimo Iki visai praeis Po stogais.

Pradžiai gyvenimo reikės pamatų ‒ Pastatysi trobą kaip pilaitę, Atversi daug langų ‒ Saulę paviešėt trobon įleisi, Sienas apkalsi tu Prakaitu.

Šauksi viliosi tu merginą čionai, Kad ateitų tau dienų papuošti. Atneš ji tau tikrai Grožio ir meilės nuostabiausią puokštę ‒ Džiugins tave jinai, Kaip žinai...

Metai praeis, ji dovanos tau vaikų, Pamaina užaugs kaip pulkas grybų... Tik nešk! Tik vežk! Tik duok!.. Žiūrėk – jūsų kojos jau iškrypo, Liko gyvent nedaug... Na, dar palauks!.. 1935.XI.27

107

BENDRAS KAPAS Baladė

Tarp dviejų dvarų sidabro Ežeras patvinęs. Vienas dvaras, aušrai auštant, Kitas, vakarui beraustant, Veidrodžius skandinas.

O, kai Saulė karalienė, Dedasi karūną, Nuo pietinio kranto svyra Ežeran paveikslas girių, Ąžuolų galiūnų.

Iš šalies, kur niekad niekad Saulė nesirodo, Melsvo rūko aprėdytos Tęsias pelkės, išbraidytos Gal tik kipšo juodo.

Tam dvare, tame aukštajam – Šleketys, bajoras, Aukštas, diktas, retaplaukis, Pusės amžiaus jau sulaukęs, Vest, tačiau – nenori.

O tas dvaras, tas antrasis Tai bajoro Skiko. Šis lig žilo savo plauko Dvylikos sūnų sulaukė, Tartum baravykas.

Garsūs buvo tie bajorai Turtais ir kvailystėm – Šleketys užvis medžioti, Skikas mėgo meškerioti Nuo pačios jaunystės.

108

Kai paleistos Saulės kasos, Vandeny tiek aukso! Šleketys pašovė antį. - Oi! Į Skiko pusę krenta! Marsai, plauk ištraukti!

Eina valandos ir dingsta, Skikas žuvį gaudo Ir pamato ‒ štai, nukrito Iš dangaus... tik ne žuvytė! Kas pačiups tą naudą?

‒ Mikai, krito mūsų pusėj! Ežeras juk bendras! Nusirenk ir greitai plauki! Būtinai ją man ištrauki! ‒ Šaukė Skikas tarnui.

Tik ištiško, sutviskėjo ‒ Mikas moka plaukti. Kas? Žmogus ar šuo greitesnis? Pagaliau ‒ kieno bus kąsnis, Ponams tenka laukti.

Jau kovoja šuo ir tarnas Už bajorų šlovę. Šleketys vis šaukia:‒ Marsai! Skikas tarnui:‒ Mikai, narsiai! Ir abu iššovė.

Ežere lyg kokios gėlės, Lyg koks keistas baras. Apsigręžė šuo ir tarnas... O, iš girios skridęs varnas Tris ratus padarė.

Glostė stingstantį buldogą Šleketys, bajoras, O anapus, prie pat kranto, Metęs savo ponui antį, Mirė tarnas doras. --------------------------------

109

Vakare prie vyno taurės Ponai susitiko Ir, senoms kvailystėms tęsti, Nutarė drauge užkasti Šunį tą ir Miką.

1942.X.7

VIENA DIENA RUDENS

Paskendo miesto ugnys Giliajam Nemune, O naktys, kaip bedugnės, Patvino prieš mane. Klabena vėjas langą Ir cypteli kaip šuo ‒ Per žemę ir per dangų Jau braidžioja ruduo. Kaip valkata suvargęs ‒ Ar jam gali tikėt? Oi reikia viską saugot Ir žiemai reik padėt. Su gervėmis rugsėjis, O spalis su šalna, Gi, lapkričiui atėjus, Į ką pavirs diena? O debesys, lyg skaros, Prakiuro ‒ kiek vandens! Lyg amžius pasidarė Viena diena rudens… 1942.IX.25

110

NAKTIES ŽINGSNIAI Užgeso lempa ‒ Akių neteko namas. Viduj sutemę Ir gatvėj vakaras sutemęs. Be jokio tako, Be kelio numatyto, Kaip upė teka Minia sveikų ir invalidų. Kiek žengta žingsnių! Kiek grįžta ir negrįžta! Naktis pradingsta, Ir matom, kur, kieno, kaip klysta.

1942.XI.16

TU NERAMUS

Tu neramus, Lyg vėjas belsdamas į langą – Turi namus, O vis šaukies į dangų. Tu neramus, Lyg sapnas virsdamas į nieką ‒ Turi namus, O, klaidžiot eidamas, palieki. Tu neramus, Lyg avinas pametęs būrį ‒ Turi namus, O jie tavęs seniai neturi. 1942.XI.22

111

METAMS PRAEINANT Į veidrodį pakėlei Prigesusias akis ‒ Plasnoja ten šešėliai Sidabro pusnimis.

Ir tau vis tiek, koks metas Iš laikrodžio nukris ‒ Jau neskaičiuoji metų, Čia varsčiusių duris.

Iš ateities, štai, krenta Dar lašas kaip rasa ‒ Jisai tave suranda, O vienas... nesuras.

Tu galvą jau nuleidai ‒ Darbai metus žymės, O metai liks ant veido, Ant knygų, ant akmens...

1942.XII.26

RUDUO Kai pažiūri, tau atrodo ‒ Šiandien tartum šventė, O ruduo, o visi sodo Lapai krenta, krenta.

Kai pažiūri, tau atrodo ‒ Naktys stebuklingos, O šalna... aukštai virš sodo Kaukolė sustingus.

112

Tu skaitai vis klaikų raštą Mirštančiuose lapuos ‒ Žiaurūs paukščiai plėšo, drasko Nebegilų kapą.

Tau tos dienos tokios brangios ‒ Suskaityt ant pirštų... Kas kvatojasi ir žvengia, Kai aplink vis miršta?! 1943.X.1

NENUORAMA

Tau aidas nepasakė, Nei žvaigždės, nei žiedai ‒ Užsimerkė net akys, Kai tu atsiradai.

Per ankšta buvo augti Tarp sienų ir tvorų ‒ Dangaus viliojo aukštai Tie kalnai ant kalnų.

Mačiau tave, keleivi, Su ryšuliu, lazda ‒ Nuo žingsnių kojos kreivos, Padrikusi barzda.

O veidas pilkas pilkas, Ant lūpų miega sakiniai, Eini, kur rūkas smilksta, Bet tikro kelio nežinai.

Visur tau trūksta vietos, Kelionėj tiek vargų, Ko pradedi norėti, Tai nori be ribų.

113

O saulei ar nubodo Skraidyt vis tuo ratu? Ir vėl, ir vėl pražysta sodai ‒ Nenuorama tik tu.

1943.X.19

PAS MAMĄ Baladė

Keleivis atsigėrė, Lyg žemė po sausros, Ir, savo krepšį stvėręs, Vėl ruošėsi sau drožt.

Stebėjome tą žmogų: Suvargęs neramus, Lyg būtų apsivogęs... Prabilo taip į mus:

‒ Man davėt atsigerti Gaivinančio vandens, O aš esu nevertas Nei baslio, nei akmens.

‒ Jūs žiūrite, lyg klausiat, Tai ‒ kas aš? Kur einu? ‒ Esu sūnus blogiausias Blogiausias iš sūnų.

Ir teko mums klausytis Istorijos liūdnos ‒ Lig šiol lopšinė lydi Jį mirusios mamos.

Ištrūkdavęs iš rankų Ir bėgdavęs toli, Žinodamas iš anksto, Kad grįžt į jas gali.

114

Ir taip pramynęs taką, Iš tako ir keliai, ‒ Pas motiną netekę Sugrįžt ilgai, ilgai.

Už nerimą atsakęs Pavasario dainom, ‒ Paskyręs jas mergaitėms, O Mamai ‒ nė vienos.

Plasnoję jos su paukščiais, Kalbėję su žiedais, Jei debesio paklaustum, ‒ Jos skraidę ir su jais.

O motinos vainikas Siaurėjęs ant širdies, Nedaug dienų belikę Ilgėtis ir kentėt.

Toli sūnus nuklydęs Po svetimus namus. Daug kartų paukščiai skridę, ‒ Negrįžęs tik sūnus.

Sustojęs kartą sapnas Prie pagalvio sūnaus,‒ Bangavęs rožių kvapas Nuo žemės lyg dangaus.

Ir buvęs aukštas sostas Iš gryno aukso čia, Ir visos spalvos klostę Jo atlašas plačiai.

O kas įžengsiąs didis Į menę debesų? Kam Saulės susikibę Vis sukasi ratu?

115

Nuėjęs rožėm vėjas... Sūnau, nusigandai?‒ Lyg gulbę atlydėję Senutę angelai.

Ir sapnas išsisklaidęs, O, Mama, prakalbėk! ‒ Už lango paukščiai skraidę, Čia krapščiusis pelė.

Ištiesk rankas, Motule, Sugrįšiąs tuoj sūnus ‒ Ir vėl daina ir Tu jam Pasauly viskas bus!

Ir štai ‒ jis atvažiavęs. O čia ‒ ruduo aplink, Vis, krisdami nuo klevo, Į širdį lapai ‒ tinkt.

O, kleve, senas kleve, Sakyk, gal tu žinai, Už ką grąžintų Mamą Jos sūnui angelai?

Tylėjęs senas klevas, Ir kapas, ir žiedai, O tėviškėj ne savo Jau švaistęsi veidai.

Tada sūnus pakilęs Nuo kapo, nuo žiedų Ir leidęsis už mylių, Už mylių, už šimtų... -------------------------

Ilgi keliai ant žemės, Visatoj – ilgesni, Atras jis savo Mamą Galaktikų pusny.

1944.VI.2

116

SKAUSMAS Ateina skausmas, Vogčia įsėlina, Iš erdvės kaupias Į žaltį mėlyną.

O gal pavirs į adatą ar peilį Ir smigs gerklėn arba krūtinėn... Atstokit sienos! Jums manęs negaila, Skausmų tarnaitės! Jūs kankinat!

O kokios lubos kabo lyg didžiulis voras! Jo kojos keturios ‒ sunku jau suskaičiuoti. Ar išlaikys voratinkliai didžiulį svorį, Kai baisūs vėjai dūksta smilkiniuose?

O patalas žiaurus man laužo kaulus. Ištrūkt iš jo nesiseka ‒ blaškausi. Ir koks mažytis darosi pasaulis, Ir kaip išsitempė tos mano ausys!

Girdžiu ‒ tyla savęs nepripažįsta Ir kala man į galvą buką vinį. ‒ Palauk! ‒ šaukiu, o žodis mano grįžta, Sugrįžta ir iš naujo vėl kankina. 1944.VI.15

117

PRIE NEMUNO Gitaros gaudžia, Ir verkia smuikas,‒ Dainelę gražią, Širdie, sukurki.

Lyg upės juosta Tegul ji plaukia.‒ Miško broleliai Pakrante traukia.

Skambėk, dainele, Lig kito kranto! ‒ Lai žalias miškas Ir mus supranta.

Jau taip ir būti ‒ Nutilkit šūviai! Greit laisvą pjūtį Pradės lietuviai.

Gitaros gaudžia, Dainuoja smuikas.‒ Svajonėj audžiam Lietuvą puikią. 1949.VI.15

118

TARP ŽVAIGŽDŽIŲ Sukrito žvaigždės Nemunan Visu dangaus būriu.‒ Ir kaip, ir kaip surasti man Tave tenai tarp jų? Juoda naktis aukštais krantais Greit kopia, greitai grįš,

O tau, brangioji, čia ateit Padės svajonė tik. Aure ‒ sesutės žvaigždės man Jau svaido kasnykus,‒ Skubu supinti juos sapnan, Kad su tavim pabūt.

1945.VII.26

SKAUSMAS NEMUNE Dar niekad toks stiprus vakaris Negainiojo bangų.‒ Einu pakrantėmis, uždaręs Kambarį vaikų. Tai supa jį lyg mažą lopšį, Galingi Nemuno pečiai.‒ Neguls brandvachtoje miegoti Šįvakar mūs vaikai. Ko suklykė žuvėdra į lizdą grįždama? Gal vėjas ją apdaužė į ardomus krantus? Ar mano skausmą semdama, Pajuto, koks kartus? 1945.VII.25

119

DEBESĖLIS Praėjo debesys šio ryto, Kalnais nugriuvo į šalis, Tik vienas plevesuoti liko Pas mano atlapas duris.

Ateitum tu, paleidus plaukus, Kaip saulė dienai žengdama, Praskleistum debesį ir plauktų Į mano laivą šiluma.

Įtemptų lengvas vėjas burę, Ir Nemunas pradėtų supt... Juk šitaip buvo, šitaip buvo Per pirmus mudviejų metus.

Nėra tavęs, ir blaškos laivas, Įmetęs inkarą į smėlį. ‒ Dangus, kaip tavo akys, blaivas, Ties mano langu ‒ debesėlis.

1945.VII.26

MANO SAPNAS Tariu tavo vardą, kai merkiasi akys, Kai nieko nėra, tiktai aš ir naktis, Ir, rodos, atbėga spindėdamas takas Ir sujungia tolimas mūsų sritis. Matau ‒ tu eini su dukrelėm už rankų, Ir štai ‒ jūs pražystat čia pat prieš mane... Ir sapnas gražiausias vienatvę aplanko, Ir niekad man jo dar nebuvo gana. 1945.VII.29

120

PER AUDRĄ

Garsai virš Nemuno lyg paukščiai skrenda, Jų sunkūs ir ilgi sparnai Suraižo ramų upės vandenį Brūkšniais.

Tolybėj vėjas debesį galanda Ir supa vienišas bures.‒ Aš laukiu, gal tave tie vandenys Atneš.

Girdžiu, kaip Skirsnemunės bokštai skamba, Išėję kviest ir amžius laukt, O baltą burę mėto vandenys Labiau...

Matau, kaip debesys uždaro dangų Ir plėšia daiktus iš akių. ‒ Kur burė, vandenys, o vandenys?! Šaukiu.

1945.VIII.5

GĖLĖS

Kai gėlės pavargsta nuo vėjo Ir saulės karštų bučinių, Jos vysta trumpai bežydėję, Ir miršta po kojom žmonių.

Bet niekad gėlė nesiskundė, Kad greit, kad taip greit lemta žūti,‒ Šypsojos, mylėjo ir gundė, Pražydus ties savo kapu.

O tu, mergužėle, kitokia ‒ Nuo laimės tau nepavargt ‒ Iš šokio tu puoli į šokį Ir... pradedi dūsaut ir verkt.

1948.I.9

121

BE DIENŲ

... Tik skausmo žaizda Prašneks gal kada...

Maironis

Gesink, saulute, spindulius savo, Kuriais lig šiolei auksinai taką! Naktis juodoji suplevėsavo, Dienų šaltinis mano išseko.

Sugulkit visos upės per kelią Be jokio laivo, be jokio tilto, Kad neišeičiau į svečią šalį, Kur saulė auksu vėl apipiltų!

Nutrūkit stygos, man nebegauskit! Manoji duona, virski į uolą! ‒ Lai skausmas ‒ juodas milžinas paukštis, Nagus išskėtęs, mane užpuola.

Nieks mano šauksmo nebeklausykit, Nors jis pasiektų jus dar pavėjui! ‒ Žmogus, netekęs artimo sykį, Dienas čia amžiams jau pralaimėjo...

1948.VI.21

DAR KARTĄ

Negaila man nieko ‒ tik mano dainų Ir mano svajonių sparnuotų... Ir, kur aš bebūnu, ir kur beeinu, Negaila man nieko ‒ tik mano dainų, Vargų ir skausmų nukamuotų.

Uždegsiu dar laužą ant kalno aukštai, Ir dūmai pakils kaip svajonė... Plevens jie kaip vėliava mano lėtai, Uždegsiu dar laužą ant kalno aukštai ‒ Dar kartą išvys mane žmonės...

122

Dar kartą dainuosiu aš Žemei savai ‒ Laukams, ežerams ir berželiams. O plaukia jau plaukia padangėm laivai... Dar kartą dainuoju aš Žemei savai, Paskui gi ‒ į didelį kelią...

1967.VIII.15

PASKUTINIS AUTOBIOGRAFIJOS

PUSLAPIS

Tokie netikri, Tokie nedaiktai, Apsupo mane Šios upės krantai.

Be rūko vaiskaus, Be marškų miglos Čia upės daugiau Nebus niekados.

Lai ilsis jinai, Susiglaudus bangas, Kaip aš amžinai Susidėjęs rankas.

1968.VII.30

DAR DĖL POEZIJOS

Ilgai ieškojau poezijos ištakų, Jos žemupio Ir okeano... Ir, laime mano, Aš supratau – Iš pirmo žodžio išplaukia ji

123

Ir visą mielą gyvenimą Srovena ji Toliau Per dabartį Iš praeities į ateitį, Todėl, žinia, Ji amžina, Visuotinė – Mūs gėrio, grožio motina, Ir paprasta, Kiekvieno suprasta. Jei pasitaiko kitokios,‒ Iš jos juokias.

1977.XII.24

PASIKLYSIU KAIP VĖJAS Aš grįžtu į savo mažytį Pasaulį, Kuris švyti, Kaip saulė.

Aš grįžtu dar vargšės gėlėtos Jaunystės Poeto Išvysti.

Aš grįžtu į gimtą trobelę Pabūti Prieš kelią Truputį.

Žinau ‒ nebegrįšiu iš viso, Išėjęs, Paklysiu Kaip vėjas.

1978.I.13

124

Į SKOLĄ

Išsipustai kartais mielas Ir atrodai gan gražiai, O kad velnias tavo sielą Dažo pragaro dažais,‒ Kas bežino? Gal tiktai žmona? Kaimynai? Gal vaikai? Pavaldiniai? O gal tūkstančiai kankinas, Tavo slegiami seniai? Prakeikimas Tau, jei taip! Ir gaila molio, Iš kurio lipdytas tu. Šitiek surijai į skolą Vakarienių, pusryčių, pietų! Kas atlygins motinai, Kuri pagimdė Ir gyveno tavimi? Žemei, kur terlioji, mindai? Mums, kad svetimas esi? Sau, seniai jau dingęs?

1979.II.15

TIKROJI TEISYBĖ

Dienos dienas, Metai metus, Žmonės kitus VIS KEIČIA.

Kiekvienas turim Savo dienas, Savo metus, Žygio batus, Galvą kepurėj.

125

IR ŠVENČIAM. Į ateitį, Kaldami Praeitį, O iš savęs Laiko – erdvės Pakrantėje Darome Kūrėjus, Pusdurnius, Didvyrius, Vargetas, Elgetas, Pirmūnus, Žymūnus, Chuliganus, Donžuanus, Čempionus, Ponus, Juokdarius, Brokdarius, Niekdarius, Tinginius, Kankinius, Šventuosius Ir luošius.

Į priekį, Mylimi žmonės! Vis tiek juk – Smagus maratonas! Su Naujais Metais! Sėkmės ir sveikatos! Lai, virtus į nieką, Toli pasilieka Karų beprotybė! Į priekį! Protingai skubėkim!

126

Mylėkim... mylėkim... Per amžius gulėsim Šaltam pavėsy.

1981.XII.7

TAI KODĖL? Ar ne laikas pasiklaust Ir savęs, Ir tavęs, Mūsų, Jūsų Kuo garsiau: ‒ Tai kodėl, Tai kodėl Nei takely, nei kely Prasilenkti negali?‒ Rangosi žaltys, Ne žaltys, O gyvatė, Ar nematot?‒ Ir kelionėj, Ir namuos, Tarpu tėtės ir mamos Rangosi žaltys, Ne žaltys, O gyvatė – Nuo gamyklų, Nuo mokyklų Link blaivyklų, Nuo įslaptintų landynių, Suomiškų bendrų pirčių Lig kalėjimų rūsčių Šūsnys butelių tuščių – Rašalas, alus, degtinė Kuo gražiausių pavadinimų,

127

Aptarnaujami kristalo, Gracijų, meilių be galo, Graužia skrandį, sąžinę ir protą, Padeda sukurti idiotą. Tai kodėl? Tai kodėl? Dar ir vėl – Tai kodėl? -------------------------------------- Šitaipos patsai Žmogus, ko gero, Pagimdys ir branduolinį karą.

1982.VI.21

BE POETŲ Aistrią mintį pabalnojęs, Kad išjosiu, tai išjosiu Kosmosan, Chaosan, Kur dar žvaigždės tik aušrojas, O planetos – Nepradėtos. Kad išjosiu, tai išjosiu – Kai sustosiu, Tai pradėsiu kurt Pasaulį – Vieną Žemę, šimtą Saulių. Žemę Žmogui Būt patogią, Saules šildyt, šviest per dieną Darbus, sąžinę kiekvieno, Svilint pikta, Kad neliktų Karo, Maro. Toks pasaulis, rods galėtų Būt laimingas be poetų.

1982.XII.1

128

KEIČIANTIS METAMS Oi bėkit mūs metai – beribių žirgai! Senieji nuo mūsų, Naujieji pas mus. O žmogui Jūs ratuos visai neblogai: Pastogė – beribis, begrybis dangus. Kvėpuoji ‒ medus, Ir girdo, ir gydo šaltinių vanduo, Rondo... Žaliuoja, žėruoja Gimta planeta... Valio! A-ta-ta! Kiek Žemėje laimės daug turi žmogus! 1982.XII.23

ŽMOGAUS KELIAS Žmogaus kelias – Kaip upelis. Iš pagundos Į sekundę. Iš sekundės į vaikystę. Iš vaikystės į jaunystę. Iš jaunystės į brandumą. Iš brandumo į senumą. Per senumą – iš namų, O daugiau – jau nei mū-mū! 1994.IV.1

129

PAUKŠČIŲ KELIAS

Balti, sidabriniai vis kopia į Dangų Sparnais Paukščiai... Prie mano senatvės nerimsta ir žvengia Lazdelė krivulė. Skubėki su jais Į tolį ir aukštį! Stveriu ją neramią, kol dar neužgožė Kelių begalinis dangaus debesynas, O ji, sužaliavus, pražydus kaip rožė Tik neša mane tartum paukštis ugninis Tais savo keliais. 1996.I.25

SUDIEV! Pažerk man, Mūza, sidabrinių Žodžių pynei Paskutinių!

Eilėraštį dar parašysiu, Visiems sudievu pasakysiu Ir išbrisiu

Per bekraštę žvaigždžių pievą Pats baltas baltas tartum ieva Pas senelį Dievą-Tėvą.

Sudiev, gimtosios Žemės kloniai, Ir augalai, ir gyvuliai, ir žmonės – Sesės, broliai, ponai, ponios! 1996. X. 1

130

131

ŠIRDIES AUDRA G. D. Plaukia dainos iš krūtinės, Supa, nešasi dūmas, Stygos meilės pirmutinės Tik svajonėj toną ras.

Gauskit stygos! Gauskit, gauskit Savo ilgesiu giliu, Saulei ir žvaigždėms paskelbkit, Kad myliu, myliu, myliu...

Mano Saulė susimąstė, Žvaigždės sukasi ratu... Klausiu, kas Tu, kas Tu, ‒ Pats turiu atspėt, kas Tu...

1928.X.18

BE TAVĘS R.E. Sunku užmigti, Nors noriu miego. Kodėl pradėjai žiedlapiais snigti? Netinka nakčiai baltžemis sniego.

Sapnai, kaip gatvė dviaukščių kūbų. Kiekvienas langas tave čia rodo, Rodo ir slėpti tuojau vėl skuba. Kas tu? Dar kartą man pasirodyk!

Prižadins rytas, nebus tos gatvės, Nebus langų ir tavęs jų rėmuos... Ilgai virpės dar sutirpęs sapnas Ir ves ieškoti tavęs per dieną.

1932.II.4

132

SUSITIKIMAS A. B.

Spinduliais iš dangaus saulutė Krenta. Varpai Pažaisly gaudžia. Sutinku tave jaunutę, Ranką spaudžiu... Šventė. Pušys – dangaus mėlyno ramsčiai – Vis ramios. Pušyne žmonės laimę sutinka, Šoka kaip gėrimo kamščiai Ir krenta ant žemės... Tinka! Ir einam girti nuo ošimo, Ir einam sutikti ko naujo... Tu lieki... lig vėl sutikimo Keliaujant! 1933.VII.2

133

REKRŪTAS SUGRĮŽO

Mano proseneliui Ateina pavargęs keleivis iš tolo, Prieš kryžių žegnojas ir dairos aplink... Ir kas pamaitins tą išalkusį brolį? Ir kas jį priims?

Išsekusios jėgos vaizdais čia gaivinas, Nuo Briedžbalos sklinda vėjelis gaivus. Toj pievoj, prisimenu, žirgas vaidinas Be galo gražus.

Jo žvilgsnis jau krypsta į kaimą brangiausią, Pakyla, nueina stogų grandine, Rasodamas grįžta, jis pusbalsiu klausia, Čia augęs ar ne.

Kodėl nesimato tų liepų sesučių, Kur kaimą globojo savo skarom? Kieno ta trobelė bebaigianti griūti, Akim užmerktom?

Sutinka jį šunes kaip svetimą, vagį, Vaikai, pažiopsoję, sustoja ir regi – Daug skausmo prieš jį. 1933

134

VASAROS RYTAS

Doc. Z. J. Kazakevičiui

Tekėdama Saulė kaip deimantas byra Ant bundančios žemės drėgnų lygumų, Jos žvilgsnis lyg marios į vakarus svyra, Aplink dar ramu.

Kaip milžinas slenka per kaimą šešėlis, Štai – kelia trimitą barzdotas žmogus, Išgirs kerdžiaus ragą ne tik piemenėliai,‒ Prižadins visus.

Maurodami leidžias ganyklon galvijai, Botagai jau pliaukši už vartų plačių, Jau metas ir šieno pjovėjų draugijai – Dalgius ant pečių.

Vėl kalvėj dejuoja įkaitęs metalas, Ir kūjį palydi atodūsiai vis, O staklėse drobės šį rytą išbalo, Pražydo širdis.

Virš lauko, virš pievų, virš kylančio šilo, Virš kaimo trobelių šiaudinių stogų Bažnytkaimio varpas atskridęs prabyla Palaima darbų.

Oi varge, vargeli, koks tu šičia mielas Nuo Saulės tekėjimo lig pat sutemos! O poilsis trumpas čia kūnui ir sielai Lyg rankos Mamos.

Palaimintas būki, o vasaros ryte, Gyvenimo pilnas ir pilnas darbų! Tavy aš kaip avilį dirbančių bičių Tėvynę regiu...

1933.VI.10 (1995)

135

HAREMO STEBUKLINGOJI

Kalifo vienai dienai baladė G. Dr.

Mano hareme dvylika gulbių, Dvylika paukščių baltų kaip sniegas, Mano hareme aš nelaimingas, Kaip sutrukdytas milžino miegas.

Mano hareme trylika gulbių, Trylika gulbių baltų kaip sniegas. Mano hareme aš toks laimingas, Kaip šimtametis pasakos miegas.

Gatvėj lynojo. Stulpai rikiuotėj Ištiesė ilgą žvakių grandinę. Mano haremo nauja mergiotė Užsupė burtais mano krūtinę.

Dienos kaip sapnas vargšės mergaitės! Laimę suteikęs, laimėj kliedėjau. Užmiršęs savo seną haremą, Vieną Fatimą tiktai mylėjau.

Gatvėj lynojo. Stulpai rikiuotėj Ištiesė ilgą žvakių grandinę... Nusiaubė gaisras mano pastogę...

Gulbės išskrido. Liko Fatima.

Oi, kaip aš klystu – nepasiliko – Kito haremo nuėjo puošti, Aukso ieškoti, kursai patiko Mano kišenėj ir mano soste.

Gatvėj lynoja. Stulpai rikiuotėj Vis tiesia ilgą žvakių grandinę... Griūnu pasieny šaltam miegoti, Jai gi – haremo lova rinktinė.

1934.III.2

136

137

DUKRAI Reginai

Mažas laivelis O jūroj platu. Gyvenimas – jūra, Laivelyje – tu.

Audros ims dūkti, Blaškyt, mėtyt ims. Rami, dukra, būki – Jos visos nurims.

Mažas laivelis, O jūroj platu. Gyvenimas – jūra Laivelyje – tu.

Slėgs vargas padūkęs, Ir nieks nesupras... Rami, dukra, būki – Padėsiu tau aš.

1942.

138

JEI...

Poetui Juozui Kruminui

O buvo trobelėj vargdienė vaikystė, Ir ritmas, ir rimas, kasdienė daina, Išliko eilėraščiais virtus draugystė, Kurios jau nebus mums niekad gana.

Numirsi, gyvensi,‒ ji tęsis ir kaupsis Lig lubų, lig stogo, ligi pat dangaus, Kartosis pavasarių ciklais skaisčiausiais Ir dideliu ilgesiu mielo žmogaus.

Pašoks naktimis vis žvaigždutės auksinės, Pabers nuostabiausių svajonei minčių, Vėl ritmas ir rimas, vėl ritmas ir rimas, Ir mūsų eilėraštis pilnas kančių.

Trobelė dar stovi suvytusiais šonais, Nuvėpusiu stogu, akim kaip sagom, Vėl ritmas ir rimas, žvaigždžių milijonai, Ar besusitiksim kada dar po jom?

Jei nesusitiksim jau niekad ir niekur,‒ Šie žodžiai lai atskrenda paukščių keliais, Jiems ranką pamoti kaip spindulį tiesim Iš ten, kur per amžius mums būt „prisieis“. 1944.VII.5

139

VIENO TEMALDAUSIU A.G. Tau į plaukus šimtą žvaigždžių Nuo dangaus nuskinsiu, Tavo vardo pirmą raidę Rožėm padabinsiu.

Lik palik erdvioj seklyčioj, Gulbe, karaliene! ‒ Neprašysiu nors prašyčiau Žodžio to tik vieno...

Tavo taką nuo pat vartų Auksu išbarstysiu Ir „sudiev“ gal šimtą kartų Sakęs neišvyksiu.

Vis stovėsiu, tartum klevas, Lig užges aušrinė Ir svajosiu, koks gi tavo Sapnas susipynė.

Kitą naktį tau iš upės Daugel šilko gausiu, Tau atnešiu ir priklaupęs, Vieno tavęs temaldausiu... 1944.XI.7

140

JOS PĖDOS

Žmonai

Toks trumpas žodis, O kaip himnas nuskamba jisai – Ji, rodos, šičia pasirodys, Ji, rodos, eina ten.

Plečiu akis – temato viską, Ausis – tegirdi žingsnius jos, O gal tikrai ją pamatysiu, Ar bent jos žodis atplasnos.

Matau – už lango Nemuno pakrantę, Daug smėlio ir pėdų, pėdų daug jame, Ir jos ten pėdos, jos man šventos, Ji gimė man, gyveno man, jos visos pėdos į mane. 1945.VII.24

PRIE PILIES H.

Aušra išliejo šviesą ant žemės, Kiekvienas lapas deimantu spindi.‒ Užvis puikesnis saulėje Nemunas, Krantų vainikai jo stebuklingi.

Antai kits kitą vienkiemiai glaudžia, Užu sodybų miškas pašoksta, O seną pilį liepos suspaudę, Lengvai į dangų iškelia bokštą.

141

Aš taip norėčiau tavąją ranką Tvirtai paimt pavasario rytą, Nuvest į seną Gelgudo Zamkų, Kaip savo sapno kunigaikštytę.

Tada iškiltų vėliavos linksmos, Kiemai atgimtų, bokštai ir menės, Takai užžėlę švytėti imtų, Ir tu daugiau nebūtum Pelenė.

1945.VII.28

PIRMAS SMUIKAS A. Kr.

I

Imu aš plunksną į rankas, Kaip sniegą baltą popierių Ir pradedu rikiuot eiles Tauriausiai mūsų moteriai.

II

Menu – tada už mūs tvoros Žieduos gulėjo pieva didelė Ir švietė Saulė iš dangaus, Kita iš jos vainikų vidurio.

Tai tu, Mamyt, mane šaukei: „Ateik, ateik greičiau, išdykėli!“ Tokia šviesi pasilikai Netgi ramioj šalikelėj...

III

Vėliau ganykloje, menu, Mergaitė pynė vainikus, ‒ Šukavo vėjas piemenų Ir josios plaukus, kaip linus.

142

Maža buvai, o jau žavi, Kaip tie linksmi laukų žiedai... Žąsų piemene, aš tave Mylėjau jau tada labai!

Ėjai mokyklon ir raides Išmokai vainikėlin pint. Rikiavos žodžiai į dainas, O dainos skraidžiojo aplink.

IV

Pakėlei galvą – vakaruos Jau sklaidės karo dūmai kartūs, Pas mus naktim lig pat žaros Vis lojo šunes, žmonės verkė.

Ir vis pilnėjo traukiniai, Į Sibirą be teismo „krovė“ Ir ne fašistai, ne velniai, Savi lietuviai ir maskoliai.

Tuštėjo trobos be žmonių, Be gyvulių, be jokio gero, Kai kas į girią iš namų Išėjo skelbti laisvės karo.

Ėmei, gražuole, į rankas Vienodai dalgį, arklą, vairą... Dažnai, kaip mylimas kažkas, Tu būdavai narsus kareivis.

Tu nedėvėjai jau šilkų, Nei aukso, nei gelsvų gintarų Tik vėjas žaidė tarp plaukų Ir dar gražesnę darė...

143

Į aukštus mokslus nėjai Ir su profesoriais lenktynių, Kai aušo rytas, su visais Nuo tankų Vilniaus bokštus gynei.

V

Vartau knygas visų tautų, Žilas nuo dulkių ir nuo metų, Graikų Eleną sutinku, Egipto Kleopatrą...

Dėl jų karai kadai liepsnojo, Ir žūdavo tautų vadai... O šiandien tu pas mus, heroje, Kukli, o didelė labai...

Su tais, kurie gyvi parėjo, Ir tu, pražilus, sugrįžai, Prisiminėm ganyklas, vėjus, Gėles... prisiminėm gražiai...

VI

Pūs kovo vėjas vėl šiltesnis, Ir vėl pavasaris ateis, Vėl visas, visas mūsų kraštas Apsirėdys žiedų žiedais.

Pasklis žydėjimas ir laimė, Ir jokio šūvio naktimis.‒ Gražus gyvenimas savaime, Kai – be eilių, lyg eilėmis!

VII Kaip gera grįžt namo po darbo, Kai ten laukimo šiluma Kai ten vaikų vaikystė skamba, Kai pirmas smuikas ten – MAMA...

1947 (1991)

144

EILĖRAŠTIS NAKČIAI

H.

Nedaug aš šiandien nešiojaus žodžių, Iš ko tat posmą padaryt? Per dieną lijo ir lyja, rodos, Šiai nakčiai tiesiai į akis. Imu rašyt be temos, Rašau ir vėl braukiu... Regiu – liepsnoja rėmuos Prožektoriai akių. Tai Tu. Ir aš galiu rašyti.‒ Rikiuoji žodžius, sakinius mintis... Ir, kai ateina rytas,‒ Eilėraštį nusineša naktis.

1948.IV.4

Į KELIĄ! A. Str. ir A. R.

Nuošaliam, ramiam kampely Turtų maža, laimės daug... Eidama į didį kelią, Pasiimk tos laimės sau.

Jei išėjus už šių vartų, Piktas vargas pasitiks, Mintimis čionai ne kartą Vėl ir vėl, ir vėl atvyk.

Kambarėlis, mažas kiemas Ir vaikai tavęs čia lauks... Vėl stiprybės pasisėmus, Bus lengviau toliau keliaut. 1948.VII.4

145

KAD JOS NORS NIEKAS NEPAVOGTŲ!

Dail. Marcei Katiliūtei

Kai kilo Lietuva į aukštumas, Vos nugalėjusi Atlantą, Iš proto dėl krepšinio kraustėmės Ir siekėm mokslo, meno švento.

Nors žemės ūkio krizė kandžiojos Žemaičių ir Aukštaičių žemėj, Ir ūkininkai skendo bankuose Dėl ateities labai neramūs.

Visais keliais į Kauną kiūtino Jaunimas mielo mokslo eiti, Aukštyn, aukštyn kiekvieną rudenį Jauni vaikinai ir mergaitės.

Ir mes su Marce susitikome Besiteiraudami pastogės Beveik kauniškėje Brazilkoje, Kad tik pigiau, pas vargšą žmogų.

O tas žmogus, vos iš Amerikos, Kaip kitąkart Krukas, parkeliavęs, Tuoj menko butų verslo stvėręsis, Nes kito darbo nebegavęs.

Šlaituos Brazilka skurde murkdėsi Bedarbėje be kąsnio duonos, Taip „ant kampų“ ir įsikūrėme Pas vargšą tą amerikoną.

Lange šviesa čia neužgesdavo Dažnai lig rytmečio auksinio –

146

Kūrybiniuos darbuos paskęsdavo Marcelė savo kambaryje.

Po mėnesių kelių vėl kraustėmės Kas sau ieškot pigesnio buto... Kodėl? ‒ geriau neklauskite – Kišenėj klaikūs vėjai pūtė...

„Prabūdami“ mažas stipendijas, Į vis didesnį skurdą kritom, Jaunystę ir sveikatą engėme Į „ skriaudžiamuosius“ nusiritom.

Užmiršdami pavasarėjimus, Jaunystės šauksmą kilti, eiti, Tik mokslą vieną temylėjome, O ne vaikiną ar mergaitę.

O metai ėjo, bėgo nuokalnėn, Ir kartą mūsų mokslai baigės – Aš matininku išsimokslinau, O ji – gražiausius kurt paveikslus.

Geriausi jų lig šiol muziejuose Auksiniuos fonduos tvaska žiba, O genialūs, nesuspėjusieji Išvyst pasaulio,‒ amžinybėj.

Skirtus pravalgyt Stasė nešdavo Turgelin kuo greičiau parduoti, O Marcė jų minėt net vengdavo – Tai kičas, šiukšlės, veik mazgotės... Raukiaus, ne savo kelią brisdamas Ir negalėdamas sugrįžti, O jai, lakius sparnus pakirsdamas, Likimas irgi apsiriko... Profesoriai juk ją palaimino Toliau Paryžiuj studijuoti, O iš tikrųjų teko laimė ta Vidutinybei iš turtuolių.

147

Nebeišlaikius to egzamino, Neužtarnauto apvylimo, Nutraukė Marcė sau gyvenimą, O kur buvai brangi Tėvyne?

Nelaimė buvo baisiai didelė Ir gatvėj vedančioj į tolį... Lig šiol žaizdos tos neužgydėme, Ir tie namai jau nebestovi...

Nesusitikom jau pasaulyje Ir niekad nebesusitiksim, Ji apstulbo bjaurioj apgaulėje, Man teko armijon išvykti.

Kai ją lydėjo Kaunas mirusią, Tai aš „po šautuvu“ stovėjau... Ją palydėjo ir užmiršo tuoj Net tie, kurie „labai mylėjo“.

Amerikono namui sekėsi, ‒ Jį šešiasdešimtaisiais metais Graži lenta varinė papuošė, Ir jis istoriniu net tapo.

Tik pusmetį kadai nuomojosi Čia kambarį Katiliūtė, Lentoj (kuo remiantis?) meluojama: Dvejus metus nuomojo butą.

Ir man veikėjai skyrė trupinį – O visą garbę – sau tie ponai. Čia gyvenu ir tenka rūpintis Lenta, jos apsauga ir fonu,

Ir amžina žaizda kraujuojančia – Per šitiek metų nieks lentos tos Nebeaplankė, nesustojo čia, KAD JOS NORS NIEKAS NEPAVOGTŲ! ------------------------------------------------- Teskamba eilės šios sugrubusios Didžiam jos talentui pagerbti Ir pavyduoliams, jį pražudžiusiems Juodai, juodai, rūsčiai pasmerkti!

148

NEBEUŽGIJO NIEKADA

Doc. Just. Makauskui

Puikavosi auksu papuoštas ruduo, Maldavo ėsti kaimynijoj šuo, Ore voratinkliais drugeliai jojo. ‒ Eikš čia, bambly, ‒ saldžiai kaimynas mojo. Aš lyg ir abejojau... ‒ Eikš, eikš, jei nori svarą cukraus gaut, Bet teks ežikę runkelių nuraut. Nepajutau, kaip dirbti įnikau Už svarą cukraus nejuokom. O runkeliai tie stipresni nei aš, Dzievaž... Stengiaus, stengiaus pipiras šešiametis, Ir tų jėgų, atrodo, lyg užteko... Bet vietoj svaro tik kąsnelį gaut? Parnešt jį Motinai – silpnai ligonei? Tai buvo jau labai, labai per daug! Delne jį spaudžiau bėgdamas namo, Troboj, prie lovos krašto suklupau... ‒ Mamyt, tai Tau aš parnešiau, tai Tau! ‒ O ten tebuvo purvinas vanduo... Menu – ir aš tada ilgai sirgau... O ta cukrinių runkelių skriauda Nebeužgijo niekada... 1964.V.7

149

PROF. V. RUOKIUI 80

Ir kas iš mūsų nesimokė Gimtosios Žemės paslapčių Pas gerbiamą prof. V. Ruokį, Vis smagų, žvalų, visad tokį, Lyg metai jam neslėgt pečių?

Palieka gelžkeliai išdidūs Ir plentų tiesūs kaspinai, O siauros geologų brydės Į melsvą tolį juos palydi Keliaut, ieškot vis amžinai.

Oi, daug praėjo Jubiliatas Dar nekieno neitais takais... Kai Jam aštuoniasdešimt metų, Mes linkime geros sveikatos, O jis kuprinę tvarko... eis...

Pakils profesorius nuo stalo, Gerom akim, žila barzda... Lentynos pilnos mineralų, Bet, rodos, trūksta dar kristalų, Su Saulės veidu ir jėga...

Ir eis profesorius per šalį, Ir ves būrius jaunų draugų Ieškot tauriausio iš kristalų, Kurį žmogus suradęs, gali Jau būti ateities Žmogum.

150

Ir kas iš mūsų nesimokė Gimtosios Žemės paslapčių Pas gerbiamą prof. V. Ruokį, Bet lygiai galim pasimokyt, Kaip būti paprastu ‒ Didžiu...

1965.III.25

GĖLIŲ KONTRASTAI

Dailininkei Veronikai Šleivytei

Kai gamtoj pražysta gėlės, Jas skina, pina ir marina,‒ Jei širdy jos prisikėlė, Ilgai gyvenimą dabina 1967.III.8

151

ŽODIS KELIONĖJE Doc. M. Dragūnui 60-mečio proga

Kilometrai bėgo pro šalį ‒ Sukrypusios pirkios ir svirtys, sodeliai, O vieškely verkė ašys medinės Ir liejosi graudžios dainos Tėvynės.

Kilometrai bėgo pro šalį ‒ Su jais ir klumpėti mokyklon vaikeliai. Norėjai juos mokyt raštą skaityti, Tik tiesą mylėti, tik tiesą sakyti...

Kilometrai bėgo pro šalį ‒ Nebuvo mokykloje dirbti tau kelio. Kas žmogų ir tikrą tiesą mylėjo, Tas darbo ieškojo, bet neturėjo.

Kilometrai bėgo pro šalį ‒ Tikėjai, kad mokslas suteiks tokią galią, Kur vargą įveiktų, liaudį vaduotų, Gyvenimą mielą žmogui čia duotų.

Kilometrai bėgo pro šalį... Ir naktys prie knygom užgriozdinto stalo, O audros už lango kaukė neramios, Ir linko nuo vėjo medžiai lig žemės.

Kilometrai bėgo pro šalį – Tai sunkūs ir niūrūs jaunystės meteliai. O audros vakarės! Audros vakarės! Juk jūsų žaibai – lietuviui vis karas.

152

Kilometrai bėgo pro šalį – Kiekvieną žymėjo kapai ir kapeliai. Kiekvienas širdy paliko vis žaizdą Ir... įpūtė kovai didelį žaizdrą.

Kilometrai bėgo pro šalį.‒ Kiekvienas po karo naudingas būt gali,‒ Tat, Lietuvą kurkim gražią ir naują! Jaunimas lai kuria ‒ nebekariauja!

Kilometrai bėga pro šalį – Širdis užtarnautai čia džiaugtis jau gali. Vedei tu į mokslą didelį būrį, Kuris mūsų kraštui ateitį kuria.

Kilometrai bėga pro šalį... Lai bėga Tau ilgą, ilgą dar kelią! Tavęs nebebus, o kelias tavasis Į ateitį šviesią vesiąs ir vesiąs. 1967.IX.29

153

ŽMOGAUS IR UPĖS ODISĖJA

Prof. Jonui Kriščiūnui 80-mečio proga

Vis eina Nemunas, Nešinas galia ir krykščiančiais laivais, Nusėjęs kraštą žiburiais, Taip amžius eis... Ir žmogaus gyvenimas, Tiktai sukūręs galią naujam gyvenimui, Veltui nebepraeis. Tiktai nutiesęs tiltus į būsimus laikus, Tiktai pastatęs rūmus gyvenimui puikius, Tiktai padaręs žemę taip motiniškai gerą, Išmokęs gausiai duonos prisiaugint vaikus, Iš margo žiedo semtis ir gėrio, ir nektaro, Kaip mokytojui ir kūrėjui dera, Į užtarnautą poilsį Žmogus išeis, Ratuotas tartum bitė saulėtais darbais. 1968.I.5

154

155

156

157

BUDĖKIT MOTERYS!

Z. Č.

Budėkit, moterys, prie židinių, Kad šventos ugnys neužgestų,‒ Prie širdžių žmonių, Kad jos plakimą ramų tęstų.

Budėkit, moterys, visuos keliuos, Kad karas niekur nepralįstų! ‒ Pergalę atstos Išgelbėta skaisti vaikystė.

Budėkite prie žydinčių gėlių, Prie žodžių laimės ir likimo – Aš tave myliu, ‒ Prie meno ir žinių lobynų!

Budėkite sargyboje dainų, Sargyboj duonos kasdieninės,‒ Savo šypsenų, Prie meilės Motinai Tėvynei!

O jums gėlių pakankamai užaugs, Ir himnų sukurta bus daug dar Motinai žmogaus, Jo žmonai, seseriai ir draugei. 1979.III.1

158

ESTAFETĖ

S. V.

Švieski, saulele, Žemele, žaliuoki! Bulvių, duonelės Lig valiai duoki!

Sodai, žaliuokit Ir duokit vaisių! Bitės ratuotos, Lėkiokit laisvos!

Dainos, skambėkit, Sudėtos džiaugsmui Mamų ir tėčių, Poetų didžiausių!

Žodis jų šventas Gyventi moko, Nebepasensta, Vis skrenda žmogui.

Metai prabėga, Kaip niekur nieko,‒ Kelią paliekam Ir estafetę.

Tęskit, anūkai, Senelių žaismą! Tik nepargriūkit, Sutrikdę eismą! 1981.

159

UŽTARNAUTAS POILSIS

Matininkui Antanui Kunigauskui Mylėjai gimtą žemę, Visą amžių matavai, O jinai Tave ilgai ilgai Nešiojo. Kai tu, Antanai, Pavargai, Jinai Tau patalą paklojo... Neapdainuojama paguoda! Daugiau ir carui nieks neduods. 1983.XII.6

160

161

NUSIŠYPSOK!

H.

Nusišypsok, Sunkaus gyvenimo drauguže, Jei ko neturi, Jei ko negali, Jei ausyse drugeliai ūžia, Nusišypsok! Pusšimtį metų praėjom Ne asfaltu, ne alėjom,‒ Praeisim ir tuos kelis, Nebesidairę į šalis. Tik nusišypsok, Nusišypsok, Sunkaus gyvenimo drauguže, Šiandien, Kai žmonės, baimėj susigūžę, Sprendžia, Ar dar ilgai galės iškęst Gyvenimėlį šitaip tęst.

Nusišypsok, Sunkaus gyvenimo drauguže! Tegul maži anūkai, proanūkiai ūžia Ar išsižioję tepasiklauso Tavęs, pačios išmintingiausios... Nusišypsok, Bet nesijuok, Taip bus, matyt, be dantų geriausia...

1985.IV.25

162

UŽGESO

St. Nargėlai mylimo sūnaus netekus

Užgeso kaštonai, alyvos, Liepsnoja tik kvapūs bijūnai... ‒ Dar gyvas! Dar gyvas! Dar gyvas! ‒ Palik, mirtie, gyvą dar sūnų!

Kitus jis mokėjo išgydyt, O jo neišgelbėjo niekas... Bijūnai darželiuose žydi – Jo kapą vainikuos paliekam...

Mirtie, tu atkeršijai žmogui, Kad daugelį jis yr apgynęs, O ką mes padarėme tokio, Kad skausmą beribį mums skyrei?

Čia vasaros, žiemos vis keisis, Kartosis pavasariai gražūs... Prie kapo lankyti ateisim, Į kapą ateisime amžiams... 1986.VI.12

163

PARDUOTOS VASAROS

J. B.

IŠPARDUOTOS VASAROS –

AŠARĖLĖS AŠAROS,

GYVENIMAS, PARDUOTAS,

NEBEATNEŠ PAGUODOS...

1986.VIII.15

DAR APIE NULĮ Just. Marcinkevičiui, reaguojant į jo „Absurdišką eilėraštį“

Iš tikrųjų – šventas Visa ko balansas Nulis, Visa ko pradžia Ir pabaiga – Nulis. Bet ir jis nelygus: Mažas, dingus špygai, Didis, dingus jūrai, Niekas, dingus nuliui. Todėl nulis stebuklingas, Net ir visiškai pradingęs.

1987.X.12

164

KAUNO SAKALAI

Architektui Juozui Šlivinskui

Žalios liepos jau pražydo, Lyg auksinės tapo dienos, O į Kauną vėl atskrido Mūsų Darius ir Girėnas. Subangavo ąžuolynas Pjedestalui duokit vietos! Veda Motina – Tėvynė Juos per amžius čia stovėti. Jau padangėj miglos sklaidos, Saulė ženklins skrydžio trasą, Architektas vyrų veidus Žygiams dideliems nutašė. 1993.IV.4

165

AVE!

A. K.

Paties likimo taip nulemta – Mūs pastogėj A., V. šventė –

50, 80 metų Gražu, reta Ave! Kaip linkėjimuose esti, Gali tekti ik šimto tęsti: Ačiū! Ave! Taigi tenka pasiruošti Ištisai tų švenčių puokštei: 60, 90 metų 70, 100 metų 80, 100 metų 90, 100 metų 100, 100 metų Ave! Dar toliau, Dar gražiau – Teks užgimti. Ave, Vitae! Vėl ik šimto... 1994.V.

166

167

TEBERAŠOMAS EILĖRAŠTIS

Prof. J. Vainauskui

Buvo 50-metis – eilėraštis,

60-metis – eilėraštis, 70-metis – eilėraštis.

Saulutė rieda, kopia vakarop, Bet niekas čia nepralenkė dar jo Nei moksluos, nei darbuos. Jaunieji sekit iš paskos! Juk laimė eit Dekano pramintais keliais... Kur, juo aukščiau, Matyt geriau, Kada ir ką reikėtų padaryt, Kad būt vaikams ne gėda pasakyt, Kai pašviesės ir jūsų smilkiniai: „Juk mes – Dekano buvę mokiniai.“

Auksinis, sidabrinis jau pavakarys, O darbo jūros marios tvyro prieš akis... Profesorius, kaip visad, mūsų priešaky. --------------------------------------------------- Eilėraštį ilgai ilgai man teks rašyt...

1995.XII.28

168

TĖVŲ NAMAI

Sūnui Vladui

Pas mus Tu vienas giminę saugai, Kaip ąžuolėlis, kaip tas berželis, Ir, pasistiepęs, visus praaugai, Tarsi tie medžiai, žvelgią į Nerį.

Praeinant metams skirstėsi sesės, Ir tavo pėdos keliuos išnyko, Dar kartais laišką kuris parašėt, Ar buvot, laimė, trumpam atvykę...

Dažnai anūkų pulkas svečiavos, Karštai karštai senelius mylėjo, Sodelis vaisių kartais jiems davė, O senis šaltis išvis žavėjo.

Tėvų namuos daug svečių praėjo Ir jubiliejai nesuskaityti, Ir štai – į juos senatvė atėjo, Nepakviesta ir nepaprašyta.

Galvok, sūnau, kas bus čia po mūsų, Ar šitas namas toliau bus šventas, Ar ims, kaip tvartas, pūti ir griūti, Kaip prastos malkos bus sukurentas...

1995.XII.30

169

ŠUOLIUOK, STIRNELE! Dukrai Jūratei

Šuoliuok, dukrele, Baikšti, stirnele, Glėby upelio!

O kas pabaidė Tave, mergaite, Baikšti stirnaite?

Kas užgesino Kovos troškimą, Pirmyn žengimą?

Buvai pulkely, Likai upely, Kiti pro šalį...

Šuoliuok, dukrele, Baikšti stirnele, Sukaupus galią! 1995.XII.31

170

ERNAI KARPIS FON ROPP Ir po daugelio daugelio metų Ne kartą, oi ne kartą Prisimenu vis Panevėžį, Jo Vyrų gimnaziją, Jos rūmus, Mokytojus, Mokinius, Jos pamokas, net atskirus sakinius, O kasdien vakarop Poteriuos Iškiliausią Moterį – Erną Karpis fon Ropp, Dovanojusią kadais man Penktą – šeštą klases gyvenimui – Auklėtojai, Mokytojai, Antrajai Motinai... O tačiau Nuo to laiko Jos nebemačiau... Ak!.. 1996.X.25

171

MANO ŽOLINĖS MIŠPARAI

Doc. Aldonai Kazragytei ir visiems jos bendradarbiams Danguj voliojas debesėliai, Kalnai ar švelnūs avinėliai. Saulė gena juos į kraštą – Darosi baisiausiai karšta. Dievo Motina jauna Žengs į Dangų dyvina. Varpas kelia visą šalį, Plaukia minios kaip upeliai Su gėlių glėbiais, Aš einu su jais.

Man jau devinti suėjo, Patarnauju prie altoriaus – Gloria in Excelsis Deo! Sudrebėjo žemė, oras, Dievo Motina išėjo Į padangę iš altoriaus...

Paskui nutilo viskas viskas, Pašventintas vanduo užtiško... Zakristijonas ir mama Greit parvedė namo mane...

Kaip iš Dangaus paties nukrito Eilėraštis neužrašytas... Nuo tol šimtai jų ėjo su manim, Kalbėjo protu, atvira širdim...

Aš jų begalę sudėjau, Jūs surinkot knygą, Kasdienybių mūs alėjoj Ir šventadienis išdygo.

-------------------------------

172

Nors verslai vis brausis Iš vienos į kitą pusę, Aš nepasitrauksiu – Su Jumis ilgai pabūsiu!

Čia ateis seniai išėję Jau pas Viešpatį Kūrėją Smagūs, gražūs, puošnūs, orūs: Matas Mickis, J. Tatoris, M. Dragūnas, K. Jasiūnas Ir Grakauskas rimtas Bronius, Atkaukšės kulniukais Ona

Ir gyvieji susirinks Darbą dirbę iš aplink. Saulė kuo šviesiausiai švies, Gera bus visiems išties. Mano Žolinės Mišparai Stebuklus ir šiandien daro. 1996.XII.2

173

NENUGALIMOJI

Dukrai Danutei

Už jūrų marių už vandenyno Tave likimas egzaminuoja, Tačiau tikriausiai jis dar nežino, Kad Tu esi nenugalimoji. Nėr sesių, brolio – ką prisišauksi Sunkesnę naštą kiek panešėti – Nešte neši Tu, traukte Tu trauki, Ir nėr Tau laiko ten pasilsėti. Ten žvengia rūmuos turtuoliai ponai, Vargdieniai naršo šiukšlynų plotus Amerikonai, amerikonės, Vieni driskaliai, kiti – frakuoti. Praeis išbandymai sunkūs, žiaurūs, Pavargs likimas, Tave sekiojęs, Laikysi dolerių gniūžtę saujoj, Širdy – tik vardą Nenugalimoji. 1996.XII.25

174

175

176

TRAGIŠKAS LIKIMAS Neryžtingiesiems Laukiu aš menkas paukštytis, Laukiu vis savo dienos. Kada, vai kada pajėgsiu skraidyti? Pakilti virš gimtojo lizdo šakos? Kada mėlynieji, viliojantys toliai Virs mano keliais kasdieniniais Ir lakūs paukšteliai, tos sesės ir broliai, Sutiks mane himnais auksiniais? Ir bėga laikas... Aš – vaikas, vis vaikas ir vaikas... Kada, vai kada pajėgsiu Pasiekti margaspalvę padangę? Kada kaip erelis nulėksiu, Kur paukščių keliai susirangę, Kur naktį ir dieną, dieną ir naktį Jaunystės įžiebti, jaunystės uždegti Tiek kyla narsiųjų lakūnų?.. O aš lizdely vis tūnau. --------------------------------------- Ir praskrido mano paukščiai, Mano šilo sesės, broliai. Čia tik aš, tik erdvių aukščiai, Tolių toliai... ---------------------------- Uždelstas skridimas – Tragiškas likimas. ----------------------------- Darbą dirbti reik norėti. Neužtenka vien norėti – Reikia darbą dirbt mokėti. Neužtenka dirbt mokėti – Reikia dirbt tuojau pradėti. Neužtenka dirbt pradėti – Reik lig galo ištęsėti. 1930.II.23

177

LIETUVOS MATININKUI Kirviai išskynė girias Lietuvos, Artojai tuos plotus užsėjo, Kovės lietuviai ir amžius kovos Už žemę, kurią paveldėjo.

Audros čia šėlo, o kraujo klanai Ir brolių ir priešų nuplovė Žemę, kurią kaip drobes matavai, Bekurdamas kaimo gerovę.

Pelkes, smėlynus išbraidęs kiaurai, Tu pakeitei veidą Tėvynės, Kepino Saulė ar lijo labai, Dėl to nebuvai nusiminęs.

Naktį, kai miegas liūliavo visus, Tu dirbai, planus pasiklojęs, Dieną ryžtingai ėjai į laukus, Kaip eina į sėją artojas.

Laimins palaimins Tėvynė vaikus, Kur ateitį šviesią jai kūrė, Metai praeis, ir jie ramūs užsnūs Kalneliuos, kaip lovoj Motulės...

1933.

178

SVAJONĖ Pirmajam mano riboženkliui Štai – pirmas riboženklis mano laukuos! Kairėj pagal pelkę lyg takas, lyg kelias. To įvykio garbei pradėsiu dainuoti Gyvenimui Dievo man duotą dainelę.

Paslėpsiu jos sielą aš vargo kalnuos, Palikęs prieit ties bedugne takelį Ir, klaupiantis Saulei ant Žemės ribos, Lankysiu kasdien tą užburtą kampelį.

O rytą Saulutė – Močiutė prikels Į linijas, plotus, kampus į kelionę... Ten žmonės tuoj ars, tuoj pasės, tuoj nupjaus... Kaip mano, ir jų išsipildys svajonė.

Gyvenimo kelio pakeist negali – Ar karšta, ar šalta, ar lyja, ar sninga. Svajone, tik vesk – nesustosiu kely, Patsai pasirinkęs sau darbą prasmingą!

1933.

179

RYŠININKŲ EKSLIBRISAS Lietuvos ryšininkams Kautynės – bendras ryšių fonas – Čia žinios greitos lyg žaibai, Lyg nervai raizgosi laidai, Lyg širdys virpa mikrofonai.

Skubėk drąsus, vikrus kary – Ir bėk, ir šliaužk, ir plauk, ir eik – Kai verda mūšis, tu turi Surišt būrius vieningai veikt!

Vynioji kabelį vikriai, Naudoji radijo stotis, Šviesos signalais pasakai, Ką reikia kam čia pasakyt.

Tu vado žodį Armijai paduodi. Tave supras: pėstieji broliai, Girdės, matys aukštai lakūnai, Kaip vėtra puls raiti dragūnai, Patrankos trenks griausmu iš tolo, Ir tankai bangomis rikiuosis... Tu pergale vertai didžiuosies...

Ekslibre ryšininkų nematyti Tik jų veiksmai ir technika ryškėja, O jie greta didvyrių įrašyti Didžių kovų ir pergalių eilėje... 1937.

180

ŽMOGUI Veržeis iš amžių neskaičiuotų guolio, Šliaužei, ropojai, bėgai, pralenkei ir vėją. Ar ne tada, žmogau, žaisme nupuolei, Kai žmogumi tik būt pradėjai?

Prakirpo tavo šėlas dangų, Ir Saulė ėmė Žemėn veržtis – Diena dienon nukritus skamba Ir milijonais dulkių išsibarsto.

Ir niekad niekad dar dienos nebuvo Be nuodėmės vargingo priedo – Geriau per amžius nepaskristų žuvys, Nei vienas kitą žmonės ėda.

Geriau ir tu, žmogau, tik šliaužtumei ir eitum, Šalta rasa begrūdintum sveikatą.- Sezonais savo kūną keitėm, O sielą – milijonais metų.

1943.X.19

181

Į AUDRŲJĮ KELIĄ

Nemuno upeiviams Ar krito rasa sidabrinė nuo žiedo, Ar, debesiui plyšus, prapliupo lietus, Ar, kalnui pravirkus, šaltiniai papėdėj Tyriausia srove į pakalnę sukrus,‒ Kiekvienas lašelis didžiuojas, nes žino, Kad jis – dalelytė plataus vandenyno, Kad lašas po lašo ir uolą praskels, Kad bėgdami vandens ir žaibą įskels, Kad ledas ir garas, ir skystas vanduo Viens kitą vis keičia per amžius rondo, Kad nieko čia gyvo nerastum aplink, Ir vandeniui būtų tik lemta pradingt: Nuvystų, pagelstų žaliavę laukai, Užmerktų akis, žaidę, krykštę vaikai... Veltui dar į dangų betiestum rankas, Mirtis visa kirstų, lyg dalgis lankas. ----------------------------------------------- Galingi mūs vandens daug neša daug gali, Koks menkas, lyg šapas per audrą žmogus. Bet žvelkit į mostą mažyčio šapelio – Jam ima paklusti vanduo neramus!

Drąsiau tat, upeivi, į audrųjį kelią! Skubėk, hidrologe, vandens sau palenkt! Įtempkime valią, nurodykim kelią Galybei didingo, bet aklo vandens!

1947.VI.16

182

KELIAIS Į KOLŪKĮ IR IŠ KOLŪKIO

Doram kolūkio pirmininkui Prisimeni kelią? Tą purviną kelią Bridai tu į kolūkį, skendintį baloj, Valdžios įsakytas nunešt jam gerovę.

Šalikelėj ošė giria susimąsčius, Po tiltu šnekėjo upelis mažytis, O kelias po atlydžio viską aptaškė Purvu – ir keleivį ir linksmą žilvitį.

Toks pilkas paukštelis iš krūmų pakilo, Šakelė dar supės, o jis – jau padangėj, Tau skirtas kolūkis jau triskart vis „kilo“ Ir triskart „nusėdo“, dabar vėl „kilt“ bandė.

Kai pusė artojų jau Sibirą „arė“, Geriausias melžėjas „meškų melžt“ išgrūdo, Ėjai tu iš miesto, naivusis žmogeli, Kad šūdą (pelės) ten išmoktum atskirti nuo grūdo.

Trys metai vergijos ne to tik išmokė – Svarbiausia – mylėti ne valdžią, o žmogų, Jei toks liberalas meškoms tik ganyti... Už tai „savo noru“, Kaip ir atėjęs, Ir apgailėtas, ir apgailėjęs, Į maišą sukrovęs kolūkinį „kraitį“, Turėjai išeiti.

Ir vėl purvynėlis, ir vėl tie žilvičiai, O vargšas paukštelis nekilo kaip tyčia. 1956.IV.1 – 1959.IV.19

183

ŠAUNUSIS MŪSŲ KELIAS 37-tai Agronomų neakivaizdininkų laidai

Pavasaris pasėjo Daug laimės mūs širdy – Orbiton jau išėjom Diplomais nešini.

Žėrėk, skubėk žvaigždele, Kely planetų link, O mes Tėvynėj kelsim Gyvenimą aukštyn.

Padangėj jau prabilo Švilpynėm vyturiai. Atšilom, jau atšilo, Į darbą žemdirbiai!

Žėrėk, skubėk, žvaigždele, Kely planetų link, O mes Tėvynėj kelsim Gyvenimą aukštyn.

Praeis greit metų metai, Minės mus tik darbai, O valandą šią retą – Tylieji vakarai.

Žėrėk, skubėk, žvaigždele, Kely planetų link, O mes Tėvynėj kelsim Gyvenimą aukštyn.

Užtraukime tat dainą – Į ateitį, draugai, Kurią ir mūsų šaunūs Turės papuošt darbai.

Žėrėk, skubėk, žvaigždele, Kely planetų link Ir su savim į kelią Pasėt kviečiu paimk! 1963.IV.6

184

MANO PAUKŠČIAMS

Visiems mano paskaitų klausiusiems studentams ir M. M.

Skriskite paukščiai! Jūsų diena! Ir metas jau gimtąjį lizdą palikt! Tolimuos toliuos, Aukštuose aukščiuos Gyvenimas eina jau jūsų sutikt.

Skriskite paukščiai! Skamba daina! Ir vėtroms jau jūsų sparnų nesuglaust! Tolimuos toliuos, Aukštuose aukščiuos Tiktai neužmirškit šio lizdo kuklaus!

Skriskite paukščiai! Jūsų diena! Ir metas jau mums amžinai išsiskirt! Tolimuos toliuos, Aukštuose aukščiuos Mokėkim garbingai gyvent ir numirt!

Skriskite paukščiai! Skamba daina! Lai lydi jinai jus visur visada – Tolimuos toliuos, Aukštuose aukščiuos Ir kai pasijusit pavargę kada...

1967.VI.30

185

ŠLOVĖS AKORDAI Lietuvos matininkams Mes buvom elniai greiti, Bet metai – už mus greitesni.

Mus šaukė kadai, Rėželiuos laukai, Jie vienkiemių laukė labai.

Daug dirbom tada, Visa Lietuva Pakilo žvali ir jauna.

Tai gražūs laukai, Sodybos margai Apkaišė juos tartum žiedai.

Čia žvengė žirgai, Giedojo gaidžiai, Jaunimas dainavo gražiai.

Vadavo rytai, Paskui vakarai, Kultūrino, mokė kietai.

Pražilo plaukai, Nupliko laukai. Tėvyne, lyg vėl mus šaukei?

Kur mūsų būrys? Kur ilsis kuris, Težino gal tik vyturys.

O jojo giesmėj Mus darbo šlovės Akordai skambės, dar skambės. 1977.V.14

186

LAIDOJANT LIETUVOS MATININKĄ Ėjai per žemę kaip šeimininkas, Tvarkei jos formas, linijas, plotus, O šiandien punktą šį pasirinkęs, Tenori vieno – ramiai miegoti.

Dangus pajuodęs Žemė šalta, Nebepaguodžia Netgi malda.

Tu nematuosi vienkiemių niekad, Tu neskaičiuosi, tu nebraižysi Ramus ir rimtas čia pasilieki Ir nesugrįši jau nesugrįši...

Dangus pajuodęs Žemė šalta, Nebepaguodžia Netgi malda. Ilsėkis broli ir mūsų lauki! Gimtoji žemė – namai juk mūsų. Čia amžių amžiai su žvaigždėm plaukia, Čia vėl laimingi drauge mes būsim.

Dangus pajuodęs Prašviesės, Širdžiai paguodą Žvaigždės pasės.

1978.I.23

187

TEISĖJO ŽODIS K. K. prašant

Ačiū – Donelaitį aptvarkėt, Bet poeziją sudarkėt Savo nukaltom eilėm Perdėm.

Ką gi – pykit pavydėkit, Vėl jaunuosius talentus pradėkit Tvatint kritiko lazda. Visada. Atsiminkit – Mocartai išlieka, O Saljeriams – panieka ir niekas. 1980.II.27

OŽIO PAAUKOJIMAS

Branduolinio karo pragarui

Pasmerksit senukus – Nuskriausit anūkus.

Pasmerksite tėvus – Tai kas pasės javus?

Pasmerksite vaikus – Žmonių visai nebus...

Aukokite geriau Prakeiktą ožį jau! 1984.V.1

188

ATGIMIMO KAINA

1991-jų metų sausio 11 d. Didvyriams

Prisikėlus Lietuva Pagalbos iš tautų paprašė, Kremliaus slibinai staiga Užpuolė silpną ją ir mažą.

Žvelk, pasauli, paklausyk, Kaip raudonieji tvarką daro! Tu, galiūne, vieną syk Parodyk savo valią!

SOS! Dar SOS! – Pasaulis guodžia, reiškia, svarsto... Lietuva gimtuos namuos Ginas tik maldom Aukščiausiam.

Apsuptiems karštų širdžių Ir priešo tankų geležinių, Viešpatie, padėk meldžiu, Apginti Lietuvą, Tėvynę!

Kritusiems sunkioj kovoj Jau vainikus Tėvynė pina. Kauks sirenos Lietuvoj Varpai vis skelbs Dangun žengimą...

Lenksis vėliavos žemai, Visam pasauly melsis žmonės, Gal dar džiūgaus, raudonai Krauju paspringęs Kremliaus ponas.

Kris parlamento namai... Vėl priešai mus visus supančios, Bet tikrai ne amžinai Ir jie po šventą žemę vaikščios! Atsimins pasaulis mus, Nustojęs marių savo kraujo,

189

Pats atšėręs slibinus, Pats patikėjęs jų apgaule.

Metai bėgs, vaikai užaugs, Liks jiems legendos, senos sakmės, Ir pasaulis gal labiau Bent jiems bus tuolaik atidesnis.

Gal pigiau kainuos tada Ir Lietuvos pripažinimas?‒ Šiandien rūpi tik nauda: Kuveitas?‒ Jes! O mes?‒ Likimas...

...ir šventa valia tautos Į Laisvę veržtis, kaip į Dangų, Nevergauti niekados... Nors tai kainuotų brangiai, brangiai.

Reiks, mokėsim dar brangiau, Ne doleriais – sūnų gyvybėm, Bus Tėvynė pagaliau Kaip buvusi laisva valstybė! ---------------------------------------- Kas Čečėnijai padės Kovoj su kraugeriu Kasčėju? Kas beliks iš tos garbės Kur Vakarai tiek daug turėjo? 1991.I.18

TAUTODAILĖS PARODĖLEI

Genys – margas, Gyvenimas – margesnis, Su lazda Visada – Lengvesnis, Su pilnu šaukštu – smagesnis, Su Šventu Kryžium – vertingesnis.

1992.XI.4

190

Jaučiam širdį Lietuvos

191

192

193

NEUŽMIRŠKIM! Taurės ne tuščios, širdys taip plaka. Laimės, vien laimės noris linkėti. Čia susirinkus, laimės užteko Ir padainuoti, ir pakalbėti. Taurėms beskambant, krištolui tvaskant, Laikas, kaip paukštis, ima skubėti, Kalbos, kaip upės, plaukia be tako – Rask, kas šįvakar čia ne poetas. Muzika šokti, trypti jau kviečia, Veidus nudažė kaisdamos širdys. Dar neišgėrėm mes čia ir jie čia, O bičiulystė spėjo nugirdyt. Kelkim, tat kelkim taurę ir tuščią, Solinezantui laimės linkėkim Ir neužmirškim laimės trupučio Sau ir į tuščią taurę įdėti! 1933.IX.5

194

BŪK SVEIKAS! Užstalės daina Pažvelk į save, girtuoklėli brangus, Į savo draugus Sugėrovus, Į savo vaikus! Koks vaizdas klaikus – Kaip mumijos stovi.

Jų nosys kaip slyvos, o akys visai, Kaip dumblas koksai, Kvailos kalbos, Neaiškūs garsai – Tai šnypščia kažkaip, Tai dvokia ar spjaudos.

Tėveliai brangieji, įpylę nuodų Į kraują vaikų, Neišgersit Atgal prakeiktų, Nors gersit kartu, Ar jau tik beverksit...

Kai jūsų jau niekas čionai nežinos, Jums ainiai skanduos Prakeikimą, Kad meilės šventos Vardu kitados Sudarkėt likimą.

Negerk, seserėlę, negerki, brolau! Būk sveikas! – sakau. – Į sveikatą! – Ir daug teisingiau, Nei gerdamas jau, Sakyčiau tą patį.

1935.XI.25

195

PAVASARIS Jau dingo kaip plienas tvirtovės ledai,‒ Ant Nemuno kranto žibutę radai.

O Nemunas eina platus ir sraunus,‒ Į bangą galanda žuvėdros sparnus.

Į bangą sudūžta mėnulio šviesa, Ir deimantu tvaska joj upė visa.

Nakty pasigirsta duslus bildesys Tai valtimi iriasi jaunas žvejys.

Jis tinklo šilkinio žuvytėms nemes, O švilpaus lakštingalos meilės giesmes.

Išėjęs į krantą, jis žemę palies,‒ Daigų milijardai pabus, išsities.

Užsukęs į uostą, laivus įsiūbuos, Atvers Saulei langus trankiuos fabrikuos.

Su mokslo jaunimo būriais sieks žinių, Skubės į mokyklą nuo pat devynių.

Jis žilo pedagogo žodžiais prabils, Dūzgės su bitutėm prie žiedo obels.

Prakalbins mergaitę – daina atsilieps Ir meilę kaip ugnį krūtinėj įžiebs.

Paplus atgimimas laukais ir keliais,‒ Pavasaris vasaron vyriškai eis.

1947.III.25

196

ŽIŪRĖK Į NEMUNĄ Žiūrėk į Nemuną Ir būk kaip jis Ties Gardinu, Merkinėj ar prie Kauno! Sukurk gyvenimą, Kuris kliūtis Visas pavasario kely sugriauna! Žiūrėk į Nemuną, Stebėki jį, Taip draugišką lašeliams, kaip ir upėms! Sukurk gyvenimą, Kuriam visi Vienodai mylimi, vienodai rūpi!

Žiūrėk į Nemuną, Tai ne šilkais Bajoras eina pasipuošęs,‒ Jisai gyvenimo Gerovei štai – Kaip rimtas vyras dirba išsijuosęs.

Žiūrėk į Nemuną, Regėsi daug: Ir praeitį, ir ateitį lietuvio. Patsai gyvenime Stiprėk ir auk Statytoju šviesaus, laimingo būvio!

Žiūrėk į Nemuną Ir būk kaip jis Ties Gardinu, Merkinėj ar prie Kauno! Sukurk gyvenimą, Kuris kliūtis Visas pavasario kely sugriauna! 1947.IV.5

197

BAUDŽIAVOS SUTEMOS Iš poemos „Aldonos krantas“ Plačiai ir ramiai senas miškas alsuoja, Melsvojon tolybėn nubloškęs ribas, Ir Kauną, ir Vilnių jisai pamyluoja Ir jūras – marias.

Siauri čia takeliai – juos žvėrys pramynė Nuo guolio lig upės nueit ir sugrįžt – Viršūnėse Saulė, o žemės tankynėj Diena lyg naktis.

Ramu kartais girioj – tik praskrenda paukštis, Tik suskamba kritus ant žemės rasa Tik nužengia Saulė žemyn medžių aukštais Paleidus kasas.

Dažnai miško žvėrys tarpusavy draskos – Stipresnis silpnesnio negaili miškuos, Dažnai tankumynuos ir žmonių atrastum Žiauresnį už juos.

Netenka jau miškui prieš žmogų parausti – Ir medžiai jau žino – aplink baudžiava – Įlipk, pakūkuosi – nušauna kaip paukštį Žmogus žmogų čia.

O vėjas kiek atneša krašto dejonių Ir kirčių nuo dvaro vėlai vakare! Miške, sakom, žvėrys, namuos būna žmonės. Gal taip, gal ir ne…

Dažnai atsidusdavo Žėkas, medinčius, Išgirdęs ką žeminant miško žvėris. Jei mėgtų, galėtų su tuo pasiginčyt, Nemėgdavo tik.

198

Pasukdavo girion, ir vėl darės linksma. Štai – puošiasi ievos baltu vainiku, O žalvarnio lizdas ne tuščias ant vinkšnos, Sulauks tuoj vaikų.

Stirnelė, kurią vieną žiemą išlaikė, Išbėga aikštelėn linksma su draugu. ‒ Ė, šelmė, viliokė! ‒ priėjusi laigo, O seniui smagu.

Jis eina per mišką takais ir takeliais Ir kalba su medžiais ar pats su savim.‒ Minioj jis toks mažas, čia – galvą kelia Aukštyn ir aukštyn.

Karaliaus urėdas kadai jį paskyrė: ‒ Būk laisvas, karališką mišką dabok! ‒ Dabojo lig maro... žmona, sūnus mirė... Jis liko miškuos...

O išmirė svieto, namai ištuštėjo, Palaidot nebūdavo mirusių kam. Užkasdavo, šimtą į duobę sudėję, Ir dūmė miškan.

Antai vienas kapas – pušaitės aplinkui. Ten kitas, vien smėlio – neauga ten nieks. Kiek kartų jis bandęs ir jį apsodinti,‒ Išdžiūna vis tiek.

Kiek rado jis kaulų žaliuos tankumynuos. Atėjo žmogus ir negrįžo namo. Ir tuos jis palaidojo, vien atsiminęs, Kur kaulai liks jo.

Likimas taip lėmė – atrado mergaitę. Mažytę liesutę... visai be namų... ‒ Kur tėtis? – nežino. Mama kur? – Našlaitė. Ir liko abu.

199

Užaugo Onelė, o Žėkas paseno. Jo laimę tetemdė viena tik mintis, Kur dėsis mergaitė, kai jis, atgyvenęs, Paims ir numirs.

Žinojo – ateis kas, dar tvirtas ir žalias, Ieškos nepametęs... Onelę pašauks. Kad tik ne girtuoklis, kad tik žmogus geras... Kiek rūpesčių daug.

O štai – eina žinios, toks skleidžiasi gandas – Karaliaus nebėr, nebebus Lietuvos, O ponai bajorai jau visiškai genda – Dalia baudžiavos.

Pavargsta medinčius, lyg debesys gultų Nuo medžių viršūnių tiesiog ant pečių. Vos grįžo į trobą, ir tuoj, kad prapultum, Ateina „svečių“.

Jei siunčia iš dvaro – neteks pasidžiaugti, Ir pypkė išslysta seneliui staiga – Suskilo senelio gėrybė didžiausia – Tokios nebegaus!

- Tegul bus pagarbintas! ‒ Per amžius, ‒ atsakė Onelė, o senis dėliojo ant stalo šukes. – Jo skruostai paraudę, o kaktoje akys, Atrodė, paskęs.

‒ Seneliui nelaimė, jo pypkė nupuolė ‒ Onelė išdrįso pakelti akis. Medinčius parodė svečiams tuščią suolą, Tylėdamas vis.

‒ Mes dėde, iš dvaro, mus pasiuntė ponas. Žmonių sumažėjo tai ieškom naujų.‒ Senelis tai baltas, tai vėlek raudonas,‒ Įniršo ant jų.

200

‒ Aš laisvas medinčius! ‒ jisai net suriko,‒ Karaliui ir Dievui miškus auginu! ‒ O mes ir nesakom, kad dėdė mužikas. ‒ Mes ieškom jaunų.

‒ Mums rodos, mergaitė jau tiktų į dvarą. Kiek žinom, jinai juk ne tamstos duktė. ‒ Kas sakė! ‒ pašoko senelis išbalęs,‒ Tai kas ji? Kalė?

Onelė nutvėrė senelį už skverno, Ramino, tarp vyrų maži čia juokai. Ją svilino žvilgsniai kalbėjusio berno, Lyg varis plaukai.

Pakilo tasai ir prieiti išdrįso. ‒ Ko pyksti? Dėl to nesugrius Varšuva. Karalius išdūmė, Kosčiuška prakišo, Tai reikalas – va.

Dabar jau užteko. Medinčius išblyško, O šaltis nuėjo skersai, išilgai. ‒ Karalius tiek to... kad Kosčiuška prakišo – Blogai, jau blogai...

‒ Taisykime pypkę, kalbėkim geruoju: Ir mišką, ir dvarą surast visada. Be pypkės nebūsi, imk, dėde, manoji Šio to dar verta.

Kalba ėmė krypti, ir Žėkas pajuto – Rudajam Onelė pradėjo patikt, Jis priėmė pypkę, prikimšo, užrūkė Ir liovėsi pykt.

Tiek daug jis išgirdo, ko dar nežinojo, Ir apie Kosčiušką, ir apie kitus.‒ Jų grafas už Katrę iš pradžių jau stojo – Galingas tat bus.

201

Sukilėliai traukias, juos gaudo ir karia. Dvare apsistojo kazokų pulkai, Ir grafas su jais dieną naktį vis geria Maitina dykai.

Katrės generolas jam viską priskyręs Ir liepęs valdyti valsčius tris aplink. Tat, grafo: ir žmonės, ir žemė, ir girios. Turi pripažint.

Dvariškiams išėjus daug sielvarto liko. Senelis ilgai nebegrįžo vidun. Onelė raudojo, nors, kas atsitiko – Suprast jai sunku.

O vakaras brido iš girios į kiemą, Jo kojos išklypo ir linko pečiai. Padrikusios sutemos gero nelėmė Plačiai, oi plačiai... 1950.V.5

202

VELTĖDŽIUI

Gaida kaip „Kas subatos vakarėlį“ Gyveni lyg palydovas Tu orbitoj toj – Stalas – išvietė ir lova Vakar ir rytoj.

Sukas sukas karuselė, ‒ Daug turi draugų. Trūksta tau tik pinigėlių, Trūksta pinigų.

Velnias ir „gėlelė“ gundo Šlovei tų draugų Kombinuot kasdien po pundą Veltui pinigų.

Gyveni lyg palydovas Tu orbitoj toj – Stalas – išvietė ir lova, Lageris rytoj. 1967.VIII.15

203

KAI DUGNĄ ĮDĖSIM

Aš gimiau Prieš Spalio Revoliuciją, Gyvenau Prie caro, Kaizerio, prezidentų, sekretorių, Fiurerio, vadų. Oi, laukiau laukiau šių dienų, Nes pakalbėti noriu Jau be tų „gaspadorių“ Rezoliucijų.

Jokių turtų nesukroviau, Už prakaito visą okeaną Medalis darbo veterano. Kokia laimė – dar pastoviu Eilėj duonos, pieno, plovo... Ačiū, kad dar šiaip taip gyvenu – Kiek sulaukė mano dienų.

Eiles dar vaikas šokau pinti – Patiko, kam ir kur skaičiau, Bet kas pas mus išdrįs spausdinti Mintis nežinomo žmogaus?

Kaip milijonai, Plušėjau duonai, Vis nurodomas, Negalvodamas. Susirinkimuose sėdėjau, Miegojau, balsavau ir plojau. Velniop! Net viduriai riaumojo. Vis... tylėjau, Nors baisiai šaukt norėjau. Liko eilės geriausios nepradėtos – Jas sapnuoju, vartydamasis kliedžiu, Tikras bėdžius! Oi, laukiau laukiau šių dienų,

204

Tartum iš naujo gyvenu. Žmonės jau svarsto, šneka, rašo, Tuos, kur „gyvent gerai” mokėjo, Pradėjo...

Žmonės, dainą! Dainą! Tvarkymasis eina... O pažiūrėsim, Kai dugną įdėsim... 1987.VI.27

LIG PASIMATYMO!

Kai aš numirsiu, Nusigaluosiu Savoj Igarkoj, Tai pamąstykit, Tai pagalvokit, Ne vieną kartą, Kas – tas uolumas, Vien valdiškasis? Kas – tas bukumas, Visad bedvasis? Kas – tas mažiukas, Betgi žmogiukas? Kas – tituluotas Niekšidiotas? Pats išsitrėmęs, Netrokštu dėmesio. O, biurokratija, Lig pasimatymo! 1988.XI.23

205

JAUČIAM ŠIRDĮ LIETUVOS Geltoną, žalią ir raudoną Iškėlėm vėliavą danguos. Ją laiko bokštai, neša žmonės – Vėl jaučiam širdį Lietuvos.

O vėliavoj auksinės varsos, Lyg rytas bunda žalume. Žemiau – kovų ir kraujo maršas, O dar žemiau – tai mes.

Tai mes ir bundanti Tėvynė, Jos žemė, oras ir vanduo, Piliakalniai... daug kas, daug...

Plazdėk su laisve savo krašto, Graži trispalve, plačiai, aukštai! Jei priespauda sparnus apglamžė, Tai dar stipriau plasnok už tai!

1988.X.10

PAKOL GYVA Sugrįžta Senos geros novelės. Pavasaris. Pražįsta Gėlės. Pertvarka. Atgimimas. Staiga – kraujas, ašaros... Žmogus stebis mirdamas: ‒ Iš kur tai imas? ‒ Kokioj duobėj dar randas Tokios žiaurios komandos? ‒ Žudyk! Mušk! Neskirdamas

206

Moters nuo vyro, Kur kojos, kur galva! ---------------------------- Gruzinės mirė, Gruzinai mirė. Raudok ryžtingai Lietuva! ------------------------------ Čečėnai mirė, Čečėnai miršta. Tikri didvyriai! Grobikai virsta... Pakol gyva, Parodyk špygą, Lietuvą! 1989.IV.17

MANO REKVIEM Sakysit, kad čia nežinomo poeto Kažkas tarp poezijos ir prozos, O tas, į miglas visai nepasislėpęs, Prabyla širdies giliausiuos rėžiuos.

Čia Dievas, Tėviškė, Tėvynė Ir žmonės, žmonės, žmonės, Čia meilė, laimė, nuoskaudų pintinė, Pas Viešpatį kelionė...

Čia mano pėdsakai, (Ir jų greit nebeliks), Tai – Mano Rekviem, Jį Jums jau teks atlikt... 1990.X.15

207

PASKUTINIAM SKAMBUČIUI

Sutramdęs Amžiams Daineles Krūtinėj, Auginsiu Tau gėles Tėvyne!.. Ir pinsiu, ausiu Maldas Aukščiausiam Kad mūsų Žemėj, Pakol gyvenam, Pikta sudraustų. Amen!

1990.X.15

TĖVE MŪSŲ!

Tėve mūsų, kurs esi Begalybių Danguose, Žemėj, ore, vandeny, Ir širdy, ir akmeny,

Ačiū už grąžintą Rojų, Tam Tu sūnų paaukojai, Kurs neleidžia žmogui klysti, Veda Tavo karalystėn.

Ačiū, Tėve, kad mums leidai Nors nušluostyt Jėzaus veidą, Leidi kryžių Jo panešti Per gyvenimo mišias Tu...

Ačiū už laukus ir sodus, Laisvę, duoną kasdieninę, Šeimos laimę ir paguodą Mūs minutę paskutinę.

1990.XII.25

208

AČIŪ MARIJAI Einu aš per Lietuvą pėsčias Takais, kur nė ženklo nelikę, Liūdnokais eilėraščiais nėščias, Maldom kataliko.

Nuves tie takai į bažnyčias Nuves į piliakalnių rimtį Nuo kryžiaus prie kryžiaus, nuo gryčios Į gryčią, į gimtąją.

Nei šuo nesulos man atėjus, Nebus kam kieme pasitikti, Troboj be langų gal tik vėjas Ar vėlės paklykaus.

Ir kaip man čia būti per naktį – Man grįžus, čia niekas negrįžo... Keliauti! Keliauti! Keliauti Su kryžium prie kryžiaus!

Ir kiek tų sodybų benamių, Ir kiek jau visai nesodybų, Pilaitėse mamos – nemamos, Klaiki bedievybė.

Ir tėvas – netėvas – girtuoklis Vis nusikaltimai ir kraujas, Ir mokslas – nemokslas, tik mokslas Beginklį nušauti.

Tik deficitas galioja, Tik doleriai, markės ir auksas, Jaunimas lombadoj kvailioja Ir patalpas krausto...

209

Ir melas, vien melas ir melas Iš vieno pašvinkusio centro, Sau vienbalsiai rinkomės galą Ir plodavom šventėm.

Taip pusšimtį metų kartojos, Diktatoriai keitė kits kitą, Viens tvarką, kits pertvarkos rojų Žadėjo daryti.

Ir kaupėsi, kaupėsi, kaupės Išbandymai kūno ir dvasios, Staiga – atgimimas nutraukė Vergiją didžiausią.

O nešame kryžių kiekvienas Už nuodėmes savo ir priešų... Duok laisvę mums, Viešpatie Dieve, O dirbt netingėsim!

Kai baigsim Kalvarijas savo, Paliksime laisvę vaikaičiams, Istorija tai užfiksavo, Ir viskas jau aišku.

Bus motinos mūsų Madonos, Bus vyrai garbingi ir drąsūs, Jaunuoliai drakoną raudoną Įveiks tuoj ir patys.

Blaivės mūs padangė ir oras, Ir žmonės, skaidrės mūs šaltiniai Ir upės, ir jūra, ir noris Tart: AČIŪ MARIJAI!.. 1991.I.19

210

TEPADEDA TAU DIEVAS! Oi, kaip norėjau būti geras – Padėt vargšams visiems Ir pasiaukot Už visuotinį gėrį ir tiesą kovot! Ir kas čia darės?! Kovojom... Dorai nedorai, Kiti kaip vorai... Nebūkim nuliūdę Įstoję į š... Žingsnį į priekį, Dešimt atgal tenka žengt, Nedelst, Nes laukia darbai begaliniai Sau ir Tėvynei... Ir neužmirškim karštai pasimelst! --------------------------------------- Tai – ne kailio keitimas! ‒ Klaidų ištaisymas ir sugrįžimas Į namus, arimus, pievas... Sese, brolau, Tepadeda tau Dievas! 1991.X.30

211

LAZDA Genys margas Gyvenimas – margesnis Su lazda Visada Jis ‒ lengvesnis.

Pasirink sau gražią, Rankai mielą, lazdą Ir ženk Gyvent!

Ir žinok, Jog Galbūt apvils tave bičiulis, draugas, O lazda Visada Tave parems, vedžios, nuo smurto saugos. ------------------------------------------- O ji – tik šakelė nulaužta, Šiukšlynan buvus numesta... 1991.XI.29

212

SUGRĮŽIMAS Sugrįžta žmonės – Gyvi, negyvi, Savi.

Sugrįžta žemė, Kadais atimta, Šventa.

Lizdus suręsim, Čiučiuosim vaikus, Pulkus.

Nuprausim sielą, Rankas ir akis Prašvis.

Atgims Tėvynė Ir žygdarbius tęs, Kaip mes.

Vėl liesis dainos Visais pakraščiais, Plačiai.

Gaus Laisvės Varpas, Bažnyčių varpai Aukštai –

Dėkosim Dangui Ir, Sąjūdi, Tau Už tai... 1991.

213

DIEVO TĖVO VALIA Aš iš tenai Dievo Tėvo valia, Kur amžinai Žydi Rojaus Žemė žalia. Aš ir čionai Dievo Tėvo valia, Kur amžinai Rieda mūsų žemė šalia.

Aš į tenai Dievo tėvo valia... Gal gi Jinai Laukia, skrenda gulbės šalia...

1992.XII.18

AMŽINAS SKRYDIS

I Susigužęs sprunka vėjas Dilgteli kai kam širdin ‒ Lituanika išėjo, Prasiskyrus debesims.

Ją Amerika palydi Savo žvilgsniais ir širdim – Dariaus ir Girėno žygis Skina kelią ateitin.

Ir Dangus tiktai težino, Kur jinai suglaus sparnus, O žinia per vandenyną, Tartum žaibas, jau pas mus.

Ją kartoja tėvas sūnui, Dukros motinai senai, Vėjas vieškely klajūnui, Piemenaitei kiekvienai.

214

Lietuva lyg vienas žodis, Lietuva vien ilgesys – Lauk, stebėk, gal pasirodys Žydras paukštis debesy...

Kelk, ramune, savo veidą, Aguonėle, suliepsnok! – Vėl saulutė nusileido... Šviest, viltie, dar nenustok!

Kilk, Aušrine, plauk, Mėnuli, Dariui ir Girėnui šviesk, Jei nelaimė, kas, Dievuli, Gali kitas jiems padėt?

Daug kas tiki, kas bebūtų, Bet žemaičiai nepražus... Minios jaudinas truputį, Plinta nerimas sunkus.

Daug kas teigia – pats jų ryžtas Reiškia didžią garbę jau... O danguj žvaigždelės žiba Tai stipriau, tai vėl silpniau.

II Jau Atlantas nugalėtas! Lituanika, sparčiau! Tėviškėlės numylėtos Mėnesieną pamačiau!

Stebi Darius nykų tolį ‒ Ten mūs poilsis saldus, Tik vairuok dar, mielas broli, Jau arti Tėvynė mūs!

‒ Ko dairaisi, miels drauguži? ‒ Audrojas naktis žvaina. ‒ Tai nuo Kuršmarių atūžia Savas vėjas ir daina.

215

‒ Šėlsta, verčia, niršta vėjas... Dar klaikus ugnies lietus... Okeaną nugalėjus, Kas čia keliasi prieš mus?

‒ Stepai lygsvaros netenkam! Lyg degimas netvarkoj! Gal mums leistis į tą lanką? ‒ Ne! Mūs lankos Lietuvoj!

‒ Dar toliau! – abu sušuko,‒ Dar padangių nugalėt! Žaibas smūgis ir... nutrūko... Kas išdrįsta dar tikėt? ------------------------------------

Darius ir Girėnas krito Vos ne Lietuvos glėbin Ir sustingo į granitą Dideli ir amžini...

--------------------------- Lituanika vis skrenda Ir per amžių amžius skris, Neš didvyrišką legendą Kilti kviesdama širdis. ---------------------------

Ar tu, broleli, tu, sesele, Pakilusi aukštai skrendi, Ar vis per purvą iki kelių Bevagiliaudama brendi?

1993.XII.24

216

VYNMEDŽIO ŠAKELĖ Aš – vynmedžio šakelė, Tu – vynmedis, o Viešpatie, Aš – kelio tik dulkelė, O Tu – Didysis Vieškelis.

Aš – vynmedžio šakelė Menkysta, nusidėjėlis, O tokį šviesų kelią, Viešpatie, padėjai man...

Aš – vynmedžio šakelė, Tu – Dangiškasis vynmedis, Šlovė Tau, Visagali, Už meilę ir paklydėliams!

1994.I.II

DULKĖS

Trūksta jėgų Ir pinigų – Skamba viena Liaudies daina – Skundas ir godos, O per Mišias, Kai Viešpats pats, Atrodo, Mums paliečia kaktą, Turėtų jau visko užtekti... Tat, turčiai Ir skurdžiai, Ant kelio Ant kelių! Dulkės, Į dulkes, Kaip pulkas Avelių!

1994.XI.4

217

KAIP PASIKLOSIM...

I Pirmininkėlis, Vos atsikėlęs, Gerai pas′krovė, Į centrą movė.

Kai parvažiavo, Veik uždainavo: „Brolyčiai mano, Įvykdėm planą!“

II „Atlikę“ orę Pagal teoriją, O sparčią sėją Pagal idėją, Per pjūtį karštą Grūdais nubarstę Kiekvieną kelią, Gavom medalių,‒ Ne tie, kur triūsė, O kur uždusę Rajoną gyrė, „Šlovingą“ vyrą Jo sekretorių Ir sekretorę, Jo slenksčio ponią Anesą – Oną. Gi derliaus šventei Ką tik surentę Už milijoną Pirtelę-moną, Rajono valdžią Pirmiausia maudėm, Karštai vanojom, Alum mazgojom, Kur reik paplojom,

218

Vis diriguojant Anesai – Onai, Vyrai ir žmonos, Visi įkaitę, Ypač mergaitės. Tai, po paralių, Ir joms medalių Nepagailėjo – Pirtis padėjo.

III Prie bendro stalo Smagu be galo. Konjaką gėrėm, Tostus vis žėrėm. Kažkam suzyzus: „Anes, streptyzas!!“‒ Triūbuočiai grojo, O vyrai plojo, Be figos lapo Anesa tapo Tarytum fėja – Ji šokinėjo Po visą stalą Tarpu bokalų, Tarpu stiklelių... Kažkam ant kelių. Šviesa užgeso, Linksmybės tęsės... Ir jau iš viso Nieks neišdrįso Šviesos uždegti Per visą naktį. O kai išaušo, Kai kas dar rausės Po „karštus“ rūmus Arba po krūmus.

219

Iš šios legendos, Kur girdit šiandien, Teliko ūkiui Tik smarvė, šukės.

IV Vyručiai mano, Gerai gyvenom – Nešėm ir vežėm, Vežėm ir nešėm Kiekvieną dieną Į savo kiemą, Kai ką rajonui, Anesai – Onai. Pilis sau rentėm, Puotavom, šventėm, Kurie norėjo, Ponaut išėjo Į Vilnių, Kauną, Algelę gauna. Tuštėjo trobos, Našlavo bobos. Kad jį kur ūkį – Pradėjo smukti! Valdžia vis šelpė Grūdais už auksą Gautais iš ponų Amerikonų. Anesa – Ona, Šiaip taip į džinsus Pusiau sulindus, Taip didžiavos, „Per blatą“ gavus.

220

V Vėl vykdėm orę Pagal teoriją, O sparčią sėją Pagal idėją... Per pačią pjūtį Pradėjo „griūti” Žmonelės, dukros – Tikras stebuklas! Čia reik pagirti Jau mūsų pirtį. Pilnės sodybos, Pras‘dės skyrybos... ‒ Užteks! – kad smogė Pertvarkos žodis. Sugriuvo pirtys Ir visos viltys Anesai – Onai, Kad ją kur monai... Visi jau teigė – Tvarkytis reikia, Gyvent padoriai Ir sekretorei, Ir josios šefui, Geram, kaip tėvui. Ir jokio kyšio, Ir jokio plyšio Nei nešt, nei vežti, Nei vežt, nei nešti Kiekvieną dieną Į savo kiemą. Ir alkoholis Nebus jau brolis – Liga, kvailystė, Gėda, kiaulystė.

221

VI Andai balsavom Į seimą savo... O aš gi žiūriu – Prie mūsų durų Vėl lyg Anesą Nešioja biesas. Duris pradaręs, „Labas“ ištaręs, „Ko reikia?“ klausiu. „Balsuok, kaliause, Už eldepiausią, Tai šnapso gausi, Ponu tarnausi. O jei už kitą, Tai papt į šitą!“ Anesa pūtė Per antrą pusę, O kvapas blogas Priminė brogą... ------------------- Nereagavom Ir apsigavom. Jei vėl rinkimai, Kaip veikt, jau žinom. Kaip pasiklosim, Taip ir miegosim...

222

O VISTIK NEPASIDUOSIM! Apniko Lietuvą plėšrios žiurkės, didelės kaip avys, Per ledlaikius išnykusios, Po TSRS atsigavusios.

Pragraužė ąžuolinius gryčių slenksčius, Baltuosius bočių skobnius apsėdusios, Rytietiškai keiktis nesigėdina, Vakarietiškai – nusirengti.

Koks triukšmas, Viešpatie galybių! O tai – savi mankurtai ir rusakalbiai. Apsėst, užgrobt, apėst, apvogt be jokio alibi – Jų svarbiausia ypatybė.

Pritilo dainos Lietuvos laukuose – Broliai prasigėrė, sesutės apgirto, Palydovėm, dvokiančiom gėlėm išvirto, O jau mūsų pačios „misis“ Su kuo blusomis dalysis? -------------------------------- Tačiau nepasiduosim – Daina malda, protu Lietuvą vaduosim! 1994.XII.25

223

Turinys

PRATARMĖ.................................................................................... 4

KELIAS, ATVEDĘS Į „GYVENIMO EILĖRAŠTĮ“ A. Kazragytė....... 5

Gyvenimo kelio tarpsniai.............................................................. 6

Psichologinis eskizas.................................................................... 23

Kas gyvenimo potekstėj užklota................................................... 28

JAUTRIOS SIELOS ŽMOGUS ‒ NEPAMIRŠTAMAS.................... 34

Vladą Kuprį prisiminus. J. Vainauskas.......................................... 35

Prisimenant Vladą Kuprį. A. Ribikauskas......................................... 36

Justuko ir dėdės Vlado pasisveikinimas. L. Jaugelienė.................... 37

Žavėjo altruizmas ir geranoriškumas. P. Markevičius....................... 38

Rūpinosi taisyklinga kalba. A. Dastikaitė.......................................... 38

Mano senelis Vladas Kupris. R. Stankevičius................................... 39

Prisimenant bendradarbį. V. Žemaitienė......................................... 40

Poeto dvasia. J. Ramanauskas........................................................ 41

Jautrios sielos žmogus ‒ nepamirštamas. P. Domeika..................... 44

Šešiasdešimt metų drauge G. Klimaitytė......................................... 46

GYVENIMO EILĖRAŠTIS. V. Kupris................................................ 48

Pas motulę augau...................................................................... .... 49

Kelio atgal nežinojau...................................................................... 66

Širdies audra.................................................................................. 82

Vakariniai varpai...........................................................................100

Jums mano meilė ir daina.............................................................130

Visiems, kam priklausiau...............................................................174

Jaučiam širdį Lietuvos...................................................................192

224

Laiko brydės. Skiriama vyr. dėstytojo Vlado Kuprio 100-osioms gimimo metinėms. Akademija, Kauno r. 224 p. ISBN 978-609-449-072-9

Sudarytoja Aldona Kazragytė

SL399. 2014 10 14. Aut. l. 3,63. Išleido ASU Leidybos centras, 2014.

Studentų g. 11, 53361 Akademija, Kauno r.